Vincas Krėvė - Mickevičius

Vincas Krėvė-Mickevičius (1882 m. spalio 19 d. Subartonyse, Merkinės valsčius, Alytaus apskritis – 1954 m. liepos 7 d. Pensilvanija, JAV) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas.

Senelis buvo kilęs iš Nedingės. Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl Vincas Mickevičius šią pavardę pasirinko slapyvardžiu. Rašytojas ilgą laiką vadinosi dviguba pavarde (Vincas Krėvė-Mickevičius), o Amerikoje jau ir oficialiai vadinosi tik Vincu Krėve. Slapyvardį pasirinko pagal senelio pravardę.

Biografija V. Krėvė mokėsi pas kaimo mokytoją, vėliau –

Merkinės mokykloje. Pasimokęs privačiai Vilniuje, Peterburge išlaikė 4 gimnazijos klasių egzaminus ir 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe iš jos pasitraukė.

1904 m. Kazanės I-oje gimnazijoje gavo brandos atestatą ir tais pačiais metais pradėjo studijas Kijevo universiteto Filologijos-filosofijos skyriuje, studijavo slavistiką. 1904 m. parašė pirmąjį apsakymą „Miglos“, kūrė eilėraščius lenkų kalba. 1905 m. universitetas buvo uždarytas, V. Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje (Austrija), nenutraukdamas ryšių su Kijevo universitetu.

Biografija

1908 m. baigė Lvovo universitetą filosofijos daktaro laipsniu, išlaikė valstybinius egzaminus Kijevo universitete, pelnė aukso medalį už darbą „Indoeuropiečių protėvynė“, buvo pakviestas ruoštis profesūrai. Dėl mažo atlyginimo iš universiteto išėjo.

1909 m. išvyko į Užkaukazę. Baku miesto realinėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą. Vasaromis parvykdavo į tėviškę rinkti liaudies dainų ir padavimų. 1911 m. prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo. 1913 m. Kijevo universitete apgynė disertaciją apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę, gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį.

Biografija

1913 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje susituokė su žydų kilmės buvusia mokine Rebeka Karak. Pirmojo pasaulinio karo metais aktyviai veikė Baku socialistų revoliucionierių (eserų) partijoje, redagavo jos laikraštį „Znamia truda“. 1917–1918m. Baku miesto tarybos narys. 1919m. paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane.

Biografija

1920m. gegužės mėn. su žmona ir šešiamete dukra grįžęs iš Baku, įsikūrė Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi. 1922 m. paskirtas Lietuvos universiteto ordinariniu profesoriumi, organizavo Slavų literatūros ir kalbų katedrą. 1925–1937 m. Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Skaitė visuotinės literatūros istoriją.

Biografija

Įsteigė ir 1920-1923 m. redagavo literatūrinį žurnalą „Skaitymai“. 1924 m. V. Krėvės iniciatyva įsteigtas savaitinis žurnalas „Lietuvis“. Redagavo tęstinius leidinius: 1924-1931 m. – „Tauta ir žodis“, 1930-1931 m. – „Gaisai“, 1930-1940 m. – „Darbai ir dienos“, 1930-1935 m. – „Mūsų tautosaka“, 1940 m. – „Dienovidis“ ir kt. Dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje. Pastarajai vadovavo 1938–1940 m.

Rinko liaudies kūrybą, ją publikavo, vadovavo VDU tautosakos komisijai. Šalia kūrinių: „Šarūnas“ (1911 m.) „Žentas“ (1922 m.), „Skirgaila“ (rusų k., 1922 m.), „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912 m.), „Raganius“ (1939 m.), apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ (1922 m.), parengė tautosakos rinkinius: „Dainavos krašto liaudies dainos“ (1924 m.), „Sparnuočiai liaudies padavimuose“ (1933 m.), „Patarlės ir priežodžiai“ (3 t., 1934–1937 m.) ir kt. Buvo išleisti V. Krėvės „Raštai“ (10 t., 1921–1930 m.). Nors ir atsisakęs dvasininko kelio, toliau domėjosi religija, ypač jos kilme, pradine krikščionybės forma. Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos rašė Biblijos motyvais pagrįstą kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“.

