popiežiaus katechezės ganytojo žodis - baznycioszinios.lt · trumpas. tačiau jame glūdi visa...

Papilio g. 544275 Kaunas, Lietuva

Telefonai: (37) 32 38 53, 32 27 58El. paštas [email protected]

www.baznycioszinios.lt

Popiežiaus katechezės

Popiežius PranciškusEMAUSO MOKINIŲ VILTIES KELIAS 2ŠVENTOJI DVASIA TEIKIA VILTIES PILNATVĘ 3TĖVO ŽADINAMA VILTIS 4MYLIMŲ VAIKŲ VILTIS 5

Ganytojo žodis

APAŠTALIŠKOJO NUNCIJAUS ARKIVYSKUPO P. L. QUINTANOS HOMILIJA ŠV. ARKANGELO MYKOLO BAZILIKOJE 6

ARKIVYSKUPO S. TAMKEVIČIAUS HOMILIJA PER ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ IŠKILMĘ PIVAŠIŪNUOSE 7

Homilijos

IŠSISKYRIMAS – PRIEŠIŠKUMAS AR PAGARBA? / 23 eilinis sekmadienis (A) 9ATLEIDIMO IŠŠŪKIS / 24 eilinis sekmadienis (A) 10BENDRAS DENARO ATLYGIS / 25 eilinis sekmadienis (A) 11DĖKINGAI PRIIMTI DIEVO GAILESTINGUMĄ / 26 eilinis sekmadienis (A) 12

Dokumentai

Popiežiškoji Biblijos komisijaBIBLIJA IR MORALĖBIBLINĖS KRIKŠČIONIŠKOJO ELGESIO ŠAKNYS (Pabaiga) 13

Tikėjimo mokymo kongregacijaLaiškas IUVENESCIT ECCLESIA Katalikų Bažnyčios vyskupams apie hierarchinių ir charizminių dovanų ryšį Bažnyčios gyvenime ir misijoje 19

Bažnyčia Lietuvoje

Pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidai 32Dvidešimtieji Kryžių kalno atlaidai 38Žolinės atlaidai Krekenavoje 40

2017 rugpjūčio 28

Nr. 8 / 446

Lietuvos Katalikų Bažnyčios

informacijos centro leidinys

ISSN 1392-6098

2 Bažnyčios žinios Nr. 8 (446) 2017


Popiežius Pranciškus

Emauso mokinių vilties kelias

2017 m. gegužės 24 d.

Šiandien norėčiau aptarti dviejų Emauso mokinių pa-tirtį, kurią pasakoja Luko evangelija (plg. Lk 24, 13–25). Įsivaizduokime tą sceną: keliauja du nusivylę, liūdni vyrai, įsitikinę, jog palieka blogai pasibaigusio įvykio karčią patirtį. Prieš Velykas jie buvo pilni užsidegi-mo – įsitikinę, jog tos dienos bus lemtingos, patenkins jų lūkesčius ir visos tautos viltis. Atrodė, kad Jėzus, kuriam jie patikėjo visą savo gyvenimą, galiausiai su-sigrums lemtingoje kovoje ir parodys savo galybę po ilgo pasirengimo ir slapstymosi laiko. Būtent to jie lau-kė. Tačiau taip neįvyko.

Du piligrimai puoselėjo grynai žmogiškas viltis, ku-rios dabar žlugo. Kalvarijoje pastatytas kryžius iškal-bingai žymėjo pralaimėjimą, kurio jie nebuvo numatę. Jeigu tas Jėzus iš tikrųjų buvo pagal Dievo širdį, jie tu-rėjo padaryti išvadą, jog Dievas yra beginklis ir bejėgis smurtaujančių žmonių rankose, jis nesugeba pasiprie-šinti blogiui.

Taigi tą sekmadienio rytą tie du vyrai bėga iš Jeruza-lės. Per privalomą šabo poilsį jų akyse vis dar gyvi Jėzaus kančios ir mirties įvykiai, o širdis tebekanki-na mintys apie tai. Velykų šventės, kai turi skambėti išlaisvinimo giesmė, pavirto skausmingiausia jų gy-venimo diena. Jie palieka Jeruzalę ir eina kur kitur, į kokį nors ramų kaimą. Jie panašūs į žmones, norin-čius atsikratyti deginančių prisiminimų. Jie yra kelyje ir eina liūdni. Šis kelio scenarijus jau anksčiau buvo labai reikšmingas Evangelijos pasakojimuose; tačiau dabar, prasidedant Bažnyčios istorijos pasakojimui, jis tampa dar reikšmingesnis.

Jėzaus susitikimas su tais dviem mokiniais atrodo vi-siškai atsitiktinis: jis primena vieną iš daugybės susiti-kimų gyvenime. Du mokiniai eina užsigalvoję, o prie jų prisijungia nepažįstamasis. Tai Jėzus; tačiau jų akys negeba jo atpažinti. Ir štai Jėzus pradeda savo „vilties terapiją“. Tai, kas vyksta tame kelyje, yra vilties terapi-ja. Kas ją taiko? Jėzus.

Pirmiausia jis klausia ir klausosi: mūsų Dievas įkyriai nesiveržia. Nors jis žino jų nusivylimo priežastį, tačiau duoda jiems laiko giliai savo viduje ištirti juos užval-džiusį kartėlį. Iš čia kyla išpažinimas, kuris yra savo-tiškas žmogiškosios egzistencijos refrenas: „O mes tikėjomės… O mes tikėjomės“ (plg. 21 eil.). Kiek liū-

desio, kiek pralaimėjimų, kiek žlugimų yra kiekvieno žmogaus gyvenime! Iš esmės visi esame truputį tokie, kaip anie du mokiniai. Kiek kartų gyvenime turėjome viltį, manėme esą per žingsnį nuo laimės, o paskui pa-sijusdavome parblokšti ant žemės, nusivylę. Tačiau Jėzus keliauja su visais praradusiais pasitikėjimą žmo-nėmis, žengiančiais nuleista galva. Eidamas su jais jis diskretiškai geba grąžinti jiems viltį.

Jėzus pirmiausia kalba jiems per Raštus. Kas ima į ran-kas Dievo knygą, neranda joje pasakojimų apie lengvą heroizmą, žaibiškas užkariavimo pergales. Tikra viltis niekuomet nėra pigi: kelias į ją visuomet veda per pra-laimėjimus. Viltis be kančios gal net nėra tikra viltis. Dievas nenori būti mylimas taip, kaip žmonės mylė-tų pergalingą vadą, naikinantį priešus kraujo jūroje. Mūsų Dievas yra maža švieselė, žibanti šaltą vėjuotą dieną, ir nors jo buvimas šiame pasaulyje atrodo sil-pnas, jis pasirinko vietą, kurią visi niekiname.

Po to Jėzus kartoja abiem mokiniams kertinį kiekvienos Eucharistijos gestą: ima duoną, laimina, laužo ir dalija jiems. Ar toje gestų sekoje neglūdi visa Jėzaus istorija? Ar kiekviena Eucharistija nėra taip pat ženklas, kokia turi būti Bažnyčia? Jėzus mus ima, laimina, „laužo“ mūsų gyvenimą – nes nėra meilės be aukos – ir duoda jį kitiems, duoda visiems.

Jėzaus susitikimas su dviem Emauso mokiniais yra trumpas. Tačiau jame glūdi visa Bažnyčios paskirtis. Jis mums sako, jog krikščioniškoji bendruomenė ne-užsidaro tvirtovėje, ji keliauja gyvenimo aplinkoje, keliauja keliu. Ten sutinka žmones, turinčius viltį ir nusivylusius, kartais smarkiai. Bažnyčia klauso visų istorijų, tokių, kokios kyla iš asmeninės sąžinės skry-nios, kad po to dovanotų gyvenimo Žodį, meilės liudi-jimą, meilę, ištikimą iki galo. Tuomet žmonių širdyse iš naujo įsižiebia viltis.

Mes visi savo gyvenime turėjome sunkių, tamsių mo-mentų; tokių momentų, kai ėjome liūdni, susimąstę, priešais matydami ne horizontą, o tik sieną. O Jėzus visuomet yra su mumis, kad duotų mums viltį, su-šildytų mūsų širdis. Jis sako: „Eik pirmyn. Esu su ta-vimi. Eik pirmyn.“ Čia ir yra visa į Emausą vedančio kelio paslaptis: nors atrodo priešingai, esame visą lai-ką mylimi, Dievas niekuomet nenustoja mūsų mylė-jęs. Jis visuomet eina su mumis, visuomet, taip pat ir skausmingiausiais momentais, net blogiausiais, netgi pralaimėjimo momentais: ten yra Viešpats. Ir tai yra mūsų viltis. Eikime pirmyn su ta viltimi! Nes jis yra su mumis ir visuomet eina su mumis.

Bažnyčios žinios Nr. 8 (446) 2017 3


Šventoji Dvasia teikia vilties pilnatvę

2017 m. gegužės 31 d.

Artinantis Sekminių iškilmei negalime neaptarti krikščioniškosios vilties ir Šventosios Dvasios ryšio. Šventoji Dvasia – tai vėjas, kuris varo mus pirmyn, palaiko kelyje ir dėl jo jaučiamės piligrimai ir svetim-šaliai: jis neleidžia mums ilsėtis ant laurų ir tapti „sė-dinčia“ tauta.

Laiškas žydams palygina viltį su inkaru (6, 18–19); prie šio įvaizdžio galime pridėti burės įvaizdį. Inkaras teikia valčiai saugumo ir išlaiko ją „inkaruotą“ ban-guojančioje jūroje, o burė, priešingai, plukdo valtį van-deniu pirmyn. Viltis iš tikrųjų yra tarsi burė; ji priima Šventosios Dvasios vėją ir paverčia jį varomąja jėga, stumiančia valtį arba į atvirą jūrą, arba į krantą.

Apaštalas Paulius užbaigia savo Laišką romiečiams tokiu linkėjimu – įdėmiai paklausykite, įsiklausykite, koks tai gražus linkėjimas: „Vilties Dievas jus, gyve-nančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (15, 13). Apmąstykime šio nuostabiai gražaus linkėjimo turinį.

Pasakymas „vilties Dievas“ reiškia ne tik tai, jog Die-vas yra mūsų vilties objektas, kurį viliamės kažkada pasiekti amžinajame gyvenime. Jis taip pat reiškia, kad Dievas leidžia jau dabar turėti viltį, leidžia „džiaug-tis viltyje“ (plg. Rom 12, 12): džiaugtis viltimi, o ne tik turėti viltį džiaugtis. Tai yra vilties džiaugsmas, o ne tik viltis džiaugtis, ir taip yra jau šiandien. Liaudies posakis byloja: „Kol tęsiasi gyvenimas, tebėra viltis“; teisingas ir atvirkštinis teiginys: kol yra viltis, tęsiasi gyvenimas. Žmonėms reikia vilties, kad galėtų gyven-ti, reikia Šventosios Dvasios, kad turėtų viltį.

Kaip girdėjome, šventasis Paulius priskiria Šventajai Dvasiai gebėjimą padaryti mus „pertekusius vilties“. Būti pertekus vilties reiškia niekuomet nenusiminti; tai reiškia turėti viltį „nematant jokios vilties“ (plg. Rom 4, 18). Tai reiškia turėti viltį net tuomet, kai žmo-giškai galvojant nėra jokio pagrindo vilčiai, panašiai kaip buvo Abraomui, kai Dievas išreiškė norą, kad šis jam paaukotų savo vienintelį sūnų Izaoką, o dar labiau Mergelei Marijai, kai ji stovėjo po Jėzaus kryžiumi.

Šventoji Dvasia padaro įmanomą šią nenugalimą viltį per mūsų viduje teikiamą liudijimą, kad esame Dievo vaikai ir paveldėtojai (plg. Rom 8, 16–17). Kaip galėtų Tas, kuris atidavė savo vienatinį Sūnų, drauge su juo

nedovanoti visko (plg. Rom 8, 32)? Broliai ir seserys, „viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (plg. Rom 5, 5). Todėl ji nenuvilia, nes mumyse yra Šventoji Dvasia, kuri mus ragina eiti į priekį, visada! Štai ko-dėl viltis neapgauna.

Negana to, Šventoji Dvasia įgalina mus ne tik viltis, bet ir būti vilties sėjėjais, kad mes – kaip Ji ir dėka Jos – būtume „parakletai“, tai yra brolių guodėjai ir gynė-jai, vilties sėjėjai. Krikščionis gali sėti kartėlį, gali sėti sąmyšį, tačiau tai nėra krikščioniška, o kas taip daro, nėra geras krikščionis. Sėk viltį: sėk vilties aliejų, sėk vilties kvapsnį, o ne kartėlio ar nevilties actą. Palai-mintasis kardinolas Newmanas viename iš pamokslų sakė tikintiesiems: „Pamokyti savo kentėjimų, skaus-mo, net savo nuodėmių būsime išlavinę savo protus ir širdis su meile tarnauti visiems, kuriems to reikia. Savo ruožtu tapsime guodėjai Visagalio Parakleto – Šventosios Dvasios – pavyzdžiu – taigi visomis šio žo-džio prasmėmis tapsime užtarėjai, globėjai, guodėjai. Mūsų žodžiai ir patarimai, mūsų veikimo būdas, balsas, žvilgsnis bus malonus ir raminantis“ (Paro-chial and Plain Sermons, vol. V, London 1870, p. 309). Pirmiausia vargšams, atstumtiesiems, nemylimiems reikia, kad kas nors jiems taptų parakletu, guodėju ir gynėju, tokiu kaip Šventoji Dvasia yra kiekvienam iš mūsų, stovinčių šioje Šv. Petro aikštėje. Taip ir mes turime būti tiems, kurie labiausiai vargsta, yra atmes-ti, kurie labiausiai stokoja, labiausiai kenčia. Būti gy-nėjai ir guodėjai!

Šventoji Dvasia ugdo viltį ne tik žmonių širdyse, bet ir visoje kūrinijoje. Apaštalas Paulius sako – jo žodžiai skamba mums keistokai, tačiau tai tiesa, – jog taip pat kūrinija „su ilgesiu laukia“ išlaisvinimo, ji „tebedū-sauja ir tebesikankina“ kaip gimdymo skausmuose (plg. Rom 8, 19–22). „Pasaulį pajudinti gali ne akla ir anoniminė jėga, bet Šventosios Dvasios, kūrimo pra-džioje dvelkiančios virš vandenų (plg. Pr 1, 2), veiki-mas“ (Benediktas XVI, 2009 m. gegužės 31 d. homilija). Tai mus ragina gerbti kūriniją: nevalia niokoti atvaiz-do, taip įžeidžiant jį sukūrusį menininką.

Broliai ir seserys, artėjanti Sekminių iškilmė – kuri yra Bažnyčios gimtadienis – tepasitinka mus besi-meldžiančius su Jėzaus ir mūsų Motina Marija. Tegul Šventosios Dvasios dovana padaro mus pertekusius vilties. Pasakysiu dar daugiau: tepadaro taip, kad dos-niai švaistytume viltį visiems vargstantiems, atstum-tiesiems ir stokojantiems. Ačiū.



Tėvo žadinama viltis

2017 m. birželio 7 d.

Jėzaus maldoje buvo kažkas patrauklaus; tai buvo taip patrauklu, kad vieną dieną mokiniai jo paprašė išmokyti melstis. Šis epizodas yra Luko evangelijoje – iš evangelistų jis daugiausiai aprašo „besimeldžian-čiojo“ Kristaus slėpinį: Viešpats meldėsi. Jėzaus mo-kiniams darė įspūdį faktas, kad jis, ypač anksti ryte ir vakare, ieškojo vienumos ir „pasinerdavo“ į maldą. Todėl vieną dieną jie jo paprašė, kad ir juos išmokytų melstis (plg. Lk 11, 1).

Tuomet Jėzus jiems patikėjo maldą, kuri tapo ypatinga krikščionių savastimi: „Tėve mūsų“. Tiesą sakant, Lu-kas, palyginti su Mato versija, perteikia mums Jėzaus maldą kiek sutrumpinta forma, ji prasideda paprastu kreipiniu „Tėve“ (2 eil.).

Šiame žodyje glūdi visas krikščioniškos maldos slėpinys: reikia turėti drąsos vadinti Dievą „Tėvu“. Tai patvirtinama taip pat liturgijoje, kai kviečiant bendrai sukalbėti Jėzaus maldą vartojamas pasakymas „drįstame tarti“. Vadinti Dievą „Tėvu“ anaiptol nėra savaime suprantamas dalykas. Mes būtume linkę vartoti iškilesnius titulus, kurie, rodos, labiau pagerb-tų Jo transcendentiškumą. Jo vadinimas „Tėvu“ mus įveda į artimą santykį, būdingą vaikui, kuris kreipiasi į savo tėtį žinodamas, jog yra jo mylimas ir globoja-mas. Tai didžiulė revoliucija, kurią krikščionybė įvyk-do religinėje žmogaus psichologijoje. Dievo slėpinys, kuris mus nuolat žavi, dėl kurio jaučiamės maži, ne-bekelia baimės, neprislegia mūsų, nesukelia nerimo. Tai revoliucija, kurią sunku priimti mūsų žmogiška širdimi; netgi pasakojimuose apie prisikėlimą sako-ma, kad moterys, pamačiusios tuščią kapą ir angelą, nubėgo, „nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas“ (Mk 16, 8). Tačiau Jėzus mums apreiškia, kad Tėvas yra geras, ir sako: „Nebijokite.“

Apmąstykime palyginimą apie gailestingąjį tėvą (Lk 15, 11–32). Jėzus pasakoja apie tėvą, kuris savo sū-nums moka būti pati meilė. Tai tėvas, kuris nebaudžia sūnaus už jo aroganciją ir atiduoda jam paveldo dalį, leidžia išeiti iš namų. Jėzus sako: Dievas yra Tėvas, tačiau ne žmogišku būdu, nes šiame pasaulyje nėra tokio tėvo, kuris elgtųsi panašiai kaip pasakojimo vei-kėjas. Dievas yra Tėvas savitu būdu: jis yra geras ir beginklis prieš laisvą žmogaus valią, galintis tik as-menuoti veiksmažodį „mylėti“. Kai sumaištavęs sū-nus viską iššvaistęs galiausiai grįžta į namus, tas tėvas netaiko žmogiškojo teisingumo kriterijų, bet pirmiau-

sia jaučia poreikį atleisti. Apkabindamas sūnų leidžia jam suprasti, jog per ilgą nebuvimo laiką jo ilgėjosi, jo skausmingai ilgėjosi tėviška meilė.

Koks gilus slėpinys yra Dievas, puoselėjantis tokią meilę savo vaikams!

Veikiausiai todėl, kalbėdamas apie krikščioniškojo slėpinio šerdį, apaštalas Paulius neverčia į graikų kal-bą žodžio, kurį Jėzus ištarė aramėjiškai „abba“. Šven-tasis Paulius savo laiškuose (plg. Rom 8, 15 ir Gal 4, 6) imasi šios temos ir du kartus palieka šį žodį neišverstą tokia pačia forma, kokia jis nuskambėjo Jėzaus lūpose: „abba“ – šis žodis yra dar familiaresnis, negu „tėvas“, todėl kai kurie jį verčia kreipiniu „tėti“, „tėveli“.

Mieli broliai ir seserys, niekuomet nesame vieni. Ga-lime būti tolimi, nedraugiški, galėtume net išpažin-ti esą „bedieviai“. Tačiau Jėzaus Kristaus Evangelija mums apreiškia, kad Dievas negali būti be mūsų: jis niekuomet nebus Dievas „be žmogaus“; jis negali būti be mūsų, ir tai yra didžiulis slėpinys! Dievas negali būti Dievas be žmogaus: tai didžiulis slėpinys! Šis ti-krumas yra mūsų vilties versmė, jį aptinkame visuose „Tėve mūsų“ maldos kreipiniuose. Kai mums reikia pagalbos, Jėzus nesako, kad susitaikytume su likimu, užsisklęstume savyje, tačiau ragina mus atsigręžti į Tėvą ir su pasitikėjimu jo prašyti. Visi mūsų porei-kiai – nuo pačių akivaizdžiausių ir kasdieninių, tokių kaip maistas, sveikata, darbas, iki poreikio gauti atlei-dimą ar apsaugą gundymų akivaizdoje – nėra mūsų vienišumo atspindys. Tėvas visuomet žvelgia į mus su meile ir tikrai mūsų nepalieka.

O dabar turiu jums pasiūlymą: kiekvienas turime daug problemų ir poreikių. Trumpam susimąstykime apie tas problemas ir poreikius. Pamąstykime taip pat apie Tėvą, mūsų Tėvą, negalintį būti be mūsų, kuris šiuo metu į mus žvelgia. Ir visi kartu su pasitikėjimu ir viltimi melskimės: „Tėve mūsų, kuris esi danguje…“ Ačiū!



Mylimų vaikų viltis

2017 m. birželio 14 d.

Šiandien audiencija vyksta dviejose vietose, o ryšys tarp jų palaikomas per teleekranus. Ligoniai yra Pau-liaus VI auloje, kad jiems nereikėtų vargti dėl didelio karščio, o mes visi esame čia. Ir vis dėlto visi esame kartu, mus jungia Šventoji Dvasia, kuri visuomet kuria vienybę. Pasveikinkime susirinkusius auloje!

Nė vienas negalime gyventi be meilės. Mums visiems gresia tapti aukomis tokios blogos vergystės formos, kai manoma, jog meilę reikia nusipelnyti. Veikiausiai daug šiandienos žmogaus baimių kyla iš to: tai ma-nymas, kad jei nesame stiprūs, patrauklūs, gražūs, tai niekam nerūpime. Mūsų dienomis daugelis žmo-nių siekia būti matomi tik tam, kad užpildytų vidinę tuštumą, tarsi mums nuolat reiktų patvirtinimo. Bet ar galime įsivaizduoti pasaulį, kuriame visi ieško būdų, kaip patraukti kitų dėmesį, ir nė vienas nenori lais-vai dovanoti kitam žmogui meilės? Įsivaizduokite tokį pasaulį: pasaulį be laisvai dovanojamos meilės! Toks pasaulis gali atrodyti žmogiškas, bet iš tikrųjų jis yra pragariškas. Iš vienišumo ir našlaitystės jausmo kyla daugelis žmogiškojo narciziškumo formų. Už dauge-lio iš pažiūros nepaaiškinamų elgsenos apraiškų slypi klausimas: ar įmanoma, kad aš nenusipelnau būti pa-vadintas vardu, tai yra būti mylimas? Nes meilė visuo-met pašaukia vardu...

Kai jaunuolis nėra mylimas arba nesijaučia mylimas, tai gali vesti jį į smurtą. Po daugybe socialinės neapy-kantos ir piktadarybės formų labai dažnai glūdi širdis, nepatyrusi pripažinimo. Nėra blogų vaikų, panašiai kaip nėra visiškai pagedusių jaunuolių, tačiau yra ne-laimingų žmonių. O kas gali mus padaryti laimingus, jei ne meilės davimo ir priėmimo patirtis? Žmogaus gyvenimas yra pasikeitimas žvilgsniais: kažkas pažvel-gęs į mus išgauna pirmą šypseną; ir mes, dovanodami šypseną tiems, kurie užsisklendę liūdesyje, atveriame jiems kelią į išsivadavimą. Pasikeitimas žvilgsniais: žvelgimas į akis atveria širdies duris.

Dievo žengiamas pirmutinis žingsnis mūsų link yra iš-ankstinė ir besąlygiška meilė. Dievas myli mus pirmas. Jis myli mus ne todėl, kad mumyse kažkas sukelia meilę. Dievas myli mus, nes jis pats yra meilė, o meilė pati savaime linkusi skleistis ir dovanotis. Dievas net-gi nesąlygoja savo palankumo reikalaudamas iš mūsų atsivertimo: tai yra Dievo meilės padarinys. Šventasis Paulius tai tobulai išreiškia: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebu-

vome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Kai tebebuvome nusidėjėliai. Tai besąlyginė meilė. Buvome „nutolę“ panašiai kaip sūnus palaidūnas palyginime: „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino“ (Lk 15, 20). Dėl meilės mums Die-vas išėjo iš savęs, kad ateitų ir rastų mus dykynėje, kur buvo neįsivaizduojama, kad jis eitų. Dievas pamilo mus, kai buvome nuklydę.

Kas iš mūsų myli taip, jei ne tėvas ar motina? Mama tebemyli savo sūnų, net jei jis yra kalėjime. Dirbdamas ankstesnėje vyskupijoje matydavau daugybę motinų, stovinčių eilėje prie įėjimo į kalėjimą. Jos nesigėdijo. Motinos sūnus buvo kalėjime, tačiau jis buvo jos sū-nus. Joms tekdavo pakelti daug pažeminimų per kra-tas prieš įleidimą į kalėjimą, tačiau: „Jis yra mano sū-nus!“ – „Bet, ponia, jūsų sūnus yra nusikaltėlis.“ – „Jis mano sūnus!“ Tik tokia motinos ar tėvo meilė padeda mums suprasti, kokia yra Dievo meilė. Motina nerei-kalauja atleidimo nuo žmogiškojo teisingumo, nes kiekviena klaida reikalauja atlyginimo. Tačiau motina niekuomet nesiliauja kentėjusi dėl savo vaiko. Ji myli vaiką, net jei jis yra nusidėjėlis. Dievas panašiai elgia-si su mumis: esame jo mylimi vaikai! Ar įmanoma, kad Dievas turėtų vaikų, kurių nemylėtų? Ne. Visi esame Dievo mylimi vaikai. Mūsų gyvenimo neslegia prakei-kimas, tik gero linkintis žodis iš Dievo, kuris iš nieko pašaukė mus gyventi. Visa grindžiama meilės santykiu, susiejančiu Tėvą su Sūnumi per Šventąją Dvasią: tai santykis, į kurį mes priimami per malonę. Jame, Jėzu-je Kristuje, visi esame norimi, mylimi, trokštami. Yra Tas, kuris įdiegė mumyse pirminį grožį, jo niekuomet negali visiškai išdildyti jokia nuodėmė, joks blogas pa-sirinkimas. Dievo akyse visuomet esame mažos vers-mės, sukurtos tam, kad iš mūsų trykštų geras vanduo. Jėzus sako samarietei: „Vanduo, kurį [tau] duosiu, taps [tavyje] versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (plg. Jn 4, 14).

Kokių vaistų reikia norint pakeisti nelaimingo žmo-gaus širdį? Kokie vaistai gali pakeisti nelaimingo žmogaus širdį? [Žmonės atsako: „meilė“.] Garsiau! [Jie šaukia: „meilė“.] Gerai, labai gerai! O kaip mes galime leisti žmogui pajusti, kad jis yra mylimas? Tu-rime pirmiausia jį apkabinti. Padėkime jam pajusti, kad jis norimas, svarbus, ir jis nebus liūdnas. Meilė šaukiasi meilės labiau negu neapykanta mirties. Jėzus mirė ir prisikėlė ne dėl savęs, bet dėl mūsų, kad mūsų nuodėmės būtų atleistos. Todėl visiems yra prisikė-limo laikas: laikas prikelti varguolius iš jų nusivyli-mo, ypač tuos, kurie kape gulėjo daug ilgiau negu tris dienas. Į mūsų veidus dvelkia išlaisvinimo vėjas. Čia skleidžiasi vilties dovana. O viltis kyla iš Dievo Tėvo, kuris myli mus tokius, kokie esame: jis myli mus visus ir visada. Ačiū!


Ganytojo žodis

Apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo P. L. Quintanos homilija Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje

2017 m. liepos 16 d., Marijampolė

Šioje iškilmėje su mumis kartu yra ir Šventasis Tėvas, mano asmenyje, kaip Jo atstovo jūsų šalyje, meldžiame Viešpatį per Švenčiausios Mergelės Marijos ir palaimin-tojo Jurgio Matulaičio užtarimą jam gausių malonių.

Dėkoju jūsų vyskupui Rimantui Norvilai už brolišką pakvietimą būti šiandien su jumis visais šioje palai-mintojo Jurgio Matulaičio garbei skirtoje iškilmėje.

Visus jus širdingai sveikinu, Eminencija kardinole, broliai vyskupai, kunigai vienuoliai ir tikintieji, ir kaip Šventojo Tėvo Pranciškaus pasiuntinys perduodu jums jo meilę ir solidarumą bei apaštališkąjį palaiminimą.

Šio sekmadienio Evangelija (Mt 13, 1–23) mums rodo, kaip Jėzus moko Galilėjos ežero pakrantėje, ir kadangi jį supa didelė minia, jis lipa į valtį, atsiiria šiek tiek nuo kranto ir iš ten moko.

Kai Jėzus moko tautą, kalba vartodamas daugybę palygi-nimų: jis kalba paprastai, visiems suprantamai, naudoda-mas gamtos ir kasdienio gyvenimo situacijų įvaizdžius. Pirmiausia, ką pasakoja, tai yra įvadas į visus palygini-mus: tai yra sėjėjas, kuris be jokio taupumo beria sėklą į įvairios rūšies žemę. Šio palyginimo pagrindinis veikė-jas – sėkla, kuri duoda vaisių priklausomai nuo to, į kokią žemę nukrinta. Šiuo konkrečiu atveju Jėzus neapsiriboja vien tik pateikdamas šį palyginimą. Jis paaiškina jį savo mokiniams. Jis nori pristatyti savo misiją ir savo buvimo tarp žmonių prasmę, tapatindamas save su sėjėju.

Prieš tai girdėtame tekste, kurį skaitė, evangelistas Ma-tas rašo: „Jėzus ėjo per miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas Karalystės Evangeliją“ (9, 35). Taigi Jėzus mato save patį, kaip tą, kuris siųstas „skelb-ti Karalystės Evangelijos“. Jėzus patvirtina, kad jis yra siųstas „skelbti Gerosios Naujienos... skelbti malonės meto“. Tai yra svarbiausia šio palyginimo reikšmė: taip, kaip sėjėjas beria sėklą, taip Jėzus skelbia visiems gerąją naujieną, džiugią Dievo žinią, kuri gelbsti žmogų.

Mes galime klausti, kodėl Jėzus lygina savo žodį ir skelbimą su sėkla? Biblijos tekstas mums duoda atsa-kymą. Ten sakoma: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmin-gas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasi-skverbia iki sielos ir dvasios atšakos... ir teisia širdies sumanymus bei mintis (Žyd 4, 12). Jėzaus žodis nėra

toks kaip mūsų žodis, kuris palieka besiklausantį tokį, koks jis buvo. Jėzaus žodis yra stiprus ir veiksmingas savyje ir iš savęs, jis gali pakeisti besiklausantįjį. Jis nėra vien tik informatyvus žodis, bet ir visų pirmiau-sia veiksmingas. Žodis neinformuoja žmogaus, kad Dievas jį nori išgelbėti, bet pačiu ištarimo momentu realizuoja tai, ką jis reiškia. Būtent tai yra kaip sėkla: savyje turi gyvenimo stiprybę.

Taip pat yra antras argumentas, kodėl Jėzus savo žodį sutapatina su sėkla. Sėkla turi gyvybės jėgą, tačiau kad galėtų dygti ir duoti vaisių, turi kristi į pritaikytą dirvą ir žemė turi būti tam paruošta. Sėklai augti jėgos iš žemės nereikia, bet žemė yra būtina sąlyga, kad sėkla augtų.

