ISSN 1822-0347VILNIAUS UNIVERSITETO ŽURNALAS 2(21)/2014

Paslaptingieji geoglifai

Ebolos virusas ir jo gresmes

alb

Elektrinis smegenu

aktyvumas: kalba, kuria

suprantame?

Ko iesko mokslininkai

egodokumentuose?

Ko iesko mokslininkai

egodokumentuose?

M i e l i s k a i t y t o j a i ,

SPECTRUM, 2014 lapkritis Nr. 2 (21)

Redakcija Nijolė Bulotaitė, Liana Binkauskienė, Agnė Grinevičiūtė, Vitas Jadzgevičius, Edita Kirlytė , Edgaras Kurauskas, Vida Lapinskaitė, Matas Oželis. Kalbos redaktorė Ilma Dunderienė. Anglų kalbos redaktorė Violeta Makauskienė.dailininkas maketuotojas Skaidra Savickas.Viršelyje – elektroencefalografinė kepurė, skirta neinvaziniu būdu registruojamo elektrinio galvos smegenų aktyvumo tyrimams. E. Kurausko nuotr. Adresas: SPECTRUM, Vilniaus universitetas, Informacijos ir ryšių su visuomene skyrius, Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius. Tel. (8 5) 268 7001, faks. (8 5) 268 7009, http://naujienos.vu.lt/spectrumdėl publikacijų ir reklamos žurnale kreiptis el. paštu spectrum@cr.vu.lt.Leidinys platinamas nemokamai. Spausdino UAB „Standartų spaustuvė“, S. dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius.Tiražas 1500 egz. ISSN 1822-0347© VILNIAUS UNIVERSITETAS, 2014Platinant šio leidinio informaciją nuoroda į SPECTRUM būtina.

8

Jūsų rankose – rudeninis „Spectrum“ su rudeniškomis temo-mis. Mokslininkai skverbiasi ne tik į kosmosą, bet ir į žmogaus

smegenis. Techninės galimybės jau leidžia pamatyti, kas jose vyksta. Atlikdami elektrinio smegenų aktyvumo tyrimus tyrėjai siekia ge-riau suprasti žmogaus smegenų elektrinę kalbą ir žinias pritaikyti vi-suomenės gerovei užtikrinti. VU mokslininkai vieni pirmųjų Lietu-voje pradėjo darbus šioje srityje. Su jų tyrimais supažindina doc. dr. I. Griškova-Bulanova (GMF).

Mūsų psichologai nagrinėja itin opią visuomenės problemą – psi-chologinį nesaugumą dėl darbo. Šią būseną kaip pagrindinę streso priežastį nurodė pusė apklaustų Lietuvos darbuotojų.

Ko mokslininkai ieško egodokumentuose? Tai atskleidžia prof. dr. A. Pacevičius (KF). dr. T. Čelkis (IF), tirdamas Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės kelius, kelia intriguojantį klausimą – ar tikrai praei-tyje keliai buvo prastesni, o susisiekimo sistema nė iš tolo nepriminė dabartinės? Pasirodo, LdK susisiekimo sistemos bruožai turi tam tikrų sąlyčio taškų su mūsų laikų kelių sistema.

Lietuvoje veikianti psichikos sveikatos priežiūros sistema yra neveiksminga ir nepakankamai skaidri. Tokia ir kitos nepalankios psichikos sveikatos priežiūros formuotojams išvados yra pagrįstos ir įrodytos ne tuščiu politikavimu, o išsamiu moksliniu tyrimu, kurį atliko VU mokslininkai, vadovaujami prof. dr. d. Pūro. Mokslinin-kai siūlo receptą, kaip padėti psichikos sveikatos politikos formuo-tojams.

dalyvaudami INOVEKS projekte mūsų mokslininkai įkūrė pen-kias naujas įmones – taip ieškoma sąlyčio taškų su verslu. Kaip moks-lininkai susidraugauja su verslu, patirtimi dalijasi įmonių įkūrėjai.

Pastaruoju metu pasaulio dėmesį prikaustė Ebolos hemoraginės karštligės protrūkis Vakarų Afrikoje, šios ligos atvejų nustatoma ir Europoje. „Spectrum“ pateikia išsamų prof. dr. K. Žagmino (MF) komentarą apie šią infekciją ir jos grėsmes.

Kazachstane rasta keliasdešimt įvairios formos ir dydžio geoglifų. Jais jau susidomėjo britų žurnalistai. Naujai atrastus geoglifus kartu su Kostanajaus universiteto mokslininkais tiria ir VU mokslo dar-buotoja dr. G. Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen (IF).

Jei negalite nuvykti į Japoniją, bent pasklaidykite „Spectrum“ puslapius, kuriuose šiuolaikinės japonų literatūros vardus Lietuvoje pristato J. Polonskaitė (OC), savo tekstą iliustruodama nuostabiais Japonijos peizažais. Skaitydami „Spectrum“ sužinosite, kuo mums šiandien svarbus K. Kojalavičius – vienas žymiausių XVII a. vidurio VU profesorių, pamokslininkas, retorinių, proginių biografinių vei-kalų autorius, ir M. Očapovskis – Vilniaus imperatoriškojo universi-teto Žemės ūkio katedros (XIX a. pr.) profesorius.

Gerų skaitinių ilgėjančiais artėjančios žiemos vakarais...

„Spectrum“ redakcija

Ko iesko mokslininkai egodokumentuose?

E. Kurausko nuotr.

T U R I N Y S

2 naujienos

tyrinėjimai doc. dr. Inga GRIŠKOVA-BULANOVA 4 Elektrinis smegenų aktyvumas: kalba, kurią suprantame? Kristina URBAITYTĖ 8 Ko ieško mokslininkai egodokumentuose? dr. Jurgita LAZAUSKAITĖ-ZABIELSKĖ, dr. Ieva URBANAVIČIŪTĖ, doc. dr. dalia BAGdŽIŪNIENĖ13 Psichologinis nesaugumas organizacijoje: kiek tikri esame dėl savo darbo ir kodėl tai svarbu? dr. Tomas ČELKIS16 Ar geri buvo keliai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje?

Prof. dr. dainius PŪRAS20 Lietuvos psichikos sveikatos politikos paveikslas

projektai Nijolė BULOTAITĖ24 Projektas nutiesia mokslui kelius į verslą Azijos kultūrų tyrimai Jurgita POLONSKAITĖ28 Šiuolaikinės japonų literatūros vardai Lietuvoje istorija Prof. habil. dr. Eugenija ULČINAITĖ34 Kazimieras Kojalavičius – retorikos profesorius, pamokslininkas, panegiristas

atsako ekspertai36 Ebolos virusas ir jo grėsmės (prof. dr. Kęstučio Žagmino komentaras) atradimai Nijolė BULOTAITĖ40 Paslaptingieji geoglifai paveldas Vytautas GRICIUS43 Žemės ūkio katedra – Lietuvos ūkio pažangos simbolis

46 naujos knygos49 kryžiažodis

Ebolosvirusasir jo gresmes

40

Lietuvos psichikos sveikatos politikospaveikslas

Paslaptingieji geoglifai

36

20www.freeimages.com

„Google Earth“ programos nuotr.

Roberto Kocho medaliu ir diplomu (Vo-kietija) apdovanotas doc. dr. Audrius An-drijauskas (MF) už naujos homeostazinės kraujo būklių teorijos sukūrimą, jos pagrin-du sukurtą organizmo skysčių poreikio įver-tinimo bei intraveninių skysčių dozavimo metodą ir atliekamus tyrimus.

Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių tary-ba prof. dr. dainių Pūrą (MF) išrinko nau-juoju JT specialiuoju pranešėju dėl paramos visuotinei teisei į aukščiausius siektinus fizi-nės ir protinės sveikatos standartus. Pirmą kartą istorijoje šią poziciją JT užima Lietuvos atstovas.

Prof. habil. dr. Algis Kalėda (FlF) apdo-vanotas Varšuvos universiteto Lenkų kalbos ir kultūros centro užsieniečiams POLONI-CUM 2014 m. premija už išskirtinius pa-siekimus puoselėjant lenkų kultūrą ir kalbą užsienyje.

Prestižinio mokslo žurnalo „Nature Bio-technology“ liepos mėnesio numeryje pa-skelbta informacija ir apie mūsų mokslininkų kolektyvo – Virginijaus Šikšnio, Giedriaus Ga-siūno, Tautvydo Karvelio ir kitų atliktus ir ati-tinkamą patentinę apsaugą jau nuo 2012 m.kovo 20 d. įgijusius tyrimus.

Balandžio 11 d. l. e. p. VU rektoriui prof. habil. dr. Jūrui Baniui iškilmingai įteiktos Saksonijos mokslų akademijos Leipcige nario korespondento regalijos.

Lapkričio 5–7 d. Singapūre vykusioje 28-ojoje Tarptautinės fundamentinės ir taikomosios fizikos sąjungos generalinėje asamblėjoje habil. dr. Gražina Tautvaišienė (TFAI) išrinkta šios sąjungos viceprezidente ir Astrofizikos komisijos pirmininke.

2

n a u j i e n o s

SPECTRUM 2014/2

V. Ja

dzge

viči

aus

nuot

r.E.

Kur

ausk

o nu

otr.

Tarp šių metų Šv. Jeronimo premijos lau-reatės – lietuvių literatūros tyrinėtoja, ver-tėja iš lotynų kalbos, ilgametė Klasikinės filologijos katedros (FlF) dėstytoja dr. da-lia Emilija dilytė-Staškevičienė. Jai premija skirta už didelį indėlį verčiant antikos ir lo-tyniškus LdK tekstus, ypač už Senekos vei-kalų vertimą, atskleidusį lietuvių skaitytojui Romos kultūros gelmę ir įvairovę.

Balandžio 23 d. LR Prezidentūroje pa-gerbti geriausių praėjusiais metais apgintų disertacijų autoriai. Iš trijų laimėtojų – du VU jaunieji mokslininkai. Geriausia hu-manitarinių ir socialinių mokslų disertacija pripažinta deimanto Valančiūno (OC) di-sertacija, geriausios fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų diser-tacijos autorius – Patrikas Ščajevas (TMI).

LMA jaunųjų mokslininkų stipendijos humanitarinių ir socialinių mokslų srity-se skirtos VU mokslininkams dr. Tomui Čelkiui (IF) ir dr. Laurai Žiogelytei (EF). Fizinių, biomedicinos, technologijos ir že-mės ūkio mokslų srityse VU stipendininkai yra doc. dr. Inga Čikotienė (ChF), dr. Janas Macutkevičius (FF), dr. Jūras Mickevičius (FF ), dr. Tomas Šalkus (FF) ir dr. Patrikas Ščajevas (TMI).

Už tarptautinio lygio mokslo pasiekimus ir bendradarbiavimą su Lietuva Švietimo ir mokslo mi-nisterija mokslo premijomis ap-dovanojo užsienyje dirbančius lie-tuvių mokslininkus, tarp kurių su VU bendradarbiaujantys moks-lininkai: Latvijoje gyvenanti kal-bininkė Laimutė Balodė, istorikė Katarzyna Korzeniewska-Wolek iš Lenkijos ir biologas Ramūnas Stepanauskas iš JAV.

Liepos mėn. pabaigoje duomenų bazė „Web of Science“ pateikė 2013 m. registruo-tų leidinių citavimo duomenis. VU pirmauja tarp Lietuvos mokslo institucijų: jo moksli-ninkų publikacijos sudaro 39 proc. visų „Web of Science“ duomenų bazės registruojamų Lietuvos mokslo institucijų publikacijų (an-troje vietoje KTU – 21 proc.).

Balandžio 8 d. pirmojoje lietuviškoje nuo-traukoje iš kosmoso, padarytoje orbitoje skriejančio VU mokslininkų sukurto vie-no pirmųjų lietuviškų palydovų „Lituani-caSAT-1“, pavyko užfiksuoti Saulę, Žemę ir tris paties palydovo antenas, matyti Saulės at-spindžiai objektyve.

Italijos pirmininkavimo Europos Są-jungos Tarybai (2014 m. liepos 1 d. – gruodžio 31 d.) pradžios proga VU ati-daryta italų skulptoriaus Gianmarios Potenzos skulptūrų paroda „Menas –universali kalba“.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Studentų pasiekimaiLJMS konkurso „Geriausi magistro bai-

giamieji darbai 2014“ laimėtojai iš VU: fizi-nių mokslų srityje – Laura Abariūtė, biome-dicinos mokslų srityje – Justina Kazokaitė ir humanitarinių mokslų srityje – Andrius Jurkevičius.

Ir šiemet mokslo komunikacijos talentų konkurse „Šlovės laboratorija“ triumfavo mūsų atstovai. Nacionaliniame finale laimė-toju išrinktas dabar jau Medicinos fakulteto medicinos absolventas Marius Polianskis.

3SPECTRUM 2014/2

Birželio 17 d. Filo-logijos fakulteto Ais-čių menėje pristaty-ta 10 litų kolekcinė (proginė) aukso mo-neta iš serijos „Lie-

tuvos mokslas“, skirta baltistikai. VU nuo XX a. septintojo dešimtmečio garsėja kaip pasaulinis baltistikos centras, nuo 1965 m. leidžia žurnalą „Baltistica“, rengia baltistų kongresą, tarptautines konferencijas.

Šių mokslo ir studijų metų pradžią VU simboliškai pasitiko į savo nišą sugrįžęs paminklas mūsų grožinės literatūros pradi-ninkui Kristijonui donelaičiui. Skulptūros originalas pastatytas VU Kauno humanita-riniame fakultete.

Universitete lankėsiVU viešėjo CERN generalinis direktorius

prof. Rolfas dieteris Heueris.

Liepos 2 d. VU lankėsi 2010 m. Nobelio chemijos premijos laureatas, Purdue uni-versiteto (JAV) profesorius Ei-ichi Negishi. Profesorius domėjosi mūsų moksliniais ry-šiais su Japonija, JAV.

Rugsėjo 27 d. Vilniaus M. daukšos vidu-rinėje mokykloje atidaryta VU Konfucijaus klasė. Tai pirmasis Lietuvoje kinų kalbos centras vidurinėje mokykloje.

Vertimo studijų katedros vertimo ma-gistrantūros programa (FlF) jau antrą kar-tą patenka tarp geriausių Europos vertimo raštu magistrantūros programų. Toks statu-sas suteiktas penkeriems metams.

Pasaulio universitetų reitinge „QS World University Rankings“ VU, šoktelėjęs per 50 reitingo pozicijų, pakilo į 551–600 vietą.

Iš 23 universitetų studentams paskirtų Lietuvos Respublikos Prezidentų Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus, Jono Žemaičio ir Algirdo Bra-zausko vardinių stipendijų 11 atiteko VU atstovams.

Studentų mokslinių darbų konkurso „Naujos ekonomikos idėjos“ I vietos lai-mėtojas – Olegas davidovičius (EF IV k.). Konkursą organizavo Lietuvos bankas.

Lapkričio 6 d. LR Prezidentūroje pristatytas Lietuvos Respublikos narystės Europos Są-jungoje dešimtmečiui skirtas VU mokslininkų parengtas recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys „Europos Sąjungos teisės įtaka Lietuvos teisinei sistemai“.

Liepos 1 d. į pirmąjį posėdį susirinko naujos kadencijos VU Senatas. Senato pir-mininke išrinkta prof. dr. d. Pociūtė-Abu-kevičienė.

V. Ja

dzge

viči

aus

nuot

r.

V. Ja

dzge

viči

aus

nuot

r.

V. Jadzgevičiaus nuotr.E.

Kur

ausk

o nu

otr.

A. B

arys

ienė

s nu

otr.

V. Ja

dzge

viči

aus

nuot

r.

4 SPECTRUM 2014/2

t y r i n ė j i m a i

ElEktroEncEfalograma – ga-lingAs įrAnkis tiriAnt smege-nų elektrinę kAlbą i Smegenys yra elektrocheminis organas: jose vyksta daugybė cheminių procesų, pvz., neuroper-davimas, ir elektriniai procesai – generuo-jami veikimo ir posinapsiniai potencialai. Tai smegenų elektrinis aktyvumas, smege-nų kalba. Cheminiai ir elektriniai procesai smegenyse yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Neuronešiklių prisijungimas prie recepto-rių sukelia elektrinių virsmų seką, o elektri-niams virsmams pasiekus tam tikrą slenkstį sukeliami tolimesni cheminiai virsmai.

Uždėjus elektrodą ant galvos paviršiaus galima užregistruoti vadinamąją elektroen-cefalogramą, arba EEG, t. y. elektrinių pro-cesų sumą, kuri vienaip ar kitaip atspindės neurocheminius procesus. EEG registravi-mo procedūra yra rutininė ir standartizuo-ta: elektrodai ant galvos išdėstomi pagal tam tikras schemas, kur atstumas tarp elektrodų yra griežtai apskaičiuotas taip, kad elektro-dų padėtis atitiktų anatominius smegenų žymeklius; naudojama specialiai tam skirta aparatūra; registravimo sąlygoms yra kelia-mi tam tikri reikalavimai.

EEG signalas gali būti registruojamas visą laiką – juk mūsų smegenys nuolat dirba. Apskritai, kai kalbame apie EEG, galvojame apie spontaninį galvos smegenų aktyvumą

Elektrinis smegenu aktyvumas: kalba, kuria suprantame?

Doc. Dr. ingA griškovA-bulAnovA,gAmtos mokslų fAkulteto neurobiologijos ir biofizikos kAteDrA

Smegenų veiklos paslaptis mokslininkus domina jau ilgą laiką. Šiuo-laikiniame pasaulyje egzistuoja nemažai priemonių, kurias pasitel-kiant galima priartėti prie jos įminimo. Techninės galimybės jau leidžia pamatyti, kas vyksta smegenyse. Vienas iš būdų – registruoti elektrinį lauką, kylantį smegenyse. Dabar elektrinio smegenų akty-vumo tyrimai tampa vis aktualesni ir daugybė mokslininkų siekia bendro tikslo – geriau suprasti žmogaus smegenų elektrinę kalbą ir žinias pritaikyti visuomenės gerovei užtikrinti.

1 pav. Vos pažvelgę į EEG įrašą (64 registravimo kanalai, pateiktas 10 s įrašas), matome, kad signalą galime apibūdinti pagal skirtingų daž-nių bangas. Iš esmės EEG yra elektrinis signalas, apibūdinamas pagal jo dažnį. Išskiriami pagrindiniai EEG ritmai: delta – 2–4 Hz, teta – 4–8 Hz, alfa – 8–13 Hz, beta – 13–30 Hz, gama – daugiau nei 30 Hz. Tyrimai parodė, kad kiekvienos dažnio juostos EEG yra reguliuojama kompleksinių anatominių homeostatinių sistemų. Smegenų kamiene, gumbure ir smegenų žievėje vykstantys procesai, kuriuose dalyvauja milžiniškas skaičius neuronų, su neuronešiklių pagalba užtikrina reguliaciją. Kiekvieno dažnio aktyvumas atitinka skirtingas funkcijas.

SPECTRUM 2014/2 5

(1 pav.). Tačiau kiekvieną kartą, kai mums pateikiamas koks nors dirgiklis, mūsų sme-genyse įvyksta virtinė neuroninių atsakų, susijusių su dirgiklio įvertinimu. Aktyvuo-jantis tam tikroms smegenų sritims, dirgi-klio apdorojimo procesai gali vykti nuose-kliai arba lygiagrečiai. Kadangi dėl neuronų veiklos smegenyse nuolat yra elektros srovė, visi dirgiklio įvertinimo procesai pasireiškia kaip šios globalios srovės pokyčiai. Kai ku-ris nors procesas sutrinka, pasitelkę EEG tai galime pamatyti, todėl šiuo metu elektroen-cefalografija yra galingas įrankis, leidžiantis klinikinėje praktikoje neinvaziniu būdu tirti smegenų elektrinę kalbą.

Vilniaus universiteto mokslininkai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo darbus šioje sri-tyje – elektrofiziologiniai psichinių ir neuro-loginių ligų tyrimai vykdomi jau beveik 15 metų. Per tą laikotarpį, bendradarbiaujant su Respublikine Vilniaus psichiatrijos ligo-nine, tirti įvairūs psichikos sutrikimų metu stebimi sensorinio apdorojimo ir pažintinių funkcijų aspektai. Atliktos kelios skirtingo farmakologinio gydymo saugumo ir veiks-mingumo studijos. Šiuo metu intensyviai vyksta emocinių procesų tyrimai.

EEg signalo vErtinimas i Yra daug informatyvių būdų „skaityti“ EEG. Akivaizdu, kad EEG signalą ir tam tikrus specifinius jo pakitimus (lėtųjų bangų – smailių kompleksai epilepsija sergančio žmogaus EEG arba lėtosios delta bangos miegančio žmogaus EEG) galima įvertinti vizualiai. Tai yra kokybinis vertinimo bū-das. Kiekybiniam EEG vertinimui reikia tai-kyti matematines procedūras. dažniausiai

įvairiais algoritmais yra analizuojama EEG atkarpa, iš kurios prieš tai pašalinami visi artefaktai, galintys paveikti rezultatus. Verti-nant atsakus į dirgiklius (juk gyvename dir-giklių pilnoje aplinkoje), EEG įrašo atkarpos iki stimulo pateikimo ir po jo yra vidurki-

namos ir gaunamas vadinamasis su įvykiu susijęs, arba sukeltasis, potencialas (2 pav.).

EEg atsakas ir klinikinis pritaikymas i EEG tyrimuose visada yra svarbus kontekstas – koks dirgiklis tiria-majam pateikiamas, kaip tiriamasis reaguo-ja. Tarsi smegenys atsakytų į joms užduotą klausimą. Kadangi egzistuoja begalė stimu-liavimo variantų ir begalė užduočių, galima tirti įvairius veiklos aspektus: nuo paprastos sensorinės reakcijos iki procesų, atspindin-čių sprendimų priėmimą ar emocinius atsa-kus. Labai dažnai tokie procesai būna pakitę neurologinių ir psichinių susirgimų metu; vertinant elektrinius atsakus tokiose popu-liacijose galima gauti objektyvią informaciją apie sutrikimus smegenyse (3 pav.).

Šiuo metu Gamtos mokslų fakulteto Neu-robiologijos ir biofizikos katedros moks-lininkai kartu su Respublikine Vilniaus psichiatrijos ligonine ir JAV Floridos vaikų ligoninės grupe vykdo LMT finansuojamą projektą (MIP-009/2014), skirtą medika-mentiniam gydymui atspariai šizofrenijai atpažinti pasitelkiant EEG kalbą. Net iki 60 proc. žmonių, kuriems diagnozuojama šizofrenija, yra atsparūs gydymui antipsi-chotiniais preparatais (medikamentiniam gydymui atspari šizofrenija). Siekiant page-rinti diagnozę ir prognozę, ieškoma tokių elektrofiziologinio pobūdžio žymenų, kurie padėtų greitai nustatyti, kuri šizofrenijos forma yra atspari gydymui. Tai leistų susir-gimo pradžioje koreguoti gydymą, laiku tai-kyti nemedikamentinius gydymo metodus, padėtų greičiau pasiekti terapinį poveikį ir sutrumpinti hospitalizacijos laiką.

Elektrinis smegenu aktyvumas: kalba, kuria suprantame?

2 pav. Sukeltasis potencialas yra pozityvių (P raide žymimų) ir negatyvių (N raide žy-mimų) bangų, vadinamų smailėmis, seka. Prie smailės pavadinimo, be P ar N raidžių, rašomas jos eiliškumo numeris arba apy-tikslis pasirodymo laikas (pvz., N1 smailė reiškia, kad tai pirma negatyvi smailė se-koje; P300 reiškia, kad tai pozityvi smailė, pasirodanti po 300 ms nuo stimulo patei-kimo). Smailės atspindi informacijos ap-dorojimo proceso stadijas (pvz., sensorinis atsakas, ikidėmesinė stadija, sprendimo priėmimo stadija). Smailė yra vertinama pagal jos amplitudę (tai įtampa ( V), ma-tuojama nuo bazinės linijos arba nuo kitos smailės; atspindi neuronų, dalyvaujančių procese, skaičių) ir latenciją (laiko tarpas nuo stimulo pateikimo pradžios iki smai-lės viršūnės), kuri atspindi proceso laiką, greitį.

6 SPECTRUM 2014/2

t y r i n ė j i m a i

kAip pAklAusti? i Akivaizdu, kad keičiamas stimulo garsumas – tai tik vie-nas iš galimų variantų. dirgiklius galima pateikti poromis labai trumpu laiko tarpu vieną nuo kito ir stebėti, kaip atsakant į an-trąjį dirgiklį (identišką pirmajam) vyksta slopinimo procesai. Arba reguliariai pa-teikiant vienodus garsus į jų seką įterpti šiek tiek kitokį, bet labai panašų dirgiklį ir stebėti, kaip smegenys atskiria tą kitokį garsą. Taip pat galima tirti, ar pateikiant du dirgiklius – vieną retai, kitą dažnai – sme-genys atpažins ir klasifikuos retai patei-kiamą kaip svarbų. Pavyzdžiui, pasitelkus tokį klausimą, bandyta įvertinti, kaip elek-tros impulsų terapija (plačiau žinoma kaip „elektrošokas“) paveikia ja gydomų žmo-nių bazines sensorines ir pažintines funk-cijas – dirgiklio registravimą, atpažinimą, sprendimo priėmimą. Yra žinoma, kad šios funkcijos būna pažeistos sergant de-

presija, šizofrenija, o elektriniai jų rodikliai yra pakitę, palyginti su sveikų žmonių. dėl elektros impulsų terapijos specifikos buvo baimintasi, kad gydymas šiuos procesus gali dar labiau pabloginti. Vis dėlto nusta-tyta, kad gydymas procesus normalizuoja, tai yra pagerina žmogaus gyvenimo koky-bę. Paaiškėjo, kokie svarbūs yra tokie tyri-mai – kaip jie galėtų padėti diagnozuojant, įvertinant ligos eigą, gydymo tinkamumą. Kuo paprastesnis stimuliavimo būdas ir aiškesnė užduotis, tuo metodas yra tinka-mesnis klinikinėje aplinkoje, kur svarbus greitas duomenų surinkimas ir patogumas tiriamajam. Aišku, norint surinkti daugiau duomenų apie patį sutrikimą (pvz, šizof-reniją), turi būti taikomos ir sudėtinges-nės, į skirtingus funkcionavimo aspektus nukreiptos paradigmos – būdai užduoti smegenims klausimą. Pavyzdžiui, dabar bendradarbiaujant su Berno universite-

to Psichiatrinės neurofiziologijos katedra aiškinamasi, koks stimuliavimas yra tin-kamiausias, kai tiriamas regimasis erdvinis dėmesys ir jo sutrikimai sergant šizofre-nija. Šiuo metu įsivyraujanti individuali-zuotos medicinos koncepcija labai palanki paprastų neinvazinių elektrofiziologinių tyrimų taikymui.

sinchronizuokimės! i dar vie-nas stimuliavimo būdas, kuris pastaruoju metu tampa vis populiaresnis praktikoje ir plačiai tyrinėjamas, yra periodinių stimulų pateikimas.

Smegenų elektrinis aktyvumas sinchro-nizuojasi su pateikiamais stimulais, o toks gebėjimas sinchronizuotis laikomas sme-genų veiklos integralumo rodikliu, kuris sutrinka sergant šizofrenija, depresija. Pa-sitelkiant klasikinę sukeltinių potencialų metodiką gaunami vadinamieji nuostovie-ji atsakai.

Nuostovieji atsakai yra labai geras slo-pinimo / žadinimo procesų pusiausvyros rodiklis, turintis didelį pritaikymo po-tencialą: jie taikomi audiologijoje, psichi-atrijoje, kuriant smegenų–kompiuterio sąsają. Neurobiologijos ir biofizikos kate-droje toks stimuliavimo būdas taikomas nuo 2006 m. Tyrimų metu parodyta, kad žmogaus budrumo lygiui sumažėjus ir bū-nant užsimerkus nuostovieji atsakai padi-dėja, tampa labiau sinchronizuoti, bet kai sveikas žmogus yra tiesiog užsimerkęs, atsakai nekinta. Kilo idėja patikrinti, ar toks reiškinys būdingas ir sergantiems ši-zofrenija. Nustatyta, kad šioje specifinėje grupėje tiesiog akių užmerkimas leidžia sinchronizavimosi procesams sugrįžti iki normalaus lygio (4 pav.)! Tai reiškia, kad svarbu atkreipti dėmesį, ar tyrimas atlieka-mas pacientui atsimerkus, ar užsimerkus –nuo to priklauso išvados! Įsitikinome, kaip svarbu standartizuoti tyrimo sąlygas ir įvertinti žmogų veikiančius faktorius tyri-mo metu.

