Jovita NiūNiavaitė-LesieNėaNtaNas Lesys

Viešpaties pakviestas

S k i r i a m a

Garbės kanauninko

VYTAUTO JUOZO VAIČIŪNO

kunigystės 25-mečiui

Vilnius 2013

UDK 23.28 (474.5) (092) Ni-182

ISBN 978-609-420-292-6

Turinys

Pratarmė / 5

Vytauto Juozo Vaičiūno šeima, branda ir mokslai / 8

Levutė / 16

Pogrindinė veikla. KGB akiratyje / 19

KGB spec. priemonė – nudeginimas / 31

Helsinkio grupės narys / 38

Maldininkų eisena iš Tytuvėnų į Šiluvą / 40

Vilniaus Lukiškių kalėjime / 44

Vytauto Juozo Vaičiūno teismas / 46

Bakalo kalėjime / 60

Kunigystės metai / 67

Garbės kanauninko Vytauto Juozo Vaičiūno kunigystės 10-metis / 70

Garbės kanauninko Vytauto Juozo Vaičiūno kunigystės 20-metis / 74

Kunigas Justinas Vaičiūnas / 75

Iliustracijos / 86

Fotodokumentai / 126

Literatūra / 138

Santrumpos / 140

5

Pratarmė

Sovietiniais metais lankydavau savo mielą tetą S. Jurkutę, kuri tuo metu gyveno ir dirbo Prienų klebonijoje šeimininke. Prienų bažnyčios klebonas J. Užupis (dabar prelatas) bei tos pačios bažnyčios vikaras A. Gražulis pasakodavo apie šioje bažnyčioje dirbusį dvasingą, veiklų, patriotiškai nusiteikusį kunigą J. Zdebskį. Vėliau visus sukrėtė tragiška žinia, kad 1986 m. vasario 5 d. šis kunigas buvo KGB nužudytas.

Mano vyras A. Lesys domėjosi kunigo J. Zdebskio asme-nybe, rinko archyvinę medžiagą, užrašė liudininkų prisimini-mus (visa tai paskelbta knygoje: A. Lesys „Bažnyčios riteris“, Vilnius 2012).

Kunigo J. Zdebskio pogrindinės veiklos bendražygis buvo dabartinis Šlienavos bažnyčios klebonas garbės kanauninkas Vytautas Vaičiūnas. Mus sudomino ypatingu būdu Viešpaties pakviesto kunigo V. Vaičiūno asmenybė, gyvenimas, veikla.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena du kunigai turintys tą patį vardą ir pavardę, todėl garbės kanauninko Vytauto Vaičiūno pageidavimu knygoje jį vadinsime Vytautu Juozu Vaičiūnu, bet skelbiamuose sovietinės Lietuvos leidinių straipsnių ištraukose, citatose iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos, LSSR KGB, LCVA bei kituose dokumentuose bus rašoma – Vytautas Vaičiūnas.

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas nuo 1997 m. vadovauja Šlienavos parapijai. Parapijiečiai kuklų, drąsų, energingą dvasininką už jo atsidavimą, tarnystę artimui ir begalinį darbštumą mini tik geru žodžiu. Bažnyčios pastatams atnau-jinti ir aplinkai puoselėti kunigas skyrė visas santaupas ir pini-gus, gautus už parduotą būstą.

6

Į šią parapiją sudėjau visas savo su žmona užgyventas santaupas – visus pinigus, gautus pardavus butą ir kolektyvinį sodą. Čia sudedu ir visą pensiją, ir parapijiečių aukas už šv. Mišias ir religinius patarnavimus. Sau nepasilieku nieko, nes mane priglaudė nuoširdi Bieliauskų šeima – jie mane išlaiko bei padeda prižiūrėti bažnyčios aplinką. Gaila, bet auga susvetimėjimas tarp žmonių. Juos stumia šalin vieną nuo kito ne tik sunki buitis, bet ir būtis. Todėl reikia visomis priemonėmis skleisti daugiau meilės žmogui (Vytautas Juozas Vaičiūnas).

Didžiulės pagarbos vertam kun. V. J. Vaičiūnui Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis suteikė garbės kanauninko titulą. Šlienavos parapijiečiai šią žinią sutiko džiaugsmingai, sveiki-no, pagerbė, dėkojo.

Garbės kanauninko Vytauto Vaičiūno nuopelnai įvertinti – 1999 m. jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus IV laipsnio ordinu.

Vis dažniau garbės kanauninkui V. J. Vaičiūnui tenka kreiptis į gydytojus, vykti į ligoninę, pasirūpinti silpstančia sveikata. Klebonas jau yra patyręs kelis infarktus, jam įstatytas širdies stimuliatorius, pakeistas klubo sanarys. Garbės kan. Vytautas Vaičiūnas pasakojo:

Norėčiau tikėti, kad lietuvių tauta išliks, nors Europa smun-ka žemyn. Prisiminkime, kaip Romos imperija sugriuvo dėl moralės nuopuolio. Dabar vadovaujantis Europos įstatymais homoseksualai net remiami pinigais... Tuo tarpu bibliotekoms, rašytojams, sveikatos apsaugai, skurstančioms šeimoms lėšų visą laiką stinga. Kur mes einame ir kur nueisime? Sumažėjo pašaukimų į kunigystę. Tai labai liūdna. Mokyklose nėra beveik jokio patriotinio auklėjimo. Jei Sąjūdžio metu patirtą dvasinį pakilimą būtume panaudoję geram, tai būtume kal-nus nuvertę. Sunkus buvo laikas, patys išsirinkome ne tuos, nes jeigu tuos komunistus būtume „atmetę“, tai tikriausiai Nepriklausomybės nebūtume pasiekę. Reikėjo su visais rasti

7

bendrą kalbą. Jie perėmė šalies valdymą. Tie patys žmonės ir dabar valdo. Jų dievas – turtas ir pinigai. Kiti puolė į neviltį, nes mato, kad bet kokio pagerėjimo greitai nesulauks. Visi tikėjosi pasiaukojimo ir doros iš vadovų, ypač didesnio tei-singumo, geresnių sąlygų. Nesilaikoma įstatymų. Užtat turime tai, ką turime. Tikiu, kad jaunoji karta, pakeitusi senus biu-rokratus, bus patriotiškesnė. Paradoksas: turime realią teisę rinkti valdžią, o ką renkame? Mūsų politinė visuomenė dar ne-brandi, nesusigaudo toje politinių partijų raizgalynėje. Antai, mūsų vadovai su antra, trečia žmona gyvena. Apie kokią dorą šnekame? Gal praregės mūsų rinkėjai ir ateityje rinks tuos, kurie tikrai verti atstovauti Lietuvai. Sovietmečiu tikėjimas iš daugelio žmonių buvo atimtas. Kolchozai iš lietuvio atėmė net ir sekmadienį. Net baudžiavos laikais žmonės keturias dienas dirbo ponui, dvi sau, o sekmadienį šventė. Sovietai atėmė visas dienas. Sau dirbti paliko tik sekmadienį. Dievą visada reikia turėti savo širdyje! Šiandien mums baisesnė yra dvasinė krizė. Juodąjį blogio žmogų daug sunkiau atpažinti nei sovietmečiu. Todėl tiems, geriesiems, labai sunku. Bet viską galima įveikti, jei tik nenutolsime nuo Dievo, jei nepadarysime mirtinos nuodėmės. Nuo jos apsisaugoti labai sunku, nes žmogaus sąžinė miega, niekas jos nežadina. Anksčiau kiekviena mo-tina, pasisodinusi vaiką ant kelių, mokė, kas yra gera, o kas nuodėminga. Dabar, deja, tai daro toli gražu ne kiekviena, todėl vaikui labai sunku užaugti doru žmogumi ir įgyvendinti Dievo skirtą misiją (Vytautas Juozas Vaičiūnas).

Jovita Niūniavaitė-Lesienė (2013 m. gegužė)

8

Vytauto Juozo Vaičiūno šeima, branda ir mokslai

Kauno r. Šlienavos parapijos klebonas garbės kanau-ninkas Vytautas Juozas Vaičiūnas gimė 1930 m. kovo 9 d. Šakių apskrities Žvirgždaičių valsčiaus Tupikų kaime (Žvirgždaičių parapija), bežemių Antano ir Onos Vaičiūnų šeimoje. Jis turėjo du brolius – Justiną (1928–1994) ir Joną (1933–1981), bei seserį Ramutę (1941–2009).

Remiantis Tupikų ir Žvirgždaičių kaimų (Šakių aps., Žvirgždaičių valsčius) 1942 m. gegužės 27 d. gyventojų surašymo metu pateiktais duomenimis (LCVA), galima teigti, kad Vilkaitienės Cecilijos samdinys Vaičiūnas Antanas (Vy-tauto Juozo Vaičiūno tėvas), g. 1899-03-11, buvo beraštis (nors tuo galima abejoti, nes V. J. Vaičiūnas teigė, jog jo tėvas Kaune dirbo policininku). Kartu su juo gyveno sūnus Vaičiūnas Jo-nas, g. 1933-03-28, jį išlaikė tėvas. Vilkaitienė Cecilija turėjo tris dukteris. Dvylikametis berniukas Vytautas Juozas tuo metu tarnavo pas Kriaučiūną Antaną, g. 1904 m., kuris turėjo žmoną, motiną ir tris samdinius. Pažymima, kad vienas iš jų – Vaičiūnas Vytautas. Jis tuo metu lankė pradžios mokyklą. Vos vienerių metukų sulaukusi Ramutė buvo auginama Endrikio Juliaus, g. 1894 m., šeimoje. Rašoma, kad kartu gyveno J. En-drikio žmona, duktė, sūnus ir augintinė Vaičiūnaitė Ramutė, g. 1941 m., taip pat pažymima, kad ji yra svetimas žmogus (LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 6352, butų ūkio lapai Nr. 2, 22).

1927 m. Antanas Vaičiūnas ir Ona Liepuonytė vestuvinius žiedus sumainė Žvirgždaičių bažnyčioje. Antanas buvo mobi-lizuotas į Lietuvos kariuomenę ir dalyvavo Nepriklausomybės kovose, grįžęs dirbo Kauno policijoje. Lietuvos policininko at-

9

lyginimas buvo pakankamai geras, jaunavedžiai galėjo įsikurti Kaune, tačiau tėvui netekus tarnybos, šeima patyrė didelį vargą. Vytautas Juozas savo sesers Ramutės Vaičiūnaitės-Kurienės poezijos knygelėje „Našlaitės dalia“ (Kaunas 2007) rašė:

Laimingą šeimos gyvenimą drumstė žalingi tėvelio įpročiai. Pasirodęs neblaivus darbe, jį prarado ir teko grįžti atgal į Žvirgždaičius, o šeimai patirti kumečio dalią (Vytautas Juozas Vaičiūnas – toliau VJV).

Po sūnaus Justino gimimo tėvai buvo trumpam išsiskyrę, bet vėl pradėjus kartu gyventi po pusantrų metų gimė Vytautas Juozas.

Ona Liepuonytė Vaičiūnienė gimė XX a. pirmaisiais me-tais (manoma, kad 1904 m.). Vytautas Juozas su didele meile pasakojo apie mamą:

Mamytė buvo labai tikinti moteris. Atsimenu, pasodin-davo mus ant kelių, sukdavo ratelį ir vis maldelių mokyda-vo. Šventadieniais eidavo į bažnyčią. Ji labai daug dirbo, stengėsi, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Tėvelis daug ką pra-gerdavo, tad mamos gyvenimas buvo nelinksmas. Po ma-mos mirties tėvelis dar vokiečių laikais vedė antrą kartą. Su antrąja žmona susilaukė dvynių, bet vienas mirė, liko viena duktė. Atsimenu vargingus 1942 metus. Mane, piemenuką, šeimininkai vežė aplankyti tėvelių. Tas vaizdas ir šiandien man stovi akyse: motulė guli karste, vystykluose – sesutė Ramutė. Pradėjau verkti, sesutė taip pat. Atrodo, niekas mūsų nenorėjo nei suprasti, nei paguosti. Tik brolis Justinas, kuris slaugė motulę, priėjęs tarė: „Neverk, brolau! Mirtis ne pati didžiausia nelaimė. Motulė nepaliko mus našlaičiais, bet perdavė mus Viešpaties ir Marijos globai. Ji mylėjo Viešpatį ir daug kentėjo, todėl bus amžinai laiminga. O būdama dan-guje taip pat sergės mūsų žingsnius ir neleis suklupti gyveni-mo vingiuose“. Truputį patylėjęs brolis dar pasakė: „Jeigu

10

motulė būtų padariusi sunkią nuodėmę ir mirusi, jai dangaus vartai būtų uždaryti amžinai. Tai čia didžiausia nelaimė. Da-bar guoskime vieni kitus susitikimo viltimi“. Brolis Jonas tų žodžių dar nesuprato, Ramutė vis verkė lopšelyje ir tarytum sakė: „Man skirta našlaitės dalia. Kas vakarais padainuos man lopšinę, kas kryžiumi mano kaktytę paženklins prieš miegą, kas ašarą nušluostys, prie ko man priglausti galvelę, kas paguos varguos, nes žodis „mama“ skausmu atsilieps mano sieloje. Tave, motule, sapnuosiu tik sapnuos, o tą gilų ilgesį išliesiu skausminguose eilėraščiuose“ (VJV).

Pasaulis tapo liūdnas ir bejausmisBe tavo rankų, mylinčios širdies.Tartum dangus, grėsmingai apsiblausęs,Tartum juoda, be prošvaisčių naktis.

Ant tavo kapo krito ryto rasosIr ašaros našlaičių vienišų,Baltų berželių garbanotos kasosMalšino skausmą verkiančių širdžių...

R. Vaičiūnaitė-Kurienė „Motinos ilgesys“ („Našlaitės dalia“, Kaunas 2007)

V. J. Vaičiūnas buvo pradžios mokyklos mokinukas, kai mirė mama, sulaukusi tik 37 metų. Vytautas Juozas tarnavo pas ūkininkus, kurie ištesėjo Onai Vaičiūnienei duotą pažadą – leido berniukui mokytis.

