10

cmykcmyk

Eltos nuotr.

Šv.Valentino šventės lietuviams reikia ne todėl, kad reikia meilės šven-tės, o todėl, kad neturime savo vertės pajautimo ir jo trūkumą dangstome svetimomis iškabomis ir kaukėmis. Viešoje diskusijoje “Ką slepia lietuvių meilė šv. Valentinui?” dalyvauja etno-logė Gražina KADŽYTĖ, religijoty-rininkas Alfonsas MOTUZAS, Libe-ralų sąjūdžio atstovas Mindaugas VIDUGIRIS, filosofas Krescencijus STOŠKUS ir žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šį savaitga-lį Lietuva švęs tokią šventę kaip Šv.Valentino diena. Kas yra tas šv.Valentinas, kad mes jį pasirinkome. Netgi teko gir-dėti, kad šiemet šv.Valentinui švęsti bus skirtos net keturios dienos. Būtų juokinga, jei ne-būtų liūdna. Taip jau sutapo, kad po savaitgalio dienų greitai mūsų nepriklausomybės šventė - Vasario 16-oji. Prioritetas - šv.Valentinas? Sovietmečiu tu-rėjome labai panašią šventę - Kovo 8-ąją. Ją mums primetė sovietų valdžia. Antra atėjo iš Vakarų. O tokia proga turėjome lietuvišką meilės deivę Mildą (gegužės 14 d.). Kodėl mylime šv.Valentiną?

G.KADŽYTĖ: Manyčiau, to-dėl, kad lietuviai, kaip ir visi žmo-nės, nori mylėti ir būti mylimi. Ypač jaunesni žmonės. Galbūt vy-resni, atsikratę žemiškų kalbų, ir kalba apie rimtą dalyką, apie ben-dravimą su vėlėmis, ir nebekalba su čia esančiais žmonėmis. Kodėl mes turime tą Valentiną? Ką susi-kūrėme, tą ir turime. Senuosiuose šaltiniuose taip buvo pasakyta: ge-gužės mėnuo, dabar jau sakome - Mildos mėnuo. Čia reikėtų gerokai išnagrinėti tą klausimą, nes yra Mildos vardas. Yra ir kitų versijų: gegės, gegelės, gegutės yra pami-nėta, štai renkama gražiausia mer-gina, tuoktuvės būdavo jaunimo

žaidžiamos, repetuojamos. Turėjo-me tokį gražų mėnesį, kuris atitiko mūsų klimatą, jaukumą, bet kas bu-vo kaltas, kad mes jo atsisakėme? Buvo siūloma lietuviams, vėlgi ma-tome iš vėlesnių laikų ir XIX a., Kazimieras, Lietuvos jaunimo glo-bėjas, reikalų patikėtinis, ir tas pats Kaziuko turgus, ne šiaip sau yra iškeliamos Vilniaus meduolinės širdelės, ant kurių gali užrašyti meilės žodžius, ne šiaip sau buvo perkamos kašmyro skaros arba ti-krieji karoliai būsimoms sužadėti-nėms. Bet vėl mums nepatiko, at-sisakėme. Tuomet trečia karta pa-mėtėjo Valentiną, mūsų jaunesnio-ji karta priėmė, nes nieko kito mes, vyresnioji karta, jai vietoj to nepasiūlėme. Kovo 8-oji buvo pa-garbos moterims diena, kaip vasa-rio 23-ioji - pagarbos kariaujan-tiems vyrams. Nebuvo kalbama apie meilę, visi vyrai privalėjo svei-kinti visas moteris, o prieš tai mo-terys pasveikindavo visus vyrus, kad šie neužmirštų jų pasveikinti. Valentino dieną ne vien vyrai pa-reiškia meilę, bet ir moterys turėtų išreikšti šį jausmą. Meilė turėtų bū-ti abipusė. Kai per adventą sakoma, kad vaikinas padovanojo išdrožtą verpstelę ar ką nors tokio, parodė meilės ženklą, mergina padovanojo juostą arba pirštines, tada buvo ga-lima manyti, kad tai bus pora. Tik abipusiu supratimu galima būtų tai pasiekti. Minėjote, kad štai Valen-tinui yra skirtos keturios dienos. Ir mes iš karto puolame niurzgėti, užuot gražiai įsitraukę į tą žaidimą. Paimkime visus darinius - Valen-tiną, Užgavėnes, Vasario 16-ąją - ir sukurkime ką nors tokio, kas tiktų dabar šiuolaikiškam žmogui, būtų ir prasminga, ir linksma, suburtų tada, kada norime. Bet mes neku-riame. Pasiimame po vieną kitą ko-pijėlę ir matome, kad niekas nesu-sijungia, nesusilipdo. Ir iš Užgavė-nių žmonės išeina, nuobodu buvo, ir Valentino dar niekas nesuranda,

ir Vasario 16-osios kaip reikia ne-pamini, nes mes patys negalime... O iki mūsų šitiek amžių kūrė žmo-nės, kiekviena karta, Užgavėnės puikiausiai parodo. Buvo tokios įamžintos, jos buvo įtrauktos į Už-gavėnių apyvartą. Atėjo naujos, jos irgi buvo įtrauktos į tą apyvartą. Tai dabar atitinka tos dvi dienos - Valentino ir Vasario 16-oji. Vieną kartą mėginome formuluoti. Per tą meilės konstantą. Valentino diena - visi aiškiai žinome. Mes sakome gražius žodžius žmogui, kuris yra brangus, kurį mes mylime, kuris artimas. Tai yra lengviausia etika. Žmogų, kurį pasirinkai, mylėti pa-prasčiausia. Kas yra Užgavėnės? Jeigu jas švenčiame kaip ir meilę. Tai mes parodome kokią savo mei-lę? Jos negalime parodyti, bet mes dėkojame jums už tą paveldą, ku-rį gavome, mes jį saugome ir mes parodome, kad šitaip jus prisime-name. Tai yra meilės apraiška. Ir trečioji - Vasario 16-oji. Kokią meilės apraišką galėtume per-teikti? Bepigu mylėti žmogų, ku-rį pasirinkai ir kuris tave myli, bepigu mylėti protėvius, kurie viską tau atidavė ir su kuriais da-bar tu negali konfrontuoti, bet kaip sunku mylėti visoje valsty-bėje visus piliečius, kurie yra šio-kie, tokie ir anokie, bet vis dėlto tai yra duotybė: duota mums šita valstybė, duota mums šita žemė, šitie kaimynai, šitie piliečiai, ir kol mes neišmoksime vieni kitų my-lėti, tol mes nebūsime kaip stiprus vienetas.

