metrastis 16 1 pradzia · 2021. 3. 9. · atsidūrusį dabartinio kauno ribose. būtent šios...

219KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS 2016/16ISSN 1822-2617 (spausdintas) | ISSN 2335-8734 (internetinis)

http://dx.doi.org/10.7220/2335-8734.16.9

Santrauka. Straipsnyje, remiantis Kauno benediktinių vienuolyno ir jos ūkinių valdų inventorių bei vizitacijų medžiaga, atsklei-džiama šalia Kauno buvusio Petrašiūnų dvarelio padėtis 1639–1842 m., kol šis dvarelis buvo Kauno benediktinių nuosavybė. Tyrime panaudota ankstyviausia išlikusi 1700 m. vienuolyno vizitacijos medžiaga. Analizuojant 1797 m. inventorių, aprašoma, kaip atrodė medinis dvarelis, kaip buvo tvarkomasi jo 20 valakų ūkyje. Aptarta, kaip XVIII a. pabai-goje – XIX a. pradžioje buvo bandoma, pasinaudojus kaduko teise, atimti dvarą iš vienuo-lių. Daugiausia šaltinių duomenų ir inventorių turima apie Petrašiūnų ekonominę padėtį XIX a. pirmojoje pusėje. Tyrimas parodė, kad pačios benediktinės šio ūkio netvarkė, jis buvo nuomojamas. Pagrindinės problemos buvo sąžiningo nuomininko suradimas, dvaro pastatų priežiūra ir ūkio rentabilumo užtikrinimas, santykiai su dvaro kaimynais. Benediktinės dėl įvairių su dvareliu susijusių reikalų dažnai bylinėdavosi teismuose tiek LDK laikais, tiek XIX a., tęsdamos šias bajoriškas bylinėjimosi tradicijas.

Reikšminiai žodžiai: Petrašiūnai, dvaras, Kauno benediktinių vienuolynas.

1624 m. Kauno pa-vieto marša-lo Andriejaus

Skorulskio funduotas Kauno benediktinių vienuolynas įgijo nemenkas valdas dabartinio Kauno teritorijoje. Pats vienuolynas, pastatytas Raginės dvarelio vietoje tarp šv. Mikalojaus kalno ir Neries upės, dovanų gavo Sudvariškių ir Paštuvos palivarkus atokiau nuo Kauno bei Petrašiūnų palivarką šalia Kauno, atsidūrusį dabartinio Kauno ribose. Būtent šios keturios valdos: Raginė, Sudva-riškės, Paštuva ir Petrašiūnai,1 išliko pagrindiniu benediktinių vienuolyno turtu iki XIX a., padėjo materialinį pagrindą vienuolyno egzistavimui.

Šaltinių apie Petrašiūnus išliko labai nedaug ir jie galėtinai skurdūs, ypač menka informacija, atspindinti XVII–XVIII a. Petrašiūnų palivarko padėtį. Petrašiūnų palivarko dokumentai saugoti benediktinių archyve, buvo

1 Žr. plačiau: V. Kamuntavičienė, Kauno benediktinių vienuolyno fundacija, Lietuvos istorijos metraštis, 2012/2, Vilnius, 2013, p. 23–39; V. Kamuntavičienė, Pirmoji Kauno benediktinių abatė Ona Eufemija Skorulskytė, Darbai ir dienos, 2014, nr. 61, p. 191–211.

vaida KAMUNtAvIČIENĖVytauto Didžiojo universitetas

Kauno benediktinių Petrašiūnų dvarelis 1639–1842 m.

StraipSniai

220 KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS

jų registras2, tačiau mūsų laikų jie nepasiekė. Truputį informacijos apie pali-varką suteikė 1700 m. lakoniška Kauno benediktinių vienuolyno vizitacijos medžiaga3. Pagrindiniai darbo šaltiniai – išsamus 1797 m. palivarko invento-rius, sudarytas Kauno benediktinių vienuolyno vizitacijos metu4, bei 1813 m. vizitacija5. Atskiri pakankamai išsamūs palivarko inventoriai buvo surašyti 1824 m., 1827 m., 1836 m.6. Taip pat pasinaudota vienuolių susirašinėjimo su bažnytine vyresnybe, bylinėjimųsi teismuose ir kt. įvairiais dokumentais. Iš šių šaltinių datų matyti, kad daugiausia duomenų turima apie Petrašiūnų dvarelio padėtį XIX a. pirmojoje pusėje.

Istoriografijoje Petrašiūnų dvaras netyrinėtas, nors tokių objektų tyrimas turėtų būti svarbus ne tik lokalinės istorijos kontekste, bet ir ekonominei šalies raidai pažinti. Kauno benediktinių vienuolyno ekonominė situacija XVIII a. antrojoje pusėje pristatyta Lenkijos istorikės ir benediktinių vienuolės Mał-gorzatos Borkowskos straipsnyje7. Šio tyrimo tikslas – parodyti, kaip atrodė tipiškas pakaunės dvarelis senaisiais laikais, išryškinti su jo egzistavimu susiju-sias problemas, atskleisti dvarelio reikšmę to meto visuomenėje, ypač ekono-miniame jos gyvenime.

Petrašiūnai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais

1848 m. Kauno benediktinių vienuo-lyno aprašyme minima, kad 1639 m. Petrašiūnų palivarką kaip kraitį savo dukrai Kauno benediktinių vienuolei suteikė Kauno žemės teismo teisėjas

2 Petrašiūnų dokumentų registras, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – MAB), f. 38–18, l. 53. Taip pat žr. Benediktinių archyvo dokumentų registras, 1820 m., Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. 696–2–967.

3 Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno vizitacija, 1700 04 07, Krokuvos Čartoriskių biblioteka (toliau – BCz.) 1775, l. 964.

4 Kauno benediktinių bažnyčios ir vienuolyno aprašymas, 1797 m., LVIA, f. 669–2–900, l. 1–36.

5 Kauno benediktinių vienuolyno vizitacija, 1813 09 05, LVIA, f. 694–1–3177, l. 234–237.6 Petrašiūnų palivarko inventorius, 1824 04 23, MAB, f. 38–50, l. 2–8; Petrašiūnų

palivarko inventorius, 1827 04 23, MAB, f. 38–7, l. 1–4; Petrašiūnų palivarko inventorius, 1836 03 01, MAB, f. 38–7, l. 5–9.

7 M. Borkowska OSB, Rachunki benedyktynek kowieńskich, Nasza Przeszłość. Studia z dziejów Kościoła i kultury katolickiej w Polsce, red. ks. Stanisław Rospond CM, Kraków, 2006, t. 106, s. 261–278.

221KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS

Vaida KAMUNTAVIČIENĖ

Dovydas Jonavičius Narovnikas (Narownik)8. Dovanojimo aktas neišliko, tačiau vienuolyno dokumentų registre minima, kad šis užrašymas buvo atliktas 1639 m. sausio 20 d., o Lietuvos vyriausiame tribunole patvirtintas tų pat metų gegužės 13 d., kartu buvo vienuolėms perduotas dovanotos valdos invento-rius9. XIX a. Petrašiūnų palivarko nuosavybę vienuolės grindė Kauno žemės raštininko Dovydo Narovniko fundacija10. D. Narovnikas tas valdas nusipirko iš Aleksandro Stanislovo ir Onos Eliaševičiūtės Laudborų11. Liko nežinomas D. Narovniko dukters vardas, o jos vienuolinių įžadų lapas neišliko. D. Narov-nikas kartu su Vilniaus oficiolu ir dekanu Vaitiekumi Zabinskiu (Zabinski) ir kitu benediktinių mecenatu Kristupu Bialozoru buvo vienuolyno gynėjai jam besibylinėjant su Kauno miestu dėl vienuolynui daromų skriaudų12, taigi, ir toliau dalyvavo vienuolyno gyvenime.

Iš visų Kauno benediktinių palivarkų Petrašiūnai arčiausiai Kauno, tad buvo patogiausia juos prižiūrėti. Vienuolės gyveno klauzūroje ir vienuolyną galėjo palikti tik dėl svarbių priežasčių, gavusios specialius vyskupo leidimus. Viena iš tokių priežasčių buvo vienuolynui priklausančio turto administravi-mas. Gavusios vyskupo leidimus, vienuolės kelis kartus per metus (dažniausiai rudenį ir pavasarį) atvykdavo į Petrašiūnus dėl palivarko administravimo rei-kalų. Petrašiūnams priklausė keli kaimai: Šlitiškės, Liaudbariškės, Naronikiš-kės, Mikolaiškės (Szlytiszki, Laudboryszki, Naronikiszki, Mikołaiszki)13, kurie dabar jau sunkiai lokalizuojami neatpažįstamai pasikeitusioje vietovėje.

Ankstyviausias šaltinis, pagal kurį galima spręsti apie Petrašiūnų valdos dydį, buvo itin lakoniška 1700 m. Kauno benediktinių vizitacijos medžiaga. Pagal ją tuo metu Petrašiūnuose buvo 7 valstiečių tarnybos, o palivarkas ribo-josi su jėzuitų ir vietos bajorų, matyt, smulkiomis valdomis14. Ši ir vėlesnės vizitacijos rodo, kad Petrašiūnai buvo mažiausias iš trijų minėtų Kauno bene-diktinių palivarkų.

Apie palivarko padėtį XVII a. neturime jokių žinių, tik skurdžių užuo-minų teismų bylose, kad su benediktinėmis teisinių reikalų turėjo jėzui-tai bei Pažaislio kamalduliai, mat jų valdos buvo šalia Petrašiūnų. 1665 m. lapkričio 14 d. dėl Petrašiūnų palivarko ribų į teismą šauktas kamaldulių fun-datorius LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas15.

8 Kauno benediktinių vienuolyno aprašymas, 1848, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB), f. 4–35587 (A–2217).

9 Benediktinių archyvo dokumentų registras, 1820 m., LVIA, f. 696–2–967, l. 147. Dovanojo Laudboryszki na Pietraszunach.

10 Vienuolyno fundacijos istorija, MAB, f. 38–63, l. 42.11 Benediktinių archyvo dokumentų registras, 1820 m., LVIA, f. 696–2–967, l. 147.12 Komisarų raštas, Vilnius, 1639 09 22, MAB, f. 38–3, l. 63.13 Benediktinių valdų dokumentų registras, LVIA, f. 696–2–967, l. 93.14 Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno vizitacija, 1700 04 07,

BCz. 1775, l. 964.15 Šaukimas į teismą, 1665 11 14, Lietuvos nacionalinis muziejus (toliau – LNM), R 11513.

StraipSniai


Kaip buvo įprasta tais laikais, valdų ribos būdavo nustatomos netiksliai, remiantis vietinių pasakojimais, o jas ženklinę riboženkliai (paprastai supilti kapčiai) laikui bėgant suirdavo ar būdavo specialiai suardomi. Todėl dažnai kaimynai paduodavo vienas kitą į teismus dėl nuartos vagos, pavogto šieno, nukirstų medžių, pavogtų gyvulių ar padargų, suniokoto derliaus, sumuštų, pagrobtų valstiečių ir panašių nuostolių. Ne išimtis buvo ir Kauno benedik-tinės. Dvasininko luomas neapsaugojo nuo kaimyniškų nuostolių ir bylinėji-mųsi teismuose. Dėl Petrašiūnų valdos ne kartą buvo stota prieš teismą.

Panašu, kad Petrašiūnų valda susidėjo iš kelių dalių, ne viena vietovė buvo vadinama Petrašiūnais. Šaltiniuose užfiksuota, kad 1695 m. balandžio 23 d. Mikalojus Šatinskis su žmona Ona Kulvietyte Šatinskiene už 4 000 lenkiškų auksinų užstatė benediktinėms valdą, taip pat vadintą Petrašiūnais16. Vienuolės galėjo ta valda naudotis nuo 1695 m. šv. Jurgio iki 1698 m. šv. Jurgio. Vėliau buvo palikta ir išpirkimo galimybė. M. Šatinskis sau pasiliko teisę naudotis tik mišku17.

1715 m. rugpjūčio 5 d. į teismą su benediktinėms dėl Petrašiūnų val-dos buvo pašaukti vietiniai bajorai Gertrūda Petraševičienė su sūnumi Trojanu Petraševičiumi18. Konkretus bylos turinys neaiškus.

1745 m. Kauno jėzuitų kolegijos rektorius Pranciškus Belevičius buvo pašauktas į teismą dėl nuostolių Petrašiūnams. Jėzuitai buvo kaltinti įvairiu metu pridarę palivarkui visokių skriaudų. Benediktinių teigimu, 1744 m. bir-želio 18 d. buvo sunkiai sumuštas jų kerdžius (kierdz alias pastuch) Jokūbas Navackis, vos kvėpuojantis parvežtas į palivarką19. Minima, kad sumuštas ir batsiuvys Petras20. Benediktinės manė, kad tai – jėzuitų valstiečių darbas. Tačiau benediktinių valdų valstiečiai neatsiliko nuo jėzuitų valstiečių. 1745 m. sausio 19 d. jeneralas Mykolas Čečiota pateikė reliaciją apie du jėzuitų valdų sumuštus valstiečius – Mykolą Glanevskį ir Juozapą Glinskį. Muštynių sukė-limu kaltintas benediktinių valstietis Karvelis (Karwelis) ir dar vienas samdinys (parobkas). Muštynių dalyviai susirinko Kaune prie dominikonų vienuolyno, ten suplanavo savo veiksmus, o pačios muštynės vyko prie Vilniaus vartų, prie žydo Joselio namų21. Taigi dvasininkams, kaip ir pasauliečiams, apskritai, buvo nelengva prižiūrėti savo valdų valstiečius, kad jie tinkamai elgtųsi. Atsakomybė už pavaldinius tekdavo jų šeimininkams.

16 M. Šatinskio raštas, Kaunas, 1695 04 23, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB), f. 7. Kauno žemės teismo aktai, 1695–1697 m., 30, 36/13790, Rš 3378, l. 417.

