1

Sudarytojai / Edited by Vytautas Michelkevičius & Kęstutis Šapoka

(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos / (In)dependent Contemporary Art Histories

Savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje1987–2014 m. / Artist-run Initiatives inLithuania 1987–2014

II tomas / 2nd volume

LTMKS, 2014

2

UDK 7.038(474.5)(091) Ne-131

Knygos sudarytojai / Editors: Vytautas Michelkevičius & Kęstutis Šapoka

Dizainerė / Designer Laura Grigaliūnaitė

Vertėjai / Translators: Jurij Dobriakov, Gabija Guscevičienė

Teksto redaktoriai / Proofreaders: Indrė Makauskaitė, Jurij Dobriakov

Dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba / Partly supported by Lithuanian Council for Culture

Sudarytojų nuomonė ne visada sutampa su tekstų autorių nuomone, bet todėl ir įdomu diskutuoti, pasakoti istorijas ir jų klausytis / The editors‘ opinion not necessarily coincides with that of the contributors, but this is precisely what makes engaging in discussions, as well as telling and listening to stories, interesting

© Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS), Vilnius, 2014

© Lithuanian Interdisciplinary Artists‘ Association, Vilnius, 2014

ISBN 978-9955-9362-7-5

3

7 Sudarytojų Vytauto Michelkevičiaus ir Kęstučio Šapokos pasikalbėjimas

Pokalbiai su kuratoriais ir menotyrininkais

26 Saulius Grigoravičius

43 Sandra Skurvidaitė

53 Kęstutis Zapkus

71 Virginijus Kinčinaitis

85 Anders Kreuger

112 Algis Lankelis ir Audrius Novickas

Pokalbiai su menininkais apie jų veiklas ~1987–2000 m.

134 Robertas Antinis

140 Česlovas Lukenskas

150 Gintaras Zinkevičius

16 Conversation between theeditorsVytautasMichelkevičius andKęstutisŠapoka

Conversations with curators and art critics

37 SauliusGrigoravičius

48 SandraSkurvidaitė

66 KęstutisZapkus

79 VirginijusKinčinaitis

98 Anders Kreuger

122 Algis Lankelis and Audrius Novickas

Conversations with artists on their activities from ~1987 to 2000

138 Robertas Antinis

147 ČeslovasLukenskas

157 GintarasZinkevičius

Turinys / Table of contents

4

161 Gintaras Sodeika

184 Modestas Saukaitis

191 Saulius Pilinkus

207 Žilvinas Lilas

223 Andrius Pulkauninkas

235 Julius Ludavičius

249 Rimvydas Pupelis

265 Antanas Zabielavičius

281 Paulius Arlauskas

287 Violeta Jasevičiūtė, Rolandas Rimkūnas ir Evaldas Pauza

301 Jaras Ramūnas

303 Jonas Vaitiekūnas

Pokalbiai sumenininkais apie jų veiklas po ~2000 m.

318 Algis Ramanauskas-Greitai

329 Tadas Šarūnas

344 Mindaugas Šnipas ir Ramūnas Alminas

356 Vaida Tamoševičiūtė ir Daina Pupkevičiūtė

174 Gintaras Sodeika

189 Modestas Saukaitis

201 Saulius Pilinkus

218 ŽilvinasLilas

230 Andrius Pulkauninkas

245 JuliusLudavičius

262 Rimvydas Pupelis

276 AntanasZabielavičius

284 Paulius Arlauskas

297 VioletaJasevičiūtė,Rolandas RimkūnasandEvaldasPauza

302 JarasRamūnas

313 JonasVaitiekūnas

Conversations with artists on their activities after 2000

324 Algis Ramanauskas-Greitai

337 TadasŠarūnas

352 MindaugasŠnipas andRamūnasAlminas

364 VaidaTamoševičiūtė andDainaPupkevičiūtė

5

367 Konstantinas Bogdanas

382 Darius Pocevičius

393 Andrius Savickas

411 Žilvinas Landzbergas ir Ūla Tornau

424 „Pop up“ galerijos steigėjai

Tekstai

440 Bendrautojai mieste: „Identifikacija“, „Troleibusas Nr.0“, „Flash Bar“, „Tylejimai“

Lina Michelkevičė

462 Būti (ne)priklausomam

Evaldas Dirgėla

469 Alytaus avangardizmas ir jo transformacijos po 2000 m.

Redas Diržys

509 Ar girdi mane? Trūkinėjanti komunikacija posovietiniame Lietuvos mene

Skaidra Trilupaitytė

522 Vardų rodyklė

530 Priminimams, užrašams ir piešiniams

377 Konstantinas Bogdanas

389 DariusPocevičius

403 Andrius Savickas

418 ŽilvinasLandzbergas andŪlaTornau

432 Co-founders of „Pop up“ gallery

Texts

452 Companions in the City: Identification,TrolleybusNo.0, FlashBar,TylĖjimai

LinaMichelkevičė

485 Alytus Avant-Garde and its Transformations Through 2000‘s

RedasDiržys

498 Интервью сРедасомДиржисом

515 Can you hear me? Failing communication in post-Soviet Lithuanian art

SkaidraTrilupaitytė

522 Index of Names

530 For notes, memories and sketches

6

7

Sudarytojų Vytauto Michelkevičiaus ir Kęstučio Šapokos pasikalbėjimas

Vytautas Michelkevičius: Nuo mūsų pirmojo tomo sudarymo praėjo treji me-tai. Pamenu, kad visai netikėtai knyga sulaukė nemažai dėmesio ir sukėlė daug diskusijų. Kaip tau atrodo, ar ji ką nors pakeitė Lietuvos meno istorijoje arba kalbėjime apie istoriją? Deja, atrodo, kad panašių leidinių daugiau nebeatsirado.

Kęstutis Šapoka: Mūsų bandymas sudaryti šias dvi knygas man tikrai neatrodo bepras-mis. Buvo parašyta keletas įdomių tekstų, papasakota nemažai įdomių istorijų, pakal-binta įdomių žmonių, kurie galbūt kitomis aplinkybėmis nebūtų buvę pakalbinti. Galop suformavome tam tikrą poziciją tam tikro konteksto atžvilgiu. Tai jau šis tas.

Vis dėlto tavo klausimas man pakišo vieną asociaciją. Iš tiesų, reikėtų pasižiūrėti ne tai, ar atsirado kažkas panašaus po mūsų knygos, o tai, ar buvo kas nors prieš mūsų knygą. Sakyčiau, mes nesąmoningai ideolo-gijos ir struktūros prasme sukūrėme kažką panašaus į Elonos Lubytės knygą „Tylusis modernizmas Lietuvoje: 1962–1982“ (1997). Tai irgi buvo tarsi parodos katalogas, tačiau išsivystė į savotišką poziciją, kurią pasigriebė sovietmečio modernistai. Tai irgi alternatyvos sukūrimas, tačiau ta alternatyva, kaip ir mūsų knygų atveju, kartu ir yra, ir jos nėra.

V. M.: Gal kiek ir buvo panašumų, bet aš jų nesureikšminčiau. Dar turbūt galėtume rasti panašumų su Alfonso Andriuškevi-čiaus knygomis, bet mūsų atveju kalbėtojo pozicija yra tarsi iš pirmų lūpų. Šiame tome gerokai daugiau „nežinomų“ pavardžių, ypač jaunesnės kartos skaitytojams. Galbūt galėtume šiek tiek atskleisti, kaip pavyko rasti

vienus ar kitus žmones, veikusius 10 deš. ir vėliau. Džiaugiuosi, kad pavyko pakal-binti kuratorių Andersą Kreugerį – švedą, mokantį lietuviškai ir Vilniuje praleidusį ne vienus metus 10 deš. ir amžių sandūroje. Buvo įdomu į besiformuojančią Lietuvos meno sceną pažvelgti kitomis akimis.

Taip pat šiai knygai pavyko pakalbin-ti dvigubai daugiau meno lauko dalyvių (30 pokalbių). Be to, suformuotas atskiras skyrius, skirtas kuratoriams, menotyrinin-kams ir pedagogams – dauguma jų jau išvykę iš Lietuvos. Taigi mūsų pokalbiai nuo meni-ninkų pasuko prie kitų veikėjų iniciatyvų.

K. Š.: Man įdomu ne tik laikotarpiai, bet ir tai, kad pasakojimuose susidėliojo gana platus spektras įvairių, ideologiškai skirtingų iniciatyvų, praktikų, kartais balansuojan-čių ties to, ką mes vadiname meninėmis praktikomis, riba. Susidaro tarsi trikampis ar keturkampis, ar net penkiakampis, o gal šešiakampis. Viename kampe atsiduria Ginta-ro Sodeikos pasakojimas apie kompozitorių hepeningų festivalius Ažuožerių apylinkėse 1988–1989 m., taigi, Sąjūdžio laikai, o kitame kampe – visiškai šviežia jaunų menininkų iniciatyva – POP UP eksperimentinė gale-rija, veikusi vieną mėnesį prekybos centre Vilniuje. Atrodytų, visiškai skirtingos epochos ir aplinka, tačiau paradoksaliai panašus entu-ziazmas ir iniciatyvos, savanorystės, kolektyviš-kumo sąvokų supratimas. Ir vėl – iš 10 deš. Vilniaus Antakalnio pankų terpės išniręs performeris Andrius Pulkauninkas su „mė-gėjų“ Vilniaus universiteto (VU) teatru ir jūsų, t. y. irgi VU, irgi „mėgėjų“ fotografų klubas su sėkminga įsijungimo į profesionalų meno ter-pę ir netgi poveikio jai istorija (pavadinkime

8

sėkmės istorija). Dar kitoje smailėje – Rimvy-das Pupelis su Obelių ir Rokiškio avangardu. Mums mažai žinomas, tačiau labai tankus ir intensyvus Šiaulių avangardizmo ir (ar) institucinio šiuolaikinio meno kontekstas Vir-ginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko pasa-kojimuose. Beje, įdomu tai, kad kai kalbama apie Šiaulius, jau nebegalioja „nepriklausomų iniciatyvų“ vs. „institucinių festivalių“ persky-ra, kuri galioja kalbant apie Vilnių, nes Šiauliai iš mūsų, t. y. Vilniaus, arba centro, apiben-drintos perspektyvos atrodo kaip vientisa alternatyva ir vėl... turbūt Vilniaus?

Taigi, tada vėl posūkis ir kairysis anarchistinis aktyvizmas su Redu Diržiu Alytuje, Andriaus Savicko pranksterišku anarchizmu ir bienalių baninimu už Lietuvos ribų, „nemenininko“ Dariaus Pocevičiaus ir Vilniaus anarchistų veikla. O visiškai priešingoje barikadų pusėje jiems oponuoja dešiniųjų pažiūrų irgi „ne-menininkas“ Algis Ramanauskas su komerci-nės kultūros kontekste vykdytais politiniais performansais, išjuokiančiais vis dar labai gajų sovietizmą ir apskritai pseudoradika-lius mūsų kvazipolitinius (ir anarchistinius) judėjimus. Tada, kiek kitaip nei Ramanaus-kas, bet irgi dešinysis Jonas Vaitiekūnas su pasakojimu apie samanės varymą. O už šio varymo, be to, 10 deš. konteksto, ir vėl ome-nyje reikia turėti Vaitiekūną. Tada grįžtame į pirmą tomą – Vilniaus Justino Vienožins-kio dailės mokykloje veikusią neformalią galeriją, Evaldą Dirgėlą su principine antikar-jeristine, autsaideriška nuostata, sakyčiau, verta nuoširdžios pagarbos.

Tada reikia prisiminti dar platesnį vaizdą – specifinę, turtingą „nacionalizmo“ tradiciją, užgriebiančią ir ankstesnius sovietmečio laikus – Vaitiekūno vyresniojo, jo brolio Romualdo, Stankaus, Justino Mikučio pasaulį, Pažaislio psichuškės, dar ankstesnius Kauno proletarinės Slabodkės laikus ir t. t. Nors Jonas Vaitiekūnas apie tai tiesiogiai nieko ne-pasakoja, šiuos kontekstus galima (ir reikia) nujausti. Nuo Slabodkės netoli iki Šančių.

Platesnis Kauno performatyvus kontekstas. 10 deš. – „Post Ars“. Vėl grįžkime į amžių san-dūrą – Šančiai. Violetos Jasevičiūtės organi-zuoti projektai. Ramūnas Jaras, Kauno „elitui“ ant padėklo patiekiantis savo ekskrementus. Ir t. t. Man asmeniškai įdomus tas (ne vien tiesiogiai atpasakojamas, bet ir nujaučiamas, turimas omenyje) tinklas, kurį supynėme.

Ir tam tikrame taške visos šios parameninės praktikos, kurios yra „probleminės“ įprasta-me mūsų dailėtyros „tikrojo meno“ suvokimo kontekste, šis tinklas susipina, netgi paradok-saliai atrodo vientisas. Nors bendrumų tarp visų šių kontekstų iš tiesų maža. Kartu tarp šių skirtingų smailių dreifuoja dar daug įvai-rios medžiagos, mažiau ar daugiau susijusios jau konkrečiai su „meninėmis praktikomis“, „tikruoju menu“ mums įprasta šių sąvokų prasme. Visi šie skirtingi kontekstai įdomiai vienas su kitu polemizuoja ir kartu vienas kitą papildo. Čia į menininkų balsus įsijungia ir dailėtyrininkų, kuratorių, funkcionierių blo-kas. Be to, įdomu tai, kad alternatyva ar inici-atyva visuose šiuose pokalbiuose ir tekstuose įvairuoja, nebėra pritempiama prie siaurai binariškai suvokiamos opozicijos sąvokos.

O jei kalbame apie tai, kaip pavyko rasti vie-nus ar kitus žmones, tai buvo panašiai, kaip ir pirmos knygos atveju: kalbiesi su vienais žmonėmis, jie papasakoja apie kitus, prisi-mena ką nors primiršto, pasiūlo pasidomėti dar tuo ar anuo. Kartais pagelbėdavo net kuriozai. Susitinki ir susipažįsti su žmogumi kokiu nors (beveik) nesusijusiu reikalu, galop atsitiktinai paaiškėja, kad jis – vienas tų žmo-nių, kurių pasakojimus medžiojame antram tomui. Taip nutiko su Modestu Saukaičiu.

Aš apskritai nenorėčiau šių dviejų knygų atskirti. Man jos yra viena ir ta pati knyga, tik išsitęsusi laike. Tiesiog tam, kad išvengtume painiavos, vadinsiu pirmu ir antru tomais. Kai pradėjome dirbti, patys dorai nieko nežinojo-me apie kontekstą. Galbūt žinojome kai ku-riuos padrikus faktus ir garsesnes pavardes.

9

Be to, iš pradžių darėme Lietuvos tarpdiscipli-ninio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) projektų suvestinę, vėliau ji virto platesnio konteksto tyrimu. Antrame tome LTMKS akcentų nebė-ra tiek daug. Daug lėmė atsitiktinumai.

V. M.: Taip, pirmame tome norėjome suar-chyvuoti LTMKS veiklą ir lyg parašyti savo is-toriją, o dabar išėjome į platesnį veiklos kon-tekstą ir išsilaisvinome iš institucinio požiūrio.

Sutinku, kad antras tomas – tai tęsinys, bet turbūt ir šiam tomui pasirodžius atsiras ne vienas, kuris jausis nepelnytai pamirštas. Ką mes jam atsakysim? Manau, kad mes nera-šome enciklopedijos ar Istorijos iš didžiosios raidės. Į universalumą nepretenduojame. Bet turbūt čia surinkome daugmaž visas iniciaty-vas, kurios padarė ryškesnių veiksmų tuomet ar kurių įtaka jaučiama ir šiandien?

K. Š: Nesutikčiau, kad surinkome daugmaž visas iniciatyvas. Juk mes bet kokiu atve-ju fokusuojamės į Vilniaus kontekstą. Tai selektyvus ir hierarchizuotas požiūris. Kitų regionų ar miestų mes arba neužgriebėme, arba juos užgriebėme labai fragmentiškai. Be to, pasirodžius pirmai knygai daug kas nutiko ir ne Vilniuje. Sakyčiau, kad surinkome tam tikrą kolekciją, kuri reprezentuoja tiek mūsų požiūrį į tam tikrą kontekstą, tiek mūsų požiūrio kaitą. Tai pirma atsakymo nepelnytai pamirštiesiems dalis – šie du tomai nėra en-ciklopedija ar reitingas. Taip pat nė vienas iš dviejų tomų nėra svarbesnis ar vertingesnis. Eilės tvarka šiuo atveju nieko nereiškia.

Antras aspektas. Per tuos šešerius ar pen-kerius abiejų tomų sudarymo metus keitėsi (bent jau mano asmeniškai) tiek požiūris į kai kuriuos dalykus, kontekstą, tiek mano (manau, ir tavo) pozicijos galios lauke. Saky-čiau, abu esame keliais žingsneliais arčiau konjunktūros ir galios pozicijų, kurių alterna-tyvą bandėme kurti. Vargu ar išsilaisvinome iš institucinio požiūrio, tiesiog patys pamažu tampame institucijomis. Žinoma, tai nepa-

veikė knygų turinio, struktūros, tačiau tai turi įtakos tam, kaip mūsų knyga (bus) priimama. Šie du tomai bet kokiu atveju bus traktuo-jami kaip hierarchinės institucijos teigiama arba neigiama prasme, todėl neišvengiamai atsiras ir nuskriaustųjų. Nes optimalus, tobulai demokratiškas ar viską aprėpiantis formatas tiesiog neegzistuoja.

Ką pats manai apie mūsų knygą kaip instituci-ją? Ar nėra pavojaus mūsų alternatyvai virsti dar viena konjunktūra?

V. M.: Manau, būtų naudinga pasitelkti žody-ną ir praskleisti dūmų debesį. Bent jau „Tarp-tautinių žodžių žodynas“ („Interleksis“) sako, kad „konjunktūra yra susiklosčiusios aplin-kybės, sąlygos, susidariusi padėtis, galinti turėti įtakos kuriam nors dalykui“. Tiek mūsų sudaroma knyga, tiek tai, kas yra jos leidėja (LTMKS), jau savaime yra konjunktūra, ir nesu tikras, kuo ji blogesnė ar geresnė už kitas. Tad siūlyčiau šio žodžio kaip vertinamojo atsisakyti, nes jis atsisuka prieš mus pačius.

Tu palietei svarbų klausimą – apie žmogų kaip instituciją, kuris Lietuvoje labai aktualus, nes daug žmonių, veikiančių meno srityje, ne-atstovauja vienai institucijai (su retomis išim-timis), paprastai yra dviejų, trijų ar net keturių institucijų atstovai. Ir todėl lengviau kalbėti apie konkretų žmogų kaip instituciją nei apie konkretų žmogų, atstovaujantį konkrečiai institucijai. Tai pavadinčiau išsklidusia, o gal įtinklinta galia. Jei išgirstame, kad Šapoka ar Michelkevičius kažką rašo ir kuruoja, tai iškart su tomis pavardėmis susiejame daug įvairių negatyvių ir pozityvių veiksnių, kurie pirmiau-sia (ar labiausiai) priklauso tam žmogui, o ne jo atstovaujamoms institucijoms. Ar ne taip?

K. Š.: Taip. Tai ir yra konjunktūra. Kai jau daugmaž aišku, su kokiomis praktikomis ir idėjomis asocijuojasi viena ar kita pavardė.

Grįžkime prie antros knygos struktūros. Galima sakyti, kad kuklus antro tomo skyrelis,

10

skirtas kuratoriams, pedagogams ir me-notyrininkams, susiformavo irgi, sakyčiau, atsitiktinai. Tiesiog taip sutapo, kad su jais kalbėjomės jau išleidę pirmą tomą ir šie pokalbiai beveik natūraliai sugulė į krūvelę antrame tome. Knygoje jie atskirti todėl, kad galbūt į tuos pačius dalykus žiūri kiek kitaip nei (kuruojantys) menininkai. Todėl knygos struktūroje tie nemenininkai iš dalies disku-tuoja su menininkais. Tačiau ir šiuo atveju nemenininkų požiūris nėra nei kuo nors pranašesnis, nei kuo nors blogesnis.

Prieš pradėdami sudaryti pirmą tomą aps-kritai dar nenutuokėme, į ką tai išsivystys, o sudarydami antrą konkrečiau žinojome, ko norime ir ko ieškome (kalbu apie koncepciją, o ne apie konkrečias pavardes). Būtent todėl pirmoje dalyje aš tempiau pokalbius prie opozicijos, alternatyvos, o knygos tęsinys šiek tiek suminkštino pirmo tomo griežtą toną. Svarbesnės tapo pačios istorijos. Žinoma, istorijos buvo svarbios ir pirmame tome, tiesiog kai kurie akcentai šiek tiek persistum-dė. Be to, menininkai juk gudrūs – ne vienas tiesiog sakė tai, ką tuo metu norėjau išgirsti. Jautė, kad madinga paburnoti prieš institu-cijas, tai ir paburnojo. Jiems svarbiau būti paminėtiems. Sudarant pirmą tomą tai tapo akivaizdu, todėl sudarant antrąjį neretai buvo įdomiau, kur nuves pats pasakojimas, o ne išgirsti pasipriešinimo istoriją, ypač kai dau-guma tų istorijų, kaip ir sovietmečio moder-nistų atveju, gerokai pagražintos.

