religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno … · bronislovas kuzmickas 6 logos 33 2003...

LOGOS2003/33

Pasaulio iðgelbëjimas �turëti daug iðminèiø,o iðmintingas karalius �tautos gerovë.

Iðm 6, 24

RELIGIJOS,

FILOSOFIJOS,

KOMPARATYVISTIKOS

IR MENO ÞURNALAS

LOGOSGyvenanè iu s ne L i e tuvo j e i r no r i nè iu s uþ s i s aky t i þu rna l à

P ra ðome p rane ð t i s avo ad re sài r l a i ð ku s s i ø s t i :

�LOGOS� ÞURNALAS,

LAISVËS PR. 60,

LT-2056 VILNIUS,

LITHUANIA

Èek iu s uþ p renumera t à( v i ena s þu rna lo numer i s s u p r i s i un t imu 20 USD)a rba auka s s i ø s t i ad re sa i s :

VIDA JANKAUSKIENË

LIETUVIØ KATALIKØ RELIGINË ÐALPA

351 HIGHLAND BOULEVARD, BROOKLYN,

NEW YORK 11207

U.S.A.

Anksè iau i ð le i s tus �LOGOS� þurnalo numer iusgal ima nus ip i rk t i redakci jo je :

�LOGOS� ÞURNALAS, LAISVËS PR. 60,LT-2056 VILNIUS, TEL. (8~5) 2421963, FAKS. (8~5) 2429454

ÞURNALAS PLATINAMAS TIK GAVUS REDAKCI JOS LE IDIMÀ © PLATINIMO TEISËS PRIKLAUSO REDAKCI JAI

Pirmajame virðelyje:

Solomonas TEITELBAUMASPuðis ir antkapis.

Ið ciklo �Þydø kapinës�, Uþpaliai1997. Drobë, aliejus. 99×77

Uþsklandomspanaudoti fragmentai

ið Solomono Teitelbaumo darbø.

STRAIPSNIAI,

PATEIKIAMI SKYRIUI

�MOKSLINË MINTIS�,

�KULTÛRA�, �MENAS�,

RECENZUOJAMI DVIEJØ

RECENZENTØ

ÞURNALO KOLEGIJAprof. habil. dr. Antanas ANDRIJAUSKAS

Kultûros, filosofijos ir meno institutas

dr. Vaclovas BAGDONAVIÈIUSKultûros, filosofijos ir meno institutas

dr. doc. Jonas BALÈIUSVilniaus pedagoginis universitetas

prof. dr. Paul Richard BLUMLojolos koledþas, Baltimorë, JAV

tëv. Jonas Dominykas GRIGAITIS OPDominikonø ordinas Lietuvoje

dr. doc. Faustas JONÈYSVytauto Didþiojo universitetas

dr. prof. John F. X. KNASASHiustono Ðv. Tomo universitetas, JAV

dr. doc. Graþina MINIOTAITËKultûros, filosofijos ir meno institutas

prof. habil. dr. Romanas PLEÈKAITISKultûros, filosofijos ir meno institutas

dr. doc. mons. Vytautas SIDARASVytauto Didþiojo universitetas

prof. dr. Philippe SOUALPoitiers universitetas, Prancûzija

dr. doc. Dalia Marija STANÈIENËKultûros, filosofijos ir meno institutas

dr. doc. Laima ÐINKÛNAITËVytauto Didþiojo universitetas

prof. dr. kun. Kæstutis TRIMAKAS JAVVytauto Didþiojo universitetas

prof. habil. dr. kun. Pranas VAIÈEKONISVytauto Didþiojo universitetas

VYR. REDAKTORËDalia Marija STANÈIENË

VYR. REDAKTORËS PAVADUOTOJASGintautas VYÐNIAUSKAS

STILISTËAldona RADÞVILIENË

STILISTAS (ANGLØ KALBOS)Joseph A. EVERATT

DIZAINERIAISaulius JUOZAPAITISIngrida UMBRASAITË

REDAKCIJOS ADRESASLAISVËS PR. 60LT-2056 VILNIUSTEL. (5) 2421963FAKS. (5) 2429454

ELEKTRONINIS PAÐ[email protected]

PUSLAPIS INTERNETEhttp://www.litlogos.lt

ÞURNALÀ GLOBOJAKultûros, filosofijos ir meno institutas,Dominikonø ordinas Lietuvoje

LOGOS

DëkojameSuteikusiems þurnalo leidybai

paramà

Spaudos, radijo ir televizijosrëmimo fondui

Kultûros ir sporto rëmimo fonduiLietuviø Katalikø Religinei Ðalpai

Kun. Pranciðkui Giedgaudui OFM (JAV)Prel. Antanui Bertaðiui (JAV)

Kun. Jonui Jûraièiui (Ðveicarija)Kun. Rapolui Krasauskui (JAV)

Kun. Albinui Arminui (Ðveicarija)Kun. Kæstuèiui Trimakui (JAV)

LOGOS bendradarbiai ir skaitytojai

© LOGOS 33EINA KETURIS KARTUSPER METUSDUOTA RINKTI2003-03-15PASIRAÐYTA SPAUDAI2003-04-28STEIGIMO LIUDIJIMAS NR. 239FORMATAS 70×100/16OFSETINË SPAUDA, 14 SP. L.TIRAÞAS 1000 EGZ.UÞSAKYMAS 196SPAUDËP. KALIBATO IÁ �PETRO OFSETAS�ÞALGIRIO G. 90LT-2600 VILNIUS

Autoriø nuomonëgali nesutaptisu redakcijos nuomone.Uþ savo teiginiusatsako autorius.

LOGOS 332003 BALANDIS � BIRÞELIS

4

Mokslinë mintis Bronislovas KUZMICKASKatalikiðkasis XIX amþiaus spiritualizmas . . . . . . . . . . . . . . . . 6

Vytis VALATKALogikos statuso, objekto bei kilmës interpretacijosscholastinëje logikoje Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje . . . 14

Algis UÞDAVINYSPorfirijas ir Jamblichas (tæsinys) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27

Loreta ANILIONYTËNaujøjø amþiø etikos empiristinës ir metafizinësorientacijos (tæsinys) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39

Paulius PUKELISVëlyvoji Wittgensteino filosofija: teorija ar teorijos áveika? 56

Simona MAKSELIENËHezichastø kontroversija kartø kaitos poþiûriu (pabaiga) . . 66

Jûratë BARANOVAKategorinis imperatyvas ir kito veidas: Immanuelis Kantas,Emmanuelis Levinas (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 83

Rita ÐERPYTYTËAr Kierkegaard�as buvo nihilistas? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92

Antanas ANDRIJAUSKASKultûrologija mokslø sistemoje (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . 100

Johnas F. X. KNASAS�Ar katalikø baþnyèia moko, kad nëra vienintelësteisingos filosofijos?� . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 115

Marija ONIÐÈIKÐv. Tomo Akvinieèio teologinës kalbos reikðmingumas . . . 122

Jurga JONUTYTËSavastis ir kultûrinis laikas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 133

Dalia Marija STANÈIENËViduramþiø teologas ir etikas Petras Abelaras (tæsinys) . . . 140

Aktualioji knyga Battista MONDIN SXFilosofinë Tomo Akvinieèio sistema (tæsinys) . . . . . . . . . . . 149

Vatikano dokumentai POPIEÞIÐKOJI TIKËJIMO MOKSLO KONGREGACIJADoktrininë nota dël katalikø veiklos ir elgesio politiniamegyvenime kai kuriø klausimø . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 157

Kultûra Geda BAÈAUSKAITËBernardo Berensono koncepcija renesanso studijøkontekste . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 167

Menas Solomonas TEITELBAUMASTapyba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 179

Klasika Tomas AKVINIETISSuma prieð pagonis, antroji knyga (skyriai 76�82, pabaiga) . 185

AL FÂRÂBÎApie �Dorybingojo miesto� gyventojø paþiûras(26�27 skyriai, tæsinys) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 213

Recenzija 219Autoriai 223

TURINYS

LOGOS 332003 BALANDIS � BIRÞELIS

5

CONTENTS

Research Bronislovas KUZMICKASCatholic Spiritualism in the 19th Century . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

Vytis VALATKAInterpretations of the Status, Object and Origin of Logic in Scho-lastic Logic in Lithuania in the Second Half of the 16th Century 14

Algis UÞDAVINYSPorphyry and Iamblichus (sequel) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27

Loreta ANILIONYTËEmpiricism and Metaphysics in Modern Ethics (sequel) . . . . . . 39

Paulius PUKELISLater Wittgenstein: Philosophical Theory or its Transgression? 56

Simona MAKSELIENËThe Hesychastic Controversy in the Context of the Changeof Generations (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66

Jûratë BARANOVAThe Categorical Imperative and the Face of the Other:Immanuel Kant and Emmanuel Levinas (end) . . . . . . . . . . . . . . 83

Rita ÐERPYTYTËWas Kierkegaard a Nihilist? . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92

Antanas ANDRIJAUSKASCulturology in the System of Sciences (end) . . . . . . . . . . . . . . 100

John F. X. KNASAS�Does the Catholic Church Teach that there is no oneTrue Philosophy?� . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 115

Marija ONIÐÈIKThe Meaningfulness of Theological Language in St ThomasAquinas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 122

Jurga JONUTYTËThe Self and Cultural Time . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 133

Dalia Marija STANÈIENËThe Medieval Theologian and Ethician Peter Abélard (sequel) 140

Selected books Battista MONDIN SXThe System of Thomas Aquinas� Philosophy (sequel) . . . . . . . 149

Vatican documents CONGREGATION FOR THE DOCTRINE OF THE FAITHDOCTRINAL NOTE

The Participation of Catholics in Political Life . . . . . . . . . . . . . 157

Culture Geda BAÈAUSKAITËThe Concepts of Bernard Berenson in the Contextof Renaissance Studies . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 167

Art Solomon TEITELBAUMPaintings . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 179

Classics St Thomas AQUINASSumma contra Gentiles, (Book two, chapter 76�82, end) 185

AL FÂRÂBÎAbout the Views of a �Virtous City� Inhabitants(chapter 26�27, sequel) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 205

Review 219Contributors 223

BRONISLOVAS KUZMICKAS

6 LOGOS 332003 BALANDIS � BIRÞELIS

KATALIKIÐKASIS XIX AMÞIAUSSPIRITUALIZMAS

Catholic Spiritualism in the 19th Century

SUMMARY

One of the most influential strains in Catholic philosophy in the 19th century was spiritualism. Think-

ers belonging to this strain emphasized the importance of spirituality in human life and stood in sharp

opposition to the views of positivism and scientism. The tension between spiritualism and positivism

was particularly strong and dynamic in academic circles in France and Italy. In the article an analysis

is given of the concepts of F. P. Maine de Biran, J. Ravaisson-Molien (France) and their followers, whose

main contribution to philosophy and psychology consists in the investigation of man�s inward experi-

ence as the basis of the personality and an important source of knowledge. The philosophical attitudes

of the Italian spiritualists are known by the term ontologism. The leader of Italian spiritualism, A. Rosmini-

Serbati, aspired to create a model of Christian-Catholic apologetics, rooted in both Augustinian and

Thomistic traditions, able to harmonize rationalism and empiricism and to meet the demands of mod-

ern philosophical thought. The core of the theory of the other eminent Italian spiritualist, V. Gioberti,

makes the proposition that the being in itself, not merely the being of mind, is present to the intellect.

Prano Dovydaièio premijaiGauta 2003-05-05

BRONISLOVAS KUZMICKASLietuvos teisës universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Dvasia, vidujiðkumas, patyrimas, introspekcija, asmenybë, ontologizmas, augustinizmas.KEY WORDS. Spirit, inwardness, experience, introspection, personality, ontologism, augustinism.

XIX a. katalikiðkosios filosofijos pa-noramoje ðalia tradicionalizmo ir neos-cholastikos reikðmingà vietà uþëmë spi-ritualizmas. Tai nebuvo tiesiogine pras-me konfesiðkai angaþuota filosofinë mo-kykla, bet gana plati ir daugiaðakë, pa-saulietiðkoje aplinkoje kilusi màstymo

kryptis, nepraradusi savo reikðmës irXX a. Idëjø, traktuojamø kaip spiritua-listinës, rasime beveik visose XX a. per-sonalistinëse, egzistencialistinëse ar fe-nomenologinëse teorijose, èia jos orga-niðkai áaugusios á pastarøjø kontekstus.Tai duoda pagrindo kalbëti apie arti-

MOKSLINË MINTIS

7LOGOS 332003 BALANDIS � BIRÞELIS

mesná ar tolimesná tø teorijø, pavyz-dþiui, spiritualizmo ir personalizmo, gi-miningumà. Tenka kalbëti tik apie pran-cûziðkàjá ir italiðkàjá spiritualizmà, nestik ðiø tautø kultûrinëje aplinkoje XIX�XX a. subrendo po keletà kûrybingømàstytojø, kurie savo teorijas ávardijokaip katalikiðkàjá spiritualizmà. Pastara-sis ðiø tautø filosofijos panoramoje uþ-ëmë savità ir gana reikðmingà vietà.

Savo paþiûras spiritualistai daugiauar maþiau tapatino su augustiniðkàjaplatoniðkàja krikðèionybës tradicija, ku-ri savo ruoþtu, akademiðkai þvelgiant,yra priskiriama platesniam idealistiniomonizmo arealui. Spiritualistø màstyse-nà formavo ne vien krikðèioniðkieji ðal-tiniai. Ne viena idëja ir sàvoka juos taippat sieja su G. Leibnizo, G. Berkeley�o,N. Malebrancho, F. Schellingo, G. He-gelio ir kitø Naujøjø laikø màstytojø fi-

losofija. Dël to XIX�XX amþiø spiritua-lizmas kartais apibûdinamas kaip �nau-jasis spiritualizmas�. Su krikðèionybespiritualizmà sieja pagrindinë jo idëja �dvasinio prado pirmumas materialumobei kûniðkumo atþvilgiu. Ðia idëja spi-ritualistinë filosofija buvo atsvara pa-grindiniams to meto krikðèionybës opo-nentams � pozityvizmui ir materializ-mui. Pastarøjø intelektualizmui ir empi-ristiniam moksliðkumui, neretai virstan-èiam pseudomoksliðku ateizmu, spiritu-alistai oponavo remdamiesi daugiausiapsichologiniais � voliuntaristiniais dva-sinës patirties argumentais. Taip pat tei-kë savà � spiritualistinæ � sàmonës, sie-los, tikëjimo interpretacijà. Vokietijojeopozicija pozityvizmui taip pat buvovoliuntaristinio pobûdþio, nors kilo iðkitokiø, nekrikðèioniðkø, ðaltiniø � Kan-to, Schopenhauerio filosofijos.

PRANCÛZØ SPIRITUALIZMAS

Prancûziðkojo spiritualizmo autoriaistovëjo atokiau nuo tø politiniø ávykiø,kuriø sûkuriuose gyveno ir dirbo tradi-cionalistai, buvo akademiðkesni. Ðioskrypties atsiradimà ir plëtrà netiesiogiailëmë ar net �provokavo� A. Comte�o, jopirmtakø ir sekëjø pozityvizmas. Jø pro-paguojami empiriniai mokslo metodaismarkiai paskatino sparèiau plëtoti em-pirinius psichologinius tyrimus. Garsiosto meto psichologijos mokyklos, tokioskaip psichiatrijos duomenimis besire-mianti prancûzø mokykla (J. M. Char-cot ir kt.), eksperimentinës psichologijospradininkë vokieèiø mokykla (Th. Fech-ner ir kt.), vadovavosi pozityvististine

metodologija ir tiesë kelius tolesniemsmoksliniams þmogaus psichikos tyri-mams. Taèiau kartu aiðkëjo, kad uþ po-zityvistinës metodologijos galimybiø ri-bø lieka asmenybës, subjektyvumo, lais-vos valios, atsakomybës, kûrybiðkumo,paþintinio aktyvumo ir kitos þmogausdvasingumo apraiðkos. Romantizmo lai-kotarpiu jos vis labiau traukë meninin-kø, raðytojø, filosofø dëmesá. Tai skati-no ieðkoti alternatyviø aiðkinimo bûdø,galinèiø uþpildyti atsiverianèià �niðà�.Kaip alternatyvus sàmonës aiðkinimobûdas formavosi spiritualizmas.

XIX a. pradþioje pradëjo savo dar-bais garsëti keli spiritualistinës pakrai-



pos màstytojai: F.-P. Maine de Biranas,V. Cousinas, J.-G.-F. Ravaisson-Mollie-nas, taip pat Ch. Renouvier, O. Hame-linas.

Átakingiausias, nors daugiau ateièiai,negu savo laikui, buvo Francois PierreMaine�as de Biranas (1766�1824). Jis lai-komas spiritualizmo pradininku, norspatá ðá terminà kiek vëliau filosofijojepradëjo vartoti jo sekëjas Victoras Cou-sinas (1792�1867). Savo socialine padë-timi Maine�as de Biranas buvo dvarinin-kas, padaræs permainingà politiko ir ka-riðkio karjerà, o savo politiniais ásitiki-nimais jis buvo Liudviko XVI ðalininkasir gynëjas, revoliucijos prieðininkas. Ta-èiau tikrasis jo paðaukimas buvo filoso-fija ir psichologija, á kuriø problemas jisvisà gyvenimà aistringai gilinosi ir ne-paliaujamai apie jas raðë. Bet tai darëdaugiau �tik sau� vildamasis sistemin-gais apmàstymais ir kruopðèiu darbuáveikti savo melancholiðkà jausmingumàir kûno silpnumà. Tai apraðë savo �In-tymiajame dienoraðtyje� (Journal intime).Savo darbø jis neskelbë, nors didesnesapybraiþas siuntinëjo á Prancûzijos ir ki-tø ðaliø akademijas ir laimëdavo apdo-vanojimus. Kol gyveno, Maine�as de Bi-ranas kaip originalus màstytojas buvoþinomas tik negausiam mokslo þmoniøbûriui, bet jam mirus, jo vardas ëmëplaèiai skambëti, iðlikæ jo rankraðèiai nevienà kartà buvo iðleisti keliais ar kelio-lika tomø1.

Maine�as de Biranas nebuvo katali-kybës filosofas konfesine prasme. Taèiaujo introspektyviojo spiritualizmo teorijapagrindiniais savo teiginiais atitiko au-gustinizmo-platonizmo idëjas ir kûry-

bingai jas tæsë, taip pat darë aiðkià áta-kà kai kuriems XX a. katalikø ir jiemsartimiems màstytojams. Kada universi-tetuose vyravo sensualizmas ir protokultas, o katalikybëje � spekuliatyviojimetafizika ir tradicionalizmas, Maine�asde Biranas tarë filosofijoje naujà þodá �pradëjo psichologiðkai argumentuojamàintrospektyvià dvasinës patirties meta-fizikà.

Kûrybinës veiklos pradþioje Mai-ne�as de Biranas pats laikësi materialis-tinio sensualizmo paþiûrø. Kaip ir kitiðios pakraipos màstytojai, stengësi aið-kinti patyrimo ir màstymo santyká. Ne-trukus jo nuostatos pasikeitë. Sensualis-tai màstymà siejo su jutiminiu iðoriniopasaulio patyrimu, o Maine�as de Bira-nas ëmë domëtis subjektyviuoju � dva-siniu � patyrimu. Tam jis skyrë pagrin-dinius savo darbus: �Áproèio poveikismàstymo gebëjimui� (L�Influence de l�ha-bitude sur la faculte de penser, 1802),�Màstymo gebëjimo sklaida� (La decom-position de la faculte de penser, 1803), �Tie-sioginis vidinis suvokimas� (L�apercep-tion immediate interne, 1807), �Fragmen-tai moralës ir religijos pagrindø klausi-mu� (Fragments relatifs aux fondaments dela morale et de la religion, 1818) ir kt.Ðiuose darbuose jis dëstë ir plëtojo pa-grindinæ savo idëjà, kad tiesioginë vidi-në patirtis, kitaip negu iðorës áspûdþiai,yra pagrindinis paþintinis þmogaus ge-bëjimas ir paþinimo ðaltinis. Vidinës pa-tirties tëkmëje jis iðskyrë ypatingà �vi-dujiná pojûtá� (sens intime), analogiðkà ið-oriniams regos, lytëjimo ar kitiems po-jûèiams. Ðiuo vidujiniu pojûèiu mes tie-siogiai, o ne protaudami suvokiame sa-

MOKSLINË MINTIS


vo dvasinæ savastá, savo �að� (le moi)kaip pastovià ir vientisà visumà, kitokiànegu kintantys ir padriki iðorës áspû-dþiai. Taigi paþinimo aiðkinimo iðeitiestaðkas yra ne iðorinës patirties áspûdþiøsklaida, bet psichologinë áþvalga. Tokiaifilosofijai visai netinka gamtos mokslømetodai, ji turi vadovautis introspekty-viosios psichologijos metodu.

Pasak ðios teorijos, per �vidujiná po-jûtá� mûsø savastis skleidþiasi kaip va-lios verþlumas, kylantis ið mûsø norø, irkaip dedamos pastangos áveikti iðorësprieðinimàsi bei mûsø paèiø kûno pasy-vumà. Iðorës pasaulá suvokiame pir-miausia kaip tai, kas prieðinasi mûsøvalingiems judesiams. O tai, jog galimeiðorës pasaulá kaip nors paveikti, rodo,kad mûsø sielai bûdinga nepriklausan-ti nuo to pasaulio galia. Valinga pastan-ga (effort voulu) ir prieðinimasis jai, ne-paþintiniai iðorës áspûdþiai, yra pirmi-niai vidujinës patirties, tuo paèiu ir mû-sø savasties bei savivokos pavidalai.Valingos pastangos, o ne iðorës jutimøduomenys yra pirminis paþintinis paty-rimas. Dvasios aktyvumas yra pirmes-nis uþ pasyvumà, niekada nepajausi pa-syvumo, nepajutæs prieð tai aktyvumo,nepajausi rimties, nepajutæs prieð tai ju-desio. Màstytojas iðskyrë keturias valiosaktyvumo skleidimosi pakopas: nuoinstinktyviøjø organizmo reakcijø ir in-tuicijø kylant prie bûsenos, kada ins-tinktyviàsias reakcijas apðvieèia kryp-tinga sàmonës ðviesa, toliau � prie sà-moningo �að� ir �ne-að� skyrimo ir ga-liausiai prie autentiðkos �að� savimo-nës. Tai, kas prieðinasi savasèiai jau në-ra savastis.

Intuityvià savasties savivokà Mai-ne�as de Biranas traktuoja kaip dvasináðaltiná, ið kurio kyla visos pamatinësproto sàvokos, taip pat ir tos, kuriaskantiðkoji tradicija laiko apriorinëmis.Gali atrodyti, kad substancijos, vienovësar prieþastingumo sàvokos a priori glû-di mûsø prote, bet gilesnë analizë pa-rodys, � teigia spiritualizmo pradinin-kas, � kad tos sàvokos kyla ið vidujinëspatirties �pirminio fakto� (fait primitif).Vidujiðkai gimstanèias pamatines sàvo-kas taikome iðorës pasaulio reiðkiniamsaiðkinti. Ðitoks paþinimo aiðkinimaskirste kirtosi su prancûzø ir anglø filo-sofijoje vyravusiu empirizmu, teigian-èiu, kad pagrindinis paþinimo ðaltinisyra kaip tik jutiminë iðorës patirtis.

Paskutinis veikalas �Naujieji antro-pologijos esë� (Nouveaux Essais d�Anthro-pologie, 1824) buvo skirtas þmogaus bû-ties tematikai. Apibendrindamas savoankstesnius apmàstymus, autorius tei-gia, kad vidujinë patirtis atskleidþia ra-dikalø þmogaus bûties dvilypumà � ak-tyvumo ir pasyvumo, dvasios ir kûnodualizmà. Dvasinis aktyvumas palaikoþmogaus asmenybiðkumà, o organinis irfiziologinis pasyvumas sieja já su gyvu-liø pasauliu. Bûdamas ant tarpinës pa-kopos tarp gyvulio ir Dievo, þmogus tu-ri galimybæ tapatintis ir su vienu, ir sukitu. Gali tapatintis su savo kûnu ir pra-rasti save gamtoje, bet taip pat gali pertikëjimà, meilæ ir meditacijas kilti prieKûrëjo, sulaukti jo malonës ir, kiek þmo-gui ámanoma, tapatintis su juo. Tai mis-tinis �treèiojo gyvenimo� � dvasinio au-gimo kelias, vedantis á bûsenà, kada ið-nyksta iðoriðkumo ir vidujiðkumo skir-



tumai ir þmogus praranda save Dieve.Kaip matome, pradëjæs introspektyviaáþvalga, Maine�as de Biranas baigë savosvarstymus artima mistikai tikëjimosamprata.

Tiesioginiø sekëjø Maine�as de Bira-nas turëjo nedaug. Paminëtinas jau mi-nëtas V.Cousinas, þinomas daugiau filo-sofijos istorijos tyrimais. Savo darbuosejis spiritualizmà eklektiðkai derino su ki-tokiø tradicijø idëjomis.

Introspektyviojo spiritualistinio me-todo nuosekliai laikësi filosofas, arche-ologas ir meno istorikas, Cousino irSchellingo mokinys Jean-Gaspard-Feli-xas Ravaisson-Mollienas (1813�1900).Svarbiausias Ravaissono veikalas buvofilosofijos istorijos studija �PrancûzøXIX amþiaus filosofijos apraðymas�(Rapport sur la philosophie en France auXIX siecle, 1867), paraðytas Prancûzijosvyriausybës uþsakymu. Studijoje jis ap-þvelgë prancûzø filosofijos ir kai kuriømokslø raidà ir iðdëstë savo spiritualis-tiná poþiûrá á tà procesà. Prancûzø filo-sofijoje, � teigë jis, � visada buvo gyvametafizinë nuostata, kurioje glûdëjo irspiritualistinë dvasia. Nepripaþindamassavo mokytojo Cousino eklektizmo, Ra-vaissonas nepritarë ir pozityvistiniamsiekiui sumokslinti filosofijà. Jo nuomo-ne, mokslas tyrinëja objektyvøjá pasauláir nedaug kà tikro gali pasakyti apiesubjektyvøjá þmogaus minèiø, jausmø,vaizdiniø pasaulá. Tuo tarpu daugeliuatvejø filosofai, dar labiau psichologai,dvasios reiðkinius nepagrástai aiðkinamaterialiomis prieþastimis arba tapatinasu loginiu, analitiniu màstymu.

Ravaissonas savo darbuose �Apieáprotá� (De L�Habitude, 1838), �Aristote-

lio metafizikos apybraiþa� (Essai sur lametaphysique d�Aristote, 2 t., 1837�1846),�Metafizika ir moralë� (Metaphysique etmoral, 1893) ir kt. teigë dvasios absoliu-tumà ir pirmumà materialiosios tikrovësatþvilgiu. Materialusis pasaulis esàs tikiðvirðinë dieviðkosios dvasios apraiðka.Skyrë erdviðkàjá materialybës pasaulá,kuriame nëra tikrosios individualybës, otik vienodø daiktø sankaupos ir kurávaldo bûtinybës dësniai, ir laikiðkàjá in-dividualybës pasaulá, kuriame vieðpa-tauja gyvenimas, spontaniðkumas, augi-mas ir kilimas. Materialybë nëra neper-þengiamai atskirta nuo dvasiðkumo.Materialybëje nesàmoningomis, mecha-niðkomis formomis slypi dvasiðkumas,kuris nepaliaujamai, pakopa po pako-pos, plëtojasi kylanèia linkme: nuo pa-syvaus medþiaginio erdviðkumo � psi-chinio laikiðkumo link, kol pasiekia nuo-latinës trukmës (duree) bûsenà ir gráþtaprie iðtakø � absoliutaus dvasiðkojo pra-do. Taèiau dvasiðkumas gali kisti irprieðinga linkme: besikartojantis dvasi-nis aktyvumas gali degraduoti iki nesà-moningo, automatiðko produktyvumo,mechaniðko instinktyvumo.

Introspektyvus gilinimasis á savo sà-monæ, Ravaissono aiðkinimu, atskleidþiamums dvi mûsø sielos galias � protinásupratimà ir valingumà. Supratimas nu-ðvieèia tikrovës erdviðkumà ir ávairovæ,valia atsiskleidþia kaip pastanga, kuri,be paliovos susidurdama su tikrovësprieðinimusi, linksta prie Dievo. Nega-lëdami paþinti Dievo protu, suvokiamejá dvasine introspekcija, taip pat kon-templiuodami pasaulio harmonijà. Va-lios palinkimas prie Dievo yra esministikëjimo elementas.

MOKSLINË MINTIS


Spiritualistines idëjas toliau plëtojoRavaissono mokinys Jules Lachelier (1832�1918), tæsë pastarojo mokinys ir sekëjasEtienne-Emile Boutroux (1845�1921), kuriomokinys buvo Henri Bergsonas (1859�1941), savo ruoþtu daræs átakà ne vienamXX a. spiritualistinës ir personalistinëspakraipø katalikø filosofui. Kartu gyva-

vo ir kita spiritualistinës filosofijos ðaka,maþiau susijusi su katalikybe. Jos atsto-vai buvo Charles Bernard Renouvier (1815�1903) ir Octave Hamelinas (1856�1907).Pirmasis ið jø teikë pirmenybæ protestan-tizmui. Taèiau visi kartu jie sudarë krikð-èioniðkàjà spiritualistinæ atsvarà pozity-vizmui ir scientizmui.

ITALØ SPIRITUALIZMAS (ONTOLOGIZMAS)

Italø filosofijoje spiritualizmas tæsianuo seno èia átakingà neoplatonizmotradicijà. XIX a. italø filosofijos panora-moje reikðmingà vietà uþima spiritualis-tai A. Rosmini Serbati ir V.Gioberti.

Filosofas, teologas, valstybës veikëjasAntonio Rosmini Serbati (1797�1855) gi-më senoje aristokratiðkoje ðeimoje, bai-gë Padujos universiteto Teologijos fakul-tetà, 1821 m. buvo áðventintas á kunigus.1828 m. jis ákûrë �rosminieèiø� (rosmi-niani) kongregacijà (Istituto della Carita),kurios paskirtis buvo rûpintis religiniujaunimo auklëjimu, labdara ir misijomis.1848�1853 m. buvo popieþiaus Pijaus IXpatarëjas. Jis yra vienas kûrybingiausiøitalø filosofø, paraðæs daug darbø filo-sofijos, teologijos, etikos, psichologijos,logikos, politikos klausimais. Iðleista jaudaugiau negu 30 jo raðtø tomø, bet lei-dyba toli graþu nëra baigta.

Trumpai ir kartu ávairiapusiðkai nu-ðviesti Rosmini�o filosofijà vargu ar áma-noma, tad pasistengsime atskleisti tikkeletà bûdingesniø jo filosofijos aspek-tø. Viename pirmøjø savo veikalø�Naujoji idëjø kilmës apybraiþa� (Nuovosaggio sull�origine delle idee, 1830) Rosmi-ni apibrëþë pagrindiná savo kûrybinës

veiklos tikslà � kurti krikðèionybës filo-sofijà, kuri atitiktø ðiuolaikinei filosofi-jai ir mokslui keliamus reikalavimus irkartu iðsaugotø tradicinæ krikðèioniðko-sios filosofijos dvasià. Rosmini stengësiremtis tiek augustiniðkàja, tiek ir tomis-tine filosofija, nors daugiau teikë pirme-nybæ augustinizmui. Ið to laikotarpio fi-losofijos priimtiniausia laikë kantiðkàjàracionalizmo ir empirizmo santykio in-terpretacijà. Tai dëstë savo veikaluose�Moralës mokslo principai� (Principiidella scienza morale, 1831), �Antropologijamoralës mokslo tarnyboje� (Antropologiain servigio della scienza morale, 1838),�Moralës sàmonës traktatas� (Trattatodella coscienza morale, 1839) ir kt.

Rosmini neatmetë tomistiniø Dievobuvimo árodymø, taèiau manë, kad tik-resnis ir tikëjimui svarbesnis Dievo su-vokimo kelias eina per augustinizmui ar-timà pirminës bûties idëjos suvokimà.Bûties idëjà (idea dell�Essere) Rosmini lai-kë kertine savo filosofijos sàvoka. Bûtiesidëja gali bûti màstoma viena, be nuoro-dø á kitas idëjas, taèiau ji glûdi jose vi-sose. Bûties idëja yra pati bendriausia irabstrakèiausia, pasiþymi objektyvumu,paprastumu, bûtinumu, visuotinumu,



nekintamumu. Iðorës pasaulio paþinimasyra jutiminiø duomenø ir bûties idëjossintezë. Iðorës pasaulis suvokiamas tie-sioginiais jutiminiais vaizdiniais, kuriøduomenys ágauna objektyvumo pobûdátik tada, kai bûna apimami bûties idëjos(investiti dall�idea dell�essere). Tai vykstaintelektinës percepcijos (percezione intel-lettiva) dëka. Toks aiðkinimas yra neabe-jotinas kantiðkojo apriorizmo poveikiopadarinys, tai pripaþino ir pats autorius.

Pasak Rosmini, bûties idëja apskritainëra nei empirinio, nei transcendentali-nio subjekto veiklos vaisius. Ji nëra, kaipkitos idëjos, abstrahavimo padarinys.Bûties idëja yra Dievo tiesiogiai ákvëp-ta á þmogaus protà, dieviðkumo apraið-ka þmoguje. �Bûties idëja yra proto ðvie-sa ir forma, pirmoji idëja, ágimta Dievoveiksmo dëka.�2 Bûties idëjos padeda-mas þmogus, kaip empirinis subjektas,gali ágyti visuotinà ir bûtinà þinojimà.Dar daugiau, bûties idëja yra ne tik as-menybës subjektyvumo versmë, bet irdieviðkasis sielos nemirtingumo pama-tas. Rosmini skiria tris viena nuo kitosneatsiejamas bûties pakopas arba modu-sus: idealiàjà bûtá, paþinià protu; reali-àjà bûtá, paþinià jutimiðkai; moraliàjàbûtá, suvokiamà, klausant sàþinës balso.

Knygoje �Penkios ðventosios Baþny-èios þaizdos� (Le cinque piaghe della san-ta Chiesa, 1848) Rosmini iðdëstë savosiûlymus reformuoti Baþnyèià. Knygabuvo ið karto átraukta á draudþiamø lei-diniø sàraðà, bet siûlymai nebuvo pa-mirðti, prie jø buvo vis daþniau gráþta-ma, kai kurie jø jau gerokai vëliau bu-vo ágyvendinti Vatikano Antrojo susirin-kimo nutarimais.

Produktyvus ir permainingas buvokito italø spiritualisto filosofo ir politi-ko Vincenzo Gioberti (1801�1852) gyveni-mas. Aktyvus italiðkojo Risorgimento irItalijos vienybës ðalininkas, dël politiniøprieþasèiø jis buvo priverstas keletà me-tø gyventi tremtyje (Paryþiuje, Briusely-je), kur daug raðë filosofijos ir politikosklausimais, polemizavo su Lamennais,Rosmini�u ir kitais autoriais.

Veikaluose �Antgamtiðkumo teorija�(Teorica del sovrannaturale, 1838) ir �Áva-das á filosofijos studijas� (Introduzione allostudio della filosofia, 1840) jis kritikavo mo-derniøjø laikø þmoniø màstysenos polin-ká á subjektyvizmà, kurio pradininkas, jonuomone, teologijoje buvo M. Lutheris,filosofijoje � R. Descartes�as. Veikale�Apie filosofines Antonio Rosmini�o klai-das� (Degli errori filosofici di Antonio Ros-mini, t., 1�3, 1841) jis ginèijasi su Rosmi-ni�u dël to, kad pastarasis kalba apie bûtátik idealiàja prasme, tik kaip apie bûtiesidëjà, o tai, jo nuomone, prilygsta subjek-tyvizmui. Polemiðkame veikale �Ðiuolai-kinis jëzuitas� (Il gesuita moderno, vol., 5,1846�1847) kritiðkai vertino jëzuitø vaid-mená Baþnyèios istorijoje. Savo filosofijàjis vadino ontologizmu, siejo jà su pran-cûzo Nicolas Malebrancho (1638�1715)filosofija, pavadinta okazionalizmu. Pa-sak pamatinio ontologizmo teiginio,þmogaus prote glûdi intuityviai suvokia-ma bûtis, ne kaip paties proto jutimø pa-grindu susidaroma bendriausia sàvoka,bet kaip �tikroji Esybë� (�Ente reale�).Bûties intuicijos dëka tikru þinojimu tam-pa jutimiðkai patiriama konkreèiø esiniøegzistencija. Esybës ir egzistencijos san-tyká iðreiðkia vadinamoji �idealioji for-

MOKSLINË MINTIS


mulë� (�formula ideale�): �Esybë kuria eg-zistencijà� (L�Ente crea l�esistente)3. Ðiamevyksme reikðmingà vaidmená atlieka kal-ba � pirmasis dvasios judesys. V.Giobertikûrë kalbos teorijà, kurioje glûdëjo kul-tûros ir istorijos teorijø uþuomazgos. Ne-baigtame, po mirties iðleistame veikale�Protologia� Gioberti neoplatonizmo dva-sia aiðkino, kad vyksta ir prieðingas ju-dëjimas: �egzistencija gráþta á Esybæ�(�l�esistente ritorna all�Ente�). Tas �gráþi-mas� � palingenesis � vyksta ne tik dva-sinio moralinio tobulëjimo keliu, bet taippat kartu su meno, mokslo, technikosraida4. Áprastinë filosofø klaida, teigia jis,yra mëginimas aiðkinti Dievo buvimàkylant prie jo nuo kûrinijos. Taip aiðki-nant, greit nukrypstama á panteizmà, onuo jo netoli ir iki ateizmo.

Po mirties iðleisti veikalai �Apreiðki-mo filosofija� (Filosofia della rivelazione),�Katalikiðkoji baþnyèios reforma� (La ri-forma cattolica della chiesa) ir kiti rodo,kad Gioberti krypo katalikybës sekulia-rizacijos linkme, teigë, kad dogmos të-ra tik moralës ir socialiniø principø sim-boliai: ásikûnijimo dogma simbolizuojaþmoniø brolybës ir lygybës principà,pirminës nuodëmës � socialiná blogá irpan. Tokia paþiûrø raida netrukdë spi-ritualistiniø Gioberti paþiûrø populiaru-

mui tarp Italijos katalikiðkosios inteli-gentijos, taip pat jø poveikiui XX a. ka-talikiðkajam spiritualizmui.

Ið vëlesnio laikotarpio katalikø spiri-tualistø garsiausias yra filosofas ir psi-chologas Francesco Bonatelli (1830�1911).Spiritualistiná poþiûrá á þmogaus sàmo-næ jis derino su psichologiniais tyrimais,á kuriuos jis ádiegë analitiná metodà. Vei-kaluose �Màstymas ir paþinimas� (Pen-siero e conoscenza, 1864), �Sàmonë ir vi-dinis mechanizmas� (Coscienza e il mec-canismo interiore, 1872), �Vertybës kate-gorija� (La categoria del valore, 1907) jisapibûdino sàmonæ ir jos ryðá su iðorið-kais jos atþvilgiu psichikos mechaniz-mais, siekë parodyti skirtumà tarp vien-tiso sàmoningojo Ego ir psichiniø reiðki-niø ávairovës. Psichologiniais tyrimaisstengësi pagrásti teiginá, kad dvasinis(spiritualus) sàmonës pobûdis nëra pa-aiðkinamas psichikos pagrindu. Mûsødvasiniam gyvenimui, � teigë jis, � bû-dingas sàmonës ir �vidinio mechaniz-mo� dualizmas. Sàmonë yra pavaldipsichiniams dësniams ir kartu geba pa-kilti virð jø, laisvai prisiima �logikosjungà� ir kartu geba pajungti jà savoreikmëms. Sàmonë gali suvokti iðoriniusobjektus tik todël, kad geba tuo paèiumetu kisti ir iðlikti nekintama.

Literatûra ir nuorodos

11 Oeuvres philosophiques de Maine de Biran, 4 vol.,Paris, 1841; Oeuvres de Maine de Biran, 14vol., Paris, 1920�1942.

12 A. Rosmini. Breve Schizzo dei sistemi di Filosofiemoderne e del proprio sistema. � Brescia, 1951,p. 135.

13 V. Gioberti. Introduzione allo studio della filoso-fia. � Milano, 1839, p. 5.

14 Enciclopedia Garzanti di Filosofia. � Milano, 1981,p. 359.

VYTIS VALATKA


LOGIKOS STATUSO, OBJEKTOBEI KILMËS INTERPRETACIJOS

SCHOLASTINËJE LOGIKOJE LIETUVOJEXVI a. ANTROJOJE PUSËJE

Interpretations of the Status, Object and Origin of Logic in ScholasticLogic in Lithuania in the Second Half of the 16th Century

SUMMARY

Interpretations of the status and object of logic contained in the work of Marcin Úmiglecki, Pedro Viana

and Diego Ortiz, representatives of scholastic logic in Lithuania in the second half of the 16th century,

are scrutinised in this article. The author focuses on the main characteristics of these interpretations.

He also presents a comparative analysis of them and identifies their principal theoretical sources. Spe-

cial attention is paid to the concept of logic�s origin, evolved solely in lectures on logic delivered by

Ortiz. The article ends with the conclusion that in dealing with issues of the status and object of logic

the abovementioned scholars entered several scholastic disputes and adhered to positions of different

camps in those disputes.

ÁVADAS

Gauta 2003-04-02

VYTIS VALATKALietuvos teisës universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Teoriniai mokslai, praktiniai mokslai, bendrasis mokslø instrumentas.KEYWORDS. Theoretical sciences, practical sciences, common instrument of sciences.

Logika kaip pirmoji scholastinës filo-sofijos disciplina scholastinëje þinijojepretendavo á bendrojo mokslø instru-mento vaidmená. Viena ádomiausiø ðios

logikos daliø galëtume laikyti skyriø, ku-rá ávardytume kaip savità metalogikà.Mat ði dalis � tai tarsi scholastinës logi-kos þvilgsnis á save paèià siekiant at-

MOKSLINË MINTIS


skleisti ðios disciplinos specifikà, t. y. josstatusà, objektà ir netgi kilmæ. Jokia iðim-tis èia nëra ir scholastinë logika LietuvojeXVI a. antrojoje pusëje. Ðios logikos ðal-tiniai � tai Martyno Smigleckio (MarcinÚmiglecki, Martinus Smiglecius) logikospaskaitos, dëstytos Vilniaus universitete1586�1587 m.1, Jokûbo Ortizo (Diego Or-tiz, Iacob Ortizius) 1596�1597 m. tame pa-èiame universitete skaitytas logikos kur-sas2 bei Vilniaus jëzuitø kolegijos moks-leiviø logikos disputø tezës, parengtos1578 m., vadovaujant ðios kolegijos pro-fesoriui Petrui Vianai (Pedro Viana, PetrusViana)3. Èia atrandame platesnius arsiauresnius atsakymus á klausimus apielogikos statusà bei objektà. Svarbu paþy-mëti, kad ðis metaloginis minëtosios logi-kos lygmuo iki ðiol tebëra menkai tyrinë-tas. Tiktai Lenkijos filosofijos istorikasRomanas Darowskis paraðë ciklà straips-niø4 (vëliau ðie straipsniai tapo veikaloFilosofija Lenkijos jëzuitø mokyklose XVI a.5

dalimis), kuriuose aptarë minëtuosiusðaltinius, taip pat apþvelgë ir ðiø ðaltiniøautoriø paþiûras á logikos statusà ir ob-jektà (tuo tarpu logikos mokslo kilmësinterpretacija scholastinëje logikoje Lie-tuvoje XVI a. antrojoje pusëje, mûsø þi-niomis, iki ðiol dar apskritai nebuvo tyri-nëta). Taèiau ði apþvalga tëra vien trum-pas Smigleckio, Ortizo ir Vianos darbuo-

se atrandamo metaloginio lygmens ben-driausiø bruoþø atpasakojimas ir èia në-ra iðsamesnës minëto lygmens analizësbei tikslesniø jo ðaltiniø nuorodø. Ið Lie-tuvos filosofijos istorikø vienintelis Ro-manas Pleèkaitis savo veikale Feodalizmolaikotarpio filosofija Lietuvoje6 yra aptaræs,kaip scholastinëje logikoje Lietuvoje bu-vo aiðkinamas logikos objektas bei statu-sas. Ðioje knygoje autorius aptaria visàscholastinës logikos Lietuvoje palikimà,neiðskirdamas në vieno kurio nors minë-tosios logikos raidos etapo. Ið ðios logi-kos autoriø R. Pleèkaitis daugiausia dë-mesio skyrë bene iðkiliausiam scholasti-nës logikos Lietuvoje atstovui Smiglec-kiui. Tad akivaizdu, kad ir ðio scholastogarsiojoje Logikoje pateikta paèios logikoskaip atskiros mokslinës disciplinos sam-prata R. Pleèkaièio knygoje yra iðsamiaiaptariama. Kita vertus, minëtasis Smiglec-kio veikalas, iðleistas Ingolðtate 1618 m.ir sulaukæs trijø pakartotiniø leidimøOksforde, priskiriamas jau XVII a. scho-lastikos palikimui, todël jo neanalizuosi-me ðiame straipsnyje. Tad ðitas straipsniskaip tik ir yra kuklus bandymas pateiktiiðsamià analizæ logikos savirefleksijos, at-randamos minëtuose scholastinës logi-kos Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje ðal-tiniuose: Smigleckio ir Ortizo logikos pa-skaitose bei Vianos loginëse tezëse.

LOGIKOS STATUSO AIÐKINIMAS

Prieð pradedant nagrinëti logikoskaip atskiros disciplinos koncepcijàscholastinëje logikoje Lietuvoje XVI a.antrojoje pusëje, svarbu paþymëti, kaduþbaigtà metaloginá lygmená randame

tik Ortizo logikos kurse. Logikos speci-fikos problematikai minëtose paskaitoseskiriamas iðtisas skyrius, tiriantis logikosstatusà, objektà bei kilmæ. Tuo tarpuSmigleckio logikos paskaitose nëra at-

VYTIS VALATKA


skiro skyriaus, gvildenanèio logikos kil-mës, statuso, objekto ir kitus paèios lo-gikos koncepcijai priskiriamus klausi-mus. Taèiau turimos medþiagos visiðkaipakanka tam, kad galëtume restauruotibent jau paèius fundamentaliausiusSmigleckio logikos koncepcijos bruoþus.Tam tikrø logikos koncepcijos apraiðkømatyti ir Vianos loginëse tezëse. Bet ka-dangi logikos objekto bei statuso apta-rimui èia skiriama tik pora teziø, ið es-mës neámanoma susidaryti visiðkai aið-kaus ir tikslaus ðiam scholastui bûdin-gos logikos koncepcijos vaizdo. Vis dël-to turimos medþiagos visiðkai pakankaVianos logikai bûdingo metaloginio lyg-mens esminiams bruoþams apibrëþti.

Vienas svarbiausiø minëtojo metalo-ginio lygmens scholastinëje logikoje Lie-tuvoje XVI a. antrojoje pusëje aspektøbuvo logikos disciplinos pobûdþio, arbastatuso, aiðkinimas. Klasikinëje scholas-tinëje filosofijoje galime atrasti keletà lo-gikos statuso interpretacijø. Tomistø irðkotistø aiðkinimu, logika priskiriamateoriniams mokslams, atrandantiems tie-sà apie ávairias realybës sritis. Vieni te-oriniai mokslai (fizika, metafizika, etc.)analizuoja iðorinæ tikrovæ, o logikosmokslas, tyrinëjantis esminius þmogausmàstymo veiksmø7 poþymius bei rûðis,priklauso tiems teoriniams mokslams,kuriø objektas yra þmogui imanentiðkarealybë. Prieðingos nuomonës laikësiViljamo Okamo sekëjai. Jie teigë, kad lo-gika, pateikianti tiesos kriterijus bei bû-tinas teisingo paþinimo sàlygas, yra gry-nai praktinis mokslas, savøjø taisykliøbei dësniø pagrindu nukreipiantis þmo-gaus màstymà teisinga linkme. Kitaip

sakant, logika nuo teoriniø mokslø ski-riasi tuo, kad pastarieji pasiekia aiðkø,tikslø ir bûtinà ávairiø tikrovës rûðiø pa-þinimà, tuo tarpu logika formuluoja bû-tinas tokio paþinimo sàlygas ir bûtenttodël priskiriama praktiniams moks-lams, pateikiantiems ávairiø þmogiðko-sios veiklos formø (màstymo, elgesio,valstybës valdymo, etc.) taisykles. Alter-natyvà minëtosioms nuostatoms siûlënuosekliø aristotelininkø paþiûra, teigu-si, jog logika nepriklauso nei teorinio,nei praktinio mokslo srièiai ir apskritailogikai negalima suteikti mokslinio þino-jimo statuso. Mat bet koks á moksliðku-mà pretenduojantis paþinimas privalotirti kokià nors tikrovës sritá. Tuo tarpulogikos objektas nëra në viena ið bûtiesrûðiø � logika tik formuluoja bûtinas betkurios tikrovës srities paþinimo sàlygas8.Tad logika tëra bendrasis mokslø áran-kis, apimantis bet kuriam mokslui pri-valomas taisyklingo ir teisingo màstymotaisykles, kuriø laikydamiesi mokslaigalëtø stengtis aiðkiai, tiksliai ir tikraipaþinti Dievà ir jo sukurtà pasaulá.

Dabar panagrinëkime, kaip logikosstatuso problemà sprendë scholastinëslogikos Lietuvoje XVI a. antrojoje pusë-je autoriai. J. Ortizas minëtuoju klausi-mu laikësi nuomonës, jog logikà priva-lu laikyti mokslinio paþinimo rûðimi,kadangi logika patenkina visus moksluikeliamus reikalavimus. Juk �tik paþini-mas, gaunamas árodymo bûdu, yra tik-rasis mokslinis paþinimas. O logikai pri-klausantis paþinimas kaip tik ir pasie-kiamas árodymo keliu. Vadinasi, [ðis lo-ginis paþinimas. � Aut. past.] yra tikrasmokslas�9. Tai, kad logikos disciplinà

MOKSLINË MINTIS


sudaranèios þinios esanèios árodymø re-zultatai, Ortizas iliustruoja gausiais pa-vyzdþiais. Jo teigimu, ir tai, kad árody-mas sàlygoja moksliná þinojimà; ir tai,kad árodymas susideda ið tame árodymegaunamos iðvados prieþasèiø; ir tai, kadtikëtinas silogizmas tëra tikëtino paþini-mo prieþastis, ir kitus savuosius princi-pus bei taisykles logika gauna vadovau-damasi árodymo teorijos dësniais10.

Kita vertus, �mokslas yra tikslus irakivaizdus bûtino esinio paþinimas pertikras ir bûtinas prieþastis, kuriø dëkaðis esinys egzistuoja�11. Kitaip sakant,bet koks mokslinis þinojimas susideda iðbûtinø teiginiø, reprezentuojanèiø bûti-nas kuriai nors realybës srièiai priklau-sanèiø ðio þinojimo objektø bei jø rûðiøsavybes. Tuo tarpu logika kaip tik ir yratikslus ir aiðkus trijø þmogaus màstymoveiksmø paþinimas, kuris ðiems veiks-mams priskiria bûtinus pastarøjø poþy-mius, remdamasis bûtinomis minëtøjøpoþymiø prieþastimis12. Vadinasi, logi-kai privalu pripaþinti mokslo statusà.Tad logikos, lygiai kaip ir kitø mokslø,turiná sudaro bûtini teiginiai, kuriø ob-jektai realiai negali bûti kitokie, nei yrareprezentuojami minëtøjø teiginiø. Jukkaip aiðkina pats Ortizas, ��yra visið-kai neámanoma, kad árodymo nesudary-tø pirmosios ir betarpiðkos premisos,kad árodymas nesàlygotø mokslinio pa-þinimo, kad tikëtinas silogizmas nesusi-dëtø ið tikëtinø teiginiø, kad [ðio silogiz-mo] rezultatas nebûtø nuomonë��13

Taigi Ortizas logikà laikë mokslu tik-ràja ðio þodþio prasme. Kita vertus, to-kia logikos interpretacija visiðkai netruk-dë logikos disciplinai priskirti ir bendro-

jo mokslø árankio statuso. Ortizo ásitiki-nimu, �tam, kad kas nors bûtø laikomaskokiu nors instrumentu, pakanka, kadkoks nors veikiantysis juo naudotøsi ko-kiam nors rezultatui pasiekti. O logikayra intelekto taikoma visø daiktø paþi-nimui. Vadinasi, [logika] yra árankis,skirtas visø daiktø paþinimui��14 Tadlogika yra bendrasis mokslø, paþástan-èiø konkreèias bûties sritis, árankis. Ta-èiau kodël logika yra naudojama esini-jos paþinimui? Ortizo atsakymas èiagrynai aristoteliðkas: logikos disciplinapateikia bûtinas màstymo veiksmø tai-sykles, kuriø rëmuose tegali bûti pasiek-tas aiðkus, tikslus ir bûtinas, t. y. moks-linis esiniø paþinimas. Tad bûtent ðiømàstymo preceptø atþvilgiu logika kaiptik ir yra bendrasis scholastiniø moksløinstrumentas.

Pripaþinæs logikai tiek mokslinio pa-þinimo, tiek bendrojo mokslø árankiostatusà, Ortizas iðkelia klausimà, ar lo-gikos disciplinà turëtume laikyti teori-niu, ar, atvirkðèiai, grynai praktiniumokslu. Prieð pateikdamas atsakymà á ðáklausimà, ðis scholastas pateikia iðsamiàteorinio bei praktinio paþinimo analizæ.Ortizo aiðkinimu, teorinis ir praktinismokslai pirmiausiai skiriasi savo siekia-mais tikslais. Mat ��teorinio mokslotikslas yra tiesa, tai yra, grynas tiesos ir[to mokslo] objekto paþinimas, tuo tar-pu praktinio mokslo tikslas yra koksnors veikimas arba veikimo nukreipi-mas tinkama linkme�15. Kitaip sakant,�teorinis mokslas yra tikslas savaime,kadangi vienintelis dalykas, kurio ðismokslas siekia, yra savojo objekto paþi-nimas�16. O ðis paþinimas kaip tik ir yra

VYTIS VALATKA


tapatus mokslui. Tuo tarpu praktiniomokslo jau nebegalime laikyti tikslu sau.Mat praktinio paþinimo tikslas yra va-dovavimas kokiai nors þmogiðkajaiveiklai (màstymui, elgesiui, valstybësvaldymui ir t. t.) arba, kitaip sakant, for-mulavimas bûtinø taisykliø, kuriø lai-kantis minëtoji veikla ir gali bûti tinka-mai atliekama. O toks kokio nors þmo-gaus veikimo nukreipimas teisinga link-me jokiu bûdu negali bûti sutapatina-mas su grynuoju to veikimo paþinimu.

Kita vertus, teoriná mokslà nuo prak-tinio atskiria ir skirtingi ðiø mokslø ob-jektai. Kaip teigia pats Ortizas, �teoriniomokslo objektas yra pats daiktas jo pri-gimties poþiûriu, o praktinio mokslo ob-jektas yra daiktas, kiek jis yra mûsø pa-èiø atliekamas ar ávykdomas�17. Kitaipsakant, teorinio paþinimo objektas yranuo mûsø veiklos nepriklausantis esi-nys, nagrinëjamas jo esminiø bei savy-biniø poþymiø atþvilgiu. Tuo tarpupraktinis mokslas susitelkia ties kokiunors þmogaus veikimu, kuris mûsø ga-li bûti atliekamas gerai arba blogai, irbûtent todël reikia taisykliø bei dësniø,kurie minëtàjá veikimà nukreiptø tinka-ma linkme. Tad praktinio mokslo objek-tu galime laikyti tinkamai atliekamà ku-rià nors þmogiðkàjà veiklà.

Apibrëþæs esminius skirtumus tarpteorinio ir praktinio paþinimo, Ortizasbando atsakyti á klausimà, kuriai ið mi-nëtøjø mokslinio paþinimo rûðiø turëtu-me priskirti logikos disciplinà. Pirmiau-sia aiðkinama, kad logika negali bûti te-orinis mokslas. Mat �pagal savo vidinætvarkà teorinis mokslas apsiriboja paþi-nimu kaip savo galutiniu tikslu ir nëra

nukreipiamas á koká nors veikimà � ðismokslas tik ásistebi á objektà, tam, kadjá paþintø, ir nedaro pastarajam jokiopoveikio. Bet logika paèia savo vidujy-be (intrinsece) nukreipiama á veikimà, taiyra á tinkama linkme vykdomus bei tei-singai atliekamus màstymo veiksmustiek, kiek ji pateikia tinkamus apibrëþi-mus (definitiones), skirstymus (divisiones),árodymus (demonstrationes). Vadinasi, lo-gika nëra teorinis mokslas�18.

Kitaip sakant, logika nepatenkina te-oriniam paþinimui keliamø sàlygø. Pir-ma, ji nëra savitiksliðkas paþinimas, neslogikos tikslas yra nukreipti þmogausmàstymo veiksmus reikiama kryptimi,formuluojant bendràsias ir bûtinas ðiøveiksmø taisykles. Antra, logikos objek-tas nëra koks nors nuo þmogiðkosiosveiklos nepriklausantis daiktas, tiriamasjo prigimties poþiûriu. Juk logikos objek-tu privalome laikyti tris þmogaus inte-lekto veiksmus, kurie gali bûti atlieka-mi tiek tinkamu, tiek netinkamu bûduir kurie bûtent todël reikalingi taisykliø,kurios nukreiptø juos teisinga kryptimi.Logika kaip tik ir yra tas mokslas, pa-teikiantis minëtàsias taisykles. Tad savotikslu laikydama vadovauti intelektoveiksmams, o savo objektu turëdamaminëtuosius veiksmus tiek, kiek jie yraatliekami tinkamu bûdu, logika atitinkapagrindines praktiniam paþinimui kelia-mas sàlygas ir bûtent dël to priskiriamapraktiniams mokslams. Paties Ortizo tei-gimu, ��kiekvienas mokslas, vadovau-jantis mûsø veiksmams, savo esme yrapraktinis, tad ir logika, nukreipiantimàstymo veiksmus, jos esmës poþiûriutaip pat bus praktinis mokslas�19.

MOKSLINË MINTIS


Kita vertus, ið pirmo þvilgsnio atro-dytø, kad, laikydamas logikà grynaipraktiniu mokslu, Ortizas pakliûva á ga-na prieðtaringà situacijà. Mat dar prieðsuteikdamas logikai praktinio mokslostatusà ir árodinëdamas tik tai, jog ji yratikrasis mokslinis paþinimas, ðis scholas-tas teigë, jog logika tiria esminius bei sa-vybinius intelekto operacijø poþymiusbei minëtøjø veiksmø rûðis. Tad atrody-tø, kad logikos disciplina turëtø ið pra-dþiø nagrinëti þmogaus màstymà pagalpastarojo prigimtá ir tik po to nustatinëtibendràsias ðio màstymo taisykles. Kitaipsakant, atrodytø, jog logika turëtø bûtilaikoma ir teoriniu, o ne vien tik prak-tiniu mokslu. Taèiau Ortizui pavykstaapginti grynai praktiná logikos mokslostatusà. Jo teigimu, intelekto veiksmusjø prigimties poþiûriu analizuoja ne lo-gika, o teorinis fizikos mokslas. Mat�màstymo veiksmai patys savaime yranatûralûs ir fiziniai esiniai (entia natura-lia et physica)��20 ir kaip tik todël jis pri-klauso gamtos filosofijos kompetencijai.Tad �jei logika ir tiria árodymo21 bei ki-tø màstymo bûdø pradus, rûðis bei sa-vybinius poþymius, visa tai vyksta nag-rinëjant árodymà bei kitus màstymo bû-dus tiek, kiek jie nukreipiami tinkamalinkme, o ne pagal tai, kiek jie yra sub-stancijos�22. Tai reiðkia, kad logika ne-analizuoja màstymo kaip nuo mûsø vei-kimo nepriklausomos substancijos. Prie-ðingai, logikos objektas yra intelektoveiksmai, kiek jie gali bûti atliekami ge-rai arba blogai ir kiek jiems yra reika-lingos taisyklës, sàlygojanèios tinkamàðiø veiksmø atlikimà. Kitaip sakant, lo-gika nagrinëja ne apskritai màstymo

veiksmø, o teisingai atliekamø màstymoveiksmø pradus, rûðis ir savybes.

Apibendrindami Ortizo pateiktà lo-gikos statuso aiðkinimà, turime paminë-ti, kad ðis scholastas grieþtai nesilaikë nëvienos ið klasikinëje scholastikoje patei-kiamø logikos statuso interpretacijø.Mat atmesdamas tomistiná-ðkotistiná po-þiûrá, kad logika yra teorinis mokslas,Ortizas iðkëlë XVI�XVIII a. gyvavusiosantrosios scholastikos dvasià atitinkan-èià eklektinæ logikos statuso koncepcijà,kad logika yra tiek praktinis mokslas,tiek bendrasis visø mokslø árankis. TadOrtizo pateikta logikos statuso sampra-ta susiejo okamistinæ nuostatà, laikiusiàlogikà tam tikra praktinio mokslo rûði-mi, ir aristotelinæ sampratà, kad logikaesanti tik bendrasis scholastiniø moks-lø instrumentas.

Tuo tarpu Smigleckio logikos kursenëra paèios logikos kaip atskiros discip-linos problematikai skirto skyriaus, në-ra èia ir aiðkiai iðdëstytos logikos statu-so sampratos. Taèiau remdamiesi turi-ma medþiaga, galime daryti iðvadà, joglogikos paskaitose Smigleckis laikësi pe-ripatetinës paþiûros, kad logika esantivien bendrasis visø mokslø árankis. Ðtaikalbëdamas apie logikos disciplinos ob-jektà, Smigleckis teigë: �logikos objektasyra proto sukurtas esinys (ens rationis)kaip paþinimo instrumentas��23 Tokiutikrovës paþinimo instrumentu ðis scho-lastas laikë Porfirijo predikabilius, logi-nio kvadrato taisykles, silogizmo figû-ras, árodymo dësnius ir kitus þmogiðko-jo proto konstruktus, kuriais remdama-sis þmogaus intelektas tegali pasiektiakivaizdø, tikslø ir bûtinà bet kurios re-

VYTIS VALATKA


alybës srities paþinimà. Tad pateikdamataisyklingo ir teisingo màstymo precep-tus, logika Smigleckio paskaitose buvosuprantama kaip bendrasis ir bûtinas vi-sø scholastiniø mokslø árankis.

Kita vertus, Smigleckio logikos kur-se neaptinkame tiesioginio atsakymo áklausimà, ar logika viso labo tëra tikbendrasis mokslø árankis, ar ði discipli-na kartu yra ir koks nors (t. y. teorinisar praktinis) mokslas. Taèiau turimamedþiaga duoda pagrindo teigti, kadSmigleckis atsisakë pripaþinti logikosmokslinio paþinimo statusà. Pavyzdþiui,jo ásitikinimu, logika, nustatydama visasbûtinas mokslinio paþinimo sàlygas, yrapirmesnë uþ visus mokslus24. Tai, kadSmigleckis èia kalba ne apie kitus (bû-tent kitokius negu logika), o apie visusmokslus, leidþia mums daryti iðvadà,kad ðis scholastas loginio paþinimo ne-priskyrë mokslinio paþinimo srièiai. To-kià mûsø nuomonæ patvirtina ir Smig-leckio pateikiama tikrojo mokslinio pa-þinimo samprata. Mat, kaip teigia Smig-leckis, �tikrasis mokslas (scientia realis)privalo tyrinëti realius esinius (entia re-alia)�25. Tuo tarpu logika susitelkia tiesþmogiðkojo proto konstruktais, nukrei-pianèiais þmogaus màstymà á mokslináesinijos paþinimà. Tad, neturëdama tik-rojo mokslo objekto, logika negali pri-klausyti mokslinio paþinimo kompeten-cijai. Galiausiai savo veikale LogikaSmigleckis grieþtai laikosi aristotelinëslogikos statuso interpretacijos. Tad turi-me pagrindo manyti, kad Smigleckis irlogikos paskaitose, kurios laikytinos mi-nëtojo veikalo ávadu, logikà traktavo tikkaip bendràjá mokslo áranká.

O kaip logikos statusà interpretavoViana savo logikos tezëse? Jau buvo mi-nëta, paèios logikos problematikai èiabuvo skirta tik pora teziø. Taèiau net irtokios siauros apimties medþiagos visið-kai pakanka tam, kad galëtume restau-ruoti esminius Vianos pateikiamos logi-kos statuso koncepcijos bruoþus. Ðioscholasto teigimu, �daugelis iðkeliaklausimà, ar logikà reikëtø priskirtimokslams tikràja ðio þodþio prasme�26.Vianos tezës pateikia teigiamà atsakymàá ðá klausimà: �logika yra màstymà ti-riantis mokslas (scientia rationalis), sam-protavimo srityje atskiriantis teisingusdalykus nuo klaidingø�27. Kitaip sakant,logika esanti mokslas, diktuojantis tai-syklingo ir teisingo màstymo sàlygas.Tiesa, loginëse Vianos tezëse nëra tiesio-giai pasakoma, kuriems � teoriniams arpraktiniams � mokslams yra priskiriamalogikos disciplina. Taèiau kadangi logi-ka èia suprantama kaip mokslas, vado-vaujantis þmogiðkojo màstymo veiks-mams, neabejotina, kad Viana logikà lai-kë praktiniu mokslu.

Kita vertus, tezës pripaþásta logikai irbendrojo mokslø árankio statusà. Vianosteigimu, �kadangi [logika] yra visø pa-siekiamø moksliniø þinojimø árankis beiinstrumentas, neabejotina, kad be jos pa-galbos niekas negali ágyti jokio tvirtomokslinio þinojimo�28. Tad tezëse patei-kiamas eklektinis logikos statuso aiðki-nimas, susiejantis aristotelinæ �bendrojomokslø árankio� nuostatà bei okamisti-næ logikos kaip praktinio mokslo kon-cepcijà.

Apibendrindami logikos statuso aið-kinimà scholastinëje logikoje Lietuvoje

MOKSLINË MINTIS


XVI a. antrojoje pusëje, privalome pa-brëþti pliuralistiná tokio aiðkinimo pobû-dá. Mat bene iðkiliausias minëtosios lo-gikos atstovas Smigleckis liko iðtikimasaristotelinei nuostatai, pripaþinusiai lo-gikà ne kokiu nors mokslu, o vien tikbendruoju scholastiniø mokslø instru-mentu. Tuo tarpu Ortizas ir Viana pa-

teikë eklektiðkà logikos statuso sampra-tà, kuri aristotelinæ nuostatà susiejo suokamistiniu poþiûriu. Kartu su Okamosekëjais Ortizas ir Viana logikai prisky-rë praktinio mokslo statusà. Kita vertus,drauge su aristotelinës paþiûros adep-tais minëtieji scholastai logikà laikë ben-druoju mokslø árankiu.

LOGIKOS OBJEKTO INTERPRETACIJA

Scholastinëje filosofijoje nusistovëjodvejopas logikos objekto supratimas.Ðkotistinis-okamistinis poþiûris aiðkino,kad logikos objektas yra proto sukurtiesiniai kaip paþinimo árankiai. Ðie pro-to esiniai èia buvo suprantami kaip Por-firijo predikabiliai, loginio kvadrato tai-syklës, silogizmo figûros ir kiti þmogið-kojo proto konstruktai, nukreipiantys re-alios bûties srièiai priklausanèius inte-lekto veiksmus tinkama linkme. Tuo tar-pu Tomo Akvinieèio poþiûriu, logikosobjektas yra ne proto bûtys, o realûs esi-niai. Pastarieji èia buvo suprantami kaipþmogiðkojo intelekto veiksmai, kiek jiepagal atitinkamas taisykles nukreipiamiá teisingà tikrovës paþinimà. O minëto-sios taisyklës, iðlaikydamos paþinimo in-strumentø statusà, èia buvo laikomos nepaèiu logikos objektu, o bûtinomis ðioobjekto kaip taisyklingo þmogiðkojomàstymo sàlygomis.

Logikos objekto klausimu Ortizas pa-sirinko nuostatà, suteikianèià tokio ob-jekto statusà realiems esiniams, kurie yrane kas kita kaip teisingai atliekami inte-lekto veiksmai. Ðtai dvyliktame jo logi-kos kurso lape skaitome: �Teigiu, kad sa-vaiminis, adekvatus ir artimiausias logi-

kos objektas yra mûsø màstymo veiks-mai tiek, kiek daiktø paþinimo srityje jieyra nukreipiami teisinga linkme tam,kad bûtø atliekami be jokios klaidos�29.Taigi tarpiniu bei daliniu logikos objek-tu èia laikomi patys intelekto veiksmai.Tuo tarpu tiesioginis logikos objektas yrataisyklingo ir teisingo paþinimo taisyk-liø bei sàlygø vadovaujami màstymoveiksmai, kuriø esminius, savybinius po-þymius ir rûðis kaip tik ir tiria logikosmokslas. Paèios taisyklingo ir teisingomàstymo taisyklës bei sàlygos èia su-prantamos dvejopai. Vienos ið jø yra lai-komos proto sukuriamais esiniais. Benereprezentatyviausias tokiø proto esiniøpavyzdys yra Porfirijo predikabiliai kaipbendriausi sàvokiniai intelekto konstruk-tai, kuriø pagrindu privalo vykti bet ko-kios bûties paþinimas. O kitoms màsty-mo veiksmø taisyklëms ir sàlygoms, be-je, sudaranèioms didþiàjà paþinimo in-strumentø dalá, Ortizas priskiria realiøesiniø statusà, laikydamas jas teisingaiatliekamø intelekto veiksmø realiomissàlygomis bei savybëmis. Tokioms rea-liomis bûtimis laikomoms taisyklëms Or-tizas priskiria netgi scholastinës silogis-tikos dësnius. Mat �kiekviena silogizmo

VYTIS VALATKA


figûra ir jos modusai, nors ir galëtø at-rodyti intelekto iðgalvotais proto esiniais(entia rationis ab intellectu excogitata), yrane kas kita kaip paties taisyklingo sam-protavimo realios sàlygos�30.

Taigi Ortizo logikos kurse laikomasiTomo Akvinieèio pateiktos �realistinës�logikos objekto interpretacijos. Tuo tar-pu Smigleckio logikos paskaitose beiVianos loginëse tezëse pateikiama ðko-tistinë-okamistinë logikos objekto sam-prata, pasak kurios, ðios disciplinos ob-jektas yra proto esiniai kaip tinkamai at-liekamø intelekto veiksmø taisyklës irprincipai. Tiesa, kadangi Smigleckio pa-skaitose nëra paèios logikos problema-tikai skirto skyriaus, o Vianos loginiøteiginiø rinkinyje yra tik pora minëtàjàproblematikà gvildenanèiø teziø, logi-kos objekto problema èia nesulaukiaplatesnës bei gilesnës eksplikacijos. Irvis dëlto turimos medþiagos visiðkai pa-kanka tam, kad prieitume prie iðvados,jog tiek Smigleckis, tiek Viana teisingu

laikë bûtent ðkotistiná-okamistiná logikosobjekto aiðkinimà. Ðtai Smigleckio teigi-mu, �logikos objektas yra proto sukur-tas esinys kaip paþinimo árankis��31

Lygiai tà patá dalykà skelbia ir Viana. Joásitikinimu, �kadangi [logika] yra visøpasiekiamø moksliniø þinojimø árankisbei instrumentas, neabejotina, kad be jospagalbos niekas negali ágyti jokio tvirtomokslinio þinojimo, o tai, kad ðios [lo-gikos] objektas yra proto sukurtas esi-nys, laikome labiausiai tiesà atitinkanèiupoþiûriu�32. Vadinasi, tiek Smigleckis,tiek Viana logikos objektu laikë paþini-mo instrumentus kaip þmogaus màsty-mui vadovaujanèias taisykles ir princi-pus, kurie buvo suprantami kaip proti-nës bûtys. Tuo jø poþiûris kaip tik irskyrësi nuo tomistinës Ortizo koncepci-jos, kuri logikos objektu laikë realios bû-ties statusà turinèius intelekto veiksmus,o didelei minëtøjø veiksmø taisykliø irprincipø daliai pripaþino realià egzis-tencijà.

LOGIKOS KILMËS PROBLEMA

Logikos kilmës problema svarstomatik Ortizo logikos paskaitose. Èia ieðko-ma atsakymo á klausimà, ar logika kil-dinama ið paèios þmogaus prigimties, arlogikai priklausantis þinojimas ágyjamaspatirties keliu33.

Remdamasis scholastine tradicija,Ortizas iðskyrë dvi logikos rûðis: natû-raliàjà, arba prigimtinæ, ir teorinæ logi-kà (logica naturalis et artificialis). Natûra-liàjà logikà ðis scholastas apibrëþë kaipprigimtinæ þmogaus màstymo galià, ki-taip sakant, kaip natûralø minëtojo màs-

tymo procesà. Tuo tarpu teorinë logikaapibûdinama kaip mokslinë sistema, su-daryta ið teisingo màstymo taisykliø (pa-ecepta bene disserendi), nukreipianèiø pri-gimtiná màstymo procesà tinkama lin-kme34. Ortizo aiðkinimu, natûralioji logi-ka kyla ið paèios þmogaus prigimties.Mat trys màstymo veiksmai yra pats es-mingiausias þmogiðkosios bûties suge-bëjimas � ne veltui scholastinëje filoso-fijoje, sekant Aristoteliu, þmogus apibrë-þiamas kaip màstantis gyvûnas. Kitaipsakant, jau dël paèios savo prigimties

MOKSLINË MINTIS


þmogus moka sudarinëti sàvokas, teigi-nius ir samprotavimus. Tuo tarpu tinka-mai atliekami ir bûtent dël to tiesos pa-siekimà uþtikrinantys intelekto veiksmaitoli graþu nëra þmogui ágimtas dalykas.Mat taisyklingo ir teisingo màstymo tai-syklës jokiu bûdu nëra kokios nors ap-riorinës, tai yra þmogaus protui ágimtos,idëjos. Prieðingai, minëtosios taisyklëstegali bûti atrandamos tam tikro paty-rimo dëka. Tad teorinë logika, kuri kaiptik ir formuluoja ðias tinkamo þmogið-kojo màstymo taisykles ir principus, kil-dinama ne ið paèios þmogaus prigim-ties, o ið tam tikros þmogui bûdingospatirties formos.

Aptardamas þmogiðkàjà patirtá, Or-tizas iðskiria dvi tokios patirties formas:tiesioginá ir refleksyvøjá patyrimà (expe-rientia directa et reflexa). Tiesioginæ patirtáðis scholastas apibrëþia kaip bet kuriostikrovës srities, nepriklausanèios patiesþmogaus patirties srièiai, paþinimà. Ðistiesioginis patyrimas apima tiek jusliná,tiek intelektiná paþinimà. Tuo tarpu re-fleksyviàjà patirtá turime tada, kai inte-lektas tiria savo paties veiksmus bei jamsubordinuotà jusliná suvokimà. Tad re-fleksyvusis patyrimas yra ne kas kitakaip intelektinis þmogaus paþintiniø ga-liø paþinimas. Bûtent ið ðios refleksyviospatirties Ortizas kaip tik ir kildina teori-nës logikos disciplinà. Tuo tarpu visi kitimokslai, pasak ðio scholasto, yra tiesio-ginës patirties rezultatas35.

Pats teorinës logikos ir kitø moksløatsiradimas aiðkinamas ðitokiu bûdu.Kadangi màstymas yra vienas esminiøþmogaus prigimties sugebëjimø, þmo-gus jau nuo pat savo egzistencijos pra-dþios ima ðá sugebëjimà realizuoti. O ka-

dangi �tiesioginis [intelekto] aktas yrapirmesnis uþ refleksijos aktà�36, þmogið-kasis màstymas jau nuo pat savo veiki-mo pradþios tiria ávairias jam netapaèiosrealybës rûðis ir kartu kuria ðias tikro-vës sritis reprezentuojanèius mokslus.Tuo tarpu refleksyviàjà patirtá intelektaságyja kiek vëliau. Tad ir intelekto veiki-mà reglamentuojantis logikos mokslasatsirado vëliau negu kiti mokslai � tie-sioginës patirties rezultatai.

Taèiau tai pasakytina tik apie besifor-muojanèius mokslus arba, vartojant pa-ties Ortizo terminijà, apie neuþbaigto, ne-tobulo pavidalo (scientiae in statu imper-fecto consideratae) mokslus. Mat dar ikirefleksijos galios realizavimo sukurtimokslai buvo gana primityvûs � intelek-tui neþinant bûtinø tiesos pasiekimo sà-lygø, moksliniame diskurse atsirasdavodaug klaidø ir netikslumø; kai kuriemokslø duomenys prieðtaravo vieni ki-tiems. Ilgainiui ir pats þmogaus intelek-tas ëmë pastebëti ðiuos gausius moksli-nio diskurso trûkumus. Siekdamas atsi-kratyti minëtøjø trûkumø bei ateityje ið-vengti klaidingø veiksmø, intelektas nu-kreipë þvilgsná á save patá, bandydamasatrasti principus, ágalinanèius taisyklin-gà jo veiksmø atlikimà bei tobulo, uþ-baigto mokslinio þinojimo pasiekimà.Ortizo teigimu, �ið ðios intelekto atlieka-mos savo veiksmø � sàvokinio suprati-mo, teiginio ir samprotavimo � refleksi-jos kaip tik ir kyla patirtis, kurios dëkayra sukuriama logika�37. Mat bûtent dëlðios savirefleksijos intelektas atranda tai-syklingo ir teisingo màstymo taisyklesbei principus, ið kuriø kaip tik ir suside-da logika kaip taisyklingo ir teisingomàstymo teorija.

VYTIS VALATKA


Ortizo aiðkinimu, logikos atsiradimasnulëmë viso mokslinio paþinimo paþan-gà � logikos mokslas ið karto tapo ben-druoju mokslinio tyrimo árankiu. Rem-damiesi logikos formuluojamomis bûti-nomis tiesos pasiekimo sàlygomis,mokslai pamaþu atsikratë savo vaikys-tës laikotarpiu padarytø klaidø bei ági-jo aiðkø, tikslø, bûtinà, tobulà ir uþbaig-tà savo objektø paþinimà. Paties Ortizoteigimu, �po logikos sukûrimo pirmiejimokslø autoriai ðiø mokslø objektø at-þvilgiu pradëjo kurti tobulus ir uþbaig-tus samprotavimus, kuriuos dar prieðatsirandant logikai atlikdavo su klaido-mis�38. Vadinasi, uþbaigtas ir tobulasmokslinis paþinimas radosi tik sukûruslogikos disciplinà. Tad, kaip teigia patsOrtizas, �logika buvo sukurta po kitømokslø, kiek ðie mokslai buvo netobuliir neuþbaigti, kita vertus, ji buvo sukur-ta prieð minëtuosius mokslus, kiek jieágijo tobulà bei uþbaigtà pavidalà��39

Aptardamas logikos kilmës proble-mà, Ortizas svarstë ir logikos mokslo au-torystës klausimà, o teorinës logikos au-toriumi bei nenuginèijamu autoritetu pa-skelbë Aristotelá. Tiesa, Ortizas pripaþi-no, kad dar iki Stagirieèio loginiø trakta-tø pasirodymo jau buvo atrasta nemaþalogikos preceptø bei netgi sukurtos kaikuriø logikos teorijø (apibrëþimo, skirs-tymo, árodymo ir kt. teorijø) uþuomaz-gos. Ðtai Sokratas laikomas apibrëþimo,Platonas � skirstymo, Architas � katego-rijø teorijos pradininkais. Taèiau bûtentAristotelis buvo tas màstytojas, kuris jauesamas loginio diskurso dalis, papildy-damas jas savàja silogistika bei kitomiskoncepcijomis, sujungë á vientisà moksli-næ sistemà. Paties Ortizo teigimu, �kad ir

kaip negalima paneigti, jog dar iki Aris-totelio buvo þinomos kai kurios teorinëslogikos taisyklës bei egzistavo tam tikrasðios logikos naudojimas, vis dëlto bûtentAristotelis turi bûti vadinamas pirmuojutobulos, uþbaigtos ir metodiðkai iðdësty-tos logikos kûrëju bei uþraðytoju�40. Kitavertus, Ortizas pripaþásta, kad logikosmokslas buvo plëtojamas ir po Aristote-lio. Taèiau poaristoteliniams logikos plë-totojams (Porfirijui, Boecijui, GilbertuiPoretanui etc.) ðis scholastas nepriskiriakokiø nors didesniø nuopelnø � Ortizoásitikinimu, visa, kas yra paraðyta vëles-niø nei Stagirietis autoriø, gana lengvaigali bûti iðvedama ið paties Mokytojoveikalø. Tad Aristotelis ið esmës pripa-þástamas pirmuoju ir vieninteliu teorinëslogikos mokslo kûrëju.

Tokia scholastinës logikos atstovoOrtizo nuostata, kad visa, kas iki jo gy-venamojo laikotarpio buvo sukurta lo-gikos mokslo istorijoje, ið esmës vienu arkitu bûdu gali bûti redukuojama á Aris-totelio loginæ sistemà, ðiuolaikiniu po-þiûriu atrodo iðties naiviai. Juk scholas-tinë logika bent jau loginës sekos teori-ja ir logine semantika pralenkë didájáscholastikos mokytojà. Kita vertus, tokiàscholasto Ortizo nuostatà tiesiogiai lëmëscholastinis tyrimo metodas, kurá galë-tume apibrëþti kaip ið anksto þinomøteiginiø árodinëjimà scholastikos autori-tetø argumentais. Mat ne paslaptis, kadAristotelis buvo didþiausias scholastinësþinijos autoritetas. Tad nenuostabu, kadbûtent aristotelinë logika, �pataisyta� irpapildyta krikðèioniðkøjø màstytojø pa-þiûromis, scholastikoje ágijo nekvestio-nuojamo, tobulo ir visiðkai uþbaigto lo-gikos mokslo aureolæ.

MOKSLINË MINTIS


IÐVADOS

Analizuojant, kaip buvo aiðkinamaspaèios logikos statusas scholastinëje lo-gikoje Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje,privalu pabrëþti pliuralistiná tokio aiðki-nimo pobûdá. Mat bene iðkiliausias mi-nëtosios logikos atstovas Smigleckis likoiðtikimas aristotelinei nuostatai, laikiusiailogikà ne kokiu nors mokslu, o vien tikbendruoju scholastiniø mokslø instru-mentu. Tuo tarpu Ortizas ir Viana iðkë-lë eklektiðkà logikos statuso sampratà,aristotelinæ nuostatà sujungusià su oka-mistiniu poþiûriu. Ðtai kartu su Okamosekëjais Ortizas ir Viana logikai prisky-rë praktinio mokslo statusà. Kita vertus,drauge su aristotelinës paþiûros adeptaisminëtieji scholastai logikà laikë bendruo-ju scholastiniø mokslø árankiu.

Logikos objekto klausimu Ortizas pa-sirinko tomistinæ nuostatà, suteikianèiàtokio objekto statusà realiems esiniams,kurie èia buvo suprantami kaip teisin-gai atliekami þmogiðkojo intelekto veiks-

mai. Tuo tarpu Smigleckio logikos pa-skaitose bei Vianos loginëse tezëse pa-teikiama ðkotistinë-okamistinë logikosobjekto samprata, kad ðios disciplinosobjektas yra proto esiniai kaip tinkamaiatliekamø intelekto veiksmø taisyklës irprincipai.

Ið visø iki ðiol iðlikusiø mums þino-mø scholastinës logikos Lietuvoje XVI a.antrojoje pusëje ðaltiniø tik Ortizo logi-kos kurse randame logikos kilmës aið-kinimà. Jis teigia, kad logikos mokslaskaip taisyklingo ir teisingo màstymoprincipø visuma gaunama ið refleksy-viosios þmogaus patirties, kuri esanti nekas kita kaip intelektinis þmogaus pa-þintiniø galiø paþinimas. Ðios teorinëslogikos pirmuoju ir galutiniu kûrëju jispaskelbë nenuginèijamà scholastikos au-toritetà Aristotelá � Ortizo ásitikinimu,viskas, kas logikoje buvo atrasta iki Sta-gyrieèio ir po jo, gali bûti lengvai suþi-noma ið paties Mokytojo traktatø.


11 M. Smiglecius. Commentaria in Organum Aris-totelis (Vilnae, 1586�1587). � Warszawa: Akade-mia teologii jezuickiej, 1987, zeszyt 1.

12 J. Ortizius. In universam Aristotelis Logicam Sum-mula. � Vilnae, 1596. Vilniaus universiteto bib-lioteka, rankraðèio mikrofilmas.

13 P. Viana. Assertiones ex praecipuis totius philosop-hiae Aristotelis difficultatibus.� Vilnae, 1578. Vil-niaus universiteto biblioteka, mikrofilmas.

14 R. Darowski. Jakub Ortiz SJ (1564�1625), pro-fesor filozofii w Poznaniu i Akademii Wi-leñskiej // Studia philosophiae christianae�, 19(1983), nr. 2, s. 5�24; R. Darowski. MarcinaÚmigleckiego SJ rækopiúmienne wykùady z logi-ki (Akademia Wileñska, r. 1586/87) // Studia

philosophiae christianae, r. 20 (1984), nr. 1, s. 31�53; R. Darowski. Piotr Viana SJ (1549�1609) i je-go dziaùalnoúã filozoficzna w Polsce // Odrodze-nie i Reformacja w Polsce, t. 23, 1978, s. 35�53.

15 R. Darowski. Filozofia w kolegiach jezuickich wPolsce w XVI wieku.� Kraków: Wydzia³ filozo-ficzny towarzystwa jezusowego, 1994.

16 R. Pleèkaitis. Feodalizmo laikotarpio filosofija Lie-tuvoje. Filosofija Lietuvos mokyklose XVI � XVIIIamþiais. � V.: Mintis, 1975.

17 Scholastinëje logikoje buvo iðskiriami trys þmo-giðkojo intelekto veiksmai: sàvokinis supratimas(apprehensio), sprendinys, arba teiginys (judi-cium, propositio sive enuntiatio), bei samprotavi-mas, arba silogizmas (discursus sive syllogismus).

VYTIS VALATKA


18 Ið pirmo þvilgsnio atrodytø, kad ði aristoteli-në nuostata prieðtaringa. Mat jei logika nusta-to bendràsias ir bûtinas paþinimo sàlygas, taijos objektas yra þmogiðkasis màstymas kaipviena ið realybës rûðiø. Taèiau aristotelinio po-þiûrio atstovø aiðkinimu, ði mentalinë tikrovëyra ne logikos, o bûtent fizikos, arba gamtosfilosofijos, objektas. Èia turima galvoje Aristo-telio traktatà Apie sielà interpretuojanti scholas-tinës fizikos dalis animastika. Pastaroji tyrë tiekfiziniam, tiek dvasiniam pasauliui priklausan-èio þmogaus sielà, kurios aukðèiausiuoju suge-bëjimu buvo laikomas bûtent màstymas. Tadnatûralu, kad vienas ðios animastikos objektøbuvo minëtasis þmogiðkasis intelektas savo es-miniø savybiø bei rûðiø poþiûriu. Tuo tarpu lo-gikos kompetencijai buvo palikta formuluotibûtinas taisykles, kurias taikydamas þmogausmàstymas galëtø pasiekti savo tikslà � atrastitiesà apie ávairias tikrovës sritis.

19 J. Ortiz., folium [toliau � f.] 16.10 Ten pat.11 Ten pat.12 Ten pat.13 Ten pat.14 J. Ortiz, f. 24.15 Ten pat, f. 19.16 Ten pat.17 Ten pat.18 Ten pat.19 J. Ortiz, f. 21.

20 Ten pat, f. 19.21 Árodymas scholastinëje logikoje buvo supran-

tamas kaip treèiojo intelekto veiksmo � sam-protavimo � rûðis.

22 Ten pat.23 M. Smiglecius, p. 23.24 Ten pat, p. 158.25 Ten pat, p. 57.26 P. Viana, tezë [toliau � t.] 56.27 Ten pat.28 Ten pat, t. 57.29 J. Ortizius, f. 12.30 Ten pat, f. 10.31 M. Smiglecius, p. 23.32 P. Viana, t. 57.33 Patirties, apie kurià èia kalbama, jokiu bûdu

negalima tapatinti su jusliniu patyrimu. Matpatirties terminui Ortizas èia priskiria þmogið-kojo paþinimo apskritai prasmæ, apimanèià tiekjusliná, tiek intelektiná paþinimà.

34 J. Ortizius, f. 2.35 Iðimtimi èia galëtume laikyti tik fizikos dalá

animastikà, ðalia kitø þmogiðkosios sielos ga-liø analizuojanèià ir jutimo bei màstymo su-gebëjimus jø esminiø savybiø bei rûðiø at-þvilgiu.

36 Ten pat.37 Ten pat.38 Ten pat.39 Ten pat.40 Ten pat.

Poetas ir Uranija. Ið ciklo �Uranija�. 2000. Popierius, aliejinë pastelë, guaðas. 70 × 100

MOKSLINË MINTIS


PORFIRIJAS IR JAMBLICHASPorphyry and Iamblichus

SUMMARY

The article deals with two great Neoplatonic philosophers, Porphyry and Iamblichus. This is a brief

account of their lives and their doctrines, including general metaphysics, ethics and hermeneutics. The

study is based on several works of the above-mentioned philosophers, fragments of treatises which did

not survive, as well as recent Western scholarship on the subject. The author reveals the common

metaphysical ground of Porphyry and Iamblichus, and emphasizes their divergence regarding theologi-

cal peculiarities, theurgy and exegesis of Plato.

JAMBLICHO METAFIZIKA

Gauta 2002-04-25Tæsinys. Pradþia �Logos� Nr. 29

RAKTAÞODÞIAI. Plotinas, Porfirijas, metafizika, Vienis, intelektas.KEY WORDS. Plotinus, Porphyry, metaphysics, One, intellect.

ALGIS UÞDAVINYSKultûros, filosofijos ir meno institutas

Pasak Damaskijo, Jamblicho metafi-zika ypatinga tuo, kad jis neva iðkëlæsdu aukðèiausiuosius pradmenis. Prieðin-gai negu viduriniojo platonizmo prad-menys�intelektai, ðie du pradai yra ant-bûtiðki. �Pasvarstykime ðtai kà, � raðoDamaskijas:1) ar prieð pirmàjà noetinæ triadà esama

dviejø pirmøjø principø � visiðkai ne-nusakomo ir dar vieno, su ðia triadanesusijusio, kaip savo puikiosios

Chaldëjø teologijos dvideðimt aðtunto-je knygoje teigë didysis Jamblichas;

2) ar po nenusakomo pradmens tuojaueina noetiniai esiniai, kaip manëdauguma po jo [t.y. po Jamblicho gy-venusiø filosofø];

3) ar galbût mes turime atsisakyti irðios hipotezës, pritardami Porfirijui,kad visø daiktø pirmasis principasyra noetinës triados Tëvas?� (Deprincip.I.86.43 Ruelle).

ALGIS UÞDAVINYS


J. M. Dillono manymu, ðià problemàreikia suvokti kaip prieðtaravimà tarp1) absoliuèios ir su niekuo tiesiogiai ne-

susijusios Vienio transcendencijos ir2) Vienio, kaip kurianèiojo pradmens,

arba visos tikrovës prieþasties64.Plotino filosofijoje ðie du Vienio as-

pektai beveik susilieja, loginiu poþiûriukeldami ðiokià tokià painiavà. Porfirijas,kaip jau þinome, veikløjá pradmená pa-verèia aukðèiausiuoju noetinës triadosnariu. Tuo tarpu Jamblichas ne tik iðski-ria du Vienius, bet tarp antrojo Vienioir noetinës triados virðûnës dar ákurdi-na Ribos (peras) ir Neribotumo (apeiria)diadà. Tad pradmenø seka yra tokia:1) pirmasis visiðkai nenusakomas ir ne-

màstomas Vienis (pantelôs arrhçton);2) antrasis Vienis (to haplôs hen, pro tçs

duados...);3) Riba (peras) ir Neribotumas (apeiria);4) pirminë Bûtis, arba Esantis Vienis (to

hen on).Pirmiausia pasidomëkime, kà ðioje

metafizinëje struktûroje reiðkia pitago-riðka diada. Plotino filosofijoje ji suvo-kiama vertikaliai: aukðèiausias tikrovëslygmuo tapatus Ribai, þemiausias � Ne-ribotumui. Pastarasis (o tiksliau pastaro-ji, nes lietuviðkame vertime giminës ap-maudþiai keièiasi vietomis) tolygus ne-apibrëþtai pirminei medþiagai, kuriàapibrëþia þemiausias Ribos vediniø pa-kopas reprezentuojanèiø formø veiki-mas (Enn.II.4.15.3�17). Pasak G. VanRielo, ðitaip Plotinas á savo neoplatonið-kàjà metafizinæ sistemà integruoja aris-toteliðkàjá hilemorfizmà65. Plotinas nuro-do, kad noetinë medþiaga (hulç noçtç)yra tik nuogai begalybei tapaèios pirmi-nës materijos atðvaitas (eidôlon). Ðià keis-

tà formuluotæ G. Van Rielas aiðkina kaipnuorodà, jog neotinës sferos realija ne-tapusios neapibrëþtos begalybës (apei-ron) neámanoma suvokti kaip sàvokosarba koncepcijos, nes tikroji savaiminëapeiria niekaip negali bûti perteikta66.Tuo tarpu Jamblicho filosofijoje Neribo-tumas yra ne substratas, o principas, ku-ris drauge su Riba lemia ið Vienio ky-lanèio daugio sklaidmenø struktûrà.Antai Jamblichu sekæs Proklas taip pa-sisako prieð plotiniðkàjà noetinës me-dþiagos sampratà: �Neribotumas nëraRibos materija, bet jos galia; Riba nëraNeribotumo forma, bet jo esamybë. Iððiø dviejø [pradmenø] atsiranda Bûtis�(In Plat.Theol.III.9.40.4�6).

Ið Platono Filebo nusiþiûrëtos Ribos irNeribotumo sàvokos vëlyvajame neop-latonizme tampa visus iðspinduliuotusesinius valdanèiais principais. Vertikaliàhilemorfinæ prieðprieðà tarp aukðèiau-sios Ribos ir hierarchiðkai þemiausio Ne-ribotumo, kurie sudaro pamatiniussklaidmenø visatos rëmus, keièia hori-zontali prieðprieða, lokalizuota Vienioprieangyje. Jamblicho atveju tai reiðkia,kad daugis betarpiðkai kyla ið Bûtieslink pasvirusio antrojo Vienio, iðreikðda-mas Ribos ir Neribotumo vediniø pieði-nius ávairiuose manifestacijos lygmeny-se. Jamblichas áþvelgia glaudø ryðá tarpChaldëjø orakulø minimos triados hupar-xis, dunamis, nous ir Platono Filebe apra-ðytø peras ir apeiron pradø. Bûtá bei vi-sà ið jos kylanèià ontologiniø lygmenøsekà leidþianti esamybë (huparxis) yraRibos atitikmuo, tuo tarpu galia (duna-mis) atstovauja Neribotumui, arba ne-apibrëþtai begalybei. Ið ðiø dviejø pra-dø miðinio atsiranda noetinës plotmës

MOKSLINË MINTIS


Intelektas (nous). Minëtoji schema yrapavyzdinë: ji tinka visiems tikrovës lyg-menims, kuriuos skrodþia Ribos ir Ne-ribotumo þenklu paþymëtos Bûtiessklaidmenø gretos (stichoi). Jø dëkakiekvieno ontologinio lygmens struktû-rà galima paþinti ir paaiðkinti kertiniødichotomijø terminais, ðiek tiek kintan-èiais, pereinant ið vieno lygmens á kità.Pitagoriðkos kilmës prieðprieðos tampahierarchiðkai suvoktos ontologijos stu-burkauliu. Paèiame þemiausiame tikro-vës lygmenyje archetipinæ dichotomijàkartoja aristoteliðkoji formos ir materijospora. Tuo pat metu visi Ribos ir Neri-botumo vediniai kreipia atgalios á prad-menis. Proklo teigimu, Timajuje apraðy-tà Atlantidos ir Atënø gyventojø karàJamblichas aiðkina kaip ðiam konkre-èiam tikrovës lygmeniui bûdingà pama-tiniø prieðprieðø raiðkos variantà (InTim.I.77.24�76.26). Atënai neva repre-zentuoja deramà ir protingà Ribà, o Po-seidono valdoma Atlantida � iracionaliàNeribotumo stichijà.

Jamblicho filosofijoje kiekviena hi-postazë turi tris aspektus, iðreiðkianèius1) savaiminæ, arba atsietà, hipostazës

pusæ,2) su þemesniuoju lygmeniu susietà hi-

postazës pusæ, kurioje, kalbant plato-niðkuoju þargonu, ðis lygmuo �daly-vauja�,

3) þemesniu lygmeniu atspindëtà hi-postazës pusæ.Ði schema tëra pagalbinë sklaidos (el-

lampsis) mechanizmo iðklotinë, mëginantontologiniø lygmenø manifestacijà, ki-taip tariant � perëjimà ið vieno lygmensá kità � paaiðkinti kaip logiðkai pagrástàir nenutrûkstamà dëmenø sàlyèio virti-

næ, kartu iðsaugant tinkamà transcenden-cijos ir imanencijos proporcijà. Prieðinguatveju paaiðkinimas bûtø �neraciona-lus�. Siekiant bet kokia kaina iðsaugotilogikà ir �moksliðkumà�, vëlyvajame ne-oplatonizme nuolat steigiamos tarpinësgrandys, neva galinèios pagrásti bûtiestæstinumà ir jos kokybinæ ávairovæ bei ne-vienalytiðkumà. Kaip sako Proklo cituo-jamas Jamblichas, �kiekvienà sanklodàpriþiûri atsieta (t. y. nedalyvaujama) mo-nada, pirmesnë uþ visus dalyvaujamusesinius� (pasçs taxeôs hç amethektos hçmei-tai monas pro tôn metechomenon: In Tim.,fr.54 Dillon). Trys minëtieji sklaidos me-chanizmo dëmenys yra ðie:1) amethektos � atsietas, arba nedalyvau-

jamas, dëmuo; þemesniojo lygmenspoþiûriu � tai savarankiðka ir trans-cendentinë monada;

2) metechomenos � dalyvaujamas dë-muo, kurá galima vertinti kaip þe-mesniojo lygmens link nukreiptà ins-tancijà,

3) methexin arba en schesei � dalyvaujan-tis arba saistomas dëmuo, kuris yraimanentiðkas konkreèiam þemesnia-jam lygmeniui.Noetinæ sferà valdanti atsieta mona-

da Jamblicho filosofijoje yra to hen on �aukðèiausias noetinës triados narys, darvadinamas amþinàja Bûtimi (to aei on) irAmþinybe (Aiôn). Privilegijuotas kiek-vieno lygmens dëmuo su betarpiðkaiaukðtesniu lygmeniu siejasi �pirmineprasme� (prôtôs), idant perëjimas ið vie-nos plotmës á kità bûtø kuo sklandesnisir nuoseklesnis. Noetinës srities diakos-mø ir jiems priklausanèiø esiniø gausë-jimà vëlyvajame neoplatonizme reikiasuvokti kaip mëginimà kuo detaliau ir

ALGIS UÞDAVINYS


racionaliau nuðviesti máslingos ir sun-kiai paaiðkinamos Vienio manifestacijoslaiptelius, t. y. logiðkai ir konceptualiaiatvaizduoti teogonijos ir kosmogonijoseigà, ið anksto numatant ðio projekto ri-botumà.

Noetinës sferos monada, arba Esan-tis Vienis (to hen on), tapatus þemiausia-jam Vienio srities dëmeniui mikton, ku-ris reiðkia pirmapradæ Ribos ir Neribo-tumo samplaikà. Terminu mikton vadi-namas bûtent ðis miðinys. Galima pama-nyti, kad to hen on ir mikton Jamblichasiðskiria tik dël pedagoginio aiðkumo.Minëtojo filosofo metafizikoje kiekvienoontologinio lygmens monada kartu yrajà tiesiogiai virðijanèio lygmens þemiau-sias narys. Tikriausiai dël ðios prieþas-ties henados kartais prilygsta noetinëmsrealijoms (noçta). Pastarosios su antruo-ju Vieniu siejasi taip glaudþiai, kad juossunku atskirti. Realus skirtumas ámano-mas tik noerinëje srityje iðryðkëjanèios irSkirtumu (heretotçs) vadinamos bûtiesgiminës dëka. Aukðtesniø lygmenø�skirtumai� tëra analogija grindþiamosmetaforos arba defektyvios projekcijos,skirtos diskurso ekrane atspindëtai me-tafizinës �áþangos� struktûrai pieðti. Ðistruktûra prilygsta loginei ikonai. VisaJamblicho pradmenø puokðtë nuo aukð-èiausiojo slëpinio iki noetinës srities ga-li bûti iðskaidyta dëmenimis tik þvel-giant ið diskursyvaus màstymo pozicijø.Þmogiðkajam pasauliui itin svarbusprieþasties ir pasekmës skyrimas, kal-bant apie pradmenis, noetinëje sferoje,pasak Damaskijo, praranda prasmæ (Deprincip.2.36.10�13). Netgi Ribos ir Neri-botumo principø neámanoma atskirti,nes jie yra �viskas kartu� (homou panta:

ten pat. 2.26.1�8). Bûtimi vadinamas no-etinës sferos dëmuo (to hen on) turi vis-kà savyje ir aprëpia �bûtiðkai� (kat� ou-sian: ten pat. 8.290.5�9). Tai reiðkia, kadkiekvienas Vienio srities ir noetinio kos-moso lygmuo yra totali visuma, neskiekvienas logiðkai iðryðkintas dëmuosavaip atspindi ir turi savyje visus kitusdëmenis. G. Van Rielo teigimu, pradme-nø vardai tëra �funkciniai vardai�67, ki-taip tariant � �vaidmenys�, arba �kau-kës�, kuriø ornamentiniai apvadai yrateisëtas dianoetiniø kategorijø �atspin-dys� tik todël, kad minëtieji pradmenysyra tø paèiø kategorijø transcendentinëiðtaka. Pasak G. Van Rielo, �aukðèiausiojirealybë pateikia save tai Prieþasties, taiRibos, tai Neribotumo, tai Intelekto pa-vidalu: determinacijos nuolat auga, betPradmeniui netinka joks vardas�68. At-skiri pradmenys Jamblicho filosofijoje të-ra skirtingi bûdai þvelgti á nenusakomàViená. Numenijas, Plotinas, Porfirijas irJamblichas kalba apie tà patá, tik metafi-zinës logikos, stiliaus bei hermeneutiniøtaisykliø poþiûriu nevienodai iðdëstomagiðkøjø filosofijos ðachmatø figûrëles.Kitaip tariant, pieðdami metafiziná pan-teonà, jie skirtingai komponuoja perso-naþus ir nevienodai juos aprengia, nau-doja tai ðviesesná, tai tamsesná kolorità,tapo eskiziðkai arba itin detaliai.

Gráþkime prie Jamblicho platoniðko-sios metafizikos paveikslo. Amþinybæ(Aiôn, to hen on) Jamblichas vadina noe-tinës sferos matu (metron: In Tim.fr.64Dillon). Tuo tarpu Laikas (Chronos) yrapsichinës ir medþiaginës srities matas.Komentuodamas Platono Timajà (28c ff),Jamblichas platoniðkàjà Paradeigmà va-dina paèia tikràja Bûtimi, arba noetinës

MOKSLINË MINTIS


sferos aukðèiausiuoju dëmeniu. J. M. Dil-lonas paþymi, kad, skirtinguose konteks-tuose arba komentuojant skirtingus topaties teksto skirsnius, tas pats pradmuodaþnai ávardijamas ir apibûdinamas skir-tingai. Ðá neoplatoniðkosios egzegezësbruoþà tyrinëtojas vadina �pribloðkian-èiu�69. Plotinas taip pat neretai mini no-etinio kosmoso elementus: Bûtá (on), Gy-venimà (zôç) ir Intelektà (nous), taèiaunepaverèia jø atskiromis hipostazëmisarba atskirais diakosmais. Tuo tarpuJamblichas savo Chaldëjø teologijoje visànoetiná kosmosà padalija á tris plaèiasjuostas:1) noetinæ (arba màstomà) sritá siaurà-

ja prasme,2) tarpinæ noetinæ�noerinæ sritá ir3) noerinæ (arba màstanèià) sritá.

Pirmàjà juostà sudaro trys triados,antràjà vëlgi trys triados, o treèiàjà �hebdomada, kurià vainikuoja Demiur-gas. Ðios noetinio kosmoso juostos ati-tinkamai reprezentuoja Bûtá, Gyvenimàir Intelektà. Taèiau kiekvienà vietinætriadà taip pat sudaro minëtøjø elemen-tø kombinacija, atitinkamai keièiant bû-ties, gyvenimo ir intelekto proporcijas.