Vėliau vertinta, ar nuostovieji atsakai priklauso nuo amžiaus – surinkta vadina-moji „normos grupė“. Kadangi praktikoje tiriant sensorinius atsakus dažnai naudoja-mos dėmesio nukreipimo metodikos, įver-tinta, ar tai turi įtaką. Tyrimų su moterimis metu pastebėta, kad jų atsakai labiau va-rijuoja, ir nustatyta, kad moterų smegenų gebėjimas sinchronizuotis priklauso nuo mėnesinių ciklo fazės. Žinant, kad budru-mas, amžius ir lytinių hormonų svyravimai veikia neuronešiklių sistemų veiklą, tokie rezultatai nestebina, tačiau tenka pripažin-

3 pav. Yra žinoma, kad pateikus garsą smegenyse sukeliamas atsakas – pasitelkiant EEG registruojamas sukeltasis potencialas. Jo savybės priklauso nuo stimulo fizikinių charak-teristikų, ypač nuo dirgiklio garsumo. Šį procesą valdo serotonino sistema. Kuo garsesnį stimulą pateikiame, tuo didesnės amplitudės bangas gauname. Daugėja įrodymų, kad depresija sergančių žmonių kreivė, atspindinti potencialo amplitudės augimą, didėjant intensyvumui būna mažiau stati, o tai reiškia, kad yra sutrikusi serotonino neuronešiklio sistemos veikla. Taip galima atskirti depresija sergančius asmenis nuo sveikų. Dar įdo-miau, kad pagal kreivės statumą depresija sergančiųjų grupėje galima bandyti nuspėti, ar žmogus yra atsparus gydymui vaistais: parodyta, kad gydymui atsparių asmenų kreivės yra plokštesnės (adaptuota iš Lee ir Park, 2011).

SPECTRUM 2014/2

ti, kad mokslinėje visuomenėje tiriamąjį veikiantys faktoriai dažnai yra ignoruoja-mi (pavyzdžiui, elektrofiziologiniai skirtu-mai tarp lyčių yra iki šiol dažnai neverti-nami). Šiuo metu neabejojama, kad reikia dėti pastangas ir išsiaiškinti, kokį poveikį skirtingi eksperimentiniai ir vidiniai tiria-mojo faktoriai turi kliniškai pritaikomiems atsakams. Remiantis tyrimų rezultatais, pavyzdžiui, galima rekomenduoti netaikyti blaškančių užduočių stimuliavimo metu –tai smarkiai sumažina tiriamus atsakus ir tampa sunku juos vertinti. Be to, rekomen-duojame žmogų tirti jam esant ir atsimer-kus, ir užsimerkus – taip mažomis laiko są-naudomis surenkama vertinga papildoma informacija apie neuroninių tinklų, daly-vaujančių sinchronizuojantis, reaktyvu-mą, o tiriant moteris, reiktų atsižvelgti į jų mėnesinių ciklo fazes. Toks įvairiapusiškas tiriamojo ir situacijos įvertinimas leidžia surinkti kokybišką objektyvią informaciją, deramai įvertinti rezultatus ir padaryti tei-singas išvadas. Taip mokslas tampa prak-tiškas ir tarnauja visuomenei.

4 pav. Girdimojo nuostoviojo atsako į 40 Hz stimuliaciją pavyzdys. Spalva užkoduotas atsako stiprumas. Kiekvienas langelis – vienas EEG elektrodas. Matome, kad sveikų žmo-nių nuostovieji atsakai užsimerkus ir atsimerkus nesiskiria. Šizofrenija sergančių žmonių grupėje atsimerkus atsakas yra silpnesnis, palyginti su sveikų, bet užsimerkus jis norma-lizuojasi – nesiskiria nuo sveikų žmonių.

Doc. dr. Inga Griškova-Bulanova džiaugiasi, kad pavyko įtikinti Pa-saulinę mokslininkų federaciją (World Federation of Scientists) jos tyrimų svarba: 2014–2015 m. ji gavo šios organizacijos stipendiją, remiančią moteriškų lytinių hormonų įtakos žadinimo / slopinimo procesų elektrofiziologiniams koreliatams tyrimą.

the secret of the human brain remains one of the most attractive mysteries for ages. In the modern world there

are many ways to get closer to unrevealing this secret. One of them is the investigation of electrical activity originating in the brain, which when recorded noninvasively, is called electroencephalogram, or EEG. Nowadays the researches of the electrical brain language are very popular and many scientists join their efforts to understand this language. Even more, scientists try to implement this knowledge into eve-ryday practice with particular emphasis on clinical appli-cations. Vilnius University, in collaboration with Republican Vilnius Psychiatric Hospital, was the first to start vast EEG researches in Lithuania. Both resting state brain activity and responses to various stimuli are being investigated – they ref-lect various stages of information processing in the brain. The main focus is on evaluation of various factors that may affect electrical brain activity – arousal state, attention, phase of the menstrual cycle. This is important for objective evaluation of collected EEG data, especially relevant when pathophysiolo-gy of psychiatric disorders is under investigation. Further-more, objectively extracted EEG measures are further applied for evaluation of treatment safety and prediction of treatment response in particular patient groups. This is how scientific knowledge meets practical application.

Electrical brain activity: do we understand

the language?

7

E. K

urau

sko

nuot

r.

t y r i n ė j i m a i

8 SPECTRUM 2014/2

tačiau su Vilniaus universiteto Komu-nikacijos fakulteto Bibliotekininkys-tės ir informacijos mokslų instituto

direktoriumi profesoriumi Arvydu Pacevi-čiumi kalbėjomės ne apie M. Butlerį, o apie egodokumentus ir jų ištakas, nepasitikėjimo, kritikos jiems priežastis ir tyrimus Lietuvoje.

Kaip apibūdintumėte egodokumentus? Kas tai per dokumentai?

Egodokumentus galima apibrėžti kaip inty-miąją raštiją, rašytą pirmuoju asmeniu. Ji buvo skirta asmeninėms reikmėms, šeimos ar gimi-nės nariams, kartais – ir artimiems draugams. Vienas puikiausių egodokumentų pavyzdžių yra daug kam žinomas senos ir nusipelniusios Lietuvai giminės atstovo, garsaus tarpukario teisės eksperto Mykolo Romerio dienoraš-tis, kurį jis rašė nuo pat jaunystės. Paskuti-niai dienoraščio įrašai padaryti keletą dienų prieš mirtį 1945 m. vasario 22 d. Vilniuje.

Tradiciškai istoriniai dokumentai skirstomi chronologiniu, sudarytojo, sudarymo laiko ir

Ko iesko mokslininkai egodokumentuose?kristinA urbAitytė

XVIII a. gyveno Butlerių šeimyna, turėjusi daug žemės valdų, užsi-ėmusi verslais, mecenatyste: rėmusi Užnemunės krašto civilizavimo procesus, Marijampolės marijonų vienuolyną, Prienų ir Igliaukos bažnyčias, visuomenės labui dirbusi ir kitus darbus. Vienas šeimos atstovų, Prienų seniūnas Mykolas Butleris, daug ke-liavo ir sugalvojo sudėti savo kelionių įspūdžius į dienoraštį. Aprašė, kaip keliauja per Karūnos Lenkijos, Čekijos, Karališkosios Prūsijos, Vokietijos, Italijos miestus, daug dėmesio skirdamas kultūriniams renginiams, maistui, buičiai. Nepagailėjo tokių detalių kaip suval-gytų austrių, citrinų, išgerto vyno kiekiai, papasakojo apie puotas. Tarkime, viena tokių – Malborke inspektoriaus, atvykusio iš Berlyno, namuose vykusi, kurios pabaigoje inspektorienė Lombart net apsi-verkė – taip skaudu svečius išlydėti buvo.M. Butlerio kelionių aprašymai būtų buvę išleisti kaip „anoniminių lietuvių“ kelionės egodokumentas, jei ne mokslininkai ir sunkus jų darbas projekte „Lietuvos egodokumentinis paveldas“. Šią specifinę dokumentų kategoriją tyrinėjusi tarptautinė mokslininkų grupė pa-rengė dienoraščio perrašą, nustatė kelionės organizatoriaus tapaty-bę, išanalizavo turinį ir išleido M. Butlerio kelionių aprašymų knygą „Butlerio kelionės į Italiją ir Vokietiją 1779–1780 metais dienoraštis“.

Mykolo Butlerio kelionės į Ita-liją ir Vokietiją 1779‒1780 m. die-noraščio viršelis ir įrišimas. Saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (LMA VB)

9SPECTRUM 2014/2

Ko iesko mokslininkai egodokumentuose?vietos, saugojimo vietos, turinio ir kitais po-žiūriais. Istorinių egodokumentų identifikavi-mui ir klasifikavimui itin reikšmingas kriteri-jus – sudarytojas, dokumento kilmė, įskaitant autorystę, o kitų kriterijų reikšmė prioritetų rangų lentelėje daug mažesnė.

Egodokumentus galima įvardyti kaip pro-blemišką dokumentų grupę, nes terminas dar gana naujas, susiformavęs po Antrojo pasau-linio karo. Tyrimų naujumas ir kritika lėmė, kad jis taikomas ne visose šalyse. Kai kurie už-sienio mokslininkai, taip pat lietuvių istorikai ar literatūrologai tikina, kad egodokumentai –pakaitalas tokiems terminams kaip autobio-grafiniai dokumentai, autobiografinė raštija, intymioji literatūra, memuaristika, kad visai nebūtina jo vartoti. Tik įsigilinę galime pama-tyti, kad iš minėtų kategorijų iškrinta tokie do-kumentai kaip testamentai, valstiečių skundai, namų albumėliai, dabar dažnai minima silva rerum, senosiose knygose randamos margina-lijos, kita prieknyginė medžiaga ir kt.

Kokios egodokumentų tyrimų ištakos? Pirmasis egodokumento terminą pavarto-

jo olandų mokslininkas Jakobas Presseris. Po Antrojo pasaulinio karo Olandijos vyriausy-bės užsakymu jis turėjo atlikti tyrimą apie Ho-lokaustą. Kai tik pradėjo gilintis į medžiagą, susidūrė su nauja šaltinių grupe, reikšminga Holokausto tyrimams, – liudininkų parody-mais teismuose, dienoraštinio ir atsiminimų tipo dokumentine medžiaga. J. Presseris iškėlė problemą: kaip šiuos šaltinius klasifikuoti ir kaip aprašyti? Aišku, jam kilo ir didesnė, šalti-nių patikimumo, problema. Jau tada visi žino-jo, kad trauminė atmintis yra visai kitokia nei tradicinė socialinė ar komunikacinė atmintis: ji gali būti deformuota.

dėl šių priežasčių J. Presseris sugalvojo naują terminą, kuris pamažu prigijo Olandi-joje, o vėliau imtas vartoti ir kituose kraštuose. Plečiantis termino vartojimo laukui, įvairūs mokslininkai priskirdavo jam vis daugiau prasmių: dėl to egodokumentikos apibrėži-mas įvairiose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, vo-kiečiai ir lenkai turi gerą termino pakaitalą Selbstzeugnisse, samoświadectwa. Lietuviškai pažodžiui būtų ,,savęs paliudijimai“. Tikriau-siai J. Presseris tuo metu dar negalvojo, kad jo sukurtas terminas bus vartojamas visame pa-

saulyje, kad jis bus pradėtas sieti net su senes-niais istoriniais dokumentais.

Kaip žinoma, 2013-ieji – egodokumentų priskyrimo prie naujų, tarpdalykinių ir kon-ceptualių tyrimų krypčių metai. Kur slypėjo problema, kad tokių tyrimų vengta anks-čiau? Kuo reikšmingas šis pasiekimas?

Sunku pasakyti, ar praėjusius metus gali-ma laikyti šios tyrimų krypties įtvirtinimu ar priskyrimu prie konceptualių krypčių, nes Lietuvoje tokių oficialių procedūrų nėra. Tačiau 2013 m. buvo užbaigtas trejus metus trukęs nacionalinis projektas „Lietuvos ego-dokumentinis paveldas“, kuriame dirbo tarp-tautinė tyrėjų komanda, taigi dėmesys šiam tyrimo objektui ir problematikai, susijusiai ne tik su egodokumentais, bet ir su jų funk-cionavimo aplinka – privačia erdve, šeimos ar emocijų istorija, auga, tyrimų vis daugėja. Bai-giantis projektui, išleistos keturios knygos –straipsnių rinkinys ir istoriniai šaltiniai su lydimaisiais moksliniais straipsniais, studi-jomis. džiugu, kad tai kelia giminingų sričių specialistų, mokslininkų susidomėjimą ir į egodokumentus gilinasi ne tik informacijos ir komunikacijos, bet ir literatūros istorijos, kul-tūros istorijos ir kiti tyrinėtojai. Tikriausiai dėl to praėję metai ir laikomi tyrimų kulminacija, juos galima pavadinti lūžiniais metais.

Viename interviu minėjote, kad neigiamą egodokumentų, anuomet dažniausiai vadin-tų memuarais, įvaizdį suformavo sovietinėje Lietuvoje įsivyravęs požiūris į juos. Kaip tai nutiko? Kuo remiantis jis formuotas ir kodėl klaidingas?

Egodokumentai, kaip jau minėta anksčiau, yra nuoširdi ir intymaus žanro (tokį terminą linkusi vartoti literatūrologė prof. Viktorija daujotytė) raštija. Kaip necenzūruota ir ne-patyrusi savicenzūros ji pavojinga politiniams režimams, ypač totalitariniams. Nors oficia-liai egodokumentų kūrimas ir memuarinių šaltinių naudojimas nebuvo tabu, viešojoje erdvėje tai buvo ribojama ir kontroliuojama: naudoti mokslo darbuose, cituoti, teigiamai pristatyti ideologiškai abejotinų autorių dar-bus buvo nerekomenduojama ar net drau-džiama. Nors privačiai vadinamųjų ,,bur-žuazinių nacionalistų“, tarpukario Lietuvos

veikėjų atsiminimų, emigrantų dienoraščių, laiškų skaityti niekas negalėjo uždrausti. Žinome, kad lietuviai asmeninėse bibliote-kose visko turėjo. Kol cenzūra nepasiekda-vo privačios erdvės, tol būdavo saugu. Yra buvę atvejų, kai egodokumentai tapdavo sovietinio saugumo įrodymais prieš žmogų, pretekstu jį persekioti, kalinti arba ištrem-ti (prisiminkime panašius atvejus 1863 m.sukilimo dalyvių – Sibiro tremtinių bylose). Kita vertus, sovietmečiu akcentuotas vadi-namosios memuaristikos nepatikimumas, subjektyvumas, o egodokumentai priskirti antraeilių istorinių šaltinių grupei. dėl to ir dabar manoma, kad tai – nepatikimi šaltiniai.

Tais laikais egodokumentika neteko esmi-nio bruožo – intymaus pasakojimo ir siužeto spalvų, daugelis autentiškų tekstų buvo pa-miršti, sunaikinti, geriausiu atveju – kupiū-ruoti. Sovietinių partizanų, didžiojo Tėvynės karo dalyvių atsiminimai, ,,objektyvūs“ so-vietinių žurnalistų reportažai iš kelionių po ,,supuvusias“ kapitalistinio pasaulio šalis – tai, ką mes gaudavome sovietmečiu, būdavo taip suredaguota ir cenzūruota, kad ir nebeprimi-nė autentiškų tekstų, nuoširdžių prisiminimų. Egodokumentai buvo tapę propaganda.

Galbūt todėl, kai žvelgiame į tokio tipo šaltinius dabar, neigiama sovietmečio pa-tirtis tarsi neleidžia jų vertinti nuosaikiai, tebevyksta atmetimo reakcija, nes Sovietų Sąjungoje šie dokumentai siekė suformuoti

Freilinos Olgos Kalinauskytės-Oginskie-nės 1836–1839 m. dienoraščio užrakina-mas viršelis-įdėklas. Saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje (VUB)

10 SPECTRUM 2014/2

t y r i n ė j i m a i

skaitytojo nuomonę, pakeisti ją ideologiniam procesui naudinga linkme. Ir štai dabar sulau-kėme laiko, kai po tuputį publikuojami visai kitokie, įvairiausias patirtis liudijantys šalti-niai. Todėl M. Romerio dienoraščius skaitau savo malonumui ir matau, kad tekstas rašytas nieko neslepiant – net ir intymios detalės šiam žmogui nebuvo tabu. Negalima net lyginti šių dienoraščių su sovietmečiu leistais: matyti, kad raštai nei vidinės, nei išorinės cenzūros nepaveikti.

Egodokumentikos patikimumo klausimas gali kilti ir šiais laikais. Tyrimo metodai lyg ir patikimi, bet egodokumentika – gana subjek-tyvus žanras. Ar galima gauti patikimų rezul-tatų tiriant asmeninę raštiją – subjektyvumo persmelktą, ne visada adekvačiai atspindin-čią supantį pasaulį?

Egodokumentinio tipo šaltinius reikia ver-tinti itin kritiškai, reikalingas ypatingas atsar-gumas, netgi įtarumas, nes galimi falsifikatai, sąmoningas klaidinimas. Tai ypač svarbu juos naudojant, cituojant. Yra kompleksas disci-plinų, kurios padeda nustatyti tikrąjį autorių, sudarymo laiką, išsiaiškinti, ar tai yra pirminis tekstas, ar nuorašai. Kitas svarbus aspektas – sisteminis požiūris nagrinėjant egodokumen-tus, nes reikia matyti visą panašią nagrinėjamo laikotarpio raštiją, žinoti jos kanonus, pagaliau istorinį kontekstą: kur akivaizdžiai meluoja-ma, o kur tai daroma subtiliai, naudojant visą spalvinį emocijų diapazoną.

Negana to, svarbi paplitusi nuostata naudo-ti tokio tipo šaltinius tik praėjus tam tikram laikui, įsigalėjus tam tikriems istorijos vertini-mams. dažniausiai pasirenkamas vienos kar-tos laikotarpis: tik praėjus 50–70 metų šaltinį galima vertinti nešališkai, žvelgti į jį kritiškai. Galbūt, gyvenimo tempui vis greitėjant, šis laikotarpis sumažės iki 30 ar 40 metų. Čia ir vėl pasiremčiau M. Romerio dienoraščio pa-vyzdžiu: tik dešifruotas ir kritiškai įvertintas, parengtas su komentarais, jis įgavo vertę, nes jame išties buvo daug subjektyvumo. Natūra-lu, kad pats dienoraščio autorius negalėjo ži-noti visko, kas vyksta aplink jį.

Koks tokio šaltinio svoris kitų dokumentų kontekste?

Šį klausimą galima užduoti ir taip: ar sva-resnis Nepriklausomybės akto su signatarų parašais originalas, ar kurio nors signataro atsiminimai apie istorinį šio akto pasirašy-mo kontekstą? Atsakymas priklauso nuo to, kokiomis svarstyklėmis šiuos dokumentus sversime. Jei žvelgsime Lietuvos valstybės is-torijos požiūriu, tai tikriausiai nusvers aktas. Jei iš privačios erdvės, šeimos, kasdienybės ar emocijų istorijos perspektyvos, tai dides-nį svorį įgis minėtasis signataro atsiminimų tekstas. Kitaip tariant, viskas yra reliatyvu ir įgauna svorį tik konkretaus tyrimo kontekste.

Žvelgiant istoriniu požiūriu, faktas, kad, no-rint kompleksiškai įvertinti įvykius, reikia žiū-rėti į visus dokumentus ir matyti jų įvairovę. Štai dabar kritiškai vertinami XX a. pabaigos Sąjūdžio dalyvių atsiminimai: yra atvejų, kai tokių dokumentų kūrėjai per daug susireikš-mina, iškelia savo vaidmenį ar, priešingai, yra linkę elgtis kukliau – čia matome panašias strategijas kaip ir kasdieniame gyvenime, ypač viešajame. Tokie pavieniai dokumentai turi mažą vertę, tačiau jų visuma, įvertinta kritiš-kai, naudojantis tam tikra metodika, gali tap-ti reikšmingu istorinius faktus ir valstybinės reikšmės dokumentus papildančiu šaltiniu.

Kokios egodokumentų tyrimų kryptys ir perspektyvos Lietuvoje?

Viena vertus, sisteminiai egdokumentų ty-rimai tik prasideda, tačiau yra keletas gražių, vertų paminėti pavyzdžių. Įdomus yra Vil-niaus universitete vykdomas projektas „Litera-tūros geografija: tekstų teritorijos ir vaizduotės žemėlapiai“, vadovaujamas dr. Ingos Vidugi-rytės-Pakerienės. Jame analizuojama kelionių literatūra, XVIII a. kelionių aprašymai, keliau-tojų laiškai ir dienoraščiai, nuo įprastų kūri-nio erdvės tyrimų sąmoningai sukama realios fizinės erdvės rekonstrukcijų link. Istorijos

fakultete vykdomi tyrimai taip pat vienaip ar kitaip siejasi su egodokumentikos problema-tika, tik juose akcentuojama XX a. atminties kultūra (Nerijus Šepetys) arba įvairios tapa-tumų reprezentacjos senosos Lietuvos priva-čioje raštijoje (silva rerum, kelionių literatūra, dienoraščiai) (Liudas Jovaiša). Jau minėjome Lietuvos istorijos instituto atliekamus tyri-mus, kuriems vadovauja instituto direktorius Rimantas Miknys. Atkūrus nepriklausomybę jo pastangomis daug dėmesio skirta ne tik valstybės politinei istorijai, paremtai oficialiąja dalykine raštija, bet ir memuariniams šalti-niams. R. Miknio dėka ne vienas lietuvis žino M. Romerį, per metus išeina vienas–du tomai šios istorinės asmenybės dienoraščių. Tik įsi-vaizduokite, koks tai didelis ir fundamentalus darbas, nes reikia pateikti ne tik dienoraščio dalis, bet ir kritinę jo vertinimo perspektyvą, komentuoti, suteikti kontekstą. Laikau tai vie-nu svarbiausių Lietuvos egodokumentinių ty-rimų ir publikacijų.

Lietuvos mokslininkai sėkmingai naudoja egodokumentus tirdami bajorijos ir dvasinin-kijos tapatumų kaitą (Tamara Bairašauskaitė, Vilma Žaltauskaitė), šeimos istoriją (Jolita Sar-cevičienė), apskritai XIX a. Lietuvos kultūros istoriją (Reda Griškaitė) ir kt. Šių tyrimų pa-grindas yra egodokumentiniai šaltiniai, tokie kaip korespondencija, dienoraščiai, atminimų albumai. Per egodokumentų tyrimus galima rekonstruoti socialinių grupių portretus, at-kurti asmens ar bendruomenės dalyvavimą

Mykolo Romerio dienoraščio, rašyto 1911 m. Bogdaniškyje, antraštinis lapas. Saugomas LMA VB

Egodokumentais galima vadinti ir mar-ginalinius autoportretus, dar įvardijamus kaip knygų grafičiai. Čia matome Pran-ciškaus Ksavero Bogušo (1746‒1820) (au-to)portretą knygoje „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ (O początkach narodu języ-ka litewskiego rozprawa, 1808). Saugoma VUB

11SPECTRUM 2014/2

viešajame gyvenime, privataus gyvenimo deta-les, be to, egodokumntai svarbūs vykdant šei-mos istorijos tyrimus, gilinantis į raštijos raidą ir jos praktikų kaitą. Tarkime, galime pasižiū-

Egodokumentams priskirtini ir literatūros kūriniuose palikti autoportretai. Čia ma-tome rašytojo Jano Potockio (1761–1815), gyvenimą baigusio savižudybe, autopor-tretą „Rankraščio, rasto Saragosoje“ juo-draštyje, buvusiame VUB rinkiniuose iki Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m. Saugomas Lenkijos nacionalinėje bibliote-koje Varšuvoje (LNBV)

Kelionės 1752–1754 m. į Vieną, Paryžių ir kitus Vakarų Europos miestus dienoraščio, publikuoto vykdant projektą LEGODOK, autoriaus Juozapo Jurgio Hilzeno (Hylzen, Hülzen, 1736–1786) portretas. Saugomas LNBV

Freilinos Olgos Kalinauskytės-Oginskienės dienoraščio prancūzų kalba fragmentas, 1836–1839. Saugomas VUB

Marginalinis šaržas ‒ moters portretas su nuoroda į svarbią teksto vietą vienuoliams priklausiusiame inkunabule. Saugomas Krokuvos Jogailos universiteto bibliotekoje

rėti, kada valstiečiai pradėjo rašyti tekstus ir kaip jie vartojo kalbą. Pasirodo, kad jau XIX a.jie mėgino rašinėti reminiscencijas ar žymėtis reikšmingus dalykus kalendorių paraštėse ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Atsiveria nauja tyrimo perspektyva – raštijos lauko formavi-masis vadinamosiose nebyliose bendruome-nėse, tokiose kaip valstietija.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakul-tete vykdomi sisteminiai egodokumentikos tyrimai, jie siejami su socialine ir dokumen-tine komunikacija, kodikologija, dokumento turinio ir formos kaita, ,,genetika“ – kilme, klasifikacija, ryšiais su kita asmenine doku-mentika, privataus archyvo raida ir jo struk-tūra ir pan. Pažymėčiau didelį šio fakulteto mokslininkų (prof. domo Kauno, dr. Tomo Petreikio) įdirbį nagrinėjant egodokumentus kaip priešknyginę medžiagą, aprėpiant margi-nalijų ir proveniencijų problematiką. Čia ypač daug padaryta žvelgiant į tokią raštiją iš kny-gotyrininko ar knygos istoriko perspektyvų.

Papasakokite plačiau apie projektą „Lietu-vos egodokumentinis paveldas“, reikšmingą egodokumentikos sampratai atskleisti, tyri-mų ir naudojimosi laukams apibūdinti.

Įgyvendindami projektą mėginome aiš-kintis Lietuvos egodokumentų kilmę, raidą, autorystę, formą ir struktūrą, jos kaitą ir ki-tus klausimus. Pabandėme iškelti ambicingus uždavinius ir sudaryti sąrašą-inventorių rem-damiesi tam tikromis schemomis, aprašyti jį.

SPECTRUM 2014/212

t y r i n ė j i m a i

Kai ką suskaitmeninome, išleidome keturias reikšmingas knygas: mokslininkų straipsnių rinkinį „Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje“ ir tris šaltinių publi-kacijas – „Juozapo Jurgio Hilzeno 1752–1754 kelionės dienoraštį“, „Butlerio kelionės į Italiją ir Vokietiją 1779–1780 metais dienoraštį“ ir „Juozapo Mykolo Karpio „Ganytojišką laišką Žemaičių vyskupijos dvasininkams“. Įkur-ta egodokumentikos tyrimus sisteminanti ir populiarinanti svetainė internete, duomenų bazė (http://legodoc.lt/), kurioje suregistruota daugiau kaip 3 tūkst. egodokumentų. Padėjo-me tvirtus pamatus tolesniam bendradarbia-vimui tiriant egodokumentus ir jų socialinę sklaidą tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu. Apibendrinant galima sakyti, kad projektas buvo sėkmingas.

Ar asmeninį susirašinėjimą elektroniniu paštu galima laikyti egodokumentu? Įsivaiz-duokime, kad kada nors „Google“ ar „Face-book“ kompanijos nuspręs paviešinti visus elektroninėse dėžutėse archyvuotus elektro-ninius laiškus: ar jie būtų reikšmingi? Ar šiuos dokumentus būtų galima laikyti ego-dokumentais? Ar jie būtų svarbūs žvelgiant iš ateities tyrėjo perspektyvos?

skaitmeninė komunikacija gali tapti egodoku-mentinės analizės objektu, bet tam reikalingi tam tikri įrankiai ir aiškus suvokimas, ko sie-kiama tokiu tyrimu. Manau, kad elektroniniai laiškai, skaimeninė komunikacija gali tapti egodokumentinės analizės objektu, bet tam reikalingi tam tikri įrankiai ir aiškus suvoki-mas ko siekiama tokiu tyrimu. Viena vertus, tokie pavadinimai kaip „tinklaraštis“ ar „vei-daknygė“ rodo, kad socialiniuose tinkluose plintanti, mažai sklaidos apribojimų turinti raštijos forma turi egodokumentinių bruožų. Tačiau šios virtualios žinutės plinta viešojoje, naujųjų medijų sukurtoje erdvėje, taip for-muojasi naujos skaitmeninės bendruome-nės, gyvename tinklaveikos visuomenėje. Ti-kriausiai čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp egodokumentinės raštijos ir socialinių tinklų žinučių: savo esme tikroji egodokumentika skirta tik rašytojui arba jo šeimynykščiams, o skaitmeninių socialinių tinklų atveju susidu-riame su sąmoningu noru pasigarsinti ir būti matomam.

Žvelgiant iš ateities tyrėjo perspektyvos, reiktų klausti, ką galima nuveikti su šimtais milijonų socialinių tinklų įrašų. Kas iš to, kad juos tirsime? Ką rekonstruosime? Tai tikrai nebus galima pavadinti privataus gyvenimo rekonstrukcija, tai – kažkas kita, nebūtinai atvira, nuoširdu, asmeniška. Tai jau skaitme-ninė (ego)dokumentika ir skaitmeninė raštija, kurią taip pat galima ir reikia suprasti, pažinti ir tyrinėti.

