�

Pirmas skyrius

� ai nebuvo pirmasis vėlyvo rudens sniegas. Panama Ver­monto valstijoje nutolusi į šiaurę tiek, kad čia jau būta

kelių sniegeliu apdulkėjusių aušrų. Tačiau dabar jau ne aušra, ir šios snaigės – ne sniego dulkelės. Nuo ankstyvos popietės iki pat vakaro krito sunkus, tirštas, drėgnas sniegas.

Užkandinėje sustoję sunkvežimių vairuotojai skundėsi, kad keliai vis slidesni. Tačiau vietiniai šio įspėjimo nė kiek nepaisė, mat žinojo, kad netrukus pasirodys saulė, iki žiemos sulauks dar ir bobų vasaros. Dabar krintantis sniegas tik labiau išryškins dar vieną spalvomis degantį rudenį, sunkios snaigės tik prigesins skaisčiai liepsnojantį lapų margumyną, užtempdamos putlią baltą skraistę ant ąžuolinių suolų miestelio žaliojoje aikštėje ant serenčių, atkakliai išsilaikiusių palei takus, ant atremto į pravi­rus priekinius vartus dviračio.

Tas vaizdas atrodė toks taikus, kad niekam nė nedingtelė­jo laukti nelaimės. Mažiausiai tikėjosi Brija Miler. Žiema – jos mėgstamiausias metų laikas. Sniegas turėjo galią sušvelninti pa­saulį, paversti jį svajone, tegul vos trumpam, ir nors ji nebuvo linkusi fantazuoti, – tuo apkaltinta, iškart paneigtų, – bet ir ją ištikdavo silpnumo akimirkos.

Puspalčio nė nesivilko. Dar pernelyg gyvas karštos vasaros prisiminimas. Be to, kadangi į užkandinę vis plūdo išalkę vie­

�

B a r b a r a D e l i n s k y

tiniai, pasiryžę pavalgyti prieš pablogėjant orui, vis gausiau gu­žėjo vilkikų vairuotojai, jai teko gerokai paplušėti, tad įkaitusi buvo ir be puspalčio.

Išsmuko pro duris, tvirtai jas uždarė ir paliko pokalbių dūz­gesį, kepsninės šnypštimą ir čirškėjimą, temperamentingą Šan­jos Tvein šūkalojimą. Ūmai atsidūrusi tyloje, lengvais žingsniais nulėkė laiptais žemyn, per mašinų stovėjimo aikštelę, per kelią. Atsidūrusi kitoje jo pusėje, prisiglaudė nugara prie šiurkštoko didžiulio klevo kamieno, kurio gintarinius lapus svarino snie­gas, ir pažvelgė atgal.

Užkandinė buvo virtusi nerūdijančio plieno ir neono vi­zija, sodrios raudonos ir žalios šviesos atsimušė nuo sidabri­nės, naujesnės ir elegantiškesnės užkandinės, kokia ji atrodė tankiai krintant sniegui. Visi trūkumai, kuriuos reikėtų patai­syti, – įbrėžis, Morgano Viliso pikapo paliktas ant kampinės skardos, įlenkti priekiniai turėklai, paukščių purpalai ant stogo krašto, – paslėpti sniego. Matyti tik tai, kas žiba, spinduliuo­ja šilumą ir kviečia, pradedant užkandinės pakelės ženklu: tai koncentriški neono ratai, sudarantys keptuvę, iš kurios cen­tro elegantiškai išnyra užrašas „FleŠAS Ir kePTUVė“. Už jo, kiekviename iš dešimties plačių langų, per visą užkandinės ilgį spingsi auksinės lempos, o jų nušviesti kabinose patogiai įsi­taisę patenkinti lankytojai.

Užkandinė ne Brijos, ji čia tik dirba. Tačiau merginai patin­ka į ją žiūrėti.

Patinka žvelgti ir į Panamą. Pakilus į kalną, kur rytų Pagrin­dinė gatvė įsilieja į ovalumą, supantį miesto žaliąją aikštę, snie­gas it balta kepurė puošia aukštų valdžios pastatų skardinius stogus, tolėliau baltame fone išsiskiria baltas bažnyčios bokštas. Žemiau pakalnėje, ten, kur kelias nyra pro seną traukinių stotį, sniegas paslepia dėmes, paliktas ilgus metus laistyto dyzelino, sodria kupeta prispaudžia didžiulį medinį bokalą, firminį „Mie­guistojo slėnio“ alaus daryklos ženklą.

�

�rys norai

Panama buvo per dešimt minučių nuo greitkelio, iš konkordo į Monrealį važiuojančių vilkikų kelyje. Tačiau tai, kad miestelis nepriklausė jokiai didesnei teritorijai, išėjo tik į naudą. Jis nebu­vo smulkiai suskirstytas į gyvenamuosius rajonus su architektų suplanuotomis plačiai išsidriekusiomis verandomis. Verandos Panamoje kukliai glaudėsi prie namų dar nuo revoliucijos laikų, ir ne dėl stiliaus, o iš bendrumo jausmo. Tos verandos buvo to­kios pat nuoširdžiai paprastos, kaip ir žmonės, kurie išeidavo į jas pasėdėti. Pridūrus dar tai, kad nusikaltimų čia nebuvo, o žemė kainavo nebrangiai, miestelio išlikimas buvo garantuotas. Nema­žai šviesių galvų, ieškoję čia ramaus uosto, rasdavo ir įkvėpimą. Alaus darykla − geriausias pavyzdys. Buvo čia ir duonos kepy­kla, dirbtuvės, gaminančios rankomis raižytus baldus ir medinius žaislus, taip pat gurmaniškų ledų fabrikėlis. Panamos senbuviai teikė miesteliui pastovumo, naujai atvykusieji atsiveždavo pinigų.

