V skyriaus 7-ojo skirsnio bendraautorius dr. VYTAUTAS TININIS, metodinės dalies autorė JŪRATE SAČKUTE

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos rekomenduota

TURINYS

PRATARME k 5

I S K Y R I U S

PASKUTINIEJI LIETUVOS RESPUBLIKOS METAI 6 1. 20-ties nepriklausomo gyvenimo metų rezultatai '6 2. Autoritarinis A. Smetonos valdymas 21 3. 1938 m. Lenkijos ultimatumas 27 4. Klaipėdos netektis 31 5. 1939 m. spalio 10 d. sutartis su SSRS ir Vilniaus atgavimas 37

I I S K Y R I U S

SOVIETŲ OKUPACIJA.IR ANEKSIJA 50 1. 1940 m. gegužės 25 d. SSRS nota. Derybos Maskvoje : 50 2. SSRS ultimatumas 54 3. „Liaudies" vyriausybė 59 4. „Liaudieg" seimas 63

I I I S K Y R I U S

LIETUVOS SOVIETIZACIJA (1940-1941 m.) 72 1. Valstybingumo griovimas , 72 2. Ūkinė Lietuvos aneksija • 77 3. Kultūros sovietizacija. Bažnyčios suvaržymas . .• 81 4. Sovietinė kadrų politika. Rusifikacijos pradžia 83 5. Socialinė-ekonominė sovietų valdžios politika 86 6. Sovietų teroras. Gyventojų trėmimas . 89 7. Antisovietinė lietuvių kova .. .i 92

V . I V S K Y R I U S

NACIŲ OKUPACIJA (1941 — 1944 m.) 98 1. Antisovietinis Birželio sukilimas 98 2. Laikinoji vyriausybė 102 3. Okupacinis nacių režimas 105 4. Socialinė, ūkinė ir kultūrinė nacių politika 109 5. Žydų genocidas 113 6. Antinacinė lietuvių rezistencija 116 7. Antinacinė lietuvių komunistų kova 121

V S K Y R I U S

ANTROJI SOVIETŲ OKUPACIJA. POKARIO LAIKOTARPIS (1944— 1953 m.) 125 1. Demografiniai karo bei okupacijos nuostoliai 125 2. Raudonosios armijos grįžimas ir sovietų valdžios atkūrimas . . . . . . . . 130 3. Kadrų politika. Lietuvos rusinimas 135 4. Okupantų teroras 142 5. Tautos rezistencija. Partizaninis karas 150 6. Agrarinė sovietų valdžios politika. Valstiečių kolektyvizavimas 159 7. Kultūrinė komunistų partijos politika. Bažnyčios padėtis 166

M E T O D I N Ė D A L I S 177

PRATARMĖ

Kadangi istorija matuojama ne metais, o vyksmo intensyvu­mu, tai 1938—1953 m. laikotarpis prilygsta šimtmečiams. Len­kijos ultimatumas ir Klaipėdos netektis, Vilniaus atgavimas ir sovietų kariuomenės įgulų įvedimas, okupacija ir aneksija, kraš­to sovietizacija ir bolševikinis teroras, Birželio sukilimas, dar viena, nacių, okupacija ir žydų genocidas, pagaliau Raudonosios armijos grįžimas, šiurpūs pokario metai, tautos rezistencija ir partizanų kovos, masiniai lietuvių trėmimai, prievartinė kolekty­vizacija—visi šie ir kifi įvykiai sutilpo į labai trumpą 15 metų laiko tarpą.

1938—1953 m.— labai kontroversiškas laikotarpis. Išeivijoje jau seniai, o pastaruoju metu ir Lietuvoje ginčijamasi, kaip rei­kėtų vertinti vieną ar kitą tų metų įvykį. Autorius siekia ne įpiršti vienokią ar kitokią schemą, o parodyti gyvenimo įvairovę, jo priešingybes ir, pateikęs daug faktų, leidžia skaitytojui pačiam susidaryti nuomonę apie svarbiausius laikmečio įvykius.

Matyt, ne visais tų laikų įvykiais dabar galima didžiuotis. Tačiau kalbėti apie juos reikia, nes tik visapusiška istorija yra gyvenimo mokytoja.

Sovietmečiu naujausiųjų laikų istorija buvo labai politizuota bei ideologizuota. Bet dalis to laikotarpio istorikų veikalų, straips­nių turi išliekamąją vertę dėl juose paskelbtos faktinės medžia­gos. Nemažai vertingų darbų apie netolimos praeities įvykius paskelbta emigracijoje. Pastaraisiais metais, atgavus nepriklau­somybę bei atsivėrus archyvams, Lietuvos istorikai taip pat pra­dėjo išsamesnius tyrinėjimus.

Si knyga parengta remiantis Vilniaus pedagoginio universi­teto studentams istorikams skaitytu naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos kursu. Ją rengiant naudotasi oficialiais dokumentais, istorikų veikalais, memuarine literatūra, periodine spauda, taip pat archyvine medžiaga. Leidinys skiriamas istorijos mokyto­jams, studentams istorikams, visiems, besidomintiems naujau-siuoju tėvynės istorijos laikotarpiu.

I S K Y R I U S

PASKUTINIEJI L I E T U V O S R E S P U B L I K O S

M E T A I /

1. 2 0 - T I E S N E P R I K L A U S O M O GYVENIMO M E T Ų R E Z U L T A T A I

20 metų valstybės gyvenime — neilgas laikotarpis. Be to, j is Lietuvai, kaip ir visam pasauliui, buvo itin nepalankus, nes tar­pukaris — bene pats sunkiausias visos kapitalizmo istorijos tarpsnis: didžioji 1929—1933 m. ekonominė krizė ir ją lydėjusi sunki depresija, po to vėl nauja, 1937—1938 m., krizė. 1939 m. Vakarų šalių pramonės ir žemės ūkio gamyba nedaug pra­lenkė 1913 m. lygį. Ketvirtį amžiaus pasaulis iš esmės trypčiojo vietoje.

Lietuvos Respublikos ūkis buvo sudedamoji pasaulinio ūkio dalis. Per užsienio prekybą ir kitais kanalais pasaulinė konjunk­tūra darė esminį, net lemiamą poveikį visam mūsų krašto gy-

/ venimui. Siautėjant krizei, žemės ūkio produktai Vakarų Europos rin­

koje 4-ame dešimtmetyje atpigo beveik 3 kartus, o pramonės ga­miniai — tik truputį daugiau kaip du kartus. Dėl tokių kainų žirklių labai nukentėjo agrarinės šalys, tarp jų ir Lietuva, ku­rios 80 procentų eksportuojamų prekių sudarė žemės ūkio ga­miniai.

1930 m. Lietuva išvežė į užsienį 34,3 tūkst. t javų, už ku­riuos gavo 9,3 mln. Lt, o 1935 m.— 150 tūkst. t už 17,4 mln. L t ' . Tad grūdų eksportui išaugus beveik 5 kartus, pajamos už juos padidėjo tik 1,8 karto. 4-o dešimtmečio pabaigoje Lietuva, no­rėdama nusipirkti tiek pat pramonės gaminių kaip ir 1929 m., turėjo išvežti du kartus daugiau žemės ūkio produktų. Ekono­mistai apskaičiavo, jog 1929-M939 m. Lietuva dėl kainų žirklių neteko 1,4 mlrd. L t 2 , t. y. sumos, lygios 6—7 metų eks­portui (1938 m. Lietuva išvežė į užsienį prekių už 233, o įsive-žė — u ž 224 mln. L t ) .

Krizė labiausiai slėgė ūkininkus. Žemės ūkio ministerijos duo­menimis, 1929/30 ūkiniais metais (ū. m.) vidutinis pelnas iš hek-

taro siekė 62,3 Lt, o 1929/30 ū. m. ūkininkai net turėjo 1,2 Lt nuostolį. Žemės ūkis pradėjo atsigauti 1933/34 ū. m.— pelnas vėl pakilo iki 8 Lt. 1936/37 ū. m. j is siekė 32 Lt, o 1937/38 ū. m . — 34,3 L t 3 .

Nors metas buvo itin sunkus, lietuvių tauta nepriklausomy­bės laikotarpiu visose gyvenimo srityse pasiekė nemažų lai­mėjimų.

Ž e m ė s ū k i s . Vienas reikšmingiausių nepriklausomos Lie­tuvos įvykių — agrarinė reforma, padėjusi ne tik krašto žemės ūkio, bet ir visos tautinės valstybės pamatus. Reformos me­tais iš ekonominio bei politinio Lietuvos gyvenimo galutinai buvo išstumta politiniams lietuvių siekiams priešiška kitatautė, dau­giausia sulenkėjusi, dvarininkija, sudaryta beveik 40 tūkst. nau­jakurių ūkių, pridėta žemės 26 tūkst. mažažemių valstiečių, iš­skirstyta į vienkiemius 7 tūkst. kaimų, perduota valstybei ir kartu apsaugota nuo iškirtimo daugiau kaip 0,5 mln. ha miško, Reforma vienaip ar kitaip palietė apie 6 0 % visos Lietuvos teri­torijos, todėl ją pagrįstai galima vadinti didžiąja (tuo pačiu metu vykusi agrarinė reforma Čekoslovakijoje apėmė 13%, Veng­r i j o j e — 8 ,5%, J u g o s l a v i j o j e — 1 0 % visos t e r i t o r i j o s ) 4 .

Reformos metu sutvirtėję Lietuvos ūkininkai vaidino svarbiau­sią vaidmenį krašto ekonomikoje, o jų vaikai — karininkai, aukš­tųjų mokyklų dėstytojai, valstybinių įstaigų tarnautojai ir kuni­gai — politiniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais du trečdaliai Lietuvos valstiečių dar gyveno sodžiuose, o jų žemė buvo suskirstyta į 3 mln. rėžių (vienam ūkininkui vidutiniškai teko 20 rėžių) . Iki 1940 m. beveik 9 0 % sodžių ūkininkų išėjo į vienkiemius ir galėjo našiau dirbti į vieną sklypą sujungtą savo žemę. Kartu valstiečiai atsikratė dar nuo feodalizmo laikų išlikusio trilaukio žemės dirbimo, servitutų, bendrų ganyklų.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, vyraujant trilaukei sistemai, beveik trečdalis dirbamos žemės pūdymavo. Perėjus prie daugia-laukio žemės dirbimo (6—10 laukų su racionalia sėjomai­n a ) , pūdymų labai sumažėjo (1938 m. j ie sudarė 14,9% ariamos žemės) . Pasėliai dėl to išsiplėtė maždaug 300 tūkst. ha. Tarpukariu dirbama žeme taip pat buvo paversta dau giau kaip 300 tukst. ha ganyklų, krūmynų ir miškų. Dar 40 tūkst. ha dirbamos žemės davė panaikintos rėžius skyrusios ežios. Apskritai pasėlių plo­tas padidėjo nuo 1,6 mln. ha (1923 m.) iki 2,3 mln. ha (1938 m . ) , t. y. visu trečdaliu 5 .

Tarpukariu keitėsi pasėlių struktūra: gerokai sumažėjo ru­gių ir dvigubai padidėjo kviečių plotai. Pradėti auginti cukri­niai runkeliai, kuriais 1925 m. buvo apsodinta 120 ha, 1931 m . — 2,8 tūkst., o 1939 m.—8,9 tūkst. ha.

1 l e n t e l ė Dirbamos žemės struktūra 1912—1938 m. (procentais)

1912 m.1 1938 m.2

Pūdymai 28,4 14,9 Rug?ai 25,3 19,3 Kviečiai 3,6 7,4 Vasarojus 26,6 28 1 Bulvės 5,3 6 ; 8

Linai 2,7 2,8 Pašariniai augalai 3 8,1 20,7

1 Kauno gubernijos duomenys imti iš leidinio: Meškauskienė M. Ekonomine Lietuvos padėtis Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse (1900—1913).—V., 1963. — P. 81. Vilniaus gubernijoje pūdymai užėmė didesnę, o kviečiai — mažesnę ariamos žemės dalį. Suvalkų gubernijoje, priešingai, pūdymų buvo mažiau, o kviečių sėjo daugiau.

2 Duomenys imti iš leidinio: Lietuvos statistikos metraštis (toliau — LSM). — T. I I .—P. 108—111. '

3 Pašarinės žolės, dobilai, runkeliai ir kiti šakniavaisiai bei daržovės.

Ūkio našumą labai didino žemės melioravimas. Iki 1940 m. buvo nusausinta beveik 0,5 mln. ha pelkėtų ir drėgnų žemių. Šiems darbams valstybė iš biudžeto skyrė 40 mln. Lt.

Žemės ūkio pažanga neatsiejama nuo kooperacijos, kuri prieš Pirmąjį pasaulinį karą tik žengė pirmuosius žingsnius, o nepri­klausomoje Lietuvoje labai išsiplėtė. Pieno ir kiaušinių ūkį tvar­kė pieno perdirbimo bendrovės, susijungusios į „Pienocentrą", linų ūkį — kooperatyvų sąjunga „Linas". Žemės ūkio koopera­tyvų sąjunga „Lietūkis" supirkdavo iš ūkininkų javus ir aprū­pindavo juos mineralinėmis trąšomis, žemės ūkio įrankiais bei mašinomis,_ taip pat geležimi, druska, cukrumi ir kitomis prekė­mis („Lietūkio" prekių apyvarta išaugo nuo 2,6 mln. Lt 1923 m. iki 139 mln. Lt 1939 m. Per jį ėjo maždaug 1 5 % viso Lietu­vos eksporto). Gyvulius ir paukščius iš ūkininkų supirkdavo akcinė „Maisto" bendrovė, kurioje vyravo valstybinis kapitalas.

Žemės ūkio ministerija bei kitos žemės ūkio įstaigos parduo­davo ūkininkams geresnės j avų sėklos, veislinių gyvulių, steigė kaimuose daug būrelių, rengė kursus. Vietoj Dotnuvoje veikusio žemės ūkio technikumo buvo įkurta Žemės ūkio akade­mija, taip pat 2 aukštesniosios specialios mokyklos (pienininkys­t ė s — B e l v e d e r y j e ir gyvulininkystės — Gruzdžiuose) bei 9 že­mesniosios žemės ūkio mokyklos, kurias iki 1940 m. baigė 2,5 tukst. žmonių.

Geriau įdirbant žemę, gausiau tręšiant j ą organinėmis ir mi­neralinėmis trąšomis (1923 m. jų buvo įsivežta 23,4, o 1939 m — 138 tūkst. t o n ų 6 ) , sėjant kokybiškesnę sėklą, javų derlingumas padidėjo maždaug nuo 9 cnt iš ha (1909—1913 m.) iki 12 cnt (1935—1939 m . ) . Pagal šį rodiklį Lietuva gerokai atsiliko nuo Vakarų Europos kraštų (Vokietijoje — 20, Švedijoje — 21, Dani-

joje — 26, Prancūzi jo je — 14 cnt iš h a ) , tačiau lenkė daugumą Rytų Europos šalių (Lenkijoje — 11, Rumunijoje — 10, Sovietų Są jungoje — 9 cnt iš h a ) 7 , nors jų žemė ir klimatinės sąlygos buvo geresnės.

Išplėtus pasėlių plotus ir padidinus derlingumą, gerokai iš­augo (žr. 2 lentelę) bendroji javų ūkio produkcija. Tarpukariu bendrasis javų, bulvių ir cukrinių runkelių derlius Olandijoje padidėjo 57, Dani jo je — 5 9 , Švedijoje — 27, Suomijoje — 93, Es­t i j o j e — 2 8 , Latvi joje — 77, Sovietų Są jungoje — 19, o Lietuvo­j e — 8 6 procentais 8 . Tad pagal laukininkystės produkcijos augimo tempus Lietuva užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje. J i už­siaugindavo maistinių, pašarinių grūdų, o derlingesniais metais jų perteklių parduodavo kitoms šalims (1938 m . — 1 3 2 tukst. t, 1939 m . — 8 5 tūkst. t ) .

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą svarbiausia Lietuvos žemės ūkio šaka buvo javų auginimas. Tarpukario Lietuvoje, taikantis prie Vakarų Europos rinkos, taip pat didėjant miesto gyventojų skai­čiui, vis svarbesnė darėsi mėsos ir pieno gyvulininkystė.

Perėjimą prie gyvulių ūkio rodo ir pakitusi pasėlių struktūra (žr. 1 lentelę) . Tarpukariu pašarinių augalų, daugiausia dobilų ir įvairių žolių, plotai padidėjo apie 3 kartus. Daugiau sodino ir bulvių, kurių dalis taip pat buvo sunaudojama pašarui. Paša­riniais runkeliais prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo apsodinama mažiau kaip 20 tūkst., o 1939 m . — j a u 57 tūkst. ha. J ų derlius per tą laiką padidėjo keturis kartus. Buvo gerinamos pievos. 3-iame dešimtmetyje Žemės ūkio ministerija, kooperatyvai ir pa­vieniai ūkininkai įsivežė iš užsienio kelis tūkstančius veislinių gyvulių — D a n i j o s , Švedijos, Vokietijos žalųjų bei juodmargių karvių, Anglijos jorkšyrų veislės kiaulių. O 4-o dešimtmečio pa­baigoje veislinius gyvulius Lietuva jau parduodavo Sovietų Są­jungai.

2 l e n t e l ė Bendrasis javų ir bulvių derlius Lietuvoje 1909—1939 m.

(vidutiniškai tūkst. t per metus)

nuo 1909—1913 m. 1909— 1924— 1934— iki 1934—1938 m.

1913 m. 1928 m. 1938 m. padidėjo (procen­tais)

Rugiai 496,7 ' 497,0 613,5 125,6 Kviečiai 85,3 133,3 249,7 295,1 Miežiai 158,8 176,9 , 257,3 162,0 Avižos 265,9 270,0 384,4 144,6 Bullvės 795,9 1119,2 2191,0 ^275,3

Duomenys imti iš leidinio: Krikščiūnas I. Lietuvos žemės ūkio pažanga // Žemės ūkis.— 1943.—Nr. 7.

Kaip rodo 3 lentelės duomenys, 1913-—1938 m. Lietuvoje be­veik perpus sumažėjo avių, tačiau padaugėjo visų kitų gyvulių. 1930—1939 m.,/t. y. vos per 9 metus, melžiamų karvių padaugėjo 22 procentais. Tačiau gyvulininkystės produkciją lėmė ne tik gyvulių skaičius, bet ir jų produktyvumas. Prieš Pirmąjį pa­saulinį karą ganyklose, pūdymuose ir miškuose ganomos sodžiaus karvės per metus duodavo 700—800 1, o 4-o dešimtmečio pabai­goje, pagerinus jų veislę ir rišant dobiluose,— 1,8—2 tūkst. 1 pie-• no. Padidėjo ir jo riebumas. Karvių pieningumu Lietuva atsiliko nuo Vokietijos, Švedijos, Anglijos (iš karvės buvo primelžiama apie 2,5 tūkst. 1 pieno per metus) , tačiau prilygo Prancūzijai (1,75 tūkst. 1) ir gerokai pralenkė daugumą Rytų bei Pietų Europos šalių (Lenkijoje — 1,5, Rumunijoje •—1,3, I t a l i j o j e — 1 , 7 , I s p a n i j o j e — 1 , 1 , Sovietų S ą j u n g o j e — 1 , 1 tūkst. 1) 9 .

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo auginamos la­šininės kiaulės, kurias reikėdavo laikyti kelerius metus. Jų mėsos Vakarų Europos šalys nepirko. Tarpukario Lietuvoje bekono ga­mybai skirti jorkšyrai bei kitų veislių kiaulės buvo laikomos 6—8 mėnesius. Todėl auginant tiek pat kiaulių, mėsos produk­cija padidėjo kelis kartus.

Nepriklausomybės metais vis daugiau sviesto, mėsos bei kitų gyvulininkystės produktų buvo išvežama į užsienį. 1937 m. j ie sudarė daugiau kaip pusę ( 5 2 % ) viso šalies eksporto. Antai 1924 m. į užsienį buvo išvežta 524 t, 1930 m.—7,4 tūkst. t,, o 1939 m.— 17,4 tūkst. t sviesto. 1928 m. Lietuva pardavė už­sienio šalims pirmąsias 584 tonas bekono, o 1930 m. jo buvo< išvežta daugiau kaip 17 tūkst. t ir 1932 m.— net 41 tūkst. tonų. Bet vėliau bekono eksportas sumažėjo net 4 kartus, nes Ang­li ja, į kurią jo daugiausia buvo išvežama, labai suvaržė mėsos pro­duktų pirkimą. Tik 1939 m. užsienio šalims vėl buvo parduota 17 tūkst. t bekono. Prieš Antrąjį pasaulinį karą iš Europos šalių daugiau už Lietuvą išveždavo mėsos tik Danija, Olandija ir Lenkija.

3 l e n t e l ė Gyvulių skaičius Lietuvoje 1913—1938 m. (tukst.)

1913 m. 1919 m. 1938 m.

Arkliai 451 280 558 Galvijai 918 480 1 193 Kiaulės 1 138 750 1 249 Avys 1 152 806 619

Duomenys imti iš leidinio: Lietuvių enciklopedija (toliau — L E ) . — Bosto-nas, 1968.—T. 15.— P. 180, 184.

Sovietmečio ekonomistai istorikai rašė, kad maisto produktų eksportą Lietuvos valdžia plėtė gyventojų neprivalgymo sąskaita. S į melą paneigia duomenys apie žemės ūkio gamybos didėjimą ir maisto produktų suvartojimą (žr. 4 lentelę) . Lietuvos Respublika pagal vertingiausių maisto produktų (mėsos, pieno, sviesto, kiau­šinių) suvartojimą nedaug atsiliko nuo Vakarų bei Siaurės Euro­pos šalių ir smarkiai pralenkė Lenkiją, Balkanų kraštus, juo labiau Sovietų Są jungą. Palyginti mažai Lietuvos žmonės var­tojo cukraus ir vaisių bei daržovių.

Tačiau didelį rūpestį kėlė žemės ūkio susiskaldymas, smul­kūs ūkiai. 1930 m. surašymo duomenimis, beveik pusė ( 4 5 % ) visų ūkininkų turėjo iki 10 ha ir tik dešimtadalis (10 ,3%) — daugiau kaip 30 ha žemės. Smulkesni ūkininkai nepajėgė gerai patręšti žemės, augino prastesnių veislių, todėl ir neprodukty­vius, gyvulius.

P r a m o n ė i r k i t o s ū k i o š a k o s . Sovietiniai autoriai apgailestaudavo, jog po Pirmojo pasaulinio karo „atplėšus" Lie­tuvą nuo plačių Rusijos rinkų j r jos žaliavų šaltinių, mūsų kraš­to pramonė vegetavo ar net smuko. Tokią pesimistinę nuomonę paneigia statistikos duomenys. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lie­tuvos pramonėje (įmonėse, turėjusiose ne mažiau kaip po 5 dar­bininkus) dirbo 13—14 tūkst., 1930 m.— 19 tūkst., o 1939 m.— 38 tūkst. žmonių. Įmones mechanizuojant, gamyba augo sparčiau negu darbininkų skaičius. 5 lentelė rodo, kad 4-ame dešimt­metyje Vakarų šalių pramonės produkcija padidėjo keliais

4 1 e n t e 1 ė Maisto produktų suvartojimas Europos šalyse 1935—1938 m.

(vidutiniškai vienam gyventojui kg per metus)

Šalis Grudų ir bul­

vių1

Mė­sos 2

Svies­to Sūrio Pieno

Kiau­šinių (vnt.)

Cuk­raus

Vokietija 201 56,7 7,6 3,7 110 120 25,5 Švedija 182 45,1 10,1 6,2 290 135 48,7 Danija 162 61,1 8,4 6,1 145 150 56,2 Prancūzija 206 56,6 5,0 6,3 100 150 25,7 Lietuva3 230 54,4 7,0 2,5 170 108 11,1 Lenkija 252 28,9 4,0 2,5 90 87 12,3 Rumunija 252 26,0 0,9 3,0 100 90 5,8 Jugoslavija 250 2(7,2 2,2 2,4 70 85 5,6 SSRS 266 28,0 1,3 1,6 90 13,3

1 Skaičiuojant 3,6 kg bulvių prilyginta 1 kg grūdų. 2 Kartu su skerdienos ir augaliniais riebalais. 3 Lietuvos, Latvijos ir Estijos vidurkis. Duomenys imti iš straipsnio: Krikščiūnas J. Lietuvos žemės ūkis pokarinės

Europos sąlygomis // Žemės ūkis.— 1943.—Nr. 4 .—P. 251.

procentais, o Lietuvos — maždaug 3,5 karto. Lyginant su 1913 m., Lietuvos pramonės gamyba nepriklausomybės laikotarpiu iš­augo daugiau kaip 4 kartus. Žinoma, tai nėra labai daug, nes prieškarinės Lietuvos pramonė buvo rnenka.

Nepriklausomoje Lietuvoje daugiausia | buvo plėtojamos tos pramonės šakos, kurios perdirbo vietines žaliavas arba gamino vidaus rinkai, t. y. krašto žmonėms.

Svarbiausia šalies pramonės šaka, gaminusi beveik pusę vi­sos pramonės produkcijos, buvo maisto, daugiausia mėsos, pie­no perdirbimo, cukraus, pramonė. Prieškariu didesnių šios šakos įmonių Lietuvoje nebuvo. Nepriklausomybės metais „Maisto" ak­cinė bendrovė pastatė 5 modernius mėsos fabrikus (Kaune, Pa­nevėžyje, Tauragėje, Šiauliuose, taip pat rekonstravo bei išplėtė Klaipėdos fabriką ir šaldytuvus), kuriuose buvo gaminamas be­konas, dešros, konservai bei kiti produktai. 1938 m. „Maisto" įmonės perdirbo 0,5 mln. kiaulių, 30 tūkst. galvijų, beveik mili­joną paukščių. Didžioji produkcijos dalis, ypač bekonas, buvo vežama į užsienį (1939 m.— daugiau kaip už 70 mln. Lt, ir tai sudarė trečdalį viso Lietuvos eksporto).

Nepriklausomybės metais labai sparčiai plėtojosi pieno pramonė. 1923 m. Lietuvoje buvo tik 3, o 1939 m.— 186 pieno perdirbimo įmonės, kurios supirko iš gyventojų 0,5 mln. t pieno ir pagamino 20 tūkst. t . sviesto bei kitų produktų. Beveik visą pieno pramonę valdė ūkininkų pieno perdirbimo bendrovių są­junga „Pienocentras". J į finansiškai rėmė valstybė. Keturi penk­tadaliai „Pienocentro" įmonių pagaminto sviesto buvo išvežama į užsienį.

Iki 4-o dešimtmečio Lietuva visą suvartojamą cukrų įsivež-davo iš užsienio (1923 m.— 11,3 tūkst. t ) . 1931 m. akcinė „Lie­tuvos cukraus" bendrovė, kurioje vyravo valstybinis kapitalas, pastatė Mari jampolėje cukraus fabriką ir pagamino pirmąsias to-

5 l e n t e l ė Lietuvos ir pasaulio pramonės gamybos augimas 1929—1939 m.

(1929 m. lygis=100)

Metai Lietuvos pramonė Pasaulio pramonė

1929 100 100 1934 166 77 1936 , 244 96 1937 . 272 104 1938 309 1 93 1939 354 1

1 Priskaičiavus 1937 m. Klaipėdos krašto pramonės produkciją. Lentelė sudaryta remiantis šaltiniais: Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis.

— K., 1938.—P. 24; LE.—T. 15.—P. 204.

nas lietuviško cukraus. 1935 m. buvo pastatytas cukraus fabrikas Pavenčiuose, o 1940 m.— Panevėžyje. Visų trijų fabrikų staty­ba valstybės iždui atsiėjo 20 mln. Lt. Cukraus gamyba padidėjo nuo 6,6 tūkst. t 1931 m. iki 29 tūkst. t 1937 m. ir 24 tūkst. t — 1939 m . ' (produkcija labai priklausė nuo cukrinių runkelių der­l iaus) . Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva jau pati apsirūpin­davo cukrumi.

Antra svarbiausia Lietuvos pramonės šaka, gaminusi maž­daug 2 0 % visos produkcijos, buvo tekstilės pramonė. Prieš Pir­mąjį pasaulinį karą mūsų krašte veikė tik nedidelis Juodupės audinių fabrikas (Rokiškio apskr.) . Tuomet ši pramonės šaka negalėjo plėtotis dėl kitų Rusijos imperijos tekstilės pramonės centrų (Rygos, Maskvos, Lodzės) konkurencijos. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, protekcionistiniais muitais nuo užsienio gaminių konkurencijos apsaugota vidaus rinka, vietinės žalia­vos ir pigi darbo jėga sudarė palankias sąlygas šiai pramonės šakai augti. 1930 m. šalyje jau veikė 11, o 1939 m . — 8 0 Įminiu, vilnonių, medvilninių, šilkinių audinių, trikotažo bei kitų teks­tilės įmonių. 4-o dešimtmečio pabaigoje jose dirbo jau 9,6 tūkst. darbininkų. Didžiausios tekstilės įmonės buvo „Drobė", „Litek­sas", „Lima", „Kauno audiniai", „Cotton", „S i lva" . 1937 m. Lie­tuvoje buvo išausta 16 mln. m medvilninių, 2,5 mln. m — vilnonių bei pusvilnonių, 1,2 mln. m šilkinių audinių, pagaminta 3,6 mln. porų kojinių, per 1 mln. vienetų kitų trikotažo gaminių 1 0 . Prieš karą tekstilės pramonė jau gamino apie 7 0 % visų vidaus rinkai reikalingų audinių, todėl smarkiai sumažėjo j ų įvežimas.

Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo batus siuvo tik amati­ninkai. Nepriklausomoje Lietuvoje įsisteigė avalynės fabrikų. Didžiausias iš jų buvo Šiaulių „ B a t a s " — 1939 m. j ame dirbo per 300 darbininkų. 1932 m. avalynės fabrikai pagamino 260 tūkst., o 1937 m.— 530 tūkst. porų odinės avalynės. B e to, kasmet buvo pagaminama daugiau kaip 1 mln. porų guminės avalynės u .

Stiklo gamybos — senos Lietuvos pramonės šakos — įmonės po Pirmojo pasaulinio karo liko Lenkijos užgrobtame Vilniuje. Nepriklausomoje Lietuvoje pirmieji stiklo fabrikai buvo pastatyti 3-iame dešimtmetyje. Didžiausi iš jų buvo Kauno „Aleksotas" ir Radviliškio lakštinio stiklo fabrikas.

_ Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Lietuva neteko popieriaus fabrikų. 3-iame dešimtmetyje visą šaliai reikalingą popierių tek­davo įsivežti iš užsienio. Padėtis iš esmės pasikeitė 1933 m. pastačius modernų Petrašiūnų fabriką, kuris gamino daugiau kaip 100 rūšių geros kokybės popierių. 1938 m. Lietuvoje buvo paga­minta apie 10 tūkst., o iš užsienio įsivežama 2,3 tūkst. t popie­riaus. Tad 8 0 % reikalingo popieriaus Lietuva gamino pati.

Nepriklausomoje Lietuvoje sunyko tiktai metalo apdirbimo ir odų pramonė, t. y. šakos, kurios prieš karą daugiausia dirbo Rusijos rinkai.

Silpna buvo Lietuvos energetika. Nors tarpukariu ir pasta­tyta keletas didesnių elektrinių (Petrašiūnų, Rėkyvos, Bač iūnų) , o elektros energijos gamyba padidėjo 14 kartų, elektra buvo la­bai brangi, ir 1939 m. ja naudojosi tiktai 19%; visų šalies gy­ventojų. Siuo atžvilgiu Lietuva gerokai atsiliko nuo kitų kraštų. Menka buvo ir statybinių medžiagų pramonė.

Nors 4-ame dešimtmetyje gana sparčiai plėtojosi pra­monė, Lietuvos Respublika buvo ir liko agrarinis kraštas. Centrinio statistikos biuro duomenimis, 1939 m. pramonės įmonėse dirbo bei amatais vertėsi tik 8,1, o žemės ūkiu — net 73 ,8% visų ša­lies gyventojų 1 2 . Tais pačiais metais pramonė ir amatai davė tru­putį mažiau kaip trečdalį ( 3 2 , 4 % ) , o žemės bei miškų ūkis — daugiau kaip pusę (50 ,3%) nacionalinių šalies p a j a m ų 1 3 .

Vienas didžiausių Lietuvos laimėjimų — palyginti stabili jos ūkinė padėtis ekonomikos nuoslūgio pasaulyje metais. Ša l is sparčiai plėtojo prekybą su Vakarų valstybėmjs ir nuolat pre­kių daugiau išveždavo, negu įsiveždavo (1923—1939 m. prekių eksportas 185 mln. Lt pralenkė' importą) . 1928—1938 m., t. y. vos per 10 metų, Lietuvos dalis pasaulio prekyboje išaugo dvigubai (nuo 0,08 iki 0 , 1 6 % ) . Prieš Antrąjį pasaulinį karą mūsų šal is tiekė į pasaulio rinką maždaug 5 % viso linų pluošto, beveik 7% gyvų kiaulių, 3 % bekono, beveik tiek pat s v i e s t o 1 4 .

Lietuvos bankas kaupė auksą bei užsienio valiutą, gautą už kitoms valstybėms parduotas prekes. Valiutos atsargos 1922 m. sudarė 15 mln. Lt, o 1940 m. pradžioje —- 69 mln. Lt. Dėl to lito kursas nepašlijo net didžiosios pasaulinės ekonomikos krizės me­tais. Lietuvos Respublikos valiuta buvo viena tvirčiausių pasau­lyje, o jos vertė dolerio atžvilgiu net padidėjo (1929 m. 1 Lt buvo lygus 10, o 1939 m.— 16 JAV centų) 1 5 .

Sparčiai plėtojantis žemės ūkiui bei pramonei, Lietuvos nacio­nalinės pajamos 1924—1939 m. išaugo beveik 2 kartus ir pasiekė 2,5 mlrd. L t 1 6 .

Per 20 metų neatpažįstamai pasikeitė Lietuvos gyvenvietės, ypač miestai. Iš apleisto gubernijos centro ir tvirtovės miesto, dar 3-io dešimtmečio pradžioje neturėjusio'vandentiekio, kanali­zacijos, šaligatvių ir net padoresnio viešbučio, Kaunas virto mo­derniu Europos didmiesčiu, jo gyventojų skaičius padidėjo nuo 70 iki 154 tūkst. (lenkų okupuotas Vilnius 1939 m. gyventojų turėjo mažiau negu prieš Pirmąjį pasaulinį k a r ą ) . Gerokai ūgte­lėjo ir kiti nepriklausomos Lietuvos miestai. 1939 m. Klaipėdoje gyveno 51 tūkst. (1923 m . — 3 0 tūkst.) , Šiauliuose — 32, Pane­v ė ž y j e — 27, Mari jampolėje — 16 tūkst. žmonių.

Daug buvo statoma ir kaimuose. Naujose vietose apsigyven­davo naujakuriai, iš sodžių į vienkiemius kėlėsi ūkininkai. 1919—1939 m. Lietuvos kaime buvo pastatyta per 100 tūkst. gy­venamųjų namų bei 180 tūkst. ūkinių p a s t a t ų 1 7 . Naujuose gyve­namuosiuose namuose ūkininkai įrengdavo daugiau patalpų, dė-

davo medines grindis (anksčiau būdavo molinė as la) , didesnius langus, statydavo geresnės konstrukcijos krosnis. Pastatus deng­davo ne tik šiaudais, bet ir medinėmis lentelėmis, skarda, čerpė­mis. Aplink naująsias sodybas žmonės veisė sodus, kurių 1930 m buvo 30,2 tūkst. ha, o 1935 m.—38,3 tūkst. ha, t. y. beveik 1 pro­centas viso žemės ploto 1 8 . Tačiau Lietuvos kaimas dar atsiliko nuo Latvijos ar Rytprūsių kaimų savo išvaizda: prastesnės sody­bos, daugiausia šiaudiniais stogais, blogesni keliai.

Siekdami įrodyti „revoliucinės situaci jos" brendimą, soviet­mečio istorikai bei ekonomistai labai išpūsdavo Lietuvos ekono­min ius sunkumus 1939 m. Žinoma, Klaipėdos netektis, prasidė­jęs Antrasis pasaulinis karas, taip pat atgauto Vilniaus ekono­minė našta kėlė nemažai problemų ir trumpam sutrikdė Lietu­vos ūkinio gyvenimo ritmą. Tačiau nėra nė mažiausio pagrindo kalbėti apie ekonominę krizę, nes jau pirmajame 1940 m. pusme­tyje sunkumai buvo įveikti.

Per 6 mėnesius šalies eksportas, palyginti su tuo pačiu 1939 m. laikotarpiu, padidėjo 20 procentų, o importas — 38 pro­centais. Buvo gyva ir vidaus prekyba. Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos atsargos 1940 m. sausio—birželio mėnesiais padidėjo nuo 69 iki 76 mln. Lt. Į valstybės biudžetą pirmąjį 1940 m. pusmetį įplaukė 212, o išleista buvo 167 mln. Lt (1939 m. per tą patį laikotarpį 150 ir 162 mln. L t ) . 1940 m. pirmajame ketvirtyje dvigubai išaugo pramonės investicijos 1 9 . Buvo pradėta statyti Turniškių (prie Vilniaus) elektrinė, 3 mln. Lt vertės Skirsnemunės cemento fabrikas, tiesiami Darbėnų—Šventosios ir Lentvario—Naujųjų Trakų geležinkeliai bei Kauno—Vilniaus plentas, statomas Šventosios uostas. Norėdama paspartinti pra­monės raidą, Ministrų Taryba 1940 m. pavasarį nutarė įsteigti Pramonės banką 2 0 . Pramonės ir prekybos firmos turėjo sukaupu­sios didžiules žaliavų bei prekių atsargas, kurių užteko per sovietmetį ir dar šiek tiek liko pirmiesiems vokiečių okupacijos metams.

Lietuvos ūkio būklę vadinamosios Liaudies vyriausybės fi­nansų ministras J . Vaišnoras 1940 m. liepos 12 d. taip apibūdi­no: „Mūsų bendra ekonomine padėtimi ir ūkio gyvenimo eiga nusiskųsti netenka. Tiek mūsų valstybės iždo būklė, tiek užsie­nio prekybos apyvarta, pasirodo, kur kas geresnė negu tuo pačiu laiku pernai" 2 1 . Lietuvos ūkio raidą nutraukė sovietų okupacija.

K u l t ū r o s p l ė t r a . Daugiausia nepriklausomybės laiko­tarpiu buvo nuveikta kultūros srityje. 1913 ir 1939 m. rodikliai yra tiesiog nepalyginami.

Pradžios mokyklas lankiusių vaikų skaičius tarpukariu pa­didėjo beveik 6 kartus (žr. 6 lentelę) . Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradžios mokyklas lankė tik 20 procentų vaikų, o baigdavo j as dar mažiau. 1930 m. Lietuvos Respublikoje buvo įvestas pri­valomas pradžios mokslas, o nuo 1933 m. miestuose bei mieste-

6 l e n t e l ė Pradinis mokymas 1913—1939 m.

Metai Mokyklos Mokytojai Mokiniai (tūkst.)

1913 875 1 022 51,2 1919 1 036 1 232 45,5 1928 2 386 3 479 124,3 1939 2 335 5 578 298.4

Lentelė sudaryta remiantis šaltiniais: Pirmasis nepriklausomos Lietuvos de­šimtmetis.—K., 1990.—P. 308, 314; LSM.— T. 11.— P. 71.

liuose pradėta steigti aukštesniojo laipsnio 6 skyrių mokyklas (4 skyrius turėjo baigti visi vaikai, o aukštesniuosius lankė tie, kurie rengėsi stoti į g imnazi jas) .

1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, pusė Lietuvos gy­ventojų buvo beraščiai, pagal 1923 m. surašymą — trečdalis, o 1941 m. pradžioje užregistruota tik 181 tūkst. beraščių, kurie sudarė 6 procentus visų g y v e n t o j ų 2 2 . Daugiausia beraščių buvo tarp vyresnio amžiaus žmonių, gimusių X I X a. pabaigoje—XX a. pradžioje, taip pat Vilniaus krašte, kuris 20 metų buvo okupuo­tas Lenkijos. Pateikti duomenys įgalina daryti išvadą, jog Lie­tuvos Respublikoje iš esmės buvo likviduotas neraštingumas. 4-o dešimtmečio pabaigoje pradžios mokyklas lankė visi vaikai.

Prieš Pirmąjį pasaulinį ka ją Lietuvos Respublikos teritori­jo je (čia ir kitur duomenys apie mokyklas pateikiami be Klaipė­dos krašto) buvo 15 gimnazijų ir 10 kitų vidurinių mokyklų bei progimnazijų; jose mokėsi 5—6 tūkst. mokinių, tarp kurių ne­daug buvo lietuvių. 1938/39 mokslo metus Lietuvoje pradėjo 62 gimnazijos, 27 progimnazijos ir 146 specialiosios vidurinės bei aukštesniosios mokyklos. Jose dirbo 2,7 tūkst. mokytojų, mokėsi daugiau kaip 31 tūkst. moksle iv ių 2 3 .

Lietuvos Respublikos tautinių mažumų gyventojai naudojosi plačia kultūrine autonomija. J ie mokėsi gimtąja kalba ne tik pradžios, bet ir vidurinėje mokykloje, turėjo savo kultūros, spor­to organizacijų bei draugijų. 1939 m. rudenį šalyje veikė 18 žy­dų, 1 rusų, 3 lenkų ir 2 vokiečių gimnazijos bei progimnazi­jos 2 4 . Visas jas finansiškai rėmė valstybė.

^Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje nebuvo nei vienos aukštosios mokyklos, o Rusijos bei užsienio universitetuose mo­kėsi vos keli šimtai lietuvių studentų. 1922 m. vasario 16 d. buvo atidarytas Kauno universitetas (1930 m. gavęs Vytauto Di­džiojo vardą) , kurio 6 fakultetai iki 1940 m. parengė 3,8 tūkst. diplomuotų specialistų. 1939 m. pabaigoje perkėlus į Vilnių du Kauno universiteto fakultetus, vietoj buvusio lenkiško Stepono Batoro universiteto buvo įsteigtas antrasis lietuviškas univer­sitetas. Be to, nepriklausomoje Lietuvoje buvo įkurta Dotnuvos

žemės ūkio akademija (1924 m. ) , veterinarijos akademija Vili­jampolėje (1936 m. ) , dailės institutas Kaune (1939 m. ) , Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla Aukštojoje Panemunėje (1931 m. ) , konservatorija Kaune (1933 m. ) , aukštieji fizinio lavinimo kur­sai Kaune (1934 m. ) , Klaipėdos prekybos institutas (1934 m., nuo 1939 m.—Šiaul iuose ) , Klaipėdos pedagoginis institutas (1935 m., nuo 1939 m. pabaigos-—Vilniu je ) . Visose aukštosiose Lietuvos mokyklose (be aukštosios karo mokyklos) 1939 m. rude­nį dėstė 450 profesorių bei dėstytojų, mokėsi 4 tūkst. studentų.

1939 m. 10 tūkst. šalies gyventojų teko 16 studentų, o kitose Europos valstybės — nuo 11 iki 30 s tudentų 2 5 . Neatsiliko Lie­tuva ir mokymo lygiu. Lietuvių išeivijos veikėjas K. Drunga, pagal specialybę chemikas, prisimena: „1938 m. bendraudamas su Vokietijos studentais, galėjau slapta didžiuotis, jog buvau ne blogiau pasiruošęs tada tik 16 metų išgyvenusiame Kauno VDU, negu mano pažįstami vokiečių studentai, gavę išsimokslinimą universitetuose, turėjusiuose daugelio šimtmečių i s t o r i j ą " 2 6 . Kauno universiteto studentai galėjo be ypatingų sunkumų tęsti studijas užsienyje, o Lietuvos gimnazijų abiturientai — jas ten pradėti. 1919—1940 m. užsienio aukštosiose mokyklose su vy­riausybės stipendijomis, pašalpomis ar paskolomis studijavo ar specializavosi daugiau kaip 1,5 tūkst. Lietuvos j a u n u o l i ų 2 7 . Ne vienas jų ten mokėsi ir už savo lėšas.

Nepriklausomoje Lietuvoje labai išsiplėtė knygų leidyba. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą krašte kasmet jų buvo išleidžiama keli šimtai, 1925 m.—430 , o 1938 m . — 1 , 3 tūkst. 1913 m. Lietuvoje ėjo 18 lietuviškų laikraščių bei žurnalų, o 1938 m.— 159 periodi­niai leidiniai: 13 dienraščių (iš jų 5 lietuvių kalba) , 40 savait­raščių (iš jų 30 lietuvių kalba) , per 100 kitų laikraščių bei žur­nalų (iš jų 93 lietuvių ka lba ) . Visų jų vienkartinis tiražas 1937 m. siekė 830 tūkst. egzempliorių ir 1,1 mln .— 1940 m. pradžio­j e 2 8 . Knygos ir laikraščiai buvo leidžiami ne tik lietuvių, bet ir jidiš, hebrajų, vokiečių, rusų, lenkų bei kitų tautinių mažumų kalbomis.

1931 m. profesorių V. ir M. Biržiškų, P. Dovydaičio bei kitų inteligentų entuziastų rūpesčiu pradėta leisti lietuviškoji encik­lopedija, kurios iki antrosios sovietų okupacijos (1944 m.) buvo išspausdinta 10 tomų. Keliant krašto kultūrą daug nusipelnė žurnalai „Naujoji Romuva" (1931—1940 m. ) , „Židinys" ( 1 9 2 4 — 1940 m.) , „Vairas" (1929—1940 m. ) , šiauliškė „Kultūra" ( 1 9 2 3 — 1941 m.) ir kt.

1940 m. pradžioje Lietuvoje veikė 135 viešosios ir 2,3 tūkst. mokyklų bibliotekų. Be to, savo bibliotekas ir bibliotekėles turėjo ministerijos, bažnytinės bei visuomeninės organizacijos (šauliai, pavasarininkai, „Jaunoji Lietuva", Jaunųjų ūkininkų,, būrelių są­junga ir k t . ) . Visų jų fonduose buvo keli milijonai knygų. Di­džiausią biblioteką turėjo Vytauto Didžiojo universitetas (1940 m . — 1 8 0 tūkst. knygų) . (*&HO%

Savivaldybės viešosios! bibliotekos

5-asis filialas

Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos teritorijoje veikė tik Kauno miesto viešas muziejus. 1921 m. Kaune buvo atidarytas Karo, 1922 m.—Pedagoginis , o 1925 m. pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje dailės muziejus — Čiurlionio paveikslų galeri ja . 4-ame dešimtmetyje buvo įsteigtas Bažnytinio meno, memorialiniai Mai­ronio, Vaižganto muziejai. Be to, entuziastai, savivaldybių re­miami, įkūrė daugiau kaip 20 kraštotyros muziejų. Vertingiausi iš jų, sukaupę daug eksponatų, buvo Šiaulių „Aušros", Telšių , ,Alkos", Alytaus „Dzūkų" muziejai.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos teatrui atstovavo tik mėgėjų trupės. 1918—1920 m. kūrėsi profesionalusis lietuvių teatras: dramos, operos, o vėliau (nuo 1925 m.) ir baleto tru­pės Kaune (1925 m. visos trys susijungė į Valstybės tea t rą ) . 1931 m. įsikūrė ir Šiaulių dramos teatras 1 (1935—1939 m. vaidi­nęs Klaipėdoje)._ Be to, Kaune veikė keli profesionalūs ir pu­siau profesionalus visuomeninių organizacijų (karių, šaulių) teatrai.

1926 m. birželio 12 d. pradėjo savo laidas Kauno, o 1936 m.— ir Klaipėdos radijo stotys. 4-ame dešimtmetyje šalis buvo spar­čiai radiofikuojama, ir 1940 m. vasarą Lietuvos gyventojai turėjo daugiau kaip 87 tūkst. radijo aparatų 2 9 . 1938 m. duomenimis, 1000 gyventojų Lietuvoje teko 23, Latvijoje — 58, Lenkijoje — 25, Bulgari jo je — 5, Jugoslavi jo je — 7, Itali joje — 18, Graikijoje — 3, Ispani jo je — 13 radijo abonentų.

1940 m. vasarą Lietuvoje veikė beveik 13 tūkst. telefono apa­ratų: Kaune — 9 tūkst., Šiauliuose — 1, Panevėžyje — 0,6 ir Vil­niuje — 2,4 tūkst. 3 0 , nors pastarajame gyveno kur kas daugiau žmonių (215 tūkst.) negu Kaune.

Atgavus nepriklausomybę, lietuvių kalba pirmą kart^ą per il­gaamžę tautos istoriją pasidarė valstybinė. Prieš Pirmąjį pasau­linį karą lietuviškai šnekėjo tik kaimiečiai ir saujelė inteligentų. Nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba tapo valstybės įstaigų ir kariuomenės, universitetų ir teatrų, įmonių ir kavinių kalba.

Lietuvoje visais laikais netrūko išsimokslinusių žmonių, ta­čiau dauguma jų buvo kitataučiai. Caro valdžiai uždarius Vil­niaus universitetą, mokslas krašte labai sunyko. Profesionalu­sis lietuvių mokslas, ypač gamtos ir technikos tyrinėjimai, iš esmės pradėjo plėtotis tik nepriklausomoje v a l s t y b ė j e 3 1 . Svar­biausi mokslo centrai buvo Vytauto Didžiojo universitetas bei kitos aukštosios mokyklos.

Labai daug Lietuvos mokslui nusipelnė profesorius T. Iva­nauskas, kuris ne tik tyrinėjo gyvūniją, bet ir įsteigė Kauno zoologijos muziejų (1919 m.) , Ventės rago Ornitologijos stotį (1929 m. ) , Žuvinto rezervatą (1937 m. ) . Lietuvos augali ją tyri­nėjo J . Dagys, K. Brundza, A. Minkevičius ir kiti mokslininkai. 1923 m. Kaune buvo įkurtas Botanikos sodas. Universiteto Geolo­gi jos ir mineralogijos katedra (P. Jodelė, A. Darnusis, J . Vidman-

tas) tyrinėjo Lietuvos naudingąsias iškasenas. Lietuvos fizikos mokslo pradininkai buvo V. Čepinskis, P. Brazdžiūnas, K. Šliūpas, A. Žvironas ir kt.

Visuomeninių mokslų raida tarpukario metais neatskiriama nuo brolių Biržiškų. Mykolas labai daug nuveikė tyrinėdamas li­teratūros ir kultūros istoriją, o Vaclovas išvarė gilią vagą bib­liografijoje bei knygų istorijoje (trečiasis Biržiška, Viktoras, bu­vo Vytauto Didžiojo universiteto matematikos profesorius). K. Būga, J . Jablonskis, A. Salys, P. Skardžius daug nusipelnė tirdami ir normindami lietuvių kalbą. 1939 m. Kaune buvo ati­darytas A. Smetonos lituanistikos institutas — mokslo įstaiga, ty­rinėjusi lietuvių kalbą, tautosaką, rinkusi ir tvarkiusi lietuvių kalbos, tautosakos bei Lietuvos istorijos medžiagą.

Nepriklausomybės metais, ypač 4-ame dešimtmetyje, daug dir­bo istorikai. Kaune veikė Lietuvos istorijos draugija, leidusi tęs­tinius mokslo veikalus: „Praei t is" (1930—1939 m.) , „Senovė" (1935—1938 m. ) , „Mūsų senovė" (1921—1922 ir 1937—1940 m . ) . 1936 m. išėjo gimnazijoms skirta A. Šapokos redaguota „Lietu­vos istori ja" . Pasirodė daug istorikų monografijų: K. Avižonio „Lietuvių bajori jos atsiradimas ir raida iki Lietuvos-Lenkijos unijos 1385 m.", „Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais", A. Janulaičio „1863—1864 m. sukilimas Lietuvoje", „Už­nemunė po Prūsais" , „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai X I X a.", Z. Ivinskio „Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida", „Mindaugas ir žemaičiai", darbai apie Saulės ir Durbės mūšius, I. Jonyno „Vytauto šeimyna", „Jogai la" , A. Kučinsko „Kęstutis" , A. Šapokos „Lietuva ir Lenkija Jogailos laikais", „Lenkija ir Lie­tuva po 1569 m. Liublino unijos".

Žymiausi nepriklausomos Lietuvos filosofai buvo S. Šalkaus­kis, A. Maceina, P. Dovydaitis, V. Sezemanas, L. Karsavinas.

Lietuvos Respublikoje suklestėjo literatūra ir menas. Tuo lai­kotarpiu rašė J . Tumas-Vaižgantas (romanas „Pragiedruliai" , apysaka „Dėdės ir dėdienės") , V. Krėvė-Mickevičius (apsakymai, istorinė drama „Skirgai la" ) , B . Sruoga (istorinės dramos „Mil­žino paunksmė", „Kazimieras S a p i e g a " ) , I. Simonaitytė („Aukš­tųjų Šimonių l ikimas") , P. Cvirka (novelės, romanas „Zemė maL t into ja" ) , geriausius savo poezijos posmus sukūrė B . Brazdžionis (poezijos rinkiniai „Amžinas žydas", „Krintančios žvaigždės", „Ženklai ir stebuklai", „Kunigaikščių mies tas" ) , J . Kossu-Alek-sandravičius (poezijos rinkiniai „Elėraščiai" , „Imago mort is" , „Intymios giesmės", „Užgesę chimeros a k y s " ) , S. Nėris (eilėraš­čių rinkiniai „Anksti rytą", „Pėdos smėly", „Per lūžtantį ledą" , „Diemedžiu žydėsiu") , V. Mykolaitis-Putinas (lyrikos rinkiniai „Raštai" , „Tarp dviejų aušrų", „Keliai ir kryžkeliai", drama „Val­dovas", romanas „Altorių šešė ly" ) .

Tarpukario laikotarpis — svarbus vaizduojamojo meno raidos etapas. Sėkmingai dirbo tapytojai A. Žmuidzinavičius, K. Simo-

nis, K. Šklėrius, P. Kalpokas, grafikai V. Jonynas, D. Tarabildie-nė, J . Jurkūnas, skulptoriai J . Zikaras, J . Mikėnas, B . Pundzius, V. Grybas, Lietuvos vitražo pradininkas S. Ušinskas.

Nepriklausomos Lietuvos architektai šalies miestus, -ypač lai­kinąją sostinę Kauną, papuošė naujais pastatais. Išaugo M. K. Čiurlionio paveikslų galeri jos ir Karo muziejaus rūmai (ar­chitektas V. Dubeneckis) , centrinis paštas Kaune ir Šiauliuose (architektas F. Vizbaras) , Karininkų ramovė (architektas S. Ku-dokas), Kūno kultūros rūmai, „Pienocentro" pastatas, Preky­bos, pramonės ir amatų rūmai (visų tri jų autorius — architektas V. Landsbergis-Žemkalnis) . 1939 m. Europos krepšinio pirmeny­bėms Kaune buvo pastatyta 11 tūkst. vietų sporto halė, tuo metu viena geriausių Europoje (A. Rozenbliumo projektas) . Kauno Žaliakalnyje kilo Prisikėlimo bažnyčia, kuri, deja, iki sovietų okupacijos nebuvo baigta. O lenkų okupuotame Vilniuje beveik per 20 metų buvo pastatyti vos keli visuomeniniai pastatai.

S v e i k a t o s a p s a u g a i r s p o r t a s . Nepriklausomybės metais iš esmės pagerėjo gyventojų sveikatos apsauga (žr. 7 lentelę) .

Per 18 metų Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetas parengė 1,5 tūkst. gydytojų (iš jų 0,4 tūkst. stomato­logų) . Klaipėdoje, Mažeikiuose, Telšiuose, Raseiniuose, Kėdai­niuose, Panevėžyje, Alytuje, Mari jampolėje bei kituose miestuo­se buvo pastatyta naujų ligoninių. 1940 m. Kaune pradėjo veikti 1000 vietų Universiteto klinika, moderniausia gydymo įstaiga Balt i jos šalyse.

Gerėjant sveikatos apsaugai ir kylant gyvenimo lygiui, la­bai sumažėjo gyventojų mirtingumas. Prieš Pirmąjį pasaulinį ka­rą iš 1000 Lietuvos gyventojų kasmet vidutiniškai mirdavo 21 žmogus, 3-io dešimtmečio p r a d ž i o j e — 1 7 , o 4-o dešimtmečio p a b a i g o j e — 1 3 žmonių. Pagal šį rodiklį Lietuvos Respublika nedaug atsiliko nuo pirmaujančių Vakarų bei Siaurės Europos

7 l e n t e l ė Sveikatos apsauga Lietuvoje 1913—1938 m.}

- 1913* m. 1928 m. 1938 m.

Gydymo įstaigų skaičius 59 89 Gydytojų skaičius2 230 443 877 Lovų skaičius ligoninėse 912 2 287 5 100 1 gydytojui teko gyventojų 9 100 4 800 2 600 1 lovai teko gyventojų 2 200 940 450

1 Be Klaipėdos krašto. 2 Be dantų gydytojų, kurių 1938 m. buvo 0,6 tūkst. Duomenys imti iš leidinio: Lietuvos istorijos šaltiniai.— V., 1961.— T. 4 .—

P. 708.

valstybių ir lenkė daugumą Rytų bei Pietų Europos šalių (Len­kijoje, Vengri joje, I tal i joje — 14, Rumunijoje — 20, Ispanijoje — 17, S S S R — 18 žmonių) 3 2 . Ypač sumažėjo naujagimių mirtingu­mas. 1925 m., nesulaukę vienerių metų, mirė 18 procentų, o 1939 n i .— 19,3 procento visų kūdikių.

Iš esmės tik nepriklausomoje Lietuvoje pradėta sportuoti. Nuo 1921 m. buvo rengiamos lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo, dviračių sporto ir kitų šakų pirmenybės. 1924 ir 1928 m. Lietuvos sportininkai dalyvavo Olimpinėse žaidynėse. Kasmet vykdavo moksleivių olimpiados, o 1938 m. Kaune buvo surengta I tautinė olimpiada, kurioje dalyvavo ir užsienio lietuvių spor­tininkai. 1934—1938 m. Kaune veikę Aukštieji kūno kultūros kursai parengė apie 100 kūno kultūros ir sporto specialistų. Ge­rėjo materialinė sporto bazė. Išaugo kūno kultūros rūmai Kaune ir Klaipėdoje, Kauno sporto halė, stadionai Šiauliuose, Mari jam­polėje, Vilkaviškyje. Populiariausios sporto šakos Lietuvos Res­publikoje buvo krepšinis (1937 ir 1939 m. Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais, o 1938 m. Europos pirmenybėse mūsų krepšininkės užėmė II v ie tą) , stalo tenisas (1939 m. pasaulio pir­menybėse Lietuvos rinktinė iškovojo IV vietą) , kulkinis šaudy­mas (1937 ir 1939 m. pasaulio pirmenybėse Lietuvos sportinin­kai pasiekė tarptautinės klasės rezultatų) .

2. A U T O R I T A R I N I S A. S M E T O N O S VALDYMAS

Po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo, kurį S . Šalkauskis ir Z. Ivinskis laikė didžiąja klaida, šalyje pradėjo formuotis auto­ritarinis A. Smetonos režimas. Svarbiausi jo įsigalėjimo etapai buvo Seimo paleidimas, biurokratinis Savivaldybių įstatymas, po­litinių partijų uždarymas, sugriežtinta cenzūra ir galiausiai anti­demokratinė 1938 m. konstitucija.

Pagal 1931 m. Savivaldybių įstatymą vietinės valdžios įstai­gos pateko griežton Vidaus reikalų ministerijos kontrolėn 3 3 . Nu­stačius turto (rinkimų teisė buvo paliktą tik ūkių bei įmonių savininkams ir valstybinių įstaigų bei savivaldybių tarnauto­jams) ir padidinus amžiaus (nuo 24 metų) cenzą, savivaldybių rinkimuose galėjo dalyvauti labai nedaug gyventojų. Antai 1940 m. pradžioje į valsčių tarybų rinkėjų sąrašus buvo įtrauk­ta 296,4 tūkst. a s m e n ų 3 4 , kai valsčiuose gyveno daugiau kaip 2 mln. žmonių. Savivaldybės turėjo menką valdžią (be Vidaus reikalų ministerijos leidimo jos net neduodavo naujai gat­vei pavadinimo), o ministerijos skiriami apskričių viršininkai buvo tikri karaliukai 3 5 . J i e galėjo užprotestuoti (o Vidaus reika­lų ministerija — panaikinti) bet kurį valsčiaus, apskrities ir miesto tarybos sprendimą. Be jų pritarimo negalėjo būti išrinkti valsčių viršaičiai, kaimų seniūnai, neretai — n e t eiliniai savival-

dybių nariai. 1940 m. pradžioje iš 2,5 tūkst. išrinktų valsčių tarybų narių beveik 74 procentai buvo tautininkai ir j iems pa­lankūs neutralūs asmenys (krikščionims demokratams atstovavo 12,8, o valstiečiams liaudininkams — 10,3 procento tarybų na­rių) 3 6 . Vyriausybė galėjo savivaldybes paleisti, keisti jų parei­gūnus. Apskritai 1931 m. įstatymas savivaldybes pavertė Vidaus reikalų ministerijos priedėliais. Ir tokios, nuo valdžios visiškai priklausomos savivaldybės gavo labai svarbias funkcijas: rinkti „nepaprastuosius tautos atstovus", t. y. prezidento rinkikus, ir kelti kandidatus į Seimą.

1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas Respublikos prezi­dento rinkimo įstatymas, pagal kurį labai greitai, plačiajai vi­suomenei net nespėjus gerai išgirsti, gruodžio 11 d. — išrinktas prezidentas. Juo vėl tapo A. Smetona. O štai jo biografas A. Mer­kelis, aprašydamas antruosius prezidento rinkimus 1938 m. lap­kričio 14 d., mini, kad Seimo rūmuose susirinko 120 tautos at­stovų. 49 atstovų vardu buvo pasiūlytas vienintelis kandidatas — A. Smetona. Per rinkimus jis gavo 118 balsų (2 balsavimo kor­telės buvo sugadintos, tuščios) . Tuoj po rinkimų Kaune buvo iškeltos tautinės vėliavos, o rinkimų prezidiumas nuskubėjo l prezidentūrą pasveikinti A. S m e t o n o s 3 8 . Prieš pat rinkimus cenzūra neleido krikščionių demokratų laikraščiui „XX amžius" paskelbti straipsnį, kuriame buvo rašoma, jog į prezidento postą reikėtų iškelti daugiau kandidatų 3 9 . Taigi rinkimai buvo tik paro­dija.

1927 m. pavasarį A. Smetonai paleidus Seimą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ne vėliau kaip per 2 mėnesius turėjo būti išrinktas naujas. Tačiau Seimo rinkimai įvyko tik 1936 m. vasarą. Rinkimų išvakarėse prezidentas paskelbė naująj į Drau­gijų įstatymą, kurio 48-asis straipsnis vidaus reikalų ministrui leido „valstybės ir tautos saugumo sumetimais" uždrausti bet kurią partiją, organizaci ją, d r a u g i j ą 4 0 . Vyriausybė nedelsdama juo pasinaudojo ir jau po 5 dienų (vasario 6 d.) uždarė opozici­nės krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemok­ratų partijas, jų padalinius ir net tautininkų są jungininkę—„Ūki­ninkų vienybę". Dar anksčiau (1930 m.) gimnazijose buvo uždrausta ateitininkų veikla, o skautai, anot J . Girniaus, buvo „su­valstybinti" : atiduoti švietimo ministro priežiūron, prezidentui pasiskelbus jų šefu.

Nuo 1936 m. Lietuvoje liko tik viena partija — Lietuvių tau­tininkų sąjunga ( L T S ) , kuri tuo metu turėjo jau 14,7 tūkst. narių. Beveik 40 procentų jų buvo valdininkai bei tarnautojai, įstoję į valdančiąją parti ją daugiausia dėl karjeros.

Apskričių viršininkai ir LTS apylinkių pirmininkai „pasirū­pino" , kad savivaldybės iškeltų tinkamus kandidatus. Iš 1936 m. išrinktų 49 Seimo atstovų net 42 (beveik 8 6 % ) buvo LTS nariai, o kiti —„neregistruoti tautininkai", t. y. nepartiniai, bet val­džią visiškai rėmę a s m e n y s 4 1 . Seimas buvo tik demokratinio

parlamento fikcija. 91 procentą jo priimtų įstatymų buvo pasiū­liusi vyriausybė, o 9 procentus — pats Seimas, tačiau ir tie buvo vyriausybės iš anksto patvirtinti 4 2 . Net ir autoritariniam režimui palankus A. Smetonos biografas A. Merkelis teigė, kad „seimo galia buvo ribota, o jo vaidmuo menkas" 4 3 .

1938 m. vasario 11 d. Seimas be debatų, vienu balsu priėmė naująją Konstituciją, pagal kurią ,,Lietuvos valstybė yra res­publika. Jos priešakyje yra Respublikos prezidentas. J i s vado­vauja valstybei". Visos ankstesnės konstitucijos skelbė, jog Lie­tuva yra demokratinė respublika. Pasak žymaus mūsų išeivijos teisininko K. Šidlausko, „šio žodžio pašalinimas iš Konstitucijos teksto reiškė formalų atsisakymą nuo demokratinės valdžios for­mos" 4 4 . Kartu buvo sulaužytas 1918 m. Vasario 16-osios akto, taip pat 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo seimo deklaracijos tei­ginys, jog atkuriama „demokratiniais pamatais sutvarkyta Lie­tuvos valstybė".

Pagal 1938 m. Konstituciją prezidentas tapo svarbiausiu įsta­tymų leidėju. Tarp Seimo sesijų, paprastai trukusių ne ilgiau kaip pusę metų, j is galėjo leisti įstatymus be seimo patvirtini­mo. O Seimo nutarimai gaudavo įstatymo galią tik tada, kai juos paskelbdavo prezidentas. Prezidentas taip pat galėjo bet kuriuo metu seimą paleisti, skirti ministrą pirmininką, o jo teikimu — ir ministrus. Vyriausybė buvo atsakinga ne seimui, bet prezi­dentui, o šis — tik Dievui ir istorijai. Konstitucija neribojo pre­zidento perrinkimo, t. y. suteikė A. Smetonai galimybę preziden­tauti iki gyvos g a l v o s 4 5 .

Cenzūra nebuvo liberali. 1935 m. Spaudos įstatymas Vidaus reikalų ministerijai davė teisę valstybės ar tautos saugumo su­metimais uždrausti skelbti bet kurį straipsnį, konfiskuoti bet kurį spaudinį, laikinai sustabdyti arba visiškai uždaryti bet kurį laikraštį, žurnalą. Periodinė spauda taip pat buvo įparei­gota skelbti savo puslapiuose (nurodytoje vietoje ir net nusta­tyto dydžio raidėmis) valdžios įstaigų parengtus straipsnius be teisės leidinio redakcijai juos komentuot i 4 6 . Taip opozicinė spauda buvo verčiama propaguoti jai nepriimtiną valdžios po­žiūrį. „Įstatymą skaitant, plaukai pasišiaušė iš nusiminimo,— rašė J . Šl iūpas,— nes kilo drovi mintis, ar kam nors nereikės naujų knygnešių būrius organizuoti < . . . > 4 7 " . V. Krėvė pikti­nosi, jog naujasis Spaudos įstatymas „galutinai užgniaužė žo­džio l a i s v ę 4 8 " , o K- Grinius tvirtino, kad nepriklausomos Lietu­vos cenzūra griežtesnė negu carinės Rusijos po 1905 m. 4 9 Kalti­nimai anaiptol nebuvo išpūsti.

1940 m. žiemą buvo konfiskuotas karininkų žurnalo „Kardas" numeris už jame paskelbtą vyriausybę kritikuojantį generolo S. Raštikio straipsnį. Prieš tai dėl tokios pačios priežasties trims savaitėms buvo sustabdytas pačių tautininkų leistas „Vai ro" žurnalas. 1939 m. A. Venclova už nekalto turinio antimilitaris-

tinį eilėraštį neteko mokytojo vietos. O 1931 m. vyriausybė įsakė pašto viršininkams konfiskuoti net kunigams siunčiamus vysku­pų laiškus, raginusius nesitaikstyti su ateitininkų veiklos gimna­zijose uždraudimu 5 0 . Buvusio prezidento A. Stulginskio kalbos 1935 m. Kaune vykusiame Pasaulio lietuvių suvažiavime trans­liavimas per radiją buvo tuoj pat nutrauktas, kai tik j is užsi­minė apie trypiamą Lietuvoje demokratiją. O kitas buvęs prezi­dentas, tautinio atgimimo veteranas, V. Kudirkos bendražygis K. Grinius negavo leidimo skaityti Kybartų visuomenei paskaitą apie džiovą. F. Bortkevičienė, taip pat tautinio atgimimo vete­ranė, žymi valstiečių liaudininkų veikėja, svarbesniais klausi­mais vengė kalbėti telefonu, nes žinojo, kad jos pokalbių klau­somasi 5 1 .

Beveik visus A. Smetonos prezidentavimo metus šalyje buvo karo padėtis. Mat j i padėjo valdžiai veiksmingai slopinti opo­z i c i j ą 5 2 : karo komendantai už tariamą ar tikrą antivalstybinę veiklą galėjo skirtį baudą iki 5000 Lt, pasodinti į kalėj imą iki 3 mėnesių arba nubausti abiem bausmėmis kartu, taip pat val­džiai nepatikimus asmenis ištremti arba uždaryti iki vienerių metų į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą. Tiesa, 1938 m. lapkričio 1 d. karo padėtis buvo atšaukta, tačiau jau po mėnesio Kaune ir apskrityje, o nuo 1939 m. pavasario (kovo 22 d.) visoje Lietuvoje buvo įvestas valstybės sustiprintos apsaugos metas, kuris nuo karo padėties skyrėsi tik tuo, kad karo komendantų funkcijas perėmė apskričių viršininkai. .

Karo komendantai ir apskričių viršininkai 1927—1940 m. ad­ministracinėmis 'baudomis nubaudė per 6 tūkst. asmenų, daugiau­sia už dalyvavimą komunistinėje v e i k l o j e 5 3 . Tačiau jos taip pat buvo taikomos veiklesniems socialdemokratams, liaudininkams, krikščionims demokratams, ypač ateitininkams. 1938 m. į Dimit­ravą buvo išsiųsti žymūs krikščionių veikėjai L. Bistras ir P. Die-lininkaitis. Administracinėmis bausmėmis paprastai buvo bau­džiami asmenys, kurių dėl įrodymų trūkumo negalima buvo per­duoti teismui. /

Slaptoji policija ir jos agentai („informatoriai") sekė ne tik prieš valstybę veikusius komunistus, bet ir legalios opozicijos veikėjus, net kunigus, karininkus, moks le iv ius 5 4 . Pasak J . Gir­niaus, „persekiodamas moksleivius ateitininkus, režimas nesivaržė seklius verbuoti ir iš jų pačių. Vieni buvo viliojami draugus išda­vinėti už pinigus, antri kokiu nors šantažu verčiami (...) 5 5 " . Už dalyvavimą uždraustoje ateitininkų veikloje moksleiviai buvo įspėjami, j iems mažinamas elgesio pažymys, o kai kada net ša­linami iš g i m n a z i j o s 5 6 . Kaip „antivalstybiniam elementui" j iems dažnai buvo uždaromos durys į karo mokyklas ir valstybines įstaigas. Mokytojų seminarijų moksleiviai ateitininkai negaudavo mokytojo vietos.

A. Smetona turėjo beveik absoliučią valdžią, ne tik aukščiau­sią vykdomąją (skyrė ministrus, generolus, aukštuosius valdinin­kus iki departamentų direktorių), bet ir įstatymų leidžiamąją. Prezidentas buvo Vyriausiasis kariuomenės vadas, o Lietuvių tau­tininkų sąjungos suvažiavimas 1933 m. paskelbė j į iki gyvos galvos savo vadu. A. Smetonos šalininkai jį taip pat titulavo Tau­tos vadu. Taigi Lietuvoje, kaip ir kitose nedemokratinėse šalyse, vienas žmogus pasidarė ne tik valstybės, bet ir valdančiosios parti­jos pirmuoju asmeniu.

Iš bendradarbių prezidentas reikalavo ne originalių idėjų, kritinių pastabų, o atsidavimo ir klusnumo, todėl j į supo gimi­nės, bičiuliai, pataikūnai. Žmonės kalbėjo, kad Lietuvoje svainių valdžia, nes J . Tūbelis, dešimtį metų ėjęs ministro pirmininko pareigas, buvo vedęs Smetonienės seserį. O majoras S. Raštikis, tapęs prezidento dukterėčios vyru, buvo pakeltas į generolus ir netrukus paskirtas kariuomenės vadu. Kitas Ministrų kabineto pirmininkas V. Mironas buvo prezidento jaunystės draugas ir artimas šeimos bičiulis. J . Černius, matyt, ministru pirmininku tapo todėl, kad prezidentą, anot A. Merkelio, laikė didžiausiu autoritetu. Seimo pirmininkas K. Saukenis vyriausybės posė­džiuose arba tylėdavo, arba pritardavo prezidentui. Garsiai savo nuomonę reiškę ministrai L. Bistras ir J . Krikščiūnas turėjo grei­tai savo postus užleisti kitiems, klusnesniems. Ko buvo vertas tokiais principais formuojamas kabinetas, parodė 1940 m. bir­želis.

Mirus J . Tūbeliui, kurio nuomonę prezidentas labai vertino, svarbiausius sprendimus A. Smetona darė vienas. Ministrų ka­bineto vaidmuo šalies vidaus ir užsienio politikoje buvo menkas. K. Musteikis rašo, kad J . Černiaus vadovaujamuose „Ministrų Tarybos posėdžiuose aštresnių ginčų nebuvo. Pirmininkas Čer­nius į posėdžius ateidavo svarbesnius klausimus iš anksto ap­taręs („suderinęs" .— L. T.) su prezidentu. Posėdžiai, nors ilgi, < . . . > vykdavo s k l a n d ž i a i " 5 7 . Paskutiniosios, A. Merkio, vyriau­sybės nariai apie naująsias savivaldybes sužinojo tik pasibaigus r i n k i m a m s 5 8 . Ir J . Černiaus, ir A. Merkio kabinetų nariai manė, jog reikėtų plėsti žemės reformą, tačiau A. Smetona pareiškė, kad iš principo nesutinkąs jokių žemių nusavinti, nes esą ne tik jam, bet ir Lietuvai žemės reforma jau padariusi daug gėdos 5 9 . Tuo viskas ir baigėsi.

Dar jaunystėje A. Smetona daug rašė ir kalbėjo apie lietuvių vienybę. Vienas iš 1926 m. perversmo uždavinių buvo sutelkti tautą. Juo labiau komplikavosi tarptautinė padėtis, didėjo įtam­pa šalyje, tuo karščiau prezidentas ir jo šalininkai ragino vie­nytis. Tačiau vienybę j ie suprato kaip aklą paklusnumą, kitų politinių jėgų kapituliaciją ir visų lietuvių spietimąsi apie Tau­tos vadą. Net partijų uždarymą 1936 m. „Lietuvos aidas" ver­tino kaip būdą žalingam tautai ir valstybei susiskaldymui lik-

viduot i 6 0 . Bet rezultatai buvo visai kiti. 4-o dešimtmečio pabai­goje tauta buvo susipriešinusi kaip niekada. Kai atėjo 1940 m. birželis, ne vienas, anot V. Trumpos, galvojo, kas baisiau: ar svetimųjų okupacija, ar sava, iki kaulų smegenų įkyrėjusi dikta­tūra 6 1 .

A. Smetonos vaidmenį naujausiųjų laikų Lietuvos istori joje taikliai įvertino vienas iš krikščionių demokratų veikėjų J . Ma­tulionis: „Istori joje j is bus minimas kaip vienas Lietuvos nepri­klausomybės skelbėjų, kūrėjų, kaip jos pirmasis ir paskutinysis prezidentas. Bet kartu j i s bus minimas ir kaip diktatūrinio režimo puoselėtojas, kaip konservatorius, antidemokratas < . . . > . J i s kal­bėjo vienaip, o darė kitaip (A. Smetonos raštai „Pasakyta para­šyta" žmonių buvo perfrazuoti į „Pasakyta parašyta, bet nepa­daryta" .— L. T.) < . . . > . J i s kovojo už lietuvių vienybę, bet jo valdymo metu Lietuvos politinė visuomenė buvo labiausiai susi­skaldžiusi. Skelbė toleranciją ir pažangą, o jo valstybės apara­tas persekiojo kitaip galvojančius < . . . > . Skelbė lietuvių santai­ką ir vienybę, o iš tikrųjų reikėjo šautuvais ir kulkosvaidžiais malšinti ūkininkus, studentus, darbininkus, kurie bandė pasisa­kyti prieš jo valdymo b ū d ą 6 2 " .

To meto Europoje ne tik Lretuva krypo nuo demokratijos. Švelnesnė ar griežtesnė diktatūra įsiviešpatavo visose tarpuka­riu susikūrusiose valstybėse, išskyrus Čekoslovakiją bei Suomi­ją , ir net tokiose senos kultūros šalyse kaip Itali ja, Vokieti ja. Autoritarinio A. Smetonos valdymo nė iš tolo negalima lyginti su kruvinais totalitariniais režimais Sovietų Są jungoje ar Vo­kietijoje. Lietuvos komunistų vadas A. Sniečkus, 1939 m. pabai­goje pakviestas į Maskvą ir bijodamas susilaukti Z. Angariečio likimo, sutiko pasiduoti policijai ir sėsti į „fašist inės" Lietuvos kalėj imą. A. Smetonos valdžia mirties bausme nuteisė nedaug žmonių; j iems suskaičiuoti bemaž užtektų abiejų rankų pirštų. 1927—1940 m. Lietuvoje už politinę veiklą buvo nuteista 2,4 tūkst. žmonių, iš kurių du trečdaliai buvo komunistai ar j iems prijau­čiantys 6 3 . 1938 m. pradžioje Lietuvoje buvo 587, o 1940 m.— 350 politinių kalinių, iš kurių 267 buvo nuteisti už komunistinę veiklą, 69 — už šnipinėjimą svetimos valstybės naudai ir tik 15 — už kitokią politinę veiklą 6 4 . Kauno laikraščių kioskuose buvo ga­lima nusipirkti „Izvesti jas", o už anekdotus apie Smetoną, už prezidentą įžeidžiančias dainuškas buvo baudžiama daugiausia 300—500 litų bauda ar kelių savaičių areštu.

Tačiau antidemokratinio valdymo politiniai ir moraliniai pa­dariniai lietuvių tautai buvo sunkūs. Diktatūros žalą visuomenei aiškiai suvokė K. Grinius. 1939 m. j is rašė, jog bet koks 'anti­demokratinis valdymas mažoms valstybėms ne tik netinka, bet tiesiog yra kenksmingas, nes atstumia gyventojus nuo visuome­nės ir valstybės reikalų, mažina tautos atsparumą ir gali pra­žudyti arba bent apriboti nepriklausomybe 6 5 . S. Šalkauskis pra-

našavo Lietuvai didžiausią katastrofą, nes režimas ne tik mora­liai nenuginkluoja, bet dargi daugina dvasios vergų s k a i č i ų 6 6 .

Daugelį metų slopinant politinę iniciatyvą ir diegiant aklą komandų vykdymą (valstybės vadovų leksikone greta „vienybės" populiariausi žodžiai buvo „drausmė", ir „organizuotumas", pasta­rąjį vartojant kaip „drausmės" s inonimą), visuomenė, anot prof. J . Brazaičio, buvo „nupolitinta". J . Audėnas rašė, kad „jo­kios visuomeninės iniciatyvos viešuose valstybės ir tautos rei­kaluose pareikšti, esamą padėtį įvertinti, streikuoti ir pan. nebuvo leista. Dirbti, jei darbą turėjai, valgyti, gerti, miegoti, linksmin­tis, mokytis, sportuoti buvo plati ir nekliudoma laisvė. Bet leis­tis į viešąjį politinį, socialinį, darbo, savivaldybių ir kt. gyveni­mo sritis < ; . . > administracija draudė < . . . > " 6 7 .

Atimdamas iš žmonių teisę dalyvauti valstybės valdyme, re­žimas kartu atleido juos nuo pareigos rūpintis valstybės reika­lais, nes teisė ir pareiga šiuo atveju neatskiriamos. Į žmonių sąmonę buvo kalama mintis, jog vadas budi, todėl tauta galinti būti rami ir nesiblaškyti, kad nekliudytų vairininkui vesti Lietu­vos laivą per audringą Europos politikos jūrą. Antidemokratinis valdymas ir sunki ekonominė 4-o dešimtmečio padėtis daugelio žmonių sąmonėje nuvertino žodį „nepriklausomybė". Visuome­nėje plito apati ja. Defetizmas, anot J . Aisčio, tvyrojo ore. Nors pagal 1936 m. Seimo rinkimų įstatymą dalyvauti rinkimuose buvo piliečių pareiga, atėjo balsuoti tik 68,3 procento visų rin­kėjų (1926 m.—86,4 procento). 1934 m. valsčių tarybų rinkimuo­se dalyvavo 51,7, o 1940 m. pradžioje — vos 42,7 procento turė­jusių teisę balsuoti g y v e n t o j ų 6 8 .

3. 1938 m. L E N K U O S U L T I M A T U M A S

1920 m. Lenkijai užgrobus Vilnių, abi valstybės nepalaikė politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių. Geležinkelis iš Kauno į Vilnių baigėsi Vievyje, nes bėgiai toliau buvo išardyti. Tačiau Varšuva neatsisakė sumanymo vienokiu ar kitokiu būdu pajungti Lietuvą. Lietuvos vadovybėje taip pat buvo žmonių, norėjusių suardyti šalies politinę izoliaciją sureguliuojant santykius su pietine kaimyne. Bet dėl skirtingo požiūrio Vilniaus klausimu abiejų valstybių slapti pasitarimai jokių rezultatų nedavė. 1938 m. pavasarį Varšuva nusprendė veikti jėga, nes momentas tam bu­vo palankus. Parėmusi Vokietijos agresi ją Austrijoje, Lenkija gavo tylų Berlyno sutikimą paspausti Lietuvą. Pretekstu pasitar­navo, matyt, jos pačios išprovokuotas pasienio incidentas.

v Kovo 11-ąją, t. y. tą pačią dieną, kai vokiečių kariuomenė įžengė į Austriją, prie Trasnykų kaimo (Merkinės valsčiuje) Lie­tuvos pasienio policininkas mirtinai sužeidė demarkacijos liniją perėjusį ir pradėjusį šaudyti lenkų pasienietį. Lyg pagal koman-

dą Lenkijos spauda ir radijas pradėjo įnirtingą antilietuvišką kampaniją, o Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose vyko de­monstracijos, kurių dalyviai reikalavo „žygiuoti į Kauną" . Prie demarkacijos linijos buvo telkiama Lenkijos kariuomenė. jSvars-tydami ultimatumo Lietuvai sąlygas, lenkai iš pradžių galvojo reikalauti, kad lietuviai viešai išsižadėtų Vilniaus ir demarkaci­jos liniją pripažintų kaip abiejų valstybių sieną.

Lietuvos padėtį komplikavo Berlyno pozicija. Kilus Lietu­vos—Lenkijos karui, Vokietijos karinė vadovybė rengėsi tuoj pat užimti Klaipėdos kraštą ir didelę dalį Žemaitijos (iki pat Duby­sos) 6 9 . Tad Lietuvai buvo iškilęs padalijimo pavojus.

Palankią Lietuvai poziciją užėmė Sovietų Są junga ir Vaka­rų valstybės. Kovo 16 d. SSRS- užsienio reikalų liaudies komisa­ras M. Litvinovas išsikvietė Lenkijos pasiuntinį Maskvoje V. Gžy-bovskį ir įspėjo, kad agresijos atveju Maskva denonsuos 1932 m. pasirašytą su Lenkija nepuolimo sutartį, pasilikdama veiksmų laisvę. Po dviejų dienų M. Litvinovas vėl pareiškė Len­kijos ambasadoriui, jog Maskva suinteresuota Lietuvos nepri­klausomybės išsaugojimu ir todėl nori, kad konfliktas būtų sure­guliuotas t a i k i a i 7 0 . Savo ruožtu Prancūzi ja ir Angli ja, bijodamos, jog dviejų šalių konfliktas gali virsti karu, į kurį įsitrauktų Vo­kietija bei S S R S , spaudė Lenkijos vyriausybę, kad j i iš Lietuvos vyriausybės nereikalautų išsižadėti Vilniaus 7 1 .

Tokiomis aplinkybėmis Varšuva sumažino savo apetitą ir ko­vo 17 d. vakarą Lietuvos vyriausybei perduotame ultimatume rei­kalavo tik nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius su Len­kija. Ultimatumas negalėjo būti diskusijų objektu nei turinio, nei formos atžvilgiu. Priešingu atveju Lenkija grasino karu. Lietuvos vyriausybė per 48 vai. turėjo duoti a t s a k y m ą 7 2 .

Valstybės saugumo policija visuomenės nuotaikas tomis grės­mingomis Lietuvai dienomis savo biuletenyje taip apibūdino: „Visi suprato, kad Lenkija verčianti atsisakyti Vilniaus. Dėl to gyventojai labai jaudinosi ir su nekantrumu laukė vyriausybės pasisakymo < . . . > . Tikėjosi, kad bus karas ir laukė mobilizacijos. Buvo pasiryžę kariauti" . Lietuvos kariai taip pat „buvo tvirtai pasiryžę ginti Tėvynę < . . . > . Visi rūpinosi vienu — Lietuvos ne­priklausomybės i š s a u g o j i m u 7 3 " . Kovo 18 d. devynių organizaci­jų (šaulių, tautininkų, jaunalietuvių, pavasarininkų ir kt.) at­stovai įteikė prezidentui memorandumą, raginusį vyriausybę at­mesti lenkų ultimatumą.

Visų užsienio valstybių, taip pat Tautų Sąjungos atstovai primygtinai siūlė Lietuvos vyriausybei priimti, jų manymu, gana saikingus Lenkijos reikalavimus.

Tokiomis aplinkybėmis kovo 19 d., prezidentui pirmininkau­jant, įvyko vyriausybės posėdis, kuriame dauguma ministrų pa­sisakė už Varšuvos reikalavimų priėmimą. Paprašytas pareikšti savo nuomonę kariuomenės vadas gen. S. Raštikis aiškino, kad

mūsų kariuomenė viena su Lenkija kariauti negalinti ir todėl kariuomenės vadovybė yra linkusi taikiai spręsti konfliktą. Po tokio kariuomenės vado pasisakymo posėdžio dalyviai nutarė priimti Lenkijos ultimatumą 7 Ą .