17 M. Šatinskio raštas, Petrašiūnai, 1695 04 03, VUB, f. 7. Kauno žemės teismo aktai, 1695–1697 m., 30, 36/13790, Rš 3378, l. 419–420.

18 Šaukimas į teismą, 1715 08 05, LVIA, SA 13682, l. 1541.19 Petrašiūnų palivarko administratoriaus K. Pileckio liudijimas, 1744 06 19, LVIA,

SA 13694, l. 182–183.20 Dekretas benediktinių byloje su jėzuitais, 1745 05 05, LVIA, SA 13694, l. 1306–1307.21 M. Čečiotos reliacija, 1745 01 19, LVIA, SA 13694, l. 569–570.

223KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS


Pasitaikius progai, Petrašiūnų valda buvo padidinta. Tam reikalui buvo panaudoti vienuolių kraitiniai pinigai. 1744–1745 m. į Kauno benediktinių vienuolyną įstojo dvi vienuolės – Elžbieta Zajarskaitė ir Eufemija Skorulskytė. Abi gavo po 1 000 auksinų kraičio. Už juos iš pono Trajano Petraševičiaus buvo nupirkta dar viena dalis Petrašiūnų valdos. Iš viso už tą pirkinį abatė Viktorija Gekavičiūtė sumokėjo 3 000 auksinų22.

1765 m. Petrašiūnuose paminėta karčema, o 1773 m. minėtas malūnas. Neabejotina, kad šie svarbūs ūkio subjektai Petrašiūnuose veikė ir anksčiau, tačiau tik XVIII a. antrojoje pusėje apie juos atsiranda duomenų šaltiniuose. Taip pat Petrašiūnuose gyveno žydas siuvėjas, kuris mokėjo 1773 m., 1775 m., 1778 m. nuo 30 iki 40 auksinų činšo23. Tą činšą jis mokėjo ne vien nurodytais metais, bet šaltinių nuotrupos leido tik tiek užčiuopti.

1791 m. liepos 7 d. Simonas Kuprys kaltino benediktines, kad Petrašiūnų palivarke pasisavino jo sūnėną Antaną Kuprį, kurį Simonas Kuprys ketino pasiimti pas save tarnauti, ir neatidavė24. Tai taip pat buvo vienas iš ganėtinai dažnų ekonominių konfliktų. Matyt, kaip šiais laikais, taip ir anksčiau dėl gerų darbuotojų buvo konkurencija ir tarp darbdavių.

Apibendrinant galima pastebėti, kad Petrašiūnų dvarelio funkcionavimas XVII–XVIII a. atsispindi daugiausia tik iš teismų bylų, benediktinių sąskaitų knygų ir vizitacijų aktų. Šie duomenys leistų teigti, kad dvarelis egzistavo ir teikė ekonominę naudą benediktinėms, nepaisant kaimynų konfliktų ir ginčų teismuose.

Petrašiūnai XVIII a. pabaigoje: pokyčiai Rusijos okupacijos akivaizdoje

Nemenkų problemų dėl benediktinių valdų kilo XVIII a. pabaigoje, nors jos prasidėjo XVII a. pirmojoje pusėje. Abiejų Tautų Respublika, susirūpinusi gausiais bajorų užrašymais Bažny-čiai, norėjo, kad nemažėtų ATR kariuomenė bei jos išlaikymui skirtos lėšos. 1635 m. Varšuvos seimo nutarimas skelbė, kad draudžiama bajoriškos kil-mės valdas dovanoti Bažnyčiai, mat bajorija nuo savo žemės valdų atliko karo tarnybos prievolę, nuo kurios dvasininkai buvo atleisti25. Petrašiūnų valdą

22 Stojančiųjų į vienuolyną knygą, MAB, f. 38–28, l. 1a.23 M. Borkowska OSB, Rachunki benedyktynek kowieńskich…, p. 275.24 S. Kuprio skundas, Kaunas, 1791 07 07, LNM, R 11591.25 Ordynacya Rzeczypospolitej, dobr ziemskich dziedzicznych, Volumina legum, Petersburg,

1859, t. 3, p. 405–406.

StraipSniai


benediktinės įgijo 1639 m., jau po 1635 m. seimo nutarimo, todėl galėjo bet kada iškilti klausimas dėl jos teisėtumo.

Gardino seime 1726 m. priimta LDK konstitucija (arba seimo nutari-mas) pakartojo, kad dar 1631 m., 1635 m., 1669 m., 1676 m. seimuose buvo uždrausta dvasininkams prisijungti bajoriškos kilmės valdas, tačiau ir po 1635 m. seimo konstitucijos (kuri buvo svarbiausia) daugelis tiek katalikų, tiek stačia-tikių dvasininkų šio nutarimo nepaisė ir testamentais, pardavimo aktais, įkei-timo būdu ir panašiomis priemonėmis užvaldė bajorų valdas. Tai buvo griežtai draudžiama daryti. Bajoriškas žemes buvo galima dovanoti tik visiškai naujoms fundacijoms. Visus tuos dvasininkų aktus, pagal kuriuos jie neteisėtai užvaldė žemes, 1726 m. LDK konstitucija paskelbė negaliojančiais, leido tas valdas konfiskuoti ir pagal kaduko teisę perleisti bajorijai26.

Tačiau iki XVIII a. antrosios pusės praktiškai nebuvo padaryta rimtų žingsnių, kad tos valdos būtų atimtos iš Bažnyčios ir grąžintos bajorijai. Prasi-dėjus Švietimo epochai, buvo apskritai suabejota dėl vienuolynų reikalingumo, buvo prisiminti 1635 m., 1721 m. seimų nutarimai ir susirūpinta jų įgyven-dinimu.

1776 m. lapkričio 2 d. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė privilegiją pagal kaduko teisę nusavinti iš bene-diktinių Sudvariškes ir Petrašiūnus bei paskirti juos už nuopelnus Tadui Bile-vičiui27. Savaime suprantama, benediktinės dėl to protestavo ir prasidėjo byli-nėjimaisi teismuose, užtrukę dešimtmečius.

Vis dėlto 1793 m. kovo 2 d. asesorių teismo sprendimu Mstislavlio vai-vadai Tadui Bilevičiui kaduko teise buvo priteisti Sudvariškių ir Petrašiūnų palivarkai. Bet teismo sprendimas neįsigaliojo. Vienuolės jį apskundė, ape-liuodamos į varganą vienuolyno materialinę padėtį, todėl joms buvo nutarta kaip kompensaciją sumokėti 50 000 auksinų28. Tačiau prasidėjusios permainos politiniame gyvenime, galutinė LDK okupacija laikinai sustabdė šių nutarimų įgyvendinimą, Petrašiūnai liko benediktinių žinioje.