Seminaro LEGODOK-2 dalyviai Vilniaus universitete, 2012 m. rugsėjo 25 d. Iš kairės į dešinę: Juozas Markauskas, dr. Julija Zinkevičienė, Ringailė Bagušytė, Milda Kvizike-vičiūtė, habil. dr. Waldemar Chorążyczewski, Toma Zarankaitė, Kęstutis Gudmantas, dr. Reda Griškaitė, dr. Romualdas Šviedrys, dr. Rima Cicėnienė, habil. dr. Rajmund Przybylak, dr. Arvydas Pacevičius

LEGODOK projekto vykdymo metu išleisto „Juozapo Jurgio Hilzeno 1752–1754 metų kelionės dienoraščio“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2013) viršelis. Publikuojamas tekstas priklauso 16–17 metų jaunuolio, studijavusio Vienoje Collegium Theresianum ir Paryžiuje pas abatą Žaną Antuaną Nolė (Nollet), plunksnai

Matyti, kad į šiuos dalykus nuolat atkreipia-mas dėmesys, nes vis kyla tam tikras sąmyšis, diskusijos. Manau, kad elektroniniai laiškai,

13SPECTRUM 2014/2

t y r i n ė j i m a i

nesAugumAs Dėl DArbo – kAs tAi? i Psichologinis nesaugumas dėl darbo – tai darbuotojo suvokiama grės-mė prarasti darbo vietą ir/arba palankias darbo sąlygas. Kokie gi pagrindiniai nesau-gumo dėl darbo požymiai?

Nesaugumas dėl darbo yra subjektyvi būsena, todėl tą pačią situaciją organiza-cijoje (pavyzdžiui, užsakymų organizaci-jai sumažėjimas) atskiri darbuotojai gali vertinti skirtingai – vieniems ji gali kelti

Psichologinis nesaugumas organizacijoje: kiek tikri

esame del savo darbo ir kodel tai svarbu?

Ar kada nors esate pagalvoję, kad galite praras-ti darbą, kad galbūt pasikeis darbo užmokesčio dydis arba neteksite dalies jums patrauklių dar-bo užduočių, o gal būsite perkelta/s į biurą su ne tokiu patraukliu vaizdu pro langą? Kas yra psichologinis nesaugumas dėl darbo ir kokio-mis sąlygomis darbuotojai patiria besikeičian-čių darbo sąlygų grėsmę?

Dr. jurgitA lAzAuskAitė-zAbielskė,Dr. ievA urbAnAvičiūtė,Doc. Dr. DAliA bAgDžiūnienė,

filosofijos fAkulteto klinikinės ir orgAnizAcinės psichologijos kAteDrAE. Kurausko nuotr.

14 SPECTRUM 2014/2

t y r i n ė j i m a i

nesaugumo jausmą, kitiems – nekelti jo-kių minčių apie galimą darbo praradimą. Nesaugumą išgyvenantys darbuotojai nėra tikri dėl savo ateities organizacijoje. Toks netikrumas yra priešingas atleidimui iš darbo, kadangi apie būsimą darbo praradi-mą įspėtas darbuotojas gali imtis veiksmų situacijai įveikti, pavyzdžiui, ieškoti kito darbo. Nesaugus besijaučiąs darbuotojas negali tinkamai pasiruošti ateičiai, kadangi nežino, ar imtis veiksmų ir kokių. Nesau-gumas yra darbuotojo nepageidaujamas, todėl netaikomas darbuotojams, kurie savo noru pasirenka nesaugaus pobūdžio darbą, pavyzdžiui, dirba pagal terminuotą darbo sutartį. Kaip tik dėl šios priežasties nesau-gumas siejamas su bejėgiškumu išlaikyti darbą kilus grėsmei jį prarasti.

Taigi nesaugumas dėl darbo apima nu-manomą tiek paties darbo, tiek tam tikrų jo sąlygų pasikeitimą. Nesaugumas dėl darbo praradimo dar vadinamas kiekybiniu ne-saugumu, o nesaugumas dėl galimų nei-giamų darbo sąlygų pokyčių – kokybiniu nesaugumu. Kokias gi darbo sąlygas dar-buotojai bijo prarasti? Tai gali būti atlygis už darbą, darbo valandos, kolegos, darbo turinys, pavyzdžiui, sumažėjusi autonomija planuoti ir atlikti darbus, ir pan. Mokslinė-je literatūroje dar išskiriamas kognityvinis nesaugumas, t. y. mintys apie grėsmę da-bartinei darbo situacijai, ir emocinis nesau-gumas, t. y. numanomą grėsmę lydinčios neigiamos emocijos.

kiek DArbuotojų jAučiAsi nesAugūs Dėl DArbo? i Ne-saugumas dėl darbo nebūtinai susijęs su darbo praradimu, todėl nesaugumą išgy-venančių darbuotojų yra gerokai daugiau nei realiai darbą prarandančių. Europos darbuotojų saugos ir sveikatos agentūros (EU-OSHA) 2013 m. apklausos duomeni-mis, 7 iš 10 darbuotojų daugumoje Europos šalių pagrindine streso darbe priežastimi vadino nesaugumą dėl darbo. Nesaugumą kaip pagrindinę streso priežastį nurodė ir pusė apklaustų Lietuvos darbuotojų. Įvai-rių mokslinių apklausų duomenimis, apie 9 proc. Europos darbuotojų galimybę prarasti darbą artimiausiu metu vertina kaip labai didelę ir didelę, o 75 proc. – kaip mažą ir labai mažą. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad, pakeitus klausimo formuluotę iš „Kiek tikėtina, kad prarasite darbą ateinančiais metais?“ į „Kiek tikėtina, kad galite pra-rasti darbą ateityje?“, teigiamai atsakančių skaičius išauga iki 20 proc. Nepaisant ab-

soliučiu dydžiu, rodos, nedidelių skaičių, kalbama apie milijonus darbuotojų. Be to, tyrimų duomenimis, šis skaičius linkęs di-dėti. Tai nestebina atsižvelgiant į globalių ekonominių veiksnių poveikį organizaci-joms: organizacijos atleidžia darbuotojus, užsidaro, susijungia ir pan. Nesaugumas dėl darbo yra glaudžiai susijęs su nedarbo pokyčiais ir labai dažnai atspindi objektyvią darbo rinkos realybę: didėjant nedarbui, di-dėja ir jaučiamas dirbančiųjų nesaugumas dėl darbo.

tyrimAs lietuvoje i Tyrimo metu, siekdami nustatyti nesaugumo dėl darbo raišką ir reikšmę pačiam darbuoto-jui ir visai organizacijai, straipsnio autoriai apklausė 1180 darbuotojų iš įvairių organi-zacijų. Apie pusę apklaustųjų nesijaučia ne-saugūs dėl savo darbo vietos ateityje ir net trys ketvirtadaliai nemano, kad artimiausiu metu gali prarasti darbą. 61 proc. apklaustų darbuotojų teigė nemanantys, kad jų darbo sąlygos pablogės, tačiau trečdalis išreiškė rūpestį dėl to, kokios jų darbo sąlygos bus ateityje, o 25 proc. nurodė jaučiąsi nesaugūs dėl darbo sąlygų ateityje. Iš tiesų apklausti darbuotojai išgyvena didesnę grėsmę pra-rasti palankias darbo sąlygas, bet ne patį darbą. Taigi nesaugumas dėl darbo apėmęs mažesnę apklaustų darbuotojų dalį, ir nors tai gali atrodyti netikėtai, gauti rezultatai atitinka tarptautinių tyrimų duomenis.

Tyrimas atskleidė, kad nesaugumas dėl darbo yra universalus reiškinys. Nesaugu-mą dėl darbo ir jo sąlygų vienodai išgyvena vyrai ir moterys, vadovaujantys ir pavaldūs darbuotojai, dirbantys visu etatu ir tik jo dalimi, mažose ir didelėse organizacijose.

Kokie gi darbuotojai patiria didesnę grės-mę savo darbui? Kaip ir galima nuspėti, vy-resnio amžiaus darbuotojai jaučia didesnę grėsmę prarasti tiek patį darbą, tiek palan-kias jo sąlygas. didžiausią numanomą grės-mę prarasti darbą ir jo sąlygas patiria 46–50 metų amžiaus, mažiausią – jaunesni nei 30 metų amžiaus darbuotojai. Panašūs rezul-tatai gauti skirtingo darbo stažo darbuoto-jų grupėse: saugiausiai jaučiasi dirbantys mažiau nei penkerius metus, o nesaugiau-siai – turintys 10–20 metų darbo stažą. Tai logiška, kadangi jaunesni darbuotojai gali lengviau susirasti darbą.

Kaip ir galima numanyti, labiausiai psi-chologiškai nesaugūs dėl darbo jaučiasi uždirbantys mažiau nei 1500 litų, o sau-giausiai – uždirbantys daugiau nei 3500 litų atskaičius mokesčius. Pridėkime atsakymą į

klausimą, ar sudėjus visas šeimos narių pa-jamas jų pakanka būtiniausioms reikmėms, ir matysime, kad saugiausiai jaučiasi tie, ku-rie ne tik patenkina savo šeimos poreikius, bet ir gali sutaupyti, o mažiausiai saugūs nurodė pajamų nepakankamumą ir sunku-mus verčiantis. Nenuostabu, kad psicholo-ginis nesaugumas dėl darbo labiausiai susi-jęs su pajamų dydžiu ir jų pakankamumu.

Įdomu tai, kad dirbantieji pagal termi-nuotas darbo sutartis nesijaučia nesauges-ni nei dirbantieji pagal nuolatinio darbo sutartis. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali at-rodyti keista, tačiau kaip tik atskleidžia mi-nėtus skiriamuosius nesaugumo požymius –žinantieji apie būsimą darbo sutarties nu-traukimą iš anksto (o taip yra terminuotos darbo sutarties atveju) išvengia dėl netikru-mo kylančios įtampos ir gali iš anksto imtis tam tikrų veiksmų, pavyzdžiui, ieškoti kito darbo. Tačiau dirbantieji pagal terminuotas darbo sutartis patiria didesnę grėsmę pra-rasti palankias darbo sąlygas, palyginti su dirbančiaisiais pagal neterminuotas darbo sutartis.

Kokiose organizacijose dirbantys dar-buotojai jaučiasi mažiau saugūs? Tyrimo rezultatai parodė, kad dirbantys viešajame sektoriuje yra nesaugesni dėl grėsmės pra-rasti palankias darbo sąlygas. Iš 677 tyrime dalyvavusių viešojo sektoriaus darbuotojų apie trečdalį nurodė jaučiąsi nesaugūs dėl savo darbo pobūdžio/sąlygų ateityje ir neri-maują dėl to, koks jų dabartinis darbas bus ateityje. Tuo tarpu privataus sektoriaus dar-buotojai jaučia didesnę grėsmę prarasti patį darbą. Nors dauguma iš 503 tirtų privataus sektoriaus darbuotojų nemano, kad arti-miausiu metu praras darbą, tačiau trečdalis nerimauja dėl to, kaip jų dabartinis darbas galėtų pasikeisti ateityje, ir 70 proc. abejoja tuo, kad gali išlaikyti savo darbą.

Kodėl darbuotojai suabejoja savo darbo ir esamų jo sąlygų tęstinumu? Nesaugumo dėl darbo grėsmė dažniausiai siejama su poky-čiais organizacijoje. Tyrimo duomenimis, įvykus pokyčiams labiau nerimaujama dėl grėsmės prarasti darbo sąlygas, bet ne patį darbą. Labiausiai nerimaujama dėl galimų darbo sąlygų pokyčių, kai pokyčių organi-zacijoje metu atleidžiama nemažas skaičius organizacijos ar jos dalies darbuotojų, paly-ginti su pokyčiais restruktūrizuojant ar su-jungiant organizacijas. Nenuostabu, kad po permainų organizacijoje likusius darbuoto-jus labiausiai baugina galimi darbo sąlygų pokyčiai, tačiau jie jaučiasi gana saugūs dėl pačios darbo vietos.

15SPECTRUM 2014/2

koDėl kAlbAme Apie nesAu-gumą? i Kokį poveikį nesaugumas dėl darbo turi darbuotojui ir organizacijai? Psi-chologus, žinoma, pirmiausia domina indi-vidualus nesaugumo lygmuo. Čia natūraliai kyla klausimas: o koks nesaugumo lygis jau kenksmingas ir kuo? Nors tyrinėjant stresą nustatyta, kad nedidelis streso lygis žmogų mobilizuoja, nesaugumo dėl darbo atveju ši taisyklė, atrodo, negalioja. Pasaulyje atlik-ti tyrimai rodo, kad nesaugumą dėl darbo išgyvenantys asmenys dažniau skundžiasi fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimais, jie labiau linkę jausti persidirbimą, o dėl to su-mažėja jų pasitenkinimas darbu ir psicho-loginė gerovė apskritai. Bemaž didžiausią susirūpinimą kelia vadinamasis nesaugu-mo plitimo efektas, pasireiškiantis tuo, kad neigiami nesaugumo dėl darbo padariniai pamažu apima ne tik darbą, bet ir įvairias asmeninio gyvenimo sritis. Štai ir Lietuvo-je atliktu tyrimu nustatyta, kad nesaugumo dėl darbo patyrimas siejasi ne tik su minė-tais tiesioginiais darbiniais padariniais, bet ir su padidėjusiu nerimu dėl savo finansinės bei socialinės padėties ateityje. Beveik pusė apklaustų darbuotojų baiminasi, kad per ateinančius kelerius metus jų finansiniai iš-tekliai sumažės, kad jie turės pakeisti savo gyvenimo būdą ir gyventi kukliau.

Kalbant apie nesaugumo dėl darbo reiš-kinį organizacijos požiūriu, ne veltui ap-tinkamas terminas „nesaugi organizacija“. Tai ne tik tokia organizacija, kurioje vyksta darbuotojams nesaugumo jausmą keliantys reikšmingi pokyčiai, bet ir tokia, kurioje pasireiškia neigiamas nesaugumo efek-tas. Koks gi jis? Tarptautinėje praktikoje dažniausiai minimi sumažėję darbuotojų lojalumas ir įsipareigojimas organizacijai, kurie, manoma, ilgainiui paveikia ir visos organizacijos efektyvumą.

Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad kuo mažiau darbuotojai jaučia-si saugūs dėl darbo, tuo mažiau yra juo ir įvairiais jo aspektais patenkinti, prasčiau jį atlieka, yra mažiau į jį įsitraukę, patiria di-desnę įtampą darbe ir yra mažiau emociškai prisirišę prie organizacijos. Tačiau bene la-biausiai intriguoja tai, kad dauguma grėsmę prarasti darbą pajutusių darbuotojų... patys ketina jį palikti! Tai tik dar kartą parodo, koks svarbus darbuotojams psichologinis saugumas, dėl kurio jie renkasi gerokai ma-žiau palankią, bet vienareikšmiškai jų padė-tį nusakančią situaciją. Šio nesaugumo dėl darbo poveikio organizacijai žala abejonių nekelia.

Ar gAlime išvengti nesAu-gumo Dėl DArbo ir kAip? i Psi-chologinis nesaugumas dažnai yra susijęs su objektyviais pokyčiais organizacijoje ar darbo rinkoje, tad ar įmanoma jo išvengti? Atsižvelgiant į ekonominę nesaugumo kil-mę, visiškai jo išvengti vargu ar įmanoma. Nesaugumas dėl darbo yra globalių ekono-minių pokyčių, veikiančių visas šiuolaikines visuomenes, rezultatas. Artimiausiu metu, tikėtina, tokių pokyčių tik daugės. Todėl saugumo užtikrinimas tampa ne tik sunkia, bet ir svarbia užduotimi. Išties, nepaisant objektyvių aplinkybių, tiek darbuotojai, tiek organizacijos turi išteklių psichologiniam nesaugumui dėl darbo sumažinti. Kadangi nesaugumas reiškia nenuspėjamumą ir ne-kontroliuojamumą, neigiamų nesaugumo

Numanomą grėsmę prarasti palankias darbo sąlygas patiria darbuotojai:

46–50 metų amžiaus

uždirbantys mažiau nei 1000 Lt/mėn

dirbantys pagal terminuotas darbo

sutartis

dirbantys organizacijose, kuriose

įvyko pokyčiai

dirbantys didelėse ir mažose

organizacijose

vyrai ir

moterys

pavaldiniai ir

vadovai

dirbantys visuetatu ir tik jo

dalimi

Tai trečioji nesaugumo mažinimo galimy-bė, kadangi tinkamų procedūrų laikymasis leidžia darbuotojui nuspėti būsimų pokyčių organizacijoje padarinius. Individualaus darbuotojo požiūriu sumažinti nesaugumo poveikį gerovei gali socialinė šeimos ir ko-legų parama, individualių gebėjimų susiras-ti darbą stiprinimas. Įvairių užsienio šalių mokslininkų nuomone, išvardyti veiksniai padeda užkirsti kelią nesaugumo jausmui ar bent jį sumažinti. Nors Lietuvoje pana-šaus pobūdžio tyrimai dar tik pradedami, straipsnio autorių atlikto tyrimo duomenys taip pat patvirtina minėtų nesaugumo or-ganizacijoje mažinimo priemonių efekty-vumą.

Nors nesaugumas dėl darbo gali būti neišvengiamas dėl ekonominių pokyčių,

padarinių išvengti galima juos mažinant. Organizacijos požiūriu tam gali padėti ke-letas dalykų. Visų pirma, atvira ir nuodu-gni komunikacija su darbuotojais, susijusi su, pavyzdžiui, organizacijoje vykstančiais pokyčiais. Antra, darbuotojų dalyvavimas priimant su organizacijos ateitimi susijusius sprendimus, taip didinant situacijos kon-trolę ir būsimų įvykių nuspėjamumą. Ko-munikacija ir dalyvavimas didina ir suvo-kiamą elgesio su darbuotojais teisingumą.

mokslininkai tikisi, kad tolesni nesaugumo dėl darbo tyrimai, kaip ir šis, padės surasti jo mažinimo receptą.

Straipsnio autoriai atliko tyrimą pa-gal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą Nr. MIP–12216 „Psichologinis nesaugumas darbe: jo raiška ir padariniai individui bei organizacijai“ Lietuvos orga-nizacijose darbuotojų patiriamam nesaugu-mui įvertinti.

16 SPECTRUM 2014/2

kelių būklė priklAusė nuo krAšto geogrAfinių sąlygų iXV–XVII a. LdK sausumos kelių tinklas formavosi priklausomai nuo gyvenviečių sklaidos. Kaimai ir bažnytkaimiai teritori-joje buvo pasklidę gana retai. LdK plytėjo daug neįžengiamų girių ir pelkių masyvų, tarp kurių ir buvo įsispraudusios gyvenvietės. Antai 1477 m. italų pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis (Ambrogio Contarini) iš Maskvos vyko į Smolenską, o iš jo į Trakus. Keliautojas nurodė, kad kelias driekėsi per plačius miš-kus, o kiekviename maršrute nuo miesto iki miesto jį lydėjo kelią žinoję vedliai, nes prie-šingu atveju buvo galima lengvai pasiklysti ir pražūti. Pakeliui į Trakus jis regėjo lygias ir miškingas vietoves, kartais pravažiuodavo mažus kaimelius, į kuriuos užsukdavo per-nakvoti. Tačiau, nepasisekus pasiekti gyven-vietės, neretai nakvodavo po atviru dangumi, prie laužo, o žiemos metu rogėse, apsiklostęs kailiais. XVII a. pradžioje čia lankęsis anglų keliautojas Fynesas Morysonas teigė, kad

Lietuva yra itin pelkėta ir miškinga, o gyven-vietės labai nutolusios viena nuo kitos, net iki 20 vokiškų mylių, dėl to per ją vasarą keliauti negalima – tik žiemą, kai viskas užšąla. Išties tuo metu egzistavo atskiri žiemos ir vasaros keliai. Neretai tik šalčiui sukausčius klampy-nes gyventojai galėdavo per pelkes pervežti stambesnius krovinius. Neatsitiktinai malkos kurui būdavo ruošiamos būtent žiemą, nes tada buvo lengviau jas pervežti.

LdK vietos bendruomenės gyveno gana uždarą gyvenimą. Vyravo natūrinis ūkis, dėl to lyg ir nebuvo didelio socialinių kontaktų poreikio. Į miestelį važiuota tik svarbiausiais tikslais, pavyzdžiui, į turgų ar mugę parduoti ir įsigyti būtinų prekių, į bažnyčią. didesnės gyvenvietės arba bažnytkaimiai pritraukda-vo apie 20 km atstumu pasklidusius kaimus ir vienkiemius. Tuo tarpu XVI a., bajorams konsoliduojant ir plečiant savo žemes, labiau nutolusiose teritorijose būdavo įsteigiami atskiri dvarai, kaip administraciniai centrai. Priklausomai nuo to tiesti juos jungę keliai.

Ar geri buvo keliai Lietuvos Didziojoje Kunigaikstysteje?

Dr. tomAs čelkis,

istorijos fAkulteto senovės ir viDurAmžių istorijos kAteDrA

Kiekvienas vairuotojas pasakytų, kad geras kelias turi būti tiesus, lygus ir platus, dengtas asfaltu, su aiškinamaisiais kelio ženklais. Vis dėlto dalis kelių, ypač kaimo vietovėse, yra duobėti, vin-giuoti, pakelėse apaugę krūmynais, su staigiais posūkiais ir įkalnėmis – jais privalu važiuoti itin atsargiai. Senais laikais šie nepatogumai nekėlė didelių rūpesčių, nes arklio traukiamas vežimas riedėjo lėtai, o iš priešpriešos atvažiuojantis vežimas girdėjosi iš tolo. Panašiais bruožais pasižy-mėjo senieji sausumos keliai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), kurie vingiavo lyg upės, aplenkdami pelkes, kalnus ar dirbamas žemes. Jų išsidėstymas buvo susiformavęs gyvenimiškai, pramynus takelį ar keliuką, vedusį iš vienkiemio į kaimynines sodybas ir kaimus. Keliai senojoje Lietuvoje buvo ir dabartinės susisiekimo sistemos pamatas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kuo giliau į praeitį, tuo keliai turėjo būti prastesni, o susisiekimo sistema nė iš tolo nepriminė dabartinės. Tačiau ar tikrai taip buvo?

1 iliustracija. Skersai kelio linijos subraižy-tos medgrindų atkarpos. Latvijos valstybės istorijos archyvas

t y r i n ė j i m a i

17SPECTRUM 2014/2

Taip atsirasdavo vadinamieji „privatūs keliai“, kurie neretai vadinti jų savininkų – bajorų pavardėmis, nes tai buvo jų nuosavybė. Aps-kritai bene visų vietinių kelių priežiūra rūpin-davosi patys gyventojai. daugiausia rūpesčių keldavo mediniai tiltai per upes, kuriuos daž-niausiai išgriaudavo pavasario ledonešis.

mEdiniai kEliai ldk i Minėta, kad LdK kraštas pasižymėjo pelkynais, o trumpi-nant kelią neišvengiamai per juos nusidriek-davo maršrutai. Todėl daugelis jų atkarpų buvo sutvirtinami vadinamosiomis medgrin-domis. Tai medžių šakomis – kamšomis (fa-

šinomis), rąstais ir storlentėmis kloti kelio ruožai. Kitaip tariant, iš medienos būdavo padaromas tokio pločio grindinys, kad galė-tų prasilenkti vežimai. Antai XVI a. penktojo dešimtmečio LdK valdovo pranešime Merki-nės valdytojui Mykolui Jundilui rašoma, kad paskirta LdK komisija, kuri kartu su Prūsijos pasiuntiniais turės nustatyti valstybinę sieną prie Merkinės, dėl to reikia pastatyti tiltus per upes, o per pelkes ir kitas sunkiai pravažiuo-jamas balas įrengti medgrindas. Tokie sutvir-tinimai – medgrindos driekdavosi ne vieną kilometrą. 1678 m. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) pasiuntinys Bernardas Tanneris nu-

Ar geri buvo keliai Lietuvos Didziojoje Kunigaikstysteje?

2 iliustracija. 1753 m. plane pavaizduota medgrinda prie Baisogalos. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius

rodo, kad kelyje nuo Smolensko iki Maskvos jis suskaičiavo šimtus medgrindų, o kai kurių ilgis siekęs 5–6 kilometrus. 1695 m. švedų pa-reigūnai parengė Kuršo ir dalies buvusios Li-vonijos žemėlapius ir juose pažymėjo kelius. Viename jų nubraižytas Biržų–Bauskės kelias ir pavaizduotos didelių atstumų medgrindos (1 il.). Šie kelių sutvirtinimai, įrengti būtent per pelkėtus ruožus, sėkmingai naudoti ir XVIII a. (2 il.)

inžinerinis įrenginys – ke-lio pylimas i Kitas to laiko inžinerinis išradimas, naudotas LdK susisiekimui page-

SPECTRUM 2014/218

rinti, buvo žemgrinda, arba žemės pylimas. Kuršo kunigaikštystės Bauskės apylinkių XVII a. kelio brėžinyje pavaizduota žemgrin-da ir nurodyta jos sandara (3 il.).

Šį kelio pylimą sudarė penki sutvirtinimų sluoksniai: pirmiausia pelkėtos vietovės ho-rizontas buvo padengiamas medžių rąstais; antras sluoksnis – ant viršaus paklojamos eglių arba pušų šakos ir smulkesni mediniai balkiai; trečias sluoksnis – ant viršaus supi-lama žemė, iškasta žemgrindos pakraščiuose darant šalikelių griovius; ant supiltų žemių dar kartą klojamos eglių arba pušų šakos ir smulkesni balkiai; paskutinis sluoksnis – ant viršaus užpilamas stambus šviesus žvyras.

Žemgrindos pakraščiuose buvo kasami grioviai, į kuriuos subėgdavo vanduo nuo

sutvirtinimo. Neabejotinai tai buvo brangus įrenginys, juolab kad jo plotis turėjo leisti prasilenkti vežimams. 1766 m. LdK kelių revizijos liustracijoje taip pat pavaizduota žemgrinda netoli Pažaislio, kuri dengė klam-pią kelio atkarpą (4 il.).

Minėtomis priemonėmis siekta gerinti LdK kelių būklę. Akivaizdu, kad jie ne visur galėjo būti vienodai gerai sutvarkyti. Gyven-viečių keliai buvo vietos gyventojų rūpestis, bet ne visada šie pajėgdavo juos remontuoti patys. Neretai būdavo kreipiamasi į valdovą prašant leisti rinkti specialius muitus per pa-statytus tiltus, kad tais pinigais būtų galima padengti tiltų ir kelių remontą. 1647 m. ATR valdovas Vladislovas Vaza nurodė Simno miestelio gyventojams jo girioje prisikirsti medienos ir padaryti kelių grindinius mies-telio apylinkėse, nes šis buvo dauboje ir dėl lietaus keliai tapdavo nepravažiuojami. Geros kelių būklės užtikrinimas priklausė nuo fi-nansinių pajėgumų.

vytAuto keliAi ir vAlstybi-niai kEliai ldk i Šalia lokalių LdK

3 iliustracija. Žemgrinda XVII a. Latvijos valstybės istorijos archyvas

4 iliustracija. 1766 m. kelio nuo Pažaislio į Vilnių plano fragmentas su pavaizduota žemgrinda (grobla). Lietuvos valstybės istorijos archyvas

kelių egzistavo svarbūs valstybiniai traktai – didieji vieškeliai, kurie labiau tarnavo šalies administracijos funkcionalumui, pradedant kariuomenės judėjimo ir baigiant užsienio prekybos plėtros užtikrinimu. Prie šių cen-trinių arterijų jungdavosi smulkesni keliai. Vieškeliai buvo valstybės prioritetas. Kai ku-rie jų net vadinti valdovų vardais arba tiesiog „karališkais keliais“. Taip nutiko todėl, kad XIV–XV a. LdK buvo valdoma po ją ke-liaujant monarchui arba remiantis panašia įgaliotų pareigūnų administravimo forma. Taip formavosi nuolatiniai „valstybiniai ke-liai“ – maršrutai su tam tikra infrastruktūra, kurie jungė tolimas valstybės teritorijas. Pa-vyzdžiui, 1560 m. dokumente rašoma, kad Slanimo paviete prie kelio, kuriuo kadaise valdovas Vytautas keliaudavo lankyti savo dvarų, buvo pastatytas namas, kur jis ir apsi-stodavo, o tą namą prižiūrėjo vietos bajoras. Vytauto kelias minimas 1467 m. Markove, Vytauto vieškelis – 1546 m. Palenkėje. Šio valdovo kelių atminimas atsispindėjo net XVII a. dokumentuose. Kartais būdavo sako-ma: kelius reikia sutvarkyti taip, kad jie būtų

t y r i n ė j i m a i

19SPECTRUM 2014/2

tokie geri kaip Vytauto laikais. Nors tokių liu-dijimų nėra itin daug, bet šie pavyzdžiai aiš-kiai rodo, kad egzistavo „valstybiniai“ – stra-teginės paskirties keliai, kurių dalis tiesiogiai sieti su valdovų vardais. Kita vertus, supran-tama, kad didelė dalis valstybinės reikšmės kelių buvo vadinami pagal tai, kokius centrus ar miestus jie jungė.

