sveikata 2017 05 05 - kaunohospisas.lt · ligonis guli lovoje ir verkia. iš skausmo. gydytoja...

3
36 2017 PAVASARIS Sveikata 37 2017 PAVASARIS Sveikata SOCIALINėS PROBLEMOS Kai užklumpa liga ar negalia, prisideda ir socialinių problemų. Kauno hospiso namų socialinė darbuotoja Lijana Pranskevičienė teigia, kad jos darbas reikalauja ypač jaut- raus profesionalumo. Neatsitiktinai ji – so- cialinio darbo magistrė, be to, yra baigusi psichoterapijos ir humanitarines studijas. Informaciją apie pacientą ir jo socialinę problemą L.Pranskevičienė gauna iš jo pa- ties, medicinos personalo ir įstaigų. Labai daug gauna ir iš savanorių, kurie globoja li- gonius. „Labai vertingi savanorių pastebėjimai apie ligonį, jo aplinką, ryšius su artimai- siais, emocijas, poreikius. Kiekvienas apsi- lankymas formuoja nuomonę, nes jo metu ne tik teikiama pagalba, bet ir bendrauja- ma, net jei kalba ir neverbalinė“, – patirti- mi dalijasi socialinė darbuotoja L.Pranske- vičienė. Savo darbą hospise ji vertina kaip privile- giją tarnauti. „Kasdienė egzistencija – visų pirma ne tik komfortiškai jaustis, bet ir atlikti realias užduotis, nusilenkti gyvenimo teikiamiems iššūkiams. Tačiau prasmingai būti reiškia visados daugiau, negu tiktai būti“, – aiškina L.Pranskevičienė ir cituoja vieną žymiausių Lietuvos psichologų Antaną Maceiną, kuris yra sakęs, kad mes būname prasmingai ta- da, kai „aną, kažką“ daugiau vykdome. Ir pateikia pavyzdžių, pasakodama apie žmones, su kuriais dalijasi jų skausmu. „Ji sako, kad susitvarko, pagalbos tarsi nereikia. Pasikalbėjus ilgiau paaiš- kėja, kad moteris prieš keletą metų palaidojo dukrą. Vyras miręs. Moteris labai įsijautusi į savo vaidmenį rūpin- tis neįgaliais vaikais. Ji sako: „Aš juos pamaitinu.“ Regis, kad dar ne iki galo susitaikiusi su dukros netektimi ir yra labai stipriai prisirišusi prie savo pa- reigų, išmokusi savarankiškai spręsti ir buitines problemas, nors pamini, kad padeda kaimynai, aplanko sūnaus draugai.“ „Psichologinė riba, negalint pripažin- ti savęs silpna, reikalinga pagalbos, labai didelė. Viską, ką gali, stengiasi padaryti pati. Spintoje sauskelnes teko pridengti kilimėliu, jos neturi matytis, nes gėda (?), sunku su tuo susitaikyti.“ „Pasidomėjau apie požiūrį į tikėjimą. Teigė, kad nei tiki, nei netiki. Diskuta- vome, klausė labai susidomėjusi, rea- gavo labai jautriai. Paaiškinau, kad tuomet, kai žmogus kankinasi, tada Dievas arčiausiai jo, kad jie ne vieni, kad yra tam tikri slėpiniai. Jaučiau, kad tai pasiekė ją.“ „Mama stipriai slepia savo jausmus. Sako: „Aš esu tvirta.“ Bet jausmai gali kapsuliuotis ir ateityje turėti neigiamų padarinių. Bet čia tik mano prielai- da. Aš siūliau įsiklausyti į savo vidų. Turėjau mintį, kad vėliau nekaltintų savęs, kad padarė ne viską.