NACIONALINĖ ENERGETIKOS STRATEGIJA

Projektas

2014 m. balandžio 5 d.

S/31-1430.13.14

ENERGETIKOS KOMPLEKSINIŲ TYRIMŲ LABORATORIJA

2

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

Nacionalinė energetikos strategija (toliau – Strategija) apibrėžia pagrindines valstybės nuostatas energetikos sektoriuje ir jų įgyvendinimo kryptis iki 2030 metų ir gaires iki 2050 metų. Šios nuostatos ir kryptys grindžiamos ekonomiškumo, energetinio saugumo, aplinkosaugos ir valdymo tobulinimo aspektais, visapusiškai jas derinant su valstybės poreikiais ir naujausiais tarptautiniais reikalavimais. Strategijoje nustatyti būdai ir priemonės energijos tiekimo strateginiam patikimumui užtikrinti, maksimaliai sumažinant priklausomybės nuo dominuojančio energijos išteklių tiekėjo daromą neigiamą įtaką. Sparti Lietuvos ekonomikos raida, vis dar didelė priklausomybė nuo energijos išteklių importo iš vienos šalies, nuolat atnaujinama Europos Sąjungos (ES) energetikos politika ir naujas gaires įtvirtinančios direktyvos, labai išaugusi Lietuvos energetikos

sistemų integravimo į ES sistemas ir kuriamą bendrą ES energijos rinką strateginė svarba, stabiliai aukštos importuojamo kuro kainos pasaulio rinkose, spartus atsinaujinančių energijos išteklių vaidmens didėjimas Lietuvos energijos balanse ir įtempta geopolitinė situacija verčia koreguoti Lietuvos energetikos politiką ir atnaujinti Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XI-2133 (Žin., 2012, Nr. 80-4149).

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje daug padaryta siekiant įgyvendinti Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. IX-1130 (Žin., 2002, Nr. 99-4397), Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr.

X-1046 (Žin., 2007, Nr. 11-430) ir 2012 metais patvirtintoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje nustatytus tikslus ir užtikrinti veiksmingą energetikos sektoriaus darbą. Energetikos sektorius restruktūrizuojamas vadovaujantis ES teisės aktų reikalavimais, sukurta bendra Baltijos šalių elektros rinka, pastatytas naujas 455 MW

galios kombinuotojo ciklo dujų turbininis blokas Lietuvos elektrinėje, nuosekliai modernizuojamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, sudarytos visos reikiamos sąlygos naftos ir jos produktų tiekimui pilnutinai diversifikuoti, baigiamas įrengti suskystintų gamtinių dujų terminalas, eksploatuojami du bendros 1 GW galios povandeniniai kabeliai, jungiantys Baltijos šalių ir Skandinavijos šalių elektros energetikos sistemas, palaipsniui kuriamos prielaidos konkurencijai centralizuotai

tiekiamos šilumos gamybos sektoriuje įtvirtinti, nuosekliai įgyvendinamos priemonės, mažinančios aplinkos taršą. Ženkli pažanga pasiekta plačiau naudojant atsinaujinančius energijos išteklius: 2012 metais šių išteklių dalis bendrame šalies pirminės energijos balanse padidėjo iki 15,8%, bendrose galutinės energijos sąnaudose iki 21,6%, pradėta gaminti ir naudoti biodegalus. Iš atsinaujinančių energijos išteklių 2012 metais pagaminta 10,1% visoms šalies reikmėms tenkinti sunaudojamos elektros energijos ir 27,2% centralizuotai vartotojams patiektos šilumos.

Sparčiau nei buvo prognozuojama gerėjo energijos vartojimo efektyvumas.

Bendrojo vidaus produkto (toliau – BVP) vienetui pagaminti 2012 metais pirminės energijos sunaudota net 64,4% mažiau nei 2000 metais. Siekiant pagal šį rodiklį pasiekti

3

dabartinį ES šalių vidurkį, paskaičiuotą taikant perkamosios galios pariteto rodiklius,

Lietuvoje energijos vartojimo efektyvumą reikia padidinti dar beveik 20%.

Ne visus artimiausios ateities tikslus, numatytus ankstesnėse Nacionalinėse energetikos strategijose, pavyko įgyvendinti. Lietuvos elektros tinklai dar nesujungti su Lenkijos ir Švedijos tinklais, gamtinių dujų tiekimo sistema nepritaikyta pilnam įrengiamo suskystintų gamtinių dujų terminalo pajėgumų panaudojimui, per lėtai atnaujinami šilumos tiekimo vamzdynai, vangiai vykdomas daugiabučių gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų atnaujinimas, todėl patalpoms šildyti suvartojama per daug energijos. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, paaštrėjo energetinio saugumo problema.

Rengiant šią Nacionalinę energetikos strategiją, remiamasi kompleksine elektros energetikos ir centralizuoto šilumos tiekimo sistemų perspektyvinės raidos ir funkcionavimo scenarijų analize, panaudojant sukauptą patirtį ir naujausią informaciją, atsižvelgiant į svarbiausius pastarųjų metų ekonomikos ir energetikos pokyčius ir planus Lietuvoje, Baltijos regione bei globalioje aplinkoje, pagrindinių energijos rinkų, energetikos ūkio valdymo ir aplinkosaugos srities pasaulines tendencijas.

Strategijoje akcentuojamas energetikos sektoriaus lankstumas ir racionalumas.

Lanksti ir racionali energetikos strategija taip pat parodo galimas vienų ar kitų sprendimų nejautrumo ribas, taip pat įvertina galimas pasekmes, situacijai pasikeitus viena ar kita kryptimi. Vadovaujantis šia lanksčios ir racionalios energetikos strategijos samprata, žemiau pateikiamame tekste nesiekiama parodyti „vieno teisingo“ kelio, bet siekiama parodyti priežastinius ryšius ir energetikos įmonėms pateikti informaciją, padedančią savo veiklos sferoje savarankiškai priimti teisingus sprendimus.

Svarbus dėmesys Strategijoje kreipiamas energetiniam saugumui. Energetinio

saugumo užtikrinimas grindžiamas šiomis nuostatomis:

· energetinis saugumas yra sudėtinė nacionalinio saugumo dalis;

· energetinio saugumo užtikrinimas reikalauja prognozuojamo, patikimo, ekonomiškai priimtino ir aplinkai palankaus apsirūpinimo energija;

· energetinis saugumas aprėpia visumą sąlygų, užtikrinančių tradicinių ir atsinaujinančių pirminės energijos išteklių vartojimo įvairovę, energijos tiekimo kanalų įvairovę ir patikimumą bei nepriklausomybę nuo monopolinio tiekėjo diktato, energijos prieinamumą vartotojui priimtinomis kainomis konkurencingoje energijos rinkoje;

· Lietuva savo energetinį saugumą sieja su šalies energetikos sistemų integracija į ES energetikos sistemas ir su efektyvia ES bei nacionaline energetikos politika, kurių dėka šaliai turėtų būti užtikrintas lygiavertis su kitomis ES narėmis energetinis saugumas.

4

Energetinio saugumo srityje didžiausias neapibrėžtumas siejamas su apsirūpinimu elektros energija arba vietinės generacijos poreikiu. Ryšium su tuo nagrinėjami šie energetinį saugumą charakterizuojantys variantai:

· Nereglamentuoto elektros energijos importo. Šiuo atveju laikoma, kad elektros energijos importo sąlygos yra palankios ir nekeliami jokie reikalavimai vietinės elektros energijos gamybai, t.y. šalyje gamina tik rinkoje

konkurencinga elektros energija, o trūkstama dalis importuojama;

· 50% vietinės faktinės ar galimos gamybos. Pradedant 2025 metais, šalyje gaminama (ar galima gaminti) ne mažiau nei 50 % reikiamos elektros energijos. Likusi elektros energijos dalis importuojama, taikant papildomus

apribojimus elektros energijos importui iš ne ES šalių (ne daugiau 30 % 2025 metais ir ne daugiau 10 % 2050 metais);

· 80% vietinės faktinės ar galimos gamybos. Pradedant 2025 metais, šalyje gaminama (ar galima gaminti) ne mažiau nei 50 % reikiamos elektros energijos, 2030 metais vietinė gamyba pasiekia 70 %, o 2050 metais - ne

mažiau nei 80 % nuo bendrųjų šalies elektros energijos poreikių. Likusi elektros energijos dalis importuojama, taikant papildomus apribojimus

elektros energijos importui iš ne ES šalių (ne daugiau 30 % 2025 metais ir ne daugiau 10 % 2050 metais);

· 100 % galimos vietinės gamybos. Pradedant 2014 metais, užtikrinama galimybė šalyje pasigaminti visą reikiamą elektros energijos kiekį, jei elektros energijos importas yra negalimas dėl fizinių apribojimų ar dėl per didelės kainos.

Vietinė elektros energijos gamyba gali būti faktinė ar galima. Faktinė vietinė elektros energijos gamyba yra tuomet, kai energetinį saugumą įtakojantį vietinės elektros energijos kiekį faktiškai pagamina šalyje esančios elektrinės, nepriklausomai nuo to, ar jose gaminama elektros energija rinkoje yra konkurencinga ar ne. Galimą elektros

energijos gamybą užtikrina šalyje įrengtos ir darbui parengtos elektrinių generuojančios galios, galinčios pagaminti analogišką vietinės elektros energijos kiekį, jei elektros

energijos importas yra negalimas dėl fizinių apribojimų ar dėl per didelės kainos.

Faktinė vietinė elektros energijos gamyba gali būti užtikrinama: a) „Nebranduolinės generacijos“ priemonėmis, kuomet šalies elektros energijos gamybos generuojančių galių struktūroje nėra branduolinės elektrinės arba b) pasitelkiant „Visagino AE statybos“ alternatyvą, kuomet šalies elektros energijos gamybos generuojančių galių struktūroje yra ir branduolinė elektrinė.

5

II. GLOBALIOS APLINKOS CHARAKTERISTIKA IR IŠŠŪKIAI LIETUVOS ENERGETINIAM SAUGUMUI

Lietuvos tarptautinę aplinką formuoja stambiausių pasaulio geopolitinių veikėjų –

JAV, Rusijos ir didžiųjų ES valstybių santykiai. Būdama Europos centre, Lietuva yra tiltas

tarp Rytų ir Vakarų, bet kartu ir kryžkelė, per šimtmečius patyrusi ir vis dar patirianti daugybę sudėtingų išbandymų. Tai savo ruožtu atsiliepia ir šalies energetikos sektoriui. Geopolitinė padėtis kelia daug pavojų šalies energetiniam saugumui, ypač tais atvejais, kai dėl įvairių priežasčių santykiai tarp didžiųjų kaimynų tampa nestabilūs ir sunkiai prognozuojami.

Net ir normaliomis sąlygomis Lietuvos energetikai problemų kelia energijos išteklių tiekimo alternatyvų ir būtinų integracinių jungčių su kaimyninėmis Europos Sąjungos valstybėmis stoka. Tai sudaro sąlygas labai išaugusiam valstybių, eksportuojančių energijos išteklius, geopolitinio vaidmens ir svertų diktuoti sąlygas energiją importuojančioms šalims pasireiškimui. Lietuva, būdama maža valstybe, neturi politinių ir ekonominių svertų, kuriuos būtų galima sėkmingai panaudoti situacijos esminiam pagerinimui. Žinoma, Lietuva gali panaudoti ES narystės teikiamas galimybes savų interesų atstovavimui, gali glaudžiau bendradarbiauti su kaimyninėmis Baltijos valstybėmis, Lenkija ir kitomis šalimis, tačiau esminių pokyčių galima pasiekti tik orientuojant šalies energetikos sektorių kuo didesnio lankstumo, veiklos efektyvumo ir racionalumo linkme. Tik tokiu atveju galima būtų lanksčiai ir greitai prisitaikyti prie

besikeičiančių vidaus ir išorės sąlygų ir aprūpinti šalies vartotojus energija priimtiniausiomis sąlygomis.

III. VIETINIAI IR ATSINAUJINANTYS ENERGIJOS IŠTEKLIAI

Vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimas 2000-2012 metais

padidėjo 35,1 %, o jų dalis šalies pirminės energijos balanse padidėjo nuo 15,9 % 2000 metais iki 20,9 % 2012 metais. Ypač reikšmingas atsinaujinančių energijos išteklių suvartojimo augimas, kurių per dvylika metų padidėjo 72,6 %, o šių išteklių dalis

bendrame šalies pirminės energijos balanse išaugo nuo 9,4 % 2000 metais iki 15,8 % 2012 metais. Tokį augimą iš esmės lėmė ženklus malkų ir kurui panaudojamų medienos atliekų suvartojimo padidėjimas nuo 646 tūkst. tne 2000 metais iki 1015 tūkst. tne 2012 metais,

arba 54,5 %.

Elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalis šalies bendrosiose elektros energijos sąnaudose padidėjo nuo 3,4 % 2000 metais iki 12,1 % 2012 metais. Ženkliai padidėjo biokuro suvartojimas centralizuotai tiekiamai šilumai gaminti –

iš skiedrų, medienos atliekų, žemės ūkio atliekų ir biodujų pagamintos šilumos dalis bendrame centralizuotai tiekiamos šilumos balanse padidėjo nuo 11,9 % 2005 metais iki

27,7 % 2012 metais.

Atsinaujinančių energijos išteklių indėlį apibendrintai apibūdina jų dalies galutinės energijos struktūroje rodiklis, kurį Europos Komisija šiuo metu laiko pagrindiniu

6

nustatydama šalims narėms siektinus atsinaujinančių energijos išteklių plėtros tikslus. 2012 metais šis rodiklis padidėjo iki 21,6 %. Racionaliai panaudodama esamą atsinaujinančių energijos išteklių potencialą, Lietuva gali ne tik pasiekti Europos Komisijos nustatytą tikslą (23 %), bet ir ženkliai jį viršyti.

Vietiniai ir atsinaujinantys energijos ištekliai:

· Mediena. Miško mediena Lietuvoje sudaro apie trečdalį biokuro potencialo. 2012 m. sausio 1 d. miško žemės plotas buvo 2172,9 tūkst. ha ir užėmė 33,3 % šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. miško žemės plotas padidėjo 130 tūkst. ha, o šalies miškingumas - 2 %. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, vidutinis metinis bendras stiebų prieaugis Lietuvos miškuose sudaro apie 17,8 milijonus kubinių metrų medienos, iš kurios per metus iškertama tik maždaug 50 %. Dėl to auga miškų užimami plotai, kertami vis senesni miškai. Kurui panaudotinos medienos kiekius riboja plokščių medienos paklausa, techninės/ekonominės galimybės kurui panaudoti kirtimo atliekas ar atliekinę medieną, kurios potencialas tiesiogiai priklauso nuo medienos kuro kainų: kylant kainoms, atsiranda ekonominės paskatos daugiau

medienos kirtimo atliekų patiekti į rinką. Medienos, panaudotinos energetikos sektoriuje, potencialas vertinamas apie 8 mln. m

3 per metus.

· Šiaudai. Tai žemės ūkio produkcijos atliekos, kurios gali būti panaudojamos energetikoje. Dėl plačiai auginamų grūdinių kultūrų ir nedidelės paklausos šiaudai Lietuvoje yra laikomi atliekiniu produktu. Dalis susidarančių šiaudų yra panaudojama žemės naudmenų atstatymui (užariama), dalis naudojama kaip kraikas ar pašarai. Likusi dalis gali būti panaudojama energetiniams

poreikiams ir gali sudaryti apie 23 % šiaudų derliaus, t.y. yra apie 1500 tūkstančių tonų.

· Žolės. Nepanaudotas/netinkamas naudoti šienas (žolė) taip pat gali būti priskiriamas tai pačiai vietinio atsinaujinančio kuro rūšiai kaip ir šiaudai. Dėl ženkliai aukštesnės nei šiaudų kaina žolės retai naudojamos energetinėms reikmėms (išimtis galėtų būti specialiai auginamos žolės, pvz. drambliažolė,

topinambai ir kt.). Lietuvoje dėl nemažų nenaudojamos žemės plotų žolės

panaudojimas energetinėms reikmėms gali turėti potencialą, bet įvertinus

žemės derlingumą ir nuėmimo/apdirbimo sąnaudas neatrodo ekonomiškai

patrauklus.

· Biodujos. Jos priskiriamos atsinaujinantiems energijos ištekliams. Biodujos

gali būti gaminamos iš nuotekų valymo įrenginių dumblo, pramonės atliekų,

galvijų, kiaulių ir paukščių mėšlo, maišant (ar ne) su kukurūzais, grūdais ar

kitomis žemės ūkio kultūromis bei atliekomis. Pasaulinė praktika rodo, kad

esant palankioms sąlygoms biodujas (ir elektrą/šilumą iš jų) gali gaminti ir

nepriklausomi tiekėjai, kurie gyvulininkystės atliekas surenka/superka iš

gyvulių savininkų kaip žaliavą. Išvalius biodujas ir padidinus jų šilumingumą,

galima jas įpurkšti į gamtinių dujų tinklus. Biodujų potencialas vertinamas

apie 150 mln. m3/metus.

7

· Komunalinės atliekos. Komunalinės atliekos – žmonių buityje ir visuomeniniame sektoriuje susidarančios atliekos – naudojimui netinkami

daiktai, maisto atliekos, pakuočių atliekos ir kt. Lietuvoje atliekos tvarkomos pagal 2007 m. parengtą Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą. Už komunalinių atliekų surinkimo ir pirminio rūšiavimo organizavimą yra atsakingos savivaldybės, tačiau jų tolesnis tvarkymas turi būti derinamas su Regioniniais atliekų tvarkymo centrais (RATC), priklausančiais keletui savivaldybių. Komunalinių atliekų deginimo įrenginiai galimi tik prie didelių šilumos vartotojų (didžiųjų miestų CŠT sistemų). Komunalinių atliekų energetinis potencialas vertinamas apie 330 tūkst. tne/metus.

· Saulės energijos potencialas Lietuvoje nėra didelis. Vidutinis saulės energijos intensyvumas – apie 1000 kWh/m2 per metus. Vidutinis mėnesinis saulės intensyvumas metų bėgyje svyruoja apie 10 kartų ir maksimalus saulės intensyvumas (gegužės-liepos mėnesiais) yra atvirkščiai proporcingas maksimaliam elektros energijos ir šilumos poreikiui.

· Vėjas. Vidutinis vėjo greitis Lietuvoje svyruoja nuo 3,5 m/s rytinėje šalies dalyje iki 6,5 m/s pajūrio zonoje. Todėl techninės sąlygos vėjo jėgainių vystymui Lietuvoje yra panašios kaip ir kitose Vidurio Europos valstybėse. Šiuo metu vėjo jėgainių plėtrą riboja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kuriame numatyta kvota bendrai vėjo jėgainių galiai – 500 MW. Šis ribojimas pagrįstas elektros energijos perdavimo linijų pralaidumu, rezervavimo poreikiu ir kitais techniniais ribojimais. Atskirų ekspertų vertinimu, realus vėjo energijos potencialas gali siekti iki 2000 MW ar net daugiau. Lietuvoje vėjo jėgainių galios išnaudojimo koeficientas 2013 metais siekė 27,1 %.

· Hidroenergijos potencialas Lietuvoje sudaro 1,9 TWh per metus. Šiuo metu

pagaminama apie 0,4 TWh ir ženklesnė plėtra nėra numatoma dėl galiojančių teisės aktų.

· Durpės. Lietuvoje yra išžvalgyta 118 durpių telkinių, kurių suminis potencialas 160 milijonų tonų durpių kuro. Papildomai yra 716 žvalgytinų telkinių, kuriuose galėtų būti iki 360 milijonų tonų durpių kuro. Nepaisant šalyje esančių durpių išteklių, Lietuvos pirminės energijos balanse jos sudaro tik labai nežymią dalį. 2012 metais šilumos ir elektros gamybos sektoriuose sunaudota tik 3,2 ktne durpių. Durpės, nors ir yra vietinis kuras, turi iškastinio kuro statusą, dėl to jam taikomi griežtesni aplinkosaugos reikalavimai, mažesnės galimybės pasinaudoti parama.

· Angliavandeniliai. Vietiniai naftos ištekliai nėra dideli: 2012 metais Lietuvoje buvo išgauta 104,6 ktne. žalios naftos, tačiau tikimasi, Lietuvoje išgauti ir kitus energetikoje galimus panaudoti angliavandenilius, kaip antai skalūnų dujas ir skalūninę naftą.

8

IV. PRIORITETINĖS ES ENERGETIKOS POLITIKOS KRYPTYS

2010 metais Europos Komisijos parengtoje bendroje ES energetikos sektoriaus

strategijoje Energetika 2020 įvardinami šie pagrindiniai prioritetai:

· siekti Europoje energijos vartojimo efektyvumo;

· sukurti Europos mastu integruotą energijos rinką;

· suteikti daugiau galių vartotojams ir pasiekti aukštesnį energetinio saugumo

lygį;

· išplėsti Europos lyderystę energetikos technologijų ir inovacijų srityje;

· stiprinti ES energijos rinkos išorinius aspektus.

2011 metais patvirtintame Energetikos veiksmų plane iki 2050 metų akcentuojami

uždaviniai:

· anglies dioksido išmetimų sumažinimas;

· energijos tiekimo patikimumo užtikrinimas;

· konkurencingumo užtikrinimas.

V. VEIKSNIAI, NEIGIAMAI ĮTAKOJANTYS ENERGETIKOS VYSTYMĄ

LIETUVOJE

Pagrindiniai veiksniai, neigiamai įtakojantys energetikos vystymą Lietuvoje, yra

šie:

· dominuojantis pirminės energijos išteklių importas iš Rusijos ir jungčių su

Vakarų Europos energetikos sistemomis nebuvimas;

· griežtesni aplinkosaugos reikalavimai dideliems kurą deginantiems

įrenginiams, įsigaliosiantys nuo 2016 metų;

· fiziškai ir morališkai pasenusi didžioji dalis elektros ir šilumos energijos

gamybos įrenginių;

· didelis kiekis dažnai tarpusavyje menkai suderintų energetikos sektoriaus

veiklą reglamentuojančių teisės aktų.