Svarbiausiais valstybės traktais vykdavo ne tik keliaujantis valdovas, bet ir šalies pareigū-nai arba užsienio pasiuntiniai – diplomatai. Todėl vieškelius reikėjo prižiūrėti ir remon-tuoti, o tokio masto darbus galėjo organi-zuoti bene tik monarchas. Antai Motiejus Strijkovskis savo XVI a. kronikoje rašė, kad ruošiantis žygiui į Maskvą LdK valdovas Al-girdas įsakė sutvirtinti kelius per pelkes, kad kariuomenė galėtų pražygiuotų per jas tiesiai. Kitais atvejais monarchai per vietos pareigū-nus įpareigodavo gyventojus remontuoti vi-suomeninius kelius, ir tai jau buvo prievolė. Pavyzdžiui, 1527 m. įsakyta sutvarkyti „pa-siuntinių kelią“ iš Vilniaus į Naugarduką per Geranainius. Prekybos tikslais taip pat rūpin-tasi prižiūrėti kelius. 1586 m. ATR karalius nurodė remontuoti kelius, kurie vedė į Rygą, tuo metu svarbų prekybos uostą. Be to, žino-ma, kad svarbesni keliai ir vieškeliai būdavo saugomi patruliuojančios sargybos. Išties tai buvo speciali prievolė. 1449 m. valdovas Žygimantas Jogailaitis įpareigojo Valkavisko bajorus saugoti kelius taip, kaip buvo Vytau-to laikais, o tokį apsaugos būrį sudarė dešimt žmonių. Tuo tarpu 1693 m. Bresto pilies teismo knygoje paliudyta, kad buvo paskir-ti rotmistrai, kurie turėjo rūpintis saugumu keliuose ir gaudyti nusikaltėlius, nes dėl plė-šikavimų itin skundėsi pirkliai. Susisiekimo sistema LdK buvo plėtojama ir ja rūpintasi, kiek tik leido galimybės.

kelio ženklAi i Svarbus aspektas, liu-dijantis LdK kelių sistemos raidą XVI–XVII a.,buvo tai, kad prie svarbiausių vieškelių sta-tyti specialūs kelio ženklai, kurie padėdavo keliautojams lengviau susiorientuoti geogra-finėse platumose. Akivaizdu, kad šią naujovę padiktavo siekis taupyti laiką ir kuo skubiau pasiekti kelionės tikslą, ypač pirkliams. Tai būdavo specialūs mūriniai arba mediniai stulpai, įkasti į žemę šalikelėse. Kai kurie duomenys apie juos siekia net Vytauto laikus. 1557 m. aprašant brastas per dauguvos upę minima, kad netoli Polocko sienos buvo bras-ta, pro kurią kadaise Vytautas su kariuomene žygiavo Naugardo ir Maskvos link, o prie tos brastos stovi „kryžiai“, žymintys marš-rutą. Toks ženklas – stulpas stovėjo 1559 m.Pinsko–Klecko kelyje. Mūriniai stulpai mi-

nimi 1598 m. prie Vilniaus–Nemėžio ke-lio ir 1675 m. prie vieškelio iš Vilniaus į Rūdninkus. detaliau šis kelio ženklas pa-vaizduotas 1695 m. Biržų–Bauskės kelio brėžinyje (5 il.).

Kaip šie kelio ženklai atrodė, daugiau leidžia pasakyti XVII a. antrosios pusės Bauskės apylinkių kelių plane pavaizduo-ti ženklai, kurie rodė kelią į Rygą (5 il.). Tai buvo į žemę įkasti stulpai, nudažyti ryškiai raudona spalva. Ant jų pažymėti Rygos miesto herbai, liudijantys, į kokį miestą veda kelias, ir užrašyti atstumai myliomis.

LdK sausumos kelių sistema klostėsi gana savaimingai ir dinamiškai. Egzistavo vietos bendruomenių reikmes užtikri-nantys keliai, privatūs keliai, kurių savi-ninkai buvo bajorai, o valstybės lygmeniu funkcionavo didieji vieškeliai – „valstybi-niai keliai“. Pastarieji priklausė monarcho kompetencijai, nes šios susisiekimo arte-rijos buvo svarbi šalies administravimo ir valdymo funkcionalumo dalis. Matyti, kad susisiekimui gerinti LdK naudoti specialūs, sudėtingi ir gana brangūs in-žineriniai įrenginiai: medgrindos – to laiko „asfaltas“ ir žemgrindos. didžiausią nuostabą kelia specialių kelio ženklų nau-dojimas jau XVI a.

Visa tai liudija LdK susisiekimo siste-mos bruožus, kurie turi tam tikrų sąlyčio taškų su mūsų laikų kelių sistema.

6 iliustracija. XVII a. kelio ženklai prie Baus-kės. Latvijos valstybės istorijos archyvas

5 iliustracija. Kelio ženklas 1695 m. Biržų–Bauskės kelio brėžinyje. Latvijos valstybės is-torijos archyvas

20 SPECTRUM 2014/2

Lietuvos psichikos sveikatos politikos paveikslas

prof. Dr. DAinius pūrAs,

meDicinos fAkulteto psichiAtrijos klinikA

t y r i n ė j i m a ifr

eeim

ages

.com

nuo

tr.

21SPECTRUM 2014/2

Lietuvos psichikos sveikatos politikos paveikslas

ŠaliEs psichikos svEikatos politikoje – DAug sprAgų i Mokslininkai, pasitelkę sisteminį požiūrį ir realistinio vertinimo metodiką, vykdė kom-pleksinį – ekspertų interviu, pirminių ir an-trinių dokumentų, turinio ir diskurso – tyri-mą. Buvo analizuojamas tiek su visuomenės psichikos sveikatos problemų sprendimu susijęs socialinis (žiniasklaidos šaltiniai) ir politinis (Lietuvos Respublikos Seimo ste-nogramos) diskursas, tiek psichikos sveika-tos politikos ir psichikos sveikatos priežiū-ros sistemos veiksmingumas.

Analizė atskleidė Lietuvos psichikos svei-katos politikos paveikslą. Šioje srityje šiuo-laikiniai mokslo žiniomis grįsti principai yra tinkamai suformuluoti, tačiau nėra įgyven-dinami, todėl Lietuvos psichikos sveikatos politika negali būti laikoma veiksminga. Aptiktas nepalankus visuomenės nuostatų, valdžios institucijų sprendimų ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos veikimo bei vertinimo būdų derinys, kuris veikia ydingo rato principu. Išaiškintos šios svarbiausios ydingo rato mechanizmo grandys, veikian-čios kartu ir kaip nepalankių reiškinių bei rodiklių priežastys, ir kaip jų padariniai:

valstybės biudžeto, PSdF ir ES fondų lėšos daugiausia investuojamos į anks-tesnių tradicijų suformuotą paslaugų sistemą, stiprinančią socialinės atskir-ties, stigmatizacijos ir bejėgiškumo reiš-kinius;sustabdyta arba pernelyg lėta veiksmin-gų visuomenės sveikatos intervencijų ir psichosocialinių bendruomeninių tech-nologijų plėtra;neveikia nepriklausomo sistemos ir jos atskirų grandžių vertinimo mechaniz-mai; visuomenės psichikos sveikatos rodikliai yra stabiliai prasti;politikų sprendimuose vyrauja prisitai-kymas prie sistemos tradicijų ir visuome-nėje paplitusių stigmą, socialinę atskirtį ir netoleranciją palaikančių nuostatų.

Svarbiausiose psichikos sveikatos politikos

įgyvendinimo srityse – siekiant įgyvendinti veiksmingą savižudybių prevenciją, vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų plė-trą ir perėjimą nuo institucinės globos prie veiksmingų bendruomeninių paslaugų –nepavyko pasiekti lūžio, nepaisant į sistemą

Lietuvoje veikianti psichikos sveikatos priežiūros sistema yra ne-veiksminga ir nepakankamai skaidri. Tokia ir kitos nepalankios psichikos sveikatos priežiūros formuotojams išvados yra pagrįs-tos ir įrodytos ne tuščiu politikavimu, o išsamiu moksliniu tyri-mu. Tyrimą atlikę mokslininkai D. Pūras (vadovas), M. Veniū-tė, E. Šumskienė, G. Šumskas, L. Murauskienė, D. Juodkaitė, J. Mataitytė-Diržienė, D. Šliužaitė kompleksiškai išanalizavo Lie-tuvos psichikos sveikatos politikos formavimo ir įgyvendinimo raidą 1990–2013 m. ir moksliškai įvertino jos veiksmingumą.

SPECTRUM 2014/222

investuotų didelių papildomų finansinių iš-teklių.

Įrodyta, kad Lietuvoje veikianti psichikos sveikatos priežiūros sistema yra neveiks-minga ir nepakankamai skaidri. Nėra siste-mos ir jos grandžių veiklos veiksmingumo kriterijų, pagal kuriuos būtų galima vertinti į sistemą investuojamų sąnaudų efektyvu-mą. Nesukurtos paskatos inovacijoms, ne-priklausomam sąnaudų efektyvumo, žmo-gaus teisių apsaugos ir kitų sistemos veiklos rezultatų stebėsenos vykdymui.

Identifikuotos sisteminės spragos Lietu-vos psichikos sveikatos priežiūros sistemoje nesusijusios su finansinių išteklių trūkumu. Sistemos ydingumo požymiai stiprėjo ne 1990–2000 m., o 2001–2013 m., kai vyko ekonomikos augimas (2001–2007) ir kai buvo naudojami ES fondai (2007–2013).

Žiniasklaidos ir politinio diskurso analizė atskleidė nežymius teigia-mus visuomenės psichikos sveikatos ir jos problemų suvokimo pokyčius, tačiau nepakanka politinės valios ir visuomenės narių suvokimo, kad veiksmingi sprendimai įmanomi tik tuo atveju, jei bus bendrais veiks-mais įgyvendinti šiuolaikiniai prin-cipai ir atsisakoma socialinės atskir-ties ir stigmos tradiciją bei vienpusį biomedicininį modelį palaikančių paslaugų vyravimo. Tokia visuo-menės ir politinio diskurso būsena leido pasiekti, kad modernios psi-chikos sveikatos politikos principai būtų suformuluoti dokumentuose, bet trukdo šią politiką įgyvendinti. Tokios vis dar nepakankamai bran-džios visuomenės ir politinio elito nuostatos palaiko ydingą ratą, stab-do veiksmingas inovacijas psichikos sveikatos priežiūros sistemoje ir ke-lia grėsmę sveikos visuomenės raidai bei nacionaliniam saugumui.

Nepriklausomos stebėsenos me-chanizmų įgyvendinimas leistų padidinti ir psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo, ir psichi-kos sveikatos priežiūros sistemos veiksmingumą ir kartu laipsniškai pakeisti visuomenės nuostatas. Kuriant psichosoci-alinės gerovės indeksą, siūloma įtraukti ro-diklius, susijusius su visuomenės psichikos sveikata ir vertinančius psichikos sveikatos priežiūros veiklą, ir nepriklausomai ver-tinant šių rodiklių kaitą nuolat koreguoti psichikos sveikatos politikos įgyvendinimą.

Siekiant kuo greičiau nutraukti ydingo rato mechanizmus, kurie yra tapę grėsmin-

ga kliūtimi Lietuvos visuomenės psichikos sveikatos stiprinimui ir moderniais prin-cipais grįstos psichikos sveikatos politikos įgyvendinimui, būtinas naujas politinės valios pasireiškimas ir platesnė negu iki šiol permainomis suinteresuotų proceso dalyvių koalicija, taip pat ir aktyvus įvairių mokslo krypčių akademinio sektoriaus at-stovų įsitraukimas.

gAusėjAntys resursAi ne-lemiA geresnių rezultAtų iAtlikta giluminė analizė leidžia atmesti dažniausiai aptinkamą situacijos vertinimo versiją – kad Lietuva pamažu įveikia iššū-kius bei kliūtis visuomenės psichikos svei-katos srityje ir, kiek leidžia finansiniai ište-kliai bei galimybės, nuo 1990 m. iki dabar

Tačiau tuo Lietuvos sėkmė, jei taip galima pavadinti faktą, jog Seimas yra patvirtinęs pažangų psichikos sveikatos politikos do-kumentą, vertintu laikotarpiu (iki 2013 m.) ir pasibaigia. Įgyvendinimo lygiu ir iki 2007 m., ir po 2007 m. matyti tų pačių strategijo-je patvirtintų principų nepaisymas.

Besigilindami, kaip realybėje įgyvendi-nami psichikos sveikatos politikos prin-cipai ir kaip bei kokių siekiama rezultatų, mokslininkai aptiko daug įrodymų, kad ge-rai žinomi šiuolaikiniai psichikos sveikatos politikos principai nėra įgyvendinami. At-skleisti reiškiniai ir tendencijos liudija, kad psichikos sveikatos politika Lietuvoje įgy-vendinama pagal scenarijų, kurį nulemia istoriškai susiformavusios ir šiuolaikiniams principams prieštaraujančios tradicijos. Jau prieš 10–15 metų susidarius ydingam ratui

tarp nepalankių reiškinių visuome-nės psichikos sveikatos rodikliuose ir neveiksmingo atsako iš valdžios institucijų valstybės psichikos svei-katos politika vyko ir tebevyksta ne įgyvendinant šiuolaikinius prin-cipus bei rekomendacijas, o vei-kiau imituojant reformas. Priimant sprendimus ministerijose ir savival-dybėse įsivyravo seniai susiforma-vusių investavimo į sistemą būdų protegavimas, taip prisitaikant prie stipriai išreikštų stigmos, socialinės atskirties ir netolerancijos nuostatų visuomenėje. Nors per du dešim-tmečius gana dideli finansiniai ir žmogiškieji resursai buvo investuoti į psichikos sveikatos priežiūros sis-temą (bendros tiesioginės valstybės išlaidos psichikos sveikatai per vie-nerius metus išaugo 1,9 karto – iki 368 mln. litų), tai dar nereiškia, kad šie gausėjantys resursai buvo naudo-jami veiksmingai. Todėl tenka kaip nepagrįstą atmesti dažnai aptinkamą teiginį, kad tinkamai pasirūpinti vi-suomenės ir individų psichikos svei-kata labiausiai esą trukdo finansinių išteklių stoka.

Sėkmės ar bent santykinės Lietu-vos sėkmės varianto neleidžia patvirtinti egzistuojanti stebėsenos sistema, kuri iki šiol mažai skiriasi nuo sovietiniu laikotar-piu naudotos statistikos ir vertina ne tiek sistemos veiksmingumo rezultatus, kiek vykstančius paviršinius procesus, taigi ne tiek atskleidžia, kiek užslepia esmines sis-temines spragas. Tuo tarpu nepriklausomo stebėjimo ir analizės būdu gauti duomenys leidžia daryti prielaidą, kad tradiciniai ir

įgyvendina šiuolaikinius psichikos sveika-tos politikos principus.

Formulavimo lygiu Lietuvos psichikos sveikatos politika atitinka šiuolaikinius prin-cipus. Visų pirma tai pasakytina apie 2007 m. Seimo patvirtintą Psichikos sveikatos strategiją, kuri įtvirtina visus naujausiuose tarptautiniuose dokumentuose nustatytus principus ir nurodo, kad Lietuva vykdyda-ma psichikos sveikatos politiką jais remsis.

t y r i n ė j i m a i

Profesoriaus dr. Dainiaus Pūro vadovaujami moksli-ninkai įvertino Lietuvos psichikos sveikatos politikos raidą ir veiksmingumą

23SPECTRUM 2014/2

kol kas nekintantys investavimo į psichikos sveikatos sistemą būdai gali tik dar labiau įtvirtinti ydingus mechanizmus ir neigia-mai veikti tiek plačiosios visuomenės, tiek sutrikusios psichikos asmenų gerovę ir gy-venimo kokybę.

Sveikatos politikos paribyje lieka strate-giškai svarbi sritis – psichikos sveikatos sti-prinimas ir sutrikimų bei problemų preven-cija (taip pat ir nesėkmingi bandymai įveikti savižudybių ir kitų mirčių dėl išorinių prie-žasčių epidemiją). Vaikų psichikos sveika-tos politikos įgyvendinimo ir veiksmingų paslaugų plėtros nesėkmė ir besitęsiantis institucinės globos protegavimas, nepaisant akivaizdžių mokslo žinių apie būtinybę kuo skubiau atsisakyti institucinės globos suau-gusiesiems, o juo labiau vaikams ir pereiti prie veiksmingos pagalbos šeimoje ir ben-druomenėje formų – šios kritiškai svarbių sričių psichikos sveikatos politikoje situaci-jos ir jų plėtros evoliucijos analizė patvirti-no šias išvadas.

psichikos svEikatos politi-ka pati sErga i Būtų galima daryti prielaidą, kad nesprendžiamos psichikos sveikatos politikos problemos viso labo yra bendrosios Lietuvos sveikatos politikos, kuriai būdingos visos čia atskleistos siste-minės ydos, problemų atspindys. Iš tikrųjų Lietuvos sveikatos politikai, vis dar neišsi-vadavusiai iš sovietinės sveikatos apsaugos ypatumų, būdinga ir perteklinė medikaliza-cija, ir nepagarba paciento teisėms, ir mo-dernių ligų prevencijos būdų ignoravimas, ir skaidrumo stoka, ir prasta sistemos va-dyba. Tačiau jei ir priimame šią prielaidą, turime atkreipti dėmesį į tai, kad psichikos sveikatos sritis yra daug labiau pažeidžia-ma visų šių trūkumų. Mūsų atlikta analizė leidžia daryti prielaidą, kad psichikos svei-katos politikos įgyvendinimo nesėkmės yra stipriau išreikštos negu bendrojoje Lietuvos sveikatos politikoje susikaupusios sistemi-nės problemos.

daug rimtų iššūkių šiuolaikinių psichikos sveikatos politikos principų įgyvendinimui kelia visuomenės požiūris. Mūsų atlikta žiniasklaidos ir politinio diskurso analizė identifikuoja papildomus ydingo rato me-chanizmus, kai nepalankūs reiškiniai visuo-menės ir politikų nuostatose ir nepalankūs procesai pačioje psichikos sveikatos prie-žiūros sistemoje bei visuomenės psichikos sveikatos rodikliuose stiprina vieni kitus. Būtina atkreipti dėmesį, kad Lietuvos situa-cija atspindi bendras Vidurio ir Rytų Euro-pos regiono problemas. Būtent XX ir XXI a.

sandūroje buvo pradėta suvokti, kad Vidu-rio ir Rytų Europai nebūtinai pasiseks pa-kartoti liberaliosios demokratijos ir pagar-bos kiekvieno individo teisėms ir laisvėms principų įtvirtinimą, kaip tai po Antrojo pasaulinio karo įvyko Vakarų Europoje. Priminsime, kad būtent praėjus 20 metų po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Vakarų Europos valstybių jau vyko ne tik esminės psichikos sveikatos politikos reformos, bet ir pilietiniai judėjimai už psichikos ligonių teises ir už tai, kad ir vaikai, ir suaugusieji, nesvarbu, ar jie su negalia, ar be jos, turi tei-sę gyventi laisvėje, o ne uždarose įstaigose.

Suprantama ir tai, kad psichikos sveika-tos priežiūros sistema ir jos veiksmingumą lemianti psichikos sveikatos politika nega-li plėtotis ir nesiplėtoja tuštumoje. Sunku įsivaizduoti tokį scenarijų, kai tolerancijos pažeidžiamoms žmonių grupėms stokojan-čioje visuomenėje be ypatingų kliūčių įgy-vendinami šiuolaikiniai psichikos sveikatos politikos principai. Priešinimasis liberalio-sios demokratijos vertybėms, kuris Lietuvo-je tapo aiškiai išreikštas ne vienoje visuome-nės grupėje, sukuria papildomų kliūčių ir psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo strategijai bei taktikai. Juk akivaizdu, kad visi šiuolaikiniai psichikos sveikatos politi-kos principai yra glaudžiai susiję su pagar-ba kiekvienam individui ir kiekvieno indi-vido (ypač žmonių, priklausančių pačioms pažeidžiamiausioms grupėms) pamatinėms teisėms ir laisvėms. Jei visuomenėje trūksta jėgų ir kritinės masės pripažinti, kad kūdi-kių namuose arba didelėje uždaroje globos įstaigoje, skirtoje žmonėms su psichikos negalia, pažeidžiamos bendrapiliečių teisės ir kad su tokia situacija negalima taikstytis, tenka sutikti su tuo, kad sociumo būsena sudaro dideles kliūtis modernios politikos įgyvendinimui. Perfrazuojant kitoms sri-tims dažnai taikomas įžvalgas, galima pa-kartoti, kad kiekviena visuomenė turi tokią psichikos sveikatos priežiūros sistemą ir tokią psichikos sveikatos politiką, kokios ji pati nusipelno.

mokslininkAi siūlo recep-tą politikAms i Politinio diskurso analizė parodė, kad lėtos permainos veiks-mingų sprendimų link jau yra prasidėju-sios. Politiniame diskurse įsitvirtino suvo-kimas, kad su psichikos sveikata susijusios problemos yra iš tikrųjų svarbios ir kad jos užkrauna didelę naštą, kai yra nesprendžia-mos. Tačiau analizė taip pat parodė ir tai, kad dar nesuvokiama, jog tą naštą įmano-ma gerokai sumažinti, jei bus investuojama

socialinės atskirties mažinimo ir stigmos mažinimo, pažeidžiamų grupių integracijos didinimo ir visuomenės emocinio raštingu-mo stiprinimo kryptimi.

Kokybinio tyrimo duomenys rodo, kad šio Lietuvoje pamažu įsitvirtinančio su-vokimo dar nepakanka proveržiui ir pa-radigmos lūžiui. Suformuluoti esminius psichikos sveikatos politikos principus ir prioritetus yra svarbu ir būtina, bet to ne-užtenka. Reikalingas kitas etapas – šių prin-cipų įtvirtinimas visais lygmenimis. Atlikta analizė parodė, kad šiuolaikinių principų įgyvendinimui dar nepakanka politinės valios ir šiuos principus palaikančių jėgų. Galių lauke stipresnės yra šių principų įgy-vendinimui nepritariančios jėgos. Būtent tai nemaža dalimi lemia, kad mūsų identifi-kuotų ydingų ratų principu visi komponen-tai vienas kitą iki šiol skatino nepalankiems sprendimams.

Vis dėlto siūloma per daug nesureikšmin-ti nebrandžių ir sklandžioms permainoms nepalankių visuomenės pažiūrų. Už poli-tikos formavimą ir įgyvendinimą atsakin-gi politikai negali nuolat teisintis tuo, kad visuomenė yra nepasirengusi pažangioms permainoms. Kitų valstybių pavyzdžiai rodo, kad sistemines permainas paprastai inicijuodavo visuomenės lyderiais pasi-rengę būti politikai. Jei yra politinė valia, pasitelkus šiuolaikinę vadybą galima taip vykdyti permainas psichikos sveikatos sis-temoje, kad jas palankiai priims vis daugiau visuomenės narių.

Politiniam elitui imtis nutraukti ydingą ratą bus lengviau pasitelkus tokius partne-rius kaip nevyriausybinės organizacijos ir akademinis elitas. Akademinis sektorius gali ir turi atlikti lemiamą vaidmenį pade-dant visuomenę ir politikus įtikinti, kad įgyvendinus mokslo žiniomis grįstus šiuo-laikinius principus laimės visi – ir psichi-kos sutrikimų turintys žmonės, ir plačioji visuomenė.

Tyrimas atliktas 2012–2013 m. vykdant nacionalinės mokslo pro-gramos „Socialiniai iššūkiai na-cionaliniam saugumui“ mokslo projektą „Iššūkiai įgyvendinant Lietuvos psichikos sveikatos poli-tiką 1990–2011 metais“. Tyrimą parėmė Lietuvos mokslo taryba.

24 SPECTRUM 2014/2

p r o j e k t a i

kaip sekasi naujai įsikūrusioms įmo-nėms, klausiame projekto vadovės, Mokslo ir inovacijų direkcijos Inte-

lektinės nuosavybės valdymo ir komercini-mo skyriaus vyriausiosios specialistės Da-lios Lukšienės.

Ar tokių rezultatų ir tikėjotės prasidėjus projektui? Ar mūsų mokslininkai ir studen-tai pakankamai aktyvūs?

Siekėme, kad pagal INOVEKS projektą būtų įsteigtos bent trys įmonės, o tai, kad šiandien turime penkias, yra puikus rezulta-tas. Pagrindinis tikslas buvo paskatinti stu-dentus, jaunuosius mokslininkus įsitraukti į šią iniciatyvą ir pasiūlyti idėjų, kurios galėtų virsti technologiniais verslais. Lūkesčiai pa-siteisino – pasirodo, kad idėjų turima labai daug, tik ne visas buvo galima spėti įgyven-dinti šiame projekte.

Organizavome renginius, kurių tikslas – informuoti apie projekto teikiamas galimy-bes ir pakviesti dalyvauti. Į kvietimą atsilie-pė ir idėjų pasiūlė daugiau nei 30 žmonių. Pirmame etape INOVEKS projekto suburta konsultantų komanda kalbėjosi su idėjų au-toriais, konsultavo juos ir savo patarimais stengėsi padėti jiems išplėtoti idėjas iki tech-nologinių verslų. Taip gimė penkios įmonės.

Visos įsisteigusios įmonės – iš tiksliųjų mokslų srities. džiugu tai, kad gerų idėjų sulaukta ne tik iš tiksliųjų, bet ir iš huma-nitarinių, socialinių mokslų atstovų. Liku-sioms idėjoms išplėtoti pritrūko laiko arba idėjų autoriai tiesiog nerado komandos, kuri padėtų jas įgyvendinti. didesnė sėkmės

tikimybė visuomet yra tada, kai dirbi ne vie-nas, o turi patikimą komandą. Giliai į stalčių tų idėjų nenukišome. Tikėkimės, kad jas pa-vyks įgyvendinti ateityje.

Ko labiausiai trūksta, kad mokslas ir verslas aktyviau bendradarbiautų?

Sėkmingai bendradarbiaujama tada, kai tai abipusiškai naudinga. Verslas ir mokslas siekia skirtingų tikslų. Verslas dažnai neži-no, kas vyksta universiteto mokslinėse la-boratorijose ir ką mūsų mokslininkai galėtų jam pasiūlyti, o mokslininkams nežinomos

konkrečių įmonių problemos, kurių spren-dimus pasiūlyti jie galėtų. Yra pasaulyje mo-delių, kaip skatinti bendradarbiavimą, bet užtikrintų sėkmės receptų nėra. Kiekvienam reikia rasti savo kelią.

Ar tai atneša finansinę naudą universi-tetui?

Be abejo. Tiek universitetui, tiek konkre-čiam mokslininkui. Nauda matuojama ne tik pinigais. Mokslininkas įgyja ir bendravi-mo su verslu patirties, geriau suvokia verslo problemas ir gali pasiūlyti kitų problemų sprendimus, taip pereinama į ilgalaikį ben-dradarbiavimą. Verslininkai supranta, kad universitetas gali būti naujų inovatyvių pro-duktų kūrimo vieta. Turime rasti būdų, kaip skatinti bendradarbiavimą. Vienas jų – da-lytis bendradarbiavimo sėkmės istorijomis ir taip, parodant naudą, motyvuoti kitus mokslininkus, skatinti juos megzti kontak-tus su verslu, ieškoti bendradarbiavimo taš-kų. Tam, kad sėkmės istorijų būtų daugiau, reikia, kad iniciatyvūs fakultetų, institutų mokslininkai, tyrėjai burtųsi į komandas. Tai paspartintų procesą, nes kiekvienas fa-kultetas turi savo partnerių būrį. Kartais tie partneriai gali tapti partneriais ir kitiems. Informacija, bendravimas, galimybė išgry-ninti idėjas – labai svarbu.

Sprendžiant problemas pagelbėti gali ir tarpdisciplininės komandos, nes dažnai geriausi sprendimai gimsta iš skirtingų po-žiūrių, skirtingų mokslo sričių susidūrimo, kai pažvelgiama kitu kampu. Štai ir pagal projektą įsikūrusi „Ubique calculus“ – tai

Projektas nutiesia mokslui kelius i versla

nijolė bulotAitė Vilniaus universiteto mokslininkai, dalyvaudami Mokslo, ino-vacijų ir technologijų agentūros (MITA) įgyvendinamame pro-jekte „Inovatyvaus verslo kūrimo skatinimas“ (INOVEKS), jau įsteigė penkias pradedančiąsias įmones. Šio projekto tikslas – di-dinti aukštos pridėtinės vertės verslo lyginamąją dalį skatinant technologinių bei inovatyvių įmonių steigimąsi ir plėtrą.