A.MOTUZAS: Nūdienos kul-tūroje Valentinas yra daugiau pri-imtas mūsų jaunimo. Kodėl jis po-puliarus tarp jaunimo? Šventojo Valentino istorija siekia ilgą prie-šistorę ir ateina ne iš Vakarų, o iš Artimųjų Rytų - iš Egipto, Graiki-jos, vėliau persikelia į Romos im-periją, ir tik paskui krikščioniško-ji pasaulėžiūra susiformuoja. Va-lentinas yra sutapatinamas, arba

religijotyrininkų naudojamas ter-minas susinkretinamas, tarsi se-nosios mokslinės kultūros koncep-cijų pristatymas. Valentinas turi savo priešistorę ir skleidžia seno-sios meilės kultūros simbolį. Se-nojoje kultūroje grįžtantys pirmie-ji paukščiai, pirmieji žiedai gamto-je natūraliai suteikia žmogui tą patį gamtos prabudimą ir poravi-mąsi. Religijotyrininkai drąsiai ga-li pasakyti, kad žmogus yra gamtos kūdikis, o pagal Bibliją - Dievo at-vaizdas. Jeigu žiūrėsime į ikikrikš-čioniškąją pasaulėžiūrą arba ikiju-daistinę pasaulėžiūrą, nes Senasis Testamentas yra judaizmo kultū-ros aspektas, ten vyras ir moteris turi gyvenime savo alfą ir omegą, gimime ir mirime arba metų ka-lendoriniame kontekste du kartus erosą. Tas, kuris yra gamtoje tarp vyro ir moters. Bet tas erosas yra ne tas, apie kurį popiežius Bene-diktas XVI kalba, kad Dievas yra meilė, bet kalba apie erosą, kuris gamtoje yra skirtas erosas. O gam-tos erosas ateina ne kaip erotinė meilė tarp vyro ir moters - kasdie-nė, bet kaip gamtos prigimtinė meilė. Kadangi žinome, kaip po-ruojasi paukščiai, kaip poruojasi gyvulėliai, taip ir žmogus poruoja-si, kad toliau tęstųsi gyvybė. Va-sarį tiek Egipto kultūroje, tiek graikų kultūroje Afroditės sūnus Erotas buvo garbinamas kaip mei-lės, erotikos simbolis. Deivės Ve-neros sūnus Kupidonas taip pat atitiko tų metų erotikos vyro ir moters suėjimo, gamtos atgimimo simbolį. Krikščionybės ištakos yra judaizme. Judaizme iškeliamas ne gamtos dievų panteonas, bet dva-sinis dievų panteonas. Kaip eroti-ka ir kiti dalykai. Judaizme yra vie-nas Dievas, kuris jau valdo žmogų, ir žmogus nuo jo priklauso. Taigi gamtos dievai atkrenta, ir tada daug kas iš religijotyrininkų sako, kad susitapatino šv.Valentinas. Taip, buvo toks Valentinas III am-

žiuje. Jis buvo dvasininkas. Tuo metu krikščionių bažnyčios dar nebuvo. Krikščionių bažnyčia buvo katakombose. Klaudijus II - impe-ratorius, žiaurus, negailestingas, o Romos imperijoje - erotika, mei-lė, abipusė meilė, bendruomeninė išraiška. Neturime bažnyčios, skir-tos šv.Valentinui, kaip turime šv.Kazimierą, šv.Stanislovą. Mes esame visai kitoje geografinėje plotmėje. Mes esame šiauriečiai. Daugiausia buvo galima įkurti Šv.Valentino parką. Žvelgiant iš baž-nyčios taško, katalikų, kaip mes jį garbiname? Jeigu mes jį garbina-me pagal bažnyčios kanonus, litur-giją, tai mes turime turėti mišias, atlaidus, turime turėti šventę. Mes jų neturime. Jis bažnytinėje plot-mėje, kaip Dievas yra meilė. Jis yra toje bažnyčioje, bet mūsų kul-tūroje jo nėra. Jaunimas jį daugiau garbina ne kaip šventąjį bažnyčio-je esantį krikščionio sūnų, bet kaip

Lietuvių meilė šv.Valentinui -

svetima kaukėlyg

Gediminas JakavonisŽalgirietis

Mums Helovinas iš prigimties nepriimtinas. Čia kalbu apie pačios šventės formą, ateinančią iš Vakarų

�

cmykcmyk

11

tos meilės, erotikos iškėlimo iki krikščioniškosios.

M.VIDUGIRIS: Išsilaisvinus iš tarybinės priespaudos, mirė ir šventės, kurios buvo švenčiamos tarybiniais laikais. Atsiradusi di-džiulė niša buvo užpildyta ne tik kultūrinio paveldo šventėmis, bet ir provakarietiškais renginiais. Di-džiulė atskirtis tarp vyresniųjų ir jaunimo išryškėjo kultūriniuose renginiuose, kai senoji karta, ne-galėdama sudominti jaunų žmonių, užvaldė tautinių švenčių turinį. Jaunimas, neturėdamas tautinės saviraiškos pagrindų, ėmė propa-guoti užsienyje gyvuojančių šven-čių etalonus.