· aukštos importuojamų gamtinių dujų kainos.

9

VI. ENERGETIKOS SEKTORIAUS VIZIJA

Lietuvos ateities energetika – modernios ekonomikos sudėtinė dalis, ekonomiškai pagrįstomis ir vartotojams priimtinomis (ne aukštesnėmis nei vidutinės ES šalyse) kainomis patikimai ir saugiai aprūpinanti energija visas šalies ūkio šakas, sugebanti lanksčiai ir greitai prisitaikyti prie besikeičiančių vietos ir išorės sąlygų, racionaliai ir efektyviai išnaudojanti ES ir kitų šalių energijos rinkų teikiamas galimybes, vietinius ir atsinaujinančius energijos išteklius, nuosavus konkurencingus energijos gamybos šaltinius

ir infrastruktūrą, tobulai derinanti valstybės ir privataus kapitalo interesus ir galimybes. Lankstumu ir racionalumu pasižyminti, vadovaujantis darnumo kriterijais vystoma šalies energetika – tai tarpusavyje suderinti energetikos sektoriai, naudojantys modernias

technologijas, orientuoti į kuo geresnį ir efektyvesnį vartotojų poreikių tenkinimą, sudarantys tinkamas prielaidas tolesnei visuomenės raidai ir sparčiam ekonomikos augimui, naudojantys kiek galima labiau diversifikuotus pirminės energijos šaltinius.

VII. VALSTYBĖS MISIJA

Sukurti ir įdiegti nacionalinę valstybės, verslo ir vartotojų interesus atstovaujančią

ir objektyviais moksliniais pagrindais veikiančią šalies energetikos sektoriaus strateginio

planavimo sistemą, kurios pagrindinė funkcija – strateginių šalies energetikos sektoriaus

plėtros ir funkcionavimo klausimų sprendimas, siekiant užtikrinti racionalų šalies

energetikos vystymąsi ir gebėjimą greitai ir geriausiu būdu prisitaikyti prie besikeičiančių

vidaus ir išorės sąlygų. Stokojant energijos išteklių ir finansinių resursų, racionalūs

sprendimai, įgalinantys efektyvų jų panaudojimą, yra vienintelis ir mažiausiai kainuojantis

būdas siekti geriausių rezultatų.

Užtikrinti, kad visi strateginiai sprendimai energetikos sektoriuje būtų priimami tik

po gilios ir kompleksinės problemos analizės, įskaitant kaštų ir naudos analizę, energetinio

saugumo, gamtosaugos, darnios plėtros aspektus, socialinę naudą.

Užtikrinti objektyviais pagrindais formuojamos energetikos politikos tęstinumą.

Užtikrinti, kad strateginių ir natūraliai monopolinių energetikos objektų (elektros

perdavimo tinklai, centralizuoto šilumos tiekimo sistemų vamzdynai, dujotiekiai ir pan.)

valdytojams ir valdymui būtų taikomi sugriežtinti veiklos skaidrumo, efektyvumo ir rinkos

dalyvių nediskriminavimo reikalavimai.

Konkurencinėse energetikos sektoriaus veiklose skatinti privataus kapitalo

dalyvavimą, užtikrinant skaidrias ir nediskriminacines dalyvavimo šioje veikloje sąlygas ir

neiškraipytos konkurencinės veiklos aplinką.

Valstybės institucijų pagalba vykdyti nuolatinę energetikos sektoriaus įmonių

priežiūrą, siekiant laiku ir veiksmingai šalinti monopolizmo, korupcijos, rinkos sąlygų

iškraipymo apraiškas.

10

Politiniame lygmenyje atstovauti šalies energetikos politikos interesus regione,

Europos Sąjungoje ir pasaulyje. Aktyviai dalyvauti kuriant veiksmingą, solidarumu grindžiamą ES energetikos politiką ir rengiant ES energetikos teisės aktus, pasinaudoti ES struktūromis įgyvendinant Lietuvai aktualius energetinį saugumą didinančius projektus.

Efektyviai ir skaidriai panaudoti ES struktūrinę paramą, vykdant šalies energetikos infrastruktūros atnaujinimą, modernizavimą ir plėtrą.

Plėtoti Lietuvos ir Baltijos šalių, Lenkijos, Skandinavijos šalių, Rusijos, Baltarusijos ir kitų šalių partnerystę bei glaudesnį tarpusavio bendradarbiavimą visuose

energetikos sektoriuose.

VIII. NACIONALINĖS ENERGETIKOS STRATEGINIAI TIKSLAI

Lietuvos energetikos strateginiai tikslai formuluojami vadovaujantis

bendravisuomeniniais saugumo ir darnios plėtros tikslais. Šiuolaikinėje nuo energijos išteklių priklausančioje visuomenėje energetinis saugumas yra svarbi sudėtinė nacionalinio saugumo dalis, o konkurencingumas ir efektyvumas gali būti suvokiami kaip būtinos prielaidos darniai šalies plėtotei. Pažymėtina, kad efektyvumas apima tiek tausų energijos išteklių naudojimą, tiek ir ekonominį efektyvumą, pasireiškiantį per racionalų finansinių resursų naudojimą energetikoje.

Vadovaujantis 2010 m. Europos Komisijos parengta bendrąja ES energetikos sektoriaus strategija Energetika-2020, 2011 m. parengtu ES Energetikos veiksmų planu iki 2050 m., Lietuvos stojimo į ES sutartimi, 1994 m. gruodžio 17 d. Energetikos chartijos sutartimi, ES teisės aktuose ir Žaliojoje knygoje suformuluotais Europos tausios, konkurencingos ir saugios energetikos reikalavimais bei nuostatomis, nustatomi šie bendrieji Lietuvos energetikos strategijos tikslai:

· energetinis saugumas;

· darni energetikos sektoriaus plėtra;

· konkurencingumas;

· efektyvus energijos naudojimas.

IX. STRATEGINIAI AKCENTAI

Atsižvelgiant į išorės ir vidaus situaciją ir siekiant bendrųjų energetikos strateginių tikslų bei Lietuvos energetinio saugumo užtikrinimo, visuose energetikos sektoriuose akcentuojamas:

· Lankstumas ir racionalumas. Siekiant užtikrinti racionalų šalies energetikos

vystymąsi ir gebėjimą greitai bei geriausiu būdu prisitaikyti prie besikeičiančių vidaus ir išorės sąlygų, būtina sukurti ir įdiegti nacionalinę valstybės, verslo ir

11

vartotojų interesus atstovaujančią ir objektyviais moksliniais pagrindais veikiančią šalies energetikos sektoriaus strateginio planavimo sistemą. Stokojant energijos išteklių ir finansinių resursų, racionalūs sprendimai apie efektyvų jų panaudojimą yra vienintelis ir nedaug kainuojantis būdas siekiant geriausių rezultatų.

· Diversifikacija ir liberalizacija. Plėsti pirminės energijos šaltinių įvairovę ir tiekimo diversifikaciją, užtikrinant, kad metiniame Lietuvos kuro balanse maždaug lygiomis dalimis dominuotų bent trys pirminės energijos išteklių rūšys, o vieno tiekėjo dalis atskiros išteklių rūšies tiekime netaptų pavojingai didele. Racionaliai pagrįsta naudojamo kuro ar energijos, jų tiekėjų bei naudojamų technologijų diversifikacija yra būtina ir kiekvienoje atskirai paimtoje energetikos sektoriaus sistemoje, o viešai skelbiamos sąlygos naujų rinkos dalyvių atsiradimui ar pasitraukimui iš rinkos būtų skaidrios ir nediskriminacinės.

· Integracija. Tęsti Lietuvos energetikos (ypač elektros ir dujų tiekimo) sistemų integraciją į kitų ES šalių sistemas, išlaikant esamus ryšius su kitomis šalimis,

prisidėti prie bendrosios ES energijos rinkos plėtojimo, kuo plačiau pasinaudojant šios integracijos ir rinkų teikiamais privalumais saugiam šalies vartotojų aprūpinimui kuro ir energijos ištekliais konkurencingomis kainomis.

· Energetinis efektyvumas. Ypatingą dėmesį skirti energijos naudojimo efektyvumo didinimui visose energetikos grandyse, pradedant nuo pirminės energijos išteklių tiekimo ir baigiant jų naudingu vartojimu.

· Vietinių ir atsinaujinančių išteklių naudojimas. Jeigu tai ekonomiškai efektyvu, prioritetą būtina teikti tausiam ir racionaliam vietinių ir atsinaujinančių bei atliekinių energijos išteklių vartojimui.

· Darni plėtra. Energetikos sektoriaus raida turi užtikrinti darnumą ekonominėje, gamtosauginėje ir socialinėse sferose.

Energetikos sektoriaus raidos ir funkcionavimo lankstumas, racionalumas,

efektyvumas ir darnumas gali būti užtikrinami taikant modernius energetikos sektoriaus planavimo ir valdymo metodus, turint kvalifikuotus šios srities specialistus ir įvairiapusišką objektyvią informaciją apie šalies energetikos sektorių ir situaciją Europos ir pasaulio energetikos rinkose. Dėl šios priežasties būtina:

· Kaip galima greičiau, bet ne vėliau nei iki 2017 metų sukurti ir įdiegti nacionalinę valstybės, verslo ir vartotojų interesus atstovaujančią ir objektyviais moksliniais pagrindais veikiančią šalies energetikos sektoriaus strateginio planavimo sistemą, pastoviai sekančią ir analizuojančią procesus šalies, regiono ir pasaulio energetikos sferoje, vykdančią kompleksinę šalies energetikos sektoriaus plėtros ir funkcionavimo analizę, teikiančią objektyvius pasiūlymus valstybės institucijoms dėl šalies energetikos sektoriaus darnios

12

raidos ir skleidžiančią informaciją visuomenei racionalaus energijos gamybos ir vartojimo klausimais;

· iki 2017 metų strateginio planavimo ir valdymo tikslais sukurti energetikos sektoriaus duomenų bazę, talpinant joje techninę ir ekonominę informaciją apie atskirose geografinėse vietose esančius skirtingo tipo energetikos įrenginius, jų priklausomybę juridiniams asmenims, energijos gamybą ir atitinkamą atskirų kuro rūšių vartojimą įvairiuose įrenginiuose ir atskiruose darbo režimuose, šilumos gamybos įrenginių priklausomybę atskiriems hidrauliškai izoliuotiems centralizuoto šilumos tiekimo tinklams, šilumos vartojimą atskirose hidrauliškai izoliuotose centralizuoto šilumos tiekimo sistemose, vartotojų sudėtį ir vartojimo sezoninį kitimą, teršalų išmetimus ir pan.

· stiprinti energetikos specialistus rengiančias bei energetikos srityje dirbančias mokslo tiriamąsias institucijas, kad šalies energetika galėtų plėtotis taikant naujausias ir efektyviausias žinias bei technologijas.

X. LIETUVOS INTERESAI IR UŽDAVINIAI BALTIJOS REGIONE

Lietuvos strateginiai interesai regione – plėtoti bendradarbiavimą ir kooperaciją su Estija, Latvija, Lenkija ir Skandinavijos šalimis.

Kartu su Estija ir Latvija parengti suderintą Baltijos valstybių strategiją ir veiksmų planus sprendžiant bendrus regionui svarbius energetikos uždavinius.

Kartu su Estija ir Latvija parengti Baltijos valstybių bendrų veiksmų ir tarpusavio pagalbos planus ekstremalių energetikos situacijų atvejais.

XI. LIETUVOS INTERESAI IR UŽDAVINIAI FORMUOJANT ES ENERGETIKOS POLITIKĄ

Dalyvaudama ES energetikos politikos kūrimo procese, Lietuva sieks, kad:

· Baltijos valstybių energetinio saugumo užtikrinimo klausimas būtų sprendžiamas kompleksiškai;

· būtų sukurta ir įgyvendinama nuosekli išorės politika, kaip konkurencingo ir saugaus energijos tiekimo garantas;

· energetinis saugumas būtų kuo plačiau įgyvendinamas ES mastu;

· ES ir Rusijos partnerystė energetikos srityje būtų grindžiama 1994 m. gruodžio 17 d. Energetikos chartijos sutarties ir jos protokolo dėl tranzito nuostatomis, užtikrinant rinkos laisvę ir pripažįstant trečiosios šalies priėjimo be diskriminacijos prie dujų tranzito infrastruktūros teisę, kad būtų sukurtos

13

konkurencingos sąlygos alternatyviems energijos išteklių tiekimo maršrutams į ES iš Kaspijos ir Vidurinės Azijos regionų;

· būtų sukurta veiksminga, liberali ir konkurencinga ES elektros energijos rinka.

XII. EKONOMIKOS RAIDOS PROGNOZĖS

Rinkos santykių įsitvirtinimas šalyje, integracija į ES ūkio struktūrą ir efektyvių ES teisinio reguliavimo pagrindų perėmimas įgalino įgyvendinti ekonomikos savireguliacijos mechanizmus ir sukurti stabilias ūkio šakų funkcionavimo sąlygas. Šalies ekonomika 2000-2012 metais augo sparčiai ir, nežiūrint gilaus nuosmukio 2009 metais, vidutiniai

BVP augimo tempai siekė 4,5 % per metus. Tokio ekonomikos augimo rezultatas – 2012

metais Lietuvoje sukurtas BVP 2000 metų lygį viršijo 68,6 %. Numatoma, kad per

artimiausius du dešimtmečius išsilaikys spartūs ekonomikos augimo tempai, jie bus didesni nei prognozuota ekonomikos nuosmukio laikotarpiu. Prognozuojant šalies ūkio augimo perspektyvas, pasirinkti trys galimi raidos scenarijai: 1) greito ekonomikos

augimo scenarijus, 2) pagrindinis (labiausiai tikėtinas) scenarijus, 3) lėto ekonomikos augimo scenarijus.

Greito ekonomikos augimo scenarijuje per laikotarpį iki 2050 metų numatomi spartūs Lietuvos ekonomikos augimo tempai – vidutiniškai 4,1 % per metus (4,6 % per

metus iki 2030 metų ir 3,6 % po 2030 metų) tikintis, kad: 1) bendra ekonomikos plėtros politika bus palanki didelėms investicijoms, skirtoms ūkiui modernizuoti bei naujoms technologijoms įdiegti; 2) finansinė pagalba iš ES struktūrinių ir kitų fondų bus efektyviai panaudojama. Įgyvendinus visas šio scenarijaus prielaidas, Lietuvoje sukurtas BVP, tenkantis vienam gyventojui ir vertinamas perkamosios galios standartais, jau 2020 metais

pasieks dabartinį ES-28 šalių vidurkį.

Lėto augimo scenarijuje numatytus lėtus Lietuvos BVP vidutinius 2,2 % metinius augimo tempus (2,8 % iki 2030 metų ir 1,7 % po 2030 metų) lems lėti tolesnio ūkio modernizavimo tempai, neracionaliai naudojamos vidaus ir užsienio investicijos, nenumatytos ekonominės ir politinės krizės, klaidos pasirenkant valstybės ateitį lemiančius prioritetus, gyventojų emigracija ir senėjimas bei kiti nepalankūs veiksniai. Šiuo atveju dabartinį ES-28 šalių ekonomikos lygį būtų galima pasiekti iki 2025 metų.

Pagrindinis scenarijus pagrįstas labiausiai tikėtinomis ekonomikos plėtros tendencijomis, numatant, kad iki 2030 metų BVP augimo tempai bus 3,7 %, o po 2030 metų – 2,6 % (vidutiniškai 3,1 % per laikotarpį nuo 2012 iki 2050 metų). Pagrindinė šio scenarijaus prielaida yra ta, kad Lietuvos ūkis bus nuosekliai plėtojamas racionaliai panaudojant ES ekonominę tvarką ir bendrosios rinkos privalumus, įgyvendinant investicijoms palankią politiką, didinant nacionalinės ekonomikos konkurencingumą, veiksmingai panaudojant turimus gamtinius ir žmogiškuosius išteklius, geografinę padėtį, integracijos į ES energetikos sistemas teikiamas alternatyvas.

14

XIII. ENERGIJOS POREIKIŲ PROGNOZĖS

Energijos poreikių augimui didelę įtaką turi šalies makroekonominių rodiklių (BVP augimo, ūkio šakų struktūros ir pan.) kitimas, kuro ir energijos kainų didėjimas, galutinių vartotojų reakcija į pajamų ir energijos kainų augimą, energijos vartojimo efektyvumo didinimas ir kiti veiksniai. Prognozavimui pasitelktas ekonometrinis modelis.

Taikant šį modelį, energijos poreikiai bet kuriuo metu aprašomi kaip funkcija, kuri apibrėžia energijos vartojimo ryšius su pagrindiniais jų kitimą lemiančiais veiksniais. Siekiant korektiškai įvertinti ekonomikos augimo ir energijos sąnaudų tarpusavio ryšius, prognozės parengtos remiantis detalia ūkio šakose suvartojamos galutinės energijos ir jos komponenčių (elektros energijos, centralizuotai tiekiamos šilumos ir tiesiogiai galutinių vartotojų įrenginiuose sunaudojamo kuro) elastingumo rodiklių analize 2000-2012 metais

Lietuvoje ir palyginamąja analize kitose Baltijos šalyse, taip pat atsižvelgiant į energijos vartojimo lyginamuosius rodiklius ES šalyse ir jų kitimo tendencijas. Bendri prognozavimui taikytos metodikos principai: 1) atskirai analizuojamos galutinės energijos komponentės, 2) poreikių prognozė remiasi detalia elektros energijos, centralizuotai teikiamos šilumos ir tiesiogiai ūkio šakose suvartojamo kuro esamos būklės ir kaitos tendencijų analize, įvertinant energijos taupymo galimybes konkrečiose ūkio šakose ir pasirinktų ekonomikos raidos scenarijų prielaidas.

Ekonomikos augimas, nežiūrint neigiamos ekonominės krizės įtakos, lėmė galutinės energijos suvartojimo 2000-2012 metais 28,1 % prieaugį arba vidutinius 2,2 % per metus augimo tempus. 2012 metais pagrindinėse ūkio šakose energijos suvartota

gerokai daugiau nei 2000 metais – transporte 49,0 %, paslaugų sektoriuje 30,7 %, pramonėje 29,6 %, žemės ūkyje 12,6 %, namų ūkiuose 12,4 %. Tik statybos sektoriuje, kurio ekonominė veikla 2009 metais smuko 45,6 %, visų rūšių energijos 2012 metais

suvartota 2,2 % mažiau nei 2000 metais.

Bet kurio scenarijaus atveju prognozuojamas nuosaikus galutinės energijos poreikių augimas. Greito augimo scenarijuje per laikotarpį iki 2050 metais suminiai galutinių vartotojų energijos poreikiai augtų vidutiniškai 1,1 % per metus (1,2 % per metus iki 2030 metų ir 1,0 % po 2030 metų). Pagrindinio scenarijaus atveju poreikių augimo tempai nagrinėjamuoju laikotarpiu būtų gerokai lėtesni – vidutiniškai 0,7 % per metus (0,8 % per metus iki 2030 metų ir 0,6 % po 2030 metų). Lėto augimo scenarijaus atveju vidutiniai galutinės energijos poreikių augimo tempai per visą laikotarpį tesiektų 0,4 % (0,5 % per metus iki 2030 metų ir 0,3 % po 2030 metų). Prognozuojamus galutinės energijos poreikius apibrėžia ribos: 2020 metais 5,1-5,3 mln. tne, 2030 metais 5,3-6,0 mln.

tne ir 2050 metais 5,6-7,3 mln. tne.

Pagal pagrindinį scenarijų 2050 metais šalies ūkio šakose būtų suvartojama 6,2 mln. tne kuro ir energijos, arba apie 29 % daugiau nei 2012 metais Šiuo atveju galutinės

energijos intensyvumas nuosekliai mažėtų – vienam BVP vienetui sukurti 2020 metais ir

2050 metais būtų suvartojama atitinkamai 17,9 % ir 58 % mažiau energijos nei 2012 metais.

15

Elektros energijos sąnaudos ūkio šakose 2000-2012 metais, palyginti su kitų energijos rūšių sąnaudomis, augo sparčiausiai – vidutiniškai 3,1 % per metus. Pagrindinis tokį augimą lėmęs veiksnys buvo spartus poreikių augimas daugiausiai elektros energijos suvartojančiuose sektoriuose: paslaugų sektoriuje (4,4 % per metus), namų ūkio sektoriuje

(3,4 %) ir pramonėje (2,1 %). Tačiau pagal lyginamąjį galutinių elektros energijos sąnaudų ūkio šakose, tenkančių vienam gyventojui, rodiklį (2986 kWh), Lietuvą gerokai lenkia ne tik išsivysčiusios šalys, bet ir dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių – ES-28

šalyse 2012 metais vidutiniškai vienam gyventojui suvartota 5528 kWh, arba 1,9 karto

daugiau.

