VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

SOCIOLOGIJOS KATEDRA

Aušra Lukauskaitė

TOTORIAI LIETUVOJE: XXI A. MUSULMONIŠKOS TAPATYBĖS

IŠŠŪKIAI (lietuvių kalba)

Magistro baigiamasis darbas

Socialinės antropologijos studijų programa, valstybinis kodas 621L60001

Antropologijos studijų kryptis

Vadovas (-ė)_prof. dr. Vytis Čiubrinskas _________ __________ (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta SMF dekanas prof. dr. Jonas Ruškus _____________ (Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2013

1

TURINYS

TURINYS ............................................................................................................................................ 1

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 2

SUMMARY ........................................................................................................................................ 3 ĮVADAS .............................................................................................................................................. 4 I. IDENTITETO, ETNIŠKUMO, ŽINIASKLAIDOS DISKURSO, ISLAMO ANTOPOLOGIJOS IR BENDRUOMENĖS TEORINĖS PERSPEKTYVOS .................................. 9

1. Identiteto samprata ...................................................................................................................... 9 1.1 Identitetų tipai .......................................................................................................................... 11 1.2 Institucinis-normatyvinis identitetas ....................................................................................... 11 1.3 Etniškumas .............................................................................................................................. 13 1.4 Primordialistinis požiūris į etninį tapatumą ............................................................................. 13 1.5 Instrumentalistinis požiūris į etninį tapatumą .......................................................................... 14 1.6 Žiniasklaidos diskurso vaidmuo formuojant identitetą ........................................................... 15 1.7 Islamo antropologija ................................................................................................................ 17 1.8 Esencialistinis (esencialinis) požiūris į musulmonus ............................................................. 18 1.9 Islamiška vs. musulmoniška .................................................................................................... 18 1.10 Religija kaip kultūros sistema ............................................................................................... 20 1.11 Bendruomenės samprata ........................................................................................................ 21

II. INSTITUCIŠKAI KONSTRUOJAMAS IDENTITETAS: DOMINUOJANTYS TOTORIAUS DISKURSAI ŽINIASKLAIDOJE .................................................................................................... 23

1. Lrytas.lt ir delfi.lt naujienų analizė ........................................................................................... 23 1.1 Laikraščio „Lietuvos totoriai“ analizė ..................................................................................... 26

III. TOTORIŲ IDENTITETO SAMPRATOS IR KONSTRAVIMO BŪDAI ................................. 32 1. Kilmė ......................................................................................................................................... 33 1.1 Islamas ..................................................................................................................................... 34 1.2 Išvaizda .................................................................................................................................... 36 1.3 Šventės ..................................................................................................................................... 36 1.4 Laidotuvių papročiai ................................................................................................................ 39

1.5 Visuomenės santykis su totoriais..............................................................................................46 IŠVADOS...........................................................................................................................................50 LITERATŪRA .................................................................................................................................. 52 ŠALTINIAI ....................................................................................................................................... 56

2

SANTRAUKA

Raktiniai žodžiai: totoriai, islamas, identitetas, etniškumas, žiniasklaidos diskursas.

Šio darbo problema formuluojama klausimais - kaip yra konstruojamas totorių Lietuvoje

identitetas? Kaip viešajame diskurse vyraujantys įvaizdžiai ir vaizdiniai konstruoja institucinį-

normatyvinį totorių identitetą bei kaip, kokiais būdais patys totoriai išreiškia savo tapatybę?

Tikslas - darbe norima parodyti kaip viešojo diskurso konstruktai kuria įsivaizduojamą,

homogenišką, musulmonišką totorių bendruomenę bei remiantis antropologinio empirinio tyrimo

duomenimis atskleisti priešingą minėtajam - vyraujančią heterogenišką identiteto prigimtį.

Tiriamoji grupė – totoriai, kurių protėviai jau daugelį amžių gyvena Lietuvoje.

Tyrime naudoti antropologiniai metodai: dalyvaujamasis stebėjimas, pusiau struktūruoti

interviu, pokalbiai, žiniasklaidos analizė. Informantų vardai etiniais sumetimais neatskleidžiami.

Pirmojoje darbo dalyje atliekama kai kurių identiteto teorijų apžvalga bei aptariami

etniškumo teoriniai aspektai, išplėtojant primordializmo ir instrumentalizmo paradigmas. Taip pat

aprašoma teorinė žiniasklaidos diskurso prieiga. Be to, analizuojamas antropologinis požiūris į

musulmonus ir bendruomenę.

Antroji darbo dalis skirta dominuojančių totoriaus diskursų žiniasklaidoje analizei. Tyrimui

pasirinkti du didžiausi Lietuvoje naujienų portalai bei etnokonfesinis totorių laikraštis „Lietuvos

totoriai“.

Trečiojoje dalyje nagrinėjamas totorių tapatybės atvejis, parodant, kaip patys žmonės

konstruoja identitetą per religiją, kilmę, kultūrą ir papročius.

Tyrimo išvadose akcentuojama, kad žiniasklaidoje totorių identitetas

institucionalizuojamas keliomis kryptimis. Viena vertus, didieji naujienų portalai totorius vaizduoja

pabrėždami tautinės mažumos aspektą, kita vertus, totoriai pristatomi kaip vietinė musulmoniška

bendruomenė. Pirmuoju atveju pastebimas teigiamas, antruoju – neigiamas reprezentacijos

kontekstas. Tuo tarpu totorių etnokonfesiniame laikraštyje „Lietuvos totoriai“ akcentuojamas

religinis totorių bendruomenės identitetas suliejant jį su etniniu. Tiek religinis, tiek etninis totorių

identitetas šiame laikraštyje vaizduojami tiegiamai, kaip dvi tos pačios – totoriškos - tapatybės

pusės.

Totorių tapatybės apibrėžimai skiriasi priklausomai nuo amžiaus. Vyresnioji totorių karta

linkusi į identitetą žvelgti iš primordialistinės perspektyvos, tuo tarpu jaunesnieji totoriai laikosi

instrumentalistinio požiūrio. Nepriklausomai nuo amžiaus totoriai visų pirma save tokiais laiko dėl

savo totoriškų šaknų – tėvų, senelių, protėvių.

3

SUMMARY

Keywords: Tartars, Islam, identity, ethnicity, media discourse.

The main research questions of my master thesis – how is Lithuanian Tartars‘ identity

formed? How do the dominant images and visual constructs in the public discourse forms and

shapes normative Tartar identity? How and in what ways Tartars themselves express their identity?

The goal of the study is to demonstrate the work of the public discourse which constructs

an imaginary, homogenous, Muslim Tartar community, and on the basis of anthropological

empirical data reveal the opposite to the said - the prevailing heterogeneous nature of identity.

The object of the research is the Tartars whose ancestors have lived in Lithuania for

centuries.

The main anthropological methods applied to this research are: participant observation,

semi-structured interviews, informal conversations. In order to maintain anonymity and

confidentiality of my informants, the real names will not be revealed.

The first part of my master thesis overviews some theories of identity. It also deals with

theoretical aspects of ethnicity by developing paradigms of primordialism and instrumentalism. It

also describes the theoretical access to the media discourse. In addition to that, it analysis the

anthropological approach to Muslims and the community.

The second part is devoted to the analysis of the dominant Tartar discourses in the media.

Two of the largest news portals in Lithuania and ethno-religious Tatar newspaper Lietuvos totoriai

were chosen to conduct the research.

In the third part, we try to show how the Tartars themselves shape their identity by using

religion, origin, culture, and customs as main sources for identity building.

The conclusions emphasises that in the media Tartar identity is institutionalized in several

directions. On the one hand, the big news portals represent Tatars stressing the minority

perspective, on the other hand, the Tatars are presented as the local Muslim community. In the first

case, a positive, in the second - negative representations of context are obvious. Meanwhile Tartar

ethno-religious newspaper Lietuvos totoriai emphasises the religious identity of Tartar community

which merge with ethnicity. Both religious and ethnic Tartar identity in this newspaper are

portrayed positively as two sides of the same – united Tartar identity.

Tatar identity definitions vary depending on the age. Senior Tartars tend to look to the

identity of the primordial perspective, while the younger Tatars takes instrumentalist approach.

Regardless of the Tartars age, in particular, the basis of their identity is Tartarian roots - parents,

grandparents, ancestors.

4

ĮVADAS

Pirmieji musulmonai Lietuvoje pasirodė dar viduramžiais. Legenda byloja, jog LDK

didysis kunigaikštis Vytautas susižavėjęs tokiomis totorių savybėmis kaip narsa, ištvermė ir

ištikimybė XIV a. pab. juos pasikvietė iš kipčiakų stepių. Tiesa, kita šios legendos versija teigia, jog

totoriai buvo atvaryti kaip karo belaisviai. Šiandien viešojoje erdvėje aktyviausi totorių

bendruomenės atstovai dažnai prabyla ir apie trečią, mažiau girdėtą versiją. Ji remiasi lenkų istoriko

Motiejaus Strijkovskio (1985) įžvalgomis, jog pirmieji totoriai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

žemėse atsirado valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui apie 1319-1320 metus. Šie metai žymi

totorių sąjungą su didžiuoju kunigaikščiu Gediminu prieš bendrą priešą – Kryžiuočių ordiną.

Sutariama, jog šie totoriai greitai asimiliavosi ir nutautėjo. Visgi šiandien Lietuvos totorių

benduomenių sąjungos manymu, 2020 metais būtų prasminga paminėti 700 metų jubiliejų nuo tada,

kai pirmieji totoriai atsikėlė ir pasiliko gyventi Lietuvos Didžiojoje Kunigakštystėje.

Kad ir kaip ten būtų, daugiausiai žinių apie totorius mus pasiekia iš Vytauto laikų. Totoriai

buvo paskirti saugoti valdovo gyvybės bei turtų. Apie 300 raitelių totorių būrys kartu su Lietuvos ir

Lenkijos jungtine kariuomene kovėsi Žalgirio mūšyje. Už tarnybą kunigaikštis Vytautas ir jo

įpėdiniai totoriams dosniai atsilygindavo titulais ir turtais.

Taigi, jau XIV a. LDK kūrėsi musulmonų bendruomenė, buvo statomi maldos namai -

mečetės. Pirmiausia totoriai apsigyveno Vilniaus, Trakų, Lydos apylinkėse. Per ateinančius du

šimtmečius totoriai daugiausiai iš Krymo ir toliau kėlėsi į Lietuvą. Tiesa, totorių skaičius visuomet

išliko stabilus. Neturima duomenų, jog šis skaičius kada nors būtų viršijęs kelias dešimtis tūkstančių

žmonių. Totoriai, sudarydami atskirą etnokonfesinę grupę, kuriai atstovavo jos diduomenės

sluoksnis, buvo tiesiogiai pavaldūs valdovui. Be to, didikai turėjo savo herbus, o iš totorių raitelių

sudaryti pulkai valstybinėje kariaunoje – savas vėliavas.

„Lietuvos valstybė pasirodė išties esanti tolerantiška kitatikių atžvilgiu – be pavienių

incidentų, musulmonų totorių gyvenimas nebuvo sunkinamas nei valdžios, nei krikščionių

daugumos. Dėl savo integracijos totoriai galėjo pasijusti visaverčiais valstybės piliečiais: jie valdė

nuosavybę, ėjo karo tarnybą, mokėjo tokius pačius mokesčius kaip ir kiti valstybės gyventojai. Vis

dėlto asimiliacija (supanašėjimas su vietiniais gyventojais) turėjo ir savų neigiamų pasekmių: XVII

a. Lietuvos totoriai galutinai nustojo vartoti savo gimtąją kalbą, ją pakeisdami lenkų ir gudų kalbų

mišiniu, savo papročius ėmė derinti su krašto papročiais ir reikalavimais, apranga nedaug tesiskyrė

nuo vietinių. Kadangi islamas nedraudžia musulmonams (vyrams) vesti krikščiones, Lietuvos

totorių žmonos neretai būdavo vietinės, t. y. krikščionės. Vienintelis esminis skirtumas, išlikęs tarp

totorių ir kitų etninių Lietuvos bendruomenių, buvo pirmųjų atsivežtoji religija – islamas;

5

atsivertimų iš islamo į krikščionybę buvo negausu. Tačiau totoriams, gyvenantiems atsiskyrus nuo

kitų bendratikių, islamas įgijo kitokią vertę nei gyvenusiems musulmoniškuose kraštuose“

(Norvilaitė, Račius: 2011).

XX amžiaus negandos neaplenkė ir totorių: Pirmasis pasaulinis karas buvo pagrindinė

sumažėjusios totorių bendruomenės priežastis, nukentėjo mečetės ir archyvai. 1919 m. Lenkijai

okupavus rytinę ir pietrytinę Lietuvos dalį su Vilniumi apie 5000 tūkstančiai totorių atsidūrė „už

Lietuvos ribų“. Visgi tokia situacija nesustabdė aktyvios religinės veiklos. 1936 m. Lenkijos

vyriausybės priimtas įstatymas nustatė valstybės ir musulmonų santykį. Musulmonų

bendruomenėms buvo numatyta autonomija: galėjo laisvai rinkti maldos kvietėjus – imamus ir

muazinus. Dvasinis centras, o kartu ir aukščiausias savivaldos organas – muftijatas – Vilniuje buvo

įkurtas 1925 m. Taigi, tarpukariu Lenkijos musulmonai visais teisiniais klausimais galėjo kreiptis į

nuosavą, formalų organą, pripažįstamą valstybės. Tuo laikotarpiu Lietuvos respublikoje gyveno virš

tūkstančio musulmonų, kurių absoliučią daugumą sudarė totoriai.

Remiantis 2011 m. surašymo duomenimis, 2793 žmonės save įvardino kaip totorius, kai

tuo tarpu 2001 m. tokių buvo 3235. Tai pačiais metais musulmonams sunitams save priskyrė 2860,

tačiau 2011 m. gyventojų surašyme nebuvo pasirinkimo „musulmonas“, tik „kita tikyba“, kurios

išpažinėjų suskaičiuota 27 013. Dėl to, sunku pasakyti kiek totorių priskyrė save musulmomans,

arba kiek iš jų neįvardino išpažįstamos religijos.

Šiandien kalbant apie vienos iš Lietuvos tautinių mažumų – totorių, identitetą kyla

pagrindinis klausimas: kokiais būdais jį apčiuopti. Paradoksas yra tai, jog aiškiai apibrėžti

totoriškumą nėra lengva ne tik mokslininkams, tačiau ir žmonėms save vadinančiais totoriais ne ką

lengviau. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog globalėjantis nūdienos pasaulis turėtų niveliuoti tapatybes

ir naikinti tarpgrupinius skirtumus, tačiau vyksta priešingi procesai: įvairios grupės žmonių ieško

prasmės šaltinių, kuriems suteikdami galią galėtų kurti savo kolektyvinius identitetus. Kolektyvinė

atmintis, religija, diaspora, valstybė – tai tik keletas pagrindinių kultūrinių požymių, kurių pagalba

socialiniai veikėjai įprasmina savo grupės egzistavimą. Globalizacijos fenomenas neatsiejamas nuo

fragmentacijos ir nacionalinių, etninių ir kultūrinių identitetų hibridizacijos. Hibridiškumo teorijos

atmeta homogeniškumo koncepciją interpretuodamos kultūrą kaip tik iš dalies integruotą prasmių

sistemą, nes šiuolaikiniame globalizuotame pasaulyje kultūrinės prasmės persipyna (Hannerz,

1992).

Lietuvos totorių tapatybės klausimas yra sudėtingas ir aktualus: kokia ateitis laukia šios

mažumos? Ar veikiami globalių iššūkių Lietuvos totoriai atsilaikys prieš vis labiau integruoto

pasaulio diktuojamą kultūrą? Ar totoriai, kurių protėviai į Lietuvą atsikėlė prieš daugiau nei 600

metų sugebės išlikti ir toliau? O jei išliks, kokia bendra tapatybė juos vienys? Norint atsakyti į šiuos

6

ir panašius su identitetu susijusius klausimus būtina susivokti sudėtingoje šiandienos totorių

gyvenimo realybėje.

Darbo tikslas. Darbe norima parodyti kaip viešojo diskurso konstruktai kuria

įsivaizduojamą (Anderson, 1999), homogenišką, musulmonišką totorių bendruomenę bei remiantis

antropologinio empirinio tyrimo duomenimis atskleisti priešingą minėtajam - vyraujančią

heterogenišką identiteto prigimtį.

Tyrimo klausimas: kaip yra konstruojamas totorių Lietuvoje identitetas? Kaip viešajame

diskurse vyraujantys įvaizdžiai ir vaizdiniai konstruoja institucinį-normatyvinį totorių identitetą bei

kaip, kokiais būdais ir manifestacijomis patys totoriai išreiškia savo tapatybę?

Tikslui įgyvendinti keliami šie uždaviniai:

• Aptarti identiteto, etniškumo, žiniasklaidos diskurso, bendruomenės teorijas, kurios svarbios

analizuojant šiuolaikinių totorių identiteto darybą.

• Analizuojant dominuojantį diskursą žiniasklaidoje, atskleisti totorių identiteto

institucionalizaciją.

• Empirinių lauko tyrimų pagrindu išanalizuoti totorių identiteto sampratas bei

praktikuojamus identiteto konstravimo būdus.

Metodologija. Darbe siekiant atskleisti totoriškumo sampratas vyraujančias žmonių, save

priskiriančių totoriams tarpe bei parodyti šio identiteto raiškos būdų įvairovę, taikomi dalyvaujamo

stebėjimo, pusiau struktūruotų intervių, neformalių pokalbių metodai. Lauko tyrimo metu buvo

paimti 10 interviu iš žmonių, kurie save identifikuoja kaip totorius. Sąmoningai buvo siekiama

atsirinkti informantus pagal amžių, išskiriant vyresnio ir jaunesnio amžiaus kartas. Informantų

amžius svyravo nuo 21 m. iki 70 m. Absoliučią informantų daugumą sudarė Kauno ir Raižių

totoriai, kurių protėviai buvo vieni iš pirmųjų totorių apsigyvenusių Lietuvoje ir įkūrusių pirmąsias

musulmoniškas bendruomenes šiame krašte. Šiandien jų palikuoniai susiduria su įvairiais tapatybės

iššūkiais. Siekiama ištirti kaip minėti totoriai su šiais iššūkiais kovoja. Taip pat, remiamasi

ankstesnio 2011 m. lauko tyrimo duomenimis. Jais remiantis analizuojami XXI a. pr. totorių

laidotuvių papročiai.

Žiniasklaidos diskurse vyraujantiems institucinio-normatyvinio totoriško identiteto

vaizdiniams ištirti, pasitelkiamas kokybinės teksto analizės metodas. Žiniasklaidos diskursą galima

vadinti dvejopu: išskiriamas didysis ir mažasis. Didžiajam diskursui priklauso Lietuvoje

dominuojanti žiniasklaida – didieji naujienų portalai, tuo tarpu mažajam diskursui priskiriama

totorių etnokonfesinė žiniasklaida – mėnraštis „Lietuvos totoriai“. Siekiama atskleisti kokius

diskursus apie totorius diktuoja žinisklaida bei kokios tapatybės yra jiems primetamos.

7

Didžiojo diskuso analizei pasirinktas paskutinių penkių metų laikotarpis, t.y. apžvelgiamas

laikotarpis nuo 2008 m. iki 2013 m. Lietuvos ryte rasti 67 straipsniai, kuriuose kalbama apie

totorius. Tuo tarpu DELFI tokių aptikta 76.

Mažajam diskursui tirti pasirinktas ilgesnis 10 metų laikotarpis, t.y. analizuoti laikraščio

straipsniai pasirodę nuo 2003 m. iki 2013 m.. Būtina pabrėžti, jog per minėtą laikotarpį laikraštis

buvo išspausdintas 41 kartą, tačiau laikraščio numerių skaičius yra kurs kas didesnis, kadangi

mėnraštis pasirodo nereguliariai ir vieno spausdinimo metu pasirodo numeris atitinkantis, pvz. tris.

Analizės pradžia laikomas 2003 m. gruodį pasirodęs 70 laikraščio numeris, o pabaiga – 2012 m.

139-140 numeris.

Ankstesnių tyrimų apžvalga. Nors totoriai gyvenantys Lietuvos teritorijoje nuo seno

domino visuomenę, deja apie totorių identitetą rašyta menkai. Analizuojama tema pasirodė esanti

mažai tyrinėta – išsamių mokslinių darbų šia tema nėra. Iki šiol nebuvo analizuota totorių identiteto

daryba iš antropologinės perspektyvos. Nėra detaliai ištirta, kaip instituciškai žiniasklaidoje

konstruojamas totoriškas identitetas.

Vienas iškiliausių Lietuvos totorių tyrinėtojų Stanislovas Kričinskis (1993) monografijoje

„Lietuvos totoriai“ analizavo svarbiausius istorinius Lietuvos totorių gyvenimo įvykius, aprašė jų

papročius, verslus, materialinę kultūrą, supažindino su islamo tikėjimu, raštija, kalba ir tautosaka.

Galinos Miškinienės (2009) parengtas leidinys „Ivano Luckevičiaus kitabas – Lietuvos

totorių kultūros paminklas“ gali būti vadinamas LDK musulmonų enciklopedija. Rankraščio tekstai

atspindi, tai kuo vadovavosi Lietuvos totorių bendruomenė ne tik religiniame, bet ir kasdieniniame

gyvenime. Tekstuose yra duomenų apie musulmonų apeigas ir tradicijas: aprašomi laidojimo

papročiai. Ivano Luckevičiaus kitabas1 yra vienas seniausių Lietuvos totorių rankraščių datuojamas

XVIII a. pirmąja puse.

Kolektyviniame leidinyje „Religinės bendruomenės“ Egdūnas Račius (2009) aprašė

Lietuvos musulmonų religinę bendruomenę. Straipsnyje autorius supažindino su religijos istorija,

tikėjimo ir kultūros ypatumais, apibūdino santykį su valstybe. Išsamiai aprašė Lietuvos totorių

tikėjimo ypatumus.

Tiesa, pastebimas lietuviškų knygų apie islamą didėjimas, o tuo pačiu augantis mokslinis

susidomėjimas totoristikos srities tyrimais. Galina Miškinienė, Tamara Bairašauskaitė, Adas

Jakubauskas, islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius ir kiti mokslininkai jau įnešė pastebimą įnašą į

totoristikos studijas. Kaimyninių šalių mokslininkams taip pat atrodo aktualūs buvusios LDK

žemėse gyvenančių totorių tyrinėjimai: lenkai, baltarusiai, taip pat rusai yra išleidę nemažai studijų

apie totorius. Žymesnės iš jų yra šios: Piotr Borawski ir Aleksander Dubiński darbe „Tatarzy

1 Kitab – knyga, Lietuvos totoriai taip vadina įvairius rankraščių rinkinius.

8

polscy. Dzieje, obrzędy, legendy, tradycje“ aprašė Lenkijos totorių ritualus, legendas ir tradicijas;

Stanislaŭ Uladzimiravič Dumin kartu su Ibrahim Barysavič Kanapacki bendrame darbe

„Belaruskija tatary. Minulae i sučasnasc“ tyrinėjo Baltarusijos totorius; Lenkų istorikas Leszek

Podhorodecki parengė darbą „Tatarzy“; Михаил Георгиевич Худяков parengė darbą skirtą

Kazanės chanato istorijai - „Очерки по истории Казанского ханства“; Dvasinį ir materialinį

Lenkijos-Lietuvos totorių paveldą tyrinėjo Andrzej Drozd, Marek M. Dziekan ir Tadeusz Majda

darbuose „Meczety i cmentarze Tatarów polsko–litewskich“ ir „Piśmiennictwo i muhiry Tatarów

polsko-litewskich“; bendras baltarusių, lietuvių ir lenkų mokslininkų ir rašytojų darbas „Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės Knyga: Bendrų Europos tradicijų link“.

