Pirmas skyrius

Salpusnis

Kai parnese kun§, Nora pirmiausiai pagalvojo, kad tai negali

buti jos pats. Vien^ ilg^ akimirk^ j i zvelge j vyrus, ant prakai-

tuotij peciij velkancius Martino svorj, stovincius kvap^ gniau-

zianciame saltyje, ir mane, kad kCnas - t ik ziauri pamekle; fejq

sukeistinis, tik besirdiskai panasus. Martino burna buvo pra-

ziota, akys atmerktos, bet galva sviro ant krutines, visas kunas

sugleb^s. Kalvis ir artojas atnese ja i padar^ be gyvasties. Tai

negali buti jos pats. Visai ne toks.

Martinas kase griovius palaukese ant slenio slaitij, papasa-

kojo Piteris O'Konoras. Sis mate, kaip jis sustojo, prisidejo ran-

k^ prie krutines tarsi duodamas priesaik^ ir krito ant minkstos

zemes. Ne nesuriko is skausmo. Isejo nespej^s atsisveikinti ar

issig^sti.

Sukepusios Piterio lupos virpejo, akys atrode paraudu-

sios.

- Uzjauciu del nelaimes, - sukuzdejo.

Tuomet Noros kojos nebeislaike, ir krisdama j kiemo pur-

v^ ir siaudus j i pajuto, kaip, visk§ suvokusi, suvirpa sirdis.

Dzonas O'Donohju storomis rankomis, nuo darbo kalveje

nusetomis smulkiais randais, uzsiverte Mart in^ ant peties, kad

Piteris galetij pakelti Nor^ is purvyno. Abiej^ vyr i j akys buvo

13

aptemusios is sielvarto, o kai Nora prasiziojo rekti ir paspringo,

jie nuleido galvas, lyg vis tiek butij j ^ isgird?.

Piteris is sugniauztij Noros pirstij istrauke vistij lesal§ ir

nuo slenkscio nuspyre kudakuojancias vistas. Uzsidej^s jos

rank^ sau ant peciij, nuvede \^ ir pasodino prie ugniaku-

ro, kur nesulankstytoje sudedamojoje lovoje miegojo jos anu-

kas Mycholas. Jiems jejus, mazylis nuo durpiq ugnies silumos

jraudusiais skruostais krustelejo, ir Nora pastebejo, kaip smal-

s i a i } j j nukrypo Piterio akys.

Paskui juos v idun jejo ir Dzonas suk^stais dantimis, nes-

damas sunkq Martino kun^, batais purvindamas plukto molio

asl^. Net stenedamas pagulde Mart in^ j lovq mazame miega-

majame kampe, atskirtame nuo pagrindines patalpos. { or^

pakilo sujudinto siaudij ciuzinio dulkes. Kalvis pabreztinai

kruopsciai persizegnojo ir, susikuprin^s po sija, sumurmejo,

kad jo pati Onje netrukus ateisianti ir kad iskviestas naujasis

kunigas.

Norai gniauze gerkl^. Pakilo eiti prie Martino kuno mie-

gamajame, bet Piteris sulaike j ^ uz rieso.

- Leisk j i nuprausti, - svelniai pasake.

Dzonas susirupin^s zvilgtelejo j berniuk^ ir isejo, daugiau

netar^s ne zodzio, paskui save uzverdamas pusdures.

Sutemo.

- Matei, kaip j is pargriuvo, tiesa? Pats matei? - Noros bal­

sas skambejo keistai ir silpnai. Ji taip tvirtai gniauze Piterio

rank^, kad net pirstus maude.

- Maciau, - sumurmejo, zvelgdamas j Mychol^. - Pama-

ciau j j laukuose ir iskeliau rank^, maciau, kaip nugriuvo.

- Reikejo tij grioviij. Vakar j is man sake, kad reikia iskasti,

nes lietus.. .

Nor^ prislege paties mirt is , ir j i eme visa virpeti . Piteris

uzmete ja i ant peciij palt^, ir is pazjstamo degintij salpusniij

14

kvapo j i suprato, kad paltas Martino. Tikr iaus ia i parnese kartu

su kunu.

- Kas nors kitas tures pabaigti tuos griovius, - aikciojo,

trindama skruost^ siurksciu frizu.

- Dabar del to nesuk galvos, Nora.

- O pavasarj reikes lopyti stog^. Visas skyletas.

- Viskuo pasirupinsim, tik tu nesijaudink.

- O Mycholas. Berniukas. . .

Nusmelkta isg^scio, pazvelge j vaik^; ugnies sviesoje jo

plaukai atrode variniai . Kokia laime, kad miega. Miegancio

vaiko kitoniskumas taip nekrito j akis. Sukaustytos galunes at-

sipalaiduodavo, nebudavo matyti, kad liezuvis bezadis. Mart i ­

nas vis sakydavo, kad miegantis Mycholas panasiausias j j i j du-

krq. „Beveik gali patiketi, kad sveikas, - kart^ pasake. - Matyti ,

koks bus, kai liga atsitrauks. Ka i isgydysim."

