nacionalinės · 5 pav. darbingo amžiaus asmenų pirminio invalidumo struktūra lietuvoje 2003...

Nacionalinėssveikatostarybos

metinis pranešimas2004

•

LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMOSĮGYVENDINIMAS:

PASIEKIMAI IR PROBLEMOS

VILNIUS 2005

ISSN 1648-7338

Redakcinė kolegija: J. Pundzius, prof. habil. dr., R. Žekas, I. Večkienė

Nacionalinės sveikatos tarybos metinio pranešimo autoriai:

V. AmbrazevičienėA. AranauskienėJ. Asadauskienė A. Astrauskienė, dr.V. BakasėnasR. BalevičienėG. BarcysV. Basys, prof. habil. dr.A. BlažysG. BerkevičiusV. BeresnevičiūtėJ. Bunevičius, dr.J. ČaplikienėS. Čaplinskas, doc. dr.K. DaškevičiusO. DavidonienėA. DumšienėV. GailiusA. Gaižauskienė, dr.V. Grabauskas, prof. habil. dr.O. GrimalauskienėA. Goštautas, prof. habil.dr.J. Jakutis, doc. dr.R. Jankauskas, dr. A. Juocevičius, doc. dr.

A. JurgaitisV. KalibatasL. KanaporienėV. KerulienėG. KligysJ. Klumbienė, doc. dr.Z. Kučinskienė, prof. habil. dr.J. KulikJ. Kumpienė, dr.D. LapėnaitėA. Laurinavičius, dr.R. LebedysV. Mačiulis, dr.P. Mačiulskis, doc. dr.E. MačiūnasJ. MartinonienėA.MastauskasL. MažeikaI. Misevičienė, prof. habil. dr.B. Morkūnas, dr.J. NaujalisR.NavickienėA.NazarovasŽ. Padaiga, prof. habil. dr.G. Paulauskienė

A. Pauliukevičius, doc. dr.R. Pečiūra, doc. dr.J. Petkevičienė, doc. dr.R. Petkevičius, doc. drM. PlieskisD. Pūras, doc. dr.J. Pundzius, prof. habil. dr.V. RadavičiusP. RagozinasZ. StanevičiusL. Starkienė, dr.J. SuraučienėD. ŠulienėJ. ŠurkusR.Vaičaitienė, dr.G. VaičiūnienėD.Vaitkaitis, dr.R. Vaitkienė, dr.A.Veryga, dr.A. Zaborskis, prof. habil. dr.R. ŽekasN. Žemaitienė, doc. dr.V. Žvirblienė

Nacionalinės sveikatos tarybos metiniam pranešimui duomenis pateikė:Sveikatos apsaugos ministerijaNacionalinis kraujo centrasValstybinė ligonių kasaNarkotikų kontrolės departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnybaLietuvos sveikatos informacijos centrasUžkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrasLietuvos AIDS centrasValstybinis psichikos sveikatos centrasValstybinis aplinkos sveikatos centrasVisuomenės sveikatos ugdymo centrasEkstremalių sveikatai situacijų centrasDarbo medicinos centrasRadiacinės saugos centrasLietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybaValstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijosRespublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninėKauno medicinos universitetasKauno medicinos universiteto klinikosKauno visuomenės sveikatos centrasKlaipėdos miesto savivaldybėKrašto apsaugos ministerijos Gynybos štabasVilniaus universiteto Medicinos fakultetasSocialinės apsaugos ir darbo ministerijaValstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisijaValstybinė darbo inspekcijaMykolo Romerio universiteto Teismo medicinos institutasValstybinis patologijos centrasValstybinė teismo psichiatrijos tarnybaEtinių farmacijos kompanijų atstovybių asociacijaVaistų gamintojų asociacijaValstybinė medicininio audito inspekcijaValstybinė vaistų kontrolės tarnyba

NACIONALINĖS SVEIKATOS TARYBOS METINIS PRANEŠIMAS 2004

3

TURINYSStraipsnio pavadinimas Autorius Psl.

Įvadas J.Pundzius 8

I. Kai kurių sveikatą sąlygojančių veiksnių Lietuvoje analizė 1998–2003 metais

1. Lietuvos gyventojų sveikata Europos Sąjungos kontekste V.Grabauskas, Ž.Padaiga A.Gaižauskienė, I.Misevičienė 10

1.1. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas J.Klumbienė, J.Petkevičienė 14

II. Lietuvos sveikatos programos įgyvendinimas, sveikatos priežiūros reformos eiga, problemų sprendimas ir sveikatinimo veiklos įgyvendinimas

2.1. Visuomenės sveikatos priežiūra

2.1.1. Visuomenės sveikatos ugdymas ir stiprinimas. Vaikų ir jaunimo sveikatos ugdymas

R.Žekas, A.Zaborskis, A. Goštautas, N.Žemaitienė, A.Veryga, D.Šulienė 17

2.1.2. Ekstremalios sveikatai situacijos G.Kligys, V.Gailius, B.Morkūnas, A.Mastauskas 24

2.1.3. Ligų profilaktika ir kontrolė

2.1.3.1. Užkrečiamosios ligos G.Kligys, B.Morkūnas, R.Vaitkienė, S.Čaplinskas 27

2.1.3.2. Traumos ir apsinuodijimai D.Vaitkaitis, E.Mačiūnas, J.Bunevičius 31

2.1.3.3. Profesinė sveikata Lietuvoje 1998–2004 metais R.Jankauskas, J.Naujalis, P.Ragozinas, R.Balevičienė 34

2.1.4. Lietuvos sveikatos programos nuostatų įgyvendinimas kariuomenėje

G.Berkevičius, J.Čaplikienė, R.Vaičaitienė, A.Jurgaitis, D.Lapėnaitė 38

2.1.5. Psichikos sveikata J.Asadauskienė, D.Pūras, O.Davidonienė, V.Mačiulis, V. Ambrazevičienė 43

2.1.5.1. Narkomanija A.Astrauskienė, O.Grimalauskienė 47

2.1.6. Visuomenės sveikatos sauga ir kontrolė G.Kligys, A.Aranauskienė, A.Mastauskas, P.Mačiulskis, Z.Stanevičius, R.Lebedys, V.Kerulienė 48

2.2. Asmens sveikatos priežiūra

2.2.1. Prevencinė medicina G.Paulauskienė, R.Vaitkienė 53

2.2.2. Nacionalinė imunoprofilaktikos programa V.Bakasėnas, J.Suraučienė 55

2.2.3. Būtinoji medicinos pagalba V.Radavičius, R.Vaitkienė 57

2.2.4. Kraujo donorystė Lietuvoje 1998–2004 metais V.Kalibatas 58

2.2.5. Medicininės reabilitacijos paslaugų plėtra Lietuvoje 1990–2004 metais

A.Juocevičius61

2.2.6. Socialinės paslaugos asmens sveikatos priežiūroje A.Nazarovas 62

2.2.7. Laikinasis nedarbingumas. Invalidumo tendencijos šalyje 1999 – 2003 metais

J.Jakutis, G.Vaičiūnienė, A.Dumšienė65

2.2.8. Teismo medicinos, patologoanatominė ekspertizė. Teismo ekspertinė psichiatrija Lietuvoje

J.Jakutis, A.Pauliukevičius, A.Laurinavičius, K.Daškevičius 69

2.3. Farmacinė veikla

2.3.1. Struktūriniai farmacijos sektoriaus pokyčiai G.Barcys, R.Žekas, V.Basys, L.Mažeika, R.Pečiūra, A.Blažys 74

2.4. Valstybinis sveikatinimo veiklos valdymas

2.4.1. Kai kurie sveikatos priežiūros specialistų licencijavimo, profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir planavimo klausimai

Z.Kučinskienė, R.Petkevičius, L.Starkienė, L.Kanaporienė 77

2.4.2. Sveikatos sistemos turto valdymo problemos J.Kumpienė, R.Žekas 79

2.4.3. Restruktūrizavimo proceso eiga J.Kumpienė, R. Žekas, R.Vaitkienė 81

2.5. Sveikatinimo veiklos finansavimas ir ekonominis reguliavimas

2.5.1. Lietuvos nacionalinė sveikatos sąskaita J.Kumpienė, J.Martinonienė, R.Žekas 85

2.5.2. Lietuvos sveikatos priežiūros finansavimas J.Kulik 91

2.6. Pacientų teisių įgyvendinimas

2.6.1. Sveikatos priežiūros paslaugų kokybė. Pacientų teisės. Gydytojų ir pacientų santykiai

R.Navickienė, J.Šurkus, V.Žvirblienė, M.Plieskis, V.Beresnevičiūtė 93

III. Apibendrinimas 97

Paveikslai ir lentelės

Paveikslai

1. LIETUVOS GYVENTOJŲ SVEIKATA EUROPOS SĄJUNGOS KONTEKSTE1 pav. Pagrindinės Lietuvos vyrų ir moterų mirties priežastys 2003 metais (proc.) 112 pav. Kūdikių mirtingumas pagal lytį 1000 gyvų gimusiųjų 12

1.1. SUAUGUSIŲ LIETUVOS ŽMONIŲ GYVENSENOS TYRIMAS1 pav. Kasdien rūkančių Lietuvos gyventojų dalis 1994–2004 metais (proc.) 142 pav. Lietuvos gyventojų mitybos pokyčiai 1994–2004 metais (gyventojų, dažniausiai maistui gaminti vartojusių aliejų, duoną tepusių sviestu, gėrusių riebų pieną, bent 3 dienas per savaitę valgiusių šviežias daržoves, dalis) (proc.) 153 pav. Lietuvos gyventojų, bent kartą per savaitę geriančių alkoholinius gėrimus, dalis 1994–2004 metais (proc.) 154 pav. Lietuvos gyventojų, laisvalaikio metu sportuojančių bent 30 min. 4 ir daugiau dienų per savaitę ir einančių į darbą bent 30 min., dalis 1994–2004 metais (proc.) 16

2.1.1. VISUOMENĖS SVEIKATOS UGDYMAS IR STIPRINIMAS. VAIKŲ IR JAUNIMO SVEIKATOS UGDYMAS1 pav. Paaugliai, kurie mankštinasi arba sportuoja ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę (proc.) 172 pav. Moksleiviai, nurodę, kad valo dantis šepetėliu ir pasta 2 kartus per dieną (proc.) 183 pav. Moksleiviai, patyrę nelaimingų atsitikimų (proc.) 184 pav. Nesijaučiantys laimingi Lietuvos moksleiviai (proc.) 185 pav. Rūkantys 11–15 metų paaugliai (proc.) 196 pav. Kartą per savaitę arba dažniau vartojantys bet kokius alkoholinius gėrimus 11–15 metų paaugliai (proc.) 197 pav. Moksleiviai, kuriems būdinga didelė savižudybių rizika (proc.) 208 pav. Moksleiviai, dažnai (2–3 kartus per mėnesį ir dažniau) patiriantys kitų moksleivių patyčias (proc.) 209 pav. 7–9 klasių moksleivių rūkymo rodikliai 2001–2004 metais (proc.) 2210 pav. Sveikatos ugdymo vadovėlio, skirto pradinių klasių moksleiviams, viršelis 24

2.1.3.1. UŽKREČIAMOSIOS LIGOS1 pav. Užkrečiamųjų ligų priežiūrą Lietuvoje vykdančių įstaigų tinklas 272 pav. Europos Sąjungos dokumentai, reglamentuojantys užkrečiamųjų ligų epidemiologinę priežiūrą 283 pav. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis struktūra Lietuvoje 2003 m. (proc.) 294 pav. Žarnyno infekcijų protrūkiai pagal kilimo vietą 1998–2003 metais 29

2.1.3.2. TRAUMOS IR APSINUODIJIMAI1 pav. Standartizuotas mirtingumas dėl traumų ir apsinuodijimų Baltijos ir Europos šalyse (100 000 gyventojų) 312 pav. Standartizuotas mirtingumas dėl traumų ir apsinuodijimų Baltijos ir Skandinavijos šalyse (100 000 gyventojų) 323 pav. Apsinuodijimų struktūra pagal nuodingąją medžiagą 2002 ir 2003 metais 344 pav. Stacionaruose gydytų apsinuodijusiųjų pasiskirstymas pagal amžių 2003 metais 34

2.1.3.3. PROFESINĖ SVEIKATA LIETUVOJE 1998–2004 METAIS1 pav. Darbo vietų skaičiaus kenksmingomis, labai kenksmingomis ir neatestuotinomis darbo sąlygomis dinamika Lietuvos įmonėse 1998–2002 metais 352 pav. Profesinės rizikos nuostatų reikalavimų įgyvendinimas Lietuvos įmonėse 2003–2004 metais 363 pav. Darbuotojai, patenkinti savo darbo sąlygomis Lietuvoje ir kitose ES šalyse (proc.) 364 pav. Darbo valandų skaičius Lietuvoje ir kitose ES šalyse 365 pav. Mirtinų ir sunkių nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus dinamika Lietuvoje 1998–2003 metais 100 tūkst. dirbančių gyventojų 37

6 pav. Profesinių ligų skaičiaus dinamika Lietuvoje 1998–2003 metais 100 tūkst. dirbančių gyventojų 377 pav. Darbuotojų, kenčiančių su darbu susijusį nuovargį, skaičius Lietuvoje ir kitose ES šalyse (proc.) 378 pav. Pravaikštų dažnumas dėl profesinės ligos ir kitų motyvų Lietuvoje ir kitose ES šalyse (proc.) 37

2.1.4. LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMOS NUOSTATŲ ĮGYVENDINIMAS KARIUOMENĖJE1 pav. Karių sergamumas ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis ir gripu 392 pav. Karių sergamumas užkrečiamosiomis ligomis 2003 metais (proc.) 403 pav. PPKT karių pasiskirstymas pagal jaučiamo nerimo dažnį (proc.) 414 pav. PPKT karių pasiskirstymas pagal narkotinių medžiagų vartojimo dažnį tarnybos metu (proc.) 415 pav. Suicidų paplitimas Lietuvos kariuomenėje 1993–2004 metais 416 pav. Mažos DTL cholesterolio koncentracijos (<1,04 mmol/l vyrų ir <1,3 mmol/l moterų) dažnio palyginimas tarp trijų 25–54 metų karių vyrų ir moterų grupių, skiriančių sportui skirtingą laiką (proc.). 427 pav. Karių vyrų padidėjusios cholesterolio koncentracijos dažnis 42

2.1.5. PSICHIKOS SVEIKATA1 pav. Savižudybių dažnis Lietuvoje 1930–1940 ir 1986–2003 metais (100 000 gyventojų) 452 pav. Alkoholinės psichozės Lietuvoje 2003 metais (proc.) 453 pav. Alkoholinės psichozės Lietuvoje 2003 metais 46

2.2.4. KRAUJO DONORYSTĖ LIETUVOJE 1998–2004 METAIS1 pav. Atlygintinų ir neatlygintinų donacijų skaičius Lietuvoje 1998–2004 metais 59

2.2.7. LAIKINASIS NEDARBINGUMAS. INVALIDUMO TENDENCIJOS ŠALYJE 1999-2003 METAIS1 pav. Ligos pašalpų skaičius 1000 apdraustųjų 2000–2003 metais 662 pav. Vidutinė vieno laikinojo nedarbingumo atvejo trukmė 2000–2003 metais 663 pav. Apmokėtų laikinojo nedarbingumo dienų skaičius vienam apdraustajam 2000–2003 metais 674 pav. Iš VSDF biudžeto išmokėta ligos pašalpų (pagal apmokėtų laikinojo nedarbingumo dienų skaičių) suma (tūkst. Lt) 2000–2003 metais 675 pav. Darbingo amžiaus asmenų pirminio invalidumo struktūra Lietuvoje 2003 metais (proc.) 686 pav. Invalidų skaičiaus dinamika Lietuvoje 1999–2003 metais pagal ligas 68

2.2.8. TEISMO MEDICINOS IR PATOLOGOANATOMINĖ EKSPERTIZĖ. TEISMO EKSPERTINĖ PSICHIATRIJA LIETUVOJE1 pav. Lietuvos gydytojų patologų pasiskirstymas pagal amžių 702 pav. Teismo psichiatrijos ekspertizių dinamika 1984–2003 metais 723 pav. Teismo psichiatrijos ekspertizės baudžiamosiose bylose 1984–2003 metais 734 pav. Teismo psichiatrijos ekspertizės civilinėse bylose 1984–2003 metais 73

2.4.1. KAI KURIE SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ LICENCIJAVIMO, PROFESINĖS KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO IR PLANAVIMO KLAUSIMAI1 pav. Gydytojų pasiūlos ir poreikio prognozė iki 2015 metų 78

2.5.1. LIETUVOS NACIONALINĖ SVEIKATOS SĄSKAITA1 pav. Lietuvos NSS analitinė struktūra 862 pav. Pasaulio valstybių išlaidų sveikatos priežiūrai dalis nuo BVP 2001 metais (proc.) 863 pav. Sveikatos priežiūros finansavimo išteklių struktūra Lietuvoje ir pasaulyje (proc.) 884 pav. Namų ūkių vartojimo išlaidų struktūra 1998 ir 2003 metais (proc.) 89

Lentelės

1. LIETUVOS GYVENTOJŲ SVEIKATA EUROPOS SĄJUNGOS KONTEKSTE1 lentelė. Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių gyventojų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė (metais) 102 lentelė. Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių gyventojų iki 65 m. amžiaus vidutinės būsimo gyvenimo trukmės sutrumpėjimas dėl mirčių (metais) 103 lentelė. Pagrindinių mirties priežasčių struktūra Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalyse (proc.) 114 lentelė. Standartizuoti mirtingumo rodikliai pagal pagrindines mirties priežastis visose amžiaus grupėse pagal Europos standartą (100 000 gyventojų) 125 lentelė. Standartizuoti 0–64 m. amžiaus gyventojų mirtingumo rodikliai pagal pagrindines mirties priežastis (100 000 gyventojų) 136 lentelė. Prarastųjų gyvenimo metų dėl ankstyvų mirčių skaičius ir vidutinė mirusiojo ankstyva mirtimi gyvenimo trukmė Lietuvoje 2002 metais 137 lentelė. Lietuvos sveikatos sistemos funkcionavimo efektyvumas 13

2.1.1. VISUOMENĖS SVEIKATOS UGDYMAS IR STIPRINIMAS. VAIKŲ IR JAUNIMO SVEIKATOS UGDYMAS1 lentelė. Lietuvos vieta pagal kai kuriuos gyvensenos ir savijautos rodiklius tarp šalių, dalyvavusių PSO koordinuojamame moksleivių sveikatą veikiančios elgsenos (HBSC) tyrime 2002 metais (proc.) 21

2.1.3.1. UŽKREČIAMOSIOS LIGOS1 lentelė. Sergamumas užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2000–2004 metais 29

2.1.3.2. TRAUMOS IR APSINUODIJIMAI1 lentelė. Eismo įvykių, žuvusiųjų ir sužeistųjų juose skaičius, tenkantis 1 mln. gyventojų ir 1 mln. registruotų transporto priemonių 2001–2003 metais 33

2.1.3.3. PROFESINĖ SVEIKATA LIETUVOJE 1998–2004 METAIS1 lentelė. Darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimas Lietuvos įmonėse 36

2.1.4. LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMOS NUOSTATŲ ĮGYVENDINIMAS KARIUOMENĖJE1 lentelė. Karių vakcinacija 2003–2004 metais 392 lentelė. Karių sergamumas ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis ir gripu (1000 karių) 39

2.2.2. NACIONALINĖ IMUNOPROFILAKTIKOS PROGRAMA1 lentelė. Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius, patvirtintas sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. V-646 (Žin., 2004, Nr. 142-5210) 562 lentelė. Vaikų skiepijimų apimtys Lietuvoje 1992–2003 metais (paskiepytų vaikų proc.) 56

2.2.4. KRAUJO DONORYSTĖ LIETUVOJE 1998–2004 METAIS 1 lentelė. Lietuvos kraujo centrų neatlygintinos donorystės veiklos rodikliai 1998–2004 metais 602 lentelė. Privalomų donorų kraujo tyrimų duomenys Lietuvoje 1998–2004 metais 60

2.2.7. LAIKINASIS NEDARBINGUMAS. INVALIDUMO TENDENCIJOS ŠALYJE 1999-2003 METAIS1 lentelė. Lietuvos gyventojai ir asmenys, apdrausti visomis socialinio draudimo rūšimis 2000–2003 metais (tūkst.) 652 lentelė. Ligos pašalpų skaičius pagal laikinojo nedarbingumo priežastis 2000–2003 metais 66

2.2.8. TEISMO MEDICINOS IR PATOLOGOANATOMINĖ EKSPERTIZĖ. TEISMO EKSPERTINĖ PSICHIATRIJA LIETUVOJE1 lentelė. Pagrindinės Teismo medicinos instituto ekspertinio darbo kryptys 2001–2003 metais 69

2.3.1. STRUKTŪRINIAI FARMACIJOS SEKTORIAUS POKYČIAI1 lentelė. Vaistų pardavimas Lietuvoje 752 lentelė. Valstybinės ligonių kasos išlaidos ir IMS receptinių vaistų pardavimas 2002 metais (mln. Lt) 753 lentelė. Išlaidos vaistams Europos Sąjungos šalyse 2001 metais (USD vienam gyventojui) 754 lentelė. Išlaidos vaistams Europos Sąjungos valstybėse kandidatėse 2001 metais (USD vienam gyventojui) 765 lentelė. Lietuvos vaistų rinka 2001–2003 metais (litais) 76

2.4.1. KAI KURIE SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ LICENCIJAVIMO, PROFESINĖS KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO IR PLANAVIMO KLAUSIMAI1 lentelė. Gydytojų pasiūlos planavimo scenarijai ir rodikliai 78

2.5.1. LIETUVOS NACIONALINĖ SVEIKATOS SĄSKAITA1 lentelė. Sveikatos priežiūros finansavimo šaltiniai 1998–2003 metais 872 lentelė. Valstybinių ir privačių finansavimo šaltinių struktūra 1998–2003 metais (proc.) 873 lentelė. Finansavimo tarpininkų struktūra ir jos pokyčiai 1999–2003 metais (proc.) 884 lentelė. Visų finansinių išteklių pasiskirstymas pagal sveikatos priežiūros paslaugų rūšis 1999–2003 metais (proc.) 895 lentelė. Finansinių išteklių pasiskirstymo pagal sveikatos paslaugų ir prekių funkcijas dinamika 1999–2003 metais 90

2.5.2 LIETUVOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FINANSAVIMAS1 lentelė. Valstybės sektoriaus lėšų sveikatos apsaugai dinamika 1998–2005 metais 912 lentelė. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis bruto šalies ūkyje ir su žmonių sveikata susijusioje veikloje 1996–2004 metais 923 lentelė. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalies sveikatos priežiūros įstaigose 1998–2004 metais 924 lentelė. PSDF biudžeto išlaidų paskirstymas – tolygaus gyventojų finansavimopradžia ir numatomos įdiegimo datos 93

2.6.1 SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGŲ KOKYBĖ. PACIENTŲ TEISĖS. GYDYTOJŲ IR PACIENTŲ SANTYKIAI1 lentelė. Pacientų skunduose nurodomos problemos 2002–2004 metais 942 lentelė. Valstybinės medicininio audito inspekcijos atlikti tyrimai (kontrolės ir ekspertizės) bei užduotys 1997–2004 metais 943 lentelė. Valstybinės medicininio audito inspekcijos atlikti tyrimai (kontrolės ir ekspertizės) pagal apskritis 2003–2004 metais 95


8

ĮVADAS

Nacionalinė sveikatos taryba kasmet rengia

ir teikia Seimui pranešimą apie Lietuvos gyven-

tojų sveikatingumo ir sveikatos politikos įgyven-

dinimo būklę. Šis metinis pranešimas – jau sep-

tintasis. Pranešimui rengti buvo pasitelkti ge-

riausi specialistai, savo sričių žinovai, kurie sten-

gėsi kiek galima plačiau apžvelgti padėtį sveika-

tos sektoriuje. Ankstesniųjų metų pranešimuose

esame analizavę įvairių veiksnių įtaką gyvento-

jų sveikatai, šiemet plačiau ir labiau apibendrin-

tai analizuojame sveikatos apsaugos priežiūros

sistemos raidą. Sveikatos apsauga – svarbi Eu-

ropos politikos sritis. 1999 m. įsigaliojusios Ams-

terdamo sutarties 152 straipsnis įpareigojo visas

šią sutartį pasirašiusias 15 šalių siekti kuo aukš-

tesnio žmonių sveikatos apsaugos lygio formuo-

jant ir įgyvendinant bet kurios srities Europos Są-

jungos (ES) politiką bei veiksmus. Be to, šiemet

numatytas Lietuvos sveikatos programos, kuri

1998 m. liepos 2 d. buvo patvirtinta Seimo nuta-

rimu Nr. VII-833, tarpinis vertinimas. Rengdami

metinį pranešimą, nesiekėme papunkčiui ana-

lizuoti Programos ar juo labiau pateikti kritinio

jos įgyvendinimo vertinimo. Metų pabaigoje Na-

cionalinė sveikatos taryba kartu su Seimo Svei-

katos reikalų komitetu, Sveikatos apsaugos mi-

nisterija numato surengti bendro sutarimo kon-

ferenciją, kurioje, tikimės, bus pasiektas ir mok-

sliniais tyrimais pagrįstas vertinimas.

Pranešimo autoriai, savo straipsniuose ana-

lizuodami konkrečių sričių problemas, stengėsi į

sveikatos apsaugą pažvelgti per pagrindiniuose

sveikatos priežiūros sistemos įstatymuose ir stra-

teginiuose dokumentuose – Lietuvos nacionali-

nėje sveikatos koncepcijoje (1991), Lietuvos svei-

katos programoje (1998) ir Valstybės ilgalaikės

raidos strategijoje (2002) – išdėstytų plėtros gai-

rių ir siekinių prizmę. Šiuose strateginiuose do-

kumentuose numatytos sveikatos priežiūros si-

stemos plėtros pagrindinės nuostatos: sveikatos

sistemos reforma, atitinkanti Europos Sąjungos

teisės reikalavimus, visuomenės sveikatos stip-

rinimas ir ugdymas, ligų profilaktikos ir kontro-

lės įgyvendinimas, profesinio tobulėjimo skatini-

mas bei informacinių sistemų ir medicinos tech-

nologijų plėtra. Spręstini ekonominiai, sociali-

niai ir sveikatos klausimai susieti į vieną bendrą

sistemą. Padėti pagrindai reformos ir valdymo

tęstinumui užtikrinti, numatytas įvairių Lietuvos

ūkio sektorių vaidmuo įgyvendinant tikslus ir už-

davinius.

Tik sveika visuomenė gali prisidėti prie šalies

ūkio plėtros ir konkurencingumo didėjimo. To-

dėl pranešime vaikų sveikatos ugdymo, sveika-

tos palaikymo, ligų prevencijos ir kitoms visuo-

menės sveikatos sektoriaus stiprinimo, grindžia-

mo bendradarbiavimo ir tarpžinybinės politikos

principais, klausimams skiriama daug dėmesio.

Sveikatos problemos skatina plėtoti integruotą

ir kompleksinį požiūrį bei veiklą, būtinybę ben-

dradarbiauti visoms interesų grupėms: valsty-

bės, savivaldybių institucijoms, nevyriausybi-

nėms organizacijoms, privačiam sektoriui. Lietu-

voje priimti pagrindiniai sveikatos sistemos veik-

lą reglamentuojantys teisės aktai, tačiau nuolat

grįžtame prie valstybinių programų valdymo to-

bulinimo klausimų, jų finansavimo užtikrinimo,

veiklos planavimo pagal realias finansines gali-

mybes, nacionalinių programų įtakos savivaldy-

bėms ir poveikio vietos bendruomenei, įvairioms

pažeidžiamoms grupėms – vaikams, jaunimui,

vyresnio amžiaus žmonėms – palankios sociali-

nės politikos įgyvendinimo. Nacionalinė sveika-

tos taryba, reikšdama susirūpinimą dėl kai ku-

rių didelių „siauro“ sveikatos sektoriaus proble-

mų, siūlo daugiau dėmesio skirti bendriems svei-

katą sąlygojantiems veiksniams. Nacionalinės

sveikatos tarybos metiniame pranešime pateikti

duomenys atspindi strateginiuose dokumentuo-

se numatytų sveikatos priežiūros sistemos plėt-

ros pagrindinių nuostatų įgyvendinimo aspek-

tus. Čia pateikiamos problemos bei informaci-


9

ja atskleidžia tai, ką jau pavyko pasiekti ir kokie

darbai bei uždaviniai laukia ateityje. Labai svar-

bu atsakingai analizuoti ir vertinti šiuos rezulta-

tus esant nubrėžtų tikslų ir uždavinių įgyvendi-

nimo pusiaukelėje. Būtina numatyti priemones ir

tolesnių darbų seką ateinančiam laikotarpiui.

Nuoširdžiai dėkoju metinio pranešimo auto-

riams, Nacionalinės sveikatos tarybos nariams,

Seimo Sveikatos reikalų komitetui, Sveikatos ap-

saugos ministerijai ir visoms kitoms institucijoms,

prisidėjusioms prie šio pranešimo rengimo.

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas

Juozas PUNDZIUS


10

I. KAI KURIŲ SVEIKATĄ SĄLYGOJANČIŲ VEIKSNIŲ LIETUVOJE ANALIZĖ 1998–2003 METAIS

1. LIETUVOS GYVENTOJŲ SVEIKATA EUROPOS SĄJUNGOS KONTEKSTE

V. Grabauskas, Ž. Padaiga, I. Misevičienė, A. Gaižauskienė

ĮVADAS

Kiekvienos šalies gyventojų sveikatos būklė vi-sų pirma priklauso nuo tos šalies socialinio ir eko-nominio išsivystymo lygio, jos kultūros ypatumų ir valstybės politinio įsipareigojimo rūpintis savo gyventojų sveikata. Gerai žinoma, jog gyventojų sveikata tik iš dalies priklauso nuo to, kaip efek-tyviai funkcionuoja sveikatos priežiūros sistema. Šiuolaikinis požiūris į sveikatos problemų spren-dimą reikalauja visų visuomenės socialinių ir eko-nominių sektorių atsakomybės už savo gyventojų sveikatą. Todėl 1992 m. Mastrichto sutartyje buvo pakoreguota 1987 m. suvestiniu aktu priimta Eu-ropos Bendrijos nuostata dėl bendradarbiavimo derinant sveikatos apsaugos ir darbo aplinkos tai-sykles. Sveikatos apsauga įvardyta kaip svarbi Eu-ropos politikos sritis. 1999 m. įsigaliojusios Ams-terdamo sutarties 152 straipsnis įpareigojo visas šią sutartį pasirašiusias 15 šalių siekti kuo aukštes-nio žmonių sveikatos apsaugos lygio formuojant ir įgyvendinant kiekvienos srities Europos Sąjun-gos (ES) politiką bei veiksmus.

Lietuvos narystė ES – tai ne tik vienas ženkliau-sių 2004 m. šalies gyvenimo akcentų, bet ir vienas svarbiausių istorinių žingsnių Lietuvos pažangos procese, integruojantis į tarptautinę bendriją. Ti-kėtina, kad 2004 metai daugeliu požiūrių taps at-skaitos tašku užtikrinant tolesnę Lietuvos gyven-

tojų gerovę, taip pat ir sveikatos apsaugą. Todėl la-bai logiška kritiškai ir objektyviai Lietuvos gyven-tojų sveikatos būklę įvertinti pagal 2004 m. rodik-lius, pristatant juos ES kontekste, t.y. svarbu įver-tinti, kokie sveikatos požiūriu atėjome į ES.

DUOMENYS IR PRISTATYMO METODAS

Šiame skyriuje pristatomi tik pagrindiniai tarptautiniu mastu palyginami rodikliai, atspin-dintys Lietuvos gyventojų vidutinę būsimo gy-venimo trukmę, mirčių priežasčių struktūrą bei prarastus gyventojų metus. Šių rodiklių analizei bei tarptautiniam palyginimui naudotasi Lietu-vos sveikatos informacijos centro bei Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenų bazėmis. Kadangi ES šalys savo duomenis į PSO duomenų bazę (WHO HFA Data Base) pristato vėluodamos net daugiau negu Lietuva, sveikatos būklės ro-dikliai bei jų tarptautinis palyginimas šiame sky-riuje pateikiami pasinaudojant naujausiais duo-menų bazėje esamais duomenimis, t. y. 2001 ar 2002 m., o Lietuvos – ir 2003 m. Dėl ženklių ES senbuvių ir naujųjų šalių narių rodiklių skirtumų tarptautinis palyginimas ES kontekste pristato-mas Lietuvos, 15 ES senbuvių (ES-15) bei 10 nau-jųjų narių (ES-10) rodikliais.

VIDUTINĖ BŪSIMO GYVENIMO TRUKMĖ

Vidutinė būsimo gyvenimo trukmė (VGT) yra integruotas šalies gyventojų sveikatos rodiklis, rodantis, kiek tos šalies gyventojai turėtų gyven-ti (jeigu VGT skaičiuojama nuo gimimo) esant da-bartinei mirtingumo struktūrai. Pateikti 1 lentelė-je duomenys rodo, jog 2003 m. Lietuvos gyvento-jų VGT buvo 72,2 metų. Tai 2 metais mažiau negu naujųjų ES šalių narių VGT vidurkis ir net 6,8 metų mažiau negu ES senbuvių VGT vidurkis.

Atkreiptinas dėmesys, jog šiuos ženklius VGT skirtumus iš esmės lemia ganėtinai trumpa Lietu-vos vyrų VGT (66,5 metų), kuri 3,5 metų trumpes-nė negu naujųjų ES narių ir net 9,4 metų trumpes-nė negu ES senbuvių.

1 lentelė. Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių gyventojų vidutinė būsimo gyvenimo

trukmė (metais)

Visų gyventojų Vyrų Moterų

Lietuva (2003 m.) 72,2 66,5 77,9

ES-10 (2002 m.) 74,2 70,0 78,4

ES-15 (2001 m.) 79,0 75,9 82,0

2 lentelė. Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių gyventojų iki 65 m. amžiaus vidutinės būsimo gyvenimo trukmės

sutrumpėjimas dėl mirčių (metais)

Visų gyventojų Vyrų Moterų

Lietuva (2002 m.) 9,1 12,1 5,3

ES-10 (2002 m.) 6,9 8,9 4,4

ES-15 (2001 m.) 4,6 5,6 3,3

I


11

Didelį susirūpinimą turi kelti tai, jog Lietuvos gyventojų VGT darė ženklią įtaką jos sutrumpė-jimas darbingo amžiaus populiacijoje; tai ypač ženklu tarp Lietuvos vyrų (2 lentelė).

2 lentelėje pateikti duomenys rodo, jog VGT sutrumpėjimą ES šalyse senbuvėse 4,6 metais lė-mė mirtys darbingo amžiaus, t.y. iki 65 m. amžiaus, populiacijoje, o Lietuvoje šis sutrumpėjimas buvo net dvigubai didesnis (9,1 metų). Naujose ES šaly-se šis rodiklis buvo 6,9 metų, t.y. 2,2 metų mažes-nis negu Lietuvoje. Šiuos skirtumus lėmė gerokai ženklesni Lietuvos vyrų rodiklių skirtumai: ES šalių senbuvių darbingo amžiaus vyrų VGT sutrumpėji-mas buvo 5,6 metų, Lietuvos vyrų – daugiau negu dvigubai didesnis (12,1 metų).

MIRTINGUMO STRUKTŪRA

Pagrindinių mirties priežasčių struktūros pa-lyginimas su ES šalių mirtingumo struktūra (3 lentelė) rodo, jog Lietuvos gyventojų mirties priežastys nesiskiria nuo ES šalių, tačiau ES ša-lių gyventojų mirčių struktūroje mažesnę pro-porciją sudaro kraujotakos sistemos ligų sukel-tos mirtys ir didesnę – piktybinių navikų sukel-tos mirtys.

Didžiausias skirtumas stebimas lyginant išo-rinių priežasčių sukeltas mirtis. Lietuvoje nena-tūralių mirčių registruojama 2,5 karto dažniau negu ES šalyse senbuvėse (12,8 proc. ir 5,0 proc. atitinkamai). Šis skirtumas, nulemtas labai di-delės proporcijos dėl išorinių priežasčių sukeltų

mirčių Lietuvos vyrų populiacijoje, – siekia net 18,6 proc.

Kaip rodo 1 pav. pateikti duomenys, Lietuvos vyrų populiacijoje išorinių priežasčių sukeltų mir-čių 2003 m. registruota tris kartus daugiau negu moterų populiacijoje. Tiek Lietuvos vyrai, tiek mo-terys vienodai dažnai miršta dėl piktybinių navikų, o kraujotakos sistemos ligų sukeltų mirčių propor-cija tarp moterų net 18 proc. didesnė už vyrų.

STANDARTIZUOTI MIRTINGUMO RODIKLIAI

Vienas svarbiausių mirtingumo rodiklių, tarp-tautiniu mastu laikomu šalies socialinio ir ekono-minio išsivystymo ekvivalentu, yra kūdikių iki vie-nerių metų mirtingumas. 2 pav. pateikti duome-nys rodo, jog pagal šį rodiklį Lietuvą derėtų pri-skirti prie gana aukštai išsivysčiusių šalių grupės. Nors šis Lietuvos rodiklis 2003 m. (bendras mer-gaitėms ir berniukams lygus 6,8/1000 gyvų gi-musiųjų) dar atsilieka nuo ES šalių senbuvių (4,7/1000, 2001 m.), tačiau jis netgi šiek tiek geresnis negu naujųjų ES šalių vidurkis (6,9/1000 gyvų gi-musiųjų, 2002 m.).

Kitų amžiaus grupių Lietuvos gyventojų mir-tingumo rodikliai kol kas gerokai skiriasi nuo ES (4 ir 5 lentelės).

Visos Lietuvos gyventojų populiacijos pagrin-dinių mirties priežasčių nulemti mirtingumo ro-dikliai pateikiami 4 lentelėje. Nors standartizuotas pagal Europos standartinę populiaciją visų prie-žasčių nulemtas mirtingumo rodiklis iš esmės ne-siskiria nuo naujųjų ES narių, tačiau jis beveik 40 proc. didesnis už ES šalių senbuvių.

Didžiausią įtaką šiems skirtumams turi beveik dvigubai didesnis kraujotakos sistemos ligų nu-lemtas mirtingumas (ischeminės širdies ligos – net tris kartus didesnis) bei didelis – net keturis kar-tus didesnis už ES šalių senbuvių išorinių priežas-čių sukeltą mirtingumą. Atkreiptinas dėmesys, jog

1 pav. Pagrindinės Lietuvos vyrų ir moterų mirties priežastys 2003 metais (proc.)

3 lentelė. Pagrindinių mirties priežasčių struktūra

Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalyse (proc.)

Mirties priežastys Lietuva ES-10 ES-15

Kraujotakos sistemos ligos 54,4 49,7 40,0

Piktybiniai navikai 19,1 23,9 25,9

Išorinės mirties priežastys 12,8 7,4 5,0

Kvėpavimo sistemos ligos 4,0 4,4 8,2

Infekcinės ir parazitinės ligos 1,2 0,6 1,2

Kitos priežastys 8,5 14,0 19,7


12

mirtingumas nuo tuberkuliozės Lietuvoje yra net dešimt kartų didesnis negu ES šalyse senbuvėse ir beveik keturis kartus didesnis negu naujųjų ES ša-lių vidurkis. Keturis kartus didesnis už ES šalių sen-buvių vidurkį yra Lietuvos gyventojų mirtingumas nuo gimdos kaklelio vėžio ir savižudybių.

Nagrinėjant darbingo amžiaus (iki 65 m.) Lie-tuvos gyventojų mirtingumo rodiklius akivaizdu, jog jie dar daugiau skiriasi nuo ES šalių senbuvių vidurkių (5 lentelė).

Bendras šios amžiaus grupės Lietuvos gyven-tojų mirtingumas daugiau kaip du kartus dides-nis negu ES šalių senbuvių vidurkis ir beveik treč-daliu didesnis negu naujųjų ES šalių. Šį Lietuvos ir ES šalių senbuvių mirtingumo skirtumą lemia tris kartus didesnis kraujotakos sistemos, beveik pen-kis kartus didesnis išorinių priežasčių bei trisde-šimt kartų didesnis tuberkuliozės sukeltas mirtin-gumas. Pažymėtina, jog šio amžiaus Lietuvos mo-terų gimdos kaklelio vėžio sukeltas mirtingumas taip pat beveik penkis kartus didesnis negu ES senbuvėse šalyse.

PRARASTIEJI GYVENIMO METAI

Čia pateikiami tik dėl ankstyvų mirčių (iki 65 m. amžiaus) Lietuvos gyventojų prarastųjų gy-venimo metų bei vidutinės mirusiojo ankstyva mirtimi dėl įvairių priežasčių gyvenimo trukmės duomenys (6 lentelė).

Dėl ankstyvos mirties, 2002 m. duomenimis, Lietuva prarado beveik trečdalį milijono savo pi-liečių gyvenimo metų, o vidutine ankstyva mirti-mi mirusiojo vidutinė gyvenimo trukmė tebuvo 48,9 metų. Tarp pagrindinių priežasčių, nulėmusių ankstyvas Lietuvos gyventojų mirtis, išsiskyrė išo-rinės priežastys – 127 864, kraujotakos sistemos li-gos – 62 607 bei piktybiniai navikai – 51 756 pra-rastieji gyvenimo metai. Trumpiausia vidutinė mi-rusiojo ankstyva mirtimi gyvenimo trukmė buvo mirusiųjų dėl išorinių priežasčių (42,2 metų, o tarp šios grupės priežasčių – mirusiųjų dėl traumų: 36,6 metų). Mirusiųjų dėl piktybinių navikų šis ro-diklis buvo 54,3 metų, o mirusiųjų dėl kraujotakos sistemos ligų – 55,1 metų.

2 pav. Kūdikių mirtingumas pagal lytį 1000 gyvų gimusiųjų

4 lentelė. Standartizuoti mirtingumo rodikliai pagal pagrindines mirties priežastis visose amžiaus grupėse pagal Europos standartą (100 000 gyventojų)


Iš viso 1008,2 926,8 641,5

Kraujotakos sistemos ligos, iš jų: 528,8 449,6 238,4

ischeminė širdies liga 330,1 175,3 94,2

smegenų kraujagyslių ligos 122,3 112,3 59,4

Piktybiniai navikai, iš jų: 196,0 222,4 181,0

trachėjos, bronchų, plaučių 35,4 50,7 37,0

gimdos kaklelio piktybiniai navikai 12,6 7,8 2,4

moterų krūties piktybiniai navikai 24,7 24,4 27,2

Išorinės mirties priežastys, iš jų: 149,7 73,2 38,5

savižudybės 44,0 18,1 10,2

transporto traumos 23,1 16,1 10,6

Infekcinės ir parazitinės ligos, iš jų: 13,3 5,9 8,1

tuberkuliozė 9,4 2,6 0,7


13

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SISTEMOS FUNKCIONAVIMO EFEKTYVUMAS

Šiame skyriuje pateikiami ženklūs kai kurių Lietuvos ir ES šalių senbuvių gyventojų sveikatos būklės rodiklių skirtumai gali sudaryti įspūdį, jog Lietuvos sveikatos priežiūros sistema funkcionuo-ja labai neefektyviai. Tačiau derėtų turėti omeny-je tai, jog penkiolika ES šalių senbuvių priskirtinos labiausiai išsivysčiusių bei turtingiausių pasaulio šalių grupei. PSO, savo 2000 m. Sveikatos ataskai-toje (World Health Report 2000, Health systems: im-proving performance), pritaikiusi naujus statistinės analizės metodus, paskelbė savo 192 šalių narių ri-kiuotę (reitingą) pagal kiekvienos šalies sveikatos sistemos funkcionavimo efektyvumą.

Kaip matyti iš 7 lentelėje pateiktų duome-nų, Lietuva pagal sveikatos tikslų pasiekimą, ver-tinamą dviem integruotais rodikliais (negalios koreguotą vidutinę gyvenimo trukmę bei vai-kų išgyvenamumo tolygumą), pasauliniame rei-tinge užėmė atitinkamai 63 ir 48 vietas. Pa-gal sistemos atsako efektyvumą dalijosi 45–47 vietas, o pagal suminį sistemos tikslų pasieki-mą buvo 52-oji. Paradoksalu, nors Lietuva, pa-sauliniame reitinge faktiškai klasifikuota tarpketvirtadalio turtingiausių bei geriausiai svei-katos reikalus tvarkančių šalių, tačiau sistemos finansavimo tinkamumo požiūriu užėmė tik 131–133 vietą.

APIBENDRINIMAS

Sveikatos sistemos funkcionavimo efektyvu-mo nagrinėjimas yra atskira, sudėtinga tema (tai nėra šio skyriaus tikslas). Tačiau Lietuvos gyvento-

5 lentelė. Standartizuoti 0–64 m. amžiaus gyventojų mirtingumo rodikliai pagal pagrindines mirties priežastis (100 000 gyventojų)


Iš viso 464,3 356,8 206,3

Kraujotakos sistemos ligos, iš jų: 128,0 101,2 43,6

ischeminė širdies liga 69,9 45,2 21,2

smegenų kraujagyslių ligos 25,1 22,5 8,2

Piktybiniai navikai, iš jų: 101,5 107,7 75,4

trachėjos, bronchų, plaučių 18,9 27,6 16,7

gimdos kaklelio piktybiniai navikai 9,9 6,1 1,8

moterų krūties piktybiniai navikai 18,0 15,1 16,4

Išorinės mirties priežastys, iš jų: 143,9 60,8 29,4

savižudybės 43,6 17,2 9,2

transporto traumos 23,3 15,1 10,1

Infekcinės ir parazitinės ligos, iš jų: 11,1 4,0 3,6

tuberkuliozė 8,5 1,9 0,3

6 lentelė. Prarastųjų gyvenimo metų dėl ankstyvų mirčių skaičius ir vidutinė mirusiojo ankstyva mirtimi

gyvenimo trukmė Lietuvoje 2002 metais

Prarastieji gyvenimo

metai

Vidutinė mirusiojo ankstyva mirtimi gyvenimo trukmė

Visos mirties priežastys 313 739 48,9

Kraujotakos sistemos ligos 62607 55,1

Piktybiniai navikai 51756 54,3

Išorinės mirties priežastys 127864 42,2

Ischeminė širdies liga 31765 56,3

Smegenų kraujagyslių ligos 11645 56,0

Miokardo infarktas 5346 55,8

Plaučių vėžys 8247 56,9

Gimdos kaklelio piktybiniai navikai 3413 56,0

Moterų krūties piktybiniai navikai 5250 59,2

Savižudybės 39851 41,7

Transporto traumos 24980 36,6

7 lentelė. Lietuvos sveikatos sistemos funkcionavimo efektyvumas

Rodikliai

Vieta pasauliniame

reitinge (iš 192 šalių)

• Sveikatos tikslų pasiekimas* negalios koreguota vidutinė

būsimo gyvenimo trukmė* vaikų išgyvenamumo tolygumas

• Sistemos atsako efektyvumas• Sistemos finansavimo tinkamumas• Suminis sistemos tikslų pasiekimas

63

4845–47

131–13352

Šaltinis: World Health Report 2000, Health systems: improving performance, WHO, Geneva, 2001.

jų sveikatos būklės pristatymas ES kontekste pa-gal šiame skyriuje nagrinėtus rodiklius leidžia ir verčia daryti kai kuriuos apibendrinimus. Lietuva pagal visus nagrinėtus rodiklius ypač neišsiskiria


14

iš naujųjų ES narių grupės (išskyrus kai kuriuos at-vejus – mirtingumą dėl išorinių priežasčių ir ypač savižudybių), bet skirtumai, palyginti su ES šali-mis senbuvėmis, yra ženklūs. Šių skirtumų buvi-mui yra daug priežasčių – daugelis jų gerai žino-mos. Bendrąja prasme tai sveikatos ugdymo, stip-rinimo, saugos, sveikatos priežiūros kokybės ir ki-tų sektorių atsakomybės sveikatai stokos skirtu-mai. Tai pasireiškia kaip valstybės politinės valios stoka sprendžiant savo piliečių sveikatos proble-mas. Ypač tai atspindi ankstyvų mirčių (iki 65 m. amžiaus) mirtingumo statistika, greta kitų daly-kų parodanti didelius šalies ekonomikos nuosto-lius. Tai ypač akivaizdu vertinant prarastuosius gy-venimo metus, kur aiškiai vyrauja išorinės (ne me-dicininės) mirties priežastys, nusinešančios jaunų darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų gyvybę ir lemiančios trumpiausią vidutinę mirusiojo anks-tyva mirtimi gyvenimo trukmę. Todėl šiame kon-tekste neturėtų stebinti PSO paskelbtas šalių rei-tingas, kuriame pagal suminį sveikatos sistemos funkcionavimo efektyvumą Lietuva buvo arti ket-virtadalio geriausiai besitvarkančių ir turtingiau-sių pasaulio valstybių, o pagal finansavimo tin-kamumą – arti ketvirtadalio prasčiausiai finansiš-kai tvarkančių savo sveikatos sistemą šalių. Kai nėra reikiamos visų šalies socialinių ir ekonomi-nių sektorių atsakomybės sveikatai, galima daryti prielaidą, jog Europos ir pasauliniu mastu ne taip jau prastiems Lietuvos gyventojų sveikatos rodik-liams didžiausios įtakos turi kvalifikuotas sveika-tos profesionalų darbas.

Beje, kalbant apie sveikatos sistemos finansa-vimo problemas nederėtų jų suprasti labai tiesmu-kai. Tai ne vien medikų algos, įrangos įsigijimas ar sveikatos priežiūros įstaigų išlaikymas, bet ir inves-ticijos į edukaciją, šeimos gerovę, būstą, atitinka-

mos sveikatą skatinančios infrastruktūros sukūri-mą, sveikatos ir medicinos mokslo vystymą ir t. t.

IŠVADOS

1. Pagal daugelį sveikatos rodiklių, išskyrus iš-orinių priežasčių, tuberkuliozės sukeltą mirtingu-mą, Lietuva iš esmės neišsiskiria iš naujųjų Euro-pos Sąjungos šalių narių grupės. Tačiau skirtumai, palyginti su Europos Sąjungos šalimis senbuvė-mis, yra ženklūs.

2. Stebimus skirtumus daugiausia lemia di-desni Lietuvos vyrų mirtingumo rodikliai ir gero-kai dažnesnės ankstyvos (iki 65 m. amžiaus) Lietu-vos gyventojų mirtys; dėl to ženkliai nukenčia ir šalies ekonomika.

3. Siekiant efektyvesnio Lietuvos sveikatos si-stemos funkcionavimo, būtina ne tik didinti siste-mos finansavimą apskritai, bet ir siekti ženklesniojo tinkamumo.

1.1. SUAUGUSIŲ LIETUVOS ŽMONIŲ GYVENSENOS TYRIMAS

J. Klumbienė, J. Petkevičienė

Prieš dešimtį metų (1994 m.) Suomijos visuo-menės sveikatos instituto iniciatyva Lietuvoje pra-dėtas gyvensenos stebėsenos projektas (FINBALT HEALTH MONITOR), vėliau tapęs Valstybinės visuo-menės sveikatos stebėsenos programos dalimi. Lietuvoje gyvensenos tyrimus kas antri metai at-lieka Kauno medicinos universitetas. Nuo 1994 m. atlikti šeši tyrimai. Tiriamąjį kontingentą sudaro skirtingos 20–64 metų 3000 Lietuvos gyventojų

1 pav. Kasdien rūkančių Lietuvos gyventojų dalis 1994–2004 metais (proc.)


15

imtys, atsitiktinai atrinktos iš Lietuvos gyventojų registro sąrašų. Atliekama apklausa paštu.

Nuo 1994 m. rūkymo paplitimas tarp Lietuvos moterų didėjo (1 pav.). Per dešimt metų kasdien rū-kančių moterų padaugėjo nuo 6,3 proc. iki 14,2 proc. Tarp vyrų rūkymo paplitimas didėjo iki 2000 m., vėliau ėmė mažėti. 2004 m. rūkė 39,4 proc. vy-rų. Didžiausi rūkymo paplitimo pokyčiai nustaty-ti jauniausiose amžiaus grupėse.

Per dešimtį metų Lietuvos gyventojų mity-ba labai kito. Maistui gaminti daug dažniau pra-dėtas vartoti aliejus. Vyrų, vartojančių aliejų, da-lis padidėjo nuo 31,1 proc. 1994 m. iki 82,6 proc. 2004 m., moterų – nuo 47,7 proc. iki 89,4 proc. ati-tinkamai. Paskutinio tyrimo metu taukus maistui gaminti vartojo 8,5 proc. vyrų ir 5,6 proc. moterų. 1994 m. 71,2 proc. vyrų ir 66,3 proc. moterų atsa-kė, kad dažniausiai duoną tepa sviestu. 2000 m. sviestą vartojančių žmonių dalis sumažėjo be-

veik dvigubai, nes gyventojai pradėjo tepti duo-ną margarinu. Padidėjus tepių riebalų mišinių, ku-rių pagrindą sudaro pieno riebalai, pasiūlai, svies-to vartojimas vėl ėmė didėti. 2004 m. sviestą ir ki-tus gyvulinius riebalus tepė 52 proc. vyrų ir 53,8 proc. moterų. Tiriamuoju laikotarpiu kaimiško ir parduotuvėje pirkto natūralaus pieno vartojimas beveik nepakito. 2004 m. jį gėrė 50,8 proc. vy-rų ir 48,7 proc. moterų. Lietuvos gyventojai daž-niau pradėjo valgyti šviežias daržoves. 1996 m. bent 3 dienas per savaitę šviežių daržovių valgė 18,1 proc. vyrų ir 24,8 proc. moterų, o 2004 me-tais – 39,9 proc. vyrų ir 49,9 proc. moterų (2 pav.). Kasdien šviežių daržovių valgė 14,9 proc. vyrų ir 18,7 proc. moterų (1996 m. atitinkamai 3,5 proc. ir 5,4 proc.).

Stiprių alkoholinių gėrimų vartojimo dažnis tarp vyrų nepakito. 1994 m. bent kartą per savai-tę juos gėrė 31,2 proc. vyrų, 2004 metais – 28,2

2 pav. Lietuvos gyventojų mitybos pokyčiai 1994–2004 metais (gyventojų, dažniausiai maistui gaminti vartojusių aliejų, duoną tepusių sviestu, gėrusių riebų pieną, bent 3 dienas per savaitę valgiusių šviežias

daržoves, dalis) (proc.)

3 pav. Lietuvos gyventojų, bent kartą per savaitę geriančių alkoholinius gėrimus, dalis 1994–2004 metais (proc.)

Metai

Metai


16

4 pav. Lietuvos gyventojų, laisvalaikio metu sportuojančių bent 30 min. 4 ir daugiau dienų per savaitę ir einančių į darbą bent 30 min., dalis 1994–2004 metais (proc.)

Metai

proc. Moterys stiprius alkoholinius gėrimus pra-dėjo dažniau vartoti. 1994 m. bent kartą per savai-tę juos gėrė 5,5 proc. moterų, paskutinio tyrimo duomenimis, – 10,3 proc. Alaus vartojimo dažnis didėja. Vyrų, bent kartą per savaitę geriančių alų, dalis padidėjo nuo 43,5 proc. 1994 m. iki 52 proc. 2004 m., moterų atitinkamai nuo 7,1 proc. iki 16,4 proc. (3 pav.).

Laisvalaikiu besimankštinančių žmonių da-lis padidėjo. 2004 m. 30,3 proc. vyrų ir 26,7 proc. moterų atsakė, kad jie mankštinasi bent 4 kartus per savaitę 30 min. ir ilgiau, kad pagreitėtų kvė-pavimas ir padidėtų širdies susitraukimų daž-nis. 1994 m. taip mankštinosi 15,9 proc. vyrų ir

13,5 proc. moterų. Pėsčiomis vykstančių į darbą žmonių dalis nuolat mažėja. 1994 m. ėjo į darbą bent 30 min. 28,6 proc. vyrų ir 26,4 proc. moterų, 2004 m. atitinkamai 17,6 proc. vyrų ir 23,1 proc. moterų (4 pav.).

Taigi per dešimtmetį Lietuvos žmonių gyven-sena kito tiek sveikatai palankia, tiek ir nepalan-kia linkme. Mityba tapo sveikesnė (didėjo augali-nių aliejų, daržovių vartojimas, mažėjo gyvulinių riebalų vartojimas), didėjo gyventojų fizinis akty-vumas, sumažėjo rūkymo paplitimas tarp vyrų. Ta-čiau moterys pradėjo daugiau rūkyti, didėjo alko-holinių gėrimų vartojimas.