Prognozuojama, kad numatytas šalies ūkio modernizavimas lems sparčius elektros energijos poreikio augimo tempus, o jos dalis galutinės energijos struktūroje didės pagal visus scenarijus ir visose ūkio šakose. Greito augimo scenarijuje per laikotarpį iki 2050 metų numatomi palyginti spartūs elektros energijos poreikių augimo tempai – vidutiniškai 2,4 % per metus (2,7 % per metus iki 2030 metų ir 2,2 % po 2030 metų). Dabartinį galutinių elektros energijos sąnaudų, tenkančių vienam gyventojui ES šalyse, lygį pagal šį scenarijų galima pasiekti iki 2035 metų Jei pasiteisintų pagrindinio (labiausiai tikėtino) scenarijaus prognozės, elektros energijos poreikiai laikotarpiu iki 2050 metų augtų vidutiniškai 1,6 % per metus (2,2 % per metus iki 2030 metų ir 1,1 % po 2030 metų). Lėto augimo scenarijaus atveju elektros energijos poreikiai laikotarpiu iki 2050 metų augtų vidutiniškai 1,2 % per metus (1,7 % per metus iki 2030 metų ir 0,7 % po 2030 metų). Prognozuojamus galutinius elektros energijos poreikius apibrėžia ribos: 2020 metais 10,3-

11,1 TWh, 2030 metais 12,0-14,5 TWh ir 2050 metais 13,9-22,2 TWh. Pagrindinio

scenarijaus atveju 2040 metais Lietuvos ūkio šakose būtų suvartojama apie 15 TWh elektros energijos, o vienam gyventojui tektų 5600 kWh, t.y. pasiektų dabartinį ES šalių vidurkį. Pagal šį scenarijų didžioji dalis elektros energijos būtų suvartojama paslaugų sektoriuje, pramonėje ir namų ūkyje. Laukiama elektromobilių transporto plėtra įvertinta sparčiu elektros energijos augimu transporto sektoriuje.

Galutiniams vartotojams centralizuotai teikiamos šilumos kiekis 2000-2012 metais

keitėsi nedaug – statyboje ir žemės ūkyje šilumos sąnaudos sumažėjo, tačiau tas sumažėjimas bendrai šilumos vartojimo kaitai turėjo mažai įtakos, nes pramonėje ir paslaugų sektoriuje 2012 metais šilumos suvartota daugiau nei 2000 metais. Galutinio

šilumos suvartojimo struktūroje dominuoja namų ūkio ir paslaugų sektoriai, todėl nemažą įtaką šilumos sąnaudų svyravimui turėjo klimatiniai pasikeitimai.

Centralizuotai tiekiamos šilumos poreikių pokyčiams perspektyvoje turės įtakos bendros šalies ekonomikos augimo tendencijos ir specifiniai vartotojų struktūros pokyčiai, gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų atnaujinimas, naujų vartotojų prisijungimas prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir kiti veiksniai. Auganti ekonomika užtikrins didesnes gyventojų pajamas, skatins sukurti geresnes sąlygas paslaugų sektoriuje, sudarys prielaidas didesniam komfortui namų ūkio sektoriuje. Kita vertus, dėl plataus masto pastatų apšiltinimo, gyvenamųjų namų vidaus šildymo sistemų atnaujinimo ir

subalansavimo, didėjančių šilumos reguliavimo būstuose galimybių ir energiją taupančių priemonių įgyvendinimo visuomeniniuose pastatuose šilumos poreikiai nuosekliai mažės.

16

Rengiant šilumos prognozes įvertinta, kad iki 2035 metų bus atnaujinti visi senos statybos pastatai ir daug šilumos suvartojančių namų grupei priskiriami pastatai, apie 75 % mažai šilumos suvartojančių pastatų bei apie 80 % visuomeninių pastatų. Pastatų atnujinimo efektas – gyvemuosiuose namuose patalpoms šildyti 2035 metais bus sutaupoma 2,2 TWh, o visuomeniniuose pastatuose – apie 0,55 TWh. Bendrus centralizuotai vamzynais

tiekiamos šilumos poreikius apibrėžia ribos: 2020 metais 8,5-8,7 TWh, 2030 metais 7,2-

7,4 TWh ir 2050 metais 6,6-7,1 TWh.

Greito augimo scenarijuje per laikotarpį iki 2050 metų numatomas šilumos poreikių augimas technologinėms reikmėms ir didesniam komfortui užtikrinti nekompensuoja pastatų ir jų vidaus šilumos sistemų atnaujinimo efekto. Bendri šilumos poreikiai nuosekliai mažėja – vidutiniškai 0,5 % per metus (0,9 % per metus iki 2030 metų ir 0,2 % po 2030 metų). Jei pasitvirtintų pagrindinio (labiausiai tikėtino) scenarijaus

prielaidos, bendri centralizuotai tiekiamos šilumos poreikiai (patalpoms šildyti, karštam vandeniui ruošti ir įmonių technologinėms reikmėms tenkinti) laikotarpiu iki 2050 metų mažėtų vidutiniškai 0,7 % per metus (1,1 % laikotarpiu iki 2030 metų ir 0,4 % per metus

po 2030 metų). Lėto augimo scenarijaus atveju šilumos poreikiai laikotarpiu iki 2050 metų mažėtų vidutiniškai 0,8 % per metus (1,1 % per metus iki 2030 metų ir 0,5 % po 2030 metų).

Apie du trečdalius galutinės energijos balanse sudaro tiesiogiai vartotojų įrenginiuose suvartojamas kuras. Ūkio šakose suvartojamo kuro kiekis 2000-2012 metų laikotarpiu padidėjo 31,5 %, t.y. augo vidutiniškai 2,3 % per metus. Labai didelę įtaką turėjo ekonomikos nuosmukis – 2009 metais kuro sąnaudos statybos sektoriuje sumažėjo net 39,1 %, transporte 18,5 %, pramonėje 15,7%, žemės ūkyje 11,7 %, paslaugų sektoriuje 0,6 %. Tik namų ūkio sektoriuje kuro suvartojimas 2009 metais 1,0 % padidėjo. Tačiau bendrą ūkio šakose suvartojamo kuro augimo tendenciją 2000-2012 metais lėmė ženklus motorinio kuro prieaugis transporte (49,4 %) ir technologinėms reikmėms suvartojamo kuro padidėjimas pramonėje (30 %).

Rengiant tiesiogiai ūkio šakose suvartojamo kuro prognozes, įvairių rūšių kuro sąnaudos namų ūkiuose, paslaugų sektoriuje, pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje buvo suskirstytos į dvi komponentes: 1) kuras, suvartojamas patalpoms šildyti, 2) kuras technologinėms reikmėms, maistui gaminti ir karštam vandeniui ruošti. Nustatyta, kad atnaujinus pastatus, kurie neprijungti prie centralizuotų šilumos tiekimo sistemų, ir modernizavus kurą deginančius įrenginius bei vidaus šildymo sistemas, 2035 metais bus sutaupoma apie 265 tūkst. tne, t.y. kuro patalpoms šildyti bus suvartojama trečdaliu mažiau kuro nei 2012 metais. Kuro, kuris suvartojamas technologinėms reikmėms, maistui gaminti ir karštam vandeniui ruošti, poreikių pronozės susietos su šalies ekonomikos augimu, atsižvelgiant į specifinius ypatumus atskirose ūkio šakose.

Ženkliai didesnis energijos vartojimo efektyvumas lems gerokai lėtesnius tiesiogiai ūkio šakose suvartojamo kuro poreikių augimo tempus. Greito augimo scenarijuje per laikotarpį iki 2050 metų numatomi nuosaikūs kuro poreikių augimo tempai – vidutiniškai 1,0 % per metus (1,2 % per metus iki 2030 metų ir 0,8 % po 2030 metų). Pagrindinio

17

scenarijaus atveju šių poreikių augimo tempai tesiektų vidutiniškai 0,7 % per metus per laikotarpį iki 2050 metų (0,8 % per metus iki 2030 metų ir 0,5 % po 2030 metų). Lėto augimo scenarijaus atveju kuro poreikiai laikotarpiu iki 2050 metų augtų vidutiniškai 0,4 % per metus (0,5 % per metus iki 2030 metų ir 0,3 % po 2030 metų). Prognozuojamus galutinius kuro ūkio šakose poreikius apibrėžia ribos: 2020 metais 3,3-3,5 mln. tne, 2030

metais 3,5-3,7 mln. tne ir 2050 metais 3,7-4,5 mln. tne.

XIV. KURO KAINŲ PROGNOZĖS

Bendrame kuro, sunaudojamo elektros energijai ir šilumai gaminti balanse dominuoja iškastinis importuojamas kuras – 2011 ir 2012 metais gamtinės dujos sudarė atitinkamai 74,3 % ir 64,2 %, naftos produktai 4,1 % ir 10,2 %. Didėja atsinaujinančių energijos išteklių vaidmuo – jų dalis 2011 metais siekė 21,2 %, o 2012 metais išaugo iki 25,2 %.

Gamtinių dujų kainą Lietuvai iš esmės diktuoja monopolinis šio kuro tiekėjas. Vidutinė dujų kaina centralizuoto šilumos tiekimo įmonėse padidėjo nuo 358 Lt/tne 2000

metais iki 1840 Lt/tne 2012 metais. Augant gamtinių dujų kainai, augo ir su dujomis konkuruojančių įvairių biokuro rūšių kainos, bet šis kuras išliko 2-3 kartus pigesnis už gamtines dujas.

Modeliuojant elektros energetikos ir centralizuoto šilumos tiekimo sistemų plėtros kryptis, analizei pasirinkti du kuro kainų scenarijai: 1) aukštų kainų scenarijus, ir 2)

nuosaikaus kainų augimo scenarijus. Ilgalaikės kuro kainų prognozės aukštų kainų scenarijuje remiasi JAV Vyriausybės Energetikos informacijos administracijos tarnybos

parengtos ataskaitos „Metinė energetikos perspektyva–2013“ pagrindiniame scenarijuje numatytu naftos ir naftos produktų kainų trendu laikotarpiui iki 2040 m. bei jų tarpusavio ryšiais ir susiejant gamtinių dujų kainą pagal galiojančią formulę su mazuto ir dyzelinio kuro kainomis. Medienos kilmės biokuro ir biokuro atliekų kainų tendencijos įvertintos

atsižvelgiant į jų augimui įtaką turinčius vidaus ir išorės veiksnius. Pagal šį scenarijų

gamtinių dujų kainos iki 2050 m. padidėtų 1,6 karto, medienos kilmės biokuras pabrangtų

2,2 karto, o biokuro atliekos – 2,6 karto. Tačiau atsinaujinantis kuras išliktų 1,8-2,5 karto

pigesnis nei gamtinės dujos.

Nuosaikaus kainų augimo scenarijus remiasi Tarptautinės energetikos agentūros

ekspertų studijoje „Pasaulio energetikos perspektyva – 2013“ pateiktomis prognozėmis,

kuriose numatytas gerokai lėtesnis naftos produktų ir ypač gamtinių dujų kainų augimas,

grindžiamas tikėtinais pokyčiais pasaulio suskystintų gamtinių dujų rinkose. Pokyčiai

pasaulio energijos rinkose ir suskystintų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje racionalus

eksploatavimas gali būti labai svarbūs ir biokuro kainos lėtesniam augimui, nes žemesnės

gamtinių dujų kainos mažins biokuro konkurencingumą. Biokuro kainos gali didėti tik tol,

kol jas naudojantys energijos gamybos įrenginiai išliks konkurencingi lyginant su

gamtinėmis dujomis. Pagal šį scenarijų gamtinių dujų kainos iki 2050 m. padidėtų apie 25

%, medienos kilmės biokuras pabrangtų apie 2 kartus, o biokuro atliekos – 2,3 karto. Ir

šiuo atveju atsinaujinantis kuras išliktų 1,5-2,2 karto pigesnis nei gamtinės dujos.

18

XV. ELEKTROS SEKTORIUS

Situacijos apžvalga. Bendra įrengtoji elektros energijos generavimo galia 2014 metų pradžioje yra 4304 MW.

Prognozuojama maksimali pareikalaujama galia 2020 metais 2020 MW, 2030

metais – 2590 MW, 2050 metais – 3260 MW.

Dėl didelių gamtinių dujų kainų daugumos šalyje esančių elektrinių, įskaitant ir devintąjį Lietuvos elektrinės bloką, gaminamos elektros energijos savikaina yra per didelė, kad galėtų konkuruoti su importuojamos elektros energijos kaina. Ryšium su tuo Lietuva 2010 metais importavo 5,99 TWh, 2011 metais 6,74 TWh ir 2012 metais 6,62 TWh

elektros energijos.

Esamų tarpsisteminių jungčių pralaidumas Lietuvos kryptimi 3200 MW,

kaimyninių šalių kryptimi 3530 MW. 2016 metais, į eksploataciją įvedus tarpsistemines jungtis Lietuva – Švedija ir Lietuva – Lenkija, suminis jungčių pralaidumas Lietuvos kryptimi išaugs iki 4400 MW, kaimyninių šalių kryptimi iki 4730 MW. Nutiesus antrąją jungties Lietuva – Lenkija grandį (apie 2020 metus) jungčių pralaidumas išaugs iki 4900 MW ir 5230 MW atitinkamai.

Pagal tarpsisteminių jungčių galią Lietuva yra ir liks unikali šalis, visus elektros energijos poreikius galinti patenkinti iš importo.

Vidutinė elektros kaina namų ūkių vartotojams, paskaičiuota pagal perkamosios galios standartą, Lietuvoje yra artima ES vidurkiui, bet viršija daugelio Vakarų Europos šalių elektros kainas. Tuo pačiu principu įvertinta elektros kaina pramoniniams vartotojams yra viena didžiausių Europoje.

Lietuva yra 25-27 vietoje pagal tinklo komponentės dydį buitinių vartotojų elektros kainoje, paskaičiuotoje pagal perkamosios galios standartą. Pramonės vartotojams tinklų dedamoji elektros kainoje yra didžiausia tarp visų 32 Europos šalių (ES šalys, Bosnija, Juodkalnija, Norvegija ir Turkija).

Vizija. Lietuvos elektros energetikos sistema, lanksčiai ir sumaniai išnaudodama

bendros ES ir trečiųjų šalių elektros rinkų ir tarpsisteminių jungčių teikiamas galimybes

bei pagal poreikį vystydama nuosavus rinkoje konkurencingus elektros energijos

generavimo šaltinius ir racionaliai išnaudodama Kruonio HAE pajėgumus, saugiai ir

patikimai patenkins šalies elektros energijos vartotojų poreikius, o vartotojams tiekiamos

elektros energijos kaina (pagal perkamosios galios standartą), nebus didesnė už ES šalių

vidutinę elektros energijos kainą.

19

Uždaviniai:

· Lankstus ir racionalus bendros ES ir trečiųjų šalių elektros rinkų ir tarpsisteminių jungčių teikiamų galimybių išnaudojimas šalies vartotojų aprūpinimui konkurencinga elektros energija;

· Racionalus ES teikiamos finansinės paramos panaudojimas vietinių elektros energijos generavimo šaltinių plėtrai;

· Maksimalus, ekonomiškai pateisinamas termofikacijos plėtros potencialo panaudojimas vietinės elektros energijos gamybos apimčių didinimui, ypatingą dėmesį skiriant vietinių išteklių panaudojimui;

· Maksimalus ekonomiškai pateisinamas ir darnumo kriterijų nepažeidžiantis vietinių ir atsinaujinančių išteklių panaudojimas vietinės elektros energijos gamybos apimčių didinimui;

· Energetinio saugumo elektros energetikos sektoriuje užtikrinimas palaikant adekvačias instaliuotas ir darbui parengtas galias bei šių galių racionalus panaudojimas rezervinių galių tiekimui kaimyninėms šalims;

· Savalaikis ir ekonomiškai pagrįstas elektros perdavimo ir skirstomojo tinklo įrenginių atstatymas, modernizavimas, plėtimas ir automatizacijos priemonių diegimas, siekiant užtikrinti patikimą vartotojų aprūpinimą elektros energija ir efektyvų stochastinį darbo režimą turinčių elektros energijos generavimo

šaltinių bei vartotojų sumaniųjų įrenginių panaudojimą.

Lankstus ir racionalus bendros ES ir trečiųjų šalių elektros rinkų ir

tarpsisteminių jungčių teikiamų galimybių išnaudojimas šalies vartotojų aprūpinimui

konkurencinga elektros energija. Prognozuojama, kad iki 2030 metų elektros energijos

kaina kaimyninių šalių rinkose bus gana palanki elektros energijos importui. Esant tokiai situacijai, šalyje tikslinga gaminti apie 30 % reikiamo elektros energijos kiekio. Likusią elektros energijos dalį geriau importuoti. Elektros energijos importo galimybių maksimaliam užtikrinimui tikslinga išnaudoti tiek bendrą ES elektros rinką, tiek trečiųjų šalių elektros rinkas ir galimoms elektros energijos importo ir rezervinių galių tiekimo apimtims adekvačias ryšio linijų instaliuotas galias. Rezervinės galios gali būti tiekiamos Lietuvai iš kitų šalių, tiek iš Lietuvos kitoms šalims. Elektros energijos prekybai vienodai sėkmingai galima panaudoti tiek kintamos, tiek nuolatinės srovės linijas.

Racionalus ES teikiamos finansinės paramos panaudojimas vietinių

konkurencingų elektros energijos generavimo šaltinių plėtrai. Didžiąją ES finansinės paramos dalį tikslinga skirti biokuro, įskaitant komunalinių atliekų, ir biodujų termofikacinėms elektrinėms. Šiai technologijų grupei skiriamos paramos dalis, priklausomai nuo paramos intensyvumo ir vietinės elektros energijos gamybos poreikio, vertinama 43-99 % nuo visų paramos lėšų. Didžiausias paramos kiekis biokuro termofikacinėms elektrinėms skiriamas tuo atveju, kai atskirai technologijai leidžiama

20

skirti didelę (iki 80 % paramą) ir nėra jokių objektyvių sąlygų ar energetikos politikos nuostatų, ribojančių elektros energijos importo galimybes. Šiuo atveju visa parama skiriama rinkoje labiausiai konkurencingoms technologijoms (biokuro katilams ir

termofikacinėms elektrinėms, įskaitant komunalines atliekas naudojančias termofikacines elektrines), duodančioms didžiausią grąžą nuo įdėtos paramos. Mažinant atskirai technologijai skiriamos paramos dalį (paramos intensyvumą) iki 50 % ir nekeičiant kitų sąlygų, parama skirstoma tarp didesnio objektų skaičiaus. Tuo būdu daugiau paramos (~9 %) gauna biokuro vandens šildymo katilai.

Siekiant didinti vietinės elektros energijos gamybos apimtis (didinti energetinį saugumą), tačiau atskiroms technologijoms skiriant didelę dalį (iki 80 %) paramos nuo reikiamų investicijų, paramą tikslinga koncentruoti biokurą ir iškastinį kurą naudojančioms termofikacinėms elektrinėms. Biokurą ir komunalines atliekas naudojančioms technologijoms būtų paskirstoma apie 55 %, o iškastinį kurą naudojančioms technologijoms – apie 36 % paramos fondo lėšų. Vėjo elektrinėms žemyne tikslinga skirti iki 8 % paramos fondo lėšų.

Siekiant didinti vietinės elektros energijos gamybos apimtis ir naudojant mažesnį paramos intensyvumą (iki 50 % nuo reikiamų investicijų), vis didesnę paramos dalį tikslinga skirti vėjo elektrinėms žemyne. Tuo atveju, jei šalyje po 2025 metų būtų siekiama gaminti bent 50 % reikiamo elektros energijos kiekio, vėjo elektrinėms tikslinga

skirti apie 40 % paramos fondo lėšų, o siekiant nuo 2050 metų šalyje gaminti ne mažiau nei 80 % reikiamo elektros energijos kiekio – vėjo elektrinių paramos fondo dalis išaugtų iki maždaug 42 % nuo viso paramos fondo.

Paramos teikimo mechanizmas turi būti iš anksto žinomas skaidrus ir lankstus, leidžiantis adekvačiai reaguoti į besikeičiančią situaciją šalyje ir išorėje ir ženkliai prisidėti prie konkurencingos vietinės elektros energijos gamybos apimčių padidinimo.

Maksimalus, ekonomiškai pateisinamas termofikacijos plėtros potencialo

panaudojimas vietinės elektros energijos gamybos apimčių didinimui, ypatingą dėmesį

skiriant vietinių išteklių panaudojimui. Biokuro termofikacinės elektrinės yra vienos iš labiausiai ekonomiškai patrauklių naujų vietinės elektros energijos gamybos šaltinių. Ryšium su tuo kombinuotai elektros ir šilumos gamybai tikslinga maksimaliai išnaudoti tą centralizuoto šilumos tiekimo apkrovos sritį, kurioje biokuro termofikacinių elektrinių panaudojimas yra ekonomiškai racionalus. Tikslinga pasiekti, kad elektros energijos

gamyba šio tipo termofikacinėse elektrinėse dar iki 2020 metų išaugtų iki 2000-2100

GWh/metus.

Tolesnė šių elektrinių raida smarkiai priklausys nuo išorinių sąlygų. Blogėjant elektros energijos importo sąlygoms, šių elektrinių elektros energijos gamybą iki 2030 metų galima padidinti iki 2300-2800 GWh/metus. Vėlesniame laikotarpyje, iš eksploatacijos išvedant darbo resursą atitarnavusius agregatus ir mažėjant centralizuotai tiekiamos šilumos vartojimui, šių elektrinių elektros energijos gamyba gali sumažėti iki 1100-1700 GWh/metus.

21

Galimas gamtinių dujų kainų sumažėjimas skatintų orientuotis į kiek mažesnį biokuro termofikacinių elektrinių elektros energijos išdirbį. Tačiau dėl tikėtino gamtinių dujų kainų sumažėjimo racionali šių elektrinių elektros energijos gamyba 2020-2030

metais nenukris žemiau 2000 GWh per metus. Vėliau iš eksploatacijos išvedant darbo resursą atitarnavusius agregatus ir mažėjant centralizuotai tiekiamos šilumos vartojimui, šių elektrinių elektros energijos gamyba gali mažėti iki 1500-1700 GWh/ metus 2035

metais ir iki 700-800 GWh/ metus 2045 metais. Galima Visagino AE statyba pastebimos

įtakos biokuro termofikacinių elektrinių plėtrai neturės.