1943 m. pradėjau tarnauti pusberniu pas kitą šeimininką, bet ten buvo labai blogai, užpuolė utėlės. Tada mane laiki-nai priglaudė mamos brolio šeima. Dėdienė Adelė padėjo nuo

11

utėlių išsigelbėti. Ji buvo labai gera moteris, bet šeima sun-kiai vertėsi, todėl po kurio laiko man surado kitus šeimininkus. Žmonės buvo neblogi, bet ėjo 1944-ieji, teko su vokiečiais trauktis Vokietijos link. Kai grįžau, ūkininkai jau neturėjo gyvulių ir piemens jiems nereikėjo. Teko grįžti pas dėdienę (VJV).

Ona ir Antanas Vaičiūnai palaidoti Žvirgždaičių kaimo kapinėse. Ramutė ir Jonas ypač skaudžiai kentėjo motinos netektį, nes tėvas vedė antrą kartą, ir abu augino pamotė. Iš jos patirtos nuoskaudos, užgauliojimai paliko pėdsakus. Gal todėl Jonas pamėgo alkoholį, taip bandydamas pamiršti vaikystėje patirtą skausmą.

Brolis Jonas buvo labai geros širdies. Mėgo meistrauti. Pats pagamino radijo siųstuvą, panoro klausytis draudžiamų laidų. Vos nesusekė saugumiečiai, netoli namų naršė. Jau-niausias brolis Jonas mirė anksčiausiai, nes jis pasuko tėvelio pėdom, t. y. pamėgo gerti ir tai, matyt, sutrumpino jo gyvenimą (VJV).

Ramutė gimė 1941 m. balandžio 6 d. Maža mergaitė, nesulaukusi nė vienerių metukų, neteko mamos. Paaugusi lankė prie Novužės krantų esančią pradinę mokyklą, vėliau tęsė mokslus Žvirgždaičiuose. Besimokydama pradėjo rašyti eilėraščius, kuriuose išsakė sunkią savo lemtį, patirtas skriau-das ir išgyvenimus. Baigusi pradinę Ramutė lankė Kudirkos Naumiestyje esančią mokyklą. Ji norėjo toliau mokytis, tačiau galimybės nebuvo. Ramutė buvo jautrios sielos, mylėjo gamtą. Kūdikystėje ir vaikystėje nepatyrusi motiniškos meilės, ji širdyje susikaupusį ilgesį išreiškė poezijoje. Nuoširdžiai posmuose išsakomi jausmai, gyvenimo prasmės ieškojimas, meilė, pasitikėjimas Dievu. Ramutė mirė 2009 m. spalio 14 d., o spalio 17 d. Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje gedulingas šv. Mišias už ją aukojo jos brolis garbės kan. V. J. Vaičiūnas. Jis nuoširdžiai minėjo savo sesutę – paprastą, susimąsčiusią,

12

su pilnai neatsiskleidusiu talentu, citavo Ramutės kūrybą apie skaudžiai išgyventą motinos netektį, amžinąsias vertybes.

Maldauju Dievo atleidimoUž buvusių dienų klaidas.Tik Jis kiekvieną apkabinaAtversdamas tiesos gelmes.

R. Vaičiūnaitė-Kurienė „Gyvenimo prasmės ieškojimas“ („Našlaitės dalia“, Kaunas 2007)

Prie poetės Ramutės karsto laidotuvių apeigas atliko jos brolis garbės kan. V. J. Vaičiūnas ir Kudirkos Naumiesčio kle-bonas kan. D. Jasulaitis. Atsisveikinimo žodį tarė Stanislovas Eugenijus Poniškaitis:

Žmogaus gyvenime yra dvi pagrindinės stotelės: lopšinė – nerūpestinga kūdikystė ant motulės kelių, prigludus prie jos mylinčios širdies, ir karstas – kapo duobė... Jei jau teko gimti, tai teks ir mirti. Prie kapo duobės – visi žemės kelei-viai padeda savo gyvenimo palydovę – lazdelę, pasaulio nuo-pelnus ir insignijas. Vyskupai čia padeda savo mitras, kara-liai – vainikus, poetai, rašytojai – savo kūrybos lobynus, o vargšas bedalis – savo gerų darbų bei artimo meilės kraitį... Rodos, dar būtų prasmingiau, kad Ramutė būtų atgulusi greta savo mamytės Žvirgždaičiuose, kurios kapelį ji vaikystėje taip dažnai lankydavo (S. E. Poniškaitis).

Išleistos dvi Ramutės poezijos knygelės: „Našlaitės dalia“ (2007 m.) ir „Prisimink mane“ (po mirties, 2010 m.).

Garbės kan. Vytautas Juozas Vaičiūnas pasakojo: 1945 m. įstojau į kunigų saleziečių išlaikomą Vytėnų

gimnaziją, kurioje jau mokėsi brolis Justinas. Joje veikė 5

13

sustiprintos klasės, bet spėjau baigti tik dvi, nes 1947 m. rusai gimnaziją uždarė, liepę per dvi valandas išsikraustyti. Niekas nepaklausė, nei kur gyvensi, nei ką valgysi. Pokario metais buvo daug našlaičių ir niekam jie nerūpėjo, eik, kur nori...

Saleziečių vienuolių ordino Vytėnuose (Raseinių apskr.) stebėjimo byloje (nuo 1945-04-04 iki 1948-05-10) yra Lietu-vos Saleziečių viršininko A. Skelčio 1945 m. balandžio 24 d. pateiktas saleziečių sąrašas, kuriame rašoma, kad siuvėjų kurse mokosi Vaičiūnas Vytautas, Antano. 1946 m. rugsėjo 15 d. A. Skeltys rašė, kad atvyko ginkluoti vyrai, ūkvedį apšaudė iš revolverio, viską atėmė, paliko tik 1 arklį, 1 karvę, 3 ha žemės ir pastatą vienuoliams gyventi (LSVA, f. R-181, ap. 2, b. 67).

Garbės kan. Vytautas Juozas Vaičiūnas pasakojo:Kai mokiausi Kėdainių r. Šlapaberžės dvare įkurtoje

Žemės ūkio mokykloje, gyvenau bendrabutyje, už kurio stovėjo bažnyčia. Mes, kursantai, eidavome į pamaldas. Būtent Šlapaberžėje aš pradėjau kovą prieš tuometinę valdžią, kuri sekmadieniais 12 val., kad žmonės neturėtų galimybės išklausyti šv. Mišių, kviesdavo į susirinkimus. Protestavau, pasakiau, kad pažeidžiamos žmonių teisės, jog tai neatitinka Konstitucijos. Turbūt todėl manęs net nebandė kalbinti stoti į komjaunimą. Laimei, mokyklos direktoriui toks mano pro-testas patiko, ir jis mane priėmė dirbti instruktoriumi. Gau-davau stipendiją 120 rub. Dauguma moksleivių buvo iš kai-mo, atsiveždavo maisto, o aš, našlaitis, nieko neturėjau, tai tik nusisukdavau, kai kiti valgydavo... Mokyklos virėja vienuolė S. Ladygaitė kartais pagelbėdavo maistu. Mokykloje išmokau vairuoti traktorių, baigęs kursus tapau elektromechaniku. 1958 m. vedžiau Leonorą (Levutę). Vedęs baigiau Kauno statybos technikumą, o po to – Kauno Politechnikos institutą (VJV).

1972 m. V. J. Vaičiūnas baigė Kauno Politechnikos ins-

14

titutą, tapo diplomuotu specialistu (specialybė – elektros pavaros). Sulaukęs 53-ejų V. J. Vaičiūnas kreipėsi į vysk. V. Sladkevičių ir vysk. J. Steponavičių, prašydamas priimti jį į pogrindinę Kunigų seminariją. Seminarijoje jis mokėsi 1983 – 1988 m. Iš Vatikano leidimą būti kunigu jam atvežė Kaišiadorių vysk. V. Sladkevičius. Vytauto Juozo žmona Levutė priėmė skaistybės įžadą.

Lietuvos ypatingajame archyyve saugomuose dokumen-tuose užfiksuota, kad 1985-11-18 KGB agentas „Arvydas“ pranešė KGB 5 tarnybos 3 sk. vyr. oper. įgaliotiniui Pietariui, kad po vakarinių mišių pas jį atėjo veikėjas Vaičiūnas, pasiūlė LKB Kronikos 68 numerį, išleistą 1985-10-16. Patarė agentui perskaityti, bet niekam nerodyti. Vaičiūnas agentui pasakojo, kad Kybartų bažnyčios klebonas pasiruošęs sugriauti viską, ką buvo padaręs kun. S. Tamkevičius: terorizuoja bažnyčios komitetą, nori iš bažnyčios choro išvaryti Bryliutę. Agentas leido Vaičiūnui išklausyti prezidento Reigano kalbos, įrašytos į juostą. Vaičiūnas sakė agentui, kad palaiko gerus ryšius su vysk. Steponavičiumi ir pasiūlė kartu jį aplankyti. Vaičiūnas priminė agentui problemą, kurią prašė laikyti paslaptyje, t. y., kad jis Telšių vysk. A. Vaičiui padedant tikisi gauti dispensą bažnytinės santuokos nutraukimui ir po to tikisi tapti dvas-ininku (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 887, l. 174, 175).

Dievui mane į kunigus rekomendavo ne bet kas, o po-piežius Jonas Paulius II. Studijuojant pogrindinėje Kunigų seminarijoje apie mano ryžtą tapti kunigu niekas nežinojo, todėl saugumas manęs nepersekiojo. Dar prieš įkalinimą dirb-damas pogrindyje rinkau visus kunigų seminarijos konspektus (skriptus), kurie daugiausiai buvo parengti kun. V. Butkaus, ir reikalingas knygas. Mokiausi pats ir reguliariai važiuodavau pas kun. J. Danylą atsiskaityti, gaudavau naujas užduotis. Kalbėdavau tik su kun. J. Danyla, iš seminarijos klierikų su niekuo nebendravau. Pažinojau K. Ambrasą, bet toji pažintis buvo iš anksčiau, o ten mes nesusitikdavome, tik mūsų

15

kunigystės šventimai sutapo. Kai kun. J. Danyla atsisakė savo pareigų, tai pas vyskupą J. Steponavičių nuvažiuodavome kar-tu su kun. J. Boruta. Didžiausi autoritetai man buvo: vysk. J. Steponavičius ir vysk. V. Sladkevičius, kunigai S. Tamkevičius, J. Zdebskis ir kiti, su kuriais tekdavo susitikti. Vyskupas trem-tinys J. Steponavičius šventimus man suteikė 1988 m. rugsėjo 20 d. Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčioje, dalyvaujant vietos kle-bonui (VJV).

16

Levutė

1951 m. Vytautas Juozas Vaičiūnas buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Jį išvežė į Rusijos gilumą – Novosi-birsko sritį, Belsko miestą. Ten tarnaudamas būsimasis kuni-gas dirbo statybiniame būryje elektromechaniku. Po trejų tar-nybos metų Novosibirske jis nusprendė dar pasilikti Rusijoje, uždarbiavo Krasnojarsko srities šiaurėje, Norilsko mieste – kasyklų ir metalurgijos pramonės centre. Norilske jis sutiko daug tremtinių, tarp kurių buvo ir lietuvių. Ten jis praleido trejus metus.

Potraukį religijai jaučiau nuo vaikystės, todėl, kai atvažiuodavo kunigai, visada aktyviai dalyvaudavau šv. Mišiose, patarnaudavau. Tačiau tai darė ne visi. Daugelio lietuvių tremtinių religinė moralė buvo labai pašlijusi: jie ne tik nedalyvaudavo pamaldose, bet ir stengdavosi visaip pašiepti tikinčiuosius (VJV).

V. J. Vaičiūnas pasakojo:Pinigų Norilske užsidirbau, bet tuos pinigus į Lietuvą

sugrįžęs išdalinau. Povilas Petronis paprašė pinigų, nes norėjo pradėti spausdinti knygas. Vasarą nusipirkau motociklą. Kaune per pažįstamus pradėjau ieškoti darbo. Toks kooperatyvo pirmininkas vieną kartą paprašė darbo knygelės, pamatęs tuojau mane įregistravo ir dar pasakė, kad jei anksčiau būčiau atėjęs, butą būtų davęs. Į seminariją tuo metu nebandžiau stoti, gal valios pritrūko, o gal toks Dievo numatytas kelias. Noras tapti kunigu neužgeso, nors žinoma, pakliūti į seminariją tuo metu buvo labai sunku. Tai, matyt, ir lėmė, kad aš nestojau (VJV).

Dirbdamas Norilske Vytautas Juozas susipažino su trem-

17

tiniu, politiniu kaliniu iš Lietuvos. Jis turėjo dvi dukteris. Būsimasis uošvis pasakojo, kad duktė Levutė – labai gera mergina.

Tremtinys anksčiau už mane parvažiavo į Lietuvą. Grįžęs nuvykau jo aplankyti, ir man Levutė tikrai labai patiko, jau-nos mergelės akių spindesys krito man į širdį (VJV).

Pažintis su būsima žmona Levute (Leonora Visockytė, Prano, g. 1930 m.) buvo lemtinga. 1958 m. po neilgos drau-gystės jie susituokė.

Mano žmona Levutė buvo gera, bet kilusi iš netikinčios šeimos. Vėliau ji persiėmė visais mano idealais. Žmona tapo labai religinga, visiškai pritarė mano veiklai ir ją rėmė. Tuo metu Levutė dirbo Žiegždrių ligoninėje kasininke (VJV).