Visuomeninė ir politinė veikla Aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir

politiniame gyvenime. Organizavo Klaipėdos sukilimą, prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, važiavo į Vokietiją, su kariuomenės vadu Hansu von Sektu Berlyne derėjosi dėl ginklų ir šaudmenų įsigijimo. Tuometinė Lietuvos vyriausybė visiškai atsiribojo nuo sukilimo idėjos, tačiau V. Krėvė prisiėmė visą atsakomybę ir drąsiai organizavo Klaipėdos sukilimą. 1923 m. sausio 15 d. iš Klaipėdos išvyta Prancūzijos kariuomenė, kuri čia buvo įvesta 1919 m. Versalio sutarties išdavoje.

Draugavo su Antanu Smetona ir Juozu Tumu. 1922–1924 m. (dvi kadencijas) buvo renkamas Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) pirmininku. Tautos pažangos partijos narys, 1924–1925m. Tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas, vienas iš Tautininkų sąjungos programos kūrėjų.Tris kartus nesėkmingai dalyvavo Seimo rinkimuose (1922, 1923 ir 1926 m.).

Po 1926 m. perversmo pasitraukė iš Tautininkų partijos, ir kartu tapo vienu didžiausių savo buvusių bendražygių priešininku. 1936 m. ėmė remti net komunistinį pogrindį. Bendradarbiavo su antifašistiniais rašytojais, buvo žurnalo „Literatūra“ redaktorius, draugijos SSRS kultūrai pažinti valdybos narys.

1940 m. bolševikams užėmus valdžią Lietuvoje, birželio mėn. „Liaudies vyriausybėje“ ėjo ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas, vėliau tapo Ministru pirmininku, bet greit iš pareigų pasitraukė. 1940 m. rugpjūčio mėn., perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą iš Kauno į Vilnių, tapo Vilniaus universiteto profesoriumi. 1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo komisariato paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. 1941 m. balandžio 18 d. išrinktas pirmuoju LTSR mokslų akademijos prezidentu, akademijos Statuto kūrėjas.

Vokiečių okupacijos metais buvo suimtas ir tardomas gestapo, pavojus grėsė ir jo žmonai. 1942 m. gruodžio 9 d. patvirtintas Mokslų akademijos nariu tik po to, kai 1942 m. rugpjūčio 30 d. padarė viešą pareiškimą apie savo veiklą Liaudies vyriausybėje. Vilniaus universitete dėstė iki 1943m. kovo mėn., kai vokiečių okupacinė valdžia uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas. Vengdamas suėmimo, slapstėsi pas savo dukterį Panemunėje prie Kauno.

EMIGRACIJOJE 1944 m. liepos mėn., vengdamas bolševikų represijų, su

šeima pasitraukė į Austriją. DP (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius. Redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. 1946 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 31a Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba (pirmininkas Mečislovas Gedvilas) pašalino profesorius Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš LTSR Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „tėvynės išdavikais“. [

1947 m. balandžio mėn. persikėlė į Ameriką, apsigyveno Filadelfijoje, Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei lietuvių iteratūrą. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Marple Tounšipe, netoli Filadelfijos, ištiktas širdies smūgio. 1992 m. spalio 19 d. V. Krėvės ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių buvo perkelti į gimtųjų Subartonių kapines.