“ PAGALBA KOMANDAI Gedinčiojo L.Pranskevičienė nepamiršta nė vieno ir su kiekvienu elgiasi labai jautriai. Ne kas kitas, o būtent ji, socialinė darbuoto- ja, džiaugiasi, kad mirusios moters mama SUNKIAUSIAS GYVENIMO PERIODAS. KAIP IšTVERTI? lengviau“, – pataria psichologė I.Banienė. Svarbiausia, anot jos, pasiekti fazę, kai žmo- gus suvokia galėsiantis gyventi su liga, jos sukeltais pokyčiais. Iš naujo įvertinamas gy- venimas, planai, siekiai. Dažnai pasikeičia prioritetai, vertybės. „Mes pastebėjome, kad šeimai susitaikius su liga, jos nariai suartėja, susivienija. Ir li- ga nebeužima pagrindinės pozicijos, tampa tik dar viena gyvenimo dalimi šalia kitų – šeimos, tarpusavio santykių, kūrybos, poil- sio“, – pastebi I.Banienė. Psichologė pataria įdiegti ligoniui, jeigu jis sąmoningas, tokią mintį: „Aš nežinau, kada ir nuo ko mirsiu. Visi esame mirtingi, tačiau dabar man svarbu daryti viską, kad jausčiausi sveikas ir laimingas.“ Hospiso pacientų skausmas, vienišumas ir beviltiškumas neretai pranoksta protu su- vokiamas ribas. Šiose medi- cinos įstaigose gali dirbti tik maksimaliai pasiaukojantys, aukščiausiu humanizmu ap- dovanoti žmonės. DVASINė STIPRYBė Kauno hospiso namų įkūrėja ir vadovė Žan- na Jankovskaja pristato: šios įstaigos veiklos akiratyje – labai sunkiai sergantys, dažniau- siai vieniši ligoniai. Jiems suteikiama visa įmanoma pagalba nuo slaugos iki sielovados. „Kai pavyksta sumažinti pacientui skaus- mą ir bent minimaliai grąžinti fiziologines or- ganizmo funkcijas, vis dėlto lieka baimės, vie- natvės, pasimetimo, pykčio jausmai. Neigia- mos ligonių emocijos sužadina artimiesiems kaltės jausmą, o hospiso darbuotojams – per- degimo efektą“, – pastebi Ž.Jankovskaja. Taip aplink ligonį susiformuoja platus ra- tas psichologiškai ir dvasiškai traumuotų bei išvargusių žmonių. Hospiso pacientams, jų artimiesiems, dar- buotojams, savanoriams – visiems reikalinga dvasinė ir psichologinė pagalba. Kur jos gauti? LIGA NėRA DRAUGė Kauno hospiso bičiulė onkopsichologė Iri- na Banienė tvirtina, kad išgyvenami neigia- mi jausmai – tai normali reakcija į susiklos- čiusią situaciją. „Kodėl susirgę pykstame? Dažniau- sia priežastis yra ta, kad jaučiamės praran- dantys kontrolę. Mes įpratę rinktis, priim- ti sprendimus, o susirgę tokių galimybių ne- tenkame. Tada pykstame ant likimo, savęs, gydytojų, žmonių, esančių greta. Ir nereikia slopinti savo jausmų. Juos išreiškus pasidaro TEKSTAS: MARIJANOS JASAITIENėS FOTOGRAFIJA: ELIJAUS KNIEžAUSKO Išgyvenami neigiami jausmai – tai normali reakcija į susiklosčiu- sią situaciją. Altruistė: Kauno hospiso namų įkūrėja ir vadovė Ž.Jankovskaja didžiąją savo gyvenimo dalį dovanoja tiems, kuriems reikia jos pagalbos. visitingnurse.org nuotr.