Vytautas Juozas dirbo gamykloje „Metalas“, vėliau Kau-no Kapitalinės statybos valdyboje, baigęs technikumą dirbo Kauno Vykdomajame komitete (toliau – VK) inžinieriumi ir studijavo Kauno politechnikos institute. 1972 m. Vytautas Juozas ir Levutė Vaičiūnai gavo butą. Vytautas Juozas mano, kad žmona Levutė nujautė jų gyvenimo lemtingą posūkį, nors jis savo ketinimus tapti kunigu jai atskleidė tik grįžęs iš lage-rio į Lietuvą, 1983-iųjų rudenį.

Levutė iš pradžių apsipylė ašaromis, bet nepriekaištavo, nurimusi palaimino mano sprendimą. Apie savo permainingą likimą, manau, kad jei laiku neatėjau, ateisiu per kančias. Kai mudu nuėjome atsakymo pas vyskupą V. Sladkevičių ir kai jis pasakė, kad gautas sutikimas, jai vėl pabiro ašaros. Kai baigiau mokslus Kauno pogrindinėje kunigų seminarijoje ir reikėjo man iš namų išeiti, žmona Levutė susirgo. Galbūt labai ,,trucyti‘‘ (nuodyti – aut. past.) ėmė, nes pas mus bute buvo įrengtas slapto klausymosi įtaisas, kuris, matyt, spindu-liavo ir, galbūt, jai kenkė. Jie (KGB – aut. past.) mokėjo sukelti parkinsono ligą (žmona susirgo), širdies infarktą (aš patyriau infarktą). Toji liga jai pasireiškė po mano šventimų, bet išeiti

18

iš namų man jau vis tiek reikėjo. Dabartinis Kauno arkivysku-pas S. Tamkevičius nuvažiavo pas Levutę, pasišnekėjo, ji ir sako: „Reikia viešai pasirodyti ir laikyti pirmas šv. Mišias“. Taigi, ji atidavė tai, ką turėjo brangiausio, ir jos auka didesnė. Kai dirbau parapijose, ji nesirodė. Paskui taip susirgo, kad beveik kalbėti negalėjo, tik vieną kitą žodį pasakydavo, taip dar gyveno iki 1997 metų. Tais metais, kai minėjau kunigystės 10-metį, Levutė po sunkios ir ilgos ligos mirė. Ją nuolat pri-simenu, meldžiuosi, aukoju šv. Mišias. Likimas lėmė, kad vaikų nesulaukėme, bet gyvenome darniai, vienas kitą gerb-dami ir mylėdami, per 30 vedybinio gyvenimo metų nė karto nesusibarę, net ir tada, kai pasakiau, kad grįžtu prie vaikystės svajonės – noriu tapti kunigu (VJV).

19

Pogrindinė veikla. KGB akiratyje

1980 m. gegužės 22 d. LSSR KGB Tardymo sk. viršininkui pulkininkui (toliau - plk.) Kisminui rašoma: spec. priemonės „T“ pagalba nustatyta, kad 1972 m. spalio mėn. Petronis, ku-rio veikla tiriama KGB operatyvinėje byloje „Izdateli“, in-formavo Vaičiūną, jog jau du metai daroma ERA, kurią bus galima įdėti į lagaminą (LYA, f. K-40, ap. 1, b. 223).

Galima teigti, kad nuo 1972 m. (o gal ir dar anksčiau) inžinierius V. J. Vaičiūnas įsitraukė į sovietmečiu pavojingą veiklą ir su bendraminčiais P. Petroniu, P. Plumpa ir kt. spaus-dino bei platino maldaknyges, katekizmus ir kitokią religinę literatūrą. Vaičiūnų bute gyveno P. Petronis, kuris Vytėnų vienuolių saleziečių vadovaujamoje mokykloje buvo Vytauto Juozo tikybos mokytoju. V. J. Vaičiūnas pasakojo:

Aš turėjau motociklą su priekaba, tai su Petroniu ėmėme po Lietuvą vežioti maldaknyges, dauginti religinę literatūrą. Tada pogrindinę spaudą daugindavo EROS aparatu. Kai dir-bau Kauno m. VK Kapitalinės statybos skyriuje, mano žinioje buvo dauginimo aparatai. Kai vieną jų nurašė, apsiėmiau su-naikinti. Saugumietis žiūri, o aš išiminėjau detales, kurias ga-liu padaryti iš naujo, ir jas laužau. Nusibodo jam mano lėtas darbas, pasakė: „Tikiuosi, vienas užbaigsi“, – ir paliko mane. Aš tą aparatą atnaujinau, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kro-nikos“ (toliau – LKBK) kelis numerius, nemažai kitokios religinės literatūros išspausdinau tiesiog darbo patalpose. Valdžia žinojo, bet ilgai nesiryžo susidoroti su manimi, nes bijojo skandalo, juk viskas vyko jų panosėje (VJV).

1973 m. spalio 30 d. LSSR KGB agentūrinių operatyvinių priemonių plane, siekiant užkirsti veiklą asmenų, dalyvaujančių

20

LKBK leidime, pažymima: 1972 m. kovo mėn. priešiškai nusiteikę asmenys organizavo LKBK leidimą ir platinimą. Jau paruošti ir išplatinti 6 numeriai. Į užsienį perduoti 4 nu-meriai, jos medžiaga reguliariai spausdinama emigrantų nacionalistinėje spaudoje, ją perduoda „Amerikos balsas“, „Vatikano“ radijas“ ir kt. 1972-06-05 LSSR prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl LKBK leidimo ir platinimo. Pravestų agentūrinių operatyvinių priemonių pagalba nustatyta or-ganizuota ir užsikonspiravusi grupė asmenų, dalyvaujančių LKBK leidime ir platinime: 1. Zdebskis Juozas, s. Vinco, g. 1929 m., Šlavantų bažnyčios klebonas; 2. Tamkevičius Sigi-tas, s. Motiejaus, g. 1938 m., Simno bažnyčios vikaras; ; 13. Vaičiūnas Vytautas, s. Antano, g. 1930 m., tuo metu dirbo Kauno VK Kapitalinės statybos valdybos inžinieriumi. . Numatoma pradėti daryti kratas pas pagrindinius bylos tyri-mo asmenis. Tarp jų minimi V. J. Vaičiūnas ir L. Vaičiūnienė, pas kuriuos tuo metu nelegaliai gyveno Petronis. Pažymima, kad 1973-10-01 spec. priemonės „T“ pagalba užfiksuota, kad Vaičiūnas pasisavino iš savo darbovietės nurašyto aparato ERA pagrindines dalis (LYA, f. K-40, ap. 1, b. 199, l. 104-134).

1973 m. lapkričio mėn. LSSR KGB prie LSSR Ministrų tarybos (toliau - MT) Tardymo sk. vyr. tardytojas kapitonas J. Markevičius pasirašė nutarimą daryti kratą pas Vaičiūną Vytautą, Antano, bute, ūkiniuose pastatuose ir pastatuose kolektyviniame sode. LSSR KGB Tardymo sk. viršininkas pulkininkas E. Kisminas ir LSSR KGB pirmininkas generolas majoras J. Petkevičius pasirašė sutikimą (LYA, f. K-6, ap. 3, b. 284, l. 43).

1973 m. lapkričio 19 d. Kauno VK darbuotojas Vaičiūnas, aplankęs mieste statomus objektus, apie 12 val. grįžo į na-mus papietauti. Namuose rado savo seną pažįstamą buvusį mokytoją P. Petronį. Po 15 min. paskambino kažkoks nepažįstamas vyriškis. Vos šeimininkas pravėrė duris, šeši

21

vyrai atbėgo iš laiptinės ir įsiveržė į kambarį. Įsibrovėliai nepasisakė, kas jie tokie, neparodę jokių dokumentų išsivedė su savimi P. Petronį. Išėjo, bet ne visi – trys liko laukti iki 18 val., t. y. iki kratos pradžios. Jai vadovavo saugumo darbuoto-jas, ypatingai svarbių bylų (toliau - YSB) tardytojas mjr. Li-niauskas. Kviestiniai – V. G. ir V. E., saugumiečiai kviestiniais liudininkais paprastai pasikviečia savus žmones. Lapkričio 19 d. nesuspėta visko iškrėsti, todėl 22 val. mjr. Liniauskas kvies-tinius atleido, o pats išvažiavo, palikęs Vaičiūno bute budėti tris saugumiečius. Vienas jų – Vilimas – vėliau šeimininką tardė. Kitos dienos rytą pasirodė mjr. Liniauskas su kitu saugumiečiu ir kviestiniais. Krata buvo tęsiama. Po kelių valandų trys saugumiečiai Vaičiūno žmoną Leonorą nusivedė į sodo namelį ir padarė kratą. Baigę krėsti, saugumiečiai L. Vaičiūnienę nugabeno į Kauno saugumą tardymui, trukusiam apie 9 val. Kitą dieną ji buvo tardoma dar 7 val. Pradėdamas daryti kratą, mjr. Liniauskas paskelbė lapkričio 14 d. nutarimą padaryti Vaičiūno bute kratą ir paimti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės... Krata baigta 16 val. 20 min. Jos metu paimta: 1. Aplankalai su religiniais ir priešalkoholiniais straipsniais: „Katalikų tikėjimo pagrindai“, „Kad kūrentųsi ugnis“, „Stebuklai ir tikėjimas“, „Kelias į laimę“, „Degtinė ne atlyginimas“, „Šventumo keliai“, „Tėvų pavyzdys“, „Tikėjimo pagrindas“, „Tikėjimas išgelbėjo“ ir kt. – viso apie 70 str.; 2. Daug popieriaus lapų su įvairiais užrašais; 3. Maldaknygės „Aukštyn širdis“ (3 egz.), „Jėzus ir aš“ (4 egz.), „Prie altoriaus“ (4 egz.); 4. Užrašų knygutės su įvairiais užrašais; 5. Laikraščių iškarpos; 6. Sąsiuviniai su įvairiais religiniais ir priešalkoholiniais tekstais; 7. Prieškariniai re-liginiai žurnalai: „Draugija“ (1 egz.), „Saleziečių žinios“ (3 egz.), „Žvaigždutė“ (5 egz.); 8. Religinės knygos: „Tikiu“, „Raupsuotųjų kunigas“, „Tėve mūsų“, „Auklėjimo menas“, „Ką apie Dievą sako šiuolaikiniai mokslininkai“, „O vis tik Šv. Raštas teisus“ ir kt. – viso apie 60 knygų; 9. „Nau-

22

jasis Testamentas“ (2 egz.); 10. Fotonuotraukos ir religiniai pa-veikslėliai – fotografijos; 11. Vokas su adresu „Didžiai gerb. P. Petroniui“; 12. Vokas su adresu „Didžiai gerb. P. Petroniui“; 13. Magnetofono juostos (2 št.); 14. Lietuvos žemėlapiai su pažymėtomis vietomis; 15. Guminis štampas „Med. P. Petronis“. V. Vaičiūnas saugumiečiams paaiškino, kad rastieji daiktai priklausą P. Petroniui. Saugumiečiai taip pat rado popieriui pjaustyti prietaiso dalis, popieriaus lapus su įvairių detalių schemomis, aukštos įtampos bloko „Era-M-15“ techninį aprašymą ir kt. V. Vaičiūnas buvo tardomas 4 dienas. Tardymas trukdavo nuo penkių iki vienuolikos val. (LKBK, 1974, Nr. 8, t. 2.).

Iš tardymo protokolų paaiškėjo V. J. Vaičiūno EROS įsigijimo istorija. Trūkstamas dalis pagamino savo darbovietėje pats V. J. Vaičiūnas. Ši ERA galutinai buvo sumontuota kartu su bičiuliu P. Plumpa. 1973 m. lapkričio 19 d. saugumas atliko kratą pas K. G., kuris gyveno Kauno r. Šlienavos k., čia buvo rasta V. J. Vaičiūno ir P. Plumpos sumontuota ERA. Dėl šios EROS buvo tardoma daug VK darbuotojų, bet nieko naujo KGB nesužinojo. 1973 m. KGB pareigūnai visą savaitę tardė Vytautą Juozą ir Levutę bei kitus bendražygius. V. J. Vaičiūnui teko palikti darbą. Apie tai V. J. Vaičiūnas pasakojo:

Valdžia nenorėjo kelti skandalo, todėl man pasiūlė išeiti. Tuo metu mano viršininku dirbo buvęs tremtinys, su juo mes sutarėme, kad kai aš susirasiu darbą, tai dėl akių inscenizuo-sime konfliktinę situaciją ir mane dėl neva „nesugyvenamo charakterio“ atleis (VJV).

V. J. Vaičiūnas pradėjo dirbti Statybos derinimo darbų valdyboje. Nors ir persekiojamas, Vytautas Juozas tęsė pogrindinę veiklą, gamino dauginimo aparatus, kuriuos vežiojo po visą Lietuvą.

1973 m. rugsėjo 19 d. pateikiama spec. priemonės „T“ pagalba užfiksuotų pokalbių, pasiklausomų Vytauto Juozo ir

23

Levutės bute nuo 7 val. ryto iki 1 val. nakties, suvestinė ob-jektui „40-258-73“. Kitose suvestinėse jau jie įvardijami kaip „Vladas“ ir jo žmona „Vera“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885).

1974 m. liepos 22 d. KGB YSB vyr. tardytojas plk. Petruškevičius tardė V. J. Vaičiūną. Akistatoje su P. Plumpa jie apsimetė vienas kito nepažįstą. Vytautas Juozas paneigė kitų tardomųjų liudijimus, kad iš jų gavęs skaityti pogrindinę literatūrą. Prisipažino, kad P. Petronį pažįstąs nuo 1944 m., neneigė, kad Petronį vežiojęs savo motociklu po įvairias Lietu-vos vietas, bet kur – neprisimenąs. Tąsyk KGB nepavyko jo paversti kaltinamuoju. Du kartus buvo tardyta ir Levutė.