Gailiuosi, kad abu taip ir nesusitarėme paieš-koti ir pakalbinti kadaise prancūzų kultūros atašė Lietuvoje buvusios Corinne Micaelli. 10 deš. su Kreugeriu ji buvo viena pagrindinių kolonų (užsieniečių), dėl kurių keletą metų laikėsi Vilniaus šiuolaikinio meno scena. Žino-ma, ji būtų buvusi ir mūsų knygos puošmena.

Dabar, jau sudarius knygą, nesuprantu, kodėl nebandėme pasikalbėti su Benu Šarka. Juk jis – vienas pagrindinių Klaipėdos avangar-distų daugiau kaip 10 metų. Ko gero, yra dar

daugybė spragų. Tačiau turbūt tai parodo ne tiek mūsų (ar mano) piktus kėslus, bandymą ką nors ignoruoti, kiek gana spontanišką knygos struktūros lipdymą, kai nėra išanks-tinio sąrašo. Tai gerai, nes nėra hierarchijos. Tačiau ir blogai, nes vis kas nors įdomaus prasprūsta. Tai dar vienas akivaizdus liudiji-mas to, kad mes bet kokiu atveju negalime surinkti visko. To negali niekas.

Taip pat pastebėjau, kad mūsų knygose labai ryškus maskulinistinis akcentas. Manau, kad iš feminisčių vėl pelnytai gausime pylos. Kita vertus, ne kartą (ir ne du) prašėme Laimos Kreivytės parašyti tekstą apie Lietuvos menininkes feministes, tačiau dėl mums nežinomų priežasčių ji to nepadarė.

V. M.: Taip, tiesa. Feministinės perspektyvos teksto laukėme ilgai, bet nesulaukėme. Dar įdomu, kad bent jau pirmame tome nemažą vaidmenį atliko iliustracijos. Buvo įdomu pa-matyti, kaip anuomet atrodė meno renginiai, žmonės, procesai, nes žiūrint į fotografijas galima pajusti to laiko atmosferą.

Jei kalbame apie laikotarpį, tai aš iš savo kalbintų veikėjų niekaip negaliu pamiršti Anderso Kreugerio minties, kad 10 deš. vis dar tęsėsi ir po 2000-ųjų, o gal net iki dabar, nes iki šiol nėra kaip apibrėžti XXI a. pirmą dešimtmetį. Pasak jo, ir dizainas, ir estetika, ir mąstymas iš esmės nesikeitė, ir 10 deš. lyg užstrigęs sukosi ir toliau.

Nors būtų galima ir padiskutuoti. Manau, kad lūžis prasidėjo maždaug nuo 2005-ųjų ir vienas veiksnių buvo vis labiau prieinamos komunikacijos bei vaizdo technologijos. Jos iš esmės pakeitė visuomenės vaizdų gamybą, sklaidą ir jos greitį, o tai, žinoma, turėjo įtakos ir menininkų kūrybai bei jos sklaidai. Pastaraisiais metais globaliuose srautuose ne tokia svarbi tampa meno įvykio ar parodos fizinė vieta, daug svarbiau jo gera dokumentacija ir sklaida.

11

Gal ir tu turi kokių tau įstrigusių frazių ar neti-kėtų atradimų, kurie tau neduoda ramybės?

K. Š: Nesureikšminčiau geros dokumenta-cijos, sklaidos ir globalių srautų apskritai. Šia tema knygoje įdomiai kalba Kostas Bogdanas (žinoma, būtų pravartu turėti omenyje ir knygoje nepublikuojamą ka-daise Monikos Krikštopaitytės su juo darytą interviu). Iš jo netgi nepavyko gauti jo projektų dokumentacijų knygai, nes jis tokiomis nesirūpino. Tai irgi įdomi pozicija, turinti savą logiką, beje, nekvailą.

Didelių atradimų man asmeniškai nebuvo, nes antras tomas pratęsia pirmąjį (ar pirma-sis – antrąjį). Tiesiog susipažinau su keliais iki tol man nežinomais (gėda) menininkais bei iniciatyvomis. Man įdomi knygos pokalbių ir tekstų visuma, kurioje galima stebėti tam tikrus atminties kategorijos poslinkius. Pradė-jome knygą, kad papasakotume alternatyvių istorijų. Taip, dalį jų papasakojome, tačiau tai nereiškia, kad papasakojome taip, kaip buvo iš tikrųjų. Šia prasme įdomu stebėti, kaip, keičiantis aplinkybėms, vieniems ar kitiems įvykiams tolstant laike, keičiasi ir tų įvykių iniciatorių, dalyvių požiūris, interpretacijos, gal net detalės. Man šios knygos ir jų pasa-kojimai įdomūs kaip tinklas, kuriame galima rasti įdomios medžiagos – ne tik individualių pasakojimų prasme, bet ir analizuojant pas-tarųjų jau beveik 30 metų mūsų šiuolaikinio meno (menininkų) identiteto, atminties kaitą. Akivaizdu, kad atminčiai įtaką daro aplinka.

Taip pat įdomu stebėti, kaip kai kurie pašnekovai save kiek cenzūruoja, mąsto strategiškai, ar kokios nors pavardės, įvykio paminėjimas nepakenks jiems ateityje. Paskui skaitydami tekstą išbrauko tai, ką atviresnio ar drąsesnio pasakė (tai bū-dingiau tiems, kurie dirbo ar tebedirba „tikrojo“, arba „grynojo“, meno kontekste, nes čia stipriau veikia subordinacija, labiau paisoma „karjeros“ taisyklių). To nevertinu neigiamai, man tai įdomu tam tikro įtinkli-

nimo, veikimo (netgi pokalbio forma) tame tinkle prasme, kai susipina tiek praeities, tiek dabarties, tiek ateities interesai. Atrody-tų, nekaltas prisiminimas bet kokiu atveju traktuojamas kaip ideologinis agentas.

Įdomu stebėti, kaip kai kurie pašnekovai, pavyzdžiui, kuratoriai, išvykę iš Lietuvos dar 10 deš., apie tam tikras institucijas, jų strate-gijas kalba būtent to dešimtmečio kategorijo-mis, iš to laikotarpio pozicijų ir nustemba, kai bandai aiškinti savo, sakykime, kitos kartos, požiūrį, susiformavusį jau postkontekste, po 2000 metų. Tada supranti, ką turėjo ome-nyje Kreugeris, kalbėdamas apie užsitęsusį 10 dešimtmetį. Ko gero, tam tikrose institu-cijose tas dešimtmetis tebesitęsia, tačiau ne eksperimentavimo prasme, o kaip savotiškos mumifikacijos arba simuliacijos.

Negalėčiau išskirti vieno ar kelių pokalbių. Ko gero, viskas priklauso nuo to, kaip knyga bus skaitoma – kaip visuma, tinklas, o gal tiesiog kaip atskiros (ne)linksmos istorijos.

Kadangi pirmą knygą pradėjome rinkti tarsi institucinio monopolio alternatyvą, man įdomu, ar (ir kaip) nuo 2005 m. arba nuo to laiko, kai pradėjome sudaryti pirmą tomą (maždaug nuo 2010 m.), kuria nors linkme keitėsi mūsų didžiosios institucijos arba kuri nors iš jų. Galbūt alternatyvos samprata tapo beprasmė?

V. M.: Manau, kad Vilniuje kaip nebuvo pagrindinių meno institucijų alternatyvų, taip jų nėra ir iki šiol. Žinoma, buvo trumpų inici-atyvų, tokių kaip „Kultflux“ ar „The Gardens“, kurios veikia visai kitokiu ritmu ir kitokiame energiniame lauke. O dabar tiesiog viskas nurimo, nes iniciatoriai arba užaugo, arba išvažiavo ir įsijungė į užsienio tinklus. Kartais jie parveža kokią idėją ar menininką, ar teore-tiką, bet liūdniausia, kad nėra daugiabalsišku-mo. Ir jei jau tas vienas menininkas atvažiuo-ja, tai visi ir bėga pagal jo iškeltą vėliavą, lipdo pagal jo parodytas formas. Aišku, gal šiek tiek

12

ir perdedu, bet mintis panaši. Manau, kad alternatyvumo sąvoka nebeproduktyvi šiuo metu, nes ji išsklidusi internete ir globaliuose kelionių srautuose. „Ar yra lietuviška meno kritika?“ – vis dažniau pasigirsta abejonių. Aš verčiau paklausčiau, ar yra lietuvių, profesio-naliai kritikuojančių meną. Koks skirtumas, ar jie rašo lokaliai, ar globaliai?

Manau, kad alternatyva priklauso nuo požiū-rio taško. Nebėra prasmės brėžti alternaty-vos atskaitos tašku renkantis Vilnių ar jame veikiančias institucijas. Tie laikai jau praėjo ir tie, kurie vis dar bando tai daryti, sukasi kaip voverės rate arba turškiasi savo pelkėje. Žvelgiant pasaulinės įtinklintos meno erdvės aspektu, viskas, kas vyksta pas mus, yra mažytės alternatyvos, kad ir kaip jos bandytų pūstis ir atrodyti didelės bei reikšmingos.

Kita vertus, kiekviena meno organizacija, kad ir mažiausiame mieste Europoje, gali būti labai įdomi ir svarbi dėl savo specifikos. Tai akivaizdu, ypač Olandijoje. Net Slovėnijoje ar Serbijoje yra daug mažų, aktyvių, viena sritimi ar tema besidominčių ir puikiai veikiančių organizacijų europiniame kontekste.

K. Š.: Galbūt. Aš neturiu kompetencijos kalbėti apie užsienio iniciatyvas.

V. M.: Judu su Diržiu knygoje „Alytaus avangardizmas“ (2014) teigiate, kad LTMKS nebėra alternatyva. Ar galėtum išplėtoti šią mintį ir atskleisti savo indėlį į tą alternatyvos naikinimo procesą?

Kas yra LTMKS kūrybinių sąjungų atžvilgiu? Ir kas ji yra meną rodančių erdvių atžvilgiu? Kaip gali būti alternatyvi organizacija, jei ji jau turi parašytą ar dar berašomą savo istoriją, ir dar savo pačių rankomis? Nors iš dalies pirmame tome daugelyje aprašytų renginių mes nedalyvavome ir nebuvome prikišę prie jų nė piršto. Tik atėjome, surašėme viską ir institucionalizavome juos laike bei kontekste.

K. Š.: Tai susiję su tavo minėtu užsitęsusiu 10 deš. ir LTMKS, kaip to meto gal Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) (vertybių ir galios?) konteksto alternatyvos, įkūrimu. Šį sąjungos įvaizdį, norime to ar ne, paveldėjome tiek kaip sąjungos nariai, tiek kaip individualiai veikiantys agentai. Iš šis aspektas vis tiek kartais iškyla LTMKS tarybos diskusijose. Ne kartą Sąjungoje diskutavome, kas mes esame – alternatyva (tokiu atveju kieno?), ar tiesiog siekiame įsitvirtinti kaip bet kuri kita sąjunga, pavyzdžiui, LDS. Nes kontekstas akivaizdžiai keičiasi, 10 deš. tarsi baigėsi arba bent jau eina į pabaigą. Bet kokiu atveju lieka neišspręstas Sąjungos identiteto klausimas, pavyzdžiui, priimant naujus narius. Kiekvieną kartą kyla vidinis ginčas ir neprieiname prie jokių konkretesnių rezultatų, nors šioks toks alternatyvos dūmelis mūsų pokalbiuose vis tiek iškyla. Ir ne vien iš mano pusės. Forma-lus tarpdiscipliniškumo koziris irgi savaime nebegalioja. Jei kalbame apie mano indėlį į alternatyvų griovimą, galiu pakartoti tą patį, ką jau esu sakęs – nuo 2009 m., kai įstojau į Sąjungą, mano statusas, pozicijos galios sistemoje smarkiai pasislinko iš lūzerio į galios pusę (nors tai priklauso nuo požiūrio). Tam tikra prasme tavo pozicijos pasislinko ta pačia linkme. Iš (tariamų) alternatyvų mes patys tapome ar tampame institu-cijomis kaip asmenys (įvaizdžio prasme), be to, vis labiau sąmoningai ar aplinky-bių verčiami painiojamės su vienokiomis ar kitokiomis galios institucijomis.

Aš pats nustojau būti kieno nors alternaty-va, kai oficialiai pradėjau dirbti kuratoriumi Jono Meko vizualiųjų menų centre. Tai, kiek atsimenu, buvo gal 2012 m. pabaigoje ar 2013 m. pradžioje. Tapau instituciniu kuratoriumi ir kritiku, kuris selektyviai kritikuoja tik tam tikras institucijas.

V. M.: Tada yra, matyt, taip, kad alternatyva – tarsi laikinas, išaugamas dalykas. Darydamas įvairias užduotis ir veiklas tokioje mažoje ša-lyje kaip Lietuva negali ilgėliau išlikti alterna-

13

tyvus. Aišku, gali pereiti į kitą kontekstą, bet ilgainiui vis tiek pasidarysi nebealternatyvus, kad ir iš kito konteksto perspektyvos (kaip pa-vyzdys galėtų būti Redo Diržio migracija nuo vizualinio meno aktyvizmo link).

Galiausiai norėjau pasidžiaugti, kad mano bene dešimtmetį siekta vizija – Vilniu-je prisidėti prie alternatyvios (off-space gal būtų geresnis žodis) meno erdvės veikimo – buvo įgyvendinta ir jau visus 2014-uosius LTMKS projektų erdvė „Malo-nioji 6“ intensyviai sukosi Vilniaus kultūri-niame gyvenime. Taigi, svarbu ne tik kalbėti apie meno istorijas, bet ir veikti.

Baigdamas norėjau pasidalyti savo mažu tyrimu, atliktu ir publikuotu 2008 m. „Galeri-jos žurnale“ (galite skaityti www.issuu.com/ltmks/docs/gallery-log-lithuanian-2008), kuris buvo skirtas mano vestoms kūrybinėms dirb-tuvėms jauniems menininkams apie galerijos erdvinę ir ideologinę sampratą. Pusė žurnalo buvo skirta Lietuvos menininkų iniciatyvų 2003–2008 m. apžvalgai, o jo pabaigoje pristačiau keturis pasiūlymus apleistoms erdvėms, kurios galėtų būti panaudotos menui. Praėjo šešeri metai ir kol kas tik viena jų iš dalies panaudota menui.

Tad dabar belieka pakviesti skaitytojus rasti savo pradžią šios knygos pokalbių tinkle ir pasinerti į skirtingus pasakojimus apie menininkų ir jų kolegų iniciatyvas, savivaldas ir saviveiklas. Ir pasvarstyti, kas galėjo būti kitaip, jei...

14

Atvartas su pasiūlymais panaudoti apleistas Vilniaus vietas meno erdvėms iš leidinio „Ga-lerijos žurnalas“ (sud. Vytautas Michelkevičius, MENE, 2008) / Proposals to use abandoned Vilnius spaces for art, spread from "Gallery Log" (ed. Vytautas Michelkevičius, MENE, 2008). Skaitykite / Browse www.issuu.com/ltmks/docs/gallery-log-lithuanian-2008

15

16

Vytautas Michelkevičius: Three years have passedsinceweeditedourfirstvolume.Iremember that quite unexpectedly it received a lot of attention and provoked numerous dis-cussions.Doyouthinkithaschangedanythingin the history of Lithuanian art, or the way of talking about this history? It seems that no similarpublicationshaveemergedafterthat.

Kęstutis Šapoka: To me personally, our attempt to put these two books together really doesnotlookfutile.Abunchofinterestingtexts have been writter, a lot of interesting stories have been told, and interesting people have been interviewed, which might not have happenedotherwise.Finally,weformulatedacertainpositioninrelationtoacertaincontext.Thisisalreadysomething.Nevertheless,yourquestion has suggested one association to me.Infact,weshouldnotbelookingforsomething that appeared after our book, but instead check if there had been anything beforeit.Iwouldsaythatintheideologicaland structural sense we have unconsciously createdsomethingsimilartoElonaLubytė’sbook Quiet Modernism in Lithuania: 1962-1982 (1997).Itwasalsoprimarilyacataloguethataccompanied an exhibition, yet eventually it evolved into a certain “position”, which the Soviet-eramodernistsappropriated.This,too, was the creation of an “alternative”, yet that alternative, just like in the case of our book,isbothpresentandabsent.

V. M.: Maybe there were some similarities, butIwouldnotgivethemmuchprominence.PerhapswecouldalsofindsimilaritieswiththebooksofAlfonsasAndriuškevičius,butinour

casethedifferenceisthatwepresentfirst-handaccounts.Thisvolumecontainsmore“unknown” names, especially for the younger generationofreaders.Perhapswecouldreveal some details about how we managed to findsomepeoplefromthe90sandlater.Forinstance, I am really happy we could interview Anders Kreuger, a Swede who speaks Lithu-anian and spent several years in Vilnius at theturnofthe1990sandthe2000s.Itwasinteresting to look at the forming Lithuanian artscenefromadifferentperspective.

Also, in this book we had a chance to interview twiceasmanyrepresentativesoftheartfield(30conversations).Inaddition,aseparatesection comprising curators, art critics and teachers, many of whom have emigrated fromLithuania,hasemerged.Inthiswayourinterviews have expanded from artist-run initiatives to include the ones initiated by otherartsphereprofessionals.

K. Š.: I am interested not only in the periods, the 90s and the 00s, but also the fact that the accounts present a wide range of various ideo-logicallydifferentinitiativesandpracticesthatsometimes balance on the verge of what we call“artistic”practices.Whatemergesisatrian-gle, a tetragon, an octagon or even a hexagon, one spectral edge of which contains Gintaras Sodeika’saccountofthecomposers’happen-ingfestivalsnearAžuožeriaiin1988-89,i.e.intheSąjūdisperiod,whiletheothercontainsacompletelyrecentyoungartists’initiative–POPUP experimental gallery, which was open in a shoppingmallinVilniusforamonth.Itwouldseemthoseareverydifferentepochsandenvi-

Conversation betweenthe editors Vytautas Michelkevičius and Kęstutis Šapoka

17

ronments, yet the enthusiasm and the notions of “initiative”, “volunteering” and “collectivity” areparadoxicallysimilar.Again,theperformerPulkauninkas with the “amateur” Vilnius Univer-sityTheatre,whohademergedfromthe90s’Antakalnis punk milieu in Vilnius, and next to it your “amateur” VU Photo Club with its success story of integration into the professional art sphereandeveninfluenceonit.Inyetanotherpeak – Rimvydas Pupelis with the avant-garde sceneofObeliaiandRokiškis.Notverywellknown to us, yet very dense and intense context of the avant-garde and/or institutional contemporaryartinŠiauliaiintheaccountsofVirginijusKinčinaitisandPauliusArlauskas.By the way, it is interesting that speaking of Šiauliaithedistinctionbetween“independentinitiatives”vs.“institutionalfestivals”,whichis appropriate in the context of Vilnius is not valid, because from the general perspective of VilniusortheCentreŠiauliailookslikea“con-sistentalternative”to...probablyVilniusagain?

Then another turn, which leads to left-wing anarchistactivismwithDiržysinAlytus,AndriusSavickas’pranksteranarchismand“banning”of biennials beyond Lithuania, the activities of the“non-artist”DariusPocevičiusandVilniusanarchists, opposite the right-wing “non-artist” Algis Ramanauskas with his political perfor-mances in the commercial culture context, which mocked the still persistent Sovietism and our pseudo-radical quasi-political movements (includingtheanarchistones)ingeneral.ThenJonasVaitiekūnas,alsoright-wing,albeitdif-ferently from Ramanauskas, with his story of brewingmoonshine.Speakingofthisbrewing,oneshouldalsokeepinmindJustinasVaitiekū-nasbesidesthe90s’context,andthenrevisitthe“firstvolume”,theinformalgallerythatwasactiveattheJ.VienožinskisartschoolinVilnius,andEvaldasDirgėlawithhisprincipledanti-careerist, outsider stance, which is worthy of sincererespect,Iwouldsay.

Then one should remember an even broader view – the peculiar and rich tradition of “nation-

alism”, which partially encompasses the earlier Soviettimes–theworldofVaitiekūnassenior,hisbrotherRomualdas,Untė,StankusandMikutis,thetimesofthePažaislisasylum,orthe even earlier era of the proletarian district ofSlabodkėinKaunas,andsoon.AlthoughJonasVaitiekūnasdoesnotsayanythingaboutit directly, one can (and should) anticipate thesecontexts.ThedistrictofSlabodkėisnotfarfromŠančiai...Theoverallperforma-tivecontextofKaunas.Thenineties–POSTARS.Andbacktotheturnofthemillennium–Šančiai.TheprojectsorganisedbyVioletaJasevičiūtė.JarasRamūnas,whoservedhisexcrementonatraytotheKaunas“elite”.Andsoon.Iampersonallyinterestedinthis(not only directly recounted, but also intuited, implied)“net”wehavewoven.