Išvykęs gyventi į užsienį jauni-mas nesusiduria su senosios kar-tos sindromu ir patys ieško tautiš-kumo ir šventimo papročių. Ne tik ieško, bet ir randa. Kaip pavyzdys - atgyjančios tradicijos švęsti Ra-sas, Užgavėnes, lygiadienius. Už-sienyje gyvenantiems tautiečiams svarbu ne tai, ką jiems gali duoti valstybė, o ką jie patys gali savo valstybės labui sukurti. Jiems rūpi tai, ką jie patys gali duoti sau, savo vaikams ir savo aplinkai, o ne ką galima pasiimti ir suvartoti. Toks požiūris bei suvokimas skatina vertybių formavimąsi, toleranciją ir tautiškumą.

G.KADŽYTĖ: Norėčiau pa-tikslinti dėl senų žmonių. Galbūt senesnės kartos mūsų etnologai, atkurdami kalendorių, pamiršo tą aktualią jaunimo temą. Galimas da-lykas, kad daugelio mūsų to tradi-cinio kalendoriaus apeigų refleksi-ja gal ir yra, kad mes į dalį darbų, dalį veiklos nedeleguojame jaunų. Prisimenu, prieš keletą metų bu-vome pas Nomedą, šnekėjome apie Jonines. Buvo auditorijoje studen-tų, Nomeda paklausė, ar jiems pa-tinka šventė. Na, taip, patinka, bet kadangi tai pagyvenusių žmonių šventė, tai mes ateiname pažiūrė-ti. Kai būsime pagyvenę, tada pra-dėsime švęsti. Ir staiga supranta-me, kas atlieka visą tą Joninių vai-nikų plukdymo, piršlybų, žvalgy-mosi tradiciją. Folklorinių ansam-blių vyresnio amžiaus moterys ir vyrai, kuriems iš tiesų tai net ne-beaktualu, o jaunimas iš tiesų pa-liekamas užribyje. Žiūrėkite ir mo-kykitės. Jeigu atsiranda stipri jau-nimo bendruomenė, perima, tada ir yra tikras šventimas.

M.VIDUGIRIS: Galime ieško-ti kaltų ir atsakingų už tai, kad Lie-tuvoje trūksta jaunimo vertybių ugdymo, tautiškumo ir pilietišku-mo suvokimo. Tačiau dėl kaltinimų tik dar labiau padidės atskirtis tarp kartų. Kalbos, jog jaunimas nenori ir neieško tautinio paveldo, kad ne-

įmanoma jų niekuo sudominti, duo-da vieną rezultatą - priešiškumą. Be to, tai toli gražu neatspindi ti-krovės. Jei jaunimas būtų skatina-mas pasirinkti, kas jam įdomu ir kas vertinga, rezultatai būtų nea-bejotinai geresni. Juk tik bandyda-mas ir darydamas klaidas gali iš-mokti pažinti save ir suvokti save kaip tikrą lietuvį.

G.JAKAVONIS: Svarbiausia ne Valentinas, bet kodėl?

K.STOŠKUS: Kas yra mūsų sąmonėje, mūsų mąstyme? Šiuo-laikinis žmogus nenori būti pačiu savimi. Atsakymas, kodėl mūsų tautiečiai nenori būti patys savimi, yra paprastas. Drovumo jausmas. Nežinau, kiek reikėtų badyti pirštu į visas puses, kad parodytum, kaip lengvai žmonės parsidavinėja už bet kokius niekniekius. Laki žur-nalistų frazė: “Nepaperkamų žmo-nių nėra, visas reikalas - kokia kai-na”. O žmogus yra neįkainojamas. Vienaip ar kitaip jis jaučiasi sava-rankiškas. Kanto laikų toks lietu-vių filologas prašė, kad vokiečiai parengtų žodyno leidimą. Kanto fragmentas parašytas, Kaisbergo ir Geniušo. Trys įtakingi Karaliau-čiaus žmonės, ir visi labai pagarbiai kalba apie lietuvius. Komentatoriai sako, kad ten daug tiesos pasakyta. To krašto žmonės lietuviai oriai kalba su svetimtaučiais, vadinasi, nesilanksto, nepataikauja. Mes iš-gyvename didžiulę, gilią krizę. Kai kurie pareigūnai lengvai pasiduoda, manipuliuoja. Ir ta aplinkybė, kad mums Valentino reikia ne dėl to, kad reikia suvokimo, kas yra mei-lė, o būtinai reikia meilės šventės. Klausimas ne tas, kad trūksta mums švenčių. Bet nėra tos savi-vertės ir tą dangstome svetimomis išvadomis. Stebiuosi, kad kai kurie tautiečiai gėdijasi savo pavardžių. Visi ką nors vaizduoja. Tas noras visur eksponuoti save kitokį, negu esi, labai ryškus. Esame labai kom-pleksuoti žmonės, didžiuliai kom-pleksai dangstomi svetimybių kau-kėmis. Visos mūsų kaukės yra iš-verstinės. Kaukės labai vakarietiš-kos, nelietuviškos.

