temines paradigmos (1)

PAGRINDINĖS TEMOS/TEMINĖS PARADIGMOS

AUTORIUS, KŪRYBOS LAIKOTARPIS, SVARBIAUSIA INFORMACIJA

KŪRINYS, ŽANRAS SVARBIAUSI MOMENTAI KŪRINYJE

TERMINIJA / CITATA

G A M T AJonas Radvanas, Renesanso poetas, lietuviško herojinio epo lotynų kalba autorius (epas parašytas hegzametru); antikinės literatūros ir kultūros auklėtinis. Sukuria poemą paprašytas Radvilų patikėtinio Jono Abromavičiaus.

„Radviliada“, herojinis epas Du žiūros taškai:1. Pasakotojo2. Kario

Pasakotojas/naratorius/kalbantysis,katalogai, hiperbolė, girios – užuomina į Pasaulio medį, plati erdvė, „išmintinga gamta pašykštėjo“

Kristijonas Donelaitis, Apšvietos poetas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas, antikinės literatūros ir kultūros auklėtinis, jo poema „Metai“ priklauso pasauliniam kultūros paveldui ir saugoma UNESCO. Manoma, kad „Metų“ fragmentus bus skaitęs bažnyčioje per pamokslus, taip norėdamas būrus pamokyti, jiems moraliai padėti.

„Metai“, religinė, metafizinė poema

Trys žiūros taškai:1. Dievo (vertikalė iš viršaus į apačią, nuo saulės, didžiausio objekto, iki blusų, mažiausio)2. Būrų (baudžiauninkų), t. y. žemdirbių3. Pasakotojas pamokslininkas

Atsikartojantis gamtos ratas, saulės motyvas (įvaizdis), gandrų ir lakštingalos alegorijos.Gamta kaip Dievo pasaulis tobula.Būrai: viežlybieji, nenaudėliai

Adomas Mickevičius, vienas garsiausių Europos romantikų, lenkų kalba rašė apie Lietuvą, rėmėsi pilietine tapatybe, susijusia su buvusios LDK tradicijomis (istorija, statutu); už veiklą filomatų draugijoje ištremtas iš tėvynės be teisės sugrįžti.

Sonetas „Akermano stepės“, poemos „Ponas Tadas“ invokacija

Tautiškumas susijęs su gamta, prarasta tėvynė – pirmiausia Lietuvos peizažas. Sugrįžti į tėvynę galima arba per stebuklą, arba žodžiais atkuriant jos grožį.

Išorinis peizažas, vidinis peizažas, nostalgija (tėvynės ilgesio liga: prarasti tėvynę – prarasti svaikatą).

Žiūrėti medžiagą „Romantikai“

Antanas Baranauskas, romantikas, rėmėsi konfesine tapatybe (būti lietuviu – reiškė būti kataliku); katalikų dvasininkas, matematikas, kalbininkas, Biblijos vertėjas – įvairiapusė asmenybė, mokslininkas.

Poema „Anykščių šilelis“ Du žiūros taškai:1. Žmogaus (vertikalė iš apačios į viršų)2. Dievo (berželiai kaip meldai, pušelės kaip nendrės)

Konfesinė tapatybė atsiskleidžia atkuriant iškirstą šilelį – miškas kaip Dievo kūrinys, kaip bažnyčia („Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“) Visa, kas neapsakomai gražu, dieviška.Juslės: rega, uoslė, klausa; katalogai, spalvos.

1

Abipusiai gamtos ir žmogaus santykiai.

Ar grožis gali išgelbėti pasaulį? Dostojevskis tikėjo, kad gali. Baranauskas suabejoja, nes jo giesmė (kūryba) nulaužiama tiek nelaisvės, tiek vartotojų.


Maironis, garsiausias Lietuvos romantikas; eilėraščių rinkinys „Balsai“, leistas net keturis kartus; sukūrė poetinę kalbą vidiniam žmogaus pasauliui perteikti; kūrė meditacinius (išpažintinius) ir patriotinius eilėraščius, satyras ir kt. Jis pirmasis vartojo silabotoninę eilėdarą, poezijai teikiančią daugiau skambesiogalimybių.