Darbo struktūra. Magistrinio darbo struktūrą sudaro santrauka lietuvių ir anglų kalbomis,

įvadas, 3 dalys, išvados ir literatūros ir šaltinių sąrašai. Įvade pristatoma darbo problematika, tyrimo

objektas, tikslas ir uždaviniai. I dalyje pristatoma aktualių paradigmų teorinė analizė. Parodoma,

kad pasirinktos sąvokos yra veiksmingos analitinės platformos, studijuojant totorių Lietuvoje

saistymąsi. II dalyje yra aptariami dominuojantys totoriaus, kaip tautinės ir religinės mažumos

atstovo diskursai, kurie yra instituciškai (žiniasklaidos) konstruojami. III dalyje nagrinėjamas

totorių atvejis, parodant, kaip jie patys konstruoja identitetą per kilmę, religiją ir papročius.

9

I. IDENTITETO, ETNIŠKUMO, ŽINIASKLAIDOS DISKURSO, ISLAMO ANTOPOLOGIJOS IR BENDRUOMENĖS TEORINĖS PERSPEKTYVOS

Šioje darbo dalyje aptariamos įvairios teorinės sampratos, kurios svarbios atskleidžiant

tiriamos grupės identiteto trajektorijas.

1. Identiteto samprata

Tapatybės sąvoka vartojama gana plačiai ir skirtinguose kontekstuose, todėl teorinių

apibrėžimų taip pat yra ne vienas. Visgi, visų minėtos sąvokos apibrėžimų išeities taškas yra vienas

- žmogaus siekis viena vertus susitapatinti su „tokiais pačiais“ kaip jis pats, kita vertus – nubrėžti

aiškias ribas nuo „kitokių“ nei jis. Tai geriausiai iliustruoja klausimai, kuriuos tiesiogiai ar

netiesiogiai kiekvienas žmogus užduoda sau: kas aš, koks aš, kuo aš skiriuosi ir esu panašus į kitus?

Nuo atsakymų priklauso kokie bruožai yra suteikiami tapatybei. Būtent jie yra esminis priklausymo

tam tikrai grupei, bendruomenei ar institucijai rodiklis.

Tapatumui artima identiteto koncepcija. Vertėtų pabrėžti, jog nors sąvokos tapatumas ir

identitetas dažnai vartojamos kaip viena kitos sinonimai, visgi antropologijos moksle identitetas

suvokiamas kaip platesnė sąvoka, nei tapatybė. Kaip tai pastebi V. Čiubrinskas, identitetas

suprantamas ne tik kaip tapatybė, tapatumas (angl. sameness), bet būtinai gretinamas su

skirtingumu (angl. difference), skirtumo iškėlimu (angl. difference making). A. Gupta ir J. Ferguson

teigia, jog „kultūrinių skirtumų daryba“ (angl. producion of cultural differences) yra neatsiejama

nuo antropologijos (Gupta, Ferguson, 1992: 14). Antropologas privalo nuolatos reflektuoti

tyrinėjamos žmonių grupės kultūrinį identitetą. Dėl to identitetas tampa lengviau

instrumentalizuojamas kaip paradigma. Tuo tarpu tradicijos sąvoka nebetenka kultūrinio stabilumo

matmens reikšmės. Ja imama manipuliuoti kaip simboline-vertybine-kultūrine kapitalo dalimi bei

vienu iš etninio, nacionalinio, kultūrinio, lokalinio ir kt. identiteto išteklių, kuriuo manipuliuojant

konstruojamas tam tikras identitetas ir jam suteikiama galia (Čiubrinskas, 2011: 15).

Ribų braižymo specifika, kuriomis apibrėžiami „savi“ ir atsiribojama nuo „kitokių“ yra šio

darbo ašis. A. Gingricho teigimu, antropologijoje yra produktyviausia ne „stipri“ opozicija tapatybė

/ skirtingumas, o „negriežtas“ įvairiapusis tapatybės / keitimosi kaip abipusių sudedamųjų

kategorijų suvokimas (Gingrich 2004: 7–13).

Identitetas – tai nuolatinė sąveika su aplinkiniais. Anot G. Baumanno „identitetas - tai

modernybės charakteristika. Jis tampa laisvai pasirenkamu žaidimu, teatrališku savęs

reprezentavimu santykiuose su kitais žmonėmis. Identiteto problematiškumas modernume yra

10

identiteto konstravimas ir jo išlaikymas stabiliu, o postmoderniame pasaulyje – kaip išvengti jo

fiksacijos ir nelikti neapsisprendusiu“ (Baumann 2002: 18).

Identiteto klausimas yra itin aktualus XXI a., kai identitetų konstravimas įgavo kitokius

bruožus nei anksčiau. Juk „globaliame pasaulyje postmodernus požiūris į identitetą yra nusakomas

nebe per ką ir kaip mes darome, bet per tai, kokiu būdu mes pasirenkame iš identitetų sandėlio tai,

per ką apibrėžiame ką ir kaip darome“ (Knockel 2002: 194). Identiteto daryba yra tiesiogiai susijusi

su veikimu, kai kuriamas santykis su žmonėmis.

Nors plačiai paplitusi nuomonė, jog dentitetas yra statiškas, nesikeičiantis ir perduodamas

iš kartos į kartą, vis dėlto realybė yra priešinga – jis yra kaitus ir dinamiškas, t.y. kuriamas čia ir

dabar. C. Geertzas tokią sampratą apibūdina kaip pamatinę ištikimybę – primordialiu lojalumu

(angl. primordial loyalty) arba esminiu susisaistymu (angl. essencial affinity) (Geertz, 1994: 6).

Taigi, tapatumas laikui bėgant kinta.

Pasak Manuel Castells, „sociologiniu požiūriu visi tapatumai yra sukonstruoti. Tačiau

tikrasis klausimas – kaip, iš ko, kas ir kam [juos konstruoja]. „Statybinių medžiagų“ tapatumų

konstravimui teikia istorija, geografija, biologija, gamybos ir reprodukcijos institucijos, kolektyvinė

atmintis bei asmeninės fantazijos, galios aparatai ir religiniai apreiškimai. Tačiau individai,

socialinės grupės ir visuomenės visas šias medžiagas apdoroja ir jų prasmę pertvarko pagal

socialines apibrėžtis bei kultūrinius projektus, sudarančius jų pačių socialinės struktūros bei erdvės

ir laiko sistemos pagrindą“ (Castells, 2006:23).

Giddensas teigia, jog postmodernioje visuomenėje žmogaus tapatybė yra jo sąveikos su

lokalia ir globalia aplinka refleksyvi išdava. „Vienas skiriamųjų modernybės bruožų yra ryšio

stiprėjimas tarp dviejų polių – ekstensionalumo ir intensionalumo: tarp, viena vertus, globalizavimo

įtakų, ir kita vertus, asmeninių charakterių. Kuo tradicijos įtaka mažėja ir kuo intensyviau kasdienį

gyvenimą restruktūrizuoja dialektinė lokalumo ir globalumo sąveika, tuo labiau individai yra

verčiami svarstyti, kokį gyvenimo būdą pasirinkti iš įvairių galimybių. Refleksyviai organizuojamas

gyvenimo planavimas tampa pagrindiniu asmens tapatumo formavimosi bruožu (Giddens 1991:

15).

Norvegų mokslininko Thomo Hyllando Erikseno manymu, individai turi daug galimų

tapatybių. Empiriniai tyrimai mums parodo, kada etninė tapatybė tampa svarbiausia. Etnine

tapatybe negalima manipuliuoti neapibrėžtai. Ji gali būti suprantama kaip metaforiška giminystė,

kaip buvę bendri protėviai. Socialinė tapatybė tampa svarbesnė už etninę. Socialiniai veiksniai gali

būti ne tokie svarbūs kaip kultūriniai. Identiteto procesai plačiąja prasme – tai politika ir reikšmių

aspektai (Eriksen, 2002: 31–32, 69,77). Etninių daugumų ir mažumų tapatybės skirtingai susiduria

su politinėmis sienomis, kultūros politika.

11

1.1 Identitetų tipai

Galima išskirti dvi pagrindines identitetų kūrimo darybos formas – tai individualus ir

kolektyvinis identitetas. Pirmasis kuriamas asmeniniame lygmenyje, tuo tarpu kolektyvinis – grupės

žmonių, valstybės, transnacionaliniu ar globaliu mastu.

Savimonė, savivoka, savivaizdis ir savęs pajautimas, būdami asmeninio identiteto

pavidalai, kartu gali būti laikomi tarpasmeninio arba kolektyvinio identiteto ašimis. Socialinėje ir

kultūrinėje antropologijoje savimonė paprastai traktuojama kaip savojo aš samprata kito, t.y. ne aš,

atžvilgiu, tuo suteikiant prasmę(-es) ir sukonkretinant, įpavidalinant būtent tokį, o ne kitokį save,

pvz., kaip tėvą santykyje su ne tėvu, t.y. save matant atitinkamame santykyje su tėvams, tėvystės

socialiniam statusui ir tėvų grupei nepriklausančiaisiais. Šia prasme identitetas tėra tik savimonės

termino niuansas, kurį Anthony Giddensas vadina asmeniniu identitetu (angl. self-identity)

(Giddens, 2000:308) arba savimonės (savikūros) identitetu (Giddens, 2005:44. 640), (Čiubrinskas,

Kuznecovienė, 2008: 14).

Pasak M. Castells, tapatumas žmonėms yra prasmės ir patirties šaltinis. Jis socialinių

veikėjų tapatumą suvokia kaip prasmės konstravimo procesą pagal tam tikrą kultūrinį požymį ar

tarpusavyje susijusių požymių visumą, kuriam arba kuriems teikiama pirmenybė kitų prasmės

šaltinių atžvilgiu. Koks nors individas ar kolektyvinis veikėjas gali turėti daugelį tapatumų. Be to,

autorius pabrėžia, jog tapatumus reikėtų skirti nuo socialinių vaidmenų, nors iš esmės jie yra

panašūs. M. Castells manymu, vaidmenis apibrėžia normos, kurias formuoja visuomenės

institucijos bei organizacijos. Tuo tarpu tapatumai veikėjams yra prasmės ir patirties šaltiniai, o

sykiu jie yra veikėjų konstruojami individualizacijos procese. Autorius pabrėžia, jog tapatumai yra

tvaresni prasmės šaltiniai (Castells, 2006:23).

Kolektyvinį, kitaip socialinį identitetą sudaro ne tik aš kaip veikėjas, bet ir aš kaip mes

dalis (Čiubrinskas 2008: 15).

1.2 Institucinis-normatyvinis identitetas

Tiriant identitetus tam tikruose kontekstuose pastebimi žmonių saistymosi procesai

vykstantys tokiose erdvėse, o tiksliau institucijose, kur kuriama galia daryti sprendimus pasitelkiant

reikšmingų simbolių manipuliacijas. Šios institucijos normatyvizuoja joms priklausančių individų

elgesio būdus, kitaip tariant, čia vyksta oficiali identitetų daryba. Institucijos kuria viešus

identitetus, o žmonės netgi tik simboliškai tapatindamiesi, greta asmeninių įgauna ir viešus

identitetus.

T.H. Erkisenas (1993) tikina, jog žmonių gyvenimas neatsiejamas nuo lokalumo, t.y.

aiškiai apibrėžtos vietos, nors neneigia ir globalaus pasaulio sampratos, visgi identitetas turėtų būti

12

nagrinėjamas lokaliu mastu arba „identiteto konstravimas yra kultūriškas ir kuriamas lokalių ir

individualių mechanizmų dėka“ (Friedman, 1994: 27). V. Čiubrinskas papildo ir teigia, kad

„identiteto ribos brėžiamos panaudojant konkrečios institucijos, pvz., valstybės ar bažnyčios,

simbolinius resursus taip pat per simbolinį-ritualinį elgesį“ (Čiubrinskas: 2008: 19).

M. Castells (2006) teigia, jog socialinis tapatumo konstravimas visuomet vyksta galios

santykių kontekste, ir siūlo skirti trejetą tapatumo kūrimosi formų bei šaltinių: Įteisinamasis

tapatumas (legitimizing identity), pasipriešinimo tapatumas (resistance identity), kuriamasis

tapatumas (project identity). Šiame darbe svarbus įteisinamasis tapatumas, kurį diegia

dominuojančios visuomenės institucijos, kad išplėstų bei racionalizuotų savo dominavimą

socialiniams veikėjams.

Autoriaus teigimu, kiekvieno tapatumo kūrimosi proceso išdavos visuomenės formavimosi

atžvilgiu yra skirtingos. Įteisinamasis tapatumas kuria pilietinę visuomenę, t.y. visumą organizacijų

bei institucijų ir daugelį susitemintų bei organizuotų socialinių veikėjų, kurie reprodukuoja, kartais

net ir konflikto būdu, struktūrinio dominavimo šaltinius racionalizuojantį tapatumą. [...] pilietinė

visuomenė paprastai kelia teigiamas asociacijas, rodo esant demokratinius socialinius pokyčius.

Visgi iš esmės būtent tokią pilietinės visuomenės koncepciją pateikė Gramscis – intelektinis šios

nevienareikšmės sąvokos pradininkas. Pagal Gramscio koncepciją, pilietinę visuomenę formuoja

daugelis „aparatų“ – bažnyčia (-ios), sąjungos, partijos, kooperatyvai, piliečių asociacijos ir pan.,

kurie viena vertus, pratęsia valstybės dinamiką, kita vertus, yra giliai įsitvirtinę tarp žmonių. Būtent

toks dvejopas pilietinės visuomenės pobūdis daro ją priveligijuota politinių permainų dirva, nes

leidžia perimti valstybės valdymą nesiimant tiesioginio, smurtinio puolimo. Pilietinėje visuomenėje

veikiančios permainų jėgos (tarkime, socializmo jėgos Gramscio ideologijoje) gali užkariauti

valstybę būtent todėl, kad esame tam tikro perimamumo tarp pilietinės visuomenės institucijų ir

valstybinių galios aparatų, nes juos organizuoja panašus tapatumas (pilietiškumas, demokratija,

socialinių permainų politizavimas, galios priskyrimas valstybei bei jos atsišakojimams ir pan.). Ten,

kur Gramscis ir de Tacqueville‘is mato demokratiją ir pilietiškumą, Foucault ar Sennettas, o iki jų

Horkheimeris ar Marcuse‘as, įžvelgė internalizuotą dominavimą bei jėga primesto,

nediferencijuoto, normalizuojančio tapatumo įteisinimą (Castells 2006: 25).

Legitimuojamąjį (įteisinamąjį) identitetą, diegiamą dominuojančios visuomenės institucijų

yra ištirinėję Richardas Sennettas (1978, 1980) ir Michaelas Foucault (1998). Pastarasis pažymi, jog

įteisinta tvarka arba disciplina ne tik kontroliuoja diskursą, bet ir nustato jo ribas, pasitelkdama

identitetą kaip „tapatybės žaismą, įgavusį nuolatinio taisyklių aktualizavimo pavidalą“ (Foucault,

1998: 24).

Tiriant totorių institucinį-normatyvinį identitetą pasireiškiantį žiniasklaidos diskurse ir

pačių totorių identiteto darybą, pastebėtas pirmuoju atveju identiteto dvilypiškumas, antruoju –

13

daugialypiškumas. Viešajame diskurse akcentuojamas etninis ir religinis identitetai, tuo

tarpu patys individai save tapatina nevienareikšmiškai su keletu identitetų. U. Hannerz (1992) savo

darbe „Kultūrinis kompleksiškumas“ (Cultural Complexity) kultūrą apibūdino kaip procesą ir kaip

tik iš dalies integruotą pasmių sistemą. Šiuolaikinis globalus pasaulis puiki dirva kultūriniam

hibridiškumui.

1.3 Etniškumas

V. Čiubrinskas išsamiai aprašo etniškumo sąvoką, trumpai apibrėžimas skamba taip:

„Etniškumas, kaip priklausymas tam tikrai etninei grupei, paremtas tikėjimu bendra grupės kilme.

Tačiau toks tikėjimas nesiremia giminystės ar palikuonystės paralelėmis ar genealogijomis, o labiau

bendros kilmės, bendro likimo ir ypač bendros kančios naratyvais. Tokie naratyvai perduodami iš

kartos į kartą per tautosaką, istorinių įvykių paminėjimų ritualus, užrašytąsias etnoistorijas ir pan.

Toks tikėjimas kaip identitetas tampa, Bourdieu žodžiais, habitus ir nereflektuojant kreipia žmones

tam tikrai veiklai“ (Čiubrinskas, 2007: 212). Esminis etninio saistymosi žymuo yra narių tikėjimas

įsivaizduojama bendra grupės kilme. Vis dėlto antropologija etniškumą traktuoja

nevienareikšmiškai. Socialinėje antropologijoje iki šiol vyksta debatai dėl požiūrio į etniškumą.

Išskiriami du požiūriai į etninio identiteto problematiką. Vienas jų etniškumą traktuoja kaip

kultūrinį įsivaizdavimą, o antrasis – kaip socialinių ribų braižymą. Kitaip tariant, minėti du teoriniai

požiūriai į etniškumą gali būti suskirstyti į šias kryptis: primordialistinį ir instrumentalistinį

(situacinį).

1.4 Primordialistinis požiūris į etninį tapatumą

Šios krypties atstovai nagrinėja etniškumą kaip objektyvią realybę, tam tikrą pirmykštę

(primordialią) žmonijos ypatybę. Jie teigia: kai individas tampa visuomenės (ar tautos) nariu, jis (ar

ji) suvokia bendrą kilmę, kultūrinį ar fizinį panašumą ar tiesiog artumą saviems (Greenberg 1980:

14). Tyrinėtojai, analizuojantys etniškumą iš primordialistinių pozicijų, linkę jį interpretuoti kaip

tam tikrą iracionalų pradmenį, kaip solidarumo ir tapatybės iššūkį su tais, kurie artimi jiems pagal

kraują, kalbą, papročius ir t. t. Savo kraštutinėmis formomis šis teorinis požiūris analizuoja

etniškumą tokiose sociologinėse kategorijose, kaip „išplėtota giminingų ryšių ir atrankos forma“,

arba „pradmeninis instinktyvus impulsas“ (Van den Berghe 1981). Dažnas autorius plėtoja

kultūrinę psichologinę primordializmo atmainą, kur etniškumas (tautiškumas) - įsisąmonintas visų

narių kultūrinis bendrumas, išreiškiamas objektyviomis kolektyvinėmis priklausomybės

charakteristikomis: tai - teritorija, kalba, socialinė raida, rasės tipas, religija, pasaulėjauta ir

14

psichologinė sandara (Лаллукка 1997). Reikėtų pabrėžti, kad primordialistai suvokia etniškumą

kaip kultūrinį prigimtinį paveldą. Tačiau šiuo požiūriu etniškumas apibūdinamas

charakteristikomis, kurios gerokai viršija modelių, grindžiamų racionaliu pasirinkimu, paaiškinimo

galimybes (Kasatkina, 2007: 3). Primordializmo teorijos šalininkų manymu, etninė grupė yra

iracionalus, prigimtinis žmonių, kuriuos vienija bendras savęs priskyrimas grupei, susibūrimas. Dėl

minėtų priežasčių etninė grupė apibrėžiama išryškinant objektyvios kultūros bruožus (Barth, 1969:

14; Eriksen, 2002: 37).

Vienas žymiausių antropologų primordialistų yra C. Geertzas. Jo teorijos pagrindą sudaro

samprata, jog socialinė realybė turi būti atskirta nuo kultūrinės sistemos. Taip yra sudaromos

sąlygos kultūros interpretavimui, kuri yra raktas į visuomenės supratimą. C. Geertzas manė, jog

pasaulis yra nesuvokiamas ir dėl to privalo būti interpretuojamas. Autorius teigia, jog

„primordializmu turima omenyje tai, kas suprantama kap duotybė, tiksliau, kadangi tame

neišvengiamai dalyvauja kultūra, tariama socialinio egzistavimo duotybė: iš esmės artimumas ir

giminystės ryšiai, bet iš kitos pusės – duotybė, kuri suprantama gimimu tam tikroje religinėje

bendruomenėje, kalbėjimu tam tikra kalba ar net dialektu ir dalyvavimu tam tikroje socialinėje

praktikoje [...] tai yra ne asmeninis prisirišimas, praktinė būtinybė, bendras interesas ar priimti

įsipareigojimai, bet didžąja dalimi besąlyginė ir viską apimanti pačio ryšio reikšmė“ (Geertz, 1973:

259).

1.5 Instrumentalistinis požiūris į etninį tapatumą

Ši kryptis akcentuoja etniškumo pragmatinius ir situacinius aspektus. Etninis identitetas

tampa lenvai manipuliuojamas atsižvelgiant į grupės siekį pasiekti tam tikrus socialinius,

ekonominius ir kitus tikslus. Iki šio požiūrio atsiradimo kultūra buvo suvokiama esanti objektyvi ir

perduodama iš kartos į kartą, o pati grupė suvokiama per kito perspektyvą. Atsakas šiam požiūriui

buvo siūlymas atsisakyti objektyvių grupės indikatorių ir didesnį dėmesį skirti subjektyviam pačių

veikėjų savęs apibrėžimui (Eriksen, 2002: 37).

Didžiausią įtaką šio požiūrio atsiradimui padarė F. Bartho (1969) darbas „Etninės grupės ir

ribos“ (Ethnic Groups and Boundaries). Jame autorius ragina atsisakyti etniškumo kaip kultūrinio

fenomeno sampratos bei traktuoti jį kaip socialinį-politinį, didžiausią dėmesį sutelkiant į socialinį

ribų konstravimą ir tuos bruožus, kuriuos patys veikėjai traktuoja kaip svarbius, o ne į objektyvius

bruožus ir skirtumus (Barth, 1969: 14). Pasak jo, etniškumo fenomeno esminis mokslinės analizės

klausimas yra etninės ribos, o ne kultūros turinys sutelktas šiose ribose.