Abi šalys užmezgė diplomatinius santykius. Į Kauną atvyko Lenkijos pasiuntinys F. Charvatas, o į Varšuvą—-K. .Škirpa (ru­denį K. Škirpą perkėlus į Berlyną, jo vieton Varšuvoje paskirtas J . Šaulys ) . Buvo pasirašyti taip pat prekybiniai bei kultūriniai susitarimai. Atsinaujino susisiekimas tarp Kauno, ir Vilniaus. Vievyje buvo įkurta pasienio muitinė.

Tauta skaudžiai išgyveno ultimatumo priėmimą. Žmones ste­bino „ne tiek pats ultimatumas, kiek jo besąlyginis priėmimas: jei šiandien priimamas ultimatumas, reikalaująs užmegzti diplo­matinius santykius, tai netrukus galįs būti įteiktas ultimatumas, reikalaująs Lietuvos unijos su Lenki ja" 7 5 .

Nors 1938 m. vasarą priimtoje naujoje šalies Konstitucijoje liko straipsnis, jog Vilnius yra Lietuvos Respublikos sostinė, daugelis žmonių ultimatumo priėmimą suvokė kaip faktinį Vil­niaus atsižadėjimą. Juo labiau kad Varšuva ir toliau persekiojo Vilniaus krašto lietuvius, nerodė Lietuvai jokio geranoriškumo. 1938 m. gegužės 18 d. Vilniuje buvo uždaryta Lietuvių mokslo draugija. Neliko lietuviškų pamaldų Sv. Mikalojaus bažnyčioje, vienintelėje, kur iki tol girdėjosi lietuviškas žodis. 1938 m. rudenį, Lenkijai reikalaujant, Lietuvos vyriausybė uždarė 25 tūkst. narių turėjusią Vilniaus vadavimo sąjungą, taip pat Vilniaus fondą, jungusį 700 tūkst: žmonių ir finansiškai rėmusį Vilniaus krašto lietuvių veiklą. Nustojo eiti žurnalas „Mūsų Vilnius", o spalio 9-ąją pirmą kartą oficialiai nebuvo minima Vilniaus gedulo diena. , į

Ultimatumo priėmimas buvo moralinis smūgis ir taip pašli­jusiam prezidento A. Smetonos prestižui (juk dar tik 1938 m. sausio 5 d. j is kalbėjo: „Lenkija < . . . > neprivers Lietuvos pasi­rašyti neteisingą sutartį ir užmegzti su j ą ja santykius") , taip pat visam autoritariniam režimui. Kaune ir kituose miestuose vyko protesto mitingai. Garsiausiai savo nepasitenkinimą reiškė jaunimas. Studentų organizacijos, net tautininkų įtakoje buvę neolituanai, smerkė kapituliacinę vyriausybės politiką.

Priėmus Lenkijos ultimatumą, suaktyvėjo opozicinių jėgų veik­la. Susikūrė valdžios paleistų krikščionių demokratų ir valstie­čių liaudininkų partijų veikėjų sąjunga, gavusi Ašies vardą. Jos atstovai norėjo įteikti Ministrų kabinetui memorandumą, kuriame reikalavo sudaryti naują koalicinę vyriausybę. Ministrų kabi­netui atsisakius priimti memorandumą ir net kalbėtis su delega­tais, opozicinės jėgos, pavadinusios šį dokumentą atsišaukimu į tautą ir vyriausybę, atspausdino jį ir platino visuomenėje. Jame, be kita ko, buvo sakoma: „Prievartos pažeminta vyriausybė negali atstovauti Lietuvai ir ginti jos reikalų. Konsoliduoti tautą pa-

vojaus valandoje, surišti j ą ir paskatinti vieningam žygiui, su­kelti jos pajėgumą ir padaryti atsparią jos laukiantiems sun­kiems išbandymams gali tik nauja, koalicijos pagrindais suda­ryta ir visiems mūsų valstybiškai nusistačiusiems sluoksniams atstovaujanti vyriausybė" 7 6 .

Nauja vyriausybė buvo sudaryta, tačiau ne tokia, kokios ti­kėjosi opozicija. Kovo 24 d. kun. V. Mironas, vienas LTS vado­vų, Lietuvos suartėjimo su Lenkija šalininkas, prezidento ^pa­vestas suformavo naują Ministrų kabinetą. Anot A. Merkelio, ta i buvo pats tautininkiškiausias iš visų iki tol buvusių kabinetų. Be paties premjero, dar 5 ministrai buvo žymūs LTS veikėjai ( J . Tūbel is '—žemės ūkio, J . Tonkūnas — švietimo, J . Indrišiū-nas — finansų, S. Stanišauskis — susisiekimo, B . Masiulis — tei­s ingumo). Krašto apsaugos ministro pareigas ėjo gen. S. Rašti­kis, o užsienio reikalų — nepartinis S. Lozoraitis. V. Mirono Ministrų kabinete, kaip ir ankstesnėse vyriausybėse, opozicijos at­stovų nebuvo.

Nepasitvirtino taip pat opozicijos viltys, kad bus bent kiek liberalizuotas šalies valdymas. Balandžio 9 d. naujasis premje­ras Seime pareiškė: „Jeigu 1926 m. mes buvome priversti imtis nepaprastų priemonių mūsų valstybės vairui pakreipti į kitas vėžes, tai tuo labiau dabar < . . . > negalime mes iš tos vagos iš­krypti" 7 7 .

1938 m. suaktyvėjo voldemarininkai, orientavęsi i hitlerinę Vokietiją ir net naudojęsi finansine jos parama. Savo štabą j ie įkūrė Klaipėdoje, kurioje buvo palankesnės sąlygos politinei jų veiklai. 1938 m. pabaigoje pradėjo megztis voldemarininkų, ir V. Mirono kabinetu nusivylusių Ašies veikėjų sąjunga. Gruodžio mėnesį Klaipėdoje susirinkę visų opozicinių jėgų atstovai įsteigė. Lietuvos aktyvistų sąjungą, o 1939 m. pradžioje pradėjo leisti laikraštį „Bendras žygis" . Tačiau sąjunga labai greit iširo, nes krikščionys demokratai ir liaudininkai bijojo susikompromituoti bendradarbiavimu su prohitleriškai nusiteikusiais voldemarinin-kais.

1938 m. gruodį buvo iš dalies reorganizuota V. Mirono vy­riausybė. Užsienio reikalų ministru tapo iki tol viceministro pa­reigas ėjęs J . Urbšys, krašto apsaugos — gen. K. Musteikis (S . Raštikiui, matyt, svarbesnis buvo kariuomenės vado postas), žemės ūkio — J . Skaisgiris ( J . Tūbelis sunkiai sirgo ir negalėjo eiti pareigų) . Matyt, norėdamas „prisi jaukinti" voldemarininkus, A. Smetona į antrą V. Mirono kabinetą įtraukė ir 2 jų atstovus (K. Germaną paskyrė susisiekimo, o J . Gudauskį — teisingumo ministru) .

Didžiulis visuomenės nepasitenkinimas valdžia, opozicijos veiklos pagyvėjimas, valdančiosios partijos nesutarimai (1938 m. Lietuvių tautininkų sąjungoje susiformavo radikalusis, apie „Vai­ro" žurnalą spietęsis sparnas, kurį erzino A. Smetonos ir jo

„senosios gvardi jos "— J . Tūbelio, V. Mirono, K. Sakenio bei ki­t ų — neveiklumas, bereikalingas, jų nuomone, nuolaidžiavimas opozicijai. Žymiausi jaunieji radikalai buvo D. Cesevičius, V. Ras­tenis, B. Dirmeikis, J . Statkus, B. Raila ir kt . ) , dažni vyriau­sybės kaitaliojimai rodė, jog 1938 m. kovo mėn., priėmus Len­kijos ultimatumą, Lietuvoje prasidėjo politinė krizė. Pasak žy­miausio mūsų išeivijos istoriko V. Trumpos, „vienas ryškiausių tos politinės krizės Lietuvoje signalų buvo Juozo Tūbelio vy­riausybės, kuri, mažne per visą dešimtmetį kaip kokia Gibral­taro uola. buvo stipri ir pastovi, griuvimas ir jos pakeitimas efe­meriška kunigo Vlado Mirono vyriausybe. Ir toliau tos vyriau­sybės gana kaleidoskopiškai keitėsi, kas diktatūriniam režimui nieko gero nelėmė. Tiesa, Smetona išsilaikė iki pat šios krizės galo, bet jo autoritetui Lenkijos ultimatumu buvo sušertas bai­sus smūgis" 7 8 .

4. K L A I P Ė D O S N E T E K T I S

Nespėjo dar Lietuva atsigauti nuo šoko, ištikusio ją priėmus Lenkijos ultimatumą, o iš vakarų pusės jau tvenkėsi nauji de­besys. 1938 m. kovo 25 d. Berlynas pareikalavo, kad Lietuvos vyriausybė panaikintų Klaipėdos krašte karo padėtį, saugumo policiją, cenzūrą vokiečių spaudai, apribotų Kauno skiriamo gu­bernatoriaus valdžią, kėlė ir kitų reikalavimų, kurių esmė — nevaržyti antilietuviškos vietos nacių v e i k l o s 7 9 . Lietuva apie šį šiurkštų kišimąsi į jos vidaus reikalus informavo 1924 m. Klai­pėdos sutarties signatares Angli ją ir Prancūzi ją . Tačiau Londo­nas ir Paryžius, nuolaidžiaudami Hitleriui, patarė Lietuvai nusi­leisti. Kitos dvi sutarties signatarės — Itali ja ir Japoni ja — buvo Vokietijos sąjungininkės ir atvirai rėmė Berlyną. V. Mirono vy­riausybė, tikėdamasi bent nominaliai išlaikyti savo valdžią Klai­pėdos krašte, iki metų pabaigos patenkino beveik visus Berlyno reikalavimus.

Slogų įspūdį lietuviams padarė gėdingas Anglijos bei Pran­cūzijos sandėris su Berlynu Miunchene ir Sudetų srities atplėši-mas nuo Čekoslovakijos kaip to sandėrio padarinys. Spalio 3 d. „XX amžius" rašė: „Bendroji tendencija aiški: lyginti konfliktus mažųjų valstybių sąskaita. Pirmoji sąskaita jau apmokėta, ir ją apmokėjo Praha. Lauksim ir žiūrėsim, kam dabar ateis eilė". Atvirai rašyti apie Lietuvai gresiantį pavojų laikraščiams nelei­do cenzūra.

Nespėjęs suvirškinti Sudetų, Hitleris spalio 21 d. pasirašė slaptą direktyvą, kad Vokietijos ginkluotosios pajėgos kiekvienu ntetu būtų pasirengusios ne tik „likviduoti likusią Čekoslovakijos dalį", bet ir „užimti Memelio kraštą" .

1939 m. sausio 16 d. Lietuvos visuomenė paminėjo Klaipėdos krašto atgavimo 16 metų sukakti. Tačiau jubiliejus buvo liūd­nas. Lapkričio 1 dieną panaikinus karo padėtį, iš Berlyno diri­guojami Klaipėdos naciai elgėsi vis įžūliau. J ie rengė triukš­mingas demonstracijas, kurių dalyviai skandavo „Heil Hitlerį" ir atvirai reikalavo susijungti su Vokietija. Paleistas iš kalėjimo E. Noimanas sujungė visas vokiečių organizacijas į Kultūrbundą ir pasiskelbė Klaipėdos krašto vokiečių fiureriu. Vokietijos SA pavyzdžiu naciai pradėjo kurti smogikų būrius, kurie užpuldi­nėjo lietuvius. Iš autonominių įstaigų buvo pašalintas Lietuvos Respublikos herbas — Vytis ir prezidento portretas. Gruodžio 11 d. seimelio rinkimuose visos vokiečių partijos susivienijo ir, panaudojusios III reiche išmėgintus metodus — demagoginius pa­žadus, grasinimus, terorą ir net politines žudynes, laimėjo: gavo 25 vietas iš 29.

Tuo tarpu Lietuvos vyriausybė slėpė nuo tautos Klaipėdos krašte susidariusią padėtį. Gruodžio 1 d. ministras pirmininkas V. Mironas seime pareiškė, jog Lietuvos santykiai su Vokietija yra normalūs ir geri, o gandai apie Vokietijos kėsinimąsi į Klai­pėdos kraštą — melagingi ir pras imanyt i 8 0 .

1939 m. pavasarį Hitleriui užgrobus Čekoslovakiją, Lietuvą užvaldė baimė, nes visi suvokė, jog atėjo eilė Klaipėdai. Ilgai laukti nereikėjo. Kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų minist­ras J . Ribentropas priėmė per Berlyną iš naujojo popiežiaus Pi­jaus XII intronizacijos iškilmių grįžtantį Lietuvos užsienio rei­kalų ministrą J . Urbšį ir įteikė jam ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama grąžinti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Jeigu Lietu­vos vyriausybė tai padarysianti gražiuoju, tai Berlynas esą pa­siryžęs ^patenkinti Lietuvos interesus Klaipėdos uoste. Tačiau jei Lietuvos vyriausybė nenorėtų eiti šiuo keliu, tai Klaipėdos kraštas būtų grąžintas Vokietijai kitu keliu. Jeigu ten įvyktų susidūrimų ir žūtų bent vienas vokietis, < . . . > tada jau tuo rei­kalu užsiimtų kariuomenė, kuri, pradėjusi žygį, nežinia kur su­stotų" 8 1 .

Apie Berlyno ultimatumą Lietuvos vyriausybė informavo Klai­pėdos konvencijos signatares, taip pat gretimas valstybes. Ita­li ja ir Japoni ja Vokietijos vyriausybės reikalavimams pritarė, o Prancūzi ja bei Angli ja apgailestavo, tačiau pareiškė nieko padėti Lietuvai negalinčios. Sovietų Są junga laikėsi nuošaliai ( J . Stalinas, matyt, jau brandino sąjungos su Hitleriu idė ją) , o Lenkija, nujausdama, jog po Klaipėdos ateis Gdansko eilė, norėjo, kad Lietuva priešintųsi Vokie t i j a i 8 2 . Lietuva gavo žinių, jog Rytprūsiuose pergrupuojama Vokietijos kariuomenė, o vo­kiečių laivų eskadra su Hitleriu viename iš jų plaukia į Klai­pėdą.

Kovo 21 d. vyriausybės posėdyje, kuriam pirmininkavo prezi­dentas, buvo nutarta, jog nėra kitos išeities, kaip priimti Vo-

kietijos reikalavimą. Tokiam vyriausybės sprendimui turėjo įta­kos ir posėdyje dalyvavusių kariuomenės vado gen. S. Raštikio bei kariuomenėse štabo viršininko gen. J . Černiaus nuomonė, kad Lietuvos ginkluotosios jėgos neįstengtų vokiečiams priešintis nė. trijų dienų 8 3 .

Vėlų kovo 22-osios vakarą J . Urbšys ir J . Ribentropas Ber­lyne pasirašė Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai sutartį:

J i str. Versalio sutartimi nuo Vokietijos atskirtas Klaipėdos kraštas nuo šios dienos vėl sujungiamas su Vokietijos reichu.

2 str. Iš Klaipėdos krašto bus tuojau evakuotos Lietuvos ka­rinės ir politinės pajėgos.

3 str. Atsižvelgiant į ūkinius Lietuvos interesus, Klaipėdos uoste Lietuvai bus įsteigta laisvoji zona.

4 str. Abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jė­gos ir neremti prieš vieną kurią iš jų nukreiptos trečiosios j ėgos .

4-asis sutarties straipsnis iš esmės reiškė abiejų valstybių nepuolimo sutartį.

Piliulei pasaldinti (Berlynas tikėjosi primesti Lietuvai savo protektoratą ir todėl darė nuolaidų) kartu buvo pasirašytas su­tarties priedas, davęs teisę Lietuvai 99 metus laisvai, nemokant nuomos, naudotis dalimi uosto, vadinamąja laisvąja zona, taip pat gabenti per Klaipėdos kraštą į uostą savo prekes.

Kovo 22-osios rytą, t. y. dar iki sutarties pasirašymo, Klai­pėdos naciai užėmė Lietuvos Respublikos įstaigas: muitinę, paš­tą, radiofoną. Lietuviai ir žydai pradėjo bėgti į Didžiąją Lietu­vą. Kovo 23 d. į Klaipėdos kraštą įžengė Vokietijos kariuomenė, o į uostą įplaukė laivas „Deutschland", atgabenęs A. Hitlerį, en­tuziastingai sutiktą vietos vokiečių.

Kovo 24 d. J A V valstybės departamento sekretoriaus pavaduo­tojas S. Velsas, (Welles) pareiškė, kad Amerika nepripažįsta Klaipėdos prijungimo prie Vokietijos. Tačiau apskritai pasaulis Klaipėdos užgrobimo beveik nepastebėjo. Juo labiau kad Europos padangę gožė sunkesni debesys: kovo 24 d. J . Ribentropas pa­reikalavo iš Lenkijos Dancingo (Gdansko). Ką reiškė pasauliui Klaipėdos kraštas-, palyginti su Austrija, Čekoslovakija, Lenkija.

Skaudėjo širdį tik lietuviams. Prarastas kraštas sudarė 5 pro­centus (2 848 km 2 ) visos Lietuvos teritorijos, o jame gyveno tik 6 procentai (per 150 tūkst.) šalies gyventojų. Tačiau Klaipėda — vienintelis Lietuvos uostas, vartai į pasaulį, per kuriuos vyko 80 procentų šalies užsienio prekybos. Lietuva neteko daugiau kaip dviejų trečdalių (70 km) ir taip siauro savo pajūrio. Klaipė­dos krašte buvo sutelkta beveik trečdalis (30,7 procento) Lietu­vos pramonės (visa celiuliozės, mineralinių trąšų, faneros gamy­ba, beveik visa medvilninių audinių, didesnė pusė medžio apdir­bamosios, popieriaus pramonės) . Per 16 metų Lietuva buvo investavusi į Klaipėdos kfašto ūkį per 100 mln. Lt (apie 40 mln. Lt uostui plėst i ) . Netekus Klaipėdos, gerokai sumažėjo valstybės

biudžeto pajamos. Teko priglausti ir šelpti daugiau kaip 10 tūkst. Klaipėdos krašto pabėgėlių. Dar skaudesnė negu materialiniai nuostoliai buvo moralinė žaizda.

Kaip ir prieš metus, lenkų ultimatumo dienomis, Lietuvai vėl iškilo klausimas: priešintis smurtui ar ne. Kovo 22 d. „Lietuvos aidas" rašė: „ < . . . > Lietuva pastatyta prieš dilemą: arba per­leisti Klaipėdos kraštą Vokietijai, arba pastatyti į pavojų visos valstybės nepriklausomybę. Tegul kiekvienas lietuvis atsako į šį klausimą pagal savo sąžinę ir pilietinę išmintį. Mums atrodo, kad reikėjo pasirinkti tą kelią, kuriuo eidami mes galime nustoti vieno sąnario, bet galime išgelbėti savo brangiausią turtą — laisvę".

Klaipėdos netektis dar labiau negu prieš metus priimtas Len­kijos ultimatumas išklibino autoritarinio režimo pamatus. Pa­sak J . Audėno, „žmonės pilna burna šnekėjo apie tautininkų val­dymo bankrotą. Valdžios sferos, kariuomenė, jaunimas ir visa tauta aiškiai ir jau atvirai sakė, kad taip toliau tęstis negali, kad reikia pakeitimų, < . . . > greito ir radikalaus valdžios per­tvarkymo" 8 4 . Tai liudija ir tuometinės vyriausybės nario gene­rolo K. Musteikio prisiminimai: „Klaipėdos netekus, nuotaika visame krašte pasidarė prislėgta. Visus apėmė baimė, netikru­mas. Kaip galima verstis be Vilniaus ir be Klaipėdos? Opozicija kaltino prezidentą, tautininkus, kad kraštą nuvedė į tokią tragiš­ką būklę. Visur buvo girdima balsų, kad reikia visiems bendromis jėgomis gelbėti tai, kas dar buvo l i k ę 8 5 " . O pasak S. Raštikio, buvo net šūkių nuversti vyriausybę, „ir tokiems šūkiams nuotai­kos buvo labai palankios" 8 6 .

1939 m. pavasarį suaktyvino veiklą valdžios uždarytų opozi­cinių partijų vadovai. Krikščionių demokratų ir liaudininkų at­stovų grupė, pasitelkusi voldemarininkus, aplankė ministrą pir­mininką V. Mironą ir pasiūlė sudaryti koalicinę vyriausybę, kuria pasitikėtų kraštas. Tą patį prezidentui siūlė ir kariuomenės va­dovybė.

Visuomenėje tapo populiari Patriotinio fronto, jungiančio visas patriotines jėgas, steigimo idėja. Kovo 27 d. „Lietuvos žiniose" buvo paskelbtas vyriausybės globojamos Kariuomenės kūrėjų sa­vanorių sąjungos kreipimasis į visuomenę: „Tučtuojau imkime organizuoti < . . . '> patriotinį frontą, kuris visa tautos galia pasi­priešintų Lietuvos nedraugų pasikėsinimams į {mūsų laisvę! < . . . > Visomis jėgomis turime gintis! Daugiau — nė pėdos lie­tuviškos žemės be kovos!" Po kelių dienų gausiame VDU stu­dentų mitinge buvo nutarta steigti akademinį Patriotinio fronto skyrių, o priimtoje rezoliucijoje reikalaujama uždaryti LTS ir amnestuoti politinius kalinius 8 7 . Balandžio 3 d. Valstybės saugu­mo departamento direktorius A. Povilaitis konstatavo: „Mintis apie šio (Patriotinio.— L. T.) fronto organizavimąsi yra paskli­dusi jau visame krašte. Daugiausia šiuo frontu domisi buvusieji

tariamos opozicijos žmonės. Kai kur jau yra padaryti tuo reikalu konkretūs žygiai, o kitur prašoma leidimo šaukti susirinkimus tokiam frontui kurti" 8 8 .

1939 m. pavasarį visos politinės Lietuvos jėgos vardan ne­priklausomybės išsaugojimo kvietė stiprinti vienybę, tačiau su-N

prato ją nevienodai. Tautininkams bei jų šalininkams vienybė buvo besąlygiškas autoritarinio režimo rėmimas, o opozicija ne­įsivaizdavo jos be lygių sąlygų visų politinių jėgų veiklai, t. y. be politinio gyvenimo demokratizavimo, opozicijos atstovų įsi­leidimo į vyriausybę.

1938—1939 m. apie nepriklausomybės gynimą demagogiškai prabilo ir pogrindyje veikusi komunistų partija, kuri 20 metų koneveikė „buržuazinę Lietuvą" ir niekada nebuvo atsisakiusi minties prijungti ją prie bolševikinės Rusijos. Komunistinės jė­gos Lietuvoje buvo negausios. 1939 m. L K P turėjo apie 1,5 tūkst. narių, iš kurių du trečdaliai buvo lietuviai, kiti — žydai, lenkai, rusai, vokiečiai. Komjaunuolių skaičius 4-o dešimtmečio antroje pusėje padidėjo nuo 0,5 iki 1 tūkst. Dar 5—6 tūkst. žmonių buvo MOPR'o (Meždunarodnaja organizacija pomošči borcam revo-liuci j i ) , šelpusio kalėjimuose sėdėjusius komunistus, nariai. Ta­čiau esant sunkioms ekonominėms gyvenimo sąlygomis ir stiprė­jant nepasitenkinimui A. Smetonos valdymu, komunistų parti jos įtaka kai kuriems visuomenės sluoksniams, daugiausia miestų bei kaimų varguomenei ir kairiajai inteligentijai, buvo didesnė negu jos narių skaičius.

Vienas komunistų partijos veiklos metodų, ypač praktikuotas 1938—1939 m.,—skverbtis į „buržuazines" ir net „fašist ines" (tautininkiškos ideologijos) organizacijas siekiant jas užkariauti iš vidaus. Ir ši komunistų taktika nebuvo visiškai bevaisė. Nevi-sais duomenimis, į Saulių sąjungą įstojo 75, į Lietuvos jauni­mo sąjungą ( L J S ) — 5 3 komunistai, jaunalietuviais tapo 14, sio­nistinių žydų organizacijų nariais — 22, o iš viso — beveik 200 komunistų 8 9 . 4-o dešimtmečio antroje pusėje taip pat kairėjo kai kurios politinės, visuomeninės bei kultūrinės organiza­cijos. 1936 m. valdžios uždarytos liaudininkiškos pakraipos Lie­tuvos jaunimo sąjungos valdybos nariai buvo J . Paleckis, M. Ged­vilas, A. Drobnys, V. Knyva, P. Kežinaitis, A. Tornau, J . Vaiš­noras, 1940 m. užėmę vadovaujančius postus sovietinėje Lietuvos valdžioje. Paskutiniuoju metu ši organizaci ja iš esmės buvo vir­tusi komjaunimo filialu. Prosovietinė srovė ryškėjo Lietuvių draugijoje S S R S kultūrai pažinti, Laisvamanių etinės kultūros draugijoje, kai kuriose žydų jaunimo organizacijose.

Inteligentų sielas bei protus „žvejojo" ir Sovietų pasiuntiny­bė Kaune, rengusi ekskursijas bei keliones į „nugalėjusio socia­lizmo šal į" . Kauno literatai, artistai ir menininkai, lengvatinė­mis sąlygomis keliavę po S S R S , grįždavo nuoširdžiai susižavėję ..milžiniškais sovietų laimėjimais" (eilinių „kolchozų" ir koncla-

gėrių jiems nerodydavo), puikiomis kūrybinio darbo sąlygomis ir paskaitų salėse bei laikraščių puslapiuose dalijosi įspūdžiais su Lietuvos žmonėmis. J . Paleckis knygoje „ S S R S mūsų akimis" tvirtino nematęs Maskvoje girto ir neišgirdęs keiksmažodžių, ku­rie taip buvo būdingi carų Rusijai . Nuolatiniai pasiuntinybės „arbatėlių", garsėjusių valgių bei gėrimų prašmatnumu (lėšų tam negailėjo, nors sovietų liaudis skurdo ir badavo), lankyto­ja i buvo P. Cvirka, L. Gira, A. Venclova, A. Staskevičiūtė, V. Gir­dzijauskas ir kiti inteligentai. Visi j ie vėliau, 1940 m. vasarą, buvo išrinkti į „Liaudies" seimą arba gavo aukštus postus.

Kaip eiliniai Lietuvos žmonės įsivaizdavo gyvenimą Sovietų Są jungoje gana taikliai savo atsiminimuose aprašo buvęs trem­tinys A. Šerėnas: „Laikraščiuose ir žurnaluose buvo spausdinami straipsniai . apie Maskvos metro statybą, penkmečius, apie žemės ūkio laimėjimų parodos atidarymą ir V. Čkalovo skrydį. Kine­matografas rodė kronikas apie papaniniečių sutikimą ir Magnit-kos statybą. Darbininkai, valstiečiai ir dauguma inteligentų bu­vo įsitikinę, kad Sovietų Są jungoje visi dirba ir gauna atlyginimą pagal nuopelnus („koks Jurgis , tokia i r .kepurė") , kad nėra varg­šų ir turtuolių, nėra engiamųjų ir persekiojamųjų, visi gyvena nelabai turtingai, bet ir nebadauja. Trumpose žinutėse aprašomi trockininkų, bucharininkų ir kariškių (V. Bliucherio, M. Tucha-čevskio, J . Uborevičiaus ir kt.) teismai buvo vertinami kaip vi­siškai normalus reiškinys. < . . . > Juk Lietuvoje taip pat teisė premjero Augustino Voldemaro šalininkus ir plečkaitininkus" 9 0 .

Didėjant šalyje politinei įtampai ir vis labiau smunkant pre­zidento autoritetui, A. Smetona buvo priverstas laviruoti ir įsileisti į vyriausybę opozicijos atstovų. Kovo 28 d. Respublikos prezi­dento patvirtintoje gen. J . Černiaus sudarytoje „vieningo darbo" vyriausybėje krikščionis demokratas K- Bizauskas užėmė minist­ro pirmininko pavaduotojo, o kitas tos pačios partijos veikėjas L. Bistras — švietimo ministro pareigas. Liaudininkai J . Krikš­čiūnas ir A. Tamošaitis tapo žemės ūkio ir teisingumo ministrais. Užsienio reikalų ministro poste išliko J . Urbšys, krašto apsau­gos — K. Musteikis, vidaus reikalų ministru tapo buvęs karinis atašė Maskvos pasiuntinybėje gen. K. Skučas, o susisiekimo mi­nistru buvo paskirtas voldemarininkams artimas K. Germanas.

Tačiau ši vyriausybė — ne koalicinė, nes opozicinių srovių veikėjai buvo pakviesti į Ministrų Tarybą kaip privatūs asme­nys, o ne kaip partijų atstovai. Nei ministrai, nei jų partijos realios įtakos valstybės reikalams neturėjo. Naujasis premjeras buvo kadrinis karininkas ir blankus politikas. Valdžios vairą to­liau tvirtai laikė A. Smetona, nedarydamas nuolaidų opozicijai. Jokių šalies valdymo demokratizavimo požymių nesimatė. Ba ­landžio 3 d. vyriausybė atmetė Patriotinio fronto kūrimo idėją ir siūlė visiems telktis apie suvalstybintą Saulių sąjungą. Ne­trukus ji uždraudė rengti susirinkimus bei mitingus, raginu­sius kurti Patriotinį frontą. Opozicinės jėgos nusivylė.

Balandžio 5 d. ministro pirmininko J . Černiaus Seime per­skaityta „vieningo darbo" vyriausybės deklaracija, anot A. Mer­kelio, buvo blanki, kartojanti ankstesnių vyriausybių teiginius. „Nors naujoji vyriausybė sako į darbą stojanti tautai sunkiu me­tu, kuris iš jos pareikalausiąs visos eilės naujų uždavinių ir naujų problemų, tačiau pačioje, deklaracijoje tie uždaviniai ir problemos nekeliamos < . . . -> . Iš deklaracijos atrodo, lyg Lietuva gyventų savo nepriklausomybės vidudienį, o ne sutemas, kurios pradėjo ją gaubti. Tarptautinės politikos raida Lietuvai kaskart darėsi nepalankesnė, grėsmingesnė, šuoliais artėjanti prie ka­tastrofos" 9 1 . Lietuvos vadovai to lyg ir nejuto.

5. 1939 m. S P A L I O 10 d. S U T A R T I S SU S S R S IR V I L N I A U S ATGAVIMAS

1939 m. pavasarį pradėjo ryškėti esminiai Europos politikos pokyčiai. Angli ja bei Prancūzi ja , ligi tol nuolaidžiavusios Hitle­riui, pasijuto apgautos ir nusprendė priešintis. O Sovietų S ą ­junga, uoliausia kolektyvinio saugumo sistemos šalininkė, nutarė tartis su Vokietija ir kartu dalytis Europą. Nuo pavasario vyku­sios slaptos SSRS—Vokiet i jos derybos baigėsi sėkmingai ir rug­pjūčio 23 d. J . Ribentropas ir V. Molotovas pasirašė Nepuolimo sutartį bei slaptuosius jos protokolus, pagal kuriuos Sovietų S ą ­jungos interesų sferai atiteko Suomija, Est i ja , Latvija, rumuniš­koji Besapabija ir visa rytinė Lenkija iki pat Vyslos upės, o Vo­kietijai — likusi Lenkijos dalis ir Lietuva 9 2 .

Užsitikrinę saugų užnugarį Rytuose, vokiečiai ankstų rug­sėjo 1-osios rytą užpuolė Lenkiją. Savo ruožtu lenkų sąjunginin­kės Angli ja ir Prancūzi ja rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokieti jai. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. ,

Į karą su Lenkija Vokietija stengėsi įtraukti ir Lietuvą. Dar rugpjūčio pabaigoje Berlynas Lietuvos vyriausybei leido su­prasti, kad netrukus ji galėsianti atsiimti geidžiamąjį Vilnių. Kilus karui, Vokietijos užsienio reikalų ministeri ja tris kartus per Lietuvos pasiuntinį Berlyne K. Škirpą siūlė Lietuvos vyriau­sybei atsiimti Vilnių, žadėdama Lietuvos kariuomenę paremti aviacija ir tankais. Rugsėjo 14 d. K. Škirpai buvo perduoti J . Ri­bentropo žodžiai: „Lietuva turi skubiai, veikti, skubiai žygiuoti, skubiai, skubiai".

Vokietijai, be abejo, nebuvo reikalinga Lietuvos karinė pa­rama. Berlynas norėjo įtraukti mūsų šalį į karą su Lenkija dėl kitų priežasčių. Siųsdama savo kariuomenę į> Vilnių, Lietuva pir­miausia būtų parėmusi Berlyną moraliai — parodžiusi pasau­liui, kad su lenkais kariauja ne vieni vokiečiai. Antra, Vokieti ja būtų lengviau įgyvendinusi rugpjūčio 23 d. susitarimą ir paver­tusi Lietuvą savo satelite, primesdama ja i protektoratą.

Tačiau Lietuvos vyriausybė nesvyruodama atmetė Berlyno siūlymus ir nepasidavė visiems gundymams bei vilionėms. Dar 1939 m. sausio 10 d. Seimas priėmė Lietuvos neutralumo Įstatymą. Pirmąją karo dieną Respublikos prezidentas pakartotinai pa­skelbė, kad Lietuva — neutrali valstybė ir draudžiami visi veiks­mai, žeidžiantys neutralumą.

Uoliausiai neutralumą gynė A. Smetona. J is buvo įsitikinęs, kad Vokietija karą galiausiai pralaimėsianti ir vargas būsiąs Lietuvai, jeigu jinai susidėsianti su vokiečiais. Lietuvos neutra­lumo idėjai visiškai pritarė ir krikščionių demokratų bei liau­dininkų vadovai. Didelį spaudimą Lietuvai, kad nepaklustų Ber­lynui, darė Angli ja bei Prancūzi ja. Anglijos reikalų patikėtinis Kaune T. Presionas net turėjo su savimi karą Lietuvai skel­biančią notą 9 3 .

Tačiau šalyje buvo ' jėgų, maniusių, jog Lietuva padarys ne­pataisomą klaidą, jeigu nepasinaudos tokia puikia proga ir ne-atsiims sostinės, į kurią j i turėjo ir moralinę, ir juridinę teisę. Didžiausi žygio į Vilnių šalininkai buvo voldemarininkai. Taip galvojo ir radikalieji jauniej i tautininkai, o ypač Lietuvos pasiun­tinys Berlyne K. Škirpa. J i s , veiklos žmogus, buvo įsitikinęs, jog blogiausia politika yra pasyvumas ir plaukimas pasroviui. K. Škirpa manė, kad karą laimės Vokietija ir todėl Lietuva ne­turinti kitos išeities, kaip eiti išvien su Berlynu ir atsiimti Vil­nių. J i s karštai įtikinėjo vyriausybę, jog, einant išvien, Vokietija suteiksianti Lietuvai mažiausiai Slovakijos s t a t u s ą 9 4 .

Lietuvos vyriausybės politika Vilniaus klausimu labai pa­tenkinta buvo Maskva. 1940 m. liepos 1 d. V. Molotovas visiš­kai nuoširdžiai kalbėjo V. Krėvei: „Nenuslėpsiu nuo tamstos, kad tuo faktu (Berlyno siūlymu Lietuvai atsiimti Vilnių.— L. T.) mes buvome netikėtai užklupti ir labai susirūpinę. Jeigu Lietu­va būtų paklausiusi vokiečių vyriausybės .reikalavimų ir kartu pasisakiusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus iškištu vokiečių placdarmu, išeigos punktu karo atveju su mu­mis. O imtis prieš ją kurių nors priemonių nebūtume galėję, ne­rizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos vyriausybė ne­išdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginkluota ranka užimti Vilnių ir kartu neteko vokiečių pasitikėjimo" 9 5 .

Beveik dvidešimt metų šaukus „Mes be Vilniaus nenurim­sim!" , tokia Lietuvos vyriausybės pozicija nebuvo logiška. Lie­tuvai nepavyko išlaikyti ir neutralumo, tik j is buvo paaukotas ne Berlynui, o Maskvai. Nenorėdami atsiimti Vilnių patys, lietu­viai jį priėmė iš Stalino rankų. Politiniu ir moraliniu atžvilgiu tai nebuvo tas pats.

Karinis Vokietijos pranašumas išryškėjo jau pirmosiomis ka­ro dienomis. Iki rugsėjo vidurio vokiečiai užėmė didesnę Len­kijos dalį ir apsupo Varšuvą. Rugsėjo 17 d., į karą prieš Lenkiją įstojo ir Sovietų Są junga. Po poros dienų Raudonoji armija už-

ėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. jos daliniai pasiekė administracijos liniją, skyrusią Lietuvą nuo lenkų okupuoto Vilniaus krašto. Sovietų Są junga tapo artimiausia Lietuvos kaimyne.

"Bėgdami nuo Raudonosios armijos, demarkacijos liniją per-ėjo ir Lietuvoje buvo internuoti apie 14 tūkst. Lenkijos karių bei 2 tūkst. civilių asmenų. Lietuvos Raudonasis kryžius rūpinosi jų įkurdinimu (Birštono, Kulautuvos, Palangos vasarvietėse, taip pat Ukmergėje, Rokiškyje bei kitose vietose), maitinimu, rinko internuotiems lenkams drabužių, maisto, knygų siuntas. Bėgliai nemažai kainavo ir Lietuvos ttdui, nes iš tarptautinių organizacijų gaunamų lėšų neužteko.j'Lrražų Lietuvos vyriausy-" bės ir visuomenės elgesį su internuotais kariais pripažino tuometi­nis Lenkijos karo atašė Kaune L. Mitkievičius, taip pat pokario Lenkijos istorikai.

Nelikus politiniame Europos žemėlapyje Lenkijos, sumažėjo Balt i jos valstybių išlikimo galimybės. Anksčiau jos, ypač Lie­tuva, laviravo tarp trijų jėgų: Berlyno, Maskvos ir Varšuvos, už kurios pečių stovėjo Vakarų šalys. Dabar galimybės laviruoti sumažėjo, o Maskva ir Berlynas galėjo laisvai įgyvendinti rugpjū­čio 23 d. sandėrį. Rugsėjo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų mi­nisterija baigė rengti Vokietijos reicho ir Lietuvos Respublikos gynybos sutarties projekto pagrindinius principus, pagal kuriuos „nekenkdama savo, kaip valstybės, nepriklausomybei, Lietuva pasiduoda Vokietijos reicho globai", sudaro su ja karinę kon­venciją, glaudžiai susiriša ekonomiškai 9 6 . Si sutartis reiškė ne ką kitą kaip Vokietijos protektoratą Lietuvai. Užsienio reikalų ministras J . Urbšys buvo pakviestas rugsėjo 23 d. susitikti su J . Ribentropu, kuris būtų jam pasiūlęs pasirašyti minėtąjį doku­mentą. Tačiau paskutinėmis valandomis J . Urbšio kelionė buvo atšaukta, nes J . Stalinas ir A. Hitleris jau brandino naują san­dėrį.

Supdami VaTtuvą ir persekiodami lenkų kariuomenę, vokie­čiai forsavo Vyslą ir užėmė rytinę Varšuvos vaivadijos dalį, taip pat Liublino sritį, t. y. žemes, kurios rugpjūčio 23 d. susitari­mu buvo atiduotos Sovietų Są jungai . Teritoriniams klausimams galutinai sureguliuoti ir abiejų valstybių bendradarbiavimui iš­plėsti J . Ribentropas antrą kartą atskrido į Maskvą ir po neilgų, bet, jo žodžiais, vaisingų derybų su J . Stalinu bei V. Molotovu rugsėjo 28 d. pasirašė Vokie t i jos—SSRS sienos ir draugystės sutartį, kuri kaip ir pirmoji, rugpjūčio 23 d„ sutartis turėjo slap­tuosius priedus. Mainais už lenkų žemes į rytus nuo Vyslos (ry­tinę Varšuvos vaivadijos dalį, Liublino vaivadiją ir vadinamąjį Suvalkų trikampį) Berlynas atidavė Maskvai Lietuvą, pasilik­damas tiktai nedidelę lietuviškosios Užnemunės dalį į pietvaka­rius nuo linijos Širvinta (dabar Kutuzovas, Kaliningrado sr.) — Pilviškiai—Mari jampolė—Simnas—Sapackinė, t. y. visą Vilkaviš­kio apskritį, trečdalį Marijampolės, penktadalį Lazdijų ir

penkioliktąją dalį Alytaus apskrities. Sioję teritorijoje gyveno per 184 tūkst. ž m o n i ų 9 7 .

Primetusi savitarpio pagalbos sutartis Esti jai (09. 28.) bei Latvijai (10. 05.) ir išsiderėjusi Lietuvą, Sovietų Są junga ne­delsė nė dienos. Jau rugsėjo 29 d. V. Molotovas pasikvietė į Krem­lių Lietuvos pasiuntinį Maskvoje L. Natkevičių ir pabrėžė, kad būtina aptarti tolesnius abiejų šalių santykius ir tam į Maskva, turi atvykti Lietuvos ministras pirmininkas ar kitas vyriausybes narys. Spalio 3 d. į Maskvą atvyko J . Urbšys, ir tos pačios die­nos vėlų vakarą (derybos ir posėdžiai Kremliuje paprastai vyk^ davo naktimis) prasidėjo jo derybos su V. Molotovu, dalyvau­jant J . S t a l i n u i 9 8 . Pasak derybose dalyvavusio L. Natkevičiaus, J . Stalinas, ilgai nelaukdamas, „atskleidė kortas"—pranešė, jog Vokietija sutikusi, kad Balt i jos kraštai priklausytų S S R S inte­resų sferai, ir pareikalavo pasirašyti tris sutartis: 1) Sovietų Sąjungos—Lietuvos savitarpo pagalbos, įkurdinant Lietuvoje Raudonosios armijos įgulas; 2) abiejų šalių sutartį dėl Vilniaus srities perdavimo Lietuvai; 3) Vokietijos—Lietuvos sutartį dėl pietvakarių Užnemunės perdavimo vokiečiams. „Bet kuri impe­rialistinė valstybė užimtų Lietuvą ir viskas. Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jeigu neieškotume naujų kel ių" ,—pareiš­kė V. Molo tovas 9 9 .

Trečiosios J . Stalino pasiūlytos sutarties tolesnėje derybų eigoje neliko, nes J . Ribentropas pranešė V. Molotovui, jog SSRS—Lie tuvos ir Vokietijos—Lietuvos sutarčių vienalaikis pa­sirašymas Berlynui nepriimtinas (tokiu atveju pasauliui atrodytų, kad S S R S dovanoja Lietuvai Vilnių, o Vokietija ją apiplėšia) , ir todėl j is prašąs palikti Vokietijai pačiai nusistatyti datą, kada j i perims jai skirtą Užnemunės dalį. V. Molotovas su šiuo Ber­lyno reikalavimu sutiko.

Vykstant deryboms, Lietuvos vyriausybė kelintą kartą per pas­kutiniuosius metus turėjo spręsti tą pačią problemą: priešintis smurtui ar pasiduoti. 1939 m. rudenį identiškų reikalavimų aki­vaizdoje Suomija tarė ryžtingą „Ne!" ir laimėjo — išlaikė garbę bei nepriklausomybę, o Lietuva, Latvija, Est i ja kapituliavo, atsi­davė Maskvos malonei ir viską prarado, išskyrus tai, kad Lietuva atgavo Vilnių.

Be je , Lietuvos vyriausybė dvasiškai kapituliavo dar nepradė­jusi derybų. Taupydama lėšas, spalio 2 d. vyriausybė paleido namo rugsėjo mėnesi mobilizuotus atsargos karius. Matyt, rei­kia sutikti su prezidento A. Smetonos adjutantu, parašiusiu apie jį atsiminimus, V. Šliogeriu, jog „demobilizuodami savo kariuomenę mes pasidavėme" 1 0 ° .

Po savaitę laiko trukusių derybų spalio 10 d. J . Urbšys ir V. Molotovas savo vyriausybių vardu pasirašė Vilniaus bei Vil­niaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos—Sovie­tų Są jungos savitarpio pagalbos sutartį.

L ie tuvos—SSRS sutarties data beveik sutapo su šalyje kas-

met minėta Vilniaus gedulo diena (spalio 9 d.). Beveik 20 metų Lietuva laukė šios d i e n o s - - V i l n i a u s atgavimo. Bet šis įvykis netapo nacionaline švente. Džiaugsmas, apėmęs Lietuvą pirmo­siomis dienomis išgirdus apie Vilniaus atgavimą, buvo netikras. Tauta suvokė Vilniaus atgavimo kainą. Pasak V. Krėvės, „visa lietuvių tauta buvo tuomet pagauta didžiausio nėrimo ir skau­daus sielvarto, nes kiekvienas suprato, kad prasidėjo Lietuvos tragedijos pirmasis aktas. Veltui vyriausybės oficiozai stengėsi atvaizduoti tokį „Vilniaus atgavimą" kaip politinį laimėjimą. Net iškilmingas mūsų kariuomenės įžygiavimas į Vilnių, trans­liuotas per radiją, nepakeitė lietuvių nuotaikos" 1 0 1 . Pesimistines nuotaikas labai sustiprino Raudonosios armijos įgulų atvykimas. Lapkričio vidury Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose (prie Jona­vos) ir Naujojoje Vilnioje įsikūrė 20 tūkst. Stalino karių, t. y. be­veik tiek pat, kiek buvo vyrų Lietuvos armijoje (32 tūkst . ) . Savo nuomonę apie spalio 10 d. sutartį liaudis išsakė talpia fraze: „Vilnius musų, o mes rusų".

Bloga nuojauta žmonių neapgavo. Kartu su įgulomis į Lie­tuvą koją įkėlė stalininė Sovietų Są junga . Spalio 10 d. sutartis iš esmės reiškė S S R S protektoratą mūsų šaliai. Lietuvos Respub­lika prarado neutralios valstybės statusą ir jau negalėjo turėti savarankiškos užsienio politikos. Gruodžio 4 d. J . Urbšys tele­gramoje Lietuvos pasiuntinybei Šveicari jo je nurodė: „Turint gal­voje mūsų sutartį su rusais ir bendrą politinę padėtį, mums Že­nevoje tenka elgtis taip, kad nesupykintume rusų < . . . > . Palai­kykit kontaktą su latviais, estais ir su pačiais rusais" I 0 2 . Gruodžio 13 d. balsuojant už rezoliuciją dėl Sovietų Są jungos pašalinimo iš Tautų Sąjungos, Lietuvos atstovas, kaip ir Latvi­jos bei Esti jos, susilaikė. S S R S pasiuntinys Kaune N. Pozdniako-vas, šiurkščiai kišdamasis į Lietuvos vidaus reikalus, priekaištavo vyriausybei, kad ji per daug nuolaidžiaujanti Vilniaus lenkams, ir net grasino, jog tvarką padarysią raudonarmiečiai. Cenzūra neleisdavo laikraščiams spausdinti Vakarų politikų kalbų, de­maskuojančių Maskvos pataikavimą Berlynui. Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Esti jos, vyriausybė vengė ne tik veiksmu, bet ir žodžiu užgauti Rytų kaimyną. Tai ypač jautėsi S S R S ir Suomi­jos karo m e t u . \

1939 m. rudenį Lietuva atgavo beveik 7 tūkst. km 2 teritoriją, t. y. maždaug ketvirtadalį tos, kurią Rusi ja j a i buvo pripažinusi 1920 m. liepos 12 d. sutartimi. Nebuvo grąžintos net visiškai lietuviškos Druskininkų, Marcinkonių, Švenčionių, Adutiškio apy­linkės. Atgautoje teritorijoje gyveno apie 450 tūkst. žmonių, iš jų 215 tukst — Vilniuje. Visa Lietuvos Respublika, kartu su Vil­niaus sritimi, bet be Klaipėdos krašto, 1940 m. pradžioje turėjo maždaug 2,8 mln. gyventojų.

Ekonominiu atžvilgiu išsvajotasis Vilnius Lietuvai buvo naš­ta. Per 20 lenkų okupacijos metų miestas buvo labai apleistas, jame buvo pastatyta tik viena didelė gamykla ir vos keli didesni

namai. Gerokai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos ir Vilniaus kraš­to kaimai. Latvių žurnalistas, 1940 m. vasarą lankęsis Kaune fr Vilniuje, taip aprašė savo įspūdžius: „Peržengus buvusią Lie­tuvos—Lenkijos sieną, < . . . > apylinkių vaizdas smarkiai kei­čiasi. Vilniaus sritis yra daug vargingesnė. Zemė išmarginta rėžiais (bent pusė sodžių dar buvo neišskirstyti į vienkiemius.— L. T.), gyvuliai sunykę, arkliai liesi ir nedideli. Iš dalies tai esą dėl nederlingos žemės, bet svarbiausia — dėl buvusios s a r r ^ tvarkos" 1 0 3 .

Raudonoji armija, prieš perduodama Vilnių Lietuvai, jį labai apiplėšė. I Minską buvo išgabenta moderniausios miesto įmonės — radijo aparatų fabriko „Elektrit" įrengimai, Turniškėse lenkų pradėtos statyti elektrinės žemės kasimo mašinos, net paprasčiau­si įrankiai — kastuvai, kirviai. Sovietai išgrobstė popieriaus, alie­jaus, konservų fabrikų, spirito gamyklos, spaustuvių, radi jo stoties įrengimus, medicinos įstaigų aparatūrą, išvežė 97 garve­žius, 1500 vagonų bei kitokio t u r t o 1 0 4 . Nukentėjo ir kultūros įstai­gos, į Minską buvo išvežta dalis archyvų bei bibliotekų (ypač Vrublevskių) rankraštynų fondų. Buvo plėšiami ir butai, ypač priklausę „buržujams", lenkų karininkams. Rašytojas Ignas Šei­nius, spalio 29 d. atvykęs į Vilnių, išvydo tokį vaizdą: „Stai ten brazda sovietinis sunkvežimis, perkrautas iki patrūkimo civili­niais baldais. Žalia pliušinė sofa pastatyta galu tarp sukrautų Vienos stiliaus tamsiai raudonai poliruotų kėdžių. Nepalikta nė išsikerojusi palmė < . . . > . Stai pro mus pravažiuoja du sovie­tiniai sunkvežimiai, prikrauti vandentiekio vamzdžių, radiatorių ir šviesiai margiausios elektros armatūros < . . . > . Visi sunkveži­miai traukia ta pačia kryptimi — geležinkelio stoties l ink" 1 0 5 .

Spalio pabaigoje Vilnių perėmus Lietuvai, dauguma įmonių nedirbo. Prie veikiančių maisto krautuvių nuo vidurnakčio ri­kiuodavusi ilgiausios eilės, tačiau duonos užtekdavo ne visiems. Per šešias Raudonosios armijos šeimininkavimo savaites iš Vil­niaus buvo išvežta į Rusi ją, pagal vienus šalt inius,— 350, pagal ki tus ,— per 800 vilniečių, daugiausia inteligentų: dėstytojų, žurnalistų, valdininkų, taip pat įmonininkų 1 0 6 . NKVD siau­tėjo naktimis. Todėl daugelis vilniečių nemiegojo namuose, slapstėsi. Stai kodėl ne tik Vilniaus lietuviai, žydai, baltarusiai, bet ir lenkai džiaugsmingai sveikino spalio 28 d. į miestą įžen­gusią Lietuvos kariuomenę.

Nualintam ir apiplėštam Vilniaus kraštui atkurti, jį integ­ruoti į Lietuvos Respubliką reikėjo didelių lėšų. Tačiau tauta buvo pasiryžusi aukoms. Kartu su Lietuvos kariuomene į Vilnių atvyko ir „Maisto" bei „Pienocentro" sunkvežimiai. Ištuštėju­sios parduotuvės vėl pakvipo kumpiais, rūkytomis dešromis, svies­tu, cukrumi ir kitais maisto produktais. Gatvėse prie kariuomenės lauko virtuvių nutįso ilgos eilės išbadėjusių vilniečių, kuriems veltui buvo dalijama karšta sriuba bei duona, net 20—25 tūkst. porcijų per dieną.

Vilniečiai būgštavo, jog kartu su Lenkijos valstybe dingo ir j ų santaupos: juk zlotai jokios realios vertės neturėjo ir buvo virtę makulatūra. Tačiau Lietuvos vyriausybė, atsižvelgdama į sunkią Vilniaus krašto gyventojų padėtį ir siekdama palankiai juos nuteikti, ryžosi aukai ir labai palankiomis sąlygomis supir­ko didžiąją dalį jų turėtų zlotų, mokėdama už 1 zlotą 50 centų. Zlotų keitimo operacija Lietuvos iždui atsiė jo 1 per 20 mln. Lt. Kaupdama lėšas Vilniaus krašto atkūrimui, vyriausybė priėmė 4,5 procento Vilniaus paskolos įstatymą, pagal kurį Finansų mi­nisterija išleido 50 mln. litų vertės paskolos lakštus, platintus įmonėse bei įstaigose.

Lietuvos valdžia ne tik neslopino, bet net finansiškai rėmė lenkų švietimo bei kultūros įstaigas. 1940 m. kovo 8 d. „Lietuvos aidas" rašė, jog „Lietuva šiuo metu pasaulyje yra vienintelė valstybė, kurioje ne itin gausi lenkų mažuma turi net tris dien­raščius, valstybės išlaikomas arba remiamas aštuonias gimnazi­jas, keliasdešimt kitų mokyklų, penkis teatrus, keliolika įvairių organizacijų, kad net valdinėse įstaigose toleruojami lenkiš­kai kalbą ir lenkais save laiką pareigūnai". Nieko panašaus ne­buvo vokiečių ir sovietų užimtose lenkų žemėse.

Tačiau ne visi Vilniaus lenkai vertino Lietuvos vyriausybės ir lietuvių tautos geranoriškumą. Nacionalistiniai lenkų sluoks­niai, ypač okupacijos metais iš Lenkijos atsikraustę asmenys (jų buvo beveik 100 tūkst . ) , laikė lietuvius okupantais ir pradėjo steigti slaptas organizacijas, siekusias atkurti Lenkijos valstybę. J ų nariai rengė antilietuviškas demonstracijas, užpuldinėjo lie­tuvių pareigūnus. Buvo net žmonių aukų.

Prezidentas, iš dalies protestuodamas prieš Lietuvai primes­tą spalio 10 d. sutartį, iš dalies nepatenkintas kai kurių ministrų veikla, lapkričio 21 d. paleido J . Černiaus kabinetą. Naująją vy-siausybę A. Smetona pavedė sudaryti Antanui Merkiui. Jo pavardė Lietuvoje buvo gerai žinoma: j is kelis kartus ėjo krašto apsau­gos ministro pareigas, penkerius metus dirbo Klaipėdos krašto gubernatoriumi, vėliau — Kauno miesto burmistru. Tačiau nei visuomenėje, nei tautininkų partijoje, kuriai j i s priklausė, popu­liarus nebuvo. Nemėgo jo ir pats prezidentas. Pasak A. Volde­maro, A .Merkys aukštesnių polėkių neturėjo ir pripažino tik savo materialinius interesus 1 0 7 .

Lapkričio 21 d. prezidentas A. Smetona patvirtino 21-ąją, paskutiniąją, Lietuvos Respublikos vyriausybę:

ministras pirmininkas — A. Merkys, ministro pirmininko pavaduotojas — K. Bizauskas, vidaus reikalų ministras — K. Skučas, užsienio reikalų ministras — J . Urbšys, krašto apsaugos ministras — K. Musteikis, finansų ministras — E. Galvanauskas, žemės ūkio ministras — J . Audėnas,

švietimo ministras — K. Jokantas, teisingumo ministras — A. Tamošaitis, susisiekimo ministras — J . Masiliūnas, valstybės kontrolierius — K. Šakenis. Keli ministrai priklausė opozicinėms jėgoms (K. Bizauskas

ir J . Masiliūnas — krikščionys demokratai, o J . Audėnas ir A. Ta­m o š a i t i s — liaudininkai), tačiau A. Merkio vyriausybė, kaip ir ankstesnioji, J . Černiaus, nebuvo koalicinė.

1939 m. rudenį paaštrėjo jau seniai brendęs prezidento A. Smetonos ir kariuomenės vado gen. S. Raštikio konfliktas. Prezidentui nepatiko kariuomenės vado politikavimas, jo šlieji-masis prie krikščionių demokratų. Paskyręs A. Merkį, asmeninį S . Raštikio priešą, premjeru, A. Smetona nutarė atsikratyti karjuomenės vado. 1940 m. sausio pabaigoje prezidento įsakymu gen. S. Raštikis buvo paleistas atostogų, po to — į atsargą (į tik­rą ją karo tarnybą S. Raštikis vėl buvo grąžintas birželio 7 d., kai prezidentas paskyrė jį Vytauto Didžiojo aukštosios karo mo­kyklos Aukštojoje Panemunėje viršininku).

Atleidus S. Raštikį, į kariuomenės vado postą, vieną svar­biausių valstybėje, A. Smetona paskyrė ministro pirmininko A. Merkio proteguotą gen. Vincą Vitkauską.

Gen. V. Vitkauskas — mįslinga asmenybė. Jo vaidmuo istori­niuose 1940 m. įvykiuose nevisiškai aiškus iki šiol. Generolo brolis Juozas, 1919 m. bolševikinės Panevėžio tarybos narys bei Kauno gubernijos (!) karinis komisaras, buvo sušaudytas. Ta­čiau šis gen. V. Vitkausko biografi jos faktas visiems, taip pat A. Smetonai, buvo žinomas („smetoninėje" Lietuvoje nereikėjo atsakyti, kaip Sovietų Są jungoje , už giminių, net pačių artimiau­sių, nuodėmes). Visi, kurie pažinojo generolą V. Vitkauską, api­būdino jį kaip dorą, kuklų, labai darbštų, bet kartu ir minkšto būdo, silpno charakterio žmogų 1 0 8 . J i s neturėjo politinių ambi­cijų (arba bent jų nerodė) ir niekada neprieštaravo aukštesnei valdžiai. Tai savybės, kurias itin vertino A. Smetona. 1940 m. vasarą pareiškime LKP Centro Komitetui dėl priėmimo į parti ją generolas rašė: „Rekomendaciniais duomenimis, manau, galės patarnauti seni draugiški ryšiai su S S R S atstovybės pareigū­nais, kas nulėmė ir mano asmens parinkimą krašto apsaugos mi­nistru Liaudies vyriausybėje" 1 0 9 .

Įkurdinus Lietuvoje Raudonosios armijos įgulas, padrąsėjo pogrindyje veikusi komunistų parti ja. Tačiau jai taip ir nepa­vyko suaktyvinti šalyje „revoliucinį judėj imą" . Valstybės sau­gumo departamento žiniomis, 1939 m. įvyko 12 streikų, kuriuose dalyvavo 1,5 tūkst, darbininkų, perpus mažiau negu 1938 m. ir 5 kartus mažiau negu 1937 metais u o . Visi streikai buvo eko­nominiai ir trumpalaikiai. Jokių didesnių streikų nebuvo ir 1940 m. Ramiai, be demonstracijų praėjo ir gegužės l-oji . 1939 m. buvo iškabintos kelios raudonos vėliavos, daugiausia Kaune, o j

1940 metų gegužės 1-ąją jų visai nebuvo.

7-ame dešimtmetyje liberalusis „Metmenų" žurnalas pateikė iš­kiliausiems išeivijos lietuviams anketą U 1 . Kanauninkas ir rašy­tojas M. Vaitkus, atsakydamas į anketos klausimą, kokie buvo būdingiausi nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškiniai ir kuo j i s labiausiai didžiuojasi, rašė, kad pirmiausia „pačiu nepriklau­somos demokratinės valstybės įkūrimu: tai — beveik stebuklas, kad tokia maža tauta, neturinti pakankamai inteligentų, taip pat valstybinio, administracinio, ekonominio, militarinio ir kitokio patyrimo, be reikiamų valstybei išteklių, apsupta priešų < . . . > įstengė sukurti valstybę, ir visai padorią!"

Vienas iš žymiausių antisovietinės ir antinacinės rezisten­cijos vadovų K. Drunga ( J . Valiulis) paminėjo, kad tai savos žmogiškos vertės pajutimas, menkavertystės komplekso išnyki­mas. Dar tik prieš Pirmąjį pasaulinį karą Didžiosios Lietuvos lietuviai abejojo, ar įmanoma Lietuvos valstybė be Rusijos, o Mažosios Lietuvos lietuvininkai manė, jog „mes be vokiečių pražūsime". Nepriklausomos Lietuvos 20-metis visas tokias abe­jones išsklaidė.

Istorikė V. Sruogienė rašė, kad didžiuojasi padėjusia tvir­tus ekonominius nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės pa­grindus žemės reforma ir gražias LDK tradicijas pratęsusią to­lerancija kitataučiams.

Kiti anketos dalyviai kaip būdingiausius nepriklausomos Lie­tuvos gyvenimo reiškinius paminėjo tautinės lietuvių savimonės sutvirtėjimą, lietuviškojo miestiečių sluoksnio atsiradimą, tvirtą lito kursą hei kitus ekonominius laimėjimus.

A. J . Greimas išvardijo tris svarbiausius nepriklausomos Lie­tuvos laimėjimus. Tai : 1) perėjimas iš ekstensyvaus javų auginimo Į intensyvų gyvulių ūkį bei maisto pramonės sukūrimas ir jos pro­duktų eksportas („Lietuva šioje srityje per 20 metų padarė šimto metų šuolį, įsiliedama į moderniškų žemės ūkio kraštų gre tas " ) ; 2) „Kitas ne mažiau reikšmingas procesas — kultūrinis lūžis, Lietuvos „suvakarėjimas" < . . . > . Vakarietiškumas nėra tik svetimų kalbų mokėjimas-, tik kultūrinių referencijų sistema, tai specifinis bendro mąstymo būdo įsigyvenimas, iniciatyvos, veik­lumo, individo teigimo, asmens atvirumo pasauliui sampratos" ; 3) „Pagaliau paskutinė, jau grynai lietuviška revoliucija — tai Lietuvos sulietuvinimas" " 2 . Kuriantis Lietuvai, lenkų kalba kiek­vienam žingsnyje girdėjosi ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir Kauno, Kėdainių, Panevėžio bei kitų apskričių apylinkėse, ypač , ,akalicose" (bajorkaimiuose). Dar 1926 m. visuomenei nerimą kėlė kone masiškas lenkų mokyklų steigimas. 1939 m. „lenkų klausimo" jau neliko.

Pasak poeto T. Venclovos, „nepriklausomybė Lietuvai buvo reikšminga dviem atžvilgiais: pirma, lietuviai tada įgijo pasiti­kėjimo savo jėgomis, antra, Lietuva atsidarė pasauliui, gavo

progų lyginti savo tradiciją su senesnėmis ir labiau nusistovėju­siomis tradici jomis" U 3 .

Išeivijos sociologui V. Kavoliui pozityvusis nepriklausomy­bės 20-mečio įnašas tautos sąmonėje —„valstybingumas ir savimi pasitikėjimas, kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Nepriklauso­mybės faktas, patirtas kiekvieno, išugdė jaunosios kartos valstybinį sąmoningumą ir pasiryžimą kovoti, kuris vėliau, bolševi­kams ir naciams okupavus kraštą, spontaniškai prasiveržė jauni­mo rezistencine veikla. 1918 m. savanorius dar reikėjo ir mobili­zuoti, ir žemės j iems žadėti. 1945 m. į miškus išėjo tūkstančiai savo valia beviltiškai kovai. Geresnio paminklo Nepriklausomai Lietuvai nereikia" 1 U .

Atsakydamas į „Metmenų" anketos klausimą, kurio nepri­klausomos Lietuvos gyvenimo reiškinio ir įvykio reikėtų labiau­siai gėdytis, M. Vaitkus rašė:

„Visų pirma, kad po 1926 m. gruodžio 17 d. mūsų valdantieji sluoksniai nukrypo nuo demokratinio kelio". Gruodžio 17-ąją, kaip nelemtąją datą tautos istorijoje, nurodė ir kiti anketos dalyviai („Išvaikė ne seimą, bet tautos valią. Pažeidė ne de­mokratinę kairę, bet patį Nepriklausomybės aktą, Konstituci ją. Demokratinių diskusijų laisvę. Teisę rūpintis valstybe < . . . > " , — rašė tarpukario Vilniaus krašto lietuvių veikėjas J . Cicėnas) .

„Vadinamieji saugumo organai išaugo į baisią įstaigą, kuri demoralizavo visą tautą < . . . > . Tokie patriotai, kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė, Balys Sruoga ir kiti buvo apstatyti apmo­kamais šnipais, kurie < . . . > čia pat apsisukę nuėjo tarnauti ir Hitleriui, ir Stalinui < . . - .> . „Saugumo" sistema — tai didžiausia gėda!" ,—baisė jos i istorikė V. Sruogienė.

Profesorius V. Vardys rašė, kad j is labiausiai gėdisi „Varnių ir panašių internavimo stovyklų, kurias paskui imta kituose kraš­tuose vadinti kacetais < . . . > . Man nacionalizmas be laisvės yra gėda, kad ir lietuviškiausiai kalbąs" .

„Gėda, kai būni priverstas prisipažinti, kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo civilinės metr ikaci jos" ,— pridūrė A. J . Greimas.

Ne žodžiais, bet visu savo gyvenimu patriotizmą liudijęs K. Drunga, neneigdamas kariuomenės feikšmės, abejojo, ar gy­venant galingų kaimynų pašonėje Lietuvai turėjo kokios nors prasmės „ginklavimosi varžybos", t. y. pernelyg didelės, net ket­virtadalį valstybės biudžeto prarijusios, karinės išlaidos. J i s ap­gailestavo, kad valstybės vadovams pritrūko fantazijos ir drąsos dalį tų lėšų panaudoti tam, kad Lietuvos veide neliktų pačių bjauriausių randų: Kauno „brazilkų", nepaprasto Rytų Lietuvos kaimiečių skurdo, daug kur dar labai sunkios žemės ūkio sam­domųjų darbininkų padėties ir kai kur užsilikusių kumetynų su jų rachitikais vaikais vaizdo.

T. Daukantas, buvęs ministras, gėdingiausiu nepriklausomos Lietuvos gyvenimo įvykiu laikė 1938 m. lenkų ultimatumo priėmi­mą, nes tai buvusi visų tolesnių gėdingų nusileidimų anga.

V. Vaitiekūnas, antisovietinės ir antinacinės rezistencijos da­lyvis, ir kai kurie kiti anketos dalyviai teigė, kad „nykiausias nepriklausomos Lietuvos gyvenimo įvykis — nesipriešinimas So­vietų Sąjungos agresi jai 1939—1940 m. Iš esmės tai buvo nepri­klausomybės išdavimas".

Nepriklausoma Lietuva, be abejo, turėjo problemų, trūkumų negerovių. Dalis jų, beje, buvo paveldėtos iš carinės Rusijos val­dymo metų ir ilgainiui būtų išnykusios. Natūralią lietuvių tau­tos gyvenimo raidą nutraukė Sovietų Są jungos okupacija.

NUORODOS 1 Cia ir toliau duomenys apie ūkio bei kultūros raidą daugiausia imti iš

Lietuvos statistikos metraščio (toliau LSM). Jis apima Lietuvos Respublikos teritoriją su Klaipėdos kraštu, bet be Vilniaus.

2 Gregorauskas M. Tarybų Lietuvos žemės ūkis.—V., 1960 — P 46 3 Žemės ūkio ministerijos metraštis.—K., 1939.—P. 15 4 Truska L. Buržuazyjna reforma agrarna 1922 r. na' Litwie // Roczniki

dziejow spolecznych i gospodarczych.— Poznan, 1978 — T 39 * Povilaitis B Lietuvos žemės ūkis 1918-1940 m. Jo raida ir pažanga . -

Torontas, 1988.—P. 101. e

6 Lietuva skaitmenimis. 1918—1928,—K., 1928.—P. 111; LSM.—T 12 ūkis ? ^įmį^N *4 L i p U V 0 S ž e m ė s u k i s pokarinės Europos sąlygomis // Žemės

8 Krikščiūnas J. Lietuvos žemės ūkio pažanga // Žemės ūkis — 1943 — ^ n 7 : ~ 4 9 3 — 4 9 4 (Atsižvelgiant į maistingumą, sumuojant bulvių derlius daly­tas įs 3,6, o cukrinių runkelių —iš 4,5).

9 Zr. 7 nuorodą. 1 0 Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis.—K, 1938 — P 40- LSM — T 10 1 1 Ten pat. ' • • . 1 2 Statistikos biuletenis.— 1939.—Nr. 3 .—P. 91. 1 3 Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu.—V., 1976—P 410—411

1 9 4 7 ' l _ / N (r

Z a 8 f e P' N e P r i k l a u s o m o s Lietuvos įnašas į tarptautinį ūkį // Aidai.— Makarevičius A., Rekevičienė V. Lietuvos Respublikos ekonomika —V

1990.— P. 71—74. ' 1 6 Zr. 13 nuorodą. 1 7 LSM.—T. 1—12. Taip pat žr. 15 nuorodą 1 8 L S M . - T . 11.— P. 106. 1 9 Statistikos biuletenis.- 1940.— Nr. 1—8; Tarutis A. Lietuvos ūkio katas-

m ° i n S Pėdžia // Lietuvių archyvas. -T. 2.— P. 101-102 , Sodžius H. Lietuva 1940—1941 metais // Gimtasis kraštas.— 1988.—Nr. 21.

T ,„,!, R i e t uY,0 S „„— l s t v i? i n i s visuomeninių organizacijų archyvas (toliau — tote? 3 3 7 7 . - A p . 5 8 . - B . 5 9 0 . - L . 51 (Vyriausybės posėdžio proto-

2 1 Darbo Lietuva.— 1940.—Liepos 13. 2 2 Tarybų Lietuva.—1941.—Balandžio 25. 2 3 LSM.— T. 12.— P. 72—78. 2 i Lietuvos aidas.— 1939.— Rugsėjo 27. (Švietimo ministro duomenys) ^Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (toliau — LTE) — T 10 — P 444

2 6 Pergalė.— 1990.— Nr. 2.— P. 151. ' 27 Vaišvila A. Žygis į Vakarus // Švyturys.— 1990,— Nr. 9.—P 10—11

8 Centrinis valstybinis Lietuvos archyvas (toliau — CVLA) — F 377 — Ap. 10.—B. 431.—L. 2.

2 9 Lietuvių enciklopedija.— T. 24 — P. 357. 3 0 Lietuvos aidas.— 1940.—Nr. 279.

3 1 Rašant apie mokslą, naudotasi A. Garliausko knyga: Inteligentija 1940-1941 metais —V., 1991.—P. 82—84.

3 2 Добровольский Ю. Здоровье населения мира в XX веке.— М., 1968.— С. 386.

3 3 Vyriausybės žinios.— 1931.— Nr. 356. 3 4 CVLA.—F. 378.—Ар. 9 .—В. 443.—L. 1. (Politinės policijos žinios). 3 5 Vieną jų savo atsiminimuose aprašo buvęs Šiaulių burmistras J . Son­

deckis (Gyvenimas Lietuvai.— Šiauliai, 1993.— P. 148). ar* 3 6 CVLA.—F. 378.—Ap. 9 .—B. 443.—L. 1; E. 378.— Ap. .5 .— B. 4450.—

L. 134. 3 7 Vyriausybės žinios.— 1931.— Nr. 369. 38 Merkelis A. Antanas Smetona.— New York, 1964.— P. 501. 39 Raštikis S. Įvykiai ir žmonės.—Čikaga; 1972,—P. 255. 4 0 Vyriausybės žinios.— 1936,— Nr. 522. 41 Максимайтис M. Политический режим в буржуазной Литве в 1926—

1940 гг. // Teisė.— 1973.— Т. 12.— Sąs. L—Р. 34; LTE.— Т. 3.—Р. 643. 42 Maksimaitis M. Min. veik.— P. 34. 4 3 Merkelis A. Min. veik.— P. 454. 44 Šidlauskas K. Svarstybos visuomeniniais ir teisiniais klausimais.— St. Pe­

tersburg, 1987.—P. 74. 4 5 Išsamiau apie 1938 m. konstituciją žr.: Dambrauskas S. Konstitucinės

respublikos doktrina // Atgimimas.—1991.—Nr. 53—54. 4 6 'Vyriausybės žinios.— 1935.— Nr. 510. 47 Šliūpas J. Kurlink einame? //' Politika.— 1991.— Nr. 2.—P. 20. 4 8 Krėvė V. Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė.— V., 1992.— P. 34. 4 9 Varpininkų kelias.—K., 1939.—P. 34. 50 Girnius J. Pranas Dovydaitis.— Čikaga, 1975.— P. 415.

5 1 LVVOA.— F. 3377.—Ap. 58.—B. 269.—L. 15 (A. Stulginskio raštas); Grinius K. Apie 1926 metų gruodžio 17-tos dienos perversmą // Literatūra.— Čikaga, 1954.—P. 285; Audėnas P. Paskutinis posėdis.—V., 1990.—P. 100.

5 2 Vaitiekūnas V. Demokratinė Lietuva kreivame veidrodyje // Į laisvę.— 1970.—Nr. 50,—P. 85.

63 Maksimaitis M. Min. veik.— P. 52. 5 4 J . Sondeckis atsiminimuose rašo, kaip Šiaulių saugumas užverbavo' kai­

riųjų moksleivių veikloje pasireiškusį J . Daugėlą, žinomo socialdemokrato sūnų: (Min. veik.—P. 150—151).

55, Girnius J. Min. veik.—P. 441. 5 6 1930/31 m. m. už dalyvavimą ateitininkų veikloje buvo pašalinti 3 mo­

kiniai— po vieną iš Utenos, Pasvalio ir Marijampolės gimnazijų (LVOA.— F. 3377.—Ap. 58 .—B. 390.—L. 6. — Švietimo ministro pro memoria „Kapelionų priešvalstybinė veikla vidurinėse ir aukštesnėse mokyklose").

57 Musteikis K- Prisiminimų fragmentai.— V., 1989.— P. 24. 58 Audėnas J. Min. veik — P . 147—148. 5 9 Ten pat.—P. 165. 6 0 Lietuvos aidas.— 1936.-- Nr. 60. 6 1 Metmenys.— 1967.—Nr. 14.—P. 32. 6 2 Matulionis J. Neramios dienos.— Torontas, 1975.—P. 317. 63 Maksimaitis M. Min. veik.— P. 52. 6 4 CVLA.— F. 378.—Ap. 12.—B. 661.—L. 1. (1940.03.28. kalėjimų ins­

pektoriaus pranešimas Valstybės saugumo departamentui). 6 5 Varpininkų kelias.— P. 12. 6 6 Naujoji Romuva.— 1939.—Nr. 14—15.—P. 316. 67 Audėnas J. Min. veik.—P. 103—104. 6 8 CVLA.—F. 378.—Ap. 5 .—B. 4450. - -L. 134. (Politinės policijos žinios). 6 9 Išsamiau apie tai žr.: Atgimimas.— 1990.— Nr. 46. (S. Raštikio interviu

1975 m. Paryžiaus lenkų žurnalui „Zeszyty Historyczne"), taip pat: Navickas K. TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920—1940 metais. — V., 1966.—P. 203.

7 0 Документы внешней политики СССР.—Т. 21.—M., 1977.—С. 129, 131— — 132; История дипломатии.— Т. 3. — С. 625.

7 1 Документы...—Т. 21. — С. 135.

7 2 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai.—Т. 4.—V., 1961.—P. 668. 73 Navickas K Min. veik.—P. 210. 74 Merkelis A. Min, veik.—P. 482. 7 5 Ten pat.—P. 490. • 7 6 LVVOA.—F. 3377.—Ap. 58.— B. 269.—L. 6. 7 7 Lietuvos aidas.— 1938.— Balandžio 9. 7 8 Metmenys.— 1972.— Nr. 23.— P. 142. 79 Navickas K. Min. veik.—P. 22J0—221. 8 0 Ten pat.—P. 233. 8 1 Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940—1941 т . — V . , 1965.—P. 30. 8 2 Merkelis A. Min. veik.—P. 513. 83 Navickas K. Min. veik.— P. 245—246; Tarybų valdžios atkūrimas...—

p 29 30. 84 Audėnas J. Min. veik.— P. 128. 85 Musteikis' K Min. veik.—P. 17. 8 6 Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos.—T. 1.—V., 1990.—P. 545. 8 7 Tautinės minties keliu.— Čikaga, 1979.— P. 146; -Navickas K. Min. veik.

— P. 251—252. 8 8 Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje. 1940 metai. Dokumentų rinkinys.—

V., 1986.—P. 58. 8 9 LVVOA.—F. 3377.—Ap. 48.—B. 648.—L. 138—140 (1940 m. pabaigoje

LKP CK sudarytas „Sąrašas politinių organizacijų, kuriose buvo LKP narių ir kandidatų").

90 Šerėnas A. Nežinome savo kaltės.—V., 1991 — P . 5. 91 Merkelis АЛ Min. veik.—P. 526.

9 2 Apie Molotovo-Ribentropo paktą žr.: СССР—Германия 1939—1941. До­кументы и материалы...— Т. 1—2.— Вильнюс, 1989; Truska L., Koncevičius V. Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose.— V., 1990.

93 Kuncevičius V. Politika, istorija ir romanas „Vilniaus kalneliai" // Is­torinės prozos bylai.—V., 1989.—P. 229.

94 Musteikis K. Min. veik.—P. 26. ' / 95 Krėvė V. Min. veik.—P. 59. 9 6 Tarybų valdžios atkūrimas...— P. 61-—62. . . 9 7 Полпреды сообщают... Сборник документов об отношениях СССР с

Латвией, Литвой и Эстонией. Август 1939 г.— август 1940 г.— М., 1990.— С. 471—472. The USSR—German aggresion against Lithuania. Edited D. J . Kas­ias. — New York. 1973.—P. 256—257.

9 8 Derybų Kremliuje eiga aprašyta daugiausia pagal L. Natkevičiaus atas­kaitas Lietuvos užsienio reikjalų ministerijai: Truska L., Kuncevičius V. Min. veik.—P. 205—225.

99 Urbšys J. Lietuvai lemtingaisiais 1939—1940 metais.—V., 1988.—P. 25. 100 Šliogeris V. Antanas Smetona.—Cleveland, 1966 — P. 137. 101 Krėvė V. Min. veik.—P. 35. 102 Žepkaitė R. Lietuvos tarptautinė padėtis Antrojo pasaulinio karo išva­

karėse // Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelią.— V., 1989.— P. 133. m ' Lietuvos aidas.— 1940.— Birželio 22. 104 Žepkaitė R. Vilniaus istorijos atkarpa. 1939—1940.— V., 1989.— P. 28—29. 105 Šeinius i. Raudonasis tvanas.—V., 1990,—P. 16. 106 Žepkaitė R. Min. veik.—P. 27; Šeinius L Min. veik — P . 24. 107 Voldemaras A. Pastabos saulėlydžio valandą.— V., 1992.— P. 69. 108 Musteikis K Min. veik — P . 46; Raštikis S. Įvykiai ir žmonės.— P. 381. 109 Surgailis G. Ištikimas sūnus ir... kolaborantas // Politika.— 1991.— Nr.

36.— P. 23. 1 1 0 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai.— T. 4 .— P. 742. 1 1 1 Anketos medžiaga paskelbta „Metmenų" 1960—1965 m. numeriuose (2^

3, 5, 9) , o santrauka: Pergalė.— 1990.—Nr. 2. 112 Greimas A. Iš arti ir iš toli.—Torontas, 1975.—P. 257—258. 113 Venclova T. Vilties formos. Eseistika ir publicistika.— V., 1991.— P. 333. 1 1 4 Zr.: A. Merkelis. Min. veik.—P. 678—679.

II S K Y R I U S

SOVIETŲ OKUPACIJA IR ANEKSIJA

1. 1940 m. G E G U Ž Ė S 25 d. S S R S NOTA. D E R Y B O S M A S K V O J E

r

Lietuvos vadovai, be abejo, buvo girdėję Lenkijos užsienio reikalų ministro J . Веко žodžius, kad Raudonoji armija, kartą atėjusi, jau neišeina. Tačiau įsileidusi sovietų įgulas, vyriausy­bė ramino žmones, kad nieko baisaus neatsitiko ir guodėsi, j og Maskva laikysis pasirašytos sutarties. 1939 m. spalio 11 d. „Lie­tuvos aidas" redakciniame straipsnyje „Lietuvos keliui pasisu­kus" įtikinėjo skaitytojus, jog viskas krypsta į gerą ją pusę. P a ­sak oficiozo, savitarpio pagalbos sutartis „labai naudinga ir Lietuvai, ir Rusijai. Dabar Rusi ja yra tikra, kad jokia svetima didelė valstybė negalės net bandyti Lietuvą panaudoti kaip plac­darmą prieš Sovietų Rusi ją. Dėl šios priežasties ir Lietuva, ir Rusi ja — abidvi taikos politikos šalininkės — nuo dabar gali daug saugiau jaustis . Vadinasi, ši sutartis saugumo ir taikos požiūriu yra aiškiai naudinga abiem šal ims" .

S S R S vadovai visomis progomis pabrėždavo savo ištikimybę spalio 10 d. sutarčiai ir palankumą Lietuvai. V. Molotovas spa­lio 31 d. Aukščiausiosios Tarybos sesi joje tvirtino, jog pasirašy­tos sutartys „jokiu būdu nereiškia Sovietų Są jungos kišimosi į Esti jos, Latvijos ir Lietuvos reikalus", o gandus apie šių vals­tybių sovietizaciją skleidžia tik „bendri mūsų.jpriešai ir visokio plauko antisovietiniai provokatoriai" '. 1940 m. kovo 26 d. „Prav-d a " rašė, kad pusmetis nuo savitarpio pagalbos sutarties suda­rymo neginčijamai įrodė, kokie nepagrįsti ir kvaili yra įtarinėji­mai, jog S S R S Lietuvos atžvilgiu turinti „toli siekiančių planų" ir „tamsių" sumanymų.

Sovietų vadovams pritarė ir oficialūs Lietuvos asmenys. Mi­nistras pirmininkas A. Merkys balandžio 17 d. „Pienocentro" at­stovų suvažiavime pareiškė: „Lietuvos vyriausybė neranda jokio pagrindo galvoti, kad Lietuvai grėstų kokie nors pavojai. Tai Tamstoms primenu, norėdamas išsklaidyti visokius nepagrįstus gandus, kuriuos kartais skleidžia svetimi agentai arba silpnos

valios ir nesusipratę mūsų taut ieč ia i " 2 . Tokiais pareiškimais Lietuvos vadovai iš esmės slopino tautos budrumą ir psicholo­giškai ją nuginklavo.

Negalima tvirtinti, jog Lietuvoje nebuvo žmonių, suvokusių pavojų. Lapkričio pabaigoje prezidentas gavo pasiuntinių užsie­nio šalyse (S . Lozoraičio Romoje, B . Balučio Londone ir P. Kli­mo Paryžiuje) parengtą memorandumą, kuriame j ie įrodinėjo, kad Raudonosios armijos daliniai kelia tiesioginę grėsmę Lietu­vos valstybingumui, ir rekomendavo vyriausybei apsvarstyti j o s išvykimo užsienin kritiniu momentu galimybę, sudaryti finansinį Nepriklausomybės fondą užs ienyje 3 . Lietuvos vyriausybei turėjo kelti nerimą S S R S agresi ja Suomijoje, „Suomijos liaudies res­publikos" paskelbimas ir O. Kūsineno vyriausybės sudarymas. Gegužės mėnesį į Lietuvos kariuomenės štabą plaukė žinios, kad prie Lietuvos sienos, Baltarusi jo je , telkiami dideli Raudonosios armijos daliniai. Tad birželio 14-osios ultimatumas neturėjo būti Lietuvos vyriausybei staigmena. Laiko pasirengti užteko. Tik ar buvo j is išnaudotas?

Vyriausybė ir Gynybos taryba (ją sudarė prezidentas, užsie­nio, vidaus reikalų, krašto apsaugos, finansų, susisiekimo mi­nistrai, kariuomenės vadas ir kariuomenės štabo viršininkas) ne kartą svarstė, ką reikėtų daryti, jeigu susidarytų grėsminga situacija. Pasak tuometinio finansų ministro E. Galvanausko, dar vasario mėnesį buvo nuspręsta, j og vyriausybė kritiniu mo­mentu paliks Lietuvą ir išvyks į užsienį. Taip pat buvo nutarta per 3 mėnesius perdislokuoti kariuomenę, kad j i galėtų pridengti vyriausybės evakuaciją. Nutarimą vykdyti buvo pavesta prezi­dentui ir krašto apsaugos minis t rui 4 . Gegužės pradžioje įvyku­siame Valstybės gynimo tarybos posėdyje buvo nutarta, j og kilus S S R S agresi jai : 1) bus priešinamasi ginklu; 2) preziden­tas bei vyriausybė, dengiami kariuomenės, pasitrauks į Kudirkos Naumiestį ir ten laikysis, kiek aplinkybės leis; 3) blogiausiu at­veju prezidentas ir vyriausybė pasitrauks į Vokietiją 5 . Deja, visi svarstymai ir nutarimai iš esmės buvo tik tušti pasišnekėjimai, nes nieko konkretaus agresijai atremti nebuvo padaryta. A. Sme­tona vėliau, 1940 m. liepą, rašė apie ministrą pirmininką A. Mer­kį: /„<. . .>nujaučiau jo nesugebėjimą sunkiom|is valandomis dairytis ir ką planingai ruošti. J i s tarytum laukė, jog kitas kas už jį padarys, ką j is pats privalėtų daryti. Nesiryžo, svyravo" 6 . Sie žodžiai tiko daugeliui Lietuvos valstybės vyrų, pirmiausia pačiam prezidentui. A. Smetona sugebėjo prezidentauti normaliu metu, o kritiškoje situacijoje pasirodė visiškai nesugebantis va­dovauti valstybei.

Sovietai galėjo užimti Balt i jos valstybes dar 1939 m. rudenį: Lenkija buvo okupuota, su Berlynu pasirašyta sutartis, Ang­li ja ir Prancūzi ja, kilus karui, neturėjo jokios įtakos įvykių eigai Rytų Europoje. Maskva 8 mėnesius kantriai laukė, nes j i kur

kas labiau negu Berlynas paisė pasaulio nuomonės ir todėl rū­pinosi sudaryti agresi jos teisėtumo regimybę, laukė patogaus momento. Sį uždavinį sovietams, deja, labai palengvino tuome­tiniai mūsų vadovai.

