V i l n i u s 2 0 1 0

Iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė

UDK 850-3 Ca217

Pubblicato con il contributo del Ministero degli Affari Esteri Italiano

Knygos vertimą parėmė Italijos užsienio reikalų ministerija

Copyright © 1994 by Edizioni e/o© Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Mažeikaitė, 2010© Leidykla VAGA, 2010

ISBN 978-5-415-02160-4

Massimo CarlottoIl Fuggiasco

Skiriu S i lv i j a i B a r a l d i n i

Massimo CarlottoIl Fuggiasco

Pastaba

Eilės pirmojo skyriaus pradžioje paimtos iš Asčio teatro tru-pės Compagnia teatrale Alfieri režisierių Lučiano Natino ir Antonijaus Katalano spektaklio Nessuno1.

Visų kitų skyrių eilės kurtos mano seno bičiulio, dainų auto-riaus, atlikėjo ir kompozitoriaus iš Venecijos Stefano Marijos Rikačio (iš kompaktinės plokštelės Blu, išleistos Rossodisera). Labai prisirišau prie jo įrašų, palaikiusių man draugiją ga-lybę bemiegių naktų. O apskritai eilės skiriamos daugybei menininkų, kurie per šiuos metus parodė man solidarumą ir pasiūlė draugystę bei paramą.

1 Nessuno (it.) – niekas. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)

Ižanga

Mano praeitis nebuvo lengva. Norint nuo jos atitrūkti ir paga-liau pradėti mąstyti apie ateitį, prireikė penkių didžiulių me-dinių dėžių. Visą savaitę stropiai darbuodamasis, į jas sukro-viau devyniasdešimt šešis kilogramus teisės aktų, tūkstančius laiškų ir telegramų, šimtus straipsnių iš laikraščių, dešimtis vaizdajuosčių su televizijos laidų įrašais: nuo Telefono giallo iki Portobello, nuo Mixer iki Il coraggio di vivere2. Tos penkios dėžės, dabar gulinčios rūsy, saugo dokumentus apie tai, kaip gyvenau paskutinius aštuoniolika metų. Beveik pusę savo gy-venimo.

Aš – teisminė byla, Karloto byla. Žmonės, atpažinę mane gatvėje, traukiniuose ar lėktuvuose, be ceremonijų kreipiasi: „O, juk jūs – Karloto byla!“ Ją ne tik mena kaip ilgiausiai užsi-tęsusią ir prieštaringiausią bylą Italijos teismų istorijoje, bet ir nagrinėja universitetuose kaip ribinį atvejį. Ir vienintelį tokį. Joks Italijos pilietis negalės pakartoti mano teismo proceso. Techniškai tai neįmanoma.

2 Telefono giallo (it.; Geltonasis telefonas) – laida, kurioje buvo nagrinėjamos neišspręs-tos bylos ir paslaptingi įvykiai; Portobello (it.; Portobelas) – devintajame dešimtmetyje Italijoje labai populiari laida, kurios dalyviai galėdavo parduoti, pirkti ar ieškoti daiktų arba idėjų bendraudami su žiūrovais telefonu; Mixer (it.; Maišytuvas) – politikos, kul-tūros ir pramogų pasaulio aktualijų laida; Coraggio di vivere (it.; Drąsa gyventi) – soci-alinės tematikos laida.

,

12

Todėl ir esu laikomas sunkiu atveju. Retu egzemplioriu-mi, ant kurio likimas sistemingai liejo tulžį. Ir akivaizdžiai nestokojo cinizmo bei klastos. Nors manau, kad nelaimės ne-užkrečiamos, norėjau iš karto atskleisti jums šį esminį savo istorijos aspektą ir taip suteikti galimybę ramiai nuspręsti, ar skaityti toliau.

Nuo 1976-ųjų sausio 20 dienos, kai prisistačiau karabi-nieriams norėdamas papasakoti apie įvykusį nusikaltimą, iki 1993-iųjų balandžio 7 dienos, kai Respublikos Prezidentas nu-sprendė užbaigti šią bylą suteikdamas man malonę, išgyvenau tikrą pragarą.