LSSR KGB Kauno m. sk. pažymoje rašoma, kad tiria-ma viena operatyvinė grupinio tyrimo byla „Izdateli“ ir 5 operatyvinės tikrinimo bylos priešiškai nusiteikusiems as-menims, dalyvaujantiems leidžiant ir platinant LKB Kroniką. 1975 m. 25 asmenys už tai profilaktuoti, 10 iš jų pateikti oficialūs perspėjimai. Pažymima, kad profilaktuotas asmuo Vaičiūnas, kurio veikla tiriama byloje „Izdateli“, savo pažiūrų nepakeitė, toliau palaikė ryšius su LKBK leidėjais, perdavė jiems žinias ir platino LKB Kroniką. Numatoma aktyvinti jo veiklos tyrimą (LYA, f. K-18, ap. 1, b. 177, l. 70, 71).

Matydamas beteisę tikinčiųjų padėtį Vytautas Juozas Vaičiūnas 1975 m. vasario 9 d. parašė laišką LTSR AT pre-zidiumui, „Tiesos“ ir „Kauno tiesos“ redakcijoms (laiškas pa-teikiamas sutrumpintas):

Įstatymas ir tikinčiojo žmogaus sąžinė1973-11-30 „Tiesoje“ rašoma: „Vienas iš nuostabiausių

tarybinės demokratijos triumfo mūsų šalyje pasireiškimas – tvirta teisė į sąžinės laisvę“... Paminėjus pagrindinius įsta-tymus, garantuojančius sąžinės laisvę, straipsnyje „Įstatymas ir religiniai kultai“ rašoma: ,,Religinė bendruomenė yra su-sivienijimas tikinčiųjų piliečių, sulaukusių 18 m. amžiaus“.

24

Kur dėti 18 m. neturinčius asmenis, jeigu jie nėra bendruomenės nariai? Kam pavesti jų auklėjimą? Gal ateis-tams? Kaip tai suderinti su TSRS Konstitucijos 124 str.? Ko kunigai turi klausyti: Bažnyčios ar Valstybės?

Pratęsdama įvairių draudimų sąrašą „Tiesa“ teigia: „Jie (tikintieji – red.) neturi teisės steigti savišalpos kasos ir dirbti labdarybės darbą; organizuoti specialias vaikų, jaunuolių ir moterų pamaldas, taip pat bibliją aiškinančius, literatūrinius, darbinius, religijos mokančius ir panašius susirinkimus, grupes, ratelius“.

Kas čia triumfuoja? Ateistai turi teisę laisvai reikštis per spaudą ir radiją, organizuoti grupes, atidarinėti bibliotekas... Mes gi, kaip pamotės vaikai, savo religines pareigas atliekam slapčiomis. Ateistams įstatymas garantuoja teises. Mums lieka tik pareigos.

„Įstatymų apie bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir mokyk-los – nuo bažnyčios pažeidimu, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę pagal BK 143 str., suprantama – nepilnamečių religinio mokymo organizavimas ir sistemingas vykdymas, pažeidžiant įstatymo nustatytas taisykles“ (LTSR BK ko-mentaras, V., 1974, psl. 225). „Įstatymų nustatytų taisyklių pažeidimu reikia suprasti nepilnamečių religinį mokymą bet kokia forma“ (t. p., psl. 226).

Niekur tiksliai nepasakyta, kokių įstatymų ir kokios taisyklės pažeidžiamos. Kodėl tas dirbtinis neaiškumas pagrin-diniame klausime, reguliuojančiame Bažnyčios ir Valstybės santykius?

„Reakciniai kunigai mėgina kelti triukšmą apie taria-mai vergišką bažnyčios padėtį, ardo normalius bažnyčios san-tykius su valstybe. Tas jų triukšmas be realaus pagrin-do... Tenkinant kunigų ir tikinčiųjų poreikius išleista: „Apei-gynas“, „Maldynas“, „Vatikano Susirinkimo nutarimai“ (toliau – VSN), „Šventasis Raštas“. Pažiūrėkime, kas šioje

25

literatūroje rašoma. „Klebonai telanko namus ir mokyk-las, kiek to reikalauja ganytojo pareigos, atsidėję tesirūpina jaunimu“ (VSN, psl. 219). „Svarbu, kad visi kunigai... padėtų vieni kitiems“ (VSN, psl. 236). Tai, kas čia pasakyta, sunku suderinti su P. M. straipsniu „Tarybiniai įstatymai ir religija“ („Kauno tiesa“, 1974-01-06), kuriame rašoma: „Bažnyčiai ir kunigams draudžiama mokyti vaikus katekizmo, panau-doti nepilnamečius religinėms apeigoms, organizuoti įvairias grupes, susirinkimus, grupinius pokalbius... Kunigas neturi teisės tvarkyti ūkinių-finansinių reikalų“.

Ko tada kunigai turi klausyti: Bažnyčios ar Valstybės? „Pasauliečiai gali ir privalo vykdyti brangią pasaulio evan-gelizacijos veiklą... katalikai... yra įpareigoti siekti tikro visuomenės gėrio ir pagal išgales stengtis, kad civilinė valdžia teisingai elgtųsi ir jos įstatymai atitiktų moralinius įstatymus ir visuomenės gėrį“ (VSN, psl. 58, 359, 362). Šios Vatikano Su-sirinkimo direktyvos pasauliečius moraliai įpareigoja. Todėl noriu atkreipti jūsų dėmesį į tą priešybių prarają, kurioje stovi tikinčiojo lietuvio sąžinė. Man atrodo, kad ši nenormali padėtis susidaro todėl, kad tarybiniai įstatymų aiškintojai į tikėjimą ir tikinčiuosius žiūri pro bobučių pasakų apie raga-nas ir užburtas pilis akinius...

P. M. straipsnyje „Tarybinis įstatymas ir religija“ kalba: „Tikslinga ir toliau gerinti religingumo tyrinėjimus, stebėti apeigų atlikimo būklę...“

Lietuvos katalikai tokį susidomėjimą gali pergyventi kaip grubų kišimąsi į atskirtos Bažnyčios vidaus reikalus, seklių siuntimą į religinės bendruomenės vidų ir teisėtai pa-klausti: Kuo jūs mus laikote? Nepilnamečiais nusikaltėliais? Ir todėl ėmėtės galingo globėjo-stebėtojo vaidmens? Jeigu taip, tai kiek tokia būklė gali tęstis? Lietuvos tikintieji gyve-nimo kryžkelėje: jeigu mūsų įstatymų aiškintojai gerbtų tikinčiuosius, tikrai nedrįstų pagrindiniam krikščioniškam

26

įstatymui, liepiančiam mylėti kiekvieną žmogų, kaip pats save, priešpastatyti draudimą: „Jie neturi teisės steigti savišalpos kasų ir dirbti labdarybės darbo“. Skaudu, kad Lietuvos tikintysis, atlikdamas savo krikščioniškas pareigas, jaučiasi einąs užminuotu lauku: peržengei „įstatymą“ – nusikalti-mas valstybei, prasilenkei su sąžine – dvasinės kančios. Ką daryti? Jeigu negalima eiti į konfliktus su ateistine sąžine, tai juo labiau su krikščioniška, kuri mums yra Kūrėjo atspindys. Tenka apsispręsti, ką pasirinkti. Aš bijau, kad istorikai šioje kryžkelėje nepastebėtų trečios rodyklės – lietuviškos moralės kapai.

V. Vaičiūnas, adresas: Kaunas, Hipodromo 46–35

AT prezidiumas pranešė, kad V. J. Vaičiūno laišką persiuntė Religijų reikalų tarybos (toliau – RRT) įgaliotiniui.

1975 m. kovo 3 d. V. Vaičiūnas buvo kviečiamas atvykti į Kauno saugumo komitetą. Kadangi kvietimas buvo įmestas į pašto dėžutę ir Vaičiūno išimtas pavėluotai, tai kviestasis į saugumą nenuvyko. Po kurio laiko iš KGB kelis kartus skam-bino telefonu ir vis kvietė atvykti „dėl senų bėdų“. Vaičiūnas atsakė, kad teismas praėjęs ir senų bėdų jau nėra. „Jums dar nebaigtas“ – atsakė saugumietis. V. J. Vaičiūnas pažadėjo at-vykti tik tuo atveju, kai būsiąs oficialiai iškviestas. Gegužės 12 d. inž. Vaičiūnas nuvyko į Kauno saugumą, kur buvo apibar-tas už laišką, patekusį į LKB Kroniką (žiūr.: LKBK Nr. 15). Saugumo tardytojas vertė Vaičiūną pasirašyti perspėjimą, kad savo namuose leidęs gyventi valstybės „nusikaltėliui“ Petro-niui, padėjęs jam ir Plumpai įsigyti „Erą“ ir talkininkavęs jų nusikaltimuose. Jei panaši veikla nesiliausianti, tai būsiąs baudžiamas. Vaičiūnas pasirašyti atsisakė, paaiškindamas, kad ir be parašo galįs būti nubaustas (LKBK, 1975, Nr. 16, t. 3).

1975 m. kovo 14 d. pas V. J. Vaičiūną apsilankė RRT

27

įgaliotinio referentas, ir perspėjo, kad panašaus turinio laiškų rašyti nereikia. Nieko konkretaus nepasakęs, po trumpo po-kalbio referentas išvyko.

1976 m. sausio 9 d. KGB agentas „Petras“ pranešė, kad kelis kartus buvo susitikęs su Vaičiūnu, kuris pasakojo, kad bendradarbiauja leidžiant LKB Kroniką, kad apie tai žino valdžios atstovai (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 886, l. 137).

V. J. Vaičiūnas dažnai susitikdavo su kun. J. Zdebskiu, jie gerbė vienas kitą ir jų bendravimą galima apibūdinti ne tik kaip bendradarbiavimą pogrindinėje veikloje, bet ir kaip nuoširdžią draugystę.

1979 m. birželio 4 d. KGB agentas „Donatas“ pranešė KGB vyr. oper. įgaliotiniui mjr. Kriščiukui: 1979-06-04 Šlavantuose buvo tėvelis (kun. J. Zdebskis – aut. past.), inžinierius (V. J. Vaičiūnas – aut. past.) ir kiti. Įdomus žmogus pasirodė inžinierius, jeigu visi su tėveliu kalba labai palankiai jam, tai inžinierius, kaip sakoma, „paduoda toną“. Jaučiasi, kad jis yra kaip lygus su lygiu. 1979 m. birželio 18 d. „Do-natas“ pranešė, kad Šlavantuose vėl sutiko inžinierių, kuris buvo draugiškas ir iškalbus, jis „Donatui“ paaiškino, kodėl taip girtuokliaujama: girtą avių bandą lengviau suvaryti į aptvarą; jeigu žmonės dabartiniu metu negertų nors savaitę, tarybų valdžiai Lietuvoje būtų galas (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880, l. 80, 82).

KGB sudarytoje kun. Juozo Zdebskio operatyvinio ty-rimo byloje bei kitose bylose Vytautas Juozas Vaičiūnas figūruoja kaip pogrindžio spaudos „taškų“ (aparatūros) įrengėjas bei prižiūrėtojas, ir vadinamas „fanatiku“, „Vladu“, „inžinieriumi“.

Gindamas kun. J. Zdebskį, kuris buvo kaltinamas, kad girtas vairavo automobilį, V. J. Vaičiūnas parašė laišką LTSR Ministrų tarybai, vyskupui L. Poviloniui (laiškas pateikiamas sutrumpintas):

28

LTSR Ministrų tarybai; Nuorašas: Jo Ekscelencijai vysk. L. Poviloniui

Š. m. (1976 m. – aut. past.) kovo 10 d. Vilniaus m. buvo sulaikytas kun. J. Zdebskio vairuojama automašina „Žiguli“. Autoinspektorius, apkaltinęs vairuotoją girtumu, nusivežė jį į Vilniaus psichiatrinę ligoninę. Ligoninėje buvo suvaidin-tas iš anksto paruoštas spektaklio I-is veiksmas, t. y. iš pulso ritmo nustatytas girtumo laipsnis. Kunigo Juozo vairuotojo pažymėjimo atėmimu baigėsi II-is šio spektaklio veiksmas. III-is spektaklio veiksmas prasidės po 18 mėn., kai kunigas Juozas mėgins susigrąžinti vairuotojo pažymėjimą. Noriu keletą žodžių pasakyti apie kun. J. Zdebskį, kurio vardas ge-rai žinomas ne vien krikščionims, bet ir ateistams. Man teko lankytis Šlavantuose, kalbėtis su šios parapijos tikinčiaisiais. Visi su pagarba kalba apie savo kleboną. Kovo 10 d. rytą nukentėjo vykdydamas artimo meilės įstatymą – veždamas į Vilnių savo parapijietę – invalidę. Kalba eina apie žmogų, kurio niekas niekada nematė girto. Sulaikymo metu buvo liudininkai, kurie tvirtino, kad nei iš vakaro, nei rytą, nei kelionėje kunigas Juozas degtinės net nebuvo matęs Kaip paaiškinti atsisakymą paimti jo kraują ištyrimui. Negi nebuvo galima sugalvoti ką nors gudriau, norint apšmeižti kunigą? Spektaklių pas mus tiek daug, kad jų visų nesurašysi net į jaučio odą... Blogio piktžolės nenyksta, bet daugėja. Jų vaisiai – girtavimas, paleistuvavimas, skyrybos, venerinės ligos, beprotnamiai, nepilnamečių kolonijos, kalėjimai, kaip grybas ėda tautos pamatus. Net negimusių kūdikių žudynės tapo sudėtine šeimų planavimo dalimi. Žvelkime į gyvenimą atviromis akimis ir pamatysime, kad ten, kur nėra nenykstančių vertybių, žmogų padaro tuščią, nepajėgų bet kokiam kilniam darbui. Kun. Zdebskis, kovodamas dėl krikščionybės idealo, skleisdamas gėrį, jau daug nukentėjo. Jam daromos skriaudos – nauja žaizda tikinčiųjų sieloje. Prašau LTSR

29

Ministrų Tarybą duoti nurodymus atitinkamoms žinyboms su-drausti spektaklių rengėjus! V. Vaičiūnas, Kaunas, 1976 m. balandis (LKBK, 1976, Nr. 23, t. 4).

