ray galea. rankose neatnešu nieko

Ray Galea

RANKOSE NEATNEŠU

NIEKORomos katalikų ir protestantų

tikėjimo skirtumų samprata

Reformatų literatūros centras

Vilnius, 2011

© Pateiktas tekstas yra VšĮ "Reformatų literatūros centras" nuosavybė

Versta iš Ray Galea „Nothing In My Hand I Bring“

Iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė

Redagavo Audronė Kriaučiūnienė

Išleido VšĮ „Reformatų literatūros centras“

© Matthias Media 2007

Originally published in English under the title „Nothing In My Hand I Bring“

by Matthias Media (St Matthias Press Ltd ACN 067 558 365),

PO Box 225, Kingsford NSW 2032, Australia.

All rights reserved.

Used by permission through the kind arrangement of Matthias Media.

© VšĮ „Reformatų literatūros centras“, vertimas į lietuvių kalbą, 2011

ISBN 978-9955-593-17-1

UDK 284Ga229


RANKOSE NEATNEŠU NIEKO

Romos katalikų ir protestantų tikėjimo skirtumų samprata


Skiriu brangiai žmonai Sandy

ir trims mūsų kantriems vaikams –

James, Amy ir Medeleine.

VNuoširdžiai dėkoju Tony Payne,

be kurio ši knyga nebūtų parašyta.

Tariu ačiū savo tėvams, Tomui ir

Ritai, kurių meilė niekada nesibaigia,

taip pat Šv. Albano daugiakultūriam

Biblijos tarnavimui, kurio parama

leido parašyti šią knygą.


Rankose neatnešu nieko,

tik prie Tavojo kryžiaus glaudžiuosi;

atėjau pas Tave nuogas,

kad aprengtum;

bejėgis, ieškodamas Tavo malonės;

nešvarus skubu prie versmės;

nuplauk mane, Gelbėtojau,

nes mirsiu.

Amžių uola (Rock of Ages)

– AM Toplady (1740–1778)


Turinys1. Užaugau kaip katalikas ......................... 11

2. Kuri katalikybė? .......................................... 21

3. Kristus ir mišios .......................................... 28

4. Biblija ir Bažnyčia ...................................... 45

5. Išgelbėjimo būdas .................................... 55

6. Tik malonė ........................................................ 67

7. Marija .................................................................... 78

8. Atlikta ................................................................... 88

Priedas. Naujoji katalikybė ....................... 95


11I skyrius: Užaugau kaip katalikas

Pirmas skyrius

Užaugau kaip katalikas

Pamokos baigėsi. Mes prie Šv. Aidano pradinės mokyklos var-

tų laukėme autobusų. Paklausiau savo draugo Charlie’o Gauci:

„Kurioje pusėje tavo namai?“ „Mano autobusas važiuoja šiuo

keliu, paskui prie kažkokios ne katalikų bažnyčios pasuka į de-

šinę“, – atsakė jis.

Ko gero, tai buvo pirmas kartas, kai supratau, jog yra ne

katalikų bažnyčių. Tuomet buvau aštuonerių ir nė nenutuo-

kiau, kad po trisdešimties metų tarnausiu toje ne katalikų baž-

nyčioje kelio pabaigoje.

Užaugau dievobaimingų Maltos ir Australijos kilmės Ro-

mos katalikų šeimoje. Tai reiškė, kad mes eidavome į mišias

tris kartus per savaitę – sekmadienį, penktadienį vakare ir an-

tradienį į novenas1. Būti maltiečiu reiškė būti kataliku. Kad ir

kaip mano tėvai būdavo pavargę savaitės pabaigoje po ūkio

darbų, kad ir kokius gimines aplankydavome sekmadienį (o jų

buvo daugybė), visada nueidavome į mišias. (Šį drausmingu-

mą išmokau vertinti nuo ankstyvos vaikystės.)

Kai buvau paauglys, mama mokė, kad Dievas yra asmeni-

nis, – ne tiek formaliais pamokymais, kiek viskuo, ką ji kalbėjo

ir darė. Mama visada kalbėdavo apie Dievą, ir man tai paliko

1 Arba devyndienius, kuriuos sudaro trumpos maldos, mąstymai, atsidūsėjimai, giesmės.


12 Rankose neatnešu nieko

neišdildomą įspūdį. Tikriausiai tai yra viena priežasčių, dėl

kurios niekada neabejojau, kad Dievas yra.

