sumanus valdymas: administraciniai ir vieŠieji...

SUMANUS VALDYMAS: ADMINISTRACINIAI IR VIEŠIEJI GEBĖJIMAI

LIETUVOS DEMOKRATIŠKUMO UGDYMO KOLEGIJA

VILNIUS, 2017

SUMANUS VALDYMAS: ADMINISTRACINIAI IR VIEŠIEJI GEBĖJIMAI

Metodinė priemonė

Redagavo Auksė GasperavičienėMaketavo Silva Jankauskaitė

ISBN 978-609-471-092-6

Bibliografinė leidinio informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

© Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 2017© Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegija, 2017

Leidinys parengtas ir išleistas įgyvendinant projektą „Sumanus valdymas viešajame sektoriuje per tvarią regioninę plėtrą“ (projekto Nr. NOR-LT10-VRM-01-K-01-007).Projektas finansuojamas pagal 2009–2014 m. Norvegijos finansinio mechanizmo programą LT10 „Gebėjimų stiprinimas ir institucinis valstybės, paramos gavėjos, ir Norvegijos viešųjų institucijų, vietos ir regioninės valdžios bendradarbiavimas“

TURINYS

Įvadas 9

1. Sumanus valdymas 111.1. Modulio santrauka 111.2. Pagrindinės sąvokos 111.3. Sumanus valdymas: teoriniai ir praktiniai aspektai 12

1.3.1. Viešasis administravimas kaip sumanaus valdymo prielaida 121.3.2. Socialinės gerovės aktualijos viešosios vadybos kontekste 151.3.3. Naujoji viešoji vadyba 161.3.4. Naujosios viešosios vadybos ir naujojo viešojo

valdymo modelių taikymas siekiant socialinės gerovės 181.3.5. Sumanus viešasis valdymas 19

1.4. Sprendimų priėmimo ir analizės metodai (modeliai) 221.5. Gerosios patirties pavyzdžiai 251.6. Informacinių technologijų priemonės, padedančios

spręsti šios srities uždavinius 261.7. Tolesnės žinių tobulinimo kryptys ir rekomenduojama literatūra 28

2. Sumanus marketingas ir integruota komunikacija 292.1. Modulio santrauka 292.2. Pagrindinės sąvokos 292.3. Sumanus marketingas ir integruota komunikacija:

teoriniai ir praktiniai aspektai 302.3.1. Marketingo samprata ir jos evoliucija 302.3.2. Marketingo vadyba ir susijusios koncepcijos 312.3.3. Vertė vartotojui ir vertės grandinės sudarymas 322.3.4. Integruota komunikacija marketinge 35

2.4. Sprendimų priėmimo ir analizės metodai (modeliai) 372.5. Gerosios patirties pavyzdžiai 382.6. Informacinių technologijų priemonės,

padedančios spręsti šios srities uždavinius 392.7. Tolesnės žinių tobulinimo kryptys ir rekomenduojama literatūra 43

3. Inovatyvios ir į rezultatus orientuotos viešosios paslaugos 453.1. Modulio santrauka 453.2. Pagrindinės sąvokos 453.3. Inovatyvios ir į rezultatus orientuotos viešosios paslaugos:

teoriniai ir praktiniai aspektai 46

6

S U M A N U S V A L D Y M A S : A D M I N I S T R A C I N I A I I R V I E Š I E J I G E B Ė J I M A I

3.3.1. Viešosios paslaugos samprata 463.3.2. Vietos savivaldybių viešosios paslaugos 473.3.3. Viešųjų paslaugų teikimo organizavimo būdai 483.3.4. Produktyvumas viešajame sektoriuje 493.3.5. Veiklos ir efektyvumo tobulinimo prielaidos ir iššūkiai 513.3.6. Inovatyvių elektroninių viešųjų paslaugų plėtra Lietuvoje 52



4. Socialinė partnerystė ir bendradarbiavimas 614.1. Modulio santrauka 614.2. Pagrindinės sąvokos 614.3. Socialinė partnerystė ir bendradarbiavimas: teoriniai ir praktiniai aspektai 62

4.3.1. Socialinė ekonomika kaip socialinės partnerystės atsiradimo prielaida 62

4.3.2. Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė 644.3.3. Socialinė partnerystė Lietuvoje 654.3.4. Socialinės partnerystės plėtojimas 694.3.5. Socialinio dialogo vizija 71



5. Sumani socializacija ir inovacijos 815.1. Modulio santrauka 815.2. Pagrindinės sąvokos 815.3. Sumani socializacija ir inovacijos: teoriniai ir praktiniai aspektai 81

5.3.1. Sumani edukacija ir socialinės industrijos kaip sumanios socializacijos prielaidos 81

5.3.2. Žaidybinimas kaip sumanios socializacijos ir edukacijos elementas 835.3.3. Žaidybinis raštingumas 86

5.4. Sprendimų priėmimo ir analizės metodai (modeliai) 885.5. Gerosios patirties pavyzdžiai 915.6. Informacinių technologijų priemonės, padedančios spręsti šios srities uždavinius 915.7. Tolesnės žinių tobulinimo kryptys ir rekomenduojama literatūra 94

7

T U R I N Y S

6. Procesai ir technologijos, kuriems įtakos turi sumanus viešasis valdymas 956.1. Modulio santrauka 956.2. Pagrindinės sąvokos 956.3. Procesai ir technologijos, kuriems įtakos turi

sumanus viešasis valdymas: teoriniai ir praktiniai aspektai 956.3.1. Elektroninė valdžia viešajame sektoriuje 956.3.2. Elektroninės valdžios sampratų įvairovė 966.3.3. Paslaugų perkėlimo į internetą ypatumai 986.3.4. Universalūs daugiafunkciai centrai kaip viešųjų paslaugų elementai 996.3.5. Universalių daugiafunkcių centrų veikimo principai 100



7. Integruota komunikacija ir mediacija 1097.1. Modulio santrauka 1097.2. Pagrindinės sąvokos 1097.3. Integruota komunikacija ir mediacija: teoriniai ir praktiniai aspektai 109

7.3.1. Bendravimo svarba integruotos komunikacijos kontekste 1097.3.2. Socialinės atsakomybės modeliai kaip integruotos

komunikacijos priemonės 1117.3.3. Socialinio verslo inkubatorius kaip integruotos

komunikacijos pavyzdys 1137.4. Sprendimų priėmimo ir analizės metodai (modeliai) 1157.5. Gerosios patirties pavyzdžiai 1167.6. Informacinių technologijų priemonės,


9

ĮVADAS

Aktualumas, problematika. Administracinių ir viešųjų gebėjimų tobulinimas viešajame valdyme pastaraisiais metais tapo itin aktualia sritimi. Efektyvesniam viešajam valdymui bandoma taikyti naujus problemų sprendimo, efektyvumo di-dinimo ir mokymosi metodus. Perimama geroji patirtis iš užsienio šalių. Į Lietuvos viešąsias institucijas skinasi kelią tokios koncepcijos kaip į rezultatus orientuotas ir įrodymais pagrįstas viešasis valdymas. Kyla papildomų iššūkių bandant įgyvendin-ti efektyvumo didinimo reformą.

Ypač daug dėmesio ir prieštaringos reakcijos sulaukia informacinių technolo-gijų panaudojimo galimybės viešajame valdyme. Daugelis dėstytojų, taip pat suau-gusiųjų, ugdančių mokymosi visą gyvenimą kompetencijas, naudodami technolo-gijas, programinius paketus jaučia neužtikrintumą, nežinomybės baimę. Dažnai manoma, kad mokymo platformomis pernelyg sudėtinga naudotis, jos vargina, neramu dėl besimokančiųjų gebėjimo dalintis savo darbu ir padidėjusios sukčia-vimo galimybės.

Tačiau žinant, kad efektyvus technologijų panaudojimas gali padidinti tiek dės-tytojo, tiek mokymų dalyvių mokymo ir mokymosi patirtį, verta stengtis panaudoti savo institucijos teikiamą skaitmeninio mokymosi valdymo sistemą, sukurti pa-trauklią mokymosi aplinką. Juolab kad technologijų panaudojimas ugdant viešąsias ir administracines kompetencijas viešojo sektoriaus darbuotojams pasižymi inova-tyvumu, leidžia didinti darbo produktyvumą ir skatina socialinę komunikaciją.

Metodinės priemonės objektas. Administraciniai ir viešieji gebėjimai įvairiose sumanaus valdymo srityse.

Leidinio tikslas. Įvairiais aspektais išanalizuoti sumanaus valdymo viešajame sektoriuje dabartinę būklę, numatyti galimas plėtros tendencijas, atskleidžiant si-tuaciją Lietuvoje, pasinaudojant užsienio šalių patirtimi ir plačiai pristatant infor-macinių technologijų galimybes.

Taikyti tyrimo metodai. Mokslinės, metodinės ir praktinės literatūros bei kitų informacinių šaltinių sisteminė, kritinė ir lyginamoji analizė, apibendrinimas, duomenų analizė, atvejo analizė.

Šis leidinys parengtas iš surinktos ir susistemintos informacijos apie įvairias sumanaus valdymo temas bei viešuosius ir administracinius gebėjimus, reikalin-gus įgyvendinant sumanųjį valdymą viešosiose institucijose.

Metodinė priemonė apima šias temas (modulius):1. Sumanus valdymas.2. Sumanus marketingas ir integruota komunikacija.3. Inovatyvios ir į rezultatus orientuotos viešosios paslaugos.4. Socialinė partnerystė ir bendradarbiavimas.

10

Į VA D A S

5. Sumani socializacija ir inovacijos. 6. Procesai ir technologijos, kuriems įtakos turi sumanus viešasis valdymas. 7. Integruota komunikacija ir mediacija.

Kiekvieną leidinyje pristatomą temą (modulį) sudaro tokie blokai:1. Trumpa informacija apie modulį (santrauka).2. Pagrindinės sąvokos.3. Metodinės medžiagos dėstymas.4. Sprendimų priėmimo ir analizės metodai (modeliai).5. Gerosios patirties pavyzdžiai.6. Informacinių technologijų priemonės, padedančios spręsti šios srities

uždavinius.7. Tolesnės žinių tobulinimo kryptys ir rekomenduojama literatūra.

Leidinio praktinė reikšmė. Metodinėje priemonėje pateikiama medžiaga sie-kiama prisidėti prie regioninės politikos tikslų sumanaus valdymo srityje, regioni-nės plėtros įgyvendinimo pasinaudojant Norvegijos Karalystės ir kitų šalių gerąja patirtimi, žiniomis ir jas taikant Lietuvos Respublikos savivaldybių institucijose bei įstaigose.

Viešųjų institucijų darbuotojai, naudodamiesi šia metodine priemone, galės greitai pasinaudoti susisteminta moksline ir metodine informacija apie tokias vie-šojo valdymo sritis kaip viešosios paslaugos, sumanus marketingas, integruota ko-munikacija, partnerystė, sumani socializacija ir kt. Kiekvienas iš pateiktų modulių taip pat papildytas siūlomu taikyti sprendimų priėmimo metodu, gerosios patirties atveju. Plačiai aprašoma pasirinkta informacinių technologijų priemonė, įgalinanti aktyvų ir efektyvų mokymąsi bei komunikaciją. Taip pat pateikiamas literatūros sąrašas norintiems atitinkamus modulio temos aspektus pastudijuoti detaliau.

11

1. SUMANUS VALDYMAS

1.1. Modulio santrauka

Sumani vadyba – tai atviras ir skatinantis dalyvauti, rezultatyvus, atitinkantis vi-suomenės poreikius ir užtikrinantis geros kokybės paslaugas valdymas, kompe-tentinga ir priimanti kryptingus strateginius sprendimus valdžia. Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus Lietuvos viešasis valdymas patyrė tokias tris naujas ir ženklias plėtros kryptis: biurokratija, naujoji viešoji vadyba ir naujoji viešoji tarny-ba. Šalia klasikinių vadybos ir administravimo priemonių sumanios vadybos tema analizuoja ir strategiškai pajėgią valdžią, esmines pokyčių iniciatyvas, atvirą ir įga-liojimų suteikiantį valdymą, visuomenės poreikius atitinkantį valdymą. Dėmesio skiriama ir naujosios viešosios vadybos bei naujojo viešojo valdymo skirtumams analizuoti, socialinės gerovės problemoms spręsti įgyvendinant viešąjį valdymą bei viešojo valdymo pokyčiams globalizacijos sąlygomis.

Modulio tikslas. Apibrėžti teorinius ir praktinius aspektus, kurie būtini kuriant sumanųjį valdymą, suteikti žinių apie esminius sumaniam valdymui būtinus po-kyčius, strategiškai pajėgų, atvirą ir įgaliojimų suteikiantį valdymą. Išanalizuoti su-manaus valdymo įgyvendinimo sėkmės atvejus.

Pristatomi sprendimų priėmimo modeliai (metodai) – SWOT (SSGG) analizė.

1.2. Pagrindinės sąvokos

Naujasis viešasis valdymas – viešojo administravimo metodas, kuris akcentuo-ja privatizaciją, darbų atlikimo įvertinimą, strateginį planavimą ir kitas vadybos perspektyvas.

Naujoji viešoji vadyba – plati sąvoka, apimanti įvairaus pobūdžio viešojo sek-toriaus reformas, kurios siekia įdiegti privataus sektoriaus valdymo modelius bei padidinti biurokratinių valdymo struktūrų efektyvumą ir atskaitomybę. Naujo-ji viešoji vadyba gali būti apibūdinama kaip verslo vadybos principų, metodų ir technologijų taikymas viešojo sektoriaus organizacijose. Ji suprantama ne tik kaip viešojo sektoriaus mažinimas, bet svarbiausia – kaip jo modernizavimas.

Gerovės valstybė – 1) valstybė, kurioje vyriausybė atlieka pagrindinį vaidme-nį apsaugant ir skatinant ekonominę ir socialinę piliečių gerovę. Gerovės valstybė paremta lygių galimybių, vienodo turto padalijimo ir viešosios atsakomybės už ne-priteklių patiriančius žmones principais. Pagal šią sistemą piliečių gerovė – tai vals-tybės rūpestis; 2) socialinių institutų visuma, leidžianti valstybei reguliuoti eko-nomiką, prekybą, socialinę sferą, darbuotojų ir darbdavių santykius, kainodarą, socialinį ir materialinį aprūpinimą, gyvenamąją statybą, darbo, sveikatos ir socia-linę apsaugą ir draudimą, užimtumą, netgi kultūrą ir mokslinius tyrimus; 3) vals-

12


tybė, pripažįstanti savo atsakomybę už piliečių gerovę ir organizuojanti programas socialiniams pavojams įveikti.

Globalizacija – 1) gamybos, prekybos, darbo ir kitokių ryšių tarp šalių suartė-jimas ir susipynimas, ekonominių sienų griuvimas. Tai – savaiminis rinkos proce-sas, vykstantis dėl akivaizdaus darbo pasidalijimo pranašumo, palyginti su užda-rąja ekonomika; 2) procesas, reiškinys, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės ir kitų socialinių darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu, judėjimu bei kitomis cha-rakteristikomis viso pasaulio mastu.

Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama vie-šojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams tei-sės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą.

1.3. Sumanus valdymas: teoriniai ir praktiniai aspektai

Išsivysčiusių ir besivystančių valstybių valdžia nuolat patiria naujų iššūkių, kuriuos sąlygoja globalizacija, demografiniai, socialiniai, ekonominiai ir technologiniai po-kyčiai. Mažėjant socialinei sanglaudai, nepasitikint tradicinėmis valdžios instituci-jomis, esant finansų rinkų nestabilumui, demografiniams pokyčiams ir migracijai, reikia pertvarkyti socialinę sistemą ir užtikrinti tvarų ekonominį augimą. Tai kelia naujus reikalavimus viešojo valdymo sistemai. Valstybių valdžia turi rasti atitinka-mų valdymo ir viešojo sektoriaus veiklos organizavimo būdų, kuriuos naudojant būtų sprendžiamos aktualios viešojo valdymo problemos: užtikrintas tvarus vysty-masis, viešojo sektoriaus integralumas ir didinamas žmonių pasitikėjimas valdžia. Sprendžiant visuomenėje ir ekonomikoje kylančias sudėtingas problemas ir sie-kiant užtikrinti tvarų socialinį ir ekonominį valstybės vystymąsi, socialinę gerovę, tradiciniais laikyti viešojo valdymo modeliai ir metodai tapo neveiksmingi (Gaulė, 2014). Dėl šios priežasties atsirado naujų viešojo valdymo krypčių, puoselėjančių socialinę visuomenės gerovę, tokių kaip naujoji viešoji vadyba ir su šia sąvoka sugretintas naujasis viešasis valdymas bei sumanus viešasis valdymas. Toliau šios kryptys bus aptariamos detaliau, pradedant viešojo valdymo ištakomis – viešuoju administravimu.

1.3.1. Viešasis administravimas kaip sumanaus valdymo prielaida

Mokslinėje literatūroje terminas „viešasis administravimas“ apibrėžiamas kaip pla-ti valdžios ir valdymo institucijų veikla, skirta politikai formuoti, sprendimams priimti ir jiems įgyvendinti vykdant viešąsias programas ir projektus. Šis terminas vartojamas ir platesne prasme: kaip tam tikra atsakomybės rūšis įvairių lygių vals-

13

S U M A N U S V A L D Y M A S

tybės institucijų, viešųjų organizacijų, bendradarbiaujančių su privataus verslo ir nevyriausybinėmis organizacijomis, vykdančių tam tikras funkcijas: identifikuoti viešąją politiką, ją rekomenduoti, įgyvendinti ir nustatyti strateginius uždavinius. Viešasis administravimas suprantamas kaip valstybės tarnyba, profesija, akademi-nės studijos. Paprasčiau tariant, šis terminas – tai priemonės, skirtos organizuoti, sutelkti žmogiškuosius, technologinius, finansinius ir informacinius išteklius sie-kiant įgyvendinti įvairių socialinių grupių tikslus ir uždavinius (Raipa, 2010).

Viešasis administravimas yra bendra visų tautų, šalių, valdymo sistemų profe-sinės veiklos erdvė, nepriklausomai nuo demokratijos išsivystymo standartų vie-name ar kitame regione. Pastaruoju metu viešasis administravimas yra sistema, galinti padėti efektyviau įgyvendinti politiką ir monarchinėse, ir totalitarinėse, ir demokratinėse šalyse. Valstybės, kurioje galioja bet kuri valdymo forma, viduje viešasis administravimas yra taikomas įvairių lygių valdžios struktūrose. Skirtingų lygių valdžių struktūrų santykis, tarpusavio sąveika ir ryšiai yra viena didžiųjų vie-šojo administravimo teorijos ir praktikos problemų.

Viešojo administravimo turinys suprantamas kaip šiuolaikinės valstybės valdy-mo, administravimo problema, funkcijų nustatymas, todėl būtina plėtoti viešojo administravimo teoriją, kuri leistų kurti geresnius politinius sprendimus ir juos geriau įgyvendinti, taip pat modernizuoti valstybę.

Šiuolaikinio viešojo administravimo turinys struktūriškai įvardijamas taip:1. Tolesnis demokratinių vertybių ir viešojo administravimo santykių, visų pir-

ma demokratinio valdymo, įtvirtinimas.2. Viešųjų institucijų ir privataus verslo struktūrų santykio, integracijos teori-

nių apibendrinimų, naujų teorinių nuostatų kūrimas, šių santykių sistemos veiklos stebėsena, apibendrinimas ir jos modernizavimo krypčių rekomen-davimas.

3. Viešojo administravimo specialistų rengimas ir mokymas, metodikos ana-lizė, jų sistemingo lavinimo būtinumas, klasikinių, biurokratijos veiklą api-bendrinančių teorijų ir paradigmų analizė ir dabartinės viešojo administra-vimo biurokratinės sistemos, jos veiklos demokratinės kontrolės tyrimai.

4. Viešųjų institucijų veiklos konteksto metodikos elementų (analizės, planavi-mo, koordinavimo, sprendimų priėmimo, programų vertinimo), kurie suda-ro viešųjų institucijų darbuotojų veiklos kasdienybę, analitinių apibendrini-mų ir šių elementų tobulinimo teorinis kūrimas.

5. Viešųjų institucijų darbuotojų teisinė, etinė atsakomybė visuomenei, intere-sų grupėms už sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo kokybę kaip viešojo administravimo sistemos sudėtinės dalies formavimas ir modernizavimas, naujų veiklos krypčių teorinis plėtojimas.

6. Tolesnių lyginamųjų viešojo administravimo sistemos modelių teisinis api-bendrinimas siekiant pritraukti teigiamus viešojo administravimo teorinius konceptus (Raipa, 2010).

14


Analizuodami viešojo administravimo turinį tyrinėtojai dažniausiai remiasi klasikiniais tradicinio viešojo administravimo principais. Tie principai, pavyz-džiui, teigia, kad administravimas remiasi dokumentais, viešieji interesai spren-džiami remiantis įstatymine baze, uždaviniai ir funkcijos skirstomos į funkciškai skirtingas sferas, viešajame sektoriuje dominuoja viešasis interesas ir kt. Tačiau, siekiant išplėtoti naujus viešosios politikos rengimo, įgyvendinimo ir vadybos metodus, reikalingi ir nauji viešojo administravimo aspektai, todėl šiuolaikinio viešojo administravimo principus galima susisteminti taip (Lane, 2005):

1. Bandyti atskirti politiką nuo administravimo nėra gerai.2. Viešosiose institucijose neįmanoma priimti racionalių sprendimų apsiribo-

jus vien tik racionalumu. 3. Nėra idealaus politikos įgyvendinimo modelio, tuo labiau negali būti me-

chaniškai įgyvendinami viešojo sektoriaus tikslai ir uždaviniai.4. Viešąjį administravimą geriausiai valdo savi (vietiniai) valdininkai.5. Viešųjų įstaigų administratoriai negali vadovautis vien taisyklėmis ir proce-

dūromis, kad ir kokių tikslų ir kokio veiksmingumo siektų.6. Griežtas centralizavimas viešajame sektoriuje sudaro palankias sąlygas įtvir-

tinti drausmę ir hierarchiją, bet nebūtinai yra siejamas su politikos įgyven-dinimo veiksmingumu. Gali būti ir atvirkščiai.

7. Decentralizuotos viešųjų institucijų sistemos veikia daug efektyviau.8. Viešajame administravime gali egzistuoti iracionalios tendencijos ir rinka,

kuri pateiktų netinkamas, nekokybiškas viešąsias paslaugas.9. Viešųjų institucijų darbuotojai neturi ypatingų motyvacijų, bet kiek įma-

noma siekia asmeninių interesų: pagarbos, pripažinimo, pajamų, valdžios, prestižo ir kt.

Viešojo administravimo, valdymo pokyčius, naujas kryptis ir tendencijas, atsi-randančias viešajame sektoriuje, lemia viešajame ir privačiame sektoriuose vyks-tantys procesai, didėjančios visuomenės ekonominės galimybės. Minėtos priežas-tys lemia bendrą tendenciją – visuomenė labiau tiki, kad valdžia gali geriau tvarkyti viešąjį sektorių ir jos valdymo reikalus, užtikrinti aukštesnį pragyvenimo lygį ir spręsti globalizacijos problemas: valdyti valstybės resursus, spręsti nacionalinius ir tarptautinius konfliktus, stabdyti prievartą. Kartu išsivysčiusių šalių piliečiai reikalauja, kad būtų sukurti tobulesnio valstybinio reguliavimo metodai, kuriais remiantis piliečiai galėtų atstovauti, dalyvauti priimant sprendimus, rengiant bei įgyvendinant viešuosius projektus ir programas (Gordon, Milakovich, 2012). Visa tai lemia sudėtingus uždavinius, kuriuos viešojo sektoriaus darbuotojai dabar ir netolimoje ateityje turi įgyvendinti: tobulinti viešąsias paslaugas prisitaikant prie naujų pokyčių ir poreikių, būti atsakingi reguliuojant visuomenės poreikius ir su jais susijusius konfliktus tarp įvairiausių interesų grupių ir piliečių asociacijų (Da-vies, 2007).

15


1.3.2. Socialinės gerovės aktualijos viešosios vadybos kontekste

Piliečių gerovė – kiekvienos modernios demokratinės valstybės tikslas ir egzista-vimo sąlyga. Tai ir žemas nedarbo lygis, didelė darbo kaina, stiprios socialinės ga-rantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius, didelė socialinė sanglauda. Dabar-tinės globalizacijos ir transformacijos tendencijos, išoriniai ir vidiniai struktūriniai bei kultūriniai veiksniai suformuoja įvairias socialines problemas, riboja valstybės galimybes prisiimti įsipareigojimus, užtikrinančius piliečių gerovę. Todėl būtina ieškoti tokių valdymo ir administravimo metodų, kuriais remiantis būtų galima optimaliai spręsti socialines problemas ir užkirsti kelią joms atsirasti turint ribotus finansinius išteklius. Esminis prioritetas įgyvendinant socialinės gerovės didinimo siekius, be abejo, yra viešojo sektoriaus modernizavimas (Guogis, Urvikis, 2011).

Visose demokratinėse valstybėse tiek valdžioje esančios politinės jėgos, tiek opoziciniai politiniai ir socialiniai judėjimai siekia užtikrinti piliečių gerovę. Efek-tyvesnė ir veiksmingesnė socialinės apsaugos įstaigų veikla padeda užtikrinti eko-nominį ir socialinį valstybės stabilumą, palaiko geresnius valstybės ir rinkos san-tykius, skatina didesnį piliečių pasitikėjimą valdžia. Tai skatina ieškoti socialinės gerovės užtikrinimo procesų tobulinimo galimybių skirtingų socialinės politikos modelių šalyse (Guogis, Urvikis, 2011).

Nors globalizacija dažnai apibūdinama kaip teigiamas ir pažangus veiksnys, jis gali didinti nelygybę tarp šalių ir vidinių konkrečios šalies regionų (Mills, 2008). Globalizacija skatina ir socialinę atskirtį. Dėl šios priežasties valstybės prioritetu dažnai tampa socialinė politika, iš dalies orientuota į anksčiau globalizacijos pro-cesų sukeltų socialinių problemų sprendimą.

Siekiant didinti viešojo administravimo įstaigų veiklos efektyvumą, išryškėja viešojo administravimo globalizacijos tendencijos, nes viešojo sektoriaus reformos vykdomos pritaikant kitose valstybėse tikusius viešojo administravimo metodus, dažnai lemiančius valdžios institucijų modelių ir veiklos būdų supanašėjimą (Kalu, 2007).

Nuo valstybės valdžios veiklos efektyvumo priklauso, kaip valstybė sugeba pa-sinaudoti globalinio valdymo pranašumais ir kokį poveikį ji geba daryti atitinka-mų tarptautinių organizacijų sprendimams. Vadinasi, valstybės valdžios institucijų vaidmuo negali būti ignoruojamas. Priešingai, jų svarba globaliame pasaulyje net didėja, todėl būtina tobulinti jų veiklą (Domarkas, 2005).

Priimant sprendimus mažinti socialines išlaidas, argumentuojama tokių spren-dimų būtinybė dėl vykstančių globalizacijos procesų. Todėl, šiems procesams vis stiprėjant, dažnai pesimistiškai žiūrima į socialinės gerovės užtikrinimą ateityje. J. Palme‘as (2007) mano, jog globalizacijos sąvoka buvo pasinaudota siekiant sufor-muoti požiūrį, kad modernios valstybės globaliame pasaulyje turi neišvengiamai mažinti išlaidas socialinei politikai. Dažnai išsakoma nuomonė, kad gerovės užti-krinimas neigiamai veikia ekonomikos augimą, nes, užtikrinant dideles socialines išlaidas, didėja mokesčių našta. Kita dalis autorių vadovaujasi teoriniu „vystymosi

16


gerovės“ požiūriu – išlaidos socialinei sričiai ne stabdo, bet, priešingai, spartina ekonomikos augimą. Taigi socialinės gerovės užtikrinimas globalizacijos sąlygo-mis daugiausia priklauso nuo priimamų politinių sprendimų, lemiančių skirtingų socialinės politikos modelių bruožų įtvirtinimą (Guogis, Urvikis, 2011).

Yra sukurta įvairių gerovės valstybės koncepcijų ir klasifikacijų, modelių, tebe-vyksta šios srities moksliniai tyrimai (Daniele, Geys, 2015; Bishnu, Wang, 2017), o visuomeniniame gyvenime „gerovės valstybės“ sąvoka vartojama nevienareikš-miškai. A. Plėšnys (2014) išskiria tris gerovės valstybės modelius: procedūrinį, pa-skirstomosios gerovės ir tikslinį.

Pagal vieną iš požiūrių nurodoma, kad sąvoka „gerovės valstybė“ dažnai var-tojama apibūdinant „gerovės visuomenę“, ir teigiama, kad šias dvi sąvokas reikia atskirti (Nicholas, 2009). Gėrybes ir paslaugas, kurių reikia žmonėms, gerovės vi-suomenėje gali teikti privačios kompanijos ir korporacijos, įvairios ne pelno orga-nizacijos. O gerovės valstybėje gėrybėmis ir paslaugomis piliečius aprūpina centri-nės ir vietos valdžios institucijos. Tad gerovės valstybė ir gerovės visuomenė yra du atskiri bet kurios šalies gerovės sistemos elementai (Guogis, Urvikis, 2011).

Pastebima, kad kuo daugiau valstybė rūpinasi savo piliečiais, tuo mažiau jie lin-kę rūpintis vieni kitais ir savimi, todėl socialinė teisinė valstybė turi būti ne tik pasyvi pajamų ir išlaidų skirstytoja, bet sureguliuoti piliečių santykius taip, kad jie savanoriškai solidarizuotųsi ir padėtų vienas kitam įgyvendinti savo tikslus (Bie-liauskaitė, 2009). Todėl aktyvi socialinė politika, kurią užtikrinti gali padėti ge-rovės visuomenės bruožų įtvirtinimas, yra vienas esminių šiuolaikinio socialinio modelio elementų.

1.3.3. Naujoji viešoji vadyba

Viešasis administravimas transformavosi į naująją viešąją vadybą XX a. pabaigoje, apie 1990 metus, kai pasirodė pirmieji svarūs, apibendrinantys „gerąją“ naujosios viešosios vadybos praktiką teoriniai darbai. Kaip teigia Ch. Hood, naująją viešąją vadybą galima suprasti kaip būdą tvarkyti valstybės reikalus, kuris išsirutuliojo iš tradicinio administravimo ir įtvirtino naują požiūrį į politikos bei administravimo sąveiką, sprendimų priėmimą, viešojo ir privataus sektorių santykius, demokrati-nių valdymo procesų plėtrą ir visa tai išryškino. Galima sakyti, kad naujoji viešo-ji vadyba tapo viešąjį sektorių modernizuojančių politinių, socialinių, teisinių ir administracinių pertvarkymų visuma (Raipa, 2010).

Naujosios viešosios vadybos atsiradimą sąlygojo globalizacijos pokyčiai, socia-liniai konfliktai, viešojo valdymo sistemos pokyčių būtinumas (Raipa, 2001). Nors naujoji viešoji vadyba sulaukia nemažai kritikos, ji lemia viešojo ir privataus sek-toriaus bendradarbiavimą, viešojo valdymo reformos kryptis, skatina naujas val-dymo formas. Tai leidžia tikėtis teigiamo poveikio šalies ekonomikai. Tačiau kad tai įvyktų, reikalingas efektyvesnis valstybės išteklių valdymas, socialinės-ekono-minės organizacijų atsakomybės tobulinimas nustatant strateginius viešojo sekto-

17


riaus valdymo tikslus ir uždavinius, tobulinant jų įgyvendinimo priemones, meto-dus ir procesus.

Šiuolaikinę „naujosios viešosios vadybos“ sampratą sudaro gana daug dimen-sijų. Išskiriamas vadybinis požiūris į organizacijų plėtojimą, kokybinius parame-trus organizacijų vidinėje ir išorinėje aplinkoje, ypač įtraukiant į kokybės valdymą galutinį vartotoją – klientą. Greta kitų naujosios viešosios vadybos apibūdinimų itin svarbūs šie: sutarčių ir viešųjų pirkimų valdymo tobulinimas, naujų personalo valdymo ir motyvacinių elementų diegimas, dekoncentracija ir decentralizacija, demokratinio valdymo užtikrinimas, tam panaudojant politines, administracines ir teisines priemones (Raipa, 2010). Vienažindienė ir Sakalas (2008) pateikia tokius naujosios viešosios vadybos elementus (1.1 pav.):

1.1 pav. Naujosios viešosios vadybos elementai (Vienažindienė, Sakalas, 2008)

Tačiau negalima suvokti naujosios viešosios vadybos vien tik kaip reformų re-zultato arba akcentuoti vien objektyvių sąlygų. Bet kuri reforma, ypač jų visuma, yra susijusi su diskusijomis ir argumentais įvairiais valdymo lygmenimis, kitaip sakant, socialinė praktika nuolat tyrinėjama ir reformuojama sąmoningai, t. y. įve-dama subjektyvios veiklos (visuomenės, politinių partijų, piliečių) dimensija (Gi-ddens, 1991).

Taigi naujoji viešoji vadyba organizacine sandara jautriau reaguoja į visuo-menės poreikius, suteikia galimybę nevyriausybinėms organizacijoms, piliečių bendrijoms ir atskiriems piliečiams aktyviau dalyvauti priimant ir įgyvendinant sprendimus, formuojant ir realizuojant viešąsias programas ir projektus (Osborn, Gaebler, 1992).

Moderni viešoji vadyba susideda iš kelių elementų: valstybinės valdžios, valdy-mo institucijų, visų rūšių išteklių ir gyventojų. Tačiau naujosios viešosios vadybos teiginius gali sėkmingai įgyvendinti tik kūrybingi ir tikslingai orientuoti viešojo

Decentralizacija

Privatizacija

Dalyvavimas

Privataus sektoriaus valdymo metodų

taikymas

Naujoji viešoji vadyba

18


sektoriaus tarnautojai. Be to, būtina tam tikra palanki visuomeninė politinė struk-tūra, t. y. turi būti susiformavusios kūrybinės kompleksinės vadybos sąlygos: de-mokratinio valdymo įtvirtinimas, privataus sektoriaus ir viešojo sektoriaus santy-kių plėtra ir modernizavimas (Raipa, 2010).

1.3.4. Naujosios viešosios vadybos ir naujojo viešojo valdymo modelių taikymas siekiant socialinės gerovės

Siekiant aukštų socialinės gerovės rodiklių šiuolaikinėmis sąlygomis, tikslinga įgy-vendinti priemones, grindžiamas naujosios viešosios vadybos ir naujojo viešojo valdymo modelių taikymu. Kai kurių autorių nuomone, naujasis viešasis valdy-mas yra naujosios viešosios vadybos papildinys, o ne atskiras savarankiškas valdy-mo modelis. Nors naujasis viešasis valdymas nepateikia naujajai viešajai vadybai priešingų valdymo metodų, šie modeliai radikaliai skiriasi kai kuriais aspektais. Į demokratiškumo plėtrą orientuotas ir viešojo sektoriaus subjektų tarnavimo visuomenei būtinybę pabrėžiantis naujasis viešasis valdymas vertybiniu turiniu, be abejonės, yra savotiška naujosios viešosios vadybos, grindžiamos ekonominiu racionalumu, individualizmu ir savitu viešųjų paslaugų teikimo mechanizmu, nu-lemtu analogiško požiūrio į paslaugų gavėją kaip į klientą versle, alternatyva (Guo-gis, Urvikis, 2011).

Nors daugelis Europos šalių vis dar vykdo viešojo sektoriaus reformas, susi-žavėjimas naujosios viešosios vadybos principais pamažu blėsta. Naujoji viešoji vadyba apibūdinama kaip globalėjančio valdymo padarinys ir tendencija, bet dėl skirtingos aplinkos bandymai remtis kitose šalyse pasiteisinusia viešojo valdymo patirtimi dažnai neduoda laukiamų rezultatų. Dalis išsakomos kritikos siejama su kylančia reikšminga diskusija dėl viešosios vadybos įtakos socialinei gerovei ir so-cialiniam teisingumui.

Naujosios viešosios vadybos reikšmė ir įtaka pirmaujančiose valstybėse mažėja. Šias permainas sukelia piliečių nepajėgumas spręsti socialines problemas, nes nau-joji viešoji vadyba radikaliai padalino institucinės sistemos ir viešosios politikos programų kompleksiškumą (Dunleavy ir bendraautoriai, 2005). Galima drąsiai teigti, kad naujosios viešosios vadybos idėjos skatina reformų iniciatorius kurti gerovės visuomenes, o ne valstybes.

Teigiama, kad dėl naujosios viešosios vadybos vartotojiškų nuostatų su sociali-nės gerovės užtikrinimu susijusios profesijos yra pažeidžiamos, praranda profesinį tapatumą ir reikšmingumą, todėl teikiant socialines paslaugas reikia itin atsargiai taikyti naujosios viešosios vadybos metodus. Be to, dėl viešojo sektoriaus specifiš-kumo vertinant veiklą ne visada tikslinga remtis privataus sektoriaus pavyzdžiu, nes viešasis sektorius turi teikti ir kitokios nematerialinio pobūdžio naudos.

Naujasis viešasis valdymas yra į solidarumą ir visuomeniškumą nukreiptas valdymo modelis, nes remiantis jo nuostatomis viešosios institucijos dalijasi su piliečiais valdžia, o ne vien juos aptarnauja. Naujojo viešojo valdymo šalininkai

19


argumentuoja, kad naujoji viešoji vadyba per mažai dėmesio skiria piliečių dalyva-vimui ir faktiniam paslaugų, atitinkančių visuomenės poreikius, teikimui.

Naujojo viešojo valdymo modelyje vengiama per daug didelio privataus kapi-talo vaidmens teikiant viešąsias paslaugas, daugiau dėmesio skiriama ne viešųjų ir privačių organizacijų, bet viešųjų ir nevyriausybinių organizacijų partnerystei, kuria siekiama išplėsti paslaugų sferą ir, svarbiausia, padidinti valdžios institucijų galimybes prisiimti atsakomybę už marginalines visuomenės grupes (Alexander ir bendraautoriai, 2009). Naujasis viešasis valdymas daug dėmesio skiria piliečių gerovės užtikrinimui ir yra orientuotas į aktyvią socialinę politiką, nes aktyvina įvairius visuomenės darinius, siekia panaikinti socialinę atskirtį, užtikrinti margi-nalinių visuomenės grupių savirealizaciją.

Naujasis viešasis valdymas savo pagrindiniu tikslu – tarnyste visuomenei – yra artimesnis tradiciniam viešojo administravimo modeliui, o ne naujajai viešajai va-dybai ir yra orientuotas į valstybės tarnybos tobulinimą bei didesnės viešųjų institu-cijų reikšmės, teikiant viešąsias paslaugas, išsaugojimą. Šiame modelyje stengiamasi užtikrinti realią piliečių galią spręsti, o ne tik suteikti tokius įgaliojimus išrinktiems politikams ar paskirtiems aukščiausio rango tarnautojams (Guogis, Urvikis, 2011).

1.3.5. Sumanus viešasis valdymas

Požiūris į valdžią ir viešąjį valdymą keičiasi keldamas naujus reikalavimus viešojo valdymo sistemai. Tradiciniai valdymo modeliai ir metodai tapo neveiksmingi, tad reikia imtis naujų iniciatyvų siekiant įveikti netikrumo ir kompleksiškumo sąlygotus iššūkius (Christensen, Lagreid, 2007; Pollitt, Bouckaert, 2011). Viešojo valdymo sis-tema turi tapti sumania sistema. Sumania socialine sistema laikytina tokia sąveikos sistema, kurioje sąveikaudami žmonės gauna informacijos ir kitų reikalingų išteklių, kad, įžvelgę kritinius savo aplinkos aspektus ir laiku priėmę tinkamus sprendimus, galėtų siekti sistemos tikslų. Socialinės sistemos sumanumą sąlygoja intelektualu-mas, kuris įgalina suvokti aplinką ir jos kaitą, bei normos ir taisyklės, pagal kurias nustatomi ryšiai ir komunikacija sistemoje bei įgalinamas kūrybiškumas ir inovaty-vumas priimant ir įgyvendinant sprendimus (Jucevičienė, Jucevičius, 2014). Sumani valdymo sistema užtikrina laiku priimtą ir efektyvų sudėtingų problemų sprendimą didelio kompleksiškumo, neapibrėžtumo ir nestabilumo sąlygomis.

Valstybę galima suvokti kaip sudėtingų sąveikų ir procesų bei valdymo tinklų visumą, o viešąjį valdymą – kaip struktūras ir procesus, kuriuos naudodama val-džia priima sprendimus ir naudoja išteklius siekdama valdyti visuomenę ir eko-nomiką. Esant sudėtingoms valdžios sprendžiamoms problemoms ir besikeičiant ryšiams tarp visuomenės ir valdžios, keičiasi viešasis valdymas. Daugelio proble-mų sprendimas retai kada apima vienos institucijos kompetencijos sritį, todėl tam reikia tokių valdymo modelių ar prieigų, kurie įgalintų tarpinstitucinį bendradar-biavimą visais valdymo lygiais įtraukdami daugiau suinteresuotų pusių (Tollefson ir bendraautoriai, 2012).