17

II. LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS, SVEIKATOS PRIEŽIŪROS REFORMOS EIGA, PROBLEMŲ SPRENDIMAS IR SVEIKATINIMO VEIKLOS ĮGYVENDINIMAS

2.1. VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪRA

2.1.1. VISUOMENĖS SVEIKATOS UGDYMAS IR STIPRINIMAS. VAIKŲ IR JAUNIMO SVEIKATOS UGDYMAS

R. Žekas, A. Zaborskis, A. Goštautas, N. Žemaitienė, A. Veryga, D. Šulienė

Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, 70 proc. ankstyvų, arba galimų išvengti, suaugusiųjų mirčių pagrindinė priežastis yra dar nuo paauglys-tės netinkamas elgesys, pavyzdžiui, rūkymas, nar-kotikų ir alkoholio vartojimas, nesaugus lytinis el-gesys ir nesveika mityba. Todėl visuomenės, ypač vaikų ir jaunimo, sveikatos ugdymas ir stiprinimas – vienas svarbiausių šiuolaikinės sveikatos politi-kos uždavinių.

Lietuvoje vykdomos kelios tarptautinio mas-to mokslinio tyrimo programos, kurios pateikia iš-samią šalies vaikų ir jaunimo gyvensenos charak-teristiką, leidžia nustatyti vykstančius pokyčius, palyginti Lietuvos ir kitų šalių duomenis. Tai PSO koordinuojamos programos: Moksleivių gyvensena ir sveikata (Health Be-

haviour in School–aged Children – HBSC) (at-sakingas vykdytojas – Kauno medicinos uni-versitetas);

Europos mokyklos alkoholio ir kitų narkotikų tyrimo projektas (The European School Survey Project on Alcohol and other Drugs – ESPAD) (at-sakingas vykdytojas – Švietimo ir mokslo mi-nisterija);

Jaunimo tabako rūkymo tyrimas (The Global Youth Tobacco Survey – GYTS) (atsakingas vyk-dytojas – Vytauto Didžiojo universitetas).

Be šių tarptautinių tyrimų, šalies mokslo insti-tucijose vykdoma šalies vaikų ir jaunimo gyvense-nos stebėsena, kaupiami oficialiosios statistikosduomenys. Pateikiame kai kurias atliktų tyrimų iš-vadas. Daugiausia jų atspindi šalies moksleivių gy-venseną ir sveikatą.

LIETUVOS MOKSLEIVIŲ GYVENSENA

Moksleivių gyvensenos tyrimai turi didelę reikšmę rengiant sveikatos stiprinimo ir sveikatos mokymo programas. Prieš dvidešimt metų Euro-pos šalių mokyklose pradėtas vykdyti PSO koordi-nuojamas tarptautinis moksleivių sveikatos ir gy-vensenos tyrimas. Lietuvoje nuo 1994 m. kas ket-veri metai tuo pat laiku pagal tą pačią metodiką atliekama reprezentatyvių 11, 13 ir 15 metų mok-sleivių grupių apklausa.

Mityba. Tyrimų duomenys rodo, kad mok-sleivių mityba nėra subalansuota: ne kasdien vai-sių valgo kas trečias moksleivis, šviežių daržovių – du trečdaliai moksleivių. Apie pusę moksleivių per dažnai valgo saldumynų. Kasdienės paaug-lių mitybos dalimi vis dažniau tampa įvairūs sal-dūs putojantys gėrimai, riebūs traškučiai ir kitas „nesveikas“ maistas (nors, palyginti su kitomis ša-limis, mūsų moksleiviai šių produktų vartoja ma-žiausiai). Moksleivių žinios apie įvairių maisto pro-duktų (riebalų, sviesto, aliejaus, cukraus ir kt.) mi-tybinę vertę yra nepakankamos. Be to, jų ir netin-kami įpročiai: apie 12 proc. moksleivių visai neval-go pusryčių, 23 proc. moksleivių nevalgo ir neuž-kandžiauja mokykloje.

Fizinis aktyvumas. Fiziškai aktyvūs (mankšti-nosi ir sportavo nors 2 kartus per savaitę) buvo du trečdaliai berniukų ir tik kas trečia mergaitė. Paly-

II

1 pav. Paaugliai, kurie mankštinasi arba sportuoja ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę (proc.)


18

ginti su ankstesnių apklausų duomenimis, reikš-mingų skirtumų nenustatyta.

Burnos higiena. Apklausų duomenys rodo, kad Lietuvos moksleiviai nepakankamai rūpinasi burnos higiena. Remiantis 2002 m. apklausa, re-guliariai (2 kartus per dieną ir dažniau) valosi dan-tis tik kas trečias (32 proc.) berniukas ir beveik pu-sė (48 proc.) mergaičių. Nors šie rodikliai geresni už 1994 m. tyrimo duomenis, tačiau vis tiek nepa-kankami ir, palyginti su kitomis šalimis, yra vieni blogiausių Europoje.

Traumos ir kiti nelaimingi atsitikimai. Lie-tuvos moksleiviai dažnai patiria nelaimingų at-sitikimų. Palyginus trijų apklausų duomenis nu-statyta, kad per pastaruosius 12 mėnesių patir-tų nelaimingų atsitikimų, dėl kurių reikėjo kreip-tis pagalbos į gydytoją arba slaugytoją, sparčiai daugėjo: 1994 m. tokių moksleivių buvo 23 proc., 1998 metais – 39 proc., 2002 metais – 50 proc. Daugiau nelaimingų atsitikimų patiria berniukai. Daugeliui jų tenka rimtai gydytis (22 proc. trau-mas patyrusių moksleivių gydėsi ligoninėje), pra-leisti pamokas arba atsisakyti kasdienės veiklos (68 proc. moksleivių dėl patirtų traumų nors vie-ną visą dieną negalėjo eiti į mokyklą, žaisti, dirb-ti įprasto darbo).

Sveikata ir savijauta. Gana daug moksleivių save laiko nelabai sveikais. Mergaitės savo sveika-tą vertina blogiau negu berniukai. 2002 m. duo-menimis, nepatenkinamai savo sveikatą vertino 24 proc. berniukų ir 41 proc. mergaičių. Kaime gy-venantys paaugliai savo sveikatą vertina blogiau negu miestiečiai. Lietuvos 11–15 metų amžiaus mergaitės jaučiasi dažniau nelaimingos negu ber-niukai, vyresni moksleiviai – dažniau už jaunes-

nius. Tiriamuoju laikotarpiu sumažėjo moksleivių, kurie jautėsi nelaimingi, dalis.

Rūkymas. Rūkymas yra viena priklausomy-bės rūšių, kurio tolesnį plitimą Lietuvos mokyklo-se neabejotinai patvirtina net du tarptautiniai ty-rimai (HBSC ir ESPAD). HBSC tyrimo duomenimis, 1994–2002 m. nors kartą per pastarąjį mėnesį rū-kiusių paauglių skaičius statistiškai reikšmingai di-dėjo: berniukų nuo 11 iki 24 proc., mergaičių nuo 4 iki 15 proc. Ypač spartus rūkymo dažnio augi-mas pastebėtas penkiolikmečių paauglių grupėje: berniukų – nuo 23 iki 47 proc., mergaičių – nuo 8 iki 30 proc. Pastarosios apklausos (2002 m.) metu bent kartą gyvenime bandę rūkyti teigė 89 proc. šio amžiaus berniukų ir 73 proc. mergaičių. GYTS tyrimo duomenimis, 13–15 metų amžiaus mok-sleivių, bent kartą rūkiusių cigaretę, 2004 metais buvo 72,3 proc. (2001 metais – 75,8 proc.). Nors kartą per mėnesį rūkė 35,7 proc. moksleivių (2001 metais – 36,3 proc.).

*p<0,05, palyginti su 1994 m.2 pav. Moksleiviai, nurodę, kad valo dantis šepetėliu

ir pasta 2 kartus per dieną (proc.)

*p<0,05, palyginti su 1994 m.; **p<0,05, palyginti su 1998 m.

3 pav. Moksleiviai, patyrę nelaimingų atsitikimų (proc.)

*p<0,05 palyginti su 1994 m.4 pav. Nesijaučiantys laimingi Lietuvos

moksleiviai (proc.)


19

Tokią padėtį iš dalies lemia praktiškai nefinan-suojama Valstybinė tabako kontrolės programa, netaikomos populiacinės poveikio priemonės, to-kios kaip staigus akcizų didinimas tabako gami-niams, reklamos uždraudimas pardavimo vieto-se ir pan.

Alkoholinių gėrimų vartojimas. HBSC tyrimo duomenimis, reguliariai vartojančiais alkoholinius gėrimus laikyti moksleiviai, kurie atsakė, kad kiek-vieną dieną arba kiekvieną savaitę geria alų, vyną arba stiprius alkoholinius gėrimus. Tiriamuoju lai-kotarpiu moksleivių, vartojančių alkoholinius gėri-mus, dalis padidėjo. 2002 m. 13 proc. berniukų ir 7 proc. mergaičių atsakė, kad reguliariai (bent kartą per savaitę) vartoja alkoholinius gėrimus. Vyresni moksleiviai alkoholinius gėrimus vartojo dažniau negu jaunesni. Bent kartą per savaitę juos vartojo 27 proc. penkiolikmečių berniukų ir 13 proc. mer-gaičių. Tik 12 proc. penkiolikmečių berniukų ir tiek pat mergaičių teigė, jog niekada nėra gėrę alko-holinių gėrimų.

2002 m. 30 proc. berniukų ir 20 proc. mergai-čių prisipažino buvę apgirtę du ir daugiau kartų. Tokių moksleivių per aštuonerius metus statistiš-kai reikšmingai padaugėjo.

Ši problema vis aktualesnė tampa neatsitikti-nai. Valstybė nevykdo prisiimtų įsipareigojimų kon-troliuoti alkoholio vartojimą. Valstybinėje alkoholio kontrolės programoje ir Alkoholio kontrolės įstaty-me deklaruojamos nuostatos yra tiesiog ignoruo-jamos. Alkoholio prieinamumas ne mažinamas, bet didinamas, dabar jau leidžiama juo prekiauti dega-linėse ir pan. Mažesnis alkoholio vartojimas ne pro-paguojamas, o atvirkščiai, stebima net labai suak-tyvėjusi alkoholinių gėrimų reklama masinėse in-formavimo priemonėse, alkoholio pramonė daly-vauja beveik visuose valstybėje vykstančiuose ren-

giniuose kaip pagrindinė rėmėja. Alkoholio rekla-ma viešai matoma tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Maža to, teigiama, kad Lietuvoje nebeliktų masinių švenčių ir renginių, jei jų neremtų alkoholio pramo-nė. Puikiai žinoma, jog vaikai mokosi stebėdami su-augusiųjų elgesį. Tačiau tai nepaisoma vykdant al-koholinių gėrimų profilaktiką, nes parduotuvėse ikišiol apstu „vaikiško nealkoholinio šampano“. Priori-tetas ir šiuo atveju teikiamas ne vaikų sveikatai, o verslo interesams.

Narkotikų vartojimas. 2002 m. atliktas HBSC tyrimas parodė, jog 15,0 proc. penkiolikmečių berniukų ir 6,7 proc. mergaičių prisipažino savo gyvenime bandę vartoti kokias nors narkotines medžiagas (uostė klijus, aerozolius, rūkė „žolę“, vartojo nelegalius narkotikus). Staigus tokio el-gesio protrūkis dažniausiai įvyksta sulaukus 13 metų.

Kaip nurodoma kito tarptautinio moksleivių gy-vensenos tyrimo – ESPAD – ataskaitoje, vartojusių nelegalius narkotikus 15–16 metų amžiaus mer-gaičių dalis mūsų šalyje nuo 1995 m. iki 1999 m. išaugo tris kartus (nuo 2,7 proc. iki 9,6 proc.), tarp berniukų – beveik penkis kartus (nuo 3,2 proc. iki 15,5 proc.). Kiti tyrimai pateikė dar labiau stulbinančius duomenis, pavyzdžiui, apklausus 7–11 klasių Kauno miesto ir rajono moksleivius paaiškėjo, jog kokius nors narkotikus savo gyve-nime buvo bandę vartoti 52,2 proc. berniukų ir 43,4 proc. mergaičių.

Suicidiniai polinkiai. Jungtinių Tautų vai-kų fondo leidinys „Socialinis monitoringas 2004“ parodė, kad Lietuvoje ir toliau išlieka rekordiškai daug savižudybių. 2002 m. atlikto tyrimo duome-nimis, Lietuva pirmavo pagal 15–19 metų vaikinų savižudybių skaičių ir aplenkė Rusiją, kur 2001 m. šios kategorijos savižudybių buvo daugiausia.

*p<0,05, palyginti su 1994 m.; **p<0,05, palyginti su 1998 m.

5 pav. Rūkantys 11–15 metų paaugliai (proc.)

*p<0,05, palyginti su 1994 m.6 pav. Kartą per savaitę arba dažniau vartojantys

bet kokius alkoholinius gėrimus 11–15 metų paaugliai (proc.)


20

Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka 38,4 vai-kinų savižudybės, Rusijoje – 38,2, Latvijoje – 12,7, Estijoje – 24,1 savižudybės. Daugiau kaip dešimt-metį atliekami Lietuvos moksleivių sveikatos ir gy-vensenos tyrimai rodo, kad šalies paauglių suici-diškumo rodikliai yra aukštesni negu kitose Euro-pos šalyse. 1998 m. tyrimo duomenimis, beveik 40 proc. vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų paauglių buvo galvoję apie savižudybę, kūrę kon-krečius savižudybės planus ar bandę nusižudyti. 2002 metų duomenimis, suicidinių polinkių daž-nis šiek tiek sumažėjo (32,5 proc.), tačiau didele suicidine rizika pasižyminčių (dažnai galvojančių apie savižudybę, planavusių ir bandžiusių nusižu-dyti) moksleivių skaičius liko stabiliai didelis: 4,0 proc. moksleivių minėjo dažnas mintis apie savi-žudybę, 2,7 proc. buvo galvoję apie tai labai rimtai ir kūrę konkrečius savižudybės planus, 1,7 proc. pažymėjo, jog yra bandę žudytis. Moksleivių su-icidiškumo rodikliai didėjo jiems tampant vyres-niems, mergaitės suicidiniais polinkiais pasižymė-jo beveik du kartus dažniau negu berniukai.

Susirūpinimą skatina plintanti nuostata, jog savižudybė, kai susiklosto tam tikra sudėtinga si-tuacija, yra priimtinas problemų sprendimo bū-das. 1994 m. savižudybės pasirinkimo teisei prita-rė 36,3 proc., 1998 metais – 41,9 proc., 2002 me-tais – net 62,5 proc. moksleivių. Palankiau verti-nantys teisę į savižudybę moksleiviai dažniau tu-rėjo suicidinių polinkių.

Patyčios ir smurtas. HBSC tyrimo duomeni-mis, 2002 m. apie 40 proc. moksleivių teigė, kad kiti moksleiviai mokykloje iš jų dažnai (2–3 kar-tus per mėnesį ir dažniau) tyčiojasi. 41 proc. ber-niukų ir 27 proc. mergaičių prisipažįsta, jog jie ma-tys dažnai tyčiojasi iš kitų. Nors tokių atvejų mūsų

mokyklose po truputį mažėja, tačiau, palyginti su kitomis šalimis, šis rodiklis jau daugelį metų yra di-džiausias. Galbūt dėl to visiškai nesijaučia saugūs mokykloje 13 proc. moksleivių.

Šalies oficialiosios statistikos duomenimis,moksleiviai kasmet nusikalsta vis dažniau (nuo 1994 m. iki 2003 m. nusikaltusių moksleivių pa-daugėjo 2,5 karto). Vaikai padaro apie penktadalį visų nusikalstamų veikų, o jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų – apie 60 proc. Apie 14 proc. (2001 m.) ne-pilnamečių nusikalsta būdami neblaivūs. Daugėja nepilnamečių, pristatytų į blaivyklas. Kasmet dau-gėja nepilnamečių nusikaltimų, susijusių su netei-sėta narkotinių ar psichotropinių medžiagų apy-varta. Tarp nepilnamečių vis dažniau pasitaiko ag-resijos ir žiaurumo protrūkių. Daugiausia nerimo kelia nemažėjantis vaikų padarytų labai sunkių ir sunkių nusikaltimų skaičius. Šiandieniniame mū-sų gyvenime yra daug jaunimo nusikalstamumą sąlygojančių prielaidų: ryški socialinė diferencia-cija, smurtas, skurdas, alkoholizmas, vaiko teisių

*p<0,05, palyginus berniukų ir mergaičių grupes7 pav. Moksleiviai, kuriems būdinga didelė savižudybių rizika (proc.)

*p<0,05, palyginti su 1994 m.8 pav. Moksleiviai, dažnai (2–3 kartus per mėnesį ir

dažniau) patiriantys kitų moksleivių patyčias (proc.)


21

pažeidimai, užimtumo stoka ir kt. Dar viena svar-bi priežastis – žemo lygio agresyvios, negatyvios masinės kultūros protrūkis. Smurtas dominuo-ja šiuolaikinėje animacijos produkcijoje, jaunimo žiūrimuose filmuose, laidose. Plintantys negaty-vūs socialiniai reiškiniai, radikalios moralinių ver-tybių permainos labiausiai veikia pažeidžiamiau-sią visuomenės dalį – vaikus.

LIETUVOS MOKSLEIVIŲ GYVENSENOS VERTINIMAS, PALYGINUS SU KITOMIS ŠALIMIS

Pasaulio sveikatos organizacija savo rengi-niuose ir leidiniuose nuolat atkreipia dėmesį į ne-rimą keliantį kai kurių sveikatą žalojančių gyven-senos veiksnių plitimą tarp jaunų žmonių. Ypač spartus rūkymo, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimo plitimas tarp paauglių ir jaunimo paste-bimas Centrinės ir Rytų Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje.

Tarptautinio HBSC tyrimo duomenimis, 1994 m. Lietuvos berniukai iš 24 tyrime dalyvavusių ša-lių buvo treti tarp mažiausio rūkymo dažnio šalių (mažiau rūkė tik Izraelio ir Švedijos moksleiviai), o Lietuvos mergaitės išvis rūkė rečiausiai. Deja, vė-lesnių tyrimų duomenys rodo sparčius neigiamus šio gyvensenos įpročio pokyčius. Lietuvos berniu-kai 1998 m. pagal rūkymo dažnį užėmė vidurinę poziciją tarp 29 tyrime dalyvavusių šalių, o 2002 m. buvo tarp dešimties šalių, kuriose berniukų rū-kymas buvo labiausiai paplitęs. Rūkymo dažnis tarp Lietuvos mergaičių taip pat padidėjo.

Lietuvos vieta pagal moksleivių sveikatą vei-kiančios gyvensenos rodiklių reitingą tarp 2001/2002 m. m. tyrime dalyvavusių šalių pateikiama 1 lentelėje.

Šie lyginamieji duomenys rodo, kad Lietuva priskirtina prie šalių, kurių moksleiviai turi nepa-kankamus higienos įpročius, mažai valgo vaisių, dažnai patiria kitų moksleivių patyčias, nesijau-čia laimingi ir sveiki. Mūsų šalies mokyklose yra

1 lentelė. Lietuvos vieta pagal kai kuriuos gyvensenos ir savijautos rodiklius tarp šalių, dalyvavusių PSO koordinuojamame moksleivių sveikatą veikiančios elgsenos (HBSC) tyrime 2002 metais (proc.)

Gyvensenos arba savijautos rodiklis Lyginamų šalių skaičius

Vieta*

Berniukai Mergaitės

RūkymasAlkoholio vartojimas

Rūkantys nors kartą per mėnesį moksleiviai 35 33 15

Reguliariai (kartą per savaitę arba dažniau) vartojantys alkoholinius gėrimus moksleiviai

35 14 12

Moksleiviai, kurie prisipažino buvę apsvaigę nuo alkoholio 2 ir daugiau kartų

35 30 28

Narkotikų vartojimas Penkiolikmečiai moksleiviai, kurie yra bandę rūkyti ,,kanapes”

34 7 5

Burnos higiena Moksleiviai, reguliariai (dažniau negu kartą per dieną) valantys dantis šepetėliu ir pasta

35 3 2

Vaisių valgymas Moksleiviai, kurie kasdien valgo vaisių 35 4 3

Daržovių valgymas Moksleiviai, kurie kasdien valgo daržovių 35 22 17

Saldumynų valgymas Moksleiviai, kurie kasdien valgo saldumynų 35 6 6

Kokakolos ir kitų saldintų putojančių gėrimų vartojimas

Moksleiviai, kurie kasdien geria kokakolos arba kitų saldintų putojančių gėrimų

35 2 4

Fizinis aktyvumas Moksleiviai, kurie per savaitę būna vidutiniškai ne mažiau kaip 5 dienas fiziškai aktyvūs

35 29 28

TV laidų žiūrėjimas Kiek laiko per savaitę žiūrimos televizijos laidos, valandomis

35 31 28

Darbas kompiuteriu Kiek laiko per savaitę dirbama ir žaidžiama kompiuteriu, valandomis

34 7 3

Antsvoris Patyčios

Moksleiviai, kurių kūno masės indeksas didesnis už 85 proc.

35 1 2

Moksleiviai, kurie dažnai patiria kitų moksleivių patyčias

35 35 35

Moksleiviai, kurie patys dažnai tyčiojasi iš kitų moksleivių

35 35 35

Laimingumas Moksleiviai, kurie nesijaučia laimingi 34 33 33

Subjektyvus sveikatos vertinimas

Moksleiviai, kurie savo sveikatą vertina blogiau negu vidutiniškai

34 33 33

* Sąrašas pradedamas mažiausią rodiklį turinčiomis šalimis. Paryškintos vietos, kurias užima penkios šalys, turinčios blogiausius rodiklius.


22

vienas didžiausių rūkančių berniukų procentas. Mūsų moksleiviams taip pat būdingas didelis TV laidų pomėgis – palyginti su kitomis šalimis, jie daug laiko, ypač berniukai, praleidžia žiūrėdami TV laidas.

VAIKŲ IR JAUNIMO SVEIKATOS UGDYMO PROBLEMŲ SPRENDIMO BŪDAI

Vaikų sveikatos problemų gausa rodo, kad vi-suomenė nesugeba užtikrinti optimalių sąlygų harmoningai jauno žmogaus raidai ir kad vaikų bei jaunimo sveikatos ugdymui skiriama nepa-kankamai dėmesio. Šių poreikių atskirai nepajė-gia patenkinti nei šeima, nei mokykla, nei sveika-tos priežiūros institucijos. Būtina dirbti kartu ir da-lytis žiniomis, patirtimi ir atsakomybe visuose lyg-menyse.

Šeima yra svarbiausia ir nepakeičiama institu-cija, kurioje turi susiformuoti kiekvieno visuome-nės nario moralinės vertybės, socialaus elgesio įgūdžiai. Statistiniai duomenys rodo, jog tradicinė šeima išgyvena krizę ir nemaža visuomenės dalis šeimoje neįgyja būtiniausių gyvenimo įgūdžių ir vertybių. Valstybė turi pasirūpinti, kaip kompen-suoti šią netektį.

Didelės viltys, siejamos su mokykla, kurios už-duotis – parengti gyvenimui naują visuomenės narį, išugdyti jį kaip savo šalies pilietį, teisingą jo požiūrį į gyvenimą ir vertybes, tarp jų ir į svei-katą kaip vertybę, taip pat ne visada pasiteisina. Mokykloje jaunuoliai įgyja žinių, tačiau neišsiug-do gyvenimui reikalingų socialinių įgūdžių, tvir-

tų vertybinių nuostatų. Lietuvoje iki šiol nėra su-sitarta nei dėl bendros sveikatos ugdymo meto-dikos, nei dėl ją įgyvendinančių institucijų tarpu-savio sąveikos, atsakomybės, atliekamo darbo re-zultatų vertinimo. Pagal šiuo metu galiojančias bendrojo lavinimo programas sveikatos ugdymas kaip atskiras dalykas nėra numatytas, todėl reko-menduojama jį integruoti į kitus dalykus. Mokyto-jai, dėstydami sveikatos ugdymo temas, neretai susiduria su sunkumais, nes sveikatos ugdymo te-mos mokykloje nėra skirstomos pagal moksleivių amžių, lytį, neaišku, kiek laiko turi būti skirta pa-mokoje sveikatai ugdyti. Išeitis – plėtoti koman-dinį darbą ir bendradarbiavimą kuriant nacionali-nes ir regionines ekspertų grupes, pajėgias išvys-tyti teorija ir praktika paremtas prevencines ir in-tervencines vaikų sveikatos priežiūros strategijas. Tokios grupės galėtų: sukurti, koordinuoti ir palaikyti gyvybingus

nacionalinius ir regioninius tinklus, užtikrinti geresnę informacijos sklaidą, pasidalyti vaiko sveikatos priežiūros atsako-

mybe, geriau panaudoti visuomenės potencialą ir re-

sursus.Tokį teiginį patvirtina ir su rūkymo profilaktika

susijusi patirtis Kauno rajone. Atlikti tyrimai rodo, kad Kauno rajone rūkančių moksleivių mažėja, o rūkančių moksleivių procentas yra mažiausias.

Siekdama įvertinti efektyvumą, 2002 ir 2004 m. Vytauto Didžiojo universiteto Psichiatrijos klini-ka 7–9 klasėse atliko tyrimą pagal PSO ir JAV pre-vencijos institucijų koordinuojamą GYTS (Global

9 pav. 7–9 klasių moksleivių rūkymo rodikliai 2001–2004 metais (proc.)


23

Youth Tobacco Survey) metodiką. Atrinktų Lietu-vos ir Kauno rajono moksleivių rūkymo rodikliai, išreikšti procentų skirtumu, pavaizduoti 9 pav.

Matyti, jog 7–9 klasių rūkančių moksleivių pro-centas Kauno rajone iki 2004 metų mažėjo gero-kai sparčiau negu visoje Lietuvoje. Tai patvirtina prielaidą, jog intensyvios, sistemingai taikomos psichologinės profilaktikos priemonės padedasumažinti 7–9 klasių moksleivių įsitraukimą į rū-kymą.

Kauno mieste ir rajone sukoncentruota dau-guma rūkymo profilaktikos iniciatyvų. Tai ir pra-dinėse klasėse taikyti spalvinimo piešinėliai, vy-resnėse klasėse – diskusija, kasmetinės „Snie-go gniūžtės“ prevencinės stovyklos ir bendravi-mo psichologijos mokyklos, NVO vykdoma „Ben-draamžis bendraamžiui“ programa. Čia buvo pra-dėtos įgyvendinti ir tarptautinės programos: „Ne-rūkanti klasė“ bei konkursas „Nepradėk ir laimėsi, mesk ir laimėsi“. Tai patvirtina mintį, kad intensy-vių, sistemingų ir profesionaliai organizuotų prie-monių taikymas gali sumažinti moksleivių įsitrau-kimą į rūkymą. Šiuos duomenis galima vertinti kaip teigiamus rūkymo profilaktikos poslinkius irįrodymą, jog platus tokių priemonių taikymas leis-tų iš esmės pagerinti situaciją šalyje.

Būtina užtikrinti, kad itin sudėtingų ir aktua-lių jaunimo sveikatos problemų sprendimas būtų pavestas šios srities specialistams ir ekspertams. Kaip vieną tokių didelės atsakomybės ir specia-laus pasirengimo reikalaujančių sričių galima pa-minėti savižudybių prevenciją. Pastaruoju metu šalyje įgyvendinama nemažai atskirų institucijų ar asmenų inicijuotų savižudybių prevencijos inicia-tyvų – tai rodo didėjantį visuomenės aktyvumą ir susirūpinimą jaunimo psichinės sveikatos proble-momis. Tačiau nepriklausomai nuo gerų norų šis fragmentiškas judėjimas neduoda apčiuopiamų rezultatų, o daugiau primena bandymus „gelbėtis savo jėgomis“. Planuodami šviečiamąją veiklą, tu-rėtume ne tik ieškoti naujų galimybių, bet ir ge-riau panaudoti turimus resursus ir sukauptą patir-tį. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Medicinos fa-kultetas ir Kauno medicinos universitetas turi pa-rengę mažiausiai tris patikrintus ir vienas kitą pa-pildančius sistemingos ir koordinuojamos švie-čiamosios jaunimo savižudybių prevencijos veik-los modelius, kurie galėtų būti diegiami Lietuvos mastu. Siūloma veikla orientuota į su jaunimu dir-bančių specialistų rengimo savižudybių prevenci-jos klausimais standartų suvienodinimą bei kryp-

tingą ir koordinuojamą šviečiamąją veiklą. Vien šių konkrečių pasiūlymų įgyvendinimas padidin-tų mokslo pagrįstų žinių prieinamumą platiems visuomenės sluoksniams bei sudarytų prielaidas geriau koordinuoti ir tęsti savižudybių prevenci-jos veiklą.

Dar vienas pavyzdys galėtų būti šiuo metu vykdoma nelegalių narkotinių medžiagų vartoji-mo profilaktika mokyklose. Nerimą kelia ir tai, kaddauguma ugdymo įstaigų narkomanijos preven-ciją tebesuvokia kaip paskaitų skaitymą ar skraju-čių leidybą. Palikus šią veiklą tik mokyklų pedago-gams neretai sulaukiamas priešingas efektas. Ne-žinodami, kokią informaciją ir kada teikti, peda-gogai dar labiau sudomina moksleivius nelega-lių medžiagų vartojimu. Nėra sistemingos ir ge-rai koordinuotos profilaktinės veiklos, kuri neap-siribotų vien tik žinių teikimu. Be to, net ir identifi-kavus problemą ar nustačius narkotikus vartojan-tį moksleivį, praktiškai nėra sukurta pagalbos to-kiam moksleiviui sistema ir viskas paliekama šei-mai. O vykstant „nesveikai“ konkurencijai tarp ug-dymo įstaigų, dauguma jų yra linkusios iš viso nu-slėpti tokių problemų egzistavimą, bijodamos su-gadinti gerą įstaigos vardą.

Taigi nepaisant išvardytų problemų, šalyje pa-mažu kaupiama ir geroji sveikatos ugdymo patirtis. 2003 m. Lietuvos apskrityse ir rajonuose vykdytos 442 sveikatos stiprinimo ir ligų bei traumų profilak-tikos programos. 49,4 proc. visų vykdomų 2003 m. programų buvo skirta ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams, jų tėvams, pedagogams.

Sėkmingai įgyvendinamos tęstinės ir nau-jos programos: „Sveikatą stiprinančios mokyklos“, „Sniego gniūžtė“ „Gyvenimo įgūdžių programa“, „Jaunimui palankios paslaugos Lietuvoje“ ir kt. Projekto „Jaunimui palankios paslaugos Lietuvo-je“ veikla skirta užtikrinti, kad 90 proc. 10–19 me-tų amžiaus vaikų turėtų reikiamų žinių apie ŽIV/AIDS plitimo priežastis ir prevencijos priemones bei kitą rizikingą elgesį.

Daugiau kaip prieš 10 metų Kauno medicinos universiteto visuomenės sveikatos specialistai pa-rengė ir įdiegė šalies mokyklose pradinių klasių ir ikimokyklinio amžiaus vaikų sveikatos ugdymo programą „Aukime sveiki“. Kasmet ši programa yra tobulinama. 2004 m. „Šviesos“ leidykla išleido jau ketvirtąjį mokymo priemonių, skirtų pradinių klasių moksleiviams, tiražą (10 pav.).

Šiuo metu sveikatą stiprinančių mokyklų pro-jekte dalyvauja 289 ugdymo institucijos, iš jų 125


24

bendrojo lavinimo mokyklos ir 164 ikimokyklinės įstaigos. Šis tinklas plečiamas toliau.

Daug tikimasi iš 2004 m. į mokyklas grąžintų sveikatos priežiūros darbuotojų, tačiau kol kas jų funkcijų ir veiklos uždavinių supratimas dar labai skirtingas.

Apibendrinus pateiktus šalies vaikų ir jaunimo gyvensenos tyrimo bei sveikatos ugdymo būklės analizės duomenis, galima padaryti šias išvadas:

1. Daugelis mūsų moksleivių gyvensenos ir sveikatos rodiklių, palyginti su kitų šalių mokslei-vių rodikliais, turi neigiamų ypatumų, stebimas žalingų įpročių (rūkymo, alkoholio, narkotinių ir toksinių medžiagų vartojimo) plitimas. Taigi gali-ma konstatuoti, kad situacija yra nepalanki ir ne-leidžia tikėtis sėkmingo Lietuvos sveikatos pro-gramos numatytų tikslų pasiekimo.

2. Vaikų ir jaunimo sveikatos ugdymas, kaip viena iš svarbiausių priemonių nubrėžtiems tik-slams pasiekti, blogai organizuotas ir nepakanka-mai efektyvus.

3. Siekiant efektyvesnio vaikų ir jaunimo svei-katos ugdymo, būtina skubiai inventorizuoti visų institucijų ir žinybų šios veiklos galimybes, per-žiūrėti taikomas metodikas, pasirinkti tiktai efek-tyviausias, pagrįstas moksliniais tyrimais, numa-tyti šiai veiklai reikalingų lėšų. Ypač svarbu plėto-ti komandinį darbą ir bendradarbiavimą kuriant nacionalines ir regionines ekspertų grupes, pajė-gias plėtoti teorija ir praktika paremtas preven-

cines ir intervencines vaikų sveikatos priežiūros strategijas, valstybės politiką dar labiau orien-tuoti į bendruomenę, visuomenines organizaci-jas, šeimą.

2.1.2. EKSTREMALIOS SVEIKATAI SITUACIJOS

G. Kligys, V. Gailius, B. Morkūnas, A. Mastauskas

Vis labiau kintanti gamtinė aplinka, klimato sąlygos, politiniai ir socialiniai veiksniai, daugy-bė naujų technologijų, pavojingos medžiagos ir įrenginiai, nauji infekcinių ligų sukėlėjų tipai ga-li tapti nelaimių kaltininkais. Ekstremalios situaci-jos yra neišvengiamos, jų valdymas, kaip ir kiek-viena su valdymu ar vadyba susijusi problema, tu-ri būti planuojamas, iš anksto suderinamos valdy-mo procedūros, kurios taikomos kilus vienokiai ar kitokiai ekstremaliai situacijai.

Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžia, pažen-klinta skaudžių 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių Jung-tinėse Amerikos Valstijose, tapo didelių permainų pradžia pasaulio bendruomenėje. Išblėsus šaltojo karo laikotarpio prisiminimams, šie įvykiai priver-tė ne vieną pasaulio valstybę ir daugelį tarptauti-nių organizacijų peržiūrėti nuolatinę parengtį ga-limoms ekstremalioms situacijoms. Lietuvoje tai buvo pokyčių ekstremalių situacijų prevencijos, valdymo ir pasekmių likvidavimo srityje pradžia. Ypatingas dėmesys atkreiptas į teroro aktų gali-mybę, galimą radioaktyviųjų, cheminių ir biologi-nių medžiagų panaudojimą. Dėl terorizmo apraiš-kų, įgavusių ypač grėsmingas formas, tapo labai svarbus asmens sveikatos priežiūros įstaigų pasi-rengimas galimiems terorizmo išpuoliams. Tero-ristams pasirinkus taikiniu masinio žmonių buvi-mo vietas, kyla nemažai problemų suteikiant sku-biąją medicinos pagalbą, kai vienu metu yra daug sunkių sužalojimų ir stresą patyrusių žmonių.

Apibūdinant galimą ekstremalių situacijų įta-ką Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai, gali-ma skirti šiuos neigiamo poveikio aspektus: daug nukentėjusiųjų vienu metu arba grėsmė

didelės žmonių grupės sveikatai ir gyvybei; gali atsirasti pokyčių pavojingoje zonoje (gy-

venamosios aplinkos, oro, maisto produktų ir geriamojo vandens tarša, užkrečiamųjų ligų protrūkiai, psichosocialiniai veiksniai, sociali-

10 pav. Sveikatos ugdymo vadovėlio, skirto pradinių klasių moksleiviams, viršelis


25

nės gerovės infrastruktūrų veiklos sutrikimai ir kt.);

galimi sveikatos priežiūros įstaigų veiklos su-trikimai (patekimas į užterštą zoną, veiklos su-stabdymas dėl kitų ūkio subjektų veiklos sutri-kimo – ryšių, energijos, vandens, šilumos tieki-mo, sugriovimo ir kt.). Aktyvus dalyvavimas bendroje Lietuvos civili-

nės saugos ir gelbėjimo sistemos veikloje sudaro prielaidas tikėtis sėkmingesnių ekstremalių situa-cijų prevencijos veiksmų, o jiems įvykus – valdy-mo ir pasekmių likvidavimo veiksmų. 1998 m. pri-ėmus Civilinės saugos įstatymą ir tam tikrus poį-statyminius aktus, buvo suformuotos pagrindinės teisinės prielaidos Lietuvos Respublikos civilinės saugos ir gelbėjimo sistemai kurti bei egzistuoti. Šio įstatymo 30 straipsnis nustatė, kad asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos turi būti pasirengusios organizuoti savo įstaigų veiklą eks-tremalių situacijų atvejais pagal iš anksto pareng-tą pasirengimo ir veiklos ekstremaliomis situaci-jomis planą, kuris rengiamas pagal Sveikatos ap-saugos ministerijos patvirtintas rekomendacijas. Vadovaujantis šių rekomendacijų nuostatomis, 2004 m. daugelis asmens ir visuomenės sveika-tos priežiūros įstaigų rengė ir koregavo pasiren-gimo veiklai ir veiklos ekstremaliomis situacijomis planus. Sveikatos priežiūros įstaigų planavimo bei pasirengimo ekstremalioms situacijoms procesas perėjo į kokybiškai naują etapą. 2004 m. atnaujin-ta Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių si-tuacijų valdymo centro sudėtis ir nuostatai, pa-rengtas ir patvirtintas Visuomenės sveikatos prie-žiūros priemonių, kurios atliekamos cheminio už-teršimo atvejais, sąrašas, parengtas higienos nor-mos „Visuomenės sveikatos priežiūros organizavi-mas cheminio užteršimo atvejais“ pakeitimo pro-jektas. Rengdamasis reaguoti į radiacines (bran-duolines ir radiologines) avarijas bei galimus tero-rizmo atvejus, Radiacinės saugos centras parengė avarinės parengties planą.

Atsižvelgiant į PSO programos „Sveikata 21“ siūlomas strategijas ekstremalių situacijų srityje – tarpsektorinio (tarpžinybinio) pasirengimo svar-bą, pagalbos ir paramos procedūrų formavimą, regioninį veiksmų planavimą bei koordinavimą, – ypač daug dėmesio skirta tarpžinybinio ben-dradarbiavimo plėtrai ir bendram veiksmų plana-vimui. Aktyviai dalyvauta atnaujinant Gyventojų apsaugos Ignalinos AE avarijos atveju planą, įgy-vendinant Programos prieš terorizmą, Teroro aktų

sukeltų krizinių situacijų likvidavimo programos ir Mobilizacijos programos nuostatas. Svarbų dar-bą atliko tarpžinybinės komisijos ir darbo grupės: Grėsmių ir krizinių reiškinių monitoringo bei kri-zių prognozavimo ekspertų grupė, Bendrojo pa-galbos centro įsteigimo ir skubaus iškvietimo te-lefono numerio 112 įvedimo valdymo grupė, Kri-zių prevencijos komitetas, Tarpžinybinė koordina-cinė komisija prieš terorizmą ir kt.

Lietuvos įsiliejimas į Europos Sąjungą taip pat darė įtaką tam tikriems Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos pasirengimo veiklai ir veiklos ekstremaliomis situacijomis sistemos pokyčiams. Aktyviai dalyvaujama Europos Komisijos Sveika-tos saugumo komiteto ir jo darbo grupių veiklo-je, teikiama informacija apie Lietuvos nacionali-nės sveikatos sistemos pasirengimą veiklai gali-mų teroro aktų atvejais. 2004 m. sausio mėn. Lie-tuvoje lankėsi Europos Komisijos Sveikatos sau-gumo komiteto ekspertai; jie vertino Lietuvos na-cionalinės sveikatos sistemos pasirengimą veiks-mams, jei būtų panaudotas biologinis ir cheminis ginklas. Vadovaujantis Europos Parlamento ir Ta-rybos 2002 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 1786/2002 EC, patvirtintos Europos Bendrijos veiksmų visuomenės sveikatos srityje programos (2003–2008), Europos Komisijos Pasirengimo ir reagavi-mo į biologinių ir cheminių agentų atakas koo-peravimo programos nuostatomis (2001) bei Eu-ropos Komisijos Sveikatos saugumo komiteto re-komendacijomis, siekiant užtikrinti greito atsa-ko į grėsmes sistemos sukūrimą, rengiami biolo-ginių, cheminių, radiologinių ekstremalių situaci-jų ekspertų sąrašai; įvertintos sveikatos priežiūros įstaigų reagavimo į biologinės, cheminės ar radio-loginės kilmės išpuolius galimybės; Sveikatos ap-saugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situaci-jų centre užtikrinamas informacijos priėmimas ir perdavimas Lietuvos ir Europos Sąjungos bei ki-toms institucijoms.

2003–2004 metais sėkmingai įgyvendin-tas PHARE projektas „Radiacinė sauga“, kurio dė-ka Radiacinės saugos centrui pateikta laboratori-nė įranga, parengta specialistų bei sukurta reikia-ma radiologinių tyrimų sistema, būtina branduo-linėms ar radioaktyviosioms medžiagoms, kurios gali būti panaudotos terorizmo tikslams, aptikti ir identifikuoti. Šiam projektui įgyvendinti EuroposSąjunga skyrė 2 mln. eurų.

Ekstremalioms situacijoms valdyti ir likviduoti būtinas nuolatinis specialistų ir sveikatos priežiū-


26

ros įstaigų darbuotojų mokymas per pratybas, tre-niruotes ir seminarus. Sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai ir specialistai aktyviai dalyvavo praty-bose „Operatyvinių grupių, gelbėjimo pajėgų, Ši-lutės r. ir Pagėgių savivaldybių institucijų veiksmai organizuojant situacijos valdymą, veiksmų koordi-navimą ir informacijos perdavimą kilus potvyniui Nemuno žemupyje“, tarptautinėse mokomosiose taktinėse pratybose „Naftos produktų išsiliejimo likvidavimas, NOSE 2004“. Ypač svarbios ir atsa-kingos tarptautinės pratybos RESCUER/MEDCUER 2004, kuriose kartu su karo medikais aktyviai da-lyvavo Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstrema-lių sveikatai situacijų centras, Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus ligoninės bei jų specialistai. Lietuvos įsi-jungimas į Europos Sąjungą ir NATO leidžia tikė-tis, jog vis svarbesnis taps regioninis bendradar-biavimas rengiantis galimoms nelaimėms. Dauge-lis nelaimių gali tapti bendromis nelaimėmis, to-dėl glaudus kaimyninių valstybių bendradarbiavi-mas ir parama bus ypač reikalingi.

Siekdamas reikiamai parengti valstybės ins-titucijų specialistus perspėti galimas radiacines avarijas ir terorizmo atvejus bei likviduoti jų pa-sekmes, Radiacinės saugos centras kartu su Jung-tinių Amerikos Valstijų ir Švedijos ekspertais orga-nizavo mokymo kursus, pratybas, seminarus, mo-kė muitininkus, pasieniečius ir kitų žinybų atsto-vus dirbti su radioaktyviųjų medžiagų nustatymo įranga.

Vykdant Europos Komisijos sprendimą Nr. 2000/57/EB „Dėl ankstyvo perspėjimo ir reaga-vimo sistemos atliekant užkrečiamųjų ligų profi-laktiką ir kontrolę“, vienas svarbiausių uždavinių Europos Bendrijos šalyse yra sukurti sistemą, skir-tą pranešimams apie nustatytą grėsmę visuome-nei, taip pat informacijos pasikeitimui tarp kiek-vienos valstybės narės kompetentingų visuome-nės sveikatos institucijų, ir sukurti specifinius grei-tojo įspėjimo tinklus.

Įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos bei Europos Komisijos sprendimus, Lietuvos Res-publikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos irkontrolės įstatymo nuostatos suderintos su Euro-pos teise, parengti ir patvirtinti sveikatos apsau-gos ministro įsakymai: „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsau-

gos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 673 „Dėl Privalomojo epidemiologinio regis-travimo, privalomojo informacijos apie epide-miologinio registravimo objektus turinio ir in-

formacijos privalomojo perdavimo tvarkos pa-tvirtinimo“ pakeitimo“ ( 2004-05-10, Nr. V-348);

„Dėl Užkrečiamųjų ligų ir sveikatos problemų, dėl kurių turi būti atliekama epidemiologinė priežiūra, sąrašo ir informacijos teikimo tvar-kos patvirtinimo“ (2004-05-28, Nr. V-3970);

„Dėl užkrečiamųjų ligų, išvardintų Europos Ko-misijos sprendimuose Nr. 2000/96/EB/, 2003/542/EB bei 2003/534/EB, atvejų apibrėžimų patvirtinimo“ (2004-05-10 Nr. V-344);

„Dėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų, kurie gali būti panaudoti kaip biologinis agentas, sąrašo patvirtinimo“ (2004-04-07 Nr. V-197);

„Dėl maisto tvarkymo įmonėse (skyriuose) ki-lusių per maistą plintančių užkrečiamųjų ligų protrūkių tyrimo taisyklių tvirtinimo“ (2004-11-09, Nr. V-772).Pagal Lietuvos Respublikos žmonių užkrečia-

mųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pakei-timo įstatymo (Žin., 2001, Nr. 112–4069) 3 straips-nio 2 dalį Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybi-nių registrų vyriausiojo tvarkytojo funkcijos dele-guotos Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontro-lės centrui – institucijai, kompetentingai naciona-liniu lygmeniu rinkti informaciją, susijusią su už-krečiamųjų ligų epidemiologine priežiūra. Šiuo metu renkami ir kaupiami suminiai duomenys.

Nuo 2000 m. Europoje veikia Užkrečiamųjų li-gų priežiūros bazinis tinklas (BSN), kurio tikslas yra sekti užkrečiamųjų ligų tendencijas visoje Eu-ropoje. Šiame tinkle kaupiama informacija apie 40 užkrečiamųjų ligų (2003/542/EB). Duomenys apie jas bus teikiami Užkrečiamųjų ligų specifiniamspriežiūros tinklams, todėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės registruose turės būti indivi-dualūs (ne suminiai) duomenys apie užkrečiamą-sias ligas. Būtina šalyje skubiai pradėti kompiuteri-zuotos užkrečiamųjų ligų pranešimų sistemos kū-rimo darbus.

Nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. Kauno ir Vilniaus apskrityse pradėjo veikti kompiuterinės užkre-čiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros progra-mos diegimo studija. Švedijoje naudojama kom-piuterinė užkrečiamųjų ligų duomenų apskaitos programa SMITTADM buvo išversta ir adaptuota Lietuvos poreikiams. Atlikti pirmieji darbai: elek-troninis duomenų kaupimas ir saugojimas, pa-ieška pagal atitinkamus ligų kriterijus ir sumi-nių duomenų pateikimas pagal statistinės atas-kaitos formą Nr. 4 „Sergamumas užkrečiamosio-mis ligomis“. Kitame etape įsijungs mikrobiologi-


27

nės laboratorijos, kurios teiks duomenis apie iš-skirtus užkrečiamųjų ligų sukėlėjus, duomenys bus perkeliami į statistines analizės programas ir WEB tinklalapį.

Įgyvendinant Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos pasirengimo veiklai krizių ir ekstrema-lių situacijų atvejais koncepcijos nuostatas, sie-kiama: tobulinti efektyvią Lietuvos nacionalinės svei-

katos sistemos valdymo krizių ir ekstremalių situacijų atvejais sistemą;

derinti veiklos ekstremaliomis situacijomis procedūras su Europos Sąjungos teise ir NATO bendrosiomis veiklos procedūromis;

tobulinti efektyvią visuomenės informavimo apie ekstremalių situacijų grėsmę sveikatai ir saugos priemones sistemą;

diegti vienodus sveikatos priežiūros įstaigų pasirengimo veiklai bei veiklos krizių ir ekstre-malių situacijų atvejais planavimo principus ir metodikas; daugiau dėmesio skirti preven-ciniam krizių ir ekstremalių situacijų valdymo modeliui;

didinti apskričių ir savivaldybių gydytojų vaidmenį koordinuojant sveikatos priežiūros įstaigų veiklą krizių ir ekstremalių situacijų at-vejais;

formuoti ir tobulinti psichologinės pagalbos teikimo sistemą krizių ir ekstremalių situacijų atvejais;

plėtoti karinių ir civilinių sveikatos priežiūros pajėgų bendradarbiavimą, kooperuoti ištek-lius likviduojant ekstremalias situacijas;

dalyvauti bendroje Baltijos šalių regiono veik-loje didelio masto krizių ir ekstremalių situa-cijų atvejais (keistis informacija, teikti pagal-bą ir kt.).

2.1.3. LIGŲ PROFILAKTIKA IR KONTROLĖ

2.1.3.1. UŽKREČIAMOSIOS LIGOS

G. Kligys, B. Morkūnas, R. Vaitkienė, S. Čaplinskas

Užkrečiamųjų ligų plitimą lemia ekonominiai, socialiniai, ekologiniai veiksniai, gyventojų de-mografiniai ir elgesio pokyčiai, tarptautinių ke-

lionių, gyventojų migracijos bei komercijos suak-tyvėjimas, technologijų plėtra, galima bioteroriz-mo grėsmė, mikroorganizmų prisitaikymas ir kin-tamumas, infekcinių ligų kontrolės priemonių ne-paisymas ir kt.

Dėl šių veiksnių užkrečiamosios ligos Lietuvo-je bei visame pasaulyje yra prioritetinė visuome-nės sveikatos problema. Šių ligų epidemiologinę priežiūrą Lietuvoje vykdo 11 visuomenės sveika-tos centrų (1 pav.).

1999 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įsteigė Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlė-jų valstybės registrus, kurių vyriausiojo tvarkytojo funkcijos deleguotos Užkrečiamųjų ligų profilakti-kos ir kontrolės centrui. Į šiuos registrus visuome-nės sveikatos priežiūros įstaigos teikia suminius duomenis apie užkrečiamąsias ligas ir jų sukėlė-jus. Siekiant operatyviai reaguoti į nepalankias epidemiologines aplinkybes ir valdyti epidemi-nį procesą, labai svarbu įdiegti individualių atve-jų kompiuterizuotą užkrečiamųjų ligų ir jų sukė-lėjų registravimo bei stebėjimo sistemą. Tokia sis-tema jau veikia Vilniaus ir Kauno apskrityse. 2005 metais kompiuterizuota užkrečiamųjų ligų regis-tracija turi būti įdiegta visose apskrityse.

Užkrečiamųjų ligų epideminiam procesui val-dyti labai svarbi yra įstatyminė bazė. Užkrečia-mųjų ligų epidemiologinė priežiūra vykdoma pa-gal 2001 m. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontro-lės įstatymo pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendini-mą reglamentuojančius teisės aktus.

Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, ša-lyje adaptuoti Europos Sąjungos dokumentai (2 pav.). Atsižvelgus į šių dokumentų nuostatas, nu-statytas užkrečiamųjų ligų ir sveikatos problemų, dėl kurių turi būti atliekama epidemiologinė prie-žiūra, sąrašas ir informacijos teikimo tvarka (Žin.,

1 pav. Užkrečiamųjų ligų priežiūrą Lietuvoje vykdančių įstaigų tinklas


28

2004, Nr. 90-3317), peržiūrėtas registruojamų už-krečiamųjų ligų sąrašas (Žin., 2003, Nr. 12-444; 2004, Nr. 82-2961), sudarytas Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų, kurie gali būti panaudoti kaip biologi-nis agentas, sąrašas (Žin., 2003, Nr. 37-1625), pa-tvirtinti užkrečiamųjų ligų apibrėžimai (Žin., 2004, Nr. 82-2958), kuriais turi vadovautis asmens ir vi-suomenės sveikatos priežiūros įstaigos, diagno-zuodamos ir teikdamos informaciją apie užkrečia-mąsias ligas. Konstatuotina, kad šalyje sukurta už-krečiamųjų ligų profilaktikos įstatyminė bazė ati-tinka tarptautinės teisės nuostatas ir leidžia valdy-ti šių ligų epideminį procesą šalyje.

Pagrindinė užkrečiamųjų ligų profilaktikos irkontrolės strategija šalyje yra šių ligų žalos sveika-tai mažinimas nuolatos vykdant programas, susi-jusias su visuomenės sveikatai didžiausią įtaką tu-rinčių užkrečiamųjų ligų išaiškinimu ar plitimo ap-ribojimu bei kontrole. Įgyvendinant Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nuta-rimo Nr. 543 nuostatas dėl užkrečiamųjų ligų pro-filaktikos ir kontrolės valstybės strategijos, bu-vo parengtos ir patvirtintos atskirų užkrečiamų-jų ligų profilaktikos programos: Nacionalinė imu-noprofilaktikos programa, Valstybinė 2003–2008m. ŽIV/AIDS profilaktikos ir kontrolės programa,Užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros ir kontrolės programa 2003–2006 m., Virusinių he-patitų B ir C epidemiologinės priežiūros ir kontro-

lės programa 2001–2005 m., Pavojingų ir ypač pa-vojingų užkrečiamųjų ligų įvežimo ir išplitimo epi-demiologinės priežiūros ir kontrolės programa 2005–2007 m. ir kt.

Lietuvoje asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose yra 33 mikrobiologijos labo-ratorijos. Diagnozuojant užkrečiamąsias ligas, kei-čiantis informacija apie jas bei epidemiologinę padėtį šalies viduje bei tarp ES šalių, būtina užtik-rinti visapusišką laboratorinių tyrimų patikimu-mą ir tikslumą, įdiegti šiuolaikinius sukėlėjų tipa-vimo metodus (fagotipavimą, kitus molekulinius metodus). Siekiant tai įgyvendinti, būtina raciona-liai panaudoti lėšas, optimizuoti užkrečiamųjų li-gų mikrobiologinės diagnostikos sistemą. Įgyven-dinant šiuos tikslus bei Lietuvos sveikatos progra-mos nuostatas, sustambintos mikrobiologijos la-boratorijos Visuomenės sveikatos centruose, prie apskričių prijungtos smulkesnės filialų laboratori-jos; Vilniaus m. infekcinės ligoninės mikrobiologi-jos laboratorija sujungta su Tuberkuliozės ligoni-nės mikrobiologijos laboratorija. 2003 m. įkurtas Nacionalinis visuomenės sveikatos tyrimų cen-tras. Planuojama sujungti neperspektyvias, ma-žai tyrimų atliekančias laboratorijas su stambes-nėmis, kurios aptarnautų atitinkamus regionus, ir jas akredituoti.

Užkrečiamųjų ligų epidemiologinę priežiū-rą ir kontrolę vykdančių įstaigų specialistai daly-vauja tarptautinių užkrečiamųjų ligų epidemio-loginės priežiūros tinklų veikloje: baziniame prie-žiūros tinkle (BSN), ankstyvo perspėjimo ir reaga-vimo sistemoje (EWRS), tinkle, skirtame infekcinių ligų išteklių inventorizacijai Europoje (IRIDE), vak-cinomis valdomų infekcinių ligų Europos Bendri-jos priežiūros (EUVAC), Europos antimikrobinių vaistų suvartojimo stebėjimo (ESAC), Europos sal-moneliozių, kampilobakteriozių ir VTEC priežiūros (ENTER-NET), Europos legioneliozės priežiūros (EWGLI-NET) ir kituose tinkluose. Jie skirti prane-šimams apie nustatytą grėsmę visuomenei bei in-formacijos pasikeitimui tarp kiekvienos valstybės narės kompetentingų visuomenės sveikatos insti-tucijų. Šių tinklų, ypač ankstyvo perspėjimo ir rea-gavimo sistemos, dėka galima greitai reaguoti į susiformavusias užkrečiamųjų ligų grėsmes ir tin-kamai pasirengti tokioms grėsmėms išvengti. Tai būtų ypač svarbu organizuojant priemones už-krečiamųjų ligų židiniams, atsiradusiems dėl bio-terorizmo, likviduoti ar retai pasitaikančioms li-goms atpažinti ir jų profilaktikai.

Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas 2119/98/EB dėl užkrečiamųjų ligų epidemio-loginės priežiūros ir kontrolės tinklo Bendri-

joje sukūrimo

2 pav. Europos Sąjungos dokumentai, reglamentuojantys užkrečiamųjų ligų

epidemiologinę priežiūrą

• Europos Komisijos sprendimas 2000/57/EK dėl ankstyvo perspėjimo ir reagavimo sistemos atliekant užkrečiamųjų ligų pro-filaktiką ir kontrolę

• Europos Komisijos sprendimas 2000/96/EK dėl užkrečiamųjų ligų, kurios pa-gal Europos Parlamento ir Tarybos spren-dimą 2119/98/EB turės būti palaipsniui įtrauktos į Bendrijos tinklą

• Europos Komisijos sprendimas 2002/253/EK, nustatantis atvejų (ligų) apibrė-žimus, naudotinus pateikiant dokumen-tus apie užkrečiamąsias ligas į Bendrijos tinklą, sukurtą Europos Parlamento ir Ta-rybos sprendimu 2119/98/EB


29

Užkrečiamosiomis ligomis šalies gyventojai serga gana dažnai. Pavyzdžiui, 2003 ir 2004 me-tais Lietuvoje užregistruoti atitinkamai 4 282 065 ir 4 396 144 įvairių ligų atvejų, iš jų atitinkamai 679 856 ir 639 536 atvejai, arba atitinkamai 15,9 ir 14,6 proc., sudaro užkrečiamosios ligos (1 len-telė).

2003 metais gripas ir ūmios viršutinių kvėpa-vimo takų infekcijos sudarė apie 92 proc. visų už-krečiamųjų ligų. Žarnyno užkrečiamosiomis li-gomis susirgo daugiau kaip 14 tūkst. gyventojų, daugiau kaip 27 tūkst. apsikrėtė ar susirgo para-zitinėmis ligomis, daugiau kaip 6,4 tūkst. – nie-žais, apie 1,8 tūkst. – pedikulioze, daugiau kaip 400 – sifiliu ir apie 500 – gonorėja (3 pav.). Ma-noma, kad sergančiųjų atskiromis užkrečiamo-siomis ligomis skaičius yra daug didesnis už ofi-cialųjį, nes sergantieji lengvomis formomis daž-niausiai į medikus nesikreipia arba šios ligos sle-piasi po kitų ligų diagnozėmis.

Per paskutinius 10 metų Lietuvoje sergančių-jų ūmiomis žarnyno infekcijomis nemažėja, tačiau stebimos skirtingos sergamumo atskiromis infek-cijomis tendencijos. Kasmet daugėja diagnozuo-jamų kampilobakteriozės, rotavirusinio gastroen-terito atvejų. Tuo tarpu Lietuvos gyventojų serga-mumas salmonelioze, šigelioze (bakterine dizente-rija) turi tendenciją mažėti. Nuolat mažėja susirgi-mų vidurių šiltine (nuo 35 atvejų 1990 m. iki 4 atve-jų 2002 m.), botulizmu (nuo 40 atvejų 1995 m. iki 6 atvejų 2002 m.).

Lietuvos gyventojų sergamumą ūmiomis žar-nyno infekcijomis lemia: nepatikima maisto ir ge-riamojo vandens kokybė, patogeniniais mikroor-

ganizmais (salmonelėmis, listerijomis, kampilo-bakterijomis) užterštos žalios mėsos bei paukštie-nos tiekimas į prekybos tinklą, viešojo maitinimo, vaikų ugdymo įstaigas, nepakankamas gyventojų higieninis išprusimas.

Dažniausiai registruojami pavieniai susirgimų ūmiomis žarnyno infekcijomis atvejai, tačiau kasmet neišvengiama ir šių ligų protrūkių. 1995–2003 me-tais Lietuvoje buvo kasmet registruojama nuo 20 iki 66 ūmių žarnyno užkrečiamųjų ligų protrūkių. Dau-giausia jų pasitaiko dėl namuose, ikimokyklinėse vaikų ugdymo įstaigose, mokyklose, kavinėse, resto-ranuose, konditerijos įmonėse nesaugiai pagaminto maisto (4 pav.).

Pastaraisiais metais labai pagausėjo erkių. Vi-suose šalies administraciniuose vienetuose nu-statytas erkių apkrėstumas erkinio encefalito vi-rusu (202 vietovės) ir 41 administraciniame viene-te erkių apkrėstumas Laimo ligos sukėlėju (89 vie-tovės). Remiantis daugiamečio sergamumo duo-menimis, Lietuvoje kasmet užregistruojama apie 300–400 erkinio encefalito ir daugiau kaip 1000 Laimo ligos atvejų. Nuo 1993 m. sergamumas er-kių platinamomis ligomis ėmė didėti. Vis aktuales-nė problema tampa užsikrėtimas erkinio encefa-lito virusu vartojant žalią ožkų ar karvių pieną bei jo produktus.

Pastaraisiais metais Lietuvoje yra nepalan-ki pasiutligės epizootologinė ir epidemiologinė situacija. Padidėjusi laukinių gyvūnų populiaci-ja sąlygoja pasiutligės židinių susiformavimą vi-soje šalies teritorijoje ir kelia realią grėsmę žmo-nėms užsikrėsti pasiutligės virusu. Sveikatos prie-žiūros įstaigų specialistų pastangos negali sustab-

1 lentelė. Sergamumas užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2000–2004 metais

Metai 2000 2001 2002 2003 2004

Visos ligos 4 696 543 4 285 032 4 261 491 4 282 065 4 396 144

Užkrečiamosios ligos 698 477 610 993 615 179 679 856 639 536

Procentai 14,8 14,2 14,4 15,9 14,6

3 pav. Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis struktūra Lietuvoje 2003 m. (proc.)

4 pav. Žarnyno infekcijų protrūkiai pagal kilimo vietą 1998–2003 metais


30

dyti pasiutligės viruso plitimo gamtoje. Tik atlie-kant laukinės faunos oralinę pasiutligės vakcina-ciją visoje Lietuvos teritorijoje ir kaimyninėse ša-lyse bei reguliariai skiepijant naminius gyvūnus nuo pasiutligės, galima sustabdyti pasiutligės vi-ruso cirkuliavimą gamtoje ir sumažinti žmonių už-sikrėtimo galimybę.

Per pastarąjį dešimtmetį įvyko ūmių virusinių hepatitų epidemiologinių dėsningumų žymių po-kyčių. Pastaraisiais metais labai sumažėjo serga-mumas hepatitu A, bendroje virusinių hepatitų struktūroje vyrauja hepatitai B ir C. Atsižvelgiant į epidemiologinę situaciją bei PSO Europos regiono rekomendacijas, parengta ir 2001 m. sveikatos ap-saugos ministro įsakymu patvirtinta Virusinių he-patitų B ir C epidemiologinės priežiūros ir kontro-lės programa 2001–2005 m. Virusinių hepatitų B ir C rizikos veiksnių struktūroje vyrauja intraveninis narkotikų vartojimas, o hepatito B – ir nesaugūs heteroseksualūs lytiniai santykiai. Jei ateityje ne-pavyks sumažinti narkomanijos didėjimo tenden-cijos, sergamumas virusiniais B ir C hepatitais taps dar didesnė visuomenės sveikatos problema.

Stiprėja nacionalinis atsakas į ŽIV/AIDS proble-mas. 2003 metų pabaigoje, atsižvelgus į epidemio-loginius pokyčius bei tarptautinius dokumentus, atnaujinta, patvirtinta ir pradėta įgyvendinti Vals-tybinė ŽIV/AIDS profilaktikos ir kontrolės 2003–2008 m. programa. Joje numatyta daug profilakti-kos ir kontrolės priemonių siekiant pristabdyti ŽIV infekcijos plitimą, sumažinti neigiamas ŽIV infekci-jos pasekmes individui bei visuomenei. Atsižvelg-dama į geriausią kitų šalių praktiką, Lietuva diegia modernius ŽIV/AIDS prevencijos metodus ir siekia iki 2010 m. išlikti mažą ŽIV/AIDS paplitimą turin-čia šalimi, kaip tai numato Lietuvos sveikatos pro-grama. Dideliu ŽIV prevencinės veiklos pasiekimų įvertinimu Lietuvoje laikytina Sveikatos apsau-gos ministerijos ir Lietuvos AIDS centro inicijuo-ta ir Europos Komisijos bei Lietuvos Vyriausybės 2004 m. organizuota II atvira Europos AIDS konfe-rencija „Europa ir ŽIV infekcija bei AIDS: nauji iššū-kiai, naujos galimybės“. Šios konferencijos dalyviai – Europos Sąjungos šalių bei kaimyninių valstybių sveikatos ministrai, Europos Komisijos, Pasaulio sveikatos organizacijos, Jungtinių Tautų bei įvai-rių tarptautinių organizacijų atstovai. Konferenci-ja priėmė „ŽIV/AIDS kontrolės Europos Sąjungoje ir jos kaimynystėje“ deklaraciją, vėliau pavadintą Vilniaus deklaracija. Šiame dokumente numatyta koordinuotų veiksmų programa ir priemonės ŽIV/

AIDS epidemijai Europos Sąjungos ir kaimyninėse šalyse stabdyti. Šis dokumentas svarbus ir tuo, jog jame užfiksuotos tarp ES ir kaimyninių šalių ŽIV/AIDS specialistų ir politikų pasiektas bendras susi-tarimas dėl strateginių ŽIV/AIDS profilaktikos gai-rių. Plačiau su šiuo dokumentu galima susipažinti www.aidas.lt interneto svetainėje. Vilniaus dekla-racija yra vienas svarbiausių ES ir kaimyninių ša-lių ŽIV/AIDS politiką reglamentuojantis strateginis dokumentas.

Už lytiškai plintančių infekcijų (LPI) ligų epide-miologinę priežiūrą atsakomybė deleguota ap-skričių gydytojams. Dešimtyje Lietuvos apskričių įsteigtos LPI ekspertų komisijos, padedančios ap-skrities gydytojams spręsti ŽIV infekcijos bei LPI priežiūros klausimus apskrityse. Lietuvoje 100 000 gyventojų 2003 metais užregistruota sifilio – 13,2,gonokokinės infekcijos – 14,6, lytiškai santykiau-jant plintančiomis chlamidijų sukeltomis ligomis – 11,2 atvejo.

Stebint kelių paskutinių metų LPI sergamu-mo poslinkius, vis dar negalima teigti, kad rezulta-tai atspindi realų sergamumo sumažėjimą. Verti-nant teisės aktų nustatyta tvarka pateiktą 2003 m. ataskaitą apie sergamumą LPI šalyje aiškiai maty-ti, kad reikia tobulinti epidemiologinės priežiū-ros priemones, keitimosi informacija tvarką. Pra-dėjus skaičiuoti laboratorijose atliekamus tyrimus dėl LPI ir gautus teigiamus rezultatus, paaiškėjo, jog ne visus atvejus asmens sveikatos priežiūros įstaigos praneša, chlamidinės infekcijos diagnos-tika prieinama tik keliuose didžiuosiuose mies-tuose, nors šios infekcijos paplitimas yra pats di-džiausias. Tyrimų dėl chlamidinės infekcijos Lie-tuvoje atlikta 2693, iš jų teigiamų 12,3 proc., dėl gonokokinės infekcijos teigiamų atsakymų iš la-boratorijų – 0,3 proc., dėl sifilio – 2,3 proc., dėl ŽIV – 0,4 proc.

Tuberkuliozė išlieka viena labiausiai paplitusių infekcinių ligų pasaulyje. Lietuvoje blogėjanti tu-berkuliozės epidemiologinė situacija stebima nuo praėjusio dešimtmečio vidurio. Įvertinus blogėjan-čią tuberkuliozės epidemiologinę situaciją, 1998 m. patvirtinta Valstybinė tuberkuliozės profilaktikos irkontrolės programa, kurios pagrindinis uždavinys – įgyvendinti tiesiogiai stebimo gydymo strategiją (DOTS). DOTS yra viena efektyviausių kovos su tu-berkulioze strategijų, pripažinta ir rekomenduota Pasaulio sveikatos organizacijos.

Sėkmingas šios strategijos elementų įgyven-dinimas asmens sveikatos priežiūros įstaigose pa-


31

dėjo stabilizuoti tuberkuliozės epidemiologinę si-tuaciją šalyje. Sergamumas tuberkulioze nuo 85,7 atvejų 100 000 gyventojų 1998 m. sumažėjo iki 74,4 atvejų 2003 metais.

Net 78,5 proc. naujai išaiškintų ligonių, sergančių atvira plaučių tuberkulioze, pavyko išgydyti, ženkliai sumažėjo nutraukto gydymo procentas (nuo 10,9 proc. 1999 m. iki 7,8 proc. 2002 m.). Šalyje žymios ir tuberkuliozės mirtingumo mažėjimo tendencijos: nuo 10,1 1999 m. iki 8,3 2003 m. 100 000 gyventojų.

Mikroorganizmų atsparumas antibiotikams yra rimta problema, susijusi su bendruomenės svei-kata, sveikatos paslaugų kokybe, gydymo efekty-vumu ir efektyvių resursų panaudojimu. Tai tarp-tautinė problema, todėl jai spręsti PSO 2001 m. patvirtino strategiją, o 2002 m. EK – „Rekomenda-cijas dėl teisingo antimikrobinių medžiagų var-tojimo žmonių medicinoje (2002/77/EB)“. Lietu-voje, vadovaujantis PSO ir EK rekomendacijomis, patvirtinta nuolatinė darbo grupė (sveikatos ap-saugos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymas Nr. V-530), baigiama rengti Nacionalinė antimikro-binio atsparumo valdymo programa, jau pradėti ir konkretūs darbai. Juos vykdo Higienos institu-to, KMU, VU Medicinos fakulteto, Nacionalinio vi-suomenės sveikatos tyrimų centro ir kt. instituci-jų specialistai. Šių darbų sėkmei didelės įtakos tu-ri tarptautinis bendradarbiavimas, ypač Skandina-vijos valstybių specialistų pagalba ir finansinė pa-rama (dalyvaujant Baltijos jūros regiono projek-te „Sveiki kaimynai“). Nuo 2002 m. devynioms Lie-tuvos mikrobiologijos laboratorijoms susijungus į tinklą, pradėta vykdyti invazinių bakterijų atsparu-mo stebėsena. Plečiant šią veiklą pradedama kur-ti nacionalinė antimikrobinio atsparumo stebėji-mo sistema, įsijungsianti į Europos antimikrobinio atsparumo stebėjimo tinklą (EARSS). Siekiant pa-gerinti antimikrobinių vaistų vartojimą, inicijuotas podiplominis gydytojų mokymas, išleistos metodi-nės rekomendacijos, vykdomi antimikrobinių vais-tų vartojimą nagrinėjantys moksliniai tyrimai. Pra-dėta kurti antimikrobinių vaistų vartojimo stebėse-nos sistema, prisijungta prie Europos antimikrobi-nių vaistų vartojimo stebėjimo tinklo (ESAC).

IŠVADOS

Nors šalyje įgyvendinta daugelis Lietuvos svei-katos programoje numatytų priemonių, sukur-ta stipri užkrečiamųjų ligų profilaktikos įstatymi-nė bazė, atitinkanti tarptautinės teisės nuostatas

ir leidžianti valdyti šių ligų epideminį procesą šaly-je, tačiau užkrečiamosios ligos išlieka prioritetine visuomenės sveikatos problema Lietuvoje.

PASIŪLYMAI

1. Tobulinti užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros sistemą, atsižvelgiant į Europos Sąjungos direktyvinių dokumentų nuostatas ir Pasaulio svei-katos organizacijos rekomendacijas šioje srityje.

2. Artimiausiu metu įdiegti kompiuterizuo-tą užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų registravimo ir stebėjimo sistemą.

3. Dalyvauti tarptautinių užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros tinklų veikloje.

4. Rengti tikslines užkrečiamųjų ligų priežiūros programas.

5. Stiprinti asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų rengimą ir tobulinimą už-krečiamųjų ligų profilaktikos srityje.

6. Optimizuoti mikrobiologinės diagnostikos sistemą.

2.1.3.2. TRAUMOS IR APSINUODIJIMAI

D. Vaitkaitis, E. Mačiūnas, J. Bunevičius

PSO duomenų bazės „Sveikata visiems“ duo-menimis, mirtingumas dėl nelaimingų atsitikimų ir traumų visoje Europoje turi tendenciją mažėti, tačiau Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse vis dar ke-lis kartus viršija senųjų ES šalių rodiklius.

1 pav. Standartizuotas mirtingumas dėl traumų ir apsinuodijimų Baltijos ir Europos šalyse

(100 000 gyventojų)


32

Traumos ir apsinuodijimai 2003 metais Lie-tuvoje sudarė 12,8 proc. visų mirčių. Kaip ir kelis ankstesniuosius metus, jos užima trečiąją vietą tarp mirties priežasčių Lietuvoje. Dėl traumų vyrų mirė keturis kartus daugiau negu moterų (atitin-kamai 252,5 ir 63,4/100 000). 2003 metais nuo ap-sinuodijimų ir traumų mirė 5241 (151,7/100 000) žmogus. 60,2/1000 žmonių dėl nelaimingų atsi-tikimų buvo laikinai nedarbingi. 10,8 proc. naujai pripažintų negalios atvejų sudarė traumos. Trau-mos taip pat sudarė 12 proc. visų suaugusiųjų kreipimųsi ambulatorinės pagalbos. Ambulatori-nės pagalbos 2003 metais kreipėsi 120,1/1000 su-augusiųjų ir 119,6/1000 vaikų, dėl traumų stacio-nare gydėsi 21,9/1000 suaugusiųjų ir 19,5/1000 vaikų.

Nacionalinė sveikatos taryba 2003 m. svars-tė Valstybinės traumatizmo profilaktikos 2002–2010 metų programos (Žin., 2000, Nr. 32-903) įgy-vendinimo eigą ir problemas. Pažymėta, kad trau-mos ir kiti nelaimingi atsitikimai sąlygoja tiesiogi-nes ir netiesiogines valstybės išlaidas iš valstybės biudžeto, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ir Socialinio draudimo fondo biudžeto. Traumos yra viena pagrindinių laikino užsitęsu-sio nedarbingumo priežasčių. Programa numatė trejopas profilaktikos priemones: įvykių profilak-tikos, arba aktyviosios saugos, žalos žmonių svei-katai mažinimo priemones ir mirties bei invalidu-mo profilaktikos priemones. Tačiau programostikslai nepasiekti. Šalyje daugėja traumų ir mir-čių dėl traumų, todėl programa vertinama kaip neefektyvi. Pagrindinė priežastis – programa nu-kreipta į tretinę profilaktiką, o pirminei profilakti-kai skiriama per mažai dėmesio. Nėra tarpžinybi-nio koordinavimo, nors ši funkcija pavesta Sveika-

tos apsaugos ministerijai. Programos koordinavi-mo taryba buvo neveikli. Programa menkai finan-suojama (kai kurios ministerijos programos finan-savimui 2000–2002 metais skyrė mažiau negu 10 proc. programoje numatytų lėšų), ir tai yra pagrin-dinė priežastis, dėl ko negalima įgyvendinti joje numatytų priemonių.

Nacionalinė sveikatos taryba rekomendavo Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti Valsty-binės traumatizmo profilaktikos 2002–2010 me-tų programos vykdymą, parengti bendrą veiks-mų planą įtraukiant įvairių žinybų veiksmų pla-nus ir numatant pirminės, antrinės ir tretinės trau-mų ir nelaimingų atsitikimų profilaktikos priemo-nes. Įgyvendinant šią programą, rekomenduota prioritetą profilaktikos srityje skirti aplinkos sau-gai, gyventojų įgūdžių (saugos priemonių, alko-holio kontrolės) ugdymui, ypatingą dėmesį ski-riant bendruomenių veiklai aktyvinti ir savivaldy-bių vaidmeniui didinti, statistinės informacijos sis-temai tobulinti (programoje numatytas traumų registro sukūrimas). Taip pat būtina užtikrinti as-mens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę pa-cientams po traumų, pradedant greitąja medici-nos pagalba, kokybiška pagalba stacionare ir plė-tojant efektyvią reabilitaciją.

Kol Valstybinė traumatizmo profilaktikos pro-grama nėra deramai finansuojama, atskiros insti-tucijos pavieniui stengiasi spręsti šias problemas. Klaipėdos miesto savivaldybėje patvirtinta „Sau-gios bendruomenės programa Klaipėdos mies-tui 2002–2012 metams“. Panevėžio apskrities ad-ministracija 2004 metais pirmoji Lietuvoje patvir-tino Apskrities sveikatos programą, o joje kaip vie-ną iš prioritetų – traumatizmo profilaktiką. Kaunomedicinos universitete vykdoma Skubiosios me-

2 pav. Standartizuotas mirtingumas dėl traumų ir apsinuodijimų Baltijos ir Skandinavijos šalyse (100 000 gyventojų)


33

dicinos mokslo tyrimų programa. Padedant užsie-nio specialistams Lietuvoje diegiami šiuolaikiniai pagalbos traumų atvejais ir skubiosios medicinos standartai (pažangus gyvybės palaikymas traumų atveju – ATLS, šiuolaikinė specializuota reanima-cinė pagalba – ACLS, ikistacionarinė pagalba stu-buro traumų atvejais ir kt.). Sveikatos apsaugos ministerija sudarė darbo grupę traumų registravi-mo metodikai parengti, šiam darbui talkina PSO Smurto ir sužalojimų prevencijos skyrius.

Ne geriau įgyvendinama Valstybinė saugaus eismo automobilių keliais programa. Pastarai-siais metais Lietuvoje kiekvieną dieną automobi-lių avarijose žūva vidutiniškai du žmonės. Susisie-kimo ministerijos duomenimis, Lietuvoje 2003 metais padidėjo registruotų savaeigių trans-porto priemonių skaičius ir eismo intensyvu-mas. Nors eismo įvykių skaičius beveik nepaki-to, nežymiai padaugėjo eismo įvykiuose žuvusių-jų. Šie faktai rodo, kad nelaimės tampa vis skau-desnės, jų pasekmės – didėjantis prarastų gyvy-bių skaičius bei augantys valstybės finansiniainuostoliai. 2001–2003 metais visuomenė prara-do daugiau kaip 2 mlrd. Lt (autoavarijoje praras-tos žmogaus gyvybės kaina Lietuvoje vertinama apie 1 mln. Lt).

Didėjant automobilių skaičiui, eismo įvykių, sužeistųjų ir žuvusiųjų skaičius, tenkantis 1 mln. transporto priemonių, mažėja, tačiau šie rodikliai 1 mln. gyventojų didėja. Europos Sąjungos šalyse vidutinis žuvusiųjų skaičius vienam milijonui gy-ventojų yra du kartus mažesnis.

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2004 metais tikrino, kaip vykdoma Valstybinė saugaus eismo automobilių keliais programa 2002–2004 metais. Pateikta vienareikšmė išvada – programo-je nubrėžti tikslai nepasiekti.

Apsinuodijimai įvairiomis cheminėmis me-džiagomis ir preparatais, medikamentais, alkoho-

liu bei jo surogatais, kitomis medžiagomis tebė-ra aktuali problema Lietuvoje. Mūsų šalyje 2003 metais 100 tūkst. gyventojų teko 385 apsinuodiji-mai (Norvegijoje – 239). Valstybinės ligonių kasos duomenimis, 2003 metais, palyginti su 2002 me-tais, apsinuodijimų skaičius padidėjo 23 proc. (nuo 10 831 atvejo 2002 m. iki 13 242 atvejų 2003 m.). Šie duomenys neapima lėtinių ir su priklausomy-bės ligomis susijusių apsinuodijimų. Valstybinė li-gonių kasa apsinuodijusiems asmenims gydy-ti 2003 m. išleido beveik 9 mln. Lt, t. y. 8,7 proc. daugiau, negu tam tikslui buvo skirta 2002 me-tais. 2003 metais 8936 žmonės, arba 67 proc. visų apsinuodijusių pacientų, buvo gydomi staciona-ruose. Dviem trečdaliams stacionare gydomų ap-sinuodijusių pacientų išleista 99,6 proc. visų apsi-nuodijusių ligonių gydymui skirtų lėšų. Remian-tis Valstybinės ligonių kasos duomenimis, dėl ap-sinuodijimų 2003 metais Lietuvoje mirė 121 žmo-gus (2002 metais – 183 žmonės). Šį ženklų suma-žėjimą galėjo sąlygoti daugybė veiksnių. Vienas jų – nuolat plėtojama visą parą veikiančio Apsinuo-dijimų kontrolės ir informacijos biuro veikla. Biuro gydytojai klinikiniai toksikologai 2003 metais su-teikė 693 konsultacijas kolegoms ir visuomenei, tobulino priešnuodžių įsigijimo, išdėstymo ir pa-naudojimo tvarką, organizavo mokymus. Negali-ma užmiršti, kad VLK duomenys apima tik stacio-nare įvykusias mirtis, tuo tarpu, Lietuvos sveika-tos informacijos centro duomenimis, 2002 metais dėl apsinuodijimų šalyje mirė 628 asmenys, t.y. di-džioji dalis dėl apsinuodijimų mirusių pacientų mirė negavę jokios medicininės pagalbos.

Lietuvoje didžiąją dalį apsinuodijimų sudaro apsinuodijimai medikamentais, alkoholiu ir jo su-rogatais bei nuodingųjų gyvūnų sukelti apsinuo-dijimai (3 pav.). Kaimyninėse Šiaurės šalyse vyrau-ja apsinuodijimai medikamentais, opioidais ir al-koholiu.

1 lentelė. Eismo įvykių, žuvusiųjų ir sužeistųjų juose skaičius, tenkantis 1 mln. gyventojų ir 1 mln. registruotų transporto priemonių 2001–2003 metais

Statistiniai duomenys 2001 2002 2003 Pokyčiai, proc.

2001–2002 2001–2003

Eismo įvykių skaičius per metus 1 mln. gyventojų 1715 1752 1729 +2,16 +0.82

Žuvusiųjų skaičius per metus 1 mln. gyventojų 203 201 206 -0,99 +1.48

Sužeistųjų skaičius per metus 1 mln. gyventojų 2048 2136 2106 +4,30 +2.83

Eismo įvykių skaičius per metus 1 mln. transporto priemonių

4590 4444 3952 -3,18 -13.90

Žuvusiųjų skaičius per metus 1 mln. transporto priemonių

543 509 470 -6,26 -13.44

Sužeistųjų skaičius per metus 1 mln. transporto priemonių

5459 5420 4813 -0,71 -11.83


34

Palyginus 2002 ir 2003 metais registruotų ap-sinuodijimų priežastis, galima pastebėti šiuos sta-tistikai reikšmingus pokyčius: santykinai padau-gėjo apsinuodijimų maisto produktais, iš kurių 60 proc. sudarė apsinuodijimai grybais; 1,8 karto pa-didėjo apsinuodijusiųjų buitinės chemijos pro-duktais skaičius. Šiai produktų grupei priskiriami ir apsinuodijimai smalkėmis (48 proc. visų apsi-nuodijimų buitine chemija) bei naftos produktais (22 proc.).

2003 metais didžiausias apsinuodijimų skaičius buvo užregistruotas 25–44 metų amžiaus žmo-nių grupėje (33 proc.). Būtina atkreipti dėmesį, kad 21 proc. visų apsinuodijusiųjų sudarė vaikai (2815 vaikų). Ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad 52,7 proc. vaikų apsinuodijo medikamentais; didžiau-sia dalis teko vaikų iki 5 metų grupei – jie apsinuo-dijo netinkamai namuose saugomais medikamen-tais. Antroje vietoje – vaikų apsinuodijimai alkoho-liu ir jo surogatais – 704 apsinuodijusiųjų, tai suda-ro 19,5 proc. visų apsinuodijusiųjų alkoholiu.

Nemažėjantis apsinuodijimų skaičius yra dide-lė sveikatos priežiūros problema, reikalaujanti vi-suomenės ir sveikatos specialistų dėmesio; palygi-

nus dvejų pastarųjų metų duomenis, galima kons-tatuoti, kad pirminė profilaktika šiuo metu yra ne-efektyvi. Norėtųsi, kad išliktų mirčių mažėjimo dėl apsinuodijimo tendencija ir iš tikrųjų būtų efekty-vi antrinė profilaktika. Europos šalių patirtis rodo,kad kvalifikuotai teikiamos konsultacijos telefonu visuomenei ir specialistams leidžia sumažinti ap-sinuodijimų sukeltų mirčių skaičių, apsinuodijusių pacientų gydymo trukmę bei neigiamas pasekmes. Reikia tikėtis, kad Lietuvoje antrus metus konsulta-cinę pagalbą teikiantis Valstybinio aplinkos sveika-tos centro Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuras ir toliau teiks reikiamą pagalbą.

2.1.3.3. PROFESINĖ SVEIKATA LIETUVOJE 1998–2004 METAIS

R. Jankauskas, J. Naujalis, P. Ragozinas, R. Balevičienė

Profesinės sveikatos priežiūra Lietuvoje 1999 metų kovo 18 d. įteisinta Profesinės sveikatos priežiūros įstatyme. Pagal šį įstatymą profesinės priežiūros organizavimas apima darbo aplinkos ir

3 pav. Apsinuodijimų struktūra pagal nuodingąją medžiagą 2002 ir 2003 metais

4 pav. Stacionaruose gydytų apsinuodijusiųjų pasiskirstymas pagal amžių 2003 metais


35

darbuotojų sveikatos priežiūrą. Už šios priežiūros organizavimą įmonėse atsako darbdavys, už dar-buotojų sveikatos priežiūros kokybę – darbo me-dicinos įstaigos. Darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų įgyvendinimo kontrolę įmonėse vyk-do Valstybinė darbo inspekcija. Lietuvos sveikatos programos perspektyvinis uždavinys – iki 2010 metų sukurti dirbančiųjų sveikatos priežiūros ir kontrolės sistemą, atitinkančią tarptautinius stan-dartus, o iki 2005 metų – organizuoti profesinės sveikatos priežiūrą siekiant sumažinti riziką darbe ir užtikrinti ankstyvą profesinių ligų diagnostiką.

DARBO APLINKOS RODIKLIŲ POKYČIAI

Siekiant sumažinti riziką darbe, įmonėse 1998–2002 metais Vyriausybės nustatyta tvarka buvo vykdomas darbo vietų higieninis įvertini-mas. Atlikus darbo vietų higieninį įvertinimą, bu-vo nustatoma, kiek darbuotojų dirba normalio-mis, kiek – kenksmingomis, kiek – labai kenksmin-gomis ar neatestuotinomis darbo sąlygomis. Nu-stačius kenksmingas ar labai kenksmingas darbo sąlygas, darbdavys privalėjo jas gerinti arba dar-buotojams mokėti priemokas už darbą kenks-mingomis arba labai kenksmingomis darbo sąly-gomis. Valstybinės darbo inspekcijos duomeni-mis, 1998–2002 metų laikotarpiu darbuotojų, dir-bančių kenksmingomis, labai kenksmingomis ir neatestuotinomis darbo sąlygomis, skaičius su-mažėjo nuo 15,3 proc. iki 6,0 proc. (1 pav.).

Tačiau pagal Darbo vietų higieninio įvertinimo nuostatų reikalavimus nebuvo vertinami visi profe-sinės rizikos veiksniai, todėl 2003 metais patvirtinti Profesinės rizikos vertinimo nuostatai. Pagal šių nuo-statų reikalavimus įmonėms tapo privalomi ne tik kenksmingų, bet ir pavojingų veiksnių keliamos rizi-kos tyrimai, taip pat darbų saugos ir sveikatos būk-lės vidinės kontrolės užtikrinimas bei rizikos preven-cijos priemonių planavimas. 2004 metais, palyginti su 2003 metais, padaugėjo įmonių, kuriose atlieka-mi pavojingų veiksnių keliamos rizikos tyrimai, dar-bų saugos ir sveikatos būklės vidinės kontrolės ty-rimai, sudarytas planas rizikai šalinti ar mažinti, dar-buotojai informuojami apie riziką ir jos šalinimo prie-mones. Tačiau sumažėjo įmonių, atliekančių kenks-mingų darbo aplinkos veiksnių tyrimus. Iš 2 pav. ma-tyti, kad Profesinės rizikos nuostatų reikalavimai įgy-vendinami tik 30–40 proc. Lietuvos įmonių. Tai rodo, kad šiuo metu išlieka aktuali rizikos darbe vertinimo ir prevencijos problema.

Valstybinė darbo inspekcija, kontroliuodama, kaip įmonėse įgyvendinami pagrindinių darbuoto-jų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimai, nusta-tė, kad 2001–2004 metais Lietuvoje ženkliai padau-gėjo įmonių, išpildančių šiuos reikalavimus (1 lente-lė). Nustatyta, kad 2004 metais, įgyvendinant Dar-boviečių įrengimo bendrųjų nuostatų reikalavimus, mažiausiai įmonių atitiko nėščių ir maitinančių mo-tinų darbo sąlygų reikalavimus (67 proc.) bei neįga-liųjų darbuotojų darbo organizavimo reikalavimus (68 proc.), o daugiausia – patalpų apšvietimo reika-lavimus (96 proc.). Įgyvendinant Darboviečių įrengi-mo statybvietėse nuostatus, mažiausiai įmonių ati-tiko pastolių (49 proc.) bei statybos darbų projek-tų ir juose numatytų darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus (52 proc.), daugiausia – šio teisės akto įteisinimo lokaliniuose dokumentuose reikalavimus (80 proc.). Įgyvendinant Darbo įrenginių naudoji-mo bendruosius nuostatus, mažiausiai įmonių ati-tiko įrenginių pavojaus identifikavimo ir rizikos ver-tinimo reikalavimus (44 proc.), daugiausia – šio tei-sės akto įteisinimo lokaliniuose dokumentuose rei-kalavimus (89 proc.). Įgyvendinant Krovinių kėlimo rankomis bendruosius nuostatus, mažiausiai įmo-nių atitiko krovinių ženklinimo (53 proc.), įpakavimo ir parengimo kėlimui reikalavimus (59 proc.), dau-giausia – darbuotojų sveikatos patikrinimo reikala-vimus (91 proc.). Įgyvendinant Aprūpinimo asmeni-nėmis apsaugos priemonėmis nuostatus, mažiausiai įmonių atitiko asmeninės apsaugos priemonių sąra-šų suderinimo su profesinėmis sąjungomis ir dar-buotojų atstovais reikalavimus (57 proc.), daugiau-sia – asmeninių apsaugos priemonių naudojimo už-tikrinimui reikalavimus (85 proc.). Vertinant Dirban-čiųjų potencialiai sprogioje aplinkoje nuostatų reika-lavimus, mažiausiai įmonių atitiko sprogimo rizikos įforminimo ir numatytų apsaugos priemonių reika-lavimus (62 proc.), daugiausia – šio teisės akto įtei-

1 pav. Darbo vietų skaičiaus kenksmingomis, labai kenksmingomis ir neatestuotinomis darbo sąlygomis

dinamika Lietuvos įmonėse 1998–2002 metais


36

sinimo lokaliniuose dokumentuose reikalavimus (85 proc.). Vertinant Darbuotojų apsaugos nuo chemi-nių veiksnių poveikio darbe nuostatų reikalavimus, mažiausiai įmonių atitiko šių veiksnių keliamos rizi-kos įvertinimo reikalavimus (34 proc.), daugiausia – darbuotojų aprūpinimo apsaugos priemonėmis rei-kalavimus (88 proc.).

Palyginus darbo sąlygas Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse nustatyta, kad Lietu-voje yra mažiau darbuotojų, kurie patenkinti sa-vo darbo sąlygomis (68 proc.), negu Latvijoje (70 proc.), Estijoje (71 proc.) ir daugelyje naujųjų ES šalių, ir ženkliai mažiau negu vidutiniškai seno-siose ES šalyse, kur tokių darbuotojų – 84 proc. (3 pav.).

Palyginus darbo valandas per savaitę Lietuvoje ir kitose ES šalyse matyti, kad Lietuvoje vidutiniškai dirbama 44,8 val. per savaitę (daugiau – tik Lenkijoje – 45,2 val.), tuo tarpu daugelyje naujųjų ES šalių dar-bo savaitė pastebimai trumpesnė (nuo 39,8 val. Slo-vėnijoje iki 44,4 val. Latvijoje), o senosiose ES šalyse darbo savaitės trukmė vidutiniškai 38,2 val. (4 pav.).

DARBUOTOJŲ SVEIKATOS RODIKLIŲ POKYČIAI

1998–2003 metų laikotarpiu Lietuvoje įvyko 540 mirtinų, 949 sunkūs ir 15 517 lengvų nelaimin-gų atsitikimų darbe. Per šį laikotarpį lengvų nelai-mingų atsitikimų darbe skaičius ženkliai sumažė-

2 pav. Profesinės rizikos nuostatų reikalavimų įgyvendinimas Lietuvos įmonėse 2003–2004 metais

1 lentelė. Darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų įgyvendinimas Lietuvos įmonėse

Eil. Nr. Darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai

Įmonės, įgyvendinančios teisės aktų reikalavimus, proc.

2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.

1 Darboviečių įrengimo bendrieji nuostatai 25–71 58–93 55–97 67–96

2 Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatai 18–49 49–86 35–77 49–80

3 Darbo įrenginių naudojimo bendrieji nuostatai 29–56 36–92 24–85 44–89

4 Krovinių kėlimo rankomis bendrieji nuostatai 23–55 24–90 39–93 53–91

5 Aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatai 29–54 43–84 47–94 57–84

6 Dirbančiųjų potencialiai sprogioje aplinkoje nuostatai 42–66 44–79 46–83 62–85

7 Darbuotojų apsaugos nuo cheminių veiksnių darbe nuostatai - - 29–92 34–88

3 pav. Darbuotojai, patenkinti savo darbo sąlygomis Lietuvoje ir kitose ES šalyse (proc.) 4 pav. Darbo valandų skaičius Lietuvoje ir kitose ES šalyse


37

jo. Tačiau nesumažėjo sunkių nelaimingų atsitiki-mų, o mirtinų – padaugėjo 23 proc. (5 pav.). Tai ro-do, kad priemonės, kurių ėmėsi Valstybinė darbo inspekcija, ne visus darbdavius sutelkė vykdyti sa-vo pareigą – sudaryti saugias ir sveikas darbo sąly-gas darbuotojams ir reikalauti, kad darbo vietose būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų.

Šiuo atžvilgiu pavojingiausi ekonominės veik-los sektoriai yra statyba, transportas, kiek mažiau – metalo, medžio apdirbimas, chemijos pramonė, miškininkystė, žemės ūkis, kasyba, elektros, dujų ir vandens tiekimas, statybinių medžiagų ir maisto gamyba. 2003 metais šiuose sektoriuose dirbo 28 proc. visų šalies darbuotojų, tačiau šiose įmonėse įvyko 64 proc. visų, iš jų 83 proc. sunkių, 74 proc. mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe. Didžioji su-sižalojimų dalis tenka mažoms ir vidutinėms įmo-nėms, kuriose dirba nuo 11 iki 250 darbuotojų. Kas-met daugėja atvejų, kai darbe žūva neblaivių dar-buotojų. Per pastaruosius 10 metų kas trečias dar-be žuvęs darbuotojas buvo neblaivus. Ir 2003 me-tais trečdalis nukentėjusiųjų mirtinų nelaimingų at-sitikimų metu buvo neblaivūs.

1998–2003 metais Lietuvoje 39 proc. padau-gėjo kasmet nustatomų profesinių ligų (6 pav.). Šiuos pokyčius reikėtų sieti su profesinių ligų nu-statymo tvarkos tobulinimu, nes užregistruo-

tų profesinių ligų skaičius Lietuvoje dešimterio-pai mažesnis negu Skandinavijos šalyse. Lietuvo-je profesinės ligos diagnozuojamos pavėluotai, dažniausiai tuomet, kai darbuotojas jau nebega-li grįžti į darbą ir yra invalidas. Profilaktinių sveika-tos patikrinimų metu išaiškinama tik 5–7 proc. vi-sų profesinių ligų atvejų. Kiti atvejai registruojami pačiam darbuotojui aktyviai kreipiantis į sveika-tos priežiūros įstaigas arba dėl invalidumo nusta-tymo. Kai kurios profesinių susirgimų rūšys Lietu-voje nežinomos, nes trūksta darbo medicinos gy-dytojų ir kitų profesinės sveikatos specialistų.

Palyginus Lietuvos ir kitų ES šalių darbuotojų sveikatos būklę matyti (7 pav.), kad Lietuvoje yra daugiau darbuotojų, kenčiančių su darbu susijusį nuovargį (45 proc.) negu daugelyje naujųjų ES ša-lių ir daugiau negu vidutiniškai senosiose ES šaly-se (41 proc.).

Nors naujosiose ES šalyse sveikatos pakenkimų daugiau negu senosiose ES šalyse, pravaikštų dėl sveikatos jose mažiau. Palyginus pravaikštų dažnu-mą Lietuvoje ir kitose naujosiose ES šalyse matyti, kad pravaikštų dėl profesinės ligos ar dėl kitų su svei-kata susijusių priežasčių Lietuvoje pastebimai ma-žiau negu daugelyje naujųjų ES šalių (8 pav.). Tai ro-do, kad darbuotojai slepia profesinės sveikatos pro-blemas.

5 pav. Mirtinų ir sunkių nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus dinamika Lietuvoje 1998–2003 metais

100 tūkst. dirbančių gyventojų

6 pav. Profesinių ligų skaičiaus dinamika Lietuvoje 1998–2003 metais 100 tūkst.

dirbančių gyventojų

7 pav. Darbuotojų, kenčiančių su darbu susijusį nuovargį, skaičius Lietuvoje ir kitose ES šalyse (proc.)

8 pav. Pravaikštų dažnumas dėl profesinės ligos ir kitų motyvų Lietuvoje ir kitose ES šalyse (proc.)


38

PASIŪLYMAI

Darbuotojų saugos ir sveikatos problemos ro-do, kad joms spręsti būtina sisteminga ir pastovi darbuotojų saugos ir sveikatos būklės, kitų ES šalių patirties analizė, o kai kurioms problemoms spręs-ti reikalingi tyrimai. Šiuo metu profesinės saugos ir sveikatos prioritetai ir strateginės veiklos kryptys daugiausia nustatomos remiantis Valstybinės dar-bo inspekcijos informacija. Įvertinus darbuotojų saugos ir sveikatos būklę šalies įmonėse, 2004 me-tais Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius patvirtino nutarimą „Dėl prie-monių darbuotojų saugos ir sveikatos būklei gerin-ti“, kuriame numatytos konkrečios priemonės sie-kiant, kad įmonėse būtų išvengta nelaimingų atsi-tikimų darbe, profesinių susirgimų bei darbuoto-jų saugos ir sveikatos teisės aktų pažeidimų. Tačiau vien tik Valstybinės darbo inspekcijos instituciniai pajėgumai nepakankami visapusiškai darbuotojų saugos ir sveikatos būklės įmonėse analizei atlikti ir atskirų problemų sprendimo būdams parengti. Nuo 2004 metų pradžios, įsigaliojus naujos redak-cijos Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymui, dalį šio draudimo lėšų numatyta skirti nelaimingų at-sitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai. Tai su-daro prielaidas įgyvendinti PHARE Dvynių projekto (LI9911.01) ekspertų išvadas dėl profesinės sveika-tos ir saugos valdymo veiksmingumo stiprinimo, t. y. steigti nacionalinį profesinės sveikatos ir saugos darbe institutą, kad būtų užtikrintas bendrų pre-vencijos veiksmų tarp Sveikatos apsaugos minis-terijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tarp darbdavių ir darbuotojų profesinių organiza-cijų koordinavimas. Tai sudarytų prielaidas objek-tyviai įvertinti profesinės sveikatos ir saugos darbe būklę, įvertinti socialinių partnerių požiūrį bei dar-buotojų saugos ir sveikatos tarnybų veiklos efekty-vumą sprendžiant aktualias darbo aplinkos ir dar-buotojų sveikatos priežiūros problemas.

2.1.4. LIETUVOS SVEIKATOS PROGRAMOS NUOSTATŲ ĮGYVENDINIMAS KARIUOMENĖJE

G. Berkevičius, J. Čaplikienė, R. Vaičaitienė, A. Jurgaitis, D. Lapėnaitė

Tarnyba kariuomenėje, palyginti su civiliniu gyvenimu, turi daug savitumų. Atsižvelgiant į tam

tikrus ypatumus, organizuojama ir karių sveikatos priežiūra. Tinkamumas karinei tarnybai nėra vien tik ligų nebuvimas tiesiogine žodžio prasme, bet ir gebėjimas adaptuotis prie besikeičiančių aplinkos sąlygų bei imlumas kariniam rengimui. Teigiama kario motyvacija ir profesionalumas taip pat yra būdas išvengti daugelio sveikatos sutrikimų. Tai svarbu, nes šių laikų kariuomenei keliami daugiau kokybiniai negu kiekybiniai reikalavimai. Atrinkus sveikus ir tinkamus karinei tarnybai jaunuolius, pagrindinė karių sveikatos priežiūros užduotis yra palaikyti ir gerinti jų sveikatą. Pasirengimo kari-nėms operacijoms, o ypač pačių karinių operacijų aplinka, savo žalojančiais veiksniais veikia karį, to-dėl visais atvejais reikia užtikrinti medicininę pajė-gų apsaugą. Medicininio pavojaus identifikavimasir tinkamas atsakas į jį, ligos ar sužeidimo sunku-mą atitinkanti laiku, etapais ir nuolat teikiama me-dicinos pagalba – tai pagrindiniai karo medicinos prioritetai. Karo medicina pirmiausia orientuoja-ma į „agresyviąją“ prevenciją ir algoritminę būti-nąją medicinos pagalbą. Karinio medicinos per-sonalo darbas kariuomenėje, atsižvelgiant į įgytą medicinos specialybę, šiek tiek skiriasi nuo jų ci-vilių kolegų. Be tos kompetencijos ir pareigų, ku-rias nustato medicinos specialybės praktikos nor-ma, jie, kaip karo medikai, turi įgyti daugelį kari-nių ir medicininių įgūdžių, leidžiančių organizuoti ir teikti medicinos pagalbą karinių operacijų metu bei vykdyti žalingų veiksnių poveikio prevenciją. Lietuvai tapus kolektyvinės gynybos sistemos na-re, kariuomenei iškelta naujų užduočių. Lietuvos karo medicinos sistema turi būti pajėgi užtikrinti nustatytus standartus atitinkančią sveikatos prie-žiūrą tiek Lietuvos, tiek NATO kariams. Atsiranda naujos karių sveikatos priežiūros rūšys, pvz., karių sveikatos priežiūra grįžus iš misijų.

Organizuojant karių sveikatos priežiūrą koo-peruojamasi su civiline medicina (dalis antro ir viso trečio lygio sveikatos priežiūros paslaugos). Sveikatinimo programos, tokios kaip Traumatiz-mo, Narkomanijos, ŽIV ir lytiškai plintančių ligų bei Depresijų ir savižudybių prevencijos, Lietuvos kariuomenėje buvo pradėtos vykdyti savarankiš-kai, o šiuo metu vykdomos lygiagrečiai su valsty-binėmis.

Taikos metu traumos (karinio rengimo, buiti-nės, sporto, kelių eismo) bendroje karių sergamu-mo statistikoje sudaro iki 13–14 proc. Pavyksta iš-vengti tiesiogiai su karine tarnyba susijusių mirti-nų traumų išeičių. Traumų ir jų padarinių preven-


39

cijai kariuomenėje skiriama daug dėmesio, todėl per pastaruosius trejus metus traumų sumažė-jo net 15 proc. Karo, karinių operacijų, katastro-fų, teroristinių atakų padariniai medicinos prasme sukuria traumų epidemiją. Padariniams likviduoti sunaudojama didelė dalis medicininių išteklių, o masinis sužeistųjų srautas gali sutrikdyti gydymo įstaigų veiklą. Kariuomenėje naudojamos medici-nos pagalbos organizavimo ir teikimo metodikos pritaikomos ir civilinėse ligoninėse, ypač rengian-tis teikti medicinos pagalbą ekstremaliomis są-lygomis. Labai daug nuveikta Lietuvoje diegiant aukštesnio lygio gyvybės palaikymo įvykus trau-mai (ATLS) metodiką ir paramediko specialybę.

Svarbiausia karių sveikatos priežiūros sistemos veiklos kryptis – plėtoti šiuolaikinę karių visuome-nės sveikatos priežiūros sistemą, užtikrinančią sveiką karių gyvenseną, aplinką, prieinamą ir tin-kamą sveikatos priežiūrą integruojantis į bendrą Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos prie-žiūros sistemą. Svarbi darbo sritis – visuomenės sveikatos priežiūros teisės aktų, reglamentuojan-čių karinę veiklą, suderinimas su NATO standar-tais, ekstremalių situacijų valdymo ir likvidavimo teisinės bazės tobulinimas.

Viena karių visuomenės sveikatos priežiūros veiklos sričių užtikrinant sveiką karių gyvenseną – karių tarnybos ir gyvenamosios aplinkos geri-nimas, tarnybos vietose esančių žalingų sveikatai veiksnių nustatymas, priemonių, mažinančių ar šalinančių neigiamų veiksnių įtaką karių sveikatai,

įgyvendinimas, karių informavimas apie žalingus sveikatai veiksnius ir būdus jų išvengti. Kariai daž-nai neturi pastovios tarnybos vietos, kinta aplinka ir esantys kenksmingi sveikatai veiksniai. Todėl la-bai svarbu prieš atliekant užduotis tiek Lietuvoje, tiek taikos įvedimo ar palaikymo vietose užsieny-je metu tiksliai identifikuoti sveikatai pavojingusveiksnius bei numatyti būdus, kaip jų išvengti ar-ba sumažinti jų poveikį.

Vienas efektyviausių apsisaugojimo nuo infek-cinių ligų būdų – imunoprofilaktika ir chemiopro-filaktika. 2003–2004 m. karių vakcinavimo mastaiišaugo (1 lentelė). Regionuose, kuriuose yra gali-mybė užsikrėsti maliarija, taikoma maliarijos che-mioprofilaktika, naudojami repelentai nuo vabz-džių, specialūs tinkleliai.

Vienas pagrindinių susirgimų tarp infekcinių li-gų lieka kvėpavimo takų infekcijos (1 pav.). Vakci-nacija nuo gripo davė puikių rezultatų – sergamu-mas gripu tapo minimalus, tačiau nuo kvėpavimo takų infekcijų, nuo kurių nėra vakcinų, apsisaugo-ti sunku (2 lentelė, 2 pav.):

Vienas sveikatos išsaugojimo faktorių – svei-kos mitybos užtikrinimas. Kariai maitinami pagal patvirtintus valgiaraščius, kuriuos parengiant da-lyvavo Respublikinis mitybos centras. Todėl mais-tas atitinka fiziologinius poreikius pagal karių am-žių ir fizinį aktyvumą. Kad būtų užtikrintas kariųmaisto saugumas, kariuomenėje įdiegta efektyvi maisto kokybės kontrolės sistema, atitinkanti Eu-ropos Sąjungos ir NATO reikalavimus.

1 pav. Karių sergamumas ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis ir gripu

1 lentelė. Karių vakcinacija 2003–2004 metais

Eil. Nr. Vakcina

Dozių skaičius2003 m.

Dozių skaičius2004 m.

1. Difterijos ir stabligės vakcina

9813 10 615

2. Gripo vakcina 11 434 7790

3. MMR vakcina 446 938

4. Hepatito B vakcina 671 1644

5. Hepatito A vakcina 283 1076

6. Poliomielito inaktyvuota vakcina

4655 Naudotos 2003 m.

pirktos vakcinos

7. Meningokokinė vakcina

507 538

8. Pasiutligės vakcina 1062 1514

9. Vidurių šiltinės vakcina 657 538

10. Choleros vakcina 905

11. Geltonojo drugio vakcina

385 503

12. Erkinio encefalito vakcina

5124 Naudo-tos 2003 m.

pirktos vakcinos

2 lentelė. Karių sergamumas ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis ir gripu (1000 karių)

Metai ŪVKTI Gripas

2003 937 10,2

2002 568,36 1,28

2001 582,3 10,2

2000 221,6 16,8

1999 239,3 21,7

1998 235,0 9,1

Metai


40

Karių sveikatos stiprinimas ir ligų prevencija apima ne tik dažniausių lėtinių neužkrečiamųjų ir užkrečiamųjų ligų prevenciją ir imunizacijos įgy-vendinimą, bet ir narkotikų, psichotropinių me-džiagų, tabako, alkoholio žalos mažinimą, svei-kos gyvensenos ugdymą, sveikos mitybos ir fizi-nio aktyvumo propagavimą. Šioje veikloje svarbu stiprinti asmeninę žmogaus atsakomybę už savo sveikatą. Todėl parengtose ŽIV ir užkrečiamųjų li-gų prevencijos programose, psichinės sveikatos gerinimo, narkomanijos prevencijos programose numatyta dirbti su didesnės rizikos grupės kariais, šviesti karius diegiant teigiamas nuostatas į gyve-nimą be žalingų įpročių, sveiką gyvenseną.

Įgyvendinant Psichikos ligų ir savižudybių pro-gramos nuostatas (stabilizuoti ligotumą psichikos ligomis bei sumažinti savižudybių skaičių) Lietu-vos kariuomenėje karo medikų bei karo medici-nos psichologų pastangomis įgyvendinamos ilga-laikės streso ir depresijos prevencijos priemonės bei sukauptos patirties pagrindu rengiama pato-bulinta kompleksinė Psichikos sutrikimų preven-cijos bei psichinės sveikatos užtikrinimo KAS prie-monių programa.

Kaip viena aktualiausių problemų kariuome-nėje yra karių išgyvenamas stresas. 2002 m. at-liktų tyrimų duomenimis, stresą darbe jaučia be-veik 17 proc. profesinės karo tarnybos karių vy-rų ir net 25 proc. moterų. Stresą kariuomenėje ypač jaučia kaimo jaunuoliai, ir tai patikimai at-spindi jų biocheminių tyrimų ir sergamumo rezul-tatai. Stresą kariuomenėje sąlygoja tokie veiksniai kaip atitrūkimas nuo šeimos ir draugų, didelis fizi-nis ir emocinis krūvis bei specifinės tarnybos sąly-gos, griežta drausmė ir tvarka, uždara dalinio erd-

vė, motyvacijos atlikti karo tarnybą stoka. Be abe-jo, turi reikšmės ir silpnai išvystytos intelekto ir as-menybės savybės, kurios išryškėja tik tarnybos metu, sunkūs, emociškai traumuojantys faktoriai šeimoje, tarpusavio bendravimo įgūdžių stoka.

Siekiant pagerinti psichologinį mikroklimatą kariuomenėje, dirbama tokiomis kryptimis: šau-kiamieji, galintys turėti adaptacijos sunkumų, iš-skiriami į rizikos grupę, su jais kalbama; privalo-mosios pradinės karo tarnybos kariai, medicinos specialistai ir vykstantys į misijas kariai mokomi ir šviečiami streso bei depresijos prevencijos temo-mis, telefonu teikiama psichologinė pagalba, ben-dradarbiaujama su karių žiniasklaidos priemonių atstovais, keliama karo medicinos psichologų kva-lifikacija.

Į rizikos grupę pagal psichologų ar psichiatrų rekomendacijas 2004 m. buvo priskirta daugiau kaip trečdalis visų jaunuolių, pašauktų per metus į privalomąją pradinę karo tarnybą (toliau – PPKT). Beveik dešimtadalis rizikos grupės karių nebai-gė tarnybos dėl įvairių priežasčių. Karo medicinos psichologė įtraukta į NATO RTO streso ir psicho-loginės paramos šiuolaikinėse karinėse operacijo-se studijų grupę, kurios pagrindinis tikslas yra iki 2006 m. parengti ir išleisti knygą (vadovą) ir kom-paktinę plokštelę karo vadams apie streso valdy-mą šiuolaikinėse karinėse operacijose bei suor-ganizuoti simpoziumą ir perskaityti paskaitų ciklą apie stresą ir psichologinę paramą vadams tarp-tautinėse operacijose. Ši darbinė grupė parengs NATO STANAG (standartinį susitarimą) apie stresą ir psichologinę paramą. Svarbus mūsų šalies indė-lio šioje veikloje pripažinimas yra 2005 m. rude-nį planuojamas šios NATO studijų grupės susitiki-mas Lietuvoje.

