rūta mataitytė „jos vardas magija“
DESCRIPTION
Šiame romane ištikimi skaitytojai atpažins pirmosios knygos atgarsius, o tie, kurie tik dabar atras savito braižo ir lengvos plunksnos autorę, skaitys Magijos istoriją kaip visai naują, savarankišką, stiprius personažus ir atskirą vertybių sistemą atskleidžiantį kūrinį. Tai istorija apie šeimą, net jei ta šeima visai mažytė. Knyga patraukia tuo, kuo žavi ir visa autorės kūryba, – nesumeluotu žmogiškumu. Romano veikėjai – abejojantys, klystantys, „nenušlifuoti“ ir parodomi su visais savo trūkumais. Tačiau, nors ir klupdami, jie renkasi patirti, jausti ir gyventi.TRANSCRIPT
vardas JosRūta Mataitytė
Rūta
Mataitytė
RŪTA MATAITYTĖ (g. 1972 m.) – architektė, vertėja, poetė ir rašytoja.
Vilniaus universitete studijavo lietuvių filo-logiją ir norvegų kalbą. Nuo 1996 m. gyve-na Norvegijoje. Oslo universitete studijavo norvegų filologiją, vėliau baigė Oslo aukštąją architektūros ir dizaino mokyklą, o 2010 m.
Oslo aukštojoje mokykloje įgijo vertėjos specialybę ir nuo tada dirba nor-vegų–lietuvių kalbų vertėja. Verčia grožinę bei dalykinę literatūrą, publi-cistiką ir pati rašo straipsnius įvairiems leidiniams.
„Jos vardas Magija“ – ketvirtasis Rūtos Mataitytės romanas (pirmieji – „Svajonė apie sniegą“, 2013; „Laiškai“, 2013; „Gunda“, 2015).
Šiame romane ištikimi skaitytojai atpažins pirmosios knygos atgarsius, o tie, kurie tik dabar atras savito braižo ir lengvos plunksnos autorę, skaitys Magijos istoriją kaip visai naują, savarankišką, stiprius personažus ir atski-rą vertybių sistemą atskleidžiantį kūrinį.
Tai istorija apie šeimą, net jei ta šeima visai mažytė. Knyga patraukia tuo, kuo žavi ir visa autorės kūryba, – nesumeluotu žmogiškumu. Romano vei-kėjai – abejojantys, klystantys, „nenušlifuoti“ ir parodomi su visais savo trūkumais. Tačiau, nors ir klupdami, jie renkasi patirti, jausti ir gyventi.
...Kenis Ravnas, likęs vienas su dukra Magija, atsisako darbo didelėje Oslo ligoninėje ir persikelia į Svalbardą – atokios salos ramybė, atšiaurus klima-tas, savitas žmonių gyvenimo būdas padeda jam užsimiršti. Kažkada ne-įstengęs išgelbėti žmonos, jis atsiduoda Magijai ir nuošaliame miestelyje kuria naujus santykius, kovoja su stereotipais, žmonių abejingumu. Kny-gos veikėjai vis iš naujo ieško savęs ir dažnai per skausmingus išgyvenimus pamažu atsiskleidžia tolesnė jų gyvenimo kryptis.
Jos vardas Magija
Magija
Magija
Rūta Mataitytė
Jos vardas
R O M A N A S
VILNIUS 2016
UDK 821.172(481)-31Ma607
© Rūta Mataitytė, 2016© „Tyto alba“, 2016
ISBN 978-609-466-166-2
Verčiu dar vieną lapą. Norėčiau palikti jį tuščią, neliestą, baltą
kaip sniegas. Bet negaliu, privalau suklijuoti kiekvieną dieną, kiekvieną
akimirką. Tai tavo gyvenimas – toks, koks buvo duotas.
I
R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a
9
Skardžiai kaukšėdama kulniukais moteris žingsniuoja palei išdėliotus pavyzdžius. Stabtelėjusi paliečia sau ant viršugalvio didžiulį kuodą, apčiupinėja tankiai susmaigstytus segtukus, vėl pajuda pirmyn. Pasitikėjimo kupini žingsniai spinduliuoja ne-slepiamą viršenybę: matai – čia aš valdau ir tavo liūdesį, ir ilgesį, o tu, kad ir kas būtum, praradimo akivaizdoje esi menkas; man nerūpi tavo pasaulis – nei esamas, nei tas, kurio nebeturi, tik pasistengsiu kuo tinkamiau šią akimirką įpakuoti, kad ji tau pačiam atrodytų gražesnė. Ir kai atsigavęs pagaliau išdrįsi at-sigręžti, nė pats nesuvoksi, kad geriausiai prisimeni ne tai, ką praradai, o tą dieną, kai apsikaišęs gedulo atributais stovėjai ir skelbei pasauliui savo netektį.