20


Viešojo valdymo sistema apima struktūras ir priemones, kuriuos naudodami suinteresuotieji (valdžios, ne pelno ir verslo sektorių atstovai) sprendžia socialines ir ekonomines problemas. Taikant bendrąją sumanaus socialinės sistemos valdymo idėją sumania viešojo valdymo sistema laikytina ta, kuri įgalina valdžią efektyviai veikti sudėtingomis ir greitai kintančiomis socialinėmis ir ekonominėms sąlygo-mis, tam panaudojant viešojo valdymo sistemoje ir jos aplinkoje esantį intelektinį kapitalą, siekiant visuomenės gerovės (Gaulė, 2014). Valstybės valdžia turėtų su-kurti naujus bendradarbiavimu grįstus veiklos būdus, kad veiksmingai ir efektyviai siektų tvaraus, įžvalgaus ir integracinio augimo, stiprintų visuomenės pasitikėjimą valdžia ir puoselėtų visuomenės gerovę.

Geriausias valdymo požiūris (modelis) yra tas, kuris įgalina atsižvelgti į si-tuacinius veiksnius (Alford, Hughes, 2008) ir veikti užtikrinant prisitaikymą ir lankstumą, kurie ir yra pagrindinės sumanaus viešojo valdymo vertybės (The Sage Handbook of Governance, 2011). Viešojo valdymo sistemoje lankstumas atsiranda sudarant tokias valdymo struktūras, kurios geriausiai tiktų tam tikromis aplinky-bėmis, arba plėtojant tokią santykių formą, kuri yra tinkamiausia tam tikromis są-lygomis (O’Flynn, 2005). Sudėtingų problemų sprendimas turi būti aptartas įtrau-kiant suinteresuotuosius, t. y. valdžią, atsižvelgiant į politines sąlygas arba pagal turimus įgaliojimus vedant derybas su piliečiais ir verslo atstovais. Toks tinklaveika grįstas valdymas konsultuojant, komunikuojant ir vedant derybas skatina moky-mąsi ir įgalina sutelkti įvairius išteklius iš daugelio šaltinių (The Sage Handbook of Governance, 2011).

Strateginis judumas

Sumanus viešasis

valdymas

Horizontalus valdymas

Įgalintas pilietiškumas

Bendradarbia-vimas sąveikoje

1.2 pav. Sumanaus viešojo valdymo dimensijos (Gaulė, 2014)

21


Sumanus viešasis valdymas – valdymo modelis, pasižymintis suinteresuotųjų dalyvavimu ir tinklaveika grįsta veikla, kai remiantis savalaike ir kompleksine in-formacija priimami sąlygas atitinkantys racionalūs sprendimai, pasirenkamos jų įgyvendinimo struktūros ir procesai, technologijos ir priemonės, sutelkiami ir sti-prinami gebėjimai bei ištekliai siekiant sukurti tvarią viešąją vertę (Gaulė, 2014).

Sumanumo savybės viešojo valdymo sistemoje turi būti integruotos į sistemos struktūras ir procesus bei reikštis per bendrą etosą ir kultūrą. E. Gaulė (2014) išski-ria keturias tarpusavyje susijusias sumanaus viešojo valdymo dimensijas (1.2 pav.): strateginis judumas, horizontalus valdymas, bendradarbiavimas sąveikoje, įgalin-tas pilietiškumas. Sumanus viešasis valdymas apima tam tikras sąveikos formas ir veiklos metodus, kurie taikomi formuojant ir įgyvendinant politiką, teikiant vie-šąsias paslaugas.

Viešojo valdymo sistemos sumanumą sąlygojančios savybės turi būti integruo-tos į sistemos struktūras ir procesus bei reikštis per sistemos organizacinę kultūrą. Todėl sumanaus viešojo valdymo dimensijų – strateginio judumo, horizontalaus valdymo, bendradarbiavimo sąveikoje ir įgalinto pilietiškumo – naudojimas keičia sąveikos formas ir veiklos metodus, kurie taikomi formuojant ir įgyvendinant politiką, teikiant viešąsias paslaugas. Sumanaus viešojo valdymo modelyje kiekvienos iš šių dimensijų reiškimasis yra būtinas, tačiau, atsižvelgiant į sąlygas valstybėje ir valdžios gebėjimus, bus skirtingas (Gaulė, 2014).

Literatūra

1. Alford, J., Hughes, O. (2008). Public value pragmatism as the next phase of public manage-ment. American Review of Public Administration, 38 (2): 130–148.

2. Bieliauskaitė, J. (2009). Solidarumo vaidmuo socialinėje teisinėje valstybėje. Socialinių moks-lų studijos, 1 (1): 79–94.

3. Bishnu, M., Wang, M. (2017). The political intergenerational welfare state. Journal of Econo-mic Dynamics and Control, 77: 93–110.

4. Christensen, T., Lagreid, P. (2007). The Whole-of-Government Approach to Public Sector Re-form. Public Administration Review, 67 (6): 1059–1066.

5. Daniele, G., Geys, B. (2015). Interpersonal trust and welfare state support. European Journal of Political Economy, 39: 1–12.

6. Davies, C. (2007). Grounding governance in dialogue? Discourse, practice and the potential for a new public sector organizational form in Britain. Public Administration, 85 (1): 47–66.

7. Domarkas, V. (2005). Viešojo administravimo raidos aktualijos. Viešoji politika ir administ-ravimas, 13: 7–13.

8. Dunleavy, P., Margetts, H., Bastow, S., Tinker, J. (2005). New public management is dead – long live digital-era governance. Journal of Public Administration Research and Theory, 8: 467–494.

9. Gaulė, E. (2014). Sumanus viešasis valdymas: samprata ir dimensijos. Viešoji politika ir admi-nistravimas, 13 (3): 372–385.

10. Giddens, A. (1991). The consequences of modernity. Stanford University Press, 188. 11. Gordon, A., Milakovich, G. (2012). Public administration in America. Wadsworth Publishing,

672.

22


12. Guogis, A., Urvikis, M. (2011). Socialinė gerovė, naujoji viešoji vadyba ir naujasis viešasis valdymas: šiuolaikiniai iššūkiai. Viešasis administravimas, 3 (31): 77–86.

13. Juceviciene, P., Jucevicius R. (2014). What Does it Mean to be Smart? In Conference Procee-dings of the 8th International Scientific Conference “Business and Management 2014”, held on 15–16, 2014, Vilnius, Lithuania, 911–918.

14. Kalu, N. K. (2007). Global governance and national governance: how mutually exclusive. In Handbook of Globalization, Governance and Public Administration. Boca Raton: Taylor and Francis Group, 297–311.

15. Lane, J. E. (2005). Viešasis sektorius. Vilnius: Margi raštai, 463. 16. Mills, M. (2008). Globalization and inequality. European Sociological Review, 25(1): 1–8. 17. Nicholas, S. (2008). Sociology of politics and government: the welfare state. Research Starters

Academic Topic Overview, 1: 1–6. 18. O’Flynn, J. (2005). Adding Public Value: A New Era of Contractual Governance? Presented

at the PAC Annual Conference – Public Administration and Management, University of Not-tingham, 5–7 September, 2005, University of Nottingham, United Kingdom.

19. Osborne, D., Gaebler, T. (1992). Reinventing government. How the entrepreneurial spirit is transforming the public sector. Reading Mass. Addison: Wesley, 432.

20. Palme, J. (2007). Sustainable social policies in an area of globalization: lessons from the Swe-dish case. Social Policy Journal of New Zeland, 32: 1–16.

21. Plėšnys, A. (2014). Gerovės valstybės modeliai šiuolaikinėje kultūrinėje tradicijoje. Filosofija. Sociologija, 25(3): 137–145.

22. Pollitt, C., Bouckaert, G. (2011). Public Management Reform: A Comparative Analysis – New Public Management, Governance, and the Neo-Weberian State. Oxford University Press.

23. Raipa, A. (2001). Viešasis administravimas: pokyčiai, modernizavimo tendencijos. Tiltai, 2: 47–58.

24. Raipa, A. (2010). Naujosios viešosios vadybos turinys. Įvadas į viešąjį valdymą: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 27–34.

25. Raipa, A. (2010). Viešasis administravimas: istorinė raida, turinys, pokyčiai. Įvadas į viešąjį valdymą: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 6–16.

26. The SAGE Handbook of Governance, ed. by M. Bevir (2011). SAGE Publications India Pvt Ltd.27. Tollefson, C., Zito, T., Gale, F. (2012). Symposium Overview: Conceptualizing New Gover-

nance Arrangements. Public Administration, 90: 3–18.28. Vienažindienė, M., Sakalas, A. (2008). Naujoji viešoji vadyba ir žmogiškųjų išteklių vadybos

kaitos tendencijos. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, 8.

1.4. Sprendimų priėmimo ir analizės metodai (modeliai)

Šiame poskyryje pristatomas viešojo administravimo ir valdymo sprendimams priimti tinkantis metodas – SSGG analizė.

SSGG analizė (angl. SWOT analysis – Strengths, Weeknesses, Opportunities and Threats) taikoma siekiant išanalizuoti organizacijos stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes. Pagal jas galima identifikuoti ir galimas organizacijos rizikas. Stiprybės ir silpnybės laikomi vidiniais organizacijos veiksniais, o galimybės ir grėsmės – iš-orinės aplinkos veiksniais (1.3 pav.).

23


Teigiami Neigiami

Vidiniai veiksniai Stiprybės Silpnybės

Išoriniai veiksniai Galimybės Grėsmės

1.3 pav. SSGG (SWOT) analizė

SSGG (SWOT) analizė apžvelgia ne tik įmonės vidaus veiklą, bet įvertina ir konkurentų veiklą bei rinkoje vykstančius veiksmus (Kučinskienė ir bendraau-toriai, 2012). Dėl nuolatinių naujovių strateginio valdymo srityje pastaraisiais de-šimtmečiais SSGG modelis yra išskirtinai populiarus tarp mokslininkų ir prakti-kų (Shang, Pheng, 2014; Comino, Ferretti, 2016). Šis įrankis padeda atlikti detalią aplinkos (grėsmių ir galimybių paiešką verslo aplinkoje) ir organizacijos analizę (stipriųjų ir silpnųjų verslo sričių paiešką). SSGG analizė yra plačiai naudojamas įrankis analizuojant vidaus ir išorės aplinkas, siekiant sisteminio požiūrio ir para-mos priimant strateginius sprendimus.

Nors SSGG įrankis buvo pradėtas naudoti 1950 ir 1960-aisiais, Weihrichas (1982), kuris pristatė SSGG matricą kaip situacijos analizės įrankį, gali būti laikomas vienu svarbiausių asmenų, šioje srityje pateikusių klasikinių analizės pavyzdžių.

Vėliau SSGG buvo naudojamas ir aprašomas daugelyje darbų strateginio plana-vimo tema. Dysonas (2004) teigia, jog šis įrankis nors ir atrodo pasenęs palyginti su pastarųjų metų modeliais, tokiais kaip išteklių planavimo ar kompetencijų pa-grindu paremti modeliai, vis tiek yra ypač lanksti sistema, kuri gali būti lengvai jungiama su naujai pasiūlytais modeliais. Nors strateginis planavimas gali būti atliekamas naudojant įvairias priemones, pastaraisiais metais SSGG buvo panau-dotas tūkstančiuose tyrimų ir šimtuose dokumentų (Ghazinoory ir bendraauto-riai, 2011). Moksliniuose darbuose taip pat minimi įvairūs SSGG modelio trūku-mai ir šio įrankio metodologijos variacijos derinant jį su kitais instrumentais ir technikomis.

Atliekant SSGG analizę, stiprybėms, silpnybėms, grėsmėms ir galimybėms tirti rekomenduojami tokie tyrimo objektai:

1. Aplinkos analizė.2. Sektoriaus analizė.3. Vartotojų, visuomenės, suinteresuotųjų poreikių analizė.4. Esamos veiklos analizė.5. Vidinių galimybių analizė.

24


Pieno produktų gamybos sektoriaus įmonės SSGG analizės pavyzdys pateikia-mas 1 lentelėje.

1 lentelė. SSGG (SWOT) analizės pavyzdys

Stiprybės: Silpnybės:

• Platusprekiųasortimentas•GeraprekiųkokybėLietuvosrinkoje• Plačiaižinomasprekėsženklas• Aukštareputacijairpirkėjųpasitikėjimas• Lietuvojeišvystytapienopramonė• Daugiametėpatirtispienosektoriuje• Įmonėsprodukcijaužimadidžiausiąrinkosdalį,palygintisukonkurentais

• Patyręirdaugmetųdirbantysvadovai• Kvalifikuotispecialistai

•Užsieniorinkomstiekiamųprekiųkiekioapribojimai

• AbejonėsRusijojedėlįmonėsprodukcijos• Stiprėjantyskonkurentairinkoje• Didėjantispigesniųpakaitalųvartojimas• Žaliavųkainųkilimas•Mokesčiųreformos(augantisdarboužmokestis)

• Naujųgamybostechnologiniųidėjųtrūkumas

• Vartotojųelgesiopokyčiai

Galimybės: Grėsmės ir pavojai:

• Ekonominisšaliespakilimas• Palankigeografinė/strateginėpadėtis• NaujųrinkųpaieškaužEuroposribų• Produkcijosasortimentoplėtimas•Naujųtechnologijųdiegimas• Investicijųpritraukimas• Didesnisefektyviosreklamosfinansavimas

• EmbargasnetikRusijosrinkoje• Tarptautiniaibarjerai• Pasikeitęsvartotojųskonis• Nepalankidemografinėpadėtis• Didėjantikonkurentųįtakapienorinkai• Žaliavųirpaslaugųkainųaugimas• Valiutoskursoirpalūkanųsvyravimas• Didėjančiossąnaudos• Pasikeitusivaldžiairjospolitika

SSGG analizė yra baigta, kai kiekviena iš analizuojamų keturių svarbiausių cha-rakteristikų aprašoma ne daugiau kaip 10 teiginių. Tas procesas turi veikti itera-ciniu būdu, kurio metu ieškoma perteklinių, mažiau reikšmingų teiginių arba jie grupuojami į grupes. Šie duomenys surašomi į vadinamąją SSGG matricą (2 len-telė), kuri sudaroma pateikiant prioritetines strategijas pagal keturias kategorijas:

S-Ga – pasinaudoti stiprybėmis taip, kad išnaudotume visas galimybes;S-Gr – pasinaudoti stiprybėmis mažinant grėsmes;S‘-Ga – naudojantis galimybėmis stiprinti silpnybes;S‘-Gr – silpnybes vertinti grėsmių kilimo požiūriu (Mikulskienė, 2011).

2 lentelė. SSGG matrica

Stiprybės Silpnybės

Galimybės S-Ga S‘-Ga

Grėsmės S-Gr S‘-Gr

25


Literatūra

1. Comino, E., Ferretti, V. (2016). Indicators-based spatial SWOT analysis: Supporting the strate-gicplanning and management of complex territorial systems. Ecological Indicators, 60: 1104–1117.

2. Dyson, R. G. (2004). Strategic development and SWOT analysis at the University of War-wick. European Journal of Operational Research, 152: 631–640.

3. Ghazinoory, S., Abdi, M., Azadegan-Mehr, M. (2011). Swot Methodology: A State-of-the-Art Review for the Past, A Framework for the Future. Journal of Business Economics and Manage-ment, 12 (1): 24–48.

4. Kučinskienė, M., Žiogelytė, L., Jatuliavičienė, G. (2012). Verslo strategija: atvejo analizė: mo-komoji knyga. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 305.

5. Mikulskienė, B. (2011). Sprendimų priėmimo metodai viešajam valdymui. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 267.

6. Shang, G., Pheng, L. S. (2014). The Last Planner System in China’s construction industry – A SWOT analysis on implementation. International Journal of Project Management, 32: 1260–1272.

7. Weihrich, H. (1982). The TOWS Matrix A Tool for Situational Analysis. Long Range Plan-ning,15 (2): 54–66.

1.5. Gerosios patirties pavyzdžiai

Naujoji viešoji vadyba Didžiojoje Britanijoje

Didžioji Britanija, suprasdama, kad tolesnis „nieko nedarymas“ viešajame sekto-riuje vis labiau artins šalį prie finansinės ir ekonominės krizės, praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje nutarė diegti naująją viešąją vadybą. Ši šalis po karo konku-rencinėje ekonominėje kovoje prarado daugelį anksčiau iškovotų pozicijų, todėl Margaret Thatcher viešojo sektoriaus reformų tikslas buvo grąžinti Didžiąją Brita-niją į pirmaujančių šalių būrį. Buvo pertvarkoma daugelis sričių. Viena reikšmin-giausių reformų buvo vykdomųjų agentūrų kūrimas. Šia reforma buvo pradėtas procesas, kuris pakeitė vientisos struktūros valstybės tarnybą į atskirus, santykinai autonomiškus vienetus, kurie už viešųjų paslaugų teikimą buvo atskaitingi minis-terijoms, o per jas – ir parlamentui. Dėl šių pertvarkymų iš dalies pasikeitė valdžios struktūra ir ministrų bei viešojo sektoriaus vadybininkų darbo pasidalijimas. Mi-nistrai tapo atskaitingi už politikos formavimą ir jos veiksmingumą, o agentūrų vadovai – už kasdienį agentūrų administravimą. Taip pat buvo vykdoma švietimo paslaugas teikiančių įstaigų decentralizacija. Mokyklos tapo nepriklausomos nuo jas administruojančios vietinės valdžios, jas tiesiogiai finansavo švietimo departa-mentas. Šis statusas suteikė mokykloms teisę turėti nuosavybės, sudaryti įvairias sutartis (pvz., dėl maitinimo organizavimo) ir plėtoti ūkinę bei finansinę veiklą (pvz., laisvalaikio organizavimo srityje). Nuo 1980 m., priėmus Vietos savivaldos planavimo ir žemės aktą, savivaldybėms tapo privaloma organizuoti viešuosius konkursus statybos, infrastruktūros priežiūros ir inžinerijos darbams vykdyti. 1988 m. priėmus Vietos savivaldos aktą, tapo privaloma organizuoti viešuosius tokių paslaugų kaip gatvių valymas, pastatų tvarkymas, apželdinimas, viešasis

26


maitinimas, buhalterinė apskaita, architektūrinis projektavimas, finansinių pas-laugų teikimas konkursus. Viešųjų konkursų organizavimas pakeitė savivaldybių organizaciją, nes tiesioginis paslaugų teikimas buvo atskirtas nuo administravi-mo. 1991 m. Didžiojoje Britanijoje buvo inicijuota programa „Konkuravimas dėl kokybės“. Pagal ją departamentams ir agentūroms buvo nurodyta dalį savo darbų „patikrinti rinkoje“ sudarant sąlygas viešosioms ir privačioms įstaigoms konkuruoti dėl teikiamų paslaugų.Šaltinis: Guogis, A.; Gudelis, D. 2003. Naujosios viešosios vadybos taikymo teoriniai ir praktiniai aspektai. Viešoji politika ir administravimas, 4: 26–34.Plačiau apie gerosios praktikos pavyzdžius skaitykite www.socin.eu

1.6. Informacinių technologijų priemonės, padedančios spręsti šios srities uždavinius

Šiame poskyryje bus pristatoma Moodle platforma, kurią naudojant galima sė-kmingai mokytis ir tobulinti viešuosius bei administracinius gebėjimus.

Moodle yra atvirojo kodo platforma, skirta pedagogams kurti mokymo kursus internete. Moodle yra modulinė sistema, kurią galima dėlioti kaip lego kaladėles pagal institucijos ir jos vartotojų poreikius, o tai labai patogu institucijoms, kurios turi savų IT specialistų, bet jei programos priežiūros paslaugos yra perkamos, ga-lima susikoncentruoti į turinio valdymą. Platforma palaiko daugiau nei 100 kalbų, tad daugeliui suteikia galimybę mokytis gimtąja kalba. Moodle yra interaktyvaus turinio kūrimo platforma su lanksčia seminarų, praktinių užsiėmimų struktūra.

1.4 pav. Moodle aplinkos pavyzdys

Moodle yra ideali priemonė nuotolinėms studijoms, nes lengvai prieinama vi-sur, kur yra internetas. Platforma dažnai naudojama mokyti neįgalius žmones, už-tikrinti tinkamas studijas ligoninių pacientams. Studentai gauna prieigą prie visų dėstomų kursų, dėstomą medžiagą – tiek tekstinę, tiek garso ar vaizdo. Užtikrintas grįžtamasis ryšys – studentai gali įkelti atliktas užduotis taip pat įvairaus dydžio dokumentais ir gauti asmeninį įvertinimą.

27


Tiek dėstytojai, tiek besimokantieji susikuria aplinką su savo nuotrauka, o tai bendravimą ir bendradarbiavimą daro labiau personalizuotą. Sukurtos standarti-zuotos 17 veiklų ir 7 išteklių formos leidžia dėstytojui pasirinkti tinkamiausią ben-dravimo su studentais formą. Interaktyvi svetainė suteikia:

• Mokymosi lankstumą – mokiniai gali mokytis, kai nori ir kur nori.• Momentinę prieigą prie kursų medžiagos ir išteklių.• Nepriklausomumą ir atsakomybę tiek dėstytojams, tiek studentams valdyti

savo mokymąsi.• Nuotolinį mokymąsi.• Vertinimą realiu laiku – ne studentams reikia vykti pateikti užduotis prieš

terminą, visa tai gali būti įkelta ir įvertinta internete.• Gauti priminimus apie atsiskaitymų terminus.• Savarankiškai organizuoti darbą – mokiniai gali naudotis sistema mokytis

kitą temą suteikiant jiems didesnį įgūdžių rinkinį.• Nuolatinę partnerystę tarp dėstytojo ir studento.• Didelį sąnaudų ir išteklių taupymą.

1.5 pav. Moodle aplinka dėstytojui

Darbdaviai neretai ima suprasti, kad didžiausias įmonės turtas yra žmonės, todėl kompetencijų ugdymas užima svarbią vietą įmonės kultūroje. E. mokymo platformos leidžia sukurti veiksmingą įmonių darbuotojų mokymosi programą, kuri apima:

• Plėtros programos ir grupės strategijos susiejimą ir nuolatinį žinių atnaujinimą.• Mokymosi programų įtakos darbo našumui įvertinimą.• Veiksmingos besimokančios organizacijos kultūros sukūrimą iš socialinio

konstruktyvizmo naudojimo kolektyvinėje aplinkoje.• Kūrimą mokymosi programų, pagrįstų tvirta mokymosi valdymo sistema,

kuri yra gana lanksti, nes nuolat tobulinama.Moodle platformos lankstumas, palaikymas ir nuolatinis tobulinimas reiškia,

kad ji yra naudinga ir šiuolaikiška e. mokymosi priemonė.

28


1.7. Tolesnės žinių tobulinimo kryptys ir rekomenduojama literatūra

Globalizacija ir nelygybė, globalizacijos sukeliamos pasekmės, socialinės-ekonominės prob-lemos:1. Asteriou, D., Dimelis, S., Moudatsou, A. (2014). Globalization and income inequality: A pa-

nel data econometric approach for the EU27 countries. Economic Modelling, 36: 592–599. 2. Cabral, R., Garcia-Diaz, R., Varella Mollick, A. (2016). Does globalization affect top income

inequality. Journal of Policy Modeling, 38 (5): 916–940.3. Galbraith, J. K. (2012). Inequality and instability: a study of the world economy just before the

Great Crisis. New York: Oxford University Press, 324. 4. Gylys, P. (2013). Economy, anti-economy, and globalization: holistic approach. Vilnius: Vilni-

aus universiteto leidykla, 413. 5. Hamilton, L. (2015). The International Business Environment. Oxford: Oxford University

Press, 3rd edition, 415. 6. Melnikas, B. (2013). Žiniomis grindžiamos visuomenės kūrimas: globalizacija, darni plėtra,

visuomenės sprendimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 541. 7. Sheng, L. (2015). Theorizing income inequality in the face of financial globalization. The So-

cial Science Journal, 52(3): 415–424.

Naujoji viešoji vadyba, naujasis viešasis valdymas:1. Ashraf, J., Uddin, S. (2016). New public management, cost savings and regressive effects: A

case from a less developed country. Critical Perspectives on Accounting, 41: 18–33. 2. Backūnaitė, E. (2007). Naujoji viešoji vadyba: mokomoji knyga. Kaunas: Technologija, 393. 3. Leyden, D. P. (2015). Public sector entrepreneurship: U. S. technology and innovation policy.

Oxford: Oxford University Press, 250. 4. Noordegraaf, M. (2015). Public management performance, professionalism and politics. Ba-

singstoke: Palgrave Macmillan, 277. 5. Norbert, Th. (2004). Viešoji vadyba: inovaciniai viešojo sektoriaus valdymo metmenys: mono-

grafija. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto leidybos centras, 335. 6. Smalskys, V. (2010). Viešasis valdymas: vadovėlis. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto lei-

dybos centras, 387.

Sumanus viešasis valdymas:1. Bovaird, T., Loffler, E. (2003). Evaluating the Quality of Public Governance: Indicators, Mo-

dels and Methodologies. International Review of Administrative Sciences, 69 (3): 313–328.2. Chlivickas, E., Melnikas, B. (2016). Viešasis valdymas: aktualijos ir sprendimai globalizacijos

ir žinių visuomenės kūrimo sąlygomis. Vilnius: Technika, 583. 3. Gil-Garcia, J. R., Helbig, N., Ojo, A. (2014). Being smart: Emerging technologies and innova-

tion in the publis sector. Government Information Quarterly, 31 (1): I1–I8. 4. Government for the Future. Main Report, November 2013. Ministry of Finance, Finland: http://

www.vm.fi/vm/fi/04_julkaisut_ja_asiakirjat/01_julkaisut/08_muut_julkaisut/20131119Go-vern/Government_for_the_Future.pdf>.

5. Grossman, S. A., Holzer, M. (2016). Partnership governance in public management: a public solutions handbook. Abingdon: Routledge, 244.

6. Noordegraaf, M. (2015). Public management: performance, professionalism and politics. Ba-singstoke: Palgrave Macmillan, 277.

7. Sorensen, E., Torfing, J. (2012). Collaborative Innovation in the Public Sector. The Innovation Journal: The Public Sector Innovation Journal, 17 (1): 1–14.

29

2. SUMANUS MARKETINGAS IR INTEGRUOTA KOMUNIKACIJA


Sumaniojo marketingo ir integruotos komunikacijos sprendimai organizacijoje, sumaniai teikiant įvairias paslaugas ir pristatant jas vartotojui, leidžia užtikrinti organizacijos tvarų konkurencingumą. Pristatomos svarbiausios marketingo ir marketingo vadybos koncepcijos. Atskleidžiama, kaip sumanaus marketingo pla-navimas, organizavimas ir monitoringas padės organizacijai parengti marketingo planus bei jų įgyvendinimo priemonių programas. Pristatoma marketingo srityje svarbi vertės vartotojui sąvoka, ji plėtojama pateikiant vertės grandinės modelį. Pristatoma integruotos komunikacijos svarba, pagrindinės nuostatos, klasifikacija.

Modulio tikslas. Pristatyti sumaniojo marketingo ir integruotos komunikacijos sėkmės faktorius, lemiančius efektyvius paslaugų teikimo būdus, leidžiančius pro-jektuoti paslaugų ir problemų sprendimo procesus.

Pristatomi marketingo metodai: organizacijos makroaplinkos analizė (PESTEL).


Marketingas – tai 1) socialinis ir vadybos procesas, kurio dėka asmenys ir jų gru-pės, kurdami produktus ir atlikdami prekių bei vertybių mainus, gauna tai, ko jie nori, ir tai, ko jiems reikia; 2) poreikių išsiaiškinimo ir jiems tenkinti reikalingų sprendimų priėmimo bei įgyvendinimo procesas, padedantis siekti žmogaus ar or-ganizacijos tikslų; 3) socialinis ir valdymo procesas, kai asmenys ar jų grupės įgyja tai, ko reikia jų norams ir poreikiams tenkinti, kurdami, siūlydami ir laisvanoriškai mainydami turinčias vertę prekes bei paslaugas su kitais.

Žmogaus poreikis – pajausto nepritekliaus būsena.Žmogaus noras – forma, kurią įgyja žmogaus poreikis, veikiamas aplinkos ir

asmenybės.Paklausa – tai žmonių norai, paremti perkamąja galia.Produktas – bet kas, kas gali būti pasiūlyta rinkai atkreipti dėmesiui, įsigyti,

naudoti ar vartoti ir norui ar poreikiui patenkinti. Tai gali būti materialūs daiktai, paslaugos, asmenys, vietovės, organizacijos ir idėjos.

Vertė vartotojui – 1) vartotojo nuomonė apie produkto gebėjimą tenkinti jo po-reikius; 2) vartotojo suvokimas, kaip produktas sugeba patenkinti norus ir porei-kius ir kiek tai kainuos; 3) vartotojo suvokiamas skirtumas (santykis) tarp naudos, gaunamos iš produkto, ir produkto įsigijimo aukos (kaštų).

30


Vartotojo pasitenkinimas – 1) tai santykis tarp to, ko vartotojas tikėjosi iš pro-dukto, ir to, ką jis gavo; 2) jausmas, sąlygotas produkto gebėjimo atitikti ar viršyti tai, ko vartotojas laukia, tikisi iš produkto.

Mainai – pageidaujamo daikto įsigijimas pasiūlant už jį ką nors kitą.Marketingo vadyba – kryptinga veikla siekiant sukurti, plėsti ir išsaugoti nau-

dingus mainus su tiksliniais klientais, analizė, planavimas, įgyvendinimas ir kon-trolė siekiant organizacijos tikslų.

2.3. Sumanus marketingas ir integruota komunikacija: teoriniai ir praktiniai aspektai

2.3.1. Marketingo samprata ir jos evoliucija

Marketingas yra plačiai moksliniuose ir praktiniuose darbuose analizuojama disci-plina (Baines, Fill, 2014; Chaffey, Ellis-Chadwick, 2016; Clow, Baack, 2016).

Daugelis bendrovių stengiasi aiškiai apibrėžtose tikslinėse rinkose maksimaliai pajusti klientą, jį aptarnauti ir maksimaliai patenkinti jo poreikius. Sistema suda-ryta taip, kad kiekvienas organizacijos narys tiektų klientams aukščiausios kokybės bei didelės vertės gaminius ar paslaugas bei siektų, kad klientai būtų visiškai paten-kinti. Rūpinimasis savo klientais joms suteiks galimybę užimti didesnę rinkos dalį, o tai savo ruožtu atneš didesnį pelną.

Marketingas – tai daugybės žmonių intensyvi veikla varžantis dėl pirkėjų dė-mesio ir pinigų. Marketingas – tai duodantis pelną kliento poreikių tenkinimas. Garsus vadybos specialistas Peteris Druckeris yra pasakęs: „Marketingo tikslas – pasiekti, kad pardavimas taptų nebereikalingas. Jos tikslas yra taip gerai pažinti ir suprasti klientą, kad gaminys ar paslauga atitiktų kliento lūkesčius ir pats save parduotų.“

Visa verslo veiklos sistema turi būti orientuota į vartotoją. Marketingo išeities taškas – idėja apie vartotojo norus tenkinantį produktą. Marketingo pagrindinis tikslas – visiškas vartotojų norų patenkinimas. Apibendrintai marketingo schema pavaizduota 2.1 pav.

2.1 pav. Marketingo schema

PROCESASPOŽIŪRIS

VERSLO ORIENTACIJA

Veiklos, apimančios:- Gaminių gaminimą- Paslaugų teikimą- Kainodarą- Rėmimą- Paskirstymą

31

S U M A N U S M A R K E T I N G A S I R I N T E G R U O TA K O M U N I K A C I J A

Svarbiausios marketingo sąvokos yra poreikiai, norai ir paklausa; produktai, vertė, pasitenkinimas ir kokybė; mainai; sandoriai ir ryšiai; rinkos. Šios sąvokos tarpusavyje susijusios ir viena papildo kitą. Dauguma šių sąvokų detaliai pristaty-tos ir paaiškintos šio modulio 2.2 poskyryje „Pagrindinės sąvokos“.

2.3.2. Marketingo vadyba ir susijusios koncepcijos

Marketingo vadyba – terminas, taip pat plačiai analizuotas, kaip ir pati marke-tingo sąvoka (Sheehan, 2011; Heding ir bendraautoriai, 2016). Marketingo vady-bos tikslas – rasti būdus, kaip elgtis skirtingose paklausos svyravimo situacijose. Marketingo vadybos uždavinys ne tik surasti paklausą bei ją padidinti, bet ir ją pakeisti, o kartais net sumažinti. Čia dažnai susipriešina organizacijos, klientų ir visuomenės interesai. Nuo to, kokios marketingo koncepcijos laikosi organizacija, visada priklauso jos elgsena su pirkėjais.

Yra penkios alternatyvios koncepcijos, kuriomis vadovaudamosi organizacijos vykdo marketingą: gamybos, produkto, pardavimo, marketingo ir socialinės mar-ketingo koncepcijos (Seo-marketing, 2017).

Gamybos koncepcija teigia, kad vartotojai teiks pirmenybę labiau prieina-miems produktams, kuriuos visada galima įsigyti, todėl bendrovė gerina produkto paskirstymo efektyvumą ir savybes.

Ši teorija – viena seniausių, ja vadovaujasi pardavėjai. Gamybos koncepcija ver-tinga dviem atvejais. Pirma, kai produkto pasiūla yra mažesnė už paklausą. Šiuo atveju vadovai turi pagalvoti, kaip didinti gamybos apimtis. Antra, kai gaminant produktą sąnaudos yra per didelės ir siekiant jas optimizuoti, reikia padidinti ga-minamos produkcijos kiekį.

Tačiau bendrovės, kurios laikosi vien gamybos tobulinimo teorijos, stipriai rizi-kuoja, nes visą dėmesį sutelkia tik į savo veiklą.

Produkto koncepcija remiasi teiginiu, jog vartotojai rinksis geriausios kokybės produktus, pasižyminčius puikiomis ir naujoviškomis charakteristikomis bei savy-bėmis, tad produktai turi būti nuolat tobulinami.

Produkto koncepcija taip pat gali skelbti „marketingo trumparegystę“. Pavyzdžiui, geležinkelio bendrovių vadovai kitados manė, jog vartotojams reikia traukinių, o ne transporto priemonių, todėl nepastebėjo didėjančios grėsmės, kurią kėlė oro bendro-vės, autobusai, sunkvežimiai ir automobiliai. Didesnių ir geresnių traukinių gamyba negalėjo patenkinti vartotojų transporto paslaugų paklausos, bet ši paklausa buvo patenkinta pasiūlius kitų transporto priemonių ir išplėtus pasirinkimo galimybes.

Pardavimo koncepcija. Daugelis organizacijų mano, kaip ir pardavimo kon-cepcija teigia, kad vartotojai pirks nepakankamai organizacijos gaminių, jei ši ne-vykdys veiksmų, kad gaminiai būtų parduoti bei reklamuojami. Paprastai šitokia koncepcija vadovaujamasi, kai reikia parduoti prekes, kurių pirkėjas nesirengia pirkti, pvz., enciklopedijų ar kapaviečių. Siūlančios šiuos produktus bendrovės pri-valo rasti potencialių pirkėjų ir įtikinti juos siūlomų produktų privalumais.

32


Dauguma firmų praktikuoja pardavimo koncepciją, kai prekių pagaminama dau-giau nei reikia. Jų tikslas tampa parduoti tai, ką gamina, o ne tai, ko nori rinka. Toks marketingas yra labai rizikingas. Čia dėmesys sutelkiamas į trumpalaikius prekybos sandorius, o ne į ilgalaikių, pelningų ryšių su klientais kūrimą. Vykdant tokį marke-tingą daroma prielaida, kad įkalbėtiems pirkti produktą vartotojams šis produktas patiks arba, jei nepatiks, jie galbūt pamirš nusivylimą ir vėliau vėl pirks. Daugumos tyrimų rezultatai liudija, kad nepatenkinti preke vartotojai jos daugiau nebeperka.

Marketingo koncepcija teigia, kad organizacijos tikslai gali būti įgyvendinti tik išsiaiškinus tikslinių vartotojų poreikius ir suteikiant jiems efektingesnį ir veiks-mingesnį pasitenkinimą nei tai gali padaryti konkurentai.

Ir priešingai, marketingo teorija vadovaujasi iš išorės į vidų nukreipta perspek-tyva. Jos išeities taškas yra gerai apibrėžta rinka, čia dėmesys sutelktas į vartotojo poreikius, koordinuojama visa marketingo veikla, daranti jiems poveikį, o pelno siekiama sukuriant ilgalaikius ryšius su vartotojais, pagrįstus abipuse nauda ir var-totojo pasitenkinimu. Pagal marketingo koncepciją, būtina pardavimo ir pelno są-lyga – dėmesys klientui ir vertės jam sukūrimas.

Socialinio marketingo koncepcija teigia, kad organizacija privalo išsiaiškinti tikslinių rinkų poreikius, norus bei pomėgius ir suteikti vartotojui pageidaujamą pasitenkinimą efektyviau nei tai daro konkurentai ir taip, kad būtų išsaugota arba išaugtų vartotojo ir visuomenės gerovė. Socialinio marketingo koncepcija yra nau-jausia iš čia pateikiamų marketingo koncepcijų. 2.2 pav. pateikiamos 3 aplinkybės, kuriomis grindžiama socialinio marketingo koncepcija.

2.2 pav. Socialinio marketingo koncepcija

2.3.3. Vertė vartotojui ir vertės grandinės sudarymas

Vertės vartotojui sukūrimas yra svarbus marketingo uždavinys, todėl tikslinga detaliau išanalizuoti vertės aspektus. Šiuolaikinio verslo sėkmė yra kurti vertę. Įmonės vertė yra pagrindinis kriterijus priimant valdymo ar investavimo, įmonių įsigijimo, pardavimo, susijungimo ar vidinių strateginių projektų įgyvendinimo

Vartotojai (pasitenkinimas)

Organizacija (pelnas)

Socialinio marketingo koncepcija

Visuomenės (žmonių) gerovė

33


sprendimus. Ne paslaptis, kad pažangių organizacijų valdymas yra orientuotas į vertės maksimizavimą. J. S. Wallaces (2003) teigimu, sėkmingas ilgalaikis vertės kūrimas yra būtina sąlyga siekiant išlaikyti investicijas ar norint gerokai padidinti kelių suinteresuotų šalių naudą.

Vertė yra vienas esminių kiekvienos įmonės darbotvarkės klausimų. Tai gali būti verslo, prekės ženklo, darbuotojų motyvavimo plano, investicijų, vertės suma-žėjimo ar nematerialiojo turto, perėmimo sandorio, sandorių tarp susijusių šalių kainodaros ar mokestinio vertinimo vertė (PWC, 2015).

Bendrąja prasme vertės valdymas yra struktūrizuotas požiūris į įmonės vertės maksimizavimą. Verslo vertės ir rizikos valdymo idėja remiasi įmonės vertės op-timizavimu. Galima teigti, kad beprasmiška siekti padidinti įmonės vertę, jeigu įmonę kritiškai veikia rizikos, kurios žlugdo patį verslą, kitaip tariant, rizikos nėra valdomos arba versle, kuriame vengiama bet kokios rizikos, negalima tikėtis mak-simalios vertės. Kaip teigia R. Ratheeas ir P. Rajainas (2013), įmonių vertės grandi-nės valdymas gali padidinti sąnaudų efektyvumą, padidinti kapitalo panaudojimą, didinti pelningumą ir net pagerinti įvaizdį, kas yra galinga priemonė pasiekti di-desnę vertę.

Klientai perka ne prekes, bet naudą. Taigi vertė vartotojui apibūdinama kaip skirtumas tarp to, ką klientas gauna iš produkto ar paslaugos, ir ką jis turi duoti siekdamas tai gauti. Vertės vartotojui kūrimas verslui ir vartotojui padeda pasiekti stulbinamų rezultatų: verslininkas gali gauti tiesiogiai proporcingų pajamų, susiju-sių su vartotojui teikiama nauda.

Kaip žinome, vertė vartotojui sunkiai išmatuojama, bet ją galima sieti su gau-namos naudos ir vartotojo patiriamomis piniginėmis bei nepiniginėmis sąnau-domis įsigyjant produktą ar paslaugą santykiu. Galima teigti, kad didesnės vertės vartotojui teikimą būtų galima laikyti vienu svarbiausių konkurencinį pranašumą didinančių ir vartotojo lojalumą užtikrinančių veiksnių. Vertė matuojama kaip bendrosios pajamos, kurios yra kainos, už kurią yra parduodamas kompanijos produktas, ir produkcijos vienetų skaičiaus, kurį kompanija gali parduoti, funkcija (Aleksienė, 2016).