Brija giliai įkvėpė sniego sušaldyto oro, palaikė plaučiuose, lėtai iškvėpė. Viena kita snaigė, prasiskverbusi pro lapus virš galvos, puri ir puošni, nutūpdavo jai ant rankos, minkštutė, pra­bangi, pasipuikuodavo kelias sekundes ir ištirpdavo. Impulso pagauta, apsisuko aplink medžio kamieną ir atsigręžė į girią. Čia sniegas mistiškai atspindėjo užkandinės šviesas. Vėjo pagauti sūkuriavo lapai – tarsi žaistų miško fėjos, vaizdavosi Brija. lyg iš niekur iškilo vaikystės vaizdai – karuselės, klounai, kalėdos, daugiau svajonės nei prisiminimai. Įsiklausė kone tikėdamasi išgirsti elfų balsus, sumišusius su kitų naktinių būtybių garsais, bet, suprantama, nieko neišgirdo.

„kvailutė Brija, apsvaigo nuo sniego. Metas eiti vidun.“Bet stovėjo toliau, prikaustyta kažko, nuo ko sudrėko akys ir

užgniaužė gerklę. Jei tai buvo ilgesys, tai nežinojo ko. Gyvenimu mergina nesiskundė. Jautėsi patenkinta.

Bet stovėjo toliau.Prasivėrus užkandinės durims, siūbtelėjo kalbų šuoras,

paskui nuaidėjo griausmas, nuslopintas sūkuriuojančių snai­

10

B a r b a r a D e l i n s k y

gių, tada sugriaudėjo darsyk. kai didelis krovininis automo­bilis išvažiavo iš stovėjimo aikštelės, nuriedėjo nuo kalvelės ir pasuko į greitkelį, vėl liko vienintelis garsas – minkštas sniego čiužėjimas į sniegą.

Užkandinės durys vėl prasivėrė, šį sykį pasigirdo garsesnis: „Brija, man tavęs reikia!“

Nubraukusi nuo akių ašaras, atsiplėšė nuo medžio žievės. Netrukus jau bėgo per kelią, atkišusi veidą tirščiausioms snai­gėms; ūmai taip panoro atsidurti viduje, kur viskas šviesu ir aiš­ku, kad užmiršo atsargumą. Paslydo, mosikuodama rankomis bandė atgauti pusiausvyrą, bet vis viena šleptelėjo ant sniego. repečkodama nusipurtė sniegą nuo juodų džinsų užpakalio, stabtelėjusi nusibraukė sniegą nuo rankų, įpuolė vidun, kur ją pasitiko plojimai, keletas garsių švilptelėjimų ir pritarimo šūks­nių: „Šaunuolė, Brija!“

Paskutinis švilptelėjo vienas iš nuolatinių lankytojų, vilkiko vairuotojas. O kai pakeliui į virtuvę ji ledinėmis rankomis apsivijo galingą jo kaklą ir meiliai spustelėjo, plojimai pasigirdo dar sykį.

Flešas, užkandinės savininkas ir vyriausiasis virėjas, pasitiko ją prie suveriamų durų. rankoje laikė beveik sklidiną keturių litrų indą su pienu.

– Vėl sugižo, – pasiskundė, praleisdamas ją pro duris. – ką reikės daryti? Pažvelk į kelius, jokių produktų niekas greitai ne­atveš.

– Turim daugiau, – užtikrino Brija ir atidarė šaldytuvą, no­rėdama įsitikinti.

Flešas įkišo galvą pažiūrėti.– Ar tiek užteks?– Iki soties.– Septynioliktas pagamintas, Brija, – sušuko vaikinas prie

kepsninės.Užkandinėje tilpdavo penkiasdešimt du lankytojai, tiek

susėda dešimtyje kabinų ir ant dvylikos kėdžių prie baro. kai

11

�rys norai

valgyti suguža visi, eilė nusitįsta net pro duris, tik dabar lan­kytojų srautą pristabdė prastas oras. Šiuo metu užimtos vos trisdešimt penkios vietos. Pusę aptarnavo liana konti. kiti lankytojai buvo Brijos.

Stengdamasi išlaikyti keturias lėkštes, ant kurių puikavosi dvylika kiaušinių, dvylika juostelių kumpio, šešios dešrelės, šeši gabalėliai skrudintos duonos su riešutais ir klevų sirupu, tiek pat gabalėlių duonos su razinomis, ir dar tiek skrudintų bulvių, kad padėklas buvo kraute nukrautas, nugabeno vakarienę vyru­kams, laukiantiems septynioliktoje kabinoje, į dešinę nuo durų. Šį ketvertuką pažįsta visą gyvenimą. Jie ją irgi, mat kartu lankė vietinę mokyklą ir čia įsidarbino: Semas su Deivu dirba lent­pjūvėje, už trijų miestelių nuo Panamos, endis – šeimos žūklės reikmenų parduotuvėje, o Džekas – fermoje, kurią jam su broliu paliko tėvas. Šie nepasotinami vyrai milžinai pasiruošę dar iš vakaro sukirsti pusryčius.

O štai litlių, sėdinčių per porą kabinų, istorija kitokia. Be­nas su liza paspruko iš Niujorko reklamos agentūros, o dabar turi savo reklamos verslą, ir darbą čia atlieka daugiausia kom­piuteriu, faksu ir telefonu. Su septynmečiu Bendžiu, penkerių metukų Samanta ir dvimečiu Džojum atvyksta į užkandinę ke­liskart per savaitę ir penkiese pasidalina tris dosnias Flešo por­cijas kalakuto su bulvių koše ir žirniais arba trupiniais apibars­tyto mėsos ir bulvių apkepo, arba tris porcijas makaronų. Štai ir dabar draugiškai dalinasi keptą obuolį su plutele ir didžiulį trapų šokoladinį sausainį.

Pasirodžius Brijai, dvimetis mažylis padėjo sausainio gabalą, vargais negalais atsistojo čia pat ant suolo ir ištiesė rankas. Brija jį apkabino.

– Ar skaniai pavalgei?Mažylis taip nusišypsojo šokoladuota šypsena, kad jai iš­

tirpo širdis.– Ar dar ko norėsite? – paklausė tėvus.

