PANEVĖŽIO KOLEGIJOS

BIOMEDICINOS MOKSLŲ FAKULTETAS

Sd-n R 13 grupės studentė Toma Paurytė

VAIKŲ KOMUNIKACINIŲ KOMPETENCIJŲ UGDYMAS VAIKŲ

DIENOS CENTRE

Baigiamasis darbas

Darbo vadovė lektorė

Loreta Klokmanienė

Panevėžys, 2017

TURINYS

ĮVADAS....................................................................................................................3

1. SOCIALINĖ KOMUNIKACIJA TEORINIU ASPEKTU...................................5

1.1.Socialinės komunikacijos samprata................................................................6

1.2.Vaikų iš socialinės rizikos šeimų lankančių VDC charakteristika.................9

1.3.Vaikų dienos centre teikiamos socialinės paslaugos.......................................

1.4.Socialinio darbuotojo vaidmuo vaikų dienos centre........................................

2. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO VAIKŲ DIENOS CENTRE,

STIPRINANT KOMUNIKACINES KOMPETENCIJAS, TYRIMAS....................

1.4.Tyrimo metodologija ir organizavimas...........................................................

1.5.Tyrimo rezultatų analizė..................................................................................

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ....................................................................................

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS.................................................................

SANTRAUKA............................................................................................................

SUMMARY................................................................................................................

PRIEDAI.....................................................................................................................

2

ĮVADAS

Problemos aktualumas.

Lietuvoje socialinio gyvenimo raida vis labiau tampa akivaizdi. Bendravimo problema ir

konfliktų priežastimi dažnai tampa komunikacinės kompatencijos stoka. Kiekvieno asmens

komunikacinė kompetencija sudaro prielaidas kiekvieno mūsų visaverčiam asmeniniam gyvenimui,

sėkmingai pažintinei, profesinei bei visuomeninei veiklai.

Šiandien, kaip mano M. Stokienė (2009) sparčiai žengiama į žinių ir informacijos

visuomenę ir jos siekiame, kada vyksta vakarietiškos kultūros integracija, o jos įtakoje dar labiau

norime išlaikyti šalies kultūrinį identiškumą, didelis dėmesys turi būti kreipiamas rengiamų

specialistų komunikacinės kompetencijos ugdymui.

Kaip teigia M. Firsovas (2007) kiekvienoje visuomenėje yra dalis žmonių, kurie dėl įvairių

priežasčių negali patys savarankiškai spręsti iškylančių socialinių problemų, visavertiškai dalyvauti

visuomenės gyvenime, jaučiasi nesaugūs ir atstumti.

Dažnai tokius asmenis palaiko ir reikiamą pagalbą jiems suteikia, šeima, draugai, kaimynai

ar kiti artimieji. Tačiau jie ne visada gali padėti. Kartais artimųjų tiesiog nėra, todėl žmonėms

prireikia profesionalių socialinių darbuotojų pagalbos

Nors bendravimas - mūsų prigimties dalis, vis tik tai yra didelė paslaptis ir neretai sunkiai

įmenama mįslė. Bendravimas - tai mokslas, kurio tenka nuolankiai mokytis, ir menas, reikalaujantis

nemažai mūsų kūrybingumo. Todėl šeimoje mes mokomės bendrauti, išreikšti save ir išklausyti

kitą, ir taip įvairiais būdais kuriame santykius.

Šeima išlieka pirmoji ir pagrindinė bendravimo dirbtuvė, komunikacinės kūrybos ir įdirbio

laukas. Ne be pagrindo manoma, kad šeimoje įgyta bendravimo patirtis ilgą laiką esti vienintelis

santykių su aplinkiniu pasauliu vertinimo kriterijus. „Šeimoje prasideda ir visuomeninis žmogaus

gyvenimas, kuris vėliau tęsiasi mokykloje, vaikų bei jaunimo organizacijose ir bažnyčioje“.

(Juodeikaitė A., 2005 3p.)

Šiandien šeima mažai išlieka darni, dažniausiai joje vyrauja įtempti sąntykiai tarp šeimos

narių ir iš nedarnios šeimos vis dažniau šeimos pereina į socialinės rizikos šeimas. Šioms šeimoms

vis dažniau tampa reikalinga socialinio darbuotojo pagalba. Dažnai vaikai iš socialinių rizikos

šeimų lankosi vaikų dienos centruose, kur su jais dirba specialistai, socialiniai darbuotojai.

 Vaikų dienos centrų teikiamos socialinės paslaugos – viena iš alternatyvių pagalbos formų

socialinės rizikos grupės šeimų ir jų vaikų problemų sprendimui. Spartus vaikų dienos centrų

socialinių paslaugų sistemos vystymasis bei šių paslaugų kiekybinė plėtra skatina atkreipti vis

didesnį dėmesį į teikiamų paslaugų kokybę. Vaikų dienos centrai, gausiai finansuojami iš valstybės

biudžeto, t.y. mokesčių mokėtojų pinigų, teikdami paslaugas turi užtikrinti klientų teisę į kokybę.3

Vaikų dienos centrų socialinių paslaugų kokybės ir jos plėtros galimybių analizė svarbi ir

dar vienu aspektu. Didėjant ekonomikos įtakai politiniams bei visuomeniniams procesams,

socialinėms paslaugoms taip pat keliami stiprūs paslaugų efektyvumo reikalavimai, kas gresia jų

kokybės sumažėjimui. Teikiamos ir planuojamos socialinės paslaugos turi balansuoti tarp

ekonominio efektyvumo ir socialinio teisingumo, įsipareigojimų visuomenei (Žalimienė L., 2003 p.

128).

Socialinis darbuotojas – tai specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus

prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su visuomene, padėti jam integruotis į ją ir

skatinti pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą.

Socialiniu darbuotoju gali dirbti asmuo, įgijęs socialinio darbuotojo specialybę aukštesniosiose arba aukštosiose mokyklose, rengiančiose šios specialybės darbuotojus pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas programas, suderintas su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Socialiniu pedagogu gali dirbti asmuo, įgijęs bazinį socialinio pedagogo išsilavinimą aukštosiose (kolegijose) ar universitetinėse mokyklose arba asmuo įgijęs socialinio darbuotojo išsilavinimą ir turintis pedagogo kvalifikacijos pažymėjimą ar bazinę socialinio pedagogo specializaciją, baigęs ilgalaikius perkvalifikavimo kursus ir gavęs atitinkamą kvalifikacijos pažymėjimą, suteikiantį teisę dirbti socialiniu pedagogu. Socialinių pedagogų rengimas ir kvalifikacijos suuteikimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 4 d. nutarimą Nr. 368. 

Socialinis darbas – profesinė veikla, kurios paskirtis – padėti socialinio funkcionavimo

sunkumų turintiems asmenims, grupėms ir bendruomenėms pagerinti santykius su visuomene.Šia

veikla skatinami socialiniai pokyčiai, žmonių santykių problemų sprendimas, žmonių įgalinimas bei

išsilaisvinimas, siekiama gerovės padidinimo.

Socialinio darbo veikla taikoma ten, kur žmonės sąveikauja su socialine aplinka. Veiklos

metu remiamasi žmogaus elgesio ir socialinių sistemų teorijomis, žmogaus teisių ir socialinio

teisingumo principais.  Socialinio darbo procese siekiama padėti asmeniui, šeimai spręsti savo

socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir

didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. (D. Skučienė,

2005, 15p.)

Naujumas. Galime sutikti ir kitų socialinės komunikacijos traktavimų, tokių kaip

informaciniai ryšiai, kryptingi ryšiai.Socialinę komunikacija nesieja su kalbiniu kontaktu ir mano,

gali turėti nesiomiotinį charakterį. Įvairus autoriai vieningai sutaria, kad socialinė komunikacija ir

jos skatinimas turi didelę reikšmę ateities vaiko gyveimui. M. Stokienė (2009), O. Monkevičienė

4

(2010) ir kiti. Lietuvoje atlikta mažai tarpdalykinio bendradarbiavimo socialinio darbo srityje

tyrimų, o ir tie dažniausiai yra bakalauro arba magistro baigiamieji darbai. Galima paminėti keletą

magistro baigiamųjų darbų, artimiausių straipsnio tematikai, pavyzdžiui: I. Mažylytė (2011)

analizavo socialinio darbuotojo ir socialinio pedagogo bendradarbiavimo, teikiant pagalbą vaikams,

prielaidas; Ž. Musvicienė (2011) tyrinėjo socialinio pedagogo ir mokyklos bendruomenės, t. y. toje

8 pačioje įstaigoje dirbančių specialistų, tarpdalykinio bendradarbiavimo ypatumus; G. Visockytė

(2011) tyrė vaikų dienos centrų ir bendrojo lavinimo mokyklų bendradarbiavimo, tenkinant mokinių

specialiuosius ugdymo(si) poreikius, galimybes; L. Kunickienė (2010) kalbėjo apie seniūnijų

socialinių darbuotojų bendradarbiavimo su Vaiko teisių apsaugos tarnybomis, nepilnamečių reikalų

pareigūnais, mokyklų socialiniais pedagogais būtinumą, teikiant pagalbą rizikos šeimoms; R.

Mikalauskienė (2008) tyrė vaikų dienos centrų tarpdalykinio bendradarbiavimo su kitomis

įstaigomis ypatumus; E. Pažėraitė (2008) analizavo vaikų dienos centro, veikiančio mokykloje, ir

šios mokyklos pedagogų bendradarbiavimą

Darbo objektas – socialinių paslaugų organizavimas vaikų dienos centre stiprinant komunikacines

kompetencijas

Tikslas – išanalizuoti socialinių paslaugų organizavimą vaikų dienos centre stiprinant

komunikacines kompetencijas.

Uždaviniai:

1. Charakterizuoti vaikus lankančius dienos centrą.

2. Aprašyti socialinią komunikaciją

3.Ištirti socialinio darbuotojo veiklą stiprinant vaikų komunikacijos kompetencijas

Metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė.

2. Anketinė apklausa.

3.Pusiau struktūrinis interviu.