Dalia Lukšienė

V. Jadzgevičiaus nuotraukos

SPECTRUM 2014/2 25

dviejų skirtingų sričių komandinio darbo rezultatas, kurį pasiekė Matematikos ir in-formatikos fakulteto ir Biochemijos institu-to doktorantai.

Universitete turime dar daug nepanaudo-to potencialo ir turime ką pasiūlyti verslui. Neseniai išleistas leidinys anglų kalba „Vil-nius University – Solutions for Business“, kuriame verslo atstovai gali rasti daugumos universiteto mokslinių grupių aprašus, pri-statančius turimas, plėtojomas technologi-jas, prototipus, paslaugas tiek kitoms moks-linėms institucijoms, tiek verslui.

mAtemAtikAi susiDrAugAu-jA su verslu i Matematikos ir infor-matikos fakulteto atstovai – vieni aktyviau-sių ir sėkmingiausiai dalyvaujančių šiame projekte. Nors IT specialistai, pasak tyrimų, dabar labai paklausūs ir darbą susiranda ne-sunkiai, jie, matyt, turi dar daug nerealizuo-tų idėjų ir drąsos jas įgyvendinti. Kaip teigia Matematikos ir informatikos fakulteto pro-dekanas dr. Linas Bukauskas, verslo įmonės mielai įdarbina jų studentus. Fakultetas dėl to ne visada patenkintas, nes studentas ati-traukiamas nuo studijų, bet glaudesni ryšiai su verslu naudingi abiem pusėms.

Matematikai pagal projektą INOVEKS įkūrė tris įmones. Ar dera matematika, in-formatika ir verslas?

Matematika universali. Matematinių reiš-kinių, išraiškų taikymas praktikoje yra labai svarbus. Geras matematikas, informatikas, įsigilinęs į matematinius principus, gebantis algoritmizuoti ir sukurti efektyvias išraiškas, išmanantis taikymo sritį, yra neįkainojamas. Matematika ir informatika – labai rimtos kryptys, kurios leidžia rasti savo taikymų nišą.

Ar matematikams dėstomi verslo pagrin-dai?

Beveik visose informatikos, matematikos ir statistikos programose yra dalykų, ku-riuose kalbama apie taikomuosius uždavi-nius ir jų sprendimą. didžioji dalis studijų programų yra taikomojo pobūdžio, labiau

orientuotos į spręstinas problemas taikymų srityje. Gal tik grynojoje matematikoje su-dėtingiau, nes nėra akivaizdžiai taikomųjų uždavinių. Per pastaruosius kelerius metus stebiu verslo–mokslo–studijų rato suakty-vėjimą. Verslas mato galimybę universitete užsakyti mokslinius tyrimus, nes tai ir grei-čiau, ir kokybiškiau nei kurti savo mokslinį tyrimų padalinį. Universiteto problema ta, kad dauguma fakulteto dėstytojų ir moks-lininkų labai užsiėmę: dėsto, dalyvauja projektuose, dirba mokslinį darbą, todėl

sunku rasti laiko naujai papildomai veiklai ir dalyvauti spin-off ar pradedančiosios įmo-nės veikloje, jei tai nesiderina su tiesiogine tyrimų kryptimi ar studentams dėstomais dalykais. Todėl labai džiugu, kai aktyvesni, spręstinų problemų ieškantys mokslininkai randa savo vietą ir bando įgyvendinti idė-jas. Taip jie daro įtaką savo būsimų tyrimų kryptims. Fakultete stengiamės studentams sudaryti visas galimybes dar studijų metu

Projektas nutiesia mokslui kelius i versla

Dr. Linas Bukauskas (Matematikos ir in-formatikos fakultetas)

spręsti problemas komandoje ar indivi-dualiai. Informacinių technologijų studijų programoje turime inovatyviųjų studijų šaką, kurioje studentai kartu su verslo ir universiteto atstovais sprendžia pateiktas realias problemas. Šis studijų metodas, va-dinamas problemų sprendimu grįstu mo-kymusi (angl. Problema based learning), naudojamas Skandinavijos šalyse ir ugdo ne tik asmeninę atsakomybę, bet ir grupės ko-mandinio užduoties sprendimo principus, lyderystę.

Ar šioje srityje bendradarbiaujate su kitų fakultetų mokslininkais?

Suvieniję jėgas keli fakultetai gali daug daugiau nuveikti ir sukurti daugiakryp-tį produktą. Kaip pavyzdį galiu paminėti Vilniaus universiteto muziejaus vykdomą projektą – tai trijų fakultetų (Matematikos ir informatikos, Istorijos ir Komunikaci-jos) studentų darbų konkursas universiteto turizmo sistemai sukurti. Studentai dirba mišriose komandose. Kuriamos kelios skir-tingos sistemos turizmui į universitetą pa-skatinti. Tokio tipo sistemos gali sėkmingai veikti ir už universiteto ribų. Kelios kom-panijos, kuriančios mobilias programėles ir užsiimančios turizmo informacijos platini-mu, jau jomis susidomėjo, jie suinteresuoti, kad tokie produktai atsirastų ir universitetas galėtų tokias programėles licencijuoti.

O kokia nauda fakultetui iš naujai įkurtų įmonių?

Fakultetas galėtų tapti dar stipresnis, jei teisingai valdysime jame sukurtą intelektinę nuosavybę, į ją investuosime ir gausime grą-žą. Peržiūrėjus JAV ir Vakarų Europos uni-versitetų informatikos fakultetų portfelį ma-tyti, kad didžiąją dalį sudaro programinės įrangos, algoritmų, modelių ir kitų sprendi-mų licencijavimas ir pardavimas verslui ar intelektinės nuosavybės perdavimas įmonei, kad išplėtojus verslą galėtų atsipirkti ir duoti grąžą universitetui. dalį įmones įsteigusių kolegų patraukė tai, kad projektą finansavo MITA, nereikėjo bijoti rizikos ir buvo ga-lima išbandyti drąsesnes idėjas. Turėjome

SPECTRUM 2014/226

p r o j e k t a i

ir daugiau idėjų, padarėme atranką, bet tų idėjų turime ir dabar. Tai pirmosios kregž-dės, todėl reikia ne tik džiaugtis ir gerbti jų norus bei siekius, bet ir ieškoti naujų nišinių uždavinių sprendimų, kurie suteiktų didesnį potencialų finansavimo šaltinį fakultetui.

projektAs pAstūmėjo veik-ti i UAB „Lokacijos sistemos“ – viena iš naujai pagal projektą įkurtų įmonių. Vienas jos įkūrėjų Matematikos ir informatikos fa-kulteto Kompiuterijos katedros lektorius dr. Valdas Rapševičius pripažįsta, kad pro-jektas ne tik sumažino finansinę riziką, su-teikė piniginę paramą, bet ir tapo formaliu įsipareigojimu, privertusiu atidėti kitus ne-baigtus darbus.

Dr. Valdas Rapševičius (Matematikos ir in-formatikos fakultetas)

Ar jau turėjote planų įkurti įmonę, ar pa-skatino projektas?

Jau kurį laiką domėjausi tomis technologi-jomis, dirbdamas didelėse privačiose kom-panijose. Bandžiau jiems siūlyti panašius projektus, bet vadovybė nesusidomėjo. O dirbant universitete atsirado galimybė. Pro-jektas buvo geras spyris, paskatinęs greičiau viską daryti. Technologija dar kiek žalia, neapdorota, bet tai buvo gera proga. Turiu komandą, dirbančią prie kitų projektų, bet jie neužsikabino. Pradėjau ieškoti partnerio ir radau versle. dviese įkūrėme įmonę. Aš kuriu technologiją, o kolega ieško klientų ir rinkų. Nebloga simbiozė. Kadangi pats pir-masis klientas yra ir mūsų partneris, turin-tis su tuo susijusį verslą, tai tikiuosi, kad po

pusmečio, įpusėjus projektui, technologiją jau įdiegsime. Idėjų turime gana daug. No-rime plėstis.

Kodėl nutarėte kurti būtent tokią įmonę? Jautėte, kad rinkoje kažko trūksta, ar tie-siog norėjote išbandyti idėją?

Kelerius metus dirbau su geografinėmis-informacinėmis sistemomis, ir man visada kėlė nuostabą, kad galime gerai orientuotis lauke, tačiau turime problemų viduje. Ino-vacijos, išplečiančios lokacijos nustatymo galimybes, yra labai perspektyvios. Jei pada-rytume visą navigaciją tiek lauke, tiek viduje –parduotuvėje ar sporto salėje, visur tokią pat, nenutrūkstamą, tai būtų proveržis. Ži-nau ne vieną kompaniją pasaulyje, dirbančią šia kryptimi: Izraelyje, Ispanijoje. Perspek-tyva labai didelė.

Ko reikia, norint įkurti įmonę? Koks pa-grindinis akstinas?

Įkurti būtų labai paprasta, jei sumažėtų popierizmo. Šiame projekte jau turėjome pagalbą. Verslo planas – daugiau formalus dalykas, nors jo reikalaujama. Jei neturėčiau partnerio iš verslo srities, šito popieriaus pa-rengęs nebūčiau ir net nebūčiau pradėjęs.

Nesinori visą gyvenimą dirbti samdomo darbo, norisi nepriklausyti, įgyvendinti savo idėją, kontroliuoti situaciją, pačiam apibrėž-ti tikslus, turėti komandą. Tai pirmoji mano įmonė, pirmi partneriai, ir labai įdomu šią sritį išbandyti.

Ar planuojate bendradarbiauti su kitais fakultetais, kitų sričių mokslininkais?

Esu baigęs ir geologiją Gamtos mokslų fa-kultete, turiu ten kolegų ir gerų ryšių, esame jau aptarę galimybes. Informatika, matema-tika, inžinerija – visų mokslų tarnaitė. Jei kokioje srityje naudojame gerą inžineriją, gerus prietaisus, tai ir gauname gerą rezul-tatą. Bėda, kad visi inžinieriai, informatikai, technologai labai užsiėmę. Jei jie dirbtų su medikais, kitais specialistais, tai greit atsi-rastų idėjų, nes vieni žino galimybes, kiti turi problemą – pajėgos susijungtų.

„ubique cAlculus“ – skAi-čiAvimAi visur i Pirmasis bendro-vės „Ubique calculus“ sukurtas produk-tas – cheminės ir biocheminės kinetikos modeliavimo ir parametrų optimizavimo programa. Įmonės direktorius VU Bioche-mijos instituto doktorantas Audrius Lau-rynėnas, tarptautiniame forume „Life Sci-ences Baltics 2014“ pristatydamas sukurtos programos galimybes, pateikė pavyzdžių iš

cheminės ir biocheminės kinetikos, epide-miologijos.

Ši įmonė – bendras matematiko ir bioche-miko kūrinys. Vienas įmonės įkūrėjų, VU Matematikos ir informatikos fakulteto dok-torantas Justinas Daugmaudis pripažįsta, kad įmonės sukurtos programos vartotojų visų pirma tikisi užsienyje, bet jei kas susi-domės Lietuvoje, labai tuo džiaugsis.

Justinas Daugmaudis (Matematikos ir in-formatikos fakultetas)

Kaip kilo mintis įkurti tokią įmonę?Įkūrėme ją dviese. Jau buvome dviese pra-

dėję vieną projektą, susijusį su kolegos (bio-chemiko Audriaus Laurynėno) moksliniu darbu. Jis užsiima biochemine kinetika. Ka-dangi ir aš esu doktorantas, besidarbuojant netikėtai projektas išaugo. Gegužės mėnesį pamatėme INOVEKS skelbimą, kad bus idėjų atranka. Mes jau turėjome programos prototipą, todėl ir dalyvavome. Taip viskas ir išėjo, neforsuojant. Projektas tiesiog pasiūlė galimybę, negalėjome nepasinaudoti.

Kam skirta jūsų sukurta programa?Ji skirta mokslininkams – bioinžinie-

riams, biochemikams, chemikams. Visiems, kurie domisi vykstančių reakcijų greičiais. Žinoma, tai labai specifinė tyrimų sritis, ta-čiau daug technologinių ar gamtinių proce-sų yra susiję su tiksliai žinomais ir valdomais reakcijų parametrais. Ateityje planuojame sukurti panašią programinę įrangą, skirtą tyrinėti elektrocheminius procesus.

„nAnoAvionikA“ – sėkmin-gAs stArtAs skAtinA kurti nAujus projektus i UAB „Na-noavionika“ įkūrėjai išgarsėjo kaip koman-da, sukūrusi vieną pirmųjų lietuviškų paly-dovų „LituanicaSAT-1“. Sėkmingas startas paskatino ne tik tęsti palydovų kūrimą, bet ir plėtoti kitus projektus.

SPECTRUM 2014/2 27

VU joined the project with great ent-husiasm seeking to encourage universi-ty students and young scientists to join the initiative, to start generating ideas which could grow consequently into solid technological business. Business orientation of students and scientists becomes of vital importance nowadays. Cooperation between science and busi-ness is accelerating rapidly, as business started realizing the advantages of ha-ving the possibility to carry on relevant scientific research at the university rat-her than establish in-house scientific research capacities. While the university researchers learn to cooperate with bu-sinesses, understand their nature better and so the cooperation gets the potenti-al to develop into fruitful and long-term mutually beneficial relations in future.

Hence, five start-ups have been es-tablished by the university researchers during the project.

Mathematicians and IT specialists were very active and accounted for three

Project leads science towards

business

Vilnius University researchers participate successfully in the project “Promotion of Innovative Business”, implemented by the Agency for Science, Innovation and Technology. The aim of the project is to promote establishment of technological and innovative start-ups and to increase thus the share of high value added in business.

created start-ups. One of strengths of the project is the possibility to work in mixed teams, when students and rese-archers from different research areas join for the project. It facilitates the birth of major multifunctional pro-ducts.

UAB “Lokacijos sistemos” is one of the successful start-ups. Their aim is to create innovative navigation system which may navigate outdoor as well as indoor. The start-up UAB “Ubique calculus” created the first product which is in fact a rather specific pro-gramme – chemical and biochemical kinetic modelling and parameter op-timization programme. UAB “Nano-avionika” has become popular as the team which created one of the first Li-thuanian satellite “LithuanicaSAT-1”. In the meantime, the team is creating different electronic equipment without which small satellites would not fly, such as power and communication systems, on-board computer etc.

Kalbiname vieną iš UAB „Nanoavionika“ įkūrėjų, Matematikos ir informatikos fakul-teto jaunesnįjį mokslo darbuotoją Vytenį Buzą.

Vytenis Buzas (Matematikos ir informati-kos fakultetas)

Kaip kilo mintis įkurti įmonę? Ar paska-tino projektas?

Mes jau turėjome kelias idėjas, o projektas INOVEKS suteikė galimybę. Pateikėme pa-raišką ir mūsų idėją MITA palaimino, taip įsteigėme įmonę „Nanoavionika“. Glaudžiai bendradarbiaujame su Vilniaus universite-tu. Bandome mūsų idėjas komercializuoti, paversti produktu ir kartu dalyvaujame nau-jame projekte „QB50“, kuriame naują paly-dovą, kuris pakils į orbitą 2016 m.

Ką konkrečiai kuriate ir norite komerci-alizuoti?

Šiuo metu kuriami produktai remiantis ta patirtimi, kurios įgavome projekto „Lituani-caSAT-1“ metu.

Tai būtinoji elektronika, be kurios mažieji palydovai negalėtų skristi. Siūlome pagrin-dinius komponentus: maitinimo sistemą, komunikacijos sistemą, borto kompiuterį, o klientas deda savo mokslinį krovinį ir at-lieka eksperimentus kosmose. Mes siūlome produktą, kuris šiuos eksperimentus atpi-gins ir supaprastins.

Pagrindiniai klientai – ne tik mokslinin-kai, bet ir įmonės. Mūsų produktas šiek tiek skiriasi nuo kitų šiuo metu siūlomų rinkoje. Rinkoje galite nusipirkti atskirus kompo-nentus, o mes siūlome sistemas. Klientui nebereikia sukti galvos, kaip sujungti tuos komponentus, kad jie sklandžiai veiktų. Sis-tema paruošta vartojimui. Mūsų produktą galima įsigyti moksliniais, edukaciniais, ko-merciniais tikslais.

Labai svarbi universiteto parama ir pagal-ba. Stengiamės, kad visa tai būtų naudinga

ir universitetui, ir pačiai įmonei. Stengiamės mokyti studentus, perduodami įgytą patirtį. Šis projektas – geras akademijos ir industri-jos bendradarbiavimo pavyzdys.

Koks buvo akstinas įkurti įmonę – sieki-mas finansinės naudos ar noras pamatyti įgyvendintą idėją?

Pagrindinis motyvas nebuvo komercinė nauda. Komandos nariams tai labai įdomus

užsiėmimas. Svajojame, kad gal kada nors iš to galėsime išgyventi, nes finansinė situaci-ja nėra labai gera, nuolat reikia ieškoti pa-ramos, naujų partnerių norint įgyvendinti projektus. Komerciškai „LituanicaSAT-1“ buvo nuostolinga, bet niekada pagrindinis variklis mums ir nenešė komercinės naudos. Per tuos metus, kai bendradarbiaujame, si-tuacija universitete taip pat gerėja ir suteikia daugiau optimizmo.

28 SPECTRUM 2014/2

A z i j o s k u l t u r u t y r i m a i

jurgitA polonskAitė,

oriEntalistikos cEntras

Jurgitos Polonskaitės nuotraukos

Siuolaikines japonu literaturos vardai Lietuvoje

Auksinis paviljonas (金閣寺 Kinkakuji) senojoje Japonijos sostinėje Kiote. Visame pasaulyje garsus ir to paties pavadinimo Mishima Yukio romanas.

29SPECTRUM 2014/2

pirmoji DetAlė: jAponų li-terAtūrA lietuvoje skAi-čiAis i Remiantis spaudos statistikos duomenimis, 2013 m. į lietuvių kalbą buvo išversta 1110 knygų, o tai sudarė beveik treč-dalį visų leidinių lietuvių kalba. didžiausią verstinių knygų dalį, beveik du trečdalius, o tai yra 687 knygos, kaip ir kasmet užėmė vertimai iš anglų kalbos. Tuo tarpu iš japo-nų kalbos buvo išversta 15 leidinių, beveik tiek pat, kiek iš švedų ir ispanų, arba iš čekų, danų, latvių, nyderlandų ir estų kartu sudė-jus. Tai didžiausias skaičius nuo 2005 m.,kada pradėti skelbti spaudos statistikos duo-menys. Pavyzdžiui, 2005, 2006 ar 2007 m.vertimų į lietuvių kalbą diagramose atskiro japonų kalbos įrašo net nerasime. Tačiau tai nereiškia, kad japonų literatūros vertimų tais metais nebuvo. Tiesiog japonų literatū-ra buvo verčiama iš tarpinių, anglų ar pran-cūzų, kalbų. Vertimų kritikai net ėmė būgš-tauti, esą tokiuose vertimuose neatsispindi autoriaus stilius, o skaitant tokias knygas neišeina pamiršti, kad tai trijų, o ne dviejų žmonių darbas.

Šiandien lietuviškai galime skaityti dau-giau nei 70 pavadinimų ir daugiau nei 30 autorių grožinės japonų literatūros kūri-nius. Tiesa, tai tik apytikriai skaičiai, nes vertimų iš japonų kalbos istorija ir japonų literatūros bei meno įtaka lietuvių rašytojų ir menininkų kūrybai dar nėra nuodugniai ištyrinėta. Į pateiktus kuklius skaičius ne-įtraukti Vytauto dumčiaus tradicinės ja-ponų poezijos vertimai, sudėti į rinktines „drugelis sniege“ („Gaivata“, 1999), „Papar-čio šventi ženklai“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2007) ir „Šimto japonų poetų ei-lės“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2012). Taip pat neįskaičiuoti ir „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos „Senovės rytų poezijos“ tome („Vaga“, 1991) skelbti donaldo Kajo-

Bet yra ir vargšui kelias su Ja-ponija susipažinti. Apie tą šalį, jos žmones, papročius ir žmo-nių gyvenimą yra dabar daug gerų knygų prirašyta.

Steponas Kairys, „Japonija seniau ir dabar“, 1906

Nuo pirmojo vertimo iš japonų kalbos praėjo beveik šimtmetis, tad šiuo straipsniu norėta praverti duris į šiuolaikinės japonų literatūros lietuvių kalba pasaulį, pasiūlyti žemėlapį, kurio gairėmis sekant būtų galima keliauti toliau, pradėti dėlioti japonų literatūros vertimų į lietuvių kalbą ir jos įtakų lietuvių kūrėjams mozaiką.

Ruduo Idzu pusiasalyje (Šizuokos prefektūra)

30 SPECTRUM 2014/2

A z i j o s k u l t u r u t y r i m a i

ko, Gintaro Patacko, Vlado Baltuškevičiaus, Jono Juškaičio ir Sigito Gedos vertimai. O kur dar Alfonso Andriuškevičiaus bandy-mai „sukurti poetinį įvykį“, verčiant ne iš originalo kalbos. Reikėtų paminėti ir tai, kad toli gražu ne visi tekstai pasirodė ats-kiromis knygomis, yra ir pavienių vertimų, publikuotų „Kultūros baruose“, „Naujojoje Romuvoje“, „Metuose“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“ ir kituose kultūros leidiniuose.

Antroji DetAlė: pirmieji šiuolAikinės jAponų lite-rAtūros vArDAi lietuvoje iŠiuolaikinės japonų literatūros istorija pra-dedama skaičiuoti nuo XIX a. pabaigos, kai Japonija politinių reformų keliu sparčiai žingsniavo modernios valstybės link, o jos ištakos siejamos su dviem literatais, dažnai vadinamais kolonomis, ant kurių laikosi visa šiuolaikinė japonų literatūra: Natsume

Sōseki 夏目漱石 (1867–1916) ir Mori Ōgai森鴎外 (1862–1922). Pirmasis – Tokijo im-peratoriškojo universiteto absolventas, su Japonijos vyriausybės stipendija išsiųstas į Londoną studijuoti anglų literatūros, ten pasiligojęs, grįžęs į Japoniją, vietoj vaistų pradėjęs rašyti didžiulio skaitytojų dėmesio sulaukusį satyrinį novelių romaną „Aš – ka-tinas“ (吾輩は猫である Wagahai wa neko de aru, 1906), vėliau atsisakęs profesoriaus vietos tame pačiame Tokijo imperatoriš-kajame universitete ir pradėjęs dirbti etati-niu rašytoju viename didžiausių Japonijos dienraščių „Asahi shinbun“ 朝日新聞. Tuo tarpu antrasis, Mori Ōgai – karo gydytojas generolas leitenantas, vėliau Imperatoriško-jo muziejaus direktorius, medicinos moks-lus studijavęs Vokietijoje, iš ten parsivežęs graudžią meilės istoriją „Šokėja“ (舞姫Maihime, 1890), labiausiai kritikų vertina-mas už istorinį romaną „Laukinės žąsys“ (雁 Gan, 1911–1913). Šių dviejų prozinin-

kų literatūrinis palikimas darė įtaką ir dau-gumai vėlesnių japonų literatūros kūrėjų. Pavyzdžiui, pačioje Japonijoje prieštaringai vertinamo Mishima Yukio 三島由紀夫 (1925–1970) kūrybai, kuri mums pažįsta-ma iš autobiografinio romano „Kaukės iš-pažintis“ (仮面の告白 Kamen no kokuha-ku, 1949). Jį iš anglų kalbos 2005 m. išvertė Irena Jomantienė.

deja, grožinės japonų literatūros vertimų į lietuvių kalbą istorijoje šiuolaikinė japonų literatūra prasideda nuo „velniškojo geni-jaus“ Akutagawa Ryūnosuke 芥川龍之介 (1892–1927) novelės „Rasiomono vartai“ (羅生門 Rashōmon, 1915), kurią 1965 m. iš rusų kalbos išvertė Vytautas Rudokas, ir „kojų fetišisto“ Tanizaki Junichiro 谷崎潤一郎 (1886–1965), lietuvių skaitytojui pa-žįstamo iš Mildos dyke 2005 m. iš anglų kalbos išversto „Rakto“ (鍵 Kagi, 1956) ir 2007 m. Eglės Bielskytės taip pat iš anglų kalbos išverstos apysakos „Katė, vyras ir

Tanada (ryžių terasos) Tsuruokos apylinkėse (Jamagatos prefektūra)

31SPECTRUM 2014/2

dvi moterys“ (猫と庄造と二人のをんな Neko to shōzō to futari no onna, 1936). Tiesa, vertėtų paminėti ir XX a. pradžios literatų grupei „Beržo srovė“ (白樺派 Shi-rakaba ha) priklausiusio Arishima Takeo 有島武郎 (1878–1923) psichologinio romano „Moteris“ (或る女 Aru onna, 1919) verti-mą iš rusų kalbos 1964 m.

trečioji DetAlė: pirmieji jA-ponų literAtūros vertimAi lietuvoje i Susidomėjimas Japoni-ja Lietuvoje ėmė augti XIX a. pabaigoje –XX a. pradžioje. Tai lėmė 1904–1905 m. vy-kęs Rusijos ir Japonijos karas. Apie jo eigą informuodavo dienraštis „Vilniaus žinios“ ir 1904 m. Tilžėje išleistas propagandinis bukletas „Vaina Maskolijos su Japonija“. Tačiau pačias pirmąsias žinias apie Japo-niją aptinkame dar 1891 m. katalikiškame žurnale „Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga“ , kur J. Karvedžio straipsnių cikle „Japonijos muzcelninkai“ (1891 m. Nr. 7–22) išsamiai pasakojama apie krikščioniškąsias misijas Japonijoje.

Bene daugiausia žinių apie Japoniją to meto Lietuvos šviesuomenei pateikia Ste-ponas Kairys – „dėdė“, 1906 m. išleidęs tris pažintines knygeles apie Japoniją tiems, „kuriems Japonija rūpi pažinti, bet kurie savąją kalbą temoka“: „Japonija seniau ir dabar“, „Japonų konstitucija“ ir „Kaip japo-

Tokijas. Vaizdas, atsiveriantis nuo kalvos, ant kurios kadaise stovė-jo Akutagawa Ryūnosuke gimtieji namai

Šiuolaikinės literatūros muziejus „Mažuoju Kiotu“ vadinamame Kanadzavos mieste

Fushimi Inari maldykla Kiote

32 SPECTRUM 2014/2

nai gyvena dabar“. Vis dėlto jų pagrindinis tikslas taip pat buvo „atsakyti ant klausimo, kuris turbūt visiems rūpi, – būtent, dėl ko ja-ponai taip atkakliai mušėsi pabaigto jau karo metu ir dėl ko jie galėjo viršų paimti, mažes-niais būdami“.

Remiantis dr. Romualdu Neimantu, ga-lima teigti, kad grožinės japonų literatūros vertimus pradėjo spaustuvininkas, leidėjas, Lietuvos nepriklausomybės akto signata-ras Saliamonas Banaitis. 1907 m., pasirašęs S. Vaitiekupiuno slapyvardžiu, jis iš rusų kal-bos išvertė ir išleido septynias populiarias japonų pasakas: „Žvirblelis su nupjautu lie-žuviu“ (舌切り雀 Shita-kiri Suzume), „du senuku“ (花咲爺 Hanasaka jiji), „Bezdžionė ir vėžys Strymas“ (猿蟹合戦 Saru kani gas-sen), „Mažo Riešučiuko kelionės“ (桃太郎Momotarō), „Traškantysis kalnas“ (かちかち山 Kachi kachi yama), „Sakata Kintokis“ (金太郎 Kintarō) ir „deivės ir užvydus kai-mynas“ (こぶとり爺さん Kobutori jiisan). Nėra žinoma, kokiu šaltiniu, versdamas šias pasakas, naudojosi S. Banaitis, tad kol kas galime tik spėlioti, kodėl istorija apie berniu-ką, gimusį iš persiko, buvo pavadinta „Mažo Riešučiuko kelionėmis“, o krabas iš pasakos apie beždžionės ir krabo ginčą pavirto vėžiu Strymu.

Japonų grožinės literatūros vertimai tar-pukario laikotarpiu – menkai ištirta sritis. Žinomos Kazio Binkio japoniška maniera sueiliuotos ir poezijos antologijoje „Vainikai“ 1921 m. paskelbtos „Utos“ ir keletas Juliaus Baniulio ir Balio Sruogos klasikinės japonų poezijos vertimų, publikuotų „Naujojoje Ro-muvoje“. Antrasis pasaulinis karas ir sovietų

okupacija japonų literatūros vertimus visai numarino. Pirmasis vertimo daigas prasikalė tik po Stalino mirties. Tai buvo komunisto dramaturgo Takakura Teru 高倉輝 (1891–1986) apsakymas „Kiaulės dainelė“ (ぶたの歌 Buta no uta, 1951), kurį 1954 m. iš rusų kalbos išvertė Stasys Rudzevičius.