G.KADŽYTĖ: Žolinė neužsi-fiksavo atmintyje todėl, kad buvo nekilnojama, rugpjūčio 15 dieną žmonės paprasčiausiai eidavo į baž-nyčią. Jeigu sutapdavo su sekma-dieniu, tada būdavo daroma kolū-kiečių talka ir sakoma, kad jokios mašinos neduos nuvažiuoti į tą at-laidą. Bet žmonės šitą atlaikė. Kai pradėjome rūpintis žemdirbiais, nuo to laiko turime Žolinę. O kad tą patį turi ispanai, prancūzai, nie-ko keisto, jie taip pat indoeuropie-čiai, jie taip pat iš protėvių žemdir-bių kilę. Į bet kurią mūsų kalendo-

rinę šventę pažiūrėkime - visur rasime atitikmenų. Jūs kalbėjote apie Vėlines ir Visus šventuosius. Tai iš didelių ilgių, XIX a. balanos gadynėje nuo spalio pabaigos visą lapkričio mėnesį giminės rinkda-vosi, važiuodavo vieni pas kitus, melsdavosi už savo mirusiuosius ir pasikartodavo giminės istoriją. Tos ilgės trukdavo, pasak Basana-vičiaus ir kitų tautosakos rinkėjų, nuo šv.Mykolo rugsėjo 29 d. iki šv.Martyno lapkričio 11 d. Tai da-bar turime tą galiuką. Norime nu-važiuoti į tas vietas. Čia vėl pasta-raisiais metais mechaniškas atgi-mimas. Būtinai nuvažiuoti tą dieną, grūstis, bet mes važiuojame. Juk galime keliomis dienomis anksčiau ar vėliau nuvažiuoti. Reikia švęsti ne įžūliai, o kūrybiškai. Susitarti, kad atvažiuosime spalio 30 d. arba lapkričio 2 d. Mes atvažiuosime ne-pavargę, nesikeikdami, žinokite, kad mylime savo mirusiuosius, ir ne tik tą vieną dieną per metus. Bet kurią dieną. Pasirenkame sau artimesnį laiką. Žvakutę, be abejo. Žvakutės - nesenas dalykas. Klim-ka atrado Dzūkijoje. 1898 metais kunigas pasiūlė uždegti žvakutę. Užgavėnių laužai - tai senasis da-lykas. Bendruomenė gražiai suėjo, užsikūrė laužą, pagiedojo, pasimel-dė, padainavo, pasišnekėjo apie sa-vo artimuosius, ir visa tai, kol dega laužas. Mes tiesiog viską darome pagal kalendorių. Kalendorius įsa-kė. Bet amerikiečiams senoji Eu-ropa yra stebuklų kraštas ir geriau-sios atostogos moksleiviams yra atvažiuoti į mūsų kraštą.

A.MOTUZAS: Romos imperi-joje tam tikru būdu įteisinta nesan-tuokinis gyvenimas ir nesantuoki-niai vaikai. Bet tas gyvenimas ap-siriboja keturiais metų ciklais. Lai-kotarpis, kai švenčiamas šv.Valen-tinas, Floros šventė gegužės mė-nesį ir rudenį dvi šventės, kai paukščiai išskrenda. Tuo metu nė-ra santuokos tarp vyro ir moters. Apie tai parašyta kunigo Kulpio. Šiandien tą patį kalba Benediktas. Kas yra Dievo meilė. Dievo meilė pagal krikščionis... Kartu yra ero-sas. Bažnyčia neatmeta eroso, ku-ris yra krikščioniškas. Krikščiony-bė atėjo, net neatsiprašė, bet pa-statė savo tikėjimą. Atėjo nauja kultūra, nauja religija. Jeigu šian-dien ateis kitas ir sukurs nauja, vėl bus nauja. O ką dabar daro jauni-mas - ar jie švenčia šv.Valentiną? Aš net nevadinčiau to šv.Valentino šventimu, jei duodama širdelė ar užrašas koks nors. Tai nieko ben-dro neturi su krikščionių bažnyčios liturgija ir pamaldumu. O kitos šventės... Heloviną jeigu švenčia... Jei kultūrai to reikia... Mes irgi bu-

vome hipiai. Kovojome sovietme-čiu prieš sovietų valdžią, giedojo-me giesmes, dainavome dainas. Tarsi savotiškos priešpriešos. Ei-davome į mišką, gamtą, su daina, idėja. Idėja su ginklu. Bet visi kaž-ką kūrė. Norėjo savo kultūros.

G.JAKAVONIS: Bandau pri-siminti sovietmečiu pas mus švęstas dienas: vasario 23, ko-vo 11, gegužės 1, gegužės 9, lapkričio 7, gruodžio 5. Dova-nėles iš Maskvos. Dabar pa-skaičiuokime imtas švęsti at-gavus nepriklausomybę: Vasa-rio 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji, Velykos, Kūčios, Kalėdos, Rasos, Žolinė, Vėlinės. Atkreip-čiau dėmesį į Vėlines ir Visų šventųjų šventes. Tiksliau, į jų šventimo formas besibraunan-čias iš Vakarų. Kalbu apie He-loviną, kuris kilęs iš keltų tra-dicijų. Lietuvoje nuo seno išli-kęs mirusiųjų garbinimo kultas, kada uždegdami žvakeles pri-simename anapus išėjusius ar-timuosius. Velnias lietuvių mi-tologijoje - tiesiog nevykėlis iš-daigininkas, kurį galiausiai žmogus apgauna. Keltų tradici-joje velnias - tai be galo žiauri, karus, marus ir visokias negan-das nešanti būtybė. Švęsdami Heloviną žmonės paprasčiau-siai iš jo šaiposi, vaizduoja, kad jo ir blogų dvasių nebijo. Mums Helovinas iš prigimties nepri-imtinas. Čia kalbu apie pačios šventės formą, ateinančią iš Va-karų. Turime savo šventes ir papročius, perduotus iš kartos į kartą, kaip švęsti Kūčias, Ka-lėdas. O štai Europos Parla-mento prezidentas kalba apie tai, kad laikas nacionalines ver-tybes mesti į šiukšlyną ir Eu-ropos Sąjungoje ugdyti kosmo-politinio mąstymo, globalių ver-tybių žmogų.