Vietinės elektros energijos gamybai palaikyti šiame lygyje 2014-2030 metų laikotarpiu reikia įrengti apie 270 MW elektrinės galios termofikacinių elektrinių, naudojančių biokurą ir komunalines atliekas, apie 60 MW biodujų TE, apie 60 MW dujinių TE ir apie 20 MW mažųjų TE. (Biodujų TE laikomas ir toks įrenginys, kuomet

biodujų išgavimas ir šilumos bei elektros gamyba vyksta ne toje pačioje vietoje). Siekiant šalyje gaminti bent 50 % reikiamo elektros energijos kiekio, biokuro ir komunalinių atliekų TE instaliuotą elektrinę galią tikslinga didinti iki ~340 MW, dujinių TE bendrą galią (įskaitant dujų variklines TE) išplėsti iki 500 MW, o taip pat ~300 MW tikslinga padidinti vėjo elektrinių galią. Siekiant nuo 2050 metų šalyje gaminti ne mažiau nei 80 % elektros energijos, iki 2030 metų naujai instaliuojamą biokuro ir komunalinių atliekų TE galią reikėtų apriboti ~320 MW, tačiau dujinių TE naujai instaliuojamą galią tektų padidinti iki 1160 MW.

Esant palankioms elektros energijos importo sąlygoms ir netaikant papildomų energetinio saugumo reikalavimų, rinkoje konkurencingų elektrinių instaliuotų galių struktūra nedaug tepriklauso nuo Visagino AE buvimo. Kiek didesnę įtaką turi galimas gamtinių dujų pigimas. Šis faktorius pagrindinai įtakoja diegtiną iškastinį kurą naudojančių termofikacinių elektrinių galią. Iškastinį kurą naudojančių termofikacinių elektrinių instaliuotų galių skirtumai, lyginant su situacija prie brangesnių dujų, yra tuo didesni, kuo mažesni yra reikalavimai vietinės elektros energijos generavimo apimtims (reikalavimai energetiniam saugumui). Nagrinėjamų elektrinių instaliuotos galios skirtumai analizuojamo laikotarpio pabaigoje vertinami ~280 MW mažų ir vidutinių energetinio saugumo reikalavimų atveju; ~130 MW – didelių energetinio saugumo reikalavimų atveju ir tik ~80 MW tuo atveju, kai energetinio saugumo užtikrinimui palaikoma atitinkama instaliuota elektrinių galia.

Esant aukštiems energetinio saugumo reikalavimams, iškastinio kuro termofikacinių elektrinių instaliuotą galią smarkiai mažina Visagino AE. Instaliuotų galių sumažėjimas analizuojamo laikotarpio pabaigoje pasiekia ~310 MW, siekiant nuo 2025

metų šalyje gaminti bent 50 % reikiamos elektros energijos kiekio, ir 630 MW –nuo 2050

metų siekiant gaminti bent 80 % reikiamos elektros energijos kiekio.

Maksimalus, ekonomiškai pateisinamas ir darnumo kriterijų nepažeidžiantis

vietinių ir atsinaujinančių išteklių panaudojimas vietinės elektros energijos gamybos

apimčių didinimui. Pastebimą įtaką atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių netermofikacinių elektrinių elektros energijos gamybai turi šaliai reikalingos vietinės

22

elektros energijos gamybos apimtys. Esant palankioms elektros energijos importo

sąlygoms, šio tipo elektrinių išdirbį 2014-2030 metais tikslinga palaikyti 1100-1200

GWh/metus lygyje. Pasibaigus atskirų elektrinių techniniam tarnavimo laikui, elektros

energijos gamyba šio tipo elektrinėse sumažėtų iki ~800 GWh – 2030-2050 metais.

Jei šalyje nuo 2025 metų būtų siekiama gaminti bent 50 % reikiamo elektros

energijos kiekio, racionali atsinaujinančius išteklius naudojančių elektrinių gamyba 2020-

2050 metais būtų vertinama 1300-1500 GWh/metus intervale. Dar tolesnėje perspektyvoje šių elektrinių gamybą tikslinga didinti iki ~2400 GWh per metus. Jei šalyje nuo 2050 metų būtų siekiama gaminti ne mažiau nei 80 % reikiamo elektros energijos kiekio, metinę atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektrinių gamybą tikslinga didinti nuo 1200 GWh 2014 metais iki 1800 GWh ketvirto dešimtmečio pabaigoje. Penktajame dešimtmetyje jų gamybą tikslinga būtų plėsti virš 3000 GWh/metus.

Esant palankioms elektros energijos importo sąlygoms, elektros energijos gamybą vėjo elektrinėse 2020-2030 metų laikotarpiu tikslinga palaikyti 580-630 GWh/metus

intervale. Realizuojant energetikos politikos siekį po 2025 metų šalyje gaminti bent 50 % reikiamos elektros energijos, vėjo elektrinių gaminamos elektros energijos apimtis 2020-

2030 metų laikotarpiu reikėtų didinti iki 630-880 GWh/metus. Vėliau jų gamybą tikslinga didinti iki ~1600 GWh/metus. Siekiant po 2050 metų šalyje gaminti ne mažiau 80 % elektros energijos, vėjo elektrinių metinę gamybą 2020-2030 metų laikotarpiu tikslinga didinti iki ~860-880 GWh/metus. Trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje šių elektrinių gamybą tikslinga plėsti iki 1000-1100 GWh/metus, o dar vėliau ir virš 2000 GWh/metus. Vėjo elektrinės yra vienos iš ekonomiškai patraukliausių (nors ir reikalaujančių paramos) elektros energijos gamybos alternatyvų, naudojančių vietinius energijos išteklius Neigiamą įtaką šių elektrinių elektros energijos gamybos apimtims prioriteto tvarka daro:

palankios elektros energijos importo sąlygos, galimas gamtinių dujų pigimas ir Visagino AE statyba.

Energetinio saugumo elektros energetikos sektoriuje užtikrinimas palaikant

adekvačias instaliuotas ir darbui parengtas galias ir šių galių racionalus panaudojimas

rezervavimo paslaugų teikimui kaimyninėms šalims. Vienu ar kitu būdu didinant šalies energetinį saugumą, neišvengiamai auga išlaidos energetikos sektoriuje. Tuo atveju, kai energetinis saugumas vertinamas tam tikru šalies viduje gaminamos elektros energijos

lygiu, energetinio saugumo išlaidų matu galima naudoti elektros energijos savikainą Lietuvos elektros energetikos sistemoje. Aiškiai išsiskiria trys savikainų grupės, atitinkančios I skyriuje aprašytus energetinį saugumą charakterizuojančius lygius.

Nežiūrint to, kad energetinio saugumo reikalavimai pradeda skirtis tik nuo 2025 metų, skirtumai savikainose pradeda reikštis nuo pat 2014 metų, nes, ieškant racionalių energetikos sistemos raidos galimybių, sistemos adaptacijos procesas prasideda anksčiau. Dėl šios priežasties jau 2025 metais elektros energijos savikainos pagal kitas sąlygas lygiaverčiuose scenarijuose išsiskiria iki 80 Lt/MWh. Vėliau šie skirtumai tik didėja, nes didėja skirtumai tarp reikalavimų energetiniam saugumui. Analizuojamo laikotarpio

pabaigoje (2050 metais) elektros energijos savikaina Lietuvos elektros energetikos

23

sistemoje pasiekia ~240 Lt/MWh, kai elektros energijos importo ir vietinės gamybos apimtys nereglamentuojamos; ~330 Lt/MWh, kai nuo 2025 metų šalyje gaminama ne

mažiau nei 50 % reikiamos elektros energijos kiekio ir beveik 400 Lt/MWh – kai siekiama

gaminti bent 80 % elektros.

Pati brangiausia, t.y. sąlygojanti didžiausią elektros energijos savikainą Lietuvos elektros energetikos sistemoje, būtų „Nebranduolinės generacijos“ alternatyva energetinio saugumo didinimui. Elektros energijos kainoms Nord Pool rinkoje kintant nuo 165

Lt/MWh iki 180 Lt/MWh ir nuo 2025 metų šalyje gaminant ne mažiau nei 50 % šaliai reikalingos elektros energijos, elektros energijos savikaina Lietuvos rinkoje augtų nuo ~260 Lt/MWh 2025 metais iki ~330 Lt/MWh – 2050 metais.

Statant Visagino AE ir darant prielaidą, kad jos statyba ir eksploatacija vyks pagal verslo plane numatytą scenarijų, elektros energijos savikaina Lietuvos elektros energetikos

sistemoje tame pačiame laiko intervale kistų nuo ~250 iki 286 Lt/MWh, jei likusią trūkstamą elektros energiją būtų galima nusipirkti palankiomis kainomis. Taigi „Visagino AE statyba“ alternatyva sąlygotų ~10 ir 44 Lt/MWh mažesnę elektros energijos savikainą nei „Nebranduolinės generacijos“ alternatyva vietinės generacijos užtikrinimui.

Tuo atveju, kai elektros energijos importo sąlygos liktų palankios, mažiausią elektros energijos savikainą Lietuvoje ir vietinės elektros energijos gamybos galimybes užtikrintų „Instaliuotų galių“ alternatyva. 2025-2050 metų laikotarpiu ji kistų nuo ~220 iki 256 Lt/MWh. Taigi, esant palankioms elektros energijos importo sąlygoms, „Instaliuotų galių“ alternatyva energetinio saugumo užtikrinimui leistų palaikyti ~30 Lt/MWh mažesnę savikainą, lyginant su „Visagino AE statyba“ alternatyva ir 40-74 Lt/MWh mažesnę, lyginant su „Nebranduolinės generacijos“ alternatyva.

„Instaliuotų galių“ alternatyva, reikalaujant, kad šalyje jau nuo 2014 metų būtų palaikoma ne mažiau nei 100 % reikiamų galių (neskaitant Kruonio HAE ir negarantuotų vėjo ir saulės elektrinių galių), t.y. taikant net griežtesnius reikalavimus nei „Visagino AE statyba“ atveju, pagal elektros energijos savikainos rodiklius yra lygiavertė „Branduolinio scenarijaus“ (scenarijus, kai 2025 metais į eksploataciją įvedama Visagino AE) elektros energijos savikainai prie palankių elektros energijos importo sąlygų.

Tuo atveju, jei elektros energijos importo sąlygos liktų palankios, bet būtų įdiegta ir naudojama viena ar kita energetinį saugumą garantuojanti alternatyva (vietinė gamyba ar instaliuotos galios tokiai gamybai užtikrinti po 2025 metų ne mažesnės nei 50 % nuo šalies poreikių), kad tos elektrinės, kurios įrengiamos energetinio saugumo užtikrinimo tikslais, galėtų normaliai funkcionuoti, jas reikėtų subsidijuoti, o bendra subsidijoms skiriama reikšmė kiekvienos vartotojams patiekiamos megavatvalandės kainoje 2050 metais būtų:

· ~22 Lt/MWh, energetinį saugumą užtikrinant „Instaliuotomis galiomis“, esant palankioms elektros importo sąlygoms. („Lankstus nebranduolinis scenarijus“ (scenarijus, kurio metu Visagino AE nestatoma, maksimaliai išnaudojamos

galimai besikeičiančios rinkos sąlygos, energetinis saugumas užtikrinamas

24

instaliuotomis ir darbui parengtomis galiomis), prie palankių elektros energijos importo sąlygų);

· ~45 Lt/MWh „Instaliuotomis galiomis“ užtikrinant 100 % galimybę šalyje pasigaminti reikiamą elektros energijos kiekį, esant palankioms elektros

importo sąlygoms („Lankstus nebranduolinis scenarijus“ su padidintais

reikalavimais energetiniam saugumui prie palankių elektros energijos importo

sąlygų);

· ~52 Lt/MWh, kai energetinį saugumą užtikrina „Visagino AE statybos“

alternatyva („Branduolinis scenarijus“);

· ~97 Lt/MWh realizuojant „Nebranduolinės generacijos“ alternatyvą („Lankstus nebranduolinis scenarijus“ prie nepalankių elektros energijos importo sąlygų).

Išlaidos energetiniam saugumui užtikrinti gali būti išreiškiamos ir per sumines energetikos sektoriaus plėtros ir funkcionavimo išlaidas ilgame laikotarpyje, o išlaidų skirtumai tarp atskirų scenarijų rodo jų ekonomiją ar pereikvojimą. Pagal šį rodiklį

energetinis saugumas (vietinė gamyba po 2025 metų ne mažesnė nei 50 % nuo šalies poreikių) „Branduolinio scenarijaus“ atveju, lyginant jį su „Lanksčiu nebranduoliniu“

scenarijumi prie nepalankių elektros importo sąlygų, gali sąlygoti iki 2,3 mlrd. Lt didesnes

išlaidas (skaičiuojamas dabartine verte). Tuo tarpu „Lankstaus nebranduolinio“

scenarijaus atveju prie palankių elektros energijos importo sąlygų, galima būtų tikėtis papildomos iki 2,9 mlrd. Lt išlaidų ekonomijos.

30% pigesnių dujų atveju energetinis saugumas (vietinė gamyba po 2025 metų ne mažesnė nei 50 % nuo šalies poreikių) „Branduolinio scenarijaus“ atveju, lyginant jį su „Lanksčiu nebranduoliniu“ scenarijumi prie nepalankių elektros energijos importo sąlygų, sąlygotų 1,4-2,3 mlrd. Lt didesnes energetikos sektoriaus plėtros ir funkcionavimo išlaidas. Esant palankioms elektros energijos importo sąlygoms, „Lankstaus nebranduolinio“ scenarijaus atveju galima tikėtis papildomos išlaidų ekonomijos iki 0,6 mlrd. Lt.

Elektros energijos kainai tarptautinėse rinkose išaugus 30% ir energetinį saugumą (vietinė gamyba po 2025 metų ne mažesnė nei 50 % nuo šalies poreikių) užtikrinant „Nebranduolinės generacijos“ priemonėmis, tektų patirti 1,36 mlrd. Lt papildomas išlaidas, skaičiuojant dabartine verte. Šie duomenys atitinka nepalankias elektros energijos importo sąlygas. „Branduolinės generacijos“ alternatyvos panaudojimas energetiniam saugumui užtikrinti pareikalautų papildomų 230 mln. Lt.

Žiūrint iš ekonominio taško, „Lankstaus nebranduolinio scenarijaus“ realizacija ir energetinio saugumo užtikrinimas instaliuotomis ir darbui parengtomis galiomis yra patrauklesnė už „Branduolinį scenarijų“. Jau šiuo metu Lietuvos elektros energetikos

sistemoje yra pakankamai instaliuotų galių pilnam šalies elektros energijos poreikių patenkinimui. Atsižvelgiant į elektros energijos importo galimybes, vietinių elektros

25

energijos šaltinių panaudojimo būtinybę elektros energijos trūkumui kompensuoti ir tol,

kol techniškai įmanoma ir ekonomiškai pagrindžiama, energetinio saugumo sumetimais tikslinga išlaikyti šių elektrinių instaliuotas galias. Dažnėjant elektros energijos importo nepakankamumui bei toliau senstant esamiems elektrinių agregatams, didėjant jų eksploatacinėms išlaidoms ir mažėjant patikimumui, tikslinga juos pakeisti naujais agregatais. Žvelgiant iš dabartinių pozicijų, esamus agregatus tikslinga keisti manevringomis dujinėmis termofikacinėmis elektrinėmis. Pastarosios, esant reikalui

gaminti elektros energiją, galėtų gaminti ir centralizuotai tiekiamą šilumą, laikinai pakeisdamos vandens šildymo katilus. Nesant šiluminio apkrovimo, bet iškilus poreikiui gaminti šaliai trūkstamą elektros energiją, jos dirbtų kondensaciniu režimu. Šios manevringos elektrinės iš dalies taip pat galėtų būti panaudojamos rezervavimo paslaugų teikimui Lietuvos ir užsienio šalių elektros energetikos sistemose, taip pat panaudojamos elektros energijos generacijos ir vartojimo balansavimui, kurio poreikis neišvengiamai augs, elektros energetikos sistemose didėjant vėjo, saulės ir panašių elektrinių galiai. „Lankstus nebranduolinis scenarijus taip pat palieka laisvę manevrui, t.y. sekant pokyčius tarptautinėse energetikos produktų rinkose, galima lengviau adaptuotis prie naujos

situacijos ir išvengti nepagrįstų išlaidų. Kita vertus, matant, kad situacija energetikos produktų rinkose krypsta prie elektros energijos importui ilgalaikės nepalankios situacijos, galima būtų pasukti ir link „Branduolinio scenarijaus“.

Savalaikis ir ekonomiškai pagrįstas elektros perdavimo ir skirstomojo tinklo įrenginių atstatymas, modernizavimas, plėtimas ir automatizacijos priemonių diegimas, siekiant užtikrinti patikimą vartotojų aprūpinimą elektros energija ir efektyvų stochastinį darbo režimą turinčių elektros energijos generavimo šaltinių bei vartotojų sumaniųjų įrenginių panaudojimą. Valstybė užtikrins, kad laiku būtų nutiestos tarpsisteminių elektros perdavimo jungčių NordBalt ir LitPol Link integravimui į šalies elektros energijos perdavimo tinklą reikalingos papildomos elektros perdavimo linijos, įrengtos ar rekonstruotos pastotės ir skirstyklos, skirs nuolatinį dėmesį perdavimo tinklo elementų savalaikiam atstatymui ar modernizavimui, automatikos priemonių, užtikrinančių efektyvų atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektros energijos generavimo šaltinių bei vartotojų sumaniųjų įrenginių panaudojimą, diegimui. Ne mažesnis dėmesys bus skiriamas vidutinės bei žemos įtampos tinklų atstatymui, modernizacijai ir plėtrai, naujų vartotojų prijungimui. Bus siekiama, kad šie tinklai atitiktų nustatytus patikimumo reikalavimus, užtikrintų reikiamą tiekiamos elektros energijos kokybę, įgalintų tinkamai panaudoti sumaniuosius elektros prietaisus ar kitaip adaptuotis prie besikeičiančių laikmečio reikalavimų. Tuo pačiu bus siekiama mažinti tinklų komponentę vartotojams tiekiamos elektros energijos savikainoje, o visų naujų investicijų pagrindimui bus taikomi kaštų ir naudos vertinimo principai.

Investicijos elektrinių statybai ir modernizacijai 2014-2050 metais, priklausomai

nuo reikalavimų energetiniam saugumui ir tam pasiekti pasirinktų priemonių, svyruoja 13,5-33,5 mlrd. Lt ribose. Mažiausios investicijos yra tuomet, kai energetiniam saugumui nekeliami papildomi reikalavimai, o elektros energijos importo sąlygos išlieka palankios per visą nagrinėjamą laikotarpį. Nekeliant papildomų reikalavimų energetiniam saugumui, tačiau pastatant Visagino AE, investicijos nuo 13,5 mlrd. Lt išauga iki 22,9 mlrd. Lt. Jei

26

tuo pačiu metu nuo 2050 metų siekiama šalyje gaminti ne mažiau nei 80% elektros energijos, investicijos pasiekia 33,5 mlrd. Lt. Išliekant šiems energetinio saugumo reikalavimams, tačiau juos užtikrinant elektrinių instaliuotomis ir darbui parengtomis galiomis, suminės investicijos vertinamos 18,7 mlrd. Lt. Tuo atveju, jei 80% vietinės elektros energijos reikėtų pagaminti, tačiau Visagino AE nebūtų statoma, investicijos

pasiektų 28,3 mlrd. Lt.

Investicijos tarpsisteminių elektros perdavimo jungčių su Lenkija ir Švedija tiesimui bei su jomis susijusių vietinių elektros perdavimo tinklo elementų statybai 2014-

2025 metais vertinamos apie 1,38 - 2,15 mlrd. Lt. Perdavimo tinklo atstatymui,

modernizavimui, patikimumui didinti ir informacinėms technologijoms diegti reikiamos investicijos vertinamos apie 0,78 – 0,93 mlrd. Lt.

Investicijų poreikis vidutinės ir žemos įtampos elektros tinklų plėtrai, atstatymui ir modernizacijai turi būti įvertintas atlikus detalią tinklo būklės, patikimumo ir perspektyvinės raidos analizę. Preliminariais vertinimais, investicijos vidutinės ir žemos įtampos elektros tinklų plėtrai, modernizacijai, naujų vartotojų prijungimui, automatikos priemonių diegimui ir pan. 2014-2020 metų laikotarpiu vertinamos 3,5 mlrd. Lt. Metinis jų poreikis svyruoja 340-600 mln. Lt ribose.

Baltijos šalių jungtys su kaimyninėmis sistemomis (tiek IPS/UPS, tiek NordPool ir ENTSO-E) didina sistemos saugumą, patikimumą ir, pasinaudojant elektros kainų skirtumu, užtikrina ekonominę naudą. Tačiau sinchroninis prisijungimas prie ENTSO-E

negali būti pagrįstas vien techninėmis ar ekonominėmis paskatomis. Tai gali lemti politiniai motyvai.

XVI. ŠILUMOS SEKTORIUS

Esama padėtis. Visuose miestuose veikia gerai išvystytos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, iš kurių šiluma šalyje aprūpinama apie 53 %, o miestuose apie 76 %

visų pastatų.

Nežiūrint augančio biokuro naudojimo šilumos gamybai mažesniuose miestuose, didžiuosiuose miestuose brangios gamtinės dujos išlieka pagrindiniu kuru energijai gaminti.

Nežiūrint tikrai ženklių teigiamų poslinkių atskirose centralizuoto šilumos tiekimo sistemose, ilgalaikis ir žymus investicijų trūkumas stabdo naujų efektyvesnių technologijų diegimą ir neužtikrina minimalaus būtino įrangos atnaujinimo tempo (ypač šilumos perdavimo grandyje).

Esama skatinimo tvarka neužtikrina investicijų į termofikacinių elektrinių plėtrą patrauklumo, todėl CŠT sektoriaus raidos planai grindžiami katilinių plėtra, o termofikacinių elektrinių technologiniai pranašumai neišnaudojami.