Keista, bet neprisimenu asmeninių ar bendrų šeimos mal-

dų. Tiesa, mama uoliai skatino mus kiekvieną vakarą kalbėti

rožinį, o tėvas tam nesipriešino. Kartais, kai pasikikendami

kalbėdavome „Sveika, Marija, malonės pilnoji“, jis po sunkių

dienos darbų atlošdavo galvą nugrimzdęs į fotelį ir giliai al-

suodamas greitai užmigdavo.

Mano prisiminimai apie tai, kaip augau katalikų šeimo-

je, daugiausia teigiami. Kiekvienas bendruomenės narys – net

anglikonai – taip mylėjo mūsų parapijos kunigą tėvą Morreau,

kad jo vardu pavadino vietinį draustinį. Aštuonerius metus

patarnavau jam prie altoriaus ir prisimenu jį kantriai atsaki-

nėjantį į mano klausimus: „Jeigu popiežius, lankydamasis Aus-

tralijoje, numirtų, ar jį čia ir palaidotų, ar gabentų jo kūną at-

gal į Romą?“ arba „Ar popiežiumi gali tapti mažas berniukas?“

Mano ambicijos siekė aukštai.

Vatikano antrojo susirinkimo metu, kai Bažnyčia pada-

rė svarbias reformas, buvau dar vaikas, paskui – paauglys.

Pavyzdžiui, kitaip nei brolis, neprisimenu lotyniškai lai-

komų mišių, kurios vyko daugiau kaip tūkstantį metų iki

reformos. Per mišias pradėta daugiau skaityti iš Biblijos ir

griežtai reikalauta homilijas ar pamokslus susieti su Šven-

tuoju Raštu. Imta stengtis padaryti mišias suprantamas ir

išreiškiančias bendrystę – dėl to atsirado „taikos ženklas ar

pasibučiavimas“, kurį mes vienas kitam parodydavome (nors

tai ne visiems patiko). Vis labiau imta kalbėti apie ekume-

nizmą, arba vienybę su kitomis denominacijomis, nors mano

tėvai niekada nerodė išankstinio nusistatymo prieš nekata-

likus. Tėvas sprendė apie žmogų ne pagal jo tikėjimą, o pa-

gal charakterį.



Vis dėlto labiausiai mane sukrėtė Dievo įvaizdžio pasi-

keitimas. Griežtas, teisiantis ir rūstus Dievas tapo panašesnis

į meilės ir ramybės Dievą. Tai beveik atitiko mano pradinei

mokyklai vadovavusių vienuolių pasikeitimą. Iš pradžių jai va-

dovavo šv. Juozapo seserys, dėvėjusios storo audinio, varžan-

čius rudus abitus, paskui – pranciškonų Marijos misionierės,

apsigobusios lengvais, baltais šydais.

Prisimenu, kaip rengdamos prie pirmosios šventosios ko-

munijos jos pasakojo apie skaistyklos liepsnas, kurios, nors ir

ne amžinos, panėšėjo į paties pragaro vaizdinius. Tačiau ilgai-

niui Dievą, kuriam įtikti buvo sunku, pakeitė greitas atleis-

ti Dievas. Po kelerių metų šį pasikeitimą apibūdino Katalikų

bažnyčios reklama per televiziją. Patrauklioje dainelėje buvo

klausiama: „Kaip manai, ką Jis pasakys, kai tu nueisi į dangų?“

Atsakymas – „Sveikas!“, nors anksčiau buvome grasinami iš-

girsti „Lauk!“ Po Vatikano antrojo susirinkimo išgelbėjimas,

regis, tapo prieinamas visiems – ne tik katalikams.

Gerai prisimenu, kaip antroje klasėje Trejybės doktriną

dėstė nuostabiai maloni amerikietė vienuolė, kuri įtikino mane

dar ir tuo, kad Australija niekada nelaimės Amerikos taurės.

Bent jau Trejybę ji suprato teisingai. Kassyk melsdamiesi mes

laimindavome save kryžiaus ženklu ir pažįstamais žodžiais:

„Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Trejy-

bė, apreikšta Biblijoje ir paaiškinta ketvirtojo amžiaus Nikėjos

išpažinime, liudijo, kad Jėzus yra „Dievas iš Dievo, šviesa iš

šviesos, tikras Dievas iš tikro Dievo, gimęs, bet nesukurtas“.

Nuo tada supratau, kad galėčiau būti kataliku ir ketvirtajame

amžiuje.