Mokomajam pulkui priskirta įgulos ambulato-rija organizavo visų (594) 2004 m. rudeninio šauki-mo PPKT karių anketinę apklausą. Apklausos duo-menys atskleidė šaukiamojo amžiaus jaunuolių, patekusių į kariuomenę, išgyvenamus jausmus adaptacijos laikotarpio pradžioje. Tokia pat anke-ta bus pateikta kariams, baigiantiems bazinį kario kursą. Taigi bus galima įvertinti šį kursą stresoge-niškumo atžvilgiu ir pateikti rekomendacijas jo to-bulinimui.

Preliminarūs šio tyrimo rezultatai parodė, jog net 5,1 proc. apklaustų karių nuolat jautė nerimą (žr. 3 pav.); daugiau kaip trečdalis (36,5 proc.) ap-klaustų karių nuolat arba kartais turėjo pykčio pro-trūkių, nukreiptų prieš savo draugus; beveik treč-

2 pav. Karių sergamumas užkrečiamosiomis ligomis 2003 metais (proc.)


41

dalis (29,5 proc.) apklaustų karių nuolat arba kar-tais turėjo pykčio protrūkių, nukreiptų prieš va-dus; kas dešimtas karys (9,9 proc.) nuolat ar kar-tais turėjo minčių apie savižudybę (kaip ir Lietu-vos kaimo gyventojai); 7,6 proc. apklaustų karių nuolat turėjo miego sutrikimų; 0,7 proc. apklaustų karių kartais vartojo narkotines medžiagas tarny-bos metu (žr. 4 pav.), bet tai žymiai mažesnis ro-diklis negu tokio amžiaus populiacijos.

Į šiuos duomenis atsižvelgiama rengiant Psi-chikos sutrikimų prevencijos bei psichinės sveika-tos užtikrinimo KAS priemonių 2005–2008 metų programą, kurios pagrindiniai tikslai: sukurti ilga-laikę psichikos sutrikimų prevencijos bei psichinės sveikatos užtikrinimo KAS priemonių sistemą (t. y. pagerinti atrankos į PPKT ir PKT kokybę, užtikrin-ti mokymą ir švietimą psichinės sveikatos gerini-mo bei sutrikimų prevencijos klausimais, psicho-loginių tyrimų duomenų kaupimą ir analizę) bei, vykdant šią programą, prisidėti sprendžiant psi-chikos sutrikimų prevencijos bei psichinės sveika-tos užtikrinimo problemas Lietuvoje. Programos įgyvendinimą kontroliuos KAM, koordinuos KMT, pagrindiniai vykdytojai – karo medikai, padaliniai, Personalo ir socialinės saugos departamentas, LK Ordinariatas, atskirų karinių vienetų vadovybė, bus bendradarbiaujama su Valstybiniu psichikos sveikatos centru.

Kariuomenės medicinos personalo pastangas streso, depresijų ir savižudybių prevencijos srityje atspindi karių savižudybių (tiek namie, tiek tarny-bos vietoje) dinamika per pastarąjį dešimtmetį (žr. 7 pav.). Statistiniai rodikliai yra žemesni negu po-puliacijos: per dvylika metų tokį problemų spren-dimo būdą pasirinko 15 profesinės ir 15 privalo-mosios tarnybos karių.

Lietuvos kariuomenėje rengiama Narkomanijos prevencijos krašto apsaugos sistemoje 2005−2008 metų programa, kurios pagrindinis tikslas – sukurti narkomanijos prevencijos sistemą, stabdyti narko-manijos plitimą ir didėjimą KAS.

Krašto apsaugos sistemoje vykdoma narkoti-nių medžiagų vartojimo stebėsena.Visose karinė-

se medicinos komisijose (toliau – KMK), vykdant karinę medicinos ekspertizę, dėl narkotinių me-džiagų vartojimo apklausti 9739 asmenys atran-kos į pradinę privalomąją karo tarnybą ir profesi-nę karo tarnybą metu bei stojantys į karines mo-kymo įstaigas. Iš atrinktų tinkamų karo tarnybai pagal Karinės medicinos ekspertizės komisijos nuostatus 144 asmenys buvo priskirti priežiūros grupėms, nustačius epizodinius narkotinių me-džiagų vartojimo atvejus; kariniuose vienetuose atlikti karių testavimai dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Kariai testuoti įtariant juos vartojus narkotines medžiagas (grįžus į karinį vienetą iš namų po atostogų ir laisvadienių). Buvo testuo-ti 372 PPKT kariai (10,57 proc. bendro tarnau-jančių PPKT karių skaičiaus). Nustatyti 23 tei-giami testų rezultatai (6,18 proc. įtartų varto-jus narkotines medžiagas PPKT karių skaičiaus, arba 0,65 proc. bendro tarnaujančių PPKT ka-rių skaičiaus).

2004 m. Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos Mokomajame pulke kartu su Karo polici-ja buvo atlikta prevencinė krata narkotinėms me-džiagoms surasti. Tąkart narkotinių medžiagų ap-tikta nebuvo, bet panašios kratos planuojamos ir ateityje.

Lietuvos kariuomenėje vykdomi medicinos moksliniai tyrimai bendradarbiaujant su Kauno medicinos universiteto Kardiologijos institutu ka-rių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniams iš-aiškinti; tuo prisidedama prie mirtingumo nuo šių ligų Lietuvoje mažinimo ir bendro karių sveikatin-gumo stiprinimo.

3 pav. PPKT karių pasiskirstymas pagal jaučiamo nerimo dažnį (proc.)

4 pav. PPKT karių pasiskirstymas pagal narkotinių medžiagų vartojimo dažnį tarnybos metu (proc.)

5 pav. Suicidų paplitimas Lietuvos kariuomenėje 1993–2004 metais

Metai


42

Taigi tyrimas patvirtino teiginį, jog fizinis akty-vumas yra viena pagrindinių prevencinių prie-monių karių širdies ligoms išvengti.

Mokslinė tiriamoji karių sveikatos studija ty-rė karių streso dažnį ir jo poveikį gynybinei orga-nizmo sistemai. Karinė profesija priskiriama prie didelės rizikos profesijų, o stresas darbe yra vie-nas širdies ir kraujagyslių ligas sukeliančių veiks-nių. Kariai atsakė į klausimą, kaip dažnai jie pati-ria psichoemocinį stresą darbo metu: 5,5 proc. – kasdien, 12,7 proc. – 4–6 kartus per savaitę, 61,6 proc. – 2–3 kartus per savaitę ir 20 proc. – beveik niekada. Stresą dažniau jautė didesnį išsilavinimą turintys kariai. Asmenų, kurie stresą patiria ne re-čiau negu 2–3 kartus per savaitę, grupės bioche-miniai organizmo atsako į stresą rodikliai buvo ge-rokai didesni. Didelės, pavojingos sveikatai MDA koncentracijos (daugiau kaip 5,0 mikromol/l) daž-nis stresą dažnai jaučiančiųjų grupėje buvo taip pat gerokai didesnis negu retai stresą jaučiančių-jų grupėje.

Kadangi vienas įrodytų lėtines ligas sukelian-čių gyvensenos veiksnių yra rūkymas, buvo at-kreiptas dėmesys į rūkančius ir turinčius padidė-jusią cholesterolio koncentraciją karius. Tarp vy-rų, dažnai jaučiančių stresą, hipercholesterolemi-jos atvejų buvo daugiau negu retai jaučiančių-jų įtampą grupėje (47,2 proc., palyginti su 35,7 proc.), jiems buvo žymiai didesnė pavojingų lais-vųjų radikalų koncentraciją atspindinčio rodiklio (MDA) koncentracija negu karių be tokių rizikos veiksnių. Būtina pažymėti, jog net trečdaliui 35–44 metų karių (29 proc.) buvo nustatyti abu rizi-kos veiksniai – rūkymas ir hipercholesterolemija, be to, dažniau negu tokio amžiaus populiacijoje.

Kaip parodė tyrimo duomenys, kasdienis švie-žių daržovių, kaip svarbaus natūralių antioksidan-tų šaltinio (karotinoidų, flavonoidų), vartojimas iš-tisus metus žymiai sumažina rūkymo indukuoja-

6 pav. Mažos DTL cholesterolio koncentracijos (<1,04 mmol/l vyrų ir <1,3 mmol/l moterų) dažnio palyginimas tarp trijų 25–54 metų

karių vyrų ir moterų grupių, skiriančių sportui skirtingą laiką (proc.)

2001–2003 m. Kauno karo medicinos centre buvo atliktas pirmasis profesinės karo tarnybos karių mokslinis tyrimas kodiniu pavadinimu „Karių sveikatingumo studija“. Kariai į šį centrą atvyksta iš visoje Lietuvoje esančių dalinių. Tyrimo dalyviai – atsitiktinai atrinkti 220 asmenų – lauko pajėgų, karinių jūrų pajėgų ar karinių oro pajėgų kariškiai, kuriems, be įprastų sveikatos patikrinimo tyrimų, dar buvo pateikta anketa bei atlikti išsamesni bio-cheminiai tyrimai: lipidų frakcijų, oksidacinio stre-so rodiklio malondialdehido (MDA), tiesiogiai su-sijusio su lipidų peroksidacija, ir svarbiausio lipidų peroksidaciją stabdančio antioksidanto vitamino E koncentracijos kraujo serume tyrimai. Tiriamie-ji užpildė anketą apie jų gyvensenos įpročius (mi-tybos, rūkymo, alkoholio vartojimo, fizinio aktyvu-mo, streso darbe ir kt.).

Vienas tyrimo tikslų buvo nustatyti karių di-delio tankio lipoproteinų (DTL) – cholesterolio, kurio koncentracija kraujo serume gali apsaugo-ti nuo aterosklerozės ir ankstyvo infarkto, ryšį su fiziniu aktyvumu. Vyrų DTL cholesterolio koncen-tracijos vidurkis buvo reikšmingai mažesnis ne-gu moterų, o maža DTL cholesterolio koncentra-cija buvo nustatyta 11,9 proc. vyrų ir 17,3 proc. moterų. Didėjant fiziniam aktyvumui (t.y. spor-tui per savaitę skiriamam laikui) DTL cholestero-lio koncentracija didėjo, o mažos DTL koncentra-cijos dažnis tarp tiriamųjų mažėjo: aktyviausioje grupėje mažos DTL cholesterolio koncentracijos dažnis buvo net 7,4 karto mažesnis negu nespor-tuojančių karių (6 pav.). Taigi gauta išvada patvir-tino pastovaus fizinio aktyvumo būtinumą pro-fesinės tarnybos kariams, kadangi didesnė ap-saugančiojo DTL cholesterolio koncentracija yra būdinga žmonėms, kurie yra fiziškai aktyvesni.

Vyrų karių kraujo serume rasta žymiai daž-niau didesnė cholesterolio koncentracija negu atitinkamo amžiaus Lietuvos gyventojų (7 pav.)

7 pav. Karių vyrų padidėjusios cholesterolio koncentracijos dažnis


43

mos MDA koncentracijos padidėjimą, palyginti su retai valgančiais daržoves; įdomu pažymėti, kad tarp gausiai valgančių šviežias daržoves asmenų nebuvo nė vieno, kuriam būtų nustatyta padidė-jusi, pavojinga MDA koncentracija.

Taigi gauta išvada, jog natūralių antioksidan-tų vartojimas reikšmingai mažina pavojingų me-džiagų koncentraciją karių rūkalių kraujo seru-me. Kadangi net trečdaliui darbingiausio amžiaus karių (35–44 metų amžiaus) yra nustatyti du rizi-kos veiksniai (vidinis ir išorinis oksidacinis stre-sas), o tyrimo metu nustatytas PKT karių daržovių vartojimas yra mažesnis, negu rekomenduoja mi-tybos specialistai, asmenims, veikiamiems stresi-nių situacijų, darbingumo, gynybinių galių stipri-nimui, lėtinio nuovargio profilaktikai būtina kas-dien, kaip rodo patirtis, vartoti natūralius antioksi-dantus, šviežius vaisius ir daržoves.

2.1.5. PSICHIKOS SVEIKATA

J. Asadauskienė, D. Pūras, O. Davidonienė, V. Mačiulis, V. Ambrazevičienė

Psichikos sveikatos srityje siekiama trijų daly-kų – iki 2005 m. stabilizuoti ligotumą psichikos li-gomis, iki 2010 m. sumažinti savižudybių papliti-mą iki vidutinių Europos šalių rodiklių, t.y. iki 25 atvejų 100 000 gyventojų, ir iki 2010 m. sumažinti sergamumą alkoholinėmis psichozėmis iki 10 at-vejų 100 000 gyventojų.

Prasidėjus psichiatrijos pagalbos reformai, psi-chikos sveikatos priežiūros įstaigų tinklas pasta-ruoju metu kinta, vis labiau akcentuojama ir ple-čiama ambulatorinė psichiatrijos pagalba. Ambu-latorinės pagalbos decentralizacija steigiant psi-chikos sveikatos centrus bendrosiose didžiųjų miestų ir rajonų poliklinikose leidžia maksimaliai priartinti psichiatrijos pagalbą gyventojams ir rea-liai pagerinti teikiamų paslaugų kokybę.

Per pastaruosius metus buvo prioritetiškai plė-tojama ambulatorinė psichiatrijos pagalba. Pirmi-nės sveikatos priežiūros (PSP) grandyje greta psi-chiatro pradėjo dirbti psichologas, priklausomy-bės ligų gydytojai, socialinis darbuotojas, ben-druomenės slaugytojas, kiti specialistai. Kartu at-sirado galimybė teikti įvairiapusiškesnę pagal-bą, daugiau dėmesio skirti ne tik medikamenti-niam gydymui, bet ir pacientų užimtumui, reabi-litacijai, darbui su pacientų šeimomis. Esminis psi-

chiatrijos ambulatorinės pagalbos reformos da-lykas yra psichikos sveikatos centrų steigimas sa-vivaldybėse, pirminiame sveikatos priežiūros lyg-menyje. Dabar Lietuvoje yra 64 psichikos sveika-tos centrai. Pastaraisiais metais gerokai pagerė-jo psichikos sveikatos centrų etatų komplektavi-mas – šiuo metu centruose dirba apie 200 gydyto-jų, tiek pat slaugos specialistų, beveik 150 sociali-nių darbuotojų ir apie 90 psichologų. Tačiau tik-tai 11 centrų veikia kaip savarankiškos įstaigos, ki-tur ši tarnyba yra viešųjų pirminės sveikatos prie-žiūros centrų (PSPC) padalinys. Tose savivaldybė-se, kur PSP pagalba decentralizuota ir yra keletas paslaugų teikėjų, taip pat ir privačių paslaugų tei-kėjų, taip organizuota psichikos sveikatos priežiū-ra tampa didele kliūtimi optimaliai organizuoti psichikos sveikatos priežiūrą. Mažos įstaigos ne-pajėgios organizuoti visaverčių psichikos sveika-tos priežiūros komandų, o paslaugų pirkimo iš konkurentų sutarčių jos nesudaro dėl labai svar-bių priežasčių: viena, bijomasi pacientų pervilioji-mo į tą PSP įstaigą, kurioje yra psichikos sveikatos priežiūros tarnyba, o antra, dar svarbesnė priežas-tis – yra žinoma, jog nemaža dalis psichikos svei-katos priežiūrai pagal sutartį pervedamų lėšų pa-naudojama ne tiesiogiai šiai paslaugai, bet kitoms PSPC reikmėms, t. y. konkurentui stiprinti. Todėl pastebima, kad tokiose savivaldybėse pacientai, prisirašę prie mažų ar privačių PSP įstaigų, iš viso negauna komandinių psichikos sveikatos priežiū-ros paslaugų. Dėl to neįgyvendinama ir kita svarbi Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiū-ros įstatymo (Žin., 1995, Nr. 53-1290) 11 straipsnio nuostata – psichikos sveikatos priežiūros paslau-gų teikimas pagal gyvenamąją vietą. Šiame įsta-tymo straipsnyje taip pat nurodyta, kad psichikos sveikatos priežiūros centrų steigėja gali būti tiktai savivaldybė, todėl reikia kuo skubiau paraginti savivaldybes steigti savarankiškus psichikos svei-katos priežiūros centrus.

Psichiatrijos stacionarai taip pat jau kelis me-tus planingai pertvarko savo veiklą, darbas juo-se kasmet tampa vis intensyvesnis. Tai akivaiz-džiai iliustruoja ir statistiniai duomenys. Visų pir-ma nuosekliai mažėja psichiatrijos stacionarų lovų skaičius: 1991 m. šiose ligoninėse buvo 5160 lovų suaugusiesiems ir 220 lovų vaikams, 1997 m. jų atitinkamai liko 4000 ir 150, o 2003 m. sausio 1 d. jų buvo 2921 suaugusiems pacientams ir 119 vaikams, t. y. per šį laikotarpį bendras lovų skai-čius sumažėjo 35 proc. Šiuo metu Lietuvoje 1000


44

gyventojų tenka 0,90 lovos, taigi šis rodiklis jau dabar yra toks pat, o kai kur netgi mažesnis už ki-tų Vakarų Europos šalių, nors tose šalyse yra kur kas platesnis spektras psichikos ligoniams medici-nos, reabilitacijos, socialines ir kitas paslaugas tei-kiančių įstaigų, o specializuotuose stacionaruose teikiama tik intensyvioji pagalba. (Estijoje 2000 m. 1000 gyventojų teko 0,8 lovos, Latvijoje – 1,7.) Psi-chiatrijos pagalba Lietuvoje šiuo metu yra teikia-ma 9 psichiatrijos stacionaruose, Kauno universi-teto psichiatrijos klinikoje ir 12 bendrojo profi-lio ligoninių psichiatrijos skyrių. Absoliuti daugu-ma psichiatrijos lovų iki šiol koncentruojama at-skirose psichiatrijos ligoninėse. Taip pat pabrėžti-na, jog 6003 suaugusiųjų ir vaikų, turinčių psichi-kos ir proto negalią, yra gydomi psichoneurolo-giniuose pensionatuose, o alternatyvių bendruo-meninių paslaugų šiems žmonėms plėtros (deins-titucionalizacijos) klausimas vis dar laukia politi-nio sprendimo ir geresnio tarpsektorinio bendra-darbiavimo.

Ženkliai intensyvėjo psichiatrijos ligoninių veiklos rodikliai. Pvz., atvykusiųjų stacionariai gy-dytis ligonių skaičius, nors pastaraisiais metais turi nežymią tendenciją mažėti, palyginti su 1989 me-tais, padidėjo nuo 563,6 ligonio 100 000 gyvento-jų iki 764,4 ligonio 2002 metais.

Tuo tarpu vidutinė gydymosi trukmė psichiat-rijos stacionaruose nuo 1991 m. sutrumpėjo dau-giau negu 2 kartus ir 2003 m. sudarė 32,1 dienos. Kartu mažėjantis pakartotinių hospitalizacijų pro-centas (1998 m. pakartotinės hospitalizacijos su-darė 43 proc., 2003 m. – 20,2 proc.) rodo, jog: gydymas psichiatrijos stacionaruose yra ne tik

intensyvus, bet ir kokybiškas; ambulatorinėje grandyje dirbančios psichikos

sveikatos centrų komandos gana kvalifikuotaiir kokybiškai taiko palaikomąjį gydymą bei psi-chosocialinės reabilitacijos priemones.Ši psichiatrijos stacionarų rodiklių dinamika

priklauso ne tik nuo kvalifikuoto ir intensyvausstacionaruose dirbančių specialistų darbo, bet taip pat ir nuo ambulatorinėje grandyje dirban-čių specialistų komandų sėkmingo darbo. Svar-bu pažymėti, kad pradėjus steigti psichikos svei-katos centrus gyventojai noriau į juos kreipiasi pa-galbos.

Būtina turėti galimybę ambulatoriškai taiky-ti šiuolaikiškus efektyvius medikamentus, kurie yra visiškai kompensuojami per VLK iš PSDF lė-šų. Labai svarbu išsaugoti šią galimybę, nes psi-

chikos ligomis sergantys pacientai (ypač sergan-tys schizofrenija) labai greitai tampa itin pažei-džiami socialine prasme. Jiems gydymas naujos kartos vaistais padeda ilgai išsaugoti darbingu-mą, adaptuotis visuomenėje, iš esmės pagerina tiek pačių pacientų, tiek jų šeimų gyvenimą. Kar-tu galima pasiekti geresnę remisiją, kur kas ma-žesnį atkryčių dažnį.

Iki šiol Lietuvoje nėra atlikta nuoseklių ir išsa-mių epidemiologinių tyrimų, todėl nėra duome-nų apie sergamumą bei ligotumą psichikos ligo-mis, apie psichikos sutrikimų (ligų) paplitimą įvai-raus amžiaus grupėse.

Valstybinio psichikos sveikatos centro (VPSC) duomenys kol kas atspindi tik tuos atvejus, kai as-muo jau kreipėsi į psichiatrijos įstaigą ir buvo gy-domas ambulatoriškai ar stacionare. Nėra duome-nų, kiek gyventojų ir dėl kokių psichikos sutrikimų kreipėsi į kitų profesijų gydytojus.

Ligotumo psichikos ligomis tendencijų analizė nėra įmanoma, nes registruojamų susirgimų sta-tistika atspindi tik kreipimosi į psichikos sveikatos priežiūros specialistus tendencijas, o ne tikrąjį psi-chikos ir elgesio sutrikimų paplitimą. Todėl būtina iš esmės peržiūrėti psichikos sveikatos statistinių duomenų rinkimo ir naudojimo sistemą ir maksi-maliai priartinti ją prie ES standartų.

Oficiali statistika atspindi ne tikrąją problemų,susijusių su psichikos sveikata ir jos sutrikimais, apimtį, o tik tą jos dalį, kuri yra sukaupta sveikatos priežiūros įstaigose. Tik psichozių ir (iš dalies) savi-žudybių skaičius, fiksuojamas oficialiojoje statisti-koje, yra artimas objektyviai tikrovei. Tuo tarpu vi-sų kitų psichikos ir elgesio sutrikimų, nepasiekian-čių psichozinės simptomatikos, daugeliu atvejų neatspindi jokia statistika arba atspindi paslėpta ir iškreipta forma (medicininė statistika – kaip so-matiniai ir neurologiniai sutrikimai; švietimo insti-tucijų statistika – kaip specialių poreikių vaikai ar-ba mokyklos nelankantys vaikai; vaikų teisių ap-saugos institucijos suvestinės – kaip tėvų globos netenkantys vaikai, smurtą ir prievartą patiriantys vaikai, nepilnamečiai teisėtvarkos pažeidėjai; glo-bos ir rūpybos skyrių statistika – kaip psichikos in-validai, neturintys vietos psichoneurologiniame pensionate).

Per pastaruosius metus pacientų, besigydan-čių pas psichikos sveikatos priežiūros specialistus, skaičius Lietuvoje nedaug padidėjo. 1999 m. ša-lyje buvo 155 832 dėl psichikos sutrikimų besigy-dantys asmenys, arba 4210,9 atvejų 100 000 gy-


45

ventojų; 2003 metais – 160 467, arba 4627,5 atve-jų 100 000 gyventojų, t.y. apie 4,6 proc. Lietuvos gyventojų.

Invalidizacija dėl psichikos ligų nuo 25,5 tūkst. 1999 m. padaugėjo iki 28,7 tūkst. 2003 m.

Vienas veiksnių, atspindinčių visuomenės psi-chikos sveikatą, yra nusižudžiusiųjų ir mėginu-siųjų nusižudyti skaičius. Apžvelgus savižudy-bių kaitą nuo jų registracijos pradžios (1926 m.), matyti jų didėjimas „laiptais“. Tarpukariu Lietu-voje buvo gerokai mažiau savižudybių negu to-kiose valstybėse kaip Austrija ar Šveicarija, o pir-mais tarybinės okupacijos metais jų skaičius stai-giai išaugo – savižudybių padaugėjo daugiau kaip 5 kartus.

Dar vienas savižudybių šuolis buvo pirmaisiais nepriklausomybės metais. 1991 m. Lietuva savi-žudybių skaičiumi pirmavo tarp Pabaltijo šalių, o 1994 metais, aplenkusi Vengriją, tapo pirmaujan-čia valstybe Europoje. 1996 m. savižudybių skai-čius pasiekė 46,4 atvejo 100 000 gyventojų. Tuo tarpu Estijoje 1998 m. buvo 33,2, Latvijoje – 34,3, Vokietijoje – 14,2 savižudybių 100 000 gyvento-jų. Tiesa, pastaraisiais metais savižudybių skai-čius stabilizavosi, o 2003 m. net šiek tiek sumažė-jo. Vis dėlto šis rodiklis kol kas lieka labai didelis – 2003 m. jis buvo 42,1 100 000 gyventojų.

Pabrėžtina, kad tokį pastarųjų metų savižu-dybių šuolį sudaro būtent vyrų savižudybės. Mo-terų savižudybių 1986 m. buvo 10, 1994 metais – 13,4, 2003 metais – 13,9 100 000 gyventojų, o vyrų atitinkamai 1986 metais – 42, 1994 metais – 81,9, 2003 metais – 74,3 100 000 gyventojų. Beje,

2003 m. šis rodiklis taip pat kiek sumažėjo ir nuo 1994 m. pirmą kartą buvo mažesnis negu 75 atve-jai 100 000 gyventojų.

Savižudybės yra tik ledkalnio viršūnė. Užsienio šalių tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad 10 kar-tų daugiau žmonių mėgina nusižudyti ir 10 kartų daugiau galvoja apie savižudybę.

Kita labai svarbi problema – tai priklausomybių ligų skaičiaus didėjimas. Narkomanija ir piktnau-džiavimas alkoholiu taip pat yra viena aktualiausių psichikos sveikatos priežiūros sričių. Per pastarąjį dešimtmetį narkomanų padaugėjo 6 kartus, pri-klausomi nuo narkotikų tampa vis jaunesni žmo-nės. Tarp oficialiai užregistruotų asmenų, besigy-dančių dėl narkomanijos, 0,1 proc. yra jaunesni ne-gu 14 metų, o 7,7 proc. yra 15–19 metų amžiaus. Nuolat daugėja asmenų, sergančių alkoholinėmis psichozėmis. 2003 m. alkoholinių psichozių rodiklis pasiekė 69,5, o besigydančiųjų dėl priklausomybės narkotikams rodiklis – 135,2 100 000 gyventojų.

Nuolat didėjantis alkoholinių psichozių skai-čius (2 pav.) rodo didėjantį šalies gyventojų gir-tavimo mastą, nes tai yra tiesiogiai proporcin-gi socialiniai procesai. Didelį susirūpinimą ke-lia lėtinių psichozių skaičiaus augimas bei jų da-lies tarp visų alkoholinių psichozių didėjimas (3 pav.). Tokios lėtinės psichozės kaip alkoholinis

1 pav. Savižudybių dažnis Lietuvoje 1930–1940 ir 1986–2003 metais (100 000 gyventojų)

2 pav. Alkoholinės psichozės Lietuvoje 2003 metais (proc.)


46

pavydo kliedėjimas, alkoholinė paranoja ir kt. eg-zistuoja nesutrikus žmogaus sąmonei, todėl sun-kiai aplinkinių atpažįstamos ir įvertinamos. Šių psichozių apimti žmonės dažnai įvykdo sunkius nusikaltimus prieš asmenį, sužalojimus, nužudy-mus šeimose.

Kai nėra valstybinių, pilietinių, valdžios institu-cijų, bendruomenių visuotinių veiksmų prieš gir-tavimą ir alkoholizmą, negalima pasiekti ir savi-žudybių sumažėjimo šalyje. Toliau ištekliai skiria-mi tradicinei paslaugų sistemai, nekuriama naujų sveikatos ir socialinių paslaugų, realiai prieinamų vartotojams. Galima paminėti tiktai kelias inicia-tyvas, kurias vykdė NVO. Lietuvos psichosociali-nės reabilitacijos asociacija, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, Psichi-kos sveikatos iniciatyva, Ženevos iniciatyva psi-chiatrijoje ir daug kitų NVO kartu su Atviros Lietu-vos fondu (ALF) steigė alternatyvias į šeimą ir ben-druomenę orientuotas psichosocialinės, profesi-nės reabilitacijos, būsto bei kitas tarnybas, verti-no jas, siūlė, kaip „įauginti“ šias naujas paslaugas į valstybės struktūrų finansuojamas paslaugas, irnuosekliai bandė keisti tradicinę psichikos sveika-tos sistemą.

Jaunimo psichologinės paramos centras, Jau-nimo sveikatos centras, Lietuvos suicidologijos asociacija, Psichologinės paramos ir konsultavi-mo centras pasiūlė efektyvios krizių ir savižudy-bių prevencijos, intervencijos ir postvencijos mo-delius bei parengė mokymo metodikas ir specia-listų tęstinės pagalbos didelės rizikos grupės žmo-nėms. Metodinė medžiaga krizių tarnyboms pa-skelbta leidinyje „Savižudybių ir krizių įveikimas

Lietuvoje. Ką mes galime padaryti kartu?“ Šia me-todine medžiaga jau buvo naudojamasi įvairiose Lietuvos vietovėse organizuojant gydytojų, polici-ninkų, mokytojų, savanorių mokymus. NVO patir-tis ir sukaupta informacija panaudota kuriant vals-tybinę savižudybių prevencijos strategiją.

Naujai rengiamose valstybės strategijose ir programose pabrėžiamas bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis. Norėtųsi, kad šis bendradarbiavimas toliau būtų plečiamas ir rastų savo vietą ir deramą finansavimą įgyvendi-namose psichikos sveikatos bei narkotikų preven-cijos ir kontrolės programose.

Natūraliai turėtų kilti klausimas – kodėl taip ženkliai kintant asmens sveikatos priežiūros ro-dikliams taip nekinta visuomenės psichikos svei-katos rodiklis. Juk jau keli metai Lietuvoje psichi-kos sveikatos srityje vykdomos keturios valstybi-nės programos, orientuotos į visuomenės psichi-kos sveikatos gerinimą, psichikos ligų prevenciją ir profilaktiką:

1) Valstybinė psichikos ligų profilaktikos pro-grama;

2) Valstybės alkoholio kontrolės programa;3) Nacionalinė narkotikų kontrolės ir narkoma-

nijos prevencijos programa;4) Savižudybių prevencijos 2003–2005 m. pro-

grama.Visose jose yra numatyti labai konkretūs užda-

viniai, jų vykdytojai, reikalingos tam lėšos. Proble-ma ta, kad jos iš esmės yra nefinansuojamos.

2000–2004 m. Atviros visuomenės instituto ir Atviros Lietuvos fondo remiama Vilniaus universi-teto tyrėjų grupė (vadovas – doc. D. Pūras), ben-dradarbiaudama su užsienio mokslininkais, atli-ko Valstybinės psichikos ligų profilaktikos progra-mos ir dabar vykdomos psichikos sveikatos stra-tegijos bei jos įgyvendinimo mechanizmų moksli-nę analizę. Identifikuotos kliūtys ir paslaugų teiki-mo spragos, trukdančios vykdyti efektyvią ir mok-sliškai pagrįstą psichikos sveikatos strategiją.

Programos, pretenduojančios į nacionalinį lyg-menį, turėtų aiškiai formuluoti tokius savo pagrin-dinius tikslus, kurie atitinka šiuolaikinius tarptauti-nių organizacijų (PSO, ES ir kt.) principus.

Siekiant geresnės valstybinių programų koky-bės, būtina daryti strateginio pobūdžio Lietuvos psichikos sveikatos politikos prioritetų sprendi-mus, keisti resursų investavimo kryptį individų ir bendruomenių psichikos sveikatai stiprinti, socia-linei atskirčiai ir stigmai mažinti.

3 pav. Alkoholinės psichozės Lietuvoje 2003 metais


47

Svarbiausios problemos, trukdančios siekti nu-matytų rezultatų, yra sisteminio lygio. Iki šiol ne-pavyko integruoti visuomenės ir asmens psichi-kos sveikatos problemų sprendimo į bendras vi-suomenės sveikatos ir asmens sveikatos priežiū-ros paslaugų sistemas. Psichikos sveikatos pro-blemos iki šiol sprendžiamos, priešingai PSO re-komendacijoms (PSO metinis pranešimas, 2001; Helsinkio Ministrų konferencijos dokumentai, 2005), daugiausia atskirose psichiatrijos įstaigose. Būtina ryžtingai keisti psichikos sveikatos strate-gijos svarbiausius prioritetus, suteikti naują kie-kybę ir kokybę psichikos sveikatos strategijai bei realiais Vyriausybės sprendimais pripažinti psichi-kos sveikatos prioritetą sveikatos bei socialinėje politikoje. Aiškūs sprendimai dėl prevencinių vi-suomenės psichikos sveikatos programų finansa-vimo, šeimos gydytojų grandies įtraukimo į psi-chikos sutrikimų gydymo procesą bei bendruo-menių paslaugų plėtros psichikos negalios pa-liestiems žmonėms, kaip alternatyvos psichoneu-rologinių pensionatų paslaugoms, yra būtini vyk-dant PSO 2001 metų pranešimo, NST 2001 metų pranešimo ir 2005 metų Helsinkio Ministrų kon-ferencijos rekomendacijas ir sukuriant bei įgyven-dinant nacionalinę psichikos sveikatos strategiją bei 2005–2010 m. nacionalinį veiksmų planą psi-chikos sveikatos srityje.

2.1.5.1. NARKOMANIJA

A. Astrauskienė, O. Grimalauskienė

Lietuvos sveikatos programoje narkotikų varto-jimo profilaktikos įgyvendinimui numatytos prie-monės buvo pirmoji visuomenės sveikatos priežiū-ros narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevenci-jos strategija, kurią Sveikatos apsaugos ministeri-ja, bendradarbiaudama su kitomis žinybomis, nuo-sekliai įgyvendino. 1997–1999 m. Lietuvos Respub-likos Seimas priėmė pagrindinius narkotikų kontro-lės ir narkomanijos prevencijos įstatymus, ratifika-vo 1988 m. Jungtinių Tautų konvenciją ,,Dėl kovos su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta“. Lietuvos sveikatos programos visuome-nės sveikatos priežiūros narkotikų vartojimo pro-filaktikos užduotys toliau buvo įtvirtintos Nacio-nalinėje narkotikų kontrolės ir narkomanijos pre-vencijos 1999–2003 metų programoje (Žin., 1999, Nr. 76-2291; 2001, Nr. 8-235; 2004, Nr. 58-2041) bei

Nacionalinėje narkomanijos prevencijos ir narkoti-kų kontrolės 2004–2008 m. strategijoje (Žin., 2003, Nr. 94-4251). Siekdama tobulinti ir toliau koordi-nuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstai-gų veiklą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. įsteigė Narkotikų kontrolės departamentą prie Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės (Žin., 2003, Nr. 82-3743). Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, su-aktyvėjo bendradarbiavimas su tarptautinėmis or-ganizacijomis narkotikų kontrolės ir narkomani-jos prevencijos klausimais. Narkotikų kontrolės de-partamentas įsteigė narkotikų ir narkomanijos in-formacinę sistemą Lietuvoje bei įsitraukė į Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro tinklą, dalyvauja Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų, Euro-pos Tarybos narkotikų programose.

2003 m. sveikatos priežiūros įstaigose dėl pri-klausomybės narkotikams buvo registruoti 4689 asmenys, daugiausia jų narkotikus vartojo intra-veniniu būdu – 4272 asmenys (91,1 proc.), opioi-dus vartojo 3697 asmenys (78, 8 proc.). Ligotumas narkomanija 2003 m. buvo136,1 atvejo 100 000 gyventojų. Daugiausia registruotų dėl priklauso-mybės narkotikams – jauno amžiaus asmenys. Iki 14 metų amžiaus buvo registruota 0,12 proc., 15–19 metų –7,7 proc., 20–24 metų – 27,4 proc., 25–34 metų – 38 proc., vyresnių nei 35 metų amžiaus – 26,9 proc. Visų registruotų asmenų 81,6 proc. suda-rė vyrai, 18,4 proc. – moterys. Daugiausia asmenų registruota didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kur labiausiai paplitęs narkotikų vartojimas. 2003 m. Vilniaus mieste buvo registruota 45 proc. visų ša-lies priklausomų nuo narkotikų asmenų. Kalėji-mų departamento prie Teisingumo ministerijos duomenimis, 2004 m. pradžioje tarp 8063 įkalin-tųjų asmenų 1148 asmenys sirgo priklausomybe nuo narkotikų, tai sudarė 14,2 proc. visų laisvės atėmimo vietose esančių asmenų. Statistikos de-partamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės duomenimis, nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų 2003 m. mirė 40 asmenų.

Atsižvelgiant į 1995 metų Europos tyrimo dėl alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo tarp 15–16 metų amžiaus moksleivių duomenis (3,2 proc.) ir 1997 m. narkomanijos situaciją, Lietuvos sveikatos programoje narkotikų vartojimo profilaktikos tiks-las buvo: iki 2010 m. sumažinti narkotikų paklau-są 70 proc., pasiūlą – iki 80 proc. Nebuvo numatyti veiksniai, nepalankiai veikiantys šio tikslo siekimą: visame pasaulyje ir Europoje tarp jaunimo plintan-tis pramoginis narkotikų vartojimas, atsiradę nauji


48

tvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 67-1961) nustatytos pa-grindinės Lietuvos nacionalinės sveikatos siste-mos plėtojimo kryptys ir prioritetai.

Visuomenės sveikatos sauga – kompleksas įvairių priemonių, padedančių išvengti ligų ir trau-mų, išsaugoti visuomenės sveikatą bei ją stiprin-ti. Viena svarbių priemonių: valstybės skatinama sveikatai naudinga ūkinė-komercinė veikla bei vi-suomenės sveikatai kenksmingos veiklos draudi-mas ar ribojimas. Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios visuomenės sveikatos priežiūros įstai-gos, įgyvendindamos šias priemones, išduoda lei-dimus – higienos pasus verstis komercine-ūkine veikla, tuo užtikrina sanitarinių apsaugos zonų lai-kymosi režimą ir kitų visuomenės sveikatos sau-gos teisės aktų įgyvendinimą.

Siekiant nustatyti ir įvertinti galimą ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, pasiūlyta pašalinti arba sumažinti kenksmingą visuome-nės sveikatai poveikį. Tam atliekama poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atranka ir po-veikio visuomenės sveikatai vertinimas.

Kita visuomenės sveikatos saugos priežiū-ros sričių – valstybinė visuomenės sveikatos sau-gos kontrolė sveikatos priežiūros, švietimo, glo-bos ir rūpybos įstaigose, taip pat kitose visuome-nės sveikatos priežiūros srityse, kuriose visuome-nės sveikatos saugos kontrolė nėra pavesta ki-toms viešojo administravimo institucijoms. Tiria-mi pareiškimai ir skundai, susiję su higienos nor-mų laikymusi.

Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos li-cencijuoja juridinius asmenis, norinčius užsiimti Vyriausybės nustatyta visuomenės sveikatos prie-žiūros veikla (privalomojo sveikatos mokymo, dar-bo aplinkos veiksnių poveikio sveikatai vertinimo, imunoprofilaktikos, aplinkos sveikatinimo, profi-laktinio aplinkos nukenksminimo). Taip pat išduo-dami atestavimo pažymėjimai profesinės rizikos tyrimo įstaigoms, taip užtikrinant tinkamą profe-sinės rizikos vertinimo sistemos veikimą. Visuo-menės sveikatos priežiūros įstaigose nuolat ana-lizuojama ir vertinama gamtinės ir gyvenamosios aplinkos įtaka sveikatai, antropogeninis poveikis aplinkai ir žmogui, atmosferos oro, vandens, dir-vožemio užterštumas ir jo įtaka gyventojų sveika-tai, gyventojų mityba, žalingų įpročių paplitimas ir kiti sveikatą žalojantys veiksniai.

Visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos daly-vauja planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplin-

sintetiniai narkotikai, propaguojamas kanapių pre-paratų rūkymas, Lietuvos integracijos procesas, at-viros sienos, vėluojantys narkotinių ir psichotropi-nių medžiagų ir jų pirmtakų kontrolės įstatymai, nefinansuojama Nacionalinė narkotikų kontrolėsir narkomanijos programa, politikų dėmesio stoka. 1999 m., Europos tyrimo duomenimis, narkotikų vartojimas tarp moksleivių, išaugęs net 5 kartus, iki 15,5 proc., sukėlė visuomenės ir politikų susirūpi-nimą. Šis socialinis reiškinys buvo įvertintas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Nerimą kelia ir tarp jaunimo paplitęs pramoginis narkotikų varto-jimas diskotekose, klubuose. Sveikatos apsaugos ministerijos 2000 m. tyrimo duomenimis, čia nar-kotikus vartojo kas antras jaunuolis, arba 51,4 proc. apklaustųjų. Nuo 1997 m. 1,6 karto padidėjo regis-truotų dėl priklausomybės narkotikams asmenų skaičius, padidėjo ligotumas narkomanija. Pasta-raisiais metais Lietuvos Respublikos Seimo ir Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės, visuomenės dėme-sys, vykdomos prevencijos priemonės stabilizavo narkotikų vartojimo augimo procesą. 2003 m. Eu-ropos tyrimo dėl alkoholio ir kitų narkotikų varto-jimo duomenimis, narkotikų vartojimas tarp 15–16 metų amžiaus moksleivių sudarė 15,6 proc., Narko-tikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respub-likos Vyriausybės inicijuoto 2003 m. tyrimo duome-nimis, narkotikų vartojimas tarp 15–64 metų am-žiaus gyventojų Lietuvoje siekė 8,2 proc., didžiausia rizikos grupė buvo 18–24 metų amžiaus vyrai (tarp jų, narkotikų vartojimas siekė 29,8 proc.) Todėl būti-na ir toliau aktyviai įgyvendinti valstybės narkoma-nijos prevencijos politikos prioritetus – narkomani-jos prevenciją tarp vaikų ir jaunimo, kreipiant ypa-tingą dėmesį į rizikos grupės vaikus, siekti anksty-vo jos išaiškinimo, plėsti paslaugų tinklą narkotikus vartojantiems asmenims, padėti jiems integruotis į visuomenę, stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavi-mą, mažinti narkotikų pasiūlą.

2.1.6. VISUOMENĖS SVEIKATOS SAUGA IR KONTROLĖ

G. Kligys, A. Aranauskienė, A. Mastauskas, P. Mačiulskis, Z. Stanevičius, R. Lebedys, V. Kerulienė

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lie-pos 24 d. nutarime Nr. 926 „Dėl Lietuvos Respubli-kos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų pa-


49

kai procese (nagrinėja poveikio aplinkai vertinimo programas bei ataskaitas ir teikia išvadas dėl po-veikio aplinkai vertinimo programų, ataskaitų bei planuojamos ūkinės veiklos galimybių).

Įgyvendinant vaikų sveikatos priežiūrą, kas-met skelbiama ugdymo įstaigų visuomenės sau-gos kontrolės ataskaita bei problemų analizė, ji teikiama Švietimo ir mokslo ministerijai, savival-dybėms. Ieškoma sprendimo būdų, kaip pagerin-ti vaikų sveikatos būklę, įgyvendinti tiek techni-nes mokyklų įrengimo priemones, tiek mokymosi proceso saugą. Vaikų ir paauglių ugdymo įstaigo-se pagrindinėmis patalpų higieninės būklės pro-blemomis, remiantis atliktų tyrimų rezultatais, bū-tų galima įvardyti mikroklimatą, apšvietimą ir oro cheminį užterštumą.

2004 m. mokyklose pradėjo dirbti sveikatos priežiūros specialistai, kurių pagrindinė veikla tu-rėtų būti moksleivių sveikatos būklės analizė, mo-kymosi sąlygų priežiūra ir sveikos gyvensenos mo-kymas. Iki 2009 m. šias pareigas turėtų palaipsniui eiti visuomenės sveikatos specialistai. Tyrimai ro-do, kad ugdymo įstaigose, kurios dalyvauja svei-katą stiprinančios mokyklos projekte, vaikų svei-kata geresnė – jie mažiau serga, tarp jų mažiau pa-plitęs narkotikų ir psichoaktyviųjų medžiagų var-tojimas, stipresni sveikos gyvensenos įgūdžiai. Į vaikų sveikatinimo veiklą turi aktyviai įsijungti sa-vivaldybės, tačiau kol kas jų strateginiame plana-vime stokojama vaikų ir jaunimo politikos, dides-nio dėmesio vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūrai. Be to, ir bendrojo lavinimo mokyklos nėra teisiškai atsakingos už moksleivių sveikatos stiprinimą. At-sižvelgiant į Švietimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 63-2853) 23 straipsnio 1 dalies ir Valstybinės švieti-mo strategijos 2003–2012 metų nuostatas, patvir-tintas Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700 (Žin., 2003, Nr. 71-3216), būtina Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos ben-druosiuose nuostatuose reglamentuoti mokyklų atsakomybę ne tik už vaikų sveikatos išsaugojimą, bet ir stiprinimą.

Siekiant užtikrinti gyventojų teisę į saugų ir tinkamos kokybės geriamąjį vandenį, priimtas ir sėkmingai įgyvendinamas Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymas (Žin., 2001, Nr. 64-2327), į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjun-gos reikalavimai. Norėdama apsaugoti gyvento-jų sveikatą, Sveikatos apsaugos ministerija labiau-siai rūpinosi apsinuodijimų nitritais ir nitratais prevencija, kadangi didelė dalis gyventojų var-

toja šachtinių šulinių vandenį. Daugiamečiai tyri-mai rodo, kad per 40 proc. šulinių užteršti nitra-tais. Nitratai ypač pavojingi naujagimiams ir pir-mųjų mėnesių kūdikiams. Apsinuodijimų profi-laktikai asmens sveikatos priežiūros įstaigos ren-ka informaciją apie nėščiąsias ir iki 6 mėnesių am-žiaus kūdikius, kurių maistui naudojamas kastinių šulinių vanduo. Pagal šią informaciją visuomenės sveikatos centrai atlieka šulinio vandens mikro-biologinį ir cheminį tyrimą: nustato azoto grupės junginių – nitritų, nitratų, amoniako – kiekį bei in-formuoja vandens vartotojus apie vandens koky-bę, galimą pavojų sveikatai, vandens ruošimo bū-dus. Nors jau keletas metų vykdomos prevencijos priemonės, vis dar pasitaiko kūdikių apsinuodiji-mo nitratais atvejų. Kai kuriems šalies regionams būdinga didelės fluoro koncentracijos geriamaja-me vandenyje problema. Sprendžiant šią proble-mą, būtina mažinti šachtinių šulinių vandens var-tojimą ir plėsti artezinių gręžinių vandens vartoji-mą, plėtoti centralizuoto vandentiekio tinklus.

Pastaruoju metu triukšmas tampa vis didesne visuomenės sveikatos problema. 2002 m. gruo-džio mėn. Pasaulio sveikatos organizacija kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, Sveikatos apsau-gos ministerija atliko būsto ir sveikatos tyrimą. Ty-rimas parodė, kad daugiau negu du trečdaliai tirtų namų ūkių (68,1 proc.) skundžiasi triukšmu būs-te (kai langai uždaryti); daugiau kaip ketvirtadalis (28,7 proc.) visų namų ūkių nurodo dažnai ar nuo-lat trukdantį triukšmą; 38,8 proc. namų ūkių savi-ninkų mini triukšmą kaip miego sutrikimo ar regu-liaraus miego trikdymo priežastį. Siekiant spręsti triukšmo problemas, 2004 m. priimtas Triukšmo valdymo įstatymas (Žin., 2004, Nr. 164-5971), ku-rio tikslas – reglamentuoti veiklos, kurią vykdant skleidžiamas triukšmas, valdymą.

Atmosferos tarša – taip pat aktuali sveikatos aplinkos problema. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, pagrindiniai į atmosferą išmetamų teršalų šaltiniai – transportas, energetika (šilumi-nės elektrinės ir katilinės) ir pramonė. Oro kokybė Lietuvoje priklauso ne tik nuo vietinių taršos šal-tinių, bet ir nuo oro teršalų pernašų iš kitų valsty-bių. Pagrindiniai oro teršalai yra sieros dioksidas, azoto oksidai, anglies monoksidas, kietosios dale-lės (dulkės), lakūs organiniai junginiai. Didžiausią įtaką, ypač miestų, aplinkos oro kokybei turi auto-mobilių transportas.

1995–2001 m. statistinių duomenų analizė ro-do, kad Lietuvoje mažėja viešuoju transportu per-


50

vežamų keleivių skaičius. Didėjant individualių transporto priemonių naudojimui, daugėja jų iš-metamų į aplinkos orą teršalų. Miestų oro užterš-tumas kietosiomis dalelėmis, kurių skersmuo ne didesnis kaip 10 mikronų (KD

10), dažnai imamas

kaip bendras aplinkos oro kokybės rodiklis, susijęs su poveikiu žmogaus sveikatai. KD

10 Lietuvoje pra-

dėta stebėsena 2002 m. Paaiškėjo, kad KD10

viduti-nė paros koncentracija kartais viršija žmonių svei-katos apsaugai nustatytą ribinę vertę (50 µg/m3). Dažniausiai tokie atvejai užfiksuoti tose tyrimųvietose, kur oro taršą lėmė tiek transporto, tiek sta-cionarių taršos šaltinių išmetimai. Ši padėtis susi-formuoja esant nepalankioms teršalams išsisklai-dyti meteorologinėms sąlygoms ir padidėjus ter-šalų išmetimui dėl intensyvesnio patalpų šildymo, smarkiai atšalus orams. Preliminaraus rizikos svei-katai vertinimo duomenimis, apie 3–10 proc. gy-ventojų mirtingumo (išskyrus traumas, apsinuo-dijimus ir kitas išorines priežastis) priskirtini aplin-kos oro užterštumui KD

10.

Teisės aktuose, reglamentuojančiuose chemi-nių medžiagų ir preparatų valdymą, atskiros che-minių medžiagų ir preparatų tvarkymo sritys li-ko nevisiškai ir neaiškiai sureguliuotos, o tai truk-do efektyviau kontroliuoti žmonių apsinuodiji-mus. Apsinuodijimų statistika Lietuvoje nėra tik-sli, nes nėra vientisos informacijos apie apsinuodi-jimus kaupimo sistemos. Būtina sukurti informa-cinę duomenų bazę, užtikrinančią apsinuodijimų prevencijai reikalingą tikslią apsinuodijimų statis-tiką, epidemiologinę kontrolę ir priežiūrą.Tai leis-tų nustatyti rinkoje esančias medžiagas, produk-tus, medikamentus, galinčius sukelti apsinuodiji-mus, jų poveikį žmogaus ir visuomenės sveikatai, turimas priešnuodžių atsargas. 2002 m. sausio 1 d. Valstybiniame aplinkos sveikatos centre įsteigtas Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuras, te-lefonu teikiantis konsultacijas sveikatos priežiūros įstaigų specialistams, fiziniams ir juridiniams as-menims neatidėliotinos pagalbos klausimais, in-formuojantis apie cheminių medžiagų poveikį žmogui, galimas specifinės profilaktikos priemo-nes. Tačiau pagal skambučių skaičių 1000 gyven-tojų Lietuvoje dar smarkiai (maždaug 40 kartų) at-siliekama nuo kitų Europos šalių, todėl būtina šį darbą tobulinti.

Visuomenės sveikatos centrai apskrityse da-lyvauja tiriant bei nustatant profesines ligas. Re-miantis Profesinių ligų valstybės registro duome-nimis, per paskutinius penkerius metus šalyje ste-

bima profesinių ligų didėjimo tendencija. 2004 m. šalyje užregistruotos 939 profesinės ligos 556 žmonėms. Tai 131 liga ir 73 asmenimis daugiau negu 2003 m. Būtina planuoti bei įgyvendinti tin-kamas darbuotojų saugos ir sveikatos bei profesi-nių ligų prevencines priemones.

Laboratorijų veikla labai svarbi užtikrinant vi-suomenės sveikatos priežiūrą ir kontrolę.

Optimizuojant laboratorijų tinklą, sumažin-tas jų skaičius. Sujungus specializuotų visuome-nės sveikatos centrų laboratorijas, įkurtas Nacio-nalinis visuomenės sveikatos tyrimų centras, ku-riame koncentruojami sudėtingesni bei branges-ni tyrimai. Nacionalinis visuomenės sveikatos tyri-mų centras, Kauno, Klaipėdos visuomenės sveika-tos centrų laboratorijos įdiegė kokybės valdymo sistemą ir buvo akredituotos; tuo buvo pripažin-ta, kad jos atitinka standarto EN ISO/IEC 17025 rei-kalavimus.

Viena visuomenės sveikatos priežiūros sričių – gyventojų pareiškimų ir skundų tyrimas. Per me-tus visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos gau-na apie 1200 skundų, iš jų apie 55 proc. pasitvirti-na. Didžiausią dalį sudaro skundai, kurių priežastis yra aplinkos tarša – 30 proc., susijusių su gyvena-mosios aplinkos poveikiu sveikatai – apie 40 proc.

Radiacinės saugos srityje ypatingas dėmesys buvo skiriamas teisės aktams, reglamentuojan-tiems gyventojų ir aplinkos radiacinę saugą, reng-ti bei jiems suderinti su Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) rekomendacijo-mis ir atitinkamų Europos Tarybos direktyvų nuo-statomis. Priimti Lietuvos Respublikos radiacinės saugos ir Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstaty-mai, Vyriausybė patvirtino Veiklos su jonizuojan-čiosios spinduliuotės šaltiniais licencijavimo tai-sykles bei įsteigė Valstybės jonizuojančiosios spin-duliuotės šaltinių ir darbuotojų apšvitos dozių re-gistrą ir patvirtino jo nuostatus. Patvirtintos Lietu-vos higienos „Pagrindinės radiacinės saugos nor-mos“, reglamentuojančios radiacinės saugos rei-kalavimus visose veiklos su šaltiniais srityse, ir ki-ti teisės aktai. Lietuvoje veikia apie 1000 objektų, kuriuose yra daugiau kaip 43 000 šaltinių, su ku-riais dirba per 7000 darbuotojų.

Lietuvoje buvo vykdoma radono tyrimų patal-pose ir grunte programa. Parengtas didelės rado-no rizikos teritorijų žemėlapis. Gyventojams bei specialistams, projektuojantiems patalpas, pa-teiktos rekomendacijos dėl tinkamiausių radono mažinimo priemonių. Buvo atliekama aplinkos


51

radioekologinė, maisto produktų ir jų žaliavų tar-šos radionuklidais stebėsena.

Vykdant Radiologinę programą, šalies asmens sveikatos priežiūros įstaigos įsigijo daugiau kaip 100 naujų rentgeno diagnostikos aparatų. Tai pa-dėjo mažinti rentgeno dozes pacientams rentge-no diagnostikos procedūrų metu.

Šalies gyventojų radiacinei saugai nuo veik-los metu susidarančių radioaktyviųjų atliekų su-stiprinti įkurta VĮ Radioaktyviųjų atliekų tvarky-mo agentūra (RATA), kurios pagrindinė funkcija – sutvarkyti ir palaidoti jai perduotas radioaktyvią-sias atliekas. Daug dėmesio skiriama tinkamai ra-diacinės saugos požiūriu pasirengti Ignalinos AE pirmojo, vėliau ir antrojo blokų eksploatacijai nu-traukti.

Šalies pasienio kontrolės postuose įrengti sta-cionarūs radioaktyviųjų medžiagų nustatymo var-tai, kai kurios institucijos aprūpintos šių medžia-gų identifikavimo įranga ir organizuotas radiaci-nės saugos specialistų, pasieniečių ir muitininkų mokymas.

Stiprinant šalies radiacinės saugos sistemą, pa-galbą suteikė TATENA, Europos Komisija, Švedijos, Suomijos, Danijos ir kt. šalių vyriausybės. Sustip-rinta techninė bazė, užsienio valstybėse pareng-ta specialistų. Baigus 2001–2004 metais vykdytą Europos Komisijos remtą PHARE projektą „Radia-cinė sauga“, Radiacinės saugos centras tapo Euro-pos Sąjungos standartus atitinkančia radiacinės saugos institucija.

Būtina atnaujinti ankstyvojo perspėjimo sis-temą, kuri efektyviai užtikrintų tarptautinių įsipa-reigojimų vykdymą ir informuotų tarptautines or-ganizacijas ir kaimynines šalis apie radiacijos lygio padidėjimą ar avarines situacijas Lietuvoje.

Siekiant mažinti pacientų gaunamas dozes diagnostikos ir gydymo procedūrų metu, būtina skirti lėšų branduolinėje medicinoje ir spindulinė-je terapijoje naudojamų rentgeno diagnostikos aparatų bei įrenginių renovacijai.