Naujai šį klausimą iškėlė 1803 m. T. Bilevičiaus dukra ir vienintelė paveldėtoja Mstislavlio vaiskė Bilevičiūtė-Vozgirdienė. Ji prašė imperatoriaus Aleksandro II atimti iš benediktinių Sudvariškių ir Petrašiūnų palivarkus, rem-damasi minėtomis ankstesnėmis ir 1768 m. konstitucija bei 1776 m. Stanis-lovo Augusto Poniatovskio nutarimu29. Eilinį kartą benediktinėms užprotesta-vus, Vozgirdienė valdų negavo, tačiau bylinėjimaisi tęsėsi, o valdų praradimo grėsmė tvyrojo ore. Vienuolėms reikėjo nemažai pastangų, kad atsilaikytų prieš

26 Warunek de non aliendis bonis od stanu rycerskiego y mieyskiego do duchowieństwa, Volumina legum, Petersburg, 1860, t. 6, p. 240.

27 Vozgirdienės raštas, 1803 06 30, LNM, R 11577.28 Asesorių teismo dekretas, 1793 03 02, MAB, f. 43–9916.29 Vozgirdienės raštas, 1803 06 30, LNM, R 11577; Raštas dėl Vozgirdienės bylos,

1803 11 11, LNM, R 11658.

225KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS


šį visuomenės spaudimą ir laikmečio iššūkius. Kaduko teisės taikymas Petra-šiūnų valdai atspindi Apšvietos epochoje bendrai LDK egzistavusias nuostatas sekuliarizuoti bažnyčių, ypač vienuolynų, turtą.

Dar vienas politinis įvykis lėmė tuometinę Petrašiūnų palivarko padėtį. Po paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Užnemunė atsidūrė Prūsijos teritorijoje, kai Kauną, kaip ir didžiąją LDK dalį, prisijungė Rusija. Ši nauja administracinė linija tiesiogiai palietė benediktines ir jų Petra-šiūnų valdos gyventojus. Dalis valstiečių, įsikūrę už Nemuno, atsidūrė svetimos valstybės sudėtyje. 1796 m. liepos 25 d. penkis Petrašiūnų valdos valstiečius, buvusius už Nemuno Vičiūnuose, benediktinės perdavė Karoliui Prozorui, o mainais Ignacas Prozoras joms davė penkis valstiečius šioje Nemuno pusėje, gyvenusius Žiegždriuose ir Baibokuose30. 1799 m. benediktinės prašė leisti parduoti Petrašiūnų valdos dar šešis lažinius valstiečius ir karčemą, nes jie buvo kitoje Nemuno pusėje, kur tuo metu buvo Varšuvos kunigaikštystė31. Taip buvo stengiamasi atsikratyti svetimos valstybės teritorijoje turėto turto.

1797 m. Petrašiūnų inventorius: „mizerno“ dvarelio aprašymas

Šių įvykių kontekste 1797 m. vasarą įvyko Kauno benediktinių vienuolyno vizitacija ir buvo atliktas pirmasis išsa-mus Petrašiūnų palivarko aprašymas.

1797 m. Petrašiūnų palivarko aprašymas pradėtas jo ribų nusakymu. Rytuose ši valda ribojosi su tuometinio Kauno žemės teismo teisėjo Karolio Mejerio Amalių valda, o pietuose – su Nemuno upe ir Pažaislio kamaldu-lių valdomis. Toliau riba baigėsi ties Šančiais, karmelitų valdomis ir Kauno miesto žemėmis. Inventoriuje buvo pažymėta, kad benediktinės turėjo nesu-tarimų su Lietuvos eksstovyklininku Karoliu Prozoru, kuris tuo metu valdė Šančių pojėzuitiškas valdas, ir K. Mejeriu dėl jų valdomų teritorijų, mat šie du asmenys buvo pasisavinę dalį vienuolių žemių bei žmonių32. Dėl valdų ribų benediktinės buvo pradėjusios bylinėtis teismuose su Vitebsko vaivada Ignacu Prozoru ir Kauno teisėju Karoliu Mejeriu33. 1799 m. Karolis Mejeris abatei

30 Sutartis su Prozorais dėl apsikeitimo valstiečiais, 1796 07 25, LVIA, SA 13809, l. 1137–1138.

31 Benediktinių prašymas, LNM, R 11445–3.32 Kauno benediktinių bažnyčios ir vienuolyno aprašymas, 1797 m., LVIA, f. 669–2–900,

l. 29.33 Asekuracinis raštas, 1794 04 02, LVIA, SA 13808, l. 1146–1147.

StraipSniai


K. Bilevičiūtei rašė, kad giria tarp Amalių ir Petrašiūnų nebuvo teisiškai pada-linta, dėl to kilo ginčų. K. Mejeris teigė nenorįs konfliktuoti, norintis palaikyti draugiškus kaimyniškus santykius ir laikytis senų nusistovėjusių valdų ribų. Tačiau jis buvo nepatenkintas, kad vienuolės jo pusėje įrengė bityną, taip pat prašė vienuolių patraukti iš jam priklausančios plytinės ir klėties savo medžia-gas34. Šis laiškas rodo nesutarimų apimtis.

Mums svarbesnis ir įdomesnis būtų pačio dvarelio aprašymas. 1797 m. inventoriaus duomenimis, prie vieškelio į Vilnių, ant kalnelio, matyt, iš esmės gražioje vietoje, įkurtas Petrašiūnų dvarelis buvo aptvertas paprasta medine tvora su paprastais dvivėriais vartais. Nuo Kauno pusės pasukus pro vartus, kairėje, prieš akis iškildavo medinis, šiaudais dengtas vienaaukštis senas namas, fasadu atsuktas į rytus, langai padabinti langinėmis. Įžengus į priemenę, priešais buvo lentomis atitverta virtuvės patalpa su plūkto molio nelygia asla ir atviru ugniakuru. Kairėje buvo durys į gyvenamąjį kambarį (izbą). Jame sudėtos len-tinės grindys. Dešinėje stovėjo koklinė krosnis, pusantros uolekties storio, o ant sienos kabojo šv. Benedikto paveikslas. Kairėje pusėje buvo po du langus (kiekvienas iš trijų stiklų). Reikia manyti, kad šiame kambaryje apsistodavusios palivarką lankiusios vienuolės. Iš kambario buvo galima patekti į kelias patal-pas. Kampe įrengtas alkierius (alkierz), jo grindys lentinės, du langai. Už šio alkieriaus buvo nedidelė kamaraitė (spiżarenka) molio asla ir vienu langeliu. Dar viena kamara vadinta šonine, joje taip pat vienas langas. Iš jos buvo galima patekti atgal į virtuvę. Į antrą aukšą vedė mizerni (menkaverčiai) laipteliai. Aps-kritai, vizitatorius, aprašydamas šį ūkelį, labai dažnai vartojo žodį mizernas.

Dešinėje namo pusėje buvo tarnų gyvenamasis kambarys – plūkto molio asla, suolai ir kita įranga rodė ne itin gerą pastato būklę. Ten pat buvo įrengta kepykla, stovėjo molinė krosnis, grindys taip pat molio asla. Vienas stiklinis didesnis langas, kiti du maži. Viskas mizerna ir nieko vertingo – pažymėjo vizitatorius. Prie šio kambario irgi buvo kamara. Inventoriaus sudarytojas teigė, kad čia buvo viskas sena ir begriūvą, reikėjo remonto35.