Kai kurios pirmos mišių dalies, pavadintos „Žodžio liturgi-

ja“, maldos ir dabar daro įtaką mano maldos gyvenimui. Viena

iš mėgstamiausių yra ketvirtojo amžiaus „Gloria in Excelsis“:



Tik Tu esi Šventasis,

Tik Tu esi Viešpats,

Tik Tu esi Aukščiausiasis,

Jėzus Kristus,

su Šventą ja Dvasia

Dievo Tėvo garbei.

Amen.

Argi galima pasakyti geriau?!

Kai atsigręžiu į katalikišką ugdymą, kyla daug malonių

prisiminimų. Esu dėkingas už pagrindus, kuriuos gavau, ir

tvirtą nuomonę daugeliu etikos klausimų, pavyzdžiui, dėl ne-

gimusių kūdikių išsaugojimo.

Suprantu, kad ne visi katalikai gali džiaugtis tokiais ge-

rais prisiminimais. Kai kam teko susidurti su kokia nors pikta

vienuole, nuo kurios kirčio per krumplius, jei rašydavai kaire

ranka, lūždavo liniuotė. Arba dar blogiau – su seksualiai prie-

kabiaujančiu broliu ar kunigu, griovusiu pažeidžiamųjų gyve-

nimą. Ilgainiui paaiškės, kad Romos katalikai – ne vienintelė

Bažnyčia, kuriai teko ši gėda.

Bet aš tokios istorijos papasakoti negaliu. Mano tėvai

nuoširdžiai tikėjo, parapijos kunigas irgi buvo nuoširdus, o

mokiusios vienuolės – be galo malonios. Tai iš tiesų buvo mei-

lės kupini katalikų namai ir rūpestinga katalikų bendruomenė.

Vis dėlto augdamas pradėjau suprasti, kad būti kataliku

labiau reiškia priklausyti, negu tikėti. Daugeliui Romos ka-

talikų eiti į mišias, kurios vis dar išlieka įpareigojanti diena,

anaiptol neatrodo pareiga. Jie tiesiog neina. Tiesą sakant, kai

kurie visai gerai jaučiasi į anketą įrašydami „Romos katali-

kas“, bet atvirai išpažindami, kad netiki Dievo.



Augdamas kaip katalikas, supratau, kad daugelis austra-

lų priklauso tai pačiai bendruomenei, kaip ir aš. Kaip Maltos

katalikas, turėjau daugybę to paties tikėjimo giminaičių. Lan-

kiau pradinę ir vidurinę katalikų mokyklas, kuriose beveik

kiekvienas buvo katalikas. Bet maždaug prieš penkiolika metų

nustėrau supratęs, kad tik apie ketvirtadalis gyventojų laiko

save katalikais ir dauguma jų anaiptol nėra pamaldūs.

Tariausi priklausantis tam, ką laikiau dauguma, ir tai teikė

man saugumo jausmą bei pasitikėjimą savimi. Be to, man at-

rodė, kad Katalikų bažnyčios pastatai didesni ir geriau įrengti.

Iki vėlyvos paauglystės neįžvelgiau skirtumo tarp pro-

testantų, ortodoksų ir Jehovos liudytojų. Man atrodė, kad jei

nesi katalikas, priklausai kažkokiai sektai – veikiausiai Jeho-

vos liudytojams (kurie, beje, ypač sėkmingai veikia tarp kata-

likų). Patiko, kaip mama, kuri niekada nė per žingsnį nenutolo

nuo katalikybės, galėdavo pasiginčyti ar atsikirsti bet kuriam

į mūsų duris pasibeldusiam Karalystės salės nariui.

Kiek prisimenu, vienas iš keisčiausių dalykų mano kata-

likiškame auklėjime buvo požiūris į Jėzų. Aš galėjau melstis

„Gloria in Excelsis“ ir garbinti Jėzų kaip aukščiausią bei vie-

nintelį Viešpatį, bet asmeniškai nejaučiau, kad Jėzus visiškai

valdo mano gyvenimą ar užima pagrindinę vietą krikščioniš-

kame gyvenime.