27

Nediskriminacinės konkurencijos sąlygų nebuvimas, esama šilumos pirkimo tvarka, kai gamintojai skirstomi į priklausomus ir nepriklausomus, reguliuojamus ir nereguliuojamus, šilumos gamybos veiklą daro komplikuotą, sunkiai nuspėjamą ir labiau rizikingą investuotojams. Tai riboja naujų šilumos gamintojų atėjimą į rinką, mažina tiekimo patikimumą ir galimybes mažinti šilumos kainas galutiniams vartotojams.

Šilumos kainos vartotojams pigiausią ir brangiausią šilumą tiekiančiose sistemose skiriasi du kartus, kas negali būti paaiškinama tik objektyviomis priežastimis. Didele dalimi tai susiję su labai skirtinga CŠT sistemų valdymo kokybe.

Nepakankamos daugiabučių namų ir visuomeninių pastatų modernizavimo apimtys neužtikrina ne tik reikiamo energijos vartojimo efektyvumo, vartotojams primtinų sąskaitų už šildymą, bet dėl nuolat prastėjančios pastatų techninės būklės kelia grėsmę ir gyventojų saugumui.

Vizija. Nuosekliai ir subalansuotai plėtojama šilumos vartojimo, perdavimo,

gamybos grandžių sistema (visuma), užtikrinanti efektyvų šilumos/vėsumos vartojimą,

patikimą, ekonomiškai patrauklų tiekimą ir gamybą, besiorientuojanti į darnų vietinių ir

atsinaujinančių pirminės energijos išteklių panaudojimą bei šalies energetinio saugumo

didinimą, įdiegusi racionalią ir nediskriminacinę konkurencinę aplinką, užtikrinančią

sistemos lankstumą ir palankią terpę investicijoms bei modernioms technologijoms diegti.

Uždaviniai:

· Visiems rinkos dalyviams užtikrinti lanksčias ir nediskrimancines veiklos sąlygas, siekiant nuolat tobulinti šilumos gamybos technologijų struktūrą, įgalinančią naudoti įvairias kuro rūšis, mažinti šilumos kainas ir gerinti paslaugų kokybę galutiniams vartotojams;

· Racionaliai išnaudoti šilumos gamybos potencialą efektyvių termofikacinių elektrinių, didinančių vietinės elektros energijos gamybos galimybes, diegimui;

· Šilumos gamyboje orientuotis į konkurencingą vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą;

· Mažinti šilumos vartojimą, ypatingą dėmesį skiriant gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų renovavimo kvartalais planų parengimui ir įgyvendinimui;

· Užtikrinti, kad šilumos perdavimo infrastruktūros, neišvengiamai monopolinės veiklos, elementai būtų valdomi efektyviai, skaidriai ir nediskriminuojant sistemos naudotojų, palaikant reikiamą jų techninį lygį, laiku ir pakankama apimtimi vykdant atstatymo ir modernizavimo darbus, derinamus su pastatų modernizavimo kvartalais eiga;

28

· Centralizuoto šilumos tiekimo sistemų šilumos gamybos grandyje įdiegti skaidrius ir nediskriminacinius konkurencinius santykius;

· Atlikti decentralizuoto sektoriaus apsirūpinimo šiluma esamos situacijos ir perspektyvinės raidos galimybių analizę, numatyti racionalias raidos kryptis, parengti, jei reikia, paramos schemas, palengvinančias šilumos gamybos technologijų kaitą, didinančias šilumos gamybos ir vartojimo efektyvumą.

Visiems rinkos dalyviams užtikrinti lanksčias ir nediskrimancines veiklos

sąlygas, siekiant nuolat tobulinti šilumos gamybos technologijų struktūrą, įgalinančią

naudoti įvairias kuro rūšis, mažinti šilumos kainas ir gerinti paslaugų kokybę

galutiniams vartotojams. Šiuo metu egzistuojančią tendenciją – centralizuoto šilumos tiekimo sistemose beveik išimtinai diegti tik biokuro vandens šildymo katilus – bus

siekiama keisti. Bus siekiama, kad bazinių ir iš dalies šildymo sezono poreikių tenkinimui, kiek tai ekonomiškai pagrindžiama, užtektų biokurą, komunalines atliekas, biodujas ir kitą kurą naudojančių termofikacinių įrenginių galių. Tai ypač aktualu didžiųjų miestų centralizuoto šilumos tiekimo sistemose, turinčiose itin palankias sąlygas kombinuotai šilumos ir elektros gamybai vystyti. Biokuro ir iškastinį kurą naudojančių vandens šildymo katilų darbas bus vis labiau orientuojamas į šildymo sezono šilumos poreikių tenkinimą (darbą pusiau pikinėje ir pikinėje apkrovos grafiko zonose atitinkamai). Augant

vietinės elektros energijos gamybos poreikiams, net ir mažose centralizuoto šilumos tiekimo sistemose tikslinga naudoti dujines variklines termofikacines elektrines bazinių ir iš dalies pusiau pikinių šilumos poreikių tenkinimui.

Bus siekiama, kad jau 2015-2018 metais šilumos gamyba biokuro vandens šildymo katiluose neviršytų 4,4-4,8 TWh/metus, o šilumos gamyba biokurą ir komunalines atliekas naudojančiose termofikacinėse elektrinėse jau iki 2020 metų išaugtų iki 3,9-4,1

TWh/metus. 2019-2025 metais šilumos gamyba biokuro vandens šildymo katiluose kiek sumažės dėl didėjančios šilumos gamybos rūšiuotas komunalines atliekas naudojančiose termofikacinėse elektrinėse ir mažėjančių šilumos poreikių. Nuo 2025 metų iki 2040 ar net

2050 metų, esant palankioms elektros energijos importo sąlygoms, šilumos gamyba šiuose katiluose liks gana stabili ir svyruos 2,7-3,1 TWh/metus intervale. Mažėjant šilumos poreikiams ir esant palankioms elektros energijos importo sąlygoms, biokuro ir komunalinių atliekų termofikacinių elektrinių gamyba taip pat mažės ir 2030 ir 2040 metais sieks ~3,3 TWh ir ~2,2 TWh atitinkamai. Didžiausias gamybos mažėjimas šioje technologijų grupėje siejamas su biokuro termofikacinėmis elektrinėmis. Tuo tarpu komunalines atliekas naudojančių termofikacinių elektrinių gamyba liks gana stabili.

Gamtinių dujų pigimas didina iškastinio kuro termofikacinių elektrinių panaudojimą šilumos gamybai. Savo ruožtu tai mažina šilumos gamybą komunalines atliekas ir biokurą naudojančiose termofikacinėse elektrinėse bei iškastinį kurą naudojančiuose VŠK. 30 % atpigusios gamtinės dujos leidžia iškastinį kurą naudojančių termofikacinių elektrinių šilumos gamybą padidinti ~650 GWh 2020 metais, 1100 GWh –

2030 metais, 1500 GWh – 2040 metais ir 1260 GWh – 2050 metais (jei nekeliami

reikalavimai energetiniam saugumui užtikrinti).

29

Visagino AE statyba didina biokuro vandens šildymo katilų lyginamąjį svorį šilumos gamyboje, tačiau mažina iškastinį kurą naudojančių katilų panaudojimą. Stebimas taip pat kiek didesnis biokuro TE ir atitinkamai mažesnis atliekų TE dalyvavimas šilumos gamyboje.

Tuo atveju, kai energetinį saugumą siekiama užtikrinti elektrinėse darbui parengtomis galiomis, tikslinga daugiau šilumos gaminti biokuro TE ir atitinkamai mažiau

komunalines atliekas naudojančiose TE bei iškastinį kurą deginančiuose VŠK. Šie pokyčiai lemia tai, kad šiek tiek padidėja termofikaciniu būdu gaminamos šilumos kiekis ir atitinkamai (dėl palankesnio elektros ir šilumos santykio) padidinama vietinės elektros

energijos gamyba.

Iki 2020 metų tikslinga įrengti naujų ar modernizuotų (pritaikytų prie nuo 2016 m. pasikeisiančių gamtosaugos reikalavimų) 1000-1160 MW iškastinį kurą naudojančių vandens šildymo katilų, 460-520 MW naujų biokuro vandens šildymo katilų, apie 40 MW šiluminės galios biodujų termofikacinių elektrinių, 180-220 MW šiluminės galios biokurą ir komunalines atliekas naudojančių termofikacinių elektrinių ir 30-70 MW (priklausomai

nuo reikalavimų energetiniam saugumui) šiluminės galios iškastinį kurą naudojančių termofikacinių elektrinių. Taip pasiekiama diversifikuota generuojančių galių struktūra, leidžianti lanksčiai reaguoti į besikeičiančią situaciją kuro rinkose.

Investicijų poreikis vandens šildymo katilų plėtrai, modernizacijai ir atstatymui

2014-2050 metais vertinamas 1,8-4,0 mlrd. Lt. Mažiausios yra, kai energetiniam saugumui keliami aukšti reikalavimai. Šiuo atveju šilumą maksimaliai siekiama gaminti termofikacinėse elektrinėse (investicijos termofikacinėms elektrinėms pateikiamos skyriuje “Elektros energetikos sektorius”). Didžiausios investicijos vandens šildymo katilams skiriamos tuo atveju, kai energetiniam saugumui nekeliami papildomi

reikalavimai, pastatoma Visagino AE, o gamtinių dujų kainos išlieka santykinai žemos. Siekis nuo 2050 metų šalyje gaminti 80 % elektros energijos investicijas vandens šildymo katilams sumažina nuo 3,5 mlrd. Lt iki 1,8 mlrd. Lt, esant santykinai pigioms dujoms, ir nuo 3,9 mlrd. Lt iki 2,1 mlrd. Lt, esant brangioms dujoms. Tuo atveju, kai energetinis

saugumas užtikrinamas instaliuotomis ir darbui parengtomis elektrinių galiomis, investicijos vandens šildymo katilams vertinamos 3,7 mlrd. Lt.

Siekiant sustabdyti besitęsiantį centralizuoto šilumos tiekimo sistemų šilumos perdavimo ir paskirstymo vamzdynų senėjimą, kiekvienais metais reikia atstatyti ne mažiau 80 km trasų. Tai pareikalautų apie 180 mln. Lt kasmet. Per 2014-2020 metų laikotarpį tai sudarytų apie 1260 mln. Lt.

Racionaliai išnaudoti šilumos gamybos potencialą efektyvių termofikacinių

elektrinių, didinančių vietinės elektros energijos gamybos galimybes, diegimui. Siekis

didinti vietinę elektros energijos gamybą gana smarkiai plečia iškastinio kuro termofikacinių elektrinių indėlį į centralizuotai tiekiamos šilumos gamybą ir atitinkamai mažina vandens šildymo katilų, įskaitant biokuro katilus, vaidmenį. Taigi siekiant po 2025 metų šalyje gaminti ne mažiau nei 50 % reikiamos elektros energijos, šilumos gamybą

30

biokuro ir komunalines atliekas naudojančiose termofikacinėse elektrinėse iki 2020 metų tikslinga padidinti iki 4 TWh. Šios technologijos gamybos piką pasiektų 2025-2035

metais, kuris vertinamas ~4,6 TWh. Po to jų gamybą palaipsniui mažins mažėjantys šilumos poreikiai ir auganti šilumos gamyba iškastinį kurą naudojančiose termofikacinėse elektrinėse. Apie 2050 metus biokurą ir komunalines atliekas naudojančios termofikacinės elektrinės turėtų gaminti apie 3,1-3,3 TWh/metus šilumos. Iškastinį kurą naudojančių termofikacinių elektrinių metinė šilumos gamyba pasiektų 1,4-1,5 TWh. Racionali biokuro

vandens šildymo katilų šilumos gamyba būtų ~3,6 TWh 2020 metais, ~2 TWh 2025 metais ir ~0,8-1 TWh 2030-2050 metais.

Siekiant po 2050 metų šalyje virš 80% reikiamos elektros energijos tikslinga dar plačiau panaudoti iškastinio kuro termofikacinių elektrinių teikiamas galimybes.

Pastarosios, elektros energijos gamindamos tiek pat, kiek ir šilumos ir išnaudodamos centralizuotų šilumos tiekimo sistemų šilumos rinkas, galėtų ženkliai prisidėti prie vietinės elektros energijos apimčių didinimo. Metinę šilumos gamybą šio tipo termofikacinėse tikslinga padidinti iki 0,8 TWh 2025 metais, 1,45 TWh 2030 metais ir 2,3 TWh 2040

metais. Augtų ir biokuro termofikacinių elektrinių vaidmuo. Šilumos gamybą biokurą ir komunalines atliekas naudojančiose termofikacinėse elektrinėse iki 2020 metų tikslinga padidinti iki 3,9 TWh. Maksimali šių elektrinių šilumos gamyba stebima 2025-2040

metais ir siektų 4,4-4,6 TWh per metus. 2040-2050 metų laikotarpiu šių elektrinių metinė šilumos gamyba vertinama ~3,2 TWh. Ženkli iškastinio kuro ir biokuro termofikacinių elektrinių plėtra jau apie 2030 metus iš šilumos gamybos šaltinių praktiškai visiškai eliminuotų biokuro vandens šildymo katilus.

Šilumos gamyboje orientuotis į konkurencingą vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą. Pagrindine kuro rūšimi centralizuotai tiekiamos šilumos gamyboje taps biokuras. Esant palankioms elektros energijos importo galimybėms, biokuro pagrindu pagaminta centralizuotai tiekiama šiluma sudarys 64 % 2015 metais, 65 % – 2020 metais, 55 % – 2025 metais ir 50 % – 2030 metais. Siekiant, kad po 2025 metų šalyje būtų gaminama ne mažiau nei 50 % reikiamos elektros energijos, iš biokuro pagamintos šilumos dalis būtų 64 % 2015 metais, 68 % – 2020 metais, 59 % – 2025

metais ir 49 % – 2030 metais. Siekiant, kad po 2050 metų šalyje būtų gaminama ne mažiau nei 80 % reikiamos elektros energijos, iš biokuro pagamintos šilumos dalis būtų 65 % 2015 metais, 70 % – 2020 metais, 60 % – 2025 metais ir 44 % – 2030 metais.

Gamtinės dujos centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje liks antru pagal svarbą kuru. Esant palankioms elektros energijos importo galimybėms, iš dujų pagaminta centralizuotai tiekiama šiluma sudarys 28 % 2015 metais, 13 % – 2020 metais, 12 % –

2025 ir 2030 metais. Siekiant, kad po 2025 metų šalyje būtų gaminama ne mažiau nei 50 % reikiamos elektros energijos, iš dujų pagamintos šilumos dalis būtų 27 % 2015 metais, 14 % – 2020 metais, 16 % – 2025 metais ir 19 % – 2030 metais. Siekiant, kad po 2050

metų šalyje būtų gaminama ne mažiau nei 80 % reikiamos elektros energijos, iš dujų pagamintos šilumos dalis būtų 27 % 2015 metais, 14 % – 2020 metais, 19 % – 2025

metais ir 27 % – 2030 metais.

31

Esant palankioms elektros energijos importo galimybėms, šilumos gamyba iš durpių ir komunalinių atliekų sudarytų po ~10-11% nuo bendros šilumos gamybos.

Mažinti šilumos vartojimą, ypatingą dėmesį skiriant kvartalinio gyvenamųjų ir

visuomeninių pastatų renovavimo spartinimui. Didžiausias šilumos poreikių mažinimo potencialas slypi gyvenamuosiuose ir visuomeniniuose pastatuose. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, apie 23 % daugiabučių yra labai prastos šiluminės izoliacijos ir suvartoja labai daug šilumos, apie 55 % yra senos statybos nerenovuoti daugiabučiai, kurie suvartoja daug šilumos, apie 17 % yra naujos statybos ir iš dalies atnaujinti palyginti mažai šilumos suvartojantys daugiabučiai ir apie 5 % kokybiški naujos statybos daugiabučiai. Iki 2025 metų bus siekiama atnaujinti apie 70 % labai daug šilumos suvartojančių senos statybos gyvenamųjų namų, 34 % daug šilumos suvartojančių namų ir apie 16 % daugiabučių, kurie dabartiniu metu priskiriami mažai šilumos suvartojančių pastatų grupei. Iki 2035 metų reikia atnaujinti visus senos statybos labai daug šilumos suvartojančius daugiabučius ir daug šilumos suvartojančių namų grupei priskiriamus pastatus bei apie 75 % mažai šilumos suvartojančių daugiabučių namų.

Įgyvendinant ES direktyvą 2012/17/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, taupymo priemonių įgyvendinimas paslaugų sektoriuje, tame tarpe renovuojant visuomeninius pastatus, įgalins kasmet 1,5 % sumažinti šiame sektoriuje sunaudojamos šilumos. Atnaujinus gyvenamuosius namus ir visuomeninius pastatus 2025 metais bus sutaupoma atitinkamai 1 TWh ir 0,3 TWh šilumos. 2035 metais sutaupomos šilumos apimtys padvigubės – gyvenamųjų namų atnaujinimas leis sutaupyti apie 2,2 TWh, o visuomeninių pastatų – apie 0,55 TWh šilumos.

Miestų daugiabučių ir visuomeninių pastatų atnaujinimo darbus bus siekiama vykdyti kvartalais. Toks kompleksinis darbų vykdymas leis efektyviai panaudoti lėšas teritorijų planavimo dokumentams parengti, racionaliai derinti techninius sprendinius, efektyviai išnaudoti masto ekonomijos efektą, vykdant pastatų ir inžinerinių tinklų atnaujinimo darbus. Tam tikslui reikia parengti, patvirtinti ir įgyvendinti miestų modernizavimo (atnaujinimo) kvartalais planus, apimančius kvartalo pastatų kompleksinį modernizavimą, kvartalo požeminių inžinerinių tinklų modernizavimą pagal šiuolaikinius ir perspektyvinius poreikius, kvartalo antžeminės dalies (gerbūvio) pilną atnaujinimą, numatyti kvartalų tvarkymo eiliškumą ir užtikrinti savalaikį finansavimą.

Užtikrinti, kad šilumos perdavimo infrastruktūros, neišvengiamai monopolinės

veiklos, elementai būtų valdomi efektyviai, skaidriai ir nediskriminuojant sistemos

naudotojų, palaikant reikiamą jų techninį lygį, laiku ir pakankama apimtimi vykdant

atstatymo ir modernizavimo darbus, derinamus su pastatų modernizavimo kvartalais

eiga. Valstybė sieks, kad centralizuoto šilumos tiekimo tinklų veikla užtikrintų nediskriminacinę konkurencinę veiklą šilumos gamybos srityje. Šilumos perdavimo veiklai, kaip neišvengiamai monopolinei veiklai, ir toliau bus taikoma gilaus reguliavimo praktika. Tačiau perdavimo tarifų nustatymo metodika turės užtikrinti bent minimalų vamzdynų atnaujinimo kasmetinį mastą.

32

Mažėjant konkrečių vartotojų šilumos vartojimo apimtims, reikalingi ir mažesni CŠT vamzdynų pralaidumai. Mažėjant vartojimui ir nuostoliams atnaujintuose tinkluose, poreikis šilumos gamybos šaltinių galiai taip pat mažėja. Racionalus ir efektyvus visų trijų tiekimo grandinės segmentų (vartojimo, perdavimo, gamybos) plėtros ir modernizavimo suderinimas yra vienintelis kelias efektyviai veikiančiam šilumos ūkiui sukurti. Dėl šios priežasties bus orientuojamasi į tai, kad šilumos tiekimo vamzdynų keitimas būtų vykdomas baigus kvartalo pastatų renovaciją ir įvertinus pakitusius šilumos poreikius.

Šilumos gamyboje įdiegti skaidrius ir nediskriminacinius konkurencinius santykius. Hidrauliškai atskirose centralizuoto šilumos tiekimo sistemose, kuriuose

šilumos vartotojams patiekiama virš 200 GWh/metus šilumos, bus taikomas šilumos gamybos ir šilumos perdavimo veiklų atskyrimas.

Hidrauliškai atskirose CŠT sistemose, kuriose vartotojams patiekiama šilumos mažiau kaip 200 GWh/metus, šilumos gamybos ir perdavimo veiklų atskyrimas bus taikomas tais atvejais, kai prie sistemos yra prijungtas ir vykdo veiklą daugiau nei vienas šilumos gamintojas ir jo patiekiamos šilumos kiekis sudaro ne mažiau kaip 20 % į tinklą per metus patiekiamos šilumos.

Hidrauliškai atskirose centralizuoto šilumos tiekimo sistemose, kuriose vartotojams patiekiama mažiau kaip 200 GWh/metus šilumos ir kuriose yra vienintelis šilumos gamintojas, šilumos gamybos ir šilumos perdavimo veiklos bus apskaitomos tokiu būdu, kad naujam šilumos gamintojui pateikus paraišką ir apmokėjus šilumos gamybos įrenginio prijungimo prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo išlaidas, šilumos gamybos ir šilumos perdavimo veiklų atskyrimo procedūra būtų atliekam per įmanomai trumpą laiką (6 mėnesius). Per šį laikotarpį tinklo operatorius turės pilnai pasirengti šilumos ir rezervinių galių prekybai per aukcioną. Veiklų atskyrimas tokio dydžio centralizuoto šilumos tiekimo sistemose galės būti taikomas ir esant vieninteliam šilumos gamintojui, jei tokį sprendimą priims savivaldybės taryba, siekdama paskatinti investicijas į naujus šilumos gamybos šaltinius.

Šilumos gamybos veikla bus vykdoma nediskriminacinės konkurencijos pagrindais, šilumos tinklo operatoriui šilumą, reguliavimą ir rezervines galias perkant per vienpusį aukcioną. Šilumos, reguliavimo ir rezervinių galių aukcionų vykdymo tvarką nustatys nacionalinė įgaliota institucija ir ši tvarka bus vienoda visiems šilumos tinklų operatoriams. Konkurenciniai šilumos gamybos principai centralizuoto šilumos tiekimo

sistemose bus diegiami kruopščiai ir nuosekliai parengus ir keliose skirtingose įmonėse išbandžius aukcionų vykdymo tvarką, o taip pat sukūrus ir patvirtinus centralizuoto šilumos tiekimo tinklų naudojimo taisykles (“Grid code”), kurios užtikrins aiškias,

skaidrias ir nediskriminacines taisykles visiems sistemos naudotojams (gamintojams,

vartotojams, tiekėjams) ir skatins konkurenciją tarp šilumos gamintojų.

