Utenos „Saulės“ gimnazijos laikraštisMiglės Saladžiutės karpinys

2009kovas

Nr. 3(43)

Įpusėjo mokslo metai. Atėjo laikas prabėgusių dienų apmąstymui. Ar gali ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad teigiamai vertini savo veiklumą, aktyvų dalyvavimą „Saulės“ gimnazi-jos gyvenime? Mano hipotezė – dauge-lis neigiate, ar ne? O dalis pritariančiųjų pasakytų tai nenuoširdžiai, meluotų. Tik vienetai drįstų savo aktyvumą įvertinti puikiai, be jokios sąžinės graužaties ir su vertu pasididžiavimu. Įdomu, kodėl taip yra? Kur dingo mūsų pagarba mokyklai? Kodėl gėda vilkėti uniformą – būti „Saulės“ patriotu? Prisiminus gimnazijos gimtadienį galima kalbėti elementaria matematine kalba – skaičiais. Iš 29 „Saulės“ gim-nazijos klasių finaliniame renginyje pasirodė net 8! Iš 746 gimnazistų renginiuose dalyvavo net apie 100! Dar negana? Bet kuriuo klausimu kvies- tuose seniūnų ar aktyvistų susirin-kimuose dalyvaudavo vidutiniškai 14 mokinių, kai jų turėtų būti bent 30. Ir tu nori pykti, kad per gimnazijos dienas nebuvo sutrumpintos pamokos? Tu nori pasakyti, kad „Saulėje“ mažai renginių? Tu nori „suvaryti“ mokyklos savivaldą,

G i m n a z i s t e , k u r t a v o p a t r i o t i š k u m a s ?kad ji nieko nerengia, nedirba, nieko nesprendžia? Vienareikšmiškai tariu: žmogau, tu klysti! Jei esi ta mažuma, kuri dirbo gimnazijos labui, tai kuo nuoširdžiausiai sveikinu ir kabinu medalį. O jei ne, pamąstyk... Ar tu tik-rai nieko nepraradai tupėdamas kam-putyje, į visus žiūrėdamas iš šalies ir nepakrutindamas nė piršto, kad „Saulėje“ nušvistų dar vienas idėjų spindulėlis? Tavo pasyvumas temdo gimnazijos gyvenimą. Turiu tau padėkoti vien už tai, kad nepagailėjai bent vieno lito ir dabar skaitai šį laikraštį. Ar nesmalsu, kodėl „Langas“ pasidarė mokamas? Juk pradėtas leisti „Saulės“ laikraštis nieko nekainavo, nes už jo spausdinimą buvo užmokėta lėšomis, gautomis iš jūsų tėvelių pervestų dviejų procentų nuo valstybinių mokesčių. Tai buvo pirmi pervedimo metai ir mokykla surinko apie 10 tūkstančių litų! Jų užteko ne tik „Langui“, bet ir daliai žaliuzių, pirmūnų ekskursijai, net abiturientų išleistuvių koncertui, naujoms knygoms. Metams bėgant pervedančiųjų „Saulės“ gim-nazijai du procentus skaičius žymiai

1991 metai man yra ypat-ingi. Kodėl? Būtent šiais metais išvydau pasaulį. Nors žodis „išvydau“ turbūt ne itin tinkamas, nes pati tos nuostabios akimirkos nepamenu, ir tai visai pateisinama. Kaip nematė ir šimtai vaikų, kurie gimė vienas devyni devyni vienas metais. Tačiau vienas neįtikėtinas įvykis giliai įsirėžė visiems į atmintį, į širdis. Sausio 13 dieną sovietiniams kariniams dali- niams šturmuojant Vilniaus televi- zijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, žuvo keturiolika drąsuolių, gynusių Lietuvos vardą. Tai buvo jų, kaip asmenybių, gimimas. Tai – didžiausias ir nenuginčijamas meilės savo šaliai ir patriotizmo įrodymas. Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Drus-

MES IR SAUSIO 13 – OJI kis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Pe-tras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius – tai žmonės, kurie mažų mažiausiai verti pagarbos ir bent jau prisiminimo, nors sausio tryliktąją... Šią ypatingą dieną Lietuvos mokymo įstaigose vyko graži akcija, pavadinimu „Atmintis gyva, nes liudi-ja“, kurios pagrindinė idėja buvo ta, kad aštuntą valandą ryto mokyklose būtų išjungiama šviesa ir dešimt minučių degtų tik atminimo žvakutės. Nagi, pakelkit, mielieji, rankutes, kiek Jūsų atsinešė žvakučių? Dievaži, niekad

nemėgau moralizuot ir net nežadu to daryti. Tik keista, kad kai kuriems gaila centų, jog tokiu būdu išreikštų pagarbą šiems keturiolikai asmenų. Kita ver-tus, apie kokią pagarbą galime kalbėti, jei vėluodami į pamokas ir matydami žvakutes liepsnojant replikuojame: „Ooo, kaip romantiška“ arba „Ką? Dingo elektra?“. Suprantu, kad galbūt ne iš piktos valios taip buvo pasakyta, o tiesiog užmaršumas aplankė, tačiau man tai sukėlė tiek daug minčių... Ir daugiau nei 90% iš tų minčių buvo abejonės... Juk žmonės savo gyvybes, tai, ką turėjo brangiausio, atidavė... Dėl laisvos Lietuvos? Teoriškai, taip. Tu-rim dabar savo gimtinę, džiaugiamės ir vargo nematom. (išskyrus krizę: vakar pirkau pieštuką, patikėkit, pa-

jutau ją). O daugiau nieko. Jokio sakralumo, jokios padėkos bent mintyse, tik kažkoks absurdas ir toks savęs mylėjimas, kad net pamirštami įvykiai, pakeitę visų mūsų (taip! netgi mūsų, dar buvusių mamytės pilve) likimus. Argi taip sunku susikaupti? Nežinau... Man nesunku, nes aš žiūriu į visa tai šiek tiek giliau (galit mane smerkti už subjektyvumą, bet tokia mano nuomonė). Taigi dėkoju tiems, kurie nuoširdžiai (o ne priverstinai) atidavė savo mintis nukentėjusiems ir žuvusiems Sausio 13 – tąją. Ir žvakutė pasirinkta juk ne be reikalo. Tai – vil-ties simbolis. Tad ir aš viliuosi, kad ši diena bus ne tik dar viena data kalen-doriuje, o kažką reikš Jūsų gyvenime.