4. Statistinė duomenų analizė.

5

1. SOCIALINĖ KOMUNIKACIJA TEORINIU ASPEKTU

1.1. Socialinės komunikacijos samprataŽodis komunikacija (lot. communicatio, -onis (communico) reiškia kvalifikuotai bendrauti

(tiek žodžiu, tiek raštu). Komunikavimo kompetencija apibrėžiama kaip konstruktyvus, atsakingas

kalbos vartojimas, t. y. įvairaus pobūdžio žodinių ir nežodinių pranešimų supratimas, perdavimas ir

priėmimas, bendravimas atsižvelgiant į tikslą, adresatą, situaciją, informacijos radimas, kritiškas

įvertinimas, apibendrinimas ir tinkamas jos pateikimas kitiems, veiklos apmąstymas

Pasak Z. Nauckūnaitės (2002),,Komunikacija (lot. Communicatio – pranešimas,

suteikimas; iš communico – darau bendrą, bendrauju) yra apibrėžiama kaip keitimasis

informaciniais ženklais (kalba, vaizdais, gestais, mimika, judesiais, daiktais) arba kaip ko nors

pranešimas, paskelbimas, minčių bei idėjų perdavimas ir paskleidimas”

Mokslinių sampratų išsiaiškinimui pirmiausia siūloma nustatyti jų giminingus bruožus ir

skirtumus. ,,Socialinės komunikacijos” gimininga samprata yra ,,socialinė sąveika”. Jos specifika

ta, kad komunikacija realizuoja vieną iš pirmųjų visuomenės poreikių – informacijos cirkuliavimą

Pasak J.Priliuko (2010) ,,Socialinė komunikacija – tai universalus pagalbinis

mechanizmas, kurio pagalba vyksta bet koks socialinės sąveikos aktas, bet kokiame socialiniame

lygyje, ir per socialinį atspindėjimą, tos sąveikos dalyvius privedantis prie didelio

suorganizuotumo”

Komunikavimo kompetencijos nuostatos – tai siekis pažinti savo kalbinius savitumus, būti

tolerantiškam kitokiems bendravimo papročiams, puoselėti ir saugoti gerąsias savo krašto

bendravimo tradicijas ir kultūrą; pasitikėti savo gebėjimu suprasti ir perduoti informaciją bei

idėjas.Žodiniai-lingvistiniai gebėjimai ugdomi dalijantis mintimis, dirbant grupėmis, klausantis

kviestinių pranešėjų, skaitant, klausantis garso įrašų, stebint videofilmus, rašant ar sakant kalbas ir

t.t

Kaip teigia G. Kvieskienės (2005) perteikti vaikams socialines žinias, socialinius įgūdžius

ir gebėjimus, elgseną ir formuoti jų vertybes – svarbiausias uždavinys. Už vaikų dienos centro

uždavinių įgyvendinimą atsakingi socialiniai darbuotojai, administracija. Labai svarbu, kad

socialinis darbuotojas nuolat bendrautų su vaiku ir pasitelkdamas savo profesionalius bendravimo

įgūdžius, atrastų tarpusavio supratimą.

Anot R. Matkevičienės (2009) Komunikacija savaime neatsiranda, nes ji yra kažkas, ką

daro žmonės: bendrauja vienas su kitu, su grupėmis, organizacijomis ir visuomenėmis, veikia

vienas kitą, informuoja ir būna informuojami, moko, mokosi ir pan. Neveltui garsus mąstytojas

Sokratas yra pasakęs: „kalbėk, kad galėčiau tave matyti“, nes be kalbos (žodinio beendravimo) yra

labai svarbi mimika, gestai, kai kada netgi aprangos detalės ir aksesuarai (nežodinis bendravimas).6

Sėkmingas komunikacijos procesas priklauso nuo to, kaip bendraujančių žmonių

tarpusavio supratimas yra vystomas, kokie komunikavimo modeliai yra naudojami tai yra, kaip

informacijos siuntėjas ir gavėjas supranta ženklo – žodžio, gesto prasmę. Savo pranešimus žmonės

sugeba perduoti lengviau ir jie tampa vis mažiau priklausomi nuo erdvės ir laiko.

Komunikavimo modeliai:

Kaip teigia Eglė Vaivadienė (2012) pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiose

programose nurodoma, kad įgijęs komunikavimo kompetenciją mokinys siekia konstruktyvaus

dialogo, atsakingai vartoja kalbą. Supranta ir perduoda įvairaus pobūdžio žodinius ir nežodinius

pranešimus, bendrauja atsižvelgdamas į tikslą, adresatą, situaciją. Randa, kritiškai vertina,

apibendrina informaciją ir tinkamai ją pateikia kitiems. Siekiant komunikavimo kompetencijų

ugdymo, turi vyrauti nuolatinė dermė, išlaikytas proporcingas ugdytojo, ugdytinio ir mokymo

metodo santykis:

Kaip teigia J. Fiske (1998) ,,komunikacija yra viena iš tų žmogaus veiklų, kurias

kiekvienas atpažįsta, bet mažai kas gali bent kiek tiksliau apibrėžti”. Tačiau, žinoma apibrėžimų

yra ir dažniausiai komunikacijos sąvoka vartojama kalbant apie informacijos pasikeitimo procesą.

Pavyzdžiui, V. Grebliauskienė (1997) komunikacijos esmę apibrėžia ,,kaip informacijos tvarkymo

ir keitimosi ja procesą”.. J. Kirby (1999) nuomone, komunikavimas – tai ,,pasikeitimas informacija,

idėjomis ar jausmais, vartojant žodinę, rašytinę bei kūno kalbą”. O V. Chreptavičienė (1997)

akcentuoja keitimąsi informacija tarp dviejų ir daugiau žmonių, kai šio pasikeitimo informacija

tikslas – nuomonių plėtimas, vystymas, bendradarbiavimas. Turint tokį tikslą, galima teigti, kad

komunikacija yra viena iš svarbiausių žmogausveiklos sričių

Z. Nauckūnaitė (2002) išskiria penkias komunikacijos rūšis pagal bendraujančiųjų kiekį:

masinė, kai kalbama žmonėms atsitiktinio masinio susibūrimo metu;

organizuota, kai kalbama specialiai su tam tikru tikslu susirinkusiems žmonėms;

7

Komunikacija

Mokymo metodas

Ugdytinis Ugdytojas

1 pav. Komunikavimo modelis

grupinė, kai bendraujama grupėje, kad išspręsti tam tikrą konkretų klausimą;

tarpasmeninė, kai bendraujama nedidelėje 3-5 žmonių grupėje siekiant pasidalinti

patirtimi bei nuomonėmis;

asmeninė, kai bendravimas vyksta tarp 2 žmonių

Pasak sociologo Čarlzo Kūli (2008) komunikacija yra mechanizmas, kurio dėka

visuomenė egzistuoja ir vystosi. Pati visuomenė yra santykių, sąveikų, atsiradusių keičiantis

informacija, visuma. Komunikacija yra kažkas, ką daro žmonės, pati savaime ji neegzistuoja.

Taigi, nagrinėdami komunikaciją, nagrinėjame tai, ką daro žmonės: bendrauja vienas su

kitu, su grupėmis, organizacijomis ir visuomenėmis, veikia vienas kitą ir būna paveikti, informuoja

ir būna informuojami, moko ir mokosi, pramogauja ir panašiai.

Dažnai komunikacija apibrėžiama kaip paskirų individų, kurie save identifikuoja kaip

skirtingus nuo kitų patirties pagrindu, tarpasmeninė sąveika. Žmonių vertybių sistemos, tikėjimas ir

tam tikros normos, kurios konstruoja tam tikrą jiems būdingą realybę, skiriasi. Kiekvienas žmogus

turi tam tikrus jausmų, mąstymo, galimo veikimo ar neveikimo kriterijus, scenarijus, kurių

išmokstama per visą gyvenimą.

Akivaizdu, kad nuo skirtumų suvokimo ir gebėjimo susikalbėti priklauso socialinės

pagalbos organizavimas ir teikimas rizikos situacijoje esan- čiai šeimai. Todėl komunikacijos sritis

ypač svarbi analizuojant tarpasmeninę žmonių są- veiką individualios intervencijos procese ar

dirbant su vaiku ir jo šeima. Norint būti kompetentingu šioje srityje, reikia atkreipti dėmesį į

asmenybės pažinimą, komunikacinius įgūdžius, psichosocialinį palaikymą, kultūros pažinimą.

Nagrinėjant šią sritį detaliau, svarbu paminėti adaptavimosi prie naujos situacijos

momentą, kuris gali sukelti kultūrinį šoką, lydimą baimės, streso, nepritarimo, svetimumo jausmų.

Tai apima žmogaus nustebimą, juoką ar pasimetimą, kai girdi svetimą kalbą . Kita vertus, tai yra

socialinių profesijų atstovų kasdienybė, nes klientų ar besimokančiųjų psichosocialinė situacija

kinta kiekvieną dieną. Profesionalui kasdien tenka spręsti santykio užmezgimo, palaikymo ir

plėtojimo problemas.

Pagal R. Mikalauskienės (2008) Specialistų tarpusavio sąveika – kai kiekvienas yra

priklausomas nuo kitų vaidmenų ir užduočių atlikimo. Specialistai turi aiškiai suprasti savo ir

bendradarbiaujančių specialistų vaidmenų skirtumus ir tinkamai atlikti savo vaidmenis. Tai

formaliai ir neformaliai bendraujant drauge praleistas laikas, komunikavimas žodžiu bei raštu ir

pagarba kolegų profesinėms įžvalgoms.

Naujai sukurtos profesinės veiklos – tai bendradarbiavimo veiksmai, programos ir

struktūros, kuriose kartu veikdami profesionalai gali pasiekti kur kas daugiau, nei pasiektų veikdami

pavieniui. Šios veiklos didina bendradarbiaujančiųjų profesionalumą.

8

J.Priliuko (2010) teigia, kad lankstumą apibūdina kompromisai, padedantys

konstruktyviai spręsti nesutarimus, kūrybiškas profesinių vaidmenų taikymas, vaidmenų pokyčiai

reaguojant į situacijos keliamus poreikius ir mažas bendradarbiaujančiųjų santykių hierarchiš-

kumas, lygiavertis dalijimasis darbais ir tarpdalykiniu bendravimu.

Tarpdalykiniame bendradarbiavime svarbi bendra veiklos tikslų nuosavybė, tai reiškia,

kad visi bendradarbiaujantys specialistai yra kartu atsakingi už tikslų kėlimo ir pasiekimo procesą,

visi turi dalyvauti vertinant problemą, bendrai kelti pagalbos tikslus, rengti pagalbos planus, juos

įgyvendinti ir įvertinti rezultatus.

Kiekvienas bendradarbiaujantis specialistas turi prisiimti atsakomybę tiek už bendrą

sėkmę, tiek už nesėkmę. „Bendradarbiaujantys specialistai turi rūpintis bendro darbo procesu,

galvoti ir kalbėtis apie darbo santykius ir procesus, suteikti kolegoms grįžtamąjį ryšį, kad stiprėtų

bendradarbiavimo ryšiai ir efektyvumas“ (Bronstein L. R., 2003 p. 25).

Labai svarbus socialinio darbuotojo darbo įrankis yra gebėjimas komunikuoti su įvairiomis

klientų grupėmis, todėl socialinis darbuotojas turi išmanyti bendravimo tipus. Žodine kalba klientas

gali nuslėpti savo mintis, tačiau, tai ką jis nori nuslėpti kalbėdamas pasako kūno kalba (nežodine

kalba), nes kiekvieną pasakymą lydi nežodiniai signalai.

Eglė Vaivadienė (2012) teigia, kad nežodiniai signalai tiesiogiai atspindi žmogaus

fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą.“Socialinis darbuotojas tiesiogiai sąveikauja su

klientu, todėl jis gali fiksuoti ne tik jo atsakymus, bet ir neverbalinę informaciją, kuri iš karto

patikslina žodinius kliento atsakymus“. (Mikalauskienė R., 2008 p . 15)

Apibendrinant galima teigti, kad socialinė komunikacija, kurioje mes dalyvaujame, gali

būti lyginama su tam tikrais gyvenimo etapais, kuriais mes vadovaujamės gyvenime. Supratimas

kaip žmonės komunikuoja kiekviename etape gali padėti mums sustiprinti mūsų bendravimą

šeimose, kitose kultūrose ir su kitais žmonėmis mūsų pačių visuomenėje. Be to, mes galime stiprinti

savo komunikacinius įgūdžius suprasdami masinių komunikacijos priemonių reikšmingumą mūsų

komunikacijai. Jei tai padeda mums, tuomet turėtume apsvarsti šių gyvenimo etapų poveikį mūsų

komunikacijos modelių lavinimu

9

1.2. Vaikų iš socialinės rizikos šeimų lankančių VDC charakteristika

Šeimos vaidmuo visuomenėje savo galia neprilygsta jokiai kitai institucijai, nes būtent

šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie

yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje.