Šešerius metus praleidau kalėjime, atlaikiau vienuolika teismo procesų, kurie vyko visais įmanomais mūsų teismų sistemos lygiais (įskaitant ir Konstitucinį Teismą), dalyvau-jant aštuoniasdešimt šešiems teisėjams ir penkiasdešimčiai teismo ekspertų, o galiausiai vos nenumiriau dėl kalėjimo sukeltos ligos.

Mano bylą nagrinėjusių teismų nuomonės apie maną-jį nekaltumą ar kaltumą visuomet stipriai skirdavosi, aštrios kritikos vieni kitiems jie irgi negailėdavo. Viršų paėmė pasku-tinysis teismas, nuteisęs mane kaip labai labai kaltą. Teisėjai sprendime parašė, kad „šiuo nuosprendžiu teismas siekė Kar-loto bylą paversti Italijos teismų sistemos orumą įrodančia is-torija“. Originalus vertinimas, palaikomas tik tų, kurie mano istoriją dėl gausybės teismo sprendimų vertina kaip puikų piliečių teisių apsaugos pavyzdį. Daug teismo procesų, daug teisingumo.

1 3

O aš, visuomet save laikęs labai labai nekaltu, esu įsitiki-nęs, kad tikrovę nuo teisingumo vykdymo skiria neįveikiama praraja. Diskusijos dėl mano bylos vis dar netyla, o Strasbūro teismas sprendžia, kas teisus.

Šie autobiografiniai užrašai vis dėlto pasakoja ne apie teismo procesą, o apie tai, kaip keletą metų kentėjau tiesiogi-nius jo padarinius – slapstymąsi – ir apie tai, koks jo vaidmuo buvo paskutiniais šios teismų odisėjos mėnesiais. Rašiau žvelgdamas į save su humoru, kaip ir per visus šiuos metus. Taip gindavausi, kai protą aptraukdavo migla, o apvaizda nusigręždavo. Visus aštuoniolika metų vengiau kalbėti apie save, idant mano teisminėje kovoje neatsirastų jokių kliūčių. Visuomet stengdavausi parodyti teisinį aspektą, o ne asme-ninius išgyvenimus, kad mano byla būtų naudinga visiems tikintiems, jog teisingumas yra teisingas (kaip buvo sakoma seniau).

Esu tikras, kad tai buvo tinkamas pasirinkimas, padėjęs pasiekti pergalę. Nors bylą asmeniškai pralaimėjau, ji vis dėlto paskatino Kasacinį teismą ir Konstitucinį Teismą paskelbti du svarbius ir išmintingus sprendimus, dėl kurių šiandien paga-liau įmanoma peržiūrėti bylas. Apskritai mano istorija pakurs-tė diskusijas ne tik apie teismų klaidas, bet ir apie bausmes, įkalinimo įstaigas ir jų sukeltas ligas.

Apie slapstymąsi buvo kalbama ir rašoma labai mažai, o ir tos menkos žinios būdavo susijusios daugiausia su organizuoto nusikalstamumo aplinka. O joje, aišku, surengiami net nusi-

14

kaltėlių klapčiukų pabėgimai. Tačiau šiais užrašais siekiama aprašyti gyvenimą, elgesį ir kasdienybę žmogaus, kuris bėgliu tapo atsitiktinai. Šis ypatingas bėglio tipas nė trupučio nepa-vojingas, jam terūpi viena – išgyventi ir išlikti laisvam, diena po dienos.

Apie ką svajojai,Kai palikai savo žemęGalva žemyn,Kojom ore,Krisdamas į tuštumąPravira burna?

Mano slapstymasis baigėsi vieną 1985-ųjų sausio dieną, kai Melvinas Servera Sančesas, jaunas ir daug vilčių teikiantis advokatas iš geros šeimos, nusprendė nutraukti mūsų profesi-nius santykius ir pardavė mane federalams3.