Balt i jos valstybių dienas, matyt, prailgino )ir didvyriškas pusketvirto mėnesio trukęs suomių tautos gynybinis karas. Tačiau 1940 m. kovo viduryje pasibaigus Suomijos kampanijai, sovietų

rankos buvo laisvos. Atėjo Lietuvos, Latvijos, Esti jos eilė. Net ir paviršutinis žvilgsnis į S S R S politiką Balt i jos šalyse

rodo, jog j i buvo derinama su vokiečių puolimu Vakaruose. Antai balandžio viduryje Vokietijos kariuomenė užėmė Dani ją ir įsiveržė į Norvegiją, o Lietuvos pasiuntinys Maskvoje L. Nat­kevičius pajuto Kremliaus nedraugiškumą Lietuvai. Gegužės 10 d. vokiečiai pradėjo didįjį puolimą Vakaruose ir įsiveržė

į Olandiją, Belgi ją , Liuksemburgą. Tą pačią dieną L. Natkevi­č i u s pranešė Kaunui apie labai pablogėjusį S S R S vyriausybės

požiūrį į Lietuvą. Gegužės 13 d. vokiečių kariuomenė pralaužė sąjungininkų frontą, įsiveržė į Siaurės Prancūzi ją ir atkirto pus-mili joninę sąjungininkų kariuomenę. Tomis dienomis nerimą jautė ir Balt i jos valstybių sostinės, nes gegužės 16 d. „Izvesti-j o s " rašė, jog „galimybės mažiems kraštams išlikti neutraliems ir nepriklausomiems yra sumažėjusios iki minimumo. Visokie samprotavimai apie teisę ir neteisę santykiuose su mažomis vals­tybėmis, kai didelės valstybės kovoja dėl savo išlikimo, mažiau­siai yra naivūs".

Gegužės 24 d. vokiečių kariuomenei galutinai suveržus kilpą aplink Siaurės Prancūzi joje ir Belgi jo je apsuptą sąjungininkų kariuomenę (Diunkerko katastrofa), išryškėjo Vokietijos perga­lės Vakarų fronte perspektyva. Būtent tada pasigirdo rūstus griaustinis Maskvos padangėje. Gegužės 25 d. V. Molotovas įteikė L. Natkevičiui notą, kaltinusią Lietuvos vyriausybę rau­donarmiečių grobimu: „Sovietų vyriausybė siūlo Lietuvos vyriau­sybei nutraukti tuos provokacinius veiksmus < . . . > ir neatidė­liojant surasti dingusius sovietų karius < . . . > . Sovietų vyriau­sybė tikisi, jog Lietuvos vyriausybė imsis žygių ir patenkins jos siūlymus, neversdama griebtis kitokių priemonių". Tai buvo beveik atviras grasinimas.

Lietuvos vyriausybė, apsvarsčiusi sovietų notą, atmetė kaip nepagrįstus jai pareikštus kaltinimus, tačiau pažadėjo pradėti tariamai dingusių raudonarmiečių paiešką ir nuodugniai ištirti įvykį. Sovietų kaltinimams tirti buvo sudaryta vyriausybinė ko­misi ja, kuriai vadovavo teisingumo ministras A. Tamošaitis, taip pat ypatingoji tardymo komisija. Užsienio reikalų ministras J . Urbšys ir kiti oficialūs Lietuvos asmenys daugybę kartų kreipėsi į S S R S pasiurftinį N. Pozdniakovą, Raudonosios armi­j o s įgulų Lietuvoje vadovybę, S S R S Užsienio reikalų liaudies komisariatą prašydami leisti apklausti tariamai dingusius ir vėl

atsiradusius raudonarmiečius ir išsiaiškinti, kaip j ie buvo pa­grobti, kur laikyti, kieno tardyti, taip pat prašė pateikti dingu­sių karių nuotraukas, nurodyti j ų žymes, dingimo laiką bei vie­tą. Tačiau į visus Lietuvos atstovų prašymus atsakymas buvo kategoriškas: „Ne!"

Kaip Lietuvos vyriausybė galėjo rasti tariamai dingusius raudonarmiečius, jeigu sovietų vyriausybė ir įgulų vadovybė atsisakė bendradarbiauti? Ir ar galima surasti tai, kas nedingo? J a u po pirmojo susitikimo su Raudonosios armijos įgulas Lietu­voje vizitavusiu gen. A. Loktionovu (05.27) J . Urbšiui liko įspū­dis, kad „rusai kažin kuriam nežinomam mums tikslui ieško priekabių". Po Kremliaus kaltinimų Suomijos vyriausybei dėl tariamų provokacijų prieš S S R S kariuomenę Kareli jos sąsmau­koje 1939 m. rudenį Lietuvos užsienio reikalų ministrui derėjo suvokti, kodėl ieškoma priekabių.

Birželio 7 d. Kremliuje prasidėjo V. Molotovo ir A. Merkio derybos, kurių metu Lietuvai buvo pateiktas antras kaltinimas: esą jinai sudariusi su Latvija bei Est i ja slaptą, prieš S S R S nukreiptą karinę sąjungą ir laužanti 1939 m. spalio 10 d. su­tartį 1 . Sis kaltinimas, kaip ir pirmasis, dėl raudonarmiečių gro­bimo, nebuvo pagrįstas jokiais faktais. J ų ir nebuvo, nes antiso-vietinė Balt i jos šalių . są junga gyvavo nebent V. Molotovo vaiz­duotėje. Tiesa, 1934 m. buvo sudaryta vieša politinė ir kultūrinė trijų Balt i jos šalių organizaci ja, vadinamoji Balt i jos santarvė, kuriai Maskva niekada nereiškė jokių pretenzijų. V. Molotovas paprasčiausiai ieškojo priekabių. Vėliau, kai Balt i jos valstybės jau buvo užimtos, sovietai atmetė į šalį maskavimąsi ir kalbėjo visiškai atvirai. 1940 m. rugpjūčio 1 d. sakydamas kalbą S S R S Aukščiausioje Taryboje, V. Molotovas net neužsiminė apie pa­grobtus raudonarmiečius ar antisovietinį Lietuvos, Latvijos ir Esti jos bloką, o tik pasidžiaugė, kad S S R S sienos perkeltos prie Balt i jos krantų ir Sovietų Są junga gavusi jai labai reikalingus neužšąlančius uostus. Taigi ėriukas buvo kaltas ne todėl, kad sudrumstė upelio vandenį, o todėl, jog alkanas buvo sovietinis vilkas.

Po antrojo derybų posėdžio L. Natkevičiui atėjo į galvą min­tis, kad sovietai, matyt, numatę artimiausiu metu okupuoti Lietuvą, o A. Merkys telegrafavo į Kauną, jog „padėtis r imta" .

Lietuvos vyriausybė birželio 10 d. posėdyje dar kartą kons­tatavo, kad j i tvirtai laikosi draugiškų santykių su Sovietų Są­junga bei sutarčių, sudarytų tarp Lietuvos Respublikos ir S S R S . Taip pat buvo nutarta pakeisti vyriausybės sudėtį (V. Moloto­vas kaltino „provokacijomis" vidaus reikalų ministrą bei Vals­tybės saugumo departamento direktorių) ir net išstoti iš Bal t i jos santarvės, jeigu Maskva to reikalautų. Užsienio reikalų ministrui J . Urbšiui buvo pavesta tuojau vykti į Maskvą ir informuoti V. Molotovą apie Lietuvos vyriausybės nutarimus, taip pat apie Balt i jos santarvės esmę.

Birželio 11-osios vakarą Kremliuje įvykęs trečiasis ir pasku­tinysis A. Merkio, dalyvaujant J . Urbšiui bei L. Natkevičiui, pokalbis su V. Molotovu nepagerino abiejų valstybių santykių. Sovietų vyriausybės pirmininkas ir toliau kartojo tuos pačius kaltinimus Lietuvos vyriausybei.

Palikęs J . Urbšį Maskvoje tęsti derybų, ministras pirminin­kas A. Merkys birželio 12 d. grįžo į Kauną ir informavo prezi­dentą, po to ir vyriausybę apie derybas. A. Merkys padėties ne­dramatizavo ir net pareiškė manąs, jog santykiai su S S R S susi­tvarkysią g e r u o j u 8 . Tuo j is iš esmės klaidino vyriausybę. Pasak krikščionių demokratų veikėjo P. Karvelio, nusistebėjimą kėlė Merkio laikysena. Atrodė, kad tikrai blogos valios esama 9 . Pasi­baigus vyriausybės posėdžiui, prezidentas pavedė ministrui pir­mininkui pateikti siūlymus, ką daryti, kaip susidariusioje situa­ci jo je turėtų elgtis vyriausybė. Sito A. Merkys nepadarė, nes birželio 13 ir 14 d., kai iš Maskvoje likusio J . Urbšio plaukė aliarmuojančios žinios, j is buvo dingęs (ilsėjosi pakaunėje, sa­vo ūkyje) ir niekas negalėjo jo rasti. Žinoma, derėtis su Molo­tovu, tai ne kaitintis vasaros saulėje. Tačiau visiškas vyriau­sybės vadovo nusišalinimas nuo valstybės reikalų tomis lemtin­gomis Lietuvai dienomis rodė jo lengvabūdiškumą, jeigu ne blogiau.

2. S S R S U L T I M A T U M A S

Birželio 14-osios rytą vokiečių kariuomenė įžengė į Paryžių, o tos pačios dienos vėlų vakarą, jau vidurnaktį, V. Molotovas įteikė J . Urbšiui sovietų vyriausybės ultimatumą. J a m e buvo tvirtinama, kad Lietuvos vyriausybė grobianti Raudonosios ar­mijos įgulų karius ir norinti iš jų išgauti Sovietų valstybės ka­rines paslaptis, kad ji sudariusi antisovietinę karinę sąjungą su

i Latvi ja bei Est i ja . Sie faktai, esą rodo, jog Lietuvos vyriausybė šiurkščiai pažeidinėjanti Sovietų Sąjungos—Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir rengianti Raudonosios armijos įgulų užpuo­limą. Sovietų Sąjungos vyriausybė reikalavo: 1) atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Saugumo departamento di­rektorių A. Povilaitį kaip tariamųjų provokacijų prieš Raudono­sios armijos įgulas kaltininkus; 2) sudaryti naują, Maskvai pri­imtiną vyriausybę; 3) tučtuojau užtikrinti neriboto Sovietų Są­jungos kariuomenės kontingento įėjimą į Lietuvą.

Tarptautinėje praktikoje įprastinis ultimatumo terminas yra 4 8 valandos, o V. Molotovas reikalavo, kad Lietuvos vyriausybė atsakytų iki birželio 15 d. 10 vai. ryto.

Pasak J . Urbšio, Kremliuje įvykęs toks pokalbis. „ J . U r b š y s : Sis ultimatumas man kelia baimę dėl Lietu­

vos likimo.

V. M o 1 o t o v a s: Gana pardavinėjot Lietuvą į dešinę ir į kai­rę! Žinom, kaip jums rūpi Lietuvos likimas.

J . U r b š y s : Ar negalima būtų prailginti ultimatumo ter­mino? Jau greit pirma valanda nakties. Nesuspėsime perduoti ultimatumo vyriausybei. Juk reikia dar šifruoti.

V. M o l o t o v a s . Ultimatumo motyvų nėra reikalo perda­vinėti, o tuos tris punktus greit užšifruokite ir iki 10 vai. ryto gausite atsakymą. B e to, k a d ir k o k s būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj v i s t i e k ž e n g i a į L i e t u v ą " 1 0 .

Siuo ultimatumu S S R S vyriausybė šiurkščiai sulaužė 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos—Sovietų Rusijos taikos sutartį, 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos—Sovietų Są jungos nepuolimo sutartį (1934 m. pratęstą iki 1944 m. gruodžio 31 d.), taip pat 1939 m. spalio 10 d- savitarpio pagalbos sutartį, kurios 7-asis straips­nis skelbė: „Sios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi pa­liesti susitariančių žalių suvereninių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemo­nių ir apskritai nesikišimo į vidaus reikalus principo" u .

Apie patogesnį momentą agresijai Kremlius negalėjo ir sva­joti. Kai iš politinio Europos žemėlapio viena po kitos buvo iš ­braukiamos senos ir turtingos Europos valstybės, kai viso pa­saulio dėmesys buvo prikaustytas prie Paryžiaus, kam tuo metu galėjo rūpėti nedidelis žemės lopinėlis prie Balt i jos jūros.

Kol Lietuvai negrėsė tiesioginis pavojus, ir ministrai, ir ge­nerolai deklaravo savo ryžtą ginti nepriklausomybę. Antai 1939 m. kovo 11 d. Saulių sąjungos suvažiavime prezidentas A. Smetona pareiškė, kad nieko negali būti kilniau kaip mirti už savo tėvų žemę 1 2 .

„Krašto gynimas yra visų mūsų tautiečių šventa p a r e i g a " , — pritarė prezidentui krašto apsaugos ministras K. Musteikis l a .

, , < . . . > Nepriklausomybė yra brangiausias tautos turtas, ku­ris turi būti ginamas visomis priemonėmis, t. y. ir ginklu. Š io je kovoje geriau garbingai žūti ar net tą ginkluotą kovą su stip­resniu priešu garbingai pralaimėti, bet tik bejėgiškai nepasi­duoti" ,— tvirtino 1939 m. kovo 23 d. savo atsišaukime į kariuo­menę jos vadas ,'gen. S. R a š t i k i s 1 4 .

Tačiau kai agresoriaus ranka tiesėsi ne į kurį tautos kūno sąnarį, o į pačią jos gyvybę — Nepriklausomybę, tie patys vals­tybės vyrai nutarė pasiduoti. Birželio 15-osios naktį, svarstant prezidentūroje S S R S ultimatumą, pasak A. Smetonos, visi buvo nusiminę, „kaip žemę pardavę. Niekam nebuvo noro kalbėti" . Pirmasis prabilo prezidentas, kurio kalbą J . Audėnas savo atsi­minimuose taip apibūdino: „Kaip paprastai, Smetonos kalbos ir jo raštai pasižymėdavo plačia skale ir vaizdžių dėstymu, bet ne minčių gilumų. Taip ir šįkart. Dusliu balsu labai išsamiai dėstė Lietuvos—Sovietų Sąjungos santykius, įpindamas filosofinių minčių, vis pabrėždamas, kad sovietai neturi kištis į mūsų vi-

daus reikalus. < . . . > Iš prezidento buvo laukta ko nors daugiau, negu įrodinėjimų, kad sovietai neturi teisės kištis į mūsų vidaus reikalus. Būtų buvę pravartu išgirsti galimos okupacijos įverti­nimo, pasiruošimo gelbėti tai, kas dar galima išgelbėti, be to, ir tolimesnės Lietuvos padėties įvertinimo. Deja, tokios analizės j i s nepadarė" 1 5 .

Prezidentas A. Smetona siūlė priimti tiktai antrąjį S S R S vy­riausybės reikalavimą ir priešintis agresi jai . Prezidentą parėmė krašto apsaugos ministras K. Musteikis, švietimo ministras K. Jo ­kantas ir valstybės kontrolierius K. Šakenis. Tačiau kiti pasi­tarimo dalyviai, ypač ministras pirmininkas A. Merkys ir minist­ro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas, reikalavo besąlygiš­kai priimti Maskvos ultimatumą („Sakyk, Eduardai, ar aš, ar j ie visi pamišo? J i e nori priešintis .< . . .>" ,—-tokia is žodžiais K. Bi­zauskas pasitiko į prezidentūrą atvykusį Užsienio reikalų minis­teri jos Politikos departamento direktorių E. T u r a u s k ą 1 6 ) . Pasak K. Bizausko, „mūsų priešinimasis labai supykdytų Maskvą, ir j i įtūžusi baisiai nuniokotų kraštą" 1 7 . Ministrų kapituliantų nuo­monę svariai parėmė abu kariuomenės vadai, %uvęs — gen. S. Raštikis ir esamas — gen. V. Vitkauskas. Posėdžio daly­vius veikė užsienio reikalų ministro J . Urbšio ir pasiuntinio L. Natkevičiaus telefono skambučiai iš Maskvos, raginę kuo grei­čiau priimti S S R S reikalavimus. Galiausiai atsisakė priešintis ir pats prezidentas. Kaip gi kitaip vertinti jo potvarkį pavesti su­daryti naują vyriausybę gen. S. Raštikiui, nedviprasmiškai pa­sisakiusiam už kapituliaciją.

Birželio 15 d. 7 vai. ryto posėdis baigėsi. Vyriausybė, net neįvardijusi agresi jos ir nepareiškusi protesto, nutarė priimti visus sovietų reikalavimus.

Vidurdienį atėjus iš Maskvos žiniai, jog S. Raštikio kandi­datūra sovietų vyriausybei nepriimtina ir kad dėl naujosios vy­riausybės sudarymo reikia tartis su a t skrendanč ių^\ Kauną V. Molotovo pavaduotoju V. Dekanozovu, prezidentas A. Sme­tona galutinai apsisprendė palikti Lietuvą. Prieš išvykdamas, j is pasirašė aktą: „Ponui ats. (argos) pulk. Įeit. Antanui Merkiui, Ministrui Pirmininkui. Man sunegalavus, remdamasis Lietuvos Konstitucija (71 s t r . ) , prašau Tamstą pavaduoti mane Respubli­kos Prezidento pareigose". Birželio 15-osios vakarą prezidentas A. Smetona bei krašto apsaugos ministras K- Musteikis pasiekė Kybartus ir perėjo Vokietijos sieną. Šeimomis spėjo pasirūpinti abu, o Lietuvą paliko likimo valiai. Toks buvo apgailėtinas be­veik 14 metų trukusio A. Smetonos valdymo finalas.

Birželio 15-osios pavakarę Raudonosios armijos įgulos iš Aly­taus, Prienų ir Gaižiūnų poligonų užėmė Kauną, o Naujosios Vil­nios įgula — Vilnių. Tuo pačiu metu, gavusios kovinės pareng­ties įsakymą Nr. 1 (būti pasirengusioms stoti į kautynes su priešu) , Lietuvos sieną peržengė 8-oji ir 11-oji sovietų armijos,

iš viso 15 divizijų, apie 300 tūkst. kareivių. Viena jų žygiavo Utenos—Panevėžio—Šiaulių, o kita — Vi lniaus—Ukmergės— Kauno—Raseinių—Rietavo kryptimi. . Virš didesnių Lietuvos miestų pasirodė sovietų karo lėktuvų eskadrilės, kurios užėmė Kauno, Radviliškio, Šiaulių ir kitus aerodromus. Lietuva buvo okupuota.

Birželio 19 d. sovietų kariuomenė, pažeisdahfa 1939 m. rug­sėjo 28 d. SSRS—Vokiet i jos susitarimą, užėmė ir pietvakarinę Užnemunės dalį, kuri buvo skirta Vokietijai. Maskvos ir B e r l y n o ' teritorinis ginčas buvo sureguliuotas 1941 m. sausio 10 d. susi­tarimu, kuriuo Vokietijos vyriausybė atsisakė pretenzijų į lie­tuviškosios Užnemunės dalį, o S S R S vyriausybė sutiko sumokėti Vokietijai už minėtą teritoriją 7,5 mln. aukso dolerių (tiek 1867 m. JAV sumokėjo Rusijai už Aliaską) arba 31,5 mln. reichs­markių kompensaciją (1/8 sumos — spalvotaisiais metalais, o 7/8 — auksu).

Lietuvos vyriausybė ne tik negynė nepriklausomybės, bet net ėmėsi teisinti agresorių! Birželio 15 d. popietę buvo paskelbtas pareiškimas, kuriame sakoma, kad „atsižvelgiant į tarptau­tinės padėties plėtojimąsi Europoje vykstančio karo akivaizdoje, šioje Europos dalyje taikai palaikyti ir saugumui sustiprinti reikėjo padidinti Sovietų Sąjungos kariuomenės įgulas Lietuvoje" 1 8 . Kariuomenės vadas gen. V. Vitkauskas ir kariuome­nės štabo viršininkas gen. S. Pundzevičius įsakė kariams, o Sau­lių sąjungos vadas pik. P. Saladžius — šauliams kuo draugiš­kiausiai sutikti S S R S kariuomenę.

Dar iš ryto J . Urbšys telegrama iš Maskvos paliepė Užsienio reikalų ministerijai sudaryti užsienio diplomatams įspūdį, jog Kremliaus reikalavimai nesą ultimatumas, o tik saugumo pa­geidavimai 1 9 .

Birželio 16 d. einąs prezidento pareigas A. Merkys kalbėda­mas per radiją vėl pabrėžė, jog nauji Raudonosios armijos dali-, niai į Lietuvą „atvyko kaip draugiška sąjunginė kariuomenė < . . . > tik dėl pačios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos didesnio sau­gumo sumetimų" (auka teisina budelį ! ) . Valstybės vadovas kvie­tė gyventojus „išlaikyti tvarką bei rimtį (norėdamas sudaryti teisėtumo regimybę agresijai , tuo buvo suinteresuotas ir Krem­l ius .— L. T.), < . . . > vengti nepagrįstų gandų" (kad Lietuva oku­puota, kad bus „kolchozai" .—L. T.) ir klausyti „tik atsakingų bei autoritetingų šaltinių (t. y. vyriausybinių informacijos prie­monių, kurioms artimiausiomis dienomis bus įvesta V. Dekano­zovo štabo kontrolė.— L. T.) teikiamų i n f o r m a c i j ų " 2 0 .

Tokiais veiksmais A. Merkio vyriausybė dezorientavo tautą, klaidino pasaulį (daugelio valstybių spauda ir radijas beveik pažodžiui kartojo A. Merkio pareiškimus) ir sudarė S S R S agre­sijos teisėtumo regimybę.

Paskutinysis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras J . Urbšys iki savo gyvenimo pabaigos buvo įsitikinęs, jog Lietu-

va 1940 m. birželį neturėjusi a l ternatyvos 2 1 . Dr. J . Šaulys yra rašęs, kad „Lietuvos likimas tada buvo ne pačių lietuvių ir ne jos vyriausybės rankose 2 2 " . „Mes turėjome paleisti bent simbolinį šūvį ,— ironizuoja monografijos apie Lietuvos kariuomenę auto­rius V. Statkus ir klausia: — Kokį ir kada? Tuo metu, kai Euro­pos vakaruose griaudė tūkstančiai artilerijos pabūklų,— kas ir kada būtų atsiminęs tokį šūvį ir ko j is būtų vertas?" 2 3

1940 m. vasarą išlaikyti Lietuvos nepriklausomybę, matyt, nebuvo galima, tačiau gėdingai kapituliacijai alternatyva buvo. Vyriausybės dispozicijoje buvo 32 tūkst neblogai ginkluotų ka­rių (nepriklausomybės metais krašto apsaugos reikalams buvo išleista daugiau kaip 1 milijardas l i tų! ) , 70 tūkst. šaulių, laisvę ginti pasiryžusi tauta. Todėl agresijai bent jau simboliškai Lietu­va galėjo priešintis ginklu. Kraštutiniu atveju vyriausybė galė jo priešintis politiškai, atmesti ultimatumą ir išvykti į užsienį. Je i ­gu tai būtų buvę padaryta, lietuvių tautos moralinės bei juri­dinės pozicijos kovoje dėl nepriklausomybės atkūrimo būtų bu­vusios tvirtesnės ir nebūtų reikėję įrodinėti pasauliui, jog mes 1940 m. buvom okupuoti. Pasak prof. M. Remerio, „tautų isto­ri joje daugiau šansų atgimti turi tasai, kuris žūva besipriešin­damas, negu tasai, kuris < . . . > žūva pasyviai pasiduodamas liki­mui. Kančių būtų buvę daugiau, tačiau kelias į laisvę veda per ryžtingumą ir kančias" 2 4 . J . Aistis keliomis eilėraščio eilutėmis („Vienas kraujo lašas būt 'tave nuplovęs < . . . > . Vienų vienas, žodis būt tave apgynęs") apie 1940-uosius metus pasakė dau­giau negu visi istorikai bei politikai dešimtimis monografijų ir šimtais straipsnių.

Deja, 1940 m. vasarą Lietuvoje nebuvo politinių jėgų, galė­jusių vesti tautą į kovą dėl nepriklausomybės gynimo. Ir valdan­čioji tautininkų partija, ir opozicijoje buvę krikščionys demok­ratai bei valstiečiai liaudininkai, anot A. Smetonos, svarstę, •„katriems geriau nusileisti: rusams ar vokiečiams, į katruos geriau šlietis", orientavosi /vien į išorines jėgas. Vieni ir kiti Lietuvos ateitį siejo tik su tarptautinių santykių raida, iš esmės ignoruodami tautą, nepalikdami jai vietos savo politiniuose ap­skaičiavimuose. N,

Tarpukario Lietuvos diplomatą V. Sidzikauską birželio 15-oji užklupo Esti jo je , kur vyko trijų Balt i jos valstybių politikų bei kultūros veikėjų susitikimas. „Taline su įdomumu stebėjau lat­vius ir es tus ,— rašo jis atsiminimuose.— Abeji, ypač latviai, iš­didžiai tarp savęs kalbėjo, kad su jų kraštais nieko panašaus atsitikti negali, kad Lietuva nemokėjusi tvarkyti savo santykių su R u s i j a " 2 5 . S S R S ultimatumą Ryga ir Talinas gavo dviem dienom vėliau. Balt i jos valstybės mirė po vieną. Argi ne taip buvo 1939 m. rugsėjį , kai Latvija ir Suomija paliko nelaimėje Est i ją , Maskvos spiriamą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį? Arba 1940 m. žiemą, kai suomiai vieni kariavo su sovietais?

3. „ L I A U D I E S " V Y R I A U S Y B Ė

Vienas iš svarbiausių birželio 15 d. pavakarę į Kauną atvy­kusio Kremliaus emisaro V. Dekanozovo uždavinių buvo sudaryti marionetinę vyriausybę, kuri maskuotų komunistų įsiviešpatavi­mą ir surengtų „savanoriško" Lietuvos įsi jungimo į S S R S spek­taklį. Svarbiausias V. Dekanozovo patarėjas formuojant naują vyriausybę buvo S S R S pasiuntinys Kaune N. Pozdniakovas, ge­rai orientavęsis vietos gyvenime, asmeniškai pažinojęs daugelį visuomenės veikėjų, inteligentų. Buvo išklausyta ir LKP vado­vų nuomonė (birželio 16 d. LKP Centro Komiteto Sekretoria­tas svarstė naujosios vyriausybės s u d ė t į 2 6 ) . V. Dekanozovo ir N. Pozdniakovo parengtas naujos vyriausybės narių sąrašas bu­vo patvirtintas Maskvoje.

Jau pirmosiomis dienomis V. Dekanozovas pradėjo formuoti savo darbo grupę, į kurią buvo įtraukti S S R S pasiuntinybės dar­buotojai, Raudonosios armijos dalinių Lietuvoje vadovybės at­stovai, LKP CK Sekretoriato nariai bei kiti šios partijos vado­vai, Vidaus reikalų ministerijos ir į Lietuvą atvykę NKVD dar­buotojai. Si grupė V. Dekanozovo nurodymais dirigavo Lietuvos vyriausybės, kompartijos, spaudos bei kitų masinės informacijos priemonių veiklą. Su Dekanozovu buvo „derinamos" svarbiausios vyriausybės narių ir LKP vadovų kalbos, direktyviniai spaudos straipsniai.

Birželio 17 d. Respublikos prezidento pareigas ėjęs V. Mer­kys pasirašė-du aktus. Pirmuoju j is paskyrė J . Paleckį ministru pirmininku ir pavedė jam sudaryti vyriausybę, o antruoju patvir­tino V. Dekanozovo sudarytą, bet J . Paleckio pristatytą nau­j ą j ą Ministrų Tarybą:

ministras pirmininkas — J . Paleckis, ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų minist­

ras — V. Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos ministras — gen. V. Vitkauskas, teisingumo ministras — P. Pakarklis, finansų ministras — E. Galvanauskas, žemės ūkio ministras — M. Mickis, sveikatos apsaugos ministras — L. Koganas. Si vyriausybė buvo neteisėta, nes pagal Lietuvos Respubli­

kos Konstituciją, ministrui pirmininkui perėmus prezidento pa­reigas, naujuoju ministru pirmininku tampa buvusiojo pavaduo­tojas, šiuo atveju K. Bizauskas. Einančiojo prezidento pareigas konstitucinės galios buvo mažesnės negu prezidento, ir j is netu­rėjo teisės skirti ministrą pirmininką. Tačiau platesni gyventojų sluoksniai šių juridinių subtilybių nežinojo ir naują ją vyriausy­bę laikė teisėta.

Tos pačios dienos vakarą J . Paleckis ir jo vyriausybės nariai prisiekė ištikimybę Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Po to

A. Merkys atsistatydino ir Respublikos prezidento pareigas per­ėmė J . Paleckis, o ministro pirmininko — V. Krėvė-Mickevičius.

Dar 1940 m. kovo 20 d. Paryžiuje ėjęs rusų emigrantų laik­raštis „Novyj mir" tvirtino, jog Ulmanio, Petso ir Smetonos vei­kiai Stalinui nereikėsią. J am būsią reikalingi kūsinenai (Kūsine-no, kaip ir Kvislingo, vardas virto išdaviko sinonimu). Bal t i jos valstybėse nėra nė vieno populiaraus komunisto, tai j is kūsinenų ieškosiąs tarp socialistų ir demokratų. Pranašiški žodžiai! Vadi­namojoje Liaudies vyriausybėje iš pradžių nebuvo nė vieno komunisto (iki birželio 24 d. Kominternas Lietuvos kompartijai net draudė rengti mitingus bei demonstraci jas) . Į j ą daugiausia įėjo nepartiniai demokratinių pažiūrų inteligentai ir valstiečių liaudininkų partijai artimi žmonės. Tik po dviejų dienų, birželio 19-ąją, J . Paleckis paskyrė komunistą M. Gedvilą vidaus reikalų ministru, o ką tik iš kalėjimo išėjusį A. Sniečkų — Valstybės saugumo departamento direktoriumi.

Daugumą naujosios vyriausybės narių Lietuvos visuomenė gerai pažinojo. Justas Paleckis buvo valstiečių liaudininkų par­ti jos veikėjas, žurnalistas (žurnalo „Naujasis žodis" redaktorius, knygų „Paskutinis caras" , „ S S R S mūsų akimis" ir kitų autorius) , bent nuo 1938 m. aiškiai pasukęs į kairę ir jau 1939 m. spalį turėjęs parengtą „Lietuvos liaudies respublikos" skelbimo mani­festą, tiktai N. Pozdniakovo sulaikytas nuo nesavalaikio, dar nepribrendusio ž i n g s n i o 2 7 ; Vincas Krėvė-Mickevičius — buvęs tautininkas, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius, bene populiariausias Lietuvos rašytojas (pasak A. Merkelio, j i s buvo „dinamiškas, ūmus, ambicingas, kupinas įvairiausių su­manymų, be atodairos siekiąs tikslo, nepaisydamas galimų pa­darinių" 2 8 ) ; gen. Vincas Vitkauskas — karys savanoris, kariuome­nės vadas, 1939 m. spalį A. Smetonos paskirtas Vilniaus rinktinės — kariuomenės dalinių, spalio 28 d., įžengusių į Vi lnių ,— vadu; Ernestas Galvanauskas — artimas valstiečiams liaudinin­kams, kelis kartus dirbęs ministru pirmininku, A. Merkio vyriausybės finansų ministras; Povilas Pakarklis — praeityje veik­lus tautininkas, vėliau voldemarininkas, juristas, istorikas; Anta­nas Venclova (birželio 18 d. paskirtas švietimo m i n i s t r u ) — r a ­šytojas. /

Iš kitų išsiskyrė Mečislovas Gedvilas. Jo gimtoji kalba — lenkų, nes buvo kilęs iš smulkių bajorų. Vėliau j is pasireiškė kaip lietuviškos sąmonės idėjinis bolševikas, protingas, veiklus. Už dalyvavimą 1927 m. Tauragės puče buvo ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą. 1928—1931 m. 10 kartų suimtas už anti­valstybinę veiklą, redagavo „Žemaičio" laikraštį, o 1931 m. pa­baigoje buvo išrinktas Telšių apygardos ligonių kasų direktoriu­mi ir šias pareigas ėjo iki pat paskyrimo ministru. Aktyviai dalyvavo Lietuvos jaunimo sąjungos, taip pat Laisvamanių draugi­jos veikloje. Buvo išrinktas Telšių savivaldybės nariu.

Pasak J . Audėno, „pažįstamų asmenų pasirodymas vyriausy­bės sudėtyje visiems, kas nežinojo jų parinkimo užkulisių, pirmo­mis dienomis padarė-ne per blogiausią įspūdį. Reikia pasakyti, kad tauta ja is pasitikėjo < . . . > " 2 9 . Ne vienam atrodė, jog ši vy­riausybė negali Lietuvai pakenkti jau vien todėl, kad jai vadovauja neabejotinas patriotas, populiarus rašytojas V. Krėvė-Mickevičius.

Žymiausias Lietuvos Respublikos valstybės teisės specialis­tas prof. M. Remeris taip apibūdino naują ją vyriausybę: „Liau­dies" vyriausybė buvo sovietų ekspozitūra, j ie patys (minist­ra i .— L. T.) buvo marionetės sovietų rankose. Tačiau jie patys iš karto to gerai nesuprato. Naiviai pasitikėdami sovietais, j ie manė galėsią Lietuvos valstybę, išvaduotą nuo „plutokrati-nių" reakcinių „Smetonos tautininkų režimo, < . . . > išlaikyti, pa­sukant jos plėtojimosi liniją demokratijos ir liaudiškumo krypti­mi < . . . > . Sovietų siekimams pakenkti j ie negalėjo < . . . > " 3 0 .

Birželio 19—20 d. J . Paleckį oficialiai aplankė tautininkų sei­mo prezidiumas, kariuomenės, šaulių, savanorių kūrėjų ir kitų vi­suomeninių organizaci jų atstovai, kartu pripažindami naujos vyriausybės teisėtumą. Tikėdamiesi, j o g . b u s atkurta demokrati­nė santvarka, savo lojalumą bei pasitikėjimą „Liaudies" vyriau­sybei pareiškė ir valstiečių liaudininkų, krikščionių demokratų vadovai. J ie net spyrė V. Krėvę greičiau skelbti Seimo rinki­mus, kad galima būtų atkurti „A. Smetonos pamintą demokra­t i j ą " 3 1 . „Naują ja vyriausybe mes pasitikime, sveikiname j ą ir lin­kime sėkmingai ir našiai dirbti < . . . > kuriant Lietuvos ir jos darbo žmonių gerbūvį ir šviesią ateitį. Visus valstybės piliečius mes kviečiame laikytis rimties, tvarkos ir darbingumo",— rašė „Lietuvos žinios" birželio 19 d. redakciniame straipsnyje. Krikš­čionių demokratų „XX amžius" džiaugėsi, jog nuo šiol visi pi­liečiai galės naudotis demokratinėmis, taip pat tikybos išpaži­nimo laisvėmis, kad bus sukurta nauja, laimingesnė Lietuva. Ne be reikalo J . Aistis baiminosi, jog 1940 m. vasarą šalyje nebuvo žmogaus, kuris būtų suvokęs, į kokį liūną stumiama Lietuva.

„Liaudies" vyriausybę pripažino politinės Lietuvos jėgos, tai kodėl to neturėjo padaryti užsienio šalys? Juo labiau kad V. Krė­vės-Mickevičiaus raginami Lietuvos pasiuntiniai įtikinėjo akre­dituotų šalių vyriausybes, jog naujoji vyriausybė Kaune yra teisėta, sudaryta konstitucine tvarka ir kad Lietuva nėra oku­puota. , , < . . . > Lietuva priėmė sovietų pasiūlymus (birželio 14 d. ultimatumą.— L. T.) savo pačios apsaugai. Buvusi vyriausybė nesugebėjo lojaliai vykdyti sutarties su sovietais. Naujoji vy­riausybė bus lojali tarptautiniams pažadams, kartu saugos Lie­tuvos nepriklausomybę < . . . > . Sovietai nesikėsina nei in Lietu­vos nepriklausomybę, nei in vidaus struktūrą. J ie skrupulingai korektiški, ir santykiai su sovietų kariuomene kuo draugiškiau-

si < . . . > " , — birželio 26 d. telegrama V. Krėvė instruktavo Lie­tuvos pasiuntinį Š v e i c a r i j o j e 3 2 . Užsienio diplomatai ne tik ne­buvo iš Kauno atšaukti, bet birželio 21 d. net vizitavo „Liau­dies" vyriausybės užsienio reikalų ministrą.

Tuo tarpu einančio prezidento pareigas J . Paleckio ir vidaus reikalų ministro M. Gedvilo, kuris, galiojant smetoniniam Su­stiprintos valstybės apsaugos įstatymui, turėjo plačius įgalio­j imus, aktais labai sparčiai buvo griaunamos politinės Lietuvos Respublikos struktūros ir į visus svarbiausius postus keliami komunistai. J a u birželio 18 d. J . Paleckis paleido iš kalėjimų komunistus. M. Gedvilo potvarkiais birželio 19 d. buvo uždaryta Lietuvių tautininkų sąjunga bei jaunalietuvių organizaci ja, o bir­želio 25 d. legalizuota LKP, keliomis dienomis vėliau — i r L K J S . Apie 1936 m. A. Smetonos valdžios uždarytų partijų legalizavi­mą nebuvo ir kalbos. „Nėra Lietuvoje vietos kitoms parti joms, kurios ilgą laiką kovojo prieš liaudį ir prieš Lietuvos nepriklau­somybę" ,— birželio 26 d. rašė J . Šimkaus, okupantų trubadūro, redaguojamas „Lietuvos aidas". Vadinasi, tik komunistai, bet ne krikščionys demokratai, liaudininkai, socialdemokratai kovo­jo už Lietuvos nepriklausomybę. Pasak M. Meškauskienės, veik­lios to meto LKP funkcionierės, tautininkai ir opozicinės parti­jos skyrėsi tik tuo, kad Lietuvos tautininkų sąjunga „ginklą laikė nukreiptą į darbo žmogaus krūtinę", o pastarosios —„daž­nai smeigdavo jam peįliu į nugarą" 3 3 .

Birželio 26 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Lietuvoje bu­vo įkurta darbininkų milicija, kuri, pasak Eltos (jai vadovau­ti buvo paskirtas K. Korsakas) , pasidarė vyriausybės talkininkė ir naujos santvarkos kūrėja. Birželio pabaigoje buvo paleistas Seimas, taip pat nutrauktas 1927 m. sudarytas Sv. Sosto ir Lie­tuvos Respublikos konkordatas. Vidaus reikalų ministras „valsty­bės saugumo sumetimais" nuo liepos 1 d. uždarė visas politines, visuomenines, kultūrines, religines organizacijas, net studentų korporacijas. Liko tiktai LKP, L K J S , MOPR'as ir komunistinės profsąjungos. Nuo liepos pradžios M. Gedvilo potvarkiu taip pat buvo uždaryti visi nekomunistiniai laikraščiai bei žurnalai. Ė jo tik „Lietuvos aidas" (netrukus pavadintas „Darbo Lietuva", o dar vėl iau—„Tarybų Lie tuva") , „XX amžius" ir „Lietuvos žinios", tačiau jų redaktoriai buvo pakeisti ir jau pūtė į sovietų dūdą, tuo klaidindami skaitytojus. Liepos 11 d. J . Paleckis pasi­rašė įstatymą dėl Saulių sąjungos likvidavimo.

Nuo birželio pabaigos ministrų (daugiausia M. Gedvilo ir P. Pakarklio) potvarkiais pradėta masiškai atleidinėti iš pareigų aukštesniuosius karininkus, apskričių viršininkus, burmistrus, policijos viršininkus, valsčių viršaičius, teisėjus ir kitus valdi­ninkus. Į jų vietą dažniausiai buvo skiriami komunistai, kom­jaunuoliai arba jiems palankūs nepartiniai.

Tuo tarpu V. Krėvės vadovaujama Ministrų Taryba svarstė antraeilius ar net trečiaeilius klausimus ir nepajėgė sukliudyti V. Dekanozovo štabo diriguojamą Lietuvos valstybės griovimą. Juo labiau kad birželio pabaigoje—liepos pradžioje buvo gerokai pakeista vyriausybės sudėtis, atmiešiant ją komunistais: M. Ju-čas-Kučinskas paskirtas naujai įsteigtos Darbo ministerijos vado­vu, o S. Pupeikis — susisiekimo ministru. Ekskunigas komunis­tas L. Adomauskas tapo valstybės kontrolieriumi, o LKP narys K. Didžiulis (Grosmanas) — vyriausybės įgaliotiniu ministro tei­sėmis Vilniaus miestui ir jo sričiai. 15 metų išsėdėjęs kalėji­muose P. Glovackas buvo paskirtas užsienio reikalų viceminist­ru (kontroliuoti V. Krėvę) , o kitas kadrinis komunistas A. Guze-vičius — vidaus reikalų ministro pavaduotoju. Komunistuojantis liaudininkas J . Vaišnoras tapo finansų viceministru, o atleidus E. Galvanauską (VII .5) — ministru.

Liepos pradžioje prasidėjo naujas „Liaudies" vyriausybės veik­los etapas (santykine riba laikytina VII .4—5 d., kai iš Maskvos grįžo nusivylęs V. Krėvė ir, Dekanozovui reikalaujant, buvo at­leistas E. Galvanauskas) . Komunistai vyriausybėje jau turėjo tvirtą daugumą, o svyruojantys ministrai perėjo į jų pusę. Mask­vos atstovų diriguojama kompartija tapo vienintele valdančiąja j ėga , o Ministrų Taryba y - klusnia jos valios vykdytoja. Anot M. Remerio, valdžios „vairas jau aiškiai išsprūdo iš šios vyriau­sybės rankų; iš tikrųjų ji niekuomet šio vairo nevaldė, nors tu­rėjo saldžių valdžios i l iuzijų" S 4 .

V. Krėvės, E. Galvanausko, matyt, ir kitų patriotų iliuzijos, kad jie, įeidami "į vyriausybę, galės išlaikyti bent ribotą Lietu­vos valstybingumą, greitai išsisklaidė (jų visiškai neliko po V. Krėvės vizito liepos 1 d. į Maskvą, kai V. Molotovas nedvi­prasmiškai pareiškė, jog Lietuva būsianti sovietinė respublika). Tačiau savo viešais pareiškimais apie nepriklausomybės išlai­k y m ą 3 5 , Nežinomo kareivio kapo p a g e r b i m u 3 6 , o svarbiausia, savo kaip Lietuvos patriotų reputacija j ie maskavo V. Dekano­zovo štabą, griovusį Lietuvos valstybingumą, klaidino tautą bei pasaulį ir tuo galiausiai pasitarnavo aneksionistinei Kremliaus politikai.

4. „ L I A U D I E S " S E I M A S

Siekdamas viską pavaizduoti taip, lyg pati tautą atsisako nepriklausomybės (anot M. Remerio, sovietai buvo prityrę klas­tingų inscenizacijų meistrai) , Kremlius nusprendė sudaryti nau­ją Seimą, kuris priimtų reikiamą nutarimą ir prašytų S S R S Aukščiausiąją Tarybą suteikti Lietuvai sovietinės respublikos statusą. Rinkimų spektaklio scenari jus buvo patvirtintas liepos 1 d. S S R S pasiuntinybėje įvykusiame pasitarime, kuriame da-

lyvavo LKP vadovai bei kai kurie „Liaudies" vyriausybės nariai . Pasak ten dalyvavusio J . Grigalavičiaus, pasitarimui pirminin­kavęs V. Dekanozovas reikalavo, jog seimo rinkimai įvyktų ne vėliau kaip po 10 dienų, o kad. jų rezultatai būtų sėkmingi — rinkėjų pasuose dėti specialų spaudą 3 7 .

Liepos 6 d. visų trijų Balt i jos šalių vyriausybės (nežinąs užkulisių pasakytų: lyg susitarusios) paskelbė, jog liepos 14 d. bus renkami jų parlamentai — Lietuvos bei Latvijos seimai ir Esti jos dūma. Kam lietuvių tauta turėjo būti dėkinga už paskelb­tus rinkimus, nurodė „Liaudies" vyriausybės oficiozas „Lietu­vos aidas", kuris liepos 6 d. rašė: „Didžioji Sovietų šalis, jos didvyriška darbininkų ir valstiečių Raudonoji armija atnešė mū­sų liaudžiai laisvę ir laimę. Tik Sovietų Są jungos dėka mes dabar galime rinkti laisvą, demokratinį seimą ir patys lemti savo l ikimą".

Rinkimų tvarka jau buvo sovietinė. Vyriausybės priimtas Seimo rinkimų įstatymas skelbė, jog kandidatų į Seimą siūlomai tiek, kiek apygardoje renkama atstovų, t. y. į vieną vietą — vienas kandidatas 8 8 . J . Paleckio potvarkiu buvo sudaryta Vyriau­sioji rinkimų komisija, kurios pirmininku paskirtas komunistas V. Niunka, o nariais — taip pat komunistai ar j iems prijaučian­tys. Liepos 8 d. Vyriausioji rinkimų komisija išaiškino, jog kan­didatus į Seimą gali kelti valdžios leidimus veikti turinčios orga­nizacijos, t. y. tik komunistinės, nes visos kitos M. Gedvilo potvarkiais jau buvo uždarytos. Nenuostabu, jog visi iki vieno kandidatai atstovavo liūdnai pagarsėjusiam komunistų ir nepar­tinių blokui, kuris 1940 m. vasarą vadinosi Lietuvos darbo liau-'dies sąjunga. Tai buvo fiktyvi anoniminė organizaci ja, kurios vardu kėlė kandidatus L K P . Dauguma būsimojo Seimo narių buvo komunistai. Tačiau kandidatų sąraše buvo ir visai Lietuvai pa­žįstamų žmonių: rašytojai S. Vaineikienė, L. Dovydėnas, L. Gira, P. Cvirka, A. Venclova, operos solistė A. Staskevičiūtė, aktoriai R. Juknevičius, H. Kačinskas ir kiti. S . Vaineikienė, L. Dovydė­nas, R. Juknevičius savo atsiminimuose tvirtina, kad jų sutikimo bolotiruotis niekas neprašė ir j ie tik iš laikraščių sužinojo, jog iškelti kandidatais į Seimą 3 9 .

Lietuvos žmonės nebuvo abejingi savo valstybės likimui. Valstybės saugumo policijos Marijampolės apygardos viršininkas birželio 28 d. pranešė Vyriausybei, kad Varėnos apylinkėse tarp ūkininkų ir inteligentų jaučiamas susirūpinimas, ar dabartinei vyriausybei pavyks išlaikyti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ir bijomasi, kad Lietuvoje nebūtų įvesta komunistinė santvarka, o pati Lietuva nebūtų prijungta prie S S R S 4 0 . O Alytaus apskri­ties gyventojų nuotaikas liepos pradžioje j is taip apibūdino: „ < . . . > čia tarp gyventojų kalbama, jog kas bebūtų toliau, svar­bu tik, kad Lietuva liktų nepriklausoma, nes dar gerai visi mena svetimųjų valdymą" 4 1 . Tos pačios įstaigos liepos 17 d. žiniomis,

dauguma marijampoliečių būgštavo, kad naujasis seimas nenu­tartų jungti Lietuvos prie S S R S . „Dėl šito daugelis čia labai susirūpinę, nes tuomet būtų galima laikyti, kad Lietuva nete­kusi nepriklausomybės" 4 2 .

Dėl tokių lietuvių tautos nuotaikų Lietuvos darbo liaudies sąjungos rinkimų programoje, kurią V. Dekanozovo ir LKP CK Sekretoriato prižiūrimi parengė V. Niunka, Ch. Aiženas ir L. Gi­ra, tebuvo pasakyta, jog svarbiausias užsienio politikos uždavi­nys — draugystė bei tvirta są junga su S S R S , tačiau nė puse žo­džio neužsimenama apie . Lietuvos stojimą į „broliškų sovietinių tautų š e i m ą " 4 3 . Taigi komunistų ir nepartinių blokas rinkėjus apgavo.

Vidaus politikoje Lietuvos darbo liaudies sąjunga žadėjo atleisti „darbo valstiečius" (bolševikų terminas: tarsi buvo ir' kitokių valstiečių) nuo mokesčių nepriemokų bei skolų, beže­mius ir mažažemius aprūpinti žeme, pagerinti darbininkų bei tarnautojų padėtį, išplėsti socialinį draudimą bei sveikatos ap­saugą, plėtoti tautinę kultūrą, užtikrinti tautų lygybę ir tikėji­mo laisvę, taip pat žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų laisvę, piliečių asmens ir turto neliečiamybę, sumažinti butų nuomą, įvesti civilinę metrikaciją.

Pažadai išties buvo gražūs. Valstiečiai, sudarę rinkėjų dau­gumą, buvo tikinami, jog Lietuvoje nebūsią „kolchozų" ir apskritai nenumatoma jokių esminių socialinės sistemos pa­keitimų. Antai liepos 10 d. Lietuvos darbo liaudies sąjunga kreip­damasi į rinkėjus sakė: „Valstiečiai ir valstietės! Neklausykite mūsų liaudies priešų skleidžiamų nepagrįstų gąsdinimų, esą liau­dies vyriausybė versianti jus kurti kolchozus ir persekios tikin­čiuosius. Tai yra pikti prasimanymai ir šmeižtas" 4 4 . . Iš vakaro prieš rinkimus, liepos 13 d„ žemės ūkio ministras M. Mickis per radiją kalbėjo: „Tie, kurie žemę dirba savo rankomis, gali būti visiškai ramūs ir su viltimi žiūrėti į ateitį. Niekas nemano to­kių ūkininkų žemės nė pėdos paliesti. Niekas nesiruošia versti ūkininko stoti į ko l chozus" 4 5 . Finansų ministras J . Vaišnoras įtikinėjo gyventojus, jog „visi gandai apie rublio įvedimą vietoj lito yra sąmoningas siekimas pakenkti darbo žmonėms < . . . > . Kategoriškai pareiškiu, kad litas 'ir toliau lieka vienintelė teisė­ta mokėjimo priemonė < . . . > . Niekas dabartinės ūkinės santvar­kos iš esmės keisti nė nemano" 4 6 .

Tačiau V. Dekanozovo štabas vien pažadais, t. y. melu, nepa­sikliovė. Seimo rinkimų įstatymas skelbė, jog „balsuoti yra kiek­vieno rinkiko pareiga" . Rinkimų komisija „pažymi pase, kad rinkikas yra balsavęs" . Politiniame leksikone atsirado Lietuvoje negirdėtas terminas „liaudies priešai", kuriems buvo piktai grū-mojama. „Liaudies pr iešo" sąvoka — labai plati ir sąmonin­gai neapibrėžta — buvo taikoma ne tiek „buržujams", kiek vi­siems tiems, kurie, nepatenkinti naują ja valdžia, kalba apie

„kolchozų" Lietuvoje kūrimą ir rublio įvedimą, o pirmiausia tiems, kurie neisią balsuoti. Liepos 9 d. „Vilniaus balsas" įspė­j o rinkėjus: „Asmenys, kurie nebalsuos, < . . . > yra liaudies prie­šai. Tokiems asmenims nėra vietos darbo Lietuvoje".

Naujasis Valstybės saugumo departamento direktorius A. Sniečkus pasistengė, kad „liaudies priešams" nebūtų vietos Lietuvoje ir kad rinkimai praeitų sėkmingai. Liepos 6 d. visi apygardų ir rajonų viršininkai gavo jo slaptą įsakymą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta: „Seimo rinkimams pravesti ir tvarkai palaikyti Saugumo policijos organai privalo susisiekti ir palai­kyti glaudų kontaktą su komunistų partijos vietos organizacijo­mis, darbininkų profsąjungomis, liaudies milicija < . . . > . Destruk­tyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš Liaudies vy­riausybę ąr ardantį rinkimų tvarką, įsakau Vietoj areštuoti < . . . > " 4 7 . Naktį iš liepos 11-osios į 12-ąją visoje Lietuvoje buvo įvykdyti pirmieji masiniai „liaudies priešų" areštai.

Bauginimai ir grasinimai, ypač pasų žymėjimas, buvo veiks­minga valdžios priemonė surenkant liepos 14—15 d. prie balsa-dėžių rinkėjus. Vokietijos pasiuntinys Kaune E. Cechlinas liepos 13 d. aplankė užsienio reikalų ministrą V. Krėvę ir išreiškė jam savo susirūpinimą dėl vokiečių tautybės Lietuvos piliečių, kurie bijo susilaukti represijų, jeigu nedalyvaus r inkimuose 4 8 . Savai­me suprantama, jog ne vokiečių tautybės rinkėjai baiminosi dar labiau. Politinės policijos Marijampolės apygardos liepos 17 d. biuletenyje, t. y. jau po rinkimų, nurodyta, kad jei pase nebūtų buvęs dedamas balsavimo spaudas, tai vargu ar tiek ūki­ninkų būtų ėję balsuoti. Esą dabar lengvai galima patikrinti, kas balsavo, kas ne, ir tie, kurie nebalsavo, gali būti pavadinti liaudies p r i e š a i s 4 9 .

Tačiau 1940 m. vasaros Lietuvoje įvykių nesuprasime, jeigu ignoruosime faktą, kad nemažai gyventojų, ypač vargingesniųjų, daugiau ar mažiau tikėjo demagoginiais komunistų pažadais ir' turėjo iliuzijų, jog pagerėsiąs gyvenimas, o gal nieko baisaus neatsitiksią ir Lietuvai. Bežemiai ir mažažemiai tikėjosi gauti žemės (padavė prašymus 200 tūkst. žmonių, t. y. kas trečia Lie­tuvos še ima) , bedarbiai — darbo, darbininkai bei tarnautojai — didesnio darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų pagerinimo, ūkininkai — skolų panaikinimo (iš politinės policijos pranešimų matyti, jog kaimuose buvo šnekama, kad prie naujosios val­džios nebūsią mokesčių), kitataučiai gyventojai — galimybės už­imti valstybines tarnybas. Nemažai piliečių buvo „nupolitinti" ir įpratinti klausyti valdžios dar A. Smetonos valdymo metais. Tautą trikdė ir klaidino oportunistiniai A. Merkio bei V. Krėvės vyriausybių pareiškimai. Pagaliau 1940 m. vasarą Lietuvoje ne­buvo politinės jėgos, kuri būtų demaskavusi sovietų demagogiją ir kvietusi visuomenę boikotuoti marionetinės vyriausybės pa­skelbtus rinkimus.

Tačiau nei melagingi pažadai, nei bauginimai nedavė gei­džiamų rezultatų. 1940 m. buvo balsuojama ne už sąrašą, o in­dividualiai už kiekvieną kandidatą. Rinkėjas, priklausomai nuo rinkimų apygardos (jų buvo 8) dydžio, gaudavo nuo 8 iki 14 biu­letenių su kandidatų pavardėmis, kuriuos reikėjo įdėti į voką, užklijuoti ir įmesti į balsadėžę. Dalį jų rinkėjai balsavimo ka­binose subraižydavo, prirašydavo antisovietinių šūkių, t. y. su­gadindavo. Vienas šiaulietis vietoj balsavimo lapelių įdėjo į voką ranka rašytą pareiškimą: „Spjaunu jums į veidą, nelaimingieji tautos išdavikai ir kruvino komunizmo garbintojai. Vargas jums, užmiršusiems tautos aspiracijas ir, jos šviesiausius idealus < . . . > . Tik komunistai ir jų sukvailinti darbininkai gali tikėti, kad per šiuos rinkimus tauta savo valią pareikš < . . . > . Prakeikimas jums, tautos engėjai . Salin prievartos būdu sudaromas niekšų parsidavėlių „seimas" < . . . > . Salin iš Lietuvos visi komunistai ir kruvinojo Stalino garbintojai < . . . > . Tegyvuoja laisva, nepri­klausoma, demokratinė Lietuva! (taip būtų atsakę 95 procentai rinkėjų, jeigu rinkimai iš tikro būtų buvę laisvi ir kiekvienas būtų galėjęs išsakyti savo į s i t i k i n i m ą ) " 5 0 . Daugelis rinkėjų dalį balsavimo lapelių dėjo ne į vokus, o metė ant kabinos grindų.

Pagal rinkimų įstatymą „išrinktais liaudies atstovais laiko­mi tie kandidatai, kurie gavo balsų daugumą". Tačiau išlikę rinkimų duomenys rodo, jog bent pusė kandidatų surinko ma­žiau kaip pusę balsų. Antai Alytaus apygardoje, kurią sudarė Alytaus, Seinų (Lazdijų) bei Trakų apskritys, maždaug 180 tūkst. rinkėjų (tikslaus jų skaičiaus niekas nežinojo, nes dėl skubėjimo nebuvo sudaryti rinkėjų sąrašai) rinko 9 kandidatus. Urnose daugiausia balsavimo lapelių buvo rasta už šioje apygardoje kandidatavusius Balčiūną (89,3 tūkst.) ir T. Tamulevičių (87,7 tūkst . ) ; už P. Cvirką balsavo 76,2 tūkst., už P. P a k a r k l į — 82,2 tūkst. ž m o n i ų 5 1 . Dar prasčiau balsavo žemaičiai. Šiaulių apygardai priklausiusioje Tauragės apskrityje buvo apie 70 tūkst. rinkėjų, o iškelta 14 kandidatų. Tad maksimalus balsų skaičius — 980 tūkst., o urnose buvo rasta tiktai 380 tūkst. bal­savimo lapelių, t. y. mažiau kaip 40 procentų 5 2 . Vilniaus mieste bei apskrityje iš maždaug 190—200 tūkst. galimų balsų J . Paš­kevičius gavo 108,7, S. Jendr ichovskis—121 ,4 , S. Vo lkovič ius— 106,9, J . Stachelska — 116,5, K. Didžiulis — 93,4, V. Jadzgevi-čius — 92,3, M. Miceika — 88,9, R. Juknevičius — 90,8, J . Budio-novas — 70,3, B . Fridmanas-Latvis — vos 37 tūkst. balsų 5 3 . Pa­našūs rezultatai buvo ir kitose rinkimų apygardose. Tačiau tikrieji rinkimų rezultatai, t. y. kiek žmonių balsavo už kiekvie­ną kandidatą, nebuvo pranešti. Tebuvo paskelbta, jog rinkimuo­se dalyvavo 95,51 procento turėjusių balsavimo teisę gyventojų, kurių 99,2 procento esą balsavę už Lietuvos darbo liaudies są­jungos kandidatus. Tai buvo šiurkštus rinkimų falsifikavimas, tikra rinkimų komedija.

Dar nepasibaigus rinkimams, LKP pradėjo rengti miestuose bei miesteliuose, įmonėse ir įstaigose mitingus, kuriuose buvo keliami reikalavimai, kad Seimas priimtų Stalino konstituciją ir prašytų Lietuvą prijungti prie Sovietų Są jungos. Vis dažniau pasigirsdavo šūkis: „Lietuva — 13-oji S S R S respublika!"

Liepos 21 d. (ir vėl sinchroniškai!) susirinko naujieji Lie­tuvos ir Latvijos seimai bei Esti jos durna. Visų trijų „parla­mentų" darbotvarkės klausimai buvo tokie patys: 1) dėl valsty­bės santvarkos; 2) dėl įsi jungimo į S S R S ; 3) dėl žemės; 4) dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Nutarimai irgi buvo identiški. Kitaip ir būti negalėjo: liepos 17 d. Rygoje įvyko V. Dekanozovo, J . Višinskio (Kremliaus emisaro Latvi joje) ir A. Zdanovo (emisaro Taline) susitikimas, kuriame j ie aptarė ir galutinai suderino visų trijų „parlamentų" darbą.

Atidarydamas pirmąją „Liaudies" seimo sesi ją, J . Paleckis pabrėžė, jog Lietuvos revoliucionierių kovos „ilgai būtų dar likusios be vaisių, jei ne ta broliška pagalba, kurios susilau­kėme iš visada mums broliškų ir draugiškų didžiosios Sovietų Są jungos tautų ir kurią atnešė mums tautų išvaduotoja Raudo­noji armi ja" 5 4 . Po deputato M. Gedvilo pranešimo apie valsty­bės santvarką bei deputatų D. Ročiaus, S . Vaineikienės, Zebenkos ir Abdulskaitės pasisakymų, Seimas paskelbė, jog Lietuvoje įve­dama sovietų santvarka, kad Lietuva — Sovietų Socialistinė Res­publika. Pirmąjį darbotvarkės klausimą Seimas svarstė 1 va­landą ir 5 minutes 5 5 . Po to Seimo nariai, išklausę P. Pakarklio pranešimą ir deputatų P. Cvirkos, L. Giros, B . Fridmano-Latvio, M. Meškauskienės, T. Tamulevičiaus pasisakymus, nutarė „pra­šyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį Sovietą priimti Lietuvos Socialistinę Tarybų Respubliką į So­vietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį są jungine res­publika" < . . . > . Priėmus šią rezoliuciją, svečių ložėje sėdėjusių V. Dekanozovo ir N. Pozdniakovo garbei pasigirdo šūkiai: „Da zdravstvujet velikij Sovietskij So juz!" , „Da zdravstvujet ruskaja semja narodov!", „Da zdravstvujet Socialističeskaja Sovietskaja Respublika!" 5 6

Liepos 21 d. Valstybės teatre, kur posėdžiavo „Liaudies" sei­mas, stebuklas neįvyko: neprasivėrė žemė ir neprarijo savo Tėvynę išdavusių deputatų. Didvyrių taip pat neatsirado: vieni liaupsino J . Stal iną ir naują ją Sovietų tėvynę, kiti susigūžę ty­lėjo. Kai kurie jų vėliau aiškinsis, jog buvo išsklaidyti tarp spe- • cialiai tai dienai parinktos komunistinės publikos, jog balsuo­jant rankas kėlė visi, ir svečiai, jog balsų niekas neskaičiavo. Taip, visa tai tiesa. Tačiau tiesa ir tai, kad nė vienas deputatas neprotestavo prieš Lietuvos išdavystę. Praktinės naudos iš to nebūtų buvę (vis tiek būtų buvę „vienbalsiai") , tačiau būtų bu­vusi nuplauta gėda prieš istoriją ir būsimas kartas. Tos pa­čios dienos vakarą iš Kauno išvyko ypatingasis S S R S vyriau-

sybės įgaliotinis, vyriausiasis spektaklio režisierius V . Dekano­zovas. Antroji Seimo darbo diena, skirta žemės ir bankų bei pra-monės nacionalizavimui, jo jau nedomino. Su savo uždaviniu, iškeltu J . Stalino ir V. Molotovo, j is susidorojo puikiai. Spek­taklis nuo pradžios, birželio 15-osios, iki pat pabaigos, liepos 21-osios ir rugpjūčio 3-osios, vyko sklandžiai, be didesnių užsi­kirtimų. Tai darė garbę jam, Beri jos bendražygiui, bet ne Lie­tuvai, pirmiausia, žinoma, A. Smetonos—A. Merkio bei J . Palec­kio—V. Krėvės vyriausybėms, taip pat kariuomenės vadovybei ir tautos elitui — inteligentijai. \

Paskutiniąją liepos dieną iš Kauno į Maskvą išvyko Seimo delegacija — J . Paleckis, L. Adomauskas, A. Venclova, L. Gira, gen. V. Vitkauskas ir kt. (S . Nėris buvo išvykusi keliomis dieno­mis anksčiau, o A. Sniečkus formaliai vyko kaip delegacijos vertėjas, nes dar nebuvo aišku, kaip Kremliuje bus įvertinta jo veikla) „parvežti Lietuvon Stalino saulės" .

Rugpjūčio 3 d. Maskvoje buvo suvaidintas paskutinysis farso aktas: Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba „priėmė" Lietu­vą į S S R S . Tačiau ji taip ir netapo 13-ąja respublika. Skaičius 13 atiteko Moldavijai, kuri į S S R S buvo „priimta" viena diena anksčiau. Lietuva tapo 14-ąja, L a t v i j a — 1 5 - ą j a , o Est i ja — 16-ąja S S R S respublika. Taip J . Stalinas baigė „skinti" sovieti­nių tautų „puokštę"— grąžino imperijai po Pirmojo pasaulinio karo išsprūdusius kraštus.

Deja, teisus Maskvos žurnalistas I. Sedych, sakydamas, kad Lietuvos seimo delegacijos nevežė į Maskvą su antrankiais kaip Dubčeko, nelaikė kalėjime kaip Gomulkos, nesušaudė kaip Nagy. Dar daugiau karčios tiesos B. Railos žodžiuose: „Hacha (Čeko­slovakijos prezidentas.— L. T.) nusilenkė smurtui, bet niekada neprašė ir joks čekų poetas neprašė, kad Čekija būtų prijungta prie reicho. Net norvegų Kvislingas, kurio pavardė tapo kola-boracijos ir išdavystės sinonimu, neprašė Hitlerio, kad Norve­gija būtų prijungta prie Vokietijos < . . . > . Prancūzų okupacinio laikotarpio prezidentas maršalas Petainas ir jo ministras pir­mininkas Lavalis < . . . > nedirbo Prancūzijos valstybei nužudyti ir vokiečių nacių neprašė, kad ji būtų paversta vakarine reicho provinci ja" 5 7 .

Stalinas ir Molotovas pasiekė savo tikslą Lietuvoje, kaip Lat­vi joje bei Est i jo je : okupacijai ir aneksijai buvo sudaryta sava­noriško įsi jungimo į S S R S regimybė. „Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai — be aktyvaus ir pasyvaus pasipriešini­mo < . . . > . Įkrito lengviau, nei bolševikai t ikė jos i " ,— pagrįstai daro išvadą J . Brazaitis 5 8 . 1940 m. vasara — didžiausio politinio ir moralinio nuopuolio metas, gal pats gėdingiausias i lgaamžės Lietuvos istorijos laikotarpis.

O štai kaip 1940 m. vasaros įvykius vertino žymiausias mūsų valstybės teisės specialistas prof. M. Remeris: „Visa, kas nuo

birželio 15 iki liepos 21 d. (ir net iki rugpjūčio 3 d.— L. T.) vyko Lietuvoje, tai buvo tiktai < . . . > politinio teatro vaidinimas. Sio inscenizavimo žymiausias sąmoningas veikėjas buvo Lietu­vos komparti ja, režisieriai — Dekanozovas su Pozdniakovu, Molotovo ir Stalino vadovaujami, o agentai — Liaudies vy­riausybė ir Liaudies seimas < . . . > . Lietuvos liaudis jokio spren­džiamojo vaidmens čia nevaidino < . . . > , tačiau svetimųjų viskas buvo daroma jos vardu; jos vardu kalbėjo ir veikė Liaudies vy­riausybė; jos vardu buvo organizuojami mitingai, eisenos ir demonstracijos < . . . > ; jos vardu rėkė mitinguose agitatoriai bei oratoriai; jos vardu buvo skiriama Liaudies seimo sudėtis, jos vardu tasai seimas pasivadino ir išleido dvi liepos 21 d. dekla­racijas, padėjusias pagaliau taškus ant i " 5 9 .

„Liaudies" seimas, paskirtas okupantų, neturėjo lietuvių tau­tos įgaliojimo likviduoti Lietuvos valstybingumą. Todėl jo nu­tarimai buvo neteisėti. \

NUORODOS

1 Известия.— 1939.— Lapkričio 1. 2 Lietuvos aidas.— 1940,— Nr. 179. 3 Truska L., Kuncevičius V. Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose.

— P. 228—238. 4 Galva G. Ernestas Galvanauskas.—Čikaga, 1982 — P . 403—404. 5 MusteikiĄ K Prisiminimų fragmentai.— P. 46. 6 Lietuvos aneksija.—V., 1990.—P. 9. 7 Derybų Maskvoje eiga aprašyta pagal L. Natkevičiaus ataskaitas, žr.:

Truska L., Kuncevičius V. Min. veik.— P. 239—255. 8 Pasak K. Musteikio, A. Merkys pasakęs: „Įspūdis toks, kad viskas baigsis

geruoju" (Prisiminimų fragmentai.— P. 61 ) . 9 Lietuvos aneksija.—P. 53; A. Merkį vyriausybės dezinformavimu kaltino

ir gen. M. Rėklaitis (Audėnas J. Paskutinis posėdis — P . 234.). 10 Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais 1939—1940 metais.—V., 1988.—P. 50. 1 1 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai — T . 4 .—P. 732. i a Lietuvos aidas.— 1939.—Nr. 115, 1 3 Ten pat. 1 4 Lietuvos aidas.— 1939.—Nr. 136. 15 Audėnas J. Min. veik.— P. 204—205. 16 Turauskas E. Lietuvos nepriklausomybės netenkant.—V., 1990.—P. 193. 1 7 Lietuvos aneksija.—-P. 11. 1 8 Lietuvos aidas.— 1940.—Birželio 16. 1 9 1940 m. birželio 15 d. J . Urbšio telegramos tekstas: „Perduodami vy­

riausybės atsakymą, mėgūisime reikalą įvesti į sutarties vėžes, nuimdami jam ultimatyvinj aštrumą. Tam tikslui reikalinga diskrecija iš mūsų pusės. Todėl bukite šykštus informuodami diplomatus. Kalbėkite ne apie reikalavimus, bet apie tam tikrus saugumo pageidavimus. J . Urbšys". (CVLA.— F. 383 —Ap. 7. — B . 2259.—L. 14).

2 0 Lietuvos aidas.— 1940,—Birželio 17. 21 Urbšys I. Min. veik.—P. 91—94. 2 2 J . Šaulys cituojamas pagal: Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos — T 2.—

P. 55. 2 3 Statkus V. Reikėjo priešintis? // Karys.— 1989.— Nr 9. 2 4 Remeris M. Lietuvos sovietizacija 1940—1941.—V., 1989,—P. 35 я Dirva.— 1978.— Balandžio 20. 2 8 LKP istorijos apybraiža.—T. 2.—V., 1978.—P. 593—594.

2 7 Полпреды сообщают...— С. 87. 2 8 Merkelis A. Antanas Smetona.— P. 540. 29 Audėnas J. Min. veik — P , 241. 3 0 Remeris M. Min. veik.— F. 21—22. 31 Krėvė V. Min* veik.— P. 74. 3 2 CVLA.— F. 383.—Ap. 10.—B. 100.—L. 4. 3 3 Lietuvos aidas.— 1940.—Liepos 1. , 34 Remeris M. Min. veik.— P. 25. 3 5 Liepos 18 d., perimdamas ministro pirmininko pareigas, V. Krėvė-Micke­

vičius pareiškė, kad jo vadovaujama vyriausybė padarys viską, kad išlaikytų Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Gen. V. Vitkausko birželio 28 d. įsakyme kariuomenei buvo sakoma: „pareiškiu, kad mūsų' kariuomenė pasiliks kaip bu­vusi, ji ir toliau, pavojui kilus, gins Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę < . . . > " . Net M. Gedvilas birželio 21 d. kalbėdamas per radiją tvirtino, jog „Raudonoji armija atėjo j mūsų kraštą ne musų gyvenimo santvarkos pakeisti ar vykdyti kokią okupaciją, o tik apsaugoti mus nuo karo pavojaus ir padėti išlaikyti mums savo nepriklausomybę".

3 6 Birželio 26 d. V. Krėvė-Mickevičius, dalyvaujant vyriausybės nariams ir mi­niai kauniečių, kalbėjo: „Pirmieji mūsų žingsniai yra pagerbti Nežinomo ka­reivio kapą, kuris visai Lietuvai yra simbolis nepriklausomos Lietuvos < . . . > už tuos idealus, už kuriuos žuvo pirmieji kovotojai —už Lietuvą, laimingą, nepriklausomą, mes kovosime ir jos naudai dirbsime". Po to orkestras, visų dalyvavusių pritariamas, sugrojo Lietuvos himną, о V. Krėvė-Mickevičius ir V Vitkauskas ant Nežinomo kareivio kapo padėjo vainiką.

3 7 Tiesa.— 1989.—Vasario 14. 3 8 Vyriausybės žinios.— 1940.— Nr. 715. 3 9 Lietuvių archyvas.— T. 3.— P. 47—66. « CVLA.—F. 378.—Ap. 10.—B. 611.—L. 201. 4 1 Ten pat.—L. 210. 4 2 Ten pat.—L. 239. 4 3 Lietuvos aidas.— 1940.— Nr. 319. 4 4 Ten pat.— Nr. 326. 4 5 Ten pat.— Nr. 336. 4 6 Ten pat.— Nr. 334. 4 7 CVLA—F.' 378.—Ap. 10.—B. 608.—L. 52. '

4 8 Полпреды сообщают... —. С. 464. 4 9 CVLA.—F. 378.—Ap. 10.—B. 611.—L. 238—239. 6 9 Ten pat—Ap. 12,—B. 296.—L. 14. si LVVOA.— F. 1771.—Ap. L — B . 110.—L. 2—5 (Statistikos žinios „Liau­

dies seimo rinkimų rezultatai Alytaus apygardoje".) 5 2 Ten pat.—L. 1. (Tauragės apskrities viršininko žinios apie rinkimų re­

zultatus.) 1

5 3 Darbo Lietuva.— 1940.—Liepos 17. (Vilniaus rinkimų apygardos komi­sijos žinios.)

5 4 Liaudies seimo stenogramos — K., 1940 — P. 4. 5 5 Ten pat.—P. 29—40. 6 6 Ten pat.— P. 58. 57 Raila B. Kodėl antraip? —V., 1991.—P. 214. 5 8 Į laisvę.— 1956.—Nr. 11.—P. 24. 5 9 Remeris M. M i a veik.— P. 40.

III S K Y R I U S

LIETUVOS SOVIETIZACIJA

( 1 9 4 0 - 1 9 4 1 m.)

1. V A L S T Y B I N G U M O GRIOVIMAS

Liepos 21 d. bei rugpjūčio 3 d. aktais primetus Lietuvai so­vietinės sąjunginės respublikos statusą, pradėta skubiai griauti jos valstybingumą ir visas gyvenimo sritis pertvarkyti pagal sovietų modelį.

1940 m. rudenį šiek tiek prasiplėtė pietrytinė Lietuvos siena: Sovietų Są junga grąžino daugumą lietuviškų apylinkių, kurios 1920—1939 m. buvo okupuotos Lenkijos, o 1939 m. rudeni, už­ėmus jas Raudonajai armijai, atiduotos Baltarusi jai . 1940 m. rugpjūčio 3 d. S S R S Aukščiausiosios Tarybos įstatymo dėl Lier tuvos T S R priėmimo į S S R S sudėtį 2-ame straipsnyje buvo pa­sakyta: „Priimti Gudijos S S R Aukščiausiosios Tarybos pasiūly­mą perleisti sąjunginei Lietuvos Tarybų Socialistinei Respubli­kai < „ . . > rajonus, turinčius lietuvių gyventojų daugumą". Pa­sirėmęs Lietuvos T S R ir Baltarusi jos 7SR( AT Prezidiumų su­derintu projektu, S S R S AT Prezidiumas lapkričio 6 d. išleido įsaką dėl Lietuvos—Baltarusi jos sienos nustatymo. Prie Lietu­vos buvo prijungtos lietuviškos Švenčionių, Mielagėnų, Daugė­liškio, Tverečiaus, Adutiškio, Dieveniškių, Marcinkonių, Rudnios, Ratnyčios, Druskininkų apylinkės; 2647 km 2 teritorija su 82 tūkst. gyventojų K 1940 m. pabaigoje Lietuvos T S R turėjo beveik 3 mln., o- kartu su vokiečių okupuotu Klaipėdos kraštu — maždaug 3,1 mln. gyventojų.

Rugpjūčio 25 d. „Liaudies" seimui priėmus L K P CK sekreto­riaus K. Preikšo vadovaujamos komisijos parengtą Lietuvos T S R Konstituciją, kaip du vandens lašai panašią į bet kurios kitos sovietinės respublikos „pagrindinį įstatymą", nustojo galiojusi 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. L T S R Konstitucijoje deklaruotas „socialistinis valstybingumas" ir net teisė išeiti iš S S R S — gryniausia fikcija, nes S S R S buvo griežtai centrali­zuota vieninga valstybė. Sovietinės konstitucijos skelbiamos spaudos, žodžio, sąžinės, rinkimų, demonstracijų, organizacijų steigimo ir kitos demokratinės laisvės tebuvo • demagogija, nes lietuviai, kaip ir visi Sovietų Sąjungos gyventojai, galėjo rengti

demonstracijas 2 kartus per metus — gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją, o žodžio laisvė reiškė laisvę liaupsinti Stal iną ir komunistų parti ją. Bet kokia valdžios kritika buvo vertinama kaip antiso-vietinė veikla.

Liepos 21 d. iš Kauno bei Vilniaus radiofonų programų buvo išbrauktas Lietuvos himnas, o Gedimino kalne Vilniuje ir Vytau­to Didžiojo muziejaus bokšte bei prie žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo Kaune — paskutinį kartą pakelta trispalvė. Pa­gal L T S R konstituciją respublikos vėliava buvo raudonas audek­las, kurio viršutiniame kampe atvaizduotas pjautuvas ir kūjis, o virš jų aukso raidėmis užrašyta „Lietuvos T S R " . Sovietų Lie­tuvos herbas buvo ąžuolo lapų vainikas su spinduliuojančia saule jo papėdėje ir pjautuvu, kūju bei raudona penkiakampe žvaigžde virš jos. „Internacionalas" buvo ne tik S S R S , bet ir visų sąjunginių respublikų himnas. Nuo rugpjūčio pabaigos lie­tuviška trispalvė, Vytis ir V. Kudirkos „Tautiška giesmė" virto „buržuazinio nacionalizmo" simboliais, už kuriuos buvo bau­džiama visu sovietinių įstatymų griežtumu.

Sovietinėje 1940 m. konstitucijoje, kaip ir ankstesnėse Lietuvos Respublikos konstitucijose, buvo įrašytas straipsnis, jog Lietu­vos T S R sostinė yra Vilnius. Aukščiausiosios Tarybos sesija rug­pjūčio pabaigoje įpareigojo Liaudies Komisarų Tarybą iki 1941 m. gegužės 1 d. perkelti į Vilnių vyriausybę ir respubliki­nės valdžios įstaigas. 1940 m. rudenį iš Kauno į Vilnių persi­kėlė Sveikatos apsaugos ir Švietimo, o 1941 m. pavasarį — Tei­singumo liaudies komisariatai. Tačiau iš tikrųjų Vilnius iki karo sostine taip ir netapo, nes L K P Centro Komitetas, Aukščiausio­sios Tarybos Prezidiumas, Liaudies Komisarų Taryba, dauguma liaudies komisariatų bei vyriausybinių įstaigų liko Kaune.

Spalio 11 d. L T S R Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pri­ėmė įsaką „Apie Lietuvos T S R švenčių dienas". Šventėmis buvo paskelbti Naujieji metai, sausio 22-oji (V. Lenino minėjimo die­n a ) , gegužės 1 bei 2-oji („tarptautinio proletariato solidarumo bei kovotojų revoliucinių jėgų apžiūros" dienos), liepos 21-oji, lapkričio 7 bei 8-oji ir, gruodžio 5-oji (Stal ino konstitucijos die­n a ) . Komentuodama šį įsaką, „Tarybų Lietuva" spalio 12 d. rašė, kad nuo šiol nereikalingos „visos kitos iki šiol švęstos šventės, tiek religinės, tiek buvusios buržuazinės Lietuvos nu­statytos" .

Paskelbus Lietuvą sovietine respublika, jos valdymo struk­tūra buvo suvienodinta su S S R S valdymo struktūra. Rugpjūčio 25 d. „Liaudies" seimas pasivadino Aukščiausiąja Taryba ir pa­naikino prezidento postą. J į pakeitė AT Prezidiumas, kurio pir­mininku buvo išrinktas (iš tikrųjų L K P CK paskirtas, o V K P ( b ) CK patvirtintas) J . Paleckis, o jo pavaduotoju — komu­nistas pogrindininkas (vėliau Rainių budelis) D. Ročius. Minist­rų Taryba buvo pavadinta Liaudies Komisarų Taryba (pirminin­kas M. Gedvilas), o ministrai — liaudies komisarais.

Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje , vienas iš svarbiau­sių stalininės diktatūros ramsčių buvo komunistų parti ja. Jos na­rių skaičius Lietuvoje pirmuoju sovietmečiu išaugo nųo 1,5 iki 4,7 tūkst., o „artimiausio partijos pagalbininko bei rezervo" V L K J S — nuo 1 iki 13 tūkst. 1941 m. sausio pabaigoje tarp L K P (b) narių lietuvių buvo 53 procentai, rusų — 25 procentai, ž y d ų — 1 5 procentų, baltarusių, ukrainiečių ir k t .— per 6 procen­tus. Svarbiausias akstinas stoti į partiją bei komjaunimą — no­ras padaryti karjerą (1941 m. pradžioje du trečdaliai komunistų buvo tarnauto ja i ) . Tačiau netrūko ir idealistų, nuoširdžiai tikė­jusių greitu „šviesaus komunizmo rūmo pastatymu", net fana­tikų. Toks buvo A. Sniečkus, 1941 m.- birželį sankcionavęs savo tikro brolio ištrėmimą.

1940 m. rudenį vietoj sekretoriato buvo sudarytas LKP C K biuras, kurio nariais tapo A. Sniečkus, I. Meskupas (antrasis CK sekretorius), K- Preikšas (CK sekretorius ideologi jai) , J . P a ­leckis, M. Gedvilas, A. Guzevičius (vidaus reikalų liaudies ko­misaras) ir Maskvos atsiųstas D. Supikovas (LKP CK organiza­cinio skyriaus vedėjas) . 1941 m. vasarį (po L K P (b) V suvažia­vimo) biurą papildė partijos Kauno miesto komiteto sekretorius J . Grigalavičius, LKP CK sekretorius kadrams (buvęs S S R S pa­siuntinybės Kaune darbuotojas) N. Gridinas, kagėbistas P. Glad-kovas ir Raudonosios armijos karininkas V. Morozovas. L K P (b) CK biuras buvo aukščiausia respublikos valdžios įstaiga ir tvar­kė visus bent kiek svarbesnius reikalus, pradedant socialistinio lenktyniavimo, priešgaisrinės apsaugos, pavasario sėjos ir bai­giant žmonių trėmimo bei AT sesijų darbotvarkės bei jos nu­tarimų projektų tvirtinimu. Be biuro pritarimo, nebuvo skiria­mas nė vienas aukštesnis valdininkas. Tačiau LKP Centro Komi­tetas ir jo biuras anaiptol nebuvo visagaliai, nes pati L K P 1940 m. spalio 8 d. buvo į jungta į VKP (b) Rusijos srities parti­nės organizaci jos teisėmis ir todėl neturėjo jokio savarankišku­mo, net savo programos bei įstatų. Visus svarbiausius Kaune priimtus nutarimus, taip pat ir aukščiausiųjų pareigūnų skyrimus tvir t ino 'VKP (b) Centro Komitetas bei S S R S Liaudies Komisarų Taryba.

Kremlius nepasitikėjo „nacionalais", n'et bolševikais. Mask­vos „akys ir ausys" Lietuvoje buvo V K P (b) CK bei S S R S LKT įgaliotinis N. Pozdniakovas. J i s dalyvavo LKP (b) CK biuro po­sėdžiuose, o atskiras ūkio bei visuomenės gyvenimo sritis pri­žiūrėjo jo instruktoriai: F. Girko — teisėtvarką, M. D e r e v n i n a s — profsąjungas, A. Zubkovas — komjaunimą, A. Petrovas — ūkio planavimą, I. Zitkovas — žemės ūkį, F. Terešinas — pramonę, Zur-muktašvilis — bankus. Vėliau j ie buvo paskirti „kuruojamų" ži­nybų vadovais. ,

Sovietų Lietuvos vyriausybėje neliko užsienio reikalų, krašto apsaugos ir susisiekimo ministerijų, nes visas jų funkcijas per-

ėmė sąjunginiai liaudies komisariatai. Vykdydama V. Molotovo „rekomendaci ją" , Lietuvos Ministrų Taryba rugpjūčio 10 d. nu­tarė sustabdyti visų Lietuvos pasiuntinybių bei konsulatų užsienio šalyse veiklą, o jų turtą, taip pat archyvus perduoti So­vietų Są jungos pasiuntinybėms 2 . Lietuvos pasiuntinybių dar­buotojai nepakluso šiam nutarimui, tačiau kai kurių šalių (Vokie­tijos, Švedijos, I tal i jos) vyriausybės, kurios pripažino Balt i jos valstybių aneksiją, privertė Lietuvos diplomatus apleisti pasiun­tinybes ir perdavė jas Sovietų Są jungai . Lietuvos pasiuntinybės taip pat buvo uždarytos Rygoje ir Taline, o pasiuntinybė Mask­voje — pertvarkyta į L T S R atstovybę. Rugsėjo pradžioje Kaune buvo uždarytos užsienio valstybių pasiuntinybės.

Lapkričio 30 d. Lietuvos T S R AT Prezidiumas išleido įsaką „Dėl R S F S R baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų laikino taikymo L T S R teritori joje", kuriuo panaikino ligi tol Lietuvoje gal io jusią teisę. 1940 m. pabaigoje—1941 m. pradžioje pagal sovietinį šabloną buvo pertvarkyta Lietuvos teismų sistema: pa­naikintas Vyriausiasis tribunolas bei Apeliaciniai rūmai ir suda­rytas L T S R Aukščiausiasis teismas, taip pat apygardų bei apy­linkių liaudies teismai. Nuo rudens Lietuvoje pradėjo veikti spe­cialiej i teismai — Raudonosios armijos kariniai tribunolai, kurie teisė aukštuosius Lietuvos Respublikos pareigūnus, lietuvius ka­rius, kovotojus prieš okupacinę valdžią. Sovietų pavyzdžiu per­tvarkytos prokuratūros vadovu buvo paskirtas LKP (b) CK na­rys V. Niunka.

Rugsėjo 7 d. S S R S AT priėmė įsaką „Apie Lietuvos, Latvijos Ir Esti jos piliečių S S R S pilietybės įsigijimo tvarką", kuriuo visi Lietuvos Respublikos piliečiai, visiškai ignoruojant jų valią, nuo rugpjūčio 3 d., t. y. atgaline data, buvo padaryti S S R S pilie­č i a i s 3 . 1941 m. pavasarį, vykdant S S R S LKT vasario 8 d. nuta­rimą, Lietuvos Respublikos piliečių pasai buvo pradėti keisti į sovietinius, tačiau prasidėjęs karas sutrukdė tai užbaigti.

1940 m. pabaigoje, remiantis L T S R AT Prezidiumo lapkričio 12 d. įsaku, S S R S pavyzdžiu buvo pertvarkyta vietos valdžia: paleistos savivaldybės, o miestų burmistrus, apskričių viršinin­kus, valsčių viršaičius ir kaimų seniūnus pakeitė vykdomieji ko­mitetai. Rinkimų į vietos tarybas nebuvo, todėl apskričių ir mies­tų vykdomuosius komitetus skyrė AT Prezidiumas (iš tikrųjų L K P C K ) , o valsčių, miestelių ir apylinkių — apskričių partinė bei sovietinė valdžia.

1940 m. birželio pabaigoje iš prosovietiškai nusiteikusių as­menų sukurta darbininkų milicija kurį laiką veikė kartu su „sme­tonine" policija. Tačiau liepos 26 d. policija buvo paleista ir liko tik sovietinė milici ja.