Šeima – tai pirmoji ugdymo institucija, kuri labiausiai nulemia visą tolesnį asmens

gyvenimą. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės

elgesio normos, atsiveria žmogaus vidinis pasaulis bei individualios asmens savybės. „ Šeima

nulemia ne tik asmenybės formavimąsi, bet ir žmogaus savęs vertinimą, pasitikėjimą, o taip pat

stimuliuoja jo kūrybinį bei socialinį aktyvumą“ (Leliūgienė I., 2003 p. 13).

Socialinės rizikos šeimos priklauso socialinės rizikos grupei, gyvena skurde ir nedalyvauja

visuomenės veikloje. Socialinės rizikos šeimos yra veikiamos įvairių rizikų: skurdo, nedarbo, ribotų

galimybių dalyvauti darbo rinkoje, alkoholizmo, nusikalstamumo, daugiavaikių šeimų reiškinio,

vaikų nepriežiūros ir kt.

Darbo su socialinės rizikos šeimomis rekomendacijose (LR socialinės apsaugos ir darbo

ministerija, 2006 gruodžio 17 d. įsakymas) pažymima, kad socialinės rizikos šeima – tai šeima,

kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikę ir kurios neigiama aplinka

neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti

vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo būdas tokiose šeimose žymiai apriboja vaiko

galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, turi labai žemą savęs

vertinimą, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių

įgūdžių.

Vaikai – bendruomenės dalis, kurią ypač veikia politinės, ekonominės, kultūrinės sąlygos.

Ekonomikos pokyčiai lėmė, kad vaikai tapo labiausiai socialiai neapginta mūsų visuomenės grupė.

Lietuvoje vis daugiau vaikų gyvena socialinės rizikos šeimose. Dalis jų gyvena skurde, neretai

nelanko mokyklos, mėgina uždarbiauti gatvėse. Didesnę dalį laiko praleisdami gatvėje, jie

susipažįsta, suartėja su nusikalstamu pasauliu. „Vaikai iš nedarnių, išsiskyrusių šeimų, kurios

neretai turi savitą pasaulėvaizdį, gyvenimo būdą, jose susiklostę iškreipti tarpusavio santykiai“

(Braslauskienė R., 2001 p. 23).

Pasak G. Kvieskienės (2005) Skurstančių šeimų vaikai dažnai neturi sąlygų lankyti

mokyklą, išsiugdyti elementarius socialinius įgūdžius, jie neturi galimybių pasinaudoti neformalaus

10

ugdymo institucijomis, nes pastarosios dažniausiai yra mokamos. Didžioji dalis skurstančių ir

socialinės rizikos šeimų vaikų mokykloje patiria nesėkmę: socialinę atskirtį, antramečiauja,

praleidžia pamokas, meta mokyklą, patiria kasdienį psichologinį diskomfortą.

E. Masiliauskienės ir V. Griškutės (2010) atlikti tyrinėjimai leido identifikuoti šias esmines

kategorijas, kuriomis charakterizuojamos pagrindinės netinkamo tėvų elgesio pasekmės socialinės

rizikos šeimose augantiems vaikams:

vaikų fizinio, protinio, dvasinio bei dorinio vystymosi bei saugumas neužtikrinimas;

šeimoje kuriama aplinka nepalanki sveikam ir produktyviam vaiko augimui ir

vystymuisi;

nesklandus bendravimas ir bendradarbiavimas tarp šeimos narių apriboja vaiko

galimybes išsakyti savo poreikius bei jausmus;

vaikai pasižymi nepalankiu savęs vertinimu;

vaikai nėra įgiję reikalingų socialinių įgūdžių;

nerealizuojamos esminės vaikų teisės (priežiūra, ugdymas ir kt.);

apribojamos vaikų galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, dvasiškai augti ir

tobulėti.

Taigi socialinės rizikos šeimą būtų galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo

negatyvios elgsenos arba ekonominių, socialinių veiksnių neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos

statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas. Socialinės rizikos šeimų vaikai visada jaučia tėvų

negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmes, kurios sąlygoja nepakankamą vaikų socializaciją bei

ugdymąsi.

Dėl šios priežasties šio pobūdžio šeimose augančių vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba

patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis,

psichologinėmis problemomis. Tad socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams yra reikalinga

atitinkamo pobūdžio pagalba, kurios rezultatai didele dalimi 10 priklauso nuo priežasčių,

sąlygojusių tam tikros šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei, identifikavimo.

Anot E. Masiliauskienės ir V. Griškutės (2010), užsienio šalių mokslininkų tyrimuose

akcentuojama, jog socialinės rizikos šeimose vyrauja socialinė – kultūrinė, ekonominė bei

edukacinė krizė, o vaikų raidos sutrikimus lemia tiek objektyvi situacija visuomenėje, tiek ir

subjektyvios pačios šeimos narių išgyvenimo strategijos, susijusios su jų požiūriu į krizinę situaciją.

Tokiose šeimose, pasak autorių, vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos

socialinės–kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros,

netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Dėl šių priežasčių susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip

11

pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos. Vaikai stokoja socialinių įgūdžių, jie

jaučiasi vieniši, emociškai labiau pažeidžiami.

Aptariant socialinės rizikos šeimų patencialą L. Žalimienė (2004) teigia Lietuvoje matyti,

kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui. Kita vertus, vaikai,

gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti

neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis

sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje,

yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan.

I. Leliūgienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus

charakterizuoja du esminiai aspektai – šių vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir

dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę. Taip pat vaikai, augantys socialiai probleminės

šeimose labai dažnai yra linkę į delinkventišką elgesį.

Anot E. Masiliauskienės ir V. Griškutės (2010), vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne

biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga. Socialinės rizikos šeimose augantys vaikai

susiduria su skurdu, primityvia vertybine orientacija, negatyviu psichologiniu klimatu, auklėjimo

klaidomis – vaikas auga stresą sukeliančioje aplinkoje, kurioje dominuoja rizika vaiko asmenybei

tapti asocialia. Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į jį

supantį pasaulį – tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais. Svarbu

pabrėžti tai, kad tokioje aplinkoje stebėdamas negatyvų šeimos elgesį, vaikas ateityje savo veikloje

rizikuoja imti taikyti tokį pat negatyvų elgesio modelį.

S. Ignatovičienė ir R. Žukauskienė (2007) teigia, kad vaikai, norėdami nuslėpti šeimos

problemas, linkę meluoti, apgaudinėti, išsisukinėti. Tai įrodo dorovinių įgūdžių stoka: vaikai

nesugeba nekeršyti, neatsimokėti blogu už padarytas skriaudas; nesilaiko duoto žodžio, netesi

pažadų; nejaučia atsakomybės už savo veiksmus, netaiso klaidų.

Nesugebėjimas tinkamai baigti pokalbio ir apibendrinti, nesugebėjimas įsigilinti į

pašnekovo jausmus patvirtina I. Jonutytės ir N. Šidlauskaitės (2009) atliktų tyrimų išvadas, jog

viena pagrindinių problemų - bendravimo su bendraamžiais sunkumai, kurie rodo, kad šių vaikų

statusas gana žemas. Jiems sunku bendrauti, sunku aiškiai formuluoti mintis ir pateikti klausimus,

nesugeba pasakyti, ką jaučia.

Apibendrinant galima teigti, kad socialinės rizikos šeimų socialinis funkcionavimas dėl

objektyvių ar subjektyvių priežasčių yra sutrikdytas. Jos neužtikrina vaikams reikiamų priežiūros ir

ugdymo sąlygų. Socialinės rizikos šeimos narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra

sutrikę, neigiama aplinka neskatina sveiko ir produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios

šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių. Vaikai, augantys socialinės rizikos

12

šeimose, neturi tinkamų socialinių įgūdžių, nesugeba sėkmingai įsisąmoninti ir teisingai suvokti

gyvenimo vertybių ir normų.

1.3. Vaikų dienos centre teikiamos socialinės paslaugos

Vaikų dienos centro ugdymo procese socialinis darbas orientuotas į vaiką. Svarbu, kad

kiekvienas vaikas jaustūsi saugus, mylimas ir gerbiamas, kad būtų skatinamas jo savarankiškumas ir

individualumas. Todėl siekiant veiksmingo bendradarbiavimo, norint išvengti konfliktų su

auklėtiniais, būtina gerai pažinti kiekvieną dienos centrą lankantį vaiką.

Vaikų dienos centrams pateikiami reikalavimai, kokios paslaugos turėtų būti suteikiamos

juos lankantiems klientams. Pagal „Mokyklinio amžiaus vaikų iš probleminių šeimų dienos

užimtumo ir socializacijos paslaugų teikimo 2005-2006 m. programą“, dienos centruose turi būti

teikiamos šios paslaugos:

Dienos užimtumo ir intensyvios pagalbos vaikui paslaugos:

• Socialinis darbas su atveju: tai tikslinė, profesionali, į individualius vaiko poreikius

nukreipta pagalba, orientuota tiek į vidinius vaiko išteklius, tiek į jo socialinę sistemą. Ši pagalba

planuojama atvejo aptarimo susirinkime sudarant individualų vaiko pagalbos planą. Susirinkime

dalyvauja dienos centro socialinis darbuotojas, Vaiko teisių apsaugos tarnybos, perkančiosios

organizacijos deleguoti asmenys, tėvai bei kiti susiję asmenys (mokyklos, policijos ir kt. atstovai).

Vykdant individualiame vaiko pagalbos plane numatytus uždavinius, organizuojama ir teikiama

socialinė, pedagoginė ir psichologinė pagalba vaikui. Individualių susitikimų ir konsultacijų metu

kartu su vaiku aptariama jo esama situacija bei ugdymosi procesas; taip pat vaikui padedama spręsti

elgesio ir emocinius sunkumus: siekiama mažinti vaiko agresyvumą, mokoma adekvačiai vertinti

savo poreikius, ugdomas atsakingumas, pralaimėjimo priėmimas, ugdomi konfliktų sprendimo

įgūdžiai, sprendžiamos vaikų psichologinės problemos. Dienos centro darbuotojai padeda vaikams

tvarkyti asmeninius reikalus už įstaigos ribų (šeimoje, mokykloje, medicinos įtaigoje, policijoje),

gina jų teises ir teisėtus interesus, sudaro sąlygas gauti reikiamą informaciją.