Vertės grandinės terminas pirmą kartą buvo pavartotas M. Porterio. Vertės grandinę jis pristatė savo knygoje „Konkurencinis pranašumas“ (angl. „Competi-tive Advantage“), išleistoje 1985 m. M. Porteris savo sukurtame konkuravimo pra-našumo modelyje dėsto, jog konkuravimo strategija – tai agresyvių ar gynybinių veiksmų naudojimas norint susikurti ir turėti apsauginę poziciją rinkoje (Porter, 1985). M. Porteris nurodo tris pagrindinius konkuravimo pranašumo tipus. Norint rasti tinkamiausią būdą kompanijai įveikti konkuravimo veiksnius, siūloma pri-taikyti vieną šių strategijų: diferenciaciją, žemų kainų strategiją, koncentracijos į vieną segmentą strategiją, kai organizacija koncentruojasi į specifinę vietinę rinką ar vieną pirkėjų grupę, stengdamasi įgyti arba žemų kainų, arba diferenciacijos pranašumą tiksliai apibrėžtoje rinkoje. Vadovaudamasi šiomis prielaidomis įmonė koncentruoja savo dėmesį į tikslų siekimą.

34


Vertės grandinėje išskiriami visi įmonės veiklos procesai, kurie reikalingi pro-duktui sukurti nuo pradinio etapo iki galutinio – vartotojo. Kompanija yra pelnin-ga, kai jos sukuriama vertė viršija sąnaudas, kurios jai kainuoja kuriant šią vertę. Todėl konkurencinės padėties analizė turi būti pagrįsta ne sąnaudomis, bet verte. Pasak M. Porterio, įmonės konkurencinis pranašumas kyla iš daugialypės veiklos. Jis išskiria dvi įmonės veiklas – pagrindinę ir palaikančiąją (2.3 pav.).

2.3 pav. Vertės grandinės modelis (Porter, 1985)

Pagrindinei įmonės veiklai priskiriama įeinanti ir išeinanti logistikos veikla, gamyba, rinkodara ir pardavimai, aptarnavimas. Pagalbinės veiklos rūšys apima įmonės struktūrą ir veiklą, žmogiškuosius išteklius, technologijas, pirkimus. Gali-ma teigti, kad konkurencinio pranašumo paslaptis yra ta, jog įmonė vykdo veiklą kiekviename vertės kūrimo grandies žingsnyje. Todėl svarbu kiekviename grandi-nės elemente rasti galimybę padidinti įmonės vertę ir konkurencingumą. M. Por-teris sudarė šią diagramą norėdamas pavaizduoti vertės grandinę, dar vadinamą pridėtinės vertės grandine. Ji aprašo prie produkto pridedamą vertę, kuri atsiranda iš žaliavų ir gatavo gaminio pirkimo.

Vertės grandinės modelis buvo taikomas bei toliau plėtojamas ir kitų moks-lininkų darbuose (Bandarian, 2008; Chen, Yang, Lin, 2004; Gudas, Brundzaitė, 2005; Pathak, 2010; Powell, 2001).

Vertės grandinė charakterizuoja veiklų grupę, per kurias produktas nuo kon-cepcijos etapo, perėjęs visus reikiamus transformacijos etapus, pateikiamas galu-tiniam vartotojui, apimant ir jo aptarnavimą po pardavimo (Kaplinsky, Morris, 2002).

Žaliavos Komponentai

Pagrindinės veiklos rūšys

Pelno marža

Peln

o m

arža

Pirkėjo vertė

Pirk

ėjo

vertė

Pag

albi

nės

veik

los

rūšy

s

Gamyba,operacijos

Į kompanijąįeinantilogistika

Iš kompanijos

išeinantilogistika

Pardavimaiir rinkodara

Aptarnavimas irpagalba

Užbaigti produktai Pardavimai

Korporacinė struktūra

Žmogiškieji ištekliai

Technologijų tobulinimas

Pirkimai

35


Organizacijos vertė turi būti kuriama per lyderystės prizmę, o įmonės vertės kūrimo procesas tampa nuosekliu ir nuolatiniu darbu, kuris reikalauja plataus požiūrio į kiekvieną įmonės veiklos procesą, įskaitant ir rizikos valdymą. Verslo vertė nėra pastovus dydis, laikui bėgant jis kinta priklausomai nuo įmonės vidaus ir išorės veiksnių, kurie gali būti valdomi tam tikromis priemonėmis. Kiekvienos įmonės vertinimas susideda iš etapų, kurių galutinis tikslas yra optimalios ar mak-simalios vertės nustatymas (Aleksienė, 2016).

2.3.4. Integruota komunikacija marketinge

Atliekant įvairias marketingo funkcijas, labai svarbu efektyviai ir veiksmingai komunikuoti su klientais ir partneriais. Komunikacija – tai suinteresuotų pusių efektyvaus bendravimo pagrindas, todėl šiame skyriuje bus pristatyti pagrindiniai komunikacijos proceso aspektai.

Verslo komunikacija, derybos, dalykiniai pokalbiai – sudėtingi daugiaplaniai, daugialypiai procesai, kuriuose derinamos ir sprendžiamos besiskiriančios, o daž-nai ir prieštaringos komunikuojančių ar besiderančių šalių pozicijos (Waldeck ir bendraautoriai, 2013). Šalys siekia rasti tokius kompromisinių sprendimų varian-tus, kad būtų geriausiai suderinti jų tikslai ir pozicijos. Vadinasi, komunikuojančios ar besiderančios šalys turi mokėti ieškoti sprendimų variantų, juos vertinti, lyginti tarpusavyje, išrinkti geriausią, priimtiną abiem šalims. Tam reikia mokėti valdyti komunikavimo ar derėjimosi procesą, rengtis deryboms kaip sprendimo paieškos procesui, sugebėti pasirinkti efektyviausią derėjimosi strategiją ir jos realizavimo taktikas, tų taktikų įgyvendinimo žingsnius, planuoti derybų fazes ir etapus.

Antra vertus, derybos – tai jų dalyvių komunikacijos, bendravimo procesas. Šiuo požiūriu derybų rezultatai priklauso nuo to, kaip šalys viena kitą supranta, kokia informacija viena apie kitą disponuoja ir kokią išgauna derėdamosi, kaip joms pavyksta išsiaiškinti viena kitos elgesio motyvus, poreikius, interesus, kaip jos sugeba pateikti pasiūlymus, argumentus, įtikinti kitą šalį.

Verslo komunikacija, derybos, dalykinis pokalbis yra ir asmenybių sąveika. Ji gali vykti kovos arba bendradarbiavimo forma. Galima pačiam vadovauti komu-nikavimo, derėjimosi procesui arba leistis būti vadovaujamam kito asmens, pasi-duoti įtakai. Galima pačiam formuluoti žaidimo taisykles arba priimti kitos šalies primetamas sąlygas. Geras derybininkas turi mokėti atsispirti įtaigai, klaidinimui ir manipuliacijoms, argumentuoti ir apginti savo pasiūlymus, nepasiduoti spaudi-mui, oponentą paversti partneriu, derybose iš kovos pozicijų pereiti į bendradar-biavimo vėžes.

Komunikacijos formos ir kanalai šiame amžiuje tobulėja labai sparčiai, o eko-nominės ir visos kitos gyvenimo krizės reikalauja spartinti naujų komunikacijos priemonių ir technologijų plėtrą. Tačiau gyvo dalykinio pokalbio ir tiesioginių de-rybų reikšmė ir toliau išlieka labai svarbi. Svarbiausi ir lemtingiausi susitarimai vyksta ir dar ilgai vyks susitinkant akis į akį. Pokalbis yra vienas geriausių ir pri-

36


imtiniausių būdų įtikinti pašnekovą savo pozicijos pagrįstumu, kad jis pats sutiktų su oponento pozicija ir ją priimtų ar palaikytų (Peleckis ir bendraautoriai, 2016).

Verslo derybų ir dalykinių pokalbių mokslas ir menas apima daugybės moks-lų – komunikacijos, retorikos, psichologijos, etikos, vadybos, ekonomikos ir kitų mokslo sričių – žinias. Šių mokslų žinių jungtis leidžia komunikacijos ir kalbos galimybes atskleisti daug geriau nei kartais girdime ir matome aplink. Norint to pasiekti, verta žinoti pagrindinius derėjimosi proceso komunikacijos ir poveikio elementus bei juos naudoti.

Pagal bendravimo stilių, situaciją, sąlygas komunikacija derėjimosi procese gali būti:

1) vienpusė: kalbėtojas pateikia klausytojams informaciją ir nesiekia grįžtamo-jo ryšio;

2) dvipusė: laisvai keičiamasi idėjomis. Ši komunikacija užima daugiausia lai-ko, bet yra labai veiksminga;

3) vienpusė komunikacija su grįžtamuoju ryšiu: kalbėtojas pateikia informa-ciją ir klausia, kaip ji suprasta.

Pagal informacijos perdavimo derantis intenciją komunikacija gali būti tikslinė ir netikslinė, pagal rezultatyvumą – veiksminga ir neveiksminga.

Pagal veiksmingumo lygį komunikacija derybų procese gali būti skirstoma taip:1 lygis – veiksmingiausia – tiesioginė (vyksta akis į akį), kai keičiamasi informa-

cija per tiesioginį kontaktą, vartojant verbalinius (žodinius) ir neverbalinius sim-bolius. Iš karto betarpiškai atsirandantis momentinis grįžtamasis ryšys užtikrina veiksmingą bendravimą.

2 lygis – mažiau veiksminga, kai komunikacijos partneriai atskirti erdvėje ir sąlygiškai laike (vyksta telefonu, elektroniniu paštu, „Skype“ programa ir pan.)

3 lygis – mažiausiai veiksminga yra netiesioginė (sudėtingiausia) raštiška ko-munikacija (pašto paslaugų sritis), kai partneriai atskirti laike ir erdvėje ir nėra jokio momentinio grįžtamojo ryšio arba dar blogiau – kartais informacija pasiekia gavėją per vėlai; gavėjas reaguoja, bet situacija jau būna pasikeitusi (Peleckis ir ben-draautoriai, 2016).

Literatūra

1. Aleksienė, L. (2016). Veiklos rizikos valdymas įmonės vertei didinti. Baigiamasis magistro dar-bas. Vilnius, 80.

2. Baines, P., Fill, Ch. (2014). Marketing. Oxford: Oxford University Press, 737. 3. Bandarian, R. (2008). Exploiting value chain process concepts in research organisations. In-

ternational Journal of Value Chain Management. InderScience publishers, 2 (3): 400–416. 4. Chaffey, D., Ellis-Chadwick, F. (2016). Digital marketing. Harlow: Pearson Education, 702.5. Yeong-Long, Ch., Tzer-Chyun, Y., Zsay-Shing. L. (2004). A study on the modeling of

Knowledge value chain. In Knowledge Management. Emerald Group Publishing Limited, 1–12.

37


6. Clow, K. E., Baack, D. (2016). Integrated advertising, promotion and marketing communica-tions. Harlow: Pearson, 496.

7. Gudas, S., Brunzaitė, R. (2005). Veiklos žinių modeliavimas pagal modifikuotą vertės gran-dinės modelį. Informacijos mokslai, 35: 179–192.

8. Heding, T., Knudtzen, Ch. F., Bjerre, M. (2016). Brand management: research, theory and practice. Abington: Routledge, 307.

9. Kaplinsky, R., Morris M. (2000). A handbook fo value chain research. Prieiga per internetą: http://www.ids.ac.uk/ids/global/pdfs/VchNov01.pdf.

10. Pathak, V., Pathak, K. (2010). Reconfiguring the higher education value chain. Management in Education, 24 (4): 166–171.

11. Peleckis, K., Mažeikienė, A., Peleckienė, V., Peleckis, K. (2016). Verslo komunikacija ir dery-bos. Vadovėlis. Vilnius: Technika, 428.

12. Porter, M. (1985). Competitive advantage: Creating and Sustaining Superior Performance. N.Y.: Free Press.

13. Powell, T. (2001). The Knowledge Value Chain (KVC): How to Fix It When It Breaks. In M. E. Williams (ed.). Proceedings of the 22nd National Online Meeting. Medford. New York: Information Today Inc., 1–14.

14. PWC. 2015. Prieiga per internetą: http://www.pwc.com/lt/lt/about/svcs/rizikos-valdymas.jhtml.15. Rathee, R., Rajain, P. (2013). Service Value Chain Models in Higher Education. International

Journal of Emerging Research in Management & Technology, 2 (7): 2278–9359.16. Seo-marketing. Žiūrėta 2017-02-28. Prieiga per internetą: http://www.seo-marketing.lt/.17. Sheehan, B. (2011). Marketing management. Lausanne: AVA Academia, 167. 18. Waldeck, J. H., Kearney, P., Plax, T. G. (2013). Business and professional communication in a

digital age. Australia: Wadsworth Cengage Learning, 377.19. Wallance, J. S. (2003). Value Maximization and Stakeholder Theory: Compatible or Not?

Journal of Applied Corporate Finance, 3: 8–21.


Šiame poskyryje pristatomas organizacijos išorinei aplinkai tirti tinkantis meto-das – PEST (PESTEL) analizė. Ji dažnai taikoma marketingo tyrimuose.

PESTEL analizė (angl. PESTEL – Political, Economic, Social, Technological, Le-gal, Environmental) taikoma siekiant išanalizuoti politinius, ekonominius, sociali-nius, technologinius, teisinius, aplinkosaugos veiksnius, lemiančius įmonės veiklą ir galinčius kelti riziką. PESTEL analizė yra naudinga strateginio planavimo prie-monė, kuri gali leisti suprasti rinkos augimo ir kritimo veiksnius, verslo poziciją, potencialias ir tiesiogines operacijas (Boddy, 2011). Jeigu įmonės (organizacijos) stipriai neveikia teisiniai ir aplinkosaugos veiksniai, analizę galima sutrumpinti iki PEST.

PEST analizė turi tokių privalumų kaip lengva naudoti struktūra. Ji padeda su-mažinti potencialių grėsmių poveikį organizacijai, rasti būdų, kaip įžengti į naujas nacionalines ir globalias rinkas. Metodo trūkumai – pernelyg supaprastina spren-dimams priimti naudojamą informaciją, procesas turi būti reguliariai kartojamas, išorinės informacijos kokybė dažnai apribota (Stasytytė, Pilionienė, 2016).

PESTEL analizės veiksnių pavyzdžiai ir schema pateikti 2.4 pav.

38


PESTEL analizė

2.4 pav. Galimi PESTEL analizės veiksniai (Boddy, 2011)

Literatūra

1. Boddy, D. (2011). Management: An Introduction. 5th edition. Harlow: Pearson, 676.2. Stasytytė, V., Pilionienė, R. (2016). Risk management model for transportation company. The

9th International Scientific Conference “Business and Management 2016”, May 12–13, 2016, Vilnius, Lithuania, 1–9.


Integruotos komunikacijos klaidos

Bendraudami, komunikuodami visi esame padarę klaidų. Jos gali daug kainuoti. Juk žodis kaip žvirblis, išskrido – nepagausi. Klaidų pasekmės būna įvairios: nuo nemalonių, gėdingų iki labai skaudžių. Svarbu dalykiniame pokalbyje nepadaryti klaidų, kurių galima išvengti. O jų galite išvengti, jei esate pasiruošę.

1 klaidų grupė. Struktūros klaidos1. Padrikas dėstymas, logikos trūkumas;2. Nukrypimas nuo temos;3. Neaiškios, painios pagrindinės mintys;4. Laiko jausmo praradimas taip pat susijęs su struktūros nebuvimu ir plano

išdėstymo laike nepaisymu ar net neturėjimu.

Sociokultūriniai veiksniai:Demografinė situacijaGyventojų vertybėsGyvenimo būdo pokyčiaiVartotojų įpročių pokyčiaiGyventojų išsilavinimas

Teisiniai veiksniai:Darbo kodekso nuostatos (darbuotojų teisės)Akcinių bendrovių įstatymasVerslo reguliavimasVerslo apmokestinimasIntelektinės nuosavybės politika

Aplinkos veiksniai:Klimato pokyčiaiEnergetikaGamtiniai ištekliai

Technologiniai veiksniai:Alternatyvūs paslaugų teikimo būdaiMoksliniai išradimaiKomunikacijos priemonių pokyčiaiNaujos gamybos technologijosInfrastruktūra

Politiniai veiksniai:Mokesčių politikaValstybinis reguliavimasDarbo saugos ir sveikatos reguliavimasES teisės aktaiVyriausybės stabilumasInvesticijų skatinimas

Ekonominiai veiksniai:Palūkanų norma, infliacijaEkonomikos augimo perspektyvosVerslo ciklo stadijaVartotojų pasitikėjimasNedarbo lygis šalyjeGyventojų pajamų lygisDarbo užmokesčio lygis

ĮMONĖ

39


2 klaidų grupė. Aplaidumo klaidos1. Pasirengimo stoka;2. Nežinojimas, su kuo reikės turėti reikalų, t. y. pašnekovų, klausytojų audito-

rijos nepažinimas;3. Pernelyg didelis kalbos glaustumas, reiškiantis nuostatą „ką čia kalbėti – ir

taip viskas aišku“;4. Entuziazmo trūkumas (migdo klausytojus ir pašnekovus);5. Vaizdinių priemonių trūkumas arba perkrovimas;6. Prietaisų, įrangos gedimai.3 klaidų grupė. Kalbėjimo klaidos1. Kalbėjimas per tyliai arba per garsiai;2. Kalbėjimas per lėtai arba per greitai;3. Neaiškus tarimas;4. Diktatoriškas arba, priešingai, nuolankus kalbėjimas.4 klaidų grupė. Klaidos, susijusios su kūno kalbos nemokėjimu1. Nežiūrėjimas į akis;2. Gestų ir kalbos turinio neatitikimas;3. Pernelyg statiška poza arba pernelyg didelis judrumas.5 klaidų grupė. Klaidos, susijusios su scenos baimeTai pernelyg didelis jaudinimasis kalbant, dažnas užsikirtimas kalbant, atsipra-šinėjimas suklydus ir pan.

Šaltinis: Peleckis, K., Mažeikienė, A., Peleckienė, V., Peleckis, K. 2016. Verslo komunikacija ir derybos. Vadovėlis. Vilnius: Technika, 428.Plačiau apie gerosios praktikos pavyzdžius skaitykite www.socin.eu


Šiame poskyryje bus pristatomas žinių valdymo įrankis Trello, kurį naudojant gali-ma spręsti įvairius rinkodaros, marketingo ir komunikacijos uždavinius.

Trello vartotojus pasiekė 2011 m., šiuo metu yra daugiau nei 17 milijonų unikalių vartotojų. Tai nemokama programa, nors didelėms įmonėms siūlomas mokamas paketas su privatumo ir administravimo funkcijomis.

Trello yra vizuali bendradarbiavimo priemonė, skirta efektyvesniam darbui su projektais ir užduočių atlikimui planuoti. Rinkodaros, projektų vadovai, progra-minės įrangos kūrėjai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, žmogiškųjų išteklių vady-bininkai, vestuvių, kelionių planuotojai ir daugelis kitų profesijų atstovų renkasi Trello.

Mokymasis suvokiamas kaip projekto vykdymas: gali būti skaidomas į mažes-nes užduotis su daliniais atsiskaitymais, gali būti buriantis kitus studentus į bendrą darbą. Labai patogi priemonė nuotoliniam mokymuisi, nes prieinama visur, kur yra internetas, turi mobilią aplikaciją.

40


Kortelių apžvalgos siena leidžia matyti visas užduotis: atliktas, vykdomas, vė-luojančias ir jau baigtas. Kai visas darbų sąrašas kortelėje baigtas, galima ją išjungti ir archyvuoti. Vadovas ar dėstytojas mato visas neatliktas užduotis, nė viena už-duotis negali būti išjungta, kol nebus atlikta. Komandos naudoja ir ne užduočių korteles, pavyzdžiui, „reikia idėjos“, „diskusija“, „abejonės“. Tai sumažina susirin-kimų poreikį, sutaupo laiko, užtikrina grįžtamąjį ryšį.

2.5 pav. Kortelių apžvalgos siena

Kalendorius yra puiki darbų planavimo priemonė, leidžianti paskirstyti laiko išteklius, matyti užduočių atlikimo terminus ir dalyvius. Šioje dalyje yra tik už-duočių terminai, jei komanda dalinasi tam tikromis nuorodomis, dokumentais, jie keliauja į skiltį „resursai“ ir netrikdo darbų planavimo.

2.6 pav. Kalendoriaus pavyzdys

41


Individualus profilis – tai asmeninė internetinė erdvė, kurios architektas yra pats vartotojas. Jis kuria savo įvaizdį, kartu mato ir kitų vartotojų profilius. Tai daro bendravimą ir bendradarbiavimą artimesnį, labiau individualizuotą. Kai ku-rios komandos geba padidinti darbų produktyvumą žaisdamos su spalvomis – su-kuriama fono spalva atskiram projektui ir kortelių puslapyje labai aiškiai matosi, kurių projektų užduotys dominuoja.

2.7 pav. Individualus profilis

Dokumentais dalijamasi per Dropbox, Google Drive. Ši funkcija leidžia persiųsti bei dalintis didelės apimties dokumentais, brėžiniais, nuotraukomis, vaizdo ir gar-so medžiaga. Apima labai geras jausmas, kai paskutiniame etape, užbaigus didelės apimties darbą, galima greitai, be jokių trukdžių persiųsti viską kolegai ar dėsty-tojui.

42


2.8 pav. Dokumentų dalijimasis per Dropbox, Google Drive

Interaktyvūs langai leidžia lengvai naršyti ir greitai rasti visą dominančią infor-maciją neišeinant iš pagrindinių puslapių. Tai sutaupo informacijos paieškos laiką, sustiprina jausmą, kad visada žinai, kur esi ir kaip grįžti prie ankstesnės informa-cijos.

2.9 pav. Interaktyvūs langai

43


Nuotraukos užduotims iliustruoti. Ši funkcija visą užduočių ar projektų atliki-mo procesą daro vizualiai patrauklų, brėžiniai, grafikai suteikia aiškumo ir mate-matinio pagrįstumo, o nuotraukos, piešiniai – emocinį atspalvį.

2.10 pav. Nuotraukos užduotims iliustruoti

Trello didina produktyvumą, nes užduotys besimokančiuosius pasiekia ne elek-troniniu paštu, bet tiesiogiai, taigi nereikia ieškoti svarbių užduočių tarp kitų laiš-kų. Komandos nariai tiesiogiai sujungti ir gali keistis pranešimais. Jei yra poreikis, galima ant kortelių perkelti užrašinės, Gmail, Google Sheets duomenis, užduotis automatiškai, nekopijuojant. Trello sujungia visus projekto ar mokymosi dalyvius į vieningą komandą, gebančią kartu spręsti kasdienes užduotis.


Vertės grandinės modelis:1. Beard, D., Schwieger, D., Surendran, K. (2010). A Value Chain Approach for Attracting,

Educating, and Transitioning Students to the IT Profession. Information Systems Education Journal. Chicago, IL: published by EDSIG, the Education Special Interest Group of AITP, 8(7).

2. Ming-Chang, L., Mei-Wen, H. (2009). Knowledge Value Chain Model Implemented for Sup-ply Chain Management Performance. In Fifth International Joint Conference on INC, IMS and IDC. Taiwan, 606–611.

3. Williamson, E. A., Harrison, D. K., Jordan, M. 2004. Information Systems Development Wi-thin Supply Chain Management. International Journal of Information Management. England: Elsevier Science Ltd., (24)4: 375–385.

44


4. Wong, Hong Kun. (2004). Knowledge Value Chain: Implementation of New Product De-velopment System in a Winery. The Electronic Journal of Knowledge Management, (2)1: 109–122.

5. Volgina, N. (2011). The automotive value chain in Russia: trends and perspectives. Socialinių mokslų studijos, 3(1): 123–138.

Derybos ir integruota verslo komunikacija:1. Almonaitienė, J., Antinienė, D., Ausmanienė, N., Lekavičienė, R., Matulienė, G., Ruibytė, L.,

Vasiliauskaitė, Z. (2008). Bendravimo psichologija: vadovėlis. Kaunas: Technologija.2. Caruso, D. R., Salovey, P. (2004). The Emotionally Intelligent Manager: How to develop and use

the Four Key Emotional Skills of Leadership. San Francisco, CA: Jossey-Bass.3. Fisher, R., Ury, W. L., Patton, B. (2007). Derybų menas: kaip susitarti nenusileidžiant. Vilnius:

Alma littera. 4. Myers, D. G. (2008). Socialinė psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 808. 5. Nauckūnaitė, Z. (2007). Argumentacija: įrodymo ir įtikinimo santykis. Žmogus ir žodis, 9(1):

94–100. 6. Peleckis, K. (2013). Emotions and Its Management in Negotiations: Sustainability and Stabi-

lity Aspects. Journal of Security and Sustainability Issues, 3(1): 49–60.7. Peleckis, K.; Peleckienė, V.; Mažeikienė, A. (2012). Verslo derybos ir dalykiniai pokalbiai:

komunikacija derėjimosi procese. Verslas: teorija ir praktika, 13(2): 176–185.8. Robbins, S. P. (2010). Kaip vadovauti žmonėms. Vilnius: Tyto alba.

45

3. INOVATYVIOS IR Į REZULTATUS ORIENTUOTOS VIEŠOSIOS PASLAUGOS


Šioje temoje nagrinėjami su sumaniosios vadybos planavimu ir įgyvendinimu susi-ję inovatyvūs viešųjų paslaugų teikimo modeliai. Skiriamas pakankamas dėmesys viešosioms paslaugoms ir jų teikimo ypatumams, e. paslaugoms, viešajam produk-tyvumui, produktyvumo matavimui. Analizuojami iššūkiai, su kuriais susiduria organizacija, norėdama pradėti efektyvumo didinimo reformą. Be to, modulyje pristatomi gerieji pavyzdžiai – užsienio šalių viešųjų paslaugų teikimo ypatumai.

Modulio tikslas – išanalizuoti viešųjų paslaugų teikimo ypatumus ir numatyti plėtros galimybes Lietuvos viešajame sektoriuje.

Pristatomi metodai – atvejo analizės metodas kaip probleminio mokymosi dalis.


Viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų ir organiza-cijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Įstatymų numatytais atvejais bei tvarka viešą-sias paslaugas gali teikti ir privatūs asmenys.

Viešosios paslaugos smulkiajam ir vidutiniam verslui (toliau – viešosios paslaugos verslui) – informacijos, konsultacijų, mokymų, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo, metodinių ir kitų paslaugų verslo pradžios, verslo planavimo, finansavimo šaltinių paieškos, finansų tvarkymo, personalo valdymo, inovacijų aktyvinimo, kooperacijos, technologijų plėtojimo ir perkėlimo ir kitais verslui ak-tualiais klausimais teikimas įvairiomis komunikacijos priemonėmis lengvatinėmis sąlygomis smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams ir (arba) fiziniams asmenims, ketinantiems pradėti verslą, taip pat patalpų, techninės ir biuro įrangos nuoma len-gvatinėmis sąlygomis bei praktinė pagalba nuomojantiems šias patalpas smulkiojo ir vidutinio verslo subjektams.

Produktyvumas – tai išteklių panaudojimo rodiklis arba santykis tarp produk-cijos ir sąnaudų.

Efektyvumas – gamybos išteklių panaudojimo lygis, garantuojantis maksimalų rezultatą. Tai siekimas gauti kuo daugiau naudos kuo geriau vartojant ribotus iš-teklius.

Ištekliai – 1) riboto prieinamumo priemonės veiksmui atlikti, procesui pradėti, kurios yra sunaudojamos ir gali pasibaigti; 2) gėrybės, kurios gali būti vartojamos ar naudojamos gamyboje. Dauguma išteklių yra ekonominiai, t. y. fiziškai riboti.

46


3.3. Inovatyvios ir į rezultatus orientuotos viešosios paslaugos: teoriniai ir praktiniai aspektai

3.3.1. Viešosios paslaugos samprata

Viešosios paslaugos – tai grupė paslaugų, kurioms būdingi šie skiriamieji požy-miai:

1. Jų teikimą reguliuoja valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos.2. Jos gali būti teikiamos tiesiogiai valstybės ar savivaldybės organizacijų (biu-

džetinės, viešosios įstaigos ar savivaldybių kontroliuojamos įmonės, ben-drovės) ir/arba finansuojant ir reguliuojant (kontroliuojant) privačių ir/ar nevyriausybinių organizacijų veiklą, pastarosioms vykdant viešųjų paslaugų teikimą.

3. Joms būdingos naudą visai visuomenei ar teritorinei bendruomenei duo-dančių – viešąjį interesą tenkinančių – paslaugų charakteristikos: 3.1. Paslaugos kaip grynos viešosios gėrybės. Joms būdingas neatskiriamu-mas ir vientisumas. Jos naudingos kiekvienam gyventojui ir už jų teikimą neįmanoma tiesiogiai imti mokėjimų. Pavyzdžiui, veikla, kurią vykdo po-licija, gaisro gesinimo tarnyba ar kuri susijusi su viešaisiais parkais, gatvių apšvietimu ir t. t. Jos naudojamos bendrai ir yra prieinamos visiems. 3.2. Paslaugos, kurios visiems visuomenės ar teritorinės bendruomenės nariams yra socialiai reikšmingos gėrybės: • Paslaugos, teikiamos privatiems asmenims (galimas atskyrimas, galima

išskirti individualius vartotojus), bet duodančios „plačią“ naudą visai vi-suomenei ar teritorinei bendruomenei. Pavyzdžiui, veikla, kurią vykdo bibliotekos, kai kuriais atvejais viešasis transportas ar veikla, susijusi su švietimu, šiukšlių tvarkymu ir pan.

• Paslaugos yra svarbios visos visuomenės ar teritorinės bendruomenės gy-venimo lygiui, bet joms reikia tokių didelių investicijų, kad monopolinis šios paslaugos teikimas yra labiausiai tikėtinas. Pavyzdžiui, centralizuotas vandens, šilumos ir kt. tiekimas.

• Paslaugos yra svarbios visuomenės ar teritorinės bendruomenės narių ar jų grupių gyvenimo kokybei, bet būtų per brangios, jei šias paslaugas teiktų privatus sektorius. Tai tokios gėrybės, kurios teikiamos siekiant įgyvendinti teisingumo principą (Savivaldybių organizuojamų..., 2010).

Nors šie viešosios paslaugos skiriamieji požymiai teoriškai yra aiškūs, jų taiky-mas praktiškai nėra paprastas. Ar paslauga turi „plačią“ viešąją naudą, ar svarbi gyvenimo kokybei yra sąlyginis dalykas. Kiekvienoje valstybėje viešųjų paslaugų apibrėžimas gali skirtis priklausomai nuo šalies ekonominio, socialinio, kultūrinio išsivystymo lygio, valstybės dalyvavimo paslaugų teikime, ypač daugumą turinčio-se socialiai reikšmingose gėrybėse. Europoje daug šalių vartoja viešųjų paslaugų

47

I N O V AT Y V I O S I R Į R E Z U LTAT U S O R I E N T U O T O S V I E Š O S I O S PA S L A U G O S

terminą, bet nemažai šalių vartoja bendro intereso paslaugų definiciją(panaudo-tas Europos Sąjungos konstitucijoje).

3.3.2. Vietos savivaldybių viešosios paslaugos

Viešosios paslaugos, kurių teikimo naudos zona santykinai apsiriboja vietos (teri-torinių) savivaldybių ribomis, efektyviausiai įgyvendinamos šiame valstybės teri-torijos administracinių vienetų lygmenyje. Čia įstatymais ar savivaldybės tarybos teisės aktais yra reglamentuojama veikla nustatant savivaldybės funkcijas ir įsipa-reigojimus vietos bendruomenei arba vietos gyventojams. Savivaldybių viešųjų paslaugų teikėjai gali būti ne tik vietos savivaldybių organizacijos, bet ir privatus verslas bei nevyriausybinės organizacijos.

Atkreiptinas dėmesys į tam tikrą viešųjų paslaugų rūšį – administracines pas-laugas. Šiuos patarnavimus (paslaugas), tokius kaip leidimų (licencijų) ar doku-mentų, patvirtinančių atitinkamus juridinius faktus, išdavimas ir pan., paslaugų vartotojams – savivaldybės fiziniams ir juridiniams asmenims – gali teikti įvairūs subjektai, bet tik jei jie turi jiems suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus. Tokiais subjektais tradiciškai laikomi savivaldybės administracijos struktūriniai padaliniai, tarnybos. Tačiau ši veikla (patarnavimai, paslaugos) turi tiek techninę, tiek administracinę puses. Administracinė pusė yra tradicinė savivaldybės admi-nistracijos struktūrinių padalinių vykdoma viešojo administravimo funkcija, o štai techninė šio patarnavimo pusė, dar vadintina administracine paslauga, pri-lygintina natūralių monopolijų charakteristikas turinčiai viešųjų paslaugų grupei. Subjektui, teikiančiam šią paslaugą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą (įstaiga, įmo-nė ar asociacija), privalu turėti viešojo administravimo įgaliojimus (Savivaldybių organizuojamų..., 2010).

Savivaldybės viešųjų paslaugų administravimas įgyvendinamas atliekant įvai-rias vadybines funkcijas – planavimą, organizavimą, finansavimą, veiklos priežiūrą ir kontrolę. Šių funkcijų vykdymo skirtumus lemia jau minėtos skirtingos viešųjų paslaugų charakteristikos, pavyzdžiui:

a) paslaugoms, turinčioms viešosios gėrybės ypatumų, paprastai taikomas tiesio-ginis viešosios paslaugos teikimas (tai daro savivaldybės tarnybos, įstaigos ir pan.);

b) paslaugoms, turinčioms natūralių monopolijų charakteristikų, – viešosios paslaugos teikimas per savivaldybės kontroliuojamą įmonę;

c) visoms kitoms, turinčioms mišrių gėrybių charakteristikų, – mišrus būdas, kai vykdomas „išorinis“ viešųjų paslaugų teikimas pagal paslaugų, valdymo sutartį ar koncesiją ir kai savivaldybės (jos dariniai), privačios ir nevyriausybinės organi-zacijos teikia paslaugas konkuruodamos tarpusavyje.

Pastaruoju atveju formuojantis konkurencinei viešųjų paslaugų rinkai savival-dybė (tiksliau – savivaldybės viešojo administravimo funkcijas atliekantys subjek-tai) privalo nustatyti paslaugų kokybės standartus, stebėti veiklą ir subsiduoti pas-laugų operacijas, kai tai pateisinama viešaisiais interesais.

48


Finansuojant viešąsias paslaugas, paslaugoms, duodančioms grynai individu-alios naudos, kurias labiausiai tinka privatizuoti ir naudoti įvairias alternatyvias viešos privačios partnerystės paslaugų teikimo formas, gali būti taikomas „pilnas“ vartotojų apmokėjimas („moka paslaugos vartotojas“). O „pilnas“ savivaldybės fi-nansavimas („už paslaugą moka savivaldybė“) gali būti taikomas, kai teikiamos gry-nai kolektyvinio naudojimo paslaugos, kurias mažiausiai tinka privatizuoti ir nau-doti įvairias alternatyvias viešos privačios partnerystės paslaugų teikimo formas.

Biudžeto subsidijų ir vartotojų mokėjimų už paslaugas derinys gali būti taiko-mas teikiant paslaugas, duodančias tiek individualios, tiek kolektyvinės naudos (Savivaldybių organizuojamų..., 2010).

3.3.3. Viešųjų paslaugų teikimo organizavimo būdai

ES valstybėse viešųjų paslaugų organizavimas ir teikimas vykdomas įvairiais bū-dais, juos galima sąlyginai suskirstyti į šias grupes:

1. Tradicinis tiesioginis vietos viešųjų paslaugų teikimas per savivaldybės vie-šojo sektoriaus biudžetines, viešąsias įstaigas ir savivaldybių kontroliuoja-mas įmones.

2. Vietos viešųjų paslaugų teikimas taikant įvairias savivaldybės partnerystės formas: • per savivaldybės partnerystes su privataus sektoriaus organizacijomis

(viešoji – privati partnerystė); • per savivaldybės partnerystes su visuomeninėmis/nevyriausybinėmis or-

ganizacijomis (viešoji – NVO partnerystė); • per savivaldybės partnerystes su kitos savivaldybės subjektu ar valstybės

organizacija (viešoji – viešoji partnerystė). Partnerystė čia suprantama plačiąja prasme. Naudojant tradicines viešųjų pirkimų procedūras partnerystės realizuojamos

vykdant paslaugų pirkimą, valdymo ir priežiūros paslaugų pirkimą bei ilgalaikę nuomą.

Partnerystė tarp viešojo ir privataus (VPP) ar viešojo ir NVO sektorių, kuri suprantama kaip partnerystė siaurąja prasme, yra tokia partnerystės forma, kai sa-vivaldybės institucija perduoda jos kompetencijai priskirtas funkcijas (veiklą) pri-vačiam subjektui, o privatus ar NVO subjektas investuoja į šią veiklą ir jai vykdyti reikalingą turtą, už tai gaudamas įstatymų nustatytą atlyginimą vartotojų mokė-jimais už vietos viešąsias paslaugas ir/ar savivaldybės tiesioginiais mokėjimais už prisiimtą riziką (Savivaldybių organizuojamų..., 2010).

Pagal bendradarbiavimo pobūdį ši partnerystė skirstoma į: 1. Institucinę partnerystę, kai bendradarbiavimas vykdomas steigiant mišraus

kapitalo (privataus ir savivaldybės viešojo) bendrovę (dažnai reikalaujama, kad savivaldybės akcijos suteiktų daugiau kaip 50 procentų balsų) arba pri-

49


vačiam subjektui įnešant savo dalį į jau egzistuojančią viešojo sektoriaus įmonę. Šiuo metu nėra specialių institucinės partnerystės sudarymą regla-mentuojančių Europos Bendrijos (EB) teisės aktų.

2. Sutartinę partnerystę, kai bendradarbiavimas vykdomas vien koncesijos ir jos įvairių formų (BOT, PFI, BTO, DBFO ir kt.) sutarčių pagrindu, ne-steigiant mišrios bendrovės. Koncesininkui suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir/ar priežiūra; ir/arba teikti viešąsias paslaugas; valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ar jų kontroliuojamų asmenų turtą (įskaitant turtą, kuris išimti-ne nuosavybės teise priklauso valstybei). Atitinkama forma parenkama pri-klausomai nuo konkretaus projekto.

ES valstybėse pastaruoju metu viešųjų paslaugų teikimo klausimai vėl tapo dis-kusijų ir aptarimo objektu. Anglosaksiškose ES šalyse, JAV ir kitose šalyse ban-doma kurti mišrų viešųjų paslaugų ūkį, kuriame turi būti galimybių ir prielaidų paslaugų finansavimo formų įvairovei.

Viešųjų paslaugų rinka efektyvi tik tada, kai yra konkurencinė. Jei paslaugų pagrindinis pirkėjas yra savivaldybė, vadinasi, iš jos pusės kyla pagrindinė moki paklausa ir ji turi būti suinteresuota konkurencinės rinkos plėtra, todėl savivaldybė turi aktyvinti rinką, kuri Lietuvoje labai neišvystyta. Aktyvinimas galimas tiek re-miant visuomenines/nevyriausybines organizacijas, tiek taikant kitus alternatyvius viešųjų paslaugų teikimo būdus, pritraukiant privatų kapitalą (Savivaldybių orga-nizuojamų..., 2010).

3.3.4. Produktyvumas viešajame sektoriuje

Viešojo sektoriaus produktyvumo srities uždaviniai – kaip geriausiai panaudoti mokesčių mokėtojų pinigus didinant institucijų efektyvumą. Matuojant produk-tyvumą gaunama ta svarbi informacija, kurios reikia renkamiems pareigūnams, kad skirstydami išteklius jie galėtų priimti racionalius ir pateisinamus sprendimus. Rūpinimasis paslaugų kokybe ir jų gavėjo pasitenkinimu šiandien yra pagrindinės su produktyvumu siejamos temos. Galiausiai nagrinėjant viešąjį produktyvumą, pabrėžiamas dėmesys darbuotojų įžvalgumui ir jų potencialui kurti bei įgyvendinti produktyvumo didinimo priemones.

Ką turime galvoje, kai kalbame apie produktyvumą? Bendrąja prasme produk-tyvumas yra efektyvumo matas – jis rodo, ar gerai panaudoti ištekliai. Kuo daugiau pagaminta naudojant turimus išteklius, tuo didesnis produktyvumas. Sakoma, kad asmuo yra produktyvus darbuotojas, jei per dieną, savaitę ar metus atlieka daug kokybiško darbo. Analogiškai produktyvi organizacija – tai organizacija, kuri nau-dodama turimus išteklius pateikia didelį kiekį kokybiško produkto.