M.VIDUGIRIS: Kažkodėl nie-kas nešneka, kad reikėtų neįsileis-ti kinų ar ispanų virtuvės. Visi su-pranta - tik ragaudamas suvoksi skonį, išmoksi pažinti ir lyginti. Ir tik taip atsirinksi, kas tau priimti-na, o kas ne. Lygiai taip ir su šven-tėmis - mums reikia Užgavėnių, reikia Šv.Valentino dienos, reikia gėjų paradų ir Helovinų. Negalime drausti. Draudimas tik skatina so-cialinę atskirtį, baimes, skatina ieš-koti uždrausto vaisiaus ir jį ragau-ti. Leiskime Lietuvos žmonėms “balsuoti kojomis”. Nereikalingos ir nešvenčiamos šventės išnyks savaime.

Draudimas bei ribojimai neska-tina vertybinės visuomenės forma-vimosi. Laisvė pasirinkti ugdo ti-krąją “aš esu lietuvis ir tuo di-

džiuojuosi” sampratą bei toleran-ciją aplinkai. Laisvė pasirinkti - tai iššūkis sau pačiam. Vertybių ir sa-vimonės iš vadovėlių neišmoksi. Jas formuoja aplinka, kurioje kvė-puoji, gyveni ir augi...

K.STOŠKUS: Man rodos, šiam pokalbiui pateiktas klausimas su-skilo į tris visai skirtingas proble-mas: 1) kuo pakeisti agresyviai pro-teguojamą Valentino šventę, 2) ko-dėl mūsų tautiečių perimama Va-lentino diena jau ima užgožti tautos nepriklausomybės šventę, 3) kaip laisvam žmogui užtikrinti švenčių pasirinkimo galimybes.

Daugiausia diskutavome dėl pir-mojo dalyko. Bet mums buvo duo-tas sunkesnis uždavinys - atsakyti į antrąjį. Per jį būtume lengviau su-radę ir kitų problemų sprendimus. Buvo atkreiptas dėmesys į mūsų tautiečių orumo krizę. O tai reiškia, kad mes nematome, nežinome, ne-suprantame ir nejaučiame savo kul-tūros ir savo valstybės vertės. Pa-skutinis neįgalumas čia svarbiau-sias: mes nejaučiame savo orumo, todėl ir nenorime nei matyti, nei žinoti, nei suprasti. Tai savo kraštą paliekančio žmogaus jausena. Net tie, kurie čia dar gyvena, aistringai nori būti kosmopolitai. Štai prieš porą dienų peržiūrėjau vienos mo-kyklos jaunimo sukurtą filmuką. Ten kalbinami įvairių amžių ir pro-fesijų kultūrininkai. Ar ne penki iš jų didžiuojasi esą kosmopolitai. Va-dinasi, jie nori pasakyti: tėvynė ten, kur man gera. Kiti pasakytų dar pa-prasčiau: tėvynė ten, kur skaniau maitina. O iš to nesunkiai atpažin-site duoneliautojo psichologiją. Net intelektualų sluoksniuose ji domi-nuoja. Žinoma, iš dalies aš juos su-prantu - tėvynė juos išdavė. Jie jau-čiasi čia, savo gimtajame krašte, ne tik atstumti, nereikalingi, bet ir ne-kenčiami. Jie bėga bet kur. Žiūrėki-te, vieni jau Airijoje, kiti Australijo-je, treti Tailande... Net tie, kurie gyvena čia, jau yra pabėgę. Jiems ir reikalingas Valentinas, Helovinas... Jie ryžtingai rauna savo šaknis, kei-čia savo lietuviškus vardus, pavar-des, žodžiu, viską, kuo galima pa-bėgti nuo savo kilmės, ryšio su sa-vo šeima, tauta. Jie net patys nelabai supranta, kaip nenori būti patys sa-vimi ir kaip jau toli yra pabėgę.

Čia buvo pasakyta ir tokia mintis: duokite jaunimui pasirinkti, tegul švenčia, ką nori. O kas jį stabdo? Aš bent to negirdėjau. Ir kas galėtų su-stabdyti tą, kuris visada daro priešin-gai. Jaunimas jau bene labiausiai pa-veiktas kosmopolitizmo. Žinoma, ne jis dėl to kaltas, o “šaunūs” valstybės kūrėjai ir “kultūrų išsilydymo” ideo-logijos diegėjai. Man ciniškas atrodo tas lyg ir nekaltas reikalavimas “duo-kite pasirinkti”. Bet kaip jis tą gali padaryti? Juk už jį jau yra pasirinkę kiti, daug vyresni ir galingesni, t.y. tie, kurių rankose reklama ir globa-lizmo ideologija. Tai jie užduoda savo pasirinkimus, o paskui sako - rinki-tės. Pasirinkimui reikia bent trijų elementarių sąlygų: 1) visiškai lais-vos ir lygiateisiškos nuomonių kon-kurencijos visuotinai prieinamoje erdvėje, 2) maksimalaus išmanymo tų dalykų, iš kurių renkamasi, 2) at-sakomybės už savo pasirinkimą. O tai reiškia, kad pasirinkti gali tik sa-varankiškas, t.y. jau savo pasaulėžiū-rą, arba patvarią vertybių hierarchi-ją, susiformavęs žmogus. Bet tokių žmonių pasaulyje niekada nebūna daug. Neabejotina, kad tai daugiau negu išmokimas, o juo labiau impor-tinės kaukės užsidėjimas. Viena iš jų, žinoma, Valentinas.