Vienas svarbiausių F. Bartho pastebėjimų yra tai, jog etninė priklausomybė gali būti

pakeičiama. F. Barthas tyrinėdamas bendruomenes atkreipė dėmesį į tai, kad nors kai kurie

15

individai buvo gimę vienoje etninėje grupėje, tačiau dėl palankesnių ekonominių, socialinių ar

kitokių sąlygų imdavo tapatintis su kita. Pavyzdžiui, grupės A narys pereina į B ir tapatinasi su šia

grupe dėl to, kad jam yra naudingiau. Taigi, anot F. Bartho, individai vedini naudos racionaliai

pasirenka savo etninę priklausomybę.

Situacinis požiūris apibūdina etninio identiteto funkciją kaip būdą pasiekti socialinius,

ekonominius ir kitus grupės tikslus. Socialinė etninio identiteto dimensija talpina savyje, be

emocinių ir ekspresinių momentų, racionalias ir instrumentalistines orientacijas. „Nuslopintas“

etniškumas gali būti sužadintas viešumoje ir panaudotas socialinio mobilumo, kontrolės ar

vyravimo, priklausomybės įveikimo tikslais (Kasatkina, 2007: 3).

Pasak N.Kasatkinos „etninės tapatybės ne visada atpažįstamos, daugeliu atvejų būna

sukonstruotos. Tokios objektyvios savybės, kaip kalba, religija, kultūra ar bendra istorija, ne

visuomet nusako asmens etniškumą, svarbūs yra subjektyvūs veiksniai arba savęs tapatybė. Savęs

tapatinimas ir kitų definicijos dalyvauja konstruojant etninį identitetą, kartu etniškumas konkuruoja

ir sutampa su kitomis tapatybėmis. Tačiau, nepaisant sunkiai apibūdinamos (ne visuomet

akivaizdžios) etninės tapatybės, individai lengvai jos nekeičia, susiedami ją su etnine kilme. Etninės

tapatybės ne tik pasižymi stabilumu ir ilgalaikiškumu, bet ir tampa pastebimos, susiformuoja

paternai, o tai savo ruožtu gali būti įvardijama kaip struktūra, kuri suvokiama kaip tarpusavyje

susietų ir sąveikaujančių socialinių grupių ir socialinių institutų visuma“ (Kasatkina, 2007: 3).

1.6 Žiniasklaidos diskurso vaidmuo formuojant identitetą

Žiniasklaida – tai galinga socialinė institucija, formuojanti viešąją nuomonę bei nurodanti

kokių normų ir požiūrių turėtų laikytis individai tam, kad būtų pripažinti. Įvairios socialinių mokslų

teorinės perspektyvos padeda analizuoti žiniasklaidos ir visuomenės santykį. Vis dėlto nėra

pakankamai empirinių tyrimų, kurie atskleistų tikrąjį žiniasklaidos įtakos mąstą, daroma vartotojų

nuomonei, nuostatoms ar apskritai mąstymui. Taip pat sunku pasakyti kaip žiniasklaida veikia

žmonių veiksmus ir elgesį. Tačiau akivaizdu, jog realybės supratimas ir žiniasklaidos perduodamas

ir pateikiamas realybės vaizdas yra glaudžiai susiję.

Žiniasklaida vaidina tarpininko vaidmenį tarp informacijos objekto ir informacijos gavėjo.

Nors vienų visuomenės grupių nariai su kitų grupių nariais niekuomet neužmegs tiesioginio

kontakto, tačiau vieni apie kitus turės išankstines nuomones, nuostatas ar nusistatymus, kurie buvo

suformuoti žiniasklaidos tam tikrame socialiniame kontekste. Be to, žiniasklaidos vaizdiniai gali

daryti didžiulę įtaką asmeniniam tapatumui ir savęs vertinimui savos grupės kontekste.

Žiniasklaidoje pateikiama informacija apie tam tikras etnines ar religines grupes kuria institucinius-

normatyvinius identitetus.

16

Michael Kimmel (1992) mano, jog žiniasklaidos vaizdiniai pasako, „kas mes esame, kuo

turėtume būti ir ko turėtume vengti“. Ji nuolatos agituoja bendrus, plačiai priimamus suvokinius,

vaizdinius ir perspektyvas, atspindinčias vyraujančias visuomenės vertybes. Per žiniasklaidą

perduodami ir mobilizuojami materialiniai ir simboliniai įvairių socialinių grupių interesai, kurie

arba tampa dominuojančiais, arba nustumiami į viešojo gyvenimo paraštes. Žiniasklaidos erdvėje

nuolat kovojama dėl tapatybės, bendruomenės ir kolektyvinių fantazijų konstravimo (Silverstone,

Georgious, 2005:434).

Diskursas gali būti suvokiamas kaip pasikartojantys ir atpažįstami reikšmės būdai, kurie

struktūruoja įvairias simbolines struktūras, būtinas žmonių tarpusavio supratimui ir juos supančio

pasaulio suvokimui. Jie apibūdina bendro žinojimo, darančio įtaką kiekvienai žmogiškai sąveikai,

kūrimui ir atkūrimui, ir galios poveikį socialinėms praktikoms (Parker, 1999:3).

Judith Butler (1997) teigia, jog diskursas veikia kaip normatyvinė reguliuojanti galia,

konstruojanti subjektus, kurie konstruoją jį patį. Diskursas – tai socialinio suvokimo schema,

kurioje perduodami visi socialiniai veiksmai ir praktikos. Nusakydamas įvairius elgesio kodus ir

taisykles, diskursas įgalina ir kartu apriboja „tam tikrus mąstymo ir veikimo būdus, kurie atrodo

natūralūs ir nuo kurių sunku nukrypti“ (Duncan, 1990: 16).

Antropologas Gerdas Baumannas (1996) kalba apie žiniasklaidoje ir apskritai viešojoje

erdvėje konstruojamą nacijos / etniškumo sampratą, kurią vadina dominuojančiu diskursu.

Dominuojantis diskursas, anot šio autoriaus, yra atkuriamas daugiausia viešojoje erdvėje,

pavyzdžiui, žiniasklaidoje. Svarbu paminėti, kad dominuojantis diskursas yra priešinamas

demotiniam, kitaip liaudiškajam diskursui, kai identiteto konstravimas yra priklausomas nuo

situacijos ir nebūtinai atitinka dominuojančio diskurso primetamas identiteto sampratas.

Pastaraisiais dešimtmečiais pastebima, jog žiniasklaida kinta – ji vis labiau tampa

sudėtingesne ir komercine. Websteris teigia, jog „žiniasklaidos funkcija kinta, nes, perimdama

visuomenės formuotojo vaidmenį ir traukdamasi nuo funkcijos teikti informaciją, ji vis labiau artėja

prie kapitalistinių interesų“ (Webster 2005:172). Žiniasklaida siekdama vieno iš esminių tikslų –

padidinti leidinių reitingus - marginalizuoja mažumas bei kuria įsivaizduojamas grėsmes.

Etninės grupės naujienose dažnai pristatomos akcentuojant skirtumus ir nurodant jų

kitoniškumą bei nukrypimą nuo bendrų vertybių ir normų (Downing, Husband 2005: 247). Tokio

pobūdžio naujienos yra vienpusės ir tendencingos, t.y. aprašomos mažumos dažniausiais neturi

galimybių pačios savęs pristatyti ir daryti įtaką informaciniam fonui ir kontekstui, kuriuose jos yra

vaizduojamos (Beresnevičiūtė V., Frėjūtė-Rakauskienė M., 2006).

Madan Sarup (1996) teigia, jog šiuolaikiniame pasaulyje įvairių socialinių ir kultūrinių

grupių tapatybių konstravimas vis labiau priklauso nuo žiniasklaidoje vyraujančių įvaizdžių ir

vaizdinių, todėl būtina atkreipti dėmesį ir įvertinti žiniasklaidos galią.

17

1.7 Islamo antropologija

Kas yra islamo antropologija? Į šį klausimą sudėtinga atsakyti, nes antropologai ganėtinai

mažai dėmesio skyrė musulmonams ir jų religijai. Antropologai tyrinėję reiškinius susijusius su

islamu nesugebėjo pasiekti platesnių masių ir apsiribojo disciplinos vidumi. Cliffordas Geertzas

(1968) šiuo atveju yra išimtis iš taisyklės. Sociologiniai ir antropologiniai islamo tyrinėjimai

išsivystė iš specializuotų tyrimų ir etnografijų, tačiau gilesnių mokslininkų diskusijų nesulaukė.

XX a. aštuntasis dešimtmetis gali būti vadinamas islamo antropologijos pradžia. Kai kurie

antropologai, pavyzdžiui el-Zein (1977) laikėsi nuostatos, kad neįmanoma kalbėti apie vieną islamą

ir turi būti judama link islamo (-ų) pripažinimo link. Visgi gilesnių diskusijų jo požiūris nesulaukė.

Tiesa, C. Geertzo (1968) esė rinkinys „Išmatuotas islamas“ (Islam observed) buvo vykęs, tačiau juo

nebuvo siekiama suformuoti ar paaiškinti islamo antropologijos sampratos. Asad (1986b), teigė, jog

islamas egzistuoja kaip tradicija - pats savaime.

Ernestas Gellneris (1981) darbe „Musulmonų visuomenė“ (Muslim Society) aprašė bendrą

islamo teoriją. Jis buvo pavadintas religijos antropologu po atliktų Maroko berberų grupių

tyrinėjimų XX a. 6-7 deš. bei vėlesnių Šiaurės Afrikos musulmonų visuomenių tyrimų. Jis teigė, jog

islamas išliko ir buvo atsparus sekuliarizacijai dėl savo ideologijos, kuri buvo stipresnė nei bet

kurios islamo valstybės politinis gyvenimas. Socialiniai pokyčiai šiame regione nesugebėjo mesti

iššūkio normatyvinėms vertybėms. Alžyrą jis laikė islamizmo modeliu kaip pakaitalą

industrializacijai ir sekuliarizacijai. Priešingai nei Europos nacionalinės valstybės, islamo

visuomenė įžengė į modernumą per savo gilią teisės tradiciją, raštingumą ir disciplinuotumą. Šios

tradicijos pasirodė esančios atsparios sekuliarizacijai. Ši teorija buvo sukritikuota dėl to, jog E.

Gellneris islamą laikė esminiu ir nekintančiu bei neskyrė pakankamai dėmesio skirtumams tarp

islamo visuomenių.

Gabriele Marranci yra antropologas tiriantis musulmonų visuomenes. Jis tiria identitetą,

musulmonų migraciją, imigraciją, miesto sociologiją, globalizaciją, fundamentalizmą, politinį

islamą, sekuliarizacijos procesus, kriminologiją ir muzikos antropologiją.

G. Marranci (2008) darbe „Islamo antropologija“ (The Anthropology of Islam) parodoma,

kaip antropologai turėtų studijuoti musulmonų visuomenes metodologiniu lygmeniu. Jo nuomone,

labai svarbu sutelkti dėmesį į musulmonus kaip žmones ir pripažinti informanto emocijų ir jausmų

vaidmenį islamo diskursui, taip pat supančios aplinkos galios įtaką jam. Marranci mano, kad raktas

į sėkmingą lauko tyrimą yra sukurti emocinį ryšį - empatiją - su tiriama bendruomene. Jei tyrėjas

orientuojasi į islamą tik kaip objektą, tikrai nepastebės atitinkamų tapatybės formavimo procesų,

kurie gali atskleisti musulmonų gyvenimo dinamiką. Dinamika šiame kontekste reiškia „jausmą

18

būti musulmonu“. Būdas, kuriuo šis jausmas yra išreiškiamas, keičiamas įvykių ir aplinkos,

pripažįstamas ir vėl keičiamas, pasak Marranci, tai yra šiuolaikinė islamo antropologija.

Jis pabrėžia, kad visas dėmesys turi būti skirtas musulmonams, bet ne islamui. Pagrindinis

dalykas, kuriuo musulmonai ir kiti dalinasi tarpusavyje yra ne islamas, bet faktas, kad jie visi yra

žmonės. Taigi, jie bendrauja, veikia ir sąveikauja ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su aplinka. Šie

santykiai yra paženklinti emocijų, kurios yra reakcija į kuriančius jausmus dirgiklius. Minėtas

procesas daro esminį poveikį identitetui. Tačiau asmuo apibrėžia save musulmonu, nes, vienaip ar

kitaip, „musulmonas“ turi tam tikrą vertybinį užtaisą. Vertė gali būti paaiškinama racionaliai, tačiau

ji nėra racionaliai išgaunama. Daugeliui išpažįstančių islamą žmonių „musulmonas“ turi emocinį

dėmenį. Jie jaučiasi musulmonais. Tik tuomet jausmas „būti“ yra racionalizuojamas,

simbolizuojamas ar ritualizuojamas. Kiekvienas musulmonas turi unikalią „būti musulmonu“

patirtį, kuri išreiškiama diskurse. Marranci mano, kad islamą reikėtų suvokti lyg diskursų kaip

jaustis musulmonu žemėlapį.

1.8 Esencialistinis (esencialinis) požiūris į musulmonus

Esencializmas vienaip ar kitaip veikia akademinį bei viešąjį musulmonų diskursą. Plačiai

paplitusi samprata apie bendrą visų musulmonų mąstymo būdą sudaro esencializmo pragrindą. Šis

įsitikinimas suponuoja požiūrį, jog religija verčia musulmonus tikėti, elgtis, galvoti ir kurti

musulmoniškąjį identitetą nepaisant skirtingo paveldo, etniškumo, nacionalumo, patirčių,

lytiškumo, seksualinių orientacijų ir mąstymo. Kitaip tariant, jų tikėjimas islamo mokymu juos

klonuoja ir padaro vienodus. Kartais šie klaidingi įsitikinimai yra išdava apibendrinimų, kurių

kartais sunku išvengti. Tačiau kitais atvejais - tiesiogiai susiję su ideologija ir kraštutiniu

kultūralizmu (Marranci, 2008: 6).

Tam, kad būtų išvengta esencialistinio požiūrio ir tuo pat metu būtų gebama paaiškinti

musulmonų bendrumo jausmą transnacionalinio, transetninio ir skirtingų islamo krypčių (sunitai,

šiitai) kontekste, būtina atkreipti dėmesį į individų jausmus ir emocijas.

1.9 Islamiška vs. musulmoniška

Lietuvos totorių praktikuojamas islamas nėra normatyvinis, o istoriškai susiformavęs

liaudies, persismelkęs lietuvių kultūrai būdingais papročių elementais, kurie susimaišę su

musulmoniškais įgavo naujas tik totoriams Lietuvoje būdingas formas. Tai geriausiai atsispindi

totorių laidotuvių apeigose, kurios sudaro sudėtingą kultūrinių komponentų derinį. Šio derinio tam

tikri aspektai visiškai prieštarauja oficialiai totorių praktikuojamos religijos – islamo mokymui.

19

Islamo tyrinėtojas E. Račius teigia, jog islamas nėra monolitinis darinys, kaip daugelis

įsivaizduoja. Visų pirma, „kalbant apie islamą ir musulmonus, būtina suvokti skirtį tarp to, kas

vadintina „islamiška“ ir kas „musulmoniška“, arba, kitaip tariant, tarp islamo religijos kaip

normatyvinės sistemos ir musulmonų visuomenių bei bendruomenių kultūrų kaip paralelinių

normatyviniam (legalistiniam) islamui praktinių vertybinių sistemų - religija ir kultūra nebūtinai

sutampa. Kitaip tariant, tuo, kas reikalaujama iš tikinčiojo šventraščiuose ir religinėje teisėje,

nebūtinai vadovaujamasi kasdieniame gyvenime. Neretai nominaliai/formaliai kuriai nors religinei

tradicijai priklausantis asmuo ar grupė savo kasdieniame gyvenime netaiko religinių dogmų ir

reikalavimų. Dar dažniau tos dogmos ir normos yra perinterpretuojamos taip, kad tai, kuo realiai

vadovaujamasi, būna ganėtinai nutolę nuo „originalo“. Išorinės kultūrinės įtakos, gamtinės ir

kitokios aplinkybės dar labiau atitolina gyvenseną nuo religinių idealų. Todėl islamo (kaip ir beveik

bet kurios kitos religijos) atveju, musulmonų kultūrų nevalia sutapatinti su islamo mokovų (ulama)

skelbiamu normatyviniu islamu. Tad specifinės (tarpusavyje neretai labai skirtingos)

musulmoniškos kultūros, nors negali būti visiškai atskirtos nuo islamo - tarp musulmonų kasdienės

gyvensenos ir islamo normų yra akivaizdus ryšys, negali būti vertinamos ir kaip Islamo (iš

didžiosios raidės) reprezentacija“ (Račius, 2013: 18). Robertas Redfieldas (1956) savo darbe

„Kaimo bendruomenė ir kultūra“ (Peasent Society and Culture) teigia, jog ši dichotomija aptinkama

visose pasaulio religijose ir vadina ją Didžiąja tradicija ir Mažąja tradicija. E. Gellneris (1993) savo

knygoje „Postmodernizmas, protas ir religija“ šias dvi islamo dimensijas vadina mokovų

„aukštuoju“ ir liaudies „žemuoju“.

E. Račius išskiria dvi islamo dimensijas: klasikinę-istorinę, kuriai priklauso legalistinis,

fundamentalistinis, liaudies ir mistinis islamas bei revaivalistinę, susidedančią iš neo-

fundamentalizmo ir politizuoto islamo, dar vadinamo islamizmu. Tiesa, XX a. antroje pusėje

išryškėjo dar ir hibdridinės dimensijos – tokios kaip kvazilegalistinis islamas, ypač būdingas

konvertitams. Autorius pateikia tokį legalistinio islamo apibrėžimą: „legalistinio (normatyvaus)

islamo dimensijos esmę sudaro musulmonų teisinė teorija (vadinama fikh, jurisprudencija) ir

praktika. Musulmonų juristai išsikėlė tikslą suformuluoti musulmoniškoms visuomenėms

konkrečias teisinio elgesio taisykles ir normas, kuriomis šios visuomenės galėtų vadovautis savo

kasdieniame socialiniame ir privačiame gyvenime. Tačiau nors ir sutardami dėl jurisprudencijos

pagrindų-šaltinių, pozityviosios teisės arba teisės šakų lygiu musulmonų teisininkai vis dėlto nuėjo

skirtingais keliais - pamažu suformavo tarpusavyje besiskiriančias teisines tradicijas. Skirtumai tarp

teisinių pozicijų išryškėjo dar ankstyvajame musulmoniškosios jurisprudencijos etape, kai iškiliausi

teisininkai, remdamiesi skirtingomis ir kai kada viena kitai prieštaraujančiomis Kurano ištaromis,

savo nuožiūra priimdavo skirtingus sprendimus beveik tapačiose situacijose. Tų teisininkų mokiniai

sekė pradininkų pėdomis, taip didindami atotrūkį, kol pamažu susiformavo tuzinas teisinių tradicijų,

20

kurių eponimais ir tapo ankstyvieji teisininkai. Tiesa, tik keturios sunitų teisinės tradicijos (chanafi,

maliki, šafi, chanbali) įsitvirtino musulmoniškose visuomenėse ir išliko iki naujųjų laikų. Tačiau

formaliai visų keturių tradicijų atstovai vieni kitus laikė tikraisiais (ortodoksiniais) musulmonais, o

tarpusavio skirtumų ne tik kad nevertino kaip trūkumo, bet net manė juos esant privalumu. Tarp

mažumą sudarančių šyitų įsitvirtino trys savarankiškos teisinės tradicijos.

Vis dėlto, nepaisant išplėtotos ir sofistikuotos teisės teorijos, kultivuotos musulmonų

mokslo ir švietimo centruose (gausybėje medresių ir universitetų lygio edukacinių institucijų), iš

tikrųjų musulmonų teisės praktikavimas istoriškai buvo ribotas. Teisininkai praktikai (kadi ir mufti)

daugiausia įtakos turėjo sprendžiant šeimos teisės klausimus, o kitas teisės šakas (komercinę,

administracinę, tarptautinę, neretai net baudžiamąją) palikdavo krašto administracijos ar vietinių

neformalių valdžios struktūrų (genčių, klanų), praktikavusių paprotinę teisę (urf, ada), nuožiūrai“

(Račius, 2013: 19).

Normatyvinio islamo priešingybės – liaudies islamo apibrėžimas skamba taip: „liaudies

(populiariojo, kultūrinio) islamo dimensija, persmelkusi visų musulmonų bendruomenių ir

visuomenių gyvenseną. Kalbant objektyviai, istoriškai absoliuti dauguma musulmonų praktikavo

vieną ar kitą liaudies islamo formą. Liaudies islamą sudaro įvairiausi legalistinio islamo normų

neatitinkantys (susiformavę jas iškraipius arba perimti iš kitų religinių tradicijų) tikėjimai ir

praktikos, bendruomenėse palaikomi kultūrinės tradicijos (papročių, tarp jų ir paprotinės teisės).

Kadangi liaudies islamą paprastai praktikavo žemesnieji, dažniausiai mažaraščiai, visuomenės

sluoksniai, jame teologijos, jurisprudencijos ir kitų mokslų vietą užima prietarai, burtažodžiai ir

užkalbėjimai, žodžių ir skaičių magija, atsrologija, kuriais paremta liaudies medicina. Liaudies

islamui būdingas sinkretizmas - įvairias jo atmainas praktikuojantys musulmonai sugebėjo derinti

skirtingų religinių tradicijų tikėjimus ir ritualus, savotiškai „islamizuodami“ neislamiškas religines

praktikas. Be to, liaudies islame itin suvešėjo legalistinio islamo griežtai draudžiamas šventųjų

kultas, kur šalia mirusiųjų šventųjų veikia ir gyvieji šventieji (marabūtai). Kai kur (pvz., Centrinėje

Azijoje, Malajų archipelage) liaudies islamas net balansavo ties stabmeldystės riba, kai šventumo

aureole bei stebuklinėmis galiomis būdavo apgaubiami gamtoje randami objektai (medžiai, krūmai,

uolos). Dėl savo tariamo nukrypimo nuo teisingo kelio (as-sirat al-mustakym) liaudies islamas, kaip

ir sūfizmas, daugumos legalistinį islamą vieninteliu teisingu islamu pripažįstančių musulmonų

juristų buvo niekinamas, o valdovų neretai ir persekiojamas“ (Račius, 2013: 20).

1.10 Religija kaip kultūros sistema

Pamatinė Clifford Geertz idėja yra ta, kad jis, teigdamas jog kultūra sukurta žmonėms

socialiai veikiant, ją traktavo kaip semiotinę visumą – kaip simbolinių sistemų organizuotą visumą.

21

Jis sutelkė dėmesį į tai, kokią įtaką ta simbolinė visuma daro patiems žmonėms, jų pasaulio

matymui, pasaulėžiūroms ir mentalitetams, kaip simboliai veikia nelyginant būtų prasmių nešėjai ar

kultūros varikliai (McGee, 1996:430).