Jėzaus žodis „yra gyvas, veiksmingas... jis prasiskver-bia“ iki mūsų žmogiškųjų gelmių. Bet jeigu nesame pasiruošę, nesuprantame, Jėzaus žodžiui yra užkerta-mas kelias: jis neduoda jokio vaisiaus.

Evangelijos ištrauka, kaip girdėjote, pateikia tris nesu-pratimo pavyzdžius: kas nekreipia jokio dėmesio; kas neapmąsto girdėto žodžio ir yra nepastovus; kas leidžiasi nuslopinamas pasaulio rūpesčių ir turtų suvedžiojamas.

Jums kalbu Šventojo Rašto žodžiais: „Žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo pikty-bė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo“ (Žyd 3, 12). Evange-lija nėra tik praeities faktų pasakojimas. Tai, kas joje yra pasakojama, šiandien vyksta tarp jūsų. Kokiu būdu?

Šis palyginimas kalba apie kiekvieną iš mūsų, kaip ir prieš du tūkstančius metų Jėzus kalbėjo jo besiklausantiems. Mums primena, kad esame dirva, kur Viešpats nepailsdamas sėja savo žodžio ir meilės sėklą. Su kokiu nusistatymu jį priimame? Ir galime už-duoti klausimą: kokia yra mūsų širdis? Į kokią žemę ji panaši: į kelio, į pilną akmenų, į krūmyną? Bet išvalyti ir rūpestingai paruošti gerą dirvą, kad ji taptų be dy-glių ir akmenų taip, kad duotų gerų vaisių mums ir mūsų broliams, tai priklauso nuo mūsų.

Mums labai padės, jei prisiminsime, jog taip pat esame sėjėjai. Dievas sėja gerą sėklą, čia galime savęs klausti: kokia sėkla eina iš mūsų širdies ir mūsų lūpų? Mūsų žodžiai gali padaryti ir daug gero, ir daug blogo; gali gydyti ir gali sužeisti; gali padrąsinti ir gali gniuždy-ti. Įsidėmėkite: svarbu yra ne kas įeina, o kas išeina iš mūsų lūpų ir iš mūsų širdies.

Apaštalas Paulius, rašydamas savo tikintiesiems Te-salonikoje, sakė: „Mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip


Ganytojo žodis

Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“ (1 Tes 2, 13). Apaštalas mums sako, kad skelbiamas žodis yra „dieviškas žodis“. Ir turi būti priimtas kaip toks.

Taigi, mano mielieji, būkite ištikimi Eucharistijos daly-viai, jos metu jūsų ganytojas dovanoja jums „dievišką skelbimo žodį“. Priimkite jį „ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumy-se, kuriuo tikite“. Stiprinkite savo tikėjimą per katechezę.

Prieš Evangelijos ištrauką skelbėme: „Sėkla yra Dievo žodis, o sėjėjas – Kristus. Kas jį atranda, gyvens per am-žius.“ Taip pat ir palaimintasis Matulaitis mus moko, kaip reikia priimti Karalystės sėklą mūsų gyvenimuose. Visas jo gyvenimas buvo pavyzdys, kaip žmogus, atvirai priimdamas Viešpaties malonę, yra pajėgus duoti vaisių įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis: kaip ganytojas, kaip vienuolis, kaip vyskupas, kaip geras tautietis ir patriotas. Ir kaskart, kai švenčiame palaimintojo Jurgio Matulaičio minėjimą, mes turime galimybę švęsti tikro Lietuvos apaštalo atminimą. Savo gyvenimo pavyzdžiu palaimintasis Jurgis Matulaitis mus moko, kaip mylėti tėvynę jai tarnaujant ir statant Bažnyčią savoje žemėje.

Palaimintasis Matulaitis mums turėtų būti nuostabi sėkla, kurią Viešpats padarė mums regimą, kad ji tarp mūsų galėtų išaugti ir duotų vaisių mūsų visuomenė-je. Jo gyvenimo pavyzdys, jo veikimo būdai ir jo mo-kymas negali likti nežinomi didžiajai daliai Lietuvos tikinčiųjų, ką mes žinome, esame įpareigoti su tuo su-pažindinti ir kitus didesniam Bažnyčios ir Lietuvos gė-riui, dėl ko palaimintasis Matulaitis gyveno su didžiu atsidavimu ir įsipareigojimu. Tik taip ir toks būdas bus tinkamas, kuriuo galėsime pagerbti jo atminimą ir taip pat bendradarbiauti, kad kuo greičiau galėtume jį pa-matyti paskelbtą šventuoju.

Todėl privalome melstis ir prašyti jo pagalbos, taip pat skatinti kitus daryti tą patį, kad per jo užtarimą Vieš-pats suteiktų savo malonę ir padarytų stebuklą, kurio reikia jo kanonizacijai. Jeigu iš tiesų mylime palaimin-tąjį Matulaitį ir pripažįstame, kad jis yra puikus krikš-čioniškojo gyvenimo pavyzdys, privalome tapti jo as-mens populiarintojais ir pamaldumo jam platintojais.

Te palaimintasis Matulaitis mums padeda išlaikyti gy-vas krikščioniškosios tradicijos šaknis, taip gilias ir pa-matines lietuvių tautoje.

Brangieji broliai ir seserys, patikiu jus motiniškai globai Mergelės Marijos, kuriai palaimintasis Matulaitis rodė stiprią meilę ir pamaldumą, ir ypač savo pašaukime Nekaltai Pradėtajai, kurioje matė išskirtinį Dievo gailes-tingumo pasireiškimą. Marija, nuo pradėjimo momento

apsaugota pašvenčiamosios malonės, yra didi tarpinin-kė, per kurią Dievas gausiai lieja savo malones Bažny-čiai. Ir būtent todėl Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija yra pagrindinė atnaujintos tėvų Marijonų kongregaci-jos globėja, kuriai vadovavo palaimintasis Jurgis Matu-laitis, ir Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos seserų kongregacijos globėja, kurią 1918 metais jis įkūrė.

Teveda mus ir tesaugo Nekaltai Pradėtoji Mergelė, kad galėtume ir toliau keliauti įveikdami gyvenimo sun-kumus ir kovoti su visu tuo, kas veda į degradaciją ir griauna žmogiškąją bendrystę bei socialinę darną.

Te Dievo Motina, kai Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos dieną minime, savo pavyzdžiu mus moko priimti Žodį, saugoti Jį, kad Žodis duotų vaisių mu-myse ir kituose.

Palaimintasis Jurgi Matulaiti, melski už mus!

Arkivyskupo S. Tamkevičiaus homilija per Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę Pivašiūnuose

2017 m. rugpjūčio 15 d.

Šiandien milijonai žmonių visame pasaulyje džiaugs-mingai švenčia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę. Ją labai taikliai apibūdina Apreiškimo knygos žodžiai: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: mote-ris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1).

Jėzaus pergalę šventėme per Velykas, o Žolinė yra Švč. Mergelės Marijos pergalės šventė, sykiu ir nuo-roda, kas laukia kiekvieno iš mūsų. Marijos Ėmimo į dangų šventė skelbia, kad Jėzaus Motinos gyvenimo kelias, pasibaigęs jos išaukštinimu danguje, yra ir mums skirtas kelias – po mirties mūsų laukia ne su-nykimas, bet išaukštinimas dangaus Tėvo namuose. Šis tikėjimas nuolat mus lydi ir rodo aiškią kryptį: kur mes einame, ko siekiame ir kokie turime būti. Šis tikė-jimas yra krikščioniškojo optimizmo pamatas.

Žmogus yra gundomas susikurti rojų žemėje. Mes, vy-resnės kartos žmonės, mename laikus, kai mokyklose, universitetuose ir per visas informacijos priemones įky-riai buvo peršama mintis apie greitą komunistinio ro-jaus sukūrimą žemėje. Septintojo dešimtmečio pradžio-je Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas garsiai


Ganytojo žodis

skelbė, kad dabartinė karta jau gyvens komunizmo są-lygomis – žmonės dirbs kiek galės, o gaus, kiek pano-rės! Ir buvo net tikinčių šiuo akiplėšišku melu!

Apreiškimo knyga pristato ne tik saule apsigaubusią moterį, bet ir septyngalvį slibiną: „Pasirodė ir kitas žen-klas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su sep-tyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dan-gaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn“ (Apr 1, 3–4).

Šis septyngalvis slibinas ir jo iš dangaus į žemę nu-trenkti angelai bando melu suvedžioti žmones, nes velnias yra „melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44). Apreiš-kimo knygoje skaitome: „Vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apr 12, 12).

Septyngalvis slibinas tai ne tik iš dangaus nutrenkti angelai, bet ir suvelnėjusių žmonių sukurtos nežmo-niškos struktūros, nešusios ir nešančios žmonijai kan-čias ir mirtį.

Dvidešimtojo amžiaus žmonės matė šias nežmoniškas struktūras fašizmo ir komunizmo pavidalu. Žemiško rojaus kūrėjai skelbė negailestingą kovą visiems, kurie nepritarė nacių ar bolševikų skelbiamam melui. Ne-klusniesiems buvo kuriamos koncentracijos stovyklos ir visą Sovietų Sąjungą apraizgęs lagerių voratinklis – Gulagas.

Per šiuos lagerius perėjo milijonai geriausių įvairių tautybių žmonių, tarp jų ir lietuvių. Daug jų buvo nu-kankinti per tardymus, kiti nepakėlę katorgos mirė ar buvo sušaudyti. Komunizmo statytojai skelbė: „Gele-žine ranka suvarysime žmoniją į laimę.“

Šiais metais turėjau galimybę aplankyti Solovkų sa-las, kur kalėjo mūsų palaimintasis Teofilius. Čia buvo įkurtas ypatingos paskirties konclageris – žmonių nai-kinimo mašina. Atvežtiems kaliniams paskelbdavo: „Draugai kaliniai, jūs atvykote į specialios paskirties priverčiamųjų darbų OGPU lagerį. Čia yra Solovkų valdžia ir čia niekam nepasiskųsite. Jūs galite pasi-rinkti: pirma, ramiai dirbti ir ramiai atlikti bausmę. Na jei kai kurie Solovkuose ras kapus, nieko nepadarysi – mirti vieną kartą reikia; antra, galima neklausyti, – šitų laukia kelionė į Mėnulį be daiktų; trečia, galima ban-dyti pabėgti, – šiuos siunčiame į jūros dugną.“ Solov-kuose kalėję kaliniai čia esantį konclagerį buvo prami-nę pragaru. Kartu su palaimintuoju Teofiliumi kalėjo ne tik katalikų kunigai, bet ir stačiatikių dvasininkai. Daugelis jų iš šio žemėje sukurto pragaro negrįžo, kai kurie yra paskelbti šventaisiais, nes, panašiai kaip

mūsų palaimintasis Teofilius, kentėjo, meldėsi ir pasi-tikėjo Dievo Apvaizdos vedimu.

Dievo žodis kviečia mus kurti ne įsivaizduotą rojų že-mėje, bet sąžiningai dirbti ir sunkenybėse pagelbėti vieni kitiems. Su žmogaus nuodėme vartai į rojų že-mėje užsidarė, ir dabar į žmogaus išaukštinimą, į tikrą-ją laimę veda tik tas kryžiaus kelias, kuriuo ėjo Jėzus Kristus, kurį laimina Dievas: „ Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus Karalystė“ (Mt 5, 11).

Bažnyčia kanonizuoja ne bet kurį kenčiantį žmogų, bet tik tuos, kurie kenčia su Dievu, kurie nešdami kryžių, kaip mūsų palaimintasis Teofilius, žvelgia į žvaigždes. Bažnyčia nekanonizuoja kenčiančių žmonių, kurie lei-džiasi užvaldomi pykčio ir nevilties.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventės proga Evangelija pristato mums džiūgaujančią Mariją: „Di-džių dalykų padarė man Visagalis <...> Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius“ (Lk 1). Tačiau Evangelija taip pat pasakoja ir apie Mariją, sto-vinčią po Jėzaus kryžiumi. Švč. Mergelės Marijos pa-vyzdys skatina mus nebijoti sutinkamų sunkumų. Po to kai ant kryžiaus mirė mūsų Išganytojas, kryžius yra palaimos ženklas.

Šiais metais mes dėkojame Dievui, kad palaimintasis Teofilius Matulionis kryžiaus slėpinį suprato ir sąmo-ningai jį priėmė. Ypač žavi tie jo gyvenimo momen-tai, kai jis, būdamas laisvas, sąmoningai rinkosi ne lengvesnį, bet sunkesnį gyvenimo kelią. Į pasiūlymą bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir tuomet ra-miai atlikti vyskupo pareigas palaimintasis tvirtai ir aiškiai atsakė „ne“, nors puikiai žinojo, kad toks jo at-sakymas reikš naują katorgą. Taip ir įvyko. Septyneri metai griežčiausio režimo Vladimiro kalėjime buvo be galo sunkus kryžius, bet palaimintasis nešė jį ne vienas, bet su Jėzumi, su jo Motina Marija. Šis kry-žius, kaip palaimintojo Teofiliaus herbe įrašyta, vedė jį į žvaigždes.

Kaip būtų gera, jei Marijos išaukštinimo šventės pa-moką – kryžius veda į žvaigždes – išmoktų kuo dau-giau Lietuvos žmonių, ypač mūsų jaunimas. Tuomet Lietuvos padangėje bus daugiau šviesos ir vilties. Ši pamoka kiekvieno žmogaus gyvenime yra pati svar-biausia, nes nė vienas nesame apsaugoti nuo įvairiau-sių gyvenimo negandų.

Švč. Mergele Marija, palaimintasis Teofiliau, išmelski-te Viešpaties lietuviams drąsos apkabinti sutinkamus kryžius ir visais atvejais viltis sudėti ne į žmones, bet į Dievą. Amen.


Homilijos

IŠSISKYRIMAS – PRIEŠIŠKUMAS AR PAGARBA?

23 eilinis sekmadienis (A)Ez 33, 7–9; Rom 13, 8–10; Mt 18, 15–20

Gerus žodžius išgirsti visiems labai miela. Kai kompli-mentai žeriami kitiems girdint, susigėsta, nepatogiai jaučiasi nebent kuklus žmogus. Visai kas kita, kai išsa-koma kritika, pabarimas, neigiamas įvertinimas. Kitiems klausant išsakyti kartūs, nemalonūs žodžiai tampa dar rūstesni, užgauna žmogaus ambicijas, mažina savivertę, griauna motyvaciją veikti ir gesina iniciatyvumą. Reikia didelės brandos ir išminties tiek kritiką išsakyti, tiek ją priimti. Popiežius Pranciškus vienose rekolekcijose suda-rė dorybių katalogą, kuriame reikalingiausios krikščionio dorybės viena kitą papildo. Tarp jų meilė turi būti kartu su tiesa, o pagarba – greta nuolankumo. Meilė be tiesos tampa destruktyvaus, „netikro gerumo ideologija“, o tie-sa be meilės – aklu teisimu. Pagarbumas yra kilnių ir jau-trių sielų savybė. Šį bruožą turintis žmogus stengiasi įvai-riausiomis aplinkybėmis liudyti tikrą pagarbą kitiems.

Jėzus neragina atsisakyti kritiško nusistatymo, nepa-stebėti blogai besielgiančio žmogaus. Viešpats kviečia į brolišką pataisymą, ragina nepamiršti diskretiškumo, kritikos kelyje laikytis tam tikro laipsniškumo. Barti prie keturių akių reiškia labai asmenišką susitikimą, kai išsakoma nuoskauda, apibūdinama patirta žala, budinama kito asmens sąžinė, bet kartu išsaugomas geras žmogaus vardas kitų akyse. Tačiau ne visada tokie diskretiški poelgiai duoda susitaikymo vaisių. Klaidos gali būti nepripažįstamos, o nuostoliai neat-lyginami. Prie kelių liudininkų išsakyta kritika, api-būdinta žala tampa viešu reikalu. Taip siekiama neša-liškumo, kuo didesnio objektyvumo bei nuskriaustojo interesų palaikymo konflikto aplinkybėmis. Kai ir tai nepadeda spręsti konfliktinių situacijų, prireikia ben-druomenės akistatos. Bendruomenė – paties aukščiau-sio autoriteto žmonių santykių vertintoja. Joje visada svarbūs žmonių ryšiai, bendradarbiavimas ir pasiti-kėjimas vienas kitu. Bendruomenę sieja vienas tikslas, visi jos nariai remia ir palaiko vienas kitą, kad žmogus galėtų pasiekti pilnatvę drauge su kitais. Kaip žmogus negali visavertiškai užaugti be kitų pagalbos, taip ir jo brandžiai raidai ir asmeninei laimei reikia kitų.

Atskirtis nuo bendruomenės reiškia socialinę izoliaciją. Tai gali atrodyti kaip bausmė ar didi skriauda. Tačiau toks nuosprendis turi pedagoginį pobūdį. Tai pagalbos žingsnis pačiai bendruomenei, o ir pačiam nusikaltusia-jam proga svarstyti savo elgesį, galimybė pažinti, kiek

pasilikimas savo egoizmo kiaute gali būti saugus. Ryšių su kitais žmonėmis nutraukimas anais laikais kėlė di-džiulę grėsmę žmogaus gyvenimui. Nepripažinti savo klaidos – tai būti užtikrintam asmeniniu teisumu. Objek-tyvaus vertinimo vengimas – tai savo puikybės iškėlimas virš santykių su kitais. Bendruomenė į tokį žmogų žvel-gia kaip į svetimą, turintį kitokį tikslą, nebendradarbiau-ja su juo ir laikosi atokiau. Svetimas, kitokio nusistatymo žmogus gali būti pavojingas, supriešinti kitus narius, juo negalima pasitikėti, remtis, atsiverti jam. Atitolimas nuo kitų griauna tarpasmeninius santykius, kurių niekas ne-gali pakeisti. Likdamas vienas pats žmogus tampa savo pasirinkimų šeimininkas. Vienišumas nusikaltusiajam kaip pamoka. Ji išmokstama renkantis atgailos ir susi-taikymo, nuolankumo kelią, kai pripažįstama klaida ir ryžtamasi ją ištaisyti. Visada yra galimybė susitaikyti ir iš naujo kurti bendrystės santykius su kitais žmonėmis.

Dievas pabrėžia bendruomeniškumo reikšmę, ryšio tarp žmonių unikalią vertę, nes ten, kur keli susirinkę Jo var-du, Viešpats pasilieka. Susitikimas su kitu atveria san-tykiui, dovanojimo ir priėmimo aktui, meilės patirčiai, kuriai žmogus ir yra sukurtas. Bendruomenėje žmogaus ribotumas nėra toks skaudus, nes vieni kitus papildome, esame vieni kitiems atrama, paguoda. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tad sutikdamas, pa-laikydamas vienas kitą pagarbina patį Viešpatį. Todėl ir kelių žmonių malda tokia artima Viešpačiui. Kelių tikin-čiųjų nuoširdi malda yra viena tobuliausių būties formų. Tai ne tik stiprus, amžinąjį gyvenimą siekiantis ryšys su Dievu, bet ir Viešpaties kaip visų mūsų Tėvo pažinimas.

Keli žmonės susirinkę Jėzaus vardu panašėja į Šven-čiausiosios Trejybės santykio atvaizdą. Dieviški asme-nys nuolat veikia bendradarbiaudami. Bendruomenėje melsdamiesi žmonės palaiko, remia vienas kitą. Kelių žmonių malda pasiekia Dievo širdį ir būna atliepiama, nes Viešpats ypač vertina žmonių santykius, bendradar-biavimą kaip galimybę Jam pačiam įsiterpti ir dalyvau-ti, priimti ir parodyti savo meilės bei dosnumo ženklus.

Taigi Šventojo Rašto skaitiniai skelbia, kad kietos širdies žmogui, vis pasirenkančiam likti nuodėmėje, nenorin-čiam keistis, – sunkus vienišumo kelias, vedantis į kančią ir mirtį, o dvasinių ryšių, maldos su kitais puoselėjimas – gyvenimo atradimas, vedantis į Dievo artumą. Tai, kokį kelią pasirenkame dabar, turi tolimas pasekmes mums ir kitiems žmonėms. Dabarties pasirinkimai kuria mūsų amžinybę. Viešpats ateina mums į pagalbą. Tam ir skirtas maldos su kitais laikas.


Homilijos

ATLEIDIMO IŠŠŪKIS

24 eilinis sekmadienis (A)Sir 27, 30 – 28, 7; Rom 14, 7–9; Mt 18, 21–35

Jėzus dosniu gailestingumo požiūriu viršija bet kokias Senojo Testamento judaizmo nuostatas. Septyni – nuo seno galiojęs pakankamas atleidimo kartų skaičius. Tarsi limitas, kurį išnaudojęs, gali širdį užverti troški-mui atleisti. Jėzus, minėdamas septyniasdešimt septy-nis atleidimo kartus, primena būtinybę nuolat, visada, be galo laikytis gailestingumo nuostatos. Tokio kelio pagrindinis motyvas – viskas tau yra padovanota, at-leistos daug didesnės skolos.

Jėzaus palyginime randame mažų ir didelių dalykų sugretinimą. Talentas – tai stambiausias piniginis ir svorio matas, maždaug 6000 denarų. Denaras – vienos dienos darbininko užmokestis. Kad žmogus uždirbtų vieną talentą, reikia daugiau kaip šešiolikos metų kas-dienio darbo be jokių laisvadienių. Tai daugeliui žmo-nių labai didelė suma. Ką jau kalbėti apie tūkstantį ar dešimt tūkstančių talentų. Galbūt tiek galėtų uždirbti koks apsukrus, ne visai sąžiningas turtuolis, pirklys ar verslininkas? O karaliui gal tai menkas turtas, kurį ga-lima lengvai dovanoti?

Evangelijoje aprašytam valdovui svarbus ne tiek pats turtas, skola, o tai, kokią pamoką iš parodyto dosnumo išmoko apdovanotas tarnas. Dosnus valdovas nurašė milžinišką skolą. Taip ir Dievas atleidžia žmogaus skolą, kurios neįmanoma jokiomis žmogiškomis jėgomis grą-žinti. Mūsų netinkamų, nuodėmingų pasirinkimų pa-daryti nuostoliai – milžiniški, net pačiomis geriausiomis mūsų pastangomis neištaisomi, sužeidę daugybę žmo-nių, išardę nemažai santykių ir sužaloję Dievo kūriniją.

Valdovas įvertina ne tik tai, ką savo tarnams suteikia ir koks jam pačiam nuostolis. Jam svarbi ir skolininko laikysena. „Visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai“ – tai kvietimas nelikti abejingiems, pasi-kliauti visų žmonių valdovo maloningumu ir dosnu-mu. Tikra malda kils iš jautrios ir nuolankios širdies, kuri norės keistis. Tokia ji turi likti visada. Ne tik pa-vojaus, sunkumų, grėsmės valandą. Tačiau tarnas ne-turėjo jautrumo dovanoti daug mažesnį jam padarytą nuostolį. Reikalavo aklo teisingumo, kur reikėjo kan-trybės, dosnumo, gailestingumo. Kodėl tarnas nepa-sielgė su savo skolininku taip, kaip valdovas pasielgė su juo parodydamas gailestingumą? „Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau ta-vęs?“ Tarnas nesuprato karaliaus parodyto pavyzdžio. Galbūt ir neįvertino tikrojo savo skolos masto. Valdo-

vas jam dovanojo, atsižvelgė į jo maldavimą. O tarnas, prašomas tais pačiais žodžiais pasigailėti, paisė vien savęs, galvojo apie patirtą nuostolį, o ne apie maldau-jantį artimą. Skolingam tarnui dovanota skola, paro-dytas gailestingumas tapo per dideliu iššūkiu, kurio nepavyko įveikti. Tarnui didžiulės skolos atleistos, o jis vis dėlto savo draugą baudžia už nedidelius įsisko-linimus. Gailestingumo grandinė nutrūko.

Dėl nedėkingo tarno pasirinkimo nusiminė kiti tarnai. Jų liūdesys – tikras solidarumas su dosniu karaliumi. Tai nuoskaudos išgyvenimas dėl kito asmens širdies kietumo, abejingumo, aklumo. Atiduoti budeliams iki atiduos skolą reiškia labai ilgam, neapibrėžtam laikui, be jokio apribojimo leisti patirti savo pasirinkimo pa-darinius, nes neįmanoma per likusį žmogaus gyve-nimą atitaisyti padarytų nuostolių. Kaip tu elgiesi su kitais, taip ir su tavimi bus pasielgta.

Šis palyginimas apie gausius valdovo duotus talentus išleidusį tarną primena, kad žmogus dosniai apdo-vanotas paties Kūrėjo. Dažnas nė neįvertina dovanai gautų talentų, galimybių, kuriomis pasinaudoja, kad išlavintų savo gabumus. Daugeliui atrodo, jog tai, ką turime, yra mūsų pačių pastangų, kūrybingumo, ap-sukrumo, darbštumo rezultatas. Žmogus gyvena ir nesijaučia ne tik kam nors skolingas, bet ir nesupranta, kam reikėtų padėkoti. Dėl to verta dažnai prisiminti apaštalo Pauliaus žodžius: „Nė vienas iš mūsų negyve-na sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, ar mirš-tame, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame.“ Visas mūsų gyvenimas, darbai, santykiai turėtų mus vesti prie paties Dievo, neužverti egoizmo, puikybės, pasigėrėjimo savais pasiekimais kiaute.

Žmogaus išgyvenama atleidimo kitiems nuostata – tai Dievo gailestingumo atspindys, žmogaus asmeninis at-sakas į Viešpaties parodytą dosnumą. Kas nesistengia dovanoti, net nesvarsto apie tokios galimybės reikalingu-mą – nepriima su dėkingumu to, ką Viešpats taip apsčiai jam suteikia. Atleidimas prasideda nuo tiesos įvertinimo. Tai ne tik padarytų nuostolių apžvalga, bet ir atviras po-žiūris į save, į kitą žmogų Dievo akivaizdoje. Kodėl nega-liu atleisti, kas trukdo, kursto pyktį, skatina keršyti? Ar verta toliau širsti, laikyti pyktį, pagiežą, kaip tai veikia mane ir kitus žmones? Neverta nusiminti, jei nepavyksta atleisti iš karto patyrus nuostolių, įžeidimų. Atleidimas – ilgas kelias, tarsi laiptai, kuriais vis kopiame. Kartais atrodo, jog jau pasiekėme tikslą, bet ir vėl reikia pradė-ti iš pradžių, nes skolininkas iš naujo užkliudė žaizdą, draugas atgręžė nugarą. Mes pernelyg prisirišę prie savo nuoskaudų, net ir prie nedidelių skolų, kurias padarė kiti.


Homilijos

Atleidimo kelyje kopti į tikslą padeda nuostolių, neteisy-bės, skolos atskyrimas nuo to, kuriam esame kviečiami atleisti. Dovanojimas skirtas ne skolai pateisinti, bet žmo-gaus vertei ir artimo meilei paliudyti. Jei ir nepavyksta to

BENDRAS DENARO ATLYGIS

25 eilinis sekmadienis (A)Iz 55, 6–9; Fil 1, 20c–24. 27a; Mt 20, 1–16a

Palyginimas apie darbininkus vynuogyne yra origina-lus. Jį randame tik Mato evangelijoje, be jokių paralelių kitur. Tačiau Šventasis Raštas gana dažnai mini vyną, vynmedžius ir vynuogynus, kartais suteikdamas šiems artimai susijusiems dalykams gilias simbolinės prasmes. Šiandienos tekstas sudaro šių temų naują bei įspūdingą variantą. Vynininkas, arba vynuogyno savininkas, yra pats Dievas Tėvas. Vynuogyne visos iniciatyvos kyla iš Tėvo, kuris yra visokio gerumo šaltinis, fons bonitatis. Kaip kūrėjas jis sukūrė vynmedį, duoda derlingą žemę, lietų ir saulės šilumą. Jis duoda žmonėms protą ir ge-bėjimą sumaniai dirbti. Kaip žmonijos mylėtojas ir ga-nytojas jis mus nuolat kviečia dirbti savo vynuogyne. Tai vieta, kur Dievas ir žmonės bendradarbiauja kartu siekdami įgyvendinti bendrą projektą – kurti ir plėsti dangaus Karalystę žmonijoje ir pasaulyje.

Šis kvietimas dirbti Tėvo vynuogyne mums yra didelė garbė ir malonė, nes tarnauti Dievui – tai karaliauti ir viską paveldėti kartu su juo. Šis kvietimas aidi ir ga-lioja per visą pasaulio istoriją, per kiekvieno žmogaus gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos, per visas dienas nuo ryto iki vakaro. Gal tai paaiškina, kodėl Bažnyčia, nustatydama nuo pat pirmų amžių savo viešą maldos gyvenimą, sutvarkė Valandų liturgiją pagal mūsų pa-lyginimo chronologiją. Ji kviečia žmonės prisidėti prie Dievo darbuotės (opus Dei) ryte, trečią, šeštą bei devin-tą valandą, ir vakare. Malda, kuria Bažnyčia vienybėje su Kristumi šlovina Tėvą, prašydama jo Karalystės at-ėjimo ir jo išganingos visai žmonijai valios įgyvendi-nimo, sudaro dieviškojo vynuogyno pagrindinį darbą.

Senajame Testamente vynuogyno paveldas skirtas Iz-raelio tautai, atstovaujančiai visai žmonijai ir ją simboli-zuojančiai. Tam tikra prasme Dievo tauta yra vynuogynas. Tačiau pagrindinis paveldėtojas yra ne kas kitas, kaip Kristus, įsikūnijęs viengimis Dievo Sūnus. Kristus yra taip pat vynmedis. Darbininkai – įvairios pareigos. Pir-miausia jie turi paruošti ir įdirbti savo širdies žemę, kad vynmedis galėtų joje įsišaknyti, paskui skinti ir spausti vynuoges pagamindami vyną, kuris yra „žemės ir žmo-

lengvai padaryti, tebūna mūsų širdyse gyvas troškimas dosniau kitiems atsiliepti, nes ir man dovanota.

Parengė kun. Saulius Bužauskas

gaus darbo vaisius“, vyną, kuris „džiugina“ ir laisvina „žmogaus širdį“, vyną, kuris padeda mums išeiti iš savęs arba pakilti virš savęs tam tikra ekstaze, kad galėtume susitikti su broliais, ir ypač su Dievu, meilės bendrystėje.

Po denarą kiekvienam. Simboliškai tai reiškia, kad vynuo-gyne esminis atlygis bus vienodas visiems darbinin-kams – įskiepijimas kaip šakelės į vynmedį, kuris yra Kristus, ir amžinojo gyvenimo, Šventosios Dvasios, Die-vo meilės, gyvybės syvų priėmimas. Visos šakelės bus šventos, visos paveldės kartu visą vynuogyną bendrys-tėje su Dievu ir vienos su kitomis. Visos šakelės, tapusios amžinai gyvais Kristaus nariais, nepasieks to paties dy-džio, šventumo arba vaisingumo, kiekviena, pagal savo nuolankumo mastą, pagal savo imlumą Dievo meilei bus pripildyta atitinkamu malonės saiku. Bet tarp jų – jokio pavydo. Kiekvienas narys džiūgaus su kitais gėrėdama-sis ne tik savo dovanomis, bet ir tomis, kurios priklauso kitiems. Tokia yra meilės dinamika Dievo Karalystėje.