„Liaudies" vyriausybė liepos 29 d. panaikino kreipinį „po­nas" , o vietoj jo įvedė „draugas". Rugpjūčio 7 d. Ministrų Ta­ryba nutarė 1 valandą pirmyn pasukti laikrodžius, t. y. įvedė Lietuvoje Maskvos laiką. •

Lietuvos kariuomenė, nepasipriešinusi okupantams, pati pa­sirašė mirties nuosprendi. V. Dekanozovas pareikalavo tuoj pat pašalinti „reakcingus", t. y. naujosios valdžios požiūriu labiau­siai nepatikimus, vyresniuosius karininkus. Liepos 3 d. J . Palec­kio aktu Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Lietuvos liaudies kariuomene. J o j e atsirado politinių vadovų pareigybė. „Liaudies" kariuomenės vadu buvo paskirtas Raudonosios armijos generolas, buvęs Frunzės karo akademijos dėstytojas F. Baltušis-Zemaitis, o vyriausiuoju politiniu vadovu-—buvęs Oriolo pėstininkų mo­kyklos politinio skyriaus viršininko pavaduotojas J . Maci jauskas.

Liepos 11 d., t. y. juridiškai dar neįforminus aneksijos, S S R S gynybos liaudies komisaro S. Timošenkos įsakymu buvo įsteigta Pabalt i jo karinė apygarda, į kurią įėjo ir Lietuvos terito­r i j a 4 . Rugpjūčio 17d. V K P ( b ) CK ir S S R S LKT nutarė Lietuvos armiją, „apvalius" ją nuo „nepatikimų elementų" ir pertvarkius į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, palikti vieneriems metams (kad lietuviai karininkai spėtų išmokti rusų kalbą ir įgytų Raudono­sios armijos karininkų kvalif ikaci ją) , po to panaikint i 5 .

Visą rudenį ir žiemą vyko Lietuvos kariuomenės sovietiza­ci ja bei rusinimas. Visi jos daliniai buvo perkelti į Rytų Lie­tuvą, daugiausia Vilnių bei jo apylinkes, t. y. kuo toliau nuo Vokietijos sienos. 1940 m. rudenį visi vietinės kilmės politiniai vadovai buvo pakeisti iš „broliškų respublikų" atsiųstais polit-rukais, nė žodžio nesupratusiais lietuviškai ir bendravusiais su kariais per vertėjus. Korpuso Ypatingasis skyrius, kuriam vado­vavo iš Maskvos atsiųstas čekistas J . Bartašiūnas, kartu su J . Maci jausko vadovaujama Politine valdyba tęsė kariuomenės „valymą". 1941 m. vasario 23 d. lietuviai kariai turėjo duoti sovietų kario priesaiką.

1941 m. birželio 10 d. pakeista 29-ojo korpuso vadovybė. Jo vadu (vietoj gen. V. Vitkausko) buvo paskirtas gen. Samochinas, vado padėjėju — gen. Rozanovas, štabo viršininku — pik. Tiš-čenka, korpuso komisaru — Danilovas, 179-osios divizijos vadu — pik. Ustinovas, 184-osios divizijos-—pik. Vinogradovas. Birželio viduryje buvo suimta ir išsiųsta į Rusi ją dar 276 karininkai, 18 puskarininkių, 15 viršilų, 16 eilinių, 4 civiliai tarnautojai, iš viso 329 asmenys 6 . Po šios akcijos aukštesniųjų karininkų lietu­vių beveik neliko. Juos pakeitė sovietų karininkai, reikalavę, jog visos komandos ir raportai būtų tik rusų kalba, ir net lietuviš­kas dainas vertinę kaip „buržuazinio nacionalizmo" apraišką. Siekiant greičiau „internacionalizuoti" lietuviškąjį korpusą, bir­želio pradžioje į j į buvo perkelta keli tūkstančiai eilinių sovietų karių.

B e perstojo „valant", taip pat demobilizuojant atitarnavu­sius karius, iš 32 tūkst. 1940 m. vasarą Lietuvos armijoje tar­navusių kareivių bei karininkų 1941 m. birželį 29-ajame kor­puse buvo likę maždaug 8 tūkstančiai.

2. Ū K I N Ė L I E T U V O S A N E K S I J A

Paskelbus Lietuvą sovietine respublika, tuoj pat pradėta „kur­ti socializmo pamatus", t. y. naikinti privatinę nuosavybę. Visos ūkio šakos labai sparčiai („stachanovietiškai") buvo pertvarko­mos pagal sovietų modelį, visiškai neatsižvelgiant į vietos są­lygas, istorines tautos tradicijas bei ekonominį efektyvumą. Visus Lietuvos ūkio nacionalizavimo bei sovietizavimo projektus rengė S S R S pasiuntinybė ir LKP Centro Komitetas, tvirtino Maskva ir tik po to priėmė L T S R vyriausybė.

J a u liepos 12 d. V. Dekanozovo spaudžiama „Liaudies" vy­riausybė nutarė perduoti S S R S Valstybiniam bankui užsienyje laikomą Lietuvos auksą. JAV, Anglijos bei Prancūzijos vyriau­sybės nepripažino šio nutarimo teisėtu, todėl Maskvai pavyko pasiglemžti tik Švedijos ir Šveicari jos bankuose buvusį (19 mln. Lt vertės) Lietuvos auksą.

Liepos 26 d. prezidento pareigas ėjęs J . Paleckis paskelbė Bankų nacionalizavimo įstatymą, kuriuo buvo nusavintos 46, o su skyriais 202 kredito įmonės: bankai, draudimo įstaigos, tau­pomosios kasos, kredito draugijos, lombardai. Visų jų kapitalas siekė 114, o kilnojamojo bei nekilnojamojo turto vertė — 33,4 mln. L t 7 .

Smulkesnės nacionalizuotos kredito įmonės buvo likviduo­tos, o kitos pertvarkytos ir į jungtos į S S R S kredito sistemą. Antai spalio 10 d. Lietuvos bankas buvo pertvarkytas į S S R S Valstybinio banko Lietuvos respublikinę kontorą, kuriai vadovavo iš Maskvos atsiųstas ir valdytojo A. Drobnip pavaduotoju pa­skirtas V. Ušakovas. Vietoj nacionalizuotų Žemės ir Kooperacijos bankų buvo įsteigta S S R S Žemės ūkio banko Lietuvos respubli­kinė kontora (valdytojo pavaduotojas—iiš Maskvos atsiųstas F. Kovriga) . Vietoj nacionalizuoto Komercijos banko 1941 m. pradžioje pradėjo veikti S S R S Pramonės banko Lietuvos respub­likinė kontora (valdytojo pavaduotojas S. Movšovičius) , o iš na­cionalizuotų Tarptautinio, Ūkio ir Vilniaus miesto bankų buvo įkurtas respublikinis Komunalinis bankas (valdytojo pavaduoto­jas A. Eršovas) . Apskritai Lietuvos kredito įmonės prarado bet kokį savarankiškumą ir virto centrinių S S R S bankų skyriais.

Liepos 26 d. buvo paskelbtas ir Stambiosios pramonės nacio­nalizavimo įstatymas, pagal kurį valstybė perėmė įmones, kurio­se dirbo daugiau kaip 20 darbininkų, taip pat įmones, kuriose dirbo nuo 10 iki 20 darbininkų ir kurios turėjo mechaninių va­riklių. Vykdant šį įstatymą, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais buvo nusavinta apie 600 įmonių, t. y. visa stambioji ir vidutinė pra­monė. Vėliau, 1941 m. žiemą ir pavasarį, vietos valdžia nusavino dar 400 smulkių įmonių, nors jų nelietė pramonės nacionaliza­vimo įstatymas („revoliucinis te isėtumas"! ) . Iš viso Lietuvoje buvo suvalstybinta per 1 tūkst. pramonės įmonių, kuriose dirbo

maždaug 40 tūkst. darbininkų bei tarnautojų ir kurių vertė buvo didesnė negu 413 mln. litų. Nacionalizuotos įmonės kartu su koo­peratinėmis) gamino apie 70 procentų visos Lietuvos pramonės bei amatų produkcijos.

Rugsėjo 27 d. Lietuvos T S R AT Prezidiumas išleido prekybos nacionalizavimo įsaką. Pagal jį buvo nusavinta 1,6 tūkst. par­duotuvių, sandėlių, restoranų, valgyklų bei kitų prekybos įmonių, kurioms kartu su kooperatinėmis įmonėmis teko apie 63 pro­centai visos prekių apyvartos. Daugiau kaip 80 procentų nacio­nalizuotų įmonių priklausė žydams, per 9 procentus — lietu­viams, kitos — lenkams, vokiečiams arba buvo mišrios.

Rugpjūčio 24 d. L T S R Ministrų Taryba nutarė perduoti S S R S Užsienio prekybos liaudies komisariatui Lietuvos užsienio pre­kybą, taip pat muitines. Užsienio prekybos departamentas kaip Finansų ministerijos padalinys buvo likviduotas.

1940 m. pabaigoje iš esmės buvo suvalstybintos ir Lietuvos kooperatinės įmonės. „Lietūkio" pagrindu buvo įkurta Lietu­vos T S R vartotojų kooperacijos sąjunga, kuri perėmė tris ketvir­tadalius nacionalizuotų prekybos įmonių ir turėjo organizuoti „socialistinę" prekybą kaimo vietovėse bei mažesniuose miestuo­se. „Pienocentras" ir vaisių, daržovių bei uogų augintojų koope­ratyvų sąjunga „Sodyba" trestų teisėmis buvo perduotos respub­likiniam Maisto pramonės liaudies komisariatui, o linų augin­tojų kooperatyvų sąjunga „Linas" virto sąjunginės linų paruošų kontoros „Zagotlion" skyriumi, kurio valdytoju Maskva paskyrė M, Poloterovą.

J a u rugpjūčio pabaigoje S S R S Susisiekimo liaudies komisa­riatas perėmė Lietuvos geležinkelius, taip pat garvežių bei va­gonų remonto dirbtuves. Jų veiklai prižiūrėti buvo sudaryta respublikinė Geležinkelių valdyba, kuriai vadovavo Maskvos pa­skirtas Lochmatovas. Geležinkeliai buvo platinami, t. y. vieno­dinami su S S R S keliais,

1940 m. rudenį Lietuvoje buvo nacionalizuotos privačios trans­porto priemonės: 6 nedideli „Lietuvos—Balti jos Loydo" bendro­vei priklausę jūrų laivai (visų talpa — 4,6 tūkst. tonų, o vertė — 2,3 mln. L t ) , 7 upių laivai, didesnės baržos, motorlaiviai, taip pat 320 autobusų ir 630 sunkvežimių. Nacionalizuotus jūrų gar­laivius, taip pat Šventosios uostą perėmė S S R S Jūrų laivyno liaudies komisariatas, o kitas transporto priemones — respubli­kinės žinybos, daugiausia Komunalinio ūkio liaudies komisa­riatas.

Rugpjūčio pabaigoje į S S R S ryšių sistemą buvo į jungtos svarbiausios Lietuvos telefono ir telegrafo linijos.

1940 m. spalio 31 d. Lietuvos T S R Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo nusavinti namai, kurių plotas didžiuo­siuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje) bu­vo didesnis kaip 2 2 0 r - o k i t u o s e — 1 7 0 kvadratinių metrų. Tokių

namų Lietuvoje buvo apie 5,4 tūkst., o nusavinta — net 14 tūkst. Vadinasi, buvo atimta ir daug mažesnių namų, kurių nelietė na­cionalizavimo įstatymas (vėl „revoliucinis te isėtumas") . Iš viso buvo suvalstybinta daugiau kaip pusė Lietuvos miestų bei mieste­lių gyvenamųjų namų fondo. Taip pat buvo nacionalizuoti priva­tūs kino teatrai, ligoninės, poliklinikos, vaistinės, 43 didesni (turėję daugiau kaip 10 vietų) viešbučiai.

Pasinaudojus „socializmo kūrimo" Sovietų Są jungoje patir­timi, Lietuvoje prasidėjo „kapitalistinių elementų apribojimai bei Išstūmimas", t. y. ekonominis smulkių verslininkų, kurių įmonės nebuvo nacionalizuotos, žlugdymas. Uždėjus didžiulius mokes­čius, labai suvaržius darbininkų samdymą, žaliavų bei prekių įsigi j imą, dauguma jų neįstengė išsilaikyti ir patys („savanoriš­ka i " ) uždarė savo įmones. 1941 m. birželį respublikoje buvo likę tik 3 tūkst. privačių prekybos (1940 m. p r a d ž i o j e — p e r 30 tūkst.) ir 2,2 tūkst. visiškai smulkių (su 1—3 darbininkais) privačių pramonės įmonių. Dauguma miestų ir miestelių amatininkų (apie 10 tūkst.) buvo suvaryti į arteles, t. y. iš esmės taip pat

ekspropri juot i 8 . Nacionalizuotų įmonių savininkai ne tik negavo jokios kom­

pensacijos, bet dar patys turėjo padengti nacionalizuotų įmonių skolas, sumokėti papildomus mokesčius (42,6 mln. L t ) , nors jų santaupas bankuose valdžia nusavino kartu su įmonėmis. J i e buvo laikomi „liaudies priešais" : nepriimami į darbą, o 1941 m. birželį tremiami iš Lietuvos.

Valdžia, jei ne Kauno, tai Maskvos, žinojo, kad netrukus Bal t i jos kraštų žemės ūkis bus kolektyvizuotas, tačiau pirmiau­sia nutarė daryti žemės reformą, kuriosi svarbiausias tikslas — sukiršinti valstiečius tarpusavyje ir išplėsti socialinę savo bazę kai­me. Sovietinė žemės reforma iš esmės buvo demagogija: iš pra­džių vieniems kitų sąskaita šį tą duoti, po^to iš visų viską atimti.

Liepos 22 d. „Liaudies" seimui priėmus Žemės nacionalizavi­mo deklaraciją, skelbusią, jog visa Lietuvos žemė, miškai ir van­denys yra valstybės nuosavybė, ūkininkai tapo savo žemės val­dytojais. Seimas taip pat nustatė didžiausią 30 ha žemės vienam ūkiui valdymo normą. Prie Žemės ūkio ministerijos, buvo įsteig­ta Valstybinė žemės komisija, o vietose — apskričių ir valsčių žemės komisijos. Reforma buvo vykdoma labai sparčiai ir už­baigta iki lapkričio pradžios, t. y. per 3 mėnesius.

Reformai vykdyti į Valstybinį žemės fondą iš 24 tūkst. ūki­ninkų buvo paimta beveik 545 tūkst., iš įvairių visuomeninių organizacijų, įstaigų, taip pat bažnyčių ir vienuolynų — apie 60 tūkst., o iš viso — 608 tūkst. ha žemės. Zemė amžiais buvo di­džiausia valstiečių svajonė, todėl norinčių jos gauti netrūko. Per 200 tūkst. žmonių, t. y. .beveik kas trečia Lietuvos šeima, pa­rašė pareiškimą prašydami žemės. Visiems norintiems žemės

neužteko, todėl ji buvo išdalyta 27 tūkst. bežemių (vidutiniškai po 7,5 h a ) , 42 tūkst. mažažemių valstiečių (vidutiniškai po 4 ha) ir 3,2 tūkst. kaimo amatininkų šeimų (po 2,5 h a ) . Visa Valsty­binio fondo žemė buvo paskirstyta taip:

bežemiams ir mažažemiams valstiečiams — 68,3 procento, valstybiniam miškų ūkiui (nusavinti miškai) — 19,1 procento, valstybiniams ūkiams ( „ s o v c h o z a m s " ) — 7 , 8 procento, įvairioms valstybinėms bei visuomeninėms įstaigoms ir orga­

nizacijoms — 4,8 procento. 1940 m. žemės reforma palietė apie 15 procentų viso respub­

likos ploto. Savo mastu, nors ir neprilygdama 1922 m. reformai, ji buvo vienas didžiausių pertvarkymų agrarinėje Lietuvos isto­ri joje 9 . t

Labai svarbus žingsnis ūkiniu atžvilgiu aneksuojant Lietuvą buvo rublio įvedimas. Nors abu „Liaudies" vyriausybės finansų ministrai, iš pradžių E. Galvanauskas, po jo J . Vaišnoras, pri­siekinėjo, jog vienintelė mokėjimo priemonė Lietuvoje būsiąs litas, o gandus apie rublio įvedimą skleidžia tiktai „liaudies priešai" , lapkričio 25 d. L T S R LKT paskelbė, kad respublikos teritorijoje greta lito į apyvartą išleidžiama sovietinė valiuta. Nuo tada litai buvo tik priimami, t. y. surenkami, o iš bankų kasų į apyvartą jau neišleidžiami. 1941 m. kovo 25 d. buvo pra­nešta, jog litas jau negalioja ir vienintelė atsiskaitymo priemonė yra rublis.

Išimant Lietuvos valiutą, ji buvo keičiama į sovietinę san­tykiu: 1 litas = 90 kapeikų, kai reali lito vertė buvo 3—4 kartus didesnė. Nustatytas žemas lito kursas buvo naudingas Raudono­sios armijos karininkams, kurie su savo šeimomis pigiai pirko Lietuvoje prekes ir gabeno jas į Sovietų Są jungą („nugalėjusio socializmo" šalyje labai trūko prekių, todėl karininkai ir jų žmo­nos Lietuvos parduotuvėse šlavė viską iš eilės, ypač ėjo iš proto dėl laikrodžių). Lapkričio mėnesį Lietuvoje cirkuliavo 223 mln. litų. Tad, užuot gavus už juos pagal realų kursą 700—800 mln., tebuvo gauta 200 mln. rublių. Tai reiškė, kad dėl neekvivalentiš-ko lito—rublio kurso Lietuva neteko 0,5 mlrd. rublių 1 0 .

Į jungiant Lietuvą į S S R S ūkio sistemą, lapkričio 23 d. buvo nustatytos Sovietų Są jungoje galiojusios prekių kainos bei dar­bininkų ir tarnautojų darbo užmokestis, vietoj Lietuvos Respub­likos mokesčių įvesti sovietiniai, taip pat sovietinė sveikatos apsaugos bei socialinio aprūpinimo sistema. 1941 m. pradžioje Lietuvos Respublikos ūkis buvo galutinai į jungtas į S S R S liau­dies ūkį, o L T S R biudžetas tapo sudedamąja sąjunginio biudžeto dalimi.

Mažiau kaip per metus laiko nuo okupacijos pradžios visose Lietuvos ūkio šakose, išskyrus žemės ūkį, nuo privačia bei koope­ratine nuosavybe besiremiančios rinkos ekonomikos buvo pereita prie griežtai centralizuoto valstybinio biurokratinio S S R S ūkio modelio.

3. K U L T O R O S S O V I E T I Z A C I J A . BAŽNYČIOS SUVARŽ Y MAS

Sovietiškai ugdant „naują žmogų", daug reikšmės buvo ski­riama kultūrai, ypač mokyklai. Rugpjūčio 14 d. visuotiniame Lie­tuvos mokytojų suvažiavime M. Gedvilas nurodė sovietinės švietimo politikos gaires: tautines bei religines, t .y. bendražmogiš-kąsias vertybes mokinių sąmonėje pakeisti klasių kovos ir pro­letarinio internacionalizmo (iš tikrųjų komunistinės Rusi jos liaupsinimo) nuostatomis.

Pirmąją naujųjų mokslo metų dieną mokiniai nerado mokyk­lose ant sienų Vyčio ir kryžiaus, o šalia kol kas dar paliktų J . Basanavičiaus ir V. Kudirkos išvydo Lenino ir Stalino portre­tus. Naujose mokymo programose neliko tikybos, o atsirado rusų kalbos, S S R S istorijos bei literatūros, S S R S konstitucijos pamo­kos. Trūkstant naujų vadovėlių, laikinai buvo leista mokytis iš senų, tik vaikai turėjo iškirpti „netinkamus" jų puslapius.

Spalio 8 d. Švietimo liaudies komisaro aplinkraščiu gimna­zijoje buvo įsakyta steigti komjaunimo organizacijas, kad „moks­lą einanti jaunuomenė būtų sėkmingiau auklėjama komunistine dvasia". J ų vadovai, vadinamieji komsorgai, kontroliavo direkto­rių ir visų mokytojų darbą. „Sėkmingesniam pradžios mokyklų ideologiniam auklėjimui < . . . > steigiamos pionierių organizaci­jos . J ų tikslas — leninizmo-stalinizmo dvasia auklėti būsimuosius socialistinio gyvenimo kūrė jus" ,— skelbė kita (spalio 14 d.) švie­timo liaudies komisaro instrukcija. Mokytojai turėjo „persiauklė-t i " po pamokų studijuodami, t. y. skaitydami ir dogmatiškai ko­mentuodami žaibiškai lietuvių kalba išleistą „ V K P ( b ) istorijos trumpąjį kursą" .

Lietuvos Respublikos laikraščiai bei žurnalai buvo uždaryti dar liepos pradžioje. Rugsėjo 11 d. L K P Centro Komitetas pri­ėmė nutarimą „Apie periodinę spaudą", skelbusį, jog „naujus leidinius galima leisti tik nutarus L K P CK; visų periodinių lei­dinių redaktorius taip pat skiria LKP C K " n". Be to, šiuo nuta­rimu prie LKT buvo įsteigta Vyriausioji literatūros valdyba, t. y. liūdnai pagarsėjęs Glavlitas, kuris turėjo cenzūruoti visus spau­dinius ir „apvalyti" bibliotekas bei knygynus. Naujajai įstaigai vadovavo iš Maskvos atsiųstas V. Procenka. Švietimo liaudies komisariatas savo ruožtu sudarė vicekomisaro L. Giros vado­vaujamą komisiją, kuri privalėjo išimti iš mokyklų bibliotekų „netinkamas" knygas.

Kartu su „antikomunistinio, religinio ir abejotino turinio" (pastaroji sąvoka buvo labai plati, ypač apsidraudėliams) kny­gomis neretai buvo naikinami ir C. Dikenso, F. Šilerio, L. Tolsto­jaus, A. Čechovo, M. Lermontovo, Žemaitės, V. Krėvės, Lazdynų Pelėdos bei kitų rašytojų kūriniai.

Bibliotekų, knygynų, leidyklų „apvalymą" nuo „netinkamų" knygų, kaip svarbų ideologinės veiklos barą, kontroliavo komu­nistų partijos vadovybė. 1941 m. gegužės 28 d. nutarimu LKP C K įpareigojo Glavlitą sparčiau „valyti" knygų saugyklas, o ko­munistų partijos miestų bei apskričių komitetų sekretorius — organizuoti specialias grupes („br igadas") , kurios padėtų Glav-lito darbuotojams per 2 savaites „išaiškinti ir išimti politiškai žalingą l i teratūrą". Švietimo liaudies komisariatas bei Glavlitas buvo įpareigoti įsteigti prie centrinių Kauno bei Vilniaus mies­tų bibliotekų, taip pat prie abiejų universitetų ir Mokslų akade­mijos bibliotekos specialius „žal ingos" literatūros saugojimo sky­rius, vadinamuosius specfondus 1 2 .

Per pirmąjį sovietmetį Lietuvoje buvo išleista apie 700 pava­dinimų knygų bei brošiūrų, t. y. bent perpus mažiau negu 1938 m. Didžiąją išleistų knygų dalį sudarė mažavertė arba visai bever­tė politinė-propagandinė literatūra, todėl knygų leidybos nuo­smukis iš tikrųjų buvo didesnis.

1940—1941 m. muziejuose buvo sunaikinta daug religinio meno kūrinių. Dalį nacionalizuotų dvarų meno kūrinių priglaudė muziejai, tačiau nemažai antikvarinių baldų, paveikslų, kilimų išgrobstė Raudonosios armijos karininkai, saugumiečiai, išgabe­nę juos į Rusi ją . Raudonarmiečiai, vietos komjaunuoliai bei ak­tyvistai žalojo ir naikino koplytstulpius, šventųjų skulptūras, koplytėles bei kitus meno turtus.

Sunkios dienos atėjo Lietuvos katalikų bažnyčiai. Pagal L T S R konstituciją Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, o mo­k y k l a — n u o Bažnyčios. Liepos mėnesį buvo atleisti iš darbo kariuomenės kapelionai ir visų mokyklų tikybos mokytojai. To paties mėnesio pabaigoje nustojo veikti Vytauto Didžiojo uni­versiteto Teologijos-filosofijos fakultetas, o rugpjūčio pradžioje iš radijo programų pašalintos religinės valandėlės bei pamaldų transliavimas. 1940 m. vasarą buvo nutraukta visų religinių or­ganizaci jų bei draugijų veikla, konfiskuotas jų turtas, o jų iš­laikomos kultūros, švietimo bei labdaros įstaigos suvalstybintos ar uždarytos. Per visus metus neišėjo nė vienas religinio turi­nio leidinys.

Nuo rudens pradėta tardyti ir net suiminėti veiklesnius ku­nigus bei vienuolius. Ne vienas jų (pvz., M. Krupavičius) turėjo slapstytis. Spalio 2 d. vidaus reikalų liaudies komisaro pava­duotojas P. Gladkovas įsakė saugumo apskričių skyrių viršinin­kams „paimti apskaiton" visus dvasininkus. Nuo rugsėjo 1 d. kunigai negalėjo mokyti vaikų tikybos mokyklose, o 1941 m. ba­landžio pabaigoje j iems buvo uždrausta tai daryti ir bažnyčiose. 1941 m. gegužės 21 d. LKP (b) CK nutarė uždaryti visų tiky­bų dvasines seminarijas 1 3 .

4. S O V I E T I N Ė KADRŲ POLITIKA. R U S I N I M O PRADŽIA

Kuriant „naują gyvenimą", svarbiausias vaidmuo priklausė kadrams (Sovietuose buvo populiarinamas šūkis „Kadrai lemia v i s k ą ! " ) . J a u pirmosiomis savaitėmis nauja valdžia atleido i š darbo vadovaujančius „senojo režimo" darbuotojus: departamen­tų direktorius, miestų burmistrus, apskričių viršininkus (liepos viduryje iš 260 valsčių viršaičių buvo pakeisti 175) .

Po to prasidėjo žemesniųjų grandžių „valymas". Lapkričio 5 d. LKP CK įpareigojo visus liaudies komisarus per 2 savaites pašalinti iš darbo „buvusius kapitalistus, dvarininkus ir akty­vius smetoninio režimo veikėjus" l 4 .

CK biuras sistemingai kontroliavo, kaip šis nutarimas vyk­domas, ir griežtai baudė nepakankamai uolius žinybų vadovus. Antai A. Mickis, kurio vadovaujamas Žemės ūkio liaudies komi­sariatas buvo „užterštas" „dvarininkais ir buožėmis", 1941 m. žiemą buvo .atleistas iš pareigų. Į jo vietą paskirtas ortodoksi­nių pažiūrų bolševikas B. Pušinis pasistengė: per pirmąsias ke­turias dienas atleido iš darbo 9 2 k o m i s a r i a t o darbuotojus 1 5 .

I atleistųjų vietą buvo skiriami nauji, kilę iš „liaudies gel­mių", dažniausiai mažaraščiai. Sovietų valdžia žinių ir kompe­tencijos nevertino. Svarbiausia — partiškumas, „revoliucinė pra­eitis" , taip pat „gera" (darbininkiška ar pusiauproletarinė) kil­mė. Didžiausios Lietuvoje „Spindulio" spaustuvės direktoriumi tapo raidžių rinkėjas komunistas P. Navakauskas, tekstilės fab­riko „Pluoštas" direktore — eilinė audėja A. Svilpienė, „Drobės" vadovu—„seniai prijaučiantis V K P ( b ) " (taip įrašyta anketoje) įmonės sargas V. Litvinavičius. 1941 m. pradžioje įmonės parti­nė organizacija jam išduotoje charakteristikoje įrašė: „tvarkos įmonėje nėra" , tačiau, nepaisant to, LKP CK Kadrų skyriaus iš­vada buvo tokia: „Silpnas, bet palikti gal ima" 1 6 .

Nors naujo „Gumos" fabriko direktoriaus V. Geršono, nebai­gusio pradžios mokyklos, tačiau seno LKP nario, charakteristi­koje buvo įrašyta: „Neranda bendros kalbos su darbininkais < . . . > . Trūksta organizacinių gabumų. Neturi autoriteto < . . . > . Dažnai skundžiasi darbininkai", j is liko direktoriumi. 1941 m. pradžioje iš 374 Vietinės pramonės liaudies komisariato įmonių net 248 vadovavo buvę darbininkai 1 7 .

Nepaisant to, V K P ( b ) CK Politbiuro narys A. Andrejevas ba­rė LKP vadovus, kad j ie nepakankamai kelia „eilinius darbo žmones" į vadovaujančius postus.

Beje , mažamoksliai užimdavo ir kur kas aukštesnius postus. Antai pradinę mokyklą tebaigęs, tačiau už komunistinę veiklą 10 metų kalėjimuose išsėdėjęs V. Banait is tapo komunalinio ūkio liaudies komisaro pavaduotoju, o tokio pat išsilavinimo parti jos narys nuo 1921 m. B. Baranauskas — Lietuvos NKGB antruoju

\

žmogumi. Eilinis darbininkas M. Sumauskas tapo LKT pirminin­ko pavaduotoju.

Sūkis „Kas buvo nieks, tas taps viskuo!" susuko galvą ne vienam naiviam žmogui. Gavęs iš naujos valdžios aukštą postą, apie_kurį anksčiau nebūtų drįsęs ir svajoti, netikėtai iškilęs pa­reigūnas labai uoliai tarnavo režimui. Tokie buvo daugelis inte­ligentų: A. Venclova, K. Korsakas, J . Žiugžda, prekybos liaudies komisaras M. Gregorauskas bei kiti.

Į daugelį aukštesnių postų paprastai skirdavo „importinius" kadrus, tiek kitataučius, tiek S S R S lietuvius (dažnai prastai kal­bėjusius l ietuviškai) , turėjusius darbo sovietinėse įstaigose patirtį. J a u 1940 m. antroje pusėje iš „broliškų respublikų" į Lietuvą buvo atsiųsta apie 500 darbuotojų. Matyt, jų neužteko, nes A. Sniečkus ir M. Gedvilas 1941 m. sausio 16 d. kreipėsi į V K P ( b ) CK sekretorių A. Andrejevą prašydami atsiųsti nuolatiniam darbui į Lietuvą patyrusių k a d r ų 1 8 . Vien tik 1941 m. pirma­me ketvirtyje buvo atsiųsta per 700, o 1940—1941 m.—apie 1,5 tūkst. darbuotojų. Mažiau kaip per metus laiko Lietuvoje buvo įdiegta „antrųjų asmenų" sistema: viršininkas — lietuvis, o jo pavaduotojas — rusas, dažniausiai turįs lemiamą balsą įstai­goje.

Kaip rodo 8 lentelė, 1941 m. pavasarį beveik visi liaudies ko­misarai buvo lietuviai, tačiau du trečdaliai jų pavaduotojų — nevietiniai, daugiausia rusai. Vienintelis liaudies komisaras ne­turėjęs kitataučio pavaduotojo, buvo A. Venclova, tačiau 1941 m. pavasarį ir j is gavo konsultantą iš rytinių respublikų — Artiuchi-ną. Panašus vaizdas buvo ir kitose žinybose. Tarp L K P Centro Komiteto narių 1940 m. vasarą nebuvo nė vieno ruso, c 1941 m. vasarį — j a u daugiau kaip trečdalis. Tų pačių metų sausį tarp pirmųjų L K P miestų bei apskričių komitetų sekretorių buvo 77, o tarp antrųjų — tik 8 procentai lietuvių (rusų — 44, baltarusių — 40 ir žydų — 8 procentai) 1 9 . Beveik visi apskričių bei miestų vykdomųjų komitetų pirmininkai buvo lietuviai, o jų pavaduo­t o j a i — r u s a i , baltarusiai ir kitų tautybių žmonės.

Su atvykusiais „draugais" į įstaigas skverbėsi rusų kalba. Tiesa, Stalino laikais formaliai buvo reikalaujama, kad darbuo­tojai mokėtų vietos kalbą. Todėl 1941 m. pavasarį L K P CK ir LKT priėmė nutarimą, įpareigojusį atvykusius darbuotojus iš­mokti lietuviškai. Tačiau šis nutarimas (pakartotas 1945 m.) jo­kios praktinės reikšmės neturėjo. 1941 m. pavasarį respublikinėse įstaigose pasitarimai, o iš dalies ir dokumentacija, jau buvo ve­dama rusų kalba.

Tačiau 1940—1941 m. dar nebuvo masinės („neorganizuotos") migraci jos iš „broliškų" respublikų. Mat iki karo pradžios išli­ko siena tarp senųjų ir naujųjų respublikų. Sovietų piliečiams propaganda kalė į galvą, jog „kapitalo pasauly" viešpatauja ne­darbas, skurdas, badas (1940 m. arbūzų prikrauti traukiniai

8 l e n t e l ė LTSR liaudies komisarai ir jų pavaduotojai

Liaudies komisariatas Komisaras) Pavaduotojai

Vidaus reikalų Valstybės saugumo

Teisingumo Valstybės kontrolės Finansų Prekybos

Švietimo Sveikatos apsaugos

Socialinio aprūpinimo

Darbo Žemės ūkio Vietinės pramonės Maisto pramonės Mėsos ir pieno pramonės Tarybinių ūkių Miško pramonės Komunalinio ūkio Plano komisijos

A. Guzevičius P. Gladkovas

P. Pakarklis Z. Tverkus2

B. Morkūnas M. Gregorauskas

A. Venclova V. Girdzijauskas

S. Brašiškis

M. Junčas-Kučinskas B. Leonas-Pušinis2

F. Terešinas E. Bilevičius3

J.Laurinaitis V. Vazalinskas J . Glušauskas V. Knyva P. Glovackis

F. K r a s t i n a s I . Vradis D. Bykovas, B. Baranaus­kas L. Bacila, B. Bodekas 0 . Voinik-Letyčevskis A. Batalovas, J . Paknys A. Plakchinas3, M. Guro-vas J . Žiugžda, L. Gira V. Micelmacheris3, A. Karandaševas," J . Parnarauskas 1. Bobrovas, V. Narvy-daitė A. Somovas, A. Knyva N. Kraisikovas, P. Šklėrius Ch. Alperavičius3

M. Kuznecovas V. Cokanovas I. Zitkovas A. Ponamariovas V. Astafjevas, V. Banaitis

A. Petrovas, P. Nosovas

1 — latvis, 2 — „importinis" lietuvis, 3 — žydas

į Lietuvą važiavo su užrašais „Badaujančiai L ie tuvai" ) . Todėl valdžia nepageidavo, kad „nugalėjusio socializmo" šalies gyven­tojai pamatytų apšvarintas, bet dar netuščias Pabalt i jo respub­likų parduotuvių lentynas ir aukštesnį gyvenimo lygį.

Sovietizuojant kraštą, buvo griaunama ir naikinama viskas, kas priminė Lietuvos nepriklausomybę. 1941 m. pavasarį L K P (b) CK nutarė pašalinti iš Kauno Karo muziejaus sodelio pirmųjų nepriklausomybės kovų aukų: eilinio P. Lukšio ir karininko A. Juozapavičiaus, taip pat nepriklausomybės kovų dalyvio gen. S. Žukausko bei Saulių sąjungos kūrėjo V. Putvinskio bius­tus 2 0 (dar prieš tai, 1941 m. gruodį, buvo nutarta statyti pa­minklą V. Leninui Vi lniu je) . Siekdama ištrinti iš žmonių sąmo­nės valstybines bei tautines aspiracijas ir sovietizuodama bei rusindama Lietuvą, sovietų valdžia masiškai keitė įmonių, gatvių, aikščių, net kaimų pavadinimus, skelbdama, jog tai daroma „ten­kinant darbo žmonių prašymus". Centrinė Kauno Laisvės alėja buvo pavadinta J . Stalino prospektu, Prezidento gatvė — M. Ka­linino gatve, Savanorių prospektas —• Raudonosios armijos pros­pektu, Vasario 16-osios gatvė — Liepos 21-osios gatve, o Petro Vileišio aikštė — Raudonąja aikšte. 1941 m. pavasarį L K P CK sudarė KaunO gatvių pavadinimų keitimo komisiją ( J . Paleckis,

N. Pozdniakovas, K. Preikšas, A. Guzevičius). Buvo pakeista apie 100 Vilniaus gatvių pavadinimų. Gedimino gatvė virto Lenino, J . Basanavičiaus gatvė — Stalino, Vilniaus gatvė — Gorkio gat­vėmis, Goštauto ir Žygimanto gatvės buvo sujungtos į vieną ir pavadintos Molotovo vardu.

Kauno audinių fabrikas „Pluoštas" gavo '„Proletaro", „Spin­dulio'^ spaustuvė — Maksimo Gorkio, A. Soloveičiko malūnas bei lentpjūvė—„Raudonosios aušros", G. Falkovskio avalynės fabri­kas—„Raudonosios vėliavos", o Ožinskio lentpjūvė — Rusijos la­kūno P. Ckalovo vardą. Vilniaus apskrities Paberžės valsčiaus Zemaitėlių kaimas, neva prašant jo gyventojams, buvo pavadin­tas S. Kirovo kaimu.

Ypač nepageidautini kaip Lietuvos valstybingumo simboliai pasidarė didžiųjų kunigaikščių vardai. Vytauto Didžiojo vardo neteko Kauno universitetas, Kultūros muziejus, Aleksoto tiltas, o Vytauto parkas virto Liaudies parku.

5. S O V I E T Ų VALDŽIOS S O C I A L I N Ė -E K O N O M I N Ė P O L I T I K A

•

Pirmaisiais naujosios valdžios mėnesiais dalis Lietuvos gy­ventojų, veikiami bolševikų propagandos, tikėjosi ekonominio gyvenimo pagerėjimo. Tačiau sovietinio gyvenimo tikrovė greitai išsklaidė iliuzijas.

Nors 1940 m. vasarą „liaudies" ministrai prisiekinėjo, jog ūkininkai nebūsią verčiami stoti j kolūkius, tačiau jau rudenį pradėjo aiškėti, kad siekiama kaip tik šito. Pirmieji būsimos ko­lektyvizacijos ženklai buvo sodžių skirstymo į vienkiemius nu­traukimas ir vadinamosios grupinės sodybos. Naujakuriai galėjo kurtis tik šalia trobesių to ūkininko, kurio žemė j iems buvo iš­dalyta. Tokios sodybų grupės turėjo virsti kolūkių brigadų cent­rais .

Valdžia, norėdama nuskurdinti ūkininkus ir greičiau suva­ryti juos į kolūkius, didino mokesčius. 1941 m. valstiečiai, valdę per 10 ha žemės ir samdę darbininkų (tokių ūkininkų buvo be­maž 110 tūkst., t. y. trečdalis visų) , turėjo mokėti papildomus mokesčius už 1940 metus. 1941 m. gegužės 14 d. AT Prezidiumo įsaku nustatytas žemės ūkio mokestis 10—20 ha ūkiams buvo maždaug 50 procentų, o stambesniems — dvigubai didesnis negu nepriklausomybės m e t a i s 2 1 . Bet tai buvo ne viskas. Balandžio mėnesį LKP (b) CK ir LKT nutarė apdėti valstiečių ūkius di­džiulėmis grudų, bulvių, mėsos, pieno, kiaušinių ir vilnų duok­lėmis. Valstybės nustatytos kainos Už pristatomus produktus buvo dešimteriopai mažesnės negu turguje. Natūriniai mokesčiai Lietuvos ūkininkams buvo naujiena ir priminė Pirmojo pasauli­nio karo metų kaizerinės Vokietijos valdžios rekvizicijas. Pylia-

vas turėjo atiduoti visi valstiečiai, net patys smulkiausi, valdę vos 1 ha žemės, taip pat naujakuriai.

Ką reiškė šios pyliavos, rodo tokie pavyzdžiai. 5 ha ūkinin­kas Varėnos valsčiuje turėjo pristatyti valstybei 250 kg grūdų, tiek pat bulvių, 50 kg mėsos, 125 1 pieno. 0,5 kg vilnų. O juk mažažemiai, ypač prastose žemėse, iš savo „ūkių" neįstengė pramisti patys ir eidavo uždarbiauti. 20 ha ūkininkas Mari jam­polės apskrityje kartu su „buožės" priedu privalėjo atiduoti 2,7 t grūdų, tiek pat bulvių, per 2 t pieno, 220 kg mėsos, 4,5 k g vilnų.

Stambesniems kaip 25 ha ūkiams buvo uždėta dar papildo­ma pyliava už 1940 m. derlių. 34 tūkst. tokių ūkininkų iki ge­gužės 1 d. privalėjo pristatyti 92 tūkst. t1 grūdų, t. y. vidutiniškai beveik po 3 t kiekvienas 2 2 .

Nustatytos prievolės buvo aiškiai neįvykdomos. Tačiau sovie­tų valdžia žinojo, ką daro: tai buvo jau kitose respublikose i š ­bandyta priemonė nuskurdinti, įbauginti valstiečius ir suvaryti juos į kolūkius. 1941 m. pavasarį Lietuvos kaimiečiai išgirdo nau­ją grėsmingą žodį — sabotažas. Spaudoje ir per radiją prasidėjo „buožių demaskavimo" kampanija. Esą j ie nevykdo prievolių, slepia ir pūdo grūdus, šmeižia sovietų valdžią, kursto „darbo valstiečius", žodžiu, visaip kenkia ir elgiasi kaip nesutaikomi priešai.

Iki gegužės pabaigos atsiskaitė tik 8 tūkst., t. y. mažiau kaip ketvirtadalis visų papildoma pyliava apdėtų ūkin inkų 2 3 . Kitų laukė turto konfiskavimas ir net kalėjimas. Už „piktybinį vengi­m ą " atlikti prievolę 1,1 tūkst. valstiečių buvo perduoti t e i s m u i 2 4 . Nemažai jų buvo uždaryta Pravieniškių darbo stovykloje.

Didžiulių prievolių, o dar labiau artėjančios kolektyvizacijos \ išgąsdinti valstiečiai jau nebegeidė žemės, kurios amžiais troško. 1941 m. pavasarį naujakuriai masiškai pradėjo atsisakyti gautų sklypų. Iki gegužės vidurio 4,5 tūkst. valstiečių grąžino valdžiai 30 tūkst. ha, t. y. beveik 8 procentus visos 1940 m. bežemiams ir mažažemiams išdalytos žemės. Atsisakiusiųjų žemės būtų bu­vę dar daugiau, jeigu LKT nebūtų uždraudusi apskričių bei vals­čių vykdomiesiems komitetams priimti sklypus.

Vykdant „buožijos apribojimo" politiką, smuko žemės ūkio gamyba. 1941 m. pirmame ketvirtyje pieno iš valstiečių buvo su­pirkta 22 procentais, o kiaulių — net 45 procentais mažiau negu per tą patį 1940 m. la ikotarpį 2 5 .

Miestiečius labai prablaivė kainų šuolis 1940 m. rudenį. Du kartus (spalio 5 ir lapkričio 23 d.) pakėlus prekių kainas, mais­to produktai vidutiniškai pabrango 2,1 karto, o pramonės gami­niai — net 2,9 karto 2 6 .

Antai kilogramas cukraus „buržuazinės valdžios" metais kai­navo 1 Lt, o 1941 m. pradžioje — 2,8 rb, sviesto kaina pašoko nuo 2—3 Lt už kilogramą iki 10 rb, odinių vyriškų batų — nuo

20 Lt iki 80 rb. Be to, parduotuvių lentynos kasdien vis tuštėjo, nes Lietuvos įmonių produkcija buvo gabenama į „plačiąją ša­l į " , daug prekių išpirkdavo karininkai bei jų šeimos. 1941 m. pavasarį parduotuvėse pradėjo stigti maisto produktų, ypač mė­sos (negirdėtas Lietuvoje dalykas!) . Kai kuriuose miestuose buvo normuojama duona. Neretai darbininkui ar tarnautojui, iš­stovėjus keletą valandų eilėje ir negavus mėsos ar sviesto par­duotuvėje, tekdavo eiti į turgų, kur kainos buvo gerokai dides­nės. O darbo užmokestis per pirmąjį sovietmetį padidėjo tik 2 kartus (257 tūkst. darbininkų bei tarnautojų vidutinis nomi­nalus darbo užmokestis 1941 m. gegužės mėnesį buvo 290 r b 2 7 ) . Tiesa, sovietų valdžia 20—30 procentų atpigino butų nuomą ir 10—20 procentų — elektrą, nereikėjo mokėti už gydymą ir moks­lą. Tačiau tai negalėjo kompensuoti didžiulio kasdienio var­tojimo prekių kainų šuolio. Nuo 1940 m. rudens Lietuvoje dažnai buvo galima išgirsti sakant: „Pinigų gaunam daugiau, o gyvenam blogiau". Nepasitenkinimas buvo visuotinis. 1940. m. lapkričio pabaigoje NKVD „informatorius" taip apibūdino Kau­no darbininkų nuotaikas: „J ie sako, kad vietoj žadėto darbinin­kams rojaus prasidėjęs tikras pragaras. Ne tik apsirengti ne­įmanoma, bet teksią net badauti arba maitintis bulvėmis ir koše < . . . > . Iš uždarbių padidinimo j ie tik juokiasi, sakydami, kad čia esąs tik akių dūmimas" 2 8 .

Sovietų valdžia atėmė iš gyventojų jų santaupas. J a u pirmo­siomis savo veiklos dienomis „Liaudies" vyriausybė suvaržė bankų indėlių išėmimą. Slaptu S S R S vyriausybės nutarimu nuo 1941 m. kovo 25 d. buvo nusavintos bankuose bei taupomosiose kasose laikytos didesnės kaip 1 tūkst. rb gyventojų santaupos. Dėl to apie 10 tūkst. indėlininkų neteko maždaug 38 mln. Lt vertės santaupų 2 9 .

1940 m. vasarą sovietų valdžia žadėjo pagerinti buitines miesto gyventojų sąlygas. Tačiau pirmiausia teko aprūpinti bu­tais rusų karininkų šeimas. Iki spalio pradžios Kaune Raudo­najai armijai buvo perduota 4 tūkst., Vi lniu je—2,6 , Šiauliuose — 1,2, Mari jampolėje — per 1, Tauragėje — 0,9, Telšiuose — 0,6, Raseiniuose — 0,5 tūkst. kambarių.

Nepaisant to, sovietų karininkams dar trūko 10 tūkst. kam­barių.

Neturėdama kur apgyvendinti Raudonosios armijos karinin­kų, Vidaus reikalų ministerija jau 1940 m. rugpjūčio 9 d. įpa­reigojo burmistrus iškeldinti iš butų ir išsiųsti į kaimus asmenis, kuriems „nėra būtino reikalo" gyventi miestuose: dvasininkus, prekybininkus, pramonininkus, pensininkus, bedarbius ir kt. Nu­tarimas buvo pakartotas 1941 m. pavasarį. Taip pat buvo „su­glaudinamos" „eksproprijuotų elementų" ir inteligentų šeimos, atimant iš jų dalį gyvenamųjų patalpų.

6 . S O V I E T Ų T E R O R A S . G Y V E N T O J Ų T R Ė M I M A S

Lietuvos Respublikos vadovų bei inteligentijos viršūnės opor­tunizmas ir net žeminimasis prieš okupantus neapsaugojo tau­tos nuo smūgių. J a u iš anksto sovietų valdžia buvo numačiusi likviduoti politiškai aktyvią visuomenės dalį, nes gyventojų lai­kymas nuolatinėje baimėje, represijos, areštai, kankinimai ir trė­mimai — sudedamoji bolševikų politikos, stalininio socializmo modelio dalis. Sovietų Rusijos priespauda buvo kur kas sunkesnė negu carinė, nes tik per vienerius metus valdžia suėmė ir įka­lino, ištrėmė - ir nužudė daugiau lietuvių negu per visą XIX amžių.

Bene svarbiausias sovietinio režimo ramstis buvo Saugumas, kurio vien vardas kėlė žmonėms baimę_. Todėl jau pirmomis nau­josios valdžios dienomis šią įstaigą pradėta kurti ir Lietuvoje. Pirmosios enkavedistų grupės į Lietuvą atvyko kartu su V. De­kanozovu. Koks svarbus buvo represinis aparatas, rodo tai, kad pirmuoju sovietinio Saugumo viršininku tapo ne kas kitas, o LKP pirmasis sekretorius A. Sniečkus. Rugsėjo viduryje jam grį­žus dirbti į CK, Saugumui vadovavo iš Maskvos atsiųstas ma­joras P. Gladkovas. 1941 m. kovo pradžioje Lietuvoje, kaip ir vi­soje Sovietų Są jungoje , Saugumas buvo išskirtas iš Vidaus rei­kalų liaudies komisariato (NKVD) ir tapo atskiru Valstybės sau­gumo liaudies komisariatu ( N K G B ) .

1941 m. birželį NKVD sistemoje dirbo per 5 tūkst. (milicijo­j e — 3, kalėjimuose — 1, pasienio milici joje — 0,6 tūkst . ) , o NKGB — beveik-700 darbuoto jų 3 0 .

Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė: Saugumas kiekvienoje įmo­nėje, įstaigoje, mokykloje, kiekviename žmonių kolektyve turėjo savo „ausis" ir „ a k i s " — a g e n t u s informatorius. 1941 m. kovo mėnesį vien Alytaus apskrityje jų buvo 6 3 7 3 1 . Lietuvoje tada buvo 23 apskritys. O kur dar didesnieji miestai, kuriuose N K G B turėjo ypač daug informatorių.

NKGB, ta sovietų okupacinio režimo citadelė, buvo labiau­siai rusiška įstaiga. 1941 m. pavasarį iš 12 komisariato skyrių viršininkų ir jų pavaduotojų tik 1 buvo lietuvis (A. Gailevičius) . Daugelio apskričių skyriams vadovavo vietiniai komunistai, ta^ čiau jų pavaduotojai visi iki vieno buvo atsiųsti iš Maskvos. 1941 m. sausį, kai Saugumas dar priklausė NKVD, šio komisa­riato Vilniaus miesto valdyboje iš 74 darbuotojų komunistų 57 buvo rusai, 7 ukrainiečiai, 5 žydai, 3 kitų tautybių ir tik 2 lie­tuviai s 2 .

Sovietų sistemai būdinga skirstyti žmones į 2- polius: „liaudį" (jos sinonimas „darbo žmonės") ir „liaudies priešus" (sinoni­mas „antisovietiniai e lementai " ) . Vienintelė liaudies nuomonės bei valios reiškėją buvo komunistų parti ja. „Liaudies pr ieša i "— ne tik „buržujai", „išnaudotojai", nepriklausomos Lietuvos pa-

reigūnai, „fašistinių" ir „buržuazinių" partijų bei organizaci jų nariai, bet ir visi tie, kurie nepritarė komunistų partijai, okupa­cinei valdžiai. Tai savotiškas baubas, vėzdas, kybojęs virš kiek­vieno sovietų piliečio galvos. Vienas neatsargus žingsnis, žodis, ir bet kuris asmuo, net užimąs labai aukštą postą, galė jo būti paskelbtas „liaudies priešu". Visuomenė buvo laikoma nuo­latinės baimės atmosferoje, paraližavusioje žmonių ryžtą prie­šintis, pavertusioje juos „sraigtel iais" ir padėjusioje išsilaikyti režimui.

Lapkričio 28 d. vidaus reikalų liaudies komisaras A. Guzevi-čius, vykdydamas „Centro" direktyvą, pasirašė įsakymą Nr. 0054, kuriuo liepė suregistruoti visą „antisovietinį ir socialiai sveti­mą elementą": nuo tautininkų, jaunalietuvių, krikščionių demok­ratų, valstiečių liaudininkų partijų narių, Saulių sąjungos bei studentų korporacijų aktyvistų, aukštesniųjų Lietuvos Respubli­kos tarnautojų iki esperantininkų bei filatelistų (sovietams kėlė įtarimą kiekvienas žmogus, turėjęs ryšių su užsieniu), iš viso 63 kategorijų asmenis 3 3 . 1941 m. gegužės 26 d. P. Gladkovas pranešė A. Sniečkui, jog peržiūrėjus tik nedidelę „buržuazinės" Lietuvos įstaigų bei politinių-visuomeninių organizacijų archy­vų dalį jau išaiškinta 28,6 tūkst. „antisovietinio ir nusikalstamo elemento" 3 4 .

Žinoma, tai buvo tiktai didelio darbo pradžia. Pirmieji masiniai areštai Lietuvoje buvo įvykdyti 1940 m.

liepos 12-osios naktį ir nuo tada tapo „naujojo gyvenimo" kas­dienybe. „Su kiekvienu pasirodančiu mūsų gatvėje automobiliu, ypač naktį, aš, ir dar jautriau mano žmona, laukėm atvykstan­čių enkavedistų manęs suimti. Vakarais, eidamas gulti, pasidė­davau prie lovos kareiviškus batus, šiltus drabužius ir kitus rei­kalingiausius daiktus kelionei į kalėj imą. Ir taip kiekvieną dieną ir n a k t į " , — šie gen. S. Raštikio išgyvenimai būdingi daugeliui lietuvių. Areštų ypač pagausėjo rudenį. Rugsėjo 11 d. vienuoli­koje L T S R kalėjimų, NKVD žiniomis, sėdėjo 4,1, o spalio 20 d.— 4,6 tūkst. kalinių 3 5 .

Vilniaus kalėjime 1941 m. pradžioje buvo 1 tūkst., o po 4 mė­nesių (V.l d.) — 1 , 5 tūkst. kalinių, t. y. 1,5 karto d a u g i a u 3 6 .

Karo išvakarėse į respublikos kalėjimus buvo uždaryta 12 tūkst. kalinių (Kaune — 3 7 0 0 , Vilniuje — 3200, Šiauliuose — 800, Mari jampolėje — 750, Pravieniškėse — 500 ir i t . ) 9 7 , be tų, kurie jau buvo išvežti iš Lietuvos. Maždaug 85 procentai visų kalinių buvo kaltinami R S F S R baudžiamojo kodekso 58-uoju straipsniu: kontrrevoliucine ir antisovietine veikla. Juos mušda­vo, daugelį kankindavo.

Bolševikų teroro sistemoje ypatingą vietą užėmė šeimų trė­mimas. „Už Uralo, žemės galo" Lietuvos žmones caro valdžia vežė dar X I X a., tačiau tada trėmimai nebuvo masiniai ir tokie žiaurūs (moterų ir vaikų neatskirdavo nuo vyrų) .

Sovietų trėmimų pradžia laikytina 1940 m. liepos 16 d., kai J . Paleckis pasirašė M. Gedvilo pakištą raštą: „Valstybės saugu­mo sumetimais manau, kad buvusį Lietuvos Respublikos minis-terį pirmininką A. Merkį ir užsienio reikalų ministerį J . Urbšį kartu su jų šeimomis reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos kaipo pavojingus Lietuvos valstybei ir Sovietų Są jungoj apgyvendinti < . . . > " . Spalio 8 d. LKP Centro Komitetas kreipėsi į V K P ( b ) Centro Komitetą, siūlydamas ištremti iš Lietuvos baudžiavinin-kinės kilmės dvarininkų š e i m a s 3 8 (tokių buvo apie 5 0 0 ) . Nuo rudens Saugumas pradėjo rengti numatytų išvežti šeimų sąra­šus. 1941 m. gegužės 23 d. P. Gladkovas, vykdydamas S S R S valstybės saugumo liaudies komisaro V. Merkulovo direktyvą, pasirašė įsakymą sudaryti žmonių trėmimo operacijai vadovauti centrinį štabą, į kurį įėjo 7 aukšti NKGB pareigūnai (Bykovas, Cholevas, Bakulinas, Medvedevas, Popovas, Gerasimovičius, Iva­novas) 3 9 .

Trėmimo operacijai parengti ir vadovauti vietose iš NKGB bei NKVD darbuotojų buvo sudaryti apskričių štabai.

1941 m. birželio 14-ąją — per pirmąsias Lietuvos „išvadavi­m o " metines prasidėjo masiniai žmonių trėmimai. Oficialiai pa­ties Saugumo duomenimis, tada buvo išvežta 7,4 tūkst. šeimų, iš viso 16,2 tūkst. asmenų 4 0 .

Tačiau L. Kerulio 1981 m. Jungtinėse Amerikos Valsti jose išleistame „Išvežtųjų lietuvių sąraše" (sudarytame daugiausia pagal Lietuvos Raudonojo kryžiaus vokiečių okupacijos metais surinktą medžiagą) įrašytos 19,3 tūkst. tremtinių pavardės. Sis sąrašas, matyt, nėra galutinis. B e . t o , j ame tik lietuviškos pa­vardės. O juk trėmė ir kitų tautybių Lietuvos žmones. Jeruzalės universiteto istorijos prof. D. Levino duomenimis, buvo išvežta apie ~7-tūkst . , t. y. 3 procentai visų Lietuvos ž y d ų 4 1 . Pagal 1941 m. pabaigoje lietuvių periodinėje spaudoje pateiktus duo­menis, iš Vilniaus buvo ištremta 5 tūkst. l e n k ų 4 2 . Todėl visi autoriai, tyrinėję 1941 m. tremtį, mano, jog iš Lietuvos išvežė ne mažiau kaip 30 tūkst. žmonių. Beje , A. Sniečkus 1941 m. ru­denį V K P ( b ) Centro Komitetui pateiktoje ataskaitoje rašė, jog kilus karui „kontrrevoliucinių elementų" vežimas nebuvo baigtas 4 3 .

Birželio tremtis neaplenkė nė vieno Lietuvos visuomenės sluoksnio. Tačiau labiausiai nukentėjo inteligentija. Buvo iš­vežti įžymūs Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai: buvęs pre­zidentas A. Stulginskis, seimo pirmininkas K- Šakenis, Nepri­klausomybės akto signataras S. Šilingas, buvę ministrai J . Masi­liūnas, J . Tonkūnas, Eltos direktorius V. Gustainis, profesoriai P. Dovydaitis, I. Tamošaitis, rašytojai V. Bičiūnas, A. Gricius ir kt. Tarp tremtinių buvo 1 tūkst., t. y. beveik 10 proc. visų Lietuvos mokytojų.

Žmonių trėmimas darė labai slogų įspūdį. Kaimiečiams, retai peržengusiems savo parapijos slenkstį, atrodė, kad atėjo

pasaulio pabaiga. Birželio 15-ąją, sekmadienį, bažnyčiose su­kniubę žmonės verkė, tarytum atėjus paskutiniojo teismo dienai. Birželio dienos atvėrė akis net tiems, kurie dar turėjo „naujo gyvenimo" iliuzijų, o kitus padarė antikomunistais visam gyve­nimui. A. Terleckas, kurio šeima 1940 m. vasarą gana palankiai sutiko Raudonąją armiją, prisimena: „1941 m. įvyko lūžis mano gyvenime. Birželio 14-ąją suėmė ir išvežė į Sibirą motinos bro­lio šeimą < . . . > . Kitas dėdė buvo išvežtas 1946 m. < . . . > Nuo tada pajutau neapykantą komunizmui ir nekeičiau p a ž i ū r ų " 4 4 . Kanados lietuvių veikėjas kun. F. Jucevičius rašo: „ < . . . > turi­me pripažinti, kad mes aiškiai supratome, kas yra raudonieji ru­sai, tik išvežimų metu, o galutinai praregėjome prie Pravieniš­kių, Rainių miškelio ir Červenės. Sakoma, kad tik mirties aki­vaizdoje žmonės susidaro teisingą vaizdą apie žmones, įvykius ir daiktus. Atrodo, kad tai galioja ir tautoms" 4 5 .

7. A N T I S O V I E T I N E L I E T U V I Ų KOVA

Tauta, sutrikdyta ir suklaidinta savo ministrų, generolų ir intelektualų, atsipeikėjo ir suvokusi, kas atsitiko, jau rudenį pra­dėjo priešintis okupantams. Rezistencija plėtėsi atsiskleidžiant bolševizmo esmei, susiduriant su sovietinio gyvenimo tikrove, sklaidantis iliuzij oms, kurios 1940 m. vasarą buvo apėmusios dalį visuomenės. Religinius ir tautinius žmonių jausmus žadino lapkričio 27 d. pradėtos transliuoti lietuviškos Vatikano radijo laidos. Pasipriešinimas reiškėsi įvairiai. Tai ir antisovietinių la­pelių platinimas, ir rugpjūčio 14-ąją iš tūkstančių mokytojų, su­sirinkusių Kauno Sporto halėje, krūtinių išsiveržęs tautos himnas, taip pat Lietuvos karių kapų puošimas Vėlinių vakarą, vi­suotinis Kalėdų šventimas, rinkimų į S S R S Aukščiausiąją Tary­bą ¡941 m. sausio 12 d. dalinis boikotas, Vasario 16-osios minė­jimas.

1941 m. žiemą nuotaikos Lietuvoje jau buvo visai kitos negu prieš pusmetį. „Nėra siūlų, nėra medžiagų, viskas velniškai pa­b r a n g o ! " — rėkte rėkė valstiečiai. „Seimas žadėjo viską pagerinti, bankų skolas panaikinti, o dabar viskas atvirkščiai ir labai pa­sunkėjo. Iš Kauno atsiųstiems agitatoriams nekaip sekėsi, nes kalbėti trukdė ir kumštimis gras ino" ,— rašė sausio pabaigoje AT deputatas P. Eidukaitis savo ataskaitoje apie politinę padėtį U ž n e m u n ė j e 4 6 . O LKP Alytaus apskrities komiteto sekretorius pranešė A. Sniečkui: apskrityje veikia sovietų valdžios priešai, platinamos kontrrevoliucinės proklamacijos. Miroslavo valsčiaus Parėčėnų kaime provokaciniai elementai susirinkimo metu ėmė giedoti Lietuvos himną. Tas pats buvo Seiri jų valsčiaus Metelių kaime. Susirinkimą teko nutraukti, nes norėjusį kalbėti apskri­ties komjaunimo sekretorių apmėtė bulvėmis. Skirstantis iš su-

sirinkimo, apskrities ir valsčiaus pareigūnams iš paskos skriejo akmenys 4 7 .

Vasario mėnesį mokesčių reikalu pradėjus surašinėti žemę, kaimuose pasklido kalbos, jog ūkininkai būsią varomi į „kol­chozus". Vasario 28 d. prie Simno valsčiaus (Alytaus apskr.) vykdomojo komiteto susirinko apie 100 valstiečių ir reikalavo leisti j iems išbraukti savo pavardes surašymo blankuose. Nepai­sant pirmininko aiškinimų, jog nieko blogo nebūsią, j ie „triukš­mavo ir šaukė < . . . > i r vis reikalavo grąžinti blankus. Po kelių dienų vėl buvo susirinkę 80 žmonių" ,— pranešė A. Guzevičiui NKVD Alytaus apskrities skyriaus v a d o v a i 4 8 .

Labai sustiprėjo inteligentijos, ypač moksleivių ir studentų, patriotinės nuotaikos. Antai LKP Centro Komitetui buvo pra­nešta, kad sausio 11 d. Ukmergėje S S R S AT rinkimų mitinge, kuriame dalyvavo 600 žmonių, daugiausia moksleivių, mokytojų seminarijos dėstytojas Cižiūnas pareiškė, j og „Lietuvoje viešpa­tauja rusai, lietuvių kalba išstumiama, lietuvių nepasitenkini­mas rusų priespauda didėja < . . . > " . Susirinkusieji jo kalbą su­tiko ovacijomis 4 9 .

Svarbus vaidmuo tautos laisvės byloje teko Lietuvos diplo­matams. 1940 m. liepos 21—23 d. Lietuvos Respublikos pasiun­tiniai Vokietijoje, Angli joje, Prancūzijoje, I tal i joje, Vatikane, Šveicari joje, Švedijoje, JAV ir Argentinoje įteikė tų šalių vyriau­sybėms notas (Vokietijos užsienio reikalų ministeri ja notos nepriėmė), kuriose demaskavo Kremliaus klastą ir prašė nepripa­žinti * „Liaudies" seimo nutarimų, naikinančių Lietuvos valsty­bingumą. Lietuvos diplomatų veiklai užsienyje vadovavo pasiun­tinys Itali joje S. Lozoraitis, birželio 2 d. prezidento A. Smeto­nos paskirtas diplomatijos šefu, „jeigu Lietuvą ištiktų katastrofa".

Neliko nuošalyje ir užsienio lietuviai. Rugpjūčio 10 d. svar­biausios JAV lietuvių organizacijos susi jungė į Lietuvai gelbėti tarybą, vėliau pasivadinusią Amerikos lietuvių taryba (ALT) ir organizavusią J A V vyriausybės bei visuomenės opiniją prieš Lietuvos okupaciją. Kitų kraštų lietuviai taip pat steigė Lietuvos valstybingumui atkurti komitetus bei tarybas.

Lietuvos vadavimo štabą užsienyje įsteigė Lietuvos Respub­likos pasiuntinys Berlyne K. Škirpa. Pirmasis Lietuvos kariuo­menės savanoris, nepriklausomybės kovų dalyvis, karštas savo tėvynės patriotas Kazys Škirpa buvo A. Smetonos, A. Merkio, S . Raštikio bei kitų 4-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos poli­tikų, besiorientavusių tik į Vakarų valstybes ir užmiršusių pačią lietuvių tautą, priešingybė. J i s — ryžtingas ir veiklus žmogus. Sovietmečio istorikų K. Škirpai iškelti kaltinimai, esą j is buvęs germanofilas ir net hitlerininkų talkininkas, yra nepagrįsti ir šmeižikiški. K. Škirpa manė, j og Lietuvos ateitį turi kurti pati tauta (1939 m. rudenį — atsiimti lenkų okupuotą Vilnių, 1941 m. birželį — sukilti ir atkurti nepriklausomybę). 1941 m. birželio

23 d. išlydėdamas iš Berlyno grupę į Lietuvą vykstančių lietu­vių, K. Škirpa kalbėjo, jog pasiekus Lietuvą „svarbiausias jūsų tikslas — aiškinti ir veikti taip, kad patys lietuviai kuo skubiau­siai imtų į savo rankas valstybės atstatymą ir vadovavimą. Žino­kit, kad niekas svetimas mums nepadės atgauti laisvę. Nepadės anglai, nepadės ir < . . . > vokiečiai. Pastarieji mums kliudys. Bet mes turime siekti savo laisvės, nežiūrėdami jokių kliūčių. Taip daro kiekviena sąmoninga tauta. Tiktai taip iškovojama laisvė ir sukuriama valstybių nepriklausomybė" 5 0 . K. Škirpa tikėjo, kad vienintelė reali jėga, galėjusi tuomet išgelbėti Lietuvą iš sovie­tų priespaudos, išlaikant ribotą savarankiškumą, yra Berlynas. Tai buvo didžiausia jo klaida — Vokietijos geranoriškumo Lietu­vai pervertinimas. Tačiau 1941 m. vasarą, Įsitikinęs, kad Berly­nas nesirengia atkurti Lietuvos valstybingumo, j is nenuėjo tar­nauti naciams, nepasidarė jų bendrininku.

1940 m. lapkričio 17 d. vakarą susirinkę į K. Škirpos butą Berlyne 28 lietuviai, daugiausia pabėgėliai iš okupuotos Lietu­vos, politikai, intelektualai, karininkai, kunigai, įsteigė Lietuvių aktyvistų frontą ( L A F ) , kurio tikslas — atgauti Lietuvos nepri­klausomybę. Išrinktas LAF-o vadu, K. Škirpa savo padėjė jais pa­sirinko liberalus E. Galvanauską bei R. Skipiti, voldemarinin-ką K. Brunių, tautininką A. Valiukėną, jaunųjų 'katalikų atstovą filosofą A. Maceiną ir liaudininką K. Zaikauską. LAF-o nariu galėjo būti kiekvienas, ryžtingas ir veiklus lietuvis, nutraukęs ryšius su savo buvusiąja parti ja.

LAF-ą gana taikliai apibūdino vienas iš jo steigėjų publicis­tas Bronys Raila : „Lietuvių aktyvistų frontas buvo kariškai poli­tinė organizaci ja, jungusi didelę dalį aktyvesnių polėkių lietuvių < . . . > , pradedant voldemarininkais ir baigiant socialdemokra­tais, einant per tautininkus, krikščionis demokratus, liaudininkus ir, žinoma, daugumą nepartinių lietuvių patriotų. Pagrindinis LAF-o tikslas < . . . > buvo planingas ruošimas ir aktyvi pastanga atkovoti Lietuvos nepriklausomybę, pasinaudojant artėjančio vo-kiečių-sovietų karo proga < . . . > . LAF-o epizodas mūsų laisvės kovų istorijoje tebėra vienas iš kontraversiškiausių < . . . > , ta­čiau tai vienintelis pastarųjų metų Lietuvos išsilaisvinimo sąjū­dis, kuris ne tik apie tai kalbėjo ir skelbė, bet ir šį tą padarė" 5 1 .

Būdamas neabejotinai patriotinis sąjūdis, LAF-as, deja, tu­rėjo ir šešėlių. Kai kurių jo padalinių, ypač berlyniškio Centro, voldemarininkų, veikloje netrūko antisemitizmo. Ne viename Lietuvoje platintame LAF-o atsišaukime žydai tapatinami su komunistais ir skelbiami kone svarbiausiais nepriklausomybės netekties bei krašto sovietizacijos kaltininkais. 1941 m. pava­sarį LAF-o štabo Berlyne parengtuose „Nurodymuose Lietuvai išlaisvinti" rašoma, kad išvejant iš Lietuvos Raudonąją armiją „labai svarbu ta pačia proga atsikratyti žydų. Todėl reikia su­daryti j iems šalyje tokią slogią aplinką, kad nė vienas žydas

nedrįstų net ir pagalvoti, jog naujojoje Lietuvoje j is gali turėti bent minimalias teises ir apskritai pragyvenimo galimybes. Tiks­las — priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos kartu su raudonai­siais ir rusais. Kuo daugiau jų iš Lietuvos pasišalins, tuo leng­viau bus po to užbaigti išsivadavimą iš žydų. Savo laiku Vy­tauto Didžiojo suteiktas žydams svetingumas Lietuvoje naikina­mas visiems la ikams" . 5 2

Patriotiniai būreliai okupuotoje Lietuvoje stichiškai kūrėsi jau nuo rudens, dar nepradėjus veikti LAF-o štabui Berlyne. Viena pirmųjų antisovietinių pogrindžio organizacijų buvo rug­sėjo mėnesį Kaune įkurta Laisvosios Lietuvos sąjunga (spalio mėnesį ji buvo NKVD susekta) , išleidusi tris „Laisvosios Lietu­vos" laikraščio numerius. 1940 m. pabaigoje—1941 m. pradžioje pogrindžio organizacijos susikūrė visoje Lietuvoje: įstaigose ir įmonėse, kaimuose ir miesteliuose, o ypač mokyklose. Karo išva­karėse jos turėjo apie 36 tūkst. narių. Masiškiausiai ir aktyviau­siai pogrindžio veikloje dalyvavo moksleiviai, studentai, apskri­tai jaunimas, taip pat šauliai, tarnautojai, darbininkai. 1941 m. žiemą Vilniuje susikūręs karinis-politinis, o Kaune — organizacinis LAF-o Lietuvoje štabai ėmėsi telkti pogrindžio jėgas. 1941, m. birželį NKGB suėmus daugumą Vilniaus štabo narių, visą vado­vavimą pogrindžiui perėmė Kauno štabas, galutinai parengęs sukilimo planą.

Artimiausias LAF-o uždavinys'buvo suvienyti patriotines jė­gas ir apsaugoti jas nuo areštų iki sukilimo. Tai lėmė ir pogrin­džio veiklos metodus: buvo leidžiami laikraštėliai, keliamos lietuviškos vėliavos, viešose vietose rašomi patriotiniai bei antiso-vietiniai šūkiai („Tegyvuoja .Nepriklausoma Lietuva!", „Tegy­vuoja Vytis!" , „Salin S t a l i n ą ! " ) . Bažnyčiose buvo giedama „Ma­ri ja, Mar i ja " . Si giesmė, uždraudus V.' Kudirkos „Tautinę gies­mę" , tapo neoficialiu Lietuvos himnu. 1941 m. sausį Maskvai rašytame pranešime A. Guzevičius kaip svarbiausią pogrindžio veiklos metodą pagrįstai nurodė „kontrevoliucinės propagandos lapelių ir anoniminių rašinių platinimą. Tais lapeliais kurstoma nuversti sovietų valdžią, boikotuoti rinkimus į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą, platinami pikti šmeižtai apie parti jos ir vyriausybės vadovus, taip pat skleidžiami provokaciniai gandai apie artėjantį Sovietų Sąjungos karą su Vokietija < . . . > . Kontr­revoliucinės propagandos lapeliai buvo masiškai platinami vi­sose apskrityse" 5 3 .

Karo išvakarėse pogrindžio veikla kai kur peraugo į partiza­ninę kovą. Besislapstantys nuo suėmimų vyrai pradėjo burtis miškuose ir ginkluotis. Pirmuosius partizanų būrius papildė pa­bėgę tremiamų šeimų nariai. Birželio 19 d. partijos Utenos ap­skrities komiteto sekretorius pranešė A. Sniečkui, kad iškeldi­nant iš respublikos „priešiškus elementus" pabėgo 47 šeimų gal­v o s — p o l i c i j o s darbuotojai, šauliai, tautininkai. Visi ginkluoti

pistoletais, kiti net šautuvais. J ie suorganizavo 4 „bandas", ku^ rios terorizuoja sovietinį aktyvą. LKP (b) Utenos komitetas prašė leisti apginkluoti aktyvis tus 5 4 . L T S R valstybės saugumo liau­dies komisaras P. Gladkovas raportavo Maskvai, jog Mari jam­polės, Prienų, Utenos, Radviliškio, Šiaulių apskrityse veikia par­tizanų būriai. Kamajų šile (Rokiškio apskr.) 'veikusiame Nemunio-Matuliausko būryje buvo 47 vyrai, ginkluoti kulkosvai­džiais bei kitokiais ginklais.

Esant Lietuvoje tokiai padėčiai, atėjo birželio 22-oji.

NUORODOS

1 Sienos aprašymą žr.: Tarybų Lietuva.— 1940.— Lapkričio 15. 2 LVVOA.— F. 3377,—Ap. 58.—B. 591.—L. 45 (Ministrų Tarybos posėdžių

protokolai). 3 Darbo Lietuva.— 1940.— Rugsėjo 8.

4 Полпреды сообщают... — С. 462—463. , 5 Ten pat.— P. 505.

6 Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos.—T. 2.—V., 1990.—P. 106—107. 7 Išsamiau apie nacionalizaciją žr.: Lietuvos TSR istorija.— T. 4 .— V., 1975.

— P. 23—31. 8 Truska L. Visuomenės klasinės sudėties pakitimas Lietuvoje socializmo

statybos metais (1940—1941 m.) // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai.— Serija A.—T. 2 (19) .— 1965.

9 Išsamiau apie sovietinę žemės reformą žr.: Gregorauskas M. Tarybų Lie­tuvos žemės ūkis.—V., 1960,— P. 74—80.

1 0 Išsamiau: Terleckas V. Pinigai Lietuvoje 1915—1944.— V., 1992.— P. 175—187.

1 1 LVVOA.—F. 1771.—Ap. L — B . 1 (Biuro posėdžio protokolas). 1 2 Ten pat.—Ap. 2 .—B. 120,—L. 10—11 (Biuro posėdžio protokolas). 1 3 Ten pat.— B. 117.— L. 12 (Biuro posėdžio protokolas). 1 4 Ten pat.—Ap. L — B . 23.—L. 2—3. 15 Garliauskas A. Inteligentijai 1940—1941 metais.—V., 1991.—P. 19. 1 6 LVVOA.—F. 1771.—Ар. 1.—B. 328,—L. 79—88. 17 Butktutė-Ramelienė A. Lietuvos komunistų partijos kova už Tarvbų val­

džios įtvirtinimą respublikoje (1940—1941 m.).—V., 1958.—P. 88. -1 8 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 2 ,—B. 45.—L. 1. 1 9 Ten pat.— B. 457. (LKP CK Kadrų skyriaus duomenys).

2 0 Ten pat.— B. 117.— L. 12 (Biuro posėdžio protokolas). 2 i ' T p nskcc L JVLin str 2 2 Tarybų Lietuva.— 1941,—Balandžio 16—19.

2 3 Lietuvių archyvas.— T. 1.— P. 253. 2 4 Ten pat. 2 5 Į laisvę.—1941.— Liepos 25. 26 Glnaltė S, Tarybų Lietuvos gyventojų pajamos.— V., 1970.— P. 72—75. 2 7 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 2 .—B. 162.—L. 18 (Respublikinės taupomųjų

kasų ir kredito valdybos duomenys). 2 8 CVLA.— F. R-756.—Ap. 6.—B. 45,—L. 119—121. 2 9 Lietuvių archyvas.—T. L — P . 271. 3 0 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 5 .—B. 102,—L. 191 (A. Guzevičiaus 1942 m.

LKP CK Kadrų skyriaus pateikti duomenys). 3 1 CVLA.—F. R-756.—Ap. 6.—B. 648,—L. 2 (NKGB Alytaus apskrities

skyriaus duomenys). 3 2 LVVOA.—F. 1737,7.—Ap. L — B . L—L. 89 (NKVD Vilniaus miesto

valdybos duomenys). v 3 3 Lietuvių archyvas.—T. 1 — P . 19—21. B 4 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 4 .—B. 225.—L. 2—3.

/

3 3 CVLA.—F. R-756.—Ap. 6 .—B. 72,—L. 1—9. 3 6 Ten pat.—L. 26—30, 124. 3 7 Lietuvių enciklopedija.— T. 7.— P. 266. 3 8 LVVOA.—F. 1771.—Ap. L — B . 10.—L. 3 (Biuro posėdžio protokolas). 3 9 P. Gladkovo įsakymas buvo paskelbtas 1943 m. sausio 16 d. „Ateityje". 40 Kašauskienė V. Skausmingi istorijos puslapiai // Tiesa.— 1988.— Ge­

gužės 21. 41 Levinas D. Lietuvos žydų areštai ir trėmimai 1940—1941 metais // Per­

galė.— 1990.— Nr. 1. 4 2 Į laisvę.— 1941.— Gruodžio 6.

4 3 LVVOA.—F-. 1771.—Ap. 5 ,—B. 48.— L. 2. 4 4 Politika.— 1990.—Nr. 9.—P- 19. 45 Jucevičius F. Tautai tikrovės ir mito žaisme.— 1970.— P. 99. 4 6 Lietuvių archyvas.—T. 3 .—P. 129. 4 7 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 2 . — B . 179.—L. 2—3. 4 8 CVLA.—F. R-756.—Ap. 6 ,—B. 485.— L. 14. 4 9 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 2 .—B. 154 — L . 92. 50 Škirpa K- Sukilimas...—P. 561.

51 Raila B. Dialogas su lietuviais.— Bostonas, 1970.— P. 61—62. 5 2 LVVOA.—F. 3377.—Ap. 58.—B. 805 — L . 3—21. 5 3 Škirpa K. Min. ve ik—P. 128. 5 4 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 2 ,—B. 157.—L. 17.

I V S K Y R I U S

NACIŲ OKUPACIJA

( 1 9 4 1 - 1 9 4 4 m.)

i . A N T I S O V I E T I N I S B I R Ž E L I O S U K I L I M A S

Ankstų birželio 22-osios rytą pradėjusi puolimą, vokiečių ka­riuomenė sutiko silpną Raudonosios armijos pasipriešinimą. J a u pirmąją karo dieną vokiečiai užėmė Palangą, Jurbarką, Taura­gę ir vietomis pasiekė Dubysą, o šarvuotos divizijos, puolusios Užnemunėje, vakare jau buvo Alytuje ir Merkinėje. Antrąją karo dieną vokiečių daliniai, puolę pajūriu, pasiekė Latvijos sieną, o pietuose — Vilniaus apylinkes. Prasčiau vokiečiams sekėsi centriniame fronto ruože, kur prie-Raseinių Raudonosios armi­jos tankai pradėjo kontrpuolimą. Birželio 24 d. vokiečiai išstūmė raudonarmiečius iš Žemaitijos, užėmė Kėdainius, Ukmergę ir Vil­nių. Ketvirtąją karo dieną vokiečių kariuomenė įžengė į Kauną, 26 d. užėmė Šiaulius, 27 d.— Panevėžį. Birželio 28-oji — pasku­tinioji karo veiksmų Lietuvoje diena. Fronto linija nutolo į Bal­tarusi ją ir Latvi ją '.

Lietuvos žmonėms karas visada buvo didžiausia nelaimė. Todėl kiekvieną sekmadienį bažnyčiose j ie melsdavo Dievą gie­dodami „Nuo karo, bado, ugnies ir maro gelbėk mus, Viešpa­t ie" . Tačiau metus laiko kentę bolševikų terorą, ypač po baisiųjų birželio tremties dienų, tie "patys žmonės prašė Dievo, kad grei­čiau prasidėtų karas, nes tikėjosi būsią išgelbėti.

Ir dar vienas paradoksas: nuo karų su kryžiuočiais laikų lietuviai nemėgo vokiečių. Liaudies pasakose velnias dažnai turi vokietuko pavidalą. Senesni žmonės dar nebuvo užmiršę sun­kių kaizerinės okupacijos metų, o jaunesni — neseniai atplėštos Klaipėdos. Tačiau 1941 m. vasarą lietuviai sutiko vokiečius su džiaugsmo ašaromis ir gėlėmis. K. Skebėra savo atsiminimų knygoje rašo: „1941 m. bolševikinę-maskoliškąją okupaciją pa­keitė kita-—vokiška nacionalsocialistinė. Prekė toji pati, tik mai­šas kitoks... Bet reikia būti teisingam — 1941 m. birželio 22 die­ną ir kelias savaites po to Lietuva džiūgavo ir buvo la iminga" 2 .

Tomis dienomis vokiečių ginklas ne vienam grąžino gyveni­mą, prarastą viltį, namus ir šeimas. Iš miškų išėjo nuo suėmimų

ir ištrėmimo slapstęsi žmonės. Iš kalėjimų grįžo kaliniai. Dar ru­seno viltis, jog sparčiai į Rytus riedantis frontas pavysiąs trem­tinių ešalonus. Ūkininkai džiaugėsi, kad negresia rekvizicijos ir „kolchozai". Vėl suskambėjo ilgai negirdėtas Tautos himnas, kraštas skendėjo trispalvėse.

Prasidėjus karui, lietuvių tauta tikėjosi atkurti nepriklauso­mybę. Jau pirmąją karo dieną Vokietijos pasienyje pradėjo veikti partizanai. LAF-o Kauno štabas (L. Prapuolenis, inž. A. Darnu­s is , pik. J . Vėbra, J . Valiulis ir kt.) buvo nutaręs pradėti suki­limą birželio 23 d., tačiau j is prasidėjo anksčiau. Vėlų birželio 22-osios vakarą aktyvistai užėmė centrinio pašto rūmus, centrinę telefono-telégrafo stotį ir susprogdino Raudonosios armijos te­lefono centrinę aparatinę Vili jampolėje. Ryšių perėmimas — vie­na svarbiausių sukilimo sėkmės Kaune priežasčių.

Pirmadienį, birželio 23-ąją, pusę dešimtos ryto centrinio LAF-o štabo Berlyne įgaliotinis Lietuvoje Leonas Prapuolenis per Kauno radiją paskelbė valstybės atkūrimo aktą: „Susidariu­si laikinoji vėl atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę '<...>. Žiau­raus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindu". Po to buvo paskelbta Laikinosios vyriausybės sudėtis ir eterio ban­gomis per Lietuvą nuskriejo metus laiko negirdėto Tautos him­no garsai. Kauno radijo laidas (pranešimas buvo kartojamas už­sienio kalbomis) priėmė ir išplatino Helsinkio bei Stokholmo radijo stotys. Viso pasaulio spauda rašė apie lietuvių sukilimą prieš sovietus.

Paskelbus nepriklausomybę, miestas pradėjo puoštis trispal­vėmis. Sukilę kauniečiai užpuldinėjo pavienius besitraukiančius raudonarmiečius ir atiminėjo iš jų ginklus. Užėmus Raudono­sios armijos sandėlius Šančiuose, į sukilėlių rankas pateko tūks­tančiai automatinių šautuvų, pistoletų, net kulkosvaidžių. Ginklų netrūko, norinčių apsiginkluoti taip pat. Ltn. M. Vytėnas, vado­vavęs sukilėliams Šančiuose, taip apibūdino social inę- jų sudėtį: „Darbininkai buvo pati entuziastingiausia, pati kovingiausia su­kilėlių grupė < . . . > . Antrą labai sąmoningą ir kovingą grupę sudarė studentai ir moksleiviai. Trečią grupę sudarė kariai, tar­nautojai ir kiti sąmoningi l i e tuvia i " 3 . Birželio 23 d. didžiausios kautynės vyko Šančiuose, kur partizanai iš „Metalo", „Tilkos" bei kitų fabrikų apšaudė Juozapavičiaus prospektu besitraukian­čią sovietų kariuomenę ir neleido raudonarmiečiams persikelti per Nemuną į miestą iš Aukštosios Panemunės. Policininko Juo­zo Savulionio gyvybės kaina pavyko užimti Vili jampolės tiltą per Nerį. Tačiau sargybos, apšaudomos partizanų, pasiskubino išsprogdinti Nemuno tiltus kartu su besitraukiančia per juos ka­riuomene.

Birželio 23-osios vakarą visą laikinąją sostinę jau buvo už­ėmę sukilėliai. „Naktis iš birželio 23 į 24-ąją buvo LAF-o triumfo

naktis. Kauną valdėme visą: Žaliakalnis, Šančiai, Vilijampolė ir aerodromas buvo visiškoje mūsų kontrolėje. Kauno centre ple­vėsavo lietuviškos trispalvės, per garsiakalbius buvo perduoda­mos Kauno radiofono transliaci jos. Spaustuvėje buvo spausdinama „Į laisvę" pirmasis numeris. Mes buvome padėties viešpa­čiai, o besislapstą rusų kariai ir komunistai gaudomi ir nugink­l u o j a m i " , — rašė K. Šk i rpa 4 . Birželio 25-osios pavakarę į Kauną kone paradinės rikiuotės tvarka įžengė vokiečių kariuomenė.

Birželio 23 d. sukilimas prasidėjo ir Vilniuje. Sukilėlių bran­duolį sudarė mieste buvę 29-ojo teritorinio korpuso kariai, ku­riuos rėmė studentai, įstaigų tarnautojai, lietuviai policininkai. Teisės fakulteto dekanatas tapo sukilimo Vilniuje štabu. Miesto reikalams tvarkyti buvo sudarytas Vilniaus miesto komitetas, ku­riam vadovavo universiteto docentas S. Žakevičius (pavaduoto­j a s — p r o f . V. Jurgut i s ) . Pavakare buvo užimtos svarbiausios Vil­niaus įstaigos. Virš centrinių universiteto rūmų, po to ir Gedi­mino kalne suplevėsavo trispalvė. Iki pat ryto miesto gatvėse aidėjo šūviai. Žuvo ir Rasų kapinėse buvo palaidoti 24 suki lė l ia i 5 .