Jis buvo mano kojotas. Meksikoje, norėdamas gauti bet kokį dokumentą (net jei turi į jį absoliučią teisę – pavyzdžiui, esi meksikietis), privalai kreiptis į vyrukus, kurie dėl absoliu-taus žmogiško ir profesinio jautrumo neturėjimo vadinami kojotais, – už pinigus jie išsprendžia visas kliento problemas, susijusias su biurokratiniu valstybės aparatu. Kojoto jokiu būdu negalima painioti su poleru4, kitu nacionalinės svarbos veikėju, užsiimančiu nelegaliu meksikiečių gabenimu į Jung-tines Valstijas. Polerai, neabejotinai godesni nei kojotai, – už paslaugas jie pareikalauja viso klientų turto, o tada sugrūda 3 Federales (isp.) – taip žargonu vadinama Meksikos federalinė policija.4 Pollero (isp.) – pažodžiui „vištų pirklys“, Meksikoje taip vadinami asmenys, nelegaliai gabenantys imigrantus per JAV sieną.

16

juos į suklerusius autobusiukus. Devyniais atvejais iš dešim-ties palieka tuos vargšus vidury dykumos (aišku, neperkirtus Meksikos sienos) arba netoli kelių, kuriais patruliuoja atitin-kamai perspėti Amerikos pasieniečiai, mat polerai be galo mėgsta gauti atlygį doleriais.

Nusprendžiau kreiptis į kojotą, nes buvau pavargęs keliau-ti aplink pasaulį su turistinėmis vizomis. Norėjau apsistoti vie-noje vietoje ir įgyvendinti tai, apie ką svajoja kiekvienas bėg-lys, – atgimti turėdamas kitą tapatybę ir pradėti naują gyvenimą.

Į Meksiką atvykau iš meilės, tiksliau sakant, tuometinei mano merginai Alesandrai nepatiko jokia šalis, kurioje iki tol glaudžiausi. Alesandra gyveno Italijoje ir kartkartėmis mane aplankydavo, ji pasilikdavo lygiai tiek laiko, kiek reikėdavo suprasti, kad šalis jai nepatinka ir kad už jokius pinigus joje negyventų. Mūsų meilė buvo didžiulė. Ji baigėsi tą dieną, kai mane areštavo, nuo tol Alesandros nebemačiau; neseniai suži-nojau, kad ištekėjo už kažkokio pardavimų agento ir gyvena mažame Trentino regiono miestelyje Matarele. Gal todėl ji ir nenorėjo gyventi tokiuose miestuose kaip Paryžius, Barselona, Lisabona.

Meksiką mes pasirinkome perskaitę Viktoro Seržo „Revo-liucionieriaus atsiminimus“. Prancūzijoje kovojęs už anarchiją, per Spalio revoliuciją jis stojo į bolševikų pusę, o vėliau, tapęs Stalino valymų auka ir ilgai išbuvęs tremtyje Sibire, pagaliau atkako į nebaigtos revoliucijos šalį.

Alesandrai ta knyga be galo patiko, man kiek mažiau, bet visgi likau sužavėtas aprašomos šalies vaizdo: vien saulė,

1 7

tekila, tortiljos ir revoliucija. Reikia pripažinti, kad atsidūrus Meksike, turinčiame dvidešimt vieną milijoną gyventojų, su žmogui nepakeliama tarša ir pakvaišusia didmiesčio minia – dėl to Meksikas vienbalsiai laikomas vienu iš prasčiausios gy-venimo kokybės miestų pasaulyje – mano pradinis įkarštis kiek atslūgo.

Melvinas Servera Sančesas pasirodė tinkamas asmuo. Šis garsaus kairiojo intelektualo, giliai širdin paėmusio mano is-toriją, svainis pasižymėjo visomis socialinėmis ir profesinėmis savybėmis, dėl kurių galėjo man padėti tapti meksikiečiu. Tas bičiulis intelektualas supažindino mus viename vakarėlyje ir jau kitą dieną savo kontoroje Melvinas išdėstė man veiks-mų planą ir pateikė sąskaitą. Beprotiškai didelę. Apsvarsčiau aplinkybę, kad pinigus, kaip ten buvo įprasta, jis norėjo gauti iš karto. Pamąsčiau ir apie galimybę būti apgautam, bet išsyk ją atmečiau, nes jei Italijoje žmogus kokiu nors būdu padeda nelegaliai įgyti tapatybę ir paskui yra išaiškinamas, tai susi-duria su rimtomis problemomis. Jo giminaičiai irgi. Žodžiu, maniau, kad dėl manosios draugystės su jo svainiu Melvinas niekada nepridirbs man bėdos. Tuo ir grindžiau visus sampro-tavimus. Tačiau Meksikoje, regis, tvarka kitokia.