Analogiška padėtis ūkiniame kieme, kur stovėjo arklidės, svirnas, tvartai, kiaulidė, paukštidė, šulinys (jame niekada nebūdavo vandens), kūdra (žuvys prastos), atokiau – daržinė šienui. Visi pastatai seni, mediniai, šiaudais dengti, skylėti36. Tik klėtis buvo nauja, šiaudais dengta, bet vis tiek mizerna.

Palivarke daržovės augintos keturiuose daržuose. Dalis jų likdavo dva-relyje, dalis būdavo gabenama į vienuolyną. Laukuose pasėdavo po 1 statinę, 24 gorčius miežių, 4 statines avižų, pusę statinės ir 36 gorčius žirnių, 24 gorčius

34 K. Mejerio laiškas, 1799 05 16, LNM, R 11445–2.35 Kauno benediktinių bažnyčios ir vienuolyno aprašymas, 1797 m., LVIA, f. 669–2–900,

l. 29v–30.36 Kauno benediktinių bažnyčios ir vienuolyno aprašymas, 1797 m., LVIA, f. 669–2–900,

l. 30–30v.

227KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS


grikių, 18 gorčių sėmenų. Šieno vidutiniškai privežta 140 vežimų. ūkiui pri-klausė 29 raguočiai, 17 avių ir 8 ožkos, 21 kiaulė (kartu su paršiukais), 8 antys, 2 gaidžiai, 18 vištų perekšlių ir 60 viščiukų.

Šalia vieškelio į Vilnių stovėjo medinė šiaudais dengta karčema. Pagal sutartį jos laikytojas žydas mokėjo 280 lenkiškų auksinų metinės nuomos. Dvareliui priklausė miškas, kuriame buvo Tokariškių ir Kupstynės (Tokarzys-zki, Kupstynie) akalicos (bajorkaimiai). Riboženklis ėjo Girstupio upeliuku. Petrašiūnus tuo metu valdė samdytas ekonomas Jonas Mankevičius (Mąnkie-wicz). Jis gaudavo 200 auksinų algą. ūkyje dirbo skerdžius, bernas ir merga.

Palivarko valstiečiai gyveno Petrašiūnų kaime (7 namai), Girstupio aka-licoje (2 namai) ir Amaliuose (2 namai), dar viena benediktinėms priklausanti valstiečio sodyba buvo likusi už Nemuno. Iš viso suskaičiuota 66 sielos, 37 vyrai ir 29 moterys, kurie dirbo palivarko laukuose ir atliko įvairias prievoles37.

Šis Petrašiūnų palivarko aprašymas – tipinis vidutinio Lietuvos dvarelio pavyzdys. Esminis skirtumas, kad dvaras buvo nuomojamas, ekonomų rankose (pvz., pagal 1811 m. sudarytą sutartį dvaras perleistas administruoti ekono-mui Jonui Baranovskiui38), kurie, nebūdami savininkais, nedėdavo per daug pastangų, kad ūkis klestėtų. Pačios vienuolės, nors gyveno netoli, tačiau, saisto-mos klauzūros, o galbūt ir stokodamos ekonominių žinių, neturėdamos laiko dėl dvasinių pareigų, negalėjo tinkamai ūkio prižiūrėti. Todėl dvaras atrodė ganėtinai nugyventas. Nepaisant to, jis nešė pelną, nors galbūt ne tokį, kokio norėjosi, tačiau buvo gardus kąsnelis dėl kaduko teisės susirūpinusiems Bilevi-čiams.

Petrašiūnai XIX a. pirmojoje pusėje: problemos dėl nuomos ir ūkio priežiūros

Dar vienas stiprus išbandymas Petra-šiūnams – Napoleono kariuomenės žygis per Lietuvą ir karo veiksmai. Šalia vieškelio iš Kauno į Vilnių stovėjęs dvarelis neišvengė karių apsilankymo ir nuniokojimų, o 1812 m. skendo gaisro dūmuose ir pelenuose. Dvaro atstatymo darbai po gaisro vyko palaipsniui. Savaime suprantama, kad kitais, 1813 m., benediktinės negavo jokių pajamų iš sudegusių Petrašiūnų39.

37 Kauno benediktinių bažnyčios ir vienuolyno aprašymas, 1797 m., LVIA, f. 669–2–900, l. 33–35.

38 Sutartis su J. Baranovskiu, 1811 m., MAB, f. 38–30, l. 108.39 Kauno benediktinių vienuolyno vizitacija, 1813 09 05, LVIA, f. 694–1–3177, l. 236.

StraipSniai


Tačiau ūkis buvo atstatinėjamas ir jo padėtis gerėjo, daugėjo gyventojų, t. y. palivarke dirbančių valstiečių, – bene svarbiausio dvaro turto. 1813 m. vizitacijoje minima, kad Petrašiūnuose buvo 9 dūmai40. 1817 m. duomenimis, Petrašiūnuose buvo 12 vyrų41. 1824 m. Petrašiūnų kaime palivarkui priklausė 11 dūmų42. Toks pat jų skaičius pateiktas 1827 m.43. Jau 1828 m. Petrašiūnų palivarko revizinių sielų sąraše surašyta 17 lažinių ir 3 laisvieji valstiečiai vyrai (iš viso 20 sielų) ir 8 moterys (iš jų viena laisvoji), priklausę Petrašiūnų kaimui44. 1830 m. Petrašiūnuose suregistruoti 42 vyrai, 38 moterys45. 1838 m. gyventojų skaičius palivarkuose buvo nemenkai išaugęs. Petrašiūnuose buvo 10 dūmų, 75 vyrai, 60 moterų46. Taip per dvidešimt metų pagrindinių ūkio darbininkų vyrų skaičius Petrašiūnuose išaugo kelis kartus – nuo 12 (1817 m.) iki 75 (1838 m.). Tai liudijo apie ūkio, paremto lažinių valstiečų darbu, atsigavimą.

1824–1827 m. palivarke auginti rugiai, kviečiai, avižos, miežiai, grikiai, linai ir bulvės. Laikytos karvės (7), jaučiai (3), veršiukai (3) ožkos (1), avys (23), kiaulės (13), žąsys (16), kalakutai (7), vištos (13), antys (7) ir pan.47. Ši ūkio produkcija buvo tipinga to meto Lietuvai, atspindėjo ir benediktinių maisto racioną.