Kauno radijo laida (buvo signalas sukilti visai Lietuvai. Ginkluoti būriai, kurių branduolį sudarė LAF-o nariai, suim­davo sovietinius pareigūnus, sulaikydavo pavienius raudonar­miečius. Visur buvo atkuriamos savivaldybės, policijos, teismo ir kitos nepriklausomybės laikų įstaigos. Partizanų būriai veikė ir daugelyje kaimų. Apie periferijos partizanų veiklą galima spręsti iš 1941 m. vasarą laikraščiuose pasirodžiusių korespon­dencijų:

L i n k u v o j e partizanų atsirado dar iki karo, iš šaulių ir moksleivių. Kovose su komunistais žuvo 10 partizanų. Dabar partizanai, ūkininkų padedami, baigia išgaudyti miškuose besi­slapstančius Raudonosios armijos kareivius.

S e d o j e trispalvė iškelta birželio 23-osios rytą. Per susirė­mimus su kareiviais ir vietos komunistais žuvo keliolika par­tizanų. \

K a z l ų R ū d o j e žmonės, išgirdę Kauno radiją, su aša­romis giedojo Tautos himną. Miestelyje iškelta trispalvė. Parti­zanų būrys iš pradžių veikė plikomis rankomis, tačiau netrukus atsirado šautuvų ir kulkosvaidžių. Buvo likviduotas sovietų ko­mendantas. Bolševikai išžudė daug nekaltų gyventojų.

Z a r a s u o s e partizanai pradėjo veikti birželio 24 d. Parti­zanas Šakalys, įsitaisęs bažnyčios bokšte, iš kulkosvaidžio pleš­kino j bolševikus, net į tankus, tačiau ir pats ž u v o 6 .

Pasak gen. S. Raštikio, birželio pabaigoje buvo beveik 100 tūks­tančių organizuotų ir neorganizuotų sukilėlių bei partizanų. Ži­noma, daugumai jų neteko kovoti su ginklu rankoje. O žuvo apie 2 tukst. partizanų (vokiečių kariuomenė, užimdama Lietu­vą, neteko beveik 3 tūkst. kar ių) .

LAF-o štabas Berlyne buvo susitaręs su vermachto vadovy­be, j og Lietuvos partizanai kaip skiriamąjį ženklą ryšės ant kai-

rės rankos baltą raištį su tamsiomis raidėmis „TDA" (Tautinė darbo apsauga — taip oficialiai vadinosi ginkluoti LAF-o būriai ) . Todėl Lietuvos partizanai dažnai buvo vadinami „baltaraiščiais" . Sovietų žurnalistai, rašytojai ir istorikai per 50 metų šiam žo­džiui suteikė perdėm neigiamą prasmę, iš esmės prilygusią žo­džiui „žydšaudys". Sukilimo prasme abejojo ir kai kurie Ameri­kos lietuviai: ar ne veltui buvo pralietas kraujas, juk laisvė neiškovota, o vieną okupaciją pakeitė kita. T. Venclova net tvir­tina, jog sukilėliai „geriausiu atveju buvo labai naivūs, o blo­g i a u s i u — nusikaltę žydams, lenkams ir patiems lietuviams. Bu­vo svetimos valstybės agentai. Nacistinės v a l s t y b ė s " 1 .

1940 m. birželio 15-oji — juodžiausia Lietuvos istorijos diena. Kitų metų birželio 14-oji — skausmo diena, tautos genocido pra­džia. O birželio 23-ąją lietuviai pirmieji Europoje sukilo prieš sovietinį Rusi jos imperializmą, prieš bolševikų terorą. Nepri­klausomybės iškovoti, deja, nepavyko. Tačiau tiesioginis sukili­mo tikslas buvo pasiektas: paskelbta savos vyriausybės vadovau­jama nepriklausoma Lietuva. Sukilimas paneigė bolševikų melą, jog lietuviai 1940 m. patys prašėsi S S R S globos, ir parodė pa­sauliui, kad mūsų tauta nori gyventi nepriklausoma. Gal dar svarbesnė buvo moralinė-psichologinė sukilimo reikšmė: sukilėlių krauju nuplauta 1940 m. užtraukta gėda, kad tauta negynė savo nepriklausomybės. Pasak B . Railos, „trijų nesenų ultimatumų de­moralizuotai, palaužtai ir viskuo nusivylusiai mūsų tautai tai buvo tartum garbės atstatymo aktas, gėdos nuvalymas < . . . > " 8 . Birželio sukilimas — tarsi moralinis tautos apsivalymas: tauta atgavo pasitikėjimą savimi, kuris buvo reikalingas naujai okupa­cijai ištverti.

Minėtas Šančių partizanų vadas M. Vytėnas prisimena, j og name, ant kurio stogo įsitvirtino sukilėlių būrys, buvo „Para­mos" parduotuvė, tačiau nė vienam dalinio vyrui per dvi įtemptų "kautynių dienas „neatėjo į galvą mintis nueiti < . . . > ir paimti duonos kepalą, dešrigalį ar stipresnio gėrimo bonką. Prabėgomis užkąsdavome tiktai merginų atneštais sumuštiniais" 9 . Deja , mė­gėjų pasiglemžti svetimą turtą, suvesti asmenines sąskaitas at­sirado, ypač iškovojus pergalę, kai jau negrėsė pavojus. Tada

A daugelis pasidarė „partizanais" . Istori ja mena, j og prie pačių kilniausių sąjūdžių, ypač j iems laimėjus, prisiplaka lengvo pi­nigo mėgėjai, karjeristai, net visuomenės padugnės. Taigi ir 1941 m. vasaros saulėtas dienas lydėjo kraupūs šešėliai: keršta­vimai, sąskaitų suvedinėjimas, žydų turto dalybos ir nekaltai lie­jamas kraujas.

Šiaulių apygardos teismo prokuroras M. Krygeris 1941 m. liepos 29 d. aplinkraštyje apskričių viršininkams rašė: „Susi­pažinęs su įvykdytais ir vykstančiais < . . . > lietuvių areštais, randu, kad daugelis žmonių suimami, nors šiuo metu suėmimas kai kuriose vietose tolygus perdavimui sušaudyti, be rimto

pagrindo ir be jokio tyrimo. Daug kur suimama labai lengvapė­diškai ir dargi suvedant asmenines sąskaitas. Nėra nė • vieno miesto, miestelio ir valsčiaus, kur patys lietuviai nesuiminėtų lietuvių. Tarp suimtųjų yra tarnautojų, ūkininkų, amatininkų, darbininkų, moterų, nepilnamečių jaunuolių ir net 15—16 metų paauglių. Daugelyje vietų suimtiesiems be jokių kvotų jau įvyk­dytos mirties bausmės" 1 0 . Pasak J A V lietuvių istoriko S. Sužie­dėlio, 1941 vasara-—pats kruviniausias naujausiųjų laikų Lietu­vos istorijos puslapis, nes niekada per tokį trumpą laiką nebuvo nužudyta tiek beginklių žmonių. Antinacinės rezistencijos spau­da rašė, kad „atsiskaitymo valandos"- Lietuvai kainavo per 5000 gyvybių, kad dėl jų tauta pirmosiomis karo savaitėmis ne­teko daugelio patriotų, net buvusių savanorių kūrėjų 1 1 . Ne visų tautiečių sąžinė švari ir dėl Lietuvos žydų tragedijos.

Sukilimo vadovybė bandė užkirsti kelią savivalei ir smurtui. Birželio 29 d. LAF-o Vilniaus srities vadovybės atsišaukime bu­vo sakoma: „Aktyvistų vardu kai kurie gaivalai padarė išsišoki­mų, tačiau vadovybė pabrėžia, kad j ie nieko bendro neturi su tikraisiais aktyvistais. Aktyvistų vardo teršėjai bus visu griežtu­mu sudrausti" 1 2 . O birželio 24 d. Laikinosios vyriausybės atsi­šaukimas į šaulius ir partizanus skelbė, kad „griežtai draudžiama patiems vykdyti teismą. Visi gaivalai, kurie yra nusikaltę lietu­vių 'tautai, susilauks atpildo teisimo sprendimu" 1 3 . Deja, Laikinoji vyriausybė realios valdžios neturėjo ir todėl jos pa­stangos buvo mažai veiksmingos. Jau birželio 28 d. vokiečių karo komendantas Kaune Pohlis įsakė paleisti visus lietuvių ka­rinius dalinius u , o liepos 2 d. S S štandartenfiurerio F. Jėgerio vadovaujamas operatyvinės „A" grupės 3-iasis būrys pradėjo vykdyti saugumo policijos Lietuvoje funkcijas I 5 . Todėl ne tik faktiškai, bet ir formaliai ( juridiškai) už tvarkos palaikymą krašte ir viską, kas jame darėsi, buvo atsakingi vokiečiai.

2. LAIKINOJI V Y R I A U S Y B Ė

1941 m. birželio 23 d. Kauno radijas pranešė, kad sudaroma Laikinoji vyriausybė. Paaiškėjus, jog kai kurie ministrai išvežti į Rusi ją , o kitų (ministro pirmininko K. Škirpos, užsienio reikalų ministro R. Skipičio) vokiečiai neišleidžia iš Berlyno, ji buvo papildyta naujais asmenimis. Jos sudėtis tokia: einąs ministro pirmininko pareigas ir švietimo ministras — J . Ambrazevičius, krašto apsaugos ministras — S. Raštikis, finansų — J . Matulionis, vidaus reikalų — J . Šlepetys, žemės ūkio — B. Vitkus, pramo­nės — A. Darnusis, prekybos ir valstybės kontrolės — P. Vainaus­kas, komunalinio ūkio — V. Landsbergis-Žemkalnis, teisingumo — M. Mackevičius, susisiekimo — A. Novickis, sveikatos apsau­g o s — K. Vencius, darbo ir socialinės apsaugos — J . Pa jau j i s .

Istorikas Z. Ivinskis, aktyviai dalyvavęs LAF-o veikloje, bu­vo paskirtas tarpžinybiniu padėjėju ryšiams su vokiečių įstaigo­mis palaikyti. K. Škirpa į Kauną taip ir neatvyko, todėl Laiki­najai vyriausybei visą jos gyvavimo laikotarpį vadovavo švie­timo ministras, literatūros tyrinėtojas, prof. Juozas Ambrazevičius (Brazai t i s ) . K. Škirpa savo pavaduotoją taip įvertino: vy­riausybės veikla „parodė, jog geresnio pasirinkimo negalėjo būti. Nors prof. J . Ambrazevičius prieš tai jokioje valdžioje nebuvo dalyvavęs ir todėl patirties < . . . > neturėjo, tačiau greitai pasi­reiškė kaip tvirtos valios, greitos orientacijos ir sumanus politi­koje valstybininkas" 1 6 . Dauguma vyriausybės narių, taip pat J . Ambrazevičius, buvo krikščionys demokratai.

Pirmasis Laikinosios vyriausybės posėdis įvyko birželio 24-osios rytą, kai Kauno gatvėse dar poškėjo šūviai. Vyriausybė siekė, kad vokiečiai įžengtų į Kauną, kai bus atkurta Lietuvos valstybė, kurios vyriausybė kontroliuos padėtį krašte. Vadavu­siems kraštą partizanų būriams vadovauti ir jų veiklai koordi­nuoti buvo sudaryta Krašto gynimo taryba (gen. S. Pundzevi­čius, gen. M. Rėklaitis, pik. J . Vėbra) , o pik. J . Bobelis paskirtas Kauno komendantu. Laikinoji vyriausybė atkūrė nepriklausomy­bės laikų administraci ją: nušalino sovietų pareigūnus (daugelis jų buvo pabėgę į Rusi ją) ir paskyrė naujus apskričių viršinin­kus, burmistrus, teisėjus, atkūrė savivaldybes, suorganizavo po­lici ją. Liepos 2 d. vyriausybė panaikino sovietų valdžios įvestus R S F S R įstatymus ir atstatė Lietuvos Respublikoje veikusią bau­džiamąją, civilinę bei darbo teisę. J i taip pat panaikino sovieti­nius ir grąžino ligi 1940 m. birželio 15 d. galiojusius gyventojų mokesčius. Vyriausybės potvarkiu" nuo birželio 26 d. Lietuva grįžo prie Vidurio Europos laiko.

Svarbus Laikinosios vyriausybės veiklos baras buvo priva­čios nuosavybės atkūrimas. Liepos 17 d. vyriausybės priimtas Žemės denacionalizacijos įstatymas skelbė, jog asmenims, kurių žemė bolševikų^ okupacinės valdžios buvo nacionalizuota, grąži­nama 60 ha jų turėtos žemės, o bežemiai ir mažažemiai bus ap­rūpinti žeme iš Valstybinio iondo, kurį sudarys grąžinamos že­mės normą viršijanti bei kita ž e m ė 1 7 . Taip pat buvo priimti na­mų, pramonės, prekybos bei kitų įmonių grąžinimo jų buvusiems savininkams įstatymai. Turto denacionalizavimo aktai nebuvo taikomi žydams ir asmenims, „aktyviai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus".

Laikinąją vyriausybę rėmė visi Lietuvos žmonės. Pasak Z. Ivinskio, „entuziazmas ėjo per kraštus < . . . > . Sveikinimai Vyriausybei plaukė dešimtimis iš įvairiausių vietų." Vokiečiai draudė naudotis telegrafu bei telefonu, tačiau „sveikinimai (į Kauną) būdavo pristatomi savomis priemonėmis — motocik­lais, dviračiais, arkliais ir pėsčiomis" 1 8 .

Vokietijos planuose nebuvo vietos Balt i jos valstybėms, todėl Lietuvos vyriausybė vokiečiams buvo labai nepageidautina, j u o

labiau kad nei latviai, nei estai savo vyriausybių neturėjo. Ber­lyno radijas ir spauda nė žodžiu neužsiminė apie antisovietinį lietuvių sukilimą. Tai nežadėjo nieko gero nei Lietuvai, nei jos Laikinajai vyriausybei. J a u birželio 24 d. vokiečių sausumos ka­riuomenės vadas feldmaršalas V. Brauchičas (Brauchitschas) in­struktavo per Lietuvą žygiavusių Siaurės armijų grupės vado­vybę: „Škirpos vyriausybė įkurta be vokiečių valdžios įstaigų paramos, todėl bet koks jos palaikymas draudžiamas". O birže­lio 26 d. Brauchičas nurodo, kad naujoji lietuvių vyriausybė ne­pripažįstama ir jos kariniai daliniai turi būti geruoju nugink­luoti 1 9 . Gestapas net siūlė tuoj pat suimti vyriausybės narius. Tačiau kariuomenės vadovybė nesutiko: labai negražiai būtų at­rodęs smurtas prieš vyriausybę, kurią iškėlė antibolševikinis sukilimas, iš esmės palengvinęs ir vokiečių armijos žygį per Lietuvą. Buvo nutarta Laikinąją vyriausybę sužlugdyti netiesio­ginėmis priemonėmis.

Liepos 5 d. į Kauną atvykęs reicho Vidaus reikalų ministe­ri jos pareigūnas H. Grefė (Greffe) pasiūlė Laikinajai vyriausy­bei išsiskirstyti. J a i atmetus šį v pasiūlymą, liepos 11 d. į Kauną atvykęs aukštas nacionalsocialistų pareigūnas P. Kleistas siūlė Laikinąją vyriausybę pertvarkyti į okupacinės vokiečių valdžios patariamąjį komitetą ar tarybą, t. y. tapti jos priedėliu. Visais įmanomais būdais buvo trukdoma vyriausybės veikla. Tik įžen­gusi į Kauną karinė vokiečių valdžia pradėjo griežtai cenzū­ruoti radiją ir spaudą (LAF-as Kaune leido dienraštį „Į_ lais­vę" , o Vi ln iu je—„Naują ją L ie tuvą" ) , uždraudė skelbti Laikino­sios vyriausybės nutarimus ir net minėti jos vardą, konfiskavo ką tik išspausdintus pašto ženklus su įrašu „1941.VI.23" . Vy­riausybė neturėjo teisės naudotis ryšių priemonėmis, iš jos bu­vo atimti automobiliai, vėliau net patalpos. Okupantų valdžia grasino suimti ministrus ir išsiųsti j koncentracijos stovyklą (taip naciai pasielgė su Lvove susikūrusios Ukrainos vyriausy­bės nar ia i s ) .

Siekdama diskredituoti Laikinąją vyriausybę, vokiečių propa­ganda tvirtino, jog nepriklausomybės norinti ne lietuvių tauta, o tik inteligenti ja, ir tai ne visa. Esą dauguma gyventojų nepa­sitiki Laikinąja vyriausybe ir nori tik vieno — tvarkos bei ra­mybės. Birželio 30 d. Kaune įvykęs politinių grupių bei žymes­nių visuomenės veikėjų pasitarimas visiškai pritarė vyriausybės veiklai ir nutarė jokiomis aplinkybėmis neatsisakyti valstybin­gumo, nepasiduoti vokiečių spaudimui ir nesusigundyti jų siū­lymais.

Siekdama, kad vokiečiai bent iš dalies pripažintų Lietuvos savarankiškumą, Laikinoji vyriausybė ryžosi kompromisui. Lie­pos 19 d. K. Škirpa instrukcijoje nurodė, jog maksimali riba, iki kurios galima eiti derybose su vokiečiais, tai sutartis dėl bend­ros užsienio politikos, karo sutartis, glaudūs ūkiniai santykiai,

sutartys dėl glaudžių santykių susisiekimo ir kultūros s r i t y s e 2 0 . Politinė lietuvių vadovybė kelis kartus siūlėsi vokiečiams orga­nizuoti karinius Lietuvos dalinius ir siųsti juos į Rytų frontą. Tačiau Berlynas pasiūlymų nepriėmė, nes tikėjosi karą laimėti savo jėgomis ir nemanė, jog būsianti reikalinga karinė Rytų Europos tautų parama.

Galiausiai vokiečiai pabandė sugriauti Laikinąją vyriausybę ir LAF-ą iš vidaus pačių lietuvių rankomis. Tam jie pasitelkė voldemarininkus, nepatenkintus, kad vyriausybėje yra mažai jų žmonių. Kartodami hitlerinės propagandos teiginius, A. Volde­maro šalininkai siūlė nekelti vokiečiams savų reikalavimų, o kar­tu su reichu kovoti prieš bolševizmą ir kurti „naują ją Europą", kurioje po karo fiureris atseikėsiąs kiekvienai tautai pagal nuo­pelnus, nenuskriausiąs ir lietuvių. Liepds 24-osios naktį gestapo inspiruoti majoro J . Pyragiaus vadovaujami voldemarininkai įvykdė pučą: suėmė kelis ministrus, užėmė Kauno komenda-tūrą, pradėjo kontroliuoti lietuvių karių batalioną bei policiją. Gestapas tikėjosi kraujo praliejimo, kuris būtų davęs jam progą „įvesti tvarką".

Visaip vokiečių varžoma ir terorizuojama Laikinoji vyriau­sybė išsilaikė 6 savaites. Rugpjūčio 5 d. j i nutarė sustabdyti sa­vo veiklą. Po posėdžio buvę ministrai ir Karo muziejaus sodely­je gausiai susirinkę kauniečiai padėjo vainiką prie Nežinomojo kareivio kapo.

Užsibrėžto tikslo — atkurti nepriklausomą Lietuvos valsty­b ę — Laikinoji vyriausybė nepasiekė. Bet tai ne jos kaltė. Aplin­kybės, Vokietijos kumštis, buvo už j ą stipresnis. Tačiau savo pa­reigą Tėvynei ji atliko su kaupu.

3. O K U P A C I N I S NACIŲ REŽIMAS

Liepos 17 d. Hitleris pasirašė civilinės vokiečių valdžios (va­dinamojo Civilvervaltungo) įvedimo užimtuose Rytų kraštuose dekretą, kuriuo iš Lietuvos, Latvijos, Est i jos ir Baltarusi jos te­ritorijų buvo sudarytas Ostlandas — administracinis vienetas, pa­valdus reicho Rytų kraštų ministrui A. Rozenbergui. Nuo tol oficialus Lietuvos pavadinimas — Lietuvos generalinė sritis (Ge-neralbezirk Litauen) . Tą pačią dieną fiureris paskyrė H. Lozę (Lohse) Ostlando reichskomisaru, o buvusį caro armijos kari­ninką Rusijos vokietį Adrianą Rentelną — Lietuvos generaliniu komisaru.

Lietuvos generalinė sritis buvo suskirstyta j Kauno miesto, Kauno krašto, Vilniaus miesto, Vilniaus krašto, Šiaulių ir Pane­vėžio apygardas. Jas valdė diktatorių teises turėję vokiečių komisarai. Atėmę iš Lietuvos Druskininkų bei Marcinkonių (iki Ulos upės) apylinkes, kurios buvo prijungtos prie reicho (Nau-

jų jų Rytprūsių), 1942 m. pavasarį vokiečiai išplėtė Lietuvos ge­neralinę sritį maždaug 4 tūkst. km 2 , prijungdami Ašmenos bei Svyrių apskritis, kuriose gyveno apie 180 tūkst. gyventojų. 1942 m. pavasarį vokiečių valdžios įvykdyto gyventojų surašymo duome­nimis, visoje Lietuvos srityje (67,2 tūkst. km 2 ) gyveno 2,8 mln. žmonių (be žydų), iš kurių maždaug 81,1 procento buvo lietu­viai, 12,1 procento — lenkai, 3 procentai — rusai, 2,9 procento — g u d a i 2 1 .

Civilvervaltungas — okupacinis valdymas. Liepos 11 d. A. Ro­zenbergas instrukcijoje H. Ložei nurodė: „Esti jos, Latvijos, Lie­tuvos ir Baltarusi jos reichskomisaro tikslas turi būti < . . . > pa­vertimas šios srities didžiojo vokiečių reicho dalimi, germani­zuojant rasiniu požiūriu tinkamus gyventojus, apgyvendinant germanų tautas ir iškeldinant nepageidaujamus gyventojus. Bal ­ti jos jūra turi tapti didžiosios Vokietijos prižiūrima germanų vidaus j ū r a " . 2 2 Atvykęs į Kauną, A. Renteinas pareiškė: „Aš per­ėmiau civilinę buvusios laisvosios Lietuvos valdžią". J i s nurodė, jog lietuviškos įstaigos negali tvarkyti vokiečių ir žydų tauty­bės gyventojų reikalų, taip pat valdyti Lietuvos žemės ir įmonių. Vokiečių įstaigų sprendimai esą viršesni. Tarnybinė kalba Lie­tuvoje — vokiečių, lietuvių — leistina.

Okupacinė valdžia grąžino Laikinosios vyriausybės panaikin­tą sovietinę teisę, nes j i buvo jai naudinga. Naciai panaikino Laikinosios vyriausybės priimtus denacionalizacijos įstatymus ir automatiškai tapo „teisėtais" sovietų nacionalizuoto Lietuvos tur­to paveldėtojais, skirdamiesi tik tuo, anot B . Railos, jog vietoj „liaudies nuosavybės" atsirado „reicho nuosavybė". Reicho nuo­savybe tapo ir be savininkų likę ūkiai bei įmonės, daugiausia į Rusi ją ištremtų žmonių turtas.

Taip Lietuva buvo paversta „becirku", o lietuvių tauta — Rytų krašto gyventojais. Vietoj Tautos himno žmonės galėjo-giedoti „Deutschland, Deutschland". J a u birželio pabaigoje bu­vo uždrausta be vokiečių komendantų leidimo kabinti Lietuvos vėliavas. Rugpjūčio pradžioje Gedimino pilyje ir Karo muziejaus bokšte Kaune buvo nuleistos trispalvės. Namų savininkai turėjo įsigyti reicho vėliavas, o visos įstaigos bei įmonės — iškabinti fiurerio portretus su užrašu „Hitleris išvaduotojas". Nebuvo lei­džiama švęsti tautinių švenčių. Vasario 16-oji buvo paskelbta darbo diena.

Okupacinis režimas slopino bet kokią opoziciją, neleido veikti parti joms ir organizacijoms. Antai Lietuvių aktyvistų fronto (LAF-o) vadovai, protestuodami prieš okupacinę politiką, 1941 m. rugsėjo 20 d. įteikė vokiečių valdžiai Kaune memoran­dumą, tačiau jau kitą dieną buvo gestapo suimti. Rugsėjo 22 d. A. Renteinas įsakė uždaryti LAF-ą ir konfiskuoti jo turtą. L. Pra­puolenis buvo išsiųstas į Dachau. Kiti LAF-o vadovai buvo pa-

/

leisti, tačiau turėjo raštu pasižadėti, kad neužsiiminės politika (naciai, kaip ir bolševikai, netoleravo „politikavimo", kuris bu­vo jų vienų monopolis). Kurį laiką legaliai veikė daugiausia iš voldemarininkų susidariusi Lietuvių nacionalistų partija ( L N P ) , kuri išpažino nacionalsocializmo ideologiją ir tikėjosi gauti Lie­tuvai jaunesniojo Vokietijos partnerio statusą. Tačiau išdidiems bei įtariems naciams ir j i nebuvo reikalinga. Lapkričio 11 d. A. Rozenbergas, turėdamas galvoje LNP, rašė H. Ložei: „Poli­tinės partijos < . . . > kelia pavojų, kad gali susidaryti iš centro vadovaujama opozicija, kuri turi būti iš anksto e l i m i n u o t a " 2 3 . Gruodžio 17 d. A. Rentelno įsakymu LNP buvo uždaryta.

1941 m. lapkritį Ostlando komisaro H. Ložės išleistas potvar­kis skelbė, jog „visokiems sambūriams, sąjungoms ir draugi­j o m s veikti reikia leidimų (kurie nebuvo išduodami.— L. T.). Be iš anksto gauto leidimo negalės įvykdyti joks viešas, net ir sporti­nis, susirinkimas". Išimtis buvo padaryta tik laidotuvių apeigoms bei religiniams susirinkimams bažnyčiose ir k a p i n ė s e 2 4 . B e val­džios leidimo nebuvo galima steigti organizacijų mokyklose. Įsakymui nusižengę mokytojai buvo atleidžiami iš darbo, o mo­kiniai šalinami iš mokyklos. Mokyklose galėjo veikti tik moky­tojų prižiūrimi dalykiniai būreliai, kurių tikslas — pagilinti mo­kinių pamėgtų dalykų žinias 2 5 .

Okupacinė nacių valdžia gerokai skyrėsi nuo sovietinės. So­vietai, atleisdami iš darbo „liaudies priešus", „reakcionierius", „antisovietinį elementą", pakeitė beveik visą valdžios aparatą nuo aukščiausių iki žemiausių jo grandžių, pradedant minist­rais ir baigiant kurjeriais bei kiemsargiais (pastarieji dažnai dir­bo Saugumui) . Vokiečiai pakeitė tiktai valdžios viršūnę, o viso­se vidurinėse ir žemesnėse grandyse liko Laikinosios vyriausy­bės paskirti pareigūnai — miestų burmistrai, apskričių viršinin­kai, valsčių viršaičiai.

Paleidus Laikinąją vyriausybę, rugpjūčio 18 d. A. Rentelno potvarkiu buvo paskirti vadinamieji generaliniai tarėjai . Pirmuo­ju generaliniu tarėju ir vidaus reikalų tarėju tapo gen. P. Kubi­liūnas, krašto ūkio — prof. V. Jurgutis , finansų — J . Matulionis, žemės ūkio — prof. B. Vitkus, švietimo — P . Germantas, teisin­gumo — M. Mackevičius, susisiekimo — K. Germanas, darbo ir socialinės apsaugos — J . Paukštys, administracijos kontrolės — mjr. S . Puodžius.

Nacių propaganda tvirtino, jog generaliniai tarėjai — tai mi­nistrai, atstovaujantys lietuvių interesams, nes j ie savo vardu leido potvarkius bei įsakymus gyventojams. Tačiau kiekvienas generalinis tarėjas turėjo generaliniam komisarui pavaldų vo­kietį referentą („akis" ir „ausis" tarėjo į s ta igo je) , o kiekviena apskritis — apygardos komisaro atstovą (sovietinės „antrųjų as­menų" sistemos vokiškas var iantas) . Tiesa, formaliai tarėjai ga-

Įėjo nesutikti su jiems paskirtais referentais. Tuomet sprendimą priimdavo A. Rentelnas. Šiaip ar taip, tarėjai turėjo įtakos na­cių politikai Lietuvoje. Lietuvių savivalda, kuriai atstovavo ge­neraliniai tarėjai ir miestų, apskričių, valsčių savivaldybės bei seniūnijos, galutinai buvo įforminta 1942 m. kovo 18 d. reicho Rytų kraštų ministro A. Rozenbergo dekretu.

Lietuvių savivaldos, ypač generalinių tarėjų, vaidmens ver­tinimas keitėsi. Ne tik sovietinė istoriografi ja, bet ir karo metų lietuvių nelegali spauda generalinius tarėjus vertino neigiamai, vadino juos kolaborantais. 1947 m. Vakarų Vokietijoje išėjusioje H. Žemelio knygoje „Okupantų replėse" rašoma: „Faktiškai ja is ( t a rė ja i s .—L. T.) buvo paskirti palankūs vokiečiams asmenys, kurie neturėjo nei jokių teisių, nei balso, o automatiškai vykdė visus vokiečių civilinės valdžios nurodymus. Tai savos rūšies politinės iškamšos, < . . . > klusnūs vokiečių valdžios tarnai" . Ta­čiau ilgainiui vertinimai darėsi ne tokie kategoriški. Pasak J . Brazaičio, „tarėjai jautė atsakomybę už lietuvių interesus ir turėjo užmezgę ryšį su pogrindžio vadovybe < . . . > . Generalinis komisaras aiškiai norėjo tarėjus paversti tik paprastais jo valios vykdytojais, o tarėjai savo ruožtu siekė tapti kolektyvine jėga ir reikšti lietuvių .tautos va l ią" 2 1 .

Neretai lietuviai pareigūnai sėkmingai sabotavo ir net žlug­dė tautai pavojingus nacių reikalavimus. Net tarėjas J . Paukš­tys, visuomenės labiausiai kaltintas nuolaidžiavimu A. Rentel-nui, atsisakė pasirašyti nacių potvarkį dėl 100 tūkst. darbininkų išvežimo į Vokieti ją. Matyt, nebuvo abejingas Lietuvos reikalams ir pirmasis generalinis tarėjas gen. P. Kubiliūnas. Įtampa tarp vokiečių generalinio komisariato ir lietuvių tarėjų stiprėjo. Vie­nas po kito už nepaklusnumą buvo atleisti 3 žemės ūkio tarėjai . O tarėjai P. Germantas, M. Mackevičius, S. Puodžius ir J . Na-rakas buvo išvežti Į Štuthofą. Į konclagerius buvo ištremti Šiau­lių apskrities viršininkas J . Noreika, Vilniaus apskrities virši­ninkas P. Kerpė, Vilniaus miesto viceburmistas B . Grigas ir kt. Buvo suimti Trakų, Švenčionių ir Varėnos apskričių policijos viršininkai, nacių įtarti pranešę gyventojams apie okupantų reng­tas darbininkų gaudynes. Už atsisakymą vykdyti vokiečių įsa­kymą kelis lietuvius policininkus S S teismas nuteisė mirti.

Pasak J . Brazaičio, Lietuvos žmonės, žinoma, išskyrus žy­dus, lengviau pakėlė trejus metus trukusią nacių, nei vienerių metų sovietinę okupaciją. Nuošalesnėse vietovėse kaimiečiai daž­niau susidurdavo ne su vokiečiais, o su sava, lietuviška valdžia, kuri daugiau ar mažiau pro pirštus žiūrėjo į nacių reikalavimus. Vokiečių valdžia Lietuvoje buvo švelnesnė negu Lenkijoje, juo labiau Baltarusi jo je ar Ukrainoje. Žinoma, dėl to j i nenustojo būti okupacinė.

4. S O C I A L I N Ė , Ū K I N Ė IR K U L T Ū R I N Ė NACIŲ P O L I T I K A

Lietuvoje, kaip ir kituose užimtuose kraštuose, naciai siekė panaudoti ūkinius bei darbo jėgos išteklius savo karinei mašinai stiprinti. Kraštas buvo plėšiamas daugiausia netiesiogiai. Birže­lio 26 d. karinės vokiečių valdžios potvarkiu 1 markė prilyginta 10 rb. Toks pinigų keitimo kursas ekonomiškai buvo nepagrįs­tas ir dirbtinai didino perkamąją markės galią. 1941 m. rugsėjo 20 d. LAF-o memorandume sakoma: „Kiekvienas markių savi­ninkas, o tokie yra tik vokiečių kariai ir vokiečių civilinės ad­ministraci jos žmonės, gali įsigyti Lietuvoje bet kurią vietos ar užsienio gamybos prekę beveik veltui. Toks rusų rublio kursas yra ne kas kita kaip kontribucija Lietuvai. Toji kontribucija įgy­ja visai ypatingos reikšmės, je igu atsiminsime, kad muitų sie­nos tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nėra. Iš Rusi jos vežami į Lietuvą popieriniai pinigai ir paverčiami čia vertingomis pre­kėmis. Išeina, kad Lietuva turi mokėti kontribuciją už visą So­vietų S ą j u n g ą " . B e to, 1943 m. pavasarį iš Lietuvos banko na­ciai išvežė į Vokietiją per 30 tonų sidabrinių litų. Ko nespėjo sovietai, padarė vokiečiai.

Generalinis komisaras A. Rentelnas rugpjūčio 19 d. potvar­kiu sureguliavo agrarinius santykius: 1) valstiečiai tvirtinami teisėtais savo ūkių valdytojais (ne savininkais ! ) ; 2) naujakuriai ir mažažemiai, 1940 m. gavę žemės, šios teisės netenka ir pagal galimybes grąžinami į ankstesnes samdinių vietas; 3) tarybiniai ūkiai, M T S ir kiti valstybiniai žemės ūkiai pereina civilinės vo­kiečių valdžios ž i n i o n 2 8 . S is A. Rentelno potvarkis palietė apie 75 tūkst. naujakurių ir mažažemių šeimų. Savaime supranta­ma, širdyje jos užslėpė nuoskaudą. 1943 m. žiemą, jau po Sta­lingrado mūšio, A. Rentelnas paskelbė potvarkį dėl žemės nuo­savybės kai kuriems ūkininkams pripažinimo. Komentuodamas šį dokumentą, pogrindyje ėjęs laikraštis „Į laisvę" rašė, jog de-nacionalizacija ribojama tokia gausybe išlygų, kad turto grąži­nimas tėra komedija. Žemės nuosavybės dokumentai buvo išduoti tik keliasdešimčiai šeimų.

Vokiečių valdžia, kaip ir sovietai, užkrovė ūkininkams natū­rines duokles. Už kiekvieną karvę reikėjo pristatyti nuo 400 iki 1000 kg pieno, nuo avies — 1,5 kg vilnų, ne mažiau kaip 50 kiau­šinių nuo kiekvienos vištos, apie 5 cnt duoninių javų nuo kiekvieno pasėlių hektaro. Vidutinio dydžio ūkis (8—16 ha žemės ūkio naudmenų) privalėjo pristatyti ne mažiau kaip 100 kg kiaulie­nos. Sių rekvizicijų vieni ūkininkai neįstengė atlikti, kiti jas sąmoningai sabotavo. Todėl 1942/43 ūkiniais metais duoninių

javų pyliava buvo įvykdyta tik 57, miežių — 64, bulvių — 52 , pieno — 51, mėsos — 76, kiaušinių — 66 procenta i s 2 9 . Vis dėlto iš Lietuvos buvo išgabenta labai daug žemės ūkio gėrybių. P e r pirmuosius dvejus okupacijos metus ūkininkai pristatė beveik 32 tūkst. t kiaulienos, 550 tūkst. t pieno, 430 tūkst. t grūdų, 426 tūkst. t bulvių, 94 mln. k i a u š i n i ų w . Mažiau kaip per dve­jus metus iš valstiečių buvo atimta 100 tūkst. arklių. Neįvyk­džius prievolių, grėsė iškraustymas iš ūkio, išsiuntimas darbams į Vokietiją, koncentracijos lagerius, net sušaudymas. Labiausiai buvo terorizuojama Rytų Lietuva, kurioje buvo. rengiami vie­šieji skolininkų „teismai": suvaryti aplinkiniai gyventojai turėjo stebėti, kaip baudžiami mirtimi pyliavų neatidavę ūkininkai.

Nuo 1942 m. pradžios lietuviams savininkams buvo pradėta grąžinti sovietų nacionalizuotas įmones, kuriose dirbo mažiau kaip 20 darbininkų. Pagal Vokietijos verslo įstatymus tokio dy­džio įmonės buvo traktuojamos kaip amatų dirbtuvės. Tačiau visos didesnės, t. y. pramonės įmonės, buvo perduotos vokiečių bendrovėms (Gesellschaften). 1943 m. vasarą Lietuvoje veikė::

2emės apdirbimo bendrovė (Landbewirtschaftungs Gesell­shaf t ) , valdžiusi buvusius tarybinius ūkius, 1941 m. tremtinių ūkius, žydų žemę,

Lietuvos žemės sklypų bendrovė (Grundstück-Gesellschaft L i tauen) , valdžiusi sovietų nacionalizuotus namus,

Rytų centrinė prekybos bendrovė (Zentralhandels-Gesell-schaft-Ost) — skerdyklas, cukraus fabrikus, malūnus, lentpjūves, iš viso per 300 įmonių, tarp jų „Maistą" ir „Lietuvos cukrų",

Ostlando tabako pramonė (Tabakindustrie Ostland) — apie 50 tabako bei kitų įmonių,

Ostlando pluošto bendrovė (Ost land-Faser) , valdžiusi 74 teks­tilės bei popieriaus pramonės įmones,

Ostlando bendrovių sąjunga (Genossenschaftsverband Ost­land) , perėmusi kooperatyvus, tarp jų „Pienocentrą" ir „Lietūkį", kurie buvo panaudoti prievolėms iš ūkininkų i š r i n k t i 3 1 .

Apskritai pramonė merdėjo. 1943 m., palyginti su 1940 m., buvo pagaminta mažiau: avalynės — 60 procentų, vilnonių audi­n i ų — 1 0 kartų, šilkinių audinių — 3 kartus, sviesto — 2 , 5 karto, mėsos ir cukraus — 4 0 procentų 3 2 . Okupantai siekė su kuo ma­žesniais kapitaliniais įdėjimais arba visai be jų pagaminti iš vietinių žaliavų kuo daugiau produkcijos, kurią beveik visą ga­bendavo į Vokietiją arba į frontą.

Sunkiausiai vertėsi miestiečiai. Nuo 1941 m. liepos mėnesio buvo įvestos svarbiausių maisto prekių kortelės. Rugsėjį Kaune pagal jas savaitei vienam žmogui parduodavo normuotą produk­tų k i e k į 3 3 :

lietuviams vokiečiams

Duonos (kg) 1,960 3,500 Mėsos (kg) 0,200 1,350 Sviesto (kg) 0,100 0,250 Cukraus (kg) 0,050 0,250 Miltų (kg) 0,400 0,700 Kruopų (kg) 0,150 0,250 Sūrio (kg) — 0,100 Druskos (kg) 0,050 0,125

Vėliau normos pasidarė dar skurdesnės. Tarėjo J . Paukščio duomenimis, 1941 m. pabaigoje pagal korteles perkami maisto produktai duodavo 1,1 tūkst. kalorijų per dieną. Be to, trūks­tant produktų, pagal korteles buvo galima nusipirkti tiktai 3 6 — 37 procentus skiriamo maisto. Prekyba turgavietėse buvo už­drausta, o juodojoje rinkoje 1941 m. rudenį Kauno darbininkas už vidutinį mėnesio uždarbį (50 markių) galėjo nusipirkti 1 kg sviesto.

Baldus, drabužius, indus miestiečiai mainė į ūkininkų atve­žamus lašinius, sviestą, miltus. Lengviau vertėsi turėjusieji gi­minių kaime.

Okupantai slopino Lietuvos kultūrą ir tautinę sąmonę. 1941 m. liepos 11 d. A. Rozenbergas instrukcijoje H. Ložei nurodė, jog reikia sustabdyti Balt i jos kraštų universitetų bei aukštųjų mo­kyklų veiklą. Rudenį vokiečių valdžia vis atidėliojo mokslo metų pradžią, todėl visos Lietuvos mokyklos spalio 1 d. pradėjo dirbti be leidimo. Naciai kol kas nesiryžo griebtis prievartos. 1942 m. rudenį mokslo metus pradėjo 59 gimnazijos, kuriose dirbo 1,2 ,tūkst. mokytojų ir mokėsi 33 tūkst. mokinių. Be W veikė 23 progimnazijos su 200 mokytojų ir 4,9 tūkst. moks le iv ių 3 4 . Nuo 1942 m. pradžios generalinio komisariato potvarkiu visose •vidurinėse mokyklose buvo įvestos 5 savaitinės vokiečių kalbos pamokos. Kur kas blogesnė buvo aukštųjų mokyklų padėtis. Na­ciai labai varžė naujų studentų priėmimą, o 1943 m. pavasarį visai uždarė Kauno bei Vilniaus universitetus ir- 4 mokytojų se­minari jas .

1941 m. liepos 29 d. Ostlando reichskomisariatui įsakius pa­šalinti iš bibliotekų žydų, komunistų autorių knygas ir apskri­tai prieštaraujančią nacių ideologijai literatūrą, prasidėjo, kaip ir sovietų valdymo laikotarpiu, bibliotekų „valymas". Si kartą pirmiausia buvo naikinama T. ir H. Manų, M. Anderseno Nek-sės, E. Remarko, P. Cvirkos, S . Nėries, I. Simonaitytės ir dauge­lio kitų autorių knygos.

Naciai labai suvaržė knygų leidybą. Per trejus metus išėjo i š spaudos, kartu su mokykliniais vadovėliais, vos 100 pavadinimų knygos bei brošiūros. Dalis jų buvo atspausdinta nelegaliai, be vokiečių valdžios leidimo. Valstybinės leidyklos (ypač ' jos

direktoriaus A. Kniukštos) pastangomis pasirodė B . Brazdžionio poezijos rinktinė „Per pasaulį keliauja žmogus", J . Maironio „Pavasario balsai" , V. Kudirkos „Laisvos valandos", L. Dovydėno „Užrašai" , J . Petruičio „Kaip j ie mus sušaudė" ir kitos knygos. Labai skurdi buvo hitlerinės okupacijos metų periodinė spauda. Vietoj vokiečių valdžios uždaryto Kaune leisto dienraščio „Į lais­vę" nuo 1943 m. 'pradėjo eiti „Ateitis". Vilniuje ėjusią „Naująją Lietuvą" vokiečių valdžia padarė savo politikos ruporu. Be šių, Kaune buvo leidžiami keli savaitraščiai bei žurnalai (žymiau­sias jų — J . Keliuočio 1943—1944 m. redaguota „Kūryba" ) , taip pat Šiaulių, Panevėžio, Telšių, Marijampolės ir kai kurie kiti vietiniai laikraščiai, iš viso per 20 periodinių leidinių. Legali spauda buvo griežtai vokiečių cenzūruojama, j i negalėjo nagri­nėti, lietuviams aktualių politikos, ideologijos, kultūros klausi­mų. Sią spragą užpildė pogrindžio laikraščiai.

Per visus trejus nacių okupacijos metus Lietuvos žmonės buvo verbuojami darbams Vokietijos įmonėse, statyboms, karo transportui, aerodromų apsaugai. Iš pradžių buvo kviečiami sa­vanoriai. Kadangi jų nedaug teatsirado (iki 1942 m. balandžio pabaigos — 1,5 tūkst . ) , vokiečiai griebėsi prievartos. 1942 m. ge­gužės 5 d., j iems reikalaujant, tarėjas J . Paukštys paskelbė 1919—1922 m. gimusių vyrų darbo prievolę. 1943 m. gegužės 23 d. A. Rozenbergas išleido potvarkį, įpareigojusį visus Rytų sričių gyventojus, vyrus nuo 15 iki 55, o moteris nuo 15 iki 45 metų, registruotis darbo įstaigose. Iš pradžių Lietuvai buvo nustatytas 30, o vėliau net 100 tūkst. darbininkų kontingentas. Žmonės šią prievolę boikotavo, todėl šaukiamieji buvo prista­tomi prievarta. „O jeigu j ie s lapstosi ,— skelbė 33-iasis darbo jėgos telkimo instrukcijos straipsnis — t a i kaip pakaitalas darbui į reichą imamas vienas arba keli šeimos nariai" . Žmones gaudy­davo gatvėse, turguose, traukiniuose, stotyse, kino teatruose, kavinėse, net bažnyčiose. Per visą okupacijos laiką iš Lietuvos, daugiausia iš rytinių apskričių, darbams į Vokietiją buvo išvežta apie 75 tūkst. žmonių 3 5 .

1941 m. liepos 11 d. A. Rozenbergas instrukcijoje Ostlando komisarui H. Ložei nurodė, jog Lietuvoje rasiniu požiūriu tin­kamų germanizuoti gyventojų yra mažiau kaip pusė. Visų kitų vietas turėsią užimti kolonistai — pasižymėję vokiečių kariai, žu­vusių karių palikuonys ir Pirmojo pasaulinio karo v e t e r a n a i a 6 . 1942 m. rugpjūtį esesininkų žurnalas vedamajame straipsnyje mažas tautas pavadino vandens lašais ant įkaitusio akmens ir citavo H. Himlerį: „Mūsų uždavinys yra ne germanizuoti Rytus senąja prasme, t. y. primesti ten gyvenantiems žmonėms vokiečių kalbą bei įstatymus, bet rūpintis, kad Rytuose gyventų tik vo­kiško, germaniško kraujo žmonės < . . . > . Iš fronto kario pada­ryti rytojaus kolonistą — gražiausias ir didžiausias uždavinys, kurį mums skirs likimas šiam karui pasibaigus". Ir tai nebuvo

tušti žodžiai. J a u 1942 m. pradžioje Kaune įsikūrė tiesiogiai S S vadui Himleriui pavaldi Lietuvos kolonizavimo įstaiga (An-siedlungsstab), o vasario 4 d. Rytų krašto ministerijos ir S S atstovai pasirašė susitarimą dėl dalinio Lietuvos kolonizavimo. Pirmiausia vokiečius buvo numatyta įkurdinti Vakarų Lietuvoje, kad kolonistų ruožas nusidriektų nuo Rytprūsių iki „senųjų Or­dino žemių" (Latvi jos ir Es t i jos ) .

1942 m. vasaros pabaigoje Sakių, Marijampolės, Vilkaviškio, Kauno, Tauragės, Raseinių, Kėdainių, Šiaulių bei kitose apskri­tyse okupacinė valdžia pradėjo iškeldinti iš ūkių valstiečius, ku­rių žemė buvo skiriama kolonistams. Savininkai galėjo pasiimti tik 1 karvę, 1 kiaulę, 5 vištas, namų apyvokos daiktus ir po 15 kg maisto kiekvienam šeimos nariui. Nelegaliai ėjusi „Ne­priklausoma Lietuva" rašė: „Raudonieji naikino mūsų ūkininkus, paskelbę „kovą su buožėmis", rudieji mėto iš ,ūkių kolonizacijos sumetimais". v Iškeldintiems ūkininkams buvo siūloma žemės rytinėse apskrityse, atimtose iš lenkų bei gudų. 1942 m. lapkritį Lietuvoje jau gyveno 3,5 tūkst. vokiečių ūkininkų šeimų. Kolo­nistai buvo apginkluojami ir dažnai tapdavo vietos gyventojų skundikais.

Vokiečiai, daugiausia valdininkai, kūrėsi ir miestuose. Dėl to Kaune atsidūrė gatvėje keli tūkstančiai vietinių gyventojų šei­mų. /Lietuvos miestuose atsirado parduotuvių su užrašu „Nur fūer Reichsdeutsche", kurios aptarnavo vokiečių karius, valdininkus ir kolonistus. Tolesnę kolonizaciją pristabdė vokiečių kariuome­nės nesėkmės frontuose.

Vokiečių laikraščiai jau buvo pradėję rašyti apie vokiškas Kauno šaknis. Esą vokiečių inžinieriai suradę gotikos pastatų. Mat gotiką nacių ideologai laikė vokiečių monopoliu, ir vietovė, kur stovėjo bent keli šio stiliaus pastatai, buvo skelbiama vokie­čių statytu miestu. Kaunas buvo paverstas Kauen, Kėdainiai — Kedahnen, ( Jurbarkas •— Georgenburg, Vilkaviškis — Wolfsbur, Zarasai — Osersee...

5. ŽYDŲ G E N O C I D A S

Didžiausias ir šiurpiausias hitlerininkų nusikaltimas Lietuvo­j e - — masinės žydų žudynės. Antisemitizmas — sudedamoji na­cių ideologijos dalis. Todėl j ie naikino žydus visuose užimtuose kraštuose. Neginčijamas taip^pat faktas, jog Lietuvoje žydų žu­dynės prasidėjo tik tada, kai atėjo vokiečiai, kurie iškart paėmė į savo rankas policiją, karinius lietuvių dalinius, visą valdžią ir todėl buvo atsakingi už tvarkos palaikymą krašte.

J a u nuo 1941 m. pradžios Vokietijoje iš gestapo, SD ir S S pareigūnų pradėta formuoti specialios paskirties grupes (Einsatz-gruppe), kurių uždavinys, kilus karui, buvo tvarkos palaikymo už-

frontėje pretekstu žudyti S S R S teritorijoje komunistus, politrukus, partizanus, žydus, čigonus, psichinius ligonius. Balt i jos kraštus kontroliavo „A" grupės būriai, kuriems vadovavo brigadenfiu-reris V. Stalekeris (Stahlecker) 3 7 . Birželio 18 d., t. y. dar karo išvakarėse, ypatingosios paskirties dalinių vadai gavo žodinį H. Himlerio nurodymą naikinti užimtoje S S R S teritorijoje minė­tų kategorijų asmenis. Vos prasidėjus karui, birželio 24 d. Sau­gumo policijos ir SD operatyvinės „A" grupės vadas V. Staleke­ris įsakė Karaliaučiaus ir Tilžės gestapininkams žudyti žydus bei komunistus užimtoje Lietuvos te r i tor i jo j e 3 8 .

Birželio 25 d. su pirmuoju „A" grupės būriu atvykęs į Kau­ną ir užmezgęs ryšį su Klimaičio partizanų būriu, V. Staleke­r is surengė pirmąjį žydų pogromą 3 9 . Naktį Senamiestyje ir Vili­jampolė je buvo nužudyti šimtai žmonių, sudeginta keliasdešimt namų. „Partizanų grupės vadui Klimaičiui pasisekė remiantis į Kauną pasiųstos mažos pirmosios komandos nurodymais įvyk­dyti pogromą taip, kad neiškiltų į viešumą kokia nors vokiečių užduotis arba vokiečių inic iatyva" ,— rašys vėliau savo ataskai­toje V. S t a l e k e r i s 4 0 . Naciai norėjo viską pavaizduoti taip, tarsi vietos gyventojai patys atsiskaito „su savo „raudonaisiais en­g ė j a i s " ir jų „tarnais — žydais".

Liepos 1 d. Kaune dislokuotas 3-iasis „A" grupės būrys gavo iš Berlyno įsakymą pradėti Lietuvoje bolševikų ir žydų „valy­m o " a k c i j ą 4 1 . Vien liepos 6 d. VII forte iš kulkosvaidžių buvo sušaudyta 2,5 tūkst. žydų. Liepos mėnesį Kaune įsikūrė ypatin­goji oberštumfiurerio Hamano vadovaujama grupė, kuri rinko iš visos Lietuvos žydus, telkė juos didesniuose miestuose ir ten žudė 4 2 . Iki spalio vidurio Lietuvoje buvo nužudyta daugiau kaip 70 tūkst., o iki lapkričio pabaigos — apie 120 tūkst. ž y d ų 4 3 . Be ypatingosios „A" grupės, žudynes vykdė 11-asis vokiečių rezer­vinės karo policijos batalionas, taip pat iš vietos savanorių ir lietuvių savisaugos batalionų karių sudarytos komandos.

1941 m. rudenį mažesniuose Lietuvos miestuose bei mieste­liuose žydų jau nebuvo, o likę gyvi Vilniaus, Kauno ir Šiaulių žydai buvo uždaryti į getus, kur jų taip pat laukė mirtis, tiktai lėtesnė. Vilniaus žydai buvo šaudomi Paneriuose, Kauno •— IX forte, Šiaulių — Kužių apylinkėse. Vilniaus getas likviduotas 1943 m. rudenį, likę gyvi jo gyventojai buvo išvežti į Maida­neko, Osvencimo bei kitas koncentracijos stovyklas. 1944 m. lie­pos pradžioje Kauno gete (Vili jampolėje) dar buvo likę 7 tūkst. žmonių, iš kurių 2 tūkst. buvo sušaudyti arba sudegė gyvi likvi­duojant getą, o kiti — išvežti į Štuthofą ir Dachau.

Karo išvakarėse Lietuvoje gyveno maždaug 215 tūkst. žydų, sudariusių per 7 procentus visų gyventojų. Iš jų liko gyvi — pirmosiomis karo dienomis spėję pasitraukti į Rusi ją, išsislaps­tę arba sulaukę karo pabaigos lageriuose — apie 20 tūkstančių. Tad buvo sunaikinta apie 200 tūkst., maždaug 90 procentų visų

Lietuvos žydų. Pagal tai Lietuva užėmė pirmą vietą tarp visų nacių okupuotų kraštų.

Žurnalistas ir kultūrologas B . Kviklys taip aprašė žydų žu­dynes: „Paskirtose vietose buvo iškasami ilgi gilūs grioviai ma­siniams kapams. Prie jų suvaromi žydai — vyrai, moterys, vai­kai. Į juos šaudoma iš šautuvų, kulkosvaidžių, pistoletų. Sužeis­tieji pribaigiami šautuvų buožėmis, lazdomis, durtuvais, peiliais. Kūdikiai perveriami šautuvų durtuvais ir verčiami į duobes ant jų tėvų lavonų. Kartais gyvus duobėse kalkėmis užpildavo. Nuo gyvų ir mirusių lavonų nusegdavo laikrodžius, papuošalus, nu­imdavo žiedus, akinius, išimdavo net auksinius dantis, nuvilk-davo drabužius. Visą tą mantą rūšiuodavo ir siųsdavo į Vokie­ti ją, kai ką kareiviai išmainydavo į samagoną < . . . > . Lietuvos žemė turbūt niekada nesugėrė tiek daug nekalto k r a u j o " . 4 4

„Dabar aš žinau, jog Dievo nėra, nes jeigu j is būtų, ne­leistų daryti to, ką aš vakar m a č i a u " , — po vienų tokių žudynių 1941 m. rudenį rašė laiške žmonai vokiečių kareivis iš Kauno.

Sovietų istoriografi ja tvirtino, jog naikinant žydus hitleri­ninkams talkino „lietuviškieji nacionalistai" . Iš esmės tai me­las, nes faktai rodo ką kita. 1941 m. birželio pabaigoje generolai S. Pundzevičius bei M. Rėklaitis, Laikinosios vyriausybės įpa­reigoti, iškvietė minėtąjį Klimaitį ir įspėjo jį nedalyvauti žydų naikinimo a k c i j o s e 4 5 . Liepos viduryje gen. S. Raštikis atkreipė vokiečiu karo komendanto Kaune gen. Pohlio bei užnugario ka­riuomenės dalinių Lietuvoje vado gen. K. Rocgues dėmesį, j o g lietuvių tauta bei Lietuvos vyriausybė labai susirūpinusios vo­kiečių akcija prieš žydus ir prašo j ą sus tabdyt i 4 6 . To paties gene­ralinį komisarą A. Rentelną spalio pabaigoje prašė Kaune vykusi Lietuvos vyskupų konferencija 4 7 . 1942 m. rudenį žydų žudynes pasmerkė Įgulos bažnyčioje sakytame pamoksle vyskupas V. Briz-gys. Prieš žydų žudymą taip pat protestavo 1942 m. lapkričio 14 d. A. Rentelnui įteiktame memorandume įžymūs lietuvių tau­tos veikėjai: buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas K. Grinius bei buvusieji ministrai kun. M. Krupavičius ir prof. J . Aleksa. Žydus slapstė, gelbėdami juos nuo mirties, P. Baublys, S . B in­kienė, S. Čiurlionienė, Kutorgų, Landsbergių, Zubovų ir dauge­lis kitų šeimų. Keliasdešimt Vilniaus geto kalinių slapstė Isto­ri jos archyvo Vilniuje direktorius kun. J . Stakauskas. Žydai taip pat buvo slepiami po didžiuoju Telšių katedros altoriumi. Jeru­zalėje žydų gelbėtojų giraitėje Lietuvos žmonių garbei pasodin­tas ne vienas medis.

Tačiau, pasak rašytojo J . Mikelinsko, „hitlerinės Vokietijos sukelta antisemitinė psichozė į savo kruviną orbitą įtraukė ir ne vieną lietuvį". Antisemitinę psichozę, deja, kurstė ir kai ku­rios politinės lietuvių jėgos, ypač voldemarininkai. „Visa žydų problema, atrodo, geriausiai būtų taip spręstina: tegul j ie kraus­tosi iš mūsų krašto < . . . > . Je i tuo tarpu nėra kur, tai vietinės

administraci jos organai, rodos, nepadarytų klaidos įsteigę spe­cialius lagerius ir apgyvendinę ten savo miestų bei miestelių žydus" ,— 1940 m. liepos 13 d. rašė Lietuvių nacionalistų par­ti jos (LNP) Šiauliuose leista „Tėvynė". Net kauniškė „Į la isvę" liepos 5 d. vedamajame „Apvalyti lietuvių tautą nuo grybo" tvirtino: „Žydai, burliokai, rusai, baudžiavinės ponijos likučiai ir lenkai kolonistai bei atbėgėliai yra mūsų tautos grybas, kurį reikia kuo greičiausiai išpjauti" .

Deja , kaip ir kituose kraštuose, Lietuvoje atsirado naciams talkinusių žydšaudžių. Vieni j ų buvo visuomenės padugnės, ki­t i — antisemitinės propagandos apakinti fanatikai (Klimaičio būrio vyrai buvo ką tik išėję iš kalė j imo), dar kiti žydšaudžiais tapo ne savo valia. „Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti — grasoma sušaudyti juos pačius. Egzekucijų metu fotografuoja­mi ir filmuojami tik lietuviški daliniai, nes vokiečiai tuo metu pasitraukia į š a l į " , — rašoma 1941 m. gruodį LNP rengtame memorandume Vokietijos vyriausybei. 4 8 Tačiau niekas negali pa­teisinti nekaltai pralieto kraujo. Pirmą kartą per i lgaamžę tau­tos istoriją buvo suteptas lietuvio vardas.

Ir vienų—-rizikavusių savo gyvybe vardan žydų, ir kitų — šaudžiusių savo tėvynainius, buvo palyginti nedaug, gal po kelis tūkstančius. Milijonai lietuvių su siaubu ir užuojauta be­jėgiškai stebėjo genties, su kuria' draugiškai sugyveno penkis šimtus metų, žūtį. Nuo pat atsiradimo žodis „žydšaudys" lietu­vių kalboje turi niekinamą prasmę. Lietuvio žydšaudžio įvaizdis toks pats nepagrįstas, kaip ir žydo Lietuvos nepriklausomybės duobkasio, žydo komunisto ir kagėbisto vaizdinys.

6. A N T I N A C I N Ė L I E T U V I Ų R E Z I S T E N C I J A

Pirmasis lietuvių entuziazmas greitai išblėso paaiškėjus, ko­kios nepagrįstos buvo viltys, kad vokiečiai leis atkurti nepri­klausomybę. Laikinosios vyriausybės paleidimas, žydų žudynės, ūkinė ir kultūrinė Berlyno politika parodė, jog krienas ne saldes­nis už ridiką. J a u vasaros pabaigoje Lietuvoje buvo galima išgirsti sakant: „Vienas okupantas išėjo, kitas atė jo" . O lietuvių nuo­taikas 1941 m. rudenį išsakė generalinis finansų tarėjas J . Ma­tulionis savo dienoraštyje: „Nuo vilko bėgom, ant meškos patai­kėm. Tik toks skirtumas, kad per pirmąją bolševikų okupaciją peilis lietuviui j au buvo po kaklu, o dabar, vokiečių okupacijoje, j i s tik galandamas" 5 0 .

Pasak H. Žemelio, „bolševizmas ir nacionalsocializmas — tai lyg du broliai, tik skirtingų tėvų ir šiek tiek skirtingų metodų. Iškabas turėjo abu vienodas: į Lietuvą atėjo kaip „išvaduoto­j a i " 5 1 . Pirmasis — iš „buožių ir kapitalistų priespaudos", antra­sis —„iš bolševizmo vergovės". Lietuvių tauta greit „perkando"

abu okupantus ir su abiem kovojo, siekdama atkurti savo vals­tybę. „Mūsų tikslas — laisva ir nepriklausoma Lietuva su sos­tine Vilniumi ir Klaipėdos uostu" ,— rašė 1942 m. rudenį po­grindžio spauda 6 2 .

Kitaip negu Vakarų ar Vidurio Europos tautos, baltai patyrė dvi okupacijas — sovietinę ir nacių. Karo metais lietuviai savo svarbiausiu priešu laikė sovietus ne tik todėl, kad j ie pirmieji atėjo į Lietuvą ir tauta nuo jų labiau nukentėjo. „Vokiečių na­ciams ir rusų bolševikams mes lygiai vert i ,— 1942 m. rudenį rašė „Nepriklausoma Lie tuva" .— Tačiau mūsų svarbiausias priešas yra bolševikai, nes vokiečiai karą pralaimės, o j ie vėl gali ateiti Lie­tuvon".

Balt i jos tautos neturėjo sąjungininkų. Vakarų Europos ša­lių, taip pat Lenkijos rezistentus rėmė Angli ja bei JAV, o ko­munistinius Rytų Europos kraštų partizanus visokeriopai rėmė Maskva. Kai kurie lietuvių rezistencijos centrai bandė užmegzti ryšį su Vakarais (1943 m. vasarą Stokholmą pasiekė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ( L L K S ) ir Vyriausiojo lietuvių komi­teto (VLK-o) — įgaliotinis A. Vokietait is) . Tačiau naudos iš to buvo maža, nes Angli ja ir J A V buvo Sovietų Są jungos — svar­biausio Lietuvos priešo — sąjungininkės ir Balt i jos kraštai ne­įėjo į jų karinių operacijų sferą. Pagal iau karo metais pripaži--nusios naują vakarinę S S R S sieną, Vakarų valstybės tylomis sutiko ir su sovietine Balt i jos valstybių aneksi ja. Todėl lietu­viai, anot J . Brazaičio, buvo vienų vieni.

Lietuvių rezistentų padėtį karo metais komplikavo ir tai, kad Lietuvos teritorijoje veikė trys antihitlerinės jėgos : be patrioti­nio lietuvių sąjūdžio, aktyviai veikė Maskvos diriguojami sovietų partizanai ir Lenkijos vyriausybės iš Londono vadovaujama Ar­mija krajova. Sovietų bei lenkų partizanai, veikę daugiausia Rytų Lietuvoje, kovojo ne tik su naciais, bet ir su lietuviais, siekusiais atkurti nepriklausomą valstybę. Net Latvija ir Est i ja neturėjo lenkų problemos.

Dėl visų šių priežasčių lietuvių tauta pasirinko pasyvaus priešinimosi naciams kelią, nes, pasak vieno iš rezistencijos vadovų A. Vokietaičio, „laikė, kad būtų savižudiška ginkluotu pasipriešinimu, aktyviai kovojant prieš vokiečių kariuomenę fronto užnugaryje, palengvinti savo priešo Nr. 1 grįžimą Lietu­von. B e to, aktyvusis pasipriešinimas būtų logiškai vedęs lietu­vių pogrindį į bendradarbiavimą su pavojingiausiu mūsų prie­š u — Sovietų Są junga ir jos diriguojamais bolševikų partizanų daliniais Lietuvos teritori jo je ,— tai būtų tolygu tautos išdavi­mui" 5 3 . Tokia labai komplikuota mūsų krašto situacija ne vie­nam kėlė neviltį. Pulgis Andriušis karo metais išvertė „Don Ki­chotą", o A. J . Greimas, recenzuodamas šią knygą, rašė apie „beviltiškas mūsų kovas,— mes kovojam su vokiečiais, kad su­grįžtų rusai. Kokia prasmė kovoti?" Lietuva atsidūrė tarp kūjo

Ir priekalo. Patriotinis lietuvių sąjūdis siekė telkti aktyviąsias tautos jėgas ir išlaikyti jas iki karo pabaigos. Tada, jo manymu, laimėjus Vakarams, kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, susida­rysiančios sąlygos Lietuvos valstybei atkurti. Pasak J . Brazaičio, „ateities vizija buvo visiems aiški: karą vokiečiai pralaimės; ka­da j ie trauksis, lietuviai turi būti pasirengę savo kraštą perimti, j a m e rimtį išlaikyti pereinamuoju momentu, apsaugoti nuo ga­limos sovietinių jėgų, tegul ir karo išvargintų, invazijos. Vargu kas manė, kad vieni lietuviai galėtų atlaikyti sovietinę karinę invaziją, tačiau visi čia matė būsimą sąjungininką — Vakarų valstybių jėgas, kurios neleis bolševikams veržtis į E u r o p ą " 5 4 . Lietuvių rezistencijos vadovai pervertino J A V bei Anglijos gali­mybes bei geranoriškumą Rytų Europos tautoms ir užmiršo ka­rinę sovietų galią.

Sovietų istorikai didžiausia lietuvių antinacinės rezistenci­j o s nuodėme laikė tai, kad j i neatmetė galimybės kartu su hit­lerine Vokietija kariauti prieš stalininę Sovietų Są jungą. A. Bub­nys yra teisus, primindamas, jog sovietų istorikai „užmiršo" esminę aplinkybę: lietuvių rezistencija kėlė būtiną bendradar­biavimo su Berlynu sąlygą — Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Naciams atmetus šią sąlygą, neliko galimybės bendradarbiauti. Žinoma, galima ginčytis, ar Lietuva būtų laimėjusi, jeigu Ber­lynas būtų nepasididžiavęs ir suteikęs jai marionetės, kaip, pa­vyzdžiui, Slovakijai ir Kroatijai, statusą, už kurį būtų reikėję siųsti į Rytų frontą savo divizijas ir tapti pasaulio akyse nacių sąjungininke. O atkurti karo metais tikrą nepriklausomybę, de­j a , nebuvo nė mažiausios galimybės.

Pasyvioji lietuvių rezistencija reiškėsi šiomis formomis: 1) vokiečių organizuojamų Lietuvoje kariuomenės dalinių

boikotavimu, 2) slapstymusi nuo išvežimo į reicho darbus, 3) žemės ūkio prievolių nevykdymu, 4) sabotažu pramonėje bei transporte, 5) tautinės kultūros, kultūros ir švietimo įstaigų išlaikymu, 6) nacių persekiojamų žmonių — žydų, sovietinių karo belais­

vių, lietuvių karo prievolininkų šelpimu bei slapstymu, 7) nacių talkininkų bei tautos išdavikų demaskavimu 5 5 . Svarbiausias rezistencinės veiklos metodas buvo antinacinė

propaganda, varyta per nelegalią spaudą, kuri pasiekdavo toli­miausius Lietuvos kampelius ir turėjo didelį autoritetą tarp žmonių, o jos nurodymai padėdavo jaunimui apsispręsti. H. Že­melis prisimena, kad vokiečių valdžiai išleidus kokį potvarkį ar paskelbus kokią registraci ją, visi laukdavo, ką pasakys dėl to pogrindis.

Pati reikšmingiausia antinacinės veiklos akcija buvo vokie­čių organizuotų karinių dalinių Lietuvoje sužlugdymas. Pirmai­siais karo metais naciai vietos gyventojus laikė nevertais „gar-

bės" tarnauti Vermachte; j ie tiko tik kaip darbo jėga. Tačiau nesėkmės frontuose privertė keisti požiūrį. 1943 m. žiemą, j au po Stalingrado katastrofos, Lietuvos generalinėje srityje vokie­čiai/ paskelbė 1919—1924 m. gimusių vyrų registraci ją į lietuvių S S legioną. Kituose kraštuose ši akcija davė pusėtinų rezultatų. Prancūzijoje į S S dalinius buvo sutelkta 100 tūkst., Belgi jo je — 60 tūkst. vyrų. Lietuvoje atsirado tik 286 savanoriai. Pasak gen'. S. Raštikio, stipri lietuvių pogrindžio spauda pasisakė prieš S S legioną. Lietuviai studentai nutarė neiti į legioną. Jų pavyz­dys užkrėtė moksleivius ir kitus jaunuolius. Visos vokiečių, pa­stangos susilaukė visiško lietuvių boikoto. „Beveik visos vasa­linės tautos, net latviai ir estai, tokius legionus arba S S divizi­jas turėjo. Lietuva — ne. Jokiuose vokiečių karo pranešimuose lietuviai nebuvo minimi kaip tauta, kovojanti Vokietijos pusė­j e " , — rašė H. Ž e m e l i s 5 6 . Ne ką sėkmingesnės buvo ir vėlesnės Lietuvos vyrų mobilizacijos.

Reikia sutikti su B. Raila, jog „išskyrus labai negausius komunistinės ideologijos likučius ir sovietinius desantininkus, lietuvių tauta nacių okupacijos laikotarpiu nepaprastai vienin­gai siekė atkurti valstybės nepriklausomybę" 5 7 . Deja, vienybės trūko lietuvių politikams.

LAF-ui trumpam laikui buvo pavykę suvienyti visas patrio­tines jėgas nepartinių pagrindu. Tačiau jau po Birželio sukili­mo, o ypač vokiečiams" uždarius LAF-ą, patriotai aktyvistai į ne­legalias organizacijas pradėjo burtis partiniu-ideologiniu pa­grindu. Vieni buvusio LAF-o nariai, daugiausia tautininkiškos pakraipos (K. Brunius, J . Deksnys, J . Valiulis, S. Žakevičius bei kt . ) , atgaivino iki 1941 m. pavasario savarankiškai veiku­sią Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą ( L L K S ) , kiti, katalikiš­kos srovės veikėjai ( J . Ambrazevičius, A. Darnusis, A. Maceina, Z. Ivinskis ir kt . ) , nuo 1941 m. pabaigos pradėjo kurti naują nelegalią Lietuvių fronto ( L F ) organizaci ją. L L K S nuo 1942 m. rudens leido nelegalų laikraštį „Laisvės kovotojas", o nuo 1943 m. pradžios savo laikraštį „Į laisvę" turėjo ir Lietuvių frontas. 1942 m. pogrindžio organizacijų padaugėjo. Atgiję vals­tiečiai liaudininkai nuo birželio pradžios pradėjo leisti „Nepri­klausomą Lietuvą", vieną svarbiausių pogrindžio laikraščių. Ka­zys Veverskis suorganizavo Lietuvos laisvės armiją (LLA) — karinę organizaci ją, vienijusią daugiausia buvusios Lietuvos armijos karius, o buvęs „Naujosios Romuvos" redaktorius, vie­nas iš krikščionių demokratų ideologų Juozas Keliuotis įkūrė Lietuvių vienybės sąjūdį ( L V S ) , jungusį katalikiškos pasaulė­žiūros akademinį jaunimą. B e šitų, anot H. Žemelio, buvo ir ki­tų, mažesnių pavienių organizacijų, leidusių savo spaudą, turė­jusių radijo imtuvus, narių ir rėmėjų.

Visos pogrindžio organizacijos siekė tų pačių tikslų (atkurti nepriklausomybę), kovojo su tais pačiais priešais (Sovietų Są-

junga ir nacistine Vokiet i ja) , naudojo tuos pačius kovos meto­dus (pasyvų pasipriešinimą), tačiau sudaryti bendrą rezisten­cinių jėgų vadovybę sekėsi sunkiai, nes jos skirtingai įsivaiz­davo nepriklausomą Lietuvą. Bet svarbiausia kliūtis susi­vienyti buvo partijų ir frakcijų ambicijos, ginčai, kas vadovaus, kas vadovybėje turės daugiau vietų (posakis „du lietuviai — trys part i jos" atsirado vokiečių okupacijos meta is ) . 1943 m. Lietuvoje buvo du antinacinės rezistencijos centrai: krikščioniš­koji Tautos taryba ir liaudininkų, socialdemokratų, tautininkų bei nacionalistų Vyriausiasis lietuvių komitetas (VLK-as ) . Po ilgų ir sunkių derybų lapkričio 25 d. abu centrai pagaliau susi jungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą ( V L I K - ą ) . Jo pir­mininku tapo S. Kairys (socialdemokratas), vicepirmininkais — A. Darnusis (krikščionis demokratas) ir B . Gaidžiūnas (tauti­ninkas) , nariais — J . Audėnas (liaudininkas), K. Brunius (na­cionalistų part i ja ) , J . Deksnys ( L L K S ) ir kt.

Iki nepriklausomybės atkūrimo VLIK-as turėjo vykdyti nele­galios Lietuvos vyriausybės funkcijas: vadovauti tautos kovai dėl valstybės atkūrimo, atstovauti Lietuvai ir ginti jos reikalus užsienyje. Tačiau sunkiai pasiekta vienybė iš esmės buvo for­mali. Nebuvo sudaryta vieninga karinė organizaci ja bei cent­rinė karinė vadovybė. Neįėjo į VLIK-ą Lietuvos laisvės armija, kai kurios kitos rezistencinės organizacijos, o susivienijusios nepasitikėjo viena kita ir toliau varžėsi dėl įtakos vadovybėje. Veiklus antinacinės rezistencijos dalyvis J . Valiulis 1944 m. kovo 20 d. rašė A. Vokietaičiui, kad nedarbingumo vėžys smarkiai graužia VLIK-o pastatą, vyksta rivalizacija, konkretus darbas nė per plauką n e p a g e r ė j o 5 8 . Tik po 3 mėnesių, 1944 m. vasario 16 d. pasirodė pirmasis viešas VLIK-o pareiškimas. B e kelių dek­laraci jų, nieko konkretaus nebuvo nuveikta ir vėliau.

Artėjant prie Lietuvos sienos Raudonajai armijai ir plečian­tis rytinėse apskrityse teroristinei sovietinių partizanų bei Ar­mijos krajovos veiklai, aktuali darėsi Lietuvos kariuomenės dalinių kūrimo problema. „Apie lietuviškų ginkluotųjų pajėgų or­ganizavimą šiandien kalbama visur, kur susirenka bent du žmo­nės < . . . > , — rašė pogrindžio spauda.—Visuomenė pritaria or­ganizavimui ginkluotos jėgos, kuri būtų skirta Lietuvos terito­ri jai ir jai artimoms sritims nuo bolševikų g i n t i " 5 9 . VLIK-as pritarė visuomenės veikėjų bei generalinių tarėjų idėjai sukurti lietuviškąją diviziją. Vokiečiai, apie tai anksčiau nenorėję ir gir­dėti, blogėjant reikalams frontuose, pasidarė nuolaidesni. 1944 m. vasario 13 d. gen. P. Plechavičius ir S S bei policijos vadas Jeckelnas pasirašė kompromisinį susitarimą: kovai su besi­plečiančiu banditizmu steigiama savanorių Vietinė rinktinė, ku­riai vadovaus lietuvių karininkai, tačiau jos vadas (gen. P. Ple­chavičius) bus atsakingas vokiečių įstaigoms. Naciai pasižadėjo rinktinę apginkluoti, nesiųsti jos iš Lietuvos, taip pat nevežti krašto žmonių darbams į Vokieti ją.

Lietuvių tauta pritarė savų kariuomenės dalinių kūrimui. Vos per kelias savaites į Vietinę rinktinę užsiregistravo 30 tūkst. savanorių, iš jų buvo sudaryta 15 batalionų po 750 vyrų kiek­viename. Tačiau jau kovo mėnesį paaiškėjo, kad naciai gen. P. Plechavičių apgavo: pareikalavo duoti dešimtis tūks­tančių darbininkų ir net skelbti visuotinę vyrų mobilizaciją į vokiečių kariuomenę. Lietuviams sabotuojant nacių reikalavi­mus', gegužės viduryje gen. P. Plechavičius ir keliasdešimt aukštesniųjų karininkų buvo suimti ir išsiųsti į Salaspilio (Lat­vijoje) koncentracijos stovyklą. 3 tūkst. Vietinės rinktinės ka­rių buvo išgabenti darbams į Vokietiją, tačiau dauguma jų išsi­bėgiojo ir pradėjo slapstytis. Dar prieš tai, balandžio pabaigo je— gegužės pradžioje Kaune gestapas suėmė daugumą VLIK-o bei L L K S vadovybės narių (K. Bieliuką, K. Brunių, J . Deksnį, B . Gai-džiūną, J . Valiulį, J . Katilių, A. Tumėną, A. Damušį ) , taip pat daugelį pogrindžio spaudos darbuotojų.

7. ANTINACINE L I E T U V I Ų K O M U N I S T Ų KOVA

Kartu su besitraukiančia Raudonąja armija į S S R S evakua-vosi apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų daugiau kaip 2,5 komunistų (53 procentai visų narių) , per 2 tukst. komjau­nuolių, nemažai sovietinių pareigūnų (tarp jų 160 NKGB ir 1,2 tūkst. NKVD d a r b u o t o j ų ) 6 0 , aktyvistų, jų šeimų n a r i ų 6 1 . Rugpjūčio pabaigoje Maskvoje buvo sudaryta LKP (b) CK tei­sėmis veikusi 7 asmenų grupė (A. Sniečkus, N. Pozdniakovas, A. Guzevičius, M. Gedvilas, J . Paleckis, N. Gridinas, I. Meskupas), kuri vadovavo komunistiniam pogrindžiui Lietuvoje ir rūpinosi karinių lietuviškų Raudonosios armijos dalinių organizavimu.

Pirmosios diversantų grupės į Lietuvą buvo atsiųstos jau 1941 m. liepos—rugpjūčio mėnesiais. Tačiau beveik visus jų na­rius sunaikino vokiečiai ir polici ja. L K P CK duomenimis, nuo karo pradžios iki 1943 m. pabaigos į Lietuvą dirbti pogrindžio darbą buvo atsiųsti 175 komunistai, maždaug 100 komjaunuo­lių bei 70 nepartinių aktyvistų. 6 2 Dar 100 „parašiutininkų" nusi­leido 1944 m. pirmame pusmetyje. Sovietų istorikai gerokai per-dėdavo ne tik kovinius komunistinių partizanų nuopelnus, bet ir padidindavo jų skaičių tvirtindami, kad j i s siekė daugiau kaip 10 tūkst. Sovietų partizanų štabo duomenimis, 1944 m. birželį Lietuvoje veikė 56 būriai, kuriuose kovojo 3,9 tūkst. partizanų: 1386 lietuviai, 1475 rusai, 676 žydai, 367 kitų tautybių žmonės. Daugiau kaip ketvirtadalis sovietų partizanų buvo iš stovyklų pabėgę karo belaisviai.

1942 m. lapkritį S S R S Valstybės gynimo komitetas sovietų partizanams Lietuvoje vadovauti Maskvoje įsteigė Lietuvos par­tizaninio judėjimo štabą, kurio viršininku paskyrė A. Sniečkų,

o jo pavaduotoju LKP CK Organizacinio skyriaus vedėją D. Su-pikovą. Partizanų veiklai Lietuvoje vadovauti buvo sudaryta M. Sumausko ir G. Zimano vadovaujama operatyvinė LKP CK grupė, 1943 m. pavasarį įsikūrusi prie Naručio ežero Bal taru­si joje, o nuo rudens persikrausčiusi į pietryčių Lietuvą.

Apie sovietų partizanų moralę galima spręsti iš 1943 m. ge­gužės 11 d. „drg. Jurg io" (G. Zimano) laiško A. Sniečkui: „ Iš gyventojų dažnai atima ne tik drabužius bei maisto produktus (nors gyventojai nustatyta tvarka aprūpina brigadas) , bet ir žiedus, pinigus, laikrodžius < . . . > . Taip pat labai paplitęs gir­tuokliavimas. Samagoną varo ir patys partizanai, ir gyventojus verčia < . . . > . Kas neduoda, tam grasina ginklu, veda sušau­dyti, m u š a " 6 3 . Tiesa, G. Zimanas rašė apie Baltarusi jos parti­zanus. Tačiau tas pats darėsi ir Lietuvoje. 1944 m. birželio 19 d. LKP CK Ypatingasis skyrius informavo A. Sniečkų: „ < . . . > iki pastarųjų dienų partizanų būriuose nusikalstami veiksmai prieš vietos gyventojus ne mažėjo, o didėjo. Pasitaikydavo plėšikavi­mo, išžaginimo ir nužudymo faktų" . 6 4

Nors sovietų partizanų būriai šventvagiškai buvo pasivadi­nę Gražinos, Margirio, Žalgirio, Kęstučio,! Vytauto, „Laisvosios Lietuvos" vardais, tačiau jų tikslas buvo ne atkurti Lietuvos nepriklausomybę, o grąžinti ją atgal į Kremliaus imperiją. Sprogdindami traukinius, žudydami vokiečių 'pareigūnus, j i e užtraukdavo nacių kerštą nekaltiems aplinkiniams gyventojams. 1943 m. buvo sudeginti Fermos (Trakų apskrityje) , Lazdėnų (prie Vievio) , Miliūnų, Lauciūnų, Slapeikių (Rokiškio apskrity­j e ) , Sarkiškių (Valkininkų valsčiuje) bei kiti kaimai. Dalis jų gyventojų buvo išžudyta, kiti išvežti darbams į Vokieti ją. 1944 m. birželio 3 d. sovietų partizanams nužudžius 5 vokiečius, esesininkai sudegino Pirčiupius. Liepsnose žuvo arba buvo nu­šauta 119 šio kaimo gyventojų.

Raudonieji partizanai kovojo ne tik su vokiečiais, bet žudė ir lietuvių savivaldos pareigūnus, terorizavo savigynos būrius kūrusių kaimų gyventojus. 1944 m. sausio 29 d., keršydami už ginkluotą priešinimąsi, j ie sudegino Kaniūkų (Jašiūnų vals­čiuje) kaimą ir nužudė 36 bei sunkiai sužeidė 14 jo gyventojų. Balandžio 12 d. sovietų partizanų „Už tėvynę" būrys, vadovau­jamas kapitono Sergejevo, sudegino Trakų apskrities Onuškio

•valsčiaus Bakaloriškių kaimą ir nužudė 18 jo v y r ų 6 5 . Birželio 24 d. Musteikos kaime (Marcinkonių valsčiuje) buvo nužudyta 14 vyrų.

1941 m. gruodžio 18 d. S S R S Valstybės gynimo komitetas, prašant L K P Centro Komitetui bei Lietuvos T S R vyriausybei, nutarė kurti 16-tąją lietuviškąją Raudonosios armijos šaulių di­vizi ją. Jos branduolį sudarė pirmosiomis karo dienomis iš Pa­bradės į Rusi ją išvaryti 29-ojo teritorinio korpuso kariai bei Vil­niaus pėstininkų karo mokyklos kursantai. 1942 m. LKP Centro

Komitetas į šią Pavolgyje kuriamą diviziją taip pat nusiuntė per 7 tūkst. jaunesnio amžiaus iš Lietuvos evakuavusių vyrų. Vi­suose sovietmečio istorijos vadovėliuose rašoma, jog 16-oji di­vizija kovos krikštą gavo 1943 m. prie Aleksejevkos (Oriolo sr i ty je) , o užsigrūdino prie Kursko. Iš tikrųjų tie mūšiai, ypač pirmasis, labiau priminė skerdynes. Dėl nepakankamo parengi­mo ir apginklavimo bei vadovybės (daugiausia divizijos vado gen. F. Baltušio-Zemaičio) nemokšiškumo žuvo 3,4 tūkst., buvo sužeisti 8,4 tūkst., ir dingo be žinios — daugiau kaip 400 divi­zijos k a r i ų 6 6 . 16-oji divizija lietuviška buvo sąlyginai, nes 1944 m. pradžioje iš 5,1 tūkst. jos karių, (be 2150 karių, buvusių 2-ame atsargos batalione Balachnoje) 32,3 procento buvo lietu­viai, 39,9 procento — rusai, 22 procentai — žydai 6 7 . Papildyta ki­tų sovietinių respublikų vyrais, 16-oji šaulių divizija tęsė savo kovų kelią, kuris, deja, vedė ne į Lietuvos laisvę.

NUORODOS

1 Išsamiau apie karo veiksmus Lietuvos teritorijoje žr.: Škirpa K. Sukili­mas Lietuvos suverenumui atstatyti.— Vašingtonas, 1973.—P. 282—298.

2 Skebėra K. Reikėjo mūsų kančių.— V., 1990.— P. 8. 3 Į laisvę.— 1984.—Nr. 91.—P. 59. 4 Škirpa K- Min. veik.— P. 323. 5 Rimkus V. Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 m.—Londonas, 1984. « Į laisvę.— 1941.— Liepos 11, 15, 21. 7 Lietuvos aidas.— 1993.— Sausio 15. 8 Raila B. Dialogas su lietuviais.—Čikaga, 1960 — P . 63. 9 Į laisvę.— 1984.—Nr. 91.—P. 60.

1 0 Masinės žudynės Lietuvoje.— T. 1.— V., 1965.— P. 87. 1 1 Nepriklausoma Lietuva.— 1942.—Nr. 11—12; 1943.—Nr. 15—16. 1 2 Naujoji Lietuva.— 1941.—Birželio 29. 1 3 Į laisvę.— 1941.—Birželio 24. 14 Rukšėnas K. Hitlerininkų politika Lietuvoje 1941—1944 m. Disertacija

istorijas mokslų kandidato laipsniui įgyti.—V., 1970. // MA CB rankraščių skyrius.— F. 26—1475.

1 5 Mastinės žudynės Lietuvoje.— T. 1.— P. 330. « Škirpa K- Min. veik.— P. 482. 1 7 Lietuvos Laikinosios Vyriausybės įstatymai.— P. 49—51. 18 Škirpa K Min. veik.— P. 444. 19 Škirpa K Min. veik.—P. 348; Bubnys A. 1941 m. birželio sukilimas it

Lietuvos Laikinoji vyriausybė // Žaltvykslė—Nr. 11.—P. 38—39. 20 Škirpa K. Min. veik.— P. 456—457. 2 1 Į laisvę.— 1942.—Kovo 30; LE.—T. 15 — P . 463. 2 2 Masinės žudynės Lietuvoje.— T. 1.— P. 22. 2 3 Škirpa K- Miin. veik.—P. 520—521. 2 4 Į laisvę.—1941.—Lapkričio 22. 2 5 Ten pat.—1941.—Spalio 30. 2 6 Vėliau vidaus reikalų tarėju buvo paskirtas J . Narakas. 27 Sūduvis N. Vienų vieni.— 1964.— P. 42—43. 2 8 Į laisv.ę.—1941.—Rugpjūčio 20. 2 9 Ketvirtis amžiaus socializmo keliu.— V., 1965.— P. 49—50. 3 0 Nepriklausoma Lietuva.— 1944.— Nr. 1. (37).

