21

% D6 Darbnai įsikūrė apie 1566 m. per valakų reformą. Senoji miestelio dalis – urbanistikos paminklas. Centre išsiski-ria romantizmui būdingų formų akmenų mūro Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (1838–1842) ir medinė varpinė (XIX a.). Iš XIX a. pab. statytos Tiškevičių dvaro sodybos išliko medi-niai rūmai, rūsiai, mūrinis svirnas ir dalis par-ko alėjos. Prie Darbos upelio stūkso 1820 m. sumūrytas vandens malūnas. Miestelyje yra 1908 m. statyti parapijos namai. 1989 m. šalia bažnyčios iškilo tremtinių koplytstulpis. Buvo atstatytas 1930 m. Nepriklausomybės pamin-klas. 1944–1953 m. Darbėnuose veikė NKVD būstinė (Turgaus a. 4), joje buvo tardomi ir kankinami partizanai, jų artimieji. Miestelio aikštėje stovi akmeninė „Metrika“, joje pažy-mėtos svarbiausios Darbėnų istorijos datos ir įvykiai, surašyti išnykę parapijos kaimai.

A E5 Áuksūdžio senovės gynybinis įtvirtinimas, vadinamas Kūlių pilale, yra iki šiol archeologų nuodugniau netyrinėtas 35 × 45 mplotas, apjuostas akmenų pylimu ir supamas daugelio įvairaus dydžio akmenų krūsnių. Anot padavimo, Pilalę supylę švedai, joje yra nu-grimzdęs dvaras. Esą iš jo išeidavęs vokietuku pasivertęs velnias ir klaidindavęs keleivius.

R D4 Senóji Įpilts garsi piliakal-niu, iškilusiu dešiniame Juodupio krante. Pilis minima 1253 m., o 1261 m. ją sudegino kalavi-juočiai. 1933–1934 m. piliakalnį tyrinėjo gene-rolas Vladas Nagevičius. Jis atkasė akmenimis grįstą, rąstais sutvirtintą 8 m ilgio, 3 m pločio, 2 m aukščio tunelį, kuriuo būdavo patenkama į pilį. Dideliame plote į šiaurę nuo piliakalnio plyti IX–XIII a. datuojama senovės gyvenvietė. Jos rytiniame pakraštyje išliko senovės kuršių šventvietė – Aukuru arba Karalienės Lova va-dinamas akmuo kiek įdubusiu viršumi. Iš po jo trykšta nepaprastu laikomas šaltinis. Į rytus nuo pirmojo piliakalnio, prie Raistupio, yra antrasis piliakalnis, vadinamas Marijos kalneliu. Dabar jis ariamas, neryškus. Šiauriau, miške, yra tre-čiasis piliakalnis, vadinamas Karių kalnu.

X E4 Naujõsios Įpiltiẽs akmuo(Daubos kūlis). Į rytus nuo kelio į Lenkimus, dešiniame Juodupio krante, yra alkakalnis, o netoliese – vienas didžiausių Lietuvos riedulių, 8,8 × 6,5 ×1,9 m dydžio Daubos kūlis. Mano-ma, kad tokia pat, o gal ir didesnė jo dalis glūdi

po žeme. Daubos kūlio viršutinė plokštuma netaisyklingos, beveik keturkampio formos. Akmens paviršiuje yra įdubimų, kuriuose už-silaiko lietaus vanduo, todėl sakoma, kad tai laumės pėdos.

S D5 Laũkžemės Šv. apaštalo An-driejaus bažnyčia pastatyta 1850 m., o 1864 m. šalia jos iškilo varpinė. Bažnyčia ir varpinė medinės. Bažnyčios fasado akcentas – nedi-delis atviras prieangis, paremtas keturiomis kolonomis. Iš senosios bažnyčios yra išlikęs paveikslas „Marija Škaplierinė“ (1729 m.) ir 1740 m. lietas varpas. Neseniai menotyrinin-kai aptiko Laukžemės Madonos skulptūrėlę. Ji daug kartų perdažyta, manoma, gal net iš XV a. Kaimas kūrėsi prie dvaro. Jį nuo XVI a. valdė Sa-piegos, vėliau Mirbachai, Štempelis, pastarasis 1902 m. pastatė dabartinius istorizmo stiliaus dvaro rūmus. Sovietiniais metais rūmuose vei-kė mokykla, dabar pastatas apleistas. Iš bene 20 kitų dvaro pastatų išliko „magazinu“ vadina-mas grūdų sandėlis.

N D6 Lazdiniñkų vėjo malūnas 1907 m. buvo perkeltas iš Padvarių. Tai tipiš-kas liaudies architektūros statinys. Malūnas aštuonbriaunis, jo aukštis – 14,5 m, skers-muo – 11,5 m. Iki 1961 m. malūno girnas suko vėjas, vėliau – elektra. 1985 m. įkurtas malūnų muziejus, o 1993 m. parduotas. Dabar, grąži-nus nuosavybę paveldėtojams, malūnas tvar-komas – išorė apkalta autentiškomis drebulės malksnomis, viduje pakeistos išpuvusios sijos,

restauruoti laiptai. Ant malūno sparnus sukan-čios medinės ašies metalo išlikęs įrašas – nulie-dinta 1846 m.

? D4 Benáičių etnokultūrinė sodyba įkurta XIX a. pr. Sodyba išsidėsčiusi atokiau nuo kitų kaimo sodybų. Išlikęs namas, svirnas, tvar-tas, yra pastatyti ir du nauji mediniai ūkiniai pastatai. Visi statiniai sudaro vieną didelį kie-mą. Senieji pastatai – tradicinės Žemaitijai bū-dingos architektūros. Dvigalio namo (1799 m.) centre stūkso senovinė virenė – kaminas su

virtuvėle ir atvira ugniaviete viduje. Išlikęs au-tentiškas svirno (1870 m.) vidaus išplanavimas. Už namo ir svirno auga senoliai medžiai.

$ B5 Šventóji. Lietuvos ir Latvijos valstybinės sienos riboženklis iš XX a. 3–4 de-šimtmečio – tai smailėjantis keturių briaunų gelžbetoninis stulpas, pastatytas ant kopos suformavus betoninę aikštelę. Pietinėje stulpo sienoje yra niša sienos pažymėjimo lentai (pati lenta neišlikusi).

LV

Darbėnai

Senoji Įpiltis

Lietuvos–Latvijos siena

Lazdininkai

A B C D E

A B C D E

1

2

3

4

5

6

1

2

3

4

5

6

15

31

1414

21

% D6 Darbnai įsikūrė apie 1566 m. per valakų reformą. Senoji miestelio dalis – urbanistikos paminklas. Centre išsiski-ria romantizmui būdingų formų akmenų mūro Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (1838–1842) ir medinė varpinė (XIX a.). Iš XIX a. pab. statytos Tiškevičių dvaro sodybos išliko medi-niai rūmai, rūsiai, mūrinis svirnas ir dalis par-ko alėjos. Prie Darbos upelio stūkso 1820 m. sumūrytas vandens malūnas. Miestelyje yra 1908 m. statyti parapijos namai. 1989 m. šalia bažnyčios iškilo tremtinių koplytstulpis. Buvo atstatytas 1930 m. Nepriklausomybės pamin-klas. 1944–1953 m. Darbėnuose veikė NKVD būstinė (Turgaus a. 4), joje buvo tardomi ir kankinami partizanai, jų artimieji. Miestelio aikštėje stovi akmeninė „Metrika“, joje pažy-mėtos svarbiausios Darbėnų istorijos datos ir įvykiai, surašyti išnykę parapijos kaimai.

A E5 Áuksūdžio senovės gynybinis įtvirtinimas, vadinamas Kūlių pilale, yra iki šiol archeologų nuodugniau netyrinėtas 35 × 45 mplotas, apjuostas akmenų pylimu ir supamas daugelio įvairaus dydžio akmenų krūsnių. Anot padavimo, Pilalę supylę švedai, joje yra nu-grimzdęs dvaras. Esą iš jo išeidavęs vokietuku pasivertęs velnias ir klaidindavęs keleivius.

R D4 Senóji Įpilts garsi piliakal-niu, iškilusiu dešiniame Juodupio krante. Pilis minima 1253 m., o 1261 m. ją sudegino kalavi-juočiai. 1933–1934 m. piliakalnį tyrinėjo gene-rolas Vladas Nagevičius. Jis atkasė akmenimis grįstą, rąstais sutvirtintą 8 m ilgio, 3 m pločio, 2 m aukščio tunelį, kuriuo būdavo patenkama į pilį. Dideliame plote į šiaurę nuo piliakalnio plyti IX–XIII a. datuojama senovės gyvenvietė. Jos rytiniame pakraštyje išliko senovės kuršių šventvietė – Aukuru arba Karalienės Lova va-dinamas akmuo kiek įdubusiu viršumi. Iš po jo trykšta nepaprastu laikomas šaltinis. Į rytus nuo pirmojo piliakalnio, prie Raistupio, yra antrasis piliakalnis, vadinamas Marijos kalneliu. Dabar jis ariamas, neryškus. Šiauriau, miške, yra tre-čiasis piliakalnis, vadinamas Karių kalnu.