Noetinio kosmoso triados yra it vienaskità atspindintys veidrodþiai, kuriø at-spindþiai savo ruoþtu vël suskyla á pa-naðius atspindþius. Pirmàjá Bûties tria-dos dëmená Jamblichas dar vadina �ty-ruoju intelektu� (katharos nous). Jameslypi Formø monados, tuo tarpu paèiosFormos iðryðkëja tik treèiame elemente,kuris yra Intelektas tikràja ðio þodþioprasme. Be to, Jamblichas teigia, kadapatinëje noetinio kosmoso kryþkelëjestovintis Demiurgas tarytum �surenka�visà noetinæ sferà á vienà koncentruotàvisumà. Psichinio ir medþiaginio pasau-lio kûrëjui privalu valdyti visas noetiniokosmoso galias. Intelektas gali sukurtitik protingas bûtybes, t. y. suteikti jomsprotà. Gyvenimo raiðkos sfera platesnë,nes gyvø bûtybiø daugiau negu protin-gø. Tuo tarpu Bûties raiðkos sfera yrapati plaèiausia. Kadangi Bûties, Gyveni-mo ir Intelekto diakosmai noetinëje erd-vëje dëstomi vertikaliai, tai reiðkia kadBûtis meta ilgiausià �ðeðëlá�. Idëjà, kadaukðtesnës hipostazës paveikos laukasplatesnis, Proklas pavertë viena ið ker-tiniø neoplatoniðkosios metafizikos ak-siomø (plg. ET 57).

AUKÐTESNIØJØ GIMINIØ IR SIELØ GRETOS

Jamblicho metafizinëje sistemoje pir-moji Platono Parmenido hipotezë bylojaapie Dievà ir dievus, antroji � apie no-etines realijas, treèioji � apie aukðtesnià-sias gimines, o ketvirtoji � apie raciona-lias sielas. Aukðtesniosios giminës �ávairûs daimonai, angelai ir herojai �skiriasi nuo þmogiðkøjø sielø, nes suGëriu siejasi tiesiogiai, o þmogiðkosios

sielos � tik netiesiogiai. Dievais Jambli-chas vadina nematerialius pradmenis irgalias, veikianèias ávairiuose tikrovëslygmenyse. Skirtingoms klasëms ir lyg-menims priklausanèios sielos atitinkakonkreèiø joms vadovaujanèiø dievøpoþymius, taèiau kiekvienam lygmeniuibûdingas savitas poþiûris á visuminærealybæ. Nepaisant savo intelektualiniø

ALGIS UÞDAVINYS


polinkiø, racionali siela Jamblicho filo-sofijoje netapati intelektui. HipostatinëSiela siejasi su jai imanentiðku, �neatsie-tu�, arba �dalyvaujamu�, Intelektu (nousachôristos, methektos), kuris yra tarpinëgrandis tarp jame �dalyvaujanèios� Sie-los ir pastarajai neprieinamo atsieto In-telekto (nous chôristos). Tuo tarpu psichi-niø sklaidmenø poþiûriu aukðèiausiojiSiela vadinama atsieta ir nedalyvaujan-ti (amethektos psuchç). Ji tapati transcen-dentinei monadai, ið kurios kyla tiek Pa-saulio Siela, tiek ir individualios sielos(In Tim., fr.54 Dillon).

Kaip noetinæ sferà vainikuoja to henon, arba Amþinybë (Aiôn), panaðiai psi-chinæ sritá vainikuoja jos aukðèiausiasisdëmuo � transcendentinis Laikas (exçrç-menos chronos). Remdamasis garsiàjaPlatono iðtarme (Tim. 37 d), Jamblichasteigia, kad, kaip Amþinybë yra Vienioatvaizdas, taip transcendentinis Laikasyra Amþinybës atvaizdas (eikôn: InTim.fr.64). Transcendentinio Laiko mo-nada statiðkai apima visà laikiðkàjà vi-sumà ir ið noerinio lygmens aukðtybiøgobia psichiniø reiðkiniø tëkmes. Ði mo-nada yra hermeneutinës atskaitos tað-kas, þemesniojo pasaulio fenomenusvertinant �intelektualinës kontempliaci-jos� (noera theôria) poþiûriu. Daiktus tal-pinanti ir apimanti (periechôn) galia, t. y.erdvë, juos transcenduoja panaðiai, kaipSiela pranoksta fiziniø reiðkiniø pasau-lá. Neoplatonizme esama ávairiø trans-cendencijos lygmenø, kurie kinta suvo-kimo kartelæ keliant aukðtyn arba prie-ðingai � leidþiant þemyn. Jamblichas ið-drásta pareikðti, kad erdvë yra Vieniomanifestacija fizinës tikrovës lygmeny-

je, nes jai bûdinga vienybës forma (he-noeidçs). Kitaip tariant, tai yra Dievo ma-nifestacija, kurios dëka ámanomas visa-tos vientisumas ir daiktø buvimas kar-tu. Ði savita erdvës samprata skiriasinuo stoikø ir peripatetikø teorijø, kuriasJamblichas negailestingai kritikuoja.J. M. Dillono teigimu, ji kyla kûrybiðkaireinterpretavus Platono Timajuje apraðy-tà �priëmëjà�, kuri tuo pat metu yradaiktø vieta (chôra) ir jø demiurginës or-ganizacijos bei struktûrinës plëtros prin-cipas70.

Kadangi pasaulis sudarytas ið ketu-riø elementø, Vienio manifestacijø are-noje veikianèias nematerialias bûtybesJamblichas ið pradþiø dalija á keturiasgrupes (De myster. I.5.15�17). Aukðèiau-siajai kategorijai priklauso dievai, þe-miausiajai � tyros sielos (psuchai achran-toi). Ðias grupes sieja tarpinës grandys(mesotçtes): dievams artimesni daimonaiir tyroms sieloms artimesni herojai. Dai-monai ágyvendina dievø valià ir iðreið-kia juose slypintá gërá, transcendenti-niam beformiðkumui suteikdami þemes-niems esiniams suvokiamà formà. Kaipdinamiðki dievø veikimo ánagiai, daimo-nai yra jø malonës laidininkai. Tuo tar-pu herojams rûpi pedagogika ir soterio-logija: jiems skirta auklëti ir gelbëti sie-las, kreipiant pastaràsias á transcenden-tines versmes. Tyrøjø sielø galios yradalinës ir gan ribotos, taèiau, dievamspadedant ir uþtariant, jos pajëgios pa-siekti net angelø rangà (epi meizona ta-xin tçn angelikçn: ten pat. II.2).

Iðskirdamas naujas dvasiniø bûtybiørûðis, Jamblichas pateikia sudëtingesnæjø klasifikacijà. Dabar dieviðkøjø galiø

MOKSLINË MINTIS


sklaidos ir ontologinës kristalizacijosstruktûra yra tokia: 1) dievai, 2) arkan-gelai, 3) angelai, 4) daimonai, savo ruoþ-tu skirstomi á keturias rûðis, 5) herojai,6) pomënuliniai archontai, arba kosmok-ratai, 7) medþiaginiai archontai, 8) sie-los. Pasak Jono Lidieèio, Jamblichas nu-rodo tris pomënuliniø daimonø katego-rijas: 1) arèiausiai þemës esanèius �bau-dëjus�, 2) ore tarpstanèius �valytojus� ir3) prie Mënulio susitelkusius �gelbëto-jus�. �Teigiama, kad visus juos valdokaþkoks aukðèiausias daimonas, benetapatus Plutonui� (Lydus De mens. 83.13ff). Sublunarinis medþiaginës srities de-miurgas Plutonu, arba Hadu, vadina-mas sekant sena platoniðka tradicija, ku-riai atstovauja Speusipo ápëdinis Kse-nokratas (fr.18 Heinze). Tai liudija irPlutarchas Chaironietis (De E ap. Delph.394a). Tuo tarpu Platono Sofistà komen-tuojantis Jamblichas teigia, kad ðis dia-logas skirtas pomënuliðkajam demiur-

gui. Pastarasis esàs Sofistas � ne Filoso-fas, bet kaþkoks gudrus apgavikas ir ap-simetëlis. Jamblichas atvirai to nesako,bet bûtent ðiuo aspektu jo nuostata tipo-logiðkai artima gnostikø pozicijai. Lidie-èio teigimu, minëtàjá demiurgà Jambli-chas tapatina su piktu ir kerðtingu Jeho-va, kuriam meldþiasi ir pataikauja þydai(De mens.110.22). Grynai formaliu kos-mologiniu poþiûriu ði su Mënulio sferasusijusi demiurginë instancija yra islamoperipatetikø deðimtasis Intelektas, 800metø po Jamblicho toje paèioje Sirijojegyvenusio teosofo al�Suhrawardþio su-tapatintas su apibendrintu visos þmoni-jos archetipu ir angelu Dþebrailu. Por-firijas manë, kad filosofo siela visam lai-kui gali iðtrûkti ið medþiaginio pasaulioir ásikûnijimø rato. Tuo tarpu Jambli-chas teigia, kad iðsivadavusios sielos ne-iðtirpsta Vienio anapusybëje, bet kartusu dievais tvarko visatà arba drauge suangelais jà priþiûri.

SIELOS NEÐËJOS NUSILEIDIMAS IR PAKILIMAS

Kai kuriems tyrinëtojams Jamblichasatrodo esàs it �graþiojo Plotino� pajuo-dæs ir nesimpatiðkas brolis71. Tam tikraprasme Jamblichas ið tikrøjø pieðia tam-sesná, realistiðkesná ir galbût netgi dra-matiðkesná þmogiðkosios lemties pa-veikslà. Nereikia manyti, kad, þvelgda-mas á þemiðkos pantomimos teatrà arkruvino mûðio laukà, Plotinas turi dau-giau iliuzijø. Ne, iliuzijø jis turi dar ma-þiau, o tiksliau � daug maþiau neguJamblichas. Plotino �soteriologinis inka-ras� yra sielos virðûnei tapatus intelek-tas, kurio poþiûriu visokie ritualiniai

strykèiojimai ir liturginiai giedojimai at-rodo tarsi vaikø þaidimas. Taèiau terei-kia suabejoti amþinosios savasties artu-mu, kai tyrinëtojø iðliaupsintà plotinið-kàjá �optimizmà� (jeigu tyrinëtojai þino,kà kalba) gali pakeisti beveik neplato-niðkas, taèiau labai helëniðkas �pesimiz-mas�. �Þmonija yra silpna ir maþa, � sa-ko Jamblichas, � ji mato netoli ir jà per-smelkia ágimtas niekis� (to gar anthrôpei-on phulon asthenes esti kai smikron, blepeite epi brachu, sumphuton te oudeneiean kek-nçtai: De myster.144.12�14). Þmogaus ne-mirtingoji siela turi patirti mirtá ne kaip

ALGIS UÞDAVINYS


fizinæ regimybæ, bet kaip savo esminá ta-patumà. Ji nëra tolygi Intelektui arbadievams, kaip manë iðmintingi pirmta-kai. Dieviðkøjø sielø hierarchija priklau-so nuo jø turimos �bûties�, arba �sub-stancijos� (ousia), �tapatumo� (tautotçs)ir �kitoniðkumo�, arba �skirtumo� (he-terotçs), proporcijø santykio. Þmogaussielai tenka didþiausia �kitoniðkumo�dalis. Ásikûnijusi siela yra tarsi apverstaþemyn galva. Tai reiðkia, kad jos nuo-voka sutrikusi, o padëtis iðvirkðèia (anat-ropç): tapatumà ji laiko skirtumu, o kai-ræ mano esant deðine (plg. Tim. 43e�44a). Pasak Simplikijo, á materijos pa-saulá nuþengusi ir ásikûnijusi siela �su-svetimëja� (allotriôthen: De anima 223.26).Jamblichas suabejoja, ar tokia niekumospritvinkusi siela pajëgi radikaliai atmai-nyti save be lemiamos dievø pagalbos.Tikëjimas þmogiðkos sielos didybe,P. Henry teigimu, yra sokratiðkojo pali-kimo dalis72. Plotino racionalus misticiz-mas � tai ðio tikëjimo aukðèiausia raið-ka, nustumianti á ðalá religines gelbëjimopriemones.

Kaip ir kiti neoplatonikai, Jamblichaspripaþásta, kad siela ásikûnija padedamasielos neðëjos. Ði pusiau medþiagiðka irpusiau nemedþiagiðka vaþiuoklë yra ittarpinë grandis tarp dviejø kraðtutiniøsàvokø arba poliø. Kaip nurodo J. Fina-more, ochçma atlieka trejopà vaidmená:1) priglaudþia racionalià sielà ir pade-

da jai nusileisti ið noetinio kosmosoá tapsmo sritá;

2) veikia kaip juslinio suvokimo ir vaiz-duotës organas;

3) teurginëmis priemonëmis iðvalyta irpakylëta ochçma á dievø pasaulá kar-tu sugràþina ir sielà73.

Aptardami Plotino filosofijà, mes mi-nëjome, kad vaþiuoklës prilyginimasvaizduotei grindþiamas Aristotelio teori-ja. Sielos vaþiuoklë, it ávairioms dangaussferoms bûdingø poþymiø bei patirtøáspûdþiø rinkëja, visà �terðalø� kolekci-jà perduoda ásikûnijusiai sielai. Tai rû-dijantis bronzinis veidrodis arba vis ma-þiau ðvytintis pneumos kamuolys. Aris-totelis teigë, kad pneuma analogiðka ele-mentui, ið kurio sudarytos þvaigþdës(tôn astrôn stoicheiô: De gen.an.736b 37�38). Ði nuoroda leido Stagirieèio aiðkin-tojams pneumà sutapatinti su eteriu irplatoniðkomis vaþiuoklëmis (ochçmata), ákurias demiurgas sodina sielas. Ávairûsmedþiaginiai priedai ir terðalai vaþiuok-læ skandina vis giliau á tapsmo liûnà, ta-èiau iðvalyta neðëja vël gali pakilti irkaip kokia dvasinë raketa nusineðti susavimi sielà. Jamblichas paneigia Porfi-rijo nuomonæ, kad neðëja sudaryta iðdangiðkose sferose surinktø ávairiø mi-ðiniø (phuramata: Procl. In Tim. III.234.18�20). Jis teigia, kad vaþiuoklë sudary-ta netgi ne ið eteriniø kûnø, bet ið pa-ties eterio (pantos tou aitheros), turinèiokûrybinæ galià. Tai reiðkia, kad neðëjassieloms parûpina kosmosà tvarkantysamþinieji dievai. Kildama atgal pradme-nø link, vaþiuoklë nesuskyla á atskiromssferoms priklausanèias dalis, kiekvienaisferai gràþindama irracionalius priedus,kaip mano Porfirijas, nes �visas nepro-tingas gyvenimas� (holç alogos zôç), Jam-blicho teigimu, iðsaugomas jam skirtamelygmenyje. Veikdama kaip aukðtesniø-jø ontologiniø lygmenø veidrodis, va-þiuoklë gali prisipildyti dieviðkøjø at-vaizdø, kurie uþkerta kelià juslinio pa-saulio atvaizdø proverþiui ir ðitaip su-

MOKSLINË MINTIS


blichas pabrëþia pedagoginiais sumeti-mais, nes Plotino pamëgtas niekada ne-nuþengianèios sielos virðûnës motyvasgali bûti klaidingai suprastas. Iðkëlus to-kià aukðtesnës savasties sampratà, em-pirinæ savastá apima nenugalima pagun-da tapatinti save su transcendentine sa-vastimi75. Ðis nuotykis baigiasi saviap-gaule ir nepagrásta didybe (hubris), ku-ria Jamblichas átarë sergant Porfirijà,skaièiavusá, kiek kartø jis ir jo mokyto-jas patyrë mistinæ jungtá su aukðèiau-siuoju pradmeniu (Vita Plot. 23). Porfi-rijas nedviprasmiðkai teigë: �tikroji sa-vastis yra Intelektas� (De abst. I.29.4).Taèiau vargu ar galima pritarti J. Trou-illardo hipotezei, kad Porfirijas netgijungtá (henôsis) su pradmeniu suvokëpaþodþiui � kaip laikiðkàjá �ávyká� arbasielos �pergalæ�76.

stabdo su medþiaginës srities impulsaissusijusià iracionalià sielos veiklà. Nesu-terðta racionali siela savaime yra protin-ga. Sielos neðëjai kylant aukðtyn, kai ku-rie teurgai gali pasiekti net hiperkosmi-nius dievus ir su jais susijungti. Vienisyra aukðèiausias hieratinio meno tikslas,taèiau kilsmui á aukðèiausiàjá pradmenáreikalingos papildomos iðlygos. Be to,tik labai retai ir tik pavieniai þyniai á gy-venimo pabaigà gali tikëtis �pasiekti�minëtàjá tikslà (De myster. V.230.14�231.2).

C. Zintzeno teigimu, Jamblichas�Plotino metafizikà ir psichologijà per-teikë chaldëjiðkos teurgijos terminais�,todël ðiø neoplatonikø sampratos skiria-si semantiniu poþiûriu, o ne ið esmës74.G. Shaw taip pat mano, kad visiðkà vi-sos sielos nuþengimà ir jos niekybæ Jam-

DIEVØ IR MIRTIES PAÞINIMAS

Iðsivadavimas ið tapsmo valdomosasimetrijø ir disproporcijø srities litera-tûrine Faidro kalba gali bûti pavaizduo-tas kaip gráþimas á dangiðkàjá arba ant-dangiðkàjá hipodromà, kuriame ratussuka geometrijos dësniams paklûstantysdievø ir angelø veþimai, o jø keleiviaistebi nuostabius vaizdus ir kontem-pliuoja amþinàsias Idëjas, tarytum statu-las vaðkiniø figûrø muziejuje. Kiekvie-nam dievui ið paskos vaþiuoja jam pri-klausanèiø giminiø virtinë, todël racio-nali siela gali prisijungti prie bet kurioprocesijos dalyvio. Tiktai vël prisiðliejusiprie karavano, klusniai sekanèio vado-vo vaþiuoklës ákandin, sielos neðëja tam-pa nepavaldi likimui. Jamblichas teigia,

kad ið likimo pinkliø iðsivaduojama tikpaþinus dievus, kitaip tariant � dievið-kosios þinijos dëka (tôn theôn gnôsis: Demyster.X.290.16�17). Ði þinija tapati jung-èiai su dievais (theia henôsis) ir vadina-ma pirmuoju arba svarbiausiuoju keliuá laimæ (prôtç tçs eudaimonias hodos: Demyster.X.291.10�12). Teurginëmis prie-monëmis ágyta �laimë� tobulai iðvalosielos neðëjà ir racionaløjá pradà paren-gia dalyvavimui Gërio apþiûros spek-taklyje bei jungèiai su dievais. Bûtentdievai �kûnui suteikia sveikatà, sielai �dorybæ, intelektui � tyrumà ir apskritaikilsteli (anagôgçn) prie atitinkamø prad-menø� (De myster.81.12�14). Jie nuðvie-èia sielas savo dieviðkàja ðviesa (to phô

ALGIS UÞDAVINYS


ellampei). Arkangelø ir kitø aukðtesniø-jø giminiø spinduliavimas yra gerokaisilpnesnis. Jamblichas turi omenyje egip-tietiðkà ir chaldëjiðkà motyvà, saulësspindulius vaizduojantá kaip sielos pa-kilimo priemonæ. Ðiais manifestacijos(proodos) spinduliais sielos vaþiuoklë su-ka demiurgijos procesui prieðinga lin-kme. Sugráþimas (epistrophç) yra de-konstrukcija ir demanifestacija.

Jamblichas teigia, kad sielos vaþiuok-læ visiðkai uþliejus henadø dieviðkàjaðviesa, paðalinami emocijø arba vaiz-duotës sukelti padariniai, iðnyksta suvo-kimas pojûèiais (aisthçsis), empirinë sà-monë (parakolouthçsis) bei su ja susijusiáþvalga (epibolç). Akistata su dieviðkàjaesamybe suvokiama kaip �sielos vienio�(to hen tçs psuchçs) atsklaida. Tai tas sie-los taðkas, kuris yra mistinio sàlyèio suaukðèiausiuoju pradmeniu priemonë ar-ba Vienio sintema. KomentuodamasPlatono Faidrà, Jamblichas ðá �sielos vie-ná� simboliðkai prilygina sielos vaþiuok-lës veþëjui (In Phaedr., fr.6 Dillon). Pas-tarojo dëka su noetinëmis arba antpro-tiðkomis realijomis siela jungiasi ne in-telektualiai, bet slëpiningu mistiniu bû-du. Vadindamas ðià instancijà �ágimtudievø þinojimu�, Jamblichas pabrëþia,kad pastarasis a priori slypi mûsø esmi-nëje ðerdyje, virðydamas kiekvienàsprendimà, pasirinkimà arba protu grin-dþiamà árodymà. Galiausiai tai nëra net-gi þinojimas, nes �sàlytis su dievybe në-ra þinija (gnôsis)�. Þinijà nuo jos objek-to skiria tam tikras plyðys (De mys-ter.8.3�4). Jamblichas ávairiai kalba apiesielos santyká su dievais ir skirtingomsprogoms pritaikytos iðtarmës gali ið pa-

þiûros nesutapti ar netgi prieðtarautiviena kitai. Taèiau apie dieviðkàjá sielosprincipà (to hen tçs psuchçs) Jamblichasvisada sako, kad 1) jis nepaþinus, 2) uþsielà ankstesnis ir 3) atpaþástamas tik dëlGërio linkme nukreipto erotinio veiki-mo, pastaràjá suvokiant Platono Puotojenurodyta prasme, kaip intensyvø dievið-køjø pradmenø ilgesá. Sielai ágimtà Die-vo ir dievø sieká sukelia joje slypinti sin-tema. Chaldëjø orakulai mini visoms sie-loms demiurgo áskiepytà �gilià meilæ�(bathus erôs). Ðià platoniðkà erotinioákvëpimo koncepcijà savaip plëtoja irPlotinas.

Jamblicho teigimu, siela yra tarpinëgrandis, jungianti nedalumà ir dalumà,pasilikimà ir sklaidà, noetinius ir nepro-tingus dalykus, visada esanèius negimu-sius ir gimusius esinius (Simpl.De anima89.35�37). Siela kartu yra nesukurta irsukurta, artima tiek nemirtingiems, tiekmirtingiems padarams. Tai reiðkia, kad,tam tikra prasme bûdama amþina, sie-la turi realiai patirti ir savo mariàjà pu-sæ, kitaip tariant � numirti. �Kada paga-liau pradedame suprasti, kad mûsø lau-kiamo nemirtingumo groþis ir ðlovë tie-siogiai proporcingi asmeninio iðnykimobaimei ir ja pagrásti, tuomet ásivaizduo-tasis ir platonikø itin pamëgtas sieloskilsmas tampa viso labo saviapgaulëspratybomis�, � teigia G. Shaw77. Mûsøniekumos suvokimo spontaniðkai pa-gimdyta malda, pasak Jamblicho, paþa-dina ir atveria sielai joje slypinèià die-viðkàjà esamybæ. Paèia paþodiðkiausiaprasme malda dievybæ sujungia su pa-èia savimi (De myster.1.15; 47.9�11). Iliu-zijø ir vilèiø kupinai atskirybei ðioje ar-

MOKSLINË MINTIS


chetipiniø formuliø puotoje vargu ar lie-ka vietos. Individas negali áþengti á die-viðkàjà menæ, nes tai ne individo kelio-në. G. Shaw iðskiria ðiuos sielos �dvasi-nio kelio� poþymius:1) savo paèios mirtingumo pripaþinimà

ir susitaikymà su juo,2) nemirtingojo eroso potyrá ir3) nuolatiná savo niekumos suvokimà78.

Kosminës dekonstrukcijos kelias einanuo individualumo prie universalumo,lyg slûgstant potvynio bangai ir palie-kant ant kranto riogsoti kaþkada skalau-tus akmenis. Iðlieka pulsuojanti gyvanoetinë Struktûra, o ne Apamëjos sodussapnuojantis Jamblichas, kaþkada kipa-risø ðeðëlyje komentavæs Aristotelio Ka-tegorijas. Gyvenimas gyvena, o mirtismirðta. Kitaip tariant, iðlieka visuotinësstruktûros, tarp jø ir tapsmo pasaulis,kaip noetinio Gyvenimo spinduliø pa-liktø kiautø perdirbimo vieta. Þmogauskûnas yra lyg atviras indas, pro kuráplaukia amþinosios srovës. Individodrama tëra visus realybës lygmenis per-smelkianèiø pamatiniø prieðprieðø at-ðvaitas. Pasak H. D. Saffrey, sielos liki-mas yra ið nenusakomø ir transcenden-tiniø pradmenø � Ribos ir Neribotumo �kylanèiø �skaièiø� (kuriais demiurgasaudþia tvarkingà visatos audiná) antra-eilis atspindys79. Be to, sielø nusileidi-mas ir susvetimëjimas yra paèiø dievø

veikla. Proklo manymu, siela nuþengiaá kûnà mëgdþiodama antprotiðkà dievøveikimà (In Tim.III.324.5�6). Kada Jam-blicho apraðytoji siela maldoje jungiasisu dievais, ji jungiasi ne kaip atskiras in-dividas, tarkime, Porfirijas ar Jambli-chas, bet �kaip universali bûtybë, kaipvisa bendruomenë, kaip pasaulis�80. Ne-reikia manyti, kad teurginis kilsmas në-ra patiriamas, taèiau tai ne personalusPorfirijo ar Jamblicho potyris, nes já �pa-tiria� empirinæ savastá pranokstanti uni-versalesnë instancija. Taip pat privaluatminti, kad neoplatonikø hipostazës,pasak A. C. Lloydo, yra ne konceptua-lios abstrakcijos, bet irgi potyriai � tamtikri �sàmonës tipai�81. Þmogaus sieloskaip atskirybës niekas negali iðgelbëti,nesvarbu, kaip graþiai jinai ásivaizduo-tø savo dieviðkumà. G. Shaw teigimu,�netgi sielos mirtis ir marumas jai nepri-klauso, bet yra ásikûnijusiø sielø pavida-lu save apreiðkusiø dievø veikla�82. Vë-lyvøjø platonikø antropologijà praryjateologija. Taèiau ðios teologijos, o vei-kiau � teogonijos � tikslai, pasak minë-tojo autoriaus, ágyvendinami tik tuomet,kai �þemiausieji dievai� � þmoniø sie-los � priima joms skirtà priedermæ tap-ti mirtingomis bûtybëmis, herojiðkaiáveikia dvasinës saviapgaulës sukeltastragedijas ir galiausiai susitaiko su min-timi, kad jos yra niekas83.


64 John Dillon. Iamblichus of Chalcis (c.240�325A.D.).� Aufstieg und Niedergang der Romis-chen Welt, her. Wolfgang Haase und Hilde-gard Temporini, teil II: Principate, band 36.2,Walter de Gruyter, Berlin, 1987, p. 881.

65 Gerd Van Riel. The Transcendent Cause: Iambli-chus and the Philebus of Plato.� Syllecta Classi-ca 8, University of Iowa, 1997, p. 34.

66 Ten pat, p. 36.67 Ten pat, p. 41.

ALGIS UÞDAVINYS


68 Ten pat, p. 45.69 John Dillon. Iamblichus of Chalcis, p. 887.70 Ten pat, p. 892.71 Gregory Shaw. The Mortality and Anonymity of

the Iamblichean Soul. � Syllecta Classica 8, Uni-versity of Iowa, 1997, p. 178.

72 Paul Henry. The Place of Plotinus in the Historyof Thought. � Plotinus. The Enneads, trans. byStephen MacKena, Penguin Books, 1991, p.XLVII.

73 John F. Finamore. Iamblichus and the Theory ofthe Vehicle of the Soul, Scholars Press, Chico,California, 1985, p. 1.

74 C. Zintzen. Bemerkungen zum Aufstiegsweg derSeele in Jamblichs De Mysteriis.� Platonismusund Christentum: Festschrift fur Heinrich Do-

rie, eds.H. D. Blume, F. Mann, Munster, 1983,p. 319.

75 Gregory Shaw. The Mortality and Anonymity ofthe Iamblichean Soul, p. 180.

76 Jean Trouillard. La purification plotinienne,P.U.F., Paris, 1955, p. 98.

77 Gregory Shaw. The Mortality and Anonymity ofthe Iamblichean Soul, p. 184.

78 Ten pat, p. 189.79 Ten pat, p. 189.80 Ten pat, p. 189.81 A. C. Lloyd. The Anatomy of Neoplatonism, Cla-

rendon Press, Oxford, 1991, p. 126.82 Gregory Shaw. The Mortality and Anonymity of

the Iamblichean Soul, p. 190.83 Ten pat, p. 190.

B. d.

Budistinis motyvas. 2002. Drobë, aliejus. 70 × 50

MOKSLINË MINTIS


NAUJØJØ AMÞIØ ETIKOS EMPIRISTINËSIR METAFIZINËS ORIENTACIJOSEmpiricism and Metaphysics in Modern Ethics

SUMMARY

In the following part of article the different aspects of the ethics of the French philosopher C. A. Hel-

vetius are considered. The relations between his ethics and sensualist epistemology are analyzed. The

conceptual meaning of interest and rational egotism, and their influence on utilitarianism, is discussed.

EGOISTINË VISUOMENËS GEROVË:CLAUDE�AS ANDREANAS HELVECIJUS


LORETA ANILIONYTËKultûros, filosofijos ir meno institutas

Garsieji praeities filosofai, kuriø var-dai áraðyti á filosofijos istorijos analus,paprastai apibûdinami pagal svarbiau-sius jø nuopelnus, pagal pagrindines sutais vardais siejamas idëjas, kurios pa-sirodë turinèios iðliekamàjà vertæ. Tuosnuopelnus apibrëþti daþnai bûna labaisunku, nes filosofø, kurie iðsiskirtø ið-oriðkai naujomis ir originaliomis idëjo-mis, nëra daug, kaip kad nebûna daugið toli regimø virðukalniø kalnynuose.Kiti filosofai, kad ir gana garsûs, turi

tenkintis kuklesne dalia � jie reikðmin-gi jau þinomø idëjø modifikacijomis irkombinacijomis, savo ásiverþimu á tamtikros epochos ir tam tikros tautos kul-tûros situacijà ir daromu poveikiu jai,pagaliau paèia savo raðymo maniera, sa-vo veikalø stiliumi, nuo kuriø daþnaipriklauso, ar tie veikalai gali bûti ádo-mûs vëlesniø kartø þmonëms.

Tik prie ðitokiø, ne pirmojo ryðkumofilosofijos þvaigþdþiø, galima priskirtiClaude�à Andrienà Helvecijø, vienà ið

RAKTAÞODÞIAI. Etika, empirizmas, sensualizmas, egoizmas, utilitarizmas, Cl. A. Helvecijus.KEY WORDS. Ethics, empiricism, sensualism, utilitarianism, C. A. Helvetius.

LORETA ANILIONYTË


prancûzø Ðvietimo iðkiliøjø atstovø.Principai, kuriais jis savo filosofijoje re-miasi ir kuriuos karðtai gina, nëra nau-ji, nëra jo paties sugalvoti. Taèiau tøprincipø taikymo sritis, o svarbiausia �jø taikymo bûdas iðkelia Helvecijø kaipgana savarankiðkà ir originalø màstyto-jà. Tokià jo reputacijà galiausiai atspin-di ir jo veikalø forma. Ðie veikalai � sà-mojingi ir þaismingi, kupini bûtentprancûziðkos elegancijos. Ðiuo atþvilgiuHelvecijaus knygos tebëra aktualios irðiandien. Taèiau jos vertinamos ir kituatþvilgiu. Helvecijø savo pirmtaku lai-ko ne tik utilitarizmas, bet galø gale bû-tent ðia kryptimi ið esmës besiremiantiðiuolaikinë taikomoji etika1.

Sritis, kurioje Helvecijus paliko ryð-kø pëdsakà filosofijos istorijoje, yra eti-ka, dorovinis þmogaus elgesys, gërio irblogio problema, dorybiø (ir nedorybiø)iðtakos. Ðie klausimai jam dar buvo gry-nai filosofiniai, jis áþvelgë èia paèià filo-sofijos esmæ, nors retrospektyviniu po-þiûriu grynai filosofinës problemos, kaiptuo metu jos buvo suprantamos, já ma-þai domino. Filosofija jam veikiau buvotiktai tramplinas, leidþiantis áðokti áþmogaus praktinio elgesio, jo doroviniovertinimo ir vertingumo sritá ir nuðviestijà nauja ðviesa. Helvecijus ásitikinæs, kaddorovei taikomi jo filosofijos principaigali praskaidrinti ðià mistifikuotà, aist-romis ir prietarais apaugusià þinojimo irveiklos sritá, o svarbiausia � gali taptiveiksminga priemone susikaupusiomssocialinio gyvenimo negerovëms ðalinti,esminiø politiniø bei teisiniø reformø ið-eities taðku. Galutines savo iðvadas Hel-vecijus taip pat bando iðreikðti filosofi-niø principø kalba, taèiau èia po visø ty-

rimø paaiðkëja, kad tie principai, nuokuriø jis pradëjo, ir tie, kuriais jis bai-gë, ið esmës niekuo nepasikeitë. Tad fi-losofijos principø poþiûriu visas dorovi-niø problemø gvildenimas nieko nepa-keitë. Helvecijus tarsi nori pasakyti, kadteisingos filosofinës idëjos gali atlaikytiir ðá iðbandymà morale. Taèiau reikiapripaþinti, kad toks iðbandymas jomsyra sunkus, galbût net per sunkus, nesðioje konfliktø karalystëje jos nuolatosturi verstis per galvà, virsti savo prieðy-bëmis, kad po to vël atsistotø ant savokojø. Helvecijus parodo didelá iðradin-gumà gindamas ðiuos principus ir, atro-do, tiki, kad tai jam pavyko.

Dabartiná þmogø, linkusá màstytiapie etikos problemas, Helvecijaus vei-kalai intriguoja pirmiausia juose glûdin-èiais dviem tarpusavyje glaudþiai susi-jusiais �amþinaisiais� klausimais. Pirma:ar ið tikrøjø praktinë filosofija gali bûtipraktiðka, ar jos idëjos gali paveikti re-alø þmoniø elgesá, nukreipti já tam tik-ra (þinoma, �geràja�) linkme? Teisingosidëjos negali bûti neefektyvios. �Að ma-nau, kad etikà reikia traktuoti taip pat,kaip ir visus kitus mokslus, ir kurti jàtaip, kaip kuriama eksperimentinë fizi-ka�2. Ðis eksperimentinës fizikos orien-tyras gerai parodo, ko Helvecijus tikisiið savojo etikos pagrindimo. Ir antra: arvisi þmogaus ir visuomenës perorienta-vimo projektai, á kuriuos deda viltis mo-ralistai ir reformatoriai, nëra ið ankstopasmerkti prieð tà galià, kurià Helveci-jus ir atskleidë, ir savaip demaskavo �prieð interesø galià? Ar etika �kaipmokslas� ir �tikrasis moralistas� apskri-tai gali kà nors pakeisti realiame þmo-niø gyvenime?

MOKSLINË MINTIS


Ði visà laikà save kurstanti iliuzija,ðis neáveikiamas prieðtaravimas tarp to,kas yra dora paèiam þmogui, ir to, kasyra tikrai dora, yra slaptoji Helvecijausveikalø spyruoklë, jo tyrinëjimo entu-ziazmà palaikanti jëga.

Helvecijaus etika � utilitaristinë, o tasfilosofijos principas, kuriuo jis savo do-rovës aiðkinimà pradeda ir kuriuo já uþ-baigia, yra sensualizmas, perimtas ið an-glø empiristinës filosofijos pagrindëjoJohno Locke�o. Pastarasis savo veikaluo-se pagrindë patyriminæ idëjø kilmæ.Helvecijus nesiëmë analizuoti toká filo-sofiná poþiûrá ar kaip nors kitaip já in-terpretuoti, tiesiog áþvelgë jame laimin-gà galimybæ demaskuoti susikaupusiusprietarus dël þmoniø savo poelgiø mo-tyvø vaizdiniø, dël kitø þmoniø elgesiovertinimø, galø gale � dël dorybës ir ne-dorybës ðaknø.

Helvecijus ir nemano slëpti svarbiau-sio savo filosofijos principo tikrosios au-torystës. Jam Locke�as � vienas ið paèiøiðkiliausiø filosofø. Net uþbaigæs abusvarbiausius savo veikalus � Apie protàir Apie þmogø, � jis vël pabrëþë savo ið-vadø ryðá su Locke�u: �Savo idëjas meságyjame jutimais. Ið ðio principo, kaip irið mano principø, galima daryti iðvadà,kad mûsø protas yra kaþkas ágyta /.../Mano ir Locke�o principø panaðumasátikina mane, kad jie yra teisingi�3. Jauir Locke�o filosofijoje buvo ryðkus posû-kis psichologijos link. Taèiau bendrojignoseologinë jo tyrimø orientacija, iðori-nio suvokimo ir vidinës refleksijos sky-rimas, pirminiø ir antriniø kokybiø pro-blema dar gana tvirtai sieja já su tradi-cine filosofijos problematika. Helveci-jaus filosofijoje ðis ryðys dar labiau blës-

ta, filosofinës problemos ágyja psicholo-giná atspalvá. Tad èia praranda svarbà irfilosofijoje áprasta materializmo ir idea-lizmo takoskyra. Jis remiasi poþiûriu,kad visø þmogaus proto idëjø prieþas-tis � fizinis juslumas ir atmintis. Helve-cijus klausia: o ar patys ðie gebëjimai në-ra kokios nors materialios arba dvasinëssubstancijos atmainos? �Ðis kaþkada fi-losofø iðkeltas, Baþnyèios Tëvø svarsty-tas ir vël mûsø laikais iðkilæs klausimasneáeina á mano darbo planà kaip bûti-nas. Tai, kà að noriu pasakyti apie pro-tà, dera su abiem ið minëtø hipoteziø/.../ Në viena nuomonë ðiuo klausimunegali bûti árodyta...�4

Tad gana paplitæs Helvecijaus pri-skyrimas to meto Prancûzijoje átakingaimaterialistø plejadai nëra visai pama-tuotas. Metafizikos klausimus jis buvolinkæs laikyti veikiau neatsakomais, to-dël jø svarstymas � beprasmis uþsiëmi-mas. Antai jis primena filosofø pateikia-mà materijos kaip kaþkokios bûtybës,kuri lyg ir gali, lyg ir negali justi, vaiz-diná. Taèiau materija nesanti jokia bûty-bë, jà sukûrë patys þmonës. Todël mate-rijos vaizdinys jam nereikalingas, prirei-kus jam daug parankesnis gamtos vaiz-dinys: �/.../ gamtoje yra tiktai individai,vadinami kûnais...�5 Beje, tas pat pasa-kytina ir apie Helvecijaus kaip ateistoreputacijà. Nors Dievas ir nëra savaran-kiðkas konstruktyvus jo idëjø sistemosprincipas, bet jis su ta sistema dera, jainekliudo, o kai kada Helvecijus, áþvel-gæs koká nors gilesná, stulbinamà þmo-niø gyvenimo faktø ir idëjø sàryðá, sako,kad galbût ðitaip protingai èia buvo nu-matæs ir pats Dievas. Þinoma, ðventikusjis vertina kitaip. To meto Prancûzijoje

LORETA ANILIONYTË


jie buvo vienas ið privilegijuotøjø luo-mø, prieð jø gyvenimo bûdà, prieð jø vi-siðkà nepakantumà kitokioms paþiû-roms ir reiðkiamas pretenzijas valdytikaupësi visuomenës rûstybë. Taèiau irðiuo atveju Helvecijus buvo ne tiek puo-lantysis, kiek besiginantysis. Jo pirmasispagrindinis veikalas Apie protà oficialio-sios kritikos buvo sutiktas labai nepa-lankiai, ir ið esmës dël dvasininkijos ini-ciatyvos parlamento sprendimu ðis vei-kalas buvo sudegintas kaip valstybei irreligijai pavojinga knyga. Tad antrojosavo veikalo Apie þmogø jis jau nesiryþoiðleisti, ir ðis kûrinys buvo publikuotastik po autoriaus mirties. Èia Helvecijusjau susitaikæs su mintimi, kad joks �ap-siðvietæs� moralistas negali iðvengti dva-sininkijos kritikos. �Siûlomoje knygojeað gyniau pakantumà, taigi humaniðku-mà; bet ar galima kà nors vadinti ateis-tu uþ tai, kad jis humaniðkas�?6

Helvecijus nori savo tyrimà atribotinuo metafiziniø esmiø ir daugiausia do-mëtis begaline suvokiamo gyvenimo, vi-sokiausiø jo apraiðkø ávairove, kad ste-bëdamas bei samprotaudamas suprastøjà ir suformuluotø svarbiausius princi-pus. Tai lëmë ir Helvecijaus taikomàproblemø nagrinëjimo bûdà. Màstytojoknygos beveik iðtisai sudarytos ið iliust-racijø, turinèiø iðryðkinti jo principus.Jas sudaro ávairiø istorikø ir istoriniø as-menybiø, garsiø ir negarsiø filosofø, ra-ðytojø ir jø herojø mintys, jø savæs ir ki-tø matymas, prieðtaringiausi jø vertini-mai, galiausiai nauji gyvenimo nuoty-kiai, jeigu tik jie kuo nors yra ádomûs irpamokomi. Aiðku, kad ið tokios nevie-nalytës medþiagos apibendrinimo bûdugauti kokias nors apibrëþtas iðvadas yra

praktiðkai neámanoma. NepasikliaujaHelvecijus ir dekartiðkuoju akivaizdu-mu kaip abejoniø áveikimo ir tiesos at-skleidimo metodu. Abejojimà jis laikonormaliu bet kokio tyrinëjimo palydovu,tiesà galima iðreikðti tik apytikriai. To-dël tiesos skiriasi tik tikëtinumo lygiu:�Beveik visos mûsø tiesos tëra tikimy-bës�7. Þmonës neturá per daug pasi-kliauti savo nuomonëmis; geriau palik-ti duris atviras ir naujoms idëjoms, ir ki-tø mintims; pagaliau tik áprotis abejotileidþia mums áveikti visiðkà nepakantu-mà prieðtaravimams.

Kaip jau buvo minëta, Helvecijaussvarstomø problemø iðeities taðkas � fi-zinio juslumo principas. Tai sugebëjimaságyti ávairiø áspûdþiø, kuriuos sukelia ið-oriniai daiktai. (Tiesa, Helvecijus darkalba ir apie kità � áspûdþiø iðlaikymo,arba atminties, sugebëjimà, bet kartupripaþásta, kad jis tëra ðalutinis, nes at-siminti jam ið esmës reiðkia justi.) Ið ðiøáspûdþiø galø gale ir susidaro tai, kasvadinama protu. Pastarasis ir yra tokiøáspûdþiø ágijimas ir iðlaikymas, procesasir rezultatas.

Taigi Helvecijui, kaip ir jo mokyto-jui Locke�ui, protas ið pradþiø yra tik-tai tuðèia talpykla, tabula rasa. Proto ty-rimas � tai mûsø idëjø susidarymo prie-þasèiø aiðkinimas. Áspûdþiø srautas, sukuriuo susiduria kiekvienas þmogus,yra begalinis, o jo galimybës jø ágyti yrakonkreèiai apibrëþtos, taigi ribotos. Gau-nami áspûdþiai priklauso nuo ávairiau-siø atsitiktiniø situacijø, bet ir pats þmo-gus ðioje atrankoje ðiek tiek dalyvaujasavo polinkiais ir siekiamais tikslais. Ðiaprasme þmogus veikia metodiðkai, ometodà Helvecijus apibûdina kaip prie-

MOKSLINË MINTIS


monæ, naudojamà iðkeltam tikslui pa-siekti. Ðiaip ar taip, protas, kiekvieno at-skiro þmogaus protas � tai áspûdþiai irvien tik áspûdþiai, atëjæ per ðiuos fiziniojuslumo vartus. Tai, kad þmogus yra ðioproceso dalyvis, tos aplinkybës nepakei-èia. Viskas, kas yra prote, gali bûti re-dukuota á pojûtá. Atmintis tëra ilgaitrunkantis pojûtis, sprendimas � vienoksar kitoks jø susiejimas. Taèiau pastara-sis taip pat priklauso nuo paèiuose daik-tuose stebimø vienodumo, panaðumo,skirtingumo, prieðingumo ir t.t. Taigiprotas � tai vien pojûèiai ir jø kombina-cijos. Moksliniam tyrimui toks principaspatogus dël visiðko jo paprastumo. Hel-vecijui kainuoja daug pastangø apsau-goti ðá paprastumà nuo besibraunanèiøá já visokiausiø komplikacijø. �/.../ Jei-gu bûtina iðgauti visa, kas galima, ið ste-bëjimo, tai nereikia naudotis niekuo, ið-skyrus já, sustoti ten, kur jis mus palie-ka, ir turëti narsos suþinoti tai, ko þino-ti dar neámanoma�8. Helvecijus ásitiki-næs, kad tik toks poþiûris á protà, t.y. ja-me esamas idëjas, tik toks jø nagrinëji-mo bûdas yra vienintelis to vertas.

Atrodytø, kad analizë èia apribojamaproto idëjomis, taigi analizuojamas tikindividualus paþinimas. Ir ið tikrøjø Hel-vecijus èia konstatuoja begaliná atskirøþmoniø turimø idëjø, jø þinojimo skirtin-gumà, kurio aprëpti ið esmës neámano-ma. Kad filosofinës problemos netaptøpsichologijos auka, Helvecijus turi pra-lauþti tokius grynai gnoseologinius pro-to idëjø traktavimo rëmus. Ir tai jis ryþ-tingai daro. Protas jam � ne vien þmo-gaus turimas þinojimas, jis kartu � patsþmogus. Fizinis juslumas per gaunamusáspûdþius sukuria ne tik þmogaus þino-

jimà, bet galø gale suformuoja ir tà kon-kretø þmogø, koks jis bûna realiose jamtekusiose gyvenimo situacijose. Ðis þmo-gus yra ne tik þinantis, bet ir veikiantis:jam bûdingos ávairiausios aistros, jis ver-tina save ir kitus, su kuriais jis susisiejaávairaus pobûdþio ir masto ryðiais, jis dëlsavo ir kitø þmoniø veiklos ásikompo-nuoja ir yra ákomponuotas á socialiná beiistoriná gyvenimo kontekstà. Ðis Helve-cijaus dedamas (tarsi savaime supranta-mas) lygybës þenklas tarp proto bei þmo-gaus atsispindi ir dviejø svarbiausiø joveikalø pavadinimuose: Apie protà (1758)ir Apie þmogø /Apie þmogø, jo protinius su-gebëjimus ir jo auklëjimà / (1772). Kai Hel-vecijus ëmësi antrojo veikalo, jis visiðkainemanë, kad jis èia tiria kità objektà, ne-gu tai darë pirmajame veikale. Antrosiosknygos pratarmëje jis raðë: �Að neatsisa-kau principø, mano nustatytø knygojeApie protà: jie vieni atrodo man protin-gi, jie, iðleidus mano knygà, buvo pripa-þinti visø iðsilavinusiø þmoniø. Ðie prin-cipai, palyginti juos su knyga Apie pro-tà, èia siûlomoje knygoje yra iðplëtoti irpagilinti�.

Taigi protas yra ne vien tik þmogausáspûdþiø suformuotos idëjos, bet tai kar-tu yra konkreèiai socialiai ir istoriðkaiapibrëþtas þmogus, t.y. ne tik atskirøþmoniø mintys, veiksmai bei poelgiai,bet ir visos jø tarpusavio santykiø for-mos, ávairiausios þmoniø bendrijos, vi-suomenës, tautos, valstybës, visø jø san-dara, vaizdiniai, normos ir t.t. Helveci-jus mano, kad proto ir þmogaus tyrinë-tojo uþdavinys ir yra aiðkinti, kaip su-sidaro bei funkcionuoja ávairûs dariniai,nuo ko priklauso vienoks ar kitoks jøpobûdis ir jø þmogiðkasis bei visuome-

LORETA ANILIONYTË


ninis vertingumas. Taigi tyrinëtojas turireikalà ne su atsitiktinëmis áspûdþiøkombinacijomis, o su apibrëþtomis irprasmingomis jø konfigûracijomis. Þmo-gø kuria vien tik jo aplinka, bet kiekvie-nu laiko momentu màsto ir veikia ðiosaplinkos jau suformuotas þmogus, kurisir tampa tolesnës tikslingos áspûdþiø at-rankos, sukurianèios vis naujas jø kom-binacijas, pradu. Ið ðito neapibrëþtoveiksnio � atsitiktiniø, stichiniø, bepras-miø aplinkybiø � ir jau apibrëþto veiks-nio � proto, þmogaus � susidûrimo irrandasi þmogaus gyvenimo pasaulis.

Naudodamasis tokiomis paprastomispriemonëmis, Helvecijus pasijunta áþvel-gæs bendriausius þmogaus pasaulio kû-rimosi kontûrus. Jis atsiduria tame lau-ke, ið kurio regima pasaulio visuma. Taiyra tik tikrojo filosofo prerogatyva. Dau-gumos þmoniø (galima net sakyti, kadbeveik visø þmoniø) mintys ir veiksmaiyra apibrëþti konkreèiø jø gyvenimo si-tuacijø ir ðiuo atþvilgiu jie visuomet ri-boti. Filosofo (ir �tikrojo moralisto�) ver-të priklauso nuo to, kiek jis sugeba ðá ri-botumà áveikti. Ið jo reikalaujamas pla-tus, ávairius dalyko aspektus aprëpian-tis þvilgsnis. Nors tai yra visiðkai nepa-siekiamas idealas, taèiau tik á já turiorientuotis tikrasis þmogaus ir visuome-nës tyrinëtojas. Tad ar tada bereikia ste-bëtis, kad Helvecijus, bandydamasglaustai nusakyti þmogaus asmeninio irvisuomeninio gyvenimo formø bûtinàsàryðá, nejuèiomis pasaulá ima regëti (taijam visiðkai nebûdinga) Dievo akimis.�Matyt, ir dvasiniame, ir fiziniame pa-saulyje Dievas á visa esama ádëjo vienàvienintelá principà: tai, kas buvo, yra irbus, yra tik bûtina raida. Jis pasakë ma-

terijai: �Að duodu tau jëgà�. /.../ Ma-tyt, panaðiai jis pasakë þmogui: að duo-du tau juslumà; jo padedamas, tu, ak-las mano valios áranki, negalintis prasi-skverbti á mano ketinimø gelmes, turë-si ávykdyti visus mano numatymus. Aðsiunèiu tau malonumo ir kanèios teikia-mà apsaugà; jie saugos tavo mintis ir ta-vo poelgius, pagimdys tavo aistras, pa-þadins tavo antipatijà, tavo draugystæ,tavo ðvelnumà, tavo pyktá, maitins tavonorus, tavo bûkðtavimus, tavo viltis, at-skleis tau tiesas, nugramzdins tave su-klydimuose ir, prieð tai privertæ tave su-kurti daugybæ netikusiø ir skirtingø do-rovës ir ástatymø sistemø, kada nors at-skleis tau paprastus principus, su kuriøplëtote susijusi dvasinio pasaulio tvar-ka ir laimë�9.

Remdamasis tokiais principais, Hel-vecijus imasi apibrëþti ir suformuluotitas bûtinas grandis, kurios elementariuspirmykðèiø þmoniø poreikius susieja sujø laisvæ ribojanèiomis sutartimis, o ðiosprigimtinæ jø gyvenimo bûklæ pakeièiaástatymais reguliuojama bûkle, taigi su-ponuoja valstybës ir valdþios reikalingu-mà. Greta jis iðskleidþia tokià pat bûti-nà imanentinæ þmoniø ekonominio gy-venimo formø logikà � istoriðkai neið-vengiamus perëjimus nuo medþioklësprie gyvulininkystës, o nuo ðios � prieþemdirbystës, po to prie nuosavybës,mainø, pinigø atsiradimo, þmoniø iðsi-skaidymo á aukðtesnius ir þemesnius.�Tada þodþiai gëris ir blogis, sukurti tam,kad þymëtø iðoriniø daiktø sukeliamusfizinio malonumo ir kanèios pojûèius,bus taikomi viskam...�10

Kol Helvecijus, atskleisdamas tokiusbûtinus ryðius, aiðkina þmogaus sociali-

MOKSLINË MINTIS


nio ir istorinio gyvenimo formø ávairo-vës pamatus, jis tarsi elgiasi kaip moks-lininkas, skatinamas vien paþintiniø in-teresø. Taèiau jis ir nemano slëpti, kadtiesa, teisingas þinojimas jam nëra sava-rankiðka vertybë, o veikiau priemonë.Svarbiausia jam � tai paèiø visuomenësgyvenimo pagrindø pertvarkymas. Jisnori paþinti þmogø, valstybæ, kad galë-tø juos �gydyti�. Tad jo paþinimo inte-resas galø gale orientuotas á gërio ir blo-gio problemà, á dorovës sritá. Moralistasjam � iðkili figûra, jeigu, þinoma, tik jisyra apsiðvietæs ir áþvelgia tikruosiusþmoniø veiklos bei elgesio motyvus.

Tokia Helvecijaus filosofijà skatinan-èiø motyvø linkmë ryðki jau ir tada, kaijis, sekdamas Locke�u, domisi tarsi vienidëjø kilmës klausimu. Mat idëjas jis sa-votiðkai sugretina su elgesiu, taigi poel-giai, nors ávairiais bûdais ir susijæ suidëjomis, vis dëlto nëra jø padarinys.Todël savàjá proto tyrimo principà Hel-vecijus taiko ir idëjoms, ir elgesiui: �Kadparodyèiau, kiek ðitoks proto nagrinëji-mo bûdas yra naudingas, að savo nusta-tytus principus nuosekliai taikysiu po-elgiams ir árodysiu, kad visur, visais lai-kais � ir dorovës, ir proto srityje � at-skirø asmenø sprendimus diktavo as-meninis interesas, o iðtisø tautø spren-dimus � bendras interesas...�11

Prieð aptardami Helvecijui labai svar-bià intereso sàvokà, turime kiek patiks-linti, kaip jis aiðkino elgesio, proto sàvo-kas. Helvecijus pripaþásta, kad poelgiailabai priklauso nuo turimø þiniø, taèiauvis dëlto nesiima redukuoti jø á idëjas.Poelgius jis aptaria dviem skirtingais as-pektais. Iðoriniam tyrinëtojui � kai kadajis net sako, visuomenei � poelgiai, kitaip

negu motyvai, yra tai, kas gali bûti ste-bima. �Visuomenë pripaþásta ir gerbiatiktai tuos nuopelnus, kurie árodytiveiksmais�12. Helvecijus mano, kad, ver-tinant poelgius, bûtina apsiriboti jais pa-èiais, o ne spræsti apie juos pagal moty-vus. Jis teigia, kad apie ketinimus mesnesprendþiame. Ir negalëtume apie juosspræsti pirmiausia todël, kad motyvai la-bai sudëtingi ir nepaaiðkinami kokiunors vienu jausmu. Dar daugiau, Helve-cijus teigia, kad daþnai mes patys neþi-nome tikrøjø mûsø poelgius lemianèiømotyvø. Jis áþvalgiai nurodo ir tai, kadþmogus linkæs savo poelgius idealizuo-ti, priskirti jiems tokià dorovinæ vertæ,kurios ið tikrøjø jie nenusipelno. Antai,þmogus, suðelpæs pinigais elgetà, pasiel-gë, þinoma, gerai, bet galbût ðitaip pasi-elgti já skatino puikybë, noras pasirody-ti kitiems, gerai atrodyti savo paties aky-se. Daþniausiai net ir dorø þmoniø veiks-mai priklauso nuo ávairiai susiklosèiusiøaplinkybiø: �Tas, kuris pasirengæs pri-siekti, kad jis dorai elgiasi nepriklauso-mai nuo jokiø aplinkybiø, tiesiog pagy-rûnas ir kvailys, kuriuo nereikia tikëti�13.

Taèiau svarstant þmogaus poelgiuslemianèias sàlygas (o Helvecijui tai yrasvarbu), motyvø klausimas jau negalibûti taip lengvai eliminuotas. Tiesa, ámotyvus tada bûtina þiûrëti kritiðkai,nepasikliauti veikianèiøjø mintimis irþodþiais, o ieðkoti �tikrøjø� prieþasèiø.Helvecijus tokias prieþastis, tokius mo-tyvus galø gale mato malonumo ir kan-èios pojûèiuose, kurie yra vis to patiesfizinio juslumo principo tolesnis iðplëto-jimas. Taèiau Helvecijaus koncepcijojeðie pojûèiai vis dëlto nëra paèios doro-vës, jos vertinimø aiðkinimo iðeities tað-

LORETA ANILIONYTË


kas, o pats Helvecijaus dorovës trakta-vimas netapatintinas su hedonizmu.Malonumas ir ið ðio jausmo kylanti sa-vimeilë nepaaiðkina dorybës, nes ið jotam tikromis aplinkybëmis gali kilti irdorybë, ir nedorybë. �Fizinis juslumassukëlë mums malonumo meilæ ir kan-èios vengimà;/.../ paskui malonumo irkanèios jausmai pasëjo ir iðaugino mû-sø ðirdyse savimeilës grûdus, kurietarpdami iðaugino aistras, o ið jø radosivisos mûsø ydos ir dorybës.�14 Tad ma-lonumo (kanèios) ir savimeilës principastaikytinas pirmiausia þmoniø elgesiuiaiðkinti. Tai ir yra tas pagrindas, ið ku-rio Helvecijus kildina vienà ið svarbiau-siø savo socialinës filosofijos sàvokø �intereso sàvokà. Helvecijus yra vienas iðpirmøjø filosofø, taip nuosekliai taikiu-siø ðá intereso principà visiems þmogaussiekiams � ne tik praktiniams, bet ir te-oriniams � aiðkinti. Interesas Helvecijuiyra svarbiausias kriterijus, kuris lemiatai, kà þmonës giria ir kà jie peikia, jisyra jø vertinimø ðaltinis: �Taigi intere-sas yra vienintelis jø vertinimø ðaltinis,o protas, kad ir ið kokio taðko á já þiûrë-tume, yra tiktai naujø ir ádomiø idëjørinkinys, t.y. idëjø, naudingø þmoguikaip pamokomø arba maloniø�15.

Helvecijui interesas ið esmës yra þmo-niø pripaþástamø idëjø ir jø veiksmø kri-tikos principas. Interesas jam yra kaip tik�tikrasis� jø elgesá ir vertinimà lemian-tis motyvas. Þmogus gyvena ir veikia va-dovaudamasis savo asmeniniu interesu,ir tai reikia pirmiausia paprasèiausiaikonstatuoti. Ðiuo poþiûriu þmogus paèiasavo prigimtimi yra tiesiog egoistas, ir taiið esmës bûdinga didþiajai þmoniø dau-gumai. Atskiras þmogus pasaulá mato

pro savo interesø prizmæ. Jis pats sau yravisatos centras, ir su tuo kiti þmonës, no-ri to ar nenori, turi skaitytis. Todël ir ty-rinëtojas, jeigu jis siekia suprasti þmoniømintis ir jø poelgius, turi atsiþvelgti á ðiàesminæ jø màstymo bei veiksmø spy-ruoklæ. �Að teigiu, kad visi þmonës sie-kia tiktai laimës, kad neámanoma jø nu-kreipti nuo ðio siekio, kad bûtø bepras-miðka bandyti tai daryti.�16

Todël pirmasis þingsnis, kurá Helve-cijus þengia savo etikos link, yra intere-so kaip elgesio normos pateisinimas iráteisinimas. Egoistinës þmogaus prigim-ties tiesiog neámanoma nepripaþinti.Mes labiausiai vertiname tà idëjà, kurimums naudingiausia. Labiausiai mesvertiname tas kitø mintis, kurios pana-ðios á mûsø. Kiekvienas þmogus mano,kad jis màsto teisingai, kiekvienas yralinkæs save laikyti protingu. Helvecijusmano, kad apskritai visiems þmonëmstinka jo cituojamos vienos hercogienësnuoðirdus prisipaþinimas, kad jai tekosusidurti tik su vienu þmogumi, kurisvisada teisus, ir tai esanti ji pati. Papras-tai protingo þmogaus draugai bûna pro-tingi, kvailo � kvaili. Tas pats pasakyti-na ir apie valstybiø valdovus. Jeiguþmogus pripaþásta, kad yra uþ já protin-gesniø þmoniø, tai jis linkæs tà sritá, dëlkurios ðis pranaðumas pripaþástamas,nelaikyti labai reikðminga ir svarbia.

Pirmasis tokio egoistinës þmogausprigimties, asmeninio intereso kaipsvarbiausio þmogaus elgesio motyvo at-skleidimo padarinys � diskreditavimastos nuostatos, kuri vëliau imta vadintimoralizavimu. Þinoma, paprastamþmogui � egoistui � tokia nuostata yrasavaime suprantama. Jeigu vien jis pats

MOKSLINË MINTIS


yra vertinimo mastelis, tai kiti þmonësir jø poelgiai nusipelno pasmerkimo irpaniekos. Helvecijus teigia, kad protin-gas þmogus taip á kitus þmones neþiû-ri, ir kaip tik todël jis yra protingas. Jei-gu þmogus áþvelgia kitø þmoniø spren-dimø ir poelgiø bûtinumà, tai jis darosijiems atlaidus. Jis supranta, kas lëmë to-kias, o ne kitokias idëjas, tokius, o ne ki-tokius jø veiksmus. �Protingas þmogusþino, kad þmonës yra tokie, kokie jie tu-ri bûti, kad bet kokia neapykanta jø at-þvilgiu neteisinga, kad kvailys darokvailystes kaip kad laukinis medis ve-da karèius vaisius; uþsipulti já � tas pats,kaip smerkti àþuolà uþ tai, kad jo vai-siai � gilës, o ne alyvuogës/... Taigi ðvie-timas visada veda á atlaidumà.�17 Þmo-nes ámanoma mylëti tik tada, kai ne-daug ið jø tikiesi, kai matai jø trûkumusir iðmoksti juos suprasti ir jiems atleis-ti. Atlaidumà Helvecijus apibrëþia kaipteisingumà, kurio silpna þmonija turiteisæ reikalauti ið iðminties.

Taèiau atlaidþiai þiûrëti á kitus þmo-nes anaiptol nereiðkia juos gerbti. O do-rybë yra organiðkai suaugusi su tuo, kasgerbtina. Todël savimeilë, asmeninis in-teresas neatskleidþia dorybës prigimties.Asmeninis interesas yra natûralus ir ðiuoatþvilgiu neáveikiamas, bet juo pagrástaselgesys nebûtinai yra doras. Helvecijustokiam elgesiui pripaþásta tam tikrà do-rumo regimybæ: þmogus sau naudingàelgesá linkæs apvilkti ir dorumo skraiste.Taèiau Helvecijus grieþtai laikosi poþiû-rio, kad tikrai doras elgesys, dorybë tik-ràja ðio þodþio reikðme � tai, kas atitin-ka bendrà interesà, visuomenës gerovæ.Orientavimasis á bendràjá gërá � dorumoapibrëþimo pagrindas. Tikràjá dorumà

atskleidþia tik santykis su tuo, kas nau-dinga visiems. �Ði dorumo rûðis vienin-telë verta ðito vardo /.../ Tiktai þiûrëda-mi á dorumà ðiuo aspektu, galime susi-daryti aiðkias idëjas apie padorumà ir at-rasti kelià á dorybæ.�18 Þmogus teisingastada, kai visi jo poelgiai nukreipti á ben-dràjá gërá: �Jeigu nori elgtis garbingai, va-dovaukis ir tikëk vien visuomeniniu in-teresu/.../ Asmeninis interesas daþnaiveda á suklydimus�19.

Ðitaip Helvecijus savo filosofijoje su-kuria tarsi du vienas prieð kità stovin-èius � realaus þmoniø elgesio ir doro jøelgesio � polius. Pirmuoju atveju domi-nuoja bûtinas reiðkiniø sàryðis, antruo-ju � etinis vertingumas. Pirmàjá poliøatitinka individualus interesas, antràjá �visuomeninis. Vienoje srityje tyrinëtojaskelia sau daugiau paþinimo uþdaviniø,kitur � daugiau dorovinio vertinimo uþ-daviniø. Tai prieðingi poliai, taèiau jietarsi magneto poliai negalimi vienas bekito. Svarbiausias, visà Helvecijaus filo-sofijà persmelkiantis motyvas � supras-ti tà ryðá ir tuo remiantis siekti áveiktibent jau esminá jø prieðingumà.

Asmeniná interesà Helvecijus laiko vi-suotinai galiojanèiu dalyku, o tikrai do-rà elgesá � gana retai pasitaikanèiu, todëljis stengiasi apibrëþti sàlygas, kuriomsesant dorybës plaèiai ásitvirtintø gyveni-me. Asmeninis interesas gali bûti surið-tas su visuomeniniu, taèiau ligtolinëje is-torijoje, o ypaè to meto visuomenëje, tasryðys esàs veikiau atsitiktinis, ir todël tik-rai doras elgesys yra gana retas. Pati gau-siausia þmoniø rûðis, sudaranti beveikvisà þmonijà, uþsiëmusi grynai savo rei-kalais ir nesuka galvos dël bendrojo in-tereso. Tokiems þmonëms gerbtini tik

LORETA ANILIONYTË


jiems naudingi poelgiai. Kaip sakyta,Helvecijui jie nesmerktini. Taèiau jis ne-gali susilaikyti nepasmerkæs tø þmoniø,kurie pretenduoja atstovauti visuomeni-niam interesui, bet ið esmës jam yra vi-siðkai svetimi. Tai pirmiausia netikri mo-ralistai. Helvecijus juos kaltina ne tuo,kad jie neiðmano þmonijos laimës pa-grindø, o tuo, kad jie tai laimei abejingi.Jie kaip tik todël ir nesupranta visiemsþmonëms naudingø tiesø, kad jø ðirdysnesiverþia prie bendrojo gërio. Tokiusþmones galima atpaþinti pagal tai, kadjie arðiai puola menkas privaèias ydas, ovalstybei praþûtingi poelgiai jø visiðkainedomina. Tokius moralistus Helvecijusvadina tiesiog veidmainiais. Pats egois-to terminas, ið kurio jis paðalino dorovi-nio smerkimo reikðmæ, ðiuo atveju jautampa neigiamu apibûdinimu. �/.../ Jei-gu jus skaudþiai þeidþia tie trûkumai,kurie jums kenksmingi, tai jûs neturiteteisës vadintis moralistais � jûs tiktaiegoistai.�20

Taigi þmogus, kuris mano esàs dory-bës mokytojas ir kuris jau vien todëlpretenduoja á protingumà, yra abejingasvisuomenës gerovei, tai jis apgavikas irsmerktinas kaip egoistas. Tokiø veid-mainiø prieðingybë yra tikrai dorovingiþmonës, kuriø mintys ir poelgiai orien-tuoti á visuomenës labà. Visada esamaþmoniø, kuriuos laimingi prigimtiniai jøpolinkiai kreipia teisingumo ir dorybëslink. Tokie dorovingi þmonës laiko saunaudingais tuos poelgius, kurie teisingiir atitinka bendrà gërá arba bent jauðiam bendram gëriui neprieðtarauja.

Kriterijus, pagal kurá galima skirtiveidmainius nuo ðiø dorovingøjø, yrakitø þmoniø meilë, bet tai yra ne kokie

nors ypatingi þmonës, o tiesiog visiþmonës. Helvecijus juos vadina huma-niðkais þmonëmis. �Humaniðkas þmo-gus � tai þmogus, kuriam kito þmogausnelaimiø vaizdas nepakeliamas ir kuris,kad apsisaugotø nuo ðio reginio, turi,taip sakant, nelaimingajam padëti. Irprieðingai, negailestingas þmogus � taiþmogus, kuriam kito þmogaus nelaimësvaizdas malonus ir, kad pratæstø malo-nø reginá, jis nepadeda nelaimingie-siems. Taèiau abu tokie skirtingi þmonëssiekia savo malonumo ir juos skatina taspats motyvas.�21 Taigi abu jie yra egois-tai, nes vienodai vertina dalykus vado-vaudamiesi tuo, kas jiems malonu. An-tai jis kalba apie pusiau legendiná Ro-mos konsulà Brutà, kuris Romai iðgelbë-ti paaukojo net savo sûnø: bet tai tikreiðkë, kad meilë tëvynei jam buvo stip-resnë uþ meilæ sûnui, ir Brutas tiesiogpasidavë stipresniajai aistrai. Taèiau iððiø egoistø tiktai humaniðkasis yra tik-rai doras. Bet toks jo elgesys anaiptolnëra paprasta gamtos dovana. PasakHelvecijaus, kad þmogaus mintims ir el-gesiui bûtø galima priskirti dorovingu-mà, bûtina viena sàlyga: jo orientavima-sis á visuomeninæ gerovæ turi bûti sàmo-ningas. Doras þmogus visà laikà iðlaikosavo prote visuomeninës naudos princi-pà, jis þino tikruosius visuomenës, vals-tybës, taigi ir dorovës interesus. Helve-cijus teigia, kad tobulas dorumas nieka-da nëra valdomas kvailumo: neprotin-gas dorumas geriausiu atveju yra keti-nimø dorumas, á kurá visuomenë gali, oið esmës ir turi, nekreipti jokio dëmesio.Vadinasi, humaniðkasis egoistas kartuyra ir protingas egoistas. Ið to ir yra ki-læs vëliau etikos termino reikðmæ ágijæs

MOKSLINË MINTIS


�protingasis egoizmas�. Iðvadà, prie ku-rios èia prieina Helvecijus, trumpai ga-lima reziumuoti taip: visi þmonës siekiamalonumo ir ðiuo poþiûriu yra egoistai,taèiau vien tuo remiantis jø dar negali-ma laikyti nei dorais, nei nedorais; tarpjø pasitaiko þmoniø, kurie sàmoningaiorientuojasi á visuomenës gerovæ, ir taiyra dorieji þmonës, protingi egoistai.

Sritis, kurioje Helvecijus leidþia sauoperuoti dorovinio vertinimo apibûdini-mais, ið pradþiø labai siaura. Mat, pa-sak pradiniø jo filosofijos principø, tik-rai dorais þmonëmis galima laikyti tik-tai tuos, kurie sàmoningai siekia visuo-menës gerovës, taigi, kuriems bendrasisinteresas yra lemiamas jø elgesio moty-vas. Helvecijus nuolat pabrëþia, kad to-kiø þmoniø yra labai nedaug. Pagrindi-në þmonijos dalis (kai kada Helvecijussako: beveik visi þmonës) uþsiima tiktuo, kas jiems asmeniðkai naudinga, irtik tokias mintis gerbia, tik tokius poel-gius laiko dorais. Helvecijus nesiima to-kiø þmoniø smerkti, gal net ir todël, kadtokiø þmoniø � per daug.

Taèiau visuomenë, kurioje dorybë yraveikiau iðimtis negu áprastas dalykas, në-ra sveika visuomenë. Kaip tokia visuo-menës bûklë susidaro, kokios prieþastysjà lemia, ar galima ir kaip galima ið to-kios bûklës iðeiti � tai ir yra etinius Hel-vecijaus svarstymus skatinantis veiks-nys. Jis bando eiti tuo keliu, kuris filoso-fui � visuomenës reformatoriui � negalë-jo neatrodyti savaime suprantamas: kadpadëtum dorybei ásigalëti gyvenime, pir-miausia turi paþinti paèià jos prigimtá.

Svarbiausias Helvecijaus etinës teori-jos konstravimo principas � asmeniniointereso santykio su visuomeniniu inte-

resu nustatymas. Iðeities taðkas èia � as-meninis interesas, kuris yra ir doro, irnedoro elgesio pagrindas; jis neáveikia-mas, visur ir visada esantis, taigi visuo-tinis. Visuomeninis interesas yra dory-bës pamatas, jo siekiantis elgesys yragerbtinas, bet vis dëlto gana retas. Norsðie interesai ne visuomet prieðtaraujavienas kitam, vis dëlto paprastai jie bû-na skirtingi ir tolimi vienas kitam. Tik-ro, þmoniø laimës siekianèio moralistouþdavinys � iðtirti sàlygas, kuriomsesant visuomeninis interesas gali tapti irasmeniniu. Jeigu dorybë bus maloni,naudinga, þmonëms ji taps áprastu elge-sio bûdu, ji bus visuotinai gerbiama:Helvecijus teigia, kad visi þmonës ver-þiasi tik á laimæ, kad neámanoma nu-kreipti jø nuo tokio siekio, kad bûtø be-prasmiðka bandyti tai daryti ir bûtø pa-vojinga taip padaryti, todël paversti juosdorais galima vien tik sujungiant asme-ninæ naudà su bendràja. Tad klausimas,á kurá Helvecijus siekia atsakyti, yratoks: ið kur kyla tas visiems þmonëmspraþûtingas interesø susiprieðinimas irar ámanoma já áveikti?

Taèiau, formuluodamas ðià proble-mà, Helvecijus griebiasi vieno svarbauspostulato, kuris sunkiai suderinamas sujo formuluojama proto ir þmogaus tyri-mo pradine nuostata � sensualizmu.Nors, pasak jo, visur dominuoja asme-niniai interesai, bet tai visiðkai nereiðkia,kad visuomeninis interesas þmonëmssvetimas. Taigi visuomeninis interesaskaip sàmoningas elgesio orientavimoobjektas þmones veikia gana retai, betapskritai kaip tik jis yra elgesio normair laikytinas natûraliu. Ðis interesas yravisiems þmonëms vienodai svarbus, nes

LORETA ANILIONYTË


iðreiðkia visiems jiems svarbias ir bûti-nas gyvenimo sàlygas. Tiesioginis paty-rimas ðios tiesos nëra atskleidæs, bet jisbent jau intuityviai jà suvokia. Tai rodokad ir ta aplinkybë, jog net tie þmonës,kuriems rûpi tik jø paèiø interesai, aið-kø kitø þmoniø tarnavimà visuomenësgerovei vis dëlto paprastai gerbia. Va-dinasi, dorybei, teisingumui bûdingakaþkokia vidinë jëga, kurià patiria irkiekvienas visuomenës narys �...Jeigu jë-ga ið esmës priklauso daugumai, tai aki-vaizdu, kad teisingumas paèia savo pri-gimtimi visuomet turi galià, bûtinàydoms paþaboti ir vesti þmones á dory-bæ�22. Kad pagrástø toká postulatà, Hel-vecijui prireikia net ir Dievo paramos.Antai jis teigia, kad þmogus sukurtasbûti doras. Dieviðkasis ástatymø leidëjas,kad paskatintø þmones dorai elgtis, pa-þadëjo jiems net amþinàjà palaimà vie-toj tos laikinos laimës, kurià jiems kaikada tenka paaukoti.

Ðitaip apibûdintas visuomenës inte-resas jau nëra vien siektinas idealas, ku-ris realiam þmoniø elgesiui nedaro di-desnës átakos. Jis yra tikra paèios gam-tos duota ir þmogaus prigimtyje glûdintigalia, kurios, deja, dël tam tikrø prieþas-èiø þmonës nesupranta, nepajëgia josásisàmoninti. Nedorybës, neteisingumoprieþastis � neþinojimas arba klaidingasþinojimas. Tad problema, kurios dabarimasi Helvecijus, � ið kur kyla tokiosklaidos ir kaip galima jas ðalinti?

Pirmiausia Helvecijus formuluoja tei-giná, kad klaidos nëra bûtina þmogausproto savybë. Visi klaidingi sprendimaiatsiranda dël atsitiktiniø prieþasèiø. Jisnurodo du svarbiausius klaidingø spren-dimø ir suklydimø ðaltinius, kurie, beje,

vienas nuo kito priklauso. Tai aistros irnepakankamas þinojimas. Aistros nu-kreipia mûsø dëmesá tiktai á tuos suvo-kiamo dalyko aspektus, kurie kuo norsiðsiskiria, labiausiai krinta á akis ar atro-do patraukliausi; mes linkæ daiktuose su-rasti tai, ko juose ieðkome. Su tuo susi-jæs ir mûsø neþinojimas: mes sutapatina-me su vienu dalyko aspektu já kaip vi-sumà ir á kitus, nors galbût net svarbes-nius, jo aspektus nustojame gilintis. To-kias suklydimø prieþastis Helvecijus lai-ko atsitiktinëmis ir mano, kad ið esmësjas ámanoma paðalinti. Ðis atsitiktiniø su-klydimø � kaip ir kitas, ne maþiau sun-kus þmoniø proto skirtumø � klausimasyra dvi didþiosios prarajos, kurias Hel-vecijus turi perðokti, kad iðgelbëtø savofilosofijos koncepcijà.

Labai svarbià vietà Helvecijaus filo-sofijos ir etikos sistemoje uþima auklëji-mo principas. Remdamasis ðiuo princi-pu, jis aiðkina, kokie þmonës yra, o po toið dalies � ir tai, kokie jie turëtø bûti. Kal-bëdamas apie auklëjimà, Helvecijus pir-miausia auklëjimo sàvokà iðpleèia tiek,kad ji visiðkai atitinka pradiná jo sistemosprincipà � þmogaus fiziná juslumà kaipvisø jo idëjø ir poelgiø ðaltiná. Auklëji-mas jam nëra vien tik mokytojø, auklë-tojø vykdomas tikslingas þmogaus þiniø,ásitikinimø, charakterio, elgesio formavi-mas. Auklëjimas Helvecijui yra apskritaiviskas, kas ðiems dalykams turëjo átakos;auklëja, pasak jo, ir visa konkretaus þmo-gaus protà ir elgesá suformavusi ir toliauformuojanti aplinka. Paèià auklëjimo sà-vokà ir jo vyksmà jis glaustai nusako ði-taip: �Taèiau jeigu ðiam þodþiui suteik-sime tikràjà ir platesnæ reikðmæ ir jeiguauklëjimu laikysime apskritai viskà, kas

MOKSLINË MINTIS


turi átakos þmogaus mokymui, tai að tei-giu, kad niekas neágyja vienodo iðsiauk-lëjimo, nes kiekvieno auklëtojas yra, jei-gu drásiu taip pasakyti, ir valdymo for-ma, kuriai esant jis gyvena, ir jo draugai,ir jo meiluþës, ir jo aplinkos þmonës, irjo perskaitytos knygos, ir galiausiai atsi-tiktinumas, t.y. begalinë daugybë ávykiø,kuriø prieþasties ir sàryðio mes negalimenurodyti, nes jø neþinome. O atsitiktinu-mas daug daugiau dalyvauja mûsø auk-lëjime, negu paprastai manoma. Kaip tikatsitiktinumas atveria mûsø þvilgsniuitokius ar kitokius dalykus, taigi sukeliamums ypaè gerø idëjø ir kai kada atve-da mus prie dideliø atradimø�23.

Taigi lemtingiausiu þmogaus auklë-jimo veiksniu tampa atsitiktinumas. Vi-sà þmogaus protà ir elgesá formuojanèiøsàlygø ávairovë niekada negali kartotiskito þmogaus atþvilgiu, tad kiekvienasyra iðauklëtas savaip. Helvecijus nuola-tos pabrëþia, kad kiekvienas þmogus sa-vo iðsiauklëjimu yra unikalus ir dël be-galinës já formavusiø prieþasèiø grandi-nës neaprëpiamas paþinti. Patyrimas,kuris kiekvienam þmogui yra begalinëkonkreèiai susiklosèiusiø áspûdþiø kom-binacija, sàlygoja þmoniø auklëjimo skir-tingumà.

Atsitiktinumo sàvokà Helvecijus ap-skritai traktuoja taip, kaip tai buvo ápras-ta to meto prancûzø filosofijoje, ypaè ma-terializme. Bene nuosekliausiai tokiàsampratà bandë pagrásti Helvecijaus am-þininkas Paulis Holbachas, áteisinæsgrieþèiausià determinizmo principo ga-liojimà. Nëra reiðkiniø be prieþasties, to-dël nëra ir nepaþiniø reiðkiniø. Bet prie-þastys yra kompleksinës, paþinimas turiatrasti kiekvienos ið jø vietà ir tarpusa-

vio sàveikà, be to, svarbu þinoti, kad ma-þa prieþastis gali sukelti didelius pada-rinius (ðiuo poþiûriu yra iðraiðkingasgarsusis Holbacho pateiktas pavyzdys,kad nuo smiltelës Libijos dykumoje pri-klauso viso pasaulio likimas). Tad neri-botø paþinimo galimybiø áteisinimas èiauþtveria kelià visam realiam paþinimui.

Helvecijus apskritai sutiko su tokiasavo kolegos determinizmo samprata,kuri viskà siejo objektyviai bûtinu ryðiu,o atsitiktinumà kildino tik ið neþinojimo.Antai jis nurodo, kad ir fiziniame, irdvasiniame pasaulyje didþiausius ávy-kius daþnai sukelia maþos, sunkiai pa-stebimos prieþastys. Tokià Helvecijausnuostatà liudija ir jo valios laisvës neigi-mo bûdas. Pripaþinti valios laisvæ jamreiðkia pripaþinti laisvà galimybæ konors norëti arba nenorëti, bet tai reikð-tø turëti niekieno nesàlygotus norus, tai-gi padarinius be prieþasties. �Tada taippat tai reikðtø, kad mes galëtume vie-nodai sau norëti gërio ir blogio, o tai vi-siðkai neámanoma. Ðiuo atveju, jeigumalonumo siekimas yra visø mûsø min-èiø ir poelgiø pradas, jeigu visi þmonësvisada siekia savo laimës, tikros ar ta-riamos, tai visos mûsø valios apraiðkosyra tiktai ðio siekimo padariniai. Betkiekvienas padarinys yra bûtinas.�24

Kad toks determinizmas ir bûtinu-mas nesugriautø visos jo auklëjimo te-orijos, Helvecijus priverstas ne per dauggrieþtai jo laikytis. Èia já gelbsti jo po-þiûris á tiesà kaip vien tikimybiðkai eg-zistuojantá dalykà. O subjektyvistiðkà at-sitiktinumo traktavimà jis imasi apribo-ti dviem atþvilgiais.

Pirmasis tokios auklëjimo, kaip já su-pranta Helvecijus, padarinys yra didþiu-

LORETA ANILIONYTË


lë þmoniø protinë nelygybë. Pasak Hel-vecijaus, protai yra tokie pat skirtingi,kaip ir kûnai. Paþinti galima bandyti ne-bent atskirà þmogø, bet ir ðiuo atveju anaprieþasèiø bei padariniø grandinë bûtøbegalinë ir neaprëpiama. Todël Helveci-jus klausimà suformuluoja kitaip: o nuoko vis dëlto priklauso tokie neriboti pro-tø skirtumai? Jis nurodo dvi, jo manymu,esmines prieþastis � gamtà ir patá auk-lëjimà. Taigi kà protui duoda gamta irkà � auklëjimas? Helvecijaus svarstymøiðvada yra ta, kad protø ávairovæ, jø skir-tumus sukuria auklëjimas, begalybë èiaglûdinèiø atsitiktinumø. Taèiau ar gali-ma teigti, kad tie skirtumai yra tiktai in-dividualiø protø prigimtiniø sugebëjimøiðplëtojimas, taigi yra duoti gamtos? Hel-vecijaus atsakymas á ðá klausimà yragrieþtai neigiamas. Jeigu vieni þmonësyra dori, o kiti � nedori, vieni protingi,kiti � ne, tai nereiðkia, kad tokie protøskirtumai yra fiksuoti jø prigimtinëse ga-liose. Gamta nesukuria skirtingos vertësprotø. Tad pro akivaizdþià protø nelygy-bæ, kuri yra skirtingo auklëjimo padari-nys, bûtina áþvelgti þmoniø protiniø su-gebëjimø lygybæ, kuri yra gamtos, pri-gimties duota.

Ði principinë protiniø sugebëjimø ly-gybë, þinoma, nereiðkia jø visiðko vieno-dumo. Helvecijus tik akcentuoja, kadpati proto prigimtis � tai, kad jis tik jun-ta, atsimena ir stebi panaðumus bei skir-tumus tarp daiktø, � visais atvejais yrata pati. Gamta gali apdovanoti þmonestiktai daugiau ar maþiau subtiliomis jus-lëmis, geresne ar blogesne atmintimi, di-desne ar maþesne dëmesio koncentraci-ja. Taèiau tokie sugebëjimø skirtumainëra protiniø sugebëjimø skirtumai.

Helvecijus siekia iðryðkinti tai, kad visostokios þmoniø savybës, kurios paprastaivertinamos neigiamai ar smerkiamos(tai, kad jie daþnai yra neprotingi, nedo-ri, tampa nusikaltëliais ir t.t.) yra tiktaijø auklëjimo, o ne principinio protiniøsugebëjimø skirtumo rezultatas. �... Vi-si þmonës ið prigimties apdovanoti vie-nodai taisyklingu protu ir/.../ jeigu jøprotas susiduria su vienodais dalykais,jie apie juos sprendþia vienodai. /.../Visi þmonës, kuriuos að vadinu norma-liai organizuotais, gimdami ágyja taisyk-lingà protà ir turi fizinæ galimybæ priei-ti prie paèiø aukðèiausiø idëjø.�25

Antràjà atsitiktinumo galios apribo-jimo linijà Helvecijus brëþia paèiameauklëjime. Þmogø sukuria auklëjimas, oauklëjant esminæ reikðmæ turi atsitikti-numas. Taèiau tas pats atsitiktinumasHelvecijui yra ir suklydimø prieþastis.Jis sako, kad visi klaidingi sprendimaiyra atsitiktiniø prieþasèiø padarinys.Tad ar yra koks nors efektyvus bûdasapriboti visuomenei pavojingà atsitikti-numo daromà átakà? Tradicinis ðvietë-jams bûdas � tikrojo þinojimo plëtra, joskatinimas. Taip mano ir Helvecijus, ku-ris kaip tik nemokðiðkumà apibûdinakaip didelës dalies nelaimiø þemëje ðal-tiná, laiko já net praþûtingesniu uþ visa-galá interesà. Taèiau ar paþinimas galisusidoroti su ta neaprëpiama atsitiktinu-mø stichija, ið kurios galø gale auklëji-mas ir susideda? Helvecijus sutinka,kad einant tiesiu keliu, t.y. atskleidþiantatskirà protà suformavusias prieþastis,tai neámanoma. Kiekvieno þmogaus idë-jos yra begalinë jø kombinacija, kokiosniekas negali apskaièiuoti: �Patyrusioskoketës gestuose, aprangoje ir iðmokto-

MOKSLINË MINTIS


se kalbose yra tiek kombinacijø ir idë-jø, kiek jø reikëtø kokiai nors pasauliosistemai sukurti...�26

Iðeitis, kurià Helvecijus èia pasiûlo,yra galbût vienintelë ámanoma, norstaip ir lieka neaiðku, kaip ji dera su vi-suotiniu ir vieninteliu jo filosofijos pra-diniu principu � su fiziniu juslumu. Jistiesiog siûlo nuo faktø kalbos pereitiprie principø kalbos. Neva protas, ope-ruodamas principais, gali kompensuotimaþø prieþasèiø neþinojimà. Helvecijusteigia, kad tam tikrø principø þinojimaslengvai atstoja kai kuriø faktø neþinoji-mà. Jo manymu, èia galëtø padëti sukû-rimas tokios filosofinës kalbos, kuriojebûtø tiksliai apibrëþta kiekvieno þodþioreikðmë. Klaidos kalboje, pasak jo, vai-dina toká pat vaidmená kaip ir algebro-je: jeigu nepastebëta klaida ásivëlë skai-èiavimo pradþioje, tai ji ir toliau einaper visas jo grandis ir galø gale atvedaprie absurdiðkø iðvadø. Filosofus Helve-cijus laiko pranaðesniais uþ tuos moks-lininkus, kurie moka vien rinkti faktus.Jo poþiûriu, pastarieji tëra darbininkai,kuriø paskirtis � teikti medþiagà archi-tektams, t. y. filosofams. Pastarøjø nie-kada nebûna daug, nes iðradingumas irsugebëjimas sisteminti ágyjamas tiktai il-gø ir sunkiø apmàstymø keliu ir tokiosrûðies sugebëjimai vertinami labiau uþvisus kitus. Trumpai tariant, tik filoso-fas gali kà nors suformuoti ið atsitikti-numø chaoso.

Taigi tik ðitaip pakilæs á principøaukðtumas, Helvecijus jau gali aiðkiauapibrëþti savàjà þmoniø suklydimø ðali-nimo, jø doroviniø ydø áveikimo progra-mà. Jo siûloma priemonë � tai tam tikraástatymø ir dorovës sintezë, ástatymø lei-

dëjø ir moralistø pastangø sutelkimas.Siekiamas tikslas èia yra padëti þmonëmsásisàmoninti tai, kas jiems patiems yrasvarbiausia, � bendràjá visos visuomenësinteresà. Jam rûpi visuomenës dauguma,þemesnysis visuomenës sluoksnis: Hel-vecijus sako, kad jis norëtø apðviesti pa-prastà vidutiná þmogø, nes kaip tik jo sà-monëje ðitas asmeninio ir visuomeniniointereso ryðys yra nutrûkæs.

Helvecijus aiðkina, jog ligtoliniø mo-ralistø pastangos kovoti su dorovinëmisydomis buvo nesëkmingos todël, kadjos buvo nukreiptos neteisinga linkme.Jie kovojo su nedorais konkreèiø asme-nø poelgiais, o visai nesugebëjo pakeis-ti nacijø paproèiø. Taip atsitiko todël,kad jie neáþvelgë, jog dorovinës tautøydos yra tik bûtinas klaidingø valdymoformø padarinys: �Tautos ydos visadaglûdi /.../ jos ástatymø pamate � ten rei-kia ieðkoti jos ydø ðaknø ir jas iðrauti�27.Kad etika nebûtø tuðèias mokslas, ji tu-ri suprasti ðá esminá savo ryðá su politi-ka ir ástatymais, nes kitaip ji nepajëgsárodyti savo naudingumo visuomenei.

Tad pagrindinë priemonë, stumiantivisuomenës daugumà bendrojo interesolink, yra ástatymai, kurie tà interesà ir ið-ryðkina. Taèiau tai turi bûti teisingi ásta-tymai. Helvecijus mano, kad tai pasaky-ti apie ligtolinius ástatymus galima tik la-bai retais atvejais. Kodël? Pirmiausiaástatymø leidëjai buvo linkæ per daug pa-sikliauti ástatymus ginanèia prievartinegalia � valdþia. Ástatymø leidëjai tai lai-kë svarbiausiu mazgu, kuriuo asmenináinteresà galima pririðti prie visuomeni-nio. Bet vienintelis tikras ryðys èia galibûti tik bendrøjø reikalø naudingumo irbûtinumo ásisàmoninimas. Ástatymai pri-

LORETA ANILIONYTË


valo bûti sutarèiø formos, o ten, kur yraprieðingi interesai, sutartis neámanoma.Ástatymas, kuris ne tik nenaudingas, betir þalingas, neiðvengiamai paþeidinëja-mas. Helvecijus ásitikinæs, kad tokio ásta-tymo ir nereikia laikytis, nes þmogus ne-turi veikti pats prieð save. Ástatymø ne-paisymas tiktai árodo ástatymø leidëjonemokðiðkumà. Pasak Helvecijaus, tokieneprotingi ástatymai ásitvirtino todël, kadþmonës, sukûræ visuomenæ, buvo pri-versti suformuoti paproèius ir sukurtidorovës sistemà anksèiau, negu patyri-mas nurodë tikruosius jos principus. Na-tûralu, kad Helvecijus ir kelia sau tikslàpadëti etikos mokslui iðaugti ið tokio kû-dikystës amþiaus. Helvecijaus propaguo-jamos dorovinës reformos esmæ galimanusakyti ðiais jo paties þodþiais: �Taigipadaryti þmones dorovingais galima tik-tai per gerus ástatymus. Visas ástatymøleidëjo menas � priversti þmones bûti tei-singais vienas kitam remiantis jø meilesau patiems. O kad sukurtum tokius ásta-tymus, reikia paþinti þmogaus ðirdá irpirmiausia þinoti, jog þmonës myli tiktaipatys save, abejingi kitiems ir nëra gimænei geri, nei blogi, o gali tapti ir tokie, irkitokie � pagal tai sieja ar skiria juos ben-drasis interesas...�28

Helvecijus ir ðiuo atveju pabrëþia,kad þmoniø dorumo ar nedorumo prie-þastis nëra gamta. Tai, kad þmonës vie-nais atvejais myli dorybæ, o kitais yra jaiabejingi, priklauso ne nuo jø prigimties,o nuo valstybës santvarkos, ástatymø.Blogi ástatymai þlugdo dorybes, geriástatymai privalo jas atgaivinti. Tad ásta-tymø leidëjas yra visuomenei reikðmin-giausias þmogus, nes galø gale nuo josugebëjimø priklauso jos gerovë. Taèiau

geras ástatymø leidëjas neatsiranda atsi-tiktinai, nes svarbiausioji sàlyga èia �nuodugnus þmogaus protà ir elgesá for-muojanèiø principø þinojimas. NorsHelvecijus ir nekartoja Platono formulës,kad valstybæ privalo valdyti filosofas,bet, ðiaip ar taip, jis aiðkina, kad tik fi-losofai gali kurti gerus ástatymus. Filo-sofas yra mokslo þmogus, o ið visømokslø svarbiausias yra etika, dar dau-giau, pasak jo, maþai yra mokslø, kurienebûtø susijæ su dorove. Tad bûtent fi-losofas moralistas turi pasiûlyti ástaty-mus, kuriø vykdymà savo valdþia ga-rantuoja ástatymø leidëjas. Tokiam þmo-gui, ðiam filosofui moralistui pati gam-ta yra nurodþiusi jam prideramà vietà:prie ástatymø leidëjo jis turi uþimti mi-nistro � màstytojo padëtá.

Fizinio juslumo principas yra Helve-cijaus filosofijos pradþia, o ðis iðkilausmoralisto paveikslas � jos pabaiga. Hel-vecijus � stulbinamai nuoseklus filoso-fas. Jis nesiblaðkë po ávairias filosofijossritis, nesiekë aprëpti kuo platesnësklausimø grupës. Visà jo filosofijà per-smelkia nuoðirdus tikëjimas svarbiausiøjo propaguojamø principø teisingumu,jø galia ir reikðme áveikiant susikaupu-sias socialinio gyvenimo negeroves. Joprincipai gana paprasti ir vis tie patys,uþtat tie þmoniø gyvenimo aspektai, sukuriais jie siejami ir per kuriuos jie tik-rinami � tiesiog begaliniai. Helvecijus �áþvalgus ávairiausiø gyvenimo situacijøanalizuotojas, subtiliai iðtraukiantis ið jøsvarbias ir pamokomas tiesas. Negali-ma nesistebëti jo erudicijos aprëptimi,negalima nesiþavëti jo kalbos ðmaikðtu-mu ir sàmojumi. Taèiau sàmojingas irironiðkas poþiûris á viskà në kiek neið-

MOKSLINË MINTIS


klibino vieno jam ðvento dalyko � joprincipø.

Toks absoliutus tikëjimas savo prin-cipais ir aukojimas jiems savo gyvenimoáneða á Helvecijaus likimà tam tikrà tra-gizmo gaidà. Galø gale ir jam paèiamima aiðkëti, kad tos iðganingos idëjos, ku-rias jis siûlo, � niekam nereikalingos. Dardaugiau, dël tø idëjø oficialioji opinijapavertë já vos ne valstybës prieðu. Tadproblemiðkas darosi jo nuolatos pabrë-þiamas teiginys, kad þmonës yra veikiaukvaili negu pikti. Á gyvenimo pabaigà su-svyruoja esminis jo etiniø ásitikinimøpostulatas � sokratiðka mintis, kad pa-grindinë doroviniø ydø prieþastis yra þi-nojimo stoka. O ðiuo atveju akivaizdþiaiparodomai tiesai, kuri turëtø bûti ben-dras visø interesas, dauguma þmoniølieka abejingi, o kai kurie net kovoja prieðjà paèiu arðiausiu bûdu. Kaip minëta,antrojo svarbiausio savo veikalo Apieþmogø jis jau net nedráso iðleisti ir áparei-

gojo tai padaryti tik po jo mirties. Kny-gos pratarmëje jis jau konstatuoja, kadðvietimas Prancûzijoje tampa vis maþiaunaudingas, kad liga, kuriai vaistø jis ieð-kojo, tapo nepagydoma. Jis net nurodo tàþmoniø sluoksná, kurio interesas � slëp-ti ir iðkraipyti tiesà. Tai � scholastai.�Ðiuo metu tiesà galima rasti tik uþ-draustose knygose, kitos meluoja.�29

Netrukus Helvecijaus tëvynëje atsira-do kiek kitoks doroviniø visuomenës li-gø gydymo bûdas � Prancûzijos revoliu-cija. Daugelis istorikø teoretikø Helve-cijø labai lengvai pavertë vienu (gretakitø) ið ðitos revoliucijos idëjiniø ákvëpë-jø. Taèiau ir jo filosofijos dvasia, ir jo as-meninës savybës sukyla prieð toká ver-tinimà. Giljotinos, nors ji ir labai �efek-tyvi�, jis nebûtø pajëgæs átraukti á savodorovinio auklëjimo priemoniø instru-mentarijø. Todël tai, kad Helvecijus ði-tos revoliucijos nesulaukë, galima laikytijo gyvenimo sëkme.


11 N. Vasiljevienë. Verslo etika ir elgesio kodek-sai. � Kaunas, 2000, p. 128

12 K. A. Helvecii. Soèinenija d dvuch tomach. �Moskva, 1973�1974., T. 1, p. 145.

13 Ten pat, T. 2, p. 252.14 Ten pat, T. 1, p. 149.15 Ten pat, T. 1, p. 172.16 Ten pat, T. 2, p. 561.17 Ten pat, T. 1, p. 156.18 Ten pat, T. 1, p. 173.19 Ten pat, T. 1, p. 376.10 Ten pat, T. 1, p. 377.11 Ten pat, T. 1, p. 183.12 Ten pat, T. 1, p. 231.13 Ten pat, T. 1, p. 185.14 Ten pat, T. 1, p. 315.

15 Ten pat, T. 1, p. 325.16 Ten pat, T. 1, p. 262.17 Ten pat, T. 1, p. 230.18 Ten pat, T. 1, p. 233.19 Ten pat, T. 1, p. 204.20 Ten pat, T. 1, p. 264�265.21 Ten pat, T. 1, p. 187.22 Ten pat, T. 1, p. 310.23 Ten pat, T. 1, p. 327.24 Ten pat, T. 1, p. 176.25 Ten pat, T. 1, p. 352.26 Ten pat, T. 1, p. 181.27 Ten pat, T. 1, p. 259.28 Ten pat, T. 1, p. 315.29 Ten pat, T. 2, p. 7�8.

B. d.

PAULIUS PUKELIS


VËLYVOJI WITTGENSTEINO FILOSOFIJA:TEORIJA AR TEORIJOS ÁVEIKA?

Later Wittgenstein: Philosophical Theoryor its Transgression?

SUMMARY

Philosophical Investigations, as well as others of later Wittgenstein�s posthumously published writings,

are often interpreted as having a fundamentally different intent than his early philosophy. It is claimed

that not only did the later Wittgenstein reject his particular philosophical views he espoused in

Tractatus, but even the very possibility of philosophy itself. According to this view, the main (if not

only) end of his later writings is to demonstrate the futility of any attempts to solve traditional philo-

sophical problems, as well as the problems themselves. Taking at face value (and out of context)

Wittgenstein�s claim that it is �impossible to advance theses in philosophy�, some interpreters even

argued that in his later writings he is not doing philosophy at all, but instead opting for some kind

of satire. And among so-called continental philosophers, later Wittgenstein is often welcomed as an

ally in their heroic attempt to transgress the supposed limitations of traditional philosophical discourse

or/and to resist the supposed hegemony of natural science. In this article, I argue that such a view is

mistaken. Firstly, if in his later writings Wittgenstein aims only at satire, then it is not clear why he

introduces several philosophical neologisms, among others, language-game and rule-following. Secondly,

if one claims that there is an unbridgeable gap between his early and later philosophy, then it is very

difficult to pinpoint this change of mind in his manuscripts, which Wittgenstein used to write almost

incessantly throughout his life. Moreover, those manuscripts show that rather the opposite is the case.

Drawing on the results of Merrill B. and Jaakko Hintikka�s interpretation of the development of

Wittgenstein�s thought, I argue that we have strong grounds to claim that later Wittgenstein is up to

providing a new and serious theory of language which is as much rigorous as the one expressed in

his early work.

Gauta 2003-05-08

PAULIUS PUKELISKultûros, filosofijos ir meno institutas

RAKTAÞODÞIAI. Wittgensteinas, filosofinis diskursas, kalbos teorija.KEY WORDS. Wittgenstein, philosophical discourse, theory of language.

MOKSLINË MINTIS


1. Pagal nusistovëjusià tradicijà Wit-tgensteino filosofija dalijama á du tarps-nius. Loginis-filosofinis traktatas yra pri-skiriamas ankstyvajam tarpsniui, o Filo-sofiniai tyrinëjimai1 � vëlyvajam. Trakta-tas buvo vienintelis didesnës apimties fi-losofinis kûrinys, publikuotas dar gyve-nant Wittgensteinui. Tyrinëjimai buvopaskelbti jau po filosofo mirties. Visi ty-rinëtojai sutaria, kad vëlyvuoju tarpsniuWittgensteinas smarkiai pakeitë filosofi-nes paþiûras, kurias jis anksèiau buvoiðdëstæs Traktate, taèiau nesutaria dël ðiøpasikeitimø pobûdþio. Viena pagrindi-niø problemø yra ta � kaip apskritai rei-këtø interpretuoti Tyrinëjimus? Ar èiareikëtø ieðkoti naujos filosofinës teori-jos? O gal tai yra visai kitokio pobûdþiodiskursas, kuriuo Wittgensteinas siekëiðvengti tradiciniam filosofiniam diskur-sui bûdingø trûkumø?

Dauguma tyrinëtojø sutaria, kadankstyvosios Wittgensteino filosofijostikslas buvo sukurti kalbos teorijà, kurileistø iðspræsti tam tikras filosofines pro-blemas. Nors tyrinëtojai ir nesutaria, ko-kios filosofinës problemos � loginës aretinës, ar tiek vienos, tiek kitos � labiau-siai rûpëjo Trakatato autoriui, taèiau be-veik visi sutinka, kad Wittgensteinassiekë jas iðspræsti remdamasis naujàjakalbos teorija, kuri atskleistø tikràjà mû-sø kalbos logikà. Nors nëra pasiektas vi-suotinis konsensusas, kaip reikëtø inter-pretuoti kai kuriuos pagrindinius Trak-tato teiginius, taèiau beveik visuotinaisutariama dël paèiø diskutuotinø pro-blemø prasmingumo. Pavyzdþiui, vienapagrindiniø problemø, dël kurios ginèi-jasi ankstyvojo Wittgensteino tyrinëtojai,

yra tai, kaip reikëtø interpretuoti ele-mentariuosius teiginius � fizikalistiðkaiar fenomenalistiðkai? Kaip þinoma, tiekviena, tiek kita interpretacija susiduriasu keblumais. Taèiau tyrinëtojai neabe-joja paèios problemos formuluotës pras-mingumu, nes visuotinai pripaþástama,kad pats Wittgensteinas laikësi vienos iððiø problemos sprendimø formuluoèiø.Todël tyrinëtojai sutaria, kad vienoká arkitoká ðios problemos sprendimà bûtinapateikti norint pagrásti Traktato interpre-tacijà, kuri kitø kolegø bûtø laikomavertinga.

Taigi, nors Traktatas paraðytas kiekneáprastu filosofijai stiliumi, jis yra lai-komas �normaliu� filosofiniu veikalu,mat èia, ðiaip ar taip, formuluojamos irpagrindþiamos filosofinës tezës. Nors irnesutariama dël ðiø teziø interpretacijos,bet neabejojama, kad tai tezës. Knygosgale pateikta garsioji kopëèiø numetimometafora, kuria Wittgensteinas stengia-si pasiteisinti, kodël, pasak jo paties kal-bos teorijos, Traktatas paþeidþia kalboslogikà ir todël visi jame iðdëstyti teigi-niai yra beprasmiai, beveik visada yralaikoma nevykusiu bûdu iðvengti logi-nio prieðtaravimo, kylanèio ið ðios kal-bos teorijos, o ne kokiu nors nauju, mo-derniosios filosofijos rëmus pranokstan-èiu filosofavimo bûdu.

2. Tuo tarpu Tyrinëjimai nesulaukëtokio tyrinëtojø nuomoniø sutarimo. Ty-rinëjimø pratarmëje Wittgensteinas tei-gia: �Kai lygiai po ðeðiolikos metø vëlëmiausi filosofijos, buvau priverstas pri-paþinti anoje pirmojoje savo knygoje pa-raðæs daug klaidingø dalykø� [9, §116].Taèiau jis nesukonkretina, kas bûtent

PAULIUS PUKELIS


Traktate buvo klaidinga. Toje paèiojepratarmëje, prieð anksèiau cituotà pa-straipà, jis teigia, kad norëtø, jog kartusu ðia knyga bûtø iðspausdintas ir Trak-tatas, nes �naujàsias mintis�, pasak jo,�galima iðvysti tikroje ðviesoje tik prie-ðinant jas senajam màstymo bûdui ir jofone� [9, §116]. Kà reiðkia tas �senasismàstymo bûdas�? Pastaroji frazë ávairiaiinterpretuojama. Viena vertus, galimateigti, kad Wittgensteinas paprasèiausiainori pasakyti, jog vienà filosofinæ teori-jà jis keièiàs kita. �Senasis màstymo bû-das� yra Traktate iðdëstytos filosofinësteorijos visuma, kurià, iðryðkëjus jos trû-kumams, autorius keièia nauja.