31 Kviklys B. Lietuvių kova su naciais.— 1946.— P. 13—14. 3 2 Ketvirtis amžiaus...— P. 51. 3 3 LVVOA.— F. 3377.—Ap. 58.—B. 271.—L. 40.

3 4 Ateitis.— 1943.— Rugpjūčio 3. 35 Sūduvis N. Min. veik.— P. 64.

3 6 Нюрнбергский процесс—T. 1.—M., 1965.—C. 213 3 7 Masinės žudynės...—T. L — P . 328—330. 3 8 Rukšėnas K. Min. veik.— P. 94. 3 9 Masinės žudynės...—T. L—P. 11; Rukšėnas K- Min. veik — P 94 4 0 Ten pat. ' ' 41 Rukšėnas K. Min. veik.—P. 91. 4 2 LE.—T. 7.—P. 193; Masinės žudynės...—T. L — P 138 4 3 Masinės žudynės...—T. 1.—P. 131—137. 44 Kviklys B. Min. veik.— P. 16—20. 45 Brazaitis J. Vienų vieni.— V., 1990.—P. 143. 46 Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos.— T. 2.— P. 306—307

47 Brazaitis J. Min. veik.—P. 143. 4 8 LVVOA.— F. 3377.—Ap. 58.—B. 176.—L. 50.

4 9 Išsamiau apie lietuvių kovą su naciais žr.: Bubnys A. Lietuviu rezisten­cija 1941—1944 т . — V . , 1991.

5 0 Matulionis J. Neramios dienos.—Torontas, 1975.—P. 122. 51 Žemelis H. Okupantų replėse.—P. 13. 5 2 Nepriklausoma Lietuva.— 1942.— Nr. 9. 5 3 Laisvės besiekiant.—Čikaga, 1983.'— P 9—10 5 4 Brazaitis J. Min. veik.—R. 108. 55 Bubnys A. Į laisvę: lietuvių antinacinis pasipriešinimas 1941—1944 m

// Pergalė.— 1990,—Nr. 3, 5 6 Žemelis H. Man. veik.— P. 52—53. 57 Raila B. Dialogas...—P. 71. 5 8 Laisvės besiekiant.— P. 295.

5 9 Į laisvę.— 1944,—Balandžio 3. 6 0 LVVOA.— F. 1771 , -Ap. 5 . - B . 1 0 2 . - L . 191 (NKVD 1942 m duo­

menys). " Ten p a t . - B . 4 8 . - L . 5; B. 1 0 0 . - L . 1 - 3 ; Ap. 6 .—B. 3 2 . - L . 19- Ap

7 — B 172.—L. 8. (1941 m. rudens A. Sniečkaus ataskaita, 1942 m. balandžio N. Gndino pažyma, LKP CK Kadrų skyriaus duomenys).

Ten pat.—Ap. 6 .—B. 39.—L. 2, 27 Ten pat.—B. 40.— L. 200. Ten pat —Ap. 7 .—B. 195.—L. 61. Ten pat.—B. 116,—L. 16—19 (sovietinių partizanų štabo 1944 m ba­

landžio mėnesio žinių suvestinė). ! , 6 8 T f?n P a t . - B . 3 1 2 . - L . 1 - 4 (LKP CK Karinio skyriaus vedėjo P Ja­kovlevo 1944 m. pradžios pažyma Centro Komitetui).

6 7 Ten pat.

64 65

V S K Y R I U S

ANTROJI SOVIETŲ OKUPACIJA.

POKARIO LAIKOTARPIS ( 1 9 4 4 - 1 9 5 3 m.)

1 . D E M O G R A F I N I A I KARO B E I O K U P A C I J O S NUOSTOLIAI

Antrojo pasaulinio karo metais bei pokario laikotarpiu Lie­tuva patyrė didžiulių demografinių nuostolių, savo mastu pri­lygstančių XVII a. antrosios pusės ir X V I I I a. pradžios katakliz­mams. Dėl to iš esmės pasikeitė kiekybinė ir kokybinė, ypač tautinė, krašto gyventojų sudėtis.

1941 m. sausio 10 d. Maskvoje buvo pasirašytas S S R S ir Vo­kietijos vyriausybių susitarimas dėl Vokietijos piliečių bei vo­kiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos T S R į Vokietiją, o Lietuvos piliečių bei lietuvių, rusų ir baltarusių tautybių as­menų — iš Vokietijos į Lietuvą. Remiantis šiuo susitarimu, va­sario—kovo mėnesiais iš Lietuvos į Vokietiją išvyko 53 tūkst. gyventojų, o iš Klaipėdos ir Suvalkų kraštų atsikėlė gyventi 12 tūkst. lietuvių ir 9,3 tūkst. rusų bei baltarusių. Tarp Lietuvą palikusių žmonių nemažai buvo ir vokiečiais užsirašiusių lietu­vių, kurie tik tokiu būdu galėjo išsigelbėti nuo bolševikų teroro. Per pirmąjį sovietmetį beveik 20 tūkst. žmonių buvo išvežta iš Lietuvos į Rusiją kaip tremtiniai ar politiniai kaliniai.

Lietuva prarado daug žmonių hitlerinės okupacijos metais. Naciai sunaikino beveik visus žydus, iš viso apie 200 tūkst. žmonių. Be to, frontuose ir pačiame krašte žuvo arba buvo nu­žudyta keliasdešimt tūkstančių kitų tautybių Lietuvos gyventojų.

Baigiantis karui, daug Lietuvos gyventojų atsidūrė Vakarų Vokietijoje. Vieni jų buvo atvežti darbams ir po karo negrįžo namo. o kiti atbėgo patys, išsigandę į Lietuvą įžengusios Rau­donosios armijos. Visi j ie tapo tremtiniais, žmonėmis be tėvy­nes. Po karo amerikiečių, anglų ir prancūzų zonose gyveno 64 tūkst. lietuvių Tauta patyrė ir intelektualinį nuostolį, nes į Vakarus pasitraukė daug Lietuvos inteligentų. Emigracinio Lietuvos Raudonojo kryžiaus duomenimis 2 , 1947 m. Vakarų Vo­kietijoje glaudėsi:

5,5 tūkst. ūkininkų, 250 kunigų, 548 karininkai, beveik 300 gydytojų, 150 inžinierių, 225 teisininkai, 220 aukštųjų mokyklų dėstytojų, 600 mokytojų, 4,2 tūkst. mokinių, 2,0 tūkst. studentų. Vakaruose atsidūrė 60 procentų visų Lietuvos rašytojų drau­

gijos narių, bent pusė dailininkų, muzikų, kitų meno šakų žmo­nių, taip pat didesnė dalis mokslininkų. Pasak B . Railos, „ačiū Dievui, pavyko išsigelbėti beveik visam lietuviškam elitui, o kur elitas, ten juk tikroji tautos esmė, jos pulsas, širdis, smegenys <•••>• Beliko manyti, kad užsieniuose esama kažkas visiškai panašaus į mažąją Lietuvą". Su tokiu optimizmu vargu ar ga­lima sutikti. Matyt, labiau teisingi kiti B . Railos žodžiai: „Tau­tos gyvenime tai jau buvo ne išpjova, o geriausio kraujo nu­leidimas iki pavojingo laipsnio" 3 .

Tragišką Lietuvių padėtį DP (deplaced persons — perkeltųjų asmenų) stovyklose atskleidžia J . Brazaičio aprašytas epizodas:

„ — Lietuviai? Jokių reikalų! Eikit sau pas vokiečius,— pa­reiškė DP kapitonas lietuvių tremtinių atstovui. Pamatęs lietuvį nustebusį, kietai pridūrė:

— Taip, pas vokiečius. Su vokiečiais surišot savo likimą, dabar su ja is likimu ir dalinkitės.

— Kaip tai savo likimą surišom? — paklausė nustebęs lie­tuvis.

— Yes, norit aiškiau? Gerai. Jūs esat hitlerininkai, nacius rėmėt. su jais prieš sąjungininkus kariavot, nacizmą skelbėt ir vykdėt, nuo sąjungininkų pas nacius atbėgot... Tai dabar į juos ir kreipkitės" 4 .

1947 m. birželio 9 d. LKP CK priėmė nutarimą „Apie propa­gandą tarp Lietuvos T S R piliečių, esančių nesovietinėse zono­se Vokieti joje ir Austrijoje, taip pat kitose šalyse", kuriuo įpa­reigojo specialiai iš L K P CK, S S R S Valstybės saugumo ministe­rijos ( M G B ) ir Vidaus reikalų ministerijos (MVD) atstovų sudarytą komisiją raginti visuomenės veikėjus, žinomus intelek­tualus, taip pat repatriantus rašyti laiškus, kviečiančius Vaka­ruose esančius lietuvius sugrįžti į tėvynę. 1948 m. vasario 7 d. specialiai užsienio lietuviams leistas laikraštis „Tėvynės balsas" paskelbė „Lietuvių inteligentų atsišaukimą į karo audros išblaš­kytus tautiečius", kuriame, be kita ko, buvo sakoma: „Tik savo tėvynėje Jus atgausite žmogaus vertę ir šviesios ateities per­spektyvas. Materialiniai rūpesčiai grįžusiems nesukels proble­mos: vyriausybė jums padės vėl įsikurti tėvynėje < . . . > . Neti-

/

kėkite įvairių šmeižikų skleidžiamais gandais, esą grįžusius j Lietuvą tarybų valdžia persekios < . . . > . Liaukitės abejoję. Grįžkite į savo tėvynę < . . . > " . Tačiau naivuolių atsirado nedaug, vienas kitas. Dauguma Vakarų Vokietijoje prisiglaudusių lietu­vių 1949—1950 m. persikėlė gyventi į JAV, Kanadą, Australi ją bei kitas šalis.

1945 m. pradžioje Lietuvai atiteko beveik tuščias Klaipėdos kraštas, kuriame prieš karą gyveno 154 tūkst. žmonių (iš jų per 47 tūkst .— Klaipėdos mieste) . Beveik visi klaipėdiečiai—• vokiečiai ir lietuvininkai, artėjant Raudonajai armijai, pasitraukė į Vokietijos gilumą. 1945 m. kovo 31 d. LKP CK įgaliotinis Klai­pėdos krašte Zolingas pranešė A. Sniečkui, jog Klaipėdos, Šilu­tės ir Pagėgių apskrityse tiktai 1530 ūkių yra likę žmonių, o 10,8 tūkst, ūkių visiškai tušti, be gyvento jų 5 . Pačiame Klai­pėdos mieste buvo likę tik 3,6 tūkst. žmonių. Tiesa, iki metų pabaigos, sugrįžus daliai bėglių, vietinių gyventojų šiek tiek pa­daugėjo. 1946 m. sausio 1 d. Klaipėdos apskrityje gyveno 1353, Š i l u t ė s — 1055, Pagėgių — 245, iš viso 2653 vietinių valstiečių šeimos, turėjusios 7,8 tūkst. žmonių 6 . Pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, jog Klaipėdos krašto gyventojų sumažėjo maždaug 140 tūkst.

Apskritai 1941—1944 m. Lietuvos gyventojų skaičius suma­žėjo maždaug nuo 3,1 iki 2,5 mln. Ištuštėjo ne tik Klaipėda, bet ir Vilnius, kuriame 1945 m. pradžioje gyveno apie 110 tūkst. žmonių, t. y. beveik perpus mažiau negu prieš karą. Kaunas 1946 m. pradžioje turėjo 120 tūkst. gyventojų, t. y. 20 procentų mažiau negu 1940 m. 7

Karas baigėsi, o gyventojų Lietuvoje ir toliau mažėjo. 1944 m. rugsėjo 22 d. Liubline Lietuvos T S R ir prosovietinės Lenkijos vyriausybių atstovai pasirašė susitarimą, pagal kurį visi lenkų tautybės Lietuvos gyventojai, taip pat Vilniaus krašto žydai galėjo repatrijuoti į Lenkiją. Repatriaci ja prasidėjo 1945 m. pa­vasarį ir tęsėsi iki 1946 m. lapkričio 1 d. Norą išvažiuoti pareiš­kė 134,4 tūkst. šeimų, iš viso 377,8 tūkst. asmenų 8 . Antisovieti-nis lenkų pogrindis bendro požiūrio į repatriaciją, matyt, netu­rėjo. Buvo atsitikimų, kai lenkų partizanai mušė nenorėjusius važiuoti į Lenkiją va ls t ieč ius 9 . Tačiau 1945 m. gegužės 30 d. LKP CK ir LKT nutarime „Apie lenkų tautybės piliečių evakua­cijos į Lenkiją e igą" buvo konstatuota, jog „lenkų nacionalis­ta i " sabotuoja repatriaci ją. Milicijos valdyba, Vilniaus miesto bei apskričių vykdomieji komitetai buvo įpareigoti „ryžtingai sustiprinti kovą su < . . . > evakuacijos sabotuotojais, organizuoti vengiančių evakuacijos lenkų dokumentų tikriniįmus, užkirsti kelią fiktyvių poliklinikų bei ligoninių pažymų apie tariamus susirgimus išdavimui, užtikrinti, kad išvykimą sabotuojantys as­menys netektų maisto kortelių, teisės naudotis komunaliniais butais ir pan." 1 0 Iš viso į Lenkiją išvažiavo 172,8 tūkst. Lietu-

vos žmonių: 88,9, tūkst.— Vilniaus, 42,6 tūkst .— Vilniaus apskri­ties, 16,8 tūkst .—Trakų, 13,9 tūkst .—Švenčionių, 5,3 tūkst.— Zarasų, 3,4 tūkst .—Varėnos, 1,7 tūkst .—kitų apskričių (Kauno, Kėdainių, Panevėžio, Ukmergės) g y v e n t o j ų u . Tarp išvykusiųjų buvo ir lietuvių, net rezistentų, kurie važiavo į Lenkiją gelbėda­miesi nuo kalėjimo ir Sibiro.

Bent 30—40 tūkst. Lietuvos gyventojų 1945—1953 m. persi­kėlė gyventi į kitas sovietines respublikas, daugiausia į Kalinin­grado sritį bei Latvi ją. Dažniausiai j iems Lietuvoje grėsė vie­nokie ar kitokie pavojai ir j ie bėgo pasislėpti svetur. Pokario metų kovos nusinešė apie 50—60 tūkst. gyvybių. Tai žuvę parti­zanai, taip pat partizanų, banditų ir valdžios nužudyti civiliai gyventojai. Tačiau labiausiai Lietuvą praretino sovietų valdžios represijos. Netgi pačios valdžios, t. y. minimaliais, duomenimis, 1944—1953 m. iš Lietuvos buvo išvežta per 200 tūkst. tremtinių bei kalinių I 2 . ; •

Sumažėjus gyventojų, atstatomiems miestams trūko darbo jėgos . Labiausiai tai jautė Vilnius ir Klaipėda, netekę daugiau­sia gyventojų. 1945 m. L K P CK bei LKT įpareigojo visų respub­likos apskričių valdžią pasiųsti į Vilniaus miestą ir Klaipėdos kraštą nustatytą skaičių darbingų žmonių. Tačiau pusėtinų re­zultatų buvo pasiekta tiktai apgyvendinant Klaipėdos kraštą, kurio tuščiuose žemės ūkiuose iki 1947 m. pavasario įsikūrė 6,6 tūkst: šeimų, atvykusių daugiausia iš Tauragės, Kretingos, Telšių bei kitų Žemaitijos apskr ič ių 1 3 . Kur kas blogiau sekėsi valdžiai apgyvendinti ištuštėjusią sostinę ir uostamiestį. Mat lietuviai kaimiečiai, gyvendami „permainų" laukimo nuotaikomis ir esant sunkioms ekonominėms gyvenimo miestuose sąlygoms (trūko maisto, mažas darbo užmokestis), nenorėjo į juos keltis. Juo labiau kad į šią valdžios priemonę priešiškai žiūrėjo parti­zanai, pripažinę tiktai vieną tautinės atsparos formą — gink­luotą kovą su okupantu. J . Aistis nesmerkė žmonių, „kurie sutiko talkininkauti okupantui ir įsikūrė Kuršių marių pakrašty­j e " , laimėdami j į Lietuvai, tačiau buvo linkęs manyti, jog nie­kada nebus pateisintas partizanų draudimas lietuviams keltis į Vilnių 1 4 .

Ištuštėję Lietuvos miestai buvo apgyvendinami iš esmės sti­chiškai ir daugiausia nelietuviais. Kitų sovietinių respublikų gy­ventojų migraci ją į Lietuvą skatino Rytprūsių (Kaliningrado srities) kolonizavimas. Vilniaus ir Klaipėdos įmonių direktoriai rusai geležinkelio stotyse nesunkiai įkalbėdavo savo tautiečius nevažiuoti toliau, į „Vokieti ją", o pasilikti čia, sovietų Lietuvoje, kurioje netrūksta duonos ir kur jų laukia darbas, butai. Įsikūrę patys, kolonistai laiškais kviesdavo atvykti į Lietuvą ir savo gimines, pažįstamus. Kita kolonistų kategorija buvo demobili­zuoti sovietinės armijos kariai. Lietuvos T S R Karinio komisa­riato duomenimis, 1945—1946 m. Lietuvoje apsigyveno 7,3 tūkst.,

rusų ir 5,9 tūkst; kitų tautybių_ (nelietuvių) demobilizuotų ka­reivių bei karininkų, iš jų 4,5 tūkst. Vilniuje, 2,5 tūkst. Kaune, per 1 tūkst. Klaipėdoje/ 5 . Dar 2,5 tūkst. jų atvyko 1947 m. 1 6

Visi j ie buvo aprūpinti butais ir darbu: karininkai — įstaigose, o eiliniai kareiviai — pramonės įmonėse, transporte, statybose. Į Vilnių taip pat kėlėsi gyventi Vakarų Baltarusi jos gyventojai. Iš viso 1945—1951 m. į Lietuvą iš kitų sovietinių respublikų, daugiausia šiaurės vakarinių R S F S R sričių ir Baltarusi jos, at­vyko gyventi maždaug 130 tukst. žmonių.

Pirmasis po karo gyventojų surašymas Lietuvoje, kaip ir v i : soje Sovietų Sąjungoje , buvo tiktai 1959 m. Todėl tikslių duo­menų apie gyventojų skaičių bei sudėtį pokario laikotarpiu ne­turime. Tačiau remiantis aukščiau pateiktais duomenimis, taip pat atsižvelgiant į natūralųjį prieaugį (1945—1951 m — a p i e 180 tūkst. žmonių), galima spręsti, jog 1952 m. pradžioje Lie­tuva turėjo maždaug 2,3 mln. gyventojų, t. y. ketvirtadaliu ma­žiau negu prieš karą. Po karo smarkiai surusėjo respublikos miestai. 1951 m. pabaigoje iš 179 tūkst. Vilniaus gyventojų lygiai trečdalis (33,3 procento) buvo rusai, 7 procentai — balta­rusiai, 4 procentai — ukrainiečiai, 3,1 procento — žydai, 21,1 pro­c e n t o — l e n k a i ir tik 30,8 procento — l ie tuvia i 1 1 . 1950 m. Klai­pėdoje iš 48,5 tūkst. gyventojų lietuvių buvo maždaug 40 pro­centų , 8 . 6-ojo dešimtmečio pradžioje iš 7 vidurinių uostamies­čio mokyklų 4 buvo rusiškos. Pakeitus senuosius gatvių bei aikščių pavadinimus, Klaipėdoje atsirado Gorkio, Kalinino, Ki-rovo gatvės. Mieste buvo įsteigtas rusų dramos teatras, o evan­gelikų liuteronų bažnyčia paversta stačiatikių cerkve. Lietuvių kalbos tais metais beveik nesigirdėjo Vilniaus gatvėse, juo la­biau įstaigose. Beveik penktadalį ar net ketvirtadalį visų Kauno ir Šiaulių gyventojų taip pat sudarė rusai bei kiti slavai.

Pagal karo bei pokario metų demografinius nuostolius Lietu­va tarp Europos šalių atsiliko tik nuo Baltarusi jos . Prieškarinį lygį p a g a l g y v e n t o j ų skaičių kraštas pasiekė įtiktai 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje, t.-y. praslinkus 25 metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kaip karo bei pokario metais pasikeitė tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis, rodo žemiau pateikti duo­menys (procentais) :

Tautybė 1941 m.1 1959 m.

Lietuviai 71,0 79.3 Lenkai 13,0 8,5 Žydai 7,0 v 0,9 Vokiečiai 5,4 2 0,4 Rusai 2,4 8,5 Kiti 1,2 2,4

1 Orientaciniai duomenys. 2 Kartu su Klaipėdos krašto lietuvininkais.

2. R A U D O N O S I O S A R M I J O S GRĮŽIMAS IR S O V I E T Ų VALDŽIOS A T K Ū R I M A S

1944 m. birželį Raudonajai armijai pradėjus puolimą Balta­rusijoje, frontas visiškai priartėjo prie Lietuvos. Liepos 4 d. I Pabalt i jo fronto kariuomenė (vadas — g e n . I . ' Bagramianas) peržengė šiaurrytinę Lietuvos sieną ir po kelių dienų užėmė Švenčionis bei Uteną. įpiečiau puolusi III Baltarusi jos fronto kariuomenė, vadovaujama gen\ I. Černiachovskio, liepos 7 d. užėmė Nemenčinę, Naująją Vilnią ir pradėjo supti Vilnių, ku­riame gynėsi 15 tūkst. vokiečių įgula. Raudonarmiečiams į tal­ką primygtinai siūlėsi Vilniaus apylinkėse sutelkti lenkų Armi­j o s krajovos būriai, turėję Londone buvusios vyriausybės užduotį užimti Lietuvos sostinę, kurti jo je savo valdžią ir parodyti pa­sauliui, jog šis miestas yra Lenkijos. LTSR vadovai A. Sniečkus ir M. Gedvilas du kartus (liepos 9 ir 12 d.) kreipėsi į V K P ( b ) C K sekretorių G. Malenkovą bei NKVD ir N K G B vadovus, siū­lydami, nuginkluoti Armijos krajovos dalinius ir išsiųsti juos į užnugarį 1 9 . Liepos viduryje taip ir buvo padaryta.

Liepos 13 d. Vilnių užėmė sovietų kariuomenė ir Gedimino kalne iškėlė Lietuvos T S R vėliavą. Puldami toliau į vakarus, I I I Baltarusi jos fronto kariai rugpjūčio 1 d. užėmė Kauną, o to paties mėnesio viduryje pasiekė Rytprūsių sieną Užnemunėje. Į šiaurę nuo linijos Vilnius—Kaunas puolusi I Pabalt i jo fronto kariuomenė iki liepos pabaigos užėmė visą Aukštaiti ją, taip pat Šiaulius, Radviliškį, Pakruojį . Rugpjūčio antroje pusėje vokie­čiai pradėjo kontrpuolimą Siaurės Lietuvoje, nesėkmingai ban­dydami atsiimti Šiaulius. Atremiant vokiečių puolimą, kovose da­lyvavo 16-oji lietuviškoji divizija, permesta iš Polocko. Nu­bloškus vokiečius nuo Šiaulių, fronto linija laikinai stabilizavosi. Spalio 5 d. sovietų kariuomenė atnaujino puolimą Žemaiti joje Klaipėdos kryptimi. Išstumiant vokiečius iš Žemaitijos, kovose dalyvavo 16-oji divizija, kurios gretose kovėsi nemažai lietuvių. O prie Sedos ir Barstyčių pozicijas gynė Tėvynės apsaugos rink­tinės vyrai bei Lietuvos laisvės armijos „vanagai" , taip pat lie­tuviai. Ir vieni, ir kiti liejo kraują, deja, ne dėl Lietuvos.

1945 m. sausio 28 d. Raudonoji armija užėmė Klaipėdą, o po dviejų dienų — Nidą bei kitas Kuršių nerijos gyvenvietes. Pir­mą kartą nuo X I I I a. vidurio visos lietuvių žemės, išskyrus Sei­nų kraštą Lenkijoje ir nedideles lietuvių salas Baltarusi jo je , bu­vo sujungtos į krūvą, deja, ne suverenios Lietuvos valstybės, o S S R S respublikos sudėty. Lietuvos teritorija išsiplėtė iki 65 tūkst. km 2 (1938 m . — 5 6 tūkst. k m 2 ) .

Po Antrojo pasaulinio karo gerokai pasikeitė Lietuvos geo­politinė padėtis. Prisi jungę ir kolonizavę Karaliaučiaus (Kali­ningrado) sritį, rusai pirmą kartą istorijoje tapo tiesioginiai Lietuvos kaimynai. „Ir ne bet kokie,— anot J . Vidzgirio,— o va-

kariniai, nors visiškai nevakarietiški! Tai skaudus kuriozas mums, nes visoms kitoms Rytų Europos tautoms, nuo Suomijos iki Bul­gari jos, Rusi ja yra jų rytinis kaimynas." 2 0 Iš visų pusių Rusi­jos arba jos aneksuotų kraštų apsuptai Lietuvai beliko 2 nedideli langai į Vakarus: siauras Balt i jos pajūrio ruožas ir neilga siena su Lenkija.

Antrojo pasaulinio karo pabaiga, padariusi galą nacių prie­spaudai Europoje, neatnešė laisvės tik Balt i jos kraštams, ku­riuose rudąją okupaciją pakeitė kita — raudonoji. 1944 m. gruo­džio 20 d. „Pravda" rašė, jog „Lietuva sugrąžinta į sovietinių tautų šeimą". Ne išvaduota, o sugrąžinta! Didesnėje Lietuvos dalyje 1944 m. vasarą, o Žemaitijoje rudenį vėl įsiviešpatavo sovietų režimas, kuris rėmėsi komunistų parti ja, daugybe val­dininkų, NKGB ir NKVD, prokuratūra, kariuomene ir stribų būriais. 1

Po karo daug kartų buvo keičiamas administracinis Lietu­vos T S R suskirstymas. i 9 4 0 m. respublikoje (kartu su Klaipėdos kraštu) buvo 25 apskritys, suskirstytos į 267 valsčius, o 1947 m. pabaigoje — jau 37 apskritys su 320 valsčių, suskirstytų

į 2,9 tūkst. apylinkių. 1950 m. vasarą (VI.20) apskritys ir vals­čiai buvo panaikinti, o vietoj jų sudaryti 87 rajonai, priklausę keturioms — Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos — sritims. Vi­sų šių administracinių perskirstymų tikslas buvo suvienodinti Lietuvą su Sovietų Są junga ir kontroliuoti gyventojus, ypač rezistencijos slopinimo, priverstinės kolektyvizacijos laikotarpiu. Antai 1946 m. rugpjūčio 3 d. LKP CK biuras, svarstęs politinę padėtį labiausiai „banditiniame" Biržų apskrities Vabalninko valsčiuje, nusprendė, jog šis valsčius per didelis, nes miestelyje gyvenę pareigūnai ir kareiviai neįstengė tinkamai kontroliuoti nutolusių apylinkių gyventojų. Buvo nutarta Vabalninko vals­čių padalyti į keletą mažesnių, įkurdinant kiekviename NKVD kariuomenės į g u l ą 2 1 . Kartu su administracinių vienetų skaičiu­mi daugėjo valdininkų, stribų, saugumiečių, rusų kareivių. Nu­slopinus pasipriešinimą ir sovietizavus kraštą, 6-ojo dešimtme­čio viduryje rajonų ir apylinkių gerokai sumažėjo, o sričių visai neliko.

Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje , kasmet kas nors buvo „renkama": 1946 m. žiemą (vasario 10 d.) — S S R S AT deputatai, 1947 m.— Lietuvos T S R Aukščiausioji Taryba, 1948 m.— vietinės tarybos, 1949 m.— teisėjai ir teismų tarėjai , po to — vėl nuo pradžios. Rinkimų kampanijos buvo ilgos ir labai triukšmingos, atimdavo iš valdžios daug laiko, energijos ir popieriaus (plakatais buvo aplipdomi visi stulpai, tvoros, na­mų sienos) . Užsienietis (pokario metais j ie į Lietuvą nebuvo įleidžiami) tikriausiai būtų pagalvojęs, jog komunistų partija bijo pralaimėti rinkimus. Iš tikrųjų tokio pavojaus nebuvo. Nors pirmaisiais pokario metais dauguma žmonių „rinkimus" boiko-

tavo, oficialiais duomenimis, „komunistų ir nepartinių blokas" vis tiek surinkdavo beveik 100 procentų balsų. Valdžios paskirti rinkimų komisijų nariai sumesdavo į balsadėžes tiek biuletenių, kiek reikėjo.

LKP CK darbuotojų grupė, 1946 m. gegužės mėnesį tikri­nusi, kaip laikomasi socialistinio teisėtumo Tauragės apskrityje, savo ataskaitoje rašė, kad parti jos komiteto instruktorius Timo-fejenka iš apylinkių rinkimų komisijų reikalavo: „Darykite, ką norite, nors ir patys balsuokite, bet kad būtų ne mažiau kaip 90 procentų balsavusiųjų". Apylinkių rinkimų komisijos tą ir da­rė. Antai Pajūrio apylinkėje iš 741 į sąrašus įrašytų rinkėjų atėjo balsuoti 150; už kitus biuletenius į balsadėžę sumetė komi­si jos n a r i a i 2 2 . Taip buvo „balsuojama" ne tik Tauragės apskri­tyje, bet visoje Lietuvoje. V K P ( b ) CK Lietuvos biuro narys I. Tkačenka LKP Centro Komiteto 1946 m. balandžio plenume pripažino, jog Alytaus, Marijampolės ir Lazdijų apskrityse iki 20 vai. (tuo metų laiku temsta jau apie 17 vai.) buvo balsavę tik 20—30 procentų rinkėjų 2 3 .

Centrinė rinkimų komisija pranešė, jog rinkimuose dalyvavo 91,8 procento visų rinkėjų, iš kurių 95,4 procento balsavę už komunistų bei nepartinių bloko bandidatus. Komentuodamas rin­kimų rezultatus, J . Paleckis demagogiškai tvirtino, jog „lietu­vių tauta dar kartą, kaip ir 1940 bei 1941 m. rinkimuose, pareiš­kė savo tvirtą pasiryžimą eiti tarybiniu keliu" 2 4 .

Aukščiausioji Taryba, formaliai aukščiausioji valdžios Lietu­voje institucija, jokios realios valdžios neturėjo, todėl ir jos sesijos, kuriose buvo tvirtinami L K P CK bei Ministrų Tarybos parengti įstatymų projektai, paprastai trukdavo 5—6 dienas per metus: Bene svarbiausias nuolat veikusio AT Prezidiumo ( jo pirmininkas visą pokario laikotarpį buvo J . Paleckis) veiklos baras buvo daugiavaikių motinų apdovanojimas medaliais. Mi­nistrų Tarybos (iki 1946 03 15 — Liaudies komisarų tarybos) , kuriai vadovavo M. Gedvilas, valdžia buvo didesnė. Daugėjo ministeri jų. 1953 m. dirbo net 24 ministerijos (1940 m.— 13) . Viena iš naujų ministerijų — Užsienio reikalų, įsteigta 1944 m., kai dar buvo tikimasi, jog visos sąjunginės respublikos galės tapti Jungtinių Tautų Organizacijos narėmis. Vėliau ši ministe­ri ja virto gryniausia fikcija. J o j e darbavosi keli pareigūnai, ta­čiau ir tie patys neturėjo ką veikti.

Pokario metais Sovietų Są jungoje dar labiau sustiprėjus centralizuotam valdymui, ne tik užsienio reikalai, gynyba, už­sienio prekyba, bet ir susisiekimas, ryšių sistema, jūrų bei upių laivynas, energetika, žemės ūkio produktų paruošos, chemijos, popieriaus, staklių gamybos bei kitos pramonės šakos buvo vi­siškai nepavaldžios respublikai, joms vadovavo sąjunginių mi­nisteri jų įgaliotiniai. B e to, dauguma L T S R ministerijų buvo sąjunginio-respublikinio pavaldumo. Respublikinių ministeri jų

tebuvo penkios: švietimo, socialinio aprūpinimo, darbo, vietinės pramonės ir komunalinio ūkio. Tačiau ir jų savarankiškumas buvo ribotas. Aukščiausią valdžią Lietuvoje, kaip ir visoje So­vietų Są jungoje , turėjo parti ja, centre — L K P CK, o vietose — apskričių bei valsčių komitetai.

Lietuvos komunistų partija buvo tik V K P ( b ) padalinys. 1945 m. pradžioje j i turėjo 3,5 tūkst., 1948 m.— 22,2 tūkst., o 1953 m.— 36,2 tūkst. narių. Žmonės paprastai stodavo į par­tiją dėl karjeros, nes buvo siekiama, kad visus vadovaujančius postus užimtų komunistai. 1946 m. pradžioje 56, o 1953 m. net 88 procentai visų vadovaujančių L T S R darbuotojų buvo komu­nistai ir komjaunuol ia i 2 5 . Pokario laikotarpiu priimant į darbą kur kas labiau buvo vertinamas partiškumas ir „gera" socialinė kilmė negu išsilavinimas ir žinios. Net mažaraštis , turėjęs ki­šenėje partinį bilietą, galėjo tikėtis vadovaujančio posto ir so­taus gyvenimo. 1946 m. pradžioje asmenys tik su pradiniu išsi­lavinimu respublikinės valdžios įstaigose sudarė 16, miestų ir apskričių — 31, o valsčiuose — net 68 procentus visų vadovau­jančių darbuoto jų 2 6 . Tokia kadrų politika lėmė ir LKP sudėtį. 1948 m. 7,3 procento jos narių buvo darbininkai, 1,1 procento — valstiečiai ir net 80 procentų — tarnautojai, kurių daugiau kaip trečdalį sudarė įstaigų bei įmonių vadovai.

Dauguma partijos narių buvo ne vietos gyventojai, o atvy­kėliai. 1948 m. lietuviai sudarė 18,5 procento, lenkai — mažiau kaip 1 procentą, o iš „broliškų respublikų" atvykę rusai, balta­rusiai, ukrainiečiai bei kitų tautybių komunistai — apie 80 pro­centų visų LKP narių. Tad L K P iš esmės buvo svetimšalių or­ganizaci ja. Tiesa, lietuvių parti joje daugėjo, ir 1953 m. jų buvo 38 procentai. Jau nuo 1944 m. pabaigos Kremlius, nepasitikėda­mas vietos komunistais, pradėjo siųsti į Lietuvą antruosius sek­retorius: A. Isačenką (1944—1946 m. ) , A. Trofimovą ( 1 9 4 6 — 1952 m.) ir V. Aronovą (1952—1953 m . ) . Tačiau to neužteko. 1944 m. lapkričio 11 d. nutarimu buvo sudarytas V K P ( b ) CK Lietuvos biuras kaip aukščiausioji valdžios įstaiga, kuriai iki 1946 m. pavasario vadovavo M. Suslovas, o j į atšaukus į Mask­vą, iki biuro panaikinimo 1947 m. kovo mėn.— V. Ščerbakovas. Biu­ro nariai buvo F. Kovaliovas (pirmininko pavaduotojas, kuravęs pramonę bei prekybą), gen. I. Tkačenka (koordinavęs NKVD, N K G B bei kitų represinių įstaigų veiklą) , V. Pisarevas (kura­vęs žemės ūkį, 1946 m. rudenį paskirtas L T S R Ministrų Tary­bos pirmininko pirmuoju pavaduotoju) ir kiti. Iš vietinių „drau­gų" į šį biurą buvo įtraukti tik A. Sniečkus ir M. Gedvilas. Pa­sak M. Suslovo, , ,VKP(b) CK Lietuvos biuro sudarymas, kaip ir tam tikro kadrų skaičiaus iš kitų sovietinių respublikų į Lietuvą atsiuntimas, yra broliškos paramos jaunai sovietinei Lietuvos respublikai i š r a i š k a " 2 1 . Sio biuro narių žodis buvo šventas vi­soms Lietuvos įstaigoms, taip pat ir Ministrų Tarybai, L K P Centro Komitetui.

Pokario metais V K P ( b ) Centro Komitetas kelis kartus (1944 10 30; 1945 08 15; 1946 10 05) svarstė Lietuvos partinės organizaci jos veiklą ir barė jos vadovus už nepakankamą kovą su „vokiškai lietuviškaisiais nacionalistais" bei „buožėmis". L K P vadovai mušėsi į krūtinę, dėkojo už „klaidų" bei „trūku­mų" nurodymą ir žadėjo juos ištaisyti.

Tam tikrą poveikj Lietuvoje vykusiems procesams, ypač pa­naikinus V K P ( b ) CK Lietuvos biurą, darė A. Sniečkus. Visi, kurie pažinojo A. Sniečkų, prisimena j į kaip principingą, idėjiš­ką, nuoširdų bolševiką stalinietį, viską vertinusį iš „klasinių proletarinio internacionalizmo pozicijų". Politologas A. Štromas taip apibudino savo globėją: „Ką j is darė — darė iš širdies. Tar­navo Sniečkus Maskvai iš įsitikinimo < . . . > . Sau, savo pasaulė­žiūrai j is liko ištikimas ir tada, kai (1941 m.— L. T.) su kitais nepriklausomos Lietuvos veikėjais represavo savo brolį, ir tada, kai negailestingai slopino „liaudies priešus", ir tada, kai sprog­dino Karo muziejaus sodelį (paminklus jame 1950 m.— L. T.), ir tada, kai prievarta kolektyvizavo Lietuvos kaimą; j i s buvo vi­siškai nuoširdus, kai rašė 1949 m. savo knygelę apie Staliną — „Didysis lietuvių tautos draugas"—ir baigė ją žodžiais „lietu­vių tauta bus amžinai dėkinga Didžiajam Stalinui už pagalbos ranką, ištiestą jai 1940 metais" . A. Sniečkų galima kaltinti fa­natizmu, jo įsitikinimus laikyti klaidingais, o veiksmus — nusikals­tamais, tačiau sunku jį vadinti išdaviku" 2 8 .

Bet A. Sniečkus buvo ne tik bolševikas. J i s — ir apsigimęs Su­valkijos ūkininkas (tėvai turėjo bemaž 100 ha žemės) . Sei­mininko jausmas, ypač vėlesniaisiais metais, kartais įveikdavo net komunistą. A. Sniečkus norėjo, anot A. Štromo, kad j o ūkis — Lietuva — klestėtų. Matyt, todėl 1944 m. liepos pabaigoje j i s .prašė J . Staliną neimti į kariuomenę vyresnių kaip 35 m. amžiaus vyrų, taip pat atleisti nuo mobilizacijos kai kurių pro­fesijų inteligentus (mokytojus, gydytojus, agronomus), nes visuotinė (Raudonosios armijos vadovybė buvo pradėjusi mobili­zuoti 18—45 m. amžiaus vyrus) mobilizacija katastrofiškai atsi­lieptų žemės ū k i u i 2 8 a . A. Sniečkus nepritarė iš „Centro" atsiųs­tiems į Lietuvą „draugams", kurie urmu norėjo nurašyti visus vietos kadrus. J i s įrodinėjo, kad senąją inteligentiją reikia „per­auklėti", „panaudoti socializmo statyboje". Tokia A. Sniečkaus pozicija ekstremaliomis pokario sąlygomis Lietuvai buvo nau­dinga. Kaip ūkininkas A. Sniečkus 1948 m. pradžioje siūlė G. Ma-lenkovui neforsuoti Lietuvoje kolektyvizacijos, tačiau išgirdo at­sakymą: „Draugas Sniečkau, jūs galite ginčytis su žmona. CK nutarimai ne svarstomi, o vykdomi" 2 9 .

Tautinės sąmonės komunistai buvo respublikos vadovai J . P a ­leckis ir M. Gedvilas. Abu 1940 m. skausmingai išgyveno Lietu­vos inkorporavimą į S S R S , 1950 m. priešinosi lietuviškų mo­kyklų pavertimui lenkiškomis Vilniaus krašte, buvo nepatenkinti

vyriausybinių įstaigų rusifikavimu bei lietuvių kalbos išstūmimu iš viešojo gyvenimo, karštai pritarė L. Beri jos 1953 m. vasarą pradėtai kadrų lietuvinimo politikai. A. Sniečkus ir kiti komunis­tai dogmatikai aštriai kritikavo J . Paleckį už 1947 m. Vilniuje išėjusią jo knygą „Tarybų Lietuvos kelias" ir 1949 m. Maskvo­je —„Sovietskaja Litva", kuriose iš esmės teigiamai buvo verti­namas XIX a. pabaigos—XX a. pradžios tautinis lietuvių sąjū­dis. Sios knygos buvo pasmerktos kaip propaguojančios ideolo­giškai žalingą „vieningosios srovės" teoriją, o jų autorius 10 metų neturėjo teisės spausdinti savo kūrybą. J . Paleckis padėjo grįžti į Lietuvą kai kuriems ištremtiems inteligentams. Labai sunkia tuomet „nacionalizmo" nuodėme buvo kaltinamas ir M. Gedvilas. V. Pisarevas 1952 m. LKP CK plenume net tvirti­no, jog M. Gedvilo elgesys nesuderinamas su buvimu parti joje.

Pokario metais pakenkti žmogui, net jį pražudyti (parašyti skundą ir pasmerkti kalėjimui, tremčiai) galėjo kiekvienas — eilinis stribas, sargas, namų šeimininkė, o nuveikti ką nors po­zityvaus, ypač Lietuvos mastu, buvo labai sunku. Visus svar­besnius nutarimus priimdavo Maskva, ir juos turėjo vykdyti vi­si — ir „internacionalistas" A. Sniečkus, ir „nacionalistas" M. Gedvilas, ir „liberalas" J . Paleckis. Viskam reikėjo V K P ( b ) CK leidimo: „Sporto" laikraščiui leisti, naujam partijos apskri­ties komiteto etatui įvesti, svarbesniam pareigūnui paskirti, net sovietų valdžios „atkūrimo" jubiliejui š v ę s t i 3 0 . Bent kiek nu­krypus nuo „partijos l ini jos" grėsė pareigų netekimas arba dar didesni nemalonumai. Paaukoję žemesniuosius savo bendradar­bius, padarę juos „atpirkimo ožiais", postus išsaugojo ir A. Snieč­kus, ir M. Gedvilas, ir J . Paleckis. Didvyrių Lietuvos vadovybėje nebuvo.

\

3. KADRŲ POLITIKA. L I E T U V O S R U S I N I M A S

Sovietų režimas laikėsi prievarta, todėl valdymo aparatui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. „Broliškų respublikų" pavyz­džiu Lietuvoje Maskva įdiegė iki mažiausių smulkmenų apgal­votą nomenklatūrinę kadrų sistemą. Aukščiausios respublikos pareigybės (1952 m. jų buvo 275 — L K P CK ir partijos sričių komitetų sekretoriai bei skyrių viršininkai, miestų bei rajonų komitetų pirmieji sekretoriai, AT Prezidiumo, Ministrų Tarybos, komjaunimo, profsąjungų aukščiausi vadovai) buvo V K P ( b ) CK nomenklatūra. Į šias pareigas darbuotojus buvo galima priimti ir atleisti tik gavus V K P ( b ) CK sutikimą. Kur kas gausesnė bu­vo LKP CK nomenklatūra — maždaug 2 tūkst. vadovaujančių partinių, administracijos, ūkio, kultūros bei kitų įstaigų darbuo­tojų. Priėmimą į šias pareigas bei atleidimą lėmė L K P CK. Tu­rėjo savo nomenklatūrą taip pat partijos sričių (1952 m . —

4,9 tūkst. pareigybių) ir miestų bei rajonų komitetai. Pastarųjų žinioje buvo žemiausių, todėl pačių gausiausių grandžių vado­vaujančios pareigybės (1952 m.—35,2 tūkst. darbuotojų) : visų vietinių įstaigų, įmonių, verslo artelių, kooperatyvų, ūkių bei jų skyrių vadovai, mokyklų direktoriai, gydymo įstaigų, bibliote­kų, skaityklų vedėjai ir 1.1. Iš viso Lietuvoje 1952 m. buvo dau­giau kaip 42 tūkst. įvairių kategorijų nomenklatūrinių parei­gybių 3 1 .

Nomenklatūriniai darbuotojai, ypač aukštesnių kategorijų, turėjo daug privilegijų. Iki 1947 m. pabaigos, esant normuotam aprūpinimui, j iems buvo nemokamai skiriama deficitinių prekių, organizuojamas specialus maitinimas. Pavyzdžiui, partijos Kau­no miesto komiteto darbuotojai turėjo savo atskirą valgyklą „Met­ropolio" restorane. Be įprastų maisto normų, prekybos liaudies komisaras V. Augustinaitis 1945 m. lapkričio mėn. kiekvienam šios valgyklos lankytojui paskyrė iš nenormuotų fondų papildo­mam maitinimui po 5 kiaušinius, 100 g miltų, 300 g daržovių, 200 g pieno, 100 g grybų, 20 g riebalų per d i e n ą 5 2 . Nuo 1948 m! aukštesnieji vadovaujantys darbuotojai prie algų gaudavo dide­les priemokas. Antai LKP CK sekretorių, Ministrų Tarybos ir Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkų bei pavaduotojų priemoka 3 kartus buvo didesnė už darbo užmokestį (LKP CK pirmojo sekretoriaus: 2000 rb darbo užmokestis+ 6000 rb priemo­ka = 8 0 0 0 rb ) , ministrų — 2,5 karto, CK skyrių vedėjų — 2 kartus, apskričių partinių komitetų sekretorių, vykdomųjų komitetų pir­mininkų bei kitų darbuotojų priemoka prilygo jų darbo užmokes­čiui (1400 rb a l g o s + 1 4 0 0 rb priemokos = 2800 r b ) . Tuo metu vidutinis mėnesinis darbininkų ir tarnautojų darbo užmokestis respublikoje buvo 500 rb. Aukštųjų nomenklatūrinių darbuotojų algų priedams 1948 m. iš respublikos biudžeto buvo skirta 8,2 mln. r b 3 3 . Viešomis ar neviešomis privilegijomis — butais, kelialapiais į sanatorijas ir poilsio namus, deficitinėmis prekė­m i s — n a u d o j o s i net žemiausiųjų grandžių nomenklatūra. Savo pajamas ji gerokai papildydavo pasisavintu tremtinių, „bandi­tų" , „buožių" ūkių turtu. 1946 rm partijos Raseinių apskrities komiteto sekretorius Mončiunskas" apstatė savo butą suimtų žmonių baldais. Tos pačios apskrities Kražių valsčiaus partor­gas Staškevičius ne tik pats nepirko mėsos, miltų, kitų maisto produktų , bet ir aprūpindavo ja is minėtą Mončiunską bei visus Raseinių virš ininkus 3 4 . Ministrų Tarybos darbuotojas S. Maimi-nas, 1946 m. vasarą lankęsis Lazdijų apskrities Leipalingio vals­čiuje, savo ataskaitoje išvardijo 12 to valsčiaus valdininkų, lai­kiusių po 1—3, dažniausiai neteisėtai įsigytas karves, tačiau nepristačiusių valstybei nė litro pieno 3 5 , kai ūkininkams, net ma­žažemiams, už pieno prievolės neįvykdymą grėsė turto konfis­kavimas ir net kalėjimas.

Pokario metais iš įstaigų ir žinybų nuolat buvo „valomi" „liaudies priešai", „fašistai" , „nacionalistai", „buožės", „antiso-vietinis elementas", visi bent kiek nepatikimi tarnautojai. Vien iki 1945 m. spalio vidurio iš valdžios įstaigų buvo atleista 6,1 tūkst. darbuoto jų 3 6 . Dar didesnį užmojį aparato „valymas" įgavo 1946 m. Tarp nukentėjusiųjų buvo ir aukštų pareigūnų. 1945 m. už „susitaikėlišką požiūrį į buožes" iš pareigų buvo atleistas S S R S Paruošų liaudies komisariato įgaliotinis K. Ba­nys, o už „aparato teršimą svetimais ir politiškai abejotinais ele­m e n t a i s " — žemės ūkio liaudies komisaras J . Laurinaitis. 1946 m. už „bolševikinio budrumo atbukimą" neteko visų postų LKP CK biuro narys partijos Kauno miesto komiteto oirmasis sekretorius J . Grigalavičius. Valstybinės plano komisijos 'pirmininkas J . Vaišnoras už brolio partizano slėpimą ne tik buvo pašalintas iš darbo, bet ir išsiųstas į „gulagus" . Atleisti darbuotojai buvo keičiami iš Rusijos atsiųstais valdininkais, demobilizuotais so­vietinės armijos kariais, buvusiais partizanais, vietiniais komu­nistais ir komjaunuoliais.

„Broliška parama" kadrais buvo teikiama nuo pirmųjų „iš­vadavimo" dienų. „Internacionalistų", troškusių vesti lietuvius i „šviesią ateitį" netrūko. Vien tik 1944 m. antroje pusėje — 1945 m. pradžioje (iki 04 01) su V K P ( b ) CK kelialapiais į Lietuvą atvyko 6116 darbuotojų: 379 — i LKT bei komisaria­tus, 2783 — į NKVD, 664 — į NKGB, 1986 — dirbti geležinke­liuose (iš jų 1 tukst. į vadovaujančias pareigas) , 126—į parti­nes į s t a i g a s 3 7 . „Internacionalistų" srautas neišseko ir vėlesniais metais. Iki 1947 m. rudens vien tik „organizuotų", t. y. su są­junginių įstaigų bei žinybų kelialapiais, atvyko 12,3 tukst. dar­b u o t o j ų 3 8 . Nemažai atvažiavo ir „neorganizuotų", ypač demobi­lizuotų sovietinės armijos karių.

Dėl tokios kadrų politikos labai surusėjo vyriausybinės, ūki­nės ir net kultūros įstaigos. Ir juo aukštesnė bei svarbesnė buvo įstaiga, tuo mažiau jo je liko lietuvių. 1946 m. pradžioje vals­čių įstaigose lietuviai sudarė 67 procentus, miestų bei apskri­č i ų — 61 procentą, o respublikinės valdžios įstaigose — tik 35 pro­centus visų vadovaujančių darbuotojų 3 9 . 1951 m. pradžioje, L K P CK Kadrų skyriaus duomenimis, iš 2,6 tukst. vadovaujan­čių L T S R darbuotojų, 1,4 tūkst , t. y. truputį daugiau negu pusė, buvo lietuviai. Tačiau tas santykis įvairaus rango įstaigo­se buvo nevienodas: rajonų valdžios įstaigose lietuviai sudarė 59,3 procento, miestų valdžios įstaigose — 45,8 procento, o res­publikinėse įstaigose — 40,8 procento vadovaujančių darbuo­tojų 4 ° .

Iš respublikinių valdžios įstaigų lietuviškiausias buvo Aukš­čiausiosios Tarybos Prezidiumas, kurio ne tik pirmininkas, bet ir abu pavaduotojai bei sekretorius visą laiką buvo lietuviai. Tuo tarpu iš 5 Ministrų Tarybos pirmininko M. Gedvilo pava-

duotojų 6-ojo dešimtmečio pradžioje net 3 buvo rusai (1945 m.— tik vienas) . 1952 m. vasarą iš 54 respublikinių valdžios įstaigų (ministeri jų, valdybų, komitetų) vadovų lietuvių buvo 30, o iš 132 pavaduotojų — tik 52 l i e tuvia i 4 1 . Pokario laikotarpiui ma­žiau negu pirmajam sovietmečiui būdinga „antrųjų asmenų" sis­tema: rusai buvo skiriami ne tik pavaduotojais, bet ir minist­rais, valdybų, komitetų pirmininkais. 6-ojo dešimtmečio pradžio­j e Plano komisijai vadovavo A. Petrovas, valstybės kontrolės ministras buvo A. Efremovas, tarybinių ūkių — D. Mamajevas, lengvosios pramonės — F. Teriošinas, komunalinio ūkio minist­r a s — G. Svisčevas, statybinių medžiagų pramonės — T. Liubim-cevas ir 1.1. Lietuvos ryšių sistemai vadovavo N. Bielianinas, Nemuno laivininkystei — V. Smirnovas, Eltai — surusėjęs, toto­rius A. Marachtanovas, Meteorologijos tarnybai — E. Pičuginas.

Labai stiprias pozicijas iš Maskvos atsiųsti kadrai turėjo par­tinės valdžios įstaigose. T944 m. pabaigoje iš 76 L K P CK apa­rato darbuotojų 61,8 procento, o 1952 m. (iš 109) — t i k 39,4 pro­cento buvo l ie tuvia i 4 2 . Kadangi dalis čia dirbusių lietuvių gimtąją kalbą jau buvo užmiršę, tai lietuviškai mokėjo tik 20 pro­centų CK darbuoto jų 4 3 . Panaikinus V K P ( b ) CK Lietuvos biu­rą, „Centro" atstovų padaugėjo L K P CK biure, kuris faktiškai buvo aukščiausia respublikos valdžia. 1945 m. jame buvo 2, o 5-ojo dešimtmečio pabaigoje—6-ojo pradžioje — 5 iš Maskvos atsiųsti nariai (iš viso buvo 13 nar ių) : valstybės saugumo ministras P. Kapralovas, vadovavęs rezistencijos slopinimui, L K P CK .antrasis sekretorius A. Trofimovas, kontroliavęs A. Sniečkaus veiklą ir bendrą politinę situaciją Lietuvoje, Minist­rų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas V. Pisarevas, „globojęs" M. Gedvilą ir prižiūrėjęs ekonomiką, L K P (b) CK kadrų sekretorius D. Supikovas, vadovavęs kadrų politikai respublikoje, LKP (b) Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekreto­rius A. Cistiakovas, „rūpinęsis" politiniu-visuomeniniu sostinės gyvenimu 4 4 .

Tačiau daugiausia rusų dirbo represinės valdžios įstaigose. Pagal nerašytą įstatymą jų vadovais buvo skiriami tik rusai. 1945 m. vasarą nušalinus iš pareigų valstybės saugumo liau­dies komisarą A. Guzevičių, šį postą net iki 1953 m. užėmė iš Maskvos atsiųsti generolai: D. Jefimovas (1945—1949 m.) , N. Gorlinskis (1949 m.) , P. Kapralovas (1949—1952 m.) , P. Kondakovas (1952—1953 m. ) . LTSR prokuroras buvo M. Baliasnikovas (1944—1946 m.) , D. Salinąs (1947—1948 m.) , G. Bacharovas (1948—1957 m. ) . Tiesa, per visą pokarį Vidaus reikalų ministerijai vadovavo surusėjęs lietuvių kilmės čekistas gen. J . Bartašiūnas, tačiau dėl to ši įstaiga nebuvo lietuviš­kesnė. Kaip rodo 9 lentelėje pateikti duomenys, 1946 m. vasarą lietuviai nesudarė ir dešimtos dalies aukštesniųjų M G B ir MVD darbuotojų.

1945 m. rugpjūtį LKP CK plenume dalyvavęs S S R S valsty­bės saugumo liaudies komisaras A. Kabulovas kalbėjo: „ < . . . > Lietuvos respublika neturi žmonių, kurie galėtų vadovauti mūsų organų apskričių skyriams < . . . > . Mes net negalime rasti 2 — 3 gerų darbuotojų lietuvių, kurie vadovautų respublikinių orga­nų darbui". Tačiau slopinant rezistenciją, ypač verbuojant agen­tūrą, buvo reikalingi darbuotojai, mokantys lietuvių kalbą. Todėl 1946 m. žiemą L. Beri jos nurodymu Vilniuje buvo įsteigta me­tinė NKGB mokykla, rengusi nacionalinius čekistų kadrus, dau­giausia operatyvinius darbuotojus. Juos rengė ir Vilniuje veikusi MVD, o Kaune — milicijos mokykla. Todėl iš žemesniųjų M G B ir MVD darbuotojų 6-ojo dešimtmečio pradžioje lietuviai sudarė jau 20 procentų, tačiau tautinė vadovybės sudėtis iš esmės liko ta pati. 1952 m. vasarą tarp 56 aukščiausiųjų M G B pareigūnų (ministerijos skyrių bei sričių valdybų viršininkų ir jų pavaduo­tojų) lietuvių buvo 7, o MVD — iš 22 — 4. Iš 87 M G B rajonų skyrių viršininkų „nacionalų" buvo 9, o iš tokio pat skaičiaus rajonų milicijos skyrių v i rš in inkų—12 l i e t u v i ų 4 4 3 .

Pokario metais į aukščiausius postus mielai buvo skiriami „importiniai" lietuviai, t. y. Rusi joje gimę arba didelę gyveni­mo dalį ten praleidę ir dažniausiai jau nutautėję, o neretai ir gimtąją kalbą užmiršę, tačiau lietuviškas pavardes' turėję parei­gūnai. 1953 m. pradžioje iš ministerijų bei kitų respublikinių žinybų vadovų jų buvo net 13. V. Augustinaitis buvo žemės ūkio ministras, B. Penkauskas (Penkovskis )—sveikatos apsaugos, A. Mikutis — prekybos, J . Maniušis — statybos, K. Andriatis —

9 l e n t e l ė Vadovaujančių bei operatyvinių MGB ir MVD darbuotojų skaičius

bei tautinė sudėtis 1946 m.

MGB: Ministerijos aparatas1

Miestų ir apskričių skyriai2

Operatyviniai valsčių darbuoto­jai .

MVD: Ministerijos aparatas 1

Miestų ir apskričių skyriai2

Kovos su „banditizmu" skyrių vadovai3

Valsčių poskyrių vadovai4

Operatyviniai darbuotojai

Lietuviai Rusai Kiti Iš viso

2 26 4 32 6 102 11 119

62 396 67 525 6 60 4 70

10 65 34 109

5 51 16 72 13 368 90 471 82 496 105 783

1 Ministras, valdybų ir skyrfų viršininkai, jų pavaduotojai. 2 Skyrių bei poskyrių viršininkai, jų pavaduotojai. 3 Viršininkai ir jų pavaduotojai. 4 Viršininkai ir.jų pavaduotojai. Lentelė sudaryta remiantis šaltiniu: LKP CK Kadrų skyriaus pažyma

( L V V O A . - F . 1771 . -Ap. 9 .—B. 416.—L. 44, 59).

maisto pramonės, V. Boreika — vietinės pramonės ministras. K. Gabdankas vadovavo verslo kooperacijai, J . Kumpis (Kompe-kevičius) — architektūros valdybai ir kt. Apskritai tokie darbuo­tojai buvo ypač konservatyvūs ir dažnai uolesni Lietuvos rusin­tojai negu tikrieji rusai. I

Pokario metais daugelyje centrinės valdžios įstaigų beveik nebuvo lietuvių. 1946 m. Statybos ministeri joje (ministras Sere-metjevas) iš 27 vadovaujančių darbuotojų tik 2 buvo lietuviai, S S R S Paruošų ministerijos įgaliotinio Lietuvai įstaigoje (įgalio­tinis P. Andrejevas) iš 46 — 6, Grūdų paruošų valdyboje (val­dytojas „importinis" lietuvis K. Grušas) iš 46 — 1, S S R S vals­tybinio banko Respublikinėje kontoroje (valdytojas Biriukovas) iš 47 — 9, Lietuvos geležinkelių valdyboje (viršininkas lietuviš­kai nemokėjęs kalbėti lietuvis A. Kožuchovskis) iš 29 aukščiau­sio rango darbuotojų buvo 3 lietuviai, tie patys „importiniai", S S R S Ryšių ministerijos įgaliotinio Lietuvai įstaigoje nebuvo nė vieno l i e tuvio 4 5 . Viename iš LKP CK plenumų M. Gedvilas apmaudžiai pastebėjo, jog „kai kurie draugai" mano, kad lie­tuviai tinką tik sargauti. Visose aukštesnėse įstaigose buvo kal­bama, vedama raštvedyba tik rusų kalba. M. Gedvilas 1953 m. vasarą L K P CK plenume kalbėjo: „Beveik visose įstaigose, į ku­rias jam (lietuviui.— L. T.) tekdavo kreiptis — sostinėje, apskri­ties ir net iš dalies valsčiaus centre, pareigūnai atsakydavo nelietuviškai. Je igu jį pakviesdavo į kokį nors posėdį ar pasita­rimą, tai ten daugiausia taip pat buvo kalbama nelietuviškai. Je igu į kolūkį ar fabriką atvykdavo pranešėjas, tai dažniausiai j i s kalbėdavo rusiškai, nors pats buvo lietuvis. Jei žmogui pri­reikdavo parašyti į kurią nors įstaigą skundą ar pareiškimą, tai j is būdavo priverstas rašyti rusiškai, nes žinojo, kad tada jo laiškui bus greičiau duota „eiga" 4 6 .

Tačiau surusėjo ne tik didieji miestai. Kaip rodo žemiau p a - ' teikti 1952 m. duomenys 4 7 , daugybė nevietinių pareigūnų dirbo ir rajonuose: v

Iš viso Tarp jų nelietuvių

Partijos komitetų antrieji sekretoriai 86 84 Propagandos bei agitacijos skyrių vedėjai 81 61 Vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduo­tojai 88 51 Žemės ūkio produktų paruošų įgaliotiniai 86 65 Bankų skyrių valdytojai 80 59 Rajonų prokurorai 83 31 Prekybos skyrių vedėjai 82 39 Mašinų ir traktorių stočių direktoriai 126 74 Tarybinių ūkių direktoriai 95 58

Nelietuviai paprastai vadovavo MVD ir M G B skyriams bei poskyriams. Iš toli atvykusių ir nemokėjusių lietuviškai valdi­ninkų atsirado net valsčių centruose, bažnytkaimiuose. Rašytojo V. Dautarto gimtajame Raudondvaryje „valsčiaus galva kal­bėjo rusiškai, enkavedistai, vadovaujami ypač žiauraus ir klas­tingo padaro, žmonių praminto „ B a r s u k u " , — rusiškai, kariš­kiai — rusiškai, nežinia kokios tautybės, nuolat įsikandęs Stal ino stiliaus pypkę, partorgas — taip pat rusiškai < . . . > . Ne kartą mačiau, kaip į miestelį atėjęs ir atsidūręs tarp kitataučių Lie­tuvos ūkininkas suglumdavo, pasimesdavo ' < . . . > . Partorgas, nemokėdamas nė vieno žodžio lietuviškai, visų pirma uoliai grie­bėsi naikinti visas Nepriklausomybės metais išleistas lietuviškas knygas, o vienoje šeimoje užtikęs Vaižganto portretą, įtraukė j ą į liaudies priešų sąrašą.. . „Barsukas" atvirai plėšikavo vals­čiuje, mušdavo, jo nuomone, įtartinus žmones (tam tikslui buvo įsirengęs baudžiavinio pavyzdžio kankinimo ožius) , j is pats vie­nas buvo įstatymas, teismas, aukščiausias t r ibunolas . . . " 4 8

Girtuokliavimas, kyšininkavimas, smurtavimas — būdingiau­sios iš „broliškų respublikų" atsiųstų svieto perėjūnų savybės. Apie partijos Vilkaviškio apskrities antrąjį sekretorių Čelyševą L K P CK instruktorius Jacko 1945 m. rašė, kad vietos gyvento­jai j į pirštais rodo. Savo kabinete j i s dirba, girtuokliauja ir miega. Švenčiant 27-ąsias Spalio revoliucijos metines, Če-lyševas gėrė 7 dienas iš eilės, o Naujuosius metus „šventė" 6 dienas. Degtinės j is reikalauja ir iš savo valdinių, sakydamas „Gaukit iš kur n o r i t " 4 9 . V K P ( b ) CK Lietuvos biuro pirmininko pavaduotojas F. Kovaliovas „sudegė" iškilus viešumon, kad jo žmona turguje perpardavinėja deficitines specialioje parduotu­vėje gautas prekes 5 0 . 1946 m. rudenį už valdiško turto savini-mąsi buvo pašalintas iš pareigų LKP CK antrasis sekretorius A. Isačenka.

Maskvos atsiųstų pareigūnų iniciatyva Lietuvoje buvo pra­dėta deginti „buržuazines" knygas, uždarinėti bažnyčias, griauti Nepriklausomybės kovų paminklus. Kiekviename žingsnyje j iems vaidenosi „nacionalizmas", „klerikalizmas", „kenkėjiška veikla" , „sabotažas". Gen. I. Tkačenkai neįtiko net A. Guzevičius. J i s kartu su D. Šupikovu rezgė intrigas prieš patį A. Sniečkų.

Sovietinės propagandos pastangos įtikinti lietuvius, jog Rau­donoji armija atnešė j iems laisvę, buvo visiškai nesėkmingos. J a u 1944 m. rugpjūčio 2 d. L K P Alytaus komiteto sekretorius V. Sakalauskas rašė A. Sniečkui: „Didelė lietuvių tautos dalis Raudonosios armijos grįžimą Lietuvon laiko lygiu vokiškajai okupacijai < . . . > [žmonės šneka, kad] jokios lietuviškos val­džios nesą, čia viską daro rusai < . . . > 5 1 . Tų pačių metų rugsėjo 22 d. partijos Lazdijų komiteto sekretorius J . Grigonis savo ata­skaitoje CK rašė: „Kai j iems (žmonėms.— L. T.) pradedi aiš­kinti, jog dabar tarnausią ne okupantui, o ginsią savo kraštą ,

tai j ie atsako, kad nėra jokio skirtumo: pirma mus buvo oku­pavę vokiečiai, dabar — rusai. Toks vaizdas j iems susidaro todėl, kad įstaigose, kariniame komisariate, NKVD, NKGB, visur dirba rusai, tarnautojų lietuvių labai mažai" 5 2 . O Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas M. Gregorauskas, 1945 m. va­sarą skaitęs paskaitas Rokiškio apskrityje, pranešė, kad „inteli­gent i ja kelia klausimą dėl lietuvių kalbos vartojimo. Esą kodėl visi keliai, vietovių pavadinimai rašomi tik rusiškai, o lietuviški pavadinimai nutrinti, kodėl vietoj „Saugokis traukinio" visur užkabinta „Beregis pojezda", taip pat kodėl net menkiausių į s ta igų vietovėse, kur nėra rusų, iškabos dviem kalbom < . . . > , kodėl veik visi aukštesnieji pareigūnai rusai < . . . > " 5 3 .

4. O K U P A N T Ų T E R O R A S

1944 m. liepos 5 d. paskelbtame LKP Centro Komiteto ir L T S R Liaudies komisarų tarybos kreipimesi į Lietuvos gyven-j u s buvo sakoma: „Jau atėjo seniai lauktoji išvadavimo valan­da. Atėjo laikas, kai galite su džiaugsmu sveikinti į Lietuvą žengiančią Raudonąją armiją išvaduotoją.. ." Tačiau jau pirmai­s iais „laisvės" mėnesiais pasitvirtino pati blogiausia Lietuvos žmonių nuojauta. Vos praslinkus frontui, Lietuvą užplūdo ypa­t ingos paskirties NKVD kariuomenė, vadinamieji Smeršo („smert špionam") būriai, kurie suiminėjo 1941 m. birželio sukilimo dalyvius, vokiečių okupacijos metais tarnavusius policijoje, Vie­tinėje rinktinėje, savisaugos batalionuose, kaimų savigynos bū­riuose, dalyvavusius antinacinėje rezistencijoje arba šiaip kuo nors įtariamus asmenis. Dalis suimtųjų, ypač Birželio sukilimo dalyviai, buvo žudomi. „Mūsų apskrityje gerai dirba kontražval-gybos ir Smeršo organai ,— 1944 m. rugsėjo pradžioje pranešė L K P Centro Komitetui partijos Vilkaviškio apskrities komiteto sekretorius J . Pi l igrimas.— Yra daug areštuotų. Smeršas suim­tuosius, kurie yra kalti, tuoj pat s u n a i k i n a " 5 4 . Kaimuose buvo deginamos įtariamųjų sodybos, kai kur net su žmonėmis (pa­vyzdžiui, 1944 m. Kūčių naktį buvo sudeginti Klepočiai bei kiti Alytaus apskrities kaimai) .

Atkuriant Raudonosios armijos užimtoje teritorijoje sovietų valdžią, kartu su partiniais ir vykdomaisiais komitetais buvo steigiami NKVD bei NKGB skyriai apskrityse ir poskyriai vals­čiuose. Kartu su prokuratūra ir teismu j ie buvo pagrindiniai represi jų bei teroro vykdytojai.

1948 m. pradžioje MVD sistemoje dirbo 11,2 tūkst. darbuo­tojų, iš kurių 930 — ministerijos aparate, 5,6 tūkst .— milicijoje, 1,2 tūkst .— kalėjimuose, 450 — karo belaisvių lageriuose ir 1.1.

M G B (be stribų ir techninių darbuotojų) turėjo 2,3 tūkst. dar­buotojų, iš kurių per 1,5 tūkst. buvo operatyviniai darbuoto ja i 5 5 .

Viena svarbiausių sovietų santvarkos ir ypač okupacinės val­džios Lietuvoje atramų buvo baimė, slopinusi visuomenės valią ir ryžtą priešintis, pavertusi piliečius „sraigteliais" , aklai ir be­sąlygiškai vykdančiais komandas. Visuotinę ir nuolatinę baimę palaikė masiniai žmonių areštai, trėmimai, kankinimai ir net žu­dynės. NKVD ir NKGB duomenimis, 1944 m. buvo nukauta 2,4 tūkst., o 1945 m. (iki lapkričio 15 d . ) — 9 , 2 tūkst. „bandi­tų" 5 6 . Manytina, jog daugelis jų buvo beginkliai civiliai gy­ventojai.

Pokario metai — „baisiosios naktys" Lietuvos istori joje. Svarbiausi ir šiurpiausi dalykai darėsi naktimis. Kadangi Sta­liną kankino nemiga, tai ne tik Kremliuje, bet ir Vilniuje daž­nai buvo posėdžiaujama naktimis ( L K P CK plenumų dieniniai posėdžiai vykdavo nuo 12 iki 17 vai., o vakariniai prasidėdavo 20 vai . ) . Svarbesnėse įstaigose nakčiai likdavo budėtojai, nes kiekvienu momentu iš Maskvos galėjo ateiti įsakymas ką nors suimti, ištremti, apsvarstyti. Naktimis buvo^-vežami iš Lietuvos žmonės, naktimis buvo tardomi ir kankinami kaliniai. Naktimis iš miško ateidavo į kaimus partizanai, o rusų kareiviai ir stribai rengė j iems pasalas.

Daugelis enkavedistų Lietuvoje jautėsi kaip okupuotoje ša­lyje ir neslėpė savo priešiškumo vietos gyventojams, kuriuos, je igu ne visus, tai bent kas antrą, laikė „banditais". Dažnas jų iš aukšto žiūrėjo ir nesiskaitė net su sovietiniais vietos pa­reigūnais. NKVD Veliuonos poskyrio viršininkas ltn. Kuzneco-vas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkui sakydavo: „Val­džia čia — mes, nes mes jus užkariavom". 1945 m. rugsėjį Vabalninke dislokuoto NKVD kariuomenės bataliono vado pava­duotojas vyr. ltn. Guliajevas, matyt, išgėręs, susirinkusiems į koncertą miestelio gyventojams pasakė kalbą: „Rusija buvo ir bus laisva, ir niekas to nepakeis. O lietuvių pareiga tiekti mums grūdus, mėsą, kiaušinius < . . . > . Nuo rytdienos pradėsime naikinti visus, kurie to nedarys". 1945 m. pavasarį atvykęs į Če­kiškę (Kauno apskritis) NKVD įgaliotinis Kačkinas vietos gy­ventojams taip prisistatė: „Ne mylėti mane turi vietiniai, bet bijoti, o tvarką aš įvesiu teroru". Ir tai nebuvo tušti žodžiai. Gegužės mėnesį jo vadovaujami kareiviai, gaudydami „bandi­tus" , nušovė 9 nekaltus gyventojus 5 7 .

Lietuvą užvaldė baimė. Vieni bijojo nakties, kiti — dienos, ir niekas nebuvo tikras dėl rytdienos. Savivalė ir smurtas vieš­patavo kiekviename žingsnyje, o žmogaus gyvybė tuomet mažai ką reiškė.

1945 m. rugpjūtį NKVD Kupiškio skyriaus viršininkas S . Sap-ko Laukminiškių kaime iš automato nušovė niekuo nekaltas dvi moteris: 50-metę A. Rasiulienę ir 70 metų amžiaus Kalkienę. Vieną to kaimo gyventoją, nusikaltimo liudininką, S . Sapko įsa-

kė stribams nušauti, o kitą įmesti gyvą į padegtą Rasiulių n a m ą 5 8 . •

1945 m. NKVD Saldutiškio valsčiaus poskyrio operatyvinis įgaliotinis Z. Isaikinas liepė stribams paslėpti prie Jakimavi­čiaus namo šautuvą, kurį darant kratą „rado". Pakeliui į mies­telį suimtą Jakimavičių nušovė, o iš jo atimtą akordeoną Z. Isai­kinas pardavė ir gautus pinigus pasidalijo su NKVD Saldutiškio viršininku S. Sorokinu 5 9 .

1946 m. pavasarį Sakių NKVD viršininkas Kolentjevas Bag-džių kaime suėmė 67 metų amžiaus valstietį J . Zakarevičių, kurį 7 dienas tardė ir kankino, po to pakbrė. Zakarevičiaus ūkis buvo konfiskuotas, o šeima išsiųsta į priverstinius darbus d u r p y n e 6 0 .

1947 m. sausį kareivių būrys, vadovaujamas ltn. Terechovo, Kupiškio apskrities Didžiagraščių kaime P. Keburio name radę (o gal „radę") 2 granatas, tuoj pat sušaudė šeimininką ir 4 j o šeimos narius, o sodybą sudeg ino 6 1 .

1947 m. vasarį MVD Šiaulių apskrities skyriaus operatyvinis įgaliotinis Romanovas ir du stribai Bumbulų kaime (Užvenčio valsčiuje) šūviu iš automato sunkiai sužeidė iš Raudonosios armijos demobilizuotą Pamolį, o jo tėvus su visa šeima su­varė į namą, kurį apkrovė šiaudais ir p a d e g ė 6 2 .

1946 m. birželio 21 d. MVD kariuomenės prokuroras S. Gri-movičius pranešime A. Sniečkui rašė, j og dažniausi MVD ir M G B darbuotojų nusikaltimai — neteisėtas civilių gyventojų šaudymas, mušimas ir apiplėšimai. Vien tik per pirmuosius tris 1946 m. mėnesius buvo nužudyti 55, sužeisti ar sumušti 62 ir apiplėšti 122 a s m e n y s 6 3 . S. Grimovičiaus pateikti skaičiai — tik maža kareivių, stribų bei pareigūnų padarytų nusikaltimų da­lis. Smurtas bei teroras tais metais Lietuvoje viešpatavo kiek­vienoje apskrityje, kiekviename valsčiuje, kaime, kiekviename žingsnyje. Įbauginti gyventojai bijojo arba nematė prasmės skųstis, todėl dauguma nusikaltimų nebuvo registruojami bei ti­riami.

Kaip valdžia reagavo į savo pareigūnų nusikaltimus, rodo šie pavyzdžiai. Raseinių partijos komiteto instruktorius P. Ar-manavičius 1945 m. pavasarį, būdamas girtas, nušovė 20-metį S . Bružą ir už tai, kaip buvęs partizanas, apdovanotas ordinu, tegavo griežtą papeikimą. L K P Biržų apskrities komitetas M G B viršininką N. Kuznecovą, kurio įsakymu kareiviai 1946 m. pa­baigoje nušovė 2 ir sužeidė 2 niekuo dėtus gyventojus, nubaudė papeikimu. L T S R valstybės saugumo ministras D. Jefimovas by­lą peržiūrėjo ir bausmę sugriežtino: paskyrė N. Kuznecovui 20 parų arešto ir pažemino p a r e i g o s e 6 4 . Tik išimtinais atvejais ci­vilių gyventojų žudikai susilaukdavo griežtesnių bausmių.

Vienas būdingiausių pokario metų Lietuvos žmonių gyveni­mo bruožų buvo dokumentų tikrinimas ir kratos. Tikrino — kas norėjo ir krėtė — kas netingėjo: kareiviai, stribai, milici ja, parti-

niai ir sovietiniai darbuotojai, komjaunuoliai... Dažnai „banditų" buvo ieškoma komodose ir stalčiuose. Po tokių „kratų" gyven­tojai pasigesdavo pinigų, brangenybių, drabužių, avalynės, kitų vertingesnių daiktų. 1945 m. liepos 6 d. parti jos Kėdainių ko­miteto sekretorius J . Piligrimas, informuodamas CK apie žmo­nių nuotaikas, pranešė, jog daugelis valstiečių skundžiasi, kad milici ja, darydama kratas, pasisavina daug daiktų; dažnai areš­tai bei kratos daromop tyčia, kad būtų galima žmones apiplėšti. Po to suimtieji paleidžiami, bet daiktai negrąžinami. Žmonės bi jo skųstis, kad nesusilauktų naujų kratų ir areštų 6 5 .

Neretai gyventojai buvo apiplėšiami. L T S R užsienio reikalų liaudies komisaras P. Rotomskis ataskaitoje CK apie savo ko­mandiruotę 1945 m. vasarą Biržų apskrityje rašė: „ < . . . > per tas 12 dienų Biržuose buvo surengtos 2 tikra to žodžio prasme plė-šikautojų ekspedicijos: viena — Pabiržės valsčiuje, kur atvykęs kariuomenės dalinys krėtė kaimą ir ėmė viską, kas j iems patiko < . . . > . Kitas atsitikimas — Pasvaly birželio 17 d. Specialiu trau­kiniu atvykęs kariuomenės dalinys apiplėšė Papyvesių kaimą, atimdamas iš gyventojų pinigus, laikrodžius, dviračius. Tas pats dalinys Pasvaly Joniškėlio gatvėje stabdė praeivius ir rinko iš kiekvieno duoklę po 30 rb. Pas ką pamatė daugiau — atėmė vi­sus < . . . > . Kas neturėjo arba atsisakė duoti, tuos susodino į trau­kinį ir išsivežė Panevėžio link" 6 6 .

Žmonių, ypač kaimiečių, suėmimai buvo tokie dažni, kad tapo gyvenimo kasdienybe ir nieko nestebino. Net respublikos prokuroras M. Baliasnikovas 1946 m. birželio 18 d. pranešime V K P ( b ) CK ir A. Sniečkui rašė, jog dauguma žmonių suimami be pagrindo ir kad „daugelis MVD darbuotojų laikosi taisyk­lės — pirmiausia suimti, o po to aiškintis" 6 7 . Respublikos pro­kuratūros duomenimis, jau 1945 m. pavasarį kalėjimuose buvo 10,8 tūkst. kalinių. Be to, tais metais 18,7 tūkst. žmonių buvo patekę į NKVD apskričių areštines ( „ K P Z " — kamera predvari-telnogo zakliučenija) 6 8 . Nėra žinių, kiek žmonių buvo NKGB areštinėse, tačiau apskritai ši įstaiga suimdavo ne mažiau kaip NKVD. Bet ir tai dar ne viskas. Pokario metais areštinės buvo įrengtos prie visų NKVD valsčių poskyrių, ir jose suimtųjų bū­davo daugiau negu apskričių areštinėse. Todėl apytikriai galima spręsti, jog visose įkalinimo vietose ilgiau ar trumpiau 1945 m. pabuvojo bent 70—80 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Dauguma sulaikytųjų, vieni po kelias savaites, o kiti — mė­nesius ir net metus trukusių tardymų, nesudarius bylų buvo pa­leidžiami. Tačiau ir sudarytų bylų skaičius įspūdingas. NKVD ir NKGB duomenimis, nuo 1944 m. liepos iki 1945 m. gruodžio pradžios buvo teista 49,1 tūkst. asmenų, iš kurių 407 buvo pa­skirta mirties bausmė, 1923 išsiųsti į katorgos darbus, 12 144 pa­sodinti į kalėjimus, 16 804 išvežti į lagerius, o 7420 — ištei­sinti 6 9 . Iš 1959 m. balandžio 9 d. A. Sniečkaus pranešimo T S K P

Centro Komitetui apie Stalino kulto padarinių likvidavimą res­publikoje galima spręsti, jog 1944—1953 m. buvo nuteista kalėti apie 100 tūkst. Lietuvos g y v e n t o j ų 7 0 . Bendras kalėjimuose ir areštinėse kalintų asmenų skaičius buvo 2—3 kartus didesnis. Apskritai pokario metais retas suaugęs Lietuvos vyras, ypač kaimietis, ilgesniam ar trumpesniam laikui nebuvo patekęs į įka­linimo vietas.

Tai metais kalinių buvo kur kas daugiau negu kalėjimuose vietų. 1945 m. kovo 17 d. LKP Marijampolės apskrities komi­teto sekretorius Naudžiūnas pranešė A. Sniečkui, jog nėra kur dėti suimtų „banditų", nes kalėjime 500 vietų, o kalinių 2,5 tukst. Todėl miestuose bei miesteliuose suimtieji buvo grū­dami į įstaigų ir net gyvenamųjų namų rūsius. Kokiomis sąly­gomis j ie ten buvo laikomi, galima spręsti iš L K P CK darbuo­tojų grupės, 1946 m. birželį apsilankiusios Sakiuose, ataskaitos: areštinėje 111 žmonių, iš kurių 53 suimti MVD, o 58 — M G B . „Areštuotųjų laikymo sąlygos nepakenčiamos. Kamerose taip ankšta, jog suimtieji, nusivilkę baltinius (tvanku, trūko oro .— L. T.), stovi prisispaudę vienas prie kito. 20 kvadratinių metrų patalpoje laikomi 36 žmonės. Ligoniai neatskirti nuo sveikų. Šiurkščiai pažeidžiami areštuotųjų sulaikymo terminai. Vietoj apskričių MVD skyriams nustatyto 10 dienų termino, areštuotieji laikomi po 2—3 ir 6 mėnesius (kiek norėjo, tiek la ikė .—L. T.), <•••> j iems priklausanti duonos norma n e i š d u o d a m a " 7 1 .

Tardymo metodus gerai parodo MVD karo tribunolo 1946 m. II ketvirčio veiklos ataskaita, kurioje aprašyta keletas „socialis­tinio teisėtumo" „pažeidimo" atvejų: MVD Joniškio skyriaus darbuotojai P. Isajevas ir Sulajevas areštuotąjį Kuliavą 3 va­landas daužė gumine lazda, kumščiais ir spardė kojomis. Kitą dieną Kuliavas mirė. Pilietė Gelažiūtė tų pačių tardytojų buvo mušama iki sąmonės netekimo. Lazdijų MVD operatyvinis įga­liotinis M. Chomatovas kartu su valsčiaus partorgu Tatorūnu tardydami suimtąjį Jarmalavičių mušė jį šautuvo grūstuvu, kumščiais, spardė kojomis. Dėl to suimtasis 5 dienas buvo be sąmonės, o darbingumą, pasak gydytojo, atgausiąs tik po pusės m e t ų 7 2 . Ne vieną tardant ir užmušė, pavyzdžiui, poetą K. J a -kubėną.

Intelektualai dažnai buvo kankinami psichologiškai. Buvęs „Naujosios Romuvos" redaktorius J . Keliuotis 1952 m. kasaci­niame skunde L T S R Aukščiausiajam teismui rašė: „ < . . . > be­veik du mėnesius buvau tardomas kas naktį, o kartais ir dieną, ir naktį. Tardant dažnai dalyvaudavo ne vienas, bet trys, keturi ir net penki tardymo darbuotojai. Be to, tardant buvau 'plūsta­mas žodžiais, kurių čia negaliu pakartoti. Toks tardymo būdas sutrikdė mano nervus. Tapau psichiniu ligoniu, ėmiau kliedėti per dienas ir naktis, pradėjo vis dažniau ištikti mane beproty­bės ir širdies priepuoliai < . . . > " 7 3 . 1955 m. iš gulagų "grįžęs

buvęs LTSR Prano komisijos pirmininkas J . Vaišnoras savo pa­žįstamiems pasakodavo, jog tardant jo nė karto nemušė, tačiau „dažniausiai vidurnaktį iškvietęs tardytojas 4—5 valandas at­kakliai, metodiškai kaldavo į galvą sugalvotą kaltinimo bei pri­sipažinimo versiją, po to uždarydavo į tamsią siaurą „spintą" , kur neįmanoma nei atsigulti, nei atsisėsti. Ten išlaikydavo dvi paras. Atvėrus duris, kalinys lyg pėdas krisdavo iš tos „spin­tos". Dar nespėjusį atsigauti, vėl tardė < . . . > " 7 4 . Po tokių tar­dymų prisipažindavo visi arba beveik visi, prisipažindavo net ir tai, ko nebuvo sapnavę.

Dalį suimtųjų už akių teisė liūdnai pagarsėjusios „treju­kės"—Maskvo je prie NKVD (nuo 1946 m . — M G B ) ministro vei­kęs 3 valdžios instancijų — partinės, teisėtvarkos ir represinės — atstovų Nepaprastasis pasitarimas (OS — Osoboje soveščani je ) . Nevisais duomenimis, 1944—1953 m. j is nuteisė 15,3 tukst. Lie­tuvos gyventojų.

Lietuvos žmonių baimė, jog „atėjus rusams" vėl prasidės trėmimai, pasitvirtino. Prievartinis gyventojų iškeldinimas iš gimtųjų vietų buvo sudedamoji stalininės politikos dalis. B u v o tremiami visų S S R S tautų žmonės. Tačiau negalima dėti lygy­bės ženklo tarp rusų valstiečių iškeldinimo ir lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių bei kitų „nacionalų" trėmimo. Rusai buvo per­keliami iš vienos į kitą tos pačios Rusijos dalį ir vežami savo tautiečių. Rusų trėmimai nemažai prisidėjo prie Sibiro koloni­zavimo, t. y. rusų gyvenamų žemių išplėtimo. O nacionalinių so­vietinės imperijos pakraščių gyventojai okupantų buvo tremiami iš savo tėvynės į svetimą kraštą — Rusi ją . Lietuviai tremtį su­vokė kaip skaudų valstybės netekimo ir svetimšalių valdymo padarinį, kaip tautos genocidą.

Pokario metais žmonių trėmimo iniciatyva ėjo „iš apačios". 1944 m. rudenį daugelio apskričių bei valsčių partiniai ir vyk­domieji komitetai kreipėsi į LKP Centro Komitetą prašydami ištremti šeimas, kurių nariai su ginklu kovojo prieš sovietų valdžią, nes kitaip nebūsiąs įveiktas „banditizmas". L T S R pro­kuroro pavaduotojas F. Girko 1944 m. lapkričio 13 d. ataskaitoje S S R S prokurorui K. Goršeninui pasiūlė ištremti iš Lietuvos par­tizanų šeimas. Papildydamas savo pavaduotojo siūlymą, respub­likos prokuroras M. Baliasnikovas lapkričio pabaigoje rašė S S R S prokurorui: „Dabartinės kovos su banditizmu priemonės reikia­mų rezultatų nedavė < . . . > . Reali priemonė banditizmui likvi­duoti būtų represuotų banditų (kurių konfiskuoti ūkiai — L. T.), su vokiečiais pabėgusių asmenų, besislapstančių nuo šaukimo į Raudonąją armiją ir kitų aktyvių vokiečių okupantų talkininkų šeimų ištrėmimas. Todėl prašau Jus pateikti atitinkamiems di­rektyviniams organams pasiūlymą pašalinti iš Lietuvos minėtas š e i m a s " 7 5 . L T S R prokuratūros siūlymui 1945 m. pavasarį pri­tarė V K P ( b ) CK Lietuvos b i u r a s 7 6 .