X E4 Naujõsios Įpiltiẽs akmuo(Daubos kūlis). Į rytus nuo kelio į Lenkimus, dešiniame Juodupio krante, yra alkakalnis, o netoliese – vienas didžiausių Lietuvos riedulių, 8,8 × 6,5 ×1,9 m dydžio Daubos kūlis. Mano-ma, kad tokia pat, o gal ir didesnė jo dalis glūdi

po žeme. Daubos kūlio viršutinė plokštuma netaisyklingos, beveik keturkampio formos. Akmens paviršiuje yra įdubimų, kuriuose už-silaiko lietaus vanduo, todėl sakoma, kad tai laumės pėdos.

S D5 Laũkžemės Šv. apaštalo An-driejaus bažnyčia pastatyta 1850 m., o 1864 m. šalia jos iškilo varpinė. Bažnyčia ir varpinė medinės. Bažnyčios fasado akcentas – nedi-delis atviras prieangis, paremtas keturiomis kolonomis. Iš senosios bažnyčios yra išlikęs paveikslas „Marija Škaplierinė“ (1729 m.) ir 1740 m. lietas varpas. Neseniai menotyrinin-kai aptiko Laukžemės Madonos skulptūrėlę. Ji daug kartų perdažyta, manoma, gal net iš XV a. Kaimas kūrėsi prie dvaro. Jį nuo XVI a. valdė Sa-piegos, vėliau Mirbachai, Štempelis, pastarasis 1902 m. pastatė dabartinius istorizmo stiliaus dvaro rūmus. Sovietiniais metais rūmuose vei-kė mokykla, dabar pastatas apleistas. Iš bene 20 kitų dvaro pastatų išliko „magazinu“ vadina-mas grūdų sandėlis.

N D6 Lazdiniñkų vėjo malūnas 1907 m. buvo perkeltas iš Padvarių. Tai tipiš-kas liaudies architektūros statinys. Malūnas aštuonbriaunis, jo aukštis – 14,5 m, skers-muo – 11,5 m. Iki 1961 m. malūno girnas suko vėjas, vėliau – elektra. 1985 m. įkurtas malūnų muziejus, o 1993 m. parduotas. Dabar, grąži-nus nuosavybę paveldėtojams, malūnas tvar-komas – išorė apkalta autentiškomis drebulės malksnomis, viduje pakeistos išpuvusios sijos,

restauruoti laiptai. Ant malūno sparnus sukan-čios medinės ašies metalo išlikęs įrašas – nulie-dinta 1846 m.

? D4 Benáičių etnokultūrinė sodyba įkurta XIX a. pr. Sodyba išsidėsčiusi atokiau nuo kitų kaimo sodybų. Išlikęs namas, svirnas, tvar-tas, yra pastatyti ir du nauji mediniai ūkiniai pastatai. Visi statiniai sudaro vieną didelį kie-mą. Senieji pastatai – tradicinės Žemaitijai bū-dingos architektūros. Dvigalio namo (1799 m.) centre stūkso senovinė virenė – kaminas su

virtuvėle ir atvira ugniaviete viduje. Išlikęs au-tentiškas svirno (1870 m.) vidaus išplanavimas. Už namo ir svirno auga senoliai medžiai.

$ B5 Šventóji. Lietuvos ir Latvijos valstybinės sienos riboženklis iš XX a. 3–4 de-šimtmečio – tai smailėjantis keturių briaunų gelžbetoninis stulpas, pastatytas ant kopos suformavus betoninę aikštelę. Pietinėje stulpo sienoje yra niša sienos pažymėjimo lentai (pati lenta neišlikusi).

LV

Darbėnai

Senoji Įpiltis

Lietuvos–Latvijos siena

Lazdininkai

A B C D E

A B C D E

1

2

3

4

5

6

1

2

3

4

5

6

15

31

1414

23

% D5 Salanta įsi-kūrė XVI a. prie Salanto upės, pasakojama, Skilandžių kaimo vietoje. Apie 1 km į pietvakarius yra Žvainių pilkapynas, kuriame mirusieji laidoti I tūkst. prieš Kr. II p. ir I tūkst. po Kr. Gaidžio kalnu vadinamos kalvos papėdė-je guli akmuo nulyginta plokštuma, siejamas su pagonių kulto apeigomis, o vakarinėje dalyje aptikta X–XIII a. gyvenvietei būdingų radinių. 1927 m. ant Gaidžio kalno pastatyta mūrinė koplytėlė. Manoma, čia ir stovėjo pirmoji Ski-landžių bažnyčia. Miestelyje, kelyje į Skuodą, po tiltu per Salantą, stūkso Laivių akmuo, dar vadinamas Laumės kūliu. Anot padavimo, čia laumės ateidavusios apsiskalbti. Salantai smar-kiai nukentėjo per XVII a. – XVIII a. pr. karus su švedais, 1710 m. maras išguldė daugumą Salantų gyventojų – bažnyčiai įregistruotuose kaimuose 1715 m. buvo likusios tik trys so-dybos. Salantiškių pasididžiavimas – didžiulė dvibokštė neogotikinė raudonų plytų Švč. Mer-gelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (arch. K. E. Strandmanas) – iškilo 1906–1911 m. Interjerą puošia neogotikinio stiliaus suolai, klausyklos ir altoriai. Vertingas kairės navos al-toriuje esantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, kurį tikintieji papuošė ornamen-

tuotu aptaisu. Manoma, kad jis tapytas dar XVII a. ir puošė pirmosios Salantų bažnyčios altorių. Šalia Salantų esančiose Gargždelės ka-pinėse stovi mūrinė renesansinio stiliaus XIX a. Šv. Barboros koplyčia. Bažnyčios gale presbite-rijoje yra aukšta meniškais ornamentais išta-pyta pertvara, šv. Roko paveikslas ir kt. Iš šios koplyčios žinomi ypač vertingi 1683 m. vietos meistrų 16 šventųjų figūromis ištapyti klauptai. 1926 m. didžiulis gaisras beveik visai sunaikino Salantus. Atstatant miestelį buvo išlaikytas XVI a. centrinės dalies, urbanistikos paminklo, išplanavimas. 1989 m. parke atstatytas Ne-priklausomybės paminklas, o aikštėje priešais bažnyčią iškilo Viliaus Orvido paminklas tautos kančioms 1941–1953 m. atminti. Miestą puo-šia ir liaudies meistro Petro Kalendos sukurta

Palangos Juzės skulptūra. Salanto slėnyje auga storiausias Lietuvoje kaštonas (4,8 m apimties). Prie Salantų, bemiškiuose Gargždelės laukuose, žaliuoja nuostabi gamtos ir žmogaus kūrybos galių sala. Tai garsioji Orvidų sodyba, muziejus-misterija, viena labiausiai lankomų Žemaitijos vietų. Akmens ir medžio harmoniją čia kūrė liaudies menininkas, skulptorius Vilius Orvidas (1952–1992). Norėdamas išsaugoti per melio-raciją išverstus akmenis, raunamus medžius, 1973 m. drauge su tėvu ėmė juos vežti į savo sodybą ir kurti savitas menines kompozicijas. Sodybai įgaunant vis ryškesnį religinį pobūdį, sovietų valdžia bandė sustabdyti muziejaus kūrimą ir jį sunaikinti.

% D3 Mósėdis ir pilis pirmą kartą paminė-ti 1253 m. Nuo 1421 m. čia buvo Žemaičių vyskupų valda. Miestelyje, kairiame Bartuvos krante, iškilęs piliakalnis stačiais 10–11 maukščio šlaitais. XVI–XVII a. ant piliakalnio įsikūrė dvaras ir kalnas buvo labai apardytas. 1783 m. miestelyje pastatyta vėlyvojo baroko Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, įspūdingi ar-kiniai šventoriaus vartai. 1901 m. šventoriuje pastatyta 19 Kryžiaus kelio stočių koplytėlių. Buvusiame klebonijos pastate gyveno čia vi-

karu dirbęs Juozas Tumas-Vaižgantas. Bažny-čios statinius su buvusia klebonija jungia liepų alėja. 1845 m. kapinėse sumūryta Šv. Roko koplyčia. Mosėdį išgarsino gydytojas Vaclo-vas Intas (1925–2007), dar 1957 m. pradėjęs kurti Akmenų muziejų, kuris oficialiai atida-rytas 1979 m. Muziejuje esančiame vandens malūne įrengta retųjų mineralų ekspozicija, o akmenys išdėstyti Bartuvos slėnyje ir V. Into sodyboje. Eksponuojama apie 20 tūkst. akme-nų, parke pasodinta apie 5 tūkst. medelių ir krūmų. Čia galima pamatyti visas Lietuvoje aptinkamas akmens atmainas, Šiaurės ir Vidu-rio Europos, Baltijos jūros centrinės dalies du-gno ir kt. uolienų. 2009 m., minint muziejaus įkūrimo 30-metį, miestelyje V. Intui atideng-tas paminklas.