12

B a r b a r a D e l i n s k y

– Tik sąskaitos, – atsakė Benas. – Taip smarkiai sninga, par­važiuoti bus nekas.

kai Džojis ėmė rangytis, Brija pabučiavo jo plaukų kupetą ir pastatė vaiką ant suolo. Prie šoninio prekystalio suskaičiavo, sąskaitą padėjo ant litlių stalo ir nuėjo tvarkyti gretimos kabi­nos, kur vaišinosi neseniai išvykusių didžiulių vilkikų vairuo­tojai. Nurinko nešvarius indus, įsidėjo į kišenę arbatpinigius, nuvalė juodą plastikinį stalviršį, tvarkingai sustatė prieskonių ir pagardų indelius bei nedidelę juodą vazelę su rykštenės šakele. Išdėliojo po puodeliais švarius patiesalėlius, ovalius kaip užkan­dinės iškabos keptuvė, su įprastu meniu, išspausdintu centre. Dienos patiekalai – „Flešo ypatingieji“ – buvo dailiai kreida surašyti ant dviejų elipsinių lentų, kabančių aukštai virš abiejų prekystalio galų.

Pro keletą kabinų nusiyrė prie Panamos valdžios – pašto viršininko erlo Jarumo, policijos viršininko elioto Bonerio ir miestelio susirinkimų vedėjos emos Makgrivi. Prieš juos stovėjo lėkštės, kuriose būta jautienos troškinio, ypatingojo kiaulienos kapotinio ir salotų su kepsninėje skrudintu viščiuku. Ištuštintos trys lėkštės ir visas krepšelis bandelių – geras ženklas. Sotūs er­las, eliotas ir ema nekenksmingi.

– Ar jau norėsite deserto? – šyptelėjo Brija.– ko turi?– O ko norėtumėt?– Pyrago.– Puiku, turime obuolių, persikų ir mėlynių pyrago. Dar

moliūgų pyrago. Braškių su rabarbarais, kreminio su bananais, pyrago su klevų sirupu ir kremu, su klevų sirupu ir riešutais, citrinos morengo...

– ko nors šokoladinio? – paklausė erlas.– Šokoladinio pyrago su riešutais, šokoladinių putėsių, šo­

koladinio kremo su romu...– Na, o gal tiesiog šokoladinį pyragaitį?

13

�rys norai

Brija galėjo atspėti, kuo šis ilgas svarstymas baigsis. erlo no­rus atspėti nesunku.

– Vieną šokoladinį? – klausiamai pakėlė antakius žiūrėdama į emą. – Jums arbatos?

– Taip, prašyčiau. – ema niekada negerdavo nieko kito, kaip tik arbatą.

Paskui erlas vėl ėmė žaisti savo mėgstamą žaidimą ir leido Brijai išvardinti kuo daugiau skonių ledų, – mat Flešas turėjo akcijų Panamos ledų fabrike ir užkandinė gaudavo visų dvi­dešimt trijų rūšių ledų, – o paskui užsisakė porciją paprastų braškinių.

Mikliai apėjusi lianą, prie kepsninės triūsiantį vyruką, virė­ją, indų plovėją ir Flešą, Brija pašildė šokoladinį pyragaitį, pri­dėjo plaktos grietinėlės, karšto šokolado, riešutų, viską paruošė taip, kaip erlas mėgo, pakabino jo užsisakytų ledų. Nunešė rie­baluose čirškinto viščiuko su daržovėmis vieninteliam Panamos advokatui Martinui Spragui, sėdėjusiam šeštoje kėdėje prie baro, mėsos žlėgtainių bei pupelių su mėsa troškinio Nedui ir Frenkui raitams, vietiniams santechnikams, įsitaisiusiems per dvi kėdes nuo advokato. Paėmusi po kavinuką į kiekvieną ranką, visiems sėdintiems jos kabinose įpylė dar kavos, paskui pilstydama kavą nužingsniavo palei barą.

Tolimajame gale sėdėjo Dotė Heil su dukra Džeine. Abi aukštos ir liesos, tik Dotės veidas įsitempęs, o Džeinės daug švelnesnis, ir tikrai ne vien dėl to, kad jaunesnė. Žinoma, kaip Brija gali būti nešališka, juk Džeinė – viena artimiausių jos draugių.

liana stovėjo užsikvempusi alkūnėmis ant baro priešais jas. kitaip nei abi Heil, liana buvo mažytė, energinga, trumpais ežiuku kirptais šviesiais plaukais, akimis per visą veidą. Dabar tos akys buvo išplėstos labiau nei paprastai.

– Abė Nolan praleido naktį... kur? Bet juk ką tik išsiskyrė su Džonu.

14

B a r b a r a D e l i n s k y

– Aną savaitę pagaliau viskas baigėsi, − patvirtino Dotė, linktelėdama kaulėtu smakru. − Teismo popieriai atkeliavo paš­tu. erlas pats juos matė.

– Tai kodėl tada miega su juo?– Ji nemiega, – tarė Džeinė.Dotė atsigręžė į ją.– Juk aš neprasimanau. eliotas pats matė jos automobilį prie

Džono namų. − Vėl atsisuko į lianą. – kodėl? Nes ji laukiasi.liana nesitvėrė savo kailyje iš smalsumo.– Džono vaiko? kaip taip gali būti?Brija santūriai šyptelėjusi įsiterpė į pokalbį.– Manau, paprastai. Tik vaikas ne Džono. kūdikis Deivio

Hilardo.Dotė atrodė įskaudinta.– kas tau tai pasakė?– Abė, – atsakė Brija. Ji, Abė ir Džeinė draugavo dar nuo

mokyklos laikų.– kodėl tada Abė leidžia naktis su Džonu? – paklausė liana.– Nieko ji neleidžia, – tarė Džeinė.– Gal tu ten buvai? – supyko Dotė.– Abė nuvažiavo paprasčiausiai pasišnekėti, – įsiterpė Brija,

norėdama nukreipti Dotės dėmesį nuo Džeinės. – Jiedu su Džo­nu tebėra draugai. Norėjo pati pasakyti jam naujieną.