Valentina Kovalenko, 3a klasė

Kaip ir kasmet mūsų valstybė minėjo Vasario 16-ąją – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną. Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti, kad toks renginys vyko ir mūsų gimnazijoje. Šaunu, kad 1-3 klasių moksleiviai rašė sveikinimus Tėvynei. Manau, tai puiki meilės ir pagarbos Lietuvai išraiška. Deja, per minėjimo pamoką teko maty-ti ir nepatenkintų veidų. Atrodo, kad tą rytą pritrūko džiaugsmo kiekvieno iš mūsų veiduose. Bet juk šventėme savo šalies nepriklausomybę!

Simona Burbulytė, 2e klasė

Kodėl taip sunku mylėti tėvynę?Vasario 16-osios staigmena „Saulės“ gimnazistams – Utenos muzikos moky-klos auklėtinių koncertas. Žavu. Jau il-gosios pertraukos pabaigoje aktų salė buvo pilnutėlė. Vos pasirodžius kon-certo vedėjai, visi sukluso ir nurimo. Džiugu, kad publika deramai priėmė ir klausėsi visų atlikėjų. Ypač audrin-gais plojimais sutiko savus gimnazis-tus: J.Raslanaitę (1b), A.Šutinytę, G. Zabulytę (2a), I.Jančį (3b). Dėkojame atlikėjams ir jų mokytojams už pado-vanotas šiltas muzikos akimirkas.

Marija Šaraitė, 2a klasė

Aš tikrai nesuvokiu, kaip galima mylėti tėvynę, aš moku mylėti žmogų arba gyvūną, bet nemoku mylėti tėvynės. Iš tikrųjų gal širdyje ją myliu, bet kol kas to dar nesuprantu. Aš gerbiu tėvynę, didžiuojuosi, kad čia gimiau, ir jos niekada nepamiršiu. Gal tai ir yra meilė, bet nejaučiu jokios traukos, tokios, kokią jauti būdamas su mylimu žmogumi. Čia gimiau ir užaugau, todėl privalau ginti savo tėvynę. Man patinka čia gyventi, nes čia visi mano draugai ir artimieji. Už tai, kad čia gimiau, būsiu dėkingas visą gyvenimą, padėsiu, jeigu

tik galėsiu. Bet tai darysiu iš dėkingumo ir noro pagelbėti, bet ne iš meilės, nes tėvynės mylėti dar nemoku. Turbūt tą meilę suvoksiu, kai pagelbėsiu tėvynei. Kol kas nesu dar padaręs nieko gero savo tėvynei, todėl nenoriu tuščiažodžiauti ir meluoti, kaip ją myliu. Kai padarysiu ką nors naudingo, tada drąsiai galėsiu sakyti: aš myliu tėvynę!

Ovidijus Baliulis, 1b klasė

krito. Pernai mokykla gavo vos 2000 litų. Kur paslėptas kurmis? Visiškas abejingumas savo gimnazijai. Mok-sleiviai absoliučiai nesidomi mokyklos reikalais, ypač finansiniais. Nemanai, kad ši problema yra ne tik vadovų gal-vos skausmas? Nori turėti nemokamą „Langą“, aktyvistų ekskursiją, abiturientų išleistuvių koncertą ir daugelį kitų dalykų?.. Nežiopsok, būk patriotas ir sakyk tėvams bei ra- gink juos tuos du mokesčių procen-tus pervesti savai mokyklai, „Saulei“. Padaryk tai dėl gimnazijos ir tavo pa- ties gerovės. Turbūt visiems ne paslaptis, kad šiais laikais nemažai mokinių nuvertėja lyg kokios silpnos šalies valiuta. Tas kritimas pasireiškia tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Kur dingsta tavo tvar-ka, noras, pagarba? Kuo toliau, tuo daugiau gimnazistų įžūlėja, apting-sta. Jie negerbia nei savo gimnazijos, nei mokytojų, nei vieni kitų... Ar taip sunku paklusti mokyklos taisyklėms ir keturias dienas per savaitę tvar- kingai vilkėti mokyklinę uniformą? Kodėl slepi uniformą kuprinėje? Ar

tave purto šaltis, kad jos nenusivelki net sportuodamas? Kasdien didėjantis tokių „šaunuolių patriotų“ skaičius glu-mina ir kelia klausimą, ką tu apskritai veiki „Saulės“ gimnazijoje? Mokaisi joje, tai ir vykdyk jos įstatymus. Ar tu invalidas esi, kad negali nueiti pešti dūmo prie stadiono? Kodėl rūkai prie pagalbinės mokyklos ar ant gatvės, šalia pagrindinių gimnazijos laiptų? Pašaliniai žmonės mato „gražų“ mūsų gimnazijos veidą, o tu nė nesigėdini. Taip temsta ir leidžiasi mūsų „Saulė“, o su ja kartu ir tu. Jei pats nenori nušvisti optimistiškesnėmis spalvomis, bent netemdyk spindulėlių. Tau paprasčiausiai tereikia norėti. Bent kartelį prisiversk uždėti gimnazijai pliusą. Pamatysi, tai ne taip jau sunku, net norėsi pakartoti. Juk visos gimnazi-jos turi problemų. Mūsiškė, kaip žinote, ne išimtis. Visus minusus reikia iškelti į viešumą. Tik tokiu būdu išspręsime opias problemas, o gimnazistai, suvokę situaciją, norės keistis ir pajudins bent mažąjį pirštelį dėl savo mokyklos. Pa-galvok apie tai ir TU.