Grožinės japonų literatūros vertimų pa-daugėjo tik XX a. septintajame dešimtmetyje, kurį drąsiai galime vadinti japonų literatūros aukso amžiumi Lietuvoje. Ne tik dėl vertimų gausos, bet ir dėl pirmųjų Arvydo Ališausko vertimų iš originalo kalbos. Jis lietuviškai prakalbino vieno iš trijų japonų fantastinės literatūros korifėjų Komatsu Sakyō 小松左京 (1931–2011) „Rytdienos grobikus“ (明日泥棒 Asu dorobō, 1965), japonų Andersenu tituluojamo Ogawa Mimei 小川未明 (1882–1961) literatūrinę pasaką vaikams „Laukinė rožė“ (野ばら Nobara, 1922), vaikų rašyto-jos Matsutani Miyoko 松谷みよ子(g. 1926) pasaką „Mažoji Momo“ (ちいさいモモちゃん Chiisai Momo-chan, 1960). Tiesiog nevalia pamiršti ir antrojo japonų fantasti-nės literatūros banginio Abe Kōbō 安部公房 (1924–1993) kūrybos vertimų: dalios Lenkauskienės iš rusų kalbos išverstų roma-nų ir apysakų „Svetimas veidas“ (他人の顔 Tanin no kao, 1964), „Moteris smėlynuose“ (砂の女 Suna no onna, 1962), „Žmogus dėžė“ (箱男 Hakootoko, 1973), Galinos Bau-žytės-Čepinskienės iš prancūzų kalbos iš-versto paskutinio siurrealistinio pasakojimo apie pašėlusį šių dienų pasaulį „Kengūros sąsiuvinis“ (カンガルー・ノート Kangarū nōtō, 1991). Kafkiška dažnai vadinamą „Mo-

terį smėlynuose“ „Vagos“ leidykla 2013 m.išleido dar kartą. Tiesa, ją vertė Kęstutis Ši-diškis iš anglų kalbos.

ketvirtoji DetAlė: literAtū-ros nobelio premijos lAu-reAtų kūrybA lietuviškAi i Ir šiemet neišvengta spėlionių, kam gi atiteks li-teratūros Nobelio premija. Šių metų favoritas drauge su Kenijos rašytoju Ngugi wa Thiong ir vėl buvo gerai visiems žinomas kasmetinis lažybų lyderis japonas Murakami Haruki 村上春樹 (g. 1949), kurį Lietuvoje pažįstame nuo 2003 m., pasirodžius „Avies medžioklės“ (羊をめぐる冒険 Hitsuji wo meguru bōken, 1982) vertimui iš anglų kalbos. Su šiuo ro-manu prasidėjo ilga ir vingiuota Murakami kelionė į Lietuvos skaitytojų širdis, mintis ir gyvenimus: per pasaulinę šlovę rašytojui atnešusio Thomo Manno „Užburtas kalnas“ motyvais sukurto ir „The Beatles“ atliekamos muzikos įkvėpto romano „Norvegų giria“ (ノルウェイの森 Noruwei no mori, 1989), prestižinę Kafkos premiją autoriui pelniusio romano „Kafka pakrantėje“ (海辺のカフカ Umibe no Kafuka, 2002) vertimus iš an-glų kalbos į pardavimų rekordus Japonijoje sumušusių romanų „1Q84“ (1Q84 Ichi kyū hachi yon, 2009–2010) ir „Bespalvis Cukuru Tadzakis ir jo klajonių metai“ (色彩を持たない多崎つくると、彼の巡礼の年 Shiki-sai wo motanai Tazaki Tsukuru to, kare no junrei no toshi, 2013) vertimus iš japonų kal-bos. Vertėtų pasidžiaugti, kad neseniai dvi-dešimtmetį paminėjęs Vilniaus universiteto Orientalistikos centras jau gali didžiuotis

Kawabata Yasunari muziejus Idzu pusiasalyje

Tokamačis – miestelis, kuriame gimė garsioji Kawabata Yasunari „Sniegynų šalis“

A z i j o s k u l t u r u t y r i m a i

33SPECTRUM 2014/2

japonologijos docentės dr. dalios Švambarytės iš-auginta nauja vertėjų iš japonų kalbos karta. Vio-letos devėnaitės lietuviškai 2005 m. prakalbinta Murakami pasaka „Žmogaus avies Kalėdos“ (羊男のクリスマス Hitsuji-otoko no kurisumasu, 1985), Ievos Susnytės išversti penki Murakami romanai, Indrės Baroninos ir šio straipsnio auto-rės vertimai – puiki pradžia tolimesniems japonų literatūros žingsniams į lietuvių skaitytojų širdis.

Tiesa, kalbėdami apie literatūros Nobelio pre-miją, literatūros kritikai ne itin optimistiškai nusi-teikę bene populiariausio japonų rašytojo pasau-lyje atžvilgiu. Jie teigia, esą Murakami tekstams „stinga papildomo gilumo“. Pats Murakami taip pat gana skeptiškai vertina lenktynes dėl premijų. Štai vienos jo novelės „Medaus pyragas“ herojus, per penkerius metus pačiai svarbiausiai Japoni-joje Akutagawa literatūros premijai nominuotas keturis kartus, bet taip niekada jos ir negavęs, su ironija pavadinamas „amžinai daug žadančiu pre-tendentu“.

Japonai jau turi du literatūros Nobelio premijos laureatus: Kawabata Yasunari 川端康成 (1899–1972) ir Ōe Kenzaburō 大江健三郎 (g. 1932). Kawabata Yasunari – pirmasis japonų rašytojas, 1968 m. gavęs literatūros Nobelio premiją už tris kūrinius: poetišką meilės dviem moterims istori-ją „Sniegynų šalis“ (雪国 Yukiguni, 1935–1937), priešpriešą tarp senosios ir šiandieninės Japonijos išryškinantį romaną „Tūkstančiai gervių“ (千羽鶴 Senbazuru, 1949–1952) ir iš karto po gimimo at-skirtų dvynių seserų likimų linijas brėžiantį pasa-kojimą „Senoji sostinė“ (古都 Koto, 1962). Lietu-viškai neturime tik šio, paties paskutinio, teksto. O „Sniegynų šalis“ galime skaityti ir lyginti net tris: iš vokiečių kalbos Virginijos Niparaitės 1971 m.elegantiškai išverstą ir 1994 m. dar kartą perleis-tą bei 2008 m. Indrės Baroninos iš japonų kal-bos verstą. Slysdamas šio romano puslapiais gali apčiuopti tą paties rašytojo per Nobelio premijų įteikimo ceremoniją nusakytą „Japonijos grožio sukurtą jo sielos pasaulį“.

Ōe Kenzaburō „už įsivaizduojamą pasaulį, kur jungiasi gyvenimas ir mitas, formuodami žmo-gų“ literatūros Nobelio premija buvo apdovanotas 1994 m., o mes jį pažįstame iš 1975 m. Jono Že-maičio iš rusų kalbos versto „Pavėlavusio jauni-mo“ (遅れてきた青年 Okurete kita seinen, 1962) ir 2001 m. Vilniaus universiteto Orientalistikos centro japonologijos docentės dr. dalios Švamba-rytės iš japonų kalbos verstos „Asmeninės patir-ties“ (個人的な体験 Kojintekina taiken, 1964).

Šiuolaikinės japonų literatūros vertimų dėlionė-je rasime ir žymiausių fantastų, ir literatūros No-belio premijos laureatų, ir vaikų literatūros auto-rių, ir klasikų, ir populiariosios literatūros atstovų, tik ar populiarumu ir vertimų gausa kas beaplenks Murakami Haruki, kurio vertimų į lietuvių kalbą jau turime 15?

Pakeliui į Kalnų šventyklą (Yamadera 山寺), kur haiku poetas Bashō užrašė: „Kokia spengi tyla! / Rodos, gręžias į uolą / Čirškimas cikadų.“ (Jamagatos prefektūra)

Ne vieną Japonijos rašytoją įkvėpusi Idzu pusiasalio gamta (Šizuokos prefektūra)

34 SPECTRUM 2014/2

kazimieras Vijūkas-Kojalavičius – vienas žymiausių Vilniaus univer-siteto profesorių, pamokslininkas,

retorinių, proginių, biografinių veikalų auto-rius. Pirmasis K. Kojalavičiaus išspausdintas veikalas „Retorikos pagrindai“ (Institutio-num rhetoricarum pars prima [et secunda], typis Academiae Vilnensis Societatis Jesu, 1654) yra jo retorikos paskaitos, 1641–1642 mokslo metais skaitytos Kražių jėzuitų ko-legijoje ir išleistos jo mokinio Kazimiero daumanto.

Tai nėra retorikos vadovėlis, kaip kartais sakoma, nes įtraukta ne visa retorikos moks-lo problematika, bet tik tie dalykai, su kuriais oratorius praktiškai susiduria kurdamas kalbas, t. y. oratorinių kalbų komponavimo būdai. Jie aptariami pirmoje retorikos kurso dalyje. K. Kojalavičius išdėsto tokius orato-rinės kalbos sudarymo būdus: panaudojant silogizmą; panaudojant entimemą (nepilnas silogizmas, susidedantis tik iš vienos prie-laidos ir išvados); kartojimo arba „išdailini-mo“ būdas (expolitio), kai koks nors teiginys yra plėtojamas, jį kartojant ir pateikiant vis nauju aspektu; panaudojant tezę ir hipotezę, t. y. bendrą, neapibrėžtą klausimą ir konkre-tų, apibrėžtą: šį būdą K. Kojalavičius laiko itin tinkamu vaizdingose ir patariamose kal-bose (in genere demonstrativo et deliberati-vo); priešpriešinimo būdas (per contrarium); alegoriškas būdas (per allegoriam). Apibū-dindamas šį būdą kaip subtilų ir išradingą (elegans et ingeniosus), K. Kojalavičius pa-brėžia būtinumą išsaugoti sveiką nuovoką ir saugotis, kad alegorija netaptų neaiški ir nesuprantama (obscura). Alegorija remia-si lyginimu, tačiau lyginamieji dalykai turi būti panašūs, kad „pradėję nuo plaukiojimo nebaigtume jojimu“ (ne cum navigando coe-perimus equitando desistimus).

Antrojoje „Retorikos pagrindų“ dalyje K. Kojalavičius pateikė tuo metu populia-riausių oratorinių kalbų komponavimo pa-

vyzdžių ir išskyrė tokias jų rūšis: laidotuvių, gimtadienio, Naujųjų metų, kokių nors pa-reigų ar titulo suteikimo, išvykimo ar sugrį-žimo, vestuvių ir kt. progomis. Aptardamas kiekvieną kalbų rūšį, autorius nurodė jų parašymo būdus ir galimybes, pateikė įvai-rių sentencijų, citatų, pasakojimų, tinkančių konkrečiai kalbos rūšiai ir turėjusių pagel-bėti oratoriui praktiškai sukurti kalbą.

Kur kas populiaresnis nei „Retorikos pa-grindai“ buvo kitas K. Kojalavičiaus veika-las, bažnytinei iškalbai skirtas „Šešiasdešimt šventosios kalbos sudarymo būdų“ (Modi LX sacrae orationis varie formandae), pirmą kartą išleistas Antverpene 1668 m., pakar-totas Kelne 1676, 1679 ir 1694 m., Vilniuje 1684 m.

Šiame veikale K. Kojalavičius aptaria pa-mokslų sakymą nuo advento iki sekminių, medžiagą pateikdamas liturgine tvarka ir

ryškindamas kiekvieno pamokslo specifi-ką. Autorius nagrinėja gana daug tokių pa-čių pamokslų komponavimo būdų, kuriuos nurodė ir kuriant pasaulietines kalbas, t. y. panaudojant alegorijas, simbolius, antitezes, silogizmus, etimologijas, palyginimus, klau-simus, įvairias retorines figūras. Pateikia net ir tų pačių pavyzdžių, pvz., vardo Kazimie-ras anagraminį aiškinimą. Lotyniškai CA-SIMIRUS gali būti perskaitytas kaip SUM AC IRIS (esu vaivorykštė), CASUS MIRI (stebuklo pasireiškimas), MIRUS ISA[A]C (dieviškasis Izaokas). Kiekvienu atveju ga-lima parašyti visiškai skirtingą, alegoriniais vaizdiniais, pavyzdžiais ir palyginimais pa-remtą kalbą. Anagrama buvo vienas popu-liariausių žanrų baroko literatūroje.

Kita vertus, K. Kojalavičius nurodo ir specifinius pamokslo sudarymo ypatumus. Juos lemia keturios Šventojo Rašto perskai-tymo ir suvokimo reikšmės. Tai – tiesioginė, arba istorinė (sensus literalis sive historicus), dorovinė, arba moralinė (sensus moralis), alegorinė, arba mistinė (sensus allegoricus seu mysticus), ir anagoginė reikšmė (sensus anagogicus), kuri veda prie galutinio mūsų žemiškosios egzistencijos suvokimo (qui re-fertur ad finem ultimum nostrae orationis).

Aiškindamas alegorinį pamokslo suda-rymo būdą, K. Kojalavičius išsako daug ar-gumentų, panašių į pateiktus pasaulietinei iškalbai skirtame veikale „Retorikos pagrin-dai“: kad alegorijos, kurios paprastai remiasi palyginimu, nebūtų pernelyg painios, pa-viršutiniškos, drąsios. Net ir pavyzdį patei-kia labai panašų: „kad pradėjęs nuo gaisro nebaigtum laivo sudužimu“ (ne ab incendio inchoes et naufragio concludas).

Būtina pažymėti, kad tai pirmas lietuvio autoriaus homiletikos veikalas. Kitas buvo parašytas jau XIX a. pabaigoje Antano Bara-nausko. Nei vienas, nei kitas veikalas, deja, ligi šiol nėra sulaukęs deramo dėmesio ir įvertinimo.

Kazimieras Kojalavicius – retorikos profesorius,

pamokslininkas, panegiristasprof. hAbil. Dr. eugenijA ulčinAitė

i s t o r i j a

Retorikos vadovėlio „Institutionum rhe-toricarum“ titulinis lapas, 1564. Vilniaus universiteto biblioteka

SPECTRUM 2014/2 35

Gana anksti K. Kojalavičius ėmė garsėti kaip panegirinių kūrinių autorius ir ilgainiui tapo oficialiu jėzuitų ordino panegiristu. Pirmuosius panegirinius kūrinius jis parašė 1640 m., kai jėzuitų vienuolija šventė šimtą-sias savo įkūrimo metines. Jie buvo skirti žy-miems jėzuitų ordino nariams, Vilniaus jė-zuitų kolegijos ir universiteto steigėjams bei mecenatams: Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui, Žemaičių vyskupui Jurgiui Tiškevičiui (parašyta Kražių jėzuitų kolegi-jos vardu), Mykolui Kazimierui Pacui, Kazi-mierui Leonui Sapiegai, Albertui Stanislovui Radvilai ir kitiems LdK didikams bei vals-tybės veikėjams. Visi šie kūriniai bendru pa-vadinimu „Herojų panegirikos“ (Panegyrici heroum) pirmą kartą buvo išleisti Vilniuje 1668 m. Iš viso rinkinyje išspausdinta 18 pa-negirikų, rašytų proza su gausiais poetiniais intarpais. Šie tekstai vertingi ne tik kaip pa-negirikos žanro pavyzdžiai, juose pateikia-ma nemažai „herojų“ biografinių duomenų, taigi juos galima gretinti su biografistikos žanro kūriniais. Kartu juose formuojamos tam tikros vertybinės etinės nuostatos, pa-teikiamas pavyzdinis „herojaus“ paveikslas, aukštinami patriotizmo postulatai: „Hero-jai visuomet tiek pakelia mūsų Respublikos dvasią, kiek jos patys turi.“

1661–1668 m. K. Kojalavičius dirbo pa-mokslininku Vilniaus universiteto Šv. Jono bažnyčioje ir amžininkų buvo vertintas kaip geriausias to meto oratorius, kuris „tarsi kūju daužė širdis ir gebėjo iš akių išspausti ašaras“.1 Nors būta spėjimų, kad K. Kojala-vičius galėjęs sakyti pamokslus ir lietuvių kalba, tačiau išliko tik šeši jo pamokslai len-kų kalba „Pamokslai apie Viešpaties kančią“ (Kazania o męce Pańskiej), išleisti jau po autoriaus mirties 1675 m. K. Kojalavičiaus pamokslai emocingi, poetiški, įtaigūs. Au-torius vartoja daug retorinių figūrų, jungia aukštąjį ir žemąjį stilių, įvairius argumen-tacijos būdus. Pamoksluose gausu Šv. Rašto citatų, tačiau K. Kojalavičius mėgsta cituoti ir antikos autorius (ypač Seneką), taip pat Bažnyčios tėvus (šv. Tomą Akvinietį, Augus-tiną). Pasakyti lenkų kalba su gausiais loty-niškais intarpais K. Kojalavičiaus pamokslai atitinka svarbiausius retorikos reikalavimus: mokyti (docere), jaudinti (movere), džiuginti (delectare). Viešpaties kančios dramą auto-rius sieja su kiekvieno žmogaus nuopuolio ir prisikėlimo išgyvenimais, kurie moko at-gailos ir nusižeminimo.

K. Kojalavičiaus oratorinis talentas ryš-kiai atsiskleidžia ir laidotuvių pamoksle „dievui ištikimas kunigas“ (Kapłan Bogu

wierny), pasakytame 1669 m. spalio 10 d. Vilniaus katedroje per Smolensko vyskupo, Vilniaus sufragano ir kanauninko, Hebdovo vienuolyno viršininko, 1665–1668 m. ėjusio Vilniaus vyskupo pareigas Gotardo Jono Ty-zenhauzo laidotuves. Pagrindinė pamokslo tema – kunigo pašaukimo ir tarnystės die-vui samprata. K. Kojalavičius aiškina, ką reiškia būti tikru dievo tarnu, kuo yra svar-bios vyskupo pareigos. Lygindamas Smo-lensko vyskupą su Izraelio karaliumi dovy-du jis pabrėžia, kad tikrasis dievo tarnas turi būti doras ir ištikimas savo tikėjime. Aiškin-damas, ką reiškia būti ištikimam dievui, prieina prie išvados, kad pirmiausia turi būti ištikimas pats sau, neveidmainiauti, kitiems rodyti deramą pavyzdį. K. Kojalavičiaus manymu, nedaug yra tikrų Viešpaties tarnų, todėl jam esą malonu kalbėti apie velionį G. J. Tyzenhauzą, tikrą kunigą, pamaldų, neveidmainį, tokį pat bažnyčioje ir už jos ribų. Čia pamokslininkas prisimena garsius G. J. Tyzenhauzo protėvius, visą šlovingą Ty-zenhauzų giminę ir daro išvadą, kad velionis G. J. Tyzenhauzas deramai atstovavo savo gi-minei, prisidėjo prie dar didesnės jos šlovės. Pabaigoje K. Kojalavičius retoriškai kreipiasi į velionį G. J. Tyzenhauzą, prašydamas mels-tis už valdovus: buvusįjį – Joną Kazimierą Vazą ir dabartinį – Mykolą Kaributą Višnio-veckį, už Vilniaus vyskupą ir visą vyskupiją, už jėzuitų vienuoliją, kuriai, gyvas būdamas,

Kazimieras Vijūkas-Kojalavičius (1617 m. birželio 24 d. Kaune – 1674 m. lapkričio 2 d. Polocke) buvo kilęs iš Kauno bajorų giminės. Kaip ir abu jo broliai – vyresny-sis Albertas, būsimasis „Lietuvos istorijos“ autorius, ir jaunesnysis Petras – priklausė jėzuitų ordinui (Societas Jesu), dovanojo Kauno jėzuitų kolegijai namą su sklypu Rotušės aikštėje.1634 m. K. Kojalavičius įstojo į jėzuitų or-diną. 1636–1637 m. studijavo retoriką Nes-vyžiuje, 1638–1641 m. filosofiją Vilniaus universitete, o 1643–1647 m. ten pat teolo-giją. 1654 m., rektoriaujant broliui Alber-tui Kojalavičiui, Vilniaus universitete gavo teologijos daktaro laipsnį.Baigęs filosofijos studijas, K. Kojalavičius pradėjo pedagoginę veiklą: 1641–1642 m. dėstė retoriką Kražiuose, vėliau – Plocke ir Branieve, 1649–1652 m. – filosofiją Po-locke, o 1652–1655 m. – teologiją Vilniaus universitete.Pedagoginę veiklą papildė įvairios admi-nistracinės pareigos. 1657 m., Lietuvoje tebevykstant karui su Rusija ir Švedija, Vilniui kenčiant Maskvos kariuomenės in-vaziją, K. Kojalavičius tapo Vilniaus uni-versiteto vicerektoriumi, o 1659–1661 m.buvo jo rektorius. Jis daug prisidėjo prie karo metu nutrūkusios Vilniaus universi-teto veiklos atkūrimo, buvo vienas iš šešių XVII a. Vilniaus universiteto rektorių lie-tuvių, galėjęs palaikyti lietuviškumo sklai-dą šioje svarbiausioje LDK aukštojoje mo-kykloje. 1660–1672 m. K. Kojalavičius ėjo aukštes-niųjų ir žemesniųjų studijų prefekto, uni-versiteto pakanclerio, popiežiaus seminari-jos vadovo pareigas.Septynerius metus (1661–1668) jis dirbo pamokslininku Vilniaus universiteto Šv. Jono bažnyčioje, kur sakė pamokslus lenkų kalba ir amžininkų buvo vertinamas kaip geriausias to meto oratorius.1672 m. K. Kojalavičius buvo paskirtas Polocko jėzuitų kolegijos rektoriumi. Ten 1674 m. lapkričio 2 d. mirė.1Polski słownik biograficzny, t. 13, Wrocław [ir kt.], 1967–1968, p. 268–269.

rodė ypatingą dėmesį. „Melskis už mus ir už mane, kuris tavo darbus apverkia“, – prašė K. Kojalavičius. Tai tipiškas baroko retori-kos kūrinys, kuriame, pasitelkiant biografi-nius faktus, giminės genealogiją, siekiama paveikti ir sujaudinti klausytojus.

Apibendrinant galima sakyti, kad K. Koja-lavičius buvo XVII a. retorikos ir teologijos mokslų novatorius, vienas ryškiausių baro-ko epochos pamokslininkų ir proginės lite-ratūros kūrėjų.

„Panegyrici heroum“ titulinis lapas, 1668

36 SPECTRUM 2014/2

nAujAi AtsirAnDAnčios in-fEkciJos i Pasak S. Morse‘o (1996), naujai atsirandančios infekcijos yra tokios infekcijos, kurios naujai pasirodo populia-cijoje arba kurių būta ir anksčiau, bet ser-gamumas sparčiai didėja arba išplinta geo-grafiškai.

Naujai atsirandančių infekcijų pavyzdžiai gali būti: AIdS (žmogaus imunodeficito vi-rusas išskirtas 1983 m.), hepatitas C (sukė-lėjas nustatytas 1989 m.), gripas A (virusas H5N1, gerai žinomas kaip paukščių gripo sukėlėjas, pirmą kartą išskirtas iš žmonių 1997 m.), žmogaus koronaviruso infekci-ja (2003 m. SARS-CoV – sunkus ūminis kvėpavimo takų sindromo koronavirusas, Severe Acute Respiratory Syndrome Corona-virus, 2012 m. MERS-CoV – Artimųjų Rytų kvėpavimo takų sindromo koronavirusas, Middle East Respiratory Syndrome Corona-virus) ir kt.

Ebolos viruso infekcijos protrūkiai yra vienas iš naujai atsirandančių infekcijų pa-sireiškimų. Pirmasis Ebolos hemoraginės karštligės (EHK) protrūkis buvo užregis-truotas 1976 m. Kongo demokratinėje Res-publikoje (Zaire).

Nuo 1976 m. iki 2012 m. iš viso buvo už-registruota 2387 EHK susirgimų atvejų, iš jų – 1590 mirties (66,6 proc.). Ebolos viru-so infekcijos protrūkiai dažniausiai kildavo Centrinės Afrikos srityje: Kongo demokra-tinėje Respublikoje, Kongo, Gabono ir Su-dano Respublikose. Paskutinis Ebolos karš-tligės (Zairo Ebolos virusas) protrūkis yra neįprastas tiek savo lokalizacija (Vakarų Af-rikos šalys), tiek mastu. Protrūkis buvo už-registruotas 2014 m. kovo mėn. Rytų Gvi-nėjoje ir greitai išplito į kaimynines šalis, Siera Leonę ir Liberiją. Toliau infekcija apė-mė Nigeriją ir Senegalą. Tai pirmą kartą nu-statytas Ebolos viruso infekcijos protrūkis Vakarų Afrikoje. Tuo metu užregistruota daugiau susirgimų nei per visus ankstesnius protrūkius. Pasaulio sveikatos organizacijai iki 2014 m. spalio 5 d. iš viso yra pranešta apie 8032 Ebolos karštligės atvejus, įskaitant 3865 mirties.

Apie ebolos virusą i Ebolos vi-rusas turi viengrandę RNR. Jis priklauso Filoviridae šeimai, kurią sudaro Ebolos ir Marburgo virusų giminės. Ebolos viruso giminę sudaro 5 skirtingos rūšys: Zairo, Su-

dano, dramblio Kaulo Kranto, Bundibugijo ir Restono Ebolos virusai. Visos šios rūšys, išskyrus Restono, yra randomos Afrikoje. Restono viruso išskyrimas iš beždžionių, importuotų iš Filipinų, rodo, kad Pietryčių Azijoje ir Filipinuose yra palankios sąlygos EHK sukėlėjų egzistavimui. Visi žinomi Af-rikos Ebolos virusai gali sukelti žmonėms infekciją, kuri kliniškai pasireiškia beveik vienodai. Skiriasi sukėlėjų virulentiškumas. Bundibugijo Ebolos viruso infekcijos atveju letališkumas sudaro apie 40 proc., Sudano Ebolos viruso – 50 proc., Zairo Ebolos vi-ruso (ZEV) – 70–90 proc. Restono Ebolos virusas žmonėms gali sukelti besimptomę infekciją.

Ebolos virusas yra jautrus dezinfektan-tams (chloro, gliutaraldehido, alkoholio ir kt. preparatams), šildymui (30–60ºC tem-peratūroje inaktyvuojamas per 60 min., vi-rinant žūna per 5 min.), vidutiniškai jautrus ultravioletiniams spinduliams.

Ebolos virusas ir jo gresmesNaujai atsirandančios infekcinės ligos (angl. Emerging in-fectious diseases) tampa vis aktualesnė visuomenės sveikatos problema visame pasaulyje. Pastaruoju metu pasaulio dėmesį prikaustė Ebolos hemoraginės karštligės protrūkis Vakarų Afri-koje, šios ligos įvežtinių atvejų nustatoma ir Europoje (spaudos duomenimis, Lenkijoje, Ispanijoje, Čekijoje). Pasaulio sveikatos organizacijai iki 2014 m. spalio 5 d. iš viso yra pranešta apie 8032 Ebolos karštligės atvejus, įskaitant 3865 mirties. Šią infekciją ir jos grėsmes komentuoja VU Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto profesorius dr. KęSTUTIS ŽAGMINAS.

Ebolos virusas. Mikrografija iš F. A. Murp-hy, University of Texas Medical Branch, Galveston, Texas. www.utmb.edu/Virus-Images

a t s a k o e k s p e r t a i

37SPECTRUM 2014/2

Ebolos virusas ir jo gresmesVirusui patekus į žmogaus organizmą

susirgimas pasireiškia vidutiniškai po 8–10 dienų. Inkubacinis laikotarpis 95 proc. ligo-nių svyruoja nuo 2 iki 21 dienos. Inkuba-ciniu laikotarpiu žmogus yra nepavojingas aplinkiniams. Užkrečiamasis periodas pra-sideda tik pasireiškus susirgimui ir tęsiasi tol, kol virusas cirkuliuoja organizmo skys-čiuose (kraujyje, išmatose, seilėse ir kt.). Ypač didelė infekcijos perdavimo tikimybė yra vėlesnėje ligos stadijoje, kai išsivysto la-bai intensyvi viremija. Kaip rodo eksperi-mentiniai tyrimai su beždžionėmis, viruso koncentracija viename kraujo mililitre gali siekti 106-7 virionų. Ebolos virusas dažniau-siai išnyksta iš kraujo antrą–trečią ligos sa-vaitę. Tačiau kai kuriais atvejais jis gali išsi-laikyti ir pasveikus. Ebolos virusas gali būti randamas žmogaus spermoje iki 3 mėnesių. Šie užkrečiamojo periodo ypatumai rodo, kad viena iš svarbiausių infekcijos valdymo priemonių yra ankstyvas visų susirgusiųjų išaiškinimas ir jų izoliacija. deja, Vakarų Afrikos šalyse vidutinis laikotarpis nuo su-sirgimo iki hospitalizavimo sudaro apie 5 dienas. Kita svarbi infekcijos valdymo prie-monė yra visų kontaktavusiųjų su ligoniu

ar mirusiuoju nuo EHK išaiškinimas ir jų aktyvi stebėsena, siekiant anksti nustatyti susirgimo pasireiškimą.

ebolos viruso infekcijos pasirEiŠkimas i Ebolos virusas į or-ganizmą patenka per gleivinių membraną, odos sužeidimus arba parenteraliai. Virusas infekuoja įvairias ląsteles: monocitus, ma-krofagus, dendritines ląsteles, endotelio ląs-teles, fibroblastus, hepatocitus, antinksčių žievės ir epitelio ląsteles. Kad ir kaip virusas patenka, pirmiausia infekuojami makrofa-gai ir dendritinės ląstelės. Filovirusai šiose ląstelėse labai greitai dauginasi, sukelia jų nekrozę, pasišalina į tarpląstelinį skystį, pa-tenka į regioninius limfmazgius, kepenis, blužnį, užkrūčio liauką ir kitus limfinius audinius. Spartų sisteminį viruso išplitimą skatina viruso slopinamas I tipo interfero-no atsakas. Papildomai filovirusai sukelia sisteminį uždegiminį sindromą, pasišalinus citokinams, chemokinams ir kitiems užde-gimo mediatoriams iš infekuotų makrofagų ir nekrotinių ląstelių. Ebolos karštligei bū-dingas kraujo krešėjimo sutrikimas. Ebolos virusas tiesiogiai ir netiesiogiai sutrikdo antigeniškai specifinę imuninę organizmo reakciją. dendritinės ląstelės, atsakingos už adaptacinio imuniteto reakcijų iniciaciją, yra pagrindinė viruso dauginimosi vieta.