10 l e n t e l ė 1945—1952 m. ištremtų Lietuvos gyventojų skaičius

Trėmimo metai Ištremtų šeimų skaičius

Ištremtų žmonių skaičius

1945 1 1504 5479 1946 501 2082 1947 1027 3938 1948 11233 39482 1949 9633 32735 1950 360 1355 1951 5139 20357 1952 526 2934

Iš viso 29923 108362

Lentelė sudaryta remiantis šaltiniu: V. Kašausklenė. Trėmimai—tautos pa­žeminimas ir skausmas // Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelia —V. , 1989.—P. 193.

Tų pačių metų birželio 16 d. S S R S vidaus reikalų liaudies komisaras L. Beri ja pasirašė potvarkį dėl „buržuazinių naciona­listų gaujų vadeivų" ir aktyvių dalyvių šeimų i š t r ė m i m o 7 7 . Ankstų 1945 m. liepos 17-osios rytą, švintant, į numatytų iš­vežti šeimų sodybas atvažiavo sunkvežimiai su vietinės valdžios įgaliotiniais ir NKVD darbuotojais. Prasidėjo Lietuvos žmonių trėmimas (dar prieš tai, ankstyvą pavasarį, buvo išvežta keli šimtai vokiečių tautybės še imų) . Kaip rodo 10 lentelės duome­nys, 1945 m. iš viso buvo išvežta 1,5 tūkst. šeimų, arba 5,5 tūkst. asmenų.

Pirmasis žmonių trėmimas beveik sutapo su 5-siomis L T S R metinėmis. Valdžios organizuotų jubiliejinių susirinkimų metu buvo aiškinama, kad vežamos tiktai „banditų", nepasinaudojusių vyriausybės paskelbta amnesti ja, šeimos.

Mažesnio masto trėmimai, kurių juridinį pagrindą sudarė S S R S NKVD (MVD) ir M G B vadovų įsakymai, buvo vykdomi 1946 ir 1947 m. Visas 1945—1947 m. ištremtas šeimas valdžia laikė „banditų" šeimomis, nes jų nariai partizanavo.

Masiškai imta tremti 1948 m. pavasarį, kai partizanų sąjūdis jau buvo pradėjęs blėsti, tačiau tada Lietuvoje prasidėjo kolektyvizacija. Matyt, valdžia siekė masiniais trėmimais įbau­ginti valstiečius ir greičiau suvaryti juos į kolūkius. 1948 m. va­sario 21 d. S S R S Ministrų Tarybai priėmus slaptą nutarimą, M G B ankstų gegužės 22-osios rytą pradėjo „Vesna" („Pavasa­r i s " ) operaciją — didžiausią per visą Lietuvos istoriją žmonių trėmimą, kurį vykdė daugiau kaip 18 tūkst. kareivių, beveik 7 tūkst. stribų, 4,5 tūkst. operatyvinių M G B darbuotojų, 11,5 tukst. partinių ir sovietinių aktyvistų. 7 8 Per kelias dienas

buvo išvežta apie 40 tūkst. žmonių. Tremtiniams iš Lietuvos

išgabenti prireikė 1,8 tūkst. vagonų, iš kurių buvo sudaryta 30 di­džiulių ešalonų.

Remiantis S S R S Ministrų Tarybos 1949 m. sausio 29 d. nu­tarimu, žmonės masiškai buvo tremiami tų metų kovo 25 d. Kadangi nemažai tremiamų šeimų narių pabėgo, tai j ie buvo gaudomi ir vežami iš Lietuvos net iki vasaros pradžios. Iš vi­so 1949 m. buvo išvežta beveik 33 tūkst. žmonių. „Banditų" šei­mų jau mažai buvo likę, todėl 77 procentai tų metų tremtinių buvo „buožės" 7 9 . Tai rodo, jog svarbiausias 1949 m. trėmimo ope­racijos (jos kodas „Priboj" , t. y. „Mūša") uždavinys buvo pa­spartinti kolektyvizaciją.

1951 m. rugsėjo 5 d. S S R S Ministrų Taryba priėmė nutari­mą „Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo visam laikui iš Lie­tuvos T S R " . Tuo metu kolektyvizacija respublikoje iš esmės bu­vo baigta, ir ūkininkų jau nebuvo. Todėl buvo tremiami į kolūkius „prasiskverbę" „buožės", t. y. kolūkiečiai. 1951 m. "trėmimo operaciją, kurios kodas buvo „Osen j " („Ruduo") kartu su LTSR saugumo ministru P. Kapralovu parengė specialiai į Vilnių atsiųstas aukštas S S R S M G B pareigūnas gen. J . Jeduno-vas . 8 0 Sis trečiasis masinis Lietuvos žmonių trėmimas vyko spalio 2 d. Jo metu buvo išvežta 20 tūkst. žmonių.

Paskutinį kartą žmonės iš Lietuvos buvo vežami 1952 m. Kaip rodo 10 lentelės duomenys, 1945—1952 m. buvo išvežta beveik 30 tūkst. šeimų (daugiau kaip 108 tūkst. asmenų). Po­kario metais lietuviai daugiausia buvo tremiami į Komiją, Kras­nojarsko ir Altajaus kraštus, Irkutsko bei Tomsko sritis, Kaza­chiją. Nežinia, kiek dar būtų buvę žmonių ištremta ir koks būtų buvęs lietuvių tautos likimas, jeigu 1953 m. pavasarį nebūtų miręs J . Stalinas.

Tremtis — vienas šiurpiausių tautos istorijos puslapių. Lie­tuvos žmonių gyvenimas pokario metais — nuolatinė slogi bai­mė. Kiekviena lietuvių šeima, bent jau kaimuose, užkrosnyje laikė maišą džiūvėsių: visi buvo pasiruošę kelionei. Masinių trėmimų dienomis sėsliems kaimų gyventojams atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Į surinkimo punktus vežami žmonės giedo­davo „Šventas D i e v e " — didingą ir šiurpią bažnytinę giesmę.

1988 m. viešai prabilus apie tremtį, daug kas klausė: „už ką, kokia buvo išvežtųjų kaltė?" . Tačiau bolševikams svarbiausias principas buvo „kodėl". Trėmimais okupantai siekė įbauginti žmones, palaužti rezistencinę tautos dvasią, priversti ją susitai­kyti su sovietinio gyvenimo tikrove. Kartu iš esmės tai buvo tautos genocidas.

5 . T A U T O S R E Z I S T E N C I J A . PARTIZANINIS KARAS

Antrąją sovietų okupaciją, kaip ir pirmąją, Lietuva sutiko nepasiruošusi. Vieniems antinacinės rezistencijos vadovams at­sidūrus vokiečių kalėjimuose, o kitiems išvykus j Vakarus, tau­ta liko be politinės ir karinės vadovybės, be informacijos, kas darosi pasaulyje, be veiklos strategijos ir taktikos. Anot pokario rezistencijos dalyvio L. Dambrausko, „vadai išsigelbėjo, o skęs­tančio laivo įgula buvo palikta likimo valiai" 8 I . 1944 m. liepos mėnesį iš Švedijos į Žemaitiją atvykusiam A. Vokietaičiui susi­darė įspūdis, jog VLIK-as, prisiėmęs labai atsakingą tautos po­litinio vadovavimo uždavinį, kritiškiausiu momentu kapituliavo; „ < . . . > tokio chaoso, panikos ir tokio staigaus didžiumos mūsų pogrindžio organizacijų < . . . > subyrėjimo aš nesitikėjau. Be va­dų likę eiliniai pogrindininkai buvo pasimetę ir kiekvienas elgėsi kaip išmanė" 8 2 . \ .

Tauta buvo kupina ryžto priešintis, tačiau bendros nuomo­nės, kaip tai reikėtų daryti, nebuvo. Ginkluotos kovos šalinin­kai vadovavosi nuostata, jog Vakarai laikysis Atlanto chartijos ir nepaliks nelaimėje Rytų Europos tautų, jog greitai kilsiąs Va­karų valstybių karas su S S R S . Pasak P. Jucevičiaus, tai buvo didysis mūsų tautos mitas, ir joks kitas mitas nekainavo jai taip brangiai, kaip mitas apie Sovietų okupacijos l a i k i n u m ą 8 3 . Pasy­vaus priešinimosi šal ininkai ,— ir Lietuvoje, ir išeivijoje daugiau-sia tai buvo intel igentai ,—abejojo greitu konfliktu ir buvo linkę manyti, jog okupacija bus ilgalaikė. J . Aistis yra sakęs, kad paprasti žmonės mato, o poetai regi. Intelektualai labiau negu paprasti žmonės, labiau negu partizanai suvokė, kad atkurti ne­priklausomybę tuomet nebuvo nė mažiausios galimybės, kad eks^ tremaliomis sąlygomis svarbiausia išsaugoti t a u t ą 8 4 . Tačiau inteligentijos niekas neklausė. Lietuvos pogrindyje aiškiai viešpa­tavo ginkluotos kovos nuotaikos, juo labiau kad jas savo veiks­mais stiprino okupacinė valdžia. Masinės represijos nepaliko lie­tuviams pasirinkimo galimybės, pastūmėjo tautą j priešinimąsi ginklu ir nuolat kurstė partizaninio karo liepsną.

Tačiau neleistina rezistenciją. Lietuvoje susiaurinti ir apri­boti tik ginkluotu pasipriešinimu, t. y. partizanų kovomis. Prie­šinosi visa tauta, bent jau pagrindinė jos dalis. Tą matė ir juto okupantai bei jų bendrininkai. 1946 m. rudenį LKP CK plenu­me M. Gedvilas kalbėjo: „Klasių kovą (suprask, nacionalinį pa­sipriešinimą.— L. T.) mes juntame kiekvieną dieną ir visur: kaimuose ir miestuose, įmonėse ir įstaigose, mokyklose ir miš­kuose" 8 5 . Todėl ir iš Rusijos atvykusiems „draugams" atrodė, jog visi lietuviai —„banditai" .

Tautos pasipriešinimo formos buvo įvairios. D v a s i n ė r e z i s t e n c i j a . Tai buvo bene svarbiausia

pasipriešinimo forma. Tauta nesitaikstė su tikrove ir daugelį me­tų kantriai laukė „permainų", anglų ir amerikonų, stebuklo (tais

metais kaimuose „apsišviesdavo" kryžiai) , netgi karo. Savo kai­liu patyrę du pasaulinius karus, lietuviai tikrai nebuvo kraujo ištroškę militaristai, tačiau pernelyg baisi buvo taika, labai jau sunkus ir nepakeliamas gyvenimas, o nestokodami blaivaus pro­to, j ie suvokė, jog „permainą" gali atnešti tik karas. Anot Už­nemunės partizanų kapeliono kun. A. Yliaus, lietuviai laukė laisvės labiau negu gervė giedros, labiau negu panaktinis auš­ros, nuo 1 iki 15 ir nuo 15 ligi 30 kiekvieno mėnesio dienos 8 6

;

Iš vietinės valdžios pareigūnų pranešimų L K P Centro Komitetui matyti, kad jau 1944 m. vasarą ir rudenį Raudonosios armijos užimtoje teritorijoje buvo plačiai šnekama, jog sovietai Lietuvo­je ilgai neišsilaikysią, ilgiausiai — iki karo pabaigos, o tada bu­sianti kita valdžia. „Paklausus, kokią kitą valdžią žmonės turi galvoje, atsako, jog nepriklausomą Lietuvą" ,— savo ataskaitoje rašė F. Bieliauskas, vykdęs „politinį-aiškinamąjį darbą" Kauno apskrityje 8 7 .

Politines nuotaikas pokario Lietuvoje rodo gyventojų užduo­dami lektoriams, kurie tada dažnai buvo siunčiami skaityti pa­skaitų į apskritis ir valsčius, klausimai (dažniausiai r a s t u ) : ar bus Lietuvai taikomi Atlanto chartijos principai? Ar bus ple­biscitas? Kodėl Lietuvai reikalinga globa? Argi negalėtų ji gy­vuoti nepriklausoma? Ar numatomi Lietuvoje demokratiniai rin­kimai? Kada jūs, raudonieji banditai, išsidanginsite? Kodėl jus tiek daug meluojate? Kodėl areštuojami nekalti žmonės? Ar bus vežami į Sibirą žmonės? Ar vers stoti į „kolchozus"? Kodėl turtingoje Sovietų Są jungoje žmonės b a d a u j a ? 8 8

M o b i l i z a c i j o s į R a u d o n ą j ą a r m i j ą b o i k o t ą -v i m a s. Lietuviai nenorėjo tarnauti jokioje svetimoje kariuome­nėje. Senesni žmonės dar atminė, kaip caro laikais šaukiami vyrai bėgo į Ameriką. Nacių okupacijos metais buvo boikotuo­jamas Vermachtas. Todėl sovietams 1944 m. rugpjūčio 1 d. pa­skelbus 1909—1926 m. gimusių vyrų mobilizaciją, dauguma jų į šaukimo punktus neatvyko. Kauno apskrities karinis komisaras pranešė, jog kaimuose šnekama, kad vokiečiams nepavyko mus sumobilizuoti per 3 metus, neišdegs ir rusams. O Krakių vals­čiaus ūkininkas P. Ambrazas su žmona sovietų pareigūnams pa­reiškė: „Tegul mus sušaudo savo žemėje, bet į Raudonąją ar­miją mūsų sūnūs neis" . Rugpjūčio 29 d. L T S R karinis komisa­ras J . Soblys pranešė A. Sniečkui ir M. Gedvilui, jog per mėnesį laiko Raudonosios armijos užimtose apskrityse iš 92 tukst. šauk­tų vyrų atvyko 56 tūkst.; Alytaus apskrityje atvyko tik 24, Ute­n o s — 3 1 , Rokiškio — 3 2 , o daugelyje valsčių — v o s 10—12 pro­c e n t ų 8 9 . Tiesa, 1944 m. rudenį ir 1945 m. žiemą, kariuomenei „šukuojant" gyvenamąsias vietoves ir miškus, nuolat tikrinant dokumentus, darant kratas, daugumą besislapstančių vyrų pa­vyko sugaudyti (iki karo pabaigos į armiją jau buvo paimta

108,4 tūkst . ) .

R i n k i m ų b o i k o t a v i m a s. Nepaisant valdžios vilioji­mo, spaudimo ir grasinimų, dauguma, arba bent jau labai dau­gelis Lietuvos gyventojų, ypač kaimuose, nebalsavo net iki 6-ojo dešimtmečio pradžios.

V a l s t i e č i ų s p y r i m a s i s k o l e k t y v i z a c i j a i (žr. 6-tą šio skyriaus skirsnį, p. 159—166) .

A t s i s a k y m a s s t o t i į p a r t i j ą i r k o m j a u n i m ą . L L K J S pirmasis sekretorius A. Raguotis 1946 m. lapkritį įvyku­siame LKP CK plenume pranešė, jog nuo metų pradžios iš 424 tūkst. komjaunuoliško amžiaus vaikinų ir merginų tik 5 r 7 tūkst. „susiejo savo gyvenimą su komjaunimu". Tuo metu gimnazijose bei progimnazijose iš 13,5 tūkst. komjaunuoliško amžiaus moksleivių buvo tik 1,4 tūkst., o aukštosiose ir specia­liose vidurinėse mokyklose — vos 352 L L K J S n a r i a i 9 0 , tie patys dažniausiai nelietuviai. Kauno universitete 1947 m. iš 2 tūkst. studentų tik 13 buvo komjaunuoliai. Dar 6-ojo dešimtmečio pra­džioje daugelyje vidurinių mokyklų nebuvo komjaunimo organi­zacijų (komsorgo ar auklėtojo kamantinėjami, kodėl nestoja į L L K J S , mokiniai atsakydavo: „esu nesąmoningas", „dar neat-sikračiau religinių prietarų", o dažniausiai,—„neleidžia t ėva i " ) .

D e m o n s t r a t y v u s b a ž n y č i o s l a n k y m a s i r r e l i ­g i n i ų š v e n č i ų š v e n t i m a s . Pokario metais bažnyčios „lūžo" nuo žmonių. Miestuose į pamaldas ateidavo net tie inte­ligentai, kurių anksčiau niekas ten nebuvo matęs (pavyzdžiui, prof. B . S ruoga) . Religinių švenčių dienomis mokiniai eidavo ne į mokyklą, o į pamaldas, nors prie bažnyčių durų komjau­nuoliai registravo jas lankančius; nedirbdavo net dalis pramo­nės įmonių.

P a r t i z a n ų d a i n ų k ū r i m a s i r d a i n a v i m a s . Lie­tuviai niekada nedainavo apie vagis, plėšikus, banditus. Ne­girdėjom nė vienos dainos apie vadinamuosius liaudies gynėjus. O apie partizanus pokaris palikp tūkstančius dainų. Jas kūrė vi­sų Lietuvos regionų žmonės. Jos skambėjo, stiprindamos tautos dvasią, ilgai dar po to, kai jau išblėso partizanų sąjūdis.

Žinoma, aukščiausia tautos pasipriešinimo forma buvo gink­luota kova. Lietuvos partizanų kovos, ypač pirmaisiais metais — „karas po karo". Tuomet Lietuvoje buvo dvi valdžios: viena — dieną, kita — naktį, viena — mieste, kita — miške. Okupacinė sovietų valdžia kontroliavo miestus, o partizanai — kaimus ir iš dalies miestelius, kuriuose gyveno 80 procentų visų krašto žmo­nių. 1945 m. vasarą (08.23) LKP CK plenume M. Suslovas priekaištavo, jog daugelyje Panevėžio, Biržų, Rokiškio, Trakų, Kauno, Alytaus, Marijampolės ir kitų apskričių vietovių nėra sovietų valdžios. O partijos Trakų apskrities komiteto sekreto­rius M. Afoninas tame pačiame plenume kalbėjo: „Jeigu vado­vas (lydimas kareivių arba stribų būrio.— L. T.) atvyksta į kai­mą, pasikalba su valstiečiu, < . . . > tai vos pradėjus temti, tuojau sprunka" 9 1 . 1945 m. spalio 30 d. partijos Kauno apskrities komi-

teto karinio skyriaus vedėjas Rodionovas pranešime L K P Centro Komitetui rašė, j og yra kaimų, į kuriuos dar nebuvo įkėlęs ko­jos joks sovietų valdžios pareigūnas; ten nepatenka laikraščiai ir jų gyventojai nežino, kas darosi šalyje.

Per visą sovietmetį istorikai ir žurnalistai, visa oficialioji propaganda partizaninį karą vaizdavo kaip klasių kovą. 1946 m. sausio 16 d. „Tiesoje" paskelbtame straipsnyje M. Suslovas tvir­tino, jog partizanai — tai kapitalistai, dvarininkai, vokiečių sam­diniai, policininkai, stambūs smetoniniai valdininkai, kurie bet kokia kaina stengiasi susigrąžinti prarastus turtus ir valdžią. Sią versi ją įtikinamai paneigia MVD karo tribunolo pirmininko Chaliavino 1946 m. vasarą V. Ščerbakovui bei A. Sniečkui pa­teikti statistiniai duomenys apie socialinę nuteistųjų rezistentų sudėtį (11 lentelė) .

„Išnaudotojų klasių" (dvarininkų, „buožių") atstovai nesu­darė ir dešimtadalio laisvės kovotojų.

11 l e n t e l ė 11 l e n t e l e Socialinė 944—1 946 m. 1 caro tribunolo nuteistų asmenų sudėtis

Nuteistųjų kategorija

Dva

rini

nkai

3 C

« •! 9, : 3 -t

vals

tieč

iai

Var

ging

ieji

vals

tieč

iai

Inte

lige

ntija

Mok

inia

i

Dva

sini

nkai

Am

atin

inka

i

j Iš

vi

so

1944 m. 9 78 29 10 — 1 4 131 1 . ¡ral l l ¿ & l i c n

2. Organizacijų dalyviai

3. Talkininkai 1 3 28

45 4

14 5

13 — 1 Ir 38

81

Iš viso 1 1 28 232 81 65 — 2 14 423

1945 m. 1 Dor+¡7 QT1Í1 1 229 1293 225 327 5 — 93 2574 1. J r a r l l ¿ a l l a l

2. Organizacijų dalyviai

3. Talkininkai

64 56

466 454

275 193

275 90

96 3 1

25 14

1199 811

Iš viso 1 2 486 2865 947 823 105 1 150 5879

1946 m.2

1 D í ) r t Í 7 ÍITlfl i r 47 575 195 107 7 1 40 973

1 . r d l líx«cijii«i

2. Organizacijų dalyviai

3. Talkininkai , 1

30 26

334 168

97 21

65 9

25 1 11 563 225

Iš viso 1 2 122 1189 348 215 i r e ^ n i

33

finai

2 52 1966

. Skirtumą sudaro „šnipai", policininkai ir seniūnai. 2 Iki birželio 1 d. S a i « - H r LVVOA — F . 1771,—Ap. 9 .—B. 269. Lentelė sudaryta remiantis šaltiem. L V V U A .

- L . 73—74.

Jeigu partizaninis karas būtų buvęs „buožių" sąjūdis, kaip tvirtino sovietų istorikai, tai partizanų kraštu būtų tapusi- ne Dzūkija, o šiaurės ir vidurio Lietuva, kurioje gyveno daug stip­rių ūkininkų. Tačiau įvyko priešingai. Pasipriešinimo atskiruo­se Lietuvos regionuose analizė rodo, jog atkakliau j i s vyko ten, kur silpnesnė buvo socialinė valstiečių diferenciacija. Antai Lei­palingio valsčiuje, kuris partizanų gausumu garsėjo ne tik Laz­dijų apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje, iš 1429 valstiečių ūkių 621 turėjo iki 5 ha žemės (traktuojant visą žemę kaip trečia­rūšę) , 603 — n u o 5 iki 10 ha, 173 — n u o 10 iki 15 ha ir tik 3 2 — daugiau kaip 15 ha žemės. Siame valsčiuje gyveno tiktai 111 nau­jakurių. 90 procentų j iems išdalintos žemės buvo paimta iš dva­rų, o tik 10 procentų — iš „ b u o ž i ų " 9 2 . Dzūkijoje, iš dalies ir Žemaitijoje nebuvo arba beveik nebuvo priešiškumo tarp kai­mynų, kurių vieno turtas atimtas, o kitam atiduotas. Valstiečiai čia sudarė bendriją, kurią jungė nacionalinė idėja ir neskaldė socialiniai prieštaravimai. Tuose regionuose, kuriuose gyveno nemažai didžiažemių ūkininkų, atsirado daugiau naujakurių, so­vietų valdžiai labiau pavyko supjudyti kaimiečius, ir tai silpnino rezistenciją. Neretai „buožė" partizanas išžudydavo „bolševiko" naujakurio šeimą.

Apskritai partizanų būriuose buvo visų valstiečių sluoksnių atstovų. Tai rodo 1944—1947 m. valdžios konfiskuotų „banditų" (partizanų būrių vadų bei aktyviausių jų dalyvių) ūkių sudėtis. Iš 4,8 tūkst. tokių ūkių

27,0 procentus sudarė ūkiai iki 10 ha, 29,7 procento 10—20 ha. 19,0 procentų — 20—30 ha, 16,2 procento — 30-—50 ha, 8,1 procento — daugiau kaip 50 h a 9 3 . Pokario kovų negalima vadinti pilietiniu karu, nes Lietuva

buvo okupuota, o pasipriešinimą malšino daugiausia svetimša­liai. Tai, kad j ie turėjo pagalbininkų iš vietinių gyventojų, ne­keičia reikalo esmės. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių naciai kolaborantų Prancūzijoje, Olandijoje, Belgi jo je turėjo daugiau negu po karo sovietai Lietuvoje. Tačiau niekam nešauna min­tis antinacinę rezistenciją Vakarų Europoje vadinti pilietiniu karu. Pilietiniai karai vyksta tiktai nepriklausomose š a l y s e 9 4 .

Skaitant J . Lukšos, A. Ramanausko, kitų partizanų atsimini­mus, prieš akis iškyla kelias, atvedęs tūkstančius Lietuvos vy­rų (ir moterų!) į laisvės kovotojų gretas. Esminis veiksnys, są­lygojęs partizanų būrių atsiradimą, buvo 1944 m. vasarą pa­skelbta mobilizacija į Raudonąją armiją. Saukiamojo amžiaus vyrai slapstėsi kluonuose ir tvartuose, sulindę į šieną ir šiau­dus, o kiti — ir miškuose. 1945 m. valdžiai paskelbus amnestiją, apie 40 tūkst. vyrų legalizavosi, tačiau nemažai nuėjo ir pas partizanus, nes nuo slapstymosi iki partizanavimo tebuvo vie­nas žingsnis. Net ir praslinkus penkeriems metams nuo karo

pabaigos, kai kurie jaunuoliai rinkosi ne tarnavimą sovietinėje armijoje, o partizanavimą. Leipalingiškis A. Vaitulionis, 1951 m. išėjęs į „pūščią" (Leipalingio miškas, vadinamoji pūščia ,— vie­na svarbiausių Dzūkijos partizanų bazių) , prisimena, jog Vyte­nio tėvūnijoje iš 11 partizanų net 6 buvo neišėję į kariuomenę jaunuoliai. „Kai paklausiau Dobilą, kodėl išėjo į mišką, o ne į armiją, j is atsakė, kad po armijos gėda būtų grįžti namo" 9 5 .

Daugelį pastūmėjo išeiti į mišką tampymai į NKVD, tardymai, pavojus būti uždarytiems į kalėjimą. Partizanų būrius papildė ir tremiamų šeimų nariai. MVD karinė prokuratūra savo veik­los už paskutinįjį 1948 m. ketvirtį ataskaitoje nurodė, jog per tuos 3 mėnesius suimti 923 asmenys. Iš jų „priešišką veiklą" pradėjo:

iki 1941 m.— 10, 1941 — 1945 m.— 272, 1946 m.— 121, 1947 m.— 177, . 1948 m.— 343. ' „Bandas papildo daugiausia pabėgę tremiamų šeimų nariai,

taip pat buožės ir priešiškai sovietų valdžiai nusiteikę asme­n y s " , — rašoma a t a s k a i t o j e 9 6 . Pokario metais tūkstančiams Lie­tuvos žmonių teko pasirinkti Sibirą, „bendradarbiavimą" su M G B ar mišką.

Tačiau nesuvoksime ginkluoto pasipriešinimo esmės, jeigu įžiūrėsime jame tik nenorą tarnauti svetimoje kariuomenėje, bėgimą nuo kalėjimo ar tremties, o nematysime svarbiausios partizanų sąjūdžio varomosios jėgos — patriotizmo. Pasirinkti kovos kelią nieko sau asmeniškai nesitikėdami, o rizikuodami viskuo — ne tik savo gyvybe, bet ir artimųjų l ikimu,— galėjo tik idealistai, savo tautos patriotai. 1947 m. pradžioje įvykusiame Lietuvos partizanų vadų pasitarime Kęstučio apygardos (Že­maiti joje) vadas Visvydas kalbėjo: „Savo laiku (1944 m. vasa­r ą . — L. T.) kelias i Vakarus buvo atviras ir laisvas. Mūsų tau­tiečiai puikiai žinojo, kas jų laukia, pasilikus Tėvynėje < . . . > . Tačiau dauguma lietuvių per daug mylėjo savo tėviškės laukus, gimtuosius namus, kad būtų ryžęsi juos palikti. Su savo gim­tuoju kraštu juos sieję dvasiniai saitai buvo stipresni už pavojų gyvybei < . . . > " 9 7 . O Žemaitijos rezistentas L. Simutis, dar pa­auglys įsi jungęs į kovą ir karinio tribunolo nuteistas 25 metams griežto lagerio, 1970 m. pareiškime S S R S AT Prezidiu­mui rašė: „Po antisovietine pogrindžio L L K S vėliava aš at­sidūriau ne todėl, kad man nepatiko socializmo idėjos — tada aš dar buvau per jaunas, kad ganėtinai susivokčiau teorijoje — o todėl, kad Raudonosios armijos į Lietuvą atneštoji sovietų valdžia su begaliniu ir nusikalstamu žiaurumu dorojosi su jos nesuprantančiais ir nepriimančiais žmonėmis < . . . > . Aš žino­jau, kad Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio lietuviai — saviškiai, o Sovietų armijos kariai kalbėjo man nesuprantama, svetima ru-

sų kalba. Aš žinojau, kad Lietuvoje revoliucijos nebuvo, kad Raudonoji armija nekviesta atėjo j mūsų šalį ir pradėjo daryti j o j e savo tvarką ir kad tai vadinasi okupacija < . . . > . Aš norė r

j au gyventi, mokytis ir žaisti. Betgi koks gyvenimas, kai trečia diena gatvėje tyso nužudytas kaimynas ir niekam nevalia jo palaidoti... Koks gi mokymasis, kai čia vienas, čia kitas moksla­draugis liaujasi rodytis mokykloje — juos drauge su šeimomis užkaltuose prekiniuose vagonuose išvežė į Sibirą... Kokie žaidi­mai, kai suaugusieji rauda" 9 8 .

Partizanų būriai kūrėsi ne tuščioje vietoje. Lietuvos laisvės armijos, karinės „Kęstučio" organizaci jos nariai, išsibėgioję

Vietinės rinktinės kariai, savisaugos batalionų ar tarnavę poli­ci jo je vyrai 1944 m. vasarą tapo pirmaisiais partizanais. Pasyvi antinacinė rezistencija virto ginkluota antisovietine kova. „Mus vedė ta pati kovos dvasia, kuri pasireiškė 1941 m. Birže­lio sukilimu, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų oku­pantų užmačioms",— rašė J . Lukša apie pokario kovų tęstinumą.

Kova su okupantais, prasidėjo nuo pirmųjų Raudonosios ar­mijos atėjimo dienų. Rokiškio apskritis buvo „išvaduota" rug­pjūčio 12-ąją, o jau kitą dieną buvo rastas „Nepriklausomos Lietuvos" pasirašytas lapelis, kvietęs vyrus nestoti į kariuome­nę. Spalio viduryje per pietinę Tauragės apskrities ^dalį dar ėjo fronto linija, o miškuose, pasak partijos komiteto sekretoriaus, j au „knibždėte knibždėjo įvairiausio plauko kontrrevoliucionie­r ių" . Liepos 18 d. LKP CK įgaliotiniai pranešė iš Utenos, jog vienam ar dviese eiti į kaimą pavojinga: iš miškų apšaudo „banditai" . Liepos pabaigoje, NKVD duomenimis, Trakų, Aly­taus ir ypač Panevėžio apskrityse partizanai užpuldinėjo mažes­nius raudonarmiečių dalinius. Buvo nužudyti pirmieji sovietų valdžios pareigūnai bei aktyvistai, talkinę kariniams komisaria­tams mobilizuojant į Raudonąją armiją vyrus. Rugpjūčio pra­džioje partijos Panevėžio apskrities komiteto sekretorius Soro-kinas pranešė į Vilnių, kad apskrityje veikia net kelių šimtų vy­rų partizanų būriai ir vyksta tikri mūšiai su kariuomene. Lie­pos pabaigoje pranešime J . Stalinui apie padėtį „išvaduotoje" respublikos teritorijoje A. Sniečkus su M. Gedvilu pranešė apie miškuose bei kaimuose veikiančias „lietuviškųjų fašistų gau­j a s " ir prašė atsiųsti NKVD kariuomenę kovai su j o m i s 9 9 .

Prieš kovojančią Lietuvą Maskva sutelkė didžiules jėgas. J a u 1944 m. rugpjūčio pradžioje į respubliką buvo atsiųsta gen. P. Vetrovo vadovaujama NKVD kariuomenės 4-oji divizija (apie 13 tūkst. kar ių) , prieš tai dalyvavusi tremiant iš gim­tųjų vietų šiaurės Kaukazo čečėnus bei ingušius ir Krymo toto­rius. 1945 m., pasibaigus karui, į šiaurės vakarų Lietuvą buvo atkelta gen. I. Pi jaševo NKVD 7-oji divizija. Su partizanais taip pat kovojo pavieniai NKVD pulkai bei pasienio kariuomenė, iš viso apie 50 tūkst. sovietų karių 1 0 ° . Be to, pasipriešinimą

slopino 1,5 tūkst. operatyvinių M G B darbuotojų, apie 6 tūkst. milicininkų, beveik 10 tūkst. stribų, tūkstančiai ginkluotų so­vietinių aktyvistų. 1946 m. įkurdinus valsčių centruose kariuo­menės įgulas (kuopą arba pulką NKVD kareivių), kiekvieno miestelio valdžia savo žinioje turėjo nuo 60 iki 180 kareivių, iki 30 „liaudies gynėjų", po kelis operatyvinius M G B darbuoto­jus ir keliasdešimt ginkluotų sovietinių ir partinių pareigūnų, komjaunuolių. Dar gausesnės slopinimo jėgos buvo apskričių miestuose. Stai kuo rėmėsi sovietų valdžia Lietuvoje pokario metais.

Istrebitelių (naikintojų) batalionai buvo kuriami remiantis 1944 m. liepos 24 d. L K P CK nutarimu. Iš pradžių buvo many­ta, kad j ie veiks tik apskričių centruose. Tačiau gruodžio 3 d. CK nutarė 30—40 naikintojų būrius kurti ir valsčiuose. 1945 m. rudenį naikintojai buvo pavadinti liaudies gynėjais, tačiau žmo­nės ir toliau juos vadino stribais (variaci jos: skrebai, stribukai, stribiteliai) . Kaip ir „bolševikas", šis žodis Lietuvoje virto keiks­mažodžiu.

Norinčių „ginti" liaudį atsirado. Vienus viliojo galimybė išsisukti nuo karinės tarnybos, kitus sugundė 700 rb alga, ne­maži tais laikais pinigai. Pa jamas, beje, buvo galima iš esmės papildyti atimtu iš „buožių" turtu, pasisavintais tremtinių daik­tais. Buvo ir idėjinių stribų, ypač iš partizanų išžudytų šeimų. 1945 m. pradžioje Lietuvoje buvo 5,8 tūkst., tų pačių metų va­sarą — 9,7 tūkst., 1946 m . — 8 , 6 tūkst., 1947—1949 m.—per 7 tūkst., o 1950—1952 m.— daugiau kaip 6 tūkst. istrebitelių 1 0 1 . „Liaudies gynėjų" būriai buvo labiausiai nacionalinė represinė institucija. 1951 m. iš 6,3 tūkst. stribų 64,3 procento buvo lie­tuviai, 16,6 procento — vietiniai rusai, 12,4 procento — atvykę rusai, 3,8 procento — lenkai, 2,9 procento — kitų tautybių žmonės.

Dauguma lietuvių stribų buvo kilę iš miestelių varguomenės, Lietuvos „lumpenproletariato". Sovietų vaj^džiavykusiai panaudojo jų širdyse rusenusią nuoskaudą ir pavydą aplinkinių kaimų ūkininkams („buožėms") , pas kuriuos samdiniais dirbo jų tėvai arba ir j ie patys. Pokario metais, kai miestelio skurdžius (ubagas, kaip sakydavo ūkininkai), vakarykštis samdinys dis­ponavo ūkininko („gaspadoriaus") , klebono, „smetoninio" val­dininko, inteligento likimu, galėjo j į apiplėšti, sumušti, uždaryti į kalėjimą, net ištremti į Sibirą, bolševikų frazė „Kas buvo nieks, tas taps viskuo" nebuvo tušti žodžiai. „Istrebiteliai < . . . > yra labiausiai mums atsidavę žmonės k a i m e " , — 1945 m. vasarą L K P CK plenume kalbėjo M. Suslovas. 1945—1952 m. daugiau kaip 1,3 tūkst. „liaudies gynėjų" buvo įdarbinti sovietinės bei partinės valdžios įstaigose, o 3,5 tūkst .— M V D — M G B (daugiau­sia operatyviniais darbuotojais) sistemoje.

Stribų vaidmuo antipartizaniniame kare buvo antraeilis. 1948 m. nuo jų rankos žuvo apie 20 procentų visų tais metais

nukautų p a r t i z a n ų 1 0 2 , ankstesniais metais, matyt, dar mažiau. Svarbiausia partizaninio sąjūdžio malšintoja buvo reguliarioji okupantų kariuomenė. Jeigu ne ji, sovietų valdžia nebūtų išsi­laikiusi nė savaitės.

Partizanų kovos Lietuvoje truko tol, kol priešinosi tauta. Nuo 1940 m. vasaros viena kitą keitusios okupacijos, Antrasis pasaulinis karas, bet labiausiai baisus ir kruvinas pokaris („karas po karo") išsekino Lietuvą. Tauta pavargo belaukdama permai­nų ir susitaikė su tikrove. Ūkininkai, svarbiausia socialinė par­tizanų atrama, virto kolūkiečiais, o jų vaikai—komjaunuol ia is . Būtent tada (1949—1953 m.) užgeso ir laisvės kovotojų są­jūdis.

Kovojusios Lietuvos ir sovietinės imperijos jėgos buvo per­nelyg nelygios, o Vakarai, į kuriuos tuomet dėta tiek daug vil­čių, buvo kurti ir paliko baltus likimo valiai bei Stal ino malo­nei. Neatsakė į Lietuvos partizanų laišką ir popiežius. Partiza­nai neįstengė apginti žmonių nuo okupanto prievartos, areštų ir trėmimų, rekvizicijų ir smurtinės kolektyvizacijos, kolonistų antplūdžio. Būtent tada, partizaninių kovų laikotarpiu, surusėjo didieji Lietuvos miestai. Bet ar tai reiškia, j og pokario lietuvių kovos buvo beprasmės?

Partizanų kovos buvo nacionalinis išsivaduojamasis lietuvių karas, įrašęs didvyrišką puslapį į krašto istoriją. Pasipriešinimas raudonajai rusų priespaudai buvo, anot B . Railos, giliausia ir prasmingiausia lietuvių tautos valios, jos laisvės siekio nau­jaisiais istorijos laikais išraiška. Pokario partizanų kovos, kaip ir 1941 m. birželio sukilimas ar antinacinė rezistencija, pasitar­navo (ir ateityje tarnaus) lietuvių valstybinės sąmonės ir rezis­tencinės psichologijos, tautos dvasios ugdymui. Pokario lietu­vių pasipriešinimas patvirtina žinomą tiesą, kad istorijoje niekas neįvyksta veltui ir niekas nenueina užmarštin. Išgirdo pa­vergtų baltų šauksmą ir Vakarai : 1985 m rugpjūčio 17 d. J A V kongreso akte apie Rytų Europos tautų teises Bal t i jos kraštų partizanų kova minima greta 1953 m. rytų vokiečių sukilimo, 1956 m. Vengrijos ir 1968 m. Čekoslovakijos revoliucijų, 1956, 1970 ir 1980 m. Lenkijos įvykių.

Apytikriai pokario Lietuvoje ne savo mirtimi baigė gyveni­mą apie 50 tūkst. žmonių: maždaug 20 tūkst. partizanų, keli tūkstančiai sovietų pareigūnų (daugiausia apylinkių pirminin­kų, valsčių bei apskričių tarnautojų) , 2 tūkst. stribų, o visi kiti — valstiečiai, kaimų ir miestelių gyventojai. Yra žinoma, jog partizanų vardu plėšikavo ir žudė žmones banditai. Tą patį darė į partizanų sąjūdį įterpti M G B agentai, siekdami diskredituoti laisvės kovotojus. Deja, ne tik j ie.

A. Ramanauskas pripažįsta, jog buvo partizanų, kurie „są­moningai prasižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaisty-davosi mirties bausmėmis" 1 0 3 . Kitas Dzūkijos partizanas A. Vai-

tulionis rašo: „Per tuos metus maudėmės purve iki kaklo. Ir , kas baisiausia, purvas buvo kruvinas. Atlikta tokių žygdarbių, iš kurių mūsų vaikai galėtų mokytis, ir padaryta tokių nusi­kaltimų, kurių irgi nederėtų pamiršti, kad jų nekartotų kiti" 1 0 4 . Partizanų vadovybė bandė sustabdyti savivalę. Tauro apygardos drausmės nuostatai numatė aukščiausią — mirties bausmę par­tizanams už palaidą girtuokliavimą, sunkią vagystę, moters iš­prievartavimą, savavališką gyventojų žudymą. Savo atsimini­muose A. Ramanauskas išvardija bent 7 Dainavos apygardos partizanus, kuriuos j is pats atidavė karo lauko teismui. De ja , partizanų vadovybė ne visur ir ne visada, ypač j pabaigą, pa­jėgė kontroliuoti situaci ją.

Ginkluota pokario r e z i s t e n c i j a — n e tik didvyriška kova su priešu, savęs išsižadėjimas, pasiaukojimas Lietuvai, bet ir asme­ninių sąskaitų suvedinėjimas, kerštavimas, didžiausios verty­bės — žmogaus gyvenimo nuvertinimas. Neretai buvo žudomos ištisos šeimos, net mažamečiai vaikai, kurie tikrai nebuvo M G B agentai. Istori ja rodo, jog savivalė, žiaurumas — visų partiza­ninių karų dėsnis. Tačiau tai nepateisina nekaltai pralieto krau­jo , net vardan kilniausio tikslo, ir j i s nenusiplaųna. Nekaltas kraujas geram partizanų vardui pakenkė labiau negu visos prie­šo provokacijos, negu visi šmeižikiški 40 metų sovietinių istorikų bei žurnalistų rašiniai. Tai tamsiausias ginkluotos rezis­tencijos šešėlis, daugelio žmonių sąmonėje lydįs j ą net ligi šiol.

6. A G R A R I N Ė S O V I E T Ų VALDŽIOS P O L I T I K A . V A L S T I E Č I Ų K O L E K T Y V I Z A V I M A S

Pirmaisiais pokario metais (1944—1947 m.) svarbiausia so­vietų agrarinės politikos, siekusios išplėsti sau socialinę atramą kaime ir sukiršinti valstiečius, priemonė buvo žemės reforma. Juridinį jos pagrindą sudarė 1944 m. rugpjūčio 30 d. L T S R Aukščiausiosios Tarybos priimtas vokiečių okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimo įstatymas. Nors jame buvo kalbama apie 1940 m. bežemiams ir mažažemiams išdalytos žemės grą­žinimą, iš tikrųjų prasidėjo nauja reforma, kur kas radikalesnė negu pirmuoju sovietmečiu. Į valstybinį fondą buvo imama visa likusi be šeimininkų, taip pat išvykusių į Vakarus, repatri javu­sių į Lenkiją asmenų žemė. „Buožėms" buvo paliekama iki 20—30, o „aktyviems hitlerinių okupantų ta lk ininkams"— tik 5 ha že­mės. Kadangi fondui buvo perduodama ir partizanų bei trem­tinių žemė, tai reforma nusitęsė net iki 1948 m. rudens. Iš viso į valstybinį fondą buvo paimta beveik 1,6 mln. ha žemės, t. y. pustrečio karto daugiau negu 1940 m. 59 procentai fondo žemės (688 tūkst. ha) buvo išdalyta 96 tūkst. bežemių ir mažažemių kaimų bei miestelių gyventojų šeimų, 0,5 mln. ha — valsty-

biniams ūkiams, mašinų ir traktorių stotims, įvairioms įstaigoms, draugijoms, o kita, beveik 400 tūkst. ha, liko neišskirstyta.

Sie agrariniai pertvarkymai iš esmės buvo ne autentiška reforma, o labiau jos karikatūra. Po karo žemė buvo siūlyte siūloma, kone brukama. Žemės buvo kur kas daugiau negu no­rinčių jos gauti. Daugelis „naujakurių"—miestel ių stribai, įstai­gų tarnautojai pasiimtų sklypų nepradėjo dirbti ir j ie dirvonavo. Biržų apskrities, vykdomojo komiteto pirmininkas Gražinis 1945 m. rugpjūtį LKP CK plenume kalbėjo: , , < . . . > žmonės vi- -sai ne tie, kokie buvo 1940 m.,— pasyvūs. Kada pradėjome re­formą, pareiškimų valsčiuose nebuvo". Š io je apskrityje iš 3,4 tūkst. 1940 m. gavusių žemės šeimų po karo 1,3 tūkst. imti sklypus a t s i s a k ė 1 0 5 . Pasak A. Terlecko, jo tėvai, 1940 m. rudenį gavę 3 ha žemės, buvo laimingiausi žmonės, o 1944 m. atrėžtus 7 hektarus ėmė be noro 1 0 6 . 1946 m. pavasarį pažymoje apie po­litinę padėtį Utenos apskrityje nurodyta, jog dalis naujakurių grąžina žemės gavimo dokumentus, sakydami: „Mums žemės nereikia, norime gyventi, o ne mirti" 1 0 7 . Bežemiai kaimiečiai noriai imdavo be šeimininkų likusią, tačiau vengė apkarpytų „buožių" ir ypač likviduotų partizanų ūkių žemės.

Ir vis dėlto dažnas bežemis ar mažažemis ėmė sovietų val­džios siūlomą svetimos žemės sklypą. Nors ore jau tvyrojo ko­lektyvizacijos šešėlis ir už gautą sklypą buvo galima nukentėti, žodis „žemė" dar nebuvo visiškai praradęs savo kerų. Po karo Skardupiuose (Užnemunėje) klebonavęs kun. A. Ylius savo at­siminimuose rašo, jog „gavusieji žemės džiūgaute džiūgavo ir nežinojo, kaip atsidėkoti „geradariams" 1 0 8 .

Kaip 1940-ųjų, taip ir pokario metų sovietinė žemės refor­ma pasėjo kaime nesantaiką. 1945 m. rudenį Pasvalio valsčiuje 13-metis „buožės" sūnus, gindamas savo tėvo žemę, iš medžiok­linio šautuvo sunkiai sužeidė naujakurį. O tų pačių metų pava­sarį Čekiškės valsčiuje partizanų nužudyto naujakurio Z. Baka-nausko žmona tarp žudikų atpažino du kaimynų Džiaugų, kurių žemės buvo gavę Bakanauskai, sūnus. Džiaugų sodyba stribų buvo-sudeginta. Savo žemėje, išeidami į mišką, Džiaugiukai pa­liko užrašą: „Kas ims šią žemę, žus" .

P o „Sibiro" „kolchozai" buvo antras Lietuvos ūkininkus labiausiai bauginęs žodis. 1944 m. vasarą iš Maskvos sugrįžu­sius sovietų valdžios pareigūnus kaimiečiai sutiko klausimu: ar bus Lietuvoje kolūkiai?

Žemės ūkio, kaip ir kitų gyvenimo sričių, svarbiausi spren­dimai buvo daromi ne Vilniuje, o Maskvoje. 1947 m. gegužės 21 d. V K P ( b ) CK priėmė slaptą nutarimą dėl kolūkių steigimo Bal t i jos kraštuose. Remiantis juo, L K P Centro Komitetas ir L T S R Ministrų Taryba 1948 m. kovo 20 d. priėmė nutarimą „Dėl kolektyvinių ūkių organizavimo respublikoje".

Sąlygos žemės ūkiui mūsų krašte kolektyvizuoti buvo labai nepalankios. Rusi jo je bent buvo išlikusi kaimo bendruomenė, o lietuvių ūkininkų, gyvenusių vienkiemiuose ir valdžiusių že­mę nuosavybės teise, individualizmas bei savininko jausmas bu­vo itin stiprus. Be to, kolektyvizacija jau buvo susikompromi­tavusi kitose sovietinėse respublikose, ir žodis „kolchozai" Lie­tuvoje buvo beteisės padėties, skurdo ir net bado sinonimas; j i s asocijavosi su miniomis iš Rusijos bei Baltarusi jos atvyks­tančių duoneliautojų. Todėl Lietuvos valstiečių valiai palaužti prireikė visų bolševikinės prievartos bei smurto arsenalo prie­monių.

Po 1947 m. gruodžio 14 d. pinigų reformos labai atpigo že­mės ūkio produktai. Antai centneris (100 kg) rugių Vilniaus turgavietėse 1947 m. kainavo 3000, o 1949 m . — t i k 200—300 rb {čia ir toliau visi duomenys — to meto rublio verte) . Kilogra­mas kiaulienos atpigo nuo 90 iki 18—25, sviesto — nuo 130 iki 35 r b . 1 0 9 Tiek pat sumažėjo ir valstiečių pajamos. O mokesčiai ir pyliavos kasmet didėjo. Kaip rodo 12 bei 13 lentelių duome­nys, žemės ūkio mokestis nuo 1947 iki 1951 m. buvo padidintas daugiau kaip 5 kartus, grūdų pyliava — beveik dvigubai, mėsos prievolė — 2,5—5 kartus, pieno — maždaug 2 kartus.

Agrarinėje komunistų partijos politikoje, ypač prasidėjus ko­lektyvizacijai, labai svarbią vietą užėmė kova su „buožėmis".. Pirmaisiais pokario metais „buožių" ūkiais dažniausiai buvo laikomi reformos apkarpyti arba per 20 ha žemės turėję ūkiai.

121 l e n t e l ė Ūkininkų žemės mokestis 1947—1950 m.

Okiių dydis (ha)

Vidutinė mokesčio suma 1 ūkiui (rb) 1947— 1950 m. Okiių dydis

(ha) 1947 ra. 1948 m. 1949 m. 1950 m. padidėjo (kartų)

iki 1 1— 2 2— 3 3 — 5 5 1 - 7 7—10 10—13 13—16 16—20 20—25 25—30

5 12 25 51 99

208 405 738

1365 2186 3648

5 24 -52' 1

88 170 343 696

1140 2221 3784 5144

62 119" 210 301 436 684

4091 1710 2879 4619 -7208

218 512 815

1246 2173 3525 4754 6496 8076

11220 12247

43,6 42,7 32,6 24,4 22,0 17,0 11,7 8,8 6,0 5,1 3,4

Vidurkis 378 547 778 2048 5,4

Lentelė sudaryta remiantis straipsniu: Truska L Lietuvos valstiečių kolek­tyvizavimas // Lietuvos istorijos metraštis. 1988 meta i . -V . , 1989. P. 81.

J a u nuo 1944 m. vasaros visa galinga sovietinės propagandos .mašina kūrė buožės kaip užkietėjusiu priešo, „darbo valst iečių" siurbėlės įvaizdį. „Buožė"—viso , kas pikta įsikūnijimas, blogio simbolis. Esą norėdami pakenkti „nauja ja i " santvarkai, „buo­žės" naikina gyvulius, pūdo grūdus, sabotuoja sėją. Ne tik G. Zi­mano vadovaujama „Tiesa" , bet ir visi laikraščiai mirgėjo ant­raštėmis: „Nepataikauti buožėms", „Kovoti su buožių sabotažu", „Buožės slepia gyvulius", „Buožės basliais mušė valst iečius" ir pan.

J a u nuo 1945 m. už prievolių valstybei laiku neatidavimą „buožės" buvo baudžiami iki 2 metų kalėjimu ir turto konfis­kavimu. 1946 m. Alytaus apskrityje nuteistų „buožių" sąraše buvo J . Jaruševičius, valdęs 20 ha žemės ir turėjęs 2 arklius bei 2 karves; S. Juozapavičius — dirbęs 17 ha žemės ir laikęs 2 arklius, 2 karves. „Buožė" J . Diksa valdė tik 15 ha, tačiau turėjo 2 arklius ir net 4 karves. Nuteistojo A. Abramavičiaus ūkyje buvo 21 ha žemės ir tik 1 arklys, 1 karvė, tačiau j is tu­rėjo kuliamąją (labai svarbus „buožiškumo" požymis) u o .

Pradėjus žemės ūkio kolektyvizavimą, parti ja ir vyriausybė, anot sovietų istoriografijos, perėjo nuo „buožijos" apribojimo prie jos, kaip klasės, likvidavimo politikos. 1947 m. gruodžio 12 d. Lietuvos T S R Ministrų Taryba ir LKP Centro Komitetas patvirtino „buožiškumo" požymius ir įpareigojo apskričių vyk­domuosius bei partijos komitetus parengti „buožių" sąrašus. „Buožėmis" buvo laikomi ūkininkai, naudoję samdomąjį darbą, turėję žemės ūkio mašinų (kuliamųjų, traktorių, variklių), ma­lūnų, lentpjūvių, nuomavę kitiems valstiečiams gyvulius ar sko­linę grūdus, darbo įrankius.

13 l e n t e l ė

1947—1950 m. žemės ūkio produktų prievolės (pyliavos)

7 ha dydžio ūkiui 15 ha dydžio ūkiui

Prievolė 1947 m. 1950 m. 1947 m. 1950 m.

Prievolė „darbo valstie­

čiui" „buožei"

Grūdų, cnt Bulvių, cnt Mėsos, kg Pieno, kg Kiaušinių, vnt.

1,75 1,25

20 258 30

3,0 3,0

100 500 150

7,2 5,4

72 540 *

96

7,2 7,2

240 720 360

10,8 10,8

360 1080 540

Lentelė sudaryta remiantis straipsniu: Truska L. Lietuvos valstiečių kolek­tyvizavimas // Lietuvos istorijos metraštis. 1988 metai.—P. 82.

Vietos valdžia ne visada šio nutarimo paisė ir neretai ūki­ninkus" „išbuožydavo" vien už- didesnį hektarų skaičių, ypač tuos, kurie nenorėjo stoti į kolūkį. „Buožių" sąrašai buvo suda- , rinėjami net iki 1953 m., ir iš viso į juos buvo įrašyta apie 15 tūkst. ūkininkų, maždaug 4 procentai visų valstiečių. 1947 m. į „buožių" sąrašus įrašytiems ūkininkams vidutiniškai priklausė 18,3 ha, 1948 m.— 17,6 ha, 1949 m.— 13,8 ha, 1950 m.— 5,0 ha, 1951 m . — 2 ha ariamos žemės bei pievų. Mokesčių bei pyliavų normos „buožėms" buvo 50—100 procentų didesnės. Be to, j ie nebuvo priimami į kolūkius. Minėtame 1948 m. kovo 20 d. nutarime buvo nurodyta, jog „partinės ir tarybinės organizaci­jos , komunistai, komjaunuoliai ir kolektyvinių ūkių valstiečiai turi sustiprinti budrumą ir neleisti įsiskverbta į kolektyvinius ūkius buožėms — pikčiausiems kolektyvinių ūkių santvarkos priešams". Dauguma „buožėmis" paskelbtų šeimų buvo ištrem­tos, kitos persikėlė gyventi į miestus arba išvyko į kitas respub­

l i k a s (Latvi ją, Kaliningrado sritį) ir tik nedaugelis „prasiskver­b ė " į kolūkius.

Kasmet didinamų mokesčių bei pyliavų neįstengė atiduoti ne tik „buožės", bet ir kiti ūkininkai. 1949 m. „darbo valst iečiai" sumokėjo pusę, o „buožės"—vos 8 procentus j iems paskirto že­mės mokesčio. Ne ką geriau buvo atiduotos ir pyliavos. 53,6 pro­cento visų ūkininkų liko skolingi valstybei už pieną ir net 70 procentų — už mėsą.

Įsiskolinę ūkiai buvo aprašomi, o patys skolininkai teisiami ir nepriemokos išieškomos nusavinant gyvulius, grūdus, kitą turtą. 1948—1950 m. vien už piniginių mokesčių skolas, ne vi­sais duomenimis (trūksta trečdalio apskričių ataskaitų) , buvo aprašyta 103 tūkst. ūkininkų, iš kurių 45 tūkst. buvo perduoti teismui (kiti, aprašius turtą, skolą sumokėjo) . Teismo spren­dimu 9,3 tūkst. ūkininkų buvo nusavintas turtas, o 1,2 tukst., kaip „piktybiniai" skolininkai, nuteisti kalėti. Prievarta buvo iš­reikalaujamos ir neatpiltos pyliavos. 1949 m. tik už pieno prie­volės neįvykdymą buvo įspėta arba aprašyta 45,7 tukst., perduo­ta teismui — 3,5 tūkst. valstiečių.

Įstatymas reikalavo, kad, nusavinant turtą, ūkininkams būtų paliekami trobesiai, laukams apsėti sėklos, plūgas, akėčios, ark­lys, karvė, kiaulė, 2 avys, taip pat asmeninių daiktų (kiekvie­nam asmeniui — kostiumas, paltas, kepurė, pora odinės avaly­nės, kaliošai, o visai šeimai — dar ir vieneri kail iniai) . Iš „buo­žių" buvo galima atimti viską, išskyrus gyvenamąjį namą ir būtiniausius asmeninius daiktus. L T S R Finansų ministerijos va­dovai (ministras A. Drobnys) ne kartą skundėsi sąjunginei Fi­nansų ministerijai, jog nenusavinamo „darbo valstiečių" turto sąrašas per ilgas, ir tai trukdo jiems vykdyti mokesčių planą. Maskva į prašymą atsižvelgė, ir nuo 1950 m. visi valstiečiai pavienininkai, išreikalaujant skolas, buvo prilyginti „buožėms".

Nuo tol buvo leista atimti iš jų ūkinius pastatus, arklį, net pas­kutinę karvę. Vietos valdžia neretai atimdavo viską.

Ekonominio teroro ir masinių trėmimų sąlygomis 1949 m., anot sovietinės istoriografijos, Lietuvos kaime įvyko „lūžis" . Metų pradžioje į kolūkius buvo suvaryta 3,8, o pabaigoje — net 62,4 procento visų valstiečių. Siekdama padėti greičiau apsi­spręsti dar likusiems pavienininkams, 1950 m. valdžia žemės ūkio mokestį padidino beveik trigubai, o mažažemiams — net 4—5 kar­tus. Mat „didžiažemiai" jau buvo kolūkiuose, o pavieniui ūki­ninkavo daugiausia smulkūs valstiečiai (1950 m. spalio 1 d. vidutinis pavienininkų ūkių dydis — 3,7 ha ariamosios žemės ir 1,5 ha pievų). Lietuvos T S R Finansų ministerijos 1950 m. gruo­džio 16 d. pranešime sąjunginei ministerijai rašoma, kad, įtei­kus mokesčio 'pranešimus, „ < . . . > pavienininkai pradėjo masiš­kai stoti į kolūkius, o rajonų finansų skyriai tuoj pat ėmėsi perskaičiuoti j iems mokestį. < . . . > Nuo 1950 m. spalio 1 d. iki lapkričio 5 d. vien tik į kolūkius, užregistravusius savo įstatus, įstojo 52 940 ūkių, iš kurių 47 554 ūkiams, perskaičiavus mo­kestį, buvo nurašyta 110 723 tūkst. rb, o liko įmokėti 33 882 tūkst. rb" . 1950 m. pabaigoje beveik 90 procentų ūkinin­kų buvo kolūkiečiai. 1951 m. žemės ūkio kolektyvizavimas iš esmės buvo baigtas.

Ekonominis teroras, „išbuožinimai" ir trėmimai nebuvo vie­nintelės valstiečių kolektyvizavimo priemonės. Netrūko ir tiesio­ginės prievartos. Atvykę iš miestų aktyvistų būriai išsemdavo ūkininkų aruodus, apsėdavo jų laukus ir taip įsteigdavo kolūkius. Ne vienas ūkininkas, atsisakęs stoti į kolūkį, buvo sumuštas ir, sufabrikavus bylą, teismo sprendimu išsiųstas į lagerius. Va­rėnos rajono, kuriame itin sunkiai vyko kolektyvizacija, valdžia 1951 m. įsakė nupjauti dar neprinokusius pavienininkų „sava­vališkai" pasėtus javus: Stribų suvaryti kaimo gyventojai buvo laikomi ir nepaleidžiami tol, kol neparašydavo pareiškimų stoti į kolūkį.

Tuo pat metu oficialioji propaganda skelbė apie „valstiečių entuziazmą", „milžinišką pakilimą kaime", „begalinį parti jos ir vyriausybės rūpinimąsi darbo žmonėmis". Savo požiūrį į so­vietinę santvarką ir nežabotą bolševikinę demagogiją Lietuvos kaimiečiai išsakė lakoniška, bet taiklia fraze: „Vagių ir melagių valdžia".

Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje , kolūkiuose vieš­patavo pusiau baudžiaviniai santykiai. Kolūkiečiai privalėjo iš­dirbti darbadienių minimumą (vyras — 1 5 0 , moteris — 100) . B e kolūkio valdybos (o iš tikrųjų — pirmininko) leidimo buvo drau­džiama keisti gyvenamąją vietą. Miestų įmonių vadovai buvo raginami nepriimti į darbą „savavališkai" kolūkius palikusių žmonių.

Kuo labiau buvo šturmuojama kolektyvizacija, kuo stambes­ni buvo ūkiai (1949 m. vidutinis kiemų skaičius kolūkyje buvo 25, o 1953 m — 160. Po sustambinimo 1953 m. respublikoje liko 2,3 tūkst. kolūkių), tuo griežtesnė darėsi centralizacija, tuo la­biau smuko kolūkių ekonomika. Nors ir labai nukentėjęs nuo karo, Lietuvos žemės ūkis kolektyvizacijos išvakarėse buvo be­pasiekiąs prieškarinį lygį (nuostabus privačios nuosavybės ga­jumas ! ) . Oficialiais, gal kiek padidintais duomenimis, vidutinis j avų derlius 1947 m. buvo 11,7 cnt, o 1949 m — n e t 15 cnt iš h e k t a r o 1 1 1 . O 1950 m. tebuvo gauta 8 cnt, 1953 m — 5 , o 1955 m.—vos 4 cnt iš hektaro. Smuko ir gyvulininkystė. Už dar­badienius („vargadienius") kolūkiečiams, anot J . Avyžiaus, bu­vo seikėjama graminėmis svarstyklėmis. Pagrindinis kaimiečių pragyvenimo galtinis buvo 0,6 ha sodybinis žemės sklypas ( „ a r a i " ) , iš kurio iki 6-ojo dešimtmečio vidurio kolūkiečiai gau­davo tris ketvirtadalius visų savo pajamų (iš visuomeninio ūkio — t i k 15—20 procentų) 1 1 2 . Lietuvos žemės ūkis prieškarinį gamybos lygį (pagal javų derlingumą, gyvulių skaičių bei jų produktyvumą) pasiekė t ik '7-o jo dešimtmečio viduryje, t. y. pra­slinkus 20 metų nuo karo pabaigos (po Pirmojo pasaulinio karo žemės ūkis buvo atkurtas per 3 metus) . Tokfe buvo ekonominiai „socialistinio žemės ūkio pertvarkymo" kaštai.

Dar didesni buvo moraliniai nuostoliai. Geriau gyveno ne tas, kuris gerai dirbo, o tas, kuris buvo apsukresnis ir sugebėdavo daugiau pavogti (įsigalėjo nuomonė, jog vogti iš kolūkio — ne nuodėmė). Visuomeninio ūkio reikalams žmonės buvo abejingi („čia — n e mano, čia — kolūkio") . Neliko pagarbos darbui („kvai­lį darbas m y l i " ) , pradėjo plisti girtuokliavimas. A. Vaitulionis savo atsiminimuose apie 6-ojo dešimtmečio pradžios Dzūkijos kaimą rašo: „ < . . . > žmonės lyg ir nepasikeitę. Tik liūdnesni kažkokie < . . . > . Amerikonų jau nebelaukia. Dabar pakeiksnoja juos prie stikliuko sėdėdami < . . . > . Ir kas baisiausia — prie stik-

v 14 1 e n t e 1 ė Kolūkiečių darbo apmokėjimas 1948—1960 m.

(už darbadienį vidutiniškai išduota)

o

Grūdu, kg 5,6 3,9 2,1 1,4 1,7 1,1 1,3 1,6 1,2 Pinigų, rb1 0,16 0,16 0,06 0,03 0,04 0,06 0,11 0,32 0,31

1 1960 m. rublio vertė. Lentelė sudaryta remiantis leidiniu: Treinys M, Talkos galia.— V., 1990.-

P. 96.

liuko (arba ir prie stiklinės — L . 7".) jau sėda ir tie, kurie anks­čiau garsėjo kaip pavyzdingi ūkininkai, kurie išgerdavo tik per didžiąsias šventes. Susėda, išgeria ir uždainuoja:

Dzūkai gėrė, dzūkai gers, Kol kolchozai susitvers. Kai kolchozai susitvers, Dzūkai kolchozus pragers" 1 1 3 .

Būtent tada prasidėjo didysis kaimiečių bėgimas j miestą (1948—1963 m. žemdirbių Lietuvoje sumažėjo nuo 1,7 iki 1 m l n . ) . Atsiradus kolūkiams, baigėsi kaimiškasis, iš dalies dar patriar­chalinis lietuvių tautos istorijos laikotarpis, kai 80 procentų lietuvių gyveno kaimuose ir žmonės, anot M. Katkaus, žibaline lempa švietėsi, medinėmis klumpėmis avėjo, spragilais kūlė, daug dirbo, tačiau ir daug dainavo, dar meldėsi, bijojo nuodė­mės, saikingai gėrė...-

7. K U L T Ū R I N Ė K O M U N I S T Ų P A R T I J O S P O L I T I K A . BAŽNYČIOS P A D Ė T I S

Literatūra, menas ir mokslas buvo visiškai ideologizuoti. Svarbiausias po karo vykdytos „kultūrinės revoliucijos" uždavi­nys — slopinti tautinę bei religinę žmonių sąmonę ir įskiepyti bolševikinę nepakantumo bendražmogiškosioms vertybėms ideo­logi ją. Visaip peršamas „proletarinis internacionalizmas" pir­miausia liaupsino viską, kas rusiška, ir ugdė tautinį lietuvių nepilnavertiškumą. Tiesa, oficialioji stalininio laikmečio kul­tūrinės politikos formulė, kad kultūra yra „nacionalinė savo forma, socialistinė turiniu", pripažino ribotą galimybę vartoti gimtą­j ą kalbą kultūros ir švietimo įstaigose, taip pat propaguoti „ap-

.valytą" nuo „nacionalistinių bei religinių apnašų" liaudies kul­tūrą.

Inteligenti ja buvo -„ideologinio fronto" darbuotojai, privalė­j ę „tarnauti liaudžiai ir part i ja i" , t. y. keikti „išsigimstančius Vakarus" (pirmiausia „imperializmo citadelę" Jungtines Ameri­kos Valst i jas) , niekinti ir dergti nepriklausomos Lietuvos dvide­šimtmetį, atskleisti gaivinantį dar pirmykštėje bendruomenėje prasidėjusios draugystės su „didžiąja" rusų tauta vaidmenį, de­maskuoti „reakcingą krikščionybės bei katalikų dvasininkijos esmę" ir visa savo kūryba šlovinti socialistinę santvarką, komu­nistų parti ją, o labiausiai, žinoma, „didįjį lietuvių tautos drau­g ą " J . Stal iną.

Visas kultūros sritis kontroliavo ir griežtai administravo par­t i ja . Rašytojus, dailininkus, kompozitorius ir teatralus prižiū­rėjo Meno reikalų valdyba, bibliotekas, muziejus, kultūros na-

mus — Kultūros ir švietimo įstaigų komitetas,_ mokyklas — Švie­timo ministerija, o visas jas — L K P CK kultūros ir mokslo bei agitaci jos ir propagandos skyriai. Pirmaisiais pokario metais didžiausi kultūros, mokslo ir meno „idėjinio grynumo" sargai buvo iš Rusijos atsiųsti pareigūnai, ypač LKP CK propagandos ir agitacijos skyriui vadovavęs N. Kaluginas, aukštųjų mokyklų skyriaus vedėjas Loktevas ir kt. MVD ir M G B įgaliotinio Lie­tuvoje gen. I. Tkačenkos iniciatyva 1946 m. buvo pašalintas iš darbo Kauno universiteto prof. A. Janulait is , o iš rektoriaus pa­reigų — prof. A. P u r e n ą s 1 1 4 . Vilniaus universiteto profesorius „auklėjo" nežinia iš kur atsiradęs labai įžūlus prorektorius Mal-kovas, Mokslų akademijos Istorijos institutui komandavo direk­toriaus pavaduotojas Koniuchovas. Ir taip buvo visose svarbes­nėse įstaigose. Maskvos emisarų iniciatyva buvo pradėta nai­kinti „buržuazines" knygas ir griauti Nepriklausomybės kovų paminklus. Iš vietinių „draugų" didelę įtaką kultūriniam bei moksliniam gyvenimui, ypač panaikinus V K P ( b ) CK Lietuvos biurą, be paties A. Sniečkaus, turėjo K. Preikšas, V. Niunka, G. Zimanas, J . Žiugžda, A. Venclova.

Po karo pradėtas kadrų „valymas" neaplenkė ir kultūros, mokslo, švietimo įstaigų. 1946 m. vasarą iš Mokslų akademijos buvo, atleistas teisininkas prof. K. Šalkauskis, kultūrininkas ir kraštotyrininkas P. Bugailiškis, agronomas prof. J . Aleksa. Dar prieš tai, kaip „tėvynės išdavikai", iš tikrųjų MA narių buvo išbraukti M. Biržiška ir V. Krėvė. Iš Kauno universiteto buvo atleistas istorikas I. Jonynas, ekonomistas P. Šalčius ir kiti pro­fesoriai bei dėstytojai. 1946 m. liepos 2 d. švietimo ministras J . Žiugžda pasirašė įsakymą Nr. 145, įpareigojusį ministerijos valdybas bei apskričių švietimo skyrius „atidžiai kontroliuoti" visus mokytojus ir žiūrėti, kad „žalingų" nuotaikų asmenys, „ne­tinkami mūsų augančios kartos mokymui bei auklėjimui, netu­rėtų sau vietos Lietuvos T S R mokyklose" 1 1 5 . 1947 m. gruodžio 12 d. LKP CK nutarimas reikalavo šalinti iš mokyklų „priešiš­ką veiklą" vykdančius moksleivius 1 1 6 .

Daugelis iš Maskvos atsiųstų pareigūnų nepasitikėjo „bur­žuazine" lietuvių inteligentija ir norėjo j ą visą nurašyti. Tačiau oficiali komunistų partijos nuostata, kurią rėmė A. Sniečkus, M. Gedvilas, taip pat M. Suslovas, buvo „senosios" inteligen­tijos „perauklėjimas", t. y. į „naujo gyvenimo" kūrimą įsijun­gusių rašytojų, menininkų ir mokslininkų gyrimas, premijų bei garbės vardų jiems suteikimas ir neklusniųjų baudimas.

Nuo pirmųjų pokario metų šlovino „naująj į gyvenimą", liaup­sino „tautų draugystę" ir siuntė prakeiksmus „lietuviškai vokiš­kiems banditams" P. Cvirka, L. Gira, A. Venclova, V. Grybas, T. Tilvytis, V. Valsiūnienė, ką tik Hitlerį gyręs A. Jonynas. 1944 m. spalio 15 d. „Tiesoje" buvo paskelbtas straipsnis apie trejus metus sovietinį pasą išsaugojusį ir „savųjų" sulaukusį

Kiprą Petrauską. 1946 m. lietuviškosios operos tėvas tapo S S R S AT deputatu, o netrukus — S S R S liaudies artistu ir Stalino pre­mijos laureatu. 1945 m. liepos 21 d. Vilniuje Filharmonijos sa­lėje, minint L T S R 5-ąsias metines, buvo atlikta kompozitoriaus A. Klenickio kantata „Marija Melnikaitė", o kompozitorius K. Galkauskas tais pačiais metais sukūrė kantatą, kurios I da­lis buvo skirta sovietiniam Baltarusi jos partizanui K. Zaslonovui, o II ( „ P e r g a l ė " ) — p a r a š y t a Lebedevo-Kumačiaus žodžiais. Kompozitorius A. Račiūnas parašė pirmąją sovietinę lietuvių operą „Marytė" . Skulptoriai B . Pundzius ir P. Vaivada sukūrė skulptūrą „V. Leninas ir J . Stal inas" , o N. Petrulis ir B. Vyš­niauskas—„Keturių komunistų sušaudymas". V. Dilka „pagar­sė jo" paveikslu „Organizacinis kolūkio susirinkimas". Kai kurie rašytojai ir menininkai „tarnavo liaudžiai ir part i ja i" iš idėjos, tačiau dauguma — taikydamiesi prie konjunktūros, norėdami dirbti kūrybinį darbą.

„Tylenius", nesiskubinusius atiduoti duoklės „naujajam gy­venimui", nenorėjusius daryti kompromisų su sąžine, partija rūsčiai barė ir griežtai baudė. 1946 m. spalio 1—2 d. Vilniuje įvykusiame visuotiniame Lietuvos rašytojų susirinkime, skirta­me direktyvinės A. Zdanovo kalbos svarstymui, LKP CK sekre­torius K. Preikšas reikalavo „apsivalyti nuo beidėjiškumo šiukš­lių, nuo viso to, kas galėtų pakirsti sveiko, tvirtavalio, doro, pat­riotiško ir giliai idėjinio tarybinio žmogaus auklėj imą". Pasyvumu ir apolitiškumu buvo- apkaltinti J . Graičiūnas, E. Matuzevi-

'čius, A. Miškinis, J . Paukštelis, P. Vaičiūnas, B . Sruoga ir kiti rašytojai U 7 . L K P CK 1946 m. lapkričio plenume K. Preikšas vėl puolė B . Sruogą ir jo naująj į kūrinį „Dievų miškas", „apolitinius, pesimistinius ir dviprasmius" eilėraščius rašantį A. Miškinį, „iki ausų į nacionalizmo pelkę nugrimzdusį" E. Mieželaitį, iš rau­donųjų gurguolių besišaipantį dailininką J . Vienožinskį, atseit „hitlerinę rasinę teori ją" propaguojančią dailėtyrininkę H. Kai­riūkštytę, „studentus prieš rusų tautą nuteikiančius" istorikus 1

A. Janulait į ir I. Jonyną.

Vėliau už tylėjimą bei kitas „nuodėmes" ne kartą buvo ba­rami rašytojai J . Grušas, V. Mykolaitis-Putinas, K. Inčiūra, S . Anglickis. A. Martinkaus duomenimis, 1940—1953 m. buvo suimta, ištremta, nužudyta ar kitaip nubausta 91 l i t e r a t a s 1 1 8 . Gulaguose atsidūrė K. Inčiūra, K. Boruta, A. Miškinis, P. Juo­delis, V. Drazdauskas, E. Viskanta ir kiti rašytojai. Poetą K. J a -kubėną saugumiečiai nužudė. Buvo uždrausta spausdinti B . Sruo­gos „Dievų mišką", nors ši knyga būtų buvusi pirmas tokio žan­ro kūrinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinėje literatūroje.

Vykdant 1948 m. V K P ( b ) CK nutarimą „Dėl dramos teatrų repertuaro ir priemonių jam pagerinti" buvo labai sugriežtinta teatrų repertuaro cenzūra. Pokario metais teatrų scenose dau­giausia buvo statomos rusų klasikų ir sovietinių autorių pjesės.

Už „tylėj imą" buvo kritikuojami kompozitoriai J . Bendorius, A. Kačanauskas, E. Laumenskienė, J . Nabažas; formalistais pa­skelbti J . Gruodis ir S . Vainiūnas. Dekadentizmu buvo kaltina­mas net M. K. Čiurlionis, kurio vardą norėta ištrinti iš tautos atminties ir kultūros istorijos. 1948 m. už ryšius su pogrindžiu buvo ištremtas daininkas A. Kučingis.

1948 m. prasidėjo organizuotas Lietuvos mokslininkų puoli­mas, kuris tęsėsi iki pat J . Stalino mirties. „Parti jos l in i j ą " moksle vykdė prieškarinių gramatikų autorius, LKP CK narys, MA viceprezidentas, visų istorijos veikalų redaktorius, t. y. cen­zorius, J . Žiugždą. Žymiausi Lietuvos mokslininkai — J . Balčiko­nis, A. Janulait is , P. Pakarklis, J . Lebedys, V. Girdzijauskas, T. Ivanauskas, V. Lašas, V. Kairiūkštis, A. Purenąs, V. Ruokis — buvo kaltinami „vergišku keliaklupsčiavimu prieš pūvantį Va­karų mokslą", „priešakinio rusų ir tarybinio mokslo vaidmens ignoravimu" bei kitomis nuodėmėmis. Neretai mokslininkai buvo kaltinami pasidavimu „buržuaziniam objektyvizmui" arba „vie­ningosios, srovės teori jai" . Prasidėjus Sovietų Są jungoje kovai su „tamsybininkais mendelininkais-morganistais", nukentėjo J . Dagys, M. Natkevičaitė-Ivanauskienė, P . S i v i c k i s bei kiti bio­logai. Buvo uždrausta genetika. 1949 m. L K P VI suvažiavime A. Sniečkus pagyrė MA Prezidiumą, pasmerkusį Lietuvių kalbos instituto išleistą „Lietuvių kalbos žodyno" II tomą, kuriame „pil­na reakcingos klerikalinės frazeologijos < . . . > . Nenagrinėjama lietuvių revoliucinės spaudos kalba, tarybinės dabarties kalba" .

Apibendrindamas LKP CK nuveiktą „darbą" mokslo srityje, mokslo ir aukštųjų mokyklų skyriaus vedėjas S. Lazutka 1952 m. iš partijos VII suvažiavimo tribūnos kalbėjo: „Partinė organi­zacija sudavė triuškinamą smūgį buržuazinės nacionalistinės ideologijos likučiams, išaiškino ir išvijo iš aukštųjų mokyklų ir Mokslų akademijos šios ideologijos reiškėjus — Vilniaus univer­siteto prof. Sezemaną, prof. Šalčių, dėstytojus Serbentą, Ba le -vičių, Stulginskį, Gumitickį, Airapetianą < . . . > . Partinė organi­zacija pataisė profesorių Korsako, Dagio, akademiko Matulai­čio rimtas k la idas" . 1 1 9 Pokariu buvo suimti ir ištremti filosofai L. Karsavinas ir V. Sezemanas, ekonomistai D. Cesevičius ir P. Šalčius, architektas S. Stulginskis, agronomas J . Aleksa ir kiti mokslininkai. Ne vienas jų Sibire mirė.

1944 m. rudenį vėl prasidėjo bibliotekų „valymas". Spal io 8 d. Raudonosios armijos Pabalt i jo fronto politinė valdyba krei­pėsi į A. Sniečkų siūlydama imtis priemonių, kad iš mokyklų, organizacijų, taip pat ir gyventojų būtų paimta visa „fašistinė, profašistinė bei kita priešiška" literatūra. Spalio 26 d. A. Snieč­kus, M. Gedvilas, A. Guzevičius ir J . Bartašiūnas įsakė visiems partijos apskričių komitetų sekretoriams, vykdomųjų komitetų pirmininkams bei NKGB ir NKVD skyrių viršininkams nedel­siant surinkti iš mokyklų, įstaigų ir gyventojų „fašist ines" bei

kitokias „antisovietines" knygas ir uždrausti j a s naudoti buities reikalams (pavyzdžiui, įpakavimui). Asmenis, nuslėpusius „prie­š i š k ą " literatūrą, traukti griežton atsakomybėn 1 2 0 .

Bibliotekų „valymui" bei knygų naikinimui vadovavo Vy­riausioji literatūros ir leidyklų valdyba (Glavli tas) , kurios virši­ninkas buvo A. Malyginas, o jo padėjėjas B . Gurvičius. J i taip pat cenzūravo visus spaudinius. Vien tik per 1946 m. 3 paskuti­niuosius mėnesius Glavlitas uždraudė spausdinti J . Biliūno ap­sakymus „Liūdna pasaka" (motyvas — antirusiškas turinys) bei „Piestupys" (apsakymas „pilnas pr ie tarų" ) ; 10 S. Nėries eilėraš­čių antrame jos kūrybos tome („mistinio ir dekadentinio tur inio") ; S . Kapnio apsakymą „Susit ikimas" („ideologiškai nebrandus ir iškraipo Tarybų Lietuvos kaimo gyvenimo t ikrovę") ; B . Jasu-kaičio apsakymą „Samdomo berniuko vasara" (kaip „neteisin­gai nušviečiantį klasinę kovą su buožėmis") ; taip pat sulaikė A. Venclovos apsakymų rinkinį, nes jame buvo tik 2 Didžiojo Tėvynės karo metų apsakymai, o visi kiti parašyti dar ikitary-biniu laikotarpiu ir todėl reikalingi komentarų. Per tuos 3 mė­nesius, toli gražu nepilnais duomenimis (iš dalies apskričių trūko žinių), Glavlitas taip pat išėmė iš bibliotekų 42,7 tūkst. ir sunaikino 17,5 tūkst. „žalingų" k n y g ų m . Per visą 1944— 1951 m. laikotarpį, V. Pšibilskio apskaičiavimu, iš bibliotekų bu­vo išimta per 600 tūkst. knygų, kurių nedidelė dalis buvo per­duota specfondams, o visos kitos sunaikintos 1 2 2 .

Sovietinius pareigūnus, ypač atvykusius iš Rusijos, piktino „buržuaziniai" paminklai. LKP CK 1946 m. lapkričio plenume V K P ( b ) CK Lietuvos biuro pirmininkas V. Ščerbakovas priekaiš­tavo, jog miesteliuose, pačiame jų vidury, stovi nepriklausomy­bės mėtų paminklai, kuriuos lietuviai pagerbia tautinių šven­čių dienomis 1 2 3 . 1948 m. prasidėjo masinis paminklų griovimas. 1950 m. buvo susprogdinta Laisvės statula, Nežinomojo karei­vio kapas bei kitos skulptūros Karo muziejaus sodelyje Kaune. K. Preikšo iniciatyva 1950 ,m. nuo Vilniaus Arkikatedros buvo nuimtos ir susprogintos šventųjų skulptūros, o po dvejų metų susproginti Trys kryžiai. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje—6-ojo pra­džioje buvo nugriauti beveik visi istoriniai, ypač su kovomis už Nepriklausomybę susiję paminklai. Nugriautųjų vietoje buvo statomi nauji, įamžinę kovą dėl sovietų valdžios, įžymiausius rusų tautos žmones ir Sovietų valstybės vadovus. Antai Vil­niuje atsirado I. Černiachovskio, V. Lenino, J . Stalino, A. Puški­no paminklai.

Vienintelė legali ideologinė, o iš dalies ir politinė opozicija sovietų valdžiai, turėjusi didelį autoritetą tautoje, buvo Katalikų bažnyčia. Todėl valdžia Bažnyčiai skyrė ypatingą dėmesį, siekė paversti j ą tokia pačia marionete, kokia buvo Rusijos stačiati­kių cerkvė. 1947 m. gruodžio 12 d. LKP CK nutarime „Apie ko­vos su buržuaziniu-nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis

gaujomis sustiprinimą" išvardyti trys „lietuvių tautos priešai" : buožės, buržuaziniai nacionalistai ir „reakcingoji" katalikų dva­sininkija I 2 4 . O Lietuvos M G B vadovas gen. Jefimovas 1946 m. rudenį ministerijos partinės organizacijos susirinkime kalbėjo: „Svarbiausia — ne bandos. J ų karinė galia nedidelė < . . . > . Pir­masis mūsų priešas yra katalikų dvasininkija, patyręs („gerai pakaustytas") , darąs įtaką gyventojams priešas < . . . > " 1 2 5 .

Oficialiai Bažnyčios ir dvasininkijos veiklą prižiūrėjo prie Ministrų Tarybos veikusi Religinių kultų reikalų taryba ( R K R T ) , kuriai pirmaisiais pokario metais vadovavo buvęs čekistas A. Gailevičius, o nuo 1948 iki 1957 m.'—labai dogmatiškas bol­ševikas veteranas B . Pušinis. Tačiau svarbiausius Bažnyčios rei­kalus sprendė LKP CK, M G B ir Maskva.

1944 m. pabaigoje buvo dar kartą uždraustas tikybos dėstymas mokyklose. 1945 m. rudenį buvo uždaryta Vilniaus, o 1946 m. pavasarį — ir Telšių dvasinė seminarija (Vilkaviškio seminari ja neveikė jau nuo karo pradžios) . Respublikoje teliko viena — Kauno kunigų seminarija, į kurią kasmet buvo priimama vis ma­žiau klierikų (1946 m. mokėsi 350, 1953 m.— 75 klierikai) . Res­publikos vadovai norėjo uždaryti ir ją , paskutinąją Lietuvos se­minariją, tačiau nesutiko Maskva 1 2 6 . Siekdama sustiprinti savo kontrolę Bažnyčiai, valdžia 1946 m. pradžioje įvedė visų reli­ginių bendruomenių registraci ją. Buvo reikalaujama, kad tikin­čiųjų išrinkti parapinių bažnyčių komitetai tvirtintų pareigose savo kunigą, kuris po to užsiregistruotų vykdomajame komitete. Kadangi tai buvo akivaizdus kišimasis į Bažnyčios bei tikinčiųjų vidaus gyvenimo tvarką, kurią galėjo keisti tik Vatikanas, tai 1946 m. įvykusį Lietuvos vyskupų konferencija šį valdžios rei­kalavimą atmetė.

Jau nuo 1944 m. rudens NKVD ir NKGB pradėjo suiminėti kunigus, pirmiausia tuos, kurie rėmė partizanus ar dalyvavo patriotinėje veikloje. 1946 m. įkalinus Vilniaus vyskupą M. Rei­nį (1953 m. mirusį Vladimiro kalė j ime) , ištrėmus Kaišiadorių vyskupą T. Matulionį, sušaudžius Vilniuje Telšių vyskupą V. Bo-risevičių o netrukus, 1947 m., ištrėmus ir jo įpėdinį vyskupą P. Ramanauską, Lietuvoje teliko vienas — Panevėžio vyskupas K. Paltarokas (Kauno arkivyskupas J . Skvireckas bei vyskupas V. Brizgys ir Vilkaviškio vyskupas V. Podolskis 1944 m. vasarą išvyko į Vakarus) .

Tačiau tai buvo tik pradžia. Didysis Lietuvos Katalikų baž­nyčios puolimas prasidėjo 1948 m. Liepos 8 d. nutarimu Minist­rų Taryba nacionalizavo visų tikybų maldos namus bei kitus bažnytinius pastatus ir kulto reikmenis. Nacionalizuotomis baž­nyčiomis buvo leidžiama naudotis tik toms religinėms bendruo­menėms, kurių komitetai ir kunigai buvo užsiregistravę vykdo­muosiuose komitetuose. Kitą dieną po šio nutarimo LKP Centro Komitetas priėmė sprendimą „Dėl partinių organizacijų uždavi-

nių demaskuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veiklą" , įpareigojusį partijos komitetus imtis aktyvių priemonių prieš dvasininkiją 1 2 7 . Per kelis metus buvo uždaryta 'apie 130 bažnyčių, neskaitant koplyčių 1 2 8 . 1949 m. spalio 6 d. Minist­rų Taryba priėmė nutarimą uždaryti Vilniaus arkikatedrą. Tę­sėsi kunigų areštai. Iš viso 1944—1953 m. buvo suimta ir įka­linta apie 360 kunigų. 1948—1949 m. buvo uždaryti ir paskuti­niai katalikų vienuolynai.