Marija Šaraitė, 2a klasė

2009 m. kovas2

ŠIMTADIENIO NUOTAIKOSDvyliktokų auklėtojų mintijimas

(Kas jiems yra šimtadienis ir kuo šiemetinis skyrėsi nuo kitų)4a klasės auklėtoja Danutė Vigėlienė: Šimtadienis visada yra graži šventė – laukiama ir reikalinga.Abiturientams – tai lyg išėjimas į finišo tiesiąją. Vienuoliktokams – galimybė nors kartą užlipti ant scenos, parodyti savo sugebėjimus. Mokytojams – pa-pildomas rūpestis, bet be jo nebūtų širdžiai mielų ir malonių akimirkų. O to visiems tikrai reikia... Kiekvienais metais šimtadienis būna kažkuo savitas ir įdomus. Šįmet man jis reikšmingas tuo, kad auklėtiniai – dvyliktokai.

4b klasės auklėtoja Genovaitė Šipkuvienė:Šimtadienis – tai šventė, kuri primena, kad dvyliktokams iki egzaminų liko 100 dienų.Patiko šimtadienis gimnazijoje: įdomus scenarijus, šaunūs vedėjai. Įdomu buvo žiūrėti filmuotą medžiagą.

4c klasės auklėtoja Rita Musteikienė: ŠIMTADIENIS (abiturientams) – uždėjus modulio ženklą niūriems prisiminimams, pakėlus n-tuoju laipsniu savo žinių lobynus, kuo tik-sliau ištraukus n-tojo laipsnio šaknį iš pasimetimo taškų,– GYVENIMO FUNKCIJOS, kurios apibrėžimo sri-tis 100 dienų, REIKŠMIŲ SURADI-MAS. Reikšmių, vedančių slapčiausių norų išsipildymo, šviesios ir laimingos ateities link. O aš, dvyliktokų auklėtoja, turiu tik šimtą dienų racionaliausiam sprendi-mo būdui pasiūlyti.

4d klasės auklėtoja Jolanta Kavaliauskaitė: Šimtadienis man tikrai nėra kažkas ypatinga. Šiemet man, kaip abiturientų auklėtojai, tai buvo paprasčiausiai pail-ginta darbo diena, pasibaigusi smagiu vakaru. Tačiau žinant tiek praėjusių, tiek šių metų šimtadienio virtuvę, kyla įvairiausių minčių. Ar šios šventės ap-skritai reikia, jeigu dauguma mokinių dirba tik auklėtojų raginami ar stu- miami? O gal galima būtų surengti jį tikrai naujoviškai ir originaliai? Kokia to abiturientų auklėtojų pašlovinimo prasmė? Ir kodėl būtent auklėtojų? Kuo mažiau vertesni koja kojon su abitūra žengiantys dalykų mokyto-jai?.. Šių metų šimtadienis labai nuo kitų nesiskyrė. Manyčiau, kad jis buvo tradicinis (tiesa, su viena kita origi-nalesne detale, pavyzdžiui, filmuoti interviu su abiturientais), bet vis tik

jaunatviškas, žaismingas ir smagus. Ačiū už tai visiems jį rengusiems vienuoliktokams ir jų auklėtojoms.

4e klasės auklėtoja Monika Karvelienė: Man šimtadienis primena jaunystę, o abiturientams – tai priminimas, kad artėja egzaminai. Linksma šventė, nes beliko 100 dienų mokykloje. Šiemet 4 klasės mokiniams aktų salėje nebuvo paskirtų sėdėjimo vietų. Šventinė programa prasidėjo anksčiau negu kitais metais. Buvo nepatenkintų mokytojų dėl to, kad dvyliktokai neat-vyko į pamokas. Programa buvo labai įdomi ir gerai organizuota. 4f klasės auklėtoja Giedrė Balytė-Clarke: Tai tik vienas šimtas dienų iki kažko labai svarbaus ir ypatingo. Žinai, kad yra tik šimtas ir viskas. Dienos skaičiuojamos 100, 99, 98… Vis mažiau ir mažiau. Taip yra tik mokykloje. Šimtadienis – dvyliktokų atsisveikinimo su mokykla pradžia. Kiekvienais metais atsisveikini su žmonėmis, kurie buvo tavo gyvenimo dalis… Šitas šimtadienis neeilinis, nes auklėtiniai – dvyliktokai. Kartu su jais jau beveik ketveri metai – daugiau negu 600 dienų. Liko dar 100… Kartu su jais skaičiuosiu dienas, išgyvensiu dėl neatliktų darbų, blogų pažymių, artėjančių egzaminų. Svarbiausia, kad auklėtiniai sėkmingai baigtų mokyklą, išlaikytų egzaminus ir surastų savąjį gyvenimo kelią.

4g klasės auklėtojas Valentinas Eis-mantas: Niekas. Aš šimtadienį seniai laikau sovietinių laikų reliktu. Vaikams tai yra masinė atrakcija. Tačiau lyginant su kitomis šventėmis, tai dvyliktokų šimtadienis – niekas. Kituose nesu dalyvavęs. Lyginant pernai metų šimtadienį su šių metų, buvo panašu: praeitais metais keliavo traukiniu, o šiemet – laivu. Pernai metais buvo dvasingesnis turinys, o šių metų – informatyvesnis. Šaunuoliai vienuoliktokai, kad mokėjo pateikti šitiek dar nežinomų dalykų apie val-stybes ir tautas.

4h klasės auklėtoja Auksė Šapokienė: Šimtadienis yra šventė dvyliktokams, bet kartu ir mokytojams. Tai lyg pri- minimas, kad artėja finišo tiesioji. Artėja laikas, kai dar viena dvyliktokų

laida baigs mokyklą ir ieškos savo gyvenimo kelio. Kuo skiriasi šis šimtadienis nuo kitų? Galbūt tuo, kad esu dvyliktokų auklėtoja. Ir noriu tikėti, kad jiems vis-kas bus gerai. Linkiu išlikti oriais, darbščiais ir laimin-gais.