Parengė Laima ČAPLIKIENĖ

Gražina kadžytėViešnia

Valentino dieną ne vien vyrai pareiškia meilę, bet ir moterys turėtų išreikšti šį jausmą

�

Mindaugas vidugirisSvečias

Laisvė pasirinkti - tai iššūkis sau pačiam. Vertybių ir savimonės iš vadovėlių neišmoksi

�

Krescencijus stoškusSvečias

Mes išgyvename didžiulę, gilią krizę. Kai kurie pareigūnai lengvai pasiduoda, manipuliuoja

�

Alfonsas motuzasSvečias

Atėjo nauja kultūra, nauja religija. Jeigu šiandien ateis kitas ir sukurs nauja, vėl bus nauja

�

Nesutinkate? Diskutuokime!

12

cmykcmykcmy

12

cmy

Su Žalgiriu - uŽ lietuvąŽalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo kalendorius

11-ąją

12-ąją

1624 m. prasidėjo Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas,

jis svarstė tolesnį karo su Švedija planą.

1938 m. priimta Lietuvos Konstituci-ja, pagal kurią prezidentui tapo

pavaldūs visi valstybinės valdžios organai, o prezidentas - niekam nepavaldus ir niekieno neatšaukiamas.

1945 m. Kryme, Jaltoje, pasibaigė JAV, Didžiosios Britanijos, Sovietų

Sąjungos konferencija, kurioje Europa buvo padalyta įtakos sferomis. Lietuva tapo Sovie-tų Sąjungos “globotine”.

1991 m. Islandijos Parlamentas pripaži-no Lietuvos Respubliką de jure ir

įpareigojo Islandijos Vyriausybę užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva.

15-ąją

14-ąją13-ąją

16-ąją 17-ąją

1939 m. Vatikane mirė popiežius Pijus XI, savo valdymo laikais įkūręs Lietuvos bažnytinę provinciją (1926),

lankęsis Lietuvoje, skyręs didelę sumą pinigų Kauno jėzuitų gimnazijai atstatyti.

2000 m. pirmą kartą per Europos dailiojo čiuožimo čempionatų istoriją apdovanojimai atiteko ir

Lietuvos sportininkams. Čiuožėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas laimėjo bronzos medalius.

1906 m. Utenos rajono Grybelių kaime gimė istori-kas Adolfas Šapoka, vienas “Lietuvos istorijos”

autorių ir redaktorių; jis parašė per dešimtį svarbių Lietuvai istorinių darbų, paliko daug faktografinės medžiagos.

1945 m. atnaujinta Lietuvos mokslų akademijos veikla, pirmininku paskirtas akademikas Juozas Matulis.

1990 m. Prisikėlimo bažnyčia Kaune grąžinta tikintie-siems.

1993 m. Lietuvos Respublikos prezidento rinkimus laimė-jo Algirdas Brazauskas. Už jį balsavo 60 procentų

rinkėjų. 38 procentai balsavo už Stasį Lozoraitį. Tai buvo pirmieji Lietuvos istorijoje visuotiniai prezidento rinkimai.

1905 m. prasidėjo Vilniaus fabrikų ir amatų dirbtuvių darbininkų masiniai streikai, jie tęsėsi iki kovo

pradžios.

2000 m. Briuselyje prasidėjo oficialios Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje.

2002 m. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Lenkijos Zgoželeco miesto gyventojas Janas

Stankevičius Vilniaus universitetui padovanojo prieš An-trąjį pasaulinį karą Lenkijos Gutenbergo leidykloje išleistą 49 tomų “Visuotinę enciklopediją”, vadinamą Gutenbergo enciklopedija.

1270 m. Estijos teritorijoje vyko Ledo mūšis, kuriame lietuviai, vadovaujami Lietuvos didžiojo kunigaikš-

čio Traidenio, sumušė Livonijos ordino kryžiuočius.

1918 m. Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1927 m. Vilniuje mirė Jonas Basanavičius, Vasario 16-osios Akto signataras, Lietuvos visuomenės

veikėjas, mokslininkas, gydytojas.

1387 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo ku-nigaikščio Jogailos privilegija įsteigta Vilniaus

vyskupystė.

1921 m. įsteigta neoficiali Lietuvos atstovybė Vatikane. Pirmuoju atstovu paskirtas daktaras Juozas Šaulys.

1999 m. Hamburge atidarytas Lietuvos garbės konsula-tas tapo šimtąja Lietuvos konsuline atstovybe.

Vasario Vasario

Vasario Vasario Vasario

Vasario

Vasario

Eltos, redakcijos archyvo nuotr.

cmykcmyk

13

cmy

12

cmy

Su Žalgiriu - uŽ lietuvąŽalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo kalendorius

11-ąją

12-ąją

1624 m. prasidėjo Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas,

jis svarstė tolesnį karo su Švedija planą.

1938 m. priimta Lietuvos Konstituci-ja, pagal kurią prezidentui tapo

pavaldūs visi valstybinės valdžios organai, o prezidentas - niekam nepavaldus ir niekieno neatšaukiamas.

1945 m. Kryme, Jaltoje, pasibaigė JAV, Didžiosios Britanijos, Sovietų

Sąjungos konferencija, kurioje Europa buvo padalyta įtakos sferomis. Lietuva tapo Sovie-tų Sąjungos “globotine”.

1991 m. Islandijos Parlamentas pripaži-no Lietuvos Respubliką de jure ir

įpareigojo Islandijos Vyriausybę užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva.

15-ąją

14-ąją13-ąją

16-ąją 17-ąją

1939 m. Vatikane mirė popiežius Pijus XI, savo valdymo laikais įkūręs Lietuvos bažnytinę provinciją (1926),

lankęsis Lietuvoje, skyręs didelę sumą pinigų Kauno jėzuitų gimnazijai atstatyti.

2000 m. pirmą kartą per Europos dailiojo čiuožimo čempionatų istoriją apdovanojimai atiteko ir

Lietuvos sportininkams. Čiuožėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas laimėjo bronzos medalius.