Antra vertus, Tyrinëjimø tekstà gali-ma ir kitaip interpretuoti. Pavyzdþiui,vienoje vietoje Wittgensteinas máslingaiteigia, kad �jei kas nors panorëtø filo-sofijoje dëstyti tezes, dël jø niekuometnekiltø diskusijø, kadangi visi sutiktø sujomis� [9, §128]. Remiantis pastaràja ci-tata, galima bûtø teigti, kad �senasismàstymo bûdas�, kaip já suprato Witt-gensteinas, nebuvo vien tik atskira kri-tiniø argumentø neatlaikanti filosofinëteorija. Tokiu atveju pagrindine Trakta-to yda, kaip jà suprato Wittgensteinas,reikëtø laikyti ne konkreèias filosofinestezes, bet patá sieká jas formuluoti. Ty-rinëjimus reikëtø laikyti veikalu, kurioviena pagrindiniø intencijø buvo sukurtitoká diskursà, kai teziø formulavimasbûtø pakeistas kitokio pobûdþio filoso-favimu.

Kaip þinoma, dvideðimtajame am-þiuje daug filosofø ir kitø disciplinø at-stovø siekë áveikti, jø þodþiais tariant, fi-losofinio diskurso ribotumà. Heidegge-

rio �bûties màstymas�, Gadamerio �fi-losofinë hermeneutika�, Derrida �de-konstrukcija�, Deleuze�o �nomadinismàstymas�, Rorty �pamokomas (edify-ing) diskursas� � visa tai tik keli garses-ni mëginimai áveikti minëtàjá filosofiniodiskurso �ribotumà�. Visus ðiuos pro-jektus sieja trys pamatinës tezës. Pirma,kaip ir kiekvienas diskursas, filosofinisdiskursas remiasi tam tikromis arbitra-liomis neásisàmonintomis prielaidomis.Antra, ðiø prielaidø atskleidimas paro-do filosofinio diskurso naivumà ir tai,kad negalima jo toliau tæsti. Treèia, ka-dangi kiekvienas diskursas yra arbitra-lus, tai, siekiant áveikti filosofiná diskur-sà, negalime remtis kokiu nors kitu, la-biau pagrástu, diskursu. Todël filosofinisdiskursas turi bûti kritikuojamas netie-siogiai: reikia parodyti jo prielaidøprieðtaringumà, naudoti ironijos prie-mones, etc. Ar vëlyvoji Wittgensteino fi-losofija taip pat priskirtina prie pastarø-jø? Ar Tyrinëjimuose Wittgensteinas �tik�keièia savo nuomonæ, kaip reikëtøspræsti tam tikras filosofines problemas,ar filosofiniø problemø sprendimà rei-këtø pakeisti tam tikra jø terapijos for-ma, kurios pagrindinis tikslas bûtøáveikti filosofijos ribotumà? Kitaip sa-kant, ar vëlyvojoje Wittgensteino filoso-fijoje esama kokiø nors filosofiniø teziø,ar jos esmë yra sistemingas bet kokiø fi-losofiniø teziø vengimas, siekiant paro-dyti, kad filosofija kyla ið kalbinës pai-niavos ir todël turëtø bûti transformuo-ta á kaþkà kita?

Tyrinëjimø §89�139 yra svarus argu-mentas tiems, kurie norëtø vëlyvojojeWittgensteino filosofijoje áþvelgti filoso-

MOKSLINË MINTIS


fijos kritikà ir sieká jà áveikti. Ðioje vie-toje Wittgensteinas dësto savo poþiûrá áfilosofijos prigimtá, ir, be jau anksèiau ci-tuotos frazës apie teziø formulavimo fi-losofijoje beprasmiðkumà, èia esama irtokiø teiginiø:

Mes gràþiname þodþius ið metafizinio á kas-diená jø vartojimà [9, §116].

Nëra kokio nors filosofijos metodo, bet iðtiesesama metodø tarsi ávairiø terapijø [9, §133].

Vienas garsiausiø tokio poþiûrio ða-lininkø yra Richardas Rorty. Remdama-sis ðiais ir kitais panaðiais Wittgenstei-no teiginiais, Rorty aiðkina, kad nereikë-tø jo vëlyvuosiuose raðtuose ieðkoti �darvienos abejotinos filosofinës teorijos� [5,22]. Wittgensteinas veikiau buvæs saty-rikas, kuris �visai �neuþsiiminëjo� filo-sofija�[ibid.]. Pasak Rorty, Wittgenstei-nas vëlyvuoju savo kûrybos laikotarpiutradicinëmis filosofinëmis distinkcijomisnaudojasi tik tam, kad atskleistø jø ne-pagrástumà ir jas atmestø:

Daþniausiai, bandant áveikti tradicines mo-derniosios filosofijos problemas, bûdavo for-muluojami pasiûlymai, kaip mes turëtumemàstyti, kad iðvengtume ðiø problemø. Ge-riausiose savo raðtø vietose Wittgensteinasryþtingai vengia tokios konstruktyvios kriti-kos ir apsiriboja vien tik satyra. Nagrinëda-mas pavyzdá po pavyzdþio, jis paprasèiausiaiparodo, kokios beviltiðkos yra tos tradicinësproblemos [5, 34].

Jei pritartume ðiai nuomonei, tai �fi-losofo darbas�, pasak Wittgensteino, tu-rëtø bûti tik rinkimas �atmintiniø tamtikru tikslu� [9, §127]. Pasak ðios inter-pretacijos, atsisakymas teigti kokias norsfilosofines tezes yra pagrindinis vëlyvo-jo Wittgensteino nuopelnas. Todël ban-dymai rekonstruoti vëlyvàjà Wittgens-

teino filosofijà yra klaidingi, kad ir ko-kiø iðvadø bûtø prieita; juk, tiesiai kal-bant, nëra ko rekonstruoti � ten nesamajokiø teziø tiesiogine ðio þodþio prasme.Vëlyvuoju tarpsniu Wittgensteinas ne-pateikia jokios teorijos; vienintelis jonuopelnas yra tai, kad jis �gràþina þo-dþius ið metafizinio á kasdiená jø varto-jimà�. Ðia dvasia ir reikëtø interpretuo-ti vëlyvuosius Wittgensteino raðtus: jøtikslas yra ne sukurti naujà teorijà, bet�pastatyti sienà ten, kur baigiasi kalba�[10, 187]. Gramatiniø tyrinëjimø paskir-tis yra veikiau paberti galybæ ad hoc at-mintiniø, kurios turëtø mus átikinti netik vengti kiekvienai filosofinei teorijaibûdingø neiðvengiamø apibendrinimø,bet ir paèios filosofijos.

3. Taèiau anaiptol ne visi tyrinëtojaiyra linkæ sutikti su tokia nuomone. Pir-ma, Wittgensteino kritiðkus pasisaky-mus filosofijos atþvilgiu jie yra linkæ pri-skirti tik tam tikroms filosofinëms te-zëms, o ne apskritai filosofinëms tezëms.Nors Wittgensteinas ir teigia, kad �filo-sofinës problemos atsiranda tuomet, kaikalba atostogauja� [9, §38], vis dëlto klai-dinga bûtø apibendrinti ðá bei kitus pa-naðius teiginius ir sakyti, kad visa filo-sofija yra �kalbos atostogos�, kurias nu-traukti galima tik liovusis filosofavus,t.y. nustojus formuluoti filosofines tezes.Sàlygø apibrëþimas, kada kalba �atosto-gauja�, o kada � �dirba�, yra ne kas ki-ta kaip gryniausia filosofinë tezë. Pasakðios interpretacijos, vëlyvojoje Wittgens-teino sampratoje vis dëlto yra teziø(pvz., apie kalbos prigimtá, jos ryðá surealybe, etc.), ir anksèiau cituoti bei kitipanaðûs kritiðki jo pareiðkimai dël filo-

PAULIUS PUKELIS


sofijos veikiau logiðkai kyla ið prieð taisuformuluotø teziø, o ne sistemingaidraudþia jas formuluoti.

Antra, jei Tyrinëjimuose nesama jo-kios teorinës nuostatos, tai kam gi tadareikëtø tokiø filosofiniø naujadarø kaip�taisyklë�, �kalbos þaidimas�, �gyveni-mo forma�, kurie vaidina pagrindiniusvaidmenis Wittgensteino raðtuose vëly-vuoju tarpsniu? Jei Rorty bûtø teisus, taitada neaiðku, kodël Wittgensteinas, no-rëdamas atsisakyti tradiciniø distinkci-jø, ne tik jas naudoja, bet kuria dar nau-jas. Perðasi mintis, kad vëlyvasis Wit-tgensteinas vis dëlto pateikia naujà filo-sofinæ teorijà, kurià mes galime rekonst-ruoti neiðkreipdami pirminës jos inten-cijos. Jo tikslas yra sukurti kalbos teori-jà, kuri iðvengtø keblumø, iðkilusiøTraktate iðdëstytai kalbos teorijai.

Pasak Jaakko ir Merrill B. Hintikkø,ankstyvàjà ir vëlyvàjà Wittgensteino fi-losofijas skiria skirtingos kalbos sampra-tos2. Ankstyvuoju laikotarpiu Wittgens-teinas laikæsis fenomenologinës3 kalbossampratos, o vëlyvuoju � fizikalistinës.Traktate kalbos pagrindas yra mûsø ju-timinis patyrimas (sense-experience), oTyrinëjimuose � kasdieniai fiziniai objek-tai [2, 25]. Ðis lûþis, pasak jø, ir yra pa-grindinë takoskyra tarp ankstyvosios irvëlyvosios Wittgensteino filosofijø. Va-dovaujantis ðia perspektyva ir reikëtøinterpretuoti Wittgensteino filosofijosraidà. Vëlyvosios Wittgensteino filosofi-jos atsiradimà lëmë keblumai, su kuriaissusidûrë ankstyvoji Wittgensteino feno-menologinë kalbos samprata, iðdëstytaTraktate. Toliau að trumpai perteiksiuHintikkø argumentus, kodël reikëtø,

pirma, vëlyvosios filosofijos atsiradimàkildinti ið bûtent taip pakitusios kalbossampratos ir, antra, vëlyvuosiuose Witt-gensteino raðtuose ieðkoti filosofiniø ar-gumentø, o ne filosofijos áveikos4.

4. Vienas pagrindiniø Hintikkø pa-teiktos Wittgensteino filosofijos raidosinterpretacijos atramos taðkø yra naujaankstyvosios Wittgensteino filosofijosinterpretacija. Jie mano, kad Traktato ob-jektus (Gegenstände), sudaranèius sub-stancijà, reikëtø interpretuoti fenomeno-logiðkai. Taigi, jie prieðtarauja klasikineiMaxo Blacko realistinei interpretacijai[1]. Pasak Blacko, ankstyvuoju tarpsniuWittgensteinas laikæsis poþiûrio, kad ob-jektai yra amþini, nekintantys ir todëlanapus mûsø sàmonës. Kalba yra pras-minga, nes vardai, kurie yra jos pras-mingumo pagrindas, nurodo á anapusmûsø sàmonës esanèius objektus. Norspats Traktato tekstas ir neprieðtaraujapastarajai interpretacijai, taèiau kai ku-rie Wittgensteino pateikiami pavyzdþiai5

leidþia teigti, kad ir fenomenologinë in-terpretacija nëra be pagrindo.

Hintikkø poþiûris ágauna daugiaupranaðumø aiðkinant Traktato pamatinesintencijas to meto filosofiniame konteks-te. Kaip þinoma, prieð Pirmàjá pasaulinákarà Wittgensteinas studijavo Kembri-dþe, kur artimai bendravo su Bertrand�uRussellu ir G. E. Moore�u. Tiek Russel-las, tiek Moore�as buvo kritiðkai nusitei-kæ idealizmo atþvilgiu. Jø manymu, tuometu Anglijoje dominavæs absoliutusisidealizmas perdëm prieðtaravo mûsøkasdienei patirèiai. Jie sutiko su idealis-tais, kad sàmonës vaizdiniai yra bûtinapaþinimo proceso dalis, taèiau siekë su-

MOKSLINË MINTIS


teikti jiems realistiná ir empiriniam pa-tyrimui adekvatø turiná. Russellas po il-gø ieðkojimø buvo sukûræs paþinimo te-orijà, kurios pamatinæ tezæ bûtø galimaformuluoti maþdaug ðitaip: mûsø þiniosapie iðoriná pasaulá remiasi jusliniaisduomenimis, taèiau ðie duomenys yraapie anapus mûsø esanèius, objektyviaiegzistuojanèius daiktus. Pamatinë prie-laida, kuria rëmësi Russellas, buvo kiekanksèiau Moore�o suformuluota realisti-në tezë, kad �kiekvienas patyrimas yrakaþko patyrimas� [4, 13]. Pasak Moore�o,kiekviename patyrimo akte mes galimeatskirti �patyrime tiesiogiai duotà objek-tà nuo patyrimo kaip psichologinio ávy-kio. Tas objektas yra man duotas; að tie-siogiai já patiriu�[ibid.].

Ðiuos patyrime tiesiogiai duotus ob-jektus Russellas vadino patyrimo objek-tais (objects of acquaintance). Russellas,kaip ir Moore�as, skyrë juos nuo paty-rimo kaip psichologinio ávykio. Pavyz-dþiui, suvokdamas obelá, að galiu kuopuikiausiai atskirti obelá kaip mano su-vokimo objektà nuo mano sàmonës ávy-kio, kurio metu að suvokiau, kad tai yraobelis. Taèiau, paþymi J. Hintikka, Rus-sello nuomone, �ðie tiesioginio patyrimoobjektai nëra áprastiniai fiziniai objektai,nes mûsø suvokimas gali bûti klaidin-gas� [ibid.]. Juos Russellas vadino juti-miniais duomenimis (sense-data). Russel-las teigë, kad jutiminiai duomenys yrafizinio pasaulio dalis. Taip pat jis manë,kad jie yra vienintelis patikimas mûsøþiniø pagrindas, o visos kitos þinios, ku-riø pagrindas nëra tiesioginiai jutiminiaiduomenys, turëtø bûti á juos suredukuo-tos: þinojimo pagal apraðymà (knowled-

ge by description) pagrástumas gali bûtiárodytas tik redukuojant já á jutiminá pa-tyrimà (knowledge by acquaintance). Rus-sello loginis atomizmas buvo vienas iðtokios redukcijos pagrindø. Pasaulisesàs sudarytas ið loginiø atomø � �ma-þø spalvos lopø ar garsø, trumpai tve-rianèiø dalykø ... predikatø ir santykiøir taip toliau� [6, 179], kurie sudaro fak-tus. Vadinasi, remiantis tokia ontologi-ja ir epistemologija, apraðomojo þinoji-mo, o tuo paèiu ir kalbos prasmingumopagrindas yra tiesioginis jutiminis paty-rimas. Kalbos prasmingumas kyla ið sà-monës intencionalumo. Semantikos pa-grindas yra sàmonës medijuoto patyri-mo objekto ir jam priskirto vardo ryðys.

Gráþkime prie pagrindinio klausimo,nuo kurio sprendimo priklauso, ar pa-grásta Hintikkø interpretacija. Ar anksty-vuoju tarpsniu Wittgensteinas perimaRussello ontologijà? O gal Traktato objek-tus reikëtø interpretuoti tik realistiðkai?Traktato pradþioje Wittgensteinas teigia:

1.1. Pasaulis yra faktø, ne daiktø visuma (1).

2. Tai, kas yra faktas, yra atominiø faktø(Sachverhalten) buvimas (2).

2.01. Atominis faktas yra objektø (dalykø,daiktø) sàryðis (3).

2.02. Objektas yra paprastas (4).

2.021. Objektai sudaro pasaulio substancijà.Todël jie negali bûti sudëtiniai (5).

2.0211. Jei pasaulis neturëtø jokios substanci-jos, tuomet tai, ar sakinys turi prasmæ, priklau-sytø nuo to, ar kitas sakinys yra teisingas (6).

Visi ðie teiginiai ið pirmo þvilgsnioyra neatremiami realistinës interpretaci-jos argumentai. Pasaulá sudaro atomi-niai faktai, kurie sudaryti ið objektø.Pastarieji sudaro substancijà. O substan-cija yra tai, kas egzistuoja savaime ne-

PAULIUS PUKELIS


priklausomai nuo to, ar ji yra duota sà-monei, ar ne. Mûsø kalba gali iðreikðtiatominius faktus, nes vardai tiesiogiainurodo á amþinus objektus. Kita vertus,kaip rodo (5) antras sakinys, pagrindi-nis Wittgensteino tikslas ðiuo aforizmuárodyti, jog objektai yra nedalomi. O(6) � kad substancijos vaidmuo yra uþ-tikrinti, jog elementaraus sakinio pras-më bûtø nepriklausoma nuo kitø ele-mentariø sakiniø prasmës. Tai Wittgens-teinas grindþia tuo, kad visi atominiaifaktai yra logiðkai vienas nuo kito nepri-klausomi. Tokia interpretacija visiðkaisuderinama su Russello ontologija irkalbos samprata. Vardai nurodo á mû-sø sàmonës jutiminius duomenis, kuriesavo ruoþtu, kaip teigë Russellas, yraobjektyvios realybës betarpiðkas patyri-mas. J. Hintikka daro iðvadà:

Ko gero, geriausias bûdas apibûdinti Wit-tgensteino objektus yra pasakyti, kad jie yrafizinës realybës sudedamosios dalys, kuriosyra duotos betarpiðkame patyrime [4, 15].

Tokia objektø interpretacija, pasak jø,leidþianti paaiðkinti netgi kai kuriuosypaè sunkiai suvokiamus Traktato teigi-nius, pvz., 6.43: �Laimingojo pasaulisyra kitoks nei nelaimingojo�. Laimingoþmogaus patyrimas yra kitoks nei nelai-mingo, nes pirmojo patyrime yra duotikiti objektai nei nelaimingojo [4, 15]. Ta-èiau didþiausià pagrindà ðiai interpreta-cijai vis dëlto gali duoti Traktato kûry-bos ir jame iðreiktø idëjø plëtojimosi irrecepcijos konteksto dokumentai.

Kaip þinoma, Frankas Ramsey buvovienas atidþiausiø Traktato skaitytojø irkritikø6. Jo nepublikuotuose uþraðuosegalima rasti tokià pastabà:

Wittgensteinas sako, kad yra nesàmonë tikë-ti tuo, kas nëra duota patyrime... Juk bûti ma-no, bûti duotai patyrime yra formali kiekvie-nos tikros esybës (entity) savybë [ið dokumen-to Nr. 004-21-02 Ramsey archyve Pitsburge;cit. pagal 4, 14].

Taèiau kodël Wittgensteinas pats ne-paaiðkino, kad Traktate jis remiasi Russel-lo ontologija ir kalbos samprata? J. Hin-tikka atsako, kad tai jam buvæs savaimesuprantamas dalykas:

Russellas jau buvo atsakæs [á tuos klausimus]... Pasak Russello anglø kalboje vieninteliai iðtikrøjø tikriniai vardai yra tik �logiðkai tikri-niai vardai�, tai yra tie, kurie be jokiø prie-laidø nurodo á patyrimo objektus: �ðitas�,�tas� ir �að� [4, 16]

Nors Wittgensteinas ir nesutiko, kad�að� yra logiðkai tikrinis vardas, ir tei-gë, kad nëra jokio objekto, kurá jis galë-tø nurodyti, taèiau jis visiðkai pritarëRussellui, kad likusiø dviejø esmë yratiesioginë nuoroda:

Atrodo, kad mums a priori yra duota ði sàvo-ka: Ðitas. � Ji yra tapati objekto sàvokai [7, 61].

Perimdamas Russello kalbos sampra-tà, Wittgensteinas jà modifikuoja. Ið es-mës ankstyvuoju tarpsniu Wittgenstei-nas skiriasi nuo Russello tuo, kad, jomanymu, loginës konstantos ir vadina-mosios loginës tiesos iðreiðkia ne kokiusnors abstrakèius empirinio pasaulio fak-tus, bet bendrà loginæ pasaulio ir kalbosformà. Logika yra mums duota a priori.Mums nereikia jokio jutiminio patyrimo,kad galëtume naudotis logika:

�Patyrimas�, kurio mums reikia, kad supras-tume logikà, nëra tai, jog kaþkas yra ðtai taipir taip, o jog kaþkas yra; taèiau tai nëra jokspatyrimas.

Logika eina pirma visokio patyrimo � kadkaþkas yra taip [8, 5.552].

MOKSLINË MINTIS


Taèiau vëliau Wittgensteinas pama-þu ima suprasti, kad fenomenologineikalbos sampratai iðkyla neáveikiamøkeblumø. Ramsey pateikia argumentàprieð atominiø faktø (o tuo paèiu ir juosiðreiðkianèiø elementariøjø sakiniø tei-singumo vertës) loginio nepriklausomu-mo vieno nuo kito tezæ. �Ðitas yra rau-donas� ir �ðitas yra þalias� yra labai pa-naðûs á elementariuosius sakinius. Tuo-met kiekvieno ið jø teisingumo vertë tu-rëtø bûti nepriklausoma nuo kito teisin-gumo vertës. Taèiau taip nëra; jei koksnors objektas yra raudonas, tai jis negalibûti kartu ir þalias. Vadinasi, esama bû-tino loginio ryðio tarp dviejø to patiesobjekto jutiminiø patyrimø.

Po kurá laikà trukusiø nesëkmingøbandymø iðspræsti ðá ir kitus panaðiusprieðtaravimus Wittgensteinas ryþtasi at-mesti fenomenologinæ kalbos sampratà irjos implikuojamà ontologijà. 1929 spalio22 d. Wittgensteinas uþraðo tokià tezæ:

Prielaida, kad fenomenologinë kalba yra áma-noma ir kad tik ji vienintelë gali iðreikðti, kàmes norime iðreikðti, yra � að manau � absur-das [cit. pagal 4, 28].

Pasak J. Hintikka, fenomenologinækalbos sampratà Wittgensteinas pakeièiakita. Vienas ið esminiø jos skirtumø nuosenosios yra tai, kad kalba yra ið esmësautonomiðka ontologijos atþvilgiu. Kal-ba savyje neatspindi pasaulio struktû-ros. Kalbos pagrindas yra ávairiø rûðiøþmogaus veikla, kuri vyksta, kaip pasa-kytø sveikas protas, ið vidutinio dydþiofiziniø objektø sudarytame pasaulyje:

...taisyklëms paklûstanti þmoniø veikla, o nestatiðkas ávardijimo (naming) ryðys yra terpë,ið kurios kyla [kalbinë] prasmë. Kadangi ob-

jektai, apie kuriuos kas nors pasakoma var-tojant kalbà, privalo iðlikti nepakitæ tos veik-los metu, tai ðie objektai gali bûti tik fiziniai.Vardai nëra panaðûs á prie objektø priklijuo-tas etiketes ar namø numerius. Jie [vardai]ágauna prasmæ tik dël vaidmens, kurá jie at-lieka þmoniø ávairiø rûðiø veikloje. (Namønumeriai yra naudojami tam, kad bûtø gali-ma surasti norimà namà.) [4, 31]

Vëlyvuosiuose raðtuose Wittgenstei-nas, pasak Hintikka, norëjo suformuluo-ti tokià kalbos sampratà pagrindþianèiàteorijà.

5. Vienas ið pagrindiniø Hintikkø in-terpretacijos pranaðumø yra tai, kadremdamiesi minimaliu kiekiu prielaidø,jie sugeba pateikti átikinamà Wittgens-teino filosofijos raidos hipotezæ. Po Trak-tato paraðytas didþiulis kiekis raðtøglaustai paaiðkinamas kaip siekimas ið-spræsti keblumus, kurie iðkilo Traktatofenomenologinei kalbos sampratai. Pas-taroji buvusi Russello kalbos sampratosmodifikacija, kuri negalëjo atlaikyti jau-nesniojo Wittgensteino kolegos Ramseykritiniø argumentø.

Antra, ði �neoraselinë� ankstyvosiosWittgensteino kalbos filosofijos interpre-tacija bei kaip ir kodël jis jà vëliau at-metë, duoda pagrindà teigti, kad ir vë-lyvuoju savo kûrybos laikotarpiu Wit-tgensteinas buvo tiek pat iðtikimas ra-cionaliai argumentacijai, kiek ir anksty-vuoju, nes bûtent racionalûs argumen-tai privertë já pakeisti ankstesnæ nuosta-tà. Tai yra didelis laimëjimas, nes sutei-kia gerà pagrindà pagrástai oponuotitiems, kurie linkæ á �vëlyvàjá� Wittgens-teinà þvelgti kaip á analitinës filosofijos�áveikos� pirmtakà.

Treèia, Hintikkø interpretacija loka-lizuoja Wittgensteinà jo gyvenamojo lai-

PAULIUS PUKELIS


kotarpio filosofiniø idëjø erdvëje ir, ig-noruodama kai kuriuos retus bei skam-bius ir neretai kai kuriø tyrinëtojø be pa-grindo nuolat akcentuojamus vëlyvuo-sius miglotus Wittgensteino pareiðkimus,atskleidþia já kaip jo mokytojø Frege�s irRussello vertà mokiná, kurá ámanoma su-prasti ir su kuriuo dël to ámanoma pole-mizuoti; o ne kaip ið niekur atsiradusá,trumpam á Jienà ir Kembridþà uþsukusábei atgal á niekur pasitraukusá, niekienonepaveiktà, autentiðkà genijø, kuriuo ga-lima tik arba gërëtis, arba jo nekæsti. Vë-lyvøjø raðtø aforistinis stilius ir aiðkiaisuformuluotø iðvadø nebuvimas gali su-daryti áspûdá, kad pagrindinis Wittgens-

teino tikslas ið tiesø buvo ne teigti filo-sofines tezes, bet áveikti norà jas formu-luoti ir vietoj to pasirinkti filosofinæ sa-tyrà ar ásitraukti á koká nors nepabaigia-mà postfilosofiná pokalbá. Hintikkos pa-rodo, kad tiems patiems aforistiniamsraðtams labiau tinka prieðinga interpre-tacija. Suradæ gijà, jungianèià ið pirmoþvilgsnio tarpusavyje nesusijusias Tyrinë-jimø dalis, jie gali labai trivialiai, bet kar-tu ir labai átikinamai paaiðkinti pratar-mës pabaigoje pateiktos Wittgensteinopastabos7 intencijà: ðià knygà á vienà vi-sumà susieti jam sutrukdë ne nauja tamprieðtaraujanti filosofavimo samprata,bet filosofui skirtas laikas.

Literatûra

of Logical Atomism� // Logic and Knowledge:Essays 1901�1950, ed. R.C. Marsh.� London:Routledge, 1992, p. 178�281.

7. Ludwig Wittgenstein. Notebooks 1914�16, ed.G.H. von Wright and G.E.M. Anscombe.� Ox-ford: Blackwell

8. Liudvigas Vitgenðteinas. Tractatus logico-philo-sophicus // Rinktiniai raðtai.�Vilnius: Mintis,1995, p. 25�112.

9. Liudvigas Vitgenðteinas. Filosofiniai tyrinëji-mai // Rinktiniai raðtai.�Vilnius: Mintis, 1995,p. 113�394.

10. Ludwig Wittgenstein. Philosophical Occasions,ed. J.C. Klagge and A. Nordmann. � Indiana-polis, IN: Hackett.

1. Max Black.. A Companion to Wittgenstein�sTractatus. � Cambridge: Cambridge Universi-ty Press, 1965.

2. Jaako Hintikka, Merrill B. Hintikka. Investiga-ting Wittgenstein. � Oxford: Blackwell, 1986.

3. Jaakko Hintikka. Ludwig Wittgenstein: Half-Truths and One-and-a-Half Truths (Selected Pa-pers, vol. 1). � Dordrecht: Kluwer Academia,1996.

4. Jaako Hintikka. On Wittgenstein. � Belmont:Wadsworth, 2000.

5. Richard Rorty. Consequences of Pragmatism (Es-says: 1972�1980). � Minneapolis, MN: Univer-sity of Minnesota Press.

6. Bertrand Russell. �Lecture on the Philosophy

Nuorodos

11 Toliau Loginis-filosofinis traktatas (dar kitaip va-dinamas Tractatus logico-philosophicus ) ir Filo-sofiniai tyrinëjimai dël trumpumo bus vadina-mi atitinkamai Traktatu ir Tyrinëjimais.

12 Jaakko ir Merrill B. Hintikka savo Wittgenstei-no filosofijos interpretacijà yra iðdëstæ knygo-je Investigating Wittgenstein [2]. Dauguma abie-jø tyrinëtojø straipsniø apie Wittgenteinà yrarinktinëje: Ludwig Wittgenstein: Half-Truths and

One-and-a-Half Truths [3]. Jaakko Hintikka ben-drà argumentavimo strategijà aiðkina trumpo-je knygoje On Wittgenstein [4]. Ðiame straips-nyje daugiausia remsiuosi pastaràja knyga, ta-èiau ðià interpretacijà vadinsiu �Hintikkø inter-pretacija�.

13 Hintikkos teigia, kad terminas �fenomenologi-ja� geriau tinka ávardynti ankstyvojo Wittgens-teino epistemologinæ pozicijà nei �fenomena-

MOKSLINË MINTIS


lizmas�, nes, pirma, pats Wittgensteinas varto-ja ðá terminà; antra, fenomenologija epistemo-logijoje yra suderinama su realizmu ontologi-joje: �Fenomenologas teigia, kad mano pasau-lio epistemologinis ir konceptualinis atsparostaðkas yra tai, kas yra man duota betarpiðka-me patyrime. Taip paliekamas neatsakytasklausimas, kas tame betarpiðkame patyrimeyra duota. Fenomenalistas atsako, kad mes tie-siogiai patiriame tik mûsø sàmonës turinius;ne paèius daiktus, bet fenomenus� [4, 15].

14 Reikia paþymëti, kad tarp ðiø dviejø argumen-tø grupiø nëra bûtino loginio ryðio. Tai, jog vë-lyvasis Wittgensteinas iðlieka filosofas, nebûti-nai reiðkia, kad jo vëlyvoji filosofija yra tokia,kaip jà interpretuoja Hintikkos. Ir, atvirkðèiai,naujàjà Wittgensteino kalbos sampratà, kaip jàsupranta Hintikkos, postfilosofiðkai nusiteikæsinterpretuotojas gali traktuoti kaip, tarkim,Rorty terminais kalbant, atsitiktinæ ir laikinàsatyros iðraiðkos priemonæ. Taèiau pastaràjá tei-giná bûtø sunkiau pagrásti negu jam prieðingà,nes tektø daryti papildomà prielaidà, kad Ty-

rinëjimuose nauja teorija formuluojama tik tam,kad vëliau bûtø paneigta.

15 Pvz., norëdamas paaiðkinti, kas yra loginis ne-galimumas, prieð pateikdamas pavyzdá ið fizi-kos, jis pateikia percepcinio patyrimo pavyzdá:�neámanoma, kad dvi spalvos tuo pat metu bû-tø vienoje regos lauko vietoje, ir bûtent logiðkaineámanoma, nes tà ðalina loginë spalvos struk-tûra� [8, 6.3751]. Fenomenologinæ kalbos inter-pretacijà taip pat remia ir tos Traktato vietos, ku-riose jis nagrinëja solipsizmo problemà, nes taiirgi lieèia percepciná patyrimà ir netiesiogiai re-mia prielaidà, kad, Wittgensteino manymu, per-cepcinis patyrimas yra vienokiu ar kitokiu bû-du susijæs su kalbos esme. Þr., pvz., 5.62.

16 Ramsey yra vienas ið dviejø (kartu su P. Sraf-fa) þmoniø, kuriuos Wittgensteinas mini Tyri-nëjimø pratarmëje kaip padariusius didþiausiàitakà jo filosofiniø paþiûrø evoliucijai (þr. 9,116).

17 �Mielai bûèiau paraðæs gerà knygà. Taip neið-ëjo; taèiau laikas, kai bûèiau galëjæs jà pagerin-ti, jau praëjo� [9, 116].

�Tristia�. 2002. Drobë, aliejus. 80 × 100

SIMONA MAKSELIENË


HEZICHASTØ KONTROVERSIJAKARTØ KAITOS POÞIÛRIU

PIRMOJI KARTA: PALAMA VS BARLAAMAS(1334�1341 M. BIRÞELIS)

The Hesychastic Controversy in the Context of theChange of Generations. The First Generation: Palamas vs Barlaam

SUMMARY

This series of articles is devoted to the issue of the Hesychastic controversy, which is analyzed in the

context of the change of generations. The Hesychastic controversy took place in the 14th century in

Byzantium, and it was one of the most complex phenomena of the late Middle Ages, encompassing a

whole spectrum of theological, philosophical, social, ethical and historical points. In general, three gen-

erations may be discerned that participated in the debate. The first was the most important, and the

main figure in that generation was Gregory Palamas. Palamas had three main opponents during his

lifetime: Barlaam, Akindynos and Nikephoros Gregoras. The questions debated with each of them were

rather different, and the whole atmosphere of the debate was quite distinct in each case. In the first

article of the series, entitled �The Hesychastic Controversy in the Context of the Change of Genera-

tions. The First Generation: Palamas vs Barlaam�, Palamas� discussion with the first of his adversaries,

Barlaam of Calabria, is analyzed. Personalities, the historical situation of the period and the spiritual

atmosphere are touched on, and the main points of disagreement between two exceptional persons of

that time are presented. The emphasis is put on the hermeneutical character of the debate, as well as

on the hermeneutical approach towards this debate of scholars of the 20th century: two schools of

scholars, Russian (with an Orthodox background) and German (with a Protestant background), in fact

prolonged and continued the same Hesychastic debate in the 20th century.

Gauta 2002-10-10Pabaiga. Pradþia �Logos� Nr. 31

SIMONA MAKSELIENËKultûros, filosofijos ir meno institutas

RAKTAÞODÞIAI. Hezichazmas, Vëlyvosios Bizantijos teologija, Grigalius Palama, Barlaamas ið Kalabrijos.KEY WORDS. Hesychasm, Late Byzantine theology, Gregory Palamas, Barlaam of Calabria.

MOKSLINË MINTIS


HAGIORETINË TOMA

Suþinojæs, kad po savo misijos Avin-jone Barlaamas sukûrë Prieð mesalianie-èius ir rezga intrigas patriarchate Kon-stantinopolyje, Palama iðsyk palieka Te-salonikus ir vyksta á Atono kalnà. PasakClucaso, 1340 m. rugpjûèio mënesá Ato-ne Palama drauge su savo iðtikimiausiumokiniu Filotëju Kokinu sukuria savo-tiðkà deklaracijà, kurià pasiraðë 14 vie-nuoliø, 5 igumenai (vienuolynø vyres-nieji) bei pats Atono protos. Ði deklara-cija áëjo á istorijà Hagioretinës Tomos (To-mos Hagioreiticos) vardu. Turint omeny-je, kad vienuoliai Bizantijoje buvo labaigerbiami ir átakingi, dabar Palama bu-vo nebe atskiras individas, bet galingosjëgos, átakingos bendruomenës atstovas.Vëliau Akindynas daþnai pabrëð ðio do-kumento nelegalumà, neteisëtumà, matjo sukûrimu buvo paþeistas kanoninisdraudimas ðaukti bet kokius susirinki-mus ir kurti bet kokius tikëjimà lieèian-èius tekstus, � juos galëjo skelbti tik Vi-suotinis Susirinkimas90. Nors ðis doku-menas buvo neteisëtas, jis tapo oficialiadoktrinos dalimi po 1351 m. Sinodo.

Èia verta susipaþinti su iðvadomis,kurias padarë Lowellas Clucas, detaliaiiðanalizavæs ðá dokumentà91. Anot jo, ðisdokumentas atvirai deklaruoja naujàdoktrinà ir yra tarsi jos manifestas. Ðiainaujai doktrinai ðiek tiek átakos turëjoankstesnë italo Joachimo Florieèio (Joa-chim da Fiore), popieþiaus paskelbtoeretiku, doktrina, bizantietiðkas jos va-riantas92. Tëvo (t.y. Mozës ástatymo)epocha buvo pakeista Sûnaus (t.y. Ásikû-nijimo, arba Evangelijos) epocha, o da-

bar atëjo laikas áeiti á naujà � ÐventosiosDvasios � erà, kuri yra inicijuojama Die-vo atskleidimu, kad jame yra skirtumastarp esmës ir energijø. Bûtent Hagioreti-nëje Tomoje ðis skirtumas buvo pirmà sy-ká atvirai suformuluotas ir iðsakytas. Të-vo era buvo grynai monadinio Dievoera (ðios eros tikëjimo aðis, bûdinga ju-daizmui, � idëja, kad Dievas yra vienas).Sûnaus era pasiþymëjo tuo, kad buvoatskleistos trys Dievo hipostazës, trysasmenys (Dievas yra vienos prigimtiesir trijuose asmenyse � pagrindinë krikð-èionybës doktrina). Tiesa apie dar vie-nà Dieve glûdinèià skirtá � skirtá tarp es-mës ir energijø � galëjo bûti atskleistatik Ðv. Dvasios epochoje, mat iki tol sun-ku buvo tinkamai suvokti net skirtumàtarp trijø asmenø (ið èia kyla daugybëerezijø). Bet dabar atëjo laikas hezichas-tø vienuoliams, kurie jau turi susivieni-jimo su energijomis patirtá, pasidalintiðia þinia su visu pasauliu ir taip ávesdin-ti já á naujà � Ðv. Dvasios � erà. Hagiore-tinëje Tomoje ði nauja era nurodoma kaip�ateisiantis amþius�. Hagioritai93 puikiaisuvokë, kà klasikinëje patristinëje egze-gezëje reiðkia �ateisiantis amþius� � Pas-kutinájá Teismà ir amþiø po prisikëlimo.Clucas ásitikinæs, aiðku, su juo nesutik-tø XX a. neopalamitai, kad Tomos kûrë-jai sàmoningai suteikia naujà turiná se-nai sàvokai: �ateisiantis amþius� Tomo-je reiðkia nebe amþiø po prisikëlimo, betÐventosios Dvasios erà. �Ið HagioretinësTomos pradþios mes ið tiesø matome,kad �ateisiantis amþius� jau prasidëjo, irjá inauguravo patys vienuoliai94. Galima

SIMONA MAKSELIENË


paþymëti, kad, skelbdama tokias idëjas,Hagioretinë Toma yra ne tik novatoriðka,bet ir elitaristinë, nes tikrosios teologi-jos þinojimas rezervuojamas vien tik la-bai patyrusiems vienuoliams. PasakClucaso, kuris atseka hezichazmo ðaknisiki IV a. mesalianieèiø95, ðis �spiritualis-tinis elitarizmas visada þengë koja ko-jon su origenizmu bei jam bûdinga idë-ja, kad ne kiekvienam yra prieinamasaukðtesnis þinojimas�96. Kita vertus, is-torijos dalijimas á tris eras yra artimaisusijæs su Evagrijaus trijø pakopø susi-vienijimo su Dievu schema (praxis � the-oria physike � theologia). Taèiau jeiguEvagrijus buvo dëmesingas visomstrims pakopoms, tai hezichastai, anotClucaso, ima akcentuoti vien paskuti-niàjà pakopà, o kitas dvi visai nuverti-na, �ðitaip suteikdami Dievo vizijai, t. y.teologijai, istorinæ dimensijà�97, pripaþin-dami, kad Dievo vizijos epocha buvonulemta istorinio bûtinumo. GaliausiaiClucas padaro kategoriðkà iðvadà, kad�tradicija, kurios hezichazmas ið tiesølaikosi, yra ne chalcedoninë, bet orige-nistinë su mesalianietiðkais aidais�98.

Hagioretinë Toma yra paradoksali,nes, viena vertus, ji deklaruoja ið esmësnaujà teologijà, kurios pagrindiniai ak-centai yra Ðventoji Dvasia, skirtumastarp esmës ir energijø (energijos yra su-vokiamos kaip Dvasios dovanos, kaipmaloningas Dvasios veikimas pasauly-je), o antra vertus, naudoja nepaprastaidaug patristiniø citatø norëdama tuoárodyti, kad ði teologija buvo þinomaBaþnyèios Tëvams. Kas suteikia hezi-chastams teisæ skelbti naujà teologijà beiinterpretuoti Tëvus taip, kad esmës irenergijø perskyra bûtø atskleista kaip

patristinë? Tai patyrimas (peira). Patyri-mas, suvokiamas kaip dieviðkosios ðvie-sos patyrimas ir leidþiantis susivienytisu ta ðviesa, iðkelia hezichastus á naujà,ypatingà lygmená visø kitø � tø, kurieneturi patyrimo, � atþvilgiu. Ðis patyri-mas yra neárodomas, nepademonstruo-jamas, taèiau juo turi besàlygiðkai tikëtivisi tie, kas to patyrimo neturi. Bûtentði unikali patirtis leidþia hezichastamsgriebtis tokios hermeneutikos, kuri at-skleidþia, kad Baþnyèios Tëvai þinojoperskyrà tarp esmës ir energijø. Turintomenyje Bizantijos visuomenës konser-vatyvumà, negalëjo bûti jokio kito bûdo,kaip áskiepyti teologinæ inovacijà, galnet hermeneutiðkai árodyti, kad tà �ino-vacijà� jau skelbë Tëvai. Bûtent todël vi-si su hezichastø kontroversija susijætekstai yra pilni hermeneutinës manipu-liacijos patristiniais tekstais.

Pabaigai reikia priminti, kad ðiameskyriuje pristatytà Hagioretinës Tomos in-terpretacijà atliko Lowellas Clucas, ku-ris pats yra germaniðkos mokyklos at-stovas (raðæs disertacijà pas H.-G. Bec-kà), labai grieþtai nusistatæs prieð ne-opalamitus ir jø taikomus mokslinius ty-rimo metodus. Savo ruoþtu neopalami-tai niekada nesutiktø su Clucaso inter-pretacija, teigdami, kad �ateisiantis am-þius� Tomoje ið tiesø reiðkia ne daugiaukaip bûvá po prisikëlimo. Be to, neopa-lamitai niekada nesutinka su jokia teze,kad hezichastai minimalizuoja Kristausvaidmená, prieðingai, jie laiko palamiz-mà �kristocentriniu�. O Clucaso inter-pretacijoje hezichastai siûlo nuo Kristausgarbinimo pereiti prie Ðv. Dvasios. To-kia interpretacija neopalamitø poþiûriuyra skandalinga.

MOKSLINË MINTIS


GRIGALIAUS PALAMOS TREÈIOJI TRIADA

pagrindiná Tëvo atributà (negimusysis,to agennçton) su esme, jis tampa Eunomi-jaus sekëju100.

Antra, Palama ðioje Triadoje daroskirtá tarp esmës ir energijø. Galima kar-tais átarti, kad ði skirtis, kuri yra pati pa-lamizmo ðerdis, savo iðbaigtu ir galuti-niu variantu yra doktrina, kurios patsPalama neþinojo a priori iki tol, kol ási-þiebë kontroversija. Nors Palama daþnaiakcentuoja, jog tai yra patristinë doktri-na, þinota jau Baþnyèios Tëvø, ði skirtistarp esmës ir energijø, kaip jà galiausiaisuformuluoja pats Palama, yra naujovë.Maþa to: skaitant Palamos raðtus chro-nologine tvarka, galima pamatyti nuo-seklø ðios doktrinos formavimà ir grin-dimà: jos pirmas uþuomazgas Hagiore-tinëje Tomoje, tolimesná dràsø plëtoji-mà Triadoje, sisteminimà brandþiuose1341�1343 m. raðtuose, taip pat ir dok-trinos ðlifavimà, preciziðkos termini-jos paieðkas atsiþvelgiant á Akindynokritikà101.

Palamiðkos perskyros tarp esmës irenergijø uþuomazgø reikia ieðkoti pa-èioje pradinëje hezichastø kontroversi-jos fazëje � debate apie Ðventosios Dva-sios procesijà. Reikia atminti, kad pir-mas sistematiðkas lotyniðkos Filioque102

doktrinos paneigimas buvo Fotijausveikale Ðventosios Dvasios mistagogija(866 m.) ir kad èia iðdëstyti argumentaitapo oficialia Rytø Baþnyèios doktri-na103. Fotijaus argumentai be jokiø es-miniø pakeitimø buvo kartojami dau-giau nei keturis ðimtus metø, kol Gri-galius ið Kipro � antiunijonistas patriar-

Po Hagioretinës Tomos Palama, labiaupasitikëdamas savimi, sugráþta ið Atonoá Tesalonikus ir 1340 m. pabaigoje ar1341 m. pradþioje sukuria treèiàjà Tria-dà ið trijø traktatø99. Ji yra tiesiogiai skir-ta atremti Barlaamo Prieð mesalianieèius.Ði Triada yra daug dràsesnë doktrinineprasme uþ ankstesniàsias. Joje randameesmës ir energijø perskyros doktrinà,kurios dar nebuvo ankstesnëse dviejoseTriadose.

Esminis Barlaamo ásitikinimas, kurisapskritai generuoja visus jo kaltinimushezichastams, yra tai, kad Dievas yra es-më. Visas Dievas yra esmë, ir jame në-ra nieko, kas nebûtø jo esmë. Ði Barla-amo � tiksliau, scholastinë � idëja yrapagrindinis iððûkis, su kuriuo Palamaitenka susidurti.

Palama atsako á ðá iððûká pirmiausiapadarydamas iðvadà apie ðios idëjos su-derinamumà su hipostatine perskyraDieve (t.y. perskyra tarp trijø asmenø),o antra, ávesdamas naujà perskyrà tarpesmës ir energijø.

Iðvada apie suderinamumà su hipos-tazëmis bus aptarta atskirame skyrelyjeapie santyká tarp esmës ir hipostaziø.Èia pakaks paminëti, jog, pasak Pala-mos, jeigu Barlaamas laikosi ásitikinimo,kad tik Dievo esmë yra nesukurta, jisturës prieiti iðvadà, kad hipostazës yrasukurtos, ir taip ákris vienu metu á triserezijas: nureikðmindamas ÐventàjàDvasià taps pneumatomachu, nureikðmin-damas Kristø � nestorijonu (èia Palamaneávardija konkreèios erezijos, bet, ma-tyt, turi omenyje ðità), o sutapatindamas

SIMONA MAKSELIENË


chas, vadovavæs 1285 m. Sinodui, atme-tusiam Lijono unijà104, � reikðmingai pa-pildë Fotijaus argumentus. GrigaliusKiprietis (patriarchas 1283�1289 m.) su-formulavo toká argumentà: �ið� ir �per�Dvasià �reiðkia Dvasios charizmas (ma-lones), bet ne paèios Dvasios hipostati-næ egzistencijà�105. Ði formuluotë tapoPalamai atspirties taðku jo ankstyvuoseapodeiktiniuose traktatuose (Logoi apo-deiktikoi106), raðytuose kaip atsakas Bar-laamo suformuluotam Filioque sprendi-mo bûdui jo traktatuose Prieð lotynus(apie tai buvo raðyta anksèiau). Savoapodeiktiniuose traktatuose Palama plë-toja tà paèià Grigaliaus Kiprieèio idëjà:kai Evangelijose raðoma, kad Kristus�ápuèia� Ðventàjà Dvasià, tai perduoda-ma Ðv. Dvasios energija, veikimas, betne pati hipostazë; hipostazë kyla tik iðvieno Tëvo.

Savo treèioje Triadoje Palama toliauplëtoja tà patá argumentà, taèiau dabarakcentuoja nebe Ðventàjà Dvasià, betmalonæ. Barlaamas teigë, kad malonë,suteikiama ðventiesiems, pvz., ðviesosant Taboro kalno regëjimas, yra sukur-ta. Palama, suprasdamas malonæ kaipÐventosios Dvasios malonæ, gina idëjà,kad ðventiesiems yra komunikuojamane pati Ðventosios Dvasios hipostazë,bet jos �deifikuojanèios dovanos�, arbamalonës. Palama patvirtina ðià idëjà Jo-elio þodþiais: �[ir mes girdëjome] prana-ðà Joelá, o tiksliau Dievà, per pranaðà sa-kantá ne �að iðlieju savo dvasià�, bet �aðiðlieju ið savo dvasios�. Bet jeigu Dva-sia nëra daloma á daugelá daliø, tai kastuomet yra iðliejama ant mûsø pagalDievo paþadà? Ar tai nëra Dvasios ma-

lonë ir veikimas, kurie priklauso paèiaiDvasios esmei?�107 Ir toliau Palama þen-gia dar vienà þingsnelá: jeigu pati Ðven-toji Dvasia yra nesukurta, tai jos malo-në, kuri yra komunikuojama ir daly-vaujama, taip pat bûtinai turi bûti ne-sukurta.

�Taèiau Dvasia, iðliejama ant mûsø ið Dievo,nebuvo sukurta. (�) Ið tiesø, ði malonë yranesukurta, ir tai yra ta malonë, kuri yra siun-èiama ir maloningai duodama ið Sûnaus mo-kiniams, taèiau tai nëra pati Dvasia. Ir ði ma-lonë yra deifikuojanti dovana, kuri yra ne tiknesukurta, bet ir neatskiriama nuo ÐventosiosDvasios veikimo.�108

Taigi ontologinës perskyros tarp es-mës ir energijø ðaltinis yra perskyra tarpÐventosios Dvasios hipostazës ir malo-niø (charismata). Perskyra, pradþioje bu-vusi grynai pneumatologinë, davë im-pulsà iðrutulioti plaèià ontologinæ struk-tûrà � struktûrà, kuri, nors ir turi ganartimø paraleliø patristinëje mintyje, visdëlto yra nauja ir ðvieþia pastanga su-artinti ir apjungti du Bizantijos teologi-jos polius � vienuolinæ teologijà, parem-tà patirtimi, bei spekuliatyvesnæ dogma-tinæ teologijà.

Treèioje Triadoje Palama taip pat at-remia Barlaamo teiginá, kad deifikacijayra natûrali intelekto savybë, sugebëji-mas (anthos nou). Ir paneigia ðià idëjà la-bai kategoriðkai, nes, anot Palamos, ðiosidëjos pripaþinimas vestø prie iðvados,kad þmogus yra Dievas ið prigimties, tuotarpu pats Palama gynë idëjà, kad þmo-gus gali tapti Dievu malonës dëka. �Dei-fikacijos malonë yra visais atþvilgiaisnekontroliuojama, ir nëra jokios natûra-lios galios, gebanèios jà priimti. Jeigu taiyra ne malonë, bet intelektui bûdingo

MOKSLINË MINTIS


bûvio manifestacija, tuomet deifikacijayra rezultatas, priklausantis nuo prigim-ties receptyviosios (priimanèiosios) ga-lios. Deifikacija bûtø [þmogaus] prigim-ties pasiekimas, o ne Dievo dovana, otas, kuris tapo deifikuotu, galëtø vadin-tis Dievu ið prigimties.�109 Ir apskritaivisi þmonës ir angelai bûtø daugiau armaþiau dievai ar pusdieviai. Ir Kristausinkarnacija taptø beprasmë, jeigu þmo-nës galëtø pasiekti deifikacijà savo pa-èiø jëgomis110.

Reikia pasakyti, kad bûtent ðitaip Pa-lama interpretavo Barlaamo idëjas, o nepats Barlaamas. Ið tiesø Barlaamas nie-kur nesako, kad deifikacija yra natûraliintelekto galia. Jis teigia, kad apðvieti-mas yra natûrali intelekto galia, ir turiomenyje bûtent intelekto apðvietimà(kuris, kaip mes jau kalbëjome, yra be-

dugnës tarp Dievo ir þmogaus suvoki-mas). Reikia manyti, Palama specialiaitaip klaidingai pateikia Barlaamo idëjasir daro tokias iðvadas, su kuriomis jokskrikðèionis nesutiktø. O Barlaamas, beabejonës, buvo krikðèionis, tikëjo Kristu-mi ir niekur nedeklaravo, kad þmogusyra Dievas ið prigimties. Tokiø hipote-tiniø iðvadø darymas bei jø priskyrimasprieðininkui buvo viso labo tik kovospriemonë.

Prieðingai, jeigu ieðkotume anthosnou doktrinos aidø paèiame palamizme,ásitikintume, kad þmogaus panaðumas(homoiosis) á Dievà, kuris buvo prarastaspo nuopuolio, buvo tam tikru mastu na-tûrali Adomo savybë, jo anthos nou, lei-dæs jam bûti vienovëje su Dievu. Tiesa,netgi ðiuo atveju tai nebûtø ámanoma beDievo malonës.

PALAMIÐKA ANTROPOLOGIJA

Bizantiðkos teologinës antropologijosapskritai ir palamiðkosios antropologi-jos konkreèiai atspirties taðkas yra ker-tinë Biblijos frazë �Padarykime þmogøpagal mûsø atvaizdà ir panaðumà�111.Palama daro labai aiðkià skirtá tarp �at-vaizdo� (eikôn) ir �panaðumo� (homoi-ôsis). �Atvaizdas� yra esminë þmogauscharakteristika, kurià jis iðsaugojo net-gi po nuopuolio, o �panaðumas� yratarsi ðlovës apsiaustas, supæs Adomà irIevà iki nuopuolio, bet po jo prarastas.�Mes nesugriauname atvaizdo netgi poto, kai mûsø protëviai dël medþio ro-juje turëjo patirti sielos mirtá, t. y. sie-los atsiskyrimà nuo Dievo, kuris yrapirmesnis uþ kûno mirtá, taèiau mes ne-

tenkame dieviðkojo panaðumo.�112 �Pa-naðumas� yra þmogaus siekinys, yratai, kà þmogus turi stengtis savyje res-tauruoti, ir pagrindinë prielaida, lei-dþianti jam tikëtis atgauti tà �panaðu-mà�, yra ta, kad þmogus vis dëlto yraDievo �atvaizdas�.

Bizantijos teologijoje nuo pat patris-tikos laikø Dievo �atvaizdas� þmogujeyra labai glaudþiai susijæs su trinitarinedoktrina. Sinkewiczius yra atlikæs trum-pà ðios asociacijos raidos analizæ113. Tri-vienis Dievas, suprastas kaip Tëvas �Protas, Sûnus � Þodis ir Ðventoji Dva-sia � Dvasia, atsispindi trinarëje þmo-gaus, kurá sudaro protas, siela ir dvasia,struktûroje114. Bet kur konkreèiai þmogu-

SIMONA MAKSELIENË


je slypi ðis Dievo �atvaizdas�? Turimetrumpai aptarti, kaip Palama suvokëþmogaus struktûrà.

Visø pirma þmogus turi fiziná kûnà.Penkiomis juslëmis jis gali suvokti kitusfizinius kûnus. Ðios percepcijos, ðio su-vokimo (morphôsis) rezultatas � pirminëinformacija apie tikrovæ, savotiðki �áspû-dþiai� (ektypomata), arba �atvaizdai, ku-rie neatskiriami nuo fiziniø formø�115.Toliau ðie �áspûdþiai� perduodami sie-los imaginacinei (ásivaizdavimo) galiai,kuri �atskiria ðiuos áspûdþius nuo jusliø,galutinai atskiria ne paèias jusles, bet tai,kà mes pavadinome vaizdiniais jose,nuo kûnø ir jø formø�. Imaginacinë ga-lia saugo ðiuos �áspûdþius� savyje kaipsaugykloje, pateikdama juos naudoti�pagal pareikalavimà� tinkamoje vieto-je ir laiku, netgi tuomet, kai ðalia nëra tofizinio kûno, kurio �áspûdá� ji saugo.�Racionaliuose gyvûnuose ði imaginaci-në galia yra tarpinë grandis tarp protoir jusliø.�116 Tuomet protas ið ðios ima-ginacinës galios gauna tuos vaizdinius,kuriuos apmàsto distinkcijos, analizës irsintezës bûdu, ðitaip generuodamasmintis (logismoi). Ðios mintys nëra bûti-nai teisingos ir tikros, nes protas gauna�materijà� apmàstymams ne vien tik iðjusliø, o ir pati imaginacinë galia yra vei-kiama jausmø, aistrø ir kt. Todël logis-

moi negali bûti laikomi galutiniu paþini-mo bûdu; Palama juos vadina �miðriuþinojimu�, nes jie susiformuoja jusliø,vaizduotës ir màstymo pagrindu117. Betkas tuomet yra tikrasis þinojimas? �Tik-rasis þinojimas ir iðganymo tiesa� yra�tikras Dievo paþinimas tiek, kiek tai yraámanoma�, bei �supratimas, kokià vietàþmogus uþima Dievo akivaizdoje�118.Toká paþinimà gali suteikti tiktai Ðven-tosios Dvasios malonë119, o Dvasia vei-kia toje þmogaus dalyje, kuri labiausiainusipelno bûti Dievo �atvaizdu�, t.y.prote. Ir nors Palama vartoja vienà ter-minà (ho hous) nusakyti tiek protui, ge-neruojanèiam �miðrø þinojimà,� tiekprotui, kuris yra �Dievo atvaizdas,� jiebûtinai turi bûti skiriami. Pirmasis màs-to diferencijavimo, sintezës bei analizëspagalba ir ið tiesø yra dianoia, tuo tarpuantrasis � nous, � bûdamas Dievo �at-vaizdas� þmoguje, turi savyje vidiná Þo-dá (logos emphytôs hçmin enapokeimenos tônô120) bei Dvasià. Labai svarbu akcentuo-ti, kad bûtent nous, o ne dianoia yra su-sivienijimo su Dievu patirties organas, irtokia koncepcija yra platoniðka121. Ap-skritai bûtø tiksliau dianoia versti kaip�protà�, o nous � kaip �intelektà�.

Reziumuodami palamiðkàjà þmo-gaus sampratà, galime iðskirti tokiasdalis:

Kûnas Fizinis kûnas sôma aisthetikos gnôsisJuslinis suvokimas morghôsis

Siela Vaizduotë ektypomataMàstymas Protas dianoia logikos gnôsis

Intelektas:Màstymas�Þodis� eikôn tou Theou noeros gnôsisDvasia pneumatikos gnôsis

MOKSLINË MINTIS


Þmogus, pasak Palamos, yra sukur-tas daugiau pagal Dievo atvaizdà, neiangelai, nes turi kûnà ir �gyvinanèià ga-lià�, kuri yra esminë Dievo atvaizdoþmoguje savybë ir kurios neturi bekû-niai angelai (nes jie neturi kà �gyvinti�).Antra, þmogus, turëdamas kûnà, yrakur kas panaðesnis á Jëzø Kristø nei be-kûniai angelai122. Taèiau angelai yradaug arèiau Dievo �panaðumo� prasme,nes, bûdami nenupuolæ, jie iðsaugojo

�panaðumà� á Dievà ir ðia prasme yraaukðtesni uþ þmones.

�Panaðumas� á Dievà gali bûti at-gautas tuomet, kai kûnas deifikuojamas(sudievinamas), protas iliuminuojamas(apðvieèiamas), o intelektas sujungia-mas (unifikuojamas) su Dievu. Todëlpereikime prie naujo skyrelio, kuriameaptarsime, kaip palamizmas traktuojaþmogaus susijungimà, susivienijimà suDievu.

�SUSIVIENIJIMAS�: TRYS PRASMËS LYGMENYS

Susivienijimas (gr. henôsis, lot. unifi-catio) yra ilgo proceso � þmogaus kilimoprie Dievo � vainikavimas. Susivieniji-mas perþengia prigimtá (vadinasi, þmo-gaus prigimtyje nëra ágimtø galiø, ku-rios leistø jam paèiam pasiekti unifika-cijà), dorybæ (vadinasi, susivienijimasnëra pasiekiamas vien tik Dievo ásakølaikymusi bei moraliniu tobulumu) beiþinojimà123. Nors Palama niekur savoraðtuose nepateikia sistemiðko ðio pro-ceso apraðymo, � nesvarbu, kad ðis ana-basis yra nuolatinis jo apmàstymø objek-tas, � galima bûtø iðskirti ðias þmogauskilimo á Dievà pakopas:

1. Pasirengimas.2. Proto apðvietimas � iliuminacija

(ellampsis).3. Kûno sudievëjimas � deifikacija

(theôsis).4. Intelekto susivienijimas � unifika-

cija (henôsis).1. Pasirengimas susivienyti yra mo-

ralinis tobulëjimas, visø pirma elemen-tariu Dievo ásakø laikymusi. Toliau taiyra kûno apvalymas nuo kûniðkø gei-

duliø, aistrø nuraminimas, dorybiø la-vinimas bei pan.124 Ðiuo tarpsniu prak-tikuojamø asketiniø pratimø tikslas yrane aistrø numarinimas (mortifikacija, ne-krôsis), bet jø transformacija, jø nukrei-pimas nuo blogio prie gërio ir dieviðkødalykø, jø sublimacija125.

Èia svarbu paþymëti, kad Palama iðsavo anabasis schemos faktiðkai paðalinadvi praktikas, turinèias gilias tradicijasBizantijos vienuolinëje tradicijoje nuo patdykumø Tëvø laikø: apatheia (iðsivadavi-mas ið aistrø, tapimas beaistriu) ir nekrô-sis (kûno marinimas). Tomoje sakoma:

�Tas, kuris vidinës juslinës [patheticos] sielosdalies marinimo [nekrôsis] tikslu laiko nejaus-mingumà [apatheia], o ne vidiná veikimà sie-kiant tobulesnio bûvio, absoliuèiai nusisukantnuo blogø dalykø prie gerø [�], tas atima iðmûsø kûniðkà egzistencijà ateinanèiame am-þiuje.�126 ir 127

Pasak Tomos nekrôsis � kûno marini-mas � turi bûti pakeistas blogio ir blogøkûniðkø polinkiø marinimu, tuo tarpupats kûnas neturi bûti marinamas. Kûnassavaime nëra blogas. Mat Dievas sukûrëkûniðkà þmogø pagal savo �atvaizdà ir

SIMONA MAKSELIENË


panaðumà�; taip pat Dievas prisiëmë kû-niðkà egzistencijà ir ásikûnijo Jëzuje Kris-tuje, galiausiai Prisikëlimas yra kûniðkasPrisikëlimas. Toliau Apatheia nëra reika-linga ir ta prasme, kad reikia iðsivaduo-ti ne ið visø aistrø, o tik ið blogø, ydingø,tuo tarpu Dievo meilë, dþiaugsmas, aða-ros ir kitos á Dievà nukreiptos emocijosturi bûti puoselëjamos128.

2. Taip apsivaliusi siela pasirengusikopti toliau � prie proto apðvietimo.Proto apðvietimà Palama supranta vi-siðkai kitaip, nei Barlaamas, kuriam taiyra aukðèiausia bendravimo su Dievupakopa, reiðkianti bedugnës tarp Dievoir þmogaus suvokimà. Palamizme pro-to apðvietimas yra tik tarpinë pakopa.Pagrindinë priemonë já pasiekti yramalda � natûraliausia ir bûdingiausiaproto veikla. Hezichastai nuo ankstyvø-jø dykumø Tëvø, kuriø pirmasis yraðv. Antanas Egiptietis, per visà anacho-retinæ tradicijà, atstovaujamà EvagrijausPontieèio, Pseudomakarijaus, Jono Laip-tininko bei kitø Filokalijos autoriø, iðra-do ir iðtobulino vadinamàjà nepertrau-kiamà, arba nuolatinæ, maldà, kuri irgibuvo vadinama ðirdies malda arba Jëzausmalda. Ði maldelë skamba taip: VieðpatieJëzau Kristau, Dievo Sûnau, pasigailëkmanæs, amen. Ji turi bûti kartojama nuo-lat, kiaurà parà, ir tapti automatiniusàmonës veiksmu. Palamos supratimu,nepertraukiama malda yra intelektinë,ar veikiau �racionali�, ir èia galimeáþvelgti Evagrijaus Pontieèio átakà. Ne-pertraukiamos maldos tikslas yra kon-centruoti màstymà kûno ribose (svarbupabrëþti, kad bûtent �kûno ribose�),t. y. neleisti sielai palikti kûno mistinë-

je vienovëje. Kai tik kûnas tampa trans-formuotas (atmainytas), jis tampa verty-be ir taip pat dalyvauja mistiniame ak-te, jo negalima palikti, tiksliau, priverstimàstymà �nusileisti� á ðirdá, kuri hezi-chastinëje tradicijoje laikoma þmogauscentru. Nepertraukiamos maldos tikslasyra ne tik koncentruoti sielà, bet irmàstymà, vadinasi, priversti visus logis-moi palikti màstymà ir dingti. Neper-traukiama malda veda prie proto irmàstymo apðvietimo dieviðkàja ðviesa(Barlaamui � simboline ðviesa). Labaisvarbu akcentuoti, kad apðvietimas yraracionalus màstymo sferos aktas. Taiyra tarsi proto apvalymas nuo seno,juslinio turinio ir jo pripildymas naujo,dieviðko þinojmo. Taigi apðvietimo re-zultatas yra pozityvus: tai yra naujo ly-gio þinojimas. �Tie, kurie patiria ðá ap-ðvietimà tam tikru lygiu, ágyja þinojimàapie bûtá [bûtybes] atitinkamu lygiu�, �sako Palama129. Palyginimui priminki-me, kad, Barlaamo manymu, apðvieti-mo rezultatas yra ne pozityvus potyris,ne naujo, aukðtesnio lygio gnosio ágiji-mas, bet, atvirkðèiai, savo ribotumo su-vokimas, t. y. ið esmës neigiamas, nega-tyvus potyris.

3. Gráþkime prie Palamos. Proto ap-ðvietimas turi tiesioginá poveiká visamkûnui: apðvieèianèioji ðviesa persmelkiavisà kûnà ir ima ðviesti ið jo tarsi dievið-ka ðviesa, ðvytëjusi ið Jëzaus Kristausper jo atsimainymà ant Taboro kalno.Pasiekiamas dar vienas laiptelis kylant áDievà � kûno sudievëjimo, deifikacijos.Unifikacija su Dievu yra neámanoma bekûno deifikacijos. Kûno deifikacija reið-kia ne vien jo transformacijà á subtilesná,

MOKSLINË MINTIS


dvasiná kûnà, koká turëjo Adomas ir Ie-va iki nuopuolio, ne vien tik labai sub-tilø dieviðkosios malonës jutimà (pasi-reiðkiantá kaip aðaros, dþiaugsmas, karð-tis ar pan.), ne vien tik jusliná susimaiðy-mà su dieviðka ðviesa, kai pats kûnasima skleisti tà ðviesà, bet ir dieviðkosiosmalonës ásikûrimà paèioje giliausioje,nematerialioje intelekto dalyje, ðirdyje,nepertraukiamos maldos dëka130.

Proto apðvietimas ir kûno sudievëji-mas kartu su moraliniu tobulumu, ku-ris buvo ágytas pasirengimo tarpsniu,sugràþina prarastà per nuopuolá þmo-gaus panaðumà (homoiosis) á Dievà. Da-bar þmogus gali patvirtinti, kad jis yra�pagal Dievo atvaizdà ir panaðumà�. Jisyra pasirengæs priimti dieviðkà susivie-nijimo su Dievu malonæ.

4. Galiausiai ateina paties susivieni-jimo (unificatio, henosis) su Dievu fazë.Analizuodami, kà reiðkia susivienijimaspalamizme, turime aptarti ðiuos klau-simus:� kas yra susivienijimo subjektas, t.y.

kokia savo asmenybës dalimi þmo-gus kontaktuoja su Dievu?

� Kas yra susivienijimo objektas, t.y. sukokia objektyvia dieviðka tikrovekontaktuoja þmogus?Pirmas klausimas yra ganëtinai kom-

plikuotas, mat atrodo, kad Palama aið-kiai akcentuoja skirtingus dalykus ðiuoklausimu savo ankstesniuose ir vëles-niuose raðtuose. Gal ir negalima sakyti,kad jis radikaliai keitë savo pozicijà, betakcentus tikrai dëliojo ávairiose vietose.Pozicija, kurios Palama laikësi per visàsavo gyvenimà, gali bûti trumpai reziu-muota taip: bûtent nemirtinga ir nema-

teriali intelekto dalis (t.y. susivienijimosubjektas), gavusi dieviðkàjà malonæ (jiyra susivienijimo sàlyga ar priemonë),kontaktuoja su dieviðkàja energija (jiyra susivienijimo objektas). Taèiauankstesniuose savo raðtuose (ypaè Tria-dose) Palama akcentuoja þmoguje esan-tá nematerialø intelektà, o vëlesniuoseraðtuose akcentà perkelia ant dieviðko-sios malonës.

Nesvarbu, kur sudëlioti akcentai, aið-ku, kad susivienijimo subjektas visuometyra subtiliausia, dieviðka intelekto dalis,kuri yra �Dievo atvaizdas� mumyse, osusivienijimo objektas � dieviðkosiosenergijos. Bizantijos teologijoje apskritaiir palamizme konkreèiai niekada nebuvonet uþuominos apie galimà þmogauskontaktà su paèia Dievo esme � ðia pras-me bizantieèiai niekuomet nepripaþinolotyniðkos visio beatifica idëjos. Susivieni-jimas su energijomis � tai aukðèiausia, kàhezichastas gali pasiekti.

Palama raðo: �Dievas savo pilnatvë-je sudievina tuos, kurie yra to verti, su-sivienydamas su jais, bet ne hipostatið-kai, nes tai priklauo tik Kristui, ne pa-gal esmæ, bet pagal maþytæ dalá nesu-kurtøjø energijø ir nesukurtosios dievy-bës131. Ðiame labai svarbiame teiginyjePalama iðskiria tris susivienijimo rûðis:henôsis kat�ousian.

Tai yra susivienijimas paèioje Dievoesmëje tarp trijø dieviðkø asmenø (hi-postaziø). Ið esmës tai yra hipostatiniøatributø asimiliavimas, trejybës virtimasmonada.

Niekas negali pasiekti susivienijimopagal esmæ � nei þmogus, nei angelas,nei kokia kita aukðtesnë bûtybë, jei tokia

SIMONA MAKSELIENË


egzistuoja. Nei ðiame, nei ateisianèiameamþiuje (atmetama visio beatifica). �Tie,kurie yra verti susivienijimo su Dievutaip, kad taptø viena dvasia su juo, nërasujungiami su juo pagal esmæ (�), nesDievas yra nedalyvaujamas (ametektos)pagal savo esmæ�, � sako Palama132.

henôsis kat�hypostasin

Tai yra hipostatinis dviejø prigim-èiø � dieviðkosios ir þmogiðkosios � su-sivienijimas Kristuje133.

henôsis kat�energeian

Vienintelë ámanoma þmogui susivie-nijimo rûðis � susivienijimas tarp Dievoir tø, kurie yra verti deifikacijos. Susi-vienijimas vyksta ne su Dievo esme, nesu dieviðkomis hipostazëmis, bet su die-viðkomis energijomis, o tiksliau � suÐventosios Dvasios energijomis: �Dva-sia, kurios dëka vienas su Dievu yra su-sivienijusysis su Dievu, yra nesukurtojiDvasios energija (akcentas mano. �S.M.)134, nes Dievas pasakë per pranaðàne �mano Dvasia�, bet �ið savo Dvasiosað liesiu ant tø, kurie tiki�135 ir 136. Arba:�Ðventieji tapo Ðventosios Dvasios in-strumentais, ágavæ tà paèià kaip ir josenergijà. (�) Todël, kai mes màstomeapie Dvasiai bûdingà ðlovæ, kontem-pliuojame jà su Tëvu ir Sûnumi, o kaiturime omenyje dalyviuose veikianèiàmalonæ, mes sakome, kad tai Dvasiosmalonë mumyse (akcentas mano. �S. M.)�137. Ir vël: �Dvasios energija estituose, kuriø sielos apvalytos, kaip gebë-jimas regëti yra tuose, kurie turi sveikasakis (akcentas mano. � S. M.)�138. Èia

mes regime tam tikrà Palamos doktrinosnenuoseklumà. Vienur jis sako, kadenergijos bûdingos bûtinai visoms trimshipostazëms, tai yra bendros visai Tre-jybei, bei atskleidþianèios kaip savo�operatorius� visas tris hipostazes. Ta-èiau kitur jis mini, kad yra vien tikÐventajai Dvasiai bûdingos energijos.Taip galëtø bûti tik tuo atveju, jeigu bû-tø trys skirtingos esmës (Tëvo, Sûnausir Dvasios), kiekviena su savo energija.Taèiau taip bûti negali, nes krikðèiony-bëje visos trys hipostazës turi vienà ben-drà substancijà: jos yra homoousioi, t.y.bendraesmës. Argi galëjo Palama nepai-syti vienos fundamentaliausiø krikðèio-nybës dogmø � konsubstancialumo dog-mos? Sunku bûtø patikëti. Greièiau ga-lima bûtø átarti tam tikrà mesalianizmoátakà. Palamos teiginys, jog þmogaus su-sivienijimas vyksta su Ðv. Dvasios energi-ja, sietøsi su mesalianietiðka aspiracijasuteikti Ðv. Dvasiai ypatingà vaidmenáþmogaus deifikacijos procese. Be to, rei-kia prisiminti, kad Hagioretinë Toma taippat pateikë pneumatologinæ doktrinà,kuri buvo tokia svarbi praktikuojan-tiems hezichazmà vienuoliams, siekian-tiems doktrininio savo vizijø pagrindimo.Palamos doktrina gali bûti suvokiamatik turint omenyje, kad ji buvo kuriamaatsiþvelgiant á vienuoliø poreikius. Pa-lama siekë susintetinti dogmatinæ Baþ-nyèios teologijà su mistiniais vienuoliøpotyriais, norëdamas pastaruosius patei-sinti. Galbût, spræsdamas susivienijimoklausimà, Palama kiek �apeina� dogma-tikà, ir tai daroma bûtent tam, kad ne-sumenkintø vienuoliðkø vizijø reikðmësir tikrumo.

MOKSLINË MINTIS


* * *

Palieskime kai kuriuos kitus susivie-nijimo doktrinos aspektus. Þmogus, pa-siekæs susivienijimà, iðsaugo savo patieshipostazæ (asmená) bei esmæ (substanci-jà), todël netgi mistiniame susivienijimoakte iðsaugoma distancija tarp subjektoir objekto; nepaisant to, susivienijimasyra pilnas: �taèiau bûtent malonë uþbai-gia slëpiningà susivienijimo aktà to-kiu bûdu, kad visas Dievas atsirandatuose, kurie to verti (akcentas mano. �S. M.)�139. Palama èia akcentuoja, kadkiekvienoje atskiroje Dievo energijojeslypi visas, pilnas Dievas: energija jokiubûdu nëra Dievo minimalizacija aremanacija, kaip neoplatonizme.

Taèiau tie, kurie pasiekia susivieniji-mà � ir tai yra palamiðkosios doktrinosypatumas � patys irgi tampa nesukurti irnemirtingi. Palama sako: �dieviðkasisMaksimas (Iðpaþinëjas. � S. M.) sakomums, kad tai (deifikuojanti dovana, su-dievëjimas. � S. M.) yra ne tik enhipos-tatiðka, bet taip pat ir negimusi, ir ne tiknesukurta, bet irgi neapraðoma ir ana-pus laiko, ir tie, kurie yra apdovanojami ðiadeifikacija, dël to tampa nesukurti, be pra-dëjimo, netgi jeigu pagal savo prigimtá jiebuvo gimæ ið nebûties (akcentas mano. �S. M.)�140. Dël ðios citatos kyla tam tik-rø sunkumø: deifikuotas subjektas(þmogus, angelas) yra nesukurtas ir be-pradis (aktistos, anarchos), kartu iðsaugosavo sukurtà ir baigtinæ prigimtá. Pala-ma aiðkiai daro tà paèià skirtá: skiriaþmogaus esmæ (kuri yra sukurta, nesþmogus kyla ið nebûties) bei energijas(nesukurtas ir beprades). Bet tuomet jisprieðtarauja pats sau: juk jo doktrinos

atspirties taðkas yra tezë, kad kiekvienaesmë yra aktyvi, t. y. turi energijà, ir jei-gu esmë yra nesukurta, tai ir energijayra nesukurta, o jeigu esmë yra sukur-ta, tai ir energija yra sukurta. Tai kaip-gi tuomet nesukurtos energijos kilmësðaltinis galëtø bûti sukurta esmë? Vie-nintelis galimas atsakymas � per malonæ.Kol dieviðkoji malonë nesuteikia deifika-cijos, tol ir þmogaus energija yra sukurtair baigtinë. Tada, kai þmogus malonësdëka deifikuojamas, jo energija tampane tik nesukurta, bet ir vieninga, tapatidieviðkajai energijai, tuo tarpu Dievo irþmogaus esmës iðlieka skirtingos irtranscendentalios viena kitos atþvilgiu.Toks yra palamiðkasis visos judëjø-krikðèioniø tradicijos mistikø dilemossprendimas: kaip, teigiant susivienijimàtarp Dievo ir þmogaus, iðvengti panteiz-mo? Maþdaug tuo pat metu ðià dilemàVakaruose narpliojo Eckhartas, Suso irTauleris.

Taigi susivienijimas, Palamos nuo-mone, visuomet yra dieviðka dovana,malonë, dalyvavimas energijoje. Tiesa,Nadalis teigia, kad �þmogaus kelias ásavo sudievëjimà tokiu bûdu tampa su-paprastintas: jam pakanka dalyvautienergijoje�141. Taèiau mes jau parodëme,koks sudëtingas yra ðis dalyvavimas irkokio pasirengimo jam reikia.

Faktas, kad þmogus gali bûti dievið-kosios energijos sudievintas, tarnauja Pa-lamai kaip kontrargumentas Barlaamotezei, jog energijos yra sukurtos. Jukkaipgi gali teikti sudievëjimà tai, kas patsnëra dieviðkas, nesukûrimà tai, kas patsyra sukurtas? �Dieviðkoji malonë nega-lëtø mûsø deifikuoti, jeigu ji bûtø atskir-ta nuo savo nesukurto ðaltinio.�142

SIMONA MAKSELIENË


Palama ið esmës atmeta bet koká tar-pininkavimà tarp þmogaus ir Dievo, t.y.tiek baþnytinæ, tiek dangiðkàjà hierarchi-jas. Palamos mëgstamas pavyzdys, ku-riuo jis atmeta dangiðkosios hierarchijosbûtinumà, yra arkangelo GabrieliausApreiðkimas Mergelei Marijai: arkange-las, nepriklausydamas aukðèiausiemsdangiðkosios hierarchijos rangams, per-davë þinià, kurios aukðtesnieji rangaineþinojo. Vadinasi, dangiðkøjø hierar-chijø pagalba þmogui nëra bûtina; ryðásu Dievu jis gali uþmegzti tiesiogiai, betarpininkø. Tai lieèia ir baþnytinæ hierar-chijà: mes jau minëjome, kad hezichaz-me vienuolio dvasinis tëvas turi kur kasdaugiau átakos nei kunigas ar vyskupas.Maþa to, Palama apskritai sumenkinabendruomenæ kaip tokià. Van der Vel-de mini, kad Palamos homilijose, skir-tose bûtent eiliniams parapijieèiams irraðytose tuo metu, kai Palama buvo Te-salonikø metropolitas, apskritai nëra netuþuominos apie þmogaus deifikacijà irunifikacijà su Dievu: toks þinojimas bu-vo skirtas vien tik hezichastø vienuo-liams, o ne eiliniams krikðèionims143. Ovienuoliams ið esmës nereikia grieþtaidalyvauti sakramentiniame baþnyèiosgyvenime, jiems nereikia kunigø ar vys-kupø vadovavimo. �Mes neradomedaug bendruomeninës bendravimo suDievu dimensijos pëdsakø. Ði dimensi-ja Palamos raðtuose yra redukuota á as-meniná kiekvieno tikinèiojo dalyvavimàDvasios energijose. Hezichazmo teologi-ja skiria broliðkai �koinonia� ir paèiaiBaþnyèiai tiek pat menkai dëmesio, kiekir paèiam Kristaus kûnui.�144 Ir toliau:�Palama buvo visø pirma vienuolis, ati-

dus labiau charizmatinei santykio suDievu dimensijai nei sakramentinei ireklezinei�145. Tokia iðvada yra ypaèskaudi Meyendorffui ir kitiems neopa-lamitams, kurie uþsispyrusiai aiðkina,koks atidus Palama sakramentinei di-mensijai.

Baigdami skyriø apie susivienijimotraktavimà palamizme, trumpai prisi-minkime, kaip susivienijimà traktavoBarlaamas ir Akindynas. Barlaamo teigi-mu, þmogaus susivienijimo su Dievuapskritai negali bûti dël begalinio Dievotranscendentalumo. Barlaamas raðo:�Mumyse tik vienas dalykas savo pri-gimtimi primena Dievà � tai galia, ku-rios pagalba mes màstome ir galvoja-me�146. Intelektas yra ta þmogaus dalis,kuri aukðèiausiu lygiu atspindi, kadþmogus buvo sukurtas pagal Dievo at-vaizdà. Taèiau intelektas yra nemateria-lus, todël jis negali bûti susietas su jokiakûno dalimi. Vadinasi, negali bûti jokioskûno deifikacijos, jokio theosis, vien tikintelekto apðvietimas. Tiesa, galimasdaiktas, kad Barlaamas pripaþino visiobeatifica, taèiau tai nëra aiðku. Barlaamosupratimu, aukðèiausia, kas leista þmo-gui, � tai intelekto apðvietimas, kurisyra gilus ir skaudus bedugnës tarp Die-vo ir þmogaus suvokimas, Dievo nutoli-mo, jo nesuvokiamumo, neiðreiðkiamu-mo pajautimas. Tai yra intelekto ribotu-mo, maþumo savivoka, galutinis taðkas,kurá prieina intelektas savo màstyme.Suvokus Dievo nesuvokiamybæ ir savoribotumà, intelektui nelieka nieko kito,kaip tik nusigræþti nuo Dievo, já tarsi�pamirðti� ir imti tirti tai, kas yra suvo-kiama: gamtà, logikà ir kt. Vakarø teolo-

MOKSLINË MINTIS


gijoje Viljamo Okamo asmenyje buvoprieita prie tokiø paèiø iðvadø, ir tai ga-liausiai suteikë Vakarams laisvæ pasiner-ti á tiksliuosius ir gamtos mokslus.

Akindynas nesutinka nei su Palama,nei su Barlaamu. Pasak jo, bet kokia die-viðkosios ðviesos vizija (= deifikacija)yra dieviðkojo simbolio vizija, kuri turianagogiðkai vesti mûsø protus á Dievà.

Akindynui èia nepaprastà átakà yra pa-dariusios Pseudodionisijo simbolinës te-ologijos. Remdamasis Pseudodionisiju147,Akindynas suformuluoja toká deifikaci-jos apibrëþimà: �deifikacija yra [intelek-to] kilimas nuo materialiø ir poliformið-kø simboliø prie vientisø dangiðkøjø in-telektø aukðtumø�148. Plaèiau Akindynopoþiûris bus aptartas vëliau.

1341 m. SINODAS

1340 m. pabaigoje Barlaamui pasise-ka gauti ið patriarcho Kaleko sankcijàareðtuoti Palamà. Taèiau Akindynas, bu-væs Palamos mokinys, palaikæs gerussantykius tiek su Palama, tiek su Barla-amu, deda visas pastangas, kad konflik-tas bûtø iðspræstas taikiai. Keletas die-nø po to, kai patriarchas iðsiuntë pa-siuntiná pas Tesalonikø vyskupà susankcija areðtuoti Palamà, Akindynasátikina patriarchà to nedaryti ir gaunanaujà laiðkà, kuriame paneigiama anks-tesnë sankcija, o Palama draugiðkai pa-kvieèiamas atvykti á Konstantinopolá.Akindynas iðsiunèia ðá laiðkà drauge susavo paties laiðku per eksprespasiunti-ná. Palama neareðtuojamas. Savo laiðkeAkindynas klausia Palamos, ar tiesa,kaip teigia Barlaamas, kad jis vartoja pa-sakymus �aukðtesnioji dievybë� ir �þe-mesnioji dievybë� (theotçs hyperkeimençir theotçs hypheimenç).

Palama atvyksta á Konstantinopolá,ir 1341 m. pavasará visus dramos vei-këjus � Palamà, Barlaamà, Akindynà,patriarchà Kalekà � matome vienojevietoje, pasiryþusius Sinode iðspræstinesutarimus. Trûksta tik imperatoriaus.

1341 m. pavasará imperatorius An-dronikas III buvo iðvykæs ið Konstantino-polio á ilgalaikæ karinæ kampanijà. Barla-amas atsisako dalyvauti Sinode prieð Pa-lamà, jeigu jame nebus imperatoriaus, to-dël Sinodas nukeliamas á birþelio mëne-sá. Taèiau visà tà laikà aktyviai veikë irAkindynas, siekdamas pasukti ávykiø ei-gà Palamos naudai149. Matyt, ne be Akin-dyno pastangø Sinodo iðvakarëse ávykosusirinkimas: �privaèiame susirinkime,ávykusiame prieð vieðà Sinodà, impera-torius, patriarchas ir keli iðkilûs Senatonariai nutaria, kad Sinodas bus grynaidisciplinarinio pobûdþio. Sistemiðkai bu-vo siekiama atsiriboti nuo bet kokio dok-trininio ginèo. Buvo norima sudarytiáspûdá, kad visas ginèas tëra tik tarp vie-nuoliø, ir taikiai viskà iðspræsti.�150 Pla-nas buvo sëkmingas. Sinode, kuris ávyko1341 m. birþelio 10 d. ir kuriam pirminin-kavo Andronikas III, pirmiausia þodisbuvo suteiktas Barlaamui. Ðis iðsyk ëmëkalbëti dogmatikos klausimais, apie Ta-boro ðviesà, ir buvo sustabdytas. Vietoj jokalbos buvo garsiai perskaitytas jo raðy-tinis kaltinimas vienuoliams. Tuomet Pa-lama buvo pakviestas atsakyti.

SIMONA MAKSELIENË


Savo atsakyme, pasak Nadalio, Pa-lama labai vengë vartoti tokius termi-nus kaip �aukðtesnioji dievybë,� �þe-mesnioji dievybë�. Jis neásivëlë á dog-matinæ diskusijà apie Taboro ðviesosprigimtá ir pasitenkino keliomis JonoDamaskieèio ir Andriaus Kretieèio cita-tomis apie Atsimainymà. Ðiø citatø pa-kako árodyti, kad Barlaamo kaltinimaihezichastams, iðdëstyti jo veikale Prieðmesalianieèius, yra smarkiai perdëti. Stai-ga Barlaamas ið kaltintojo tapo kaltina-muoju: jis ðmeiþia vienuolius. Barlaa-mas ir vienuoliai buvo pakviesti vieðaisusitaikyti. Nors, kaip teigia Nadalis,niekas vieðai nepasmerkë Barlaamo, betbuvo akivaizdu, kad Palama triumfuo-ja. Negana to, po penkiø dienø, birþe-lio 15 d., staiga nuo ûmios ligos mirðtaimperatorius Andronikas III, su kuriuodraugiðkus santykius palaikë tiek Bar-laamas, tiek Palama. Barlaamas, netekæssavo paskutinio uþtarëjo, greitai palie-

ka Konstantinopolá ir iðvyksta á Avinjo-nà ieðkoti uþtarimo pas Romos popie-þiø ir daugiau nebegráþta á Bizantijà.Vakaruose jis tapo katalikø dvasininkubei Seminaros (Italija) vyskupu, o kurálaikà buvo netgi Petrarkos graikø kal-bos mokytojas.

Tuo tarpu patriarchas iðplatina vie-nuoliams ir visiems Konstantinopoliogyventojams laiðkà, liepiantá atiduoti vi-sus Barlaamo raðtus, jeigu tokiø turi,antraip grasino anatema151.

Taip 1341 m. birþelio pabaigoje, kar-tu su staigia Androniko III mirtimi irBarlaamo iðvykimu ið Bizantijos, baigia-si pirmasis hezichastø kontroversijosetapas, kuriame ginèas vyko ið esmëstarp dviejø iðkiliø figûrø � Palamos irBarlaamo. Iðvykus Barlaamui, á istorijosscenà þengia nauja figûra � Akindynas.Prasideda antrasis hezichastø kontrover-sijos etapas � arðus doktrininis ginèastarp Palamos ir Akindyno.


90 �Pvz., 19 Trullos susirinkimo kanono punktas,draudþiantis individams ar jø grupëms dvasi-ninkø luomo viduje ar iðorëje daryti dogma-tinius pareiðkimus, iðskyrus oficialaus vysku-pø sinodo kontekste�, Lowell Clucas. The He-sychast � 25.

91 Lowell Clucas, min. veik.92 Plaèiau apie tai Lowell Clucas. �Eschatologi-

cal theory in Byzantine Hesychasm: a parallelto Joachim da Fiore?� Byzantinische Zeitschrift70 (1977), 324�346.

93 Hagioritai (gr. hagios � ðventas, oros � kal-nas) � atonieèiai. Bizantijoje Atonas buvo si-nonimiðkai vadinamas �Ðventuoju kalnu�.

94 Lowell Clucas. The Hesychast � 127.95 Lowell Clucas pateikia tokià hezichastinës

tradicijos genealogijà: mesalianieèiai (IV a.),kurie skirstë þmones á hylikoi (kûniðkus), psy-

chikoi (sielos), pneumatikoi (dvasinius), prakti-kavo nuolatinæ (nepertraukiamà) maldà beidieviðkosios ðviesos potyrá, minimalizavoKristaus vaidmená bei akcentavo þmonijos at-kritimà nuo pradinës vienatvës su Dievu; ant-roji origenistinë kontroversija ir EvagrijusPontietis (VI a.), kuris manë, kad pirmapra-dë vienovë su Dievu, kuri buvo prarasta dëlþmogaus nuopuolio, bus atkurta, remiantistrilype praxis, theoria physike ir theologia; JonasLaiptininkas (Klimakas) (VII a.); SimeonasNaujasis Teologas (X a.); Grigalius ið Kipro(XIII a.); Nikeforas Vienuolis, Grigalius Sina-jietis, Teoleptas ið Filadelfijos (XIII�XIV a.).Lowell Clucas. The Hesychast... p. 17�21. Ádo-mu ðià genealogijà palyginti su kitomis, pvz.,Meyendorffo, Hausherrio arba Kerno genea-logijomis.

MOKSLINË MINTIS


96 Lowell Clucas. The Hesychast... 27.97 Ten pat, p. 30.98 Ten pat, p. 39.99 Ðiø traktatø pavadinimai nëra tikslûs. Meyen-

dorffas pateikia ðiuos pavadinimus: 1. Apie dei-fikacijà; 2. Apie doktrininá deifikacijos aspektà irskirtumà tarp esmës ir energijø; 3. Apie tai, kadBarlaamas prieðtarauja Tëvams ir yra eretikas. Me-yendorff. �Introduction (to critical edition)��XLIII.

100 Triad III, 2, 4.101 Palama, be abejo, niekuomet nepripaþino

Akindyno kritikos ir neigtø, kad tobulino dok-trinà jo kritikos veikiamas. Taèiau, mano giliuásitikinimu, Akindyno ir kitø antipalamitø kri-tika buvo vienas galingiausiø impulsø, skati-næs Palamà rasti tinkamà doktrinos formà beinuðlifuoti paèius aðtriausius jos kampus.

102 Filioque (lot. �ir ið Sûnaus�, turint omenyje,kad Ðventoji Dvasia kyla ne tik ið Tëvo, bet irið Sûnaus) buvo áterpta á Tikëjimo simbolá(Credo) VI a. Ispanijoje, �kaip priemonë stip-rinti antiarijoniðkà Ispanijos baþnyèios pozici-jà�. Ðis naujas Tikëjimo simbolis paplito Fran-kø imperijoje, ir Karolis Didysis pasinaudojojuo savo antigraikiðkoje polemikoje. Frankø te-ologai tik retrospektyviai susiejo Filioque suAugustino De Trinitate. Plaèiau apie tai þr. Me-yendorff. Byzantine Theology� 92.

103 Fotijaus argumentai gali bûti apibendrintai re-ziumuoti taip: jei lotynai tiki, kad Ðv. Dvasiakyla (t.y. turi savo bûties ðaltiná) ne tik ið Të-vo, bet ir ið Sûnaus, tai graikai daro skirtumàtarp �kilmës� ir �ekonomijos�, arba �veiki-mo�. Taigi graikai teigia, kad pagal kilmæ Ðv.Dvasia kyla grieþtai tik ið Tëvo (vadinasi, Fi-lioque yra neteisingas intarpas Tikëjimo simbo-lyje), bet pagal �ekonomijà� ji yra ir ið sûnaus,o veikiau � per Sûnø.

104 Lijono unija (1274�1285) su Romos katalikøbaþnyèia buvo primesta Bizantijai Mykolo VIIIPalaiologo bei jo statytinio unionisto patriar-cho Jono Bekkos. Ði unija susilaukë nepapras-tai grieþto pasiprieðinimo Bizantijoje ir buvoveikiai atmesta.

105 Meyendorff. Byzantine Theology, p. 93.106 Þr. 25 nuorodà.107 Triad III, 1, 8.108 Ten pat.109 Triad III, 1, 26.110 Triad III, 1, 30.

111 Gen 1:26.112 Palamas. The One Hundred and Fifty Chapters:

A Critical Edition. Leid. ir vert. R.Sinkewicz.Toronto: Pontifical Institute of Mediaeval Stu-dies, 1988 [toliau � Cap.], Cap. 39, p. 127.

113 �Introduction� to Palamas, Capita 150, p. 16�34.

114 Plg. Jonas Damaskietis, kalbëdamas apie at-vaizdø rûðis, sako: �treèia atvaizdo rûðis yrasukurta Dievo kaip jo paties atvaizdas, bûtentþmogus. (�) Kaip Tëvas, kuris yra Protas, irSûnus, kuris yra Þodis, ir Ðventoji Dvasia yravienas Dievas, taip lygiai ir protas, þodis beidvasia sudaro vienà þmogø. (�) Juk Dievassako: padarykime pagal savo atvaizdà ir pa-naðumà�. De Imaginibus, 3, 20. Cituota ið Sin-kewicz, �Introduction�, 23.

115 Palamas. Cap. 15, p. 99.116 Palamas. Cap. 16�17, p. 100�101.117 Palamas. Cap. 19, p. 101.118 Palamas. Cap. 25�26, p. 109�111.119 Palamas. Cap. 21, p. 103.120 Palamas. Cap. 35, p. 121. Ðis vidinis þodis yra

�þodis ta prasme, kaip latentinis arba imanen-tinis protui þinojimas, natûraliai prote saugo-mas þodis�.

121 Plg. Platonas. Valstybë, 511 d, kur dianoia nu-sakoma kaip tarpinë grandis tarp doxa ir nous.Nous, kuris yra dieviðkosios unifikacijos poty-rio organas, gali bûti irgi palygintas su Aris-totelio nous poietikos (jo veikale De Anima).

122 Sinkewicz. �Introduction�, 19.123 Triad III, 1, 27.124 Basile Krivoshein. �La doctrine ascetique et

theologique de Saint Gregoire Palamas�. Mes-sager de l�Exarchat du Patriarche Russe en Eu-rope Occidentale 115 (1987), 45�108.

125 Lison. �La divinisation�� 66.126 Èia Tomos autoriai apkaltina savo prieðininkus

neigiant kûniðkà prisikëlimà ateinanèiame am-þiuje.

127 Hagioretic Tome 1233B, PG 150.128 Triad II, 2, 12; 23.129 Palamas. Cap. 65, p. 159.130 Palamas. Triad II, 3, 35.131 Palamas. Against Akindynos V, 26 in idem, Syg-

grammata III, 371. Versta pagal Meyendorffà iðidem, Byzantine Theology, 164. Ið ðios citatossusidaro áspûdis, kad pirma eina susivieniji-mas, o paskui, kaip susivienijimo rezultatas,eina sudievëjimas. Mes èia pateikëme kiek ki-

SIMONA MAKSELIENË


tokià sekà: pirma sudievëjimas (t.y. panaðumorestauravimas) ir po to � susivienijimas. Ið tie-sø ðis klausimas yra atviras diskusijoms: kaspirmiau � sudievëjimas ar susivienijimas?

132 Palamas. Cap. 75, p. 171.133 �Hipostatinis susivienijimas predikuojamas

vien tik Þodþiui ir Dievui-þmogui�, Cap. 75, p.171.

134 pneu=ma kaq� o(/ e)stin e(\n meta\ qeou= o(kollw/menoj qew|= th\n a)/ktiston tou=pneu/matoj e)ne/rgeian ei)=nai.

135 Joelio knyga, 3,1.136 Palamas. Cap. 75, p. 171.137 Triad III, 1, 33.138 Ten pat.139 Triad III, 1, 27.140 Triad III, 1, 31. Nuoroda á Maksimà: Ambiguo-

rum liber (PG 91, 1140A, 1144C) [Meyendorf-fo 2 past., 616 p.].

141 Nadal. Dissertation� 609.142 Lison. �La divinisation�� 64.143 Eva van der Velde. L�Elite Byzantine devant

l�avance turque ã l�epoque de la guerre civile de

1341 ã 1354 (Amsterdam, J. C. Gieben. Edi-teur, 1989).

144 Lison. �La divinisation�� 65.145 Ten pat.146 Barlaam. Letter 5; Schiro, 316. Plg. Lt. 1, 250�

251, 260�261; Lt. 3, 290�294.147 �Mûsø vedliai [�] turëjo pavaizduoti super-

dangiðkuosius intelektus jutiminiais vaizdi-niais, idant mus dvasiðkai keltø nuo juslinio áintelektiná, ir nuo ðventø ir simboliniø vaizdøprie vientisø dangiðkøjø hierarchijø aukðtu-mø�, Pseudodionisijas, Dang. Hier. 1,3; 124A.;Plg. Meyendorff. Introduction, 271�273.

148 Nadal. Dissertation� 813.149 Nors Akindynas daug veikë Sinodo uþkuli-

siuose, paèiame birþelio mënesio Sinode jis ne-dalyvavo, matyt, jam buvo nepatogu dalyvau-ti Sinode, nukreiptame prieð jo buvusá drau-gà. Plg. Nadal. Dissertation� 635.

150 Jugie. �Palamite (Controverse)�, 1780.151 Nadal. Dissertation� 652; Jugie. �Palamite

(Controverse)�,� 1781�1782; laiðko tekstas:

PG 152, 1241.

Sniegas. 2002. Drobë, aliejus. 80 × 100

MOKSLINË MINTIS


KATEGORINIS IMPERATYVASIR KITO VEIDAS: IMMANUELIS KANTAS,

EMMANUELIS LEVINAS

The Categorical Imperative and the Face of the Other:Immanuel Kant and Emmanuel Levinas

SUMMARY

This article investigates the reception of kantian philosophy in the dialogical thinking of Emmanuel

Levinas. Levinas did not pay as much attention to kantian thought as, for example, to Edmund

Husserl�s phenomenology or to Martin Heidegger�s fundamental ontology, who were his mentors,

challenging his acceptance and disagreement. On the other hand, Emmanuel Levinas, trying to state

the status of ethics as the prime philosophy, discerned the only similar standpoint to his position in

Kant�s approach. He accepted the idea of categorical imperative in trying to distance himself from

the architectonics of kantian philosophy. The author of the article suggests that the common theo-

retical sources uniting Kant and Levinas are their openness to the tradition of Christian ethics, stem-

ming in Kant�s case from its justification by reason and moral law, and in Levinas� case reaching

him through Fyodor Dostoyevsky�s approach of total self-rejection and consciousness of guilt. On the

other hand, Levinas was more closed to the sober stability in a kantian understanding of the world

than to the anxiety of existential tradition. Levinas relied more on rationalist tradition than on ex-

istential thinking. He took the idea of Infinity from Descartes. He interpreted life as the place for

happiness. The most interesting thing is that for this assumption he looked for an ally in Kant as

well. Nevertheless, the author of the article discerns different approaches to the problem of happi-

ness in the philosophy of both.


JÛRATË BARANOVAVilniaus pedagoginis universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Kantas, Levinas, kategorinis imperatyvas, kito veidas.KEY WORDS. Kant, Levinas, categorical imperative, the Face of the Other.

JÛRATË BARANOVA


KITO ÞVILGSNIS IR KITO VEIDAS

Levinas, kitaip negu Kantas, màsto iðfenomenologinës etikos perspektyvos irtodël á etiná diskursà átraukia naujuskintamuosius, kurie niekaip nerandamiKanto diskurso lauke, � kità, kaip ant-ràjá asmená, kurá sutinku, kito þvilgsná irkito veidà.

Ryðkus matymas Levino þiûros feno-menologijoje ne atveria, o paslepia tai,kà jis parodo. Levinas kalba apie istori-jà kaip apie aklumà kitam. Jean-PaulisSartre�as apraðë þvilgsnio agresijà23. Fou-cault � stebëjimo kaip nelygiavertiðkàkito ( psichinio ligonio ar kalinio) galiospasiskirtymo asimetrijà24. Levinas savoetikoje kaip dvasinëje optikoje suabejosþvilgsnio galia. Þvilgsnis agresyvus.Akys tyrinëja. Taèiau veidas kito as-mens, kurá sutinku, nëra matomas. Ið-raiðka be þodþiø, regëjimo abstraktu-mas, nebylaus þvilgsnio vienatvë tampaprievarta. Þvilgsnis pats savaime neger-bia kitybës. Pagarba atsiranda anapusuþgrobimo ir kontakto, lytëjimo, uodi-mo ir skonio. Ji gali reikðtis tik kaiptroðkimas. Taèiau, kitaip negu Hegeliotroðkimas, Levino apibûdintas troðkimasnesiekia uþvaldyti ir vartoti. Todël gar-sà, kaip nurodo Derrida, Levinas iðke-lia aukðèiau uþ ðviesà25. Susitikti kito vei-dà � tai iðgirsti tai, kas nematoma. Kitoveidas atsiveria uþ bet kokio þenklo, jisneatsiveria, jis netematizuojamas. Nega-liu kalbëti apie kità kaip apie objektà.Turiu kalbëti tik kitam, kreiptis á já. Tu-riu siekti kito veido tik kaip to, kas lie-ka nepasiekiama, nematoma, nepalieèia-ma. Kai kreipiuosi á kità be savojoþvilgsnio agresijos, kito þodis pasiekia

mane kaip reikalaujanti malda, o kitoþvilgsnis ðaukiasi pagalbos. Taèiau arryðkus matymas atveria tai, kà jis paro-do, ar paslepia? Levinas kalba apie is-torijà kaip apie apakimà kitam. Ar ðvie-sa netampa prievartos ðaltiniu?

Kaip aiðkina Derrida, saulë Levinuisimbolizavo ir grynàjá prabudimà ir ne-iðsenkantá minties ðaltiná. Saulës ðviesatampa instrumentu ontologijai ir feno-menologijai naikinti26. Taèiau ðio �naiki-nimo� pasekmës iðliko Levino màstymotrajektorijoje. Ðios imanentinës kritikosprocese, prieðinant Heideggerá ir Hus-serlá, ar � Husserlá ir Heideggerá, for-muojasi imanentiðkai fenomenologinisLevino màstymo stilius.

Levinas radikaliai atsitraukia nuoHusserlio intencionalumo teorijos, pa-grástos adekvaèia ir simetrine koreliaci-ja tarp noesis ir noema. Jis remiasi treèiàjaDescartes�o metafizine meditacija. Þmo-niø sàmonëje, raðë Descartes�as, glûdine tik jos paèios idëja, bet taip pat pir-minë ir neredukuojama �begalybës idë-ja�. Begalybës subjektas negali nei su-kurti, nei suvokti. Begalybë skiriasi nuonoemos ar cogitatum, nes ji ið esmës pra-noksta mûsø gebëjimà suprasti ir aprëp-ti. Descartes�o schemoje begalybë � taiDievas. Taèiau formali argumento struk-tûra gali bûti pritaikyta ir kitos þmogið-kos bûtybës atþvilgiu. Levinas pritaiko.Kitas yra tai, kas lieka �nematomas�, kasateina ið aukðèiau, kas pranoksta mane.Veidas � tai �beveidis Dievas�, sako Le-vinas. Jis beveidis, nes að jo nematau, aðjo netyrinëju þvilgsniu. Að já girdþiu. Jisá mane kreipiasi, jis man ásako. �Kalbë-

MOKSLINË MINTIS


jimas maldauja kità þmogø, o neleidþiabûti. Þodis ryðkiai skiriais nuo regëji-mo.�27 Kita vertus, veidas turi Dievomodusà � begalybæ. Levinas suteikia ga-limybæ savo subjektui ne tik màstyti be-galybæ, bet ir jà patirti. Dievas yra èia �prieð mane, jis � kito veide. Pasitikdamaskito veidà, patiriu ir begalybæ. Baigtinu-mo ir begalybës prieðprieðos modusuvëliau savo valios etikà grás ir Ricoeu-ras. Jis pasitelks jas þmogaus trapumuiir klystamumui atskleisti. Ricoueras,kaip ir Levinas, atsigræð á Descartes�oketvirtàjà meditacijà: Descartes�o sub-jektas konstatuoja, kad negali stebëtis,jog klysta, nes, palyginæs save su tobu-lybe, suvokia savàjá netobulumà. Kan-tiðkoji transcendentalinë apercepcija,sintezuojanti baigtinumà kaip jusliðku-mà ir begalybæ, tampa paties Ricoueroankstyvosios etikos struktûrinimo para-digma28. Taèiau Levinas siekia sugráþtiprie �grynojo� Descartes�o, nes Kanto,kaip ir Heideggerio, baigtinumo-bega-lybës prieðprieðos problemos sprendimàlaiko antikartezijietiðku. Levinas mano,kad Kanto begalybës samprata átvirtina-ma tik kaip proto idealas, kaip jo reika-lavimø projektavimas á anapus, kaipidealus uþbaigimas to, kas duodamakaip nebaigta. Levinas èia oponuojaKantui, nes jis, kitaip negu Descartes�as,�negretina to, kas nebaigta, su privile-gijuotu begalybës patyrimu, ið ðio gre-

tinimo nedaro iðvados apie baigtybës ri-bas�29. Jo manymu, Descartes�as savo ið-vados priëjæs todël, kad jis baigtybæ su-prato bûtent begalybës atþvilgiu, o Kan-tas � atvirkðèiai: jo koncepcijoje pati be-galybë suponuoja baigtybæ.