Liko 100 dienų tarp klasės draugų.Liko 100 dienų tarp geltonų saulės spindulių...Vienas šimtas dienų, svajomis apsuptų, Vienas šimtas dienų, kai jautiesi čia savu.(Andrius Vielavičius, 4e )

Šimtas dienų padės apsispręsti, ko no-rime iš savęs ir iš gyvenimo. (Gintarė T.)

Paskutinis šimtas dienų – tai apmąstymų me-tas, ko dar nepa-darei, ką galėjai padaryti geriau, o gal būtumei tiesiog viską daręs kitaip. (Indrė P.)

100 dienų yra išties mažai, tos dienos prabėgs taip greitai, kad net nepastebėsime. (Edgaras B.)

Liko šimtas dienų iki vienų svarbiausių gyvenimo įvykių, nulemsiančių mano ateitį. (Ula S., 4a)

Šimtas dienų. Nei daug, nei mažai. Šimtas dienų, per kurias bus išliejama daug prakaito, besistengiant išmokti kažką naujo ar prisiminti tai, kas pamiršta. (Birutė, 4a)

12 metelių kaip šimtas velnių prašvilpė ir be pasigailėjimo paliko tik šimtą dienų tam, kad nukristų kaštonų pamušti rožiniai akiniai. (4d)

Liko šimtas dienų iki paskutinio skambučio... ir tik dabar supratau, jog laikas bėga neapsakomai greitai.(?)

Šimtas dienų – tik spyris, kuris turi mums padėti stengtis mokytis. (?)

Gyvenimo kelias ilgas, jame – gausybė posūkių. Mes, abiturientai, priėjome kryžkelę. Vieni žengsime į kairę, o kiti – į dešinę. Tačiau dar kol kas visi laukiame žalios šviesoforo šviesos. Liko laukti nebe taip ir daug, tik šimtas dienų, per kurias turime užbaigti tai, kas pradėta, o po to žengti lemtingus savo gyvenimo žingsnius. (Ieva K., 4d)

Mano suvokimu, šimtadienis, tai tarsi finišo tiesioji maratono bėgime, ku-riame liko tik šimtas metrų iki ilgų ir daug pastangų reikalaujančių varžybų pabaigos. (Vytenis G., 4e)

100 dienų – tai kaip 100 laiškų, kuriuos kiekvieną iš tų dienų krauni į skrynią... (Andrius)

Šimtadienis iš abiturientų varpinėsLiko 100-tas dienų vaikystės... (Ugnius)

Liks 100 dienų iki „baisiausių“ egzaminų, tačiau baimės nejaučiu, nes kai kryptingai ir atkakliai sieki tikslo – viskas įmanoma! (Vilija, 4d)

100 dienų – iš dalies labai ilgas laiko tarpas. Per tiek dienų gali daug nuveikti. (Eglė R)

Galvoje tik sukasi viena mintis – liko 100 dienų iki pirmojo egzamino... (Greta P.)

Šimtas dienų man reiškia šimtą rytų, šimtą vakarų ir šiek tiek daugiau nemiegotų naktų. Tokiu metu suprantu, kaip greitai gali eiti laikas ir kokia svar-bi kiekviena valanda. Nežinau, ar dabar padėtų atsuktas laikas. Nemanau. Kelios gyvenimo pamokos išmoktos. Gal to kol kas ir užteks? Meluočiau, jei sakyčiau, kad nenoriu palikti mokyk-los, bet turbūt tai yra labai natūralu. Laikas eina, o mes augam. Nemanau, kad per šimtą dienų kažkas kardinaliai pasikeis, todėl stengiuosi jas nugyventi paprastai. Be didelio streso ir vargo. Visas gyvenimas yra kažko lauki-mas, todėl nei šimtadienis, nei pasku-tinis skambutis nėra galutinis kelionės taškas. Tai dar tik pradžia. (Ugnė V., 4a)

Šimtas dienų – daug ar mažai ? Daug, jei kažko lauki, tikiesi ir skaičiuoji dienas ar net valandas. Tačiau tai labai mažai žinant, kad jau prasidėjo pasku-tinis gyvenime mokyklinis semestras. Šie žodžiai pažadina apmąstymus – taip, tai bus dvylikos mokyklinių metų, atiduotų mokslams, kulminacija. (Jus-tina)

Iki egzaminų likus vos šimtui dienų, gimnazisto gyvenimas labai pasikeičia. Skaičius „šimtas“ priverčia galvoti apie prioritetus... (Aurelija M.)

100 dienų – tai paskutiniai laikrodžio dūžiai, kurie galutinai stumia mane prie brandos ir kartu gilaus tarpeklio, nuo kurio atsiveria neaprėpiamos platybės ir kartu toks mažas galėjimas bei nežinomybė. (Indrė K.)

100 dienų iki paskutinio skambučio – tai paskutinės dienos mokykloje, tam tikro gyvenimo etapo pabaiga, tačiau taip pat ir naujų patyrimų metas. 100 tampa nepaprastu, lemtingu skaičiumi. (Skaistė J.)

Šimtas dienų, trys mėnesiai. Ne, visgi geriau skamba – trys mėnesiai, ši frazė suteikia viltį, kad skambutis nėra taip jau ir labai arti. (Aušra)

Šimtas dienų – tai mūsų filmo pabai-ga...(?)

LANGAS 3

Šimtadienis dešimtoko akimisVisada maniau, kad šimtadienis – įprasta tradicinė mokyklos šventė, gyvuojanti nuo senų laikų (beje, kas žino, kada šimtadienių era prasidėjo?), tačiau šiemet pakeičiau nuomonę. Šimtadienis ne toks jau paprastas, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio.