Atlikti decentralizuoto sektoriaus apsirūpinimo šiluma esamos situacijos ir perspektyvinės raidos galimybių analizę, numatyti racionalias raidos kryptis, parengti, jei reikia, paramos schemas, palengvinančias šilumos gamybos technologijų kaitą, didinančias šilumos gamybos ir vartojimo efektyvumą. Būstuose, kurie neprijungti prie

33

centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, suvartojama daugiau nei ketvirtadalis kuro, kurį tiesiogiai suvartoja visi galutiniai vartotojai ūkio šakose. 2012 m. namų ūkiuose suvartota 822,3 ktne įvairių kuro rūšių. Tai beveik toks pat kuro kiekis (825,9 ktne kuro), kurį 2012 m. suvartojo Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijai priklausančios įmonės centralizuotai tiekiamai šilumai gaminti, įskaitant ir kurą pirktai energijai. Namų ūkio kuro balanse dominuoja malkos ir medienos atliekos – 2012 metais jos sudarė 68,2 %, gamtinės dujos –

16,5 %, suskystintos naftos dujos ir gazoliai – 7,2 %, kietasis kuras (anglys, durpės, briketai) – 8,2 %. Apie 88 % viso kuro suvartojama patalpoms šildyti ir karštam vandeniui, 12 % – maistui gaminti.

Šilumos ir karšto vandens gamybos technologijų efektyvumas decentralizuotame

sektoriuje yra gana žemas ir čia slypi nemažas energijos taupymo potencialas. Šiame sektoriuje taip pat galima pirminės energijos išteklių konversija, galinti žymiai pagerinti gyventojų apsirūpinimo šiluma sąlygas ir tuo pačių atlaisvinti dalį šiuo metu neefektyviai naudojamų atsinaujinančių energijos išteklių, kurie galėtų būti nukreipiami į kitus sektorius.

Ryšium su tuo reikia neatidėliojant atlikti detalią kompleksinę decentralizuoto sektoriaus apsirūpinimo šiluma esamos padėties ir raidos galimybių analizę, įvertinti įtaką kuro balansui, poveikį kitiems sektoriams, išsiaiškinti skatinimo priemonių poreikį ir jų teikiamą tiesioginę ir netiesioginę naudą ir to išdavoje parengti racionalias perspektyvinės raidos kryptis ir, jei reikia, numatyti paramos schemas.

XVII. DUJŲ SEKTORIUS

Situacijos apžvalga. Gamtinės dujos šalyje vaidina didelę rolę. Bendras jų suvartojimas 2002 metais siekė 2064,3 tūkst. tne, 2007 metais buvo pasiekęs šio šimtmečio maksimumą (2892,1 tūkst. tne), o 2012 metais jų buvo suvartota 2654,7 tūkst. tne. Šio kuro dalis pirminės energijos išteklių balanse išaugo nuo 28,6 % 2000 metais iki 37,2 % 2011 metais ir 35,9 % 2012 metais.

Gamtinės dujos dabartiniu metu dominuoja kuro, kuris suvartojamas elektrai ir centralizuotai tiekiamai šilumai gaminti, balanse. Pastaraisiais metais šiam tikslui gamtinių dujų suvartojimas sumažėjo, nes Lietuvos elektrinės, esant aukštoms dujų kainoms, nesugeba konkuruoti elektros rinkoje. 2010 metais elektrinėse ir katilinėse buvo suvartota 1389,9 tūkst. tne dujų, 2011 metais 1146,7 tūkst. tne, o 2012 metais 1033,9 tūkst. tne.

Gamtinių dujų balanse labai reikšminga yra neenergetinėms reikmėms sunaudojamų dujų komponentė. Nuo 2007 metų, kai šiam tikslui buvo suvartota beveik 1109 tūkst. tne (38,3% visoms šalies reikmėms sunaudotų gamtinių dujų), trąšoms gaminti suvartojama beveik tiek pat gamtinių dujų, kiek jų suvartojama elektrinėse ir katilinėse. Tik dėl labai auštų gamtinių dujų kainų, ekonomikos nuosmukio bei gerokai sumažėjusio azotinių trąšų konkurencingumo tarptautinėse rinkose 2009 ir 2010 metais neenergetinių

34

reikmių komponentė bendrame šalies dujų balanse buvo sumenkusi iki atitinkamai 26,4 % ir 21,4 %. 2012 metais ši komponentė vėl pasiekė 40.3%.

Iki 2008 metų galutinių vartotojų įrenginiuose gamtinių dujų suvartojimas augo vidutiniškai 5,5 % per metus (statyboje ir paslaugų sektoriuje atitinkamai 12,3 ir 10,4% per metus). Nežiūrint ekonomikos nuosmukio padarinių, galutinės gamtinių dujų sąnaudos

2000-2012 metais augo vidutiniškai 3,5 % per metus ir laikotarpio pabaigoje paslaugų

sektoriuje jų suvartojimas padidėjo 2 kartus, statyboje 1,8 karto, pramonėje 1,4 karto,

namų ūkio sektoriuje 1,3 karto, žemės ūkyje 1,2 karto. 2010 metais galutiniai vartotojai

suvartojo 567,5 tūkst. tne dujų, 2011 metais 531,2 tūkst. tne, o 2012 metais 548,1 tūkst.

tne.

Į Lietuvą per Baltarusiją tiekiamų dujų ženkli dalis (30–40 %) perduodama į Kaliningrado sritį – 2012 m. iš Rusijos patiekta 5488 mln. m3, iš jų tranzitu perduota 2167 mln. m

3. 2005 metais padidinus dujų tranzito pajėgumus, padidėjo ir dujų tiekimo

Lietuvos vartotojams patikimumas, tačiau išlieka didžiausia problema – dujos Lietuvai

tiekiamos iš vienintelio šaltinio – Rusijos Federacijos. Ją sušvelnino tai, kad Lietuvos ir Latvijos pasienyje pastačius gamtinių dujų apskaitos stotį, žiemos metu galima naudotis Inčukalnio dujų saugyklos paslaugomis ir avariniais atvejais patenkinti dalį būtinų šalies

gamtinių dujų poreikių.

Vizija. Gamtinių dujų sistema, lanksčiai ir racionaliai išnaudodama esamą ir

būsimą gamtinių dujų tiekimo sistemos infrastruktūrą, racionaliai pasinaudodama

Europos Sąjungos ir pasaulio dujų (įskaitant suskystintas ir skalūnines) rinkų

galimybėmis, užtikrina saugų, patikimą ir lankstų šalies vartotojų poreikių patenkinimą

ekonomiškai patraukliomis kainomis.

Uždaviniai:

· Užtikrinti šalies vartotojų aprūpinimą gamtinėmis dujomis ekonomiškai patraukliomis kainomis ir sudaryti galimybę maksimaliai išnaudoti suskystintų gamtinių dujų importo terminalo pajėgumus;

· Ekonomiškai priimtiniausiomis sąlygomis užtikrinti gamtinių dujų tiekimo lankstumą, sąlygojamą sezoninių vartojimo svyravimų, o taip pat ekstremaliais šalies energetinį saugumą užtikrinančiais atvejais;

· Atlikti skalūninių dujų paieškos Lietuvos teritorijoje darbus, siekiant įvertinti

turimų dujų išteklius ir parengti jų panaudojimo strategiją;

· Remti Europos Sąjungos siekius sukurti vieningą dujų rinką ir, esant ekonomiškai pateisinamoms sąlygoms, prisidėti prie tam tikslui reikalingų infrastruktūros projektų įgyvendinimo.

Užtikrinti šalies vartotojų aprūpinimą gamtinėmis dujomis ekonomiškai

patraukliomis kainomis ir sudaryti galimybę maksimaliai išnaudoti suskystintų

35

gamtinių dujų importo terminalo pajėgumus. Didžiausi gamtinių dujų poreikiai būtų vienu iš „Lankstaus nebranduolinio scenarijaus” galimų darbo režimų, kai dėl nepalankių elektros energijos importo sąlygų ir aukštų reikalavimų energetiniam saugumui, šalyje būtų gaminama bent 80 % reikiamo elektros energijos kiekio, o gamtinių dujų kainos būtų santykinai nedidelės. Didžiausi dujų poreikiai gaunami 2050 metais. Jie siekia 4,72 mlrd. m

3/metus, kai AB „Achema“ metiniai poreikiai vertinami 1 mlrd. m3 dujų. AB „Achema“

vartojant maksimalų dujų kiekį (1,5 mlrd. m3/metus), suminiai šalies dujų poreikiai siekia 5,22 mlrd. m

3/metus. 2030 metais šie poreikiai vertinami 3,85 mlrd. m3

/metus ir 4,35

mlrd. m3/metus. Brangesnių gamtinių dujų atveju poreikiai 2030 metais būtų ~620 mln.

m3/metus, o 2050 metais – ~740 mln. m

3/metus mažesni.

Kitą „Lankstaus nebranduolinio scenarijaus”, atitinkančio aukštus energetinio saugumo reikalavimus, atvejį reprezentuoja darbo režimas, kai, esant palankioms elektros energijos importo sąlygoms, didžioji elektros energijos dalis būtų importuojama, o instaliuotos elektrinių galios stovėtų parengties būsenoje. Esant tokiai situacijai, metiniai

gamtinių dujų poreikiai 2030 metais vertinami 2,06-2,56 mlrd. m3/metus, esant brangioms

dujoms ir 2,86-3,36 mlrd. m3/metus, esant 30% pigesnėms dujoms. 2050 metais šie

poreikiai būtų 2,32-2,826 mlrd. m3/metus, esant brangioms dujoms, ir 3,03-3,53 mlrd.

m3/metus, esant 30% pigesnėms dujoms.

Norint patenkinti maksimalius Lietuvos gamtinių dujų poreikius 2050 metais tik iš pagrindinių tiekimo šaltinių (SGD terminalo ir Rusijos), SGD terminalą galima būtų apkrauti pilna galia, o iš Rusijos (kartu su Kaliningrado srities maitinimu) imti 28,98 mln. m

3 per parą. Slėgiai visame dujotiekyje būtų leistinose ribose, o pagrindiniame aukšto

slėgio dujotiekyje – virš 35 barų.

Žiemos maksimalių apkrovų metu, gaunant maksimaliai galimą (pagal dujotiekio pralaidumą) maitinimą iš Latvijos dujų saugyklos, tiekimą iš Rusijos galima būtų sumažinti iki 24 mln. m3

per parą.

Siekiant užtikrinti suskystintų gamtinių dujų terminalo panaudojimo pilna galia galimybes, Klaipėda-Kuršėnai atkarpoje reikia nutiesti papildomą 500 mm skerspjūvio dujotiekį. Investicijos šio dujotiekio nutiesimui vertinamos ~143 mln. Lt.

Ekonomiškai priimtiniausiomis sąlygomis užtikrinti gamtinių dujų tiekimo

lankstumą, sąlygojamą sezoninių vartojimo svyravimų, o taip pat ekstremaliais šalies

energetinį saugumą užtikrinančiais atvejais. Žvelgiant į artimesnę 2030 metų perspektyvą, gamtinėmis dujomis, net ir daugiausiai dujų reikalaujančiais scenarijais, galima būtų beveik pilnai apsirūpinti per SGD terminalą. Tiesa, šiuo atveju AB „Achema“ poreikius gali tekti mažinti iki minimalių. Taip pat gali būti problemų žiemos maksimalių apkrovų metu, kada terminalo ir jungties Latvijos dujų saugykla-Lietuva pralaidumai būtų nepakankami momentinių dujų poreikių patenkinimui. Tačiau pagal suvartojamų dujų apimtis terminalo pajėgumas būtų pakankamas.

Tuo atveju, jei gamtinių dujų tiekimas per terminalą vyktų pastoviu režimu, net ir vidutinių žiemos apkrovų metu gali reikti papildomų tiekėjų paslaugų. Tačiau, jei

36

terminalo apkrovą pikinių apkrovų laikotarpiu galima būtų padidinti (jei tai leistų sutartys su dujų tiekėjais), 2030 metais gamtinėmis dujomis iš esmės galima apsirūpinti per terminalą. Šiuo atveju, siekiant dujų importo terminalo darbą metų bėgyje palaikyti pastovų, reikėtų turėti galimybę dujų saugykloje saugoti ~600 mln. m3

dujų. Tai gali būti realizuota sudarant atitinkamas sutartis su Latvijos gamtinių dujų saugykla arba įsirengiant nuosavą saugyklą. Žinoma, turint lankstesnes dujų tiekimo sutartis, suteikiančias teisę dujų importą keisti pagal poreikius, dujų saugyklos poreikis galėtų atitinkamai mažėti, bet tai turėtų būti pagrindžiama kaštų/naudos analize.

Dujų tiekimo lankstumo užtikrinimo sumetimais reikia baigti Syderių potencialios gamtinių dujų saugyklos žvalgymo darbus, išsiaiškinti gamtinių dujų saugojimo Latvijos Inčiukalnio dujų saugykloje galimybes ir sąlygas ir galutinai apsispręsti dėl dujų saugojimo alternatyvų panaudojimo.

Turint galimybę dujų saugykloje laikyti papildomas dujų atsargas, galima lengviau reaguoti į būtinybę nuo elektros energijos importo pereiti į elektros energijos generavimą. Tuo atveju, jei realizuojamas “lankstus nebranduolinis scenarijus”, bet elektros energijos importo sąlygos yra palankios, siekiant užtikrinti pastovų dujų importo terminalo darbą dujų saugykloje tektų laikyti apie 400 mln.m3

dujų. Tačiau turint galimybę saugykloje laikyti didesnį dujų kiekį jas galima būtų panaudoti papildomam dujų tiekimui užtikrinti, jei staiga nuo elektros energijos importo tektų pereiti prie vietinės gamybos. Papildomas

dujų poreikis priklausytų nuo to, kada tas perėjimas prie vietinės elektros energijos gamybos galėtų būti reikalingas.

Tuo atveju, jei perėjimas prie vietinės elektros energijos generacijos būtų reikalingas prieš prasidedant šildymo sezonui ir papildomą dujų tiekimą būtų būtina užtikrinti per visą šildymo sezoną, dujų saugykloje papildomai reikėtų laikyti apie 700 mln. m

3 dujų. Jeigu dujų tiekimo padidinimo klausimus galima būtų išspręsti per du

šalčiausius mėnesius – papildomas saugykloje saugomas dujų kiekis neviršytų 300 mln. m

3. Esant tokiai situacijai ir AB “Achema” poreikius sumažinus iki minimalių, papildomam dujų tiekimui viso šildymo sezono metu iš dujų saugyklos papildomai reikėtų paimti apie 440 mln. m

3 dujų. Dviejų šalčiausių mėnesių laikotarpiui užtektų 210 mln. m3

dujų, o turint galimybę tokiu ekstremaliu atveju nutraukti dujų tiekimą AB “Achema”, dujų saugykloje papildomai reikėtų laikyti apie 200 mln. m3

dujų, kurių užtektų papildomam dujų tiekimui per visą šildymo sezoną. Taigi su papildomais 200 mln. m

3

dujų (saugykloje iš viso būtų apie 600 mln. m3 dujų), galimų patiekti iš dujų saugyklos,

ekstremalią situaciją ribiniu atveju galima suvaldyti per visą šildymo sezoną, o per 6 mėnesius galima būtų rasti galimybę patiekti papildomus dujų kiekius. Jei tiekimo padidinimo sutarčių sudarymui 6 mėn. laiko vis tik neužtektų, papildomus per terminalą tiekiamų dujų kiekius galima laikinai naudoti, užuot juos nukreipus į saugyklą. Čia taip pat reikia priminti, kad dujų turbinų pagrindu veikiančios elektrinės gali naudoti ir kitą kurą – dyzeliną. Tai švelnintų tokios ekstremalios situacijos suvaldymą.

Nagrinėtas atvejis yra ekstremalus perėjimas nuo elektros energijos importo į elektros energijos vietinę gamybą. Praktikoje tokie procesai turėtų vykti palaipsniui ir prie

37

kintančių dujų poreikių galima palengva prisitaikyti. Tačiau šis ekstremalus atvejis rodo pakankamą “lankstaus nebranduolinio scenarijaus” gyvybingumą.

Atlikti skalūninių dujų paieškos Lietuvos teritorijoje darbus, siekiant įvertinti

turimų dujų išteklius ir parengti jų panaudojimo strategiją. Remiantis preliminariais

vertinimais, Lietuvos pietvakarinėje dalyje gali būti iki 500 mlrd. m3 skalūninių dujų.

Manoma, kad techniškai apie 20% jų galima būtų išgauti ir panaudoti šalies poreikių

tenkinimui. Vietinis gamtinių dujų tiekimas mažintų priklausomybę nuo importuojamų

gamtinių dujų, sudarytų palankesnes sąlygas derybose dėl importuojamų dujų kainų, didintų dujų tiekimo patikimumą. Atsižvelgiant į tai, Lietuva skatins skalūninių dujų žvalgybą ir ekonomiškai pagrįstą, su šalies strateginiais interesais ir aplinkosaugos principais suderintą skalūninių dujų gavybą. Vykdant skalūninių dujų žvalgybą ir gavybą bus užtikrinti valstybės, žemės savininkų, bendruomenių ir šią veiklą vykdysiančių kompanijų interesai.

Remti Europos Sąjungos siekius sukurti vieningą dujų rinką ir, esant

ekonomiškai pateisinamoms sąlygoms, prisidėti prie tam tikslui reikalingų

infrastruktūros projektų įgyvendinimo. Bendros Europos Sąjungos dujų rinkos kūrimui ir

atskirų regionų energetinio saugumo užtikrinimui svarbi yra jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių. Dujų jungtis su Lenkija yra svarbi regioninių požiūriu, leidžianti sujungti Baltijos valstybių dujų tiekimo sistemas su Lenkijos, o tuo pačiu metu ir su

Vakarų Europos dujų tiekimo sistema. Ji yra sudėtinė jungties Vakarų Europa – Suomija

dalis. Tiesa, Lietuva šio dujotiekio teikiamais privalumais galėtų pasinaudoti tik esant techniniams dujotiekio Minskas – Jauniūnai sutrikimams, arba esant reversiniam dujų tiekimui iš Vakarų Europos. Lietuva rems Europos Sąjungos iniciatyvą realizuojant šį infrastruktūros projektą, tačiau, atsižvelgiant į ribotas šio dujotiekio panaudojimo galimybes, kruopščiai vertins dalyvavimo projekte sąlygas ir galimą finansinį įnašą.

XVIII. DEGALŲ SEKTORIUS

Situacijos apžvalga. Naftos produktai užima didelę dalį (30,8 %) šalies pirminės

energijos balanse – 2012 metais jų, įskaitant biodegalus, sunaudota 2,6 mln. tne. Lietuva turi vienintelę Baltijos šalių regione naftos perdirbimo gamyklą, kurios metinis pajėgumas 10–11 mln. t, naftos importo ir eksporto per Baltijos jūrą terminalą, kurio pajėgumai lygūs

atitinkamai 6,1 ir 8 mln. t per metus, ir vieną moderniausių regione naftos produktų reversinį terminalą Klaipėdoje, kurio metinis pajėgumas 7,1 mln. t. Dabartiniu metu

Lietuva turi visas technines galimybes importuoti naftą ir naftos produktus iš įvairių šalių, diversifikavo naftos produktų tiekimo galimybes ir techniškai yra apsaugota nuo galimų tiekimo iš kurios nors vienos šalies sutrikimų. Naftos produktų poreikiams tenkinti Lietuva turi pakankamai transportavimo, perdirbimo, saugojimo ir paskirstymo pajėgumų.

Galutinės naftos produktų sąnaudos 2000-2008 metais augo vidutiniškai 4,3 % per metus, tačiau 2009 metais sumažėjo 18,1 % ir šiems tikslams sunaudojamų naftos produktų kiekis 2000-2012 metais augo vidutiniškai 1,5 % per metus. Šių sąnaudų pokyčius didžiąja dalimi lėmė transporto sektorius, kurio dalis bendrame naftos produktų

38

balanse padidėjo nuo 47 % 2000 metais iki 60 % 2012 metais. Pramonėje naftos produktų suvartojimas per 12 metų sumažėjo 5,5 karto, paslaugų sektoriuje 4 kartus, statyboje 1,4 karto, namų ūkiuose 1,3 karto. Tik transporto sektoriuje padidėjo 41 % ir žemės ūkyje 24 %.

Naftos produktų vartojimas energetikos sektoriuje ilgą laiką turėjo itin didelę reikšmę, ypač tuose miestuose, kuriems nebuvo tiekiamos gamtinės dujos. Nors didelė dalis esamų energijos transformavimo pajėgumų yra pritaikyti gamtinėms dujoms ir mazutui, realus naftos produktų vartojimas smarkiai priklauso nuo ekonominių sąlygų (ribinių sąnaudų energiją gaminant iš skirtingo kuro rūšių) bei taršos ribojimų. Pastaruoju metu besiklostančios tendencijos lemia (tai rodo ir skaičiavimų rezultatai) vis platesnį biokuro naudojimą šilumos ir elektros gamyboje baziniu režimu, gamtinių dujų naudojimą pikiniams poreikiams tenkinti. Mazuto, anksčiau naudoto dar ir kaip rezervinio kuro, reikšmė mažėja dar ir dėl didelių pastoviųjų išlaidų, susijusių su mazuto ūkio išlaikymu. Stebimos tendencijos kaip rezervinį kurą energetikos sektoriuje naudoti brangesnius, tačiau neturinčius tokių didelių pastoviųjų sąnaudų, lengvuosius naftos produktus. Iš esmės naftos produktai energijos transformavimo sektoriuje išlieka reikšmingi Mažeikių elektrinėje ir kaip rezervinis kuras.