Prieš karą visoje Lietuvoje veikė 834 bažnyčios, o 1953 m.— tik 672. Sumažėjo ir kunigų: 1940 m. jų dirbo 1,6 tūkst., 1945 m.— 1,2 tūkst., o 1953 m . — t i k 823 1 2 9 . Labiausiai nukentėjo Vilniaus katalikai. Iš 1939 m. mieste veikusių 34 bažnyčių bei 14 koplyčių, kurias aptarnavo 106 dvasininkai, 1950 m. liko 11 bažnyčių su 12 k u n i g ų 1 3 0 .

Buvo uždarinėjami ir kitų tikybų maldos namai. R K R T žinio­mis, 1949 m. pradžioje Lietuvoje veikė 60 stačiatikių, 74 senti­kių cerkvės, 35 evangelikų liuteronų maldos namai, 11 evangelikų reformatų bažnyčių, tik 2 žydų sinagogos, 5 mečetės, 2 ka­raimų kinesės, 6 adventistų, 1 metodistų maldos namai ir 1 ma­ri javitų bažnyčia 1 3 1 .

Kaip 1950 m. buvo naudojamos uždarytos Vilniaus bažny­čios, rodo šie duomenys: 1 3 2

Arkikatedra — tuščia, Sv. Mykolo — muziejus, Sv. Jono — popieriaus sandėlis, Misionierių — sporto salė, Sv. Kazimiero — grūdų sandėlis, Visų šventųjų — grūdų sandėlis, Pranciškonų — MVD archyvas, Sv. Kotrynos — grūdų sandėlis, Sv . Jurgio — knygų sandėlis, Sv. Ignoto — popieriaus sandėlis, Sv . Trejybės — sporto salė, Sv . Juozapo •— tuščia, Bernardinų — muziejus, Vizičių — cukraus sandėlis, Sv. Baltramiejaus — dailininkų dirbtuvės, Sv. Andriejaus — garažai ir sandėlis, Sv. Kryžiaus — muziejus, Trinapolio — tuščia. Į Sv. Teresės bažnyčią ir Aušros Vartus einantys tikintieji

matydavo, kaip iš visa Didžiąja gatve nusitęsusios raudonosios gurguolės vežimų iškraunami grūdai į sandėliu paverstą Sv. Ka­zimiero bažnyčią. Neužbaigta statyti Prisikėlimo bažnyčia Kau­ne buvo perduota radijo fabrikui, o buvusioje Kauno sinagogoje j rengta kino bei šokių salė.

Per visą pokarį nebuvo išleista nė viena religinio turinio knyga. 1948 m. Panevėžio vyskupijos kurijai paprašius leidimo išspausdinti „Gavėnios giesmes", buvo atsakyta, kad jos pilnos antisemitizmo, o Stalino konstitucija draudžianti tautų pjudymą. Spausdinti katekizmą nebuvo leista todėl, kad j i s neugdąs sovie­tinio patriotizmo 1 3 3 . '

1949 m. pradėta varžyti didžiuosius atlaidus. Žemaičių Kal­varijose anksčiau j ie vykdavo nuo liepos 1 iki 15 d., o 1949 m. leista maldininkams rinktis tik 2 dienas. Tas pats buvo ir Vil­niaus Kalvari jose bei Šiluvoje. Į atlaidus neleisdavo svetimų parapijų kunigų. Todėl iš 30 tūkst. maldininkų, 1949 m. liepos 3 d. susirinkusių į Žemaičių Kalvari jas, dauguma grįžo namo neatlikę išpažinties, nes vietiniai kunigai neįstengė visų aptar­nauti. Garsioji Plungės Lurdo Sv. Mari jos statula 1948 m. buvo perkelta iš groto į parapinę bažnyčią, o šaltinis užrakintas.

1949 m. be Vatikano sutikimo ir prieš Lietuvos dvasininkijos valią buvo pakeistas Bažnyčios administravimas. Vyskupas K. Paltarokas buvo perkeltas į Vilnių ir įpareigotas valdyti Vil­niaus, Panevėžio ir i 'a iš iadorių vyskupijas. Kitų 3-jų vysku­p i j ų — Kauno, Vilkaviškio ir Telšių valdytoju valdžia paskyrė kan. J . Stankevičių.

Valdžia bandė sugriauti Lietuvos Katalikų bažnyčią ir iš vidaus. 1947 m. balandžio 14 d. bei kiti L K P CK nutarimai įpa­reigojo partines organizacijas, taip pat M G B organus lojal ius sovietų valdžiai kunigus priešinti kunigams „reakcionie­r iams" 1 3 4 . Gen. Jefimovas reikalavo, kad saugumiečiai „izoliuo­tų" aktyviuosius kunigus, o kitus patrauktų sovietų valdžios pusėn 1 3 5 . Pirmasis uždavinys buvo įvykdytas, tačiau antrasis iš esmės žlugo. B. Pusiniui nepavyko sukurti nei „Nacionalinės Katalikų bažnyčios", nei suorganizuoti „Pažangiųjų Katalikų kunigų komiteto". Tiesa, 1949 m. vykdomieji komitetai ir M G B skyriai grasinimais bei šantažu išgavo 100 kunigų parašus po dokumentu, smerkiančiu popiežiaus Pi jaus XI I „karo kurstymo politiką". Tačiau kolaborantų tarp dvasininkijos teatsirado vie­nas kitas. Lietuvos Katalikų bažnyčia, nors ir patyrusi didžiulių nuostolių, padariusi kompromisų, 1 3 6 atsilaikė.

NUORODOS

1 Brazaitis J. Raštai.— T. 5 .— P. 59—68; Zemskov V. Repatriacija \ vtoraja volna emigracii // Rodina.— 1991.— Nr. 6—7.

2 Brazaitis J. Min. veik.; Lietuvos žemės ūkis ir statistika.— D. 2.— Dillin-gen, 1948.—P. 10—13.

3 Raila B. Tamsiausia prieš aušrą.— P. 197—198; Dialogas su lietuviais. — P. 418, 539.

* Brazaitis J. Raštai.—T. 5 ;— P. 429. 5 LVVOA.— F. 1771.—Ap. 8 ,—B. 249,—L. 101—102.

s Ten pat.— Ap. 9.— B. 276.— L. 26—27 (Pažyma apie Klaipėdos krašto apgyvendinimą).

7 Ten pat.— B. 264.— L. 184 (Maisto kortelių biuro duomenys).

8 Ten pat.— B. 279 — L. 24 (LTSR vyriausybės atstovo evakuacijai A. Kny vos ataskaita).

9 Ten pat.—Ap.8.—B. 253,—L. 30. 1 0 Ten pat.—Ap. 190.—B. 3.—L. 24—27. " Ten pat.—Ap. 9 .—B. 279.—L. 24. 12 Kašauskienė V. Prieštaringi istorijos puslapiai // Tiesa.— 1988.— Lie

pos 5. 1 3 LVVOA.— F. 1771.—Ap. 9 .—B. 276.—L. 26—27 (Žemės ūkio minis

terijos duomenys). 14 Aistis J. Milfordo gatvės elegijos.— P. 56—57. 1 5 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 9 ,—B. 268.—L. 87; B. 253.—L. 9; B. 252.—

L 45, 73 74. Ten pat.—B. 589.— L. 69—70.

1 7 Vilniaus miesto istorija — T . 2.—V., 1972 — P . 175. 1 8 TLE.— Str. Klaipėda; Aukuras.—Klaipėda, 1992,—P. 9. 1 9 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 7.—B. 97.—L. 7, 8.

2 0 Į laisvę.—1983.—Nr. 88 — P . 52. « LVVOA.—F. 1771.—Ap. 190.—B. 4.—L. 101—102. 2 2 Ten pat—Ap. 9 ,—B. 251.—L. 26. 23 Tininis V. Farsas: pokario rinkimai // Laikas ir įvykiai.— 1990.— Nr. 17.

— P. 14. 2 4 T iesa— 1946.—Vasario 27. 2 5 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 8 .—B. 266.—L. 31—34; Ap. 130.—B. 111 —

L. 32—33 (LKP CK Kadrų skyriaus duomenys). 2 6 Ten pat. 27 Tininis V. Grėsmingas Maskvos įrankis // Politika.— 1990.— Nr. 22.—

P. 22. 28 Ženklus T. Pasibaigusi Lietuvos gyvenimo epocha // Gimtasis kraštas.

— 1990.—Nr, 38. 2 8 a LVVOA—F. 1771.—Ap. 7 ,—B. 85.—L. 18—24. 2 9 A. Sniečkų gerai pažinojusio prof. M. Gregorausko informacija.

3 0 1945 m. birželio 26 d. A. Sniečkus kreipėsi į G. Malenkovą, prašydamas leisti liepos 21-ąją paminėti 5-ąsias tarybų valdžios Lietuvoje metines (LVVOA. — F. 1771.—Ap. 8 ,—B. 152.—L. 151).

3 1 Ten pat—Ap. 130.—B. 124.—L. 4 (LKP CK Kadrų skyriaus pažyma). 3 2 Ten pat.— Ap. 8.— B. 265.— L. 69—70. 3 3 Ten pat.—Ap. 190.—B. 6.—L. 14—18. 3 4 Ten pat—Ap. 9 .—B. 250.—L. 175—177. 3 5 Ten pat.— B. 286.— L. 85. 3 6 Ten pat—Ap. 8 .—B. 266.—L. 17—18.

• 3 7 Ten pat.— B. 272.—L. 1 (LKP CK Kadrų skyriaus duomenys). 3 8 Surblys K. Tarybų Lietuvos visuomenės socialinės klasinės struktūros

raida.—V., 1985.—P. 116. 3 9 LVVOA—F. 1771.—Ap. 8 .—B. 266.—L. 34—37 (LKP CK Kadrų sky­

riaus duomenys). 4 0 Ten pat—Ap. 130,—B. 67.—L. 33—34. 4 1 Ten pat.—B. 109.—L. 25 .—B. 120.—L. 5—14 (CK Kadrų skyriaus duo­

menys) . 4 2 Ten pat.—Ap. 7.—B. 249,—L. 40; Ap. 130.—B. 109.—L. 32—37. 4 3 Ten pait.—Ap. 9 .—B. 243.—L. 68.

4 4 Tininis V. Lietuva 1940—1991 m.—V., 1994. 4 4 a LVVOA—F. 1771.—Ap. 130,—B. 121.—L. 10—17 (LKP CK nomenk­

latūrinių darbuotojų sąrašai), 4 5 LVVOA—Ap. 130.—B. 121.—L. 103.

4 6 Politika.— 1990.—Nr. 7.—P. 14. 4 7 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 130.—B. 109. 48 Dautartas V. Žaizdos mūsų kasdieninės // Literatūra ir menas.— 1989.—

Nr. 8. 4 9 LVVOA—F. 1771.—Ap. 8 .—B. 265.—L. 30.

5 0 Grunskis E. Lietuvos „vicegubernatoriaus" karjeros žlugimas // Gim­tasis kraštas.— 1991.—Nr. 44.

5 1 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 7 .—B. 148.—L. 52. 5 2 Ten pat.—B. 150,—L. 41. 5 3 LVVOA.—F. 1771,—Ap. 8 .—B. 159.—L. 189—191.

5 4 Ten pat—Ap. 7.—B. 149.—L. 8. 5 5 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 52 ,—B. 3.—L. 23, 46—50 (MVD ir MGB kad­

rų skyrių ataskaitos LKP CK). 5 6 Ten pat—Ap. 9 .—B. 242.—L. 2. 5 7 Ten pat.—Ap. 8.—B. 158.—L. 93; B. 177.— L. 51; B. 180 — L . 56

(sovietinių pareigūnų komandiruočių ataskaitos). 5 8 Ten pat.—Ap. 9 .—B. 269 (MVD karo tribunolo ataskaita). ^ T e n pat. 6 0 Ten p a t — B . 252,—L. 12. 6 1 Ten pat.— Ap. 190.— B. 5.— L. 31 (LKP CK pažyma apie soc. teisėtumo

pažeidimus). 6 2 Ten pat. 6 3 Ten pat—Ap. 9 .—B. 260.—L. 151; B. 261.— L. 67. 6 4 Ten pat —Ap. 190.—B. 5,—L. 103—105. 6 5 Ten pat—Ap. 8 .—B. 254.—L. 110. 6 6 Ten p a t — B . 157.—L. 96—97. 6 7 Ten pat—Ap. 9 .—B. 260.—L. 108. 6 8 Ten pat.—L. 121—124. 6 9 Ten pat.—Ap. 8 .—B. 179.—L. 93—94. 7 0 Kašauskienė V. Min. str. 7 1 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 9 .—B. 252,—L. 13—14. 7 2 Ten p a t — B . 269.—L. 51. 7 3 Respublika.— 1990,— Gruodžio 12. 7 4 Pergalė.— 1988.—Nr. 10.—P. 125—126. 7 5 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 7.—B. 92.—L. 35—43. 7 6 LKP CK VI plenume (liepos pabaigoje) M. Suslovas kalbėjo, kad vyk­

dant VKP(b) CK Lietuvos biuro gegužės 24 d. nutarimą, iš Lietuvos tremia­mos aktyviausių banditų šeimos (Ap. 8.— B. 9.— L. 289).

77 Grunskis E. Pokario trėmimų Lietuvoje pradžia // Metai.— 1991.— Nr. 9,—P. 129.

8 Grunskis E. Didžiausi pokario trėmimai // Gimtasis kraštas.— 1992.—• Nr. 13—15.

7 9 Ten pat. * 8 0 Ten pat. 81 Dambrauskas L. Gyvenimo akimirkos.— T. 1 .— V., 1990.— P. 267. 8 2 Laisvės besiekiant—Čikaga, 1983.—P. 315. 8 3 Jucevičius F. Tauta tikrovės ir mito žaisme.— Putnam, 1970.— P. 105. 8 4 Išsamiau apie tai žr.: Truska L. Garbė ar gyvastis // Literatūra ir me­

nas.— 1992.— Nr. 3. 8 5 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 9 ,—B. 19.—L. 142. 8 6 Laisvės kovų archyvas.—T. L—V., 1991.—P. 54, 59. 8 7 LVVOAi— F. 1771.—Ap. 8 .—B. 158,—L. 77. 8 8 Ten part..'— B. 254 — L. 109—110; B. 157.—L. 102. 8 9 Ten pat—Ap. 7.—B. 315.—L. 16—22. 9 0 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 9 .—B. 19.—L. 171—173. 9 1 Ten pat.—Ap. 8 .—B, 14.—L. 51. 9 2 Ten pat—Ap. 9 .—B. 286,—L. 84. 9 3 Apskaičiuota autoriaus, remiantis vardiniais šios kategorijos ūkiu. sąra­

šais, saugomais Žemės ūkio ministerijos archyve. 9 4 Išsamiau apie tai žr.: Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje.— V., 1990.

p 53 79 9 5 Metai.—1991.—Nr. 5 .— P. 158. 9 6 LVVOA—F. 1771.—Ap. 52 .—B. 47.—L. 162. 97 Daumantas J. Partizanai.—V., 1990.— P. 228. 9 8 Į laisvę.—1972.—Nr. 5 6 ^ - P . 38.

9 9 LVVOA.— F. 1771,—Ap. 7.—B. 85,—L. 18—24. 100 Grunskis E. Baudėjai // Literatūra ir menas.— 1989.—Gruodžio 9. 1 0 1 Dauguma statistikos duomenų apie stribus paimti iš R. Stanislovaičio

darbo „Nuverstųjų klasių pasipriešinimo slopinimas Tarybų Lietuvoje 1940— 1951 m." (LVVOA.—F. 3377.—Ap. 48.—B. 1086).

102 Grunskis E. Min. str. 103 Ramanauskas A. (Vanagas). Daugel krito sūnų...—V., 1991.—P. 232—

233. 1 0 4 Metai.—1991.—Nr. 3,—P. 159. 1 0 5 LVVOA.— F. 1771,—Ap. 8 .—B. 14.—L. 77; B. 252.—L. 69. 106 Terleckas A. Trys politiniai laiškai.—V., 1992.—R. 23. 1 0 7 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 9 .—B. 251.—L. 117. 1 0 8 Laisvės kovų archyvas.—T. 1,—K., 1991—P. 57. 1 0 9 Dauguma šio poskyrio duomenų imti iš: Truska L. Lietuvos valstiečių

kolektyvizavimas // Lietuvos istorijos metraštis. 1988 metai.— V., 1989. 1 1 0 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 9 .—B. 256.—L. 10. 1 1 1 Tarybų Lietuvos valstietija.—V., 1979.—P. 95; LVVOA.—F. 1771.—

Ap. 92 ,—B. 3.—L. 297—309. Tarybų Lietuvos valstietija.— P. 157.

1 1 3 Metai.—1991.—Nr. 6.—P. 147. 1 1 4 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 9 .—B. 262.—L. 74—75. (1947.07.11 I. Tka­

čenkos raštas A. Sniečkui). 1 1 1 5 Ten pat.— B. 278.—L. 120—121. 1 1 6 Ten pat—Ap. 190.—B. 5.—L. 186. 1 1 7 Už tarybinę lietuvių literatūrą.— K., 1947.— P. 5—44. 1 1 8 Literatūra ir menas.— 1990.— Gruodžio 22. 1 1 9 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 7 .—B. 107.—L. 12. 1 2« Ten p a t — B . 81.—L. 35.

1 2 1 Ten pat—Ap. 9 .—B. 278.—L. 7—9 (Glavlito 1946 m. IV ketvirčio veiklos ataskaita).

1 2 2 Mintys1 apie Lietuvos komunistų partijos kelią.—V., 1989.—P. 207—208. i? 3 LVVOA.—F. 1771,—Ap. 9 ,—B. 19.—L. 225. 1 2 4 Ten pat—Ap. 190.—B. 5.—L. 179. 1 2 5 Ten p a t — F . 17377.—Ap. L — B . 3.—L. 164.

1 3 6 Zr. 1960 m. gruodžio 7 d. A. Sniečkaus raštą SSKP Centro Komitetui // Pozicija.— 1993.—Nr. 14.

1 2 7 LKP istorijos apybraižos.—JT. 3.—P. 259. 1 2 8 Zr. 126 nuorodą. 1 2 9 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 190.—B. 12.—L. 117; Lietuvos valstybinis

archyvas.— F. R.—1881,—Ap. L — B . 70.—L. 47. . 1 3 0 LVVOA.—F. 1771.—Ap. 92.—B. 21.—L. 64. (RKRT 1950 m. I ket­

virčio ataskaita. 1950 m. be 6 kunigų invalidų). 1 3 1 Tėn pat.— Ap. 52.— B. 78.— L. 32. 1 3 2 Ten p a t — L . 136; B. 21.—L. 31—32 (RKRT ataskaitos). >P Ten pat.—Ap. 52 .—B. 78.—L. 22 (RKRT 1948 m. IV ketvirčio atas-

k a ' t a i L T e n p a t . _ A p . 190.—B. 5,—L. 97, 186. 1 3 5 Ten pat.—F. 17377.—Ap. L — B . 3.—L. 164—165 (1946.10.10 kalba

MGB partinės organizacijos susirinkime). 1 3 6 1948 m. kunigai pradėjo registruotis vykdomuosiuose komitetuose.

1945 m. liepos 7 d. Kauno vyskupijos valdytojas prelatas S. Jokubauskis, o 1953 m. vasario 11 d.— ir kanauninkas J . Stankevičius viešai pasmerkė gink­luotą rezistenciją. Pastarasis 1950 m. pradžioje paragino kunigus kviesti ūki­ninkus stoti į kolūkius (LVVOA.—F. 16895.—Ap. 2.— B. 312.—L. 3—17).

METODINĖ DALIS

Parengė Vilniaus 18-osios vidurinės mokyklos istorijos mokytoja JŪRATĖ SACKUTĖ

ĮVADAS

Metodinė dalis parengta pagal L. Truskos knygą „Lietuva 1938—1953" (nurodomi šios knygos puslapiai) vadovaujantis 1993/94 m. m. vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos istorijos programos reikalavimais.

Ji skiriama mokytojams, dėstantiems X klasėje Lietuvos isto­rijos kursą (1938—1953 m. laikotarpį), taip pat dirbantiems XII klasėje (kartojant Lietuvos istorijos atitinkamą laikotarpį).

Metodinėje dalyje pateikiami nagrinėjamos pamokos temos ar klausimo tikslai; nurodoma, kokie mokinių įgūdžiai formuoja­mi remiantis mokomąja medžiaga; siūlomi keli temos ar konkre­taus temos klausimo dėstymo būdai, pateikiama užduočių.

Siūlyčiau šias užduotis panaudoti ne tik aiškinant temą ar konkretų klausimą, bet ir savarankiškam mokinių darbui, me­džiagos tikrinimui ar įtvirtinimui, namų darbams.

Darbo būdus ir užduotis mokytojas gali pasirinkti pagal gali­mybes, klasės profilį ir lygį.

I S K Y R I U S

P A S K U T I N I E J I L I E T U V O S R E S P U B L I K O S METAI

20-TIES N E P R I K L A U S O M O G Y V E N I M O M E T Ų R E Z U L T A T A I (karto j imo-apibendr in imo pamoka)

Pamokos tikslas. Parodyti, kokių rezultatų per 20 nepriklausomo gyvenimo metų pasiekė Lietuvos ūkis ir kultūra.

Įgūdžiai . Naudojantis temos medžiaga, formuoti darbo su sta­tistikos duomenimis įgūdžius; mokyti sudaryti dia­gramas, klasifikuoti, pildyti lenteles lyginant tuos pačius dalykus skirtingomis sąlygomis.

Rekomenduojami darbo būdai ir užduotys

1 . Nagrinėjamos 1—7 lentelės (žr. p. 8—20).

Statistikos duomenų ( lente l ių) nagr inėj imo atmint inė 1. Kodėl pateikti šių ūkio šakų (gyvenimo sričių) statisti­

kos duomenys? 2. Kurių metų duomenys lyginami? Kodėl? 3. Kuo j ie yra panašūs ir kuo skiriasi? 4. Kodėl taip įvyko? 5. Kokias išvadas galite padaryti, susipažinę su šiais statis­

tikos duomenimis? 6. Remdamiesi šiais statis­

tikos duomenimis, nubraižykite schemą ar diagramą.

2. Aptariant pramonės šakų raidą ir pasiskirstymą, gali­ma 'braižyti schemą ir j ą nagrinėti pagal klausimus:

1. Kokios pramonės šakos bu­vo plėtojamos nepriklausomo-

. j e Lietuvoje? 2. Kas lėmė tokį pramonės ša­

kų pasiskirstymą ir raidą? 3. Apibendrinkite pateiktų pra­

monės šakų būklę.

3 . Surenkite diskusiją, pateikę mokiniams tokį teiginį: ,, ... atplė­šus po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvą nuo plačių Rusijos rinkų ir jos žaliavų šaltinių, mūsų krašto pramonė vegetavo ar net smuko" (žr. p. 11) .

4. Apibūdinant eksportą ir importą, galima remtis žemėlapiu arba nubraižyti tokią schemą:

MINERALINES TRĄŠAS

DRUSKĄ

ŽEMĖS ŪKIO MAŠINAS

CEMENTĄ ISIVEŽĖ NAFTĄ

CUKRŲ (iki 1935 m.)

GELEŽI

LINUS

MĖSĄ IR JOS GAMINIUS

SVIESTĄ

GRŪDUS

MIŠKO MEDŽIAGĄ

PIENĄ

KIAUŠINIUS

ODĄ

ŠERIUS

KAULUS

| ANGLIJĄ,

VOKIETIJĄ,

JAV,

SSRS

Mokiniams pateikiami tokie klausimai: 1. Ką eksportavo Lietuva? Kodėl? 2. Ką j i įsiveždavo? Kodėl? 3. Į kokias šalis Lietuva eksportavo maisto produktus? Ko­

dėl? Ką rodo tokia eksporto kryptis?

5 . Nagrinėjant nepriklausomos Lietuvos mokslo ir literatūros laimėjimus, neverta detaliai nagrinėti rašytojų kūrybą, tam yra literatūros pamokos. Siūlyčiau aptarti mokslininkų bei literatų veiklą pagal šiuos klausimus: 1. Kokioje srityje yra žinomas šis veikėjas? 2. Ką esi girdėjęs ar skaitęs apie j į? 3. Ar minimi jo darbai šiandien? Kuo j ie reikšmingi? 4. Kokie istorijos įvykiai atvaizduoti jo (literato) kūryboje?

6. Visą pamokos medžiagą galima pateikti ir lentelėje (mokiniai, klausydamiesi mokytojo pasakojimo, aiškinimo, klasifikuoja nepriklausomos Lietuvos gyvenimo rezultatus ir pildo lentelę, daro apibendrinimus ir išvadą apie Nepriklausomybės laiko­tarpį, trukusį 20 metų.

Žemės ūkis Pramonė ^oksfas"" Sveikatos apsauga

Išvada. Kokia buvo Lietuvos būklė įvairiose gyvenimo sri­tyse? Kokia buvo krašto padėtis tarp kitų to meto Europos valstybių?

7. Apibendrinant nepriklausomos Lietuvos laimėjimus, galima komentuoti, aptarti p. 45—46 autoriaus pateiktas V. Daugir-daitės-Sruogienės ir A. J . Greimo mintis.

A U T O R I T A R I N I S A. SMETONOS V A L D Y M A S

Pamokos tikslas. Nagrinėjant A. Smetonos valdymo laikotarpį, „ išsiaiškinti asmenybės vaidmenį istori joje: kokią vie­

tą ji užima valstybėje, ar žmogaus asmeninės savy­bės turi įtakos politikos reikalams, ar galima asme­nybę vertinti teigiamai ir neigiamai, kodėl A. Sme­tonos valdymas vadinamas autoritariniu.

Įgūdžia i . Remiantis temos medžiaga, pratinti mokinius dirbti su informaciniais leidiniais, grožine literatūra, mo­kyti juos vertinti ir apibendrinti pateiktus faktus, tei­ginius, daryti išvadas. Mokyti suprasti ir visapu­siškai įvertinti kiekvieną asmenį.

Rekomenduojami darbo būdai ir užduotys

1. Apibūdinant A. Smetonos valdymą, siūlyčiau supažindinti mo­kinius su svarbiausiais A. Smetonos biografi jos faktais, j o straipsniais, knygomis, autoriaus (L. Truskos) pateiktu prezi­dento asmenybės vertinimu ir pamokos metu atlikti S. Stašai­čio parengtą užduotį ,,A. Smetonos asmenybė". J ą atlikdami mokiniai turės aptarti pateiktus teiginius, nuspręsti, ar j ie yra teisingi, ar klaidingi, ar netrūksta argumentų. O tada jau galima bus suformuluoti išvadą apie A. Smetonos vietą Lie­tuvos valstybės istorijoje.

Iš prezidento A. Smetonos biograf i jos

1874 05 10 — U k m e r g ė s apskr. Užulėnio kaime mažažemio ūki­ninko šeimoje gimė būsimasis Lietuvos preziden­tas A. Smetona.

— mokėsi Taujėnų, Ukmergės, Palangos, Mintau­jos mokyklose.

1897

1902

1902

1904

Nuo 1904 m

1914

1915

1916

1917

1917 09 18—

191802 16

1918

— Iš Mintaujos gimnazijos pašalintas už tai, kad kartu su dar keliolika mokinių atsisakė prieš pa­mokas kalbėti maldą rusiškai.

— baigė Petrapilio IX gimnaziją. — Petrapilio universitete baigė teisės mokslus. Stu­

dijų metais dalyvavo slaptoje lietuvių veikloje, už j ą buvo kalinamas, tremiamas.

— apsigyveno Vilniuje, dirbo Žemės banke, rūpinosi lietuviškais leidiniais ir kita tautine veikla.

— vedė dvarinimkaitę Sofi ją Chodakauskaitę. — priklausė Lietuvos demokratų partijai ir jai at­

stovavo Didžiajame Vilniaus seime. — dirbo „Vilniaus žinių", „Lietuvos ūkininko", „Vil­

t ies" laikraščių redakcijose, aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje, daug dėme­sio skyrė tautiniam auklėjimui, kurį laiką dėstė lietuvių kalbą Vilniaus gimnazijose, buvo vienas iš pirmosios dviklasės mokyklos globėjų.

— pradėjo leisti žurnalą „Vairas" , kuris tęsė „Vil­t ies" idėjines tradicijas, propagavo mintį, kad „mus visus jungia tautinės kultūros pagrindas < . . . > , bendra sielos kultūra, auklėjama krikščio­nybės principais".

— dirbo Draugi joje nukentėjusiems nuo karo šelpti, rūpinosi lietuviškų vadovėlių leidimu.

— Vilniuje sudarytame Lietuvių politikos centre at­stovavo vidurio srovei.

— drauge su kitais Lietuvių mokslo draugijos at­stovais parengė du memorandumus apie vokiečių okupacinės valdžios Lietuvai daromą žalą ir įtei­kė juos Rytų fronto vadui.

— pirmininkavo Lozanos konferencijoje, talkino ren­giant 1917 m. Lietuvių konferenciją Vilniuje.

— kaip „Lietuvos aido" leidėjas ir atsakomasis re­daktorius pirmajame jo numeryje iškėlė svarbiau­sią lietuvių tautos tikslą — atkurti nepriklauso­mą valstybę.

23 — Vilniaus konferencijoje buvo išrinktas į Lietu­vos Tarybą, tapo jos pirmininku, ne kartą važi­nėjo į Berlyną derėtis su vokiečių valdžia, drauge su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasi­rašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Vokietijoje ieškojo finansinės ir karinės pagalbos Lietuvai, tų pačių rūpesčių slegiamas lankėsi Skandinavijos kraštų sostinėse.

1919 04 04 —Vals tybės taryba išrinko A. Smetoną valstybės prezidentu.

1920 06 19 —prezidento pareigas perdavė Steigiamojo seimo pirmininkui A. Stulginskiui,

i—bendradarbiavo laikraščiuose, buvo delegacijos Lietuvos ir Latvijos sienai nustatyti pirmininkas.

1923—1927 — d ė s t ė Lietuvos universitete etiką, senovės filoso­fiją, lietuvių kalbos stilistiką ir skaitė kitus kur­sus, paskelbė keletą straipsnių etikos ir kitais klausimais, vertė senovės filosofų raštus.

— buvo vienas iš Lietuvių tautininkų sąjungos įkū­rėjų.

1926 — p o gruodžio 17 d. perversmo laikinoji karo val­džia titulavo A. Smetoną valstybės vadu ir pa­kvietė vadovauti Lietuvai, o tų pačių metų gruo­džio 19 d. Seimas išrinko jį Respublikos prezi­dentu.

1927 04 12 —iški lus konfliktui tarp Seimo ir vyriausybės, pa­leido Seimą. Kai konstitucijoje numatytu laiku nepaskelbė Seimo rinkimų, krikščionys demokra­tai iš prof. A. Voldemaro vyriausybės pasitraukė.

1927 m. vasara — lankė įvaįrias Lietuvos vietoves, kad pats pa­tirtų krašto žmonių nuotaikas, aiškino naujos vy­riausybės siekius.

1928 —pri tar iant Ministrų kabinetui, paskelbė naują Lie­tuvos valstybės Konstituciją, kuri suteikė prezi­dentui daugiau galios.

— daugiausia rėmėsi kariuomene ir Tautininkų są­junga.

1931 —ypat ingųjų tautos atstovų buvo vienu balsu iš­rinktas Respublikos prezidentu septyneriems me­tams, o 1938 m. juo perrinktas.

— savo kultūrine ir visuomenine politine veikla sie­kė tautos vienybės.

— tik įsi jungęs į visuomeninį darbą A. Smetona bu­vo aiškus dešinysis liberalas. Vėliau jo liberaliz­mas ėmė blėsti. Iš pradžių j is prijautė italų fa­šizmui, tačiau laikė j į svetimu Lietuvai, o vokie­čių nacionalizmą visą laiką peikė ir ne kartą sa­

vo kalbose smerkė. — j is siekė sukurti tokį valdymą, kuris atitiktų lie­

tuvių charakterį ir ugdytų tautos dvasinę kultū­rą, keltų krašto žmonių gerovę.

— spaudžiant tarptautiniams įvykiams ir vidaus opozicijai, autoritarinis Smetonos režimas buvo pradėjęs demokratėti.

— A. Smetona buvo linkęs atmesti Sovietų Są jun­gos ultimatumą ir ginklu priešintis smurtui.

1940 06 15 —daugumai vyriausybės narių ir kariuomenės va­dui pasisakius priešingai, A. Smetona savo pa­reigas perdavė ministrui pirmininkui A. Merkiui ir pats su šeima pasitraukė j Vokieti ją.

1941 — atvyko į J A V ir prisiglaudė J . Bachuno Tabor Farmoje, o vėliau nuolatos gyveno sūnaus J u -

. - liaus šeimoje Klivlende (Cleveland), lankė lietu­vių kolonijas, rašė tautininkų spaudoje.

1944 01 09 — ž u v o gaisro metu sūnaus bute Klivlende. Pala i ­dotas Klivlendo kapinių mauzoliejuje.

Lietuvių enciklopedija.— T. 28.— Boston, 1963.—P. 174—178.

Užduotis. A. Smetonos asmenybė UiCUUUUV. " -

— • " T Trūksta stf cm -

i. Teiginiai Tiesa Netiesa

o

mentų

4 1

. • " 7Z ~. . V a r i n ę

2 o

A. Smetona-pirmos iš kaimo išėjusios kartos politikas. Jis — vidurinės kartos lietuvių inteligentijos at­stovas. A. Smetona— vienas iš nedaugelio lietuvių tau­tinio išsivadavimo veikėjų ir ideologų, baigusių aukštąjį mokslą. J is — laikraštininkas, gimnazijos mokytojas, universiteto dėstytojas, klasikinių kalbų moko­vas. A. Smetona — tipiškas „vidutinis" inteligentas. J is buvo jei ne iškilus, tai bent padorus. Nuosaikumas — svarbiausias jo asmenybės bruo­žas. Savo" politinėmis pažiūromis A. Smetona atsto­vavo Lietuvių politikos centro dešiniajam spar­nui. A. Smetona — tautininkų grupės ideologas. Po 1926 m. gruodžio perversmo tapęs Lietuvos prezidentu, jis išstūmė iš valdžios galingą krikš­čionių demokratų partiją, likvidavo radikalų voldemarininkų sparną ir tapo beveik absoliu­čiu krašto valdytoju. „Tautos vadu", beje, prastu, A. Smetona buvo padarytas prieš savo valią. A. Smetonos pavertimas „tautos vadu" — epo­chos dvasios lietuviškas atspindys.

1 2 3 4

Jis išgelbėjo Lietuvą nuo fašizmo. A. Smetona liko ištikimas didžiųjų Vakarų vals­tybių demokratijai, tuo išgelbėdamas Lietuvos garbę. A. Smetona — vienas konservatyviausių asmenų Lietuvos valstybei kuriantis ir žlungant. A. Smetonos valdymo krizę sukėlė bręstanti tarptautinė krizė. A. Smetonos pasitraukimas iš Lietuvos kritiš­kiausiu momentu— išdavystė. \ A. Smetonos pasitraukimas — pateisinamas dip­lomatinis žingsnis. J is turėjo didelių strateginių sugebėjimų, buvo gudrus politikas. A. Smetona nesugebėjo pasirinkti padėjėjų. Jie, tiesa, padėjo jam išsilaikyti valdžioje, bet kraš­tas patyrė daug žalos. A. Smetonos valdymo metais galutinai susi­formavo krašto socialinė sankloda, pasikeitė vi­sa kultūrinė situacija: Lietuva „sulietuvėjo" ir „suvakarėjo". Jo valdymo metais Lietuva sustiprėjo ekonomiš­kai. Smetoninė Lietuva darėsi „grietininė". Rusija turėjo J . Staliną, Anglija — V . Čerčilį, Prancūzija — de Go|lį, Lietuva — A. Smetoną. A. Smetonos valdymo metai — tai Lietuvos ne­priklausomybės laikotarpis. Jis — nepriklausomy­bės laikų simbolis.

Užduotys sudarytos remiantis-,, A. J . Greimo straipsniu „Antanas Smetona ir kas toliau" (Naujoji viltis.— 1988.—Nr. 21.—P. 32—40), A. Eidinto straips­niu „Asmuo ir režimas" (XX amžius: Lietuvos valstybingumo problemos.—K., 1990.—P. 51—57). A. Smetona. Pro memoria (Ten pat.— P. 76—92) ir kt.

2 . Išnagrinėję A. Smetonos valdymo laikotarpį, mokiniai pildo lentelę:

Valdymo forma A. Smetonos valdymo faktai

I. Demokratija ir jos svarbiausi bruožai:

II. Autokratija ir jos svarbiausi bruožai:

III. Fašizmas ir jo svarbiausi bruožai:

Išvada. Kokią valdymo formą A. Smetona įvedė po 1926 12 17 perversmo? Kaip ją vertinti (įvairiapusiškai)?

3. A. Smetonos asmenybę galima nagrinėti remiantis atmintine, galima ir surengti seminarą pagal j ą (atmintinė tinka ne tik A. Smetonos, bet ir kitų politikų asmenybei vert int i ) .

Asmenybės vert in imo atmint inė

1. Kokie svarbiausi A. Smetonos asmenybės biografi jos mo­mentai?

2. Ką jis nuveikė visuomenės labui? 3. Ar turėjo įtakos jo, kaip prezidento, veiklai asmeninės sa­

vybės? 4. Kokios buvo jo politinės pažiūros? Ar jos keitėsi? 5. Kaiip galima vertinti A. Smetonos asmenybę?

4. Kad išvengtume vienpusiškumo (tik peikimo arba gyrimo), galime nagrinėti A. Smetonos asmenybę, surašydami į lentelę jo nuopelnus įvairiose srityse:

Ekonomikoje Vidaus politikoje Užsienio politikoje

Išvados: Kaip A. Smetonai sekėsi vairuoti valstybės eikono-tminį, politinį gyvenimą? Kokias problemas A. Smetona sprendė vidaus ir už­sienio politikoje? Ar prezidento charakterio savybės turėjo įtakos tvar­kant reikalus šiose gyvenimo srityse?

v J o nuopelnai Lietuvos Respublikai.

1938 m. L E N K U O S U L T I M A J U M A S . K L A I P Ė D O S NETEKTIS

Pamokos tikslas. Parodyti, kokia buvo Lietuvos Respublikos tarp­tautinė padėtis 1938 m. Kokie buvo Lietuvos san­tykiai su Lenkija, Vokietija? Kodėl Lietuva priėmė 1938 m. Lenkijos ir 1939 m. Vokietijos ultimatu­mus? Kokią reikšmę jų priėmimas turėjo Lietuvai?

Įgūdžiai . Pratinti savarankiškai nagrinėti dokumento ištrau­kas, mokyti kelti problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų. Kritiškai vertinti sprendimus, pateikti ir ginti savo nuomonę.

Rekomenduojami darbo, budai ir užduotys

1. 1938—1939 m. Lietuva susidūrė su daugybe politinių proble­mų, svarbiausios iš jų buvo 1938 m. Lenkijos ultimatumas ir 1939 m. Klaipėdos netektis. Nagrinėjant šį laikotarpį, galima parodyti mokiniams, kaip sunku spręsti problemas. Manau, jas galima nagrinėti pagal Problemos sprendimo modelį:

PROBLEMA KODĖL JI ATSIRADO?

Lietuvai iškyla grėsmė netekti Klaipėdos krašto

ALTERNATYVŲ IŠKĖLIMAS UŽ ir PRIEŠ

1. Priimti 1939 m. Vokietijos ultima­tumą ir atiduoti Klaipėdos kraštą.

2. Neatiduoti Klaipėdos krašto ir nepriimti 1939 m.ultimatumo.

3. Ar buvo galimi kiti keliai? (rašo patys mokiniai)

SPRENDIMAS SPRENDIMO PRIĖMIMO

PRIEŽASTYS

Ką nutarė? Kodėl taip padarė?

2. Kad mokiniai geriau suvoktų, kokia skausminga Lietuvai bu­vo Klaipėdos krašto' netektis, galima nagrinėti Klaipėdos kraš­to perdavimo Vokietijai sutarties ištrauką (p. 3 3 ) . J ą galima nagrinėti pagal dokumentų nagrinėjimo atmintinę.

Dokumentų nagr inėj imo atmint inė

1. Dokumento autorius. J o turinys. Remdamiesi dokumentu, padarykite išvadą apie jo autorių.

2. Dokumento pasirašymo data. Kuo ji ypatinga? Laikmečio, kuriame pasirašytas dokumentas, skiriamieji bruožai.

3. Kur vyko dokumente minimi įvykiai? Kuo ypatinga ta vie­tovė?

4. Dokumente minimi faktai. Kokias išvadas jus padarytu­mėte?

5. Dokumento reikalingumas. Kas nulėmė dokumente aprašy­tus įvykius.

6. Ką naujo sužinojote iš dokumento apie praeities įvykius?

. 3. Mokiniams galima pasiūlyti išnagrinėti (tegul j ie pateikia ir savo samprotavimus, argumentus) šias nuomones: — „ . . . jei šiandien priimamas ultimatumas, reikalaująs už­megzti diplomatinius santykius, tai netrukus galės būti įteik­tas ultimatumas, reikalaująs Lietuvos unijos su Lenki ja ."

(A. Merkelis, žr. p. 29)

— „Visi suprato, kad Lenkija verčianti atsisakyti Vilniaus. < . . . > Tikėjosi, kad bus karas ir laukė mobilizacijos. Buvo pasiryžę kariauti ."

(Iš Valstybės saugumo policijos biuletenio, žr. p. 28)

— „<•••> gėdingiausias nepriklausomos Lietuvos gyvenimo įvykis — 1938 m. lenkų ultimatumo priėmimas, nes tai buvo visų tolesnių gėdingų nusileidimų anga . "

(T. Daukantas, žr. p. 46)

— Moralinė žaizda dėl prarasto Klaipėdos krašto buvo dar sunkesnė negu materialiniai nuostoliai (žr. p. 3 4 ) .

— „Klaipėdos netekus, nuotaika visame krašte pasidarė pri­slėgta. Visus apėmė baimė, netikrumas."

(K. Musteikis, žr. p. 34)

4. Aiškinant mokiniams Klaipėdos krašto problemą, galima lai­ko juostoje žymėti Klaipėdos' krašto politinės raidos etapus ir aptarti juos pagal klausimus:

1. Kokia buvo Žemaitijos padėtis XI I I a .—Mindaugo valdy­mo metais?

2. Kuo ir kodėl 1422 m. reikšmingi Klaipėdos kraštui? 3. Kodėl 1918—1923 metai svarbūs Klaipėdos kraštui? 4. Ar juridiškai Klaipėdos kraštas yra laikomas Lietuvos

dalimi? 1 1 1 ,

XIII a. 1422 m. 1918 m. 1923 m. 1939 m.

1939 m. SPAL IO 10 d. SUTARTIS SU SSRS IR V I L N I A U S A T G A V I M A S

tikslas. Parodyti, kaip Europos politikos pokyčiai 1939 m. lėmė Lietuvos užsienio ir vidaus politiką. Kodėl 1939 m. sausio 10 d. Lietuva, skelbusi neutra­litetą, jo neišlaikė? Kodėl pasirašydama 1939 m. spalio 10 d. sutartį su SSRS Lietuva atgavo Vil­nių, bet prarado nepriklausomybę.

Pratinti mokinius dirbti su dokumentu, žemėlapiu, mokyti chronologiškai ir logiškai dėstyti įvykius, reiškinius.

Rekomenduojami darbo būdai ir užduotys 1. Pamokoje aptariama daug įvykių, politinių momentų, atve­

dusių prie 1939 m. spalio 10 d. sutarties su S S R S . Kad moki­niai lengviau suvoktų, kaip klostėsi įvykiai Lietuvoje 1939 m. ir kokios buvo jų priežastys, patarčiau pildyti įvykių sekos grandinę:

1. 1939 08 23

. /

2. 1939 09 01 3. 1939 09 17

4. 1939 09 28 5. 1939 10 10 6. 1940 06 15

Pamokos

Įgūdžia i .

2. Lietuvos santykius su S S R S ir sutarties pasirašymą galima nagrinėti remiantis problemos sprendimo modeliu (žr. p. 188) . Pasirenkamos šios problemos: Vilniaus krašto atgavimas — sutartis su S S R S , santykiai su S S R S , neutraliteto problema.

3. Pamokoje mokiniai supažindinami su dviem Vokietijos ir S S R S sutartimis: 1939 rugpjūčio 23 d. Nepuolimo sutartimi ir 1939 m. rugsėjo 28 d. Sienų ir draugystės sutartimi. J a s ga­lima nagrinėti pagal dokumentų nagrinėjimo atmintinę (žr. p. 189).

4. Apibendrindami mokinių žinias, galite padiskutuoti su ja is , pateikę šiuos, teiginius, mintis: — Lietuvai nepavyko išsaugoti neutralumo, tik j is buvo pa­

aukotas ne Berlynui, o Maskvai. — Lenkų okupuotą Vilnių Lietuvai atidavė S S R S . — Nelikus politiniame žemėlapyje Lenkijos, sumažėjo Bal t i ­

jos valstybių išlikimo galimybės. ,

5 . Pamokoje galima daug dirbti su žemėlapiu ir parodyti, kaip keitėsi Lietuvos valstybės politinė raida 1939—1940 metais. Mokiniai turėtų atsakyti į šiuos klausimus: 1. Išvardykite valstybes, turėjusias bendrą sieną su Lietuvos

Respublika 1920—1938 metais. 2. Išvardykite valstybes, turėjusias bendrą sieną su Lietuvos

Respublika 1940 metais.

II S K Y R I U S

S O V I E T Ų O K U P A C I J A IR A N E K S I J A

1940 m. GEGUŽĖS 25 d. SSRS NOTA. DERYBOS MASKVOJE. SSRS U L T I M A T U M A S

Pamokos tikslas. Apibūdinti situaciją Lietuvoje ir gretimose vals­tybėse 1940 m. Paaiškinti, kokios priežastys lėmė, kad Lietuvos vyriausybė priėmė 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatumą? Kokią reikšmę j is turėjo Lietuvos valstybingumui?

[gūdžia i . Mokyti nustatyti ryšius tarp to laikotarpio valstybių, politinių jėgų ir juos paaiškinti, įrodyti teiginius, nagrinėti dokumentą, rasti chronologinę įvykių seką.

Rekomenduojami darbo budai ir užduotys

1. Prisiminus situaciją Europoje 1940 m., aptarus Lietuvos Res­publikos tarptautinę padėtį po 1939 m. spalio 10 d. pasirašy­tos savitarpio pagalbos sutarties, galima kartu su mokiniais analizuoti schemą:

ANGLIJA

PRANCŪZIJA

SUOMIJA

VOKIETIJA

ESTIJA LATVIJA LIETUVA SSRS

Mokiniams pateikiami tokie klausimai:

1. Kokie buvo Lietuvos Respublikos santykiai su Latvi ja ir Est i ja? Kodėl?

2. Kaip keitėsi Lietuvos Respublikos santykiai su Vokietija 1939—1940 m.? Kodėl? .

3. Kaip reagavo Angli ja ir Prancūzi ja į politinius pasikeiti­mus Balt i jos šalyse? Kodėl?

4. Kaip pasikeitė Lietuvos Respublikos ir S S R S santykiai po 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutarties? -Kodėl?

5. Kaip atsiliepė Balt i jos valstybėms S S R S santykiai su Vo­kietija?

6. Ar turėjo įtakos Balt i jos valstybėms S S R S santykiai su Suomija?

7. Kokią įtaką Balt i jos valstybėms turėjo S S R S santykiai su Angli ja ir Prancūzi ja?

2. Aptardami Lietuvos Respublikos ir S S R S tarpusavio santy­kius iki 1940 m. birželio 14 d. ultimatumo, pildykite chronolo­ginę įvykių sekos lentelę:

1940 m. BIRŽELIO 14 d. 1939 m. SPALIO 10 d.

1940 m. BIRŽELIO 14 d. 1926 m. RUGSĖJO 28 d.

SUTARTIS 1939 m. SPALIO 10 d. ULTIMATUMAS 1920 m. LIEPOS 12 d.

SUTARTIS 1926 m. RUGSĖJO 28 d.

SUTARTIS SUTARTIS ULTIMATUMAS

SUTARTIES TURINYS:-

REIKŠMĖ

Išvada. Kaip keitėsi Lietuvos santykiai šu S S R S po šių su­tarčių ir ultimatumo? Kokią įtaką šie dokumentai turėjo Lietuvos valstybingumui?

3. Teiginiai diskusijai: — „Viskas krypsta į gerąją pusę. ! < . . . > Lietuva ir Rusi ja — abidvi taikos politikos šalininkės — nuo dabar gali daug sau­giau jaustis . Vadinasi, ši sutartis saugumo ir taikos požiūriu yra aiškiai naudinga abiem šal ims."

(Lietuvos aidas.— 1939 m.— Spalio 11, žr. p. 50)

13. Lietuva 1938-1953 metais. 193

H R

— ' < . . . > Pasirašytos sutartys „jokiu būdu nereiškia Sovietų Są jungos kišimosi į Esti jos, Latvijos, ir Lietuvos reikalus, o gandus apie šių valstybių sovietizaciją skleidžia tik „bendri mūsų priešai ir visokio plauko antisovietiniai provokatoriai".

(Iš V. Molotovo kalbos, pasakytos 1939 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, žr. p. 50)

4. Mokiniai, susipažinę su 1940 m. birželio 14 d. S S R S ultima­tumo tekstu, gali jį nagrinėti savarankiškai pagal šiuos klau­simus: 1. Ultimatumo autorius. Ultimatumo turinys, 2. Ultimatumo įteikimo data. Ką ji mums sako? (Laikmečio

skiriamieji bruožai.) 3. Kokie ultimatumo kaltinimai ir reikalavimai? Kokias galite

padaryti išvadas? 4. Ultimatumo reikalingumas abiem šalims. 5. Ką sužinojote iš ultimatumo apie praeities įvykius?

5. Paneikite arba pagrįskite šį teiginį: — Ultimatumas buvo pasikėsinimas į Lietuvos nepriklauso­mybę.

6. Lietuvos vyriausybės požiūrį, reakciją į 1940 m. birželio 14 d. ultimatumą galima aptarti pagal problemos sprendimo mo­delį (žr. p. 188) arba pildyti lentelę:

POŽIŪRIAI Į ULTIMATUMĄ PADARINIAI

1. A. Smetonos pasiūlymas:

2. A. Merkio ir K. Bizausko nuomonė:

3. Kitos nuomonės:

Išvada. Kodėl Lietuvos vyriausybė pasirinko tokį sprendi­mą? Kokią reikšmę j is turėjo Lietuvos vidaus ir tarp­tautinei padėčiai? '

7 . Kuris teiginys teisingas? Pateikite argumentų. — Lietuvos vyriausybė ne tik negynė nepriklausomybės, bet net ėmėsi teisinti agresorių! (žr. p. 5 7 ) . — „ < . . . > nauji Raudonosios armijos daliniai į Lietuvą at­vyko kaip draugiška sąjunginė kariuomenė tik dėl pačios Lie­tuvos ir Sovietų Sąjungos didesnio saugumo sumetimų."

(A. Merkys, žr. p. 57)

— 1940 m. vasarą išlaikyti Lietuvos nepriklausomybę, ma­tyt, nebuvo galima, tačiau gėdingai kapituliacijai alternatyva buvo. Kokia? (žr. p. 5 8 ) .

S. Išnagrinėjus Lietuvos Respublikos tarptautinę padėtį 1939— 1940 m„ mokiniams galima pasiūlyti laiko juostoje žymėti įvykius Europoje ir Lietuvoje, taip pat nustatyti, kaip j ie tar­pusavyje susiję.

EUROPOJE

— i — k — i — i — i — i — t — i — i — i — l — i — i — I — l — • — ! — i — i — i — i — i — i — i — l — l — i — 1

1930 m l940,m 1941 m

LIETUVOJE V

„ L I A U D I E S " VYRIAUSYBE. „ L I A U D I E S " SE IMAS

Pamokos tikslas. Parodyti, kad „Liaudies" vyriausybės sudary­mas, „Liaudies" seimo rinkimai, Lietuvos į jungimas į S S R S buvo neteisėti veiksmai, griovę nepriklau­somą Lietuvos valstybę. .

Įgūdžia i . Mokyti savarankiškai dirbti su įvairiais šaltiniais: vadovėliu, dokumentais, istorijos knygomis, mokyti pagrįsti arba paneigti savo nuomonę remiantis ar­gumentais.

Rekomenduojami darbo būdai ir užduotys

1. Sią temą patarčiau nagrinėti taikant grupinį darbo metodą, t. y. suskirsčius klasę į dvi grupes, kurios turėtų surinkti ar­gumentus ir jais įrodyti skirtingas nuomones: a) „Liaudies" vyriausybės sudarymas, „Liaudies" seimo rin­

kimai ir Lietuvos įjungimas į S S R S buvo teisėti i r demokratiški aktai .

b) „Liaudies" vyriausybės sudarymas, rinkimai į „Liaudies" seimą ir Lietuvos į jungimas į S S R S buvo neteisėti i r nedemokra­t išk i aktai.

Pirmajai nuomonei ginti labai tiktų senojo Lietuvos T S R is­torijos vadovėlio (aišku, jei mokykloje dar jų yra) atitinkamo paragrafo medžiaga. Antrąją nuomonę galima pagrįsti remian­tis A. Gumuliausko vadovėliu „Lietuvos istorija nuo 1915 iki 1953 metų" ir L. Truskos pateikta medžiaga.

Tema nagrinėjama pagal šį planą (kiekvieną plano dalį gali nagrinėti ne visa grupė, o kelios smulkesnės mokinių grupelės) :

I. ^Liaudies" vyriausybės sudarymas: 1. „Liaudies" vyriausybės sudarymo teisinis pagrindas. 2. „Liaudies" vyriausybės socialinė sudėtis. 3. „Liaudies" vyriausybės pirmieji pertvarkymai. 4. Visuomenės požiūris į „Liaudies" Vyriausybę.

I I . „Liaudies" seimo rinkimai:-1. Seimo rinkimų įstatymas. 2. Rinkimų kampanija ir rinkimai. 3. Rinkimų rezultatai.

I I I . „Liaudies" seimo nutarimai: 1. Dėl valstybinės; santvarkos. 2. Dėl žemės. 3. Dėl pramonės ir bankų nacionalizavimo. 4. Dėl Lietuvos įstojimo į S S R S .

IV. Lietuvos į jungimas į S S R S : 1. Juridinis į jungimo pagrindas: 2. Į jungimo į S S R S padariniai ir reikšmė.

Išnagrinėjus temą pagal planą, argumentuotai ginamos pa­mokos pradžioje pateiktos nuomonės.

2. Įrodykite, kuris teiginys teisingas: — „Pažįstamų asmenų pasirodymas vyriausybės sudėtyje vi­s iems, 'kas nežinojo jų parinkimo užkulisių, pirmomis dieno­mis padarė ne per blogiausią įspūdį. Reikia pasakyti, kad tauta jais pasitikėjo".

(/. Audėnas, žr. p. 61)

— „Liaudies" vyriausybė buvo sovietų ekspozitūra, j ie patys (ministrai) buvo marionetės sovietų rankose".

(M. Remeris, žr. p. 61)

— „Liaudies" vyriausybė sugriovė Lietuvos valstybę. — Rinkimai Lietuvoje buvo vadinami komedija, apgaule, pro­pagandiniu spektakliu. — 1940 m. birželio 15-oji, liepos 21-oji -buvo spektaklis, o rug­pjūčio 3-ioji — farsas. — 1940 m. vasara — didžiausio politinio ir moralinio, nuopuo­lio metas, gal pats gėdingiausias ilgaamžės Lietuvos istori-rijos laikotarpis (žr. p. 6 9 ) .

v I I I S K Y R I U S

L I E T U V O S S O V I E T I Z A C I J A ( 1 9 4 0 — 1 9 4 1 m . )

V A L S T Y B I N G U M O G R I O V I M A S . L I E T U V O S Ū K I O ANEKSIJA . KULTŪROS SOVIETIZACIJA . BAŽNYČIOS SUVARŽYMAS.

S O V I E T I N E K A D R Ų P O L I T I K A . R U S I N I M O PRADŽIA. SOVIETŲ V A L D Ž I O S S O C I A L I N Ė - E K O N O M I N E P O L I T I K A

Pamokos tikslas. Parodyti, kaip Lietuva buvo sovietinama 1941 m., kaip, sugriovus valstybingumą, pradėjus varyti sovietų valdžios socialinę-ekonominę, kultū­rinę politiką, Lietuvos ūkis iš esmės tapo S S R S ūkio sudedamąja dalimi. Iškelti neigiamus rusinimo pa­darinius.

[gūdžiai . Mokyti konspektuoti, nagrinėti statistikos duomenis, daryti išvadas, nustatyti priežastis.

Rekomenduojami darbo būdai ir užduotys

1. Siūlyčiau per pamoką mokytojui skaityti paskaitą, parengtą remiantis L. Truskos pateikta medžiaga.'*

P a s k a i t o s ' p 1 a n a s

I. Įžanga. I I . Valstybingumo griovimas.

1. Valstybės sienos keitimas. 2. L T S R konstitucija.

. 3. Valstybės simboliai ir šventės. 4. L K P vaidmuo. 5. Teisė ir teismų sistema. 6. Vietinės valdžios pertvarkymai. 7. Lietuvos kariuomenė.'

I I I . Lietuvos ūkio aneksija. 1. Privatinės nuosavybės naikinimas. 2. Kredito sistemos ardymas. 3. Pramonės nacionalizaci ja. 4. Transporto sistemos pertvarkymai. 5. Žemės reforma^

IV. Kul tūros sovietizacija. Bažnyčios suvaržymas. 1. Jaunimo auklėjimas „komunizmo dvasia". 2. Spaudos, l i teratūros suvaržymas. 3. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės.

V. Sovietinė kadrų pol i t ika. 1. „Senojo režimo" darbuotojų atleidimas. 2. „ E i l i n i ų darbo žmonių" kėlimas į vadovaujančius

postus. 3. Taut inė kadrų pol i t ika.

VI. Sovietų valdžios socialinė-ekonominė pol i t ika. 1. Pol i t ika kaime. 2. Pyl iavos, „buoži jos apriboj imas". 3. Darbo užmokestis. 4. Sovietų lengvatos.

VII . Ba ig iamoj i dalis. Reziumė.

2 . Mok in ia i , klausydamiesi paskaitos, gal i konspektuoti mokyto­jo pateikiamą medžiagą, atsakyti į mokytojo duotus prieš pa­skaitą klausimus, p i ldy t i lentelę — užrašyt i , kas padaryta pir­mosios Lietuvos sovietizacijos la ikotarp iu:

Valstybin­gumo grio­

vimas Ūkio

aneksija

Kultūros sovietizacija

Bažnyčios suvaržymas

Sovietinė kadrų

politika

Socialinė-ekonominė

politika

Išvada. Kodėl teigiama, kad Lietuva tapo sovietine vals­tybe?

3 . Skaitant paskaitą, gal ima naudoti schemas, diagramas, statis­tikos duomenų lenteles:

TERITORIJA KONSTITUCIJA

VALSTYBINGUMO GRIOVIMAS

PASIUNTINYBĖS IR KONSULATAI

VALSTYBINGUMO GRIOVIMAS

VALSTYBĖS SIMBOLIAI IR ŠVENTĖS

VALSTYBINGUMO GRIOVIMAS

TEISĖTVARKA. VALDYMO STRUKTŪRA

Pyliavos

5 ha ūkiui 20 ha ūkiui v daugiau kaip 25 ha ūkiui

250 kg grūdų, 2,7 t grūdų, tiek, kiek ir 20 ha ūkiui, taip pat 250 kg bulvių, 2,7 t bulvių, papildoma pyliava už 1940 m. derlių

50 kg mėsos, 220 kg mėsos, 125 1 pieno, per 2 t pieno,

0,5 kg vilnų 4,5 kg vilnų

Išvada. Palygink i te duomenis. Kokias išvadas gal i te pada­ryti?

Žemės ūkio politikos rezultatai

1/4 arba 8 tūkst. valstiečiu atsiskaitė su valstybe iki 1940 m. gegužės mėn. 1,1 tūkst valstiečių buvo atiduoti teismui 4,5 tūkst. valstiečių atsisakė žemės (30 tūkst. ha)

Išvados. Ką rodo šie duomenys? Kokias išvadas gal i te padaryti?

Kainų šuolis

Nepriklausomoje 1941 m. Lietuvoje

1 kg cukraus 1 Lt 2,8 rub. 1 kg sviesto 2—3 Lt 10 rub. Odiniai vyriški batai 20 Lt 80 rub.

Išvada. Ką rodo šios kainos? Žinodami, kad 1 litas buvo ly­gus 90 kap., paskaičiuokite, kiek kartų pabrango produktai ir prekės.

4, Mok in ia i tu r i paaiškint i paskaitoje mokytojo pavartotus nau­jus sovietinius terminus:

„Senojo režimo" darbuotojai" , „e i l in ia i darbo žmonės", „ impor t in ia i kadra i " , „buvusie j i kapi tal istai , dvar in inkai ir aktyvūs smetoninio re­žimo veikėja i" , „svarbiausia — partiškumas, „revol iucinė praei t is" , „gera (darbininkiška ar pusiau proletarinė) k i lmė" .

SOVIETŲ TERORAS IR A N T I S O V I E T I N Ė L I E T U V I Ų KOVA

Pamokos tikslas. Parodyti, kad teroras, trėmimai buvo sovietų politikos sudedamoji dalis. Aiškinti, kodėl, kaip ir kur trėmė Lietuvos gyventojus. Kaip kilo antisovie-tinė lietuvių kova, kodėl j i taip vyko ir kokią turėjo reikšmę?

Įgūdžiai . Mokyti nustatyti priežastis ir sieti jas su padari­niais, skatinti kūrybinius sugebėjimus, formuoti sa­varankiško darbo su žemėlapiu įgūdžius.

Rekomenduojami darbo būdai ir užduotys *

1. Sovietų teroras ir gyventojų trėmimas buvo bolševikų politi­kos ir stalininio socializmo sudedamoji dalis. Aiškindami tai, priminkite mokiniams, kaip buvo pertvarkomos visos gyveni­mo sritys, ir susiekite su trėmimų priežastimis. Kartu nusta­tykite ir trėmimų reikšmę Lietuvos ūkiui:

VALSTYBES GRIOVIMAS

.SOCIALISTINIO ŽEMES ŪKIO KŪRIMAS

PRAMONES NACIONALIZAVIMAS

KULTŪROS SOVIETIZAVIMAS

KĄ TRĖMĖ IR KODĖL?

TRĖMIMŲ PADARINIAI-

2. Kadangi mokiniai daug girdėję apie trėmimus, pačią tremtį, galima surengti pamoką-seminarą, kuriai j ie turėtų parengti rašinius tokiomis temomis:

„Už ką mus trėmė", / „Amžinojo įšalo žemėje", „Tremtinių kūryba", „Lietuviški kryžiai amžinojo įšalo žemėje", „Tremtis — baisiausias Lietuvos istorijos įvykis", „Užkalė vagonuos Lietuvos vaikus, Per Rytų dirvonus kelias jų kla ikus" .

3. Mokiniai gali pamokai parengti ir pranešimus pagal tokį planą: 1. Kas yra trėmimai ir kodėl j ie buvo vykdomi? 2. Už ką buvo tremiama ir ko tuo siekiama? 3. Kur trėmė? 4 . Kokios gyvenimo sąlygos tremtyje? 5. Trėmimų rezultatai ir reikšmė Lietuvai.

4. Galima į pamoką pasikviesti tremtinį, kad j is papasakotų apie savo gyvenimą tremtyje.

5. Žemėlapyje galima žymėti trėmimų kryptis ir vietas, taip pat parengti tremties kelių schemas.

6. Įrodykite lietuvių antisovietinės kovos priežastis, esmę ir reikšmę, užbaigdami sakinius: Nuo 1940 m. rudens prasidėjo antisovietinė lietuvių kova,

nes

Kovos formos buvo šios:

Kova buvo (pobūdis)

I V S K Y R I U S

NACIŲ O K U P A C I J A ( 1 9 4 1 - 1 9 4 4 m. )

A N T I S O V I E T I N I S B IRŽEL IO S U K I L I M A S . L A I K I N O J I VYRIAUSYBE

Pamokos tikslas. Atskleist i geopolit inę Lietuvos padėtį prasidė­jus Ant ra jam pasauliniam karui . Parodyt i , kaip ši padėtis lėmė antisoviet inį suki l imą Lietuvoje, ko siekė suki lėl iai , kokie buvo suki l imo rezultatai ir reikšmė.

Įgūdžia i . Moky t i žemėlapyje parodyt i krypt į ir vietovę, api­budint i surinktą kraštotyros medžiagą, argumentus, motyvuot i padarytas išvadas.

Rekomenduojami darbo budai ir užduotys

1. Nagr inėdami 1941 m. birželio 22 d. vokiečių puol imą, gal i te kar tu su mokiniais žemėlapyje žymėti užimtus Lietuvos mies­tus, visą teritoriją... Nurodyki te užėmimo datas.

Iš visuotinės istori jos kurso pr is iminki te, kodėl Raudonoji ar­mi ja si lpnai priešinosi vokiečiams ir traukėsi.

2. Nagr inėdami Birželio antisoviet inį suki l imą, gal i te pasinau­doti p lanu: _

1. Suki l imo priežastys. 2. Vadovavimas suki l imui . 3. Suki lėl iai ir jų t iks lai . 4. Suki l imo pobūdis. 5. Suki l imo eiga. 6. Pra la imėj imo priežastys. 7. Suki l imo rezultatai ir reikšmė.

3. Jeigu sukil imas vyko ir jūsų gyvenamojoje vietoje, mokin ia i gal i r i nk t i dalyvių arba suki l imą mačiusių žmonių atsimini­mus, skai tyt i pamokoje trumpus pranešimus.

4 . A išk indami Laikinosios vyriausybės sudarymą ir veiklą, ga l i ­me p i ldy t i lentelę:

Vyriausybės darbai Rezultatai ir reikšmė

1. Siekimas atkurti Lietuvos valstybę ( 2. Nepriklausomybės laikų administraci­

jos atkūrimas 3. Teisės ir teisėtvarkos atkūrimas 4. Mokesčių sistemos pakeitimas 5. Privačios nuosavybės atkūrimas

Išvada. Kodėl La ik ino j i vyriausybė ėmėsi šių pertvarkymų? Kokią reikšmę turėjo jos veikla?

5. Pagr įski te argumentais šiuos te ig in ius: — Užsibrėžto t ikslo — atkurt i Nepriklausomą Lietuvos vals­

tybę — Laik ino j i vyriausybė nepasiekė. Tačiau savo pareigą Tė­vynei j i at l iko su kaupu (žr. p. 105).

— . . . „Bet reikia būt i teis ingam — 1941 m. birželio 22 dieną ir kelias savaites po to Lietuva džiūgavo ir buvo la im inga" .

(K. Skebėra, žr. p. 165) N

O K U P A C I N I S N A C I Ų REŽIMAS. N A C I Ų S O C I A L I N E , Ū K I N E IR K U L T Ū R I N E P O L I T I K A .

ŽYDŲ GENOCIDAS

Pamokos tikslas. Į rodyt i , kad nacių pol i t ika Lietuvoje neat i t iko l ie tuvių lūkesčių, buvo koloni j inė, siekianti L ietuvą paversti savo ūk in iu pr iedėl iu, įvesti tvir tą režimą kaip ir kituose okupuotuose kraštuose.

įgūdžiai . Mokyt i l yg in t i tuos pačius reiškinius, t ik skir t ingo­mis sąlygomis, nustatyt i panašumus ir skirtumus, prat in t i savarankiškai r ink t i duomenis, faktus, pa­rengt i pranešimą ir j į perskaityt i .

Rekomenduojami darbo būdai ir užduotys

1. Aiškindamas administracin į Bal t i jos Šalių ir Bal tarusi jos va l ­dymą, mokytojas pats braižo schemą arba ją užpildo moki­niai , klausydamiesi mokytojo pasakojimo.

O S T L A N D A S

LIETUVOS GENERALINĖ SRITIS, SUSKIRSTYTA | APYGARDAS

s i i o z

o

(0 v*

tu

1 3 z > i*

<

>N •LU > LU Z < 0 .

LATVIJA

BALTARUSIJA

ESTIJA

2. Mokiniams duokime klausimą: kodėl nacių vykdoma politika vadinama režimu? Tegul j ie suranda argumentų ir atsako į Ą klausimą pildydami lentelę:

, - Nacių politika

Režimas, — valstybės santvarka, tvarka;

valdymo forma; valdžia; vyriausybė ,

Išvada. Kodėl šie pertvarkymai, priemonės įtvirtino nacių režimą?

3. Išdėsčius nacių politiką, galima j ą palyginti su sovietų pir­mosios okupacijos tvarka, įvesta Lietuvoje:

Eil. Nr. Lyginami dalykai Nacių

politika Sovietų politika

Panašu­mai ir

skirtumai

1. Valdžia 2. Žemės ūkio pertvarkymai 3. Pramonė ., 4. Pinigų sistema 5. Socialinė gyventojų padėtis 6. Kultūrinis gyvenimas 7. Teroras

Išvada. Kuo buvo panaši nacių ir sovietų varyta politika ir kuo skyrėsi?

4. Surenkime pamokoje diskusiją. Ja i pateikime tokius teiginius: — „Lietuvos žmonės, žinoma, išskyrus žydus, lengviau pakė­

lė trejus metus trukusią nacių nei vienerių metų sovietų okupa­c i ją . "

(/. Brazaitis, žr. p. 108)

— Vokiečių okupacijos metais kraštas buvo plėšiamas dau­giausia netiesiogiai (žr. p. 109) .

•— „Mūsų uždavinys yra ne germanizuoti Rytus senąja pras­me < . . . > . Iš fronto kario padaryti rytojauą kolonistą — gražiau­sias ir didžiausias uždavinys."

(H. Himlerio žodžiai, cituoti 1942 m. rugpjūčio mėn. esesininkų žurnale, žr. p. 112)

— Pagal nacių genocidą žydų tautos atžvilgiu Lietuva už­ėmė pirmą vietą tarp visų nacių užimtų kraštų (žr. p. 115) .

— „Vokiečių naciams ir rusų bolševikams mes lygiai verti. Tačiau mūsų svarbiausias priešas yra bolševikai, nes vokiečiai karą pralaimės, o j ie . . . " (žr. p. 117) .

5. Mokiniai gali rinkti vietinių žmonių atsiminimus apie nacių okupaciją, masines žydų žudynes ir papasakoti juos ar per­skaityti pranešimus pamokoje.

A N T I N A C I N E L I E T U V I Ų REZISTENCIJA. A N T I N A C I N E L I E T U V I Ų K O M U N I S T Ų KOVA

Pamokos tikslas. Parodyti, kodėl lietuvių tauta kilo į rezistenci­nę kovą, kokios buvo jos jėgos, tikslai, formos, me­todai. Kokią reikšmę turėjo antinacinė lietuvių kova?

Įgūdžiai . Mokytis savarankiškai nagrinėti tuos pačius reiški­nius pagal pateiktą schemą, daryti išvadas, dėstyti ir pagrįsti savo nuomonę.

Rekomenduojami darbo būdai ir užduotys \

\. Rezistencinį judėjimą Lietuvoje galima aiškinti braižant sche­mą. J ą gali pildyti ir mokiniai. Viena grupė nagrinėja anti-nacinę lietuvių rezistenciją ir pildo jai skirtą schemos dalį, kita — antinacinę lietuvių komunistų rezistenciją. Užpildžius schemą, darbą aptaria grupių vadovai, o mokytojas tik kon­sultuoja ir pateikia apibendrinančius ir išvadų reikalaujančius klausimus.

R E Z I S T E N C I J A

ARMIJA KRAJOVA

ANTINACINĖ LIETUVIŲ REZISTENCIJA.

TIKSLAI:

LAF'as VLIK'as

ANTINACINĖ LIETUVIŲ KOMUNISTŲ REZISTENCIJA

TIKSLAI:

LKP(b) CK 7 ASMENŲ GRUPĖ LIETUVOS PARTIZANINIO JUDĖJIMO ŠTABAS

PASIPRIEŠINIMO FORMOS PASIPRIEŠINIMO FORMOS

METODAI METODAI

Išvados. 1. Kokie buvo antinacinės rezistencinės kovos t iks­lai?

2. Kuo skyrėsi pasipriešinimo formos ir metodai? 3. Kokią reikšmę turėjo antinacinės rezistencijos

jėgos?

2. Paaiškinki te šiuos posakius:

— „Vienas okupantas išėjo, kitas atėjo." — „Nuo vi lko bėgom, ant meškos pataikėm." — „Bolševizmas ir nacionalsocializmas — tai l yg du brol iai ,

t i k skir t ingų tėvų ir šiek tiek skir t ingų metodų." — „Ak tyvus pasipriešinimas būtų to lygu mūsų tautos išdavi­

m u i . " — „Bevi l t iškos kovos,— mes kovojom su vokiečiais, kad su­

gr įž tų rusai. Kokia prasmė kovoti?" (A. J. Greimas)

V S K Y R I U S

ANTROJI S O V I E T Ų O K U P A C I J A . POKARIO L A I K O T A R P I S ( 1 9 4 4 — 1 9 5 3 m . )

D E M O G R A F I N I A I KARO BEI OKUPACIJOS N U O S T O L I A I . RAUDONOSIOS ARMIJOS GRĮŽ IMAS IR SOVIETŲ V A L D Ž I O S A T K Ū R I M A S . KADRŲ P O L I T I K A . L I E T U V O S R U S I N I M A S

Pamokos tikslas. Atskleist i pokarinę Lietuvos padėtį. Išs ia išk int i , kodėl demograf iniai pasikeit imai buvo tokie nepa­lankūs Lietuvai ir k iekybiniu, ir taut in iu požiūr iu ; kaip sugrįžusi Raudonoj i armi ja ėmėsi sovietų va l ­džios atkūr imo ir Lietuvos rus in imo poli t ikos.

Įgūdžiai . Di rbt i su statistikos duomenimis, mokyt i daryt i api­bendrinimus ir išvadas, r ink t i medžiagą is tor in iam pranešimui, chronologine tvarka žymėti laiko juos­toje pol i t in ius įvykius.

Rekomenduojami darbo būdai ir užduotys

1. Demograf inius karo bei okupacijos nuostolius gal ima nagr i ­nėti panaudojant statist ikos duomenis, braižant schemas, dia­gramas, p i ldant lentelę:

Lietuvos demografiniai duomenys

iki 1941 m. 1941—1944 ra 1945—1953 m.

Buvo gyventojų — Buvo gyventojų — Buvo gyventojų — Išvyko — Išvyko — Išvyko — Atvyko — Atvyko — Atvyko •— Sunaikino — Sunaikino — Sunaikino —

Pokario kovose žuvo •—

1. Kokias išvadas padarytumėte iš pateiktų statistikos duo­menų?

2. Kada ir kodėl Lietuvoje smarkiai sumažėjo gyventojų? 3. Bendra išvada apie demografinius pasikeitimus nuo 1941

ik i 1953 metų.

2. Nagrinėdami tautinę Lietuvos gyventojų sudėtj, pasinaudo­kite 148 p. esančia lentele ir atsakykite į klausimus: 1. Ką rodo šie duomenys? 2. Kodėl mažėjo lenkų, žydų ir vokiečių tautybės gyventojų?

Kokie politiniai veiksniai tam turėjo įtakos? 3. Kodėl Lietuvoje daugėjo rusų tautybės gyventojų?

3. Laiko juostoje pažymėkite Lietuvos valstybės raidos etapus: sovietų pirmąją okupaciją, nacių okupaciją, sovietų antrąją okupaciją.

1 H 1 1 1 1 1 1 1939 m 1940 m 1941 m. 1942m. 1943 m. 1944 m. 1945 m. 1946 m.

4. Žemėlapyje nurodykite Raudonosios armijos puolimo kryptis ir užimtas vietoves.

5. Remdamiesi spauda arba atsiminimais, mokiniai gali parengti pranešimų apie Armijos krajovos būrių veiklą Lietuvoje. Siūlomos pranešimų temos: „Armija kra jova" „Armijos krajovos tikslai ir veikla Lietuvoje".

6. Pasikeitusią geopolitinę Lietuvos padėtį akivaizdžiai rodo vals­tybės sienos. Palyginkite Lietuvos valstybės sienas 1939 m. ir 1945 m. Kodėl politiniai aktai turėjo įtakos sienoms?

7. Nagrinėdami administracinius pertvarkymus, galite patys su mokiniais sugalvoti ir nubraižyti valdymo aparato schemą.

S O K U P A N T Ų TERORAS. TAUTOS REZISTENCIJA.

P A R T I Z A N I N I S KARAS

Pamokos tikslas. Parodyti, kaip sovietai, norėdami įtvirtinti savo valdžią Lietuvoje, griebėsi teroro, kodėl lietuvių tauta kilo į rezistencinę kovą, kaip j i vyko ir kokią turėjo reikšmę.

Įgūdžia i . Mokyti savarankiškai nagrinėti statistikos duome­nis, rinkti reikšmingus faktus ir ginti savo nuomo­nę, kaupti kraštotyros medžiagą.

Rekomenduojami darbo būdai ir užduotys

1. Nagrinėdami pamokoje medžiagą apie okupantų terorą, pa­grįskite arba paneikite šį 1944 m. liepos 5 d. L K P CK ir L T S R L K P kreipimosi į Lietuvos gyventojus teiginį: „Jau

atėjo seniai lauktoji išvadavimo valanda. Atėjo laikas, kai ga­lėsite su džiaugsmu sveikinti į Lietuvą žengiančią Raudoną­ją armiją išvaduotoją". Tačiau Lietuva nesidžiaugė. Kodėl?

2. Pagrįskite gyvenamosios vietos faktais tokį teiginį: „Smurto bei teroro aktų tais metais Lietuvoje buvo tūkstančiai, kiek­vienoje apskrityje, kiekviename valsčiuje, kaime, kiekviename žingsnyje.. ."

3. Pateikite argumentų ir faktų šiems sovietų teroro aktams: a) visuotinė ir nuolatinė baimė, b) žmonių areštai, c) trėmimai, d) žudynės, e) intelektualų psichologinis kankinimas.

4. Trėmimų duomenis (žr. p. 148, 10-a lentelė) nagrinėkite pa­gal klausimus: a) koks laikotarpis nagrinėjamas, kodėl; b) kuriais metais ištremta daugiausiai, kuriais mažiausiai?

Kuo tai paaiškinti; x

c) kokią reikšmę turėjo Lietuvai tų metų gyventojų trėmi­mas?

Remdamiesi 10-a lentele, galite, sudaryti ąchemas, diagramas.

5. Palyginkite pirmosios ir antrosios sovietų okupacijų trėmimų duomenis ir sąlygas.

Pirmoji sovietų Antroji sovietų okupacija okupaeija

1. Ką trėmė (kuriuos gyventojų socialinius sluoksnius)?

2. Kodėl trėmė? 3. Kiek ištrėmė? 4. Kur trėmė?

Išvada. Kuo skyrėsi pirmosios ir antrosios okupacijų trėmimai?

6. Nagrinėdami tautos rezistenciją, įrodykite, kad tai buvo par­tizaninis karas:

Partizaninis karas (bruožai) Įrodymo argumentai

Išvada. Kodėl tautos rezistencija vadinama partizaniniu karu?

7. Aptardami visas tautos pasipriešinimo formas, mokinius gali­te skirstyti j grupes, kurios kiekviena savarankiškai nagrinės vieną iš šios kovos formų, aiškins, kuo ji pranašesnė už kitas ir kuo reikšminga?

Aptardami partizanų dainas kaip vieną iš tautos pasipriešini­mo formų, mokiniai gali užrašyti gyvenamojoje vietoje sukurtas ir dainuotas dainas. Kaip jos atspindi to meto politinius įvykius? Pateikite pavyzdžių ir paaiškinkite.

8 . Rezistentų socialinę sudėtį (žr. 11-ą lentelę, p. 153) aptarkite pagal klausimus:

1. Kurie gyventojų socialiniai sluoksniai dalyvavo rezisten­cinėje kovoje? .Kodėl? Kurie vyravo?

2. Ar turėjo įtakos socialinių sluoksnių dalyvavimui rezisten­cinėje kovoje L. Truskos pateikti 1944, 1945, 1946 metų politiniai įvykiai? Kokie?

3. Padarykite bendą išvadą apie įvairių socialinių sluoksnių dalyvavimą rezistencinėje kovoje.

9. Išvardykite priežastis, kurios atvedė tūkstančius lietuvių į re­zistencinę kovą. Kokią reikšmę turėjo patriotizmas?

10. Palyginkite 1940—1941 m. antisovietinę lietuvių kovą su po­kario rezistencija.

Lyginimo klausimai 1940—1941 m.

antisovietinė lietuvių kova

Pokario rezistencija

1. Kovos tikslai 2. Kovos priežastys 3. Kovotojų socialinė sudėtis 4. Kovos formos 5. Kovos rezultatai

Išvada. Kuo skyrėsi 1940—1941 m. antisovietinė lietuvių ko­va ir pokario rezistencija? Kas yra bendro?

11. Paaiškinkite šiuos teiginius:

— „Partizanai — tai kapitalistai, dvarininkai, vokiečių sam­diniai, policininkai, stambūs smetoniniai valdininkai, kurie bet kokia kaina stengiasi susigrąžinti prarastus turtus ir valdžią."

(Iš M. Suslovo straipsnio „Tiesoje", žr. p. 153)

— Ginkluota pokario rezistencija — ne tik didvyriška kova su priešu, savęs išsižadėjimas, pasiaukojimas Lietuvai, bet ir as-

meninių sąskaitų suvedinėjimas, kerštavimas, didžiausios verty­b ė s — žmogaus gyvenimo nuvertinimas (žr. p. 159) .

— Partizanų kovos buvo nacionalinis išsivaduojamasis lie­tuvių karas, įrašęs didvyrišką puslapį į krašto istoriją (žr. p. 158) .

SOVIETŲ V A L D Ž I O S A G R A R I N Ė P O L I T I K A . V A L S T I E Č I Ų K O L E K T Y V I Z A C I J A .

K U L T Ū R I N E K O M U N I S T Ų PARTIJOS P O L I T I K A . BAŽNYČIOS PADĖTIS.

Pamokos tikslas. Parodyti, kokią agrarinę politiką vykdė sovietų valdžia Lietuvoje po karo, kuo j i skyrėsi nuo ikika­rinės sovietų agrarinės politikos, kodėl. Kokių re­zultatų davė ūkio kolektyvizacija? Paaiškinti kul­tūrinę komunistų partijos politiką Lietuvoje, kodėl kultūra buvo politizuota.

Įgūdžia i . Pratinti mokinius lyginti faktus, daryti išvadas, nag­rinėti statistikos duomenis.

Rekomenduojami darbo būdai ir užduotys

1. Aiškindami sovietų valdžios agrarinę politiką ir valstiečių ko­lektyvizavimą, pasiūlykite mokiniams į lentelę surašyti svar­biausius žemės ūkio pertvarkymus abiejų sovietų okupacijų metais:

Žemės ūkio pertvarkymai pirmosios sovietų okupacijos metais

2emės ūkio pertvarkymai antrosios sovietų okupacijos metais

1 [ 2 3 3 ^ 4 ' 4

Išvada. Kodėl žemės reforma, pradėta 1944 m., buvo kur kas radikalesnė negu pirmuoju sovietmečiu?

2. Išnagrinėkite 12-ą lentelę (žr. p. 161) apie ūkininkų žemės mokestį 1947—1950 m. pagal klausimus: 1. Nuo ko priklausė žemės mokesčio dydis? 2. Kurie ūkininkai mokėjo didžiausią žemės mokestį? 3. Kaip keitėsi žemės mokesčio dydis? 4. Kaip žemės mokesčio dydis sąlygojo agrarinę sovietų val­

džios politiką? Kodėl?

3. Aiškindami ūkio kolektyvizaciją, nagrinėkite 13-ą lentelę (žr. p. 162) pagal tokius klausimus:

1. Kas sudarė pyliavas? 2. Nuo ko priklausė pyliavų dydis? 3. Kaip skyrėsi pyliavų dydis nuo metų ir žemės kiekio? 4. Kodėl „buožės" turėjo duoti daugiau pyliavų nei valstiečiai?

4. Įvertindami kolektyvizaciją ir jos rezultatus, išskirkite tokias grandis:

KOLEKTYVIZACIJOS TIKSLAI

KOLEKTYVIZACIJOS ' BUDAI IR PRIEMONĖS

KOLEKTYVIZACIJOS PADARINIAI

5. Nagrinėdami komunistų partijos kultūrinę politiką, apibūdin­kite jos esmę ir tikslus, papasakokite, kaip ji buvo įgyvendina­ma Lietuvoje:

Kultūrinės politikos esmė Įgyvendinimo būdai ir rezultatai

Išvada. Kokią kultūrą sukūrė Lietuvoje sovietų valdžia?

6. Nagrinėdami įvairiose kultūros srityse nuveiktus darbus pil­dykite lentelę:

r ** * - Menas (muzika, dailė, wtxVoi„ . Literatūra architektūra) M o k s l a s

Išvada. Kas buvo budinga visam kultūriniam Lietuvos gyvenimui?

7. Įrodykite ir pagrįskite faktais, kad Lietuvos Katalikų bažny­čią buvo siekiama paversti valdžios marionete.

Liudas Truska LIETUVA 1938-1953 METAIS

Redaktorė L. Junevičienė Viršelis V. Oržekausko

SL 259. 1994 12 14. 15,03 leidyb. apsk- 1. Tir. 2000 egz. Leid. Nr. 12924. Užsak, Nr. 2757.

lstybinė akcinė „Šviesos" leidykla, Vytauto pr. 25, 3000 Kaunas. Valstybinė „Aušros" spaustuvė, Vytauto pr. 23, 3000 Kaunas.

Sutartinė k a ' n a j ^ " ^ 7 ^

Truska L. Tr252 Lietuva 1938—1953 metais / [Pratarmė, p. 5,

aut.] — K.: Šviesa, 1995 — 212 p.: lent. Bibliogr., skyrių gale.

I S B N 5-430-01907-0 1938—1953 metai — pats tragiškiausias lietuvių tautos isto­

rijos tarpsnis, kuriame sutilpo daug įvykių: Lenkijos ultimatumas ir Klaipėdos netektis, sovietų okupacija ir aneksija, bolševikų te­roras. Birželio sukilimas, nacių okupacija, šiurpūs pokario metai, masiniai trėmimai, prievartinė kolektyvizacija.

Autorius pateikia daug naujų faktų ir nuomonių apie šį lai­kotarpį, remiasi oficialiais dokumentais, archyviniais duomenimis.

Leidinys skiriamas istorijos mokytojams, aukštesniųjų klasių mokiniams, studentams ir visiems, kas domisi nesena Lietuvos praeitimi. i

UDK 947.45.07