Vasario šeštoji, trečia valanda die-nos. Gimnazijos aktų salė tiesiog sausakimša. Vos užteko kėdžių puošnioms abiturientėms bei kostiu-muotiems abiturien-tams. Tuo tarpu kori-doriuose šurmuliuoja trečiokai, tobulinda-mi paskutinius savo pasirodymų akcentus. Šimtadienio pradžioje buvo keli netikėtumai: mūsų gerbiamas direk-torius V.Bubulis rėžė ne „bubulišką“ kalbą – ji buvo ne tik ilga, bet vietomis ir nesuprantama (???), o

muzikos mokytoja V.Jonuškienė tarsi nerežisuotai, netikėtai sustabdė vedėjų kelionę ir pakvietė visus dvyliktokus padainuoti ( smagumėlis!). Po įžangos atėjo metas abiturientų kelionei po pasaulį su gidais vien-uoliktokais. Kiekvienoje šalyje vis kiti dvyliktokai atliko paruoštąsias užduotis. Pirmoji stotelė – Japonija. Trečioji A klasė sužavėjo publiką kostiumais bei audringas ovacijas sukėlusiais imty-nininkais. Tik gaila, kad šie neparodė tikrų imtynių. Trečioji B pasiūlė amerikietiškąjį talentų šou, kurį

pagyvino drąsūs jo daly- viai dvyliktokai. Trečiosios C italų mafija traukė akį gražiai vaidinamomis užduotimis. D klasė Ha-vajuose atrodė ypač spal- vingai ir egzotiškai. Be to, sugebėjo užvesti publiką šokių pamoka. Po šiltųjų kraštų smagiai atvėsino Aliaskos šaltukas, kurį atpūtė trečioji E su puikiu

gidu bei dar puikesniu vertėju. Jie ir

A i d i m e i l ė s v a r p e l i a i …Mokyklos koridoriuose kasdien stebime ne vieną gimnazistų porelę, tačiau nutarėme netrikdyti jų idilijos. Šįkart smalsaujame, kaip gyvena trys mūsų mokytojų poros.1. Ką Jums reiškia Šv. Valentino diena?2. Kaip ją švenčiate?3. Kaip susipažinote?4. Koks Jūsų credo?5. Didžiausias Jūsų minusas?

Mokytojos Rūtos Bubulienės atsaky-mai:1. Meilės diena, vyro vardadienis.2. Įvairiai. Kartais būna dovana, kartais pietūs restorane, o kartais bučinys.3. Netyčia susitikome ir nebeišsiskyrėme.4. Rytas protingesnis už vakarą.5. Kažkoks yra, bet kitiems geriau ma-tosi.Direktoriaus Valentino Bubulio at-sakymai: 1. Man tai paprastas vardadienis. Aš jau 14 metų būdamas netyčia

nurungė visą savo pasirodymą. Su Me-ksika bandė supažindinti F klasė, tačiau jai nepavyko suvi –lioti nuvalkioto-mis muilo ope-romis. Ir trečiosios G Indija daugeliui sukėlė šypseną, nes savo nume-rio iki tobulumo nenušlifavo.Po kiekvienos šalies pristaty-mo buvo rodoma filmuota medžiaga, kurioje abiturientai atskleidė savo žinias apie įvairius kraštus. Deja, salėje žiūrovai negalėjo išgirsti dvyliktokų išminties. Kas kaltas: prasta vienuoliktokų kamera ar mokyklos aparatūros garso kokybė? Tik rengėjai težino. Juk nėra namų be dūmų, o patys juodžiausi dūmai kyla dėl neišgirstų abiturientų balsų. Šis brokas tie- siog badė akis... Laimei, yra visada išradingai pasirodantys „Saulės“ šokėjai ir dainininkai... Tai kas, kad ir šokėjams muzika dingo, kad dain-ininkai stovėjo salės gale. Vis tiek buvo žavinga.Šimtadienio finalas – sveikinimų koncertas. Banaliomis gėlytėmis ir saldžiais žodžiais abiturientai sveikino savo auklėtojus. Dievaži, kur dingo dvyliktokų fantazija,

išradingumas? Kur prapuolė ir pa-garba? Vos „įspūdingai“ pasveikinę savo auklėtoją, abiturientai pasišalina

iš salės, nesulaukę kitų klasių kalbų bei renginio pabaigos. Sakyčiau, gėda. Tikrai nevertėtų rodyti tokio pavyzdžio būsimiems ket-virtokams gimnazistams. Visą šventę prasėdėjau šypsodamasi. Vadinasi, šimtadienis kelia teigiamas emocijas. Dvyliktokams

ypač, nes jie, tikrąja to žodžio prasme, mėgavosi renginiu. Manau, tai ir yra bene svarbiausia. Juk šimtadienis – paskutinė linksma abiturientų šventė mokykloje. Tik skubėdami į antrąją šventės dalį vilose neturėtų lėkti iš salės galvotrūkčiais, bent jau iš pa-garbos jos rengėjams ir mokytojams. Vis tiek 2009-ųjų šimtadienį laikau

geru, o vie- n u o l i k t o k u s noriu nura-minti, kad bus š i m t a d i e n i s ir kitąmet. Ruoškitės.

Marija Šaraitė, 2a klasė

sužinojau, kad tokia diena egzistuoja. Bet kadangi tada gyvenom Tarybų Sąjungoje ir niekas tokių buržuazinių švenčių nešvęsdavo, tad nieko ir nebūdavo. O kai mokiausi institute, mes jau švęsdavome studentiškai. Jeigu juokaujant, netgi buvome pir- mieji rezistentai ir vos nenukentėjome, kadangi niekas nežinojo tokio dalyko, kaip Šv. Valentino diena, žmonės manydavo, kad slapčia švenčiame vasario 16 d. (tada buvo uždrausta ją švęsti).2. Įvairiai. Labai simboliškai. Šiaip aš nemėgstu ir gimtadienių švęsti, ka-dangi visą laiką jautiesi vienais metais pasenęs. Na, audringų švenčių tikrai nevyksta.3. Netyčia. (O kaip tas netyčia?) Būdamas studentas, neturėdamas ką veikti, žiopsojau per langą, o ji nešė šiukšles. Ir viskas. Labai romantiškai.4. Jeigu tu manai, kad gali – vadinasi, gali. Jei tu manai, kad negali, – tai tu teisus.5. Net nesvajokit, kad pasakyčiau (juokiasi). O šiaip du minusai – tai vienas pliusas.