Levino subjektas suvokia savo baig-tinumà �iðgirsdamas� kito veide slypin-èià begalybës idëjà.Taip jis suabejoja sa-vàja laisve � tai ir yra jo moralinës sà-monës pradþia. �Moralë, � sako Levi-nas, � prasideda tuomet, kai laisvë,uþuot pateisinusi pati save, jauèiasiesanti savavaliðka ir þiauri.�30

Kanto etikoje ðis atskaitos taðkas, pa-gal kurá að matuoju savo savivalës þiau-rumà, yra manyje � mano prote, kuria-me að aptinku moralës dësná � katego-riná imperatyvà, iðvedantá mane á kitusþmones per visuotinybæ. Kanto etikojeniekada nesutinku kito. Kitas jau yra ma-nyje. Bet ne ðis kitas, o bet kuris kitas. Aðjá aptinku monologiðkai save tikrinda-mas � gretindamas savo polinkius sudësnio universalizmu.

Vis dëlto ir Kanto, ir Levino etikojemano santyká su kitu struktûrina tamtikras màstymu nustatytas principas.Kanto etikoje � moralës dësnis, Levinoetikoje � dekartiðkoji begalybë. Abiejøetikø tonacija lieka racionali ir pakanka-mai rigoristinë. Në vienas jø nepasiûlojokiø iðimèiø ir alternatyviø mano san-tykio su kitu variantø.

LAIMË KAIP VILTIES IDEALAS IR KAIP GYVENIMO DÞIAUGSMAS

Ar pirminis egzistencinis þmogausbuvimo pasaulyje modusas gali bûtigebëjimas bûti laimingam? Ar atvirkð-

èiai � nelaimingam, arba laimæ apskri-tai ignoruojanèiam, mananèiam, kad jiyra tik atsitiktinis, netikëtas ir laikinas

JÛRATË BARANOVA


nuðvitimas? Kokià prasmæ ðioje laimësschemoje ágauna jausminë poreikiøstruktûra?

Kanto ir Levino atsakymø trajektori-jos èia iðsiskiria. Kantas neneigia laimësfenomeno kaip individo polinkiø orien-tyro. �Visi þmonës jau savaime turi di-dþiulá vidiná norà bûti laimingais, neskaip tik ðioje idëjoje ir susijungia visipolinkiai�31, raðo Kantas Dorovës metafi-zikos pagrinduose. Maþa to, Kantas ma-no, kad uþsitikrinti sau laimæ yra vienaið pareigø sau, nes nepasitenkinimas sa-vo padëtimi tarp daugybës rûpesèiø irnepatenkintø poreikiø galëtø lengvaivirsti didþiule pagunda nesilaikyti pa-reigos. �Nepasitenkinimo savo padëti-mi� modusas gali priminti Nietzsche�sáþvelgtà ressentimentà. Nepatenkintiejisukyla prieð tuos, kurie sugeba bûti pa-tenkinti ir apriboja jø gyvenimo galià.Kantas svarsto dar kitaip: �nepasitenki-nimas savo padëtimi� galëtø paþeistipamatiná þmogaus vidinio orumo ðalti-ná � jo gebëjimà priversti polinkius pa-klusti proto visagalybei. Kanto argu-mente glûdi imanentinis paradoksas:poreikiai turi bûti patenkinti tam, kadprotas galëtø juos lengviau suvaldyti.Ne laimë, o pareiga Kanto etikoje yramoralës subjekto autonomijos sàlyga.

Levinas, prieðingai, savo subjekto au-tonomijos pirmine prielaida postuluojajo gebëjimà iðgyventi laimæ kaip egzis-tenciná modusà. Tuo jis jauèiasi metàsiððûká ir Platono psichologijai, postu-luojanèiai poreiká kaip trûkumà, ir Kan-to moralës filosofijoje susiklosèiusiamgrynajam poreikio pasyvumui32.

Kantas neteigë, kad þmogus nepajë-gus patirti laimæ. Jis tik teigë, kad þmo-

gus nepajëgus màstyti jà kaip principà.Laimës negalima iðreikðti formule ar dës-niu, nes, kad ir kà apie jà sakytume, lai-më kaip idealas visada pranoks ðios ið-taros ribas. Galima sakyti, kad Kantas èiapakankamai kritiðkai vertina principøgalià. Principai gali turëti poveiká tiktam, ið ko jie yra kilæ � paèiam màstymui.Taèiau jausminis subjekto gyvenimasdaug sudëtingesnis, neredukuojamas ávienà formulæ. Nuolatos kintanèios gy-venimo aplinkybës nuolatos koreguoja irsubjekto laimës kaip idealo ásivaizdavi-mo slinktá. Kantas nesidþiaugia ðiuoþmogaus situacijos nepastovumu. Jis jàtik konstatuoja. Net apgailestauja, nesprideda þodelá �nelaimë�. Kantas raðo:�Taèiau laimës sàvoka, nelaimë, tokianeapibrëþta, kad, nors kiekvienas þmo-gus nori tapti laimingas, vis dëlto niekastvirtai ir pats sau neprieðtaraudamas ne-galëtø pasakyti, ko jis ið tikrøjø pagei-dautø ir norëtø�33. Laimës idëjai apibrëþ-ti reiktø absoliuèios visumos � maksima-laus mano pasitenkinimo �dabar ir betkada ateityje�. Vidinis paties subjektojausminio gyvenimo prieðtaringumasdar nëra didþioji jo nelaimë. Nelaimë yraateities nepatikimumas. Nelaimë, nes jeisubjektas ir sugeba pasiekti tai, ko troð-kæs, jo siekiniø rezultatai lemia jam ne-numatytus rezultatus. Þmogus trokðtaturto, bet turtas kelia rûpesèiø, pavydàir skatina persekioti. Jei jis norëtø ilgogyvenimo � kas galës laiduoti, kad tainebus ilgai trunkantis vargas? � retorið-kai klausia Kantas. Netgi paþinimo troð-kimas, jo manymu, laimës nesuteikiàs.Juk paþástant tikrovæ giliau, gali atsiver-ti blogis, kuris neágudusiai akiai nëramatomas. Netgi trokðtama kûno sveika-

MOKSLINË MINTIS


ta gali laimës neatneðti, nes pasitikëjimassavo prigimties sveikatingumu kaip tikir gali pastûmëti á nesaikingumà, o pras-ta sveikata � atvirkðèiai - daþnai sulaikonuo nesaikingumo.

Taèiau, jei pamatinis laimës stabilu-mas nëra galimas, ar tai reiðkia, jog iðanksto reikia nustoti jos ieðkojus, numa-tant galutinæ lûkesèiø neiðsipildymo ga-limybæ? Kanto pasirinkta sakinio kon-stravimo struktûra tarsi tokià baigtá irnurodo. Visur, kur tik jis kalba apierealios þemiðkos laimës alternatyvas, jispradeda sakiná nuo sàlygos aplinkybiø.Jis sako�norëtø�. Taèiau antrà sakiniodalá po kablelio pradeda þodeliu �bet�.Nuosaka �norëtø�, bet�� niekaip ne-skatina siekti ðios laimës alternatyvoskaip idealo. Kantas ið tiesø neakina sa-vo skaitytojo sukti nepatikimais atsitik-tinumø keliais. Moralës filosofijoje em-pirinio subjekto galimybës Kanto nedo-mina34. Jis ieðko kaþko pastovaus þmo-guje ir suranda � protu atrandamà mo-ralës dësná, kategoriná imperatyvà. Ta-èiau Kantas nëra nepermaldaujamas ri-goristas. Jis supranta, kad �moralësdësnis pats savaime laimës vis dëltoneþada�, o þmogaus prigimtis visais sa-vo polinkiais ðaukiasi laimës ir jostrokðta. Jis tiesiog perkëlë laimës iðsipil-dymo idealà á anapusiná pasaulá. Kny-goje Praktinio proto kritika jis raðo, kadkrikðèioniðkoji dorovës doktrina �uþpil-do ðià spragà (aukðèiausiojo gërio ant-ros bûtinos sudedamosios dalies nebu-vimà)�35. Krikðèioniðkoji etika numatoanapusiná pasaulá, kuriame prigimtis irdorovë galës sudaryti harmonijà. Kan-tas nepalieka savo subjekto be laimës

vilties. Negana to, ðià laimës viltá jislaiko antràja bûtina sudedamàja gëriodalimi. Jis nenori atimti ið savo subjek-to galimybës ieðkoti laimës ðiame pa-saulyje. Jis tik áspëja, kad veltui negaið-tø laiko, nes �palaimos, vadinamos lai-me, ðiame gyvenime visai negalima pa-siekti (kiek tai yra mûsø galioje)�36. Betgalima gera savijauta. O tam reikia la-bai nedaug. Gerai savijautai nereikia jo-kiø nustatytø principø � uþtenka vienempiriniø patarimø: dietos, taupumo armandagumo ir t.t.

Levinas, kitaip negu Kantas, laimælaiko pamatiniu ðio gyvenimo egzisten-ciniu modusu. Kita vertus, jo numato-mos laimës iðgyvenimo galimybës radi-kaliai pranoksta kuklias Kanto numaty-tos geros savijautos ribas. Laimës patir-tis Levino filosofijoje kyla ið galimybësmàstyti, valgyti, miegoti, skaityti, dirb-ti, ðildytis prieð saulæ. Bûtent ðios patir-tys suteikianèios gyvenimui vertæ. Levi-nas keièia iðeities taðkà. Gyventi � tai neriboti poreikius, o, prieðingai, juos ið-skleisti. Laimë � tai visø poreikiø paten-kinimas. Iðskleisti poreikius reikia tam,kad patirtum kuo didesná gyvenimodþiaugsmà kaip malonumà. �Gyveni-mas � tai emocija, jausmas. Gyventi, va-dinasi, mëgautis gyvenimu�,37 � raðo Le-vinas. Ar tai reiðkia, kad Levinas nepa-stebi skausmo, kuris, budistø ar Arthu-ro Schopenhauerio manymu, persmelkiavisà þmogaus egzistencijà? Levinas tiksukeièia iðeities taðkus: mes galime nu-sivilti gyvenimu tik todël, kad gyveni-mas nuo pat pradþiø yra laimë, sako Le-vinas. �Kanèia � tai netikëtas laimëspraradimas, taèiau bûtø neteisinga saky-

JÛRATË BARANOVA


ti, kad laimë yra skausmo nebuvi-mas.�38 Kanèia veda prie nevilties, pa-sak Levino, bûtent todël, kad ji tvirtaisusijusi su bûtimi ir myli bûtá, prie ku-rios ji prirakinta. Levinas prieina prieiðvados, kad nëra jokios galimybës ið-eiti ið gyvenimo. Neviltis nenutraukian-ti ryðiø su dþiaugsmo idealu39.

Levino postuluojamas hedonizmasgrindþiamas pamatiniu subjekto meilësgebëjimu. �Gyvenimas � tai meilë gyve-nimui�40, � sako Levinas. Tik per jà sub-jektas ágauna autonomijà ir nepriklauso-mybæ. Autonomijos ir nepriklausomybëslokalizacija � mano namai. Namuose ga-liu pasislëpti nuo blogo oro, prieðø irákyriø þmoniø. Negalima apie þmogø,kaip kad teigë egzistencialistai, pasaky-ti, kad jis ámestas á pasaulá. Levino sub-jektas lokalizuotas pasaulyje � jis turinamus. Namai leidþia jam susikaupti �jis gali dëmesingiau ásiþiûrëti ir á uþduo-tis, kurias jam siunèia pasaulis, ir á sa-vo paties situacijà, ir á savo galimybes.Viena ið ðiø susikaupimo prielaidø, kon-stituojanèiø vidiná namø gyvenimà,tampa Moteris. Namai turi savo vietà ir�savo paslaptá�. Jie leidþia atsiskirti nuogamtos. Namai yra pasaulio ásisavini-mo, uþkariavimo, interiorizavimo pa-grindas. Dþiaugsmas, kurá teikia namai,steigia leviniðko subjekto suverenumà.Tai jo egoizmo apsauga, jo nepriklauso-mybës saugos garantas. Ði nepriklauso-mybë leidþianti pajusti, jog mano egzis-tavimas kyla ið mano paties vidinës gel-mës, ið manosios vidujybës. Levinaspostuluoja, jog atskira bûtybë gali uþsi-daryti savo egoizme ir ðitaip átvirtintisavo izoliacijà. Jis gali nebaudþiamai ið-guiti ið savo namø svetingumo dvasià.

Derrida41, skaitydamas praneðimàAdieu to Emmanuel Levinas, skirtà Levi-no mirties metinëms paminëti, aptarëkaip tik �svetingumo� (accueil) sampra-tà, iðdëstytà knygoje Totalybë ir begalybë.Svetingai sutinku kità ne tik namuose,bet ir diskurse. Galiu atverti ne tik sa-vo namø duris, bet ir patá save.

Taèiau kaip tik ði laimës iðgyvenimoir manojo egoizmo galimybë nurodo irvisiðkai prieðingà alternatyvà. Galiu uþ-daryti kitam savo namø duris ir langus,taèiau, kita vertus, kai turiu namus, ga-liu kitam atverti savo namø duris42. Taipakankamai tolima, bet vis dëlto para-lelinë sàsaja su Kanto teiginiu, kad lai-mës uþsitikrinimas yra viena ið pareigøsau, nes nepasitenkinimas savo padëti-mi tarp daugybës rûpesèiø ir nepaten-kintø poreikiø galëtø lengvai virsti di-dþiule pagunda nevykdyti pareigos. Le-vino fenomenologijoje tai reikðtø, jogtam, kad galëèiau svetingai atverti kitamsavo namø duris, turiu ðiuos namus tu-rëti. Tam, kad galëèiau pasidalyti su ki-tu savo laimës erdve, turiu gebëti iðgy-venti tai, kas man duota, kaip laimæ. Beegocentrizmo neámanomas santykis sukitu asmeniu. Mat nelaisvø, priklauso-mø bûtybiø susitikimas gali baigtis ne-bent vienas kito nustelbimu ar sumaið-timi. Totalios atsakomybës naðtà, kuriospareikalaus Levinas ið savo subjekto, ga-li pakelti tik stovintis ant savo kojøþmogus. Tam, kad prisiimèiau atsako-mybæ uþ kità, turiu tvirtai jausti, kas aðesu. Mano asmenybës tapatybë atsisklei-dþianti man tik per mano gyvenimodþiaugsmà � per tai, kuo að gyvenu.

Todël Levinui nepriimtinas stoicisti-nis laimës kaip pakilumo momento, kai,

MOKSLINË MINTIS


nuslopinus visus poreikius, ásisàmonina-ma savo garbë, iðgyvenimas. Kanto sub-jektas tarsi tampa artimesnis stoikams,negu Levino subjektui, kuris pasaulá pa-tiria per emocijà ir jausmà. Taèiau Le-vinas nelinkæs kantiðkàjá laimës projek-tà priskirti stoikams. Jis mano, kad Kan-tas pats pakankamai nesuvokiàs savosubjekto tapatybës prielaidø. Levinasnemano, kad Kanto subjektas nesiekialaimës. Ar galëtø, retoriðkai klausia Le-vinas, egzistuoti Kanto tikslø vieðpatija,jeigu jà sudaranèios protingos bûtybës

neiðlaikytø kaip individualizacijos prin-cipo savo paèiø laimës troðkimo � ste-buklingai iðvengusios to þlugimo, kurisiðtiko juslinæ prigimtá? Levinas mano,kad laimës siekimas yra ne tik jo paties,bet ir Kanto subjekto pirmoji savosiostapatybës konstatavimo pakopa. �Kan-to �að� ágauna save ðiame laimës reika-lavime�43, � aiðkina Levinas. Keista, kadsàjungininku savo laimës ir malonumofenomenologijai pagrásti Totalybëje ir be-galybëje Levinas pasirenka kaip tik Kan-tà. Kodël?

LAIMËS LAIKINUMAS IR IL Y A GAUDESYS

Kanto subjektas nesijauèia nei �nu-blokðtas á egzistencijà�, kaip kad Marti-no Heideggerio Dasein, nei iðgyvenaðleikðtulá ar absurdo jausmà, kaip kadJean-Paulio Sartre�o ar Alberto Camusherojai, suvokæ, jog jie egzistuojà taip patbe reikalo ar beprasmiðkai kaip ir pasau-lio daiktai. Jis pastovesnis, nedramati-zuoja to, kad negali pasiekti absoliuèioslaimës ðiame pasaulyje paèiu savo empi-riniu buvimu. Ðiuo aspektu Levino irKanto subjektai yra panaðesni vienas á ki-tà, negu kad abu kartu � á Rokantenà arSizifà. �Þmogus visiðkai nesiranda ab-surdo pasaulyje, á kurá jis tarsi ámestas(geworfen ist)�, � raðo Levinas44.

Levinas savo subjekto apibrëþtiesprielaidø netapatina ne tik su Heidegge-rio apibûdintu subjekto ámestumo bei�nuobloðkio� konceptu, bet ir su Niekiokeliamu siaubu. Nerimà kelia laimës ne-patvarumas, siaubà � pats bûties pervir-ðis. Levinas já vadina �il y a �(�tai yra�).Levinas pripaþásta, jog ðis jo modusas

�tai yra� panaðus á Heideggerio es gibt.Taèiau Heideggerio ontologijoje es gibtsukelia dþiaugsmà dël to, kas egzistuo-ja. Levinas pirmiausia nurodo tai yraanonimiðkumà. Toks anonimiðkumo ið-gyvenimas kyla ið vaikystës prisimini-mø. Tyla mieganèio vaiko kambaryje në-ra tokia pati tyla, kuri iðtinka staiga nu-trûkus pokalbiui arba susimàsèius, arbamedituojant, arba kà nors nutylint. Tylamieganèio vaiko kambaryje, Levino aki-mis þvelgiant, ið tiesø yra triukðminga.Suaugusieji yra toli. Tai absoliuti tuðtu-ma. Tokià tuðtumà galima ásivaizduotipasaulyje iki kûrimo. Duodamas interviuPhilippe Nemo, Levinas tokià tylà prily-gino tam, �kà girdime, prikiðæ prie au-sies tuðèià kriauklæ � lyg tuðtuma bûtøpilna, lyg tyla bûtø triukðmas�45.

Nors il y a anonimiðkumas keliasiaubà, virpulá ir galvos svaigimà, su-krëstas að galiu sugráþti pats á save vëlpatirdamas laimæ kaip malonumà. Ta-èiau laimës suverenumas nëra pakanka-

JÛRATË BARANOVA


mai suverenus. Tai, kas esu-að priklau-so nuo ne-að. Að reikia pasaulio, kuris jáákvepia. Todël laimæ, kurià mums sutei-kia malonumas, temdo rûpestis dël ryt-dienos, glûdintis tame, ið ko mes gau-name malonumà. Taèiau tokia priklau-somybë neskatina Levino daryti iðvadà,demaskuojanèià malonumo iliuziðkumàar þmogaus ámestumà. Pasak Levino,jeigu poreikiui kaþko stinga, tai dar ne-reiðkia, kad juslës yra iracionalios ir kadðitaip paþeidþiama racionalios asmeny-bës autonomija. Èia Levinas tylomistampa Kanto, taip pat ir stoikø oponen-tu. Levinas nurodo, kaip iðeiti ið vienat-vës keliamo pesimizmo. Þmogus, jo ma-nymu, turi priemoniø nuo savo negan-dø, maþa to, ðios priemonës yra anks-tesnës negu nesëkmës. Ðá priemoniøkomplektà Levinas pavadina ekonomi-ja. Mane saugo nuo nerimo ne tik ma-no namai, bet ir darbas. Darbas tampatuo, kuo að gyvenu. Að gyvenu visu tuo,kas sudaro gyvenimà, � taip pat ir dar-bu, kuris pasitinka ir uþtikrina manàjàateitá. Gyvenu savo darbu lygiai taippat, kaip gyvenu oru, ðviesa ir duona.Heideggerio rûpestis Levinui pasirodëneiðvedantis ið il y a. Jam jis atrodo tie-siog �egzistencijos uþgriozdinimu�46.

Knygoje Etika ir begalybë Levinas ne-beaptarinëja laimës kaip malonumo ið-gyvenimo, iðvedanèio ið il y a moduso.Apþvelgæs savo màstymo raidà, jis kon-statuoja, jog tiesiog pasukæs á prieðingànei Heideggeris pusæ. Èia jis sako: �Kadiðeitume uþ �tai yra�, turime ne ásitvir-tinti (se poser), o iðsilaisvinti (se deposer),atlikti atsisakymo (deposition) veiksmà,kaip kad sakoma apie netekusius sosto(deposes) karalius�47.

Ðá savo suverenumo atsisakymà kon-stituojàs nesuinteresuotas santykis su ki-tu asmeniu. Santykis su kitu ankstesnisuþ bet kokià ontologijà. Kito þmogauspasitikimas, moralinës sàmonës pradþiakvestionuoja mano laisvæ. Todël etika,Levino þodþiais tariant, yra pirmoji fi-losofija. Èia jis radikalesnis nei Kantas.Kantas teigë tik tai, kad praktinë filoso-fija esanti neatskiriama jo visos sistemosdalis. Praktinio proto kritika Kanto sis-temoje ne kvestionuoja, o pratæsia gry-nojo proto kritikà.

Kategorinis imperatyvas Kanto etiko-je nuosekliai kyla ið racionalistiniø jo eti-kos prielaidø. O Levino etikos prielai-dos nëra racionalistinës, nors pats màs-tytojas niekada ir nebuvo tokio stiliausantiracionalistas kaip Friedrichas Niet-zsche. Levino antiracionalistinës verty-binës prielaidos geriausiai suvokiamosFiodoro Dostojevskio etiniø iðtarø kon-tekste. Kà gi reiðkia Levino nesuintere-suota atsakomybë, jei ne krikðèioniðkàjánesuinteresuotumo ir savojo egoizmo ri-bojimo principà, pasiekusá já per Fiodo-ro Dostojevskio radikaløjá krikðèioniðkajáaltruizmà? Kad suprastume Levino eti-kà, reikia prieð skaitant já prisiminti ro-manà Broliai Karamazovai. Èia sakoma:�O jeigu þmoniø nedorybës vers tavedidþiai piktintis ir skausmingai sielvar-tauti, jei netgi tau atsiras noras kerðytipiktadariams, tai labiausiai saugokis ði-to jausmo; tuojau ieðkok sau kanèios,tartum pats bûtumei kaltas, kad þmonësyra tokie piktadariai. Prisiimk ðità kan-èià ir kentëk iki galo, ir atsileis tau ðir-dis, ir suprasi, kad ir tu pats esi kaltas,nes galëjai ðviesti piktadariams kaip vie-nintelis þmogus, nesuteptas nuodëmës,

MOKSLINË MINTIS


bet neðvietei. O jei bûtumei ðvietæs, taita ðviesa bûtumei ir kitiems nutvieskæskelià, ir tas, kuris padarë piktadarybæ,gal nebûtø jis padaræs tavo apðvies-tas�48. Bûtent tokià nuostatà Levinasprieðina paþintiniam santykiui su kitu,kuris smelkia visà Vakarø etikos tradi-cijà ir panaikina susitikimo su kitu gali-mybæ. Susitikti su kitu galiu tik perëmæsðias dostojevskiðkas prielaidas. Taèiau,kita vertus, sàjungininkø savo etikaikaip pirmajai filosofijai grásti Levinasieðko toje savo paties kritikuojamoje ra-cionalistinëje tradicijoje � Descartes�o,Kanto filosofijoje. Todël esmingesniussavo filosofijos skirtumus nuo Kanto fi-

losofinio diskurso Levinas linkæs apskri-tai nutylëti. �Kokioje nejaukioje padëtyjeturës atsidurti mintis, � sako Derridaaptardamas Levino etikà, � kuri, neig-dama teorinio racionalumo pranaðumà,vis dëlto niekada nesiliauja kreipusis ámaksimaliai pagrindà praradusá racio-nalizmà ir universalizmà (kovojant)prieð mistikos prievartà, istorijos prie-vartà, prieð susiþavëjimà, entuziazmà irekstazæ.�49 Kita vertus, Levinas áveikia ðáDerrida pastebëtàjá �nejaukumà� pa-brëþdamas pirmiausia vertybiná savo irKanto etikø panaðumà, o ne profesiona-lias filosofinio diskurso konstravimoypatybes.


23 Þr. Jean-Paul Sartre. L�etre et le neant. Essai d�on-tologie phenomenologique. Paris: Gallimard, 1943,p. 292�343.

24 Michel Foucault. Madness and Civilization. AHistory of Insanity in the Age of Reason, London:Routledge, 1961, p. 250�251.

25 Jacques Derrida. �Violence et metaphysique.Essai sur la pensee d�Emmanuel Levinas� //Derrida J. L�ecriture et la difference. Paris: Edi-tions du Seuil, 1971, p. 147.

26 Ten pat, p. 127.27 Emanuelis Levinas. �Diskursas ir etika� // Gë-

rio kontûrai, Vilnius, Mintis, 1989, p. 310.28 Paul Ricouer. Fallible Man. New York: Ford-

ham University Press, 2000, p. 38.29 Ten pat, p. 311.30 Ten pat, p. 309.31 Immanuelis Kantas. Dorovës metafizikos pagrin-

dai. Vilnius: Mintis, 1980, p. 38.32 Emmanuel Levinas. Totalite et infini: Essai sur

l�exteriorite. Paris: Kluwer Academic, Press,1971, p. 118.

33 Immanuelis Kantas. Dorovës metafizikos pagrin-dai. Vilnius: Mintis, 1980, p. 39.

34 Prie empirinio subjekto Kantas gráþta vëlyva-jame savo veikale Antropologija pragmatiniu po-þiûriu.

35 Immanuelis Kantas. Praktinio proto kritika. Vil-nius: Mintis, 1987, p. 152.

36 Ten pat, p. 152.37 Emmanuel Levinas. Totalite et infini: Essai sur

l�exteriorite. Paris: Kluwer Academic, Press,1971, p. 118.

38 Ten pat, p. 119.39 Ten pat, p. 155.40 Ten pat, p. 115.41 Jacques Derrida. Adieu to Emmanuel Levinas.

California: Stanford university press, Stanford,1999.

42 Emmanuel Levinas. Totalite et infini: Essai surl�exteriorite, Paris: Kluwer Academic, Press,1971, p. 188.

43 Ten pat, p. 124.44 Ten pat, p. 149.45 Emmanuel Levinas. Etika ir begalybë. Vilnius:

Baltos lankos, 1994, p. 42.46 Ten pat, p. 87.47 Ten pat, p. 47.48 Fiodoras Dostojevskis. Broliai Karamazovai. Vil-

nius: Vaga, 1976, p. 221�222.49 Jacques Derrida. Adieu to Emmanuel Levinas.

California: Stanford university press, Stanford,1999, p. 375.

RITA ÐERPYTYTË


AR KIERKEGAARD�AS BUVO NIHILISTAS?Was Kierkegaard a Nihilist?

SUMMARY

It is undoubted that the two recent centuries are marked by nihilism. In a popular and even literary sense,

nihilism signifies a reference to experience, the main characteristic of which could be emphasized as the

highest estimation of individual self-recognition in a chaotic, unintelligible world full of anxiety. The very

first philosophical meaning of this phenomenon is usually linked with Nietzsche�s name. This thinker sees

nihilism already as �historical motion in the direction of Nothingness�. Nietzsche�s thought, which opens

up the philosophical perspective of nihilism, allows Heidegger to uncover the beginning of nihilistic thinking

and to link the history of nihilism with the history of Nothingness. What is the place in this history of

Kierkegaard? Was Kierkegaard a Nihilist? Looking for answers to such questions, we could consider the

notion of Faith in Kierkegaard�s philosophy. Nihilistic points of Kierkegaard�s philosophy arise first of all

in the nature of the questions themselves.

In consideration of certain nihilistic points in Kierkegaard�s philosophy, let us search for the con-

nection of this thought with the apophatic tradition in the history of philosophy (Pseudo Dionysius and

Master Eckhart) and with the contemporary tradition of apophatic thought as well.

Kierkegaard�s description of the motion of faith is not an explication of experience, but a link to

immediate experiential relations with reality. By saying that Abraham sacrifices Isaac in the name of

nothing, which means in the name of God, he draws a perspective of nihilistic thinking showing the

limits of the reflection. Still differently from the mystical tradition of negative theology, he doesn�t at-

tempt even to describe the dimension of faith as the dimension of experience by using the figures of

an annihilative character. Kierkegaard�s nihilism, according to the direction of the annihilative step, struc-

turally coincides with the nihilism that is operating in a negative theology discourse. Although in a

Kierkegaardian perspective the apophatic theology appears as approaches of the same limit, the limit

of discoursiveness and reflection, the real intention of negative theology is to transcend this limit to-

wards the dimension of experience. And that is exactly the reason for Johannes de Silentio�s �dizzi-

ness� and his �blackout�.

Gauta 2003-05-12

RITA ÐERPYTYTËVilniaus universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Kierkegaard�as, nihilizmas, niekis, negatyvioji teologija.KEY WORDS. Kierkegaard, nihilism, nothingness, negative theology.

MOKSLINË MINTIS


Pastarieji du ðimtmeèiai neabejojamaipaþenklinti nihilizmo þenklu. �Visi

esame nihilistai�, � sakë jau uþpraeitoamþiaus literatûros genijus F. Dostojev-skis. Populiariàja ir netgi literatûrineprasme nihilizmas reiðkia nuorodà á to-kià patirtá, kurios bûdinguoju elementugalima laikyti individo savæs pripaþini-mà aukðèiausiuoju matu chaotiðkame,nesuprantamame ir netikrumo pilnamepasaulyje. Pirmasis ryðkiausias ðio feno-meno áprasminimas paprastai siejamassu Nietzsche�s vardu. Jam nihilizmas tu-ri �istorinio judëjimo Niekio link� pras-mæ. Nietzsche�s màstymas, atvëræs filo-sofinæ nihilizmo perspektyvà, leidþiaHeideggeriui apnuoginti nihilistiniomàstymo iðtakas ir susieti nihilizmo is-torijà su Niekio istorija. Kokia vieta ðiojeistorijoje tenka danø màstytojui S. Kier-kegaard�ui? Ar Kierkegaard�as buvo ni-hilistas?

S. Kierkegaard�as 1844 m. JohannesClimacus pseudonimu iðleisto veikaloFilosofiniai trupiniai treèiajame skyriuje,pavadintame �Absoliutus paradoksas�ir turinèiame paantraðtæ �Metafizinë uþ-gaida�, sodriu brûkðniu uþbraukia ilgàracionalaus Dievo buvimo árodymø fi-losofijoje istorijà. Kantas pirmasis ëmë-si filosofiniø Dievo buvimo árodymøkritikos ir parodë teorinio proto pastan-gø bergþdumà kelyje á Dievà, bet sykiuatvërë tà kelià proto kaip praktinës ga-lios perspektyvai. Kierkegaard�as, kitaipnei Kantas, jau paèià proto pretenzijàárodyti Dievà pavadina �metafizine uþ-gaida�. Kà reiðkia toks proto galios ap-ribojimas ir kuo jis gali bûti paremtas?Pirmiausia jis reiðkia tai, kad árodinëti

egzistavimà apskritai yra abejotinas da-lykas, nes �jei Dievas neegzistuoja, taijuk ðito árodyti neámanoma, o jei jis eg-zistuoja, tai norëti ðitai árodyti � kvailys-të; mat tà paèià akimirkà, kai árodymasprasideda, að prezuponuoju tai, kad jisegzistuoja...�1 Èia Kierkegaard�o argu-mentai, neigiantys galimybæ árodinëtiegzistavimà, dar susisieja su kantiðkai-siais argumentais. Kierkegaard�as argu-mentuoja teigdamas, kad proto realizuo-jamas �árodinëjimas nuolat tampa kaþ-kuo kitu � tampa tolesniu prielaidos,kad uþklaustasis dalykas egzistuoja, ið-vados plëtojimu�2.

Taèiau svarbu pasþymëti, kad Kier-kegaard�as sunkumà �árodyti Dievo bu-vimà� traktuoja ne kaip galimybæ abe-joti ar nepasitikëti ta tikrove kaip protuneárodoma ir todël �abejotina�, bet kaipabejojimà ir nepasitikëjimà paèiu árodi-nëjimu, bûtent � màstymu. Kita vertus,Kierkegaard�as ne kritikuoja tam tikrusDievo buvimo árodymus (kaip tai darëKantas, tuo paèiu bandydamas atvertikelià kitiems árodymams), o dekonstruo-ja patá árodinëjimà. Bûtent radikalizuo-ja patá màstymà � atskleidþia màstymàkaip tà, kuris, màstydamas Dievà, patsaptinka savo ribà. Màstymas patiria sa-vo ribotumà, nes Dievà galima màstytitik kaip nepaþástamàjá: �...tai, kad tai yraDievas, mums juk tereiðkia, kad tai ne-paþástama...�3

Tad Dievas màstymo judesiu prieina-mas kaip riba. Ar dinaminæ perspekty-và pakeitæ statine gautume kà nors �po-zityvesnio�? Koká Dievo idëjos turiná at-skleidþia toks màstymo judesys? �...taiskirtingumas, absoliutus skirtingumas.

RITA ÐERPYTYTË


Taèiau tai yra absoliutus skirtingumas,be jokiø atpaþinimo þenklø�4. Ar toks ne-paþástamojo (Dievo) �apibrëþimas� at-skleidþia jo �turiná�? Kierkegaard�as sa-ko: �...taip nëra�. Protas negali �turinin-gai� màstyti absoliutaus skirtingumo.Tad, Kierkegaardo þodþiais tariant, �taipnëra� � �mat protas negali absoliuèiai sa-væs paneigti.�5 Taigi, negalëdamas savæsperþengti, protas tegali fiksuoti to màs-tymo judesio struktûrai esmingà mo-mentà � neigimà. Protas, màstydamasnepaþástamàjá (Dievà) ir prieidamas jákaip màstymo ribà, neigia save, taèiau toneigimo judesio negali atlikti iki galo,nes tai reikðtø savæs perþengimà, o taimàstymui yra neámanoma.

Kaip tik todël jau ið pat pradþiø á sa-vo paties iðkeltà klausimà � kas gi yratas neþinomasis, sutrikdantis þmogaussaviþinà, Kierkegaard�as atsako tokia ið-vada: �Tai yra neþinomasis. Taèiau taijuk nëra koks þmogus, nes tai paþásta-ma, taip pat ir ne koks kitas paþástamasdalykas. Pavadinkime ðá nepaþástamàjáDievu. Tai tëra vardas�6.

Kaip bûtø galima apraðyti ir ávardy-ti tà Kierkegaard�o atliekamà neigimojudesá, kuriuo màstymas, radikalizuoda-mas savo pastangas, neigia save ir visdëlto nepajëgia to atlikti iki galo? Kokiayra ðios �paradoksiðkos proto aistros�,tos pasijos, ið savo nepajëgumo besise-mianèios galios, esmingoji apibrëþtis?

Johannes Climacus mano pirmiausiaesàs ne tik anapus kataphasis, bet ir ana-pus apophasis.

�...riba bûtent ir yra aistros kanèia,nors drauge ir jos sukurstymas. Taèiautoliau ji negali nueiti, ar ryþtøsi iðlandai

via negationis, ar via eminentiae.�7 Tuo irneigimo, ir teigimo judesiu màstymo pri-einamos ribos fiksavimu Johannes Cli-macus �iðkelia� savo atliekamà judesá iranapus negatyvaus, ir anapus �pozity-vaus� judesio struktûros, nesitapatinda-mas nei su via negativa, nei su via affirma-tiva. Prieðingai, Johannes Climacus savomàstymo judesiu mano atskleidþiàs ben-drà gilesniàjà tiek neigimo, tiek teigimokeliui bendrà struktûrà, kurios bendru-mà pirmiausia liudija bendras rezultatas,pasiekiamas einant alternatyviais laiko-mais keliais. Tas rezultatas � tai riba ��nepaþástamasis�, �tik vardas�.

Kierkegaard�o prieðiðkumas katafa-tiðkajam keliui nesukelia didesniø abe-joniø, bet jo santykis su negatyviàja te-ologija vis dëlto neatrodo toks nekontro-versiðkas. Tas Johannes Climacus dekla-ruojamas santykio su via negativa iðorið-kumas vis dëlto verèia klausti, ar jo (Jo-hannes Climacus) atliekamo judesiostruktûra ið tikrøjø yra kitokia negu vianegativa?

Taèiau ar turime galimybæ struktûri-niu poþiûriu palyginti ðiuos du jude-sius? Ar via negativa struktûra gali bûtiJohannes Climacus màstymo judesio at-paþinimo pagrindas? Bûtent, ar galimevienareikðmiðkai sakyti, jog apie nega-tyviosios teologijos diskursà þinomedaugiau nei apie Johannes Climacuskalbëjimo bûdà?

Galime prisiminti, jog Jacques Derri-da savo puikioje esë Iðskyrus vardà (Saufle nom), skirtoje negatyviajai teologijai,kaip tik ir nurodo tà aplinkybæ, jog tai,kà mes vadiname apofatiðkuoju keliu,negatyviàja teologija, nëra grieþtai api-

MOKSLINË MINTIS


brëþta. Vadinasi, kieno nors santykis sunegatyviàja teologija nustatomas ne ki-taip nei kartu atskleidþiant ir via negati-va struktûrà.

Bandant lyginti Kierkegaard�o kalbë-jimo bûdà su negatyviosios teologijosdiskursu, pirmiausia vël krinta á akis ga-na formalus iðorinis diskursø panaðu-mas. Ne viename apofatinei teologijaipriskiriamø tekstø apie Dievà taip pat

kalbama kaip apie �nepaþástamàjá�. Su�Nepaþástamuoju� susiduriame Pseudo-dionisijaus �Mistinëje teologijoje�:

�Taip viso paþinimo neveiklumevirðesniàja dalimi vienijamasi su visiðkaiNepaþástamu ir visiðkoje nieko neþinio-je paþástama antprotiðkai�8.

Angelus Silesius mistinëje poezijojeDievas kaip �nepaþástamasis� apibûdin-tas dar aiðkiau:

Der unerkandte Gott.Was Gott ist weiss man nicht: Er ist nicht Licht, nicht Geist,Nicht Wahrheit, Einheit, Eins, nicht was man Gottheit heist:Nicht Weissheit, nicht Verstand, nicht Liebe, Wille, Gütte:Kein Ding, kein Unding auch, kein Wesen, kein Gemütte:Er ist was ich, und du, und keine Creatur,Eh wir geworden sind was Er ist, nie erfuhr.

(Angelus Silesius. Der cherubinische Wandersmann, 1674, IV, 21)

Derrida dekonsrukcinë pastanga ið-ryðkina, kad apie ðità �nepaþástamà Die-và� apofatinëje teologijoje nepasakytanieko turininga, kà jis savyje �turi�, �ið-skyrus vardà�:

�Iðskyrus vardà, kuris nepavadinanieko turininga, netgi dieviðka (Got-theit)�9.

Akivaizdu, kad ðis formalus, netgine diskurso, o tiesiog þodyno panaðu-mas, dargi tapatumas, nëra atsakymasapie via negativa ir Johannes Climacusmàstymo judesiø struktûriná tapatumà.Atsakymo galima tikëtis paklausus, á kàabiem atvejais yra nukreipta pati anihi-liacinë pastanga?

Apofatiðkosios teologijos struktûràatitinkantis anihiliacijos judesys Derridadekonstrukciniame veidrodyje atsispin-di pirmiausia kaip onto-loginë � seman-

tinë savigriova. Vadinasi, jos nukreiptu-mas � pati kalba. Via negativa nihilizmasèia iðryðkëja kaip kalbos, griaunanèioskalbà, nihilistiðkumas: �Dievas� �yra�vardas ðito bedugnio kritimo, to begali-nio kalbos iðtuðtëjimo�...10

Derrida taip pat nurodo á savireflek-syvià negatyviosios teologijos diskursostruktûrà, savirefleksinæ kalbos funkci-jà ðiame diskurse laikydamas dargi es-mingesniu struktûriniu apibûdinimu neiplaèiai pastebimas ðio diskurso ypatu-mas � sàvokø, vaizdiniø, figûrø savirep-rezentatyvumo demaskavimas:

�Tuo paèiu ji (negatyvioji teologija. �R. Ð.) tampa ne paprasèiausiai kalba irne kalbos árodymu, o pirmiausia paèiaáprasminta patirtimi, paèia reikliausia,labiausiai neiðaiðkinama kalbos �esme�:kalbëjimas apie kalbà, �monologas� (he-

RITA ÐERPYTYTË


terologine ðito þodþio prasme pagal No-valisà ar Heideggerá), kuriame ðneka irkalba sako apie save paèias ir ávykdotai, kad Die Sprache spricht. Ið èia ðitaspoetinis matmuo ir fikcijos aspektas,kartais ironiðkos ir visada alegorinës,kurià kai kas laikë tik forma, regimybearba simuliakru... Tiesa, kad vienu me-tu (simultaniðkai) dykumos fikcija siekiademaskuoti vaizdinius, figûras, stabus,retorikà...�11

O Johannes Climacus anihiliacijos ju-desio kryptis yra protas. Màstymas Jo-hannes Climacus yra aistra, o aistrosaukðèiausias laipsnis yra savo pabaigostroðkimas. Toká aistros nulemtà protonukreiptumà jis vadina paradoksu. Pa-radoksà sudaro tai, kad màstymas ani-hiliuoja patá save: �...aukðèiausia màsty-mo aistra yra norëti susidûrimo, norssusidûrimas vienaip ar kitaip taps jopraþûtimi. Tai yra aukðèiausias màsty-mo paradoksas � norëti aptikti tai, ko jispats negali màstyti�12. Taigi màstymopastangos ávardijimas kaip paradokso �tai màstymo savianihiliacinës struktûrosiðryðkinimas.

Taèiau kaip Kierkegaard�as traktuo-ja màstymà? Akivaizdu, kad jis màsty-mà tapatina su refleksija. Todël tikrasisanihiliacijos judesio taikinys ir yra re-fleksijos aktas. Màstymas todël ir galisiekti susinaikinti, paneigti save, kad jisyra refleksija. Refleksijos akto struktûràsudaro sprendinys kaip adequatio arbasprendinys kaip repraesentatio. Kita ver-tus, tai, kas refleksijos aktu �sugauna-ma�, t. y. atspindima, kaip tikrovës ati-tikimas arba kaip tai, kas tà tikrovæ rep-rezentuoja, neiðvengiamai tampa màsty-

mo �turiniais�. Siekdamas màstyti Die-vo idëjà ir negalëdamas jos sugriebtikaip turinio, màstymas ir atskleidþiaesàs neigiantis, naikinantis pats save. Ki-ta vertus, màstymo reprezentatyvumas,jo turiniø iðreiðkiamumas sàvokomis,vaizdiniais yra nuoroda á reflektyvausmàstymo susietumà su kalba. Vadinasi,ir Johannes Climacus anihiliacijos jude-sio kryptis ta pati kaip ir negatyviosiosteologijos diskurse � kalba.

Ar tad galëtume sakyti, jog anihilia-cijos judesio kryptis tiek negatyviojojeteologijoje, tiek Johannes Climacus màs-tyme yra ta pati? Ar abiem atvejais nei-giamas pats diskursyvumas kaip galiakelyje á Dievà?

Tarsi dar kartà patvirtindamas reflek-sija grindþiamos kalbos (diskurso) nepa-jëgumà iðreikðti Dievo idëjà, JohannesClimacus sako: �Protas priartino Dievàtaip arti, kaip tik ámanoma, o vis dëlto iratitolino taip toli, kaip tik ámanoma�13.

Tad kà galime pasakyti apie Dievà?Johannes Climacus: �Dievas mums juktereiðkia, kad tai nepaþástama�14. Filoso-fijos trupiniuose Kierkegaard�as tarsi ven-gia vartoti bet kokià sàvokà kaip sàvo-kà, kuri pretenduotø iðreikðti Dievo idë-jos turiná. �Nepaþástamasis� ðiuo atvejuyra aptinkamas ir ávardijamas kaip ribair skirtingumas ne bandant pozityviainusakyti Dievo idëjos turiná, o atvirkð-èiai � demonstruojant tokio nusakymonegalimybæ. Taèiau ar ðios galimybës ið-mëginimas nëra bandymas tai padarytinegatyviai?

Tarsi patvirtindamas savo kelio ne-sutapatinamumà su via negativa, Johan-nes Climacus nelinkæs Dievo vadinti

MOKSLINË MINTIS


Niek(i)u. Tai, kas �nepaþástama�, Johan-nes Climacus yra ne niekas, bet ar taireiðkia, kad tai nëra ir Niekis?

Ðiaip ar taip, Niekis, kaip negatyvio-sios teologijos diskurso eksploatuojama�sàvoka�, neiðkyla Kierkegaard�o Filoso-fijos trupiniuose.

Tuo tarpu Angelus Silesius kûrinyjeskaitome:

Nichts werden ist Gott werden...(VI, 130)

Mokytojas Eckhartas, interpretuoda-mas ðv. Augustinà, taria: �Kai apaðta-las Paulius mato Nieká, tada jis matoDievà�15.

Ðioje augustiniðkai eckhartiðkoje iðta-roje telkiasi ne tik Mokytojo Eckharto ni-hilizmo prasmë, bet ir tai, kas esmingaNiekio kaip negatyvaus diskurso �sàvo-kos� vartosenai. Niekis yra ne spekulia-tyviu màstymo judesiu pasiekiamas �tu-rinys�, o patiriama tikrovë, esamybë.�Matyti Nieká� reiðkia ne atskleisti tossàvokos prasmæ, o iðgyventi, patirti Nie-kio apreiðkimà. Èia akcentuojamas ne tikDievo identiðkumas Niekiui, bet ir patsidentifikacijos judesys (matyti Nieká). Die-vas sutampa su Niekiu (nihil), kai rega/matymas (apertis oculis) aptinka neper-þvelgiamà, aklinà taðkà, ið kurio þiûrint,bet koks matymas uþsibaigia. MokytojoEckharto mistinis màstymas yra per-smelktas negalimybës reprezentuoti tai,kas nereprezentuojama, pajautos. Niekiofigûros interpretacija leidþia pamatyti,jog ði figûra funkcionuoja ne kaip sàvo-ka, atitinkanti tam tikrà apibrëþtà objek-tà, tokio adekvatumo objektui � Niekiuijoje nerasime. Tai veikiau paèios metafi-

zinës pastangos sustabdymà fiksuojantisàvoka. Niekis yra uþdanga, po kuriaglûdi tai, kas negali bûti màstoma me-tafiziðkai ir iðreiðkiama diskursyviai.Niekis � tai uþdanga, fiksuojanti nebemàstymo, o patirties sritá. Niekis gali bû-ti patirtas kaip erdvë, kaip platuma,kaip atvertis, bet jo negalima màstytikaip �ko nors�, ko nors apibrëþta. Apo-fatiðkoji teologija Nieká nurodo kaip�tikràjá� Dievo vardà a parte hominis.

Vakarø màstyme sutinkamos dvi pa-matinës Niek(i)o sàvokos vartosenosprasmës � absoliutus Niekis � negatyvusNiekis � Niekas, arba totalus bûties arbet kurio bûties aspekto stygius, � irsantykinai Niekis, tai yra nesatis arba lai-kymasis anapus, taèiau anapus ne visoko, o tam tikros bûties dimensijos, bû-tent tos, kurià sudaro daiktai (objektai,esiniai). Niekis antràja prasme hierar-chiðkai buvoja ne �þemiau� daiktø (esi-niø), o �aukðèiau� jø. Apofatinës teolo-gijos tradicijoje ðitas Niekis sutampa sutikruoju Dievu, anapus bet kurio vardo,kuriuo norëtume Já pavadinti, anapusbet kurio vaizdinio, kaip vaizduotumësgalá já matyti. Bet taip pat ðitas Niekissutampa ir su pirmaprade �vieta�, ku-rioje ðitas Dievas gali prezentuotis ir iðkurios jo gali stigti. Ta �vieta� � tai pa-tirties erdvë.

Tad negatyviosios teologijos diskur-so struktûroje ryðkëja jai esminga anihi-liacijos judesiu ávykdoma refleksijos,diskursyvumo plotmës savigriova ir pa-tirties plotmës atvertis.

Ar refleksijos apribojimà ir savineigàfiksuojantis Johannes Climacus iðeina ápatirties plotmæ? Ir kà, anot Kierkega-

RITA ÐERPYTYTË


ard�o, reikðtø tai padaryti? Ar anapusmàstymo, anapus refleksijos JohannesClimacus atsiveria galimybë susitikti suDievu? Tikëjimà Kierkegaard�as màstokaip atsiveriantá anapus màstymo. Ta-èiau màstyti tikëjimà � tai susidurti suparadoksu: aptikti tikëjimo nepamàsto-mumà. O tai nëra tas pat, kaip atsidur-ti patirties betarpiðkume. Todël nors Jo-hannes Climacus brëþiamas anihiliacijosjudesys nukreiptas á refleksijà, bûdamasatliekamas refleksija, jis nesugeba pa-neigti savæs, iðeiti anapus savæs. Johan-nes Climacus iðsilaiko refleksijoje ir supastaràja sutampa. Apraðydamas tikëji-mà kaip �ðuolá�, kaip �absurdà�, Kier-kegaard�as apibûdina já kaip kaþkà, skir-tinga nuo refleksijos, t. y. apibûdina ref-leksijos poþiûriu.

O Baimëje ir drebëjime Kierkegaard�opateikiama Abraomo tikëjimo judesio in-terpretacija ar iðeina anapus refleksijos?

Kierkegaard�as, �Filosofijos trupiniøbaigiamajame nemoksliniame prieraðe�tikëjimà nusakydamas kaip religingumàB (t.y. kaip nesutampantá su instituciniureligingumu), ávardija já ne tik kaip ab-soliutø paradoksà, bet dargi kaip dvigu-bà paradoksà. Dviguboje kjerkegoriðkojoparadokso struktûroje galima iðskirti netik to, kà bandoma suvokti, paradoksið-kumà, bet ir paties santykio su tuo, kassuvokiama, paradoksalumà. Absurdið-kas tikëjimas tuo, kuo tikëti neámanoma,ir yra paradokso �turinys�. Baimëje irdrebëjime Johannes de Silentio pseudoni-mas eksplikuoja ðio paradokso �turiná�kaip tikëjimo judesá.

Tad sykiu su Johannes de Silentiogalime paklausti: �Taigi riteris atliekajudesá, taèiau koká?�16

Kita vertus, koká judesá turi atliktimàstytojas, bandantis atpaþinti tikëjimoriterá?

Svarbu paþymëti, kad Kierkegaard�omàstymui priskirtina dvigubo reflekty-vumo struktûra. Galima net sakyti, kadjo dëmesys labiau sutelktas ne á tai, kasatspindima, o á patá gebëjimà atspindë-ti. Tad Kierkegaard�ui, ko gero, labiaurûpi tai, kaip �sugriebti� tikëjimo riteroveidrodiná atspindá refleksijos aktu, neitai, koks tikëjimo riterio veidas refleksi-jos veidrodyje atsispindi.

Kierkegaard�as panaðus á ðokiø mo-kytojà, norintá parodyti, kaip atlikti ju-desá, kurio pats nemoka ir neketina ðok-damas pademonstruoti. Jis nori parody-ti Abraomo judesá. V. Podoroga sako, kad�Kierkegaard�o teatre vieðpatauja iðlais-vinto gesto, neverbalizuoto polëkio kul-tas, tai patoso, aistros, judesio teatras�17.Abraomo judesá V. Podoroga, taikliaipasinaudodamas G. von Kleisto minti-mi, ávardija marionetës judesiu. Mario-netës judesiui bûdinga tai, kad maðinis-tas ir marionetë sudaro darnià sceninæmaðinà, gaminanèià tam tikros rûðies ju-desá. Tarp maðinisto rankø pirðtø ir priejø pritvirtintø marioneèiø esama suma-nymo pobûdþio priklausomybës.

Kad tikëjimo judesys Kierkegaard�oteatre pademonstruojamas marionetið-kai, o tai reiðkia, � neiðeinant ið reflek-sijos srities, � liudija ir ta aplinkybë, jogKierkegaard�as sutelkia dëmesá á tai, kaseina pirma tikëjimo. Judesys, kuris einapirma tikëjimo, yra begalinës rezignaci-jos, begalinio atsiþadëjimo judesys. Be-galinës rezignacijos kaip viso ko atsisa-kymo, paneigimo judesio jëga yra ani-hiliacinë jëga, kuri dar gali bûti suvokta.

MOKSLINË MINTIS


O tolesniam � tikëjimo judesiui � suvok-ti jokios galimybës nëra: �kiekvienà kar-tà, kai pasiryþtu atlikti ðá judesá, manaptemsta akys�18.

Rezignavimas yra suvokiamas, nesjam, anot Kierkegaard�o, nereikalingastikëjimas. �...tai, kà rezignuodamas lai-miu, yra mano amþina sàmonë, o taigrynai filosofinis judesys; drástu teigti,kad prireikus galiu já atlikti, o galiu ið-lavëti tiek, kad já atlikèiau, nes kiekvie-nà kartà kokiai nors baigtinybei maneuþvaldþius, að marinsiuosi, kol pajëgsiuatlikti tà judesá; mat mano amþina sà-monë yra meilë Dievui, ir ji man yraaukðèiau uþ viskà. Rezignavimui nerei-kalingas tikëjimas, jis reikalingas norintgauti ðá tà daugiau (kad ir labai nedaugdaugiau) negu amþina sàmonë, nes taijau paradoksas.�19

Kierkegaard�o atliktas tikëjimo jude-sio apraðymas yra ne patirties eksplika-

vimas, o reflektyvi nuoroda á betarpið-kà patirtiná santyká su tikrove. Sakyda-mas, kad Abraomas aukoja Izaokà var-dan nieko, o tai reiðkia vardan Dievo, jisnubrëþia nihilistinæ perspektyvà paro-dydamas refleksijos ribas, taèiau, kitaipnei mistinë negatyviosios teologijos tra-dicija, nebandydamas net ir anihiliaciniopobûdþio figûromis apraðyti tikëjimoplotmës kaip patirties plotmës. Kierke-gaard�o nihilizmas anihiliacijos judesiokrypties poþiûriu struktûriðkai sutampasu negatyviosio teologijos diskurso eks-ploatuojamu nihilizmu. Ir nors kjerkego-riðkojoje perspektyvoje apofatiðkoji te-ologija atsiveria kaip prieinanti tà paèiàribà � diskursyvumo, refleksijos ribà,paèios negatyviosios teologijos intencijayra tos ribos perþengimas � patirtiesplotmë. Bûtent tai, nuo ko Johannes deSilentio �svaigsta galva� ir �temstaakys�.


11 S. Kierkegaard. Filosofijos trupiniai. � Vilnius:Aidai, 2000, p. 65.

12 Ten pat.13 Ten pat, p. 70.14 Ten pat, p. 71.15 Ten pat.16 Ten pat, p. 65.17 Ten pat, p. 71.18 Pseudo Dionisijus. Apie mistinæ teologijà // Nau-

jasis þidinys, 1992, Nr. 11, p. 4.19 Jacques Derrida. Essai sur le nom, Éditions Gal-

lilée, 1993. Cit. ið rus. vert.: J. Derrida. Esë obimeni, SPb., 1998, p. 97.

10 Ten pat, p. 97�98.

11 Ten pat, p. 96.12 S. Kierkegaard. Filosofijos trupiniai. � Vilnius:

Aidai, 2000, p. 62.13 Ten pat, p. 72.14 Ten pat, p. 70.15 Meister Eckhart. Die deutschen und lateinischen

Werke, vol. III. � Stutgart und Berlin, von 1936,S. 189�190.

16 S. Kierkegaard. Baimë ir drebëjimas. � Vilnius:Aidai, 2002, p. 37.

17 V. Podoroga. Vyraþenije i smysl. � Moskva: AdMarginem, 1995, p. 115�116.

18 S. Kierkegaard. Baimë ir drebëjimas, p. 42.19 Ten pat, p. 42.

ANTANAS ANDRIJAUSKAS


KULTÛROLOGIJA MOKSLØ SISTEMOJECulturology in the System of Sciences

SUMMARY

The author considers the generation, structure and functions of culturology within the system of culture-

inquiring sciences. He shows that the original ideas of culturology appeared and matured within different

sciences, and that the understanding of its subject, objectives and methods was gradually developed.

The main objective of culturology is the culturological cognition of cultural values, symbols and

activities as a systemic unity. This is followed by others: 1) the comprehension of a cultural generation,

functioning, modification and innovation; 2) the study of the different morphological levels and struc-

tures of culture and their interactions; 3) an explanation of the meaning of cultural functions, codes

and symbols and their application to everyday practice; 4) the comprehension of the traditions and

norms (law, morality, etiquette, sanctions etc), communicative systems, standards of religion and art,

and cultural stereotypes characteristic of social-cultural organisms; 5) the cognition of every creative

form of human activity, intellectual, artistic or other producing new cultural phenomena. The sphere of

culturological cognition includes forms of individual creativity, works of art, philosophical and scien-

tific works, etc, which have unique characteristics and therefore cause problems for culturological studies.


ANTANAS ANDRIJAUSKASVilniaus dailës akademija

RAKTAÞODÞIAI. Kultûrologija, kultûra, kultûros teorija.KEY WORDS. Culturology, culture, theory of culture.

Dabartiniame moksliniame diskursenëra vieno poþiûrio á tai, kokià padëtátarp humanitariniø ir socialiniø moksløuþima kultûrologija. Pretenduodama áuniversalios metateorijos, aprëpianèios

dabartinæ policentrinæ pasaulio situaci-jà ir sudëtingas kultûrø sàveikos proble-mas, statusà, kultûrologija savo tyrimoobjektà analizuoja ávairiapusiðkai ir ple-èia átakà ávairiomis kryptimis. Dël integ-

KULTÛROLOGIJA MOKSLØ SISTEMOJE

MOKSLINË MINTIS


racinio pobûdþio ir metateoriniø ambi-cijø kultûrologijai tenka svarbi vietatarp kultûrà tyrinëjanèiø mokslø. Integ-racinës kultûrà tyrinëjanèios metateori-jos nuostatas ji praktiðkai ágyvendina at-likdama þiniø sintetinimo funkcijà ðaki-niø kultûrologiniø mokslø sistemoje irvis labiau ásitvirtindama dabartinëje hu-manistikoje.

Nûdieninëje mokslinëje literatûrojerasime ávairiø poþiûriø á kultûrologijossvarbà giminiðkø mokslø atþvilgiu. Ið jøvisumos galime iðskirti du pagrindinius:1) izoliaciná ir 2) integraciná (jau J. W. Go-ethe taikliai pastebëjo, kad tarp dviejøskirtingø nuomoniø slypi ne tiesa, oproblema).

Pirmojo ðalininkai teigia, kad kultû-rologijai bûdingas savitas, nepanaðus ákitø kultûros mokslø poþiûris á kultûrosreiðkinius, o antrojo ðalininkai joje áþvel-gia savotiðkà metateorijà, apimanèià svar-biausias humanitariniø ir socialiniømokslø teikiamas þinias apie kultûrà.Autorius, suprasdamas dabartiniø kultû-ros mokslø daugiaplaniðkumà ir gausiøempiriniø faktø daromà átakà, vadovau-jasi antruoju poþiûriu, juolab, kad izolia-cinio poþiûrio atstovai vëliau buvo lin-kæ kultûrologinio paþinimo objektà pa-keisti jo siekiø neatitinkanèia kitø specia-lizuotø mokslø, pavyzdþiui, civilizacijosistorijos, mentaliteto istorijos, estetikos,menotyros ir pan., problematika.

Vadinasi, kiekviena disciplina ðiojekultûrologiniø mokslø sistemoje uþimajai priklausomà vietà, jos santykiai sukitomis giminiðkomis mokslinio paþini-mo sritimis aiðkiai apibrëþti. Tai itin aki-vaizdu, kai kalbama apie kitas discipli-nas, tarkim, apie kultûros psichologijà

ar kultûros sociologijà. Kultûrologiniømokslø visumà vertinant istoriðkai, pa-þymëtina, kad skirtingø ðakiniø moks-lø ðalininkø pasirinktos dalykinës sritiestyrimai daþniausiai bûdavo nesistemin-gi, chaotiðki, susijæ su pavydulinga kon-kurencija, o geriausiu atveju � su �tai-kiu koegzistavimu�, kadangi tas patspaþinimo objektas paprastai nebuvo su-vokiamas kaip daugialypë visuma.

Ið tikrøjø, kol neatskleista tyrinëjamoobjekto struktûra, vidinë jo architektoni-ka, tol kiekvienas ðakinis kultûrologinismokslas savarankiðkai �iðplëðia� ið ben-dro objekto já dominanèià dalykinës sri-ties dalá, nekreipdamas dëmesio á greti-mus mokslus, netgi ignoruodamas juos,kadangi pretenduoja á virðenybæ, vien-valdystæ, siekia �uþvaldyti� savàjá objek-tà... Taèiau kai universalesnis integraciniskultûrologiniam paþinimui bûdingas poþiû-ris iðryðkina ðio objekto struktûrà, tadaávairûs mokslai ásitikina esant já ne tiksusidedantá ið ávairiø dalykiniø srièiø,bet ir esant já vientisà sudëtiná dariná (da-lys, pusës, aspektai, briaunos, fazës irpan.). Taigi ávairios kultûrà tirianèios sub-disciplinos sudaro vienà integracinæ kultû-ros reiðkiná tirianèiø mokslø sistemà.

Ðakiniø kultûros mokslø funkcijaskultûrologinio paþinimo sistemoje lemiajø tyrinëjamo objekto struktûra: pir-miausia kiekvienas kultûros objektas yraunikalus ir gali bûti gvildenamas kon-kreèiu aspektu, o kita vertus, visi kul-tûros reiðkiniai, faktai, elementai, simbo-liai turi tam tikrø bendrø, konkreèiai jøgrupei bûdingø bruoþø.

Todël kultûros reiðkinius, faktus irsimbolius galima tyrinëti dviem skirtin-gais gnoseologiniais lygmenimis: (1) ne-



specifiniu ir (2) specifiniu. Pirmuoju atvejukonkretus mokslas pasitelkia kultûrolo-ginæ medþiagà bendrø, ne tik kultûraibûdingø, pavyzdþiui, sociologiniø, psi-chologiniø ir pan. dësningumø analizei;antruoju atveju � jis iðryðkina savità ðiøbendrø sociologiniø, psichologiniø irpan. dësningumø raiðkà bûtent kultûrossrityje.

Ir pagaliau kultûrologinio paþinimostruktûroje susipina du pagrindiniaikultûros universumo paþinimo pjûviai �istorinis ir teorinis. Kultûrologas suvokiapasaulá ne kaip fragmentiðkø reiðkiniø,faktø, simboliø sankaupà, o kaip neda-lomà kultûrologiniø aspektø visumà.Tai lemia kultûrologiniø mokslø daliji-mà á dvi didþiausias grupes � istoriniusir teorinius. Pirmosios atstovai tyrinëjakultûros reiðkinius, faktus, procesus irkt. � nuo maþiausiø elementø iki globa-liniø kultûros raidos dësningumø, irðiuos procesus aiðkina kaip perëjimànuo vieno unikalaus kultûros fakto ar jøgrupës prie kitø. Antrosios atstovai uþ-siima teoriniu invariantiniu ávairiø kul-tûros reiðkiniø, simboliø, elementø, fak-tø grupiø tyrinëjimu. Taèiau kultûrolo-ginës analizës tiesioginë dalykinë sritisvisuomet yra kultûros faktas, kaip tiesio-ginis þmogaus kûrybinës veiklos produktas.

Kultûrologijos funkcijos kultûrosmokslø sistemoje irgi priklauso nuo in-tegracinio ðio mokslo pobûdþio; mat jisyra visuminis mokslas apie prasmes, simbo-lius, faktus, jø átvirtinimà visose kultûrosuniversumà sudaranèiose srityse. Kultûro-loginis paþinimas skverbiasi á pamatineskultûros genezës, bûties ir funkcionavi-mo problemas, á ávairius laikinius ir erd-

vinius jos pjûvius, struktûrà, funkcijas,raidos perspektyvas, individualias kûry-binës saviraiðkos formas, reflektuojakultûros virsmus ir kuria ávairias tyrimostrategijas bei metodus joms paþinti.Daugiamatis kultûros pasaulis ávairiøðakiniø kultûrologiniø mokslø atsto-vams nëra pabirø kultûros faktø, reið-kiniø sankaupa � nagrinëdami konkre-èiais poþiûriais, jie stengiasi atskleistisàryðingumà, ypatumus. Kiekvieno isto-rinio, tautinio, regioninio etapo kultûratyrinëjama nuolatiniø pokyèiø, jà suda-ranèiø komponentø, fenomenø sàveikosatþvilgiu.

Ðiomis dienomis, kai plinta globali-zacijos tendencijos ir technogeninës ma-sinës komunikacijos, aktyvëja kultûrøbendravimas, jos pamaþu siejasi ir ran-dasi naujos metacivilizacijos bruoþø, vi-siems þmonëms bendrø vertybiø ásisà-moninimas ne tik sureikðmina kultûro-loginiø mokslø statusà, taèiau ir skati-na esminius kultûros reiðkinius tyrinë-janèiø mokslø, vadinasi, taip pat kultû-rologijos, pokyèius. Labiau sàveikaujantávairiø civilizacijø kultûros tradicijoms,glaudëjant humanitariniø ir socialiniømokslø ryðiams, darosi nepaprastaisvarbios lyginamosios kultûros studijos.

Tad dabartinës kultûrologijos moks-linio statuso stiprëjimà ðiandien pir-miausia lemia komparatyvistinës kultû-rologijos problematikos átakos augimas.Plataus kultûrologinio paþinimo siste-moje lyginamieji kultûros tyrinëjimaiyra sàlygiðkai autonomiðka sudedamojijos dalis � komparatyvistinë kultûrolo-gija. Pagrindinis jos tikslas � lyginamuo-ju aspektu tyrinëti stabilius tipologinius

MOKSLINË MINTIS


ávairiø vakarietiðkø ir nevakarietiðkø kultû-rø panaðumus, skirtumus, regioniná jø sa-vitumà, istorines modifikacijas, jø atvirumàar uþdarumà greta gyvuojanèiø kultûrø at-þvilgiu.

Komparatyvistinë kultûrologija funk-cionuoja dviem skirtingais mokslinësanalizës lygmenimis kaip makro ir mik-rokomparatyvistika. Þinoma, jø ribos në-ra grieþtos, kadangi vienas universales-nis lyginamosios analizës lygmuo pa-prastai neásivaizduojamas be kito. Pir-muoju atveju plaèiausiu lyginamuoju as-pektu tyrinëjami bendri keliø kultûrøraidos bei funkcionavimo dësningumai,o antruoju � analizuojamos pavienësproblemos ar maþesni kultûros elemen-tai. Kita vertus, komparatyvistinë kultû-rologija gali gvildenti vidines konkreèiascivilizacijos ir keliø kultûrø problemas;

taip pat funkcionuoti kaip pure science,t. y. kaip grynai teorinis mokslas, ágau-nantis vis tvirtesnes pozicijas dabartinëjekultûrologijoje.

Pagal kilmæ integracinë, metateorijo-mis pagrásta kultûrologija tampa tarsivisø bendriausiø þiniø apie kultûràmokslu. Norëdama ágyvendinti savouniversalius plataus daugiaðakio, sinte-tinio kultûros mokslo tikslus, ji vis aið-kiau apibrëþia savo objektà, dalykinæsritá, interesus, metodus, santykius sugiminiðkais mokslais. Uþimdama di-dþiulæ visuminiø kultûros tyrinëjimøsritá ir kartu plësdama savo átakà ki-tiems ðakiniams, pagal statusà jai paval-diems mokslams, savo integracines irmetateorines funkcijas kultûrologija at-lieka kitø kultûrà gvildenanèiø moksløprobleminiø tyrimo srièiø sandûroje.

Genetinis kultûrologijos nevienalytið-kumas matyti ið jos struktûros, tikslø irjø ágyvendinimo bûdø. Dabartinë ávai-riomis metodologijomis grindþiama kul-tûrologija jau iðsiskyrë á savarankiðkà,vis didesnæ átakà ágaunanèià moksliniopaþinimo sritá, vienijanèià ne vieno kul-tûros mokslo laimëjimus. Ji sudaro ne-vienalytæ koegzistuojanèiø ir tarpusavy-je polemizuojanèiø pakraipø, mokyklø,metodologiniø kultûros tyrinëjimo stra-tegijø, konceptualiø nuostatø vienovæ.Stiprëjantis idëjø istorijos ir kompleksi-niø metodologijø poveikis, pasaulëþiû-rø pliuralizmas bei visokiausiø kultûrosproblemas tyrinëjanèiø humanitariniøbei socialiniø mokslø problemø susipy-

nimas yra bûdingas dabartinio jos rai-dos etapo bruoþas.

Dël kultûros reiðkiniø daugiamatið-kumo, istorinio paslankumo nelengvaapibûdinti dabartinës kultûrologijosstruktûrà. Ji yra daugybæ pakraipø, ða-kiniø disciplinø problemø aprëpiantisintegracinis mokslas, kuriame sàveikau-ja ávairios mokslinio paþinimo sritys irkultûros tyrinëjimo strategijos, taèiaunegali apimti viso kultûros pasaulio irvisø ámanomø jo bûties aspektø; tokiusdidþiulius uþdavinius galëtø ágyvendin-ti tik humanitariniø bei socialiniø moks-lø kompleksas.

Kadangi kultûra yra sudëtinga sistema,jos reiðkinius turi tirti daugelis kultûrolo-

KULTÛROLOGIJOS STRUKTÛRA



giniø mokslø. Neatsitiktinai ið senesniøkultûros reiðkinius nagrinëjanèiø moks-lø � filosofijos, istorijos, antropologijos,sociologijos, psichologijos � iðsirutuliojokultûrologiniø mokslø sistemà sudaran-èios ðakinës kultûrologinës disciplinos:kultûros filosofija, kultûros istorija, kul-tûrologijos istorija, kultûros antropologi-ja, kultûros sociologija, kultûros psicho-logija ir kt. Visoms joms bûdingas savi-tas poþiûris á bendrà tyrimo objektà �kultûrà. Ðá poþiûrá apibrëþia konkretausmokslo kompetencijos ribos ir dalykinëjo paþinimo sritis.

Pagal savitus tikslus kultûrologijàgalima skirstyti á sàlygiðkai savarankið-kas ðakas: 1) fundamentalioji, 2) taikomoji,3) istorinë, 4) socialinë, 5) psichoanalitinë,6) humanistinë.

Fundamentalioji kultûrologija, tæsdamaklasikinës kultûros filosofijos bei kultû-ros teorijos tradicijas, tyrinëja pamati-nius ir bendriausius kultûros principus,siekia sistemiðkai aprëpti daugialypesjos raiðkos formas, suformuoti savità ka-tegorijø aparatà, pamatinius epistemolo-ginius kultûros universumo paþinimoprincipus, tyrinëjimo strategijas, meto-dologijas ir metodus. Savo universaliaissiekiais ji tampa tarsi visø kitø labiauspecializuotø ir ðakiniø kultûros tyrinë-jimø teoriniu ir metodologiniu pamatu.

Taikomajai kultûrologijai labiau rûpifundamentalias þinias taikyti kultûrosprocesams prognozuoti, reguliuoti pasi-telkus specialius kultûros perdavimomechanizmus. Jos akiratyje � kultûriniovisuomenës gyvenimo organizavimas irtechnologija, kultûros ástaigø, kultûros irpoilsio centrø, mëgëjø ir iniciatyviniø

susivienijimø veikla, masiniø renginiøorganizavimo metodika. Todël reikianumatyti pagrindines kultûros politikosir kultûriniø programø gaires, tirti pub-likos interesus, kultûrinio bendravimomotyvus, poilsio organizavimo formas,kûrybiniø sàjungø, asociacijø, muziejø,teatrø, bibliotekø veiklos principus.

Istorinë kultûrologija tyrinëja ávairiøsocialiniø kultûriniø vienetø (etniniøgrupiø, tautø, vietiniø kultûrø) istorinësraidos dësningumus ir pokyèius, varo-màsias jëgas. Kitaip negu klasikinë kul-tûros istorija, nagrinëjanti istorijos pro-blemas, kategorijas ir metodus, istorinëkultûrologija siekia perprasti socialiniuspraeities kultûros istorijos dalykus, ver-tybiø, normø, paproèiø, ritualø, mados,etiketo, mentaliteto struktûrø ir pan.kaitos dësningumus.

Dabartinë kultûrologija apima kultû-rinæ statikà ir kultûrinæ dinamikà. Pirmàjàsudaro ir tyrinëjami rimties bûsenosreiðkiniai, antràjà � nuolatinës kaitos bû-senos. Kultûrinës statikos lygmuo aprë-pia ávairius vidinës kultûros sandaroselementus, sudedamàsias jos dalis irbruoþus, kultûros komponentø santy-kius. Kultûrinës dinamikos lygmuo ro-do kultûros formø pokyèius skatinan-èias varomàsias jëgas, pagalbines prie-mones ir mechanizmus. Bûtent dinami-ka yra pagrindinis istorinës kultûrologi-jos tyrinëjimo objektas. Neverta pamirð-ti, kad istoriniuose tyrinëjimuose regulia-rûs ir pasikartojantys dësningumai, moty-vai visuomet vienokia ar kitokia formareiðkiasi per dalinius, atsitiktinius veiks-nius, ir joks mokslinis apibendrinimas ne-gali bûti priimamas visiðkai vienareikðmið-kai, be tam tikrø iðlygø, korektyvø (juk hu-

MOKSLINË MINTIS


manitariniø mokslø duomenys � tai negeometrijos, matematikos dësningumai).

Istorinë kultûrologija padeda tyrinë-tojams suvokti sudëtingiausias sociokul-tûriniø organizmø transformacijas, pra-dedant kultûrinio genotipo uþuomaz-gos, formavimosi, suklestëjimo fazëmisir baigiant nuosmukio, irimo bei vëles-niø metamorfoziø bûsenomis. Kultûri-nës dinamikos paþinimà dabartinë isto-rinë kultûrologija glaudþiai sieja su ávai-riø kultûros pokyèiø, kurie gali skatintiir jos turtëjimà, ir nuosmuká, tyrinëji-mais. Istorinë kultûrologija nagrinëjamakrodinaminius istorinius kultûriniusprocesus (operuojama epochomis, civi-lizacijomis, valstybiniais organizmais,socialinëmis klasëmis) ir mikrodinami-nius � tai konkreèiø kultûros formø is-torinës kaitos, difuzijos, transliacijos irpan. mechanizmai.

Socialinë kultûrologija pabrëþia visuo-meniná kultûrologiniø tyrinëjimø pobû-dá ir yra labai veikiama ðiuolaikinës so-cialinës antropologijos. Jos tradicijos itinstiprios Prancûzijoje: kultûrologai tradi-ciðkai gvildena ne abstrakèias �amþinà-sias kultûros idëjas�, �vidines kultûrosprasmes� ir pan., o konkreèius sociali-nius kultûros aspektus.

Socialinës kultûrologijos specialistainagrinëja ávairius þmonijos socialinëjepraktikoje sukurtus kultûros reiðkiniusir simbolius, pabrëþdami abstrahuotusnuo individualiø kûrëjo bruoþø visuo-meninius ypatumus. Pastaraisiais de-ðimtmeèiais vis labiau domimasi socia-line mentaliteto istorijos raiðka.

Psichoanalitinë kultûrologija iðsirutulio-jo ið psichonalizës pradininkø sukurtos

kultûros teorijos ir tapo logiðka jos tàsa.Ji aprëpia kultûrologines teorijas, susifor-mavusias veikiant S. Freudo, A. Adlerio,C. G. Jungo, J. Lacano ir kitø psichoana-lizës ðalininkø idëjoms. Tyrinëjant kultû-rà, èia pirmiausia iðkeliamos þmogauspasàmonës bei psichikos problemos.Kiekvienà þmogaus kultûrinio gyvenimoreiðkiná psichoanalitinë kultûrologijagrindþia máslinga pasàmone. Ðios teori-jos per pastaràjá ðimtmetá labai kito irpaskutiniais XX a. deðimtmeèiais ásitvir-tino kultûros tyrinëjimuose.

Psichoanalitinës kultûrologijos pirm-takas S. Freudas rëmësi filo ir ontogene-zës principu, teigianèiu, kad vaikystëje(ontogenezë � individualus vystymasis)þmogus tarsi pagreitintai pereina visasþmonijos kultûros raidos (filogenezë � is-torinis organizmø tipø, rûðiø vystymasisnuo pat gyvybës atsiradimo Þemëje) fa-zes, ir perkëlë já á kultûros tyrinëjimus.Vëlesni psichoanalitinës kultûrologijosðalininkai atsiribojo nuo psichoanalizëspradininko sureikðminto panseksualiz-mo, taèiau plaèiai rëmësi jo kultûros fe-nomenø analizës schemomis. Kultûrolo-giniuose tyrinëjimuose ásitvirtino daugnaujø, daþniausiai psichologinëmis kate-gorijomis ir metodologiniais principaisremiantis nagrinëjamø temø: tai pasàmo-nës, �kolektyvinës pasàmonës�, konkre-taus kultûrinio regiono mentaliteto savi-tumø, libido energijos sublimacijos, asme-nybës ir seksualinio elgesio tipø, arche-tipø, instinktø bei ávairiø pasàmonës im-pulsø transformacijø, patologiniø bûse-nø ir panaðios problemos, daþniausiaitiesiogiai susijusios su kompensuojamà-ja kultûros funkcija.



Humanistinë kultûrologija � tai gana sà-lygiðkas ðiuolaikinës kultûrologijos pa-kraipos pavadinimas, kuris vartojamasmokslinëje literatûroje siekiant pabrëþtihumanistinius aspektus. Jai rûpi ben-driausi humanistinës kultûros bruoþai;þmogaus pasaulá tyrinëja jo kultûrinësbûties poþiûriu ir iðryðkina prasminesbei vertybines ðio pasaulio ypatybes. Hu-manistinës kultûrologijos ðalininkai(P. Valéry, A. Schweitzeris, H. Hesse irkt.) itin pabrëþia kultûros ir etikos ryðá.

Visos kultûrologijos pakraipos, siek-damos aprëpti bendriausias kultûrosbûties ir funkcionavimo problemas, pa-deda ávairiems kultûros reiðkinius tyri-nëjantiems mokslams. Todël itin svarbu

kurti savitas kultûros tyrinëjimo meto-dologijas. Taèiau perdëtas skirtingø pa-kraipø ðalininkø apsiribojimas savo pro-blematika maþina integracines kultûro-logijos galimybes ir trukdo sàveikauti irplëstis sisteminëms ir kompleksinëmskultûros tyrinëjimo metodologijoms.

Kyla natûralus klausimas: ar mes,kalbëdami apie kultûrologijos struktûràir jà sudaranèiø pakraipø, subdisciplinøsistemà, remiamës atsitiktiniu ávairiønesuderinamø moksliniø poþiûriø kon-glomeratu, ar tai ið tiesø visavertë ðaki-niø mokslø sistema, kuri, kaip ir kiek-viena sistema, turi nuoseklià vidinæ struk-tûrà ir jai bûdinga darni sudedamøjø ele-mentø sàveika?

KULTÛROLOGIJOS UÞDAVINIAI IR TYRIMO OBJEKTAS

Mëgindami iðspræsti ðá klausimà, tu-rime iðsamiau aptarti kultûrologijos ty-rinëjimo objekto ir dalykinës srities sàvo-kas. Juk ávairûs mokslai, tyrinëdami tàpatá objektà, t. y. kultûrà, gvildena kitusjos aspektus ir problemø grupes, kuriosvadinamos dalykine sritimi. Vadinasi, su-sitelkæ prie vieno paþinimo objekto �kultûros � ávairûs mokslai iðskiria savospecifiniø paþintiniø interesø sritis.

Kultûros bûtis yra ávairûs kultûrosreiðkiniai, objektai, faktai, simboliai irpan. � tai pagrindinis kultûrologinësanalizës objektas. Bûtinybë juos paþintiskatino rastis ðakines kultûrologines dis-ciplinas, kuriø netgi pavadinimai rodojø objektinæ ir dalykinæ sritá. Taigi kul-tûrologinës disciplinos pagal tai, ar josanalizuoja konkretø kultûros reiðkiná, jøgrupæ, ar konkreèiø problemø visumà,

skyla á kultûros teorijà, kultûros istori-jà, kultûrologijos istorijà, kultûros antro-pologijà, kultûros sociologijà, kultûrospsichologijà, menotyrà ir pan.

Vadinasi, kultûros reiðkiniø ávairybësudaro prielaidas skirtingiems ne vienaskità dubliuojantiems, o natûraliai papil-dantiems ðakiniams kultûrologiniamsmokslams iðsikelti savo prioritetinesproblemas. Kultûros istorikà, supranta-ma, daugiau domina istoriniai kultûrosaspektai, kultûros sociologà � sociologi-niai, kultûros antropologà � antropolo-giniai, kultûros psichologà � psichologi-niai ir t. t. Taèiau, kitaip negu ðakinëskultûrologinës disciplinos, kurios spren-dþia lokalinius uþdavinius, metateorinë-mis ir integracinëmis nuostatomis grin-dþiama kultûrologija pirmiausia domi-si kultûros visuma.

MOKSLINË MINTIS


Aptarus ðakinio ir integracinio kultû-rologinio paþinimo skirtumus, aiðkëjapirminis kultûrologijos tyrimo objektoapibûdinimas. Tai � integracinis kultû-ros universumo kultûrologinis paþinimas.Bet toks apibrëþimas yra perdëm abst-raktus, kadangi nematyti konkretaus ty-rinëjimo objekto, iðskirianèio kultûrolo-gijos mokslà ið kitø kultûros reiðkiniustyrinëjanèiø humanitariniø ir socialiniømokslø. Akivaizdu, kad visuminiu kul-tûros paþinimu grindþiamà kultûrologi-jà pirmiausia domina kultûros universa-lijos, t. y. tokios normos, vertybës, tra-dicijos, simboliai, idëjos, bruoþai, mate-rializuoti intelektinës, meninës ir prak-tinës veiklos rezultatai (produktai), ku-rie bûdingi visoms kultûroms nepriklau-somai nuo jø geografinës vietos, istori-nio laiko, vieðpataujanèiø socialiniøstruktûrø.

Taèiau, kita vertus, kultûrologija gi-linasi ir á kultûrø ávairovæ, unikalumà,skirtumus, jø lyginamosios analizës ga-limybes bei ribotumus. Tai � ne tikmokslas apie ávairias praeities kultûrosformas, istorines jø modifikacijas, bet irapie dabartinæ kultûrà, pagrindinius josbruoþus, raidos perspektyvas. Kultûro-logija taip pat tyrinëja þmogaus sukur-to kultûros pasaulio ir gamtos santy-kius, kultûros morfologijà, kultûrosfunkcijas, ávairiø kultûros formø bûtá,socialinio reguliavimo mechanizmus,normas, komunikacijos ir informacijoskanalus.

Kita svarbi kultûrologinio paþinimosritis � þmogaus kûrybinës veiklos for-mos ir sukurti kultûros artefaktai: prak-tinës akcijos, ritualai, ávairios norminësprocedûros, prasminiai, þenkliniai, ko-

munikaciniai simboliai, intelektiniai pro-duktai bei meniniai vaizdiniai. Todëlkultûrologija yra mokslas ne tik apiekultûros universalijas, bet ir � apie in-dividualias þmogaus kûrybos formas,apie visa, kà þmogus gali sukurti (kal-boje, mitologijoje, religijoje, moksle, me-ne ir kitose kûrybinës praktinë veiklossrityse). Kadangi kultûros artefaktai ku-riami skirtingu metu ir ávairiomis sàly-gomis, todël praktiðkai niekuomet nebû-na visiðkai tokie patys.

Ir pagaliau kultûrologija yra ir natû-rali paèios kultûros savirefleksijos dalis.Ji ávairiais poþiûriais tyrinëja ir makro-dinaminius (civilizacinius, valstybinius,tautinius, etninius ir kt.), ir mikrodina-minius kultûros dariniø perdavimo, di-fuzijos, akultûracijos bei panaðius pro-cesus, formuluoja jø paþinimo koncep-cijas, metodologijas, metodus, paþintinesprocedûras. Jà domina bendriausiø te-oriniø ir metodologiniø kultûros proble-mø lyginamoji, tipologinë, struktûrinë,sisteminë ir funkcinë analizë, kultûrosformø bei simboliniø prasmiø, glûdin-èiø mitologijoje, religijoje, moksle, filo-sofijoje, visose kitose þmogaus kûrybi-nës veiklos srityse, materialiuose objek-tuose, idëjose, jausmuose, tyrimas. Kul-tûrologija apima sinchroninius kultûrosreiðkinius, daugelio jos daliø sàryðingu-mà, tarpusavio santykius, atskleidþia ti-pologinius ávairiø kultûriniø istoriniøepochø (senovë, antika, viduramþiai irpan.) bruoþus, lokalinæ arba universaliàjø kilmæ. Tokiems sudëtingiems uþdavi-niams ágyvendinti reikalingas aukðtesnismetateorinis lygmuo, bûtina taikyti kom-pleksines metodologijas, daugiaaspektespaþinimo strategijas.



METODOLOGINIAI KULTÛROLOGIJOS PRINCIPAI

Pastaràjá deðimtmetá ávairiose pasau-lio ðalyse vël susidomëta metodologinë-mis kultûrologijos problemomis skatinoávairûs veiksniai, ið kuriø pirmiausia rei-këtø iðskirti naujà problematikà ir post-moderniajame moksle vis labiau ásiga-lintá metodologiná pliuralizmà. Kita ver-tus, nepaprastai iðplito ir kultûrologinëproblematika, pakito poþiûriai á tradici-nes metodologijas bei kultûros tyrinëji-mo strategijas. Todël reikëjo ðiuolaikið-ko metodologinio instrumentarijaus, ku-rio bendri teoriniai principai turëjo glau-dþiai sietis su konkreèiomis kultûros ty-rinëjimo strategijomis ir metodais. Ðitaipkultûrologiniuose tyrinëjimuose itinsvarbios pasidarë metodologinës proble-mos bei samprotavimai apie metodøreikðmæ paþinimo procesui.

Vienas ryðkiausiø dabartinës kultû-rologijos bruoþø � metodologiniø priei-gø ir tyrinëjimo pobûdþio ávairumas;kiekvienas tyrinëtojas juos renkasi atsi-þvelgdamas á konkretø tyrimo objektà,pasirinktà poþiûrá, sugebëjimà spræstikonkreèius kultûrologinës analizës uþ-davinius. Metodologija � (gr. meta � po,odos � kelias; lot. methodus � tyrinëjimokelias, teorija, mokymas ir gr. logos � þo-dis, sàvoka, mokymas, dësnis) � tai�mokslinio paþinimo sritis, tyrinëjantimetodus, kuriais ji remiasi� [Petit La-rousse, 1980, p. 650], mokymas apie pa-þinimo metodà, apie tyrinëjimo, lei-dþianèio paþinti tiesà, kelius; principø irpriemoniø sistema, padedanti organi-zuoti teorinæ ir praktinæ veiklà, taip patmokymas apie ðià sistemà. Postmo-

derniosios kultûrologijos metodologijostiesiogiai atspindi dabartiniø kultûrolo-giniø mokslø sistemos sudëtingumà, jøribø paslankumà ir sàlygiðkumà.

Klasikinëje Vakarø humanistikojemetodologija kartais apibûdinama kaipsavarankiðka disciplina: 1) mokslas, aið-kinantis mokslinio tyrimo metodus, ben-drø mokslo metodø teorija; 2) tikrovëspaþinimo teorija, tirianti mokslinio màs-tymo bûdà bei principus. Pagrindinis ði-taip suprantamos metodologijos uþdavi-nys � tikslingai panaudoti paþinimostrategijas, instrumentus ir metodusávairiuose moksluose. Tokia savarankið-ka save laikanèios metodologijos moks-lo apraiðka � numatyti kitiems moks-lams bûtinas normines teisingas proce-dûras � tarsi árodo esant ypatingà þino-jimo formà, t. y. �metaþinojimà�, kurisyra aukðèiau þinojimo, kurá teikia konkretûsmokslai. Ið èia kyla kita pamatinë tokiosmetodologinës pozicijos nuostata: moks-linio paþinimo strategija laikoma teisinga tiktada, kai jo procedûros atitinka metodologi-jos apibrëþtas procedûras; kai procedûrø ne-gali ávertinti mokslinis paþinimas.

Kita vertus, sàvokà �metodologija�galima aiðkinti ne kaip savarankiðkàmokslà, o kaip pagrindiniø sàvokø bei kon-kreèiø principø visumà, kuria tyrinëtojas va-dovaujasi siekdamas paþinti ir ávertinti tamtikrà kultûrologinæ medþiagà, taip pat prin-cipø bei priemoniø visumà, padedanèià nu-osekliai organizuoti teorinæ ir praktinæ kul-tûrologo veiklà. Kryptinga tyrinëjimo me-todologija neretai jau implicite slypi kul-tûrologinëje teorijoje arba gali reflektuoti

MOKSLINË MINTIS


pati save ir skleistis kultûrologinëje stu-dijoje aukðtesniu metateoriniu lygmeniu.

Dabartinë kultûrologija taiko daugy-bæ analitiniø kultûros tyrinëjimo meto-dologijø, strategijø, priemoniø, operaci-jø, procedûrø ir metodø, padedanèiønuodugniai perprasti kultûros reiðkiná.Kadangi, kaip minëjome, kultûrologijayra integracinë mokslinio paþinimo sri-tis, vadinasi, jos ðalininkai iðkilusiomsproblemoms spræsti, atsiþvelgdami ákonkreèius poreikius, pasitelkia ávairiøðakiniø humanitariniø (kultûros teorijosbei istorijos, filosofijos, estetikos, religi-jotyros, menotyros, kultûros antropolo-gijos) ir socialiniø (sociologijos, ekonomi-kos, etnologijos, politologijos) mokslø ið-plëtotas kultûros tyrinëjimo metodologi-jas ir strategijas. Vëliau jos papildomosmoderniomis socialinës psichologijos,semiotikos, sistemø teorijos, euristikos,kibernetikos ir kitomis metodologijomis.

Itin svarbu kultûrologui pasirinktitinkamà metodologijà. Ji padeda sufor-muluoti bendrà tyrinëjimo strategijà, su-kurti pradinæ jo schemà, numatyti pa-grindines problemas. Tikslia metodolo-gija pagrásta tyrinëjimo strategija ir tin-kami metodai padeda kultûrologui nu-osekliai ágyvendinti savo siekius.

Kultûrologija ir jà sudaranèios ðaki-nës disciplinos domisi ávairiais kultûrosistorinës raidos, kultûros teorijos, aktu-aliø kultûros raidos procesø kritinioávertinimo, socialiniais komunikacijos irpan. aspektais, kurie verèia kompleksið-kai ir sistemiðkai þvelgti á tyrinëjamusreiðkinius. Integracinio kultûrologijosmokslo savitumas pirmiausia yra tai,kad þmogaus sukurtà kultûros pasaulá ðio

poþiûrio atstovai siekia paþinti ne kaip at-sitiktinæ gausybës chaotiðkø kultûros reiðki-niø, faktø, simboliø sankaupà, o stengiasiapmàstyti já kaip sistemingà visumà. Neat-sitiktinai kultûrologijos mokslo krikðta-tëvis L. White�as nuolatos pabrëþdavosisteminæ ðio mokslo kilmæ ir jo uþda-vinius siejo su vientisu bei ávairiapusiukultûros paþinimu. Jo pasiûlytos siste-minës bendro kultûrologijos mokslo pri-eigos padëjo formuotis poþiûriui á kul-tûrologijà kaip á integruotà moksliniø þi-niø sistemà, kurioje vienas kultûros pa-þinimo aspektas papildo kità.

Pastaraisiais deðimtmeèiais, plëtojantF. Boaso, E. Durkheimo, �Analø� mo-kyklø ir L. White�o idëjas, ávairiose pa-saulio ðalyse vis daþniau pabrëþiamaskompleksinës ir sisteminës kultûros ty-rinëjimo metodologijø perspektyvumas.Jø svarbà dar XIX a. pabaigoje suvokëE. Durkheimas ir amerikieèiø kultûrosantropologijos mokyklos kûrëjas F. Bo-asas, kurie vieni pirmøjø iðkëlë reikala-vimà tyrinëti kultûrà kompleksiðkai,kaip vienà sistemà. F. Boasas teigë, kadkiekvienas kultûros elementas gali bûtisuvoktas kaip organiðka kultûros siste-mos dalis. Nagrinëdamas Ðiaurës Ame-rikos eskimø ir indënø genèiø folklorà,mitus, vaizduojamàjà dailæ, amatus, or-namentus, giminystës ryðius, paproèius,jis padarë iðvadà, kad kiekvienos etni-nës grupës, tautos �genijus� susieja es-mingiausius kultûros elementus á tikjam bûdingà unikalià kultûros elementø vi-sumà, arba modelá.

F. Boaso nuomone, ði kultûros ele-mentø integracija á vienà grieþtai fiksuo-tà unikalø kultûros modelá kelia kultû-



ros antropologijai uþdaviná kompleksið-kai ir sistemiðkai tyrinëti kultûrà pasi-telkiant ávairiø giminiðkø kultûrosmokslø ir jiems artimø disciplinø laimë-jimus bei metodus � nuo etnografijos,lingvistikos ir biologijos iki archeologi-jos. Èia formuojasi jo �keturiø antropo-loginiø studijø ðakø� teorijos uþuomaz-gos, tapusios jo pasiûlytos antropologi-jos specialistø ruoðimo programos pa-matu; pastaroji, kiek modifikuota, iðlie-ka ir ðiuolaikinëse JAV universitetø ant-ropologijos studijø programose.

Ávairûs autoriai skirtingai suprantagalimybes praktiðkai taikyti kompleksi-næ metodologijà. Vieniems �kompleksi-në� prieiga yra rëmimasis viena vyrau-janèia tradicine humanitariniø ir socia-liniø mokslø metodologija, kurios mo-deliai perimami ið kitø artimø discipli-nø. Taip atsiranda �psichologinë�, �ant-ropologinë�, �sociologinë�, �semiotinë�ir kitos �kompleksinës metodologijos�,apie kurias, kaip sistemiðkai organizuo-janèias tyrinëjimo aðis, suneriami visi ki-ti kompleksinës analizës aspektai. Kitaisþodþiais tariant, �metodologijos kom-pleksiðkumas� èia aiðkinamas kaip vy-raujanèios konceptualios kultûros reiðki-nio tyrinëjimo programos sujungimas suávairiomis �iðorinëmis�, ið kitø moksløperimtomis tyrinëjimo strategijomis irmetodais.

Kiti teoretikai kompleksinës metodo-logijos principus sieja su tolygiu ávairiømokslø teikiamø galimybiø derinimunagrinëjant dominantá sudëtingà kultû-ros reiðkiná. Toks poþiûris yra perspek-tyvesnis, kadangi sudaro galimybæ tyri-nëti tiek konkretaus kultûros reiðkinio arproceso visumà, tiek konkreèias raiðkos

formas, t. y. paþinti já visapusiðkai � ávai-riais aspektais. Vadinasi, keièiasi ne tikmetodologiniø procedûrø pobûdis, bet irpaþinimo proceso logika, kuri pajungia-ma vienam kompleksinës analizës tiks-lui ið ávairiø ðakiniø mokslø pasirenkanttinkamiausias tyrinëjimo strategijas beimetodologines prieigas. Ðiuo atveju vie-nas svarbiausiø metodologiniø principøyra teorijos ir empirijos jungtis bei abi-pusis kompleksinës analizës bei sintezësryðys.

Nuo aðtuntojo deðimtmeèio metodo-loginëms kultûrologijos problemomsskirtuose veikaluose vis daugiau kalba-ma ir apie sisteminio metodo, sisteminiøprieigø, sisteminio màstymo stiliaus tai-kymo kultûrai tyrinëti galimybes beisvarbà. Ðios metodologijos principus ið-plëtojo austrø biologas L. Bertalanfy,analizuodamas biologinius organizmuskaip atvirà dinamiðkà sistemà. Jis sukû-rë bendrosios sistemø teorijos programàir teigë veikiant universalius sistemøprincipus ir dësnius visiðkai nepriklau-somai nuo jø kilmës, rûðies, tikrovës sri-èiø, sudedamøjø daliø ir jø tarpusaviosantykiø. Sisteminë metodologija kultû-rologijoje remiasi ir analogiðku objekty-viø sisteminiø ryðiø tarp skirtingø kul-tûros reiðkiniø bei procesø pripaþinimu.Ði metodologija padeda kultûros tyrëjuiatskleisti sisteminius ryðius visur � irtarp detaliø, ir visumoje.

Sisteminës metodologijos principaiperspektyviausi toms humanitarinëms irsocialinëms disciplinoms, kurioms iðkylabûtinybë teoriðkai apibendrinti vertingà,taèiau dar nesutvarkytà empirinæ me-dþiagà. Èia sisteminës metodologijosprincipai daþniausiai supinami su struk-

MOKSLINË MINTIS


tûrine ir funkcine kultûros reiðkiniøanalize. Pamatinis sisteminës metodolo-gijos principas � kultûros reiðkiná tyri-nëti toje konkreèioje kultûrinëje aplinko-je, kurioje jis gyvuoja, funkcionuoja irpatiria istorinius pokyèius.

Kadangi bet kuris sudëtingas kultû-ros reiðkinys gyvuoja kaip tam tikrø kul-tûros elementø, formø, bruoþø struktûriniøsantykiø visuma, todël, pasirinkæs siste-minës metodologijos principus, tyrëjaspirmiausia turi susieti daugybæ tyrinë-jamo kultûros reiðkinio elementø irbruoþø á visumà ir ið eilës gvildenti jákaip sudëtingà, konkreèiais principaispagrástà funkcionalià ir hierarchinæstruktûrà. Siekiant nuosekliai ágyvendin-ti sisteminës analizës principus, pir-miausia bûtina suvokti tyrinëjamà reiðki-ná kaip platesnës metasistemos dalá, t. y.aiðkiai já apibrëþti atsiþvelgiant á supan-èiø reiðkiniø ir faktø sistemà. Ðis átrau-kimas á universalesnës metasistemoskontekstà yra atraminis sisteminës me-todologijos taðkas.

Tik suvokus tyrinëjamo kultûrosreiðkinio kontekstà, ryðius su supanèiaaplinka galima pradëti já nagrinëti�stambiu� planu. Ðiame lygmenyje pir-miausia tikslinga iðskirti universalius, ar-ba vyraujanèius, struktûrinius elementusar bruoþus, iðsiaiðkinti koordinacinius jøsantykius, hierarchinius lygmenis, ryðiussu kitais hierarchiðkai jiems pavaldþiais

elementais ir bruoþais bei nuosekliaipereiti nuo bendresniø elementø paþini-mo prie detalesniø, arba atvirkðèiai.

Kitaip negu metodologija, kuri grin-dþia strategines mokslinio tyrinëjimokryptis, metodika yra daugiau kultûrolo-go mokslinio darbo technologija, konkre-èiø priemoniø visuma, padedanti tiks-lingai ágyvendinti uþsibrëþtus tikslus. Jineatsiejama nuo gvildenamø klausimøesmës paþinimo, darbo archyvuose, bib-liotekose, kritinio kultûros faktø, reiðki-niø, simboliø, ðaltiniø tyrinëjimo, artimømokslø teikiamos pagalbinës medþiagospasitelkimo, darbo plano sukûrimo,konkreèiø tyrinëjimo metodø pasirinki-mo ir pan.

Visi iðvardyti komponentai yra svar-bûs kultûrologo darbo elementai, ka-dangi tiesiogiai susijæ su gvildenamuobjektu, o svarbiausia � su bendrosios me-todologijos principais. Nuo to, kiek suge-bama praktiðkai taikyti metodikà, tiesio-giai priklauso kultûrologo darbo sëkmë,t. y. rezultatai. Bet kurios mokslinio pa-þinimo srities, vadinasi, ir kultûrologi-jos, metodologija ir ið jos iðplaukiantimetodika turi bûti aiðkios, prieinamos,sàlygotos ið vidaus, rezultatyvios, lei-dþianèios gauti numatytus ir papildo-mus rezultatus, nenumatytus darbo pra-dþioje. Jos turi bûti patikimos, t.y. lei-dþianèios gauti reikiamus rezultatus visuo-met, kai jomis kryptingai naudojamasi.

KULTÛROLOGIJOS METODAI

Su metodologijos ir metodikos sàvo-komis tiesiogiai susijæs metodas: 1) tiks-lo siekimo, veikimo bûdas, veiklos tvar-

ka sàmoningai siekiant kokio nors tiks-lo; 2) reiðkiniø tyrimo bûdas; 3) kalbëji-mo ir veikimo bûdas, grindþiamas kon-



kreèia tvarka bei principais. Vadinasi,metodas yra siauresnë, universalesniuskultûrologinës metodologijos reikalavi-mus atitinkanti sàvoka. Kultûrologiniopaþinimo metodai atsiranda ið praktinësþmoniø veiklos ir tiesiogiai susijæ su ob-jektyviais kultûros reiðkiniø, procesøraidos dësningumais bei jø refleksijaþmoniø sàmonëje.

Ðie metodai spontaniðkai formavosiávairiose kultûros teorijose, kurios ilgai-niui bûdavo praktiðkai patvirtinamos.Todël kultûros teorijas ir jas grindþian-èius metodus sieja tiesioginis funkcinisryðys; kultûrologiniai metodai arba jø uþuo-mazgos, plëtojami praeities kultûros teorijø,tapo vëlesniø kultûrologiniø teorijø bei idë-jø atsparos taðkais ir kartu atvërë perspek-tyvas kultûrologinei minèiai.

Ilgainiui, diferencijuojantis kultûrospaþinimui, susiformavo gausybë ávai-rius kultûrologinio paþinimo uþdaviniuságyvendinanèiø metodø, kurie buvoperkelti á plaèià skirtingø ðakiniø kultû-rologiniø disciplinø tyrinëjimø sritá. Re-miantis ávairiomis konceptualiomis nuo-statomis, ðiuos metodus galima klasifi-kuoti á vadinamuosius eksperimentinius,empirinius, teorinius, visuotinius, kon-kreèius, taikomuosius ir pan.

Grieþtai mokslinis poþiûris á kultûro-loginës metodologijos problemas reika-lauja metodus nuosekliai skirti pagal jøpritaikymo lygmená á (1) visuotinius � vi-sø mokslø ir (2) konkreèius mokslinius(specialius). Visuotiniu metodu bûtinatyrinëti kultûros reiðkiniø visumà, isto-rinæ jø raidà, teoriniø ir praktiniø aspek-tø sàveikà. Ðis metodas grindþiamas irkonkretizuojamas bendraisiais moksli-

niais metodais: stebëjimu, analize, sinteze,nuo abstraktaus � prie konkretaus, indukcijair dedukcija, struktûriniais ir funkciniaismetodais, modeliavimu ir pan.

Taèiau kartu su visuotiniais metodaiskiekviename kultûros moksle, nuolatosbesikartojant efektyviausiems moksliniotyrimo metodams ir principams, ilgai-niui susidaro tam tikrø specialiø metodø vi-suma, kitaip tariant, kiekvieno konkretausmokslo ar giminiðkø mokslø grupës ðerdis.Kalbant apie dabartinës kultûrologijosmetodologiná instrumentarijø, bûtina ið-skirti ir savità taikomøjø metodø grupæ.

Kultûrologijoje yra daug ávairiø me-todø, kurie buvo perimti ið ankstesniømoksliniø þiniø sistemø � filosofijos, is-torijos, sociologijos, antropologijos arbanetgi ið paskirø átakingø krypèiø beimokyklø, pavyzdþiui, evoliuciniø, difu-ziniø, funkciniø, prancûzø sociologijos,naujosios istorijos mokyklø, struktûraliz-mo ir pan. Ilgainiui kiekvienas kultûràtyrinëjantis mokslas sukuria jo uþdavi-nius ir tyrinëjamo objekto savitumà ati-tinkanèius metodus. Klasikiniuose kul-tûros tyrinëjimuose ypaè paplitæ kultû-rinis istorinis, lyginamasis istorinis, ge-netinis, lyginamasis, sociologinis, psi-choanalitinis, fenomenologinis, herme-neutinis ir kiti metodai. Juos taikydamaskultûrologas nagrinëja kultûrø ávairovæ,unikalumà, kultûrines prasmes, jø átvir-tinimà, kultûros reiðkiniø ar jø elemen-tø perdavimà visose kultûros universu-mo srityse. Jis atskleidþia kultûros gene-zës, dinamikos, laikinës ir erdvinës lo-kalizacijos, socialiniø kultûriniø kom-pleksø (vietiniø kultûrø ir jø tipø), isto-riniø konfigûracijø, mentalitetø kaitos

MOKSLINË MINTIS


dësningumus, nustato kultûros komuni-kacijø, kultûrinës informacijos saugoji-mo ir perdavimo bûdus bei daugybæ ki-tø kultûros universumo apraiðkø.