R D6 Imbars piliakalnis kūpso Sa-lanto slėnio pakraštyje. Iš trijų pusių jį supa gilūs slėniai, iš ketvirtosios saugo griovys ir pylimas. Dabar griovys užslinkęs, išliko daugiau kaip 6 m aukščio pylimas. Aikštelė net 90 × 40 mdydžio. Piliakalnis buvo apgyvendintas I tūkst. pr. Kr. Palei kalvą prie Salanto ir aukščiau į pie-tryčius buvo gyvenvietė, šventvietė, kapinynas. V–XIII a. čia stovėjo tvirta medinė kuršių pilis.

R D5 Ako šventvietė. Alkupiu va-dinamas kairysis Erlos intakas iš pietvakarių supa 10–13 m aukščio Alko kalną. Vakarinėje Alkos kalno papėdėje yra 1 × 1,2 × 1,1 mdydžio akmuo su ovalo formos 35 × 50 cm dydžio dubeniu. Į šiaurės vakarus nuo Alkos kalno augo 4 m apimties Šventuoju vadin-tas ąžuolas, toliau į vakarus – trykšta dabar patvenktas šventas šaltinis. Padavimai pa-sakoja, kad šioje šventvietėje senovėje buvo deginamos aukos, stovėjo ir prasmego baž-nyčia. 1848 m. vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad kontrefor-macijos laikotarpiu ant Alkos kalno žmonės vėl įkūrė šventąją ugnį, ėmė aukoti aukas Perkūnui. Prieš II pasaulinį karą ėmus kasti žvyrą pietiniame Alkos kalno šlaite, aptikta žmonių kaulų ir įvairių radinių.

X D2 Krãkių akmuo (Stabakūlis) –smailėjantis 2 × 1,7 × 1,3 m dydžio riedulys. XX a. pr. aplink jį augo ąžuolynas. Manoma, prie akmens senovėje buvo atliekamos ap-eigos. Anot padavimo, tai akmeniu pavirtęs kariuomenės, žygiavusios griauti Mosėdžio bažnyčios, vadas. Esą jį ištikęs stabas, kai ka-riuomenei nebegalint pravažiuoti jis iš patran-kos šovė į bažnyčią.

X D3 Šilãlės akmenys. Didysis Šilalės kūlis yra vienas stambiausių riedulių Lietuvoje, 2,5 × 7 × 5 m dydžio. Senovinių kalimo ženklų jame nėra. Netoliese guli dubenėtasis akmuo. Jis grubiai aptašytas, apie 0,9–1,1 m aukščio. Dubenio skersmuo – 32 cm, gylis – 11 cm. Ša-lia šio akmens rasta židinio liekanų. Apeigų vie-toje ugnis buvo kūrenama net iki XVIII a. Tarp daugelio čia žemėje susmegusių akmenų prie pažintinio tako galima pamatyti ir antrą, taip pat archeologų tyrinėtą akmenį su dubeniu.

S D6 Kalnãlio Šv. Lauryno bažnyčia pastatyta 1883 m. Liaudiška medinė bažnyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažny-

LV

Mosėdis

Orvidų sodyba

A B C D E

B C D E

1

2

3

4

5

6

1

2

3

4

5

6

14

16

1

32

1515

23

% D5 Salanta įsi-kūrė XVI a. prie Salanto upės, pasakojama, Skilandžių kaimo vietoje. Apie 1 km į pietvakarius yra Žvainių pilkapynas, kuriame mirusieji laidoti I tūkst. prieš Kr. II p. ir I tūkst. po Kr. Gaidžio kalnu vadinamos kalvos papėdė-je guli akmuo nulyginta plokštuma, siejamas su pagonių kulto apeigomis, o vakarinėje dalyje aptikta X–XIII a. gyvenvietei būdingų radinių. 1927 m. ant Gaidžio kalno pastatyta mūrinė koplytėlė. Manoma, čia ir stovėjo pirmoji Ski-landžių bažnyčia. Miestelyje, kelyje į Skuodą, po tiltu per Salantą, stūkso Laivių akmuo, dar vadinamas Laumės kūliu. Anot padavimo, čia laumės ateidavusios apsiskalbti. Salantai smar-kiai nukentėjo per XVII a. – XVIII a. pr. karus su švedais, 1710 m. maras išguldė daugumą Salantų gyventojų – bažnyčiai įregistruotuose kaimuose 1715 m. buvo likusios tik trys so-dybos. Salantiškių pasididžiavimas – didžiulė dvibokštė neogotikinė raudonų plytų Švč. Mer-gelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (arch. K. E. Strandmanas) – iškilo 1906–1911 m. Interjerą puošia neogotikinio stiliaus suolai, klausyklos ir altoriai. Vertingas kairės navos al-toriuje esantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, kurį tikintieji papuošė ornamen-

tuotu aptaisu. Manoma, kad jis tapytas dar XVII a. ir puošė pirmosios Salantų bažnyčios altorių. Šalia Salantų esančiose Gargždelės ka-pinėse stovi mūrinė renesansinio stiliaus XIX a. Šv. Barboros koplyčia. Bažnyčios gale presbite-rijoje yra aukšta meniškais ornamentais išta-pyta pertvara, šv. Roko paveikslas ir kt. Iš šios koplyčios žinomi ypač vertingi 1683 m. vietos meistrų 16 šventųjų figūromis ištapyti klauptai. 1926 m. didžiulis gaisras beveik visai sunaikino Salantus. Atstatant miestelį buvo išlaikytas XVI a. centrinės dalies, urbanistikos paminklo, išplanavimas. 1989 m. parke atstatytas Ne-priklausomybės paminklas, o aikštėje priešais bažnyčią iškilo Viliaus Orvido paminklas tautos kančioms 1941–1953 m. atminti. Miestą puo-šia ir liaudies meistro Petro Kalendos sukurta

Palangos Juzės skulptūra. Salanto slėnyje auga storiausias Lietuvoje kaštonas (4,8 m apimties). Prie Salantų, bemiškiuose Gargždelės laukuose, žaliuoja nuostabi gamtos ir žmogaus kūrybos galių sala. Tai garsioji Orvidų sodyba, muziejus-misterija, viena labiausiai lankomų Žemaitijos vietų. Akmens ir medžio harmoniją čia kūrė liaudies menininkas, skulptorius Vilius Orvidas (1952–1992). Norėdamas išsaugoti per melio-raciją išverstus akmenis, raunamus medžius, 1973 m. drauge su tėvu ėmė juos vežti į savo sodybą ir kurti savitas menines kompozicijas. Sodybai įgaunant vis ryškesnį religinį pobūdį, sovietų valdžia bandė sustabdyti muziejaus kūrimą ir jį sunaikinti.

% D3 Mósėdis ir pilis pirmą kartą paminė-ti 1253 m. Nuo 1421 m. čia buvo Žemaičių vyskupų valda. Miestelyje, kairiame Bartuvos krante, iškilęs piliakalnis stačiais 10–11 maukščio šlaitais. XVI–XVII a. ant piliakalnio įsikūrė dvaras ir kalnas buvo labai apardytas. 1783 m. miestelyje pastatyta vėlyvojo baroko Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, įspūdingi ar-kiniai šventoriaus vartai. 1901 m. šventoriuje pastatyta 19 Kryžiaus kelio stočių koplytėlių. Buvusiame klebonijos pastate gyveno čia vi-

karu dirbęs Juozas Tumas-Vaižgantas. Bažny-čios statinius su buvusia klebonija jungia liepų alėja. 1845 m. kapinėse sumūryta Šv. Roko koplyčia. Mosėdį išgarsino gydytojas Vaclo-vas Intas (1925–2007), dar 1957 m. pradėjęs kurti Akmenų muziejų, kuris oficialiai atida-rytas 1979 m. Muziejuje esančiame vandens malūne įrengta retųjų mineralų ekspozicija, o akmenys išdėstyti Bartuvos slėnyje ir V. Into sodyboje. Eksponuojama apie 20 tūkst. akme-nų, parke pasodinta apie 5 tūkst. medelių ir krūmų. Čia galima pamatyti visas Lietuvoje aptinkamas akmens atmainas, Šiaurės ir Vidu-rio Europos, Baltijos jūros centrinės dalies du-gno ir kt. uolienų. 2009 m., minint muziejaus įkūrimo 30-metį, miestelyje V. Intui atideng-tas paminklas.

