REGIMANTAS DIMA

REGIM

AN

TAS D

IMA

Dima – mūsų Diuma: istorijos muškietininkas,

bloškiantis lietuvius į pasaulio centrą.

Lie tuviškas šnipų romanas

Regimantas Dima (g. 1961 m.) – lietuvių literatūros fenomenas: „Verslo klasės“ straipsnių autorius iškart imasi romano. Ir pirmuoju romanu pasirengęs sudrebinti tiek negausią nuotykinę lietuvių literatūrą, tiek Lietuvos istoriją.

„Vilniaus plovas“ – ne kulinarinė knyga. Ne nusilenkimas Ričardui Gave-liui. Tai lietuviškas šnipų romanas, istorinis detektyvas. Neįtikimas, bet tikras žemaičio Jono Prospero Vitkevičiaus gyvenimas – ne blogesnis už Štirlico ar Džeimso Bondo. Tik neįtikėtinos istorijos vyksta ne Vokieti-joje ar JAV, o Lietuvoje: prasideda Kražiuose, o baigiasi Kabule ir Sankt Peterburge. Slaptosios draugijos. Tomas Zanas, Adomas Mickevičius, filomatai, filaretai ir Juodieji broliai. Caro žandarai ir Orsko tvirtovė. Lie-tuva, Rusija ir Afganistanas. Tremtis ir stulbinama karjera. Diplomatinės intrigos ir fatališka moteris... Ir, žinoma, sąmokslas. Lietuvis „Didžiajame žaidime“. Įvykiai susipynę į kamuolį, kurį išpainioti padės pasakotojo ta-lentas ir intelektas.

Regimantas Dima pasakoja ne blogiau už Aleksandrą Diuma. Ir ne blogiau už garsųjį prancūzą kuria sąmojingą, vyrišką (t. y. patrauklų mo-terims ir įdomų vyrams), nuotykių kupiną pasakojimą apie neįtikėtiną Vitkevičiaus gyvenimą.

Kodėl nieko iki šiol nežinojome apie Vitkevičių, garbingai vadintą Ba-tyru? Todėl, kad Regimantas Dima dar nebuvo parašęs „Vilniaus plovo“.

Kaip poezijos genijus Adomas Mickevičius po visą pasaulį išplatino savo šalininkams slaptą instrukciją?

Kokią baisią klaidą padarė caro valdininkai, ištremdami du žmones į Orenburgą?

Kas gražiai moteriai svarbiau – vyras, meilužis ar Puškinas?

Kaip Vilniaus universitetui pavyko išugdyti geriausius sąmokslininkus bei šnipus?

Ir kodėl, po velnių, Vilniuje iki šiol nėra Batyro arba Jono Prospero Vitkevičiaus gatvės?

© Regimantas Dima, 2015© Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2015© „Tyto alba“, 2015

ISBN 978-609-466-104-4

UDK 821.172-31 Di214

T U R I N Y S

I skyrius. Plovas ........................................................................................................ 7II skyrius. Pienas ir duona .................................................................................... 16III skyrius. Tardymo komisija ir jos sprendimas ............................................. 25IV skyrius. Mugė Maskvoje ................................................................................. 34V skyrius. Pašiaušės kriaušės ............................................................................... 41VI skyrius. Šventojo Kazimiero koplyčioje ...................................................... 49VII skyrius. Lenkų ponas iš Čikagos .................................................................. 58VIII skyrius. Valteris Skotas apie Orenburgo liniją ........................................ 67IX skyrius. Ana ...................................................................................................... 74X skyrius. Tremtinių gyvenimas valdant Suchtelenui ir Perovskiui ........... 86XI skyrius. Į Bucharą ............................................................................................. 98XII skyrius. Bucharoje ........................................................................................110XIII skyrius. Galvos skausmai ..........................................................................130XIV skyrius. Riterių turnyras ............................................................................142XV skyrius. Tiflise ...............................................................................................154XVI skyrius. Istorikai ..........................................................................................170XVII skyrius. Persijoje ........................................................................................180XVIII skyrius. Kabule .........................................................................................191XIX skyrius. Sibiro budistų ceremonija .........................................................207XX skyrius. Herate ..............................................................................................218XXI skyrius. Vėl Peterburge ...............................................................................235Epilogas .....................................................................................................................247

7

P l ova s

I S K Y R I U S

�◊�

Plovas

Ši šnipų ir diplomatų, niekšų ir azijiečių istorija galėjo pra-sidėti tik Vilniuje, gražiausiame mieste. Ką tik ant Suvo-

rovo durtuvų tykiai buvo pamauta Abiejų Tautų Respublika, praūžė per Vilnių Bonapartas, iš pradžių prakilniai ir su baliais, o po metų paskubomis atgal į Paryžių be armijos, jau be balių, rogėse įsisupęs į šiltus kailinius ir liūdnas mintis. Rusijos impe-rija įsitaisė Vilniuje jaukiai ir ilgam. Buvo Gegužės trečiosios konstitucija, kuri Lietuvai ir Lenkijai suteikė neišsipildžiusių vilčių tapti pažangiausia Europos ir gal net pasaulio valstybe. Aiškiau pasakysiu: mes dabar būtume Jungtinės Europos Vals-tijos, ir amžinoji progreso šviesa sklistų nuo mūsų miestų Vil-niaus ir Krokuvos į visus londonus ir paryžius. Taigi vietoj to progreso švyturių amžiaus Rusijos meška mums uždėjo leteną ant sprando geram šimtui metų arba – jei visai tiksliai – dviem šimtams. Bet tas trumpas vilties blykstelėjimas buvo toks fan-