In a particular point all these para-artistic prac-tices, which are “problematic” in the regular contextofourcriticism’sunderstandingof“true art”, this net intertwines and even looks paradoxically“uniform”.Althoughinrealityallthesecontextshavelittleincommon.Simulta-neously, a lot of various material that is more or less related to “artistic practices” and “true art” in the habitual sense is drifting between thesedifferentpeaks.Allofthesedifferentcontexts engage in interesting polemics and at thesametimecomplementeachother.Here,theartists’voicesarejoinedbytherelativelyseparate “bloc” of art critics, curators and functionaries.Inaddition,itisinterestingthatthe notion of “alternative” or “initiative” in all these conversations and texts varies and is not tied to the narrow binary notion of “opposi-tion”.Speakingofhowwemanagedtofindcertain people, it happened similarly as it did inthecaseofthefirstvolume:youspeaktosome people, they tell you about others, recall something half-forgotten and suggest you checkoutthisorthat...Attimesevencuriousincidentswerehelpful.Youmeetsomeoneon some (almost) unrelated occasion, and finallyitturnsoutisisoneofthepeoplewhose stories we have been “hunting” for the

18

secondvolume.ThatwashowithappenedwithModestasSaukaitis.

In general, I would not like to separate these twobooks.Tometheyarethesamebook,onlyextendedintime.Iwillrefertothe“first”andthe “second” volumes simply to avoid confu-sion.Whenwebegantheworkonthebook,wedidnotknowmuchofthecontextourselves.Perhaps we knew some incoherent facts and thebetter-knownnames.Besides,inthebegin-ning we did a summary of the LTMKS projects, which later evolved into a wider context re-search.The“secondvolume”doesnothavesomuchemphasisontheLTMKS...Coincidencesdeterminedmanythings.

V. M.:Yes,inthefirstvolumewewantedto“archive” the LTMKS activities and write a kind of our own history, while now we have entered a broader context of activities and have dis-cardedthe“institutional”perspective.Iagreethat the second volume is a follow-up, but perhaps even after its publication there will be a number of people who will feel undeservedly omitted.Whatwillwetellthem?Inmyview,wearenotwritinganencyclopediaorHistorywithacapitalH,andthusdonotlayclaimtouniver-sality.Butprobablywehavecollectedmoreorless all initiatives that engaged in more visible actionsthenorhaveinfluencedthepresent?

K. Š.: I would not agree that we have collected moreorlessallinitiatives.Inanycase,wefocusprimarilyontheVilniuscontext.Thisisaselectiveandhierarchicalperspectiveinitself.Wedidnotcaptureotherregionsandcities,ordidsoinaveryfragmentaryway.Furthermore,a lot of things have happened beyond Vilnius afterthefirstbookwaspublished.Iwouldsaywe have put together a certain collection that represents both our perspective on a certain context and the change of our perspec-tive.Itisthefirstpartofourresponsetothe“undeservedly omitted” – these two volumes arenotanencyclopediaoraratinglist.Also,none of the two volumes is more “important”

or“valuable”thantheother.Thesequencedoesnotmeananythinghere.

Thesecondaspect.Duringthosesixorfiveyears we spent editing the two volumes, at least my perspective on some things and the context, as well as my (yours too, I think) positioninthefieldofpower.Iwouldsaybothof us are a few steps closer to the establish-ment and the positions of power, to which we weretryingtocreateanalternative.Wehavehardly discarded the institutional perspective; the thing is that we are gradually becoming “institutions”ourselves.Ofcourse,thishasnotinfluencedthecontentandthestructureofthebooks,butitwillhaveaninfluenceontheirreception.Inanycase,thesetwovolumeswillbe treated as “hierarchical institutions” in a positive or negative sense, and there will inevi-tablybethosewhowillfeel“disadvantaged”.Because there is simply no optimal, perfectly democraticorall-encompassingformat.Whatdo you think about our book as an “institution” yourself? Is there a risk that our “alternative” will become just another conjuncture?

V. M.: I think it would be useful to take a dictionaryanddispelthefog.Atleasttheinter-national words dictionary says that a conjunc-ture is a combination of circumstances and conditions, an existing situation that can have aninfluenceonsomematter.Thus,obviouslythe fact that we are editing the book and the fact that the LTMKS is its publisher make it a conjuncture, and I am not sure how it is worse orbetterthanotherones.SoIsuggestwediscard this word as value-based, because it turnsagainstourselves.Youhavetouchedonthe important issue of a person as an institu-tion, which is very relevant in Lithuania, where many people who are active in the art sphere represent two, three or even four institutions insteadofone(withrareexceptions).Thusitiseasier to speak about a concrete person as an institution rather than a concrete person as a representativeofaconcreteinstitution.Iwouldcallitdiffusedornetworkedpower.Ifwehear

19

thatŠapokaorMichelkevičiuswriteandcuratesomething, we associate a lot of various nega-tive and positive factors with those names, and these factors belong primarily to that person ratherthattotheinstitutionsherepresents.

K. Š.:Yes.Thisispreciselyconjuncture.Whenit is more or less clear with what practices andideasoneoranothernameisassociated.Coming back to the structure of the second book, one could say that the modest section of curators, teachers and art critics also took shapequiteincidentally.Wesimplytalkedtothemafterwehadalreadypublishedthefirstvolume, and the conversations with them almostnaturallyfitinthesecondone.Theyaresymbolically separated in the book because theyperhapshaveadifferentviewofthingscomparedtothe(curating)artists.Therefore,inthebook’sstructurethese“non-artists”engageinadiscussionwith“artists”.However,theirperspectiveisnotsuperiororinferior. Whenwebegantheeditingofthefirstvolume,we had no idea what it would turn out to be, while in the case of the second one we had aclearerideaofwhatwewanted.However,whileinthefirstvolumeIwasguidingtheconversations towards “opposition” and “alter-native”, the follow-up somewhat softened the firstbook’sharshtone.Thestoriesthemselvesbegan more important, and the emphasis changedtosomeextent.Inaddition,artistsaresly – many were simply saying what I wanted to hearatthetime.Theyfeltitwastrendytocriti-ciseinstitutions,anddidjustthat.Theyweremoreconcernedwithbeingmentioned.Inthefirstvolumeitbecameobvious.Thusineditingthe second one it was more interesting to see where the narrative itself would lead, rather than hear an embellished story of “resistance”

It is a pity we never got to do a more thorough search for Corinne Micaelli, who was at one pointFrance’scultureattacheinLithuania,andinterviewher.Speakingofthe1990s,togetherwith Anders Kreuger she was one of the main

foreign “columns” which held the Vilnius con-temporaryartsceneforseveralyears.Itwouldhavebeenoneofthecenterpiecesofthebook.

Nowthatthebookisfinished,Idon’tunder-standwhywedidnottrytotalktoBenasŠarka,whohasbeenoneofthemainKlaipėdaavant-gardistsformorethan20years.Iguesstherearemanymoregaps.Butperhapstheyreflectthequitespontaneousfillingofthebook’scontent,whenthereisnopreliminarylist.Thisis good, because there is no hierarchy, but also bad, because some interesting things are boundtobeleftout.Alsoitisademonstrationthatwecannotcollecteverythinginanycase.

I have also noticed that the masculinist aspect isprominentinourbooks...Ithinkwewillgetadeservedbeatingfromthefeminists.Onthe other hand, we have asked Laima Krei-vytėanumberoftimestowriteatextaboutLithuanian feminist artists, but for unknown reasonsshehasnotwrittenit.

V. M.:Yes,werewaitingforafeministtextforalongtime,butitdidnotcome.Itisalsointeresting that illustrations were quite promi-nentinthefirstvolume.Itwasinterestingtosee what art events, people and processes looked like at that time, because photographs conveytheatmosphereofthattimeverywell.Speakingofthetimes,Ican’tforgetKreuger’sidea that the nineties went on after the year 2000, or maybe even until now, because there are still no concrete features through which wecouldcharacterisethefirstdecadeofthe21stcentury.AccordingtoKreuger,design,aesthetics and thinking essentially remained thesame,andthe90sjustlastedfurther.

Althoughonecoulddebatewiththisidea.Ithink a turning-point came around 2005, and was related in part to the increasingly acces-siblecommunicationandvisualtechnologies.Theyfundamentallychangedthesociety’spro-duction and distribution of images, as well as the speed of these processes, which naturally

20

influencedartists’workanditsdisseminations.In the recent years, the physical location of an art even is increasingly less important in the global streams, while its good documentation anddisseminationhasmuchmoresignificance.

Do you also have any phrases that stuck, or un-expected discoveries that keep haunting you, and any recommendations to the readers?

K. Š.: I would not give so much prominence to “good documentation”, “dissemination”, andtheglobalstreamsingeneral.KostasBogdanas says some interesting things about itinthebook.Itwasevenimpossibletogetthe documentation of his projects, because hedidnottakecareofsuchthings.Itisan interesting position as well, and has its ownlogic,whichisquitesmart.

Therewerenobigdiscoveriesforme.Isimplygot introduced to some artists and initiatives I hadnotknownaboutbefore.Iaminterestedin the whole of the interviews and texts in the book, in which one can observe some shifts inthecategoryofmemory.Webeganthebookprojecttosharealternativehistories.Weactually did share some, but it does mean we toldthem“thewayitreallywas”.Inthissense,it is interesting to observe how the view and interpretationsofthoseevents’initiatorsandparticipants, and even details change as the circumstances change and certain events growdistantintime.Tome,thesebooksareinteresting as a “net” which not only contains interesting individual accounts, but also makes it possible to analyse the changing identity and memory of our contemporary art, which almostthirtyyearsoldalready.Itobviousthattheenvironmentinfluencesmemory.

It is also interesting to observe how some respondents engage in a kind of strategic self-censorship, thinking whether mentioning some name or event will not be detrimental to theirfuturecareer.Wheneditingthetext,theydelete the more straightforward and daring

parts of the conversations (this is more typical of those who used to work or still work in the “pure art” context, where the subordination is stronger and career guidelines are more rigidlyfollowed).Idon’tseeitasanegativething, but it is interesting to me as a kind of “networked” mode of being, where both past,presentandfutureinterestsintertwine.Even an innocent reminiscence is inevitably treatedasan“ideologicalagent”.

It is interesting to see how some of the interviewees,e.g.curatorswholeftLithuaniaback in the 90s, talk about certain institutions and their strategies from the position and using the terms of that decade, and become surprised when you try to explain your own position,whichbelongstoadifferentgenera-tionandthepost-2000context.Thenyoureally understand what Kreuger means when hesaidabouttheprolongednineties.Perhapsthe nineties still go on in some institutions, yet intheformofmummificationorsimulation,ratherthanexperimentation.Thus,Icannotdistinguish one or several individual conversa-tions.Everythingdependsonhowthebookwillbe read: as a whole, a network, or simply as a collectionof(notvery)funnystories.

Sincewehadbeguntoputthefirstbooktogether as a certain alternative to the insti-tutional monopoly, I would like to as you how our major institutions, or a certain institution, have changed since 2005, or since the moment whenwebegantheeditingofthefirstvolume(ca.2010),inyouropinion.Maybethenotionofthe “alternative” has become meaningless?

V. M.: In my opinion, there is still no alterna-tivetothemajorartinstitutionsinVilnius.Ofcourse, there have been some short-lived initiativeslikeKultfluxorTheGardens,whichhadadifferentdynamicandenergy,butnoweverything is still, because the initiators have “grown up” or left and joined other networks abroad.Occasionallytheybringsomeidea,artist or theorist, but it is sad that there is no

21

multivocality.Ifthatoneartistcomes,every-onerunsunderhisflagandmoldsaccordingtotheformsheshows.OfcourseImightbeexaggerating,butyougettheidea.Ithinkthatthe notion of the “alternative” is not productive anymore,becauseitisdiffusedintheInternetandglobaltravelcurrents.IoftenheardoubtswhetherLithuanianartcriticismexists.Iwouldask instead: are there Lithuanians who critique artprofessionally?What’sthedifferenceif they write locally or globally?

I think the alternative depends on the point of view.Thereisnosenseindrawingalternativelines while choosing Vilnius or its institutions as thepointofdepartureanymore.Thesetimesare gone, and those who still try to do it just keep running in circles or get stuck in their own swamp.Inthecontextoftheglobalnetworkedart space, all the things that are happening here are little alternatives, no matter how muchtheytrytolookbigandsignificant.

Ontheotherhand,everyartorganisationevenin the smallest town in Europe can be very interestingandimportantduetoitsspecificnature.ThisisespeciallyevidentintheNether-lands, and even in Slovenia or Serbia there are small active organisations that focus on one sphereandfunctionperfectly.

K. Š.:Perhaps.Iamnotcompetenttospeakaboutforeigninitiatives.

V. M.: In your book Alytus Avant-garde, you andDiržysclaimthattheLTMKSisnotanalternativeanymore.Couldyouex-pand on that and reveal your contribution to annihilating the alternative?

WhatistheLTMKSinrelationtocreativeunions?Whatisitinrelationtothespacesthatdisplayart?Howcananorganisationwhichhas an already written (or in-process) history of its own be alternative? Although we did not take part in many of the events mentioned inthefirstvolumeanddidnothaveanything

incommonwiththem.Wesimplycame,wrote everything down, and institutionalised themintimeandcontext.

K. Š.:Well,thisisrelatedwiththeaforemen-tioned prolonged 90s and the fact that the LTMKS was established as an alternative to the existing context at the time, perhaps that oftheLithuanianArtists’Union(intermsofvaluesandpower).Whetherwewantitornot,we have inherited this image of the Associa-tion both as its members and as individually active“agents”.Andthisaspectstilloccasion-ally comes up in the discussions of the LTMKS board.Wehavelongbeendiscussingitinsidethe Association: are we an “alternative” (in this case, to whom or what?) or do we just seek to become established like any other union, liketheArtists’Union,forinstance?Becausethe context is obviously changing, the nineties seem to have ended or at least are drawing toanend.Inanycase,thequestionoftheAssociation’sidentityremainsunsolved,forinstance,whenweacceptnewmembers.Everytime there is an internal dispute, and we do not reach any concrete results, although there is always this smoke of “the alternative” in our discussions,andnotonlyfrommyside.Theformal trump card of “interdisciplinarity” does notworkinitselfanymoreaswell.

Speaking of my own contribution to the an-nihilation of alternatives, I can repeat what I have said already: since 2009, when I joined the Association, my status in the system of power has strongly shifted upwards from thepositionofa“loser”.Inasense,yourshastoo.Wehaveturnedorareturningfrom(supposed) alternatives into institutions both as individuals (in the sense of image) and by getting increasingly entangled, consciously or accidentally,withcertainpowerstructures.

I personally stopped being an alternative toanyonewhenIstartedofficiallyworkingat the Jonas Mekas Visual Arts Centre, in late2012orearly2013.Ibecameaninsti-

22

tutional curator and a critic who selectively criticisesonlyparticularinstitutions.

V. M.: In this case it appears that the alterna-tive is a temporary thing that one simply out-grows.Whileengaginginvariousactivitiesina small country like Lithuania, you cannot stay alternativeforalongertime.Ofcourse,youcanswitchtoadifferentcontext,buteventu-allyyouwillstillceasetobealternative.Finally,I wanted to express my joy about the fact that my almost decade-old vision of contributing to the activity of an alternative art space (perhaps “off-space”wouldbeabetterterm)inVilniushas become reality, and the LTMKS project space Malonioji 6 has been actively participat-inginthecity’sculturallifeoverthecourseof2014.Thus,itisimportanttonotonlyspeakaboutarthistories,butalsoact.Inconclu-sion, I wanted to share my little researched which I had conducted and published in the Gallery Log(whichyoucanreadatwww.issuu.com/ltmks/docs/gallery-log-lithuanian-2008) in2008.Theresearchwasdedicatedtoaworkshop for young artists on the spatial and ideologicalnotionsofagallery,whichIled.Halfof the log contained an overview of Lithu-anian artist-run initiatives in 2003-2008, and inthefinalpartIpresentedfourproposalsforabandoned spaces that could be adapted for art.Sixyearshavepassed,andsofaronlyoneofthemispartlyadaptedforart.

NowIsimplywanttoinvitethereaderstofindtheirownstartingpointinthisbook’snetworkofconversationsandplungeintodifferentsto-ries about independent initiatives run by artists and their colleagues, and then consider what couldhavebeendifferentif...

23

24

25

Pokalbiai su kuratoriais ir menotyrininkais /

Conversations with curators and art critics

26

Pokalbis susauliumiGriGoraviČiumi

Kęstutis Šapoka

Kęstutis Šapoka: Mane domina 10 deš. kontekstas. Daugelis, tarp jų Nomeda ir Gediminas Urbonai, apie tuos laikus kalba iš šių dienų (net konkrečios knygos forma-to) pozicijų. Tai yra aspektas, į kurį reikia atsižvelgti. Galbūt jūs galėtumėte atskleisti tą kontekstą – kokioje aplinkoje veikėte, kaip mąstėte ir pan.?

Saulius Grigoravičius: Iš tiesų, pavartęs knygą [„(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“, Vilnius, 2011] pirmiausia pasigedau konteksto, kuris, pretenduojant į istorinę apžvalgą, būtinas metodologiškai. Žinoma, jei kalbame apie šių dienų poziciją, galima saky-ti, kad istorija visada sumontuojama iš įvairių perspektyvų. Kita vertus, iš dviejų dešimtme-čių atstumo lengviau artikuliuoti tam tikrus reiškinius, kurių tais laikais galbūt nesuvokė-me, nes vadovavomės nuojautomis ar emoci-jomis. Tačiau jos kartu ir skatino veikti. Dabar lengviau suvokti, kas pavyko ar nepavyko.

Taigi, bandant prisiminti 9 ir 10 deš. sandūrą, reikia pasakyti, kad buvo ekonominė suirutė, balaganas visuose lygmenyse: valstybinia-me, politiniame ir t. t. Siautėjo banditai, pavyzdžiui, Vilniaus brigada, Šmikiniai, Tulpiniai Panevėžyje. Ekonomine prasme buvome visiškai degradavę. Kažkas kažko-kį biznį Rusijoje suko, vežė kontrabandą ir pan. Taigi, buvo suirutė tiesiogine to žodžio prasme. Ir toje suirutėje menininkai, manau, išgyveno tokį patį šoką kaip visi kiti, nes

sovietmečiu menininkų buitį nomenklatūra stengėsi palaikyti pusėtiną, netgi aukštes-nę nei vidutinė. Neišsišokantys menininkai turėjo galimybių gauti dirbtuves, medžiagų, galėjo dalyvauti profesinių sekcijų parodė-lėse. Trumpai tariant, sovietikai puoselėjo malonų žvėrynėlį, rezervatą.

Regis, Skaidra Trilupaitytė pasakė, kad taip sovietinė nomenklatūra galėjo realizuoti savo mecenatinius įgeidžius to nelabai forma-lizuodama. Kita vertus, sovietų vadybos mokykla buvo stipri ir jos atstovai žinojo, kad kultūros, meno žmonės yra rizikinga grupė, tad ją geriau prilaikyti – duoti maisto, vietą gyventi, o tada dar galima su jais ir pasibovyti. Pavyzdžiui, kokioje boheminėje aplinkoje galima būti atlaidesniems daugiau ar mažiau peržengiamoms normoms, nes dailininkai yra tarsi durniukai, tarsi kokia agitbrigada. Kvaileliai kvailioja ir tai yra tarsi teatras. Be to, sovietikai „globojo“ menininkus ideologiniais propagandiniais tikslais, kad pademons-truotų demokratišką kultūrą, vykstančias parodas, laimingus dailininkus, gausybę kūrybinių namų ir pan. O atėjus suirutei rezervatėlis buvo uždarytas ir menininkai iš šiltnamio pateko į purviną pasaulį.

Tiesa, dar sovietmečio pabaigoje, įsibėgėjus perestroikai, pas mus rusiška spauda buvo ak-tualesnė, pavyzdžiui, savaitraštis „Argumen-ty i fakty“ publikuodavo daug radikalesnę medžiagą nei bet kuris lietuviškas laikraštis.

27

Mūsų nomenklatūra, ausis suskliaudusi, bandė susivokti, iš kurios pusės pučia vėjas. Ir tuo metu, kai centre, Maskvoje, pūtė nauji vėjai, mūsų pelkė dar labiau užrūgo, buvo stengiamasi apskritai nieko nedaryti.

Žinoma, ir sovietmečiu, kaip ir visur, buvo nenorinčiųjų žaisti pagal nomenklatūros taisykles. Tokie atsidurdavo už borto ir jų būdavo mažuma. Be to, kiek galima būti už borto? Metus, dvejus, trejus? O valgy-ti vis tiek norisi ir tada reikia apsispręsti, nes kitaip mirsi iš bado.

Kita vertus, 1987 m. įvyko Dailininkų sąjun-gos suvažiavimas, kuriame SSSR dailininkų sąjungai buvo pasakyta: „Fuck off, mes gyvensime savarankiškai, be jūsų.“ Centro komiteto pirmasis sekretorius Petras Griš-kevičius, dalyvavęs tame suvažiavime, tuoj po jo mirė. Grįžo namo, o naktį numirė. Tai

nežinau, sąmoningai ar ne, bet dailininkai tarsi pademonstravo akibrokštą arba valią išsakyti idėją. Nors iš jų, turbūt, tokio dūrio į nugarą mažiausiai buvo tikėtasi. Atseit, nomenklatūra stengėsi, rūpinosi, o varijotai dailininkai taip atsidėkojo... Taigi, dailinin-kai vieni pirmųjų sugeneravo atsiskyrimo nuo centro idėją – to meto vyresnės kartos nomenklatūrininkams tai buvo nesuvokia-ma. Matyt, taip jiems užlūžo mąstymas, o paskui ir fiziologija... Taigi, ir numirė Centro komiteto sekretorius. Asmenybė subyrėjo, o paskui ir kūnas į šipulius... Dailininkai pade-monstravo, kad vadinamieji intelektualai gali sugeneruoti naujų idėjų ir duoti postūmių visuomenei. Sakyčiau, kad dailininkai sukūrė gerą visuomeninio avangardo reputaciją intelektualų sluoksniui apskritai.