• Intensyvios pagalbos programa dienos centre: organizuojami grupiniai užsiėmimai, skirti

vaikų bendravimo įgūdžių lavinimui. Užsiėmimų metu vaikai mokosi pažinti savo stipriąsias ir

silpnąsias puses, užmegzti ir palaikyti draugiškus santykius su aplinkiniais, įveikti iškylančius

sunkumus, spręsti buitinius konfliktus, prašyti pagalbos bei padėti kitiems, apginti savo nuomonę ir

interesus, nepasiduoti kitų spaudimui. Organizuojamas vaikų užimtumas: judrūs, sportiniai 13

užsiėmimai; žaidimai; meniniai užsiėmimai, skirti kūrybiškumo ugdymui (rankdarbiai, piešimas,

dramos užsiėmimai); kultūrinė veikla mieste: teatrų, filmų, parodų, renginių lankymas. Esant

galimybėms ir poreikiui vasarą organizuojamos stovyklos, įvairūs žygiai. Ne mažiau kaip kartą per

dieną vaikams organizuojamas maitinimas. Jo metu ugdomi vaiko buities ir higienos įgūdžiai:

vaikai mokosi patys pasigaminti maistą, prieš valgį nusiplauti rankas, išsidalinti maistą, išsiplauti

savo indus.

Socialinės paslaugos tikslinės grupės šeimoms / artimiesiems / globėjams:

• Individualus socialinis darbas su tėvais: dienos centrus lankančių vaikų tėvai, globėjai ar

artimieji konsultuojami įvairiais socialiniais, pedagoginiais, psichologiniais klausimais;

informuojami apie pastebimus vaiko pasikeitimus ir pagalbos plano įgyvendinimą; yra įtraukiami į

pagalbos vaikui procesą. Teikiamos tarpininkavimo paslaugos asmens dokumentų, pašalpų gavimo,

registracijos, įsidarbinimo, skolų panaikinimo ir kitais klausimais

• Grupinis socialinis darbas su tėvais: organizuojami susirinkimai, grupiniai užsiėmimai

tėvams, skirti ugdyti socialinius, tėvystės, vaiko auklėjimo įgūdžius, bendrai aptarti vaikų

problemas ir dalintis naudinga informacija bei patirtimi. Esant galimybėms, rengiami bendri

renginiai tėvams ir vaikams, organizuojamos bendros ekskursijos, ugdomojo pobūdžio stovyklos.

Lietuvos suaugusiųjų švietimo ir informavimo centro (2007) atliktoje tyrimo ataskaitoje

taip pat pažymima, kad vaikų dienos centrai dirba su tikslinėmis grupėmis, kurias pagal įvairius

parametrus (pajamų, išsimokslinimo, gyvenimo būdo ir kt.) galima priskirti socialinės rizikos

kategorijai. Centrų įgyvendinami projektai prisideda prie labai svarbaus socialinės politikos

požiūriu uždavinio – „skurdo rato“, į kurį pakliuvusi nemaža dalis vaikų, įveikimo. Vertinant vaikų

dienos centro teikiamų paslaugų įvairovę, teigiama, kad jos yra pakankamai įvairios, apibendrintai

atliepia naudos gavėjų poreikius ir Nacionalinės vaikų dienos centrų programos keliamus

uždavinius: organizuojamas ugdymas, pamokų ruoša, laisvalaikio užimtumas, maitinimas, dirbama

su vaikų tėvais ir kt. Vaikui vystytis padeda patyrimas. Kai vaikas patiria savo pojūčius, kūną,

jausmus ir tai, kaip gali pasinaudoti savo intelektu, jis atgauna sveiką požiūrį į gyvenimą ir gali

nugalėti baimes, kurias vaikas slepia norėdamas išvengti naujų pasirinkimų, nors jie galėtų pagerinti

gyvenimą (Oaklander. 2007, p. 60). Lietuvos suaugusiųjų švietimo ir informavimo centro (2007)

atliktoje tyrimo ataskaitoje tėvų apklausa parodė, kad vaikų dienos centrai, lyginant su kitų

organizacijų įnašu, per keletą metų yra tapę vienais pagrindinių paramos socialinės rizikos šeimoms

šaltinių.

Vaikų dienos centre socialinio darbuotojo bendravimas su vaiku, kaip pažymi ( Smith

2009, p. 121), yra jo darbo esmė. Asmeninio ryšio ir bendravimo su vaiku pagalba, darbuotojas gali

pasiekti 70 procentų teigiamų vaiko elgesio pasikeitimų. (Oaklander 2007, p. 63) mano, jog dirbant

14

su vaikais reikia: mėgti vaikus, sukurti priimančius, pasitikėjimu grįstus santykius, išmanyti vaikų

vystymosi, augimo ir mokymosi ypatumus bei suprasti svarbiausius amţiaus tarpsnių klausimus.

Vaikų dienos centruose siekiama, kad būtų sudarytos deramos vaikų socializacijos,

nusikalstamumo ankstyvosios prevencijos bei socialinių paslaugų nedarnioms šeimoms teikimo

sąlygos. Pradedama kalbėti apie tai, kaip organizuoti veiksmingą ir efektyvų dienos centrų darbą,

kad būtų teikiamos kokybiškos, atitinkančios klientų poreikius paslaugos, kokie darbuotojai turi

dirbti, kaip finansuoti veiklą ir pan.,,Dažnai socialinių paslaugų efektyvumas suprantamas tik kaip

pigumas, tačiau siekiant visapusiško įvertinimo, turi būti atkreipiamas dėmesys į kliento situacijos

pasikeitimą, jo savarankiškumo, savipagalbos jėgų padidinimą“ ( Žalimienė L., 2003 p. 100).

Vaikų dienos centrų veikla yra individualaus pobūdžio – kiekvienas dienos centras

stengiasi kuo geriau tenkinti konkrečios klientų grupės poreikius, todėl sudėtinga būtų bendrais

standartais apibrėžti jų veiklą. Šios nevyriausybinės organizacijos, kaip teigia Masiliauskienė ir

Griškutė (2010) teikia kompleksinę pagalbą, kurios tikslas – 23 organizuoti tinkamą vaikų

užimtumą po pamokų, ugdyti vaikų atsparumą socialinės rizikos veiksniams. Vaikų dienos centrai

siekia skatinti ir palaikyti vaikų mokymosi motyvaciją, organizuoti jų laisvalaikio užimtumą,

apsaugoti vaikus nuo netinkamo elgesio, valkatavimo gatvėmis, padėti jiems pasijusti visaverčiais

visuomenės nariais, didinti jų savivertę.

Dirbant Vaikų dienos centre ko ne svarbiausias elementas darbe su vaikais yra nustatyti

vaikams ribas ir taisykles, nes vaikai nebuvo pratinami šeimoje laikytis taisyklių, o tėvų rodomas

pavyzdys nesuteikė vaikams galimybės jausti ribas ir saugumą. Kaip yra įsitikinę Pieper ir Pieper

(2011) nedaug taisyklių yra tokios svarbios, kad vaikas privalėtų be atsikalbinėjimų joms paklusti.

„Svarbiausias tikslas yra ne priversti vaiką paklusti, bet suteikti jam galimybę suprasti, jog verta

paklusti protingoms taisyklėms, nes, paklusdamas taisyklėms, jautiesi laimingesnis“

Apibendrinant galima teigti, kad vaikų dienos centrai, kaip viena iš socialinio darbo

pagalbos socialinės rizikos šeimoms ir jų vaikams forma, atlieka svarbų vaidmenį socialinių

problemų sprendimo kontekste. Šiuose centruose teikiamų socialinių paslaugų tikslas yra palaikyti

ir atstatyti socialinės rizikos šeimų savarankiškumą atliekant įvairias visuomeniniame ar

asmeniniame šeimos gyvenime reikalingas funkcijas.

15

1.4. Socialinio darbuotojo vaidmuo vaikų dienos centreDabartinėje visuomenėje susiduriame su vis gausėjančiomis socialinėmis problemomis:

didėjančia socialine diferenciacija, socialiniu neteisingumu, skurdu, nedarbu, rasine segregacija,

migracijos sukeltomis problemomis ir pačiam asmeniui, ir jo šeimai bei bendruomenei, iš kurios jis

išvyko bei į kurią atvyko, kai kurių bendruomenių nykimu, taip pat su tuo susijusiu asmens

nesaugumu ir t. t. Ieškant atsako į šių multidimensinių problemų sprendimą, socialiniame darbe

nebeapsiribojama vien krizių intervencija, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad būtina aktyvinti

prevencinį darbą, stiprinti bendruomenes ir ugdyti bendruomeniškumą

V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė (2003) teigia, kad socialiniam darbuotojui, norinčiam

tinkamai atlikti savo darbą, būtina išsiugdyti šiuos įgūdžius: savęs suvokimo, empatijos, gebėjimo

tinkamai bendrauti su kitos rasės, kultūros, lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos ir neįgaliais

asmenimis.

Pabrėžiama, kad socialiniai darbuotojai, visą darbo laiką praleidžiantys tarp žmonių,

būtinai privalo turėti bendravimo įgūdžių, psichologijos žinių. Socialinio darbuotojo psichologinė

kultūra – ne kas kita, kaip nuolat tobulinamas gebėjimas teisingai suprasti besikreipiantį žmogų,

tinkamai elgtis ir kiek įmanoma jam padėti.

Norėdamas atpažinti ir gerbti kliento vertybes socialinis darbuotojas turi gebėti suprasti

kiekvieną žmogų. Socialinis darbuotojas privalo turėti žinių apie kultūrą, rasę, etniškumą, klases ir

jų įtaką kliento galioms arba jų neturėjimui. Plėtodamas kultūrinį savęs suvokimą, kliento kultūrinio

tapatumo supratimą bei savo ir kliento galių suvokimą, darbuotojas gali šias žinias panaudoti

tarpkultūrinei praktikai.

Kaip pažymi B. DuBoisas, K. K. Miley ir M. O‘Melia (2007), darbuotojo profesionalumas

susijęs su jo gebėjimais suprasti kliento kultūrinius ypatumus. Mokslininkai pabrėžia kultūrinės ir

tarpkultūrinės kompetencijos svarbą socialiniame darbe ir pažymi, kad kultūra yra tarsi lęšis –

padidinamasis stiklas, pro kurį visi dalykai yra matomi. Didele dalimi kultūra lemia ne tik tai, kaip

matome, bet ir ką matome bei kaip interpretuojame .

Dauguma socialinio darbuotojo gebėjimų yra analitiniai iš prigimties Hardina, (2008), jie

apima organizatoriaus atliekamą duomenų rinkimą ir interpretavimą. B. Švedaitės (2006) teigimu

16

socialinis darbuotojas turi ne tik pažinti, bet ir nuolat analizuoti atskiras visuomenės funkcines

sistemas, aprėpties ir atskirties priežastis bei galimybes.

Pasak L. Varžinskienės (2008), socialinio darbo profesionalas turi gebėti analizuoti,

diagnozuoti ir sintetinti informaciją, strategiškai mąstyti. Su gebėjimu kritiškai nagrinėti objektus,

procesus, atitolintus nuo pažįstamo subjekto, analizuoti savo paties, kaip patirties subjekto veiklą,

susijęs ir refleksyvumas bei reflektyvumas .

Mokslininkų Smale, Tuson, Statham, (2000); Hardina, (2002) teigimu, socialinis

darbuotojas turi gebėti kurti, modeliuoti arba teikti prasmę bet kokios formos informacijai,

susijusiai su asmens, organizacijos elgesiu.