Petrašiūnuose prie vieškelio stovėjo karčema, davusi nemenkų pajamų. Šaltiniai byloja apie jos nuomavimą žydams. Nors Katalikų bažnyčia dažnai kaltinta dėl sandėrių su nekrikščionimis, žydai išliko pagrindiniais karčemų laikytojais arba nuomininkais nuo LDK laikų. Ekonominiai ir praktiniai inte-resai šiuo atveju nusverdavo ideologinius. 1811 m. balandžio 23 d. Petrašiūnų karčema išnuomota trims metams žydui Jankeliui Davidovičiui už 900 len-kiškų auksinų metinės nuomos48. Nuoma pratęsta 1814 m. ir 1817 m. trejiems metams (ir vieniu, ir kitu laikotarpiu)49. Pagal 1820 m. už trejiems metams sudarytą sutartį žydas turėjo duoti 466 lenkiškus auksinus ir 20 grašių nuo-mos, 3 funtus kavos, 3 funtus cukraus, akmenį lajaus ir 300 funtų geros jau-tienos mėsos. Nuoma buvo pratęsta iki 1826 m.50. Taigi J. Davidovičius buvo

40 Kauno benediktinių vienuolyno vizitacija, 1813 09 05, LVIA, f. 694–1–3177, l. 236.41 Vienuolyno bažnyčios ir fundacijų aprašymas, 1817 11 15, MAB, f. 38–30, l. 171.42 Petrašiūnų palivarko inventorius, 1824 04 23, MAB, f. 38–50, l. 2–2v.43 Petrašiūnų palivarko inventorius, 1827 04 23, MAB, f. 38–7, l. 1r–4r.44 Revizinių sielų sąrašas, 1828, MAB, f. 38–50, l. 7v–8.45 Kauno benediktinių vienuolyno vizitacija, 1830 m., Rusijos valstybės istorijos archyvas

(toliau – RVIA), f. 822–12–2983, l. 93–95. Naudotasi Lietuvos istorijos institute saugoma šio dokumento kopija.

46 A. Gangidaitės raštas, 1838, MAB, f. 43–9953. Panašūs skaičiai nurodyti ir 1841 m., žr. Kauno benediktinių vienuolyno ūkinės padėties aprašymas, 1841 04 12, LVIA, f. 604–1–12799, l. 2–4.

47 Petrašiūnų palivarko inventorius, 1827 04 23, MAB, f. 38–7, l. 1r–4r.48 Kontraktas su J. Davidovičiumi, 1811 04 23, MAB, f. 38–30, l. 91, 107.49 Kontraktas su J. Davidovičiumi, 1814 04 23, 1817 04 23, MAB, f. 38–30, l. 182.50 Kontraktas su J. Davidovičiumi, 1820 04 23, MAB, f. 38–47, l. 14. Kontraktas su

J. Davidovičiumi, 1823 04 23, MAB, f. 38–47, l. 163.

229KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS


keletą dešimtmečių stabiliu benediktinėms įtikusiu nuomininku. Tik 1830 m. Petrašiūnų karčema buvo išnuomota kitam asmeniui – Kėdainių gyvento-jui žydui Chaimui Jankelovičiui. Suderėta už metus duoti 40 sidabro rublių, 3 funtus kavos, 3 funtus cukraus, 30 funtų lajaus bei jautienos mėsos51.

Kaip ir anksčiau, Petrašiūnų dvarelis buvo nuomojamas. Perduodant pali-varką ekonomams, buvo sudaromi dvarelio pastatų ir gyvojo bei negyvojo turto inventoriai. Pagal tokį kas kelerius metus sudaromą inventorių galime stebėti, kaip keitėsi dvaro padėtis.

Išliko 1824 m. balandžio 23 d. Petrašiūnų inventorius, perduodant Petrašiūnus laikyti ekonomui Juozapui Pžemeneckiui (Prziemieniecki)52. iš to galima spręsti, kad senajame, matyt, apdegusiame ar sutrešusiame gyvena-majame mediniame šiaudiniu stogu name buvo padaryta svarbių remontų ir pakeitimų. Nors išplanavimas išliko toks kaip 1797 m., tačiau visa buvo atnau-jinta. Pirmiausia, kaip ir anksčiau, iš priemenės buvo galima patekti į virtuvėlę su mūriniu kaminu, o iš virtuvėlės – į vidinį kiemą. Kairėje priemenės pusėje buvo durys į gyvenamąjį kambarį (izbą), kuriame stovėjo molinė krosnis, aptinkuota baltomis kalkėmis, buvo du dvigubi langai, o grindys – iš plytų. Iš šio gyvenamojo kambario galimai lentine pertvara atskirtos dvi gyvenamosios patalpos. Iš kambario durys vedė į alkierių (alkierz) su dviem langais ir medi-nėmis grindimis, o iš ten buvo patenkama į vaistinėlę su langu. Ankstesniame inventoriuje minėta ten buvusi kamara įgijo specialią paskirtį, buvo paversta vaistinėle. Dešinėje izbos pusėje durys vedė į kamarą (komora), iš kurios buvo durys tiesiai į priemenę, o iš šios – į kepyklą dešinėje namo pusėje. Joje sumū-ryta paprasta krosnis iš plytų, įdėti du dideli langai ir vienas mažas. Kepykloje taip pat buvo kamara. Viskas pakankamai geros būklės. Kieme stovėjo medinis šiaudais dengtas svirnas (su laiptais ant aukšto), šalia jo pristatyta ratinė, už jo – tvartai. Minėtas kluonas nauju šiaudiniu stogu ir naujas bravoras su kepykla, naujas tvartas53.

1827 m. balandžio 23 d. vėl buvo sudarytas Petrašiūnų palivarko inven-torius, atiduodant jį trejiems metams nuomotis Adomui ir Zuzanai Žiegž-driams. Iš inventoriaus matyti, kad Petrašiūnuose, kaip ir anksčiau, stovėjo senas medinis šiaudais dengtas namas, aprašytas svirnas, tvartai (šių būklė jau buvo pablogėjusi, lyginant su 1824 m.), kluonas, bravoras (vis dar įvardintas kaip naujas). Apskritai matyti, kad per trejus metus naujų remonto darbų nebuvo, todėl vizitatorius gan dažnai naudojo žodį senas pastatams apibū-dinti54. Panaši padėtis atsispindėjo 1836 m. inventoriuje. Jame tik tiksliau

51 Kontraktas su Ch. Jankelovičiumi, 1830 06 16, MAB, f. 38–56, l. 7.52 Petrašiūnų palivarko inventorius, 1824 04 23, MAB, f. 38–50.53 Petrašiūnų palivarko inventorius, 1824 04 23, MAB, f. 38–50, l. 2–2v.54 Petrašiūnų palivarko inventorius, 1827 04 23, MAB, f. 38–7, l. 1r–4r.

StraipSniai


nurodyta, kad gyvenamas namas buvo be pamatų, o vienas iš tvartų prie svirno pavadintas arklidėmis55.

Tikriausiai Žiegždriai nebuvo labai sąžiningi nuomininkai, nes nuo 1835 m. prasidėjo benediktinių bylinėjimaisi su Adomu Žiegždriu. Jis kaltintas pasisavinęs gyvulių, miške iškirtęs medžių ir kt. Žiegždriai nusipirko gretimą Amalių valdą56 ir, matyt, kūrėsi Amaliuose pasinaudodami Petrašiūnų gėriais. Nusivylus Žiegždriais, Petrašiūnų valda perleista kitam nuomininkui. 1834 m. duomenimis, Petrašiūnų palivarką nuomojo V. Kanonovičius už 300 rublių, davė medienos vienuolynui šildymo reikmėms. Šiame palivarke gamintos ply-tos vienuolyno reikalams, mediena57.