– ema pasakoja visai ką kita, – nuginčijo Dotė. ema buvo jos sesuo, ir Dotė iš jos gaudavo visas naujausias paskalas. – Dar žinai, ką pasakojo? kad Džulija Din gavo atviruką.

– Mama, – ėmė maldauti Džeinė.– Na, bet juk tai tiesa, – nenusileido Dotė. – erlas matė atviru­

ką ir papasakojo eliotui, juk šio darbas saugoti ramybę, o kai šei­moje nesklandumai, tai rūpesčių dėl to gali kilti visiems. Džulijos šeima toli gražu nėra patenkinta, kad ji gyvena čia. Tas atvirukas nuo dukters iš Di Moino, o ši rašo, kad tikrai apmaudu, jog Džuli­ja taip nuo jų atitolusi, kad dukra suprantanti, jog po tėčio mirties

15

�rys norai

Džulija labai sielvartavusi, ir jie visi sielvartavę, bet trejų gedulo metų juk turėtų pakakti, tad kada gi motina grįšianti namo?

– Ir visa tai buvo surašyta ant atviruko? – paklausė Brija. Apie Džuliją težinojo tiek, kad prieš trejus metus ta atidarė ne­didelę gėlių parduotuvėlę ir dukart per savaitę užkandinėje pa­merkia į vazas šviežių šakelių. retkarčiais ateina pavalgyti, bet laikosi nuošaliai. Brijai ji atrodė drovi, bet miela, tikrai ne tokia moteris, kuri nusipelnytų būti apkalbėta.

– Džulijos šeima turbūt nieko nežino apie erlą, – sumurmė­jo Džeinė.

– Tai jau tikrai, – Brija nusuko akis į langą, nes jame sužyb­sėjo ryškios šviesos – į aikštelę suko dar vienas aštuoniolikos ratų vilkikas.

– O Veritė, – toliau kalbėjo Dotė, irgi žvelgdama į žiburė­lius lange, – tvirtina mačiusi dar vieną skraidančią lėkštę. elio­tas sako, kad tai tebuvusios sunkvežimio šviesos, bet ji tvirtina, kad žymę ant jos automobilio galo paliko jai iš paskos keliavęs ufonautų laivas.

liana palinko arčiau.– O ar ji matė ir tuos mažus laivelius, tuos susirietusius it

ankštys laivelius?– Nepaklausiau, – suvirpėjo Dotė. – Ta moteris keista.Brijai Veritė visuomet atrodė ne tiek keista, kiek įdomi, ir tai

ketino Dotei pasakyti, bet tada Flešas šūktelėjo:– Dvidešimt antras paruoštas, liana!– Aš nunešiu, – Brija sustabdė lianą, paliesdama jos petį.Įpylė Dotei dar kavos, pastatė pašildyti kavinukus. Susikro­

vusi jau paruoštus vištienos krūtinėlės kepsnius su makaronais, patraukė aptarnauti kabinų šalia baro. Dvidešimt antroji buvo paskutinė, įsprausta į kampą šalia automatinio patefono. Ten sėdėjo vienišas vyriškis, pastaruosius septynetą mėnesių jis daž­nai ten sėdėdavo. Daug nešnekėdavo, per daug nekalbindavo. Dažniausiai, kaip ir dabar, skaitydavo knygą.

16

B a r b a r a D e l i n s k y

Tai jis, Tomas Geitsas, buvo nupirkęs tą Habardo namą, tą malksnomis dengtą vienaaukštį Vakarinių Guobų gatvėje, kuria­me per visus tuos metus, kai Habardo sveikata smarkiai sušlu­bavo, nebuvo nė vinies įkalta. kai namelį nupirko Tomas Geit­sas, vietoj nusilupusių malksnų buvo prikaltos naujos, langinės ėmė užsidarinėti, prieangis buvo nudažytas, veja nupjauta. To, kas dėjosi viduje, svetimas žvilgsnis nematė. Skiperis Bunas iš­vedžiojo namelyje naujus laidus, raitai prijungė naują šildymo krosnį, bet daugiau niekas nieko nežinojo. Brija smalsavo, mat jai visuomet patiko Habardo namas. Nors mažesnis už jos vik­toriškąjį, žavesio turėjo kur kas daugiau. Jei tik būtų išdrįsusi, būtų įsigijusi jį pati. Bet namą paveldėjo iš tėvo, anas iš savojo. Pietinės Girios gatvėje Milerių gyventa nuo seno, nežinia kiek metų, per ilgai, kad išdrįstų išsikelti. Tad apie tai, kas vyksta Va­karinių Guobų gatvėje, Brija sužinodavo tik iš paskalų, kiek jų pavykdavo išgirsti restorane.

Aišku, paskalas skleisdavo ne Tomas Geitsas. Pats jis ben­drauti nebuvo linkęs. Išvaizdus, labai išvaizdus. Pernelyg išvaiz­dus, kad būtų vienišas. Bet bendrauti nelinkęs.

– Štai, prašom, – tarė Brija. kai vyriškis padėjo į šalį knygą, pakišo jam lėkštę. Nubraukė delnus į džinsus, susikišo rankas į kišenes. – Ar ką nors įdomaus skaitote?

Jo žvilgsnis nuo valgio nukeliavo prie knygos.– Sakyčiau, nieko.Pakreipė galvą bandydama įžiūrėti pavadinimą, viršelis at­

rodė tarsi spausdintas mašinėle.– keistas viršelis.– knyga dar neišspausdinta.– Tikrai? Iš kur gavote?– kai ką pažįstu.– Autorių? – Jis papurtė galvą, užkandinės šviesos sumirgėjo

švelniuose, šviesiai ruduose plaukuose, gal vos per ilguose. – Ar jūs apžvalgininkas?