2000 m. priimtas Lietuvos Respublikos maisto įstatymas (Žin., 2000, Nr. 32-893; 2002, Nr. 64-2574; 2003, Nr. 92-4139; 2004, Nr. 93-3397), reglamentuojantis svarbiausius maisto saugos ir kokybės aspektus, maisto tvarkovų atsakomybę bei nustatantis institucijų kompetencijų ribas. Įgy-vendinant šį įstatymą išleistos higienos normos, reglamentuojančios konkrečius maisto saugos pa-rametrus (maisto priedų ir maisto papildų saugą, leidžiamus teršalų ir pesticidų likučių kiekius, rei-

kalavimus besiliečiantiems su maistu gaminiams, produktų ženklinimą ir pan.). Jos suderintos su Eu-ropos Sąjungos, Maisto kodekso (Codex Alimeta-rius) komisijos bei Pasaulio prekybos organizaci-jos reikalavimais ir yra nuolat peržiūrimos ir tobu-linamos. Eiliniams ir mokslinės kompetencijos rei-kalaujantiems maisto saugos klausimams spręsti buvo įsteigti Maisto ir mitybos, Naujų maisto pro-duktų mokslo komitetai. Juose dirba įvairių ins-titucijų specialistai, turintys mokslinę kvalifikaci-ją. Parengta Valstybinė maisto ir mitybos strategi-ja ir jos įgyvendinimo priemonių 2003–2010 me-tų planas. 1999 m. patvirtintos rekomenduojamos paros maistinių medžiagų ir energijos normos. Pil-dant faktiškos mitybos duomenų banką, analizuo-jami gyventojų faktiškos mitybos tyrimų duome-nys, rengiamos rekomendacijos mitybai koreguo-ti. Kaupiama medžiaga apie Lietuvos rinkoje esan-čių maisto produktų ir patiekalų cheminę sudėtį (2001 m. parengta knyga „Maisto produktų sudė-tis“, kurioje pateikta daugiau kaip 300 produktų cheminė sudėtis, 2004 m. parengtas II dalies pro-jektas). Skatinant Lietuvos gyventojų sveiką mity-bą, 2004 m. parengta „Kai kurių maistinių medžia-gų stokos koregavimo Lietuvos gyventojų mais-to racione programa“ ir Visuomenės mitybos ži-nių ugdymo programa bei Valstybinės ikimokykli-nio ir mokyklinio amžiaus vaikų mitybos gerinimo programos projektas.

Vykdant gyventojų sveikatos sutrikimų dėl jo-do stokos prevencines priemones, Lietuvos gyven-tojų (19–64 m. amžiaus), vartojančių druską su jo-du, dalis padidėjo nuo 5 proc. 1998 m. iki 40 proc. 2002 m. Parengtas Lietuvos higienos normos HN 15:2003 „Maisto higiena“ pakeitimas, kuris numa-tė, jog Lietuvos Respublikos geografinėje teritori-joje dėl jodo trūkumo mažmeninės prekybos par-duotuvių maisto skyriuose parduodama, o viešojo maitinimo bei duonos gamybos įmonėse vartoja-ma tik joduota valgomoji druska, turinti 20–40 mg jodo/kg druskos.

Skatinant kūdikių maitinimą vien tik motinos pienu iki 6 mėnesių amžiaus, tęsiant žindymą ir antrais kūdikio gyvenimo metais, parengti meto-diniai nurodymai pediatrams, bendrosios prakti-kos gydytojams ir slaugos darbuotojams, organi-zuojami seminarai. Motinų, žindančių 6 mėnesius, 1993 metais buvo 9,8 proc., 1999 metais – 22,2 proc., 2002 m. žindančių iki 6 mėn. (bent iš dalies) – 26,6 proc. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinti Sveikatos priežiūros įstaigose taikomi


52

Tarptautinio motinos pieno pakaitalų rinkodaros kodekso reikalavimai ir Stacionarių asmens svei-katos priežiūros įstaigų vertinimo pagal Palankios naujagimiams ligoninės reikalavimus laikinosios taisyklės.

Vykdomos priemonės plečiant naujagimiams palankių ligoninių tinklą Lietuvoje. 2003 m. šiuos reikalavimus atitinkančių ligoninių buvo 3, 2004 metais jų atsirado dar 6.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. ge-gužės 4 d. nutarimu Nr. 505 „Dėl rinkos prie-žiūros institucijų reorganizavimo“ (Žin., 2000, Nr. 38-1064), ir 2000 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 705 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 4 d. nutarimo Nr. 505 „Dėl rin-kos priežiūros institucijų reorganizavimo“ ir kitų nutarimų, susijusių su rinkos priežiūros instituci-jų reorganizavimu, dalinio pakeitimo“ (Žin., 2000, Nr. 52-1496) įsteigė Valstybinę maisto ir veterina-rijos tarnybą, kuriai pavedė vykdyti įstatymų nu-statytas maisto saugos kontrolės ir veterinarijos funkcijas, Valstybinę ne maisto produktų inspek-ciją prie Ūkio ministerijos, kuri kontroliuoja, ar į ša-lies rinką vartotojams tiekiami ne maisto produk-tai atitinka teisės aktuose nustatytus privalomuo-sius saugos ir ženklinimo reikalavimus.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) įgyvendina maisto kontrolės sistemą „nuo lauko iki stalo“. Maisto saugos srityje sie-kiama, kad visose maisto gamybos, prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse gaminama produkci-ja atitiktų nustatytų teisės aktų reikalavimus, bū-tų užtikrinama efektyvi maisto įmonių priežiū-ra ir kontrolė, tarp jų ir viešai tiekiamo geriamo-jo vandens priežiūra, genetiškai ar kitaip pakeis-to, naujai sukurto ar neįprastai ruošto ir specia-lios paskirties maisto kontrolė. 2004 m. daugiau kaip 70 proc. Lietuvos maisto tvarkymo įmonių buvo įdiegusios savikontrolės (RVASVT ar GMP) sistemas. Maisto tvarkymo įmonių savikontrolės sistemų diegimo procesui spartinti didelės įta-kos turi maisto saugos ir maisto kontrolės labo-ratorijų stiprinimas. Visos gyvulių laikymo vietos yra registruotos ir kontroliuojamos, gyvuliai su-ženklinti, jų judėjimas registruojamas centrinėje duomenų bazėje.

Gyvūnų, gyvūninių ir negyvūninių produktų judėjimas ir sauga kontroliuojami 12 pasienio ve-terinarijos postų. Nacionalinė veterinarijos labo-ratorija ir Klaipėdos apskrities VMVT laboratorija yra akredituotos pagal standarto LST EN ISO/IEC

17025:2000 „Bandymų ir kalibravimo laboratori-jų kompetencija. Bendrieji reikalavimai“ reikalavi-mus. Jos atlieka visus tyrimus, kurie reikalingi gy-vūnų ir maisto produktų saugai užtikrinti.

Informacinių sistemų, registrų, duomenų ba-zių kūrimas ir tobulinimas yra vienas VMVT veik-los prioritetų, užtikrinantis greitą keitimąsi duo-menimis, jų analizę, maisto produktų ir gyvūnų atsekamumo rinkoje įvertinimo galimybę bei ki-tus svarbius veiksnius įgyvendinant uždavinius maisto saugos ir veterinarijos srityse.

2005 m. numatoma įdiegti Maisto tvarkymo įmonių kontrolės informacinę sistemą, tobulinti valstybinės veterinarijos priežiūros įmonių registrą ir kontrolės sistemą, organizuoti ES informacines si-stemas (TRACES, RASFF) bei kitas VMVT sistemas.

VMVT veiklą kasmet audituoja Europos Komi-sijos Maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai, jie vertina VMVT darbą įgyvendinant gyvūnų svei-katos, gerovės ir maisto saugos reikalavimus. Jų teikiamos ataskaitos skelbiamos Europos Komisi-jos interneto puslapiuose.

Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos (VNMPI) kontroliuoja, ar į šalies rinką vartotojams tiekiami ne maisto produktai atitinka teisės aktuose nustatytus privalomuosius saugos ir ženklinimo reikalavimus, tiria vartotojų skundus dėl netinkamos kokybės įsigytų ne mais-to gaminių ir paslaugų, konsultuoja gamintojus, importuotojus, platintojus ir paslaugų teikėjus ne maisto gaminių ir paslaugų saugos klausimais, in-formuoja vartotojus apie rinkoje esančius ir galin-čius į ją patekti nesaugius produktus.

Vykdant rinkos kontrolę 2004 m. atlikta 7416 patikrinimų prekybos bei paslaugų įmonėse; 3406 patikrinimų metu nustatyta teisės aktų pa-žeidimų. Patikrinimų, kurių metu nustatyta pažei-dimų, skaičius, palyginti su 2001 metais, sumažė-jo 12 proc.

2001–2003 metais VNMPI dalyvavo Tarptauti-nėje greitojo pasikeitimo informacija apie nesau-gius gaminius TRAPEX sistemoje Centrinės ir Ry-tų Europos šalims. 2001 metais išsiųsta du, 2002 metais – 29, 2003 metais – 17 pranešimų apie rin-koje rastus nesaugius gaminius. Nuo 2004 m. ge-gužės mėn. informacija apie pavojingus gaminius gaunama ir perduodama per Europos Sąjungos RAPEX sistemą.

Atsižvelgiant į Europos Sąjungos šalių patir-tį, nuo 2003 m. organizuojamos tikslinės gami-nių saugos tikrinimo programos. 2003 m. priimti


53

sprendimai dėl 43, o 2004 m. – dėl 70 nesaugių gaminių rinkos ribojimo. Informacija apie nesau-gius gaminius paskelbta „Valstybės žinių“ priede Informaciniai pranešimai, VNMPI interneto tinkla-lapyje www.inspekcija.lt.

Tiksliau planuoti rinkos priežiūrą, rengti spe-cialias tikslines tam tikrų gaminių saugos tikrini-mo programas labai padėtų informacija apie ne maisto produktus, kuriuos naudojant įvyko nelai-mingų atsitikimų (vartotojas susižeidė, apsinuodi-jo, jį ištiko mirtis ir t.t.), taip pat informacija apie ne maisto produktus (pvz., kosmetikos), kurie su-kelia alerginius susirgimus. Tokius duomenis ren-ka ir rinkos priežiūros institucijoms teikia sveika-tos priežiūros sistemos įstaigos daugelyje Euro-pos Sąjungos šalių.

IŠVADOS

Įgyvendinant Nacionalinės sveikatos progra-mos plėtojimo kryptis ir prioritetines sveika-tinimo priemones, nėra gero tarpsektorinio bendradarbiavimo, nepakankamai koordinuo-jama tarpžinybinė veikla.

Nesuformuotos sveikatai įtaką darančių veiks-nių informacinės duomenų bazės, o esamos sunkiai prieinamos kitoms žinyboms.

2.2. ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪRA

2.2.1. PREVENCINĖ MEDICINA

G. Paulauskienė, R. Vaitkienė

Prevencinės medicinos turinį nustato Lietu-vos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 17 straipsnis. Prevencinę mediciną sudaro:

1) informacinės paslaugos ligų profilaktikosklausimais; jas privalo teikti visi asmens sveikatos priežiūros specialistai;

2) atskirų asmenų grupių (atrankiniai) sveika-tos tikrinimai;

3) užkrečiamųjų ligų profilaktika ir chemiopro-filaktika;

4) profilaktiniai tikrinimai.Minėto įstatymo 18 straipsnis nurodo, kad tam

tikrų profesijų darbuotojai bei nustatytuose dar-buose, gamybos šakose ir baruose dirbantys as-menys prieš pradėdami profesinę veiklą ir jos me-

tu privalo pasitikrinti sveikatą. Šių profesijų, dar-bų, gamybos šakų ir barų sąrašą, asmenų sveika-tos tikrinimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įga-liota institucija.

Sveikatos priežiūros įstaigos privalo per nusta-tytą laiką tikrinti nėščiųjų, vaikų, motinų, iki vaikui sukaks vieneri metai, ir kitų asmenų, kurių sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija, sveikatą.

Asmenų patikrinimo, izoliavimo, stebėjimo dėl užkrečiamųjų ligų tvarką ir sąlygas nustato Žmo-nių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolėsįstatymas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų programos, patvirtintos 2004 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. X-43 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, Sveikatos apsaugos dalyje numatyta skatinti inves-ticijas į sveikatą ir ligų profilaktiką, šalies ūkio plėtrąir aplinkos apsaugą reglamentuojančius įstatymus derinti su sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo priori-tetais; užtikrinti dažniausių ligų (širdies ir kraujagys-lių ligų, vėžio, cukrinio diabeto) ankstyvą diagnos-tiką; visoms 30–65 metų moterims sudaryti sąly-gas reguliariai nemokamai tikrintis dėl gimdos kak-lelio ir krūties vėžio; ypač daug dėmesio skirti nėš-čių moterų ir kūdikių sveikatos priežiūrai; rūpintis vaikų ir jaunimo sveikatos išsaugojimu; nemoka-mai skiepyti vaikus pagal skiepų kalendorių, užtik-rinti jiems nemokamą dantų priežiūrą; plėsti vaikų reabilitacijos ir sanatorinio gydymo paslaugas, or-ganizuoti psichologinį ir pedagoginį darbą su rizi-kos grupės vaikais ir jaunimu.

2004 metais – Vaikų sveikatos metais – ypač buvo rūpinamasi vaikų ir jaunimo sveikatos išsau-gojimu ir stiprinimu; vykdoma naujagimiams pa-lankių ligoninių plėtra, plečiamos vaikų reabili-tacijos ir sanatorinio gydymo paslaugos. 2004 m. pradėtas kūdikių ir vaikų iki 5 metų skiepijimas nuo Haemophilus influenzae B tipo infekcijos, ple-čiamos vaikų skiepijimo apimtys kombinuotosio-mis vakcinomis, skiriamas tinkamas dėmesys dan-tų priežiūrai – 2004 m. silantinėmis medžiagomis padengta apie 50 tūkst. (42 proc.) 6–8 metų vai-kų nuolatinių krūminių dantų. Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 2004 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. 5 patvirtinta sveikatos priežiūros mokyklose finan-savimo tvarka, pagal kurią mokinių sveikatos prie-žiūra finansuojama mokyklose-darželiuose, pra-dinėse, pagrindinėse, vidurinėse, jaunimo, profe-sinėse mokyklose ir gimnazijose. Sveikatos apsau-gos ministro 2004 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. V-


54

62 buvo patvirtinta Visuomenės sveikatos priežiū-ros specialisto, vykdančio mokinių sveikatos prie-žiūrą, kompetencija. Šio įsakymo tikslas – išsaugo-ti ir stiprinti mokinių sveikatą organizuojant ir įgy-vendinant priemones, susijusias su ligų ir traumų profilaktika.

Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. balan-džio 8 d. nutarimu Nr. IX-2110 patvirtinta Nacio-nalinė narkotikų kontrolės ir narkomanijos pre-vencijos 2004–2008 metų programa ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1166 patvirtintas šios programos įgyvendinimo 2004 m. priemonių planas. Progra-mos tikslas – įgyvendinti veiksmingą narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos sistemą, sukurti bendrą narkomanijos, ankstyvosios diag-nostikos, gydymo, reabilitacijos ir reintegracijos į visuomenę sistemą, tobulinti teisinę bazę, su-mažinti dėl narkotikų vartojimo kylančių infekci-nių ligų ir mirčių skaičių, formuoti neigiamą vi-suomenės požiūrį į narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimą, plėtoti valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų ir bendruomenės tar-pusavio bendradarbiavimą, skatinti savivaldybių ir regionų valdymo institucijų iniciatyvą. Siekiant tobulinti ir geriau koordinuoti valstybės ir savi-valdybių institucijų bei įstaigų veiklą narkoma-nijos prevencijos ir narkotikų kontrolės srityje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rug-pjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1059 įsteigtas ir nuo 2004 m. sausio 1 d. savo veiklą pradėjo Narkotikų kontrolės departamentas.

Įgyvendinamos Valstybinė alkoholio kon-trolės, Valstybinė tabako kontrolės, Valstybinė ŽIV/AIDS profilaktikos ir kontrolės, Valstybinė psi-chikos ligų profilaktikos bei Savižudybių preven-cijos programos.

2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymu Nr. IX-2460 ra-tifikuota Pasaulio sveikatos organizacijos Tabakokontrolės pagrindų konvencija. Lietuvos Respub-likos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1167 patvirtintas Valstybinės tabako kontrolės programos įgyvendinimo 2004–2006 metų prie-monių planas. 2004 m. sausio 8 d. Lietuvos Respub-likos Vyriausybės nutarimu Nr. 20 patvirtintos pa-skaitų kurso apie alkoholio ir narkotikų žalą žmo-gaus sveikatai taisyklės, pradėtas nusižengusių pi-liečių mokymas.

Pasaulyje plintant ŽIV/AIDS epidemijai, kuri iš-lieka sunkiai kontroliuojama, mūsų dabartinis už-davinys – apsaugoti visuomenę nuo šios infekci-

jos plitimo. Įgyvendinant AIDS prevenciją Lietu-voje, atliekama ŽIV infekuotų asmenų, sergančių-jų AIDS ambulatorinė priežiūra.

Kadangi Lietuvos Respublikos geografinėjeteritorijoje nustatytas jodo trūkumas, siekiant su-kurti jodo stokos maiste ir skydliaukės ligų, susiju-sių su jodo apykaitos sutrikimais, profilaktikos sis-temą, vykdoma kai kurių maistinių medžiagų sto-kos koregavimo Lietuvos gyventojų maisto racio-ne programa, patvirtinta sveikatos apsaugos mi-nistro 2003 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-715. Pa-rengta ir sveikatos apsaugos ministro 2004 m. bir-želio 21 d. įsakymu Nr. V-454 patvirtinta Visuome-nės mitybos žinių ugdymo programa. Remiantis atliktų mitybos tyrimų duomenimis, parengtos sveikos mitybos rekomendacijos įvairioms gyven-tojų grupėms.

Įgyvendinamos valstybinės sveikatos progra-mos: Motinos ir vaiko, 2000–2010 metų traumatiz-mo profilaktikos, 2003–2006 metų tuberkuliozėsprofilaktikos ir kontrolės ir kt. Įgyvendinant Vals-tybinę vėžio profilaktikos ir kontrolės 2003–2010metų programą, patvirtintą Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1593, siekiama garantuoti onkologinių ligų ankstyvąją diagnostiką ir visavertį gydymą. Vyk-dant sveikatos apsaugos ministro 2004 m. bir-želio 30 d. įsakymu Nr. V-482 patvirtintą progra-mą „Dėl gimdos kaklelio piktybinių navikų pre-vencinių priemonių, apmokamų iš Privalomo-jo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, fi-nansavimo programos patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 104-3856), per 2004 metų 5 mėnesius patikrin-ta apie 30 tūkst. (4 proc.) 30–60 metų amžiaus mo-terų.

Papildomai parengta atskirų asmenų grupių sveikatos tikrinimų tvarka:

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo mi-nistro 2002 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. 549/313 „Dėl 2002 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos Res-publikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietu-vos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 433/233 „Dėl antstolių sveikatos patikrini-mo tvarkos patvirtinimo pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 113-5061);

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos mi-nistro ir Lietuvos Respublikos teisingumo minis-tro 2003 m. kovo 6 d. įsakymas Nr. 150/66 „Dėl 2002 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos sveika-tos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos tei-


55

singumo ministro įsakymo Nr. 345/196 „Dėl teisė-jų sveikatos patikrinimo tvarkos patvirtinimo pa-keitimo“ (Žin., 2003, Nr. 27-1106);

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos mi-nistro 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. V-753 „Dėl asmenų, pareiškusių norą būti priimtais į tar-nybą Lietuvos Respublikos muitinėje, taip pat muitinės pareigūnų profilaktinių ir neeilinių svei-katos patikrinimų tvarkos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 7-152);

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos mi-nistro, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų minis-tro ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuro-ro 2003 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. V-774/1V-460/I-159 „Dėl prokurorų sveikatos tikrinimo tvar-kos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 7-159);

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos mi-nistro ir Lietuvos Respublikos teisingumo minis-tro 2004 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. V-556/1R-181 „Dėl pareiškėjų, advokatų ir advokatų padėjė-jų sveikatos būklės reikalavimų ir sveikatos būk-lės tikrinimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 117-4388);

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos mi-nistro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo minis-tro 2004 m. birželio 17 d. įsakymas Nr. V-446/3-357 „Dėl licencijuojamų civilinės aviacijos spe-cialistų sveikatos būklės reikalavimų“ (Žin., 2004, Nr. 98-3671).

2.2.2. NACIONALINĖ IMUNOPROFILAKTIKOS PROGRAMA

V. Bakasėnas, J. Suraučienė

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, imunizacija – viena ekonomiškai efektyviausių vi-suomenės sveikatos veiklos sričių. Šiuo metu pa-saulyje vakcinacija įvardijama kaip viena didžiausių sėkmių visuomenės sveikatos istorijoje bei būtina asmens sveikatos priežiūros sudedamoji dalis, įga-linanti vaikus apsaugoti nuo susirgimų, jų kompli-kacijų bei mirčių.

Vaiko teisių apsaugos konvencijoje deklaruo-jama, kad kiekvienas vaikas turi teisę būti apsau-gotas nuo vakcinomis valdomų užkrečiamųjų li-gų. Apsauga nuo užkrečiamųjų ligų skiepijimais – tai ne tik asmens apsauga nuo užkrečiamosios li-gos, tačiau ir svarbus kiekvienos šalies ekonomi-nės ir socialinės plėtros veiksnys.

Pasaulyje išplėstinė imunizacijos programa įgyvendinama nuo 1974 metų, kai pagrindinis tikslas buvo apsaugoti vaikus nuo šešių užkre-čiamųjų ligų (difterijos, stabligės, kokliušo, tymų, poliomielito, tuberkuliozės). Laikui bėgant plė-tėsi imunizacijos programų apimtys tiek užkre-čiamųjų ligų, nuo kurių skiepijama, tiek skiepiji-mo apimčių prasme, todėl šiandien daugelio ša-lių imunizacijos programos apima ir skiepijimus nuo raudonukės, epideminio parotito, hepatito B, Haemophilus influenzae B tipo infekcijos.

Kaip didžiausias laimėjimas visuomenės svei-katos srityje įvardijama raupų išnaikinimas pa-saulyje bei Europos regiono, kaip laisvo nuo po-liomielito sukėlėjo, sertifikavimas. Šiuo metu vyk-dant profilaktinius skiepijimus bei užkrečiamų-jų ligų priežiūrą, iki 2010 metų Europos regione siekiama likviduoti tymus bei išvengti susirgimų įgimtu raudonukės sindromu.

Lietuvoje vykdant Nacionalinę imunoprofilak-tikos 1998–2005 metų programą, siekiama sukur-ti aukšto lygio kolektyvinį imunitetą ir tokiu bū-du kontroliuoti užkrečiamąsias ligas. Nacionalinės imunoprofilaktikos programos pagrindinės nuo-statos reglamentuoja prieinamus visiems šalies vaikams skiepijimus nuo užkrečiamųjų ligų. Pa-grindiniai principai, kuriais vadovaujantis vykdo-ma Nacionalinė imunoprofilaktikos programa: pri-einamumas (valstybė garantuoja skiepijimus nuo užkrečiamųjų ligų kiekvienam šalies vaikui), adek-vatumas (programa orientuota į užkrečiamųjų ligų epidemiologinę situaciją), efektyvumas (skiepijant mažinamas sergamumas ir mirštamumas nuo už-krečiamųjų ligų), valdymas (galimybė keisti skiepi-jimų kalendorių), progresyvumas (saugių ir efekty-vių vakcinų naudojimas, naujų vakcinų įdiegimas).

Nacionalinėje imunoprofilaktikos programo-je numatyta, jog Lietuvos vaikai skiepijami pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepiji-mų kalendorių (1 lentelė). Naujagimiai, kūdikiai ir vaikai valstybės lėšomis skiepijami nuo tuber-kuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, tymų, epideminio parotito, raudonu-kės, Haemophilus influenzae B tipo infekcijos.

Pastaraisiais metais buvo tobulinamas Lietu-vos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų ka-lendorius. Įgyvendinant Lietuvos nacionalinę vi-suomenės sveikatos priežiūros strategiją, 2002 metais nuo hepatito B pradėti skiepyti 12 me-tų vaikai, nuo tymų, epideminio parotito, raudo-nukės – 6–7 metų amžiaus vaikai prieš jiems pra-


56

dedant lankyti mokyklą, o 2004 metais kūdikiai ir vaikai pradėti skiepyti nuo Haemophilus infuenzae B tipo infekcijos. Lietuvos Respublikos vaikų pro-filaktinių skiepijimų kalendoriaus pakeitimai są-lygojo, kad dabartinis skiepijimų kalendorius ati-tinka visas Pasaulio sveikatos organizacijos reko-mendacijas dėl imunizacijos programų vykdymo ir yra maksimaliai priartintas prie kitų Europos Są-jungos šalių vaikų profilaktinių skiepijimų kalen-dorių.

Skiepijant pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių pasiekiamosgana didelės skiepijimų apimtys (2 lentelė), lei-džiančios kontroliuoti užkrečiamąsias ligas, nuo kurių skiepijama.

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, efektyviai įgy-vendinama Nacionalinė imunoprofilaktikos progra-ma, pasiektos didelės skiepijimo apimtys ir mažina-mas sergamumas užkrečiamosiomis ligomis. Per pa-

staruosius dešimt metų Lietuvoje ženkliai sumažė-jo sergamumas kokliušu, tymais, epideminiu paro-titu, raudonuke. Jau daugelį metų neregistruojami susirgimai įgimtu raudonukės sindromu ar naujagi-mių stablige, difterijos ir stabligės registruojami tik pavieniai atvejai tarp vyresnio amžiaus žmonių, ser-gamumui hepatitu B būdinga mažėjimo tendencija.

Viena pagrindinių problemų, dėl kurių sunku pasiekti dideles skiepijimo apimtis, yra tai, kad su-siformavo gyventojų grupės, kurias sunku paskie-pyti (dėl tėvų atsisakymo skiepyti vaikus, dėl mig-racijos, dėl publikacijų žiniasklaidoje apie neigiamą skiepijimo įtaką sveikatai ir pan.). Mažėjant serga-mumui užkrečiamosiomis ligomis, nuo kurių skie-pijama, Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, vi-suomenei vis sunkiau suvokti užkrečiamųjų ligų grėsmę, be to, gana dažnai žiniasklaidoje pasiro-do informacijos apie skiepų nenaudingumą ar net žalą sveikatai. Todėl dabartiniu laikotarpiu vienas pagrindinių uždavinių vykdant Nacionalinę imu-

1 lentelė. Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius, patvirtintas sveikatos apsaugos ministro2004 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. V-646 (Žin., 2004, Nr.142-5210)

VakcinaAmžius

2–3 dienos

1 mėn.

2 mėn.

4 mėn.

6 mėn.

15–16,5 mėn.

18 mėn.

6–7 metai

12 metų

15–16 metų

Tuberkuliozės vakcina BCG

Hepatito B vakcina HB HB HBHBHBHB

Kokliušo, difterijos, stabli-gės vakcina DTP DTP DTP DTP DT Td

Haemophilus influenzae B tipo vakcina Hib Hib Hib Hib

Poliomielito vakcina IPV IPV IPV* IPV OPV OPV

Tymų, epideminio paroti-to, raudonukės vakcina MMR MMR MMR**

2 lentelė. Vaikų skiepijimų apimtys Lietuvoje 1992–2003 metais (paskiepytų vaikų proc.)

Užkrečiamoji liga (amžiaus grupė)

Metai

1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004

Tuberkuliozė (BCG) (naujagimiai) 93,9 97,6 95,9 96,6 98,4 98,4 99,1 99,3 99,0 99,3 99,3 99,4 98,9

Difterija ir stabligė (1 metai) 86,3 86,8 87,2 90,4 92,1 92,0 93,5 93,1 93,5 94,7 94,8 94,2 94,0

Kokliušas (1 metai) 77,6 83,1 83,4 89,0 91,2 90,0 93,1 93,0 93,6 94,6 94,8 94,2 93,9

Poliomielitas (1 metai) 88,3 86,3 87,9 89,3 92,6 94,8 96,6 96,9 96,9 97,5 97,0 97,0 96,4

Tymai (2 metai) 89,0 91,8 92,7 93,7 96,3 95,9 96,5 96,9 97,0 97,4 97,9 97,7 97,7

Epideminis parotitas (2 metai) 75,9 54,3 79,4 76,8 93,4 94,9 96,7 96,9 97,0 97,4 97,9 97,7 97,7

Raudonukė (2 metai) 79,0 43,7 74,8 88,8 94,7 94,4 95,6 96,8 97,0 97,4 97,9 97,7 97,7

Hepatitas B (naujagimiai) - - - - - - 95,7 95,6 99,0 99,2 99,6 99,4 98,5


57

noprofilaktikos programą – visuomenei prieina-ma ir suprantama skiepijimo propaganda.

Įgyvendinant Pasaulio sveikatos organizacijos strateginius tikslus, nubrėžtus nacionalinėse imu-noprofilaktikos programose, iki 2015 metų Euro-pos regione numatyta, kad kiekvienam turi būti sudaryta galimybė būti paskiepytam pagal nacio-nalinį skiepijimų kalendorių, kiekvienoje šalyje ne mažiau kaip 90 proc. vaikų iki 1 metų amžiaus turi būti paskiepyti, vaikų sergamumas ir mirtingumas nuo skiepijimais valdomų užkrečiamųjų ligų turi sumažėti dviem trečdaliais, palyginti su 2000 me-tais, visi skiepijimai turi būti atliekami tik garan-tuotos kokybės vakcinomis. Lietuvoje artimiausiu metu numatoma:– parengti Nacionalinės imunoprofilaktikos

2006–2010 metų programos projektą;– toliau tobulinti Lietuvos Respublikos vaikų pro-

filaktinių skiepijimų kalendorių (numatant skie-pijimus inaktyvuota poliomielito vakcina (vie-toj oralinės poliomielito vakcinos), vakcinomis su neląsteliniu kokliušo komponentu ir kt.), to-liau stiprinti skiepijimais valdomų užkrečiamų-jų ligų epidemiologinę priežiūrą.

2.2.3. BŪTINOJI MEDICINOS PAGALBA

V. Radavičius, R. Vaitkienė

Būtinosios medicinos pagalbos apimtis ir jos teikimo ypatumus nustato Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktai. Šiuo metu Lietu-voje būtinosios pagalbos, kaip vienos svarbiau-sių asmens sveikatos priežiūros sričių, teikimo tvarka ir mastas nustatyti pagal Europos Tarybos reglamento Nr. 1408/71/EEC „Dėl socialinės ap-saugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dir-bantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliantiems Bendrijoje“, Lietuvos Respublikos sveikatos siste-mos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 63-1231; Žin., 1998, Nr. 112-3099), Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 590 „Dėl Profesijų, darbų ir veiklos sričių darbuotojų bei transporto priemonių vairuotojų, buvusių kartu su nukentėjusiaisiais ar ligoniais nelaimingų at-sitikimų ar ūmaus gyvybei pavojingo susirgimo vietose ir privalančių suteikti jiems pirmąją pa-galbą, sąrašo patvirtinimo, taip pat įstatymų nu-statytų kitų asmenų kompetencijos šiais klausi-

mais nustatymo“ (Žin., 2003, Nr. 48-2123) reika-lavimus.

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įsta-tymo 47 straipsnyje būtinoji medicinos pagalba priskiriama valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai, o 49 straipsnyje teigiama, kad būtinoji medicinos pagalba Lietuvos nacionali-nės sveikatos sistemos (LNSS) įstaigose teikiama nemokamai visiems nuolatiniams gyventojams, neatsižvelgiant į tai, ar jie apdrausti privalomuo-ju sveikatos draudimu, taip pat neatsižvelgiant į paciento apsilankymų įstaigoje per kalendorinius metus skaičių ir jo gyvenamąją vietą. Užsienio ša-lių piliečiams, asmenims be pilietybės, nepriski-riamiems nuolatiniams gyventojams, LNSS įstai-gos teikia būtinąją medicinos pagalbą Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, jei kitaip nenustato Lietuvos Respublikos tarptautinės su-tartys.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 19 straipsnio nuostatas būtinajai medi-cinos pagalbai priskiriama:1) pirmoji medicinos pagalba; 2) institucinė (nestacionari ar stacionari) skubioji

medicinos pagalba. Būtinosios medicinos pagalbos mastą ir teiki-

mo tvarką įpareigota nustatyti Sveikatos apsau-gos ministerija. Visos minėtos teisės aktų nuosta-tos atsispindi 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusia-me sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balan-džio 8 d. įsakyme Nr. V-208 „Dėl Būtinosios medi-cinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 55-1915; Nr. 134-4882). Šiuo įsaky-mu panaikinamas iki tol veikęs 2000 m. sausio 20 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 37 „Dėl Būtinosios medicinos pagalbos paslaugų tei-kimo tvarkos ir būtinosios pagalbos paslaugų są-rašo patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 7-203, Nr. 14).

Teisės aktai nurodo, kad pirmoji medicinos pa-galba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti pa-dėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudo-jant turimas medicinos ir (ar) kitokias priemones bei medžiagas. Ji trunka: iki pacientui bus pradėta teikti skubioji instituci-

nė medicinos pagalba nestacionarioje ar stacio-narioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje,

arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis.

Kai gelbstima gyvybė asmenų, kuriems dėl ne-laimingo atsitikimo, avarijų, ekologinių ir gaivali-


58

nių nelaimių arba dėl ūmaus susirgimo yra būti-na medicinos pagalba, pirmąją medicinos pagal-bą privalo nedelsdami suteikti sveikatos priežiū-ros, farmacijos specialistai ir kiti asmenys, buvę kartu su nukentėjusiaisiais ar ligoniais nelaimin-gų atsitikimų ar gyvybei pavojingo ūmaus susir-gimo vietose. Pirmoji medicinos pagalba teikiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 590 „Dėl Pro-fesijų, darbų ir veiklos sričių darbuotojų bei trans-porto priemonių vairuotojų, buvusių kartu su nu-kentėjusiaisiais ar ligoniais nelaimingų atsitikimų ar ūmaus gyvybei pavojingo susirgimo vietose ir privalančių suteikti jiems pirmąją pagalbą, sąrašo patvirtinimo, taip pat įstatymų nustatytų kitų as-menų kompetencijos šiais klausimais nustatymo“, sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. V-450 „Dėl sveikatos priežiūros ir far-macijos specialistų kompetencijos teikiant pirmą-ją medicinos pagalbą, pirmosios medicinos pagal-bos vaistinėlių ir pirmosios pagalbos rinkinių“ (Žin., 2003, Nr. 79-3605; 2004, Nr. 32-1030) ir 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-357 „Dėl gaivinimo standartų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 64-2914).

Skubioji medicinos pagalba yra asmens svei-katos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulato-rines ir (ar) stacionarias paslaugas) teikiama kvali-fikuota asmens sveikatos priežiūros paslauga, t.y.teikiama gydytojo arba gydytojo kartu su kitais as-mens sveikatos priežiūros specialistais. Skubiosios pagalbos mastas ir indikacijos nurodyti 2004 m. balandžio 8 d. sveikatos apsaugos ministro įsaky-mu Nr. V-208 patvirtintoje Skubiosios medicinos pagalbos masto lentelėje. Skubioji medicinos pa-galba pagal paciento sveikatos būklės sunkumą skirstoma į tris kategorijas. Skubioji medicinos pa-galba, kuri turi būti teikiama nedelsiant, priskiria-ma 1 kategorijai, o neatidėliotinai teikiama sku-bioji medicinos pagalba priskiriama 2 ir 3 katego-rijai, kai dėl ūmių klinikinių būklių gresia pavojus paciento ir (ar) aplinkinių gyvybei arba tokios pa-galbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių kompli-kacijų grėsmę pacientams. Jei į asmens sveikatos priežiūros įstaigą tuo pat metu atvyksta keli pa-cientai, kuriems reikalinga skubioji medicinos pa-galba, o ji negali būti suteikta visiems vienu me-tu, pirmiausia ji teikiama pacientams, kuriems rei-kalinga 1 kategorijos, o vėliau 2 ir 3 kategorijos pagalba.

Skubioji medicinos pagalba turi būti teikiama tol, kol paciento būklė tampa stabili, t.y. kol tos

būklės negalima priskirti nė vienai iš trijų katego-rijų, įvardytų Skubiosios medicinos pagalbos mas-to lentelėje, kol pradedamas ilgalaikis paciento gyvybinių funkcijų palaikymas ir tokią būklę kons-tatuoja ne mažiau kaip trijų skirtingų specialybių gydytojų konsiliumas kartu su asmens sveikatos priežiūros įstaigos administracijos atstovu.

Svarbu pažymėti, kad kreipiantis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl skubiosios me-dicinos pagalbos gydytojo siuntimas nepriva-lomas.

Teisės aktuose yra nustatytos ir būklės, kurios nepriskiriamos skubiajai medicinos pagalbai, pvz., gimdyvei gimdymo metu teikiamos asmens svei-katos priežiūros paslaugos nėra priskiriamos sku-biajai medicinos pagalbai, tačiau minėtasis svei-katos apsaugos ministro įsakymas įpareigoja gy-dymo įstaigas suteikti gimdyvei reikalingą pagal-bą. Skubiajai medicinos pagalbai nepriskiriamos ir ilgalaikio gyvybinių funkcijų palaikymo paslau-gos – dirbtinės plaučių ventiliacijos, hemodializės, dirbtinės širdies, dirbtinių kepenų bei organų ir audinių transplantacijos paslaugos.

Kiekviena asmens sveikatos priežiūros įstai-ga pagal kompetenciją privalo užtikrinti, t. y. su-teikti ir organizuoti būtinąją medicinos pagalbą, o gydytojai, teikiantys skubiąją medicinos pagal-bą, privalo raštu įforminti skubiosios pagalbos pa-slaugas medicinos dokumentuose.

2.2.4. KRAUJO DONORYSTĖ LIETUVOJE 1998–2004 METAIS

V. Kalibatas

ĮVADAS Kraujo donorystė – priemonių visuma, apiman-

ti visuomenės telkimą duoti kraujo, donorų atran-ką, kraujo ar jo sudėtinių dalių paėmimo, paruoši-mo transfuzijai ar toliau perdirbti, saugojimo bei transfuzijos veiklą. Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymas nustato pagrindinius krau-jo donorystės principus, tvarką, sąlygas ir Sveika-tos apsaugos ministerijos įgaliojimus organizuo-jant kraujo donorystės veiklą. Sveikatos apsaugos ministro įsakymais nustatyta donorų patikrinimo tvarka, privalomų tyrimų sąrašas ir kiti kraujo do-norystės veiklai svarbūs aspektai.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, reglamentuojančios kraujo donorystę, nustato,


59

kad vienas pagrindinių kraujo donorystės veiklos principų – kraujo saugumo užtikrinimas. Šis prin-cipas sietinas su Lietuvos sveikatos programos tik-slais. Lietuvos kraujo tarnyba, atlikdama jai paves-tas užduotis, tiesiogiai prisideda saugant gyven-tojų ir visuomenės sveikatą, sutrukdant plisti in-fekcinėms ligoms kraujo ir jo komponentų trans-fuzijų ir preparatų vartojimo metu. Siekiant sėk-mingai įgyvendinti šiuolaikinei kraujo transfuzijos praktikai keliamus uždavinius, būtina remtis do-norystės savanoriškumo, donoro geranoriškumo bei įstaigų, dalyvaujančių kraujo tarnybos veiklo-je, pelno nesiekimo principais.

KRAUJO DONORYSTĖ LIETUVOJE

Nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo iki 1995 m. kraujo donorystė Lietuvo-je buvo grindžiama nemokamos (neatlygintinos) donorystės principu. Atlygį už donacijas gaudavo tik plazmos donorai. Lietuvos Respublikos vals-tybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatyme, priimtame 1995 m. balandžio 27 d., bu-vo įteisinta tik mokama donorystė, įstatymiškai nepaliekant galimybės duoti kraujo ar jo sudėti-nių dalių nemokamai. Nacionalinė sveikatos tary-ba 2002 m. spalio 29 d. nutarimu „Dėl neatlygin-tinos donorystės propagavimo“ kreipėsi į Lietu-vos Respublikos Seimą dėl kraujo donorystės įsta-tymo pakeitimo ir papildymo, taip pat į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir kitas institucijas dėl ne-atlygintinos donorystės propagavimo finansa-vimo. 2003 m. spalio 9 d. priimtas Lietuvos Res-publikos kraujo donorystės įstatymo 1, 2, 7, 11, 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir IV skyriaus

bei 14 straipsnio pripažinimo netekusiais galios įstatymas nuo 2004 m. kovo 1 d. šalia galimybės donorui „Vyriausybės nustatyta tvarka iš Valstybės biudžeto gauti kompensaciją“ vėl įteisino galimy-bę „duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių neatlyginti-nai“. 1 pav. pateikiama atlygintinų ir neatlygintinų donacijų skaičiaus Lietuvoje dinamika 1998–2004 metais. Matyti, jog visą pastarąjį laikotarpį vyrau-ja atlygintinos donacijos, tuo tarpu neatlyginti-nų donacijų skaičius, nors ir turi tendenciją didėti, 2004 m. siekė vos 11,53 proc. visų donacijų.

Padėtį plėtojant neatlygintiną kraujo dono-rystę turėtų pagerinti 2004 m. birželio 22 d. Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 785 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 594 „Dėl kompensa-cijų iš Lietuvos valstybės biudžeto mokėjimo kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių donorams tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo įteisi-namas lėšų, skirtų kraujo ar kraujo sudedamųjų dalių donorų kompensacijoms, pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą programą naudo-jimas ir neatlygintinai donorystei propaguoti. Remdamasis šiuo nutarimu pirmą kartą Lietu-voje 2004 m. lapkričio 12 d. sveikatos apsaugos ministras paskelbė įsakymą Nr. V-803 „Dėl Neat-lygintinos donorystės propagavimo programos patvirtinimo“.

PSO duomenimis, atlygintinai kraujo duodan-tys donorai ir donorai giminės, kurie susiję su ge-rokai didesne infekcinių ligų, tokių kaip ŽIV, he-patitai B ir C bei sifilis, rizika, iki šiol sudaro dau-giau kaip 50 proc. donacijų besivystančiose šaly-se, o išsivysčiusiose šalyse neatlygintinų donaci-jų skaičius siekia 98–100 proc. Lietuvoje iki 2004

1 pav. Atlygintinų ir neatlygintinų donacijų skaičius Lietuvoje 1998–2004 metaisŠaltinis: Statistinės ataskaitos forma Nr. 30.


60

metų neatlygintinos donorystės organizavimu ir propagavimu rūpinosi tik kraujo centrai, šiek tiek prisidėjo ir kai kurios nevyriausybinės organiza-cijos, tačiau atitinkančios vienodus reikalavimus ir koordinuotos neatlygintinos donorystės ska-tinimo veiklos nebuvo. Todėl didžiąją dalį neat-lygintinų donorų sudarė atsitiktiniai asmenys; tik nedidelė jų dalis yra pastovūs, neatlygintinai duodantys kraujo donorai. Kiekvieno kraujo cen-tro specialistai neatlygintiną donorystę skatino ir propagavo vien tik pagal savo supratimą ir gebė-jimus. 1 lentelėje pateikiami Lietuvos kraujo do-norystės įstaigų – kraujo centrų neatlygintinos donorystės veiklos rodikliai 1998–2004 metais.

KRAUJO DONORŲ INFEKUOTUMAS

PSO duomenimis, pasaulyje nuo 5 iki 10 proc. ŽIV infekcijos gali būti perduodama perpilant už-krėstą kraują ar jo produktus. Dar daugiau recipien-tų gali būti užkrečiami hepatitu B ir C, sifiliu bei ki-tomis ligomis. Siekiant užtikrinti kraujo saugumą, būtina įgyvendinti nacionalinę strategiją, užtikri-nančią viso kraujo donorų atrankinius tyrimus nu-statant transfuzijomis perduodamas infekcines li-gas, naudojant labiausiai tinkamus ir efektyvius

ŽIV, hepatito B ir C, sifilio ir pagal poreikį kitų infek-cijų atrankinius tyrimus. 2 lentelėje pateikiami pri-valomų donorų kraujo tyrimų duomenys Lietuvoje 1998–2004 metais.

Tiek absoliučiais skaičiais, tiek vertinant infe-kuotumą 10 000 donacijų, sifilio, hepatito B ir he-patito C infekuotumas tarp kraujo donorų turi tendenciją mažėti. Infekuotumo 10 000 donacijų rodikliai atitinka Lietuvos gyventojų sergamumo šiomis ligomis rodiklius. Šie duomenys patvirtina, kad kraujo donorai Lietuvoje nėra iš populiacijos mažiausios rizikos grupės. Tuo tarpu kraujo dono-rų infekuotumo žmogaus imunodeficito virusu iki2002 m. didėjo tiek absoliutūs skaičiai, tiek verti-nant 10 000 donacijų. Teigiama yra tai, kad 2004 m. visi 32 teigiami žmogaus imunodeficito viruso ty-rimo atvejai buvo nustatyti pageidaujantiems pir-mą kartą tapti donorais ar atėjusiems kraujo duo-ti po ilgo laikotarpio. Nors dauguma kraujo tarny-boje nustatytų atvejų buvo klaidingai teigiami, iš-lieka rizika transfuzijos metu perduoti šią infekci-ją dėl objektyvių veiksnių (ribotų antikūnų prieš šį virusą aptikimo galimybių, „lango periodo“ ir pan.). Kita vertus, dėl gana mažo teigiamų tyrimo atvejų skaičiaus yra sudėtinga vertinti riziką trans-fuzijos būdu užkrėsti recipientus.

1 lentelė. Lietuvos kraujo centrų neatlygintinos donorystės veiklos rodikliai 1998–2004 metais

Kraujo donorystės įstaigos

Metai

1998 2000 2002 2004

Neatlygintinos do-nacijos




Iš visoproc.

nuo visų donacijų

Iš visoproc.

nuo visų donacijų

Iš viso proc.

nuo visų donacijų

Iš visoproc.

nuo visų donacijų

VšĮ Nacionalinis kraujo centras* 258 0,73 117 0,47 862 2,94 3213 10,13

Bendra Lietuvos ir JAV įmonė UAB Binational Plasma 0 0 723 3,76 2268 8,98 2191 8,34

VšĮ Klaipėdos kraujo centras 723 11,26 228 2,47 126 1,03 1221 9,56

VšĮ Šiaulių ligoninės kraujo cen-tras 450 5,86 456 8,06 674 11,82 1849 33,56

VšĮ Panevėžio ligoninės krau-jo centras 353 6,50 117 2,49 423 7,48 726 12,53

*Iki 2004 metų – VšĮ Vilniaus kraujo centras. Šaltinis: Statistinės ataskaitos forma Nr. 30.

2 lentelė. Privalomų donorų kraujo tyrimų duomenys Lietuvoje 1998–2004 metais

Tyrimai

Metai

1998 2000 2002 2004

Tyrimų skaičius

Rastateigiamų

Tyrimų skaičius

Rastateigiamų

Tyrimųskaičius

Rastateigiamų

Tyrimų skaičius

Rastateigiamų

Sifiliui nustatyti 103 584 550 84 888 278 92 013 217 89 455 201

ŽIV ½ nustatyti 110 365 2 83 300 1 91 182 32 88 987 32

Hepatitui B nustatyti 110 657 420 83 528 381 90 725 376 88 525 315

Hepatitui C nustatyti 111 167 1339 83 475 619 94 654 543 90 819 183

Šaltinis: Statistinės ataskaitos forma Nr. 30.


61

IŠVADOS IR APIBENDRINIMAI

1. Lietuvoje iki 2005 m. toliau vyrauja atlygin-tina donorystė. Šią situaciją būtina keisti siekiant užtikrinti saugius kraujo produktus. Valstybės pa-rama neatlygintinai donorystei plėtoti deklaruoja-ma Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įsta-tyme, Vyriausybės nutarimuose ir sveikatos ap-saugos ministro įsakymuose. Vis dėlto išlieka po-reikis patvirtinti neatlygintinos donorystės plėto-jimo strategiją ir koordinuoti valstybės institucijų, kraujo centrų ir nevyriausybinių organizacijų dar-bą propaguojant neatlygintiną kraujo donorystę Lietuvoje.

2. Lietuvoje atliekami privalomi donorų kraujo tyrimai – atrankiniai ŽIV antikūnų, hepatito B pa-viršinio antigeno, hepatito C antikūnų tyrimai bei tyrimai sifilio sukėlėjui aptikti – atitinka EuroposParlamento ir Tarybos direktyvose keliamus reika-lavimus. Tačiau donorų infekuotumo rodikliai ro-do, kad rizika transfuzijos metu užkrėsti infekcinė-mis ligomis išlieka. Todėl siekiant aprūpinti Lietu-vos asmens sveikatos priežiūros įstaigas kuo sau-gesniu krauju, būtini pažangesni ir efektyvesni vi-sų kraujo donacijų tyrimai (virusų nukleino rūgš-čių tyrimai).

2.2.5. MEDICININĖS REABILITACIJOS PASLAUGŲ PLĖTRA LIETUVOJE 1990–2004 METAIS

A. Juocevičius

Iki 1990 m. reabilitacijos paslaugos buvo prieinamos tik daliai sergančiųjų širdies krauja-gyslių ir sąnarių ligomis. Suteikti medicininės rea-bilitacijos paslaugas kitomis ligomis sergantiems bei traumas patyrusiems ligoniams nebuvo sąly-gų, nes trūko reabilitacijos specialistų ir šias pa-slaugas teikiančių įstaigų. Ši veiklos sritis nebuvo tinkamai reglamentuota. Be to, išvystytos infras-truktūros šalyse kito reabilitacijos modelis ir jos samprata.

Šiuolaikinė reabilitacija – tai medicininių, psi-chologinių, socialinių priemonių kompleksas, su-teikiantis individui didžiausią fizinį, psichologinį,socialinį savarankiškumą. Medicininės reabilitacijos priemonės leidžia žymiai greičiau sugrąžinti dar-bingo amžiaus pacientą į darbą, sutrumpinti pa-ciento hospitalizavimo trukmę, sumažina kompli-

kacijų dažnį ir neįgalumo laipsnį. Todėl jau 1990 m. buvo nuspręsta palaipsniui plėtoti resursus medici-ninės reabilitacijos paslaugoms teikti: parengti tin-kamus teisės aktus, perkvalifikuoti ir rengti naujusreabilitacijos specialistus, efektyviau panaudoti tu-rimas reabilitacijos įstaigas siekiant teikti reabilita-cijos paslaugas visų profilių ligoniams, steigti nau-jus stacionarius reabilitacijos skyrius daugiaprofili-nėse ligoninėse ir sanatorijose.

Medicininių reabilitacijos paslaugų plėtra įga-vo pagreitį nuo 1997 m. Per šį laikotarpį buvo pa-tvirtinta Lietuvos sveikatos 1997–2010 m. progra-ma. Joje suformuluoti artimieji uždaviniai, įparei-gojantys sukurti efektyvią reabilitacijos sistemą įdiegiant šiuolaikišką modelį. Buvo parengtos me-dicinos normos ir sveikatos ministro įsakymai, reglamentuojantys šių paslaugų bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, reabilitacijos specia-listų veiklą. Visos įstaigos, teikiančios šias paslau-gas, dar 1997 m. buvo akredituotos, o už suteiktas paslaugas buvo pradėta kompensuoti Privalomo-jo sveikatos draudimo fondo lėšomis (iki 1997 m. sanatorinėms įstaigoms už paslaugas kompensa-vo Socialinio draudimo fondas), paslaugų kainos buvo diferencijuotos.

Lygiagrečiai, remiantis kitų šalių patirtimi, bu-vo perkvalifikuojami reabilitacijos specialistai iraktyviai rengiami nauji specialistai. Siekiant reali-zuoti mokslo, mokymo ir praktikos vienovės prin-cipą, 1991 m. Respublikinės Santariškių ligoninės bazėje buvo įsteigtas Fizinės medicinos ir reabili-tacijos centras. Čia, pasitelkus JAV, Danijos, Šveica-rijos, Švedijos, Norvegijos, Vokietijos specialistus, buvo perkvalifikuoti centro specialistai, suformuo-ta visa šiuolaikiškam reabilitacijos modeliui įdieg-ti reikalinga specialistų komanda: fizinės medici-nos ir reabilitacijos gydytojas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, psichologas, socialinis darbuo-tojas, logopedas, bendrosios praktikos slaugyto-jas ir kt. Šio centro specialistai kartu su Kauno me-dicinos universiteto Reabilitacijos klinikos specia-listais pradėjo visų Lietuvos ligoninių, poliklinikų, reabilitacijos įstaigų specialistų perkvalifikavimą.Per pastarąjį laikotarpį šiuose universitetuose bu-vo perkvalifikuoti visi dirbantys šiame sektoriujespecialistai, turintys aukštąjį išsilavinimą (1990 m. sektoriuje dirbo 178 fizioterapijos ir gydomosioskūno kultūros gydytojai, daugiau kaip 300 gydo-mosios kūno kultūros metodininkų); Slaugos spe-cialistų specializacijos ir tobulinimo centre – ki-ti reabilitacijos specialistai, turintys aukštesnį-


62

jį išsilavinimą (sektoriuje jų dirbo daugiau negu 2000). Fizinės medicinos ir reabilitacijos reziden-tūroje universitetuose ir kolegijose iš viso pareng-ta šiuolaikinius reikalavimus atitinkančių 500 fizi-nės medicinos ir reabilitacijos gydytojų, 800 kine-ziterapeutų, 300 ergoterapeutų.

Visa tai gerokai padidino reabilitacijos paslaugų teikimo sunkiems ligoniams mastus. 1990 m. medi-cininės reabilitacijos paslaugos buvo suteikiamos vos keliems tūkstančiams Lietuvos gyventojų, ser-gančių širdies-kraujagyslių, sąnarių ligomis, o 2002 m. šios paslaugos buvo suteiktos daugiau kaip 60 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Be to, reabilitacijos paslaugos buvo teikiamos visų profilių ligomis ser-gantiems bei traumas patyrusiems pacientams, tei-kiant pirmenybę sunkiausiems ligoniams. 1998 m. pagal sąnaudas reabilitacijos paslaugos sunkiau-siems ligoniams sudarė 19 proc., buvo aptarnau-ta 10 000 ligonių, 2004 m. atitinkamai – 68 proc. ir 35 000 ligonių; tai vienas veiksnių, padėjusių suma-žinti vidutinę pacientų hospitalizacijos trukmę Lie-tuvoje nuo 16 dienų 1994 m. iki 10 dienų 2003 m. Teigiamos tendencijos pasireiškė pokyčiais ambu-latorinės reabilitacijos paslaugų dalies bendrojoje reabilitacijos paslaugų struktūroje. Pagal sąnaudas 2004 m. jos sudarė 15 proc. (1998 m. šios paslau-gos dar nebuvo teikiamos). Per artimiausią laiko-tarpį, parengus papildomą reabilitacijos specialistų (kineziterapeutų ir ergoterapeutų) skaičių, atitin-kantį Europos Sąjungos šalių vidurkius tam pačiam gyventojų skaičiui, bus galima išplėsti ambulatori-nę reabilitaciją ir medicininės reabilitacijos sistema bus dar efektyvesnė.

Diegiant šiuolaikines technologijas JAV ir Skandinavijos šalių pavyzdžiu, 1993 m. buvo įkur-tas pirmasis stacionarios reabilitacijos skyrius Vil-niaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikos, o 1996 m. – skyrius Kauno medicinos universite-to klinikose (čia reabilituojami sunkiausi ligoniai iš visos Lietuvos). O jau 2001 m. Vilniaus universite-to ligoninėje Santariškių klinikos buvo sėkmingai reabilituoti pirmieji patys sudėtingiausi ligoniai, kuriems, be kitų svarbiausių reabilitacijos priemo-nių, buvo būtina ir dirbtinė plaučių ventiliacija. Tokius ligonius iki šiol dar nepasiruošę reabilituo-ti kai kurių Vakarų Europos šalių specialistai, ne-kalbant apie valstybes, kuriose tik pradėta plėto-ti šiuolaikinė reabilitacijos sistema. Jeigu šiuolai-kiškas medicininės reabilitacijos modelis nebūtų įdiegtas Lietuvoje iki šiol, norėdami padėti reabi-lituotis šiems ir kitiems sunkiems ligoniams, turė-

tume labai brangiai mokėti už jų reabilitaciją ki-toms valstybėms.