8

Vilniau s p l ova s

tastiškas, toks pilnas pažadų, lyg būtų pasitvirtinusi Vernadskio hipotezė, kad paslaptingojo kosmoso jėgos kartais randa plyšį mūsų Žemės apvalkale ir pro tą plyšį vienoje labai tiksliai geo-grafiškai apibrėžtoje Žemės vietoje per trumpą laiko tarpą kos-moso energija staiga prapliumpa neįtikėtinais talentais, protais, ir tie protai būna tiek pritvinkę kosminės galios, kad, sakytum, sprogsta, nutaškydami aplinkinius naujomis idėjomis arba revo-liucijų krauju. Paskui ta kosminė Vernadskio gimda užsiveria, ir šimtus metų vyksta lėtas istorijos kuisimasis, lyg senyvas sodi-ninkas kapstytųsi po savo sklypelio žemę. Ir vėl tenka ilgėliausiai laukti, kur prasiskverbs kosmoso jėgos ir įvyks naujas istorijos apvaisinimas.

Pradžia – lyg fantastinio romano. Negerai. Fantazijos šioje vie-toje ir baigsis, vos pradėjusios siausti. Ši knyga parašyta per-kračius daugybę faktų, laiškų ir memuarų. Tai šnipų romanas, tad bandysiu visiems suprantamai, žmoniška kalba papasakoti, kas vyko. Šnipai, kaip jiems įprasta, mausto vieni kitus, dar la-biau mausto prašalaičius, tad man nieko išgalvoti nereikės  – bus ir taip kur sprandą nusisukti. Lengviau mane suprasite, jei papasakosiu, kaip šis šnipingas Vilniaus plovas buvo verdamas. Baisiai sudėtingos receptūros bei ilgo virimo plovas kaip tik tinka lengvesniam pasakojimo suvokimui. Juk valgis – tai uni-versalus raktas į širdis. Geresnis nei kalba ar raštas.

Tais laikais, kai generaliniai sekretoriai mirdavo taip dažnai, kaip medžiai keičia lapus, aš sėdėjau Taškento geležinkelio stotyje ir laukiau traukinio į Čiardžou. Buvau girdėjęs, kad Čiardžou auga patys skaniausi Azijoje melionai. Kaip Kur-

9

P l ova s

gontepos persikai – geriausi Vidurinėje Azijoje. Iš Čiardžou išvežti tų melionų negalima, nes jų odelė plona ir švelni lyg pirmosios žmonos pirmą naktį. Alacho lūpų vertų melionų gali paragauti tik vietoje, Čiardžou.

Laiko iki traukinio išvykimo dar buvo marios ir mes slankio-jome apie stotį. Viename kieme žmonės kažką makalavo dide-liame juodame puode.

– Tikrą plovą virsime, – meiliai pamojo ranka, – rublis iš žmo-gaus bus.

Rublis buvo daug, bet surizikavome. Padavėme sulam-dytus savo rublius ir ilgai laukėme. Plovo meistrai buvo rimti, ne tokie sukti kaip kiti taškentiečiai. Jie virė, rodė ir aiškino. Kaip sakė tie rimti meistrai, jų plovas bus tikras, net su avin-žirniais – šie mums buvo visiška egzotika. Mėsą ir ryžius tai buvome matę. Kai kurių mamų namie daroma ryžiena su pomidorų padažu buvo tik blyškios to tikro Taškento plovo kopijos. Mes jau nerimavome – ar spėsime suvalgyti savo por-cijas už visą rublį iki išdundant Čiardžou traukiniui. Tie plovo meistrai visiškai neskubėjo, taip kruopščiai makalavo ilga me-dine mente po puodą, diskutavo gerkline savo kalba ir lėtai badė duobutes tuose pursluojančiuose ryžiuose, kad, rodos, persikėlėme iš brandaus socializmo į Bagdado kalifo rūmus per pačią kaitrą. Iškentėjome nuo puodo sklindančių aromatų siausmo valandas ir minutes, galų gale sulaukėme.

Taip skaniai sutirpo plovas burnoje, kad paskubomis įsėdę į traukinį dar ilgai tylėjome, žiūrėjome pro langus į pralekiančias už jų drėbto molio lūšneles ir bandėme susivokti mintyse – kas tai buvo? Štai taip – dulkiname prasto priestočio rajono kieme paragavome tokio turtingo skonio plovo tik už rublį? Kaip taip

10

Vilniau s p l ova s

galėjo atsitikti šioje pilkai tamsioje šalyje? Taip aš pirmą kartą pajaučiau, negaliu pasakyti – supratau, plovą. Ir kaip buvo sim-boliška, nors tada dar to nežinojau dėl savo jaunumo ir kvai-lumo, kad pirmu tikru gyvenime plovu žavėjausi būtent Taš-kente ir būtent geležinkelio stotyje.