Denaro atlygis simbolizuoja teisę dalyvauti amžinajame gyvenime, taigi nepasitenkinimas šiuo atlygiu išreiškia tikros bendrystės su Dievu ir kitais žmonėmis atmetimą. Tai gal ir nuodėmė Šventajai Dvasiai. Iš tikrųjų darbinin-kai, kurie protestuoja reikalaudami atlygio, kuris jiems atrodo vertas daugiau negu denaras, parodo, kad jų triū-sas vynuogyne, nesvarbu, kad jie dirbo visą dieną nuo ryto iki vakaro, buvo savanaudiškas, egoistiškas.

Jų tikslas buvo ne pasiekti šventųjų bendravimą Dievo Karalystėje, bet pasisavinti savo paveldėjimo dalį ir ją valdyti atskirai nuo Dievo ir brolių. Jie ima įtariai žiūrėti į Tėvą ir jo neapkęsti dėl to, kad jis geras ir gailestingas, o jie pilni godumo ir puikybės. Apie Kristų jie netrukus pasakys: „Štai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime sau palikimą.“ Būdami velnio vergai, jie vadovaujasi ne meilės, bet gimtosios nuodėmės neapykantos dinamika.

O mes, atvirkščiai, esame pakviesti ir raginami žengti vis toliau Dievo Karalystės link nesavanaudiškos meilės ke-liu. Šių Mišių pradžios malda nuostabiai pristato mūsų gyvenimo programą: „Dieve, visų tavo įsakymų pagrin-das ir viršūnė – tavęs ir artimo meilė! Padėk mums laiky-tis tos tavo šventosios valios ir pasiekti amžinąjį gyveni-mą. Amen.“


Homilijos

DĖKINGAI PRIIMTI DIEVO GAILESTINGUMĄ

26 eilinis sekmadienis (A)Ez 18, 25–28; Fil 2, 1–11; Mt 21, 28–32

Kaip teigia šiandienos Mišių pradžios malda, Dievas labiausiai parodo savo visagalybę pasigailėdamas ir atleisdamas. Kartais mes klaidingai žvelgiame į Dievo visagalybę, įsivaizduodami ją kaip beasmenę, tironiš-ką jėgą, kuri galėtų tik apriboti ir slėgti žmogaus laisvę. O yra priešingai, Viešpaties visagalybė, susitapatinusi su dieviškąja prigimtimi, egzistuoja ir veikia vienybėje su Dievo išmintimi ir meile, stipriai ir švelniai viską tvarkydama.

Pasaulyje dieviškoji visagalybė apsireiškia įvairiais bū-dais. Pati materialioji kūrinija, jos didingumas, įvairo-vė ir evoliucijos vaisingumas, puikiai atskleidžia Dievo visagalybės turtą. Tačiau Viešpats žvelgia su ypatingu gerumu į žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą, apdo-vanotą protu, laisva valia ir gebėjimu pažinti bei laisvai mylėti savo Kūrėją Švenčiausiosios Trejybės bendrys-tėje. Nuo pradžios Dievas paskyrė mus tapti įsūnytais vaikais. Kai žmogus atmetė šią dovaną per nuodėmę, gailestingasis Tėvas sumanė išganymo planą, norėda-mas nugalėti žmogaus pasipriešinimą švelnumu. Jis siuntė į mūsų pasaulį savo Sūnų. Tasai tapo žmogumi, gimdamas iš Mergelės Marijos. Jis skelbė gerąją naujie-ną ir paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus už mūsų išga-nymą. Prisikėlęs iš numirusių, jis stovi dabar prie mūsų durų ir beldžiasi, naudodamas ne prievartą, bet švelniai tikindamas mus keisti širdis, kad galėtume susivienyti su juo meilėje ir bendradarbiauti išganymo darbe.

„Mano vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne.“ Praeitą se-kmadienį komentuodami palyginimą apie darbininkus, pašauktus triūsti vynuogyne, matėme, jog dirbti vynuo-gyne, tai sąmoningai sutikti būti Dievo įsūnytais vaikais. Tai reiškia aktyviai priimti pašvenčiamąją malonę, būti įskiepytiems kaip šakelėms į Kristų – vynmedį, kad pa-veldėtume amžinąjį gyvenimą meilės bendrystėje su Die-vu ir visais Dievo vaikais, kad prisidėtume prie dangaus Karalystės išplėtimo žemėje ir žmonijoje. Ką tik girdėta Mato evangelijos ištrauka grįžta prie vynuogyno temos. Be to, šio trumpo palyginimo tėvas ir du jo sūnūs prime-na ir šv. Luko evangelijos sūnaus palaidūno istoriją.

Pirmas sūnus, išgirdęs tėvo kvietimą, iš karto pasakė „nenoriu“, bet vėliau nuoširdžiai apgailestavo ir nuėjo dirbti. Jis yra panašus į šv. Luko palyginimo jaunesnį sūnų, kuris, kaip mes galime įsivaizduoti, pareikala-

vo savo paveldo dalies tik pasiekęs savo pilnametystę. (Taip gana dažnai atsitinka pamaldžiose šeimose, kai gerai auklėti vaikai laikinai atitolsta nuo tėvų paau-glystėje arba jaunystėje.)

Paėmęs savo turto dalį Luko aprašytas sūnus palaidū-nas pasitraukė nuo tėvo ir ėmė palaidai gyventi toli-moje šalyje, kur netrukus išeikvojo savo lobį. Bet galų gale, patyręs skurdą, praradęs savo orumą ir laisvę, tapęs savo aistrų ir žiauraus šeimininko vergu, nu-sprendė sugrįžti pas tėvą. Jis atvėrė širdį tėvui, kuris niekada nebuvo nustojęs jo mylėti. Dėkingai atgavo savo vietą tėvo namuose tapdamas uolus ir tvirtas šei-mos narys. Jono Krikštytojo ir Jėzaus laikais daugelis prarastų Izraelio sūnų ir dukterų, kaip antai Zachiejus ir Marija Magdalietė, atsivertė išgirdę gerosios naujie-nos skelbimą apie Dievo Karalystę arba vien pamatę Jėzaus švelnų, gailestingą veidą. Per visą Bažnyčios is-toriją, kiekvienoje kartoje, yra nemažai šventųjų, kurie grįžta pas Dievą šiuo atsivertimo keliu.

Antrasis sūnus šv. Mato palyginime iš karto teigiamai atsakė į tėvo kvietimą sakydamas „einu, Viešpatie“, bet nenuėjo. Gal išoriškai šis sūnus tikrai nuėjo į vynuogy-ną, gal jį matydami kiti žmonės manė, kad jis stipriai ir energingai triūsia, bet iš tikrųjų jis tik apsimetė dirbąs tėvui. Jeigu dirbo, tai tik sau, egoistiškai ir savanaudiškai. Tai primena vyresnįjį sūnų šv. Luko palyginime. Išoriškai jis niekada neatsitolino nuo tėvo namų, dirbo kasdien jo ūkyje. Tačiau nedirbo vienybėje su savo tėvu. Nesidžiau-gė, kai jo brolis sugrįžo į namus, tarsi prisikėlęs iš nuo-dėmių tamsybių ir mirties. Jo tikslas buvo ne viską turėti bendrystėje su tėvu, ne padėti tėvui sukurti ir palaikyti meilės ir bendrystės atmosferą šeimoje, bet džiaugtis ats-kirai su savo draugais. Vyresnėlis su pavydu ir pykčiu priekaištavo tėvui sakydamas: „Tu nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais.“ Jam, kaip ir aukštie-siems kunigams bei seniūnams, kurie buvo Jėzaus prie-šai, grėsė širdies kietumas, dvasinis aklumas.

Brangūs broliai ir seserys, nesvarbu ar mes esame sugrį-žę pas Dievą iš toli, ar visada buvome Tėvo namuose. Kaip ragina šv. Paulius, mums ypač svarbu kasdien at-kurti ir stiprinti meilės bendrystę savo šeimose ir ben-druomenėse sekant Kristaus pavyzdžiu, kuris atėjo į pa-saulį įvykdyti Dievo valios ir buvo klusnus iki kryžiaus mirties. Būkime tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus. Tegul mums padeda Marija, ištarusi savo tobulą „Fiat“.

Parengė kun. Grigalius Casprini OSB


Dokumentai

Popiežiškoji Biblijos komisija

Biblija ir moralėBiblinės krikščioniškojo elgesio šaknys

(Pabaiga. Pradžia Nr. 4)

2.5.2. Gairės mūsų dienoms

a) Žmogus dabarties akivaizdoje

147. Žmogaus gyvenimas pirmiausia susijęs su dabarti-mi. Dabartis yra graži, trumpalaikis Dievo amžino artu-mo šešėlis, yra tai, kas tikrai turima, konkretybė. Dabar-tis vertinama ir todėl, kad yra nepakartojama žmogaus atsakomybės bei įsipareigojimo įgyvendinimo akimirka.

Dabartis akivaizdžiai ribota: joje daug kas netikra bei netobula ir viskas netvaru. Dabarties, kaip tokios, ne-užtenka: tai liudija visos minties sistemos, užsisklen-džiančios iliuzinėje autonomijoje, ir mūsų epochos patirtis, paženklinta – nebe pirmąkart istorijoje – ideologijų žlugimo.

Dabartimi grįstos iliuzijos ir dėl to nuolatiniai nusivyli-mai gali paskatinti bėgti į vartojimą, vis labiau rafinuotą bei keliantį neviltį, stokojantį ateities ir vėl tampantį nu-sivylimo šaltiniu. Pasiliekant sekuliarizmo imanentinės minties plotmėje, nėra vilties to įveikti.

Viltis išbalansuotai dabarčiai teikia pusiausvyros, nes yra motyvuotas atvirumas ateičiai, paremtai amžinu Dievo tvarumu. Žyd 13, 14 nepajudinamai skelbiama: „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo.“ Niekas negali veiksmingiau orientuoti veiklos ir gyveni-mo už suvokimą, kad tai, ko dabartyje trokštama ir kas dabartyje daroma, yra netvaru: tada neišvengiamai atsi-randa vertybių hierarchija, kurioje atsižvelgiama ne tik į save, bet ir į kitą, ne tik į dabartį, bet ir į ateitį. Kitas yra prisikėlęs Viešpats, nuėjęs paruošti mums vietos (Jn 14, 2) ir išliekantis slaptu pokalbio partneriu kasdienybėje, kupinoje tikėjimo bei vilties sunkumų ir džiaugsmų. Ti-kėjimas verčia įveikti tai, kas netarpiškai duota. Viltis įga-lina nuvokti ateitį puoselėjant nuolatinį meilės dialogą su Tuo, kuris yra praeitis, dabartis ir ateitis.

b) Pašaukimas į didvyriškumą

148. Šis švelnus pokalbio partneris, pripildantis ir ap-šviečiantis tikinčiojo ateitį, kelia radikalius reikalavimus ir puoselėja radikalius lūkesčius. Pretenduoja būti aukš-čiausia vertybe ir reikalauja paaukoti visas kitas. Ragina didvyriškai ir pasiaukojamai liudyti. Mūsų laikais daug

kankinystės, meilės motyvuoto dabarties atsižadėjimo, aukojant ją dėl didesnės ateities, pavyzdžių.

Religijai – ir ypač krikščionybei – prikišama, jog ji da-barčiai daranti netikusį poveikį, trukdantį įsipareigoti keisti nepriimtiną engimo sistemą, – poveikį, išreiškiamą „opiumas liaudžiai“ posakiu. Prisikėlusio Viešpaties mo-kinys žino, jog tai – netiesa, nes priklausomybė Karalys-tei įpareigoja siekti tvarkos, vis artimesnės tai, dėl kurios mirė Atpirkėjas ir dėl kurios jis kasdien tebesidarbuoja iki savo visiško pasirodymo. Būtent dėl to, kad prisikėlęs Jėzus įgalina tokios ateities viltį ir tokią ateitį rengia, yra prasminga pajungti tam visas tarpines vertybes ir viso-mis išgalėmis liudyti. Dedant tokias pastangas atsiranda puiki darna tarp autentiškų tarpinių tikslų ir galutinio tikslo. Jėzus kovojo su ligomis ir badu siekdamas galu-tinio išlaisvinimo iš bet kurio blogio – išlaisvinimo, kuris bus pasiektas tobulos vienybės su Juo akimirką.

Šiuo atžvilgiu krikščioniškoji viltis yra ne tiesiog orientuota į ateitį, bet turi tiesioginių moralinių padarinių dabartiniam gyvenimui. Tai, kas vadinama „įgyvendintąja eschatologija“, reiškia, kad krikščionis įpareigotas gyventi šiandien žvelgdamas į ateitį, kuri nuvokiama tikint prisikėlimu ir kurią trokštama pilna-tviškai patirti. Krikščioniškasis tikėjimas kūno prisikėli-mu ir galutiniu pasaulio perkeitimu taip pat gali teikti didelę moralinę ir dvasinę paskatą ekologijos ir pagar-bos žmogaus gyvybei atžvilgiu (plg. Rom 8, 18–21).

c) Nuo eschatologinės perspektyvos prie vis naujo įkonkretinimo

149. Tai, kas apreikšta apie pabaigą, gali padėti orien-tuotis tarp kasdienio gyvenimo nepaliaujamai siūlomų naujybių. Diskusija, iškylanti atsiradus poreikiui pri-imti naujus sprendimus, visada rutuliojasi remdamasi principais, apeliuojančiais į žmogaus apsisprendimo autonomiją, mokslo teises, sąžinės laisvę ir galiausiai taip pat į stipresniojo teisę.

Eschatologinis kriterijus padeda tokias nuostatas patai-syti. Žmogaus horizontą apibrėžia ne jo paties asmeny-bė, bet dialogas su didesne ir patikimesne asmenybe; individas neapsiriboja dabartimi, bet ją peržengia atras-damas save ateityje, kuri dar tik bus „galutinė“. Tad jo sprendimai vertingi tik tada, kai priimami dialoguojant su Kūrėju ir Išganytoju ir kai virsta darbais, vertingais ne tik dabarčiai, bet ir begalinei ateičiai.

2.6. Šeštas konkretus kriterijus: įžvelgimas

150. Visi sutinka, jog negalima visų Biblijoje aptinka-mų moralinių taisyklių traktuoti tuo pačiu lygmeniu


Dokumentai

ir negalima visiems ten pateiktiems moralės pavyz-džiams teikti vienodos vertės.

Ir pedagoginiais, ir teoriniais sumetimais mums atro-do naudinga mūsų samprotavimams pasitelkti vieną raktinę moralės teologijos sąvoką – protingumą. Proto lygmeniu tai reiškia proporcingumo jausmą, o praktinio sprendimo lygmeniu – atsargumą. Viena vertus, iš tiesų būtina skirti pagrindinius reikalavimus, išsiskiriančius visuotiniu įpareigojamumu, ir paprastus patarimus ar net priesakus, susijusius su tam tikru dvasinės evoliuci-jos etapu. Kita vertus, protingumas reikalauja iš anksto pasverti savo veiksmus, apmąstyti jų reikšmę ir padari-nius, nustatyti žalą, kuri jais gali būti padaryta, ir taikant principus vengti klaidų bei nereikalingos rizikos.

Moralės srityje Šventasis Raštas pateikia esminių gai-rių sveikam įžvelgimui, kuriam būdingi trys lygme-nys – literatūrinis, dvasinisbendruomeninis ir dvasi-nisasmeninis.

2.6.1. Bibliniai duomenys

a) Įžvelgimas literatūriniu lygmeniu

151. Rašto įkvėptas teisingas ir niuansuotas moralinis sprendimas suponuoja kritinį tekstų skaitymą, atsižvel-giantį pirmiausia į kanoninį matmenį (plg. Popiežiškoji Biblijos komisija. Biblijos aiškinimas Bažnyčioje, IC).

1) Literatūrinis kontekstas

Iš principo neprotinga remtis teisine norma ar pa-vyzdiniu Biblijos pasakojimu neatsižvelgiant į li-teratūrinį kontekstą. Dėmesys taip pat skirtinas li-teratūriniams žanrams bei literatūrinėms formoms (imperatyvai, kazuistika, katalogai, kodeksai, įspėji-mai, išmintingi patarimai ir t. t.); šitai dažnai parodo etinio diskurso svorį.

Ypatingas tam tikrų tekstų autoritetingumas moralės srityje kyla kaip tik iš jų literatūrinio statuso. Šį įžvel-gimo kriterijų jau taikėme Dekalogo ir Kalno pamoks-lo, pirmiausia palaiminimų, atžvilgiu, o jie atitinkamai yra pirmojo Įstatymo ir naujojo Įstatymo pamatas: jų pirmenybiškumas vienam ir kitam tekstui teikia mak-simalų autoritetą.

Negana to, vieta, kurią jie užima Rašto kanone, stiprina pamatinę „įstatymodovanos“ teologinę struktūrą, kaip išsamiai paaiškinome pirmojoje dalyje. Pirma Dekalogo Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygose eina rūpestingai sukomponuoti pasakojimai apie išgelbėjimą; tas pat ga-lioja Kalno pamokslui.

2) Teologinis pamatas

Norint pagrįsti moralinį sprendimą, iš Biblijoje pateiktų normų ypatingas dėmesys skirtinas toms, kurios pagrin-džiamos ar pateisinamos teologiškai. Tai leidžia geriau atskirti, kas atspindi tam tikros epochos kultūrą, ir tai, kas turi bendrakultūrinę vertę.

Pavyzdžiui, pirmoje Sandoros kodekso dalyje (Iš 21, 1–22, 19) priesakai neturi jokio teologinio pagrindimo; jie veikiausiai atitinka užrašytus vietinius papročius, atspindinčius prie miesto vartų vykdytą teisingumą ir reguliavusius socialinius santykius. Tokių kazuistinių įstatymų formuluotės ir turinys labai panašūs į įvairių senovės Viduriniųjų Rytų teisynų nuostatus, ypač įsta-tymai, susiję su periodiniu vergų išlaisvinimu (Iš 21, 2–11). Sandoros teisyno apdiktinėje dalyje (Iš 22, 20–23, 9), lygiai kaip ir Pakartoto Įstatymo teisyne, įstatymai dažnai pagrindžiami teologiškai, pavyzdžiui, Viešpa-ties artumu vargingiems socialiniams sluoksniams (Iš 22, 20–26) arba aiškiai išreikšta nuoroda į Izraelio išta-kas (Įst 15, 12–15; 16, 10–12).

Toks tąsos ir pertrūkio santykis tarp tikinčiųjų bendruo-menės ir aplinkinės visuomenės moralinio mąstymo ap-tinkamas ir Naujajame Testamente. Ano meto kultūros ir išminties yra paženklintos „naminių pareigų lentelės“ Ef 5, 21–6, 9 ir Kol 3, 18–4,1, net jei neturi tiesioginių pa-ralelių graikų raštijoje. Tikėjimas į Kristų suteikia savitos reikšmės socialiniams santykiams tarp šeimininko ir ver-go ir šeimyniniams santykiams tarp tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos, net jei tie ir atspindi kultūrą, iš kurios kilę. Tad norint nušviesti šiandienę šeimos ir visuomenės eti-ką, pirmenybę būtina teikti teologiniams motyvams: pavyzdžiu laikyti Kristų (Ef 5, 23. 25–27. 29), įkvėpimo semtis iš Dievo pedagogikos (6, 4), vykdyti jo „valią“ (6, 6), sekti „Viešpačiu danguje“, kuris „nedaro skirtumo tarp asmenų“ (6, 9), ieškoti to, kas „patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20), puoselėti Viešpaties baimę (3, 22), kurią reikia suprasti kaip gilią religinę pagarbą, viską daryti „Viešpa-čiui“ (3, 23), turint priešais akis galutinį „atlyginimą“ (Ef 6, 7–8; Kol 3, 20–4, 1). O dėl anuomet galiojusių socialinių modelių, tai, remiantis tinkama bei sveika egzegeze, akivaizdu, kad jiems nevalia nepagrįstai priskirti amžinos vertės. Ieškant mūsų laikams tinkamesnių modelių, jei tokių stokojama, iš akių neišleistinas dar vienas esminis įžvelgimo aspektas – dvasinis, pirmiau-sia bendruomeninio pobūdžio, įžvelgimas.

3) Kultūrinė aplinka

Net ir stokojant teologinio pagrindimo ar pateisinimo, labai pravartu nustatyti, ar kokia nors biblinė norma tai-kytina ar netaikytina šiandienėje situacijoje. Egzegezė


Dokumentai

padeda ištirti kultūrinę aplinką. Pasitelkime du pavyz-džius, susijusius su maisto draudimu. Pirma: „Nevirsi ožiuko jo motinos piene“ (Iš 23, 19; 34, 26; Įst 14, 21). Šis kanaaniečių paprotys, paliudytas Ugarite, įtrauktas į tris biblines tradicijas, kurios paprastai laikomos skirtingo-mis ir judaizme davė pradžią sudėtingoms valgio tai-syklėms, kurias Bažnyčia gerbia, tačiau niekada nejau-tė poreikio jų perimti, nes krikščioniškosios egzegezės požiūriu jos kyla iš dalinės kultūros.

Kitas pavyzdys keblesnis: „Nevalgysite kraujo.“ Ir šiuo atveju draudimas aptinkamas daugiau nei vieno-je Senojo Testamento tradicijoje (Kun 3, 17; 7, 26; Įst 12, 23–24), o Naujasis Testamentas jį perima be apribojimu ligi įpareigojimo jo laikytis iš pagonių kilusiems krikš-čionims (Apd 15, 29; 21, 25). Egzegezės požiūriu drau-dimo pagrindimas yra ne grynai teologinis, bet veikiau simbolinis: „gyvūno gyvybė (nefeš) yra kraujyje“ (Kun 17, 11. 14; Įst 12, 23). Po apaštalų laikotarpio Bažnyčia nebesijautė įpareigota tuo remdamasi formuluoti tikslias taisykles skerdikui ir virtuvei ir juo labiau mūsų laikais drausti kraujo perpylimą. Bendrakultūrinė vertė, grindusi Bažnyčios dalinį sprendimą Apd 15, buvo rūpi-nimasis darnia įvairių grupių integracija, nors ir laikino kompromiso kaina.

4) Tęstinumas

Moralės tema, nuolatos pasikartojanti bibliniuose teks-tuose, kurie yra skirtingi literatūrinės tradicijos, auto-riaus, sukūrimo laiko ir žanro požiūriu, verčia laikyti ją struktūrine ir esmine moraliniam aiškinimui visoje Bibli-joje. Šį tęstinumo kriterijų, pavyzdžiui, atitinka ypatin-gas dėmesys vargšams. Ši tema aptinkama nuo Šventojo Rašto pradžios iki pabaigos. Pateiktinas ir argumentas a fortiori: Siracidas, vertinantis gerą mėsą, vyną ir keliones, tai padaro savo išminties rašto leitmotyvu.

5) Sąžinės tobulėjimas

Siekiant moralinio įžvelgimo, galop svarbu atsižvelg-ti į moralinės sąžinės tobulėjimą, pirmiausia priešais akis vienu metu turint abu Testamentus. Į tai išsamiau nesigilinsime, aptarinėdami trečią konkretų kriterijų – pažangą jau pateikėme ir pakomentavome nemažai pavyzdžių.

b) Bendruomeninis įžvelgimas

152. Akivaizdu, kad įžvelgimo procesas neapsiriboja egzegetiniu keliu, net jei ir įmanoma pasinaudoti tur-tingais įvairių šiandien madingų metodų ištekliais. Šventojo Rašto atžvilgiu esminė įžvelgimo vieta yra bendruomenė.

1) Senasis Testamentas

Senajame Testamente tai savaip parodoma, kai tik išky-la poreikis išplėtoti Izraelio bendro gyvenimo taisykles, atitinkančias naują istorinę ar socialinę situaciją. Paimki-me pavyzdį, kuris nėra banalus turint priešais akis mo-terų teisių pervertinimą mūsų laikais. Skaičių knygoje naujaip keliamas klausimas dėl moteriškos lyties pali-kuonių paveldėjimo teisės gentyje ar klane (Sk 27, 1–11; 36, 1–12). Mozė vaizduojamas kaip tarpininkas, įgaliotas pateikti Viešpačiui bendruomenės klausimus ir perteikti tautai teisinius atsakus. Tad tekste kalbama apie tautos poreikius, kvalifikuotų tarpininkų (Mozės, Eleazaro) įsi-kišimą ir suverenią Viešpaties valdžią.

2) Naujasis Testamentas

Pasitaiko, kad darant sprendimus, grįstus įstatymais ar papročiais, įsiveliama į smulkmenas, kurios laikomos svarbiomis arba kurios tą akimirką iš tikrųjų svarbios. Kaip atskirti tai, kas esminga ir nediskutuotina, nuo to, kas antraeiliška ir svarstytina? Naujajame Testamente bažnytinio įžvelgimo atžvilgiu yra svarbus dokumen-tas – Apd 15, 1–35. Problematika buvo nauja. Kai kas iš bendruomenės norėjo įpareigoti krikščionybę pasirin-kusius pagonis sykiu perimti visą judaizmą, įskaitant apipjaustymą, kurio Tora reikalavo (Pr 17, 10–14) ir ša-lyje gyvenantiems ateiviams (Iš 12, 48–49). Moraliniu ly-gmeniu tai kėlė klusnumo aiškiai išreikštai Dievo valiai problemą. Apaštalų darbų pasakojime įvardijami esmi-niai protingo įžvelgimo dėmenys – bendruomeninis ke-lias, sprendimo paieška ir apsisprendimas.

a) „Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo ap-svarstyti“ (Apd 15, 6). Šiandien būtų taikomos bendros atsakomybės ir sinodiškumo sąvokos.

b) Norėdami surasti tinkamą sprendimą, atsakingieji stengiasi atskirti tai, kas būtina (saugotinas pamatines vertybes), nuo to, kas galima (galimybės patenkinti abi puses). Dalyvauja keturi veikėjai. Petras pateikia pama-tinę gairę (neužkrauti papildomų naštų) pasitelkdamas tris teologinius argumentus: Dievas nedaro skirtumo tarp asmenų; Šventoji Dvasia padarė tokių pačių ženklų ir tarp pagonių, ir tarp žydų; ir visų pirma tikėjimas yra gryna Dievo malonė (15, 7–11). Paulius ir Barnabas re-miasi patirtimi, tuo, ką išgyveno (15, 12). Galop Jokūbas pasiūlo išmintingą kompromisą: jokių naštų, bet bent jau vengti papiktinimo ir atsižvelgti į kitus (15, 13–21). Vienu ir kitu atžvilgiu kompromisas laikinas, skirtas išspręsti šiandienei krizei. Kiek vėliau pats Paulius apipjaustys Ti-motiejų – iš žydų baimės (Apd 16, 1–13). O dėl stabams paaukotos ar iki galo nenukraujavusios mėsos (15, 20), tai šie draudimai, kaip rodo vėlesnė istorija, Bažnyčioje


Dokumentai

neišsilaikė. Šio protingo sprendimo tikslas tada buvo aiškus ir apibrėžtas – atkurti bendruomenės vienybę. Pamatinę bendrakultūrinę vertybę galima išreikšti taip: tai – atvirumas skirtingybei, tam tikras sociologinis pliu-ralizmas, jau parengtas širdies apipjaustymo temos Se-najame Testamente (Įst 10, 16; Jer 4, 4; plg. Rom 2, 25–29).

c) Galiausiai įžvelgimo vaisius perteikiamas bendru laiš-ku (15, 23–29). Ypatingo dėmesio verti keturi elementai: pirmiausia sprendimų, priimtų be įgaliojimo ir už Baž-nyčios bendruomenės ribų (15, 24) skaldomasis povei-kis; paskui pareiškimas: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga...“, akivaizdus tikrai dvasinio įžvelgi-mo svarstant bei meldžiantis ženklas (15, 28). Taip pat pažymėtinas pasiuntinių atrinkimas, atvirumas plates-nei konsultacijai, įtraukiančiai „visą Bažnyčią“ (15, 22). Ir apeliavimas ne į aklą klusnumą, bet bendruomenės, kuri yra žinios adresatas, moralinę sąžinę (15, 29b).

c) Asmeninis įžvelgimas

153. Ankstesniame skyrelyje aptarėme įžvelgimą, parem-tą Šventosios Dvasios apšviesta „kolektyvine sąžine“. „Kolektyvinės sąžinės“ sąvoka, išpopuliarinta pirmiau-sia Émile‘io Durkheimo, kaip tokia, priklauso šiuolaiki-nei terminologijai. Asmeninės sąžinės srityje, dažniausiai pažymint moralinį sprendimą, Biblijoje vartojamas tik žodis syneidésis. Vienąkart paraleliai vartojami žodžiai moralinė „sąžinė“ ir „mintis“, dukart – „sąžinė“ ir „šir-dis“ (kardia): pastaroji hebrajiškojoje Biblijoje (lêbâb) yra apmąstymo, pamatinio apsisprendimo, moralinio spren-dimo vieta ir simbolis. Kalbama apie gerą, blogą, švarią ar nuvalytą, gražią, atsakingą, silpną ar klystančią sąži-nę. Asmeninė sąžinė, apšviesta Šventosios Dvasios, yra įžvelgimo trečia ir ne mažiau svarbi nei kitos vieta.

1) Paulius pateikia įžvelgimo pavyzdį, susijusį su jo laiku aštria problema: ar krikščionys be sąžinės priekaištų gali valgyti stabmeldiško kulto aplinkoje paaukotą ir vėliau parduodamą mėsą (1 Kor 8, 1–11, 1)? Apaštalas svarsto pasitelkdamas subtilią dialektiką ir remdamasis savo autoritetu. Siekdamas teigiamo atsakymo jis apeliuoja į teologinį pagrindą: „stabų nėra“, vadinasi, tokios mėsos valgymas neturi jokios moralinės reikšmės (8, 4. 8; 10, 19. 23. 30). Be to, įvardija tikinčiojo neatimamą teisę, suvere-nią laisvę (9, 1. 4. 19). Tačiau tokia argumentacija priešta-rauja moraliniam principui, kylančiam iš praktinio pro-tingumo, kuris priimant sprendimą galiausiai turi paimti viršų, būtent subtiliai meilei. Meilė gali skatinti atsisakyti teisės (9, 5), skatinti koreguoti savo elgesį atsižvelgiant į kitų „silpną sąžinę“, kad būtų išvengta papiktinimo (8, 7–13; 10, 23–24. 28–29. 32–33). Tas, kas neatsižvelgdamas į kitus vartoja stabams paaukotą mėsą, nusideda ne tikė-jimui (prieštara), bet meilei (bendruomeninis matmuo).