1906 m. Utenos rajono Grybelių kaime gimė istori-kas Adolfas Šapoka, vienas “Lietuvos istorijos”

autorių ir redaktorių; jis parašė per dešimtį svarbių Lietuvai istorinių darbų, paliko daug faktografinės medžiagos.

1945 m. atnaujinta Lietuvos mokslų akademijos veikla, pirmininku paskirtas akademikas Juozas Matulis.

1990 m. Prisikėlimo bažnyčia Kaune grąžinta tikintie-siems.

1993 m. Lietuvos Respublikos prezidento rinkimus laimė-jo Algirdas Brazauskas. Už jį balsavo 60 procentų

rinkėjų. 38 procentai balsavo už Stasį Lozoraitį. Tai buvo pirmieji Lietuvos istorijoje visuotiniai prezidento rinkimai.

1905 m. prasidėjo Vilniaus fabrikų ir amatų dirbtuvių darbininkų masiniai streikai, jie tęsėsi iki kovo

pradžios.

2000 m. Briuselyje prasidėjo oficialios Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje.

2002 m. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Lenkijos Zgoželeco miesto gyventojas Janas

Stankevičius Vilniaus universitetui padovanojo prieš An-trąjį pasaulinį karą Lenkijos Gutenbergo leidykloje išleistą 49 tomų “Visuotinę enciklopediją”, vadinamą Gutenbergo enciklopedija.

1270 m. Estijos teritorijoje vyko Ledo mūšis, kuriame lietuviai, vadovaujami Lietuvos didžiojo kunigaikš-

čio Traidenio, sumušė Livonijos ordino kryžiuočius.

1918 m. Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1927 m. Vilniuje mirė Jonas Basanavičius, Vasario 16-osios Akto signataras, Lietuvos visuomenės

veikėjas, mokslininkas, gydytojas.

1387 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo ku-nigaikščio Jogailos privilegija įsteigta Vilniaus

vyskupystė.

1921 m. įsteigta neoficiali Lietuvos atstovybė Vatikane. Pirmuoju atstovu paskirtas daktaras Juozas Šaulys.

1999 m. Hamburge atidarytas Lietuvos garbės konsula-tas tapo šimtąja Lietuvos konsuline atstovybe.

Vasario Vasario

Vasario Vasario Vasario

Vasario

Vasario

Eltos, redakcijos archyvo nuotr.

cmycmyk

9

Muzikantas ir režisierius, renginių organizatorius ir visuomenininkas, visiems puikiai pažįstamas Remigijus RUOKIS sako, kad jei pasyviai stebėtų visa tai, kas vyksta iš šalies, jam neatleistų jo senelis. Štai todėl ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO manifesto teiginiai ėmė ir pavirto jam klausimais.

Nuo ko pradėti kurti savo valstybę? “Reikia mylėti savo žmones”, - neabejoja R.Ruokis.

- MŪSŲ Valstybė būtų sau radusi garbingą vietą tarp pasaulio didžiųjų, JŲ Valstybė atlieka patarnautojo vai-dmenį.

- Liūdna, ir tiek. Kitų valstybių vadovai iš pradžių viską gerai išanalizuoja ir tik tada re-aguoja į kokius nors keletui galingųjų naudin-gus Europos sprendimus, o mūsiškiai priima skubotus sprendimus “iš lempos”. Arba sprendimus priima nekompetentingai. Štai, pavyzdžiui, jei Izraelis bombarduoja taikius Palestinos gyventojus, kitos Baltijos šalys sa-ko “blogai”, o mes tylime. Tokiu atveju reikia pradėti kalbėti apie oligarchus, kurie valdo Lietuvą ir perka įstatymus bei informaciją, kuri turi arba neturi pasirodyti viešoje erdvė-je... Iki policinės valstybės keli žingsniai...

- MŪSŲ Valstybėje kariai saugotų mūsų Tėvynę, JŲ Valstybėje vykdomas Vašingtono užsakymas.

- Užsakymas: “Mes jus “saugom” ne už dyką”. Šioje vietoje galima prisiminti seną netolimos praeities praktiką, kai 1949 m. mū-sų partizanai įkūrė laikinąją Vyriausybę kažkur Radviliškio parapijos kaime ir vieną kartą jau tikėjosi tokios pagalbos. Deja... Tai buvo eili-nis didžios valstybės žaidimas mažos valsty-bės likimu, kuris tęsėsi kelerius metus, kol stribai neišžudė partizanų. Žaidė pasaulio ka-ro didžiosios. Reikėjo visoms kažko atsiriekti. Nors Suomija sugebėjo save apginti, regis, du kartus nuo SSSR okupacijos. Dabar valstybė galėtų paprašyti ir iš jų kompensacijos: “Ap-gavote kelis šimtus tūkstančių žmonių. Neat-važiavote su traktoriais ir paraku”. Dabar ne-užtenka pinigų net partizanų namo stogui už-dengti. Taip. Mes per maži. Bet tiesa visada egzistuoja ir ji ne visada didžiųjų pusėje.

- MŪSŲ Valstybėje viešoje erdvėje vyrautų lietuvių kalba, JŲ Valstybėje labiau nei tarybiniais metais rusų domi-nuoja anglų kalba.

- Siūlau papildomai ir prancūzų. Pas juos pirmuosius demokratija sujudėjo. Jei rimtai - mus “dulkina”. Projektus Europai rašome kitomis kalbomis, nes jie puikiai supranta, kad tame krašte “gerai” parašyti galės tik oligarchų rašeivos arba jiems palankūs žmo-

nės, atleiskite, giminės. Apie daniškas ir ki-tas srutas jau nekalbėsiu, jos parašytos ne lietuvių kalba ir, ko gero, ne Lietuvoje. Bet su “mūsiškių” parašais. Plaukiosime visi.