R D6 Imbars piliakalnis kūpso Sa-lanto slėnio pakraštyje. Iš trijų pusių jį supa gilūs slėniai, iš ketvirtosios saugo griovys ir pylimas. Dabar griovys užslinkęs, išliko daugiau kaip 6 m aukščio pylimas. Aikštelė net 90 × 40 mdydžio. Piliakalnis buvo apgyvendintas I tūkst. pr. Kr. Palei kalvą prie Salanto ir aukščiau į pie-tryčius buvo gyvenvietė, šventvietė, kapinynas. V–XIII a. čia stovėjo tvirta medinė kuršių pilis.

R D5 Ako šventvietė. Alkupiu va-dinamas kairysis Erlos intakas iš pietvakarių supa 10–13 m aukščio Alko kalną. Vakarinėje Alkos kalno papėdėje yra 1 × 1,2 × 1,1 mdydžio akmuo su ovalo formos 35 × 50 cm dydžio dubeniu. Į šiaurės vakarus nuo Alkos kalno augo 4 m apimties Šventuoju vadin-tas ąžuolas, toliau į vakarus – trykšta dabar patvenktas šventas šaltinis. Padavimai pa-sakoja, kad šioje šventvietėje senovėje buvo deginamos aukos, stovėjo ir prasmego baž-nyčia. 1848 m. vyskupas Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašė, kad kontrefor-macijos laikotarpiu ant Alkos kalno žmonės vėl įkūrė šventąją ugnį, ėmė aukoti aukas Perkūnui. Prieš II pasaulinį karą ėmus kasti žvyrą pietiniame Alkos kalno šlaite, aptikta žmonių kaulų ir įvairių radinių.

X D2 Krãkių akmuo (Stabakūlis) –smailėjantis 2 × 1,7 × 1,3 m dydžio riedulys. XX a. pr. aplink jį augo ąžuolynas. Manoma, prie akmens senovėje buvo atliekamos ap-eigos. Anot padavimo, tai akmeniu pavirtęs kariuomenės, žygiavusios griauti Mosėdžio bažnyčios, vadas. Esą jį ištikęs stabas, kai ka-riuomenei nebegalint pravažiuoti jis iš patran-kos šovė į bažnyčią.

X D3 Šilãlės akmenys. Didysis Šilalės kūlis yra vienas stambiausių riedulių Lietuvoje, 2,5 × 7 × 5 m dydžio. Senovinių kalimo ženklų jame nėra. Netoliese guli dubenėtasis akmuo. Jis grubiai aptašytas, apie 0,9–1,1 m aukščio. Dubenio skersmuo – 32 cm, gylis – 11 cm. Ša-lia šio akmens rasta židinio liekanų. Apeigų vie-toje ugnis buvo kūrenama net iki XVIII a. Tarp daugelio čia žemėje susmegusių akmenų prie pažintinio tako galima pamatyti ir antrą, taip pat archeologų tyrinėtą akmenį su dubeniu.

S D6 Kalnãlio Šv. Lauryno bažnyčia pastatyta 1883 m. Liaudiška medinė bažnyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažny-

LV

Mosėdis

Orvidų sodyba

A B C D E

B C D E

1

2

3

4

5

6

1

2

3

4

5

6

14

16

1

32

1515

24 25

tėlė gyvenamojo namo formos su bokšteliu. Varpinė, kaip būdinga Žemaitijoje, platėjanti apačioje, tarsi su sijonėliu. Šventoriaus tvora ne sumūryta, bet tiesiog sukrauta iš akme-nų. Pirmojoje, dar 1777 m. Mykolo Oginskio statytoje Kalnalio bažnytėlėje buvo krikštija-mas būsimasis vyskupas Motiejus Valančius. Už bažnyčios ansamblio takas veda prie ap-žvalgos bokšto, iš kurio atsiveria puiki Salanto slėnio panorama.

S A2 Lenkmų Šv. Onos bažnyčia pastatyta 1816 m. Ji vienabokštė, mūrinė, turi klasicizmo ir neogotikos bruožų. „Švč. Merge-lės Marijos, Angelo apreiškimo“ ir šv. Jurgio paveikslus bažnyčiai nupirkęs pats Simonas Daukantas. Prie bažnyčios stovi XIX a. varpi-nė. Šventoriuje palaidota 1794 m. Kosciuškos sukilimo dalyvė, vežiojusi kariuomenei mais-

tą, Kotryna Odinaitė-Daukantienė (1757–1847) – istoriko S. Daukanto motina. Sūnaus Simono užsakytame kapo akmenyje – žemai-tiški įrašai. Beje, S. Daukanto tėvas (karališ-kasis valstietis, eigulys) žuvo per šį sukilimą kovodamas su rusais.

D B5 Gršlaukės kapinių koplyčia pastatyta XVIII a., joje išlikusi 1749 m. sieninė tapyba. Įdomūs kapinių vartai, vaizduojantys Paskutinį teismą.

Q B2 Kalvia. Senos sodybos kieme stovi paminklinis akmuo, ant jo iškaltame įra-še skelbiama, kad čia gimė pirmasis lietuvių kalba rašęs ir knygas leidęs istorikas Simonas Daukantas (1793–1864). Atstatytoje klėtelėje įkurtas muziejus. Sodybos kiemą ir kelią, ve-dantį į Kalvius, puošia stogastulpiai.

: C4 Jakštáičių etnokultūriniame kaime išliko keturios XVIII–XIX a. sodybos, vertingų medinių koplytėlių yra J. Anužio ir J. Vaičekausko sodybose (XX a. pr.), kapinėse (1933 m., su XIX a. pab. skulptūromis), stovi koplytstulpis (1891).

X E4 Šaukli riedulynas, dar vadi-namas kadagynu, yra kraštovaizdžio draustinis. Į poledynmečio tundrą panašaus kraštovaiz-džio draustinis užima 73 ha plotą, čia įsteigtos viržynų, kadagynų ir briedgaurynų apsaugos teritorijos. Vešlūs įvairiausių formų kadagiai siekia net 6 m aukštį, o žemė nusėta nuo 30 cm iki 3 m skersmens rieduliais, kuriuos, manoma, prieš 12–13 tūkst. metų. atstūmė ledynas. Per kadagyną vingiuoja 2 km ilgio pėsčiųjų takas, pastatytas apžvalginis bokštelis.

Kalviai

Kalnalis

Lenkimai

Salantai

1515

24 25

tėlė gyvenamojo namo formos su bokšteliu. Varpinė, kaip būdinga Žemaitijoje, platėjanti apačioje, tarsi su sijonėliu. Šventoriaus tvora ne sumūryta, bet tiesiog sukrauta iš akme-nų. Pirmojoje, dar 1777 m. Mykolo Oginskio statytoje Kalnalio bažnytėlėje buvo krikštija-mas būsimasis vyskupas Motiejus Valančius. Už bažnyčios ansamblio takas veda prie ap-žvalgos bokšto, iš kurio atsiveria puiki Salanto slėnio panorama.

S A2 Lenkmų Šv. Onos bažnyčia pastatyta 1816 m. Ji vienabokštė, mūrinė, turi klasicizmo ir neogotikos bruožų. „Švč. Merge-lės Marijos, Angelo apreiškimo“ ir šv. Jurgio paveikslus bažnyčiai nupirkęs pats Simonas Daukantas. Prie bažnyčios stovi XIX a. varpi-nė. Šventoriuje palaidota 1794 m. Kosciuškos sukilimo dalyvė, vežiojusi kariuomenei mais-

tą, Kotryna Odinaitė-Daukantienė (1757–1847) – istoriko S. Daukanto motina. Sūnaus Simono užsakytame kapo akmenyje – žemai-tiški įrašai. Beje, S. Daukanto tėvas (karališ-kasis valstietis, eigulys) žuvo per šį sukilimą kovodamas su rusais.

D B5 Gršlaukės kapinių koplyčia pastatyta XVIII a., joje išlikusi 1749 m. sieninė tapyba. Įdomūs kapinių vartai, vaizduojantys Paskutinį teismą.

Q B2 Kalvia. Senos sodybos kieme stovi paminklinis akmuo, ant jo iškaltame įra-še skelbiama, kad čia gimė pirmasis lietuvių kalba rašęs ir knygas leidęs istorikas Simonas Daukantas (1793–1864). Atstatytoje klėtelėje įkurtas muziejus. Sodybos kiemą ir kelią, ve-dantį į Kalvius, puošia stogastulpiai.

: C4 Jakštáičių etnokultūriniame kaime išliko keturios XVIII–XIX a. sodybos, vertingų medinių koplytėlių yra J. Anužio ir J. Vaičekausko sodybose (XX a. pr.), kapinėse (1933 m., su XIX a. pab. skulptūromis), stovi koplytstulpis (1891).