2) Kaip, pradedant nuo bendruomenės iškelto aštraus ir naujo klausimo, pasiekti praktinę įžvalgą, rodo dar vie-nas išplėtotas tekstas (1 Kor 7, 1–39). Kaip krikščioniš-kojoje etikoje įvertinti gyvenimo būvius? Paulius skiria keturias taisyklių rūšis, kurių įpareigojamumas mažėja žemėjančia tvarka.

a) Pirmiausia paties Viešpaties įsakymas, kuris nekeis-tinas, nes remiasi aiškiu Evangelijos žodžiu: „Žmona neturi skirtis su vyru“ (plg. Mt 5, 32; 19, 9). Kai vis dėlto taip nutinka, šiuo įsakymu reikalaujama nesudaryti ki-tos santuokos arba susitaikyti (1 Kor 7, 10–11).

b) Tačiau kaip elgtis, kai atvejis Evangelijoje nenumaty-tas? Paulius, sykiu ir sielovadininkas, ir teologas, pateikia konkrečią santuokos, kur vienas partneris tikintis, kitas netikintis, problemą. Jei santuokos netikintis partneris „pašventinamas“ tikinčio, t. y. jei abu sugyvena darniai ir praktikuodami dvasinį atvirumą, Evangelijos priesakas įgyvendinamas be problemų; tačiau jei netikintis sutuok-tinis nori skirtis, kitas, pasak Pauliaus, tampa laisvas. Pa-čioje pradžioje apaštalas patikslina, kad čia remiasi savo autoritetu: „Sakau aš, ne Viešpats“ (7, 12–16).

c) Toliau Paulius imasi mergeliškumo klausimo (7, 25–38), gyvenimo būvio, kuris judaizmo pasaulyje pa-prastai nebuvo vertinamas. Jis tokį būvį siūlo, tačiau tik patardamas: „Dėl nesituokiančiųjų aš neturiu Dievo įsakymo, bet duodu patarimą kaip žmogus, iš Dievo gailestingumo vertas pasitikėjimo.“ Paulius pateikia du argumentus: vieną praktinio patogumo pobūdžio – vengti rūpesčių (7, 32–35); kitą teologinio ir dvasinio pobūdžio – laikas trumpas (7, 29–31). Tokį pat dvasinį įžvelgimą Paulius glaustai pritaiko našlių padėčiai už-baigdamas žodžiais: „Manau, kad ir aš turiu Dievo Dva-sią“ (7, 39–40).

d) Dar vienu patarimu Paulius tiesiogiai atsako į ben-druomenės pradinį klausimą: kaip yra su sutuoktinių poros susilaikymu nuo lytinių santykių dvasiniais su-metimais (7, 1–9)? Ir šiuo atveju apaštalas vadovaujasi protingumu. Įvertina konkrečius pavojus, kuriuos san-tuokinio lytinio gyvenimo srityje kelia perdėm radikali pozicija. Leidžia tai „leisdamas, bet ne įsakydamas“, ta-čiau iškeldamas tris sąlygas: jei sutinka abu sutuoktiniai, jei tai laikina („kuriam laikui“) ir pirmiausia, jei tikslas iš esmės dvasinis („kad atsidėtumėte maldai“). Šia proga jis pabrėžia sutuoktinių tobulą abipusiškumą ir lygybę laisvai disponuojant vienas kito kūnais.

2.6.2. Gairės mūsų laikams

154. Akivaizdu, kad šių svarstymų negalima taikyti vi-soms naujoms problemoms, su kuriomis dabartiniame


Dokumentai

kontekste susiduria moralė, kaip antai ekonomikos, komunikacijos ir mainų globalizacija, gyventojų perte-klius, pervartos profesijų bei užsiėmimų srityje, įman-trių karinių technologijų plėtra, pramogų visuomenės atsiradimas, šeimos tradicinės struktūros, švietimo ir konfesiškumo ir t. t. išjudinimas. Užtenka pateikti kelis pavyzdžius, galinčius ne tik moralės teologams, bet ir grupėms bei individams padėti praktikuoti sveiką įžvel-gimą remiantis Raštu.

1) Kaip ir visose kitose, lygiai taip pat ir moralės srityje Bažnyčia nepritaria jokiam fundamentalistiniam Rašto naudojimui, kai, pavyzdžiui, koks nors biblinis priesa-kas izoliuojamas nuo jo istorinio, kultūrinio ir literatū-rinio konteksto. Sveikas kritinis skaitymas padeda at-skirti visiems laikams ir visoms vietovėms galiojančius nurodymus ar praktikas nuo to, kas buvo reikalinga tam tikroje epochoje ar konkrečioje geografinėje aplinkoje ir galbūt jau atgyveno, paseno ar tapo nebepritaikoma. Pati biblinė teologija, besiremianti abiem Testamentais, labiau nei patys tekstai, ragina žvelgti į moralinę proble-mą ne izoliuotai, bet Dievo apreiškimo šviesoje.

2) Nemenka dalimi etika remiasi protu. Matėme, kad Bi-blija turi daug bendra su tautų išmintimi (sutaptis). Ta-čiau ji moka nesutikti, plaukti prieš srovę (priešprieša). Ir įveikti (pažanga). Krikščioniškoji moralė jokiu būdu negali plėtotis nepriklausomai nuo Šventosios Dvasios naujo ir slėpiningo įkvėpimo. Tikinčiųjų moralinė įžval-ga yra labiau dvasinė nei grįsta protu ir išmintimi. Tai – labai svarbi sąžinės ugdymo tema. Net jei Naujajame Testamente vos kartą sujungiamos moralinė „sąžinė“ ir „Šventoji Dvasia“ (Rom 9, 1), aišku, kad krikščionybėje skirti gera nuo bloga yra „pagrindiniai dalykai apie Die-vo apreiškimą“ (Žyd 5, 12–14), skatinantys tobulėti (6, 1) tuos, „kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais“ (6, 4). Paulius reikalauja atsinaujinti „dvasia“ nesekant „šiuo pasauliu“, bet suvokiant „Dievo valią, kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12; plg. Ef 5, 10; Žyd 12, 21).

3) Toks įžvelgimas yra labai asmeniškas, todėl katalikų moralėje galutine sprendimo instancija visada laikoma sąžinė. Tačiau ugdydamas sąžinę, – procesas, kuris niekada nebūna užbaigtas, – tikintysis turi atsakomybę ir pareigą savo įžvalgą derinti su bendruomenės atsa-kingųjų įžvalgomis. Šiuo atveju bažnytinio įžvelgimo susidūrus su nauja problematika procese būtinu įkvė-pimo šaltiniu visada išlieka, be kita ko, Apd 15 ir 1 Kor 7–8 pateikti pavyzdžiai. Vienu žodžiu, Rašto atžvilgiu sunkus asmeninės autonomijos ir klusnumo Švento-sios Dvasios šviesai, kuri teikiama Bažnyčiai bei per Bažnyčią, suderinimas yra neatsiejama moralinio įžvelgimo proceso dalis.

PABAIGA

155. Atsižvelgiant į vis įmantresnių tarpdisciplininių pri-eigų prie didžiųjų klausimų, susijusių su žmogumi, plė-trą ir konkrečiai į dabartinių moralinių problemų indivi-dualiu bei kolektyviniu lygmeniu sudėtingumą, šiame dokumente siekta vien kuklių apmąstymų. Vis dėlto jis kai kuriais atžvilgiais išsiskiria savitumais, kurių nevalia nepaminėti: pabrėšime pirmiausia tris. Be to, atveriama perspektyvų ateičiai.

1) Saviti elementai

156. 1) Tai, kad visus savo samprotavimus grindėme Šventuoju Raštu, kviečia moralę pirmiausia traktuo-ti vadovaujantis ne žmogaus, bet Dievo perspektyva. Tinkamai suprantama „apreikštosios moralės“ sąvoka gali būti naudinga. Šiuo atžvilgiu, kaip matėme, mūsų prieiga nuo pradžių skiriasi nuo prigimtinės etikos bei moralės, kurios iš esmės remiasi protu. Potencialus pri-valumas yra dvejopas.

Pirmiausia teoriniu lygmeniu: taip suprantama moralė toli pranoksta priimtino ar vengtino elgesio kodeksus, taip pat praktikuotinų ir šalintinų ydų siekiant garan-tuoti socialinę tvarką bei žmogaus gerovę sąrašus. Ji at-siduria tikrai dvasiniame horizonte, kur pirma žmogaus atsako eina ir tą atsaką orientuoja neužtarnauta Dievo dovana. Daug mūsų amžininkų, krikščionių ir nekrikš-čionių, šiandien jaučia didelį poreikį iš naujo apibrėžti savo požiūrį į dalykus dvasiniame horizonte ir veikliai ieškoti šia kryptimi. Biblijos siūloma reikli moralė ir dvasiniu, ir socialiniu požiūriu nėra svetima postmo-derniškos žmonijos sąmoningiems ar nesąmoningiems lūkesčiams. Savyje neužsisklendžianti, bet kitus, pir-miausia artimus bei tolimus vargšus, reginti moralė skatina mus darbuotis jų labui.

Antra: praktiniu lygmeniu tokia mūsų prieiga padeda geriau apibrėžti tris kartais subtilius, bet klaidingus požiūrius, kėlusius ir tebekeliančius grėsmę švietimui ir žmogiškųjų vertybių, ir tikėjimo lygmeniu, – kazuis-tiką, legalizmą ir siaurą moralizmą. O priesakų sugrą-žinimas į pamatinį Dievo dovanos horizontą, kurį siū-lo Biblijos visuma, juos naujaip išryškina bei suteikia jiems naujos jėgos.

157. 2) Su visiška pagarba pamatiniam Dekalogo tekstui pasiūlėme jį iš naujo perskaityti aksiologiškai (t. y. ver-tybiškai), mat tai atveria veikiau programinės nei drau-džiamosios ar įsakomosios moralės sritį, daug reiklesnę, tačiau sykiu – paradoksalu – patrauklesnę, daug labiau daugumos mūsų amžininkų etinį ir moralinį jautrumą atitinkančią dinaminę sritį. Tokiu pat pamatiniu Kalno


Dokumentai

pamokslu Jėzus atveria tiesų kelią šia kryptimi. Privalu-mas akivaizdus: plėtra moralės kaip paskatos, o ne kaip naštos, moralės, kuri gerbia ir skatina kelius Dievo Kara-lystės link, veikiau ugdo sąžinę, o ne užkrauna ant pečių sunkų jungą (plg. Mt 11, 29–30).

158. 3) Dar vienas savitas šio dokumento elementas yra tai, kad jame sistemingai išdėstyti aštuoni bendri ir kon-kretūs kriterijai, padedantys aptarti šiandienius mora-lės klausimus, į kuriuos nėra gatavų atsakymų ir kurie reikalauja kitokių apmąstymo bei sprendimo priėmimo mechanizmų. Užuot pateikę aiškias ir tikslias direkty-vas, dažnai pranokstančias egzegetų kompetenciją, savo apmąstymais troškome tiesiog paskatinti artintis prie moralės kitokia, nauja, Rašto paženklinta dvasia. Tada krikščioniškoji moralė pasirodys visu savo vienas kitą papildančių bruožų turtingumu:

– jai pirmiausia rūpi pamatinis žmogaus kilnumas (bi-blinio požiūrio į žmogų atitikimas);

– tobulu pavyzdžiu ji laiko Dievą ir Kristų (Jėzaus pa-vyzdžio atitikimas);

– gerbia įvairių civilizacijų bei kultūrų išmintį, todėl geba klausytis ir praktikuoti dialogą (sutaptis);

– drąsiai smerkia ir atmeta bet kurį su tikėjimu nesuderi-namą moralinį pasirinkimą (priešprieša);

– siekdama ugdyti sąžinę ir daryti ją vis jautresnę Ka-ralystės „teisumui“, įkvėpimo moraliniams požiūriams formuluoti semiasi iš Biblijos ir istorijos (pažanga);

– mūsų dienomis smarkiai pabrėžiamus žmogaus lū-kesčius bei teises geba suderinti su Šventajame Rašte „meilės“ sąvoka išreiškiamais kolektyvinio gyveni-mo reikalavimais bei imperatyvais (bendruomeninis matmuo);

– pateikia moralinį horizontą, kuris, įkvėptas absoliučios ateities vilties, įveikia trumparegišką, žemiška tikrove apsiribojantį žvilgsnį (galutinumas);

– prie sunkių klausimų artinasi vadovaudamasi pro-tingumu, pasitelkdama egzegezę, bažnytinės valdžios įžvalgas bei teisingos sąžinės ugdymą Šventojoje Dva-sioje „trumpiems sujungimams“ subtiliame moralinio sprendimo procese išvengti (įžvelgimas).

2. Perspektyvos ateičiai

159. Tuo, kas pasakyta, viena vertus, išryškinamos kai ku-rios pagrindinės linijos ir, kita vertus, šiuo dokumentu,

kaip ir kiekvienu Biblijos komisijos dokumentu apie mo-ralę, nesiekiama visiško išbaigtumo.

Kai kurios problemos lieka atviros. Apsiribodami tik vienu pavyzdžiu, paminėsime „prigimtinio įstatymo“ sąvoką, kurios pėdsakų įžvelgiama Pauliaus raštuose (plg. Rom 1, 18–32; 2, 14–15), tačiau kuri bent savo tra-dicine formuluote aprėpia Raštui svetimų filosofinių kategorijų.

Tikimės, kad mūsų apmąstymai paskatins trejopą veiklą.

160. 1) Pirmiausia dialogą. Pageidautina, kad į jį įsitrauktų ne tik Katalikų Bažnyčios specialistai, kaip antai moralės teologai ir egzegetai, bet ir kitų krikščioniškųjų konfe-sijų tikintieji, turintys tą patį Šventojo Rašto lobį, taip pat kitų religijų tikintieji, siekiantys aukštų moralinio gyvenimo standartų. Ypač vaisingas dialogas su žydais, mūsų „vyresniaisiais broliais“, gali padėti abipusiško-mis pastangoms daugelį įstatymų, neretai santykinių, sudėlioti į teologinio Įstatymo, kuris laikytinas žmogui neužtarnautai dovanotu išganymo „keliu“, pagrindinę kryptį. Biblinės moralės nevalia primetinėti tiems, ku-rie stokoja to paties tikėjimo, tačiau jos tikslas pagerinti žmogaus bei visuomenės prigimtį ir būvį yra galiojantis pasiūlymas, į kurį, tikėkimės, rimtai atsižvelgs ir įsitrau-kusieji į kitokias dvasines keliones.

161. 2) Taip pat manome, kad šie mūsų apmąstymai, jei kažkiek sudomins, padės ganytojams ir teologams su-rasti tinkamų komunikacinių strategijų, įgalinančių per-teikti Bažnyčios moralinį mokymą teigiamu aspektu ir visu jo turtingumu. Tiesa, norėdama likti ištikima Kris-tui ir žmonių tarnystei, Bažnyčia negali susilaikyti nuo tikinčiųjų ir kiekvieno žmogaus aiškaus pristatymo ir todėl atsisakyti tam tikrų taisyklių ir draudimų. Tačiau priešprieša, ypač būtinu laikomo konflikto forma, yra vienas iš aštuonių įvardytų kriterijų. Pateikti „apreikštą-ją moralę“ atskleidžiant jos visą platybę bei vaisingumą Rašto kontekste gali reikšti poreikį apmesti atnaujintos pedagogikos kontūrus.

162. 3) Galop, kad šis dokumentas būtų veiksmingas, jo mintys turėtų būti paskleistos. Tiktai tada jis galės padė-ti ganytojams, pastoracijos darbuotojams, katechetams, mokytojams ir, žinoma, krikščionių tikėjimą išpažįs-tantiems tėvams, kuriems tenka graži ir nepamainoma užduotis mokyti savo vaikus gyventi, tikėti, atsakingai naudotis laisve ir vesti juos keliu į tikrąją laimę anapus dabartinio pasaulio.


Dokumentai

Tikėjimo mokymo kongregacija

Laiškas Iuvenescit Ecclesia Katalikų Bažnyčios vyskupams apie hierarchinių ir charizminių dovanų ryšį Bažnyčios gyvenime ir misijoje

Pratarmė

Šventosios Dvasios dovanos misiją vykdančioje Bažnyčioje

1. Bažnyčia atjaunėja Evangelijos galia, Šventoji Dva-sia ją nuolatos atnaujina, statydina ir veda „įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis“ (1). Va-tikano II Susirinkimas nekart pabrėžė Dievo tautą pa-šventinančios, vedančios, dorybėmis papuošiančios ir ypatingomis dovanomis jai statydinti praturtinančios Šventosios Dvasios įstabius darbus. Pasak Bažnyčios tėvų, Bažnyčios dieviškojo Parakleto veikla yra dau-gialypė. Jonas Auksaburnis rašo: „Kokių tik malonių, lemiančių mūsų išganymą, neteikia Šventoji Dvasia? Per ją esame išlaisvinti iš vergovės ir pašaukti būti lais-vi, esame įvaikinti ir, nusimetę sunkų ir bjaurų savo nuodėmių jungą, tarsi iš naujo sukurti. Šventosios Dva-sia galia regime kunigų susirinkimus ir turime būrius mokytojų; iš tos versmes trykšta Apreiškimo dovanos, išgydymo malonės ir visos kitos charizmos, puošian-čios Dievo Bažnyčią“ (2). Dėl pačios Bažnyčios gyve-nimo, gausių Magisteriumo ištarų ir teologinių tyrimų Bažnyčioje išaugo daugialypio Šventosios Dvasios veikimo suvokimas, ypatingą dėmesį atkreipiantis į charizmines dovanas, kuriomis Dievo tauta visais laikais praturtinama savo misijai plėtoti.

Užduotis veiksmingai perteikti Evangeliją ypač svarbi mūsų laikais. Šventasis Tėvas Pranciškus savo apašta-liškajame paraginime Evangelii gaudium primena: „Jei kas nors mūsų sąžinę turėtų šventai jaudinti ir kamuo-ti, tai tik daugybė mūsų brolių, gyvenančių be Jėzaus Kristaus draugystės jėgos, šviesos ir paguodos, be juos priimančios tikėjimo bendruomenės, be gyvenimo prasmės horizonto“ (3). Kvietimas būti „iškeliaujan-čia“ Bažnyčia verčia iš naujo perskaityti visą krikščio-niškąjį gyvenimą misionieriavimo dvasia (4). Užduotis evanglizuoti apima visas Bažnyčios aplinkas – papras-tąją pastoraciją, skelbimą atsisakiusiems krikščioniško-jo tikėjimo ir pirmiausia tiems, kurie niekada nepažino Jėzaus Evangelijos ar ją visados atmesdavo (5). Vyk-dant šią būtiną užduotį, kaip niekada būtina pripažin-ti ir branginti gausias charizmas, gebančias žadinti ir maitinti Dievo tautos gyvenimą.

Įvairialypės bažnytinės grupės

2. Iki Vatikano II Susirinkimo ir po jo atsirado daug bažnytinių grupių, kurios yra didelis Bažnyčios ir viso bažnytinio gyvenimo būtino „pastoracinio ir misio-nierinio atsivertimo“ (6) šaltinis. Brangintinas įvairias tradicines organizacijas, ženklinamas ypatingų tiks-lų, pašvęstojo gyvenimo institucijas bei apaštališkojo gyvenimo bendrijas papildo naujesnės grupės, kurias galima apibūdinti kaip tikinčiųjų draugijas, bažnyti-nius sąjūdžius ir naująsias bendruomenes; apie tokias grupes šiame dokumente ir kalbama. Jų nevalia laikyti tiesiog savanoriškomis asmenų sąjungomis, siekian-čiomis kokio nors ypatingo religinio ar visuomeninio tikslo. Kaip „sąjūdžiai“ bažnytinėje panoramoje jos išsiskiria dideliu dinamiškumu, gebėjimu sužadinti susidomėjimą Evangelija ir pasiūlyti iš esmės visa ap-imantį krikščioniškojo gyvenimo projektą, aprėpiantį visus žmogiškosios būties aspektus. Tikinčiųjų, kurie intensyviai dalijasi savo krikščioniškąja būtimi tikėji-mo, vilties ir meilės gyvenimui sustiprinti, sąjungos gerai išreiškia Bažnyčios kaip bendrystės slėpinio mi-sijai vykdyti dinamiką ir atlieka Bažnyčios vienybės Kristuje ženklo funkciją. Šiuo atžvilgiu tokios iš ben-dros charizmos kylančios bažnytinės sąjungos linksta turėti „bendrą apaštališkąjį Bažnyčios tikslą“ (7). To-kioje perspektyvoje tikinčiųjų sąjungos, bažnytiniai sąjūdžiai ir naujosios bendruomenės siūlo atnaujintas sekimo Kristumi formas, kuriomis bendrystė su Dievu (communio cum Deo) ir bendrystė tarp tikinčiųjų (com-munio fidelium) pagilinama ir naujuose socialiniuose kontekstuose skleidžiamas susitikimo su Viešpačiu Jėzumi žavesys bei integraliai įgyvendinamas krikš-čioniškosios egzistencijos grožis. Kaip tokia tikrovė taip pat reiškiasi ypatinga misijos bei liudijimo for-ma, kuri skatina ir plėtoja gyvą savojo krikščioniškojo pašaukimo suvokimą bei stabilius krikščioniškojo ug-dymo būdus ir evangelinio tobulėjimo kelius. Šioms ti-kinčiųjų sąjungoms pagal savo įvairias charizmas gali priklausyti įvairūs žmonių gyvenimo luomai (pasau-liečiai, dvasininkai, pašvęstieji asmenys). Tai parodo daugialypį bažnytinės bendrystės turtingumą. Tokių grupių didelis gebėjimas vienyti yra reikšmingas liu-dijimas to, kad Bažnyčia auga ne „prozelitizmu, bet patraukdama“ (8).

Jonas Paulius II, kreipdamasis į sąjūdžių ir naujųjų bendruomenių atstovus, sakė regįs juose Šventosios Dvasios sužadintą „Apvaizdos atsaką“ (9) į poreikį įtaigiai perteikti Evangeliją visame pasaulyje, atsižvel-giant į globalinius didžiuosius permainų procesus, pa-ženklintus smarkiai sekuliarizuotos kultūros. Šis Dva-sios fermentas „atnešė į Bažnyčios gyvenimą nelauktą ir kartais trikdančią naujybę“ (10). Tas pats popiežius


Dokumentai

priminė, kad visos tos bažnytinės sąjungos yra atviros „bažnytinei brandai“, lemsiančiai tai, kad jos bus im-tos branginti vietinėse Bažnyčiose bei parapijose ir bus įtrauktos į jas ir kad jos visada „liks bendrystėje su ga-nytojais ir paisys jų nurodymų“ (11). Ši nauja tikrovė, pripildanti Bažnyčios širdį džiaugsmo ir dėkingumo, yra pašaukta nustatyti teigiamą ryšį su visomis kito-mis dovanomis bažnytiniame gyvenime.

Šio dokumento tikslas

3. Šiuo dokumentu Tikėjimo mokymo kongregacija siekia ryšio tarp hierarchinių ir charizminių dovanų šviesoje priminti tuos teologinius ir ekleziologinius elementus, kurių supratimas gali padėti naujiesiems sambūriams vaisingai ir tvarkingai dalyvauti Bažny-čios bendrystėje ir misijoje. To siekiant pirma bus pa-teikti kai kurie raktiniai mokymo apie charizmas Nau-jajame Testamente ir šios naujos tikrovės magisterinio apmąstymo aspektai. Paskui, remiantis tam tikrais sis-teminės teologijos principais, bus pateikti hierarchinių ir charizminių dovanų būdingi požymiai ir keli krite-rijai, kaip atskirti šiuos naujus bažnytinius sambūrius.

1. Charizmos pagal Naująjį Testamentą

Malonė ir charizma

4. Žodis „charizma“ kyla iš graikiškojo chárizma, daž-nai vartojamo Pauliaus laiškuose ir taip pat pasitai-kančio Pirmajame Petro laiške. Bendrąja prasme jis reiškia „dosnią dovaną“, o Naujajame Testamente vartojamas tik iš Dievo kylančioms dovanoms žymėti. Kai kuriuose tekstuose kontekstas suteikia žodžiui tikslesnę prasmę (plg. Rom 12, 6; 1 Kor 12, 4. 31; 1 Pt 4, 10), kurios pagrindinis bruožas yra skirtingas do-vanų paskirstymas (12). Tokia pat šio žodžio, kilusio iš graikų k., prasmė vyrauja šiuolaikinėse kalbose. Kiekviena atskira charizma nėra visiems duota do-vana (plg. 1 Kor 12, 30), kitaip nei pagrindinės malo-nės, kaip antai pašvenčiamoji malonė arba tikėjimo, vilties ir meilės dovanos, kurios būtinos kiekvienam krikščioniui. Charizmos yra dalinės dovanos, kurias Dvasia dalija taip, „kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 11). Sie-kiant tinkamai atsižvelgti į įvairias charizmas Bažny-čioje, dviejuose svarbiausiuose tekstuose (Rom 12, 4–8; 1 Kor 12, 12–30) pateikiamas charizmų palyginimas su žmogaus kūnu: „Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas Kūnas Kristuje, o pavie-niui – vieni kitų nariai. Turime įvairių dovanų, nely-gu kokia malonė mums suteikta“ (Rom 12, 4–6). Kūno narių įvairovė yra ne vengtina anomalija, bet, prie-šingai, naudinga būtinybė, įgalinanti atlikti įvairias

gyvybines funkcijas: „Jei visuma tebūtų vienas na-rys, kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas“ (1 Kor 12, 19–20). Artimas dalinių charizmų (charísmata) ir Dievo malonės (cháris) ryšys Pauliaus patvirtinamas Rom 12, 6, o Petro – 1 Pt 4, 10 (13). Cha-rizmos laikomos „daugeriopos Dievo malonės“ (1 Pt 4, 10) apraiška. Vadinasi, galvoje turimas ne tiesiog žmogiškasis gebėjimas. Charizmų dieviškoji kilmė iš-reiškiama įvairiopai: anot kai kurių tekstų, jos kyla iš Dievo (plg. Rom 12, 3; 1 Kor 12, 28; 2 Tim 1, 6; 1 Pt 4, 10); pasak Ef 4, 7, kyla iš Kristaus, pasak 1 Kor 12, 4–11 – iš Dvasios. Kadangi pastarajame tekste tvirtinama itin primygtinai (Dvasia paminima septynis kartus), cha-rizmos paprastai aiškinamos kaip „Dvasios apraiška“ (1 Kor 12, 7). Vis dėlto akivaizdu, kad toks priskyrimas nėra išskirtinis ir neprieštarauja abiem pirmesniems. Dievo dovanos visuomet susijusios su visu trejybiniu horizontu, kaip visados nuo pradžių tvirtino ir Vaka-rų, ir Rytų teologija (14).

Dovanos visų labui ir meilės primatas

5. 1 Kor 12, 7 Paulius pareiškia: „Kiekvienam sutei-kiama Dvasios apraiška kokiam nors labui.“ Daugelis vertėjų priduria „bendram labui“, nes didžiuma apaš-talo minimų charizmų, bet ne visos, teikia tiesioginę naudą visiems. Tokią paskirtį visus statydinti gerai suvokė, pavyzdžiui, Bazilijus Didysis. Jis sako: „To-kias dovanas kiekvienas gauna veikiau kitų, o ne savo labui <...>. Bendrame gyvenime būtina duotą Švento-sios Dvasios jėgą perduoti visiems. Tas, kas gyvena sau, galbūt turi charizmą, bet ji lieka nenaudinga, ne-veikli, nes yra pasilaikoma sau“ (15). Tačiau Paulius neatmeta ir to, kad charizma gali būti naudinga tik ją gavusiam asmeniui. Toks yra kalbėjimas kalbomis, šiuo aspektu besiskiriantis nuo pranašavimo dova-nos (16). Visiems naudingos charizmos – ir žodžio (išminties, pažinimo, pranašavimo, raginimo), ir vei-klos (galių turėjimo, tarnavimo, valdymo) – taip pat naudingos asmeniškai, nes jų tarnavimas bendrajam gėriui skatina jų turėtojus augti meile. Paulius šiuo atžvilgiu pastebi: jei trūksta meilės, net ir iškiliausios charizmos nepadeda jų gavėjui (plg. 1 Kor 13, 1–3). Tokia pat tikrovė išreiškiama griežtame Mato evan-gelijos tekste (plg. Mt 7, 22–23): regimiausių charizmų (pranašavimo, egzorcizmo, stebuklų) praktikavimas, deja, gali koegzistuoti su autentiško santykio su Išga-nytoju stygiumi. Todėl ir Petras, ir Paulius pabrėžia poreikį visas charizmas orientuoti į meilę. Petras siūlo visuotinę taisyklę: „Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai“ (1 Pt 4, 10). Pauliui ypač rūpi charizmų naudojimas krikš-čionių bendruomenės susirinkimuose, todėl jis sako: „Tegul viskas bus daroma ugdymui“ (1 Kor 14, 26).


Dokumentai

Charizmų įvairovė

6. Kai kuriuose tekstuose aptinkame charizmų są-rašus, vienur apibendrintus (plg. 1 Pt 4, 10), kitur išsamesnius (plg. 1 Kor 12, 8–10. 28–30; Rom 12, 6–8). Juose pasitaiko išskirtinių dovanų (gydymo, stebu-klingų darbų, įvairių kalbų) ir paprastų dovanų (mo-kymo, tarnavimo, geradarystės), bendruomenės va-dovavimo tarnybų (plg. Ef 4, 11) ir rankų uždėjimu suteikiamų dovanų (plg. 1 Tim 4, 14; 2 Tim 1, 6). Ne visada aišku, ar charizmomis laikomos visos dovanos, ar tik „charizmos“ griežtąja žodžio prasme. Išskirti-nės dovanos, nekart minimos 1 Kor 12–14, vėlesniuose tekstuose nebeminimos; Rom 12, 6–8 sąraše įvardija-mos tik mažiau regimos charizmos, teikiančios nuola-tinę naudą krikščionių bendruomenės gyvenimui. Nė vienas sąrašas nepretenduoja būti išsamus. Kitur, pa-vyzdžiui, Paulius siūlo celibato pasirinkimą iš meilės Kristui laikyti, kaip ir santuokos pasirinkimą, chariz-mos vaisiumi (plg. 1 Kor 7, 7 viso skyriaus konteks-te). Jo pateikiami pavyzdžiai yra to meto Bažnyčios pasiekto išsivystymo lygio, todėl juos galima papildy-ti. Bažnyčia laiko tėkmėje iš tiesų augo Dvasios gaivi-nančio veikimo galia.

Tinkamas charizmų praktikavimas bažnytinėje bendruomenėje

7. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad Rašto tekstuose įvai-rios charizmos ne supriešinamos, bet laikomos darniai tarp savęs susijusiomis ir viena kitą papildančiomis. Judėjiškojokrikščioniškojo pobūdžio institucinės Baž-nyčios ir Pauliaus pobūdžio charizminės Bažnyčios supriešinimas, peršamas tam tikrų susiaurintų ekle-ziologinių aiškinimų, iš tikrųjų neturi pagrindo Nau-jojo Testamento tekstuose. Toli gražu neperskirdamas charizmų ir institucinės tikrovės bei nepriešpriešinda-mas „meilės“ Bažnyčios ir „institucinės“ Bažnyčios, Paulius į vieną sąrašą įtraukia ir valdymo bei moky-mo, ir paprastam bendruomenės gyvenimui naudingų ir labiausiai į akis krintančių charizmų turėtojus (17). Pats Paulius savo kaip apaštalo tarnybą apibūdina kaip „tarnavimą Dvasiai“ (2 Kor 3, 8). Jis jaučiasi apgaubtas valdžia (exousía), suteikta Viešpaties bei aprėpiančia ir charizmininkus. Ir jis, ir Petras moko charizminin-kus naudoti jų charizmas. Žvelgia į juos palankiai, yra įsitikinę charizmų dieviška kilme, bet vis dėlto nelaiko jų dovanomis, leidžiančiomis nepaklusti baž-nytinei hierarchijai ar suteikiančiomis teisę autonomi-nei tarnybai. Paulius suvokia nepatogumus, kuriuos krikščionių bendruomenėje gali sukelti netvarkingas charizmų praktikavimas (18). Todėl apaštalas autorite-tingai siekia nustatyti tikslias charizmų praktikavimo „bendruomenės susirinkime“ (1 Kor 14, 19–20) taisy-

kles. Jis, pavyzdžiui, apriboja kalbėjimą kalbomis (19). Panašias taisykles nustato ir pranašavimo dovanos at-žvilgiu (plg. 1 Kor 14, 29–31) (20).