Eilėraštis „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“

Dvi erdvės: svetima (Šveicarijos) ir sava (Lietuvos)

Tautiškumas Maironio poezijoje įtvirtinamas kaip žmogaus unikalumo pagrindas. Svetimos šalies peizažas tampa akstinu individo tautiškumui atsiskleisti.

Išorinis peizažas – dalyvauja visos juslės, tačiau jame nėra žmonių; vidinis peizažas pilnas vyriškų ir moteriškų elementų.


Juozas Tumas-Vaižgantas, neoromantikas; tautinio atgimimo reiškėjas; tautą suvokė kaip esmingą žmogiškumo formą, kuri auga išgimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai.

Apysaka „Dėdės ir dėdienės“ Gamta – nacionalinio charakterio formuotoja.

Mykoliukas

Žr. medžiagą apie Vaižgantą

Ž M O G U S1. Tėvynės gynėjo paradigma

Jonas Radvanas, Renesanso poetas, lietuviško herojinio epo lotynų kalba autorius (epas parašytas hegzametru); antikinės literatūros ir kultūros auklėtinis. Sukuria poemą paprašytas Radvilų patikėtinio Jono Abromavičiaus.

„Radviliada“, herojinis epas Į aplinką žiūrima ir kario akimis: plati erdvė (Vytauto Didžiojo laikų Lietuva). Upių katalogas aprėpia buvusią Lietuvą. Kūrinys parašytas praėjus daugiau nei dvidešimt metų po Liublino unijos ir tokios didelės Lietuvos nebebuvo. Didybės prisiminimas turėjo skatinti lietuvių savivertę. Pagrindinis veikėjas – karvedys Radvila Rudasis.

Labai svarbus akcentas – Radvilo Rudojo skydas, savotiškas Pasaulio medis, siejantis laikus ir erdves, įtvirtinantis pagrindinius tautinius, valstybinius elementus: Mindaugą, Gediminą, Vytautą, Vilnių, Žalgirio mūšį.

Svarbi karius užgrūdinanti gamta.

2

Jonas Biliūnas, lietuvių novelėsklasikas, psichologinio realizmo atstovas, pirmasis rašytojas profesionalas; novelių („Ubagas“, „Lazda“... ) ir vienintelės apysakos parašytos prieš mirtį, autorius. Biliūno pasakojimas visada pasižymi lyriškumu. Į jo pasakojimą įtraukiami žmogaus egzistencijos laikinumo, gyvenimo trapumo motyvai.

Apysaka „Liūdna pasaka“ Svarbiausia – sukrėsta žmogaus sąmonė.

Esminiai Biliūno motyvai susiję su įskaudinto, žeminamo žmogaus jausminėmis reakcijomis: kalte, skriauda, nuoskauda.

Prometėjiška asmenybė, empatiškas pasakotojas, fiziologinės-psichologinės detalės.

Žr. medžiagą apie Biliūną

Bronius Krivickas, garsiausias rezistencijos poetas, partizanas, priešinęsis SSSRS okupacijai, besislapstydamas kūrė eilėraščius, vertė J. V. Gėtės poeziją.

Eilėraštis „Dovydas prieš Galijotą“; kitus tik paminėti („Žiaurusis dievas“, „Rudens melodija“...)

Biblinis motyvas atskleidžia ne tik jėgų kontrastą – yra nuoroda į nelygią kovą išgyvenančius partizanus. Atskleidžia kario tiėjimą pergalę, nors jėgos nelygios, - eilėraštyje, skirtingai nei realybėje, gėrio jėgos (Dovydas) laimi: pasikartoja biblinė istorija.

Svarbiausias eilėraščių žmogus – karys, kovojantis už tėvynę, žinantis, kad nuolat gyvena grėsmės akivaizdoje. Ypač gausu poezijoje rudens motyvų, nes ruduo – ne tik metų laikas, bet ir metaforiška individo būtis prieš iškeliaujant į anapusybę. Ne veltui karys ištaria: „Mano dienos nebūtin pasvirę...“ Stojiška kario laikysena beprasmybės akivaizdoje žavi skaitytoją – net ir jausdamas artėjančią mirtį, karys išlieka orus, nes priešindamasis totalitarinei sistemai įprasmino savo gyvenimą.