Tradiciniai kultûros mokslø metodaiatsirado ir formavosi kaip imanentiniaikultûros reiðkiniø, faktø, simboliø paþi-nimo metodai. Jie plëtojosi kultûrologi-nio paþinimo sistemoje ir atitiko jo po-reikius, taèiau ðeðtojo deðimtmeèio pa-baigoje Vakaruose iðryðkëjo pirmieji nu-sivylimo tradiciniais kultûros tyrinëjimometodais poþymiai. Daugelis kritikø tei-gë, kad jie yra perdëm subjektyvûs, ne-apibrëþti, stinga grieþto moksliðkumo,todël nepadeda gauti patikimø rezulta-tø. Taigi kultûros moksluose prasidëjonaujas vadinamøjø objektyviø metodøieðkojimo etapas, kuris tiesiogiai siejosisu scientistiniø tendencijø ásigalëjimu.Tuomet ávairiuose humanitariniuose irsocialiniuose moksluose ásivyravo �po-zityviøjø mokslø� kultas su jam bûdin-gu tikëjimu, kad sudëtingiausius kultû-ros reiðkinius galima paþinti tik remian-tis grieþtais matematiniais, ið gamtos irtiksliøjø mokslø perimtais metodais.

Prasidëjo struktûralizmo, semiotikospakilimo metas, kupinas tikëjimo, kadviskas pasaulyje paklûsta analitiniammàstymui, struktûrinei, semiotinei ana-lizei. Scientistiniai paþinimo instrumen-tai (�tikslieji� metodai) susiklostë nekultûrologinio paþinimo sistemoje ir nekaip jo vidiniø poreikiø iðdava, o kituo-se tiksliuosiuose ir gamtos moksluose,kuriø specifinis tyrimo objektas nebuvokultûra. Nors minëtos tyrinëjimo strate-gijos bei metodai kai kuriais atvejais ne-abejojamai tiko, taèiau jie nebuvo spe-

cialûs kultûrologinio paþinimo metodaiir nebuvo visuomet tinkami. Jie buvoveiksmingi, kai nebuvo vienpusiðkai su-reikðminami ir mechaniðkai perkeliamiið matematikos, kibernetikos, semioti-kos, psichologijos, lingvistikos, informa-cijos teorijos.

Todël, aiðkëjant scientistiniø metodøtaikymo ribotumui ir vienpusiðkumui,po keliø deðimtmeèiø susiþavëjimo jaisbanga kultûros tyrinëjimuose nuslûgo.Prarandantis átakà struktûralizmas pa-maþu virto savo prieðingybe � ávairio-mis poststruktûralistinëmis metodologi-jomis, kurios, atmetusios ðvieèiamojo ra-cionalizmo principus ir paveiktos Rytømàstymo principø bei idëjø istorijos,svarbiausiomis pradëjo laikyti ávairias�neklasikines� tyrinëjimo strategijas irmetodus.

Þinoma, kad pastaràjá deðimtmetákultûrologai vël ëmësi humanistinësproblematikos, pradëjo remtis platesnëshumanitarinës orientacijos metodologi-joms. Pasauliniuose ávairiø humanisti-kos srièiø kongresuose ir kituose tarp-tautiniuose forumuose matyti anksèiauplaèiai reklamuojamø semiotikos, struk-tûralizmo metodologijø nuosmukis irkomparatyvistinës metodologijos ásivy-ravimas, o tai aiðkintina glaudëjanèiaistautø ryðiais, didëjanèia neeuropiniø ci-vilizacijø idëjø, vertybiø bei simboliøátaka.

Ðis postmodernistinës kultûrologijosposûkis tiesiogiai susijæs su scientizmoideologijos krize, nusivylimu klasikiniaisVakarø màstymo principais ir tiksliøjømokslø galimybëmis. Tikslieji mokslai �monologinë paþinimo forma, kadangi èia



intelektas kontempliuoja daiktà ir vëliaujá apibûdina. Èia iðkyla tik vienas sub-jektas � paþástantis (kontempliuojantis),o kalbantis (pasisakantis) jam yra tik be-garsis daiktas, kultûros simbolis ar elemen-tas. Taigi toks paþinimas nëra dialoginis(ðias problemas plaèiai gvildena W. Dilt-hey savo hermeneutinëje koncepcijoje).Humanitariniai, arba dvasios, mokslai iðesmës yra kitokie � èia nuolatos atsiran-da kultûros fakto ir konteksto problema,kadangi kiekvienas kultûros reiðkinys(vaizdinys, þenklas, simbolis) pranoks-ta savo ribas.

Kiekvienai mokslinio paþinimo sri-èiai bûdingi saviti tikslai ir uþdaviniai.Pavyzdþiui, filosofija prasideda ten, kurbaigiasi tikslus moksliðkumas ir prasidedakitoniðkas moksliðkumas. Todël jà galimalaikyti visø mokslø (visø paþinimo ir sà-monës formø) �metakalba�, ji atlieka vi-

siðkai analogiðkà �metadisciplinos�vaidmená kitø filosofiniø disciplinø at-þvilgiu. Kultûrologija savo universaliaisuþmojais artima filosofijai, ji irgi preten-duoja á metadisciplinos vietà kultûrosmokslø sistemoje, taèiau, kita vertus, jiatsiriboja nuo filosofiniam paþinimuibûdingo spekuliatyvumo ir yra daug ar-timiau susijusi su empiriðkai apèiuopia-mais kultûros faktais.

Kultûros reiðkiniai (ar konkretus kul-tûros faktas) nuolatos susijæ su kitaiskultûros faktais ar reiðkiniais (t.y. kon-tekstu). Tik ðiame kultûros reiðkiniøkontekste atsiranda ðviesa, apðvieèiantikelià pirmyn ir atgal, atverianti ðá faktàdialogui ir lyginamajai analizei. Èia at-siranda kultûros mokslams bûdingakontekstualumas, siekis imtis ávairiøkultûros reiðkiniø kompleksiniø ir lygi-namøjø tyrinëjimø.

Literatûra

Aíòîëîãèÿ èññëåäîâàíèé êóëüòóðû. � Ñàíêò Ïå-òåðáóðã, 1997.

P. Bourdieu. Questions de sociologie, Paris, 1984.S. Clapier-Valladon. Panorama du culturalisme. �

Paris, 1976.Ch. Descamps. Introduction II // Philosophie et ant-

ropologie. � Paris, 1992.L. Dumont. Antropologie, totalité et hierarhie //

Philosophie et antropologie. � Paris, 1992.J. Feibleman. The Theory of Human Culture. � New

York, 1968.A. Kðàâ÷åíêî. Kóëüòóðîëîãèÿ. � M., 2000.C. Lévi-Strauss. Culture et nature. La condition

humaine à la lumiere de l�antropologie // Com-mentaire, 1981, Nr. 15, p. 365-372.

B. Malinowski. A Scientific Theory of Culture andOther Essays. � New York, 1944.

G. P. Murdock. Culture and Society. � Pittsburgh,1965.

Petit Larousse, Paris, 1980.G. Roheim. Origine et formation de la culture. � Pa-

ris, 1972.Webster�s Third New International Dictionary. �

Springfield, 1993.L. White. The Science of Culture: A Study of Man

and Civilization. � New York, 1949.

MOKSLINË MINTIS


�AR KATALIKØ BAÞNYÈIA MOKO, KAD NËRAVIENINTELËS TEISINGOS FILOSOFIJOS?�

�Does the Catholic Church Teach that there isno one True Philosophy?�

SUMMARY

I assess various reasons for the claim that a Catholic should avoid being a proponent of a one and true

philosophy. Rather, within limits, a Catholic philosopher ought to be a conceptual pluralist. These rea-

sons include Pope John Paul II�s remarks in Fides et Ratio like the following: �The Church has no philoso-

phy of her own nor does she canonize any one particular philosophy in preference to others.� (para. 49)

Also, Gerald A. McCool in his From Unity to Pluralism: The Internal Evolution of Thomism argues that

ironically the 20th-century Thomistic revival refuted the perceived call of Aeterni Patris to return to the

conceptual formulations of Aquinas. In that respect I consider three �Thomistic� arguments for philosophical

pluralism as put forth by J. M. Le Blond during a famous debate between French Dominicans and Jesuits

following the Second World War. Le Blond�s �Thomistic� arguments include: the abstractive character of

concepts, the equivalency of being and the true; and the epistemology of intellectual dynamism. My

conclusion is that neither the Pope nor Aquinas are proponents of philosophical pluralism.

Gauta 2002-12-18

JOHNAS F. X. KNASASHiustono Ðv. Tomo universitetas, JAV

RAKTAÞODÞIAI. Tomizmas, bûtis, metafizika, filosofinis pliuralizmas, tiesa.KEY WORDS. Thomism, being, metaphysics, philosophical pluralism, true.

Vienas ið mano kolegø, suþinojæs,jog raðau knygà apie XX a. neoto-

mizmà1, kandþiai pareiðkë, kad neoto-mizmas � tai erezija, nes kaip yra dau-gybë bûdø tapti geru krepðininku arbapastatyti miestà, taip yra daugybë bûdøginti katalikø tiesà. Galima remtis Bona-

ventûru, Anzelmu, Augustinu, Ðkotu,Pascaliu ir kitais. Niekada nebuvo ir ne-galëjo bûti vieno filosofiniø sàvokø rin-kinio katalikø tikëjimui iðreikðti.

Jeigu mano kolegos teiginys atitiktøBaþnyèios nuostatas, tai daugelis atsi-durtø nepavydëtinoje padëtyje. Kai ku-

JOHNAS F. X. KNASAS


riems katalikø intelektualams tikëjimasyra vienintelis svarbus dalykas. Jeigu jiedomisi filosofija, tai tik todël, jog kai ku-rios filosofinës idëjos padeda geriau ið-reikðti tikëjimà. Taèiau ðiomis idëjomisjie naudojasi visiðkai nesidomëdami, arjos filosofiðkai pagrástos. Kiti katalikø in-telektualai domisi filosofijos galimybë-mis paþinti tiesà, todël gilinasi á metafi-zikà kaip á bandymà ið pagrindø su-prasti tikrovæ. Ðis filosofinis siekis kilojau tada, kai graikø filosofas Talis pra-dëjo aiðkinti, kad visko pagrindas yravanduo. Ðá sieká ákvepia mintis, kad vi-suose daiktuose glûdi tam tikra �tapa-tybë� arba �bendrybë�. Knygoje Bûtis irkai kurie filosofai Etienne�as Gilsonas ra-ðo, kad filosofijos istorijà galima traktuo-ti kaip nepaliaujamas pastangas sukur-ti teisingà tos bendrybës apibrëþimà ar-ba fundamentalø apibûdinimà2. Taèiaujeigu ta bendrybë yra viena, tai ir tikro-vës supratimas ið principo turi bûti vie-

nas, panaðiai kaip yra viena geometri-jos sukurta trikampio samprata, tinkantivisiems lygiaðoniams, lygiakraðèiams irstatiesiems trikampiams. Taèiau minë-tam kolegai atrodo, jog katalikui domë-tis tokiu filosofijos siekiu yra ne tik ne-naudinga, bet ir amoralu.

Pabandysiu kritiðkai ávertinti teiginá,jog katalikybë moraliniu poþiûriu turisiekti filosofinio pliuralizmo. Pirmiausiatrumpai aptarsiu Jono Pauliaus II encik-likà Fides et Ratio (1998), kurioje raðoma,kad �Baþnyèia neturi savos filosofijos irnëra kanonizavusi kokios nors vienos fi-losofijos teikdama jai pirmenybæ prieðkitas� (49 pastraipa). Iðsamiau apþvelg-siu Geraldo McCoolo S. J., knygà Nuovienovës prie pliuralizmo: vidinë tomizmoraida, kurioje autorius teigia, kad patsAkvinietis buvo filosofas pliuralistas3. Oað pats teigsiu, kad nei Baþnyèia, neiAkvinietis nesivadovauja filosofiniopliuralizmo nuostata.

FIDES ET RATIO

Bûtø itin tragiðka, jeigu enciklika Fi-des et ratio bûtø minima kaip filosofiniopliuralizmo skatinimas, nes kad ir kàreikðtø anksèiau pateikta citata, ji neska-tina pliuralizmo. Plaèiau interpretuojantenciklikà, aiðkëja, kad Jonas Paulius IIpakartoja Baþnyèios iðtikimybæ poþiû-riui, jog þmogaus intelektas geba for-muoti �tam tikras pagrindines sàvokas,kurios iðlaiko savo visuotinæ epistemo-loginæ vertæ ir taip iðlaiko tiesà tø teigi-niø, kuriais jos iðreikðtos� (96 pastraipa).Ðalia ðio teiginio pateiktoje iðnaðoje ci-tuojama Pijaus XII enciklika Humani Ge-

neris (1950), kurioje teigiama, kad sufor-muotos sàvokos ir terminai, turintys pa-dëti suprasti dogmà, �grindþiami prin-cipais ir sàvokomis, gautais ið tikro þi-nojimo apie sukurtuosius daiktus�4.

Antra, Jonas Paulius II ne tik pakar-toja áprastà Baþnyèios siûlymà remtisAkvinieèio filosofija kaip tikëjimo ir pro-to sintezës pavyzdþiu (78 pastraipa), betpasako labai svarbø dalykà � bûtent,kad sisteminës ir moralinës teologijosgerovei bûtina metafizika (105 pastrai-pa) kaip buvimo filosofija [philosophia es-sendi], grindþiama buvimo aktu [quod

MOKSLINË MINTIS


actu ipso <<essendi>> sustentatur]. Opridëtoje 115 iðnaðoje jis primena skai-tytojui savo kalbà, pasakytà 1979 m. An-gelikume minint Leono XIII enciklikosAeterni Patris ðimtmetá. Ði kalba nepalie-ka jokiø abejoniø, kad Fides et ratio tu-rimas omeny buvimo aktas (actus essen-di) � pamatinë Akvinieèio metafizikossàvoka. Popieþius sako, kad dël ðios sà-vokos Akvinieèio filosofija yra tokia at-vira visai tikrovei, jog þmogaus intelek-tas per jà paþásta Dievà5. Akivaizdu,kad Jonas Paulius II apie Akvinieèio bu-vimo akto (actus essendi) metafizikà kal-ba kaip apie nepranokstamà þmogauslaimëjimà. Visi kiti teisingi dalykai ðio-je metafizikoje suras sau deramà vietà.6

Taèiau, kaip ðie popieþiaus þodþiaisuderinami su pradþioje minëtu teigi-

niu, kad Baþnyèia neturi savo filosofi-jos ir nëra kanonizavusi jokios konkre-èios filosofijos? Èia nëra jokio prieðta-ravimo: pabrëþdamas buvimo akto dok-trinos svarbà ir iðkilumà, popieþius jàrekomenduoja, bet nesako, kad Baþny-èia laiko jà vienintelæ teisinga. Be to, jispabrëþia, kad Baþnyèia niekada nepa-skelbs jokios filosofijos esant vieninteleteisinga. Ðitaip Baþnyèia skatina filoso-fus tæsti darbà, palieka jiems laisvæ dis-kutuoti ir galimybæ susitarti tarpusavyjekiekvienai filosofijai árodinëjant savopagrástumà7.

Vadinasi, enciklikoje Fides et ratioBaþnyèios vardu popieþius skatina filo-sofus tæsti diskusijas, bet nesako, kadnëra vienos teisingos filosofijos ir kadBaþnyèia pasuko pliuralizmo keliu.

McCOOLO KNYGA NUO VIENOVËS PRIE PLIURALIZMO

Diskusijoje ðia tema Geraldo McCo-olo knyga Nuo vienovës prie ávairovës: vi-dinë tomizmo raida daro sprogusios bom-bos áspûdá, ypaè ironiðkas jos teiginys,kad Baþnyèia, rekomenduodama Akvi-nietá, pati to nenorëdama de jure paskel-bë filosofiná pliuralizmà. Dauguma ka-talikø intelektualø Leono XIII enciklikàAeterni Patris (1879) suprato kaip popie-þiaus raginimà Akvinieèio filosofijà pri-paþinti vienintele teisinga. Beje, atrodobûtø daug teisingiau manyti, kad encik-lika siûlo ne filosofijà, o filosofavimo bû-dà, kuris remtøsi tikëjimu kaip iðorinenorma8. Leonas XIII aukðtino Akvinieèiofilosofijà kaip ankstesniøjø Baþnyèiosmokytojø laimëjimø sintezæ. Jø doktri-nas jis lygino su �iðsklaidytomis orga-

nizmo dalimis�, kurias Tomas surinko irnuostabiai tvarkingai sujungë, pridëda-mas kai kà svarbaus nuo savæs�9. Ðisávaizdis skaitytojams pirðo mintá, kadBaþnyèia pasisako uþ konkreèià filoso-fijà � bûtent uþ Tomo Akvinieèio. Vadi-nasi, istorikai teisingai vertina enciklikàkaip lemiamà postûmá atgimti dvide-ðimtojo amþiaus tomizmui10. Taèiau, pa-sak McCoolo, tas atgimimas ironiðkai at-metë enciklikos kvietimà sugráþti prieAkvinieèio sàvokø. Tomizmo lyderiøMaréchalio, Rahnerio ir Lonergano vei-kaluose tos sàvokos tapo reliatyvios iratsitiktinës. Nekinta tik ágimtas intelek-to verþimasis prie virðsàvokinës ribos,apibûdinamos arba kaip Begalinis Buvi-mas (Maréchalis ir Rahneris), arba kaip

JOHNAS F. X. KNASAS


buvimo sàvoka (Lonerganas). Prasidëjusðiam verþimuisi, kuriamos sàvokos irbandoma nubrëþti jo ribà. Taèiau tobu-lai tai padaryti nepavyksta. Todël me-tafizinis pliuralizmas yra bûtinas11. Ne-iðvengiamai egzistuoja daug sàvokiniøtikrovës iðraiðkø. Kiekviena ið jø yra tei-singa, taèiau baigtinë. Be to, ðitaip filo-sofijà traktavo Akvinietis � net savo pa-ties filosofijà.

Ðis tomizmo atgimimo posûkis prasi-dëjo po Antrojo pasaulinio karo, darprieð pasirodant Pijaus XII enciklikai Hu-mani Generis. Jis prasidëjo karðtais pran-cûzø dominikonø ir jëzuitø debatais12.Dominikonai (M.-M. Labourdette�as, M.-J. Nicolas ir R. Garrigou-Lagrange�as)teigë, kad þmogaus protas geba sufor-muoti sàvokas, leidþianèias galutinai irið esmës iðreikðti tikrovæ. Tinkamai ðio-mis sàvokomis pagrásta teorija esanti vie-nintelë teisinga filosofija, absoliutus tie-sos suvokimas. Jëzuitai (H. Bouillardas,B. de Solagesas, J. M. Le Blondas), prie-ðingai, aiðkino, kad þmoniø sàvokos yraið esmës netobulos. Todël ir jø teorijosyra netobulos. Vadinasi, nëra vienintelës

absoliuèiai teisingos sistemos. Todël ne-iðvengiamai, arba de jure, egzistuoja dau-gybë sistemø. Kiekviena ið jø beviltiðkaistengiasi iðreikðti tikrovæ ir niekada ne-pasiekia tikslo. Jos visos panaðios á blu-sas ant dramblio. Kiekviena pasakoja tikapie tà dramblio dalá, kurià paþásta. To-dël Bonaventûro metafizika geriau ið-reikð vienà tikrovës aspektà negu Akvi-nieèio, ir atvirkðèiai.

Siûlau ávertinti �tomistinio� pliura-lizmo galimybæ nagrinëjant itin taikliusLe Blondo argumentus pliuralizmo nau-dai. Le Blondas savo knygoje �L�Analo-gie de la Vérité� (Rcherches de science re-ligieuse 34 (1947): 129�141) bando trejo-pai pagrásti tomistiná pliuralizmà. Kitaipnegu màstytojai pasaulieèiai, kurie grin-dþia pliuralizmà patirties duomenø ne-apibrëþtumu, trukdanèiu pagrásti betkurià filosofinæ sàvokà, tomistas LeBlondas pliuralizmà grindþia stulbina-ma duomenø gausa ir esminiu mûsø sà-vokø apie tuos duomenis skurdumu,bet gauna tà patá rezultatà: ið principo,arba de jure, negali bûti vienos sàvoki-nës tiesos iðraiðkos.

LE BLONDAS IR SÀVOKØ ABSTRAKTUMAS

Gindamas esminá filosofijø pliuraliz-mà, Le Blondas aiðkina13, kad sàvokosyra abstrakcijos (t.y. jos ávardija ne vi-sus, o tik kai kuriuos tikrovës poþy-mius), todël jomis remiantis neámanomapaþinti tikrovës visumos. Maþa to, ban-dant paþinti tikrovës dalá, sàvokos kaikuriuos patirties duomenis palieka ne-ávardytus. Vadinasi, toji tikrovës dalisbus paþinta tik ið dalies. Kaip akys ma-

to tik spalvas, ausys girdi tik garsus,taip sàvokomis ir formuluotëmis uþ-èiuopiami tik kai kurie tikrovës aspek-tai, o kiti paliekami, tarsi jø nebûtø. Jei-gu tikrovë yra 5, tai bet kuri sàvokinëjos iðraiðka visada bûna 4 su keliomisdeðimtosiomis. Kiekviena sàvoka, bûda-ma abstrakcija, neiðvengiamai tik priar-tëja prie tikrovës. Jeigu tai tiesa, tai fi-losofinis pliuralizmas neiðvengiamas14.

MOKSLINË MINTIS


Joks tomistas negalëtø prieðtarautiðio argumento �þodþiams�. Ið tiesø abst-rakcijos neiðreiðkia viso pojûèiø turinio.Pvz., matydamas ant lentos nubraiþytàlygiakraðtá, lygiaðoná ir statøjá trikampá,að suvokiu, kas jiems bendra, bet nebû-dinga nei kvadratui, nei apskritimui, irpavadinu tà bendrumà �trikampiu�. Vi-sø trijø figûrø bendrus poþymius nusa-kanti sàvoka �trikampis� nenurodo ski-riamøjø minëtø trikampiø poþymiø.Apskritai jokia sàvoka neapima visø jaþymimo objekto poþymiø. Taèiau svar-biausias dalykas, kurá pabrëþia Le Blon-das, yra sàvokos atsiskyrimas nuo rea-lybës: mat ja reiðkiami poþymiai yra tikabstrahuota visumos dalis, o dalis negalibûti tapatinama su visuma. Tad svar-biausias klausimas yra tas, ar teisingasLe Blondo teiginys, kad sàvokos, bûda-mos abstrahuotos, atitrûksta nuo tikro-vës. Ar jos dël savo abstraktumo ið tie-sø visiðkai netapaèios visumai, ið kuriosgaunamos?

Le Blondo oponentai mano, kad jispasisako uþ teorijø pliuralizmà, nes su-paprastintai traktuoja Akvinieèio poþiûráá abstrahavimà. Jau ankstyvajame savotraktate De ente et essentia (1252�1256)Tomas raðo, kad abstrahuoti galima dve-jopai: arba atskiriant, arba neatskiriant15.Atrodo, kad Le Blondas ðios skirties ne-pastebi ir mano, jog visos sàvokos yraabstrahuojamos pirmuoju bûdu, t.y. at-skiriant. Noriu paaiðkinti. Neatskirianèioabstrahavimo atveju bendrybë arba esmë�neatkertama� nuo atsitiktiniø objektopoþymiø, bet lieka jiems �atvira�. Pvz.,sàvoka �þmogus� nëra atsieta nuo Tomoar Diko odos juodumo ir baltumo, norsnieko apie juos nesako. Jos turinys, reið-

kiantis esmæ arba bendrybæ, yra atvirasvisiems individø poþymiams, jis nuo jøneatskirtas ir neatsietas. Kitaip tariant,sàvoka neatsiejama nuo to, ko nëra josapibrëþime. Pvz., sàvoka �þmogus� ne-numato odos baltumo ar juodumo, bet jine neigia, o pripaþásta, kad konkretusþmogus gali bûti juodos arba baltos odosspalvos. Neatskirianèio abstrahavimo at-veju esmë vis dar laikoma ypatybiø �ga-limybe�. Èia bendrybë ne �palieka ana-pus�, o toliau apima tikrovës aspektus.Taèiau Le Blondas bet koká abstrahavi-mà interpretuoja taip, tarsi ðie aspektaibûtø paprasèiausiai ir visiðkai �paliekamianapus�. Atrodo, jis nepastebi to, kà Ak-vinietis vadina neatskirianèiuoju abstra-havimu.

Neatskiriantysis abstrahavimas iðlai-ko pamatiná esmës tapatumà su realiaisindividais, tad nepaverèia jos paprastaesinio dalimi. Todël esmë gali bûti indi-vido predikatas. Pvz., galima sakyti, kadSokratas yra þmogus, ir ðitaip patvirtin-ti individo ir esmës tapatybæ. Kitaip ta-riant, neatskirianèiuoju bûdu abstrahuo-tos sàvokos bendras turinys tapatinamassu visuma, ið kurios jis buvo abstrahuo-tas, nors buvo �paliktos anapus� tos vi-sumos atskirybës. Kaip �þmogus� Sokra-tas nagrinëjamas tam tikru atþvilgiu ne-bijant, kad pastovø ðios sàvokos turinásugriaus tai, kas joje �palikta anapus�.Nagrinëdamas Sokratà kaip þmogø, ty-rinëtojas pirmiausia supranta, kad nag-rinëja jo esmæ. Negana to, tai darydamas,jis supranta, kad nagrinëja tai, kas turivienà apibrëþimà. Tada jam kyla klausi-mas dël to apibrëþimo daliø. Nors jø ieð-kodamas jis gali ásitraukti á nesibaigian-èius debatus, bet jis jau atmetë galimy-

JOHNAS F. X. KNASAS


bæ, kad ið principo, arba de jure, yra neviena teorinë tiesos iðraiðka.

Kita vertus, atskirianèiuoju abstraha-vimu gauta sàvoka apima tà paèià es-mæ, arba bendrybæ, taèiau kitaip: esmi-nius poþymius ji atskiria ir atsieja nuoatsitiktiniø. Dabar esmë atskiriama nuoto, kas jai nepriklauso, ir todël negalibûti laikoma atsitiktiniø poþymiø �ga-limybe�. Ðiuo atveju esmë be iðlygø, ar-ba paprasèiausiai, yra viso esinio dalis,kuri negali bûti tapatinama në su vie-nu ið jø, kitaip tariant, ji negali bûti nëvieno ið jø predikatas. Pvz., jeigu Tomo,Diko, Hario ir kt. prigimtá abstrahuosi-me neatskirdami, tai turësime jà pava-dinti �þmogumi�; bet jeigu abstrahuo-sime jà atskirdami, tai turësime tà pri-gimtá pavadinti �þmogiðkumu�. Ðiuoatveju negalësime jos priskirti konkre-èiam þmogui ir sakyti, kad �Tomas yraþmogiðkumas�, nebent galëtume pasa-kyti, kad Tomas turi þmogiðkumo. Ðiskalbëjimo bûdas parodo, kad �þmogið-

kumas� buvo abstrahuotas atskirian-èiuoju bûdu.

Atskirianèiuoju bûdu abstrahuota sà-voka visada neapima tam tikro turinio,tam tikrø poþymiø, kuriuos galëtø apim-ti naujos sàvokos. Todël, kad ir kiek sà-vokø bûtø suformuota, jos niekada neap-rëps visos tikrovës: mat ir ið tø sàvokøsudaryta sàvokø sistema arba teorija ne-iðvengiamai taip pat visko neaprëps. Va-dinasi, iðliks galimybë sukurti kità sàvo-kø sistemà. Ðitaip dingsta viltis net atei-tyje iðreikðti sàvokomis visumà ir susida-ro áspûdis, kad visuma suvokiama ne sà-vokiniu bûdu. Tai skatina subordinuotisàvokas kam nors kitam, pvz., transcen-dentalinis tomizmas virðsàvokiná intelek-to verþimàsi subordinuoja BegaliniamBuvimui (Le Blondas apie tai uþsimenadëstydamas treèiàjá argumentà pliuraliz-mo naudai.) Taèiau ði subordinacija ne-reikalinga pripaþástant, kad neatskirian-èiuoju abstrahavimu galima ágyti iðanks-tiná visumos suvokimà.


11 Planuojama iðleisti 2003 m. pavasará FordhamUniversity Press leidykloje.

12 �Atrodo, kad mums dabar pasisekë surastinaujà ateities tikslà. Reikës tyrinëti, kas atsitin-ka bûties sàvokai, kai realus egzistavimas pa-ðalinamas ið jos suvokimo.� Etienne Gilson.Being and Some Philosophers (Toronto: Pontifi-cal Institute of Mediaeval Studies, 1952), 6.

13 Gerald A. McCool. From Unity to Pluralism: theInternal Evolution of Thomism. � New York:Fordham University Press, 1992.

14 Plg., �The Unity of Metaphysics,� Thought 28(1953): 411. Èia Robertas F. Harvanekas teigia,kad neatrodo, jog Humani generis �...aptariamasklausimas, ar skirtingos sàvokos turi skirtingàvertæ, taip pat ir bendrosios sàvokos filosofijosir sprendinio filosofijos santykiø problemos.�

Nepaisant nurodyto nesutarimo su Le Blondu(p. 403, n. 58), kuris, mano akimis þiûrint, yranepagrástas, Harvanekas, kritikuodamas sàvo-kos filosofijà, smarkiai remiasi Le Blondu, ypaèjo intelektinio verþimosi epistemologija; þr. ðiostraipsnio V skyriø, kurio ávertinimà pateiksiutoliau. Harvaneko argumentacijai pliuralizmonaudai daro átakà ir toks analogijos aiðkinimas,pasak kurio, analogatø panaðumo negalima ið-reikðti sàvokomis (p. 393�401). Kad tai prieð-tarauja Akvinieèio poþiûriui, ypaè kai jis nag-rinëja buvimo sàvokà, þr. IV skyriø.

15 �Ðio atvirumo [tikrovës visumai ir joms dalims]pagrindas ir ðaltinis yra faktas, kad ðv. Tomo fi-losofija yra buvimo, t.y. �buvimo akto� (actusessendi), filosofija, kurios transcendentinë vertëgrindþia tiesiausià kelià á subsistuojanèios Bû-

MOKSLINË MINTIS


ties ir grynojo Akto, kitaip tariant, á Dievo, pa-þinimà.� Jonas Paulius II. �Perennial Philosop-hy of St. Thomas for the Youth of Our Times,�Angelicum 57 (1980): para. 6, 139�141. Plg., �Ne-rekomenduodamas jokios konkreèios filosofinëssistemos, [Jonas Paulius II] apgynë Baþnyèiosteisæ prieðintis toms filosofinëms sistemoms, ku-riø principai ir iðvados jai atrodo nesuderina-mos su krikðèioniðku apreiðkimu�. GeraldMcCool. �From Leo XIII to John Paul II: Conti-nuity and Development,� in International Philo-sophical Quarterly 60 (2000): 176.

16 Taip pat, �Suprasti Dievà kaip grynà savaimesubsistuojantá Aktà ir visø kitø esiniø prieþas-tá bei tikslà � tai duoti sau teologijà, galinèiàteisingai ávertinti viskà, kas yra teisinga kitoseteologijose, lygiai kaip esse metafizika turi vis-kà, kas bûtina norint teisingai ávertinti kitø fi-losofijø tiesas. Kadangi nesukurto buvimo Ak-to, arba Dievo, kurio tikrasis vardas yra Að esu,teologija apima visas kitas, tai ji yra tokia patteisinga kaip visos pastarosios drauge ir teisin-gesnë uþ kiekvienà ið jø. Jeigu neklystu, tai bû-tent dël ðios neiðsakytos prieþasties Baþnyèiapasirinko ðv.Tomà Akvinietá savo AngeliðkuojuMokytoju�. Etienneas Gilsonas, pacituotas Jac-ques�o Maritaino knygoje: The Peasant of theGaronne: An Old Layman Questions Himself aboutthe Present Time, vertë Michaelas Cuddihyasand Elizebeth Hughes. � New York: Holt, Ri-nehart and Winston, 1968, 134. Taip pat Fideset Ratio, pastraipos 57�61.

17 Knygoje Thomism in an Age of Renewal (NotreDame: University of Notre Dame Press, 1968),Ralphas M. McInernyas iðsamiai paaiðkina,kaip jis supranta, kokia turi bûti minimali ir tu-rininga reakcija á tai, kad Baþnyèia rekomen-duoja Akvinietá. Minimaliai � kiekvienas kata-likø intelektualas turi pasirinkti Akvinietá kaiptikëjimo ir proto susiejimo pavyzdá (p. 163�164). Turiningai � katalikø intelektualas yra iðanksto ápareigotas pradëti savo veiklà iðsamio-mis Akvinieèio studijomis. Taèiau ðis iðanksti-nis ápareigojimas nereiðkia kito ápareigojimo �sutikti su Akvinieèiu (p. 197�198).

18 Þr. Armand Maurer. �Gilson and Aeterni Pa-tris,� redagavo John F. X. Knasas, in Thomistic

Papers VI (Houston: Center for Thomistic Stu-dies, 1994), 94�97.

19 Aeterni Patris publikuota leidinyje: One Hunde-red Years of Thomism: Aeterni Patris and After-wards, A Symposium (Houston: Center for Tho-mistic Studies, 1981), 187.

10 Plg.: �Enciklikai nerûpi, ar svarstoma krikðèio-niðka filosofija yra pliuralistinë, ar ne. Ji palie-ka ðá klausimà filosofams. Já iðtirti yra filosofi-nio tribunolo pareiga�. Joseph Owens. �Neo-Thomism and Christian Philosophy,� in Tho-mistic Papers VI, 35�6.

11 Gerald A. McCool. Catholic Theology in the Nine-teenth Century: the Quest for a Unitary Method,New York: The Seabury Press, 1977, 257�259;From Unity to Pluralism, ch. 9, bet ypaè 214�219.

12 Iðsamesná pasakojimà apie ðià svarbià diskusijàþr. Robert F. Harvanek. �Philosophical Plura-lism and Catholic Orthodoxy,� in Thought 25(1950): 21�52. Apie dominikonø poþiûrá þr. Ai-dan Nichols, O. P. �Thomism and the Nouvel-le Théologie,� in The Thomist 64 (2000): 1�19.

13 Le Blond. �L�Analogie de la Vérité,� 139.14 Dar radikaliau apie sàvokø netinkamumà tik-

rovei uþèiuopti pasakë kitas jëzuitas Pierre�asRousselotas. Knygoje The Intellectualism ofSt.Thomas (1908) jis raðë: �Kad intelektas ið es-mës deformuoja ir luoðina tikrovæ, kad jis yranerealius dalykus kurianti galia � ði idëja da-bar taip plaèiai paplito, jog prasiskynë kelià netá groþinæ literatûrà ir kasdienius pokalbius.Viename romane raðoma, kad �kiekvienas vai-ko iðtartas þodis yra konkreèiø daiktø heka-tomba. Jeigu pievelëje jis nuskina narcizà ir pa-vadina gële, tai priskiria tûkstanèiui kitø gëliø,narcizø ir ne narcizø, bendrà vardà; klasifikuo-ja, iðreiðkia jo prigimtá, paþemina iki ðeðëlio irabstrakcijos lygio. Ávardyta gëlë nëra ta, kuriàjis nuskynë: pirmoji neturi nei spalvos, nei kva-po� [O�Mahony vertimas (New York, Sheedand Ward Inc.: 1935, 3)�. Taigi botanikas bû-tø kvailas, jeigu manytø, kad, apþiûrinëdamasiðdþiovintà gëlæ, tiria jos gyvybæ, o intelektua-las � jeigu manytø, kad, nagrinëdamas abstrak-cijas, tiria tikrovæ.

15 Þr. On Being and Essence (Toronto: PontificalInstitute of Mediaeval Studies, 1968), 38�44.

B. d.

Ið anglø k. vertë Gintautas VYÐNIAUSKAS

MARIJA ONIÐÈIK


ÐV. TOMO AKVINIEÈIOTEOLOGINËS KALBOS REIKÐMINGUMAS

The Meaningfulness of Theological Languagein St Thomas Aquinas

SUMMARY

The article deals with the problem of meaning in the language of theology. The author�s considerations

are based on methods of analytical philosophy, especially on the insights of Bertrand Russell. The

Thomistic concept of God is shown as problematic and the possibility of speaking about God as being

determined by human epistemological conditions. Speaking of Unknowable God presupposes the use

of apophatic language. However, Aquinas� theory of language lets him solve the dilemma, which arises

between affirmative and negative theology. The way of speaking about God proposed by Aquinas is

analogy, which enables him to establish a kind of harmony between doctrinal and mystical aspects of

theology. At the end of the article, the hypothetical character of existential propositions concerning

God in Aquinas is investigated.

TEOLOGINËS KALBOS PROBLEMA IR KRIZË

Gauta 2003-05-12

MARIJA ONIÐÈIKVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Teologinë kalba, Dievo sàvoka, reikðmë, analogija, egzistencinë propozicija.KEY WORDS. Theological language, concept of God, meaning, analogy, existential proposition.

Religinio diskurso galimybë ir jo or-ganizavimas yra viena aktualiausiø ðiødienø teologijos problemø. Antrojoje XXa. pusëje vis labiau ëmë ryðkëti ðio dis-kurso krizës simptomai: mûsø ðnekëji-mas apie Dievà prarado reikðmingumà.

Tai vertë teologijà atsigræþti á apofatinækalbà arba á visiðkà tylëjimà. Ði tenden-cija buvo siejama su doktrininio religi-jos aspekto nuvertinimu ir net visiðku joatsisakymu. Ludwigas Wittgensteinaspokalbyje su Friedrichu Waismannu

MOKSLINË MINTIS


klausë: �Ar kalba yra bûtina religijai?�Jo paties atsakymas buvo toks: �Að ga-liu ásivaizduoti religijà, kuri neturi dok-trinos, ir todël nieko nëra pasakyta�1.

Taèiau teologas, bûdamas homo loqu-ens, �kalbantis þmogus�, negali nekalbë-ti apie jam rûpimus dalykus, todël daþ-nai savo ðnekëjimà apgaubia paslaptiesskraiste, nes mano, kad tik ðitaip galiapsiginti nuo jam metamo kaltinimo,kad jo kalba esanti beprasmë. Anot J. M.Bocheñskio, �tai, kà teologai raðinëjaapie paslaptá, kartais bûna neátikëtinaskliedesys. Religinæ kalbà jie daro bepras-me kalba��2

Wittgensteino prielaida, kad, kai reli-gija neturi doktrinos, lieka tik kalbinëveikla kaip toks religinës veiklos kompo-

nentas, kurio iðraiðkø teisingumas, klai-dingumas ar beprasmiðkumas neturireikðmës3, yra utopinë ir skatina dar di-desnæ mistinës kalbos krizæ. �Apie kà ne-galima kalbëti, apie tai reikia tylëti.�4 Tai,kas neiðreiðkiama, �mistiðka�, turi �pasi-rodyti�5, taèiau ar sugebësime pamatyti?

Ðv. Tomo Akvinieèio tekstuose mis-tinis ir doktrininis religijos aspektai ið-kyla kaip vienos sintezës komponentai,nes bet koks paþinimas, taip pat ir te-ologinis, prasideda patyrimu, taèiau pa-siekia savo virðûnæ intelekto dëka; kar-tu jis tampa reikðmingas tik kaip moky-mas, doktrina, kuri gali bûti perduota ki-tiems. Teologinës kalbos reikðmingumasyra komunikacijos, kurios metu formuo-jamas tikëjimas, sàlyga6.

TEOLOGINËS KALBOS SAMPRATA IR GALIMYBË

Teologine èia vadinsime kalbà apieDievà teologijos kontekste. Terminà �te-ologija� tomistine prasme galime taiky-ti visam diskursui apie Dievà. Ðiuolai-kiniame tomizme vyrauja viskà apiman-ti teologijos koncepcija, kuria remiantisteologija aptariama kaip diskursas, kaipkalba apie Dievà, apimanti visus kitusdalykus jø santykio su Dievu atþvilgiu7 .Platesnis diskurso universumas, kurá ga-lime pavadinti �religinë kalba�, organi-zuojamas remiantis tam tikrais teologi-nës kalbos �elementariais teiginiais�, ku-riø svarbiausiu áprasta laikyti teiginá�Dievas egzistuoja�. Pasak J. Hallo, �re-liginis diskursas daugiausia skleidþiasikaip áprastø dalykø aiðkinimas, deskrip-cijos, paaiðkinimai bei ávertinimai, struk-tûrinami ðiais elementariais teiginiais�8 .Todël religinio diskurso universumas

apima ir tokias �metafizines� temaskaip �siela�, �nemirtingumas� ir pan.

Ðv. Tomas Akvinietis buvo teologaspar excellence. Kaip teologui jam rûpëjone tik ir ne tiek þmogaus kalbinës veik-los bendrosios epistemologinës prielai-dos, bet pirmiausia galimybës kalbëtiapie Dievà sàlygos. Ar galime sufor-muoti apie Dievà tokius sprendinius,kuriø iðraiðkoje tai, kà þymi predikatas,ið tikrøjø realizuojasi Dieve? Kaip gali-me tai þinoti? Kitaip tariant, ar galimekà nors predikuoti Dievui teiginyje, apiekurá galëtume spræsti, teisingas jis arklaidingas? Ar teologinio pasakymoprasmingumas priklauso nuo galimybësnustatyti jo teisingumo reikðmæ?

Kai Tomas, komentuodamas Pseudo-dionisijà, pirmà kartà ëmësi teologinëskalbos problemos, pats noras ávardyti

MARIJA ONIÐÈIK


neávardijamà jam pasirodë esàs �juokin-gas�9 . Visa mûsø kalba apie Dievà yraabsoliuèiai nepakankama. Jeigu �mes pa-vadiname kà nors pagal tai, kaip mes taipaþástame�10 , o Dievo negalime paþinti,t. y. þinoti, kas jis yra substancialiai, vie-nintelis kelias, rodos, lieka þinoti, kas jisnëra11 . Tad jeigu pagrindinis teologijosobjektas yra kalbai nepasiekiamas, vie-nintelë iðeitis bûtø apofatinë kalba. To-dël atrodo, kad Tomas esminá vaidmenásuteikia negatyviajai teologijai12 .

Pabrëþdamas negatyviosios teologijosvaidmená, Tomas sàmoningai tæsia Pseu-dodionisijo mistinës kalbos tradicijà ir jàtyrinëja. Laikantis ðios tradicijos, �joksteigimas apie Dievà, netgi teigimas, kadjis egzistuoja, negali bûti teisingai atlik-tas, jei jis nëra papildomas neigimu. Irtiek, kiek ðis neigimas pats yra teigiamas,jis turi bûti apvainikuotas tam tikru sin-tetiniu teigimu�13 . Ðioje kalbos dialekti-koje Tomas linkæs balansuoti tarp nega-tyvaus ir pozityvaus kalbos traktavimøir stengiasi juos abu sujungti. Ir nors To-mo negatyvioji teologija neigia galimybæ

turëti Dievo esmës konceptà, bûtinà tam,kad galëtume já adekvaèiai ávardyti, po-zityvioji jo teologija teigia, jog mes gali-me daryti teisingus sprendinius apie die-viðkàjá tikrovæ14 . Manoma, kad Tomomintis ðiuo klausimu, kaip ir paties no-rimo balanso proporcija, ilgainiui keitë-si. Dar H. Meyeris yra nurodæs, kadankstyvaisiais gyvenimo metais Tomas�buvo linkæs á mokymà apie NeþinomàDievà ir aiðkinæs, jog visos mûsø predi-kacijos apie Dievà yra pagrástos tik dau-giareikðmiðkumu�, o vëliau jis �predi-kuoja Dievui substancijà, bûtá, asmená,gërá, tiesà ir prieþastá, nors visai kitokiaprasme ir kitu mastu nei kûriniams; ta-èiau, atrodo, jis ásitikinæs, kad ðiose pa-grindinëse sàvokose glûdi kaþkas, kàmes galime suvokti apie Dievo prigim-tá�15 . Pastaroji prielaida gali bûti pada-ryta tik pasitelkus analogijà, svarbiausiàteologinës kalbos instrumentà. Todëlsvarbiausia teze galima laikyti Tomotvirtai iðreikðtà ásitikinimà, jog �teigia-mosios propozicijos apie Dievà gali bûtiteisingai suformuluotos�16 .

DIEVO SÀVOKA

A. J. Greimas yra pasakæs, kad se-mantine prasme �Dievas pasidaro ið to,kà mes kalbame, ir kalbame, ir kalbameapie já, ir nieko daugiau�17 . Galimybëkalbëti apie Dievà sudaro mums patiesDievo, kaip konceptualios tikrovës, ga-limybës prielaidà.

Tomas atkreipia dëmesá á tai, kad Die-vo sàvokos atsiradimà þmogaus prote le-mia tam tikras �áprotis�, tradicija, kaiþmonës nuo maþø dienø bûna ápratæ gir-

dëti Dievo vardà ir já tarti.18 Dievo sàvo-ka, rodos, egzistuoja þmogaus prote,kaip ir bet kuri kita sàvoka. Nuo to, kaipmes atsakysime á klausimà, ar ði sàvokayra prasminga, t.y. ar jà atitinka þodþio�Dievas� ratio, ir nuo to, kaip mes suvo-kiame jà kaip konceptà, priklauso teolo-ginës kalbos prasmingumas19 .

Kritikuodamas Anzelmo argumentà,Tomas paþymi, jog toli graþu nëra taip,kad �kai tik mes suþinome vardo Die-

MOKSLINË MINTIS


vas reikðmæ, Dievo buvimas pasidaro þi-nomas�20 . Juk �tai, kad protas suvokia,kas yra þymima vardu Dievas, nereiðkia,jog Dievas egzistuoja kitaip, negu tik in-telekte�21 . Taèiau turint omenyje inter-pretacijø gausybæ, galima pamanyti, kadbeveik kiekvienas þodþiui �Dievas� su-teikia kitokià reikðmæ. Tad reikia paaið-kinti Dievo sàvokà.

Didþiausià Dievo sàvokos problemið-kumà lemia tai, kad Dievas yra nepaþi-nus þmogaus protui. Jei galime kalbëtitik apie tai, kà paþástame, o kalbos pa-grindà sudaro vardo ratio, þyminti pa-þinto daikto sàvokà, vadinasi, apie Die-và visiðkai nieko negalima pasakyti.Mat vardo ratio remiasi bent minimaliudaikto esmës (prigimties, quidditas) þino-jimu22 . Kas yra �prigimtis, þymima var-du Dievas�?23 Arba: �kà suprantamevardu Dievas?�24 Ðie du klausimai To-mui yra lygiaverèiai.

Tomas daþnai kalba apie �dieviðkà-jà prigimtá� (natura divina), apie Dievoesmæ, tapaèià jo egzistencijai, taèiau kar-tu aiðkiai sako, jog �Dievo esmë, kas yraDievas, yra visiðkai mums neþinoma�25 .Kas daiktas yra, þinoma ið jo apibrëþi-mo26 . Taèiau, pasak Tomo, �akivaizdu,kad Dievas negali bûti apibrëþtas�27 ,maþa to, �substancijos vardas negali bû-ti tikràja prasme taikomas Dievui�28 . Visdëlto jis yra taikomas, ir �Dievo esmëpredikuojama Dievui sakant, kad Dievasyra savo paties esmë�29 . Tomas pats suvo-kia savo kalbëjimo problemiðkumà:�Kas yra?� galima paklausti tik apiedaiktà-substancijà, taèiau bûtent tuoDievas ir nëra. Ðiaip ar taip, jei neturi-me jokio pozityvaus þinojimo apie Die-

và, kaip gali bûti Dievo konceptas ir jovardo ratio?

Pasak Carnapo, jei sakoma, kad þo-dis þymi �sàvokà� (tomistinëje kalbojetai bûtø �konceptas�), tai reiðkia, kadkonkreèioje kalboje ðis þodis turi turëtireferencijà (Bedeutung), jo suprantamàkaip reikðmë (signifikacija)30 . Tomui re-ferencija nëra tiesiogiai susieta su kalbosprasmingumu, taèiau su konceptu ji galibûti susieta kaip bûtina paþinimo prie-laida. Carnapo poþiûriu visa signifika-cijos problema iðkyla kaip epistemologi-në: reikðmæ gali turëti tik toks diskursas,kurio referencija yra verifikuojama tik-rovës patyrimu. Kai þodis turi tik taria-màjà reikðmæ, tuomet, pasak Carnapo,susiduriame su �tariamàja sàvoka�. Iðpradþiø kiekvienas þodis turi reikðmæ,nes kiekvienas þodis buvo �iðrastas�tam tikrai sàvokai þymëti. Su tuo sutik-tø ir Tomas. �Tariamoji sàvoka atsiran-da, jei þodis praranda senà reikðmæ ne-ágydamas naujos�, � sako Carnapas31 .Atrodo, bûtent tai ir atsitiko þodþiui�Dievas�. Jei jo reikðmæ matome kaipágytà tik dël �áproèio�, jis nesunkiai ga-li jà prarasti.

Carnapui þodis �Dievas� turi reikð-mæ tik mitologiniame kontekste, ir tai �net empirinæ reikðmæ (�dievai� yra�dvasinës bûtybës�, kurios �vienaip arkitaip pasirodo regimo pasaulio daik-tuose ir ávykiuose ir todël yra empirið-kai aptinkamos�32 ). Ðià empirinæ reikð-mæ praradæs metafiziniame konteksteþodis �Dievas� Carnapui tampa �taria-màja sàvoka�, nes elementarus teiginys�x yra Dievas� neatitinka jo sintaksiniøir verifikaciniø reikalavimø. Teologinia-

MARIJA ONIÐÈIK


me kontekste, pasak Carnapo, ðis þodisgali funkcionuoti dvejopai: arba mitolo-giðkai, kaip empirinë sàvoka, arba me-tafiziðkai, kaip pseudosàvoka. Þodþioreikðmë èia priklauso nuo konteksto.

Tomas visiðkai nesistebi galimybevartoti þodá �Dievas� mitologiniamekontekste. Pasak jo, taip já vartoja pago-nys (gentiles), kurie �dievybës vardàpriskiria visoms amþinoms substanci-joms, ypaè dël jø iðminties bei palaimin-gumo ir dël jø daiktø valdymo. Ðitairandama ir Ðv.Raðte, kur ðventieji ange-lai ir net þmonës arba teisëjai yra vadi-nami dievais...Daug tokiø posakiø ran-dama ávairiose Ðv.Raðto vietose�33 . Ga-lima atkreipti dëmesá á tai, kad þodis�dievai� èia vartojamas kaip neþymi-moji daugiskaita, o ðito reikalauja Car-napo �mitologinis� kontekstas. Kitojevietoje Tomas sako, kad �Dievas� nëratikrinis vardas, nes jis gali bûti vartoja-mas daugiskaita34 .

Net mitologiniame kontekste vardo�Dievas� reikðmë apima Dievo ratio, ta-èiau pagal analogijà: pagonys ðitaip va-dina tai, kà jie mano esant Dievu35 . Var-do ratio pakeièia savo reikðmæ, bet josnepraranda. Ir vienu, ir kitu atveju var-do reikðmë priklauso nuo kontekstokaip vartojimo intencijos: pagoniø irkrikðèioniø Dievo konceptas skiriasi, ta-èiau vardo ratio iðlieka ta pati, signifika-cija galioja, keièiasi tik jos modusas. Mi-tologiniame kontekste, pasak Tomo, var-das �Dievas� vartojamas secundum opi-nionem vel participationem36 . Reikðmë, su-teikta vardui pagal �nuomonæ�, daly-vauja jo �tikroje� reikðmëje pagal pana-ðumà37 . Vardas �Dievas� gali bûti su-prantamas kaip nominali definicija, api-brëþianti tam tikrà pastovià prasmæ, su-teikiamà konceptui, kuris gali ir neturëtirealios definicijos, taèiau yra tam tikruintelektualiu bûdu paþinus, nes intelek-tas gali spræsti apie jo teisingumà.

DIEVO SUPRANTAMUMO MODUSAI

Pasak Tomo, jei kalba yra vartojamatinkamai ir tuo paèiu prasmingai tik ta-da, kai kalbame apie tai, kà paþástame,turi bûti koks nors Dievo paþinimo mo-dusas, ágalinantis intelektà sudaryti tamtikrà Dievo konceptà � sàvokà. Èia ga-lima prisiminti Russello pateiktà persky-rà tarp paþinimo per acquaintance ir pa-þinimo per description, t.y. tarp �paþás-tamumo� ir �þinojimo apie�: �Skirtumastarp paþástamumo ir þinojimo apie yraskirtumas tarp daiktø, kurie mums duo-ti, ir daiktø, kuriuos mes pasiekiame tikdenotacinëmis frazëmis�38 . Paþástamu-

mà galima apibûdinti kaip tiesioginá pa-tyrimà: Russellui tai pirmiausia empiri-nis patyrimas, taèiau ðis patyrimas lei-dþia mums �bûti paþástamiems su tuo,kà vadinsime universalijomis, t. y. ben-drosiomis idëjomis, tokiomis kaip baltu-mas, skirtingumas, brolystë ir pan.� Tokià�paþástamà� universalijà Russellas vadi-na sàvoka39 . Tad galëtume sakyti, kadturime tam tikrà �dieviðkumo� sàvokà,su kuria esame paþástami. Tomas neat-meta tokio paþástamumo galimybës:�dieviðkumo� reikðmë, bendra krikðèio-nims ir pagonims, gali turëti tokios sà-

MOKSLINË MINTIS


vokos statusà. Tomui, kaip ir Russellui,�visas màstymas turi prasidëti nuo pa-þástamumo�, taèiau jam taip pat �pa-vyksta màstyti apie daugelá dalykø, sukuriais mes nesame paþástami�40 . Dievovardas Tomui, be abejo, turi reikðmæ,taèiau pats Dievo buvimo modusas �jo esmë ir savybës � nëra mums tiesio-giai duoti. Jas mes paþástame tik paþi-nimo per apraðymà bûdu: mes þinomeir galime kalbëti tik apie Dievà. Dievastaps mums tiesiogiai paþástamas tikaname gyvenime visio beatifica dëka.Tuo tarpu ðiame gyvenime Dievo su-

prantamumo modusas atitinka Russel-lo mintá: �þinome tam tikrà apraðymà irþinome, kad ðá apraðymà atitinka tikvienas objektas, nors pats ðis objektasmums nëra tiesiogiai þinomas. Tokiaisatvejais sakome, kad objektà paþástameapraðomuoju bûdu�41 .

Gráþdami prie Tomo kalbëjimo bûdo,galime pasakyti, kad, nors ir neturimeDievo definicijos, ðio vardo reikðmæ irnet paèià ratio paþástame per deskripci-jà. Deskriptyvus paþinimas taip pat lei-dþia mums formuluoti pasakymà �enuntiatio � apie Dievà.

DIEVO VARDAS KAIP DESKRIPCIJA

Dievo vardo situacija unikali tuo,kad mes ávardijame Dievà neþinodami,kas jis yra. Pasak Tomo, mes galime tikapraðyti já tiek, kiek mes já supranta-me42 . Taèiau ir neturëdami apibrëþtosDievo vardo ratio, mes turime nomen, �vardà, nuo kurio galime pradëti: yrakaþkas, �kà visi vadina Dievu� (quamomnes nominant Deum). Tomas net sako,jog per vardà mes galime suprasti kaþ-kà apie Dievà43 .

Anksèiau sakëme, kad þodþio �Die-vas� reikðmë priklauso nuo jo vartojimokonteksto, pasak Tomo, nuo intencijostø, kurie kalba apie Dievà44 . Þodþiofunkcionavimà kontekste galima apibû-dinti remiantis kita B.Russello pateiktaperskyra � bûtent vardo ir deskripcijosperskyra. Pasak tokio vardo supratimo,þodis �Dievas� mitologiniame konteks-te funkcionuotø kaip vardas, denotuojan-tis tam tikrà empiriðkai duotà individà.Jei kontekstas yra metafizinis, ðis þodis

turi funkcionuoti kaip deskripcija. Ðiuo-laikinëje teologinëje kalboje ðios dvi ka-tegorijos daþnai painiojamos, ir þodis�Dievas� funkcionuoja vienu metu irkaip vardas, ir kaip deskripcija. TomasAkvinietis labai gerai jautë, jog þodis�Dievas� teologinëje kalboje turi ið es-mës deskriptyvià funkcijà. Jis pabrëþia,kad tai nëra tikrinis, arba asmeninis,vardas 45 , nors ir atrodo toks esàs. (Pri-siminkime, kad Russellas laiko tikriniusvardus uþslëptomis deskripcijomis.) Ta-èiau Tomas leidþia Dievui priskirti pa-rodomuosius ávardþius, kuriø vartoji-mas suponuoja, kad turime reikalà su�vardu�. Pasak Tomo, ðiuo atveju toksávardis parodo tai, kas yra suprantama,o ne tai, kas yra juntama46 .

Russellas, kalbëdamas apie deskrip-cijà, turi omeny þymimàjà deskripcijà,kuriai suteikia tikriniams vardams bû-dingà unikalumo aspektà. Deskripcijàvartojame kalboje tuomet, kai kalbame

MARIJA ONIÐÈIK


apie kaþkà, ko tiesiogiai nepaþástame, oprie tokiø objektø Russellas priskiria netik daiktus, bet ir asmenis. Jei pripaþin-sime, kad Dievas yra asmuo (o TomasAkvinietis Dievo asmeniðkumà svarstotik trinitariniame kontekste, nes asmuonurodo realø santyká)47 , vis tiek nega-lësime turëti tiesioginio jo paþinimo. Kaiþodá �Dievas� vartojame kaip �vardà�,paprastai turime omeny bûtent tiesiogi-ná asmeniðkà santyká, iðkylantá maldoje-kreipinyje. Taèiau Tomas vengia tokiokalbëjimo bûdo. Pasak Russello, �þmo-gus, teisingai vartojantis tikriná vardà,turi omeny tokià mintá, kuri paprastaigali bûti eksplikuojama tik tuomet, kaitikriná vardà pakeièiame deskripcija�48 .Pavyzdþiui, �kai teigiame kà nors apieJulijø Cezará, aiðku, kad paties JulijausCezario nëra mûsø mintyse, nes mes ne-same su juo paþástami. Mes turime ome-ny kokià nors Julijaus Cezario deskrip-cijà..., arba tikriausiai tik �þmogø, kurávadino Julijum Cezariu�49 . Lygiai taip,kaip kalbame apie tà, �kurá visi vadinaDievu�.

�Dievas� yra bendrinis vardas, kurisvisuomet gali bûti ir faktiðkai yra pakei-èiamas deskripcija, kurià, pasak Tomo,�supranta visi�, pavyzdþiui, �egzisten-cijos prieþastis�, arba �daiktø princi-pas�50 . Vien pirmoje Summa contra gen-tiles knygoje Dievo vardas yra keièiamasá tokias deskripcijas: �nejudantis judin-tojas�, �pirmasis nejudantis judintojas�,�pirmoji veikianèioji prieþastis�, �kaþ-kas, kas yra aukðèiausia esybë�, �kaþ-kas, kurio apvaizda pasaulis yra valdo-mas�51 , �kaþkas, kuris yra tik akte ir jo-kiu bûdu potencijoje�52 , � kas yra visøesybiø kilnumo virðûnëje�53 , �tas, kuris

savo esme yra tobulas ir kurio bûtis yragerumas�,54 �kaþkoks daiktas, be galosuprantamas, kuris turi bûti visø daik-tø didþiausias�55 ,�kuris viskam teikiabuvimà ir yra per save bûtina bûtis�56 .Visos ðios deskripcijos atitinka tai, �kàvadiname Dievu� (quem Deum dicimus)arba tiesiog � kas �yra Dievas� (Hoc au-tem Deus est).

Kontekstas, kuriame visos ðios de-skripcijos galioja, yra aiðkiai apibrëþtas,kaip �kataliko� intencijos kontekstas57 ,arba �tø, kurie ávardijo Dievà� norëda-mi þymëti kaþkà, kà galima apraðyti ðio-mis ir panaðiomis definicijomis58 . Plates-niame kontekste tai yra �visi� (omnes),kurie turi deskriptyvø Dievo paþinimà.Pasak Coplestono interpretacijos, tai sa-koma apie visus tuos, kurie tiki já esant59 .Taèiau Tomas atrodo ásitikinæs, kad visiþmonës turi galimybæ deskriptyviai pa-þinti Dievà, ir tai yra ið prigimties, nesþmogaus prigimtis turi tam atitinkamàgalià � natûralø troðkimà paþinti Die-và60 . Galiausiai, jei kas nors visiðkai nie-ko neþinotø apie Dievà, jis negalëtø netpavadinti jo, nes pats ávardijimas iðreið-kia tam tikrà þinojimà, nebent vartotumevardà neþinodami jo reikðmës61 . PasakTomo, net þodþio �Dievas� etimologijaturi epistemologinæ kilmæ: jis atsirado iðsupratimo akto, �nes theos, kuris graikið-kai reiðkia Dievà, kilo ið theaste, tai yrasvarstyti ar matyti�62 .

Deskriptyvioji þodþio reikðmë niekonesako apie daikto egzistencijà: galimasakyti, kad �deskripcija gali bûti pra-smingai vartojama sakinyje net tada, kaiji neþymi jokio objekto�63 . Taèiau Tomaskalba apie tà dieviðkà realybæ, kuriosegzistencija jis yra ásitikinæs. Jis mano,

MOKSLINË MINTIS


kad �Dievas� yra esminis vardas, skir-tas dieviðkajai prigimèiai þymëti64 . BetDievo prigimtis yra identiðka jo egzis-tencijai, tad ið paties Dievo vardo bûtøgalima padaryti iðvadà apie jo egzisten-cijos bûtinumà, taèiau tam turëtumepereiti nuo hipotetinio sprendinio prieteigiamojo sprendinio � nuo enuntiatioprie propositio.

Vienà vardà Tomas nurodo kaip tà,kuris yra savas Dievui. Tas vardas yra�Jis, kuris yra�. Tai maþiausiai apibrëþ-tas ir absoliutus bei universalus var-das. Jis neapibrëþia jokio egzistencijosmoduso. Net teigdamas Dievo egzis-tencijà, mûsø supratimas niekuometnegali pasiekti ir apibrëþti jo egzisten-cijos moduso65 .

DIEVO VARDAI

Jei pripaþinsime, jog Dievà paþintigalime tik apraðomuoju bûdu, toks pa-þinimas nieko negali mums pasakytiapie tai, kas yra Dievas, t. y. apie jo es-mæ. Tuo tarpu vardo ratio remiasi esmëspaþinimu. Kadangi Dievo esmës nepa-þástame, galime pavadinti Dievà naudo-damiesi kitø vardø ratio, predikuodamijam kaþkà, kas yra þinoma apraðomuo-ju bûdu. Tomas visuomet pabrëþia, jogDievà mes paþástame ið jo kûriniø, vie-na vertus, kaip jø principà, antra vertus,excellentio ir remotio bûdu. Ðie trys paþi-nimo bûdai atitinka Pseudodionisijo nu-rodytus tris �kelius� (via causalitatis, viaremotionis, via eminentiae)66 .

Pirmojo, prieþastinio, ávardijimo pa-grindu gali bûti faktas, kad kûriniø var-dø prasmë mums yra þinoma, mes gali-me bûti net �paþástami� su abstrakèiomisuniversalijø �sàvokomis� (Russello pras-me). Kûriniø vardø rationes, kada ðie var-dai taikomi Dievui, nepretenduoja ið-reikðti arba apibrëþti Dievo esmës, betsudaro Dievo deskripcijà. Kaþkas turibûti ið anksto þinoma apie Dievà apraðo-muoju bûdu. Tokiu bûdu ávairûs kûriniøvardai, kuriø rationes yra �giminingos�

(connaturale) þmogaus protui, gali bûtitaikomi Dievui, taèiau jie nieko negalipasakyti apie jo buvimo modusà � die-viðkàjà tikrovæ. �Kaip Dievas yra papras-tas ir subsistuojantis, mes priskiriamejam abstrakèius vardus jo paprastumuiþymëti ir konkreèius vardus jo subsisten-cijai bei tobulumui þymëti, taèiau abu ðievardø tipai negali iðreikðti jo buvimomoduso, nes mûsø intelektas ðiame gy-venime neþino jo taip, kaip jis yra.�67

Antrasis, apofatinis, ávardijimo bû-das remiasi mûsø neþinojimu: mes ga-lime taikyti Dievui negatyvius vardus,kurie, þinoma, visiðkai neþymi jo sub-stancijos, bet greièiau iðreiðkia kûriniønuotolá nuo jo68 . Tokie vardai yra sieja-mi su paþinimu remotio (nutolimo) bû-du, tad epistemologiðkai jie nëra visið-kai negatyvûs.

Veikale Summa contra gentiles ðis pa-þinimo bûdas jungiamas su treèiuoju:�Taèiau, svarstydami dieviðkà substan-cijà, turime ypaè naudotis nutolimo ke-liu. Juk savo didybe dieviðkoji substan-cija pranoksta bet kokià mûsø intelek-tui prieinamà formà, tad mes negalimejos suprasti, negalëdami paþinti, kas ji

MARIJA ONIÐÈIK


yra. Taèiau mes galime turëti tam tikràþinojimà apie jà paþindami, kas ji nëra.Maþa to, mes priartëjome prie Dievopaþinimo pagal tai, kaip savo intelektugalime atitraukti vis daugiau (daiktø)nuo jo�. �Neigiamais skirtumais� gali-me nustatyti, kuo Dievas skiriasi nuokitø daiktø69 . Taèiau Dievui gali bûtitaikomi taip pat �absoliutûs� ir �teigia-mi� vardai (tokie kaip geras, iðmintingasir pan.). Tomas Summa Theologiae pole-mizuoja su Maimonido nuomone, kadtokie vardai, nors ir taikomi teigiamai,taip pat iðreiðkia tam tikrà nutolimàarba atitraukimà. Tomas taip pat atme-ta ir Alano Lilieèio nuomonæ, jog ðievardai iðreiðkia tik tam tikrà Dievo irkûriniø santyká, tai yra teikiami tikprieþastiniu pagrindu. Prieðingai, To-mas aiðkina, kad teigiami vardai galiþymëti dieviðkàjà substancijà ir yra�sakomi apie Dievà substancialiai�,nors jie nepajëgûs visiðkai jo reprezen-tuoti70 . Tarp kitø argumentø, Tomasremiasi ir intencija tø, kurie kalba apieDievà.

Kaip mûsø intelektas gali �iðtarti�,t. y. konceptualizuoti, substancialø var-dà negalëdamas suvokti paèios substan-cijos? Pasak Tomo, visi vardai yra nepa-kankami, o ypaè, kai jie taikomi Dievui:omne nomen cum defectu est; mat jie �þy-mi Dievà tiek, kiek mûsø intelektas jápaþásta�71 . Intelektas paþásta Dievà tiek,kiek jis yra reprezentuojamas kûrinijo-je, o kûrinija reprezentuoja Dievà pana-ðumo bûdu: ji yra Dievo veiklos padari-nys ir todël panaði á savo ðaltiná, tad jostobulumai yra panaðûs á tobulumus,preegzistuojanèius Dieve72 . Panaðumas

yra netobulas, todël ir Dievo predikatøreikðmë yra netobula: pats signifikacijosmodusas yra nepakankamas.

Vis dëlto Tomas sako, kad teigiami(afirmatyvûs) ir absoliutûs (abstraktûs)vardai, þymintys tam tikrà substancijos(suppositum) kokybæ arba tobulumà, tai-komi Dievui tiesiogine prasme, nes pa-tys tobulumai tiesiogiai priklauso Die-vui labiau nei kûriniams. Tuo tarpu pa-èiø tobulumø sàvokos (universalijos)priklauso daiktams � jos yra daiktø ko-kybës, su kuriomis esame tiesiogiai pa-þástami per tikrovës patyrimà. Todël pa-þástame ðiø sàvokø prasmæ ir todël ðiøvardø reikðmë yra �absoliutaus� pobû-dþio73 , t. y. res significata yra tobulai ið-reiðkiamas.

Ðiuo atveju res significata nëra pats res,egzistuojantis tikrovëje, nuo kurio turiprasidëti signifikacijos grandinë, bet � ra-tio, kurià pirmiausia þymi vardas. Per-skyra yra padaroma tarp ratio ir modussignificandi, arba, kitaip tariant, tarp var-do prasmës ir tos reikðmës, kurià mesjam priskiriame teologinio diskurso kon-tekste. Todël Tomas sutinka su Pseudo-dionisijo nuomone, jog teigiami vardaigali bûti taikomi Dievui tiek teigiamai,tiek ir neigiamai: jie gali bûti teigiamipropter nominis rationem ir neigiami prop-ter significandi modum74 . Kitaip tariant,�modus significandi yra paneigiamas taip,kad res significata galëtø bûti teigiama�75 .Ði perskyra yra lemtinga teologiniam dis-kursui kaip ieðkomas balansas tarp afir-matyvaus ir apofatinio kalbëjimo apieDievà. Tokiu bûdu gautas kompromisi-nis kalbëjimo bûdas Tomo sistemoje va-dinasi analogija.

MOKSLINË MINTIS



11 Cit. Dallas M. High. �Wittgenstein on Doub-ting and Groundless Believing� // The Journalof the Amerucan Academy of Religion, XLIX/2,249�265, p. 261.

12 �Tarp logikos ir tikëjimo�, Jan Parys kalbinaJózefà Marià Bocheñská // Naujasis Þidinys,1995, 4, 317�324, p. 323.

13 Ten pat.14 Liudvigas Vitgenðteinas. Tractatus Logico-Philo-

sophicus, 7 // Rinktiniai raðtai. � Vilnius, Mintis,1995, p. 112.

15 Ten pat, 6. 522.16 Plg. STh. I, q. 39, a. 5.17 Plg. Wilhelm G. B. M. Valkenberg. �Did not

Our Heart Burn?� Place and Function of HolyScripture in the Theology of St.Thomas Aquinas.�Utrecht: Thomas Instituut, 1990, p. 18.

18 James Hall. Knowledge, Belief, and Transcenden-ce. Philosophical Problems in Religion.� Boston:Houghton Mifflin Company, 1975, p. 145.

19 In Div.nom.I, 3, lect.77: Ridiculum videtur vel-le tractare de nominibus rei que nominare nonpotest.

10 STh I, q. 13, prol.: unumquodque enim nomi-natur a nobis, secundum quod ipsum cognos-cimus: plg. ten pat, a. 2, ob. 3.

11 Plg. SCG I, 14.12 Plg. L. B. Geiger. �Freedom and Christian Phi-

losophy� // Christian Philosophy and ReligiousRenewal. 105-120, p. 114.

13 L. Dewart. The Future of Belief: Theism in aWorld Come of Age.� New York: Herder andHerder, 1966, p. 123.

14 Plg. Gregory P.Rocca. �Aquinas on God-Talk:Hovering over the Abyss� // Theological StudiesVol. 54, no. 4 (1993), 641�661, p. 650.

15 Hans Meyer. The Philosophy of St.Thomas Aqui-nas. � London: Herder Book, 1944, p. 531. Nu-sistovëjæs balansas jau SCG : plg. SCG I, 30;34.

16 STh I q. 13, a. 12: Propositiones affirmativaepossunt vere formari de Deo.

17 A. J. Greimas. Ið arti ir ið toli. � Vilnius: Vaga,1991, p. 83.

18 Plg. SCG I, 11.19 Apie pagrindinesTomo Akvinieèio kalbos filo-

sofijos sàvokas þr.: Marija Oniðèik. �Tomas Ak-vinietis ir XX amþiaus kalbos filosofija� // Dar-bai ir dienos 27 (2001), 109�126.

20 SCG I, 11: Nec oportet ut statim, cognita hui-us nominis Deus significatione, Deum esse sitnotum.

21 Ten pat: Ex hoc autem quod mente concipiturquod profertur hoc nomine Deus, non sequiturDeum esse nisi in intellectu.

22 Tomas daþnai ðiuos þodþius vartoja sinonimið-kai, taip pat ir kalbëdamas apie Dievà, pavyz-dþiui: �Dievas yra savo paties esmë, quidditas,arba prigimtis� ( SCG I, 21: Deus est sua es-sentia, quidditas seu natura).

23 SCG I, 42: natura significata nomine Deus.24 Ten pat: hoc quod intelligimus nomine Dei.25 STh I, q. 3, a. 4, ad 2.26 SCG I, 21: definitio enim significat quid est res.27 SCG I, 25: etiam patet quod Deus definiri non

potest.28 Ten pat: nomen substantiae Deo proprie conve-

nire non possit.29 SCG I, 21: Divina igitur essentia praedicatur de

Deo, ut dicantur: Deus est sua essentia.: plg. SThI, q. 13, a. 8.

30 Plg. Rudolf Carnap. �The Elimination of Me-taphysics through Logical Analysis of Langu-age� // Logical Positivism, ed. A .J. Ayer. �New York: The Free Press, 1959, p. 61�62. Liet. vertimas: E. Nekraðas. Filosofijos áva-das. � Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidyk-la, 1993, p. 173.

31 Ten pat, p. 62 (173).32 R.Carnap, op. cit., p. 66 (176).33 SCG I. 42: omnibus substantiis sempiternis di-

vinitatis nomen adscribentes, et praecipue ra-tione sapientiae et felicitatis et rerum guberna-tionis. Quae quidem consuetudo loquendietiam in Sacra Scriptura invenitur. dum sanctiangeli. aut etiam homines vel iudices. dii no-minantur..., et multa huiusmodi per variaScripturae loca inveniuntur.

34 Plg. STh I, q. 13, a. 9. ad 2.35 Plg. STh I, q. 13, a. 10.36 Plg. STh I, q. 13, a. 10.37 Plg. ten pat, a. 9: non secundum suam totam

significationem, sed secundum aliquid eius perquandam similitudinem.

38 B. Russell. �On Denoting�, p. 103.39 B. Russell. The Problems of Philosophy. London:

Oxford University Press, 1959, p. 52.40 B. Russell. �On Denoting�, p. 103.

MARIJA ONIÐÈIK


41 B. Russell, The Problems of Philosophy, p. 44, cit.Albert Newen, Eike von Savigny. Ávadas á ana-litinæ filosofijà, vert. A. Degutis. � Vilnius: Bal-tos lankos, 1999, p. 53.

42 Plg. STh I, q. 13, a. 1, ad 3.43 Plg. SCG I, 33.44 Plg. STh I, q. 13, a. 2.45 Plg. STh I, q. 13, a. 9, ad 2.46 Plg. STh I, q. 13, a. 1, ad 3:Pronomina vero de-

monstrativa dicuntur de Deo, secundum quodfaciunt demonstrationem ad id quod intelligi-tur, non ad id quod sentitur: secundum enimquod a nobis intelligitur, secundum hoc subdemonstratione cadit.

47 Plg. STh I, q. 34, a. 1.48 B. Russell. The Problems of Philosophy. p. 54.49 Ten pat, pp. 58-59.50 Plg. In 1 Metaph. lect. 3 : quia Deus hoc modo

intelligitur ab omnibus, ut de numero causa-rum existens, et ut quddam principium rerum.

51 SCG I, 13: movens immobile; suprantame Die-và esant: esse primum motorem immobilem;primam causam efficientem ; aliqiud quod estmaxime ens; aliquem cuius providentia mun-dus gubernetur.

52 SCG I, 16: aliquid quod est tantum actu et nul-lo modo in potentia.

53 SCG I, 18: quod est in fine nobilitatis omniumentium.

54 SCG I, 43: quod per suam essentiam est per-fectum et cuis esse est sua bonitas.

55 Ten pat: esse aliquam rem, intelligibilem infi-nitam, quam oportet esse maximam rerum.

56 SCG I, 44: quii praebet omnibus esse, et est perseipsum necesse esse.

57 Plg. STh, q. 13, a. 10, ob. 3.58 Plg. STh I, q. 13, a. 8, ad 2.59 Plg. F.C. Copleston., A History of Philosophy.

Vol.. 2 , part II. � New York: Doubleday, 1950,p. 61.

60 Plg. De verit. q. 10, a. 12, ad 1; In Boeth.De Tri-nit. q. 3. a. 1.

61 Plg. STh I, q. 13, a. 10, ad 5.62 SCG I, 44: ab intelligendo nomen Dei impone-

rent: nam theos, quod secundum GraecosDeum significat, dicitur a theaste, quod estconsideratevel videre. Panaðiø etimologijø ðalti-niu Tomui beveik visada buvo ðv.Jono Damas-kieèio veikalas De fide orthodoxa. Plg. STh I,q. 13, a. 8, ob 1.

63 A.Newen, E.von Savigny, op. cit., p. 59.64 Plg. STh I, q. 13, a. 11, ad 1.65 Plg. STh I, q. 13, a. 11.66 Plg. STh. I, q. 12, a. 12;67 STh I, q. 13, a. 1, ad 2: Quia igitur et Deus sim-

plex est, et subsistens est, attribuimus ei et no-mina abstracta, ad significandam simplicitatemeius; et nomina concreta, ad significandumsubsistentiam et perfectionem ipsius: quamvisutraque nomina deficiant a modo ipsius, sicutintellectus noster non cognoscit eum ut est, se-cundam hanc vitam.

68 Plg. STh I, q. 13, a. 269 SCG I, 14: Est autem via remotionis utendum

praecipue in consideratione divinae substan-tiae. Nam divina substantia omnem formamquam intellectus noster attingit, sua immensi-tate excedit: et sic ipsam apprehendere non-possumus cognoscendo quid est. Sed aliqua-lem eius habemus notitiam cognoscendo quidnon est. Tantoque eius notitiae magis appropin-quamus, quanto plura per intellectum nostrumab co poterimus removere....; ten pat : per dif-ferentias negativas.

70 STh I, q. 13, a. 2: substantialiter de Deo di-citur.

71 Ten pat:72 Plg. STh I, q. 4, a. 2; a. 3.73 Plg. STh I, q. 13, a. 3, ad 1.74 Plg. F. C. Copleston. op, cit., p. 71.75 David B. Burrell. �Aquinas on Naming God�

// Theological Studies. Vol. 24 No. 2 (1963), 183�212, p. 200.

B. d.

MOKSLINË MINTIS


SAVASTIS IR KULTÛRINIS LAIKASP. RICOEURAS LAIKO APMÀSTYMØ KONTEKSTE

The Self and Cultural TimeP. RICOEUR IN THE CONTEXT OF TIME REFLECTIONS

SUMMARY

Since St Augustine, time has come to the philosophical view like an inconceivable mystery. In most

philosophical research about time, one cannot decide: Is cultural time just a scheme based on com-

mon agreement, or does it deal somehow with individual time experiences, when time is experienced

as a continuous motion. This question often leads to mistrust of the possibility to tell the personal life

as a story and to feel it at the same time like the own life. This problem starts to look different and

ceases to be unsolvable in the philosophy of P. Ricoeur. He derives cultural time from the human abil-

ity to narrate, and, in his later works, he links both, the cultural time and the ability to narrate, with

the comprehension of the self.

ÁVADAS

Gauta 2003-05-12

JURGA JONUTYTËVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Savastis, kultûrinis laikas, naratyvas, P. Ricoeuras.KEY WORDS. Self, cultural time, narrative, P. Ricoeur.

Asmens savivoka P. Ricoeuro filoso-fijoje nëra periferinë tema. Ji svarstomadaugelyje jo veikalø ir ávairiai, tad ap-þvelgti ðià temà viename straipsnyje bû-tø neámanoma. Ðiuo straipsniu siekiamaatskleisti keletà gairiø, padedanèiø su-prasti, kaip ði tema Ricoeuro samprota-

vimuose susijusi su kultûriniu laiku, va-dinasi, ir su pasakojimu, bei kaip jossklaida ásikomponuoja á panaðiai màs-èiusiø filosofø minèiø kontekstà. Taigiindividualumo tema ðiame straipsnyjedëstoma vien atsiþvelgiant á galimybæ(ar negalimybæ) individualumà papasa-

JURGA JONUTYTË


koti, t.y. iðskleisti já kaip savo gyvenimoistorijà. Kokios laiko patirtys tai darantyra svarbesnës � retos asmeninës laikopatirtys, kai laikas patiriamas kaip ne-begráþtanti tëkmë, máslinga kaita, ar kul-tûrinis laikas, laiko tvarkos vaizdinys,pagal kurá struktûriname savàjá savæspasakojimà? Ar pagaliau pagrásta yrapati perskyra tarp individualiø laiko pa-

tirèiø ir bendro istorinio laiko suprati-mo? Jei pagrásta � ar esama bendrø tað-kø, ar tai yra visai nesusijusios patirtys?Mëginant atsakyti ðtai á ðiuos klausimus,parankiausias autorius yra P. Ricoeuras,analizavæs þmogaus sugebëjimà pasako-ti, ir nuolat daromà girdimø, skaitomøar kitaip stebimø aplinkiniø pasakojimøátakà jø apsuptam þmogui.

LAIKO MODUSAI: NESUTARIMO PRIELAIDOS

Iðsamiai apþvelgdamas laiko temà fi-losofijoje nuo Aristotelio ligi Husserlio irHeideggerio apmàstymø, Ricoeuras nu-rodo vienà pagrindinæ problemà, daþ-niausiai virstanèià nesutarimø ðaltiniu.Ði problema yra stebimos ar kitaip pati-riamos kaitos tapatinimas arba netapa-tinimas su laiku. Ar laikas yra tas pat,kas judëjimas, ar jis yra tai, kame (ir dë-ka ko) pokyèiai gali vykti, arba tai, ko at-þvilgiu apie kaità galima sakyti � ji lëtaar sparti. Taèiau be judëjimo nebûtø jo-kio laiko � tai argumentas, kurio neáma-noma nuginèyti. Taigi Ricoeuras sako:�tokia pokyèio (ar judëjimo) ir laiko tar-pusavio priklausomybë yra pirmapradësduoties bûdas, ir mûsø tolesnis uþdavi-nys bûtø ðá �kaþkà, kas juda� suderintisu sielos distentio. Ðtai èia ir yra pagrin-dinis laiko problematikos sunkumas.1�

Ði problema itin gerai iðryðkëja lygi-nant (net ir gana pavirðutiniðkai) dvie-jø bene daugiausia filosofinius laikoapmàstymus modifikavusiø autoriøE. Husserlio ir W. Jameso laiko sampra-tas. Jameso teiginys, kad sàmonë yrasrautas, polemizuoja su teorijomis, su-prantanèiomis sàmonæ ir jos judesius

kaip subjektà ir jo predikatus, kitaip sa-kant, þvelgianèiomis á sàmonæ kaip áveikëjà, bet ne kaip á patá veiksmà. Ja-mesas, sakydamas, kad sàmonë yrasrautas (o ne stabili substancija), jà pa-èià laikë kaita, nuolatiniu judesiu. Paty-rimas tokiu atveju yra nuolatinës kaitospatyrimas, o tai, kà laikome nekintan-èiais patyrimo vienetais, yra tik maþiauintensyvi kaita, o ne stabili bûklë arbastatiðki tarpai tarp pasikeitimø. Þvel-giant á laikà ið tokios perspektyvos, ne-bëra kaip sakyti, kad ávykiai tam tikratvarka iðdëstyti �laike�, kaip medþiai,susodinti palei kelià. Laikas pats ir nuo-lat yra ávykis, nors ne visada tiek pat su-kreèiantis ávykis � ne visada tokio pa-ties intensyvumo. Laikas nëra tik forma,kurià uþpildo patiriami pasikeitimai.Tiesiog ryðkesniø ávykiø seka ilgainiuiima reprezentuoti patá laikà (geriausiasèia pavyzdys � istorija), taèiau tai nërapatiriamas laikas, tai � rekonstruotas(sukonstruotas) laikas.

Husserlis savo apmàstymuose apielaikà grieþtai atskiria objektyvaus ir fe-nomenologinio laiko sàvokas: �Objekty-viai þvelgiant, kiekviena patirtis, kaip ir

MOKSLINË MINTIS


kiekvienas realus buvimas ir buvimomomentas, turi savo vietà vieninteliameobjektyviame laike � taip pat ir laikosuvokimo patirtis ir pats laiko suprati-mas. Kas nors gali siekti apibrëþti ob-jektyvø patirties laikà, tai galbût bûtøádomûs tyrinëjimai. (�) Taèiau tai në-ra fenomenologijos uþduotis. (�) Kàmes tiriame, yra ne pasaulio laiko eg-zistavimas, ne daiktiðkos trukmës egzis-tavimas ir panaðiai, bet pasireiðkiantislaikas, pasireiðkianti trukmë kaip to-kia�2. Ðio �pasireiðkianèio laiko�, laikofenomeno, Husserlis netapatina su iðgy-venamu ávairialypiu pojûèiø antplûdþiopatyrimu. Ávairûs pojûèiai, be abejonës,turi ir trukmæ, ir sekà, taèiau Husserliomanymu, �pojûèio trukmë ir trukmës

pojûtis � du skirtingi dalykai. Taip yrair kalbant apie sekà. Pojûèiø seka ir se-kos pojûtis nëra tas pats�3. Trukmës irsekos pojûtis yra laiko pojûtis, taèiau jisnëra paprasèiausia bet kokiø pojûèiøtrukmë ar jø seka.

Ðios dvi laiko sampratos, atrodo, ga-lëtø iliustruoti Ricoeuro nurodytà pa-grindinæ laiko apmàstymø aporijà: gali-ma laikà suprasti kaip tai, kà bûtina ste-bëti (ir apraðyti) atskirai nuo juslinës pa-tirties duoèiø; ir galima já suprasti kaipnuolat ne specialiai patiriamà � tokiu at-veju jis tapatus patirèiø kaitai. Patiriamo(ar patirto) individualaus laiko iðsaky-mo, nusakymo ar apsakymo galimybësðiais dviem atvejais atrodo esanèios skir-tingos.

NEPAPASAKOJAMAS LAIKAS

Atsispiriant nuo W. Jameso laikosampratos, neiðvengiamai atrodo, kadvisoks mëginimas kalbëti apie individu-alø laikà baigiasi nesëkme � galimakalbëti tik apie pseudolaikà, ar metalai-kà. Mat kalbant � ávardijant tam tikrusávykius, net ir dabar vykstanèius, laikastarsi áforminamas á tiesæ, o ði tiesë darir iðkarpoma. Ið laiko patirties, tokios,kaip jà supranta Jamesas, tada lieka la-bai nedaug � didþioji jos dalis bûna ne-perteikta.

Laiko patyrimo, Jameso nuomone,nebûna atskirai nuo bet kurio kito � erd-vës bei savo kûno � patyrimo. Sekant Ja-meso mintimis, negalima bûtø sakyti,kad yra koks nors veikëjas �að�, kurispatiria erdvæ arba laikà. Laikas, erdvë irsavo kûno jausmas yra ne vien susijæ da-

lykai, � visa tai yra tas pats. �Savastiesjausmas (�) yra jausmas kaþko, kà min-tis pagauna ir kà nustato dalykai, apiekuriuos yra ði mintis. Tai yra dabartiessavastis ir vakar dienos savastis, mintisne tik juos abu aprëpia, bet màsto kaiptà patá.�4 Teiginys, kad mano savastiskinta drauge su tuo, kà patiriu, arba kadtai, kà patiriu nëra anapus manæs, betesu pati besikeièianti að, � ðis teiginysgàsdina pirmiausia todël, kad tokiu at-veju, atrodo, turëtø bûti neámanomasmano savæs tapatumas. Kita vertus, to-kia baimë gali bûti grásta tarsi savaimesuprantamu laiko tiesës modeliu. Nuo-lat kintanèio, bet save atpaþástanèio �að�santykis su laiku galëtø bûti ávaizdina-mas kitaip: laikà toks �að� patiria ne kaipatskiras viena kità genanèias akimirkas,

JURGA JONUTYTË


bet � kaip daugybæ vienas kità uþklojan-èiø, iðcentriðkai besiskleidþianèiø poty-riø, ið kuriø ne vienas apima daug dau-giau nei akimirksná. Kas mëgina já pasa-koti, turi tarsi iðrinkti ið beribës gausy-bës dabarties potyriø, ateities nuojautø,atminties sluoksniø labai nedidelæ dalá,suteikti pavidalus tam, kà iðrenku, ir ðiasápavidalintas patirtis ávardyti.

Atrodytø, kad labai gerai tokià nuo-statà patvirtina kelios Anos Achmatovosmintys, paraðytos apie savo (nepasise-kusá!) mëginimà nuosekliai apraðyti sa-vo gyvenimo istorijà: �Bijau, kad visko,kà að èia raðau, (...) paprasèiausiai në-

ra. Ir kuo labiau þmonës tà varganà,skurdø burbëjimà giria, tuo maþiau aðjais tikiu. Ðitaip atsitinka todël, kad aðpati uþ tø þodþiø matau ir girdþiu tiekdaug, kad tai visiðkai iðtrina paèius þo-dþius. (�) Suspëti uþraðyti bent ðimtà-jà dalá to, kà màstai, � tai bûtø laimë�5.Achmatovos mintis liudija, kad nepasi-tikëjimas kalbos galimybëmis perteiktisavæs supratimà � netgi savo gyvenimoistorijos supratimà � nëra vien filosofi-niø svarstymø nulemta laikysena. Jis ga-li bûti, ir bûna, skaudþiai patiriamaskaip mëginimo iðskleisti savastá kitiemsnesëkmë.

PAPASAKOTAS LAIKAS

Grieþta perskyra tarp objektyvaus irfenomenologinio (ar tiesiog patiriamo)laiko dera su tuo, kà Husserlis màstëapie kalbà: kalba perteikia idealias pras-mes. Todël viskas, kas ávelkama á kalbà,kam kalba suteikia pavidalà, nustoja bû-ti patiriami ir pirmiausia individualûsdalykai. Kiekvieno kalbos þodþio pras-mæ Husserlis laikë idealiu objektu. Rico-euras huserliðkàjá idealøjá objektà aiðki-na taip: �Husserliui �reikðmë� nëra kie-no nors sàmonëje esanti mintis. Ji yra nepsichikos turinys, bet idealus objektas,kurá skirtingi individai skirtingais atve-jais geba identifikuoti ir vël atpaþintikaip vienà ir tà patá. Idealumas reiðkë,kad teiginio reikðmë nëra nei fizinë, neipsichinë tikrovë. (...) Idealiàjà teiginioplotmæ konstituoja prasmës tapatumasbegalinëje mentaliniø aktualizacijø seko-je�6. Tai turëtø reikðti, kad ávardyti irapipinti pasakojimu dalykai praranda

situatyvià tikrovæ ir tampa daugiau armaþiau universalûs. Individualios laikopatirtys, nesvarbu, kokios jos bûtø � ariðslystanèios akimirkos patirtis, ar savogyvenimo visumos, ar keisto praeitiesartumo patirtis, � visos jos po to, kai bû-na iðsakomos, tampa objektyviu laiku(Husserlio terminais sakant, trukmëspatyrimas po to, kai jis ávardijamas, tu-ri virsti patyrimo trukme). Pasakojantpatirties kulminaciniai taðkai iðrikiuoja-mi á vienmatæ sekà. Asmeninis laiko pa-tyrimas nenuvertëja ir nenuskursta, bettampa kuo kitu, negu buvo iki ávardiji-mo � tampa bendru kultûriniu turtu. Ði-taip suprantamas laiko ir kalbos santy-kis skiriasi nuo ið Jameso samprotavimøiðplaukianèio santykio tuo, kad ðitaipsuprantama kalba ir nepretenduoja bû-ti patirties pakaitalu (ir net jos reprezen-tantu). Ávardijimas ir pasakojimas turisavà uþduotá, kuri nëra antrinë � kaþ-

MOKSLINË MINTIS


kà atvaizduoti; pasakojimo uþduotisveikiau yra steigti. Husserlis sakytø,steigti kultûrà. Ricoeuras, visiðkai sutuo sutikdamas, dar nurodo � ir savas-tá, kuri, þinoma, tokiu atveju supranta-ma kaip kultûrinë savastis (ar turimekokià nors kitokià?). Bet, gilinantis á Ri-coeuro svarstymus, ima ryðkëti daugdaugiau skirtumø ir savitumo.

Pirmiausia Ricoeuras þvelgë á visàðià problematikà kiek ið kito taðko � iðpaties pasakojimo, jo reikðmës ir jo svar-bos perspektyvos. Juk nepaisant to, kadasmeniðkai patiriamas (ar asmeniðkaipatirtas) laikas, kaip buvo jau parodytair pagrásta, tarsi ir negali bûti pasakoja-mas ir patiriamas kartu, mes vis dëltogyvename apsupti begalës individualiøsavæs-pasakojimø ir nuolat kuriame sa-vàjá. Kam to reikia, kaip tai vyksta, pa-galiau, kokià tai daro átakà mûsø laikoir savasties patirtims? Atsakymas á ði-taip keliamà klausimà neturëtø bûti ne-igiantis galimybæ to, kas neiðvengiamaiir nuolat vyksta.

Ricoeuras savaip sieja Augustino irAristotelio teorijas ir iðryðkina keistà pro-cesà: þmogaus praþûtis (laikas) nuolatvirsta kultûros sàlyga. Ið tiesø, jei tik ap-màstymø ðaknys áleidþiamos á ðv. Au-gustinà � laikà galima jausti tik kaip prie-vartà, kaip þmogiðkomis jëgomis nepa-naikinamà sielos iðsklidimà. Augustinoteiginys, kad laikas yra sielos iðsklidimas(distentio animi), nëra paprastas konsta-tavimas ar ilgø ir nuosekliø apmàstymøiðvada. Augustinas suprato tai kaip ne-iðtaisomà þmogaus praþûtá. RicoeurasAristotelio poetikoje atranda neva atsa-kà, ar veikiau atsvarà; jis atranda, kokiu

bûdu sielos iðsklidimas, praþûtis, virstakultûriniu laiku, suteikianèiu ritmà irtvarkà bet kokiai þmogaus veiklai.

Pasakojimas, teigia Ricoeuras, yra to-kio iðbarstyto laiko komponavimas á vie-nà sàvokà. Papasakotas laikas Ricoeuruiyra ir asmeninis (t.y. biografinis) laikas,ir tarpasmeninis (t.y. kultûros) laikas. Beto, asmeninis ir tarpasmeninis laikas Ri-coeuro apmàstymuose ne tik nëra nesu-derinami � jie bûtinai ir prasmingai sà-veikauja. Ðitokiu bûdu Ricoeuras, norsir gerai ásigilinæs á Husserlio Paskaitasapie vidinio laiko patyrimo fenomenologijà,lieka tarsi abejingas grieþtai perskyraitarp vidinio ir objektyvaus laiko.

Ricoeuro analizës atskaitos taðkas yratokia laiko samprata, kokià iðdëstë Au-gustinas vienuoliktoje Iðpaþinimø knygo-je. �Neákainojamas Augustino atradimas,kurá jis padarë laiko tásumà sugràþinda-mas á sielos iðsklidimà, yra tai, kad ðis ið-sklidimas sietinas su pertrûkiais, kurienuolat ásëlina á trilypæ dabartá: pertrûkistarp dabartyje esanèios ateities, dabartyjeesanèios praeities ir dabartyje esanèiosdabarties. Ðitaip konsonansas tarp prisi-minimo, dëmesingumo ir laukimo inten-cijø nuolat virsta disonansu. Á ðá galvo-sûká, iðkeltà spekuliacijomis apie laikà,atsako poetinis fabulos kompozicijos ak-tas. Aristotelio Poetika neámena ðio gal-vosûkio spekuliatyviai, netgi neámena joið viso. Ji paleidþia ðá galvosûká veikti, ta-èiau padaro tai poetiðkai, o tai reiðkia �ji prieðingai struktûrina disonanso irkonsonanso figûrà.�7

Þinoma, keistas yra Ricoeuro teigi-nys, kad Aristotelis �paleido veikti� bû-tent ðá galvosûká, kad jam, analizuojan-

JURGA JONUTYTË


èiam Poetikoje fabulos sudedamàsias da-lis, apskritai rûpëjo laiko modusai ir lai-ko pojûtis. Taèiau Augustino ir Aristo-telio gretinimas atrodo labiau pagrástasásigilinus á tokià Ricoeuro pastabà: �kaiAristotelis sako, kad laikas yra daugiaujudëjimo matas negu pats judëjimas, jismàsto ne apie taisyklingà dangaus kû-nø judëjimo, o apie þmogaus sielos ju-dëjimo matà�8. Sielos judëjimo matas �tai, kaip ir pagal kà þmogus supranta,kaip siela atsimena, kaip nujauèia, kaipstebi ir kaip visa tai susieja.

Taigi Augustinas ir Aristotelis kalbaapie tà patá, tik prieðingomis kryptimis:Augustinas menamoje darnoje atrandaiðsibarstymà, o Aristotelis menamameiðsibarstyme � darnà. �Augustinas de-juoja dël egzistencinës prievartos, kuriosprieþastis yra disonansas. Aristotelis at-paþásta poetiniame akte, tiesiog tragiðkøeiliø kompozicijoje, konsonanso, nugalë-jusio disonansà, triumfà.�9 Pasakojimas,pasak Ricoeuro, yra iðsibarstymo darnair abu ðie momentai � ir konsonansas, irdisonansas � joje yra vienodai svarbûs10.Taèiau kryptis, ar pasakojimo tikslas,yra konsonansas, darna.

Ðtai èia iðryðkëja vienas ið svarbiau-siø momentø, kuriø filosofai, aimanuo-jantys, kad kalba naikina patirtá kaip pa-tirtá, neima domën: kalba (pasakojimas)ne tik iðskirsto ir iðrikiuoja daugialypásupratimo vyksmà, riðli kalba susaistoatskirø epizodø prasmes ir tokiu bûdujas suvienija. Ricoeuras ðá procesà aiðki-na derme ar sàveika dviejø prieðingølaiko stebëjimo krypèiø: vienà ið ðiøkrypèiø jis pavadina epizodine pasako-jimo eigos dimensija, o kità � konfigû-ruojanèiàja dimensija. Epizodinë dimen-

sija atsiranda ávykius rikiuojant vienàpaskui kità. Konfigûruojanti dimensijayra nuolatinis visø ávykusiø ávykiø su-pratimas drauge su dar ávyksianèiø nuo-jauta. Ðios dvi dimensijos sukuria dvie-jø skirtingø laiko modeliø dermæ: �vie-na vertus, epizodinë pasakojimo dimen-sija priartina naratyvo laikà prie, nors irdaugialypio, bet linijinio laiko vaizdinio.(�) Galiausiai epizodai eina vienas pas-kui kità susieti nebesugràþinamo laikoseka, kuri yra bendra ir fizikiniams, irþmogiðkiesiems ávykiams. Konfigûruo-janti dimensija, visai prieðingai, atsklei-dþia tokius laiko bruoþus, kurie prieði-nami epizodinei dimensijai, ir vël � dau-gialype forma�11. Ðie du, linijinis ir ne-linijinis, laiko modeliai, arba, kaip Rico-euras sako, chronologinë ir nechronolo-ginë laiko dimensijos pasakojimo (taippat ir pasakojimo recepcijos) metu nuo-lat keièia viena kità: nauji epizodai per-formuoja visuminá kûrinio supratimà, oðis tada á kitokià konfigûracijà sujungiaankstesnius pasakojimo epizodus.

Tad Ricoeuras paneigia nuostatà, kadpasakojimo laikas yra viena linija suri-kiuoti ávykiai, kuriø skirtingas intensy-vumas ar svarbumas suformuoja savitàritmà (ritmas tokiu atveju irgi supranta-mas kaip linijinë kompozicija). Ricoeuroaiðkinimu, iðoriðkai vienas ðalia kito ið-rikiuoti ávykiai neapsiriboja vien tik tvar-ka �vienas ðalia kito�; taip yra todël, kadjie yra þmogiðki, prasmingi veiksmai. Jøprasmës sàveikauja ir kuria vienà pras-mæ, atsirandanèià laiko tëkmëje, bet jàtranscenduojanèià prasmæ.

Taèiau koks yra viso to ánaðas á pa-sakotojo ar pasakojimà patirianèiojo pa-tirties struktûras? Naratyvà ar veiklos

MOKSLINË MINTIS


naratyvumà Ricoeuras padaro þmogiðkolaiko steigëju. �Pasaulis, kuris iðplëtoja-mas kiekviename naratyviniame kûriny-je, yra laikiðkas pasaulis. (�) Laikas to-kiu mastu yra þmogiðkas, kokiu jis yranaratyviai artikuliuotas; kita vertus, pa-sakojimas turi reikðmës tiek, kiek jis yraartimas laiko patyrimui.�12 Vadinasi, lai-ko patyrimas ir naratyvo laikiðka kom-pozicija bûtinai turi tà paèià struktûrà.O dar tiksliau, anot Ricoeuro, laikas, ku-riame ir pagal kurá veikiame, yra papa-sakotas laikas.

Vadinasi, nuolat girdimi, skaitomi armatomi pasakojimai moko susikurti lai-kà, kuriame organizuojame veiklà, tie-siog gyvename. Pasakojimai tarsi teikialaiko struktûrinimo pavyzdþius; svarbusèia, anot Ricoeuro, ne laiko skaièiavimasar sumavimas, bet laiko supratimas �supratimas to, kad veiksmas (ir veikla)turi laikiðkas sàsajas, ne tik iðorines (epi-zodø trukmæ ir jø sekà), bet ir vidines.�Vidiniai fabulos sàryðiai yra daugiaulogiðki negu chronologiðki, taèiau tuo-met kyla klausimas, o apie kokià logikàèia kalbama. (�) Èia kalbama apie in-

teligibilià tvarkà, kuri bûdinga praxis, one theoria; ji priartëja prie phronesis, ku-ri yra veiksmo dvasia.�13 Ðá fabulos pa-teikiamos schemos perkëlimà ið teksto ápraxis sritá Ricoeuras vadina mimesis III.Tai yra treèiasis aristoteliðkos mimesissampratos aspektas, kuris �ágyja visà sa-vo átampos erdvæ tik tada, kai kûrinysiðskleidþia pasaulá, kurá skaitytojas ásisa-vina. Tai yra kultûrinis pasaulis�14.

Pasakojimas, vadinasi, orientuotas átokias þmogaus elgesio permainas, ku-rios remiasi á laiko suvokimo (ar laikotëkmës ritmo) pakitimus. Sritys, kuriosðitokiu bûdu tvarkomos, yra, anot Rico-euro, etika ir politika. Bet kurio pasako-jimo paskirtis yra pateikti etinës ir poli-tinës iðminties universalius momentus.Vidinës pasakojamo vyksmo sàsajos,anot Ricoeuro, yra ne atsitiktinës, betbûtinos, bendros15. Ðios vyksmui ima-nentiðkai bûdingos sàsajos saisto ne tikkonkretaus veiksmo atskiras fazes, bet irapskritai laikiðkà horizontà � naratyvu-mas yra þmogaus galia vienyti ne tik jopaties gyvenimo laikotarpius, bet ir vi-sà kintantá pasaulá.


11 Paul Ricoeur. Zeit und Erzählung, B.III. Dieerzählte Zeit.� München: Wilhelm Fink Verlag,1988, S. 20-21.

12 Edmund Husserl. Vorlesungen zur Phänomeno-logie des inneren Zeitbewußtseins. � Tübingen:Max Niemeyer Verlag, 1980, S. 369.

13 Ten pat, S. 376.14 William James. The Principles of Psychology.�

Harvard University Press, 1983, P. 315.15 Àííà Àõìàòîâà «Àâòîáèîãðàôè÷åñæàÿ ïðî-

çà» // Ñî÷èíåíèÿ, Ò. 2. � Ìîñêâà: Õóäîæåñò-âåííàÿ ëèòåðàòóðà, 1986, C. 253.

16 Paul Rikoeur. Interpretacijos teorija. Diskursas ir

reikðmës perteklius. � Vilnius: Baltos lankos,2000, p. 103.

17 Paul Ricoeur. Zeit und Erzählung, B.I. Zeit undhistorische Erzählung.� München: WilhelmFink Verlag, 1988, S. 39.

18 Ten pat, S. 30.19 Ten pat, S. 54.10 Ten pat, S. 71-7211 Ten pat, S. 108.12 Ten pat, S. 13.13 Ten pat, S. 68.14 Ten pat, S. 85-86.15 Ten pat, S. 70.