Modernias sveikatos priežiūros sistemas sukū-rusiose šalyse reabilitacijai skiriama vis daugiau dė-mesio. Todėl tai, kad ir Lietuvoje per trumpą laiką pavyko perkvalifikuoti reabilitacijos specialistusbei gerokai padidinti naujų specialistų rengimą, įsi-savinti šiuolaikines reabilitacijos technologijas, pri-taikyti nemažą reabilitacijos įstaigų tinklą sunkių li-gonių reabilitacijos reikmėms, užsienio specialistai 2003 m. tarptautinėje konferencijoje Lietuvos Res-publikos Seime įvertino kaip gerus pasiekimus. Ta-čiau būtina plėtoti ambulatorines reabilitacijos pa-slaugas, kurios yra pigesnės už stacionarias. Be to, dalis gyventojų pageidauja gauti reabilitacijos pa-slaugas kuo arčiau gyvenamosios vietos. Tai bū-dinga daugeliui Europos ir Šiaurės Amerikos šalių. Veikianti medicininės reabilitacijos sistema Lietu-voje jau šiandieną leidžia ir nemažai neįgaliųjų vi-savertiškai reabilituoti, t.y. net sugrąžinti juos į dar-bą. Šalyse, kur veikia šiuolaikiška reabilitacijos siste-ma, į darbą sugrįžta daugiau kaip 60 proc. neįgalių-jų. Šiuo metu, kai kurių Lietuvos reabilitacijos cen-trų duomenimis, apie 30 proc. sunkią fizinę negaliąturinčių pacientų jau grįžta į darbą arba tęsia studi-jas, nors maksimaliai galimą fizinio savarankiškumolygį pasiekia visi reabilituojami pacientai. Todėl bū-tina sparčiau plėtoti socialinę infrastruktūrą, suda-rančią sąlygas reabilituoti kuo daugiau neįgaliųjų. Tai leistų žymiai sumažinti ekonomines sąnaudas neįgaliųjų paramai.

Atsižvelgiant į reabilitacijos paslaugų poreikius Lietuvoje ir tarptautines tendencijas, artimiausi Svei-katos ministerijos uždaviniai yra parengti reabilita-cijos paslaugų plėtros programą siekiant pagerin-ti reabilitacijos paslaugų kokybę ir sutrumpinti ben-drą vidutinę hospitalizacijos ir reabilitacijos trukmę, išplėsti ambulatorines reabilitacijos paslaugas (ga-lutinis tikslas – iki 60 proc. medicininės reabilitacijos paslaugų suteikti ambulatoriškai). Visa tai dar labiau padidintų ekonominį reabilitacijos efektyvumą.

2.2.6. SOCIALINĖS PASLAUGOS ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROJE

A. Nazarovas

Socialinės paslaugos yra socialinės paramos dalis, apimanti stacionarių ir nestacionarių socia-linių paslaugų įstaigų teikiamas paslaugas asme-


63

niui ar asmenų grupėms bei bendrąsias socialines paslaugas, teikiamas bendruomenėje ar kliento namuose.

Socialinių paslaugų sistema pastarąjį dešimt-metį buvo plėtojama kiekybiškai, nekeliant so-cialinių paslaugų kokybei didesnių reikalavimų. Šiuo metu esama socialinių paslaugų sistema, orientuota į valstybės (savivaldybių) pasyviąją pagalbą, neskatina paties žmogaus ieškoti savi-pagalbos būdų. Socialinės paslaugos savivaldy-bėse, kurioms už socialinių paslaugų organizavi-mą tenka pagrindinė atsakomybė, teikiamos ne-išskiriant prioritetinių socialinių žmonių grupių, neįvertinant poreikių bei nederinant jų su turi-mais finansiniais ištekliais. Socialinių paslaugųsistemoje vyrauja brangi ir neefektyvi stacionari globa, neieškoma pigesnių ir tinkamesnių žmo-gui alternatyvių socialinių paslaugų rūšių. Savi-valdybės, turėdamos savo teritorijoje iš valsty-bės biudžeto finansuojamas stacionarias glo-bos įstaigas, dažnai senus žmones, vaikus siunčia į jas neskirdamos tam lėšų ir perkeldamos atsa-komybę valstybės biudžetui. Biudžetinio finan-savimo modelis, kai biudžetinės įstaigos gauna finansavimą pagal sąmatą visoms išlaidoms, tikįtvirtina faktinę globos įstaigų išlaidų struktūrą, bet nesusieja sąnaudų su teikiamų paslaugų ko-kybe, sudėtingumu ir kaina. Tai neskatina efek-tyvaus turimų išteklių naudojimo, nesudaro ga-limybių vystytis konkurencijai tarp socialinių pa-slaugų teikėjų.

Vyriausybė 2002 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 171 patvirtino Socialinių paslaugų teikimo re-formos koncepciją.

Planuojama įgyvendinti šiuos pagrindinius uždavinius: paskirstyti funkcijas ir atsakomybę tarp atskirų valdymo lygių (ministerijų, apskri-čių viršininkų, savivaldybių) socialinių paslau-gų organizavimo srityje; sukurti prielaidas savi-valdybėms ir apskričių viršininkams planuoti so-cialinių paslaugų teikimą užtikrinant bendruo-menės poreikių bei finansinių resursų suderina-mumą; sukurti vientisą asmens socialinių paslau-gų poreikio vertinimo sistemą įteisinant atsako-mybę už socialinių paslaugų poreikio įvertinimą; keisti socialinių paslaugų finansavimo tvarką pereinant prie socialinių paslaugų, o ne sociali-nes paslaugas teikiančių įstaigų finansavimo lai-kantis bendro principo – paslaugų poreikio įver-tinimo ir paslaugų lygmens, ribojamo sąnaudų, nustatymą; įdiegti socialinių paslaugų pirkimo

modelį; diferencijuoti apmokėjimą už socialines paslaugas.

Vykdant reformą, keičiamas bazinis, sociali-nes paslaugas reglamentuojantis Socialinių pa-slaugų įstatymas (dėstoma nauja redakcija); per-žiūrimi ir keičiami socialinių paslaugų įstaigų fi-nansavimo tvarką reglamentuojantys teisės ak-tai, mokėjimo už socialines paslaugas tvarka; rengiami socialinių paslaugų standartai, asmens socialinių paslaugų poreikio įvertinimo principai ir tvarka, socialinių paslaugų teikimo planavimo rekomendacijos apskričių viršininkams ir savi-valdybėms; parengta Valstybinių socialinės glo-bos įstaigų reorganizavimo strategija, Reikalavi-mai stacionarioms socialinės globos įstaigoms, Reikalavimai nestacionarioms socialinių paslau-gų įstaigoms.

Įgyvendinus reformą, bus efektyviau organi-zuojamas socialinių paslaugų teikimas; nustatant socialinių paslaugų pirkimo–pardavimo modelį, plėsis socialinių paslaugų teikėjų rinka; didės so-cialinių paslaugų įvairovė, kartu didės ir teikiamų socialinių paslaugų kokybė; nustatant reikalavi-mus jų kontrolės mechanizmui, bus garantuotos kokybiškos ir būtinus reikalavimus atitinkančios socialinės paslaugos visoms socialinėms žmo-nių grupėms; mažės stacionarių socialinių paslau-gų dalis bendroje socialinių paslaugų struktūroje ir mažės socialinių paslaugų sąnaudos; bus suda-rytos geresnės sąlygos socialinių paslaugų gavėjų savarankiškumui didinti bei tenkinti jų būtinus so-cialinių paslaugų poreikius.

Reformos įgyvendinimas sudarys galimybes racionaliau paskirstyti socialinių paslaugų siste-mai skiriamų iš valstybės (savivaldybių) biudže-tų lėšų panaudojimą, skatins socialinių paslaugų rinkos kūrimąsi, socialinių paslaugų sąnaudos pa-laipsniui turės tendenciją mažėti.

Socialinės paslaugos teikiamos ir sveikatos priežiūros įstaigose. 2003 m. pabaigoje visose sveikatos priežiūros įstaigose dirbo 117 sociali-nių darbuotojų. Jų veiklą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 432/77.

Sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuo-tojų specialistų darbo paskirtis yra sustiprinti į sveikatos priežiūros įstaigą besikreipiančio ar jo-je besigydančio asmens prisitaikymo prie aplin-kos gebėjimus, atnaujinti ryšius su bendruomene, padėti jam integruotis į visuomenę ir skatinti visa-vertiškesnį asmens socialinį funkcionavimą.


64

Socialiniai darbuotojai teikia socialines paslau-gas šiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose: medicinos pagalbos, slaugos ir palaikomojo gy-dymo (slaugos), medicininės reabilitacijos ir sana-torinio gydymo.

Socialinių darbuotojų etatų skaičių nusta-to įstaigos administracija: biudžetinėse sveika-tos priežiūros įstaigose – atsižvelgdama į steigė-jo (valstybės biudžeto asignavimų valdytojo) pa-rengtus ir patvirtintus etatų normatyvus; viešo-siose įstaigose – atsižvelgdama į įstaigos porei-kius. Socialiniai darbuotojai pavaldūs įstaigos va-dovui.

Socialiniai darbuotojai, atlikdami savo parei-gas, vykdo šias funkcijas: įvertina paciento socialinę padėtį; teikia informaciją ir konsultuoja pacientą; padeda tvarkyti globos, rūpybos, paslaugų na-

muose, pensijų gavimo dokumentus; informuoja ir konsultuoja paciento artimuo-

sius apie pagalbos poreikį ir priemones; organizuoja ir dirba su pacientų savipagalbos

grupėmis; bendradarbiauja ir koordinuoja savo veiklą su

kitomis institucijomis; į pagalbos procesą įtraukia paciento šeimą ir

artimuosius; kontroliuoja ir rekomenduoja socialinių pa-

slaugų tęstinumą.

SOCIALINIŲ PASLAUGŲ TEIKIMAS PSICHIKOS SVEIKATOS CENTRUOSE

Žmonėms, turintiems invalidumą dėl psichi-kos ligos, turėtų būti suteikta galimybė gyventi bendruomenėje, tobulinti savo gebėjimus, gau-ti psichosocialinės reabilitacijos ir socialines pa-slaugas.

Užimtumo kambariai įrengti 58 psichikos svei-katos centruose.

2004 metais PSC užimtumo kambariuose 2822 neįgaliesiems buvo teikiama 19 nestacio-narių socialinių paslaugų: informavimo ir konsul-tavimo, kasdienio gyvenimo įgūdžių lavinimo, laisvalaikio organizavimo, kompiuterinių įgū-džių lavinimo, saviraiškos ugdymo, individualios ir grupinės psichoterapijos, meno ir muzikos te-rapijos, biblioterapijos, floristikos, pynimo iš vy-telių, rankdarbių, bendravimo ir savipagalbos, maisto gaminimo, skalbimo, dušo, labdaros ir transporto.

Psichikos sveikatos centrai vidutiniškai aptar-nauja 3–4 tūkst. pacientų. Socialinių darbuotojų juose yra per mažai, todėl jiems reikėtų koordi-nuoti veiklą jau veikiančiuose dienos centruose. Psichikos sveikatos centrų socialinių darbuoto-jų pagrindinė veiklos tendencija – pasiekti, kad kiekvienas psichikos ligomis sergantis žmogus lankytų dienos centrus, savitarpio paramos gru-pes, bendravimo grupes; todėl jie patys privalo žinoti apie visas panašias socialines paslaugas, teikiamas mieste (ne vien jų psichikos centrų te-ritorijoje), ir plačiai teikti tą informaciją pacien-tams. Šios informacijos psichikos sveikatos cen-truose trūksta.

Kai kurie psichikos sveikatos centrai įkuria sa-vo patalpose pacientų bendravimo klubus, ta-čiau ne visi žmonės noriai lanko gydymo įstaigas, jiems turi būti suteikta galimybė pasirinkti veik-lą, kuria jie gali užsiimti už savo sveikatos centro klubo ribų.

Rinkdami informaciją apie pacientą, socialiniai darbuotojai pirmiausia turi žinoti bei pažymėti paciento lankomą veiklą (bendravimo, meno te-rapijos, darbo terapijos, kasdienių gyvenimo įgū-džių lavinimo, psichomotorines grupes).

Pagrindinė problema, kad psichosocialinės reabilitacijos paslaugų neapmoka ligonių kasos.

KURČIŲJŲ ASMENŲ PROBLEMOS

Poliklinikose nėra gestų kalbos vertėjų, todėl kurtieji (vaikai, paaugliai, suaugusieji) negali sava-rankiškai apsilankyti pas gydytoją.

Kurčių vaikų tėvai pageidauja poliklinikose gauti pirminę bazinę informaciją apie kurčių ir ne-prigirdinčių vaikų poreikius ir galimybes, apie esa-mą pagalbą. Šiuo metu poliklinikose tokios infor-macijos visiškai nėra. Taip pat tėvams reikalinga psichologo pagalba, tačiau poliklinikose nėra kur-tumo problemas išmanančių psichologų.

KITŲ NEĮGALIŲJŲ PROBLEMOS

Atvykę į Valakupių reabilitacijos centrą klien-tai (ir jų artimieji), ypač neseniai patyrę traumas ir jau pabuvoję ligoninėse bei sanatorijose, arba visai neturi, arba turi nepakankamai informaci-jos apie jiems bei jų artimiesiems priklausančias lengvatas, kompensacinės technikos įsigijimo ar remonto, būsto pritaikymo, profesinės reabilita-cijos, įsidarbinimo galimybes.


65

Pažymėtina ši pagrindinė problema – nepa-kankamas informavimo ir konsultavimo paslau-gų teikimas sveikatos priežiūros įstaigose.

BENDROS PROBLEMOS

1. Pirmajame reabilitacijos etape, t.y. kai ligoniai guli stacionaruose, neteikiamos socialinio darbuoto-jo paslaugos, nors pagal sveikatos apsaugos minis-tro 2004 m. įsakymą Nr. 444 „Dėl medicininės reabili-tacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo orga-nizavimo“ tai priklausytų, tačiau daugumoje ligoni-nių socialinių darbuotojų nėra arba jų nepakanka.

2. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose ne-numatytas finansavimas už socialinio darbuotojodarbo apmokėjimą, todėl šių įstaigų vadovai ne-noriai juos įdarbina.

3. Dauguma socialinių darbuotojų, dirbančių asmens sveikatos priežiūros įstaigose, yra bendro profilio ir neturi pakankamai darbo su neįgaliai-siais žinių ir įgūdžių. Jiems būtina organizuoti to-bulinimosi kursus.

4. Neparengta socialinio darbuotojo, dirban-čio asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, norma.

INTEGRUOTŲ PASLAUGŲ CENTRO MODELIS

Integruota priežiūra – tai koncepcija, jungian-ti į visumą resursus, indėlius, paskirstymą, valdy-mą ir organizavimą tarnybų, susijusių su diagnos-tika, gydymu, slauga (globa), reabilitacija ir sveika-tos stiprinimu.

Integruotų paslaugų centrą galima būtų orga-nizuoti bendrosios praktikos gydytojo centro ba-zėje ir integruotas paslaugas teikti ten registruo-tiems pacientams.

Galėtų dirbti tokia komanda: bendrosios prak-tikos gydytojas, slaugytoja, socialinis darbuotojas, reabilitologas, dietologas, kineziterapeutas, ma-sažuotojas, kiti specialistai.

Gydymo paslaugos būtų apmokamos iš Pri-valomojo sveikatos draudimo fondo, o socialines paslaugas apmokėtų savivaldybė.

PRIVALUMAI

Sutaupomos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos, nes mažėja gydymo išlaidos.

Sutaupomos savivaldybės biudžeto lėšos, nes programos valdymo, didelę dalį paprastųjų ir

nepaprastųjų išlaidų dengia integruotų pa-slaugų centras.

Sutaupomos valstybės biudžeto lėšos, nes iš-saugomas pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų savarankiškumas.

2.2.7. LAIKINASIS NEDARBINGUMASINVALIDUMO TENDENCIJOS ŠALYJE 1999-2003 METAIS

J. Jakutis, G. Vaičiūnienė, A. Dumšienė

ĮVADAS

Laikinojo nedarbingumo ekspertizę atlieka ir nedarbingumo pažymėjimus, pagal kuriuos ap-draustiesiems asmenims (turintiems teisę į ligos pašalpą) mokamos ligos pašalpos, teisės aktų nu-statyta tvarka išduoda asmens sveikatos priežiūros įstaigų gydytojai. Ligos pašalpos skiriamos ir mo-kamos apdraustiesiems asmenims, tapusiems laiki-nai nedarbingais dėl ligos ar patirtos traumos, dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių ar epidemijų, taip pat sergantiems šeimos nariams slaugyti bei apdraus-tiesiems asmenims, kurie gydosi sveikatos priežiū-ros įstaigoje, teikiančioje ortopedines ir (ar) prote-zavimo paslaugas. Ligos pašalpų mokėjimą dėl šių priežasčių reglamentuoja Ligos ir motinystės socia-linio draudimo įstatymas, įsigaliojęs 2001 m. sausio 1 d. Ligos pašalpų mokėjimą dėl nelaimingų atsiti-kimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesi-nių ligų reglamentuoja Nelaimingų atsitikimų dar-be bei profesinių ligų socialinio draudimo įstaty-mas, įsigaliojęs 2000 m. sausio 1 d.

ESAMA SITUACIJA

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstaty-me yra numatyta sąlyga, kad teisei įgyti gauti ligos pašalpą (išskyrus atvejus dėl nelaimingų atsitikimų

1 lentelė. Lietuvos gyventojai ir asmenys, apdrausti visomis socialinio draudimo rūšimis 2000–2003 metais

(tūkst.)

2000 2001 2002 2003

Bendras Lietuvos gyventojų skaičius (metų pradžioje)

3512,1 3487,0 3475,6 3462,6

Asmenys, apdrausti visomis socialinio draudimo rūšimis (turintys teisę gauti ligos pašalpą)

1137,4 1112,0 1126,5 1154,5


66

2 lentelė. Ligos pašalpų skaičius pagal laikinojo nedarbingumo priežastis 2000–2003 metais

Metai 2000 2001 2002 2003

Liga 559 493 448 982 424 447 463 704

Epideminė situacija 108 89 134 91

Protezavimas 27 62 87 75

Laikinas perkėlimas į kitą darbą 7 26 0 0

Slauga 62 026 63 376 68 438 68 307

Nelaimingi atsitikimai buityje 41 497 42 635 52 983 61 868

Nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo 4962 5199 6218 7644

Profesinės ligos 121 131 225 121

Iš viso 668 241 560 500 552 532 601 810

darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ir profesinių li-gų) yra būtinas nustatytas draudimo stažas. Šios są-lygos atsiradimas, taip pat ir apdraustųjų skaičiaus sumažėjimas galėjo padaryti įtaką ligos pašalpų skaičiaus bei VSDF patirtų išlaidų dėl išmokėtų li-gos pašalpų sumažėjimui nuo 2001 metų.

2 lentelėje pateikiami VSDF valdybos 2000–2003 m. apdraustiesiems asmenims išmokėtų li-gos pašalpų atvejų skaičiai pagal laikinojo nedar-bingumo priežastis. Daugiausia ligos pašalpų bu-vo išmokėta 2000 metais.

Kaip rodo 2 pav., 2000–2003 m. kito ir laikino-jo nedarbingumo trukmė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinojo nedarbingumo trukmė dėl nelai-mingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš dar-bo bei profesinių ligų yra beveik tris kartus ilges-nė negu dėl kitų priežasčių. Nelaimingų atsitiki-mų metu darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo pati-riamos traumos dažnai būna komplikuotos ir rei-kalauja ilgesnio gydymo, todėl laikinojo nedar-bingumo trukmė dėl šių priežasčių yra žymiai il-gesnė. Ilgiausia vidutinė vieno laikinojo nedarbin-gumo atvejo trukmė – 10,45 dienos buvo 2002 metais, o trumpiausia – 9,95 dienos buvo 2003 metais. Ilgiausia vidutinė laikinojo nedarbingumo

trukmė dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinės ligos – 28,86 die-nos buvo 2000 m., trumpiausia – 21,7 dienos bu-vo 2003 m.

Viena VSDF valdybos ir jos teritorinių skyrių funkcijų yra vykdyti nedarbingumo ekspertizės kontrolę, todėl nuo 2003 metų nedarbingumo eks-pertizės kontrolei skirta daugiau dėmesio; visuo-se VSDF valdybos teritoriniuose skyriuose priimti dirbti vyriausieji specialistai (gydytojai). Pažymėti-na, kad 2003 metais gerokai sutrumpėjo apdraus-tųjų laikinojo nedarbingumo trukmė. Ypatingas dėmesys skiriamas sergančiųjų lėtinėmis ligomis li-gonių laikinojo nedarbingumo ekspertizei ir sava-laikiam ligonių siuntimui į Medicininės socialinės ekspertizės komisiją invalidumo grupei nustatyti.

Kaip rodo 4 pav. pateikti duomenys, 2001 m. ligos pašalpų dėl visų laikinojo nedarbingumo priežasčių, išskyrus dėl nelaimingų atsitikimų dar-be, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų, išmokėta 191 817,4 tūkst. Lt, t. y. 40 928,6 tūkst. Lt (21,3 proc.) mažiau negu 2000 m. (232 746,0 tūkst. Lt). Ligos pašalpų 2002 m. išmokėta dar mažiau – 191 551,9 tūkst. Lt. Tačiau 2003 m. VSDF biudžeto išlaidos ligos pašalpoms vėl pradėjo didėti (išmo-

2 pav. Vidutinė vieno laikinojo nedarbingumo atvejo trukmė 2000–2003 metais

1 pav. Ligos pašalpų skaičius 1000 apdraustųjų 2000–2003 metais


67

kėta 208 855,4 tūkst. Lt). Įtakos šių išlaidų augimui turėjo nuo 2002 metų didėjantis apdraustųjų skai-čius ir didėjantis vidutinis jų darbo užmokestis (li-gos pašalpos dydis priklauso nuo darbo užmokes-čio). Pabrėžtina, kad 2003 metais padidėjusios iš-laidų ligos pašalpoms sumos nėra didėjančio lai-kinojo nedarbingumo rodiklis.

Nuo 2002 metų padidėjo išmokamų ligos pa-šalpų dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų sumos. Išlaidų didėjimui įtakos turėjo padidėjęs nelaimingų atsi-tikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei pro-fesinių ligų skaičius.

APIBENDRINIMAS

Pateikti duomenys atspindi tik VSDF biudžeto išlaidas, patiriamas dėl išmokėtų ligos pašalpų ap-draustiesiems, pripažintiems laikinai nedarbingais. Išmokamų ligos pašalpų skaičiai pagal nedarbingu-mo priežastis bei laikinojo nedarbingumo trukmė kasmet kinta nežymiai, išskyrus 2000 ir 2001 metų pokyčius, kuriems galėjo turėti įtakos įsigaliojęs Li-gos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų įsta-tymas. 2003 metais, palyginti su ankstesniais me-tais, laikinojo nedarbingumo trukmė gerokai su-mažėjo. Galima manyti, kad šiam pokyčiui įtakos turėjo VSDF valdybos teritorinių skyrių efektyviai vykdoma nedarbingumo ekspertizės kontrolė.

INVALIDUMO TENDENCIJOS ŠALYJE1999–2003 METAIS

Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija (VMSEK) nustato invalidumą, darbingu-

mo netekimo laipsnį ir kitus su tuo susijusius fak-tus. Komisija paciento būklę vertina remdama-si medicininiais dokumentais ir ekspertinės kon-trolės metodais pagrįsta apžiūra. Vadovaujantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu (Žin., 2004, Nr. 83-2983), nuo 2005 m. liepos 1 d. neįga-lumo lygis bus nustatomas asmenims iki 18 me-tų. Neįgalumas gali būti trijų lygių – sunkus, vidu-tinis ir lengvas. Neįgalumo lygis nustatomas kom-pleksiškai vertinant asmens sveikatos būklę, ga-limybes būti savarankiškam kasdienėje veikloje, galimybes ugdytis, aplinkos veiksnių įtaką ir kitus svarbius aspektus.

Darbingumo lygis nustatomas asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus. Jeigu jau-nesnis kaip 18 metų asmuo teisės aktų nustatyta tvarka yra (buvo) draudžiamas valstybiniu sociali-niu draudimu, darbingumo lygis nustatomas ne-sukakusiam 18 metų asmeniui. Darbingumo ly-gis nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir galimybes atlikti turimos kvalifikacijos darbus,įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereika-laujančius profesinės kvalifikacijos po to, kai yrapanaudotos visos galimos medicininės ir profesi-nės reabilitacijos bei specialiosios pagalbos prie-monės.

Darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais, t.y.:– jei asmeniui nustatoma 0–25 procentų darbin-

gumo, asmuo laikomas nedarbingu;– jei asmeniui nustatoma 30–55 procentų dar-

bingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu;jei asmeniui nustatoma 60–100 procentų dar-

bingumo, asmuo laikomas darbingu.2003 m. šalyje dirbo 25 teritorinės ir 5 respub-

likinės VMSE komisijos. Respublikinės komisijos

3 pav. Apmokėtų laikinojo nedarbingumo dienų skaičius vienam apdraustajam 2000–2003 metais

4 pav. Iš VSDF biudžeto išmokėta ligos pašalpų (pagal apmokėtų laikinojo nedarbingumo dienų skaičių)

suma (tūkst. Lt) 2000–2003 metais


68

kontroliavo teritorinių komisijų darbą ir jų spren-dimų pagrįstumą.

1999–2003 metais iš visų pacientų, siųstų in-validumui nustatyti pirmą kartą, vidutiniškai 5,5 proc. invalidais nebuvo pripažinti. Pagrindinės to priežastys – nepakankamai išsamiai pacientas iš-tirtas ir jo objektyvi sveikatos būklė neatitiko pa-teiktų medicininių dokumentų duomenų. Tuo pat laikotarpiu vidutiniškai 12 proc. pacientų, siųstų invalidumui nustatyti pirmą kartą, esant palankiai ligos ir darbingumo prognozei, buvo pripažįsta-mi tik laikinai nedarbingais. Pratęsus jų gydymą ir reabilitaciją, invalidumas nustatytas tik 18 proc.

1999–2003 metais pacientų, siųstų invalidu-mui nustatyti pirmą kartą, pirminis invalidumas buvo nustatytas vidutiniškai 82,5 proc. atvejų. Per šį laikotarpį pirminis invalidumas tarp darbingo amžiaus pacientų padidėjo 17 proc.

Darbingo amžiaus asmenų invalidumo struk-tūroje vyravo kraujotakos, jungiamojo audinio ir skeleto–raumenų sistemos ligos, navikai, trau-mos, apsinuodijimai ir kiti išorinių priežasčių pa-dariniai, psichikos ir elgesio sutrikimai (tai sudarė 70 proc. visų invalidumo atvejų). 2003 metais iš vi-so buvo nustatyti 21 343 invalidumo atvejai.

1999–2003 metais pirminis invalidumas vyrau-jančiose invalidumo ligų grupėse kito taip: dėl kraujotakos sistemos ligų padidėjo 25

proc.; dėl jungiamojo audinio ir skeleto–raumenų si-

stemos ligų padidėjo 30 proc.;

dėl piktybinių navikų padidėjo 18 proc.; dėl traumų, apsinuodijimų ir kitų išorinių prie-

žasčių padarinių padidėjo 20 proc.; dėl tuberkuliozės padidėjo 10 proc.; dėl psichikos ir elgesio sutrikimų sumažėjo 12

proc.Pirminio invalidumo didėjimui tarp darbingo

amžiaus asmenų darė įtaką ne tik sunkios ligos, bet ir didėjantis pensinio amžiaus cenzas (vyrams – nuo 60 iki 61 m., moterims – nuo 55 iki 57 m.). Atsižvel-giant į tai, galima prognozuoti pirminio invalidumo didėjimą 2005–2007 metais.

Invalidumo pakartotinio tikrinimo metu nepri-pažintų invalidais skaičius sumažėjo nuo 3,2 proc. 1999 metais iki 2,5 proc. 2003 metais.

IŠVADOS

Pirminis invalidumas tarp darbingo amžiaus asmenų 1999–2003 metais padidėjo vidutiniškai 17 proc., arba vidutiniškai kasmet po 1320 pa-cientų.

Pirminis invalidumas didėjo pagal pagrindi-nes invalidumo ligų grupes, išskyrus invalidumą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų – vidutiniškai su-mažėjo 12 proc., arba vidutiniškai kasmet po 65 pacientus.

Prognozuojamas pirminio invalidumo didėji-mas tarp darbingo amžiaus asmenų 2005–2007 metais. Jeigu situacija nesikeistų, 2010 metais šis skaičius išaugtų iki 25 557 (2003 m. buvo 21 343).

PASIŪLYMAI

Siekiant sumažinti pirminį invalidumą, tik-slinga prailginti laikinojo nedarbingumo truk-mės finansavimą, ieškoti galimybių maksima-liai didinti medicininės ir profesinės reabilitaci-jos galimybes.

5 pav. Darbingo amžiaus asmenų pirminio invalidumo struktūra Lietuvoje 2003 metais (proc.)

6 pav. Invalidų skaičiaus dinamika Lietuvoje 1999–2003 metais pagal ligas


69

2.2.8. TEISMO MEDICINOS IR PATOLOGOANATOMINĖ EKSPERTIZĖ. TEISMO EKSPERTIZĖ PSICHIATRIJA LIETUVOJE

J. Jakutis, A. Pauliukevičius, A. Laurinavičius, K. Daškevičius

Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos institutas yra universiteto mokslo instituto statusą turinti biudžetinė valstybės mokslo tyrimo įstai-ga, vykdanti teismo medicinos mokslinius tyrimus bei praktinę ekspertinę veiklą, teikdama jos profi-lį atitinkančias paslaugas pagal Lietuvos Respubli-kos teisėsaugos organų poreikius įstatymų nusta-tyta tvarka. Institutas yra M. Romerio, Vilniaus, Kau-no universitetų studentų mokymosi, teismo medi-cinos specialistų rengimo (rezidentūros) ir tęstinio tobulinimo bazė. Pagrindinę instituto veiklą suda-ro: mokslas, mokymas ir ekspertinis darbas.

Institutas įsteigtas pertvarkius buvusią Vals-tybinę teismo medicinos tarnybą. Jis paveldėjo Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžią ganėti-nai skurdžią infrastruktūrą, 20 po šalį išsibarsčiu-sių poskyrių, dirbančių vietos savivaldos struktū-rų skirtose ir visiškai tokiam darbui nepritaikyto-se patalpose: Vilniaus ir Kauno ekspertiniai skyriai įsikūrę buvusiose kareivinėse, Panevėžio – vaikų lopšelio–darželio, Šiaulių – gyvenamojo namo pa-talpose, o Klaipėdos ekspertinis skyrius iš viso ne-turi savo patalpų.

Šiuo metu institutą sudaro 5 ekspertiniai skyriai (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio), 9 ekspertiniai poskyriai rajonų centruose, kuriuose dir-ba po vieną ekspertą. Savo tolesnės raidos strategiją, suderintą su ekspertizių užsakovais, institutas grin-džia vakarietišku modeliu – numatytas instituto pa-dalinių koncentravimas stambiuose šalies miestuo-se ir jų aprūpinimas aukštą teismo ekspertizių koky-bę bei mokslo plėtros galimybes užtikrinančia įran-ga. Statomas naujas Teismo medicinos instituto pa-statas Ateities g. 20, Vilniuje, iš esmės pagerins Vil-niaus regiono ekspertinio skyriaus darbo sąlygas. Ki-tų instituto padalinių problema lieka neišspręsta.

Institutas – ne tik mokslo centras, vienintelis Lie-tuvoje plėtojantis teismo medicinos mokslą, bet ir svarbi ekspertinio darbo įstaiga, kurioje atliekamas ekspertizes galima vertinti kaip teisingumo pagrin-dą. Institute atliekamų ekspertizių kokybė ir sava-laikiškumas, kuriems, Lietuvai įstojus į Europos Są-jungą, keliami vis didesni, Europos standartus ati-

tinkantys reikalavimai, kurie ir ateityje išliks eksper-tinės veiklos prioritetais, reikalauja atitinkamų inte-lektualinių bei materialinių sąnaudų ir skatina Teis-mo medicinos institutą analizuoti dabartinę padėtį bei ieškoti naujų darbo perspektyvų ir formų darbo kokybei bei efektyvumui gerinti.

Savo darbą teismo ekspertai dirba itin sunkio-mis sąlygomis, iš esmės atspindinčiomis esamą šalies sveikatos apsaugos sistemos būklę. Blogė-jant kriminogeninei situacijai Lietuvoje, ženkliai išaugo ekspertinio darbo krūvis (1 lentelė).

Daugelyje Europos Sąjungos šalių teismo eks-pertų atliekamų ekspertizių, kai įtariamas smurto panaudojimas, santykis su nesmurtinio pobūdžio ekspertizėmis prilygsta 65–70 proc. : 35–30 proc. Tuo tarpu Lietuvos teismo medikai kasmet tiria apie 54 proc. nesmurtinių mirčių atvejų (ši ten-dencija linkusi didėti), išduoda mirties liudijimus – atlieka kitoms sveikatos priežiūros tarnyboms priklausančias funkcijas.

Menki darbuotojų biudžetiniai atlyginimai, silpna materialinė bazė – o dėl to atsiranda abejo-nių dėl ekspertizių tikslumo ir pailgėja jų atlikimo terminai – daro neigiamą poveikį teismo eksperto prestižui, mažėja ekspertų skaičius.

Teismo eksperto darbo nepopuliarumas tie-siogiai susijęs su jo socialinėmis garantijomis ir fi-nansiniu aprūpinimu. Keliose šalies valstybinėse ekspertinėse institucijose dirbančių ekspertų so-cialinės garantijos ir finansinis aprūpinimas visiš-kai skirtingi, pavyzdžiui, Teismo ekspertizės cen-tro ekspertai turi valstybės tarnautojo, Kriminalis-tinių tyrimų centro – statuto tarnautojo statusą.

Institutas gali pasiūlyti visuomenei savo inte-lektą, valstybė, kuriai regionuose atstovauja savi-

1 lentelė. Pagrindinės Teismo medicinos instituto ekspertinio darbo kryptys 2001–2003 metais

2001 2002 2003 2004

Mirusiųjų asmenų tyrimai (autopsijos)

8731 9375 9050 10 000

Gyvų asmenų tyrimai 27 688 30 333 26 649

daugiau kaip

27 000

Išvykos į įvykio vietas 2421 2532 1988

daugiau kaip 2000

Dalyvavimas teis-mo posėdžiuose 1118 928 1465 1560

Toksikologiniai tyri-mai (alkoholio, nar-kotinių medžiagų ir kt. tyrimai)

21 345 21 349 22 386 23 000

DNR tyrimai 1550 1723 1881 2000


70

valdos struktūros, turėtų pasirūpinti instituto pa-dalinių normaliam darbui reikalingomis ir eksper-tų darbo specifiką bei higienos normų reikalavi-mus atitinkančiomis darbo ir higienos sąlygomis, mirusiųjų palaikų laikymu (pagal Sveikatos apsau-gos ministerijos nustatytus higienos normų reika-lavimus kiekviena šalies savivaldybė privalo turė-ti savo regioninę lavoninę), nes didėja ne tik teis-mo ekspertų darbo krūvis, bet ir ekspertizių užsa-kovų reikalavimai ekspertizės kokybei ir savalai-kiškumui.

Siekiant ekspertizių kokybės ir jų atlikimo per trumpiausią laiką, būtina didinti valstybės investi-cijas, skirtas instituto materialinei bazei stiprinti ir teismo medicinos mokslui plėtoti.

PAGRINDINĖS M. ROMERIO UNIVERSITETO TEISMO MEDICINOS INSTITUTO VEIKLOS SRITYS 2006–2010 METAIS:

Teismo medicinos (B770), genetikos (B220), toksikologijos (B740) ir fizinės antropologi-jos (B460) mokslų tyrimai ir eksperimentinė plėtra;

Teismo medicinos dalyko dėstymas Vilniaus universiteto, M. Romerio universiteto, Kauno medicinos universiteto studentams;

Teismo medicinos ekspertų tęstinis rengimas, kvalifikacijos suteikimas ir tobulinimas;

Dalyvavimas tarptautiniame katastrofų aukų identifikavimo projekte DVI, Lietuvos Respub-likos DNR duomenų bazės kūrime ir įvairiuose tarptautiniuose projektuose;

Ekspertinė veikla – teismo medicinos eksperti-zių ir tyrimų atlikimas bei dalyvavimas procesi-niuose veiksmuose Lietuvos Respublikos bau-džiamajame kodekse ir kituose įstatymuose numatyta tvarka.

PATOLOGOANATOMINĖ EKSPERTIZĖ

Patologijos (biopsiniai, citopatologiniai, au-topsiniai) tyrimai plačiai taikomi daugelyje me-dicinos sričių diagnozuojant ligas, vykdant gim-dos kaklelio, krūties, prostatos, gaubtinės ir tiesio-sios žarnos vėžio bei kitų ligų prevencijos progra-mas, tiriant pacientų mirties priežastis ir siekiant užtikrinti gydymo kokybę. Šie tyrimai leidžia ve-rifikuoti klinikinę diagnozę ir yra svarbi įrodymaispagrįstos medicinos dalis. Didelė dalis kitų šiuo-laikinių diagnostikos ir gydymo technologijų ga-

li būti efektyviai naudojamas tiktai kartu su koky-bišku patologijos ištyrimu. Kokybiškai atlikti pato-logijos tyrimai gerina sveikatos priežiūros paslau-gų sąnaudų efektyvumą.

Biopsinių tyrimų Lietuvoje daugėja: 1997 me-tais ištirta 109 tūkst. pacientų, 2003 metais – 121 tūkst. Pastaraisiais metais sparčiai didėja porei-kis sudėtingų diagnostinių tyrimų, reikalaujan-čių aukštos patologų kvalifikacijos ir moderniųtechnologijų. Autopsinių tyrimų nuo 1984 me-tų iki 2003 metų žymiai sumažėjo: 1984 metais buvo atlikta 9,1 tūkst. autopsijų, 2003 metais – tik 2,4 tūkst. (atitinkamai 71 proc. ir 20 proc. li-goninėse mirusių pacientų). Tokį mažėjimą grei-čiausiai lėmė daugelis veiksnių: liberalizuota au-topsijų skyrimo tvarka, informacijos apie autop-siją ir finansavimo stoka, nepakankama ligoniniųvidaus kontrolės sistema bei autopsijų kokybė. Šiandien Lietuvoje taikomos autopsinių tyrimų technologijos yra nepakankamos ir ne visuomet leidžia atsakyti į keliamus klausimus. 2004 metais Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinta nau-ja „Paciento pomirtinio tyrimo skyrimo akto“ re-dakcija, pritaikyta naujiems Civilinio ir Baudžia-mojo kodeksų reikalavimams, leis aiškiau regla-mentuoti autopsijos skyrimo tvarką. Pastaraisiais metais įvyko teigiamų poslinkių citopatologijos srityje. Šie tyrimai yra ypač perspektyvūs: jie yra santykinai pigūs, mažiau invazyvūs ir tampa vis informatyvesni taikant šiuolaikines technologi-jas. Pradėjus 2004 m. viduryje įgyvendinti Na-cionalinę gimdos kaklelio vėžio prevencijos pro-gramą, ypač svarbu užtikrinti citologinių gimdos kaklelio tyrimų kokybę.

Lietuvoje veikia 21 licencijuotas patologijos skyrius. Patologijos tarnyba yra iš esmės centra-lizuota penkiuose didžiuosiuose Lietuvos mies-tuose – čia atliekama 95 proc. visų biopsinių ty-rimų. Tarnybos materialinė bazė dar neatitin-ka šiuolaikinių reikalavimų, tačiau pagrindinis veiksnys, lemiantis tarnybos struktūrą bei plėtrą,

1 pav. Lietuvos gydytojų patologų pasiskirstymas pagal amžių


71

yra kvalifikuotų gydytojų patologų stoka. Patolo-gijos tarnyba bendradarbiauja su Teismo medici-nos instituto padaliniais tiriant smurtinės ir ne-smurtinės mirties atvejus bei atliekant deontolo-gines ekspertizes.

Gydytojai patologai per pastarąjį dešimtmetį suaktyvėjo. Nuo 2001 metų įvesta ketverių metų trukmės rezidentūra pagal Europos Sąjungos rei-kalavimus. Lietuvoje šiuo metu yra 76 licencijuoti patologai, dirbantys praktinį, mokslinį ir pedago-ginį darbą. Net trys ketvirtadaliai jų dirba Kaune (32) ir Vilniuje (24). Vidutinis patologų amžius yra 49±14 metai. Labai svarbus ypatumas yra ryškus bimodalinis patologų pasiskirstymas pagal amžių: tarp dviejų jaunesniojo ir vyresniojo amžiaus pi-kų yra gili „demografinė duobė“ (1 pav.). Šis ypa-tumas artimiausią dešimtmetį sąlygos kvalifikuo-tų patologų trūkumą ne tik Klaipėdoje, Šiauliuo-se ar Panevėžyje, bet ir Kaune bei Vilniuje. Be to, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius: galimą patolo-gų migraciją (trys jauni patologai yra išvykę nuo-lat dirbti į užsienį), profesijos pakeitimą ir kt. Eu-ropos šalyse ypač trūksta gydytojų patologų – kai kur net vykdomos specialios programos šiems specialistams pritraukti iš užsienio. Tolesnei tarny-bos plėtrai Lietuvoje labai svarbu pritraukti gydy-tojų į šią specialybę, sudaryti sąlygas jų kvalifikaci-jai kelti ir palankias darbo sąlygas visuose Lietu-vos regionuose.

Pastaraisiais metais nemažai nuveikta gerinant patologijos tyrimų kokybę. Be specialistų kvalifi-kacijos kėlimo, pažymėtini kiti veiksniai – kokybės valdymo diegimas tarnyboje ir valstybės investi-cinė programa, iš dalies įgyvendinta 1999–2004 metais ir atnaujinama 2005 metais. Lietuvoje iš es-mės yra sukurtas teisinis nacionalinės patologijos tyrimų kokybės sistemos įgyvendinimo pamatas. 2000 metais SAM patvirtino Patologijos tyrimų kokybės reikalavimus, pagal juos 2002 metais pa-tologijos skyriai buvo licencijuoti; tai leido nusta-tyti minimalias sąlygas patologijos tyrimų kokybei ir iš esmės pašalinti nepriimtinos kokybės techno-logijas. Licencijavimas paskatino patologijos sky-riuose įdiegti vidinės kokybės sistemos pradme-nis. Tolesnis kokybės sistemos tobulinimas yra svarbi prielaida efektyviai įsisavinant šiuolaikines technologijas. Šiandien patologijos tyrimų koky-bė Lietuvoje yra netolygi, būtinas tolesnis tyrimų standartizavimas užtikrinant kokybiškų patologi-jos tyrimų prieinamumą visuose Lietuvos regio-nuose.

PRIORITETINĖS VEIKLOS KRYPTYS

1. Ypatingas dėmesys skirtinas gydytojams patologams ir kitiems tarnybos specialistams rengti, kvalifikacijai kelti, jų darbo sąlygomsbei apmokėjimui gerinti. Tai vienas pagrindinių veiksnių, lemsiančių tolesnę patologijos tarny-bos plėtrą.

2. Svarbu atnaujinti patologijos tarnybos tech-nologijas įgyvendinant investicinę Lietuvos pato-loginės anatomijos technikos ir technologijų at-naujinimo programą bei pasitelkiant kitus finan-savimo šaltinius.

3. Būtinas tolesnis patologijos tyrimų standar-tizavimas ir kokybės gerinimas užtikrinant tolygią tyrimų kokybę bei prieinamumą visuose Lietuvos regionuose. Tikslinga gerinti atskirų tyrimo rūšių standartus ir tobulinti tarnybos licencijavimo pro-cesą.

TEISMO EKSPERTINĖ PSICHIATRIJA LIETUVOJE

Psichikos sutrikimų ir visuomenei pavojingų veiksmų santykis pritraukia ypatingą teisininkų, medikų, politikų ir visos visuomenės dėmesį. Po-žiūriai į šią problemą kito priklausomai nuo politi-nių, socialinių, ekonominių permainų visuomenė-je. Lietuvos valstybingumo atkūrimas pareikala-vo reformų įvairiose žmogaus teises reguliuojamo-se srityse, taip pat ir psichiatrijoje. Iki 1991 metų vi-sus teismo psichiatrijos organizacinius, metodinius ir mokslinius klausimus sprendė Maskvos Serbskio teismo psichiatrijos institutas. 1994 m. prie Sveika-tos apsaugos ministerijos buvo įsteigta savarankiš-ka respublikinė teismo psichiatrijos institucija, ku-ri parengė, o Vyriausybė 1997 m. patvirtino Teis-mo psichiatrijos, psichologijos ekspertizių atlikimo nuostatus. Juose buvo konkrečiai apibrėžti teismo psichiatrų ekspertų uždaviniai, jų teisės ir pareigos bei atsakomybė, nustatytos ekspertizių rūšys, tiria-mųjų asmenų teisės pagal tarptautines konven-cijas ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą bei demokratinių valstybių teismo psichiatrijos raidos tendencijas. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba tapo pedagogine baze, kurioje bendradarbiaujant su Švedijos, Vokietijos, Lenkijos bei Rusijos moksli-ninkais rengiami seminarai, konferencijos psichiat-rams, psichologams, studentams rezidentams, tei-sėjams, prokuratūros ir policijos darbuotojams. Tar-nybos ekspertai pateikė per 20 pastabų ir pasiūly-


72

mų Baudžiamojo kodekso bei Civilinio proceso ko-dekso įstatymams. Jų dėka Lietuvos baudžiamaja-me kodekse atsirado visiškai naujos teisinės sąvo-kos: ribotas pakaltinamumas, priverstinis ambula-torinis gydymas.

VALSTYBINĖS TEISMO PSICHIATRIJOS TARNYBOS STRUKTŪRA IR UŽDAVINIAI

8 regioninės teismo psichiatrijos komisijos at-lieka ambulatorines ir pomirtines ekspertizes bau-džiamosiose, civilinėse ir administracinės teisės pažeidimų bylose; Utenos ekspertinis skyrius at-lieka stacionarias suimtų ir nesuimtų asmenų teis-mo psichiatrijos ekspertizes. Aukščiausia eksperti-nė instancija – Centrinė teismo psichiatrijos komi-sija atlieka pakartotines ir itin sudėtingas teismo psichiatrijos ekspertizes baudžiamosiose bei civi-linėse bylose.

Svarbiausieji teismo psichiatrijos uždaviniai yra:

1. Įvertinti įtariamųjų, kaltinamųjų, traukia-mųjų administracinėn atsakomybėn bei atliekan-čių bausmę asmenų psichikos būseną ir nustatyti jų gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti;

2. Rekomenduoti taikyti atitinkamą priverčia-mųjų medicinos priemonių rūšį asmenims, pripa-žintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais;

3. Įvertinti liudytojų ir nukentėjusiųjų psichi-kos būklę, jų gebėjimą atkurti iš atminties aplin-kybes, turinčias reikšmės bylai;

4. Civilinės bylos procese įvertinti psichikos būklę asmenų, kurių sprendžiamas veiksnumo klausimas, taip pat ieškovo arba atsakovo psichi-kos būklę sudarant sandorius;

5. Teikti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui specialisto išvadas dėl asmens neblaivumo ir girtu-mo nustatymo medicininės apžiūros metu;

6. Įvertinti asmens piktnaudžiavimą svaigalais bylose dėl veiksnumo apribojimo ir gydymo rei-kalingumo;

7. Atsakyti į kitus klausimus, kai reikia psichiat-rijos žinių.

Svarbiausieji teismo psichologijos uždaviniai yra:

1. Nustatyti kaltinamųjų, liudytojų ir nukentė-jusiųjų gebėjimus, atsižvelgiant į jų protinio išsi-vystymo lygį, emocinę būseną suvokimo metu bei situacijos ypatumus, teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus;

2. Atsižvelgiant į psichinio išsivystymo ly-gį, amžiaus tarpsnio ypatumus ir individualias psichologines ypatybes, nustatyti nepilname-čių kaltinamųjų gebėjimą suprasti su jais atlik-tų veiksmų pobūdį ir reikšmę bei galimybę pasi-priešinti, taip pat visiškai suvokti savo veiksmus ir juos valdyti;

3. Nustatyti individualius psichologinius as-mens ypatumus bei emocinę būseną, galėjusius turėti įtakos jo elgesiui ir veiklai;

4. Nustatyti nusižudžiusiojo asmens psichikos būklę priešmirtiniu periodu ir tą būseną sukėlu-sias priežastis;

5. Įvertinti vaiko gebėjimą išreikšti savo nuo-monę (vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir įvaikinimo bylose);

6. Įvertinti nepilnamečio gebėjimą visiškai su-vokti savo veiksmų reikšmę ir juos kontroliuoti (nepilnamečio pripažinimo emancipuotu bylose).

VEIKLOS APŽVALGA

Teismo psichiatrijos diagnostinių ir eksperti-nių išvadų dinamika per laikotarpį nuo 1990 metų pateikta susumavus ekspertizes, atliktas ambula-toriškai visose šalies regioninėse komisijose ir sta-cionariuose skyriuose. Šalia to pamečiui pateikta

2 pav. Teismo psichiatrijos ekspertizių dinamika 1984–2003 metais


73

kriminalinė statistika ir skaičius ekspertizių, atliktų baudžiamosiose bylose. Įvairių rūšių teismo psi-chiatrinių ekspertizių paskyrimo dažnumas ir ne-pakaltinamais pripažintų tiriamųjų procentas pa-gal psichikos sutrikimų statistinę klasifikaciją beivisuomenei pavojingų veikų pobūdį leidžia išaiš-kinti bendrą nepakaltinamumo nustatymo ten-denciją.

Devintasis dešimtmetis pasižymėjo sparčiu nusikalstamumo (registruotų nusikaltimų daž-numo) didėjimu – nuo 19 808 1983 metais iki 31 238 1988 metais. Tuo pat metu teismo psichiat-rinių ekspertizių skaičius regresyviai mažėjo – nuo daugiau kaip 3000 iki 2000, tai atitinkamai suda-rė 16,3 proc. ir 6,3 proc. registruotų nusikaltimų skaičiaus.

Sovietų sistemai subyrėjus, mūsų šalyje prasi-dėjo socialiniai, ekonominiai ir politiniai pokyčiai, o kartu su jais toliau didėjo nusikalstamumas – nuo 37 056 1990 metais užregistruotų atvejų iki 74 048 2000 metais. Vėlesnė mažėjimo tendencija (72 646 nusikaltimų 2002 metais) gali liudyti, kad teisėt-varkos institucijos pradeda kontroliuoti šalies kri-minalinę situaciją.

Dešimtąjį dešimtmetį teismo psichiatrinių eks-pertizių baudžiamosiose bylose skaičius beveik nekito (1990 metais – 2222, 2002 metais – 2279), o jų paskyrimo dažnis, palyginti su registruotais nusikaltimais, sumažėjo tris kartus (nuo 6 proc. iki 2 proc.). Tokią dinamiką galima būtų aiškinti įvai-riai: mažiau pažeidžiamos žmogaus teisės, nes už-drausta prievarta siųsti arba hospitalizuoti eks-pertizei, apriboti asmens laisvę neturint rimto tei-sinio pagrindo; Lietuvos Respublikos baudžiamoji teisė tobulinama ir vis labiau priartinama prie de-mokratinių Europos kriterijų ir standartų; susikūrė atskira savarankiška teismo psichiatrijos struktūra; teismo psichiatrai ir psichologai glaudžiai bendra-darbiauja su teisėtvarkos institucijomis; daug pla-čiau praktikuojamos specialisto konsultacijos iki-teisminio tyrimo metu.

Ambulatorinės teismo psichiatrinės eksperti-zės atliekamos vis dažniau. Šios rūšies eksperti-zių 1990 metais buvo atlikta 1384 (tai sudaro 65 proc. visų ekspertizių), o 2003 metais – 2290 (tai sudaro 80 proc. visų ekspertizių).

Tuo pat metu mažėja santykinis ir absoliutus stacionarių ekspertizių skaičius: nuo 24 proc. (574)

3 pav. Teismo psichiatrijos ekspertizės baudžiamosiose bylose 1984–2003 metais

4 pav. Teismo psichiatrijos ekspertizės civilinėse bylose 1984–2003 metais


74

1990 metais iki 7 proc. (203) 2003 metais. Eksper-tizių, atliekamų teismo salėje, skaičius per pasta-ruosius 20 metų mažai kito: 13 proc. (574) 1983 metais ir 13 proc. (383) 2003 metais.

Ambulatorinės ekspertizės plačiau praktikuo-jamos dėl šių aplinkybių: ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimas yra operatyves-nis; sustiprėjo regioninių teismo psichiatrijos ko-misijų organizacinis ir metodinis vadovavimas ir darbo koordinavimas; susitarimas su teisėtvar-kos institucijomis stacionarią ekspertizę skirti tik po preliminarios ambulatorinės ekspertizės; ma-žesnės materialinės sąnaudos, trumpesni atlikimo terminai ir patogumas tiriamiesiems asmenims ir skiriantiesiems ekspertizę; ambulatorinės eksper-tizės procedūros supaprastinimas, kadangi nuo 1996 metų ambulatorinės ekspertizės gali būti at-liekamos vieno eksperto, o ne komisijos (išskyrus pakartotines ir pomirtines ekspertizes).

Nepakaltinamumo pripažinimo dažnumas bu-vo palyginti stabilus: devintąjį dešimtmetį apie 11 proc., vėliau šis procentas krito iki 6 proc. 1991 m., jau 10 metų laikosi apie 9 proc. Tai galima aiškinti sovietinės tradicijos ir diagnostinių kriterijų revizi-ja, naujos tarptautinės ligų klasifikacijos įvedimu(tai susiaurino ekspertinio objekto ribas iki kliniš-kai realios patologijos ir įgalino dirbti efektyviau), taip pat intensyviu teismo psichiatrų ir teismo psi-chologų kvalifikacijos kėlimu.

Iki nepriklausomybės atgavimo teismo psi-chiatrijos ekspertizė civilinėse bylose veiksnu-mui nustatyti buvo palyginti reta (nuo 150 iki 250 per metus). Nuo 1997 m. šios rūšies eksper-tizių poreikis pradėjo sparčiai didėti ir pasiekė tūkstantį. Tai susiję su testamentinio veiksnumo aktualumo didėjimu ir pakitusiu požiūriu į pri-vačios nuosavybės teisę. Taip pat padažnėjo ir neveiksnumo nustatymas – nuo 80 proc. iki 92 proc. pastaraisiais metais.

APIBENDRINIMAS

Lietuvos Respublikoje sukurtas centralizuotas teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo modelis, kuris geriausiai atitinka dabartinį ekonominio iš-sivystymo lygmenį, patenkina teisėsaugos insti-tucijų poreikį ir užtikrina žmogaus teisių apsaugą. Teismo ekspertizės įstatymu numatoma privačių ekspertų institucija sudarys konkurenciją ir paska-tins Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos eks-pertų tobulinimąsi bei profesionalumą. Integra-

cija į Europos Sąjungą duoda papildomą impul-są kokybiškai naujam Lietuvos teismo psichiatri-jos raidos etapui.

2.3. FARMACINĖ VEIKLA

2.3.1. STRUKTŪRINIAI FARMACIJOS SEKTORIAUS POKYČIAI

G. Barcys, R. Žekas, V. Basys, L. Mažeika, R. Pečiūra, A. Blažys

Per pastaruosius šešerius metus farmacijos sek-toriuje įvyko nemažai pokyčių. Ženkliai padaugėjo vaistinių – 1998 m. jų buvo 909, 2004 m. spalio 1 d. duomenimis, – 1481. Vaistinių skaičiaus padidėji-mui įtakos turėjo intensyvi vaistinių tinklų plėtra, ypač išryškėjusi ir paspartėjusi paskutiniais metais, taip pat didelę įtaką turėjo 2003 m. sveikatos ap-saugos ministro įsakymu panaikintas būtinojo ap-rūpinimo vaistinių statusas, anksčiau ribojęs vais-tinių steigimą. Taip pat buvo pakeistas Farmacinės veiklos įstatymo straipsnis, pagal kurį vaistinės sa-vininku gali būti bet kuris Lietuvos Respublikos pi-lietis, nebūtinai farmacijos specialistas.