Tačiau bylos su buvusiais nuomininkais, tuo metu jau tik likusiais Petra-šiūnų valdos kaimynais Žiegždriais, nesibaigė. Prisidėjo dar ir kiti kaimynai. 1838 m. A. Gangidaitė bylinėjosi su Petrašiūnų valdos kaimynais Adomu Žiegždriu ir Adomu Prozoru. Juos kaltino, kad šie neteisėtai naudojasi vienuo-lynui priklausančiu mišku Petrašiūnuose. A. Žiegždrys iškirto keliolika kapų medžių ir išplukdė juos į Prūsiją. A. Prozoras pastebėtas miške deginantis anglis. Kai vienuolyno interesams atstovavęs Baublevičius uždraudė tai daryti, buvo sumuštas. Byloje, pasinaudojant retorinėmis priemonėmis ir norint sustiprinti įspūdį, pabrėžta, kad 25 metų amžiaus A. Prozoras išdrįso pakelti ranką prieš vyresnį už save Baublevičių, kuriam buvo daugiau kaip 60 metų58. 1839 m. A. Prozoras vėl kaltintas dėl neteisėtai benediktinių miške degintų anglių, iškirstų kelių ąžuolų, kuriuos Kaune norėjo parduoti, ir dėl pagrobtų 2 arklių. Vienuolių duomenimis, A. Prozoras Petrašiūnuose turėjo 3 namus (chata), tačiau savo miško neturėjo, todėl neteisėtai naudojosi benediktinių mišku59.

Su minėtu Adomu Žiegždriu ir jo sūnumi vis dar buvo bylinėjamasi 1840 m. Vienuolyno vyresnioji A. Gangidaitė apie problemą informavo vyskupą, prašy-dama jo paramos, teigė panaudosianti šiam konfliktui spręsti visas teisines prie-mones. Byla kelta dėl miško priklausomybės ir ariamos žemės ribų. 1840 m. birželio 14 d. Žiegždriai su kitais užpuolė ir sumušė ginčytiną žemę dirbusius benediktinių žmones60.

Nepaisant nevykusių nuomininkų ir bylų su Petrašiūnų valdos kaimynais, šis dvarelis teikė vienuolėms ekonominės naudos. 1830 m. vizitacijos duome-nimis, tais metais vienuolynas gavo tokias įplaukas iš palivarkų: 323 sidabro rublius iš Paštuvos, 300 – iš Petrašiūnų, 750 – iš Sudvariškių. Petrašiūnų ir Sudvariškių palivarkų statiniams remontuoti bei ręsti išlesita 600 sidabro

55 Petrašiūnų palivarko inventorius, 1836 03 01, MAB, f. 38–7, l. 5r–9r.56 Benediktinių raštas, 1835 08 18, MAB, f. 38–61, l. 34.57 Benediktinių palivarkų aprašymas, 1834 12 20, MAB, f. 38–60, l. 26–27.58 A. Gangidaitės raštas, 1838 11 26, MAB, f. 38–64, l. 22.59 A. Gangidaitės pranešimas teismui, 1829 01 21, MAB, f. 38–65, l. 43.60 A. Gangidaitės raportas A. B. Klangevičiui, Kaunas, 1840 06 22, MAB, f. 38–105,

l. 55r–56r.

231KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS


rublių61. Šie duomenys rodo, kad Petrašiūnų palivarkas buvo prižiūrimas, remontuojami dvarelio statiniai, tam išleidžiant praktiškai visas Petrašiūnuose gautas pajamas.

1834 m. greičiausiai vienuolyno abatė (laiškas nepasirašytas)62 rašė gany-tojui dėstydama, kokios naudos gauna iš Petrašiūnų ir kuo jis vienuolynui svarbus. Nors palivarkas tuo metu buvo nuomojamas už nedidelę sumą, t. y. 300 rublių, bet nuomininkas turėjo prižiūrėti valstiečius ir saugoti palivarko turtą, nes šis buvo ant didžiojo vieškelio į Vilnių ir dažnai keliu pravažiuojan-tys vežikai pridarydavo nuostolių. Deja, naudos iš šių įpareigojimų vienuo-lynas, kaip teigta laiške, negavo. Tačiau nuomininkas pristatydavo vienuoly-nui malkų – taip vienuolės išsprendė kūrenimo problemą. Palivarko žemės pavadintos derlingomis. Dvi karčemos, kurių metinis pelnas buvo 98 sidabro rubliai, sudegė. Liko tik Amalių brovarėlis, davęs 15 sidabro rublių metinio pelno. Palivarke dar buvo plytinė. Jame taip pat kirstas miškas. Medkirčių pa-reigas ėjo valstiečiai iš dviejų ūkių. Tiek plytos, tiek mediena buvo pristatomi į vienuolyną63. Galbūt vienuolės taip save teisino prieš vyresnybę, susirūpinusią dėl per mažos nuomos kainos ir nuomininkų pridaromų nuostolių.

XIX a. pirmojoje pusėje pirmąkart skaičių išraiška buvo apibūdintas pali-varkuose buvusios žemės kiekis, anksčiau matuotas tik pagal dūmus. 1838 m. abatė A. Gangidaitė teigė, kad D. Narovnikas dovanojo apie 20 valakų Petra-šiūnuose64. Tas pats valakų skaičius minėtas ir 1841 m.65.

Atsisveikinimas su benediktiniškaisiais Petrašiūnais

1842 m. caro potvarkiu buvo nusavin-tos Rusijos imperijos katalikiškų vienuolynų žemės. Šis reikalas palietė ir Kauno benediktinių vienuolyno žemes. 1842 m. vasario 28 d. benediktinių abatė A. Gangidaitė, suteikdama žinių apie vienuolyno valdas, teigė, kad vienuoly-nas valdo ne dovanotas, bet kraitines tris valdas: Petrašiūnus (urėdininkas Ste-ponas Solominas), Paštuvą ir Sudvariškes66, taip galbūt naiviai ir desperatiškai tikėdamasi išsaugoti jas nuo nusavinimo. Tačiau, suvokiant, kad nusavinimas

61 Kauno benediktinių vienuolyno vizitacija, 1830, RVIA, f. 822–12–2983, l. 96.62 Benediktinių palivarkų aprašymas abatės (?) laiške, 1834 12 20, MAB, f. 38–60, l. 26–27.63 Benediktinių palivarkų aprašymas, 1834 12 20, MAB, f. 38–60, l. 26–27.64 A. Gangidaitės raštas, 1838, MAB, f. 43–9953.65 Kauno benediktinių vienuolyno ūkinės padėties aprašymas, 1841 04 12, LVIA,

f. 604–1–12799, l. 2–3.66 A. Gangidaitės žinios apie vienuolyno valdas, 1842 02 28, MAB, f. 38–108, l. 37.