Melvino planas buvo genialus: jis turėjo „prikelti“ anksti mirusį vienos italų emigrantų poros sūnų. Naujai iškepto Lo-zoriaus civilinės būklės aktas turėjo keliauti iš biuro į biurą, būti papildytas karinės tarnybos atlikimo įrašu ir kitais do-kumentais, o galiausiai – įtraukimu į rinkėjų sąrašus. Buvau toks užsidegęs šia idėja, kad nekilo nė menkiausių įtarimų dėl

18

Melvino atkaklumo siūlantis bet kokia kaina palydėti mane namo. Tąnakt pirmą kartą užmigau nejausdamas nerimo dėl rytojaus. Deja, pabusti teko kiek kitaip. Tuo pasirūpino į mano kambarį įsiveržę nepažįstami vyrukai sulaižytais plau-kais ir tamsiais akiniais, ginkluoti ir nervingi.

Labiau nei išdavystė nustebino tai, kad jie kaip užsikirtę mane vadino teroristu ir brigadininku5. Norėdamas pakelti mano kainą, linksmuolis Melvinas pasakė federalams, kad aš – pavojingas Raudonųjų brigadų pabėgėlis. Išsigandęs to-kios situacijos padarinių, pasisakiau tikrąjį vardą, tačiau dėl siaubingo atsitiktinumo maniškis skambėjo beveik taip pat kaip vieno italų brigadininko, ieškomo Meksikoje dėl dviejų policininkų nužudymo.

Viskas virto tikra tragedija. Mane nuvežė į Kaje de Soto, liūdnai pagarsėjusią Meksikos politinės policijos būstinę, ir ten per dešimt dienų iškentėjau viską, ką įmanoma. Niekada nemokėjau apsieiti su teisėsaugos pareigūnais. Jiems visuo-met susidarydavo įspūdis, lyg aš norįs pagudrauti, tad mano pareiškimais apie nekaltumą ne tik niekada nebūdavo tiki-ma, bet jie dar ir sunervindavo mane tardantį asmenį. Be to, turiu ypatingą polinkį per dialogus sukelti visokių nesu-sipratimų, o tai visuomet nežmoniškai supykdydavo mano pašnekovus, mat vienintelis jų tikslas būdavo išgauti dailų prisipažinimą ir keliauti namo patenkintiems, kad atidirbo už atlyginimą.

5 Brigate rosse (it.) – Raudonosios brigados, teroristinė kairiųjų ekstremistų grupuotė, nuo 1970-ųjų veikusi Italijoje ir Vakarų Europoje.

1 9

Pirmiausias dalykas, nuteikęs prieš mane federalus, buvo painiava, kilusi dėl mano pavardės.

– Koks tavo vardas, cabrón6?– Karlotas Masimas.– Visas vardas, hijo de puta7!– Karlotas Masimas, ką tik pasakiau.– Ar Karlotas – tėvo ar motinos pavardė?– Tėvo.– O motinos kokia?– Vilani.– Tuomet, cabrón y hijo de puta8, tavo vardas Masimas

Karlotas Vilanis.– Ne, pone inspektoriau, mano vardas Masimas Karlo-

tas, nes jei jis būtų Masimas Karlotas Vilanis, būčiau kitas asmuo.

– Kaip kitas asmuo?– Taip, Masimas Karlotas – tai aš, o jei sakysite Masimas

Karlotas Vilanis – tai jau nebe aš.– Išveskit jį, šitas pendejo9 sumąstė mus „išdurti“, jam

reikia pritaikyti perauklėjimo procedūrą! – mėlynas iš pykčio šaukė inspektorius.