1976 m. balandžio 22 d. KGB agentas „Gediminas“ pranešė, kad kun. Zdebskis š. m. kovo pabaigoje pasakojo, jog jo vairavimo teisių atėmimo priežastimi galėjo būti ke-lios priežastys: reikėjo apžiūrėti jo mašiną, ar nėra siųstuvo; norėjo padėti radioaktyvių medžiagų arba įpilti rtučio (rusų k. – rtut); nusibodo KGB jį sekti, kad nevažinėtų, atėmė teises (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 886, l. 43).

1977 m. gruodžio 30 d. KGB Kauno m. sk. agentūrinių operatyvinių priemonių plane rašoma, kad tiriama „Fanatiko“-Vaičiūno veikla, reikia nustatyti jo konkrečią nusikalstamą veiklą, ryšius, dalyvavimą LKBK leidime ir platinime (LYA, f. K-1, ap. 10, b. 760, l. 22).

1978 m. gegužės 15 d. KGB agentas „Mykolas“ pranešė KGB leitenantui Gyliui, kad Šlavantų bažnyčioje buvo Zdeb-skis ir inžinierius, kuris pas Zdebskį atvažiuoja dažnai, ir jie kažkur išvyksta. Važinėja Zdebskio arba inžinieriaus mašina. Pažyma: parodytoje nuotraukoje agentas atpažino, kad inžinieriumi vadinamas vyras yra Vaičiūnas Vytautas, Antano, g. 1930 m. (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880, l. 22).

Garbės kan. V. J. Vaičiūnas pasakojo apie savo pažintį su kun. J. Zdebskiu:

1973 m. ar 1974 m., kai buvo didieji areštai Lietuvoje (per vieną naktį padarė net 100 kratų), pas mane susikaupė daug medžiagos. LKBK jau buvo pradėjusi eiti. Pas mane atvažiavo kun. J. Zdebskis, kaip jis įpratęs sakyti, pasirinkti medžiagos „Kronikai“. Aš jam surinkau nemažai tos medžiagos, kuri iš tikrųjų buvo „Kronikoje“ išspausdinta. Taip prasidėjo pažintis. O po to, kadangi iš jo labai dažnai atimdavo vairuotojo teises, aš, išėjęs iš darbo, padėjau jam kaip vairuotojas. Be to, mes

30

kartu darėme dauginimo aparatus (aš buvau inžinierius), jis padėdavo surasti trūkstamas dalis. Su tais aparatais daugi-nome „Kroniką“. Taip mudu bendradarbiavome (VJV).

LSSR KGB Lazdijų r. sk. raštas dėl pogrindžio spaustuvių paieškos (žiūr. foto dokumentai) LSSR KGB 5 tarnybos viršininkui plk. drg. Baltinui „Dėl priešiškų nelegalių leidinių autorių ir leidėjų paieškos“: „Lazdijų r. gyvena asmuo „Na-glec“ (liet. „Akiplėša“; kalbama apie kun. J. Zdebskį – aut. past.), kurio veikla tiriama operatyvinio tyrimo byloje Nr. 22. Jis palaiko artimus ryšius su LSSR KGB Kauno m. sk. tiriamu asmeniu „Fanatiku“ (V. J. Vaičiūnu – aut. past.), kuriam už-vesta operatyvinė įskaitos byla, jo specialybė – inžinierius. Gauti duomenys liudija, kad „Fanatikas“ techniškai įrengia ir aptarnauja nelegalių leidinių spausdinimo ir dauginimo „taškus“. KGB Lazdijų r. sk. stengiasi išsiaiškinti ir nustatyti galimas spausdinimo vietas. Paieškos vykdomos glaudžiai bendradarbiaujant su LSSR KGB 5 tarnybos 3 sk. bei su KGB Kauno m. sk., pasitelkiant OTS ir išorinio stebėjimo tarny-bas. Apie „Fanatiką“ turimų operatyvinių-techninių duomenų analizė leidžia spėti, kad vienas iš nelegalių leidinių daugini-mo vietų rengiamas Lazdijų r. ir gali būti Babrų kaime“.

1980 m. rugpjūčio 12 d. pažymoje apie asmenų, da-lyvaujančių nelegalių kūrinių leidime ir platinime, rašoma: tiriama dvasininkų padėjėjo, pagal profesiją inžinieriaus, „Fanatiko“- Vaičiūno veikla. Jam buvo pateiktas oficialus perspėjimas dėl montavimo aparatų ERA, kurių pagalba spausdinami nelegalūs leidiniai, ir dėl dalyvavimo kitokioje veikloje, tačiau jis tęsė bendradarbiavimą su reakcionieriais, padėjo jiems apsirūpinti spausdinimo technika. Aktyvinamas jo veiklos tyrimas, siekiant nutraukti nusikalstamą veiklą (LYA, f. K-18, ap. 1, b. 117, l. 66).

31

KGB spec. priemonė – nudeginimas

1980 m. birželio 19 d. SSRS KGB 5 tarnybos viršininkui Bobkovui buvo išsiųstas raštas „Apie kunigo Zdebskio kompromitavimą“, kurį pasirašė LSSR KGB pirmininkas Petkevičius. Teigiama, kad Zdebskio atžvilgiu buvo nau-dojamos perspėjamosios – profilaktinės ir administracinės – baudžiamosios priemonės. LSSR KGB paruoštų ir išplatintų laiškų pagalba siekė sukompromituoti „Akiplėšą“ tarp dva-sininkų vadovų, kunigų ir vienuolių, bet nesėkmingai. Sie-kiant sustiprinti neigiamą nuomonę apie „Akiplėšą“, prašoma leisti jam panaudoti spec. priemonę (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880, l. 133,134). 1981 m. rugpjūčio 11 d. 5 tarnybos 3 sk. 2 psk. viršininko pavaduotojas Vozbutas paruošė šifruotą telegramą Nr. 5861 SSRS KGB Operatyvinės techninės valdybos (OTV) viršininkui Diominui, telegramą pasirašė LSSR KGB pirmin-inko pavaduotojas generolas mjr. Zvezdenkovas. Joje rašoma, kad gavus SSRS KGB vadovybės sankciją ir dalyvaujant SSRS KGB OTV specialistams 1980 m. spalio 3 d. kun. Juozui Zdebskiui, Vinco, g. 1929 m., buvo įvykdyta spec. priemonė. Šios priemonės ir kitų iš to sekančių priemonių pagalba pavyko tarp dvasininkų ir tikinčiųjų sukompromituoti J. Zdebskį. Rašoma, kad apie panaudotos priemonės rezulta-tus tuo pačiu pranešta SSRS KGB 5 valdybai (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885, l. 102).

1980 m. spalio 3 d. KGB nežinomomis cheminėmis – ra-dioaktyviomis ar kitokiomis medžiagomis nudegino kun. J. Zdebskio apatinę kūno dalį, kuri lietėsi su mašinos sėdyne. V. J. Vaičiūnas pasakojo, kad jis taip pat buvo nudegintas – tik mažiau:

32

Čia vienur, čia kitur prie spausdinimo mašinėlės įsitaisyda-vome spausdinti „Kroniką“, vėliau dirbome su dauginimo aparatu ERA. Mes gaudavome šio aparato dalis, paskui tą visą mechanizmą patys darydavome. Kai suėmė Onutę Panevėžyje, kuriai ERA taip pat buvo mūsų padaryta, ji neišdavė draugų. Vėliau Birštone suėmė Buzą, ir ten ERA buvo mūsų padaryta. Atsimenu įdomų atvejį – prieš pat Buzo suėmimą man buvo pasakyta, kad reikia kažką pataisyti. Aš buvau prieš savaitę pas jį buvęs, todėl nenuėjau. Jei būčiau tada nuėjęs, tai būtų gal ir mane kartu suėmę. Šlavantų bažnyčios viršuje buvome įtaisę paskutinę ERĄ. Kartą parapijiečiai įspėjo mus, kad KGB saugo visus įvažiavimus į Šlavantus – miške, keliuose dieną ir naktį saugo. Mes pagalvojome, kad čia dėl to aparato ERA, o iš tikrųjų KGB rūpėjo ne tik ERA – jie norėjo į kun. J. Zdebs-kio mašiną įdėti kažkokių cheminių medžiagų ir jį nudeginti. Kun. Zdebskis sako – gal bandykime bėgti, nes mes dažnai pabėgdavome. Nutarėme, kad lankant ligonius, to aparato daleles po kaimus išmėtysime, bet mus ėmė sekti, viena mašina iš priekio, kita – iš užpakalio lydi. Taigi, nieko nepaslėpėme, parsivežėme atgal. Literatūrą išvežiodavo kun. J. Zdebskis, o kai saugumiečiai iš jo atimdavo teises, pavaduodavau aš. Vienu metu niekur daugiau nedirbau, tik užsiiminėjau pogrin-dine veikla. Tai buvo spalio pradžia. Oras labai gražus, nak-tis, mėnesiena. Apie 6 val. aš jį (kun. J. Zdebskį – aut. past.) žadinu ir matau, kad jis labai nenoromis keliasi. O jį ėmė veikti tas nudeginimas cheminėmis medžiagomis, kai buvo apipiltos automobilio sėdynės. Mane irgi paveikė, tik daug silpniau. Pasiūliau, kad aš su savo mašina išvažiavęs pakelsiu triukšmą. Mane jie (KGB – aut. past.) nusivys, o jis į kitą pusę pabėgs. Žiūriu, kad jis visai nenori. Jau jis tikras ligonis. Išvažiavome kartu – kaip bus, taip. Jis pats sėdo prie vairo, be šviesų. Prie pirmos kryžkelės stovėjo mašina kelio viduryje. Pravažiavome pro mašinos šoną, nes budėtojai užmigo. Vėliau jie labai su-pyko, kad taip saugodami nepajėgė nusaugoti. Štai kodėl ir

33

„Akiplėšos“ pravardę kun. J. Zdebskiui buvo davę (VJV).Nuo 1980 m. rugsėjo 1 d. 6 val. ryto iki 1980 rugsėjo 6 d.

10 val. KGB pareigūnai sekė V. J. Vaičiūną, kuris suvestinėse vadinamas „Vladu“. Sekimas vyko visą parą. Vytauto Juozo žmona Levutė suvestinėse vadinama „Vera“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885, l. 82-84).

Nuo 1980 m. spalio 2 d. 16 val. iki 1980 m. spalio 6 d. buvo sekamas kun. J. Zdebskis, kuris suvestinėse vadinamas „Zdenek“. Sekimas vyko visą parą.

1980 m. spalio 3 d. 1 val. nakties užfiksuota, kad seka-masis grįžo į namus, t. y. į Šlavantus. 10 val. „Zdenek“ (au-tomobilis „Žiguli“ Nr. 40-31 LLC) buvo pastebėtas Veisiejų–Lazdijų plente. Pažymima, kad jo išvykimas iš Šlavantų nebuvo užfiksuotas. „Zdenek“ aplankė keletą vienkiemių, ir kryžkelėje jį sustabdė KGB pareigūnas, persirengęs autoins-pektoriaus (VAI) uniforma. Po 5-7 min. „Zdenek“ nuvažiavo Veisiejų kryptimi ir aplankė dar keletą vienkiemių, 12 val. 25 min. jis grįžo į namus. 13 val. 20 min. vėl išvažiavo iš Šlavantų ir iki 15 val. 10 min. lankė arti esančius vienkie-mius, paskui grįžo į namus. 16 val. 15 min. „Vladas“ su savo mašina, kurioje buvo kažkoks vyras (ranka prirašyta: „D“), išvažiavo iš Šlavantų ir atvyko į Alytų, sustojo prie kari-nio komisariato. Praeidamas žvalgas nustatė, kad mašinoje „Zdenek“ nėra, todėl sekimas buvo nutrauktas. 18 val. 15 min. „Vladas“ atvažiavo į Šlavantus. 18 val. 35 min. „Zdenek“ ir 70-75 metų pagyvenęs vyriškis „Zdenek“ mašina išvažiavo Veisiejų kryptimi. Nuvažiavus apie 3,5 km sustojo, vyras at-sisveikino ir nuėjo į vienkiemį. 18 val. 45 min. „Zdenek“ at-vyko į vienkiemį, esantį apie 3 km iki Veisiejų. Ten buvo dar viena mašina – raudonos spalvos „Žiguli“. 18 val. 55 min. jis atvyko į Veisiejų miestelio Pievų g. Nr. , 19 val. 5 min. „Zdenek“ Rūdos gatve išvažiavo iš Veisiejų. Nuvažiavęs apie 6,5 km jis užvažiavo į vienkiemį, esantį 100 m nuo kelio. 20

34

val. jis išvažiavo iš vienkiemio, grįžo į Šlavantus ir užsuko į vieno namo kiemą. Po 3-4 min. išvažiavo iš ten ir nuvyko savo namų kryptimi. 22 val. 30 min. „Zdenek“ savo mašina, kurioje buvo dar keletas žmonių, išvažiavo iš Šlavantų ir pa-suko Lazdijų kryptimi. Nuvažiavę 4 km apsisuko ir grįžo į Šlavantus, pažymima, kad iki kitos paros „Zdenek“ niekur nevažiavo (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885, l. 85).