Kario paradima, dominuojantis rudens motyvas, stojiška tėvynės gynėjo laikysena.

„Mano dienos nebūtin pasvirę...“

2. Benamio paradigma

Adomas Mickevičius vienas garsiausių Europos romantikų, lenkų kalba rašė apie Lietuvą, rėmėsi pilietine tapatybe, susijusia su buvusios LDK tradicijomis (istorija, statutu); už veiklą filomatų draugijoje ištremtas iš tėvynės be teisės sugrįžti.


Tautiškumas susijęs su gamta, prarasta tėvynė – pirmiausia Lietuvos peizažas. Sugrįžti į tėvynę galima arba per stebuklą, arba žodžiais atkuriant jos grožį.

Kalbama apie žmogų, praradusį tėvynę.

Išorinis peizažas, vidinis peizažas, nostalgija (tėvynės ilgesio liga: prarasti tėvynę – prarasti svaikatą). Nostalgija...


3

Balys Sruoga, poetas, dramaturgas, prozininkas; simbolizmo pradininkas lietuvių literatūroje; istorinių dramų autorius; labiausiai žinomas autobiografine memuarų knyga „Dievų miškas“.

Romanas „Dievų miškas“ – memuarų knyga, kuri išleista po rašytojo mirties praėjus dešimčiai metų.

Sovietinė cenzūra romaną uždraudė dėl neva netinkamo stiliaus.

Anot Sruogos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojo Algio Samulionio, „Kalinys Štuthofe vidutiniškai išsilaikydavo tik tris keturis mėnesius. [...] mirtingumo priežastysbuvo alinantis beprasmiškas darbas, nepaprastai sunkios, nenormalios gyvenimo sąlygos – nuolatinis badas ir šaltis žmonių prigrūstuose lentiniuose barakuose, antisanitariška buitis, sekinančios, beveik visai negydomos ligos, dažnos epidemijos, atšiauri gamta (stovykla buvo įkurta prie jūros, žemiau jos lygio, po nedideliu smėlio sluoksniu plytėjo pelkė). Kiekvieną kalinio žingsnį, be to, lydėjo nuolatiniai lazdų ir kumščio smūgiai, fizinis ir moralinis tyčiojimasis, kurį praktikavo ne tik esesininkai, bet ir prižiūrėtojai iš pačių kaliniųtarpo, daugiausia kriminalistai, teisti už sadizmą, vagystes, žudymą. Jie luošino žmones fiziškai (būdavo, kad ir užmušdavo) ir sudarė sunkiai pakeliamą nuolatinės psichinės įtampos atmosferą“.Ypatingas romano stilius: čia Sruoga teikia pirmenybę vienai iš juoko atmainų – ironijai. Ironija – tai paslėpta pajuoka, kai tikroji teiginio reikšmė, dažniausiai suvokiama iš konteksto, yra priešinga paviršinei. Ji girdima jau Dievų miško pavadinime – aišku, kad turima omeny ne šventa ir palaiminga vieta, o nežmoniško smurto karalystė. Ironijai būdinga ir kaukės, apsimetimas. Teatro žmogui Sruogai šitai buvo artima.

Koncentracijos lagerio kalinio paradigma.

Dievų miškas, barakinė kultūra, budeliai mėgėjai / profesionalai, klipatos...

Pagrindinis vėikėjas – pasakotojas – Štuthofo koncentracijos kalinys. Totalitarinė sistema - individą nužmoginanti mašinerija, kur nebelieka jokių moralės normų, žmogiškumo.

Sruogos atsiminimai yra vienas reikšmingiausių lietuvių kančių dokumentų, įsirašančių į europinį literatūros apie nacių konclagerius kontekstą bei nematoma gija susisiejančių su stalininio gulago aukų liudijimais.

A. Škėma, išeivis, XX a. vidurio katastrofų literatūrai priklausantis autorius, egzistencialistas; teatralas, prozininkas, dramaturgas

Romanas „Balta drobulė“.