1�

�rys norai

Vyras krustelėjo.– Ne visai.– Na, tada tikriausiai aistringas skaitytojas, – nusprendė ji.

Jis neatrodė sausas mokslininkas. Per smarkiai įdegęs, per aukš­tas, pernelyg plačių pečių. Ateidavo ir išeidavo dideliais žings­niais. Flešas tvirtino, kad Tomas – nešvarius rinkimus pralai­mėjęs besislapstąs politikas, Dotė – kad išsikvėpęs verslininkas, mat, kaip erlas minėjo, gaunąs paštą iš Niujorko. liana siūlė lažintis, kad jis – nuotykių ieškotojas, atvykęs atsigauti po var­ginančio žygio.

Brija nesunkiai įsivaizdavo jį nuotykių ieškotoju. Jo veidas buvo vėjo nugairintas. Tai, kad nusipirko namą, dar nieko ne­reiškia. kartais net nuotykių mėgėjams reikia atsikvėpti, bet il­gai ramaus gyvenimo jie neištveria. Mėgstantiems riziką Pana­ma varydavo nuobodulį. Šis irgi netrukus pakels sparnus.

Gaila, aišku, nes Tomas Geitsas atrodo auksarankis. Ilgi grakštūs pirštai striukais galeliais judėjo taip, kad, atrodė, nėra to, ko užsimanęs nepadarytų. Brija nė sykio nepastebėjo purvo panagėse, kitaip nei kitų čia pavalgyti užsukančių vyrų, ir nors be nuospaudų kaip anų, Tomo rankos atrodė darbininkės. Prieš kelis mėnesius įsipjovė, teko siūti. Ilgokas randas jau beveik užgijo.

– ką tik perskaičiau naują Diną kuncą, – pasigyrė Brija. – Ar jau skaitėt?

Vyras apžiūrinėjo šakutę.– Ne.– Visai nieko, verta pavartyti. Gal dar ko norėsite? Dar vieną

alaus? – kryptelėjo smakru į ilgakaklį alaus butelį tolėliau nuo lėkštės. – Žinote, kad alus vietinis? „Mieguistojo slėnio“ šviesu­sis gaminamas čia pat, gatvės gale.

Žvilgtelėjo į Briją pilkomis akimis. Nuostabiai pilkomis.– Na, taip, žinau, – tepasakė.Gal tas žvilgsnis ir būtų sugundęs dar ką nors pasakyti, bet

sniego sūkurys atplėšė priekines duris ir pasigirdo keturių vil­

1�

B a r b a r a D e l i n s k y

kikų vairuotojų kojų trepsėjimas. Purtydami sniegą nuo galvų ir puspalčių, jie garsiai labinosi, sumušė delnais su vyrais iš septynioliktos kabinos ir sugužėjo į šešioliktąją, taigi jie teks Brijai.

– Tai nieko daugiau? – vėl paklausė Tomą Geitsą. kai šis papurtė galvą, šyptelėjo. – Tada skanaus. – Tebesišypsodama nuėjo taku tarp stalų. – ei, vaikinai, kaip gyvuojate?

– Sušalę.– Pavargę.– Išalkę.– Ar pradėsite kaip visada?Jie skubėjo linksėti, tad Brija nuėjo prie šaldiklio už baro,

atidarė tviskančias plieno dureles ir ištraukė du butelius „Mie­guistojo slėnio“ šviesiojo, vieną gintarinio ir vieną „Heineken“. Grįžusi į kabiną iš trumpos juodos klubus aptempiančios pri­juostės išžvejojo atidarytuvą ir atkimšo alų.

– Aaaa... – pasakė gerą gurkšnį nugėręs Džonas Haganas. – Vienas malonumas tokį vakarą.

– kaip manai, kiek centimetrų privarė? – žvilgtelėjo pro lan­gą Brija.

– kokius dešimt, – spėliojo Džonas.– Ne, mažiausiai dvidešimt, – nesutiko kipas Takeris.– kur jau ten, greit bus ne mažiau kaip pusmetris, – spė­

jo Džinas Makėjus, norėdamas paerzinti patiklią kaip visuomet lianą, einančią pro šalį.

– Pusmetris?Brija kumštelėjo jam į petį.– Jis tave mausto, li. Na, pakaks, vaikinai, surimtėkite.– koks įdomumas taip elgtis? – paklausė Džinas, apkabin­

damas Briją per liemenį ir prisitraukdamas arčiau.Ji nusimetė vyro ranką.– ko dar nori įdomesnio? – atrėžė pasišiaušdama. – Tuoj

nurinksiu lėkštes ir grįšiu, galėsit užsisakyti.

1�

�rys norai

– Užsisakysiu to paties, kaip visuomet, – skubėjo sakyti Ti Džei kirnsas, kol Brija nenuėjo.

– Ir aš, – tarė Džinas.Džonas bakstelėjo į save ir linktelėjo, parodydamas jautie­

nos apkepą su bulvių koše ir mėsos padažu, tiekiamą su gabalais duonos pasidažyti ir su tiek įvairių daržovių, kiek tądien Flešas turi, pakeptų svieste.

kipas spoksojo į lentą su ypatingaisiais dienos patiekalais.– ko čia yra, ko aš norėčiau?Brija gerai pažinojo kipą.– Upėtakio, – patarė ji mandagiai, – pakepinto svieste ir pa­

tiekto su basmati ryžiais, saulėje džiovintais pomidorais, mus­kusiniais pievagrybiais ir brokoliais.

kipas su malonumu atsiduso.– Na, taip, eilute aukščiau, štai čia. Ačiū tau, gražuole.

Panama plytėjo kalnuotame krašte. Čia jau lapkričio pra­džioje ant kiekvieno kampo laukia paruoštos statinės su smėliu, vilkikų vairuotojai neišvyksta be grandinių, o kas neturi ketu­riais ratais varomo automobilio, keičia padangas į žiemines. Tačiau dabar net ne lapkričio pradžia. Dar tik spalio devinta, o sniegas jau krinta sunkus, tirštas. Apie aštuntą užkandinėje teliko vos saujelė ilgiau užtrukusių lankytojų.