Informatikų Neringos ir Audriaus Matkevičių atsakymai:1. Tai proga praleisti vakarą kartu ir visą dėmesį skirti tik mylimam žmogui.2. Švenčiam simboliškai: nueinam į kavinę, į kokį renginį ar pasidarom šventę namie.3. Studijuodami.4. N: Jokių skambių šūkių ir credo; stengiuosi gyvent be pavydo ir visą dėmesį skirt šeimai. A: „Ką darai – daryk gerai“5. N: Kairės akies regėjimas – minus penki, atrodo...(juokiasi) A: Labai sunku pasakyti „NE“

Mokytojai Vilius ir Sigita Nenėnai atsakė kartu:1. Iš esmės nieko. Mūsų gyvenime yra svarbesnių ir prasmingesnių dienų. Nors kita vertus, kiekvienos dienos prasmė glūdi tame, ar yra su kuo pasidalinti to dienos išgyvenimais, patirtimi, atradimais. Kasdien daugybė galimybių rodyti artimam žmogui savo dėmesį ir jausmus. Logiška išvada –

kiekviena diena mums gali būti Šv. Valentino diena.2. Tai priklauso nuo aplinkybių, laiko rezervų, nuotaikos, sveikatos. Jeigu laisvadienis – valgome šventinius pie-tus, einame pasivaikščioti ar į kokį renginį.3. Susipažinome kaip senoje dainoje: „Mes mokėmės toj pačioj klasėj…“ O ta klasė – buvusioje Utenos an-troje vidurinėje mokykloje (dabar R.Šaltenio pagrindinė mokykla). Pro mūsų klasės langus matėsi senieji pašto rūmai, o kiekvieną pavasarį jų kieme „beprotiškai fantastiškai“ žydėjo obelys…4. Mums visada buvo ir šiandien tebėra svarbu būti žmonėmis tarp žmonių. Žmonėmis su nemenka doze idealizmo. Būti žmogumi tarp žmonių labai nepaprasta. Kaip tai pavyksta – jau kitas klausimas.5. Minusų sau rašome daug, bet didžiausias minusas yra bandymas minusus paversti pliusais.

Jūratė Giedraitytė, Mantė Dicevičiūtė, 3c klasė

Nuotraukų paroda „Metų laikai” Mokyklos bibliotekoje gruodžio mėnesį veikė Donatos Černiauskaitės (2a klasė) nuotraukų paroda „Metų lai-kai“. Manau, kad kiekvienas sustojęs apžiūrėti fotografijų, jose rado kažką šilta, artima, miela. Norėdama sužinoti, kaip „gimė“ toks vaizdų ciklas, nusprendžiau pakalbinti savo bendraklasę Donatą.Ar seniai fotografuoji? Toks ten mano ir fotografavimas. Nežinau, kartais

užeina noras viską įamžinti. Fotografija pradėjau domėtis gana neseniai.Ką labiausiai mėgsti įamžinti savo nuotraukose? Tai, kas labiausiai krin-ta į akį. O daugiausia nuotraukų yra padaryta gamtoje.Kodėl parodai pasirinkai būtent tokią temą? Ši tema gimė savaime per vieną darbų pamoką.Ar „Metų laikai“ pirmoji tavo nuotraukų paroda? Taip, tai buvo pir-

moji ir neplanuota mano paroda. Tie-siog už tai esu labai dėkinga savo darbų mokytojai D.Jasaitienei.Ką tau reiškia fotografija? Fotografija man daugiau nei laisvalaikio praleidi-mas. Fotografuodama galiu išreikšti save... Buvo ir dabar dar yra tokių minčių, kad savo ateitį galėčiau sieti su fotoaparatu rankose. Parodėlė nustebino dar ir todėl, kad Donata jau trylika metų šoka Utenos

kultūros centro dainų ir šokių ansam-blyje „Vieversa“, mėgsta gaminti valgį, o fotografuoti pradėjo neseniai, tačiau jai puikiai sekasi. Džiugu, kad netikėti virsmai gali tapti ateities realybe. Galbūt ir Jūs turite talentų, gebėjimų: rašote eilėraščius, piešiate, karpote karpinius, o gal taip pat fotografuojate ar kitaip bandote išreikšti save? Kodėl nepasidalinus savo kūryba su „sauliečiais“?

Ieva Raišytė, 2a klasė

42009 m. kovas

Adresas: „Lango” redakcija K. Ladygos g. 18, Utena el. p.-saules.langas@xxx.l t Spausdino UAB „Utenos Indra“ Tiražas 100 egz.

Redakcinė kolegija: Mantė Dicevičiūtė, Kristina Zitikytė, Jūratė Giedraitytė, Urtė ir Patricija Bernotaitės (3c), Valentina Kovalenko (3a), Ieva Raišytė, Marija Šaraitė,

Kotryna Šakalytė, Augustė Šutinytė, Greta Zabulytė (2a), Rūta Treinytė (4d), Simona Burbulytė, (2e), Monika Siniauskaitė, Gilvilė Stankevičiūtė, Laura Dudlauskaitė (1a),

Gintarė Kalinauskiatė, Karolina Grobovaitė (1b).

Maketuotoja mokytoja J. Pakalnytė.