Vaikų dienos centre socialiniai darbuotojai šeimoms teikia socialinių įgudžių ugdymo ir

palaikymo palaugas, siekdami skatinti ir prireikus atkurti jų savarankiškumą, atliekant įvairias

visuomeniniame ar asmeniniame (šeimos) gyvenime reikalingas funkcijas. Dirbant su socialinės

rizikos šeimomis, teikiama ir socialinė, psichologinė pagalba, siekiama padėti šeimoms

konstruktyviai spręsti kylančias problemas, pagerinti tėvystės įgūdžius.

Pasak L. Žalimienės (2003), vaikų dienos centras - tai socialinių paslaugų įstaiga, kurios

paskirtis – teikti dienos globos, užimtumo, laisvalaikio organizavimo ir kitas paslaugas vaikams ,

tuo pačiu gerinti gyvenimo kokybę mažas pajamas gaunančių ir probleminių šeimų vaikams bei

siekiant normalizuoti jų santykius su socialine aplinka.

Vaikų dienos centre socialinio darbuotojo bendravimas su vaiku, kaip pažymi S. Smith

(2009), yra jo darbo esmė. Asmeninio ryšio ir bendravimo su vaiku pagalba, darbuotojas gali

pasiekti 70 procentų teigiamų vaiko elgesio pasikeitimų. V. Oaklander (2007) mano, jog dirbant su

vaikais reikia: mėgti vaikus, sukurti priimančius, pasitikėjimu grįstus santykius, išmanyti vaikų

vystymosi, augimo ir mokymosi ypatumus bei suprasti svarbiausius amţiaus tarpsnių klausimus.

Pasak G. Kvieksienės (2003), socialinio darbuotojo pareiga – žiniomis ir sugebėjimais

tarnauti asmenims, grupėms, bendrumenėms, užtikrinti jų sklaidą, spręsti sunkumus kylančius tarp

asmens ir visuomenės, padėti spręsti problemas, kurios atsiranda nenumatytose situacijose. Taigi

galima teigti, kad socialinio darbuotojo vaidmuo yra labai svarbus vaikui, jo šeimai ir

benduormenei, vaikų dienos centrui, sprendžiant įvairias kilusias problemas.

Labai svarbus socialinio darbuotojo darbo įrankis yra gebėjimas komunikuoti su įvairiomis

klientų grupėmis, todėl socialinis darbuotojas turi išmanyti bendravimo tipus. Žodine kalba klientas

gali nuslėpti savo mintis, tačiau, tai ką jis nori nuslėpti kalbėdamas pasako kūno kalba (nežodine

kalba), nes kiekvieną pasakymą lydi nežodiniai signalai.

Nežodiniai signalai tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už

kalbą.Socialinis darbuotojas tiesiogiai sąveikauja su klientu, todėl jis gali fiksuoti ne tik jo

17

atsakymus, bet ir neverbalinę informaciją, kuri iš karto patikslina žodinius kliento atsakymus.

( Mikalauskienė R., 2008 p . 15)

Organizuodami socialinių paslaugų teikimą socialiniai darbuotojai atlieka tam tikras

pareigas. Kaip nurodo L. Žalimienė (2003), kiekvienoje šalyje pareigų sąrašas priklauso nuo tos

šalies socialinių darbuotojų profesinio rengimo ypatybių ir socialinių paslaugų organizavimo,

administravimo praktikos.

Lietuvoje socialinį darbą dirbančių darbuotojų pareigybės sudarytos pagal šias penkias

sritis: savivaldybės Socialinės paramos skyriuje; savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyboje;

seniūnijoje; stacionarioje socialinės globos įstaigoje; nestacionarioje socialinės globos įstaigoje,

skirtoje asmenims su proto ar psichikos negalia; laikino gyvenimo įstaigoje. Socialiniai darbuotojai

priklauso profesijų grupei, kurios atstovai dažniausiai susiduria su žmonėmis, patekusiais į sunkią

gyvenimo situaciją. Reikiamos pagalbos įveikiant gyvenimo sunkumus teikimas kelia jiems nemaža

reikalavimų.

J. Podgoreckio nuomone (2005), socialinis darbas reikalauja iš jį atliekančių žmonių

atitinkamų asmenybės bruožų ir sugebėjimų. Socialinis darbuotojas privalo mokė- ti padėti

pagalbos reikalingam žmogui bet kokiomis aplinkybėmis. Jis turi būti atviras kitų poreikiams,

nesavanaudiškas ir negali pasiduoti atgrisimui. Socialinio darbuotojo veikla – tai ne tiktai

materialinės pagalbos teikimas – socialinis darbuotojas privalo siekti, kad globotinis pats aktyviai

stengtųsi pakelti savo gyvenimo lygį.

Kaip buvo minėta, socialinių darbuotojų pagrindiniai veiklos tikslai nurodyti

pagrindiniuose jo veiklą reglamentuojančiuose norminiuose dokumentuose (Žin., 2006, Nr. 4–112).

Tai: ugdyti, atnaujinti ir palaikyti asmens gebėjimus savarankiškai spręsti jam ar jo šeimai

iškylančias socialines problemas; inicijuoti pokyčius asmeniniame ir šeimos socialiniame gyvenime

tam panaudojant paties asmens, jo šeimos galimybes bei bendruomenės išteklius; gerinti asmenų, jų

socialinių grupių, bendruomenių socialinį gyvenimą mažinant jų socialinę atskirtį ir skatinant jų

socialinę integraciją į visuomenę; siekti už- kirsti kelią galimoms asmens, šeimos ar bendruomenės

socialinėms problemoms atsirasti.

Šių tikslų socialinis darbuotojas turi siekti tiesiogiai dirbdamas socialinį darbą,

organizuodamas socialinių paslaugų teikimą, vykdydamas prevencinę socialinę veiklą bei bendrai

veiklai telkdamas kitus specialistus ir bendruomenę.

Pasak L. Žalimienės (2003) be pagrindinių tikslų, dažnai įvairiuose šaltiniuose dar

nurodoma, kad socialinis darbuotojas turi būti pasirengęs vertinti ir nustatyti pagalbos poreikius

asmeniui, šeimai ar bendruomenei bei inicijuoti jos teikimą; planuoti socialines paslaugas asmeniui,

šeimai ar bendruomenei; organizuoti socialinį darbą ir socialinių paslaugų teikimą asmeniui, šeimai

18

ar bendruomenei; vertinti socialinio darbo su asmeniu, šeima ar bendruomene ir pagalbos teikimo

jiems veiksmingumą.

Be to, viena iš socialinio darbuotojo veiklos sričių, numatytų kvalifikaciniuose

reikalavimuose (Žin., 2006, Nr. 4-112), – vertinti socialinio darbo su asmeniu, šeima ar

bendruomene bei pagalbos teikimo jiems veiksmingumą, tai pat analizuoti savo veiklą ir vertinti

darbo rezultatus. Tačiau geriausiai socialinio dabuotojo veiklą bei profesionalumą gali įvertinti

socialinės paramos gavėjas, tai yra klientas?

L. Žalimienės nuomone (2003) , žvelgiant iš privataus verslo perspektyvos socialinis

darbas atrodo kaip veikla, kuriai reikia daug išlaidų, kuri naudoja ekonominius visuomenės išteklius

užuot siekusi juos didinti. Tačiau šis vertinimas keičiasi žvelgiant iš platesnės ekonominės

perspektyvos. Socialinis darbas ne tik prisideda prie visuomenės stabilizavimo, bet ir yra

visuomenės gerovės kūrimo veiksnys.

Apibendrinant galima teigti, kad socialinio darbuotojo vaidmuo vaikų dienos centre yra

labai svarbus. Norėdamas atpažinti ir gerbti kliento vertybes socialinis darbuotojas turi gebėti

suprasti kiekvieną žmogų. Be to, viena iš socialinio darbuotojo veiklos sričių – vertinti socialinio

darbo su asmeniu, šeima ar bendruomene bei pagalbos teikimo jiems veiksmingumą, tai pat

analizuoti savo veiklą ir vertinti darbo rezultatus. Socialinio darbuotojo veikla – tai ne tiktai

materialinės pagalbos teikimas – socialinis darbuotojas privalo siekti, kad globotinis pats aktyviai

stengtųsi pakelti savo gyvenimo lygį. Vaikų dienos centre socialinio darbuotojo bendravimas su

vaiku yra jo darbo esmė.

Apibendrinant teorinę dalį galima teigti jog be bendravimo ar be minčių perdavimo

naudojant kalbą t.y. be komunikacijos, neįmanomas būtų visuomenės egzistavimas, ir netgi žmonių

gyvenimas. Kalbant apie socialinę komunikaciją, daugiausia dėmesio paprastai skiriama kalbai,

nes jos pagalba mes išreiškiame savo mintis, idėjas ir suvokimus. Kiek sudėtingesnė padėtis yra

socialiniame darbe komukaciniu išreiškimu, bet ir čia kalbos indėlis yra pakankamai reikšmingas.

Aišku, kad komunikacija visuomenėje dar vaidina ir taprpusavio supratimo vaidmenį, nes be jo

žmonės negalėtų vienas su kitu bendrauti. Taigi socialinis darbuotojas turi tinkamai pasirinkti ir

pritaikyti kiekvienoje situacijoje, kokias žinias, principus ir įgudžius taikys savo darbe. Nes tik

vadovaudamasis šiais principais socialinis darbuotojas gali pasiekti sėkmingą arba efektyvų

bendravimq kuris leidžia pasiekti norimus tikslus ir patenkinti socialinius poreikius.

19

2. SOCIALINIŲ PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO VAIKŲ

DIENOS CENTRE, STIPRINANT KOMUNIKACINES

KOMPETENCIJAS, TYRIMAS

2.1. Tyrimo metodologija ir organizavimas

Remiantis teorinėje dalyje iškelta problema, suformuluotas pagrindinis tyrimo tinkslas -

išanalizuoti socialinio darbuotojo vaidmenį, stiprinant komunikacine kompetencijas, vaikų dienos

centre.

Tyrimo metodai. Mokslinės literatūros analizė. Šiuo metodu atlikta mokslinė literatūros

apžvalga, nagrinėjant komunikacijos sampratą, socialinio darbuotojo darbo principus komunikacijos

procese, socialinio darbuotojo praktikoje taikomus metodus bei analizuojant socialinio darbuotojo

vaidmenį vaikų dienos centre.

Siekiant atskleisti tyrimo tikslą buvo parengti du klausimynai. Atskiras (kokybinis)

socialiniams darbuotojams dirbantiems vaikų dienos ir vaikams (kiekybinis) lankantiems vaikų

dienos centrą. Orientuotasi į vaikų ir socialinių darbuotojų bendravimą vaikų dienos centre. Tyrimu

siekta nustatyti, kaip socialiniai darbuotojai bendrauja, kuom vadovaujasi bendraudami su vaikais,

kaip spręndžia kylusias problemas ir kaip vaikai elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje.

Sudarant kokybinio tyrimo klausimyną, siekta nustatyti su kokiomis problemomis

susiduria socialiniai darbuotojai, bei kokius problemų sprendimus naudoja. Taip buvo norima

išsiaiškinti socialinės komunikacijos priemones vaikų dienos centre (žr. 1 priedą). Kiekybinio

tyrimo anketoje, vaikams buvo pateikta 18 klausimų. Klausimyną sudarė du blokai: socialiniai

demografiniai duomenys bei klausimai atskleidžiantys respondentų nuomonę apie socialinės

komunikacijos ypatumus (žr. 2 priedą).