Rusijos ir Britų imperijų „Didysis žaidimas“ baigėsi tada, kai rusai iš europinės Rusijos dalies iki Taškento nutiesė geležin-kelį – regis, tai buvo 1906 metais, – tokiu būdu visiškai tvirtai geležinio kelio bambagysle sujungdami ką tik užkariautas Azijos žemes su imperijos centru. Britai, sužinoję apie Taš-kente rusų pastatytą geležinkelio stotį, amžiams pakėlė rankas. Jie džentelmeniškai pripažino: pralaimėjom šimto metų kovą – „Didįjį žaidimą“. Nuo to laiko, kai buvo pastatyta stotis, kur pirmą kartą valgiau plovą, britai niekada daugiau neberezgė rimtų planų įsiviešpatauti Centrinėje Azijoje.

Tad, savaime suprantama, nesuradau kito, lengvesnio, šios sunkiai suvaldomos kakofonijos aiškinimo istorijos nei plovas.

Pirmiausia įsivaizduokite didelį juodą visko mačiusį ketaus puodą apvaliu dugnu ant kaitraus laužo. Plovas pradedamas virti nuo aliejaus kaitinimo puode. Tame įkaitusiame aliejuje bus verdami visi plovo elementai. Vienas po kito. O šito mūsų Vilniaus plovo aliejus  – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Abiejų Tautų Respublika. Be šio aliejaus istorijos posūkiai bei herojų motyvai strigtų ir siužetas braškėdamas kaip senos vežė-čios sustotų.

Kitas svarbus ingredientas  – aviena  – bus dedama į gerai įkaitusį, pukšintį aliejų. Stambūs avienos gabalai kepdami-vir-

11

P l ova s

dami aliejuje padovanos mūsų plovui aromatą, skonį ir sotumo pojūtį. Tai toks pats būtinas pagrindas plovui, kaip šiam šnipų romanui – Vilniaus universitetas. Niekada nebuvo toks svarbus universitetas kaip tuomet. Kai nėra savos valstybės, tik šviesūs žmonės pajėgūs saugoti jos atminimą ir kurti planus, kaip tą kvailai prateriotą valstybę atgauti. Tik studentai bespindėjo Vil-niuje, tik jie ir galėjo tiesiogine ar perkeltine prasme duoti į snukį gvardijos karininkams, atsiųstiems į Vilnių iš Peterburgo. Nes ne tik šiurkščia karine jėga, bet ir protu galima laimėti daug mūšių. Protu netgi daugiau. Taigi studentų ir profesorių galvose sukosi mintys, kurių niekaip nepasiekė sutvarkyti imperijos valdininkai. Akademikų galvose minčių buvo per daug, o valdininkų gal-vose – trūko.

Atėjo nauji laikai, ir senųjų kontušinių bajorų anūkams buvo mesta pirštinė. Tie kontušiniai bajorai dažnai besididžiavo tik protėviais ir pilvo gebėjimu sutalpinti daug gėralo. O atėję nauji laikai labai žiauriai paklausė: kaip gyvensime toliau? Kaip se-niau nebegalime  – prauliavojome ir prašikome valstybę. Tad kaip gyvensime toliau, broliai ponai, be savo valstybės? Kaip pasižymėti bajorui, jei jis nebegali mojuoti kardu?

Jauni, neturtingi, nebeturintys ko prarasti senųjų šlėktų, sei-meliuose besišvaisčiusių šoblėmis, anūkai pakėlė mestą pirš-tinę. Jie susiprato. Pakėlė pirštinę ir nutarė viską daryti išma-niai, lyg pats Stivas Džobsas jau tada būtų apšvietęs protą, nors tuomet Džobso protėviai dar Sirijoje ganė avis. Tautą ir kraštą jie privalėjo pakelti naujam gyvenimui... Ir, tarsi nutrūkę nuo grandinės, jaunieji bajorai puolė ugdyti savo protų, moralės ir

12

Vilniau s p l ova s

žinių. Vilniaus universitetas po visą pasaulį, nuo Čilės iki Afga-nistano, paskleidė savo alumnus, šaunius mokslo, diplomatijos ir karo vyrus. Vilniuje visiškai netikėtai, žinant mūsų kraštų rimtumą, net atsirado humoro perteklius, ir tas perteklius šu-bravcų laikraštėlio pavidalu pasklido po visą kraštą. Tauta kei-tėsi vieninteliu įmanomu būdu – juokdamasi.

Apskrudus mėsytei į plovą dedame svogūnus, supjaustytus pusmėnuliukais. Tai bus Azija, Azijos žmonės, kupranugariai ir dykumų kaitra. Tuo metu Azija labai atsiliko nuo Europos ir tapo vieta, kuri tetiko išsidalyti Europoje nebeišsitenkančioms aštriadantėms imperijoms. Visos senosios persų, indų ar kinų kultūros tebuvo ligotų, atsilikusių kraštų žmonių keistenybės. Geležinkelių, garlaivių ir ginklų geležis iš Europos keitė pasaulį.

Po svogūnų dedame šiaudeliais supjaustytų morkų. Morkos mūsų plove bus Rusija. Ko gero, tada, po sėkmingo karo su Bonapartu, kai caras Aleksandras I su rusų kariuomene nuėjo į Paryžių, buvo pasiekta ir visos Rusijos istorijos bei politikos viršūnė. 1815 metais Vienos kongrese caras Aleksandras I, be-išmylėdamas visas gražiausias Europos moteris, kartu dar suge-bėjo vos kelių monarchijų įtakos sferoms padalyti visą Europą. Caro elgesiui su Europos šalimis ir moterimis apibūdinti gal geriau tiktų posakis „dulkino visas iš eilės“. Teko garbė pabūti energingojo caro meiluže ir Tyzenhauzaitei iš Lietuvos. Retas drįso prisiminti, kad šis caras valdžią gavo tiesiai iš dar kruvinų savo tėvo žudikų rankų.