X E4 Šaukli riedulynas, dar vadi-namas kadagynu, yra kraštovaizdžio draustinis. Į poledynmečio tundrą panašaus kraštovaiz-džio draustinis užima 73 ha plotą, čia įsteigtos viržynų, kadagynų ir briedgaurynų apsaugos teritorijos. Vešlūs įvairiausių formų kadagiai siekia net 6 m aukštį, o žemė nusėta nuo 30 cm iki 3 m skersmens rieduliais, kuriuos, manoma, prieš 12–13 tūkst. metų. atstūmė ledynas. Per kadagyną vingiuoja 2 km ilgio pėsčiųjų takas, pastatytas apžvalginis bokštelis.

Kalviai

Kalnalis

Lenkimai

Salantai

1515

27

% C6 Plãteliai įsi-kūrė XV a. Žygimantas Augustas juos atidavė savo motinai kara-lienei Bonai. Ežero Pilies saloje XVI–XVII a. stovėjo jos pilis. Į ją iš Šventorkalnio, kur buvo dvaro pastatų, vedė maždaug 300 m ilgio tiltas. Rastos šio tilto liekanos – poliai – rodo, kad tiltas buvo pasta-tytas XVI a. pr., o XVII a. vid. perstatytas arba remontuotas. Pirmoji bažnyčia iškilo 1564 m., o dabartinė Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus –1744 m. Ši medinė bažnyčia su mažu barokiniu bokšteliu laikoma liaudiško klasicizmo šedev-ru. Vidus –baroko stiliaus. Vertingas didysis altorius, Nukryžiuotojo skulptūra, sakykla su ažūriniu baldakimu, vargonai. 1773–1775 m. miestelis ir dvaras priklausė Oginskiams. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo Plateliai atiteko Rusijai. 1797 m. caras Pavlas I dvarą ir jo apylinkes padovanojo grafui Augustui Šua-zeliui, kurio giminė Platelius valdė iki II pasau-linio karo. Išliko tik keli Šuazelių statytos dvaro sodybos (XVII a. II p.) pastatai – daržovių rūsys, jauja, oficina, arklidės, svirnas. Svirne dabar įrengtas Žemaitijos nacionalinio parko muzie-jus. Tarp įdomiausių jo eksponatų – Platelių ežero luotai. Dvaro parke, pradėtame formuoti XVII a. pab., žaliuoja net trys gamtos paminklai: trikamienis storiausias Lietuvoje Raganos uosis (kamieno apimtis – 7,2 m, aukštis – 32 m), 5,4 m apimties liepa ir 4,8 m apimties vinkš-na. Miestelyje 1990 m. atstatytas Nepriklau-somybės paminklas, o 1997 m. – Šv. Florijono koplytstulpis. Šalia miestelio tyvuliuojantys Plateliai – neabejotinai didžiausias ir gražiau-sias Žemaitijos ežeras. Jis užima 1200 ha plo-tą, didžiausias gylis – 46 m. Iš vandens kyšo septynios salos. Į vakarus nuo jachtų klubo yra ežero ir apylinkių apžvalgos aikštelė, 4 km ilgio pažintinis Šeirės takas.

% C6 Béržoras įsikūręs prie to pa-ties pavadinimo ežero, jame – nedidelė per-

gnybtos pasagos formos Šv. Jono sala, apau-gusi liepomis, ąžuolais ir juodalksniais. Beržoro ežeras, sala ir kaimas sudaro kraštovaizdžio draustinį. XV–XVI a. kaimą valdė Kęsgailos, vė-liau jis priskirtas Platelių dvarui. Senoji kaimo dalis, susiformavusi XVIII a. vid. – urbanistikos paminklas. 1746 m. iš eglinių rąstų, nenau-dojant pjūklo, pastatyta Šv. vyskupo Stanis-lovo bažnyčia, šventoriuje – didelė varpinė su prieangiu, sakraliniai pastatai. Bažnyčioje yra keturi mediniai barokiniai altoriai, puošti skulptūromis. 1759 m. kaimo pušyne buvo pastatyta 14 medinių Kryžiaus kelio koplyčių. 1865 m. caro valdžia uždraudė prie jų melstis. 1963 m. koplyčios buvo nugriautos. Atstatytos 1991–2001 m. Senosiose kapinėse palaidotas garsus medžio drožėjas, dievdirbys Stanislovas Riauba (1904–1982).

R B1 Apuõlė yra pirmoji 853 m. ra-šytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vieto-vė. Čia vyko žūtbūtinės kautynės, aprašytos Eu-ropos metraščiuose. Tais metais švedų karalius Olafas apgulė Apuolės pilį, norėdamas nubaus-ti kuršius už laiku nesumokėtą duoklę. Po aš-tuonių puolimo dienų kuršiai pasiūlė derybas,

sumokėjo duoklę ir atidavė anksčiau iš danų pagrobtą sidabrą. Mūšio atgarsiai atsispindi tautosakoje. Pasakojama, kad laukai tuomet buvo kaukolėmis nusėti. Dėl to ir gretimo kai-mo pavadinimas – Kaukolikai. Piliakalnis stovi Luobos ir Brukio santakoje, viršuje – apie 80 mskersmens aikštelė, apjuosta aukštu pylimu. Į rytus nuo piliakalnio buvo priešpilis su pylimu ir grioviu. Šalia piliakalnio atkastas senovinės gyvenvietės (pirmieji amžiai po Kristaus) kultū-rinis sluoksnis, o dešiniame Luobos krante išli-ko Apuolės kapinynas. Prie piliakalnio aptiktas 2,3 × 2,3 × 2,8 m dydžio akmuo su 24 duobu-tėmis šone. Jos 3–9 cm skersmens, 1,2–2,5 cm gylio. Dabar kiek toliau į rytus nuo piliakalnio stūksančiame akmenyje iškaltos raidės Mt ir data 1818.

A A2 Érslos senovės gynybinis įtvir-tinimas – tai 45 m skersmens plotas, apjuostas 1 m aukščio ir 4–5 m pločio akmenų pylimu, dar vadinamas Pilale. 150 m į pietus nuo Pi-lalės, miško pakraštyje, įstrižai nuvirtęs ant šono guli senovės kuršių šventvietės akmuo su plokščiadugniu dubeniu. Rusvai pilkas stambiagrūdis granitas, išskyrus vieną šoną,

Platelių ežeras

Plateliai

A B C D

A B C D

1

2

3

4

5

6

1

2

3

4

5

6

15 17

2

33

1616

27

% C6 Plãteliai įsi-kūrė XV a. Žygimantas Augustas juos atidavė savo motinai kara-lienei Bonai. Ežero Pilies saloje XVI–XVII a. stovėjo jos pilis. Į ją iš Šventorkalnio, kur buvo dvaro pastatų, vedė maždaug 300 m ilgio tiltas. Rastos šio tilto liekanos – poliai – rodo, kad tiltas buvo pasta-tytas XVI a. pr., o XVII a. vid. perstatytas arba remontuotas. Pirmoji bažnyčia iškilo 1564 m., o dabartinė Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus –1744 m. Ši medinė bažnyčia su mažu barokiniu bokšteliu laikoma liaudiško klasicizmo šedev-ru. Vidus –baroko stiliaus. Vertingas didysis altorius, Nukryžiuotojo skulptūra, sakykla su ažūriniu baldakimu, vargonai. 1773–1775 m. miestelis ir dvaras priklausė Oginskiams. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo Plateliai atiteko Rusijai. 1797 m. caras Pavlas I dvarą ir jo apylinkes padovanojo grafui Augustui Šua-zeliui, kurio giminė Platelius valdė iki II pasau-linio karo. Išliko tik keli Šuazelių statytos dvaro sodybos (XVII a. II p.) pastatai – daržovių rūsys, jauja, oficina, arklidės, svirnas. Svirne dabar įrengtas Žemaitijos nacionalinio parko muzie-jus. Tarp įdomiausių jo eksponatų – Platelių ežero luotai. Dvaro parke, pradėtame formuoti XVII a. pab., žaliuoja net trys gamtos paminklai: trikamienis storiausias Lietuvoje Raganos uosis (kamieno apimtis – 7,2 m, aukštis – 32 m), 5,4 m apimties liepa ir 4,8 m apimties vinkš-na. Miestelyje 1990 m. atstatytas Nepriklau-somybės paminklas, o 1997 m. – Šv. Florijono koplytstulpis. Šalia miestelio tyvuliuojantys Plateliai – neabejotinai didžiausias ir gražiau-sias Žemaitijos ežeras. Jis užima 1200 ha plo-tą, didžiausias gylis – 46 m. Iš vandens kyšo septynios salos. Į vakarus nuo jachtų klubo yra ežero ir apylinkių apžvalgos aikštelė, 4 km ilgio pažintinis Šeirės takas.