Tyrimo imtis. Kiekybiniame tyrime dalyvavo 10 respondentų. Tyrimo dalyviai buvo tik

vaikai lankantys X dienos centrą. Kokybiniame tyrime dalyvavo 2 socialiniai darbuotojai dirbantys

tame pačiame vaikų dienos centre.

Tyrimo sąlygos. Tyrimas atliktas 2017 m. sausio mėnesį. Tyrimo metu respondentai noriai

sutiko dalyvauti apklausoje, tyrimas buvo vygdomas vaikų dienos centre, kuriame dirbą socialiniai

darbuotojai ir jį lanktantys vaikai. Tyrimui atliekant buvo gautas leidimas iš vaikų dienos centro

direktorės ir vaikų tėvų sutikimai, kad jų vaikai gali dalyvauti apklausoje.

Tyrimo etika. Atliekanttyrimą buvo vadovaujamasi etiniais tyrimo principais:

Tyrimo dalyvių duomenų konfindencialumas. Laikantis šio principo visi

respondentų vardai pakeisti.

20

Tyrimo dalyviai turėjo teisę žinoti, kur, kokiu tikslu bus pnaudoti gauti duomenys,

Respondentams buvo paaiškintas tyrimo tikslas ir aptarta, kad gauti duomenys bus

naudojami kursiniame darbe.

Tyrimo dalyvių laisvas apsisprendimas atsakinėjant klausimus. Tyrimo dalyviai

laisva valia galėjo atsakyti arba neatsakyti i pateikiamus klausimus.

2.2 Tyrimo rezultatų analizė.

Tyrime dalyvavo vieno iš X Lietuvo vaikų dienos centro auklėtiniai, tarp kurių buvo 6

berniukai ir 4 mergaitės

Analizuojant pasiskirstymą pagal amžių, galima teigti, kad jauniausiam respondentui

dalyvavusiam tyrime 7 metai, vyriausiam 17 metų. Tyrimas parodė, kad vaikų dienos centrą lanko

įvairaus amžiaus vaikai, tačiau daugiausiai lankančių yra 7 -15 amžiaus vaikai.(žr. 1pav.)

15m 7m 12m 17m 10m0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

3.53 3

2

1 1

1pav. Amžius

Tyrimu nustatyta, kad vaikai dienos centre lankosi nuo 1 iki 9 metų. 9 metus ilgiausiai

lanko vienas respondentas, 8 metus lankosi 2 respondentai, daugiausiai respondentų lankančių

dienos centrą nuo 1 iki 2 metų laiko. Iš tyrimo analizės galima spręsti, kad ilgaamžių lankytojų

mažiau nei naujų, taigi galima teigti, kad vaikų gretos didėja kas kelis metus. (žr. 2 pav.)

21

1m 2m 5m 8m 9m0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

3.5

3 3

2 2

1

2 pav. Vaikų dienos centro lankymas metais

Apklausos metu buvo teirautasi kiek laiko per dieną vaikai praleidžia dienos centre.

Apklausti vaikai nurodė, kad dienos centre jie praleidžia nuo 1 valandos iki 5 valandų. Iš diagramos

matosi kad, 4 respondentai praleidžia iki 3 valandų, trys respondentai iki 5 valandų, nuo 1valanados

iki 2 valandų praleidžia 3 respondentai.Taigi iš tyrimo galima spręsti, kad dienos centre vaikai

daugiausiai praleidžia laiko nuo 3 iki 5 valandų per dieną. (žr. 3 pav.)

3h 5h 2h 1h0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

3.5

4

4.54

3

2

1

3pav. Praleistas valandų skaičius dienos centre.

Bendravimas yra sąveika tarp žmonių, kai apsikeičiama mintimis, emocijomis,

susipažįstama ir pasiekiama socialinio bendrumo.Be abejo yra ir daugiau bendravimo sampratų,

apibrėžimų. Kiekvienas iš mūsų bendravimą galime suprasti skirtingai- vieniems smagu kartu

patylėti, kiti bendravimo neįsivaizduoja be audringų diskusijų, tretiems bendravimas yra

konstruktyvi kalba.

.

Apkalusos metu buvo pateiktas klausimas, kaip dažniausiai bendrauja darbuotojai dienos

centre su vaikais. Iš pateiktų kelių variantų (nuoširdžiai, geranoriškai, draugiškai, pagarbiai, įkyriai,

22

agresyviai, griežtai ir daugiau vadovauja nei bendrauja) galima buvo pasirinkti kelis variantus. Iš 10

apklaustų vaikų daugiausiai buvo pasirinkta, kad socialinis darbuotojas su vaikais bendrauja

nuoširdžiai, geranoriškai ir draugiškai. Iš to galima spręsti, kad su vaikais šiame dienos centre

bendraujama taip, kad jiems būtų jauku ir gera čia lankytis. (žr. 4pav)

0

0.5

1

1.5

2

2.5

3

3.5

4

4.54

3

2

Draugiškai Nuoširdžiai Gernoriškai Pagarbiai

4pav. Bendravima su vaikais

Tyrimo metu buvo klausiama vaikų ar vaikų dienos centre jie gali pasipasakoti iškylusias

problemas iš penkių pateiktų variantų ( taip visada, dažnai, kartais, ne niekada, nežinau) daugiausiai

vaikai pasirinko, kad gali pasipasakoti (visada, dažnai, kartais). Taip visada, atsakė 5 respondentai,

3 respondentai atsakė, kad dažnai gali pasipasakoti, 2 apklaustieji pasisakė, kad gadarbuotojui

galima pasipasakoti tik kartais. Galima daryti išvadą, kad vaikai drąsiai gali pasipasakoti

socialiniams darbuotojams apie jiems iškylusias problemas ir sulaukti pagalbos. (žr. 5 pav.)

Mokyniai0

1

2

3

4

5

65

3

2

Taip, visada Dažnai Kartais

5 pav. Kaip dažnai galima pasipasakoti

Konfliktas – tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas,

rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai.

23

Konflikto terminas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio conflictus, kuris reiškia susidūrimą.

Konfliktas visada sukelia stiprius emocinius išgyvenimus.Situacija vadinama prieškonfliktine, jeigu

esant priešpriešai (tikslų, interesų i t.t.) mes išgyvename neigiamų emocijų (pvz. diskusijų metu)

nemalonūs jausmai yra išgyvenami, nors mes jų išoriškai neparodome ir atvirai neišsakome savo

priešingų pozicijų. Beje, konfliktai – tai ne visada tai, kas yra “neteisinga”, agresyvu ir pan.

Konfliktai gali atlikti ir teigiamą vaidmenį.

Kaip ir visur kyla konfliktų taip ir dienos centre jie neišvengiami, vaikų buvo klausiama ar

jiems dažnai tenka įsivelti į konfliktus. Klausimas buvo pateiktas kur jie konfliktuoja daugiau

mokykloje ar dienos centre . 3 respondentai atsakė jog neisivelia į konfliktus niekur, o likusieji

pasiskirstė, kad konfliktuose tenka dalyvauti ir mokykloje ir dienos centre. (žr. 6 pav.)

0

1

2

3

4

5

6

5

3

2

Taip Ne Nežinau

6 pav. Konfliktai

Bendraujant su vaiko tėvais efektyviau galima padėti vaikui spręsti kylusius konfliktus ir

problemas. Todėl sprendžiant šias problemas svarbu, kad socialinis darbuotojas palaikytu ryšius su

vaiko tėvais ir bendradarbiautų tarpusavyje. Tyrimo metu buvo klausiama ar socialiniai darbuotojai

bendrauja su vaiko tėvais, ilgesnį laiką vaikai lankantys dienos centrą atsakė jog su jū tėvais

socialiniai darbuotojai bendrauja, o tik pirmus metus lankantys vaikai atsakė, kad nežino ar

bendrauja arba nebendrauja. (žr. 7pav.)

24

Taip Ne Nežinau0

1

2

3

4

5

6

7

87

2

1

7pav. Bendravima su tėvais

Kad įvertinti socialinio darbuotojo darbą vaikų dienos centre, vaikams buvo galima

pasirinkti 10balėje systemoje įvertinti darbuotojų darbą. 5 iš 10 vaikų socialinio darbuotojo darbą

įvertino 10 balų kiti vaikai pasiskirstė skirtingai 3 įvertino 8 balais ,o 2 įvertino 7 balais. Daugumai

socialinio darbuotojo darbas yra puikiai atliekamas ir vertinamas aukštais balais. Galima teigti, kad

socialinio darbuotojo kompetrencija vaikų atžvilgiu yra gerai vertinama. (žr. 8 pav.)

10 8 70

1

2

3

4

5

65

3

2

8pav. Darbo vertinimas balais

Apibendrinant galima teigti, kad vaikai dienos centre su socialiniais darbuotojais sutaria

gerai, gali jiems pasipasakoti, kartu spręsti iškylusias problema į tai įtraukiant ir tėvus. Vaikams

yra parodoma, kad šiltas ir nuoširdus bendravimas padeda atsiskleisti ir įsitraukti į užsiėmimus

vykstančius dienos centre. Taip pat sumažinti konfliktus kylančius tarpusavyje ir atrasti tinkamą

išeitį. Galima teigti, kad vaikų akimis socialinis darbuotojas jiems yra draugas, o ne priešas, gerai

atliekantis savo darbą ir vaidmenį vaikų dienos centre.

25

Toliau tyrimas buvo atliekamas su socialiniais darbuotojais. Vaikų dienos centre buvo

apklausiamos jame dirbančios dvi socialinės darbuotojos. Atliekant kokybinį tyrimą respondentėms

buvo užduoti iš anksto paruošti klausimai, kuriais buvo siekama nustatyti su kokiomis

pagrindinėmis problemomis susiduria vaikų dienos centro socialinės darbuotojos ir kaip šias

problemas sprendžia. Taip pat norėta išsiaiškinti socialinės komunikacijos bendravimo principus

vaikų dienos centre.

Trumpas tyrimo dalyvių apibūdinimas (tyrimo dalyvių vardai pakeisti)

Greta – 45 m. moteris vaikų dienos centre dirba socialine darbuotoja, išsilavinimas

aukštasis universitetinis, darbo stažas 2metai. Socialinė darbuotoja yra reikli, moko tvarkos,

atsakingumo. Taip pat užsiima aktyvia veikla, su vaikais dalyvauja konkuruose, visuomeninėje

veikloje. Daug dėmesio skiria tėvų įsitraukimui į bendrą veiklą su vaikais.

Danguolė – 25 m. vaikų dienos centre dirba 3 metus. Išsilavinimas aukštasis, į vaikų

dienos centrą atėjo dirbti vos tik baigus mokslus. Yra jauna, darbšti, pilna įvairiausių idėju kaip

užimti kasdienia veikla, vaikų dienos centro lankytojus. Visada sugalvoju originalių idėjų, ar parodų

vaikų darbeliams ekspozuoti.

Vaikų dienos centras - teikia socialines ir ugdymo paslaugas skirtingus sunkumus išgyvenantiems

vaikams bei jų šeimoms. Dienos centre užimtumo veiklos naudojamos kaip priemonė sumažinti

arba panaikinti priežastis, kurios sukelia esamas vaiko ar šeimos problemas. Vaikų dienos centruose

teikiamos pedagogonės, socialinės ir psichologinės paslaugos. Su vaikais nuolat dirba socialiniai

darbuotojai, kurie padeda vaikams ugdyti socialinius įgudžius, gauti reikalingą pagalbą.