Ši istorija prasidės Lietuvoje, bet pasakojimo vingiai mus nešios po plačiąją Rusijos imperiją; vėl riktas  – ji nuneš mus

13

P l ova s

gerokai toliau, iki pat Britų Indijos pasienio. Į pasakojimo ki-limo raštą įsipins daugybės pasaulio tautų atstovai: nuo Bu-charos žydų iki kazachų, nuo sikhų iki persų. Vėl labai tinka plovo analogija. Juk rytietiškas plovas verdamas iš daugybės in-gredientų, ir svarbiausia tame kulinariniame žmonijos paveldo deimante tai, kad tie visi gausingi ingredientai yra tarpusavyje susiję, skaniai susimaišę  – vieną atėmęs, netenki kito skonio. Taip jie pinasi, semia ir skandina vienas kitą savo aromatuose ir kiekvienas, pabrėžiu – kiekvienas perduoda būtiną savo skonio dalelę galutiniam džiaugsmui – garuojančiam visais Azijos aro-matais plovo kalnui, iškilmingai įnešamam prie stalo išsikanki-nusiems nuo ilgo laukimo svečiams. Svečiai jau pavargę laukti, nes virimo procesas labai ilgas, nuoseklus, plovo dalių įdėjimo eilės negalima keisti, pažeidus vieną jo virimo etapą, kitas bus a priori nebeįmanomas.

Pirmas etapas – zirvako virimas. Tą zirvaką galima kitaip pa-vadinti sultiniu. Taigi išvirti zirvakui, į kurį jau dėtume baigia-muosius plovo ingredientus, reikia: gero gabalo avienos, aliejaus, pusmėnuliukais supjaustytų svogūnų, šiaudeliais supjaustytų geltonų morkų. Atidus skaitytojas mane demaskuos – neturime mes Lietuvoje geltonų morkų. Neauga čia tokios. Tai ir mūsų istorija tik prasideda Vilniuje, tik pirmieji jos daigeliai yra lietu-viški. Vėliau Lietuva bus tik tolimas aidas, poemos eilutė ir Pa-šiaušės dvaro Žemaitijoje kriaušių skonio prisiminimas valgant persiškas figas. Dar šitame plovo zirvake kunkuliuos Kosciuškos sukilimas, pasaulinių grūdų kainų smukimas ir baisus Lietuvos dvarininkų nubiednėjimas pasibaigus Napoleono karams, Ge-gužės trečiosios konstitucija, paskutinis Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimas Rusijai, Prūsijai ir Austrijai-Vengrijai.

14

Vilniau s p l ova s

Baigiant virti zirvaką dedama avinžirnių, kumino, džio-vintų raugerškio uogų ir daugybė kitų dalykėlių bei paslaptėlių. Paskui plovo kulminacija ir finalinis akordas – ryžiai, razinos, česnakai. Bet ryžiai, ryžiai yra pati svarbiausioji plovo dalis. Jei ryžiai prasti, neišgelbės nei įkaitęs aliejus, nei pukšintis tame aliejuje avienos gabalas. Mūsų Vilniaus plovo ryžiai – tai dviejų vyrų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių, ryžtas ir protas.

Šiaip aš ne kulinarijos knygų kepėjas, tačiau iš ploviškos įžangos galite suprasti – šnipų istorija bus paini, kupina prie-skonių, aplinkui sukiosis daugybė personažų, kuriuos pasi-vedus už kampo galima be skrupulų nudurti, slankios prastos moralės, bet gražios moterys (mūsų plovo razinos), pasiruo-šusios atsiduoti meilės malonumams pirmu beletristo palie-pimu, šlovės ištroškę karininkai puls atakon ir kris pašauti taiklių šaulių, ironiškai žvelgs į mus tiesiai nuo Oksfordo ar Kembridžo suolų pakilę ir rūgščia mina pataikę į istorinio ro-mano puslapius britų agentai (mūsų plovo avinžirniai – ypa-tingam traškėjimui tarp dantų), gers ir kvailios rusai (stipraus skonio česnakai), kazachų kumysu gydys savo suvargusius skrandžius Kražių ir Vilniaus tremtiniai stepėse prie Oren-burgo. Vienus sutiksime kaip smagius pakeleivius, kitus išme-sime kaip nuobodylas ir tinkamus tik knygos tęsiniui, jei sėk-mingai parduosime pirmąją knygos dalį. Netgi Aleksandras Puškinas ir rusų kalbos žodyno kūrėjas Vladimiras Dalis pra-lėks šio romano puslapiais. Kaip sakoma  – baliuje bus visi. Visa grietinėlė.

O aš iš aukšto ir istorinės perspektyvos žvelgsiu it Vikipe-dija į tuos vargšus, kurie griežto liokajaus prižiūrimi stumdo

15

P l ova s

vienas kitą prieangyje. Tie, kuriuos įsileisiu pro duris, papa-sakos jums šaunią istoriją. Daugybė prašalaičių, bandančių iš-rėkti savas istorijas, liks už durų. Netrukdykite manęs – aš jau atsirinkau geriausias.