Sovietinėje Lietuvoje Škėmos kūrybabuvo ignoruojama dėl griežtos totalitarizmo kritikos, o konservatyviems literatūros vertintojams išeivijoje pasibaisėjimą kėlė normų

Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva – emigrantas, it persodintas akacijos krūmas, sunkiai prigyjantis svečioje šalyje: tai Vakarų menininko tragedija, nes Niujorkas, vienas iš pasaulio megapolių, yra tarsi mašina (beje, kaip ir gamta), nuasmeninanti individą. Garšva tampa keltuvininku ir jaučiasi praradęs tapatybę, niekam neįdomus, nereikalingas,

Emigranto jauseną atskleidžia šios metaforos: jis tarsi sunkiai prigyjantis akacijos krūmas; jis lietuvis kaukas, kuris bus apvilktas lininėmis kelnytėmis ir tarnaus svečiai šaliai; jis svetimas, nes jį svilina niujorkinė dykuma, jis žmogus skaičius daugiamilijoniniame Niujorke, priverstas vilkėti juokingą uniformą, dirbti nekenčiamą darbą (uždara lifto erdvė, beprasmis

4

nevaržoma veikėjų kalba, atvira erotika, pripažintų autoritetų neigimas. Kūrybosviena stipriųjų pusių – autobiografinis autentiškumas.Geriausių Škėmos kūrinių personažai – jo asmenybės„kaukės“, o kūryboje iškylantis pasaulis – nervingo, psichologiškai suluošinto, prieš veidmainišką miesčioniųetiką ir moralę sukilusio herojaus kančių ir kovos laukas.

kaip koks Sisifas, dirbantis beprasmį darbą, nuolat ridenantis į kalną akmenį. Garšvos identitetą darbe paslepia keltuvininko uniforma, turinti numerį (skaičių) ir pirštinės, uždengiančios paveldėtą senelės žiedą, menantį 1863 m. sukilimą, - žmogus tampa skaičiumi, uniforma, bet ne individu. Individualybės praradimas Garšvai yra didžiausia tragedija

jo kilnojimasis aukštyn žemyn)...

Sąmonės srauto technika atskleidžia susiskaldžiusią, šizofrenišką asmenybę.

3. Menininko paradigma

Vincas Mykolaitis-Putinas, vienas žymiausių lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas,literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas

„Altorių šešėly“- intelektualinis romanas, turintis autobiografinių elementų

Mykolaitis-Putinas parašėišties europinio lygio kūrinį, pasirinkta tema (jauno menininko tapsmo istorija, konfliktassu visuomene, vadavimasis iš dogmų) suartinantį lietuvių literatūrą su visuotinės literatūroskontekstu

Altorių šešėly priskiriamas „tapsmo“ romano tipui, jame atskleidžiamažmogaus sielos istorija: brendimas, pasaulio ir savęs pažinimas, pasaulėžiūros formavimasis, asmenybės savikūra. Romano protagonistas Liudas Vasaris i – tai intravertiškas, ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas, negalintissuderinti poeto talento ir kunigystės luomo apribojimų. Pirmoji romano dalis „Bandymų dienos“ vaizduoja šešerius mokslo metus Seinuose: naiviai tikimasi sustiprinti tikėjimą, bet iliuzijos žlunga, nes nusiviliama seminarija, griežta, sausa ir beprasme jos regula; kyla pirmosios abejonės pasirinkimu, nors ir trokštama jas įveikti, patirti mistinių išgyvenimų; nubunda meilės jausmas kaimynų merginai Liucijai. Konfliktas tarppareigos ir jausmų, skaldantis Vasario asmenybę, yra vidinis, išoriškai neparodomas. Vyresnybės ir kolegų akyse Liudas yra paklusnus, stropus klierikas, tačiau dviguba egzistencija jį vis labiau slegia.Antrojoje dalyje „Eina gyvenimas“ vaizduojami vikaravimo metai Kalnėnų bažnytkaimyje – Liudas Vasaris uoliai imasi pareigų ir nori būti pavyzdingas kunigas, bet

Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė Rainakienė, Auksė

Kiekvienoje romano dalyje pasirodo kita moteris, įgalinanti Liudą Vasarį geriau pažinti žmogaus vidines nuostatas, dalyvaujanti jo kelyje į visavertį gyvenimą ir kūrybą.