1980 m. spalio 4 d. 8 val. 10 min. užfiksuoti „Zdenek“ ir „Vladas“, kurie „Zdenek“ mašina važiavo link Seirijų. Nuvažiavę nuo kryžkelės Šlavantai–Veisiejai 300-400 m, apsisuko ir sustojo. Pastovėję 1-2 min. jie lėtai nuvažiavo Šlavantų kryptimi. 9 val. 5 min. „Zdenek“ savo mašina išvažiavo iš Šlavantų, 9 val. 45 min. jis buvo prie Kapsuko (dabar Marijampolė – aut. past.) bažnyčios. 9 val. 50 min. sekamasis išėjo iš bažnyčios, sėdo į mašiną ir atvyko į Rugių g. Nr. , po 20-25 s priėjo moteris, pasišnekėjo, paėmę trilitrinį ir keletą pilnų butelių jie abu nuėjo į minėtą namą. 10 val. 5 min. sekamasis išėjo iš namo, sėdo į mašiną ir atvyko į degalinę, įsipylė kuro. Po to jis per Vinčius, Pilviškius atvyko į Griškabūdį. Užvažiavęs už bažnyčios apsisuko ir 10 val. 55 min. atvažiavo į Šakių r. Palubių miestelį, užėjo į namą, esantį už bažnyčios. 12 val. 50 min. „Zdenek“ savo mašina, kurioje buvo vyras, vadinamas „Sanovnik“ (Sladkevičius), ir moteris išvyko iš Palubių ir nuvažiavo Kapsuko kryptimi. Vinčių miestelyje jie užsuko į namo, stovinčio apie 300 m nuo kelio į Pilviškius, kiemą. Po 1 min. išvažiavo ir 13 val. 55 min. atvyko prie Kapsuko bažnyčios, visi išlipo ir nuėjo į bažnyčią. 14 val. 1 min. „Zdenek“ ir „Sanovnik“ išėjo iš bažnyčios ir su mašina nuvyko į namo kiemą adresu Laukaitytės g. Nr. . 15 val. 25 min. užfiksuota, kad namo kieme buvo „Sanovnik“, 3 jauni vaikinai, 2 pagyvenę vyrai ir pagyvenusi moteris. Po 2 min. „Zdenek“ ir „Sanovnik“ sėdo į mašiną ir atvyko prie bažnyčios. Pas juos atsisėdo minėta moteris ir visi 16 val. 35 min. atvyko į Kapsuką, Partizanų g.

35

Nr. . „Zdenek“ ir „Sanovnik“ išlipo iš mašinos, pasiėmė lagaminą ir dėžutę dydžio 40x30x40 cm, nuėjo į minėto namo butą. Mašinoje liko moteris. 16 val. 45 min. „Zdenek“ išėjo vienas, sėdo į mašiną ir atvyko į Cvirkos g. Nr. . Po 5 min. moteris išlipo iš mašinos ir nuėjo į minėtą namą, o „Zdenek“ atvyko į Donelaičio g. Nr. . 18 val. „Zdenek“ išėjo iš namo, sėdo į mašiną ir atvyko į Basanavičiaus g. Nr. , butas . 18 val. 15 min. „Zdenek“ sėdo į mašiną ir atvyko pas asmenį „Vladas“. 20 val. 25 min. objektas lėtai išėjo, sunkiai sėdo į savo mašiną, išvažiavo iš Kauno ir važiavo Kapsuko kryptimi. Veiverių miestelyje sustojo ir 21 val. 25 min. atvyko į Kapsuką, Rugių g. Nr. (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885, l. 86).

Iš pateiktų KGB dokumentų matyti, kad 1980 m. spalio 3 d. V. J. Vaičiūnas nebuvo įlipęs į kun. J. Zdebskio mašiną. 1980 m. spalio 4 d. 8 val. 10 min. užfiksuoti „Zdenek“ ir „Vla-das“, kurie „Zdenek“ mašina važiavo link Seirijų, tačiau ši jų kelionė buvo labai trumpa, todėl V. J. Vaičiūnui cheminių medžiagų poveikis buvo žymiai silpnesnis.

KGB pareigūnai Vytautą Juozą buvo įrašę į operatyvinę įskaitą (kaip sekamąjį), jo bute buvo įrengę pasiklausymo aparatūrą (KGB vykdė spec. priemonę „T“). Šie KGB įrengti slapto klausymosi aparatai buvo tik viena iš priemonių persekiojant sovietiniam režimui besipriešinančių disidentų veiklą. KGB naudojosi ir kitomis priemonėmis, kurių reikšmė ir kenksmingas poveikis sekamųjų sveikatai nėra iki galo išaiškintas. Pvz., 1977 m. kovo 24 d. pažymoje „Apie kontržvalgybiniame procese operatyvinių-techninių tarnybų vaidmens didinimo padėtį ir priemones“ rašoma, kad 1975 m. KGB 7 sk. iš patyrusių darbuotojų sukūrė operatyvinę techninę grupę, kuri per 2 metus įvykdė daugiau kaip 160 operatyvinių techninių priemonių: „Zakaz“ įvykdė 69 kar-tus, „Znak“, „Sputnik“, „MTP“, „Zerkalo“, „Pikap“, „MN“, „UN“ ir kt. įvykdė po 24 kartus. Vykdant spec. priemonę

36

„NN“ padaryta daugiau kaip 5000 slaptų nuotraukų. Dauguma spec. priemonių „T“ buvo vykdomos ir in-formacija perduodama į Komiteto centrinį kontrolinį punktą. Tokios pat galimybės sudarytos Kaune ir Klaipėdoje Vykdant spec. priemones „Zakaz“, „Znak“ 7 sk. paruošė originalių maskuočių, dengiančių televizijos įrengimus, kurių pagalba perduodami vaizdai. Įsisavinta vėl gauta tech-nika spec. priemonės „Sputnik“ panaudojimui. Pvz., pagal operacijos „Neris“ planą, patvirtintą SSRS KGB prie MT, glaudžiai bendradarbiaujant su agentūra buvo naudoja-mos priemonės: „T“, „S“, „D“, „O“, „F“, „U“, „MN“, „UN“, „NN“, „Zakaz“ ir PK. Čekistinės priemonės kompleksiškai naudojamos užsieniečių tyrimui, o taip pat asmenų, kuriems užvestos operatyvinės įskaitos bylos, tyrimui – nacionalistams ir kitiems priešiškai nusiteikusiems asmenims. Pažymą pasirašė LSSR KGB prie MT pareigūnai: 1 sk. viršininko pa-vaduotojas pplk. Naruševičius, 5 sk. viršininko pavad. pplk. Baltinas, 2 valdybos 2 sk. viršininko pavad. mjr. Misiukonis, KGB pirm. vyr. inspektorius mjr. Zacharov. Susipažino: OTS viršininkas mjr.-inž. Stongvilas, 7 sk. viršininkas plk. Bukaus-kas (LYA, f. K-1, ap. 10, b. 759, l. 20-31).

1984 m. balandžio 25 d. KGB Lazdijų r. sk. viršininko pplk. Z. Galiausko sudarytame operatyvinio tyrimo bylos Nr. 242 (kun. J. Zdebskio) agentūrinių operatyvinių priemonių plane rašoma, kad „Naglec“ kartu su „Fanatiku“ įrengė spaus-dinimo „taškus“, rinko informaciją LKB Kronikai. Suėmus Svarinską ir Tamkevičių „Naglec“ suaktyvino priešišką veiklą, gauti duomenys, kad jis dalyvavo LKBK leidime. Rašoma, kad jo gyvenamojoje vietoje reikia vykdyti priemo-nes „T“ ir „D“, o jo mašinoje įrengti priemonę „Tranzit“ (rusų k. – mašinu oborudovat meroprijatijem „Tranzit“) (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 887, l. 3, 4).

KGB pareigūnai naudojo įvairias priemones, tikrindami

37

agentų lojalumą. 1977 m. pažymoje apie KGB Kauno m. sk. darbo pasiekimus rašoma: KGB agentas „Ričardas“ buvo tikrinamas priemonės „Zerkalo“ pagalba tuo metu, kai su užsieniečiu važinėjosi automobiliu (LYA, f. K-18, ap. 1, b. 175, l. 17).

38

Helsinkio grupės narys

Lietuvos Helsinkio grupė (Helsinkio susitarimų vyk-dymui remti Lietuvos visuomeninė grupė) – Lietuvos di-sidentų organizacija, veikusi 1975–1983 m. Grupės nariai steigėjai buvo: Karolis Garuckas, Eitanas Finkelšteinas, Ona Lukauskaitė Poškienė, Viktoras Petkus ir Tomas Venclova.

1977 m. rugpjūčio 23 d. KGB suėmė V. Petkų ir nuteisė jį 15 metų laisvės atėmimu. 1979 m. iš grupės pasitraukė E. Finkelšteinas. 1979 m. balandį po sunkios ligos mirus kun. K. Garuckui, jį pakeitė kun. B. Laurinavičius. 1979 m. Lietuvos Helsinkio grupės nariais tapo M. Jurevičius ir A. Statkevičius, o 1980 m. – V. Skuodis ir V. J. Vaičiūnas. 1980 m. vasario 14 d. suimtas A. Statkevičius.

Į tą grupę patekau tada, kada buvo suimti jos nariai, kai juos vieną po kito susodino, 1980 m. nuo šv. Kalėdų iki tol, kol mane suėmė, t. y. iki kovo mėnesio. Mes pasirašėme kelis dokumentus, veikla lyg pradėjo atsigauti. Daug nenuveikėme, nes buvo trumpas laikas. Grupėje tada buvo Ona Poškienė, Mečislovas Jurevičius ir kun. Bronius Laurinavičius. Mudu su Mečislovu pasodino, Poškienė buvo ligonis, o kun. B. Laurinavičių užmušė. Prieš savo žūtį jis atėjo į namus pas Levutę, paėmė interviu iš žmonos, jai dar 1000 rub. paliko kaip auką ir pasakė: „Dabar aš jiems parašysiu. Viską parašysiu“. Matyt, bute kiekvienas žodis buvo įrašytas. Gal dėl to, kad jis per daug neparašytų, tai ir pribaigė jį, norėjo visai sunaikinti, nes sodinti nepatogu. Kurį laiką Lietuvos Helsinkio grupės nariais buvo A. Terleckas, N. Sadūnaitė ir kt. (VJV).

1981 m. vasario 15 d. KGB spec. priemonės „T“ pagalba

39

Vaičiūnų bute užfiksuotas pokalbis tarp Vytauto Juozo (VV) ir jo žmonos (Žm.) (suvestinė objektui 40-2-81):

VV: Matai, jau skaitosi, kad nuo šiandien aš jau tas narys. Dabar visi dokumentai turės eiti su mano parašu.

Žm.: (atsiduso) Ai, tu Dieve, Dieve. Pastaba: iš suvestinės matyti, kad „Fanatikas“ išrinktas į

Helsinkio grupę. KGB pareigūno ranka parašyta: „Matomai, jis tapo Hel-

sinkio grupės nariu, dabar jau būtina kelti bylą ir traukti atsakomybėn. Tegul jaučia, kad kiekvienam šios grupės nariui skirtas toks likimas“. 1981 m. kovo 26 d. kito KGB pareigūno ranka parašyta: „Iš suvestinės visiškai aišku, kad Vaičiūnas ir Stašaitis užsiima dauginimo aparatų gamyba, ir kad tam reikalui vadovauja Tamkevičius. Būtina po Vaičiūno arešto aktyviai sekti Stašaitį“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b.885, l. 123, 184-186).

40

Maldininkų eisena iš Tytuvėnų į Šiluvą

1980 m. V. J. Vaičiūnas dalyvavo maldininkų procesijoje iš Tytuvėnų į Šiluvą Šilinių atlaidų metu. Religinėms eisenoms LDT vykdomieji komitetai leidimų niekada neduodavo. V. J. Vaičiūnas pasakojo:

Pačiuose Tytuvėnuose padrąsinau žmones, paskaičiau iš Lietuvos TSR konstitucijos, kad mes turime teisę tiek rengti eisenas, tiek naudotis žodžio laisve. O kas nežino konstituci-jos, tas gali mums trukdyti. Padrąsinau visus. Apėmė entuzi-azmas, ir visi ėjom, o aš dar su vėliavėle praleidau juos per kelią, norėdamas sulaikyti mašinas, kad nevažiuotų. Likau paskutinis už eisenos su ta vėliavėle, tai mane ir sugriebė (VJV).

Sovietinė valdžia imdavosi įvairiausių priemonių, siek-dama sutrukdyti tikintiesiems patekti į Atlaidus. 1980 m. garsiųjų Šiluvos atlaidų dienomis buvo paskelbtas karantinas dėl neva rajone plintančios infekcinės gyvulių ligos („kiaulių maro“). Sovietiniai valdininkai užsirašydavo plūstančių į atlai-dus tikinčiųjų automobilių numerius, vaikydavo maldininkus vandens čiurkšlėmis. Kasmetinė religinė eisena į Šiluvą tapo Lietuvos tikintiesiems šventa ir prasminga tradicija. Bedieviai valdininkai kasmet laužė galvas kaip sukliudyti eiseną. Mal-dininkai buvo filmuojami, gąsdinami ir net teisiami.