– Ir dar, – tarsteli sustojusi. – Gėlės. Gal tos?Pasisukęs jis bėginėja žvilgsniu po primerktas vazas.– Siūlyčiau šitas. Neblogai atrodo, ilgai nevysta, – pataria
darbuotoja, rodydama pirštu į gelsvas puokštes. – Daugiau nei savaitę išbūna šviežios. O tokiu oru, kaip dabar, ir dar ilgiau.
– Gerai. Tos bus gerai, – linksi jis abejingai. – Ne, palaukite, – ištiesęs ranką nusitaiko į smulkių gėlyčių debesį. – Šitos... –
R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a
10
pirštų galiukai virpėdami prisiliečia prie baltų žiedelių. – Šitos kaip sniegas... – ištaria ir valandėlę užsimerkia. – Tegul būna šitos. Ji mylėjo sniegą.
Darbuotoja grįžta prie lakuoto, auksiniais apvadais puošto stalo ir prisėdusi ima pildyti popierius, tuščiu balsu atkarto-dama kiekvieną eilutę:
– Vardas... Pavardė... Gimimo data... Vaje, dar visai jaunutė buvo.
– Taip, Linai buvo tik keturiasdešimt ketveri.– Aš turėjau omeny – dukteriai.– Dukteriai? – sutrinka jis.– Taip, mirusiajai, – darbuotoja kilsteli akis į klientą, bet ne-
trukus vėl palinksta prie lapo ir žvilgčiodama į dokumentus to-liau pildo langelius.
– Mirusiai dukrai? Apie ką jūs čia kalbate? Mirė mano žmona. O dukrai dar tik penkeri.
– Ne, jūsų dukrai buvo septyniolika.Jis suglumęs įsistebeilija į atverstą savo delną, tarytum
ieškotų ten nematomo atsakymo. „Buvo septyniolika, buvo septyniolika... – kartoja mintyse. – Ar šitai moteriškei protas pasimaišė?“ Vėpso į lapą: raidės, raidės, skaičiai – viskas susi-lieja akyse. Motinos nėra, dukters nėra... Neištaręs nė žodžio sužiūra į juodą stalo paviršių, kuriame visiškai tiksliai, tarytum veidrodyje, atsispindi kambarys. Staiga topteli, kad jame niekas nepasikeitė nuo tos dienos, kai stovėjo čia pirmą kartą, po mo-tinos mirties. Ak, pasaulis vis tobulėja, visi mes judame į priekį, esama vietų, kurių po dešimties metų net nebeįstengtume atpa-žinti, bet mūsų tarpinės stotys lieka kaip buvusios, jos nesiveja šiuolaikinio gyvenimo. Galbūt jau seniai, prieš šimtmečius, žmonės buvo tokie tobuli, kad sugalvojo, kaip tinkamiausia
R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a
11
žmones laidoti, ir nieko čia nebepakeisi, nieko gudresnio ne-išgalvosi.
Rašiklio krebždenimas liaujasi, patalpą užgula tyla, kurią ga-liausiai nutraukia į grindis kaukštelėjęs bato kulniukas. Garsas, atsimušęs į sienas, prikelia iš minčių.
– O čia reikės parašo, – aštrus balsas vėl skaudžiai perrėžia tylą. Moteris nagu pabaksnoja lapo apačią.
– Pirmiausia reikia pataisyti, – klientas liežuvio galiuku su-vilgo suskerdėjusią lūpą. – Jūs neteisingai surašėte. Duokite, – ištiesia ranką, siekdamas rašiklio.
– Viskas gerai. Aš patikrinau, – pertaria jį darbuotoja bruk-dama rašiklį į ranką ir vėl pirštu pabaksnoja vienintelį tuščią langelį, kur reikia pasirašyti.
Jis panarina galvą. Pasijunta, lyg būtų verčiamas patvirtinti dukters mirtį. Suvokia, kad darbuotoja kažką supainiojo, reikia išsiaiškinti – juk mirė Lina, ne Magija. Bet, regis, liežuvis bur-noje neapsiverčia, nebėra jėgų nei ginčytis, nei pykti, knieti tik kuo greičiau viską baigti ir nešdintis iš šios niūrios įstaigos. O gal tikrai geriau būtų atvirkščiai? Ši baisi mintis nudiegia kūną. Jis užspaudžia delnu sau burną.