% C6 Béržoras įsikūręs prie to pa-ties pavadinimo ežero, jame – nedidelė per-

gnybtos pasagos formos Šv. Jono sala, apau-gusi liepomis, ąžuolais ir juodalksniais. Beržoro ežeras, sala ir kaimas sudaro kraštovaizdžio draustinį. XV–XVI a. kaimą valdė Kęsgailos, vė-liau jis priskirtas Platelių dvarui. Senoji kaimo dalis, susiformavusi XVIII a. vid. – urbanistikos paminklas. 1746 m. iš eglinių rąstų, nenau-dojant pjūklo, pastatyta Šv. vyskupo Stanis-lovo bažnyčia, šventoriuje – didelė varpinė su prieangiu, sakraliniai pastatai. Bažnyčioje yra keturi mediniai barokiniai altoriai, puošti skulptūromis. 1759 m. kaimo pušyne buvo pastatyta 14 medinių Kryžiaus kelio koplyčių. 1865 m. caro valdžia uždraudė prie jų melstis. 1963 m. koplyčios buvo nugriautos. Atstatytos 1991–2001 m. Senosiose kapinėse palaidotas garsus medžio drožėjas, dievdirbys Stanislovas Riauba (1904–1982).

R B1 Apuõlė yra pirmoji 853 m. ra-šytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vieto-vė. Čia vyko žūtbūtinės kautynės, aprašytos Eu-ropos metraščiuose. Tais metais švedų karalius Olafas apgulė Apuolės pilį, norėdamas nubaus-ti kuršius už laiku nesumokėtą duoklę. Po aš-tuonių puolimo dienų kuršiai pasiūlė derybas,

sumokėjo duoklę ir atidavė anksčiau iš danų pagrobtą sidabrą. Mūšio atgarsiai atsispindi tautosakoje. Pasakojama, kad laukai tuomet buvo kaukolėmis nusėti. Dėl to ir gretimo kai-mo pavadinimas – Kaukolikai. Piliakalnis stovi Luobos ir Brukio santakoje, viršuje – apie 80 mskersmens aikštelė, apjuosta aukštu pylimu. Į rytus nuo piliakalnio buvo priešpilis su pylimu ir grioviu. Šalia piliakalnio atkastas senovinės gyvenvietės (pirmieji amžiai po Kristaus) kultū-rinis sluoksnis, o dešiniame Luobos krante išli-ko Apuolės kapinynas. Prie piliakalnio aptiktas 2,3 × 2,3 × 2,8 m dydžio akmuo su 24 duobu-tėmis šone. Jos 3–9 cm skersmens, 1,2–2,5 cm gylio. Dabar kiek toliau į rytus nuo piliakalnio stūksančiame akmenyje iškaltos raidės Mt ir data 1818.

A A2 Érslos senovės gynybinis įtvir-tinimas – tai 45 m skersmens plotas, apjuostas 1 m aukščio ir 4–5 m pločio akmenų pylimu, dar vadinamas Pilale. 150 m į pietus nuo Pi-lalės, miško pakraštyje, įstrižai nuvirtęs ant šono guli senovės kuršių šventvietės akmuo su plokščiadugniu dubeniu. Rusvai pilkas stambiagrūdis granitas, išskyrus vieną šoną,

Platelių ežeras

Plateliai

A B C D

A B C D

1

2

3

4

5

6

1

2

3

4

5

6

15 17

2

33

1616

28 29

apvaliai aptašytas. Akmens skersmuo – apie 0,9 m, aukštis – apie 0,9 m. Dubens skers-muo – 19 cm, gylis –12 cm.

R C1 Érkšvos alkakalnis (Alkos kal-nas) gana aukštas, stačiais šlaitais, apaugęs senoliais ąžuolais. Anot padavimo, senovėje į Žemaičių žemę brovėsi vikingai ir jų niekaip ne-buvo galima atmušti. Tuomet žynys liepęs že-maičiams supilti didelį kalną ir ant jo pastatyti pilį. Taip ir padarė. Užpuolus švedams, žmonės pilyje apsigynė. Praėjus šimtmečiams ant šio kalno buvo pastatyta bažnyčia, bet esą kalnas prasivėrė ir ji prasmego. Istoriškai patvirtinta, kad 1568 m. ant alkakalnio buvo pastatyta koplyčia. Ji buvo vis atnaujinama, paskutinį kartą – 1902 m. Pagrįstai manoma, kad Alkos kalno papėdėje būta vieno iš privačių Lietuvos miestų – Bareikavo, kuris nuo XVII a. pr. jokiuo-se žemėlapiuose nebežymimas. Sunykus Barei-kavui, iškilo Ylakiai.

S D3 Barstýčių Šv. apaštalų Simono ir Judo bažnyčia iškilo 1906 m. Tai tradicinis liaudiškos architektūros statinys su istorizmo stilistikos elementais. Bažnyčia stačiakampė, su masyviu bokštu ir prieangiu. Fasade įkom-ponuoti du apskriti švieslangiai. Šalia stovi medinė keturkampė varpinė, kurioje yra keturi varpai, ir akmenų mūro šventoriaus tvora su dvejais vartais. Bažnyčios altorius, Motiejaus Valančiaus portretas ir stacijos – dailės pamin-klai.

S B4 Notnų Šv. kankinės Kotrynos bažnyčia medinė, dvibokštė, pastatyta 1906 m. Joje yra XIX a. skulptūrų. Viena koplytėlė stovi šventoriuje, dvi – kapinėse. Šventoriaus tvo-ra akmenų mūro, su originaliais vartais. Iki

II pasaulinio karo abipus vartų nišose stovėjo skulptūros, bet per karą jos dingo. Dabar nišose už stiklo įstatyti paveikslai. Neaukštą metalinį kryžių, esantį šalia bažnyčios prie gatvės, car-mečiu pastatė parapijos moterys, kad jų vyrai ir sūnūs iš karo grįžtų sveiki.

E C1 Jedžiõtų kaimo koplytėlė su Pietos skulptūra, stovinti kryžkelėje, viena gražiausių Skuodo rajone. Tai puikus XX a. I p. žemaitiškas liaudies meno pavyzdys.

B B2 Lýksūdės vandens malūnas pastatytas 1830 m. Romantizmo stiliaus bruo-žų turintis malūnas akmenų mūro, viršutinė dalis medinė. Pastatas padalytas į gamybinę ir gyvenamąją dalį. Iš pradžių malūnas buvo varomas vandeniu, vėliau dyzeliniu varikliu ir elektra. Prie pastato yra tvenkinys, išliko malū-no vidaus įranga.

X D2 Puõkės akmuo (Barsty-čių). 1956 m. melioratoriai aptiko didžiulį akmenį, kurio jų technika negalėjo išju-dinti. Pakasus giliau paaiškėjo, kad dydžiu (13,4 × 3,6 × 7,5 m) jis smarkiai lenkia Puntuką. Dabar jis visas atkastas, sutvarky-ta aplinka. Anot padavimo, prie šio akmens vaidilutės kūrendavo šventąją ugnį. Užrūs-tintas vienos vaidilutės neištikimybės, dievas Perkūnas šventyklą su šventuoju akmeniu ir vaidilutėmis užvertė žemėmis.

Q D6 Plokštnės miške buvo so-vietų požeminė vidutinio nuotolio raketų su branduolinėmis galvutėmis bazė. Pastatyta 1962 m., veikė iki 1978 m. Liko keturios 27 mgylio šachtos su iškilusiais virš žemės gelžbeto-niniais kupolais. Dabar čia įkurtas įspūdingas Militarizmo muziejus. Lankytojams prieinama viena iš keturių raketų paleidimo šachtų.

Plokštinės bazė

Barstyčių akmuo

Jedžiotai

1616

28 29

apvaliai aptašytas. Akmens skersmuo – apie 0,9 m, aukštis – apie 0,9 m. Dubens skers-muo – 19 cm, gylis –12 cm.

R C1 Érkšvos alkakalnis (Alkos kal-nas) gana aukštas, stačiais šlaitais, apaugęs senoliais ąžuolais. Anot padavimo, senovėje į Žemaičių žemę brovėsi vikingai ir jų niekaip ne-buvo galima atmušti. Tuomet žynys liepęs že-maičiams supilti didelį kalną ir ant jo pastatyti pilį. Taip ir padarė. Užpuolus švedams, žmonės pilyje apsigynė. Praėjus šimtmečiams ant šio kalno buvo pastatyta bažnyčia, bet esą kalnas prasivėrė ir ji prasmego. Istoriškai patvirtinta, kad 1568 m. ant alkakalnio buvo pastatyta koplyčia. Ji buvo vis atnaujinama, paskutinį kartą – 1902 m. Pagrįstai manoma, kad Alkos kalno papėdėje būta vieno iš privačių Lietuvos miestų – Bareikavo, kuris nuo XVII a. pr. jokiuo-se žemėlapiuose nebežymimas. Sunykus Barei-kavui, iškilo Ylakiai.

S D3 Barstýčių Šv. apaštalų Simono ir Judo bažnyčia iškilo 1906 m. Tai tradicinis liaudiškos architektūros statinys su istorizmo stilistikos elementais. Bažnyčia stačiakampė, su masyviu bokštu ir prieangiu. Fasade įkom-ponuoti du apskriti švieslangiai. Šalia stovi medinė keturkampė varpinė, kurioje yra keturi varpai, ir akmenų mūro šventoriaus tvora su dvejais vartais. Bažnyčios altorius, Motiejaus Valančiaus portretas ir stacijos – dailės pamin-klai.