16

Vilniau s p l ova s

I I S K Y R I U S

�◊�

Pienas ir duona

Vilnius buvo gražiausias miestas ir anais laikais, kai jaunutis Tomas Zanas atvyko studijuoti į universitetą. Studentų

tada būdavo visokių, mat policija neturėjo teisės sulaikyti į universiteto sąrašus įsirašiusių asmenų. Ir studentas Vilniuje visada buvo išskiriamas iš miestiečių minios. Kitoks, geresnis.

Tomas Zanas buvo tikras studentas, tas, kuris norėjo mo-kytis, savo žiniomis praturtinti kraštą. Iš rytinio Lietuvos pa-kraščio atvykusiam Tomui pirmos dienos mieste buvo kaip musulmonui chadžas į Meką. Jaunuolis slankiojo išsižiojęs, nors panašaus stebuklo savo gyvenime kaip tik viltingai laukė. Vaikščiojo ratais, kaip dera ištikimam musulmonui aplink sa-vąją Kaabą – miestą ir universitetą. Tą netveriantį širdyje jau-nuolio džiaugsmą galų gale suradus savo intelekto vertą vietą gyvenime greitai pastebėjo visi aplinkiniai. Jonas Chodzka, Tomo buto šeimininkas, drąsiai jam patikėjo savo gausios šei-

17

P i e na s i r duona

mynos lavinimą. Pats Chodzka buvo masonų ložės narys ir vieną dieną savo globotinį pasikvietė rimtesnio pokalbio:

– Norėčiau tamstą pakviesti į vieną tokią draugiją. Tikiuosi, teko girdėti apie laisvuosius mūrininkus?

Kuris gi XIX amžiaus pradžios jaunuolis iš provincijos ne- bus girdėjęs apie tas slėpiningąsias draugijas  – jos lyg medus muses traukė tokius jaunuolius. Karbonarai, masonai, iliumi-natai. Rodos, visa Europa po Napoleono karų vienu ypu sustojo į visokiausių atmainų slaptąsias draugijas ir ruošėsi ką nors per-tvarkyti. Gyvenimo jau vėtytas Chodzka gal kiek ir suturėjo jaunatviškai visur besiveržiantį Zaną. Chodzka papasakojo  – taip, reikia tokių draugijų, jos suburia kilnesniems tikslams tur-tingus ir įtakingus visuomenės veikėjus, bet, kita vertus, šitos draugijos yra savotiška širma prisidengti nuo rūsčios mūsų laikų tikrovės. Jonas Chodzka nurodė tokias vilniškių slaptųjų draugijų bėdas.

Pirma, tai dviejų pastarųjų popiežių bulės, pasisakančios prieš masonus. Keli garbingi asmenys, krikščionys, atsisakė masonystės tik dėl šitų popiežių bulių.

Antra, didelė – per didelė – laisvųjų mūrininkų veiklos dalis – tiesiog turtingų žmonių laisvalaikio pasižaidimas arba senųjų laikų prietarų laikymasis.

Trečia, imperatorius vis įtariau žiūri į tokias slaptas organi-zacijas.

Ketvirta, ten nėra moterų...Bet jaunam šviesios galvos žmogui visgi derėtų nueiti – ten

galima užmegzti geriausias mieste pažintis.

18

Vilniau s p l ova s

Tačiau jaunojo Tomo Zano tokiomis nesvarbiomis pastabomis sustabdyti buvo neįmanoma. Jis visur lankėsi ir viskuo bai-siausiai domėjosi. Taip šis universiteto studentas pateko į savo pirmąją slaptą draugiją. Vėliau tokių slaptų draugijų, kur veiks Tomas Zanas, bus daug daugiau. Ir mūsų istorijai labai svarbu – visos tos draugijos buvo tik pirma ar antra ilgo pasiruošimo pakopa, vėliau susikurs efektyviausia organizacija. Zanas suei-liavo ilgą eilėraštį masonams pašlovinti. Iš tiesų mūsų jaunasis konspiratorius vėliau buvo laikomas antru ar trečiu poetu tarp filomatų. Visai neblogai, nes pirmasis poetas iš filomatų buvo pats Adomas Mickevičius, genijus.

Tose ano meto slaptose Vilniaus draugijose šurmuliavo tik- ras keistuolių ir originalų paradas, it kokioje Anglijoje. Štai keli personažai.

Masonų ložėje „Uolusis lietuvis“ veikė gydytojas Jokūbas Šimkevičius, parašęs moderniausius to meto chirurgijos ir vaikų ligų vadovėlius. Trečias jo vadovėlis buvo visiškas žmogaus pa-siaukojimo moksliniam darbui šedevras. Pats anaiptol nevengęs taurelės, o jei atvirai – didelis alkoholio mėgėjas ir patyręs gė-rikas, išleido storiausią foliantą „Apie girtuoklystę“. Savo ke-penimis ir inkstais ištyrė visus alkoholinius gėrimus, aprašytus toje knygoje, – nuo Slonimo stipriojo alaus iki degtinės. Dar toje knygoje, šalia įvairiausių alkoholio vartojimo būdų, buvo apra-šyti ir narkotikai. Opijus, pavyzdžiui. Ir garbusis mokslininkas padarė mokslinę išvadą – girtuoklystė kenkia ne tik geriančiojo sveikatai, bet ir visuomenei. Regis, jo knyga ir įkvėpė Motiejų Valančių pradėti blaivybės žygius. Jokūbas Šimkevičius buvo silpnos sveikatos, palaužtos jaunystės nepriteklių, artėjančios džiovos ir girtuoklystės tyrinėjimų. Bet daktaras nenurimo. Jis

19

P i e na s i r duona

dar tapo Šubravcų (nenaudėlių) draugijos pirmininku, laidė kandžias satyras apie atsilikusius bajorus populiariame šubravcų laikraštėlyje „Grindinio žinios“. Viskam gabus Zanas, savaime suprantama, irgi tapo Šubravcų draugijos nariu.