Nuo 1998 m. taip pat ženkliai kito farmaci-jos pramonės ir vaistų platinimo įmonių skaičius. 1998 m. licencijas gaminti vaistus turėjo 13 įmo-nių. 2004 metai – Lietuvos farmacijos pramonės įmonių esminio persitvarkymo pradžia, kadangi šios įmonės privalo gauti Europos Sąjungos ge-ros gamybos praktikos (GMP) sertifikatus. 2004 m.gruodžio mėn. buvo sertifikuotos 9 įmonės. Įmo-nės, kurios gavo ES Geros gamybos praktikos ser-tifikatus, aktyviai ieško rinkos ir naujų partnerių ESšalyse.

Didmeniniame vaistų platinimo sektoriuje vyksta įmonių konsolidavimo procesas – įmonė ar įmonių grupė nuperkama ar kitais būdais pri-jungiama prie kitų įmonių. 1998 m. vaistų platini-mo veiklos licencijas turėjo 112, o 2004 m. spalio 1 d. duomenimis, – 73 įmonės. Pabrėžtina, kad vi-sos įmonės veikia pagal ES Geros platinimo prak-tikos standartus.

TEISINĖ BAZĖ, REGULIUOJANTI FARMACIJOS SEKTORIŲ

Apžvelgus teisės aktų, reguliuojančių farma-cijos sritį, leidybos tendencijas 1998–2004 m., ga-


75

lima pastebėti, kad teisinio reguliavimo poreikis, palyginti su 1991–1998 metais, didėja. Per pasku-tinius šešerius metus buvo priimti 48 nauji sveika-tos apsaugos ministro įsakymai. Tam įtakos turė-jo pasirengimas Lietuvos stojimui į Europos Są-jungą.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, daugelis įstatymų derinama prie ES direktyvų, reguliuo-jančių farmacijos sektorių. Šiuo metu iškyla kai kurių problemų registruojant ir perregistruojant vaistus, taip pat nėra suderintos vaistų importo iš trečiųjų šalių ir importo į Lietuvą iš ES šalių pro-cedūros.

Pagrindiniai įstatymai, reguliuojantys farmaci-nę veiklą, priimti pirmaisiais Lietuvos nepriklauso-mybės metais: Farmacinės veiklos įstatymas pri-imtas 1991 m. sausio 31 d. (Žin., 1991, Nr. 6-161), Vaistų – 1996 m. lapkričio 19 d. (Žin., 1996, Nr.116-2701). Šiandien šie įstatymai jau nebeatitinka da-bartinių reikalavimų, todėl būtina artimiausiu me-tu parengti naują įstatymą, sujungsiantį Farmaci-nės veiklos ir Vaistų įstatymus. Naujasis įstatymas turėtų apimti ir reguliuoti visą farmacijos veiklą, susijusią su vaistų gamyba, importu, didmeniniais ir mažmeniniais pardavimais, pasenusių vaistų su-rinkimu ir naikinimu.

2003 m. Lietuvos Respublikos Seimo nutari-mu buvo patvirtinti Nacionalinės vaistų politikos nuostatai. Nacionalinės vaistų politikos progra-moje numatyta skirti daugiau dėmesio farmacijos sektoriaus problemoms – tarp jų vienai pagrindi-nių problemų, kurios nėra kitose Europos Sąjun-gos šalyse, – Lietuvoje farmacines paslaugas vis dar teikia ir asmenys, neturintys universitetinio farmacinio išsilavinimo.

LIETUVOS FARMACIJOS RINKA IR VAISTŲ KOMPENSAVIMO SISTEMA

Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos sveika-tos draudimo įstatymas numato tvarką, kaip turi būti skaičiuojama kompensuojamųjų vaistų ba-

zinė kaina. Remiantis šio įstatymo 10 straipsnio nuostata, valstybinės institucijos iš vaistų gamin-tojų reikalauja žemiausių vaistų kainų Europos Sąjungos šalyse.

Europos Sąjungos šalyse veikia įvairios kom-pensavimo sistemos, šalių rinkos yra skirtingo dydžio.

Kai kuriose šalyse susitarta su vaistų gamin-tojais dėl konkrečių vaistų pirkimo sąlygų, to-dėl įvairiose šalyse to paties vaisto kaina skiria-si. Vaistų kompensavimui skiriama daug dau-giau lėšų išsivysčiusiose ES šalyse negu Lietuvo-je. Todėl Lietuva, turėdama nedidelę vaistų rin-ką ir menkai išvystytą vaistų kompensavimo sis-temą, vargu ar gali tikėtis visų kompensuojamų-jų vaistų mažiausių kainų, palyginti su kitomis ES šalimis.

Remiantis sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, didėja priemokos pacien-tams ir mažėja efektyvių vaistų, skirtų ambulatori-niam gydymui, prieinamumas.

Remiantis 5 lentelės duomenimis, galima teig-ti, kad kasmet gyventojų priemokos už kompen-suojamuosius vaistus didėja, o tai mažina naujų ir efektyvių vaistų prieinamumą. Tačiau yra nuomo-nių, kad priemokos apsaugo nuo pernelyg didelio ir neracionalaus vaistų vartojimo. Pacientai ir gy-

Šaltinis. Western European averageis calculated only for countries availablein OECD database.

2 lentelė. Valstybinės ligonių kasos išlaidos ir IMS receptinių vaistų pardavimas 2002 metais (mln. Lt)

3 lentelė. Išlaidos vaistams Europos Sąjungos šalyse 2001 metais (USD vienam gyventojui)

1 lentelė. Vaistų pardavimas Lietuvoje


76

dytojai skatinami rinktis ne tik pačius brangiau-sius, bet ir pigesnius, tačiau pakankamai efekty-vius vaistus.

PRIORITETINIAI TIKSLAI

1. Naujo įstatymo, jungiančio dabartinius farmacinę veiklą reguliuojančius įstatymus, projekto parengimas siekiant tinkamai regu-liuoti farmacijos sektorių – nuo vaistų gamy-bos iki jų utilizavimo. Tokiu būdu bus užtikrin-tos pagrindinės Nacionalinės vaistų politikos nuostatos.

2. Efektyvaus, saugaus gydymo vaistais priei-namumas Lietuvos gyventojams – poreikio ana-lizė, papildomų finansavimo šaltinių atsiradimoskatinimo programa.

3. Parengti teisės aktus, užtikrinančius koky-bišką farmacinių paslaugų teikimą.

4. Dalyvaujant įvairių interesų grupių atsto-vams, kurti teisingesnį ir efektyvesnį išlaidų vais-tams kompensavimo modelį.

5. Optimizuojant gyventojų priemokų dydį, subalansuoti naujų brangių ir ne tokių modernių, tačiau pigesnių ir pakankamai efektyvių vaistų vartojimą.

6. Siekti vaistų kainų mažėjimo užtikrinant lais-vą vaistų rinką ir skaidrią konkurenciją.

7. Sudaryti gydytojams didesnę laisvę siūlyti optimalų gydymo planą, o pacientui – galimybę gauti kokybiškus medikamentus.

8. Siekti, kad dalis vaistų kompensavimo išlai-dų būtų palaipsniui pradedama dengti socialinio sektoriaus lėšomis.

4 lentelė. Išlaidos vaistams Europos Sąjungos valstybėse kandidatėse 2001 metais

(USD vienam gyventojui)

5 lentelė. Lietuvos vaistų rinka 2001–2003 metais (litais)

2001 m. vaistų rinka

2002 m. vaistų rinka

2001–2002 m. pokytis


proc.

2003 m. vais-tų rinka



proc.

Lietuvos vaistų rinka 1 014 310 218 960 473 722 –53 836 496 –5,3 1 041 065 463 80 591 741 8,4

Vaistų, kurie įtrauk-ti į kompensuojamų-jų vaistų sąrašus, par-davimas 557 478 982 510 675 293 –46 803 689 –8,4 551 006 535 40 331 242 7,9

Vaistų, kurie neįtrauk-ti į kompensuojamų-jų vaistų sąrašus, par-davimas 456 831 236 449 798 429 –7 032 807 –1,5 490 058 928 40 260 499 9,0

Valstybinės ligonių ka-sos išlaidos kompen-suojamiesiems vais-tams * 414 188 359,00 346291475,8 –67896883,21 –16,39 361554940,7 15263464,88 4,4

Lietuvos gyvento-jų išlaidos įsigyjant kompensuojamuo-sius vaistus (t.y. išlai-dos nekompensuoja-mai vaisto kainos da-liai padengti) 143 290 623 164 383 817 21 093 194 14,7 189 451 594 25 067 777 15,2

Lietuvos gyvento-jų išlaidos vaistams įsigyti 600 121 859 614 182 246 14 060 387 2,3 679 510 522 65 328 276 10,6

* Kartu su centralizuotai perkamais ir retoms ligoms gydyti kompensuojamaisiais vaistaisŠaltinis: IMS Health, VLK duomenys.


77

2.4. VALSTYBINIS SVEIKATINIMO VEIKLOS VALDYMAS

2.4.1. KAI KURIE SVEIKATOS PRIEŽIŪROS SPECIALISTŲ LICENCIJAVIMO, PROFESINĖS KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO IR PLANAVIMO KLAUSIMAI

Z. Kučinskienė, R. Petkevičius, L. Starkienė, L. Kanaporienė

Siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktus dėl gydytojų ir odontologų rengimo, diplo-mų, pažymėjimų ir kitų oficialią gydytojo, odonto-logo kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abi-pusio pripažinimo ir gydytojo, odontologo prak-tikos sąlygų, 2003 m. buvo priimti naujos redak-cijos Stomatologinės priežiūros, o 2004 metais – Gydytojo medicinos praktikos įstatymai. Gydytojų ir odontologų profesijos yra valstybės reguliuoja-mos, todėl jų praktika yra licencijuojama (Sveika-tos sistemos įstatymas, 50 str., 2 d.). Licencijos, iš-duotos vadovaujantis minėtais įstatymais, yra ne-terminuotos, joms registruoti kuriamas Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų licencijų regis-tras. Sprendimus dėl medicinos praktikos licenci-jų išdavimo priima Valstybinė akreditavimo svei-katos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos ap-saugos ministerijos, dėl odontologijos praktikos – Lietuvos odontologų rūmai.

Sveikatos priežiūros specialistų kvalifikacijąpatvirtinančių dokumentų išdavimo, jų pripaži-nimo Europos Sąjungos šalyse, laisvo naudojimo-si įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas tvarką nustatyta šiose Tarybos direktyvose: Tarybos direktyva 77/452/EEB dėl bendrosios

praktikos slaugytojų diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią kvalifikaciją patvirtinančių doku-mentų abipusio pripažinimo, įskaitant prie-mones, padedančias veiksmingai naudotis įsi-steigimo teise ir laisve teikti paslaugas.

Tarybos direktyva 78/686/EEB dėl gydytojo stomatologo diplomų, pažymėjimų ir kitų ofi-cialias kvalifikacijas patvirtinančių dokumen-tų abipusio pripažinimo, įskaitant priemones, padedančias veiksmingai naudotis įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas.

Tarybos direktyva 80/154/EEB dėl akušerio diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią kvalifi-kaciją patvirtinančių dokumentų abipusio pri-

pažinimo, įskaitant priemones, padedančias veiksmingai naudotis įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas.

Tarybos direktyva 93/16/EEB skirta palengvin-ti laisvą gydytojų judėjimą ir jų diplomų, pažy-mėjimų ir kitų oficialias kvalifikacijas patvirti-nančių dokumentų abipusį pripažinimą.Kiekvienas gydytojas, odontologas kas pen-

kerius metus privalo savo profesinę kvalifikaci-ją tobulinti ne mažiau kaip 200 valandų. Sveika-tos apsaugos ministro 2002 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 132 „Dėl sveikatos priežiūros ir farmacijos spe-cialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo fi-nansavimo tvarkos“ (Žin., 2002, Nr. 31-1180) pa-tvirtinta sveikatos priežiūros ir farmacijos specia-listų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo fi-nansavimo tvarka; joje aptartos specialistų profe-sinės kvalifikacijos tobulinimo Lietuvoje ir užsie-nyje formos, trukmė ir vertinimas, finansavimas,reikalavimai tobulinimo institucijų išduodamiems pažymėjimams. Profesinės kvalifikacijos tobulini-mas universitete per penkerius metus turi suda-ryti ne mažiau kaip 120 val. Kasmet Sveikatos ap-saugos ministerija Kauno medicinos universitetui, Vilniaus universitetui, o 2003 m. ir Klaipėdos uni-versitetui šių specialistų tobulinimui skiria apie 1,5 mln. litų.

Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. V-62 nustatyta visuomenės svei-katos priežiūros specialisto, vykdančio mokinių sveikatos priežiūrą, kompetencija. Sveikatos prie-žiūros specialistai, vykdantys moksleivių sveika-tos priežiūrą mokyklose, tobulinami visuomenės sveikatos priežiūros srityje valstybės lėšomis.

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS IR FARMACIJOS ŽMONIŲ IŠTEKLIŲ PLANAVIMO PAVYZDYS – LIETUVOS GYDYTOJŲ IR FARMACININKŲ SKAIČIAUS PLANAVIMAS IKI 2015 METŲ

Sveikatos priežiūros ir farmacijos žmonių iš-teklių (SPFŽI) pasiūlos ir poreikio planavimas yra sudėtinė sveikatos priežiūros sistemos reformos dalis. Tam ilgą laiką ir Lietuvoje, ir visame pasauly-je buvo skiriamas nepakankamas dėmesys. Tik ne-seniai ši problema pradėjo dominti ne tik moksli-ninkus, bet ir politikus.

Pagrindinis planavimo tikslas – užtikrinti, kad ateityje būtų reikiamas SPFŽI skaičius, jie būtų la-bai profesionaliai parengti ir tinkamai paskirstyti pagal specialybes regionuose, sveikatos priežiū-


78

ros įstaigose bei teiktų kokybiškas sveikatos prie-žiūros paslaugas. Iki šiol Lietuvoje atliktas tik gy-dytojų pasiūlos ir poreikio prognozavimo tyrimas, tačiau jis sudaro prielaidas kryptingai gydytojų rengimo politikai, o jo metodika gali būti sėkmin-gai taikoma ir kitų sveikatos priežiūros bei farma-cijos specialybių tyrimams.

Ilgą laiką vyravo nuomonė, jog Lietuvoje gy-dytojų skaičius per didelis, tačiau pastaruoju metu padėtis kinta – gydytojų, ypač kai kurių specialy-bių, trūksta ne tik rajonuose ir mažesniuose mies-tuose, bet ir Vilniuje bei Kaune. Naujausi gydyto-jų pasiūlos ir poreikio tyrimai rodo, jog gydytojų skaičius 100 tūkst. gyventojų per artimiausius 12 metų gana sparčiai mažės.

Gydytojų skaičiaus planavimas susideda iš tri-jų pagrindinių žingsnių: poreikio nustatymo, pa-siūlos prognozavimo bei skirtumo tarp poreikio ir pasiūlos nustatymo.

Siekiant nustatyti gydytojų poreikį iki 2015 metų, buvo atliktas tyrimas. Apklausus medicinos fakultetų dekanus, Nacionalinės sveikatos tarybos narius, apskričių vyriausiuosius gydytojus, terito-rinių ligonių kasų direktorius ir Valstybinės ligo-nių kasos direktorių, Sveikatos apsaugos ministe-rijos atstovus bei Pasaulio sveikatos organizacijos atstovą Lietuvoje nustatyta, jog 100 tūkst. gyven-tojų turėtų tekti 335 gydytojai, iš jų 67 turėtų būti bendrosios praktikos gydytojai.

Gydytojų pasiūlos pokyčius lemia daug veiks-nių: pasitraukimas dėl mirties, pensijos, migraci-jos ar profesijos pakeitimo bei kasmet ateinan-čių medicinos absolventų skaičius (atmetus stu-dijų nebaigiančius absolventus). Gydytojų išėji-mo į pensiją tyrimas parodė, jog per metus dėl šios priežasties darbą palieka iki 2,5 proc. Nema-ža dalis gydytojų nedirba pagal įgytą profesiją. Ypač daug jų pasitraukia (net 60,3 proc.) iki 30 metų amžiaus grupėje. Dėl nepalankios sociali-nės politikos dirba beveik pusė (45,7 proc.) pen-

sinio amžiaus (vyresni kaip 65 metų) gydytojų (1 lentelė).

Labai svarbu, kuri dalis į medicinos studijas įstojusių pirmakursių sėkmingai baigia studijas. Tyrimas parodė, kad ikidiplominių medicinos stu-dijų metu pasitraukia net 17,3 proc. studentų, di-džioji jų dalis (66 proc.) – trečiaisiais ir ketvirtai-siais studijų metais. Tuo tarpu pasitraukimas rezi-dentūros studijų metu buvo žymiai mažesnis (1,5 proc.).

Migracijos ketinimų tyrimas parodė, kad dau-giau negu ketvirtadalis (26,8 proc.) Lietuvos gydy-tojų ketina dirbti kitose Europos Sąjungos šalyse, o 3,8 proc. buvo jau tvirtai apsisprendę. Pagrindi-nės išvykimą lemiančios priežastys – didesnis at-lyginimas, daugiau profesinių galimybių ir geres-nė gyvenimo kokybė. Dažniausiai gydytojai nori išvykti į Vokietiją, Jungtinę Karalystę ir Skandina-vijos šalis. Kiekvieni amžiaus metai gydytojų ap-sisprendimo vykti į kitas ES šalis riziką mažina še-šiais procentais, o draugų turėjimas užsienyje šią riziką didina daugiau negu 3 kartus.

Įvertinus gydytojų skaičių lemiančius veiks-nius, buvo parengti trys pasiūlos planavimo sce-narijai. Visuose scenarijuose buvo taikyti šie pa-

1 lentelė. Gydytojų pasiūlos planavimo scenarijai ir rodikliai

Rodikliai Vidutinis scenarijus Optimistinis scenarijus Pesimistinis scenarijus

Populiacijos prognozės* Vidutinė Optimistinė Pesimistinė

Metinis išėjimas į pensiją 71 m. (1,7 proc.) 71 m. (1,7 proc.) 66 m. (2,5 proc.)

Metinis pasitraukimas podiplominių studijų metu 1,5 proc. 1 proc. 2 proc.

Metinė migracija 2 proc. 1 proc. 3 proc.

Pirmakursių skaičius 400** 440 360

* Statistikos departamentas. Lietuvos gyventojų skaičiaus prognozės 2005–2030. Vilnius, 2004.** 2002 m. patvirtintas priimamų medicinos studentų skaičius, tačiau universitetai gali padidinti priėmimą 5 proc.

nuo bendro studentų priėmimo.

1 pav. Gydytojų pasiūlos ir poreikio prognozė iki 2015 metų


79

stovūs rodikliai: metinis 25–64 m. Lietuvos popu-liacijos mirtingumas (0,7 proc.), metinis pasitrau-kimas ikidiplominių studijų metu (17,3 proc.) ir minimali studijų trukmė (10 metų). Kiti pasiūlos prognozės scenarijuose taikyti rodikliai pateikti 1 lentelėje.

Pirmame pav. pateikiamos gydytojų pasiūlos prognozės pagal tris scenarijus bei jų palygini-mas su poreikio prognoze. Gydytojų skaičius ma-žės pagal visus scenarijus: vidutinės prognozės at-veju – 19,3 proc., optimistinės prognozės atveju – 12,9 proc., pesimistinės prognozės atveju – net 32,6 proc.

Lygindami pasiūlos ir poreikio prognozes sie-kėme nustatyti, ar gydytojų pasiūla 2015 m. viršys poreikį, ar bus mažesnė. Nustatyta, kad gydytojų pasiūla labai nežymiai (1,9 proc.) viršys poreikį tik optimistinės prognozės atveju. Pagal vidutinį sce-narijų pasiūla bus 6,7 proc. mažesnė negu gydy-tojų poreikis. Didžiausias skirtumas tarp pasiūlos ir poreikio nustatytas pesimistinio scenarijaus at-veju – net 21,1 proc.

Pirmakursių skaičius didelės įtakos neturėjo nė vienam scenarijui dėl ilgos studijų trukmės. Vi-sas prognozes vienodai veikė metinis mirtingumo rodiklis ir pasitraukiančiųjų ikidiplominių studijų metu skaičius. Didesnės įtakos neturėjo ir nedide-lis pasitraukimas ikidiplominių studijų metu. Di-džiausius skirtumus tarp scenarijų lėmė skirtingas išėjimo į pensiją amžius ir metinė migracija.

Vidutinis pasiūlos prognozės scenarijus yra la-biausiai tikėtinas dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, dėl nepalankios socialinės politikos gydytojai bu-vo linkę vėliau išeiti į pensiją. Be to, pagal Statisti-kos departamento prognozes tiek vyrų, tiek mote-rų vidutinė gyvenimo trukmė ilgės. Tačiau nors ti-kėtina abiejų lyčių gyvenimo trukmė ilgės, skirtu-mas tarp vyrų ir moterų rodiklio išliks apie 11 metų, todėl ateityje vyrų ir moterų išėjimas į pensiją bei jų mirtingumas turėtų būti tiriami atskirai. Antroji priežastis susijusi su išvykimu į užsienį. Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki rugpjūčio 13 d. buvo išduotos 107 pažymos Lietuvos gydytojams, vykstantiems dirbti į užsienio šalis. Šie duomenys kartu su mig-racijos ketinimų tyrimo rezultatais kelia susirūpi-nimą. Tikėtina, jog gydytojų metinis migracijos ro-diklis gali siekti net 2 proc. Svarbiausia priežastimi išvykti gydytojai nurodė atlyginimo ir profesinių galimybių skirtumus, tačiau mažai tikėtina, kad ši situacija greitai pasikeis.

Siekiant išvengti gydytojų trūkumo ateityje, rekomenduojama artimiausius trejus metus išlai-kyti esamą pirmakursių priėmimo į studijas skai-čių (400 studentų). Pasiūlos ir poreikio prognozes būtina atnaujinti bent kas trejus–penkerius me-tus, atsižvelgiant į besikeičiančią padėtį.

SPFŽI planavimą labai apsunkina duomenų trūkumas. Lietuvoje nėra duomenų bazės, kurio-je būtų visa reikiama ir laiku atnaujinama infor-macija apie SPFŽI, o esamas duomenų bazes ir re-gistrus neįmanoma sujungti. Todėl siekiant įver-tinti tiek SPFŽI pasiūlą, tiek poreikį formuojančius veiksnius, būtina atlikti momentinius ar kohorti-nius tyrimus (jie ilgai užtrunka ir reikalauja nema-žų finansinių išlaidų).

Dėl šių priežasčių iki šiol nėra atlikta odontolo-gų, visuomenės sveikatos specialistų, slaugytojų, vaistininkų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų pasiūlos tyrimų, o priėmimas į šių specialybių stu-dijas neparemtas nei trumpalaikėmis, nei ilgalai-kėmis poreikio prognozėmis.

2.4.2. SVEIKATOS SISTEMOS TURTO VALDYMO PROBLEMOS

J. Kumpienė, R. Žekas

Šiuo metu sveikatos priežiūros sistemoje turto valdymo požiūriu sąlygiškai galima skirti tris pa-grindines įstaigų grupes: biudžetinės sveikatos priežiūros įstaigos, ku-

riose turto valdymas ir jo apskaita yra vykdo-ma pagal biudžetinių įstaigų apskaitos ir val-dymo sistemos principus;

Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai nepri-klausančios privačios sveikatos priežiūros įstai-gos, kuriose turto valdymo principai yra artimi vi-soms pelno siekiančioms privačioms įmonėms;

viešosios sveikatos priežiūros įstaigos, kurios turtą valdo panaudos teisėmis; jų turto val-dymo ir apskaitos aspektai nėra aiškiai regla-mentuoti ir subalansuoti, todėl kelia daugiau-sia problemų.Panaudos pagrindu sukurta viešųjų sveikatos

priežiūros įstaigų turto valdymo, naudojimo ir ap-skaitos sistema kelia šias pagrindines problemas: naudojantis turtu panaudos teisėmis, turto sa-

vininkas atskiriamas nuo turto naudotojo, o tai neskatina sveikatos priežiūros įstaigų siek-ti geriau tą turtą naudoti, mažina atsakomy-


80

bę už tokio turto naudojimą, trukdo lanksčiau ir operatyviau spręsti jo nurašymo, įsigijimo ir kitus klausimus, nes kiekvienas toks veiksmas turi būti derinamas su steigėju;

panaudos pagrindu valdomas turtas yra ap-skaitomas ne įstaigų – turto naudotojų, o stei-gėjų balanse, sveikatos priežiūros įstaigose jis apskaitomas tik nebalansinėse sąskaitose;

daug problemų kyla dėl Įmonių bankroto įsta-tymo taikymo sveikatos priežiūros įstaigoms. Kadangi šios įstaigos panaudos teisėmis nau-dojasi valstybei arba savivaldybėms priklau-sančiu turtu (nuosavo turto turi tik nedide-lę dalį), bankroto atveju objektyviai neįmano-ma apibrėžti jų nemokumo kriterijaus ir nusta-tyti kreditorių skolų dengimo principų. Įmo-nių bankroto įstatyme įmonės nemokumas (tai taikoma ir viešosioms įstaigoms) apibrė-žiamas kaip būsena, kai įmonės skolos viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės ir ji neat-siskaito su kreditoriumi praėjus 3 mėnesiams po nustatyto termino. Kadangi panaudos tei-sėmis valdomas turtas į viešųjų įstaigų balansą neįrašytas, pagal tokį nemokumo sąvokos api-brėžimą bankroto procedūras galima inicijuoti daugumai sveikatos priežiūros įstaigų, nors jų skolos kreditoriams dažniausiai būna susifor-mavusios dėl pavėluoto teritorinių ligonių ka-sų atsiskaitymo ar kitų nuo jų kaltės nepriklau-sančių priežasčių. Šis turtas taip pat negali bū-ti skiriamas kreditorių skoloms dengti;

centralizuotas sveikatos priežiūros įstaigų ap-rūpinimas įranga ir naujomis technologijomis neleidžia turto įsigijimo poreikių tiesiogiai su-sieti su konkrečių įstaigų veiklos efektyvumo rezultatais;

viešosios įstaigos šiuo metu disponuoja ke-liems savininkams priklausančiu turtu, ku-riam taikomos skirtingos apskaitos metodikos: 1) steigėjui priklausantis turtas, naudojamas pagal panaudos sutartis; 2) įstaigų turtas, įsi-gytas iš jų uždirbtų lėšų; 3) Valstybinei ligonių kasai priklausantys kompiuteriai ir programinė įranga; 4) pirminės sveikatos priežiūros įstaigų (kurių steigėjas yra savivaldybės) turtas, gau-tas pagal panaudos sutartis iš Sveikatos ap-saugos ministerijos;

pagal dabartinę investicijų politiką turto įsigi-jimo ir nusidėvėjimo išlaidos neįskaičiuojamos į paslaugų įkainius, šie lėšų poreikiai dengia-mi per investicines programas, tai sudaro ga-

limybę išskirti prioritetinius turto įsigijimo po-reikius valstybės mastu, tačiau jie ne visada su-tampa su prioritetiniais konkrečių įstaigų po-reikiais. Valstybiniame lygmenyje, priimant sprendimus dėl centralizuotų pirkimų, nedis-ponuojama informacija apie įstaigų iš nuosa-vų ar labdaros lėšų įsigytą turtą, apie šio turto nusidėvėjimo laipsnį;

sveikatos priežiūros įstaigos laikiną lėšų trū-kumą galėtų dengti skolindamosi iš bankų, tačiau pasinaudoti šia galimybe jos negali, nes panaudos teisėmis valdomas turtas ne-gali būti įkeičiamas bankams už jų teikiamas paskolas;

Viešųjų įstaigų įstatymas priimtas, bet dar iki šiol nėra sukurta šių įstaigų turto apskaitos tei-sinė bazė;

kadangi pagal šiuo metu nusistovėjusią tvarką pagrindinių priemonių rekonstrukcijai naudo-jamos valstybės investicijos nedidina turto ob-jekto pirminės vertės ir nevykdomi amortizaci-niai atskaitymai, apskaitoje fiksuota turto ver-tė neatspindi tikrosios padėties;

tokia situacija sukuria nelygiavertes sąlygas viešųjų įstaigų ir nepriklausomų rangovų, t. y. privačių įstaigų, dirbančių pagal sutartis su te-ritorinėmis ligonių kasomis ir apmokėjimą už suteiktas paslaugas gaunančių iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, veiklai.Nors viešosios įstaigos šiuo metu turtą val-

do panaudos teisėmis, Lietuvos Respublikos Sei-mui 2003 m. gegužės 27 d. priėmus Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir dispo-navimo juo įstatymo 19 straipsnio pakeitimą bei 2004 m. sausio 27 d. – naują Viešųjų įstaigų įstaty-mo redakciją, atsiranda teisinės prielaidos tobu-linti šio turto valdymo formas ir būdus. Atsižvel-giant į tai, sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. V-675 buvo patvirtin-ti Asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų pa-vyzdiniai įstatai (Žin., 2004, Nr. 145-5286). Taip pat yra sukurta tarpžinybinė darbo grupė Svei-katos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimui sie-kiant suderinti jį su naujomis Viešųjų įstaigų įsta-tymo nuostatomis.

Sprendžiant turto valdymo klausimus, reikė-tų atsižvelgti į kai kurias pakitusias teisines nuo-statas, reglamentuojančias viešųjų įstaigų veiklą – naujajame Viešųjų įstaigų įstatyme kitaip apibrėž-ta viešosios įstaigos samprata, neribojamos sritys, kuriose gali veikti viešoji įstaiga; kiek pakito viešo-


81

sios įstaigos dalininko apibrėžimas – tai yra juridi-nis ar fizinis asmuo, kuris nustatyta tvarka yra per-davęs viešajai įstaigai įnašą ir turi įstatymo ir įstai-gos įstatų nustatytas dalininko teises.

Sutinkamai su galiojančiais teisės aktais galimi trys turto perdavimo viešosioms įstaigoms būdai: turto perdavimas panaudos pagrindais (Vals-

tybės ir savivaldybių turto valdymo, naudoji-mo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnis);

turto perdavimas patikėjimo teise pagal pati-kėjimo sutartį (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įsta-tymo 9 straipsnis);

turto investavimas (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnis). Įstatymas numa-to, kad valstybės ir savivaldybių turto investa-vimas yra valstybei ar savivaldybei nuosavy-bės teise priklausančio turto kaip įnašo per-davimas steigiamai viešajai įstaigai, taip pat šio turto perdavimas didinant viešosios įstai-gos kapitalą, jei valstybė ar savivaldybė yra viešosios įstaigos dalyvė. Gali būti investuo-jami pinigai, ilgalaikis ir trumpalaikis materia-lusis turtas bei nematerialusis turtas. Spren-dimą dėl valstybei nuosavybės teise priklau-sančio turto investavimo priima Vyriausybė. Sprendimą dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima savi-valdybės taryba. Kadangi tobulinant viešųjų įstaigų turto val-

dymo sistemą kyla nemažai tarp savęs susijusių problemų, iki tol buvę bandymai išspręsti šias problemas nebuvo efektyvūs, nes atitinkamos ministerijos šiuo požiūriu laikėsi skirtingų nuo-monių, tad suderinti pozicijų nepavyko. Jas bū-tina spręsti iš esmės ir kompleksiškai. Tam reikė-tų suformuoti tolimesnę viešųjų sveikatos prie-žiūros įstaigų turto valdymo strategiją, pakeis-ti pasenusias Sveikatos priežiūros įstaigų įsta-tymo nuostatas, „inventorizuoti“ įstaigų turimą turtą „pamatuojant“, kokių sąnaudų reikėtų šio turto vertei atstatyti, priimti konkrečius sprendi-mus ir veiksmus dėl turto valdymo būdo, jo ap-skaitos principų, amortizacinių atskaitymų įkal-kuliavimo į sveikatos priežiūros paslaugų kai-nas apskaičiuojant, kokių papildomų lėšų reikė-tų kainų padidėjimui amortizuoti ir kokia investi-cinių lėšų dalis galėtų būti panaudota šiems po-reikiams padengti bei kitiems su tuo susijusiems klausimams.

2.4.3. RESTRUKTŪRIZAVIMO PROCESO EIGA

J. Kumpienė, R. Žekas, R. Vaitkienė

TEISINIAI RESTRUKTŪRIZAVIMO PAGRINDAI

Sveikatos priežiūros įstaigų tinklo restruktūri-zavimo ir paslaugų struktūros optimizavimo idė-jos įgyvendinimas prasidėjo sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 274 su-darius Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavi-mo komisiją ir patvirtinus jos nuostatus (Žin., 2002, Nr. 62-2524). Komisija parengė Sveikatos priežiū-ros įstaigų restruktūrizavimo strategijos projektą. Projektas buvo aptartas su politikais, akademinės visuomenės, apskričių ir savivaldybių, sveikatos priežiūros įstaigų, visuomeninių ir nevyriausybi-nių organizacijų atstovais ir pateiktas tvirtinti Lie-tuvos Respublikos Vyriausybei.

Apsvarsčius šį projektą Strateginio planavimo komitete ir jam pritarus, Lietuvos Respublikos Vy-riausybė 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 335 pa-tvirtino Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūriza-vimo strategiją (toliau – Restruktūrizavimo stra-tegija) (Žin., 2003, Nr. 28-1147, Nr. 114-5132). Joje buvo numatyta vykdyti restruktūrizavimą dviem etapais: pirmasis etapas – 2003–2005 metai, ant-rasis – 2006–2008 metai. Dokumente buvo įvar-dytos trys pagrindinės restruktūrizavimo kryptys: pirmoji kryptis – ambulatorinių paslaugų, ypač pirminės sveikatos priežiūros, plėtra; antroji – sta-cionarių paslaugų optimizavimas ir alternatyvių veiklos formų plėtra; trečioji – medicininės slau-gos ir ilgalaikio palaikomojo gydymo plėtra, dau-giausia dėmesio skiriant vyresniojo amžiaus žmo-nių sveikatos priežiūros sistemos tobulinimui. Restruktūrizavimo strategijos pirmojo etapo tik-slams ir uždaviniams įgyvendinti buvo suformuo-ti atitinkami restruktūrizavimo kriterijai ir siekiniai, taip pat buvo numatyta, kad kriterijai ir siekiami rezultatai antrajam etapui bus suformuoti 2005 m. antrajame pusmetyje, įvertinus pirmojo etapo re-zultatus.

Vadovaudamosi Restruktūrizavimo strategijos nuostatomis ir vykdydamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, savivaldybės iki 2003 m. birželio 1 d. parengė ir patvirtino pirminės sveika-tos priežiūros plėtros planus.

Iki 2003 m. gruodžio mėn. apskritys kartu su savivaldybėmis ir Sveikatos apsaugos ministeri-


82

ja parengė ir pateikė tvirtinti apskričių sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo planus (toliau – apskričių restruktūrizavimo planai). Didžiausių ir svarbiausių Vilniaus ir Kauno apskričių restruktū-rizavimo planų projektai buvo apsvarstyti Lietu-vos Respublikos Vyriausybės Strateginio planavi-mo komiteto posėdyje ir jam pritarus – deleguo-ti kartu su kitų apskričių restruktūrizavimo pla-nais tvirtinti sveikatos apsaugos ministrui. Svei-katos apsaugos ministras Vilniaus ir Kauno apskri-čių restruktūrizavimo planus patvirtino 2003 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-754 (Žin., 2004, Nr. 7-153), Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Pa-nevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių ir Utenos apskri-čių – 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-804 (Žin., 2004, Nr. 30-999).

Per vieną mėnesį nuo apskričių restruktūriza-vimo planų patvirtinimo apskritys buvo įpareigo-tos parengti, suderinti su savivaldybėmis ir patvir-tinti šių planų įgyvendinimo priemones. Užduotis, nors šiek tiek pavėluotai, buvo įvykdyta, rezultatai pateikti Sveikatos apsaugos ministerijai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė įpareigojo Sveikatos apsaugos ministeriją parengti Valstybi-nės sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programos projektą ir pateikti jį tvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Šios programos projek-tas yra parengtas.

RESTRUKTŪRIZAVIMO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Pagrindiniai Lietuvos siekiai, įvardyti Restruk-tūrizavimo strategijoje, yra: plėtojant pirminę sveikatos priežiūrą skatinti

bendrosios praktikos gydytojų, dirbančių pa-gal sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, privačią veiklą, sudaryti šiai veiklai palankias sąlygas, labiau rūpintis ligų prevencija, tobu-linti paslaugų apmokėjimo sistemą ir kt.;

optimizuojant stacionarių paslaugų struktū-rą ir redukuojant jos apimtis siekti, kad hos-pitalizacijos rodiklis 100 savivaldybės gyven-tojų sumažėtų iki 18, vidutinė gulėjimo ligo-ninėje trukmė neviršytų 8 dienų (konkre-ti vidutinė gulėjimo trukmė ir lovos užimtu-mas diferencijuoti pagal profilius), minima-lus gimdymų skaičius akušerijos skyriuose sudarytų 300 gimdymų per metus, sveika-tos apsaugos ministro įsakymu būtų regla-mentuotas minimalus sudėtingų chirurginių operacijų skaičius;

pasiekti, kad 1000 gyventojų tektų 0,8–1,2 me-dicininės slaugos ir ilgalaikio palaikomojo gy-dymo lovų, šių lovų užimtumas padidėtų iki 330 dienų per metus. Orientuojantis į šiuos siekius ir tikslus, patvir-

tintuose 10 apskričių restruktūrizavimo planuo-se iki 2005 m. pabaigos, palyginti su 2002 m. atas-kaitų duomenimis, numatyti sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų struktūros pokyčiai: apsilankymų skaičių pirminėse sveikatos prie-

žiūros įstaigose padidinti 18,6 proc.; pirminių ambulatorinių asmens sveikatos prie-

žiūros įstaigų ir bendrosios praktikos gydyto-jų skaičių padidinti 45 proc. Planuojama, kad bendrosios praktikos gydytojai 2005 m. pabai-goje aptarnaus iki 78 proc. visų gyventojų;

gydytojų specialistų ambulatorinių konsulta-cijų skaičių padidinti 14,8 proc.;

dienos stacionaro ir dienos chirurgijos vietų skaičių padidinti 8,8 karto;

bendrojo pobūdžio ir specializuotose ligoni-nėse sumažinti lovų skaičių apie 7,5 tūkst. lo-vų, dėl to lovų skaičius, tenkantis 1000 gyven-tojų, sumažėtų iki 5,2 lovų;

iš bendro lovų skaičiaus akušerijos lovų turėtų sumažėti maždaug 350;

plėtojant medicininės slaugos ir ilgalaikio pa-laikomojo gydymo paslaugas, lovų skaičių pla-nuojama padidinti 25 proc., dėl to šių lovų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, visos šalies mastu sudarytų 1,1 lovos;

sutinkamai su patvirtintais apskričių restruk-tūrizavimo planais slaugos specialistų skaičius turėtų padidėti 1,7 tūkstančio.

RESTRUKTŪRIZAVIMO PROCESO REZULTATAI

Sveikatos apsaugos ministras, tvirtindamas apskričių restruktūrizavimo planus, įpareigojo ap-skritis periodiškai teikti informaciją Sveikatos ap-saugos ministerijai apie restruktūrizavimo prie-monių įgyvendinimą. Buvo nustatyti du informa-cijos pateikimo per metus terminai – vasario 1 d. ir rugpjūčio 1 d. Pirmosios ataskaitos buvo pateiktos 2004 m. rugpjūčio 1 d. Jose pateikti restruktūrizavi-mo pusantrų metų laikotarpio – 2003 m. ir 2004 m. pirmojo pusmečio rezultatai.

Ambulatorinių paslaugų apimčių kitimo ten-dencijos atitinka Restruktūrizavimo strategijoje numatytą ambulatorinių paslaugų plėtros nuo-statą. 2003 m. pirminėse ambulatorinėse sveika-


83

tos priežiūros įstaigose buvo 14 605,6 tūkstančio apsilankymų, arba jų bendras skaičius, palygin-ti su 2002 m. ataskaitiniais duomenimis, padidėjo 670,8 tūkstančio apsilankymų. Apsilankymų šiose įstaigose skaičius per 2004 m. pirmąjį pusmetį su-darė 7468,1 tūkstančio apsilankymų.

Valstybinės ligonių kasos duomenimis, pirmi-nės sveikatos priežiūros įstaigų skaičius nuo 306 2002 m. padidėjo iki 322 2003 m. Valstybinių įstai-gų skaičius liko nepakitęs, o privačių per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 108 iki 124.

Bendrosios praktikos gydytojų skaičius nuo 1210 2002 m. išaugo iki 1477 2003 m., jų aptar-naujamų gyventojų dalis padidėjo nuo 47,5 iki 57,6 proc.

Gydytojų specialistų ambulatorinių konsulta-cijų skaičius 2003 m. sudarė 5840,1 tūkstančio, ar-ba padidėjo 556,3 tūkstančio, palyginti su 2002 m. Per 2004 m. pirmąjį pusmetį jų buvo suteikta 3225,9 tūkstančio.

Lovų skaičiaus kitimo tendencijos taip pat ati-tinka numatytas Restruktūrizavimo strategijoje. Jų skaičius bendrojo pobūdžio ir specializuoto-se ligoninėse per pusantrų metų sumažėjo 1337 lovomis, arba 5,1 proc. 2003 m. Lietuvos ligoni-nėse buvo 25 958 lovos, arba bendras jų skaičius, palyginti su 2002 m., sumažėjo 205 lovomis. Per 2004 m. pirmąjį pusmetį šis lovų skaičius suma-žėjo dar 1132 lovomis, iš jų akušerijos lovų skai-čius 2004 m. liepos 1 d., palyginti su 2002 m., t.y. per pusantrų metų, sumažėjo 177 lovomis, arba 21,0 proc.

Mažėjant lovų skaičiui bendrojo pobūdžio ir specializuotose ligoninėse, intensyvėjo lovų pa-naudojimo rodikliai. Vidutinė gulėjimo trukmė 2002 m. buvo 9,39 dienos. Per 2003 m. ji sumažė-jo iki 9,36 dienos, per 2004 m. pirmąjį pusmetį – iki 7,40 dienos. Gerėja lovos užimtumo rodiklis.

2004 m. liepos 1 d. Lietuvos sveikatos priežiū-ros įstaigose iš viso buvo 678 dienos stacionaro ir dienos chirurgijos vietos, arba 371 vieta (2,2 kar-to) daugiau negu 2002 m.

Palanki tendencija stebima ir trečiojoje priori-tetinėje restruktūrizavimo politikos kryptyje – au-go medicininės slaugos ir ilgalaikio palaikomojo gydymo paslaugų apimtys. 2004 m. liepos 1 d. lo-vų skaičius šiose įstaigose, palyginti su 2002 m., padidėjo 165 lovomis, arba 5,4 proc.

Įvykdyta nemažos dalies sveikatos priežiūros įstaigų (juridinių asmenų) tinklo struktūros per-tvarkymų:

Vilniaus apskrityje: Vilniaus centro universitetinė ligoninė prijung-

ta prie Vilniaus universitetinės ligoninės Santa-riškių klinikų;

Šv. Jokūbo ligoninė reorganizuota skaidymo būdu: išdalytos paslaugos Vilniaus m. universi-tetinei ligoninei ir Vilniaus greitosios pagalbos universitetinei ligoninei;

Respublikinė tuberkuliozės ir plaučių ligų ligo-ninė, Respublikinė Santariškių tuberkuliozės ir plaučių ligų ligoninė, Vilniaus tuberkuliozės li-goninė, Vilniaus apskrities Vyžulionių tuberku-liozės ligoninė ir Vilniaus universitetinė infek-cinė ligoninė sujungtos, suvienijus jas į naują juridinį asmenį – Respublikinę tuberkuliozės ir infekcinių ligų ligoninę;

Sapiegos poliklinika prijungta prie Centro po-liklinikos;

pradėta dalinė Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės ir Vilniaus mies-to geležinkelininkų ligoninės reorganizacija.Kauno apskrityje:

Kauno klinikinė infekcinė ligoninė prijungta prie Kauno 2-osios klinikinės ligoninės;

P. Mažylio gimdymo namai prijungti prie Kau-no 2-osios klinikinės ligoninės;

Viršužiglio reabilitacijos ligoninė ir Kauno Ro-mainių tuberkuliozės ligoninė filialo teisėmisprijungtos prie Kauno medicinos universite-to klinikų, Kulautuvos tuberkuliozės ligoninė tapo Romainių tuberkuliozės ligoninės filialostruktūriniu padaliniu.Klaipėdos apskrityje:

Skuodo ligoninė filialo teisėmis prijungta prieKlaipėdos apskrities ligoninės;

Palangos ligoninė filialo teisėmis prijungtaprie Klaipėdos jūrininkų ligoninės;

Klaipėdos vaikų tuberkuliozės ligoninė „Smil-telė“ skyriaus teisėmis prijungta prie Klaipė-dos tuberkuliozės ligoninės;

Šilutės vaikų tuberkuliozės ligoninė „Eglutė“ fi-lialo teisėmis prijungta prie Klaipėdos tuber-kuliozės ligoninės;

Priekulės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoni-nė reorganizuota skaidymo būdu: išdalytos pa-slaugos Klaipėdos ligoninei ir Gargždų ligoninei;Panevėžio apskrityje – Panevėžio tuberkulio-

zės ligoninė prijungta prie Panevėžio infekcinės li-goninės.

Iš rajono ligoninių, kuriose gimdymų skaičius neatitiko Restruktūrizavimo strategijoje nustatytų


84

kriterijų, gimdymo paslaugos perkeltos į kitų rajo-nų akušerijos skyrius, užtikrinant geresnį gimdy-vių saugumą ir paslaugų kokybę. Akušerijos sky-riai uždaryti šiose ligoninėse: Ignalinos rajono ligoninėje; Naujosios Akmenės ligoninėje; Kupiškio ligoninėje; Druskininkų ligoninėje; Pakruojo ligoninėje.

Kai kuriose ligoninėse uždaryti arba sujungti specializuoti skyriai: Lazdijų ligoninėje sujungti Traumatologijos ir

Chirurgijos skyriai; Visagino ligoninėje uždarytas Infektologijos

skyrius; Zarasų ligoninėje uždarytas Tuberkuliozės

skyrius; Naujosios Akmenės ligoninėje sujungti Chirur-

gijos ir Traumatologijos skyriai bei Neurologi-jos ir Terapijos skyriai;

Radviliškio ligoninėje sujungti Neurologijos ir Terapijos skyriai;

Šilalės rajono ligoninėje sujungti Neurologijos ir Terapijos skyriai;

Kupiškio ligoninėje sujungti du terapijos skyriai;

Druskininkų ligoninėje Kardiologijos skyrius sujungtas su Terapijos skyriumi;

Kauno 2-ojoje klinikinėje ligoninėje sujungti Reanimacijos ir Hemodializės skyriai;

iš Vilkaviškio ligoninės tuberkuliozės gydymo paslaugos perkeltos į Marijampolės ligoninę.

IŠVADOS IR APIBENDRINIMAI

Apibendrinant galima pažymėti, kad restruk-tūrizavimo proceso kryptys ir tendencijos vyks-ta palankiai, dėl to gerėja paslaugų prieinamu-mas gyventojams, efektyviau paskirstomos siste-mos funkcionavimo išlaidos. Tačiau nemažos da-lies priemonių įgyvendinimas atsilieka nuo ap-skričių restruktūrizavimo planuose numatytų ter-minų, kai kurių priemonių įgyvendinimas susidū-rė su nemaža rizika.

Teigiamus restruktūrizavimo proceso rezulta-tus lėmė šie esminiai veiksniai: sistemingai ir nuosekliai parengta bei plačiai

išdiskutuota teisinė bazė; restruktūrizavimo proceso tęstinumas užtikri-

namas nepriklausomai nuo pokyčių politinės valdžios struktūrose;

visų restruktūrizavimo proceso etapų koordi-navimas ir nuolatinis stebėjimas, metodinių dokumentų parengimas kiekvienam restruk-tūrizavimo proceso žingsniui;

periodiška apskričių atskaitomybė Sveikatos apsaugos ministerijai apie restruktūrizavimo priemonių įgyvendinimo eigą.Neigiamus restruktūrizavimo proceso rezulta-

tus sąlygojo šie veiksniai: iki šiol daugiausia restruktūrizavimas buvo

vykdomas pačių įstaigų sutaupytomis lėšomis ir iš dalies lėšomis, skirtomis iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, todėl trū-ko lėšų, kad atitinkamos priemonės būtų laiku įgyvendintos;

kai kurių apskričių restruktūrizavimo planuo-se numatytų priemonių įgyvendinimui pasi-priešino įstaigų steigėjai ar pačių įstaigų ko-lektyvai;

kai kuriose savivaldybėse, neatskyrus pirmojo ir antrojo lygio sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių tarnybų, bendrosios praktikos gydy-tojo institucija plėtojama blogiau, nedidėja šių paslaugų kiekis ir asortimentas;

nepalankios ir nevienodos, palyginti su vie-šosiomis įstaigomis, išlieka privačių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų plėtros sąlygos;

pirminės sveikatos priežiūros paslaugų finan-savimo principai, nesant įkainyje atskiros eilu-tės ambulatorinei slaugai, neskatina ambula-torinės slaugos paslaugų teikimo plėtros;

vykstant reformai (stiprėjant bendrosios prakti-kos gydytojo institucijai, atsirandant rinkoje nau-jiems labai efektyviems vaistams ir jų paraenteri-nėms formoms, naujoms medicinos technologi-joms ir t.t.) nebeliko daugelio kaimo medicinos punktų funkcijų, tačiau ir toliau nemažos lėšos skiriamos jų patalpoms išlaikyti, užuot jas skyrus bendruomenės slaugytojų transporto išlaidoms padengti ir ambulatorinei slaugai plėtoti. Tolesnei restruktūrizavimo proceso eigai užtik-

rinti prioritetiniai sprendimai turėtų būti: Valstybinės sveikatos priežiūros įstaigų res-

truktūrizavimo programos patvirtinimas Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, nu-matant papildomą lėšų skyrimą restruktūri-zavimo priemonėms įgyvendinti iš valstybės biudžeto;

nuoseklus Valstybinės sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programos finansa-vimo užtikrinimas;


85

tolesnis restruktūrizavimo priemonių įgyven-dinimo stebėjimas, atskaitomybės ir kontrolės užtikrinimas;

minimalaus sudėtingų chirurginių operaci-jų skaičiaus patvirtinimas, vadovaujantis Res-truktūrizavimo strategijos reikalavimais;

reikiamų teisės aktų, atitinkamų veiksmų ir priemonių taikymas Restruktūrizavimo strate-gijoje ir apskričių restruktūrizavimo planuose numatytiems siekiams ir tikslams įgyvendinti;

nuolatinis visuomenės informavimas apie res-truktūrizavimo eigą, jos pasiektus rezultatus ir neįgyvendintų priemonių priežastis;

tinkamas pasirengimas pirmojo restruktūriza-vimo etapo rezultatų įvertinimui ir antrojo eta-po tikslų ir kriterijų suformavimui.

2.5. SVEIKATINIMO VEIKLOS FINANSAVIMAS IR EKONOMINIS REGULIAVIMAS

2.5.1. LIETUVOS NACIONALINĖ SVEIKATOS SĄSKAITA

J. Kumpienė, J. Martinonienė, R. Žekas

NACIONALINĖS SVEIKATOS SĄSKAITOS KILMĖ IR ESMĖ

Pasaulio valstybėse, vis tobulėjant sveikatos sektoriaus valdymo mechanizmui, svarbiausiu in-formacijos šaltiniu formuojant sveikatos politiką tampa sveikatos išlaidų įvertinimas. Siekiant deta-liau apibūdinti sveikatos išlaidų vertinimo būdus ir metodus bei Nacionalinės sveikatos sąskaitos kilmę ir esmę, būtina skirti dvi (stokojant detales-nės informacijos, dažnai klaidinančias) sąvokas: nacionalinių sąskaitų sistema (System of Natio-

nal Accounts, SNA); Nacionalinė sveikatos sąskaita (toliau – NSS)

(National Health Accounts, NHA).Nacionalinių sąskaitų sistema – tai tarptau-

tiniu mastu pripažinta standartizuota statistinių rodiklių sistema, pateikianti plačią nacionalinės ekonomikos raidos apžvalgą. Nacionalinių sąskai-tų sistema plėtojama daugiau kaip 50 metų. Ati-tinkamų ūkio sektorių, taip pat ir sveikatos sekto-riaus, rodikliai yra nacionalinių sąskaitų sistemos sudedamosios dalys (dažnai vadinami satelitinė-mis sąskaitomis). Galima skirti 4 šios sistemos rai-

dos periodus: pirmuoju, iki 1938 metų, tenkinta-si balansiniais skaičiavimais; antruoju, 1938–1953 metais, sukurta ir tarptautiniu mastu įteisinta na-cionalinių sąskaitų sistema; trečiuoju, 1953–1979 metais, tobulinta nacionalinių sąskaitų sistema ir formuoti individualūs jos standartai; ketvirtuoju, nuo 1979 m. iki šiol, ši sistema tampa vyraujančia balansinių skaičiavimų sistema.

Lietuvoje nacionalinės sąskaitos pradėtos su-daryti nuo 1992 metų. Lietuvos skaitytojams la-biausiai pažįstama nacionalinių sąskaitų siste-mos išraiška yra bendrojo vidaus produkto skai-čiavimai.

Nacionalinė sveikatos sąskaita. Atsižvelgiant į specifinius sveikatos sektoriaus valdymo ypatu-mus, vis labiau ryškėjo poreikis sukurti naują ins-trumentą tobulesnei šio sektoriaus valdymo stra-tegijai formuoti. Tai paskatino NSS atsiradimą. NSS yra palyginti naujas sveikatos išlaidų vertini-mo metodas. NSS pradėta maždaug prieš 40 me-tų. NSS pavadinimas buvo pasirinktas pabrėžti, kad ji yra skirta sveikatos priežiūros sektoriui, tuo tarpu nacionalinė sąskaitų sistema skirta ekono-mikai kaip visumai, parodant ryšį tarp nacionali-nių sveikatos išlaidų ir bendrojo vidaus produkto. NSS pateikia ir nurodo finansavimo šaltinių ir svei-katos priežiūros išteklių panaudojimo ryšius. Tai išdėstoma matricos forma; ji išskiria NSS iš nacio-nalinių sąskaitų sistemos ar kitų sveikatos išlaidų studijų ar tyrimų, kurie niekada nebandė sistemi-niu principu derinti finansavimo šaltinių su jų var-totojais. NSS skirta apibūdinti sveikatos priežiūros sistemos skirtingų institucijų išteklių srautams per tam tikrą laikotarpį. Be to, NSS apskaičiuojamos visos išlaidos ir veiklos sritys, susijusios su sveika-tos priežiūra. Pvz., kalėjimų išlaidos kalinių sveika-tos priežiūrai, išlaidos kariškių sveikatos priežiūrai yra priskiriamos NSS, tuo tarpu nacionalinių sąs-kaitų sistemoje jos nepatenka į sveikatos sekto-riaus apskaitomų rodiklių apimtį.

NSS plėtrą tarptautiniu mastu skatino: Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo or-

ganizacijos (OECD) poreikis turėti palyginamą informaciją apie išsivysčiusių šalių sveikatos statistiką;

Pasaulio sveikatos organizacijos pastangos atlik-ti lyginamąją įvairių šalių sveikatos išlaidų analizę apimant vis didesnę pasaulio valstybių dalį;

Pasaulio banko poreikis turėti lyginamąją in-formaciją siekiant geresnės sveikatos sekto-riaus politikos formavimo;


86

atskirų besivystančių šalių informacijos porei-kis spręsti kompleksines sveikatos sektoriaus finansavimo problemas.NSS sudarymas daugiausia remiasi Ekonomi-

nio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos metodika ir geriausiai atspindi nacionalinius vals-tybės sveikatos politikos interesus. Tokią galimy-bę sudaro tai, kad iš esmės visose valstybėse už nacionalinių sąskaitų sudarymą yra atsakingos ša-lies nacionalinių pajamų sąskaitų struktūros (Lie-tuvoje – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės), o už NSS atsako kitos įstaigos, būtent sveikatos apsaugos ministerijos. Tai ryškiausias institucinės atsakomybės skirtu-mas, sudarantis geresnes galimybes gauti ir kaup-ti išsamesnę ir detalesnę informaciją. NSS kai ku-riose valstybėse dažnai rengia tikslinės mokslinin-kų grupės, sudarytos iš sveikatos apsaugos minis-terijos ir jos sistemoje esančių institucijų atstovų. Kaip rodo praktika, daugeliu atvejų nacionalinių sąskaitų sistemos specialistai šiame darbe nedaly-vauja. Ši aplinkybė rodo institucinės kilmės skirtu-mus tarp nacionalinių sąskaitų sistemos ir NSS.