S B4 Notnų Šv. kankinės Kotrynos bažnyčia medinė, dvibokštė, pastatyta 1906 m. Joje yra XIX a. skulptūrų. Viena koplytėlė stovi šventoriuje, dvi – kapinėse. Šventoriaus tvo-ra akmenų mūro, su originaliais vartais. Iki

II pasaulinio karo abipus vartų nišose stovėjo skulptūros, bet per karą jos dingo. Dabar nišose už stiklo įstatyti paveikslai. Neaukštą metalinį kryžių, esantį šalia bažnyčios prie gatvės, car-mečiu pastatė parapijos moterys, kad jų vyrai ir sūnūs iš karo grįžtų sveiki.

E C1 Jedžiõtų kaimo koplytėlė su Pietos skulptūra, stovinti kryžkelėje, viena gražiausių Skuodo rajone. Tai puikus XX a. I p. žemaitiškas liaudies meno pavyzdys.

B B2 Lýksūdės vandens malūnas pastatytas 1830 m. Romantizmo stiliaus bruo-žų turintis malūnas akmenų mūro, viršutinė dalis medinė. Pastatas padalytas į gamybinę ir gyvenamąją dalį. Iš pradžių malūnas buvo varomas vandeniu, vėliau dyzeliniu varikliu ir elektra. Prie pastato yra tvenkinys, išliko malū-no vidaus įranga.

X D2 Puõkės akmuo (Barsty-čių). 1956 m. melioratoriai aptiko didžiulį akmenį, kurio jų technika negalėjo išju-dinti. Pakasus giliau paaiškėjo, kad dydžiu (13,4 × 3,6 × 7,5 m) jis smarkiai lenkia Puntuką. Dabar jis visas atkastas, sutvarky-ta aplinka. Anot padavimo, prie šio akmens vaidilutės kūrendavo šventąją ugnį. Užrūs-tintas vienos vaidilutės neištikimybės, dievas Perkūnas šventyklą su šventuoju akmeniu ir vaidilutėmis užvertė žemėmis.

Q D6 Plokštnės miške buvo so-vietų požeminė vidutinio nuotolio raketų su branduolinėmis galvutėmis bazė. Pastatyta 1962 m., veikė iki 1978 m. Liko keturios 27 mgylio šachtos su iškilusiais virš žemės gelžbeto-niniais kupolais. Dabar čia įkurtas įspūdingas Militarizmo muziejus. Lankytojams prieinama viena iš keturių raketų paleidimo šachtų.

Plokštinės bazė

Barstyčių akmuo

Jedžiotai

1616

31

% C3 Sedà minima nuo XIII a. Pavadinimas kilęs nuo Sedulos ežero. Kairiame Varduvos krante stovi piliakal-nis (naudotas I tūkst. pr. Kr. –XIII a.), vadinamas Pilale. Miestelis ėmė kurtis XV a., senoji jo dalis – urbanistikos paminklas, saugomas gatvių tinklas, aikštės planas, už-statymo fragmentai. Medinėje Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje (1770 m.) yra penki mediniai altoriai – liaudiško baro-ko paminklai. Bažnyčios išorė santūri, o vidus spalvingas, dekoruotas rokokiniais medžio drožiniais. Šventoriuje – medinė varpinė ir Kryžiaus kelio stogastulpiai. Mažesnė Šv. Jono Nepomuko bažnyčia (1783 m.) sovietmečiu buvo uždaryta, paversta sandėliu, vėliau – ma-lūnu. Pašventinta ir vėl veikia nuo 1989 m. Ne-toli bažnyčios, Sapiegų dvaro teritorijoje, stovi grūdų sandėlis (XIX a. II p.), nuo 1974 m. ten įrengtos paminklų dirbtuvės. Varduvos kilpoje yra XIX a. pr. vandens malūnas, iki jo atvestas kanalas. Dvarvietėje išliko nenugriautas Vy-tauto Didžiojo paminklas (1931 m.). 1944 m. spalio 7 d. Sedoje vyko mūšis, vadinamas Sedos kautynėmis. Paliktus vokiečių apkasus užėmė Tėvynės apsaugos rinktinės I pulko savanoriai. Rinktinė suburta 1944 m. liepos 30 d., prasidė-jus antrajai Lietuvos okupacijai. Nors pajėgos buvo kurtos prie vokiečių dalinių, iš tiesų veikė savarankiškai. Šiame mūšyje, kuriame dalyva-vo ir būsimasis prezidentas Valdas Adamkus, savanoriai sėkmingai gynėsi, bet gresiant ap-supčiai pasitraukė. Žuvo daugiau nei šimtas karių. Jie vėliau palaidoti senosiose kapinėse, jų atminimui pastatytas paminklas ir kryžius. 1999 m. šių kautynių savanoriai pagerbti dar kartą – prie bažnyčios iškilo paminklas. Seno-

siose kapinėse palaidoti ir keturi Lietuvos lais-vės armijos Alkos rinktinės partizanai, 1948 m. rugpjūčio 6 d. žuvę Tirkšlių valsčiuje. Tai rink-tinės vadas Kazys Venckus-Adomaitis, kuopos vadas Feliksas Gerulskis-Pilėnas, Juozas Jaku-mas-Spalis ir Kazys Strazdauskas-Bijūnėlis.

% B4 ŽemačiųKalvarijà iki XVII a. buvo vadinama Gardais. Miestelio pavadinimas keitėsi ne kar-tą – dominikonai jį vadino Nau-jąja Jeruzale, vėliau prigijo Žemaičių Kalvarijos vardas, sovietmečiu buvo primesta Varduva. Vietovė minima nuo 1253 m., čia Varduvos ir Pagardinio santakoje stovėjo kuršių pilis. Pilia-kalnio aikštelė keturkampė, pailga, 40 × 35 mdydžio, statūs 12 m aukščio šlaitai. Piliakalnis

datuojamas I tūkst. – XIII a. Anot legendos, prie Varduvos upelio buvo krikštijami žemai-čiai. Žmonės gaudavo naujus vardus, todėl upė pavadinta Varduva, o piliakalnis šalia – Šv. Jo-no Krikštytojo kalnu. Į šiaurę nuo miestelio, numelioruotų Alksnų pelkių pakraštyje, yra Alkakalnis (Alkos kalnas), žmonių geriau žino-mas kaip Sakalo kalnas. Anksčiau tai buvo Alks-

nų pelkės sala. Manoma, čia būta šventvietės. Kalną mėgo ir vienuoliai marijonai, čia buvo so-dinamos pušaitės, planuojama įrengti kapines. Miestelio centre esantis Beržų kalnas iki XVIII a. irgi buvo vadinamas alkakalniu, pagonys čia kurstę šventąją ugnį. Anot padavimo, ant šio kalno buvo dalijami marškiniai pakrikštytiems žemaičiams. Dabar Beržų kalne yra miestelio kapinės ir viena iš 19 Kryžiaus kelio koplyčių. Gretimame Žvizdro kalne yra IX–XIII a. kapiny-nas, jame aptikta degintinių ir griautinių miru-siųjų kapų su įkapėmis. Dabar ant kalno stovi viena iš koplyčių. Daugelyje senosios miestelio dalies vietų – žmonių daržuose, remontuojant gatves, klojant kabelius – iš suardytų deginti-nių kapų aptinkama IX–XIII a. kuršių genčiai būdingų radinių. Kai Vytautas padovanojo Gardus Žemaičių vyskupui, čia pradėtas kurti krikščionybės centras. Ant piliakalnio 1619 m. iškilo medinė Šv. Jono koplyčia. 1636 m. vys-kupas Jurgis Tiškevičius pastatė naują bažnyčią ir pasikvietė dominikonus. 1649 m. liepos 4 d. į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią iškilmingai įnešta iš Liublino dominikonų vie-nuolyno gauta Šv. Kryžiaus relikvija. Šis įvykis davė pradžią didiesiems Kalvarijos atlaidams. 1780–1822 m. iškilo nauja Švč. Mergelės Ma-rijos Apsilankymo bažnyčia (arch. A. Kosakaus-kas) – baroko ir klasicizmo formų, dvibokštė, bazilikinė. Sudegus mediniam vienuolynui