Straipsnyje Religija kaip kultūros sistema (1966) jis pateikia religijos apibrėžimą. Religija

yra apibrėžiama kaip simbolių sistema, kuri formuodama bendras egzistencijos sampratas, kuria

pasižyminčias galia, visur plintančias ir ilgalaikes žmonių nuotaikas ir motyvacijas. Šios sampratos

yra apgaubiamos tokia tikrumo aura, kad minėtos nuotaikos ir motyvacijos suvokiamos kaip

nepaprastai realistiškos. C Geertz. (1966) teigia: religija nėra tik funkciškai integruota socialinės

visumos subsistema, bet priemonė, arba viena iš priemonių, pasaulio ir žmogiškosios egzistencijos

prasmei interpretuoti (Eriksen, Nielsen, 2001: 104).

1.11 Bendruomenės samprata

Bendruomenės sąvoka turi daug įvairių apibrėžimų, tačiau nėra vieningos bendruomenės

sampratos. Trumpai, bendruomenė – tai visų pirma žmonės, turintys bendrų gyvenimo būdo ir

pasaulėžiūros bruožų. Tradiciškai antropologai išskiria tris esmines bendruomenės ypatybes: bendri

žmonių interesai, bendra gamtosauga ir lokalumas arba bendra socialinė sistema ar struktūra.

Antropologas Robertas Redfieldas (1960) išskyrė keturias ypatybes apibūdinančias

bendruomenę: mažas socialinis mastas, narių veiklos ir mąstymo bendrumas, ekonominis

savarankiškumas ir išskirtinumo pajautimas.

Anthony Coheno (1985) teigimu, bendruomenės yra pačių suvoktos socialinės formacijos,

viduje sudalytos ir suskirstytos. Jo nuomone, bendruomenės ir jų ribos egzistuoja ne kaip socialinės

konstrukcijos sistemos ir institucijos, bet kaip prasmių pasauliai jų narių sąmonėje. Kitaip tariant,

narystė bendruomenėje susideda ne tiek iš konkretaus elgesio pasireiškimo, kiek svarstymų apie

tinkamą elgesį. Mokslininkas tai įvardina kaip prisirišimą prie bendros simbolių sistemos ir bendro

verčių žodyno.

Teorinis bendruomenių skirstymas yra įvairus. Castellsas (2006) bendruomenes siūlo

klasifikuoti pagal jų kuriamą asmens tapatumą ir formuojamą tam tikrą asmens gyvenimo prasmę.

Jis išskiria gynybines, įsivaizduojamas, kultūrines, nacionalines, pasipriešinimo, religines,

tarptautines, teritorines, socialinių klasių ir vietos bendruomenes.

Socialiniams veikėjams, atskirtiems ar besipriešinantiems tapatumo individualizavimui,

susijusiam su gyvenimu globaliniuose galios ir turto tinkluose, kultūrinės bendruomenės,

veikiančios religiniu, tautiniu ar teritoriniu pagrindu, yra bene pagrindinė prasmės konstravimo

alternatyva mūsų visuomenėje. Šioms kultūrinėms bendruomenėms būdingi trys pagrindiniai

bruožai. Jos susiformuoja kaip pasipriešinimo reakcijos į vyraujančias socialines tendencijas,

22

ieškant savarankiškų prasmės šaltinių. Iš pradžių tai būna gynybiniai tapatumai, teikiantys paguodą

ir solidarumą kaip apsaugą nuo priešiško pasaulio. Jos susidaro kultūriškai – jas organizuoja visetas

vertybių, kurių prasmę ir bendrumą žymi specifiniai savivokos kodai: tikinčiųjų bendruomenė,

nacionalizmo stabai, vietiškumo geografija (Castells, 2006: 80).

Anot Castellso, nors etniškumas yra fundamentalus mūsų visuomenių bruožas, ypač kaip

diskriminacijos bei stigmatizacijos pagrindas, pats vienas jis nebūtinai turi produkuoti

bendruomenes. Labiau tikėtina, kad jis bus apdorotas religijos, tautiškumo ir vietiškumo, kurių

specifiką jis stiprina. Šios kultūrinės bendruomenės nėra formuojamos savavališkai. Jų formavimui

naudojama žaliava iš istorijos, geografijos, kalbos ir aplinkos. Taigi jos yra konstruojamos, tačiau

konstruojamos materialiai, remiantis istoriškai ir geografiškai nulemtomis reakcijomis bei projektais

(Castells, 2006: 80).

Klasikinis etnologų ir antropologų vietos bendruomenių apibrėžimas, vietos bendruomenę

traktuoja kaip geografinę vietovę, kurioje vietos gyventojai jaučia subjektyvų ir objektyvų

bendrumą (angl. „a feeling of belonging together“). Remiantis socialinės antropologijos ir

sociologijos koncepcijomis, skiriami du skirtingi socialinio organizavimosi principai, kurie lemia

bendruomenės struktūrą: bendruomenė (vok. Gemainshaft) ir visuomenė (vok. Gesselschaft).

Bendruomenė (vok. Gemainshaft) siejama su natūraliais, asmeniniais, neoficialiais, akis į akį

paremtais socialiniais santykiais, kur individai yra priimami dėl to, kas jie yra, o ne dėl to, ką

padarė. Ir priešingai, visuomenėje (vok. Gesselschaft) labiau pabrėžiamos specializuotos,

suskaidytos socialinės sąveikos, santykiai čia susidaro remiantis racionaliu savanaudiškumu

(Streeter, 2008).

23

II. INSTITUCIŠKAI KONSTRUOJAMAS IDENTITETAS: DOMINUOJANTYS TOTORIAUS DISKURSAI ŽINIASKLAIDOJE

Darbe siekiama parodyti kokią įtaką etninio bei religinio identiteto konstravimui daro

žiniasklaidos institucija. Žiniasklaida – tai galinga institucija formuojanti viešąją nuomonę etninių

bei religinių grupių klausimais. Visuomenės narių santykiai yra grįsti šia nuomone.

Įvairių socialinių grupių tapatybių konstravimas šiuolaikiniame pasaulyje neatsiejamas nuo

žiniasklaidos: jos galia formuoti įvaizdžius ir vaizdinius yra neginčijama. Kultūrologinė teksto

analizė leidžia atsakyti į pirmąją darbe keliamo klausimo dalį: kaip viešajame diskurse vyraujantys

įvaizdžiai ir vaizdiniai konstruoja institucinį-normatyvinį totorių identitetą? Įvaizdžiai ir

reprezentacijos naudojamos aprašyti ir reguliuoti totoriškąją tapatybę aptinkamos įvairiuose

diskursuose: politinėje retorikoje, viešojoje politikoje, akademiniame diskurse. Siekiama

išanalizuoti etninę ir religinę mažumų kategorijas ir jų reprezentavimo politiką Lietuvoje.

Šioje darbo dalyje siekiama išnagrinėti kaip aprašomi totoriai Lietuvos žiniasklaidoje.

Viešojo diskurso analizė padės atskleisti kaip vyraujantys vaizdiniai konstruoja institucinį-

normatyvinį totorių identitetą. Šiam tikslui įgyvendinti pasirinkti du didžiausi naujienų portalai

Lietuvoje: delfi.lt ir lrytas.lt bei etnokonfesinis totorių mėnraštis „Lietuvos totoriai“. Šis sprendimas

buvo sąmoningas žingsnis tam, kad būtų galima palyginti „didžiojoje“ ir „mažojoje“ žiniasklaidoje

vyraujančias totorių reprezentacijas.

1. Lrytas.lt ir delfi.lt naujienų analizė

Kokius diskursus apie totorius diktuoja didieji naujienų portalai Lietuvoje? Kokios

reikšmės priskiriamos totoriams? Kokias tapatybes didžioji žiniasklaida primeta totoriams?

Apžvelgiant žiniasklaidos tekstus apie totorius kreipiamas dėmesys ne tik į temas, kurios siejamos

su šia žmonių grupe, bet ir į metaforas bei kitas kalbos figūras, kuriomis apibūdinami totoriai.

Analizuojant straipsnius pastebėtos tam tikros naujienų apie totorius konteksto tendencijos.

Didieji naujienų portalai koncentruojasi į tokias pagrindines temas: tautinių mažumų politika,

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, totorių kultūra. Daugeliu atveju naujienų portalų

retorika išlieka santūri totorių diskurso atžvilgiu. Tiesa, ji tampa ne tokia santūri, kai kalbama apie

musulmonus apskritai. Toliau pateikiami esminiai pastebėti dominuojantys totoriaus diskurso

didžiojoje žiniasklaidoje pavyzdžiai.

Tautinė mažuma. Lietuvos žiniasklaidoje totoriai vaizduojami kaip tautinė mažuma, todėl

jie nuolatos figūruoja straipsniuose apie Lietuvos tautinių mažumų politiką, tačiau atskirai totorių

24

atvejis neišskiriamas. Straipsniuose apie tautines mažumas bendrai teigiama, jog tautinėms

mažumoms Lietuvoje dar stinga teisinės apsaugos bei paramos integruojantis į darbo rinką todėl

mažumų atstovai nėra apsaugoti nuo diskriminacijos darbo santykių srityje. Pabrėžiama, jog tai iš

dalies lemia visuomenės tolerancijos stoka:

[...] tautinių mažumų padėtį komplikuoja ne tik įstatymų spragos, bet ir tolerancijos

visuomenėje stoka“ (BNS ir lrytas.lt, 2008 02 07).

Totoriai įvairdijami kaip statistiškai viena mažiausių mažumų grupių Lietuvoje:

„Statistikos departamento duomenimis, tautinės mažumos Lietuvoje sudaro 16,5 proc.

gyventojų. Didžiausios tautinių mažumų grupės - lenkai (6,7 proc.) ir rusai (6,3 proc.).

Lietuvoje taip pat gyvena 1,2 proc. baltarusių, 0,7 proc. ukrainiečių. Maždaug po 0,1 proc.

gyventojų yra žydai, vokiečiai, totoriai, latviai ir čigonai“ (BNS ir lrytas.lt, 2008 02 07).

Straipsniai pažymi totorių ryšį su kitomis tiurkų tautomis. Straipsniuose pristatančiuose

totorius kaip atskirą tautą ir kultūrą, dominuoja teigiami reprezentaciniai įvaizdžiai:

„Vilnius – daugiatautis miestas, kuriame tam tikrą visuomenės dalį sudaro turkai,

azerbaidžaniečiai, totoriai ir karaimai. Renginio idėja – pristatyti turtingą, įvairialypę šių tautų

kultūrą, puoselėjant kultūrinį švietimą nutiesti tarpusavio supratimo bei draugystės tiltą tarp lietuvių

ir tiurkų tautų // Per šias dienas vilniečiai ir miesto svečiai susipažins su tiurkų kultūra bei palikimu,

turės galimybę patirti tiurkišką svetingumą ir sužinoti daugiau apie šias tautas naujo“ (lrytas.lt, 2011

05 11). Tokios lingvistinės formuluotės pabrėžiančios teigiamas totorių kaip tautinės grupės

savybes yra dažnos.

Iki atsikėlimo į Lietuvą – totoriai priešai. Istorinio pobūdžio straipsniuose totoriai iki

atsikėlimo į Lietuvą vaizduojami kaip didžiausi lietuvių priešai. Akcentuojamas Vorsklos mūšis,

kurį lietuviai pralaimėjo. Totoriai vaizduojami kaip beširdžiai kariai:

„1399 metų rugpjūčio 12 dienos Vytautas tikriausiai neužmiršo visą likusį gyvenimą. Tą

juodą dieną prie Vorsklos Aukso orda sumušė jo vadovaujamą jungtinę LDK, totorių chano

Tochtamyšo, Lenkijos ir Ordino kariuomenę. // Ant Vorsklos krantų vyko žiaurios skerdynės.

Totoriai kapojo nesipriešinusius lietuvius, lenkus, vokiečius ir rusus. Šie bėgo 500 varstų, iki pat

Kijevo, o paskui totoriai, išsibarstę būriais, persekiojo žmones iki Lucko. Tarp užmuštų buvo

daugiau kaip dvidešimt kunigaikščių“ (Grunauskas 2011).

Po atsikėlimo į Lietuvą – totoriai sąjungininkai. Totoriai nuolatos figūruoja

straipsniuose apie Žalgirio mūšį. Jie pristatomi kaip puikūs kariai ir ištikimi lietuvių pagalbininkai.

2010 m. minint valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną Vilniuje buvo surengtos teatralizuotos

Vytauto palydos į Žalgirio mūšį. Delfi.lt straipsnyje „Valstybės dieną – Žalgirio mūšio pergalės

atgarsiai“ cituojama prezidentė, kuri savo kalboje pabrėžia daugiakultūriškos Lietuvos istorinį

modelį:

25

„Istorija - tai atmintis. Amžinai gyva atmintis. Tai erdvė, kurioje esame visi - kartų kartos

ir dabartis. Valdovai ir mes, Lietuvos dabarties kūrėjai. Nuo valstybingumo sukūrimo Mindaugo

laikais šimtmečius čia būrėsi tauta, kad nuolatos patvirtintų, jog ji gyva, tvirta ir kūrybinga, kad

myli savo šalį ir trokšta būti laisva. Čia protėviai gynė laisvę, o Vytautas savo daugiataučius pulkus

vedė Žalgirio mūšin, kurio 600-ąsias metines šiemet minime. Čia visuomet tapdavom tvirti, kai

nebuvom po vieną, kai kovojom drauge. Čia prieš istoriją nublanksta vienadienės negandos,

tarpusavio kivirčai, čia ir šiandieną atgis gyvoji istorija, atliepianti anų laikų dainas ir karybą,

tradicijas ir papročius. Tesustiprina mus praeitis šiandienos darbams, kad ir dabar, kaip prieš

daugelį šimtmečių, būtume tokie susitelkę ir vieningi bendram tikslui – Lietuvai“ (DELFI, 2010 07

06).

Musulmonų stereotipizavimas. Totorių diskursas iš esmės pasikeičia straipsniuose,

kuriuose akcentuojamas religinis tapatumo aspektas, o tiksliau musulmoniškumas. Analizės metu

pastebėta, jog didžiojoje žiniasklaidoje musulmonai yra stereotipizuojami, vyrauja įvairios

nepakantumo formos šiai religinei grupei, kurios reiškiasi dažnai netiesiogiai priskiriant įvairias

kultūrinės ir religines ypatybes musulmonams. Straipsnių apie musulmonus pavadinimai

suformuluoti taip, kad viešajame diskurse kuriami stereotipai įsitvirtintų visuomenėje. „Lietuvos

ryto“ straipsnyje „Muftijus R. Jakubauskas: „Islamo karingumas – iš politikos, ne religijos“

pateikiamas interviu su Lietuvos muftijumi. Šis žmogus ne tik geriausiai išmano islamo religiją

Lietuvoje, bet ir yra Lietuvos totorių bendruomenės narys. Interviu yra grįstas klausimais apie

terorizmą, religinę (ne)toleranciją islame:

„Islamas ir tolerancija daug kam atrodo nesuderinami dalykai. Musulmonai atrodo kur kas

įžeidesni ir kerštingesni už visų kitų religijų atstovus. Tai vis dėlto, yra islame tolerancijos ar ne?;

Jūs teigiate, kad islamo karingumas kyla iš politikos, ne religijos?; Gal galite paminėti konkrečias

vietas, valstybes, iš kurių ateina tas karingumas, metantis šešėlį ant viso islamo?; Religinė

tolerancija neprieštarauja islamo principams? Nėra žiūrima į kitą tikėjimą kaip į klaidą, blogį, su

kuriuo reikia kovoti?; Ar modernioje islamiškoje valstybėje yra vietos ateizmui?; Europai nerimą

kelia didėjanti musulmonų imigracija. Sakoma, kad musulmonai keičia Europos veidą, atvykę iš

kitų šalių agresyviai bando primesti savo vertybes ir kultūrą vietos gyventojams. Kaip jūs vertinate

šį procesą? Ar daug musulmonų Lietuvoje?“ (lrytas, 2013 03 15).

Naujienų portalo Delfi straipsnis pavadinimu „Mečetės statybai musulmonai prašo 2

hektarų Vilniaus žėmės“ (DELFI, 2013 01 17) su prierašu „Vilniečius maldai kvies iš minareto?“

yra kitas pavyzdys kaip žiniasklaida manipuliuodama įvaizdžiais viešajame diskurse iššaukia

visuomenės dėmesį ir reakciją (šis straipsnis susilaukė virš tūkstančio komentarų). Pats straipsnio

pavadinimas jau suponuoja tam tikrą požiūrį į mečetės statybą. Straipsnio pavadinimą galima būtų

padalyti į dvi dalis (savi/svetimi) kur vienoje pusėje būtų Vilniaus žemė/vilniečiai, o kitoje

26

musulmonai/prašyti žemės/ kviesti maldai/minaretas. Tokia straipsnio formuluotė yra provokuojanti

ir tendencinga. Be to, nors straipsnio prieraše buvo minimas kvietimas maldai iš Vilniaus mečetės,

straipsnyje apie tai nerašoma, o tik bendrai užsimenama apie tokią praktiką:

„Musulmonams nebūtina melstis šventykloje, bet teigiama, jog taip yra geriau, ypač

penktadieniais, musulmonams šventą dieną.

Mečetę sudaro pastatas, kurio vidus išklotas kilimais, mat musulmonai melsdamiesi turi

galva paliesti grindis. Vienoje iš sienų yra mihrabas – arka, atgręžta tiksliai į Mekos miestą Saudo

Arabijoje. Į šią arką atsisukę žmonės ir meldžiasi, nes minėtas miestas islame laikomas šventu.

Į mečetės vidų galima užeiti tik nusiavus batus. Šalia mečetės yra patalpa su praustuvais,

skirta apsiplauti prieš maldą, nes musulmonai turi melstis švarūs. Šalia mečetės gali būti bokštas –

minaretas, iš kurio žmones muedzinas kviečia melstis“ (DELFI 2013 01 17).

1.1 Laikraščio „Lietuvos totoriai“ analizė

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos laikraštis „Lietuvos totoriai“ pradėtas leisti 1995

m. Laikraščio tiražas – iki 1200 egzempliorių. Laikraštį labiausiai skaito Lietuvos totoriai, tačiau

prieinamas ir plačiajai visuomenei. Pagal bendrą susitarimą su Tautinių bendrijų namais laikraščio

„Lietuvos totoriai“ elektroninė versija yra prieinama Tautinių bendrijų namų tinklalapyje adresu:

www.tbn.lt. Įėjus į tinklalapį, reikia paspausti nuorodą „Tautinės mažumos“, o jai atsidarius –

„Totoriai“. Šiame tinklalapyje galima rasti visus darbe analizuotus laikraščio numerius.

Laikraštis leidžiamas nereguliariai, vidutiniškai du kartus per metus. Tiesa, anksčiau

pasirodydavo daugiau laikraščio numerių per metus, tačiau dėl finansinių sunkumų situacija

pasikeiė. Šiame darbe analizuojami laikraščio numeriai pasirodę laikotarpyje nuo 2003 iki 2013 m.

10 metų laikotarpis pasirinktas todėl, kad norėta pastebėti tam tikras straipsnių temų tendencijas. Iš

viso analizuoti numeriai nuo 70 iki 141. Nors visi laikraščių numeriai yra viešai prieinami internete,

tačiau keletą egzempliorių padovanojo informantai.

Totorių iniciatyva Lietuvoje leidžiamas laikraštis „Lietuvos totoriai“. Laikraštis prieinamas

internete, tačiau spausdinta šio laikraščio versija, kurios tiražas nėra didelis platinama tarp pačių

totorių. Todėl už grupės ribų didesnės įtakos informaciniam fonui ir kontekstui šis laikraštis nedaro.

Darbe akcentuojamas totorių identiteto dvilypiškas vaizdavimas: viena vertus, totoriai

vaizduojami kaip etninė mažuma, kita vertus kaip religinė mažuma. Atskleidžiami ir analizuojami

kontekstai ir formos, kuriuose šios dvi identiteto kategorijos reiškiasi.

27

Nacionaliniai ir etniniai naratyvai suteikia informacijos apie grupės kilmę, istoriją bei jos

santykį su kitomis grupėmis. Viešajame diskurse vyrauja du pagrindiniai etninės priklausomybės

naratyvai: pirmasis išrykina rytietišką totorių kilmę, antrasis – totorių santykį su Lietuva.

Rytietiškasis pasakojimas pabrėžia totorių etninės grupės istoriją ir religinę priklausomybę.

Pabrėžiama mongoliškoji kilmė: totorių protėviai vaizduojami kaip drąsūs, išdidūs kariai bei stepių

gyventojai. Dalis informacijos turinio totoriškąjį identitetą tiesiogiai sieja su viso pasaulio

musulmonais. Ypatingai didelis dėmesys sutelkiamas į pasaulio totorius musulmonus. Kazanės

totoriai šiame kontekste užima išskirtinę vietą, nes Lietuvos totoriai Tatarstano sostinę laiko istorine

tėvyne.

Kita dalis naratyvų tiesiogiai susiję su totorių bendruomenės raida Lietuvos žemėse.

Dėmesys skiriamas įvairioms žymių ir nusipelniusių totorių biografijoms. Išryškinamas

lietuviškasis totorių patriotizmas, parodant kaip drąsiai totoriai kovėsi įvairiuose mūšiuose lietuvių

pusėje.

Rytietiškoji totorių istorija pasižymi mitine ir simboline forma, kai tuo tarpu lietuviškoji

yra istorinė ir faktinė. Etnokonfesinis laikraštis „Lietuvos totoriai“ leidžiamas trimis kalbomis

(lietuvių, lenkų ir rusų) taip norint išsaugoti ryšį su totoriais gyvenančiais buvusiose LDK žemėse.

Būtent ryšių palaikymas su Lenkijos ir Baltarusijos totoriais yra itin svarbus Lietuvos totoriams.

Tokiu būdu yra išlaikomas bendra istorinės LDK mažumos tapatybė. Būtina pabrėžti, jog daugelis

minėtų kaimyninių šalių totorių yra artimesni ar tolimesni giminaičiai, nors dažnai nepažįstantys

vieni kitų. Sovietmečiu dėl objektyvių priežasčių ryšiai su Baltarusijos totoriais buvo glaudesni.

Pasikeitus politinei situacijai viskas apsivertė aukštyn kojomis: 2004 m. Lietuvai ir Lenkijai tapus

Europos Sąjungos narėmis, šių šalių totoriai tam tikra prasme tapo vienos šalies piliečiais, todėl

bendravimas tapo aktyvesnis.

Analizės metu pastebėta, jog didžiuosiuose Lietuvos naujienų portaluose, kur patys totoriai

neturi jokios įtakos pateikiamai informacijai, vyrauja musulmonų stereotipizavimas bei įvairiai

reiškiasi nepakantumo formos, kai tuo tarpu pačių totorių redaguojamame mėnraštyje pateikiama

informacija apie musulmonus yra prieišnga.

Straipsniai buvo analizuojami dėmesį labiausiai kreipiant į vyraujančius naratyvus: kaip

įvairūs pasakojimai apie totorius yra derinami tarpusavyje ir kuriamas bendras vaizdinys apie

bendrą totriškąją tapatybę.