Darbuotoja tiriamai nužvelgia stovintįjį ir staiga sušvel-nėja:
– Nurimkite, atsisėskite. Gal nusivilkite. Karšta čia. Tikrai, – paliečia kliento drabužį. – Jūsų paltas toks... paltas toks storas, žieminis... o lauke jau pavasaris...
Tai nuskamba pernelyg įžūliai. Nusivilkti paltą? Ar negana, kad čia atėjęs žmogus priverstas išrengti savo netektį?
Jis trukteli lapą ir paskubom suraito parašą nurodytame lan-gelyje, o tada, nelaukęs atsakymo, išskuba pro duris.
Lauke klesteli ant šlapių laiptų, atvertęs galvą užsimerkia.
R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a
12
Oras savo drėgna plaštaka paliečia veidą, lašai nusėja odą, nuo drėgmės išpampęs dangus skaudžiai užgula pečius.
Už nugaros sucypia durys. Vėl toji pamišėlė – ko jai dar reikia? Ar negana, užsimanė dar pasiginčyti dėl to, kas mirė?
– Atleiskite! – šūkteli balsas. – Gal turite savo dokumentą? Aš tikrai kažką supainiojau. Nes jūs gi ne... Jūs ne...
Klientas neatsisukdamas kyšteli ranką į užantį ir sugraba-liojęs iš vidinės kišenės ištraukia kortelę.
– Čia, – atkiša per petį.Durys cypdamos užsiveria. Jis vėl lieka vienas šalia tamsiais
tujų bokštais apsodinto fasado. Apsižvalgo. Pro šalį bėgiais sun-kiai dunksi tramvajus, pro aprasojusius langus į jį flegmatiškai žvelgia balti keleivių veidai. Susigūžusios po raštuotais skėčiais šaligatviu krypuoja dvi pilkos senutės. Tolumoje lyg užsikirtęs geltonai mirkčioja šviesoforas, šviesa atsispindi drėgname as-falte, akluose automobilių stikluose, aplytose parduotuvių vi-trinose, tarytum gatvės pulsas, jungiantis visus čia esančius į bendrą paveikslą ir varantis laiką pirmyn. Tik jis vienas sėdi liūdnai sustingęs, kaip iš bendro pasaulio iškritusi ir nemokanti į savo vietą sugrįžti būtybė.
Panarinęs galvą nuleidžia akis į rankas. Lašai varva nuo plaukų, teka per skruostus, neskubėdami kapsi žemyn. Ar jis verkia? Ne, tai tikrai ne ašaros, tik lietus.
– Atleiskite, – išpoškina darbuotoja, vėl kaip stulpas išdygusi ant laiptų. – Ar čia tikrai jūs?
Atkišusi dokumentą nutaiko akis į kliento veidą. Tamsi švarko rankovė žybčioja nuo smulkių lietaus perliukų.
Ji irgi netinka prie šio pasaulio – ne moteris, ne žmogus, tik įrankis, reikalingas tam, kad įrėmintų kito nelaimę ir prisegtų užrašą „gedulas“, – ne skausmas, ne praradimas, ne liūdesys, tik
R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a
13
gedulas, kurį privalėsi iškęsti, nes tai iškenčia visi. Raitykis lyg kirminas, kauk vilko balsu, draskykis, bet išsisukti nepavyks.
– Ar jūs Kenis Ravnas? – baksteli į pavardę. – Tas Ravnas? Gydytojas?
Vyras nužvelgia aplytą kortelę ir neatitraukdamas akių me-lancholiškai palinksi.
– Vaje, atleiskite, – darbuotoja puola šluostyti sudrėkusio dokumento. – Juk tiek kalbėjo per televiziją, ir laikraščiai rašė. O dabar nepažinau. Atleiskite...
Išklausęs ilgą pasiteisinimų maldą Kenis šniurkšteli, paima kortelę ir sugrūda sau į užantį.
– Jūs visai neseniai gavote Šiaurės šalių tarybos premiją?– Taip, inovacinės medicinos, – patvirtina.– Vadinasi, mūsų popieriuose viskas teisinga.Kenis pakyla, plaštaka perbraukia šlapią veidą.– Teisinga, – patvirtina vos girdimai.Tai pasakęs suvokia, kad moteris buvo teisi, – mirė jo Ma-
gija. Tik neaišku, kodėl. Jis nežino, kas nutiko, net nepamena, kaip dukra atrodė.