Tada, atrodo, Dailės institute kilo maiš-tas. Regis, buvo sukurta studentų taryba ir ji pakėlė vėją. Ir tada iš Instituto buvo priversti pasitraukti visi sovietinės no-menklatūros statytiniai. Institutas buvo pervadintas Dailės akademija.

K. Š.: Pasitraukė Vincento Gečo chebra?

S. G.: Taip, Gečas, Antanina Ramelienė, kiti... Nors tas Gečas, kaip tapytojas, ne-buvo nei labai prastas, nei labai geras, tiesiog vienas iš daugelio tapytojų. Švelniai tariant, vidutiniokas.

Tiesa, vienas visų tų įvykių aspektas nežinia kodėl liko užmarštyje, nors, manau, daugelis to meto studentų turėtų jį prisiminti. 1988 ar 1989 m. buvo suorganizuota masinė išstoji-mo iš komjaunimo akcija. Kaip tik tuo metu Antanas Terleckas ir Lietuvos laisvės lyga organizavo karinių bilietų deginimo akcijas, regis, Katedros aikštėje. Tokiame akibrokštų sistemai kontekste kilo idėja (tiksliai nepasa-kysiu, kas sugalvojo, bet, kiek atsimenu, tai kelis kartus iš Instituto išmesti žmonės, at-rodo, daugiausia iš Tapybos katedros) išstoti iš komjaunimo organizacijos. Komjaunimo

Paroda „Stalinizmas lietuvių dailėje“, VDA Naujųjų rūmų fojė, XX a.9 deš. pab. / Exhibition “Stalinism in Lithuanian Art”, Vilnius Academy of Arts, Hall of the New Campus, late 1980s

28

organizacijos būstinė buvo netoli Instituto, tame pačiame pastate, kur dabar yra social-demokratų būstinė, tai iš tenai labai greitai į Instituto naujuosius rūmus (hole buvo pasta-tytas staliukas, parašai dviejų eilučių pareiški-mą, numeti bilietą ir „atsižegnoji“) atkurnėjo visa tos organizacijos viršūnėlė.

K. Š.: Kiek suprantu, komjaunimo organiza-cija buvo atskira, ne Institutui priklausanti organizacija?

S. G.: Komjaunimo organizacijų buvo kiekvienoje institucijoje ar įmonėje. Tais laikais labai retas atsisakydavo priklausyti organizacijai. Jei 1980 m. būtum tai pa-reiškęs, tai, ko gero, būtų uždarę į durnyną arba bent visam likusiam gyvenimui būtum sumovęs savo karjerą. Galų gale, tiesiog būtų išmetę iš Instituto ir būtum dirbęs kokiu kūriku ar naktiniu sargu.

Taigi, subėgo tada komjaunimo vadovybė, atsimenu, buvo [Alfonsas] Macaitis, vėliau, jau arčiau mūsų dienų, jis keletą metų trynėsi Vilniaus rajono savivaldybėje, Linas Linkevi-čius, kuris šiuo metu yra Lietuvos ambasado-rius NATO, kažkokia rusišku akcentu kalbanti teta, galbūt dar kas nors, nebepamenu. Bet labai įstrigo Linkevičiaus postringavimas. Jam tokia akcija buvo akibrokštas ir jis, kadan-gi viešoje vietoje tegalėjo agituoti, bandė sakyti, kad mes taip nesielgtume, kad liktume komjaunuoliai. Agitavo labai agrikultūriniais terminais, kad komjaunimas – tarsi koks bonsas, kurį reikia sodinti ir puoselėti. Buvo juokinga. Žinoma, juos nušvilpė.

Vienu žodžiu, per studentų maištą ar net tuoj po jo vyko daugybė veiksmų, akcijų. Tuo metu Dailės akademijoje susiformavo gana laisva atmosfera. Ideologinių disciplinų dėstytojai bijojo dėl savo darbo vietų.

K. Š.: Institute buvo atskira ideologijos – Marksizmo-leninizmo – katedra?

S. G.: Nebepamenu. Atsimenu, kad būdavo tokių disciplinų kaip mokslinis marksizmas. Sovietinio meno istorija natūraliai priklausė Menotyros katedrai. Atsimenu, dėstyto-jai prašydavo: „Būkit žmonės, ateikit į tas paskaitas, nepudruosim jums smegenų tuo marksizmu, ką nors šiaip įdomesnio papasa-kosim.“ Žinoma, dėl tų sukrėtimų į Akademiją atėjo dirbti naujų dėstytojų, nepriklausančių senajam klanui. Naujieji į dėstymą žiūrėda-vo kiek laisviau. Bet pagrindinė Akademijos dėstytojų masė stengėsi žiūrėti, iš kur vėjas pučia, ir per daug neišsišokti. Taip pat ir Menotyros katedra, kuri 9 deš. pabaigoje jau nebuvo prievartaujama ideologiniais dalykais, bet būti išsišokėle irgi nenorėjo. Stengtasi neiškristi iš konteksto, kaip ir buvo išmokyti – dairytis, kas vyksta aplinkui, ir linkti ten, kur linksta visi.

K. Š.: Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie Menotyros katedros kontekstą 9 ir 10 deš. sandūroje? Ką veikdavo žmonės, baigę studijas? Automatiškai keliaudavo į kokias nors ministerijas?

S. G.: Neįsivaizduoju, ką darydavo. Ko gero, reikėtų klausti dar vyresnių ir kalbėtis apie gūdžius sovietinius laikus. Nes kai 1984 m. stojau į menotyrą, negalvojau, ką darysiu baigęs. O kai grįžau iš armijos 1986 m., jau buvo įsibėgėjusi pertvarka, brendo revoliucijos ir buvo nebeįmanoma planuo-ti penkmečius ar dešimtmečius į priekį. Nebent tik Algirdas Mykolas Brazauskas, žiūrint iš šių dienų perspektyvos, mąstė strategiškai į priekį tikrai genialiai.

O Menotyros katedroje nusėsdavo daug partinių šulų dukrų, kurios buvo nepakanka-mai talentingos, kad būtų menininkės. Kita vertus, kad ir kokia ideologizuota buvo Me-notyros katedra, meno pasaulis vis tiek buvo šiek tiek laisvesnis. Matyt, daugelis tų dukrų pakliūdavo į muziejus, į mokyklas...

29

K. Š.: Kiek suprantu, nemažai tų du-krų sėkmingai išlaviravo ir dabar užima elitines pozicijas?

S. G.: Na, visaip buvo, bet iš esmės tokia tendencija egzistuoja. Tiesą sakant, aš ne-galiu paaiškinti, kodėl ta Menotyros katedra sovietmečiu buvo. Matyt, tam tikrais ideo-loginiais propagandiniais sumetimais. Nes reikėjo, kad kas nors aprašytų sovietinio

meno parodas. Atsimenu savo kursinį darbą iš Sovietų Sąjungos komunistų partijos istori-jos disciplinos, kurią dėstė kažkokia fanatikė komunistė. Rašiau apie sovietinio žmogaus portretą Lietuvos sovietinėje dailėje. Pasiė-miau albumų, kurie taip vadinosi, ir padariau jų įžanginių straipsnių kompiliaciją. Gavau trejetą ir kritikos už per daug formalų požiūrį į tokią sudėtingą temą. Šia prasme, matyt, menotyros atstovai(-ės) buvo suvokiami kaip

Paroda „Stalinizmas lietuviųdailėje“, VDA Naujųjų rūmų fojė,XX a. 9 deš. pab. / Exhibition “Stalinismin Lithuanian Art”, VilniusAcademy of Arts, Hall of the NewCampus, late 1980s

30

propagandininkai, verbalizuojantys tai, ko žiūrovas, stebėdamas dviejų dimensijų kūrinį, iki galo nesuvokia ar ką suvokia neteisingai.

K. Š.: Ar 9 deš. pabaigoje buvo ne tiesmu-kiškai ideologinių, o metodologine prasme normalių paskaitų?

S. G.: Ideologizavimą jutau tik pirmame kurse, o vėliau, kai grįžau iš armijos, Insti-tute prasidėjo perversmai. Atsirado naujų filosofijos dėstytojų, nes iki tol ši disciplina buvo labiausiai ideologizuota. Tada pra-dėjo dėstyti Leonidas Donskis, Vytautas Radžvilas, Edvardas Kriščiūnas (vėliau tapo jaunalietuvių fanatiku). Kriščiūnas paskai-tose labiau skleidė Sąjūdžio propagandą, o Radžvilas ir Donskis dėstė tikrąją filosofiją. Buvo tikrai geros paskaitos.

O Menotyros katedroje iš seniau liko Antanas Andrijauskas ir jis mums dėstė meno teoriją, meno filosofiją. Nežinau, ką jis dėstė prieš tai.

K. Š.: O kada pradėjo dėstyti Alfonsas Andriuškevičius?

S. G.: Pradėjo irgi jau po perversmo. Jis įvedė visiškai naują tais laikais discipliną – dai-lės kritiką, meno kūrinio interpretaciją ar kažką panašaus. Buvo įdomu, nes iš dalies neformalu, tai buvo neauditorinis darbas: vaikščiodavome po parodas, dailininkų dirbtuves. Pavyzdžiui, paskaita vyksta kokioje nors parodų salėje. Žinoma, buvo ir teorijos dalis. Tais laikais istoriją dar pradėjo dėstyti Adomas Butrimas. Nors tai nebuvo mums nauja, nes istorija Institute buvo neblogai dėstoma ir prieš tai, žinoma, išskyrus Sovietų Sąjungos komunistų partijos istoriją ir panašius dalykus.

K. Š.: Grįžkime prie bendro Dailės instituto (Dailės akademijos) konteksto. Kas dar įdo-maus vyko tuo metu?

S. G.: Atsimenu, kad tais laikais dar vykdavo kažkas panašaus į studentų meno dienas, kasmetis įvykis, kurį organizuodavo Studentų mokslo taryba ar pan. Studentai viešai eks-ponuodavo kūrinėlius, kuriuos sukurdavo ne studijų kontekste. Įdomesnių dalykų, savotiš-ko ribų peržengimo, nors ir žaidimo forma, atsirasdavo dar vadinamaisiais stagnacijos laikais. O pertvarkos, arba perestroikos, laikais visa tai jau pavirto įvairių formų laisve. Kas ką norėdavo, tas tą ir eksponuodavo. Tame kontekste pradėjo reikštis ir „Žalias lapas“.

Buvome surengę tais laikais radikalią paro-dėlę „Stalinizmas lietuvių dailėje“ Dailės aka-demijos naujųjų rūmų hole. Muziejuose tie dalykai jau buvo paslėpti saugyklose, o mes iš Istorijos muziejaus prinešėme įvairiausių paveikslų su Stalinu, molinių pano, bareljefų. Prasidėjo kaip tipinė muziejaus paroda, o vėliau pavirto savotiškomis instaliacijomis.

Paroda „Stalinizmas lietuvių dailėje“, VDA Naujųjų rūmų fojė, XX a. 9 deš. pab. / Exhibition “Stalinism in Lithuanian Art”, Vilnius Academy of Arts, Hall of the New Campus, late 1980s

31

Pradėjome visus tuos dalykus dėlioti – pa-vaizduotus pionierius ir t. t., vėliau atsirado dokumentų, Bareikis su [Juliumi] Ludavičiumi prinešė eglišakių. Taigi, instaliavome savotiš-ką lietuvių dailės kampelį Šiaurės Korėjos sti-liumi. Padarėme parodėlę, kuri taip ir nusė-do, nes, tiesą sakant, neteko matyti, kad per pastaruosius du dešimtmečius kas nors būtų visa tai ištraukęs iš saugyklų ir viešai parodęs.

K. Š.: O kaip reagavo dėstytojai?

S. G.: Iniciatorė buvo dėstytoja Laima Petrusevičiūtė. O mes šią idėją palaikėme ir įgyvendinome. Galbūt ji buvo mačiusi įvairių gobelenų ir pan. Vienu žodžiu, visas „Dailės“ kombinatas sovietmečiu intensyviai dirbo tam tikra linkme. Viena vertus, mūsų parodoje buvo galima suprasti, kad Lietu-vos dailininkai dirbo sistemai, kita vertus, buvo aišku, kaip ta sistema juos prievartavo. Žinoma, rankų niekam nenukapojo. Neteko girdėti apie nukirstas rankas ar išdurtas akis... Nors tos parodos labai nereklamavo-me, į ją priplūdo daugybė žmonių. Užpildė holą ir antro aukšto balkonus. Nes tuo metu ir Vilniaus gyventojai buvo mobilūs, smalsūs ir visuomeniški, to nepasakytum apie dabartį.

Nes tais laikais vykdavo daugybė piketų, visuomenė bruzdėjo visuose lygmenyse.

K. Š.: Kelintais metais baigėte Dailės akademiją?

S. G.: Regis, 1990-aisiais.

K. Š.: Ir ką tada veikėte? Ar kuravote kokias nors parodas?

S. G.: Dirbau „Litmenyje“ [„Literatūra ir menas“], „Mažojoje Lietuvoje“, taip pat Kul-tūros ministerijoje. Tai buvo laikotarpis, kai visuomenė pasiekė ribą, už kurios nebeaišku kas – skerdynės, tautų kraustymasis? Miestai pradėjo kariauti su miestais, kaimai – su kaimais. Ko gero, tuo metu mažai kam rūpėjo parodos. Dailės parodų rūmai, arba ŠMC, buvo dar užrūgę... Nors gal ir ne, nes [Kęstu-tis] Kuizinas 1992 m. jau tapo direktoriumi.

K. Š.: O su Gediminu Urbonu bendravote jau studijų laikais? Kaip susibūrėte „Jutempus“?

S. G.: Ne, bendrauti pradėjome po studijų. Iš esmės nuo 1993 m., kai įkūrėme „Jutem-pus“. Tuo metu Vilniuje gana aktyviai reiškėsi

Paroda „Stalinizmas lietuvių dailėje“, VDA Naujųjų rūmų fojė, XX a. 9 deš. pab. / Exhibition “Sta-linism in Lithuanian Art”, Vilnius Academy of Arts, Hall of the New Campus, late 1980s

48

Conversation with Sandra Skurvidaitė

Kęstutis Šapoka: I am interested in the con-text of the 1990s, particularly the relationship between the informal initiatives and the newly establishedorreorganisedinstitutions.Orisitessentially pointless to speak about this divide in the context of that time?

Sandra Skurvidaitė: My comments encom-pass a fairly short yet active period between 1989–1990 and 1996, when I lived in Lithu-aniaandworkedasanartcriticandcurator.Ibelieve that in the early 1990s the distinction betweentheofficialandtheprivateinitia-tiveswasquiteobvious.Theofficialinstitu-tions essentially remained Soviet in nature, while the independent initiatives sought to break free from the patronage of the old institutions and reorganise the latter accord-ing to new, albeit not necessarily clear (but decidedlydifferent),models.

K. Š.:Wastheboomoftraditionaland“inter-disciplinary” artist groups of that period an expression of self-governance and democracy or a parody of Soviet-era artist unions?

S. S.: I think the mimicking of Soviet institu-tions was precisely an expression of democ-racy.Theproductivityofaparodycanbeconsidered “problematic”, because it is not easytospoofone’screativeoutputintheprocessofitsproduction;thus,somefig-ures who would go on to be productive for a prolongedtime,likeKęstutisKuizinasoftheContemporary Art Centre, not necessarily tookpartinthisparody.

K. Š.: I am also curious about the situa-tion of the Art Criticism Department, where you made your debut as an art critic and curator,atthattime.

S. S.: I entered the Academy in 1989 or 1990, immediatelyaftertheSąjūdis.BeforethatIhadbeenrejectedfor4yearsinarow.Hence,when I was studying there, the department remained essentially unchanged since the times of Soviet stagnation, although the situa-tionoutsideoftheAcademy’swallswasrapidlychanging.Meanwhile,mostofour“studies”took place in the streets and in cafes (particu-larlyinPiliesStr.andintheVaivacafe)ratherthanattheAcademy.Later,inthe2nd year, we engaged in some independent activities – I wrote critical articles on art, and together with my colleagues Gerardas Rukas and Ingrida Kopac(nowŽadeikienė)weestablishedBokštogallery,oneofthefirstcommercialartgaller-ies.TheAcademyhadquiteanunfavourableview of this activity; I was expelled from it for a year for failing to do a summer internship in the library, although I had been working at the National Library for several years prior toenteringtheAcademy.Ayearlatertheyinvitedmetocontinuemystudies.PresentlyIteach at American universities, and I real-izethatIhadhardlylearnedanythingattheAcademy, except for the courses in classical philosophyandaestheticstaughtbyProf.AntanasAndrijauskasandArūnasSverdiolas.TheonlyacademicinnovationwasKęstutisZapkus’courseforpainters.Imyselfwasnotin his class, because I studied art criticism, but most of his students were my friends, so informally I ended up being a curator and criticwithintheGoodEvilsgroup.

K. Š.:Whatisyourperspectiveontheestab-lishment of the Contemporary Art Centre, the Soros Centre for Contemporary Art, the Jutempus gallery?

Kęstutis Šapoka

49

S. S.:Inthefirsthalfofthe1990stheCACwas not an interesting institutions, because it wasimmenselydifficulttogetridoftheSovietinfluencesandreconstructthatmammothfornewinitiativesandnewgenerations.WhenKęstutisKuizinasbecameitsdirectorimme-diately after graduating from the Academy, he knew what he wanted to do, but try to imagine the kind of stagnant context he had to deal with! I have no idea how he managed toendureit.Iguessthisstagnantinfluencesomewhat weakened only in the second half of the 1990s, and a clear sign of that was thepaintingoftheCAC’sfloorinwhite,whenValdasOzarinskastookchargeoftheCAC’sinterioranddisplaydesign.

Whenwewereinstallingthe1995Sorosexhibition together with fellow curator Rai-mundasMalašauskas,Kuizinasprovideduswith full support, and even procured some under-the-counter extra paint for painting over a few square metres of that marble col-lagefloorunderAudriusNovickas’construc-tionwhenweranoutofmoney,asGražinaPajarskaitė(thenCAC’sarchitect),forbadeustopaintornailanything.

So,SvajonėandPauliusStanikaspaintedthefloorgreyearlyinthemorning,rightbeforethe press conference, because they had alreadyfinishedworkingontheirownquitecomplexinstallation.ThisisjustoneexampleofwhatKuizinashadtodealwithdaily,fromemployeestoministersandtheirrearguard.The CAC earned its positive image by gradually andconsistentlywinningthe“race”.

Ontheotherhand,Jutempuswasnotreallyarandom thing, but rather a deliberate and ur-gentefforttocreateanew,independentinsti-tution, while the CAC was still strongly clamped downbytheSovietheel.Jutempusdidnotlast very long not due to a lack of enthusiasm, ideas,orartists,butsimplyduetoinsufficientresourcesandentrenchedstagnation.Thegovernment did not want to distribute the

pie, and the private sector was still nonexist-ent,justlikeEUgrantsandsoon.Therewasnomoneyevenforheatingthatbuilding.Inwinter Gedas [Gediminas Urbonas], Saulius Grigoravičius,Sniegius[PetrasUbartas]andothers worked in a corner insulated with cellophane and organised all the exhibitions! Gediminas Urbonas was very enterprising, but the maintenance of the building was too expensive, and perhaps there were too few resources and too much nihilism in Lithuania to make the coexistence of two major institu-tionspossiblebackthen.Inanycase,Jutem-pus provided the alternative and competition necessaryatthattime.

K. Š.:Whatisyourviewtodayonthattime’sunconditionalyearningfortheWest?

S. S.: I think that the interest in the global situation(notjust“theWest”,havinginmindAntanasAndrijauskas’subtleattemptstoori-ent the students to “the East”) is an expression of natural curiosity, expansion and integra-tion; this urge has always existed in the art worldbothinLithuaniaandelsewhere.InLithuania these intentions could be put into practice only after the restoration of inde-pendence.“TheWest”inLithuaniaisandhasalways been “imaginal”, which is a combination of the words image and original according toPierreCorbin’slexicography.

In this way, this concept replaces the original image.Mypersonalconceptof“theWest”fos-tered an independent position based on what waslacking.Apositionbasedonabsence.Weallknow“therealWest”doesnotexist;thisconceptisaresultofreverseOrientalism.Everysituationisshapedbyspecificcircum-stances,andLithuania’swesternisation is more of an outcome of political and economi-cal processes rather than a product of the imagination.Idon’tthinkthatlackofattentionforced anyone to “break out” of Lithuania; rather,theoppositeistrue.

50

I myself did not experience a lack of oppor-tunities or support from both my peers and seniorcolleagues.Ireceivedofferstoworkatthe CAC and Jutempus, to head the Akademija gallery and other venues; we were free to do practically whatever we wanted, because the Soviet institutions and the people working there had been discredited, and new institu-tionswereintheirformativestage.