Rytietiškasis pasakojimas – orientalistinis naratyvas pabrėžia totorių etninės grupės

istoriją ir religinę priklausomybę.

1. Mongolišjoji kilmė: protėviai vaizduojami kaip drąsūs kariai, stepių gyventojai.

28

Straipsniuose pabrėžiama kolektyvinės atminties palaikymo svarba siekiant išlaikyti bendrą

totoriškąją tapatybę. Totorių atminties pagrindą sudaro vaizdiniai apie protėvynę – Aukso Ordą.

Straipsnių ciklo „Aukso orda ir jos valdovai“ įžanga tokią sampratą išryškina:

„Gerbiami mėnraščio “Lietuvos totoriai” skaitytojai, kiekviena tauta gyva tol, kol

prisimena savo šaknis. Lietuvos totorių istorija išnagrinėta pakankamai gerai nuo pat apsigyvenimo

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradžios, tačiau mes palyginti blogai žinome mūsų protėvynės

– Aukso Ordos istoriją, iš kurios totoriai atvyko į LDK. Todėl jaučiame pareigą užpildyti šią spragą.

Siūlome Jums straipsnių ciklą, parengtą remiantis Ravilio Amirchano knyga “Aukso Orda ir jos

valdovai”, išleista Kazanėje 2003 metais“ (80-81 Nr. 2004 m. rugsėjo-spalio).

Strapsniai apie totorių kilmę nukelia į stepes – tėvynę, kurioje užgimė totorių protėviai:

„1229 metais mongolams užkariavus Vakarų Sibirą ir Pietų Uralo stepes, Džučio Uluso

siena ėjo ties Jaiko (Uralo) upe. 1236 metais į jo sudėtį buvo įjungtos Pavolgio stepės, Volgos

Bulgarija, o 1237 metais – stepės aplink Doną ir Juodąją jūrą, kiek vėliau – teritorijos iki pat

Dunojaus“ (80-81 Nr. 2004 m. rugsėjo-spalio).

Čingis-chanas – garsusis mongolų vadas idealizuojamas:

„Čingis-chanas, užkariavęs didžiąją Azijos ir Rytų Europos dalį, įkūrė milžinišką imperiją,

nors iš savo tėvo buvo paveldėjęs tik mažytę gentį. Jo valstybė nebuvo sukurta atsitiktinai, bet

didelių pastangų, kantrybės ir asmeninio atkaklumo dėka. Čingis-chanas pasižymėjo stipria

sveikata, atletišku kūno sudėjimu,didele drąsa ir ištverme, mokėjo įtikinamai kalbėti, buvo geras

raitelis, puikai šaudė iš lanko ir valdė ietį. Amžininkai liudija, kad jis buvo nepaprastai protingas,

įžvalgus, pasižymėjo valstybės valdovo talentu. Būdamas beraščiu, niekad nesimokęs teisės ir

istorijos, jis valdė milžinišką šalį visuotinu sutarimu. Pagrindinius klausimus jis teikdavo svarstyti

Kurultajui (suvažiavimui). Sprendimai būdavo priimami paprasta balsų dauguma“ (80-82 Nr. 2004

m. lapkričio mėn.).

Šlovinami laikai, kai Mongolų imperija plėtė valstybės ribas. Istorinės tematikos

straipsniuose totorių protėviai vaizduojami kaip drąsūs ir kilnūs kariai. Šis įvaizdis buvo kruopščiai

saugomas ir išliko iki mūsų dienų. Tai puikiai iliustruoja totorių bendruomenės pirmininko Ado

Jakubausko interviu metu išsakyta mintis apie totorių protėvius, kurie XIV a. buvo apgyvendinti

Trakuose. Pabrėžiama, jog totorių pagrindinė pareiga buvo saugoti miestą. Tokiu būdu primenama,

jog „totorius – karys“ yra neatsiejama totoriškumo dalis:

„Trakai praeityje garsėjo kaip viena seniausių ir didžiausių totorių bendruomenės

susitelkimo vietų Lietuvoje. Trakų mieste 1397 m. LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo iniciatyva

buvo apgyvendinti totoriai. Totorių karių pareiga buvo saugoti pilis ir miesto apylinkes“,-

„Tautinių bendrijų naujienoms“ sakė Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr.

29

Adas Jakubauskas.- „Todėl šį Sabantujų nutarėme skelbti su šūkiu „Sugrįžimas į Trakus“ ir tikimės,

kad Trakai taps tradicine vieta švęsti šią šventę, kuri padeda Lietuvos totoriams išlaikyti savo

tautines tradicijas, puoselėti kultūrą ir telkti bendruomenę“ (136-138 Nr. 2011 m. birželis-spalis

mėn.).

2. Dominuojantis musulmonybės diskursas

Kitas orientalistinis naratyvas vyraujantis laikraščio „Lietuvos totoriai“ diskurse yra

islamas. Sudaromas įspūdis, jog totoriškumas nėra atsiejamas nuo islamo. Praktiškai nėra straipsnių,

kuriuose būtų rašoma apie totorius išpažįstančius kitą tikėjimą.

Musulmonų švenčių ir atmintinų datų kalendorius pasirodo vos ne kiekviename laikraščio

numeryje pirmąjame puslapyje. Kalendorius išskirstomas į tris skiltis: nurodoma krikščioniškojo

kalendoriaus data, mėnulio kalendoriaus data bei švenčių ir atmintinų datų pavadinimai.

Islamas – protėvių religija. Galima išskirti keletą kontekstų, kuriuose pasireiškia

musulmonybės, kaip integralios totoriškumo dalies, vaizdiniai. Visų pirma, islamas - tai protėvių

religija. Viename iš straipsnių rašoma apie tai, kaip XIII a. Aukso ordos chanas Berkė priėmė

islamą:

„Po šių įvykių kaganas Munke Aukso Ordos chanu paskyrė Batu brolį Berke, kuris

atsidėkodamas nusiuntė į Karako­ rumą daugybę dovanų ir surengė šventę įsiviešpatavimo proga. Ir

iki tol simpatizavęs islamui Berke tapo musulmonu, o savo vardą pakeitė į Baraka, ką reiškia

„Gerovės šaltinis“. Sekdami chano pavyzdžiu, islamą priėmė jo artimieji ir kiti dvariškiai. Oficialiai

tapęs musulmonu, chanas Berke pripažino Bagdado kalifą savo dvasiniu vadovu ir aktyviai su juo

susirašinėjo“ (85 Nr. 2005 kovas-balandis).

Islamas totorius sieja su protėviais, todėl tik būdamas musulmonu totorius gali būti

solidarus su praeities kartomis.

Totorius globalaus islamo dalis. Kitame kontekste būti musulmonu totoriu reiškia būti

pasaulinės musulmonų bendruomenės – ummos – dalimi. Ummah suprantama kaip supranacionalinė

tikinčiųjų bendruomenė su bendra istorija. Pavyzdžiui, straipsnyje aprašoma asmeninė totorės

atlikusios piligriminę kelionę į Meką patirtis:

„Prisipažinsiu, buvo šiek tiek baisu savo valia žengti į tą kunkuliuojančią minią, bet niekur

nedingsi jei jau pasiryžai ir atvažiavai, kiekvienas Hadžo žingsnis turi būti atliktas, ir kiekviena jo

pamoka turi būti išmokta. Nuolat būdamas tarp nepažįstamų žmonių turi puikią progą išbandyti

savo gero musulmoniško elgesio tvirtumą, o patekęs į pavojingą situaciją turi puikią progą nugalėti

baimę ir išbandyti savo tikėjimą bei jį sustiprinti, įsisąmonindamas, kad iš tiesų tau nei plaukas nuo

galvos nenukris, jei tokia nebus Allaho valia“ (74 Nr. kovo mėn.).

Islamas – ginklas prieš išnykimą. Dar vienas kontekstas, kuriame pabrėžiama būtinybė

išlaikyti musulmoniškai totorišką tapatybę, yra XXI a. asimiliacijos ir išnykimo grėsmės.

30

Nagrinėtuose straipsniuose pabrėžiama būtinybė išlikti musulmonais tam, kad būtų išlaikyta

totoriškoji tapatybė. Tai ypač akivaizdu Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro muftiato

valdybos pirmininko, muftijaus Romo Jakubausko kreipimesi, kuris pradedamas žodžiais: „Mieli

broliai ir sesės musulmonai! Brangūs tautiečiai!” (Lietuvos totoriai, 2008 spalis-gruodis).

Kreipdamasis į totorius muftijus pats būdamas totoriškos kilmės pabrėžia musulmoniškumą kaip

pagrindinį skiriamąjį totoriškosios tapatybės bruožą į antrą planą nustumdamas tautiškumą.

Tame pačiame kreipimesi pabrėžiama, jog Lietuvoje nepakanka religijos mokovų, t.y.

žmonių išmanančių normatyvinį islamą, kurie savo ruožtu galėtų šviesti jaunuosius totorius:

„Lietuvoje mūsų tautos jaunimas negauna tinkamo religinio švietimo, mums trūksta islamo

religijos mokytojų, dvasininkų“ (Lietuvos totoriai, 2008 spalis-gruodis).

Teigiama, jog turi būti dedamos pastangos, kad totorių jaunimas norėtų įgyti religinį

išsilavinimą:

„Religinėms bendruomenėms kartu su LMSDC – Muftiatu reikia ruošti jaunuolius,

norinčius įgyti religinį išsilavinimą užsienio šalių aukštojo mokslo įstaigose (Lietuvos totoriai, 2008

spalis-gruodis).

Totorių bendruomenės raida Lietuvos žemėse

Kita dalis naratyvų yra tiesiogiai susiję su totorių gyvenimu Lietuvoje. Juose aprašoma totorių

bendruomenės raida bei įvykiai darę įtaką vystymuisi. Be to, nagrinėtuose straipsniuose dėmesys

skiriamas totoriams vienaip ar kitaip pasižymėjusiems bendruomenės viduje ar valstybėje. Gausu

interviu su šių laikų iškiliais totoriais.

1. Nusipelniusių totorių biografijos

Daugelyje aprašomų totorių biografijose pažymimos jų teigiamos savybės bei tai, jog buvo geri

musulmonai:

Alejus Šabanovičius gimė 1921 metų gruodžio 29 dieną Muravščiznos kaime Baltarusijoje,

valstiečių šeimoje. Tais laikais kraštas, kuriame jis gyveno, priklausė Lenkijai. Jis mokėsi

Yvijos mokykloje, kur dėstomoji kalba buvo lenkų. Alejui sekėsi matematika. Apskritai jis

buvo mokslo žinių trokštantis jaunuolis, daug skaitė, ypač mėgo apysakas apie drąsius lenkų

karius, ne kartą nugalėjusius kryžiuočių riterius. Tikriausiai tada jis net nenumanė, kad ir jam

reikės kovoti prieš vokiečių invaziją. [...]

1960 metais Alejus Šabanovičius perėjo dirbti į Vilniaus eksperimentinę gamyklą. Čia jis

pelnytai įgijo bendradarbių autoritetą. Administracija paskyrė jį jaunų darbininkų mokytoju. Jis

buvo sąžiningo būdo ir savo pareigas atlikdavo pavyzdingai. Už puikų darbą ir visuomeninę veiklą

buvo apdovanotas „Garbės ženklo“, „Darbo veterano“ ordinais.

31

A. Šabanovičius nuo mažens mokėjo musulmoniškas maldas, laikėsi religinių apeigų, stropiai

saugojo protėvių papročius.

Gyventojams patiko, kaip Alejus veda maldas. Jis turėjo labai gražų balsą. Musulmonai jį

išrinko Keturiasdešimt totorių kaimo mečetės mula. Per šventes mečetėje susirinkdavo labai daug

žmonių. A. Šabanovičius visada atidžiai ir stropiai atlikdavo pamaldas. Jis tapo nepakeičiamu

žmogumi Keturiasdešimt totorių kaimo bendruomenėje. Mulos pareigas jis ėjo visuomeniniais

pagrindais, o jam dar reikėjo dirbti, išlaikyti šeimą, auginti, auklėti vaikus. Šabanovičių šeima

užaugino 5 vaikus, susilaukė 6 anūkų“ (90 Nr. 2006 sausis).

2. Išryškinamas lietuviškasis totorių patriotizmas (totoriai kovėsi Lietuvos pusėje įvairiuose

mūšiuose)

Totoriai vaizduojami Lietuvos patriotais pasitelkiant istorinius įvykius. Ypatingas dėmesys

skiriamas Žalgirio mūšiui, kuriame svarbų vaidmenį suvaidino totoriai. Šio įvykio simbolinė

reikšmė totorių tapatybei yra neginčijama. Būtent totoriaus-kario-gynėjo vaizdinys stiprina

lietuviškąjį patriotizmą. Pavyzdžiui, 2010 m. minint 600-ąsias Žalgirio mūšio metines totoriai

atidengė paminklą kunigaikščiui Vytautui Didžiajam. Šis įvykis laikraštyje „Lietuvos totoriai“

sulaukė išskirtinio dėmesio - buvo aprašytas pirmajame puslapyje. Straipsnis persismelkęs

patriotizmu:

„2010 m. birželio 26 d. vienoje seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių Raižiuose, Alytaus

rajone, buvo atidengtas paminklas kunigaikščiui Vytautui Didžiajam ir 600-osioms Žalgirio

mūšio metinėms atminti.

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas pasakoja, kad

sprendimą statyti paminklą dar 2007 metais priėmė Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga,

nutarusi įamžinti Vytauto - iškilaus valdovo, Lietuvos totorių globėjo - atminimą.

Tuo tikslu buvo įsteigtas ir įregistruotas Vytauto Didžiojo paminklo pastatymo fondas

(fondo iniciatorius ir fundatorius Motiejus Jakubauskas), kuris paskelbė kreipimąsi į Lietuvos

totorių bendruomenės narius ir Lietuvos gyventojus, kviesdamas aukoti būsimam paminklui.

Savo kalboje Lietuvos totorių bendruo menių sąjungos pirmininkas minėjo, kad Lietuvos totoriai

didžiuojasi tuo, kad istoriniame Žalgirio mūšyje kartu su Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėmis

dalyvavo totorių raiteliai, vadovaujami Aukso Ordos chano Tochtamyšo sūnaus caraičio Dželal-

ed-Dino. Tad paminklas Vytautui Didžiajam įprasmins bendrą lietuvių ir totorių istoriją, kovas už

Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Paminklo kūrėjas skulptorius Vytautas Jagėla paminklą

sukūrė be atlygio, savo darbą skirdamas Tėvynės garbei“ (131-132, 2011 m. sausis-vasaris).

32

III. TOTORIŲ IDENTITETO SAMPRATOS IR KONSTRAVIMO BŪDAI

Norint suvokti iššūkius su kuriais susiduria totoriai Lietuvoje, reikia žinoti ne tik šios

bendruomenės gilią istoriją, bet ir tai, kas įvyko per paskutinius dvidešimt metų Lietuvoje. 1990 m.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę totorių bendruomenė kovodama prieš asimiliaciją ir siekdama

išsaugoti savitą tapatybę atsigręžė į islamo religiją. Prasidėjo religinis atgimimas: atsikūrė ir naujai

susikūrė dvylika musulmonų bendruomenių, kurios nedelsdamos atkūrė nuosavybės teises į

išlikusias mečetes. Be to, musulmonai sunitai 1995 m. priimtame religinių bendruomenių įstatyme

buvo paskelbti viena iš šalies tradicinių religinių bendruomenių. 1998 m. atkurtas Vilniaus

muftijatas, kurio pilnas pavadinimas – „Lietuvos sunitų dvasinis centras – muftijatas“. Vienintelis

Lietuvos musulmonų laikraštis yra Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos leidžiamas mėnraštis

„Lietuvos totoriai“, nors apskritai jį galima vadinti ir etniniu totorių laikraščiu. Islamizacijos

procesas buvo skatinamas ne tik vietinių totorių, tačiau ir musulmoniškų valstybių, kurios savo

ruožtu siuntė religijos mokovus į Lietuvą. Visgi vietiniai totoriai atvykėlius musulmonus sutiko su

nepasitikėjimu bei pasipiktinimu, nes buvo sukritikuoti dėl netinkamos religinės praktikos. Plačiai

paplitęs teiginys, jog totoriškoji tapatybė yra neatsiejama nuo islamo jau seniai yra tapęs aksioma

ypač ryškia viešajame diskurse, visgi tyrimo metu siekiama atskleisti, kad toks identitetas yra

deklaratyvus ir mažai ką bendro turintis su realybe. Darbe stengiamasi parodyti vyresniosios totorių

kartos ir jaunesniosios, kuri subrendo jau po 1990-ųjų požiūrį į totoriškąją tapatybę.

Tyrimo pristatymas. Darbo pagrindą sudaro du tyrimai, kurių vienas buvo atliktas 2011

m., o kitas 2013 m. Pagal autorės sudarytą klausimyną „Totorių laidotuvių papročiai“ 2011 m. buvo

atliktas tyrimas visoje Lietuvoje. Jame dalyvavo 20 įvairaus amžiaus pateikėjų, kurių amžiaus

amplitudė svyravo nuo 38 iki 83 metų. Apklausoje dalyvavo 12 vyrų ir 8 moterys. Absoliučią

daugumą pateikėjų sudarė musulmonai. Anketoje pateikta 30 klausimų, kuriais norėta sužinoti apie

Lietuvos totorių XX a. vid. – XXI a. pr. laidotuvių papročius.

Ryšys su kai kuriais informantais tęsėsi ir po minėto tyrimo: buvo lankomasi jų namuose,

bendraujama, domimasi jų gyvenimais. Todėl autorė sukaupė tam tikrų žinių bagažą apie tiriamą

grupę, ko išdava buvo 2013 m. atliktas tyrimas. Tyrimo centre Alytaus ir Kauno totoriai, kurie

autorės nuomone, šiandien išgyveną įvairius tapatybės iššūkius. Tyrimo metu buvo užmegzti ryšiai

su naujais informantais. Iš viso paimta 10 intervių iš 4 moterų ir 6 vyrų. Informantai yra kilę iš

vietinių endogaminių totorių šeimų. Informantų amžius svyruoja nuo 21 iki 70 metų. Be to, buvo ne

tik susitinkama akis į akį, bet ir bendraujama internetu bei telefonu.

Kokybinio tyrimo metu buvo siekiama perprasti totoriškojo identiteto sampratą.

Informantai patys turėjo įvardinti totoriškosios tapatybės bruožus. Žmonės save laikantys totoriais

33

turėjo paaiškinti, kodėl jie save tokiais laiko. Dažniausiai minimi ir geriausiai informantų identitetą

atspindintys bruožai buvo „kilmė“, „religija“, „išvaizda“. Vis dėlto, kaip matyti iš informantų

pasisakymų jiems vis sunkiau tampa nubrėžti aiškias ribas tarp to kas totoriška ir kas ne. Dažnai

pokalbių ir interviu metu informantų atsakymai prieštaraudavo vienas kitam. Susidaro įspūdis, jog

totoriškojai tapatybei reikia atlaikyti daug šiandieninio globalaus pasaulio iššūkių. Sekuliari aplinka

nėra pati geriausia terpė atvirai reikštis religinėms praktikoms. Be to, dauguma informantų

pažymėjo, jog pagrindiniam jų tapatybės bruožui – islamo religijai – šiandien viešajame diskurse

iškilo grėsmė, nes pasak informantų, jie jaučia tam tikrą spaudimą iš visuomenės, kadangi islamas ir

musulmonai žiniasklaidoje nuolatos minimi neigiamame kontekste. Tokia aplinka veikia informantų

jausmus: jie jaučia tam tikrą diskomfortą dėl savo musulmoniškos tapatybės šaknų.

1. Kilmė

Dauguma informantų kaip pagrindinį bruožą paaiškinantį jų totorišką tapatybę pirmiausiai

įvardindavo „protėvius“, „tėvus“, „kilmę“. Informantų manymu, totoriškumas yra perduodamas iš

kartos į kartą. Šis bruožas yra įgimtas, nuo jų nepriklauso ir jo negalima pakeisti.

„Mūsų protėviai totoriai“ (vyras, 53 m.).

„Nes tėvai totoriai, tai aš totorė“ (moteris, 52 m.).

„[...] dėl kilmės, visi seneliai taip pat totoriai“ (moteris, 21 m.).

Vyresniosios kartos informantai kalbėdami apie galimybę ne totorių kilmės žmogui tapti

totoriumi vieningai laikėsi nuomonės, jog toks procesas nėra įmanomas, nes totoriškumas yra

prigimtinis. Tačiau informantai pradžioje dažnai dviprasmiškai atsakydavo į tokį klausimą, nes

totoriškumą nesąmoningai sutapatindavo su musulmoniškumu, lyg tai būtų dvi, neatsiejamos tos

pačios tapatybės pusės. Tik paprašyi patikslinti savo atsakymus minėtieji informantai padarydavo

aiškesnę perskyrą tarp totoriškumo ir musulmoniškumo:

„Taip. Priėmus krikštą – azaną.

Tai lietuvis priėmęs krikštą taptų totoriumi?

Čia yra kaip nu... Ta pati tautybė, tai jinai, man atrodo išlieka. Tai lietuvis, jis lietuvis jis ir

liks, bet tik tikėjimą gali perimt. Ne tautybę. Tautybės aš net nežinau... Čia jau į šitą, nežinau, bet

tiktai tą tikėjimą [susimąsto]“ (moteris, 47 m.)

„[užtikrintai] Įmanoma, reikia iš šitos kaip čia... Nu kaip yra toks dalykas kap čia kap čia

kap čia... Kaip čia pasakyt nu vistiek įsikrikšt reikia. Įsikrikštyt ir paskui pasikrikštyt tu šitas

musulmoniškai ir tapsi totoriu.

Manote, kad tampant musulmonu automatiškai tampi totoriumi?

Nu pereini į musulmonus. Jeigu va iš lietuvių, bet jeigu esi krikštytas, tai išsikrikštyt reikia.

34

Islamas tai religija, o totoriškumas siejasi su tautybe?

Ne, tai tapsi musulmonu. O pagal šitą... Nežinau. Nelabai žinau (moteris, 52 m.).

Pastebėta, jog jaunosios kartos informantai pasižymi labiau instrumentalistiniu požiūriu į

identitetą, nei vyresnieji. Vienas iš jaunosios kartos informantų, kurio abu tėvai totoriai, tautybę

laiko „fikcija“, o tapatinimąsi su totoriais neracionaliu, todėl jis sąmoningai pabrėžia savo

kosmopolitišką pasaulėžiūrą ir tam tikra prasme atsiskyrimą nuo totorių grupės:

„Aš nelaikau savęs totoriumi. Kodėl nelaikau savęs? Aš manau, kad tautybė yra fikcija. Tai

yra sugalvotas dalykas. Tai yra žmonių sugalvota, galbūt kažkada buvo pagrįsta, nes pirminėje

būsenoje žmogus buvo kultūriškai nepakankamas plačiąja prasme, todėl jiems tapatinimasis reiškė,

iš esmės, ir išgyvenimą. Bet įsivaizduokim tarkim anksčiau viena iš didžiausių bausmių buvo

išvarymas iš genties, tai reikšdavo, kad žmogus mirs. Kad jis negalės savarankiškai išgyventi, o

vėliau laikui bėgant tas susitapatinimasis turėjo vis mažesnę įtaką žmogaus gyvenimui ir aš manau,

kad tam tikram etape, na, tas žmogaus prigimtinis polinkis su kažkuom susitapatinti buvo

panaudotas valdant žmones ir tiesiog buvo šita koncepcija ir sugalvota. Visos tos idėjos, kad, na,

kad negalvok ką valstybė gali duoti tau, o ką tu gali duoti valstybei aš manau, kad paremtos būtent

tom idėjom. Dėl to aš manau, kad tai nebeturi jau reikšmės. Genetiškai žmonės yra labai panašūs.