Šito nepakako universaliajam Šimkevičiui. Jis pasiūlė refor-muoti masonų sąjūdį. Ilgai negalvojęs, nepalenkiamai pasiti-kėdamas savimi, siuntinėjo kitoms masonų ložėms Europoje ir savo krašte pasiūlymus, kaip tam merdinčiam ir senobiniam sąjūdžiui reformuotis...

Reformos, reformos. Anuo metu Vilniaus intelektualų sam- būriuose buvo tarsi privaloma rengti kokias nors svarbias refor- mas. Reikia gyventi kitaip. Ir jie planavo reformuoti beveik viską.

Štai universiteto bibliotekininkas ponas Kazimieras Kont-rimas, artimas Šimkevičiaus bendražygis iš „Uoliojo lietuvio“ masonų ložės ir Šubravcų draugijos, sugalvojo universitete ati-daryti mirštančios, faktiškai mirusios, lietuvių kalbos katedrą. Ta kalba bekalbėjo tik mužikai. Tačiau ekscentriškojo bibliote-kininko galvoje kirbėjo tokia mintis – greta lotynų, vokiečių ar prancūzų privalu mokytis lietuvių kalbos. Smagi mintis, ar ne?

Katedra tai dar pusė velnio. Ponas Kontrimas siūlė ir kitą projektą – dėl žydų skaičiaus sumažinimo, jų perdavimo per-auklėti prisikviestiems anglų misionieriams. Geriau tegu tampa jie gerais anglikonais. Ponas Kontrimas visą laiką taip ir gyveno apniktas slaptų minčių, visuomenės pertvarkymo projektų... Jis net nebemokėjo normaliai kalbėti, tik vis puse lūpų, vis iš ausies į ausį. Buvo toks besiridinėjantis po miestą storapilvis šnibždantis sąmokslų kamuoliukas.

Kitas garsus šubravcas ir šubravcų pirmininkas po Šimke-vičiaus mirties, Andrius Sniadeckis, 1807 metais atrado naują

20

Vilniau s p l ova s

cheminį elementą rutenį, tik tada pavadino jį vestiumu (va-kariu). Pakartotinai rutenis buvo atrastas tik 1844 metais. Tai tas nenaudėlis chemikas Napoleonui į klausimą, kokią chemiją jis čia, Vilniuje, dėstąs, išdidžiai atsakė taip:

– Tokią pačią kaip ir Paryžiuje, jūsų didenybe.Vilniuje gal ir trūko higienos pagal vokišką supratimą. Mieste

smirdėjo, šikinykai išdidžiai stovėjo ankštų Vilniaus kiemų kampuose, bet protai sklandė aukštai. Kunigaikštis Adomas Čartoriskis, Gediminaičių tiesioginis palikuonis, Vilniaus uni-versiteto globėjas ir buvęs Rusijos užsienio reikalų ministras, caro Aleksandro I jaunystės laikų favoritas, ta tema – tualetų ir protų – kartą sužaidė taip.

Žiemą viename vilnietiškame maskarade kitas didikas buvo užsidėjęs kaukę su ilga nosimi. Balius baliumi, bet abu pri-spaudė gamtos reikalai: ir didiką, ir poną Adomą. Abu drau-giškai išėjo į kiemą. Ten, tam skirtame kiemo kamputyje, ir padarė, ką reikia. Didikas, tiesa, nusiėmė karnavalinę kaukę, kol tvarkė savo gamtos reikalą. O šaltis baliauninkų atliekas su-šaldė kietais gabalais. Gediminaičiui kilo studentiška mintis. Jis sušalusį išmatų gabalą pritaisė prie šalia padėtos didiko kaukės nosies galo, o tas nelabai matė, ką gavo dovanų. Kol abu buvo lauke, šaltyje, nieko bloga neįvyko.

Tačiau grįžus į balių, ten, kur šiluma ir kitos linksmybės, ūmai kaukės nosies papuošalas ėmė tirpti ir paskleidė blogą žinią. O tiksliau – dvoką. Susigėdęs didikas skubinai nusiplėšė kaukę ir dingo.

Kunigaikščio Čartoriskio tuomet niekas nedrįso įtarti, bet mes jau galime nutuokti, kad studentiško gyvenimo eibės jam buvo visai nesvetimos. Kartu šitas bjauriai pajuokavęs kuni-

21

P i e na s i r duona

gaikštis kaip pašėlęs rūpinosi visais švietimo reikalais buvu-siose LDK žemėse. Tie vilniečiai buvo šunsnukiai kaip reta, ta-čiau kupini plačiausio užmojo, planų, kaip tvarkyti savo ir kitų gyvenimą. Genialios ir kvailos mintys siautė vilniečių galvose ir, rodos, nebuvo nieko svarbiau nei proto veikla. Jaunieji stu-dentai greitai pasigriebė šią ore tvyrančią nuostatą.