1981 m. sausio mėn. inž. V. Vaičiūnas, gyv. Kaune, Hipo-dromo 46-35, pasiuntė pareiškimą Lietuvos KP CK sekreto-riui P. Griškevičiui (nuorašus – Raseinių raj. „Naujas rytas“ ir „Komjaunimo tiesos“ laikraščių redakcijoms), kuriame pasisakė prieš minėtuose laikraščiuose išspausdintą straipsnį „Atviras pokalbis su jaunimu“, aprašantį procesiją – eiseną

41

iš Tytuvėnų į Šiluvą. Pirmosiomis straipsnio eilutėmis autorė E. S. teigia, jog „tiems, kurie dalyvavo toje sumaištyje, o juo labiau organizatoriams, širdies neskaudina sunkiai doroja-mas derlius laukuose. Šiandien jie sotūs“. Savo pareiškime inž. V. Vaičiūnas įrodė, jog tikintieji Lietuvoje sudaro didesnę pusę gyventojų, jie dirba gamyklose, žemės ūkyje, tuo pačiu straipsnio kaltinimai pasidaro nepagrįsti. Tūkstantinė mi-nia, sausakimšai užpildžiusi Šiluvos bažnyčią, liudija, kad „žmogus gyvas ne vien duona“. Reikia arti, sėti, pjauti, bet negalima į žmogų žiūrėti kaip į darbinį jautį ar penimą kiaulę. V. Vaičiūnas nesutinka su straipsnio autore, jog pamoks-lo metu buvo išvardinti blogiausi jaunimo darbai. Tai gry-nas prasimanymas. Pamoksle buvo kalbama apie besaikį girtavimą ir moralinį palaidumą. Jaunimas buvo raginamas būti šių dienų Valančiais, įsijungti į tautos blaivinimo darbą, susigrąžinti prarastąsias vertybes: jaunuomenės skaistumą ir šeimų patvarumą. „Argi tautos blaivinimo ir skaistinimo darbą reikia nustumti kažkur į kalno papėdę?“ – klausė V. Vaičiūnas. Į priekaištą, kad eisenoms reikia gauti leidimą, t. y. suderinti jas su atitinkamomis organizacijomis, pareiškimo autorius atsakė, jog leidimai neduodami, be to, žmonės į šią eiseną atvyko savo noru, niekas jų nevertė. Tai judėjimas, kilęs liaudies gelmėse, ir tie, kurie „egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai“ (LTSR Konstitucija, 6 str.), turėtų žinoti, jog negali-ma eiti prieš liaudies valią. V. Vaičiūnas rašė, jog kaltinti LTSR BK 195/3 straipsniu eiseną būtų didžiausias nesusipratimas, nes maldininkų kolona, eidama dešinės vietinės reikšmės kelio puse, negalėjo sukelti „transporto ir valstybinių visuomeninių įmonių ar įstaigų darbo pažeidimus“, juo labiau, kad eisenos tapo tradicija – pareigūnai tai žino iš anksto. Ir vis tik, pažymi autorius, 1980 m. gruodžio mėn. LTSR Aukščiausiasis teis-mas nuteisė praeitų metų procesijos dalyvę J. Stanelytę. Savo pareiškime V. Vaičiūnas ieškojo atsakymo, kodėl mūsų šalyje tiek daug geriama ir atsakė: „Valstybinis ateizmas užgesino

42

amžinojo gyvenimo viltį, viską sugriauna ir nieko nesugeba pastatyti... Žmogus ant savo moralinių griuvėsių ieško nusi-raminimo butelio dugne“. Pareiškimo autorius kėlė žmogaus gyvenimo įprasminimo klausimą. Cituojami Jaselskio (ma-tyt, prof. B. Jaselskio – aut. past.) žodžiai: ,,Mokslas dar ne-gali atsakyti į šiuos dalykus, būtent: gyvenimo įprasminimo, asmenybės tobulėjimo, mirties ir nemirtingumo klausimus. Tai ar turi teisę kelti kitiems prasmės klausimą tie, kurie patys nežino atsakymo, ar turi teisę veržtis į žmogaus vidinę šventovę, sugriauti aukos ir meilės aukurą – Dievo altorių, sunaikinti senąją vertybių skalę, jei neturi kuo jos pakeisti? Ir kuo gi keisti 10 Dievo įsakymų, jei ant jų pastatyti moralin-iai žmogaus pamatai?“ – klausė V. Vaičiūnas. Pareiškime raginama sustoti, suskaičiuoti beprotnamius, venerinių ligų dispanserius, kalėjimus, nepilnamečių kolonijas ir padary-ti atitinkamas išvadas – juk tai valstybinio ateizmo vaisiai. Nepatogu šių dienų statistikos palyginti su prieškarinėmis, tačiau užmerkti akis irgi pražūtinga. V. Vaičiūnas pažymi, jog neužtenka spaudoje diskutuoti apie veršelių ir paršelių auginimą ir jų priesvorio didinimą. Tauta serga – reikia ją gydyti. „Mokslinės“ ateistinės pasaulėžiūros prirašyti vaistai netinka jos prigimčiai – negydo, o nuodija dar sveikas ląsteles. Negalima ramiai laukti Tėvynės mirties.

1981 m. kovo 26 d. tardytojas Jucys pranešė L. Vaičiūnienei, jog „užmiršęs“ perduoti jos vyrui maistą, rūbus ir liepė pačiai viską nuvežti į Vilnių. Kovo 27 d., žmonai nuvykus į Vilnių, tardytojas Jucys pranešė, kad jos vyras bus teisiamas už viešosios tvarkos pažeidimą. „Mes jam galime pritaikyti kriminalinį arba politinį straipsnį. Galima ir abu kartu. Gaus apie 10 metų“ – gąsdino tardytojas. Saugumiečiai žadėjo Vaičiūnienei leisti perduoti vyrui maistą, jei duos naudingus parodymus (LKBK, 1981, Nr. 48, t. 6).

Kartu su Vytautu Juozu Vaičiūnu buvo suimtas ir

43

Mečislovas Jurevičius. Jis parašė laišką iš 163 kameros (ištrauka):

. Kiek yra suimtų, ar mes tik du? Apie Vyturėlį (inž. V. Vaičiūną – red.) žinau, jį tą pačią dieną suėmė. Jam ir sunku, nes pirmą kartą. Bet jo dvasia galinga. Vyturėlį mačiau, kaip mus vežė iš Vilniaus KPZ. Jis manęs nematė. Labai mane pradžiugino savo gera nuotaika ir pagalvojau, kad tikras dva-sios Vyturėlis. Daugiau apie jį nežinau... (LKBK, 1981, Nr. 48, t. 6).

44

Vilniaus Lukiškėse

Suimtą V. J. Vaičiūną iki teismo pasodino Lukiškių kalėjime į kriminalinių nusikaltėlių kamerą. V. J. Vaičiūnas pasakojo:

Kai pravėriau kameros duris, ten sėdėję kaliniai (jų buvo apie 80) ėmė staugti įvairiais balsais, kad išsigąsčiau. Po to ėmė klausinėti, už ką patekau. Kai sužinojo, kad už antitarybinę veiklą, iškart priėmė į Kauno chuliganų būrį kaip garbės narį, nes H. Daktaras, sužinojęs, kad esu prieš valdžią, savo draugams įsakė manęs neliesti. Lukiškėse kaliniai buvo pasiskirstę į Kauno, Vilniaus ir kaimiečių būrius. Didžiausias teises turėjo kauniečiai. Jie iš kaimiečių atiminėjo maistą, versdavo juos valyti kameras, įvairiai tyčiojosi. O mane visi gerbė, nors saugumiečiai tikėjosi, kad žūsiu nuo nusikaltėlių rankos. Tačiau kaliniai prieš teismą man padėjo nusiprausti, nuskuto. Po penkių dienų mane pakvietė tardytojas ir tikėjosi, kad išgąsdintas chuliganų imsiu prašyti malonės, bet nustėro iš nuostabos, pamatęs, kad atrodžiau tvarkingai, švariai nuskustas. „Jie tik jėgą pripažįsta, kaip čia su tavim skai-tosi?“ – stebėjosi tardytojas. Paskui mane perkėlė į mažesnę kamerą su informatoriumi. Bet jam nieko nepavyko sužinoti. O kadangi su įkalčiais nesugavo (per 7 pogrindinio darbo metus išmokau viską gerai paslėpti), tai man bausmę skyrė neva už saugaus eismo pažeidimą – transporto sustabdymą organizuojant maldininkų kelionę į Šiluvos atlaidus. Pustrečių metų kalėjau Praveniškėse, o kadangi vietiniai kaliniai manęs nesunaikino, išvežė į vieną baisiausių kalėjimų Čeliabinsko srityje (VJV).

1981 m. birželio 27 d. V. J. Vaičiūnas parašė laišką savo žmonai Levutei:

45

Laišką rašau iš Lukiškio kalėjimo. Buvai mano teisme ir matei kaip tai, kas vieną dieną buvo atmesta, kitą dieną vėl priimta ir apkaltinta... taip reikėjo! Priimk kaip auką. Sėdžiu kameroje, kurioje žmonės renkami į tolimesnius etapus. Čia asmeniniai pasimatymai neleidžiami. Skiriami bendri per stiklo sieną ir kalbamasi telefonu. Turbūt reikia, kad Kūrėjas būtų pagarbintas ir tose vietose, kur jis labiausiai užmirštas. Kartoju Gemos (Stanelytės – aut. past.) žodžius: „Priimk, Viešpatie, mano mažą auką“ (VJV).

46

Vytauto Juozo Vaičiūno teismas

Birželio 24 d. Vaičiūno žmona gavo pranešimą iš Vil-niaus I juridinės konsultacijos. Advokatas A. V. rašė, kad š. m. birželio 24 – 25 d. jam yra pavesta ginti Vaičiūną. Kol L. Vaičiūnienė surado transportą, kol atvažiavo į Vilnių, atėjo vėlus laikas. Atėjus į Aukščiausiąjį teismą, niekaip nebuvo galima sužinoti, kur vyksta teismas: atvažiavusius siuntinėjo iš vieno kabineto į kitą: iš prokuratūros į Aukščiausiąjį teismą ir atvirkščiai, kol pagaliau sužinojo, kad teismas bus tik ryto-jaus dieną Širvintose (LKBK, 1981 m., Nr. 48, t. 6). Toliau pateikiame ištraukas iš LKB Kronikoje spausdintų tekstų apie V. J. Vaičiūno teismą:

* * *Birželio 25 d. Širvintų Liaudies teismo būstinė buvo

apgulta milicijos ir saugumiečių. Į teismo salę buvo leidžiami tik saugumo darbuotojai ir partijos patikėtiniai. Atvažiavusieji teisiamojo draugai ir tikintieji taip pat norėjo pakliūti į teismo salę, bet jų niekas neleido, nors dar daug buvo tuščių vietų. L. Vaičiūnienei paprašius įleisti į teismo posėdį nors tris jos pažįstamus, atvažiavusius kartu su ja, teismo sekretorė pradėjo šaukti: „Kaip jūs drįstate prašyti teisėją, kad į salę įleistų jūsų pažįstamus?! Jūs laukinė! Jūs miške augusi!“ Į salę einant nepažįstamiems asmenims prie durų stovėjęs vyriškis su raudonu raiščiu ant rankovės pasakė savo draugui: „Čia eina partiniai darbuotojai“. Pagaliau į salę buvo įleista ir teisiamojo žmona. Įvestas į salę teisiamasis peržvelgė sėdinčiuosius, ieškodamas pažįstamų veidų. Jo žmona, sėdėjusi netoli teisiamųjų suolo, tyliai jam šnibžtelėjo: „Vyteli, nieko nėra! Neįleido! Nesidairyk“. Ir tuojau pasigirdo netoliese sėdėjusios

47

jaunos moters replika: „Kam meluojate?! Kam meluojate?! Žiūrėkite, kiek daug žmonių!“ Teisiamasis, nors atrodė smarkiai sublogęs, iškankintas, išblyškusiu veidu ir nešvariais rūbais, tačiau iš veido spindėjo didelė ramybė ir giedrumas, taip kontrastingas jį supančiai aplinkai – neramiems teismo nariams ir pilnoms pykčio bei pagiežos akims salėje. LTSR Aukščiausiojo teismo „atviram“ posėdžiui pirmininkavo Jankauskas, prokuroras – Murauskas. Kaltinamasis atsisakė advokato paslaugų. V. Vaičiūnas buvo kaltinamas, jog organizavęs eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą. Dalis liudininkų į teismą neatvyko. Kiti dažnai painiojosi ir melavo. Tytuvėnų apylinkės pirm. H. J. kalbėjo, kad eisenos būna kiekvienais metais, o leidimo niekas neprašė. Jam pareikalavus eisenai išsiskirstyti, niekas jo neklausė. Kadangi buvo ne darbo diena, tai intensyvaus judėjimo nebuvo. Jis matęs vyriškį su vėliavėle, bet ar jis yra tas pats teisiamasis – nežino, nes neįsidėmėjo. Kiek laiko buvo sustabdytas judėjimas – taip pat neatsimena. Liudininkė S. T. girdėjo kalbantį vyriškį, matė jį buvus su rudu lietpalčiu ir vėliau pastebėjo, kaip tas vyriškis sustabdė judėjimą ir praleido maldininkus. Liudininkas Č. J., važiavęs su mašina ir pamatęs eiseną, išlipo pasižiūrėti, o kadangi jis mėgstąs fotonuotraukas, tai pradėjęs fotografuoti eiseną. Teisiamajam V. Vaičiūnui paklausus, kaip jo nuotraukos pateko į baudžiamąją bylą, liudininkas pasimetė, nežinodamas, kaip jam atsakyti. Padėtį išgelbėjo teismo pirmininkas: „Jūs turbūt pagalvojot, kad tokios eisenos pažeidžia įstatymus ir atnešėte į miliciją, kad vidaus organai imtųsi atitinkamų priemonių“. Aišku, liudininkas mielai patvirtino teismo pirmininko pasufleruotą mintį. Be to, jis matęs vyriškį, kuris sustabdė transportą ir praleido eiseną. Sustojusių mašinų buvo daug. Liudininkė I. G. neskyrė bažnyčios nuo šventoriaus ir nuolat paniojosi savo parodymuose. Ji, atvažiavusi su autobusu į Tytuvėnus ir pamačiusi minią, susidomėjo, kas ten vyksta. Žmonių minioje pamačiusi vyriškį, kuris dabar

48

teisiamas, vienoje rankoje turintis raudoną vėliavėlę, o kitoje – konstitucijos knygelę. Minėtas vyriškis su raudona vėliavėle sustabdęs transportą ir praleidęs minią. Judėjimas buvo sutrukdytas apie pusę valandos. Liudin. J. D. taip pat atpažino kaltinamąjį ir liudijo, kad jis su raudona vėliavėle sustabdė judėjimą ir praleido maldininkus. Liudininkas P. K., maršrutinio autobuso vairuotojas, pasakojo, kad važiuodamas sutiko maldininkų minią, kuri jam sutrukdžiusi važiuoti. Kitų automašinų, stovėjusių už jo, buvę nedaug. Kaltinamajam paklausus, kiek autobusas pavėlavo į galutinę stotį ir ar už pavėlavimą buvo nubaustas, P. K. atsakęs, kad pavėlavęs 5 min. ir už tai nebuvo nubaustas. Teisėjas paklausė Vaičiūno, iš kur pas jį atsirado vėliavėlė. Teisiamasis paaiškino: „Kai tardėte J. G. Stanelytę, ją kaltinote, kad ji pažeidusi eismo taisykles – kolona neturėjusi raudonos vėliavėlės. Todėl šį kartą jaunimas ją atsinešė eismo reguliavimui, o aš ją paėmiau iš mergaitės, bijodamas, kad ji nenukentėtų, kaip anoji“.