50


Viešasis produktyvumas daugiausia apima valstybinių (t. y. valstybės įgaliotų ar finansuojamų) administracinių įstaigų ir jų padalinių efektyvumą. Viešasis pro-duktyvumas kaip sritis skiriasi nuo privataus sektoriaus produktyvumo. Sąlygos, kuriomis veikia viešosios institucijos, skiriasi nuo privačių įmonių. Labai skiriasi ir matavimas: privačiame sektoriuje sukurtas prekes ir paslaugas galima matuoti pagal piniginę vertę, nes jomis prekiaujama rinkoje, o viešosios agentūros kuria paslaugas, kurios nėra skirtos parduoti. Dėl to labai skiriasi matavimas ir yra sudė-tingesnis (Rosen, 2007).

Produktyvumas didėja tuomet, kai naudojant tiek pat (ar mažiau) išteklių su-kuriama daugiau, geresnių arba ir daugiau, ir geresnių paslaugų. Tai gali lemti vie-nas pasikeitęs veiksnys: padidėja produkcijos kiekis, pagerėja produkcijos kokybė arba mažėja sąnaudos. Produktyvumas gali didėti ir kintant daugiau negu vienam veiksniui vienu metu.

Yra daugybė įvairių jau žinomų produktyvumo didinimo metodų: kokybės gru-pės, pareigų perskirstymas, išorinių paslaugų pirkimas, alternatyvūs darbų tvar-karaščiai, paklausos analizė ir kt. Juos paprasta suskirstyti į tris grupes: 1) darbo proceso keitimas; 2) darbuotojo keitimasis ir 3) valdymo metodų keitimas. Tai trys skirtingi požiūriai į produktyvumo didinimą, pagrįsti skirtingomis prielaidomis, atsiradę skirtingais šios srities istorijos tarpsniais ir dažniausiai susiję su skirtingais produktyvumo formulės komponentais.

Būtina pripažinti, kad imantis bet kokios produktyvumo didinimo veiklos sė-kmė priklauso nuo dviejų veiksnių. Vienas – tai tinkamo metodo pasirinkimas. Inovacija (pvz., nauja mokymo programa) turi iš tikrųjų spręsti realią problemą. Jei darbą tenka atlikti iš naujo (darbo švaistymas), nes darbuotojams trūksta rei-kiamų įgūdžių ar žinių, tuomet mokymo programa yra tinkama priemonė. Tačiau jei problema slypi kitur arba jei mokomi ne tie žmonės, netinkamas kursų turinys arba taikoma ne tokio lygio programa, nėra ko tikėtis sėkmės.

Yra ir antroji lemiama sąlyga – „politinis“, arba elgsenos, veiksnys. Kad įvyktų pokyčių, būtina bendradarbiauti. Suinteresuotų asmenų, kurių bendradarbiavi-mas ar priešinimasis svarbus, yra ir pačioje įstaigoje, ir už jos ribų. Jei, pavyzdžiui, aukščiausieji vadovai nepalaikys veiksmų, įstatymų leidėjai nepataisys taisyklių arba profsąjunga, darbuotojai, paslaugų gavėjai ar bet koks kitas svarbus veikėjas nesutiks bendradarbiauti, pokyčiai bus neįmanomi. Sėkmė priklauso nuo to, ar pasirinktas metodas bus veiksmingas ir ar jam bus leista tokiam būti. Techniniai ir politiniai aspektai turi būti kartu (Rosen, 2007).

Produktyvumo didinimas – tai daugiau nei vienadienės pastangos. Tai reiškia, kad visuomet reikia tausoti išteklius, ieškoti naujų būdų efektyvumui didinti ir pa-teikiamo produkto kokybei tobulinti. Šiam uždaviniui atlikti reikia atsidavusių ir visuomet pasirengusių dirbti darbuotojų bei vadovų, kurie mielai naudojasi dar-buotojų, klientų ir bet kurio asmens, turinčio informacijos apie problemas ir rezul-tatyvumą, įžvalgomis ir idėjomis. Tokioje kultūroje reikia bent kelių žmonių, kurie neprieštarauja matavimams.

51


Turbūt pirmas visuotinis įnašas į organizaciją kaip visumą stengiantis didinti produktyvumą – tai kompetencijos įgijimas. Kad turėtų produktyvumo didinimui reikiamų pažiūrų bei įgytų įgūdžių, vadovai ir darbuotojai turi susipažinti su ben-dradarbiavimo būdais, grupių dinamika, problemų sprendimo metodais, matavi-mu, analize ir išmokti daryti išvadas remdamiesi duomenimis. Prieš diegiant kai kurias naujoves gali tekti susipažinti su naujomis technologijomis arba atnaujinti įgūdžius. Bendradarbiavimo patirtis sprendžiant konkrečias problemas sustiprina komunikaciją bei susitarimą visoje organizacijoje ir su klientais. Tuomet organi-zacijai lengviau imtis racionalių veiksmų bei taikytis prie pokyčių (Rosen, 2007).

3.3.5. Veiklos ir efektyvumo tobulinimo prielaidos ir iššūkiai

Kodėl dažnai susiduriama su situacija, kai efektyvumo gerinimo reformas, jas ly-dinčius įrankių diegimo projektus organizacijos darbuotojai sutinka (neretai ir palydi) nusiteikę skeptiškai? Veiklos ir efektyvumo valdymo sistemos skiriasi nuo organizacijos įrankių, naudojamų kasdienėje veikloje. Jos nėra tos, be kurių nega-lima būtų atlikti kasdienių darbų: rengti dokumentų, valdyti finansinių operacijų, teikti paslaugų. Jų tikslas – keistis, kad būtų dirbama našiau, darbas duotų geresnių rezultatų. Kodėl tam priešinamasi?

Diegiant efektyvumo gerinimo reformas (kartu ir sistemas) dažnai pamirštama, kad organizacija yra daugialypė ir skirtinguose lygiuose efektyvumo gerinimas pa-sireiškia skirtingais aspektais – tiek teigiamais, tiek neigiamais. Efektyvumo geri-nimas dažnai asocijuojasi su šūkiu „greičiau, daugiau, pigiau“ ir, nematant naudos kiekvienam iš dalyvaujančiųjų, natūralu, kad sulaukia pasipriešinimo ne tik diegia-mai naujai sistemai, bet ir pačiam efektyvumo gerinimo procesui.

Pasipriešinimas efektyvumo gerinimo iniciatyvoms pasireiškia ne tik kaip įprastas protestas prieš naujoves – tai žinoma situacija diegiant visus pokyčius, bet su ypatinga jėga, nes efektyvumo didinimas paprastai būna užprogramuotas konf-liktas tarp naudos organizacijai ir sumažėjusio komforto atskiram individui.

Siekiant didinti efektyvumą, didžiausi pokyčiai ir našta tenka vykdantiems dar-buotojams, keičiasi jų darbo priemonės, metodai, gali keistis darbo krūvis, vertini-mas bei atlygio formavimo principai. O juk siekiamą naudą jie pajus tik tolimoje perspektyvoje, todėl organizacijos ilgalaikių tikslų siekimą ne taip lengvai suvokia ir priima jos darbuotojai.

Diegiant efektyvumo gerinimo sistemas nepakankamai dėmesio skiriama ko-munikacijai. Ne tai komunikacijai, kuri įprastai naudojama projekto vykdymo metu – gana siaurame darbo grupių rate, bet visoje organizacijoje, nes efektyvu-mo tobulinimas teoriškai turėtų paliesti visus darbuotojus. Kaip keisis ir ar keisis jų kasdienis darbas, vertinimas, jei laukiama efektyvesnio darbo, kokios naudos gaus patys darbuotojai? Apie privalumus darbuotojams turi būti susimąstyta ir ko-munikacija turėtų būti planuojama bei pradėta įgyvendinti net anksčiau nei pats efektyvumo gerinimo projektas. Ši vidinė komunikacija kaip organizacijos kultū-

52


ros dalis negali būti įgyjama kaip išorinė paslauga, ji ugdoma panaudojant visas vidines organizacijos galimybes, užtikrinant sklandų ir atvirą bendradarbiavimą tarp visų organizacijos lygių.

Tačiau vien tradiciniai naujovių komunikavimo būdai – vadovybės palaikymas, darbuotojų švietimas bei įtraukimas į vykstančius pokyčius nebus pakankami, jei nebus suvokti ir suplanuoti šio natūralaus konflikto sprendimo būdai. Sprendimas, kuriuo keliu eiti, priklauso nuo daugelio veiksnių ir vienareikšmiško atsakymo nėra, ar konkrečioje situacijoje turi būti laikomasi jėgos pozicijos, ar siekiama užti-krinti naudos gavimą visuose organizacijos sluoksniuose. Vadovybė turi aiškiai su-vokti konflikto egzistavimą ir būtinybę rasti būdų, palaikančių reformos vykdymą, bei siekti sumažinti darbuotojų patiriamą diskomfortą, neleisti stabdyti ar blokuoti vykdomos reformos (Šileikienė, 2011).

3.3.6. Inovatyvių elektroninių viešųjų paslaugų plėtra Lietuvoje

Didėjant informacijos kiekiui, modernėjant informacinėms technologijoms (to-liau – IT), didėjant jų naudojimo lygiui valstybės institucijos skatinamos teikti viešąsias paslaugas internetu. Vartotojai vis labiau tikisi ir reikalauja operatyviai, greitai ir kokybiškai gauti jų pageidaujamas paslaugas iš bet kurios prisijungimo prie interneto vietos bet kuriuo paros metu. Tai suformavo elektroninių paslaugų (toliau – e. paslaugos) poreikį visame pasaulyje (Bernatavičė, 2013).

Literatūroje nuolat pabrėžiama, kad elektroninė valdžia (toliau – e. valdžia) ir jos teikiamos paslaugos yra vienas būdų modernizuoti valstybės valdymą, sė-kmingiau vykdyti viešojo sektoriaus reformą prisitaikant prie žinių visuomenės reikalavimų, gerinti ryšių tarp piliečių ir valdžios kokybę bei efektyvumą (Limba, 2009). Dėl šių priežasčių viešųjų e. paslaugų, jų plėtojimo ir tobulinimo tema yra aktuali tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Būtina pridurti, kad ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje valstybės pažangos lygis matuojamas ne vien ekonominės veiklos, bet ir gyvenimo kokybės rodikliais. Vienas jų – viešųjų paslaugų kokybė.

Visuose e. paslaugų apibrėžimuose įvardijami du svarbiausi aspektai – viešųjų paslaugų teikimas panaudojant IT ir siekis paslaugas patobulinti, kad šios atitiktų didėjančius jų vartotojų ir kitų suinteresuotų šalių, pvz., paslaugų teikėjų, porei-kius. Todėl viešąsias e. paslaugas galima apibrėžti kaip viešojo sektoriaus institucijų panaudojant IT teikiamas paslaugas, kurių pagrindinis tikslas – vartotojų ir kitų suinteresuotų šalių kintančių poreikių tenkinimas (Moon, 2002; Garuckas, Kazi-liūnas, 2008).

Efektyviai sąveikai tarp viešojo sektoriaus institucijų ir gyventojų ar verslo bū-tina, kad viešojo sektoriaus institucijos būtų lanksčios, atviros ir palaikytų ryšį su piliečiais bei verslu, o institucijų teikiamos paslaugos būtų lengvai pasiekiamos ir atitiktų paslaugų gavėjų poreikius. Tokią sąveiką padeda užtikrinti informacinių ir ryšių technologijų (IRT) naudojimas viešojo sektoriaus veikloje ir viešųjų bei administracinių paslaugų teikimas elektroniniu būdu.

53


Įvairūs informacinių technologijų sprendimai ir instrumentai viešojo sekto-riaus institucijoms sukuria plačias galimybes pagerinti teikiamų viešųjų ir admi-nistracinių paslaugų kokybę perkeliant jas į elektroninę erdvę. Visų pirma taip sudaromos galimybės gyventojams ar verslui viešąsias paslaugas pasiekti greičiau ir paprasčiau, nepriklausomai nuo laiko ar vietos. Tai gali padidinti viešojo sekto-riaus veiklos efektyvumą – viešųjų paslaugų teikimas elektroniniu būdu prisideda prie viešojo sektoriaus sąnaudų mažinimo ir sukuria prielaidas atsirasti skaidres-nei sektoriaus veiklai. Be to, taip prisidedama prie administracinės naštos gyven-tojams ir verslui mažinimo. Taikant IRT priemones šioje srityje siekiama, kad įvai-rios paslaugos labiau atitiktų gyventojų ir verslo poreikius, būtų geresnės kokybės, o joms teikti reikėtų mažiau išteklių (Pagrindinių viešųjų..., 2013).

Viešųjų paslaugų gyventojams ir verslui perkėlimą į elektroninę erdvę inicijavo Europos Komisija, nustačiusi 20 pagrindinių viešųjų ir administracinių paslaugų gyventojams ir verslui. Šias paslaugas ES valstybės narės įsipareigojo perkelti į elek-troninę erdvę, jos apibrėžtos Europos Sąjungos bendrajame pagrindinių viešųjų paslaugų sąraše (angl. Common list of Basic Public Services):

12 viešųjų ir administracinių paslaugų gyventojams:1. Pajamų mokesčio deklaravimas.2. Laisvų darbo vietų paieška.3. Socialinės apsaugos pašalpos:

• Nedarbo socialinio draudimo išmokos;• Pašalpa vaikui išlaikyti;• Išlaidos medikamentams (kompensacijų grąžinimas) – ši subpaslauga

nėra aktuali Lietuvoje;• Socialinės stipendijos studentams.

4. Asmens dokumentai:• Pasas, asmens tapatybės kortelė;• Vairuotojo pažymėjimas.

5. Automobilių registravimas.6. Statybos leidimai.7. Pareiškimai policijai.8. Leidinių, publikacijų paieška viešosiose bibliotekose.9. Pažymų (gimimo ir santuokos liudijimų) užsakymas ir išdavimas.10. Priėmimas į aukštąsias mokyklas.11. Gyvenamosios vietos deklaravimas.12. Su sveikatos apsauga susijusios paslaugos.

8 viešosios ir administracinės paslaugos verslui:1. Socialinės įmokos.2. Pelno mokesčio deklaravimas.3. Pridėtinės vertės mokesčio deklaravimas.

54


4. Naujo juridinio asmens registravimas.5. Duomenų teikimas statistikos biurams.6. Muitinės deklaracijos.7. Su aplinkosauga susiję leidimai.8. Viešieji pirkimai.

Pagrindinių viešųjų ir administracinių paslaugų perkėlimo lygis į elektroninę erdvę – vienas rodiklių, pagal kurį vertinama pažanga e. valdžios srityje. Šiuo tiks-lu ES šalyse kasmet atliekami tyrimai, kurie leidžia įvertinti e. valdžios būklę ir pažangą bendrai ES ir atskirose šalyse narėse bei nustatyti pokyčius (Pagrindinių viešųjų..., 2013).

Literatūra

1. Bernatavičė, J. (2013). Viešųjų elektroninių paslaugų tobulinimas Lietuvoje. Baigiamasis ma-gistro darbas, 95.

2. Garuckas, R., Kaziliūnas, A. E. (2008). Valdžios ir viešojo sektoriaus sąveikos Lietuvoje ana-lizė. Viešoji politika ir administravimas, 23: 59–67.

3. Limba, T. (2009). Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliai: jų lyginamoji analizė. Informacijos mokslai, 50: 30–39.

4. Moon, M. J. (2002). The Evolution of E-Government among Municipalities: Rhetoric or Re-ality? Public administration review, 62 (4): 424–433.

5. Pagrindinių viešųjų ir administracinių paslaugų vertinimas. VšĮ Europos tarpdisciplininių tyrimų institutas, 2013, 28.

6. Rosen, E. D. (2007). Viešojo sektoriaus produktyvumo didinimas: sąvokos ir praktika. Vilnius: „Knygiai“, 288.

7. Savivaldybių organizuojamų viešųjų paslaugų teikimo analizė. Studija. Vidaus reikalų minis-terija, Vilnius, 2010.

8. Šileikienė, R. (2011). Veiklos efektyvumo tobulinimo reformų iššūkiai bei sėkmės prielaidos. Į rezultatus orientuoto ir įrodymais pagrįsto valdymo praktika Lietuvos ir užsienio šalių vieša-jame sektoriuje. UAB „Klaipėdos banga“, 58–59.

55



Šiame poskyryje pristatomas atvejo analizės metodas, kuris gali būti naudingas analizuojant efektyvumo tobulinimo priemonių diegimą organizacijoje. Atvejo analizės metodas gali būti taikomas kaip probleminio mokymosi metodikos dalis.

Atvejo analizės metodas (angl. case method, case study) puikiai atitinka besimo-kančiųjų mokymosi psichologiją: motyvuoja, nes parodant analizės proceso prak-tinę naudą lengviau išmokstama bei vėliau praktiškai pritaikoma; skatina mokytis iš realios praktikos; leidžia dėstytojams siūlyti, o studentams rinktis užduotis ir jų atlikimo būdą pagal interesus; sudaro prielaidas mokytis iš klaidų, gauti greitą grįžtamąjį ryšį ir vertinimą (Eidukaitienė ir bendraautoriai, 2012).

Atvejo rūšys:• Realūs atvejai.• Parengti remiantis žurnalų/laikraščių straipsniais.• Tyrimais paremti atvejai.• Patirties istorijos.

Atvejų rūšys pagal pateikimo būdą:• Tradiciniai popieriniai.• Elektroniniai. • Žodiniai (pristato įmonės atstovas).

Atvejo parinkimo kriterijai:• Kurso tikslų atitikimas.• Sudėtingumo lygmuo.• Dėstytojo santykis su atvejo turiniu.• Studentų interesai.• Atvejo apimtis.• Atvejo būties trukmė.• Kiekybinės ir kokybinės analizės apimtis.• Laikas, kurio reikia nesusijusiai su atveju informacijai nagrinėti.• Pramonė, regionas.• Kitos rekomendacijos.

Taikant atvejo analizės metodą yra veiksmų nuoseklumas, t. y. atvejo analizės etapai: metodikos parengimo, projektavimo (modeliavimo), pristatymo, rezultatų vertinimo (žr. 3 lentelę).

56


3 lentelė. Atvejo analizės etapai (Eidukaitienė ir bendraautoriai, 2012)

Etapai Uždaviniai Veiksmai

Atvejoanalizėsmetodikosparengimas

• Sugretinamidalykųdidaktiniaitikslai,kiekvienodalykospecia-liejiirbendriejigebėjimai

• Numatomaatvejoanalizėsmetodovietadėstomodalykostruktūroje

• Įvardijamosstudijųdalykųtemos,kuriomsdėstytitinkaatvejoanalizėsmetodas

• Studentųpasirengimoatvejoanalizeiįvertinimas

• Problemosformulavimas;atve-joanalizėstikslųiruždaviniųnustatymas

•Hipoteziųįvardijimas

Atvejoanalizėsprojektavimas(modeliavimas)

•Modeliuojamasvienamarkeliemsdalykamstinkamas(efektyvus)atvejoanalizėspaketas

• Prognozuojamasatvejoanali-zėsmetodotaikymoefektyvu-maskiekvienamdalykui(temai)

• Parengiamakomandų,anali-zuosiančiųatvejį,formavimometodika

• Analizėsobjektoparinkimas(įmonės,organizacijos,iškuriosveiklosimamasatvejis,numatymas)

• Atvejoproblemųžemėlapiosudarymas

• Atvejotipo(pagalsudėtingumą,apimtį,šaltinį,pateikimoformą,ugdomusgebėjimus,analizėssubjektą)parinkimas

• Atvejoturinio(atvejoaprašy-mas,priedaisuįvairiainforma-cija),atvejoanalizėsinstru-mentųparinkimas(klausimųformulavimas,pristatymųformosnumatymas)

• Kriterijų(analizės,vertinimo)įvardijimas

• Išteklių(informacijos,kon-sultavimo),reikalingųatvejuianalizuoti,numatymas

• Studentųkomandųformavimoužsiėmimųorganizavimas

• Aktyviųmokymosimetodųpristatymasirišbandymas

Atvejoanalizėspristatymas

Dėstytojaidirbakaipkonsultantai Studentaidemonstruojasavogebėjimusirrezultatus

Atvejoanalizėsrezultatųverti-nimas

Pagalparengtusvertinimokriterijusvertinamistudentųįgytispecialiejidalyko(-ų)irbendriejigebėjimai

Refleksija.Apibendrinimas.Vertini-mastaikantaktyviuosiusmetodus

Literatūra

Eidukaitienė, V., Laukaitienė, A., Kalvaitienė, D. (2012). Į problemą orientuoto mokymo(si) me-todika. Marijampolė, 48.

57



Užsienio šalių geroji patirtis teikiant viešąsias paslaugas

Atlikti tyrimai (Hebdon, Jalette, 2008, Warner, Hefetz, 2008, Bell, Warner, 2008) JAV, anglosaksiškose ir kitose ES šalyse parodė, kad konkurencinė rinkos plėtra vystant tik sutartinius santykius ir viešųjų monopolijų privatizavimas pasiteisina ne visuose vietos viešųjų paslaugų sektoriuose ir nėra panacėja siekiant padidinti vietos viešųjų paslaugų rinkos efektyvumą, mažinti viešųjų paslaugų kainas, gerinti teikiamų paslaugų kokybę. Orientacija vien tik į konkurencinę rinką JAV rodo, kad, didinant konkurenciją tarp viešojo ir privataus sektoriaus paslaugų teikėjų, prarandama masto ekonomija atskirose viešojo sektoriaus įmonėse ir rinkoje, vy-raujant sutartiniams santykiams, konkurencijos valdymas tampa ypač sudėtingas, išauga monitoringo sąnaudos, pastebimas didelis sutarčių su privataus sektoriaus paslaugų teikėjais bei sutartinių partnerysčių nestabilumas, pastebimas privatiza-vimo sumažėjimas ir net grįžimas prie tradicinio viešųjų paslaugų teikimo.

ES kai kuriose šalyse (Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir kt.) monopolinių pas-laugų teikimo orientacija per savivaldybės viešojo sektoriaus bei mišraus viešojo ir privataus kapitalo bendroves (institucinė partnerystė) su tiesiogine ir netiesiogine vieša kontrole sukūrė daug stabilesnę aplinką nei konkurencinėse rinkose. Čia vy-rauja mišrios institucinės partnerystės bendrovės lygyje, o JAV vyrauja sutartinės partnerystės. Visa tai leidžia bendrovės lygyje pasiekti didesnę masto ekonomiją ir daug paprasčiau įgyvendinti viešą kontrolę nei konkurencinės rinkos sąlygomis.

Šie tyrimai ir kai kurių ES šalių praktika patvirtina faktą, kad, vykstant technolo-giniams ir ekonominiams pokyčiams, paslaugoms, turinčioms natūralių monopo-lijų charakteristikas (kai vidutinių sąnaudų mažėjimas didėjant paslaugos gamybos lygiui yra toks reikšmingas, kad regione turėtų veikti tik viena įmonė), išlieka ak-tualus savivaldybės kontroliuojamos mišraus kapitalo įmonės paslaugos teikimas, o visoms kitoms vietos viešosioms paslaugoms – mišri vietinių viešųjų paslaugų eko-nomika kuriant konkurencinę rinką, kai savivaldybės, privačios ir nevyriausybinės organizacijos teikia viešąsias paslaugas konkuruodamos tarpusavyje.Plačiau apie gerosios praktikos pavyzdžius skaitykite www.socin.eu

Literatūra

1. Bell, G., Warner, M. (2008). Competition and monopoly? Comparing privatization of local public services. Public Administration, 86 (3): 723–735.

2. Hebdon, R., Jalette, P. (2008). The restructuring of municipal services: Canada – United sta-tes comparison. Government and Policy, 26 (1): 144–158.

3. Warner, M., Hefetz, A. (2008). Managing markets for public service. Public Administration Review, 68 (1): 155–166.

58



Šiame poskyryje pristatoma mokymosi programėlė Brainscape, kurią galima ino-vatyviai panaudoti viešosioms paslaugoms teikti ir sumaniai bei žaismingai infor-muoti apie viešąsias paslaugas, taip pat inovatyviam mokymuisi, didinant produk-tyvumą.

Brainscape yra mobili mokymosi programėlė, kuri naudoja naujausias moksli-nes žinias apie mokymąsi, įsiminimą, pažinimą. Joje yra visos prieinamos patrau-klios, veiksmingos mokymosi formos.

Brainscape idėja kilo jos įkūrėjui Andrew Cohenui, kai jis bandė mokytis ispanų ir prancūzų kalbų gyvendamas Panamoje 2005–2007 m. Jis pastebėjo, kad įprasta mokymosi metodika neveikia taip efektyviai. Tada Cohenas sukūrė „Microsoft Ex-cel“ programą, kuri buvo viktorinos formos ir plėtė jo kalbų žodyną, pakartodama sąvokas keletą kartų per tam tikrą laiką, kuris atitiko jo mokymosi tempą. Cohe-nas tęsė šią veiklą siekdamas švietimo technologijos magistro laipsnio Kolumbijos universitete, kur sukūrė išsamesnį prototipą naudodamas „Java“ programavimo kalbą. 2010 m. jis pradėjo bendradarbiauti su Andy Lutzu iš Prinstono. Jie pradėjo ieškoti rizikos kapitalo šiai idėjai vystyti ir iki 2015 m. gavo daugiau kaip 3 mili-jonus dolerių. Nuo tada Brainscape registruotų vartotojų skaičius išaugo iki kelių milijonų tarp visų amžiaus grupių studentų.

Brainscape skiriamasis bruožas – iliustracijų kartojimo algoritmas, vadinamasis pasitikėjimu grindžiamas kartojimas (angl. CBR). CBR yra individualizuota pa-kartojimo forma, kai besimokantysis įvertina kiekvienos iliustracijos pakartojimo dažnį nuo 1 iki 5 skalėje, kuri vėliau nustato, kaip dažnai reikia kartoti iliustracijas. Mažesnio pasitikėjimo elementai kartojasi dažniau, kol vartotojas atnaujina dažnį, taip sukuriant optimalų studijų srautą. Brainscape paskelbė „Baltąją knygą“, kurioje cituojama daugiau nei 800 akademinių studijų, pažinimo mokslo tyrimų, įrodan-čių, kad programėlė taiko naujausias mokymosi technologijas, tokias kaip muzikos terapija, spalvų ir šriftų įtaka mokymuisi.

Brainscape leidžia studentui pasirinkti mokymosi kursą, sudėlioti mokymosi korteles pagal savo poreikius. Tempo pasirinkimas pagal savo galimybes suteikia pasitikėjimo ir motyvuoja siekti naujų mokslo aukštumų. Geriausi studentai, dės-tytojai sukūrė mokymosi dalykų bazę, kurioje galima rasti daugiau nei milijoną įvairių mokymosi kursų.

59


3.1 pav. Mokymosi procesas naudojant mobiliąją programėlę Brainscape

Brainscape suteikia galimybę mokytojams sukurti savo dalyko mokymo planą, interaktyviai pateikti mokymo medžiagą, įtraukti moksleivius į mokymosi procesą ir stebėti jų pažangą. Studentų pažanga vertinama pagal tai, kiek kortelių peržiūrė-ta, kiek medžiagos išmokta ir kokiu lygiu.

3.2 pav. Moksleivių pažangos vertinimo lango pavyzdys

Brainscape suteikia galimybę individualizuoti kiekvieno darbuotojo kompeten-cijų ugdymą, parenkant individualius mokymosi kursus, darbuotojui nusistatant individualų kortelių kartojimo tempą.

Brainscape mokymosi metodologija aprašyta Andrew S. Coheno straipsnyje „Brainscape’s “Confidence-Based Repetition” Methodology“ (https://www.brainsca-pe.com/images/cms/research/Confidence-Based_Repetition.pdf).

60


Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kaip pagerinti studentų mokymosi procesą. Kaip medžiaga geriau įsimenama – kai rengiamos nuosavos kortelės ar kai naudo-jamasi jau sukurtomis kitų dėstytojų bei studentų; kuo skiriasi mokymosi efekty-vumas, kai mokomasi kompiuteryje esančia programa ir kai naudojami mobilieji telefonai. Straipsnyje išsamiai nagrinėjama laiko, skiriamo mokytis, įtaka moky-mosi efektyvumui.


E. paslaugos ir e. valdžia1. Andersen, K. V., Henriksen, H. Z. (2006). E-government maturity models: Extension of the

Layne and Lee model. Government Information Quarterly, 23 (2): 236–248. 2. Domarkas, V., Lukoševičienė, V. (2006). Elektroninė valdžia informacijos teikimo visuome-

nei aspektu. Viešoji politika ir administravimas, 16: 73–86. 3. Dzemynienė, D., Naujikienė, R. (2007). Elektroninių viešųjų paslaugų teikimo pavyzdžių

analizė. Informacijos mokslai, 42–43: 226–232. 4. Gatautis, R., Kulvietis, G., Vitkauskaitė, E. (2009). Lithuanian eGovernment Interoperability

Model. Inžinerinė ekonomika, 2: 38–48. 5. Išoraitė, M. (2008). Bendrojo vertinimo modelio taikymas Lietuvos viešojo sektoriaus insti-

tucijose. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 1 (10): 39–46. 6. Jurkėnaitė, N. (2009). Elektroninės valdžios plėtros žinių ekonomikos sąlygomis modeliavi-

mas. Daktaro disertacija. Vilnius: „Technika“, 56.

Organizacijos efektyvumo didinimas1. Bartkienė, L. (2009). Organizacijos veiklos efektyvumo didinimas taikant balso analizę: sis-

teminis požiūris. Mokslas – Lietuvos ateitis, 1 (5): 94–97. 2. Fayol, H. (2005). Administravimas: teorija ir praktika: valdymo klasika. Vilnius: Eugrimas,

135. 3. Weske, M. (2012). Business process management: concepts, languages, architectures. Berlin:

Springer, 403.

61

4. SOCIALINĖ PARTNERYSTĖ IR BENDRADARBIAVIMAS


Pristatant modulio medžiagą, bus analizuojami socialinės partnerystės ir bendra-darbiavimo tarp įvairių suinteresuotų šalių aspektai, lemiantys sprendimų priė-mimo kokybę. Kūrybiškumas, pozityvi asmens socialinė ir ekologinė aplinka, optimizuotas žmogiškųjų išteklių panaudojimas didina tarpusavio pasitikėjimą ir socialinį kapitalą. Socialinė partnerystė glaudžiai susijusi su socialine ekonomi-ka, todėl bus paliestas socialinės ekonomikos aspektas bei pasiūlytas būdas, kaip spręsti kai kurias aktualias socialines-ekonomines problemas. Analizuojamos vie-šojo ir privataus sektoriaus partnerystės galimybės. Pristatomi socialinės partne-rystės pavyzdžiai. Dėmesio skiriama socialiniam dialogui kaip galimai socialinių partnerių bendradarbiavimo formai.

Modulio tikslas – išanalizuoti viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimą ir partnerystę teoriniu ir praktiniu požiūriu, pateikiant konkrečių partnerystės pa-vyzdžių ir bendradarbiavimą lengvinančių bei ugdančių technologijų.

Pristatomi sprendimų priėmimo modeliai (metodai) – focus grupės (tikslinės grupės).


Jungtinių Tautų ekonominė ir socialinė taryba (ECOSOC) yra vienas iš šešių pa-grindinių Jungtinių Tautų organų, įsteigtas kartu su JTO 1945 metais. Ji koordi-nuoja ekonominę ir socialinę veiklą, kurią vykdo 14 Jungtinių Tautų specializuotų agentūrų, 10 funkcinių komisijų ir 5 regioninės komisijos. ECOSOC veikia kaip pagrindinis forumas tarptautiniams ekonominiams ir socialiniams klausimams aptarti bei sprendimams priimti.

Nevyriausybinė organizacija (NVO) – tai demokratišku valdymu pagrįsta ir nuo valdžios organizacijos nepriklausoma, nesiekianti pelno, bet turinti vienin-gą tikslą ir interesus organizacija. Lietuvoje NVO paprastai suprantama siauresne nei PVO (pilietinės visuomenės organizacijos) prasme, neįtraukiant profsąjungų, darbdavių asociacijų ir verslo asociacijų.

Subsidiarumo principas reiškia, kad 1) ES sprendimai turi būti prii-mami kuo artimesniu piliečiams lygmeniu. Kitaip tariant, Sąjunga nesii-ma priemonių (išskyrus tas sritis, už kurias tik ji atsakinga), jei jos nebū-tų veiksmingesnės už nacionalinio, regionų arba vietos lygmens priemones. 2) Sprendimų priėmimo ES principas, nustatantis, kad sprendimai turi būti prii-mami tuo lygmeniu, kuriuo jie yra veiksmingiausi. Srityse, kurios nepriklauso iš-

62


imtinei ES kompetencijai, ES pagal subsidiarumo principą imasi veiksmų tik tada, kai valstybės narės pačios negali pasiekti tam tikrų tikslų ir Bendrijos įsikišimas joms padėtų.

Socialinis dialogas – tai socialinių partnerių bendradarbiavimas. Jis gali egzis-tuoti kaip trišalis procesas (oficialiai dalyvauja ir valdžios institucijos) arba kaip dvišalis darbuotojų ir darbdavių (arba profesinių sąjungų ir darbdavių organiza-cijų) procesas.

Socialinė partnerystė – 1) organizuotas švietimo institucijų, suinteresuotų profesinio mokymo, darbdavių ir profesinių sąjungų bendradarbiavimas institu-ciniu, tarpinstituciniu, regioniniu, nacionaliniu ir pasauliniu lygiu siekiant ben-drų tikslų ir naujos veiklos kokybės; 2) samdomų darbuotojų (profesinių sąjungų) ir darbdavių (jų organizacijų) konsultacijos ir bendradarbiavimas įvairiais lygme-nimis siekiant nustatyti abipusiškai priimtinas darbo ir užmokesčio sąlygas; 3) dialogas, suvokiamas kaip įvairių socialinių partnerių – valstybinių, darbdavių, profesinių sąjungų ir kitų institucijų derybų ir konsultacijų procesas. Socialinė partnerystė gali apimti pačias įvairiausias socialines-ekonomines sritis, bet daž-niausiai dėmesys sukoncentruojamas į darbo rinkos, švietimo ir socialinės poli-tikos klausimus.

4.3. Socialinė partnerystė ir bendradarbiavimas: teoriniai ir praktiniai aspektai

4.3.1. Socialinė ekonomika kaip socialinės partnerystės atsiradimo prielaida

Lietuva išgyveno ir spartų vystymosi tempą, ir patyrė ekonominę krizę, ir globali-zacijos įtaką. Spartėjanti virtuali komunikacija standartizavo tarpusavio suvokimą, pagreitino pasikeitimą informacija tarp skirtingų šalių ir socialinių grupių, plito naujojo liberalizmo idėjos, o laisvosios rinkos plėtra ir demokratinės vertybės tapo daugelio pasaulio šalių prioritetu. Suvokta, kad tinklinės kultūros epochoje kon-kurencingos išlieka tik tos valstybės, kurios geba pasinaudoti asmens kūrybiniu potencialu, kuria pilietinę visuomenę, skatina viešojo ir privataus sektorių par-tnerystę ir tarpsektorinį pasitikėjimą, netradicinių sprendimų paiešką bei laisvos visuomenės atvirumą ir mobilumą. Lietuvai iškyla sudėtingas iššūkis: maksimaliai pasinaudoti žmogiškaisiais, pilietiniais ir socialiniais ištekliais, taip pat kitų šalių sėkmingais socialiniais ir ekonominiais eksperimentais kuriant žmonėms gyventi patrauklią valstybę.

Socialinė ekonomika ir partnerystė – tai universalūs ir veiksmingi būdai ne tik derinti socialinių partnerių interesus, siekti bendro tikslo ir naudos, bet ir ieškoti naujų problemos sprendimo būdų, metodikų bei naujos veiklos kokybės. Socialinė ekonomika, partnerystė, tinklinis bendradarbiavimas padeda įveikti naujus iššū-kius, kurie atsirado Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, bet dėl įvairių sektorių

63

S O C I A L I N Ė PA R T N E R Y S T Ė I R B E N D R A D A R B I A V I M A S

tarpusavio nepasitikėjimo, politikų neveiklumo, vis dar pasitaikančios korupcijos ir neproduktyvaus viešųjų lėšų panaudojimo socialinės ekonomikos įrankiai Lie-tuvoje naudojami vangiai. Plėtojant socialinę partnerystę Europoje, atsižvelgiama į Lisabonos strategijoje nustatytus pagrindinius tikslus – paversti ES ekonomiką konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių pagrindu augančia ekonomika pasau-lyje, kurioje socialinė ir ekonominė plėtra būtų derinama su didesniu užimtumu ir tvirtesne socialine sanglauda. Tačiau net senas demokratines tradicijas puoselėjan-čiose šalyse socialinės partnerystės fenomenas nėra pakankamai panaudojamas. Didėjant viešojo sektoriaus finansavimo skaidrumui ir privačiam sektoriui, suvo-kiant socialinės atsakomybės ir socialinės partnerystės fenomenų svarbą, auga so-cialinės ekonomikos įtaka. Tai naujoviškas būdas, padedantis įveikti ekonominius, socialinius ir ekologinius iššūkius, spręsti nedarbo ir skurdo problemas. Socialinė ekonomika nusakoma ir suprantama skirtingai, bet daugumos autorių darbuose ji apibrėžiama kaip alternatyvi švietimo ir socialinių sektorių veikla, įtraukiant tarp-sektorinę partnerystę (Kvieskienė, Kvieska, 2012).

Socialinė ekonomika dažnai įvardijama kaip trečiojo sektoriaus (ne pelno, nevy-riausybinių organizacijų) sritis, kai kuriuose šaltiniuose dar vadinama kaip ketvirtasis sektorius (socialiniai verslai, kooperatyvai, tarpsektorinės partnerystės). Šis sektorius apima daug veiklų, kurios padeda asmenims ir vietos bendruomenėms įsitraukti į vietinės ekonomikos atgaivinimo ir darbo vietų kūrimo procesus. Procesas paprastai pradedamas nustatant pagrindinius poreikius, o baigiamas inovacijų, projektų inici-javimu ir įgyvendinimu. Socialinės ekonomikos veiklos apima: kooperatyvus, pagal-bos sau projektus, kredito unijas, gyvenamųjų namų asociacijas, partnerystes, vie-tos bendruomenių įmones ir verslus. Socialinė ekonomika yra greičiausiai augantis sektorius Europoje ir šis kontekstas yra derlingas pamatas naujoms įmonėms kurti. Socialinė ekonomika tarnauja savo nariams arba bendruomenei, nesiekia finansinio pelno; socialinės ekonomikos verslas yra nepriklausomas nuo valdžios; organizaci-jų statute, steigimo dokumentuose ar elgesio kodekse turi būti pažymimas/apibrė-žiamas demokratinis sprendimų priėmimo procesas, kuris reiškia aiškų vartotojų ir darbuotojų dalyvavimą; prioritetas teikiamas žmonėms ir darbams, o ne kapitalui; socialinės ekonomikos veikla yra paremta dalyvavimo, įgalinimo ir asmeninės bei bendros atsakomybės principais (Neamtan, 2005).

Socialinės ekonomikos subjektai pateikti 4.1 pav. Matyti, kad keturi elemen-tai susipynę. Vadinasi, veiksmingai socialinei ekonomikai yra būtinas valstybės, rinkos, žmonių ir nevyriausybinių organizacijų glaudus bendradarbiavimas. So-cialinės ekonomikos iniciatyvos ir įmonės yra kuriamos ir administruojamos kaip ir bet kurios kitos verslo įmonės, bet remiasi bendruomenės poreikiais, piliečių įtraukimu ir ne pelno (nevyriausybiniu) sektoriumi. Socialinė ekonomika svar-bi, nes padeda įgyvendinti bendruomeninius tikslus ir kurti visuomenės gerovės projektus, įmonės teikia lanksčias, ekologiškas ir tvarias paslaugas, kurios padeda bendruomenėms:

64


• kurti naujas darbo vietas ir įgyti naujų įgūdžių;• didinti bendruomenės gebėjimus ir socialinės pagalbos plėtrą;• palaikyti ekonominį augimą ir skatinti saugios kaimynystės iniciatyvas;• saugoti aplinką;• sutelkti socialinės pagalbos reikalaujančias grupes.

4.1 pav. Pagrindiniai socialinės ekonomikos subjektai (Kvieskienė, Kvieska, 2012)

Socialinės ekonomikos įmonės ir iniciatyvos plinta visame pasaulyje. Europos Sąjunga vis plačiau nagrinėja socialinės ekonomikos fenomeną, Jungtinė Karalystė priėmė strateginį socialinės ekonomikos palaikymo planą. Iš biudžeto taip pat fi-nansuojamos smulkiosios ir vidutinės socialinės ekonomikos įmonės ir iniciatyvos.