Upload: others

Post on 02-Aug-2020

2 views

Category:

Documents


0 download

TRANSCRIPT

Page 1: Sveikata 2017 05 05 - kaunohospisas.lt · Ligonis guli lovoje ir verkia. Iš skausmo. Gydytoja suleidžia vaistų. Truputį paleng vėja. Jau pietų metas. Ligonis išrankus mais

36

2017 pavasaris Sveikata

37

2017 pavasaris Sveikata

so cia li nės pro ble mosKai už klum pa li ga ar ne ga lia, pri si de da ir so cia li nių pro ble mų. Kau no hos pi so na mų so cia li nė dar buo to ja Li ja na Prans ke vi čie nė tei gia, kad jos dar bas rei ka lau ja ypač jaut­raus pro fe sio na lu mo. Neat si tik ti nai ji – so­cia li nio dar bo ma gist rė, be to, yra bai gu si psi cho te ra pi jos ir hu ma ni ta ri nes stu di jas.

In for ma ci ją apie pa cien tą ir jo so cia li nę pro ble mą L.Prans ke vi čie nė gau na iš jo pa­ties, me di ci nos per so na lo ir įstai gų. La bai daug gau na ir iš sa va no rių, ku rie glo bo ja li­go nius.

„La bai ver tin gi sa va no rių pa ste bė ji mai apie li go nį, jo ap lin ką, ry šius su ar ti mai­siais, emo ci jas, po rei kius. Kiek vie nas ap si­lan ky mas for muo ja nuo mo nę, nes jo me tu ne tik tei kia ma pa gal ba, bet ir bend rau ja­ma, net jei kal ba ir ne ver ba li nė“, – pa tir ti­mi da li ja si so cia li nė dar buo to ja L.Prans ke­vi čie nė.

Sa vo dar bą hos pi se ji ver ti na kaip pri vi le­gi ją tar nauti.

„Kas die nė eg zis ten ci ja – vi sų pir ma ne tik kom for tiškai jaustis, bet ir at lik ti rea lias už duo tis, nu si lenk ti gy ve ni mo tei kia miems iš šū kiams. Ta čiau pra smin gai bū ti reiš kia vi sa dos dau giau, ne gu tik tai bū ti“, – aiš ki na L.Prans ke vi čie nė ir ci tuo ja vie ną žy miau sių Lie tu vos psi cho lo gų An ta ną Ma cei ną, ku ris yra sa kęs, kad mes bū na me pra smin gai ta­da, kai „aną, kaž ką“ dau giau vyk do me.

Ir pa tei kia pa vyz džių, pa sa ko da ma apie žmo nes, su ku riais da li ja si jų skaus mu.

„Ji sa ko, kad su si tvar ko, pa gal bos tar si ne rei kia. Pa si kal bė jus il giau paaiš­kė ja, kad mo te ris prieš ke le tą me tų pa lai do jo duk rą. Vy ras mi ręs. Mo te ris la bai įsi jau tu si į sa vo vaid me nį rū pin­tis neį ga liais vai kais. Ji sa ko: „Aš juos pa mai ti nu.“ Re gis, kad dar ne iki ga lo su si tai kiu si su duk ros ne tek ti mi ir yra la bai stip riai pri si ri šu si prie sa vo pa­rei gų, iš mo ku si sa va ran kiš kai spręs ti ir bui ti nes pro ble mas, nors pa mi ni, kad pa de da kai my nai, ap lan ko sū naus drau gai.“„Psi cho lo gi nė ri ba, ne ga lint pri pa žin­ti sa vęs silp na, rei ka lin ga pa gal bos, la bai di de lė. Vis ką, ką ga li, sten gia si pa da ry ti pa ti. Spin to je saus kel nes te ko pri deng ti ki li mė liu, jos ne tu ri ma ty tis, nes gė da (?), sun ku su tuo su si tai ky ti.“„Pa si do mė jau apie po žiū rį į ti kė ji mą. Tei gė, kad nei ti ki, nei ne ti ki. Dis ku ta­vo me, klau sė la bai su si do mė ju si, rea­ga vo la bai jaut riai. Paaiš ki nau, kad tuo met, kai žmo gus kan ki na si, ta da Die vas ar čiau siai jo, kad jie ne vie ni, kad yra tam tik ri slė pi niai. Jau čiau, kad tai pa sie kė ją.“„Ma ma stip riai sle pia sa vo jaus mus. Sa ko: „Aš esu tvir ta.“ Bet jaus mai ga li kap su liuo tis ir atei ty je tu rė ti nei gia mų pa da ri nių. Bet čia tik ma no prie lai­da. Aš siū liau įsi klau sy ti į sa vo vi dų. Tu rė jau min tį, kad vė liau ne kal tin tų sa vęs, kad pa da rė ne vis ką.“

pa gal ba ko man daiGe din čio jo L.Prans ke vi čie nė ne pa mirš ta nė vie no ir su kiek vie nu el gia si la bai jaut riai. Ne kas ki tas, o bū tent ji, so cia li nė dar buo to­ja, džiau gia si, kad mi ru sios mo ters ma ma

Sun kiau SiaS gy ve ni mo pe rio daS.

kaip iš tver ti?

leng viau“, – pa ta ria psi cho lo gė I.Ba nie nė. Svar biau sia, anot jos, pa siek ti fa zę, kai žmo­gus su vo kia ga lė sian tis gy ven ti su li ga, jos su kel tais po ky čiais. Iš nau jo įver ti na mas gy­ve ni mas, pla nai, sie kiai. Daž nai pa si kei čia prio ri te tai, ver ty bės.