Apsiginklavusi nešiojamuoju kompiuteriu ir lėkšte su upė­takiu, Brija klestelėjo per stalą nuo Flešo. Tas skaitė laikraštį, kartkartėmis gurkštelėdamas kavos ir atsignybdamas glaistytos bandelės, kurių į lėkštę, aiškiai vakarienei, buvo įsidėjęs dvi. Brija negalėjo atsistebėti, kad šis žmogus, kurio fantazija neiš­semiama, kai reikia pamaitinti kitus, pats pripratęs šitaip siau­bingai maitintis.

– Be reikalo nevalgai upėtakio, – papriekaištavo.– Nepakenčiu kaulų.– Na jau, tavo upėtaky tikrai nėra jokių kaulų.

20

B a r b a r a D e l i n s k y

– Taip tvirtiname lankytojams, – jis nė nepakėlė galvos, – bet tikrai nežinau, ar juos visus išrenku. Baimė, kad paspringsiu kaulu, man sugadintų visą malonumą valgyti. Be to, – pagaliau pažvelgė į ją, – po penkių jau nelieka glaistytų bandelių. kodėl šiandien liko?

Brija atvožė kompiuterį.– Todėl, kad Angas, Oliveris ir Džekas šiandien neatėjo

valgyti.Ir teisingai padarė – visiems trims jau netoli aštuoniasde­

šimties, taigi per tokią pūgą jiems saugiausia namuose.– Flešai? – liana dirstelėjo į paskutinį lankytoją prie baro. –

Gevas sako parvešiantis mane namo, nes aš neturiu aulinių, bet negali laukti, kol užsidarysime. – klausiamai kilstelėjo antakius.

Flešas žvilgtelėjo į Briją.– Prašyk ją, juk jai reikės tave pavaduoti.Brija nuramino draugę.– Šiandien jau tikrai niekas daugiau nepasirodys. eik.liana išdūmė.– Ji per dažnai išeina anksčiau, – tarė Flešas. – Minkšta­

širdė tu.– Tavo širdis dar minkštesnė už mano, juk pirmas galėjai

pasakyti ne. Be to, jos namie laukia vaikai, o manęs ne.– kodėl ne? – paklausė.Brija išsitraukė maisto atsargų sąrašą.– regis, jau ne sykį tai aptarėme.– Ne, papasakok man dar sykį. Man ypač patinka, kai tu

tvirtini, jog norint turėti vaikų reikia turėti vyrą. Tarsi negalė­tum rinktis bet kurio čia įeinančio vyruko. Žinai, kas juos jaudi­na? Tai, kad esi jiems abejinga.

– Nesu abejinga, tik atsargi.„Atsargi“ skambėjo ne taip žiauriai. Aišku, „abejinga“ – ar­

čiau tiesos. Su vyrais, kurie užeidavo į užkandinę, smagu pa­taukšti, pasijuokti. Jie grožėdamiesi žvilgčiodavo į jos plaukus,

21

�rys norai

tankius, tamsius, nepaklusniai išsprūstančius, kad ir kaip juos surištų, ir kūną, nes ji buvo geriau sudėta nei dauguma kitų, nors tik vidutinio ūgio. Tačiau labiausiai jiems patikdavo tai, kad ji aptarnaudavo juos nesiginčydama, o dar labiau – kad nespėjus nė paprašyti jau žinojo, ko norės. Tėvui tai irgi patikdavo. Buvo jo virėja, kambarinė, siuvėja, kirpėja, sekretorė... Sąrašas be pa­baigos. Po tėvo mirties pirmą kartą sužinojo, ką reiškia turėti laiko sau. Net ir dabar, praėjus trejiems metams, šis jausmas vis dar atrodė naujas, o laisvalaikis – didžiausia turima vertybė.

– Atsargi, taip, tokia jau tu esi, Brija, per daug atsargi. Ar jau pasamdei ką nors šildymui sutvarkyti, ar vis dar skaičiuoji?

– Dar skaičiuoju.Jis žvilgtelėjo į sniegą.– Jau pavėlavai.– Palauk, po dienos kitos pasirodys saulė.– Bet kam atidėlioti tai, kas neišvengiama? Aną žiemą ati­

dumdavai apledėjusi. ko lauki, juk pinigų turi?– Pinigų turiu naujam automobiliui. Tai man dabar svar­

biausia. O šildymas paskui.– Tai kvaila.– kodėl? Virtuvėje turiu malkomis kūrenamą krosnelę ir

gausybę antklodžių kiekvienam kambary. Nesušalsiu, ar ta krosnis šildys, ar ne. O be automobilio niekur nenukeliau­siu. – Pabaksnojo į kompiuterio ekraną. – Pakalbėkime apie naują pieno tiekėją.

– Ne, – atrėžė Flešas.Brija tarė jau švelnesniu tonu:– Suprantu, Stefordas vietinis. Abu norime jį remti, bet pie­

ną jis atveža dažniau pavėlavęs negu ne. O pastaruoju metu ge­ras ketvirtis to, ką atveža, sugižęs. Prisimink, ką pats sakei prieš porą valandų. Juk išsigandai.

– Tiesiog buvau pavargęs, tik tiek. O Stefordas stengiasi pasitempti.

22

B a r b a r a D e l i n s k y

– Jau dveji metai stengiasi, bet niekas nesikeičia.– Jam tiesiog reikia daugiau laiko, – nenusileido Flešas, per­

vertė puslapį ir vėl įniko į laikraštį.Brija nežinojo, juoktis ar verkti. Na, taip, Flešas minkšta­

širdis, elgiasi it mulkis, jei į akis pasakai tiesą, bet kaip tik tai ir sudaro pusę užkandinės žavesio. Jis menininkas. Nors labai stengėsi atrodyti it vilkiko vairuotojas, su juodais džinsais, rau­donais sportiniais marškinėliais ir kepure su snapeliu, – tokia, mat, buvo užkandinės uniforma, – jam niekaip nesisekė. Net ir be tų ilgų plaukų, sprūstančių iš po kepuraitės užpakaly, vis viena būtų atrodęs per švelnus. O galutinai išsidavė tada, kai, vienam iš neturtingesnių miestelio gyventojų pritrūkus grynųjų užsimokėti už valgį, lyg niekur nieko numojo į tai ranka.