Hierarchinės ir charizminės dovanos

8. Apžvelgus biblinius tekstus, apibendrinant gali-ma pasakyti, kad Naujajame Testamente, nors ir ne-išdėstant išsamaus sistemingo mokymo, pateikiama labai svarbių ištarų, teikiančių kryptį Bažnyčios ap-mąstymams ir praktikai. Taip pat reikia pripažinti, jog nesuradome „charizmos“ sąvokos vienareikšmės vartosenos, bet aptikome reikšmių įvairovę, kurią su-prasti Bažnyčios slėpinio visumoje padeda teologiniai apmąstymai ir Magisteriumas. Šiame dokumente dė-mesys skiriamas binominei Dogminės konstitucijos Lumen gentium 4 pateikiamai ištarai „hierarchinės ir charizminės dovanos“ bei artimiems ir aiškiai išreikš-tiems ryšiams tarp jų. Joms būdinga ta pati kilmė ir tas pats tikslas. Jos yra Dievo, Šventosios Dvasios, Kris-taus dovanos, duotos įvairiais būdais prisidėti prie Bažnyčios statydinimo. Tam, kas yra gavęs dovaną Bažnyčiai vadovauti, taip pat tenka užduotis prižiūrė-ti, kad kitų charizmos būtų tinkamai naudojamos ir vi-sos darniai prisidėtų prie Bažnyčios gerovės bei evan-gelizacinės užduoties, gerai suvokiant, kad Šventoji Dvasia charizmines dovanas kiekvienam duoda taip, kaip jai patinka (plg. 1 Kor 12, 11). Ta pati Dvasia dova-noja Bažnyčios hierarchijai gebėjimą autentiškas cha-rizmas įžvelgti, džiugiai ir dėkingai priimti, dosniai skatinti ir budriu tėvišku žvilgsniu lydėti. Pati istorija liudija Dvasios įvairialypį veikimą, per kurį Bažnyčia, pastatyta „ant apaštalų ir pranašų pamato“ bei turinti „kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų“ (Ef 2, 20), vykdo savo užduotį pasaulyje.

2. Hierarchinių ir charizminių dovanų ryšys naujausiame Magisteriume

Vatikano II Susirinkimas

9. Bažnyčios istorijoje įvairių charizmų visais amžiais niekada netrūko, tačiau tik pastarojoje epochoje jos im-tos sistemingai apmąstyti. Mokymui apie charizmas reikšminga vieta skirta Pijaus XII enciklikoje Mystici corporis (21). Lemtingas žingsnis santykio tarp hierar-chinių ir charizminių dovanų teisingo supratimo lin-kme žengtas sulig Vatikano II Susirinkimo mokymu. Svarbiuose tekstuose šia tema (22) atskleidžiama, kad Bažnyčios gyvenime, be užrašyto ir perduoto Dievo žo-džio, sakramentų ir šventimais gaunamos hierarchinės tarnybos, yra ir dovanų, ypatingų dovanų, arba chariz-mų, Dvasios suteikiamų bet kurio būvio tikintiesiems. Reikšmingiausias tekstas šiuo atžvilgiu pateikiamas


Dokumentai

Lumen gentium 4: „Bažnyčią, vedamą į pilnutinę tiesą (plg. Jn 16, 13), ji [Dvasia] vienija bendrystėje ir tarny-boje, moko ir tvarko įvairiomis hierarchinėmis ir cha-rizminėmis dovanomis, puošia savo vaisiais (plg. Ef 4, 11–12; 1 Kor 12, 4; Gal 5, 22)“ (23). Teigiant, kad ta pati Dvasia teikia ir hierarchines, ir charizmines dovanas, Dogminėje konstitucijoje Lumen gentium šitaip pabrė-žiamas jų skirtingumas vienybėje. Taip pat reikšmin-gos Lumen gentium 12 ištaros apie charizminę tikrovę Dievo tautos dalyvavimo Kristaus pranašiškoje tarny-boje kontekste, kur pripažįstama, kad Šventoji Dvasia „Dievo tautą šventina, veda ir puošia ne vien per sa-kramentus bei tarnybas“, bet ir dalydama tikintiesiems „ypatingas malones, jomis padarydama juos tinkamus ir pasirengusius imtis įvairių darbų bei pareigų naudin-gam Bažnyčios atnaujinimui ir plėtimui“.

Galiausiai kalbama apie įvairovę bei apvaizdišku-mą: „Tas charizmas, tiek įžymiąsias, tie paprastesnes ir plačiau paplitusias, reikia priimti su dėkingumu ir džiaugsmu, nes jos pirmiausia pritaikytos ir naudin-gos Bažnyčios reikmėms“ (24). Analogiškų minčių yra ir Susirinkimo dekrete dėl pasauliečių apaštala-vimo (25). Tame pačiame dokumente pabrėžiama, kad tos dovanos Bažnyčios gyvenime nelaikytinos antraeilėmis. Priešingai, „iš šių charizmų, net pa-prastųjų, gavimo kiekvienam tikinčiajam kyla teisė ir pareiga panaudoti jas žmonių gerovei bei Bažnyčios statybai ir Bažnyčioje, ir pasaulyje, naudojantis laisve, teikiama Šventosios Dvasios“ (26). Todėl autentiškos charizmos laikytinos svarbiomis dovanomis, būtino-mis Bažnyčios gyvenimui ir misijai. Galop Susirinki-mo mokyme nuolatos pripažįstamas ganytojų esminis vaidmuo atpažįstant charizmas ir laiduojant jų tvar-kingą praktikavimą bažnytinėje bendruomenėje (27).

Magisteriumas po Susirinkimo

10. Laikotarpiu po Vatikano II Susirinkimo Magisteriumo ištarų šia tema pagausėjo (28). Prie to prisidėjo didėjantis naujųjų sąjūdžių, tikinčiųjų sambūrių ir bažnytinių bendruomenių gyvastingumas, taip pat poreikis tiksliau nusakyti pašvęstojo gyvenimo vietą Bažnyčioje (29). Jonas Paulius II savo mokyme ypač pabrėžė šių dovanų vienodą esminę svarbą: „Nekart esu pabrėžęs, kad Bažnyčioje nėra jokio konflikto ar priešpriešos tarp institucinio matmens ir charizminio matmens, kurio reikšminga apraiška yra sąjūdžiai. Abu yra vienodai esmingi Jėzaus įsteigtos dieviško-sios Bažnyčios sąrangai, nes abu drauge padeda Kris-taus slėpiniui bei jo išganingajam darbui būti pasau-lyje“ (30). Benediktas XVI ne tik patvirtino jų vienodą esminę svarbą, bet ir pagilino savo pirmtako ištarą pri-mindamas, kad „Bažnyčioje ir esminės institucijos yra

charizminės, ir charizmos vienaip ar kitaip turi būti institualizuotos, kad išliktų darnios ir tvarios. Šitaip abu matmenys, kilę iš tos pačios Šventosios Dvasios to paties Kristaus Kūno labui, drauge daro Kristaus slė-pinį bei išganingą darbą esamus pasaulyje“ (31). Tad hierarchinės ir charizminės dovanos tarp savęs susiju-sios nuo pat savo ištakų. Galop Šventasis Tėvas Pran-ciškus priminė Dvasios tarp įvairių dovanų sukuriamą „darną“ ir pakvietė charizminius sambūrius atsiverti misionieriavimui, būtinam klusnumui ganytojams bei bažnytinei bendrystei (32), nes „Tėvo mums sutei-kiamos dovanos sužydi ir suklesti bendruomenėje, ir būtent bendruomenėje išmokstama suvokti jas kaip jo meilės visiems savo vaikams ženklą“ (33). Galiausiai galima konstatuoti, kad Magisteriumo požiūris į vie-nodai esminę hierarchinių ir charizminių dovanų svar-bą yra vieningas. Jų supriešinimas, lygiai kaip išorinis sugretinimas, yra Šventosios Dvasios veikimo Bažny-čios gyvenime ir misijoje klaidingo ar nepakankamo supratimo požymis.

3. Santykio tarp hierarchinių ir charizminių dovanų teologinis pagrindas

Šventosios Dvasios dovanų trejybinis ir kristologinis horizontas

11. Norint suvokti, kuo galiausiai remiasi ryšys tarp hierarchinių ir charizminių dovanų, pravartu priminti jo teologinį pagrindą. Juk įveikti bet kokį hierarchinių ir charizminių dovanų supriešinimą ar išorinį sugre-tinimą reikalauja pati išganymo tvarka, aprėpianti vidinį santykį tarp įsikūnijusio Žodžio ir Šventosios Dvasios misijų. Iš tiesų, bet kuri Tėvo dovana susiju-si su dieviškųjų misijų bendra ir skirtinga veikla: bet kuri dovana kyla iš Tėvo per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Dvasios dovana Bažnyčioje susijusi su Sūnaus misija, neatšaukiamai atlikta jo Velykų slėpinyje. Pats Jėzus savo misijos atlikimą susieja su Dvasios atsiuntimu tikinčiųjų bendruomenei (34). Todėl Šventoji Dvasia niekaip negali duoti pradžios tvarkai, kuri skirtųsi nuo įsikūnijusio, nukryžiuoto ir prisikėlusio dieviškojo Lo-gos tvarkos (35). Juk visa Bažnyčios sakramentinė tvar-ka yra pneumatologinis įsikūnijimo įgyvendinimas: todėl Šventoji Dvasia Tradicijoje laikyta Bažnyčios, Kristaus Kūno, siela. Dievo veikimas istorijoje visada apima ryšį tarp Sūnaus ir Šventosios Dvasios, kuriuos Ireniejus Lijonietis įtaigiai vadina „dviem Tėvo ranko-mis“ (36). Šia prasme bet kuri Dvasios dovana negali būti nesusijusi su įsikūnijusiu Žodžiu (37).

Tad sąsaja tarp Šventimų sakramento malone suteikia-mų hierarchinių dovanų ir Šventosios Dvasios laisvai dalijamų charizminių dovanų galiausiai kyla iš ryšio


Dokumentai

tarp įsikūnijusio dieviškojo Logos ir Šventosios Dva-sios, kuri visada yra Tėvo ir Sūnaus Dvasia. Siekiant išvengti dviprasmiškų teologinių požiūrių, kurie rei-kalauja „Dvasios Bažnyčios“, besiskiriančios ir atsietos nuo hierarchinės institucinės Bažnyčios, pabrėžtina, kad bet kurioje Bažnyčiai suteiktoje dovanoje abi dieviš-kosios misijos įtraukia į save viena kitą. Iš tiesų Jėzaus Kristaus misija apima Dvasios veikimą. Enciklikoje apie Šventąją Dvasią Dominum et vivificantem Jonas Paulius II parodė Dvasios veikimo esminę svarbą Sū-naus misijoje (38). Benediktas XVI apaštališkajame paraginime Sacramentum caritatis tai pagilino primin-damas, kad Globėja, „veikusi jau sukūrimo metu (plg. Pr 1, 2), pilnatviškai esti visame įsikūnijusio Žodžio gyvenime: juk Jėzus Kristus buvo pradėtas Mergelės Marijos Šventosios Dvasios veikimu (plg. Mt 1, 18; Lk 1, 35); pradėdamas savo viešąją veiklą, ant Jordano kranto matė, kaip ji, tarsi balandis, ant jo nusileidžia (plg. Mt 3, 16 ir par.); toje pačioje Dvasioje jis veikia, kalba ir džiūgauja (plg. Lk 10, 21); ir joje gali paaukoti pats save (plg. Žyd 9, 14). Jono pateikiamose vadina-mosiose „atsisveikinimo kalbose“ Jėzus aiškiai susie-ja savo gyvybės atidavimą Paschos slėpinyje su Dva-sios atsiuntimu saviesiems (plg. Jn 16, 7). Prisikėlęs ir savo kūne tebenešiojantis kančios žymes, jis pats gali skleisti Dvasią (plg. Jn 20, 22), padaryti mokinius savo misijos dalininkais (plg. Jn 20, 21). Dvasia mokinius visko išmokys ir jiems primins viską, ką Kristus yra sakęs (plg. Jn 14, 26), nes jai, kaip tiesos Dvasiai (plg. Jn 15, 26), pridera vesti mokinius į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13). Apaštalų darbuose pasakojama, kad Dvasia Sekminių dieną nužengia ant apaštalų, susirinkusių melstis su Marija (plg. 2, 1–4), ir uždega juos užduočiai skelbti Evangeliją visoms tautoms“ (39).

Šventosios Dvasios veikimas hierarchinėse ir charizminėse dovanose

12. Atkreipus dėmesį į dieviškųjų dovanų trejybinį ir kristologinį horizontą, aikštėn taip pat iškyla hierar-chinių ir charizminių dovanų ryšys. Hierarchinėse dovanose dėl jų sąsajos su Šventimų sakramentu išryš-kėja ryšys su išganomąja Kristaus veikla, pavyzdžiui, su Eucharistijos įsteigimu (plg. Lk 22, 19 ir t.; 1 Kor 11, 25), galia atleisti nuodėmes (plg. Jn 20, 22 ir t.), apašta-liškuoju įgaliojimu evangelizuoti ir krikštyti (plg. Mk 16, 15 ir t.; Mt 28, 18–20), taip pat paaiškėja, kad nė vienas sakramentas negali būti suteiktas be Šventosios Dvasios veikimo (40). Kita vertus, charizminės dova-nos, teikiamos Dvasios, kuri „pučia, kur nori“ (Jn 3, 8), ir dalija savo dovanas taip, „kaip nori“ (1 Kor 12, 11), objektyviai susijusios su nauju gyvenimu Kristuje, nes tikintieji yra „atskiri“ Kristaus Kūno „nariai“ (1 Kor 12, 27). Todėl charizminės dovanos teisingai supran-

tamos tik siejant jas su Kristaus artumu bei tarnyste; pasak Jono Pauliaus II, „tikrosios charizmos negali nevesti į susitikimą su Kristumi sakramentuose“ (41). Tad hierarchines ir charizmines dovanas jungia Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios vidinis ryšys. Parakle-tas yra tasai, kuris per sakramentus veiksmingai teikia mirusio ir prisikėlusio Kristaus išganingąją malonę, ir tasai, kuris dalija charizmas. Tai ypač išryškina Švento-sios Dvasios, vaizduojamos kaip ugnis, vaidmuo Rytų krikščionių, konkrečiai sirų, liturginėje tradicijoje. Di-dysis teologas ir poetas Efremas Siras sako, kad „atjau-tos ugnis nužengė ir apsigyveno duonoje“ (42), taip parodydamas Dvasios perkeičiamąją galią ne tik do-vanų, bet ir tikinčiųjų, valgančių eucharistinę duoną, atžvilgiu. Rytų požiūris bei paveikūs įvaizdžiai pade-da suvokti, kaip Kristus, artinantis mums prie Eucha-ristijos, dovanoja mums Dvasią. Veikdama tikinčiųjų gyvenime, ta pati Dvasia maitina gyvenimą Kristuje, iš naujo vesdama – pirmiausia per Eucharistiją – į dar gi-lesnį sakramentinį gyvenimą. Šitaip laisvai veikdama istorijoje, Švenčiausioji Trejybė per išganymo dovaną pasiekia tikinčiuosius ir sykiu skatina laisvai ir visiškai atsiliepti į tai savo gyvenimu.

4. Ryšys tarp hierarchinių ir charizminių dovanų Bažnyčios gyvenime ir misijoje

Bažnyčioje kaip bendrystės slėpinyje

13. Bažnyčia pristato save kaip „Tėvo, Sūnaus ir Šven-tosios Dvasios vienybės suvienytą tautą“ (43), kur ryšys tarp hierarchinių ir charizminių dovanų iškyla kaip nukreiptas į tikinčiųjų pilnatvišką dalyvavimą bendrystėje ir evangelizacinėje misijoje. Tokiam gyve-nimui iš malonės esame nuskirti Kristuje (plg. Rom 8, 29–31; Ef 1, 4–5). Šventoji Dvasia „kuria nuostabų ti-kinčiųjų bendravimą ir artimai visus suvienija Kristu-je, nes ji yra Bažnyčios pagrindas“ (44). Ir būtent Baž-nyčioje žmonės sušaukiami tapti Kristaus nariais (45), būtent bažnytinėje bendruomenėje jie kaip vienas kito nariai susivienija Kristuje. Bendrystė visada yra „dvejo-pas gyvybinis dalyvavimas – krikščionių įsitraukimas į Kristaus gyvenimą ir tos pačios meilės skleidimas ti-kinčiųjų bendrijoje šiame ir aname pasaulyje. Vienybė su Kristumi ir Kristuje ir vienybė tarp krikščionių Baž-nyčioje“ (46). Šia prasme Bažnyčios slėpinys suspindi „Kristuje tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (47). Čia aikštėn iškyla Bažnyčios kaip ben-drystės slėpinio sakramento šaknis: „Tai iš esmės yra bendrystė su Dievu per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasio-je. Ta bendrystė tikrove tampa per Dievo žodį ir sa-kramentus. Krikštas, artimai susijęs su Sutvirtinimu, – bendrystės Bažnyčioje vartai ir pagrindas. Eucharistija


Dokumentai

yra viso krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir viršū-nė“ (48). Šie įkrikščioninimo sakramentai krikščioniš-kajame gyvenime yra esminiai, jais remiasi hierarchi-nės ir charizminės dovanos. Šitaip viduje sutvarkytas bažnytinės bendruomenės gyvenimas gaivinamas Dievo žodžio nuolatinio dievobaimingo klausymosi ir maitinamas sakramentų. Pats Dievo žodis viename sakramentiniame Apreiškimo horizonte mums duotas kaip iš pagrindų susaistytas su sakramentais, pirmiau-sia Eucharistijos (49). Rytų tradicijoje Bažnyčia, Šven-tosios Dvasios gaivinamas Kristaus Kūnas, laikomas tvarkinga vienybe, pasireiškiančia ir dovanų lygme-niu. Veiksmingas Dvasios buvimas tikinčiųjų širdyse (plg. Rom 5, 5) yra tos vienybės pagrindinė priežastis net charizminėse apraiškose (50). Juk charizmos, do-vanojamos pavieniams asmenims, yra tos pačios Baž-nyčios dalis ir skirtos padaryti bažnytinį gyvenimą intensyvesnį. Toks požiūris išnyra ir Johno Henry‘io Newmano raštuose: „Tad kiekvieno krikščionio širdis turėtų būti miniatūrinė Katalikų Bažnyčia, nes viena Dvasia savo Šventykla padaro ir visą Bažnyčią, ir kie-kvieną jos narį“ (51). Tai dar aiškiau parodo, kodėl hierarchinių ir charizminių dovanų nevalia nei priešinti, nei išoriškai gretinti.

Apibendrinant galima pasakyti, kad ryšys tarp chariz-minių dovanų ir Bažnyčios sakramentinės struktūros patvirtina vienodą esminį hierarchinių – iš prigimties tvarių, nuolatinių ir neatšaukiamų – ir charizminių do-vanų svarbumą. Net jei pastarųjų istorinė forma nebū-tinai išliks visą laiką (52), charizminio matmens nieka-da neturi trūkti Bažnyčios gyvenime ir misijoje.

Hierarchinių dovanų tapatybė

14. Dievo tautos kiekvieno nario pašventinimo ir Baž-nyčios misijos pasaulyje atžvilgiu „pirmauja malonė, suteikta apaštalams, kurių valdžiai pati Dvasia pajun-gia net besinaudojančius charizmomis“ (53). Pats Jė-zus Kristus panoro hierarchinėmis dovanomis laiduoti savo vienatinį išganomąjį tarpininkavimą visiems lai-kams: „Apaštalai buvo Kristaus apdovanoti ypatingu iš aukštybių nužengusios Šventosios Dvasios išlie-jimu (plg. Apd 1, 8; 2, 4; Jn 20, 22–23) ir patys rankų uždėjimu perdavė savo padėjėjams dvasinę dovaną (plg. 1 Tim 4, 14; 2 Tim 1, 6–7)“ (54). Todėl hierarchi-nių dovanų suteikimas kildintinas pirmiausia iš Šven-timų sakramento pilnatvės, gaunamos sulig vyskupo konsekracija, suteikiančia „mokymo ir valdymo par-eigas“, kurios „iš prigimties gali būti vykdomos vien hierarchiškai bendraujant su kolegijos galva ir na-riais“ (55). Todėl „vyskupų, kuriems padeda kunigai, asmenyje tikinčiųjų viduryje dalyvauja Viešpats Jėzus Kristus <...>; per jų išskirtinę tarnybą [jis] pirmiausia

visoms tautoms skelbia Dievo žodį bei tikintiesiems teikia tikėjimo sakramentus; per jų tėviškas pareigas (plg. 1 Kor 4, 15) atgimdydamas iš aukštybių, jis įjungia į savo kūną naujus narius; galiausiai per jų išmintį ir apdairumą jis kreipia bei tvarko Naujojo Testamento tautą jos kelionėje į amžinąją laimę“ (56). Rytų krikš-čionių tradicijoje, artimai susijusioje su Bažnyčios tė-vais, visa tai išreiškiama ypatinga taxis sąvoka. Pasak Bazilijaus Didžiojo, akivaizdu, kad Bažnyčia tvarkoma Šventosios Dvasios veikimu, ir pati tvarka, kuria Pau-lius vardija charizmas (plg. 1 Kor 12, 28), „atitinka Dva-sios dovanų dalijimą“ (57) bei pirmoje vietoje įvardija apaštalų dovaną. Remiantis vyskupų konsekracija, ne-sunku suvokti, kad hierarchinės dovanos susijusios ir su kitais Šventimų sakramento laipsniais, pirmiausia, kunigais, kurie „pašventinti skelbti Evangeliją, gany-ti tikinčiuosius ir atlikti dieviškojo kulto pareigas“ ir, „paklusdami vyskupo autoritetui, <...> šventina ir val-do jiems pavestąją Viešpaties kaimenės dalį“ bei, „tapę pavyzdžiu kaimenei, taip tevadovauja ir tetarnauja vietinei bendruomenei“ (58). Kunigiškasis patepimas per Šventimų sakramentą vyskupus ir kunigus pada-ro „panašius į Kunigą Kristų, idant jie galėtų veikti Kristaus kaip Galvos vardu ir asmeniu“ (59). Prie šių dovanų priskirtinos dovanos, suteikiamos diakonams, kuriems rankos uždedamos „ne kunigauti, o tarnauti“ ir kurie, „sustiprinti sakramentinės malonės, bendrau-dami su vyskupu bei jo kunigais“, tarnauja „Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba“ (60). Api-bendrinant galima sakyti, kad Šventimų sakramentui būdingos įvairių laipsnių hierarchinės dovanos yra duodamos tam, kad Bažnyčioje kaip bendrystėje nie-kada nė vienam tikinčiajam netrūktų sakramentinės malonės pasiūlos, Dievo žodžio autoritetingo skelbi-mo ir pastoracijos.

Charizminių dovanų tapatybė

15. Hierarchinėmis dovanomis Kristaus malonės pa-siūla istorijos tėkmėje laiduojama visai Dievo tautai, o visi tikintieji pašaukti tą malonę priimti ir į ją asme-niškai atsiliepti konkrečiomis savo gyvenimo aplinky-bėmis. Todėl charizminės dovanos Šventosios Dvasios laisvai dalijamos tam, kad sakramentinė malonė duotų vaisių krikščioniškajame gyvenime įvairiais būdais bei visais jo lygmenimis. Būdamos „pirmiausia pritaiky-tos ir naudingos Bažnyčios reikmėms“ (61), charizmos savo įvairove įgalina Dievo tautą pilnatviškai gyven-ti savo evangelizacine misija, ieškoti laiko ženklų bei aiškinti juos Evangelijos šviesoje (62). Charizminės do-vanos skatina tikinčiuosius visiškai laisvai ir laiką ati-tinkančiu būdu atsiliepti į išganymo dovaną, patiems dovanoti meilę kitiems ir autentiškai liudyti Evangeliją visiems žmonėms.


Dokumentai

Dalijimasis charizminėmis dovanomis

16. Šiame kontekste naudinga priminti tai, kokios skir-tingos charizminės dovanos gali būti ne tik savo savitu pobūdžiu, bet ir paplitimu bažnytinėje bendruomenė-je. Nors charizmines dovanas „gauna paskiri asmenys, jose dalyvauti gali ir kiti; šitaip jos pratęsiamos laike kaip brangus ir gyvas paveldas, tarp žmonių kurian-tis ypatingą dvasinę giminystę“ (63). Ryšiu tarp cha-rizmos asmeninio pobūdžio ir galimybės būti jos da-lininku reiškiasi esminis jų dinamikos elementas, nes bažnytinėje bendruomenėje asmuo visada susijęs su bendruomene (64). Charizminės dovanos praktikoje gali kurti giminystę, artumą ir dvasinį ryšį, įgalinan-čius dalytis dvasiniu paveldu, kilusiu iš steigėjo as-mens, bei tą paveldą gilinti, įkvepiant gyvybę tikrai ir savitai dvasinei šeimai. Įvairialypiai bažnytiniai sam-būriai rodosi kaip bendros charizminės dovanos. Baž-nytiniai sąjūdžiai ir naujosios bendruomenės liudija, kaip tvirta pradinė charizma gali suburti tikinčiuosius ir padėti pilnatviškai įgyvendinti savo krikščioniškąjį pašaukimą bei gyvenimo būvį tarnavimo bažnytinei misijai labui. Tokio bendro dalijimosi konkrečios ir istorinės formos gali labai skirtis; todėl gali būti, kad iš pradinės steigiamosios charizmos išsirutulios, kaip rodo dvasingumo istorija, skirtingi steiginiai.

Bažnytinės valdžios pripažinimas

17. Iš Dvasios laisvai dalijamų charizminių dovanų, ku-rias gauna bei įgyvendina bažnytinės bendruomenės asmenys, daugeliui nereikia ypatingo reglamentavimo. Tačiau kai charizminė dovana reiškiasi kaip „pradinė“ ar „steigiamoji charizma“, jai būtinas savitas pripaži-nimas, kad tas turtas bažnytinėje bendruomenėje būtų tinkamai suformuluotas ir ištikimai perduodamas laiko tėkmėje. Esminė įžvelgimo užduotis čia tenka bažnytinei valdžiai (65). Pripažinti charizmos autentiškumą ne vi-sada yra lengva užduotis, veikiau tai tarnystė, kurią būtina atlikti ganytojams. Juk tikintieji „turi teisę būti informuoti ganytojų apie charizmų autentiškumą ir jų turėtojais prisistatančiųjų patikimumą“ (66). To siek-dama valdžia turėtų suvokti faktinį Šventosios Dvasios sužadinamų charizmų nenumatomumą bei būtinybę įvertinti jas pagal tikėjimo taisyklę atsižvelgiant į tai, ar tai prisideda prie Bažnyčios statybos (67). Toks procesas trunka tam tikrą laiką ir, autentiškumui nustatyti reikia tinkamų žingsnių, per rimtą įžvalgą vedančių prie jų ti-krumo bažnytinio pripažinimo. Sambūriui, kilusiam iš kokios nors charizmos, būtinas išbandymo ir nusistovė-jimo laikotarpis, kai nuo pradinio užsidegimo pereina-ma prie tvaraus pavidalo. Per visą tikrinimo kelią Baž-nyčios valdžia naują sambūrį turi geranoriškai lydėti. Tokio ganytojų lydėjimo niekada neturi trūkti, nes kaip

Gerojo Ganytojo rūpestinga meilė visada lydi kaimenę, lygiai taip tie, kurie pašaukti būti Gerojo Ganytojo pa-vaduotojais, neturi stokoti tėviškumo.

Charizminių dovanų atpažinimo kriterijai

18. Šiame kontekste galima priminti kai kuriuos baž-nytinių sambūrių charizminių dovanų atpažinimo kriterijus, pastaruoju metu iškeltus aikštėn Bažnyčios Magisteriumo. Tokiais kriterijais siekiama padėti pri-pažinti charizmų bažnytiškumo autentiškumą.

a) Kiekvieno krikščionio pašaukimo į šventumą pirmeny-biškumas. Kiekviena bendruomenė, atsiradusi iš dali-jimosi autentiška charizma, visada turi būti šventumo Bažnyčioje ir, vadinasi, didesnės meilės ir autentiško stiebimosi tobulos meilės link įrankis (68).

b) Pastangos skleisti Evangeliją misionieriaujant. Autentiš-kos charizmos yra „Dvasios dovanos, įtrauktos į Baž-nyčios kūną, kreipiančios į centrą, kuris yra Kristus, ir tada tampančios paskata evangelizuoti“ (69). Tad tokios bendruomenės turi atitikti apaštališkąjį Bažny-čios tikslą ir prisidėti prie jo įgyvendinimo bei išsiskirti polėkiu misionieriauti, kad „vis labiau taptų naujosios evangelizacijos subjektais“ (70).

c) Katalikų tikėjimo išpažinimas. Kiekviena charizminė bendruomenė turi būti pilnatviško tikėjimo mokymo vieta, kur „tiesa apie Kristų, Bažnyčią ir žmogų prii-mama ir skelbiama remiantis Bažnyčios magisteriumo autentiška interpretacija“ (71); todėl vengtina judėti „už (proagon) bažnytinio mokymo ir bendruomenės ribų“; juk tas, kas „ten nelieka, nėra susivienijęs su Jė-zaus Kristaus Dievu (plg. 2 Jn 9)“ (72).

d) Tikros bendrystės su visa Bažnyčia liudijimas. Tai api-ma „sūnišką santykį su popiežiumi, kuris yra nuolati-nė ir regima visuotinės Bažnyčios vienybės versmė, ir su vyskupu, vienybės regimu pradu ir pagrindu da-linėje Bažnyčioje“ (73). Tai reiškia lojalų pasirengimą „priimti jų mokymą ir sielovadinius patarimus“ (74), taip pat pasirengimą „dalyvauti tiek vietinėse, tiek na-cionalinėse, tiek tarptautinėse Bažnyčios programose bei iniciatyvose“, įsitraukimą į katechezę ir pedagogi-nius gebėjimus „auklėti krikščionis“ (75).

e) Kitų Bažnyčios charizminių dėmenų vienas kito papildo-mumo pripažinimas bei vertinimas. Iš to išplaukia pasiren-gimas bendradarbiauti (76). Juk „aiškus charizmos žen-klas yra jos bažnytiškumas, gebėjimas darniai įsitraukti į šventos Dievo tautos gyvenimą visų labui. Dvasios sužadinta autentiška naujybė, kad įsitvirtintų, neturi mesti šešėlio ant kitokių dvasingumų ir dovanų“ (77).