Klausimai buvo paruošti tikslingai, siekiant atskleisti esamą situaciją, kokias paslaugas

teikia socialiniai darbuotojai vaikų dienos centre, kokios yra problemos ir kaip jos sprendžiamos.

Siekta išsiaiškinti kokių šeimų vaikai lanko vaikų dienos centrą. Apklausos metu socialinės

darbuotojos paminėjo, kad centrą lanko tų šeimų vaikai kurios yra įtrauktos į socialinės rizikos

šeimų sąrašą, nepasiturinčios šeimos.

Socialinės rizikos šeimų vaikams, vaikų dienos centre, yra sukuriama saugi aplinka, jie

mokomi socialinių įgudžių.pasitikėjimo savimi, bendravimo įgudžių.

Tyrimo metu siekta išsiaiškinti kokie sunkumai kyla bendraujant su vaikais. Socialinės

darbuotojos nurododė ,kad sunkumai bendraujant priklauso nuo amžiaus, ir susidomėjimo.

(„ Bendraujant su vaikais vaikais sunku susitarti, sunku sudomini“ (Greta)), socialinė

darbuotoja Danguolė („Sunkiau bendrauti su vyresniais vaikais, jiem reikia rimtesnių užsiėmimų“).

Tai rodo socialinių darbuotojų vaikų užimtumą ir norą vaikus užimti jiems idomia veikla.

Tyrimo metu buvo aiškintasi kokios pagrindinės socialinės problemos kyla dienos centrą

lankantiems vaikams („ Pagrindinės socialinės problemos: socialinių įgūdžių stoka, priklausomybė

26

nuo kompiuterio,nesaugi namų aplinka, skurdas“(Greta)). Danguolė teigia, kad („ Pagrindinės

problemos : netvarka, įgūdžių trūkumas, psichologinės problemos) .

Tyrimo metu buvo siekta išsiaiškinti ar vaikai moka konstruktyviai spręsti tarpusavyje

kylančius konfliktus. („ Manau ,kad konfliktus vaikai su dienos centro darbuotojų pagalba

išsprendžia konstruktyviai. Apie tai daug kalbame, bandome išsiaiškinti konflikto priežastį ir ją

išspręsti, kad nenukentėtų abi konfliktuojančios pusės“(Greta))

(Konfliktų vieni vaikai negalėtų išsiaiškinti vieni neišsikyšus socialiniam darbuotojui,

kadangi, trūksta bendravimo įgūdžių vaikai labai impulsyviai reguoja į vienokią ar kitokią

situaciją, bandome įtraukti tėvus, kad kartu spręstume kylančius konfliktus“(Danguolė)). Tai rodo,

kad vaikams būtina pagalba iš socialinio darbuotojo nes negali vieni susitvarkyti su kylančiais

konfliktais. Taip įtraukiami ir tėvai vieni darbuotojai neanalizuoja problemų su vaikais, viską bando

spręsti kartu.

Pagal Stephen P. Robbins (2010) Apie 70% savo laiko žmogus praleidžia

komunikuodamas – skaito, rašo, kalba, klauso. Nevykęs komunikavimas – dažniausia konflikto tarp

žmonių priežastis. Kad ir kokia būtų puiki idėja, ji bevertė tol, kol neperduodama kitiems ir kol kiti

jos nesupranta.

Socialinių darbuotojų buvo klausiama kiek laiko per dieną jie skiria bendravimui su vaikais.

„Per dieną su vaikais bendrauju nuo 4 iki 5valandų“ (Greta)

„Su vaikais bendrauju galima sakyti visą dieną, neskiriu konkretaus laiko pabendrauti su vaikais.

Bendraujame žaisdami, užsiimdami kažkokia veikla. Visada stegiuosi kalbinti ir palaikyti dialogą

su vaikais“(Danguolė). Atsakyti klausimai rodo,kad socialiniai darbuotojai skirtingai brndrauja su

vaikais. Visada palaikant pokalbį su vaikais, stiprėja tiek tarpusavio ryšis ir atsiskleidimo tikimybė.

Socialinė darbuotoja Danguolė komunikuodama su vaikais atskleidžia jū trūkumus ir bendravimo

stoką.

Socialinių darbuotojų buvo klausiama tyrimo metu ar esant poreikiui turėtų su kuo

pasikonsultuoti sprendžiant kylančius konfliktus. Abi socialinės darbuotojos atsakė, kad turėtų su

kuo pasikonsultuoti nes dienos centre dirba daug kvalifikuotų specialistų. Taip pat abi teigė, kad

dažnai jos kreipiasi ne tik į kitus specialistus, bet prašo ir tėvų pagalbos. Paklausus kodėl socialinės

darbuotojos prašo ir tėvų pagalbos jos teigė, kad „Tėvai čia yra visada laukiami, kviečiame juos,

kad jie taip pat mokintusi spręsti problemas su vaikais namuose, nes tėvams kaip ir jū vaikučiams

trūksta įgūdžių“(Greta) „Visalaik stengėmės pakviesti ir tėvus, norime,kad ir jie konsultuotusi su

mumis, kartu kalbame, pakviečiame specialistus, karts nuo karto rengiame paskaitas. Kartais labai

sunku tėvus prisišaukti pasikalbėti, todėl stengiamės jiems parodyti,kad esame ne priešiškai

nusiteikia“(Danguolė)

27

Kalbant apie socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimą, pirmiausia

atkreiptinas dėmesys į viso šio proceso principus. Socialinio darbuotojo profesinės kompetencijos

tobulinimas siejamas su visos įstaigos, organizacijos paslaugų kokybės tobulinimu. Paprasčiau

tariant, siekiama įtvirtinti požiūrį, kad visa socialinių paslaugų įstaiga (plačiąją prasme) yra

atsakinga už paslaugų kokybę. Neneigiama asmeninė socialinio darbuotojo atsakomybė už savo

kompetenciją, tačiau ir nėra perkeliama visa atsakomybė už įstaigos paslaugų kokybę.

Atliekant tyrimą buvo klausiama socialinių darbuotojų ar pakanka jū kompetencijos darbui

su vaikais. „Darbui su vaikais kompetencijos pakanka, tačiau nuolat lankau seminarus,

konferencijas, skaitau naujausią literatūtą, nes dirbant su vaikais reikalingas nuolatinis

kvalifikacijos kėlimas“(Greta)

„Dirbant su vaikais visada atsiranda naujovių, ar žinių stokos. Visada stegiuosi dalyvauti

seminaruose, ar kitoje veikloje kur galima įgyti naujų žinių. (Danguolė)

Apibendrinant galima teigti, kad socialiniai darbuotojai nuolat kelia savo kvalifikaciją ir

bando įgyti naujų žinių. Taip jū darbas netampa monotoniškas visas naujoves jie pritaiko savo

darbe. Kai socialinis darbuotojas turi ką pasiūlyti klientui ir gali atsakyti į jam iškylusį klausimą tai

ir klientas jaučiasi užtikrintas, kad gali visada kreiptis į socialinį darbuotoją pagalbos. Socialiniai

darbuotojai teikia paslaugas ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, vadovaujasi prinsipu „ Visi esame

lygus“ laikosi konfidencialumo , bendradarbiauja su vaiku ir jo šeima, padeda spręsti konfliktus

iškylusias problemas socialinėje aplikoje. Vadovaujasi Socialinės komunikacijos pagalbiniu

mechanizmu, kurio pagalba vyksta bet koks socialinės sąveikos aktas, bet kokiame socialiniame

lygyje, ir per socialinį atspindėjimą, tos sąveikos dalyvius privedantis prie didelio

suorganizuotumo.

Apibendrinant kiekybinio ir kokybinio tyrimų duomenis galima teigti,kad socialiniai

darbuotojai daug laiko skiria bendravimui su vaikais. Socialiniai darbuotojai sėkmingai bando

įtraukti vaikų tėvus į dienos centro veiklą, bendraudami su tėvais socialiniai darbuotojai atlieka

mokytojo, konsultanto, advokato, vertintojo vaidmenis. Vaikai teigiamai atsiliepia apie socialinius

darbuotojus ir jaučiasi saugūs būdami dienos centre. Galima daryti išvadą, kad socialiniai

darbuotojai yra svarbus tiek vaikams tiek jū tėvams, jū tarpusavio palaikomas ryšis jungia

socialines komunikacijas ir stiprina komunikacines kompetencijas vaikų dienos centre.

28

IŠVADOS

Žodį komunikacija autoriai apibūdina skirtingai , šis žodis pilnas skirtingų sąvokų ir

pamastymų. Jei išreikšti naudojama ne tik žodinė kalba, bet ir kūno kalba. Kitaip tariant

informacijos perdavimas. Komunikacija perduodama ne tik gestais ar kalba, bet ir intonacija, tono

garsumu, nuotaika. Bendraujant sukuriama ryšis tarp individo ir socialinės aplinkos.

Komunikavimo kompetencija apibrėžiama kaip konstruktyvus, atsakingas kalbos vartojimas, t. y.

įvairaus pobūdžio žodinių ir nežodinių pranešimų supratimas, perdavimas ir priėmimas.

Socialinio darbuotojo darbo principai yra įvairus, tačiau visi jie susitelkia į vieną kaip

kokybiškai padėti vaikui tapti pilnaverčiam, savimi pasitikinčiam visuomenės dalimi. Socialinis

darbuotojas turi tinkamai pritaikyti savo žinias darbe , įgūdžius taikyti praktinėje situacijoje. Kai

socialinis darbuotojas parodo supratingumą, neteisia ir nesmerkia, tik tada klientas atsiveria ir

parodo pasitikėjimą.

Tyrimas atskleidė,kad vaikų dienos centre dirbantys darbuotojai yra teigiamai

vertinami ir priimami visapūsiškai. Pelnę vaikų nuolankūmą gali prie jū prieiti ir leisti jiems

atsiskleistitarpusavio palaikomas ryšis jungia socialines komunikacijas ir stiprina komunikacines

kompetencijas vaikų dienos centre.

29

INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS1. BRONSTEIN, L. R. 2003. A Model for Interdisciplinary Collaboration, Social Work 48 (3):

297–304. Daka-Mulwanda, V.; Thornburg, K. R.; Filbert, L.; Klein, T. 1995. Collaboration of

Services for Children and Families: A Synthesis of Recent Research and Recommendations, Family

Relations 44 (2): 219– 223. Prieiga per internetą: http://www.jstor.org/stable/584812

1.Community Practice. 2002, 10(3): 61–69. 16.

2.ERIC JENSEN. Tobulas mokymas. Vilnius: AB OVO, 2001, 144–152 psl ISBN 9986-693-14-

3.FIRSOVAS, M. V. Socialinis darbas. Profesinės veiklos įvadas. Vilnius: VU Specialiosios

psichologijos laboratorija, 2007, p. 14–32

4. FIRSOVAS, M. V. Socialinio darbo institucionalizacijos teorinės problemos. Red. Kozlovas, A.

A.; Danilova, Itzhaky, H.; Bustin, E. Strengths and Pathological Perspectives in Community Social

Work. Journal of ,2008, p.23-28.