– Gal norite užsakymą peržiūrėti iš naujo? Gal ką nors... Gal ką nors kitaip... – mikčioja pašnekovė, siūlydama dar sykį per-pakuoti kliento nelaimę. – Galime padaryti jums ypatingą...
– Nereikia. Viskas ir taip pakankamai ypatinga. Juk viską surašėte. Ir pasirašiau, – palinksi.
– Taip taip. O taip taip, – paberia darbuotoja, tarsi vis dar atgailautų. – Viską teisingai surašėme.
Kenis prisimerkęs kilsteli akis į dangų.– Ar nežinote, kada snigs?– Snigs?– Sakė, kad snigs.
R ū t a M a t a i t y t ė ■ J o s v a r d a s M a g i j a
14
– Juk jau kovas.– Kovas? – liūdnai nusišypso. – Būna, kad ir kovą sninga.
Magijai patikdavo sniegas. O dabar nėra. Net sniego nebėra. Tiesa, tų gėlių... Noriu, kad jų būtų daug.
Neatsisveikinęs nusisuka ir pamažėle ima žingsniuoti šali-gatviu. Pamiršta automobilį. Nebejunta lietaus. Lašai siurbiasi į apykaklę, šliaužia per nugarą, šaltis surakina pečius. Jis susikū-prina, pasijunta per mažas pakelti šią dieną. Norėtų pasislėpti – nuo savo istorijos, nuo savęs. Kiek kartų kitiems įrodinėjo, kad nuo skausmo bėgti nepridera, o dabar pats to įsigeidė. Ne, teks prisijaukinti nelaimę, sutvarkyti išsibarsčiusias mintis, surū-šiuoti, kas buvo gyvenimas, o kas tik svajonės, suklijuoti į at-minties albumą visas nuotraukas.
O tas sniegas... Nebėra jau. Kur dingo sniegas? Argi dabar tikrai kovas? Ir metai – kelinti metai? Kada gi spėjo Magija už-augti?
vardas JosRūta Mataitytė
Rūta
Mataitytė
RŪTA MATAITYTĖ (g. 1972 m.) – architektė, vertėja, poetė ir rašytoja.
Vilniaus universitete studijavo lietuvių filo-logiją ir norvegų kalbą. Nuo 1996 m. gyve-na Norvegijoje. Oslo universitete studijavo norvegų filologiją, vėliau baigė Oslo aukštąją architektūros ir dizaino mokyklą, o 2010 m.
Oslo aukštojoje mokykloje įgijo vertėjos specialybę ir nuo tada dirba nor-vegų–lietuvių kalbų vertėja. Verčia grožinę bei dalykinę literatūrą, publi-cistiką ir pati rašo straipsnius įvairiems leidiniams.
„Jos vardas Magija“ – ketvirtasis Rūtos Mataitytės romanas (pirmieji – „Svajonė apie sniegą“, 2013; „Laiškai“, 2013; „Gunda“, 2015).
Šiame romane ištikimi skaitytojai atpažins pirmosios knygos atgarsius, o tie, kurie tik dabar atras savito braižo ir lengvos plunksnos autorę, skaitys Magijos istoriją kaip visai naują, savarankišką, stiprius personažus ir atski-rą vertybių sistemą atskleidžiantį kūrinį.
Tai istorija apie šeimą, net jei ta šeima visai mažytė. Knyga patraukia tuo, kuo žavi ir visa autorės kūryba, – nesumeluotu žmogiškumu. Romano vei-kėjai – abejojantys, klystantys, „nenušlifuoti“ ir parodomi su visais savo trūkumais. Tačiau, nors ir klupdami, jie renkasi patirti, jausti ir gyventi.
...Kenis Ravnas, likęs vienas su dukra Magija, atsisako darbo didelėje Oslo ligoninėje ir persikelia į Svalbardą – atokios salos ramybė, atšiaurus klima-tas, savitas žmonių gyvenimo būdas padeda jam užsimiršti. Kažkada ne-įstengęs išgelbėti žmonos, jis atsiduoda Magijai ir nuošaliame miestelyje kuria naujus santykius, kovoja su stereotipais, žmonių abejingumu. Kny-gos veikėjai vis iš naujo ieško savęs ir dažnai per skausmingus išgyvenimus pamažu atsiskleidžia tolesnė jų gyvenimo kryptis.
Jos vardas Magija
Magija