Dokumentai

f) Išbandymo laiko, reikalingo charizmoms atpažinti, priėmi-mas. Kadangi charizminė dovana gali būti „visai Baž-nyčiai sunki dvasinio gyvenimo naujybė, iš pradžių galinti pasirodyti net nepatogi“, vienas iš autentišku-mo kriterijų yra „nuolankumas pakeliant nesklandu-mus: teisingas santykis tarp tikros charizmos, to, kas nauja, ir vidinės kančios apima nuolatinę charizmos ir kryžiaus sąsają“ (78). Galimas įtampos atsiradimas iš visų reikalauja praktikuoti didesnę meilę siekiant vis gilesnės bažnytinės bendrystės ir vienybės.

g) Dvasinių vaisių buvimas. Tokie vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika ir tam tikra žmogiška branda (plg. Gal 5, 22); „dar intensyvesnis įsitraukimas į Bažnyčios gyvenimą“ (79); uolesnis „Dievo žodžio klausymasis bei apmąstymas“ (80); „maldos, kontempliacijos, liturginio ir sakramentinio gyvenimo pomėgio atgaivinimas, pa-stangos gausinti pašaukimus į krikščioniškąją santuoką, sakramentinę kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą“ (81).

h) Socialinis evangelizacijos matmuo. Pripažintina, kad, skatinamai meilės, „kerigmai neišvengiamai būdingas socialinis turinys: bendruomeninis gyvenimas ir įsi-pareigojimas kitiems glūdi pačioje Evangelijos širdy-je“ (82). Šiuo atpažinimo kriterijumi, susijusiu ne vien su pasauliečių susivienijimais Bažnyčioje, pabrėžia-mas poreikis gyvai liudyti „visuomenėje dalyvavimą ir solidarumą“, stiprinti „joje teisingumo ir brolybės principus“ (83). Šiuo atžvilgiu svarbus „skatinimas krikščioniškai reikštis įvairiose visuomenės srityse bei dalyvavimas karitatyvinių, kultūrinių ir dvasinių dar-bų organizavime ir vadovybėje, atsižadėjimo dvasia ir grįžimas prie evangelinio neturto kaip didžiadvasės meilės visiems žmonėms šaltinio“ (84). Esminis daly-kas yra rėmimasis Bažnyčios socialiniu mokymu (85). „Iš mūsų tikėjimo į vargšu tapusį ir visada vargšams bei atstumtiesiems artimą Kristų išplaukia pareiga rū-pintis visapusišku visuomenės apleistų žmonių vysty-musi“ (86); to autentiškoje bažnytinėje bendruomenėje irgi niekada negali trūkti.

5. Bažnytinis ryšio tarp hierarchinių ir charizminių dovanų praktikavimas

19. Galiausiai būtina aptarti kai kuriuos konkrečios bažnytinės praktikos, susijusios su ryšiu tarp hierar-chinių ir charizminių dovanų, iš kurių bažnytinėje bendrystėje kyla charizminiai sambūriai, elementus.

Abipusiškumas

20. Gerų santykių tarp įvairių dovanų Bažnyčioje praktika pirmiausia reikalauja, kad charizminė ben-druomenė tikrai būtų įtraukta į dalinės Bažnyčios

pastoracinį gyvenimą. Tai, pirmiausia, reiškia būti-nybę charizminiams sambūriams pripažinti ganytojų valdžią Bažnyčioje kaip esminiame krikščioniškojo gyvenimo dėmenyje, nuoširdžiai trokšti būti pripažin-tiems, išklausytiems ir prireikus apvalytiems, tarnauti bažnytinei misijai. Kita vertus, tie, kuriems suteiktos hierarchinės dovanos, vykdydami charizmų atpažini-mą bei jas lydėdami, turi nuoširdžiai priimti, ką Dvasia sužadina bažnytinėje bendruomenėje, atsižvelgdami į tai pastoracijoje ir brangindami charizmų indėlį kaip autentiškus išteklius visų labui.

Charizminės dovanos visuotinėje ir dalinėje Bažnyčioje

21. Turint priešais akis charizminių bendruomenių pa-plitimą ir savitumą, atsižvelgtina į būtiną ir esminį san-tykį tarp visuotinės ir dalinės Bažnyčios. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad Kristaus Bažnyčia, kaip išpažįstame Apaštalų tikėjimo išpažinime, „yra visuotinė Bažnyčia, t. y. Viešpaties mokinių visuotinė bendruomenė, esanti ir veikianti konkrečių asmenų, grupių, laikų ir vietovių įvairovėje“ (87). Dalinis matmuo neatsiejamas nuo vi-suotinio ir atvirkščiai; tarp dalinių Bažnyčių ir visuoti-nės Bažnyčios egzistuoja „abipusė vidujybė“ (88). Petro įpėdinio hierarchinės dovanos šiame kontekste laiduoja ir skatina visuotinės Bažnyčios imanentiškumą vietinė-se Bažnyčiose; lygiai taip ir paskirų vyskupų apaštališ-koji tarnyba neapsiriboja jų vyskupijomis, bet pašaukta per nuoširdų bei veiksmingą kolegialumą ir ypač per bendrystę su centrum unitatis Ecclesiae, kuris yra Romos popiežius, įsilieti į visą Bažnyčią. Juk „Romos popie-žius kaip Petro įpėdinis yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas. Be to, kiekvienas vyskupas yra regimas vie-nybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje, su-formuotoje visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir iš jų randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia“ (89). Tai reiškia, kad kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje „tikrai yra ir veikia viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Kris-taus Bažnyčia“ (90). Todėl rėmimasis Petro įpėdinio valdžia – bendryste cum Petro et sub Petro – yra esminis kiekvienos vietinės Bažnyčios dėmuo (91).

Šitai teikia pagrindą hierarchines ir charizmines dovanas susieti santykio tarp visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių plotmėje. Juk, viena vertus, charizminės dovanos duodamos visai Bažnyčiai; kita vertus, tos dovanos turi būti įgyvendinamos tarnaujant konkrečiai vyskupijai, kuri yra „Dievo tautos dalis, pavedama ganyti vyskupui ir jo bendradarbiams kunigams“ (92). Šiuo atžvilgiu naudinga priminti pašvęstąjį gyvenimą; jis yra ne išorinė ar nuo vietinės Bažnyčios gyvenimo nepriklausoma tikrovė, bet evangelinio radikalumo paženklintas ypatingas būdas būti joje su savo savitomis


Dokumentai

dovanomis. Tradicinė „egzempcija“, suteikta daugeliui pašvęstojo gyvenimo institutų (93), reiškia ne abstraktų supralokališkumą ar neteisingai suprantamą autono-miją, bet gilesnę sąveiką tarp Bažnyčios visuotinio ir dalinio matmens (94). Panašiai ir naujos charizminės bendruomenės, pranokstančios vyskupijos lygmenį, nesuvoktinos kaip visiškai autonomiškos dalinės Baž-nyčios atžvilgiu; priešingai, jos turėtų pastarąją pratur-tinti ir jai tarnauti savo savitomis dovanomis, neapsiri-bojančiomis viena vyskupija.

Charizminės dovanos ir krikščioniškojo gyvenimo būviai

22. Šventosios Dvasios dalijamos charizminės dova-nos gali turėti santykį su visa bažnytinės bendrystės tvarka, turint galvoje ir sakramentus, ir Dievo žodį. Priklausomai nuo savo įvairaus savitumo jos gali pri-sidėti prie daug vaisingesnio atlikimo užduočių, ky-lančių iš Krikšto, Sutvirtinimo, Santuokos ir Šventimo sakramentų, taip pat įgalinti geriau dvasiškai suprasti apaštališkąją Tradiciją; pastaroji gali būti geriau įsisą-moninama ne tik studijomis ir skelbimu tų, kuriems suteikta charisma veritatis certum (95), bet ir „suvoki-mu, teikiamu gilesnio dvasinių dalykų patyrimo“ (96). Šiuo atžvilgiu naudinga išvardyti pagrindinius klau-simus dėl charizminių dovanų ir įvairių gyvenimo būvių ryšio, ypatingą dėmesį skiriant Dievo tautos bendrajai kunigystei ir hierarchinei kunigystei, kurios „skiriasi ne tiek laipsniu, kiek esme, tačiau yra viena kitai skirtos, ir tiek viena, tiek kita savitu būdu daly-vauja vienoje Kristaus kunigystėje“ (97). Juk tai išties yra „du būdai, kuriais dalyvaujame vienoje Kristaus kunigystėje, turinčioje du matmenis, susivienijančius aukščiausiame Kryžiaus aukos akte“ (98).

a) Pirmiausia pripažintinas vertingumas įvairių charizmų, kurios duoda pradžią bažnytiniams sam-būriams, pašauktiems, vadovaujant teisėtiems gany-tojams, padaryti sakramentinę malonę vaisingą. Jos teikia autentišką galimybę gyventi savo krikščioniš-kuoju pašaukimu ir jį plėtoti (99). Tos charizminės do-vanos leidžia tikintiesiems įgyvendinti kasdienybėje Dievo tautos bendrąją kunigystę: „Todėl visi Kristaus mokiniai, ištvermingai melsdamiesi ir šlovindami Die-vą (plg. Apd 2, 42–47), turi atnašauti save kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (plg. Rom 12, 1), kie-kvienoje žemės vietoje liudyti Kristų ir ieškantiems aiškinti juose slypinčią amžinojo gyvenimo viltį (plg. 1 Pt 3, 15)“ (100). Šiai kategorijai priklauso ir bažnyti-niai susivienijimai, ypač reikšmingi krikščioniškajam gyvenimui santuokoje ir „savo teikiamomis žiniomis bei veikimu“ galintys labai „sutvirtinti jaunimą ir pa-čius sutuoktinius, ypač jaunavedžius, bei rengti juos šeimos, visuomenės ir apaštalavimo gyvenimui“ (101).

b) Įšventintiesiems tarnautojams dalyvavimas cha-rizminėje bendruomenėje irgi gali priminti ir Krikš-to, kuriuo jie tapo Dievo vaikais, prasmę, ir savo pa-šaukimą bei savitą misiją. Įšventintasis tikintysis tam tikrame bažnytiniame susivienijame gali atrasti jėgų bei paspirties gyventi siekdamas nuodugniau vykdyti savo savitą tarnybą tiek visos Dievo tautos ir jam pa-tikėtos jos dalies atžvilgiu, tiek nuoširdaus klusnumo savo ordinarui matmeniu (102). Tas pat taikytina ir kandidatams į kunigus, priklausantiems tam tikram bažnytiniam susivienijimui, kaip teigiama posinodi-niame paraginime Pastores dabo vobis (103); toks san-tykis turėtų reikštis paklusnumu savitam ugdymui, praturtinamam atitinkamų charizmų. Galop pastora-cinė pagalba, kurią kunigas gali pasiūlyti bažnytiniam susivienijimui atsižvelgdamas į to sąjūdžio savybes, visada teiktina laikantis bažnytinėje bendruomenėje numatytos šventosios tvarkos dėl inkardinacijos (104) ir klusnumo savo ordinarui (105).

c) Charizminės dovanos indėlį į Krikšto sakramentu gaunamą kunigystę ir į tarnybinę kunigystę puikiai išreiškia pašvęstasis gyvenimas, kuris, kaip toks, pri-klauso Bažnyčios charizminiam matmeniui (106). To-kia charizma, kuri ypatingą supanašėjimą su skaisčiu, beturčiu, klusniu Kristumi (107) per evangelinių pata-rimų įžadus padaro tvaria gyvenimo forma (108), su-teikiama tam, kad „Krikšto malonė atneštų gausesnių vaisių“ (109). Pašvęstojo gyvenimo institutų dvasin-gumas ir pasauliečiui, ir kunigui gali būti reikšminga paspirtis, įgalinanti juos įgyvendinti savo pašaukimą. Be to, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai, būtinai gavę savo vyresniųjų pritarimą (110), neretai gali la-bai padėti naujiesiems sambūriams įgyvendinti savo savitą pašaukimą ir savo ruožtu „džiugiai, ištikimai ir charizmiškai paliudyti pašvęstąjį gyvenimą“, taip pat „vienam kitą praturtinant“ (111).

d) Galop reikšminga tai, kad evangelinių patarimų dvasia Magisteriumo rekomenduojama ir kiekvie-nam įšventintajam tarnautojui (112). Charizminės dovanos pobūdžio aiškiai yra ir celibatas, iš kuni-gų reikalaujamas garbingos lotyniškosios tradici-jos (113); jį pirmiausia reikėtų suprasti ne funkciškai, bet kaip „ypatingą būdą savo gyvenseną padaryti panašią į paties Kristaus gyvenseną“ (114), šitaip save iki galo atiduodant misijai, patikėtai per Šventi-mų sakramentą (115).

Bažnytinio pripažinimo formos

23. Šiame dokumente siekta, remiantis hierarchinių ir charizminių dovanų ryšiu, paaiškinti naujų bažnytinių susivienijimų teologinę ir ekleziologinę padėtį ir taip


Dokumentai

prisidėti konkrečiai ieškant tokių grupių bažnytinio pripažinimo tinkamiausių būdų. Dabartiniame Kano-nų teisės kodekse numatyta įvairių naujos bažnytinės tikrovės, grįstos charizminėmis dovanomis, pripažini-mo formų. Tokias formas būtina rūpestingai pasver-ti (116), vengiant nepakankamo atsižvelgimo tiek į pa-grindinius teisės principus, tiek į įvairios charizminės tikrovės prigimtį bei savitumą.

Turint priešais akis hierarchinių ir charizminių do-vanų ryšį, būtina paisyti dviejų pagrindinių kriterijų, kurių nevalia atsieti vieno nuo kito: a) pagarbos pa-skirtų bažnytinių susivienijimų charizminiam savitu-mui, šalinantis teisinio siaurumo, numarinančio nau-jybę, kylančią iš savitos patirties. Šitai padės išvengti abejingo požiūrio į charizmas Bažnyčioje; b) pagarbos pamatinei bažnytinei tvarkai, skatinant įtraukti cha-rizmines dovanas į visuotinės ir dalinės Bažnyčios gyvenimą bei saugantis pavojaus suvokti charizminę bendruomenę kaip greta Bažnyčios gyvenimo egzis-tuojantį dalyką, kurio tvarka nepaženklinta hierarchi-nių dovanų.

Pabaiga

24. Laukdami Šventosios Dvasios išliejimo pirmieji mokiniai ištvermingai meldėsi drauge su Marija, Jė-zaus motina (plg. Apd 1, 14). Ji tapo tobulai priimta ir Švenčiausiosios Trejybės apsčiai apdovanota ypatin-gomis malonėmis, pirmiausia buvimo Dievo Motina malone. Visi Bažnyčios vaikai gali gėrėtis jos visišku nuolankumu Šventosios Dvasios veikimui, tikėjimo nuolankumu, neturinčiu trūkumų ir paženklintu skaidraus nusižeminimo. Tad Marija visapusiškai liudija klusnų ir ištikimą visų Dvasios dovanų priė-mimą. Be to, pasak Vatikano II Susirinkimo mokymo, Mergelė Marija „savo motiniška meile <...> rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingą tėvynę“ (117). Kadangi „tikėjimo kelyje ji leidosi nuvedama Dva-sios į tarnavimo bei vaisingumo dalią“, „šiandien, žvelgdami į ją, prašome padėti mums skelbti išgany-mo žinią visiems ir kad nauji mokiniai taptų veikliais evangelizuotojais“ (118). Todėl Marija pripažįstama Bažnyčios Motina ir į ją, pilni pasitikėjimo, kreipia-mės prašydami, kad per jos veiksmingą paspirtį ir galingą užtarimą Šventosios Dvasios gausiai tarp tikinčiųjų dalijamos charizminės dovanos būtų jų nuolankiai priimamos ir vaisingos Bažnyčios gyveni-mui bei misijai ir pasaulio gerovei.

Audiencijoje, 2016 m. kovo 14 d. suteiktoje pasirašiusiam Tikėjimo mokymo kongregacijos kardinolui, popiežius Pran-

ciškus šį laišką, priimtą minėtos dikasterijos visuotinės sesi-jos, patvirtino ir nurodė paskelbti.

Roma, Tikėjimo mokymo kongregacijos būstinė, 2016 m. gegužės 15oji, Sekminių iškilmė

Kardinolas Gerhard MüllerPrefektas

+ Luis F. Ladaria SJTitulinis Tibikos arkivyskupasSekretorius

Nuorodos

(1) Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gentium, 4.(2) Jonas Auksaburnis. Homilia de Pentecoste, II, 1: PG 50, 464.(3) Pranciškus. Apašt. parag. Evangelii gaudium (2013 11 24), 49: AAS 105 (2013), 1040.(4) Plg. ten pat, 20–24: AAS 105 (2013), 1028–1029.(5) Plg. ten pat, 14: AAS 105 (2013), 1025.(6) Ten pat, 25: AAS 105 (2013), 1030.(7) Vatikano II Susirinkimas. Dekr. Apostolicam actuositatem, 19.(8) Pranciškus. Apašt. parag. Evangelii gaudium, 14: AAS 105 (2013), 1026; plg. Benediktas XVI. Homilija per Lotynų Ame-rikos ir Karibijos vyskupų 5osios visuotinės konferencijos šv. Mišias La Apericida šventovėje (2007 05 13): AAS 99 (2007), 43. (9) Jonas Paulius II. Kreipimasis į bažnytinių sąjūdžių ir nau-jųjų bendruomenių narius per Sekminių vigiliją (1998 05 30), 7: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXI, 1 (1998), 1123.(10) Ten pat, 6: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXI, 1 (1998), 1122.(11) Ten pat, 8: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXI, 1 (1998), 1124. (12) „Esama skirtingų charísmata“ (1 Kor 12, 4); „turime įvai-rių charísmata“ (Rom 12, 6); „kiekvienas turi iš Dievo savo charísma, vienas šiokią, kitas anokią“ (1 Kor 7, 7). (13) Graikų kalboje abu žodžiai (charísma ir cháris) turi tą pa-čią šaknį.(14) Plg. Origenas. De principiis, I, 3, 7: PG 11, 153: „Tai, kas vadinama Dvasios dovana, suteikiama per Sūnų ir kyla iš Tėvo.“ (15) Bazilijus Cezarietis. Regulae fusius Tractae, 7, 2: PG 31, 933–934.(16) „Kas kalba kalbomis, pats save tobulina, o kas prana-šauja – ugdo Bažnyčią“ (1 Kor 14, 4). Apaštalas kalbėjimo kalbomis neniekina, laiko tai asmeniniam santykiui su Dievu naudinga maldos charizma ir pripažįsta ją esant autentiška


Dokumentai

charizma, nors ir neturinčia visuotinės naudos: „Dėkui Die-vui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus, vis dėlto ben-druomenės susirinkime verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kal-bomis“ (1 Kor 14, 18–19). (17) Plg. 1 Kor 12, 28: „Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčio-je – pirmiausia, apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokyto-jais; paskui eina stebuklų darymas, po to gydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos.“(18) Bendruomenės susirinkimuose charizminių apraiškų perteklius gali turėti neigiamo poveikio, kelti konkurenciją, netvarką ir sumaištį. Mažiau apdovanoti krikščionys gali iš-siugdyti nevisavertiškumo kompleksą (plg. 1 Kor 12, 15–16), o dideli charizmininkai pasiduoti puikybės ir paniekos pa-gundai (plg. 1 Kor 12, 21). (19) Jei susirinkime nėra nė vieno, gebančio paaiškinti slė-piningus žodžius, tariamus kalbančiojo kalbomis, Paulius siūlo tylėti. Jei toks aiškintojas yra, apaštalas sutinka, kad du ar daugiausia trys kalbėtų kalbomis (plg. 1 Kor 14, 27–28). (20) Paulius nepritaria nevaldomo pranašiško įkvėpimo idė-jai; jis, priešingai, tvirtina, kad „pranašų dvasinės dovanos yra pranašams klusnios, nes Dievas nėra sumaišties, bet san-tarvės Dievas“ (1 Kor 14, 32–33). Jis teigia: „Jei kas tariasi esąs pranašas ar Dvasios įkvėptas žmogus, tas turi pripažinti, jog tai, ką jums rašau, yra Viešpaties įsakymas. O jei kas šito nenori pripažinti, pats nebus pripažintas“ (1 Kor 14, 37–38). Tačiau užbaigia pozityviai kviesdamas siekti pranašavimo ir netrukdyti kalbėti kalbomis (plg. 1 Kor 14, 39). (21) Plg. Pijus XII. Enciklika Mystici corporis (1943 06 29): AAS 35 (1943), 206–230.(22) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gentium, 4, 7, 11, 12, 25, 30, 50; Dogm. konst. Dei Verbum, 8; Dekr. Apostolicam actuositatem, 3, 4, 30; Dekr. Presbyterorum ordinis, 4, 9. (23) Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gentium, 4.(24) Ten pat, 12. (25) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekr. Apostolicam actuo-sitatem, 3: „Šiam apaštalavimui Šventoji Dvasia, kuri pa-šventina Dievo tautą per kunigų tarnybą ir sakramentus, tikintiesiems duoda dar ir ypatingų dovanų (plg. 1 Kor 12, 7), „dalydama kiekvienam atskirai, kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 11), kad, patarnaudami vieni kitiems pagal kiekvieno gautąją malonę, ir patys būtų kaip geri daugeriopos Dievo malonės dalytojai (plg. 1 Pt 4, 10) visam kūnui auginti mei-lėje (plg. Ef 4, 16).“(26) Ten pat.(27) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gen-tium, 12: „Spręsti dėl jų tikrumo ir tinkamo naudojimosi turi tie, kurie vadovauja Bažnyčiai; jiems ypač dera nege-sinti Dvasios, bet visa ištirti ir palaikyti tai, kas gera (plg. 1 Tes 5, 12. 19–21).“ Nors čia kalbama apie ypatingų dovanų atpažinimą, tai analogiškai galioja ir kiekvienai charizmai apskritai.

(28) Plg., pvz., Paulius VI. Apašt. parag. Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 58: AAS 68 (1976), 46–49; Vienuolių ir pasaulie-tiškųjų institutų kongregacija, Vyskupų kongregacija. Nota Mutuae relationes (1978 05 14): AAS 70 (1978), 473–506; Jonas Paulius II. Apašt. parag. Christifideles laici (1988 12 30): AAS 81 (1989), 393–521; Apašt. parag. Vita consecrata (1996 03 25): AAS 88 (1996), 377–486.(29) Iškalbinga minėtojo tarpdikasterinio dokumento Mu-tuae relationes ištara, kuria primenama: „Būtų rimta klaida vienuoliškąjį gyvenimą ir bažnytines struktūras padaryti vieną nuo kitos nepriklausomais dalykais, tarsi jie galėtų egzistuoti kaip dvi atskiros tikrovės, viena charizminė, kita institucinė; veikiau abu aspektai, tai yra dvasinės dovanos ir bažnytinės struktūros, sudaro vieną, nors ir sudėtingą ti-krovę“ (34). (30) Jonas Paulius II. Žinia Bažnytinių sąjūdžių pasaulinio kongreso dalyviams (1998 05 27), 5: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXI, 1 (1998), 1065; plg. Žinia 2ojo tarptautinio baž-nytinių sąjūdžių koliokviumo dalyviams (1987 03 02): Inse-gnamenti di Giovanni Paolo II, X, 1 (1987), 476–479.(31) Benediktas XVI. Kreipimasis į brolijos Comunione e Li-berazione brolijos piligrimystės popiežiškojo pripažinimo 25ųjų metinių proga dalyvius (2007 03 24): Insegnamenti di Benedetto XVI, III, 1 (2007), 558. (32) „Drauge keliauti Bažnyčioje, vadovaujamoje ganyto-jų, turinčių ypatingą charizmą ir tarnybą, yra Šventosios Dvasios veikimo ženklas; bažnytiškumas yra kiekvieno krikščionio, kiekvienos bendruomenės, kiekvieno sąjūdžio pamatinis požymis“: Pranciškus. Homilija per Sekminių iš-kilmę drauge su sąjūdžiais, naujosiomis bendruomenėmis, pasauliečių susivienijimais bei sambūriais (2013 05 19): Inse-gnamenti di Francesco, I, 1 (2013), 208. (33) Pranciškus. Bendroji audiencija (2014 10 01): L‘Osserva-tore Romano (2014 10 02), 8.(34) Plg. Jn 7, 39; 14, 26; 20, 22. (35) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Dekl. Dominus Iesus (2000 08 06), 9–12: AAS 92 (2000), 749–754.(36) Ireniejus Lijonietis. Adversus haereses, IV, 7, 4: PG 7, 992–993; V, 1, 3: PG 7, 1123; V, 6, 1: PG 7, 1137; V, 28, 4: PG 7, 1200.(37) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Dekl. Dominus Iesus (2000 08 06), 12: AAS 92 (2000), 752–754.(38) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Dominum et vivificantem (1986 05 18), 50: AAS 78 (1986), 869–870; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 727–730.(39) Benediktas XVI. Apašt. parag. Sacramentum caritatis (2007 02 22), 12: AAS 99 (2007), 114.(40) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1104–1107.(41) Jonas Paulius II. Kreipimasis į bažnytinių sąjūdžių ir naujųjų bendruomenių narius per Sekminių vigiliją (1998 05 30), 7: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXI, 1 (1998), 1123.(42) Efremas Siras. Inni sulla fede, 10, 12: CSCO 154, 50.(43) Kiprijonas Kartaginietis. De oratione dominica, 23: PL 4,


Dokumentai

553; plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gen-tium, 4.(44) Vatikano II Susirinkimas. Dekr. Unitatis redintegratio, 2.(45) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Dekl. Dominus Iesus (2000 08 06), 16: AAS 92 (2000), 757: „Kristaus išganin-gojo slėpinio pilnatvė taip pat priklauso Bažnyčiai, neatski-riamai susivienijusiai su savo Viešpačiu.“(46) Paulius VI. Katechezė (1966 06 08): Insegnamenti Paolo VI, IV (1966), 794.(47) Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gentium, 1.(48) Vyskupų sinodo 2oji neeilinė generalinė asamblėja. Ecclesia su Verbo mysteria Christi celebrans pro salute mundi. Re-latio finalis (1985 12 07), II, C, 1: Enchiridion Vaticanum, 9, 1800; plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Communionis notio (1992 05 28), 4–5: AAS 85 (1993), 839–841. (49) Plg. Benediktas XVI. Apašt. parag. Verbum Domini (2010 09 30), 54: AAS 102 (2010), 733–734; Pranciškus. Apašt. pa-rag. Evangelii gaudium, 174: AAS 105 (2013), 1092–1093.(50) Plg. Bazilijus Cezarietis. De Spiritu Sancto, 26: PG 32, 181. (51) J. H. Newman. Sermons Bearing on Subjects of the Day. London 1869, 132.(52) Plg. paradigminę Jono Pauliaus II ištarą apie pašvęstąjį gyvenimą: Bendroji audiencija (1994 09 28), 5: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XVII, 2 (1994), 404–405.(53) Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gentium, 7.(54) Ten pat, 21.(55) Ten pat.(56) Ten pat. (57) Bazilijus Cezarietis. De Spiritu Sancto, 16, 38: PG 32, 137.(58) Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gentium, 28.(59) Vatikano II Susirinkimas. Dekr. Presbyterorum ordinis, 2.(60) Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gentium, 29.(61) Ten pat, 12.(62) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. Gaudium et spes, 4, 11. (63) Jonas Paulius II. Apašt. parag. Christifideles laici, 24: AAS 81 (1989), 434.(64) Ten pat, 29: AAS 81 (1989), 443–446.(65) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gen-tium, 12.(66) Jonas Paulius II. Bendroji audiencija (1994 03 09), 6: Inse-gnamenti di Giovanni Paolo II, XVII, 1 (1994), 641. (67) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 799 ir t.; Vienuolių ir pasaulietiškųjų institutų kongregacija, Vyskupų kongre-gacija. Nota Mutuae relationes (1978 05 14), 51: AAS 70 (1978), 499–500; Jonas Paulius II. Vita consecrata, 48: AAS 88 (1996), 421–422; Jonas Paulius II. Bendroji audiencija (1992 06 24), 6: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XV, 1 (1992), 1935–1936.(68) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gen-tium, 39–42; Jonas Paulius II. Apašt. parag. Christifideles laici, 30: AAS 81 (1989), 446.

(69) Pranciškus. Apašt. parag. Evangelii gaudium, 130: AAS 105 (2013), 1074.(70) Jonas Paulius II. Apašt. parag. Christifideles laici, 30: AAS 81 (1989), 447; plg. Paulius VI. Enciklika Evangelii nuntiandi, 58: AAS 68 (1976), 49. (71) Jonas Paulius II. Apašt. parag. Christifideles laici, 30: AAS 81 (1989), 446–447.(72) Pranciškus. Homilija per Sekminių iškilmę drauge su sąjūdžiais, naujosiomis bendruomenėmis, pasauliečių susi-vienijimais bei sambūriais (2013 05 19): Insegnamenti di Fran-cesco, I, 1 (2013), 208.(73) Jonas Paulius II. Apašt. parag. Christifideles laici, 30: AAS 81 (1989), 447; plg. Paulius VI. Apašt. parag. Evangelii nun-tiandi, 58: AAS 68 (1976), 48.(74) Jonas Paulius II. Apašt. parag. Christifideles laici, 30: AAS 81 (1989), 447.(75) Ten pat: AAS 81 (1989), 448.(76) Plg. ten pat: AAS 81 (1989), 447.(77) Pranciškus. Apašt. parag. Evangelii gaudium, 130: AAS 105 (2013), 1074–1075.(78) Vienuolių ir pasaulietiškųjų institutų kongregacija, Vys-kupų kongregacija. Nota Mutuae relationes (1978 05 14), 12: AAS 70 (1978), 480–481; plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į bažnytinių sąjūdžių ir naujųjų bendruomenių narius per Sekminių vigiliją (1998 05 30), 6: Insegnamenti di Giovanni Pa-olo II, XXI, 1 (1998), 1122.(79) Paulius VI. Apašt. parag. Evangelii nuntiandi, 58: AAS 68 (1976), 48.(80) Ten pat; plg. Pranciškus. Apašt. parag. Evangelii gau-dium, 174–175: AAS 105 (2013), 1092–1093.(81) Jonas Paulius II. Apašt. parag. Christifideles laici, 30: AAS 81 (1989), 448. (82) Pranciškus. Apašt. parag. Evangelii gaudium, 177: AAS 105 (2013), 1094.(83) Jonas Paulius II. Apašt. parag. Christifideles laici, 30: AAS 81 (1989), 448.(84) Ten pat. (85) Plg. Pranciškus. Apašt. parag. Evangelii gaudium, 184, 221: AAS 105 (2013), 1097, 1110–1111.(86) Ten pat, 186: AAS 105 (2013), 1098. (87) Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Communionis notio, 7: AAS 85 (1993), 842.(88) Ten pat, 9: AAS 85 (1993), 843.(89) Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gentium, 23.(90) Vatikano II Susirinkimas. Dekr. Christus Dominus, 11. (91) Plg. ten pat, 2; Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Communionis notio, 13–14: AAS 85 (1993), 846–848.(92) Vatikano II Susirinkimas. Dekr. Christus Dominus, 11.(93) Plg. ten pat, 35; Kanonų teisės kodeksas, kan. 591; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 412, § 2; Vienuolių ir pa-saulietiškųjų institutų kongregacija, Vyskupų kongregacija.