– Vivat, – kėlė taures Vilniaus studentai.Taurėse buvo pienas. Užkandis – tik duona, užtepta sviestu.

Arba, per poezijos dvikovas, užtepta medumi. Kokiais tokiais stebuklingais laikais Vilniaus studentai kėlė tik pieno taures? Visai išmaniai galiu atsakyti  – tai buvo filomatų ir filaretų laikai. It kometai švytint visomis uodegos spalvomis praūžus Napoleonui, tačiau atgal grįžtant jau pabrukus uodegą, Vil-niaus studentai, tiksliau  – studentijos žiedo grietinėlė, per savo susirinkimus gerdavo pieną, ir tai buvo principo reikalas.

Po Napoleono Lietuvoje viskas apsivertė. Daugybė dvar-ponių, nukritus grūdų kainoms, nebeturėjo pinigų. Dvarus bei dvarelius parceliavo už skolas. Kas dar liko iš Lenkijos ir Lietuvos valstybės po Rusijos dvigalviu ereliu, smuko žemyn. Vienetai besimėgavo prašmatniu vengrišku vynu ar žaidimu su dramblio kaulo rutuliais biliardinėse. Šalis ėjo velniop. Virš visų krašto nelaimių tik vienas nepajudinamas Vilniaus universitetas stūksojo kaip uola. Ten viskas buvo, kaip privalėjo būti, viskas vyko kaip Lietuvos Didžiojoje Ku-nigaikštystėje. Universitetas kasmet dovanojo šaliai puikių išsimokslinusių vyrų. Mokslo lygis Vilniuje buvo aukštas, ir Vilniaus universiteto absolventas galėjo beveik tuoj po bai-

22

Vilniau s p l ova s

gimo taikytis į kokio Kazanės ar Charkovo universiteto pro- fesorius.

Tiesa, materialiniu požiūriu mokytis buvo sunku. Daugybei Vilniaus studentų pietūs, rūbas ar nakvynė jau buvo perga-lingas laimėjimas. Bajorai visai netikėtai suvokė, kad pelnytis duoną galės savo proto darbu. Dvarai – tik vasaros atostogoms, jokių padorių pajamų iš dvarų nebeverta tikėtis.

Vyresni ir išmintingesni universiteto protai, kaip Joachimas Lelevelis ar Adomas Čartoriskis, siūlė jaunimui patiems imtis veiklos. Kraštą tvarkyti naujaip  – pasitelkus švietimą, statis-tiką ir mokslą. Taigi šitie jaunuoliai, skystai pavalgę ir dar skys-tesnėmis kelnėmis, tačiau galingų protų, tą ir ruošėsi daryti. Tomą Zaną – vieną iš tokių protingų bekelnių – savo bute ap-gyvendino pats Kazimieras Kontrimas, universiteto bibliote-kininkas.

Ne tik apgyvendino. Abu su šmaikščiuoju Andriumi Snia-deckiu įtraukė jaunuolį į viliojantį slaptų draugijų pasaulį. Tai jauniems vyrams buvo itin patrauklu: slapčiausiosios Zano su draugais suburtos draugijos – Filomatų – žiedas buvo pirmasis ratas, jo pasiuntiniai jau kūrė kitas draugijas ir sėjo Naujojo Amžiaus pažadą. Tai buvo ir šiokios tokios konspiracijos meno pradmenų studijos, vėliau taip pravertusios Zanui. Filomatai, pasiuntę savo žmones, kaip seni klastingi politikai iš vidaus su-naikino Vilniaus karbonarų organizaciją. Tiesiog filomatų su-eiga nusprendė  – nereikia Vilniui karbonarų... Filomatai nuo Vilniaus studentų krapštyte krapštė senų laikų apnašas ir su-radę kiek gabesnį džiugiai tempė į savo susirinkimus. Iš prin-cipo gerti pieną. Nes senieji bajorai – kontušais aptrauktos al-koholio talpyklos be jokių originalesnių minčių – turi dingti.

23

P i e na s i r duona

Nauja karta teateinie. Slaptos organizacijos ir pienas vyno tau-rėse  – taip keista ir neįprasta. Naujojo Amžiaus ženklas. Jau-nimą tai labai masino – daryti ne taip, kaip darė tėvai. Daryti protingiau.