DALIA MARIJA STANÈIENË


VIDURAMÞIØ TEOLOGAS IR ETIKASPETRAS ABELARAS

The Medieval Theologian and Ethician Peter Abélard

SUMMARY

The philosopher and theologian Peter Abélard (1079�1142) was the first medieval thinker who exposed

human subjectivity as material for contemplation and a foundation for knowledge acquisition. Accord-

ing to M.-D. Chenu, this way Abélard awakened medieval consciousness. He contributed considerably

to metaphysics, logic and ethics. He took a active part in the famous discussion concerning universals,

enriching it by several questions: what is there in things which enables us to give them common names;

if there are no actually existing universals, what do common names designate; if the things signified by

universals cease to exist, would their names still mean the notion we have of these things, etc? He

gave a new basis to ethics by valuing intentions more than results. An intention which itself is good

can have as its effect a deed bad in itself, or inversely; but the moral act which a good intention dic-

tates is always a good act, just as the one a bad intention dictates is always bad1. But his most contro-

versial achievement was bringing dialectics to theology in order to check the dogmas of the Church.

SUASONO SUSIRINKIMAS


DALIA MARIJA STANÈIENËKultûros, filosofijos ir meno institutas

RAKTAÞODÞIAI. Petras Abelaras, metafizika, logika, etika, teologija, universalijos.KEY WORDS. Peter Abélard, metaphysics, logic, ethics, theology, universals.

Roscelinas vieðame laiðke Abelaruipasmerkë buvusio savo mokinio trakta-tà Theologia Summi Boni kaip eretiðkà, sa-kydamas, kad �jei galybë, iðmintis ir ge-rumas yra Dievo, o ne asmenø savybës,

tai Trejybë apskritai neegzistuoja�2. Ta-èiau Michaelio Clanchy3 nuomone, toles-niems ávykiams Roscelinas nedarë áta-kos. Bylà dël erezijos Abelarui iðkëlë jobendramoksliai Alberikas ir Lotulfas, ta-

MOKSLINË MINTIS


pæ mirtinais prieðais nuo tada, kai jis su-kilo prieð jø visø mokytojà Anzelmà La-nietá. Pasak jø, ðiame traktate, remiantisvisiðkai netinkamomis analogijomis, pa-neigiami visi skirtumai tarp ÐvenèiausiosTrejybës asmenø. Neva Abelaras teigiàs,kad taip, kaip màstyme galima iðskirtididþiàjà premisà, maþàjà premisà ir iðva-dà, taip ir Dievo esmëje egzistuoja Tëvas,Sûnus ir Ðventoji Dvasia. Traktate tokioteiginio nëra, bet, kaip Abelaras pats ra-ðo, galbût panaðø palyginimà jis panau-dojo dëstydamas þodþiu4. Reimso vysku-pas Raulis (vadinamas dar kitu vardu �Rodolphe), á kurá kreipësi Alberikas irLotulfas, suorganizavo Suasone nedide-lá susibûrimà, kuris tapo Suasono susi-rinkimu, � raðo Abelaras Paguodos laið-ke5. Susirinkime dalyvavo popieþiaus le-gatas Prancûzijoje Konanas (Conan).Ten nuvyko ir pats Abelaras. Paguodoslaiðke jis raðo, kad jo prieðai, skleisdamiapie já gandus, neva jis árodinëjàs trijøDievø buvimà, taip sukurstæ prastuo-menæ, jog atvykæs filosofas vienuolis(Abelaras) vos nebuvo uþmëtytas akme-nimis6. Tæsdamas ðá pasakojimà, Abela-ras pabrëþia, kad laimei jis liko sveikasir gyvas ir pasimatë su legatu, kuriamáteikë savo traktatà, sakydamas, jog pa-sitikás jo nuomone. Be to, Abelaras jamnurodë, kokie teiginiai galëtø bûti su-prasti kaip prieðtaraujantys katalikø ti-këjimui, ir ið anksto juos paneigë. Taèiaulegatas traktatà gràþino atgal ir liepëperduoti já Reimso vyskupui � Abelaroprieðui. Paguodos laiðke filosofas legatàapibûdina kaip silpnà ir kvailà þmogø,nesugebantá suprasti nieko, kas raðomatraktate7.

Susirinkimas uþsitæsë, nes teisëjai ne-sutarë dël argumentø, kuriais remiantisbûtø galima apkaltinti Abelarà erezija.Màstytojas nusprendþia tuo pasinaudo-ti ir pradeda vieðai aiðkinti savo doktri-nà, palenkdamas visuomenës nuomonæá savo pusæ. Sunerimæ prieðai stengiasipaspartinti teismo procesà. Susitikæs suAbelaru, Alberikas paspendþia jamspàstus pateikdamas klausimà: �kodëljis neigiàs, kad Dievas gimsta pats ið sa-væs�8. Á ðá klausimà, kaip paþymi Paguo-dos laiðke Abelaras, reikëtø atsakyti, kad�jeigu Dievas negali gimti pats ið savæs,vadinasi, Sûnus negali gimti ið Tëvo, irSûnus nëra Dievas�9. Taèiau Abelarasnepasiduoda ir á ðià provokacijà atsako,pacituodamas Ðv. Augustino þodþius iðveikalo Apie Trejybæ: �Tas kuris mano,kad Dievas gali gimti pats ið savæs,smarkiai klysta�10. Ásiþeidæs ir supykæsAlberikas pasitraukia. O tuo metu prieAbelaro kaltinimo erezija pridedamasnaujas kaltinimas, kad �Abelaras nusi-kalto, vieðai skaitydamas savo knygà irplatindamas jà be vyresnybës leidimo(be imprimatur. � D.M.S.)�11.

Paskutinæ Susirinkimo dienà Ðartrovyskupas Þofrua (Geoffroi) bando nura-minti ásikarðèiavusius teisëjus. Jis pasiû-lo pakviesti Abelarà (iki tol teisëjai kny-gà svarstë tarpusavyje) ir leisti jam pa-siaiðkinti bei apsiginti. Ðis pasiûlymasbuvo atmestas, kadangi prieðai þinojo,jog neiðvengiamai pralaimëtø debatà sukaltinamuoju, pasiþyminèiu neáprasta ið-kalba. Tada Þofrua pasiûlë kità iðeitá:kadangi teisëjams dar daug kas neaiðku,tegul susirinkime dalyvaujantis Ðv. De-nis vienuolyno abatas liepia savo vie-



nuoliui gráþti á vienuolynà, o po kiek lai-ko bus suðauktas kitas, gausesnis irkompetentingesnis, Susirinkimas. Lega-tas sutinka, ir Abelaras gráþta á Ðv. De-nis vienuolynà. Taèiau jo prieðai imabaimintis, kad Abelaras liks nenubaus-tas, ir legatas, neatlaikæs jø spaudimo,persigalvoja. Abelaras vël iðkvieèiamasá Suasonà. Gintis jam neleidþiama. Nuo-sprendis parengtas ið anksto: Abelaraspaskelbiamas eretiku. Jis turi pats sude-ginti savo knygà ir netenka teisës iðeitiuþ vienuolyno ribø. Abelaras sviedþiasavo kûriná á ugná.

Paguodos laiðke pasakojama, kad tuomomentu kaþkas pasakë, jog perskaitæs,kad traktate vienintelis Tëvas yra visaga-lis. Tai iðgirdæs legatas pareiðkë, kad tailabai klaidinga mintis ir kad tikinèiajamegzistuoja trys visagaliai. Tada vienas iðteisëjø, Terjer (Terriére), iðdráso primin-ti, kad ðv. Atanazo Credo sakoma: �Yrane trys visagaliai, o tik vienas�, ir perfra-zavo iðtraukà ið Danieliaus pranaðystës:�Paiki Izraelio sûnûs, neiðtyræ ir nepaþi-næ pasmerkëte Izraelio sûnø�12 . Taèiaujis buvo nutildytas, ir Reimso vyskupasliepë Abelarui iðpaþinti Credo. Abelaraspamanë, kad já pagaliau kvieèia paaið-kinti savo knygà, árodyti, jog jis � tikrasortodoksas, bet skaudþiai apsiriko. Jam

buvo pareikðta, kad jo ortodoksiðkam ti-këjimui árodyti pakaks perskaityti ðv.Atanazo Credo. Tai buvo didþiausiasAbelaro paþeminimas. Paguodos laiðke jisraðo, kad jam duodama perskaityti Cre-do, tarsi jis nemokëtø jo atmintinai. Abe-laras jauèiasi stovás ant bedugnës krað-to: �Dûsaudamas ir aðarodamas perskai-èiau, kaip sugebëjau. Paskui mane kaipkoká nusikaltëlá perdavë Ðv. Medardovienuolyno abatui ir að buvau nugaben-tas á jo vienuolynà tarsi á koká kalëjimà.Tuoj po to susirinkimas baigësi�13.

Abelaras palauþtas, nes nukentëjo joiðdidumas ir jis buvo nugalëtas. Bet visdëlto sunkiausia jam buvo pakelti min-tá apie traktatà, kurá teko sudeginti. Ðisdarbas autoriui buvo atkakliø tiesos ieð-kojimø vaisius. Filosofas vienuolis labaikenèia, kad netgi sukyla prieð Dievà:�Dieve, kuris teisi þmoniø ðirdis, tu jukþinai, kad, aptemus protui, sukilau prieðtave, su ásiûèiu kaltinau tave, be persto-jo kartodamas ðv. Antano skundà: �Ogerasis Jëzau, kurgi tu buvai�14. Po ðiopasmerkimo kastracija Abelarui atrodëmenkniekis: �Ji (kastracija) buvo pelny-ta nusikaltimo pasekmë, o èia vieninte-lë prieþastis � nors ir maiðtinga, betnuoðirdi tikëjimo meilë, paskatinusi ma-ne raðyti�15.

KONFLIKTAS ÐV. DENIS VIENUOLYNE

Abelaras nebuvo eilinis þmogus. Jisturëjo átakingø globëjø (tarp jø � Ðartrovyskupas), kurie ið visø jëgø stengësi jampadëti. Sudegintas egzempliorius buvone vienintelis, ir pasmerkimas tapo pui-kia proga iðgarsinti Abelarà. Nuteistas

iki gyvos galvos gyventi Ðv. Medardovienuolyne Lane, Abelaras ið tiesø ten ið-buvo vos keletà dienø. Paguodos laiðke jispasakoja, kad ten su juo buvo elgiamasigerai. Po kiek laiko popieþiaus legatasleido jam sugráþti á Ðv. Denis vienuolynà.

MOKSLINË MINTIS


Taèiau ðiame vienuolyne Abelarasnerado ramybës. Átempti santykiai suabatu bei kitais vienuoliais jau anksèiaubuvo paskatinæ já iðvykti á kità vienuo-lynà; nesutarimai prasidëjo ir dabar.Kad bûtø paliktas ramybëje, Abelarasturëjo nusileisti ir ypaè nieko nekalbëti,taèiau tylëjimas ir kompromisai jam ne-buvo bûdingi. Greitai jis tapo viso vie-nuolyno prieðu. Vienuolynas didþiavo-si esàs ákurtas Dionisijo Areopagito, kuráatsiversti paskatino ðv. Pauliaus kalbaAtënuose. Manoma, kad Dionisijas tapoAtënø vyskupu ir paraðë teologijos vei-kalø, kuriuos iðvertë Eriugena (JoannesScotus Eriugena) ir kurie buvo labaivertinami viduramþiais. Vëliau jis per-sikëlë á Galijà, ákûrë vienuolynà ir mirënukankintas. Ðv. Dionisijas buvo garbi-namas kaip Prancûzijos karaliø globëjas.Taèiau vienuolyno bibliotekoje Abelarassurado Bedos (Béde) Garbingojo16, vie-nuolio ir garsaus religiniø knygø auto-riaus, rankraðtá, kuriame teigiama, kadvienuolyno ákûrëjas ðv. Dionisijas buvone Atënø, bet Korinto vyskupas. Vadi-nasi, jis � ne ðv. Pauliaus atverstas Areo-pagitas. Ðiandien þinoma, kad pastara-sis, jeigu jis ið tikrøjø gyveno, negali bû-ti jo vardu þinomø kûriniø autorius.Nustatyta17, kad tuos kûrinius V am-þiaus pradþioje paraðë keletas neþinomøneoplatonikø. Nors Abelaro atradimasnurodë klaidà tik ið dalies, vienuolynekilo tikras skandalas � buvo pasikësin-ta á legendà apie ðlovingà jo kilmæ. Aba-tas liepë Abelarui atsisakyti savo þo-dþiø, o pastarasis ið pagarbos mokslineitiesai nesutiko to padaryti. Tada abatasásakë já nuplakti.

Gyvenimas Ðv. Denis vienuolyne da-rësi vis nepakenèiamesnis, ir Abelaraspabëgo. Jis vël rado prieglobstá savo glo-bëjo grafo Tibo (Thibaut) Ðampanieèioþemëse � Ðv. Ajul (Ayoul) vienuolynenetoli Provanso miestelio. Bet Ðv. Denisvienuolyno abatas Adomas já surado irásakë gráþti á savo vienuolynà. Abelarasmaldavo abatà leisti jam gyventi kaipvienuoliui atsiskyrëliui, uþ vienuolynoribø. Abatas Adomas apie tai nenorëjonet girdëti ir pagrasino ekskomunikuo-ti ir Abelarà, ir já priglaudusá abatà. Lai-mei, po keliø dienø abatas Adomas mi-rë. Já pakeitë Siuþeras (Suger), nuosaikusir sumanus politikas, vëliau tapæs Pran-cûzijos karaliaus Liudviko VI ministru.Siuþeras sutiko iðleisti Abelarà ið vie-nuolyno su sàlyga, kad jis niekada ne-taptø kitos bendruomenës nariu. Abela-ras sutiko ir nuo tada buvo pats sau ðei-mininkas.

Abelaras pradëjo svarstyti, kà reikë-tø daryti toliau: ar radikaliai pakeistiaplinkà � vykti á neseniai per Kryþiausþygius uþkariautas netikinèiøjø þemes irskleisti saracënams tikëjimà? Apsvarstæsávairias galimybes, jis nutarë apsigyventinegyvenamoje jaukioje vietovëje Kinsiparapijoje, á rytus nuo Noþo prie Senosmiestelio18. Ten jis gavo keliolika akrøþemës ir nutarë tapti atsiskyrëliu. Pats iððiaudø ir nendriø pasistatë trobelæ, ku-rià paskyrë Ðvè. Trejybei, ir ketino ra-miai gyventi vienumoje. Bet Noþas prieSenos yra visai netoli nuo Paryþiaus.Tarp studentø pasklido garsas: didysisAbelaras kaip atsiskyrëlis apsigyvenovos uþ keleto ljë (1 ljë atitinka 4,5 km)nuo Paryþiaus. Studentai pradëjo plûsti



á Ðv. Trejybës trobelæ praðydami Moky-tojà dëstyti19 . O kadangi mokymas �Abelaro aistra, jo gyvenimo tikslas, taijis vël pradëjo skaityti paskaitas. Garsasapie Abelaro paskaitas plaèiai pasklidoir studentø vis daugëjo. Jie gyveno ðaliasusiræstose trobelëse, palapinëse, maiti-nosi tuo, kà pavykdavo rasti20. Entu-ziastingi mokiniai ið akmens pastatëkoplyèià, kurià pavadina Parakletu(guodëju), nes tik èia pasmerktas, perse-kiojamas ir ujamas Abelaras rado pa-guodà. Tai buvo 1122 metais. Tolesnikeletas gyvenimo metø buvo ramûs irlaimingi. Draugiðkoje atmosferoje dau-giausia buvo kalbama apie teologijà. Ta-èiau baþnytinë valdþia nepalankiai þiû-ri á ðias paskaitas, kuriø jinai negali kon-troliuoti ir � dar blogiau � kurias skaito

uþ erezijà nuteistas þmogus. Tokia opi-nija verèia nerimauti, ir Abelaras priimagana netikëtà pasiûlymà. Pas já atvykobretonø vienuoliø delegacija ið Ðv. Þildo(Saint-Gildas) vienuolyno, ásikûrusioRiuji pusiasalyje prie Morbijano álankos.Mirus Ðv. Þildo vienuolyno abatui, vie-nuoliai nutarë, kad já pakeisti turëtøAbelaras. Jie jau buvo gavæ Bretanëshercogo ir Abelaro virðininko, Ðv. Denisabato sutikimà. Abelaras apsvarstë visusjam nepalankius motyvus: jis nemokabretonø kalbos, Ðv. Þildo vienuoliai tu-ri blogà reputacijà, regionas gana nuoða-lus. Taèiau, kita vertus, Abelarà viliojoabato titulas, be to, buvo neramu dël joskaitomø paskaitø keliamos grësmës.Visa tai apsvarstæs, Abelaras sutiko irtapo Ðv. Þildo vienuolyno abatu.

ETIKA

Abelaras savo veikalà Etika paraðëmaþdaug 1138�1139 metais. Ðio trakta-to paantraðtë skelbia: �Paþink save pa-tá� (Scito te ipsum), ir tai rodo Abelaroapsisprendimà remtis antikos morale.Ðiame traktate moralë neatsiejama nuoreligijos, nuolatos minimas Dievas irvelnias, nors pastarasis ne taip daþnai,kaip tuo metu buvo áprasta. Pagrindi-nis ðio traktato tikslas � priartinti anti-kos iðmintá prie Dievo apreiðkimo perJëzø Kristø. Etikoje Abelaras bando su-sieti tris kultûras: ið vienos pusës �Atënus ir Romà, ið kitos � Jeruzalæ.Kaip ir Eloiza, ið antikos moralistøAbelaras labiausiai vertino Senekà21,kuris, manoma, susiraðinëjo su ðv. Pau-liumi. Stoikas Seneka, kaip pabrëþia

Abelaras22, moralæ suprato kaip sielosramybës paieðkas, o ji gali bûti pasiek-ta tik derinant valios pastangas su ávy-kiais, tai yra likimu arba tiesiog Dievovalia. Abelaras pritarë Senekos teigi-niui, kad moralinis gëris � tai þmogausnusiteikimas atvira ðirdimi priimti visusávykius, nes iðmintingas þmogus elgia-si taip, kaip mano esant teisinga. Iðmin-tingas þmogus gerai þino, kad negalikontroliuoti visø aplinkybiø, todël sà-moningai ir valingai sutinka tiek su lai-minga, tiek su nelaiminga baigtimi. To-dël þmogui bûtina valia, nes moralinisgëris glûdi vidiniame nusistatyme, keti-nime (intencija). Valia, bûdama stipres-në uþ verdanèias aistras, padeda nepa-lûþti nevilties akimirkomis.

MOKSLINË MINTIS


XII amþiuje ið Augustino paveldëtakrikðèioniðkoji teologija skelbë, kad gim-tàja nuodëme susitepusio þmogaus va-lia nepajëgi pati sutramdyti kunkuliuo-janèiø aistrø. Vienintelë viltis � tai Die-vo malonë, tapusi pasiekiama dël Kris-taus aukos. Ástatymu buvo apibrëþta,kas yra blogi poelgiai, á kuriuos linkusiþmogaus prigimtis dël jame esanèiøaistrø. Nuo pagundos á blogus poelgiusturi apsaugoti bausmës baimë. Bûti ge-ram reiðkia laikytis ástatymo, susilaiky-ti nuo to, kas uþdrausta, daryti tai, kàliepia ástatymas. Gëris yra aiðkiai api-brëþtas ástatymu23.

Abelaro moralës samprata balansuo-ja tarp ðiø dviejø paþiûrø. Pagrindinë jonuostata � gëris ið esmës slypi veikian-èiojo asmens ketinime. Abelaras nieka-da nesuabejojo gërio ir blogio egzistavi-mu ir visiðkai nesidomëjo moralës �ge-nealogija�: �Mes vadiname paproèiaisdvasios ydas arba dorybes, skatinanèiasmus blogiems ar geriems poelgiams�24.Ydos ir dorybës, jo nuomone, � tai sie-los bûsenos, neturinèios nieko bendro surealia situacija, kurioje veikia þmogus.�Sielà þlugdo ne fizinë vergija, o pasi-davimas ydoms.25� Abelaro manymu,pirmiausia yra ketinimo moralë ir tik poto nuo subjektyvaus ketinimo priklausoveiksmo vertë. Gëris ir blogis, jo teigi-mu, taip pat slypi tik ketinime. Tas patspoelgis gali bûti geras arba blogas, ir taipriklauso nuo já atlikusio þmogaus ke-tinimø. Abelaras pateikia pavyzdá apiedu þmones, kurie pakaria nusikaltëlá.Pirmasis yra budelis ir atlieka savo pa-reigà, paklusdamas ásakymui, kurá jislaiko teisingu, o antrasis daro tai ið ne-

apykantos. Pratæsdamas ðá aiðkinimà,Abelaras teigia, kad geros valios paska-tintas poelgis yra geras, net jeigu jis ne-duoda gerø rezultatø dël nepalankiø ið-oriniø aplinkybiø. Jis pateikia ir kità pa-vyzdá: du þmonës pasisiûlo pastatyti poligoninæ vargðams. Pirmajam tai pa-vyksta, o ið antrojo vagys atima pinigus,ir jis nebegali ágyvendinti savo sumany-mo. Vis dëlto abiejø veiksmai turi tokiàpaèià moralinæ vertæ. Darydamas iðva-das ið ðiø aiðkinimø, Abelaras teigia,kad tai, ar ketinimà pavyksta realizuo-ti, ar ne, neturi jokios reikðmës tiek ge-ro þmogaus moralinei vertei, tiek nusi-dëjëlio kaltei. Uþ ðá teiginá jis buvo kri-tikuotas Suasono susirinkime.

Kitas svarbus Abelaro ketinimø te-orijos teiginys yra ðis: kad ketinimasgalëtø egzistuoti, veikiantysis asmuoturi bûti laisvas ir sàmoningas. Abela-ras aiðkina, kad objektyviai blogu lai-komas poelgis (þmogþudystë, neiðtiki-mybë...) nëra nuodëmë, jeigu þmogusbuvo priverstas já padaryti arba nesu-vokë daràs bloga. �Nëra nuodëmës besàmonës.�26 Todël vaikai ir silpnapro-èiai nenusideda. Abelaras, mëgstantiskelti provokuojamus klausimus, teigia,kad, kaip liudija Evangelija, Kristausbudeliai �neþino, kà darà� (Lk 23, 34),vadinasi, jie nuodëmës nepadarë. Plëto-damas ðià mintá, Abelaras sako, kad jiebûtø nusidëjæ nenuþudydami Iðganyto-jo, nes tada bûtø nepaklusæ savo virði-ninkams, o paklusti buvo jø pareiga:�Jø nuodëmë bûtø buvusi daug sun-kesnë, o atsakomybë � daug didesnë,jeigu jie bûtø sàmoningai pasigailëjæKristaus ir jo mokiniø�27 .



Treèias ketinimø teorijos teiginysskelbia, kad jeigu þmogaus veiklai mo-ralinæ prasmæ ir vertæ suteikia sàmonin-ga valia, vadinasi, ðios veiklos objektaiir priemonës savaime neturi jokios ver-tës. Patys savaime jie yra neutralûs � neigeri, nei blogi. Kol nepradeda veiktiþmogaus valia, joks daiktas ar veiksmasnëra nei �tyras�, nei �netyras�. Ðitokiubûdu Abelaras skelbia pasaulio desak-ralizacijà. Pats savaime seksualumas në-ra nei nuodëmingas, nei stumiantis ápraþûtá. Lytinio akto ar skanaus valgy-mo metu patiriamas malonumas mora-lës poþiûriu neturi nieko blogo. Prieðin-gu atveju pats Dievas bûtø kaltas, kadsukûrë toká skanø maistà, kuriuo besi-mëgaujantys þmonës patys to nenorëda-mi tampa nusidëjëliais28. Desakralizavæspasaulá, Abelaras atmeta mintá, kad eg-zistuoja paslaptingos jëgos, kuriomisnaudojasi mus gundantis velnias. Jis ti-ki velniu, bet laikosi nuomonës, kadpastarasis þmones ir daiktus gali veiktitik natûraliais bûdais. Abelaras tvirtina,kad velnias yra labai protingas ir iðma-no apie daiktus ir þmogø kur kas geriaunei mes patys, nes kitaip mes patys ga-lëtume pasiekti toká pat rezultatà kaipir nelabasis.

Ketvirtas teiginys � apie gerø ir blo-gø ketinimø suvokimà. Abelaras aiðki-na, kad nusidedama tada, kai veikiamaprieð Dievo valià, kai negalvojama apieDievà. Nuodëmë � tai ne sàmoningasketinimas paniekinti Dievà, bet pasida-vimas ið silpnumo tam, kà Dievas smer-kia. Yda nëra sàmoninga pastanga pa-piktinti Dievà, bet protu suvokiamas pa-sidavimas neþabotoms aistroms. Mora-lus gyvenimas nereiðkia nuolat valingai

stengtis siekti uþsibrëþto tikslo, moraliaigyventi � tai sàmoningai atsisakyti arbasutikti. Bûtent nuo atsisakymo ar suti-kimo, teigia Abelaras, priklauso, ar el-gesys moralus, ar nuodëmingas.

Iðanalizavæ Abelaro ketinimo mora-lës sampratà, matome, kad jis negali pa-aiðkinti visø moraliniø imperatyvø, ku-rie jam atrodo pateisinami. Atidþiai pa-þiûrëkime á jo pateiktà labai aiðkø pa-vyzdá apie nekaltà þmogø, kurá, norë-damas uþmuðti, persekioja þiaurus irásiutæs ðeimininkas. Nekaltas þmogusprieð savo norà priverstas ðeimininkàuþmuðti, kad nebûtø pats nuþudytas.Abelaras teigia, kad tarnas nenorëjo nu-þudyti savo ðeimininko tikràja ðio þo-dþio prasme, jis tiesiog gynë savo gy-vybæ. Taèiau toliau jis aiðkina, kad �visdëlto jis nusidëjo, ávykdydamas netei-singà þmogþudystæ... Jis turëjo pasirink-ti mirtá, o ne þudyti�29. Þmogþudystë�neteisinga� todël, kad savo ðeiminin-kà nuþudo tarnas. Èia formali moralësusiduria su besàlygiðkomis teisinëmisnormomis. Kitame pavyzdyje teisë taippat virðesnë uþ moralæ, taèiau jø skir-tumo Abelaras neapibrëþia. Teisëjas ási-tikinæs kaltinamojo nekaltumu, bet pas-tarojo prieðininkai atveda melagingusliudytojus. Teisëjas negali árodyti, kadliudytojai meluoja, ir turi neteisingai nu-teisti nekaltà þmogø, nes jo pareiga �laikytis ástatymo. Riba tarp moralës irteisës taip pat neaiðki ir tada, kai Abe-laras iðkelia klausimà, kodël gali bûtiteisinga, bet grieþta bausmë uþ lengvànusikaltimà, ir pateikia pavyzdá. Tarki-me, vyras baþnyèioje iðprievartauja mo-terá. Þinoma, sako Abelaras, didesnisnusikaltimas � iðniekinti moterá nei sie-

MOKSLINË MINTIS


nà30. Bet viskas vyksta taip, tarsi iðnie-kinta bûtø buvusi Baþnyèia. Abelaraspuikiai supranta, kad pirmiausia rûpi-namasi socialine tvarka, o moralinisvertinimas yra ne toks svarbus: �mumspirmiausia rûpi uþkirsti kelià neteisy-bëms, kurios pakenktø bendrai visønaudai�31. Taèiau skirtumo tarp teisës irmoralës Abelaras taip ir nepaaiðkina.

Tai pat lieka neaiðkumø kalbant apiemoraliniø bei religiniø imperatyvø san-tyká. Ðio santykio neapibrëþtumas paro-do Abelaro sutrikimà ir nerimà, nes ðiproblema jam buvo ypaè svarbi. Jis pa-teikia pavyzdá apie ðv. Petrà, kuris at-vertë centurionà Kornelijø (Apd 10, 24-48). �Tol, kol Petras, pasiøstas pas Kor-nelijø, jo neapðvietë, tol Kornelijus neti-këjo Dievà. Bet vis dëlto jis pripaþino irmylëjo Dievà pagal prigimtiná ástatymà.Taèiau jei bûtø atsitikæ taip, kad jis bû-tø turëjæs apleisti ðá pasaulá dar prieð áti-këdamas á Kristø, mes jokiu bûdu ne-drástume paþadëti jam amþinojo gyve-nimo.�32 Vadinasi, negalima sutapatintiprigimtinës moralës ir moralës apskritai.

Kitas svarbus klausimas � tai miræ bekrikðto vaikai. Kaip ir Ðv. Augustinas,Abelaras tiki, kad jie pasmerkti am-þiams. Èia iðryðkëja radikalus atotrûkistarp antikos humanizmo ir krikðèionið-kojo poþiûrio, pasak kurio, þmogø, su-sitepusá gimtàja nuodëme ir todël never-tà amþinosios laimës, nuo jo liûdno li-kimo iðgelbëjo tik Kristaus auka. Ásitiki-nimas, kad centurionas Kornelijus bûtøbuvæs iðgelbëtas, net jei ir nebûtø suti-kæs ðv. Petro, reikðtø, kad Kristaus au-ka nebuvo reikalinga. Abelarui neliekanieko kito, kaip susieti savo ketinimomoralæ su tikëjimu gimtàja nuodëme.

Kai kurie jo amþininkai, pavyzdþiui,Anzelmas Kenterberietis, árodinëjo, kadAdomas ir jo palikuonys nusipelnë to-kios grieþtos bausmës. Jie Pradþios kny-gos pasakojimà suprato paraidþiui: su-valgyti draudþiamà vaisiø � tai sunkusnusikaltimas. Tuo tarpu Abelarui Ievosnuodëmë � tik tipiðkas bet kokios nuo-dëmës pavyzdys (velnio pasiûlymas,troðkimas, sutikimas...). Jis mano, kadpalyginti su mûsø nuodëmëmis, Adomonuodëmë buvo labai nedidelë ir, be to,ji buvo vienintelë33.

Abelaras, bandydamas suvokti tra-giðkà þmogaus padëtá, blaðkosi tarp sa-vo moralës grieþtø reikalavimø ir reli-giniø ásitikinimø. Negalëdamas ðios pro-blemos iðspræsti proto pagalba, Abela-ras, sekdamas Aristoteliu, pasinaudojapsichologiniais sprendimais.

Abelaras aiðkina, kad nusidëjëlio su-taikymo su Dievu sakramente nuodëmeipanaikinti bûtinas bendrumas su ken-èianèiu Dievu. Ið meilës Dievui siela pa-kyla virð savæs ir sugeba nekæsti savonuodëmës. Tai ir yra tikrieji sàþinëspriekaiðtai, kai þmogus pats save pa-smerkia. Bet atleidimas ir tam tikraprasme atgimimas ámanomi tik tada, kaijie iðreiðkiami konkreèiais veiksmais �iðpaþintimi ir atgaila. Abelaras neabejojajø reikalingumu, bet mano, kad jie tikpatvirtina Dievo atleidimà, kuris sutei-kiamas jau tada, kai nusidëjëlis pradedapats save smerkti. Kristus, teigia Abela-ras, davë raktus nuo Dievo karalystësapaðtalams, kurie buvo to verti. Apaðta-lai ir jø ápëdiniai, � jeigu pastarieji dëlsavo gyvenimo bûdo irgi yra to verti, �turi galià ne atleisti nuodëmes, bet pra-neðti nusidëjëliams apie Dievo atleidi-



mà, kuris suteikiamas tada, kai sàþinëspriekaiðtai bûna nuoðirdûs. Þinoma, blo-gi kunigai irgi turi galià praneðti, arDievas atleido, ar ne, bet ðiuo atveju dëlatleidimo, tai yra dël nusidëjëlio sàþinëspriekaiðtø, negalime bûti tikri. Vis dëlto,kaip sakë Kristus, egzistuoja neatleidþia-mos nuodëmës � kai nusikalstama Dva-siai, arba, Abelaro þodþiais tariant, kaisàmoningai neklausoma Dvasios balsosavyje. Pavyzdþiui, fariziejai sakë, kadJëzus iðvaro demonus Belzebulo, demo-nø valdovo, galia. Stebuklà jie laikë vel-nio apsireiðkimu. Tokiu atveju apie sàþi-

nës priekaiðtus netenka kalbëti, nes gë-ris painiojamas su blogiu ir nuodëmëdaroma ramia ðirdimi.

Abelarui nepavyko grieþtø moralësir krikðèioniðkø principø susieti á riðliàvisumà. Taèiau tai jis bandë árodyti sa-vo gyvenimo praktikoje. Tragiðkoje jogyvenimo patirtyje buvo ir antikos ið-minties heroizmo, ir bendrumo su paþe-mintu Kristumi. Kaip tik èia ir glûdi at-sakymas á daugelio tyrinëtojø keliamàklausimà: kaip ðiam energingam þmo-gui pavykdavo atsitiesti po iðbandymø,kurie kitiems bûtø buvæ nepakeliami?


11 Etienne Gilson. History of Christian Philosophyin the Midle Ages. � London: Sheed and Ward,1989, p. 161.

12 La dispute entre Roscelin et Abélard // Héloïse�Abélard. Lettres et vies. Intrduction, traduction,notes, bibliographie et chronologie par YvesFerroul, Flammarion. � Paris, 1996, p. 191.

13 Michael T. Clanchy. Abélard, Flamarion. � Pa-ris, 2000, p. 364.

14 Abélard. Lettre de consolation ã un ami // Héloï-se � Abélard. Correspondance. Nouvelle versiondes lettres I�VI, par Roland Oberson, L� Age d�Homme, Lausanne 2002, p. 139.

15 Ten pat, p. 132.16 Ten pat, p. 132.17 Ten pat, p. 139.18 Ten pat, p. 133.19 Ten pat, p. 134.10 Ten pat, p. 134.11 Ten pat, p. 134.12 Ten pat, p. 138.13 Ten pat, p. 139-140.14 Ten pat, p. 140.15 Ten pat, p. 140.16 Ten pat, [211] p. 331.17 Frederick Copleston SJ. A History of Philosop-

hy, vol. 2, Mediaeval Philosophy, part I, Augus-

tine to Bonaventure. � New York: ImageBooks, 1962, p. 108.

18 Michael T. Clanchy. Abélard ..., p. 284.19 Vie d� Abailard par M. de l� Aulnaye // Let-

tres d�Héloïse et d�Abélard. Version Dom Ger-vaise, L� Age d� Homme, Lausanne 2002, p. 64.

20 Ten pat.21 Abélard. Lettre de consolation ã un ami // Héloï-

se � Abélard. Correspondance. Nouvelle versiondes lettres I�VI, par Roland Oberson �, p. 122.

22 Ten pat.23 Patrologie latine, 178, 10012�1024, éd. E.M. Buy-

taert � C. Mews, p. 368�388 // Jean Joliviet.Abélard ou la philosophie dans le langage. � Fri-bourg: Universitaires Fribourg Suisse, 1994,p. 189.

24 Oeuvres choisis d�Abélard, par Gandillac. � Pa-ris: Montaigne, p. 131, 1945.

25 Ten pat, p. 131.26 Ten pat, p. 116.27 Ten pat, p. 174.28 Ten pat, p. 141.29 Ten pat, p. 135.30 Ten pat, p. 158.31 Ten pat.32 Ten pat, p. 172.33 Ten pat, p. 182.

B. d.

MOKSLINË MINTIS


FILOSOFINË TOMO AKVINIEÈIO SISTEMA

DEVINTAS SKYRIUS

POLITIKOS PROBLEMA

Tæsinys. Pradþia �Logos� Nr. 11

BATTISTA MONDIN SXPopieþinis Urbono universitetas, Italija

Politikos problemà ðv. Tomas nagri-nëja maþajame traktate De regimine prin-cipum ir Aristotelio Politikos bei Etikoskomentaruose. Svarbiais politikos klau-simais pasisako ir kituose veikaluose,ypaè kûriniuose Sentencijø komentarai irTeologijos suma.

1. Politikos sàvoka ir apibrëþimas

Ðv. Tomo vartota politikos sàvokabuvo siauresnë uþ dabartinæ. Jis màstëne tiek apie valstybæ, jos institucijas iraparatà, kiek apie atskiro miesto arbatautos valdymà. Politika yra �valdymomokslas�. Tai ne spekuliatyvus, bet�praktinis� mokslas, tiriantis þmogøkaip visuomeninæ bûtybæ ir turintis tiks-là padëti jai pasiekti didþiausià gerovæðiame gyvenime. Tai �architektoniðkiau-sias� mokslas, nes valdo, koordinuoja ir

áprasmina visus kitus praktinius moks-lus: �Mat vadovaujantis kriterijumi, kadvertingesnë yra ta veikla, kurios objek-tas kilnesnis, bûtina pripaþinti, jog tarpvisø praktiniø mokslø politika pirmau-ja ir atlieka tvarkytojos funkcijà, þmoniøreikaluose siekiant aukðèiausio ir tobu-lo gërio�1.

Ðv. Tomas jos uþduotis apibûdina ði-taip: �Nagrinëdamas valstybës pradus irdalis, ðis mokslas apie jà teikia þiniø: at-skleidþia jos sudëtá, patirtá ir veiklà. Beto, kadangi ðis mokslas praktinis, jis pa-rodo, kaip galima tobulinti pavieniusdalykus, o tai bûtina þinoti visiems ki-tiems praktiniams mokslams�2.

2. Valstybë ir jos kilmë

Prieðingai negu ðv. Augustinas, ku-ris manë, kad pradþià valstybei davë ne

RAKTAÞODÞIAI. Moralë, gëris, tomizmas.KEY WORDS. Moral, goodness, thomisme.

BATTISTA MONDIN SX


prigimtis, o pirmøjø þmoniø nuodëmë,ðv. Tomas teigia valstybæ atsiradus dëlnatûraliø prieþasèiø � dël visuomeninësþmogaus prigimties ir pavienio indivi-do silpnumo: �Bûti visuomeniniu ir po-litiniu gyvûnu ir gyventi gausesnëmisbendrijomis þmogui dar natûraliau ne-gu kitiems gyvûnams, nes já tai darytiverèia prigimtinë bûtinybë. Juk kitiemsgyvûnams gamta parûpino maisto, ap-dengë kailiais, davë priemoniø apsigin-ti: dantis, ragus, nagus ar bent eikliaskojas. O þmogui gamta viso to nesutei-kë, bet vietoj to davë jam protà, kad, juonaudodamasis, savo rankø darbu patsvisais tais dalykais galëtø pasirûpinti.Taèiau vienas þmogus visu tuo negalipasirûpinti. Juk pats vienas þmogus ne-galëtø iðgyventi. Todël natûralu, kad jisgyvena drauge su kitais. [�] Tai aki-vaizdþiausiai parodo faktas, kad þmo-gui bûdinga naudotis kalba, kurios pa-dedamas þmogus savo mintá visiðkaitiksliai gali perteikti kitiems. O gyvûnaivienas kitam savo pojûèius reiðkia tikapibendrintai: pvz., ðuo pyktá iðreiðkialojimu, kiti gyvûnai � kitokiais bûdais.Vadinasi, þmonës tarpusavy bendraujadaug labiau negu visi kiti bendruome-nëmis gyvenantys gyvûnai, pvz., gervës,skruzdës, bitës ir t.t.�3

Visuomeninë þmogaus prigimtis lë-më visuomenës atsiradimà. Jà ðv. Tomasapibrëþia kaip �þmoniø susivienijimàbendrai veiklai� � adunatio hominum adunum aliquid communiter agendum4. Èiakalbama apie analoginæ sampratà. Ið tie-sø viena yra natûralus þmoniø bendra-vimas, ir kita � antgamtinis Dievo tau-tos, susibûrusios apie Kristaus asmená,

bendravimas. Be to, dar yra dieviðkasisÐvè. Trejybës bendravimas, kai nëra da-liø, nes kiekvienas Asmuo yra visa Tre-jybë. Bûna ir dirbtiniø bendruomeniø,jos atsiranda ið laisvo þmoniø susitari-mo. Yra dvi pagrindinës natûralios vi-suomenës � tai ðeima ir pilietinë visuo-menë, t.y. valstybë.

3. Þmogui reikia valdþios ir ástatymø

Prieðingai negu ðiuolaikiniai politi-kos filosofai, kurie valdþià kildina iðvalstybës, ðv. Tomas valdþià laiko vals-tybës pamatu. Jau aiðkinome, kad Ak-vinietis valstybæ kildina ið paèios þmo-gaus prigimties ir jo reikmiø; bet daranksèiau jis parodë, kad þmogui bûti-na tokia valdþia, kuri nukreiptø já irvestø á tà galutiná tikslà, kurá jam sky-rë Dievas, ir vadovautø jam ðiame ke-lyje. Paties ðv. Tomo þodþiais tariant:�Þmogus turi tam tikrà tikslà, kurio jissiekia visu savo gyvenimu ir veikla,nes jis vadovaujasi intelektu, kuris vi-sada siekia tikslo. Taèiau þmoniø sie-kiø ir veiklos ávairovë rodo, kad þmo-nës skirtingai siekia savo tikslø. Todëlþmonëms reikia, kad juos kas nors ves-tø á tikslà. [�] Jeigu natûralu, kadþmonës gyvena bendrai, tai turi bûtikas nors, kuris valdytø jø bendruome-næ. Antraip drauge gyvendami ir besi-rûpindami vien tuo, kas bûtina kiek-vienam ið jø atskirai, jie iðardytø ben-druomenæ, jeigu èia nebûtø to, kuriopareiga � rûpintis bendra visos ben-druomenës gerove, � panaðiai iðirtøþmogaus arba gyvûno kûnas, jeigu nu-stotø veikusi visø kûno organø gerovëssiekianti valdanèioji galia�5.

AKTUALIOJI KNYGA


Valstybë, valdþia ir valdymas ðv. To-mui praktiðkai yra tapatûs, bet jie ski-riasi loginiu poþiûriu: pirmumà turi val-dþios samprata, nes þmogui, ir kaip at-skiram asmeniui, ir kaip visuomenineibûtybei, reikia vadovo; po to yra valdy-mas, nes valdþia tenka tam, kuris val-do; galiausiai yra valstybë, nes tas, ku-ris valdo, yra valstybës galva.

Tiesiogiai þmogø valdo normos irástatymai, nes bûtent jais vadovaudama-si valdþia skatina pilieèius siekti ben-dros visø pilieèiø gerovës. Valstybësástatymus ðv. Tomas vadina þmoniø ásta-tymais, norëdamas pabrëþti, kad juos su-kûrë þmonës, o ne prigimtis ir ne Die-vas. Jie atitinka tai, kà mes paprastai va-diname pozityviaisiais ástatymais. Valsty-bës ástatymai visada turi bûti grindþia-mi prigimtiniu ástatymu, kuris savoruoþtu atspindi amþinàjá ástatymà6. Po-zityvieji ástatymai apibrëþia ir patiksli-na prigimtinio ástatymo turiná: arba iðbendrø principø daro konkreèias iðva-das, arba aiðkiai iðreiðkia tai, kas pri-gimtiniame ástatyme tik numanoma. Jei-gu valstybës ástatymai atitinka prigim-tinio ástatymo reikalavimus, tai jie ápa-reigoja pilieèio sàþinæ. O jeigu prieðta-rauja, tai neápareigoja, nes, pasak ðv. To-mo, ið tiesø jie yra ne ástatymai, o ásta-tymø iðkraipymas.

4. Valstybës tikslas � bendrasis gëris

Moralës tikslas yra asmeninis gëris,arba individualaus gërio realizavimas �ji pasako, kà þmogus turi daryti, kad vi-siðkai realizuotø savo þmogiðkumà, �vadinasi, politikos tikslas yra bendrasisgëris, arba þmogaus kaip pilieèio visið-

ka saviraiðka. Visø gëris � bendruome-nës geras gyvenimas � jai rûpi labiau ne-gu privatûs pavienio individo interesai.Bendrasis gëris yra asmenø bendrijosgëris, todël priklauso nuo jos pobûdþio.Politinës bendruomenës gëris yra tobu-lesnis ir turiningesnis uþ kitø bendrijøgërá, nes politinë bendruomenë yra ki-tø bendruomeniø pagrindas ir pilnatvë.

Bendrasis gëris nëra paprasta pavie-niø visuomenës nariø arba jos daliø gë-rio suma, bet visumos gëris. Ðv. Tomaslabai iðmintingai pateikia bendrojo gë-rio svarbumo pavyzdá cituodamas7 Va-lerijaus Maksimo posaká, kad senovësromënai �verèiau norëjo bûti neturtingiturtingoje valstybëje, negu turtingi �skurdþioje�. Akivaizdu, kad turtas, pel-nas, sveikata, kultûra ir t.t. yra tos gë-rybës, kurios turi padëti siekti bendruo-menës gërio, nes keitimasis jomis ir jø�bendravimas� gali visiems uþtikrintigerà gyvenimà. Pasak ðv. Tomo, gërybiø�bendravimas� priklauso politiðkai or-ganizuotos visuomenës esmei.

Bendrasis gëris turi tam tikrà verty-biø hierarchijà. Santykis su Dievu èiayra svarbiausias, viskà lemiantis. Netpolitikai, pasak Angeliðkojo mokytojo,bûdingas transcendentinis ir teologinistikslas: �Gyvendamas mirtingojo gyve-nimà, þmogus turi iðoriná tikslà, aukð-èiausià palaimà � gërëjimàsi Dievu, �kurià tikisi pasiekti po mirties. [�] To-dël galutinis á visuomenæ susibûrusiosþmoniø grupës tikslas � ne dorai gyven-ti, o doru gyvenimu pasiekti dieviðkàdþiaugsmà. Jeigu ðá tikslà bûtø galimapasiekti þmogiðkos prigimties galia, taivaldovo pareiga bûtø vesti þmones á tà

BATTISTA MONDIN SX


tikslà: juk valdovu paprastai laikome tà,kuriam patikëta aukðèiausioji valdþiatvarkyti þmoniø reikalus [�]. Bet ka-dangi dieviðkasis dþiaugsmas þmoguipasiekiamas ne þmogiðkàja, o dieviðkà-ja galia, nes pasak Apaðtalo: �Dievo ma-lonës dovana � amþinasis gyvenimas�(Rom 6, 23), tai já atvesti á ðá tikslà galine þmoniø, bet dieviðkoji valdþia. Todëltokia valdþia turi priklausyti tam valdo-vui, kuris yra ne tik þmogus, bet ir Die-vas, t.y. mûsø Vieðpaèiui Jëzui Kristui,kuris þmones padarë Dievo vaikais ir at-vërë jiems dangiðkosios ðlovës vartus�8.

Transcendentiniam bendrajam gëriui,Dievui, kuris pasiekiamas tik per JëzausKristaus iðganymà ir Baþnyèios sakra-mentus, paklûsta imanentinis arba þe-miðkojo miesto bendrasis gëris, kuriskaip tik todël tampa atviras begalybei, oþmogus kaip asmuo, arba dvasios tvar-kai pavaldi bûtybë, dël priklausomybësdangiðkajam miestui iðvengia þemiðkojomiesto totalitarizmo ir visada iðlaiko ar-ba ið naujo atgauna savo pirmenybæ po-litinës bendruomenës atþvilgiu. Todël,kaip minëjome, pilietis neprivalo paklus-ti valstybei, kai ji leidþia neteisingus irsàþinæ prievartaujanèius ástatymus.

Ði didþiulë pagarba þmogaus asmensorumui ir laisvei yra pagrindinë ðv. To-mo politinës doktrinos atrama. Jis atme-ta tiek totalitarines teorijas, traktuojan-èias visuomenæ kaip paprastà individø,valstybës sraigteliø, sankaupà, tiek tech-nokratines teorijas, kurios pilieèiø gyve-nimà, darbà ir paèià jø egzistencijà ma-to tik per gamybos ir vartojimo prizmæ.�Paprasta administracinë ir biurokratinëvaldþia negali ágyvendinti þmogaus oru-

mu ir laisve grindþiamos visuomenësidëjos. Galbût reikëtø visuomenæ orga-nizuoti taip, kad ji taptø tvarkingu sam-bûviu laisvø þmoniø, kurie, skatinamisocialumo, noriai padëtø vieni kitiemssiekti gero gyvenimo, kitaip tarianti, mak-simaliai iðlavinti savo asmeninius gabu-mus tose kultûros ir civilizacijos srityse,kurios visada ir visur yra neatskiriamosbendrojo gërio dalys.�9

5. Ávairios valdymo formos

Svarbiausias valstybës kaip socialinioorganizmo poreikis yra geras valdymas,nes �vieno tikslo siekianèioje daugumojevienas valdo kitus. Taip kûnø visatojeper pirmàjá kûnà, t. y. dangaus kûnà, vi-si kiti kûnai valdomi pagal dieviðkosiosapvaizdos nustatytà tvarkà, ir visi kitikûnai � per protingà kûriná. Ir þmogaussiela valdo kûnà, o sielos dalis, dirglià-jà ir geidþianèiàjà, valdo protas. Ir kû-nas turi vienà svarbiausià organà, pvz.,ðirdá arba galvà, kuris judina visus ki-tus. Vadinasi, kiekvienoje daugumojeturi bûti kas nors, kuris valdo�10.

Traktate De regimine ðv. Tomas aið-kiai pasisako uþ monarchinæ valdymoformà (valdþia sukaupta vieno valdovorankose), o kituose veikaluose, ypaè Teo-logijos sumoje, jis simpatizuoja miðriaiformai, kuri sujungia ir pagal vertingu-mà suderina tris klasikines valdymo for-mas: monarchijà, aristokratijà ir demo-kratijà. �Norint gerai organizuoti mies-to arba tautos valdymà, reikia siekti dvi-ejø dalykø. Pirmasis yra tas, kad visi[pilieèiai] dalyvautø valdyme, nes ðitaipbûtø iðsaugota tautos santarvë, ir visitokià tvarkà mëgtø ir gintø. Antrasis da-

AKTUALIOJI KNYGA


lykas yra tas, kuris pasiekiamas deri-nant valdymo rûðis, arba formas. [�]Geriausia valdymo organizacija bûna ta-me mieste arba karalystëje, kurioje vie-nas dël jo dorumo paskiriamas vado-vauti visiems, o þemiau jo yra dorai val-danèiøjø grupë. Taèiau tokia valdþiapriklauso visiems, nes visi jà renka irkiekvienas gali bûti iðrinktas. Juk ge-riausia valstybë yra ta, kurioje suderin-ta karaliðkoji valdymo forma, arba vie-no valdþia; aristokratija, arba dorøjøvaldþia; ir demokratija, arba liaudiesvaldþia, t.y. liaudis pati renkasi vadovusir gali juos rinkti ið savo tarpo.�11

Èia iðryðkëja ðv. Tomo ásitikinimas,kad nëra tobulos, visur ir visada tinka-mos valdymo formos, kad politiniaisprendimai ir ástatymai turi bûti daro-mi ne abstrakèiai, o siejant juos su kon-kreèia padëtimi, su pilieèiø ypatybëmis,jø visuomeniniu ir kultûriniu iðprusimu,kad su konkretybe gyvai susijæ sprendi-mai ir ástatymai turi nepaþeisti pamati-niø kiekvienos santvarkos principø.

Nors traktate De regimine principumðv. Tomas pasisako uþ monarchijà kaipgeriausià valdymo formà, taèiau áspëja,kad jà reikia taip organizuoti � kiektai priklauso nuo þmoniø ir politikos ga-lios, � kad neliktø galimybiø valdovuitapti tironu. O jeigu atsitinka, kad mo-narchija transformuojasi á saikingà tiro-nijà, tai, pasak ðv. Tomo, geriau kurá lai-kà jà pakæsti, negu rizikuoti uþsitrauktiblogá, dar baisesná uþ paèià tironijà, prieðkurià bûtø sukilta: ta pati tironija bûtøsugrieþtinta nepavykus sukilimui; kiltøpilietinis karas tiek sukilimo metu, tiekpo sukilimo; prasidëtø nauja, dar baises-

në tironija to, kuris nuvertë tironà ir bi-jo, kad dabar jo eilë bûti paðalintam12.

Pasak ðv. Tomo, vienintelis valdymoformos vertinimo kriterijus yra bendra-sis gëris: �Jeigu laisvø þmoniø daugu-mà valdantysis siekia bendrojo tos dau-gumos gërio, tai valdymas bus teisingasir teisëtas, tinkamas laisviems [pilie-èiams]. O jeigu valdymo tikslas bus nedaugumos bendrasis gëris, bet asmeni-nis valdovo gëris, jis bus neteisëtas ir ið-kreiptas�13.

Bendrasis gëris pasiekiamas trim bû-dais: 1) rûpinimasis, kad visa tauta geraigyventø, kitaip tariant, elgtøsi dorai, nesdora ið tiesø yra tai, dël ko gerai gyvena-ma. Tad �savo ástatymais ir nurodymais,bausmëmis ir apdovanojimais valdovasprivalo savo valdinius sulaikyt nuo ne-teisingumo ir skatinti gerus darbus im-damas pavyzdá ið Dievo, kuris þmonëmsdavë ástatymus ir jø besilaikantiems atsi-lygina gailestingumu, o juos paþeidþian-tiems � bausmëmis�14. 2) Taikos palaiky-mas: �Þmoniø bendruomenë, kurioje në-ra taikos ir kurià kamuoja kovos, negaligerai gyventi�. Todël �valdovo pareigavisus jam pavaldþius þmones apsaugotinuo prieðø. Juk maþesniø pavojø vengi-mas bûtø beprasmis, jeigu jis negalëtøapginti nuo iðorës prieðø�15; 3) Garantavi-mas, kad visi turëtø doram gyvenimuibûtinø materialiniø gërybiø16.

6. Privaèios nuosavybës apsauga

Viena ið svarbiausiø valdovo parei-gø � saugoti privaèià nuosavybæ tiek,kiek ji bûtina doram pilieèiø gyveni-mui. Pasak ðv. Tomo, þemës gërybësskirtos visai þmoniø giminei. Taèiau,

BATTISTA MONDIN SX


kad þmonës deramai jomis naudotøsi,privati nuosavybë leistina ir net bûtina.Kartodamas Aristotelio mintis ðv. To-mas teigia: 1) individas ið prigimtieslinkæs savo gëriu rûpintis labiau negubendruoju; 2) daugiau tvarkos yra tada,kai kiekvienas rûpinasi tuo, kas jampriklauso; 3) þmonës yra ramesni tada,kai kiekvienas patenkintas tuo, kà tu-ri17. Todël kiekvienas þmogus turi teisæbûti tam tikrø gërybiø savininkas. Ta-èiau dël ðios nuosavybës negalima pa-mirðti svarbiausios bendrosios tø gëry-biø paskirties. Taigi, nors nuosavybëyra privati, ji turi bûti atvira kitø þmo-niø poreikiams. Kiekvienas pagal savovisuomeninæ padëti gali turëti jam ir joðeimai bûtinà turtà ir laisvai juo naudo-tis, bet tai, kas yra nebûtina, t. y. per-teklius, turi bûti skiriamas vargðams(labdarai) arba visuomenei. To reika-lauja teisingumas: �ástatymas ápareigo-ja savo turtà iðdalinti vargðams arbagresiant neiðvengiamam pavojui, arbadël turto pertekliaus18. Pabrëþdamas vi-suomeniná gërybiø panaudojimà, ðv.Tomas drásta teigti, jog bûtinybës atve-ju, patiriant ypatingà nepritekliø, leisti-na pasisavinti svetimus daiktus, nes tei-së gyventi pranoksta nuosavybës teisæ:�Jei verèiamas bûtinybës þmogus kànors pasiima savo gyvybei iðsaugoti, taitampa jo�19.

7. Valdanèiojo dorybës: teisingumasir praktinë iðmintis

Pasak ðv. Tomo, politinis vadovas la-biausiai turi pasiþymëti dviem dory-bëm: teisingumu ir praktine iðmintimi.

Teisingumas skirstomas á mainø (ap-ima privaèiø asmenø pareigas vieni ki-tiems), teisiná (apima individo pareigasbendruomenei) ir paskirstymo (apimabendruomenës pareigas pilieèiams). Pa-skirstymo teisingumo �uþduotis � pro-porcingai paskirstyti bendràsias gëry-bes�20. Ðis teisingumas yra specifinë ben-druomenës vadovo dorybë, nes bûtent jopareiga dalyti bendràsias gërybes indivi-dams. �Bendràsias gërybes skirstyti deratam, kuris jas valdo, taèiau paskirstymoteisingumas susijæs ir su tais, kuriemsskirstoma taip, kad jie patenkinti teisin-gu paskirstymu.�21 Teisingas paskirsty-mas yra proporcingas: �teisingai skirsto-ma tada, kai ko nors duodama privaèiamasmeniui tiek, kad tai, kas priklauso vi-sumai, priklauso jos daliai. Ir priklausotuo labiau, kuo ta visumos dalis didesnë.Todël paskirstomasis teisingumas duodatuo daugiau ið bendrøjø gërybiø tam,kuris kuo virðesnis bendruomenëje�22.

Politinis vadovas privalo bûti iðmin-tingas, ypaè tada, kai reikia leisti ben-drajai gerovei palankius ástatymus, ku-rie pilieèius skatintø gerai, kitaip tariant,dorai gyventi. �Todël praktinës iðmin-ties pareiga protingai patarti, spræsti irið anksto numatyti tai, ko reikës bendra-jam gëriui pasiekti.�23 Ið valdanèiøjø ðv.Tomas reikalauja ypatingos praktinës ið-minties, kurià jis vadina karaliðkàja arbapolitine, nes ji �rûpinasi bendruoju gë-riu�24. Valdantieji turi leisti ástatymus irásakinëti teisingai, atsiþvelgdami á ben-dràjá gërá, kad teisingumu remtø dorø,bûtent svarbiausioje moralinëje ir dva-sinëje plotmëje iki galo save iðreiðkian-èiø þmoniø visuomenæ.

AKTUALIOJI KNYGA


8. Valstybës ir Baþnyèios santykiai

Prieðingai negu ðv. Augustinas, kuristraktate De civitate Dei raðë apie neið-sprendþiamà pasaulietinës (valstybë) irreliginës (Baþnyèia) visuomenës konflik-tà, ðv. Tomas teigia, kad tokio konfliktonëra, kad dël savo tikslø ir veiklos srièiøypatybiø jos yra paðauktos bendradar-biauti ir vienytis. Ið tiesø ðios visuome-nës rûpinasi tais paèiais þmonëmis ir taispaèiais reikalais, abi stengiasi padëtiþmonëms, juos mokyti, auklëti, sudarytijiems sàlygas ágyvendinti savo tikràjá gë-rá, kurio pilnatvë bus pasiekta tik kitamegyvenime, amþinajame gyvenime.

Pasak ðv. Tomo, ne tik Baþnyèia, betir valstybë yra tobula visuomenë, nesturi savo tikslà, bendràjà gerovæ, ir prie-moniø jai pasiekti. Naudodamasi jomis,iðmintinga ir teisinga valdþia kuria sa-vo pilieèiams toká gyvenimo bûdà, ku-ris visiems teisingiems þmonëms teikiagalimybæ gerai gyventi.

Angeliðkasis daktaras siûlo toká gy-vai diskutuotos valstybës ir Baþnyèiossantykiø problemos sprendimà, kurisyra ne toks teokratiðkas kaip InocentoIII ar Bonifaco VIII (jie manë, jog vals-tybë yra tiesiogiai pavaldi Baþnyèiai,nes pastarajai patikëti �abu kalavijai�,t.y. ir laikinoji, ir dvasinë valdþia). Jisteigia, kad valstybë yra tobula visuome-në, todël savo srityje turi visiðkà auto-nomijà; bet Baþnyèia yra tobulesnë irvirðesnë uþ valstybæ, nes Baþnyèios tiks-las � antgamtinis gëris, bonum superna-turale, o valstybës � ðio pasaulio bendra-sis gëris, bonum commune. Todël valsty-bë dël visø tø dalykø, kurie susijæ suantgamtiniu þmogaus tikslu, turi pa-

klusti Baþnyèiai. �Atsakingi uþ pirmes-niø negu galutinis tikslas tikslø siekimàprivalo paklusti ásakymams to, kuriampavesta siekti galutinio tikslo. [�] O taiyra patikëta Kristaus vietininkui, Romospontifikui: visi krikðèioniø valdovai pri-valo paklusti jam kaip paèiam Vieðpa-èiui Jëzui Kristui.�25

Nesunku suprasti, kad Akvinieèiovalstybës ir Baþnyèios santykiø teorijalabai primena jo tikëjimo ir proto, teolo-gijos ir filosofijos santykiø teorijà: vals-tybë subordinuota Baþnyèiai taip, kaipprotas � tikëjimui, o filosofija � teologi-jai, taèiau savo srityje ji turi visiðkà au-tonomijà, kaip kad savo srityse jà turiprotas ir filosofija. Visose srityse ðv. To-mas yra ryþtingas autonomijos ðalinin-kas. Jis mëgsta tvarkà, o tvarkai reikiaesiniø ir veiksniø ávairovës. Kiekvienasesinys ir veiksnys savaip prisideda prievisuotinës tvarkos. Pagrindinis ir svar-biausias valstybës ánaðas � laiduoti þmo-gaus kaip visuomeninës bûtybës raidà,visø þmoniø, o ne vien keliø privilegijuo-tø asmenø raidà.

Ðv. Tomo politinës teorijos ribotumaspakankamai akivaizdus. Pirmiausia An-geliðkasis daktaras per maþai dëmesioskiria tokiai plaèiai ir sudëtingai srièiaikaip politika. Savo veikaluose politikosproblemoms jis skiria nedaug vietos.Antra, svarstydamas kai kuriuos politi-nius klausimus jis pernelyg remiasiAristoteliu, todël neiðvengia dviprasmy-bës, kai, nepaisydamas aiðkaus krikðèio-niðko visø þmoniø lygybës principo, ikigalo neatsiriboja nuo Aristotelio nagri-nëdamas moterø ir vergø padëtá. Visdëlto, nors ir esama ribotumø, ðv. Tomoyra pirmas ir tarp politiniø màstytojø.

BATTISTA MONDIN SX



1 In Pol. Proem. 7.2 Ten pat.3 De reg. princ. c. 1.4 Contra impugn. 3.5 De reg. princ. c. 1.6 Plg. S. Th., II/II, q. 95, a. 2.7 II-II q. 47, a. 10 ad 2.8 De reg. princ. c. 14�15.9 R. Spiazzi.10 De reg. princ. c. 1.11 I-II, q. 105, a. 1.12 De reg. princ. I, 7.13 Ten pat, I, 2.

14 Ten pat, I, 16.15 Ten pat.16 Ten pat.17 S. Th. II-II, q. 66, a. 2.18 S. Th. II-II, q. 118, a. 4 ad 2.19 S. Th. II-II, q. 66, a. 7.20 S. Th. II-II, q. 61, a. 1.21 S. Th. II-II, q. 61, a. 1 ad 3.22 S. Th. II-II, q. 61, a. 2.23 S. Th. II-II, q. 47, a. 10.24 S. Th. II-II, q. 47, a. 11 ad 1.25 De regimine princ. I, 15.

Ið italø k. vertë Birutë DEMKUTËVersta ið: Battista Mondin. Il sistema filosofico di Tommaso D�Aquino,

Milano, Massimo, 1992

Pokalbis su Pilotu. 2002. Drobë, aliejus. 90 × 70

VATIKANO DOKUMENTAI


DOKTRININË NOTA DËL KATALIKØ VEIKLOSIR ELGESIO POLITINIAME GYVENIME

KAI KURIØ KLAUSIMØ

Tikëjimo mokslo kongregacija, iðklausiusi Popieþiðkosios pasaulieèiø tarybos nuomonæ, nusprendë pa-

skelbti ðià Notà dël katalikø veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kuriø klausimø. Nota skirta

Katalikø Baþnyèios vyskupams ir ypaè katalikø politikams bei visiems tikintiems pasaulieèiams, paðauk-

tiems dalyvauti demokratiniø visuomeniø vieðajame ir politiniame gyvenime.

POPIEÞIÐKOJITIKËJIMO MOKSLO

KONGREGACIJA

Dokumentà parengë �Katalikø interneto tarnyba� pagal tekstà, paskelbtà �Baþnyèios þiniose�,2003 m. sausio mën. 29 d., Nr. 2.

RAKTAÞODÞIAI. Roþinis, kontempliacija, malda.KEY WORDS. Rosary, contemplation, prayer.

1. Per savo dutûkstantmetæ istorijàkrikðèionys pasaulyje veikë ávairiopai.Vienas ið bûdø buvo dalyvavimas politi-nëje veikloje. Pasak vieno pirmøjø amþiøBaþnyèios raðytojo, krikðèionys �vieðaja-me gyvenime dalyvauja kaip pilieèiai�(1). Tarp savo ðventøjø Baþnyèia gerbiadaug vyrø bei moterø, kurie tarnavoDievui savo dosnia veikla politikos irvaldymo srityse. Ið jø Tomas Moras, pa-skelbtas valdanèiøjø ir politikø globëju,iki kankinio mirties liudijo �nelieèiamà

sàþinës orumà� (2). Net jausdamas ávai-riopà psichologiná spaudimà, jis nesilei-do á jokius kompromisus. Iðlaikydamas�nuolatinæ iðtikimybæ�, kuria iðsiskyrë,�valdþiai ir teisëtoms institucijoms�, jissavo gyvenimu ir mirtimi patvirtino, kad�þmogaus negalima atskirti nuo Dievo, opolitikos � nuo moralës� (3).

Dabartinës demokratinës visuome-nës, kuriose, girtina, visi tikros laisvësaplinkoje prisideda prie vieðøjø reikalø(4), reikalauja naujø bei platesniø pilie-

I. NUOLATINIS MOKYMAS

POPIEÞIÐKOJI TIKËJIMO MOKSLO KONGREGACIJA


èiø � krikðèioniø ir nekrikðèioniø � da-lyvavimo vieðajame gyvenime formø. Irið tiesø prie politiniø nuostatø bei ásta-tyminiø sprendimø, kurie, kiekvienoakimis, geriausiai tarnauja bendrajai ge-rovei, formavimo visi gali prisidëti netik rinkdami ástatymø leidëjus ir vyriau-sybæ, bet ir kitokiais bûdais (5). Gyve-nimas demokratinëje sistemoje negalëtøvaisingai plëtotis be aktyvaus, atsakin-go ir dosnaus visø dalyvavimo, supo-nuojanèio �formø, plotmiø, uþduoèiø iratsakomybiø ávairovæ bei abipusá papil-domumà� (6).

Tikintys pasaulieèiai, kurie, �vado-vaudamiesi krikðèioniðkàja sàþine� (7),vykdo savo bendràsias pilietines parei-gas pagal ðià sàþinæ atitinkanèias verty-bes, kartu vykdo ir savo uþduotá pripil-dyti laikinøjø dalykø tvarkà krikðèio-niðkosios dvasios. Tai darydami, jie at-siþvelgia á laikinøjø dalykø tvarkos pri-gimtá ir teisëtà autonomijà (8) ir ben-dradarbiauja su kitais pilieèiais, atsi-þvelgdami á savo specifinæ kompetenci-

jà ir atsakomybæ (9). Ðis pamatinis Va-tikano II Susirinkimo mokymas lemia,kad �pasaulieèiai negali atsisakyti daly-vauti politikoje, kitaip tariant, ávairiarû-ðëje ûkio, visuomenës ir ástatymø leidy-bos veikloje, organiðkai ugdanèioje ben-dràjá gërá� (10). Ðis bendrasis gëris taippat apima tokiø gërybiø kaip vieðojitvarka ir taika, laisvë ir lygybë, pagar-ba þmogaus gyvybei ir aplinkai, teisin-gumas, solidarumas ir t. t. skatinimàbei apsaugà.

Ðioje Notoje nesiekiama perteikti vi-sà Baþnyèios mokymà ðia tema; esminiaitokio mokymo momentai pateikti Kata-likø Baþnyèios katekizme. Èia tenorimapriminti kelis krikðèioniðkajai sàþineibûdingus principus, ákvepianèius kata-likus socialinei ir politinei veiklai demo-kratinëse visuomenëse (11). Pastarojometo neretai vienas kità vejanèiuose ávy-kiuose iðryðkëjo dviprasmiðkø orientaci-jø ir abejotinø pozicijø, akinanèiø nu-skaidrinti svarbius ðios temos matmenisbei aspektus.

II. KELI ESMINIAI MOMENTAI DABARTINIUOSE KULTÛRINIUOSEIR POLITINIUOSE DEBATUOSE

2. Pilietinæ visuomenæ ðiandien yraapëmæs sudëtingas kultûrinis procesas,þymintis vienos epochos pabaigà ir ne-tikrumà dël horizonte ryðkëjanèiø nau-jø laikø. Dideli pasiekimai, kurie yraakivaizdûs, akina teigiamai ávertintiþmonijos nueità kelià paþangos ir þmo-niðkesniø gyvenimo sàlygø linkme. Di-dëjanti atsakomybë besiplëtojanèiø ðaliøatþvilgiu neabejotinai yra labai reikð-mingas þenklas, rodantis didëjantá jaut-

rumà bendrajai gerovei. Taèiau sykiunevalia nutylëti dideliø pavojø, kuriuosástatymø leidimui ir, vadinasi, bûsimøkartø elgesiui kelia kai kurios kultûrinëstendencijos.

Ðiandien aptinkamas tam tikras kul-tûrinis pliuralizmas, besireiðkiantis eti-nio pliuralizmo, sankcionuojanèio protobei prigimtinio dorovinio ástatymo prin-cipø nuosmuká ir irimà, teorizavimu beigynimu. Dël tokios tendencijos neretai,

VATIKANO DOKUMENTAI


deja, pasitaiko vieðø pareiðkimø, tei-gianèiø, jog etinis pliuralizmas esàs de-mokratijos sàlyga (12). Todël pilieèiai sa-vo moraliniams sprendimams reikalau-ja visiðkos autonomijos, tuo tarpu ásta-tymø leidëjai tariasi tokià sprendimølaisvæ gerbià priimdami ástatymus, ne-paisanèius prigimtinës etikos principø irnusilenkianèius praeinamoms kultûri-nëms ar moralinëms orientacijoms (13),tartum visi galimi poþiûriai á gyvybæbûtø vienodos vertës. Sykiu, klaidingaiapeliuojant á tolerancijos vertybæ, ið ne-maþai pilieèiø � tarp jø katalikø � rei-kalaujama nepraturtinti savo ðalies so-cialinio bei politinio gyvenimo pagal as-mens ir bendrojo gërio supratimà, kurájie laiko þmogiðkai teisingu ir nori ágy-vendinti teisëtomis priemonëmis, demo-kratinëje teisinëje santvarkoje laiduoja-momis visiems politinës bendrijos na-riams. XX amþiaus istorija átikinamaiparodë, jog teisûs tie pilieèiai, kurie iðpagrindø klaidinga laiko reliatyvistinætezæ, neigianèià þmogiðkosios bûties pri-gimtyje besiðaknijanèios moralinës nor-mos, kuriai palenktina bet kuri þmo-gaus, bendrojo gërio ir valstybës sam-prata, egzistavimà.

3. Toks reliatyvistinis pliuralizmo su-pratimas neturi nieko bendra su teisëtapilieèiø katalikø laisve ið politiniø, su ti-këjimu bei prigimtiniu dorovës ástatymusuderinamø nuomoniø rinktis tas, ku-rios, jø akimis, geriau atitinka bendrojogërio reikalavimus. Politinë laisvë re-miasi ne reliatyvistine idëja, laikanèia,jog visos þmogiðkojo gërio sampratosvienodai teisingos ir vertingos, bet tuo,kad politine veikla visada siekiama ágy-

vendinti visiðkai konkretø þmogaus beivisuomenës gërá tam tikroje aiðkiai api-brëþtoje istorinëje, geografinëje, ekono-minëje, technologinëje ir kultûrinëje ap-linkoje. Konkretus ágyvendinimas ir ap-linkybiø ávairovë paprastai gimdo orien-tacijø ir sprendimø, kurie privalo bûtimoraliðkai priimtini, daugá. Ne Baþny-èios uþduotis formuluoti konkreèius � arnet vienintelius galimus � sprendimuslaikinøjø dalykø klausimais, kuriuosDievas patikëjo kiekvienam laisvai ir at-sakingai spræsti. Taèiau Baþnyèia turiteisæ ir pareigà priimti moralinius spren-dimus laikinøjø dalykø klausimais, kaito reikalauja tikëjimas ir dorovës ástaty-mas (14). Krikðèionis ápareigotas laikinø-jø dalykø tvarkos klausimais pripaþinti�teisëtas, nors ir skirtingas, nuomones�(15). Kartu jis paðauktas atmesti mora-linio reliatyvizmo þenklinamà pliuraliz-mo sampratà, kuri demokratiniam gyve-nimui yra þalinga. Demokratiniam gy-venimui reikia teisingø ir tvirtø pama-tø, tai yra etiniø principø, kurie dël sa-vo prigimties bei savo kaip socialiniogyvenimo pagrindo vaidmens negalibûti derybø objektas.

Konkreèios politinës veiklos lygme-niu bûtina paþymëti, kad kai kurie socia-liniai sprendimai esti kontingentiðki, kadneretai moraliðkai galimos skirtingosstrategijos tai paèiai pamatinei vertybeiágyvendinti ar laiduoti, kad kai kuriuospamatinius politinës teorijos principusámanu aiðkinti ávairiopai ir kad nemaþaipolitiniø problemø yra techniðkai sudë-tingos. Tai lemia, kad paprastai bûna ke-lios partijos, kuriose katalikai gali akty-viai darbuotis siekdami � pirmiausia per



atstovavimà parlamente � realizuoti sa-vo teisæ ir pareigà dalyvauti statydinantsavo ðalies visuomenæ (16). Ðis aiðkuskonstatavimas nepainiotinas su minëtumiglotu pliuralizmu renkantis morali-nius principus bei pamatines vertybes.Teisëta pasirinkimø laikinøjø dalykøklausimais ávairovë nepalieèia dirvos, iðkurios iðauga katalikø veikla politikoje irkuri tiesiogiai susijusi su krikðèioniðkuo-ju moraliniu bei socialiniu mokymu. No-rëdami bûti tikri, kad jø dalyvavimà po-litiniame gyvenime þenklina nuosekli at-sakomybë uþ laikinøjø dalykø tikrovæ,pasaulieèiai katalikai privalo nuolat gi-lintis á ðá mokymà.

Baþnyèia suvokia, kad demokratijoskelias, viena vertus, geriausiai iðreiðkiatiesioginá pilieèiø dalyvavimà priimantpolitinius sprendimus, bet, kita vertus,galimas tik tiek, kiek remiasi teisinga as-mens samprata (17). Ðio principo katali-kams privalu laikytis bekompromisiðkai,nes prieðinga reikðtø krikðèioniðkojo ti-këjimo liudijimo pasaulyje bei paèiø ti-kinèiøjø vienybës ir sàryðingumo atsisa-kymà. Demokratijos struktûra, á kuriàremiasi ðiuolaikinë valstybë, bûtø ganasilpna, jei savo pamatu nepasirinktø as-mens centriðkumo. Juk tik pagarba as-meniui ágalina demokratiná dalyvavimà.Vatikano II Susirinkimas moko, jog �as-mens teisiø saugojimas yra bûtina tiekpavieniø, tiek bendro pilieèiø veiklausdalyvavimo valstybës gyvenime ir val-dyme sàlyga� (18).

4. Ið to kyla sudëtingas ðiandieniøproblemø, kuriø negalima lyginti supraëjusiø amþiø tematika, raizginys. Dëlmokslo paþangos radosi tikslø, drebi-

nanèiø þmoniø sàþinæ ir reikalaujanèiøsprendimø, kurie nuosekliai ir nepaju-dinamai paisytø etiniø principø. Nesirû-pinant padariniais, gresianèiais tautøgyvenimui ir ateièiai kultûros bei socia-linës elgsenos ugdymo matmeniu, ásta-tymais bandoma kësintis á þmogaus gy-vybës nelieèiamumà. Tokiais atvejais ka-talikai turi teisæ ir pareigà ásikiðti, idantprimintø giliausià gyvybës prasmæ ir vi-siems uþ tai tenkanèià atsakomybæ. Tæs-damas nuolatiná Baþnyèios mokymà, Jo-nas Paulius II daug kartø akcentavo, jogtiems, kurie tiesiogiai darbuojasi ástaty-mø leidimo instancijose, egzistuoja�rimta ir aiðki pareiga� prieðintis vi-siems á þmogaus gyvybæ besikësinan-tiems ástatymams. Jiems, kaip ir kiekvie-nam katalikui, neleidþiama dalyvauti to-kio ástatymo propagandinëse kampani-jose ar uþ já balsuoti (19). Anot JonoPauliaus II enciklikos Evangelium vitaemokymo, kai abortus leidþianèio ástaty-mo visai atmesti ar anuliuoti neámano-ma, �iðrinktas valdþios atstovas, kurioasmeniðkas absoliutus pasiprieðinimasabortams gerai þinomas, gali teisëtairemti pasiûlymus, skirtus apriboti tokioástatymo daromà þalà ir sumaþinti nei-giamas jo pasekmes kultûros ir vieðosiosmoralës plotmëje� (20).

Èia pridurtina, kad tinkamai iðugdy-ta krikðèioniðkoji sàþinë niekam neleisbalsuoti uþ ástatymà ar politinæ progra-mà, kur pamatinius tikëjimo ir moralësturinius griauna jiems alternatyvûs arprieðtaraujantys pasiûlymai. Kadangi ti-këjimas nedalomas, neámanu izoliuotikokio nors jo elemento nepadarant þalosvisam katalikø mokymui. Politinë veik-

VATIKANO DOKUMENTAI


la kokio nors izoliuoto Baþnyèios socia-linio mokymo aspekto naudai nepaten-kina visko, ko reikalauja atsakomybë uþbendràjà gerovæ. Sykiu katalikui nevaliamanyti, jog jis galás kitiems deleguoti Jë-zaus Kristaus Evangelijos jam teikiamàápareigojimà skelbti bei ágyvendinti tie-sà apie þmogø ir pasaulá.

Politinëje veikloje susidûrus su mo-raliniais principais, neleidþianèiais jokiønuokrypø, iðimèiø ar kompromisø, ka-talikø veikla darosi labiau krintanti á akáir atsakingesnë. Turëdami prieðais akispamatinius etinius reikalavimus, kuriø ne-valia atsisakyti, tikintieji turi þinoti, jogant kortos statoma moralinës tvarkos es-më, susijusi su visapusiðka þmogaus ge-rove. Tokie atvejai, pavyzdþiui, yra pi-lietiniai ástatymai aborto ir eutanazijossrityje (nepainiotini su perdëto terapeuti-nio uolumo atsisakymu, kuris teisëtas irmoralës poþiûriu). Ðie ástatymai turëtøsaugoti pirmapradæ þmogaus teisæ á gy-venimà nuo prasidëjimo momento ikinatûralios pabaigos. Èia taip pat primin-tina pareiga gerbti ir ginti þmogaus emb-riono teises. Panaðiai bûtina laiduoti ðei-mos, pagrástos monogamine dviejø skir-tingos lyties asmenø santuoka, apsaugàbei skatinimà ir ginti jos vienybæ beitvarumà nuo mûsø laikø moderniø ásta-

tymø dël skyrybø. Nesantuokinio ben-dro gyvenimo formoms jokiu bûdu ne-valia teikti nei tokio teisinio statuso, ko-ká turi santuoka, nei teisinio pripaþini-mo. Tëvø laisvë auklëti savo vaikus ir-gi yra neatimama teisë, kuri pripaþintair tarptautinëmis þmogaus teisiø dekla-racijomis. Ið akiø nevalia iðleisti ir socia-linës nepilnameèiø apsaugos bei aukø ið-laisvinimo ið ðiuolaikiniø vergijos formø(pavyzdþiui, narkotikø ar prostitucijos).Ðiame sàraðe taip pat neuþmirðtina tei-së á religijos laisvæ bei ûkio, tarnaujanèioasmeniui bei bendrajai gerovei ir pai-sanèio þmogiðkojo solidarumo bei sub-sidiarumo principø, pagal kuriuos �sau-gojamos ir skatinamos visø asmenø, ðei-mø ir grupiø teisës bei naudojimasis jo-mis� (21), plëtra. Galiausiai tarp ðiø pa-vyzdþiø paminëtina didþioji taikos tema.Kai kurios pacifistinës ir ideologinës vi-zijos kartais linksta taikos vertybæ seku-liarizuoti, tuo tarpu kitais atvejais ten-kinamasi apibendrintu etiniu sprendi-mu, uþmirðtant konkreèiø prieþasèiø su-dëtingumà. Taika visada yra �teisingu-mo darbas ir meilës padarinys� (22). Jiverèia ið pagrindø ir be iðlygø atmestiprievartà bei terorizmà ir reikalaujanuolatinio bei budraus politiniø vadovøásipareigojimo.

III. KATALIKØ MOKYMO APIE PASAULIETIÐKUMÀIR PLIURALIZMÀ PRINCIPAI

5. Turint prieðais akis tokià problema-tikà, galima teisëtai galvoti apie ávairiømetodologijø, atspindinèiø skirtingàjautrumà ir skirtingas kultûras, taikymà,taèiau në vienam tikinèiajam nevalia

apeliuoti á pliuralizmo ir pasaulieèiø au-tonomijos politikoje principà, skatinantásprendimus, griaunanèius ar silpninan-èius pamatiniø etiniø reikalavimø visuo-menës bendrosios gerovës naudai, sau-



gà. Kalbama ne apie �konfesines verty-bes� kaip tokias, nes ðie etiniai reikala-vimai ðaknijasi þmogaus prigimtyje irpriklauso prigimtiniam dorovës ástaty-mui. Ðiuos reikalavimus ginantysis nebû-tinai turi iðpaþinti krikðèioniðkàjá tikëji-mà, net jei ir Baþnyèios mokymas juos vi-sur bei visada patvirtina bei gina kaipnesavanaudiðkà tarnystæ tiesai apie þmo-gø ir bendrajai gerovei. Antra vertus, ne-ámanu nuneigti, kad politika turi remtisir principais, turinèiais absoliuèià vertæ,nes ðie principai tarnauja asmens orumuiir autentiðkai þmogiðkajai paþangai.

6. Daþnà apeliavimà á �pasaulietiðku-mà�, kuriuo turëtø vadovautis katalikøpolitinë veikla, bûtina nuskaidrinti, ir netik terminologiniu aspektu. Sàþiningaspolitinës visuomenës bendrosios gero-vës skatinimas neturi nieko bendra su�konfesionalizmu� ar religine nepakan-ta. Katalikø moralinis mokymas pasau-lietiðkumà supranta kaip pilietinës irpolitinës srities autonomijà religinës irbaþnytinës, bet ne moralinës plotmës at-þvilgiu; tai Baþnyèios priimta bei pripa-þinta vertybë, kuri yra tapusi ðiuolaiki-nës civilizacijos paveldo dalimi (23). Jo-nas Paulius II ne kartà perspëjo dël pa-vojø, iðkylanèiø tada, kai religinë ir po-litinë plotmë supainiojamos. �Labai jaut-rios situacijos randasi tada, kai kokianors aiðkiai religinë norma tampa arbalinksta tapti valstybës ástatymu, deramaineskiriant religijos ir politinës visuome-nës kompetencijø. Religinio ástatymo su-tapatinimas su pilietiniu gali slopinti re-ligijos laisvæ ir taip pat apriboti arba pa-naikinti kitas neatimamas þmogaus tei-ses� (24). Visi tikintieji gerai suvokia,kad aiðkiai religiniai aktai (tikëjimo ið-

paþinimas, dalyvavimas pamaldose irsakramentuose, teologiniai mokymai, re-liginës valdþios ir tikinèiøjø tarpusaviokomunikacija ir t. t.) lieka uþ valstybëskompetencijos ribø, ðiai neturint teisës ájuos kiðtis nei kaip nors jiems ápareigo-ti arba juos drausti, iðskyrus atvejus, kaito pagrástai reikalauja vieðoji tvarka. Pi-lietiniø ir politiniø teisiø pripaþinimasbei vieðøjø tarnybø suteikimas negalipriklausyti nuo pilieèiø religiniø ásitiki-nimø bei veiksmø.

Katalikai, kaip ir visi kiti pilieèiai, turiteisæ ir pareigà sàþiningai ieðkoti tiesosir teisëtomis priemonëmis skatinti beiginti moralines tiesas apie visuomeninágyvenimà, teisingumà, laisvæ, pagarbàgyvybei ir kitas asmens teises. Tai, kadkai kuriø ðiø tiesø moko Baþnyèia, nema-þina joms ásipareigojusiø þmoniø veiklospilietinio teisëtumo ir �pasaulietiðku-mo�, nepriklausomai nuo to, koká vaid-mená pavieniam pilieèiui ðias tiesas pri-paþástant bus atlikusi racionali paieðka irtikëjimo teikiamas patvirtinimas. Juk�pasaulietiðkumas� pirmiausia þymi pa-garbà tiesoms, kurios kyla ið prigimtiniupaþinimu gautø þiniø apie visuomenëjegyvenantá þmogø; nesvarbu, kad ðiø tie-sø sykiu moko kokia nors religija, tiesajuk yra viena. Bûtø klaida teisingà auto-nomijà, kuria politikoje turëtø naudotiskatalikai, painioti su principo, atsiribo-janèio nuo Baþnyèios moralinio ir socia-linio mokymo, gynimu.

Ásiterpdamas á ðià sritá, Baþnyèios ma-gisteriumas netrokðta nei vykdyti politi-nës galios, nei panaikinti katalikø nuo-monës laisvës kontingentiniais klausi-mais. Taèiau jis nori � kaip to reikalaujajo pareiga � pamokyti ir apðviesti tikin-

VATIKANO DOKUMENTAI


èiøjø, pirmiausia ásitraukusiøjø á politi-ná gyvenimà, sàþines, idant jø veikla vi-sada tarnautø visapusiðkam asmens irbendrosios gerovës skatinimui. Baþny-èios socialinis mokymas nëra kiðimasis ápavieniø ðaliø valdymà. Taèiau tikin-tiems pasaulieèiams jis reiðkia moralináápareigojimà bûti nuosekliems � áparei-gojimà, aptinkamà sàþinëje, kuri yra vie-na ir nepadalyta. �Jø gyvenime negalibûti dviejø lygiagreèiø sroviø: vienos �vadinamojo �dvasinio� gyvenimo, turin-èio savas vertybes ir reikalavimus, ir ant-ros � vadinamojo �pasaulietinio� gyve-nimo, apimanèio ðeimà, visuomenës san-tykius, politinius ir kultûrinius ásiparei-gojimus. Ðakelë, áskiepyta á vynmedá, ku-ris yra Kristus, duoda vaisiø visose veik-los ir buvimo srityse. Juk visas pasaulie-tinio gyvenimo sritis aprëpia Dievo pla-nas, pagal kurá jos yra �istorinë vieta�apsireikðti ir veikti Jëzaus Kristaus mei-lei, skirtai Tëvo garbei ir tarnavimui bro-liams. Kiekviena veikla, kiekviena situ-acija, kiekviena konkreti ásipareigojimoforma, pvz., profesinë kompetencija irsolidarumas darbo vietoje, meilë, atsida-vimas, dalyvavimas auklëjant vaikus ðei-moje, visuomeninë ir politinë tarnyba,tiesos gynimas kultûroje, � visa tai yraApvaizdos teikiamos galimybës �tikëji-

mo, vilties ir meilës pratyboms�(25). Kaikrikðèionys politiðkai gyvena ir veikiapagal savo sàþinæ, jie vergiðkai nepersi-ima politinei veiklai svetimais poþiûriaisar kokia nors konfesionalizmo forma,bet, prieðingai, tuo deramai prisidedaprie to, kad per politikà rastøsi teisinges-në ir þmogaus orumà labiau atitinkantisocialinë santvarka.

Demokratinëse visuomenëse visi pa-siûlymai laisvai aptariami ir pasveriami.Tie, kurie, apeliuodami á pagarbà indi-vidualiai sàþinei, krikðèioniø moralinë-je pareigoje elgtis pagal savo sàþinæáþiûri dingstá diskvalifikuoti juos ið po-litinio gyvenimo ir paneigti jø teisæ veik-ti politikoje pagal savo paþiûras bendro-sios gerovës labui, ápuola á nepakantøjálaicizmà. Ðis nepripaþásta ne tik krikðèio-niø religijos politinës bei kultûrinëssvarbos, bet ir prigimtinës etikos gali-mybës. Tada atsiveria kelias á moralinæanarchijà, kurios negalima tapatinti sujokia teisëto pliuralizmo forma. Akivaiz-dus tokios nuostatos padarinys bûtøstipresniojo valdþia silpnajam. Antravertus, krikðèionybës iðstûmimas á pari-bá nepasitarnautø visuomenës ateièiai irtautø santarvei, bet keltø grësmæ pa-tiems dvasiniams bei kultûriniams civi-lizacijos pamatams (26).

IV. DALINIAI ASPEKTAI

7. Pastaruoju metu ir kai kuriose ka-talikiðkos pakraipos asociacijose bei or-ganizacijose kartais iðryðkëdavo polinkisremti politines jëgas ir sàjûdþius, pama-tiniais etiniais klausimais besilaikanèiuspozicijø, prieðingø Baþnyèios morali-niam ir socialiniam mokymui. Tokios

nuostatos ir laikysenos prieðtarauja pa-matiniams krikðèioniðkosios sàþinësprincipams ir yra nesuderinamos su pri-klausymu asociacijoms bei organizaci-joms, kurios save vadina katalikiðkomis.Panaðiai kai kurie katalikiðki periodiniaileidiniai tam tikrose ðalyse politiniø rin-



kimø proga nurodë savo skaitytojamsdviprasmiðkas ir netinkamas gaires,klaidingai aiðkino katalikø autonomijospolitikoje prasmæ, neatsiþvelgdami á kàtik minëtus principus.

Tikëjimas á Jëzø Kristø, kuris pats sa-ve vadino �tikëjimu, tiesa ir gyvenimu�(Jn 14, 6), ragina krikðèionis vis labiaustengtis statydinti kultûrà, kuri, ákvëp-ta Evangelijos, ið naujo pasiûlytø kata-likiðkosios Tradicijos vertybiø bei turi-nio palikimà. Pateikti katalikybës dva-sinio, intelektinio ir moralinio paveldovaisiø ðiuolaikinëmis kultûrinës raiðkosformomis ðiandien kaip niekada bûtina;to nevalia atidëti dar ir dël katalikamsgresianèio pavojaus virsti kultûrinediaspora. Kultûriniai laimëjimai ir tur-tinga politinës veiklos patirtis, katalikøávairiose ðalyse sukaupta daugiausia de-ðimtmeèiais po Antrojo pasaulinio karo,turëtø apsaugoti juos nuo �nevisavertið-kumo komplekso�, lyginant su siûly-mais, kuriø silpnumà ar visiðkà klaidin-gumà parodë naujausioji istorija. Nepa-kanka ir klaidinga manyti, jog katalikøpolitinæ veiklà galima apriboti vienstruktûriniais pertvarkymais. Jei pagrin-do nesudarys kultûra, gebanti áimti, pa-teisinti ir tikrove paversti ið tikëjimo beimoralës kylanèius reikalavimus, per-tvarkymo pamatai visada bus silpni.

Tikëjimas niekada nesiekë socialinius-politinius turinius ásprausti á nelanksèiàschemà. Visada buvo suvokiama, kad is-torija, kurioje gyvena þmogus, verèiaskaitytis su netobulomis situacijomis irdaþnai sparèiomis permainomis. Atsi-þvelgiant á tai, atmestinos tos politinëspozicijos bei laikysenos, kurios remiasiutopine vizija. Ði vizija biblinio tikëjimo

tradicijà paverèia savotiðku profetizmube Dievo, ji manipuliuoja religija, kreip-dama sàþinæ grynai á þemiðkà viltá ir pa-naikindama arba sumenkindama krikð-èioniðkàjá amþinojo gyvenimo sieká.

Sykiu Baþnyèia moko, kad be tiesosnëra tikros laisvës. �Tiesa ir laisvë arbaeina iðvien, arba jiedvi apgailëtinai þû-va�, � raðë Jonas Paulius II (27). Visuo-menëje, kurioje tiesos neieðkoma ar ne-sistengiama jos pasiekti, nusilpsta betkuri autentiðko laisvës vykdymo formair atsiveria kelias á libertinizmà bei in-dividualizmà, daranèius þalà asmens irvisos visuomenës gerovei.

8. Èia pravartu priminti vienà tiesà,kuri ðiandien vieðojoje nuomonëje ne vi-sada teisingai suprantama ir formuluo-jama: Vatikano II Susirinkimo deklara-cijoje Dignitatis humane skelbiama teisëá sàþinës laisvæ ir ypaè religijos laisvæ re-miasi ontologiniu þmogiðkojo asmensorumu ir tikrai ne religijø ir þmogauskultûriniø sistemø lygybe, kuri neegzis-tuoja (28). Laikydamasis tokio poþiûrio,popieþius Paulius VI patvirtino, kad�Susirinkimas ðios teisës á religijos lais-væ jokiu bûdu neremia tuo, kad visosreligijos ir visi mokymai, net ir klaidin-gi, turi daugiau ar maþiau vienodà ver-tæ; prieðingai, ðià teisæ jis grindþia þmo-giðkojo asmens orumu, reikalaujanèiu,kad tas asmuo nebûtø palenktas iðori-niams suvarþymams, linkusiems engtisàþinæ ieðkant tikrosios religijos ar trokð-tant jai priklausyti� (29). Todël sàþinësir tikëjimo laisvës teigimas neprieðtarau-ja katalikø mokymo reiðkiamam indife-rentizmo ir religinio reliatyvizmo smer-kimui (30), bet, prieðingai, su juo visið-kai dera.

VATIKANO DOKUMENTAI


V. PABAIGA

neturime iðliekanèio miesto, bet laukia-me bûsimojo, mano galá apleisti savo þe-miðkàsias pareigas. Jie pamirðta, kad ti-këjimas juo labiau juos ápareigoja atlik-ti tas pareigas pagal kiekvieno paðauki-mà�. Tikintieji turi trokðti �visà þmogið-kàjà, profesinæ, mokslo ir technikosveiklà� sieti �su religinëmis vertybëmis,kurias laikant svarbiausiu kelrodþiu vi-sa darniai vyksta Dievo garbei� (31).

9. Ðioje Notoje pateikiamomis gairë-mis norëta iðkelti aikðtën vienà svar-biausiø krikðèioniðkojo gyvenimo vie-ningumo aspektø � tikëjimo ir gyveni-mo, Evangelijos ir kultûros sàryðá, kurápriminë Vatikano II Susirinkimas. Jisakina tikinèiuosius �stengtis iðtikimai at-likti savo þemiðkàsias pareigas, vado-vaujantis Evangelijos dvasia. Nukryps-ta nuo tiesos tie, kurie, þinodami, jog èia

Ðià Notà, priimtà ðios Kongregacijos paprastajame visuotiniame susirinkime,popieþius Jonas Paulius II per 2002 metø lapkrièio 21 dienos audiencijàpatvirtino ir nurodë paskelbti.

Kardinolas Joseph RatzingerPrefektas

Tarcisio Bertone SDBVercelli arkivyskupas emeritasSekretorius


11. Laiðkas Diognetui, 5,5; plg. Katalikø Baþny-èios katekizmas, 2240.

12. Jonas Paulius II. Laiðkas motu proprio formadël ðventojo Tomo Moro paskelbimo valdan-èiøjø ir politikø globëju, 1: AAS 93 (2001), 76.

13. Ten pat, 4.14. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë

konstitucija Gaudium et spes, 31; Katalikø Baþ-nyèios katekizmas, 1915.

15. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinëkonstitucija Gaudium et spes, 75.

16. Jonas Paulius II. Apaðtaliðkasis paraginimasChristifideles laici, 42: AAS 81 (1989), 472. Ðiojedoktrininëje Notoje kalbama apie pasaulieèiøásitraukimà á politiná gyvenimà. Baþnyèiosvyskupai turi teisæ ir pareigà skelbti morali-nius principus, lieèianèius visuomenës san-tvarkà, �vis dëlto politiniø partijø gyvenimeaktyviai dalyvauti gali tik pasaulieèiai� (ten

pat, 60). Plg. Dvasininkijos kongregacija. Ku-nigø tarnybos ir gyvenimo vadovas (1994 0331), 33.

17. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konsti-tucija Gaudium et spes, 76.


19. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Apo-stolicam actuositatem, 7; Dogminë konstitucijaLumen gentium, 36; Pastoracinë konstitucijaGaudium et spes, 31 ir 43.

10. Jonas Paulius II. Apaðtaliðkasis paraginimasChristifideles laici, 42: AAS 81 (1989), 472.

11. Per pastaruosius du ðimtmeèius popieþiðkasisMagisteriumas yra nekart kalbëjæs visuome-ninës ir politinës santvarkos klausimais. Plg.Leonas XIII. Enciklika Diuturnum illud: ASS14 (1881�1882), 4 ir toliau; Enciklika Immor-tale Dei: ASS 18 (1885�1886), 162 ir toliau; En-



ciklika Libertas praestantissimum: ASS 20(1887�1888), 593 ir toliau; Enciklika Rerum no-varum: ASS 23 (1890�1891), 643 ir toliau; Be-nediktas XV. Enciklika Pacem Dei munus pul-cherrimum: AAS 12 (1920), 209 ir toliau; PijusXI. Enciklika Quadragesimo anno: AAS 23(1931), 190 ir toliau; Enciklika Mit brennenderSorge: AAS 29 (1937), 145�167; Enciklika Di-vini Redemptoris: AAS 29 (1937), 78 ir toliau;Pijus XII. Enciklika Summi Pontificatus: AAS31 (1939), 423 ir toliau; Radiomessaggi natalizi1941�1944; Jonas XXIII. Enciklika Mater et ma-gistra: AAS 53 (1961), 401�464; Enciklika Pa-cem in terris: AAS 55 (1963), 257�304; PauliusVI. Enciklika Populorum progressio: AAS 59(1967), 257�299; Apaðtaliðkasis laiðkas Octoge-sima adveniens: AAS 63 (1971), 401�441.

12. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus an-nus, 46: AAS 83 (1991); Enciklika Veritatissplendor, 101: AAS 85 (1993), 1212�1213; Dis-corso al parlamento italiano in seduta pubblicae-comune, 5: L�Osservatore Romano (2002 11 14).

13. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vi-tae, 22: AAS 87 (1995), 425�426.



16. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinëkonstitucija Gaudium et spes, 43 ir 75.



19. Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vi-tae, 73: AAS 87 (1995), 486�487.

20. Ten pat.21. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konsti-

tucija Gaudium et spes, 75.22. Katalikø Baþnyèios katekizmas, 2304.23. Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë

konstitucija Gaudium et spes, 76.

24. Jonas Paulius II. Þinia 1991 m. Pasaulinës tai-kos dienos proga: �Jei norite taikos, gerbkitekiekvieno asmens sàþinæ�, 4: AAS 83 (1991),414�415.

25. Jonas Paulius II. Apaðtaliðkasis paraginimasChristifideles laici, 59: AAS 81 (1989), 509.

26. Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis á diploma-tø korpusà prie Ðventojo Sosto: L�OsservatoreRomano(2002 01 11).

27. Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 90:AAS 91 (1999), 75.

28. Plg. Vatikano II Susirinkimas. DeklaracijaDignitatis humanae, 1: �Ðventasis Sinodas iðpa-þásta, jog pats Dievas yra þmoniø giminei nu-rodæs kelià, kaip, jam tarnaudami, þmonësgali pasiekti iðganymà ir palaimà Kristuje. Ti-kime, jog ðis vienintelis tikrasis tikëjimas gy-vuoja katalikiðkojoje ir apaðtaliðkojoje Baþny-èioje�. Tai nemenkina nuoðirdþios pagarbos,kurià Baþnyèia rodo ávairioms tradicijoms,áþiûrëdama jose �tiesos ir gerumo elementø�.Taip pat þr. Vatikano II Susirinkimas. Dogmi-në konstitucija Lumen gentium, 16; DekretasAd gentes, 11; Deklaracija Nostra aetate, 2; Jo-nas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio,55: AAS 83 (1991), 302�304; Tikëjimo mokslokongregacija. Deklaracija Dominus Iesus, 2, 8,21: AAS 92 (2000), 742�765.

29. Paulius VI. Kreipimasis á Ðventàjà kolegijà irRomos prelatûrà: Insegnamenti di Paolo VI, 14(1976), 1088�1089.

30. Plg. Pijus IX. Enciklika Quanta cura: ASS 3(1867), 162; Leonas XIII. Enciklika ImmortaleDei: ASS 18 (1885), 170�171; Pijus XI. Encik-lika Quas primas: AAS 17 (1925), 604�605; Ka-talikø Baþnyèios katekizmas, 2108; Tikëjimomokslo kongregacija. Deklaracija Dominus Ie-sus, 22: AAS 92 (2000), 763�764..

31. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konsti-tucija Gaudium et spes, 43; taip pat þr. JonasPaulius II. Apaðtaliðkasis paraginimas Chris-tifideles laici, 59: AAS 91 (1989), 509�510.

KULTÛRA


BERNARDO BERENSONO KONCEPCIJARENESANSO STUDIJØ KONTEKSTE

The Concepts of Bernard Berenson in the Contextof Renaissance Studies

SUMMARY

The article analyses the concepts of Bernard Berenson in the context of Renaissance studies. The main

emphasis is given to the changing attitude towards Renaissance culture and its place in the develop-

ment of art. It attempts to convey the singularity of Berenson�s view of Renaissance painting by com-

paring interpretations of Botticelli�s works presented by different critics of the same time, including Aby

Warburg, W. Pater and H. Wolfflin.

Gauta 2002-12-16

GEDA BAÈAUSKAITËLietuvos teisës universitetas

Renesanso dailës raidos problemosdaug deðimtmeèiø buvo iðkilaus

Lietuvoje gimusio menotyrininko Ber-nardo Berensono (1865�1959) moksliniøtyrinëjimø tema. Garsioji jo tetralogijaItalian Painters of the Renaissance (Italø re-nesanso tapytojai) iki ðiol neprarado ak-tualumo ir stebina skaitytojà subtiliamenotyros analize, pastabø taiklumu.Pasak R. G. Collingwoodo, kiekvienasrimèiau besidomintis renesanso menuyra B. Berensono mokinys.

B. Berensonui paskelbus renesansuiskirtas studijas, renesanso fenomeno ty-rinëjimuose iðkilo daug visiðkai naujøpoþiûriø bei tyrinëjimo aspektø. Pir-miausia buvo galutinai nuvainikuotasItalijos renesanso iðskirtinumo mitas. Beto, vis platesná pripaþinimà ágavo �pa-saulinio renesanso� ir �Rytø renesanso�koncepcijos. �Vartodami þodá renesan-sas kaip tikriná, � raðë A. Toynbee, �mes klydome, matydami unikalø reiðki-ná ten, kur ið tiesø tebuvo tik atskiras

RAKTAÞODÞIAI. Meno istorijos istorija, renesansas, Berensonas, Botticelli.KEY WORDS. The history of the history of art, Renaissance, Berenson, Botticelli.

GEDA BAÈAUSKAITË


pasikartojanèio reiðkinio atvejis.�1 Jis at-kreipë dëmesá á klasikinës tradicijos at-gaivinimo atvejus uþ Vakarø Europosribø (Bizantijoje, islamo kraðtuose, Kini-joje ir Japonijoje).

Kyla natûralus klausimas, kodël B. Be-rensonas visà savo gyvenimà paskyrëbûtent italø renesanso dailei? Po Har-vardo studijø 1887 m. vykdamas á Eu-ropà, tiksliau, dar planuodamas kelionæ,kaip vienà jos tikslø nurodë norà uþpil-dyti spragà � susipaþinti su dailës, ku-rios þiniø jam labiausiai trûko, kûriniais.Tuomet jis rengësi tapti raðytoju. Daþ-nai ðis posûkis nuo literatûros á susiþa-vëjimà Italijos renesanso daile aiðkina-mas J. Burckhardto arba W. Paterio vei-kalø poveikiu (pvz., R. Hughes). B. Be-rensono dienoraðèiai iðties byloja apiesusiþavëjimà W. Paterio raðiniais, taèiaune jo Renesansu (1873), o Marijumi Epi-kurieèiu (1885).

Renesanso epocha � tai svarbus me-no istorijos, kaip savarankiðkos discipli-nos, tapsmo, tiksliau, antrojo gimimometas. Kadangi diduma senosios graikøliteratûros, skirtos vaizduojamiesiemsmenams, negráþtamai praþuvo, apie�pirmàsias meno istorijas� beveik niekoneþinome2. Tad, nedaug nusiþengianttiesai, galima teigti, kad Vakarø menoistorija prasidëjo su romënø istoriko Pli-nijaus Vyresniojo veikalu Naturalis histo-ria, kuris paraðytas apie 77-uosius metus(Naturalis historia3 yra pagrindinis ðalti-nis antikos menui ir mokslo istorijai pa-þinti), po pusantro tûkstanèio metø ant-ràkart gimë su Giorgio Vasari Gyveni-mais (1550)4. Taigi Renesanso epochoje�atgimë� ir pati meno istorija. Galbût ðis

faktas ir skatino þymiausius XIX a. pab.meno istorikus pasinerti á Italijos rene-sanso meno studijas ir domëtis renesan-so menu ne tik dël jo paties, bet ir ieð-kant paèios meno istorijos kaip discipli-nos iðtakø, apmàstant jos pamatus. �Ry-ðys tarp renesanso ir meno istorijos darir ðiandien toks fundamentalus ir domi-nuojantis, kad jau gerai ir nebeþinome,ar renesanso sàvoka yra didþiosios dis-ciplinos, vardu Meno istorija, vaisius, ogal pati meno istorijos prielaida ir sàvo-ka yra istorinis didþios civilizacijos, pa-sivadinusios renesansu, vaisius�5.