Berods 99,9 procento. Moksliškai įrodyta, kad socialinės kilmės faktoriai formuoja daug labiau

negu genetika ir t.t. Aš manau, kad tai nebeturi reikšmės dabar ir vienintelis kriterijus ko mes

turėtumėm patys išsirinkti su kuo mes norėtume bendrauti, kaip mes norim bendrauti, su kokia

grupe žmonių mes norim susitapatinti, jeigu mes norim ir t.t.“ (vyras, 25 m.).

Taigi, šis pavyzdys atskleidžia instrumentalistinį požiūrį į tapatybę. Informantas tapatumo

konstravimą įsivaizduoja kaip racionalų, laisvai manupuliuojamą procesą. Jis pats pasirenka kuo

būti šiame pasaulyje. Būtent jaunesnės kartos informantai buvo labiau linkę į tapatybę žvelgti kaip į

sąmoningą ribų braižymą, todėl jų manymu totoriumi galima ne tik gimti, bet ir tapti:

„Nu, jeigu ta tauta domisi, kodėl gi ne. Pavyzdžiui, nežinau iš kur jie atsirado, kaip

atkeliavo, valdė ir panašiai. Kodėl gi ne. Dar įdomiau“ (moteris, 29).

„Manau, kad gali, jei gyvena totorių bendruomenėje, domisi kultūra, perima tradicijas,

papročius. Išvaizda ne svarbiausias kriterijus“ (moteris, 21 m.).

1.1 Islamas

Daugumai informantų religija yra esminis bruožas, kurio pagalba tapatinamasi su totoriais

ir brėžiamos ribos tarp savęs ir kito. Informantai paprašyti įvardinti tai, kas juos sieja su totorių

grupe daugumoje atveju paminėdavo religiją:

„Religija. Daugiau lyg tais nieko“ (vyras, 53 m.).

35

„Nu, šiaip kas gali mane siet... Bendrai religija“ (moteris, 47 m.).

„Kalba nesieja. Religija“ (moteris, 29 m.).

Informantų požiūris į religiją yra gana pragmatiškas. Jie pabrėžia, jog religija padeda

orientuotis gyvenime ir priimti kasdienius sprendimus.

„Na, aš manau, kad užima svarbią vietą. Galbūt vertybiškai leidžia susiorientuoti kažkiek.

Aš nesu labai stipriai praktikuojantis, nes islamas reikalauja kaip ir melstis, tarkime, penkis kartus

per dieną. Na, bet gyvenant Lietuvoje aš, manau, kad tai nėra įmanoma. Dėl to tai užima labiau kaip

vertybinis orientyras, bet vėlgi kartu su kitais nesivadovauji vien tiktais religija. Vadovaujiesi ir

kitais vertybiniais dalykais, bet stengiantis suderinti ten tą Rytietišką religiją ir Vakarietiškus

dalykus: žodžio laisvė, saviraiškos laisvė ir t.t. Religija gal padeda įsivertinti save. Galbūt kitaip

pažiūrėti į įprastus dalykus. Galbūt kartais padeda būti geresniam kitiems žmonėms, pasidalinti

kažkuom“ (vyras, 25 m.).

Religija informantams – tai simbolinis įrankis prieš asimiliaciją:

„Nu, tai čia religija mus ir palaiko, jeigu nebūt religijos, tai mes asimiliuotumės. Išvis čia

išnyktumėm Lietuvoj.

Ar Jūs save laikote praktikuojančiu musulmonu?

Nu, taip.

Ar laikotės visų islamo principų?

Nu, kiek įmanoma, nu, ten ne tokių davatkiškų, kaip ir katalikai jau kitų ne. Kiek įmanoma

ten laikomės.

Ar meldžiatės penkis kartus per dieną?

Ne. Ne. Šito tai jau tikrai ne“ (vyras, 53 m.).

Informantai pripažindami, jog pagrindinis tapatybės bruožas juos skiriantis nuo kitų grupių

yra religija, tuo pačiu pripažįsta, kad musulmoniškumo vaidmuo jų gyvenime yra labiau vieša savęs

reprezentacija ir būdas sietis su totorių grupe, nei nuoširdi religijos praktika:

„Jeigu save identifikuot kaip totorius, tai tada religija vis tik skaitau, kad musulmonų turėtų

būt. Nu o taip tai, žinot. Kaip pas visus. Kaip ir pas lietuvius, reiškia, yra visokių turbūt. Ar

lietuviams labai svarbi ten religija yra. Nu pas totorius gal biški svarbesnė, negu kad pas lietuvius

va. Reiškia katalikų nu. Man taip atrodo, bet panašiai“ (vyras, 70 m.).

Dauguma informantų suvokia, jog jų praktikuojamos musulmoniškos tradicijos yra

persipynusios su vietinėmis ir įgavusios naujas tik totoriams Lietuvoje būdingas formas:

„Tos nereikalingos tradicijos išnyks, nes jos nereikalingos. Aišku, sakys „oi, čia mūsų

tradicija – ją reikia išsaugot.“ Matote, tai yra naujai įvesti dalykai. Religijoje jų neturėtų būt. Užtat

mes stengiamės jų atsisakyt. O pagrindas vistiek išliks, nes Lietuvos totoriai, kaip nekeista, jie toli

nenuėję. Faktiškai išlaikę. Tai labai įdomu, o kitur didesnės grupės su laiku nublūdija, o Lietuvoje

36

buvo labai nedidelė grupelė ir kaip sakant nuoširdžiai laikėsi, o tiktai, kai sumažėjo tų žinių... Jų

nėra daug, bet tų nereikalingų tradicijų mums nereikia – jos įveda sumaištį žmonėse. Yra tam tikri

žmonės, kurie sako „tradicija“.. Palaukit, mūsų visos tradicijos, jeigu taip paimti, atėjusios iš

islamo. Viskas yra islamiška. Ir prie tų islamiškų dalykų buvo priklijuota tam tikrų vietinių dalykų.

Tai paskui jau gavosi tradicija. Bet jeigu pažiūrėt iš kitos pusės - visos tradicijos, visa tai ką jie čia

laikosi tai yra grynai surišta su islamu. Nėra nieko tokio, ką patys sugalvojo. [...] Laikui bėgant

išnyks. Paprasčiausiai turi būt supratimas. Žmonės turi suprasti, tai turi būti paremta atitinkamomis

žiniomis. O ne, kad „aš mačiau ten taip daro“. Prietarai kažkokie. Žmonės praktiškai nieko nežino

apie religiją. Ne vien tik totoriai nieko nežino apie religiją. Arba gal net netiki į Dievą, bet tiki, kad

per slenkstį negalima atsisveikint. Čia gi prietaras. Čia nesąmonė išvis. Arba pastuksenti į medį. O

tai susiję su krikščionišku – pastuksenti į savo kryžiaus medį. Ir net nežino kodėl į tą medį stuksena.

Iš tikrųjų, jeigu nėra žinių, nesupranti, tai tas nereikalinga“ (vyras, 38 m.).

1.2 Išvaizda

Daugelis informantų viename ar kitame kontekste kalbėdami apie totorius paminėdavo

išvaizdos skirtumus nuo dominuojančios lietuvių tautos. Nors tai nėra pagrindinis totorių identiteto

bruožas, vis dėlto patys totoriai save mato kaip fiziškai skirtingus:

Nu, gal pagal išvaizdą gal kažkiek skiriasi. Reiškia, lietuviai, nu, paprastai aukštesni. Ten

krepšininkai. Totoriai paprastai žemesni. Nu, gal tamsesni kažkiek, bet ir lietuvių yra tamsių. Netgi

galima įtarti, kad jeigu kokie tamsūs lietuviai, kad jie gal kažkokie maišyti. Žinot... (vyras, 70 m.)

Viena informantė taip apibūdino totorių išvaizdą:

„(...) žemo ūgio tamsaus gymio apvalainaus veido ir įkypų akių žmonės“ (moteris, 21 m.).

1.3 Šventės

Totoriai savo kaip grupės tapatumą palaiko ir patvirtina švenčių ritualų metu. Totoriams

svarbiausios šventinio buvimo kartu progos yra susijusios su religija. Tiesa, tyrimo metu išryškėjo,

jog totoriai švenčia ne tik musulmoniškas, bet ir katalikiškas šventes. Dauguma informantų kaip

svarbiausias minėjo musulmoniškas šventes – Kurban Bairam ir Ramazan Bairam. Dauguma

informantų pripažino, jog nors ir neteikia tiek reikšmės, kiek musulmoniškoms šventėms, vis dėlto

švenčia ir katalikiškas – šv. Kalėdas, šv. Velykas, ruošia Kūčių vakarienę. Be to, informantai

minėjo švenčiantys Naujuosius metus bei gimtadienius.

Visiems informantams svarbiausios šventės yra Kurban Bairam ir Ramazan Bairam:

37

„Totorių visos tradicijos ir visa, ką jie kas pas juos išliko tai yra viskas yra surišta su

islamo religija. Tai reiškia, šventės, kurias jie švenčia, susibūrimai, kuriuos jie daro, tai yra viskas

susieta grynai su islamo religijos praktikom. Tai yra dvi pagrindinės šventės. Tai yra Ramazan

Bairamas taip vadinamas, kai baigiasi pasninko mėnuo. Ir didžiosios šventės tai Kurban Bairam taip

vadinama, tai yra aukojimo šventė, kai yra aukojami gyvuliai ir dalinasi mėsą. Va tai šitą... Tai va.

Pas, reiškia, kaip sakiau, pas vietinius totorius daugiau nieko ypatingo daugiau – jokio folkloro,

jokių ypatumų nėra. Nei kalbos, nieko. Vienintelis dalykas ką jie išlaikė, tai yra viskas susiję su

religija grynai. Va, tai ir yra du pagrindiniai susibūrimai. Du pagrindiniai susibūrimai metuose. Tai

va. Daugiau ypatingų kažko tai nėra. Negalėčiau kažką tai...

Ramazan Bairam, aišku, tada visi susirenka visi į mečetes. Reiškia, tokia speciali malda

yra rytą ankstyva. Susirenka į mečetes. Ten yra tokie taip vadinamieji šventieji takbirai. Reiškia, yra

garsiai yra sakomi tie takbirai kartu. Paskui bendra malda, pamokslas, o tada visi eina sveikinti

vienas kitą, dalinasi ten vaišėm. Bando aplankyt vienas kitą. Tokia tradicija yra. Dar lanko kapus tą

dieną. Reiškia, prisimena tuos, kurie jau paliko šį pasaulį.

O per didžiąsias šventes tai irgi praktiškai taip pat tas viskas atrodo. Tiktai, kad po

pamaldų, po pamokslų, reiškia, nu mūsų tose vietovėse, kur, reiškia, mūsų tuose kaimuose yra

aukojami gyvuliai ir paskui dalinamasi, reiškia, mėsą. Ten koldūnus daro nu toks užsiėmimas...

O kurioje būtent? Kurioje vietoje aukojama?

Čia Kaune tai kaip prie pat mečetės čia gyvulių nėra kur aukoti. Tai reiškia, čia vyksta

tiktai pamaldos, o paskui važiuoja dažniausiai į Raižius, į Keturiasdešimt Totorių kaimą, į Nemėžį –

reiškia, ten, kur yra sąlygos tam.

Visi Lietuvos totoriai?

Nu jo, bandom praktiškai visi tenai susirenka, netgi ir atvykusieji, visi susirenka tenai

praktiškai. Tiesiog nu čia toks, kaip sakant, kaip privalomas toks dalykas, praktiškai tai visi kas

pageidauja susirenka būtent tose trijose vietose. Nu dar Klaipėdoj ten yra bendruomenė. Ten jie irgi

kažką organizuoja kaip sakant ar Visagine. Ten nu... Ten kur yra, ten ir praktiškai organizuojasi,

daro kažką tai. Tai va, taip atrodo viskas.

O kažkokių, sakau, tokių tradicinių daugiau tai nėra švenčių. Anksčiau būdavo dar ten

kelios, bet ten nėra šventės – ten tokie kaip minėjimai, reiškia. Įsimintinos datos. Tai būdavo Ašure

Bairam taip vadinama. Nu ten tokios įsimintinos datos. Ten tada būdavo kokia Ašure darydavo tokį

saldumyną nu tradicijos. Dabar praktiškai neliko.

38

Taigi, Kurban Bairam ir Ramazan yra pagrindinės šventės?

Dvi pagrindinės šventės“ (vyras, 37 m.).

Informantai pabrėžia, jog išskyrus šias dvi šventes, totoriai, kurių protėviai jau kelis

šimtmečius gyvena Lietuvos teritorijoje nešvenčia kitokių tik jiems būdingų švenčių. Tiesa,

išryškina, jog visiškai neseniai totoriai Lietuvoje pradėjo švęsti pavasario šventę – Sabantųjų. Ši

tradicija yra nauja:

„Pas vietinius totorius tikrai nėra daugiau nieko. O jeigu sakysim ten yra kažkokie

azerbaidžaniečiai ar dar kas nors, jau atvykusieji, tai jie ten dar Novruz turi. Dar ten, pavyzdžiui,

atvykusieji totoriai tai turi pavasario šventę, vadina Sabantujų. Bet čia atvykusieji. Mes tai čia,

pavyzdžiui, kodėl pas mumi nėra tokios šventės, todėl, kad praktiškai Lietuvos totoriai tai yra kilę iš

Krymo, o Krymo totoriai niekad tokios šventės neturėjo. Čia yra Kazanės jau totorių šventė.

Sabantujus – tai plūgo šventė. Nu, kaip praktiškai baigia visus tuos sodinimo darbus, tai tada, kaip

sakant, padeda plūgą jau aukštyn kojom ir tada jau švenčia, kad jau baigiasi tas sezonas. Tai va, čia

tokia tautinė šventė.

Ar labai prigijusi ši šventė Lietuvos totorių tarpe?

Ne, pas mus jinai yra švenčiama, bet visą tai, ką ta šventė švenčiama, tai yra

organizuojama jau tų atvykusių, reiškia, Kazanės ar Baškirijos totorių ir mes tada nuvažiuojam ten

kartu pabūnam. Bes mes patys neturime tokios tradicijos ir nešvenčiam. Ar tai Novruz, irgi mes

nešvenčiam. Čia jau yra persai, ten azerbaidžaniečiai. Va čia jau jų toks dalykas“ (vyras, 37 m.)

Informantai teigia, jog musulmoniškų švenčių dienomis jiems tenka dirbti, nes šios šventės

nėra įtrauktos į valstybinių švenčių ir nedarbo dienų sąrašą:

„(...) bet šiaip, žinokit, dar mūsų šventės nesutampa su išeiginėm, tai darbas yra svarbiau“

(moteris, 47 m.).

Taigi, dėl išorinių, nuo pačių totorių neprilausančių įtakų asimiliacijos procesas spartėja.

Laikui bėgant totoriai Lietuvoje pradėjo švęsti katalikiškas šventes, nes šių švenčių metu būna

nedarbo dienų ir atostogų metas. Taigi, totoriai derindamiesi prie dominuojančios kultūros

akultūruojasi:

„Kadangi jau tiek daug asimiliacija įvykus, tai švęsdavom. Ir atostogos dar irgi būdavo tuo

metu, tai tekdavo ir Kalėdas ir Velykas... Ir Nauji metai, bet nereliginė. Tokių kaip Sekminių, tai

nešvęsdavom.

O Jonines?

39

Ne, nešvęsdavom.

O Kūčių vakarienę ar ruošdavote?

Valgydavom.

Tradiciškai su dvylika patiekalų?

Nu, mama stengdavosi tuos obuolius, mandarinus atskirai skaičiuodavo, tai dvylika

ištempdavo [šypsosi]. Bet taip, kad neteko dalyvaut, kad tikrojoj Kūčių vakarienėj, kaip ten viskas

vyksta. Nežinau, kaip įsivaizdavau tai gal, kaip čia: daug daugiau nukrautas stalas su tikraisiais

patiekalais, kurie turėtų būt. O pas mus tokie riešutai, obuoliai, kisielius, paskui iš kūčiukų tas...

Sriuba kaip ten vadinasi. Netikra Kūčių vakarienė, kaip aš įsivaizduoju.

Ar nuo pat vaikystės švęsdavote šias šventes?

Aha, nuo pat vaikystės. Paskui, kai jau paaugau, kai pradėjau labiau domėtis, tai pastebėjau

kam čia reikia – čia ne mūsų šventės (moteris, 29 m.).

Panaši į Kūčių vakarienę būdavo rengiama dar tėčiui augant, mamos šeimoje tokios

šventės nebuvo minimos. Kai brolis su sese pradėjo lankyti mokyklą, kad nesijustų atskirties, mūsų

šeimoje pradėta puošti eglutę, valgyti Kūčias, švęsti šv. Kalėdas, šv. Velykas. Paaugus ir geriau

supratus kultūrinius skirtumus ir savitumą, švenčių svarba pamažu slopsta. Anksčiau pas tėtį ir

mamą šeimose buvo švenčiamas Kurban Bairamas, dabar apsiribojama pasveikinimu telefonu ar

nuėjimu į svečius“ (moteris, 21 m.).

1.4 Laidotuvių papročiai

Lietuvos totorių laidotuvių papročiai glaudžiai susiję su musulmoniškomis tradicijomis.

Vis dėlto totoriai perėmė daugelį vietinei lietuvių kultūrai būdingų papročių elementų, kurie

susimaišę su musulmoniškais įgavo naujas, tik Lietuvos totoriams būdingas, formas. Totorių

laidotuvių apeigos – tai sudėtingas kultūrinių komponentų derinys, kurio tam tikri aspektai visiškai

prieštarauja totorių oficialiai praktikuojamos religijos – islamo mokymui.

Mirties samprata. Totoriai tiki, kad šis gyvenimas yra testas, kurį išlaikius Dievas

atlygins už visas kančias ir vargus, patirtus šiame pasaulyje, besistengiant būti kuo geresniu

žmogumi. Atlygis - amžinasis gyvenimas rojuje, kur nėra nei ligų, nei skausmo, nei liūdesio, nei

mirties. Totoriai tiki, kad visas žmogaus gyvenimas – tai pasiruošimas kitam etapui. Pagal tradicinę

totorių pasaulėžiūrą, po mirties seka „pereinamasis laikotarpis“, kurio metu siela būna kape iki

Paskutiniojo Teismo dienos. Šis laikotarpis totorių Lietuvoje vadinamas barzda. Šią sampratą

informantas išsamiai apibūdina:

„Pas visus musulmonus yra vienodas mirties supratimas – perėjimas į kitą būseną. Totoriai

musulmonai, tai jie turi kitokį įsitikinimą - tai yra perėjimas į kitą būseną. Yra laikas kapuose. Siela

40

nemiršta. Yra amžina. Ir jinai lieka gyva. Kūnas miršta. Paskui ateina toks laikas kada (pereinamas

laikotarpis) laikas kape. Vadinamas barzda ir toliau visi bus prikelti su naujais kūnais. Stos visi

prieš teismą. Na, o paskui jau priklausomai nuo to kaip jie elgėsi šiame pasaulyje bus skirta arba į

rojų, arba į pragarą. Kito varianto nėra. Labai paprasta samprata. Nėra ten kažkokių išvedžiojimų“

(vyras, 37 m.).

Mirties ženklai. Lietuvos totoriai ilgą laiką gyvenę lietuvių istorinėse žemėse perėmė ne

vieną tradicinį lietuvių pasaulėžiūrai būdingą elementą. Kurie, beje, iš esmės prieštarauja totorių

praktikuojamam islamo tikėjimui. Nors religija totoriui aiškiai nurodo, jog vienas Dievas žino, kada

išauš mirties valanda, ir jokių artėjančios mirties pranašų negali būti. Vis dėlto asimiliacijos

procesai paliko žymę totorių gyvenime. Totoriai nejučia, kaip ir lietuviai, kasdieniuse reiškiniuose,

aplinkos ženkluose, sapnuose pradėjo įžvelgti netolimą mirtį įspėjančius ženklus. Labiausiai paplitę

mirtį pranašaujantys tikėjimai – „kaukiantis šuo ir sapnai“ (moteris, 49 m.). Tiesa, islamą

išpažįstantis totorius musulmonas tokius „ženklus“ laiko nesąmoningais žmogaus išgalvojimais,

neturinčiais nieko bendra su pranašingais mirties ženklais. Pamaldūs totoriai visa tai, kas nežinoma,

nepatirta, sieja su baime. Kitaip tariant, tikintys totoriai mano, kad prietaringumas gimsta iš žmonių

tamsumo. Labiau susipažinusio su islamo religiją totoriaus pozicija šiuo klausimu yra aiški: „Čia

nuo žmogaus psichologijos priklauso. Čia nėra taip, kad kažkas kažką nulemtų“ (vyras, 62 m.).

Religingas totorius mirtį suvokia kaip natūralų reiškinį. Taigi, mirtis suvokiama kaip perėjimas į

kitą lygį, o gyvenimas žemėje – tai pasiruošimas geresniajai egzistencijos būsenai – aukštesniam

lygiui. Religingas totorius mano, jog šis pasaulis kupinas vargo ir kančios, o ateinantis - daug

geresnis. Todėl nuoširdžiai tikintis totorius nebijo kaukiančių šunų, pranašiškų sapnų, nes suvokia

juos kaip nereikšmingus reiškinius. Pastebėtina šių dienų tendencija – kuo labiau paviršutiniškas

totorių religingumas, tuo jie labiau prietaringi. Be to, išsilavinęs totorių jaunimas taip pat netiki, kad

aplinkos ženklai gali išpranašauti mirtį.

Ligonio slaugymas, lankymas ir marinimas. Lietuvos totoriai gyvendami pakankamai

uždaromis kompaktiškomis bendruomenėse ilgą laiką išlaikė stiprius tarpusiavio giminystės ryšius.