There were plenty career opportunities in Lithuania in the 1990s, but spaces, new initia-tives and information were lacking, because after several years / exhibitions / essays / institutions / colleagues everything entered a viciouscircleofrepetition.Speakingofmyownposition, I was seeking personal autonomy, personal space that would be independent fromgroupsandcliques,bothSovietandnew.The patriarchal social order was quite oppres-siveaswell.Awomancouldtakepartinpro-fessional life on an equal footing in the Soviet and the post-Soviet times alike, but there was not enough mutual respect, love, and warmth inpersonalrelationships.“TheWest”symbol-isedpersonalspacetome.

Someartists,suchasGintarasZnamierovs-kis(Idon’tknowDonatasSrogispersonally),maintained a parallel (rather than oppositional or alternative) position in regard to the major institutions.Theirworkunfoldsinsidethecracks in the mainstream, which they precisely expose.Theworkofsuchartistsisacurator’sdream, because it can change depending on thecontextandisneverfixed.Sometimessuchshiftingpositionscausedifficultiesofrecognitionordecoding.Theseartists’workcanbeexhibitedinNewYork’sgallerydistrictof Chelsea, for instance, and its reception will depend on discrepancies between the para-digmsofthemainstream,amongotherthings.

The lack of attention to such critical practices in our critical discourse of the 1990s has to do with the fact that it was not mature enough yettobeself-critical.Meanwhile,Znamie-

rovskis’flirtingwithSovietimageryandSotsArt, for instance, marked precisely what we were professedly trying to discard at that period.Idon’tknowwhatLithuania’sattitudetowards Russia is like at the moment, but cooperation with Belarus and the fact that a Belarusian university has found a place in Vilnius demonstrate that relationships with the neighboursarebeingrevived.

K. Š.: Could you tell more about your work with the Good Evils group?

S. S.: During our study years we would hang outandtalkforhoursonendintheAcademy’scafe,mostlywithpaintingstudents.OnceIheard from them that they had to run to the studio, because their new professor would notwait.Itwasnewstome,becausewerarelyattended lectures, except those of Andri-jauskas and Sverdiolas, as one could easily passtheexamswithoutit.

At that time I had just begun to work at the new Bokšto gallery, where I spent all of my time, and would sometimes drop in the Academy’scafeinsteadoflecturestomeettheartistsanddiscussvariousmatters.OurfirstexhibitioninJanuaryorFebruary1992featured students who used to hang out in theAcademy’scafe,mostofwhomweremyfriends.TheyincludedAidasBareikis,JuliusLu-davičius,IevaMartinaitytė,PatricijaJurkšaitytė,LeilaŠukiurova,SauliusMažylisandmaybeafewotherswhowerenotfromtheAcademy.

TheybroughtKęstutisZapkus,theirteacherfromNewYork,totheopening.Zapkussaidthat our gallery absolutely complied with NewYork’sstandards(Icanconfirmthatnow,although back then I had not seen any gallery and had not been anywhere outside of the SovietUnion).Forthewholesemesterthestu-dentsinZapkus’classwereworkingfervently,every one of them changed a lot, many found their new individual style and stopped painting inanexpressionistmanner.

51

IntheendofthespringsemesterZapkusdecidedtopresenthisstudents’workatthethen Exhibition Palace rather than at the Academy,aswasthenorm.Heeasilyconvin-cedKuizinastogivethemthewholebighall!Zapkusbought20cartsofchampagne,weputonminiskirts,andthatwasit–GoodEvils.ZapkusdecidedthatIshouldbethecriticalvoice of the Good Evils, and I did not object to that.WhenIwroteanarticleforKultūros Barai (Domains of Culture) monthly, he insisted on mentioning every participant of the exhibi-tion, although I throught it was quite boring, and not every work was necessarily worth theattention.Iagreed,however.NowIseethatZapkussawtheGoodEvilsthroughtheprismofNewYork’smodernistgroups’emer-gence, like some hybrid of abstract expres-sionism and perhaps Fluxus happenings, albeitwithaLithuaniantinge.

K. Š.:Couldyousharethespecificsofworkingwith the Soros CCA?

S. S.:Ican’tthinkofanythingspecifictosay.The SCCA was a very useful institution; sadly, personal connections were often detrimental togoodworks.Myexperienceofworkingwiththe SCCA was limited to curating one of its annual exhibitions, For Beauty.

It was quite an absurd situation when George Soros came to the opening of our exhibi-tion, where he was supposed to receive the GrandDukeGediminasAward.Hehadtogive a speech at the opening, because it was a habit that remained unchanged from the Soviettimes.Sorosbegantospeak,buttheinterpreter did not understand what he was saying,andcouldnottranslateanything.Then she cordially asked if he was perhaps speakinginHungarian.Heansweredthathe was speaking in a language he had made up, because if he could not understand the art that was displayed in the exhibition, what was the point of giving a speech? I think this “performance” by Soros perfectly illustrates

theabsurdinstitutionalsituationin1995.Another important illustration was published in the Art in Americamagazine;itpicturedSorosandJurėnaitėinfrontofArtūrasRaila’sCradle, woven from barbed wired with a steel teat hanging above it, looking like father and mother.Thispicturehadalsobeencapturedat the opening of For Beauty.

K. Š.: I also wanted to ask about Bokšto gallery, asIhaveneverheardofit.Whatkindofgallerywas it, and what did you curate there?

S. S.:ItwasthefirstpivatecommercialgalleryinLithuania,openedin1991or1992.Itwasestablished by a business company called Virita.ThelatterhadseveralCEOs,oneofwhomwasArūnasOželis.Theydecidedthata gallery would boost the public image of their company, and rented the premises at Bokšto Street 34 or 24 from the Russian CulturalCentre.GerardasRukas,whowasassociated with the company and learned the arts independently on Pilies Street, was a businessmanfromŠiauliaiandstudiedbiologyattheuniversity.HewasanuntypicalfigureintheartsceneofVilnius.Hebecamethegallery’sdirectorandwaslookingforagirltoworkinthegallery.Iwasinmysecondyearatthe Art Institute at the moment, I believe, and waslookingforsomeextraincome.Someofmy friends asked me if I would like to sit in the gallery.Iagreed,andfromtheveryfirstmee-tingwithGerardaswerealizedthatwecouldestablishacompletelynewgallerymodel.WedecidedthatIwouldcurateexhibitionsinsteadofmerelysittinginthegallery.

Later Ingrida Kopac and Titas Krivickas joined our collective as managers, but essentially it was more of a friendship of fellow-minded people, disguised as working 24/7, rather thanbusiness.Werenovatedthepremisesourselves, and the gallery was active for about nine months, subsidised by the mentioned company, which did not earn any revenues fromit.Althoughtheartmarketdidnotexist,

52

there was a lot of interest in post-Soviet art in theWest.WeevenparticipatedinanartfairinMoscow,wherethefirstSotheby’sauctionwasheld.WedisplayedourexhibitionattheLithuanianEmbassyinMoscow.

AmongBokštogallery’sexhibitionswasthefirstgroupshowoftheAcademy’sstudents,which later acquired the title Good Evils, as I havealreadymentioned.Otherartistswhoexhibited their works in our gallery included MindaugasŠnipas,VytenisJankūnas,andanartist from Amsterdam who was looking for a space where she could draw on the walls, and we did not make too much fuss about our walls,becausewepaintedthemourselves.Therewereafewmoreexhibitions.Mostofthemgotreviewedinthepress.

Everyone acknowledged that it was a new and interesting model; the artists supported us, and we enjoyed our independence from allthoseofficialinstitutions.Atthetime,theNordicCountries’InformationCentre,headedby the language genius Anders Kreuger, was locatednearby.Kreugerwasworkinginthediplomatic corps then, and now he is quite an influentialcuratorinScandinavia.Ithinktheatmosphere in Vilnius at that time contributed tothattosomeextent.

Oneofourgallery’sartists,JosifasJosadė,who painted in a solemn Giacometti-like manner, was working for Anders as a dri-ver,andintroducedustoeachother.WhenAnders learned that I had never seen another gallery, he immediately sent me and Vikto-ras Liutkus to a conference in Stockholm, where most of the presentations were in Swedish and Finnish, and Anders transla-ted everything and made notes for me in perfectLithuanian(asI’vementioned,he’salanguage genius and has learned Lithuanian ideally).Kreugerwasanimportantplayerintheearly1990s,whenScandinavia’sinfluenceonLithuaniawasveryprominent.

K. Š.: I am curious how much your experience of being an art critic and curator helped you findaplaceintheWesternartmarket.Doyouwork as an independent curator?

S. S.: My career and worldview formed in the 1st half of the 1990s, the revolutio-nary period of self-governance and initiati-vesinLithuania.Thisinfluenceisindelible.The American art world does not pay attention to anything beyond itself – that is, anything thatdoesnotaffectitfinancially.

My Lithuanian experience was of absolutely no concerttoanybodyinNewYork,soIbeganmycareerfromscratch,asIhadwanted,firstofallfromcontemporaryartandarttheorystudies.I defended my thesis on feminist performance art (Carolee Schneemann), and later focused oninterdisciplinarystudies,morespecificallytheworkofJohnCage.Ihavedeliberatelysta-yed away from being engaged with a national (Lithuanian, Eastern European) context as a curator and art critic, so I have been working as an independent curator with various pro-jectsandinstitutionsinNewYorksince2002.Ialsoteachandwrite.

If we are speaking about the image of the Westthatwasrelevanttousinthe1990s,my perspective on art and the sphere of my interests are still based on what we became after1989.Mycurrentproject,titledOtherIS, is related to artistic work focused on the coun-tries that the US and the EU have imposed sanctionson.WhenIworkwith,say,Iran’scontemporary art scene, I see many parallels withmyownpost-Sovietexperience.We are what we become, we become what we are.

53

Pokalbis su kĘstuČiu ZaPkumi

Kęstutis Šapoka

Kęstutis Šapoka: Pakalbėkime apie tą laikotarpį, kai pusmečiui pakliuvote į Vilniaus dailės akademiją (galbūt tada dar buvo Dailės institutas). Kelintais metais tai įvyko? Ką tuo metu veikėte Amerikoje? Kur dirbote? Kaip atsitiko, kad atvažiavote dėstyti į dar sovietinį kraštą? Kokie buvo įspūdžiai atsidūrus Lietu-voje ir ypač to laikotarpio Dailės akademijoje? Ar gyvendamas Amerikoje ką nors auten-tiško žinojote apie mūsų kultūrinę padėtį, Dailės instituto padėtį?

Kęstutis Zapkus: 1989 m. atvykau į Vilnių dėl jau surengtos didelės mano tapybos darbų ir piešinių parodos. Ji buvo eksponuojama Parodų rūmuose ir prižiūrima LSSR dailės muziejaus (direktoriaus) Romo Budrio.

Daug metų Niujorke dirbo sovietų lietuvių žurnalistas Vilius Kavaliauskas, jis rašė žur-nalui „The Moscow News“. Mane susiradęs suorganizavo persiųsti daug mano darbų būsimai parodai Vilniuje.

Aš nutariau siųsti ketverių metų koncentruo-tos tematikos seriją „Karų vaikai“ ir jiems tai buvo priimtina. Esu griežtų antikarinių pažiūrų (ateistinis pacifistas) – tikiu kiekvieno žmogaus verte. Mano gyvenimo viduryje radosi aistra pakreipti savą tapybą į politiškai aktyvią pusę, abstrakcijos būdu sukurti karo psichologinį išgyvenimą. Norėdamas įrodyti karų beprotystę, kreipiau dėmesį į vaikų pa-tirtis karo metais ir kaip tokios psichologinės

žaizdos veikia visą jų tolesnį gyvenimą. Tai (kaip kokia neurozė) tęsiasi ir kitose kartose. Idėja, kad vaikų auklėjimas ir saugojimas, kartu sentimentalizuojamas švelnumais, branginimais ir ateities planais, išsivysto į agresyvią kareivišką asmenybę, tikrai nepati-kima. Po 18 metų jaunuoliui peršamos patri-otizmo, heroizmo idėjos imti ginklą ir pirmyn į kovą – žudyti žmones ir save dėl principų, nustatytų valdančiųjų.

Šie [tapybos] darbai prasidėjo abstrakčių formų draskymu į chaosą. Vėliau, norėda-mas žiūrovą aiškiau empiriškai įjungti į tas skeveldras, pritaikiau bendrai atpažįstamus įvaizdžius, ženklus.

Atvykau į atidarymą antrą valandą po pietų – galerijos durys uždaros, priekyje – daugybė žmonių, prieš juos – mikrofonai ir praside-da partijos „žymių asmenybių“ atidarymo kalbos. Kai sulaukiau savo eilės, sakau: „Esu karo vaikas ir jums, irgi karo vaikams, atvežiau savo kūrybos seriją „Karų vaikai“. Tegul būna visiškai laisva ir nepriklausoma Lietuva!“ Tuo metu Algirdas Brazauskas piršo tik „suvereniteto“ idėją.

Na, atsivėrė (tuomečių) Parodų rūmų durys ir visi skubiai subėgo į vidų, apžiū-rėjo ir išsiskirstė. Keista, lyg užbėgta pre-kių atsiimti. Man aiškėjo sovietiniai meno vertinimo principai – liaudžiai sukurtas partijos paramos reiškinys. Jeigu sutampa

54

su kasdieniais reikalais arba sentimentais, tai naudinga, kitaip – ne.

Vakaruose menas iškeltas į estetinės istorijos rafinuotą terpę, prieinamas tik ekspertiniais ir filosofiniais mąstymais, išlaikomas pa-čios aristokratinės (pinigingos) grietinėlės. Atidarymai, pavyzdžiui, MoMA [Modernaus meno muziejus Niujorke], – tai prašmatnios pramogos, tam tikra atmosfera, apranga, šampanas, ponios ir ponai, kritikai, ko-

lekcionieriai, rėmėjai ir žavi bohemiška menininkų dozė – užtikrinti.

Tokios kultūrinės pramogos menui su-teikia vertybės iliuziją ir taip pat užtikrina rėmėjų, norinčių būti šių laikų De Medici – mecenatais, gausumą.

Kaip padėti Lietuvos meno jaunimui, kuris su Nepriklausomybe aiškiai praras valdžios skiriamą paramą ir bus paleistas klajoti po

Projekto „Banginio pilvas“kvietimas-plakatas / Invitationposter of the project “Whale Belly”

55

pasaulį, ieškoti pragyvenimo su nesutaikoma (sovietine) estetika? Man, humanistui (lietu-viui) ir daugiamečiam dėstytojui, jautriam meniškai nusiteikusioms sieloms, susifor-mavo uždavinys – kaip jiems padėti žengti į negailestingą pasaulį.

Po kelių dienų buvau pakviestas apsilankyti Vilniaus dailės akademijoje ir susitikti su studentais. Man buvo labai įdomu pamatyti ideologinius skirtumus. Studentus – žmo-nes – gerai pažįstu, nors vilniškiai atrodė išvarginti, piktesni, prisirūkę, kiti – ne visai blaivūs, nedrąsiai susibūrę pilkuose Akademijos koridoriuose.

Dirbtuvių patalpos – irgi pilkos, prigrūstos molbertų, persisunkusios senos alyvos ir gipso. Užtikau vieną merginą, apsistačiusią keliomis drobėmis, drąsiai ištepliotomis tik geltonai, žaliai ir raudonai. Man jautru – mano tėvas žuvo partizanaudamas už Lietu-vos laisvę 1946 m. Žemaitijoje. Įdomu, kaip visi kiti žiūri į tą reikalą.

Nors anksčiau nebuvo leidžiama korido-riuje kalti vinių, paraginau studentus kalti ir iškabinti svarbesnius darbus diskusijai. Išėjo kitoniška peržiūra (neįprasta, nes tik profesoriai uždarame kambaryje nutar-davo pažymį ir vertę, be pačių studentų). Vyko pavieniui – pirmiausia pats studentas pristatydavo savo siekius, turinį ir vertinimą, o tada visi kiti savarankiškai pasakydavo savo nuomonę – atvirai, taip, kaip jiems atrodydavo. Atrodo, kad ta peržiūra sutei-kė daug kitų studijavimo būdų galimybių. Tingaus nuobodžio nebuvo matyti.

1992 m., kaip tik atgavus Nnepriklausomybę, mane pakvietė atvažiuoti dėstyti penkto kur-so studentams. Kiek supratau, atvykau pačių studentų paprašytas, o rektorius [Vytautas] Brėdikis ir ponia Brėdikienė žvelgė į tai abe-jingiau. Gal įtarinėjo, kad atvežiau dekadanso ir šlamšto iš Niujorko?! (Pirmame aukšte dvokė susmirdusios neišvalomos išvietės, bet

gal liaudis taip buvo laikoma arčiau žemės, kad suprastų, iš kur kilusi, ir neužsimanytų skrajoti po padanges, įkvėpusi svajonių.) Aš – ne ponas, bet nepakenčiu žmonių žeminimo.

Atskridau į Vilnių 1992 m. žiemą, tik po Nau-jųjų metų. Arvydas Šaltenis mane pasitiko ir nuvežė vakare į Aakademiją susitikti su savo būsimais 12 studentų jų dviejų savaičių žie-mos atostogų pradžioje. Nuėjome apžiūrėti patalpų, kuriose dėstysiu. Vienas studentas susigūžęs kampe ant grindų kažką paišo. Greta per pradaužtą langą į vidų pučia snie-gas. Pasisveikinome, klausiu: „Kodėl nesusi-tvarkote lango?“ – „O, – sako, – reikia paduoti pareiškimą, o paskui kažin kada sutvarkys.“ Klausiu: „Tai ar patys negalite?“ – „Nėra sti-klo“, – sako. Matau sovietinį palikimą – nėra pajėgumo, optimizmo, individualizmo, viskas prislėgta nuo viršaus žemyn. Tokios bus ir mano jaunų menininkų problemos.

Po valandėlės susirinko visi 12 studentų, kad susitartume, kaip pradėsime kursą po atos-togų (visi su paltais, sniegas per langą, stalas kambario vidury).

Aš buvau atsivežęs didžiulį sunkų lagaminą iš Niujorko – pilką, plastikinį, su užtrauk-tuku aplink. Pastačiau jį stalo viduryje. Pasikviečiau visus ir paprašiau, kad atspėtų jo amžių – iš kokios epochos gali būti toks čemodanas? Visi sprendžia iš medžiagos, užtrauktuko, kad moderniškas, gal 12, 10 metų... Sakau: „Štai mūsų kultūrinė proble-ma, mūsų žinių distancijos, kurias turėsime sutapatinti, jeigu bendrausime bendrame da-barties pasaulyje. Lagaminui 42 metai, mano mamos, atvykusios į Ameriką po karo.“

Lėtai atitraukiu užtrauktuką, apverčiu lagami-ną ir iškraunu ant stalo tūkstančius iškarpų iš meno žurnalų, reprodukcijų – tapybos, skulp-tūros, performansų, straipsnių ir reklamų. Sakau: „Štai mano kraitis jums, 30 metų vaiz-duojamojo meno žinių, kur reprezentuojami Vakarų meno reiškiniai, interesai (be sovietų

56

Kęstutis Zapkus su studentais, 1992. Iš asmeninio Kęstučio Zapkaus archyvo / Kęstutis Zapkus with his students, 1992.

From personal archive of Kęstutis Zapkus

Apatinėje eilėje (iš kairės į dešinę) / In the lower row (from left to right):

Patricija Jurkšaitytė, Leila Šukiurova, Ieva Martinaitytė, Saulius Mažylis

Vidurinėje eilėje (iš kairės į dešinę) / In the middle row (from left to right): Julius

Ludavičius, Raimondas Žilys, Kęstutis Zapkus, Audrius Šumskas

Viršutinėje eilėje (iš kairės į dešinę) / In the top row (from left to right): Gintautas

Vaičys, Saulius Kruopis, Giedrė Lilienė, Aidas Bareikis

Vietoj Kęstučio Zapkaus turėjo būti Žilvinas Kempinas, tačiau jis negalėjo dalyvauti fotosesijoje. Zapkus pasiūlė

nusifotografuoti, o vėliau nuotraukoje vietoj jo veido įklijuoti Kempino veidą /

There should have been Žilvinas Kempinas instead of Kęstutis Zapkus, but Kempinas

could not come to the photo session. Zapkus suggested to make the photo

anyway, and just paste Kempinas’s face over Zapkus.

varžymo ir įtakos), ir to bendro pasaulio, ku-riame dabar jums reikės dalyvauti profesine prasme. Mums reikės smarkiai padirbėti tuos keturis mėnesius, kad užfiksuotume savas menines individualybes, kurios nekopijuotų to, kas padaryta, ir suformuotų originalumo sampratą bendrame meno pasaulyje.“

Vadinasi, menui tik vienas būdas galimas, kū-ryba – reikės kurti iš savęs ir savo patirčių, ne pagal liaudį, tautą, madas (skonio ir intelekto) ar komerciją, nes tai nepastovūs, laikini meno (ne dailės) reikalai.