5. KAIRIENĖ, D. 2010. Komandos narių bendradarbiavimas teikiant ankstyvąją pagalbą vaikui ir

šeimai: atvejo analizė, Specialusis ugdymas: mokslo darbai 1 (22): 84–96.

6. KUNICKIENĖ, L. 2010. Socialinės pagalbos teikimas rizikos šeimoms, Lietuvos akademinių

bibliotekų tinklas (LABT), 20100707. VPU magistro darbas. Prieiga per internetą:

http://tools.laba.lt/marc/fulltext. php?lib=etd01&sys=000014213

7. KAVALIAUSKIENĖ V. Socialinio darbo, kaip pagalbos žmogui profesijos, raidos aspektai //

Acta Pedagogica Vilnensia, 2005, Nr. 15.

8. MIKALAUSKIENĖ, R. 2008. Tarpžinybinio bendradarbiavimo ypatumai, organizuojant vaikų

dienos centrų veiklą, Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas (LABT), 20080924. VPU magistro

darbas. Prieiga per internetą: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-

0001:E.02~2008~D_20080924_180242-37948/ DS.005.0.02.ETD

6. Metodinė medžiaga socialiai apleistų vaikų dienos centrų darbuotojams, Vilnius, 2002.

7. MASILIAUSKIENĖ, E., GRIŠKUTĖ, V. (2010). Vaikų dienos centrų teikiamos pagalbos

socialinės rizikos šeimų vaikams raiškos kontekstų empirinis tyrimas//Mokytojų ugdymas. Nr. 14

(1). Šiaulių Universitetas.

30

7. MOKSLO KOMUNIKACIJOS KAITA / M. STONKIENĖ, Z. ATKOČIŪNIENĖ, R.

MATKEVIČIENĖ. Taip pat kreipties būdas: World Wide Web. URL:

http://www.leidykla.vu.lt/fileadmin/Informacijos_mo kslai/48/46-67.pdf. // Informacijos mokslai.

2009, t. 48. p. 46–67.

8.. LELIŪGIENĖ, I.; JUODEIKAITĖ, A. 2005. „Socialinės aprėpties, kaip socialinės atskirties,

alternatyvos metodologiniai aspektai“, Socialinis darbas

9. LELIŪGIENĖ, M. Programa „Šeima“. (Prevencinis darbas su šeima, kompleksinė pagalba

šeimai, esančiai krizinėje situacijoje, ir šeimos motyvacija resocializacijai.).

10. Leathard, A. 1997. Going Interprofessional: working together for health and welfare. London:

Routlege. Prieiga per internetą: http://books.google.lt/books?

id=JfhU1fjXyUkC&printsec=frontcover&dq=leatha

rd&source=gbs_similarbooks_s&cad=1#v=onepage&q&f=false

11. Leathard, A. 2003. Interprofessional Collaboration: from Policy to Practice in Health and Social

Care. New York: Bruner – Routlege. Prieiga per internetą: http://books.google.lt/books?

id=0VKbDi3m0O0C&

printsec=frontcover&dq=leathard&source=gbs_similarbooks_s&cad=1#v=onepage&q=&f=false

10. ONA MONKEVIČIENĖ. Mano vaikai . Kaunas: Šviesa 2003 18-25p. ISBN5-430-03762-1

11. OAKLANDER, V. (2007). Langas į vaiko pasaulį. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija

11. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos (patvirtintos Lietuvos Respublikos

švietimo ir mokslo ministro 2008 m.rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. ISAK-2433 (Žin., 2008, Nr. 99-

384

12. Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrųjų programų 11 priedas (Bendrųjų kompetencijų ir

gyvenimo įgūdžių ugdymas), 2008.

13.VANAGAS P. Visuotinės kokybės vadyba, Kauno technologijos universitetas, 2004. p.46.

14.VAREIKYTĖ A. KAZILIŪNAS A. GUOGIS A. GUDELIS D. MICKUS J. Socialinių paslaugų

tobulinimas Lietuvos savivaldybėse, Mykolo Romerio universitetas, Vilnius, 2006.12-25p.15.

Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir

darbo ministerijos 2006 metų valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų vaikų dienos centrų projektų

vykdymo ataskaita, Nr.V5-07, Vilnius, 2007.

15. SIPOVIČ, I. (2007). Vaikų dienos centrų administravimo ir vertinimo problemiškumas//Viešoji

politika ir administravimas. Nr. 22. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas

16.Socialinis pranešimas 2005-2006, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2007.

31

17. SMITH, M. (2009). Rethinking Residential Child Care – Positive Perspectives. Great Britain:

The policy press, University of Bristol.

17.ŽALIMIENĖ L. Socialinių paslaugų kokybę lemiantys veiksniai // STEPP, 2001, Nr.1. 33.

18.ŽALIMIENĖ L. Socialinės paslaugos, Vilnius, 2003. p. 34

19.ŽALIMIENĖ L. SKUČIENĖ D. ŠUMSKAITĖ L. Socialinių paslaugų Vilniaus mieste tyrimas.

Tyrimo ataskaita. Vilniaus miesto Savivaldybės Socialinės paramos centras, Vilnius, 2005

32

PRIEDAI

33

KLAUSIMYNAS DARBUOTOJAMS

1. Jūsų amžius ?

2. Kokį socialinio darbo išsilavinimą turite?

3. Kokias pareigas užimate šiame dienos centre?

4. Koks darbo stažas šiame vaikų dienos centre?

5. Ar esate lankę mokymus ar baigę mokslus, darbui su vaikais?

6. Kokie sunkumai kyla bendraujant su vaikais?

7. Su kokio amžiaus vaikų grupe kyla daugiausiai problemų?

8. Kokios pagrindinės socialinės problemos kyla Jūsų dienos centrą lankantiems

vaikams?

9. Ar į vaikų problemų sprendimą įsitraukia tėvai/globėjai?

10.Ar tėvai/globėjai įtraukiami, dalyvauja vaikų dienos centro veikloje?

11.Ar dažnai kyla konfliktų su Jūsų dienos centrą lankančiais vaikais?

12.Kiek laiko per dieną skiriate bendravimui su vaikais?

13. Kaip manote, ar vaikai moka konstruktyviai spręsti tarpusavyje kylančius

konfliktus.

14.Ar esant poreikiui turėtumėte su kuo pasikonsultuoti sprendžiant kylančius

konfliktus?

15.Kaip manote, ar jūsų kompetencijos pakanka darbui su vaikais, ar manote, kad

žinių trūksta ir reikalingas nuolatinis kvalifikacijos kėlimas?

16.Jūsų nuomone, kokie Jūsų VDC lankytojų socialiniai įgūdžiai yra labiausiai

išugdomi? 

17.Kurie socialinio darbuotojo vaidmenys, Jūsų nuomone, yra aktualiausi Jūsų VDC

darbinėje praktikoje ?  Įgalintojas – socialinių įgūdžių ugdymo skatinimas ,Tarpininkas –

tarpininkavimas tarp klientų ir institucijų, Konsultantas – konsultuoja VDC lankytoją,

Advokatas – atstovauja lankytojo interesus, Aktyvistas – aktyvus VDC bendruomenės narys,

Koordinatorius – VDC lankytojams teikiamos pagalbos koordinavimas

34

18.Kokia, Jūsų manymu, yra socialinio darbuotojo įtaka VDC lankytojų adaptacijai

visuomenėje?

ANKETA VAIKAMS

Panevėžio kolegijos, biomedicinos mokslų fakulteto, socialinio darbo studentė atlieka tyrimą,

kurio tikslas – išanalizuoti socialinio darbuotojo vaidmenį stiprinant komunikacines kompetencijas

vaikų dienos centre. Anketa yra anoniminė. Gauti duomenys bus panaudoti kursiniame darbe. Prie

kiekvieno klausimo rasite pateiktus galimus atsakymo variantus, tinkamą atsakymą pažymėkite X,

arba kur prašoma, įrašykite savo nuomonę.

Dėkoju už atsakymus!

1. Koks tavo amžius ?(įrašyk) .......................

2. Lytis ?(pažymėk)□ Vyras □ Moteris

3. Ar jautiesi saugus dienos centre? (pažymėk tinkamą atsakymą)□ Taip □ Ne □ Nežinau

4. Kiek metų lankai šį dienos centrą?(įrašyk)......................

5. Kiek laiko per dieną praleidi dienos centre? ?(įrašyk) .......................

6. Kaip sutari su dienos centrą lankančiais kitais vaikais?(pažymėk tinkamą atsakymą)□ Labai gerai □ Gerai □ Normaliai □ Labai blogai

7. Kiek laiko per dieną bendraujate su darbuotojais dienos centre? (pažymėk tinkamą atsakymą) □ iki 1 valandos □ 2 ir daugiau valandų □ daugiau nei 3 valandas

8. Kaip dažniausiai bendrauja darbuotojai dienos centre? (pažymėk 3 tau tinkamus atsakymus)□ Nuoširdžiai □ Įkyriai□ Geranoriškai □ Agresyviai□ Draugiškai □ Griežtai□ Pagarbiai □ Daugiau vadovauja nei bendrauja□ Kita ...............................................................................................................................................

9. Ar gali pasipasakoti darbuotojams apie tau iškilusias problemas? (pažymėk tinkamą atsakymą) □ Taip, visada□ Dažnai□ Kartais□ Ne, niekada□ Nežinau

10. Kurios iš išvardintų problemų tau yra aktualiausios? (pažymėk visus tau tinkamus atsakymus arba įrašyk)□ Konfliktai šeimoje □ Dažnai turiu problemų nes mėgstu lyderiauti□ Konfliktai mokykloje □ Turiu mokymosi problemų□ Dažnai būnu atstumtas □ Problemos dėl elgesio mokykloje□ Tenka patirti patyčias □ Pykstuosi su draugais□ Kita ...............................................................................................................................................

35

11. Ar dažnai tau tenka įsitraukti į konfliktus dienos centre? (pažymėk tinkamą atsakymą) □ Taip □ Ne □ Nežinau

12. Ar dažnai tau tenka įsitraukti į konfliktus mokykloje? (pažymėk tinkamą atsakymą) □ Taip □ Ne □ Nežinau

13. Kaip tu elgiesi konfliktų metu? (pasirink arba įrašyk)□ Nekreipiu dėmesio □ Kreipiuosi į vyresnius□ Bandau gražiai išsiaiškinti □ Kovoju už save ir draugus□ Visada ginu savo nuomonę □ Kita ..................................................................................

14. Ar dienos centro daruotojai padeda spręsti kilusius konfliktus? (pažymėk tinkamą atsakymą) □ Taip □ Ne □ Nežinau

15. Ar darbuotojai dienos centre moko jus, kaip patiems konstruktyviai spręsti kylančius konfliktus? (pažymėk tinkamą atsakymą)□ Taip □ Ne □ Nežinau

16. Kaip manai, ar vaikų dienos centro darbuotojams pakanka žinių ir kompetencijos dirbti su vaikais ir padėti jiems spręsti kylančias problemas? (pažymėk tinkamą atsakymą)□ Taip □ Ne □ Nežinau

17. Dešimtbalėje sistemoje įvertink vaikų dienos centro darbuotojų darbą (įrašykite nuo 1 iki 10) ........................

18. Ar bendrauja dienos centro darbuotojai su tavo tėvais?(pažymėk tinkamą atsakymą)□ Taip □ Ne □ Nežinau

36