Tomas Zanas šiandien džiūgavo – sėkmingai surinkta puikiau-sios statistikos iš visos Lietuvos. Visi studentai šauniai pasidar-bavo ir, keisčiausia, beveik pagal nurodymus. Ekonominė pa-dėtis šalyje – kaip ant delno. Ką reikia daryti – ir kvailiausiam studentui aišku. Adomas Mickevičius kuria genialias eiles. Mes jas dainuojame pakėlę pieno bokalus. Ignotas Domeika vėl kviečia pas Vereščiakus į Tuhanovičių dvarą. Ten bus ir kai-miško sotaus maisto, ir, tiek jau to, vyno, ir panelių, ir žirgų. Visą vasarą vėl bus galima gyventi. Puiku. Po vasaros atostogų mes vėl kibsime į mokslus ir vėl galvosime, kaip padėti savo Lietuvai. Šalis mūsų bus kitokia. Mes vėl grįšime į Europą, bet jau ne tokie, kokie buvome – iki žemės graibymo prisigeriantys ir šoblėmis seimeliuose mojuojantys. Ne, mes turėsime kons-tituciją, patį geriausią išsilavinimą. Kiekvienas mokės po šešias kalbas, tai mažiausia, – lenkų, prancūzų, lotynų, rusų, dar anglų ir vokiečių. Mes išmanysime naujuosius pažangos mokslus  – mechaniką, chemiją ir fiziką. Kas begalės rungtis su šalimi, kur tokie viskam – net uoliai mokytis – pasiryžę studentai? Adomas Čartoriskis gal galų gale įrodys ir carui: štai ko reikia imperijai. Švietimas, įstatymas ir laisvė  – sinonimai. Aleksandrai, care, duok laisvių su įstatymais kiek gali, ir mes tau atgal grąžinsime šimteriopai – duosime klestinčią, apsišvietusią ir turtingą vals-tybę. Visa imperija galės mokytis iš mūsų.

24

Vilniau s p l ova s

Tomas Zanas netilpo savyje ir įkvėptai kalbėjo susirinki-muose. Dėl to įkvėpimo jis Šubravcų draugijoje ir gavo Gani-klio pravardę. Ganiklis – senasis lietuvių pagonių dievas, Fauno arba Pano atitikmuo. Juokinga pravardė. Faunas  – tai miškų išdykėlis. Smailas prie moterų. Miškų pabaisiukas, nors gyvu-liškos prigimties.

Tamsaus gymio, negražiam, afrikietiškai besivejančiais plau- kais Tomui tokia miškų išdykėlio pravardė, rodos, visai tiko. Bet kai visai nelauktai reikalai taip gerai pajudėjo, kai krūti-nėje netilpo tikėjimas – tuoj tuoj prasidės ir mūsų laikas, tada Tomas bus ir Ganiklis, ir Faunas, ir Panas su dūdele. Kas tik nori. Jis, mes, jie gali viską. Tas, kam buvo lemta patirti tokį jėgų antplūdį, žino ir džiaugiasi. Geras laikas.

Vyrai dainavo, žaidė, žadėjo ir tikėjo. Ir per ryškią saulę ne-pamatė, kaip dangaus pakraštyje kaupiasi ir tamsėja debesys. Jie tamsėjo lėtai, lyg žiovaudami ir rąžydamiesi po sočių pietų pogulio... Porą šimtų metų jie dar čia kabos, tad kur jiems sku-bėti...

REGIMANTAS DIMA

REGIM

AN

TAS D

IMA

Dima – mūsų Diuma: istorijos muškietininkas,

bloškiantis lietuvius į pasaulio centrą.

Lie tuviškas šnipų romanas

Regimantas Dima (g. 1961 m.) – lietuvių literatūros fenomenas: „Verslo klasės“ straipsnių autorius iškart imasi romano. Ir pirmuoju romanu pasirengęs sudrebinti tiek negausią nuotykinę lietuvių literatūrą, tiek Lietuvos istoriją.

„Vilniaus plovas“ – ne kulinarinė knyga. Ne nusilenkimas Ričardui Gave-liui. Tai lietuviškas šnipų romanas, istorinis detektyvas. Neįtikimas, bet tikras žemaičio Jono Prospero Vitkevičiaus gyvenimas – ne blogesnis už Štirlico ar Džeimso Bondo. Tik neįtikėtinos istorijos vyksta ne Vokieti-joje ar JAV, o Lietuvoje: prasideda Kražiuose, o baigiasi Kabule ir Sankt Peterburge. Slaptosios draugijos. Tomas Zanas, Adomas Mickevičius, filomatai, filaretai ir Juodieji broliai. Caro žandarai ir Orsko tvirtovė. Lie-tuva, Rusija ir Afganistanas. Tremtis ir stulbinama karjera. Diplomatinės intrigos ir fatališka moteris... Ir, žinoma, sąmokslas. Lietuvis „Didžiajame žaidime“. Įvykiai susipynę į kamuolį, kurį išpainioti padės pasakotojo ta-lentas ir intelektas.

Regimantas Dima pasakoja ne blogiau už Aleksandrą Diuma. Ir ne blogiau už garsųjį prancūzą kuria sąmojingą, vyrišką (t. y. patrauklų mo-terims ir įdomų vyrams), nuotykių kupiną pasakojimą apie neįtikėtiną Vitkevičiaus gyvenimą.

Kodėl nieko iki šiol nežinojome apie Vitkevičių, garbingai vadintą Ba-tyru? Todėl, kad Regimantas Dima dar nebuvo parašęs „Vilniaus plovo“.

Kaip poezijos genijus Adomas Mickevičius po visą pasaulį išplatino savo šalininkams slaptą instrukciją?

Kokią baisią klaidą padarė caro valdininkai, ištremdami du žmones į Orenburgą?

Kas gražiai moteriai svarbiau – vyras, meilužis ar Puškinas?

Kaip Vilniaus universitetui pavyko išugdyti geriausius sąmokslininkus bei šnipus?

Ir kodėl, po velnių, Vilniuje iki šiol nėra Batyro arba Jono Prospero Vitkevičiaus gatvės?