„Šimtakojis – 2009“

Sporto kronikaJau kasmetiniu tapęs Utenos kalėdinis bėgimas aplink Dauniškio ežerą pritraukė ne vieną sportininką, spor-to entuziastą ar mėgstantį bėgimą sveikuolį. Vis tik oras nebuvo labai džiuginantis: trasą dengė plikšala, vietomis jau virtusi balomis, į akis kri-to snaigės, skruostus degino žvarbus žiemos vėjas. Dėl to bėgikus, dalyva-vusius varžybose, tikrai galima vadinti sveikuoliais. 2008-ųjų bėgimo dalyvių skaičius nebuvo rekordinis, tačiau visose amžiaus grupėse buvo pa- kankamai bėgikų. Savo jėgas išbandė ir „Saulės“ gimnazijos atletai. O jų konkurentai buvo ne tik kitų gimnazijų sportininkai, bet ir Anykščių biatloni-ninkai, Daugailių slidininkai, Paberžės bei Švenčionėlių lengvaatlečiai. Lygiai dvyliktą valandą Kalėdų senelis davė startą ir visa minia bėgikų pajudėjo aplink Dauniškio ežerėlį. Varžybų nuotolis – du kilometrai, taigi dalyviai užtruko maždaug 6-11 minučių. Trasoje buvo visko: ir griuvimų, ir taškymosi balose, ir einančių dalyvių. Galų gale visi bėgikai laimingai pasiekė finišą,

vieni su nuovargio kartėliu, kiti – su šypsena veide. O keletas mūsiškių šypsojosi stovėdami ant prizininkų pa-kylos. Savo amžiaus grupėje trečiąją vietą iškovojo Paulius Kaušylas (3d), antrąją – Monika Jauniškytė (4c) ir Marija Šaraitė (2a), o nugalėtoja tapo kūno kultūros mokytoja Svetlana Dervinienė (šaunuolė!). Garbingas ketvirtąsias vietas užėmė Tautvydas Žilėnas (4d) ir kūno kultūros mokyto-jas, sveikuolis Vytautas Garalis.

Dėmesio! „Saulės“ gimnazijoje mokosi vieni geriausių Utenos rajono sportininkų. Vasario 4 dieną vykusiame sportininkų minėjimo vakare į rajono pajėgiausių atletų gretas buvo išrinkti du mūsų gimnazistai. Geriausiųjų dešimtuke aštuntąją vietą užėmė trenerio Š. Zlat-kaus treniruojamas dziu-do imtynininkas Donatas Zaranka (3d), o ketvir-toji vieta atiteko trenerio V.Jankausko auklėtiniui, dviratininkui

Egidijui Juodvalkiui (3f). Didžiuojamės ir buvusiu „Saulės“ mokiniu, aukštuoju krepšininku Jonu Valančiūnu, kuris dešimtuke puikuojasi antroje vietoje.

Didžiausi sveiki-nimai visiems sportininkams. To-liau sportuokite, dalyvaukite ir laimėkite!

Taip pat nuoširdžiai sveikiname visus sportininkus – prizininkus:* Karolį Jovaišą (1a), jaunių štangos spaudimo varžybose Mažeikiuose

iškėlusį 65 kg ir iškovojusį antrąją vietą.* Mantą Godą (3e), pagerinusį Lietuvos jaunių štangos spaudi-mo rekordą – 172,5 kg!* Raimondą Meidutę (1c), Lietu-vos jaunių pirmenybių zoninėse lengvosios atletikos varžybose pasiekusią naują Utenos ra-

jono moterų 60 m bėgimo rekordą

– 7,7 sekundės, o jaunių ir jaunimo pirmenybėse Klaipėdoje 60 m rung-tyje tapusią čempione.* Moniką Jauniškytę (4c), Lietuvos lengvosios atletikos jaunių ir jaunimo pirmenybėse Klaipėdoje 60 m bėgime iškovojusią antrąją vietą.* Raimondą Meidutę (1c) ir Moniką Jauniškytę (4c), kartu su koman-dos draugėmis estafetėje 4×200 m nugalėjusias visas priešininkes ir pasiekusias naują Utenos rajono rekordą – 1 min 52,7 sek! * Marių Dūdėną (3b) ir Paulių Černiakovą (1a), su komandos drau-gais estafetėje 4×200 m iškovojusius trečiąją vietą.* Mariją Šaraitę (2a), Latvijos Ma-donos rajono atviro čempionato slidinėjimo varžybose užėmusią trečiąją vietą.* Rūtą Jauniškytę (2c), Redą Klivickaitę (2c), Moniką Repečkaitę (4b) – gimnazijos merginų komandą, Utenos mokyklų smiginio varžybose užėmusią trečiąją vietą.

Marija Šaraitė, 2a klasė

Pirmajam semestrui pasibaigus2008-2009 m. m. I semestrą baigė 746 mokiniai. Palyginti su praeitų metų I semestru mokinių skaičius sumažėjo 24 asmenimis. Tai maždaug viena klase mažiau. Semestro pažangumas yra 85,4 procento. Džiugu, nes 5,5 procentais didesnis už praeitų mok-slo metų I semestrą. Gaila, bet 100 procentų mokosi tik viena dvyliktokų klasė (4d). Iš viso šį semestrą buvo 109 nepažangūs mokiniai, o jiems išvesta 217 nepatenkinamų įvertinimų, t.y. kiekvienas nepažangusis turi vidutiniškai po 2 dvejetus. Pernai šis rezultatas buvo 2,3 dvejeto. Pirmiausia norisi pagirti labai ge-rai besimokančias mokines. Jų yra