StraipSniai


neišvengiamas ir rengiantis blogiausiam, tą pačią dieną benediktinių abatė prašė Vilniaus vyskupijos administratoriaus sufragano Jono Civinskio, kad bent Petrašiūnų, Paštuvos ir Sudvariškių žmonės, kurie dirbo tarnais vienuolyne, būtų neatimti iš vienuolyno, nes kitaip vienuolynas liks visai be jokių tarnų67.

1842 m. kovo 8 d. benediktinių abatė J. Civinskiui pateikė tikslius duo-menis apie turėtų palivarkų ekonominę padėtį. Jos žiniomis, Petrašiūnuose gyveno 72 vyrai, 68 moterys, taip pat veikė dvi karčemos: viena pelno davė 80 sidabro rublių, kita – 15. Nuomos iš Petrašiūnų negauta. Pasėta Petrašiū-nuose 36 pūrai grūdų. Derligais metais buvo gaunamas trečias grūdas der-liaus, o nederlingais metais nebūdavo jokio derliaus. Reikėdavo pirkti grūdus. Pavyzdžiui, 1841 m. Petrašiūnuose prišienauta 80 vežimų šieno. Deklaruotos pajamos iš Petrašiūnų – 300 sidabro rublių (palyginimui, iš Paštuvos gauta 917 sidabro rublių, iš Sudvariškių – 800)68. Tai paskutinis abatės apibendrini-mas ir Petrašiūnų dvarelio ekonominio naudingumo įvertinimas.

Deja, abatės A. Gangidaitės žiniomis, su Petrašiūnų valda teko atsisvei-kinti balandžio 5 d. Liko tik skola – Petrašiūnų oficiolui neapmokėta 60 rublių pensija. Petrašiūnuose benediktinų nuosavybėje neliko Tokariškių miško, kuriame buvo kertami medžiai malkoms vienuolyno kasdieniams poreikiams ir mediena statiniams69.

Taigi, benediktinių dvarelio nusavinimo procesas užtruko vos ilgiau nei mėnesį ir, galima sakyti, vyko sklandžiai. Dvaro egzistavimas, jau ne kaip vie-nuolių valdos, būtų tolimesnių tyrimų uždavinys. Iš dvaro iškeliavo šv. Bene-dikto paveikslas, šioje vietoje nauji savininkai kūrė naujas ekonomines ir kul-tūrines vertybes.

Apibendrinant galima teigti, kad Petrašiūnai buvo ne itin didelė, 20 va-lakų dydžio, vidutiniškai prižiūrima Kauno benediktinių valda, buvusi arčiau-siai vienuolyno ir todėl galėjusi tiekti kasdienį maistą vienuoliams. Palivarko centre stovėjo medinis vienaaukštis tam metui būdingas dvarelis, į kurį kelis kartus per metus atvykdavo apsistoti pačios benediktinės, kad sutvarkytų ūkio reikalus. Nemenka to meto problema (be karų sukeltų nuniokojimų, kaduko teisės grėsmės, konfliktų su kaimynais dėl valdų ribų, miško panau-dojimo) buvo surasti sąžiningus nuomininkus. Bet kokius iškilusius konfliktus dėl valdų benediktinės sprendė teismuose ir per atstovus bylinėdavosi, kartais, kaip buvo tuo metu įprasta, padidindavo ir išpūsdavusios nuostolius, tačiau iš esmės pasitikėdavusios teismais. Ginti nuosavybės teises ir faktinį turtą buvo kiekvieno LDK bajoro garbės reikalas, o daugiausia iš bajoraičių kilusios bene-diktinės drąsiai naudojosi šia savo prigimtine teise net ir XIX a.

67 A. Gangidaitės raštas, 1842 02 28, MAB, f. 38–108, l. 36.68 A. Gangidaitės raportas, 1842 03 08, MAB, f. 38–108, l. 17–18.69 A. Gangidaitės raportas, 1842 04 15, MAB, f. 38–108, l. 31.

233KAUNO ISTORIJOS

METRAŠTIS


Archyviniai fondai

Krokuvos Čartoriskių biblioteka (BCz.) 1775.Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (MAB), f. 38–3,

38–7, 38–18, 38–28, 38–47, 38–50, 38–56, 38–60, 8–61, 38–63, 38–64, 38–65, 38–105, 38–108, 43–9916, 43–9953.

Lietuvos nacionalinis muziejus (LNM), R 11445–2, R 11445–3, R 11513, R 11577, R 11591, R 11658.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), f. 604–1–12799, 669–2–900, 696–2–967, 694–1–3177, 696–2–967, SA 13682, SA 13694, SA 13808, SA 13809.

Rusijos valstybės istorijos archyvas (RVIA), f. 822–12–2983.Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (VUB), f. 4–35587 (A–2217); f. 7.

Kauno žemės teismo aktai, 1695–1697 m., 30, 36/13790, Rš 3378.

Šaltiniai ir literatūra

M. BORKOWSKA OSB, Rachunki benedyktynek kowieńskich, Nasza Przeszłość. Stu-dia z dziejów Kościoła i kultury katolickiej w Polsce, red. ks. Stanisław Rospond CM, Kraków, 2006, t. 106, s. 261–278.

V. KAMUNTAVIČIENĖ, Kauno benediktinių vienuolyno fundacija, Lietuvos istorijos metraštis, 2012/2, Vilnius, 2013, p. 23–39.

V. KAMUNTAVIČIENĖ, Pirmoji Kauno benediktinių abatė Ona Eufemija Skorulskytė, Darbai ir dienos, 2014, nr. 61, p. 191–211.

Volumina legum, Petersburg, 1859, t. 3.Volumina legum, Petersburg, 1860, t. 6.

Vaida KAMUNTAVIČIENĖ THE MANOR OF KAUNAS BENEDICTINES IN PETRAŠIūNAI IN 1639–1842

Summary

The article discusses the situation of Petra-šiūnai manor, which was located near Kaunas and owned by the Kaunas Benedictines, in 1639–1842 using visitation material and household inventory of Kaunas Benedictine Monastery. The research has used the earliest remaining monastery visitation material from 1700. The analysis of the detailed inventory dating 1797 has revealed exterior and interior of the wooden manor and the way its 20-volok estate was managed. It also discusses the attempts made to withdraw the manor from the nuns in accordance to the law of Kaduk at the end of the 18th century and the beginning of the 19th century. Most sources and inventories available are related to economic condition of Petrašiūnai at the first half of the 19th century. The research has shown that the Benedictines themselves

StraipSniai


did not manage the estate as it was rented. The main problems were to find an honest tenant, to maintain the buildings, to ensure profitability and to maintain relationship with neighbours. The Benedictines often litigated about the problems related to the estate management both during the times of the Grand Duchy of Lithuania and the 19th century, continuing the nobility’s tradition to litigate.

Keywords: Petrašiūnai, the manor, Kaunas Benedictine Monastery.

metrastis 16 1 pradzia · 2021. 3. 9. · atsidūrusį dabartinio kauno ribose. būtent šios...

Documents