Infekcija pasireiškia ūmiai, nespecifiniais simptomais ir požymiais: karščiavimu, sil-pnumu, galvos skausmu, sąnarių, raumenų skausmu, pykinimu, vėmimu, vėliau vidu-riavimu, bėrimu, kraujavimu, krūtinės ir pilvo skausmais, dusuliu, traukuliais ir kt. Vyraujantis simptomas yra didelis silpnu-mas, o dažniausias požymis – hipotenzija, išsivysčiusi dėl gausaus skysčių praradimo padidėjus kapiliarų pralaidumui ir dėl vė-mimo bei viduriavimo. Hipotenzija ir elek-trolitų praradimas yra pagrindinė staigios mirties priežastis. Specifinių gydymo ir profilaktikos preparatų nėra.

kAip plintA ebolos virusAs i Iki šiol nėra gerai žinoma, kas yra pagrin-dinis šios infekcijos rezervuaras. Manoma,

kad Ebolos viruso cirkuliaciją užtikrina smulkiųjų gyvūnų rūšys, o jie savo ruožtu yra infekcijos šaltinis beždžionėms ir žmo-nėms. Vaisėdžiai šikšnosparniai – labiausiai tikėtinas pagrindinis Ebolos viruso infekci-jos rezervuaras. Epidemiologiniais tyrimais nustatytas glaudus ryšys tarp šikšnospar-nių ir filovirusinių infekcijų. Šikšnospar-nius vietos gyventojai vartoja maistui. Be to, šikšnosparniai užteršia vaisius, kuriais maitinasi beždžionės. Ebolos karštligės pro-trūkiai prasideda laukinių gyvūnų popu-liacijoje ir „peršoka“ į žmonių populiaciją, žmogui kontaktuojant su laukinių gyvūnų mėsa, krauju, fekalijomis, šlapimu ar seilė-mis ir kitais organizmo skysčiais. Nėra įro-dymų apie transmisinį (dalyvaujant nariuo-takojams) viruso perdavimo mechanizmą. dažniausiai protrūkio pradžia yra susijusi su užkrato patekimu iš gamtinio židinio. Kaimo teritorijose pirmiausia užsikrečia medžiotojai (profesionalai arba mėgėjai), jų palydovai (nešikai) sąlyčio su sumedžiotais, sergančiais ar kritusiais gyvūnais metu. To-liau užkratas perduodamas šeimos nariams ir kitiems artimiesiems. Užsikrečiama per pažeistą odą ar gleivines. Užsikrėsti galima ir tada, kai sveiko žmogaus pažeista oda ar gleivinės liečiasi su aplinkos daiktais, už-terštais ligonio krauju ar kūno skysčiais, pavyzdžiui, suteptais drabužiais, patalyne, per panaudotas adatas ir kitus medicinos instrumentus. Kaimo vietovėse protrūkiai paprastai yra nedideli, apie 20–30 atvejų. Protrūkis įgyja didesnį mastą miestuose, kai

susirgęs asmuo patenka į gydymo įstaigą, kurioje paprastai nėra galimybių užtikrinti ligonio izoliavimo ir kitų infekcijos kontro-lės priemonių. Nozokomialinis infekcijos perdavimas yra labai efektyvus: praktiškai infekcija paliečia visą medicinos personalą –gydytojus, akušeres, slauges, vaistininkus, laboratorijos darbuotojus ir paramedikus. Nors aprašyta nemažai antrinių Ebolos in-fekcijos atvejų tarp medicinos darbuotojų, tačiau nozokomialinis perdavimas nulemia

Ebolos virusas. Mikrografija iš F. A. Murp-hy, University of Texas Medical Branch, Galveston, Texas. www.utmb.edu/Virus-Images

38 SPECTRUM 2014/2

mažesnę antrinių susirgimų dalį. Gvinėjoje apie 60 proc. susirgimų yra susiję su laidoji-mo procedūromis (velionio apiplovimas, lie-timas ir bučiavimas). Nesaugi lytinė elgsena su pasveikusiu asmeniu 3 paskutinių mėne-sių laikotarpiu taip pat yra susijusi su infekci-jos rizika. Ebolos virusas yra labai kontagiš-kas, tačiau jis neplinta per orą.

koDėl ebolos hemorAginės kArštligės protrūkis kilo vAkArų Afrikoje? i Gvinėjoje nustatytas ZEV skiriasi nuo Centrinės Afri-kos ZEV, tačiau genomo sekos yra 97 proc. panašios. Jeigu Gvinėjos ZEV yra savitas, Gvinėjoje šis skirtumas turėtų būti didesnis. Atrodo, kad ZEV nėra naujokas Gvinėjoje. Gamtiniai židiniai gali ilgą laiką būti nepa-stebėti, jeigu žmogus mažai kontaktuoja su gyvūnais. Infekcijos nešiojimo tarp gyvūnų paplitimas gali būti nedidelis, todėl net ir santykinai dažnai kontaktuojant su gyvūnais infekcija gali ilgą laiką nepatekti į žmonių populiaciją. Ebolos infekcija susirgus žmogui gali būti neatpažinta. Virusines hemoragi-nes karštliges sunku diferencijuoti kliniškai,

nes jos pasireiškia nebūdingais požymiais ir simptomais. Todėl Ebolos atvejai Gvinėjoje galėjo būti supainioti su Lasos karštlige, kuri yra endemiška Gvinėjoje.

Gal ZEV buvo įvežtas į Gvinėją iš Centri-

nės Afrikos? Mažai tikėtina, nes nėra regulia-raus susisiekimo tarp Gvinėjos ir Centrinės Afrikos šalių. Vidutinis inkubacinis laikotar-pis, kaip ir laikas nuo susirgimo iki mirties, yra šiek tiek didesnis nei savaitė, o tai per

Geografinis Ebolos virusų paplitimas

a t s a k o e k s p e r t a i

39SPECTRUM 2014/2

trumpas laikotarpis atkeliauti iš Centrinės Afrikos į Vakarų Afriką. Labai tikėtina, kad Ebolos virusą galėjo pernešti šikšnosparniai. Jiems būdinga migracija dideliais atstumais. Šikšnosparnių rūšys, kuriose buvo nustatytas Ebolos virusas, randamos ir Vakarų Afrikoje. Taigi EHK protrūkis Vakarų Afrikos šalyse rodo, kad Ebolos virusų geografinis papliti-mas Afrikoje yra kur kas didesnis, nei ma-nyta iki šiol. Kodėl protrūkis kilo pirmiausia Gvinėjoje ir išplito kaimyninėse šalyse? He-moraginių karštligių protrūkiai beveik visa-da kyla teritorijose, kuriose vyksta pilietiniai karai arba kurias apima ekonominis nuos-mukis. Pilietiniai karai Liberijoje ir Siera Le-onėje paskatino masinę gyventojų migraciją į kaimynines šalis. Tūkstančiai pabėgėlių iš šių šalių rado prieglobstį Gvinėjoje. didelis skurdas verčia žmones išplėsti savo veiklą, jos geografiją, įvairovę ir pan. Miškingi Gvi-nėjos regionai buvo sistemingai naikinami. Taip padidėja tikimybė susidurti su gamti-niais infekcijų židiniais. Gvinėja yra viena iš skurdžiausių pasaulio šalių. Pagal žmogaus socialinės raidos indeksą ji užima 178 vietą iš 187 šalių, Liberija – 174 vietą, Siera Leo-nė – 177 vietą. daugiau kaip pusė Gvinėjos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.

koDėl protrūkis kilo DA-bAr? i Afrikoje infekcinių ligų protrūkiai paprastai prasideda pereinamuoju laiko-tarpiu iš drėgnojo sezono į sausąjį sezoną. Retrospektyvinis protrūkio tyrimas parodė, kad pirmasis susirgimo atvejis nustatytas 2013 m. gruodžio mėn., t. y. sausojo sezono pradžioje.

Kodėl šis EHK protrūkis Vakarų Afriko-je yra sunkiai valdomas? Jis turi daug židi-nių, nepakanka gydymo centrų, medicinos personalo, trūksta medicinos priemonių, vandens ir muilo rankoms plauti, dezinfek-tantų. didelė dalis susirgimų nenustatoma, neišaiškinami visi kontaktavusieji su infekci-jos šaltiniais, nepakankamai vykdoma kon-taktavusiųjų stebėsena, pavėluotai atliekama susirgusiųjų izoliacija (laikotarpis nuo susir-gimo iki hospitalizacijos vidutiniškai trunka 5 dienas), be to, didelis gyventojų pasiprie-šinimas vietos valdžios siūlomoms protrūkio valdymo priemonėms, nenoras pripažinti infekcijos perdavimo nuo žmogaus žmogui pavojaus, tikėjimas įvairiais gandais ir kt. Pa-saulio sveikatos organizacijos Ebolos atsako grupės narių prognozės duomenimis, jeigu nebus imtasi esminių protrūkio valdymo priemonių, susirgimų skaičius iki 2014 m.

lapkričio 2 d. Gvinėjoje padidės iki 5740, Libe-rijoje iki 9890, Siera Leonėje – iki 5000 ir iš viso pasieks 20 000.

EHK protrūkiui Vakarų Afrikos šalyse įgau-nant vis didesnį mastą didėja infekcijos įveži-mo į kitas šalis tikimybė. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras 2014 m. rugsėjo 30 d. pranešė apie pirmąjį įvežtinį atvejį į šią šalį iš Vakarų Afrikos. 2014 m. spalio 6 d. užregis-truotas pirmas antrinis vietinis EHK susirgi-mas Ispanijoje (slaugytojos, kontaktavusios su repatrijuotu iš Vakarų Afrikos ligoniu), o 2014 m. spalio 10 d. – medicinos darbuotojo, kon-taktavusio su ligoniu, kuris atvyko iš Vakarų Afrikos, susirgimas JAV.

Pasaulio sveikatos apsaugos organizacija konstatuoja, kad EHK protrūkis Vakarų Afri-kos valstybėse išlieka tarptautinio masto eks-tremalia situacija visuomenės sveikatos po-žiūriu. Todėl visos pasaulio šalys turi stiprinti pasirengimą, patvirtinti pasirengimo planus ir patikrinti pasirengimo būklę imituodamos situacijas ir organizuodamos sveikatos priežiū-ros personalo mokymus.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos mi-nisterijos ekstremalių situacijų operacijų centro protokoliniu sprendimu 2014 m. rugpjūčio 14 d.patvirtintas Ebolos hemoraginės karštligės pasirengimo, prevencijos ir valdymo veiksmų planas ir organizuotas šiame plane numatytų priemonių įgyvendinimas. Atsižvelgiant į šiuo metu vis dar nepalankią EHK epideminę situ-aciją Vakarų Afrikoje ir susirgimų nustatymą kitose pasaulio šalyse šis veiksmų planas buvo atnaujintas ir spalio 14 d. patvirtintas.

Ebolos karštligės protrūkio epideminė kreivė. ECDC. Epidemiological update: outbreak of Ebola virus disease in West Africa. www.ecdc.europa.eu/en/press/news/_layouts/forms/News_DispForm.aspx?List=8db7286c-fe2d-476c-9133-18ff4cb1b568&ID=1081

Ebolos karštligės susirgimų lokalizacija Gvinėjoje, Liberijoje, Siera Leonėje. WHO Ebola Response Team. Ebola Virus Disease in West Africa – The First 9 Months of the Epidemic and Forward Projections. N Eng J Med. www.nejm.org/doi/full/10.1056/NEJMoa1411100

40 SPECTRUM 2014/2

prieš kurį laiką Vilniaus universitetui laišką parašė britų žurnalistas, ieš-kantis Kazachstane kartu su Astanos

universitetu dirbančių Vilniaus universiteto mokslininkų, tiriančių naujai atrastus geo-glifus. Taip ne tik sužinojome apie Kazach-stane rastus keliasdešimt įvairios formos ir dydžio geoglifų, bet ir susipažinome su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Istorijos instituto mokslo darbuotoja Gie-dre Motuzaite Matuzevičiūte Keen, Vil-niaus ir Kembridžo universitetų absolvente, daktaro disertaciją apgynusia Kembridže ir 2013–2015 m. atliekančia podoktorantūros stažuotę Vilniaus universitete.

Paslaptingieji geoglifai

Kas tie geoglifai? Kaip atsidūrėte Ka-zachstane ir ką ten veikiate?

Geoglifais susidomėjau rinkdama me-džiagą stabiliesiems izotopams iš žmonių kaulų Centrinėje Azijoje, Kazachstane. Vienoje konferencijoje išgirdau pranešimą ir pasisiūliau padėti, tirti kartu. dirbu kar-tu su kazachais iš Kostanajaus universiteto (dr. Andrejumi Logvinu ir Irina Ševnina), atlieku jiems tyrimus, kasinėju. (Tyrimai remiami podoktorantūros stažuotės lėšo-mis.) Man tai pasirodė labai įdomu, nes niekas apie tai nežino. Žinoma apie Naską, apie keltiškus geoglifus, o apie rastus Ka-zachstane – beveik nieko. Atsitiktinai kaž-koks žmogus, visai ne archeologas, žiūrinė-damas Google Earth nuotraukas, pastebėjo kažką įdomaus ir parodė archeologams.

Akivaizdu, kad tai žmonių darbas, ne ge-ologiniai dariniai. Į tas Turgajaus ste-

pes patekti galima tik traukiniu arba žvyrkeliu. Kelionė žvyrkeliu trunka

24 valandas. Teko keliauti trauki-niu, nes joks taksi nesutiko ma-

nęs ten nuvežti. Iki šiol žinomi dviejų tipų geoglifai. Vieni būna iš

didžiulių sampilų, tar-

si kurganai, viduje jie tušti. Nėra ten jokių palaidojimų. Tie sampilai kažkada buvo gerokai aukštesni. Kadangi juose nėra jo-kių organinių medžiagų, negalime atlikti tyrimų radioaktyviąja anglimi. Atlikau op-tiškai stimuliuoto liuminescencinio datavi-mo tyrimus (opticaly stimulated luminescent dating, OSL), kai smėlio, kvarco grūdeliai datuojami pagal tai, kada paskutinį kartą jie buvo atviri saulės spinduliams, energi-jai. Juos uždengus smėliu, energija pradeda nykti, silpti. Man reikėjo atsikasti ir rasti sluoksnį po velėna, kada pradėtas formuoti sampilas. datavau kelis geoglifus. Tai pir-masis tūkstantmetis prieš mūsų erą, anks-tyvasis geležies amžius – laikotarpis, susijęs su tautų kraustymusi, hunų, skitų migracija. Tie sampilai tęsiasi po pusę kilometro ir turi aiškią geometrinę formą.

O kitas geoglifų tipas – Turgajaus svas-tika, vienintelė žinoma. Toks jau prilipo pavadinimas. Tai maždaug 40–50 metrų ilgio žemės dariniai, tarsi piltos tranšėjos, integruotos į kapinyną. Juose irgi nėra or-ganikos. Galima datuoti kapus, bet neaišku, ar kapai susiję. Todėl tiksliausia datuoti patį objektą.

Kaip jie atsirado?Juos statė žymėdamiesi teritoriją. Turime

savo teoriją, dėl ko juos statė. Geoglifai at-spindi sudėtingą bendruomenių gyvenimą stepėse, žemės pasidalijimą tarp genčių, jų vadų. Taip tarsi pranešama, kad tai mano žemė, čia užimta, nes žmonės migruoja. Geoglifai labai pastebimi. Mums atliekant tyrimus, kasinėjant, atjojo piemenys ir pa-sakė, kad čia yra keturiasdešimties sampilų kryžius, klausė, kodėl mes jį kasame. Vadi-nasi, jie ir dabar gerai tai žino. Mes radome 41 sampilą.

Manome, kad tai tarsi nerašytiniai stepių klajoklių ženklai, tamgos. Tamga – mon-golų kalbos žodis, reiškiantis ženklą. Ran-dama palaidojimų, kur visur yra tie patys

a t r a d i m a i

Dr. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen E. Kurausko nuotr.

nijolė bulotAitė

41SPECTRUM 2014/2

įspaudai: ant sagties, kalavijo etc. Tai tarsi priklausomybės ženklas, inicialas, parašas. Panašiai kaip Gedimino stulpai. Tamgų sistemą plačiai naudojo stepinių sarmatų ir alanų gentys. Jais žymėjo asmeninius daik-tus (žiedus, veidrodžius, puodus, diržų sag-tis ir pan.). Jie buvo įspausti and Charazmo karalystės (Kaspijos jūros rytiniame krante) monetų, išdeginami žirgams ant nugarų, jais buvo išgravituotos perėjos kalnuose ar stepių upių atodangos. Geoglifai taip pat galėjo būti tamgos, reiškiančios ganyklos plotų priklausomybę.

Tie žmonės buvo visiškai priklausomi nuo gyvulininkystės, nuo gyvojo turto. Nuo to priklausė išgyvenimas, todėl ganyklos plotai buvo gyvybiškai svarbūs. Tais sampi-lais žmonės buvo pasidaliję stepes.

Tai nėra jokios mistikos? Jokių ateivių ženklų?

Geoglifų tyrimai Kazachstane yra labai nauja ir mažai tyrinėta sritis. Tad mes esame atviri ir kitoms versijoms. Pavyzdžiui, svas-tika gal turėjo kitokią prasmę. Ten kitaip buvo statyta, kitais tikslais, kitas konteks-

Iki šiol žinomi dviejų tipų geoglifai. Nuotraukos iš Google Earth programos (Map data ©2014, 2007 Digital Globe, courtesy Google Earth)

42 SPECTRUM 2014/2

tas. Kazachai su manim nesutinka, įžiūri ir daugiau geoglifų funkcijų, pvz., kažkokią astronominę funkciją. Aš žiūriu praktiniu aspektu. Mano asmeninė nuomonė ta, kad tamgos turėjo daugiau ekonominę nei mis-tinę funkciją. Kai buvome prie vieno iš ge-oglifų Kazachstane, vadinamojo žiedo, tai buvo gerai matyti, kad tie sampilai sudaro žiedą. Tuo tarpu Naskoje (Peru) paukščio formos geoglifą pamatysi tik iš lėktuvo. Yra daug teorijų apie Naskos piešinius, nieko konkretaus negaliu pasakyti, bet tai tikrai labai įdomu. Yra neišspręstų klausimų. Pa-vyzdžiui, nupiešti pusės kilometro kryžių ar

geometriškai taisyklingą Turgajaus svastiką tikrai labai sudėtinga. Reikia labai daug dar-bo sąnaudų. Tai rodo, kad nomadai nebuvo tik barbarai, grasinę Romos imperijai. Jie turėjo savo organizuotą ženklų sistemą, ne-migravo aklai iš rytų į vakarus, kitaip nebū-tų statę tokių monumentalių darinių. Jie ten sugrįždavo ir periodiškai juos atstatydavo. Atlikome tyrimus ir viršuje radome organi-kos, avies ar ožkos kaulų, kurie, matyt, buvo išmesti pietaujant, kai buvo statomas vienas iš geoglifo sanpilų. Radioaktyviosios an-glies data parodė vėlesnį laikotarpį, vadina-si, tuos sampilus atstatydavo, prižiūrėdavo.

Gal jų yra ir daugiau?Geoglifai išliko stepėse, nes jos sunkiau-

siai pasiekiamos. dabar Turgajaus regio-ne, šiauriniame Kazachstane, yra žinoma apie 50 geoglifų, bet nuolat randama nau-jų.

Kol kas patys žinomiausi, daugiausia dėmesio sulaukę – Peru Naskos ženklai. Tikiuosi, ateityje ir Kazachstano geoglifai sužadins didelį pasaulinį susidomėjimą ir leis kazachams didžiuotis savo praeitimi. Remdamiesi aerofotonuotraukomis, Klai-pėdos universiteto archeologai bandė ieš-koti geoglifų ir Lietuvoje.

Apie 300 metrų skersmens Užtogajaus kvadratas, nufotografuotas 2013 m. vėlyvą rudenį iš parasparnio

A. L

ogvi

no n

uotr

.

a t r a d i m a i

43SPECTRUM 2014/2

p a v e l d a s

bona Sforca (Bona Sforza d’Ara-gona) – Lenkijos karalienė ir di-džioji Lietuvos kunigaikštienė

(nuo 1518 m.), Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina – buvo pagrin-dinė valakų reformos Lietuvos didžiojoje Kunigaikštystėje varomoji jėga.2 Su valakų reforma siejamas LdK aukso amžius: į ne-matytas aukštumas pakilo grūdų gamyba, pripildytas valstybės biudžetas leido finan-suoti sunkiąją kavaleriją – husarų dalinius, būsimų didžiųjų XVI–XVII a. karinių per-galių pagrindą.

XIX a. pradžioje ekonominė situacija smarkiai pasikeitė: išplito javų augini-mas Šiaurės Amerikoje, buvo išartos labai derlingos nedirbamos žemės Pietų Rusi-

Žemės ūkio katedra – Lietuvos ūkio pažangos

simbolis

vytAutAs gricius, vu muziejAus rinkinių skyrius

Vilniaus imperatoriškojo universiteto Žemės ūkio katedra – Lietuvos ūkio plėtros rezultatas, pareikalavęs nemažai lėšų, kva-lifikacijos ir pasiaukojamo darbo. Čia visu ūgiu iškyla Vilniaus universiteto ekonomikos profesoriaus Mykolo Očapovskio figū-ra ir svarbiausias Lietuvos ūkio pažangos stabdžio – trilaukio1 išgyvendinimo klausimas.R. Malaiškos fotokopijos

1Trilaukis – tai trijų laukų sėjomaina, kai žemė suskirstoma į tris laukus – žiemkenčių, vasarojaus ir pūdymo. Lietuvoje pradėjo plisti XV a., o galutinai jį įtvirtino XVI a. valakų reforma. Nuo XIX a. vidurio trilaukį ėmė keisti daugialaukė sėjomaina. Trilaukis Lietuvoje galutinai išnyko XX a. viduryje.

2Valakų reforma – žemės reforma dalyje Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės (Lietuvoje, Žemaitijoje ir dalyje Baltarusijos), vykdyta XVI a. antrojoje pusėje. Svarbiausias šios reformos tikslas buvo padidinti iždo pajamas, sueuropinti žemėtvarką, žemėvaldą ir žemdirbystę. Pagrindinė valakų reformos planuotoja – karalienė Bona Sforca, pirmoji savo domene pradėjusi reformą, o jos vykdymą prižiūrėjo Ostapas Valavičius. Tam buvo palanki ir ekonominė situacija Vakarų Europoje: dėl besikuriančių miestų ir geografinių atradimų smarkiai išaugo grūdų paklausa ir kaina.

3Algirdas Motuzas, „Pirmasis žemės ūkio židinys Lietuvoje“, Mokslas ir gyvenimas, 1999, Nr. 11–12.

joje (Orenburgo ir Chersono gubernijo-se, dono krašte, Kubanėje, Krasnodare, Kryme), Pietų Lenkijoje, kilo žemės ūkio produkcijos gamyba Vakarų Europoje – li-kviduoti dideli ūkiai Prancūzijoje, išartos bendruomeninės žemės ir išgyvendintas trilaukis Vokietijoje. dėl to grūdų kainos krito, o Lietuvos dvarus, nepaisant nemo-kamo priverstinio baudžiauninkų darbo, ištiko finansinė krizė, didėjo skolos. Reikė-jo skubiai rasti išeitį. Šis uždavinys ir buvo patikėtas Vilniaus universiteto Žemės ūkio katedrai.

XIX a. pradžioje žemės ūkio mokslai Va-karų Europoje, ypač Vokietijoje, išgyveno pakilimo laikotarpį. Berlyno universiteto žemės ūkio profesorius Albrechtas Thae-

ras (1752–1828) 1824 m. įsteigė Karališką-ją Mioglino akademiją – pirmą Europoje aukštąją žemės ūkio mokyklą, tapusią pa-vyzdine žemės ūkio mokslo įstaiga su ban-dymų lauku. Vilniaus universitete Žemės ūkio katedra buvo įsteigta 1803 m., tačiau realiai pradėjo veikti tik 1819 m.3

Pirmasis kandidatas į Žemės ūkio ka-tedros profesoriaus vietą buvo filosofijos daktaras Mykolas Očapovskis (1788–1854). 1812 m. jis baigė Vilniaus uni-versiteto Fizikos ir matematikos skyrių ir tais pačiais metais apsigynė filosofijos daktaro laipsnį. 1812–1819 m. admini-stravo barono Antano Renė dvarus Lie-tuvoje ir Lenkijoje, panaikino juose bau-džiavą, trilaukį, įvedė samdomą darbą,

44 SPECTRUM 2014/2

p a v e l d a s

sėjomainą ir daugialaukę ūkininkavimo sistemą. dėl M. Očapovskio reformų la-bai pakilo A. Renė dvarų pajamos, išaugo paties M. Očapovskio kaip mokslininko ir gabaus vadybininko autoritetas, o baro-nas tapo įtakingu jo rėmėju ir mecenatu.

Remiamas barono A. Renė bei Vilniaus universiteto ir siekdamas gauti Žemės ūkio katedros profesoriaus vietą, M. Oča-povskis 1819–1822 m. išvyko tobulintis į Karališkąją Mioglino akademiją. Vėliau jis lankėsi Olandijoje, Prancūzijoje ir Angli-joje, kur įgijo patirties ir pakėlė kvalifika-ciją. 1822 m. grįžęs iš mokslinės kelionės, M. Očapovskis ėjo Vilniaus imperatoriš-kojo universiteto Žemės ūkio katedros profesoriaus pareigas iki pat universiteto uždarymo 1832 m.

M. Očapovskis buvo labai produktyvus mokslininkas, parašė daugybę straipsnių ir knygų Lietuvos žemės ūkio plėtros klausi-mais. Skaitant profesoriaus veikalus, susi-daro įspūdis, kad jis labai gerai pažino Lie-tuvos žemės ūkį ir būdus jam reformuoti, buvo kvalifikuotas agronomas. 1819 m. pasirodė pirmoji jo knyga, beveik 200 psl. veikalas „Agronomijos, arba mokslo apie gruntą, pagrindai“. Nūdienos požiūriu šis darbas priskirtinas agrogeologijos, arba agronominės dirvotyros, mokslo pradžiai Lietuvoje. Profesoriaudamas universitete, jis išvertė ir praktiniam naudojimui išleido sutrumpintą variantą prof. A. Thaero gar-siojo 4 tomų veikalo „Racionalaus žemės ūkio pagrindai“ (1809–1812), kuris buvo išverstas į daugelio Vakarų Europos tau-tų kalbas, taip pat nemažai kitų tuo metu labai aktualių ir novatoriškų veikalų apie Lietuvos žemės ūkį. dirbdamas Lenkijoje Marimonto žemės ūkio ir miškininkys-tės instituto direktoriumi, 1835–1857 m. M. Očapovskis išleido garsųjį viso gyveni-mo veiklą apimantį 12 tomų darbą.

Jis pabrėždavo, kad žemės ūkio pažan-gos sparta priklauso nuo teorijos ryšio su praktika. Katedra neturėjo savo ūkio, todėl tyrimams ir praktikai sąlygų nebuvo.