Vincas Krėvė prozininkas ir dramaturgas. Jo kūrybą galima sieti su įvairiomis srovėmis: romantizmu, ypač neoromantizmu, realizmu, net simbolizmu. Kaip romantikas Vincas Krėvė, stiprių kenčiančių asmenybių ieško istorinėje praeityje. Romantinė legendinė praeitis yra viena jo kūrybos temų. Čia dėmesys sutelkiamas į tuos laikus, kai lietuviai kovojo su kryžiuočiais. Tobuliausias šios temos kūrinys – istorinė drama (tragedija) „Skirgaila“. Romantinis yra ir vienas gražiausių jo kūrinių „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, kuriame autorius atskleidžia lietuvių tautos dvasią, o tai, kad jis paremtas tautosaka, jį sieja su neoromantizmu. Šis kūrinys primena lietuvių tautos herojinį epą. Kaip realistas jis žvelgia į kaimo būtį, žmogaus kasdienybę, bet pamato ne tik jo paviršių, o ir paprastų žmonių išminties giliuosius klodus. Žymiausi jo prozos kūriniai: novelių apysaka „Raganius“, „Šiaudinėj pastogėj“. Be istorinių dramų, realistinių novelių Vincas Krėvė yra parašęs biblinę apysaką „Dangaus ir žemės sūnūs“ bei alegorijų, susietų su rytų kraštų kultūra. Taigi Vinco Krėvės kūryba, tiek žanriniu, tiek tematiniu požiūriu – labai įvairi.

Vinco Krėvės kūryba yra skirstoma į du etapus

Pirmajame kuriama romantinė Lietuvos vizija, herojiškas, maištingas personažas. Tautosakos stilistika paremti poetiški „Dainavos šalies senų žmonių padavimai" (1912) vaizduoja lietuvių kovas su kryžiuočiais, išaukština pasiaukojimą dėl tėvynės, laisvės siekį, taip pat meilės jausmus, asmeninės laimės ryžtingą siekimą. Padavimams artimoje dramoje „Šarūnas" (1911) kuriamas išdidaus, nesusitaikan čio su aplinka herojaus paveikslas. Drama „Skirgaila" vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo; joje svarbios parei gos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros. Krėvės draminei kūrybai būdingas maksimalistiškas ir konfliktiškas, roman tinių demoniškumo bei antžmogio bruožų turintis personažas.

Antrajame - ramybe bei išmintimi dvelkianti Krėvės proza. Apsaky mų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj" (1921-22) ir apysaka „Raganius" (1939) vaizduoja tuometinį kaimo gyvenimą. Šie kūriniai turi realiz mo bruožų, tačiau už tikroviškų vaizdų sistemos slypi archetipinės (amžinosios) gyvenimo reikšmės bei mitologinis pasaulio įprasmi nimas. Senieji personažai („bedievis" Vainorus, „raganius" Gugis, skerdžius Lapinas) - civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai. Jie nėra linkę dirbti tradicinius žemdirbio darbus, kur kas mieliau filosofuoja, klausinėja apie Dievą, apie gyvenimo prasmę, ieško tiesos. Autorius žavisi jų naivia išmintimi, panteistine pasaulėjau ta (Dievo ir pasaulio sutapatinimu). Įsiklausantis į aplinką žmogus suvokia esmines būties tiesas, yra tvirtas ir pasitiki savimi. Sutapdamas su gam ta jis tarytum susijungia su dieviškąja pasaulio esme ir pats įgyja dieviškumo reikšmę.

PERSONAŽŲ YPATYBĖS

1.Kūrybos centre - stiprios asmenybės, galinčios ne tik aukotis dėl kitų, bet ir mesti iššūkį stipresniems už save, netgi dievams (dramų personažai Šarūnas ir Skirgaila).

2. Krėvė pirmasis lietuvių literatūroje pavaizdavo indi vidualią asmenybę, suabejojusią visuomeniniais idealais ir susitelkusią į asmenines problemas.

a) Jo personažams svetimas paklusnumas autoritetams, o laisvė ir galėjimas elgtis pagal savo norą - didžiausia vertybė. Tolerancijos ir meilės savo artimui principas nugali visas kliūtis pasku tinėje „Raganiaus" novelėje, o meilės stoka daro žmogų žiaurų ir piktą „Šarūne" ir „Skirgailoje".

b) Kritinę gyvenimo akimirką Krėvės personažai ima maištauti prieš kažkieno nustatytą tvarką. Nesvarbu, ar jų maištas reikalauja daugelio gyvybių („Šarūne" nesiskaitoma su niekuo), ar tėra komiškas ir greit išblėstantis ( Dvainis sekmadienį per pačias mišias kerta mišką) - vis viena tai ėjimo „Prieš srovę" situacija, kuri labai domino Krėvę. (Prisiminkite romantizmo herojų - laisvą, išdidų, dažnai vienišą, atstumtą visuomenės

c) Taigi skirtingus žanrus ir tematiką vienijo tos pačios idėjos, kurias visą gyvenimą Krėvė siekė įkūnyti savo kūriniuose.