„Mes pa ste bė jo me, kad šei mai su si tai kius su li ga, jos na riai suar tė ja, su si vie ni ja. Ir li­ga ne beu ži ma pa grin di nės po zi ci jos, tam pa tik dar vie na gy ve ni mo da li mi ša lia ki tų – šei mos, tar pu sa vio san ty kių, kū ry bos, poil­sio“, – pa ste bi I.Ba nie nė.

Psi cho lo gė pa ta ria įdieg ti li go niui, jei gu jis są mo nin gas, to kią min tį: „Aš ne ži nau, ka da ir nuo ko mir siu. Vi si esa me mir tin gi, ta čiau da bar man svar bu da ry ti vis ką, kad jaus čiau si svei kas ir lai min gas.“

Hos pi so pa cien tų skaus mas, vie ni šu mas ir be vil tiš ku mas ne re tai pra noks ta pro tu su­vo kia mas ri bas. Šio se me di­ci nos įstai go se ga li dirb ti tik mak si ma liai pa siau ko jan tys, aukš čiau siu hu ma niz mu ap­do va no ti žmo nės.

dva si nė stip ry bėKau no hos pi so na mų įkū rė ja ir va do vė Žan­na Jan kovs ka ja pri sta to: šios įstai gos veik los aki ra ty je – la bai sun kiai ser gan tys, daž niau­siai vie ni ši li go niai. Jiems su tei kia ma vi sa įma no ma pa gal ba nuo slau gos iki sie lo va dos.

„Kai pa vyks ta su ma žin ti pa cien tui skaus­mą ir bent mi ni ma liai grą žin ti fi zio lo gi nes or­ga niz mo funk ci jas, vis dėl to lie ka bai mės, vie­nat vės, pa si me ti mo, pyk čio jaus mai. Nei gia­mos ligonių emo ci jos su ža di na ar ti mie siems kal tės jaus mą, o hos pi so dar buo to jams – per­de gi mo efek tą“, – pa ste bi Ž.Jan kovs ka ja.

Taip ap link li go nį su si for muo ja pla tus ra­tas psi cho lo giš kai ir dva siš kai trau muo tų bei iš var gu sių žmo nių.

Hos pi so pa cien tams, jų ar ti mie siems, dar­buo to jams, sa va no riams – vi siems rei ka lin ga dva si nė ir psi cho lo gi nė pa gal ba. Kur jos gau ti?

li ga nė ra drau gėKau no hos pi so bi čiu lė on kop si cho lo gė Iri­na Ba nie nė tvir ti na, kad iš gy ve na mi nei gia­mi jaus mai – tai nor ma li reak ci ja į su si klos­čiu sią si tua ci ją.

„Ko dėl su si rgę pyks ta me? Daž niau­sia prie žas tis yra ta, kad jau čia mės pra ran­dan tys kont ro lę. Mes įpra tę rink tis, priim­ti spren di mus, o su si rgę to kių ga li my bių ne­ten ka me. Ta da pyks ta me ant li ki mo, sa vęs, gy dy to jų, žmo nių, esan čių gre ta. Ir ne rei kia slo pin ti sa vo jaus mų. Juos iš reiš kus pa si da ro

tekStaS: ma ri ja noS ja Sai tie nėSfotografija: eli jauS knie žauS ko

iš gy ve na mi nei gia mi jaus mai – tai nor ma li reak ci ja į su si klos čiu­sią si tua ci ją.

Alt ruis tė: Kau no hos pi so na mų įkū rė ja ir va do vė Ž.Jan kovs ka ja

di džią ją sa vo gy ve ni mo da lį do va no ja tiems, kuriems rei kia jos pa gal bos.

visitingnurse.org nuotr.