Siekdamas ištaisyti padėtį, 1823 m. uni-versiteto Tarybai prof. M. Očapovskis įtei-kė Praktinio žemės ūkio (Agronomijos) instituto įkūrimo ir veiklos nuostatų pro-jektą. Speciali komisija ir Taryba projektą pripažino tinkamu, o Vilniaus apygardos kuratorius Adomas Čartoriskis sumanymą parėmė ir tarpininkavo siekiant jį įgyven-

dinti. Iš pradžių buvo pasitenkinta žemės ūkio mokyklos, kuriai vadovavo prof. M. Očapovskis, įkūrimu universiteto Šven-tikų palivarke.

Agronomijos institutas oficialiai buvo įsteigtas 1827 m. naujai nupirktame 100 valakų Pilaitės dvarelyje netoli Vilniaus. dvaras turėjo rūmus, 2 kumetynus, malū-ną, bravorą, 3 svirnus, 5 karčemas, plytinę, kalkinę, drobės balinimo įmonę, arklides, kluoną, 45 baudžiauninkų dūmus (t. y. ūkius) su 300 galvų ir 10 daržininkų. Uni-versitetas Agronomijos institutui vado-vauti pavedė Mykolui Fričinskiui (1792–1859), kuris buvo studijavęs Karališkojoje Mioglino žemės ūkio akademijoje. Prie instituto įkurtoje žemės ūkio mokykloje su bendrabučiu galėjo studijuoti po 10 absol-ventų: agronomų, miškininkų ir parapinių mokyklų mokytojų. Joje galėjo mokytis ir baudžiauninkų vaikai. Agronomijos insti-tuto, derinančio teoriją ir praktiką, įstei-gimas buvo didžiulė universiteto ir visos Lietuvos sėkmė, jis prilygo geriausioms Vakarų Europos žemės ūkio mokykloms.

Prof. M. Očapovskis skaitė žemės ūkio technologijos (cukrus, aliejus, krakmolas, degtinė, alus), chemijos, ekonomikos ir apskaitos kursus, rengė dvarams ekono-mus, raštininkus, buhalterius, agronomus. Kursų tikslas – pavyzdinis, pelningas dau-gialaukis ūkis, pagrįstas samdomu darbu, ir žemės ūkio plėtros klausimai: įrankiai, sėklos, gyvulių veislės, sėjomaina.

Kaip rašė prof. M. Očapovskis, trilaukyje vienintelis pajamų šaltinis – grūdai, o vie-nintelė trąša – gyvulinis mėšlas. Kad būtų galima užmiešti 1 ha pūdymo, reikia 3 ha pievų. Kasmet reikia užmiešti ½ pūdymo, antraip žemė bus alinama. Nuolatinis daž-nų nederlių palydovas – badas. didžiuma žemės dirbimo padargų – žagrė, akėčios, ratai, pakinktai, jungas – buvę savo darbo, tik noragai daryti kalvėje. Prof. M. Oča-povskis aprašė dvikinkę lietuvišką žagrę, išskyrė jos privalumus ir pažymėjo, kad ji prilygsta geriausiems Vakarų Europos plūgams, deja, nesanti tinkama kaupiamo-sioms kultūroms auginti, nes neturi pava-žos, aria per sekliai, todėl arti vienodu gy-liu reikia daug jėgų ir įgudimo. Tai idealus padargas trilaukiui, daug padaręs Lietuvos ūkio suklestėjimui XVI–XVIII a.

Pagrindinė lietuviškos žagrės traukia-moji jėga – jaučių jungas. Iškastruoti jau-čiai – „prociauninkai“ eidavo lėtai, žiemą buvo šeriami beveik vien ruginiais šiaudais ir į žiemos pabaigą jau nebepajėgdavo pa-tys atsikelti. Pavasariop iškelti ant kluono, kad kojos priprastų prie kietos žemės, še-riami „kratiniu“ ir gaudami gerti vandens su sėlenom, greit atsistodavo ant kojų, o po mėnesio, kito jau būdavo pasiruošę tempti sunkų jungą. Su arkliais taip nebuvo gali-ma elgtis: jiems reikėjo šieno, pageidauti-na, geriausio, o sunkiai dirbant – ir avižų.4

Ne ką geriau atrodė ir pats trilaukio darbininkas baudžiauninkas: namų dar-

Lietuviška žagrė iš barono Vento von der Roppo Radvilonių dvaro (Šeduvos valsčius)

4Vincas Vaitiekūnas, „Arimas jaučiais“, Gimtasis kraštas, 1938, Nr. 12.

45SPECTRUM 2014/2

bo šiurkščios drobės marškiniai ir kelnės, apjuostos virve, ant kojų vyžos – nepamai-nomas praėjusių laikų simbolis. Visada al-kanas, nes pagrindinis maistas – bėralinė duona – mažai suteikdavo sotumo. Bau-džiauninkas nebuvo suinteresuotas dirbti be atlyginimo ir padėkos: jei tik arti nebūdavo prievaizdo, darbas sulėtėdavo iki minimu-mo, o arimo vaga beveik siekdavo dirvos paviršių.

Norint pakeisti esamą padėtį, reikėjo ži-nių, nemažai lėšų, atkaklaus darbo ir tokios autoritetingos institucijos kaip Vilniaus universitetas pagalbos ir palaikymo. Reikė-jo įveikti nusistovėjusią tvarką ir gyvenimo inerciją, visuomenėje įsigalėjusį konser-vatizmą. Buvo būtini nauji žemės dirbimo įrankiai: geležinis plūgas, akėčios, kultivato-rius, sėjamoji ir kuliamoji mašinos. Reikėjo savo darbu suinteresuoto samdomo darbi-ninko, kuris būtų sotus ir nesižvalgytų per petį, ar nestovi prievaizdas, o žinotų, kad kiek ir kaip dirbs, tiek jam bus ir atlyginta. Reikėjo naujų augalų sėklų, naujų gyvulių veislių ir pirminių žemės ūkio apdirbimo įmonių: pieninių, vilnų karšyklų, aliejaus spaudyklų, mėsinių ir t. t.

Pirmiausia buvo sutvarkytas Pilaitės mo-komasis ūkis: tarpininkaujant prof. M. Oča-povskiui iš Vokietijos buvo įsigyta naujų žemės ūkio modelių, pagal kuriuos bandyta pasigaminti įrankius universiteto Agrono-mijos institute. Labai pravertė V. Gurskio vadovaujamas mechanikos kabinetas su ten buvusiais žemės ūkio padargais: Nyderlandų plūgu, kuliamąja ir garo mašinomis, angliš-komis akėčiomis ir t. t. Parsigabenta naujų javų sėklų, nupirkta ispaniškų avių banda.

Per visą Žemės ūkio katedros gyvavimo laikotarpį 1823–1832 m. žemės ūkio kursą išklausė 231 universiteto studentas, iš jų bai-gė studijas ir įgijo mokslinį laipsnį 129 ab-solventai. 1832 m. uždarius Vilniaus univer-sitetą nutrūko ir Žemės ūkio katedros veikla. Lietuvos ūkiui ir Lietuvos žmonėms buvo padaryta neatitaisoma žala. Tolesnė žemės ūkio plėtra savaime vyko tik po 1861 m.,panaikinus baudžiavą. Ūkio pažangai buvo prarasti trys brangūs dešimtmečiai.

1834 m. prof. M. Očapovskis išvyko į Len-kiją, ten 1836–1853 m. dirbo Marimonto že-mės ūkio instituto direktoriumi ir pelnė vi-suotinį šios šalies visuomenės pripažinimą.

Vilniaus universiteto muziejus kruopščiai saugo profesoriaus Mykolo Očapovskio ikono-grafinį palikimą: puikų dailininko Jono Ksavero Kanievskio aliejinį portretą ir dailininko Maksimiljano Fajanso litografinį portretą, darytą pagal J. K. Kanievskio piešinį 1851 m., taip pat tikslią 1828 m. matininko Ivano Šantyro sudaryto Pilaitės dvaro plano kopiją.

Dailininkas Maksimiljanas Fajansas. Profesoriaus Mykolo Očapovskio por-tretas. Pop., lit. Sign. lit. ap. – „Kaniewski rys(ował) z natury. 1851. Odbito w Lit. M. Fajansa w Warszawie Uł. Długa 550. Lit(ografował) M. Fajans“. Inv. Nr. G 671.

Dailininkas Jonas Ksaveras Kanievskis. Profesoriaus Mykolo Očapovskio portre-tas. Drb., al., 50 × 40. Inv. Nr. T 28.

Matininkas Šantyras. Vilniaus universiteto Pilaitės dvaro planas. Mokomasis ūkis. 1828 m.

46 SPECTRUM 2014/2

n a u j o s k n y g o s

kAlbotyrA

Aloyzas VidugirisLAzūNų ŠNEKtAVilnius, Lietuvių kalbos institutas, 2014

Monografiją sudaro Lazūnų apylinkių vietinės lietuvių kal-bos fonetikos ir morfologijos sandaros aprašas.

Lionginas Pažūsis, Gražina Rosinienė, Uršulė ŽemaitienėANGLų KALBOS GrAMAtIKAVilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014

Ši aprašomojo, arba aiški-namojo, pobūdžio mokomoji anglų kalbos gramatika skirta aukštųjų mokyklų studentams, kurie jau mokėsi jos vidurinė-je mokykloje ir dabar, eidami įvairius mokslus, toliau ugdo šios kalbos įgūdžius lankydami pratybas ir dirbdami savarankiškai. Knyga susideda iš skyrių, kuriuose aprašomos visos kalbos dalys ir anglų kalbos sakinio struktūra.

literAtūros mokslAs

dalia dilytėKrIStIJONO DONELAIčIO PASAKėčIOSVilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014

„Ši monografija atsirado iš noro parašyti Kristijono do-nelaičio pasakėčioms komen-tarus, panašius, tarkime, į tuos, kuriuos turi Jeano de La Fon-taine‘o ar antikinių autorių pa-sakėčios. Iš jų galime sužinoti, kokie rašytojai jau yra naudojęsi tuo ar kitu siužetu, aiškinamos leksikos, poetikos, tekstologijos ypatybės, istorinės ir kultū-rinės realijos, apibendrinami išvardintųjų klausimų tyrimų duomenys.“ (d. dilytė)

KrIStIJONO DONELAIčIO rANKrAŠčIAIVilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014

Vieninteliai žinomi K. do-nelaičio poetinių tekstų ir ego-tekstų autografai – tai poemos, kuriai leidėjai suteikė antraštę „Metai“, dvi dalys „Pawasa-rio Linksmybės“ ir „Wasaros darbai“, ankstyvas poemos fragmentas „Fortsetung“ („Tęsinys“) ir du asmeniniai laiškai. dokumentiniu – faksi-

miliniu (fotografuotiniu) – leidimu K. done-laičio rankraščiai skelbiami kaip ypatingos nacionalinės ir tarptautinės reikšmės kul-tūros paveldas. Sudarė Mikas Vaicekauskas.

KrIStIJONAS DONELAItIS: MEtų Ir rAŠtų rAtASVilnius, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2014

Knyga, parengta remiantis to paties pavadinimo parodos medžiaga, supažindina su ra-šytojo gyvenimu ir darbais. Parodoje buvo eksponuojama medžiaga apie lietuvių litera-tūros klasiko gyvenimą, kūry-bą ir rašytinio palikimo sklaidą, saugomą LMA Vrublevskių bibliotekoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliote-koje ir kitose atminties institucijose. Sudarė Sigitas Narbutas.

istoriJa

Oscar HaleckiEurOPOS IStOrIJOS rIBOS Ir SKIrStyMAIVilnius, „Margi raštai“, 2014

Ši knyga – tai žvilgsnis į Eu-ropos kaip visumos istoriją. Joje aptariamos pagrindinės problemos, iškylančios ban-dant suskirstyti Europos isto-riją į laikotarpius, atskleisti jos erdvinę struktūrą ir jos poky-čius istorijos eigoje. Autorius čia išdėsto savąją keturių Europos istorinių regionų koncepciją ir pagrindžia alterna-tyvią Europos istorijos periodizaciją – jos skirstymą į Viduržemio, Europos ir Atlanto epochas. Iš anglų k. vertė Nerijus Babinskas.

darius Antanavičius, Algirdas BaliulisKAzIMIErO LEONO SAPIEGOS ArchyVO INVENtOrINė KNyGA(1647/1648 M.) Vilnius, Lietuvos istorijos institutas, 2014

Publikuojamas vienas di-džiausių LdK XVII a. didikų archyvų, tuo metu saugotas Ružanoje (dabar gyvenvietė Baltarusijos Pružanų r.), Sapie-gų rūmų iždinėje. Visa medžia-ga buvo sudėta į 120 stalčių, įrengtų „didžiojoje spintoje“, ir 12 papildomų skrynių. dokumentai su-skirstyti pagal žemės valdas bei atskiras temas ir sudėti į 1145 aplankus, kuriuose buvo mažiausiai 10 000 dokumentų.

Arūnas BubnysKAuNO GEtAS 1941–1944 Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2014

Šiame leidinyje apžvelgiama Kauno žydų bendruomenės ir geto istorija nacių okupacijos laikotarpiu, išskirti svarbiausi geto istorijos etapai ir būdingi bruožai, pateikta aukų statis-tika, apibūdinta geto vidaus administracijos struktūra ir jos funkciona-vimas.

filosofiJa

Vytautas RadžvilasErOtAS Ir rEVOLIucIJA: h. MArcuSE‘S PSIchOANALItINė ŽMOGAuS IŠLAISVINIMO VIzIJA Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Mokslinėje studijoje na-grinėjama iškilaus kritinės teorijos atstovo H. Marcuse’s veikaluose plėtota individo pavergimo formų šiuolaikinė-je visuomenėje analizė ir juo-se propaguota psichoanalitinė išlaisvinančios revoliucijos vizija. Ji buvo kuriama mėginant iš naujos metafizinės, sociologinės ir istorinės perspektyvos nau-jai interpretuoti pamatinius S. Freudo teigi-nius apie žmogaus prigimtį ir jo psichinio gyvenimo raidą.

Henri BergsonJuOKASVilnius, „Vaga“, 2014

Prancūzų filosofo, Nobelio literatūros premijos laureato veikale tyrinėjamos skirtingos fenomeno formos ir pati esen-cija: šmaikštumo ir sąmojo, žmoniškumo ir nejautrumo, absurdiškosios juoko logikos kategorijos bei jų sąsajos, socialinių juoko prasmių paieška. Iš prancūzų k. vertė Goda Bulybenko.

politikos mokslai

Alvydas Jokubaitis, Raimundas LopataLIEtuVA KAIP PrOBLEMAVilnius, „Tyto alba“, 2014

Ši dviejų VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorių parengta knyga tęsia lietuvišką filosofinio ir istorinio mąstymo apie savo šalies kultūrą ir politi-ką tradiciją. Ją sudaro abiejų politologų ap-

SPECTRUM 2014/2 47

mąstymai ta pačia tema – kas yra Lietuva ir jos politika? Knyga atsirado supratus, kad iš skirtingų perspektyvų kalbama apie tuos pačius Lietuvos kultūrai ir politikai svarbius dalykus.

IStOrIJOS POLItIKOS MODELIAI Ir KryPtyS: EurOPOS SąJuNGOS, LENKIJOS, ruSIJOS Ir BALtAruSIJOS IStOrIJOS POLItIKA Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Knygoje nagrinėjamos Euro-pos Sąjungos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos istorijos politi-kos, siekiant išskirti pagrindi-nius šių keturių politinių dari-nių istorijos politikos veikėjus, priemones ir dominuojančius istorinius naratyvus.

psichologiJa

PSIchOtErAPIJOS VEIKSMINGu-MAS: tErAPINIAI VEIKSNIAI Ir Su-BJEKtyVIAI IŠGyVENAMI POKyčIAIVilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Psichoterapijos veiksmingu-mo tyrimai yra daugiabriaunis procesas. Jie suteikia galimybę pažvelgti į sudėtingą pokyčių proceso visumą, išryškinant veiksnius, skatinančius asmens išgijimo, augimo ar brendimo procesus, taip pat ir tuos, kurie trikdo as-mens savireguliacijos, prisitaikymo ar savi-raiškos procesus. Sudarė Gražina Gudaitė.

Vladas LazersonasrINKtINIAI rAŠtAIVilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Knygoje pristatomi žymaus tarpukario Lietuvos psicholo-go ir gydytojo V. Lazersono lietuvių kalba spausdinti straipsniai. Medžiaga suskirstyta į keturias dalis: bendrosios psichologijos, ugdymo psichologijos, klinikinės ir svei-katos psichologijos bei teisės psichologijos. Penktoji knygos dalis skirta V. Lazersono asmenybei ir veiklai. Sudarė Albinas Bag-donas ir Polina Pailis.

sociologijA, komunikAcijA

Stanislovas Algimantas MartišiusStAtIStIKOS MEtODAI SOcIALINIuOSE EKONOMINIuOSE tyrIMuOSEVilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Šioje knygoje mėginama apibūdinti statis-tikos metodus socialinių klausimų tyrimo

požiūriu. Tai metodologinio pobūdžio statistikos kaip ma-sinių procesų tyrimo metodų ir procedūrų nagrinėjimas.

Tuo požiūriu apibūdinama statistikos mokslo raida, jos vieta metodologinių tyrimų sistemoje; nagrinėjami statistikos duomenų masyvų analizės metodai, jų taikymo sritys.

Andrius VaišnysVIEŠI SEIMO ryŠIAI Su VISuOMENEVilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Monografijoje, remiantis Lietuvos Seimo atveju, aptariami nacionalinio parlamento komunikacijos ypatumai: par-lamentinės informacijos ren-gimo ir sklaidos aplinkybės, problematika, vaidmuo. Au-torius suteikia sisteminiams parlamento ryšiams su visuo-mene plačią reikšmę, kadangi jie turi įtakos ugdant pilietiš-kumą, stiprinant demokratinius santykius, padeda suvokti parlamentarizmo idėją.

ekonomikA, finAnsAi

Filomena JasevičienėKrEDItO uNIJOS: tEOrIJA Ir PrAKtIKAVilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

Monografijoje išnagrinėti ir įvertinti kredito unijų teoriniai pagrindai, jų raida Lietuvoje ir kai kuriose kitose pasaulio valstybėse, atskleisti jų veiklos ir priežiūros ypatumai. Taikant įvairius analizės būdus išana-lizuota kredito unijų veikla ir atlikti verti-nimai, atskleisti jų pranašumai ir trūkumai. Taip pat išanalizuoti kredito unijų veiklos plėtrai turintys įtakos veiksniai.

Remigijus ČiegisEKONOMINIų tEOrIJų IStOrIJA, I Ir II DALySVilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2014

VU Kauno humanitarinio fakulteto Verslo ekonomikos ir vadybos katedros profe-soriaus papildytame ir pa-taisytame vadovėlio leidime nuosekliai aptariama ekono-minių teorijų raida nuo kapi-talistinės rinkos ekonomikos susiformavimo iki XX a. ke-tvirtojo dešimtmečio vidu-rio, pabrėžiant jų svarbą ūkio plėtrai.

Oksana GalinMAŽOJI BENDrIJA: tEISė, APSKAItA Ir MOKESčIAI, AtSKAItOMyBėVilnius, „Pačiolio prekyba“, 2014

Knygoje aptariami mažosios bendrijos veiklos ypatumai – įsteigimas, valdymas ir vadyba, atsakomybė; buhalterinė apskai-ta – nuo sąskaitų plano ir pirmi-nių dokumentų iki finansinių ataskaitų rinkinio parengimo ir mokesčių deklaracijų pateikimo; užpildytų įmonės veiklos, apskaitos dokumentų ir re-gistrų pavyzdžiai su specialistų paaiškinimais ir komentarais.

teisė

Eduardas MonkevičiusŽEMėS tEISė Ir ADMINIStrAVIMASVilnius, Registrų centras, 2014

Vadovėlyje, atsižvelgiant į Lie-tuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas ir Konstitucinio Teis-mo doktriną, taip pat į pasta-ruoju metu įvykusius esminius žemės santykių teisinio regulia-vimo pokyčius, sistemingai ir nuosekliai aiš-kinami žemės teisės kaip nacionalinės teisės šakos pagrindiniai teisiniai institutai, jų funk-ciniai ryšiai su konstitucine, administracine, civiline teise, Lietuvos ir Europos Sąjungos aplinkos teise.

Egidijus ŠileikisPArtIJų fINANSAVIMO tEISėS SIStEMOS įŽVALGOSVilnius, Lietuvos mokslo periodikos asociacija, 2014

Leidinio tikslas – išsamiai ir argumentuotai atskleisti Lietuvos Respublikos politi-nių partijų finansavimo teisi-nio reglamentavimo sistemą, t. y. teorinius ir konstitucinius jos sampratos pagrindus, ją suponuojančias vertybes, principus ir normas, taip pat teoriškai moksliškai dis-kutuotinus ar atitinkamu lygmeniu (Kons-titucijos, įstatymų požiūriu) kritiškai vertintinus ir tobulintinus jos aspektus.

mEdicina

Aleksandras KriščiūnasrEALIBItAcIJOS PAGrINDAIKaunas, „Vitae Litera“, 2014

Antrasis vadovėlio leidimas papildytas naujausiomis žiniomis ne tik iš fizinės medicinos ir re-abilitacijos, bet ir iš kineziterapi-jos, ergoterapijos, logoterapijos,

k i t ame numery j e ska i t yk i t e :

dr. deimantas Valančiūnas

nau j o s knygos

socialinio darbo sričių. Čia pateikiama šiuolai-kinė reabilitacijos samprata, aprašoma reabili-tacijos sistema, metodai bei priemonės.

chIrurGIJA ŠEIMOS GyDytOJuIKaunas, „Vitae Litera“, 2014

Šeimos gydytojo praktikoje atliekama vis daugiau ambula-torinių chirurginių intervencijų, diagnozuojama chirurginių ligų ir jų sukeltų sindromų. Knygoje struktūrizuotai pateikiami dažniausiai pasitai-kančių chirurginių ligų etiologijos, patogenezės principai, daug diagnostikos naujovių. Laikan-tis holistinio požiūrio, vadovėlyje aptariama ne tik grynoji chirurgija, bet ir viso organizmo funkcijų sutrikimų ir jų korekcijos klausimai. Sudarė Juozas Pundzius, Leonas Valius.

ONKOLOGIJA Ir hEMAtOLOGIJAKaunas, „Vitae Litera“, 2014

Knygoje pateikta informacija apie onkologinių ir kraujo ligų epi-demiologiją, profilaktiką, klasi-fikaciją, skubias klinikines situ-acijas, įvadas į vėžio genetiką, taip pat pagrin-dinės žinios apie navikų spindulinį gydymą bei sisteminio gydymo savitumus ir naujoves. Su-darė E. Juozaitytė.

gamtos mokslai

Arūnas BukantisKAS uŽLOPyS DANGųVilnius, „Tyto alba“, 2014

VU Hidrologijos ir klimato-logijos katedros vedėjas prof. A. Bukantis daugiau kaip du dešimtmečius tyri-nėja Lietuvos ir Baltijos jūros regiono klimatą, jo svyravimus, klimato ir orų poveikį įvairioms žmogaus veiklos sritims. Knygos tikslas – pa-dėti skaitytojui susivokti, ko galima tikėtis iš atmosferos reiškinių, kokių galimybių yra pa-siekęs mokslas, stengdamasis perprasti kapri-zingą orų ir klimato charakterį. Tai knyga apie naujo požiūrio į klimatą ir orus būtinybę, apie pasaulinę klimato kaitą ir jos keliamas grėsmes.

LIEtuVOS GAMtINė APLINKA – BūKLė, PrOcESAI Ir rAIDAKaunas, „Kopa“, 2013

Šiame Aplinkos apsaugos agen-tūros leidinyje vertinami Lietu-vos gamtinės aplinkos būklė ir jos pokyčiai nuo įstojimo į ES iki pastarųjų metų, analizuojami ne tik laimėjimai, bet ir kylančios problemos, bandoma atskleisti priežastis ir me-chanizmus, apžvelgiamos aplinkosaugos prie-monės ir jų veiksmingumas siekiant sumažinti neigiamus antropogeninės veiklos padarinius.

RIZIKINGAS ELGESYS: UŽ IR PRIEŠ

AR INdAI KURIA SIAUBO FILMUS?

NEREGIAI TAIP PAT NORI

KELIAUTI

doc. dr. Artūras Bautrėnas

doc. dr. Laima Bulotaitė

Jevgenij Chmeliov

KAIP VEIKIA ŽALIOSIOS ENERGIJOS

GAMYKLOS AUGALUOSE

freeiages.com nuotr.

„Spectrum“ arch. nuotr.

E. Songailos nuotr.

K R Y Z I A Z O D I S

Sudarė Vida Lapinskaitė

Kryžiažodžio, išspausdinto praėjusiame numeryje, atsakymai:

1. Hamada. 2. Mekongas. 3. Koralas. 4. Obo. 5. Limanas. 6. Meisneris. 7. Cinamonas. 8. Bilis. 9. Lingė. 10. Konungas. 11. Obelūnė. 12. Sekto-rius. 13. Registras. 14. Trūkažolė. 15. Gemulė. 16. Tuberkulas. 17. damara. 18. Šarmas. 19 (H). Mai-ronis. 19 (V). Mantija. 20. Jutas. 21. Grundalas. 22. Karaliaus Notabliai. 23. Vaura. 24. Stereotipas. 25. Crawford. 26. Tarantulas. 27. Gaivalas. 28. Batas. 29. Ligatūra. 30. Neapolis. 31. Stornas. 32. Sago. 33. Aimakas. 34. Échappé. 35. Tempe-ra. 36. Puipa. 37. Erlas. 38. Anizotropi-ja. 39. Viražas. 40. Pupo. 41. Langski-pas. 42. Etažerė. 43. Blefas. 44. Staras.

Pažymėtuose langeliuose:

Sorrows are our best educator. A man can see further through a tear than a telescope. (Bruce Lee) Širdgėla yra geriausias mokytojas. Žmogus pro ašarą mato toliau negu pro teleskopą.

1. Kraštotyros muziejus po atviru dangu-mi Švedijoje. 2. Laukinis karvelis. 3. Kortų lošimas, panašus į vistą. 4. Upė Bolivijo-je. 5. Jūrininkas mokinys. 6. Afganistano prezidentas. 7. Susuktas šiaudų pluoštas. 8. Tarptautinis susitarimas, kuriuo nusta-toma tam tikra tvarka. 9. drobinio pynimo su ranteliais ataudų kryptimi audinys. 10. Ir plėšrūnas, ir prekės ženklas. 11. Bestuburis su kriaukle. 12. Akiai neįprasta daikto vaiz-davimo perspektyva. 13. Tirpalas, naudo-jamas fotografijoje. 14. Šiaurės „vynuogė“. 15. Indų dievų motina. 16. Maltos mėsos kukulis. 17. Paukščių „diktatorių“ šeima. 18. Islamo teisės daktaras. 19. Miestelis

18 km nuo Utenos, prie plento į Zarasus. 20. Simbolinė logika. 21. Prietaisas siūlams į sruogas vynioti. 22. draudimas eksportuo-ti ar importuoti. 23. Upė, ištekanti iš Peleko ežero. 24. Spragilo buožė. 25. Medžiaga, iš kurios susideda išorinis nariuotakojų skele-tas. 26. XIX a. armijoje dėvėta aukšta kepu-rė. 27. Lietuvių kilmės mot. vardas, reiškian-tis „norinti dainuoti“. 28. Kainozojaus era. 29. Minijos kairysis intakas. 30. Sostinė – Port o Prensas. 31. dykuma, Sacharos kai-mynė. 32. Nacionalinis parkas Gvadalkivyro upės žiotyse. 33. Žirafinių šeimos žinduo-lis. 34. Žirnmedis. 35. LdK didikų giminė. 36. Audinio yda. 37. Kaimo bendruomenė

Buriatijoje. 38. Spalvų visuma. 39. „Vel-nio poteriai“. 40. daiktų išorinė apybėža. 41. Keturkampis rėtis. 42. Lūpažiedžių šei-mos vaistinis ir prieskoninis augalas. 43. Po-pieriukų lietus. 44. Kelių priežiūros ir žemės kasimo mašina. 45. Senkapis Utenos rajone. 46. Vienareikšmė funkcija, kurio reikšmės yra skaičiai, o argumentas – bet kokie ele-mentai. 47. Vengrų aviganis. 48. Paveikslo „Nr. 5“ autorius. 49. Nustatytos formos dra-bužis. 50. Mokslas, tiriantis organizmų ir jų bendrijų santykius su aplinka. 51. Upė Za-rasų rajone. 52. didelis dvirankis škotų ka-lavijas. 53. Pupinių šeimos augalas. 54. Ne-alkoholinis gėrimas, gaminamas iš jogurto.

Kryžiažodį, išspausdintą 2014 m. „Spectrum“ Nr. 1 (20), teisingai išsprendė Gina Jagelavičiūtė.

Atsakykite į klausimus ir surašykite atsakymus į lentelę – spalvotuose langeliuose perskaitysite kry-žiažodžio atsakymą. Jį siųskite spectrum@cr.vu.lt. Pirmieji trys teisingai išsprendę bus apdovanoti VU suvenyrais.

vv