5

jaučia, kad iš jo idealizmo stengiamasi pasinaudoti arba iš jo pasišaipoma. Kunigų kasdienybė, prakticizmas, karjerizmas (klebonas Platūnas, vikaras Stripaitis), tik stiprina įsitikinimą, kad jo prigimtis priešinasi kunigavimui. Vasaris atranda visai kitą – kultūros, prabangos, dvasinių vertybių pasaulį, kurį įkūnija šalia esantis dvaras, jo biblioteka ir baronienė Rainakienė. Jis ima jaustis tvirtesnis, savarankiškesnis. Trečiojoje romano dalyje „Išsivadavimas“ pagrindinis veikėjas, visiškai supasaulėjęs,nors vis dar nenutraukęs saitų su kunigija, grįžta į Lietuvą po dešimties gyvenimo Europoje metų. Galutinis postūmis yra meilė Amerikos lietuvei Auksei, su kuria Vasaris sieja savo ateitį.



Sovietinėje Lietuvoje Škėmos kūrybabuvo ignoruojama dėl griežtos totalitarizmo kritikos, o konservatyviems literatūros vertintojams išeivijoje pasibaisėjimą kėlė normų nevaržoma veikėjų kalba, atvira erotika, pripažintų autoritetų neigimas. Kūrybosviena stipriųjų pusių – autobiografinis autentiškumas.Geriausių Škėmos kūrinių personažai – jo asmenybės„kaukės“, o kūryboje iškylantis pasaulis – nervingo, psichologiškai suluošinto, prieš veidmainišką miesčioniųetiką ir moralę sukilusio herojaus kančių ir kovos laukas.

Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva – emigrantas, it persodintas akacijos krūmas, sunkiai prigyjantis svečioje šalyje: tai Vakarų menininko tragedija, nes Niujorkas, vienas iš pasaulio megapolių, yra tarsi mašina (beje, kaip ir gamta), nuasmeninanti individą. Garšva tampa keltuvininku ir jaučiasi praradęs tapatybę, niekam neįdomus, nereikalingas, kaip koks Sisifas, dirbantis beprasmį darbą, nuolat ridenantis į kalną akmenį. Garšvos identitetą darbe paslepia keltuvininko uniforma, turinti numerį (skaičių) ir pirštinės, uždengiančios paveldėtą senelės žiedą, menantį 1863 m. sukilimą, - žmogus tampa skaičiumi, uniforma, bet ne individu. Individualybės praradimas Garšvai yra didžiausia tragedija

Emigranto jauseną atskleidžia šios metaforos: jis tarsi sunkiai prigyjantis akacijos krūmas; jis lietuvis kaukas, kuris bus apvilktas lininėmis kelnytėmis ir tarnaus svečiai šaliai; jis svetimas, nes jį svilina niujorkinė dykuma, jis žmogus skaičius daugiamilijoniniame Niujorke, priverstas vilkėti juokingą uniformą, dirbti nekenčiamą darbą (uždara lifto erdvė, beprasmis jo kilnojimasis aukštyn žemyn)...


6

4. Šeimos žmogaus paradigma






Juozas Tumas-Vaižgantas, neoromantikas; tautinio atgimimo reiškėjas; tautą suvokė kaip esmingą žmogiškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai.

Apysaka „Dėdės ir dėdienės“ Žr. medžiagą apie Vaižgantą

Šatrijos Ragana, neoromantikė, apysakoje „Sename dvare“ pristačiusi nykstančias bajorų tradicijas; pedagogė, labdarė; vadovavosi pozityvistinėmis idėjomis; apysaka parašyta po motinos mirties

Apysaka „Sename dvare“ Žr. medžiagą apie Šatrijos Raganą

Jurgis Savickis, lietuvių prozos novatorius, ekspresionistinės poetikos novelėmis išsivadavęs iš „kaimiškos“ lietuvių prozos tradicijų, įvedęs miestoproblemiką, ironišką žvilgsnį į savo personažus kaip esminius modernistinės literatūros elementus.

Apsakymai (novelės) „Vagis“, „Kova“

Svarbiausia – apnuoginta žmogaus prigimtis, kuri dažnai gąsdinanti. Kaip priešingybė jai atskleidžiamas gražių santykių ilgesys („Kova“), gerumas („Vagis“).