Todėl ištikus nelaimei pirmieji į pagalbą atskubėdavo giminės. Sunkiai sergantį ligonį slaugydavo

artimiausi žmonės, tačiau stengėsi padėti visi kaip galėjo – kas morališkai palaikydavo, kas namų

ruošos darbus atlikdavo. Moterys dažniausiai rūpinosi maisto ruošimu, vyrai – kasė duobę, ruošė

lentas, kiti prausė mirusijį. Informantai pažymi stiprų bendruomeniškumo jausmą ištikus nelaimei:

„Giminė. Visi padeda. Aišku, dabar gal šiek tiek kitaip, bet vis tiek tradiciškai visa giminė

stengiasi prisidėti, pagelbėti. Anksčiau nebūdavo taip, kad galima užsisakyti kavinėj. Valgyt

padaryt. Anksčiau būdavo visi – moterys suvažiuoja valgyt daryt padeda, vyrai duobę kasa, tai

lentas ruošia, tai plauna numirusiusius. Visi artimiausi susirenka.

Ar dedasi pinigus išskirtinai laidotuvių išlaidoms?

41

Laidotuvių išlaidoms? Čia tik dabar taip išpūsta – labai jau didelis reikalas padarytas.

Anksčiau nebuvo taip. Anksčiau būdavo taip – artimieji (giminė didelė) tai yra kas duobę iškasė,

kad valgyt pagamino, nuprausia. Faktiškai žmogui užtenka turėt nedidelę sumą. Arba pasiruošti

baltą drobę. Dabar tai čia nori pasirodyti“ (vyras, 37 m.).

Mirštantysis šiandien paprastai guli savo lovoje ir nėra judinamas, nenorint sutrikdyti

ramybės ir dar labiau pakenkti. Dažniausiai ligonį slaugo artimieji, tačiau pasitaiko visokių

situacijų, tuomet gali slaugyti kaimynai ar kiti žmonės.

Mirusiojo prausimas. Mirusįjį šiandien paprastai prausia artimiausi žmonės – dukros,

sūnūs, broliai ir kiti. Taip pat - vyresni žmonės, kurie tai daro nuolatos. Totorius vyrus prausia

vyrai, moteris – moterys. Šis ritualinis apiplovimas vadinamas wudu (moteris, 54 m.). Prausiamas

visas kūnas pradedant nuo pažeidžiamiausių vietų. Informantų teigimu, mirusįjį prausia šiltu

pakaitintu vandeniu. Totoriai, nuprausę velionį, vandenį kartu su muilu užkasa šiaurinėje pusėje nuo

namo, o rankšluosčius ar patalynę sudegina. „Duobė kasama ten, kur žmonės paprastai nevaikšto“

(vyras, 62 m.). Nors islame nėra specialių nurodymų kur išpilti vandenį, kuriuo prausiamas

mirusysis, ar kur padėti muilą, vistik Lietuvos totoriai turi tokį paprotį – vienus daiktus užkasti,

kitus sudeginti ir jokiu būdu neišmesti į šiukšlyną.

Mirusiojo rengimas ir šarvojimas. Nors musulmonų religija reikalauja kuklumo,

Lietuvos totoriai savo veiksmais kartais nusižengia islamo taisyklėms. Pagal islamo mokymą, koks

žmogus ateina į šį pasaulį, toks ir turi iš jo išeiti. Dėl šios priežasties musulmonai turi būti laidojami

įvynioti drobėje. Vis dėlto šiandien Lietuvos totoriai labai dažnai nusižengia šiam mokymui ir

aprengia mirusiuosius pirktiniais, naujais drabužiais. Juos perka tuose pačiuose laidojimo namuose

kaip ir krikščionys lietuviai. Taigi, šiandien jaučiama stipri lietuvių kultūros įtaka. Tačiau pasitaiko

atvejų, kai giliai tikinčio velionio totoriaus priešmirtiniu prašymu, jo kūnas visgi suvyniojamas į

drobę, nors prieš tai jau būna aprengtas.

Totoriai Lietuvoje turi unikalius papročius, kurie nėra padiktuoti islamo religijos. Totoriai

užkemša ausis ir nosį mirusiąjam. Tiesa, patys totoriai negali paaiškinti šio papročio kilmės.

Lietuvos totoriai musulmonai turi dar vieną unikalią tradiciją, kuri nėra būdinga kitų kraštų

musulmonams. Per šermenis dedamas popieriaus ritinėlis su maldų tekstu po drobe, prieš tai

surašytas maldas perskaičius. Šiais ritinėliais pasirūpina arba patys šeimos nariai, arba samdyti

maldininkai, atvykę iš tiurkų ar arabų šalių, kurių pagrindinė funkcija – arabų kalba perskaityti

Korano maldas.

Maldos prie mirusiojo. Dar viena vietinė Lietuvos totorių tradicija – deuro2 ceremonija.

Ji trukdavo visą valandą maldininkams graudžiai meldžiantis ir iš rankų į rankas perduodant

2 Deuro ceremonija – apeigų momentas, kuomet besimeldžiantieji prisiima mirusiojo nuodėmes.

42

Koraną, perjuostą drobės juostele. Šios ceremonijos metu maldininkai prisiimdavo mirusiojo

nuodėmes. Tiesa, ši antiislamiška tradicija XXI a. pradžioje beveik išnykusi, o jos kilmė sietina su

tam tikrais totoriškais kraštais ir pagoniškom tradicijom:

„[...] Reiškia, yra maldininkai susirenka ir jie skaito Koraną. Ir dar skaito specialias maldas

laidotuvių. Vėl ten tokių. Daro tokių dalykų, kurių neleidžiama islame. Jie ten daro tokių dalykų.

Dabar kai atvažiuoja tie jau, kurie žino tuos papročius musulmonų, tai jie čia baisisi „ką jūs čia

darot“. Žinot... Bet suprantat labai tokia.. Tie papročiai gajus ir jeigu pradeda kas nors iš tų

atvažiavusių žinovų pradeda diriguot, tai visi labai pasipiktina. Tiesiog, kaip čia dabar atėjo čia ir

diriguoja, tai baisiausiai netaktas. Tai va, ten daro tokių dalykų. Ten tokie reiškia. Kiek aš žinau,

prisiėmimas... Netgi yra iš pagoniškų papročių, suprantat, nes matyt yra taip, kad kai totoriai čia

atvažiavo, tai jie buvo nevisai neseniai tą islamą priėmę, tai jie dar buvo.. Turėjo pagoniškų

papročių, tai dar tie papročiai ir išliko, ko gero. Jo, gal ir iš lietuvių parėmė, nes ten pavyzdžiui,

reiškia prisiima nuodėmes. Nuodėmių prisiimimas, tai ten jie labai baisiai baisisi. Ką jūs čia darot.

Žinot, tai ten tokie. Yra tokia procedūra: maldininkai prisiima mirusiojo nuodėmes, suprantat. Tai

jie baisisi – kaip čia gali būti nuodėmių prisiėmimas. Baisus dalykas. Ta va, žodžiu, aš noriu tą

pabrėžti. Laidotuvių papročiai , tai čia yra ne tik, kad perėmė iš lietuvių kai ką jo, bet netgi, man

atrodo, netgi pasiliko kažkokie pagoniški papročiai. Dar atsinešti. Nes kitur to nėra. Tik Lietuvoj,

Lenkijoj ir Baltarusijoj“ (vyras, 68).

Svarbus islamo išpažinėjų paprotys šermenų metu skaityti Koraną. Kuranžėjai (tie, kas

moka skaityti Koraną) skaito „dua“ (arab. malda). Mažai totorių Lietuvoje moka skaityti arabiškai,

todėl dažnai tai daro atvykėliai musulmonai iš kitų kraštų:

“Yra skaitomas šventas raštas – Koranas.

Kas jį skaito?

Skaito dvasininkai, kurie moka skaityt. Sakysim, jeigu taip, kad kur islamo šalys, kur ten

sovietmetis nesunaikinęs religijos - buvo mokomi vaikai nuo mažens ir moka skaityt arabiškus

rašmenys, tai ten kiekvienas atėjęs stovi Koranas dalim išskirstytas į suras, prieina kiekvienas, jis

pasiima ir surą ten perskaito ar dvi, suprantat. O šičia, suprantat, yra… Jau nėra tiek daug likę

Lietuvoj, kurie moka, nes nemokino ir skaito šventą raštą.

O nebūna, kad atvykėliai ateina paskaityti per šermenis?

Nu, atvykėliai, sakysim, musulmonai ar iš Turkijos, ar iš arabų, ar iš Vidurinės Azijos,

jeigu jis moka, jis ateina – skaito.

Kaip jiems atsilyginama?

Niekaip neatsilyginama. Čia juk faktiškai į šermenis, laidotuves eini, suprantat, ne

užuojautos artimiem pareikšt, bet eini, kai sakoma, palydėt, atsisveikint su mirusiu ir atleist jam

visas, jeigu kokią nuodėmes ar ką. Juk dėl to eini, o jeigu tu eini ten tik pasižiūrėt, pasikalbėt ar

43

ten… Faktiškai, tai supranti, į laidotuves katalikai atėję, persižengnoja, sukalba maldą savo ir neturi

esmės ar jis totorius, ar jis kas, bet jeigu atėjo šitą atlieką – savo pareigą, tai lygiai taip pat ir

musulmonas. Jeigu atėjęs jis moka suras atskiras sukalba ir viskas” (vyras, 62 m.).

Laidojimas. Totoriams islamas aiškiai nurodė kaip laidoti mirusiuosius. Šiomis

taisyklėmis totoriai stengiasi vadovautis ir šiandien, nors kartais kai kurie nurodymai

interpretuojami savaip, tačiau pagal islamo religiją – niekuomet nedeginami, visuomet laidojami.

Nors pagal islamo religinę tradiciją mirusysis turi būti laidojamas kuo kukliau – suvyniojus

į baltos drobės gabalą, vis tik Lietuvos totoriai buvo stipriai paveikti lietuvių laidotuvių tradicijų.

Tam tikrus jų elementus perėmę totoriai, transformavo juos į naujas laidojimo tradicijas. Pasitaikė

atvejų, kuomet mirusių totorių kūnai buvo suvyniojami į drobės gabalą, o kape po jais buvo

dedamos lentos.

Šiandien dažnai totoriai ne tik suvyniojami į drobę, tačiau prieš tai dar ir aprengiami

drabužiais. Toks kūnas dedamas į karstą, kurio dangtis nuimamas, o vietoje jo kape iš lentų

suformuojama tarsi „būdelė“. Kitose šalyse tokie laidojimo papročiai nėra praktikuojami. Laidojimo

papročiai labai priklauso nuo vietinių tradicijų, gamtinių sąlygų. Nors islamas iš musulmono

reikalauja tik drobės ir duobės, Lietuvos totorių laidotuvių papročiai yra įgavę netradicinių islamo

religijai formų.

Mirusysis turi būti laidojamas tokiame gylyje, kad nuo jo nesklistų kvapas ir kad gyvūnai

nesugebėtų jo iškasti.

Šiandien Lietuvoje yra išlikę dvi Lietuvos totorių laidijimo tradicijos. Mirusių totorių kūnai

guldomi ant dešinio šono taip, kad jo veidas būtų atsuktas į Mekos pusę (Kiblos). Iškyla sunkumų

tiksliai nustatant šią pusę, tačiau pakanka bent jau maždaug nuspėti. Taip pat totoriai laidojami ant

nugaros, tik galvą pasukant į Mekos pusę.

Karstas duobėje užberiamas septyniomis saujelėmis žemių. Ši tradicija nėra islamiška.

Lietuvoje įprasta užberti karstą trimis saujelėmis žemių, kurios turi priminti žmogui, kad jis iš

dulkių kilęs į dulkes pavirs. Imamas tuo metu sako maldeles.

Prie kapo dažniausiai skaitomos maldos iš Korano suros3 Ja Sin4. Kol duobkasiai

užkasinėja, imamas skaito maldą. Jam pritaria visi kas moka maldas.

Išmaldos dalijimas. Totorių kultūroje labdarystė užima itin svarbią vietą. Sadogos

dalijimas yra neatskiriama laidotuvių apeigų dalis. Kapinėse arba valgant gedulingus pietūs

dalinama sadoga5 – tai iškeptos bandelės, kiti kepiniai arba obuoliai. Sadogą pašventina imamas,

tuomet ji išdalinama visai giminei. Sadogą dažniausiai dalina kapinėse arba valgant:

3 Sura – kiekvieno į 114 skyrių, į kuriuos padalytas Koranas, pavadinimas. 4 Ja Sin – 36-oji Korano sura. 5 Sadaka (pers.) – išmalda.

44

„Sadogą dažniausiai dalina kapinėse arba valgant padalinama. Nebūtinai kaip sakant.

Anksčiau kažką gamindavom patys. Gali ir bulkutės būt, ir obuoliai, vaisiai kažkokie. O dabar tai

saldainius dalina.

Jau nebegamina šitų dalykų?

Jo, jau dažniausiai būna pirktiniai dalykai. Sytos net nežinau“ (vyras, 37 m.).

Šiandien dažniausiai dalina saldainius ir kitus pirktinius skanėstus, nes namuose ji vis

rečiau ruošiama. Vis dėlto ir XXI a. pradžioje vyresnioji Lietuvos totorių karta stengiasi išlaikyti

senąsias tradicijas, tai patvirtina vienas iš vyresnio amžiaus informantų:

„Ai, čia truputi kitaip. Reiškia. Jie gedulingi pietai. Nu suprantat, kai laidotuvės būna, jo.

Tai nu, visą laiką ten gedulingi pietūs. Suprantat, reiškia, nu kviečiami visi dalyvaujantieji visą laiką

ir ten žinot tie pietūs, tai kaip reikiant tiktai jokių būdu be jokių gėrimų (be šnapso). Tokių dalykų,

tai nėra, bet ten valgyt tai ten visko yra. Jie rengiami toj patalpoj, kur pašarvojama. Kiečiami

pietauti ten kelis kartus ir net specialūs patiekalai yra. Nu suprantat, patiekalai tai tokie gal

specialūs. Kas būdinga. Kažkodėl tai pas mus, aš nežinau taip vadinamas... Palauk kaip jis

vadinamas tas patiekalas su pupom... Štukamensas. Va vadinamas... Tokį negirdėjot? Reiškia taip –

mėsa... Palaukit verdama... Jo... Kas ten yra tai aš net gerai nežinau, bet iš pupų daroma tokia mėsa

su pupom, bet ten yra matyt, ir cukraus, ir svogūnų. Nu toks skanus dalykas. Toks gaunasi.

Totoriškas?

Nu aš nežinau koks čia, bet suprantat. Dabar žiūriu, kad šičia.. Ar čia koks reikalavimas,

bet visos laidotuvės be to neapsieina. Paskui kepamos tokios kaip blynai tokie. Vadinamos džaimos.

Gal girdėjot? Bet jie... Palaukit ne blynai, bet jos ne blynai reiškia kaip lietiniai blynai kept tokie.

Dideli. Kaip lietiniai blynai, bet čia ne blynai. Jos turi savotikšą skonį. Suprantat, jie gana skanūs.

Man patinka. Reiškia... Ir jie duodami kiekvienam dalyviui ir namo neštis duodami. Kodėl? Nu aš

nežinau kodėl. Aš nežinau ką čia simbolizuoja, bet taip daroma. Taip be to neapsieina, nes kepami.

Jie ant sviesto kepami. Ten paskui paskui ką dar... Nu sadoga taip vadinama. Reiškia ten irgi

duodama visiem dalyvaujantiem namo neštis. Reiškia dar gi priedo ne tik namo, bet gi, pavyzdžiui,

kas nors dalyvauja, tai jam duodama ir šeimos nariams. Ir blynų ir šitų.. Nu jie ne blynai, bet

džaimos vadinasi. Ir tų džaimų ir ta sadoga duodama . Reiškia irgi namo kiekvienam. Žino, kad va

jis turi reiškia čia mamą taip pavyzdžiui, brolį, kuris nedalyvauja čia ten seserį, vaikų ten. Tai va

jiem visiem duoda. Paskui reiškia, būtinai kompotas būna toksai. Irgi būtinai. Paskui kas čia dar?

Kompotas iš visokių vaisių. Paskui košė būna. Ryžių būtinai ir duodama. Nu vot tokie... Atkreipiau

dėmesį. Nu ten šalti va. Karšti. Nežinau kodėl, bet štukamensas. Jį galima būtų ir taip virti, bet taip

paparastai nedaro. Nu gal pas mane namuose. Bet per laidotuves būtinai būna štukamensas (vyras,

68 m.).

45

XX a. pradžios Lietuvos totorių laidotuvių patiekalai buvo aprašyti Stanislovo Kričinskio.

Šie patiekalai būdavo patiekiami laidotuvių ceremonialo metu. „Lietuvos totorių tradicinių

patieklalų grupę sudaro apeiginiai kepiniai, gaminami tik per tam tikras šventes ir apeigas.

Tyrinėtojus ypač gali sudominti džaima – laidojimo ir už mirusį atliekamų apeigų metų dalijami

paplotėliai. Šis žodis (Lietuvos totoriai kirčiuoja pirmą skiemenį) kilęs iš tiurkų džaimak=ištiesti,

tįsoti, šia prasme jį vartoja kirgizai. Kirgizų kalba džaima turi dvi reikšmes: 1) paplotėlis; 2)

paklodė, kirgizų k. džaimak=pakloti, susukti paplotėlį. Panašus lenkijos karaimų kvietinis paplotėlis

vadinamas jaima (dž ir j kaita būdinga tiurkų kalboms). „Tą paplotėlį karaimai gamindavo po

laidotuvių, taip pat po pamaldų už mirusįjį, kiekvienais metais atliekamų karaimų kapinėse“. Šio

paplotėlio pavadinimas, retai pasitaikantis tiurkų tarmėse ir tik kipčiakų grupėje, rodo, kad džaima

yra Lietuvos totorių protėvių materialinės kultūros seniausias paminklas.

Minėjimai. Mirusiojo minėtuves Lietuvos totoriai dažniausiai rengia praėjus 40 dienų ir

metams po mirties. Pakviečiamos giminės, imamas, skaitomas Koranas, vaišinamasi. Šios datos

nėra reglamentuotos islamo, tai vietinės, Lietuvos totorių tradicijos, greičiausiai perimtos iš lietuvių.

Pagal islamo religiją pranašas Muhamedas tikinčiuosius ragino lankyti kapines, kad jos primintų

apie mirtį, bet tikslaus kapinių lankymo laiko nenurodė.

„[...] Sakysim gali po 40, gali išvis suprantat pavalgius tas imamas gali su tom maldom

palydėt, suprantat, o paskui grįžus gali daryt maldas ten didesnes skaitymo Korano ir jasienių arba

po 40 dienų. Pas katalikus keturnedielis 28 dienos, pas mus 40 dienų. Paskui po metų daroma. Kas

kaip nori. Kaip ištekliai neša, suprantat, giminės – taip jie ir daro. Sakysim, ir 40 kiti daro ir daro po

metų, daro po penkių, daro ir po 10 metų – kas kaip nori, tas taip dar. Čia nėra nustatyta, suprantat,

yra vėl kaip kai kaip... Artimi atsinešą į pagerbimą mirusio.

Kaip organizuojat apeigas?

Mečetėj neatliekam jokių apiegų. Išvis į mečetę mirusysis nenešamas, o apeigos lygiai tas

pats, sakysim, sukviečiami ten artimiausi draugai, kaimynai ten giminės, suprantat, pakviečiami

dvasininkai, imamas ir dvasininkas, skaitomas Koranas, jasienius skaitoma. Ten irgi ruošiamas

valgis ir viską. Nieko ten nuostabaus nėra“ (vyras, 62 m.).

Kapinės. Totorių kapinės Lietuvoje yra savitos, pasižyminčios unikaliais bruožais. Jose

persipynę musulmoniški ir krikščioniški elementai. Tačiau totorių kapinės skiriasi nuo lietuviškųjų

pirmiausia tuo, kad kapai išdėstyti tvarkingomis eilėmis, nes pagal islamo tradiciją musulmonai turi

būti laidojami kojomis į Meką. Vienas iš informantų teigė:

„Jeigu kapinės totoriškos, musulmonų, sakysim, kapinės, tai gali, supranti, pasakyti kur

kokios pasaulio šalys nežinodamas... Ten saulės nebūtų nieko. Kur Vakarai, kur Rytai, kur Šiaurė,

kur Pietūs, nes visos kapinės yra orientuotos galva laidojama į vakarus. Palaidojus, nuleidus į duobę

veidu yra pasukama į pietūs - į Meką. Tai va, ne į kelią, ne į kelelį, ne į takelį, ne į nieką, suprantat,

46

o yra į vakarus galva guldoma, o… Tai taip, kad visos kapinės totoriškos orientuotos į Vakarus yra

su galva” (vyras, 62 m.).

Be to, tyrinėjant Lietuvos totorių antkapius galima nustatyti kokiais istorijos periodais,

kokia kalba kalbėjo Lietuvos totoriai. Aptinkama paminklų ant kurių iškaltas rusiškas, lenkiškas,

gudiškas tekstas arabiškais rašmenimis:

„Antkapiai statomi jau nuos seno. Satomi būdavo, sakau va dabar, yra tų kapų... Ypač

lenkų mokslininkai daug ieškojo, supranti, žiūrėjo tyrinėjimuose. Yra po 250 ir daugiau. 1742 metų

kapas yra atrastas su kaltiniais arabiškais rašmenimis, supranti. Paprastas lauko akmuo ir arabiškais

rašmenimis yra iškalta vardas, pavardė, sakysim, ten ir datos ir viskas. Jo… Kada mirė, kada ten

vėl…Ten priklauso ten irgi nuo…

Užrašoma arabiškais rašmenimis?

Ne, dabar tik yra, suprantat, užrašoma yra Sura viena, suprantat, La Ilaha Illallah

Muhammad Ur Rasul Allah, Dievas yra vienas ir jo pasiuntinys pranašas Muhamedas yra.

Arabiškom rašmenim, o taip visos datos, viskas yra lietuviškais. Sakysim, ypač totorių kapai

atspindi kokiam laikotarpy, kokia kalba totoriai kalbėjo. Sakysim, arabiški rašmenys, o sakysim,

šita iškalta, šita.. Rusiškai, lenkiškai, gudiškai net dar sakysim. Gudiškai, paskui rusiškai, lenkiškai,

sakysim. Bet arabiški rašmenys” (vyras, 62 m.).

Reikia pastebėti, kad Lietuvos totoriai paskutiniuosius du šimtmečius elgėsi ne pagal

islamiškąją tradiciją: jų kapinėse, įrengtose prie mečečių ar kitur, apstu paminklų su užrašais,

piešiniais, o paskutiniais dešimtmečiais ėmė rastis ir nuotraukų. Minėtos papročių transformacijos

gali būti nulemtos vietinių lietuvių papročių. Kai kurie kapai aptverti tvorelėmis. Tvorelės taip pat

liudija vietinių lietuvių papročių įtaką. Tai rodo palaidoto asmens socialinį statusą – kuo

turtingesnis mirusysis, tuo jo kapas mažiau islamiškas. Veikiami krikščioniškos aplinkos totoriai

ėmė lankytis kapinėse įvairiomis progomis – jose melstis ir net valgyti.

XXI a. pradžioje Lietuvos totoriams nesvetima vainikų kultūra kapinėse. Šią kultūrą

totoriai perėmė įtakoti iš lietuvių. Šis paprotys prieštarauja islamo principams.