Page 2: Sveikata 2017 05 05 - kaunohospisas.lt · Ligonis guli lovoje ir verkia. Iš skausmo. Gydytoja suleidžia vaistų. Truputį paleng vėja. Jau pietų metas. Ligonis išrankus mais

38

2017 pavasaris Sveikata

39

2017 pavasaris Sveikata

„Pa cien tą ra dau vaikš ti nė jan tį On­ko lo gi jos li go ni nės pa la to je. Šyp so jo si. Skaus mą mal ši no pleist rai – net ke­tu ri. At ne šiau bal tos karš tos mė sy tės, na mi nių rau gin tų agur kė lių, ku ku­rū zų tra pu čių. Daug kal bė jo me apie mi ty bą. Al gis įdė miai klau sė si, daug klau si nė jo, da li jo si sa vo pa tir ti mi – reak ci ja į su val gy tą mais tą. Kal bė­jo me apie na tū ra lų ke pe nų va ly mą, or ga niz mo šar mi ni mą. Kai ką už si ra šė į kny ge lę. Pa te piau nu ga rą, strė nas, klu bus žo lių bal za mu. Leng vas pė dų ma sa žas – inks tų 1, 2 taš kai, tai lan­die tiš ko ma sa žo ke li ele men tai, kva pų te ra pi ja. Išg los tau ran ke les, ko je les. Po pro ce dū rų klu bų skaus mai vi sai din go, stu bu ro – šiek tiek su ma žė jo. Sa ko, jau čia si lais ves nis ir leng vas. Šyp so si. Pa ro džiau ke lis rą žy mo si ir tem pi mo pra ti mus lo vo je, pė doms. Stro piai mo kė si. Kal ba me apie min ties ir mal dos ga lią. Dė ko ja ir šyp so si. Kal ba me apie san ty kius su žmo na – pra šo jos at lei di mo. Į pa la tą įei na ki tas li go nis, klau sia, ko dėl taip ma lo niai kve pia mė to mis. Paaiš ki nu, tei rau ja si, ko dėl jo ne lan kau. Pa duo du Kau no hos pi so na mų lanks ti nu ką. Švie sus su si ti ki mas, džiaugs mas, ne jau čiant skaus mų.“

O štai dar vie nas dva si nės asis ten tės A.Krikš to pai tie nės kas die ny bės frag men tas.

Li go nis gu li lo vo je ir ver kia. Iš skaus mo. Gy dy to ja su lei džia vais tų. Tru pu tį pa leng­vė ja. Jau pie tų me tas. Li go nis iš ran kus mais­tui, daug ko at si sa ko. Dva si nė asis ten tė su­tri na avo ka dą su grai ki niais rie šu tais, rau­gin tais ko pūs tais ir mai ti na. Duo da at si ger ti mor kų sul čių.

Be A.Krikš to pai tie nės neį si vaiz duo ja­mos Kau no hos pi so na mų pa cien tų šven­tės. Pa deng ti sta lą, ap reng ti li go nį, suint­ri guo ti bū si ma staig me na, pa sa ky ti jaut­rų pa lin kė ji mą, jei gu rei kia, ne tgi per si­reng ti ko kiu nors per so na žu jai vi sai ne­sun ku.

O šven čių Kau no hos pi so na mų ka len do­riu je ne ma žai: šv.Ka lė dos, šv.Ve ly kos, pa­cien tų ir jų ar ti mų jų gim ta die niai bei var­da die niai.

„Kai įsu ka me sun kiai ser gan čius žmo nes ir jų ar ti muo sius į šven čių ka ru se lę, grįž­ta su vo ki mas, kad gy ve ni mas tę sia si. Gal būt dau gu mai iš jų tai pa sku ti nė šven tė. To dėl ir sten gia ma si iš vi sų jė gų“, – su si mąs to Ž.Jan­kovs ka ja.

mal da, pa guo da, pa gal baPa lai min to jo ar ki vys ku po Jur gio Ma tu lai­čio na mų ka ta li kų bend ruo me nės re fe ren tė, Kau no hos pi so na mų sa va no rė Jo lan ta Jan­čiu kie nė da li ja si su pa cien tais sa vo ti kė ji mu.