Dokumentai

Nota Mutuae relationes (1978 05 14), 22: AAS 70 (1978), 487.(94) Plg. Tikėjimo mokymo kongregacija. Laiškas Communio-nis notio, 15: AAS 85 (1993), 847.(95) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Dei Verbum, 8; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 888–892. (96) Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Dei Verbum, 8.(97) Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gentium, 10.(98) Jonas Paulius II. Apašt. parag. Pastores gregis (2003 10 16), 10: AAS 96 (2004), 838.(99) Jonas Paulius II. Apašt. parag. Christifideles laici, 29: AAS 81 (1989), 443–446.(100) Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gen-tium, 10.(101) Vatikano II Susirinkimas. Past. konst. Gaudium et spes, 52; plg. Jonas Paulius II. Apašt. parag. Familiaris consortio (1981 11 22), 72: AAS 74 (1982), 169–170.(102) Plg. Jonas Paulius II. Apašt. parag. Pastores dabo vobis (1992 03 25), 68: AAS 84 (1992), 777.(103) Plg. ten pat, 31, 68: AAS 84 (1992), 708–709, 757–777.(104) Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 265; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 357, § 1.(105) Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 273; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 370.(106) Vienuolių ir pasaulietiškųjų institutų kongregacija, Vyskupų kongregacija. Nota Mutuae relationes (1978 05 14), 19, 34: AAS 70 (1978), 485–486, 493.(107) Jonas Paulius II. Apašt. parag. Vita consecrata, 31: AAS 88 (1996), 404–405.(108) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gen-tium, 43.(109) Ten pat, 44; plg. Dekr. Perfectae caritatis, 5; Jonas Pau-lius II. Apašt. parag. Vita consecrata, 14, 30: AAS 88 (1996),

387–388, 403–404.(110) Plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 307, § 3; Rytų Bažny-čių kanonų kodeksas, kan. 578, § 3.(111) Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyveni-mo draugijų kongregacija. Instr. Ripartire da Cristo (2002 05 19), 30: Enchiridion Vaticanum, 21, 472.(112) Plg. Jonas Paulius II. Apašt. parag. Pastores dabo vobis (1992 03 25), 27–30: AAS 84 (1992), 700–707.(113) Plg. Paulius VI. Enciklika Sacerdotalis caelibatus (1967 06 24): AAS 59 (1967), 657–697.(114) Benediktas XVI. Apašt. parag. Sacramentum caritatis, 24: AAS 99 (2007), 124.(115) Plg. Jonas Paulius II. Apašt. parag. Pastores dabo vobis (1992 03 25), 29: AAS 84 (1992), 703–705; Vatikano II Susirin-kimas. Dekr. Presbyterorum ordinis, 16.(116) Bažnytinių bendruomenių charizminės prigimties pripažinimo paprasčiausia teisinė forma iki šiandien yra kaip privataus tikinčiųjų susivienijimo (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 321–326; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 573, § 2–583). Tačiau pravartu atkreipti dėmesį ir į kitas teisinio pripažinimo formas su savitomis savybėmis, kaip antai į tikinčiųjų viešuosius susivienijimus (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 312–320; Rytų Bažnyčių kanonų ko-deksas, kan. 573, § 1–583), dvasininkų susivienijimus (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 302), pašvęstojo gyvenimo institutus (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 731–746; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 572) ir personalines prela-tūras (plg. Kanonų teisės kodeksas, kan. 294–297). (117) Vatikano II Susirinkimas. Dogm. konst. Lumen gen-tium, 62.(118) Pranciškus. Apašt. parag. Evangelii gaudium, 287: AAS 105 (2013), 1136.

Nauji leidiniai

Carlo Maria Martini. Tėve mūsų. Dvasinės pratybos. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017. – 192 p.

Milano arkivyskupas Carlas Maria Martinis aiškina „Tėve mūsų“ maldą kunigams skirtose dvasinėse praty-bose. Jo troškimas yra pasiekti maldos, kurios mus išmokė Jėzus, širdį ir dvasią. Arkivyskupo mintys tinka ir visiems pasauliečiams, kuriems rūpi dvasinis ir maldos gyvenimas.

Nors mes mokame šią maldą atmintinai, tačiau ji nuolat pateikia netikėtumų, kiekvieną kartą atrodo nauja, paslaptinga, daugiareikšmė. Dažnai gerai neįžvelgiame visų jos turtų. Carlas Maria Martinis kviečia skaity-toją atrasti neišsenkančius jos lobius. „Tėve mūsų“ malda čia atsiskleidžia visa savo verte – lyg maža minia-tiūra, brangenybė, kurios kiekvienas žodis gali būti išplėstas iki Kristaus didybės, o maldos trumpumas ir paprastumas rodo nepaprastą jos išmintį ir jėgą.



Pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidai

Liepos 9 d. Marijampolės Šv. ark. Mykolo bazilikoje šv. Mišiomis 12.00 val. prasidėjo jubiliejiniai palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio atlaidai – beatifikacijos 30mečio minėjimas.

Pirmoji atlaidų diena, kaip visuomet, buvo skirta dėkoti Dievui už malones, patirtas per pal. Jurgio užtarimą. Įvardytos malonės, apie kurias tikintieji pa-liudijo per praėjusius metus, dažnas palikdamas ir padėkos ženklą–votą. Tad ir šį kartą po šv. Mišių savo liudijimais dalijosi Dievo malones per pal. Jurgio užtarimą patyrusieji, buvo pašventinti ir prie Pal. Jurgio altoriaus pakabinti 7 votai. Šiemet dėkota ir už ypatingą Dievo malonę mūsų tautai ir Bažnyčiai – arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskelbimą palaimintuoju. Šv. Mišias pir-mąją atlaidų dieną celebravo ir pamokslą pasakė pal. Teofiliaus beatifikacijos bylos postulatorius kun. Mindaugas Sabonis. Pradėdamas homiliją kunigas pasidžiaugė, kad tenka dalyvauti gyvos Bažnyčios šventėje, kurioje minimi du palaimintieji, o tikintieji liudija konkrečias Dievo malones, palietusias jų gyvenimus per pal. Jurgio užtarimą. Kun. Mindaugas ragino kuo geriau pa-žinti mūsų palaimintuosius, stengtis sekti jų pavyzdžiu – leisti Dievui būti matomam mūsų gyvenimuose ir, svarbiausia, su pasitikėjimu melsti palai-mintųjų užtarimo ne tik kiekvienam asmeniškai, bet ypač visai visuomenei svarbiais reikalais.

Pasibaigus pamaldoms, bazilikos Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje piligrimai tu-rėjo galimybę pamatyti ekspoziciją apie naujojo palaimintojo Teofiliaus gyve-nimo ir šventumo kelią.

Liepos 10oji, antroji jubiliejinių palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC atlaidų diena, skirta socialiniams darbuotojams bei savanoriams, prasidėjo katecheze. Joje Vilkaviškio vyskupijos jaunimo sielovados vadovas kunigas kun. Jonas Cikana kalbėjo apie šventuosius ir šventumą, kurių esminis bruožas – meilė Dievui ir iš jos kylantis nesavanaudiškas tarnavimas kitiems. Šios katechezės šaltinis – pal. Jurgio konferencija „Apie šventumo siekimą“, sakyta lygiai prieš 100 metų. Kunigas, išėjęs iš presbiterijos, labai artimai, šiltai ir nuoširdžiai bendravo su maldininkais, gausiai susirinkusiais ne tik iš Marijampolės, bet ir iš Alytaus dekanato parapijų ir trijų Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos skyrių. Dažnai katechezė tapdavo klausimų ir atsakymų pokalbiu. Apiben-drindamas katechezę kunigas pabrėžė meilės reikšmę. Be meilės mūsų visi darbai būtų beverčiai, be meilės mes nieko nelaimėtume. Dievo meilė geba išplėsti mūsų širdis, tik Dievas mums padeda mylėti savo priešus, laiminti juos. Svarbu šventėjimo kelyje išmokti maldos: pabūti su Viešpačiu, tyloje pa-bendrauti, kalbėti jam ir klausyti, ką Dievas sako.

Pagrindinėms iškilmingoms šv. Mišioms vadovavo vysk. Juozas Žemai-tis MIC, drauge su juo meldėsi būrys kunigų iš Vilkaviškio vyskupijos Aly-taus dekanato, vadovaujami dekano g. kan. Arūno Užupio, svečiai kunigai iš kitų vyskupijų, taip pat keletas visai neseniai šventimus gavusių vedusių diakonų iš Kauno arkivyskupijos. Ypač daug piligrimų šią dieną atvyko iš Vil-kaviškio vyskupijos Alytaus dekanato, šv. Mišių metu giedojo Alytaus Švč. M. Marijos Krikščionių pagalbos parapijos choras.

Homilijoje kunigas J. Cikana, cituodamas Šventojo Rašto ištrauką apie pasiųstus į pasaulį 72 mokinius, priminė, kad pasaulis šiandien ir yra ta didelė pjūtis, todėl Dievas leido pakviesti darbuotis Bažnyčioje diakonus,

Kunigų paskyrimai

Šiaulių vyskupijojeKun. Stanislovas Žukauskis atleistas iš Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos vikaro pareigų ir paskirtas Šakynos Šv. arkangelo Myko-lo ir Žarėnų-Latvelių Šv. Mikalojaus parapijų klebonu, taip pat įpareigotas rūpintis Šakynos seniūnijoje esančia koplyčia Agailiuose.

Kun. Jordanas Urbonas atleistas iš Šakynos Šv. arkangelo Mykolo bei Žarėnų-Latvelių Šv. Mikalojaus parapijų klebono pareigų bei įpareigojimo ap-tarnauti koplyčią Agailiuose ir paskirtas Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos vikaru – altaristu.

-Š-

Žolinė Pažaislyje

„Tegu kiekvieną įprastoje kasmetinėje ir vis kitokioje Žolinės šventėje Pažaislyje Viešpats paliečia savaip, duoda tai, ko labiausiai mums reikia dabar“, – sakė kun. Artūras Kazlauskas, aiškinęs litur-giją kauniečiams, kurie Lietuvos Šv. Ka-zimiero kongregacijos seserų kvietimu tradiciškai gausiai susirinko į Pažaislio vienuolyną švęsti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų.

11 val. šv. Mišios buvo aukojamos Pa-žaislio Marijos Apsilankymo pas Elzbie-tą bažnyčioje, o po pietų vyko iškilmės kulminacija – iškilmingos šv. Mišios šventoriuje priešais bažnyčią, prie al-toriaus su Gražiosios Meilės Motinos ir Kūdikio atvaizdu. Šv. Mišiose giedojo Kauno valstybinis choras, vadovauja-mas prof. Petro Bingelio.

Prieš iškilmingas šv. Mišias Sutaikinimo maldai vadovavo Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, pakvietęs visus susitaikyti su Dievu taip pat ir atliekant asmeninę išpažintį – iš-pažinčių čia pat, vienuolyno kiemelyje, klausė miesto parapijose tarnaujantys Kauno I dekanato kunigai.

„Esame vienybėje su kitais žmonėmis, kurie šiandien švenčia Mergelės Ma-rijos Ėmimą į dangų ir kitose Lietuvos šventovėse. Marijos paėmimas į dan-



pasauliečius, vedusius vyrus. Kunigas apžvelgė ramybės sąvoką, ką ji reiš-kia ir kodėl mums reikia ramybės. Atkreipė dėmesį į situacijas, kada Jėzus buvo ramus ir kada ne: dykumoje, šventykloje, Alyvų sode paskutinį kartą melsdamasis prieš mirtį. Homilijoje tarsi naujaip pateikta minčių ir sam-protavimų apie pasiaukojamą tarnystę Dievui ir Bažnyčiai, apie taiką, kuri pasiekiama tik kantriai nešant savo kryžių, apie pasiryžimą iš visos širdies ištarti Dievui: Teesie Tavo valia.

Atnašas nešė Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai, Alytaus dekanato tikintieji ir Palaimintojo J. Matulaičio draugijos Alytaus skyriaus nariai bei at-laidų savanoriai ir Caritas atstovai, dėkodami Dievui ir prašydami laiminti jų triūsą bei pastangas.

Atlaidų tradicijoje labai prasmingas ir visus jaudinantis yra susitelkimas Palai-mintojo koplyčioje kalbant jo litaniją, meldžiant jam šventųjų garbės, prašant Dievo sveikatos malonės žmogui ir globos Tėvynei.

Agapė Marijonų sodelyje visada suburia pabendrauti, pasikalbėti, susipažinti. O šį kartą visus džiugiai nuteikė Alytaus Marijos Krikščionių Pagalbos pa-rapijos choras, vadovaujamas Stasio Mikalionio. Po agapės Palaimintojo ko-plyčioje buvo meldžiamasi už šeimas, save, artimuosius, už nuklydusius bei pamirštus. Tikintieji kviesti asmeniškai prisiartinti prie pal. Jurgio relikvijų ir regimu ženklu – prisilietimu išreikšti savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievo gai-lestingumu, pasiekiančiu mus per pal. Jurgio užtarimą.

Tradiciškai šios dienos popietę visi, kas norėjo, vyko Lūginėn, kur kiekvieną dieną Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos seserims vadovaujant meldžiamasi Gailestingumo vainikėlio malda.

„Dievo visa širdimi ieškodami [...] tuo pačiu geriausiai patarnausime ir žmo-nijai, ir visuomenei“, – anuomet dienoraštyje rašė pal. Jurgis Matulaitis. Atsi-liepiant į šį palaimintojo priminimą ir kvietimą, kasmet atlaiduose viena diena skiriama maldai už besidarbuojančius įvairiose tarnybose, budinčiose dėl vi-suomenės gėrio. Liepos 11 d. pamaldose dalyvavo Marijampolės priešgaisri-nės apsaugos tarnybos ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komi-sariato vadovybė bei nemažai šių ir kitų tarnybų darbuotojų. Pagrindinėms šv. Mišioms vadovavo vysk. Rimantas Norvila, Vilkaviškio vyskupijos ordina-ras. Drauge meldėsi vysk. emeritas Juozas Žemaitis ir gausus kunigų būrys iš Vilkaviškio vyskupijos Aleksoto ir Prienų dekanatų bei iš kitų Lietuvos vietų.

Homilijoje kun. Algirdas Toliatas, vyriausiasis policijos kapelionas, ypač pa-brėžė pal. Jurgio šūkį: Nugalėk blogį gerumu. Kunigas atkreipė dėmesį, kad blogį nugalėti ypač padeda bendrystė, bendra pozityvi veikla. O nepasiten-kinimas, irzlumas ar pyktis visiškai negelbsti šioje kovoje. Priešingai, tai yra smulkiosios neapykantos formos, griaunančios Dievo dvasią mumyse ir ki-tuose. Kunigas priminė esminę tiesą apie žmogų: mes visi – geri ir ne, dori ir ne – esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Ir vargšas tas žmogus, kuris negy-vena savo dieviškąja prigimtimi.

Prieš šv. Mišias katechezėje kun. Remigijus Gaidys, Šilavoto ir Plutiškių pa-rapijų klebonas, policijos kapelionas, remdamasis pal. Jurgio konferencijos „Apie sakramentinę išpažintį“ mintimis, kvietė susimąstyti apie Sutaikinimo sakramento svarbą. Susitaikymas su tėvais, draugais, vaikais ar kolegomis visuomet palieka džiaugsmą ir ramybę širdyje. Tačiau kartais tai padaryti

gų su siela ir kūnu reiškia, kad Dievui rūpi visas žmogus. Dievas žvelgia į mus ir mato mūsų prašymus – sveika-tos, laimės, pagalbos. Dievas laimina ypač žemdirbių darbą ir šio darbo vai-sius“, – sakė pilnutėliame šventoriuje kauniečius ir miesto svečius netrukus sveikinęs ir iškilmingoms šv. Mišioms vadovavęs Kauno arkivyskupas metro-politas Lionginas Virbalas. Skambant choro giedamai Marijos giesmei Ma-gnificat arkivyskupas palaimino žolynus žmonių rankose kaip padėką Dievui už jo sukurtąjį pasaulį. Šv. Mišias koncele-bravo Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, t. Aldonas Gu-daitis SJ ir kun. Artūras Kazlauskas.

„Švenčiame Mergelės Marijos pergalę, jos džiaugsmo pilnatvę. Marija pirmoji priėmė Dievo Sūnaus Įsikūnijimo žinią ir tapo Jo Motina, ji pirmoji su kūnu ir siela paimta į dangų. Marija pirmoji ant rankų paėmė Kūdikį Jėzų, dabar pir-moji savo Sūnaus apglėbta ir atvesta į dangaus Tėvo prieglobstį“, – vėliau savo homilijoje sakė arkivyskupas, atkreip-damas dėmesį, jog Marijos dangun paėmimas yra Dievo pasilenkimas prie mažųjų ir nuolankiųjų, tai paliudijimas, kad kiekvienas esame Dievui be galo brangus, kad kiekvieno žmogaus – su siela ir kūnu – orumas yra neliečiamas. Ši šventė, bylojanti apie dangų, paradok-saliai mus pastato ant žemės, sugrąžina į tikrą kasdienį gyvenimą. Be kita, gany-tojas pasidalijo Benedikto XVI mintimi, jog ne tik Dieve yra vietos žmogui, bet ir žmoguje yra vietos Dievui. Tai matome ir Marijos gyvenime, ir Dievo artumoje nuolat gyvenusio palaimintojo Teo-filiaus Matulionio gyvenimo istorijoje. „Jo paskelbimas palaimintuoju – tai pri-pažinimas, kad jis yra ten, kur su kūnu ir siela paimta Mergelė Marija, – yra Dievo artumoje“, – sakė arkivyskupas.

Po visuotinės maldos atnašas prie alto-riaus nešė ukrainiečių šeima – karo pa-bėgėliai iš Luhansko srities.

Liturgijos pabaigoje seserų kazimierie-čių vardu atlaidų dalyviams, vienuolyno talkininkams, geradariams, aukotojams dėkojo ses. Lidija Edita Šicaitė. Pasi-baigus šv. Mišioms, Kauno valstybinis



būna sunku. Ne visuomet lengva susitaikyti ir su Dievu. Tačiau Dievas, kaip gailestingasis tėvas iš Luko evangelijos pasakojimo, visuomet su meile laukia savo paklydusio sūnaus ar dukters. Kaltumo jausmas uždaro žmogų savyje. Žmogus lieka vienas ir kenčia. Užuot leidęsis būti matomas To, kuris nesi-liauja jį mylėjęs, žmogus bėga pasislėpti, tačiau kuo vienišesnis yra žmogus, tuo nuodėmė darosi vis didesnė. O Geroji Naujiena yra tai, kad Dievas nepa-sitenkina žmogaus atsiskyrimu, bet imasi iniciatyvos susitaikyti. Nuodėmės išpažinimas mus išlaisvina ir vėl sugrąžina pas Dievą, atkuria bendrystę su juo ir jo Bažnyčia. Eiti išpažinties – tai būti sąžiningam pačiam sau. Atlikti išpažintį – tai ne informuoti Dievą: jis ir taip mus pažįsta, o laisvai ir iki galo atsiverti, nebevilkti sunkios naštos.

Piligrimai, tarp kurių nemaža Pal. Jurgio Matulaičio draugijos narių, tądien gausiai atvyko iš Aleksoto ir Prienų dekanatų. Jie aktyviai dalyvavo liturgijoje: skaitė skaitinius, nešė atnašas, o giedojimui vadovavo Aleksoto Šv. Kazimiero parapijos choras.

Liepos 12oji yra diena, kai lygiai prieš 30 metų, 1987 m. liepos 12 d., Marijampolėje vyko svarbiausias įvykis to meto Lietuvoje. Tiesa, neskelbtas ir neviešintas žiniasklaidos, tačiau sutraukęs apie 40, o gal ir 50 tūkstančių tikinčiųjų. Atlaiduose tądien melstasi už visus švietimo ir žiniasklaidos darbuotojus, tikybos mokytojus bei katechetus.

Katechezę sakęs Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorius, teologijos ir baž-nytinės teisės licenciatas kun. Simas Maksvytis, vėliau šv. Mišių metu dalijęsis ir pamokslu, padėjo atrasti ir apmąstyti pal. Jurgio 1925 m. rašyto ganytojiš-kojo laiško apie krikščionišką ugdymą įžvalgų aktualumą šiandien. Kunigas pabrėžė, kad mūsų laikais technologinės plėtros suteikta galimybė naudotis komunikavimo priemonėmis leidžia nesuskaičiuojamai gausybei žmonių per vieną akimirką dalytis naujienomis ir plačiai jas paskleisti. Naujienos gali būti geros arba blogos, teisingos arba melagingos. Dar tikėjimo tėvai žmogaus pro-tą lygino su malūnu, kuris, varomas vandens, negali sustoti. Malūnininkas turi nuspręsti, ką malti – grūdus ar svidres. Žmogaus protas visada veikia ir negali liautis „malęs“ to, ką gauna, tačiau nuspręsti, kokią medžiagą jam tiekti, turime mes patys.

Šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Drauge su ganytoju meldėsi gausus būrys kunigų iš Šakių dekanato, giedojo Griškabūdžio parapijos choras. Pal. Jurgio užtarimui savo atsakingas ir nelengvas užduotis pavesti susirinko nemažas būrys pedagogų iš Šv. Mato, Šv. Cecilijos, Marijonų gimnazijų, gausus būrys tikybos mokytojų. Kaip visuomet, džiaugsmingai ir aktyviai pamaldose dalyvavo ir Pal. Jurgio Matulaičio draugijos nariai.

Pradėdamas šv. Mišias Vilkaviškio vyskupijos ganytojas pasidžiaugė gausiu būriu piligrimų iš Šakių dekanato, o ypač vaikais iš Kudirkos Naumiesčio, kurie kanauninko Donato Jasulaičio iniciatyva jau daug metų tradiciškai prieš Palaimintojo atlaidus priima pirmąją Komuniją ir atvyksta į Marijampolės ba-ziliką. Tai jiems graži iškilmė, visam gyvenimui įsimintina diena. Tai gražus ėjimas Dievo link, palydint tikybos mokytojams ir kunigui.

Homiliją kunigas S. Maskvytis pradėjo kalbėdamas apie atlaidų savaitės akcentą – maldą, kuri buvo be galo svarbi palaimintajam, kuri ir šiandien kviečia artyn prie mūsų visų šaltinio – Kristaus. Tai galinga jėga ir bran-gi dovana. Ją galima dovanoti ir priešui, ir mylimam, ir mirusiam, ir dar

choras pagiedojo giesmių danguje iš-aukštintos Mergelės Marijos garbei, pa-dovanodamas kauniečiams dar vieną maldos ir susikaupimo valandėlę.

-kait-

Nauja Vilniaus arkivyskupijos Caritas direktorė

Nuo rugpjūčio 9 d. Vilniaus arkivyskupi-jos Caritas direktoriaus pareigas pradėjo eiti Daiva Kanevičienė. Naujoji VA Caritas vadovė iki šiol dirbo telekomunikacijų ir informacinių technologijų srityje, yra sukaupusi didelę darbo su klientais, procesų valdymo, tarptautinio darbo patirtį. Daug metų priklausydama maldos grupei ir atlikdama maldos tarnystę D. Kanevičienė subrandino norą skirti savo laiką darbui Bažnyčios karitatyvinės veiklos lauke.

VA Caritas yra viena iš giliausias sociali-nės pagalbos tradicijas turinčių organi-zacijų Lietuvoje ir plačiausią socialinės pagalbos tinklą turinti nevyriausybinė organizacija Vilniaus regione. 2016 me-tais VA Caritas padaliniuose ir parapijų bendruomenėse dirbo 92 darbuotojai ir 577 savanoriai. Socialinę, psichologinę ir dvasinę pagalbą VA Caritas centruose gavo 17 659 žmonės, dar 2 288 žmonės ieškodami pagalbos kreipėsi į parapijų bendruomenes. 2016 m. įvairioms pa-galbos veikloms VA Caritas skyrė 1 856 277,84 Eur.

2016 m. rudenį VA Caritas direktoriui Linui Kukuraičiui tapus socialinės ap-saugos ir darbo ministru, VA Caritas laikinai vadovavo Vaiva Mačiežaitė-Kaz-lauskienė, iki tol ėjusi direktoriaus pa-vaduotojos socialinėms programoms ir centrams pareigas.

-vvci-

Kunigų seminarijose pradės studijas 19 jaunuolių

Į tris Lietuvoje veikiančias kunigų semi-narijas šiemet priimta 19 jaunuolių.

Šiemet Vilniaus Šv. Juozapo kunigų se-minarijoje stojamieji egzaminai vyko liepos 18 d. Buvo pateikti 12 kandidatų prašymai. Priėmimo komisijos sprendi-mu 10 prašymų buvo patenkinti.



tik gimsiančiam. Grįždamas prie Evangelijos, kuri tądien perteikė žinią apie septyniasdešimt du mokinius, Jėzaus pasiųstus pirma savęs, kunigas pabrėžė, kad mes visi esame tų septyniasdešimt dviejų mokinių įpėdiniai. Visi esame pašaukti liudyti žmonėms Išganytoją. Taip kiekvienas krikščio-nis tampa apaštalu. Septyniasdešimt dviejų mokinių siuntimas mums kalba apie galimybę būti nesuprastiems ir nepriimtiems, apie galimus trūkumus, būtiną kantrybę, ilgą kelią į tiesą.

Liepos 13ąją, Pal. Jurgio atlaidų penktąją dieną, Marijampolės bazilikoje visų pirma būrėsi tie, kuriuos tėvas Jurgis itin mylėjo ir kuriems džiaugsmingai tarnavo – kunigai ir pašvęstieji.

Šv. Mišias, kurioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, kunigai vienuoliai jėzu-itai, marijonai ir saleziečiai, būrys kunigų iš Vilkaviškio vyskupijos Lazdijų dekanato ir svečių iš kitų Vilkaviškio vyskupijos dekanatų bei vyskupijų. Pal. Jurgio užtarimui pavesti savo ir savo bendruomenių intencijas susirinko Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių, Mažųjų Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių, Šv. Elž-bietos seserų, Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių, Šv. Šeimos sese-rų, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų ir kitų kongregacijų seserys, Dievo gailestingumo tarnaičių pasauliečių instituto, Vilkaviškio vyskupijos pašvęstųjų našlių asociacijos, pasauliečių pranciško-nų ordino nariai.

Melsta Dievo malonių kunigams, taip pat drąsos ir atvirumo dovanos jau-nimui, kad kuo daugiau jaunų žmonių atsilieptų į Viešpaties kvietimą ir pa-sirinktų kunigiškąją tarnystę ar vienuoliškąjį kelią. Gražus būrys piligrimų, tarp jų gausiai Pal. Jurgio Matulaičio draugijos narių, tądien atvyko iš įvai-rių Vilkaviškio vyskupijos Lazdijų dekanato parapijų: Lazdijų, Leipalingio, Krikštonių, Kapčiamiesčio ir kitur. Šv. Mišiose giedojo Krosnos Šv. Mato parapijos choras.

Katechezę, o vėliau pamokslą sakęs kanauninkas, profesorius, teologijos dak-taras kunigas Kęstutis Žemaitis apžvelgė Bažnyčios mokymą apie Kunigystės sakramentą ir, remdamasis pal. Jurgio konferencijų mintimis, pristatė klau-sytojams kunigą kaip žmogų, liudijantį Kristų. Kunigystės sakramentas – tai paties Kristaus apaštalams bei jų įpėdiniams ir pasirinktiems pagalbininkams ypatingu ženklu ir galia pavesta pasiuntinybė Bažnyčioje toliau tęsti Viešpa-ties tarnystę. Kunigystė yra Dievo dovana ir, anot palaimintojo, kunigas yra žmogus, liudijantis Kristų. Jis pašauktas tarnauti Dievo tautai, todėl privalo spinduliuoti dorybėmis, tačiau yra silpnas ir pavargstantis, gavęs šventimus, tačiau savo žmogiškumu kaip ir kiekvienas Dievo tautos narys yra ribotas. Jis moko, laimina, šventina, tačiau jam reikia Dievo malonės ir tikinčiųjų palaiky-mo. Katechezėje apmąstyti gero kunigo bruožai pagal tėvą Jurgį. Tos dienos apmąstymą kunigas K. Žemaitis papildė gražiais pavyzdžiais iš kunigų, turė-jusių aistrą ir pasiryžimą iki galo tarnauti žmogui, o per jį Dievui, gyvenimo. Ypač atkreipė dėmesį į pirmojo Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso, kurio mirties 70osios metinės šiemet minimos, asmenį.

Liepos 14ąją – Ligonių, slaugytojų ir medikų dieną – ypač melstasi už visus kenčiančius dėl įvairių fizinių ligų, taip pat nuo priklausomybių ir dvasinių negalių bei tuos, kurie jais rūpinasi. Katechezėje ir Mišių homilijoje teologi-jos mokslų daktaras kun. Žydrūnas Kulpys, Liudvinavo parapijos klebonas, Marijampolės bendruomenės „Tikėjimas ir Šviesa“ ir Vilkaviškio vyskupijos

Kauno kunigų seminarijoje stojamieji egzaminai vyko rugpjūčio 3 d. Buvo pa-teikti 8 kandidatų prašymai. Priėmimo komisijos sprendimu 6 prašymai buvo patenkinti.

Į Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją kandidatavo 5 jau-nuoliai, priimti 3.

-bernardinai.lt-

Trakuose pašventinti nauji varpaiLiepos 16 d. Trakų Švč. Mergelės Mari-jos Apsilankymo bažnyčioje Vilniaus ar-kivyskupas metropolitas Gintaras Gru-šas, dalyvaujant gausiai susirinkusiems parapijiečiams ir svečiams, konsekravo altorių bei pašventino du naujus var-pus. Didysis, Trakų Dievo Motinos, Lie-tuvos Globėjos, varpas sveria 700 kg, Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio varpas – 470 kg. Ant jų išlieti užrašai lotynų kalba. Du pašventinti bažnyčios varpai išlieti Lenkijoje, garsioje brolių Kruševskių varpų liejykloje Vengruve. Iki šiol Trakų bažnyčia turėjo tris varpus, kurių didžiausias, palyginti, kuklus – 100 kg svorio.

„Bendruomenė neatsitiktinai pasirinko varpus, kad išskirtinai paminėtų valsty-bei ir jos žmonėms svarbias datas. Var-pų garsas įprasmins šių įvykių reikšmę. Jų gaudesys nuo bažnyčios sklinda toli: pasiekia Trakų apylinkes, sklendžia ne tik Galvės, Totoriškių, Bernardinų eže-rų bangomis, bet aidi ir tolimesniame Skaisčio ežere. Varpai – tai iškalbinga mūsų žinia ir ateinančioms, kurios dar gims, kartoms“, – sakė vienas iš nau-jų varpų atsiradimo iniciatorių, Trakų bažnyčios klebonas dekanas Jonas Varaneckas. Pasak klebono, gyvena-me išskirtiniu istoriniu laiku. Kitąmet minėsime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį bei stebuklingomis galiomis žinomo Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo 300-ąsias metines. Pastaro-ji data gražiai įsilieja į mūsų valstybės at-kūrimo šimtmečio renginių panoramą. Be to, šiemet Seimas, siekdamas puose-lėti Lietuvos ir Europos kultūros paveldą per Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Glo-bėjos, paveikslo karūnavimo 300 metų



pašvęstųjų našlių asociacijos kapelionas, kalbėdamas apie sunkias situacijas, su kuriomis tenka susidurti kiekvienam, ypač pabrėžė kantrybės dorybę, kurios svarbą savo raštuose gan aiškiai atskleidžia pal. Jurgis Matulaitis.

Šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, koncelebravo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis, Vilkaviškio dekanas, prelatas, kanauninkas Vytautas Gustaitis, gausus būrys šio dekanato kunigų bei svečių kunigų iš įvairių Vilkaviškio vyskupijos ir kitų vyskupijų parapijų.