Apskritai novelių vyrai ir moterys neturi principų arba juos sulaužo, personažus dažnai apėmusios kūniškos, nevaldomos aistros, hedonistiniai polinkiai, tik pasirinkti vaidmenys dažniausiai būna per sunkūs, apskaičiavimai klaidingi, todėl Savickio novelių pasaulis groteskiškas ir tragikomiškas (tėvai iš novelė

7

Savickio novatoriškumą ir laisvą žvilgsnį lėmė nuolatinis gyvenimas miestuose, kelių kalbų mokėjimas,darbas diplomatinėje tarnyboje, ne Lietuvoje gautasišsilavinimas

„Kova“)Savickis atsisakė įprastų vaizdavimo stereotipų

Danutė Kalinauskaitė, šių dienų prozininkė, novelistė, už apsakymų rinkinį „Niekada nežinai“ apdovanota Rašytojų sąjungos premija

Novelė „Namo“ Novelės veikėjas Saulius nenori tapatintis su savo gimtine, nes ji nėra turtinga: geriau užsideda išvietinto baltarusio, pabėgusio nuo režimo, kaukę, kad Anglijoje pasinaudotų visomis politiniams bėgliams egzistuojančiomis lengvatomis; nesitapatina ir su tėvais, broliais ir giminėmis, nes būnant šalia reikia prisiimti atsakomybę, o Saulius nori būti laisvas nuo visko, net ir nuo atsakomybės. Saulius – hedonistinės, egoistinės, vartotojų visuomenės produktas, neslegiamas jokios atsakomybės ir įsipareigijimų.

Archetipinės (tradicinės) šeimos vertybės vartotojų visuomenėje nebereikalingos.

Kontrastas tarp agrarinės visuomenės vertybių (joms atstovauja Sauliaus tėvas ir broliai) ir hedonistinės, vengiančios kančios ir pareigų, gyvenančios sau ir tik dėl savęs.

Metafora Narajamos viršukalnė – kai vaikai pastūmėja tėvus myriop.

Pagrindinė mintis – savo tapatybę, savo vertybes privalu ginti, deja, tą tėvas supranta per vėlai, prieš mirtį, kai nieko pakeisti negalima. Agrarinės kultūros vertybės – kantrumas, kuklumas, lėtumas, nuolankumas, jautrumas – postmodernioje visuomenėje tampa nereikalingos.

5. Mylinčio žmogaus paradigma






Vincas Mykolaitis-Putinas, vienas „Altorių šešėly“- Altorių šešėly priskiriamas „tapsmo“ romano Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė

8

žymiausių lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas,literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas

intelektualinis romanas, turintis autobiografinių elementų

Mykolaitis-Putinas parašėišties europinio lygio kūrinį, pasirinkta tema (jauno menininko tapsmo istorija, konfliktassu visuomene, vadavimasis iš dogmų) suartinantį lietuvių literatūrą su visuotinės literatūroskontekstu

tipui, jame atskleidžiamažmogaus sielos istorija: brendimas, pasaulio ir savęs pažinimas, pasaulėžiūros formavimasis, asmenybės savikūra. Romano protagonistas Liudas Vasaris i – tai intravertiškas, ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas, negalintissuderinti poeto talento ir kunigystės luomo apribojimų. Pirmoji romano dalis „Bandymų dienos“ vaizduoja šešerius mokslo metus Seinuose: naiviai tikimasi sustiprinti tikėjimą, bet iliuzijos žlunga, nes nusiviliama seminarija, griežta, sausa ir beprasme jos regula; kyla pirmosios abejonės pasirinkimu, nors ir trokštama jas įveikti, patirti mistinių išgyvenimų; nubunda meilės jausmas kaimynų merginai Liucijai. Konfliktas tarppareigos ir jausmų, skaldantis Vasario asmenybę, yra vidinis, išoriškai neparodomas. Vyresnybės ir kolegų akyse Liudas yra paklusnus, stropus klierikas, tačiau dviguba egzistencija jį vis labiau slegia.Antrojoje dalyje „Eina gyvenimas“ vaizduojami vikaravimo metai Kalnėnų bažnytkaimyje – Liudas Vasaris uoliai imasi pareigų ir nori būti pavyzdingas kunigas, bet jaučia, kad iš jo idealizmo stengiamasi pasinaudoti arba iš jo pasišaipoma. Kunigų kasdienybė, prakticizmas, karjerizmas (klebonas Platūnas, vikaras Stripaitis), tik stiprina įsitikinimą, kad jo prigimtis priešinasi kunigavimui. Vasaris atranda visai kitą – kultūros, prabangos, dvasinių vertybių pasaulį, kurį įkūnija šalia esantis dvaras, jo biblioteka ir baronienė Rainakienė. Jis ima jaustis tvirtesnis, savarankiškesnis. Trečiojoje romano dalyje „Išsivadavimas“ pagrindinis veikėjas, visiškai supasaulėjęs,nors vis dar nenutraukęs saitų su kunigija, grįžta į Lietuvą po dešimties gyvenimo Europoje metų. Galutinis postūmis yra meilė Amerikos lietuvei Auksei, su kuria Vasaris