Bendrame visoms reikmėms sunaudojamų naftos produktų balanse ženkli dalis tenka energetikos sektoriui ir konkrečiai naftos perdirbimo įmonės technologinėms reikmėms. Čia sudeginamos nesuskystintos naftos dujos, naftos koksas ir didžioji dalis šalyje suvartojamo mazuto. Apie 7-8 % naftos produktų suvartojama neenergetinėms reikmėms.

Aukštos naftos ir jos produktų kainos bei ES politika, skatinanti šalis nares mažinti priklausomybę nuo naftos importo, sudaro palankias sąlygas biodegalų gamybai didinti.

Biodegalų gamybos plėtra leistų padidinti Lietuvos energetinį saugumą, sumažinti neigiamą transporto sektoriaus poveikį aplinkai ir sudarytų galimybę sukurti naujų darbo vietų. Biodegalų indėlį, remiantis ES direktyvos 2009/28/EB nuostatomis, apibūdina

transporte sunaudotų biodegalų santykis su kelių transportui sunaudojamo automobilių benzino ir dyzelino kiekiu. Šis rodiklis 2011 ir 2012 metais buvo lygus atitinkamai 3,7 ir 4,6 %.

Lietuvos naftos ir naftos produktų tiekimo sistemos perspektyvinei raidai įtaką darys transporto sistemos kaitos tendencijos, globalūs pokyčiai ir į juos reaguojant Europos Sąjungos šalių narių priimamas teisinis reguliavimas. Su klimato kaita susijusi politika, dideli naftos ir jos produktų kainų svyravimai, naftos išteklių koncentracija

nestabiliuose pasaulio regionuose verčia ieškoti alternatyvų tradiciniam apsirūpinimui šiais ištekliais. Europos Komisijos parengtoje Baltojoje knygoje „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu

grindžiamos transporto sistemos kūrimas“ be kita ko keliamas tikslas neribojant judumo sumažinti transporto išmetamųjų teršalų apimtis 60 %. Minėtoje Baltojoje knygoje tarp konkurencingos ir efektyvaus išteklių naudojimo transporto sistemos tikslų numatyta iki

2030 metų dvigubai sumažinti įprastiniu kuru varomų automobilių naudojimą miestuose, o

39

iki 2050 metų pasiekti, kad miestuose jų nebeliktų; iki 2030 m. pasiekti, kad vykdant

miestų logistikos veiklą didžiuosiuose urbanistiniuose centruose anglies dvideginis iš esmės nebūtų išmetamas, o kartu sumažėtų ir kitų kenksmingų teršalų išmetimų apimtys. Panašūs tikslai keliami ir kituose transporto subsektoriuose, kurie šiuo metu yra pagrįsti naftos produktais, didelis dėmesys skiriamas daugiarūšio vežimo logistikos grandinių veiklos optimizavimui, įskaitant platesnį efektyviau išteklius naudojančio transporto rūšių naudojimą, informacinių sistemų ir rinkos paskatų taikymą.

Atsižvelgiant į tai, kad ES Komisija nenumato nustatyti naujų atsinaujinančios energijos ar šiltnamio emisijas sukeliančių dujų išmetimo intensyvumo tikslinių rodiklių kurui transporto sektoriuje ar kituose subsektoriuose po 2020 m., manytina, kad

apsirūpinimas nafta ir naftos produktais privalo išlaikyti tam tikrą lankstumą, leidžiantį prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, ir būti orientuotas ne tiek į apsirūpinimą būtent naftos produktais, kiek į transporto ir kitas paslaugas, kurioms šiuo metu tenka didžioji sunaudojamų naftos produktų dalis. Strateginės naftos ir naftos produktų tiekimo sistemos

perspektyvinės raidos kryptys turi atspindėti tokius tikslus kaip diversifikuotas apsirūpinimas naftos produktais ir jų alternatyvomis, nuosekliai mažinant iškastinio kuro naudojimą, energijos vartojimo efektyvumo transporto sektoriuje didėjimas ir žalos aplinkai mažinimas.

Vizija. Lanksčiai prisitaikant prie globalios situacijos, diversifikuojant naftos

produktų ir jų alternatyvų tiekimo šaltinius, plėtojant vietinę gamybą, kompleksiškai

vystant šalies transporto sistemą, užtikrinamos Lietuvos vartotojų galimybės apsirūpinti

degalais už konkurencingą kainą ir minimizuojamas neigiamas poveikis aplinkai.

Uždaviniai:

· Diversifikuoto naftos produktų ir jų alternatyvų tiekimo užtikrinimas;

· Vietinių išteklių panaudojimas tradicinių ir alternatyvių degalų gamybai;

· Darnaus transporto strategijos parengimas ir įgyvendinimas.

Diversifikuoto naftos produktų ir jų alternatyvų tiekimo užtikrinimas.

Apsirūpinimas Lietuvoje išgaunama žalia nafta šiuo metu galimas tik labai ribotu mastu (2012 metais išgauta tik 104,6 ktne žalios naftos), todėl naftos ir naftos produktų srityje bus išlaikomos diversifikuoto tiekimo galimybes. Importo šaltinius lemia situacija rinkoje, tačiau galimybė rinktis tiekėją didina ne tik derybines galias, bet ir šalies energetinį saugumą.

Degalų tiekimo diversifikavimas bus užtikrinamas skirtinguose lygiuose, pradedant nuo žalios naftos tiekimo perdirbimo gamyklai iš skirtingų šaltinių užtikrinimo per naftos terminalą ir baigiant konkurencijos mažmeninėje degalų rinkoje užtikrinimu.

Valstybės politika naftos produktų ir biodegalų sektoriuje bus orientuota į patikimą ir saugų apsirūpinimą šiais produktais. Laikantis bendrųjų verslo reguliavimo principų,

40

bus užtikrinamos skaidrios ir nediskriminuojančios konkurencijos sąlygos naftos produktų ir biodegalų rinkoje, vykdomas degalų kainų monitoringas.

Nors valstybė turi ribotas galimybes daryti pakeitimus akcizų iškastiniam kurui politikoje dėl bendro ES reglamentavimo ir ES nepriklausančių šalių kaimynystės, bus orientuojamasi ne tik į valstybės biudžeto pajamų surinkimą, bet ir į efektyvumo, aplinkosaugos, darnios plėtros ir energetinio saugumo siekius.

Vietinių išteklių panaudojimas tradicinių ir alternatyvių degalų gamybai.

Sprendžiant apsirūpinimo tradiciniais angliavandeniliais problemas, ilgesnio laikotarpio

perspektyvoje svarbu išanalizuoti galimybes plėsti naftos gamybą šalyje, taip pat ir tokių angliavandenilių kaip skalūninės naftos ir dujų išgavimo galimybes, atidžiai kontroliuojant poveikį aplinkai, žmonių sveikatai ir ekonominiams šalies interesams.

Nors numatoma atsisakyti valstybės paramos pirmos kartos (maistinės kilmės) biodegalams, šių biodegalų gamyba artimiausiu metu išliks svarbia Lietuvos ūkio sudedamąja dalimi tiek dėl jau įdiegtų gamybinių pajėgumų ir pažangių technologijų, tiek ir dėl jų teikiamos alternatyvių naftos produktams degalų pasiūlos. Bus orientuojamasi ir į kitų alternatyvių degalų plėtrą, derinamą su technine pažanga ir didėjančiomis techninėmis galimybėmis juos naudoti transporto priemonėse. Alternatyvių degalų plėtra leistų sumažinti ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus, ir priklausomybę nuo importuojamų naftos išteklių, tačiau ji taip pat privalo būti grindžiama ilgalaike socialine ir ekonomine nauda.

Darnaus transporto strategijos parengimas. Reikšmingiausiame naftos produktus vartojančiame sektoriuje – transporte – reikalingi kompleksiniai sprendimai. Būtina, kad šalies darnios transporto plėtros strategija atsižvelgtų į energetikoje keliamus tikslus mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, didinti energijos vartojimo

efektyvumą transporto sektoriuje, mažinti taršą, neribojant judumo. Siekiant šių tikslų, kartu su tiesiogiai su transporto sistema susijusiais tikslais, tokiais kaip triukšmo bei nuostolių dėl spūsčių mažinimas, eismo saugumo didinimas, naudotinos valstybės skatinimo priemonės, kurios padėtų siųsti minėtus tikslus atspindinčius signalus vartotojams.

Atskiroms alternatyvių degalų rūšims, kaip antai elektros energijai arba dujiniams degalams, plisti yra reikalinga atitinkama infrastruktūra. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva turi ribotas galimybes daryti įtaką transporto priemonių gamybos pramonei ir konkretiems degalams pritaikytų transporto priemonių plitimui, reikalingos infrastruktūros plėtra bus vykdoma nuosekliai ir derinant su alternatyvių degalų infrastruktūros problemų sprendimu Europos Sąjungos mastu.

41

XIX. ENERGIJOS TIEKIMO STRATEGINIO PATIKIMUMO DIDINIMAS

Energetinis saugumas, apimantis energetikos sistemos gebėjimą užtikrinti fizinį energijos prieinamumą, priimtinas kainas ir atsparumą galimoms grėsmėms, yra vienas iš svarbiausių Lietuvos energetikos politikos prioritetų. Šalies energetinio saugumo užtikrinimas atspindės visuomenės lūkesčius ir bus nukreiptas ne vien į atskirų apsirūpinimo energija būdų plėtrą, bet į vartotojams patiekiamų energijos išteklių kainos mažinimą ir energijos tiekimo patikimumo didinimą.

Naftos sektorius. Naftos produktai užima didelę dalį (30,8 %) šalies pirminės energijos balanse – 2012 m. jų, įskaitant biodegalus, sunaudota 2,6 mln. tne. Lietuva turi

vienintelę Baltijos šalių regione naftos perdirbimo gamyklą, naftos importo ir eksporto per Baltijos jūrą terminalą ir vieną moderniausių regione naftos produktų reversinį terminalą Klaipėdoje. Dabartiniu metu Lietuva turi visas technines galimybes importuoti naftą ir naftos produktus iš įvairių šalių, diversifikavo naftos produktų tiekimo galimybes ir techniškai yra apsaugota nuo galimų tiekimo iš kurios nors vienos šalies sutrikimų. Naftos produktų poreikiams tenkinti Lietuva turi pakankamai transportavimo, perdirbimo,

saugojimo ir paskirstymo pajėgumų. Mažmeninėje rinkoje veikia pakankamas dalyvių skaičius, galintis užtikrinti konkurencinės rinkos veikimą. Šiuo metu naftos sektoriuje nėra poreikio diegti kokias nors papildomas technines energetinį saugumą didinančias priemones, tačiau, nepamirštant ekonominių faktorių, tikslinga plėsti naftos ir jos produktų tiekėjų įvairovę.

Dujų sektorius. Lietuvos teritorijoje gamtinių dujų šiuo metu nėra išgaunama. Tačiau reikia atlikti žvalgymo darbus ir išsiaiškinti skalūninių dujų išgavimo ir panaudojimo galimybes. Gamtinės dujos yra tiekiamos iš vieno fizinio šaltinio. Situacijai nepalankią įtaką daro tai, kad tiekimas vykdomas iš ne ES priklausančios šalies, veikiančios ne pagal ES taisykles. Šiuo metu gamtinių dujų vamzdynais Lietuva yra sujungta su Baltarusija (pralaidumas 31200 tūkst. m3

per parą), Latvija (pralaidumas 6480 tūkst. m3

per parą) ir Kaliningrado sritimi (10200 tūkst. m3 per parą tik į Kaliningrado

pusę). Nors yra užtikrintas pakankamas gamtinių dujų tiekimo vamzdyno pralaidumas net esant maksimaliems poreikiams, atsižvelgiant į tai, kad dujos tiekiamos vieninteliu vamzdžiu Jamalas-Europa iš vieno tiekėjo, gali iškilti tiek techninio, tiek ekonominio tiekimo saugumo ir patikimumo problemų. Situaciją sunkina ir Lietuvos centralizuotai tiekiamos šilumos sektoriaus išliekanti stipri priklausomybė nuo šio kuro. Problemą turėtų sumažinti 2014 metų pabaigoje planuojamas baigti statyti SGD importo terminalas Klaipėdoje. SGD terminalo išdujinimo pajėgumas – 5520 tūkst. m3

per parą (išplėtus dujotiekius– 11040 tūkst. m3

per parą). 2016 metais, praplėtus vamzdyną Klaipėda-

Kuršėnai, atsiras galimybė iš šio terminalo patiekti 11040 tūkst. m3 per parą. Pastačius

SGD terminalą, padidės ne tik techninis tiekiamų gamtinių dujų saugumas ir patikimumas, bet tai įtakos ir ekonominį tiekimo saugumą: atsiradus alternatyviam tiekėjui, galinčiam patenkinti žymią gamtinių dujų poreikio dalį, šiandien Lietuvai teikiantis dujas AB „Gazprom“ nebeteks galimybės vienašališkai nustatinėti kainų ir galimai piktnaudžiauti monopoline padėtimi. Atsiradus galimybei gamtines dujas pirkti pasaulinėje SGD rinkoje, tiekiamų gamtinių dujų kainodara taps skaidresne. Siekiant pilnai išnaudoti SGD

42

terminalo teikiamus privalumus, būtina pilnai įgyvendinti trečiąjį energetikos paketą ir atskirti gamtinių dujų tiekimą nuo perdavimo.

Techninį tiekimo patikimumą galėtų padidinti ir planuojama pastatyti 2,3 mlrd. m3

per metus pralaidumo jungtis su Lenkija. Lietuva šiuo metu neturi gamtinių dujų saugyklos. Klaipėdoje pastačius SGD terminalą su saugyklomis ir atsiradus alternatyviems tiekėjams, dujų rezervo problema sušvelnės. Techninį gamtinių dujų tiekimo saugumą ir patikimumą galėtų padidinti nuosava gamtinių dujų saugykla arba dujų saugojimo

galimybės Latvijos Inčiukalnio dujų saugykloje. Turint galimybę saugoti 400-600 mln.m3

gamtinių dujų, vien iš pastoviu režimu dirbančio SGD terminalo galėtume aprūpinti šalies vartotojus gamtinėmis dujomis iki 2030 metų, net ir keldami aukštus reikalavimus

energetiniam saugumui ir neturėdami branduolinės elektrinės. Lankstesnis gamtinių dujų tiekimas per SGD terminalą (leidžiantis reaguoti į dujų vartojimo svyravimus) dujų saugyklos poreikius mažintų.

Elektros energetikos sektorius. 2009 metų pabaigoje nutraukus II-ojo Ignalinos

atominės elektrinės bloko eksploataciją ir praradus pagrindinį elektros energijos gamintoją šalyje, Lietuvos elektros energetikos sistema iš eksportuojančios virto importuojančia ir šiuo metu importuoja apie 60 % suvartojamos elektros energijos. Situaciją blogina ir tai, kad didžioji elektros energijos dalis yra importuojama iš vieno elektros energijos tiekėjo iš trečiosios šalies - Rusijos Federacijos.

Lietuvoje instaliuota elektrinių galia 2012 metais buvo 4370 MW, atsižvelgiant į maksimalią 2012 metais pareikalautą galią 1715 MW, techniniam tiekimo patikimumui užtikrinti yra pakankama. Problemos pasireiškia vertinant ekonominį aspektą – ženkli šių galių dalis yra kondensacinės ir termofikacinės jėgainės, naudojančios brangias gamtines

dujas ir nepajėgios pagaminti energijos konkurencinga kaina. To pasėkoje didžioji dalis iš šalyje suvartojamos elektros energijos yra pigesnis importas. Vertinant šią situaciją energetinio saugumo ir patikimumo aspektu siūlytinos kelios alternatyvos:

· Elektros linijų į kaimynines sistemas tiesimas (importo galimybių didinimas). Šiuo metu vykdomi NordBalt ir LitPol Link projektai iš esmės padidins tiek techninį, tiek ekonominį elektros energijos tiekimo patikimumą. Papildoma galimybė importuoti elektros energiją 1700 MW galia, išsaugant esamas jungtis su IPS/UPS sistema, suteiktų Lietuvai galimybę, esant būtinybei, pilnai apsirūpinti elektros energija.

· Vietinė konkurencinga ir vietos bei kuro šaltinių prasme diversifikuota elektros energijos gamyba, energetinio saugumo ir patikimumo kontekste

privalo vaidinti svarbų vaidmenį. Vietinė gamyba privalo gebėti savarankiškai konkuruoti elektros rinkoje. Vystant kogeneracines biomasės/biodujų jėgaines ten, kur egzistuoja pakankamas šilumos poreikis ir/ar yra palanki geografinė padėtis, būtų galima padidinti energetinį saugumą (šaltinių diversifikacija), nedidinant elektros/šilumos kainos galutiniam vartotojui (išlaikomos abi

energetinio saugumo sąlygos).

43

· Siekiant papildomo saugumo garantijų, galima laikyti instaliuotas ir darbui

parengtas elektrinių galias. Tam tikslui galima panaudoti šiuo metu

egzistuojantį elektrinių parką. Pasibaigus esamų elektrinių tarnavimo laikui, o taip pat augant poreikiui didinti vietinės elektros energijos gamybos apimtis (dėl fizinių importo ribojimų ar augančių elektros kainų) šių elektrinių parką reiks atnaujinti. Elektrinių atnaujinimo tempas, apimtys ir technologijų tipas priklausys nuo vietos ir išorės sąlygų ir bus parenkami vadovaujantis kaštų-

naudos analizės rezultatais. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos tai galėtų būti efektyviosios dujinės termofikacinės elektrinės, pirmiausia mažos variklinės, dengiančios nedidelių centralizuoto šilumos tiekimo sistemų bazinius ir iš dalies šildymo sezono šilumos poreikius, taip pat vidutinio dydžio dujų turbinų pagrindu veikiančios termofikacinės elektrinės didesniuose šalies miestuose, kurios, esant reikalui gaminti elektros energiją, laikinai pakeistų vandens šildymo katilus, o taip pat galėtų būti naudojamos rezervinių paslaugų teikimui. Tačiau šių elektrinių išlaikymui būtų reikalingos valstybės dotacijos.

· Vėjo elektrinės galėtų būti viena iš pigiausių alternatyvų, prisidedančių prie vietinės elektros energijos gamybos apimčių didinimo ir šalies energetinio saugumo didinimo. Joms taip pat būtų reikalingos dotacijos, tačiau jos realiai gamintų vietinę elektros energiją, nors kartu didintų ir rezervinių galių poreikį. Jų darbą matomai galima būtų derinti su Kruonio HAE (modernizuotos ar ne, priklausomai nuo poreikių) galimybėmis.

Šilumos sektorius. Šildymo sezonas Lietuvoje vidutiniškai tęsiasi apie 219 dienų per metus. Didelė šilumos vartotojų dalis yra prijungta prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemų. Iki šiol vyraujantis kuras CŠT sistemose buvo gamtinės dujos, šalies mastu sudariusios 68% viso suvartoto kuro. Nuo 2000 metų stebima nuosekli atsinaujinančių energijos išteklių dalies didėjimo tendencija: 2000 metais jie sudarė vos 2% viso suvartoto kuro, kai 2012 metais šis kiekis išaugo iki 27,2%. Nepaisant šio spartaus augimo, gamtinių dujų vyravimas išlieka viena pagrindinių saugumo ir patikimumo grėsmių šilumos tiekimo sektoriuje.

Patraukliausias energetinio saugumo didinimo būdas šilumos sektoriuje –biomasę deginančių įrenginių dalies didinimas, didelio šilumos poreikio taškuose įvedant biokuro/atliekų deginimo įrenginius (techninio saugumo dimensija, pasireiškianti per pirminių energetinių išteklių diversifikavimą). Naudojant vietinį kurą, tiekiamą konkurencinės rinkos sąlygomis, ir esant pakankamai dideliam tiekėjų skaičiui, galima

sumažinti tiekimo grandinės riziką būdingą gamtinėms dujoms. Atsižvelgiant į esamas ir prognozuojamas biokuro kainas, darytina išvada, kad šis būdas užtikrintų ir ekonominę energetinio saugumo dimensiją. Biokuras ir komunalinės atliekos yra patraukliausia

alternatyva bazinio ir pusiau pikinio šilumos poreikio užtikrinimui. Tačiau čia iškyla grėsmė iš dominuojančio gamtinių dujų kuro pereiti prie biomasės dominavimo. Tai ypač aktualu atsižvelgiant į ryškėjančias biomasės rinkos koncentracijos tendencijas.

Viena iš CŠT sektoriaus techninio tiekimo saugumo silpnųjų vietų – vamzdynai,

kuriems per paskutinius 20 metų nebuvo skirta pakankamai investicijų. Esami vamzdynai

44

yra sudėvėti (tarnavimo trukmės vidurkis jau peržengė 30 metų ribą) ir savo diametrais nebeatitinka šiuolaikinių poreikių (dalis vartotojų atsijungė, dalis naujų vartotojų yra vietose, kur reikalinga vamzdynų plėtra). Siekiant didinti vartotojų aprūpinimą šiluma sistemų patikimumą, būtina skirti pakankamas lėšas šilumos tiekimo sistemos vamzdynų atnaujinimui, o resursų taupymo sumetimais reikia tiesiogiai derinti daugiabučių namų kvartalų modernizavimo ir CŠT vamzdynų atnaujinimo planų rengimą ir įgyvendinimą.

AEI, ypač bekurių technologijų skatinimas, įskaitant decentralizuotą sektorių, taip pat galėtų prisidėti prie iškastinio kuro vartojimo šalyje mažėjimo ir padidintų šalies energetinį saugumą.