Ne, Brija nesiskundžia. Jei viršininkas būtų buvęs kitoks, ji ir iki šiol nebūtų iškopusi iš padavėjų. Tačiau Flešas formalumų per daug nepaisė. Ji gerai išmanė matematiką, tad patikėjo jai buhalteriją. Puikiai prisimindavo datas, tad pavedė jai rūpintis laiku apmokėti sąskaitas. Brija užsakinėdavo padėkliukus, kon­troliavo gėrimų automatų priežiūros darbus, koordinavo šviežių kiaušinių, daržovių, žuvies tiekėjus.

Išalkusi kibo valgyti upėtakio su brokoliais. Nenuleisdama akių nuo kompiuterio ekrano, suvedė numatomus kitos savaitės tiekimus, pažymėjo trūkumus, o užsakymus nusiuntė iškart, kai tik galiniame kabinete prijungė kompiuterį prie modemo. Dėl šito Flešas irgi pasirodė minkštos širdies: tereikėjo jai užsiminti, kad būtų gerai turėti modemą, ir kitą dieną tas jau buvo įrengtas.

Išgirdusi besisukančių ratų garsą nevalingai žvilgtelėjo pro langą. Iš stovėjimo aikštelės pajudėjo automobilis. Netrukus pa­dangos sukibo su keliu, garsas tapo tolygus, ir užpakalinės švie­sos išnyko vis tirščiau krintančiame sniege.

Be dešimt devynios paskutiniai pavakarieniauti atėję lanky­tojai išėjo, be aštuonių devynios staleliai jau buvo nuvalyti ir pa­

23

�rys norai

ruošti pusryčiams, indai išplauti, likęs maistas sudėtas, kepsni­nė nušveista. Dar po kelių minučių Flešas pareiškė, kad darbas baigtas, ir darbuotojai išsiskirstė.

Brija jau vilkosi puspaltį, kai jis pasiūlė parvežti ją namo. Bet ta tik papurtė galvą.

– Važiuoti bus ilgiau. Pėsčia pareisiu greičiau. – Pasiraitojusi kelnių klešnes parodė aulinius. – Be to, tu juk gyveni pakalnėj, o man į kalną. Tokiu oru neverta važinėti pirmyn atgal.

Flešas nenorėjo nusileisti. Paėmęs ją už rankos, nuvedė pro duris.

Nuo to laiko, kai Brija buvo išbėgusi į pūgą, pasaulis neatpa­žįstamai pasikeitė. Išskyrus plotelį pliko kelkraščio, kur stovėta ką tik nuvažiavusių kitų užkandinės darbuotojų mašinų, baltu­mo visur priversta dar daugiau, o ir gerokai šalčiau.

– Tokia pūga tikrai dar per anksti, – burbėjo Flešas, jiems arti­nantis prie „explorer“. kol jis po sėdyne surado langų gremžtuką, Brija švarko rankove ėmė trinti langus. Flešas pradėjo gremžti, Brija įlipo į automobilį ir persilenkusi per pavarų dėžę užvedė va­riklį, o kai nuo priekinio stiklo nutirpdė sniegą, įjungė valytuvus.

Nuo to laiko, kai sniego valytuvas paskutinįkart pervažiavo per stovėjimo aikštelę, jau vėl buvo prisnigę per gerą plaštaką. Sniegas aplink tuos lopinius, kur stovėta mašinų, buvo suvirtęs į gumulus ir keistai kontrastavo su šviežiu lygutėliu paviršiumi, o aikštelė atrodė tarsi išvagota. Flešas užkriokino variklį, pavarė „explorer“ atbulą per sniego krūvą užpakaly, tada įjungė pavarą. Trūkčiodamas automobilis išvažiavo į gatvę.

Brija įsitempusi žiūrėjo pro priekinį langą. kiek įmatė, ke­lią ženklino tik truputį žemesnis suverstas sniego sluoksnis. „explorer“ priešakiniai žibintai ryškiu puslankiu nušvietė rytų Pagrindinę gatvę. Flešas didino greitį. Padangos sukosi, kol pa­galiau įsikabinusios ėmė lėtai kopti į kalną. Pavažiavus truputį, vėl ėmė suktis. Automobilis nuslydo įkypai. Jis sustabdė, įjungė žemesnę pavarą, vėl pabandė.

24

B a r b a r a D e l i n s k y

– Prastos padangos? – paklausė Brija.– Prasti keliai, – sumurmėjo Flešas.– Nuo kalno bus daug lengviau. leisk man pareiti, gerai?Jis priešinosi, pabandė dar kelis kartus, junginėdamas pa­

varų rankenėlę nuo greičių prie atbulos eigos, bandydamas už­sikabinti, ir jam pavykdavo, bet tik trumpam. Automobilis vos prisirito iki pirmų penkių namų, kopiančių šlaitu miestelio ža­liosios aikštės link, kai paslidinėjęs šonu, o paskui jau nučiuožęs atbulas pasidavė.

Brija užsismaukė gobtuvą ir išlipo iš mašinos.– Ačiū, kad pabandei. Susitiksim rytoj. – Užtrenkusi dureles

tvirčiau susisupo į puspaltį ir ėmė kopti į kalvą.kol „explorer“ atbulas riedėjo nuokalnėn, priešakinės

šviesos apšvietė jai kelią. kai Flešas prie užkandinės apsisuko ir nuvažiavo žemyn, šviesos išnyko. Netrukus nesigirdėjo nė variklio.