1.5 Visuomenės santykis su totoriais

Augančios ir stiprėjančios negatyvios gyventojų nuomonės musulmonų atžvilgiu. Totorius

Lietuvoje verčia išgyventi dėl savo tapatybės, netgi ją slėpti ar neigti. Negana to informantai

pažymi, jog ne tik religinė tapatybė tampa diskriminacijos taikiniu, bet ir etniškumas, kurio vienas

esminių bruožų – išvaizda – tampa replikų objektu. Dauguma informantų pripažįsta, kad gyvenime

yra tekę patirti vienokią ar kitokią diskriminacijos formą, nors ne visuomet yra linkę atvirauti ir

leistis į detales. Viena informantė prisiminė, jog pirmą kartą replikų dėl akių formos sulaukusi

47

mokykloje, tačiau ir mieste teko su tuo susidurti. Taip pat atvykus į vieną didžiausių Lietuvos

miestų studijuoti teko sutikti žmones, kurie kalba ar kitaip išreiškia savo nusistatymą prieš

musulmonus:

„Dėl etninės [tapatybės] dar mokykloje, pradinėse klasėse dėl akių formos, yra tekę girdėti

replikų praeinant mieste. Tiek su etnine, tiek su religine diskriminacija (gal labiau nepasitenkinimu)

susidūriau pas pirmą būsto nuomotoją (pensininkė) pirmame kurse, kai vyko gyventojų surašymas

ir prie jos teko sakyti duomenis rinkusiam vyrui savo tautybę ir religiją. Ir kai tenka girdėti žmones

kalbančius apie musulmonus iš blogos pusės visada būna nemalonu, nors pati ir nepraktikuoju šios

religijos“ (moteris, 21 m.).

Nors informantė nepraktikuoja šios religijos, tačiau jai vis vien skaudu girdėti nemalonias

replikas musulmonų atžvilgiu ir tai priima asmeniškai.

Kita informantė papasakojo nemalonų nutikimą, kurio centre buvo jos paauglys sūnus prieš

devynerius metus išvykęs į stovyklą Lenkijoje ir valstybinė institucija Lietuvoje, susidomėjusi

sūnaus kelione. Informantė tai susiejo su viešojoje erdvėje paplitusiu neigiamu musulmonų diskursu

ir tai pavadino savotišku „išpuoliu“ ne tiek prieš jos sūnų, šeimą ar totorius kaip etninę mažumą,

kiek prieš musulmonų bendruomenę apskritai:

„Viskas būtų labai puiku, bet buvo vienas toksai incidentas. Nu toks atsitikimas. Būdavo

vis daromos totorių tokios stovyklos. Siųsdavo keletą ten jau tokių paauglesnių vaikų, šešiolikos

metų maždaug, į Lenkiją. Va ir mano sūnus šešiolikmetis išvažiavo į Lenkiją. Ir kai jisai sugrįžo,

prisistatė man ekonominė policija. Vat. Kur buvo, ką veikė? Dėl ko važiavo?

Kelintais metais tai įvyko?

Važavo, tai čia net negaliu dabar pasakyt. Jam dabar bus dvidešimt penki, nu tai va. Prieš

kiek čia – prieš kokius devynis metus. Jo. Čia vasarą ir buvo.

Kaip išsprendėt šitą klausimą?

Nu ir nieko, nu tai po to išsiaiškinom. Buvo kviesta į policiją. Kvietė apklausai. Nu tai jis

nepilnametis, tai su tėvais. Na, ir po to išsiaiškino, kad čia buvo ne kažkokia ten karinė stovykla.

Nebuvo ruošiami ten kokie, bet paprasčiausiai buvo tokia stovykla. Išsiųsti vaikai. Ir net iš visos

Lietuvos gal penki jie buvo išvažiavę.

Kaip paaiškino iškvietimą?

Nu čia šitas... Šitas tai man nu...Ką aš žinau... Labai nepatiko. Labai nepatiko. Nes galvojo,

kad mes jau čia... Jau kažkokie... Taip kaip kažkokie tai nežinau... Iš kitų šalių musulmonai.

Puolimas jau kažkoks vyko.

Ar dar kas nors panašaus įvyko vėliau?

(...) Nemalonu, kai į darbą ateina kriminalistas ir kai prisistatė taip ir taip. Ir sūnui sakau

„ką tu ten prisidirbai“. Nes jisai nepasisakė, nemotyvavo kuo. Buvo taip ir taip. Buvo sūnus

48

Lenkijoj? Sakau „taip“. Na ir viskas jau. O dabar reikia į skyrių. O kadangi apklausai, o kadangi

jisai nepilnametis sako, tai su tėvais buvo apklausa: ir tėvų, ir vaikų. Tai va. Bet užteko to vieno

karto ir to užteko (moteris, 47 m.).

Kitas informantas aiškiai išskyrė viešą teigiamą totoriaus diskursą ir neigiamą –

musulmono. Jo nuomone totoriai kaip tautinė mažuma viešojoje erdvėje minimi teigiamame

kontekste, tačiau musulmonai susilaukia visuomenės priešiškumo. Informantas mano, jog požiūris į

musulmonus pasikeitė po 2001 m. rugsėjo 11 dienos įvykių JAV. Tačiau jo manymu klaidinga yra

sieti šiuos nusikaltimus su musulmonais:

„(...) Į totorius nepasikeitė. Bet čia pasikeitė kai buvo, kas čia dabar... Ypatingai, reiškia,

kai ta po du tūkstančiai kelintų ten... pirmų metų. Jo. Po tų rugsėjo bombardavimų. Po Niujorko to

įvykių. Reiškia, tada labai pasikeitė, jo. Bet nu, man sunku pasakyt bendrai kaip čia pasaulyje.

Užtai, kad nu po devyniasde... apie devyniasdešimtus metus ir šiek tiek po devyniasdešimtų metų

Lietuvoj teigiamai žiūrėjo į bet kokius užsieniečius tarp kitko. Neprisimenat tokių dalykų... Čia bet

kokie užsieniečiai atvažiuoja tai.. po devyniasdešimtų metų penki gal kokie metai, tai labai

teigiamai visi žiūrėjo į bet kokį užsienietį. Reikalas tas, kad lietuviai tada, kad čia vietiniai nu buvo

labai skurdūs. Ten jeigu algos ten būdavo ten kokia dvidešimt dolerių, a kiek, tai užsieniečiai

atvažiavę... Jiems šimtas dolerių nebuvo pinigai, suprantat, tai įsivaizdavo, kad jie visi turtuoliai.

Tai taip čia buvo, bet pasaulyje, tai turbūt taip nebuvo, žinot tai. Va, tik vėliau čia pradėjo keistis.

Tai va, man atrodo, pradėjo keistis požiūris apie devyniasdešimt kokia aštuntus metus, kokia va,

sakau po du tūkstančiai pirmų metų. Nu ir dabar pasakysiu turbūt kaip visur bendrai Lietuvoj į

musulmonus žiūri įtariai daug kas. Nu taip yra [susikrimtęs]. Taip yra žinoma čia. Kažkiek tai yra tų

teroristų, kuriuos sunku suprasti netgi mums, ar ne? Teroristų yra ir Airijoj ir ispanų ten baskų taip.

Bet jie nesieja su religija, o musulmonai visada kažkaip nu daro blogus darbus ir aiškina, kad pagal

religiją, suprantat. Nors kiti sako, kad čia visai ne pagal religiją.

O kaip jūs manote šiuo klausimu?

Aš manau, žinot, kad jeigu žmogus nori savo blogus dalykus pateisinti, tai jis gali teisinti.

Jis gali surasti daug argumentų visokių. Va tai, žinot, tai tiktai keista, kad taip blogai musulmonai

reiškia tuos argumentus sieja su religija. Suprantat, o iš tikrųjų visai nėra. Ir tą aiškina kiti

musulmonai, kad šitaip nėra visai taip negalima elgtis, reiškia, pagal islamą. Vot tai vo. Galima

ginčytis paskui kiek nori, taip. Vieni su kitu gali ginčytis kiek nori. Žinot tai... Aišku, kad aš

neskaitau, kad čia pagal religiją. Čia tiesiog yra nusikaltėliai ir daro jie labai didelę žalą visumoj.

Šitie teroristai. Visumoj mes po devyniasdešimtų metų dabar totorius Lietuvoje žino. Jeigu iki

devyniasdešimtų metų nelabai žinojo apie tokius čia gyvenančius, tai dabar žino. Ir ne tokia bloga

nuomonė apie juos. Nu, iš tikrųjų, va DELFI komentaruose aš žiūriu nu apie totorius labai nebloga

nuomonė gi. Tuose atsiliepimuose. Tai va, bet jie musulmonai“ (vyras, 70 m.).

49

Taigi, iš pateiktų pavyzdžių matome, jog totoriai jaučiasi diskriminuojami labiausiai dėl

religinės tapatybės. Galima itarti, jog žiniasklaidos diskursas daro didžiulę įtaką žmonių

nuomonėms, nes kaip vienas informantas pabrėžė, diskriminacija labiau susijusi su religija, o ne

etniškumu.

50

IŠVADOS

Dominuojančio totoriaus diskurso žiniasklaidoje analizė parodė, jog totorių identitetas

institucionalizuojamas keliomis kryptimis. Didžiųjų naujienų portalų analizė atskleidė, jog totoriai

vaizduojami dažniausiai akcentuojant tautinės mažumos aspektą ir vengiant neigiamų vaizdinių

susijusių su musulmoniškumo šaknis turinčia bendruomenės kultūra. Tačiau dauguma naujienų apie

musulmonus tuose pačiuose naujienų portaluose yra pateikiamos neigiamame kontekste. Dėl to,

totoriai būdami vietos musulmonų bendruomene Lietuvoje yra stigmatizuojami. Tuo tarpu totorių

etnokonfesiniame laikraštyje „Lietuvos totoriai“ akcentuojamas religinis totorių bendruomenės

identitetas suliejant jį su etniniu. Tiek religinis, tiek etninis totorių identitetas šiame laikraštyje

vaizduojami tiegiamai.

Išskiriami du pagrindiniai naratyvai vyraujantys žiniasklaidos diskurse. Pirmasis išryškina

rytietišką totorių kilmę, antrasis – totorių santykį su Lietuva. Rytietiškas naratyvas grindžiamas

totorių etninės grupės istorija ir religine priklausomybe. Pabrėžiama mongoliškoji kilmė, t.y. totorių

protėviai vaizduojami kaip drąsūs ir išdidūs kariai bei stepių gyventojai; totoriai siejami su pasaulio

musulmonų bendruomene – Ummah. Antrasis naratyvas išryškina totorių bendruomenės raidą

Lietuvos žemėse. Šio naratyvo centre: lietuviškasis totorių patriotizmas bei žymių totorių

biografijos.

Empiriniai lauko tyrimai atskleidė totorių identiteto sampratas bei praktikuojamus

identiteto konstravimo būdus. Dauguma informantų save įvardino kaip musulmonus, tačiau kaip

paaiškėjo ši savęs identifikacija atlieka labiau bendruomenės reprezentavimo funkciją, nei

praktikuojamą tapatumą.

Totoriai, kurių protėviai į Lietuvą atsikėlė prieš keletą šimtų metų ir buvo pirmieji

musulmonai šiame krašte, šiandien susiduria su tapatybės iššūkiais. Tai ypač pastebima jaunesnių ir

vyresnio amžiaus totorių kartų tapatybės apibrėžimuose ir jų interpretacijose. Vyresnieji linkę į

identitetą žvelgti iš primordialistinės perspektyvos, tuo tarpu jaunesnieji totoriai laikosi

instrumentalistinio požiūrio.

Nepriklausomai nuo amžiaus totoriai visų pirma save tokiais laiko dėl savo totoriškų šaknų

– tėvų, senelių, protėvių. Vyresniems informantams sunkiau sekasi atskirti totoriškumą kaip atskirą

etninę tapatybę nuo musulmoniškumo – religinės tapatybės. Jaunesnio amžiaus informantai daro

aiškią perskyrą tarp to kas totoriška ir to kas musulmoniška. Dėl to vyresniesiems totoriams

sudėtinga įsivaizduoti totorių ne musulmoną, kai tuo tarpu jaunesnieji labiau linkę manipuliuoti

religiniu tapatumu. Tačiau dauguma totorių pripažįsta musulmonišką tapatybės aspektą kaip

bendruomenės pagrindinę jungtį.

51

Dauguma informantų pripažįsta esantys nutolę nuo normatyvinio islamo ir besilaiką tik

esminių islamo principų kasdieniame gyvenime.

Informantai teigė, jog pagrindinės šventės metuose, kurias jie švenčia yra musulmoniškos -

Kurban Bairamas ir Ramazan Bairamas. Šios šventės suvienija visą bendruomenę ir švenčiamos

viešai. Infomantai pripažino, jog namuose švenčia ir katalikiškas šventes, tačiau to viešai stengiasi

neafišuoti ir mano, jog tai svetimos šventės. Infomantų teigimu, kadangi musulmonų kalendorius

neatitinka krikščioniškojo bei būdami mažuma turi taikytis prie daugumos papročių dėl to

asimuliuojaisi.

Dauguma informantų teigia, jog musulmonui nedera valgyti kiaulienos bei vartoti

alkoholio, tačiau pripažįsta tai darantys, bet tam tikra prasme jaučiantys kaltę.

Totorių laidotuvių apeigos sudaro sudėtingą kultūrinių komponentų derinį, kurio tam tikri

aspektai visiškai prieštarauja totorių praktikuojamos religijos – islamo mokymui. Totoriai

mirusiuosius aprengia pirktiniais, naujais drabužiais, nors mirusieji musulmonai turėtų būti

įvyniojami į drobės gabalą. Totorių kapinės Lietuvoje skiriasi nuo kitų kraštų musulmoniškų

kapinių. Jose gausu paminklų su užrašais, piešiniais bei nuotraukomis, kai kurie kapai aptverti

tvorelėmis.

Nors viešojo diskurso konstruktai kuria įsivaizduojamą homogenišką, musulmonišką

totorių bendruomenę, tačiau remiantis antropologinio empirinio tyrimo duomenimis atsikleidė

priešinga minėtajam - vyraujanti heterogeniška identiteto prigimtis.

52

LITERATŪRA

1. Anderson, B. (1999). Įsivaizduojamos bendruomenės: apmąstymai apie nacionalizmo kilmę

ir plitimą. Vilnius: Baltos lankos.

2. Asad, T. (1986b). The Idea of an Anthropology of Islam, Washington DC: Centre for

Contemporary Arab Studies.

3. Barth, F. (ed.). (1969). Ethnic Groups and Boundaries: The Social Organization of Culture

Difference. Bergen and Oslo: Universitetsforlaget; London: George Allen & Unwin; Boston:

Little Brown.

4. Baumann, G. (1996). Contesting Culture: Discourses of Identity in Multi-Ethnic London.

Cambridge: Cambridge University Press.

5. Baumann, G. (2002). Collective Identity as a Dual Discursive Construction: Dominant vs.

Demotic Discourses of Culture and Negoation of Historical Memory // Identities: Time,

Difference and Boundaries: 189-200. New York, Oxford: Berghahn Books.

6. Bendras baltarusių, lietuvių ir lenkų mokslininkų ir rašytojų darbas 2008. Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės Knyga: Bendrų Europos tradicijų link. Sejny: Fundacja

Pogranicze.

7. Beresnevičiūtė, V., Frėjutė-Rakauskienė, M. (2006). Etninė tematika ir nepakantumas

Lietuvos žiniasklaidoje: dienraščių analizė. Etniškumo studijos, 1: 19-44.

8. Borawski P., Dubiński A. (1986). Tatarzy polscy. Dzieje, obrzędy, legendy, tradycj.

Warszawa: Iskry.

9. Butler, J. (1997). Excitable Speech: A Politics of the Performative. New York: Routledge.

10. Castells, M. (2006). Tapatybės galia. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

11. Cohen, A.P. (1985). The Symbolic Construction of Community. Chichester: Horwood.

12. Čiubrinskas, V. (2007). Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos. Kaunas: Vytauto

Didžiojo universiteto leidykla.

13. Čiubrinskas, V. (sud.). (2011). Lietuviškas identitetas šiuolaikinės emigracijos kontekstuose:

15. Kaunas: Vytauto didžiojo universiteto leidykla.

14. Čiubrinskas, V., Kuznecovienė, J. (sud.). (2008). Lietuviškojo identiteto trajektorijos: 9-22.

Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

15. Downing, J., Husband, C. (2005). Representing ‘Race’. Racism, Ethnicities and Media.

London, Thousand Ouks, New Delhi: Sage Publications.

16. Drozd, A., Dziekan, M., Majda, T. (1999). Meczety i cmentarze Tatarów polsko–litewskich.

Warszawa: Res Publica Multiethnica.

53

17. Drozd, A., Dziekan, M., Majda, T. (2000). Piśmiennictwo i muhiry Tatarów polsko-

litewskich, Warszawa: Res Publica Multiethnica.

18. Dumin, S., Kanapacki, I. (1993). Belaruskija tatary. Minulae i sučasnasc. Minsk: Polymia.

19. Duncan, J. S. (1990). The City as Text: The Politics of Landscape Interpretation in the

Kandyan Kingdom. Cambridge: Cambridge University Press.

20. el-Zein, A. H. (1977). Beyond Ideology and Theology: the Search for the Anthropology of

Islam, Annual Review of Anthropology, 6: 227–54.

21. Eriksen, T. H. (1993). Do Cultural Islands Exist? Social Anthropology. No 1(3). P. 133-147.

22. Eriksen, T.H. (2002). Ethnicity and Nationalism. London: Pluto Press.

23. Eriksen, T.H., Nielsen, F.S. (2001). A History of Anthropology. London: Pluto Press.

24. Foucault, M. (1998). Diskurso tvarka. Vilnius: Baltos lankos.

25. Friedman, J. (1994). Cultural Identity and Global Process. London: Sage.

26. Geertz, C. (1966). Religion as a Cultural System. Anthropological Approaches to the Study

of Religion. London: Tavistock.

27. Geertz, C. (1968). Islam Observed, New Haven and London: Yale University Press.

28. Geertz, C. (1973). The Interpretation of Cultures. New York: Basic Books.

29. Geertz, C. (1994). Primordial Loyalties and Standing Entities. Anthropological Reflections

on the Politics of Identity. Public Lectures. No. 7. Collegium Budapest / Institute for

Advanced Study.

30. Gellner, E. (1981). Muslim Society, Cambridge: Cambridge University Press.

31. Gellner, E. [1992] (1993). Postmodernizmas, protas ir religija. Vilnius: Pradai.

32. Giddens, A. (1991). Modernity and Self-Identity. Self and Society in the Late Modern Age.

Cambridge: Polity.

33. Giddens, A. (2000). Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios

modernybės amžiuje. Vilnius: Pradai.

34. Giddens, A. (2005). Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

35. Gingrich, A. (2004). Conceptualising Identities: Anthropological Alternatives to

Essentialising Difference and Moralizing about Othering. Grammars of Identity / Alterity: a

Structural Approach. New York, Oxford: Berghahn.

36. Greenberg, S. (1980). Race and State in Capitalist Development: Comparative Perspectives.

New Haven.

37. Gupta, A., Ferguson, J. (1992). Beyond Culture“: Space, Identity, and the Politics of

Difference // Cultural Anthropology, 7 (1): 6-23.

38. Gutowski, J. (1997). Broń i uzbrojenie tatarów. Warszawa: Res Publica Multiethnica.

54

39. Hannerz, U. (1992). Cultural Complexity. New York: Columbia University

40. Kasatkina, N. (2007). Etniškumo tyrimai: tendencijos ir esminės sąvokos. Filosofija.

Sociologija, 4: 1-11.

41. Kimmel, M. (1992). Against the Tide: Pro-Feminist Men in the U.S., 1776–1990. Boston:

Beacon Press.

42. Kričinskis, S. (1993). Lietuvos totoriai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

43. Marranci, G. (2008). The Anthropology of Islam, New York: Berg.

44. McGee, R. J., & Warms R.L., (1996). Anthropological Theory. An Introductory History,

Mountain View, California: Mayfield Publishing Company.

45. Miškinienė, G. (2009). Ivano Luckevičiaus kitabas – Lietuvos totorių kultūros paminklas.

Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

46. Norvilaitė, V., Račius, E. (2012). Musulmonų bendruomenių reakcija į sekuliarizacijos

procesą Lietuvoje. Kultūra ir visuomenė, 3: 49-66.

47. Parker, I. (ed.). (1999). Critical Texwork: An Introduction to Varieties of Discourse and

Analysis. Buckingham: Open University Press.

48. Podhorodecki L., (1971). Tatarzy. Warszawa: Książka i Wiedza.

49. Račius, E. (2009). Musulmonai. Religinės bendruomenės. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų

institutas.

50. Redfield, R. (1956). Peasant Society and Culture. Chicago: University of Chicago Press.

51. Redfield, R. (1960). The Little Community, and Peasant Society and Culture. Chicago:

University of Chicago Press.

52. Sarup, M. (1996). Identity, Culture and the Postmodern World. Edinburgh: Edinburgh

University.

53. Sennet, R. (1978). The Fall of Public Man. New York: Vintage Books.

54. Sennet, R. (1980). Authority. New York: Alfred Knopf.

55. Silverstone, R., Georious, M. (2005). Editorial Introduction: Media and Minorities in

Multicultural Europe // Journal of Ethnic and Migration Studies, 31 (3, May): 433-441.

56. Stryjkowski, M. (1985). Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiéj Rusi Macieja

Stryjkowskiego. Warsaw: Wydawnictwa Artystyczne i Filmowe.

57. Van den Berghe, P. L. (1981). TheEthnicPhenomenon. New York: Elsevier.

58. Webster, F. (2005). Informacinės visuomenės teorijos. Margi raštai.

59. Лаллукка, С. (1997). Восточно-финские народы России. Европейский дом.

55

60. Худяков, M. (1990) [1923]. Очерки по истории Казанского ханства. Казань:

Государственное издательствo.

56

ŠALTINIAI BNS ir lrytas.lt inf. (2008) „Tautinėms mažumoms Lietuvoje dar stinga teisinės apsaugos“, lrytas.lt, 2008 02 07.

DELFI (2010) „Valstybės dieną – Žalgirio mūšio pergalės atgarsiai“, DELFI, 2010 07 06.

Grunauskas G. (2009) „Kelionė aplink Vytauto Didžiojo Lietuvą“, DELFI, 2009 08 21.

lrytas.lt (2011) „Vilniuje prasidėjo „Tiurkų dienos““, lrytas.lt, 2011 05 10.

Noreikienė J. (2013) „Muftijus R. Jakubauskas: „Islamo karingumas – iš politikos, ne religijos“, lrytas, 2013 03 15.

Urbonaitė-Vainerienė I. (2013) „Mečetės statybai musulmonai prašo 2 hektarų Vilniaus žemės. Vilniečius maldai kvies iš minareto?“, DELFI, 2013 01 17.