Gal taip atsitiko dėl to, kad mano kultūroje apie Jėzų buvo

nuolat kalbama kaip apie kūdikį (il Bambin) ir daugelis statulų

Jį vaizdavo kaip mažutėlį Dievo Sūnų ant Marijos rankų. Aš

tikrai gerbiau Jėzų kaip ištikimo ir pasiaukojančio klusnumo

pavyzdį bei neprilygstamą mokytoją, bet vargu ar galėjau sa-

kyti, kad Jis – mano dvasingumo ašis. Man, kaip ir daugeliui

katalikų, žmonės, kurie pernelyg garbina Jėzų arba kalba apie



Jį kaip apie asmeninį draugą, atrodė įtartini, „pamišėliai dėl

Jėzaus“ ir „agresyviai Biblijos mokymą skelbiantys krikščio-

nys“, kurių visada geriau vengti. Kur kas geriau jaučiausi, kai

šitaip asmeniškai buvo kalbama apie Mariją.

Kaip daugeliui jaunuolių, vėlyvoje paauglystėje santykiai

su Dievu klostėsi pagal mano norus. Aš kažkaip sugebėjau pri-

versti Dievą sutikti su daugeliu dalykų, kuriuos dariau. Juk Jis

labai nuolaidus, bent jau man taip atrodė.

Studijuodamas socialinį darbą Sidnėjaus universitete,

susipažinau su Anne, kuri buvo kilusi iš netikinčios šeimos.

Mano nuostabai, ji pradėjo darytis viena iš tų „pamišėlių dėl

Jėzaus“. Ji ėmė skaityti miegamajame Bibliją ir pagaliau nu-

sprendė pavesti savo gyvenimą Jėzui. Netrukus supratau, jog

ji turi kažką, ko neturėjau aš. Ne šiaip Dievas, o gyvasis Jėzus

jos gyvenime buvo labai realus.

Vieną dieną Anne metė man iššūkį. „Ray, – pasakė ji, –

Jėzus yra arba visko Viešpats, arba melagis ir lunatikas. Kaip

manai – kas Jis? Turi apsispręsti.“ Daugiau jai nieko sakyti ir

nereikėjo. Iš karto supratau, ką jį turi galvoje. Man pasidarė

aišku, kad jeigu Jėzus nėra mano Viešpats, turiu problemą.

Kadangi nebuvau nusiteikęs keisti savo gyvenimo būdą, pasi-

elgiau taip, kaip panašiomis aplinkybėmis daugelis, – nustū-

miau šią mintį užmarštin ir stengiausi apie tai negalvoti.

Tai padėjo, bent kuriam laikui. Po metų, 1980-ųjų lap-

kritį, gyvenau paplūdimio pusėje esančio Bondi priemiesčio

viename name, pilname turistų iš Naujosios Zelandijos. Kartą

anksti ryte, kai vaikštinėjau prie kanalizacijos nutekėjimo an-

gos Dover Heightse, man vėl toptelėjo, kad jeigu krikščionybė

skelbia tiesą ir Jėzus iš tikrųjų yra Viešpats bei Dievo Sūnus,

manęs laukia dideli nemalonumai, nes ignoruoju svarbiausią

visatoje Asmenį. Suvokiau ir tai, kad, nepaisant mano katali-



kiško ugdymo bei visų mokymų ir pamokymų, kuriuos išklau-

siau, pats niekada uoliau nesigilinau į Jėzaus teiginius.

Tuo metu atmintyje iškilo ir dar kai kas iš mano katalikiš-

kos jaunystės. Prisiminiau, kad mišių metu būdavo skaitoma

Biblija, o Jėzus yra pasakęs: „Prašykite ir gausite, ieškokite ir

rasite…“ Suvokiau, jog tai pažadas, kad nuoširdžiai ieškodamas

Jėzaus nenusivilsiu. Taigi remdamasis šiuo pažadu sudariau

su Dievu sutartį. Prisižadėjau perskaityti Bibliją, o Jis turėjo

įtikinti mane, jog tai tiesa. Maža to, aš arogantiškai paprašiau

Jo padaryti tai per tris savaites. Neįsivaizdavau savęs prade-

dančio visą gyvenimą trunkančias nušvitimo paieškas. Kan-

trybė niekada nebuvo viena iš mano dorybių.

Pradėjau tyrinėti Bibliją dėl dviejų priežasčių. Studijuoda-

mas universitete istoriją supratau, kad jeigu nori kažką išsiaiš-

kinti iki galo, turi imtis pirminių dokumentų. Nereikia skaity-

ti, ką apie tai vėliau pasakė kiti žmonės, – tiesiog imkis to, kas

iš tikrųjų buvo pasakyta ir padaryta. Gilinkis į šaltinius, kurie

yra arčiausiai tų laikų. O šaltiniai, žinoma, buvo Naujojo Tes-

tamento knygos. Antra, aš mąsčiau taip: kad ir kaip skirtųsi

krikščionių denominacijos, dėl vieno dalyko jos sutaria – Bibli-

ja yra Dievo Žodis.