11. Tai Jogailė Raslanaitė (1b), Kris-tina Juozėnaitė (1d), Ieva Raišytė ir Augustė Šutinytė (2a), Laura Blažytė (2b), Liucija Cibaitė(2c), Kristina Šyvytė ir Kristina Zitikytė (3c), Justina Augutytė (4a), Rūta Treinytė ir Vilija Kuraitė (4d). Šalia pirmūnų galima paminėti ir tuos mokinius, kurie turi po vieną aštuntuką. Tai Vytautas Gudelis (1a), Justė Ruzgutė (1d), Marija Šaraitė (2a), Jūratė Drazdauskaitė (2c), Urtė Bernotaitė ir Lukas Stacevičius (3c), Robertas Kirka (3d). Pagiriamasis žodis ir mokinams, ne-praleidusiems nė vienos pamokos. Tai Justas Araminas (1a), Modestas Kavoliūnas (2d), Gediminas Udras (2d), Žydrūnas Bulka (2f), Egidi-

jus Šyvis (3c), Augustinas Zabulio-nis (3c), Dovilė Mažeikaitė (3c), Paulė Gaižutytė (4d), Vilija Kuraitė (4d), Mažvydas Liesis (4e). „Dvejetų karaliumi” galima pavadinti 2d klasės mokinį Tomą Kučinską, kuris I semestre turi net 10 nepatenkinamų įvertinimų. Tomas praleido net 200 pamokų, iš kurių tik 19 pateisino. Nekoks I semestras buvo trims gim-nazistams iš 2g klasės – Linui Cibui, Pauliui Gudui ir Lukui Gujui. Jie sugebėjo susirinkti po 6 nepatenki-namus įvertinimus ir praleisti po 100 ir daugiau nepatenkinamų pamokų. Susirūpinimą kelia dvi abiturientų klasės – 4g ir 4c. Jose yra po 7-6 ne-patenkinamai besimokančius.

Apžvelgus I semestro rezultatus gali-ma padaryti tokias išvadas:1. Gimnazijos pažangumas paly-ginti su praeitų metų tuo pačiu laikotar-piu pagerėjo.2. Išlieka stabilus gerai ir labai gerai besimokančių mokinių skaičius.3. Sumažėjo praleistų pamokų, tenkančių vienam mokiniui, skaičius.4. Praleistų ir pateisintų pamokų skaičius lieka nepakitęs.5. Didėja skaičius pavienių mokinių, praleidusių daug nepateisinamų pamokų.6. Mažėja skaičius mokinių, iš viso nepraleidusių pamokų.

Direktoriaus pavaduotoja ugdymui B.Juodvalkienė

Vasario 3 dieną Utenos kultūros centre vyko respublikinė vaikų ir jaunimo te-atro šventė „Šimtakojis – 2009“. Mūsų gimnazijos dramos būrelis dalyvavo šioje šventėje, tapo nugalėtojais ir at-stovaus mūsų rajonui kovo 20-21 dieno-mis Zarasuose vyksiančioje regioninėje šventėje. Sveikiname būrelio vadovę Staselę Riliškienę ir jaunuosius artistus Mildą Dicevičiūtę (4g), Karolį Rakauską (4g), Paulių Kaušylą (3g), Jūratę Giedraitytę (3c), Simoną Nakutytę (3a), Jovitą Snukiškytę (3a), Eglę Udraitę (3a), Gediminą Narkevičių (3a), Šarūną Norkūną (3e), Agnę Juodytę (3e), Justą Guobį (3c), Andrių Jucių (3c). Po šios šventės „Lango“ redakcija nutarė pa- kalbinti mūsų gimnazijos teatro žvaigždes ir paklausti, kaip jiems sekėsi vaidinti.

Agnė. Didelio jaudulio prieš pasirodymą nebuvo. Keliai ėmė virpėti tik pradėjus vaidinti, kai tariau pirmuo-sius žodžius. Mes daug repetavome, todėl pasirodymas kėlė daugiau šypsenų nei scenos baimę. Pirmą kartą spektaklį pagal M. Dautartaitę „Pelenė“ vaidi-nome mokykloje. Buvo daug abejonių: pavyks ar ne, bus suprastos potekstės ir juokai ar ne... Mums buvo labai svarbi žiūrovų nuomonė, todėl džiaugiuosi, kad patiko. Kultūros centre nebuvo taip jauku kaip mokyklos salėje, tačiau žiūrovų komplimentai ir pagyros viską kompensavo. Milda. Įvairiausi pojūčiai – baimė, nerimas ir džiaugsmas – užplūsta tik pirmosiomis vaidinimo minutėmis, o po to įsijauti ir tampi kažkuo kitu. Bent jau man, labai smagu ant scenos.

Nei prieš vaidinimą, nei po nesijaučiu kažkaip ypa-tingai. Gal tik porą kartų perskaičiau žodžius ir ėjau kartu su visais ruoštis spek-takliui. Vaidinant buvo daug netikėtumų, kurie mus pra-juokino ir padėjo atsipalaiduoti. Tokie netikėtumai, kaip užsikirtęs kompiu-teris ir kita priverčia improvizuoti, o tos improvizacijos padaro mūsų spektaklį dar žavesnį. Eglė. Kitaip nei mokykloje, prieš ir per pasirodymą kultūros centro salėje nejaučiau jokio jaudulio. Gal dėl to, kad jau kartą buvome vaidinę žiūrovams ir jau žinojau, kaip ir ką daryti. Bet po spektaklio sukilo visas jaudulys ir nedavė ramybės klausimai, kaip mums sekėsi, kaip atrodėm. Žodžiu, tik

pavaidinusi suvokiau, kad pasirodėm didžiausioje miesto salėje, o mus ver-tino profesionalai. Buvome išrinkti kaip geriausi, tai turbūt atrodėme visai neblogai. Džiugu! Šarūnas. Man patiko vaidinti kultūros centro salėje turbūt dėl to, kad visi bu-vome labiau atsipalaidavę, linksmesni nei pirmą kartą mokykloje. Iš tikrųjų aš pats net negalvojau, laimėsim ar ne, nes nebuvau matęs kitų spektaklių. Apie laimėjimą sužinojau tik mokykloje. Manau, mes pasirodėm gerai.