Kol jo pavaldiniai uoliai ir įgudusiai davė man į kaulus, aš supratau, kodėl nesusišnekėjome: Meksikoje, skirtingai nei Ita-lijoje, kiekvienas turi dvi pavardes. Pamėginau nutraukti perau-

6 Cabrón (isp.) – ožys.7 Hijo de puta (isp.) – kalės vaikas.8 Cabrón y hijo de puta (isp.) – ožys ir kalės vaikas.9 Pendejo (isp.) – idiotas.

20

klėjimo procedūrą, bet nebegalėjau nieko pakeisti – apie Mek-sikos policininkus gali sakyti ką nori, tik ne tai, kad jie nevykdo įsakymų raidės. Nors ir sunkiai sekėsi tarti žodžius, galiausiai sugebėjau išsiaiškinti šį nesusipratimą su inspektoriumi.

Antrasis klausimas buvo apie mano amžių, bet ir čia kilo nesusipratimas, tad viskas prasidėjo iš naujo. Per dešimt dienų jie neįstengė sukurpti nė dviejų protokolo puslapių. Apskri-tai per tas dienas nemažai iškentėjau, o prisiminimai apie jas mane užklumpa tik tais „retais“ kartais, kai myžu ir ant pim-palo matau balsvus elektrodų paliktus randus.

Už tai aš nekenčiau Melvino ir visos jo šeimos. Dabar jau nebe. Laikas, kaip žinia, yra džentelmenas, jis ištrina visas žaizdas. Praeitis lieka praeitimi, o be to, Melvinas nebegyvas.

Apie šį „liūdną“ įvykį sužinojau 1987-aisiais, sėdėdamas Padujos kalėjime. Vieną dieną gavau laišką iš Meksikos su laikraščio iškarpa: ten rašoma apie jauno advokato nužudy-mą – vyriškis buvo „užkluptas cinco balazos10 iš keturiasdešimt penktojo kalibro ginklo prie savo namų durų“. Straipsnyje buvo spėjama, kad taip galėję atkeršyti Salvadoro Frente Fa-rabundo Martí judėjimo partizanai, kuriems nepatiko perdėm aktyvus Melvino kišimasis į jų reikalus. Ir iš tiesų paaiškėjo, kad paskutinis jo darbelis buvo suorganizuoti politinių bėglių pardavimą slaptajai Salvadoro policijai.

Taip ir nesupratau, koks mechanizmas suveikė, kad de-šimtąją viešnagės Kaje de Soto dieną iš teroristo tapau nepa-geidaujamu asmeniu, kurį kuo skubiau reikėjo iš ten paša-10 Cinco balazos (isp.) – penki šūviai.

21

linti. Per vieną rytą jie sugebėjo mane nuvesti pas daktarą, kad tasai kiek aplopytų, į Migración11 biurą sutvarkyti eks-patriacijos dokumentų, į skalbyklą išplauti mano drabužių (visi namuose turėti drabužiai, kaip ir kiti asmeniniai daiktai, jau buvo pasidarę federacijos nuosavybė), į viešbutį leisti man nusiprausti po dušu ir į „KLM“ agentūrą nupirkti lėktuvo bilieto į Italiją.

Galėjau persikraustyti kur tik panorėjęs ir pradėti viską iš naujo. Bet slapstymosi patirtis buvo sunkus išbandymas, tad teisminė kova, nors ir sėdint kalėjime, man atrodė ne pats blo-giausias dalykas. Bent jau tuo metu.

Po pietų jau skridau į Milano Linatės oro uostą su per-sėdimu Amsterdame. Atėjus išvykimo metui mano, kaip ex-pulsado12, statusas neliko nepastebėtas lėktuvo įgulos ir kelei-vių, nes, federalams stengiantis įsodinti mane į lėktuvą ir kuo greičiau šios naštos atsikratyti, oro uosto policija pareikalavo sumokėti išvykimo iš šalies mokestį. Kai pasakiau, kad mano gerą, neišskiriant nė grynųjų, pavogė manieji palydovai, poli-cija ėmė tvirtinti, kad tuomet jie ir turį sumokėti. Netrukus pokalbio tonas visai įkaito ir buvo pradėta svaidytis keiksmais; ginčą išsprendė vienas iš lėktuvo palydovų, paėmęs mane už rankos ir nulydėjęs į užsakytąją vietą.