Norint skatinti ir plėtoti socialinę ekonomiką, reikia sukurti ne tinkamus soci-alinės atsakomybės ir socialinės partnerystės bei kitus viešosios politikos instru-mentus. Svarbiausia yra tai, kad teks keisti požiūrį į personalinę ir organizacijų atsakomybę bei vystymąsi atskiruose sektoriuose ir integruoti socialinius ir ekono-minius parametrus į viešąsias programas, kuriomis remiama socialinė ekonomika.

4.3.2. Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė

Socialinė partnerystė – tikslingas ir abipusiai naudingas bendradarbiavimas ins-tituciniu, tarpinstituciniu, regioniniu, nacionaliniu ir globaliniu lygmenimis sie-kiant bendro tikslo ir naujos veiklos kokybės (Kvieskienė, 2005). Šiuolaikinėje ekonominėje ir socialinėje politikoje socialinė partnerystė yra svarbus demokra-tinės visuomenės veiksnys, užtikrinantis socialinių partnerių santykių saviregu-liaciją bei konkrečių susitarimų pasiekimo galimybę (Kasiliauskas, 2006). Pats žodžių junginys „socialinė partnerystė“ reiškia bendradarbiavimą ir konsultacijas tarp darbuotojų, darbdavių, partnerių įvairiais lygmenimis, siekiant priimti abiem šalims priimtinas, kokybiškas, efektyvias paslaugų teikimo (pagalbos) sąlygas.

VALSTYBĖ

RINKANVO

ASMENSINICIATYVA

65


Pačia plačiausia prasme „socialinė partnerystė“ reiškia atstovaujančiųjų darbuotojų ir darbdavių organų (organizacijų) bendradarbiavimo sistemą siekiant įtvirtinti socialinę taiką, kuri paremta priešingų šalių interesų derinimu, juos gerbiant ir atsisakant prievartinio tikslų įgyvendinimo (Kasiliauskas, 2006). Socialinė partne-rystė nėra savitikslė; tai instrumentas, kuriuo pasinaudojant bendradarbiaujančių institucijų, darbdavių ir darbuotojų dialogo metu galima iš daugybės alternatyvų pasirinkti tą galimybę, kuri naudingiausia ekonominiu ir socialiniu požiūriu: tiek institucijai, teikiančiai pagalbą protinę ir kompleksinę negalią turintiems asme-nims, tiek individui, gaunančiam paramą. Taigi, socialinė partnerystė yra vieninte-lė įmanoma ir racionali alternatyva siekiant išvengti konfliktų tarp konkuruojančių institucijų. Be abejonės, partnerystėje dalyvaujančių šalių interesai labai skirtingi. Negalime tikėtis, kad skirtingi interesai bus patenkinti be abipusių nuolaidų, todėl pagrindinis socialinių partnerių bendradarbiavimo tikslas – suderinti interesus, siekti jų pusiausvyros, kompromiso, kurį šiuo istoriniu laikotarpiu įgyvendina so-cialiniai partneriai ir kuris padeda išvengti tiesioginės skirtingų partnerių prieš-priešos (Kvieskienė, Kvieska, 2012).

Viešojo sektoriaus specialistai siūlo spręsti klausimus, kurie yra aktualūs ku-riant formalizuotas valdžios institucijų ir NVO bendravimo ir bendradarbiavimo struktūras, grindžiamas esminiais subsidiarumo ir partnerystės principais.

Subsidiarumo principas reiškia, kad teisingesnio skirtingos galios struktūrų at-sakomybės ir funkcijų paskirstymo galima pasiekti pirmenybę teikiant individui bei jam artimiems socialiniams dariniams (šeimai, bendruomenei, savivaldybei) didesnių ir galingesnių darinių atžvilgiu. Kitaip tariant, visi kylantys klausimai turi būti paliekami spręsti atskiriems individams ar individų grupei.

Antras svarbus viešojo sektoriaus siekis – valdžios institucijų ir NVO sociali-nės partnerystės prielaidų sukūrimas ir plėtra. Čia omenyje turimos bendravimą ir bendradarbiavimą užtikrinančios struktūros, pagrįstos aiškiais principais ir abipusiais įsipareigojimais, aiškiai apibrėžtos mainų, konsultavimosi ir finansinės paramos teikimo procedūrų. Toks bendradarbiavimas gali turėti daugybę formų, kiekvienu atveju turi būti derinamasi prie konkrečių aplinkybių, bet išskirtini keli orientyrai – bendradarbiavimas kuo daugiau turi remtis šalių pasitikėjimo, lygia-teisiškumo ir lankstumo principais (Augustinaitis, 2001).

4.3.3. Socialinė partnerystė Lietuvoje

Didelę reikšmę socialinės partnerystės plėtrai Lietuvoje turėjo integracija į Eu-ropos Sąjungą ir švietimo plėtros programos, leidusios perimti kitų šalių patirtį bendradarbiaujant su socialiniais partneriais, kurti profesinius standartus. Kitas svarbus veiksnys, lėmęs socialinės partnerystės plėtrą, – vietinė ir tarptautinė kon-kurencija, paskatinusi spręsti problemas bendradarbiaujant. Socialinė partnerystė Lietuvoje atsirado sudėtingomis sąlygomis. Socialinių partnerių iniciatyvą stabdė neatnaujinama darbo santykių sistema.

66


Dabar Lietuvoje, remiantis Europos Sąjungos valstybių turima socialinės par-tnerystės patirtimi, stengiamasi partneriams suteikti kuo didesnį vaidmenį regu-liuojant darbo santykius, o kartu mažinama valstybės galimybė reguliuoti šiuos santykius. Būtent darbdavių ir darbuotojų atstovų derybų procesui apibūdinti var-tojamos socialinės partnerystės, socialinio dialogo sąvokos. Socialinis dialogas – labai svarbi ir efektyvi priemonė, padedanti spręsti socialinius visuomenės ginčus, kurių dažnai kyla pertvarkant valstybės socialinę ir ekonominę sistemą. Šis dialo-gas padeda sumažinti įtampą tarp visuomenės sluoksnių, o Vyriausybei sudaromos sąlygos išklausyti suinteresuotų darbo rinkos dalyvių pozicijas ir rasti visiems pri-imtiną sprendimą. Pagrindinis trišalio bendradarbiavimo tikslas – keistis informa-cija, siekti bendrų interesų ir vienodo socialinių partnerių požiūrio į geresnę darbo kokybę. Kaip buvo minėta, Lietuvos Respublikos trišalė taryba patvirtino plėtros priemonių planą, kuriuo įsipareigojama tobulinti socialinės partnerystės sistemą ir teisinę bazę bei kolektyvinius darbo santykius. Analizuodami Lietuvos Respu-blikos teisės aktus pastebime, kad mūsų valstybė tobulėja socialinės partnerystės srityje, keičia ir tobulina teisės aktus. Socialinių pedagogų ir darbuotojų požiūris į socialinę partnerystę yra teigiamas, didžioji dalis respondentų patvirtina, jog soci-alinė partnerystė jų institucijose sėkmingai vykdoma (Kvieskienė, Kvieska, 2012).

Apibendrinant viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo patirtį Lietuvoje galima daryti tokias išvadas:

1. Viešojo ir privataus sektorių partnerystė Lietuvoje žengia pirmuosius žings-nius, nors juridiškai ši galimybė yra įteisinta Koncesijų įstatyme.

2. Keičiasi įsitikinimas, kad stipri ekonomika yra stiprios visuomenės ir sti-prios valstybės pagrindas.

3. Vienas pagrindinių socialinio kapitalo komponentų yra pasitikėjimas.

Šiandienos Lietuvos organizacijose ir bendruomenėse stinga komandinio darbo, bendruomeniškumo, bendradarbiavimo, socialinės partnerystės, nes trūksta išsilavinusių asmenybių, kurios paskatintų žmones burtis į socialinius ar pilietinius tinklus (angl. network). Tik bendradarbiavimas, socialinė partnerystė gali padėti organizuoti darbą mažesnėmis sąnaudomis ir gauti geresnių rezulta-tų. Tai ypač svarbu nevyriausybinių organizacijų veiklai. Kita vertus, švietimo ir socialinės organizacijos mokosi lyderystės, komandinio darbo ir socialinės par-tnerystės.

Jungtinės Karalystės ekspertai Lietuvoje pristatė viešojo ir privataus sektorių partnerystę, nusakė šių sektorių bendradarbiavimą kuriant infrastruktūrą ir tei-kiant viešąsias paslaugas, pavyzdžiui, tiesiant kelius, renovuojant mokyklas, tei-kiant transporto, švietimo, sveikatos paslaugas. Anot ekspertų, „tai yra tarpinis variantas tarp įprastų viešųjų pirkimų per valstybės institucijas ir visiško privatiza-vimo“ (Kvieskienė, Kvieska, 2012).

Verslo bendruomenės lūkesčiai įvairiose šalyse plėtojosi skirtingai. Naujesnis korporacinio pilietiškumo supratimas (ekonominių ar teisinių pareigų vykdymas)

67


ir korporacinė socialinė atsakomybė (moralinio įsipareigojimo prasme) situaciją keičia didesnės socialinės atsakomybės linkme. Dabar žmonės laukia kompani-jų ryžto kovoti su globaliais iššūkiais. Tačiau būtų nerealu laukti, kad kompanijos užsiims labdaringa veikla, atsitraukdamos nuo savo pagrindinės veiklos. Efektyvi partnerystė su tarptautinėmis organizacijomis, pilietinėmis organizacijomis ir vie-tine, regionine šalies valdžia gali leisti kompanijoms pateisinti socialinius lūkes-čius, pademonstruoti solidarumą, kartu neatsisakant ir savo pagrindinių misijų.

Socialinė partnerystė yra efektyvi, nes: • pirma, lėšos stambiems ir visuomeniškai svarbiems objektams įgyvendinti

sukaupiamos per gana trumpą laiką, o kai kurie projektai gali būti įgyvendi-nami tik taikant PPP/VPP modelį;

• antra, perkėlus daugumą su projektų įgyvendinimu susijusių rizikų priva-čiam sektoriui, lėšos, skirtos finansavimui, pagal tarptautinę praktiką nėra laikomos viešąja skola, todėl projekto įgyvendinimo neriboja savivaldybės skolinimosi limitai;

• trečia, supaprastinamas biudžeto planavimas, kai viešosios institucijos prisi-ima tik vienintelį įsipareigojimą – mokėti už privataus sektoriaus paslaugas nustatytą ir santykinai tolygų mokestį; privatus sektorius prisiima eksploata-vimo, investicijų ir kitokias sunkiau prognozuojamas rizikas;

• ketvirta, privati iniciatyva sudaro prielaidas viešosioms paslaugoms nustaty-tus standartus išlaikyti mažiausiomis sąnaudomis.

Socialinės partnerystės trukmė priklauso nuo bendradarbiavimo formos, kurią pasirenka valstybinės institucijos ir verslo įmonės.

Viešojo ir privataus sektorių socialinei partnerystei būdingi šie bruožai:• palyginti ilga viešojo ir privataus partnerių bendradarbiavimo trukmė apta-

riant skirtingus suplanuoto projekto aspektus; • projekto finansavimo metodas iš dalies priklauso nuo privataus sektoriaus,

taigi vieši fondai kai kuriais atvejais gali būti naudojami kartu su privačiais fondais;

• svarbus vaidmuo tenka ekonominiam operatoriui, kuris dalyvauja skirtin-guose projekto etapuose (projektas, baigimas, pareigų tesėjimas, finansavi-mas): viešasis partneris susikoncentruoja pirmiausia į tikslų, kurie bus pa-skelbti išreiškiant viešomis palūkanomis, apibūdinimą, kokybiškai suteiktų paslaugų ir kainų nustatymo politiką ir lemia sutikimo su šiais tikslais kon-troliavimą;

• rizikos dalijimasis tarp viešojo ir privataus partnerių sutvarkytas taip, jog rizika perleidžiama verslo sektoriui, bet viešojo ir privataus sektorių partne-rystė nebūtinai reiškia, kad privatus partneris atsakingas už visus projekto tykančius pavojus; tikslus rizikos pasidalijimas nustatomas pagal bendrovių gebėjimą įvertinti pavojų, jį kontroliuoti ir su juo susidoroti.

68


Viešojo ir privataus sektorių partnerystės Lietuvoje stiprybių, silpnybių, gali-mybių ir grėsmių analizė pateikta 4 lentelėje.

4 lentelė. Viešojo ir privataus sektorių Lietuvoje SSGG analizė (Viešojo ir privataus..., 2005)

Stiprybės Silpnybės

• Sukurtasirtobulinamasviešojoadminis-travimoirvalstybėstarnybosreglamen-tavimas.

• Sukurtavalstybėstarnautojųmokymoirkvalifikacijostobulinimosistema,dau-gumavalstybėstarnautojųturiaukštojomokslokvalifikaciją.

• Įdiegtasirtaikomasstrateginisplanavi-mas,programinisbiudžetas,sprendimųpoveikiovertinimas,auditas.

• Pradėtamokesčiųreforma,tobulinamasmokesčiųadministravimas.

• Sukurtasteritorijųplanavimo,regioninėsplėtrospagrindas.

• Pradėtidiegtigeresnioreguliavimoins-trumentai.

• Pradėtosviešųjųpaslaugų(ypačšvietimo,mokslo,sveikatospriežiūros)reformos.

• Kaikurioseviešojoadministravimoįstaigosediegiamospažangiosviešųjųpaslaugųteikimonaujovės.

• NarystėES,dalyvavimaspriimantspren-dimusESlygiu.

• EfektyvusESdirektyvųnuostatųperkėli-masįnacionalinęteisę.

• Daugiapakopėcentriniovaldymostruktūraneoptimali,kaikuriosfunkcijosdubliuojamos,silpnastarpinstitucinisbendradarbiavimas.

• Neoptimalusatsakomybėspasiskirsty-mastarpcentrinio,teritorinioirvietossavivaldoslygių.

•Mažasvalstybėstarnautojųmobilumas,valstybėstarnautojamsirkitiemsviešojosektoriausdarbuotojamstrūkstabendrų-jųkompetencijų(įskaitantinformacinįirkompiuterinįraštingumąbeiIRTtaikymą).

• Tarpkarjerostarnautojųdominuojamoterys(horizontaliojisegregacija),bettarpstatutiniųtarnautojųirvisųįstaigųvadovų –vyrai(vertikaliojisegregacija).

• Nepakankamastrateginioplanavi-mo,programiniobiudžeto,sprendimųpoveikiovertinimorezultatųkokybė,jųnaudojimaspriimantsprendimus.

• Lėtairengiamiteritorijųirregionųplėtrosplanai,nepakankamajųkokybė.

• Tamtikraadministracinėnaštaverslui,trūkstaaiškiosgeresnioreguliavimopolitikos,ganadidelėadministracinėkorupcija.

• Neužbaigtasenergetikos,transportoirpaštosektoriųliberalizavimas.

• Nepakankamaviešųjųpaslaugųkokybėirprieinamumas,pernelygmažaipaslaugųperkeltaįelektroninęterpę,mažasjųinteraktyvumolaipsnis.

• NepakankamaspajėgumastaikytiESnuostatasnacionaliniulygiu,silpnikaikuriųreguliavimoinstitucijųgebėjimai.

• Nepakankamaviešojoirprivataussektoriųpartnerystė,konsultavimasissusuinteresuotomisgrupėmis,bendruo-meniųatstovųdalyvavimaspriimantsprendimus.

69


Galimybės Grėsmės

• ESviešųjųpolitikųreforma,naujosESiniciatyvosirteisėsaktųprojektai.

• Naujosinformacinėstechnologijos,vadybosmetodai,kuriegalibūtitaikomiviešajamesektoriuje;

• Tarptautinisbendradarbiavimasviešojoadministravimosrityje(įskaitantirtarpESvalstybiųnarių).

• Didėjantyspiliečiųlūkesčiaiirreikalavimaiviešajamadministravimui.

• Valstybėstarnautojųirkitųviešojosekto-riausdarbuotojųemigracija,perėjimasįprivatųsektoriųirsenėjimas.

• Didėjantiviešojoirprivataussektoriųkon-kurencijadėlžmoniųišteklių,mažėjantivalstybėstarnautojųirviešojosektoriausdarbuotojųpasiūladėlnekintančiodarboužmokesčio,kitųveiksnių.

• Nepakankamapolitinėparamaviešojoadministravimoreformoms.

Kaip matyti iš praktikos, tinkamai organizuota socialinė partnerystė ir ben-dradarbiavimas gali teikti daug naudos ir vartotojams, ir mokesčių mokėtojams. Privatus sektorius viešąjį sektorių partnerystės projektuose aprūpina papildomu kapitalu, pasidalija alternatyviais valdymo ir įgyvendinimo įgūdžiais, didina pri-dėtinę vertę vartotojams ir visuomenei plačiąja prasme, padeda efektyviau iden-tifikuoti poreikius ir optimaliai panaudoti išteklius. Partnerystė dažniausiai lemia pridėtinės vertės padidėjimą, nes dalyvaujant privačiam sektoriui sumažinamos projekto sąnaudos, užtikrinamas geresnis rizikos paskirstymas, taip pat greitesnis įgyvendinimas, pagerinama paslaugų kokybė, gaunama papildomų pajamų.

4.3.4. Socialinės partnerystės plėtojimas

Romas Lazutka 2012 m. atliko tyrimą ir parengė ataskaitą „Socialinės partnerystės plėtojimas“. Joje pateikiamas įvairių suinteresuotų pusių požiūris į socialinę par-tnerystę ir socialinį dialogą. Šios ataskaitos nuostatos ir autoriaus įžvalgos būtų naudingos viešojo sektoriaus darbuotojų viešiesiems ir administraciniams gebėji-mams tobulinti, todėl šiame skyriuje jos ir bus pristatytos.

Esamos socialinės partnerystės padėties vertinimas labai priklauso nuo vertin-tojų priklausomybės socialinių partnerių grupei. Formaliai dalyvaujantys socia-linės partnerystės institucijose ją vertina palankiau, nedalyvaujantys – kritiškiau.

Trišalėje taryboje dalyvaujančių organizacijų atstovų ir nedalyvaujančių profesi-nių sąjungų požiūris į vykstantį socialinį dialogąLietuvos Respublikos trišalė taryba (LR trišalė taryba) – tai socialinių partnerių susitarimu iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių (centrinių (respublikinių) profesi-nių sąjungų, darbdavių organizacijų ir LR Vyriausybės atstovų) sudaryta institucija (LR Socialinės apsaugos..., 2017).

Lietuvos Respublikos trišalė taryba (ekonominė socialinė taryba) yra įsteigta lygiateisės trišalės partnerystės pagrindu, remiantis laisva valia ir Lietuvos Res-publikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų 1995 m. ge-gužės 5 d.

70


Taryba skiria dėmesį visiems aktualiems ekonominės ir socialinės raidos klau-simams, makroekonominiam ir socialiniam šalies stabilumui, todėl veikla atitinka šalies tikslus ir uždavinius ir telkia visuomenę jiems įgyvendinti. Ji skatina plėtoti nacionalinę ir europinę savimonę. Savo sudėtimi Taryba atstovauja Lietuvos vi-suomenės ekonominėms ir socialinėms jėgoms. Visos interesų grupės turi realias galimybes pateikti Tarybai savo nuomonę, iškelti problemas ir pateikti pasiūlymus.

Taryba yra diskusijų ir parengiamojo darbo vieta, svarstomais klausimais kom-petentinga įvertinti iškilusias problemas, suformuluoti ir pareikšti išvadas bei siūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, ministerijoms, Lietuvos Respublikos Seimui ir šalies visuomenei. Tarybos veikla demokratiška, vieša ir skaidri, atvira dialogui ir kompromisams.

Tarybos veikla atitinka Europos Sąjungos Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto tikslus ir uždavinius.

Taryba sudaroma iš darbuotojų, darbdavių organizacijų ir Vyriausybės atstovų. Tarybą sudaro ne daugiau kaip 21 narys (ne daugiau kaip po 7 atstovus nuo kie-kvienos šalies) (LR Trišalės tarybos..., 2016).

Vertinant Trišalės tarybos atstovų požiūrį į socialinį dialogą nurodoma, kad, Trišalėje taryboje (TT) dalyvaujančiųjų nuomone, partnerystė Lietuvoje plėtojama ir yra galimybių joje dalyvauti. Tačiau teigiama, jog Lietuvoje trūksta žmogiškųjų išteklių, supratimo, reprezentatyvumo kriterijų, resursų. Yra ir nuomonė, kad pro-fesinėms sąjungoms sudėtinga tarpusavyje susitarti.

Į TT neįeinančių socialinių partnerių nuostatos į esamą socialinio dialogo padėtį Lietuvoje, į jo galimybes yra kritiškesnės. Ypač toks požiūris jaučiamas dėl TT neatstovaujamų profesinių sąjungų. Vienos profesinių sąjungų grupės atstovas teigia, kad formos požiūriu (įstatymų, doktrinos) mes turime socialinės partnerystės įsivaizduojamą modelį, turime jį Europos lygio, bet turinio požiūriu yra problemų (Lazutka, 2012).

Nevyriausybinių organizacijų atstovų požiūris į vykstantį socialinį dialogąNevyriausybinių organizacijų atstovų, neįeinančių į TT, dabartinės padėties ver-tinimai taip pat daugiau kritiški. Vienas jų kritikuoja valstybės dalyvavimą par-tnerystėje: „...remiantis kitų šalių patirtimi, ir verslo įmonė yra laikoma socialiniu partneriu, nes ji dirba ir moka mokesčius valstybei. Nevyriausybinė organizacija, verslo įmonė, profesinė sąjunga – bet kokia struktūra, kuri nėra sukurta valstybės, yra valstybės socialinis partneris.“

Išsakomas kritiškas požiūris ir į formalias permainas. Laikoma, kad pavadini-mo pakeitimas ir naujų žaidėjų įtraukimas iš tikrųjų nepakeis turinio. Kodėl NVO dabar nedalyvauja LR Trišalėje taryboje? „Nes joje, kaip nušviečia žiniasklaida, svarstomi tik atlyginimų, darbuotojų teisių užtikrinimo ir pan. klausimai. Kiti klausimai nėra keliami, o Europoje veikiančios ekonomikos ir socialinių reikalų tarybos apima įvairius nacionalinių valstybių socialinius klausimus.“

71


Ekspertų požiūris į vykstantį socialinį dialogąEkspertų požiūris į dabartinį socialinį dialogą ir jo plėtimo galimybes yra nuosai-kesnis. Vienas jų pabrėžia, kad sprendimai turi būti priimami dialogo forma, kai žmonės moka diskutuoti ir išklausyti vieni kitus. „Tad jeigu priimsime kad ir labai gerus įstatymus, nuo to niekas nepasikeis. Turi keistis žmonių mąstymas, elgesys, kultūra ir gebėjimas išklausyti bei kartu priimti sprendimus.“ Tačiau TT irgi kriti-kuojama. Pateikiamas Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos (angl. Uni-ted Nations Economic and Social Concil – ECOSOC) pavyzdys (ECOSOC..., 2017). Ten – 344 nariai, o aptarnaujančio personalo – 700 žmonių. Reikia stiprinti admi-nistracinius gebėjimus LR Trišalėje taryboje, ten trūksta žmonių, taip pat komuni-kacijos, informacijos, jų interneto tinklapis labai pasenęs. Galbūt reikėtų sustiprinti tai, ką turime, – apmokyti, paruošti keletą naujų darbuotojų. Tai labai suaktyvintų informacijos plėtrą, kad vyktų dvipusė komunikacija su išoriniu pasauliu.

Atkreiptas dėmesys, kad kalbėdami apie ECOSOC daugiau kalbame apie pilie-tinį dialogą, o ne socialinį. Socialiniai partneriai, laikoma, yra profesinės sąjungos ir darbdaviai, o NVO – tai jau pilietinis dialogas. Taigi, socialinį dialogą Lietuvoje reikėtų plėsti, bet kaip pilietinį dialogą (Lazutka, 2012).

4.3.5. Socialinio dialogo vizija

Socialinio dialogo tikslas – sustiprinti demokratinį šalies valdymą, įtakojant viešo-sios politikos sprendimus valstybės institucijų konsultacijomis su skirtingų intere-sų turinčiomis organizuotomis visuomenės grupėmis. Organizuotos visuomenės patirtis ir žinios yra būtina efektyvių viešosios politikos sprendimų sąlyga. Tai su-ponuoja patariamąją socialinio dialogo institucijų funkciją. Socialinio dialogo sis-temą (4.2 pav.) sudaro teisės normomis apibrėžti socialinio dialogo subjektai (ES, nacionaliniu, regioniniu, šakos, vietiniu lygmenimis), objektas (turinys), būdai ir priemonės.

4.2 pav. Socialinio dialogo sistema (Dambrauskienė, 2005)

SOCIALINIO DIALOGO SISTEMA

Socialinio dialogo santykiai

Teisiniai pagrindai

Socialinio dialogo subjektai

Socialinio dialogo objektas(turinys)

Socialinio dialogo būdai

Socialinio dialogo priemonės

Socialinio gyvenimo iššūkiai

Socialinės sistemosreguliavimas

72


Patariamosios socialinio dialogo institucijų funkcijos realizavimas gali turėti labai įvairias formas – nuo valdžios institucijų įsipareigojimo nepriimti sprendimo, kol socialiniai partneriai nepritarė jo projektui, ir įstatymų iniciatyvos teisės iki ne-įpareigojančio jų nuomonės išklausymo. Atsižvelgiant į temų, kurias tenka svars-tyti, sudėtingumą ir interesų įvairovę, reikėtų diegti kompromiso paieškos kultūrą socialiniame dialoge.

Socialinio dialogo partneriais laikytinos organizacijos, kurios bendradarbiauja tarpusavyje siekdamos poveikio valdžios institucijoms daromiems sprendimams, bet pačios valdžios institucijos nelaikytinos socialiniu partneriu. Jos yra politinių partnerių (politinių partijų) sukurtos institucijos. Taip suprantamas socialinis dia-logas išlaisvina socialinius partnerius nuo nepagrįstų ambicijų dubliuoti viešosios politikos sprendimus siekiant tiesioginės interesų grupės naudos, bet atveria galimybes ir kartu uždeda atsakomybę tarpusavyje derinti interesus, juos matyti iš visos visuomenės raidos perspektyvos.

Taip suprantama socialinė partnerystė ir socialinio dialogo tikslas reikalauja atitinkamos dialogo šalių narystės. Naryste socialiniame dialoge negalima siekti ir pasiekti konkrečios tiesioginės naudos interesų grupei, bet tos grupės intere-sų derinimo su kitų visuomenės grupių interesais ir visai visuomenei reikšmin-gų problemų sprendimu. Sėkmingai sprendžiant tokias problemas yra palankiai įtakojama ir konkrečios interesų grupės padėtis. Kartu taip suprantama socialinė partnerystė organizuotų interesų grupių atstovams kelia ir ekspertinės patirties bei žinių reikalavimus, o formaliai dialogo narystei atveria duris ne tik organizuotoms interesų grupėms, bet ir visuomenės reikalų ekspertams, kurių nešališkumas ver-tingas siekiant socialinio dialogo tikslų. Tuo tarpu valdžios atstovai gali dalyvauti nebent stebėtojo teisėmis. Bet kuriuo atveju socialinio dialogo rezultatas kaip jame dalyvaujančiųjų nuomonė yra skiriama valdžios institucijoms.

Socialinio dialogo tikslo siekiama veikiant nacionaliniu ir šakiniu bei vietiniu lygmeniu. Tai reiškia, kad skiriamos nacionalinio ir lokalinio lygmens dialogo te-mos. Nacionaliniame lygmenyje neįmanoma aprėpti visų, net ir labai aštrių ats-kiroms visuomenės grupėms problemų. Jame nagrinėjamos aukščiausio lygmens viešosios politikos temos, o ne einamieji, kasdieniniai klausimai. Vaisingas soci-alinis dialogas galimas tik esant išplėtotam vietinio ir šakinio (pagal visuomenės gyvenimo sritis) organizuotos visuomenės bendradarbiavimo su valstybės valdy-mo institucijomis tinklui, kuris aprėpia visas visuomenei ar jos atskiroms grupėms reikšmingas temas.

Vadovaujantis subsidiarumo principu į nacionalinį socialinio dialogo lygmenį iškeliami klausimai, kurie negali būti išspręsti lokaliniame lygmenyje. Todėl na-rystė socialiniame dialoge yra svarbi abiejuose lygmenyse, o sprendžiant konkretų klausimą ji gali būti reikšmingesnė ir vietiniame lygmenyje.

Apibendrinant galima teigti, kad socialiniam dialogui palaikyti būtina pataria-moji centrinei šalies valdžiai institucija, kurioje tarpusavyje bendradarbiauja naci-onaliniu lygmeniu veikiančių organizacijų atstovai, turintys ekspertų patirties ir iš

73


visos visuomenės raidos perspektyvos sprendžiantys klausimus, kurie negali būti išspręsti lokaliniame lygmenyje.

Dabartinė Lietuvos trišalė taryba yra tik viena nacionalinio lygmens socialinio dialogo formų, kuria tikslinga išplėsti aprėpiant visuomenei reikšmingas temas už darbo santykių ribų, o atstovavimo požiūriu įtraukiant ir kitus organizuotos visuo-menės atstovus.

Gali būti du nacionalinio dialogo išplėtimo keliai: pirma, transformuoti TT į Ekonominių ir socialinių reikalų tarybą (ESRT), antra, kurti papildomą ESRT, kuri aprėptų tai, kas yra už TT kompetencijos (darbo santykių) ribų.

Bet kuriuo atveju socialiniame dialoge būtina išsaugoti darbo santykių bran-duolį, nes didžiosios visuomenės dalies interesai yra darbo srityje ir daug darbo temų yra nacionalinio lygmens (Lietuva yra ratifikavusi 141 Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją dėl trišalių konsultacijų ir ji nėra praradusi aktualumo) (Lazutka, 2012).

Literatūra

1. Augustinaitis, A. (2001). Nevyriausybinių organizacijų (NVO) panaudojimas valstybės ar savivaldybės funkcijoms įgyvendinti. Iš Savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų part-nerystė. Vilnius: Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, 31–55.

2. Dambrauskienė, G. (2005). Socialinio dialogo teisiniai pagrindai, Jurisprudencija, 74 (66): 13–22.

3. ECOSOC. United Nations Economic and Social Concil. Žiūrėta 2017-02-20. Prieiga per in-ternetą: https://www.un.org/ecosoc/en/.

4. Kvieskienė, G., Kvieska, V. (2012). Socialinės partnerystės įtaka inovacijoms. Monografija. Vil-nius: Edukologija, 262.

5. Kvieskienė, G. Vadovas – komandinio darbo ir socialinės partnerystės tinklų lyderis. Praneši-mas skaitytas Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos mokslinėje-metodinėje konferencijoje 2005 m. sausio 6 d. Prieiga per internetą: http://www.vpu.lt/socpedagogika/pranesimai/GK-vadovaskomandiniodarboirsocialinespartnerystestinklulyderis.ppt.

6. Lazutka, R. (2012). Socialinės partnerystės plėtojimas. Tyrimo ataskaita. Vilnius, 54. 7. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Žiūrėta: 2017-02-25. Prieiga per internetą: http://

www.socmin.lt/lt/veikla/trisale-taryba.html.8. LR Trišalės tarybos (Ekonominės socialinės tarybos) nuostatai. Patvirtinta Lietuvos Respub-

likos trišalės tarybos 2016 m. vasario 9 d. protokolu Nr. TTP-2. 9. Neamtan, N. J. The Social Economy: Finding a Way between the Market and the State [inter-

aktyvus]. Policy Options, July–August 2005. Prieiga per internetą: http://www.ssc.wisc.edu/~ wright/ERU_files/Neamtan2005_PolicyOptions.pdf.

10. Viešojo ir privataus sektorių partnerystė ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų naudojimas. Elektroninis leidinys. Vilnius: VšĮ Viešosios politikos ir vadybos institutas, British Embassy, 2005.

74



Šiame poskyryje pristatomas socialinės partnerystės klausimams spręsti ir įvairių suinteresuotų grupių nuomonėms ištirti tinkantis metodas – focus grupių (tiksli-nių grupių, grupinių diskusijų) metodas.

Focus grupės – vienas populiariausių kokybinių tyrimų metodų. Jis gali būti taikomas kaip pagrindinė arba pagalbinė metodika. Tai grupinė diskusija, kurią veda moderatorius pagal iš anksto parengtą pokalbio planą. Focus grupėje daly-vauja vidutiniškai 8–10 žmonių, atrinktų pagal tikslinius konkretaus tyrimo užda-vinius. Optimali focus grupės trukmė – 1,5–2 val. Nuoširdi tarpusavio bendravimo atmosfera, palaikoma moderatoriaus, padeda atsiskleisti grupės dalyvių įpročiams, įsitikinimams, požiūriams, preferencijoms, pomėgiams, asociacijoms ir pan. Focus grupės leidžia giliau pažvelgti į mąstymo struktūras, sąmonės srautus, išsiaiškinti užslėptus poreikius (Sprinter research..., 2017).

Focus grupė tinka, kai tikslas yra suprasti požiūrių, nuomonių skirtumus, at-skleisti įtakojančius veiksnius, išgirsti įvairias nuomones, idėjas, surinkti informa-ciją kokybiniam tyrimui vykdyti, padėti suprasti jau turimus kokybinius duomenis ir pan.

Focus grupių duomenims netaikomi kiekybiniai parametrai: nekeliami repre-zentatyvumo reikalavimai, nevertinama statistinė paklaida. Čia svarbiausia turinio gilumas, išsamumas ir interpretacija, o ne statistinė analizė.

Moderatorius. Nors moderatoriui nekeliamas reikalavimas išmanyti nagri-nėjamą klausimą, jis turi turėti interviu ėmimo ir grupės valdymo įgūdžių. Mo-deratorius turi sugebėti leisti diskusijoms vykti natūraliai, be papildomos įtakos. Grupinėje diskusijoje gali niekada ir nebūti iškeltas klausimas, dėl ko grupė buvo surinkta, tad moderatoriui tenka misija laikytis numatytos dienotvarkės ir pa-kreipti diskusiją taip, kad nagrinėjama sritis būtų iki galo ištirta.

Klausimų formavimo eiga. Rekomenduojama pradėti diskusiją nuo paprastų apžvalginių ir tik vėliau pereiti prie konkrečių, specifinių tyrimo klausimų. Klau-simai turi būti derinami su tuo, kas svarbu grupės dalyviams, ir su tuo, kas svarbu tyrėjams.

Metodo procesas. Kaip ir kiekvienas sprendimo priėmimo procesas, tikslinės grupės metodo taikymo procesas pradedamas nuo problemos analizės. Ji turi api-brėžti, kokia informacija reikalinga ir kas šią informaciją gali suteikti. Problemos analizė atskleidžia tyrimo sritį ir imtį. Šis etapas baigiamas, kai problema apibrė-žiama aiškiais ir vienareikšmiais kriterijais (4.3 pav.). Grupės narių išrinkimas ir verbavimas priklauso nuo vietos ir laiko, kada vyks interviu. Kad dalyviai noriai dalyvautų ir būtų motyvuoti nuoširdžiai bendradarbiauti, neretai naudojamos įvairios skatinimo priemonės: mokestis, atvykimo išlaidų kompensavimas, maža dovanėlė ar vaišės. Pats grupės susirinkimas turėtų vykti pagal tiksliai suplanuotą dienotvarkę, o procesas gali būti įrašomas (Mikulskienė, 2010).

75


Metodo privalumai:1. Tikslinės grupės generuoja didelį informacijos apie reiškinį kiekį, kuris išreiš-

kiamas pačių grupės narių žodžiais, kategorijomis, jiems suvokiamomis asociaci-jomis, jiems suprantamu kontekstu.

2. Metodas sudaro terpę tyrėjams bendrauti ir bendradarbiauti su tiriamaisiais, taip tikslinant tyrimo metu gautus atsakymus.

3. Atvirų diskusijų formatas leidžia tyrėjams surinkti visą spektrą informacijos.Metodo apribojimai. Kadangi duomenys yra išreikšti tikslinės grupės narių są-

vokomis, analizė gali pateikti labai daug duomenų aspektų, kuriuos gali būti sudė-tinga interpretuoti (Mikulskienė, 2011).

4.3 pav. Tikslinių grupių metodo procesas (Mikulskienė, 2010)

Literatūra

1. Mikulskienė, B. 2011. Sprendimų priėmimo metodai viešajam valdymui. Vilnius: Mykolo Ro-merio universitetas, 267.

2. Sprinter Research. Žiūrėta 2017-03-01. Prieiga per internetą: http://www.spinter.lt/site/lt/vi-dinis_noslide/vidmenu/focus-grupes

1. Tyrimo objekto nustatymas

Tyrimo imtis

Moderatoriaus pasirinkimas

2. Interviu rekomendacijų parengimas ir testavimas

Grupės parinkimas

3. Grupės darbas

4. Analizės ir duomenų interpretavimas

5. Ataskaitų rengimas

6. Sprendimas ir įgyvendinimas

76



Europos socialinio dialogo nauda

Europos socialinis dialogas gali būti naudojamas kaip veiksminga priemonė sie-kiant pagerinti darbo sąlygas ir nustatyti bendrus minimalius standartus visoje Europoje. Žiūrint į nuo 1990 metų iki šių dienų pasiektus rezultatus, galima išskirti du pagrindinius etapus. Dešimtojo dešimtmečio antrojoje pusėje Europos Komisi-jos konsultacijų su socialiniais partneriais išdavoje buvo pasiekti ir direktyvų for-ma įgyvendinti trys tarpšakiniai susitarimai. Tai – direktyva dėl vaiko priežiūros atostogų (1996 m., iš naujo svarstyta 2008 m.), darbo ne visą darbo dieną (1997) ir terminuoto darbo (1999). Nuo 2001 m. tarpšakinių socialinių partnerių iniciatyvos tapo savarankiškesnės, todėl buvo įgyvendinta daug savarankiškų socialinių par-tnerių susitarimų nacionaliniu lygmeniu. Šie savarankiški susitarimai apėmė to-kius klausimus kaip, pavyzdžiui, nuotolinis darbas (2002), su darbu susijęs stresas (2004), priekabiavimas ir smurtas darbe (2007), įtraukioji darbo rinka (2010). Be to, per šį laikotarpį socialiniai partneriai pasirašė pirmąsias tris tarpšakines ilga-metes darbo programas bei du veiksmų susitarimus (angl. – frameworks of action). Pastarieji apibrėžė mokymosi visą gyvenimą politikos (2002–2006 m. laikotarpiu) ir lyčių lygybės (2005–2009 m. laikotarpiu) prioritetus.

Sektorių lygmenyje yra keletas socialinių partnerių susitarimų, įgyvendintų direktyvų forma, ir kitų susitarimų, savarankiškai įgyvendintų per nacionalinių socialinių partnerių organizacijas. Penki susitarimai, įgyvendinti direktyvų for-ma, tai susitarimai dėl jūrininkų darbo laiko reglamentavimo (1998), mobiliųjų civilinės aviacijos darbuotojų darbo laiko reglamentavimo (2000), darbo sąlygų tarpvalstybinio geležinkelių transporto sektoriuje (2004), jūrininkų minimalių darbo sąlygų (2008), su(si)žeidimų aštriais instrumentais prevencijos ligoninių ir sveikatos priežiūros sektoriuje (2009). Socialiniai partneriai kreipėsi dėl dar dviejų susitarimų įgyvendinimo per atitinkamas direktyvas. Šie du susitarimai buvo pasirašyti 2012 m. ir apėmė vidaus vandenų transporto darbuotojų darbo laiko organizavimą ir kirpyklų sektoriaus darbuotojų saugą bei sveikatą.

Penki susitarimai, savarankiškai įgyvendinti nacionalinių socialinių partne-rių: pirmasis geležinkelių transporto sektoriuje – dėl Europos licencijos įvedimo mašinistams (2004), antrasis – kaip daugiasektorinis susitarimas, apimantis 14 pramonės šakų, susijęs su darbuotojų, kuriuos veikia kristalinio silicio dioksidas, sauga ir sveikatos apsauga (2006), trečiasis – dėl Europos sertifikato ir bendrų mo-kymo standartų kirpėjams (-oms) (2009), ketvirtasis – dėl gebėjimų ir minimalių proceso operatorių ir pirmos eilės prižiūrėtojų chemijos pramonėje kompetencijų (2011). Paskutinį savarankišką susitarimą, kuris dar turi būti įgyvendintas, sociali-niai partneriai pasirašė 2012 m. balandžio mėn. Jame apibrėžti minimalūs reikala-vimai standartinėms profesionalaus futbolo žaidėjų sutartims.