„SKIRGAILA": ROMANTIŠKA LIETUVOS ISTORIJA Istorinė keturių dalių drama

„Skirgaila" - labiausiai Vakarų dramos kanonus atitinkantis V. Krėvės veikalas, žmogaus egzistencijos ir pa saulėžiūros problemomis, tragiškojo herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artimas Šekspyro kūrybai.

Kūrinyje atkuriami Viduramžių Lietuvos laikai (remarkose stili zuotai vaizduojama senovinė aplinka - nedažytos ąžuolinės skobnys, žvėrių kailiai, rago taurės, ant sienų kabo ginklai; veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, išskyrus trumpą sceną Šventaragio slė nyje), vyrauja rūsti Viduramžių atmosfera. Bet kai kurios kūrinyje keliamos problemos aktualios iki šiol (pvz., Lietuvos kultūrinio sa vitumo likimas Europoje).

ISTORINIS KONTEKSTAS

„Skirgailos" veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenu rodomas, tik paantraštėje pažymėta: „Iš senovės lietuvių gyvenimo." Tekste nei veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai, bet personažų var dai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo konkrečią epo chą — Lietuvos viduramžius, XIV amžiaus antrą pusę.

Lietuvos padėtis XIV amžiaus pabaigoje buvo sudėtin ga. Kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi (1386), Lietuva, neturėdama savo raštinės ir kitų valstybinių institucijų, pamažu virto provincija. Skirtingai nei Lenkijos karalystę, kuri jau turėjo valstybines tarybas, bajorų seimą, teismus, Lietuvą sudarė tik atskiros kunigaikštystės, dvarai, žemės, kurias valdė skirtingos dinastijos. Jogaila, gyvendamas Krokuvoje, negalėjo stiprinti savo padėties Lietuvos Didžio joje Kunigaikštystėje. Todėl ieškodamas išeities 1387 me tais jis paskiria savo brolį Skirgailą savo vietininku Vil niaus kunigaikštystėje, o Skirgaila savo ruožtu pažada ištikimybę Lenkijos karūnai. Nors ir iškeltas virš kitų ku nigaikščių, Skirgaila nepajėgė suvienyti ir valdyti Lietu vos. Tai padaryti apie 1400 metus pasiseka tik Vytautui (Skirgaila mirė ar buvo nunuodytas Vytauto bendražygių 1397 m.).

Europos kultūros lygis XIV amžiaus pabaigoje, kai krikš tijosi Lietuva, apibūdinamas kaip universitetų kultūra. Ato trūkis tarp Europos šalių ir Lietuvos buvo didelis. Vidurio Europos šalyse visuomenė jau vadovavosi krikščionybės ideologija, turto ir teismo reikalai buvo tvarkomi rašytine teise bei aktais, buvo įdiegtas mokyklų tinklas, atsirado re liginė (Čekijoje ir pasaulietinė) literatūra gimtąja kalba, tau tinės kronikos. Viso to pagoniškoje Lietuvoje dar nebuvo, nes nebuvo rašto. Kelias Lietuvai buvo vienas - priimti krikščionybę.

Tai suprasdamas Jogaila per vienerius metus (1387) pa krikštijo Lietuvą, išskyrus Trakų kunigaikštystę, priklau siusią Skirgailai, bei Žemaitiją. Vokiečių ordinas Lietuvos krikšto nepripažino, skelbė jį esant parodomąjį ir tariamą, tačiau 1389 metais popiežius Urbonas VI pripažino Lie tuvą katalikiška šalimi.