Kaþin ar kuris kitas periodas sulau-kë didesnio Vakarø menotyrininkø su-sidomëjimo nei renesansas. PradedantJacobo Burckhardto Die Kultur der Re-naissance in Italien (Renesanso kultûra Ita-lijoje, 1860), ðià epochà tyrinëjo garsiau-si praëjusio ðimtmeèio meno istorikai:H. Wölfflinas, A. Warburgas, W. Fried-länderis, B. Berensonas, A. Chastelis,M. Dvo¬ákas, E. Gombrichas, E. Panofs-ky, E. Windas, O. Beneschas, J. Biaùostoc-ky ir daugelis kitø.

Michaelis Levey knygà Ankstyvasisrenesansas (1967) pradeda klausimu,�kas yra renesansas?�, ir paaiðkina, kadatsakyti á já toli graþu nelengva6. Kodël?Argi ta gausybë þymiausiø mokslininkøparaðytø studijø iki ðiol neatsakë á ðáklausimà? Renesanso tyrinëjimai iðgyve-no dvi aiðkias fazes, po aistringo þavëji-mosi ir Italijos renesanso aukðtinimo(W. Pateris) prasidëjo toks pat aistringasjo nuvainikavimas, renesanso mito grio-vimas, viduramþiø kultûros (J. Strzy-gowski, E. Mâle, G. Duby), manierizmo(W. Friedländeris, 1925, J. Shearmanas,

KULTÛRA


1967) reabilitavimas. Taèiau, kaip teisin-gai sakë Jamesas S. Ackermanas, �pas-tarøjø metø publikacijø ðia tema puokð-të galëtø bûti nekrologas, nes daþniau-siai kalbama ne apie patá menà, o apietai, kaip kalbëti apie menà�7. Dabar, ma-tyt, atëjo laikas reabilituoti renesansà,tiksliau, susumavus ávairialypiø tyrinë-jimø rezultatus, paþvelgti á ðá periodàneðaliðku þvilgsniu. Tokiame konteksteir ið tokios perspektyvos itin ádomu ana-lizuoti Bernardo Berensono renesansosampratà.

Kai B. Berensonas raðë pirmàjà kny-gà Venecijos renesanso tapytojai (1894), re-nesanso sàvokai buvo vos deðimèia me-tø daugiau nei jam. Pirmasis ðià sàvokàpavartojo ir paskleidë þymus prancûzøistorikas Jules Michelet (1855), o galuti-nai átvirtino fundamentalus Jacobo Burc-khardto veikalas Renesanso kultûra Itali-joje (1860), tapæs atspirties taðku dauge-lio srièiø istorikams, tarp jø ir meno is-torikams, nors vaizduojamieji menai ja-me ir neaptariami. Beje, knyga iki ðiol,t.y. beveik po pusantro ðimto metø, te-bëra aktuali, nors daugelis joje iðdëstytønuostatø buvo negailestingai kritikuo-tos, neigtos ir vël reabilituotos8. Kokiàátakà ji padarë B. Berensonui? Ir ne tikði, bet ir J. Burckhardto Cicerone (1855)?Pats B. Berensonas, progai pasitaikius,pabrëþdavo, jog idëjø semiasi ne ið kny-gø, o ið paveikslø. Vienintelis dailëtyri-ninkas, kuriam jis lenkësi, buvo Walte-ris Pateris. B. Berensono þodþiø negali-ma sureikðminti: knygas jis skaitë (jo su-kaupta biblioteka buvo viena didþiausiøprivaèiø bibliotekø anuometinëje Euro-poje, ir daugiausia joje buvo renesansostudijoms skirtø veikalø), bet, kitaip nei

dauguma to meto renesanso tyrinëtojø,daug kartø buvo matæs paveikslus, apiekuriuos raðë (prie kiekvieno jø praleidodaugybæ laiko). Tada daugelis menoty-rininkø (stokodami lëðø ar ryþto keliautiir ieðkoti po atokiausias Italijos baþnytë-les pasklidusiø renesanso paveikslø beifreskø) raðydavo apie dailës kûrinius,nors buvo matæ tik jø reprodukcijas,daþnai nespalvotas arba stipriai su tik-rove prasilenkianèiø spalvø. Net B. Be-rensono aukðtinamas W. Pateris ne itindaug buvo regëjæs originalø, ir, kaip ra-ðo viena jo biografë, �nei galëjo sugertitiek svaiginanèios kultûros, kiek visà gy-venimà laisvai keliavæs ir meditavæs di-dis burþua Ruskinas, nei buvo apdova-notas tokiu neklystanèiu pieðëjo þvilgs-niu, leidusiu [Ruskinui] priekaiðtauti da-gerotipui dël netikslumø, nes jo patieseskizai iðraiðkingiau perteikia detales�9.Beje, tai, kas ðioje citatoje pasakyta apieRuskinà, tinka ir B. Berensonui, kuris,nors ir nebuvo burþua, taip pat daugkeliavo (po Italijà daþnai dviraèiu arpësèiomis) ir meditavo prie paveikslø, irpagrástai galëjo priekaiðtauti dël repro-dukcijø netikslumø, nes turëjo ne tik itinskvarbià bei pastabià �aká�, bet ir feno-menalià atmintá � po daugelio metø at-simindavo smulkiausias kompozicijødetales, spalvø niuansus ar potëpiø ypa-tumus. Taèiau kyla natûralus klausimas,ar átaka plinta tik per knygas? Juk daþ-nai revoliucinës idëjos tiesiog �tvyroore�. O atradimø simultaniðkumas? Gal-bût ne átakos, bet idëjø ryðys yra svar-besnis? Kà byloja B. Berensono knygos?Kaip jo renesanso kultûros sampratojeatsispindi prieðtaringos þymiøjø jo am-þininkø idëjos?

GEDA BAÈAUSKAITË


RENESANSAS IR VIDURAMÞIAI: RIBØ PROBLEMA

Nuodugnûs ir ávairialypiai medievis-tø tyrinëjimai, galutinai nuvainikavæ hë-geliðkàjá poþiûrá á renesansà kaip á �ry-to auðrà, nuðvintanèià po ilgos ir baisiosviduramþiø nakties�, atskleidë, koksproblemiðkas viduramþiø ir renesansokultûrø ryðys. Vienas ambicingiausiøbandymø yra Dagobero Frey�aus knygaGotika ir renesansas (1929). Kultûros isto-rikai vienu svarbiausiø veiksniø pripa-þino politinæ sanklodà, kurioje galëjotarpti individo laisvë, bûtina laisvai in-dividualumo raiðkai mene, o D. Frey�uisvarbiausi atrodo renesanso paþinimoteorija ir idëjø formulavimo bûdas. Jisparodë, kad renesansinei minèiai apiepasaulá stipriausià poveiká turëjo opti-kos, perspektyvos, geometrijos, karto-grafijos bei astronomijos tyrinëjimai. Ðiøtyrimø terpëje susiformavusi vizualierdvës samprata atsispindëjo renesansomeno formose, o aiðkiausiai tapyboje.Tai, kad perëjimas á renesansà nebuvosimultaniðkas skirtingose meno ðakose,D. Frey�us aiðkina tuo, jog meno formaitin tiko savitai fundamentalios periodosàmonës struktûrai ákûnyti. Renesansi-nës pasaulio sampratos bei monokulia-rios perspektyvos tapyboje sàsajos pa-tvirtina meno ir gamtos mokslø gimi-nystæ XV a., taèiau nepatvirtina teorijos,kad vaizdavimo bûdai mene visiðkaipriklauso nuo tø bûdø, kuriais þmoguspatiria ir formuluoja savo fizinio pasau-lio supratimà.

Naujà, subtilesná psichologiniø irkultûriniø meno kûrinio iðtakø atsklei-dimo bûdà pasiûlë W. Dilthey�us (1880).Prieðingai nei kultûros istorikai, ieðkojæ

iðoriniø prieþasèiø (instituciniø, paslap-tingos nacionalinës dvasios), jis vylësikultûrinius reiðkinius suvokti lyginda-mas juos su kintanèia þmogaus sàmonësstruktûra arba, kitaip tariant, su tuo,kaip þmogus patiria ir formuluoja savomintis apie supantá pasaulá. W. Dilt-hey�us pastebëjo, kad bûtent menas jaut-riausiai reaguoja á pokyèius, vykstanèiusþmogaus sàmonëje. Renesanso dailësnagrinëjimui jo metodà pirmasis pritai-kë M. Dvo¬ákas (1918�1921). Remdama-sis ta paèia istorinës prieþasties koncep-cija, jis iðsprendë keletà problemø, átiki-namai pademonstravo gotiðkojo ir rene-sansiðkojo realizmo skirtumus, pagrástusfundamentaliai skirtingu dailininkø po-þiûriu á gamtà. Gotikos laikotarpio dai-lininkai (ir XV a. dailininkai uþ Italijosribø) su meile perteikë kiekvienà men-kiausià daiktelá kaip unikalø, o floren-tieèiai pakilo virð daiktø iðorinio vaizdo,kad sukurtø atvaizdà, kuriame suvokë-jas galëtø kontempliuoti universalius,þmogaus regëjimui bûdingus geometri-jos dësnius, þmogaus kûno sandarà beimechanizmà ir matematines proporcijas.

Renesansas sulaukë prieðtaringøvertinimø. Po postimpresionistø, atsisa-kiusiø renesansiðkos meno sampratos,XV a. renesansas nebevadinamas �mo-derniojo� meno gimimu. Kaip raðoE. Rosenthalis10, XX a. vidurio meno is-torikai daþnai yra nutolæ nuo renesan-so meniniø principø ir jausmø. Yra kri-tikø, kuriems renesansas � katastrofa,po kurios menas atsigavo tik XX a. Cli-ve Bellas (1914) renesansà apibûdinakaip intelektualiná judëjimà, atitrauku-

KULTÛRA


sá dailininkà nuo svarbiausios uþduo-ties, t. y. nuo emocijø ákûnijimo iðraið-kingomis formomis. Vis dëlto ir ðie is-torikai pripaþásta renesanso periodounikalumà ir centrinæ vietà Vakarø me-no raidoje. Vëlesni tyrinëtojai renesan-sui bando taikyti ðiuolaikinius vertini-mo standartus, atsisakydami ieðkoti sà-sajø su kultûrinëmis, formaliomis ir in-telektualinëmis tradicijomis. Kaip svar-bu þinoti faktus, kultûrinæ aplinkà, tech-ninæ tradicijà ir intelektualiná dailinin-ko paveldà, parodë Meyeris Schapiro(1956)11, atskleisdamas S. Freudo (1910),psichoanalitiniu metodu nagrinëjusioLeonardo da Vinci kûrybos formaliuo-sius ir simbolinius aspektus, klaidas.Socialinës istorijos ðalininkas ArnoldasHauseris (1951) tikràjá milieu redukavoá klasiø kovos iðjudintà socialinæ-politi-næ-ekonominæ terpæ.

B. Berensonas, raðydamas apie Flo-rencijos situacijà Renesanso epochospradþioje, natûralizmà sieja su mokslubei moksliniais interesais. Tada dar ne-buvo moksliniø profesijø siauràja ðioþodþio prasme, tad jaunuoliai, pasiþy-mintys Galileo gabumais, nuo vaikystësbuvo ruoðiami dailininkais. Ið èia kiloflorentietiðko proto polinkis á mokslà,bet ne á menà.

Mintá, kad renesansas kilo ið pasau-lio ir þmogaus atradimo, pirmieji iðkëlëJules Michelet (1855) ir J. Burckhardas(1860). Taèiau medievistai parodë, kadtas atradimas pastebimas jau XIII a. Tos-kanos dailëje. Jie taip pat uþginèijo kul-tûros istorikø teiginá, kad domëjimasispasauliu ir þmogumi yra ið esmës pa-saulietiðkos kilmës. Emile Gebhart(1879) þanriniø detaliø bei þmogiðkøjø

emocijø vaizdavimo realizmà sieja sunaujomis religinëmis pranciðkonø nuo-statomis. Henry Thode�as (1885) paþy-mi, kad pranciðkonai, teigdami religijosir gamtos darnà, parengë dirvà renesan-so meno realizmui.

Jacques Mesnilis (1911) prieðtaravonuostatai, jog 1400�1520 m. Italijos me-nà galima apibûdinti kaip realistiná. Lai-kydamasis nuomonës, kad Italijos átakagreitai uþkariavo visà Europà, net galin-gà flamandø mokyklà, teigë, kad, kitaipnei ðiaurieèiai, italai niekuomet nepai-niojo meno su atsitiktiniais gamtos as-pektais. XV a. Italijos dailininkai skyrë-si perspektyvos ir anatomijos iðmany-mu, taip pat ir antikiniø idealiø formøbei matematiniø proporcijø studijavimu.M. Dvo¬ákas (1919) pripaþino, jog darXII a. dailininkai emë domëtis realistiniufiziniø reiðkiniø atvaizdavimu. Giotto,remdamasis krikðèioniðkajame mene ið-saugotu erdviniu iliuzionizmu, sugrà-þino figûros ir jos aplinkos vieningu-mà, kuris iðryðkëja gamtoje. TaèiauM. Dvo¬ákas (1927�28) ir D. Frey�us(1929) tvirtino, jog Brunelleschi�o, Ma-saccio ir Donatello kûryba fundamenta-liai skiriasi nuo ankstesniojo amþiauskûrybos, nes remiasi daug racionalesniutyrimo metodu. Jie sutiko, kad XIV a.dailininkai tiek Italijoje, tiek Ðiaurës ða-lyse þinojo apie regëjimo laukui akiessuteikiamà erdviná vieningumà, taèiauBrunelleschi 1419 m. pirmasis vizualià-jà patirtá traktavo kaip monokuliarinësperspektyvos sistemà. Erwinas Panofsky(1924�1925) pripaþino, kad perspektyvasuteikë naujà pagrindà vieningumui,harmonijai, formø �taisyklingumui� beisukûrë erdvës vientisumà, kuris ið esmës

GEDA BAÈAUSKAITË


skiriasi nuo gotiðkosios tapybos �dvigu-bos patirties�, kai konkretûs objektai irfigûros egzistuoja abstrakèioje erdvëje.Jis atkreipë dëmesá, jog renesanso teore-tikø (Alberti, Leonardo) átvirtinta þmo-gaus kûno proporcijø norma paremtaPolikleto ir Vitruvijaus proporcijomis, oLeonardo potencialø þmogaus kûno ju-desá apibrëþë sukamojo judesio daugias-ferë sistema. Renesanso menininkai, kaipir jø pirmtakai, domëjosi fiziniu pasau-liu, taèiau jø santykis su gamta buvo ar-timesnis gamtos mokslininko poþiûriui,nes jie vylësi atrasti (ir pritaikyti mene)þmogø ir já supantá pasaulá valdanèiusdësnius, ypaè lemianèius þmogaus vizu-aliná fizinio pasaulio patyrimà.

Augustas Schmarsowas (1897) teigë,kad renesanso stiliaus formavimuisi go-tika yra lygiai tokia pat svarbi kaip ir an-tika. Jis nurodë Ghilberti, Brunelleschio,Fra Angelico ir Botticelli�o kûriniuose ið-likusius gotikos bruoþus. A. Schmarso-was sugestijuoja, jog Italijos renesansassusiformavo kaip sëkmingas antikos es-tetinio jautrumo ir idealizmo susiliejimassu viduramþiø patosu bei realizmu. Tin-kamiausias pavyzdys � Botticelli, harmo-nizavæs ið viduramþiø paveldëtà subjek-tyvumà bei ið antikos perimtà groþio po-jûtá. Jis taip pat pabrëþë motyvø ir ama-to tradicijø tæstinumà XIV ir XV amþiais,niveliuodamas skirtumà tarp gotikos irrenesanso.

ANTIKOS IR KRIKÐÈIONYBËS SANTYKISRENESANSO KULTÛROJE

Vienas renesanso kultûros skiriamø-jø bruoþø � pasaulietiðkumas. Dailei va-duojantis ið Baþnyèios, kaip vienintelësuþsakovës, átakos, savarankiðkumà ága-vo ir menininkai, viduramþiais buvæ vi-siðkai priklausomi nuo Baþnyèios. Kaiptos permainos pakeitë religiniø siuþetøtraktuotæ? Ar nunyko religinë menodvasia? J. Burckhardtas teigia, kad sen-sualiai graþios ir realistiðkos renesansoformos negali perteikti krikðèioniðkøjausmø. Britø istorikas Johnas Adding-tonas Symondsas12, beje, protestantaskaip ir J. Burckhardtas, renesansui skiriaiðskirtiná vaidmená Italijos, o vëliau ir vi-sos Europos kultûrà supasaulietinant.

XIX a. istorikai (tarp jø ir J. Burck-hardtas) humanistus vaizduoja �pagoni-mis�, kurie tik atidavinëjo privalomà

duoklæ krikðèionybei. Nûdienos moksli-ninkai linkæ teigti, kad toji duoklë buvoatiduodama pagonybei: juk Petrarca, Al-berti, Valla, Ficino ne tik raðë teologinë-mis temomis, jie patys buvo dvasininkai.B. Berensonas, prieðingai nei J. Burck-hardtas, nesureikðmina renesanso pa-saulietiðkumo. Þinoma, jis taip pat at-kreipia dëmesá á akivaizdþius epochospokyèius, pabrëþdamas, jog renesansotapyboje siekiama iðreikðti nebe religi-nes mintis kaip anksèiau, bet poþiûrá ásupantá pasaulá. �Kaip angelai ákûnijaDievo valià, taip kupidonai � þmogausnuotaikas. Renesanso dailininkui nuotai-kos (moods) buvo ádomesnës nei Dievovalia, todël bûtent putto ákûnija renesan-so meno dvasià.�13 Kitaip nei J. Burck-hardtas, B. Berensonas renesanso tapy-

KULTÛRA


boje greta pasaulietiðkumo áþvelgia irreliginá jausmingumà (�po ástabiausiøpirmøjø mûsø eros amþiø freskø religi-nius jausmus stipriausiai þadina anksty-vieji þymiausio XV a. Venecijos meistroGiovanni�o Bellini�o kûriniai�14), o bran-dþiojo Renesanso laikotarpiu Italijojemato religijos atsigavimà, taèiau ðákartne institucinës ar, jo þodþiais tariant, �neetninës arba politinës, o asmeninës, ky-lanèios ið gelminiø þmogaus dvasios po-reikiø�15. Tarkim, Lorenzo Lotto atsi-skleidþia ne vaizduodamas þmogauspergalæ prieð já supantá pasaulá, bet ta-pydamas altoriaus paveikslus ar portre-tus, kuriuose vaizduoja religinës paguo-dos trokðtanèius þmones.

Taigi B. Berensonas Renesanso epo-chà mato buvus ne tik pasaulietiðkà,antireliginæ ar pagoniðkà, bet ir per-smelktà stipriø religiniø jausmø, taèiaune primestø, kaip anksèiau, o itin as-meniðkø ir autentiðkø. NagrinëdamasGentile Bellini�o, Vivarini�o, Crivelli�o,Cima da Conegliano, Lorenzetti�o, Tin-toretto tapybà, B. Berensonas pabrëþiareliginiø iðgyvenimø svarbà, teigda-mas, jog �renesanse tapybos raida pa-siekë tà lygmená, kai techninës proble-mos nebetrukdo perteikti stiprias emo-cijas�16. Taèiau ne visø to meto daili-ninkø paveiksluose pulsuoja religijosdvasia. Kaip vienà pagoniðkiausiø Ita-lijos renesanso tapytojø, romanizavusiøkrikðèionybæ, jis iðskiria Andrea Man-tegna, kuris, metams bëgant, net labiaunei Goethe nusipelno �senojo pagonio�vardo. Taèiau menotyrininkas nemano,jog ðio iðkilaus toskanieèio tapybos pa-goniðkumà nulëmë vien jo paties nuo-

statos. Prieþastis kur kas globalesnë,nes krikðèionybës dvasiai nebuvo leng-va ásikûnyti vaizduojamuosiuose me-nuose. Ar tik nekartojama J. Burck-hardto mintis, jog realistiðkos renesan-so formos negali perteikti krikðèioniðkøjausmø? B. Berensonas ðià problemàsuvokia kompleksiðkiau: ne techninësproblemos ir ne renesansiðkøjø formørealistiðkumas yra kliûtis.

Istoriðkai þvelgdamas, BerensonasTizianà vadina vieninteliu tapytoju, ið-reiðkusiu �visà renesansà, kiek tai buvoámanoma tapyboje�. Todël jis esàs ádo-mesnis uþ Tintorettà, kuris daugeliu at-þvilgiø yra gilesnis, subtilesnis ir net ta-lentingesnis dailininkas. Kas gi yra tas�visas renesansas�17, atsispindintis tikTiziano paveiksluose? Jaunasis Tizia-nas, eidamas savo mokytojo Giorgio-ne�s pramintu keliu, tapyboje perteikëspontaniðko gyvenimo dþiaugsmo ver-tæ ir kilnumà (dignity). Jo paveikslaikupini dionisiðko, bakchanaliðko dþiu-gesio (pvz., Bakchas ir Ariadnë, MergelësMarijos dangun ëmimas, Koncertas). Tuotarpu vëlyvojo Tiziano personaþø vei-duose jau nebeatsispindi nerûpestingu-mas ir visagalystë, jie byloja gyvenimepatirtus rûpesèius ir kanèias. Ir tai nesenojo Tiziano pesimizmas, o iðmintin-go, subrendusio þmogaus þvilgsnis,bandymas sukurti tikroviðkesná áspû-dá, tvirèiau apèiuopti gyvenimà (pvz.,Ecce Homo, Erðkëèiø vainikas). B. Beren-sonui ankstyvøjø ir vëlyvøjø Ticianopaveikslø skirtumas yra analogiðkasShakespeare�o Vasarvidþio nakties sapnoir Audros skirtumui. �Abu jie renesan-so vaisiai, abu patyrë panaðius poky-

GEDA BAÈAUSKAITË


èius, abu geriausiai ir iðsamiausiai ákû-nija savo laikmetá.�18

Aby Warburgas atkreipë dëmesá, jogGiotto, siekdamas suintensyvinti ir hu-manizuoti sakraliausias krikðèioniðkasemocijas, panaudojo pagoniðkas Pathos-formel. Tuo tarpu B. Berensonas Giottodarbuose (pvz., Kristaus apraudojimas)varburgiðkøjø Pathosformel nepastebi.Jam pagrindinis ðio tapytojo kûrybosakcentas � taktiliðkumo perteikimas, ku-ris esàs pati svarbiausia, specifiðkai me-ninë Giotto darbø ypatybë (be to, ir as-meninis jo indëlis á tapybos menà). Vi-sa kita � �akivaizdûs, tad ne tokie savi-ti jo tapybos privalumai�: tai prasmin-gas sugrupavimas ir prasmingi gestai.Jie visuomet tokie, kad kuo greièiau iriðsamiau perteiktø prasmæ. Tad B. Be-rensonas atkreipia dëmesá á suintensy-vintus gestus, taèiau pagoniðkø Pathos-formel juose neáþvelgia. Ar pagonybës irkrikðèionybës sàlytis renesanso kultûro-je, audrinæs tiek Giotto, tiek B. Berenso-no amþininkus, pastarajam nerûpëjo?Reiktø prisiminti, jog ne turinio dalykai irne formø genezë, o formø raida buvo B. Be-rensono dëmesio centre.

XIX a. pab. kultûros istorikai mitolo-ginius siuþetus ir realizmà interpretavokaip pagoniðkumo ir sensualumo iðraið-kà. Vëlesni meno istorikai paneigë Sy-mondso teiginá, jog realizmo stiprëjimasatvirkðèiai proporcingas blëstanèiai reli-ginei aistrai. B. Berensonas nelinkæs pri-tarti meno istorikams, neáþvelgiantiemsreliginio jausmingumo þenklø renesan-so tapyboje. Jis iðkelia religiniø emocijøsvarbà Giovanni�o Bellini�o, Carlo Cri-velli�o paveiksluose, kuriuos ðv. Bernar-

dino revivals ákvëpë tapyti Kristauskanèiø scenas bei simbolius, kupinus at-gailos ir mistinio dievobaimingumo19.M. Dvo¬ákas (1927) ir H. Focillonas(1934) paþymi, jog renesansui bûdingaskrikðèioniðko turinio ir klasikinës for-mos kontrastas, o medievistas EmileMâle (1908, 1932) pritaria J. Burckhard-tui, kad �herojiðkas ir romus groþis�trukdæs iðreikðti krikðèioniðkus jausmus.Tuo tarpu A. Warburgo mokykla (War-burgas, Saxlas, Panofsky, Gombrichas)argumentuotai atskleidë anksèiau pago-niðkiems priskirtø kûriniø krikðèioniðkàturiná. Renesanso dailë, jei ir nebuvogrynai krikðèioniðka, nebuvo ir anti-krikðèioniðka. Taèiau ikonografai, nors irpaneigë renesanso dailës kaip pagonið-kos, trivialios ir sensualios sampratà,pripaþino stiprias pasaulietines bei hu-manistines epochos tendencijas.

Prielaidà, kad menas turi bûti su-prantamas ir vertinamas já sukûrusioskultûros kontekste, puoselëjo dar pran-cûzø ðvietëjai ir romantikai, norëjæ vi-duramþiø menà iðvaduoti ið klasikinësantikos ðeðëlio. Tuo tarpu J. Burckhard-tas manë, jog kultûrinio fono apraðymàreikia atskirti nuo meno, tarp jø galimasugestijuoti tik neglaudþià (loose) sàsajà.Tik knygoje Venecijos renesanso tapytojai(1894) B. Berensonas seka H. Taine�u(1866) ieðkodamas socialinio, ekonomi-nio ir politinio konteksto. Vëliau jo nuo-stata ið esmës pasikeitë. Bet netgi ir mi-nëtoje knygoje nuorodø á kultûriná kon-tekstà, jei já suprastume siauresniàjaprasme, praktiðkai nëra. B. Berensonasneieðko renesanso tapybos sàsajø ne tiksu renesanso filosofija, literatûra, muzi-

KULTÛRA


ka, bet ir su architektûra ar skulptûra.Ar jis neáþvelgia tokiø sàsajø? Veikiau-siai jam jos neatrodo svarbios, tiksliau,jos nepaaiðkina ir nepagrindþia tapybosraidos. Vëlesniuose tyrinëjimuose B. Be-rensonas stengiasi atsiriboti nuo bet ko-kio iðorinio kontekstualumo. Analogijøjis ieðko ne tarp skirtingø meno ðakøkûriniø formø, o tik tarp jø poveikio pa-naðumø, be to, daþniau lygina renesan-siniø paveikslø paveikumà su analogið-ko �uþtaiso� savo amþininkø kûriniais(pvz., E. Dega, P. Cezanne�o, E. Manet,C. Monet).

B. Berensonas paþymi, jog viduram-þiais tapyba atliko dar ir raðto funkcijà:kol nebuvo iðrastas knygø spausdinimas,paveikslai naudoti tikinèiøjø informavi-mui. Tapoma ne tik tai, kas matyta, bet irtai, kas þinota. Stilizuojant regimybë bu-vo paverèiama þenklais. Tuo tarpu rene-sanso menas orientavosi vien á regëjimà.Informacija perteikiama knygomis. Pa-veikslo organizavimo principu tapo erd-vë, regima konkreèiu momentu ir ið tamtikro taðko. Stebëtojas ágijo tvirtà ir aið-kiai apibrëþtà padëtá erdvëje. B. Berenso-nas, kaip ir J. Burckhardtas, J. A. Sy-mondsas, H. Taine�as, teigia, kad rene-sanso menas buvo iðsamiausia atgaivin-tos Italijos dvasios iðraiðka, o ðio periodotapyba � aukðèiausia ðio meno virðûnëVakarø pasaulyje.

Problemiðkas antikos ir krikðèiony-bës santykis renesanse iki ðiol yra moks-liniø diskusijø objektas. Átampà tarp an-tikiniø ir krikðèioniðkø vertybiø pastebë-jo jau patys amþininkai, priklausædviem kultûroms: tradicinei antikinei irnaujajai krikðèioniðkajai. Ar ne pastan-gos suderinti tradicinæ krikðèioniðkàjà

kultûrà su ið naujo atrasta antikine pa-skatino, tarkim, Marsilio Ficino savotraktatà pavadinti Platoniðka teologija.Mëginimai antikà suderinti su krikðèio-nybe aiðkiai juntami ir vaizduojamuo-siuose menuose. B. Berensonas irgi pa-brëþia ne átampà ar kurios nors vienosjø virðenybæ, bet ðiø dviejø tradicijø ko-egzistavimà: renesanso kultûrai priklau-so tiek Mantegna, tiek Bellini.

Daþnai istorikai antikos imitavimànurodo kaip vienà ið renesanso kultû-ros ypatybiø. �Iðskirtiniausias ðio sàjû-dþio bruoþas, � raðo Peteris Burke�as,kritiðkas ir akylas istorikas, � yra beato-dairiðkas mëginimas atgaivinti kità kul-tûrà, daugelyje srièiø ir þanrø imituotiantikà.�20 B. Berensonui, regis, artimes-në J. Burckhardto nuostata, jog �rene-sansas � tai ne fragmentiðka imitacija arkompiliacija, bet naujas gimimas�21. An-tikos átakà jis ávardija net kaip pavojin-gà. Nagrinëdamas Andrea Mantegnoskûrybà, vienà paragrafà jis taikliai pa-vadino �Antikos pavojai�. Kokià gigrësmæ áþvelgia menotyrininkas antiko-je? Nekritiðkas þvilgsnis á antikà dël per-dëto susiþavëjimo varþo ir iðkreipia na-tûralià talento sklaidà. Toká nekritiðkàþvilgsná B. Berensonas vadina þiûrëjimune savo akimis, t. y. ágimtø stebëjimo su-gebëjimø pakeitimu schemiðku matymu.B. Berensonui sekimas antika savaimenëra negatyvus reiðkinys. Jis skiria ar-chajistiðkà imitacijà (archaistic imitation),kai tik adaptuojami ið ankstesniø laikøperimti gatavi modeliai, ir archajiðkà re-konstrukcijà (archaic reconstruction), kaimokomasi konstruoti figûras ir atranda-mos taktiliðkumo bei judesio perteiki-mui reikalingos pozos. Ið èia plaukia ási-

GEDA BAÈAUSKAITË


tikinimas, kad, prieð tapdamas klasika,menas turi pereiti archaikos etapà. Tadmenas tarsi uþbaigæs procesà tampa kla-sikiniu.

B. Berensono renesansinës kultûros irmeno sampratai didþiulá poveiká turëjoJ. Burckhardto idëjos. Jam bûdingasburkhardiðkas kultûros panoramos pla-tumas, nesusmulkëjimas net nagrinëjantkonkretø meno kûriná22. J. Burckhardtasteigë, jog �renesansas nebûtø toks pa-sauliniu mastu reikðmingas procesas, jeijo elementus galëtume lengvai iðskaidy-ti. Ir tai yra vienas pamatiniø ðios kny-gos teiginiø. Vakarø pasaulá uþkariavone antikos atgaivinimas, bet jos susilie-jimas su italø genialumu�23. Ðiam poþiû-riui pritarë ir B. Berensonas. Be to, jisteigë, jog renesansas perëmë tiek antiki-nës civilizacijos formà, tiek turiná, ir taitapo reikðmingiausia to meto meno da-limi. Tuo tarpu B. Berensonas pirmiau-sia pabrëþia perimtø amato subtilybiøsvarbà. �Mantegnai reikëjo pasistengtiperprasti antikos amato paslaptis, o nekopijuoti jos formas ir pozas. Tik ðitaipjis bûtø galëjæs pasimokyti ið antikos.�24

Ir pagaliau B. Berensonas teisingai sako,kad renesanse antikiniai kûriniai nebu-vo fetiðizuojami, t.y. dar nebuvo nekri-tiðkai garbinami, kaip atsitiko vëliau. Ájuos buvo þvelgiama kaip á visø þmo-gaus veiklos srièiø � politikos, literatû-ros, meno � brandþios patirties lobynà.Pirmuoju impulsu buvo noras remtis, one imituoti antikinius kûrinius. Rene-sansas, pasak B. Berensono, retai imituo-ja antikinius kûrinius gërëjimosi prasme.Jam antikinis kûrinys � tai trumpiausiaskelias á þinias25. Gvildendamas antikoskultûros atgaivinimo renesanse gelmi-

nes prieþastis, mokslininkas parodo, kadtuometinëje Italijoje antika buvo tapusikone religija ar mistiðka aistra, kuri ver-të iðmintingus þmones medituoti prieromënø statulø fragmentø it prie ðven-tø reliktø bei trokðti ekstaziðko susilie-jimo su ðlovinama praeitimi. Èia jo po-þiûris tiesiogiai siejasi su H. Wölfflino,atkreipusio dëmesá, jog naujas þmogausvertës ir groþio suvokimas pakeitë po-þiûrá á antikos dailæ, padëjo jà suvoktinebe fantastiðkai, o daug autentiðkiau,tikroviðkiau.

B. Berensonas nesuprastina antikosidealø atgaivinimo renesanso kultûrojeprasmës. Kaip vëliau parodë E. Gomb-richas, ðis atsigræþimas á praeitá pirmiau-sia buvo diktuojamas aktualiø tuometi-nës kultûros ir meno poreikiø. Todëlnedera manyti, jog atgimimà ar �rene-sansà� nulëmë senovës Graikijos ir Ro-mos meno studijavimas. Netgi prieðin-gai, Brunelleschiui artimi dailininkaitaip aistringai troðko atgaivinti menà,kad atsigræþë á gamtà, mokslà ir antikosliekanas tam, kad ágyvendintø naujussavo tikslus26.

Kitokià viduramþiø ir renesansonuostatà antikos atþvilgiu suformulavoE. M. Sanfordas (1944), o E. Panofsky(1960) ávykusá pokytá ávardijo kaip dis-tancijos atsiradimà. �Renesanso sukurta�distancija� atëmë ið Antikos jos realu-mà. Klasikinis pasaulis nustojo buvæs netik nuosavybe (possession), bet ir grësme(menace). Jis tapo aistringos nostalgijosobjektu, [�] Arkadija. [�] Pirmàkart áklasikinæ praeitá buvo paþiûrëta kaip ávisiðkai atsietà (cut off) nuo dabarties,kaip á trokðtamà idealà, o ne kaip á pa-naudojamà ir baimæ kelianèià realybæ.�27

KULTÛRA


Ðis pokytis, teigia E. Panofsky, ir nulë-më, kad viduramþiø renesansai (renais-ceneces) buvo trumpalaikiai, o renesan-sas � ilgalaikis.

Edgaras Windas28 aiðkina, jog dauge-lá renesansiniø darbø galima pavadintikultûriniais hibridais, nes pagal vienuspoþymius jie antikiniai, o pagal kitus �krikðèioniðki. Átampà tarp antikiniø irkrikðèioniðkø vertybiø pastebëjo patysamþininkai, ir ji nedavë jiems ramybës.Mëginimai suderinti Atënus su Jeruza-

le iðkilo ne su renesansu, dar ankstyvo-joje krikðèionybëje teologai bandë ðákonfliktà spræsti kompromisu (pvz.,Augustino �Egipto grobio� metafora),kad krikðèionys gali pasisavinti ir pasi-naudoti tuo, kas yra vertinga pagonið-koje antikoje. Toks sprendimas atrodëpriimtinas ir humanistams. Principas�pasisavinti ir pasinaudoti tuo, kas yravertinga�, o ne imituoti � taip renesan-so santyká su antikos palikimu suvokëir B. Berensonas.

Literatûra ir nuorodos11 A.Toynbee. A Study of History. � N.Y., 1934�

1961.12 A. Reinach. Textes grecs et latins relatifs ã l�histoi-

re de la peinture ancienne. � Paris, Macula, 1985.13 Apie tapybos menà ta prasme, kokia já su-

prantame dabar, Plinijus kalba tik ðio didþiu-lio veikalo pabaigoje, t. y. 35-oje knygoje.

14 Apie Plinijaus átakà G. Vasari�ui, jø þodynopanaðumus ir radikalius skirtumus þr. G. Di-di-Huberman. Devant le temps. � Paris, Minuit,2000, p. 69�82.

15 G. Didi-Huberman. Devant l�image. � Paris,Minuit, 1990, p. 67�68.

16 M. Levey. Wczesny renesans. � Warszawa,PWN, 1972, p. 11.

17 J. S. Ackerman. �Art� // Renaissance News.1965. Nr. 26, p. 75.

18 Tai konstatavo dar Wisconsino-Milwaukeeuniversiteto 1959 m. surengtas Renesansosimpoziumas, skirtas garsiosios Jacobo Burc-khardto knygos ðimtmeèiui paþymëti. Buvoperþiûrëti bei susumuoti naujausiø tyrimø re-zultatai ir interpretacijø tendencijos politikos,diplomatijos, intelektualinës, meno, mokslo irliteratûros istorijos srityse. Þr. The Renaissan-ce. A Reconsideration of the Theories and Inter-pretations of the Age. � Madison, The Univer-sity of Wisconsin Press, 1964.

19 A. Henry. Walter Pater ou le plaisir esthétique //W. Pater. Essais sur l�art et la Renaissance. � Pa-ris, Klincksieck, 1985, p. 18.

10 E. Rosenthal. Changing Interpretations of theRenaissance in the History of Art, 1964, p. 69.

11 M. Schapiro. Leonardo and Freud: An Art-His-torical Study, 1956. Taip pat þr. M. Schapiro.�Two Slips of Leonardo and a Slip of Freud�// Psychoanalysis: Journal of Psychoanalytic Psy-chology IV, 1955�1956, p. 3-8.

12 Symondsas paraðë septyniø tomø veikalà TheRenaissance in Italy (1875�1886), kurio III to-mas, pasirodæs 1877 m., skirtas vaizduojamie-siems menams.

13 The Bernard Berenson Treasury. � New York,Simon and Schuster, 1962, p. 61.

14 B. Berenson. Italian Painters of the Renaissan-ce. � New York, Meridian Books, 1958, p. 4.

15 Ten pat, p. 32.16 Ten pat, p. 4.17 Vertëja á rusø kalbà, menotyrininkë N. A. Bie-

lousova, iðvertë: �tikràjà Renesanso esmæ�(ïîäëèííóþ ñóùíîñòü Âîçðîæäåíèÿ). Þr. Áåð-íàðä Áåðíñîí. Æèâîïèñöû èòàëüÿíñæîãî Âîç-ðîæëåíèÿ. Ìîñêâà, Èçäàòåëüñòâî Èñêóññòâî,1965, p. 48). Taèiau B. Berensonas omenyjeturi ne esmæ, o bûtent visà Renesansà (all of theRenaissance), t.y. Renesansà kaip procesà. Ðiojevietoje dar kartà iðryðkëja meno raidos svar-ba B. Berensono koncepcijoje.

18 B. Berenson. Italian Painters of the Renaissan-ce, p. 36.

19 Ten pat, p. 243.20 P. Burke. Renesansas. � Vilnius, Pradai, 1992,

p. 11.21 J. Burckhardt. The Civilization of the Renaissan-

ce in Italy. � London, Phaidon, 1965, p. 106.

GEDA BAÈAUSKAITË


22 Kitaip nei M. Dvo¬ákas, kuris, nors ir buvoapdovanotas iðskirtiniais formalios analizëssugebëjimais bei subtilumu, bijodamas su-smulkëti, vengë nagrinëti konkreèius menokûrinius ar kûrybiná dailininkø palikimà.M. Dvo¬ákas liko abstrakèiø kultûros ir for-mos schemø pasaulyje, ið kuriø, jo manymu,ir kuriama istorija.

23 J. Burckhardt. The Civilization of the Renaissan-ce in Italy. � London, Phaidon, 1965, p. 104.

24 B.Berenson. Italian Painters of the Renaissance,p. 254.

25 The Bernard Berenson Treasury. � New York,Simon and Schuster, 1962, p. 63�64.

26 E. H. Gombrich. The Story of Art. � Oxford,Phaidon, 1984, p. 176.

27 E. Panofsky. Renaissance and Renaiscences inWestern Art. � London, 1972, p. 112�113.

28 E. Wind. Pagan Mysteries in the Renaissance. �Oxford, 1980.

B. d.

Sintautø baþnyèia. 2002. Drobë, aliejus. 80 × 60

MENAS


SOLOMONAS TEITELBAUMAS

SOLOMONO TEITELBAUMOTAPYBINËS EKSPRESIJOS

Gimë 1972 m. liepos 10 d. Kaune, mokësi Kauno J. Naujalio vidurinëje meno mokykloje, 1991�1997 m.

studijavo tapybà Vilniaus dailës akademijoje. 1996 m. tobulinosi Vasaros meno akademijoje Zalcburge.

Dailininkas yra surengæs devynias personalines parodas. Reikðmingiausia ið jø, be abejo, buvo paroda

Paryþiaus galerijoje L�Espace Quartier Latin. Be to, S. Teitelbaumas eksponavo savo kûrinius grupinëse

parodose, rengtose Austrijoje, JAV, Ðvedijoje, Islandijoje, Vokietijoje. 1995 m. dailininkas buvo apdova-

notas V. Vizgirdos vardo diplomu ir premija uþ grupës ARS tradicijø tæsimà.

T a p y b a

Solomonas Teitelbaumas yra vienastalentingiausiø jaunosios kartos lie-

tuviø tapytojø, tæsianèiø ðlovingas iðLDK teritorijos kilusiø þydø tapytojøtradicijas. Jau dabar jo paveikslai þavistulbinama branda, vientisumu ir puikiuprofesionalumu. Ðio dailininko kûri-niuose savitai susipina ekspresionistinësVilniaus meno mokyklos auklëtiniø, di-dþiøjø þydø kilmës L�école de Paris meist-rø (Ch. Soutine, M. Kikoine, P. Kremeg-ne) ir ARS tapybos tradicijos. Stipriausiàpoveiká jo tapybos estetikai padarë siau-tulinga Ch. Soutine�o ekspresyvaus po-tëpio galia ir P. Cezanne�o konstruktyvusmàstymas. S. Teitelbaumo, kaip ir Sou-tine�o, paveikslai kupini pasaulëþiûros

tragizmo, vidinio dramatizmo, nerimas-ties, pasaulio disharmonijos jausmo. Jofigûrinës kompozicijos tarsi jauèia iðori-nio pasaulio spaudimà. S. Teitelbaumopaveikslai þavi ekspresionistine stilistika,sodriu potëpiu, energetine átampa, aukð-ta kompozicine ir koloritine kultûra, dë-mesiu kasdieniðkiausiems gyvenimo as-pektams. Chaotiðkos ir visaëdës postmo-derno estetikos vyravimo fone dailinin-ko kûriniai iðsiskiria aukðtu tapybos ly-giu ir ákûnija iðtikimybæ didþiajai protë-viø tradicijai. Itin puikûs tapytojo peiza-þai, kuriuose visa jëga atsiskleidþia sub-tili kolorito pajauta.

Prof. Antanas Andrijauskas



Expressive Paintings of Solomon Teitelbaum

Solomon Teitelbaum was born on 10 July 1972 in Kaunas. He graduated from Kaunas J. Naujalis Second-

ary Art School. In 1991-1997 he studied painting at the Vilnius Academy of Art. In 1996 he attended the

Summer Academy of Art in Salzburg. The painter has held nine personal exhibitions, the most significant

of which was the exhibition at the L�Espace Quartier Latin in Paris. He also exhibited his paintings at

exhibitions in Austria, the USA, Sweden, Iceland and Germany. In 1995 he won the V. Vizgirda diploma

and prize for the development of ARS group traditions.

Solomon Teitelbaum is one of themost talented Lithuanian painters of

the new generation. He works in thetradition of Jewish painters which wereconnected with Lithuania. He is influ-enced by Vilnius painting school grad-uates, the Jewish painters of L�école deParis C. Soutine, M. Kikoine, P. Kremeg-ne and the ARS group. The expressive-ness of Soutine and constructive think-ing of Cezanne have an especiallystrong influence on his art aesthetic.Teitelbaum�s paintings fascinate by theirsurprising maturity, integrity and pro-fessionalism. They are full of anxiety, asense of the dramatic and tragic nature

of the world, and the experience of life�sdisharmony. It seems his figure compo-sitions suffer from the external worldpressing in. Teitelbaum�s paintings aredistinguished by an expressive style, anenergetic tension, a high culture of com-position and colour, and attention toaspects of everyday life. Against thebackground of post-modern all-devour-ing aesthetics, his paintings fascinate bythe fidelity to the ancestral tradition andhigh-quality painting. The painter is es-pecially strong in landscape painting,in which he demonstrates a strong andsubtle sense of colouring.

Professor Antanas Andrijauskas

Obelys.2001. Drobë, aliejus.70 × 90

MENAS


Kareiviai þaidþia kortomis. Ið ciklo �Ðanèiø barakai�. 1997. Drobë, aliejus. 38 × 57

Kareivis ant bëgiø. 1997. Drobë, aliejus. 60 × 95



Uþpaliai þiemà. Ið ciklo �Þydø kapinës�. 1997. Drobë, aliejus. 60 × 84,5

Karðtis. 2002. Drobë, aliejus. 50 × 85

MENAS


Autoportretas su Hamleto rekvizitu. 2000. Drobë, aliejus. 120 × 111



Obelis. 2001. Drobë, aliejus. 60 × 80

Japoniðkas motyvas. 2001. Drobë, aliejus. 60 × 70

KLASIKA


SUMA PRIEÐ PAGONISANTROJI KNYGA

ÁVADINIS ÞODIS

Ðiame numeryje publikuojamais 76�82 skyriais þurnalas atsisveikina su Tomo Akvinieèio Sumos prieð

pagonis antràja knyga, arba knyga apie tai, kaip Dievas kuria pasaulá ir jo hierarchinæ tvarkà. Mat ne-

trukus knygynuose turëtø pasirodyti visas ðios knygos vertimas.

Ankstesniame þurnalo numeryje publikuotuose 73�75 skyriuose Akvinietis árodë, kad galimas inte-

lektas nëra vienas visiems þmonëms, o 76�78 skyriuose jis árodinëja, kad ir veikiantysis intelektas nëra

vienas. Intelekto vienovës klausimas viduramþiais buvo svarbus pirmiausia todël, kad tà vienovæ pripa-

þástanti filosofija buvo nesuderinama su asmeniniu þmogaus nemirtingumu ir todël prieðtaravo krikðèio-

niø tikëjimo dogmoms. Jos ðalininkai rëmësi Aristotelio autoritetu ir, stengdamiesi suðvelninti akivaizdø

jø filosofijos ir tikëjimo konfliktà, iðpaþino dviejø tiesø teorijà, kurios esmæ Akvinietis iðreiðkë pacituo-

damas jø teiginá: �protu sprendþiu, kad intelektas skaièiumi bûtinai yra vienas, taèiau tikëjimu stipriai

laikausi prieðingo poþiûrio�1. Akvinieèiui, kaip tikëjimo ir proto dermës siekianèiam màstytojui ir kaip

Aristotelio gerbëjui, visa tai atrodë nepriimtina, todël tiek Sumoje prieð pagonis, tiek Teologijos sumoje

jis skyrë daug dëmesio intelekto vienovës teorijos kritikai. Vis dëlto ðito nepakako jos populiarumui

maþinti ir plitimui stabdyti, todël vëliau, 1270 metais, Akvinietis paraðo filosofiná traktatà Apie intelek-

to vienovæ prieð averoistus, kurio paskutinë pastraipa pradedamas sakiniu: �Kad sugriautume minëtà klai-

dà, visa tai paraðëme remdamiesi ne tikëjimo liudijimais, o paèiø filosofø argumentais ir pasisakymais�2.

Svarbu buvo parodyti bûtent filosofiná, o ne teologiná tos teorijos klaidingumà, nes jos ðalininkai teigë,

kad remiasi paèiu Aristoteliu. Trumpai tariant, Akvinieèiui reikëjo parodyti, kad erezijos ðaltinis yra ne

tikroji Aristotelio teorija, bet Averojaus pateikta klaidinga jos interpretacija. Kitaip tariant, reikëjo pa-

teikti savà Aristotelio teorijos apie þmogaus sielà interpretacijà, aristoteliná hilomorfizmà reikëjo sude-

rinti su asmeninio þmogaus sielos nemirtingumo dogma. Kad ðis uþdavinys buvo neapsakomai sunkus,

parodë tai, kad minëtas Akvinieèio traktatas nepasiekë tikslo, neprivertë averoistø ir neformalaus jø ly-

derio Sigero Brabantieèio pakeisti poþiûrá. Pastarasis á Akvinieèio traktatà atsakë traktatu Klausimai dël

Pabaiga. Pradþia �Logos� Nr. 25

RAKTAÞODIAI. Siela, kûnas, santykis, intelektas, juslës, vaizduotë, veikiantysis intelektas, galimas intelektas, vienovë.KEY WORDS. Soul, body, relation, intellect, sense, imagination, acting intellect, possible intellect, unicity.

TOMAS AKVINIETIS

TOMAS AKVINIETIS


suprantanèiosios sielos, kuriame teigë, kad �jeigu substancija yra susieta su materija, tai jos veikimo

galia negali bûti atskirta nuo materijos�. Kitaip tariant, jeigu suprantanèioji siela yra kûno forma, tai ji

negali turëti su kûnu nesusijusios veikimo galios. Ðis argumentas yra pagrástas pamatiniu metafizikos

principu, kad veikimo bûdas priklauso nuo buvimo bûdo (agere sequitur esse). Jeigu suprantanèiosios

sielos buvimas priklauso nuo kûno, tai ir jos veikla turi priklausyti nuo to paties kûno, o jeigu jos veik-

la yra atskirta nuo kûno, tai ir buvimas turi bûti atskirtas. �Taigi negalima teigti, kad màstanèiosios sie-

los galia yra atskirta nuo materijos ir kûno, o jos substancija � suvienyta su jais buvime.�3

Todël gali pasirodyti, kad platoniðkoji sielos kaip kûno atþvilgiu ið esmës savarankiðkos, nors jame

laikinai ákalintos formos arba idëjos (kaip kapitonas � laive) samprata krikðèioniø tikëjimui yra patoges-

në, nes visa siela èia yra individuali ir neiri substancija. Tokià sielà lengva atskirti nuo kûno, palaikyti

neákûnytà ir vël ákûnyti. Ðitaip bûna ir pasak krikðèioniø tikëjimo, bet tik vienà kartà, o ne daugybæ,

kaip Platono dialoguose. Dar labiau krikðèionybei nepriimtina, kad sielos persikûnija ne tik á þmoniø

kûnus4: ji pavydi gyvûnams nemirtingumo. Ðiuo atþvilgiu Aristotelio pasiûlyta hilomorfinë sielos kaip

�gamtos kûno, potencialiai turinèio gyvybæ�, formos ir pirminio akto samprata5 atrodo tinkamesnë, nes

augalø ir gyvûnø sielas leidþia iðardyti drauge su jø kûnais. Juk absurdiðka bûtø teigti, kad forma ir

funkcijos iðlieka ir egzistuoja savarankiðkai, iðnykus tam, kieno jos yra forma ir funkcijos. Taèiau ið gy-

vø organizmø atëmus sielos nemirtingumà, kyla kebli uþduotis iðsaugoti þmogaus sielos nemirtingumà.

Juk maitinimusi, juslumu ir vaizduote þmogaus siela panaði á augalø ir gyvûnø sielas. Jeigu pastarosios

mirtingos, tai ir þmogaus siela turi bûti mirtinga.

Atrodo, kad ankstyvuoju savo kûrybos tarpsniu Aristotelis laikësi platoniðkosios sielos sampratos. Þy-

mus Aristotelio kûrybos tyrinëtojas Verneris Jaegeris teigia, kad ið pradþiø Aristotelis sielà màstë �ne kaip

ko nors [t.y. organinio kûno] formà, bet kaip savarankiðkà formà, Idëjà, arba kaip tai, kas turi Idëjos pri-

gimtá�6. Toji siela su kûnu susijusi kaip kapitonas su laivu arba net kaip kalinys � su kalëjimo kamera.

Aristotelis viename ið ankstyvøjø savo kûriniø Protreptike raðo, jog ðioje þemëje �siela atlieka bausmæ, ir

mûsø gyvenimas � bausmë uþ kaþkokias dideles nuodëmes. Juk iðties sielos sujungimas su kûnu labai á

tai panaðus. Lygiai kaip, sako, etruskai daþnai kankina belaisvius, prikaustydami akis á aká lavonus prie

gyvøjø ir pritaikydami kiekvienà sànará prie atitinkamo sànario, taip pat, rodos, ir siela yra iðtempta ir

prikniedyta prie visø jusliøjø kûno sànariø�7. Vadinasi, kûnas yra svetimas ir net prieðiðkas sielai ir jos

buvimas kûne yra prievartinis, nenatûralus, o mirtis � apie tai pasakojama dialoge Eudemas � yra iðsiva-

davimas ir sugráþimas ið tremties á tëvynæ. Ið tiesø ði sielos samprata yra tolima hilomorfinei, arba sielos

kaip kûno formos ir pirminio akto, sampratai. Taèiau tas drastiðkas sielos �nukryþiavimo� kûne ávaizdis

Aristotelio kûrybos retrospektyvoje atrodo kaip bûsimo sielos ir kûno sutaikymo hilomorfinëje sampratoje

þenklas, kaip nuojauta, kad pernelyg iðpûstas kraðtutinumas virsta savo prieðingybe. Taip sakydamas turiu

omeny þodþius: �siela yra iðtempta ir prikniedyta prie visø jusliøjø kûno sànariø�. Mat jie reiðkia glaudø

susietumà, ið kurio ligos atveju gali kilti kanèia, iðgyvenama bei suprantama kaip kaþkas nenatûralaus,

netgi kaip paskata panaikinti tà susietumà per saviþudybæ arba eutanazijà. Akivaizdu, kad tokiu atveju

platoniðkoji sielos samprata þmogui atrodo artimesnë. (Plutarchas pasakoja, jog, ruoðdamasis saviþudy-

bei, Katonas Jaunesnysis skaitë Faidonà.) Taèiau nepersekiojamas nelaimiø, bûdamas sveikas ir stiprus

þmogus paprastai tà susietumà iðgyvena ir supranta kaip laimës ir malonumø ðaltiná. Ðiuo atveju Aristote-

lio hilomorfinis sielos aiðkinimas jam veikiausiai pasirodytø teisingesnis.

Aristotelio kûryboje ávykusá perëjimà nuo platoniðkosios sielos substancialumo sampratos prie hilo-

morfinës sampratos galima apibûdinti kaip poþiûrio á gyvenimà pakeitimà. Platonui gyvenimas � sielos

liga, o filosofija � pasiruoðimas iðgyti, kitaip tariant, mirti. �Kritonai, esame skolingi Asklepijui gaidá,

nepamirðkite atiduoti!� � buvo paskutiniai Sokrato þodþiai8.

Aristoteliui gyvenimas � tai veikla, kurios virðûnë � màslusis stebëjimas, arba kontempliacija. Anksty-

vojoje savo kûryboje, pvz., Protreptike, jis prieðina màstymà kitai þmogaus veiklai: �Juk �protas dievas

KLASIKA


mumyse� [...], ir �mirtingas amþius turi savyje kaþkokio dievo dalià�. Taigi mums lieka arba filosofuoti,

arba, pasakius sudie, ið èia iðeiti, nes visa kita atrodo esant didelë kvailystë ir ðlamðtas�9. Sunku pasakyti,

kiek ðis radikalus teiginys, kad gyventi verta vien dël to, jog galima filosofuoti, kyla ið protreptinio þanro

reikalavimø, o kiek ið paties autoriaus ásitikinimø, taèiau Nikomacho etikoje Aristotelis pripaþásta vertin-

gu ne tik gyvenimà pagal intelektines dorybes, bet ir pagal bûdo, arba etines, dorybes. Apie pastaràsias

jis raðo: �sudëtinës prigimties dorybës yra þmogiðkos, taigi þmogiðki yra ir gyvenimas pagal tas dorybes,

ir laimë. Bet protas yra atskirtas nuo kûniðkø dalykø�10. �Ir kiek tas dieviðkas pradas skiriasi nuo mûsø

sudëtinës prigimties, tiek ir to dieviðko prado veikla skiriasi nuo su kitomis dorybëmis susijusios veiklos.

Taigi, jeigu protas, palyginti su þmogumi, yra dieviðkas, tai ir protui paklûstantis gyvenimas, palyginti su

þmogaus gyvenimu, yra dieviðkas�11. Kaip matome, Etikoje proto sudievinimas ir atskyrimas nuo þmogið-

kumo iðlieka, bet, prieðingai negu Protreptike, èia neteigiama, kad be filosofijos þmogaus gyvenimas yra

visiðkas ðlamðtas, o sakoma, kad kitomis dorybëmis paremtas gyvenimas turi vertæ, nors antrarûðæ. Atro-

do, kad viena ið màstymo ir buities prieðprieðos suðvelninimo prieþasèiø yra hilomorfizmas, taèiau Aristo-

telis neleidþia jam tos prieðprieðos panaikinti, kontempliatyvø gyvenimà vadindamas dieviðku, o dorybin-

gà � tik þmogiðku. Traktate Apie sielà þmogaus proto jis nevadina dieviðku, taèiau jo daliai, bûtent vei-

kianèiajam intelektui, suteikia dieviðkus atributus � nemirtingumà ir amþinumà, kuriuos prieðina nyksta-

mumui kaip pasyviojo proto, arba galimo intelekto, atributui12. Atrodo, jog ið to reikëtø daryti iðvadà, kad

tik tam tikra þmogaus proto dalis yra nemirtinga, taèiau ji veikiau yra dieviðkas negu þmogiðkas pradas,

todël jo nemirtingumo negalima sieti su þmogaus sielos nemirtingumu. Aristotelio þodþiai, kad �tik atsi-

skyræs jis yra tuo, kas jis yra, ir tik toks bûdamas jis yra nemirtingas ir amþinas�13, gali bûti interpretuoja-

mi kaip nuoroda á vienintelá, tik save vienà amþinai màstantá màstymà, arba dievà. Atrodo, jog atsiveria

galimybë teorijai, kad veikiantysis intelektas yra vienas visiems þmonëms ir kad jis nëra kûno forma. Toká

Avicenai ir Aleksandrui Afrodizieèiui priskiriamà poþiûrá Akvinietis kritikuoja Sumos prieð pagonis 76 sky-

riuje. Èia jis remiasi ankstesniuose skyriuose nuveiktu darbu � Averojaus teorijos, kad visiems þmonëms

galimas intelektas yra tik vienas, paneigimu.

Svarbiausias jo argumentas yra toks: kadangi veikiantysis ir priimantis veikimà turi bûti suderinti,

tai veikiantysis ir galimas intelektai irgi privalo bûti suderinti. Ir kadangi, kaip jau árodyta, galimø inte-

lektø yra tiek, kiek yra þmoniø, todël ir veikianèiøjø intelektø turi bûti tiek, kiek yra þmoniø. Kad vei-

kiantis intelektas yra suderintas su galimu intelektu, liudija tai, jog veikiantysis intelektas kuria tokias

suprantamumo rûðis, kurias supranta galimas intelektas, o tos rûðys yra panaðios á veikiantájá intelektà,

nes kiekvienas daro á save panaðius padarinius. Kadangi veikiantysis intelektas yra suderintas su gali-

mu, tai jis nebus atskirtoji substancija. Jis bus tam tikra aktyvi sielos galia, veikianti iðvien su pasyviàja.

Ðitaip susiejæs abu intelektus Akvinietis veikianèiojo intelekto atskirtumà ir nemarumà priskiria ir gali-

mam intelektui. Komentuodamas anksèiau cituotà Aristotelio frazæ �tik atskirtas jis yra tuo, kas jis yra�,

Akvinietis sako, kad �negalima ðio teiginio priskirti tik veikianèiajam intelektui; juk ne vien jis atskirtas,

nes tas pats buvo pasakyta ir apie galimà intelektà. Taip pat jo negalima priskirti tik galimam intelek-

tui, nes tas pats buvo pasakyta ir apie veikiantájá intelektà. Vadinasi, ðá teiginá reikia priskirti tam, kuris

apima juos abu, t.y. intelektui akte [...], nes vien tai mûsø sieloje yra atskirta ir nesinaudoja organu,

kas priklauso aktualiam intelektui, bûtent toji sielos dalis, kuria mes aktualiai suprantame, apimanti ga-

limà ir veikiantájá intelektà�. Taèiau pats Aristotelis neskiria aktualaus, veikianèiojo ir galimo intelekto

sàvokø, nebent numano.

Pripaþinus aktualaus intelekto atskirtumà nuo kûno, savaime kyla klausimas dël jo santykiø su kûnu

ir kitomis sielos dalimis. Atrodo, kad tuos santykius Akvinietis aiðkiausiai apibûdino traktato Apie intelek-

to vienovæ pirmajame skyriuje: �intelektas yra atskirtas taip, kad jis nëra kûno galia, bet yra galia sielos,

o siela yra kûno aktas�14. Ðis apibûdinimas kelia naujus klausimus, pvz., kaip ta atskirtoji sielos galia gali

garantuoti sielos nemirtingumà po kûno mirties? Kaip, iðirus kûnui, gali iðlikti jo aktas? Kaip jutimo ir

TOMAS AKVINIETIS


vaizduotës organus praradusi siela gali prisiminti ir màstyti? Á ðiuos ir kitus ne maþiau ádomius klausimus

Akvinietis atsako þemiau publikuojamame Sumos prieð pagonis tekste. Progà susirasti tuos atsakymus pa-

lieku patiems skaitytojams, o ðios áþangos pabaigoje paliesiu tik atminties problemà.

Sielos gyvenimas yra sàmonës tæstinumas laike, o atmintis � jo garantas. Todël visiðkas atminties pra-

radimas prilygsta sielos mirèiai. Nesvarbu, ar po þmogaus mirties siela persikûnija, ar nepersikûnija � svarbu,

ar ji atsimena. Neatsimenanti siela netinka krikðèionybei, nes bûtø absurdiðka jai reikðti pretenzijas dël

elgesio þemiðkajame gyvenime, kankinti jà pragare ir skaistykloje arba pamaloninti rojuje, nebent jos kan-

èios ir malonumai patys savaime bûtø kam nors malonûs. Bet ar tokiu atveju juos bûtø galima laikyti

atpildu, ar Ðventasis ir Teisusis Valdovas galëtø tesëti paþadà atkerðyti þemës gyventojams uþ nuþudytuo-

sius dël Dievo þodþio ir dël Kristaus iðpaþinimo? O juk bûtent kerðto trokðta pastarøjø sielos [þr. Apr 6, 9�

10]. Kerðtas netektø savo pikantiðko skonio, jeigu tie, kuriems kerðijama, nebeatsimintø savo nusikaltimø

ir nesuprastø, uþ kà baudþiami. Taèiau kaip jie galës atsiminti, jeigu po mirties siela neteks kûniðkø vaiz-

duotës ir atminties organø? Kaip apskritai jø sielos galës suprasti? Á tai Akvinietis atsako, kad po kûno

mirties siela supras taip, kaip supranta visiðkai nuo kûno atskirtos substancijos, kitaip tariant, dvasios ir

angelai. O atsimins todël, kad �suprantamumo rûðis galimas intelektas priima neatimamai�, kitaip tariant

tai, kà gyvendama ðioje þemëje siela suprato, tas iðliks joje per amþius. Taèiau kaip ðá aiðkinimà suderinti

su jau cituotu Aristotelio teiginiu, kad pasyvusis protas, arba galimas intelektas, yra nykstantis? Bandyti

atsakyti á ðá klausimà palieku patiems skaitytojams.


11 Tomas Akvinietis. Apie intelekto vienovæ prieðaveroistus. � Vilnius: Logos, 2000, p. 251.

12 Ten pat, p.253.13 Plaèiau apie tai þr. Filosofijos istorijos chresto-

matija. � Vilnius: Mintis, 1980, p. 452�460.14 Platonas. Timajas. � Vilnius: Aidai, 1995, 90e�

92b, p. 157�159.15 Aristotelis. Rinktiniai raðtai. � Vilnius: Mintis,

1990, 412a, p. 346.16 W. Jaeger. Aristotle. Fundamentals of the histo-

ry of his development. � Oxford, 1934, p. 45�46.

17 Aristotelis. Protreptikas, arba paraginimas filo-sofuoti // Naujasis þidinys, Nr. 10, 1993, p. 17.

18 Platonas. Faidonas, arba apie sielà. � Vilnius:Aidai, 1999, 118a, p. 118.

19 Aristotelis. Protreptikas, arba paraginimas filo-sofuoti, p.17.

10 Aristotelis. Rinktiniai raðtai. � Vilnius: Mintis,1990, p. 265.

11 Ten pat, p. 264.12 Ten pat, p. 391.13 Ten pat.14 Tomas Akvinietis. Apie intelekto vienovæ prieð

averoistus, p. 185.

Gintautas VyðniauskasKultûros, filosofijos ir meno institutas

LXXVI SKYRIUS

KAD VEIKIANTYSIS INTELEKTAS YRANE ATSKIRTOJI SUBSTANCIJA, BET SIELOS DALIS

[1] Ið viso to galima padaryti iðvadà, kad ir veikiantysis intelektas nëra vienasvisiems [þr. Averojus, III Apie sielà komentarai, tekstas 17 ir toliau], kaip teigiaAleksandras [Afrodizijas] ir Avicena [Apie sielà, sk. Apie veikiantájá intelektà],kurie nesakë, kad galimas intelektas yra vienas visiems.

KLASIKA


[2] Kadangi veikiantysis ir priimantysis veikimà yra suderinti, todël kiekvienà pa-syvø pradà turi atitikti jam derantis aktyvus pradas. O galimas intelektas sie-jamas su veikianèiuoju intelektu kaip pastarajam derantis pasyvusis arba joveikimà priimantis pradas, nes knygoje Apie sielà [430a13] pasakyta, kad vei-kiantis intelektas su galimu susijæs taip, kaip menas su materija. Taigi, jei, kaipjau parodyta [sk. 73], galimas intelektas yra þmogaus sielos dalis ir galimøintelektø yra tiek, kiek yra þmoniø, tai ir veikianèiøjø intelektø bus ne vie-nas, o tiek, kiek yra þmoniø.

[3] Dar. Veikiantysis intelektas suprantamumo rûðis daro aktualiai suprantamasne tam, kad pats per jas suprastø, ypaè jei jis yra atskirtoji substancija, nesnëra galimybëje, o tam, kad galimas intelektas per jas suprastø. Todël jas da-ro tokias, kokios yra tinkamos, kad galimas intelektas per jas galëtø suprasti.Taèiau daro jas tokias, koks yra pats, nes kiekvienas veikiantysis daro á save pa-naðø [Aristotelis, Apie atsiradimà ir iðnykimà, 324a11]. Vadinasi, veikiantysis in-telektas yra suderintas su galimu intelektu. Ir kadangi galimas intelektas yrasielos dalis, veikiantysis intelektas nebus atskirtoji substancija.

[4] Kaip pirmoji materija tobulinama prigimtinëmis formomis, kurios yra anapussielos, taip galimas intelektas tobulinamas aktualiai suprastomis formomis. Betprigimtinës formos á pirmàjà materijà priimamos ne tik per kurios nors at-skirtosios substancijos veikimà, bet per tos paèios giminës formos, t.y. mate-rijoje esanèios formos, veikimà: pvz., ðie raumenys atsiranda per formà, kuriyra ðiuose raumenyse ir ðiuose kauluose, kaip Metafizikoje [1033b5] árodo Aris-totelis. Taigi, jei, kaip jau árodyta [sk.59], galimas intelektas yra sielos dalis,tai veikiantis intelektas, kurio veikimo dëka galimame intelekte atsiranda su-prantamumo rûðys, bus ne kuri nors atskirtoji substancija, o tam tikra aktyvisielos galia.

[5] Taip pat. Platonas teigia, kad mûsø mokslo prieþastys yra idëjos, kurios, joþodþiais tariant, yra tam tikros atskirtosios substancijos. Ðià teorijà Aristotelispaneigë Metafizikoje [990a1]. Bet yra þinoma, kad mûsø mokslas nuo veikian-èio intelekto priklauso kaip nuo pirmojo prado. Jei veikiantis intelektas bûtøtam tikra atskirtoji substancija, tai maþai arba visiðkai nesiskirtø ði nuomonënuo Platono teorijos, kurià paneigë Filosofas.

[6] Dar. Jeigu veikiantis intelektas yra tam tikra atskirtoji substancija, tai jo vei-kimas turi bûti tolydus ir nepertraukiamas: arba bent jau reikëtø sakyti, kadjis negali bûti tæsiamas arba pertraukiamas mûsø sprendimu. O jo veikla �tai padaryti vaizdinius aktualiai suprantamus. Taigi arba jis tai daro visada,arba ne visada, jeigu ne visada, tai daro ne mûsø sprendimu. Taèiau aktua-liai suprantame tik tada, kai vaizdiniai tampa aktuliai suprantami. Vadinasi,arba turëtume visada suprasti, arba bûtø ne mûsø galioje aktualiai suprasti.

[7] Be to. Atskirtosios substancijos santykis su visais visø þmoniø vaizdiniais yravienas, panaðiai kaip vienas yra saulës santykis su visomis spalvoms. Taèiau

TOMAS AKVINIETIS


juntamus daiktus mokytas ir nemokða vienodai junta, todël jø abiejø vaizdi-niai yra vienodi ir veikiantis intelektas ðiuos vaizdinius panaðiai padarys su-prantamus. Vadinasi, abu þmonës supras vienodai.

[8] Taèiau galima sakyti, kad veikiantis intelektas pats savaime visada veikia, betvaizdiniai aktualiai suprantami tampa ne visada, bet tik tada, kai yra tinka-mai sutvarkyti. O tinkamai sutvarkomi veiksmu paþinimo galios, kurios pa-naudojimas yra mûsø valioje. Todël aktualus supratimas yra mûsø galioje. Irne visi þmonës supranta tuos dalykus, kuriø vaizdinius turi, nes deramà pa-þinimo galios veikimà turi ne visi, o tik iðmokyti ir ápratinti.

[9] Bet atrodo, kad ðis atsakymas ne visai tinkamas. Juk leidþianti suprasti tvar-ka, kuri atsiranda dël paþinimo galios, turi bûti arba galimo intelekto tvarka,leidþianti priimti suprantamumo formas, kurios sklinda ið veikianèiojo inte-lekto, kaip teigia Avicena, arba vaizdiniø tvarka, leidþianti juos aktualiai su-prasti, kaip sako Averojus ir Aleksandras. Taèiau pirmoji galimybë atrodo ne-priimtina, nes aktualiai suprantamø rûðiø atþvilgiu galimas intelektas ið pri-gimties yra galimybëje, todël su jomis siejamas kaip skaidrumas su ðviesa ar-ba su spalvos rûðimis. O tam, kuris ið prigimties yra imlus kuriai nors for-mai, nereikia, kad kas nors kitas já paruoðtø tà formà priimti, nebent jame bûtøprieðingos tvarkos, pvz., vandens materija paruoðiama oro formai priimti at-imant ið jos ðaltá ir tanká. Taèiau galimame intelekte nëra nieko, kas galëtøneleisti priimti kurios nors suprantamumo rûðies, nes Metafizikoje [1032b2]Aristotelis árodë, kad ir prieðingø dalykø suprantamumo rûðys intelekte nëraviena kitai prieðingos, nes viena yra kitos paþinimo pagrindas. Melas siejan-èio ir skaidanèio intelekto sprendime atsiranda ne todël, kad galimame inte-lekte yra kas nors suprasto, bet todël, kad jam ko nors trûksta. Todël gali-mam intelektui paèiam savaime nereikia jokio paruoðimo, kad priimtø ið vei-kianèio intelekto sklindanèias rûðis.

[10] Be to. Spalvos, kurias ðviesa padaro aktualiai regimas, tikrai perteikia savoatvaizdus skaidriam kûnui, o per já regai. Taigi, jei veikianèio intelekto ap-ðviesti vaizdiniai neperteiktø savo pavidalø galimam intelektui, bet tik paruoð-tø priëmimui, tai vaizdiniai nebûtø susijæ su galimu intelektu taip, kaip spal-vos � su rega, kaip teigia Aristotelis [Apie sielà, 430a15].

[11] Taip pat. Pagal ðià [Avicenos teorijà] vaizdiniai supratimui bûtø reikalingi neið esmës, o tik atsitiktinai, todël jutimai irgi nebûtø reikalingi ið esmës, o tikatsitiktinai, kaip tai, kas skatina ir ruoðia galimà intelektà priëmimo funkcijaiatlikti. Tai atitinka Platono poþiûrá ir prieðtarauja Aristotelio Metafizikoje [980b]ir Antrosios analitikos pabaigoje [100a3] pateiktam meno ir mokslo atsiradimoaiðkinimui, kuriame sakoma, kad ið pajutimo atsiranda prisiminimas, ið daug pri-siminimø � viena patirtis, ið daug patirèiø � bendrybës suvokimas, kuris yra moksloir meno pradas. Taèiau ðis Avicenos poþiûris atitinka tai, kà jis sako apie natû-

KLASIKA


raliø daiktø atsiradimà [þr. Avicena, Metafizika, traktatas IX, sk.V]. Mat Avi-cena teigia, kad visi þemesnieji veiksniai vien savo veiksmais paruoðia mate-rijà priimti tas formas, kurios á jà sklinda ið atskirtos veikianèios substancijos.Todël, remdamasis tuo paèiu pagrindu, jis teigia, kad vaizdiniai paruoðia ga-limà intelektà, bet suprantamumo formos sklinda á já ið atskirtos substancijos.

[12] Taèiau teigiant, kad paþinimo galia vaizdinius sutvarko taip, jog jie tampaaktualiai suprantami ir pradeda judinti galimà intelektà, irgi, atrodo, negali-ma iðvengti keblumø, jeigu pripaþintume, kad veikiantis intelektas yra atskir-toji substancija. Juk atrodo, jog tai atitinka poþiûrá tø, kurie teigë, kad þemes-nieji veiksniai tik paruoðia aukðèiausiam tobulumui, kurio prieþastis yra at-skirtoji substancija, o tai prieðtarauja Metafizikoje [1033b26] pateiktiems Aris-totelio teiginiams. Mat atrodytø, kad þmogaus siela su supratimu susijusi nekà tobuliau negu þemesnieji gamtos dalykai su savo veiksmais.

[13] Toliau. Kilmingesnius ið þemesniø padariniø daro ne vien aukðtesnieji veiks-niai, bet reikia dar ir tos paèios giminës veiksniø: juk þmogø daro saulë ir þmo-gus [Fizika, 194b13]. Panaðiai matome, kad ið kitø tobulø gyvûnø kai kuriuosmaþiau kilmingus daro vien saulës veikla, nedalyvaujant jokiam aktyviam jøgiminës pradui, � tai akivaizdu gyvûnø, kurie atsiranda ið puvësiø, atveju.Taèiau supratimas yra kilmingiausias ið visø þemesniøjø padariniø. Todël ne-pakanka priskirti jam vien tolimà veiksná, nebent bûtø priskirtas ir artimasveiksnys. Taèiau ðis argumentas neveikia prieð Avicenà, nes jis teigia, jog vi-si gyvûnai gali atsirasti ne ið sëklos [Apie gyvûnø prigimtá, kn.XV, sk.1].

[14] Dar. Siekiant padarinio, atsiskleidþia veiksnys. Kadangi ið puvësiø atsirandan-èiø gyvûnø siekia ne þemesnioji, bet vien aukðtesnioji prigimtis, nes juos pa-daro tik aukðtesnysis veiksnys, todël Metafizikoje [1032a29] Aristotelis sako,kad jie atsiranda atsitiktinai. Taèiau ið sëklos atsirandantys gyvûnai yra aukð-tesniosios ir þemesniosios prigimties siekiai. Tas padarinys, t.y. bendrøjø for-mø atitraukimas nuo vaizdiniø, priklauso mûsø siekiui, o ne vien tolimo veiks-nio siekiui. Todël tokiam padariniui turime priskirti tam tikrà artimà pradà.Jis yra veikiantis intelektas. Vadinasi, jis yra ne atskirtoji substancija, o tamtikra mûsø sielos galia.

[15] Taip pat. Kiekvieno judintojo prigimtyje yra pakankamas jo prigimtinës veiklospradas. Ir jeigu ta veikla susideda ið veiksmø, tai prigimtis turi aktyvøjá pra-dà: tai akivaizdu maitinanèiosios augalø sielos galiø veiklos atveju; o jeigu taveikla susideda ið potyriø, tai prigimtis turi pasyvøjá pradà: tai akivaizdu gy-vûnø jutimo galiø veiklos atveju. Taèiau ið visø þemesniøjø judintojø þmo-gus yra tobuliausias. O supratimas yra ið prigimties jam deranti veikla, kurinegali bûti atlikta tiek be tam tikro potyrio, nes intelektas patiria supranta-mo objekto poveiká, tiek be veiksmo, nes galimus suprasti dalykus intelektaspadaro aktualiai suprantamus. Todël þmogaus prigimèiai turi priklausyti abu

TOMAS AKVINIETIS


ðios veiklos pradai, t.y. ir veikiantis, ir galimas intelektas; ir në vienas ið jøsavo buvimu negali bûti atskirtas nuo þmogaus sielos.

[16] Dar. Jei veikiantis intelektas yra tam tikra atskirta substancija, tai akivaizdu,kad jis yra virð þmogaus prigimties. Bet ta veikla, kurià þmogus atlieka vienkurios nors antgamtinës substancijos galia, yra antgamtinë veikla: pvz., ste-buklø darymas ir pranaðavimas bei panaðûs dalykai, kuriuos þmonës atliekapadedami Dievo. Kadangi þmogus gali suprasti tik veikianèio intelekto galia,tai jeigu veikiantis intelektas yra tam tikra atskirta substancija, reikëtø darytiiðvadà, kad supratimas nëra prigimtinë þmogaus veikla. Taigi þmogaus ne-bûtø galima apibrëþti supratingumu arba protingumu.

[17] Be to. Visi, kas veikia, veikia tik dël tam tikros juose formaliai esanèios ga-lios: todël knygoje Apie sielà [414a] Aristotelis parodë, kad tai, kuo esame gy-vi ir juntame, yra forma ir aktas. Taèiau abu veikimai, t.y. galimo intelekto irveikianèio intelekto veikimai, dera þmogui: juk þmogus aktualiai supranta-mus dalykus atitraukia nuo vaizdiniø ir priima á protà; juk kitaip mes neþi-notume apie tuos veiksmus, jeigu patys jø nepatirtume. Todël pradai, kuriemsðie veiksmai priskiriami, t.y. galimas ir veikiantysis intelektai, turi bûti for-maliai mumyse esanèios galios.

[18] O jeigu bûtø sakoma, kad ðie veiksmai priskiriami þmogui, nes minëti intelek-tai su mumis susieti, kaip teigia Averojus [þr. sk.59], tai jau parodyta [ten pat],jog galimo intelekto susietumo su mumis nepakanka, kad mes galëtume juosuprasti. Panaðiai parodoma, kad ir veikianèio intelekto atþvilgiu yra tas pat.Mat veikiantis intelektas su priimtomis á galimà intelektà suprantamumo rûði-mis siejamas kaip menas su meno formomis, kurias jis perneða á materijà: taiakivaizdu ið Aristotelio knygoje Apie sielà [430a17] pateikto pavyzdþio. Taèiauið meno formø kyla ne meno veikimas, o tik formalus panaðumas, todël tø for-mø subjektas negali tokiomis formomis atlikti meninio veiksmo. Taigi ir þmo-gus dël to, kad jame yra rûðys, kurias aktualiai suprantamas padarë veikiantisintelektas, negali atlikti veikianèio intelekto veiklos.

[19] Dar. Kiekvienas, kuris gali pradëti veikti tik iðorinio prado judinamas, labiauyra stumiamas veikti, negu pats veikia. Todël neprotingi gyvûnai labiau yrastumiami veikti negu patys veikia, nes visi jø veiksmai priklauso nuo iðori-nio judinanèio prado: juk iðorinio juntamo objekto judinama juslë áspaudþiaatvaizdà vaizduotëje ir ðitaip pereina á visas galias iki pat judinanèiøjø. Betþmogaus tikroji veikla yra supratimas, kurios pirmasis pradas yra veikianty-sis intelektas, darantis rûðis aktualiai suprantamas, kurios savo ruoþtu taippaveikia galimà intelektà, jog pastarasis aktualizuotas judina valià. Taigi, jeiveikiantis intelektas yra tam tikra anapus þmogaus esanti substancija, tai vi-sa þmogaus veikla priklauso nuo iðorinio prado. Todël þmogus veiks ne pats,o bus kito veikiamas. Vadinasi, jis nebus savo veiklos ðeimininkas; nenusi-

KLASIKA


pelnys nei pagyrimo, nei pasmerkimo; praþus visas dorovës mokslas ir poli-tinis bendravimas. O visa tai nepriimtina. Todël veikiantis intelektas nëra nuoþmogaus atskirta substancija.

LXXVII SKYRIUS

KAD NËRA NEÁMANOMA GALIMAM IR VEIKIANÈIAJAM INTELEKTUIBÛTI VIENOJE SIELOS SUBSTANCIJOJE

[1] Taèiau kam nors gali atrodyti, jog neámanoma, kad viena substancija, t. y. mû-sø sielos substancija, bûtø galimybëje visø suprantamø dalykø atþvilgiu kaipgalimas intelektas ir juos aktualizuotø kaip veikiantis intelektas: juk niekas ne-veikia todël, kad yra galimybëje, bet veikia todël, kad yra akte. Todël neatro-do, kad veikiantis ir galimas intelektas galëtø bûti drauge vienoje sieloje.

[2] Bet jeigu kas nors teisingai pasvarstytø, tai ásitikintø, kad toks buvimas jo-kiø prieðtaravimø ir keblumø nesukelia. Mat niekas netrukdo ðiam daiktuivienu atþvilgiu bûti galimybëje ano daikto atþvilgiu ir aktualiai kitu atþvil-giu, kaip matome gamtoje: juk oras yra aktualiai drëgnas ir galimybëje sau-sas, o þemë � atvirkðèiai. Tokia sàsaja atrandama intelektinës sielos ir vaiz-diniø santykyje, nes intelektinë siela akte turi tai, ko atþvilgiu vaizdiniai yragalimybëje, ir yra galimybëje atþvilgiu to, kas vaizdiniuose yra aktualiai. Matþmogaus sielos substancija yra nemateriali, ir, kaip akivaizdu dël jau [sk.68]pasakytø dalykø, dël to turi intelektinæ prigimtá, nes visø nematerialiø sub-stancijø prigimtis yra intelektinë. Bet tai dar nereiðkia, kad ji yra panaði á tàarba kità apibrëþtà daiktà, o to reikëtø, kad tà arba anà daiktà mûsø sielapaþintø apibrëþtai: juk kiekvienas paþinimas atsiranda ið paþástamo objektopanaðumo su paþástanèiuoju. Todël intelektinë siela pasilieka galimybëjemums paþiniø apibrëþtø daiktø panaðumø, kurie yra juntamø daiktø prigim-tys, atþvilgiu. Bûtent vaizdiniai mums pateikia tas apibrëþtas juntamø daik-tø prigimtis. Taèiau jie dar nëra suprasti, nes yra juntamø daiktø panaðu-mai drauge su materialiomis jø sàlygomis, kurios yra individualios savybës,be to, jie yra materialiuose organuose. Todël nëra aktualiai suprasti. Bet yragalimi suprasti, nes ðiame þmoguje, kurio panaðumà pateikia vaizdiniai, ga-lima paimti bendràjà prigimtá, atskirtà nuo visø individualizuojanèiø sàly-gø. Vadinasi, vaizdiniai yra galimi suprasti ir turi daiktø panaðumo apibrëþ-tumà aktualiai. Taèiau intelektinëje sieloje yra prieðingai, nes intelektinëje sie-loje esanèiuose vaizdiniuose glûdi aktyvi galia, kuri juos daro aktualiai su-prantamus. Ði sielos galia vadinama veikianèiuoju intelektu. Taip pat joje yragalia, kuri juntamø daiktø apibrëþtø panaðumø atþvilgiu yra galimybëje, jiyra galimo intelekto galia.

TOMAS AKVINIETIS


[3] Bet tai, kas yra sieloje, skiriasi nuo to, kas yra gamtiniuose veiksniuose. Matgamtoje vienas daiktas yra galimybëje kito atþvilgiu tuo pat bûdu, kuriuo pas-tarasis dar kitame yra aktualiai: juk oro materija turi vandens formos gali-mybæ tuo pat bûdu, kaip ta forma aktualiai yra vandenyje. Todël bendrà ma-terijà turintys gamtiniai kûnai vienas kità veikia ir patiria vienas kito poveikáta paèia tvarka. Bet intelektinë siela vaizdiniuose esanèiø daiktø panaðumøatþvilgiu yra galimybëje ne tuo pat bûdu, kuriuo jie yra vaizdiniuose, bet tiepanaðumai pakylëjami aukðèiau, t.y. atitraukiami nuo individualizuojanèiømaterialiø sàlygø, ir todël tampa aktualiai suprantami. Ir veikiantis intelek-tas vaizdiniuose pradeda veikti anksèiau negu galimas intelektas juos priima.Todël veikimo pirmumas priskiriamas ne vaizdiniams, bet veikianèiam inte-lektui. Ir Aristotelis sako [Apie sielà, 430a13], kad veikiantis intelektas su ga-limu intelektu susijæs taip, kaip menas susijæs su medþiaga.

[4] Visiðkai panaðu á tai bûtø, jeigu akis drauge su skaidrumu ir jautrumu spal-voms turëtø tiek ðviesos, kad galëtø spalvas daryti aktualiai matomas, kaippasakojama, jog kai kuriø gyvûnø akys pakankamai apðvieèia savo objektus,todël naktá mato geriau negu dienà; jø akys yra silpnos, nes silpna ðviesa jasskatina regëti, o stipri trukdo. Visiðkai panaðiai mûsø intelektas, kurio santy-kis su akivaizdþiausiu dalyku yra toks pat kaip pelëdos akies su saule [Metafizika,993b10], todël tos silpnos, mums ágimtos supratimo ðviesos pakanka, kad ga-lëtume suprasti.

[5] Kad mûsø sielai ágimtos supratimo ðviesos pakanka, jog veikiantysis intelek-tas galëtø veikti, galima pamatyti iðnagrinëjus teiginio, jog yra veikiantysisintelektas, bûtinybæ. Juk atrandama, kad suprantamø dalykø atþvilgiu sielayra galimybëje, kaip juslë yra juntamø dalykø atþvilgiu: juk kaip ne nuola-tos juntame, taip ne nuolatos ir suprantame. Bet Platonas teigë, kad tie su-prantami dalykai, kuriuos supranta intelektinë þmogaus siela, yra supranta-mi per juos paèius, t.y. jie yra idëjos, todël jam nebuvo bûtina teigti, kad yraveikiantysis intelektas, reikalingas suprantamiems dalykams. Jeigu tai bûtøteisinga, tai kuo suprantamas dalykas bûtø savaime suprantamesnis, tuo la-biau mes já suprastume. Bet tai melas, nes mums suprantamesni tie dalykai,kurie artimesni juslëms, o jie yra maþiau suprantami. Ðis faktas Aristotelá pa-skatino teigti, jog mums suprantami dalykai neegzistuoja savarankiðkai, betatsiranda ið juntamø dalykø. Todël jis turëjo postuluoti galià, kuri darytø tàatsiradimà. Ta galia yra veikiantysis intelektas. Vadinasi, veikiantysis inte-lektas yra postuluotas vien tam, kad suprantamus dalykus derintø prie mû-sø. O tai nepranoksta mums ágimtos suprantamumo ðviesos veikimo bûdo.Todël niekas nekliudo mûsø sielos ðviesà priskirti veikianèiojo intelekto vei-kimui, ir ypaè todël, kad Aristotelis veikiantájá intelektà palygino su ðviesa[Apie sielà, 430a13].

KLASIKA


SKYRIUS LXXVIII

KAD ARISTOTELIS TEIGË, JOG VEIKIANTYSIS INTELEKTAS YRANE TIEK ATSKIRTA SUBSTANCIJA, KIEK TAI, KAS PRIKLAUSO SIELAI

[1] Kadangi daug kas sutinka su anksèiau [sk.76] iðdëstyta nuomone, tikëdami,jog tokia yra Aristotelio nuomonë, todël, remiantis paties Aristotelio þodþiais,reikia parodyti, kad jis nemanë, jog veikiantysis intelektas yra atskirtoji sub-stancija.

[2] Juk [Apie sielà, 430a10] jis pirmiausia sako, kad visose giminëse kiekviena pri-gimtis turi tai, kas sudaro jos tarsi materialià prieþastá, kuri turi galimybæ viskam,kas tai giminei priklauso; o kita prieþastis yra tarsi veikianèioji, kuri daro viskà, kàtoje giminëje priklauso daryti, ir ðiø prieþasèiø santykis yra toks kaip meno su me-dþiaga, todël bûtina, kad ir sieloje bûtø ðie skirtingi sandai. Pirmasis ið jø, t.y. tas,kuris sieloje yra tarsi materija, yra (galimas) intelektas, kuriame atsiranda visi su-prantami dalykai. O antrasis, kuris sieloje yra tarsi veikianèioji prieþastis, yraintelektas, kuriam priklauso visus suprantamus dalykus daryti (aktualiai supranta-mus), ðis intelektas yra veikiantysis intelektas, kuris yra kaip gebëjimas, o nekaip galia. Aiðkindamas, kodël veikiantájá intelektà pavadino gebëjimu, Aris-totelis pridûrë, kad tas intelektas yra tarsi ðviesa, nes ðviesa tam tikru bûdu ga-limybëje esanèias spalvas padaro aktualiai esanèias, t.y. daro aktualiai esanèias tiek,kiek daro aktualiai regimas, o kaip tik tokia funkcija suprantamø dalykø at-þvilgiu priskiriama veikianèiajam intelektui.

[3] Todël akivaizdu, kad veikiantysis intelektas yra ne atskirtoji substancija, betveikiau tam tikra sielos dalis: juk Aristotelis aiðkiai sako, kad galimas ir vei-kiantysis intelektai yra skirtingi sielos sandai ir kad jie yra sieloje.

[4] Dar. Kitas jo argumentas rodo tà patá, nes kiekviena prigimtis, kurioje yra ga-limybë ir aktas, turi tai, kas yra tarsi materija, kurioje yra galimybë viskam,kas priklauso tos prigimties giminei, ir tai, kas yra tarsi veiksnys, atvedantisá aktà tai, kas yra galimybëje, panaðiai kaip dirbiniuose yra menas ir medþia-ga. O intelektinë siela yra tokia prigimtis, kurioje yra galimybë ir aktas, nesvienu metu ji aktualiai supranta, o kitu tik gali suprasti. Vadinasi, intelekti-nës sielos prigimtyje yra tai, kas yra tarsi materija, esanti galimybëje visø su-prantamø dalykø atþvilgiu, vadinama galimu intelektu, ir tai, kas yra tarsi vei-kianèioji prieþastis, kuri aktualizuoja viskà ir yra vadinama veikianèiuoju inte-lektu. Vadinasi, Aristotelis árodë, kad kiekvienas ið ðiø intelektø yra sielos pri-gimtyje ir nëra atskirtas nuo kûno, kurio siela yra aktas.

[5] Toliau. Aristotelis sako, kad veikiantysis intelektas yra tarsi ðviesos gebëjimas.Taèiau gebëjimas reiðkia ne tai, kas egzistuoja savaime, o tai, kà kas nors tu-ri. Todël veikiantysis intelektas yra ne kuri nors egzistuojanti substancija, otam tikra þmogaus sielos dalis.

TOMAS AKVINIETIS


[6] Taèiau Aristotelio þodþiø nereikia suprasti taip, tarsi jis turëtø omeny, kadtasai gebëjimas yra veikianèiojo intelekto padarinys, tarsi dël veikianèiojo in-telekto veikimo þmogus suprastø viskà, o tas supratimas bûtø gebëjimas. JukKomentatorius, Averojus, sako [Apie sielà, tekstas 18, lapas 161], kad gebëjimoapibrëþimas yra ðis: turintis gebëjimà kada tik panorëjæs supranta pats, be jokios ið-orinës pagalbos, vien tuo, kà savyje turi. Taigi jis akivaizdþiai lygina gebëjimàne su padariniu, o su intelektu, kuriuo viskas padaroma.

[7] Taip pat nereikia suprasti taip, kaip kai kurie suprato, kad veikiantysis inte-lektas yra gebëjimas tuo paèiu bûdu, kuriuo gebëjimas yra antrojoje kokybësrûðyje, todël teigë, kad veikiantysis intelektas yra principø gebëjimas. Juk Ant-rojoje analitikoje [99b20] Aristotelis árodë, kad tø principø gebëjimas gaunamasið juntamø dalykø, todël tas gebëjimas turëtø bûti padarinys veikianèiojo in-telekto, kuriam priklauso galimybëje suprastus vaizdinius padaryti aktualiaisuprantamus. Bet tà gebëjimà reikia suprasti prieðinant já stokai ir galimybei,nes taip kiekvienà formà ir aktà galima vadinti gebëjimu. Todël akivaizdu,jog bûtent taip Aristotelis supranta, kai sako, kad veikiantysis intelektas yragebëjimas taip, kaip ðviesa yra gebëjimas.

[8] Toliau jis priduria, kad ðis intelektas, bûtent veikiantysis, yra atskirtas, neámai-ðytas, nepatiriantis ir akte esanti substancija. Du ið ðiø keturiø veikianèiojo inte-lekto apibûdinimø Aristotelis priskiria galimam intelektui [429a18], aiðkiai sa-kydamas, kad jis yra neámaiðytas ir atskirtas. Treèià apibûdinimà, t.y. nepatiria-mumà, jis priskiria su iðlyga, nes sako, kad galimas intelektas nepatiria taip,kaip patiria juslë, o vëliau parodo, kad, patyrimà suprantant bendràja pras-me, galimas intelektas patiria kaip esantis galimybëje suprantamø dalykø at-þvilgiu. O ketvirtàjá visiðkai atsisako priskirti galimam intelektui teigdamas,kad suprantamø dalykø atþvilgiu pastarasis buvo galimybë ir në vienas ið tø daly-kø nebuvo aktualiai suprastas iki supratimo akto [429b5]. Vadinasi, pirmais dviemapibûdinimais galimas intelektas sutampa su veikianèiuoju; treèiuoju ið da-lies sutampa, o ið dalies skiriasi; ketvirtuoju veikiantysis intelektas visiðkai ski-riasi nuo galimo intelekto. Kad veikianèiajam intelektui priklauso ðios ketu-rios savybës, Aristotelis toliau árodo vienu argumentu [430a18]: juk tas, kasveikia, visada yra vertingesnis uþ tà, kuris patiria, lygiai kaip pradas, t.y. aktyvuspradas, vertingesnis uþ materijà, nes anksèiau jis pasakë, kad veikiantysis inte-lektas yra kaip veikianèioji prieþastis, o galimas intelektas � kaip materija.Naudodamasis ðiuo argumentu kaip viduriniu terminu, Aristotelis daro dviiðvadas: Veikiantysis yra vertas didesnës pagarbos uþ patiriantájá. Taèiau árodyta,kad galimas intelektas, kuris yra kaip patiriantysis ir kaip materija, yra atskirtas irneámaiðytas. Vadinasi, veikiantysis intelektas yra dar labiau atskirtas. Antra iðva-da: Veiksnys yra vertingesnis uþ patiriantájá ir materijà todël, kad su jais siejamastaip, kaip veikiantis ir kaip esantis akte siejamas su patirianèiu veikimà ir esanèiu

KLASIKA


galimybëje. O galimas intelektas yra tam tikru bûdu patiriantis ir galimybëje esan-tis. Vadinasi, veikiantysis intelektas yra ne patiriantis, o veikiantis ir akte esantis.Akivaizdu, kad, remiantis ðiais Aristotelio þodþiais, galima manyti ne tai, kadveikiantysis intelektas yra tam tikra atskirtoji substancija, o tai, kad jis yra at-skirtas taip, kaip atskirtas galimas intelektas, t.y. jis atskirtas tuo, kad neturiorgano. Be to, veikiantájá intelektà apibûdindamas kaip akte esanèià substan-cijà, Aristotelis neprieðtarauja tam, kad sielos substancija yra galimybëje, kaipjau parodyta [sk. 77].

[9] Vëliau [430a20] jis pridûrë, kad tapatûs yra daiktas ir mokslas apie daiktà. Turë-damas omeny ðiuos þodþius, Komentatorius sako [tekstas 19, lapas 162 v], kadveikiantysis intelektas skiriasi nuo galimo intelekto, nes veikianèiajame inte-lekte tas, kas supranta, ir tai, kas suprantama, yra tapatûs, o galimame inte-lekte jie nëra tapatûs. Bet tai akivaizdþiai prieðinga tam, ko siekia Aristotelis,nes anksèiau [430a3] jis tais paèiais þodþiais kalbëjo apie galimà intelektà, teig-damas, kad jis yra suprantamas taip, kaip suprantami dalykai: nes tuose daly-kuose, kurie yra be materijos, intelektas ir tai, kas suprantama, yra tapatûs, nes te-orinis mokslas ir jo objektas yra tapatûs. Akivaizdu, kad remdamasis tuo, jog ak-tualiai suprantantis galimas intelektas sutampa su tuo, kà supranta, Aristote-lis siekia parodyti, jog yra suprantamas taip, kaip suprantami kiti supranta-mi dalykai. Be to, truputá anksèiau [429b31] jis sakë, kad galimas intelektasyra galimybë visiems suprantamiems dalykams, bet aktualiai jis nëra në vie-nas ið jø, kol supratimo aktas dar neávyko, ir leido aiðkiai suprasti, jog tikdël to, kad jis supranta akte, atsiranda pats suprantamas dalykas. Ir nëra niekonuostabaus, kad jis tai sako apie galimà intelektà, nes anksèiau [425b, plg.431b]tà patá sakë apie jutimà ir jutimo objektà akte. Juk jutimas tampa aktualusper aktualiai juntamà rûðá; panaðiai ir galimas intelektas tampa aktualus peraktualiai suprantamà rûðá; dël tos paèios prieþasties intelektas akte vadina-mas aktualiai suprantamu objektu. Todël reikia sakyti, kad, apibûdinæs gali-mà ir veikiantájá intelektà, Aristotelis èia pradeda intelekto akte apibûdinimà,sakydamas, kad mokslas akte yra tapatus aktualiai paþintam daiktui.

[10] Toliau jis sako [430a21]: individo galimas þinojimas laike yra pirmesnis, bet ap-skritai jis nëra pirmesnis nei laike. Ðia galimybës ir akto perskyra, t.y. aktas iðprigimties yra pirmesnis uþ galimybæ, kad laike galimybë yra pirmesnë, kaidaikte vyksta galimybës keitimas á aktà; taèiau, kalbant be iðlygø, ir laike ga-limybë nëra pirmesnë uþ aktà, nes tik aktas gali jà atvesti á aktà, Aristotelispasinaudoja keliose vietose. Todël sako, kad intelektas, kuris yra galimybëje, t.y.galimas intelektas, tiek, kiek jis yra galimybëje, laike yra pirmesnis uþ intelektàakte: sakau, kad taip yra viename ir tame pat subjekte. Bet ne visiðkai, t.y. nevisuotinai, nes galimà intelektà á aktà atveda veikiantysis intelektas, kuris yraakte, kaip sakë Aristotelis, per kurá nors galimà intelektà, padarytà aktualø,

TOMAS AKVINIETIS


todël Fizikoje [202b18] jis sakë, kad, norint iðmokti, reikia mokytojo, kuris ga-limybæ atvestø á aktà. Ðiais þodþiais jis parodë galimo intelekto, tiek, kiek jisyra galimybëje, susietumà su intelektu akte.

[11] Toliau Aristotelis sako [430a]: negalima sakyti, kad veikiantysis intelektas vienumetu supranta, o kitu nesupranta, tuo parodydamas skirtumà tarp intelekto ak-te ir galimo intelekto. Mat anksèiau [430a] jis pasakë, kad galimas intelektassupranta ne visada, nes nesupranta, kai suprantamø dalykø atþvilgiu yra ga-limybëje, ir supranta, kai aktualiai su jais sutampa. Taèiau Aristotelis jau sa-kë, kad intelektas tampa aktualus todël, kad sutampa su supratimo objektu.Todël jam netinka vienu metu suprasti, o kitu nesuprasti.

[12] Toliau jis pridûrë: Tik atskirtas jis yra tas, kas jis yra. Negalima ðio teiginio pri-skirti tik veikianèiajam intelektui: juk ne vien jis yra atskirtas, nes tas pat bu-vo pasakyta ir apie galimà intelektà. Taip pat jo negalima priskirti tik gali-mam intelektui, nes tas pat buvo pasakyta ir apie veikiantájá intelektà. Vadi-nasi, ðá teiginá reikia priskirti tam, kuris apima juos abu, t.y. intelektui akte,apie kurá buvo kalbëta, nes vien tai mûsø sieloje yra atskirta ir nesinaudojaorganu, kas priklauso intelektui akte, bûtent toji sielos dalis, kuria mes aktu-aliai suprantame, apimanti galimà ir veikiantájá intelektà. Todël Aristotelis pri-duria, kad tik ði sielos dalis yra nemari ir amþina, kaip nuo kûno nepriklau-santi, nes atskirta.

LXXIX SKYRIUS

KAD ÞMOGAUS SIELA, SUIRUS KÛNUI, NESUYRA

[1] Remiantis tuo, kas jau pasakyta, galima akivaizdþiai parodyti, kad þmogaussiela nesuyra suirus kûnui.

[2] Juk parodyta [sk.55], kad visos intelektinës substancijos yra neirios. O kadþmogaus siela yra tam tikra intelektinë substancija, jau parodyta [sk.56 ir to-liau]. Vadinasi, þmogaus siela turi bûti neiri.

[3] Dar. Joks daiktas negali bûti ardomas per tuos dalykus, ið kuriø susideda jotobulumas, nes kaita tobulumo link yra prieðinga kaitai suirimo link. O þmo-gaus sielos tobulumà sudaro tam tikras atitraukimas nuo kûno. Juk sielà to-bulina mokslas ir dora: mokslas tobulina juo labiau, juo nematerialesnius da-lykus nagrinëja, o doros tobulumas yra tas, kad þmogus neina paskui kûnoaistras, bet protu jas suðvelnina ir sutramdo. Vadinasi, siela neyra nuo to, kadatskiriama nuo kûno.

[4] O jeigu bûtø pasakyta, kad siela tobulinama nuo kûno atskiriant jos veikimà,bet ardoma atskiriant jos buvimà, tai bûtø nesëkmingai paprieðtarauta. Jukdaikto veikimas parodo jo substancijà ir buvimà, nes kiekvienas veikia taip,kaip jis yra, ir tikras daikto veikimas kyla ið tikrosios jo prigimties. Todël nega-

KLASIKA


lima tobulinti jokio daikto prigimties netobulinant jo substancijos. Taigi, jeisielos veikimas tobulëja, kai ji palieka kûnà, tai jos bekûnë substancija jos bu-vime nepatiria trûkumo dël to, kad atskiriama nuo kûno.

[5] Taip pat. Tai, kas ið tiesø tobulina þmogaus sielà, yra neirus. Juk tikrai þmo-giðka þmogaus veikla yra supratimas, nes dël jos jis skiriasi nuo gyvûnø, au-galø ir besieliø kûnø. O suprasti tikràja ðio þodþio prasme reiðkia suprastibendrus ir neirius dalykus. Tobulumai turi bûti proporcingi tobulinamiesiems.Todël þmogaus siela yra neiri.

[6] Be to, prigimtinis noras negali bûti tuðèias. O þmogus ið prigimties nori bûtivisada. Tai akivaizdu dël to, kad buvimas yra tai, ko visi nori, o þmogus in-telektu suvokia buvimà ne tik kaip dabartá, kaip suvokia neprotingi gyvûnai,bet neribotai. Vadinasi, savo siela, kuria buvimà suvokia neribotai ir visaislaikais, þmogus aprëpia nuolatiná buvimà.

[7] Taip pat. Kiekvienas á kità priimamas daiktas, priimamas priimanèiojo bûdu.O daiktø formos á galimà intelektà priimamos tiek, kiek jos yra aktualiai su-prantamos, bet aktualiai suprantamos jos yra tiek, kiek yra nematerialios, ben-dros, taigi ir neirios. Vadinasi, galimas intelektas yra neirus. Bet jau [sk. 59]árodyta, kad galimas intelektas yra þmogaus sielos dalis. Todël þmogaus sie-la yra neiri.

[8] Dar. Suprantamas buvimas yra tvaresnis uþ juntamà buvimà. Taèiau tas, ku-ris yra visø juntamø daiktø pirmasis priëmëjas, t.y. pirmoji materija, savo sub-stancija yra neirus. Todël galimas intelektas, kuris yra suprantamø formø pri-ëmëjas, bus dar labiau neirus. Vadinasi, þmogaus siela, kurios dalis yra gali-mas intelektas, irgi yra neiri.