XX. ENERGIJOS VARTOJIMO EFEKTYVUMO DIDINIMAS

Energijos vartojimo efektyvumas yra vienas iš strateginių šalies tikslų. Energijos intensyvumas, apibrėžiamas kaip pirminės energijos sąnaudų (įvertintų energijos vienetais) santykis su šalyje sukurtu BVP (apskaičiuotu palyginamosiomis kainomis nacionaline valiuta ar bendrąja valiuta), nuosekliai mažėjo ir 2012 metais buvo lygus 88,1 kgne/tūkst. litų, arba buvo 64,4 % mažesnis nei 2000 metais. Esminį pirminės energijos intensyvumo sumažėjimą per pastaruosius trejus metus lėmė tai, kad, uždarius Ignalinos AE, labai mažai pirminės energijos išteklių suvartojama elektros energijai gaminti. Jei ateityje dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, siekiant sustiprinti energetinį saugumą, padidėtų elektros energijos gamyba šalies elektrinėse deginant gamtines dujas ar kitą iškastinį kurą, atitinkamai didėtų ir pirminės energijos intensyvumas.

Pirminės energijos intensyvumo rodiklis apibūdina bendrą visų energijos išteklių vartojimo efektyvumą visose grandyse, pradedant jų gavyba, transformavimu, perdavimu, paskirstymu ir baigiant suvartojimu galutinių vartotojų įrenginiuose. Šio rodiklio kaita atspindi faktinius energijos vartojimo efektyvumo šalyje pokyčius. Tačiau lyginamajai analizei su kitų šalių energijos intensyvumo rodikliais Lietuvoje, taip pat ir kitose šalyse, sukurtas BVP iš nacionalinių valiutų turi būti perskaičiuojamas eurais (arba JAV doleriais), taikant perkamosios galios pariteto rodiklius. Tokiu būdu apskaičiuotas pirminės energijos intensyvumas Lietuvoje 2011 metais buvo tik 15,5% didesnis nei vidutiniškai ES šalyse. Realus energijos taupymo potencialas yra didesnis ir šiuo metu jį galima efektyviai išnaudoti diegiant energiją taupančias priemones galutinio vartojimo grandyje.

Galutinės energijos intensyvumas, kuris nustatomas visą ūkio šakose suvartotą energiją dalinant iš šalyje sukurto BVP, 2012 metais buvo lygus 57,7 kgne/tūkst. litų. Per 12 metų šis rodiklis sumažėjo 31,5 %, o atskirose ūkio šakose vienam pridėtinės vertės vienetui sukurti 2012 metais energijos suvartota gerokai mažiau nei 2000 metais –

statybos sektoriuje dvigubai mažiau, transporto sektoriuje sumažėjo 57,8%, pramonėje –

45,7%. Didžiausias energijos taupymo potencialas išlieka namų ūkiuose ir paslaugų bei aptarnavimo sektoriuje.

45

Siekiant didinti energijos vartojimo efektyvumą, visose šalies ūkio srityse, visų

pirma pastatuose ir jų inžinerinėse sistemose, įmonių technologiniuose procesuose,

įmonių, įstaigų ir namų ūkio įrenginiuose, centralizuoto šilumos tiekimo sistemose,

transporte, numatoma:

· vykdyti su darnaus vystymosi tikslais suderintą energetikos politiką, įtraukti

energetikos efektyvumą į šalies bendrąją politiką, derinant sektorių veiksmus,

sukuriant ir taikant taupymą skatinantį reguliavimą;

· kompleksiškai atnaujinti daugiabučius gyvenamuosius namus ir rekonstruoti

pastatų viduje esančias šildymo ir karšto vandens sistemas, iki 2025 metų

atnaujinant apie 70 % senos statybos labai daug šilumos suvartojančių

gyvenamųjų daugiabučių, 34 % daug šilumos suvartojančių namų ir apie 16 %

daugiabučių, kurie dabartiniu metu priskiriami mažai šilumos suvartojančių

pastatų grupei, ir taip sutaupant apie 1 TWh šilumos;

· iki 2035 metų atnaujinti visus senos statybos labai daug šilumos

suvartojančius pastatus ir daug šilumos suvartojančių gyvenamųjų namų

grupei priskiriamus pastatus bei apie 75 % mažai šilumos suvartojančių

pastatų, pasiekiant, kad bendras sutaupytos šilumos kiekis padidėtų iki 2,2

TWh;

· įgyvendinant ES direktyvą 2012/17/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo,

atnaujinti visuomeninius pastatus ir kasmet 1,5 % sumažinti šilumos

suvartojimą paslaugų sektoriuje, iki 2025 metų sutaupant 0,3 TWh šilumos, o

iki 2035 metų 0,55 TWh šilumos;

· atnaujinti prie centralizuotų šilumos tiekimo sistemų neprijungtus

gyvenamuosius namus ir visuomeninius pastatus bei modernizuoti esamus

kurą deginančius įrenginius ir pastatų vidaus šildymo sistemas, iki 2025 metų

sutaupant apie 120 tūkst. tne, o iki 2035 metų apie 265 tūkst. tne kuro;

· racionaliai panaudoti ES struktūrinių fondų lėšas daugiabučiams namams bei

visuomeninės paskirties pastatams atnaujinti, didinant jų energetinį

efektyvumą;

· sparčiau plėtoti mažai energijos suvartojančias pramonės šakas, diegti

naujausias ir aplinkai palankias technologijas;

· nuosekliai didinti energijos vartojimo efektyvumą transporto sektoriuje,

atnaujinant automobilių parką, pereinant prie modernaus ir aplinką tausojančio

viešojo transporto, optimizuojant transporto infrastruktūrą;

· įgyvendinti energijos efektyvumą didinančias priemones visose srityse ir

užtikrinti bendrą galutinės energijos intensyvumo sumažinimą apie 18 % iki

2020 metų ir apie 58 % iki 2050 metų.

46

XXI. APLINKOSAUGA

Vienu iš svarbiausių ES energetikos politikos prioritetų yra klimato kaitos stabilizavimas, ženkliai mažinant į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Pagrindinės šiltnamio dujos, išmetamos Lietuvoje, yra anglies dioksidas (CO2),

kurio pagrindinis šaltinis yra kuro deginimo sektorius. 2012 metais kuro deginimo

sektorius sudarė apie 80 % viso Lietuvoje išmetamo anglies dioksido.

Dėl kuro deginimo susidarantis šiltnamio dujų kiekis nuo 1990 metų iki 2012 metų sumažėjo 2,7 karto, t.y. nuo 32,7 Mt CO2 ekv. iki 11,9 Mt CO2 ekv. Per pastaruosius

metus kito ne tik išmetami šiltnamio dujų kiekiai, bet ir jų sektorinė struktūra. Dėl kuro deginimo susidarančių šiltnamio dujų struktūroje 1990 metais energetikos sektorius sudarė 41,7 %, transportas – 23 %, o 2012 metais transporto sektoriaus dalis padidėjo iki 39,1 %, o energetikos sektorius sudarė 38 %. Energetikos sektorius išlieka vienu iš svarbiausių šiltnamio dujų šaltiniu, todėl šiltnamio dujų išmetimų mažinimo priemonių diegimas šiame sektoriuje vaidina ypatingai svarbų vaidmenį.

Pirmojo Kioto protokolo 2008-2012 metų laikotarpio įsipareigojimas sumažinti su kuro deginimu susijusias šiltnamio dujų emisijas 8 %, lyginant su 1990 metų taršos lygiu, Lietuvoje buvo pilnai įgyvendintas, nes šiltnamio dujų emisija 2012 metais sudarė tik 36 % 1990 metų lygio.

Dėl kuro deginimo išmetamų į atmosferą sieros oksidų, azoto oksidų ir kietųjų dalelių kiekis Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo nuo 230 tūkst. t 2000 metais iki 211 tūkst. t 2011 metais. 2000-2011 metų laikotarpiu sieros oksidų (SO2) kiekiai mažėjo sparčiausiai vidutiniškai 2,8 % per metus, azoto oksido (NOx) - 0,1 %, o kietųjų dalelių išmetimai augo vidutiniškai 3 % per metus. Lietuva neviršijo 2010 metų oro teršalų nacionalinių limitų išmetimų, apibrėžtų Geteborgo protokole.

Direktyvos 2010/75/ES reikalavimai įsigaliosiantys nuo 2016 metų sausio 1 d. DKDĮ, kurių galia didesnė nei 50 MW, nepriklausomai nuo naudojamo kuro, reikalaus papildomų investicijų oro taršos mažinimo priemonių įdiegimui. Išmetamo SO2 ir kietųjų dalelių ribinės vertės pagal DKDĮ reikalavimus, deginant gamtines dujas, neturėtų būti viršijamos. Nauji DKDĮ reikalavimai nebus tenkinami dėl NOx ir SO2 bei kietųjų dalelių emisijų normų, deginant mazutą ir kitus naftos produktus.

Prognozuojamas didžiausias išmetamų CO2 emisijų lygis dėl kuro deginimo susidarytų, jei būtų keliami dideli reikalavimai vietinei elektros energijos gamybai. Šiuo atveju CO2 išmetimai 2030 metais siektų 12,4 Mt, 2050 metais - 13,9 Mt. Visagino AE

įvedimas į eksploataciją šiuo atveju sumažintų CO2 išmetimus apie 0,7 Mt. Visų analizuotų energetikos sektoriaus plėtros scenarijų atveju Lietuva neviršytų 2020 metų šiltnamio dujų mažinimo limito, dėl kurio kartu su kitomis ES šalimis susitarė, t.y. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 20 %, lyginant su 1990 metų taršos lygiu. Tačiau nacionaliniai šiltnamio dujų mažinimo limitai būtų viršyti, jeigu tarptautiniu

47

mastu būtų susitarta dėl 2030 metų šiltnamio dujų mažinimo tikslų, susietų su 2005 metų

išmetimų lygiu.

Pagal visus analizuotus energetikos sektoriaus plėtros scenarijus prognozuojamas

SO2 išmetimų augimas vidutiniškai 0,2 % per metus. Tikėtina, kad SO2 išmetimai 2020

metais turėtų pasiekti 2005 metų lygį. Kietųjų dalelių prognozė rodo, kad 2020 metais jų

išmetimai padidėtų apie 40 % lyginant su 2005 metais ir toliau augtų vidutiniškai apie 0,3

% per metus. Visų analizuotų energetikos sektoriaus plėtros scenarijų atveju NOx

išmetimai 2020 metais būtų 5 % mažesni lyginant su 2005 metų lygiu. Visagino AE

įvedimas į eksploataciją, kai būtų keliami dideli reikalavimai energetiniam saugumui,

sumažina NOx emisijas apie 3-4 tūkst. t. Jeigu 2020 metais nustatyti limitai pagal 2012

metų Geteborgo protokolo pakeitimą būtų ratifikuoti, bei siekiant įgyvendinti 2010/75/ES

direktyvos reikalavimus, reikėtų diegti papildomas NOx ir kietųjų dalelių taršos mažinimo

priemones.

Siekiant ilgalaikėje perspektyvoje laikytis tarptautinių aplinkosaugos konvencijų

(JT Bendrosios klimato kaitos ir JT Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų)

įsipareigojimų ir įgyvendinti ES aplinkosaugos direktyvų, sąlygojančių energetikos

sektoriaus raidą, reikalavimus, numatyta:

· tinkamai panaudoti atsinaujinančių energijos išteklių potencialą ir energijos

vartojimo efektyvumo didinimo priemones;

· diegti geriausias prieinamas technologijas ir gamybos būdus energetikos

sektoriuje, siekiant mažinti NOx ir kietųjų dalelių dalelių išmetimus;

· tobulinti išmetimų stebėsenos ir taršos kontrolės sistemas atsižvelgiant į

šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ir ataskaitų teikimo reikalavimus;

· skatinti mokslinius tyrimus ir plėtrą inovatyvių, švarių, energijos vartojimo

efektyvumą didinančių ir atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių

technologijų diegimo ir inovacijų kūrimo srityse;

· stiprinti institucinius pajėgumus, organizuojant energetikos sektoriaus dalyvių

mokymus, užtikrinant informacijos sklaidą bei švietimą klimato kaitos ir oro

taršos mažinimo klausimais.

XXII. RINKOS LIBERALIZAVIMAS IR KAINODARA

Elektros energetikos sektoriuje prekyba elektros energija vyksta pagal

kainodaros mechanizmą, besiremiantį pasiūlos ir paklausos tarpusavio sąryšiu.

Atsižvelgiant į tai, kad didės atsinaujinančių energijos išteklių vartojimo elektros energijai

gaminti apimtis ir kartu didės smulkių, paskirstytų gamintojų skaičius, laukiama teigiamos

įtakos rinkos dalyvių kiekio didėjimui ir viso sektoriaus konkurencingumui.

48

Atsinaujinančių išteklių plėtra vis dar susijusi su paramos teikimu. Atsižvelgiant į ES raidos prioritetines kryptis bei Lietuvos situaciją, parama pirmiausia turi būti nukreipta skatinti smulkių rinkos dalyvių atsiradimą ir plėtrą. Teikiant paramą, technologijos tarpusavyje neturi būti diskriminuojamos, parama turi būti teikiama konkurencijos –

vienpusio aukciono – keliu. Parama taip pat turi skatinanti konkurenciją, galimas paramos

derinys turi būti formuojamas atsižvelgiant į technologijų gyvenimo ciklo stadijas ir technologijos atsiperkamumo situaciją, t.y. atsiperkamumo situacijai gerėjant, parama turi mažėti ir/ar keistis jos deriniai.

Siekiant palengvinti su atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra susijusią mokestinę naštą, 2014-2020 metų ES finansinės perspektyvos lėšas galima panaudoti tiesioginiam VIAP fondo finansavimui. Tam reikėtų įvykdyti VIAP fondo pertvarkymą, kad jame liktų tik tvarių energijos gamybos būdų skatinimas. Tačiau bet kokiu atveju parama rinkos dalyviams turi atitekti konkurencijos keliu, nes tik taip sudaromos

prielaidos ne tik tvariai ir konkurencingai energetikos plėtrai, bet ir kitiems svarbiems šalies strateginiams tikslams įgyvendinti.

Elektros energijos persiuntimo tinklų veiklos reguliavimas vis gilėja, tačiau gerų rezultatų vartotojams tai neatneša – tinklų kaina yra viena brangiausių ES. Kadangi taikomos reguliacinės priemonės norimo rezultato nesąlygoja, jos turėtų būti keičiamos.

Būtina peržiūrėti ir tobulinti ne tik pačias priemones, bet ir numatyti sisteminį problemos sprendimą, pradedant nuo tinklų veiklai keliamų pagrindinių tikslų iškėlimo, tikslus atitinkančių motyvacinių reguliavimo principų suformulavimo ir galiausiai tinkamų konkrečių priemonių parinkimo, atsižvelgiant į gerąją užsienio šalių praktiką bei į Lietuvos specifiką.

Gamtinių dujų rinkoje veikia įprastiniai rinkos mechanizmai, tačiau dėl priklausomybės nuo vienintelio tiekėjo ir su tuo susijusios konkurencijos pasiūlos pusėje trūkumo, rinka veikia nepakankamai efektyviai. Todėl didžiausias Lietuvos siekis turėtų būti rinkos dalyvių skaičiaus, ypač pasiūlos pusėje, didinimas. Tokiu būdu išaugtų konkurencija, padidėtų rinkos efektyvumas ir likvidumas.

Gamtinių dujų transportavimo tinklais veiklos kainodaros reguliavimas susiduria su labai panašiomis problemomis kaip ir elektros energijos persiuntimo atveju. Todėl ir tolesnė gamtinių dujų tinklų kainodaros raida turėtų būti nukreipta į sisteminį problemos sprendimą, kuris sąlygotų skatinančių efektyvią veiklą motyvų sukūrimą, įgyvendinimą bei tinkamą įgyvendinimo priežiūrą.

Šilumos ūkyje, kur vis dar dominuoja vertikaliai integruotos monopolijos, būtina pradėti sektoriaus liberalizaciją, atskirti šilumos gamybos veiklą, paruošti ir įdiegti nediskriminacines prisijungimo prie tinklų taisykles, paruošti ir įdiegti konkurencijos plėtrai tinkamas prekybos taisykles – vienpusį aukcioną, vėliau suteikti galimybes konkurencinėje rinkoje dalyvauti ne tik gamintojams, bet ir vartotojams.

Šilumos sektoriuje taip pat numatoma ženkli atsinaujinančių išteklių panaudojimo plėtra. Su tuo susijusi parama turi būti teikiama remiantis tokiais pačiais principais kaip ir

49

elektros energetikos sektoriuje, t.y. turi būti siekiama skatinti konkurenciją, išlaikomas technologinio neutralumo principas konkuruojant dėl paramos. Formuojant paramos derinį, taip pat būtina atsižvelgti į technologijos gyvenimo ciklo ir atsiperkamumo situacijas – remiamos gali būti tik komercializavimo stadijos nepasiekusios technologijos,

paramos teikimas turi būti vykdomas pretendentams dalyvaujant vienpusiame aukcione.

Kuriant, diegiant ir vykdant aukciono procedūras bei jų priežiūrą tiek šilumos prekyboje, tiek paramos energetikos sektoriuje teikime, ypatingai svarbu užtikrinti ne tik pačių prekybos taisyklių loginį nuoseklumą, bet ir atėjimo bei veikimo rinkoje paprastumą, t.y. kaip įmanoma labiau sumažinti biurokratinius atėjimo į rinką barjerus. Tik suformuojant paprastas, suprantamas ir visiems vienodas atėjimo ir dalyvavimo

rinkoje procedūras, galima tikėtis tokios rinkos patrauklumo ir populiarumo, kas savo ruožtu padeda užtikrinti rinkoje pakankamą konkurencingumo, likvidumo ir veiklos efektyvumo lygį.

Šilumos gamyba tampriai susijusi su prekyba biokuro biržoje. Siekiant principų harmonizavimo, kainos nustatymas biokuro biržoje ateityje turėtų būti transformuotas į įprastinę dvipusio aukciono metu vykdomą prekybą, kurios metu visiems rinkos dalyviams paklausos ir pasiūlos sąveikos pasėkoje nustatoma viena kaina.

Šilumos tinklų kainodaroje gilų reguliavimą turėtų pakeisti sisteminis problemos sprendimas, pradedant nuo tinklų veiklai keliamų pagrindinių tikslų iškėlimo, tikslus atitinkančių motyvacinių reguliavimo principų suformulavimo bei konkrečių priemonių parinkimo atsižvelgiant į gerąją užsienio šalių praktiką bei į Lietuvos specifiką.

XXIII. SPECIALISTŲ RENGIMAS IR MOKSLINIAI TYRIMAI

Būtina parengti valstybinę energetikos specialistų rengimo programą, kurioje reikia numatyti užduotis studijų organizavimo, studijų programų kokybės, studijų institucijų materialinės bazės palaikymui, atsižvelgiant į naujus poreikius ir finansavimo šaltinius.

Vyriausybė turi nustatyti valstybės remiamas paramos priemones bei įsipareigojimus prioritetinėse energetikos mokslinių tyrimų srityse, atsižvelgiant į naujus poreikius ir finansavimo šaltinius, tokiose kaip:

· energetikos sektoriaus perspektyvinės raidos planavimas, energetikos ekonomika;

· elektros energijos tiekimo patikimumo ir kokybės užtikrinimas, elektros energetikos sistemų pažeidžiamumas ir veikimo režimų optimizavimas;

· energetinių įrenginių ir sistemų patikimumas ir ilgaamžiškumas, konstrukcinių medžiagų senėjimas;

· vandenilio energetika;

50

· vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijos;

· paskirstytosios energijos gamybos technologijos.

XXIV. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

Strategijos nuostatoms įgyvendinti Vyriausybė, vadovaudamasi Energetikos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2224) 9 straipsnio 5 dalimi, tvirtina 5 metų Strategijos įgyvendinimo planą ir programas.

Vyriausybė kasmet savo metinėje ataskaitoje (kurios sudedamoji dalis yra nacionalinio saugumo būklės ir plėtros ataskaita) informuoja Seimą apie Strategijos nuostatų įgyvendinimą.

51

Priedas Nr1

NACIONALINĖ ENERGETIKOS STRATEGIJA

INVESTICIJŲ POREIKIS

Priemonė 2014-20 2021-25 2026-30 2031-35 2036-40 2041-45 2046-50

Vandens šildymo katilai 986-1149 77-411 261-760 136-410 135-436 132-539 106-431

Biokuro ir atliekų TE 1496-2413 127-818 325-1401 289-666 282-678 224-996 179-797

Kitos TE 0-944 97-1725 435-2484 245-1024 216-1202 96-1929 77-1544

Branduolinės el. 0-1982 0-7320 n.d. n.d. n.d. n.d. n.d.

Kitos KE 0-53 96-308 478-478 471-471 405-405 141-141 113-113

HE ir HAE 52-55 199-211 709-712 691-703 573-585 103-114 82-91

Vėjo ir saulės el. 0-250 7-270 31-957 3-656 5-876 14-1968 11-1574

Tarpsisteminės elektros jungtys ir perdavimo

tinklai

2160 0-766* n.d. n.d. n.d. n.d. n.d.

Vidutinės ir žemos įtampos elektros tinklai

3500 n.d. n.d. n.d. n.d. n.d. n.d.

Centralizuoto šilumos tiekimo tinklai

1260 n.d. n.d. n.d. n.d. n.d. n.d.

Magistraliniai dujotiekiai 143 n.d. n.d. n.d. n.d. n.d. n.d.

Parama 1147-1285 214-629 301-855 n.d. n.d. n.d. n.d.

Viso 11312-13899 2043-10187 3383-5704 2301-3427 2082-3661 1207-5025 966-4020

*-vertinamos tik investicijos susijusios su Lietuvos EES sinchronizacija su ENTSO-E ir Visagino AE integracija į tinklą.