Rainakienė, Auksė

Kiekvienoje romano dalyje pasirodo kita moteris, įgalinanti Liudą Vasarį geriau pažinti žmogaus vidines nuostatas, dalyvaujanti jo kelyje į visavertį gyvenimą ir kūrybą.

9

sieja savo ateitį.Juozas Tumas-Vaižgantas, neoromantikas; tautinio atgimimo reiškėjas; tautą suvokė kaip esmingą žmogiškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, istorijos, atsiskleidžia kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Svarbiausiu savo ir kitų gyvenimo tikslu laikė tarnystę tautai.

Apysaka „Dėdės ir dėdienės“ Žr. medžiagą apie Vaižgantą

Jurgis Savickis, lietuvių prozos novatorius, ekspresionistinės poetikos novelėmis išsivadavęs iš „kaimiškos“ lietuvių prozos tradicijų, įvedęs miestoproblemiką, ironišką žvilgsnį į savo personažus kaip esminius modernistinės literatūros elementus. Savickio novatoriškumą ir laisvą žvilgsnį lėmė nuolatinis gyvenimas miestuose, kelių kalbų mokėjimas, darbas diplomatinėje tarnyboje, ne Lietuvoje gautasišsilavinimas

Novelė „Jono Graužos nuotykiai“

Svarbiausia – apnuoginta žmogaus prigimtis, kuri dažnai gąsdinanti. Kaip priešingybė jai atskleidžiamas gražių santykių ilgesys – ponios Račienės meilė, jos vyro ištikimybė ir laukimas.

Grauža, nors išsilavinęs, kosmopolitas, gražiai atrodantis, prisižiūrintis, tačiau neturi principų, jį apėmusi kūniška, nevaldoma aistra moterims, nors jis vedęs, turi vaikų. Jį užvaldę hedonistiniai polinkiai, jis dedasi įdomiu, patraukliu, kultūringu žmogumi, tik pasirinktasvaidmenuo per sunkus, todėl Savickio novelių pasaulis groteskiškas ir tragikomiškas (Jonas Grauža pasirodo menkas, niekingas, paviršutiniškas, nevertas gilesnių jausmų).

6. Stoiko paradigma

M. K. Sarbievijus, garsiausias XVII a. Europos poetas, atstovaujantis Baroko epochai;vienam jo eilėraščių rinkiniui titulinį lapą iliustravo dailininkas P. Rubensas

Etinės odės Stojiška laikysena

Žr. medžiagą „Sarbievijus“

7. Tapatybės paradigma

A. Mickevičius, vienas garsiausių Europos romantikų, lenkų kalba rašė apie Lietuvą, rėmėsi pilietine tapatybe, susijusia su buvusios LDK tradicijomis (istorija, statutu); už veiklą filomatų draugijoje ištremtas iš tėvynės be teisės sugrįžti.


Pilietinė tapatybė Žiūrėti medžiagą „Romantikai“

10

A. Baranauskas, romantikas, rėmėsi konfesine tapatybe (būti lietuviu – reiškė būti kataliku); katalikų dvasininkas, matematikas, kalbininkas, Biblijos vertėjas – įvairiapusė asmenybė, mokslininkas.