„Kol prau sė mės, da li jau si sa vo dva si­nė mis pa tir ti mis. Pa cien tė klau sė si su­si do mė ju si ir po to pa sa kė, kad iš gir do nuo sta bių da ly kų.Ki tos pa cien tės sa vi jau ta la bai pa blo gė ju si, ji liūd na ir dirg li – to pa pras tai ne bū da vo. Pa si ro do, vi sa per mir ku si šla pi me. Kar tu su sa va no­re Jo lan ta kei čia me pa klo des ir marš­ki nius į nau jus, ku riuos at ve žė me. Pa kei čia me saus kel nes. Tem pe ra tū ros nė ra. Su de du nau jas pa gal vė les po čiur no mis, ke liais. Nu ga rą, ran kas, ko jas iš te pu Žan nos do va no tu te pa lu „Di kul ja“, pa sa kau sū nui, kad tai dar kar tą pa da ry tų va ka re. Pa gy ve nęs li­go tas vy ras ka te go riš kai at si sa ko. Dis­ku si ja trum pa – sū nus keis tis ne no ri. Se ną ant klo dę su pa kuo ja me iš mes ti, pa kei čia me į nau ją „Dor meo“, kaip ir pa gal vę. Mais to li go nė at si sa ko, tik šiek tiek iš ge ria ar ba tos. Rie da aša ros, bet iš ran kų ne pa lei džia te le vi zo riaus pul te lio ir bu te liu ko su ra mi na mai­siais vais tais. Ga li bū ti, kad mo te ris jų pa dau gi no. Pag los to me ran kas ir plau kus, stip ri na me nuo lan kia mal da. Man pa si ro dė, kad pa li ko me mo te rį kaž kiek ra mes nę. Pa ke liui pai ma me ir di de lį mai šą šiukš lių iš vir tu vės.“

Sa va no ris Vi ta li jus Mi cu ra ne tu ri ofi­cia laus so cia li nio, psi cho lo gi nio ar dva­si nio iš si la vi ni mo, bet jo vi sa da vi si la­bai lau kia. Jis pa ka bi na prie lan go le syk­lė lę paukš čiams, su tai so du šo čiau pą, pa­ly di į par duo tu vę, jei gu pa cien tui at si ran­da no ro ir jė gų. („Įsi vaiz da vau, kad tai ne­bus tik pa si vaikš čio ji mas į par duo tu vę ir at gal, kad rei kės pa bend rau ti – tai daug svar biau.“)

Vi sa da iš gy ve na, jei gu jam pa čiam ne pa­vyks ta su teik ti pa gal bos. („Dar at si ra do vie­nas dar be lis – lo vos kel tu vo pul te lis pra dė­jo veik ti ne pa ti ki mai, pa cien tė bi jo įstrig ti. Aiš ku, čia ga li pri reik ti meist ro.“) Ap sii ma da ry ti vi sus dar bus.

bend rau jant pa ma žu švie sė ja, rū pi na si anū ke, pa si kal ba su ar ti mai siais.

„Da bar mū sų tiks las – ra gin ti ją nea ti dė­lio ti kreip tis pa čiai į gy dy to jus dėl stu bu ro pro ble mų“, – pa ste bi L.Prans ke vi čie nė.

So cia li nio dar bo spe cia lis tė ne re tai pa ta­ria me di kų ko man dai ir sa va no riams.

„Grį žu si į bu tą mi ru sio sios ma ma nuo lat ver kia, jai la bai trūks ta duk ros, žiū ri jos nuo trau kas, ku rios dras ko šir dį, bet ne ga li jų nuim ti. Tei gia ne ga­lin ti sau at leis ti, kad ją ve žė į li go ni nę. Lo giš kai tar si su pran ta vie naip, bet jaus mai ima vir šų. Su tais jaus mais ir tvar ko mės. Ma mai rei kia iš si kal bė ti, tai la bai svar bu.“

O kar tą, kai ko man da, gai les tin gu mo apim ta, nu ta rė ap lan ky ti išei nan tį jį, gy ve­nan tį to li nuo Kau no, so cia li nė dar buo to ja L.Prans ke vi čie nė karš tuo lius de li ka čiai pri­stab dė.