Be šių susitarimų, socialinio dialogo pagalba buvo parengta daug kitų bendrų

77


dokumentų. Iki 2011 m. parengti iš viso 667 įvairūs dokumentai. Didžioji dalis jų yra bendros nuomonės įvairiais ekonominės ir socialinės politikos klausimais. Dažniausiai sprendžiami klausimai apima ekonomines ir/ar sektorių problemas, socialinio dialogo procedūras, mokymą ir mokymąsi visą gyvenimą, sveikatą ir darbų saugą, užimtumo rėmimą, darbo sąlygas, socialinius ES politikos aspektus, įmonių socialinę atsakomybę, darbo laiką, lyčių lygybę ir darnią plėtrąŠaltinis: Socialinis dialogas. Mokomasis leidinys profesinėms sąjungoms. 2012, 94. Prieiga per internetą: http://www.lsadps.lt/failai/495_Social_Dialogue_A_Manual_for_Trade_Union_Education_LT_WEB-final.pdf.Plačiau apie gerosios praktikos pavyzdžius skaitykite www.socin.eu


Šiame poskyryje bus pristatoma Schoology platforma, kurią naudojant galima sė-kmingai mokytis socialinės partnerystės ir bendradarbiavimo įgūdžių.

Schoology yra debesų kompiuterijos pagrindu sukurta mokymosi platforma, ku-ria naudojantis nereikia investicijų į programinę įrangą ir IT specialistų parengimą.

Platforma labai draugiška, lengvai įsisavinama vos per 5–7 mokymų valandas, bet dauguma mokytojų ir dėstytojų žino, kaip ja naudotis be jokių mokymų. Net sudėtingesnės funkcijos yra lengvai išmokstamos intuityviai. Tiekėjai siūlo profe-sinio tobulėjimo kursus, bet dažniausiai mokytojai prisijungia ir pradeda naudoti savo tikslais. Aplinka kuriama estetiškai, su nuotraukomis, todėl lengva susieti be-simokančiuosius su jų pateikiamais darbais.

4.4 pav. Schoology kurso aplinkos pavyzdys

78


Labai puikiai pateiktos bendravimo ir bendradarbiavimo funkcijos. Pavyzdžiui, atviri diskusijų forumai leidžia dėstytojui pateikti užduotis, gauti atsakymus ne tik iš konkrečių mokymų dalyvių, bet ir visų, kurie įsitraukia į diskusiją. Tai labai aktualu socialiniams ir humanitariniams mokslams, kai svarbu išmokyti gražiai dėstyti mintis, apginti savo nuomonę diskusijoje, studentai gali pasimokyti vieni iš kitų. Dėstytojo vertinimas gali būti tiek atviras, tiek uždaras, be to, jam lengva stebėti studentų pažangą.

4.5 pav. Schoology bendravimo ir bendradarbiavimo aplinkos pavyzdys

Schoology buvo skirta bendradarbiavimui. Visi studentai gali bendrauti vieni su kitais, taip pat dėstytojai ir darbuotojai. Schoology buvo sukurtas kaip bendra-vimo ir bendradarbiavimo tinklas, kur naudą kuria interaktyvi sąsaja, palaikanti mokymosi bendradarbiaujant galimybes ekonomiškai efektyviu būdu, sutaupant darbuotojų laiko ir išteklių.

Dėstytojas gali susikurti savo mokymo metodiką, bendravimo su studentais sti-lių, naudoti aibę standartizuotų atsiskaitymo formų: apklausas, užduotis, viktori-nas, taip pat gali stebėti lankomumą, mokymosi pažangą.

Schoology pateikia ypač dideles galimybes personalizuotam mokymui. Tai ypač svarbu, kai studentų lygis grupėje yra nevienodas. Masyvas „interaktyvi klasės veikla“ leidžia studentams viską atlikti šioje platformoje. Kursų dalyviai užbaigia veiklą taip, kad visi kiti gali kartu stebėti diskusijų lentoje ir aktyviai komentuoti atsakymus, atsakyti į klausimus ir pateikti atsiliepimų bei komentarų apie vienas kito darbą. Ši aktyvaus bendradarbiavimo forma yra ypač naudinga, nes leidžia silpnesniems studentams geriau jaustis aiškinantis užduotis kartu ir remti vienas kitą dalinantis žiniomis. Dėstytojai vertina galimybę pateikti kelių lygių užduotis.

79


Dėstytojai gali individualiai priskirti užduotis studentams pagal konkrečius jų poreikius. Visa tai daroma visiškai anonimiškai, nes studentai negali matyti vienas kito užduočių, tik savo. Mokytojai gali keliais būdais pristatyti besimokantiesiems mokomąją informaciją ir pateikti užduotis. Pateikiama teksto, vaizdo ir garso in-formacija, studentai gali pasirinkti metodą (-us), kuris geriausiai jiems tinka. Pa-vyzdžiui, kaip alternatyva rašto darbui arba praktiniams užsiėmimams studentai gali pademonstruoti savo žinias užfiksuotu vaizdo ar sukurtu garso pristatymu. Tai yra į studentą orientuotas mokymasis. Schoology tikslas yra susieti visą mokymosi procesą – turinį, užduotis, vertinimą – į vieningą sistemą

Schoology turi mobiliąją aplikaciją, kurią labai mėgsta studentai, nes ja patogu naudotis, visa mokymosi medžiaga visada yra po ranka. Tai itin patogu nuotolinių studijų studentams, nes išplečia mokymosi galimybes. Be to, šios patogios techno-logijos mažina technofobiją, o technologijų bijoję dėstytojai tampa technologijų guru.

4.6 pav. Mobiliųjų aplikacijų pavyzdžiai


Socialinės partnerystės plėtojimo organizacijų veikla1. Baltic Sea Trade Union Network. Prieiga per internetą: http://www.bastun.nu.2. Education International. Prieiga per internetą: https://www.ei-ie.org.3. Europos Sąjunga. Oficiali Europos Sąjungos interneto svetainė. Prieiga per internetą: https://

europa.eu/european-union/index_lt.4. European Trade Union Confederation. Prieiga per internetą: https://www.etuc.org.5. International Labour Organization. Prieiga per internetą: https://europa.eu/european-uni-

on/index_lt.

80


6. International Trade Union Confederation. Prieiga per internetą: http://www.ituc-csi.org/.7. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija. Prieiga per internetą: http://www.lpsk.lt/.8. Lietuvos švietimo profesinė sąjunga. Prieiga per internetą: http://www.svietimoprofsajunga.lt/.9. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Prieiga per internetą: Vyriausybė. http://lrv.lt.

Socialinis dialogas1. ILO: Social Dialogue, Finding a common voice, Geneva: International Labour Office. Prieiga

per internetą: http://www.ilo.org/public/english/dialogue/download/brochure.pdf.2. Kuruvilla, S. 2006. Social dialogue for decent work, ILR Collection. 43. Prieiga per internetą:

http://digitalcommons.ilr.cornell.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1168&context=articles.3. Rekomendacijos dėl socialinio dialogo skatinimo įmonėje. 7. Prieiga per internetą: https://

www.vdi.lt/AtmUploads/SocialinioDialogoVystymoRekomendacijos.pdf.4. Socialinis dialogas ir užimtumas Europos Sąjungoje. Įžanginis vadovas. 34. Prieiga per inter-

netą: http://www.ueapme.com/business-support%20II/Training%20Tools/Confartigianato/Social%20dialogue/LT-Social%20dialogue.pdf.

5. Socialinis dialogas. Mokomasis leidinys profesinėms sąjungoms. 2012. 94. Prieiga per in-ternetą: http://www.lsadps.lt/failai/495_Social_Dialogue_A_Manual_for_Trade_Union_Education_LT_WEB-final.pdf.

6. Socialinis dialogas švietime: Kas? Ką? Kaip? 2010, 4(44), 8. Prieiga per internetą: https://www.smm.lt/uploads/documents/kiti/201007_socialinis%20dialogas.pdf.

81

5. SUMANI SOCIALIZACIJA IR INOVACIJOS


Modulio studijų metu supažindinama su sumanios ir pozityviosios socializacijos apibrėžtimi, taip pat ugdomi gebėjimai taikyti sumanios socializacijos technologi-jas bei partnerystės technikas bendruomenės, regiono ir globaliu lygmeniu. Prak-tiškai taikomi gebėjimai atpažinti ir modeliuoti socialines inovacijas, jas pristatyti, analizuoti kaip pokyčius, skatinančius fenomenus. Gali būti taikoma konkrečioje srityje: versle, švietime, sveikatos apsaugoje, aplinkosaugoje, kultūroje ir pan. Ana-lizuojama sumanios edukacijos samprata ir objektas, jos socialinis-pedagoginis ly-gmuo, nagrinėjamas sužaidybinimas kaip sumanios socializacijos metodas.

Modulio tikslas – supažindinti su sumanios ir pozityviosios socializacijos api-brėžtimi, ypatumais ir taikymu praktinėse veiklose.

Pristatomi metodai – grindžiamoji teorija.


Socializacija – 1) socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese, individo tapimas visuomeniniu žmogumi, sociali-ne būtybe; 2) sudėtingas, visą gyvenimą besitęsiantis procesas tampant socialine būtybe, kuri gali prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais savo gyvenimo periodais; 3) žmonių socialinės patirties ir socialinių nuostatų kaupimo procesas, atitinkantis socialinių vaidmenų kaitą.

Pozityvioji socializacija – tai pozityvių veiksmų politika (pozityviosios socializa-cijos scenarijai), kuriais remdamiesi tam tikri asmenys ar jų grupės koreguoja socia-lizacijos subjektų elgseną, siekdami įtvirtinti kultūros pozityviuosius komponentus ir sudaryti užkardą visuomenei nepriimtinų šios kultūros elementų pasekmėms.

Grindžiamoji teorija – bendra socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimų me-todologija, kurios tikslas – sistemingai vystyti teoriją iš duomenų.

Žaidybinimas – žaidimo elementų ir žaidimo dizaino technikos panaudojimas ne žaidimų kontekste.

5.3. Sumani socializacija ir inovacijos: teoriniai ir praktiniai aspektai

5.3.1. Sumani edukacija ir socialinės industrijos kaip sumanios socializacijos prielaidos

ES valstybėse narėse socialinės industrijos (Social enterprises..., 2014) (socialinis verslas, socialinės inovacijos, socialinė ekonomika) veikia daugiasektorėje aplin-

82


koje, o pagrindinės socialinių industrijų ekosistemos (A guide..., 2017) yra akty-vi socialinė įtrauktis, paslaugos, vaikų ir jaunimo ugdymas bei socialiai atskirtų vietovių vystymas. Socialinėmis industrijomis laikome tokias veiklas, kurios yra pagrįstos individo sumanios edukacijos ir socialinės komunikacijos gebėjimais su-burti komandą, bendruomenę, socialinį tinklą bendram tikslui, keičiančiam indi-vido ir jo aplinkos gerovę. Socialinių industrijų veiklų tikslas – kurti socialinėmis inovacijomis ar intelektu pagrįstas paslaugas ar produktus, kurie išlaisvina indi-vido kūrybinius gebėjimus, kuria materialinę gerovę, prisideda prie darbo vietų kūrimo bei užtikrina didesnę įmonių, organizacijų, sektorių partnerystę ir siner-giją (socialinį kapitalą). Konkurencingos socialinės rinkos, teritorinės sanglaudos, originalių visuomenės problemų sprendimų, ypač kovoje su skurdu ir atskirtimi, paieška aprašyta strategijoje „Europa 2020“, pavyzdinėje iniciatyvoje „Inovacijų sąjunga“, „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi plane“ ir „Bendrosios rinkos akte“.

Sumanios edukacijos ir socialinių industrijų sąsajas su vaikų ir visuomenės gerove analizuoja G. Kvieskienė (2003, 2005), G. Kvieskienė, V. Kvieska (2012), G. Kvieskienė, E. Celešienė (2014) ir kt.

Kintantis pasaulis, socialinės, ekonominės, aplinkosaugos bei vertybių kaita, te-rorizmo sukelti iššūkiai, pabėgėlių integracijos ir kitos problemos verčia mus kurti inovatyvią, kūrybišką, ekologišką, solidarią ir kultūrinį dialogą pasiekusią visuo-menę. Tam būtina efektyviai panaudoti sumanios edukacijos technologijas, kurios skatina socialines industrijas, socialinę partnerystę ir socialines inovacijas, moko verslumo, siekia, kad idėjos virstų kūrybinėmis prekėmis ar paslaugomis, duodan-čiomis konkrečios naudos bendruomenėms ir individams.

Prieš modeliuojant naujas paslaugas, modernizuojant švietimo, socialines, dau-giafunkces, kultūros, sveikatos ir kitas viešąsias institucijas bei stiprinant viešojo ir privataus sektorių partnerystę reikia atsakyti į klausimus, kaip viešąsias instituci-jas, erdves įgalinti tapti gyva kūrybinių ir socialinių industrijų erdve, gebančia ini-cijuoti naujas paslaugas panaudojant infrastruktūrą, ekologinę, gamtinę aplinką, viešąsias erdves, lokalias tradicijas ir globalias inovacijas per socialiai atsakingų asmenų ir institucijų partnerystę, didinant tarpusavio pasitikėjimą ir kuriant soci-alinį kapitalą (Kvieskienė, 2015).

Vienas galimų principų siekiant užtikrinti nuolatinę skirtingų sektorių sąveiką ir sinergiją tarp viešojo, privataus, NVO, mokslo sektorių, bei paslaugų ir naujų produktų marketizavimo yra 3D sumanios edukacijos modelis (daugiafunkcis, daugiasektoris, daugiakriteris). Sumanios edukacijos sėkmės atvejų galime rasti Lietuvoje, Belgijoje, Olandijoje, Danijoje, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Airi-joje ir kitose Europos bei pasaulio šalyse (Social enterprises..., 2014). Jų analizė pa-tvirtina, kad daugiafunkcis, daugiakriteris ir daugiasektoris institucijų ir organiza-cijų dizainas padeda neutralizuoti socialinių grupių (etninių, religinių, socialinių, sudarytų amžiaus pagrindu) segregaciją ir stigmatizaciją, didina įtrauktį, kūrybiš-kumą ir inovacijas. Daugiafunkcis dizainas, socialinė komunikacija ir partnerystė

83

S U M A N I S O C I A L I Z A C I J A I R I N O V A C I J O S

palengvina paslaugų ir prekių marketingą, didina tarpsektorinio socialinio kapi-talo augimą. Socialinė pedagogika yra viena imliausių kūrybinėms ir socialinėms industrijoms, nes lengviausiai realizuojama per pozityviąją socializaciją, patyrimi-nę edukaciją, išgyvenimo, nuotykių, svajonių, žaidybinius, sumanios edukacijos scenarijus, kurie pasižymi keturiais pagrindiniais požymiais (Kvieskienė, 2005; Kvieskienė, Kvieska, 2012; Putnam, 2015):

• įsipareigojimo – prisiimti atsakomybę ir būti atviram pokyčiams;• prieštaravimo – dėmesys įtampoms tarp faktinės ir norimos praktikos;• konfliktų – energijos panaudojimas pozityviems sprendimams;• iššūkių – tipinių reakcijų tikėjimų ir požiūrių kaita nepavojingu būdu.

Kūrybinių ir socialinių industrijų, socialinės komunikacijos paslaugų poreikį skirtinguose sektoriuose lemia įvairios tendencijos: didėja poreikis aktyviai ir kū-rybingai ilsėtis, įvairėja švietimo sistema, naujų iššūkių tėvams ir ugdytojams kelia Z karta (Alonderienė, 2015). Augančios grynosios pajamos, šeimos narių susveti-mėjimas, mažėjantis laisvalaikis ir kiti veiksniai skatina perskirstyti visuomenės vertybinius prioritetus, daro įtaką prekių ir paslaugų, susijusių su socialinėmis industrijomis, socialine komunikacija, kultūra, socialinėmis inovacijomis ir pas-laugomis, poreikio didėjimui visame pasaulyje. Naujų vartojimo kultūros įpročių ir tendencijų kaita skatina pramogų ir paslaugų industrijos pokyčius, daro įtaką naujų daugiafunkcių tendencijų kultūriniame ir kasdieniame gyvenime atsiradi-mui, žalios ideologijos, kūrybinių ir žaliųjų bendruomenių plėtrai, vaizduojamųjų, scenos menų, edukacijos ir kasdienio gyvenimo būdo kaitai, naujų produktų ir paslaugų individualizacijai, minėtų sričių sukuriamos pridėtinės vertės augimui, naujų darbo vietų atsiradimui ir vis svaresniam indėliui į bendrąjį vidaus produktą.

Lietuva savo socioedukacinei aplinkai formuoti pasirinko modernią gerovės valstybių strategiją – kurti stabilią socialinę apsaugos sistemą (socialinę gerovę) ir teikti profesionalias socialines paslaugas. Atsirado naujų profesionalų (socialinių pedagogų ir socialinių darbuotojų) poreikis šalyje, todėl dabar atėjo laikas pradėti suvokti, kad šis „amatas“ yra itin svarbus ir šalies piliečiams, ir pačiai valstybei.

5.3.2. Žaidybinimas kaip sumanios socializacijos ir edukacijos elementas

Žaidybinimas (angl. gamification) apibūdina žaidimo principų adaptavimą eduka-cijoje, versle ir kituose procesuose, kurie susiję su vartotojų patirtimi ir įsipareigo-jimais netradiciniuose žaidybiniuose kontekstuose. Edukacinių žaidimų ir simu-liacijų kompleksiškumas leidžia ne tik integruoti tarpdisciplininius gebėjimus ir kompetencijas, bet kartu stiprina mokymosi motyvaciją, didina besimokančiųjų įsitraukimą į ugdymo(si) ir edukacijos procesą, suteikia galimybę panaudoti ug-dymuisi netradicines erdves ir pažinti save kintančiomis aplinkybėmis. Šiandien visos visuomenės susiduria su didžiuliais iššūkiais mokymosi visą gyvenimą ir su-manios edukacijos lauke, ieškodamos įtraukties ir motyvacijos rezervų. Žaidybi-

84


nimas, arba žaidimų elementų įtraukimas ir žaidyba paremtų scenarijų kūrimas, suteikia daugiau galimybių padėti edukatoriams parinkti tinkamiausius scenarijus sprendžiant sudėtingas naujų žinių ir įgūdžių įsisavinimo problemas.

Žaidybinė veikla ir ugdymo(si), edukacijos procesai yra glaudžiai susiję, papildo ir praplečia vienas kitą bei yra ypač veiksmingas įrankis motyvacijos ir sėkmingos medžiagos supratimo bei įsiminimo procesams. Bet kokiai žaidybinei veiklai rei-kia ne tik fizinių, bet ir psichinių, kūrybinių kompetencijų, sisteminio situacijos vertinimo, ištvermės. Edukacijos proceso sužaidybinimas gali būti taikomas dau-gelyje sričių, kai žaidimų logika, elementai ar technika perkeliama į tiesiogiai su žaidimais nesusijusias situacijas, siekiant pagerinti darbo, verslo, mokymosi, spor-to ar kitokios veiklos rezultatus. Aktyviai veikdamas žaidybinėse situacijose tiek vaikas, tiek suaugusysis kuria, išreiškia save, bendrauja su bendraamžiais, išklauso kitus, siūlo savo idėjas. Virtualios žaidybos analitikas Tomas Malone dar 1980 m. savo studijose ir straipsniuose analizuoja žaidimų ir motyvacijos sąsajas. Vėlesnėse įžvalgose Ericas Klopferis, Osterweilas ir Katie Salenai (2009) analizuoja tiek edu-kacinių technologijų, tiek atskiro „žaidybinimo“ fenomenus mokymosi ir studijų srityje. Žaidybinimo terminas rėmėsi žaidimų teorijomis ir žaidimų panaudojimo edukacijoje efektyvumu, o patį terminą, apibūdinantį žaidimo poveikį motyvacijai ir tikslų pasiekimui, anglų kalba dar XX a. 9-ajame dešimtmetyje pavartojo Esek-so universiteto profesorius R. Bartle‘as. Plačiau šis terminas pradėtas vartoti nuo 2003 m.

Žaidybinimas – viena sparčiausiai populiarėjančių socialinių industrijų tech-nologijų pasaulyje. Realybės sužaidybinimas taikant edukacinius žaidimus arba mokymasis naudojant verslo simuliacijas yra vienos perspektyviausių ateities edu-kacijos praktikų.

Žaidybinimas edukacijoje ir socialinių industrijų lauke analizuojamas aptariant sužaidybinto mąstymo principus švietimo, socialinėje, kultūros ir daugiafunkcėje, daugiasektorėje, daugiakriterėje aplinkoje. Sužaidybinimas veikia pagal principus, kai žaidėjai žaisdami naudojasi realybės suvokimu ir patirtimi ne tik edukacijos kontekste, bet ir realiai išgyventose ar simuliuotose situacijose. Dėl šių priežasčių žaidybinimas lengvina mokymosi eigą, skatina motyvaciją, turi įtakos žaidėjų elg-senai ir konkrečių gyvenimiškų tikslų siekimui. Žaidybinimas skatina motyvaciją ir įsitraukimą į užduočių sprendimą, kuria laisvo, motyvuoto dalyvavimo būseną, kurių metu žaidėjai įsijaučia į žaidimų aplinką ir lengvai priima su ja susijusią in-formaciją. Ši žaidimų savybė galėtų būti panaudota skatinant įvairias kūrybiškumo formas bei didinant kūrybinės veiklos produktyvumą. Pedagogai ir tyrėjai jau se-niai analizuoja žaidimo fenomeną. Tyrėjus ir pedagogus stebina, kad tiek vaikai, tiek suaugę žaidėjai savanoriškai praleidžia daug valandų žaisdami, todėl ieškoma būdų į žaidimus integruoti į problemų sprendimo, inovacijų paieškos, socialinių įgūdžių ar finansinio raštingumo pradmenis, tam panaudoti virtualių, simuliaci-nių žaidimų ir socialinės dramos scenarijus bei prieigas. Visame pasaulyje virtualių žaidimų žaidėjai savanoriškai praleidžia per 3 milijardus valandų per savaitę žais-

85


dami vaizdo ir kompiuterinius žaidimus. Apie 26 milijonai žmonių kasdien augina virtualias kultūras savo virtualiose ūkių fermose. Daugiau nei 5 milijonai žmonių žaidžia vidutiniškai 45 valandas per savaitę, o beveik trečdalis aukštųjų mokyklų studentų 3 ir daugiau valandų praleidžia žaisdami vaizdo ar kompiuterinius žai-dimus.

Vis daugiau tyrėjų remia mokymosi principus, kurie pagrindžia, kodėl žaidyba ar simuliacija, pagrįsta edukacija, yra efektyvesnė nei tradiciniai mokymosi meto-dai. Žaidybinimas turėtų būti dažniau pasitelkiamas kaip vienas individualaus bei kolektyvinio kūrybiškumo ir mokymosi motyvacijos skatinimo būdų. Ši santyki-nai nauja socialinių industrijų technologija, sulaukianti vis daugiau dėmesio tiek akademiniame sluoksnyje, tiek viešajame gyvenime, paremta tam tikrais žaismin-go dizaino elementais, kuria personalizuotas patirtis, kurių tikslas – įtraukti as-menis į problemų sprendimą per sužaidybintą scenarijų. Panaudojus žaidybinimą kūrybiškumui ugdyti, skatinama motyvacija kurti ir įtvirtinti turimas kompeten-cijas bei įgyti naujų žinių, kurios yra svarbiausi inovatyvaus ir kūrybinio veikimo elementai. Kitaip tariant, skirtingi žmonės žaisdami siekia nevienodų tikslų, todėl vienas sužaidybinimo scenarijus, pasirodęs tinkamas vienoje bendrovėje, gali pa-tirti nesėkmę kitoje. Taigi geras sužaidybinimas – gerai apgalvotas ir stipriai so-cialiai bei psichologiškai pagrįstas darbas. Socialinėmis industrijomis pagrįstus scenarijus galima taikyti tiek bendrai, tiek naudoti jų fragmentus – tai priklauso ne tik nuo žmonių, kuriems ji pritaikoma, bet ir nuo siekiamų tikslų. Žaidybi-nių scenarijų taikymas yra įvairus. Svarbiausios sritys – pritraukti klientų, ugdy-ti jų lojalumą ir taip siekti parduoti daugiau prekių ar paslaugų, mokyti įmonių darbuotojus, kelti jų produktyvumą, skatinti bendradarbiavimą, ieškoti geresnių problemų sprendimo būdų ir net inicijuoti socialinius pokyčius. Nuolat daugėjant informacijos įprastais metodais darosi sunku apdoroti perteklinę informaciją, tad pasitelkiami žaidimai. Pirmiausia studentai supažindinami su mokymo medžiaga, kuri pateikiama interaktyviu elektroniniu būdu, tada pasitelkus edukacinius, di-daktinius ir kompiuterinius žaidimus tikrinamos įgytos žinios ir nagrinėjamos te-mos perkeliamos į virtualią aplinką arba gyvo žaidimo aplinką. Žaisdami studentai gali daryti bet kokius veiksmus ir interaktyviai arba realiai matyti, kas nutinka at-liekant vieną ar kitą veiksmą.

Realybės ir galimybių modeliavimas žaidime, kai žaidėjai išbando praktines žinias ir teorijas žaisdami pagal tam tikras taisykles, scenarijus, kurios dažniau-siai yra lanksčios ir gali būti žaidėjo keičiamos, bet skatinančios įgyti tam tikrų įgūdžių. Žaidėjai tampa miesto meru „Pinigėnuose“ ar „SimCity“ gali atlikti tiek biudžeto formuotojo, tiek vizualisto vaidmenį. Virtualių švietimo žaidimų dizai-neriai susiduria su daug iššūkių. Vienas jų – reikalavimas, kad mokymosi patirtis būtų maloni. Edukacinių žaidimų dizaineriai turi saugotis pernelyg orientuotų į mokymosi rezultatus žaidimų, nes daugelis su mokymusi susijusių žaidimų yra emocinio pobūdžio ir žaidžiant turi suteikti žinių, socialinių ar kitų kompeten-cijų mokymosi rezultatų. Taigi žaidybinimas aktyviai skverbiasi į įvairias sritis

86


formuodamas naujas socialinių industrijų technologijas ir scenarijus, kurie ilgai-niui turės įtakos daugelio žmonių edukacijai, nepriklausomai nuo jų polinkio į žaidimų kultūrą. Viena pagrindinių sužaidybinimo scenarijų populiarėjimo prie-laidų yra Y kartos branda, kuri, žvelgiant per žaidybinimo prizmę, Y kartai (gimę po 1982-ųjų) lengvai valdo technologijas, supranta informacines komunikacines technikas, tinklus, mobiliąsias platformas, yra išsilavinę, pernelyg pasitiki savi-mi, turi per daug galimybių, kad jas visas įgyvendintų per trumpą laiką. Be to Y kartai būdingas polinkis į pramogas bei išorines paskatas, kurios veikia jų vidinę motyvaciją. Tai patvirtina ir vaizdo žaidimų kultūra, itin išpopuliarėjusi per pas-taruosius 15 metų.

5.3.3. Žaidybinis raštingumas

Žaidybinio raštingumo ištakų galime rasti informacinio raštingumo tradicijoje, kuri vėliau buvo išplėsta, kad apimtų tokias sritis kaip žiniasklaida, skaitmeninis raštingumas ir socialinė komunikacija (Buckingham, 2007). Skaitmeninis raš-tingumas tampa vis svarbesnis, nes visuomenė vis dažniau lankosi ir informaciją gauna skaitmeninėse laikmenose. Skaitmeninis raštingumas yra svarbi, bet ne vie-nintelė kompetencija siekiant žaidybinimo scenarijų plėtros. Pramoginės progra-minės įrangos asociacijos (Entertainment software association 2017) duomenimis, paprasti laisvalaikio žaidimai (angl. casual games) sudaro daugiau nei trečdalį visų žaidžiamų žaidimų. Šio tipo pramoginėje produkcijoje edukaciniu scenarijumi remiamasi retai, bet tiek sužaidybintose edukacinėse platformose, tiek pramogai skirtuose žaidimuose pasitelkiami žaidimų dizaino elementai, skatinantys įsitrauk-ti į veiklą, yra labiau edukacijos nei pramogos objektas. Aštuonios žaidybinio raš-tingumo prielaidos pavaizduotos 5.1 pav.

Žaidimo dizainas ir scenarijaus konstravimas vyksta pritaikant dizaino ir estetikos principus, siekiant sukurti sąveiką tarp žaidėjų edukacijos, verslo simuliacijos, pramogų ar medicinos, arba eksperimentiniais tikslais. Žaidimo di-zainas gali būti naudojamas tiek kuriant žaidimus pramogai, tiek siekiant menamų žaidybinių sąveikų. Žaidybinimo procesas reikalauja išsikelti tikslus, taisykles, nu-matyti iššūkius, apibrėžti žaidimo tipą: simuliaciniai žaidimai, praktinių, socialinių įgūdžių formavimo žaidimai, vaizdo, vaidmenų, kazino, modeliavimo žaidimai, kuriantys norimas sąveikas tarp jos dalyvių, o galbūt ir žiūrovų (Beržinskas, 2015). Akademiškai analizuojant, žaidimo dizainas yra dalis žaidimo teorijos, kuri nagri-nėja strateginius sprendimus (visų pirma ne žaidybinėse situacijose). Dizaino ar scenarijaus elementai gali būti įvairūs: tiek detalūs visų detalių aprašymai ar detali programa, lygių sistemoms, tiek atlygio priemonės ar lyderių lentelės. Žaidybinimo atveju dizaino elementai, dinamika ir estetinis turinio pateikimas yra tik priemo-nės, padedančios gvildenti svarbiausius uždavinius skatinant susidomėjimą veikla bei įsitraukimą į užduočių sprendimo procesą. Žaidimai dažnai suteikia galimybę išbandyti įvairius veikimo scenarijus taisyklių ir apribojimų rėmuose. Kiekvienas

87


žaidimas paremtas tam tikru taisyklių rinkiniu, kuris turi ribotą apribojimų skai-čių bei dinamikos šablonus, jo reikalavimus patenkinti lengviau nei spręsti iššū-kius realiame gyvenime. Žaidybinimas gali praversti kaip realybės „papildymo“ metodas. Pritaikant žaidimo sluoksnį kasdienėms užduotims atlikti sužadinamas smalsumas, skatinama siekti naujos veikimo kokybės. Tad kaip galima apibrėžti pagrindinius žaidybinimo principus, kurie padėtų išplėsti mokymosi erdves ir api-brėžti žaidybinimo esmę? Remiantis anksčiau aptartais autoriais Poulsen ir Kober (2011), galima išskirti penkis pagrindinius žaidybinimo principus:

1. problemų sprendimo;2. veiksmo kontekstas;3. grįžtamasis ryšys;4. optimalių iššūkių;5. komforto zonos.

Literatūra

1. A guide to implementing the ecosystem approach through the Marine Strategy Framework. Žiūrėta 2017 m. kovo 6 d. Prieiga per internetą: http://assets.wwf.org.uk/downloads/the_pi-sces_guide.pdf.

2. Alonderienė, R. (2015). Kartų skirtumai, arba kas ateis po kartos Z? Prieiga per internetą: www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/bendri...kartos-z/18681.

Kūrybiškumas ir inovacijos

Nusiteikimas / galimybės

Informacinisraštingumas

Analizės /refleksijos Bendradar-

biavimas /partnerystė

Socialinėskomunikacijos

Entrepre-nerystė

Žaidybinisraštingumas

Vaizdo žaidimųvystymas

5.1 pav. Žaidybinio raštingumo prielaidos (Puolsen, Kober, 2011)

88


3. Beržinskas, A. (2015). Žaisminimo taikymas įmonių idėjų generavimo procese. Baigiamasis magistro darbas, 133.

4. Buckingham, D. (2007). Beyond Technology: Children‘s Learning in the Age of Digital Culture. Polity, 242.

5. Entertainment software association. Žiūrėta 2017 m. vasario 20 d. Prieiga per internetą: http://www.theesa.com.

6. Europa 2020 – Europos ekonomikos augimo strategija. Prieiga per internetą: ec.europa.eu/europe2020/index_lt.htm.

7. Klopfer, E., Osterweil, S., Salen, K. (2009). Moving learning games forward: obstacles, oppor-tunities and openness. Massachusetts Institute of Technology, 58. Prieiga per internetą: http://education.mit.edu/wp-content/uploads/2015/01/MovingLearningGamesForward_EdArca-de.pdf.

8. Kvieskienė, G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universite-tas, 249.

9. Kvieskienė, G. (2005). Pozityvioji socializacija kaip ugdymo paradigma. Vilnius, 44. Prieiga per internetą: http://www.biblioteka.vpu.lt/elvpu/67655.pdf.

10. Kvieskienė, G., Kvieska, V. (2012). Socialinės partnerystės įtaka inovacijoms. Monografija, Vil-nius: Edukologija, 262.

11. Kvieskienė, G., Celiešienė, E. (2014). Adequate Educational System for Sustainable Develop-ment. The 18 th World Multiconference on Systemics, Cybernetics and Informatics (WMSCI 2014), Orlando, USA, July 15–18, 2014, 7–12.

12. Kvieskienė, G. (2015). Sumanioji edukacija – socialinėms industrijoms. Socialinis ugdymas, 41 (2): 5–16.

13. Malone, W. (1980). What makes things fun to learn? A study of intrinsically motivating com-puter games, 94. Prieiga per internetą: https://www.hcs64.com/files/tm%20study%20144.pdf.

14. Poulsen, M., Kober, E. (2011). The GameIT handbook. A framework of game based learning pedagogy. 131. Prieiga per internetą: http://www.mathiaspoulsen.com/gameithandbook.pdf.

15. Putnam, R. D. (2015). Our Kids. The American Dream in Crisis. Prieiga per internetą: http://books.simonandschuster.com/Our-Kids/Robert-D-Putnam/9781476769899#sthash.L7JS-Ciy3.dpuf.

16. Social enterprises: report presents first comparative overview. 2014. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/social/main.jsp?langId=en&catId=89&newsId=2149.


Šiame poskyryje bus pristatomas grindžiamosios teorijos metodas, kurį galima taikyti sprendžiant įvairias sumanios ir pozityviosios socializacijos problemas.

Grindžiamosios teorijos (GT) autoriai yra amerikiečių sociologai Barney Gla-seris ir Anselmas Straussas. Jos pradžia siejama su 1967 m. pasirodžiusia abiejų autorių knyga „The Discovery of Grounded Theory“.

GT traktuojama kaip metodologija, kurią taikant remiamasi tiksliomis, siste-miškomis ir specifinėmis procedūromis, pavyzdžiui, kodavimas, atmintinių rašy-mas, nuolatinis lyginimas, visų stadijų (pagal konkrečią pasirinktą autorinę GT

89


versiją) vykdymas. Tokios procedūros užtikrina teorijos analizę, kurią atitinka su-rinkti kokybiniai duomenys. Tyrėjai gali patikrinti, performuluoti ir plėtoti savo idėjas (naudodami tyrimais ir gyvenimo patirtimi įgytą intuiciją), susijusias su pa-aiškėjusiais kokybinių duomenų rezultatais. GT tyrimo objektas yra procesas, susi-jęs su konkrečiu kontekstu, sąveikomis, strategijomis ir pasekmėmis (Žydžiūnaitė, 2016).

GT taikomos induktyvios duomenų analizės strategijos. Tyrėjas pradeda tyrimą nesiremdamas išankstinėmis teorijomis, hipotezėmis ar lūkesčiais, bet leidžia te-orijai duomenimis pagrįsta teorija. GT tyrimo tikslas nėra vien suformuluoti tyri-mo temą, bet ir konceptualizuoti teorinius pastebėjimus. Tyrėjas pradeda įsigilinti į individualius atvejus (parinktus tikslingai arba teoriškai, bet neatsitiktinai), tuo pačiu metu renka ir analizuoja bei konceptualizuoja gautus duomenis nuo pat analizės pradžios ir toliau juos analizuoja lygindamas. Vienas duomenų rinkimo epizodas (dažniausiai interviu) kuria sąlygas ar prielaidas kitiems duomenų rinki-mams ir konceptualizavimams, neatsitraukiant nuo to, kas jau sukurta konkretaus tyrimo metu (Glaser, 1998). GT tyrėjai renka „tirštus“ duomenis ir atveria tyrimo dalyvių nustatytas prasmes bei padaro jas matomas sau bei skaitytojams. Tyrėjas tęsia procesą, kol pasiekia prisotinimą (angl. saturation), kai duomenys jau nieko naujo nepateikia. Konceptualizavimas yra tiesiogiai susijęs su teoriniu jautrumu (angl. theoretical sensitivity), besiremiančiu tyrėjo unikaliais įgūdžiais ir patirtimi. GT keliami du tikslai: 1) identifikuoti svarbias kategorijas surinktoje empirinėje medžiagoje, 2) generuoti teoriją, kuri yra grindžiama surinktais empiriniais duo-menimis.

GT remiamasi induktyviu požiūriu ir atliekami šeši pagrindiniai žingsniai: ren-kami ir koduojami duomenys; formuojamos kategorijos pagal išskirtus konceptus; išgryninamos struktūros ir ryšiai tarp kategorijų; suformuojamas aiškinamasis te-orinis modelis. Šie žingsniai vykdomi remiantis trimis esminiais principais: 1) nuo-latinis „grįžimas“ į duomenų rinkimą, kol pasiekiamas teorinis prisotinimas (angl. theoretical saturation), formuojant konceptus, kategorijas ir teorinį GT modelį; 2) nuolatinis kodų, konceptų ir kategorijų lyginimas (angl. constant comparison); 3) sukurtos GT pagrindimas empiriniais duomenimis.

Pastaraisiais metais iškilo įvairių GT metodologijos versijų (Petružytė, 2008). A. L. Straussas, nesutikdamas su B. G. Glaseriu, pateikė sisteminius analizės žingsnių apibūdinimus (Strauss, Corbin, 1998), sukoncentruotus į keturias skir-tingas kodavimo fazes – atvirą, ašinį, atrankinį ir teorinį. K. Charmazas pristatė konstruktyvistinę versiją, o Clarke‘as diskutuoja apie postmoderniąją GT. Visose GT versijose analizė ir kodavimas yra pagrindiniai GT procesai. Vis dėlto moksle įsitvirtinusiomis laikomos trys GT versijos: klasikinė (Glaseris, Straussas), struktū-ruota (Straussas, Corbinas) ir konstruktyvistinė (Charmazas).

Grindžiamosios teorijos proceso schema pateikiama 5.2 pav.

90


5.2 pav. Grindžiamosios teorijos procesas (Pandit, 1996)

Literatūra

1. Glaser, B. G. (1998). Doing Grounded Theory: Issues and Discussions. Mill Valley: Sociology Press.

2. Pandit, N. (1996). The Creation of Theory: a Recent Application of the Grounded Theory Method. The Qualitative Report, 2 (4): 1–13.

3. Petružytė, D. (2008). Grindžiamosios teorijos metodologija: B. Glaser‘io ir A. Strauss‘o versi-jų palyginimas. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 1: 72–89.

4. Strauss, A. L., Corbin, J. M. (1998). Basics of Qualitative Research: Grounded Theory Procedu-res and Techniques. Newbury Park, London: Sage.

5. Žydžiūnaitė, V. (2016). Metodologiniai svarstymai apie grindžiamosios teorijos ir veiklos ty-rimo derinimo galimybes. Pedagogika, 122 (2): 141–161.

Duomenų analizė (4)

Duomenų tvarkymas (3)

Teorinė atranka (1)

Teorijos vystymas (5)

Taip

Ne

Teorijos prisotinimas?

Tyrimo pabaiga

(6)

GTM tyrimo procesas

Duomenų rinkimas (2)

DUOMENYS TEORIJA

91



Socialinių paslaugų teikimas Europos šalyse

1. Skandinaviškas valstybės paslaugų modelis. Daug ir labai įvairių socialinių paslaugų vaikams teikiama institucijose ir už jų ribų. Egzistuoja ugdymo institucijų įvairovė. Daugelis ugdymo institucijų tiesiogiai skirtos vaikų mokymosi motyvaci-jai atskleisti (pvz., jaunimo mokyklos), savarankiško gyvenimo įgūdžiams ugdyti ir kt. Šiose šalyse moterų užimtumas yra didžiausias pasaulyje. Socialinių paslaugų tinklas išplėtotas, o centrinę administravimo vietą užima savivaldybės, komercinių paslaugų beveik nėra.

2. Anglosaksiškas testuojamas modelis. Valstybinės socialinės paslaugos yra paliktos piliečių nuožiūrai, valstybė kompensuoja tik paslaugas socialiai atskir-toms grupėms arba ypač neturtingiems asmenims. Vaikams teikiamos minimalios socialinės paslaugos. Valstybė, siekdama išlaikyti žemą paslaugų lygį, skatina pilie-tinę visuomenę, privačias iniciatyvas. Komercinių paslaugų vaidmuo labai svarbus. Modelis taikomas anglosaksiškose šalyse ir už Europos ribų.