Tyloje Brija kapstėsi į kalną. Sniego ant kelio nedaug, vos iki aulinių viršaus, bet jai, kaip ir automobiliui, buvo sunku užsika­binti. Staiga pašalus, plonas sniego valytuvo suplaktas sluoks­nelis sustingo, paskui jį užklojo sniegas. Brija slysčiojo stačioje įkalnėje.

Tvirčiau užsitraukusi gobtuvą, susikišo rankas į kišenes ir sunkiai yrėsi toliau. Vėl slystelėjusi, skėstelėjo į šonus rankas, stengdamasi atgauti pusiausvyrą – pliki pirštai stingo. Pasvajojo apie pirštines, pasigedo jų dar labiau, kai tučtuojau paslydusi nusileido ant žemės ir iki riešų panardino į sniegą rankas. At­sistojusi nusipurtė sniegą ir keliavo toliau. Dar sykį slystelėjusi įklimpo į sniegą pakelėje. Čia pusnys daug gilesnės, gerokai virš kulkšnių, bristi per jas sunkiau, bet saugiau.

Nulenkusi galvą prieš vienodai tirštai krintantį sniegą, pa­linkusi kopė toliau. Šiuo keliu vaikščiojo metų metus, beveik nepakeldama žvilgsnio žinojo, kur eiti. Aukštai kėlė vieną koją po kitos, brisdama per pusnis. kol praėjo paskutinį namą, pa­

25

�rys norai

juto, kaip pavargo šlaunys. kai užkopus keliukas išsilygino, eiti iškart tapo lengviau.

Pasukusi kairėn, nužingsniavo aplink žaliąją miestelio aikš­tę, geltonai apšviestą dujinių žibintų. Automobilių nesimatė, tik sniego kupstai įvažos keliukuose. Iš aukštų kaminų kilo dūmai, kvepėdami sklaidėsi ore. Šlamėdamas dundėdamas sniegas dri­bo nuo stogų, slydo žemyn plieniniais lietvamzdžiais nuo stogo ant žemės.

kelias suko pro miestelio valdžios pastatą, kuriame buvo įsi­kūręs bankas, o antrame aukšte – miestelio advokato, nekilno­jamojo turto agento ir manualinės terapijos specialisto biurai. Name šalia gyveno Čalifų šeima, gretimame, kur arčiau biblio­tekos, – Nolanai. Tolėliau kuklesniame name gyveno pastorius su šeima. Ovalios aikštelės gale dunksojo bažnyčia su aukštu bokštu, didelėmis žaliomis langinėmis ir durimis dailiai sniegu apvedžiotais kraštais.

Šventorių juosianti medinė tvora išnyko po sniegu, kaip ir nedidelė skaldytų rąstų tvorelė aplink aikštę. Bet jos neįžiūrėti vis viena buvo neįmanoma. Bendruomenės mėgstamoje vieto­je dar visai neseniai žmonės šildėsi prieš saulę, užkandžiavo ar žiūrėjo į žvaigždes. Dabar sunkios nuo sniego klevų, beržų ir eglių šakos linko prie žemės, tiesūs, išdidūs medžiai buvo pavir­tę svyruokliais.

Tylą sutrikdė mašinos variklis. kitoje aikštės pusėje Pušų gatve riedėjo pikapas, jis lėtai artinosi. Privažiavęs prie Brijos sustojo.

kurtis lemas nuleido mašinos langą.– Tik dabar grįžti iš darbo?Brija kilstelėjo ranką prisidengdama nuo sniego.– Taip.– Gal pavežti?Bet kurtis gyveno pakalnėje, netoli Flešo. Brija nusišypsojo,

papurtė galvą, mostelėjo į Beržų kalvą, už bažnyčios.

26

B a r b a r a D e l i n s k y

– Jau beveik parėjau. Važiuok.kurtis uždarė langą. Pikapas lėtai nuriedėjo į priekį, prie

banko pasuko į dešinę ir toliau nuvažiavo rytų Pagrindine.Brija traukė toliau. Dabar jau žingsniavo sparčiai, net džiau­

gėsi sniegu. Jis regėjosi apvalantis, kai pasnigo iškart po vasaros prakaito.

Pasigirdo kitos mašinos variklis, nuolat gęstantis. Brija spė­jo, kad automobilis ropščiasi į Beržų kalvą. Vos išlindus jo prie­šakinių žibintų šviesai, Pušų gatve ėmė leistis kitas automobilis, pikapas. Suburzgė tolėliau dešinėje, bet važiavo greitai, labai greitai. Brija matė, kaip jis nuslydo per aikštės ovalą, vėl įgavo sukibimą ir artėjo prie jos.

Norėdama kuo greičiau pasitraukti jam iš kelio, paspartino žingsnį. Prie kampo pasuko į Beržų kalvos gatvę. Į ją besikebe­riojantis džipas buvo per gerus šešis metrus nuo jos, bet nenu­maldomai artėjo, tad mergina stryktelėjo nuo kelio į gilią pusnį pakelėje.

Pikapas artėjo. Išgąsdinta jo greičio, nustebusi ir pasibaisėju­si Brija sustojo. Pikapas atrodė purvinai melsvos spalvos, senas. Sumetė, kad vairuotojas girtas, nepatyręs arba tiesiog kvailys.

– Nelėk taip, mulki, – įspėjo. Jei priartės tokiu greičiu, sukdamas tikrai nuslys žemyn.

O sukti jam teks arba dešinėn, į Beržų kalvą, arba kairėn, aplink aikštę. Jeigu važiuos tiesiai, trenksis į Briją.

Staiga išsigandusi sukruto. Pasileido bėgti kiek įkabina per gilų sniegą, puolė į Beržų kalvą, tačiau pajudėjo per vėlai. Vos pralėkusi džipą išgirdo džergžtelint metalą į metalą. Džipas ėmė slysti atbulas, čiuožė ta pačia nelemta kryptimi greičiau, nei ji bėgo.

Į ją trinktelėjo beveik be garso. Pervėrė skausmas, akimirką Brija pasijuto besvorė, o paskui viskas išnyko.