Taigi ėmiau skaityti evangelijas. Skaičiau jas pirmą kartą

jau būdamas suaugęs. Skaitant man kilo tik vienas klausimas:

„Ar Jėzus – amžinasis Dievo Sūnus?“ Jei taip, buvau pasiren-

gęs pavesti Jam savo gyvenimą. Jeigu ne, galėsiu eiti sau, ži-

nodamas, kad uoliai patikrinau visus faktus.

Pirmą kartą skaitomos evangelijos man darė didžiulį

įspūdį. Daugelis istorijų jau buvo žinomos. Atmintyje iškil-

davo pažįstamos nuotrupos, citatos ir įvykiai. Tačiau visiškai

naujas ir nepažįstamas ryškėjo Jėzaus portretas. Turiu pasaky-

ti, jog tiesiog įsimylėjau Jėzų, kurį sutikau evangelijose. Jį ir



tai, ką Jis kalbėjo bei darė, gaubė tiesos žiedas. Tai buvo Jėzus,

Dievo Sūnus, visoje Savo šlovėje, ir aš negalėjau to paneigti.

Po kelių savaičių su dviem draugais, taip pat katalikais, –

Peteriu ir Vincentu, apsistojau Bondi viešbutyje. Jie žinojo, kad

skaitau Bibliją, ir truputį nerimavo, ar tik netapsiu vienu tų

„agresyviai Biblijos mokymą skelbiančių krikščionių“. Mėgino

mane atkalbėti vardydami, kaip turėsiu pasikeisti, jei norėsiu

tapti krikščionimi. Kadangi mes visi darėme tas pačias nuo-

dėmes, jie puikiausiai žinojo manąsias ir tai, kokių permainų

turės įvykti, jei nuspręsiu sekti Jėzumi.

Dvidešimt minučių pasvarsčius apie visus pasikeitimus,

kurie turės įvykti mano gyvenime, pasirinkimas buvo visiškai

akivaizdus. Supratau, kad galiu ir toliau gyventi kaip įpratęs, dar

šešiasdešimt metų daryti tai, ką dabar darau, ir amžiams likti

atskirtas nuo Dievo. Arba galiu atsiduoti Jėzui kaip Viešpačiui,

viską pradėti iš naujo, džiaugtis atleidimu dabar ir priėmimu

Paskutiniąją dieną. Apsisprendęs pasakiau Vincentui ir Pete-

riui: „Vyručiai, jūs ką tik mane įtikinote. Aš esu krikščionis.“ Tai

buvo ryžtingas mano gyvenimo pasikeitimas, bet ne vienintelis.

Pirmasis krikščioniškas apsisprendimas buvo išpažinti,

kad Jėzus – mano Viešpats. Antrasis – pradėti gyventi su Juo

kaip su savo Viešpačiu: nebedaryti to, kas Jį skaudina, o daryti

tai, kas Jį pagerbia ir Jam patinka. Suprantama, tuo metu mano

bičiuliai manė, kad šis etapas man praeis, bet aš jau buvau pa-

ragavęs tiesos. Toji tiesa buvo Asmuo – Viešpats Jėzus.

Jeigu Jėzus panoro tapti mano Viešpačiu ir Gelbėtoju,

man reikėjo apsispręsti, per kurią bažnyčią pas Jį eiti. Neno-

rėjau manyti, jog vien dėl to, kad gimiau kataliku, tai iš esmės

yra teisingas pasirinkimas. Žinojau, jog lygiai taip pat lengvai

galėjau gimti baptistu ar mormonu. Taigi šešis mėnesius pra-

leidau skaitydamas ir kalbėdamasis su kunigais bei tarnauto-



jais, kad išsiaiškinčiau katalikų ir protestantų skirtumus. Kaip

jų mokymai dera su Jėzaus ir apaštalų mokymu?