Kaip pradėti tokį uždavinį? Pirma, žinoti ir suprasti, kas jau pasaulyje atlikta, kad nekar-totum, antra – suprasti save, savo reiškinių linkmes ir mąstymo temperamentą. Ir taip pagal savo asmenines nuostatas ir norą pra-

dėti kaip nors vizualiai ženklinti. Reikalinga savianalizė, nes pagal tai bus galima trak-tuoti šuolį pirmyn – klaidžiojimus, tinkamas inspiracijas, aistrą ir būsimą evoliuciją pagal save. Sakau: „Esate jauni, bet pagal Sigmun-dą Freudą ir psichologinius tyrinėjimus jūsų pasąmoninis būdas jau viską reguliuoja – yra jau susiformavęs identitetas. O meninis identitetas gali būti netikras, imituojantis dėl įvairiausių priežasčių, kurios ilgainiui dings su tomis pačiomis priežastimis. Per dvi atosto-gų savaites reikalausiu, kad koncentruotai atliktumėte neabejotinai naudingą uždavinį. Pasiimkite tuščią knygutę eskizams (joje bus galima rašyti ir eskizuoti savo minčių eigą), detaliai aprašykite visą savo gyvenimą nuo vaikystės iki vakar. Atvirai (be cenzūros), būtinai įvaizdinkite išgyvenimus ir reakcijas į viską, kas su jumis susiję: jausmus, fantazijas,

424

Pokalbis su „PoP uP“ galerijos steiGĖjaisReikia steigti galerijas prekybos centruose

2014 m. gegužę Vilniuje, prekybos centre „GO9“ (Gedimino pr. 9), veikė eksperimentinė POP UP galerija. Tai keturių jaunų menininkų grupės „Young Poor Artists“ („YPA“) kuratori-nis ir meninis projektas. Keturioms savaitėms menininkai tapo galerijos vadovais, vady-bininkais ir kuratoriais. Jie turėjo ambicijų parodyti daugybės jaunų įdomių menininkų kūrybą, pradedant tapyba, baigiant perfor-mansais, poezijos skaitymais ir koncertais, kartu išlaikyti bendrą galerijos veiklos ir eksponuojamo meno kokybę.

Projekto iniciatoriai savo galeriją apibūdina taip:

POP UP Galerija yra meno renginys, kuriuo naikinama riba tarp meno ir buities, „aukšto-sios“ ir „žemosios“ kultūros, praeivio ir žiūrovo, perkeliant menines praktikas į kasdienybės teritoriją. Šį perkėlimą leidžia atlikti „pop up“ strategija, pagal kurią meno galerija laikinai veikia prekybos centre.

Tapdama šios erdvės ekosistemos dalimi, o jos veikimo principus taikydama kaip kuravimo būdą, POP UP Galerija siekia maksimaliai priar-

tėti prie žiūrovo ir kartu kurti savitą šiuolaikinės kultūros interpretaciją.1

Grupė „YPA“ trumpam sukūrė savotišką mūsų šiuolaikinio meno konjunktūros, tiek oficiozinės, tiek „pogrindinės“, mini alterna-tyvą. Per keturias savaites galerijoje buvo surengtos šių menininkų parodos, perfor-mansai, kitokio pobūdžio prisistatymai: Eglės Grėbliauskaitės, Justinos Jokūbaitytės, Alexo Jaru (Algirdo Jaruševičiaus), Manuelio Krum-raino, Aistės Motiejūnaitės, Artūro Dubakos, Gabrielės Šermukšnytės, Monikos Dirsytės, Gretos Grinevičiūtės, Agnietės Lisičkinaitės, Marijos Baranauskaitės, Sigitos Juraškaitės, Kęstučio Svirnelio, Pablo Wendelio, Jaro Ra-mūno, SD Drua (Dariaus Šidlausko).

Kęstutis Šapoka: Papasakokite apie grupę „YPA“.

„Young Poor Artists“: Grupę sudaro keturi menininkai: Greta Vileikytė, Gedvilė Tamo-šiūnaitė, Vladislavas Novickis ir Stanislovas Marmokas. Susijungėme į grupę ideologiniu

1 http://www.youngpoorartists.com/gallery/apie/.

Kęstutis Šapoka

425

pagrindu. Kitaip sakant, susibūrėme ne tam, kad kartu rodytume savo kūrinius, rengtume „bendras parodas“, bet norėjome suburti grupę kaip vienetą, kurioje nebūtų atskirų „asmenybių“. Tiesiog diskutuodami ir pasiek-dami kompromisus kuriame bendras idėjas. Už „YPA“ ribų kiekvienas kuriame individua-liai. Kaip grupė esame tarsi gamybinė kompa-nija, kurianti tam tikrą produktą, kuris neturi vieno konkretaus autoriaus.

K. Š.: Pavadinimą reikėtų versti kaip „Jauni vargšai menininkai“?

„YPA“: Pavadinimas atsirado juokaujant ir jo nereikėtų suprasti pažodžiui. Tam tikra pra-sme tai buvo ironiška aliuzija į garsųjį „Young British Artists“ („YBA“), t. y. Damieno Hirsto arba 10 deš. kartos, apibūdinimą.

K. Š.: Žinant, koks turtingas dabar yra Hirstas ir kai kurie „YBA“ atstovai, jūsų grupės pava-dinimas gana šmaikštus...

„YPA“: Galų gale, kaip paaiškėjo vėliau, „poor“, arba „vargšų“, ironiškas intarpas tapo itin paveikus. Jis akimirksniu sudomina. Iš tiesų, vargšų sąvoka mūsų grupės atveju nėra labai tiksliai apibrėžta, labiau paveiki kaip tam tikras įvaizdis. Šia prasme „Young Poor Artists“, arba „YPA“, mums reiškia labiau neturėti, neapsibrėžti aiškių kūrybos ribų. Sąmoningai nenorime iš anksto atsakyti į klausimą, kuria kryptimi judėsime toliau. Pasakysiu netgi, jog jei iš anksto būtume nusibrėžę aiškias veiklos ribas, kryptį, tai net nebūtume pradėję veiklos. Toks aiškios krypties neturėjimas mums leidžia vie-ną dieną tapti galerininkais, kitą – pačiais menininkais, trečią – „agentūros“ atstovais, ketvirtą – valytojais ar lakūnais... Mus domina kūrybinio mobilumo idėja.

K. Š.: Kaip gimė POP UP galerija?

„YPA“: Mes, kaip grupė „YPA“, praėjusiais metais dalyvavome Lenkijoje, Vroclave,

Alexo Jaru paroda, POP UP galerija, prekybos centras GO9,

Vilnius, 2014 / Alex Jaru’s expo-sition, POP UP Gallery, Shopping

Center GO9, Vilnius, 2014

439

Tekstai / Texts

440

bendRautoJai mieste: „identifikaciJa“, „tRoleibusas nR.0“, „flash baR“, „tyleJimai“

Šiame straipsnyje analizuosiu menininkų inicijuotus projektus, kuriuose buvo naudojamos kolektyvinės praktikos kaip urbanistinės erdvės kūrimo ir sureikšminimo strategija. Pasirinkti keturi Vilniuje vykę projektai: „Identifikacija“ (1999), Andriaus Rugio, arba PB8, „Troleibusas Nr. 0“ (2006), Mirjam Wirz inicijuotas „Flash Bar“ (2006–2008) ir Vitalijaus Červiakovo „TylĖjimai“ (nuo 2010). Nors šiuose projektuose tiriama urbanistinė aplinka, daugiausia dėmesio čia tenka ne tyrimo objektui, bet metodui – kolektyviniam erdvės „apgyvendinimui“.

Temos atžvilgiu lietuviškos meno istorijos kontekste tokius projektus iš dalies galima susieti su pirmajam Nepriklausomybės dešimtmečiui gana būdingomis iniciaty-vomis neparodinėse erdvėse, projektais mieste1, parodomis-renginiais apleistuose ar

1 Pavyzdžiui, Vilniuje: „Skulptūra senamiestyje“ (1994, kur. Algis Lankelis), „Sau ir kitiems“ (1995, kur. Liutauras Pšibilskis), „Kasdienybės kalba“ (1995, kur. Algis Lankelis), paroda reklaminiuose stenduose (Vilniuje ir Kaune, 2001, kur.

pagal pirminę paskirtį nebenaudojamuose pastatuose2. Ši tendencija pirmiausia buvo susijusi su jaunosios kartos menininkų, nepriklausančių senosioms struktūroms (kūrėjų sąjungoms), eksponavimo erdvių paieškomis – kaip teigia menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė, tokios ekspozicijos neparodinėse erdvėse buvo lengvai įgyven-

Algis Lankelis), kituose miestuose – menininkų sąskrydžiai Telšiuose (1997–2000, kur. Donatas Jankauskas-Duonis), Alytuje – „Tiesė. Pjūvis“ (1993–1996) ir Alytaus bienalės (nuo 2005, kur. Redas Diržys).

2 Vilniuje – projektai „Instaliacija name“ (apleistame pastate Malūnų gatvėje, 1994), „Banginio pilvas“ (buvusiuose Kareivių kultūros namuose Šiaurės miestelyje, 1995), „Užmiršta dabartis“ (apleistame pastate Didžiojoje gatvėje, kur. Algis Lankelis, Audrius Novickas, Paulas Rodgersas, 1996). Bendrą kolektyvinių meno projektų viešojoje erdvėje apžvalgą galima rasti Aušros Trakšelytės disertacijoje Įvietintas vaizduojama-sis menas. Teorinis diskursas ir raiška Lietuvos šiuolaikiniame mene, Vilniaus dailės akademija, 2010, p. 82–92; kai kurių iš minėtų projektų pristatymą – Daivos Citvarienės disertacijoje Ideologiniai Lietuvos meno diskurso pokyčiai XX a. paskuti-niajame dešimtmetyje, Vytauto Didžiojo universitetas, 2008, p. 67–71, o daugumos šių projektų dokumentaciją – knygoje (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos. Savivaldos ir inicia-tyvos Lietuvoje 1987–2011 m., sud. Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka, Vilnius, 2011, p. 304–409.

Lina Michelkevičė

441

dinamos finansiškai (beveik nieko nekai-navo) ir galėjo būti tolesnės karjeros meno institucijose pradžia, be to, jos turėjo naujo, netradicinio meno prieskonį3.

Žvelgiant globaliau, nebenaudojamų miesto struktūrų pritaikymas menui ir įvairioms kūrybinėms „Pasidaryk pats“ veikloms nėra išskirtinis reiškinys (dažnai tai būna neatsie-jama apleistų pastatų savavalio apgyvendi-nimo (angl. squatting) dalis). Tačiau Lietuvos kontekste būčiau linkusi tai sieti ne su Vakarų įtaka, bet su susiklosčiusia palankia politine ir urbanistine situacija (kuria pasinaudojo ne tik pavieniai menininkai ar jų grupės, bet ir naujos organizacijos, neturinčios nuolatinių erdvių ekspozicijoms): keičiantis santvarkai ir naikinant senąsias valstybės išlaikomas institucijas, miestuose atsirado nemažai apleistų erdvių. Pavyzdžiui, Kareivių kultūros namuose arba Geležinkelininkų kultūros rūmuose Vilniuje įsikūrė reguliarią veiklą vykdanti „Meno lyga“, vėliau – „Jutempus, Tarpdisciplininio meno projektai“ („JTMP“). O dešimtmečio pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje tokių ekspozicijoms patrauklių vietų padaugėjo bankrutavus sovietmečiu įkurtoms gamykloms, nes jos nesugebė-jo prisitaikyti prie ekonominės sistemos pokyčių, ar jas restruktūrizavus. Pavyzdžiui, Vilniuje paroda „Būti naudingam“ eksponuo-ta sename baldų fabrike (2000, kur. Danas Aleksa, Algis Lankelis ir Audrius Novickas), paroda „Zugzwang“ – buvusiame duonos fabrike (2010), VDA bakalaurantų baigiamų-jų darbų paroda – buvusioje „Tauro“ alaus gamykloje (2010). Šiauliuose projektai vykdyti buvusiame batų fabrike „Elnias“, Klaipėdoje – buvusiame tabako fabrike. 10 deš. projektai neparodinėse erdvėse daugiau susiję su prieinamų (finansine ir organizacine prasme) alternatyvų paieška, o pastaraisiais metais tokia veikla jau dažnai yra kultūros politikos

3 Skaidra Trilupaitytė, „Kas skaičiuoja nepriklausomo meno dešimtmečius?“, in: (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos, p. 30–57.

strateginė dalis, kuria siekiama skatinti me-nininkų „verslumą“, nebenaudojamuose pas-tatuose kurti kultūros ir meno inkubatorius. Klaipėdos tabako fabrikas 2014 m. perdary-tas į šiuolaikinių scenos menų ir kūrybinių verslų inkubatorių „Kultūros fabrikas“, tam ruošiamas ir Šiaulių batų fabrikas, iš dalies su šia tendencija susiję ir „Fluxus ministerijų“ projektai Vilniuje bei Kaune.

Tokie ir toliau analizuosimi kolektyviniai pro-jektai mieste išsiskiria tam tikro savito žvilgs-nio į įprastą aplinką kultivavimu ir užmirštų, apleistų, keistų vietų savoje urbanistinėje aplinkoje ieškojimu. Kita vertus, 10 deš. ir vė-lesniems projektams neparodinėje aplinkoje beveik išskirtinai būdingas naujos, alterna-tyvios erdvės menui poreikis – miesto erdvė čia tapdavo prasminga ir aktyvi tik į ją įterpus meno kūrinių (objektų ar performansų). To-kie projektai iš esmės buvo paremti nuostata, kad estetinis objektas ar veiksmas gali sukeis-tinti (praeivių) kasdienybę, būti ypatingo patyrimo šaltinis4. Be to, miesto erdvė čia pakeitė pabodusią, gal pernelyg konvencio-nalią ar dėl institucinių kliūčių neprieinamą parodinę erdvę. O beveik visuose tolesniuose šio skyriaus pavyzdžiuose meninių objektų (performansų) apskritai atsisakoma arba jų importavimas į socialinę aplinką yra veikiau papildantis veiksnys – tai kasdienė veikla ir žmonių (dalyvių, žiūrovų, praeivių) susitiki-mas konkrečioje vietoje funkcionuoja kaip galimai estetinė patirtis. Urbanistinė aplin-ka čia įgauna prasmę ne dėl įterptų meno objektų, bet kaip dalyvaujamoji erdvė, kurioje skleidžiasi įvairios kasdienės, socializacijos praktikos (pirmiausia, judėjimo ir susibūrimo, tačiau taip pat ir kitos „banalios“, kartotinės veiklos, tokios kaip valgymas ar laisvalaikio leidimas). Tokius projektus grindžiančio lūkesčio atspirties taškas yra visiškai priešin-gas: ne estetinis objektas laikomas išskirti-

4 Panašia netikėtumo efekto viltimi paremtas ir šio amžiaus projektas – su „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ („VEKS“) veikla susijęs tęstinys renginys „Menas netikėtose erdvėse“.

442

nės patirties (nuobodžioje, monotoniškoje, susvetimėjusioje kasdienybėje) šaltiniu, bet viliamasi – kaip bebūtų paradoksalu, – kad bet kokia įprasta, nereikšminga, kartotinė praktika, atliekama drauge, gali būti išgyve-nama kaip estetinė.

Judėjimas ir būriavimasis

Tokio pobūdžio menines praktikas, nežiūrint to, kokiais kolektyviniais veiksmais jos yra grįstos, pirmiausia galima apibūdinti raktažo-džiais judėjimas ir būriavimasis, jie abu išreiš-kia tam tikrą pamatinį kolektyvinio subjekto santykį su aplinka. Čia svarbi ne šių dviejų sąvokų opozicija, kurią būtų galima įžvelgti judėjimą laikant aktyvia, o būriavimąsi – labiau statiška veikla (atvirkščiai, sąmoningas kolektyvinis judėjimas tuo pačiu metu yra ir susibūrimas), tačiau tai, kad šie buvimo erdvėje būdai toliau analizuojamuose projek-tuose tampa ir (urbanistinės) erdvės kūrimo strategija. Tai yra, erdvė čia suprantama ne kaip savaime reikšminga, bet kaip atsiran-danti ir išnykstanti sulig kolektyvinėmis praktikomis. Todėl judėjimas ir būriavimasis čia turėtų būti suprantami ne kaip priemonė pasiekti tikslą (kur nors nukakti ar ką nors su-sitikti), bet kaip kolektyvinės patirties formos, kuriomis vienaip ar kitaip įsisavinama erdvė ir nuo kurių priklauso jos supratimas.

Pirmasis čia analizuojamas projektas yra tarsi tarpinė grandis tarp anksčiau minėtų projektų bei parodų mieste ir tokių kolektyvinės patirties praktikų. Projektas „Identifikacija“ (1999, kuratorė Laima Kreivytė, organizatoriai Kostas Bogdanas, Rokas Dovydėnas, Antanas Zabielavičius)5 dar buvo paremtas strategija į miesto erdvę įterpti kokį nors kūrybinį produktą. Savaitės trukmės projekte-parodoje viešojo transporto – troleibusų – sistema buvo panaudota kaip ekspozicijos erdvė

5 Projektas aprašytas remiantis interaktyviu katalogu: Identifi-kacija. Projekto katalogas, 1999, CD-ROM.

menininkų kūriniams. Dalis eksponuojamų kūrinių čia funkcionavo panašiai, kaip ir įprastoje ekspozicinėje erdvėje (pavyzdžiui, Gintauto Trimako jūros peizažo fotografijos virš troleibuso langų), tačiau kai kurie – veikiau kaip materialūs keleivių interakcijos tarpininkai. Paulinos Eglės Pukytės „Geismų troleibuso“ turėklai ir rankenos buvo aptraukti rožiniu gipiūru, prikimštu braškančių polietileno maišelių – po keleto dienų, nuolat liečiami troleibuso keleivių, „turėklai, primenantys erotiškus moteriškus apatinius, virto nudrengtais skarmalais“6. Menotyrininkė Algė Andriulytė, „Identifikacijoje“ atlikusi tyrimą – troleibuso keleivių apklausas apie jų santykius su menu, cituoja vieno keleivio komentarą: „Aš bijojau prie jo (darbo) prisiliesti, jis atrodė prisisiurbęs visų pravažiavusiųjų purvu ir prakaitu.“7 Kūrinys čia yra ne vien estetinės refleksijos objektas, bet ir labai materialus netiesioginės keleivių sąveikos įkūnijimas. Kaip projektą aprašančiame tekste teigia menotyrininkė Eglė Rindzevičiūtė, fiziškai ir semantiškai ankštoje visuomeninio transporto erdvėje tinkamiausia reakcija į aplinką laikomos pastangos į ją nereaguoti8. Perdėtas Pukytės darbo medžiagiškumas (nešvarumų prisigėręs audinys) komentuoja šį, antrąjį, tariamo bendruomeniškumo aspektą – skatinamas ne draugingas šventiškumas tarp laikinos bendruomenės narių (troleibuso keleivių), bet atvirkščiai – papildomas atgrasumas ir mėginimas išvengti priverstinio kontakto (nors kaip vienas projekto tikslų įvardijamas siekis „aktyvinti komunikaciją“9). Kontakto,

6 Algė Andriulytė, „Troleibusomanija“, in: 7 meno dienos, 1999-10-01, p. 6.

7 Ibid.

8 Eglė Rindzevičiūtė, „Visuomeninis transportas kaip meno erdvė“, in: 7 meno dienos, 1999-09-03, p. 8.

9 „Visi juda ta pačia kryptimi, bet skirtingais tikslais, turi teisę išlipti, bet negali pakeisti maršruto. Atsitiktinai atsidūrę viename troleibuse skirtingos visuomeninės ir kultūrinės patirties žmonės nesudaro bendrijos. Todėl vienas iš meno troleibuse tikslų buvo aktyvinti komunikaciją“; Laima Kreivytė,

443

kurio pėdsakus (tik ne tokius akivaizdžius) savo ruožtu panaikinti mėgino Bogdanas, projekto metu visą savaitę plovęs ir valęs vieną konkretų troleibusą. Jo meninė deklaracija („Kartais, o jeigu nuoširdžiai, – tai dažnai, aš suabejoju meno ir menininko svarba visuomenėje. Tikriausiai švarus ir tvarkingas troleibusas yra daug reikalingesnis eiliniams piliečiams negu paroda.“) kartu nurašo grynai estetines meno formas kaip nebeveiksmingą būdą dalyvauti visuomenėje. Meninio darbo pakeitimas nekvalifikuoto turinio darbu išsako autoriaus nuostatą, kad fizinis visuomenės sistemų palaikymas (kaip antai bendros aplinkos priežiūra arba judėjimo koordinavimas

„Identifikacija. Meninis projektas Vilniaus troleibusuose“, in: 7 meno dienos, 1999-09-03, p. 8.

(pirminė, neįgyvendinta Bogdano šio projekto idėja buvo vairuoti troleibusą) gali būti naudingesnis ne tik už produkciją – meno kūrinių gamybą, bet ir už politines menininko funkcijas, pavyzdžiui, viešo intelektualo ar tautos vedlio. Varomas tam tikro nenaudingumo komplekso, Bogdano sumanymas kelia klausimą, kaip įveikti meninės kūrybos ir darbo dichotomiją bei nešti apčiuopiamą naudą. Kita vertus, projekto laiko ir koncepcijos ribojama tokia „tarnystė“ gali atrodyti ir kaip veidmainystė ar vaidmenų žaidimas, leidžiantis menininkui, projektui pasibaigus, saugiai grįžti į aukštesnę poziciją socialinių statusų hierarchijoje.