Arčiausiai altoriaus šv. Mišių metu būrėsi savo slaugytojų, globėjų ir savanorių palydėti ar neįgaliųjų vežimėliais atvežti ligoniai. Drauge meldėsi gausus būrys medikų iš Marijampolės ligoninės, Marijampolės pirminės svei-katos priežiūros centro ir kitų medicinos bei globos ir slaugos institucijų. Savo parapijos globėjui padėkoti už patirtas malones ir melsti savo ir visų savo parapijiečių intencijomis šiandien atvyko grupė piligrimų iš Kauno Pal. Jurgio Matulaičio parapijos, vadovaujami diak. Emilio Vasiliausko. Pal. Jurgio Matulaičio draugijai šiandien atstovavo Druskininkų Šv. apaštalo Baltramie-jaus parapijos skyrius bei prie Pilnų Namų bendruomenės veikiantis skyrius. Giedojo Vilkaviškio katedros choras.

Pasibaigus agapei, kaip ir kitomis atlaidų dienomis, melstasi pasivedimo pal. Jurgiui malda, kurios metu piligrimai meldžiasi visiems aktualiomis, bet taip pat savo asmeninėmis intencijomis, dažnai prašydami pagijimo malonės sau ar savo artimiesiems per palaimintojo užtarimą. Kun. Andrius Šidlauskas MIC, pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatorius Lietuvoje, tądien išgirdo jau trečią šią savaitę liudijimą apie sugrąžintos sveikatos malonę.

Liepos 15ąją švęsta katalikiškųjų judėjimų ir bendruomenių diena. Į atlaid-us susirinko ir liturgijoje aktyviai dalyvavo Marijampolės dekanato kunigai ir tikintieji, Marijampolės Šv. ark. Mykolo ir Šv. Vincento parapijų bei Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies parapijos Pal. Jurgio Matulaičio draugijos skyrių nariai. Drauge su jais meldėsi ir gausus būrys maldininkų, atstovaujančių įvairiems katalikiškiems judėjimams ir organizacijoms: Gyvojo rožinio (grupė iš Panevėžio), Marijos legiono (grupės iš Šakių, Kauno, Vilkaviškio ir vietiniai marijampoliečiai), Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės (grupė iš Kau-no), Sutuoktinių susitikimų judėjimo (grupė iš Panevėžio), Katalikių moterų Šv. Elzbietos draugijos (grupė iš Šiaulių) nariai, taip pat piligrimų grupės iš Gižų, Gelgaudiškio, Alytaus, Virbalio, Varėnos parapijų.

Prieš šv. Mišias katechezėje apie Bažnyčią kaip bendruomenę ir bendruome-nes joje kalbėjo teologijos daktaras kun. Rimas Skinkaitis, vėliau sakęs ir ho-miliją šv. Mišiose. Pasak kun. Rimo, bendruomeniškumas yra viena esminių Bažnyčios savybių ir siekiamybių. Bendruomeniškume atsiskleidžia ir per jį reiškiasi Bažnyčios kaip Dievo tautos tapatybė. Apaštalas Paulius lygina Baž-nyčios bendruomeninę struktūrą su šeima. Bažnyčios narių santykiai yra šei-mos pobūdžio žmogiškieji santykiai. Kaip šeima, taip ir Bažnyčia – Kristaus Karalystė žemėje, kaip ją mėgo vadinti pal. Jurgis, turi pasaulyje įgyvendinti Dievo meilę, semdamasi jėgos iš tikėjimo būti jo artumo vieta ir ženklas. Todėl toks svarbus yra bendruomeninis tikėjimo išgyvenimas, kurį visada skatino Bažnyčia, jo praktikavimas ir brandinimas.

Šv. Mišioms vadovavo vysk. Rimantas Norvila, koncelebravo vysk. emeri-tas Juozas Žemaitis MIC, marijonų vicegenerolas t. Joe Roeschas ir būrys

jubiliejų, 2018 metus paskelbė Lietuvos Globėjos, Trakų Dievo Motinos, paveiks-lo karūnavimo 300-ųjų metinių minėji-mo metais.

Trakų šventovė ir jos malonėmis gar-sėjantis Dievo Motinos paveikslas yra artimai susijęs su Lietuvos didžiuoju ku-nigaikščiu Vytautu ir Lietuvos valstybin-gumo istorija, yra neatskiriama Lietuvos dvasinio ir kultūrinio gyvenimo dalis. Tai seniausias Dievo Motinos paveikslas Lietuvoje, pirmasis Romos popiežiaus karūnuotas Lietuvos Didžiojoje Kuni-gaikštystėje ir antrasis Abiejų Tautų Res-publikoje. Trakų Dievo Motinos, Lietu-vos Globėjos, paveikslas yra gerbiamas katalikų, stačiatikių bei musulmonų, o Trakų šventovė nuo seno gausiai lanko-ma piligrimų iš Lietuvos, Lenkijos, Balta-rusijos, Latvijos ir kitų kraštų.

Pašventinti naujieji varpai dar nebus keliami į bažnyčios varpinę, nes šiems darbams reikia kruopščiai pasiruošti. Ti-kimasi juos įkelti jubiliejinių metų prie-šaušryje. „Kol kas varpai bus bažnyčioje ir juos bus galima apžiūrėti, paliesti, pa-sigėrėti visiems, kas to panorės“, – sakė klebonas J. Varaneckas. -vilnensis.lt-

Pašventintas kryžiusLiepos 25 d. Kudoriškio kaime (Skie-monių sen.) pašventintas palaimintojo kankinio, arkivyskupo Teofiliaus Matu-lionio garbei pastatytas 5 metrų trijų dalių kryžius. Didingą kryžių iš vienti-so audros nulaužto ąžuolo išskobė ir Anykščių žemėje pastatė skulptorius Tauras Česnulevičius.

Į šventinimo iškilmes atvyko gausus dvasininkijos, rajono valdžios atstovų, tikinčiųjų būrys. Šventinimo iškilmes pradėjo T. Matulionio atminimo įamži-nimo organizatorius, Skiemonių ir Alan-tos parapijų klebonas Sigitas Sudentas. Iškilmėse dalyvavo popiežiaus apašta-liškasis nuncijus Pedro Lopez Quintana, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Telšių vyskupas ko-adjutorius Kęstutis Kėvalas, Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kanau-ninkas Stanislovas Krumpliauskas bei



kunigų iš Vilkaviškio ir kitų vyskupijų. Giedojo Česlovo Sasnausko kameri-nis choras, vadovaujamas Mindaugo Radzevičiaus.

Pasivedimo pal. Jurgiui pamaldose kunigai asmeniškai meldėsi už tikinčiuosius, o tikintieji prisilietimu prie pal. Jurgio sarkofago išreiškė pasitikėjimą Dievo gailestingumu, kurį jis leidžia patirti per savo šventųjų užtarimą. Ypač gausus maldininkų būrys meldėsi Gailestingumo vainikėlio malda pal. Jurgio tėviškėje, Lūginės kaime esančioje koplyčioje.

Šią popietę nuotaika bazilikoje ir prieigose buvo ypatinga: ruoštasi rytojaus pagrindinėms šv. Mišioms, naktiniam budėjimui – vigilijai. Šeštadienio va-kare sulaukta pėsčiųjų piligrimų grupės iš Lenkijos, Sokulkos miesto. Jie 160 kilometrų ėjo 6 dienas. Piligrimai dalyvavo vakarinėse šv. Mišiose, Švč. Sakra-mento adoracijoje, šlovinime ir užtarimo maldoje bei Žiburių procesijoje Švč. Mergelės Marijos garbei.

Sekmadienį, liepos 16ąją, Marijampolės bazilikoje švęsta pagrindinė Pal. Ju-rgio Matulaičio jubiliejinių atlaidų diena – beatifikacijos 30mečio iškilmės. „Palaimintasis Jurgis yra ypatinga dovana lietuvių tautai ir Bažnyčiai“, – sakė šv. popiežius Jonas Paulius II beatifikacijos šv. Mišių homilijoje 1987 m. birželio 28 d. Šv. Petro bazilikoje Romoje.

Katechezę vedęs bazilikos klebonas Andrius Šidlauskas MIC kvietė mintimis ir širdimi grįžti į ano meto įvykius. Katechezės metu skambėjo šv. Jono Pau-liaus II audiencijos lietuviams piligrimams pal. Jurgio beatifikacijos iškilmių išvakarėse garso įrašas, kuriame buvo girdėti taip brangūs kiekvienam lietu-viui popiežiaus žodžiai: „Jurgis Matulaitis, su didele meile vykdydamas vienuoliškąjį pašaukimą, trokšdamas visus nuvesti į išganymą, visiems tap-damas viskuo, tapo dvasiniu tėvu ne tik įkurtoms vienuolijoms, bet ir visai tautai.“ Kun. dr. Andrius Šidlauskas, trumpai pristatęs šį nuostabų popiežiaus kreipimąsi į lietuvių tautą, taip pat citavo ir vysk. Vaičių, kuris tomis dienomis su mažute piligrimų grupele iš Lietuvos buvo Romoje, o grįžęs, liepos 12 d., šioje bazilikoje, klausantis didžiulėms minioms, dalijosi įspūdžiais.

Iškilmingoms šv. Mišioms vadovavo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pe-dro López Quintana. Drauge su juo meldėsi kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Liepojos vyskupas Vik-tors Stulpins, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Telšių vyskupas koadjutorius Kęstutis Kėvalas, Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, taip pat apaštališkojo nuncijaus patarėjas mons. Matthew Ampon-sahSaamoa, marijonų vicegenerolas t. Joe Roeschas MIC, marijonų Lenkijos provincijos vyresnysis t. Tomasz Nowaczekas MIC ir būrys kunigų.

Homilijoje apaštališkasis nuncijus padėkojo už pakvietimą dalyvauti iškil-mėje, pasveikino susirinkusius tikėjimo brolius ir seseris, perdavė popiežiaus Pranciškaus palaiminimą. Apaštališkasis nuncijus apmąstė kiekvieno žmo-gaus situaciją, palygindamas mūsų širdis su dirva, kurion Viešpats sėja savo meilės sėklą.

Šv. Mišiose drauge su gausiai susirinkusiais maldininkais, tarp kurių buvo piligrimų grupės iš Lenkijos, Sokulkos parapijos, Vilniaus, Daugų, Punsko,

kiti dvasininkai. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio garbei jo gimtajame kaime pastatytą kryžių pašventino Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas. Ganyto-jas, dėkodamas visiems atvykusiems į iškilmes, sakė, kad „šis kryžius yra vilties ir meilės ženklas“.

Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, tardamas sveikinimo žodį, patikino, kad „ši vieta bus tinkamai prižiūrima“. Mo-lėtų rajono meras Stasys Žvinys džiau-gėsi, kad garbe turėti savo palaimintąjį gali pasidalyti su anykštėnais ir ragino saugoti jo atminimą.

Pasibaigus šventinimo iškilmėms, Skie-monių ir Alantos parapijų klebonas Si-gitas Sudentas visus pakvietė į šv. Mišias Alantos Šv. Jokūbo bažnyčioje, kurioje 1873 metais buvo pakrikštytas mažasis Teofilius. Po šv. Mišių maldininkai ėjo į Alantos kapines padėti gėlių, pasimels-ti prie arkivyskupo Teofiliaus motinos Onos Juočepytės-Matulionienės kapo.

-silelis.res.lt-

Atminimo lenta pal. Teofiliui Matulioniui

Rugpjūčio 10 d. Sankt Peterburgo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje atidengta ir pašventinta lenta palaimintajam arki-vyskupui Teofiliui Matulioniui atminti.

Teofilius Matulionis 1910–1929 m. buvo šios bažnyčios statybos organizatorius bei parapijos klebonas. Prasidėjus Pir-majam pasauliniam karui bažnyčios statyba sustojo, sovietiniais metais baž-nyčios pastate buvo įrengtas bendra-butis. 2003 m. pastatas grąžintas bažny-čiai, šiuo metu vyksta jo rekonstrukcija. Mišios laikomos požemyje esančioje koplyčioje, čia pritvirtinta ir atminimo lenta. Pabaigus rekonstrukciją lenta bus perkelta prie centrinių durų.

Lentos įrengimu rūpinosi Lietuvos Res-publikos generalinis konsulatas Sankt Peterburge, Lietuvos gyventojų genoci-do ir rezistencijos tyrimo centras, Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenė.

Iki šiol Sankt Peterburge buvo tik viena Lietuvą menanti vieta – atminimo lenta M. K. Čiurlioniui. Minint Lietuvos vals-



Lazdijų ir kitų Lietuvos vietų, dalyvavo laikinai einanti Marijampolės savivaldybės mero pareigas p. Irena Lunskienė. Kaip visuomet, aktyviai į liturgiją įsitraukė Pal. Jurgio Matulaičio draugijos nariai, o visus atvykstančius pasitiko būrys savanorių.

Pamaldos baigėsi Eucharistijos procesija, kurios priešakyje buvo nešama pal. Jurgio Matulaičio vėliava, pasiūta 1987aisiais ir pirmąjį kartą nešta padėkos už beatifikaciją iškilmėje Marijampolėje 1987 m. liepos 12 d. Po procesijos iš daugelio krūtinių su ypatingu nuoširdumu suskambo didingas šlovinimo himnas „Tave, Dieve, garbinam...“. Atrodo, drauge Viešpatį šlovino ir gamta: vos pajudėjus procesijai, saulė, buvusi beveik zenite, virš pačių bazilikos bokštų, pasipuošė švytinčiu ratu, kuris neišblėso dar ilgai pamaldoms pasibaigus.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidai baigėsi agape ir nuotaikingu „Bočių“ kapelos koncertu (vadovas Jonas Zakarevičius) Marijonų vienuolyno kieme. Bazilikos klebonas A. Šidlauskas MIC padėkojo visiems padėjusiems organi-zuoti atlaidų oktavą. Skambėjo linksmos lietuviškos dainos, žmonės, kupini pakilios nuotaikos, bendravo. Norintieji, kaip ir kiekvieną atlaidų dieną, vyko į palaimintojo tėviškę Lūginėje.

svp, vmick

Dvidešimtieji Kryžių kalno atlaidai

1997 m., praėjus dviem mėnesiams po Šiaulių vyskupijos įsteigimo ir tik sa-vaitei po ingreso į Šiaulių katedrą, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis at-gaivino Kryžių kalno atlaidus. Šiais metais organizuoti dvidešimtieji Kryžių kalno atlaidai Šiaulių vyskupijoje pasižymėjo dalyvių gausa ir nepaprastai gražiu saulėtu oru.

Kryžių kalno atlaidai tradiciškai prasidėjo vigilija. Liepos 29 d. vakare prie šv. popiežiaus Jono Pauliaus II dovanoto kryžiaus susirinkę maldininkai džiugiai sutiko Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį. Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos (jėzuitų) bendruomenės narės pagarbino Kryžių liturginiu šokiu. Jam ruoštasi netoli Kryžių kalno vykusioje šeimų stovykloje, kurią organizavo jėzuitų bendruomenė. Šios stovyklos dramos būrelis parengė ir Kryžiaus kelio stočių inscenizaciją. Kryžiaus kelio pabaigoje, padėkojęs vigilijos dalyviams, Šiaulių ganytojas kvietė apkabinti savo gyvenimo kryžių. „Kančia, – sakė vyskupas, – mums duoda stiprybės, nes žvelgiame į tą, kuris pirmas kentėjo. Kančioje padeda atgaila, Komunija. Kristus stiprina, maitina ir drąsina. Dažnai artinkimės prie Kristaus, kad galėtume drąsiai išpažinti tikėjimą.“

Pagrindiniai atlaidų renginiai prasidėjo sekmadienį. 11 val. nuo Šiaulių kate-dros į Kryžių kalną, vadovaujamas Šiaulių vyskupo, išėjo gausus būrys pili-grimų. Vyskupo parinktos giesmės – nuo „Kai darganų metas, kai mano sie-loj ruduo“ iki vaikams skirtos animacinės „Dievas stato namus“ – drąsino ir kėlė dvasią skirtingo amžiaus žygeiviams. Giesmes keitusiai rožinio maldai vadovavo Šiaulių katedros klebonas dekanas Egidijus Venckus. „Neįsivaiz-duoju atlaidų be šio piligriminio žygio“, – sakė iš Kauno atvykusi vienuolė. Užrašais ant marškinėlių išsiskyrė piligrimai iš Vilniaus Kalvarijų. Kryžių kalne jau šurmuliavo gerokai didesnė minia. Daugiausia maldų skambėjo kalno viršūnėje prie Jėzaus, Švč. Mergelės Marijos statulų ir papėdėje prie šventojo popiežiaus kryžiaus. Nedidelės eilutės susidarė prie išpažinčių

tybingumo atkūrimo šimtmetį tikimasi atidengti atminimo lentą ilgą laiką Pe-terburge dirbusiam, čia „Pavasario bal-sų“ poezijos rinkinį išleidusiam prelatui Jonui Mačiuliui-Maironiui.

-teofilius.lt-

Austrijos ir Lietuvos katalikų pedagogų partnerystei – 25 Zalcburgo arkivyskupija Austrijoje pasi-džiaugė dvidešimt penkerių metų par-tneryste su Lietuva. Lietuvių pedagogų delegacija aplankė Zalcburgo arkivys-kupą, praneša Austrijos katalikų naujie-nų portalas Kathpress.at.

Dvidešimt penki Telšių Vincento Borise-vičiaus gimnazijos mokytojai, moterys ir vyrai, liepos 26 d. aplankė Zalcburgo arkivyskupą Franzą Lacknerį OFM, ku-riam padėkojo už draugystę ir per ilgus metus teikiamą finansinę paramą. Kon-taktai tarp dviejų gimnazijų – privačios Zalcburgo arkivyskupijos Borromäum ir Telšių Vincento Borisevičiaus – prasidė-jo 1992 metais, kai V. Borisevičiaus gim-nazijos atstovai pirmą kartą Zalcburge dalyvavo Pedagogų studijų savaitėje.

Mokytojų delegacijos iš Telšių atstovai, dėkingi už Zalcburgo arkivyskupo drau-gystę, įteikė jam padėkos raštą, gintarinį meno dirbinį ir perdavė Telšių vyskupo sveikinimą. Zalcburgo arkivyskupijos katechetikos centro vadovas Josefas Rupprechteris svečiams iš Lietuvos papasakojo apie senus laikus siekian-čius Zalcburgo arkivyskupijos ryšius su Telšių vyskupija, Bažnyčia Lietuvoje ir Baltijos šalimis. Jis prisiminė Zalcburgo arkivyskupą emeritą Aloisą Kothgasse-rį SDB, kuris palaikė ryšius su lietuviais katalikais aštuntajame dešimtmetyje, kai buvo Insbruko ganytojas, o 2005 m. lankėsi Lietuvoje piligriminėje kelionėje su Zalcburgo vyskupijos maldininkais.

Susitikime Zalcburgo arkivyskupijos namuose su Lietuvos katalikų pedago-gais dalyvavo partnerystę tarp Telšių ir Zalcburgo diecezijų inicijavę kunigai, tarp kurių austras prel. Matthäusas Ap-pesbacheris ir lietuvis prelatas Juozas Šiurys.

-vr-



klausančių kunigų. Katechezę vedė Šiaulių vyskupijos jaunimo centro vado-vas kun. Arūnas Jankauskis.

15 val. prasidėjusiai Eucharistijai vadovavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bar-tulis. Koncelebravo Minsko-Mogiliovo metropolitas arkivyskupas Tadeus-zas Kondrusiewiczius, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Vilnius vyskupas augziliaras Arūnas Poniš-kaitis, Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, apaštališkojo nunci-jaus patarėjas mons. dr. Matthew AmponsahSaamoa, Lietuvos Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero provincijos ministras kunigas Algirdas Mala-kauskis OFM, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras t. Kazimieras Mi-laševičius OSB, Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius, kun. prelatas Alfonsas Jurkevičius iš Lenkijos (Vroclavo), Kauno arkivyskupo generalvikaras mons. Augustinas Paulauskas, Šiaulių vyskupi-jos kunigai. Giedojo Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kamerinis choras, dirigavo meno vadovas Rolandas Daugėla, akomponavo koncertmeistrė Roberta Daugėlaitė.

Arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius perdavė Baltarusijos Vyskupų konferencijos sveikinimus bei geriausius linkėjimus. Pabrėžė, kad Kryžių kalnas, kur sunkiais laikais žmonės ieško paguodos ir vilties, ir Kryžių kalno atlaidai garsūs ne tik Lietuvoje. Per pamokslą arkivyskupas akcentavo kry-žiaus išmintį. Religijos laisvės ir sykiu sekuliarizmo bei moralinio reliatyviz-mo laikais, kai žmonės vis dažniau gyvena taip, tarsi Dievas neegzistuotų, turime kreipti žvilgsnį į kryžių ir prašyti pagalbos, kad išliktume ištikimi krikščioniškajam pašaukimui, tradicijai bei Evangelijos dvasiai. Su tikėjimu turime žiūrėti į Viešpaties kryžių, kad išliktume dvasiškai gyvi. Kryžius – jo ženklu pradedame maldą, jis eina procesijos priekyje, yra mūsų bažnyčio-se, namuose, pakelėse, gatvėse, aikštėse, jį nešiojame ant kaklo, į jį žiūrime kasdien – ragina mus su meile priimti kasdienio gyvenimo sunkumus. Ar tai ne paradoksas, kai pasaulyje, kuriame dominuoja jėga ir agresija, priimtai tvarkai priešpriešinamas nuolankumas? Kryžiaus paradoksas, anot arkivys-kupo, yra tai, kad nuolankumas nugalėjo išdidumą, Dievo „silpnumas“ nu-galėjo žmogaus jėgą bei agresiją, meilė nugalėjo neapykantą, šviesa išsklaidė tamsą. Kryžiaus jėga – tai gelbinti jėga, kuri gelbėja iš nuodėmės bei lydi į naują, pilną Dievo malonės, šventumo, laisvės ir palaimos gyvenimą Kristuje. Nepaisant mūsų neištikimybės, Dievas nepailsta mūsų mylėti. Anot svečio iš Baltarusijos, šios šventos vietos – Kryžiaus kalno turtinga bei kartu tragiška istorija, taip pat lietuvių dvasinių vertybių gynėjų atmintis neturi pasilikti tik istorijos vadovėliuose ir bibliotekos lentynose. Ji turi būti mūsų širdyse ir skatinti gyventi pagal krikščioniškąsias vertybes bei jas ginti. „Lietuvi, neatsisakyk Viešpaties kryžiaus, išlik jam ištikimas, būk tikėjimo tvirtovė, saugok Evangelijos šviesą šiuolaikinio pasaulio sutemose ir dovanok jam viltį, kuri slypi Kristaus kryžiuje“, – baigdamas pamokslą kvietė MinskoMogiliovo metropolitas arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius.

Baigiantis šv. Mišioms Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis iškilmingai paskel-bė vysk. Julijono Steponavičiaus beatifikacijos bylos, kurią patvirtino Šventųjų skelbimo kongregacija Vatikane, pradžią.

Atlaidus vainikavo Šiaulių vyskupo padėka atlaidų dalyviams ir iš JAV atvy-kusios garsios lietuvių dainininkės, kompozitorės, pianistės ir poetės Gintarės Jautakaitės giesmės bei dainos.

irat

Jaunųjų ministrantų stovyklaŠiemet jau devintą kartą surengta Kau-no arkivyskupijos šv. Mišių ministrantų stovykla tema „Tapk įžymus!“ Taip no-rėta supažindinti dalyvius su šių metų „įžymybe“ – palaimintuoju Teofiliumi Matulioniu. Dėl skirtingo dalyvių am-žiaus buvo organizuojamos dvi stovy-klos pamainos: liepos 17–21 d. stovy-klavo 13–20 metų jaunuoliai, o liepos 24–28 d. – 7–12 metų dalyviai. Stovyklą, kurioje šiemet dalyvavo daugiau nei 60 patarnautojų, organizavo Kauno arki-vyskupijos kurijos sielovados programų koordinatorė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė kartu su Šiluvos parapijos klebonu kun. Erastu Murausku. Stovy-kla vyko Kaulakių gyvenvietėje, Dalios ir Algimanto Babilių sodyboje. Kiekviena diena turėjo savo temą pagal pal. Teo-filiaus asmenybės savybes: „Uolumas“, „Sąžiningumas“, „Atsakingumas“, „Drą-sa“ bei „Nuolankumas“.

Pagal dienos temą dalyviams buvo rengiami skirtingi dienos užsiėmimai. Beveik kasdien buvo vedamas užsiė-mimas apie liturgiją. Stovyklautojams surengtos išvykos. Vyresnieji leidosi į piligrimystę po Žemaitiją. Pirmiausia jie lankėsi Šaltojo karo muziejuje šalia Platelių ežero. Toliau keliavo į Žemaičių Kalvariją, melsdamiesi ir giedodami nu-ėjo visas Kalvarijos stotis. Po vakarienės Žemaičių Kalvarijoje vėl leidosi į kelią ir aplankė Pakutuvėnus. Sutaikinimo pamaldose daugelis ministrantų atliko išpažintį, vyko šlovinimas bei šv. Mišios.

Jaunesnieji stovyklautojai vyko į Šiau-lius. Ten sutikti ir išlydėti vyskupo Euge-nijaus Bartulio jie pėsčiomis ėjo į Kryžių kalną kartu eidami ir Kryžiaus kelią, kurio stotyse stovyklos vadovai sakė trumpus įvadus, liudijimus. Nužygiavę 12 kilome-trų Kryžių kalne visi šventė šv. Mišias.

Pirmojoje stovykloje jaunieji stovyklau-tojai sulaukė svečio – arkivyskupo eme-rito Sigito Tamkevičiaus. Jis papasakojo apie piligriminę kelionę po pal. Teofilio kalinimo vietas Rusijoje. Vėliau arkivys-kupas dalijosi savo patirtimi tremtyje, aukojo šv. Mišias ir kartu su stovyklau-tojais papietavo. -iš-


Bažnyčios žiniosEina nuo 1996 sausio 15 dienos

STEIGĖJASLietuvos Vyskupų KonferencijaS. Skapo g. 4, 01122 Vilnius

LEIDĖJASLietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centrasPapilio g. 5, 44275 Kaunas

REDAKCINĖ KOMISIJAPirmininkas l. e. p. kun. Kęstutis Smilgevičius

Nariai: Kaišiadorių vyskupija / mons. Algirdas JurevičiusKauno arkivyskupija / Darius ChmieliauskasPanevėžio vyskupija / kun. Gediminas JankūnasŠiaulių vyskupija / kun. Evaldas AlūzaTelšių vyskupija / kun. Remigijus SaunoriusVilkaviškio vyskupija / kun. Linas BaltrušaitisVilniaus arkivyskupija / kun. Saulius Bužauskas

VYR. REDAKTORIUSGediminas Žukas

REDAKTORIAIKastantas LukėnasVioleta MicevičiūtėAsta Petraitytė

KORESPONDENTAIkan. Andriejus Sabaliauskas / TelšiaiInesė Ratnikaitė / Šiauliaikun. Gediminas Tamošiūnas / Kaišiadorys

ADRESASPapilio g. 5, 44275 Kaunas

TELEFONAIRedakcija (37) 323 853Platinimo tarnyba (37) 322 758El. paštas [email protected]

SPAUDŽIALC „Dakra“Jonavos g. 26044131 Kaunas

TIRAŽAS 600 egz.ISSN 1392-6098

© 2017, „Bažnyčios žinios“


Žolinės atlaidai Krekenavoje

Rugpjūčio 14–20 d. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidai vyko Krekenavoje.

Rugpjūčio 15ąją, pagrindinę Žolinės atlaidų dieną, Krekenavos bazilikoje šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė Panevėžio vysk. Linas Vodo-pjanovas.

Žolinės iškilmių išvakarėse į Panevėžio vyskupijos jaunimo dieną švęsti Žolinės atlaidų apie šimtą jaunųjų piligrimų atvažiavo dviračiais, atplaukė baidarėmis. Po Sutaikinimo pamaldų visi dalyvavo šv. Mišiose, kurio ms vadovavo Panevėžio vysk. Linas Vodopjanovas. Ganytojas pamoksle pri-minė, kad anksčiau ši šventė tradiciškai buvo vadinama Dormitio – užmigi-mo švente. Kreipdamasis į susirinkusį jaunimą, vysk. Linas priminė vieną iš LJD šūkių: „Kai Dievas pirmoj vietoj – viskas savo vietoje“ ir paragino įveikti dvi mūsų laikmečio negandas – skubėjimą ir pažeistą balansą tarp dvasinių ir materialinių vertybių. Ganytojas kvietė maldininkus gausiai dalyvauti atlaiduose.

Po šv. Mišių jaunieji šauliai maldininkus pavaišino kareiviška koše. Visą naktį vyko Švč. Sakramento adoracija.

Pagrindinę Žolinės iškilmių dieną Krekenavos bazilikoje Panevėžio vys-kupas Linas Vodopjanovas pasveikino visus susirinkusius į džiugią šven-tę, į savo mamos namus. „Žolinė yra šviesi šventė. Sykiu žmonėms artima šventė. Artima, nes mes suvažiuojame į nuostabų susitikimą Dievo Moti-nos ir mūsų Mamos namuose. Žolinė mus moko keliauti su Marija, kuri buvo Dievo žodžio klausytoja. Klausydama ji moko švęsti jos Sūnaus mei-lės artumą. Sūnus ir Motina buvo visada drauge. Evangelijoje girdėjome Marijos giesmę. Šiandien labiau nei bet kada galioja jos žodžiai: „Didžių dalykų padarė man Visagalis.“ Šiandien Marija moko dėkoti už Dievo malones. Iš tiesų, koks yra gražus mūsų tikėjimas. Šiandien šventiname žolynus, vaisių pirmienas. Tai reiškia derliaus brandą, o kartu ir dvasios brandą, mūsų brandą. Kartais keistai žiniasklaida bando apipinti šią šven-tę kažkokiomis kitomis prasmėmis. Žolinėje mes pasveikiname Mariją, kuri šiandien yra danguje. Pagarbiai prisimename šį tikėjimo įvykį. Ir mes esame kviečiami keliauti tenai. Prisimename, kad turime dėkoti Dievui už viską, ir pagerbiame Mariją, kuri yra mūsų Motina. Žolinė primena, kad Marija dalyvavo išganymo istorijoje: nuo ištarto „taip“ iki išaukštinimo. Marijos likimas yra įžanga to, kas laukia visų mūsų. Marijos dangun Ėmi-mas – Visos Bažnyčios paguodos žvaigždelė. Tai kelrodė žvaigždė, kuri turėtų mus vesti į dangų“, – kalbėjo ganytojas.

Po Mišių gausi maldininkų bendruomenė dalyvavo procesijoje. Vėliau ba-zilikos aikštėje koncertavo Eglė, Ieva ir Vytautas Juozapaičiai, pristatyda-mi programą „Dainos iš širdies“. Vakare šurmuliavo Žolinės kermošius ir miestelio aikštėje koncertavo Vaidas Dzežulskis (vokalas), Eglė Hokusaitė (vokalas) ir Ovidijus Girdzijauskas (saksofonas).

Kaip ir kasmet, Krekenavoje veikė Žolynėlio stovykla, kurioje dvidešimt parapijos jaunų žmonių vykdė numatytą programą ir visokeriopai pagel-bėjo į atlaidus atvykusiems maldininkams.

kad

popiežiaus katechezės ganytojo žodis - baznycioszinios.lt · trumpas. tačiau jame glūdi visa...

Documents