Skiriasi ir nacionalinių sąskaitų sistemos bei NSS pagrindinis tikslas. Nacionalinės sąskaitos at-spindi sveikatos sektoriaus ir makroekonomikos ryšius, o NSS atvaizduoja sveikatos priežiūros si-stemos finansų srautus tarp skirtingų instituci-

nių elementų, struktūrizuojančių duomenis pagal sveikatos sektoriaus politikų ir administratorių po-reikį. NSS dominuoja išlaidų prioritetas, o ne eko-nominės veiklos vertinimas.

Dėl nepakankamos NSS plėtros atskirose šalyse jos trūkumas vis dar tebėra ribotos tarptautinio pa-lyginamumo galimybės. Atskirų valstybių skirtumai rengiant NSS ypač išryškėjo Pasaulio bankui 1993 m. parengus „Pasaulio vystymosi ataskaitą 1993 m.: In-vesticijos į sveikatą“ (World Development Report 1993: Investing in Health); ataskaitoje atsispindi na-cionalinės sveikatos išlaidos visose pasaulio šalyse ir teritorijose. Atskiros šalys, sudarydamos NSS, nere-tai taiko savitus metodus ir nesilaiko tarptautinių re-komendacijų. Todėl labai svarbu rengiant NSS siek-ti maksimaliai laikytis vienodų tarptautinių reikala-vimų ir rekomendacijų – tai būtina sąlyga užtikrinti įvairių šalių duomenų palyginamumą.

Būtinumas spręsti šias problemas ir vis didė-jantis palyginamos ir patikimos informacijos apie sveikatos priežiūrą poreikis paskatino OECD su-kurti Nacionalinių sveikatos sąskaitų sistemos vadovą, kuris pirmą kartą buvo išleistas 2000 m. Nuo tada buvo sukaupta ir paskleista daug nau-dingos OECD šalių, įgyvendinančių šią sistemą, in-formacijos apie jų patirtį sudarant nacionalines sveikatos sąskaitas. Tai paskatino ir kitas valstybes įsijungti į šį procesą.

1 pav. Lietuvos NSS analitinė struktūra

*PSO 2004 04 06 duomenys2 pav. Pasaulio valstybių išlaidų sveikatos priežiūrai dalis nuo BVP 2001 metais (proc.)


87

LIETUVOS NACIONALINĖ SVEIKATOS SĄSKAITA

Lietuvoje NSS buvo pradėta rengti nuo 1999 metų. Tiriamuosius darbus, NSS sudarymui reika-lingos informacijos rinkimą ir kaupimą bei pačios NSS formavimą buvo pavesta vykdyti Sveikatos teisės ir ekonomikos centrui. NSS buvo rengiama vadovaujantis pagrindiniais OECD reikalavimais ir rekomendacijomis. Darbai šioje srityje tęsiami iki šiol, NSS sudaroma kiekvienais metais.

Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo prie-mones, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196 (Žin., 2001, Nr. 86-3015), Sveikatos teisės ir ekonomikos centras 2003 metais parengė Lietuvos nacionali-nės sveikatos sąskaitos programą. Šioje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1594 (Žin., 2003, Nr. 117-5349) pa-tvirtintoje programoje numatyta nuolat rengti Nacionalinę sveikatos sąskaitą. Taip pat Lietuva pa-gal 2003 m. sutartį su EUROSTAT yra įsipareigojusi pasiekti, kad Lietuvos NSS nuo 2006 metų visiškai atitiktų keliamus tarptautinius reikalavimus.

Lietuvos NSS analitinė struktūra atitinka pa-grindinius tarptautinius jos sudarymo principus (1 pav.).

Pasinaudojant „šaltinių ir vartotojų“ matricų principu sudaryta NSS, toliau pateikiamas konkre-čių NSS rezultatų ir jų tendencijų 1999–2003 me-tais apibūdinimas.

KIEK KAINUOJA SVEIKATOS PRIEŽIŪRA LIETUVOJE IR KAS UŽ JĄ MOKA?

Pasinaudodami Pasaulio sveikatos organiza-cijos šaltiniais, sveikatos kainos Lietuvoje anali-zę pradėsime nuo lyginamojo (1 pav.) visų valsty-bių sveikatos kainų žemėlapio. Šios kainos išma-tuotos procentais nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Iš šio žemėlapio matyti, kad, pasaulio vals-tybes suklasifikavus pagal sveikatos priežiūros iš-laidų dydį procentais nuo BVP į 9 kategorijas, Lie-tuva patenka į viduriniąją – penktąją kategoriją, kurioje sveikatos priežiūros išlaidos (valstybinio ir privataus sektoriaus kartu paėmus) sudaro BVP 5,5–6,2 proc.

Norėdami atsakyti į klausimą, kiek kainuo-ja sveikatos priežiūra ir kas už ją moka, pateiksi-me sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių ana-lizės rezultatus. Šiuos finansavimo šaltinius suda-ro valstybiniai (viešieji) ir privatūs ištekliai. Į valsty-binių išteklių sudėtį įeina valstybės įstaigų, valsty-bės ir regionų biudžetų, SODROS lėšos, skiriamos sveikatos priežiūros išlaidoms apmokėti. Privačius

1 lentelė. Sveikatos priežiūros finansavimo šaltiniai 1998–2003 metais

Finansavimo šaltiniai 1998x 1999 2000 2001 2002 2003

1. Valstybinės įstaigos … 1 118 757 1 048 057 1 108 311 1 130 938 1 198 582

2. Valstybės ir regionų biudžetai … 616 898 665 972 760 115 728 369 794 932

3. SODRA … 303 717 356 502 354 425 370 874 399 664

Iš viso valstybinių išteklių 2 058 000 2 039 372 2 070 531 2 222 851 2 230 181 2 393 178

1. Namų ūkiai … 680 270 776 010 811 657 824 675 726 169

2. Privačios firmos … 2 108 13 572 6 796 11 111 14 946

3. Kiti (užsienio pagalba ir k t.) … 400 110 911 18 330 4 159 4 785

Iš viso privačių išteklių 658 000 682 778 900 493 836 783 839 945 745 900

Iš viso išteklių 2 716 000 2 772 150 2 971 024 3 059 634 3 070 126 3 139 078

X 1998 m. ES PHARE ekspertų atlikti orientaciniai kai kurių agreguotų Lietuvos NSS rodiklių skaičiavimo duomenys, detalesni tyrimai nebuvo atlikti.

2 lentelė. Valstybinių ir privačių finansavimo šaltinių struktūra 1998–2003 metais (proc.)

Finansavimo šaltiniai 1998x 1999 2000 2001 2002 2003

1. Valstybinės įstaigos … 41,1 35,3 36,2 36,8 38,2

2. Valstybės ir regionų biudžetai … 22,7 22,4 24,9 23,7 25,3

3. SODRA … 11,1 12,0 11,6 12,1 12,7

Iš viso valstybinių išteklių 75,8 74,9 69,7 72,7 72,6 76,2

1. Namų ūkiai … 25,0 26,1 26,5 26,9 23,1

2. Privačios firmos … 0,1 0,4 0,2 0,4 0,6

3. Kiti (užsienio pagalba ir kt.) … 0,0 3,7 0,6 0,1 0,1

Iš viso privačių išteklių 24,2 25,1 30,3 27,3 27,4 23,8

Iš viso išteklių 100,0 100,0 100,0 100,0 100,0 100,0


88

išteklius sudaro namų ūkių, privačių firmų ir kiti(užsienio parama, labdara ir pan.) šaltiniai. 1999–2003 m. visų išvardytų šaltinių apimtys (litais) pa-teiktos 1 lentelėje.

Iš 1 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad Lietuvoje sveikatos priežiūros išlaidoms padeng-ti kasmet išleidžiama apie 3 mlrd. litų. Nagrinėja-muoju laikotarpiu ši lėšų apimtis svyravo nuo 2,72 mlrd. litų 1998 metais iki 3,14 mlrd. litų 2003 me-tais. 2 lentelės duomenys rodo, kad maždaug ¾ visų sveikatos priežiūros išlaidų finansuoja valsty-bė, ¼ – dengia privatūs šaltiniai (2000 m., reikš-mingiau padidėjus privačių šaltinių apimtims, jų dalis artėjo prie ⅓). Pažymėtina, kad per analizuo-jamą laikotarpį nesusiformavo kiek stabilesnė šių proporcijų kitimo tendencija. Nuo 1998 m. valsty-binių išteklių dalis, kuri sudarė 75,8 proc., mažėjo ir 2000 m. sudarė 69,7 proc. 2001 m. padidėjo iki 72,7 proc., tame pačiame lygyje išliko ir 2002 m. Didžiausią visų sveikatos priežiūros išlaidų dalį – 76,2 proc. valstybiniai ištekliai padengė 2003 m.

3 pav. pateikta Lietuvos NSS finansavimo iš-teklių 2003 m. struktūra rodo, kad didžiausias ly-

ginamasis svoris visuose finansavimo šaltiniuoseteko valstybės įstaigoms – 38,2 proc., po jų – vals-tybės ir regionų biudžetams – 25,3 proc. ir namų ūkiams – 23,1 proc. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos 2001 m. duomenimis, 3 pav. taip pat pateikiama pasaulio valstybių apibendrinta svei-katos išlaidų struktūra. Dėl skirtingo išlaidų struk-tūros klasifikavimo Lietuvos ir apibendrinančiosviso pasaulio valstybių situacijos adekvačiai paly-ginti negalima, tačiau šis sugretinimas sudaro ga-limybę atkreipti dėmesį į pagrindinius šių struktū-rų skirtumus.

KAIP PASISKIRSTO FINANSINIAI SRAUTAI TARP FINANSAVIMO TARPININKŲ?

Analizuojant finansinių srautų pasiskirstymątarp finansavimo tarpininkų nesunku pastebėti,kad pagrindinį vaidmenį šioje srityje atlieka Vals-tybinė ligonių kasa. Per šią institucinę struktūrą persiskirsto beveik ⅔ visų finansinių srautų. Apie¼ bendros finansinių srautų apimties sudaro na-mų ūkiai. Per Sveikatos apsaugos ministeriją per-

Pasaulio sveikatos priežiūros finansavimo ištekliųstruktūra 2001 metais

Lietuvos sveikatos priežiūros finansavimo ištekliųstruktūra 2003 metais

3 pav. Sveikatos priežiūros finansavimo išteklių struktūra Lietuvoje ir pasaulyje (proc.)

3 lentelė. Finansavimo tarpininkų struktūra ir jos pokyčiai 1999–2003 metais (proc.)

Finansavimo tarpininkai 1999 2000 2001 2002 2003

Valstybinio sektoriaus finansavimo tarpininkai

1. Valstybinė ligonių kasa 67,3 61,6 61,3 62,6 67,0

2. Sveikatos apsaugos ministerija 3,8 5,3 8,0 4,6 4,0

3. Krašto apsaugos ministerija 0,8 0,8 0,5 0,6 0,6

4. Vidaus reikalų ministerija 0,8 0,4 0,4 0,3 0,4

5. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 0,8 0,9

6. Teisingumo ministerija (Kalėjimų departamentas)x – – – – 0,1

7. Apskritys 0,6 0,5 0,3 0,5 0,2

8. Savivaldybės 1,6 0,8 0,5 1,1 1,4

9. Kiti 0,0 0,3 1,7 2,1 1,6

Privataus sektoriaus finansavimo tarpininkai

1. Namų ūkiai 25,0 26,1 26,5 26,9 23,1

2. Privatus draudimas 0,0 0,1 0,1 0,1 0,1

3. Privačios firmos 0,1 2,7 0,4 0,4 0,6

4. Kiti 0,0 1,4 0,3 0,0 0,0x Kadangi Kalėjimų departamentas 1999–2002 m. priklausė Vidaus reikalų ministerijai, tų metų rodikliai įskaityti į

Vidaus reikalų ministerijos rodiklių sudėtį.


89

skirstoma finansinių srautų dalis svyravo nuo 3,8proc. 1999 m. iki 8,0 proc. 2001 m. Tačiau pažymė-tina tai, kad ši dalis dar nerodo bendro Sveikatos apsaugos ministerijos vaidmens finansinių srautųjudėjime, nes ji tiesiogiai dalyvauja Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto administravi-mo darbe. Kitų finansinių tarpininkų dalyvavimassveikatos priežiūros sektoriaus finansinių srautųpasiskirstyme nėra reikšmingas.

Nors namų ūkių išlaidos sudaro nemažą ben-drų sveikatos priežiūros išlaidų dalį, pažymėtina, kad šeimos biudžeto struktūroje išlaidos sveikatos priežiūrai nėra didelės, jos viršija tik išlaidas alko-holiniams gėrimams ir tabako gaminiams (4 pav.). Per pastaruosius penkerius metus išlaidų sveika-tos priežiūrai dalis padidėjo nuo 3,5 proc. 1998 m. iki 4,9 proc. 2003 m.

UŽ KOKIAS PASLAUGAS MOKAME?

Kaip teigiamą reiškinį Lietuvos sveikatos sek-toriaus raidoje reikia pripažinti finansinių išlaidųdalies mažėjimą stacionaro paslaugoms apmo-kėti. Nuo 37,1 proc. 1999 m. jų dalis sumažėjo iki 26,6 proc. 2003 m. Ši tendencija atitinka pagrin-dines valstybės politikos nuostatas. Lėšos, skirtos ambulatorinėms paslaugoms apmokėti, pradė-jo didėti tik po 2002 m. Nuo 2002 m. šiek tiek pa-didėjo finansinių išteklių slaugos paslaugoms ap-mokėti dalis. Galima daryti prielaidą, kad šį rezul-

tatą galėjo sąlygoti Lietuvos Respublikos Vyriausy-bės 2003 m. kovo 18 d. patvirtinta ir pradėta įgy-vendinti Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūriza-vimo strategija, kurioje akcentuojamas ambulato-rinių ir slaugos paslaugų plėtros prioritetas. Išlai-dų farmacinėms paslaugoms apmokėti dalis per visą analizuojamą laikotarpį didėjo, mažėti pradė-jo tik 2003 m.

KAIP IŠLAIDOS SVEIKATOS PRIEŽIŪRAI PASISKIRSTO PAGAL PASLAUGŲ IR PREKIŲ FUNKCIJAS?

5 lentelės duomenys rodo besiformuojančias kai kurias palankias tendencijas – išlaidų asmens sveikatos priežiūrai mažėjimą ir išlaidų visuo-menės sveikatos priežiūrai didėjimą. Tačiau bū-tina atkreipti dėmesį, kad šių tendencijų kaitos tempai nėra patenkinami, o išlaidų visuomenės sveikatos priežiūrai dalis yra pernelyg maža. Kar-tu būtina akcentuoti, kad lentelėje pateikti duo-menys (ypač apie išlaidas visuomenės sveikatos priežiūrai) neatspindi objektyvios padėties, nes Lietuvoje iki šiol nėra apskaitoma išlaidų dalis vi-suomenės sveikatos priežiūrai, kurią vykdo tiek viešosios, tiek privačios asmens sveikatos prie-žiūros įstaigos.

Asmens sveikatos priežiūros išlaidų struktūro-je ryškiausia tendencija yra išlaidų gydomosioms paslaugoms dalies mažėjimas ir išlaidų ambulato-

4 pav. Namų ūkių vartojimo išlaidų struktūra 1998 ir 2003 metais (proc.)

4 lentelė. Visų finansinių išteklių pasiskirstymas pagal sveikatos priežiūros paslaugų rūšis 1999–2003 metais (proc.)

Paslaugų rūšys 1999 2000 2001 2002 2003

1. Stacionarios paslaugos (II+III lygiai) 37,1 28,7 27,6 27,0 26,6

2. Slaugos paslaugos (I lygis) 1,9 1,3 1,3 1,4 1,4

3. Ambulatorinės paslaugos (I+II+III lygiai) 35,9 23,3 23,0 19,4 20,0

4. Farmacinės paslaugos 21,5 28,1 30,5 36,6 33,2

5. Sveikatos programos 2,0 1,5 3,1 3,0 4,0

6. Veiklos išlaidos 0,8 0,6 5,0 4,2 2,8

7. Kitos paslaugos 0,8 16,5 9,5 8,4 12,0

Iš viso 100,0 100,0 100,0 100,0 100,0


90

rinių ligonių medicinos prekėms dalies didėjimas. Šios tendencijos kiek pakito 2003 m.

APIBENDRINIMAS

NSS rezultatai ir jų vertinimas turi lemiamą įta-ką pagrįstiems sveikatos politikos sprendimams priimti. Tai labai svarbu siekiant identifikuoti ne-efektyvaus ir netinkamo finansavimo priežastisbei kartu vertinti ir stebėti bendras išlaidas sveika-tai ir su tuo susijusį privataus ir valstybinio sekto-riaus dalyvavimą jų finansavime. NSS suteikia in-formacijos politikams, kokią naudą sveikatos iš-laidos teikia gyventojams, ar jos tinkamai paskirs-tytos pagal paslaugų rūšis, funkcijas ir kitus po-žymius ir ar šios paslaugos teikiamos efektyviau-siai panaudojant sąnaudas. Būtina pabrėžti, kad ne NSS duomenų tikslumas lemia jos naudą ir tei-kiamos informacijos vertę, nes kai kurių duome-nų tiksliai apskaičiuoti valstybės mastu iš viso neį-manoma. Pvz., tik remiantis tyrimais, vertinimais ir apklausomis galima nustatyti valstybės gyvento-jų „mokėjimus iš kišenės“. Vertingiausias NSS pa-galba teikiamos informacijos aspektas yra galimy-bė vykstančius procesus, tendencijas ir pokyčius vertinti ir stebėti jų dinamiką, galimybė pasitikrin-ti politinių nuostatų įgyvendinimo tempus ir re-zultatus, galimybė analizuoti vykstančius valsty-bėje procesus kitų pasaulio valstybių kontekste.

Atsakant į klausimą, kiek šalyje išleidžiama svei-katos priežiūrai ir kiek šis išlaidų lygis skiriasi nuo ankstesnio lygio, galima konstatuoti, kad bendros išlaidos sveikatos priežiūrai Lietuvoje 1998–2003 metais padidėjo apie 15 proc., iš jų valstybės dalis – maždaug 16 proc., privataus sektoriaus – 13 proc.

Kitas svarbus klausimas – kokios sveikatos pa-slaugos yra įsigyjamos už šias išlaidas. Apibendri-nus išteklių paskirstymą akivaizdu, kad išlaidų sta-cionaro paslaugoms dalis, palyginti su išlaidomis prevencinei veiklai, yra per didelė. Nors daugelyje strateginių dokumentų akcentuojamas prevenci-nės veiklos prioritetas, šio prioriteto praktinis rea-lizavimas vyksta per lėtai.

Komentuojant klausimą, kas yra valstybės iš-laidų naudos gavėjas, svarbu palyginti, ar didžio-ji jų dalis skiriama sveikatos paslaugoms, iš ku-rių naudą gauna visa visuomenė, ar tik atskiri in-dividai. Lietuvoje susiformavusi šių dalių propor-cija nėra efektyvi ir ateityje turėtų būti planuojami efektyvesni ir spartesni jos pokyčiai.

Tolesnio NSS tobulinimo prioritetais turi tapti procesai, kurie užtikrintų objektyvesnius ir geriau palyginamus rezultatus: informacijos pagal reikiamus išteklių pasiskirs-

tymo požymius stoka nesudaro galimybių tei-singai ir objektyviai įvertinti esamos situacijos. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia būtina įdiegti at-skaitomybės sistemą, reikalingą tikslesnei NSS duomenų apskaitai ir klasifikavimui;

sukūrus reikiamą atskaitomybės sistemą, NSS rodikliai toliau turi būti detalizuojami ir kon-kretizuojami apimant socialinius-ekonomi-nius, geografinius ir kitus aspektus;

turi būti aiškiai apibrėžtos sveikatos priežiūros sektoriaus ribos, kurias kiekviena valstybė in-terpretuoja savaip, pvz., ar medicinos persona-lo rengimo, sanitarinių sąlygų, geriamojo van-dens ir maisto kokybės priežiūros bei kitos iš-laidos priskirtinos sveikatos sektoriui, ar ki-tiems ūkio sektoriams. Taip pat kinta principi-

5 lentelė. Finansinių išteklių pasiskirstymo pagal sveikatos paslaugų ir prekių funkcijas dinamika 1999–2003 metais

Paslaugų ir prekių funkcijos 1999 2000 2001 2002 2003

Asmens sveikatos priežiūra 93,2 90,3 88,1 89,3 86,3

1. Gydomosios paslaugos 60,0 52,7 49,4 46,4 46,6

2. Reabilitacijos paslaugos 3,4 2,8 2,7 2,6 2,6

3. Ilgalaikės slaugos paslaugos 1,5 1,3 1,3 1,4 1,4

4. Medicinos prekės ambulatoriniams ligoniams 28,3 33,5 34,7 38,9 35,7

Visuomenės sveikatos priežiūra 2,6 2,7 7,1 4,9 4,4

1. Profilaktika ir visuomenės sveikata 1,8 1,6 1,9 2,0 0,7

2. Sveikatos administravimas ir sveikatos draudimas 0,8 0,7 4,6 1,1 2,4

3. Maisto higiena ir geriamojo vandens kokybė 0,0 0,4 0,6 1,8 1,3

Kitos paslaugos ir prekės 4,2 7,0 4,8 3,2 4,4

1. Paslaugų ir prekių teikėjų kapitalo formavimas 3,6 4,1 1,4 2,5 3,6

2. Personalo mokymas 0,2 0,3 0,0 0,0 0,0

3. Mokslinės veiklos plėtra 0,4 1,3 0,7 0,7 0,8

4. Kitos 0,0 1,3 2,7 2,6 4,9

Iš viso 100,0 100,0 100,0 100,0 100,0


91

nės nuostatos dėl kai kurių išlaidų įskaičiavimo į NSS išlaidų struktūrą. Anksčiau buvo laikoma-si nuomonės, kad investicijos į privatų sveika-tos priežiūros sektorių turi būti įskaičiuojamos į NSS išlaidų sudėtį, dabar pasisakoma už šių išlaidų „ignoravimą“ apskaičiuojant NSS išlai-das. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos NSS, sudaryta ankstesniais metais, taip pat buvo patikslinta;

sudarant NSS, būtina užtikrinti, kad ji maksi-maliai atitiktų tarptautinius reikalavimus ir re-komendacijas, nes tik tokiomis sąlygomis gali-ma bus adekvačiai lyginti ir analizuoti Lietuvos situaciją pasaulio valstybių kontekste.

2.5.2. LIETUVOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FINANSAVIMAS

J. Kulik

FINANSAVIMO MASTAS

Lietuvos sveikatos programoje nurodyta, kad sveikatos priežiūros visuomeninis finansavimasturėtų sudaryti ne mažiau kaip 5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Pagal šioje programoje pa-teiktas prognozes, kylant ekonomikos lygiui Lie-tuvoje, jei valstybė siektų, kad sveikatos priežiū-rai būtų užtikrinti 5 proc. BVP, realus (skaičiuoja-mas pastoviomis kainomis) sveikatos priežiūros fi-nansavimas 1997–2000 m. turėjo didėti maždaug 8 proc. per metus, o vėliau finansavimo didėjimasturėtų sutapti su BVP augimu.

Pastaraisiais metais šalies ekonomikos augi-mas buvo labai spartus. Finansų ministerijos duo-

menimis, realus BVP augimas 2001 m. sudarė 6,4 proc., 2002 metais – 6,8 proc., 2003 metais – 9,7 proc. Finansų ministerija prognozuoja, jog Lietuva vidutinės trukmės laikotarpiu išlaikys spartų eko-nomikos augimą. BVP 2004–2007 m. vidutiniškai didės daugiau kaip 6 proc.: 2004 metais BVP au-gimas sudarytų 7 proc., 2005 metais – 6,5 proc., 2006 metais – 6,2 proc., o 2007 metais – 6 proc.

BVP augimas rodo šalies ekonominės padėties gerėjimą ir galimybes daugiau lėšų skirti sveikatos priežiūrai. Tačiau valstybės sektoriaus išlaidų svei-katos priežiūrai dalis nuo BVP per pastaruosius metus mažėjo – 1998 m. valstybės išlaidos sveika-tos priežiūrai sudarė 4,6 proc. BVP, 2003 metais – 4,0 proc. Šią tendenciją daugiausia sąlygojo per maži (palyginti su BVP augimu) Privalomojo svei-katos draudimo fondo (PSDF) biudžeto – pagrin-dinio šaltinio sveikatos priežiūrai finansuoti – au-gimo tempai.

Valstybės sektoriaus lėšų, skirtų sveikatos prie-žiūrai, padidėjimas 1998–2004 m. sudarė apie 22,6 proc., o PSDF biudžeto – apie 22,1 proc. Nuo 2000 m. stebima PSDF biudžeto didėjimo ten-dencija – 2000 m., palyginti su praėjusiais metais, PSDF biudžetas padidėjo 2,8 proc., 2001 metais –1,8 proc., 2002 metais – 3,1 proc., 2003 metais – 9,6 proc., 2004 metais – 8,1 proc.

IŠLAIDŲ STRUKTŪRA

Lietuvos sveikatos programoje numatyta, kad, gerėjant ekonominei situacijai ir sutvarkius valsty-bės bei savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo ap-mokėjimo sistemą, medikų algos turi pasiekti ša-lies vidurkį.

1 lentelė. Valstybės sektoriaus lėšų sveikatos apsaugai dinamika 1998–2005 metais

Metai BVP, mln. LtValstybės sektoriaus lėšos sveika-

tos apsaugai **** iš jų PSDF biudžetas

mln. Lt proc. mln. Lt proc.

1998 44 377 2 046 4,6 1 837,1 4,1

1999 43 359 1 909 4,4 1 756,4 4,1

2000 45 526 1 990 4,4 1 806,0 4,0

2001 48 379 2 018 4,2 1 838,1 3,8

2002 51 643 2 020 4,2 1 894,2 3,7

2003 56 179 2 281 4,1 2 075,1 3,7

2004 61 898 2 509 4,0 2 242,3 3,7

2005 67 825 2 556 3,9 2 340,8 3,5

Šaltiniai: „Lietuvos statistikos metraščiai 1998–2004 m.“, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto vykdymo apyskaitos ir Finansų ministerijos skelbta 2005 m. BVP prognozė.

Pastaba: Į PSDF biudžeto pajamas (be atitinkamų metų lėšų likučio metų pradžioje) įtraukta:2001 m. – 54,5 mln. Lt grąžinta Sodros skola už 1999 m.;

2002 m. – 71 968 tūkst. Lt paskola;2003 m. – 95 000 tūkst. Lt paskola.


92

Statistikos departamento prie Lietuvos Res-publikos Vyriausybės duomenimis, vidutinis mė-nesinis darbo užmokestis (VDU) su žmonių svei-kata susijusioje veikloje 1996 m. sudarė 79 proc., 1998–2002 metais – 84–86 proc., 2003 ir 2004 metais (išankstiniai duomenys) – 83 proc. viduti-nio darbo užmokesčio šalies ūkyje.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsau-gos ministerijos duomenimis, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalies asmens sveikatos priežiū-ros įstaigose 2004 m. padidėjo 13,7 proc., palygin-ti su 2003 m. Tai lėmė nuo 2004-05-01 10 proc. pa-didintas medikų darbo užmokestis.

FINANSAVIMO PRIORITETŲ NUSTATYMAS IR PRIVALOMOJO SVEIKATOS DRAUDIMO DIEGIMAS

Įgyvendinant sveikatos draudimą, išteklių pa-siskirstymo strategiją lemia tolygus gyventojų fi-nansavimo principas. Analizė rodo, kad mažiau-siai išlaidų tenka 10–40 metų amžiaus gyventojų grupei: šios išlaidos beveik du kartus mažesnės negu 1–9 metų ir net tris kartus mažesnės ne-gu 70–80 metų asmenų sveikatos priežiūros iš-laidos. Tai reiškia, kad daugiau lėšų turi būti ski-riama tiems regionams, kuriuose daugiau seny-vų gyventojų.

Privalomojo sveikatos draudimo sistemoje sveikatos santykių teisumo principas įgyvendina-mas susiejant asmeniui skiriamas lėšas su veiks-niais, darančiais įtaką jo sveikatos būklei (amžius, lytis, išsilavinimas, turtinė padėtis, šeimyninė pa-dėtis ir kt.). Šis principas administracinio teritori-nio vieneto lygmeniu įgyvendinamas skirstant PSDF biudžeto lėšas pagal vienodus statistinius ir demografinius bei ekonominius ir socialinius ro-diklius. Paslaugų teikėjo lygmeniu teisumo princi-pas įgyvendinamas diferencijuojant paslaugų, ap-mokamų iš PSDF biudžeto, kiekį pagal gyventojų poreikius ir atsižvelgiant į šių veiksnių įtaką tam tikrų ligų ar jų formų paplitimui bei užtikrinant pa-slaugų teikimo infrastruktūros funkcionavimą.

Tobulinant sveikatos draudimo sistemą ir įgy-vendinant sveikatos santykių teisumo principą, 2005 metais toliau numatoma atsižvelgti į skir-tingų regionų ir gyventojų grupių poreikius: pir-minei sveikatos priežiūrai, stacionarioms paslau-goms, specializuotoms ambulatorinėms paslau-goms, medicininei reabilitacijai skiriamos lėšos priklausys nuo teritorinių ligonių kasų aptarnau-jamų regionų gyventojų, prisirašiusių prie pirmi-nės asmens sveikatos priežiūros įstaigų, skaičiaus, amžiaus ir lyties.

Numatoma PSDF biudžeto lėšų specializuotoms ambulatorinėms ir stacionarioms paslaugoms ap-

2 lentelė. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis bruto šalies ūkyje ir su žmonių sveikata susijusioje veikloje 1996–2004 metais

1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 *

Iš viso šalies ūkyje, Lt 618 778 930 987 971 982 1014 1073 1222

Su žmonių sveikata susijusioje veikloje, Lt 486 643 791 829 821 843 858 888 975

palyginti su darbo užmokesčio vidurkiu, proc. 79 83 85 84 85 86 85 83 83

Iš viso šalies ūkyje VDU didėjimas (ikiataskaitiniai metai = 100)

100 125,9 119,5 106,1 98,4 101,1 103,3 105,8 107, 9

Su žmonių sveikata susijusioje veikloje, VDU didėji-mas (ikiataskaitiniai metai = 100)

100 132,3 123,0 104,8 99,0 102,7 101,8 103,5 108, 8

* Išankstiniai duomenys.Šaltiniai: „Lietuvos statistikos metraštis 2003“ ir „Lietuvos statistikos metraštis 2004“.

3 lentelė. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalies sveikatos priežiūros įstaigose 1998–2004 metais

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004

Viso personalo VDU šalies ASPĮ, Lt 768 803 788 812 830 857 974

Gydytojų VDU, Lt 1142 1222 1194 1231 1250 1288 1474

Slaugytojų VDU, Lt 749 774 755 767 780 800 898

Viso personalo šalies ASPĮ VDU didėjimas (ikiataskaitiniai metai = 100)

100 104,6 98,1 103,0 102,2 103,3 113,7

Gydytojų VDU didėjimas (ikiataskaitiniai metai = 100)

100 107,0 97,7 103,1 101,5 103,0 114,4

Slaugytojų VDU didėjimas (ikiataskaitiniai metai = 100)

100 103,3 97,5 101,6 101,7 102,6 112,3

Šaltinis: Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenys.


93

mokėti paskirstymo TLK pagal gyventojų skaičių, amžių ir lytį formulę galutinai įgyvendinti 2006 me-tais, kasmet 1/3 mažinant skirtumą tarp faktinio pa-slaugų vartojimo ir teorinio paskirstymo.

PSDF biudžeto, skirstomo pagal demografi-nius statistinius rodiklius, dalis 2002 m. sudarė 32,9 proc., 2003 metais – 45,5 proc., 2004 m. pla-nas – 70 proc., 2005 m. planas – 76 proc., 2006 m. planas – 80 proc. visų PSDF biudžeto lėšų.

Tolygų gyventojų finansavimą ir PSDF biudže-to lėšų paskirstymą teritorinėms ligonių kasoms pagal gyventojų skaičių reglamentuojantys tei-sės aktai: Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įsta-

tymas (Žin., 1996, Nr. 55-1287, Nr. 99; 2002, Nr. 123-5512);

Privalomojo sveikatos draudimo fondo biu-džeto sudarymo ir vykdymo taisyklės (Žin., 2003, Nr. 48-2122);

SAM 2000-06-14 įsakymas Nr. 327 „Dėl pirmi-nės ambulatorinės asmens sveikatos priežiū-ros paslaugų sąrašo, bazinių kainų, organiza-vimo bei apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 50-1447);

SAM 2000-06-14 įsakymas Nr. 328 „Dėl grei-tosios medicinos pagalbos paslaugų, bazinių kainų, organizavimo bei apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 50-1448);

Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2001-12-27 nutarimas Nr. 7/2 „Dėl 2002 me-tų privalomojo sveikatos draudimo fondo biu-džeto išlaidų asmens sveikatos priežiūros pa-slaugoms apmokėti paskirstymo“;

Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2002-03-27 nutarimas Nr. 1/3 „Dėl išteklių pa-skirstymo modelio įgyvendinimo ir stacionari-nių asmens sveikatos priežiūros paslaugų ap-mokėjimo 2003 metais“;

Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2003-12-04 protokolinis nutarimas „Dėl PSDF biudžeto lėšų, skirtų specializuotoms ambu-latorinėms ir stacionarinėms paslaugoms ap-mokėti, paskirstymo pagal gyventojų skaičių, amžių ir lytį modelio įgyvendinimo“;

SAM 2004-11-16 įsakymas Nr. V-812 „Dėl Pri-valomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų paskirstymo teritorinėms ligonių kasoms pagal gyventojų skaičių tvarkos aprašo patvir-tinimo“ (Žin., 2004, Nr. 168-6205).

2.6. PACIENTŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS

2.6.1. SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGŲ KOKYBĖ. PACIENTŲ TEISĖS. GYDYTOJŲ IR PACIENTŲ SANTYKIAI

R. Navickienė, J. Šurkus, V. Žvirblienė, M. Plieskis, V. Beresnevičiūtė

Lietuvos Respublikoje, kaip ir daugelyje Euro-pos Sąjungos šalių, viena opiausių problemų yra sveikatos priežiūros paslaugų kokybė. Kokybiška sveikatos priežiūra apibrėžiama labai įvairiai. Pa-cientų teisių ir žalos sveikatos atlyginimo įstaty-mo 2 straipsnio 5 dalyje įvardyta, kas yra kokybiš-ka sveikatos priežiūra: tai „sveikatos priežiūra, tei-kiama laikantis nustatytų sveikatos priežiūros nor-mų, kitų teisės aktų ir vykdoma asmenų, turinčių medicinos ar kitos atitinkamos praktikos licenci-jas sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose licen-ciją teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir apdrau-dusiose savo civilinę atsakomybę už žalą pacien-tams“ (Žin., 2004, Nr. 115-4284). Įstatymas nuro-do, kad kokybišką sveikatos priežiūrą reikia vertin-ti ir ją pagrįsti sveikatos priežiūros normų ir kitų dokumentų nuostatomis. Normas rengti galbūt taip pat reikėtų skubiau. Senosios medicinos nor-mos, kurios galioja daugiau negu 5 metus, turė-tų būti atitinkamai peržiūrėtos pagal dabartinius reikalavimus. Labai svarbu pabrėžti, kad sveika-tos priežiūros įstaigos privalomojo draudimo fak-tas taip pat yra susijęs su kokybe. Pacientas tokio-je įstaigoje turėtų jaustis saugesnis. Tai labai svar-bus sveikatos kokybės kriterijus.

Apibendrinant Valstybinės medicininio audi-to inspekcijos veiklą pažymėtina, kad kokybiškos

4 lentelė. PSDF biudžeto išlaidų paskirstymas – tolygaus gyventojų finansavimo pradžia ir numatomos įdiegimo datos

Pirminė ambulatorinė sveikatos priežiūra

Greitoji medi-cinos pagalba

Slauga ir palaiko-masis gydymas

Stacionarios paslaugos

Ambulatorinės specia-lizuotos paslaugos

Pradėta diegti 2000-07-01 2000-07-01 2002-01-01 2003-07-01 2004-01-01

Numatoma įdiegimo data 2001 2001 2002 2006 2006


94

sveikatos priežiūros paslaugų trūkumų įžvelgiama daugelyje įstaigų. Vieni svarbiausių pacientų skun-duose nurodomų nusiskundimų yra dėl sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, jų tinkamumo, tęstinumo, medicinos personalo elgesio. Pabrėž-tina, jog daugelis pacientų negauna tinkamo at-sakymo arba paaiškinimo jų artimųjų mirčių atve-jais. Būtina konstatuoti, kad tų skundų skaičius nuo 2002 m. auga, o neatsakytų klausimų šiose srity-se yra daug (žr. 1 lentelę). Pacientai vis dažniau lin-kę skųstis dėl jiems suteiktų nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų Valstybinei medicininio audi-to inspekcijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, Sei-mo Sveikatos reikalų komitetui, netgi Prezidentū-rai, Vyriausybei, kitoms institucijoms. 1997 m., kai buvo įkurta Valstybinė medicininio audito inspek-cija, buvo atlikta 140 tyrimų, o 2004 m. jų padau-gėjo iki 217. Iš viso Audito inspekcija atlieka daug įvairiausių užduočių, bendrauja su teismais, proku-ratūra bei kitomis institucijomis: 1997 m. buvo at-liktos 184 užduotys, o 2004 metais – iki 660 (žr. 2 lentelę). Tokia padėtis verčia tiek savivaldybes, tiek apskritis, Sveikatos apsaugos ministeriją detaliau ir išsamiau analizuoti šių reiškinių priežastis. Kaip pa-gal apskritis išsidėsto šie pacientų nepasitenkinimo aspektai, matyti iš 2003–2004 m. atliktų tyrimų, t. y. kontrolių ir ekspertizių (žr. 3 lentelę).

Daugelyje sveikatos priežiūros įstaigų vykdo-mas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos mi-nistro 1998 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 571 „Dėl loka-laus medicininio audito nuostatų“ (Žin., 1998, Nr. 89-2469). Yra nemažai gerai dirbančių, puikiai pareng-tų, besitobulinančių medicinos auditorių, tačiau yra ir įstaigų, kuriose nesilaikoma šio ministro įsakymo nuostatų. Neretai, tik medicininio audito inspekcijos

darbuotojams nuvykus į įstaigą tirti skundo, įstaigos administracija sužino, jog jai taip pat privaloma vyk-dyti ministro įsakymą. Diegiant kokybės sistemas, iš-kyla problema dėl netinkamai suprantamų reikala-vimų sveikatos priežiūros įstaigoms. Yra patvirtin-ti bendrieji ir specialieji sveikatos priežiūros paslau-gų teikimui keliami reikalavimai, tačiau šiame dar-bo bare dar daug ką reikia tobulinti. Kartais ir sveika-tos priežiūros įstaigos, ir kitos kontrolės funkcijas at-liekančios institucijos įsivaizduoja, jog kokybės siste-mos diegimas asmens sveikatos priežiūros įstaigo-je yra baigtinis, o ne nuolat vykstantis, tęstinis pro-cesas. Nemažai asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tinkamai suprasdamos kokybiškos sveikatos priežiū-ros paslaugų teikimo prasmę ir reikalavimus, diegia kokybės sistemas. ISO 9001 standartą jau yra gavu-sios 47 sveikatos priežiūros įstaigos. Procesas tęsia-si, atsiranda vis daugiau įstaigų, norinčių įrodyti, jog atitinka šį standartą ir gebėjimą dirbti pagal nustaty-tus reikalavimus. Diskutuojama dėl sutarčių peržiū-rėjimo, kad būtų galima siekiančioms šio standarto įstaigoms mokėti atitinkamą priedą už jų pastangas, triūsą, už viso kolektyvo kokybišką veiklą. Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. V-642 (Žin., 2004, Nr. 144-5268) patvirtinta svei-katos priežiūros kokybės užtikrinimo 2005–2010 m. programa. Reikia parengti nacionalinius standar-tus, pritaikyti Europos Sąjungos standartus Lietu-vai. Remdamosi šiais standartais asmens sveikatos priežiūros įstaigos galėtų rengti lokalius dokumen-tus. Tikslinga būtų įkurti tokią sveikatos priežiūros paslaugų kokybės užtikrinimo ir kokybės gerinimo instituciją, kuri rengtų metodines rekomendacijas, standartus, normas. Iki šiol universitetuose nėra me-dicininio audito darbuotojų rengimo programos.

Įstaigose dirbantys medicininio audito dar-buotojai skundžiasi ir žinių stoka. O tai yra tie žmonės, kurie tiesiogiai atsakingi už jų įstaigose teikiamų paslaugų kokybę. Labai svarbu susitarti, kad šiems specialistams parengti, taip pat kvalifi-kuotiems darbuotojams, turintiems patirties šioje srityje, išsaugoti, jų darbui apmokėti, kompetenci-jai ir kvalifikacijai kelti bei tobulinti būtų skiriama

1 lentelė. Pacientų skunduose nurodomos problemos 2002–2004 metais

2002 2003 2004

Paslaugų prieinamumas 23 33 78

Paslaugų tinkamumas 93 141 174

Paslaugų tęstinumas 36 78 26

Med. personalo elgesys 27 27 47

Mirčių atvejai 32 59 63

2 lentelė. Valstybinės medicininio audito inspekcijos atlikti tyrimai (kontrolės ir ekspertizės) bei užduotys 1997–2004 metais

1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004

Kontrolės 140 111 87 73 79 147 188 207

Ekspertizės – 2 20 44 2 2 9 10

Iš viso atlikta tyrimų 140 113 107 117 81 149 197 217

Iš viso atlikta užduočių 184 210 241 281 462 474 555 660


95

daugiau dėmesio. Tai turėtų būti suprantama tiek sveikatos priežiūros įstaigų vadovams, tiek ir aukš-čiausiosioms sveikatos politiką formuojančioms ir įgyvendinančioms institucijoms.

Sveikatos sektoriuje ypač svarbu parengti tei-sinę kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų tei-kimo bazę. Minėtasis Pacientų teisių ir žalos svei-katai atlyginimo įstatymas, jo nauja redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. sausio 1 d. (Žin., 2004, Nr. 115-4284), turi kilnų tikslą – suaktyvinti pacien-tą, sudaryti teisines prielaidas jam tapti motyvuo-tu, aktyviu jam teikiamos sveikatos priežiūros da-lyviu. Įstatymas teisiniais svertais skatina pacien-to norą bei iniciatyvą aktyviai bei racionaliai pasi-rinkti (kai yra galimybė rinktis) siūlomas ir jam rei-kalingas sveikatos priežiūros paslaugas bei gydy-mo metodikas, prisiimti dalį rizikos. Šiuo požiūriu įstatymas griežtai reglamentuoja ir iš dalies keičia paciento teisę rinktis tam tikras paslaugas, išreikš-ti savo valią dėl gydymo metodikos, dėl paslaugų pasirinkimo ir patvirtinti tai parašu. Tokia padėtis gimė turbūt dėl gydytojo ir paciento nesusikalbė-jimo. Daugelis skundų parašoma dėl to, kad gydy-tojas nerado laiko arba tiesiog nenorėjo plačiau ir išsamiau paaiškinti pacientui, kas bus daroma, o pacientas neturėjo prievolės įsiklausyti, suprasti ir tiksliai vykdyti gydytojo nurodymų. Manome, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įsta-tymo naujoji redakcija būtent taip suaktyvina abi šio proceso puses ir tam tikra prasme padalija at-sakomybę. Įstatymo 15 straipsnyje yra apibrėž-ta nuostata: „Jeigu yra ne tik sveikatos priežiūros įstaigos, jos darbuotojų kaltė, bet ir pacientas ne-silaikė savo pareigų bei sveikatos priežiūros įstai-gos taisyklių, su kuriomis buvo pasirašytinai supa-žindintas, ir tas pažeidimas arba paciento tyčia ar dėl didelio neatsargumo kiti atlikti veiksmai prisi-

dėjo prie jo sveikatos pablogėjimo ar mirties, svei-katos priežiūros įstaigos, jos darbuotojų atsako-mybė už žalą mažinama atsižvelgiant į pacien-to kaltės mastą.“ Įstatymas labai griežtai numatė tam tikrus konfidencialios informacijos apriboji-mus. Pagal naują įstatymo redakciją visi duome-nys apie suteiktas paslaugas, apie paciento svei-katos būklę yra konfidencialūs net ir po pacientomirties. Įstatymas nurodė, kad pats buvimo svei-katos priežiūros įstaigoje faktas tapo konfidencia-lus. Viena vertus, tai garantuoja asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, kita vertus, sukelia nau-jų problemų gauti informacijos paciento artimie-siems, ypač skubiais atvejais. Įstatyme daug vietos skiriama pacientui informuoti apie jo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duome-nis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Gydy-tojas turi paaiškinti pacientui gydymo eigą, gali-mus gydymo rezultatus, galimus alternatyvius gy-dymo metodus ir kitas aplinkybes, kurios gali tu-rėti įtakos paciento apsisprendimui sutikti ar atsi-sakyti siūlomo gydymo, taip pat apie pasekmes atsisakius siūlomo gydymo. Visa informacija turi būti pacientui pateikiama jam suprantama forma, atsižvelgiant į paciento amžių, išsilavinimą, jo ge-bėjimą suprasti medicininius terminus. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas nau-jai reglamentavo paciento teisę gauti žalos atlygi-nimą dėl suteiktų paslaugų. Sveikatos priežiūros įstaiga privalo atlyginti žalą, padarytą pacientams dėl šios įstaigos ar jos darbuotojų kaltės teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, todėl visos as-mens sveikatos priežiūros įstaigos privalo drausti savo civilinę atsakomybę už pacientams padarytą žalą. Sveikatos apsaugos ministras 2004 m. gruo-džio 8 d. įsakymu Nr. V-874 suformavo Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, ku-

3 lentelė. Valstybinės medicininio audito inspekcijos atlikti tyrimai (kontrolės ir ekspertizės) pagal apskritis 2003–2004 metais

Eil.Nr. Apskritys

2003 2004

Kontrolės Ekspertizės Kontrolės Ekspertizės

1 Vilniaus 86 4 82 4

2 Kauno 33 2 46 3

3 Klaipėdos 14 1 16 1

4 Šiaulių 15 1 15 –

5 Panevėžio 15 – 13 1

6 Alytaus 9 – 10 –

7 Marijampolės – – 7 –

8 Tauragės 5 – 4 –

9 Telšių 4 1 7 –

10 Utenos 7 – 7 1

Iš viso 188 9 207 10


96

ri yra ikiteisminė institucija ginčams nagrinėti dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo, išskyrus ginčus, kylančius iš civilinės atsakomybės drau-dimo santykių. Ši komisija turi griežtai reglamen-tuotą savo darbo tvarką, ji laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų, nagrinėdama nepatenkintų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe ar jų teikimu pacien-tų skundus. Daug vietos naujasis įstatymas skiria informacijos pateikimo ir paciento parašo įteisini-mui bei įforminimui. Tačiau nereikia suprasti ties-mukiškai įstatymo formuluotės. Jeigu gydytojas surinks visus įstatyme reikalaujamus parašus, ta-čiau nesuteiks tinkamos informacijos pacientui, taip pat suteiks paslaugas, neatitinkančias medi-cinos normų ir kitų Sveikatos apsaugos ministeri-jos teisės aktais nustatytų reikalavimų, ta paslau-ga bus įvertinta kaip nekokybiška ir tada pacien-to parašo buvimas vargu ar galės atleisti gydyto-ją nuo atsakomybės. Visiems sveikatos priežiūros paslaugas teikiantiems asmenims turėtų labiau-siai rūpėti suteikti pacientui maksimaliai kompe-tentingą, kvalifikuotą pagalbą.

Kartais teigiama, jog naujasis įstatymas su-priešino gydytojus ir pacientus. Tai klaidinga nuo-monė. Įstatymo leidėjai turėjo kitą tikslą – suar-tinti gydytoją su pacientu, įpareigoti dažniau ir iš-samiau kalbėti apie pacientui teikiamas paslau-gas. Įstatymas reikalauja ir didesnės tėvų, įtėvių, globėjų, rūpintojų, jeigu vaikas nepilnametis (iki 18 m.), atsakomybės, glaudesnio bendradarbiavi-

mo su asmens sveikatos priežiūros įstaigų admi-nistracija ir gydytojais. Svarbu, kad tėvai būtų tin-kamai informuoti apie jų vaikams teikiamą pagal-bą. Kartais šitie reikalavimai pačių medikų yra ne-tinkamai interpretuojami. Svarbiausia atsižvelgti į nepilnamečių interesus, o skubiosios pagalbos at-veju niekas nereikalauja ieškoti tėvų ir gauti jų su-tikimą. Santykiai turėtų būti grindžiami abipusiu pasitikėjimu. Jeigu nepavyksta rasti tinkamo kon-takto su nepilnamečių asmenų tėvais, įtėviais, glo-bėjais, rūpintojais, reikėtų kreiptis į vaiko teisių ap-saugos institucijų darbuotojus, kurie taip pat ak-tyviau turėtų pareikšti savo poziciją ir padėti gy-dytojams įvykdyti savo prievoles. Svarbu tinkamai paskirstyti funkcijas. Gydytojas privalo teikti tin-kamą, kvalifikuotą ir kokybišką pagalbą. Tačiau vi-si kiti dalykai, susiję su teisiniais klausimais, turėtų būti pasidalyti tarp paslaugų teikėjų, tėvų, įtėvių, globėjų, rūpintojų ir vaiko teisėms atstovaujančių institucijų darbuotojų.

Šalies medikai yra gana gerai parengti, svei-katos priežiūros įstaigų materialinė bazė dauge-liu atvejų nėra skurdi, todėl galima tikėtis, kad pa-slaugų kokybė Lietuvoje iš tiesų gerės ir ateityje skundų mažės. Sveikatos priežiūros paslaugų ko-kybė yra visų – tiek sveikatos politikų, tiek admi-nistratorių, tiek pačių gydytojų – bendras reika-las pasiekti bendrą tikslą, t.y. tinkamai, laiku, kva-lifikuotai teikti kokybiškas sveikatos priežiūros pa-slaugas pacientams.


97

III. APIBENDRINIMAS

Pagal daugelį sveikatos rodiklių, išskyrus išo-rinių priežasčių ir tuberkuliozės sukeltą mirtingu-mą, Lietuva labai neišsiskiria iš naujųjų Europos Sąjungos šalių narių grupės. Tačiau ženkliai blo-gesni skirtumai išryškėja lyginant mūsų šalį su Eu-ropos Sąjungos šalimis senbuvėmis. Šiuos skirtu-mus daugiausia lemia didesni Lietuvos vyrų mir-tingumo rodikliai ir gerokai dažnesnės ankstyvos (iki 65 m. amžiaus) Lietuvos gyventojų mirtys. Di-delis darbingo amžiaus žmonių mirtingumas nei-giamai veikia šalies ekonomiką.

Lietuvos gyventojų mityba tapo sveikesnė (di-dėjo augalinių aliejų, daržovių vartojimas, mažėjo gyvulinių riebalų vartojimas, didėjo fizinis gyven-tojų aktyvumas, sumažėjo rūkymo paplitimas tarp vyrų, tačiau moterys pradėjo daugiau rūkyti ir pa-didėjo alkoholio vartojimas). Didėjantis alkoholio ir tabako vartojimas didina alkoholinių psichozių, savižudybių skaičių, mirtingumą dėl širdies ir krau-jagyslių, vėžinių susirgimų, traumų ir apsinuodiji-mų. Šiems neigiamiems reiškiniams įtakos turėjo liberalėjanti žalingų medžiagų gamybos, preky-bos ir vartojimo kontrolės valstybės politika.

Palyginti su kitomis šalimis, daugelis mūsų moksleivių gyvensenos ir sveikatos rodiklių yra blogesni: stebimas žalingų įpročių (rūkymo, alko-holio, narkotinių ir toksinių medžiagų vartojimo) plitimas. Menki higieniniai moksleivių įgūdžiai yra vieni blogiausių ES. Tai sąlygoja neefektyvus vai-kų ir moksleivių sveikatos ugdymas, moksliškai pagrįstos metodikos, tinkamo koordinavimo trū-kumas. Psichologinio bendravimo ydos, gyveni-mo įgūdžių stoka, išplitęs priekabiavimas ir smur-tavimas, didelis savižudybių skaičius atspindi vis blogėjančią moksleivių psichikos sveikatos būklę. Neigiami jaunosios kartos sveikatos poslinkiai ne-leidžia tikėtis, jog Lietuvos sveikatos programoje numatyti tikslai bus sėkmingai įgyvendinti, ir tai turi būti labai svarbus prioritetinis politikų ir atsa-kingos visuomenės dalies rūpestis.

Apskritai sveikatos sistemos funkcionavimą rei-kėtų vertinti teigiamai. Lietuva pagal suminį svei-katos tikslų pasiekimą pasauliniame reitinge tarp vertinamų 192 šalių yra 52 vietoje, t. y. patenka tarp ketvirtadalio turtingiausių ir geriausiai sveikatos

reikalus tvarkančių šalių, o finansavimo tinkamu-mo požiūriu užima tiktai 131–133 vietą. Šį paradok-salų reiškinį lėmė pasiaukojamas ir deramai iki šiol neatlyginamas medikų darbas. Tačiau, siekiant iš-laikyti efektyvią Lietuvos sveikatos sistemą, būtina kuo skubiau didinti jos finansavimą. Taip pat būti-na kuo greičiau objektyvizuoti finansavimą ir ryž-tingiau vykdyti pradėtą, bet vis dar vangų sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimą. Nors sumažėjo stacionaro lovų skaičius, koncentruojama akušeri-nė pagalba, daugėja bendrosios praktikos gydyto-jų, daugiau paslaugų perima teikti pirminės sveika-tos priežiūros grandis, tačiau stacionarios sveikatos priežiūros įstaigų tinklas per didelis ir neraciona-lus. Būtina kuo skubiau jungti ligonines ir taip op-timaliai koncentruoti sveikatos priežiūros išteklius. Iki šiol nesukurtos ambulatorinės slaugos plėtros prielaidos. Psichikos sveikatos priežiūra pernelyg institucionalizuota, nepavyko integruoti visuome-nės ir asmens psichikos sveikatos paslaugų į vien-tisą sistemą.

Nacionalinė sveikatos taryba, 2003–2004 me-tais posėdžiuose išanalizavusi ir apsvarsčiusi vals-tybinių sveikatos programų vykdymą, pažymi, kad daugelis programų nepakankamai arba iš viso ne-buvo finansuotos, blogai koordinuotas ir kontro-liuotas jų vykdymas. Ypač blogai vykdyta Valstybi-nė tabako kontrolės programa. Nors mirtingumas ir invalidumas dėl traumų išlieka vienas didžiausių ES šalyse, prastai finansuota ir koordinuota Valsty-binė traumatizmo profilaktikos programa, neskir-ta reikiamo dėmesio pirminei traumatizmo profi-laktikai. Kitos įpareigotos valstybės institucijos ir ūkio sektoriai vangiai dalyvauja sprendžiant svei-katos problemas ir vengia atsakomybės už jiems pavestų visuomenės sveikatos uždavinių vykdy-mą. Pozityviai vertintina Vaiko ir motinos sveika-tos profilaktikos programa, kuri buvo bene vienin-telė profesionaliai parengta ir efektyviai vykdyta.

Trūksta bendradarbiavimo tarp valstybės ins-titucijų ir savivaldybių. Savivaldybės neskiria rei-kiamo dėmesio sveikatos politikai ir nesulaukia didesnės valstybės institucijų paramos sveikatos reformos įgyvendinimo klausimais. Šalyje men-kai skatinama visuomeninių organizacijų plėtra ir nepakankamai brandi bendruomenė deramai ne-įtraukiama į sveikatos problemų sprendimą.

III

Na-15 Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas. 2004. Lietuvos sveikatos programos įgyvendinimas: pasiekimai ir problemos. – Vilnius: „Baltijos kopija“, 2005, – 97 p.

UDK 614.2(474.5)

Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas

2004

Lietuvos sveikatos programosįgyvendinimas: pasiekimai ir problemos

SL 1116. 2005 05 27. 12,15 leidyb. apsk. l. Užsakymas Nr.Išleido ir spausdino BĮ „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13b, LT-09109 Vilnius

nacionalinės · 5 pav. darbingo amžiaus asmenų pirminio invalidumo struktūra lietuvoje 2003...

Documents