Teisiamasis atsisakė advokato. V. Vaičiūno kalba teisme užrašyta iš teismo dalyvio pasakojimo.

V. J. Vaičiūno kalbaMane prokuroras kaltina, jog aš organizavau eiseną ir

jai vadovavau. Visų pirma, suorganizuoti tokią eiseną reikia laiko, gabumų ir priemonių. Viso šito aš neturėjau. Jokio do-kumento ar rašto, įrodančio, jog aš esu jos organizatorius, kratos metu pas mane nerasta, o kaltinimas pateiktas, vado-vaujantis šiais keliais liudininkais, kurie buvo jūsų pasamdyti. Jūsų liudininkai, išskyrus Tytuvėnų VK pirmininką ir dar vieną liudininką, lengvai mane atpažino, nežiūrint, kad aš dabar esu kitaip apsirengęs (žmona, pamačiusi teismo metu savo vyrą, vos jį beatpažino, ir tai daugiau iš drabužių, negu iš veido, nes kalėjime teisiamasis buvo užsiauginęs ūsus ir barzdą – red.) Visi liudininkai yra man nepažįstami. Aš juos matau pirmą

49

kartą. Kodėl nepakvietėte ir nepaklausinėjote nė vieno eise-nos nuotraukose mano nurodyto žmogaus, kurį aš pažinčiau. Mane kaltinate, kad eisenai neprašiau leidimo iš vykdomo-jo komiteto. Kadangi aš jos neorganizavau, tai ir leidimo neprašiau. Be to, dar kaltinate, kodėl aš neišskirsčiau eisenos, kai buvo pareikalauta išsivaikščioti? Jei jūs per garsiakalbį šaukdami nieko nepadarėte, tai aš be jokių priemonių nė nemėginau skirstyti, – niekas manęs nė neklausytų! Kiekvie-nas tikintis be jokio raginimo žino, kada ir kur jam reikia eiti melstis. Eisenoje aš dalyvavau ir kalbą sakiau. Esu tikintis ir myliu švč. Mariją; aš ėjau ir eisiu maldauti Jos užtarimo lietuvių tautai, jos jaunimui; kad gelbėtų tautą nuo alkoholio ir paleistuvystės. Buvo girdėti kalbant, kad sukviesta daug milicijos ir saugumiečių; kad gaisrinės ruošiasi maldininkus apipilti vandeniu ir pan. Todėl šventoriuje kreipiausi į susir-inkusius, aiškindamas mūsų eisenos tikslą, sakydamas, kad tai yra maldavimas Švč. Mergelės padėti mums nublaivinti ir nuskaistinti Lietuvą. Aš jiems aiškinau, kad niekas neturi teisės mus apipilti vandeniu ar išvaikyti. Raginau tikinčiuosius drąsiai melstis, giedoti ir nieko nebijoti, nes pagal konstituciją, mes turime teisę tai daryti. Konstitucijos knygelę aš paėmiau tam, kad parodyčiau valdžios pareigūnams tą straipsnį, kur yra parašyta, jeigu kartais būčiau sulaikytas. Iš tikrųjų bu-vau tuojau sulaikytas ir konstitucija iš manęs buvo atimta. Aš protestuoju prieš šitą kaltinimą ir laikau save nekaltu. Visi šie liudininkai yra tikriausiai bedieviai, kaip ir S. G., neskirianti bažnyčios nuo šventoriaus. Jie yra pasamdyti tam, kad galėtų padėti jums su manimi susidoroti, nes aš esu tikintis lietu-vis, o svarbiausia – kovotojas už tiesą. Prokurore, kur jūsų tiesa? Kur jūsų sąžinė? Viską jūs praradote! Dėl to, kad aš su maldininkais ėjau melstis į Šiluvą, jūs man siūlote 3 me-tus. Teigiate, kad man nėra nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Žmogui, kuris išdirbęs 30 metų, neturėjęs jokio papeikimo ir dirbęs atsakinguose postuose, pagal „įstatymą“

50

siūloma aukščiausia bausmė – 3 metai! Prokurore, šita byla pasaulio akivaizdoje jums garbės neatneš (LKBK, 1981 m., Nr. 48, t. 6).

V. J. Vaičiūno paskutinis žodisAukščiausio teismo pirmininke, tarėjai, valstybiniai dar-

buotojai ir kalėjimo sargai, šio jūsų posėdžio aš nesutrukdy-siu perdaug ilgai. Kaltinamajame akte parašyta, esą aš orga-nizavau neleistinus veiksmus. Ne, aš nieko neorganizavau, aš gerbiu visa, kas šventa ir kilnu mūsų tautoje. Sena tiesa kalba, kad norint kovoti su nusikalstamumu – piktžolėmis, reikia ieškoti dirvos, kurioje jos veisiasi, ir naikinti jų šaknis. Mūsuose kažkodėl elgiamasi priešingai – renkami nusikaltimo vaisiai, sandėliuojami, tiksliau sakant, nokinami; po to išvežti į dar neužterštą dirvą barsto savąsias blogio sėklas. Š. m. kovo 25 d. aš, kaip pavojingas visuomenei žmogus, buvau su-imtas ir patalpintas Lukiškio nusikalstamumo „vaisių“ sandėlyje. Šiandien, stovėdamas Aukščiausiojo teismo akivaiz-doje, aš noriu bent trumpai papasakoti apie dir-vą, kurioje išaugo mano „nusikalstamumo“ šaknys. Esu gimęs 1930 m. Tada visa Lietuva šventė garbingo tautos kunigaikščio Vytau-to Didžiojo 500 mirties metines. Tai buvo Vytauto Didžiojo metai. Aš nešioju šio kilnaus vyro vardą. Stovėdamas jūsų akivaizdoje, galiu drąsiai tvirtinti: per 51 savo gyvenimo me-tus melu ir apgaule neišniekinau jo. Anot Just. Marcin-kevičiaus, aš dar atsimenu gyvą lietuvišką dainą: „Kai vakare į guolį saulutę kvietė vakarai, dainuodavo lietuviai varguoliai, nes jau baigti dienos darbai“. Tada daina buvo laisva, ne-uždaryta radijo ir televizijos rėmuose, tada ji sklido iš šiaudinių pastogių, iš tyrų širdžių, kartu su lakštutės suokimu ir vyturėlio čiulbesiu užpildė mūsų buitį. Aš atsimenu tą Lietuvą, kuri vadinama buržuazine. Aš neidealizuoju šios santvarkos pilnumoje; ten buvo ir klaidų, kurias man, kumečio

51

sūnui, teko pažinti ir iškentėti. „Parduotų vasarų“ skonį aš pažįstu ne iš knygų, o iš savo gyvenimo patirties. Bet jei aš tik tiek pasakyčiau, būtų pasakyta pusė tiesos. Stovėdamas Aukščiausiojo teismo akivaizdoje aš galiu drąsiai tvirtinti, „jei nebūtų smiltelėj baudžiauninko prakaito kraujo, nebūtų pėdų knygnešių“, nebūtų to istorinio mūšio, kurį lietuviai šioje vietoje laimėjo prieš lenkų ponus, jei nebūtų dvidešimtmečio, piešiamo vien juodomis spalvomis, kažin ar šioje salėje beskambėtų lietuviška kalba. Buvau kumečio sūnus, todėl sveikinau auštantį Tarybų Lietuvos rytą. Aš džiaugiausi lygybės, brolybės ir laimės plakatais. Džiaugiausi, kad jau baigiasi mano „parduotos vasaros“, kad jau nereikės ganyti svetimos bandos, o prižiūrėsiu savąją, kad dirbsiu savajame žemės sklypelyje. 1941 m. atsimenu išvežtųjų tautiečių ašaras ir dejones. 1941 m. man atmintini dar ir todėl, kad tai buvo paskutiniai mano motinos žemiškos kelionės metai, kada ji, paskutinį kartą išleisdama mane tarnauti ir jausdama ar-tėjančią mirtį, kaip atlyginimą išsiderėjo, kad būsimieji darb-daviai leistų man baigti Žvirgždaičių pradinės mokyklos 4-ąjį skyrių. Mano šeimininkai savo pažadą ištesėjo. O tų pačių metų gale, jau vokiečiams valdant Lietuvą, ji iškeliavo. Sakau iškeliavo, nes gyvenu susitikimo viltimi. Ji peržengė amžinybės slenkstį, paaukojusi Dievui savo keturis vaikus, iš kurių jau-niausiam tebuvo vos vieneri metai, baigė žemišką kelionę, palikusi gražų artimo ir Dievo meilės pavyzdį. Aš gi, aplaisty-damas ašaromis motinos palaikus, supratau aukos ir kančios prasmę. Vokiečių okupacijos metais mano „parduotos vasa-ros ir žiemos“ buvo ypatingai sunkios – teko kentėti nepriteklių, fizines ir dvasines kančias, nešti našlaičio dalią. Po karo atėjo atsiskaitymo metas, bet aš juo nepasinaudojau, nes, kaip sa-kiau, supratau aukos ir kančios prasmę, supratau, kad kerštas ir neapykanta tik didina tą gaisrą, kuris mano akivaizdoje degė tautoje, nusinešdamas tūkstančius gyvybių, supratau, kad, norint pataisyti gyvenimą, reikia eiti su meile ir auka.

52

Praeitais metais aš švenčiau savo 50-metį, taigi už Tarybų Lietuvą esu vyresnis dešimčia metų. Daugiau nei 30 metų aš dirbau įvairiose statybose bei gamyklose, todėl turiu ne tik teisę, bet ir pareigą kovoti su blogybėmis, pasakyti kai kurias kritines pastabas. Juo labiau, kad LTSR konstitucijos 47 str. įpareigoja valstybinius organus ir visuomenines or-ganizaci-jas reaguoti į piliečių kritiką, į ją atsakyti ir imtis reikiamų priemonių padėčiai ištaisyti. Atsakydamas Raseinių raj. laikraščio „Naujas rytas“ redakcijai, aš kreipiausi į LKP I-ąjį sekretorių drg. Griškevičių ne su kažkokiomis teorijomis, kaip tai kalba kaltinamojoje išvadoje, bet išdėsčiau konkrečius dalykus, kalbėjau apie nusikalstamumo didėjimą, reikalavau, kad būtų paskelbta nusikalstamumo statistika. Mūsų spaudoje daug kalbama apie veršelių ir paršelių auginimą, aš gi kalbėjau apie žmones, bet negavau atsakymo. Buvau suimtas. Todėl turiu teisę paklausti Aukščiausiąjį teismą, ar šis suėmimas yra atsakymas į mano kritiką? O juk persekioti už kritiką draudžiama, š. m. birželio 5 d. „Izvestija“ atspausdino straipsnį, kuriame kritikuojami nusikaltimai JAV. Perskaičius šias šiurpias eilutes nejučiomis kyla klausimas, ar geresnė padėtis pas mus? Deja, aš to nežinau ir neturiu teisės žinoti. Bet gyvenimo praktika rodo, kad pas mus padėtis ne geresnė, štai keletas pavyzdžių: V. G., tik baigęs pataisos auklėjimo darbų mokyklą, per 1-2 savaites užmušė 4 žmones. Teko sėdėti su K. N., kurio visi broliai papuolė už grotų. Ar priėjome mes tą ribą, kurią „Izvestija“ vadina kritine, aš nežinau, bet čia paminėti pavyzdžiai rodo, kad mūsų nusikaltėliai irgi ne-snaudžia. Kovoti su šiomis blogybėmis neužtenka vien teisminių administracinių priemonių. „Bausk ir priglausk“ – sako liaudies patarlė. Bausmė, kuri neturi meilės atspalvio, nėra auklėjamojo pobūdžio. Ji žmogų atstumia ir dar labiau sugyvulina. Jeigu į žmogų žiūrėsi kaip į gyvulį, jis gyvuliu ir pavirs. Lukiškio kalėjime žmonės saugojami stipriau kaip žvėrys: ant langų uždėtos geležinės užuolaidos, kalinių vadi-

53

namos „namordninkais“, o rezultatai? Nusikalstamumas ne mažėja, bet didėja. Zoologijos sode uždarytiems plėšriausiems žvėrims reikalinga saulė ir oras, nes be jų jie negali gyventi, o žmogus negali tobulėti be meilės, be žmoniškumo. Auklėdami žmogų tik bausminėmis priemonėmis, jį atstumiame, sugyvuli-name, padarome piktesnį už žvėrį. Baudžiamasis kodeksas neapima viso žmogaus, juo nepakeisi Dievo įstatymų, jis yra bejėgis ten, kur nemato įstatymo saugotojo akis. Tai labai akivaizdu peržengus Lukiškio kalėjimo slenkstį, ten kamerose žmonės nurenginėjami, atimami siuntiniai, o budri įstatymo saugotojo akis to nepastebi. Kur gi ta dirva, kurioje auga nusikalstamumo šaknys? Aš noriu atkreipti jų dėmesį į tą dvasinę tuštumą, į kurią įstūmė žmogų tie, kurie neturėdami atsakymo į žmoniją jaudinančius klausimus (Kam mes gyve-name? Kodėl mirštame? Kokia yra aukos ir kančios prasmė?), išdrįso sugriauti Dievo autoritetą, atimti amžinojo gyvenimo viltį. Tušti žemiškos laimės pažadai tik įkaitina sugyvulinto žmogaus aistras, žmogus lega