Šalia manęs sėdėjo jauna anglė, po ilgų atostogų Jukatane su tėvais skrendanti į Liverpulį. Ji puikiai kalbėjo ispaniškai ir susidomėjusi ėmė klausinėti, kas man nutikę. Pateikiau jai

11 Migración (isp.) – migracija.12Expulsado (isp.) – išsiųstas iš šalies.

22

sušvelnintą ir pataisytą visos istorijos versiją. Tiesiog negalėjau merginai pasakyti, kad tas lėktuvas skraidina mane į kalėjimą atlikti penkiolikos metų „likusios bausmės“.

Anglei pasirodžiau malonus, ir ji norėjo pasišnekučiuoti. Žiūrėjau į ją įdėmiai ir godžiai; žinojau, kad metų metus ne-galėsiu mėgautis moters artumu, ir gėriau į save kiekvieną jos judesį, kiekvieną žodį. Lėktuvui trumpai sustojus Čikagoje, mergina užmigo, o aš ir toliau į ją spoksojau, bet mano galvoje jai vietos nebeliko. Buvo susikaupę per daug prisiminimų apie nelaisvę, kurių daugelį metų stengiausi atsikratyti.

Aš ir vėl tapau kaliniu. Bėgant valandoms kalėjimas pra-dėjo įgauti vis tikroviškesnę formą. Rodėsi, jaučiu jo kvapą, girdžiu su niekuo nesupainiojamus garsus. Grotos, šūksniai, užraktai. Ir tyla, tokia nenatūrali ir persunkta nevilties, kad pirmaisiais mėnesiais net pašokdavau iš miego. Tuomet man buvo devyniolika. Paskui dvidešimt. Dvidešimt vieneri. O paskui – laisvė. Išteisintas ir nuteistas. Dar kartą nuteistas. Pabėgimas. O dabar, būdamas dvidešimt devynerių, rengiausi grįžti į nelaisvę.

Amsterdame turėjau persėsti į kitą lėktuvą ir laukdamas jo paskambinau šeimai. Atsiliepė motina. Geležinė, bet kartu ir švelniausia pasaulyje moteris. Išgirdus jos balsą man užkan-do amą, ir minutėlę įstengiau galvoti tik apie tai, kad aš vis dėlto vykstu namo.

– Labas, mama, čia Masimas.– Labas, Masimai, mes rengiamės vykti į Milaną.– Ar jau viską žinote?

23

– Taip, mus perspėjo.– Mama, o kas dabar?– Kovosime, kad tavo byla būtų peržiūrėta.Pranašiški žodžiai.Niekada negalima manyti, kad blogiausia jau nutiko. At-

vykęs į Milaną be dokumentų ir su išsiuntimo iš šalies įsaku rankoje ištiesiau riešus pasieniečiams taip parodydamas, kad ketinu pasiduoti. Patyriau stiprų smūgį sužinojęs, kad man nebuvo išduotas joks arešto orderis, o tuo labiau tarptautinis. Metų metus gyvenau tarsi medžiojamas žvėris, o manęs nie-kas niekada ir neieškojo, net namuose. Išties neteisinga. Dėl viso pikto mane nuvežė į San Vitorės kalėjimą, ten po trylikos dienų buvo įteiktas arešto orderis. Pagaliau. Jau buvau bepra-dedąs galvoti, kad susapnavau ir visą baudžiamąjį procesą pri-siekusiųjų teisme.

Nutiko taip, kad arešto orderis buvo surašytas, bet paskui pamirštas stalčiuje; jei nebūčiau grįžęs į Italiją, jis greičiausiai ten būtų likęs visam laikui, mat prireikė trylikos dienų, kad jį iškastų.

Viena vertus, baigėsi mano slapstymasis, kita vertus, prasidė-jo kalinio gyvenimas. Nebuvo lengva prisitaikyti prie tokio pokyčio; kartais imdavau elgtis taip, kaip dar visai neseniai buvau įpratęs, pavyzdžiui, apsimesdavau greitai į laisvę turin-čiu išeiti kaliniu iš gretimos kameros. Tačiau tai truko neilgai, sargybiniai man iškart padėjo suprasti, kad toks elgesys ne-tinkamas.

24