„Ma nau, vė lu va žiuo ti į ki tą mies te lį. Pa­cien tas la bai silp nas, be veik ne be kal ba. Mor fi nas lei džia mas jau la bai daž nai. Aš pa lai ky siu jį mal da. Man šir dis sa ko jo ne­var gin ti vi zi tu“, – pri si mi nė L.Prans ke vi­čie nė.

Ji bu vo tei si: li go nis pa li ko pa sau lį po ke­lių va lan dų my lin čių se se rų ran ko se.

Bū na, kad so cia li nė dar buo to ja ga na griež tai pri stab do sa va no rius ta da, kai jie no ri iš gel bė ti vi są pa sau lį, sa ky da ma jiems: „Siū ly čiau ap si brėž ti ri bas, nes ga li me pa­tek ti į nea pib rėž tas si tua ci jas.“

lai mė ne jaus ti skaus moDva si nė asis ten tė Aud ro nė Krikš to pai tie nė lai ko ki tą dva si nės pa gal bos Kau no hos pi so na mų pa cien tams fron tą. Ji pa ti – pe da go gė, ho lis ti nės me di ci nos, rei ki, įvai rių ma sa žų ir ne tra di ci nės te ra pi jos me to dų, Ry tų me di­ci nos ir fi lo so fi jos puo se lė to ja.

„Aud ro nė nie ka da nei na pas pa cien tą tuš čio mis: gė lių puokš tė, aro ma tin go alie­jaus in de lis, žva ku tė, kre mas nuo skaus­mo – tai ma žy tė dė me sio žmo gui iš raiš ka. Jau pir mo po kal bio me tu ji ne ven gia dva si­nių te mų ir vi sa da su lau kia sie los at si sklei­di mo, ne svar bu, ar kal ba si su mo te ri mi, ar su vy ru. Ji kal bi na, ma sa žuo ja, mankš ti na ir pa lie ka pa cien tą tik ta da, kai jo sa vi jau­ta pa ge rė ja“, – apie ko le gę pa sa ko ja Ž.Jan­kovs ka ja.

pas vei ki no: jaut raus dė me sin gu mo aki mir ka ver ta mi li jo no.

Šven tės: kau no hos pi so na mų ge ra da riams vi­sai ne sun ku pa deng ti sta lą, ap reng ti li go nį, suint ri guo ti bū si ma staig me na, ne tgi per si reng ti ko kiu nors per so na žu.kau no hos pi so na mų archyvo nuo tr.

ne rei kia slo pin ti sa­vo jaus mų. juos iš­reiš kus pa si da ro leng viau.

Vie na iš V.Mi cu ros pa slap čių – mo kė ji­mas iš klau sy ti. („Kai bu vau dar ma žas, gal vi są met rą ma žes nis ne gu da bar, vi sas ato­sto gas pra leis da vau pas sa vo mo čiu tę siu vė­ją. Ir vi sa da iš si žio jęs klau siau si mo čiu tės klien čių mo te rų.“)

Jis bend rau ja su pa cien tais vi so mis te mo­mis. („Mes ne kar tą fi lo so fa vo me apie tai, kiek ne daug rei kia žmo gui, kad bū tų lai­min gas. Aiš ku, jei gu jis yra tik ras fi lo so fas ar krikš čio nis.“)

„Vi ta li jus – hu mo ro ir ge ros nuo tai kos šal ti nis. Jo kiek vie nas žo dis dvel kia mei­le žmo gui, kri ti ka sau ir be ga li niu at si da­vi mu mū sų veik lai“, – api bend ri na Ž.Jan­kovs ka ja.

be pa ra mos neiŠ gy ven tųSa va no rė Ilo na Lu ko še vi čiū tė­No rei kie nė, dvie jų vai kų ma ma, tu ri teo lo gės ir and ra­go gės kva li fi ka ci jas, stu di juo ja sie lo va dą. Ji try li ka me tų dir bo Vy tau to Di džio jo uni ver­si te te (VDU).