Poema „Anykščių šilelis“ Konfesinė tapatybė Žiūrėti medžiagą „Romantikai“

Maironis, garsiausias Lietuvos romantikas; eilėraščių rinkinys „Balsai“, leistas net keturis kartus; sukūrė poetinę kalbą vidiniam žmogaus pasauliui perteikti; kūrė meditacinius (išpažintinius) ir patriotinius eilėraščius, satyras ir kt. Jis pirmasis vartojo silabotoninę eilėdarą, poezijai teikiančią daugiau skambesio galimybių.

Eilėraščiai „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „mano gimtinė“

Moderni, etninė, susijusi su kalba tapatybė Žiūrėti medžiagą „Romantikai“



Sovietinėje Lietuvoje Škėmos kūrybabuvo ignoruojama dėl griežtos totalitarizmo kritikos, o konservatyviems literatūros vertintojams išeivijoje pasibaisėjimą kėlė normų nevaržoma veikėjų kalba, atvira erotika, pripažintų autoritetų neigimas. Kūrybosviena stipriųjų pusių – autobiografinis autentiškumas.Geriausių Škėmos kūrinių personažai – jo asmenybės„kaukės“, o kūryboje iškylantis pasaulis – nervingo,

Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva – emigrantas, it persodintas akacijos krūmas, sunkiai prigyjantis svečioje šalyje: tai Vakarų menininko tragedija, nes Niujorkas, vienas iš pasaulio megapolių, yra tarsi mašina (beje, kaip ir gamta), nuasmeninanti individą. Garšva tampa keltuvininku ir jaučiasi praradęs tapatybę, niekam neįdomus, nereikalingas, kaip koks Sisifas, dirbantis beprasmį darbą, nuolat ridenantis į kalną akmenį. Garšvos identitetą darbe paslepia keltuvininko uniforma, turinti numerį (skaičių) ir pirštinės, uždengiančios paveldėtą senelės žiedą, menantį 1863 m. sukilimą, - žmogus tampa skaičiumi, uniforma, bet ne individu. Individualybės praradimas Garšvai yra

Emigranto jauseną atskleidžia šios metaforos: jis tarsi sunkiai prigyjantis akacijos krūmas; jis lietuvis kaukas, kuris bus apvilktas lininėmis kelnytėmis ir tarnaus svečiai šaliai; jis svetimas, nes jį svilina niujorkinė dykuma, jis žmogus skaičius daugiamilijoniniame Niujorke, priverstas vilkėti juokingą uniformą, dirbti nekenčiamą darbą (uždara lifto erdvė, beprasmis jo kilnojimasis aukštyn žemyn)...


11

psichologiškai suluošinto, prieš veidmainišką miesčioniųetiką ir moralę sukilusio herojaus kančių ir kovos laukas.

didžiausia tragedija

D. Kalinauskaitė, šių dienų prozininkė, novelistė, už apsakymų rinkinį „Niekada nežinai“ apdovanota Rašytojų sąjungos premija

Novelė „Namo“ Novelės veikėjas Saulius nenori tapatintis su savo gimtine, nes ji nėra turtinga: geriau užsideda išvietinto baltarusio, pabėgusio nuo režimo, kaukę, kad Anglijoje pasinaudotų visomis politiniams bėgliams egzistuojančiomis lengvatomis; nesitapatina ir su tėvais, broliais ir giminėmis, nes būnant šalia reikia prisiimti atsakomybę, o Saulius nori būti laisvas nuo visko, net ir nuo atsakomybės. Saulius – hedonistinės, egoistinės, vartotojų visuomenės produktas, neslegiamas jokios atsakomybės ir įsipareigijimų.

Kontrastas tarp agrarinės visuomenės vertybių (joms atstovauja Sauliaus tėvas ir broliai) ir hedonistinės, vengiančios kančios ir pareigų, gyvenančios sau ir tik dėl savęs.

Metafora Narajamos viršukalnė – kai vaikai pastūmėja tėvus myriop.

Pagrindinė mintis – savo tapatybę, savo vertybes privalu ginti, deja, tą tėvas supranta per vėlai, prieš mirtį, kai nieko pakeisti negalima. Agrarinės kultūros vertybės – kantrumas, kuklumas, lėtumas, nuolankumas, jautrumas – postmodernioje visuomenėje tampa nereikalingos.

12

temines paradigmos (1)

Documents