„Identifikacijos“ projektas dalyvaujamojo meno kontekste specifinis ne savo turiniu

Mirjam Wirz ir kiti, „Flash Bar“, 2006–2008: Tauro kalnas. Kadras iš Vaclovo Nevčesausko videofilmo / Mirjam Wirz and others, “Flash Bar”, 2006–2008: Tauras’s Hill. Videostill by Vaclovas Nevčesauskas

522

Vardų rodyklė / Index of Names

Abaris, Darius 195, 197Abečiūnas, Povilas 472, 474, 486, 489Abramovič, Marina (Abramovich, Marina) 359Abramovich, Roman 464Åhlund, Per 362Ay-O (Iijima, Takao) 288Akelytė-Prusevičienė, Rūta 165Akstinas, Gediminas (vyr.) 112, 117, 122, 127, 346Albertas 191, 201Aleknaitė-Abramikienė, Vilija 163, 175Aleksa, Danas 117, 127, 441, 453Aleksandras II, caras (Alexander II, Tsar) 288, 298Aleksandras (Александр) 499Alesius, Povilas 192, 202Alikas, litofcas 323, 328Alminas, Ramūnas 344–355, 344, 345, 346, 347, 352, 353, 354Anaya, Steve 236Andersen, Henrik B. 374, 380Andrejevas, Julius 163, 175Andrijauskas, Antanas 30, 44, 45, 48, 49, 50Andriulytė, Algė 442, 444, 454, 455Andriuškevičius, Aleksas 134, 136, 141, 142, 143, 144, 145, 148, 149, 152, 158, 296, 300Andriuškevičius, Alfonsas (Andriušis) 7, 16, 30, 60, 69, 140, 142, 147, 151, 152, 158, 210, 219, 369Anglickaitė, Akvilė 331, 336, 339, 342Antanavičius, Valentinas 140, 142, 236Antanėlis, Kęstutis 198Antinis, Robertas (jaun.) 134–139, 142, 143, 144, 148, 152, 158, 159, 287, 288, 296, 297, 300Antinis, Robertas (vyresn.) 296, 300Aputis, Juozas 369Arina 282Aristotelis (Aristotle) 213Arlauskas, Paulius 8, 17, 72, 80, 281–286, 283Asanavičiūtė, Loreta 323, 328Ashot-Ashot 165, 166, 168, 176, 177, 179Athey, Ron 256Atsuktuvas (Screwdriver) 163, 176, 223, 230Auby, Tamás St. 476, 491Augaitis, Daina 211, 219Augūnas, Romualdas 90, 104

Babijonas, Darius 472Bach, Johan Sebastian 65Bacevyčia [slemeris, disidentas/slammer, dissident] 476, 491Bajarkevičius, Tautvydas 444, 455Bakunin, Mikhail Aleksandrovich 402, 409Balakauskas, Osvaldas 171, 181Balčiūnas, Evaldas 482, 495Baltakis, Stasys 165Baltėnas, Arūnas 92, 105Baltrušaitis 308Baltrūnas, Arvydas 162, 163, 166, 170, 171, 172, 173, 177, 181, 182, 183, 185, 190Baltušnikas, Naglis 143, 148Banys, Erikas 289, 298Baranauskas, Gediminas 476, 491Baranauskaitė, Marija 424, 432Bareikis, Aidas 31, 38, 45, 50, 56, 58, 62, 63, 65, 68, 167, 170,

172, 173, 178, 180, 182, 187, 235, 236, 237, 238, 239, 240, 241, 243, 244, 245, 246, 247, 248Barilaitė, Jurga 282, 285Barysas-Baras, Artūras 154, 155, 159Barthes, Roland 462Bartulis, Vidmantas 152, 159, 165, 171, 176, 181Barzdukaitė-Vaitkūnienė, Aušra 290Basanavičius, Jonas 240, 248Baskov-Strannik, Nikolaj 402, 410Basqiuat, Michel 240Bastys, Darius 449, 459Baudrillard, Jean 462Beethoven, Ludwig Van 65Beinaravičius, Augustinas 447, 458Benderis, Ostapas 321Benediktas (uošvis) 306Benzaquen, Stephanie 474, 477, 488, 491Berardi-Bifo, Franco (Берарди-Бифо, Франко) 476, 478, 491, 492, 502Beresnevičius, Gintaras 385Berezovsky, Boris 464Bergmark, Johannes 362, 481, 495Beržinis, Gediminas 281, 282, 283, 284, 285Beuys, Joseph 166, 177, 184, 189, 368, 450, 460Bieliukas, Kęstutis 162, 165, 168, 178Bikoro, Nathalie Mba 362, 366Bishop, Claire 451, 461Bizauskas, Vidas 197Blaževičius, Petras 249, 262Blissett, Luther 397, 400, 401, 405, 408Böll, Heinrich 465Bogard, Michael van den 209Bogdanas, Konstantinas (vyresn.) 197, 377Bogdanas, Kostas (jaun.) 11, 20, 269, 367–381, 369, 371, 442, 443, 454Bogdanienė, Eglė Ganda 370, 379Boruta, Kazys 388Bourdieu, Pierre 467Bourgeois, Louise 251, 259, 263Bourriaud, Nicolas 397, 399, 400, 401, 405, 406, 407, 408Bowie, David 512, 518Brazauskas, Algirdas Mykolas 28, 32, 33, 39, 40, 53Brežnevas, Leonidas (Brezhnev, Leonid) 166, 177, 324Brėdikienė, ponia 55Brėdikis, Vytautas 55Brener, Aleksandr 386, 391Bronius 321Buck-Morss, Susan 511, 512, 513, 517, 518, 519Bučas, Audrius 192Bučienė, Marina 192Budrys, Romualdas 53, 66, 119, 129, 368, 369, 378Budrytė, Ina 413, 420Budulis 323Budvytis, Alfonsas 151, 157Buklys, Liudvikas 95, 109Bumšteinas, Arturas 333, 340Buratinas/ Buratino (Russian remake of Pinocchio) 322, 327Bürger, Peter 397, 405Burokevičius, Mykolas 322, 327Butrimas, Adomas 30

523

Cage, John 47, 52, 60, 65, 142, 147Cartier-Bresson, Henri 332, 339Casta, Maline 362Castells, Manuel 509, 515Castor & Polux 382, 383, 389, 390Cézanne, Paul 140, 147Celedinas, Dominykas 330Chaplin, Charlie 65Chatzistefanou, Pangiotis 398, 406Choa, Minjung 216Chruščiovas (Khrushchev), Nikita 324Ciardi, Francesca Romana 362, 363, 366Citron, Charlie 476, 491Citvaras, Linas 290Citvarienė, Dalia 156, 160Citvarienė, Daiva 440, 452Clawson, Anna 413, 420Conrady, Matthias 217Corbin Pierre 45Cukermanas, Markas 141, 192Curtis, Stephen 464Cvirka, Petras 236

Čechovas (Chekhov), Antonas 210, 219Čekanauskas, Edmundas 61, 69Čekasinas, Vladimiras 142Čepaitė, Zita 510, 516Čeponytė (Ozarinskienė), Aida 120, 512, 518Červiakovas, Vitalijus 440, 445, 447, 449, 450, 452, 456, 457, 460Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas (Чюрлёнис, Микалоюс Константин) ( taip pat – menų gimnazija, muziejus/ also art school, museum) 65, 167, 177, 192, 235, 245, 265, 276, 296, 299, 462, 463, 503Čiurlionis, Rimas 145Čiuta, Darius 120člėnačiulpys/dicksucker 322

Dainys, Gintautas 252Dambrauskas, Vilmantas 281, 284Damaševičius, Vytautas 156Darbutaitė, Laura 399, 407Daščioras, Sigitas 249, 256, 262Daugelis, Osvaldas 85, 98Daunys, Vaidotas 87, 100 Daunora (Daunoravičius), Tomas 191, 201Debord, Guy (Дебор, Ги) 215, 221, 401, 409, 503, 504Deleuze, Gilles 462, 478, 492Dereškevičius, Kostas 207, 369Derrida, Jacques 462Diaz, Juan Pablo 396, 399, 405, 407Dichavičius, Rimantas 150, 157Didžiapetris, Gintaras 95, 109, 333, 340Didžgalvis, Valentinas 282, 285Dikčius, Arūnas 161, 163, 164, 166, 168, 174, 177, 178, 183, 239Dirgėla, Evaldas 8, 17, 265, 266, 267, 276, 276, 277, 305, 306, 314Dirsytė, Monika 424, 432Diržys, Redas 8, 12, 13, 17, 21, 192, 196, 197, 204, 359, 363, 366, 383, 386, 390, 391, 393, 394, 403, 440, 452, 469–497, 473, 483, 487, 496, 498–508, 508Disney, Walt 211, 220Ditte Nissen, Lena 217Dobriakov, Jurij 77, 83, 336, 343Donauskytė, Kristina 476, 491

Donskis, Leonidas 30, 73, 80, 382, 383, 385, 389, 510, 511, 516, 517Dorninger, Fadi 88, 101Dovydėnas, Rokas 266, 269, 272, 279, 442, 454Dragset, Ingar 95, 109Drambliukas (The Little Elephant) 162, 163, 164, 176Drėma, Vladas 91, 104Dubaka, Artrūras 424, 432Duchamp, Marcel 450, 460Dunderis, Vilmantas 483, 496Durkintas 169, 180Dzeržinskis, Felikas (Dzerzhinsky, Felix)  292Dzūkas 167, 168, 178

Eimontas, Raimundas 288, 291, 293, 299Elíasson, Ólafur 95, 109Elliot, Karen 400, 401, 405, 408Elmgreen, Michael 95, 109Engelhardt, M. 137Eriksonas, L. 303, 313

Faulkner, William 210, 219Fomina, Julija 514, 520Foucault, Michel 464Franco, Francisko 388Freud, Sigmund 57, 67Fringeli, Christoph 397, 399, 405, 407Fulbright, James William 62, 70, 239, 240, 247

Gaičevskis, Henrikas 200, 383Gaidamavičiūtė, Rūta 164Gaigalas, Vidmantas 154, 159Gaillard, Rémi 228, 233Gambickaitė, Danutė 150–160, 449Gapševičius, Mindaugas 212, 213, 214, 220, 221Gapšys, Giedrius 169, 180Garšva, Virgilijus 251Gasiūnas, Jonas 59, 68, 266, 268, 463Gečas, Vincentas 27, 71, 79, 140, 147, 207, 218Gečiauskas, Tomas 294, 295Gelguda, Ugnius 331, 336, 339, 342, 343Gelūnas, Arūnas 212, 228, 233Gelman, Marat 293Geniušas, Julius 162, 174Geniušas, Petras 162, 174Georgiou, Christina 361Gerasimavičius, Darius 73, 80, 119, 129, 307, 344, 352Giacometti, Alberto 47, 52Gintalaitė, Agnė 444, 455Girnius, Kęstutis 384, 390Gylys, Valentinas 191, 193, 197, 201Glinskis, Simonas 331, 339Godin, Noël 382Gogh, Vincent Van 58, 462Goyd, Julija 447, 457Gorbačiov (Gorbachev), Michail 207, 218 Gorkis, Maksimas (Gorky, Maxim) 303, 313Gormley, Antony 33Gosling, Daniel 290Gračiovas, Olegas (Grachyov, Oleg) 322, 327Grantas, Andrejus (Grant, Andrey) 330, 338Gražys, Audrius 463Grėbliauskaitė, Eglė 424, 432Grigaliūnas, Kęstutis 145Grigoravičius, Saulius 26–42, 44, 49, 73, 80, 86, 99, 192, 193, 194, 202, 205, 207, 210, 218, 219

524

Grigaravičienė, Erika 93, 106Grigorjevna (Grigoryevna), Valentina 140, 147Grinevičiūtė, Greta 424, 432Griškevičius, Petras 38Grunskis, Tomas 120Gruodytė (Gruodis), Karla 510, 516Gruzdas, Gytis 252, 255Guattari, Félix 478, 492Gudaitis, Arūnas 95, 109Gutauskas, Tadas 465

Hadley, Jamie Lewis 360, 365Hassan, Ihab 290Hermann, Pablo 396, 405, 407Héraud, Anaïs 362, 366Higgins, Dick 185, 190Hijikata, Tatsumi (White Cami) 225, 231Hirst, Damien 425, 432Hitler, Adolf 202Hofmansthal, Hugo von 468Hollingsworth, Mark 464Home, Stewart (Хоум, Стюарт) 394, 397, 401, 403, 405, 475, 478, 481, 490, 492, 495, 504Hunter, Rody 401Hurufi, Fazlallah Saint 483, 495

Iljuščenko, Julij (Ильющенко, Юлий) 508Imbrasas, Audronis 510, 516Indrašius, Saulius 306, 314Iurko, Adrian 398, 406Iwana, Masaki 225, 226, 232Ivanovas, Valerijus 322, 323, 327, 328, Ivaškevičius, Arūnas 322Iwaoka, Takashi 290

Jablonskienė, Lolita 106, 333, 340, 511, 514, 518, 520Jablonskis, Linas 192, 194, 195, 197, 199, 202, 368, 369, 378Jackson, Poppy 356, 365Jakobsen, Jakob 401, 409Jakučionis, Mindaugas 472, 474, 475, 486, 489, 490Jankauskas, Donatas-Duonis 282, 285, 306, 314, 440, 449, 452, 459Jankauskas-Kampas, Rimas 145Jank., Giedrė 356Jankūnas, Vytenis 47, 52, 120Janonis, Gintaras-Palemonas 463Jansas, Evaldas 88, 92, 101, 105, 238, 248, 272, 296, 336, 343, 372Januškevičiūtė, Virginija 89, 102Jaras, Ramūnas 8, 17, 295, 296, 301–302, 301, 302, 357, 363, 364, 366, 424, 432Jaru, Alex (Jaruševičius, Aleksas) 424, 425, 432Jasevičiūtė, Violeta 8, 17, 287–300, 287, 291, 292, 297Jasiukevičiūtė, Liucija 162, 165jedinstveninkai 318Johansson, Lovisa 362Joyce, Jamesas 210, 219Jokubaitytė, Justina 424, 428, 432Jonynas, Jonas 195Jonkutė, Agnė 356, 357, 364Jónsson, Haraldur 92Jonutis, Marius 73, 195Jonušys, Laimantas 382, 385, 389Joo Min, Hyun 360Jorn, Asger (Йорн, Асгер) 504Juozaitis, Arvydas 163, 175

Jurczek, Heinz Hermann 463Juraškaitė, Sigita 424, 432Jurbarkas 318, 319, 320, 324Jurėnaitė, Raminta 36, 46, 51, 60, 69, 94, 108, 113, 123, 169, 179, 193, 211, 219, 295Jurkšaitytė, Patricija 46, 50, 56, 58, 65, 68, 92, 105, 241, 243, 244, 282, 285Juzeliūnas, Tomas 161, 162, 163, 164, 168, 169, 172, 174, 176, 178, 179, 182

Kabelienė, Laima 165, 167, 168, 178Kabelis, Ričardas 161, 163, 164, 166, 168, 174, 176, 177, 179, 239, 246Kagel, Mauricio 142, 147Kairiūkštis, Vytautas 60Kalanta,Romas 293, 299Kalnėnas, Arminas 334, 352Kaminas (Chimney) 225Kanopkienė, Laima 93, 107Kantas, Imanuelis 481 Karatajus, Vladas 59, 69Karbauskis, Ramūnas 323Karkan, Anjuman Matan Kahneek Aur Amali 483, 495Karnak, Karen 483, 496Kasputienė, Leila (Šukiurova) 46, 50, 56, 57, 58, 65, 67, 238, 241, 243, 244, 248Katinas, Džiugas 32, 35, 38, 41, 114, 116, 124, 126, 141, 235, 238, 245, 281, 284Katkus, Donatas 163, 175Katkus, Laurynas 162Katzinger, Karl (Tylo, John; Torpedowicz, Drago) 88, 101Kaurismäki, Aki & Mika Juhani 95, 108Kaušpėdas, Algirdas 195, 203Kavaliauskas, Vilius 53, 66Kazakavečius, Mantas 393, 472, 474, 475, 476, 486, 489, 490Kažemėkas, Gintautas 290, 294Kažukauskas, Jonas 468Kempinas, Žilvinas 56, 58, 59, 62, 63, 64, 65, 68, 70, 173, 182, 238, 239, 240, 241, 243, 244, 248, 307Kinčinaitis, Virginijus 8, 71–84, 78, 207, 210, 218, 219, 281, 282, 283, 284, 285Kinkel 196, 204Kisarauskaitė, Aistė 141, 236Kliaugienė, Gražina 86, 99, 194Knížák, Milan 471, 486Kolesnikovas, Vytautas 483, 496Kolotenkov, Alexey 359, 365Koolhas, Rem 213Konarskis, Simonas 140König, Kasper 240, 248König, Leo 240, 248Kontova, Helena 471Koolhaas, Rem Kopac, Ingrida (dab. Žadeikienė) 43, 46, 48, 51Korys, Simas 305Koršunovas, Oskaras 118, 128, 172, 182, 238, 246, 510, 516Kosyginas, Aleksejus 169, 180Koutonen, Mawun 483Kreivytė, Laima 10, 19, 269, 370, 442, 454Kreuger, Anders 7, 10, 11, 16, 19, 47, 52, 85–111 Krikštopaitytė, Monika 11, 514, 520Kriščiūnas, Edvardas 30Kristus, Jėzus 198Krivickas, Titas 46, 51Krumrain, Manuel 424, 432Kruopis, Saulius 56, 58, 68, 235, 236, 241, 243, 244, 245

525

Krutinis, Vaclovas 115, 125Krutulys, Vytautas 265, 276Kubilius, Andrius 323, 328Kubrick, Stanley 512Kudirka, Vincas 65, 323, 328Kuizinas, Kęstutis (Kūzia) 31, 43, 44, 48, 49, 51, 60, 61, 69, 74, 81, 86, 87, 88, 93, 95, 99, 100, 101, 106, 109, 116, 117, 125, 126, 127, 151, 158, 184, 185, 189, 210, 219, 270, 272, 279, 333, 340, 370, 514, 520Kuizinas, Saulius 287Kukriniksai (Kukriniksy) 135, 139Kulikauskas, Arūnas 142, 148, 151, 259, 263Kunčius, Herkus 141, 152, 158, 192, 194, 197, 202Kundelis, Romas 257Kundrotas, Robertas 120Kuolys, Darius 32, 39, 40, 86, 99Kuprevičius, Giedrius 476, 491Kuras, Algimantas 265, 276Kutavičius, Bronius 161, 171, 174, 181, 184Kviliūnas, Andrius 306, 314kvislingas 320

Labutis, Vytautas 167, 169, 173, 182Laivys, Juozas 363, 366Lambri, Luisa 92, 105Lampickas, Saulius 483, 496Lanauskas, Kęstutis 290, 291Lankelis, Algis 86, 94, 99, 108, 110, 112–130, 115, 117, 118, 119, 120, 121, 125, 127, 128, 129, 272, 415, 421, 440, 441, 452, 453Landzbergas, Žilvinas 95, 96, 97, 109, 110, 111, 372, 374, 411–423, 411, 412, 413, 414, 417, 418, 419, 420Landzbergis, Vytautas (Ландзбергис, Витаутас) 162, 163, 175, 238, 503Lansley, Stewart 464Laurinaitytė, Saulė 73, 80Lazdonė 169, 180Lekas, Vyrūnas 312Lenin 272, 282, 285, 292Lennon, John 162, 175Liandzbergis, Linas 32, 35, 39, 41, 114, 116, 124, 126, 141, 192, 273Liausaitė, Loreta 470, 485Lilas, Žilvinas 72, 73, 80, 207–222Lilienė, Giedrė 56, 62, 64, 65, 68, 70, 241, 242, 243, 244Limonov, Denis (Лимонов, Денис) 506Limonov, Eduard 398, 406Linkevičius, Linas 28 Lisičkinaitė, Agnietė 424, 432Liškevičius, Dainius 95, 109, 282, 285, 370, 372, 449, 459Liuga, Audronis 510, 516Liutkus,Viktoras 47, 52, 62Lynch, Larry 290Lubytė, Elona 7, 16Ludavičius, Julius 31, 38, 45, 50, 56, 57, 58, 62, 63, 65, 67, 68, 167, 172, 173, 178, 182, 235–248, 237, 241, 243, 244Lukašenka, Aleksandras (Lukashenko, Alexander) 387, 392Lukenskas, Česlovas (Česius) 134, 138, 140–149, 143, 146, 151, 152, 158, 159, 192, 196, 204, 290, 291, 298, 356Lukys, Alvydas 212, 213, 333, 334, 340, 341, 344, 352Lunxen, Ame 212

Macaitis, Alfonsas 28Macdonald, Margo Maxwell 62, 70Mackevičius, Haroldas 320Mackevičienė, Marina (Мацкявичене, Марина) 308