- MŪSŲ Valstybėje vyraujančia jėga būtų vidurinioji klasė, JŲ Valstybėje vis-kas atiduodama monopolistiniams kla-nams.

- Vėl apie oligarchus. Jiems tai nepatogu, kur tai matyta. Kad kas nors gyvens aukš-čiau skurdo ribos? Juk jų nebus įmanoma valdyti. Bobutės apie klanus gali kalbėti va-landų valandas, bet tik tarp bobučių. Kad jau susipirko mediją visi, kad slepia faktus vie-nas nuo kito. Labai patogu. Aš turiu kom-promatą apie jį, jis - apie mane. Tikrai neiš-lįs jokia yla iš maišo. Mažoji Italija. Kaip sako italai: “Jūs tokie pat karšti kaip mes, šiaurės italai”. Mums belieka tik džiaugtis.

- MŪSŲ Valstybėje brangus būtų kiekvienas pilietis, JŲ Valstybėje pilie-čiai yra pigi darbo jėga, kuri galiausiai priversta emigruoti.

- Išmirs pensininkai, kas liks? Keli kalė-jimai piliečių, kurie “laikinai” negali išvykti. Fantazuokite, nes JIE nefantazuoja tikrai. Apokalipsės mes nematysime. Išnyksime

anksčiau. Anksčiau, negu rusiškos “častuš-kės” lietuvių taksi automobiliuose.

- MŪSŲ Valstybė neįsivaizduojama be nacionalinės bankininkystės, JŲ Vals-tybė neįsivaizduojama su nacionaline bankininkyste.

- Kad galime turėti stiprų litą, jau įrodė-me. Ir aukso, skaičiau, galime išsikasti. Ar išsikas kažkas iš jų? Britams euro kaip ir nereikia. Juokingai atrodysime su savo atly-ginimais.

- MŪSŲ Valstybė būtų išsaugojusi laivyną ir jūrinės valstybės statusą, JŲ Valstybėje laivai buvo paversti metalo laužu, išparduoti.

- Viskas per gobšumą ir giminių sindromą. Gaila parduotų laivų. Džiaugiuosi, kad esu klaipėdietis. Šią vasarą gėrėjaus buriniais lai-vais. Pagaliau turim gerą Jūros šventę. Gal dar pasigaminsime keletą laivų, bent burinių.

- MŪSŲ Valstybės teismais žmonės pasitikėtų, nes jie gintų žmogaus inte-resus. JŲ Valstybėje teismai gina klanų interesus.

- Galima net neiti pas senutes, kurios sėdi cypėse už kelis cigarečių pakelius ar pasigamintą vieną kitą litrą ruginukės (atsi-skaityti už komunalines paslaugas. Pastaro-sios juk kainuoja daugiau, nei joms išmoka-mos pensijos). O ešelonai, privatizuoti plo-tai, pirkti įstatymai, sužlugdyti žmonių liki-mai. Mintyse vardinkite brangiausias pasta-raisiais metais profesijas. Pradėkime nuo T, paskui - nuo S, M...

- MŪSŲ Valstybė dabar Ignalinos ato-minės elektrinės neuždarytų, JŲ Valstybė lengvai atsisako šio gyvybiškai svarbaus Lietuvai objekto, ir tas žingsnis netrukus pakels elektros kainą kelis kartus.

- Daug žmonių neteks darbo. Pereisime prie ekologinių kuro formatų, o kas liks? Deginsime knygas. Prisimenu prieš 7 metus sapnuotą “nuotykį” po eilinių kainų cirko. Kinas sapne. Stambus planas senelio akių per apšarmojusį stiklą. Jo akys nemirksi, dūmas iš kamino nekyla, akys ledinės, jis visas sušalęs į ledą. Sunkiasvoris traktorius, drebindamas žemę, pravažiuoja pro namelį lyg niekur nieko ir senukas subyra.

- MŪSŲ Valstybėje krizės metu šilu-mos, energetikos ir degalų kainas būtų siekiama mažinti, JŲ Valstybėje jos di-dinamos nepaisant, kad pasaulinės rin-kos kainos dujoms ir naftai krinta.

- Čia tik senas triukas - biznis. Na, reikia būti turtingesniems negu kiti, ir viskas. O dėl to, kad PVM aukštas visiems, o dėl to, kad buvo neskaidrūs pirkimai, o todėl...

- MŪSŲ Valstybėje darbais, o ne žo-džiais remtų smulkųjį verslą, JŲ Vals-tybė remia žodžiais, o darbais formuoja monopolistinę ekonomiką.

- O jis kada nors buvo, tas smulkusis verslas? Manau, prie Gorbačiovo ir baigėsi euforija, gal ir su Rusijos turgumis 1998-ai-siais. Čia didžiausia Lietuvos bėda. Net ne mokesčiai. Nors...

- MŪSŲ Valstybėje mokesčių politika nebūtų vargingiausių visuomenės sluoksnių skurdinimo priemonė, JŲ Valstybėje mokesčių politika tarnauja oligarchinei sistemai.

- Tokius mokesčius matėte nebent Da-nijoje ar Švedijoje, žodžiu, ten, kur žmogus turi užtikrintas tokias garantijas.

- O kokia būtų JŪSŲ paties Valstybė? Kuo ji skirtųsi nuo JŲ Valstybės?

- Aš mylėčiau savo valstybės žmones.

Kalbino Jurgita RaNcevieNė

SU ŽALGIRIU – UŽ LIETUVĄ!ŽA

LGIR

IS

Nr. 48

Specialus dienraščio "Respublika" priedas

“Aš mylėčiau savo valstybės

žmones”

R.Ruokis:

Redakcijos archyvo nuotr.