Savo nuostabai bei širdgėlai po truputį nenoriai ir skaus-

mingai suvokiau, kad kiekvienas „išskirtinis“ Romos katali-

kybės mokymas, regis, pamina Viešpaties Jėzaus Asmenį ir

darbą. Atėjo metas, kai supratau, jog tie skirtumai nėra pa-

viršutiniški. Tad, norėdamas išsaugoti švarią sąžinę, negaliu

likti Romos kataliku. Jaučiau, jog nebegaliu pasilikti Katalikų

bažnyčioje ir būti ištikimas Viešpačiui Jėzui.

Šitaip viešai apsispręsti prieš savo draugus buvo viena, o

pasakyti tai savo tėvams, kuriuos labai mylėjau, – visai kas kita.

Mama neprieštaravo, kad lankyčiau Protestantų bažnyčią, jei

kartu vaikščiosiu ir į mišias. Tačiau katalikybės atsižadėjimas

jai reiškė asmeninį jos tikėjimo, jos motinystės ir jos bendruome-

nės atstūmimą. Tai reiškė išsižadėti visko, kas jai buvo brangu.

Pagaliau tai reiškė atsisakyti to, ką ji laikė keliu į išgelbėjimą.

Kiek prisimenu, dėl šito mano apsisprendimo ji kasdien

verkė beveik dvejus metus. Nė vienos nuodėmės nebuvo taip

sunku atsižadėti, kaip matyti tokį poveikį savo motinai. Ta-

čiau laikiausi įsitvėręs Jėzaus žodžių: „Kas myli tėvą ar motiną

labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį

labiau negu mane – nevertas manęs.“ (Mt 10, 37).

SŠiomis dienomis įprasta menkinti tiesos paieškas. „Kas gi ta

„tiesa“? – sako žmonės. – Tai tik nuomonės reikalas.“ Tačiau

juokinga, kaip karštai mes giname tiesą, kai iškraipomi ar ne-

teisingai suprantami mūsų pačių žodžiai. Arba kai kas nors

mums pameluoja ar apiplėšia, kad ir kas tai būtų – krautuvės

pardavėjas ar valdžia.



Tiesa iš tikrųjų svarbi. O svarbiausia – tiesa apie Jėzų. Pra-

šykite ir gausite, pasakė Jėzus. Ieškokite ir rasite. Kai ėmiausi

ieškoti tiesos ir atradau ją paties Jėzaus Asmenyje, ilgainiui su-

pratau, kad skirtumai tarp katalikų ir protestantų yra didžiuliai

ir reikšmingi. Tai neišvengiamai paskatino mane apsispręsti

palikti Bažnyčią, kurioje man taip patiko augant.

Kai rašau šiuos žodžius, tie jausmai manyje vėl atgyja –

širdgėla dėl to, kad įskaudinau šeimos narius, jausmas, jog

išdaviau savo kultūrą ir bendruomenę, kaltinimai arogancija

(„Nejaugi manai, kad žinai daugiau už popiežių?!“). Bet kai esi

įsitikinęs, jog kažkas yra tiesa, principingumas reikalauja elg-

tis būtent pagal įsitikinimus.

Prisimenu, paauglystėje mane buvo sužavėję du filmai

apie žmones, kurie, nepaisant didžiulio spaudimo, laikėsi savo

įsitikinimų. Viename iš jų – „Serpico“, Al Pacino vaidino są-

žiningą policininką, kuris, dirbdamas korumpuotose Niujorko

policijos pajėgose, nėjo į kompromisą su savo principingumu.

Kitas – kiek ironiška – buvo „Žmogus visiems metų laikams“

(A Man for All Seasons). Jame pasakojama, kaip Tomas Moras

drąsiai pasipriešino karaliui Henrikui VIII, kai šis, kad galėtų

išsiskirti su žmona, atsisakė Romos katalikų tikėjimo. Abu šie

žmonės veikė pagal savo įsitikinimus. Jie suprato, kokia svarbi

yra tiesa, koks svarbus principingumas, ir buvo pasirengę mo-

kėti didelę kainą už savo įsitikinimus.

Kad ir kokios būtų jūsų pažiūros skaitant šią knygą, mel-

džiu, kad ieškotumėte tiesos apie Jėzų. Ir kai ją rasite – o Die-

vas pažadėjo, kad jeigu sąžiningai ieškosite, taip ir bus, – čiup-

tumėte ją ir tvirtai jos laikytumėtės. Nes kad ir kokios sunkios

būtų paieškos ir kokios skausmingos pasekmės, kai atrandate

tiesą, pasak Jėzaus, ji padaro jus laisvus.


ray galea. rankose neatnešu nieko

Documents