3. Tradicinis namų globos modelis (Pietų Europa ir Airija). Socialinės paslau-gos, išskyrus ikimokyklines įstaigas, menkos. Globos sistemos kuriamos neforma-lioje arba juodojoje rinkoje, turtingi žmonės naudojasi komercinėmis paslaugo-mis. Dauguma moterų dirba ne visą darbo dieną. Modelio susiformavimą lėmė stipri Bažnyčios padėtis ir silpna ekonomika.Šaltinis: Kvieskienė, G. (2005). Pozityvioji socializacija. Monografija. Vilnius: VPU leidykla, 186.Plačiau apie gerosios praktikos pavyzdžius skaitykite www.socin.eu


Šiame poskyryje bus aprašyta StudyBlue mokymosi programėlė (apps), kuri prista-to inovatyvų mokymosi būdą ir skatina sumanią socializaciją.

StudyBlue išmanioji kolektyvinio mokymosi platforma suteikia prieigą prie intelektualių mokymosi priemonių, įskaitant korteles, užrašus, studijų vadovėlius ir kita. Studentai gali kurti, dalintis ir lyginti pastabas imdami išteklius iš didžiau-sios ir sparčiausiai augančios interneto studijų bibliotekos. Prieiga prie beveik 350+ mln. naudotojų sukurtos tyrimo medžiagos leidžia besimokantiesiems pasiekti unikalių mokymosi tikslų. StudyBlue leidžia žmonėms mokytis bet kuriuo metu, bet kur, visuose Web, iOS ir Android prietaisuose.

StudyBlue 2006 m. sukūrė du Viskonsino-Medisono universiteto studentai kaip vienos grupės tinklą. 2009 m. įkurtas startuolis buvo pervadintas StudyBlue. Ben-drovė pradėjo veiklą įtraukdama 25 universitetus visoje JAV. Dabar StudyBlue vie-nija daugiau nei 26 000 mokymosi institucijų daugiau nei 100 šalių.

92


Mokymosi priemonės:• Sukurti – pasikliaujant patirtimi ir intuicija sudėliojama mokymosi medžiaga.

5.3 pav. Mokymosi medžiagos susidėliojimo langas

• Atrasti – sukurti savo mokymosi korteles pridedant tekstą, vaizdą ir garsą.

5.4. pav. Mokymosi kortelių sudėliojimo langas

• Patvirtinti – palyginti savo studijų medžiagą su kitomis savo klasėje ir už jos ribų. Studijų vadovas (gidas) patvirtina mokymosi korteles ir atnaujina, jei medžiaga pasikeičia ar yra papildoma.

5.5 pav. Studijų medžiagos patvirtinimo langas

93


• Pranokti – pasiekti savo tikslus naudojant veiksmingas studijų formas ir pažangos stebėjimą. Išmaniaisiais, vaizdžiai pateiktais testais, viktorinomis galima pasitikrinti žinias. Galima naudoti audiomokymąsi. Tai labai patogu vairuojant automobilį. Bendravimas su kitais pasaulio studentais, kurie mo-kosi to paties, irgi labai motyvuoja.

5.6 pav. Studijų formų pasirinkimo langas

Didžiulis mokymosi medžiagos, dalykų pasirinkimas leidžia sudėlioti patį ge-riausią mokymosi variantą. Ypač populiaru mokytis užsienio kalbų, matematikos, anatomijos, istorijos, muzikos. Mokytis ekonomikos taip pat yra didžiulis medžiagos pasirinkimas. Daug įvairių universitetų medžiagos nuo 10 iki 146 kortelių apimties.

Didžiulės galimybės mokytojams studijuoti kartu su mokiniais. Dėstymas per-sonalizuotas, mokytojų ir mokinių nuotraukos sukuria pasitikėjimo atmosferą, ne-lieka neapčiuopiamumo, nežinomybės jausmo, kai mokaisi. Galimybė susisiekti su kitais studentais, kurie mokosi ar mokėsi tą patį dalyką, užduoti klausimus ir gauti atsakymus leidžia išnaudoti savo mokymosi potencialą. Savarankiški darbai pade-da įsisavinti sąvokas lengvai, išradingai ir efektyviausiu būdu. Studijuoti galima tik tai, ką reikia, kada reikia ir kur patogu.

5.7 pav. Patrauklių mokymosi formų pavyzdys

94


Naudojant tokias programėles kaip StudyBlue, mokymasis tampa globalus, nebepriklauso nuo konkrečios šalies švietimo politikos, mokymo finansavimo ir mokytojų kvalifikacijos. Pagrindiniais sėkmingo mokymosi veiksniais tampa žinių troškimas ir motyvacija mokytis.


Pozityvioji socializacija1. Clausen, J. A. (1966). Research on Socialization and Personality Development in the United

States and France: Remarks on the Paper by Professor Chombart de Lauwe. Americal Socio-logical Review, 31 (2): 248–257.

2. Dong, Q. (2013). Mass media socialization research. San Diego: Cognella, 552. 3. Fay-Stammbach, T., Hawes, D. J., Meredith, P. (2017). Child maltreatment and emotion soci-

alization: Associations with executive function in the preschool years. Child Abuse & Neglect, 64: 1–12.

4. Gronseth, E. (1964). Research on Socialization in Norway. Family Process, 3 (2): 302–322.5. Grusec, J. E., Hastings, P. D. (2015). Handbook of Socialization. Theory and Research. 2nd

edition, 718. 6. Rodas, N. V., Chavira, D. A., Baker, B. L. (2017). Emotion socialization and internalizing

behavior problems in diverse youth: A bidirectional relationship across childhood. Research in Development Disabilities, 62: 15–25.

Žaidybinimas, žaisminimas1. Burke, B. (2014). Gartner redefines gamification. Prieiga per internetą: http://blogs.gartner.

com/brian_burke/2014/04/04/gartner-redefines-gamification.2. Burke, M., Hiltbrand, T. (2011). How gamication will change business intelligence. Business

Intelligence Journal, 16 (2): 8–16.3. Deterding, S., Dixon, D., Khaled, R., Nacke, L. (2011). From game design elements to game-

fulness: defining “gamification”. 15th International Academic MindTrek Conference: Envisio-ning Future Media Environments (MindTrek ’11). New York, NY, USA: ACM, 9–15.

4. Dixon, D. (2011). Player Types and Gamification. Prieiga per internetą: http://gamificati-on-research.org/wp-content/uploads/2011/04/11-Dixon.pdf.

5. Huotari, K., Hamari, J. (2012). Defining Gamification – A Service Marketing Perspective. In Proceedings of The 16th International Academic Mindtrek Conference, Tampere, Finland, October 3–5, 2012.

6. Korolov, M. (2012). Gamification of the enterprise. Prieiga per internetą: http://www.pcadvi-sor.co.uk/news/software/3380098/gamification-of-enterprise.

7. Salen, K., Zimmerman, E. (2003). Rules of Play. Game Design Fundamentals. The MIT Press, 688.

95

6. PROCESAI IR TECHNOLOGIJOS, KURIEMS ĮTAKOS TURI SUMANUS VIEŠASIS VALDYMAS


Išanalizavus bendrąja prasme technologijų įtaką plėtrai ir technologijų pokyčius viešajame valdyme, modulyje supažindinama su pavyzdžiais, kaip sumanios vady-bos nulemti procesai ir technologijos taikomi viešajame sektoriuje. Pristatoma e. valdžios koncepcija ir apraiškos. Daug dėmesio skiriama universalaus daugiafunk-cio centro koncepcijai, kaip vienam sėkmingų sumanios vadybos įtakotų technolo-gijų pavyzdžių. Analizuojama elektroninė valdžia viešajame valdyme.

Modulio tikslas – išanalizuoti sumanios vadybos nulemtus procesus ir techno-logijas Lietuvos viešajame sektoriuje.

Pristatomi metodai: jėgų lauko analizė.


Elektroninė valdžia – valstybės ir savivaldos institucijų reguliuojamas visuomenės santykių plėtros reiškinys, kurio tikslas – didinti vykdomosios valdžios sprendimų priėmimo skaidrumą, kokybiškiau ir efektyviau teikti visuomenei, verslo subjek-tams ir institucijoms viešąsias paslaugas ir informaciją, naudoti tam tikras infor-macinių technologijų teikiamas galimybes.

Bendruomenė – žmonių grupė, kurią sieja emociniai ryšiai ir bendrumo jausmas. Organizuotos bendruomenės yra vienas pagrindinių atviros visuomenės veiksnių.

Neformalusis ugdymas yra kryptinga veikla, kuria, plėtojant žmogaus asmeni-nes, socialines ir edukacines kompetencijas, siekiama ugdyti sąmoningą asmeny-bę, sugebančią atsakingai ir kūrybingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.

6.3. Procesai ir technologijos, kuriems įtakos turi sumanus viešasis valdymas: teoriniai ir praktiniai aspektai

6.3.1. Elektroninė valdžia viešajame sektoriuje

Šiuolaikinių informacinių ir ryšių technologijų (toliau – IRT) sparti plėtra keičia vi-suomenės socialinio, kultūrinio, ekonominio ir politinio gyvenimo bruožus. Dėl šios kaitos formuojasi naujo tipo visuomenė, vadinama „informacine visuomene“. Keis-dami įprastus veikimo būdus ir priemones šie procesai turi didelės įtakos valdžios įstaigų raidai. Taip pat jie sudarė prielaidas elektroninei valdžiai (toliau – e. valdžia) atsirasti. E. valdžia nėra naujų valdymo ar administravimo funkcijų įgyvendinimas.

96


Tai informacinėmis ir ryšių technologijomis grindžiama priemonė, skirta valdžios įstaigų organizacinei ir administracinei veiklai gerinti, sudaranti galimybę piliečiams nuotoliniu būdu susipažinti su valdžios įstaigų informacija ir pasinaudoti teikiamo-mis paslaugomis, skatinanti piliečius dalyvauti vertinant valdžios organizacijas ir grįžtamuoju ryšiu daryti įtaką valdymo ir administravimo procesams.

Techninės IRT priemonės informacinės visuomenės ir e. valdžios kūrimo pro-cesuose yra kompiuteriai, programinė įranga ir ryšių technika, naudojama infor-macijai sukaupti, apdoroti, perduoti ryšio kanalais ir saugoti. Tomis priemonėmis sukurtas globalus informacijos apykaitos tinklas yra internetas. Šiuolaikiniuose interneto tinkluose cirkuliuoja skaitmeniniais signalais perduodama informacija, todėl konkrečiau apibrėžiant interneto sąvoką paprastai sakoma, kad tai yra skai-tmeninis tinklas, skirtas informacijos apytakai (Domarkas, 2010).

Elektroninė valdžia – tai galimybė per internetą ar kitokiu nuotoliniu būdu su-mokėti už komunalines paslaugas, užsisakyti reikalingas pažymas, pateikti užklau-simus ir gauti į juos atsakymus, per rinkimus balsuoti už norimą kandidatą ir t. t. Kitaip sakant, ten, kur tiesiogiai nėra būtina susitikti su valdininku, žmogus turės galimybę sutvarkyti reikalus nuotoliniu būdu. Elektroninė valdžia dažniausiai su-vokiama kaip valstybinės valdžios tąsa elektroninėje erdvėje, pasireiškianti kaip valstybės funkcijų realizavimas, organizacinių pokyčių tobulinimas pasitelkiant informacines technologijas. Elektroninė valdžia yra vienas būdų modernizuoti valstybės valdymą, sėkmingai vykdyti valstybės reformą, prisitaikant prie žinių visuomenės reikalavimų, pagerinti visuomenės ir valdžios ryšio kokybę. Dėl šių priežasčių elektroninė valdžia gali ir turi tapti vienu valstybės strateginio valdymo įgyvendinimo efektyvių veiksnių ir prioritetų.

6.3.2. Elektroninės valdžios sampratų įvairovė

Analizuojant e. valdžios ir viešųjų e. paslaugų sampratą įvairiuose literatūros šal-tiniuose pateikiamos skirtingos jų apibrėžtys ir išskiriamos vis kitos svarbiausios savybės. Analizuotoje literatūroje pateikiamos tokios apibrėžtys.

T. Limba (2007) teigia, kad e. valdžia dažniausiai suvokiama kaip valstybinės valdžios tąsa elektroninėje erdvėje (toliau – e. erdvėje), pasireiškianti valstybės funkcijų realizavimu, organizacinių pokyčių tobulinimu pasitelkiant IT.

V. Domarkas ir kt. (2006) pabrėžia, kad esminis e. valdžios bruožas yra tai, kad taikant šiuolaikines informacines ir komunikacines technologijas (toliau – IKT) atveriamos naujos galimybės valdžios įstaigoms bendradarbiauti ir jų paslaugoms teikti kitoms organizacijoms ir piliečiams.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) rengiamuose aktuose, susijusiuose su e. paslaugų plėtra, e. valdžia apibūdinama kaip visuma viešojo administravimo veikloje diegiamų IKT, organizacinių šios veiklos pokyčių ir naujų įgūdžių, skirtų viešosioms paslaugoms, demokratiniams procesams ir vie-šajai politikai tobulinti (Jastiuginas, 2007).

97

P R O C E S A I I R T E C H N O L O G I J O S , K U R I E M S Į TA K O S T U R I S U M A N U S V I E Š A S I S V A L D Y M A S

R. Garuckas ir A. E. Kaziliūnas (2008) teigia, kad e. valdžia – tai valstybės ir savivaldos institucijų reguliuojamas visuomenės santykių plėtros reiškinys, kurio tikslas – didinti vykdomosios valdžios sprendimų priėmimo skaidrumą, kokybiš-kiau ir efektyviau teikti visuomenei, verslo subjektams ir institucijoms viešąsias paslaugas ir informaciją, panaudojant tam IT teikiamas galimybes.

Siauresne prasme analizuotoje literatūroje e. valdžia apibrėžiama kaip valstybinis informacinės infrastruktūros institutas, laiduojantis patogią viešosios informacijos prieigą bei apykaitą ir teikiantis viešąsias paslaugas IT pagrindu, o viešosios e. paslau-gos – kaip valstybės institucijų teikiamos paslaugos naudojantis IKT (Limba, 2004).

M. J. Moonas (2002) teigia, kad apskritai e. valdžia apima keturis pagrindinius elementus:

1. Saugų valdžios vidinį tinklą ir bendrą duomenų bazę valdžios institucijoms efektyviau bendradarbiauti;

2. Viešąsias paslaugas, kurių teikimas pagrįstas internetu ir IKT; 3. E. komerciją, tam tikrą valdžios veiklą (pvz., viešuosius pirkimus) padaran-

čią efektyvesnę; 4. Skaitmeninę demokratiją, sukuriančią didesnį valdžios skaidrumą ir atskai-

tomybę. Apibendrinus pateiktas e. valdžios ir viešųjų e. paslaugų apibrėžtis galima teigti,

kad visose pabrėžiami du svarbiausi aspektai – viešųjų paslaugų teikimas panau-dojant IT ir siekis patobulinti paslaugas, kad šios atitiktų didėjančius jų vartotojų ir kitų suinteresuotų šalių, pvz., paslaugų teikėjų, poreikius. Todėl viešąsias e. paslau-

5 lentelė. E. valdžios modelių charakteristika (Domarkas, 2010)

E. valdžios modelis

E. valdžios tikslai

Valdžia–valdžiai

• Sudarytigalimybęvisiemsvaldžioslygiamsdirbtikartu,norintgeriaupadė-tipiliečiamstenkintijųreikmes.

• Supaprastintivietosvaldžiosatsakomybęcentrineivaldžiai.• Sumažintiišskirstytųvaldžiųtipusirbandytisujungtivaldžią.• Keistipaslaugas,„reaguojančiasprieš“piliečius,į„reaguojančiasuž“piliečius.• Siektiatvirosiratsakingosvaldžiosirkt.

Valdžia–verslui

• Palengvintiinformacijosgavimą,susijusiąsuverslovystymu.• Panaikintibūtinybęversloįmonėmspateiktituospačiusduomenisiratas-kaitasdaugeliuiinstitucijųdaugkartų.Supaprastintiataskaitųreikalavimus,naudotiefektyvesniusbūdusversloįmoniųirvaldžiosbendradarbiavimoprocese.

• Darborinkairengtiįgudusius,išmanančiusinformacinestechnologijasirlengvaiprisitaikančiuspiliečius.

Valdžia–piliečiams

• Pateiktipiliečiamsinformaciją,kuriąbūtųgalimalengvaiirgreitairasti.• Teiktipaslaugas,orientuotasįpiliečius,oneįinstitucijas.• Teiktipaslaugastiesiogiaipiliečiams.• Stiprintipiliečiųpasitikėjimąvaldžiairkt.

98


gas galima apibrėžti kaip viešojo sektoriaus institucijų panaudojant IT teikiamas paslaugas, kurių pagrindinis tikslas – vartotojų ir kitų suinteresuotų šalių kintan-čių poreikių patenkinimas (Bernatavičė, 2013).

E. paslaugų kūrimo idėjos neatsiejamos nuo daugelyje valstybių įgyvendina-mų pastangų modernizuoti viešąjį sektorių. Dažniausiai akcentuojamos viešosios paslaugos, teikiamos piliečiams, verslui, kitoms institucijoms, todėl daugumoje li-teratūros šaltinių išskiriami trys e. valdžios paslaugų teikimo modeliai:

1) valdžia – valdžiai; 2) valdžia – verslui; 3) valdžia – piliečiams.Šių e. valdžios teikimo modelių charakteristikos pateikiamos 5 lentelėje.

6.3.3. Paslaugų perkėlimo į internetą ypatumai

Europos Komisija yra parengusi veiksmų planus, susijusius su informacinės vi-suomenės ir e. valdžios kūrimu bei modernizavimu, kuriais siekiama didinti vie-šųjų paslaugų efektyvumą ir prieinamumą ES vartotojams. Nuo 2001 iki 2011 m. Komisija, siekdama stebėti pažangą, kaip valstybės narės įgyvendina e. valdžios planus, koks yra e. valdžios išvystymo lygis ES ir dar keliose šalyse, atlikdavo ty-rimus pagal metodiką, kuri paremta tuometės Vidaus rinkos tarybos patvirtintu e. Europos 20 pagrindinių viešųjų paslaugų sąrašu (12 iš jų skirtos gyventojams, 8 – verslui). Tyrimo metu būdavo vertinama, koks yra kiekvienos iš 20 paslaugų perkėlimo į internetą lygis, saugumas (tapatybės nustatymas, abipusiškai pripažįs-tamas e. identifikavimas), patogumas (iš anksto užpildytų duomenų laukelių skai-čius), skaidrumas, atskaitingumas (galimybė stebėti proceso eigą), daugiakalbiš-kumas, integralumas (paslauga prieinama iš nacionalinio portalo), prieinamumas, pagalbos funkcija. Tam yra sukurta europinė interneto svetainių turinio brandos klasifikacija, kurioje išskirti penki viešųjų paslaugų perkėlimo į internetą lygiai.

Informacija – institucija savo interneto svetainėje pateikia paslaugai gauti rei-kiamą informaciją.

Vienpusė sąveika – institucija savo interneto svetainėje suteikia vartotojui gali-mybę gauti reikiamų dokumentų formas ir anketas, kurias užpildęs ir išspausdinęs vartotojas gali pateikti atitinkamoms institucijoms ne elektroniniu būdu.

Abipusė sąveika – nustačius vartotojo tapatybę, institucijos interneto svetainėje suteikiama galimybė užpildyti paslaugai gauti reikalingas dokumentų formas ir jas perduoti internetu, o institucija šio elektroninio dokumento pagrindu suteikia vie-šąją paslaugą, bet neelektronine forma.

Visiškas internetinis aptarnavimas – vartotojas gali internetu pateikti užklausą ir gauti galiojančią elektroninę viešąją paslaugą, nenaudodamas jokių popierinių dokumentų formų procedūroms užbaigti.

Funkcionuojanti elektroninė procedūra arba personalizavimas – viešosios paslau-gos, teikiamos internetu, automatiškai panaudojant buvusią vartotojo registraciją,

99


duomenis apie vartotoją ir atsisakant pakartotinio duomenų įvedimo (Klimanskis, 2016).

2010 m. buvo atlikta e. valdžios vertinimo metodikos peržiūra, atsižvelgiant į sparčią technologinę pažangą e. valdžios srityje, naujai nubrėžtas e. valdžios poli-tikos įgyvendinimo ir vertinimo gaires. Esminis metodikos pokytis – atsisakyta 20 pagrindinių viešųjų paslaugų stebėsenos ir imta stebėti e. paslaugų teikimą pagal gyvenimo įvykius (pavyzdžiui, naujos įmonės steigimas, darbo netekimas, darbo paieška, automobilio registravimas ir kt.).

Tyrime vertinami keturi kriterijai:• Orientacija į vartotoją – parodo, kokiu mastu informacija apie paslaugą yra

pateikta internete ir kaip ji suprantama.• Paslaugų aiškumas/skaidrumas – parodo e. paslaugas teikiančių institucijų

skaidrumą kalbant apie jų pačių atsakomybę ir veiklos rezultatus, paslaugos suteikimo procesą ir asmeninių duomenų naudojimą, pavyzdžiui, ar yra pa-aiškinimai, ar vartotojas informuojamas apie e. prašymo gavimą, jo būseną, kitus proceso žingsnius ir pan.

• Tarpvalstybinės paslaugos – parodo, kokiu mastu Europos vartotojai gali naudotis e. paslaugomis kitoje šalyje.

• Bendro naudojimo IT sprendimai – leidžia nustatyti penkių techninių spren-dimų, būtinų viešosioms e. paslaugoms teikti, prieinamumą (t. y. elektroninė identifikacija; elektroniniai dokumentai; autentiški šaltiniai; elektroninis sei-fas; prisijungimo mechanizmas, kai vienu vartotojo veiksmu vykdomas auten-tifikavimas ir autorizavimas (angl. Single Sign On – SSO) (Klimanskis, 2016).

6.3.4. Universalūs daugiafunkciai centrai kaip viešųjų paslaugų elementai

Viešojo valdymo plėtra ir tobulinimas turi įtakos ir viešųjų paslaugų teikimo bū-dams, bendradarbiavimo formoms, partnerystės įtvirtinimui. Viena tokių inovaty-vių ir veiksmingų bendradarbiavimo formų – universalūs daugiafunkciai centrai.

Universalų daugiafunkcį centrą galima apibūdinti kaip kelias paslaugas tei-kiančią visiems tinkamą vietą (įstaigą). Tokie centrai paprastai keičiasi kintant so-cialinei-ekologinei aplinkai, plečiantis socialinei partnerystei ir pan. Pavyzdžiui, įprasta mokykla, esant poreikiui, gali būti pritaikyta dienos centro, priešmoky-klinio ugdymo įstaigos veiklai. Visus tokius centrus vienija tradiciškai susiklostęs priklausymas tai pačiai bendruomenei, kurią lemia gyvenamoji vieta, bendri in-teresai. Ch. Johnsonas, analizuodamas bendruomenės centrų veiklą, pažymi, kad bendruomenės centras turi nevyriausybinės, pelno nesiekiančios organizacijos statusą, o jame dirba keli profesionalai ir kelios dešimtys savanorių, atliekančių kvalifikuotą darbą. Akcentuotina, kad centro veikla planuojama ištyrus bendruo-menės poreikius (Johnson, 1998).

Nevyriausybinių organizacijų patirtis steigiant daugiafunkcius centrus ir plė-tojant socialinę partnerystę yra itin svarbi. Veikla dažniausiai buvo vykdoma pa-

100


sitelkiant papildomojo ugdymo įrankius. Papildomasis ugdymas – tai „sudėtinė švietimo sistemos dalis, skirta įvairaus amžiaus žmonių įgimtosioms galioms, įvai-riems gebėjimams bei polinkiams atskleisti, saviraiškos poreikiams, kūrybiškumui plėtoti, kūrybinėms vertybėms puoselėti, turiningam laisvalaikiui, socializacijai ir nusikalstamumo prevencijai įgyvendinti skirtingose ugdymo institucijose“ (Švietimo ir mokslo..., 2000).

Neformalusis ugdymas suprantamas kaip sudedamoji pozityviosios socializa-cijos dalis; jis veikia ne tik organizuoto ugdymo sistemoje, bet ir sociokultūrinėje erdvėje: šeimoje, neformalioje aplinkoje po pamokų, mokantis bendradarbiauti ir bendrauti tiek su neformaliomis ar formaliomis grupėmis, tiek su institucijomis, įskaitant ir Bažnyčią. Neformalusis ugdymas – savanoriškai pasirenkama ugdymo ir laisvalaikio kultūros dalis, kuria siekiama įprasminti asmens unikalumą, laisva-laikio praleidimo formas, laisvam laikui suteikiant kokybiškus parametrus.

Siekiant stiprinti neformalųjį ugdymą, bendruomenės plėtotę ir socialinę par-tnerystę, ypač naudingi universalūs daugiafunkciai centrai (UDC). Tokių centrų modelis turėtų apimti kryptingą vaikų užimtumą, neformaliojo ugdymo ryšį su vaikų bendruoju lavinimu, pozityviąją socializaciją, tinklinį bendradarbiavimą ir socialinę partnerystę organizuojant vaikų laisvalaikį. Šiandien tiek edukacinės, tiek socialinės iniciatyvos, besiremiančios kultūrinio pliuralizmo, daugiafunkciškumo principais, plačiai taikomos ir palaikomos daugelyje Europos šalių, yra skatinamos ES struktūrinių fondų. Beje, įvairiose šalyse, pavyzdžiui, Airijoje, Slovakijoje, susi-domėjimas socialiniu dialogu ir daugiafunkcių centrų kūrimo teorija bei praktika pastebimai išaugo. Atsiranda požiūris, kad edukacinė ir socialinė veikla turi būti orientuota ne tik į siaurų funkcijų atlikimą, bet ir į bendrų tikslų kėlimą tiek naci-onaliniu, tiek Europos mastu (Kvieskienė, Kvieska, 2012).

6.3.5. Universalių daugiafunkcių centrų veikimo principai

Nors nė vienoje pasaulio šalyje nėra išgryninto UDC pavyzdžio, galima teigti, kad visi tokie centrai panašūs į bendruomenės centrus, nes juose siekiama būti nau-dingiems ir teikti kuo universalesnes paslaugas. Pirmieji bendruomenės centrai Lietuvoje buvo steigiami remiantis Olandijos patirtimi. Universalių daugiafunkcių centrų, kaip ir bendruomenės centrų, veiklos principas – visuotinio individų soci-alinio gyvenimo optimizavimo, gyvenimo įvairovės siekimas.

Pagrindiniai bendruomenės ugdymo metodai: • įgalinimas, kai keičiamasi žiniomis, jos perduodamos vieno kitam. Šis termi-

nas aiškinamas žmogaus autonomiškumu ir dalyvavimo valdyme siekimu;• ryšio palaikymas. Tai prasmingo ryšio tarp individo ir aplinkos nustatymas;• bendravimas veikiant. Daugiau reikšmės teikiama veiklai.Kuriant UDC būtina remtis bendruomenės principais. I. Leliūgienė ir V. Bar-

šauskienė pateikia tokius bendruomenės vystymo principus (Baršauskienė, Leliū-gienė, 2001; Leliūgienė, Sadauskas, 2011).

101


1. Sisteminiai principai:• rasti tinkamą momentą optimaliai reaguoti į socialinę aplinką, taip pat

rasti jos požiūrio universalumą ir skatinti produktyvią, aplinkos lūkes-čius atitinkančią veiklą ir elgesį;

• suprasti socialinės aplinkos kompleksiškumą; atkreipti dėmesį į įvairias posistemes; gerbti visų kultūrų ir kalbų įvairovę;

• remtis visuomeniškumo principu; įvairiuose individuose surasti jų egzis-tencijos visuomeninę ir kultūrinę priklausomybę bei jos funkcionavimo struktūrą.

2. Ekonominiai principai:• žadinti individo kūrybingumą, iniciatyvą ir produktyvumą; kūrybiška

ir produktyvia veikla siekiama panaikinti neigiamos praktinės patirties padarinius;

• skatinti visuomenės nuomonės formavimąsi siekiant objektyvios tikrovės analizės;

• kiekvienas subjektas turi turėti apibrėžtą atsakomybę, už valstybės jam patikėtas funkcijas turi būti laiku atsiskaitoma.

3. Laiko principai:• progresyvizmas; svarbu išsiaiškinti gyventojų tobulėjimo atkarpas;• istoriškumas ir etniškumas; svarbu įsigilinti į istoriją ir tradicijas.

4. Aksiologiniai principai: • aiškiai apibrėžti tikslą;• vengti dviprasmiškumo;• valdyti konflikto galimybę.

Mokslinėje literatūroje išskiriamos aktyvios bendruomenės socialinės integra-cijos kryptys:

1) Parama šeimai ir sudėtingoms socialinėms grupėms;2) Asmenybės ugdymas;3) Užimtumas;4) Sisteminis darbas su vaiko socialine aplinka;5) Visuomenės jautrinimas.Bendruomenės centrų privalumai:• siūlomos efektyvios aptarnavimo programos, teikiamos paslaugos atitinka

bendruomenės poreikius, bendruomenės centras atstovauja bendruomenei;• „suteiktos pastogės“ arba „antros šeimos“ paslauga, bendruomenės nariai

remia vieni kitus ištikus nelaimei;• personalas ir savanoriai pasirenkami iš vietos gyventojų, dauguma persona-

lo gyvena šalia ir yra susiję socialinėmis ir informacinėmis sistemomis;• pagalba vietiniams lyderiams, profesionalų ugdymas; bendruomenės centrai

bando rasti asmenų, kurie galėtų juos remti; šiems asmenims užtikrinama bendruomenės parama;

102


• bendruomenės institucijos užtikrina infrastruktūros plėtrą; personalas dir-ba su įvairiomis organizacijomis; centro tikslas – išsiaiškinti bendruomenės poreikius ir bandyti juos patenkinti; svarbus ir bendruomenės stabilizavi-mas; ilgas centro egzistavimas daro teigiamą įtaką ypač mažai uždirbantiems nariams;

• bendruomenės švietimo ir problemų sprendimo būdų numatymas; ben-druomenės centrai gali padėti spręsti įvairius bendruomenės konfliktus (Kvieskienė, Kvieska, 2012).

Bendruomenės funkcijos, kuriomis remiasi ir UIDC, pateiktos 6 lentelėje.

Literatūra

1. Baršauskienė, V., (2001). Leliūgienė, I. Sociokultūrinis darbas bendruomenėje (užsienio šalių patirtis). Kaunas: Technologija.

6 lentelė. Bendruomenės funkcijos (Universalių daugiafunkcių... 2008)

Funkcija Charakteristika Veiklos sritis Kriterijai

Įgalinimas(veiklinimas)

Aktyvumoirveiklumoplėtojimas

Socialinėsglobos SąlygossaviraiškaiAktyvumoirveiklumoplėtojimas

Globojimas Biologinėsirsocialinėsegzistencijosužtikri-nimasbeiporeikiųtenkinimas

Socialinėsglobos PoreikiųtenkinimasAprūpinimas

Mokymas Pagalbairvadovavimasmokymuisiirišmokimui

Pažintinė-techninėSocialinėsglobos

PagalbamokymuisiSavanoriųmokymas

Prusinimas Kompetencijosforma-vimas

Pažintinė-techninėKultūrinėšviečiamoji

ĮgūdžiųtobulinimasMeniniųgebėjimųtobuli-nimas

Auklėjimas Santykiųsuaplinkairpačiusavimiformavi-mas

EkologinėtiriamojiSocialinėsglobos

GlobojamaveiklaBendravimoįgūdžiųugdy-mas

Švietimas Informacijosperda-vimas,priėmimoirgrįžtamųjųryšiųorgani-zavimas

EkologinėtiriamojiKultūrinėšviečiamojiSocialinėsglobos

EkologiniųžiniųperdavimasKultūrinėsinformacijosperdavimasPrevencinisdarbas

Lavinimas Svarbiausiųpraktiniųgebėjimųtobulinimasirplėtojimas

KultūrinėšviečiamojiSportinėSocialinėsglobos

Vaikopsichiniųgaliųirprak-tiniųmokėjimųtobulinimasVaikofiziniųgaliųplėtojimasVaikosocialiniųįgūdžiųtobulinimas

103


2. Bernatavičė, J. (2013). Viešųjų elektroninių paslaugų tobulinimas Lietuvoje. Baigiamasis ma-gistro darbas, 95.

3. Domarkas, V. (2010). Elektroninė valdžia viešajame valdyme. Įvadas į viešąjį valdymą: moko-moji knyga. Kaunas: Technologija, 151–162.

4. Domarkas, V., Lukoševičienė, V. (2006). Elektroninė valdžia informacijos teikimo visuome-nei aspektu. Viešoji politika ir administravimas, 16: 73–86.

5. Garuckas, R., Kaziliūnas, A. E. (2008). Valdžios ir viešojo sektoriaus sąveikos Lietuvoje ana-lizė. Viešoji politika ir administravimas, 23: 59–67.

6. Jastiuginas, S. (2007). Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo eiga ir rezultatai. Prieiga per internetą: www3.lrs.lt/docs2/MNLXZOIK.PPT.

7. Johnson, Ch. (1998). Bendruomenė – jėga. Tarptautinio bendruomeninio judėjimo apžvalga, 6–7.

8. Klimanskis, S. (2016). Kaip Lietuvoje įgyvendinama e. valdžia? Prieiga per internetą: http://apzvalga.eu/kaip-lietuvoje-igyvendinama-e-valdzia.html.

9. Kvieskienė, G., Kvieska, V. (2012). Socialinės partnerystės įtaka inovacijoms. Monografija. Vil-nius: Edukologija, 262.

10. Leliūgienė, I., Sadauskas, J. (2011). Bendruomenės sampratos traktuotės ir tipologija. Sociali-nių mokslų studijos, 3 (4): 1281–1297.

11. Limba, T. (2007). Elektroninės valdžios diegimas ir perspektyvos Lietuvoje: visuomenės ir valdžios institucijų sąveika. Informacijos mokslai, 42–43: 242–250.

12. Limba T. (2004). Elektroninės valdžios priemonių įtaka viešosios vertės didinimui. Viešoji politika ir administravimas, 10: 46–49.

13. Moon, M. J. (2002). The Evolution of E-Government among Municipalities: Rhetoric or Re-ality? Public administration review, 62 (4): 424–433.

14. Švietimo ir mokslo ministerijos kanceliarijos dokumentas. 2000. Informacinis leidinys, 4 (99).

15. Universalių daugiafunkcinių centrų (UDC) steigimas ir plėtra. Tyrimo ataskaita, 2008, 91. Prieiga per internetą: https://www.smm.lt/uploads/lawacts/docs/368_692d56dd8d88fd7d31f-098d003b0f578.pdf.


Šiame poskyryje bus pristatomas jėgų lauko analizės metodas, kurį galima tai-kyti nustatant viešųjų paslaugų perkėlimo į elektroninę erdvę galimybes. Taip pat jis gali būti naudingas kaip pagalbinis metodas steigiant universalų daugiafunkcį centrą.

Jėgų lauko teorija buvo išvystyta vokiečių socialinio psichologo K. Lewino, dir-busio JAV, ir paskelbta 1951 m. (Lewin, 1951). Ji dažniausiai naudojama papildyti informacija sprendimų priėmimo procesą planavimo ir pokyčių įgyvendinimo metu. Šis metodas – puiki priemonė parengti suvokiamą situacijos apžvalgą, ku-rioje atsispindi visos įmanomos, poveikį situacijai darančios arba galinčios daryti jėgos, jų šaltiniai ir stiprumas.

Jėgų lauko analizė yra toks metodas, kuris leidžia diversifikuoti požiūrius ir ieš-koti adekvačių sprendimo būdų. Veikimo erdvė vadinama laiku, sąveika – jėgomis. Sprendimo dalyviams leidžiama generuoti kiek galima daugiau sąveikų – jėgų, ku-rios analizuojamos grupėje.

104


6.1 pav. Jėgų lauko veikimo sritis (Mikulskienė, 2010)

Metodo tikslas yra nustatyti:• sprendimo jėgas (palaikančias ir besipriešinančias);• jėgų šaltinius;• jėgų stiprumą (Mikulskienė, 2010).Metodas efektyviausiai taikytinas nedidelėse grupėse (6–10 dalyvių), bet ir di-

desnėse, net iki 60 žmonių, grupėse taikymas įmanomas, jei derinamas su kitais grupinio sprendimo valdymo metodais. Pirmiausia susitariama dėl srities, kuriai reikia pokyčių. Tai gali būti užrašoma kaip problemos tikslas ar uždavinys. Tikslas užrašomas viduryje, tikslo kairėje surašomos visos jėgos, kurios skatina ir remia tikslo įgyvendinimą, dešinėje – besipriešinančios pokyčiams jėgos. Jėgos yra ver-tinamos balais pagal stiprumą. Rekomenduojama matavimo skalė – nuo 0 iki 5.

Kadangi veikiančių jėgų turinys labai priklauso nuo dalyvaujančių problemos sprendime dalyvių žinių ir kūrybiškumo, organizuojant jėgų lauko analizę svar-bu sudaryti pasitikėjimu paremtą darbinę atmosferą ir siekti susitarimo nustatant veikiančias jėgas, jas priskiriant „už“ ar „prieš“ rūšiai ir aptariant, koks konkrečios jėgos stiprumas yra prasmingas.

Ieškant tinkamo sprendimo, siekiama mažinti pasipriešinimo jėgas ir stiprinti palaikančiąsias. Numačius reikiamus veiksmus, mažinančius priešingas jėgas, vėl peržiūrimas jėgų sąrašas ir įvertinama, ar veikiančių jėgų balas sumažėtų. Rengiant veiksmų planą gali padėti papildoma lentelė (7 lentelė).

7 lentelė. Pagalbinės jėgos lauko analizės lentelės (Mikulskienė, 2010)

Jėga už Nr.1Kąreikėtųpadaryti,kadpadidintumejospoveikį?1....2....3....

JėgaužNr.2Kąreikėtųpadaryti,kadpadidintumejospoveikį?1....2....3....

JėgapriešNr.1Kąreikėtųpadaryti,kadsumažintumejospoveikį?1....2....3....

JėgapriešNr.2Kąreikėtųpadaryti,kadsumažintumejospoveikį?1....2....3....

Jėgos už

Sprendimo zona

Jėgos prieš

105


Dažniausiai jėgų lauko analizė naudojama po „sprendimų medžių“ analizės metodo, kuris padeda nustatyti pageidaujamų pokyčių tikslus. Po jėgų lauko ana-lizės rekomenduojama taikyti suinteresuotųjų analizę, kuri leis nustatyti suinte-resuotųjų grupes, jų nusiteikimą (už ar prieš), pažinti galimas suinteresuotuosius veikiančias jėgas, įtakas ir interesus (Mikulskienė, 2010).

Literatūra

1. Lewin, K. (1951). Field theory in social science. New York: Harper and Row, 346. 2. Mikulskienė, B. (2011). Sprendimų priėmimo metodai viešajam valdymui. Vilnius: Mykolo

Romerio universitetas, 267.


Elektroninės valdžios įgyvendinimas Lietuvoje

Sparčiai besivystančios informacinės technologijos visuomenei atvėrė naujas gali-mybes – sukūrė elektroninę erdvę, kur žmonės be jokių laiko ir atstumo suvaržy-mų gali tvarkyti kasdienius, darbo ar verslo reikalus. Būtent skaitmeninėje rinkoje glūdi didžiulis ekonominis potencialas –galima lengviau ir greičiau įsteigti verslą, skaidriau ir efektyviau veikti, o vartotojai prekes ir paslaugas gali įsigyti iš kitų šalių ir už jas mokėti pigiau.

Visa tai iškėlė svarbų tikslą ir valstybei – pagal modernėjančios visuomenės lūkesčius modernizuoti viešąjį sektorių. Todėl 2002 m. pabaigoje Vyriausybė pa-tvirtino Elektroninės valdžios koncepciją. Maždaug po metų buvo patvirtintas ir koncepcijos įgyvendinimo priemonių planas. Tai buvo elektroninės valdžios (e. valdžios) projekto pradžia.

Paskutinio Europos Komisijos užsakymu atlikto tyrimo pagal senąją metodiką duomenimis, 2010 m. bendras pagrindinių viešųjų paslaugų perkėlimo į internetą brandos procentas Lietuvoje siekė 84 proc., iš jo gyventojams skirtų paslaugų per-kėlimas buvo 85 proc., verslui – 84 proc. ir buvo mažesnis už ES vidurkį (90 proc., iš jo gyventojams skirtų paslaugų perkėlimas – 87 proc., verslui – 94 proc.). Pagal šį rodiklį Lietuva užėmė 23 vietą iš 32 Europos šalių (ES, Šveicarija, Islandija, Norve-gija, Turkija). Visgi tokie rezultatai reiškia iš esmės pasiektą ketvirtą brandos lygį. Tik keturios šalys – Airija, Malta, Austrija ir Portugalija – buvo visiškai perkėlusios viešąsias paslaugas į internetą – jų brandos procentas buvo 100 proc. Kitaip tariant, ten, kur galima, pasiekusios penktą lygį.