- A r tau k^ nors pakviesti, Nora? - paklause Piteris rupes-

cio perkreiptu veidu.

- Mycholas. Nenoriu, kad cia butij, - balsas skambejo k i -

miai . - Nunesk Mychol^ pas Peg? O'Si^.

Piteris sutriko.

- Nenori jo prie sav^s?

- Isnesk j} is cia.

- Nenoriu palikti tav^s vienos, Nora. Bent jau kol Onje

neatejo.

- Neleisiu niekam vepsoti j Mychol^.

Nora pasilenke ir sueme miegantj berniuk^ uz pazastij,

iskele j or^ Piteriui pries akis. Berniukas susirauke, eme marks-

tytis, apduj^s nuo miego.

- Nesk j j . Nesk pas Peg?. Ko l dar niekas cia neatejo.

Mycholas eme inksti ir rangytis, kabodamas Noros ran-

kose. Jo kojos drebejo - isbertos ir sudziuvusios, v ieni kaulai.

Piteris susirauke.

15

- Jis tavo dukros, tiesa? A m z i n ^ jai atilsj.

- Nesk, Piteri. Prasau.

Jis ilgai, graudziai zvelge \.

- Tokiu metu zmones nekreips j j j demesio, Nora. V i s i

rOpinsis tavim.

- Jie vepsos ir apkalbines, pamatysi.

Micholo galva uzvirto atgal, j is eme verkti , o rankos susi-

gniauze j kumstukus.

- Kuo jis serga?

- Del Dievo meiles, Piteri , nesk j j , - jos balsas suvirpejo. -

Nesk is cia!

Piteris linktelejo ir pasieme Mychol^ j skreit^. Berniukas

buvo aprengtas vilnone mergaitiska suknele, per ilga, ir P i ­

teris nerangiai apvyniojo nudrengt^ audinj apie vaiko kojas,

kruopsciai uzdangstydamas pirsciukus.

- Lauke salta, - paaiskino. - A r nerastum jam skaros?

Nora virpanciomis rankomis nusiriso savo pacios skar^ ir

padave Piteriui.

Tas atsistojo, priglaude bliaunantj berniuk^ prie krutines.

- Uzjauciu, Nora, labai uzjauciu.

Jam jkandin placiai atsilapojo pirkios durys.

Nora palauke, kol Mycholo verksmo nebebuvo girdeti,

suprato, kad Piteris pasieke keli^. Tuomet pakilo nuo zemos

kedutes ir nuejo j miegam^jj, susisupusi j Martino palt^.

- Saldziausias Kristau, skaudziai zaizdotas.

Pats gulejo vedybineje lovoje, rankos priglaustos prie

somj, prie pusletij delmj pril ip? zoliq ir purvo. Akys pusiau

uzmerktos. Atv ir i j durij sviesoje spindejo perlamutriniai akii j

baltymai.

Tyliame kambaryje susting^s Martinas - jos krutin? per-

vere sielvartas. Atsigulusi ant lovos, Nora kakta prisiglaude

prie Marino skruosto ir pajuto, kokia salta neskusta oda. Kartu

i6

su juo uzsiklojusi jo paltu, uzsimerke ir ispute is plauciij or^.

Skausmas uzgule lyg vanduo - atrode, kad sk?sta. Krutine vir­

pejo, j i raudojo, prigludusi prie paties raktikaulio, drabuziij,

dvelkianciij zeme, karvasudziais ir svelniu saldziu slenio oru,

rudens vakar^ prisodrintu durpiij dumij. Raudojo lyg inks-

ciantis suva, jtemptu, ilgesio varstomu kiauksejimu.

Dar t^ryt j iedu kartu gulejo lovoje, abu nubud? ankstyvos

ausros prieblandoje; silta Martino ranka gulejo jai ant pilvo.

- Manau, siandien lis, - pasake j is , o Nora leidosi jo pr i -

glaudziama prie placiij lyg statine sonkauliij , eme alsuoti su juo

vienu r i tmu.

- Naktj pute vejas.

- Pazadino?

- Berniukas pazadino. Verke issigand?s.

Martinas jdemiai jsiklause.

- Dabar nieko negirdeti.

- Siandien kasi bulves?

- Griovius.

- O grjzdamas susneksi su kunigu apie Mychol^?

- Susneksiu.

Nora issitiese greta negyvo paties kuno ir prisimine nak-

tis, kai j iedu kartu miegodavo, kaip jo peda liesdavosi prie jos

is santuokos paprocio, kurio nereikejo jvardyti, ir kukciojo, i k i

mane jau subloguosianti.