Mačiūnas, Jurgis (Maciunas, George; Мачюнас, Юргис-Джордж) 162, 175, 186, 187, 188, 190, 239, 293, 299, 383, 389, 390, 503Mačiūnas, Nijolė 162, 175Maironis 388Makarevičius, Gintaras 92, 105, 369, 379Maksvelas 153Makštutis, Artūras 235, 238, 245, 246Malašauskas, Raimundas 44, 49, 87, 89, 93, 100, 101, 106, 113, 117, 123, 127Maldžiūnas, Jonas 145, 294Mamontovas, Andrius 223, 368Marcelionytė, Marija 266Marčėnaitė, Nomeda 195Marcinkevičius, Justinas 385Marcinkevičius, Vilmantas 463Marcišauskytė-Jurašienė, Jolanta 450, 456, 460Marmokas, Stanislovas 424–435, 424, 431, 432Marinetti, Filippo Tommas 478, 492Martens, Lorenzo 399, 400, 401, 408Martinaitis, Algimantas 171, 181Martinaitytė, Ieva (Mediodia) 45, 50, 56, 58, 62, 65, 68, 70, 92, 105, 238, 240, 241, 243, 244, 248Martínez, Chus 400, 401, 408Martinkus, Vytautas 115, 125Martišius, Martynas 291Martišius, Vytautas 287, 291Marx, Karl (Маркс, Карл) 394, 403, 504Masalskis, Valentinas 151Matas 290Matulaitė, Dalia 292Matulionis, Marius 472, 486Mažeikis, Gintautas 74, 89, 102, 282, 285Mažylis, Saulius 46, 50, 56, 58, 65, 68, 114, 115, 124, 125, 235, 236, 237, 241, 243, 244, 245, 248Mažulis, Rytis 161, 164, 165, 174, 176Mažvydas, Martynas (biblioteka/library) 236, 319Maxted, Orion 362, 366Mbabit, Mbaku Fidelis (Мбабит, Мбаку Фидель) 477, 483, 491, 496, 502McCalebb, Howard 394, 405, 473, 488Medici, De 54Medzikauskas, Karolis 336, 343Mekas, Jonas 185, 190, 251, 252, 257, 263, 264, 383, 390, 476, 491Menčinskas, Matas 287, 288, 298Merkel, Angela 398, 406Meszoly, Suzanne 61, 62, 69Micaelli, Corinne 10, 19, 36, 41Michelkevičė, Lina 334, 336, 341, 343, 440–461Michelkevičius, Vytautas 9, 19, 72, 73, 329–343, 332, 440, 452, 510, 516Mickevičius, Adomas (Mickiewicz, Adam) 85, 98, 161, 174, 235, 245Mikšys, Darius 72, 304, 305, 306, 307, 314, 465Mikšionis, Vytautas 295Mikučionytė, Rita 305Mikulionis, Janis 167Mikulionienė, Sarmite 167Mikutis, Justinas 8, 17Milaknienė, Reda 254Mishima, Yukio 225Miškinis, Algimantas 296Mitrike, Sarah 415, 416, 422Mykolaitis, Saulius 468Mončys, Antanas 344, 352

526

Moniuška, Stanislovas 265, 266, 276, 277Monroe, Merilin 243, 244Montgomery, Bryan 61, 69Morea, Ben 401, 408, 481, 495Morkūnaitė-Raudonė, Orūnė 307, 367, 368, 377motherfucker 318Motiejūnaitė, Aistė 424, 432Mozūraitė-Klemkienė, Jadvyga 292Mr. G. (Мистер Ж.) 496, 502Mrazauskas, Tomas 331, 339Muka, Edi 471, 486Munro, Alice 375, 381Murakami, Haruki 155, 160Murza (Gervaldas), Mindaugas 318, 319, 324

Nakas, Audrius 165Nakas, Šarūnas 161, 162, 165, 166, 169, 171, 174, 176, 177, 179, 181, 239, 246Narbutaitė, Elena 95, 105Narbutas 265, 276Narbutas, Šiaurys 168, 179Narbutas, Vytautas 207, 218Narkevičius, Deimantas 62, 70, 87, 88, 90, 91, 95, 100, 101, 104, 105, 109, 114, 115, 116, 124, 125, 126, 272, 370, 514, 520Narkus, Robertas 331, 334, 336, 339, 341, 342, 343Narkūnas, Eugenijus 257Narušytė, Agnė 334, 341, 367Narušytė, Monika 476, 491Nastopka, Kęstutis 514, 520Naujokaitis, Audrius 251, 259, 263Naujokaitis, Dalius 240Navakas, Mindaugas 112, 122, 198, 413, 420Neda 152, 159Nekrošius, Eimuntas 375, 380Nėris, Salomėja 292Nevčesauskas, Vaclovas 443Niedvaras, Vytautas 476, 491Nilsson, John Peter 86, 99Nitsch, Hermann 227Nomada, Lala 362, 366Novickas, Audrius 44, 49, 112–130, 113, 114, 115, 120, 123, 124, 272, 440, 441, 452, 453Novicki, Vladislav 424–435, 424, 431, 432Novikov, Timur 36

Obcarskas, Antanas 145, 293, 294, 299Ono, Yoko 162, 175Onutė iš Karoliniškių/Onutė from Karoliniškės 347–348Orvidas, Vilius 468Ozarisnkas, Valdas 36, 49, 120, 512, 518Ozolas, Romualdas 163, 175Oželis, Arūnas 46, 51

Pačėsa, Remigijus 151, 157Paik, Nam June (Пайк, Нам Джун) 162, 175, 251, 259, 263, 503Pajarskaitė, Gražina 44, 49, 169Paksas, Rolandas 320, 321, 326, 473, 487Paleckis, Justinas 320, 325Paluckas, Algis 266Panamarenko (pseudonym of Henri Van Herwegen) 92, 105Paniulaitis, Ramūnas 140, 147Pankūnaitė, Birutė 411, 418Parulskis, Ernestas 152, 158, 194, 195, 197, 198, 199, 202, 205Parulskis, Sigitas 368, 378, 382Patašienė, Birutė 185Paukštelis, Viktoras 167, 168 177, 178, 179

Paukštys, Saulius 195, 196, 197, 199, 204, 205, 336, 342Paulauskas, Henrikas 184, 189Paulėkaitė, Jūratė 468Pauza, Evaldas 287–300, 289, 291, 292, 295Pečiulienė, Ramunė 318 Peliukai LNK / Mice LNK 320, 321, 326Peroksidinė kekšė (Peroxide Slut) 163, 176Petrauskas, Marijus 291, 292Petrusevičiūtė, Laima 31, 38, 207, 307Pignon, Dinka 362piešimoholikas/drawaholic 368, 378Pilibavičius, Vytautas 152, 159Pilinkus, Saulius 191–206Pinkevičienė, Saulė 483, 496Pivoriūnas, Eimantas 305pydaras/pydarai 228, 320Pjero 462Platelis, Kornelijus 32, 40, 163, 175Platonas/Plato 275, 280Platūkis, Dainius 483, 496Pocevičius, Darius 8, 17, 474, 476, 489, 491Pocius, Kasparas 474, 476, 489, 491Politi, Giancarlo 471, 486Popper, Karl 509, 515Povilaitis, Stasys 198Povilūnienė, Vilija 509Požerskis, Romualdas 90, 104Prusevičius, Justas 164Pšibilskis, Liutauras 86, 89, 94, 99, 102, 107, 440, 452Pučinskas, Saulius 281, 284Puipa, Audrius 195, 203Pukytė, Paulina Eglė 120, 368, 442, 454Pulkauninkas, Andrius 7, 17, 223–234Pupelis, Rimvydas 8, 17, 249–264, 250, 252, 253, 254, 256, 259, 260Pupkevičiūtė, Daina 356–366, 357, 359, 361, 364, 365Pupkus, Martynas 254

Rachlevičiūtė, Ramutė 210Račas, Artūras 322Radvilaitė, Barbora 119Radzevičius, Auris 141Radžvilas, Vytautas 30Raila, Artūras 46, 51, 62, 70, 88, 89, 90, 94, 95, 102, 103, 107, 109, 112, 122, 238, 318, 512, 518Rakauskaitė, Eglė 372Rakauskas, Romualdas 90, 104, 150, 157Ramanauskas-Greitai, Algis 8, 17, 318–328, 324Ramelienė, Antanina 27Rasmussen, Mikkel Bolt 401, 409Ratautas, Juozas 164, 168, 176, 178Ratavičius, Mindaugas 115, 125Razmarataitė, Aurutė 322Reich, Wilhelm 475, 490Remeikytė, Jurgita 333, 340, 344, 345, 352, 353Repšys, Petras 142, 306, 314Repšys, Tomas 254Richard, Timothy 211, 220Ridikaitė, Eglė 345, 349, 353, 354Rimkūnas, Rolandas 287–300, 293Rindzevičiūtė, Eglė 89, 102, 442, 454Ryslavy, Kurt 476, 491Rytis (dirbo pas Sniegių) 35Ryženinas, Gediminas 483, 496Rogers, Paul 112, 113, 122, 440, 452Romanovskij, Denis 362

527

Röhrböm, Henning 209Rudinskas, Egidijus 145, 149Rudys, Bronius 145Rugys, Andrius (PB8) 74, 332, 334, 340, 440, 444, 445, 446, 452, 455, 456Rukas, Gerardas 43, 46, 48, 51Ruplėnas, Gintaras 320Rutkienė, Nida 191, 201Rutkus, Arūnas 191, 201

Safarian, P. 65Sakalauskas, Rimas 336, 342Sakalinskaitė, Elzė 474, 489Samigulina, Jekaterina (Самигулина, Екатерина) 508Sandqvist, Tomas 86, 99Saukaitis, Modestas 8, 18, 167, 171, 172, 181, 184–190, 186, 187, 188Saussure, Ferdinand de 462Savickas, Andrius 8, 17, 393–410, 400, 408Savickas, Augustinas 237Scheemann, Carolee 47, 52Scher, Julia 213Schorske, Carl E. 468Shukaitis, Stephen 476, 491Sebastian, Benjamin 356, 365Sėjūnas, Mindaugas 318Sidabras 239Silkinis, Aurelijus 281, 284Silva 163, 176Silverman, Gilbert 171, 172, 181, 185, 190Silverman, Lila 171, 172, 181, 185, 190Simanavičius, Vidas 472, 474, 475, 485, 489, 490Sysas, Algirdas 318Skruibienė, Loreta 483, 496Skudutis, Mindaugas 237Skurvidaitė, Sandra (Skurvida) 43–52, 60, 61, 62, 65, 69, 70, 113, 123, 172, 182, 187, 238, 240, 241, 242, 243, 244Slibinskas 225Sližys, Raimundas 154Smetona, Antanas 58Smilgevičiūtė, Aistė 227Smuglevičius, Pranciškus (Smuglewicz, Franciszek) 91, 104Sniečkus, Antanas 318, 319, 320, 321, 324, 325Sodeika, Danielius 291Sodeika, Gintaras 7, 16, 65, 118, 128, 161–183, 162, 163, 167, 168, 169, 173, 184, 185, 187, 189, 190, 238, 239, 246, 247Sodeikienė, Rimantė 165, 167, 168, 178Sodeika, Vainius 167Sohm, Hans 184, 187, 188, 189Sokratas (Socrates) 213Sööt, Mai 360, 365Soros, George (taip pat – centras/ also foundation) 44, 46, 51, 110, 119, 123, 211, 249, 262, 295, 296, 300, 370, 379, 513, 514, 519, 520Sraigius 318, 319, 320, 324Srogis, Donatas 44, 45, 50Stadalninkaitė, Rūta 165, 166, 176, 177Stafylakis, Kostis 397, 399, 405, 407Stalin, Joseph 324Stallabrass, Julian 511, 512, 517, 518Stakvilevičius, Mindaugas 319, 325Stampe, Joakim 358, 362Stanaitytė, Irma 212Stanikas, Paulius 35, 36, 44, 49, 88, 92, 101, 105, 112, 122, 195, 372

Stanikienė, Svajonė 35, 36, 44, 49, 88, 92, 101, 105, 112, 122, 195, 272Stanionis, Vytautas V. 469, 485, 405Staniūnas, Sigitas 236, 463Stankevičius, Albertas 144Stankevičius, Evaldas 87, 88, 91, 95, 100, 101, 104, 109Stankevičius, Julijonas Algimantas 8, 17, 468Stankevičius, Linas 483, 496Staselis, Jonas 335, 342Stasiulevičius, Aloyzas 368, 378Stasiulytė, Laura 95, 109Stauskaitė, Jūratė 265, 276Stendhal, Maya 383, 389Steponavičius, Alvydas 143, 148Stomienė, Diana 185Storas (Fat) 225Stitt, Andre 401Straigis, Sigitas 291Straukaitė, Sandra 195Strazdas, Genius 90, 102Strikytė, Gita 472, 474, 486, 489Stucky, Baron von 476, 491Sturm, Martin 88, 101Subotinas, Jurijus 323Sūnus/ Son (Jurėnaitės, Ramintos) 169Sutkus, Antanas 90, 92, 104, 105, 333, 334, 335, 340, 341, 342, 367Sverdiolas, Arūnas 44, 45, 48, 50Svirnelis, Kęstutis 424, 432

Šablevičius, Henrikas 163, 175Šaltenis, Arvydas 55, 59, 60, 62, 67, 68, 70, 142, 147, 172, 182, 207, 235, 236, 266, 277Šapauskas (Šapas), Rimas 318, 319, 321, 323, 324, 325, 326, 328Šapoka, Kęstutis 9, 19, 329, 337, 440, 452, 510, 516Šarka, Benas 10, 19, 226, 363, 366, 383, 390Šarūnas, Tadas 329–343, 332, 337Šeputis, Gintaras 192, 281, 284Šerėnas, Vytautas 320Šerys, Vytautas 142Šermukšnytė, Gabrielė 424, 432Šeškus, Algirdas 145, 151, 157, 158, 266, 276Šeškus, Laurynas 266, 267, 276, 276, 277Šidlauskas, Darius (SD Drua) 424, 429, 430, 432, 435Šidlausko Dariaus draugas, dirbantis statybų sektoriuje/ Darius Šidlauskas` friend who works in construction 431, 435Šileika, Ričardas 156, 257, 264Šimkevičius, Raimondas 383Širvinskas, Juozas 115, 125Širvinskas, Gytis 164Šlapikas, Algimantas 290, 291, 292Šlipavičiai, broliai 155, 159Šlipavičius, Artūras 155Šlivinskas, Juozas 288, 291, 297Šmikiniai 26, 37Šnipas, Mindaugas 47, 52, 344–355, 345, 348, 349Šonta, Virgilijus 90, 104Špokauskas (Špokas), Mindaugas 73, 80, 282, 285Šukaitytė, Renata 510, 516Šumskas, Audrius 56, 57, 58, 65, 67, 68, 235, 236, 237, 241, 243, 244, 245

Taylor, Roger 397, 405Tamašauskas, Erdvilas 143, 148Tamoševičiūtė, Vaida 356–366, 358

528

Tamošiūnaitė, Gedvilė 424–435, 424, 431, 432Tarasovas, Vladimiras 266, 267, 268, 277, 278Tereškinas, Artūras 89, 102Terleckas, Antanas 27, 38Tervydienė, Irena 255Tesla, Nikola 475, 490Tomas, majoras/ Tom, Major 512, 518Tompsett, Fabian 401Tornau, Ūla 372, 411–423, 411, 413, 418, 420Tourraine, Michel de 95, 108Tracevičius, Vytautas 192, 197, 201Trakšelytė, Aušra 440, 447, 452, 458Trier, Lars von 77, 83Trilupaitytė, Skaidra 26, 441, 448, 452, 459, 509–520, 514, 520Trimakas, Gintautas 72, 92, 94, 105, 107, 192, 194, 344, 352, 442, 454Trimakaitė, Sigutė 165Trinkūnas, Dainius 32, 39Tulpiniai 26, 37Tumpytė, Dovilė 514, 520

Ubartas, Petras (Sniegius) 35, 41, 44, 49, 195, 197, 203, 510, 516ubliūdkas 320Uecker, Günther 199Ulpienė, Morta 62Umbrasas, Vytautas 287, 290, 291, 293, 298Uoka, Kazimieras 318Urbaitis, Mindaugas 165, 176, 177Urbonas, Gediminas 26, 32, 33, 35, 39, 40, 41, 44, 49, 86, 91, 92, 94, 99, 105, 108, 114, 115, 118, 119, 124, 125, 129, 170, 180, 211, 235, 238, 239, 245, 246, 266, 277, 305, 306, 307, 314, 315, 329, 335, 337, 341, 370, 374, 388, 475, 489, 510, 511, 516, 517Urbonas, Julijonas 73, 80Urbonavičius-Samas, Saulius 282, 285Urbonienė, Nomeda 26, 35, 41, 91, 92, 94, 105, 118, 119, 306, 329, 335, 337, 341, 388, 475, 489Uždavinys, Algis 192, 193, 197, 202, 296, 300Užpelkis, Saulius 476, 491

Vahan 162, 165, 166, 168, 177, 179Vaičekauskas, Darius 267, 268, 269, 277, 278Vaičys, Gintas 56, 58, 65, 68, 241, 243, 244Vaičys, Leonardas 195Vaišvilaitė, Vaiva 450, 460Vaitiekūnas, Justinas (Вайтекунас, Юстинас) 266, 303, 304, 306, 307, 308–309, 312, 313, 463, 464, 465, 466, 467, 468Vaitiekūnas, Jonas (Вайтекунас, Йонас) 8, 17, 303–315, 304, 306, 307, 308–309, 310, 311, 312Vaitiekūnas, Povilas Ričardas 17, 59, 69, 207, 235, 265, 276Vaitiekūnienė, Aida 306, 314 Valančiūtė, Nomeda 165Valatkevičius, Jonas 87, 89, 100, 102, 272, 473, 487Valiulis, Skirmantas 331, 338Valius, Saulius 87, 100, 199Vanagaitė, Beatričė 368, 377Vaneigem, Raoul (Ванейгем, Рауль) 401, 409, 504Varkulevičius, Eugenijus (Varkalis, Auguste) 251, 259, 263Varnelis, Kazys 306, 314Varveklis (Icicle) 162, 223, 230Vaupšas, Marius 36, 306, 314Veisaitė, Irena 513, 514, 519, 520Venclovas, Kazys 112, 122Venslovaitytė, Justa 359, 365Veselka, Julius 320, 325

veselkos 318Vian, Boris 225, 232Vienožinskis, Justinas (dailės mokykla/art school) 8, 17, 265, 276 312Vileikytė, Greta 424–435, 424, 431, 432Viržbickas, Vytautas 411, 418, 419Vodopalas, Alvydas 145Vogelaar, Frans 213Vogt, Basil 120Voldemaras, Augustinas 388Volkova, Tania 402, 409

Zabarauskaitė, Milda 334, 336, 341, 342Zabielavičius, Antanas 265–280, 267, 268, 442, 454Zabulis, Henrikas 207, 218Zalensas, Bronius 292Zalytis, J. 63Zapkus, Kęstutis (Zapkus, Kes) 44, 46, 48, 50, 51, 53–70, 56, 64, 114, 124, 211, 236, 237, 240, 245, 246, 514, 520Zapolskis (Zapolsky), Anatolijus 367, 377Zappa, Frank 195, 197, 199, 205Zavadskis, Marius 292Zet, Martin 474, 489Zibolienė, D. 254Zimblytė, Kazimiera 145, 151, 158Zinkevičius, Gintaras 141, 142, 145, 148, 149, 150–160, 151, 154, 155Znamierowski, Gintaras 36, 44, 45, 50Zuokas, Artūras 118, 129

Žemaitė 211, 223Žėkas, Julius 226Židonis, Gediminas 165, 168, 178Žilinskas, Mykolas (galerija/gallery) 287, 292, 295, 297, 299Žilinskas, Rokas 185Žilys, Raimondas 56, 58, 68, 241, 243, 244Žirgulis, Stasys 145, 149Žiūra, Darius 266, 307Žiūrienė 307Žygis (iš Vadovybės apsaugos departamento) 321, 326Žmijewski, Artur 398, 399, 406, 407Žvirgždas, Stanislovas 331, 338

Wall, Jeff 370, 379Waquant, Loic J. D. 467Ward, Nicole 413, 420Warhol, Andy 162, 175Watkins, Peter 370Watzal, Flora 120, 121Webster, Frank 509, 515Weibel, Peter 334, 341Weyer, Gretel 413, 420Wendel, Pablo 424Wijkström, Erik 362Wirz, Mirjam 440, 443, 447, 448, 450, 452, 458

529

544

Dėkojame / Thanks to: visiems menininkams už dalyvavimą ir leidimą naudoti jų fotografijas ir iliustracijas knygoje / all the artists who took part in the publication and kindly authorised the use of their pictures

Rėmėjai / Supporters: Lietuvos kultūros taryba / Lithuanian Council for Culture, Kultūros rėmimo fondas / Culture Support Foundation, visi dalyvaujantys menininkai ir privatūs rėmėjai / all participating artists

Išleido / Published by: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) / Lithuanian Interdisciplinary Artists‘ Association, Vilnius, www.letmekoo.lt

Spausdino / Printed by UAB BALTO print, www.baltoprint.com, Vilnius, Lithuania

Tiražas / Copies: 1100

Popierius / Paper: Holmen Book, 70 g/m², Munken Print Cream, 150 g/m², Munken Print Cream, 300 g/m²

546