Lyginant su 2010 m., 20-ties pagrindinių viešųjų paslaugų perkėlime į internetą matoma pažanga. 2013 m. bendras pagrindinių viešųjų paslaugų perkėlimo į internetą brandos procentas siekė 91 proc. 2015 metams numatyti paslaugų brandos lygiai yra pasiekti, ir šiuo metu brandos procentas sudaro 96 proc. Kaip matyti, labiausiai iš-vystytos verslui skirtos e. paslaugos. Tiesa, nuo 2017 m. įsigaliojus naujajam Civilinės

106


būklės aktų registravimo įstatymui, visa informacija apie gyventojų gimimo, mirties ir santuokos faktus bus saugoma elektroninėje erdvėje, o popieriniai liudijimai bus iš-duodami tik asmenims pageidaujant. Tuomet brandos procentas padidės iki 97 proc.Šaltinis: Klimanskis, S. (2016). Kaip Lietuvoje įgyvendinama e. valdžia. Prieiga per internetą: http://apzvalga.eu/kaip-lietuvoje-igyvendinama-e-valdzia.html.Plačiau apie gerosios praktikos pavyzdžius skaitykite www.socin.eu


Šiame poskyryje bus pristatomas e. mokymosi įrankis Momentum. Jis išsamiai at-skleidžia informacinių technologijų galimybes, kurias galima naudoti viešajame valdyme, teikiant viešąsias paslaugas ar vykdant mokymus, rengiant seminarus, tobulinant darbuotojų kompetencijas viešajame sektoriuje.

Momentum populiari, nes ja labai lengva naudotis. Kiekvienas, kuris stengiasi ko nors išmokti, pirmiausia turi sąrašą, ko mokysis. Taigi naršyklėje pirmiausia ir pasirodo skirtukas su užduočių sąrašu. Spalvinga programėlė, kasdien pateikianti įkvepiančią citatą, orų prognozes, lengvai įtraukia į užduočių atlikimą. Programos kūrėjai išskiria tris pagrindines dalis: e. mokymasis, e. portfelis ir e. galimybė.

E. mokymas (angl. e-Learning) – tai kasdienis mokymasis naudojant dėstytojo parengtą medžiagą ir savarankiškai atliekant užduotis: pristatymus, interviu, įvai-rius rašto darbus. Programa suteikia galimybę dirbti grupėse, rengti vaizdo paskai-tas, pokalbių svetaines, trumpai apžvelgti žinias. E. mokymosi tipai su Momentum:

• Teksto paryškinimas. Naudojamas kokia nors spalva išskirti pagrindinę mintį, tikslus, kitus svarbius dalykus.

• Demonstravimas. Trumpi mokomieji filmukai, vaizdinė medžiaga lengvai įsimenama, neįkainojamas būdas mokytis iš labiau patyrusiųjų.

• Balsas kartu su pristatymu („Power Point“). Pristatymas be balso nėra gana informatyvus, tam, kuris jį mato, kyla papildomų klausimų. Balsas gali labai daug paaiškinti, o pristatymas gerai vizualizuoti dėstomą medžiagą.

• Dėstytojo ir studento pokalbis be vaizdo. Gyvas pokalbis su klausimais ir atsakymais yra veiksminga mokymosi priemonė.

• Tezių montažas. Tai nėra mokymo priemonė, dažnai net smerkiama, bet kaip modulio santrauka pabaigoje gali būti veiksminga, jei naudoti išmaniai.

• Vertinimų testai, interaktyvūs klausimynai. Įvairiomis temomis įvertinimo testai svyruoja nuo paprasto teksto su daug pasirinkimų, vaizdo ir garso vik-torinų iki esė stiliaus rašto darbelių.

• Apskritojo stalo diskusijos. Ryšio priemonės leidžia dėstytojui tai organizuoti.• Internetiniai seminarai (angl. Webinars). Sukurta seminaro/konferencijos

taikomoji programa, kuri demonstruoja aukštos kokybės garso ir vaizdo gyvą renginį. Pasiekiamas iš bet kurios pasaulio vietos, kur yra internetas. Dėstytojo medžiaga parengiama iš anksto, taupant resursus.

107


• Modeliavimas, geroji ir blogoji praktika, atvejo analizė. Geros ir blogos prak-tikos pavyzdžiai sudėlioja gyvenime pagrindinius mokymosi taškus. Tokios dokumento ar vaizdo medžiagos nagrinėjimas atsakant į klausimus, paren-kant sprendimų scenarijus leidžia produktyviai mokytis saugioje aplinkoje.

6.2 pav. Mokymosi platformos aplinka

E. portfelis (angl. e-Portffolio) – tai galimybė susikurti individualų mokymosi kursų portfelį iš pasiūlytų variantų ir sudaryti individualų atsiskaitymų planą.

6.3 pav. Kursų portfelio pavyzdys

108


E. galimybė (angl. e-Capability) – tai galimybė kartu su dėstytoju įvertinti savo kompetenciją, nustatyti įgūdžių spragas, tobulėti ir stebėti, kaip tobulėjama laikui bėgant. E. mokymas vyksta stebint paskaitas, dalyvaujant seminaruose, atliekant praktines užduotis, nagrinėjant mokslinius straipsnius ir dalyvaujant grupiniuose projektuose.

6.4 pav. Kompetencijų vertinimo aplinkos pavyzdys

Momentum kūrėjai tiki, kad e. mokymuisi priklauso ateitis. Jie sukūrė daugiau nei 180 e. mokymosi ir vertinimo formų ir tiki, kad nuolat tobulinant galima su-kurti labai efektyvų e. mokymą, kuris atitinka dėstytojų ir mokinių poreikius bei stiprina prekės ženklą.


Bendruomenių socialinė raida1. Aleksandravičius, A., Žukovskis, J. (2011). Kaimo bendruomenių raida ir jų veiklos tikslai

siekiant darnumo visuomenėje. Management Theory and Studies for Rural Business and Inf-rastructure Development, 1 (25): 7–15.

2. Kuzmickaitė, D. K. (2004). Lietuvos bendruomenių tipologija ir ypatumai. Socialinė ekonomi-ka: vietos bendruomenės poreikiai ir galimybės, Socialinės ekonomikos institutas.

3. Kasarda, J., Janowitz, M. (1974). Community Attachment in Mass Society. American Sociolo-gical Review, 39: 328–39.

4. Swaroop, S., Morenoff, J. D. (2006). Building Community: The Neighborhood Context of Social Organization. Social Forces, 84 (3): 1665–1695.

109

7. INTEGRUOTA KOMUNIKACIJA IR MEDIACIJA


Modulio medžiaga supažindina su integruotos komunikacijos esme, sąsajomis ir taikymu praktinėse veiklose. Dalyko studijų metu tobulinami įgūdžiai, padedan-tys pasirinkti tinkamą integruotos komunikacijos problemų sprendimo modelį, simuliuoti ir/ar inicijuoti kūrybinius projektus asmeninėje ir profesinėje veikloje. Analizuojamas bendravimo ir komunikacijos procesas, tarpasmeniniai santykiai, socialinė atsakomybė ir socialinis verslas.

Modulio tikslas – supažindinti su integruotos komunikacijos ir meditacijos esme ir turiniu bei atskleisti sėkmingos komunikacijos prielaidas ir elementus vie-šajame valdyme.

Pristatomi metodai: minčių lietus.


Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių. Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo gebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvoja, jaučia, kokį mato save ir supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą.

Komunikacija apibrėžiama kaip keitimasis informaciniais ženklais (kalba, ges-tais, mimika, judesiais ir kt). Tai – savotiškas mechanizmas, kurio dėka egzistuoja ir vystosi visuomenė.

Socialinis verslas (SV) – tai visuomeninę misiją vykdančios organizacijos, kurios taiko verslo strategijas siekdamos apibrėžto socialinio ar aplinkosaugos tikslo. SV apibrėžimas apima tiek pelno nesiekiančias organizacijas, taikančias verslo modelius, tiek pelno siekiančias įmones, kurių pagrindinis tikslas – visuomeninė nauda.

7.3. Integruota komunikacija ir mediacija: teoriniai ir praktiniai aspektai

7.3.1. Bendravimo svarba integruotos komunikacijos kontekste

Bendravimas yra daugialypis reiškinys. Bendravimu vadiname ir daug metų trun-kančią draugystę, ir susirašinėjimą elektroniniu paštu, ir aktoriaus pasirodymą pu-blikai, todėl skiriami įvairūs bendravimo tipai, rūšys ir formos.

Pagal tai, kas dalyvauja bendravimo procese, skiriami bendravimo tipai:• vidinis (asmeninis, intraasmeninis);• išorinis (socialinis, inerasmeninis).

110


Vidinis bendravimas – tai asmens bendravimas su savimi (pvz., meilė ar prie-kaištai sau). Kai kuri tyrinėtojai tvirtina, kad asmenybė susideda iš kelių dalių, pa-našių į kompiuterio diskus. Vidinis bendravimas vyksta tarp šių dalių.

Išorinis bendravimas – tai bendravimas su kažkuo, esančiu už mūsų asmenybės ribų. Dažniausiai būtent apie jį ir galvojame vartodami šią sąvoką kasdienėje kalboje.

Išorinis bendravimas gali būti įvairių rūšių.Tarpasmeninis bendravimas – tai bendravimas tarp dviejų žmonių.Grupinis bendravimas – kai tarpusavyje bendrauja grupė žmonių.Asmens ir grupės bendravimas – tai vieno dominuojančio asmens bendravi-

mas su grupe, tarkim, vadovo bendravimas su pavaldiniais. Toks bendravimas gali būti ir viešas, su formalia grupe – pvz., tarp lektoriaus ir auditorijos. Kai asmuo, naudodamasis šiuolaikinėmis visuomenės informavimo priemonėmis, bendrauja su labai didele auditorija, bendravimas vadinamas masiniu.

Tarpgrupinis bendravimas – kai susitinka „jie“ ir „mes“, tarkim, dviejų sporto komandų sirgaliai. Kai grupės atstovauja skirtingoms kultūroms, toks tarpgrupinis bendravimas vadinamas tarpkultūriniu.

Išorinis bendravimas gali būti tiesioginis („akis į akį“) ir netiesioginis (laiškais, telefonu, internetu). Masinis bendravimas gali būti tik netiesioginis.

Pastaruoju metu sparčiai plinta bendravimas naudojantis naujomis informacinė-mis technologijomis. Viena vertus, jomis veikiant bendravimas kinta – atsiranda naujų formų ir galimybių. Periodinėje spaudoje, naujesnėse knygose nemažai dėmesio skiria-ma bendravimo virtualioje erdvėje ypatumams. Kita vertus, svarbiausi dėsningumai, galiojantys bendraujant tiesiogiai, persikelia ir į virtualią erdvę nedaug tepakitę.

Bendraujant svarbu tarpusavio suvokimas, keitimasis informacija, tarpusavio sąveika ir tarpusavio santykiai. Komunikacija – tai keitimasis informacija naudo-jant kokią nors ženklų sistemą. Informaciją čia reikia suprasti plačiai: tai ne tik žinios, bet ir požiūriai, nuomonės, jausmai. Komunikacija yra labai svarbi ben-dravimo dalis, tarpusavio įtakos ir santykių pagrindas. Riba, kur baigiasi komu-nikacija ir prasideda tarpusavio sąveika, – sąlyginė. Neretai sąvokos komunikacija ir bendravimas vartojamos kaip sinonimai (Lekavičienė ir bendraautoriai, 2013).

Kaip keičiamasi informacija, supaprastintai pavaizduota komunikacijos proce-so modelyje (7.1 pav.).

7.1 pav. Komunikacijos proceso schema (Devito, 2003)

Kanalai

Triukšmas

PRANEŠIMAS

Siuntėjas/ kodavimas

Gavėjas/ dekodavimas

Siuntėjas/ kodavimas

Gavėjas/ dekodavimas

PoveikisPoveikis

111

I N T E G R U O TA K O M U N I K A C I J A I R M E D I A C I J A

Yra įvairių – paprastų ir sudėtingų – komunikacijos modelių. Pagrindiniai tokio modelio elementai yra siunčiama žinia, jos siuntėjas ir gavėjas (priėmėjas). Sudė-tingesni modeliai apima atgalinį ryšį (gavėjo reakciją į žinią, atsakymą siuntėjui), žinios siuntimo būdus, kontekstą, trukdžius (triukšmą) ir kt. (7.1 pav.).

Informacija komunikacijos procese gali būti perduodama vaizdais ir garsais (taip ją gauname dažniausiai), taip pat per kvapus, prisilietimus, skonį ir kt. Ji priimama atitinkamais jutiminiais kanalais. Kanalo sąvoka taip pat gali reikšti būdą, kuriuo perduodama žinia: tai gali būti popierinis arba elektroninis laiškas, pranešimas per „Skype“, tiesioginis bendravimas ir t. t. Be kanalų, ir viena, ir kita prasme vartojama sąvoka informacinės terpės (media) (Lekavičienė ir bendraautoriai, 2013).

7.3.2. Socialinės atsakomybės modeliai kaip integruotos komunikacijos priemonės

Europos Sąjungos dokumentai, Europos struktūrinių fondų parama atspindi tei-giamą Europos požiūrį į socialinę partnerystę, skatina verslo sektoriaus socialinę atsakomybę. Kuriant tvarios visuomenės modelį, ieškoma naujų socialinių stra-tegijų, akcentuojama žinių ekonomikos ir socialinės ekonomikos augimo svarba (Rutkauskas ir bendraautoriai, 2014; Raudeliūnienė, 2016). Nors daugelyje Europos Sąjungos dokumentų Europa įvardijama kaip regionas, turintis atskirą ir pažanges-nį socialinį modelį, siekiant išlaikyti socialinės sanglaudos ir socialinio solidarumo elementus, bet tiek Lietuvos, tiek kitų Rytų Europos šalių pavyzdžiai rodo, kad per krizę nepopuliariausi sprendimai kaip tik ir priimami socialinėje srityje.

Įmonių socialinė atsakomybė (toliau − ĮSA) – tai įmonių ideologija, politika ir praktika, atspindinti tokią įmonių elgseną, kai jos į savo veiklą savanoriškai įtrau-kia socialinius ir aplinkosaugos klausimus bei santykiuose su visais suinteresuotais visuomenės, verslo ir valdžios atstovais vadovaujasi pagarbos žmogui, visuomenei bei gamtai vertybiniais principais (Kvieskienė, Kvieska, 2012). Įmonių socialinė at-sakomybė – tai kai užsiimdamos kasdiene verslo veikla bendrovės socialinėje ir aplinkos srityse savanoriškai siekia daugiau nei pagal teisės aktus nustatytų tikslų. Įmonių socialinė atsakomybė apima įvairias sritis:

• strategijos „Europa 2020“ (ypač naujų įgūdžių ir darbo vietų, jaunimo, vietos vystymosi sritis),

• verslo ir žmogaus teisių,• įmonių socialinės atsakomybės atskaitomybės,• socialiai atsakingų viešųjų pirkimų (Užimtumas, socialiniai reikalai..., 2017).

Europos Komisija skatina bendroves laikytis sąžiningos užimtumo praktikos ne-pažeidžiant žmogaus teisių, ypač jei produktai atvežami iš ES nepriklausančių šalių.

Tarptautinis socialinės atsakomybės standartas ISO 26000 papildo iki šiol bu-vusias socialinės atsakomybės iniciatyvas ir pasiekimus bei praplečia SA supratimą ir taikymą:

112


• plėtodamas tarptautinį sutarimą apie tai, kas yra socialinė atsakomybė ir kaip turėtų veikti socialiai atsakinga organizacija;

• pateikdamas gaires, kaip SA principus paversti rezultatyviais veiksmais;• apibendrindamas geriausias žinomas SA iniciatyvas bei praktikas ir skleis-

damas jas tarptautinei bendruomenei (ISO 26000:2010).Tvarus Europos Sąjungos augimas ir geresnių darbo vietų kūrimas yra du už-

daviniai, kuriuos sprendžia visos ES šalys pasaulinės konkurencijos ir senėjan-čios visuomenės sąlygomis. Siekiama sukurti naujų darbo vietų, suvaldyti skurdo didėjimą, kad būtų išsaugotas socialinis Europos visuomenės modelis, pagrįstas vienodomis galimybėmis, aukšta gyvenimo kokybe, socialine integracija ir sveika aplinka. Dėl šios priežasties Komisija paragino atnaujinti Lisabonos darbotvarkę ir 2005 m. vasarį paskelbė apie augimo ir užimtumo partnerystės pradžią, o 2005 m. gruodį atnaujino Tvaraus vystymosi strategiją. 2005 m. Hamptono rūmuose vyku-siame valstybių ir vyriausybių vadovų neoficialiame susitikime buvo raginama ieš-koti naujų atsakymų sprendžiant konkurencijos klausimą ir kartu išlaikant euro-pietiškas vertybes. Socialinio atsakingumo (kitaip – socialinės atsakomybės, angl. social responsibility) terminas Vakarų šalyse plačiau pradėtas vartoti praėjusio am-žiaus 8-ajame dešimtmetyje, nors įvairių iniciatyvų šioje srityje būta ir anksčiau.

Tačiau nei socialinė partnerystė, nei socialinis dialogas nepanaikina lokalių priežasčių, kurios sukelia globalias pasekmes. Socialinė ekologija nepaiso konti-nentų ribų ar politikų ambicijų. Pasaulinės krizės sukelia platesnio pobūdžio šokus, kuriuos pajunta tiek valstybės, tiek jose veikiančios korporacijos ir visi piliečiai.

Socialinio atsakingumo koncepcija taikytina absoliučiai visoms organizaci-joms, neatsižvelgiant į jų pobūdį. Išskiriamos šios pagrindinės socialinio atsakin-gumo sritys:

a) žmogaus teisės; b) darbdavystės praktika; c) aplinkos apsauga; d) etiškas verslas; e) santykis su vartotojais; f) bendruomenės įtraukimas. Papildomai prie šių sričių dar priskiriamas organizacijos valdymas, nuo kurio

priklauso sprendimų socialinio atsakingumo klausimais priėmimas ir jų vykdymas.Plėtojantis demokratijai, didėjant viešumui ir informacijos prieinamumui, vis

daugiau žmonių tampa neabejingi socialiniams verslo aspektams. Įvairios suintere-suotos šalys – vartotojai, klientai, darbuotojai, profesinės sąjungos, bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos, fondai, paramos teikėjai, investuotojai – vis dau-giau domisi įmonių (organizacijų) veikla ir įvairiais būdais stengiasi daryti joms įtaką. Pačios organizacijos taip pat ieško būdų, kaip patenkinti visuomenės bei su-interesuotų šalių lūkesčius. Vertybių laikymasis, atsakingas elgesys, žmogiški san-tykiai ir švari aplinka yra šiandienos gero pilietiškumo aspektai. Iš visų visuomenės grupių tikimasi socialiai atsakingo elgesio. Deja, Europos ekonominio ir socialinio

113


vystymosi sąlygos yra skirtingos, todėl tenka ieškoti naujų sprendimų arba alterna-tyvų. Korporatyvinė socialinė atsakomybė, arba PPP/VPP, t. y. viešojo ir privataus sektorių partnerystė, kaip tik ir yra vienas galimų variantų. Pripažįstant, kad pro-fesinės sąjungos jau neužtikrina gausesnio piliečių dalyvavimo valstybės valdyme, reikia įteisinti ir kitas įmanomas socialinio solidarumo formas. Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje korporatyvinės socialinės atsakomybės apraiškų kur kas len-gviau surasti nei Rytų Europoje, kur totalitarinis režimas pažeidė bendruomeniš-kumo pagrindus. Tačiau korporatyvinė socialinė atsakomybė vienodai reikšminga visų šalių įmonėms ir įstaigoms. Ji svarbi tiek didelį ekonominį konkurencingumą pasiekusiose Vakarų Europos šalyse, tiek socialinę partnerystę, atsakomybę ir so-cialinį saugumą įtvirtinančių mechanizmų stokojančiose Rytų Europos valstybėse. Lietuvoje veikiančiose Vakarų kompanijose yra didesnis pasitikėjimas (angl. social trust), mažesnė korupcija, geresni darbdavių ir pavaldinių santykiai, dažnai dides-ni atlyginimai, aukštesnė darbo ir bendravimo kultūra ir pan. Kita vertus, ir šiose kompanijose darbo sąlygos nėra ypač geros, socialinio pasitikėjimo laipsnis yra per žemas, darbuotojai, netgi ir labai aukštos kvalifikacijos, nuolatos bijo prarasti darbo vietą (Kvieskienė, Kvieska, 2012).

7.3.3. Socialinio verslo inkubatorius kaip integruotos komunikacijos pavyzdys

Socialinio verslo inkubatoriai yra viena valstybės paramos socialiniai šalies raidai ir socialiniam verslui formų, kuriuose verslininkai gali gauti informacijos ir pa-galbos verslui pradėti, lengvatinėmis sąlygomis išsinuomoti patalpas. Platus soci-alinio verslo ir socialinių inkubatorių apibrėžimas apima, bet neapsiriboja verslo grupių ir tinklų, socialinių inovacijų parkų, universitetų, technologijų institutų, privataus sektoriaus ir mokslinių tyrimų institucijų partneryste ir bendradarbiavi-mu. Socialinių inovacijų inkubatoriai gali dirbti panašiai kaip technologiniai verslo inkubatoriai, sutelkdami išteklius, įgūdžius ir kompetenciją, padeda verslininkams ir novatoriams, siekiantiems kurti socialinį verslą ar spręsti visuomenės poreikius. Inkubacinis periodas padeda inovatoriams parinkti naujas taktikas ir padėti soci-alinėms inovacijoms kurti bei augti. Socialinių inovacijų Europa per socialinius tinklus analizuoja socialinių inovacijų inkubatorių pasiekimus, kurie turi įtakos ateities pokyčiams.

Galima išskirti autorius, kurie socialinio verslo inkubavimą apibūdina kaip ekonomikos plėtros ir investavimo strategiją, apimančią antreprenerystės, kūry-biškumo, socialinių inovacijų kūrimą ir plėtrą (Johnsrud, Theis, Bezerra, 2003). Socialinio verslo inkubavimas yra regioninių ir nacionalinių ekonomikos plėtros strategijų pagrindinis komponentas (Voisey, Gornall, 2006). Socialinio verslo inkubavimas įvardijamas kaip priemonė, padedanti besikuriančioms ar naujai įkurtoms įmonėms išgyventi pirmaisiais jų gyvavimo metais, pasinaudojant pa-lankiomis verslo vystymo sąlygomis (Hisrich, 1988) savo veiklą pradedančioms

114


įmonėms. Pasak Chandros (2007), socialinio verslo inkubavimas yra esminis so-cialinio verslumo infrastruktūros elementas. Nepaisant tam tikrų atotrūkių tarp socialinio verslo inkubavimo apibrėžimų (Business incubator, 2017), išlieka ta pati verslo inkubavimo reiškinio koncepcija, t. y. verslo inkubavimas padeda besiku-riančioms ar naujai įkurtoms įmonėms išgyventi pirmaisiais jų gyvavimo metais, įvardijant ir pasinaudojant palankiomis verslo vystymo sąlygomis.

Socialinio verslo subjektų poreikiai ir aplinka, kurioje jie veikia, nuolatos kinta, todėl, atsižvelgiant į verslo inkubavimo esamas galimybes ir potencialą, verslo in-kubavimas transformuojasi ir neretai tampa vis sudėtingiau suprantamas. Atlikus įvairių autorių nuomonių analizę socialinio verslo inkubavimo sąvokos klausimu galima pateikti tokį socialinio verslo inkubavimo apibrėžimą: verslo inkubavimas yra inovatyvus, heterogeniškas (daugialypis) ir besitransformuojantis socialinio verslo subjektų verslo vystymo procesas, kurio metu naujai susikūrusiems ar tik besikuriantiems SV subjektams suteikiama parama, formuojanti naujas, savaran-kišką bei sėkmingą veiklą rinkoje vykdančias įmones.

Verslo inkubavimas apima procesą nuo įmonių įkūrimo iki augimo, kol jos pa-siekia tokią stadiją, kai jau gali savarankiškai vykdyti veiklą, ir rizikos būti sužlug-dytos laipsnį sumažina iki minimumo. Verslo inkubavimo procesą autoriai skirsto į 3 stadijas (Scaramuzzi, 2002, Hannon, 2004): 1) priešinkubavimo; 2) inkubavimo; 3) poinkubavimo.

Literatūra

1. Business Incubator. Žiūrėta 2017 m. vasario 15 d. Prieiga per internetą: http://www.entrepre-neur.com/encyclopedia/business-incubator.

2. Chandra, A. (2007). Approaches to Business Incubation: A Comparative Study of the United States, China and Brazil. Networks Financial Institute Working Paper, No. 2007-WP-29, 42. Prieiga per internetą: https://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=1077149.

3. Devito, J. A. (2003). Human communication: the basic course. USA: Ablongman, 414.4. Hannon, P. D. (2004). A qualitative sense-making classification of business incubation en-

vironments. Qualitative Market Research: An International Journal, 7 (4): 274–283.5. Hisrich, R. D. (1988). Entrepreneurship: Past, present and future. Journal of Small Business

Management, 26: 1–4.6. ISO 26000:2010 Socialinės atsakomybės gairių standartas. 2010. Prieiga per internetą: http://

www.irs.lt/lt/ISO/26000/socialine/atsakomybe.7. Johnsrud, C., Theis, R., Bezerra, M. (2003). Business Incubation: Emerging Trends for Profita-

bility and Economic Development in the US, Central Asia and the Middle East.8. Kvieskienė, G., Kvieska, V. (2012). Socialinės partnerystės įtaka inovacijoms. Monografija. Vil-

nius: Edukologija, 262.9. Lekavičienė, R., Vasiliauskaitė, Z., Antinienė, D., Almonaitienė, J. (2013). Bendravimo psicho-

logija šiuolaikiškai. Vilnius: Alma littera, 439. 10. Rutkauskas, A. V., Ignotas, A., Stasytytė, V., Kvieskienė, G., Celiešienė, E., Mikulskienė, B.,

Pitrėnaitė-Žilėnienė, B., Navickas, V., Ruškytė, D., Podvezko V. (2014). Įžvalgi investavimo strategija puoselėjant universalųjį plėtros tvarumą. Vilnius: BMK leidykla, 362.

11. Raudeliūnienė, J. (2016). Žinių vadybos procesai ir jų vertinimas: vadovėlis. Vilnius: Technika, 198.

115


12. Užimtumas, socialiniai reikalai ir įtrauktis. Įmonių socialinė atsakomybė Europos Sąjungo-je. Žiūrėta 2017 m. kovo 1 d. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/social/main.jsp?ca-tId=331&langId=lt.

13. Voisey, P., Gornall, L. (2006). The measurement of success in a business incubation Project. Journal of Small Business and Enterprise Development, 13 (3): 454–468.

14. Scaramuzzi, E. (2002). Incubators in developing countries: status and development per-spectives. Working Paper No 26637, 35. Washington, DC: World Bank. Prieiga per internetą: http://documents.worldbank.org/curated/en/186751468770425799/Incubators-in-develo-ping-countries-status-and-development-perspectives.


Šiame poskyryje bus pristatytas „minčių lietaus“ metodas, kuris skatina kūrybiš-kumą, įgalina bendravimą ir efektyvią komunikaciją, padeda inovatyviai spręsti įvairias socialines problemas.

„Minčių lietus“ – tai kūrybiškas ir interaktyvus metodas, naudojamas tiesio-ginių ar virtualių kontaktų metu grupėse siekiant generuoti ir kurti naujas idėjas konkrečioje srityje.

„Minčių lietus“ – tai metodas, kurio tikslas – paskatinti besimokančiuosius spontaniškai pateikti kuo daugiau idėjų. Pavyzdžiui, dėstytojas pateikia problemą arba situaciją iš gyvenimo, studentai ją trumpai apmąsto ir išsako savo mintis – kuo daugiau problemos sprendimo variantų. Idėjos ir mintys reiškiamos laisvai, nesistengiant jų vertinti. Pasisakymų esmė trumpai užrašoma ant lentos, popieriu-je, ekrane arba kitaip fiksuojama. Pabaigoje kiekvienas pasisakymas nagrinėjamas, įvertinamas, daromos išvados.

„Minčių lietaus“ metodas organizuojamas grupėse. Darbo grupės dydis yra svarbus faktorius, lemiantis sėkmingą metodo pritaikymą. Paprastai efektyviausias dalyvių skaičius yra 5–7. Jei dalyvių per mažai, bus generuojama per mažai netikė-tų minčių. Ir, atvirkščiai, esant per didelei grupei, ne visi dalyviai turės galimybę pasisakyti. Taip susiformuos ne itin atpalaiduojanti atmosfera, o aplinka blokuos idėjų kūrimą.

„Minčių lietaus“ procesas susideda iš kelių etapų:1. Pirmas idėjų generavimas;2. Antras idėjų generavimas;3. Grupavimas;4. Vertinimas.

Organizuojant „minčių lietaus“ sesijas kaip sudedamąsias sprendimo priėmimo dalis svarbu laikytis tam tikrų rekomendacijų:

• nekritikuoti;• padrąsinti ir skatinti kuo įvairesnių idėjų generavimą;• užrašyti visas idėjas;• papildyti, išplėsti ir sujungti jau išsakytas idėjas;

116


• inkubuoti idėjas (skirti laiko pateiktoms idėjoms apibendrinti, jas panaudoti naujoms idėjoms generuoti).

Metodo privalumai. „Minčių lietaus“ metodo realizavimo sėkmė priklauso nuo specialių veiksnių: visiškas dalyvių atsipalaidavimas, pasitikėjimas vienas kitu, au-tomatinis dalyvių veikimas ir nuoširdus bendravimas.

Metodo apribojimai. Kadangi sprendimo turinys priklauso nuo dalyvių kūry-biškumo, dalyvių kompetencija lemia sprendimo turinį (Mikulskienė, 2011).

Literatūra Mikulskienė, B. (2011). Sprendimų priėmimo metodai viešajam valdymui. Vilnius: Mykolo Rome-rio universitetas, 267.


Socialino verslo atvejų analizė Belgijoje ir Airijoje

Belgija. „Boost Your Talent“ (BYT) yra projektas, skirtas verslumo dvasiai skatin-ti, sutelkiantis dėmesį į mokyklas ir kitas Briuselio kanalo regiono bei centrinių rajonų jaunimo organizacijas. Jis skatina jaunus žmones mokyklose atrasti verslu-mą, verslo aplinką ir jų pačių verslo įgūdžius bei savybes, atlieka aktyvų vaidmenį jų projekte socialinei ir profesinei sėkmei pasiekti. Vykdant daugybę programų ir originalių veiklų, pritaikytų skirtingiems mokyklų lygiams, jauni žmonės atranda verslumą ir socialinę-ekonominę aplinką. BYT skatina jaunus žmones imtis akty-vaus vaidmens jų pačių projektuose ir siekti socialinės bei profesinės sėkmės. Nuo 2008 m. pabaigos iki 2013 m. balandžio BYT tiesiogiai apmokė 8 316 studentų.

Airija. „Student Enterprise Awards“ programa suteikia mokiniams galimybę įgyti verslo ir verslumo įgūdžių praktiškame tikroviškame scenarijuje, kuriame jie iš tikrųjų įkuria ir valdo savo mažas įmones šešis mėnesius ar ilgiau. Miestų ir grafysčių verslo paramos agentūros (angl. „City and County Enterprise Boards“) ir vyriausybė finansavo paramos agentūrų tinklą mažų įmonių sektoriui, surengė kiekvienais metais vidurinėse mokyklose vykdomą nacionalinį konkursą, kuriame mokiniai du semestrus dirba grupėse – įkuria ir valdo savo mažas įmones. Progra-ma apima pradinių klasių grupę (12–13 metų), pereinamojo lygio mokinių grupę (14–15 metų) ir vyresniųjų klasių grupę (16–17 metų). Mokiniai visose kategorijose yra skatinami dirbti grupėse, kurias turi sudaryti ne daugiau kaip 5 asmenys, sutei-kiant galimybę pasiskirstyti funkcijas bei geriau suvokti, įsisąmoninti komandinio darbo sąvoką. Šioje programoje dalyvaujančių mokinių skaičius kasmet auga ir šiuo metu siekia 17 000.Plačiau apie gerosios praktikos pavyzdžius skaitykite www.socin.eu

117



Šiame poskyryje bus pristatytos mobiliosios programėlės (apps) e. mokymuisi, ku-rios suteikia puikias galimybes integruotai komunikacijai ir mediacijai, tobulinant darbuotojų kompetencijas viešajame sektoriuje, teikiant viešąsias paslaugas, vyk-dant sumanųjį viešąjį valdymą.

TinyCards by Duolingo lengva naudoti, visiškai nemokama, dažniausiai įkrau-nama pasaulyje mobili programėlė (Apps). Ją sukūrė Doulingo kolektyvas. Progra-mėlė yra pritaikyta išmaniesiems telefonams Android mobiliųjų telefonų operacinei sistemai, todėl yra galimybė mokytis bet kur ir bet kada. Milijonai žmonių kas-dien naudoja įvairias kortas žaidimui. Kūrėjai pritaikė šią patirtį sukurti mobiliąją programėlę. Žaidimai kortelėmis sukurti taip, kad dėl kartojimo ir kitų įsiminimo technikų žaidėjas lengvai įsimena tam tikrus dalykus. Vartotojas gali pasirinkti jau parengtus mokymosi kursus, bet gali ir susikurti savo kursą bei dalintis su kitais.

Doulingo skirtas mokytis užsienio kalbų: ispanų, portugalų, vokiečių, prancūzų ir kt. Yra garsas, taigi mokomasi ne tik skaityti, bet ir kalbėti bei klausyti.

7.2 pav. Kalbų mokymosi kortelės

TinyHistory skirtas mokytis viso pasaulio istorijos, atradimų, mitų ir kt.

7.3 pav. Istorijos mokymosi kortelės

118


Chineasy skirtas mokytis kinų kalbos ir istorijos.

7.4 pav. Kinų kalbos mokymosi kortelės

TinyGeo – geografija, žemėlapiai, sostinės ir kt.TinyScience skirta mokytis apie gamtą, kosmosą, anatomiją ir kitų mokslų.Pavyzdžiui, atsidarę programėlę pasirenkame TinyScience, tada iš gausaus sąra-

šo – „Makroekonomiką“, atsidaro 55 kortelių pamokos. 1 pamokoje atsiverčia po vieną kortelę su sąvokomis. Paspaudus ant kortelės ji apsisuka kita puse, o ten yra sąvokos apibrėžimas. Atvertus keletą kortelių, atsiveria testukas, kur išmoktai są-vokai reikia priskirti vieną iš trijų atsakymų. Jei atsakoma teisingai, pasirodo links-mas paveikslėlis, jei ne – reikia spėti dar kartą. Neišmoktos sąvokos kartojasi tarp naujų sąvokų. Pamoka baigiasi, kai išmokstamos visos sąvokos. Kitose pamokose užduotys sudėtingesnės.

7.5 pav. Pamokų kortelių pavyzdys

Taip pat programėlė naudoja motyvacinę sistemą. Programėlė parodo, kiek laiko skyrėte mokymuisi ir kiek jau išmokote. Be to, pradėdamas mokytis gauni keletą širdelių, kurias prarandi darydamas klaidas. Kai prarandi visas širdeles, turi kartoti iš naujo.

119


Programėlė pritaikyta visos klasės mokymui. Tūkstančiai mokytojų naudoja programėlę išmaniajam mokymui. Sukurtas personalizuotas mokymas kiekvie-nam moksleiviui ir grįžtamasis ryšys bei pažangos vertinimas daro mokymą labai patrauklų tiek mokiniams, tiek mokytojams.

TinyCards by Duolingo programėlės naudojimas ispanų kalbai mokytis buvo ty-rinėtas moksliniame straipsnyje „Duolingo Effectiveness Study“ (Roumen Vesseli-nov, John Grego. 2012, http://static.duolingo.com/s3/DuolingoReport_Final.pdf).

Tyrimas vyko 8 savaites, tiriamieji moksleiviai buvo atsitiktinai atrinkti JAV, daugiau nei 18 metų gyventojai, kurių gimtoji kalba yra anglų ir jie niekada prieš tai nesimokė ispanų kalbos. Prieš testą ir po jo visi tiriamieji atliko vieno koledžo ispanų kalbos mokėjimo lygio nustatymo testą. Abu testai buvo vertinami balais, o programėlės mokymo efektyvumas matuojamas abiejų testų balų skirtumu, ten-kančiu vienai mokymosi valandai. Rezultatai:

• Kalbos mokėjimo patobulėjimo vidurkis – 91,4, jis statistiškai reikšmingas.• Vidutinis mokymosi efektyvumas – 8,1 taško per valandą mokymosi šia pro-

gramėle.• 95 % pasikliautinumo intervalas efektyvumui yra nuo 5,6 iki 10,7 taško vienai

mokymosi valandai.• Studentui, kuris neturi jokių ispanų kalbos žinių, reikia nuo 26 iki 46 valan-

dų (vidutiniškai 34 val.), kad išmoktų koledžo pirmojo semestro mokymosi kursą.

• Pagrindinis aukšto efektyvumo veiksnys – studentų motyvacija, antrasis – aukštesnio ispanų kalbos mokėjimo lygio siekimas.

Tyrimo rezultatai atsakė į du klausimus: ar studentams patinka mokytis su šia programėle ir kokią pažangą padarė studentai, mokydamiesi ispanų kalbos. At-sakymai teigiami, bet kartu buvo nustatyta, kad, norint išmokti užsienio kalbos, reikia įdėti darbo ir pastangų. Jei mokymuisi skiriama mažiau nei dvi valandas per du mėnesius, tikėtis pažangos beviltiška.


Bendravimo psichologija1. Almonaitienė, J. (2000). Kūrybingumo ir inovacijų psichologija. Kaunas: Technologija, 76. 2. Bittner, J. R. (1988). Fundamentals of communication, 2nd ed. New Jersey: Prentice Hall, 442. 3. Burton, G., Dimbleby, R. (1996). Between ourselves: an introduction to interpersonal commu-

nication. London: Arnold, 288. 4. Fehr, B. A. (2002). Friendship process. Thousand Oaks: Sage, 256. 5. Hayes, J. (2004). Interpersonal skills at work. London: Routledge, 320. 6. Kasiulis, J., Barvydienė, V. (2005). Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija, 328. 7. Suslavičius, A. (2006). Socialinė psichologija. Vilnius: VU leidykla, 293.

Redagavo Auksė GasperavičienėMaketavo Silva Jankauskaitė

SL 605. 7,5 sp. l. Tir. 110 egz. Užsak. Nr. 017-011Išleido ir spausdino Lietuvos edukologijos universiteto leidykla

T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 VilniusTel. +370 5 233 3593, el. p. [email protected]

ISBN 978-609-471-092-6

Metodinėje priemonėje „Sumanus valdymas: administraciniai ir viešieji gebėjimai“ nagrinėjama itin aktuali viešojo valdymo sritis – administracinių ir viešųjų gebėjimų tobulinimas. Leidinio tikslas yra įvairiais aspektais išanalizuoti sumanaus valdymo viešajame sektoriuje dabartinę būklę, numatyti gali-mas plėtros tendencijas, atskleidžiant situaciją Lietuvoje, pasinaudojant užsienio šalių patirtimi ir pla-čiai pristatant informacinių technologijų galimybes. Metodinė priemonė parengta iš surinktos ir su-sistemintos informacijos apie įvairias viešojo valdymo sritis, turinčias poveikį įgyvendinant sumanųjį valdymą viešosiose institucijose. Leidinyje analizuojamos tokios tematikos kaip sumanus marketingas ir integruota komunikacija, inovatyvios ir į rezultatus orientuotos viešosios paslaugos, socialinė par-tnerystė ir bendradarbiavimas, sumani socializacija ir inovacijos, procesai ir technologijos, kuriems įtakos turi sumanus viešasis valdymas, integruota komunikacija ir mediacija. Metodinėje priemonėje pateikta medžiaga prisideda prie regioninės politikos tikslų vykdymo sumanaus valdymo srityje bei regioninės plėtros įgyvendinimo. Leidinys skirtas viešųjų institucijų darbuotojams ir vadovams, viešųjų paslaugų teikėjams ir plačiajai visuomenei, besidominčiai viešojo valdymo aktualijomis.

sumanus valdymas: administraciniai ir vieŠieji...

Documents