Liovesi t ik prisiminusi , kad jos rauda gali isbudinti vel-

nius, tykancius sielos. Uzsikiso burn^ Martino palto rankove

ir kretejo tylomis.

„Kaip drjsai mane palikti", - galvojo.

- Nora?

Ji uzsnudo. Pro uztinusius akii j vokus pamate l iekn^ kal-

vio pacios siluet^ tarpduryje.

17

- Onje, - sukarke Nora.

Moteris jejo, isvydusi kun^, persizegnojo.

- Te Viespats pasigaili jo sielos. Uzjauciu del nelaimes.

Martinas, j i s . . . - nutilo i r suklupo prie Noros. - Jis buvo pui-

kus zmogus. Retai tokiq pasitaiko.

Nora atsisedo lovoje ir susidrovejusi prijuoste nusisluoste akis.

- Kaip tu sielvartauji, Nora. Matau. I r deretij surengti jam

tinkamus sermenis. A r noretum, kad j j nuprausciau ir pagul-

dyciau? Pakviete tev^ H y l j . Jau pakeliui.

Onje uzdejo rank^ Norai ant kelio ir spustelejo. Jos veidas placiais skruostikauliais prieblandoje atrode lyg vaiduoklis. Nora pakraupusi zvelge j j ^ .

- Nurimk. Stai karoliukai. Jis dabar pas Diev^, Nora. Ne-pamirsk, - apsizvalge po kambarj. - T u viena? Juk buvo vai-kas. . .

Nora pirstais sugniauze rozanciq. - Viena.

Onje nuprause Mart in^ svelniai, tarsi savo patj. Is pradziij

Nora ziurejo, taip kietai spausdama rozanciaus karoliukus, kad

medis net jsireze j od^, palikdamas rantus. Negalejo patiketi,

kad nuogas, skausmingai baltu pilvu priesais jas guli jos pats.

Buvo geda, kad kita moteris mato blyskias jo kuno paslaptis.

K a i atsistojo ir istiese rank^, prasydama skudurelio, Onje ty-

ledama padave. Tuomet prause j j ir kiekvienu rankos judesiu

atsisveikino su krutines kaulij l ink iu , galuniq ilgiu.

„Kaip puikiai tave pazjstu", - galvojo, o kai pajuto, kad

gerkl? lyg ki lpa uzverze, skaudziai nuri jo seiles ir prisiverte

nukreipti zvilgsnj j gyslij voratinkl j ant jo slaun^, j pazjstam^

plaukij sukurj . Niekaip negalejo suprasti, kaip Martino kunas

i8

gali atrodyti toks mazas. Gyvenime buvo tikras meskinas, ves-

tuviq naktj nese j ^ ant ranki}, lyg j i tebutij saules spindulelis.

Tamsus krutines kailis dregnas prilip?s jam prie odos.

- Man regis, jau svarus, Nora, - pasake Onje.

- Dar truputj.

Perbrauke delnu per krut inkaul j , lyg laukdama, kad jis

jkvepti}. Onje atsargiai ispese ja i is nagij pilk^ skudurelj.

Popiet eme temti, lauke pakilo zvarbus vejas. Nora sedejo gre­

ta Martino kuno, o Onje kurste ugnj ir ziebe balanas. Staiga

pabeldus j duris, abi kruptelejo, Noros sirdis pasileido suoliais

it nuplikyta nuo minties, kad tai galetq buti Martinas, vakare

gr jz?spas j4 .

- Tebus palaiminti sie namai.

{ p i rk i^ jejo jaunas vyras, tarpduryje supleveno kunigo

apdarai. Naujasis kunigas, suprato Nora. Buvo tamsiaplaukis,

raudonskruostis, ilgomis galunemis, keistai nederanciomis su

vaikiskai svelniu veidu ir putliomis lupomis. Nora pastebejo

akj reziantj tarp^ tarp jo priekini i j dantij. Tevo Hyl io skrybele

varvejo nuo lietaus, o is paskos jejusii} Piterio ir Dzono peciai

buvo kiaurai permirk?. Ji nepajuto, kada pasikeite oras.

- Labas vakaras, teve.

Onje paeme dregn^ palt^, kur j j is istiese, ir atsargiai paka-

bino ant sijos, kad pradziutij ugnies silumoje.

Kunigas apsidaire po pirki^ , t ik tada pastebejo miegama-

jame sedinci^ Nor§. Priejo, palenkdamas galv^ po zema stakta.

Zvelge rimtai .

- Telaimina tamst^ Dievas, ponia Lyhi . Uzjauciu del ne­

laimes, - paem?s j ^ uz rankos, spustelejo delno minkstim^. -

Turbut tamsta esi labai sukresta.

19