[9] Be to. Aristotelis sako [Apie sielà, 430a18], kad darantis yra vertingesnis uþ pa-darytà. O ið to, kas jau pasakyta [sk. 76], akivaizdu, kad veikiantysis intelek-tas daro galimus suprasti dalykus aktualiai suprantamus tiek, kiek jie yra ne-irûs, todël veikiantysis intelektas bus dar labiau neirus. Vadinasi, neiri bus irþmogaus siela, kurios ðviesa yra veikiantysis intelektas, kaip akivaizdu ið to,kas jau pasakyta [sk. 78].

[10] Taip pat. Formà ardo tik trys dalykai: jos prieðingybës veikimas, jos subjektoardymas ir trûkumas jos prieþastyje. Prieðingybës veikimas formà ardo taip,kaip ðalèio veikla ardo ðilumà; subjekto ardymas � taip, kaip, iðdûrus aká, su-ardoma regëjimo galia; trûkumas prieþastyje � kaip, uþtemus saulei, oras nu-stoja bûti permatomas, nes saulë buvo oro permatomumo prieþastis. Taèiauprieðingybës veikla negali ardyti þmogaus sielos: juk jai nëra nieko prieðingo,nes galimu intelektu ji priima ir paþásta visas prieðingybes. Taip pat ji negalibûti ardoma ir ardant jos subjektà, nes jau parodyta [sk. 68], kad þmogaus sie-los buvimas yra nepriklausomas nuo kûno. Panaðiai ir dël trûkumo jos prie-þastyje, nes bus parodyta [sk. 87], kad ji negali turëti jokios kitos prieþasties,iðskyrus amþinàjà. Vadinasi, þmogaus sielos niekaip negalima suardyti.

TOMAS AKVINIETIS


[11] Dar. Jeigu siela irtø dël to, kad yra kûnas, tai jos buvimas turëtø silpnëti silps-tant kûnui. O jeigu, silpstant kûnui, silpnëja kuri nors sielos galia, tai ðitaipbûna tik atsitiktinai, t.y. todël, kad tai galiai trûksta kûno organo: pvz., regë-jimas silpsta silpstant organui, bet tai vyksta per atsitiktinumà. Akivaizdu, kadyra bûtent taip, nes jeigu galia nusilptø per esmæ, tai jos niekada nebûtø áma-noma atnaujinti atnaujinant organà, taèiau matome, kaip, susilpnëjus regëji-mo galiai, regëjimo organo atnaujinimas visada atnaujina regëjimo galià, to-dël traktate Apie sielà [480b22] Aristotelis sako, kad, jeigu senis gautø jaunuolioakis, tai, be abejo, regëtø kaip jaunuolis. Kadangi ið to, kas jau pasakyta [sk. 68],akivaizdu, jog intelektas yra sielos galia, kuriai nereikia organo, todël jis ne-silpnëja nei per esmæ, nei per atsitiktinumà dël senëjimo arba dël kurio norskito kûno silpnëjimo. O jeigu dël kûno silpnumo intelekto veikloje atsirandanuovargis arba kliûtis, tai jie atsiranda ne dël paties intelekto silpnumo, o dëlsilpnumo tø galiø, kuriø intelektui reikia, t.y. vaizduotës, atminties ir paþin-tiniø galiø silpnumo. Todël akivaizdu, kad intelektas yra neirus. Vadinasi, neiriyra ir þmogaus siela, kuri yra tam tikra intelektinë substancija.

[12] Tai patvirtina ir Aristotelio autoritetas. Juk traktate Apie sielà [408b18] jis sa-ko, jog atrodo, kad intelektas yra tam tikra substancija ir jo negalima iðardyti. Irakivaizdu ið to, kas jau pasakyta [sk. 61, 78], kad ðiø þodþiø jis negalëjo pa-sakyti apie kurià nors atskirtà substancijà, kuri bûtø galimas intelektas arbaveikiantis intelektas.

[13] Be to, Metafizikoje [1070a21], siekdamas paneigti Platono teiginá, kad daiktøformos egzistuoja anksèiau uþ paèius daiktus, Aristotelis sako, kad judinan-èios prieþastys egzistuoja ið anksto, o formaliosios prieþastys atsiranda drauge sutais daiktais, kuriø prieþastys jos yra: juk tik tada, kai þmogus iðgydytas, bet neanksèiau, yra sveikata, o toliau priduria: Bet reikia iðtirti, ar po to kas nors iðlie-ka. Juk niekas nedraudþia, kad iðliktø siela, ne visa siela, bet intelektas. Dël ðiø prieðPlatonà nukreiptø þodþiø akivaizdu, jog, kalbëdamas apie formas, Aristote-lis siekë, kad intelektas, kuris yra þmogaus forma, iðliktø po materijos, t.y.iðirus kûnui.

[14] Dël pateiktø Aristotelio teiginiø akivaizdu, kad sakydamas, jog siela yra for-ma, jis neturëjo omeny, kad ji nesubsistuoja ir dël to yra iri, prieðingai neguaiðkina Grigalius Nysietis [Apie sielà, paðnekesys I; Nemesius, Apie þmogausprigimtá, sk. II], nes intelektinæ sielà Aristotelis iðskiria ið kitø formø bendri-jos, sakydamas, kad, iðirus kûnui, ji iðlieka ir kad ji yra tam tikra substancija.

[15] Tai, kas pasakyta, atitinka Katalikø tikëjimà, nes knygoje Apie Baþnyèios dog-mas [sk.16] sakoma: Tikime, kad tik þmogus turi substancinæ sielà, kuri gyvena iriðimta ið kûno ir savo jutimus bei galias iðlaiko gyvus; prieðingai negu teigia Ara-bas, ji nemirðta drauge su kûnu; prieðingai negu teigia Zenonas, ji nemirðta praëjustam tikram laikui po kûno mirties; mat ji gyvena substancialiai.

KLASIKA


[16] Visa tai paðalina bedieviø klaidà, kuriø vardu Iðminties knygoje Saliamonassako: Mes esame gimæ ið nieko ir po to bûsime, lyg kad nebûtumëm buvæ (Iðm 2,2),o Pamokslininko knygoje jø vardu jis sako: Tas pats yra likimas þmonëms ir gy-vuliams: kaip mirðta vieni, taip mirðta ir kiti. Visø yra toks pat alsavimas, ir þmo-gus nevirðija gyvulio (Pam 3,19). O tai, kad èia Saliamonas kalba ne savo, obedieviø vardu, akivaizdu, nes knygos pabaigoje jis ryþtingai priduria: Ir dulkëssugráð á þemæ, ið kurios yra, ir dvasia sugráð pas tà, kuris jà davë.

[17] Ðventajame Raðte yra daugybë vietø, kuriose skelbiamas sielos nemirtingumas.

LXXX IR LXXXI SKYRIUS

ARGUMENTAI UÞ TAI, KAD SIELA IÐYRA IÐIRUS KÛNUI[IR JØ PANEIGIMAS]

[1] Bet atrodo, jog tam tikrais argumentais galima árodyti, kad siela negali iðliktiiðirus kûnui.[Numeracijà pridedame.]

[2] 1. Mat jeigu þmoniø sielos bûtø dauginamos drauge su kûnais, kaip jau pa-rodyta [sk. 75], tai, sunaikinus kûnus, sielø daugybë negalëtø iðlikti, todël arbasiela visiðkai nustotø bûti, arba iðliktø tik viena siela. O tai, atrodo, atitinkapoþiûrá tø, kurie teigia, kad neiri yra tik ta siela, kuri viena priklauso visiemsþmonëms: pasak Aleksandro, toks yra veikiantysis intelektas, o pasak Avero-jaus [plg. sk. 73, 76], � veikiantysis ir galimas intelektas drauge.

[3] 2. Formalus pagrindas yra rûðiø skirtingumo prieþastis. Bet jeigu, kûnams ið-irus, liktø daugybë sielø, jos turëtø bûti skirtingos: juk kaip tapatumas yra ten,kur yra substancinë vienovë, taip skirtingumas yra ten, kur yra substancijø dau-gybë. Taèiau be kûnø likusiø sielø skirtingumas gali bûti tik formalus: juk josnëra sudarytos ið materijos ir formos, kaip jau [sk. 50, 51] árodyta visø intelek-tiniø substancijø atþvilgiu. Todël reikëtø sutikti su iðvada, kad jos yra skirtin-gø rûðiø. Taèiau jos negalëtø pakeisti savo rûðies dël kûno iðirimo, nes visi daik-tai, kurie vienà rûðá keièia á kità, yra irûs. Vadinasi, reikëtø sutikti su iðvada,kad ir tada, kai jos dar buvo kûnuose, buvo skirtingø rûðiø. Bet tokia iðvadanepriimtina. Todël neámanoma, kad, iðirus kûnams, iðliktø daugybë sielø.

[4] 3. Dar. Teigianèiøjø pasaulio amþinumà poþiûriu atrodo visiðkai neámanoma,kad po kûnø mirties liktø sielø daugybë. Mat jeigu pasaulis amþinai buvo,tai ir judëjimas amþinai buvo. Vadinasi, ir gimimas yra amþinas. Bet jeigu gi-mimas yra amþinas, tai yra begalybë jau mirusiø þmoniø. Ir jeigu mirusiøjøsielos po mirties iðlieka savo daugybëje, tai reikia pripaþinti, kad dabar aktu-aliai yra begalybë anksèiau mirusiø þmoniø sielø. Bet tai neámanoma, nes ak-tualios begalybës gamtoje negali bûti. Todël reikia sutikti su iðvada, kad, jei-gu pasaulis yra amþinas, po mirties sielø daugybë neiðlieka.

TOMAS AKVINIETIS


[5] 4. Taip pat. Tai, kas á kà nors patenka arba palieka jo neardydamas, patenka ir pa-lieka atsitiktinai, nes bûtent toks yra atsitiktinybës apibrëþimas [Porfirijas, Isa-gogas, sk.V]. Jeigu, pasitraukus kûnui, siela neiðirtø, vadinasi, siela su kûnubuvo susieta atsitiktinai. Tad þmogus yra ið sielos ir kûno atsitiktinai sudary-ta esybë. Kita iðvada bûtø, kad nëra jokios þmogaus rûðies, nes ið to, kas at-sitiktinai susieta, jokia rûðis neatsiranda: juk baltas þmogus nëra jokia rûðis.

[6] 5. Toliau. Neámanoma, kad bûtø nieko neveikianti substancija. O visa sielosveikla baigiasi drauge su kûnu. Tai akivaizdi indukcinë iðvada. Juk maitinan-èiosios sielos galios per kûno savybes ir organus veikia kûnà ir ðia veikla já mai-tina bei augina taip, jog ið jo iðsiskiria sëkla, kad jis galëtø daugintis. Panaðiaivisos juslinei sielai priklausanèios galios veikia per kûno organus; kai kurios iðjø sukelia pakitimus kûne, pvz., tos, kurios vadinamos sielos aistromis: meilë,dþiaugsmas ir pan. Nors supratimas nëra toji veikla, kuri atliekama kuriuo norskûno organu, taèiau jos objektai yra vaizdiniai, kurie su supratimu susijæ taip,kaip spalvos su rega, todël lygiai kaip rega negali matyti nesant spalvø, lygiaitaip intelektinë siela negali suprasti, nesant vaizdiniø. Todël, norint suprasti,sielai reikia tø galiø, kurios paruoðia vaizdinius tam, kad jie galëtø tapti aktu-aliai suprantami, bûtent màstymo ir atminties galiø, apie kurias þinoma, kadjos yra tam tikrø kûno organø aktai ir per juos veikia, todël, iðirus kûnui, ne-gali iðlikti. Todël Aristotelis ir sako, kad siela niekada nesamprotauja be vaizdiniø[Apie sielà, 431a17] ir kad nieko nesupranta be pasyviojo intelekto [430a25], kurisvadinamas màstymo galia ir kuris yra irus. Todël kitoje traktato Apie sielà vie-toje [408b24] jis sako, kad þmogaus supratimas genda gendant tam tikrai vidinei da-liai, t.y. vaizduotei, arba pasyviajam intelektui. O toliau [430a] sako, kad pomirties neatsimename nieko, kà þinojome gyvendami. Todël akivaizdu, kad jo-kia sielos veikla negali iðlikti po þmogaus mirties. Taigi neiðlieka ir jos substan-cija, nes negali bûti nieko neveikianèios substancijos.

[7] [LXXXI SKYRIUS] Kadangi ið to, kas jau pasakyta [sk. 79], akivaizdu, jog ðiøargumentø iðvados yra klaidingos, tai juos turime paneigti. Pirmiausia reikiaþinoti, jog tie dalykai, kurie turi bûti vienas prie kito priderinti ir vienas ki-tam proporcingi, drauge gauna daugá arba viená, kiekvienas ið savo prieþas-ties. Jeigu vieno ið jø buvimas priklauso nuo kito, tai ir jo vienis arba daugispriklauso nuo to kito, o jeigu nepriklauso, tai vienis arba daugis priklausysnuo kokios nors kitos iðorinës prieþasties. Forma ir materija visada turi bûtiviena kitai proporcingos ir viena prie kitos priderintos: juk tam tikras aktasatsiranda tik tam tikroje materijoje. Todël materija ir forma atitinka viena ki-tà daugyje ir vienyje. Jeigu formos buvimas priklauso nuo materijos, tai for-mos dauginimas priklauso nuo materijos, taip pat ir vienis. O jeigu nepriklau-so, tai formà bûtina dauginti pagal materijos dauginimà, kitaip tariant, drau-ge su materija ir jai proporcingai, bet ne taip, kad formos vienis arba daugisbûtø priklausomas nuo materijos. Taèiau jau parodyta [sk.68], kad þmogaus

KLASIKA


siela yra forma, kurios buvimas nepriklauso nuo materijos. Todël perðasi ið-vada, kad nors sielos dauginamos dauginant kûnus, taèiau kûnø dauginimasnëra sielø dauginimo prieþastis. Vadinasi, prieðingai pirmajam argumentui,sunaikinus kûnus, sielø daugybë neturi iðnykti.

[8] Todël lengva atsakyti ir á antràjá argumentà. Juk ne bet kuris formø skirtin-gumas yra rûðiø skirtingumas, o vien skirtingumas pagal formaliuosius pra-dus arba pagal formos apibrëþimà: juk þinoma, kad tos ugnies ir anos ugniesformos yra ið esmës skirtingos, taèiau rûðies atþvilgiu jos nëra nei skirtingosugnys, nei skirtingos formos. Todël nuo kûnø atskirtø sielø daugis atitinkasubstancinæ formø ávairovæ, nes tos sielos ir anos sielos substancija nëra vie-na substancija. Taèiau ði sielø ávairovë kyla ne ið esminiø sielos pradø ir neið skirtingø sielos prigimèiø, o ið sielø ir kûnø dermiø ávairovës: juk ði sielayra priderinta ðiam, bet ne anam kûnui, o ta siela � kitam kûnui ir t.t. Tassielø priderinimas iðlieka ir þuvus kûnui, kaip iðlieka jø substancijos, nepri-klausomos savo buvimu nuo kûnø. Juk savo substancijomis sielos yra kûnøformos, antraip su kûnais jos bûtø siejamos atsitiktinai ir siela bei kûnas ne-sudarytø esminës vienovës, o sudarytø tik atsitiktinæ. O kiek jos yra formos,tiek turi bûti priderintos prie kûnø. Todël akivaizdu, kad tie ávairûs prideri-nimai atskirtose sielose iðlieka, taigi iðlieka ir sielø daugybë.

[9] Dël treèiojo argumento pasaulio amþinumo ðalininkai turëjo skirtingas nuo-mones. Mat vieni ið jø be jokiø iðlygø teigë, kad þmoniø sielos þûva draugesu kûnais. Kiti sakë, kad ið visø þmoniø sielø iðlieka tik kaþkas vienas, kasvisiems þmonëms bendras: pasak vienø, jis yra veikiantysis intelektas, pasakkitø, drauge su juo iðlieka ir galimas intelektas. Dar kiti teigë, kad, kûnamsiðirus, sielø daugybë iðlieka, bet, nenorëdami pripaþinti sielø begalybës, jiesakë, kad po tam tikro laiko tos sielos ásikûnija á kitus kûnus. Bûtent taip manëPlatono sekëjai, apie kuriuos kalbësime vëliau [sk. 83]. O dar kiti, norëdamiiðvengti visø minëtø poþiûriø, sakë, jog teiginys, kad egzistuoja aktuali at-skirtø sielø begalybë, nekelia jokiø keblumø, nes nesusijusiø objektø aktualibegalybë yra atsitiktinë begalybë. Jie manë, kad tokios begalybës pripaþini-mas nekelia keblumø. Ðio poþiûrio á sielas laikësi Avicena ir Algazelis. O kàapie tai manë Aristotelis, jo raðtuose nëra aiðkiai pasakyta, bet jis aiðkiai sa-kë, kad pasaulis yra amþinas. Taèiau paskutinis ið minëtø poþiûriø neprieð-tarauja Aristotelio iðdëstytiems principams. Juk Fizikoje [205a10] ir traktate Apiedangø ir þemæ [271b] jis árodë, kad nëra gamtos kûnø aktualios begalybës, betneárodë, jog nëra nematerialiø substancijø aktualios begalybës. Visiðkai tikra,jog visa tai nesudaro jokiø sunkumø Katalikø religijos iðpaþinëjams, kurie pa-saulio amþinumo nepripaþásta.

[10] Be to, prieðingai, negu teigiama ketvirtojo argumento iðvadoje, nebûtina, kadsiela su kûnu bûtø susieta atsitiktinai, jeigu ji iðlieka iðirus kûnui. Juk atsitik-tinybë apibûdinama kaip tai, kas gali bûti ir nebûti ið formos ir materijos sudary-

TOMAS AKVINIETIS


tame subjekte, jo neardydama. Taèiau neteisinga ðá apibûdinimà taikyti sudëti-nio subjekto pradams. Juk þinoma, kad Fizikoje [192a28] Aristotelis árodë, jogpirmoji materija negali atsirasti arba bûti iðardyta. Todël, atsitraukus formai,ji iðlieka savo esmëje. Taèiau forma su ja susiejama ne atsitiktinai, o esmið-kai, nes susiejama vienu buvimu. Ir parodyta [sk.68], kad panaðiai siela su-siejama su kûnu. Todël, nors, kûnui iðirus, ji iðlieka, taèiau su juo susieta es-miðkai, o ne atsitiktinai. Bet, formai atsitraukus, pirmoji materija neiðlieka akte,nebent kitos formos akto dëka, o þmogaus siela iðlieka tame paèiame akte,nes þmogaus siela yra forma ir aktas, o pirmoji materija yra tik galima esatis.

[11] O tai, kas teigiama penktajame argumente, kad atskirtoje nuo kûno sieloje jo-kia veikla neiðlieka, vadiname melu, nes iðlieka toji veikla, kuriai atlikti ne-reikia organo. Tokia veikla yra supratimas ir valia. O toji veikla, kuriai atliktireikia organo, pvz., maitinimasis ir jutimas, neiðlieka.

[12] Taèiau reikia þinoti, kad nuo kûno atskirta siela ir su kûnu susieta siela su-pranta skirtingai, lygiai kaip jos esti skirtingai: juk kiekvienas veikia taip, kaipjis yra. Ið tiesø buvimas þmogaus sielos, kai ji yra susieta su kûnu, nors irvisiðkai nepriklauso nuo kûno, vis dëlto tam tikras jos bûstas ir jà priimantissubjektas yra kûnas. Todël ir jos tikrasis veikimas, t.y. supratimas, nors ir ne-priklauso nuo kûno taip, tarsi bûtø atliekamas kûno organais, vis dëlto savoobjektà, bûtent vaizdinius, turi kûne. Todël, kol siela yra kûne, ji gali supras-ti tik per vaizdinius, o atsiminti tik dël màstymo ir atminties galios, kuri pa-ruoðia vaizdinius. Tai akivaizdu dël [ðiame sk.] pasakytø dalykø. Todël ðissupratimo ir prisiminimo bûdas sunaikinamas drauge su kûnu. O atskirtossielos buvimas yra ne kûno, o vien jos paèios buvimas. Todël ir jos veikla,t.y. supratimas, nebus atliekama kuriø nors kûno organuose esanèiø objektø,t.y. vaizdiniø, atþvilgiu, bet siela supras per save taip, kaip supranta visiðkainuo kûnø atskirtos substancijos, apie kurias kalbësime vëliau [sk. 96]. Ið jø,kaip ið aukðtesniøjø, galës priimti turiningesnæ átakà, kad tobuliau suprastø.To poþymiø turi net jauni þmonës. Juk kai sielai trukdoma uþsiimti kûnu, jigeriau supranta aukðtesnius dalykus, todël ir santûrumo dorybë, kuri atitrau-kia sielà nuo kûniðkø malonumø, daro þmones ypaè supratingus. O kai þmo-nës miega ir nesinaudoja kûniðkomis juslëmis ir nëra jokios trukdanèios skys-èiø arba garø sumaiðties, tada dël aukðtesniøjø bûtybiø poveikio jie suvokiaapie ateitá tai, kas pranoksta þmogaus protà. Bet dar labiau taip atsitinka nu-alpusiems arba patyrusiems ekstazæ, nes jie dar labiau atitraukiami nuo kû-niðkø jusliø. Tai atsitinka pelnytai, nes, kaip jau parodyta [sk.68], þmogaussiela yra viduryje tarp kûniðkø ir bekûniø substancijø, tarsi amþinybës ir laikohorizonte, todël, toldama nuo þemiausio, artëja prie aukðèiausio. Tad, kai ji busvisiðkai atskirta nuo kûno, supratimo bûdu bus tobulai panaði á atskirtàsiassubstancijas ir gausiai priims jø átakà.

KLASIKA


[13] Vadinasi, nors tas supratimo bûdas, kuriuo naudojamës ðiame gyvenime, ið-yra iðardþius kûnà, taèiau jo vietà uþima kitas, aukðtesnis supratimo bûdas.

[14] Taèiau knygoje Apie atmintá ir prisiminimus [451a] Aristotelis árodë, kad prisi-minimas yra kûno organu atliekamas veiksmas, todël jis negalës iðlikti sielojejai atsiskyrus nuo kûno, nebent þodá prisiminimas vienvardiðkai priskirtumesupratimui tø dalykø, kuriuos þmogus anksèiau þinojo, nes atskirtoje sielojeturi bûti ir tie dalykai, kuriuos þmogus paþino gyvendamas: juk parodyta[sk. 74], kad suprantamumo rûðis galimas intelektas priima neatimamai.

[15] O kalbant apie kitas sielos veiklas, pvz., mylëjimà, dþiugesá ir pan., reikia sau-gotis vienvardiðkumo. Mat kartais jos màstomos kaip sielos iðgyvenimai. Ði-taip jos yra juslinio noro aktai, pagrásti geidulingumu ir dirglumu, vykstan-tys drauge su tam tikrais pakitimais kûne. Todël po mirties jie negali iðliktisieloje. Tai knygoje Apie sielà [408b26] árodë Aristotelis. Bet kartais jos màsto-mos kaip paprastas valios aktas, kuriame nëra iðgyvenimo. Todël Etikoje[1154b26] Aristotelis sako, kad Dievas dþiaugiasi vienu paprastu dþiaugsmu ir[1177a26] kad iðminties kontempliacijoje yra nuostabus malonumas ir [1157b28]kad draugystës meilæ jis atskiria nuo mylëjimo kaip iðgyvenimo. Kadangi valia,lygiai kaip intelektas, yra organu nesinaudojanti galia, todël akivaizdu, kadminëtos veiklos iðlieka atskirtoje sieloje kaip valios aktai.

[16] Vadinasi, remiantis iðdëstytais argumentais, negalima daryti iðvados, kad þmo-gaus siela yra mirtinga.

LXXXII SKYRIUS

KAD NEPROTINGØ GYVÛNØ SIELOS NËRA NEMIRTINGOS

[1] Remiantis tuo, kas pasakyta, akivaizdþiai parodoma, kad neprotingø gyvûnøsielos nëra nemirtingos.

[2] Mat jau parodyta [sk. 66, 67], kad jokia juntanèiosios sielos dalies veikla ne-gali vykti be kûno. O neprotinguose gyvûnuose nëra aukðtesnës uþ juslinæsielos veiklos: juk jie nei supranta, nei protauja. Tai liudija, kad vienai rûðiaipriklausantys gyvûnai veikia vienodai, judinami prigimties, o ne menu va-dovaudamiesi: juk visos kregþdës lizdus krauna vienodai, o visi vorai vieno-dai audþia voratinklius. Todël gyvûnø sielose nëra tokios veiklos, kuri galë-tø bûti atliekama be kûno. Kadangi kiekviena substancija turi kokià nors sa-vo veiklà, tai neprotingø gyvûnø sielos negali egzistuoti be kûno. Vadinasi,þuvus kûnui, jos irgi þûva.

[3] Taip pat. Kiekviena nuo materijos atskirta forma yra aktualiai suprasta, nesjau pasakyta [sk. 77], kad bûtent ðitaip veikiantysis intelektas suprantamumorûðis daro aktualiai suprantamas. Bet jeigu neprotingo gyvûno siela iðliktø ið-

TOMAS AKVINIETIS


irus kûnui, tai ji bûtø nuo materijos atskirta forma. Todël bûtø aktualiai su-prasta forma. Bet knygoje Apie sielà [430a3] Aristotelis teigia, kad atitrauktuo-se nuo materijos dalykuose suprantantis ir suprantamas yra tapatûs. Vadinasi, jei-gu neprotingo gyvûno siela iðliktø iðirus kûnui, tai ji bûtø intelektinë. Bet taineámanoma.

[4] Kiekvienas daiktas, galintis siekti kurio nors tobulumo, turi prigimtiná to to-bulumo norà, juk gëris yra tai, ko visi nori [Etika 1094a2], taèiau kiekvienas no-ri to, kas jam paèiam yra gëris [Etika 1155b23]. Taèiau gyvûnuose nematyti jo-kio noro nuolat bûti, nebent tik noras, kad jø rûðis nuolat bûtø, mat matytijø noras daugintis, kurio dëka rûðis yra nuolat, bet toks noras matyti ir auga-luose, ir net besieliuose daiktuose, nors tai nëra paties gyvûno kaip gyvûnonoras, kuris atitiktø jo suvokimà. Kadangi juslinë siela suvokia tik tai, kas yraèia ir dabar, todël nuolatinio buvimo ji negali suvokti. Vadinasi, gyvûniðkunorëjimu ji negali norëti nuolatos bûti. Todël gyvûno siela negali nuolatos bûti.

[5] Toliau. Kadangi, pasak Aristotelio [Etika 1174b], malonumai tobulina veiklà, to-dël kiekvieno daikto veikla kaip á tikslà yra nukreipta á tai, kur jis ásivaiz-duoja esant jo malonumà. O visi neprotingø gyvûnø malonumai susijæ su kûnoiðsaugojimu: juk garsai, kvapai ir vaizdai jiems teikia malonumà tik kaip mais-to ir poravimosi þenklai, kurie vieninteliai jiems teikia malonumà. Todël visajø veikla kaip á tikslà yra nukreipta iðsaugoti kûniðkà buvimà. Todël nëra ki-to jø buvimo, iðskyrus kûniðkà.

[6] Ir su tuo sutinka Katalikø tikëjimo mokslas. Juk Pradþios knygoje apie ne-protingø gyvûnø sielas pasakyta, jog jø siela yra kraujyje [Pr 9, 4�5, plg.Kun 17, 14], tarsi turint omeny, kad nuo kraujo priklauso jø sielø buvimas. OBaþnyèios Dogmø knygoje [sk. 16, 17] paraðyta: Teigiame, kad tik þmogus turi sub-stancinæ sielà, t. y. savaime gyvà: gyvûnø sielos þûva drauge su kûnais.

[7] Aristotelis knygoje Apie sielà [413b26] irgi sako, kad suprantanèioji sielos dalisatskiriama nuo kitø kaip neiri nuo iriø.

[8] Tuo paneigiamas Platono poþiûris, kad ir gyvûnø sielos yra nemirtingos[þr. Faidonas 105a, 106b].

[9] Taèiau gali atrodyti, jog galima árodyti, kad neprotingø gyvûnø sielos yra ne-mirtingos. Juk tas, kuris atskirai ir pats per save atlieka kokià nors veiklà, yrasavarankiðkai subsistuojantis. O juslinëms neprotingø gyvûnø sieloms priklau-so atlikti tokià veiklà, kurioje kûnas nedalyvauja, t.y. judinti: mat judantis kû-nas sudarytas ið dviejø daliø, viena ið jø yra ta, kuri judina, kita � kuri judi-nama; kadangi kûnas yra judinamas, todël perðasi iðvada, kad tik siela judi-na. Vadinasi, ji subsistuoja savarankiðkai, todël negali atsitiktinai iðirti iðiruskûnui, nes tik tie dalykai atsitiktinai iðyra, kurie neturi savarankiðko buvimo.O ið esmës suirti ji negali, nes neturi savo prieðingybës ir nëra sudaryta iðprieðingybiø. Todël perðasi iðvada, kad yra visiðkai neiri.

KLASIKA


[10] Atrodo, jog tuo remiasi Platono argumentas, kuriuo jis grindþia teiginá, kadvisos sielos yra nemarios [Faidras, 245c�246a], t. y. siela pati save judina, o kiek-vienas, kuris pats save judina, turi bûti nemirtingas. Juk kûnas mirðta tik ta-da, kai nuo jo pasitraukia tai, kas já judina; taèiau nieko negalima atskirti nuojo paties, todël perðasi iðvada, kad pats save judinantis negali mirti. Todël ten-ka pripaþinti, kad visø esybiø, net ir neprotingø, judinanèioji siela yra nemir-tinga. Jau minëjome, kad ðis argumentas yra paremtas Platono prielaida, kadjeigu niekas nejuda, nebent bûtø judinamas, tai tas, kuris pats save judina,juda savarankiðkai, todël turi tik jam priklausantá veikimà.

[11] Taèiau Platonas teigia, jog ne tik judinant, bet ir juntant juntanèiojo siela turitik jai priklausantá veikimà [Teaitetas 160c]. Mat jis sako, kad jutimas yra tamtikras paèios juntanèiosios sielos judinimas: ir ðitaip judinama ji judina kûnà,kad jis justø [Filebas, 34a]. Todël, apibrëþdamas jutimà, jis sakë, kad tai yrasielos judëjimas kûne [Timajas, 43c].

[12] Bet tai, kas pasakyta, yra akivaizdus melas, nes justi � tai ne judinti, o vei-kiau bûti judinamam, juk gyvûnas ið galinèio justi tampa aktualiai juntanèiudël juntamø dalykø, kurie paveikia jusles. Taèiau negalima pasakyti, kad juslëpatiria juntamo dalyko poveiká taip, kaip intelektas suprantamo dalyko po-veiká, ne taip, kad jutimas galëtø bûti sielos veikimas, kuriame nedalyvaujajoks kûniðkas instrumentas, kaip nedalyvauja supratime: juk intelektas suvo-kia daiktus, atitrauktus nuo materijos ir jos sàlygø, kurios yra individualizuo-jantys pradai; bet jutimas suvokia kitaip. Tai akivaizdu, nes juntami atskiri, osuprantami visuotiniai dalykai. Todël akivaizdu, kad juslës patiria materijojeesanèiø daiktø poveiká, o intelektas � nuo materijos atitrauktø daiktø povei-ká. Todël intelektinëje patirtyje nëra kûniðkos materijos, o jutiminëje yra.

[13] Skirtingos juslës yra imlios skirtingiems juntamiems dalykams: pvz., rega imlispalvai, klausa � garsui. Akivaizdu, ðis skirtingumas kyla ið skirtingos organøtvarkos, nes regos organui skirta bûti galimybëje visø spalvø atþvilgiu, o klau-sos organui � visø garsø atþvilgiu. Bet jeigu jutimas vyktø kûno organams ne-dalyvaujant, tai ta pati galia bûtø imli visiems juntamiems daiktams: juk ne-materiali galia tiek, kiek ji yra nemateriali, vienodai siejasi su visomis junta-momis savybëmis: todël intelektas, kuris nesinaudoja kûno organu, paþásta vi-sus juntamus daiktus. Vadinasi, jutimas nevyksta kûno organui nedalyvaujant.

[14] Be to. Labai galingas jutimo objektas þaloja juslæ, o suprantamas neþaloja in-telekto, nes tas, kuris supranta aukðèiausià ið suprantamø dalykø, kitus dalykus galisuprasti ne blogiau, o geriau. Vadinasi, juntamo dalyko poveikio patirtis juslëjepriklauso kitai giminei negu suprantamo dalyko poveikio patirtis intelekte.Juk intelektas patiria jokiam kûno organui nedalyvaujant, o juslë patiria kû-no organui dalyvaujant ir jos darnà iðardo didelë juntamø dalykø galia.

[15] Taèiau, stebint kûnus, atrodo, jog Platono teiginys, kad siela pati save judina,yra teisingas. Juk atrodo, kad joks kûnas nejuda, nebent bûtø judinamas. To-

TOMAS AKVINIETIS


dël Platonas teigë, kad visi judinantys daiktai yra judinami. O kad nereikëtøeiti iki begalybës, jeigu kiekvienas judinantysis bûtø kito judinamas, jis teigë,kad yra pirmasis visø daiktø tvarkos judintojas, kuris pats save judina. To-dël siela, kuri yra pirmasis gyvø bûtybiø judintojas, pati save judina.

[16] Kad tai melas, galima ásitikinti dvejopai. Pirmiausia yra árodyta [kn. I, sk. 13],jog kiekvienas per já patá judinamas objektas yra kûnas. Bet kadangi siela në-ra kûnas, todël jos neámanoma judinti, nebent atsitiktinai.

[17] Antra, kadangi judinantysis tiek, kiek jis judina, yra akte, o judinamasis tiek,kiek jis judinamas, yra galimybëje ir niekas negali bûti tuo paèiu atþvilgiu irakte ir galimybëje, todël bûtø neámanoma, kad tas pats tuo paèiu atþvilgiu bû-tø judinantysis ir judinamasis, taigi, jei sakoma, kad kas nors pats save judina,tai viena jo dalis turi judinti, o kita bûti judinama. Kaip tik ðitaip sakoma, kadgyvûnas pats save judina, nes siela judina, o kûnas yra judinamas. Bet kadan-gi Platonas nesakë, kad siela yra kûnas, nors jos adresu iðtarë þodá judëjimas,kuris ið tiesø priklauso tik kûnams, taèiau ðá þodá jis pavartojo plaèiàja prasme,kaip bendrà kiekvienos veiklos pavadinimà, todël ir Aristotelis knygoje Apiesielà [431a6] sakë, kad jutimas ir supratimas yra tam tikras judëjimas. Bet ðiuo at-veju judëjimas yra aktas ne to, kas egzistuoja galimybëje, o to, kas yra tobulas.Todël, kai sakë, kad siela pati save judina, tai norëjo pasakyti, kad ji veikia bekûno pagalbos, prieðingai negu kitos formos, kurios be materijos neveikia: jukðildo ne atskirai esanti ðiluma, o ðiltas daiktas. Tuo remdamasis Platonas pa-darë iðvadà, kad kiekviena judinanèioji siela yra nemirtinga: kadangi ji vykdosavo paèios veiklà, todël gali bûti ir savo paèios buvimas.

[18] Bet jau parodyta, kad neprotingo gyvûno sielos veikla, t. y. jutimas, negali vyk-ti be kûno pagalbos. Tai dar labiau akivaizdu toje jos veikloje, kuri vadina-ma norëjimu. Juk visa su juslinës sielos dalies norëjimu susijusi veikla akivaiz-dþiai vyksta drauge su tam tikrais kûno pakitimais, todël jie vadinami sielosiðgyvenimais.

[19] Todël perðasi iðvada, kad ir pats judëjimas juntanèioje sieloje nevyksta be or-gano pagalbos. Juk neprotingo gyvûno siela judina tik per jusles ir norus, nesgalios, apie kurias sakoma, kad jos judina, kûno dalis daro paklusnias noroásakymui, todël veikiau jos yra kûnà tobulinanèios, kad jis galëtø judëti, ne-gu já judinanèios galios.

[20] Taigi akivaizdu, kad jokia neprotingo gyvûno sielos veikla negali vykti be kû-no pagalbos. Todël perðasi bûtina iðvada, kad neprotingo gyvûno siela þûvakartu su kûnu.

Ið lotynø k. vertë Gintautas VYÐNIAUSKASVersta ið: S. Thomae de Aquino Doctoris Angelici. Summa Contra Gentiles. Liber secundus.

Commissio Leonina. Roma, 1934

KLASIKA


APIE �DORYBINGOJO MIESTO�GYVENTOJØ PAÞIÛRAS

About the Views of a �Virtous City� Inhabitants

PRATARMË

Al-Farabi 26 skyriaus pirmojoje dalyje kalba apie paralelizmà tarp Dievo ir Visatos, þmogaus bei

dorybingojo miesto struktûrø, o antrojoje dalyje trumpai iðdësto savo teorijà apie intelekto lygius ir parodo,

kokias sàlygas turi tenkinti dorybingojo miesto vadovo intelektas. 27 skyriuje filosofas kalba apie

dorybingojo miesto vadovo savybes, kà reikia daryti, jeigu neatsiranda þmogaus, atitinkanèio visas savybes

ir pan. Ðio skyriaus turinys parodo al-Fârâbî kaip filosofà, kuris, nors daug kur remiasi Aristotelio ir

Platono teorijomis, yra savo kultûros þmogus ir ieðko bûdø jos problemoms iðspræsti.

Linas Kondratas

PREFACE

In the chapter 26 al-Fârâbî shows the parallelism between God anf the Universe, the Man and the

Virtuous City, and in the second part of the same he expounds his theory about the degrees of the

Intelligence and about the pecularities of the intellect of the Chief of the Virtuous City. In Chapter

27 the philosopher speaks about the qualities of the Chief of the Virtous City, what should be done

if there is no person with all required qualities etc. The Chapter also shows that despite his strong

reliance on Aristotle and Plato, al-Fârâbî is nevertheless a son of his own culture seeking solutions

for its problems.

Linas Kondratas

Tæsinys. Pradþia �Logos� Nr. 25

AL-FÂRÂBÎ

RAKTAÞODÞIAI. Vadovas, savybës, intelektas, dorybingasis miestas, vaizduotë.KEY WORDS. Chief, qualities, Intelligence, Virtous City, imagination.

AL-FÂRÂBÎ


26. APIE PAGRINDINÁ NARÁ

Kaip1 kad kûne pagrindinis sànarys bûna ið prigimties tobuliausias ið visø sà-nariø ir labiausiai iðbaigtas pats savaime ir savo savybëmis; ir ið viso to, kame da-lyvauja (yuðâriku) kiti sànariai, jis turi viskà, kas pranaðiausia (af�al)2; o þemiau joesantys kiti sànariai vadovauja tiems, kurie yra [dar] þemiau uþ juos, jø vadova-vimas yra menkesnis uþ pagrindinio sànario vadovavimà, o jie patys yra pirmojosànario vadovaujami, patys vadovauja [kitiems] ir yra pirmojo [sànario] vadovau-jami � lygiai taip pat ir miesto vadovas yra miesto dalis, tobuliausia visu tuo, kasjai bûdinga. Jis ið viso to, kame dalyvauja kiti, o ne jis pats, turi visa, kas prana-ðiausia, o þemiau jo yra sambûris (qawm), kuriam jis vadovauja, ir þemiau jo esan-tieji vadovauja kitiems. Lygiai taip, kaip ðirdis susiformuoja pirmiau [uþ kitas kû-no dalis] ir bûna kitø kûno daliø tapsmo ir to, kad ðios ágyja joms [bûdingas] ga-lias, prieþastimi, taip pat prieþastimi to, kad kûno sànariai susirikiuoja rangais, ir,sutrikus vienam ið jø, kiti sànariai suteikia jam pagalbà ir paðalina sutrikimà � taipir ðio [dorybingojo] miesto vadovas turi bûti paèioje pradþioje ir tapti prieþastimito, kad susiformuotø3 miestas ir jo dalys, o pastarosios ágytø valios áproèiø (malakâtirâdiya)4 ir tuo pagrindu susirikiuotø rangais, ir jeigu sutriktø kuri nors [miesto]dalis, ji gautø pagalbà ið kitø [daliø] sutrikimui paðalinti.

Lygiai taip, kaip [kûno] sànariai, kurie artimi pagrindiniam sànariui, atliekaveiksmus, kurie ið prigimties atitinka pirmojo vadovo tikslà5 ir kurie todël yra [lai-komi] ðlovingais, o sànariai, kurie yra þemiau, atlieka maþiau ðlovingus veiksmus,ir visa [ta rangø hierarchija] baigiasi sànariais, kurie atlieka menkiausius veiks-mus, � taip ir [miesto] dalys, kurios yra artimiausios miesto vadovui, atlieka ðlo-vingiausius valios veiksmus, o tie, kurie yra þemiau jø, � maþiau ðlovingus, ir taipyra tol, kol [ði hierarchija] baigiasi dalimis, kurios atlieka menkiausius veiksmus.

Veiksmø menkumà galbût lemia jø [daliø] padëties menkumas, juk bûna veiks-mø, kurie, patys savaime bûdami labai svarbûs (�aýîmat al-Ginaa), pavyzdþiui, bluþ-nies ir þarnø veiksmai, vis dëlto [uþima] þemà [padëtá] kûne; galbût ðis menku-mas priklauso nuo svarbumo stokos, o galbût nuo to, kad ðie veiksmai bûna labaipaprasti. Taip yra ir mieste, ir kiekvienoje [kitoje] visumoje, kurios dalys yra tar-pusavyje suderintos (mu�talafa), sutvarkytos (munaýýama) bei susietos (murtaba�a) pa-gal prigimtá. Juk [tokios visumos] dalys turi vadovà, kurio bûvis [yra toks, kaip]ðis [minëtas] bûvis.

Analogiðkai yra ir su esiniais. Juk Pirmosios Prieþasties santykis su kitais esi-niais toks, koks dorybingojo miesto karaliaus � su kitomis miesto dalimis. Juk ma-terijos neturinèiosios [atskirtosios substancijos] yra artimiausios Pirmajam. Þemiaujo yra dangaus kûnai, o dar þemiau � materialieji kûnai. Visi jie seka Pirmojo pa-vyzdþiu ir paklûsta jam, kaip stovinèiajam prieðakyje (ta�ummuhu), ir eina paskuijá (taqtafîhi). Visi esiniai tai daro pagal savo [turimà] galià � jie siekia [Pirmojo] tiksloprisilaikydami rangø.

KLASIKA


Tai [vyksta] tokiu bûdu, kad menkiausieji siekia tikslo tø daliø, kurios yra tru-putá aukðèiau jø, pastarieji vëlgi siekia tikslo tø, kurie yra virð jø. Tokiu bûdu irtreèiasis [turi] tikslà to, kuris yra virð jo, ir taip yra iki tø [esiniø], tarp kuriø irPirmojo jau nebëra tarpininkø. Visi esiniai siekia Pirmosios Prieþasties tikslo pa-gal ðià tvarkà. Tie esiniai, kurie ið pat pradþiø gauna viskà, ko [reikia] jø bûèiai,remdamiesi ðia [savo bûtimi], seka Pirmojo pavyzdþiu ir siekia jo tikslo ið pat pra-dþiø ir gráþta6 bei ágyja aukðtus rangus; ir tas [esinys], kuriam ið pat pradþiø ne-buvo duota visa tai, kuo [pagrásta] jo bûtis, buvo duota galia, leidþianti jam judëti[savo iðbaigtumo link], kurio pasiekimas yra numatomas (yatawaqqa` nayluhu); ði-taip judëdamas jis siekia Pirmojo tikslo.

Tokio pat pobûdþio turi bûti ir dorybingasis miestas. Visos jo dalys turi savoveiksmais siekti pirmojo vadovo tikslø atitinkamai pagal savo rangà. Dorybingojomiesto vadovu negali bûti pirmas pasitaikæs þmogus, kadangi vadovavimas turidu aspektus: vienas jø [yra tai], kad [vadovas] ið prigimimo (fi�ra) ir ið prigimties(�ab`) pasirengæs [vadovauti], o antras jø yra [atitinkama] sàranga (hay�a) ir [susi-formavæs] valios áprotis, kurá gali ágyti tas, kuris yra atitinkamai suformuotas (fu-Tira) ið prigimties ir tam pasirengæs. [Valdymo] menas (Rina`a)7 nëra bet koks me-nas ið tø menø, kuriais galima vadovauti. Dauguma menø [yra skirti tam], kadjais bûtø tarnaujama miestui, o dauguma prigimèiø (fi�ar) [yra] skirtos tarnauti. Otarp menø esama [tokiø] menø, kuriais vadovaujama ir kuriais tarnaujama, bei me-nø, kuriais tik tarnaujama, o niekada nevadovaujama.

Taigi vadovavimo dorybingajam miestui menas nëra bet koks atsitiktinis menasar bet koks atsitiktinis karaliavimas [mamlaka]. [Bet kurios] rûðies pirmajam vadovuinegali vadovauti joks tos paèios rûðies daiktas, kaip kad [kûno] sànariai � sànariø va-dovui. Pastarasis yra tas, kuriam joks kitas sànarys negali bûti vadovu. Ir kaip [yra]su kiekvienu vadovu, taip [yra] ir su dorybingojo miesto vadovu. Jo menas turi bû-ti menu, kuriuo niekada netarnaujama ir kuriam joks kitas menas negali vadovau-ti, tokiu menu, kuris [siekia] savo paties tikslo, kuris, stovëdamas prieðakyje, vado-vauja kitiems menams; to paties tikslo visais [savo] veiksmais siekia ir dorybinga-sis miestas. Ðis þmogus [vadovas] yra toks, kuriam niekas niekada negali vadovauti.

[Vadovu] tampa tas þmogus, kuris pasiekia tobulybæ ir tampa aktualiu (bil-fi`l)intelektu ir aktualia suvokiamybe (ma`qûl), taip pat, kaip jau anksèiau minëjome,visiðkà tobulybæ pasiekia ir jo ið prigimties turima vaizduotës galia. Ði galia bud-rumo arba miego metu bûna pasirengusi priimti ið veikianèiojo intelekto atskiry-bes (juz�iyyât) arba tokio pavidalo, kokios yra jos paèios, arba jas imituojanèiu bû-du; taip pat ir suvokiamybes jas imituojanèiu bûdu8.

[Dorybingojo miesto vadovo] pasyvusis intelektas9, tapæs tobulas ir ágijæs visassuvokiamybes tiek, kad jam nebetrûktø në vienos ið jø, tampa aktualiuoju intelek-tu. Kiekvienas þmogus, kurio intelektas tampa tobulas, ágijæs visas suvokiamybes,tampa aktualiuoju intelektu ir aktualiàja suvokiamybe. Tai, kà jis suvokia, tampa

AL-FÂRÂBÎ


[aktualia] suvokiamybe, ir [ðitaip] susiformuoja tam tikra aktualiojo intelekto [rû-ðis], kurio rangas yra aukðtesnis uþ pasyvøjá intelektà � pilnesnis (atamm) ir stip-resnis (aðadd) uþ pastaràjá savo atskirumu nuo materijos ir priartëjimu prie veikian-èiojo intelekto, ir jis vadinasi ágytuoju intelektu (àql mustafâd). Jis tampa tarpinin-ku tarp pasyviojo ir veikianèiojo intelektø, ir tarp jo bei veikianèiojo intelekto jaunieko kito nebebûna.

Pasyvusis intelektas yra materija ir substratas (maw�u3, ùpokeimenon) ágytajamintelektui, o ágytasis intelektas yra materija ir substratas veikianèiajam intelektui. Ra-cionalioji galia, kuri yra [tam tikra þmogaus] natûrali sàranga (hay�a �abîìyya), yramaterija ir substratas pasyviajam intelektui, kai jis tampa aktualiuoju intelektu.

Pirmasis rangas, [kurá pasiekæs] þmogus [gali vadintis] þmogumi, pasiekiamastada, kai susiformuoja natûralioji sàranga, pasirengusi tapti aktualiuoju intelektu.Ði galia yra bendra visiems [þmonëms]. Tarp jos ir veikianèiojo intelekto yra durangai � tapimas aktualiuoju intelektu ir tapimas ágytuoju intelektu.

Jeigu [palyginsime] su veikianèiuoju intelektu þmogø, pasiekusá pirmàjá þmogið-kumo rangà, ir tarsime, kad jo pasyvusis intelektas pasiekia tobulybæ ir kad natûra-lioji sàranga bei [tobulybæ pasiekæs pasyvusis intelektas] tampa vienu daiktu, pana-ðiai kaip [áprastinës] materija ir forma sudaro vienà daiktà; ir jeigu paimsime tokioþmogaus þmogiðkàjà formà, kuri yra pasyvusis intelektas, tapæs intelektu aktualiai,tai tarp jo bei veikianèiojo intelekto bus tiktai vienas rangas. Ir jei ði [minëta] natû-ralioji sàranga tampa materija pasyviajam intelektui [kuris tapo aktualiuoju intelek-tu]10, o pasyvusis intelektas � materija veikianèiajam intelektui, ir visa ði visuma trak-tuojama kaip vienas daiktas, tai toks þmogus yra þmogus, kuriame ásikûnijo11 (¥alla)veikiantysis intelektas. Jeigu toká [bûvá] pasiekia abi racionaliosios galios dalys � teo-rinë (naýariyya) ir praktinë (àmaliyya), taip pat vaizduotës galia, tai ðis þmogus tampatuo, kuris gauna ákvëpimà [apreiðkimà]. O Dievas, iðaukðtintas ir galingas, jam ap-reiðkia per veikiantájá intelektà. Tai, kas emanuoja (yufî�u) ið Dievo (palaiminto iriðaukðtinto) á veikiantájá intelektà, ið pastarojo, tarpininkaujant ágytajam intelektui,emanuoja á pasyvøjá intelektà, o vëliau � á vaizduotës galià. Tai, kas emanuoja á ra-cionaliàjà galià, þmogø padaro iðminèiumi, filosofu ir tobulai intelektiðkai suvokian-èiuoju (mutaàqqilan), o tai, kas emanuoja á vaizduotës galià, padaro já pranaðu, áspë-janèiu apie tai, kas bus, ir praneðëju apie tai, kokios atskirybës dabar yra bûtyje, irapie tai, kas gali bûti jose suvokiama kaip dieviðka12.

Toks þmogus priklauso tobuliausiems bei laimingiausiems þmonijos atstovams,ir jo siela, susijungusi su veikianèiuoju intelektu tokiu bûdu, kaip minëjome, bûnatobula. Jis suvokia kiekvienà veiksmà, kuriuo galima pasiekti laimæ.

Svarbiausios sàlygos, kurias turi [tenkinti] vadovas, yra ðios: kad, be viso to [kasminëta], jis turëtø ir lieþuvio galià gerai iðreikðti kiekvienà þinomà daiktà þodþiu beigalià gerai mokyti ir nukreipti (irðâd) á laimæ ir á darbus, kuriais pasiekiama laimë, irkad kartu su visu tuo jis turëtø pakankamai tvirtà kûnà dirbti kai kuriuos darbus.

KLASIKA


27. APIE DORYBINGOJO MIESTO VADOVO SAVYBES

Bûtent ðis vadovas, kuriam niekas niekada nevadovauja, yra dorybingojo mies-to13 imamas [stovintysis prieðakyje]14 bei pirmasis vadovas. Jis taip pat yra dory-bingosios bendruomenës (umma)15 vadovas bei visos apgyvendintosios þemës da-lies (ma`mûra) vadovas16. Tokios padëties negali uþimti niekas kitas, o tik tas, ku-riam ið prigimties bûdingos dvylika savybiø, suformavusiø já ið prigimimo:

� kad turëtø sveikus ir nepaþeistus kûno sànarius, kuriø [prigimtinëmis] galio-mis juos nukreiptø á jam prideramus veiksmus, bei kad siekdamas (hamma) atliktikoká nors veiksmà, atliekamà tuo sànariu, já atliktø lengvai;

� kad ið prigimties galëtø gerai suprasti ir ásivaizduoti (taRawwur) kiekvienà daik-tà, kuris jam minimas; savo supratimu jis turi pagauti [visa] tai, kà [jam] ketina[pasakyti] kalbetojas, ir visai tai [kà reikëtø suvokti] pagal dalyko esmæ;

� kad gerai prisimintø tai, kà suprato (yafham), pamatë, iðgirdo ar suvokë, irkad apskritai beveik nieko neuþmirðtø;

� kad bûtø sumanus ir protingas ir, pamatæs koká daiktà, ið maþiausios nuoro-dos (dalîl)17 suprastø, kokià kryptá (jiha) nurodo ta nuoroda;

� kad [turëtø] gero gebëjimo reikðti mintis (¥usn al-`ibâra) [dovanà], kuri leistøjo lieþuviui iðaiðkinti (ibâna)18 visa tai, kà apima19 pilnas paaiðkinimas;

� kad mëgtø mokyti ir kad tas, kuris ið jo mokosi, lengvai priimtø jo mokslà;kad jo [vadovo] neskaudintø mokymo [keliamas] nuovargis ir kad jo nekankintø[tam reikiamas] triûsas;

� kad nebûtø godus maisto, gërimo ir lytiniams santykiams (mankû¥), kad iðprigimties ðalintøsi loðimø/þaidimø ir kad neapkæstø malonumø, kylanèiø ið [mi-nëtø] dalykø;

� kad mylëtø tiesà (Ridq)20 bei teisiuosius, neapkæstø melo ir melagiø;� kad bûtø didþiadvasis (kabîr al-nafs), mylintis garbæ (karâma) ir ið prigimties ne-

apkenèiantis viso to, kas jà terðia, ir kad jo siela iðkiltø iki paèiø aukðèiausiø dalykø;� kad dinarai ir dirhamai21 ir kitos ðio [þemojo] pasaulio atsitiktinybës (a`râ�

al-dunyâ)22 atrodytø menkos jo akyse;� kad ið prigimties mylëtø teisingumà (`adl)23 ir teisinguosius, nekæstø neteisy-

bës (jawr) ir priespaudos (ýulm) bei neteisingøjø ir prispaudëjø, elgtøsi neðaliðkaitiek savo giminës (ahluhu), tiek ir kitø atþvilgiu bei skatintø ir kitus taip daryti;darydamas visa tai, kà mato esant gera ir graþu24, paðalintø neteisybæ;

� kad bûtø teisus, nesunkiai patraukiamas ir neuþsispyræs (lâ jamû¥an wa lâlajûjan) raginamas imtis teisingumo, ir sunkiai patraukiamas raginamas imtis ne-teisingumo ir blogio;

� kad ryþtingai darytø tai, kà mano esant reikalinga padaryti, bei bûtø dràsusir ryþtingas (jasûr wa muqdâm), o ne bailus ir silpnadvasis.

Sunku rasti þmogø, kuriam bûtø bûdingos visos ðios savybës. Todël þmonëssu tokia prigimtimi (man fu�ira) randami tik retkarèiais, ir [ðitos savybës bûdingos]labai nedaugeliui. Jeigu randama, kad kas nors dorybingajame mieste bûtø pana-

AL-FÂRÂBÎ


ðus á toká, [kaip buvo apraðyta], o po to, jam uþaugus, iðryðkëja ar minëtosios25

ðeðios savybës, ar penkios ið jø, be vaizduotës galios, � jis tampa vadovu. O jeiatsitinka (ittafaqa), kad kuriuo nors laiko momentu nerandama nieko panaðaus á já,tada imami ástatymai (ðarâ�i`) ir tradicijos (sunan)26, kurias [pirmesnis] vadovas beipanaðûs á já nustatë tam, kad jie nuolat galiotø mieste, ir patvirtinami; o antruojuvadovu, kuris pakeièia pirmàjá, tampa tas, kuriam jau nuo gimimo ir vaikystës bû-dingos [minëtos] ðeðios savybës, o jam suaugus iðryðkëja dar kitos ðeðios savybës:

� kad bûtø iðminèius (¥akîm)27;� kad bûtø ástatymø, tradicijø ir as-siyar28, kurias miestui nustatë ir sutvarkë (dab-

barathâ) pirmtakai (awwalûn), þinovas ir saugotojas ir kad kuo tiksliau ir tobuliaujuos imituotø visais savo veiksmais;

� kad turëtø gerà sugebëjimà iðvesti (istinbâ�)29 [ástatymus tais klausimais], ku-riais ið pirmtakø nëra gauta jokia ástatymo nuostata, ir kad, iðvesdamas ástatymus,sektø pirmøjø imamø pavyzdþiu;

� kad turëtø gerà galià màstyti/samprotauti (rawiyya) bei galià iðvesti tiek tuos da-lykus, kuriuos [ið esmës] ámanoma paþinti vienu ið esamøjø laiko momentø (waqt minawqât ¥â�ira), tiek ið naujo atsitinkanèius dalykus, kuriø pirmtakai negalëjo praktið-kai patirti (yasîrû fîhim), ir kad tikrintø, ar tai, kà iðveda, atitinka miesto interesus30;

� kad galëtø tinkamai nukreipti (irðâd) [þmones] laikytis pirmtakø ástatymø irto, kas ið jø [ástatymø] iðvesta;

� kad bûtø pakankamai tvirtas kûnu ir galëtø atlikti karui [reikalingus] veiks-mus ir kad [mokëtø] karo menà, kuriuo vadovaujama ir tarnaujama.

Jeigu neatsiranda vieno tokio þmogaus, kuris ákûnytø [visas] ðias savybes, betyra du þmonës � vienas jø iðminèius, o antrajam bûdingos visos kitos savybës, ta-da ðiame mieste bus du vadovai, o jeigu ðios savybës pasidalija asmenø grupëje,ir iðmintis bûdinga vienam, antra [savybë] bûdinga kitam, treèia � treèiam, ketvir-ta � ketvirtam, penkta � penktam, o ðeðta � ðeðtam, ir jeigu tie þmonës yra sude-rinami vieni su kitais, tada jie tampa tobulaisiais vadovais31. O jeigu kuriuo norsmetu atsitinka taip, kad vadovavimas nebesiremia iðmintimi32, bet kitos sàlygos bû-na patenkintos, tada dorybingasis miestas lieka be karaliavimo, ir vadovas, uþsii-mantis miesto reikalais, nebëra karalius, o miestui gresia praþûtis [pavojus]. Jeiguneatsiranda iðminèiaus, kuris galëtø bûti priskirtas ðiam vadovui [kaip padëjëjas],tada miestas ilgai netruks praþûti.

Vertëjo paaiðkinimai

11 Ðio skirsnio pirmojoje dalyje dar kartà karto-jama jau ankstesniuose skirsniuose daug nag-rinëta analogija tarp miesto, þmogaus organiz-mo ir Dievo/Visatos. Antroji dalis skirta inte-lekto klausimui, kuris svarstomas siejant já sudorybingojo miesto vadovo savybëmis.

12 Ði idëja, pritaikyta Dievui, virsta analoginio kû-riniø savybiø priskyrimo Kûrëjui idëja.

13 Be abejo, turimas galvoje ne fizinis miesto at-siradimas ið jo pirmojo vadovo, bet tai, kadvadovas, egzistuodamas pirma miesto, sutei-kia jam ir jo dalims prasmæ, kuri ir daromiestà ir jo dalis tuo, kuo jie yra socialinëjerealybëje.

14 Pabrëþiama, kad þmoniø veiksmai, kitaip ne-gu kûno dalys ir esiniai, yra valingi.

KLASIKA


15 Nors tai, kad miesto gyventojai visà laikà sie-kia vadovo tikslo, gali atrodyti be galo despo-tiðka, bet nereikia pamirðti, kad dorybingojomiesto vadovo tikslas yra bûtent miesto ir jodaliø laimë.

16 Sunku pasakyti, kà al-Fârâbî nori tuo pasaky-ti. Galbût jis turi galvoje, kad kai kurie esiniainupuolë þemiau negu derëtø pagal rangà, bet,sekdami Pirmuoju, gali pakilti ir turëti jiemsprideramà rangà.

17 Menas èia suprastinas viduramþiø artes pras-me, o ne dabartine meno prasme.

18 Tuo atveju, kada viena atskirybë vaizduojamaimituojant jà kita atskirybe, turime galvoje pa-prastà alegorijà. Suvokus, kà tokia alegorijareiðkia, mes paprasèiausiai galime alegoriná at-vaizdà atmesti ir pereiti prie tikrovës. Taèiautokiu atveju, kai imituojamos suvokiamybës,ypaè aukðèiausiojo rango � Dievas ir atskirto-sios substancijos � vaizdavimas imituojanèiu,analoginiu, simboliniu bûdu gali bûti vienin-telis bûdas jas pavaizduoti. Net ir þmonëms supuikiu intelektiniu suvokimu simboliai papras-tai yra reikalingi kaip atramos taðkas.

19 Al-Fârâbî èia trumpai iðdësto savo gana sudë-tingà intelekto teorijà, pasak kurios, intelektàsudaro net penki lygiai:1) prigimtinë sàranga (hay�a �abi`iyya), kuri, ma-

tyt, yra suprastina kaip intelekto pagrindasþmogaus kûniðkoje prigimtyje;

2) pasyvusis intelektas, kuris, bûdamas �neto-bulas�, tëra paprastas gebëjimas priimti su-vokiamybes;

3) aktualusis intelektas, kuris ne tik yra gebë-jimas suvokti, bet ir aktualus to suvokimoveiksmas. Kad galëtø suvokti, potencialiossuvokiamybës turi bûti �apðviestos� vei-kianèiojo intelekto skleidþiama intelektuali-ne �ðviesa� ir paverstos aktualiomis suvo-kiamybëmis. Tada intelektas suvokia suvo-kiamybes, panaðiai kaip akis mato ðviesosapðviestus daiktus;

4) ágytasis intelektas � tai intelektas, kurá su-daro aktualiosios suvokiamybës. Skirtingainuo aktualiojo intelekto, kuris turi atlikti su-vokimo operacijà, t.y. abstrahuoti suvokia-mybæ ið vaizdinio, suformuoti sàvokà ir t.t.kiekvienà kartà, kada nori suvokti kokiànors suvokiamybæ, ágytajam intelektui to ne-reikia � aktualios suvokiamybës jame jauyra gatavos formos. Apie toká intelektà ga-lima pasakyti, kad jis yra ir intelektas, ir su-vokiamybë aktualiai;

5) veikiantysis intelektas. Tai þemiausias, de-ðimtas, kosminis intelektas � Pirmosios Prie-þasties emanacijos grandinës pabaiga.Iðskyrus antràjá, kiti (1, 3, 4, 5) sàveikauja

taip, kad kiekvienas þemesnysis ið jø yra aukð-tesniajam kaip materija, o aukðtesnysis jo at-þvilgiu � kaip forma.

Prieðingai negu Ibn Ruðdas, Al-Fârâbî visasintelekto formas, iðskyrus veikiantájá intelektà,laiko individualiomis. Ibn Ruðdas, kaip þinia,materialøjá/pasyvøjá intelektà taip pat, kaip irveikiantájá intelektà, laikë bendru visiems þmo-nëms. O Tomas Akvinietis ir veikiantájá intelek-tà laikë individualia galia.

10 Skliausteliai yra originalo tekste.11 Nors tekste ir vartojama þodis ¥alla, kuris reið-

kia ásikûnijimà apsigyvenimo kame nors, áëji-mo á kà nors prasme, vis dëlto atrodo, kad al-Fârâbî nemano, kad veikiantysis intelektastampa sudedamàja tokio þmogaus sàrangosdalimi. Kalbama èia ne apie visiðkà sutapimàar buvimà vieno kitame, bet apie labai glau-dø susilietimà, be atskirumo ir susimaiðymo,kuriame veikiantysis intelektas yra forma, oþmogaus ágytasis intelektas � materija. Ðiektiek panaðu á Kristaus dviejø prigimèiø sam-pratà ortodoksalioje krikðèionybëje, tik veikian-tysis intelektas ir þmogus nesudaro vienos as-menybës/hipostazës.

12 Kaip matyti, jau al-Fârâbî suformulavo filosofi-nës ir religinës tiesos paralelizmo idëjà, kuri vë-liau buvo iðplëtota Ibn Ruðdo. Prieðingai negulotyniðkieji averoistai, kurie teigë, kad egzistuo-ja dvi nepriklausomos tiesos � filosofinë ir reli-ginë, ir jos gali viena kitai prieðtarauti, abu mu-sulmonø iðminèiai teigë, kad egzistuoja vienatiesa, turinti skirtingas � intelektualinæ filosofi-næ ir vaizduotinæ-simbolinæ religinæ iðraiðkas,tarp kuriø ið principo egzistuoja harmonija, osusidûrimai ir prieðtaravimai kyla dël nepakan-kamo vienos ar abiejø ið jø, ar jø ryðio suprati-mo. Pagrindinë idëja yra ta, kad religinë tiesa ið-reiðkia tiesà ne tiesiogiai, bet simboliais ir ana-logijos pagalba, todël prieinama daugybei þmo-niø ir gali bûti efektyvus socialinio reguliavimobei �kreipimo á laimæ� árankis, o filosofija, norsir iðreiðkia tiesà tiesiogiai ir be metaforø, bet su-prantama tik nedideliam bûreliui þmoniø su di-dþiausiomis intelektinëmis galiomis, ir pastarie-siems tenka slëpti filosofijos atradimus, kad ne-papiktintø ir nesutrikdytø masiø.

13 Miesto-valstybës samprata, kuria remiasi al-Fârâbî, be abejo, yra paimta ið graikø filosofø

AL-FÂRÂBÎ


raðtø. Arabø ir musulmonø tikrovei miesto-valstybës samprata apskritai nebuvo bûdinga.Taèiau vis dëlto galima paþymëti, kad al-Fârâbî laikø islamo kalifatas, kuriame kalifovaldþia jau tesiekë tik Bagdadà ir jo apylinkes,ið tikro priminë miestà-valstybæ.

14 Þodis imaam turi ðias prasmes:1) þodyninë prasmë � �stovintysis priekyje�;2) reiðkia tà musulmonà, kuris bendros maldos

metu stovi priekyje ir kurio judesius karto-ja bendratikiai;

3) reiðkia ðiitø dvasiná vadovà, ypaè tuos ðiitøvadovus, kurie buvo kilæ ið PranaðoMu¥ammedo bei jo pusbrolio Àlî giminësir kuriems buvo priskiriamos nepaprastosgalios (panaðios, beje, á tas, kokias al-Fârâbîpriskiria dorybingojo miesto vadovui). Ta-èiau al-Fârâbî netapatina savo vadovo su ði-itø imamais, o kalba apibendrintai. Tarpjam keliamø reikalavimø jis nemini, kad ðisturëtø bûti kilæs ið Mu¥ammedo ir Àlî.

15 Umma pirmiausia reiðkia islamo religinæ ben-druomenæ. Ðis þodis buvo vartojamas ir kalbantapie kitø tikybø bendruomenes (þydø, krikðèio-niø, magø-zoroastristø), taip pat apie tokiasbendrijas kaip graikai, indai, bizantieèiai-romë-jai (rûm), farangai (Vakarø krikðèionys), taigi joreikðmë priartëja prie �kultûros� arba �civiliza-cijos� reikðmës, bet neuþmirðtama tai, kad ben-drijø pagrindu, tuo, kas sieja jas á visetà, buvolaikoma pirmiausia jos tikëjimai. Ne veltui al-Fârâbî pavadino savo veikalà �Knyga apie do-rybingojo miesto gyventojø nuomones�.

16 ma`mûra � vertimas ið graikø k. oikoumenh �apgyvendintoji vieta.

17 dalîl � nuoroda � yra tai, kuo remiantis gali-ma padaryti loginæ ar intuityvià iðvadà apietam tikro daikto, kuris akivaizdþiai nëra duo-tas, egzistavimà ar kitokio pobûdþio duotybæ.Pavyzdþiui, matydami dûmus, galime darytiiðvadà, kad turi bûti ir ugnis. Taigi ðiuo atve-ju nuoroda yra dûmai > ugnis. Jeigu kalbamaapie stogà, tai galime teigti, kad turi bûti ir sie-nos, nors apie jas ir nebûtø kalbama (stogas >sienos). Jei pasakojime kalbama apie liûtà, ku-ris vaikðto ant dviejø kojø ir kovoja kardu, da-rome iðvadà, kad liûtas èia metaforiðkai reið-kia narsuolá (liûtas > narsuolis). Ðiuo atveju nu-rodoma per tam tikrà bendrà poþymá �narsa�.Panaðus atvejis yra ir tas, kai ið to, kad vynuo-giø vynas yra draudþiamas gerti, daroma iðva-da, jog ir palmiø vynas turi bûti uþdraustas,kadangi jie abu turi �svaiginamàjá� poveiká.

Nuoroda vadinama dalîl, tai, á kà nurodo-ma � madlûl, o pats nurodymo procesas �dalâla. Pati regima ir akivaizdi nuoroda yra va-dinama ýâhir � tai, kas iðoriðka ir nepaslëpta,o tai, á kà nurodoma, yra vadinama bâ�in � tai,kas yra vidinio ir paslëpto. Manoma, kad aki-vaizdþiai duotoje prasmëje yra paslëptos kitosprasmës, kuriø iðaiðkinimas (bayân) ar iðgavi-mas (istithmâr, istinbâ�) ir sudaro hermeneuti-kos esmæ.

18 Ibâna (iðaiðkinimas) yra vienaðaknis su þodþiubayân, kuris minimas ankstesnëje pastaboje.

19 Tai yra atskleistø visas paslëptas prasmes, glû-dinèias kokiame nors þenkle ar prasmëje.

20 Ridq reiðkia kalbanèiojo þodþiø ir jo vidinio ási-tikinimo atitikimà; skiriasi nuo ontologinës tie-sos (¥aqîqa) savokos.

21 Arabiðkø monetø pavadinimai.22 Labai daþnai islamo kultûroje vartojamas þe-

miðkøjø turtø apibûdinimas.23 Teisingumà (àdl) ir priespaudà (ýulm) arabið-

kame kontekste derëtø suprasti kitaip negueuropietiðkame. Pirmiausia teisingumas yraatitikimas Dievo duotiems ástatymams, o prie-spauda � nukrypimas nuo jø. Arabiðkas tei-singumas nebûtinai reikalauja lygaus trakta-vimo � svarbu, kad asmeninis ir socialinis el-gesys atitiktø Dievo nustatytà tvarkà ir nuo josnenukryptø. Jeigu Dievas ar Pranaðas nustatë,kad kai kurie individai, grupës ir pan. turi bûtitraktuojami nelygiai, tada teisingas bus nely-gus traktavimas. Pvz., moteris buvusi sukurtanevienoda su vyru, todël teisingas yra jø ne-lygus traktavimas. Prieðingai, lygus vyro irmoters traktavimas bûtø priespauda tiek vyro,tiek ir moters atþvilgiu. Arabiðkame kontekstegalima rasti ir tokiø posakiø, kad kas nors �da-ro priespaudà� savo kûnui (jeigu nesirûpinajuo taip, kaip Dievas ásakë) arba savo sielai (jeiapleidþia religines apeigas). Apskritai �pri-spaudëju� gali bûti vadinamas bet kuris Die-vo ástatymø paþeidëjas.

24 Èia galima áþiûrëti graikø kalon kaga#on at-garsá.

25 Ankstesnio paragrafo pabaigoje.26 Ástatymai (ðarâ�i`) islamiðkame kontekste reið-

kia ne vien ástatymus siauràja prasme, bet ir vi-sus nuostatus, susijusius su ritualais, tikëjimu,morale, panaðiai kaip ir þydø �Tora�. Tradici-jos (sunan) paprastai suprantamos kaip pasa-kojimai apie Pranaðo þodþius, veiksmus ir ne-tiesiogiai iðreikðtà pritarimà ar nepritarimà, ku-rie perduodami ið kartos á kartà ir kuriø per-

KLASIKA


davimu, klasifikavimu, patikimumo nustatymurûpinasi tam tikra specialistø kategorija �mu¥addith�ai. Platesne prasme sunan gali reikðtiir panaðiu bûdu perduodamas pirmøjø musul-monø kartø, ðventøjø ðiitø imamø ar kokiosnors mokyklos arba sektos ákûrëjo tradicijas artiesiog �protëviø tradicijas�.

27 Iðmintis (¥ikma) arabiðkame kontekste yradaugmaþ artima vakarietiðkam þodþiui �filoso-fija�, tuo tarpu arabiðkas þodis falsafa reiðkiatik vienà ið filosofijos mokyklø, bûtent arabið-kàjá peripatetizmà, kai kada ir kitas helenisti-nës kilmës filosofijos pakraipas. Taigi pasaky-mas �kad bûtø iðminèius� ið esmës reiðkia,�kad bûtø filosofas�.

28 As-siyar galima suprasti dvejopai. Pirma, sîra(dgs. siyar) buvo vadinama Muhammedo ar ko-kio kito þymaus asmens biografija, darbø ir þy-giø apraðymas. Antra, as-siyar reiðkë tà ástatymødalá, kuri buvo susijusi su karo dalykais bei san-tykiais su kitatikiais ir uþsienio valstybëmis.

29 Istinbâ� yra islamo ástatymø iðvedimas ið ðalti-niø � Korano, Pranaðo tradicijos (sunna) ir mu-sulmonø bendruomenës konsensuso (ijmâ�)�taikant teisinës analogijos (qiyâs) ar teisinio si-logizmo metodà. Vienas chrestomatinis tokiosteisinës analogijos pavyzdys su vynuogiø irpalmiø vynu pateiktas 16 pastaboje. Kitaip ne-gu aristotelinës logikos silogizme, kai nuo ben-drybës pereinama prie atskirybës (�Visi þmo-nës mirtingi; Sokratas þmogus; vadinasi, Sok-ratas mirtingas�), teisiniame silogizme sampro-taujama nuo atskirybës prie atskirybës, todëlpaprastai galimø skirtingø sprendimo bûdøbûna daugiau negu vienas. Tokie skirtingisprendimai turi vienodà statusà teisingumopoþiûriu � daþniausiai laikoma, kad vienas iðjø yra teisingas Dievo akyse, bet kuris konkre-èiai � neþinoma, o tie fakihai (teisës þinovai),kurie nors ir �nepataikë� vis tiek gaus atlygáuþ savo pastangas (ijtihâd).

Reikia atkreipti dëmesá dar ir á tai, kad ásta-tymø �gamybos� procesas islamo kultûroje në-ra ástatymø leidimas tikràja ðio þodþio prasme,kadangi fakihas, formuluodamas sprendimà(fatwâ), iðreiðkia ne savo nuomonæ, o tai, kas,panaudojus nustatytus iðvedimo metodus, �at-randama� kaip Dievo valia ðiuo konkreèiu at-veju. Todël sàvoka �ástatymø iðvedimas� èiatinka kur kas geriau negu �ástatymø leidimas�.

30 Iðvedant islamo ástatymus, atsiþvelgiama ne tiká ðventuosius tekstus, bet ir á islamo visuome-nës interesus, kadangi manoma, kad Dievas ap-

reiðkë Ástatymà vardan geriausiø þmogaus irbendruomenës interesø. Pirmajame islamo am-þiuje fakihams tuo atveju, kai tekstuose nebû-davo reikiamo iðeities punkto (arba tekstai darbuvo nesukodifikuoti ir nepatikimi), buvo lei-dþiama priimti sprendimà savo nuomone, re-miantis nuojauta, koks galëtø bûti Dievo ir Pra-naðo sprendimas tokiu atveju bei koks sprendi-mas atitiktø geriausius bendruomenës intere-sus. Ðiitai iðlaikë galimybæ priimti sprendimusasmeniniu fakiho sprendimu (ra�y, isti¥sân), tuotarpu sunizme isti¥sân metodas buvo apribotas.Hanafitø mokykla, pavyzdþiui, reikalauja, kadpirma bûtø atlikta analoginë dedukcija, tegul irneakivaizdi dedukcija ið labai bendrø ar abst-rakèiø tekstø, o tik tada, jeigu gautas rezulta-tas prieðtarauja bendruomenës interesams, tai-komas isti¥sân. Malikitai, kurie taiko teisinæanalogijà siaurai, leidþia argumentuoti visuo-menës interesu ir be teksto, taèiau jie vis dëltoreikalauja, kad tekste bûtø bent jau tam tikrapateisinanti uþuomina, jog sprendimas tiesio-giai neprieðtarautø tekstams ir kad gaunama iðsprendimo nauda bûtø akivaizdi.

Al-Fârâbî pateikta schema panaðesnë á ha-nafitø mokyklos metodà.

31 Èia trumpai palieèiama valdþios funkcijø pa-dalijimo problema.

Islamo visuomenëje, kitaip negu Vakarø vi-suomenëse viduramþiais, visada buvo vienasteorinis valdþios centras � kalifatas. Priminsime,kad viduramþiø Vakaruose bûta dviejø sava-rankiðkø galios centrø � popieþiaus ir impera-toriaus. Pastarasis teigë esàs pagoniðkosios Ro-mos imperatoriø (buvusiø ir vyriausiais þyniais)ápëdinis, turás teisæ kiðtis ir á religijos reikalus,o popieþiai teigë esà apaðtalø ir Kristaus ápëdi-niai, galá kiðtis ir á pasaulietinius reikalus, be to,jie rëmë savo pretenzijas ir neautentiðkais do-kumentais, kaip Donum Constantini. Vis dëlto,nors kalifo rankose teoriðkai buvo sukoncen-truota visa valdþia ir tuo politinë islamo siste-ma yra artimesnë Bizantijos-Romëjø ir Sasani-dø sistemoms, bet faktiðkai valdþiø padalijimas,dalies valdþios (kartais didelës dalies) delega-vimas buvo realybë. To delegavimo mastas irpobûdis skirtingose epochose buvo ávairûs.

Pradþioje, Teisiøjø kalifø (xulafâ� al-raðîdûn)epochoje (632�661 m.), visos valdþios funkci-jos � ástatymø iðvedimo, teisinë, administraci-në, karinë � buvo grieþtai sukoncentruotos vie-nose rankose. Kitoje, Umayyâdø, epochoje(661�750 m.), kai ganëtinai pasaulietiðki kali-

AL-FÂRÂBÎ


fai sukoncentravo savo dëmesá beveik vien ákarinius ir politinius klausimus, ástatymø iðve-dimo ir teisminë funkcija buvo beveik nekon-troliuojama valstybës ir jà fakihai vykdë visið-kai savarankiðkai.

Pradiniu Abasidø dinastijos periodu (750�840 m.) kalifatas pasistengë atkurti savo kon-trolæ ir priþiûrëti ástatymø iðvedimà ir teisinesfunkcijas. Ásigalëjo nuostata, kad teisës þinovøir teisëjø sprendimai, kol jie dar kalifato val-dþios nepatvirtinti, tëra konsultacinio pobû-dþio, tik patvirtinus kalifui, jie tampa tikraisástatymais (a¥kâm ðar`iyya). Ið keliø skirtingøteisës þinovø sprendimø (fatâwâ) kalifas galë-ko pasirinkti kurá nors vienà ir paskelbti já pri-valomu. Beje, tai nepakeisdavo tø sprendimøstatuso teisingumo poþiûriu, jie ir toliau bûda-vo vienodai teisingi, ir naujas kalifas arba ir taspats galëdavo savo sprendimà pakeisti (plg. si-tuacijà Katalikø Baþnyèioje, kur popieþiaussprendimas paskelbti ið katedros Mergelës Ma-rijos nekalto prasidëjimo dogmà ne tik padarëjà privalomà katalikams, bet ir liepë laikyti jàontologiðkai teisinga bei uþdraudë visas toles-nes diskusijas ðiuo klausimu).

Vëliau smukus Abasidø kalifatui, kalifai ne-teko realios karinës ir politinës valdþios ir bu-vo priversti jà deleguoti pirmiausia Buvaihidøemirams (nuo 940 m.), o paskui Seldþukidøsultonams (nuo 1055 m.). Kalifams liko teisi-në ir teisminë funkcijos, bet realios galimybësadministruoti jie neturëjo. Kai vienà kartà fa-kihai pareikalavo ið kalifo uþdaryti vieðnamiusBagdade, kalifas atsakë, kad jis sutinkàs, bettiurkø gvardija to neleis padaryti. Tiurkø ir ira-nënø emirai savo ruoþtu nelikvidavo kaliføvaldþios, nes jie neturëjo legitimumo ir tega-lëjo remtis arba nuoga jëga, arba savøjø gen-èiø gentinëmis tradicijomis, kurios nelaidavopatikimos valdþios. Kalifai mëgino atsigriebtiástatymø leidimo srityje (kalifo al-Qadîr 1033 m.paskelbtas tradicionalistinis sunitø tikëjimo ið-paþinimas) uþmegzdami glaudþius ryðius susufijais, kurdami panaðias á Vakarø riteriø or-dinus futuwwa organizacijas. Ið dalies kalifamsðiek tiek pavyko sustiprinti savo pozicijas irnuo 1180m. jie ið dalies atkûrë savo administ-

racinæ valdþià, bet mongolø antpuolis 1258m.vël viskà pavertë niekais. Kalifai pabëgo á Kai-rà, kur ásikûrë Mamlukø sultonø globoje, ir èiajø situacija tapo panaði á buvusià Buvaihidø irSeldþiukidø laikais.

1517 m. Otomanø sultonai, nukariavæ Kairà,nutarë nebetæsti Mamlukø praktikos ir, gavæMekos Ðarifø � haðimitø (Pranaðo giminës) �klano vadovø bei Mekos ir Medinos fakihø pri-tarimà, patys pasiskelbë kalifais. Ðis kalifatas eg-zistavo iki 1924 m., kada pirmà kartà per isla-mo istorijà nebeliko kalifo posto. Otomanø ka-lifai sau pasiliko karines administracines prero-gatyvas, o ástatymø iðvedimo funkcijà delega-vo vyriausiajam muftijui � Ðeich al-Islamui ir jovadovaujamiems fakihams. Tuo pat metu kali-fai aktyviai leido administracinius potvarkius(qawânîn), kurie kai kuriose srityse konkuravosu fakihø skelbiamais ástatymais. Tuo tarpudvasinio vadovavimo funkcija � �disponavimassielomis� � buvo palikta sufijø ðeichams.

Galima teigti, kad islame valdþiø padalijimasrealiai egzistavo, bet tai nebuvo padalijimastarp religinës ir pasaulietinës, o greièiau tarp tei-sinës ir karinës-administracinës srièiø, o teisinësritis apëmë tiek ir grynai religinius (tikëjimodogmos, apeigos), tiek ir tokius kaip santuokos,palikimo dalijimo, pirkimo ir pardavimo ir pan.ástatymus. Kaip ir al-Fârâbî knygoje, realioje is-lamo visuomenëje idealas buvo visas funkcijassukoncentruoti vieno asmens rankose, o valdþiøpadalijimas buvo traktuojamas kaip neiðvengia-mas kompromisas su tikrove.

32 Vienas ið svarbiausiø al-Fârâbî priekaiðtø isla-mo ástatymø mokslui � fikhui ir dialektinei dog-minei apologetikai � kalâmui buvo tai, kad ðiosdisciplinos nepajëgios reflektuoti, apmàstyti sa-vo principø, todël veikia aklai ir tarp jø iðkylaneiðsprendþiami ginèai, o juos iðspræsti galintitik filosofija. Todël jis ir laikë filosofo iðminèiausbuvimà valstybës priekyje esminiu dalyku, betnei al-Fârâbî laikais, nei Almohadø reþimo lai-kais ibn Ruðdui nepavyko pasiekti iðminèiausprioriteto prieð teisininkus ir dogmatikus.

Ið arabø k. vertëLinas KONDRATAS

Versta ið: Al-Fârâbîs. Abhandlung der Musterstaat. Aus Londoner und Oxforder Handschriften.Herausgegeben von Fr. Dieterici, Leiden, E.J.Brill, 1895. Pakartotinai perspausdinta:

Abû Nasr Ibn Muhamed Al-Fârâbî, Risala fi ara� ahl madina al-faDhila (Der Musterstaat).Herausgegeben von Friedrich Dieterici. Reprint by the Institute of the History of Arabic Islamic

Science at the Johann Wolfgang Goethe University in Frankfurt, 1999.

KLASIKA


TAUTOS GALIA PRIEÐ SMURTÀ

Graþina MiniotaitëNONVIOLENT RESISTANCE

IN LITHUANIA:A STORY OF PEACEFUL LIBERATION

Monograph Series, Number 8ISSN 1052-1054

ISBN 1-880313-10-6Boston, The Albert Einstein Institution,

2002, 98 p.

XXI amþius prasidëjo prievartos irterorizmo proverþiais, kurie nelauktai irskausmingai ásiverþë á Vakarø civiliza-cijos kasdienybæ. Bet koks terorizmas vi-sada stengiasi pateisinti savo naudojamàsmurtà apeliuodamas á regioniná, etnináar konfesiná solidarumà. Jo aukomistampa tûkstanèiai taikiø gyventojø, nai-kinami taikios paskirties objektai (ligo-ninës, mokykliniai autobusai, jaunimodiskotekos). Kuriama baimës, átarumo,neapykantos atmosfera, prieðiðka tomsetninëms ir religinëms grupëms, kurio-se áþvelgiama potenciali grësmë �sa-vam� gyvenimo bûdui.

Lokaliniuose karuose dël valdþiosþûva taikûs gyventojai, griaunama eko-

nominë, ekologinë ir kultûrinë infra-struktûra. Tûkstantmetis kultûrinis þmo-nijos palikimas sunaikinamas akimirks-niu. Neatsitiktinai susidariusi situacijaapibûdinama kaip civilizacijø susidûri-mas ar jø krizës. Skausmingai ieðkomaatsakymo á klausimà, kaip áveikti ðá po-litiðkai nebekontroliuojamà smurtà: at-sakyti á totalià prievartà lokalia prievar-ta ar siekti pilietinës taikos ir ieðkoti ne-tradiciniø dialogo formø, pasinaudojantistoriniu patyrimu, tarptautiniø, nevy-riausybiniø organizacijø turimomis ga-limybëmis.

Akivaizdu, kad ðiame nestabilumokontekste sustiprëjo domëjimasis tais re-gionais, kuriuose ávairiø religijø, etniniø

RECENZIJA

LOGOS 322003 SAUSIS � KOVAS

220

tradicijø, pliuralizmo atmosferoje ðimt-meèiais kartu gyveno tautinës daugu-mos ir maþumos. Tokiuose regionuosemiestai turëjo keletà pavadinimø, o jøsëslûs gyventojai, neatsiklausus jø va-lios, tapdavo tai vienos, tai kitos valsty-bës pilieèiais. Nepaliaujama valstybiøsienø kaita suformavo daugiatautá Cen-trinës Rytø Europos fenomenà � valsty-bes, kuriose tik sàlygiðkai galima iðskirtitautines daugumas ir maþumas. Ypaètai bûdinga pasienio regionams � pasi-keitus valstybiø sienoms, tautinës maþu-mos virsdavo daugumomis, ir atvirkð-èiai. Tai sudarë prielaidas formuotis uni-kaliam tautø sugyvenimo patyrimui,kurio dalis yra ir Lietuva.

Graþinos Miniotaitës monografijaNonviolent Resistance in Lithuania: A Sto-ry of Peaceful Liberation (Neprievartinë re-zistencija Lietuvoje: taikaus iðsivadavimoistorija), glaustai apraðanti ir analizuo-janti neprievartinio pasiprieðinimo pe-riodus XIX�XX amþiaus Lietuvoje, atro-do ir aktuali, ir pamokoma, ypaè tiems,kurie nesëkmingai siekia savo politiniøtikslø skleisdami baimæ ir smurtà. Dar-be neblogai Lietuvos skaitytojui þinomiXIX�XX amþiaus Lietuvos istorijos ávy-kiai analizuojami remiantis neprievarti-nio veiksmo teorija, siejama su ameri-kieèiø profesoriaus Gene Sharp vardu.Daugiausia dëmesio èia skiriama 1987�1991 metø taikaus iðsilaisvinimo ið so-vietinës okupacijos laikotarpiui � Sàjû-dþio veiklai. Monografija gali bûti pri-skirta vis labiau populiarëjanèiam tarp-disciplininiø studijø þanrui. Mat èia su-sipina Lietuvos istorijos, neprievartinio

veiksmo teorijos, nacionalinio saugumostudijos.

Matyt, darbo struktûra bei jo speci-fika susijusi su tuo, kad já raðant ið patpradþiø buvo orientuotasi á Vakarøskaitytojà. Atrodo, ði orientacija pasitei-sino, nes dar prieð iðleidþiant monogra-fijà JAV, ji buvo iðversta á italø ir kinøkalbas. Knyga, ávedanti tolimø kraðtøskaitytojus á jiems beveik neþinomà Lie-tuvos dvasinës istorijos pasaulá, sëkmin-gai iðlaiko pusiausvyrà tarp ávykiø ana-lizës ir jø apraðymo. Monografijoje XXamþiaus pabaigos ávykiai Lietuvoje ana-lizuojami kaip platesnio Rytø ir Centri-nës Europos �dainuojanèios revoliuci-jos� fenomeno dalis. Joje, remiantis do-kumentine medþiaga, parodoma, kadSàjûdþio ásipareigojimas neprievartineiveiklai buvo ne bejëgiðkumo nulemtastrategija, o sàmoningas iðsivadavimojudëjimo lyderiø pasirinkimas, sulaukæsplataus Lietuvos gyventojø pritarimo.Darbe cituojami Sàjûdþio, Lietuvos Sei-mo ir vyriausybës dokumentai árodo,kad ið pradþiø intuityviai pasirinkta tai-kaus pasiprieðinimo sovietinei okupaci-jai pozicija, paskelbus nepriklausomybæ,tampa jos atkûrimo strategija bei prak-tiniø veiksmø taktika.

Monografija suteikia galimybæ tiekuþsienio, tiek Lietuvos skaitytojui iðnaujo paþvelgti á nacionalinio iðsivada-vimo judëjimà, kuriame neprievartosstrategija tampa ilgametës kovos pa-grindu. Pagrindinë neprievartinës stra-tegijos taikymo sàlyga yra judëjimo ma-siðkumas; neatsitiktinai pirmajame isto-rijos plane atsiduria tauta, jos kûrybið-

RECENZIJA


221

kumas, daþnai apibrëþiamas kaip tau-tos galia (people power). Knygoje átikina-mai parodyta, kad kova dël tikëjimolaisvës, dël lietuviðkos spaudos, dëlvalstybingumo � tai þmoniø iðradingu-mo, dvasinio pasiprieðinimo istorija.Þinoma, visada egzistavo laisvës ved-liai, taèiau reikia nepamirðti, kaip pasa-kyta viename knygos epigrafø, kad�kai tauta veda, lyderiai seka ákandin�(Gandhi). Paþymëtina, kad autorë epig-rafams suteikia ypatingà reikðmæ; jietampa neatsiejama darbo dalimi, nestrumpai iðreiðkia kiekvieno skyrelio es-mæ ir sukuria tam tikrà reikðmiø laukà.Ið viso knygoje yra 8 epigrafai, susie-jantys Rytø ir Vakarø iðmintá.

Tautos kûrybiðkumas itin iðryðkëjo1987�1991 metais. Gene Sharp savo dar-buose apraðë 198 neprievartinio veiks-mo metodus. Neabejojamai Sàjûdþioveikla papildë naujais puslapiais ne tikLietuvos, bet ir pasaulio neprievartiniopasiprieðinimo istorijà. Knygoje siekia-ma uþfiksuoti kuo daugiau tautos kû-rybiðkumo blyksniø susiejant juos suneprievartinio veiksmo teorija bei pa-saulio praktika ir ðitaip átraukti Lietu-vos patyrimà á pasaulinës idëjø istori-jos kontekstà.

Neseniai buvo paminëtas Sàjû-dþio15 metø jubiliejus. Dar nëra iðblësænesenø ávykiø dalyviø prisiminimai,emocijos, nuoskaudos, nerimsta ginèaitarp lyderiø dël jø vietos Lietuvos isto-rijoje. Kai kurie to laikotarpio tautos nu-mylëtiniai iðliko politiniø ávykiø sûku-ryje, kiti pasitraukë ið aktyvaus visuo-menës gyvenimo, dar kiti tapo nepopu-

liariø idëjø ideologais. Prisilietimas priedar emocijomis pulsuojanèios istorijosturëtø bûti itin atsakingas ir argumen-tuotas. Atrodo, kad autorë tai puikiaisuvokia. Minëdama konkreèius vardus,mëgindama ávertinti jø vaidmená, jistengiasi bûti maksimaliai tiksli, nenu-krypti nuo faktø kalbos. Jai taip pat pa-vyko iðlaikyti distancijà apraðomø ávy-kiu atþvilgiu ir nepasiduoti ðiandienosstereotipø ir mitø átakai.

Todël ypaè norëèiau paþymëti, kadmonografijoje pasiekta nedaþnai pasitai-kanti mokslinio neðaliðkumo ir pilietið-kumo harmonija. Autorë yra gerai susi-paþinusi su neprievartinio veiksmo te-orija ir praktika, 1991 metais ji buvo Psi-chologinës gynybos ir pilietinio pasi-prieðinimo komisijos prie Kraðto apsau-gos departamento pirmininkë, 1991�1995 metais vadovavo Lietuvos neprie-vartos centrui. Ið teksto matyti, kad irpasirinkta tema, ir jos teoriniai rëmaiyra artimi autorës pilietinei pozicijai. Te-orinis �apsiginklavimas� davë autoreinetradiciniø analitiniø instrumentø ap-raðyti Lietuvos nacionalinio iðsivadavi-mo procesà. Kita vertus, tai sukuria pa-vojø matyti ávykius tik per neprievartosteorijos prizmæ.

Pagrindiniu darbo trûkumu laiky-èiau jo nedidelæ apimtá ir su tuo susiju-sá tam tikrà fragmentiðkumà. Darbaspublikuotas Alberto Einðteino institutomonografijø serijoje, ir tai ið anksto api-brëþë jo apimtá. Mëginimas nedideliamedarbe aprëpti kuo daugiau Lietuvos is-torijos ávykiø, þvelgiant á juos per ne-prievartinio veiksmo teorijos prizmæ, ne-

RECENZIJA


222

iðvengiamai suschemina istoriná proce-sà. Darbo apimtis neleido autorei deta-liau panagrinëti prievartinio ir nepri-evartinio pasiprieðinimo santykio kovojesu faðizmu, paþvelgti á þydus gelbëjusiøkrikðèioniø veiklà kaip á neprievartiniopasiprieðinimo faðizmui formà.

Knygoje pateiktos medþiagos, idëjøir hipoteziø uþtektø keletui dideliø mo-nografijø. Palinkëèiau autorei neuþmirð-ti ðios temos ir kità, kur kas iðsamesnæmonografijà, apimanèià taip pat ir nau-jausios istorijos realijas, iðleisti lietuviøkalba Lietuvoje.

Doc. Basia Nikiforova

Vienatvë. 2002. Drobë, aliejus. 120 × 100

MÛSØ AUTORIAI


Antanas ANDRIJAUSKAS, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1948 m. Kaune. VDA Filo-sofijos katedros vedëjas, profesorius. Kultûros, filosofijos ir meno instituto skyriaus vadovas, Lietu-vos estetikø asociacijos prezidentas. 1973 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete baigë filosofijosstudijas. 1978 m. apgynë filosofijos daktaro, 1990 m. � habilituoto daktaro disertacijas. 1981�1982m. staþavosi Sorbonos universitete ir Collége de France. Vizituojanèio profesoriaus teisëmis skaitopaskaitas ávairiose ðalyse. Yra paskelbæs per 290 mokslo darbø. Moksliniø tyrimø sritys � filosofijosistorija, estetika, meno filosofija, menotyra, orientalistika, kultûrologija.Faks. +(370 5) 275 1898

Loreta ANILIONYTË, humanitariniø mokslø daktarë. Gimë 1961 m. Kaune. 1984 m. baigë Vilniaus uni-versiteto Filologijos fakulteto lietuviø kalbos ir literatûros specialybës studijas, 1991 m. apgynë daktarodisenacijà �Vertybiø problema formaliojoje ir materialinëje etikoje� (I. Kantas ir M. Scheleris). Kul-tûros, filosofijos ir meno instituto vyr. mokslinë bendradarbë bei Vilniaus pedagoginio universitetoEtikos katedros dëstytoja. Ið vokieèiø kalbos yra iðvertusi filosofiniø bei psichologiniø knygø, adap-tavusi etikos vadovëliø mokykloms. Moksliniø interesø sritis � filosofijos istorija ir etika.Tel. +(370 5) 275 1521

Geda BAÈAUSKAITË, humanitariniø mokslø daktarë. Gimë 1968 m. Kaune. 1994 m. baigë Vilniaus dai-lës akademijà, menotyros specialybæ. 2000�2001 m. su Prancûzijos vyriausybës stipendija staþavosi10-ojo Paryþiaus universiteto (Paris-X, Nanterre) doktorantûros mokykloje. 2002 m. apgynë daktarodisertacijà tema �Bernardo Berensono menotyros koncepcija�. Ðiuo metu dësto Vilniaus dailës aka-demijos Kauno dailës institute ir Lietuvos teisës universitete. Moksliniø interesø sritis � meno isto-rijos filosofija, estetika, meno filosofija.El. paðtas: [email protected]

Jûratë BARANOVA, humanitariniø mokslø daktarë. Gimë 1955 m. Birþuose. 1978 m. baigë Vilniausuniversiteto istorijos fakultetà. 1986 m. apgynë daktaro disertacijà �Pragmatistinë Viljamo Dþeimsotiesos koncepcija�. Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedros docentë. Autorë vadovë-liø: �Politinë filosofija� (1995), �Filosofinës etikos chrestomatija XI�XII kl.� (1998), �Istorijos filoso-fija� (2000), �Etika: filosofija kaip praktika� (2002), kartu su Tomu Sodeika � �Filosofija XI�XII kl.�Moksliniø interesø sritis � ðiuolaikinë filosofija.

Jurga JONUTYTË gimë 1970 m. Vilniuje. 1990 m. baigë Kauno aukðtesniàjà meno mokyklà. 1991�1993metais studijavo kultûrologijà Rusijos atvirajame universitete. 2001 m. baigë Vytauto Didþiojo univer-siteto filosofijos bakalauro studijas, o 2003 m. � filosofijos magistro studijas tame paèiame universite-te. Nuo 2002 m. Kauno kolegijoje dësto logikà.El. paðtas: [email protected]

John F.X. KNASAS, profesorius, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1948 metais Bostone, JAV. Bos-tono koledþe 1970 m. ágijo bakalauro, o 1972 � magistro laipsnius. 1975 m. Toronto universiteteapgynë filosofijos daktaro disertacijà. 1975�1983 metais profesoriavo Ogdensburgo (N.Y.) Wad-hams Hall seminarijoje-koledþe. Nuo 1983 m. yra Ðv. Tomo universiteto Hiustone profesorius.Domisi tomistine filosofija. Paskelbë keletà deðimèiø straipsniø, yra trijø monografijø autorius. Gy-vena JAV.El. paðtas: [email protected]

Bronislovas KUZMICKAS � profesorius, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras, Lietuvos teisës uni-versiteto Filosofijos katedros vedëjas. Gimë 1935 m. Prienø rajone. 1960 m. baigë Vilniaus uni-versitetà, 1966 m. apgynë filosofijos daktaro, 1984 m. � habilituoto daktaro disertacijas. Dëstëfilosofijà aukðtosiose mokyklose, dirbo moksliná darbà. 1988�1992 m. Sàjûdþio iniciatyvinës gru-pës narys, Sàjûdþio seimo tarybos narys, 1990�1992 m., 1996�2000 m. Lietuvos Respublikos Sei-mo narys, Nepriklausomybës akto signataras. Mokslinio darbo sritys � filosofijos istorija, kataliky-bës filosofija, etika. Paraðë septynias knygas, paskelbë apie 200 moksliniø, mokslo populiarinimoir publicistiniø straipsniø. Parengë estetikos, etikos, religijos antologijas, bendradarbiavo leidþiant�Filosofijos istorijos chrestomatijos� tomus.El. paðtas: [email protected]

Simona MAKSELIENË, magistrë. Gimë 1973 m. Kaune. 1995 m. baigë Kauno Vytauto Didþiojo univer-sitetà ir ágijo menotyros ir literatûros teorijos bakalauro laipsná. Menotyros magistro laipsná ágijo Vil-niaus dailës akademijoje, literatûros teorijos � Vilniaus universitete. Ðiuo metu � Budapeðto Centri-

MÛSØ AUTORIAI


nës Europos universiteto doktorantë, dirba Kultûros, filosofijos ir meno institute jaunesniàja moksli-ne bendradarbe. Tyrimø sritis � Bizantijos kultûra, menas, teologija, vienuolinë tradicija.Faks. +(370 5) 275 1898

Battista MONDIN SX, kunigas, profesorius. Gimë 1926 m. Monte di Malo (netoli Venecijos). Popieþi-nio Urbono universiteto Romoje Filosofijos fakulteto dëstytojas. 1952 m. áðventintas kunigu. Religi-jos filosofijos daktaratà apgynë Harvardo universitete. Italijos filosofijos dëstytojø asociacijos prezi-dentas. Uþ indëlá á ðiuolaikinæ þurnalistikà gavo Marko Tveno premijà. Italijos þurnalistø sàjungosnarys, laikraðèio �Osservatore Romano� bendradarbis. Iðleido 60 moksliniø knygø religijos filosofi-jos ir istorijos tema. Gyvena Italijoje.Faks. +(39 06) 3936 6925

Marija ONIÐÈIK, doktorantë. Gimë 1959 m. Maskvoje. Nuo 1982 m. gyvena Lietuvoje. 1998 m. baigëVDU Katalikø teologijos fakultetà teologijos bakalauro laipsniu. 2000 m. baigë VDU Filosofijos ma-gistrantûrà. Ðiuo metu yra VDU Filosofijos katedros doktorantë.El. paðtas: [email protected]

Paulius PUKELIS, magistras. Gimë 1973 m. Vilniuje. Vilniaus universitete Filosofijos fakultete 1996 m.ágijo filosofijos bakalauro, 1998 m. � filosofijos magistro laipsnius. 1998 m. ástojo á Lietuvos filoso-fijos ir sociologijos instituto doktorantûros studijas. Moksliniø interesø sritis: kalbos filosofija, epis-temologija, moralës filosofija.El. paðtas: [email protected]

Dalia Marija STANÈIENË, humanitariniø mokslø daktarë. Gimë 1948 m. Palangoje. 1971 m. baigë Vil-niaus universiteto Fizikos fakultetà, 1983 m. apgynë filosofijos daktaro disertacijà. 1976�1988 m.dirbo Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje vyr. dëstytoja. Kultûros, filosofijos ir meno institutovyr. mokslinë bendradarbë, VPU Etikos katedros docentë, �Logos� þurnalo vyr. redaktorë, Tarptauti-nës Tomo Akvinieèio asociacijos (SITA) Lietuvos skyriaus direktorë. 1993 m. staþavosi Ðv. Tomo Ak-vinieèio kolegijoje Los Andþele (JAV), 1999 m. � Ðv. Tomo universitete Hiustone (JAV). 2001 m.gavo Prancûzijos vyriausybës stipendijà ir staþavosi Poitiers universitete (Prancûzija).El. paðtas: [email protected]

Rita ÐERPYTYTË � humanitariniø mokslø daktarë, docentë, Vilniaus universiteto Religijos studijø irtyrimø centro vedëja. Gimë 1954 m. Tauragëje. 1972 m. baigë Tauragës 2-àjà vidurinæ mokyklà,1977 m. � Vilniaus universiteto Teisës fakultetà. 1988 m. Vilniaus Universitete apgynë filosofijosdaktaro disertacijà ið teisës filosofijos. Nuo 1988 m. dirbo Vilniaus pedagoginio universiteto Filoso-fijos katedroje. 1993 m. ir 1996 m. staþavosi Romos (Italija) universitete �La Sapienza�. Moksliniøinteresø sritis � religijos filosofija, filosofinë hermeneutika, ðiuolaikinë italø filosofija.El. paðtas: [email protected]

Algis UÞDAVINYS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1962 m. Vilniuje. 1987 m. baigë Vilniausdailës akademijà ir ágijo menotyrininko specialybæ (diplominio darbo tema: �Persø kilimø seman-tika viduramþiø kultûros kontekste�). 2000 m. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institute apgynëdaktaro disertacijà tema �Proklo hermeneutinë filosofija�. Yra Kultûros, filosofijos ir meno institu-to mokslinis bendradarbis bei Vilniaus dailës akademijos Kauno dailës instituto mokslo darbuoto-jas. 1997�1998 m. staþavosi Nacionaliniame moksliniø tyrimø centre (C.N.R.S.) Paryþiuje,1998 m. � Liverpulio universitete. Moksliniø interesø sritis � antikos filosofija ir mitologija, isla-mo filosofija ir menas, dailës kritika. 2002 m. iðleido monografijà �Versmiø labirintai. Proklo her-meneutinë filosofija ir mistagogija�.Tel. +(370 37) 332 871

Vytis VALATKA, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1972 m. Vilniuje. 1994 m. baigë Vilniausuniversiteto Filosofijos fakulteto bakalauro studijas, o 1996 m. � magistro studijas. 1996�2000 m.buvo Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto doktorantas. 2001 m. apgynë daktaro disertacijàtema �Scholastinë logika Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje� (vadovas � prof. habil. dr. R. Pleèkaitis).Nuo 2002 m. dirba Lietuvos teisës universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Filosofijos katedrojedocentu.El. paðtas: [email protected]

religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno … · bronislovas kuzmickas 6 logos 33 2003...

Documents