Vi di niai troš ki mai ir jau nys tė je Aukš­čiau sia jam duo tas pa ža das at vi lio jo šią mo te rį į Kau no hos pi so na mų sa va no rių gre tas.

pras mė: „tai ne tik pa si vaikš čio ji mas į par duo­tu vę ir at gal, tai bend ra vi mas – tai daug svar­biau“, – sa ko v.mi cu ra.

Page 3: Sveikata 2017 05 05 - kaunohospisas.lt · Ligonis guli lovoje ir verkia. Iš skausmo. Gydytoja suleidžia vaistų. Truputį paleng vėja. Jau pietų metas. Ligonis išrankus mais

40

2017 pavasaris Sveikata

„Pa cien tė la bai ma lo ni, tu ri stip rų hu mo ro jaus mą ir ne re tai juo kau ja per aša ras. Jai tris kar tus ope ruo­tas stu bu ras. Gy ve na ket vir ta me aukš te. Su si ti ku sios pa trau kė me įveik ti kal nus – laip tus mo hi ka nus. Pa ke liui iš me tė me šiukš lių mai šą į kon tei ne rį. Ta da su si ki bu sios už pa­ran kių kaip dvi gul bės lė tai ei da mos ir links mai be si šne ku čiuo da mos pa­sie kė me par duo tu vę. Pa cien tė bu vo pui kios nuo tai kos (nors ma tė si, kad skau da ir no ri si pri sės ti), nes įsi gi jo no ri mą pre kę. Sa vi jau ta stai giai pra stė jo, bet ma no bend ra ke lei vė ne de ja vo, ban dė juo kau ti. Sus to da­vo me pail sė ti, bet karš tis pra dė jo muš ti, šir dis dau žė si. Hu mo ras dar sklan dė. Per aša ras. Šiaip ne taip priar tė jo me prie na mų, bet dar rei­kė jo įveik ti kal nus į ket vir tą aukš tą. Išt ver min gai įvei kė me juos per be ga li nį skaus mą. Su dė jau pre kes ir at si svei ki no me. Sa kė, kad dau giau nie ko ne be rei kia, nes no ri kuo grei­čiau at si gul ti. Jai taip skau dė jo, bet ji sa kė: „Ilo na, jei nie ko ne kei si sa vo gy ve ni me (čia mū sų abie jų pa slap­tis), pri si min si, kaip sė dė jai su to kia pa cien te „Ma xi mo je“ ir apie tai kal bė jo me... ir verk si.“

Kau no hos pi so na mų ko lek ty vas pa de­da ne be pa gy do miems žmo nėms at si kra ty­

ti mir ties bai mės, su si tai ky ti su pa dė ti mi, džiaug tis kiek vie na gy ve ni mo aki mir ka ne gal vo jant, kiek jų li ko, ir iki pat pa bai gos iš lik ti oriems.

„Mes dir ba me ne mo ka mai. Ki taip ir bū­ti ne ga li, nes pa de da me tiems, nuo ku rių nu si su ko ki ti. Di de lė lai mė, kai li ki mo ap­leis ti žmo nės, mū sų pa de da mi, vėl pra de­da jaus tis rei ka lin gais vi suo me nės na riais. Jų šei mos na riai su si vie ni ja ir leng viau pri­sitaiko prie pa ki tu sių są ly gų“, – Ž.Jan kovs­ka ja džiau gia si veik los re zul ta tais ir tuo,

kad Lie tu vo je yra nuo sta bių žmo nių, ku­rių vie ni pa de da fi nan siš kai, ki ti – pa slau­go mis, tre ti – su pra tin gu mu, mo ra li niu pa­lai ky mu.

Iš vals ty bės biu dže to Kau no hos pi so na­mai nė ra ga vę nė eu ro.

pa šau ki mas: bu vu sią vdu dės ty to ją i.lu ko še vi­čiū tę­no rei kie nę vi di niai troš ki mai ir jau nys tė je aukš čiau sia jam duo tas pa ža das at vi lio jo į kau­no hos pi so na mų sa va no rių gre tas.

di de lė lai mė, kai li­ki mo ap leis ti žmo­nės, mū sų pa de­da mi, vėl pra de da jaus tis rei ka lin gi.

verSmė