dominikonai 1843 m. pasistatė naują, dviejų aukštų mūrinį pastatą. 1899 m. caro valdžia vienuolyną uždarė. 1902 m. buvo suremon-tuota bažnyčia, paaukštinti jos bokštai. 1927–1948 m. Žemaičių Kalvarijoje buvo įsikūrę marijonai, kurie tęsė dominikonų pamaldumo tradicijas. Pagrindiniame Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios (nuo 1988 m. – mažoji bazilika) altoriuje esantis Dievo Motinos su Kū-dikiu paveikslas nuo seno garsėja stebuklingo-mis malonėmis. Manoma, kad paveikslas nuta-pytas Romos vienuolyne XVII a. pr., jį čia atvežė dominikonas Petras Pugačevskis. Garsiosios Kryžiaus kelio koplyčios ant aplinkinių kalvų pastatytos 1639 m. Koplyčių pastatymo vietos parinktos taip, kad kuo tiksliau atitiktų Kristaus Kančios kelią Jeruzalėje. Kryžiaus kelio ilgis –apie 5 km. Į Žemaičių Kalvarijos atlaidus liepos pradžioje suplaukia minios žmonių. Miestelyje yra poeto Vytauto Mačernio muziejus. Beržų kapinėse palaidotas knygnešys Vincentas Juš-ka (1860–1939). Antkapyje, vaizduojančiame atverstą knygą, įrašyti žodžiai: „Vaikeliai, my-lėkite knygą...“ 1985 m. miestelyje V. Juškai pastatytas stogastulpis (skulp. V. Ulevičius). Čia palaidotas rašytojas, dailininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas Paulius Jurkus (1916–2004). Po karo jis emigravo į JAV, buvo aktyvus lietu-vių išeivijos veikėjas. Miestelyje įrengta jo mu-ziejinė ekspozicija. Žemaičių Kalvarijos istorija pasakojama kraštotyrininko Konstantino Bružo muziejuje „Žalioji trobelė“.

% B6 Alsdžiai. Tai labai seniai apgyvendin-ta vietovė. Čia aptikta radinių iš vidurinio akmens amžiaus, Romos imperijos monetų ir kt. Piliakalnis, vadinamas Žvėrinyčia, datuoja-mas I tūkst. – XIII a. Jo aikštelė keturkampė, 18 × 40 m dydžio, statūs 8–9 m aukščio šlaitai. Į šiaurę nuo jo yra X–XIII a. kapinynas, vadina-mas Dokšo rėžiu. Iš papilio išaugusi gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1253 m. Vytautas Didysis vietovę paskyrė Žemaičių vyskupui. Iki pat Mo-tiejaus Valančiaus laikų čia buvo vyskupystės centras. Senojoje miestelio dalyje, išsidėsčiu-sioje pagal spindulinį planą, išliko daug medi-

Seda

Seda

Žemaičių Kalvarija

A B C D

A B C D

1

2

3

4

5

6

1

2

3

4

5

6

16 18

3

34

1717

31

% C3 Sedà minima nuo XIII a. Pavadinimas kilęs nuo Sedulos ežero. Kairiame Varduvos krante stovi piliakal-nis (naudotas I tūkst. pr. Kr. –XIII a.), vadinamas Pilale. Miestelis ėmė kurtis XV a., senoji jo dalis – urbanistikos paminklas, saugomas gatvių tinklas, aikštės planas, už-statymo fragmentai. Medinėje Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje (1770 m.) yra penki mediniai altoriai – liaudiško baro-ko paminklai. Bažnyčios išorė santūri, o vidus spalvingas, dekoruotas rokokiniais medžio drožiniais. Šventoriuje – medinė varpinė ir Kryžiaus kelio stogastulpiai. Mažesnė Šv. Jono Nepomuko bažnyčia (1783 m.) sovietmečiu buvo uždaryta, paversta sandėliu, vėliau – ma-lūnu. Pašventinta ir vėl veikia nuo 1989 m. Ne-toli bažnyčios, Sapiegų dvaro teritorijoje, stovi grūdų sandėlis (XIX a. II p.), nuo 1974 m. ten įrengtos paminklų dirbtuvės. Varduvos kilpoje yra XIX a. pr. vandens malūnas, iki jo atvestas kanalas. Dvarvietėje išliko nenugriautas Vy-tauto Didžiojo paminklas (1931 m.). 1944 m. spalio 7 d. Sedoje vyko mūšis, vadinamas Sedos kautynėmis. Paliktus vokiečių apkasus užėmė Tėvynės apsaugos rinktinės I pulko savanoriai. Rinktinė suburta 1944 m. liepos 30 d., prasidė-jus antrajai Lietuvos okupacijai. Nors pajėgos buvo kurtos prie vokiečių dalinių, iš tiesų veikė savarankiškai. Šiame mūšyje, kuriame dalyva-vo ir būsimasis prezidentas Valdas Adamkus, savanoriai sėkmingai gynėsi, bet gresiant ap-supčiai pasitraukė. Žuvo daugiau nei šimtas karių. Jie vėliau palaidoti senosiose kapinėse, jų atminimui pastatytas paminklas ir kryžius. 1999 m. šių kautynių savanoriai pagerbti dar kartą – prie bažnyčios iškilo paminklas. Seno-

siose kapinėse palaidoti ir keturi Lietuvos lais-vės armijos Alkos rinktinės partizanai, 1948 m. rugpjūčio 6 d. žuvę Tirkšlių valsčiuje. Tai rink-tinės vadas Kazys Venckus-Adomaitis, kuopos vadas Feliksas Gerulskis-Pilėnas, Juozas Jaku-mas-Spalis ir Kazys Strazdauskas-Bijūnėlis.

% B4 ŽemačiųKalvarijà iki XVII a. buvo vadinama Gardais. Miestelio pavadinimas keitėsi ne kar-tą – dominikonai jį vadino Nau-jąja Jeruzale, vėliau prigijo Žemaičių Kalvarijos vardas, sovietmečiu buvo primesta Varduva. Vietovė minima nuo 1253 m., čia Varduvos ir Pagardinio santakoje stovėjo kuršių pilis. Pilia-kalnio aikštelė keturkampė, pailga, 40 × 35 mdydžio, statūs 12 m aukščio šlaitai. Piliakalnis

datuojamas I tūkst. – XIII a. Anot legendos, prie Varduvos upelio buvo krikštijami žemai-čiai. Žmonės gaudavo naujus vardus, todėl upė pavadinta Varduva, o piliakalnis šalia – Šv. Jo-no Krikštytojo kalnu. Į šiaurę nuo miestelio, numelioruotų Alksnų pelkių pakraštyje, yra Alkakalnis (Alkos kalnas), žmonių geriau žino-mas kaip Sakalo kalnas. Anksčiau tai buvo Alks-

nų pelkės sala. Manoma, čia būta šventvietės. Kalną mėgo ir vienuoliai marijonai, čia buvo so-dinamos pušaitės, planuojama įrengti kapines. Miestelio centre esantis Beržų kalnas iki XVIII a. irgi buvo vadinamas alkakalniu, pagonys čia kurstę šventąją ugnį. Anot padavimo, ant šio kalno buvo dalijami marškiniai pakrikštytiems žemaičiams. Dabar Beržų kalne yra miestelio kapinės ir viena iš 19 Kryžiaus kelio koplyčių. Gretimame Žvizdro kalne yra IX–XIII a. kapiny-nas, jame aptikta degintinių ir griautinių miru-siųjų kapų su įkapėmis. Dabar ant kalno stovi viena iš koplyčių. Daugelyje senosios miestelio dalies vietų – žmonių daržuose, remontuojant gatves, klojant kabelius – iš suardytų deginti-nių kapų aptinkama IX–XIII a. kuršių genčiai būdingų radinių. Kai Vytautas padovanojo Gardus Žemaičių vyskupui, čia pradėtas kurti krikščionybės centras. Ant piliakalnio 1619 m. iškilo medinė Šv. Jono koplyčia. 1636 m. vys-kupas Jurgis Tiškevičius pastatė naują bažnyčią ir pasikvietė dominikonus. 1649 m. liepos 4 d. į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią iškilmingai įnešta iš Liublino dominikonų vie-nuolyno gauta Šv. Kryžiaus relikvija. Šis įvykis davė pradžią didiesiems Kalvarijos atlaidams. 1780–1822 m. iškilo nauja Švč. Mergelės Ma-rijos Apsilankymo bažnyčia (arch. A. Kosakaus-kas) – baroko ir klasicizmo formų, dvibokštė, bazilikinė. Sudegus mediniam vienuolynui

dominikonai 1843 m. pasistatė naują, dviejų aukštų mūrinį pastatą. 1899 m. caro valdžia vienuolyną uždarė. 1902 m. buvo suremon-tuota bažnyčia, paaukštinti jos bokštai. 1927–1948 m. Žemaičių Kalvarijoje buvo įsikūrę marijonai, kurie tęsė dominikonų pamaldumo tradicijas. Pagrindiniame Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios (nuo 1988 m. – mažoji bazilika) altoriuje esantis Dievo Motinos su Kū-dikiu paveikslas nuo seno garsėja stebuklingo-mis malonėmis. Manoma, kad paveikslas nuta-pytas Romos vienuolyne XVII a. pr., jį čia atvežė dominikonas Petras Pugačevskis. Garsiosios Kryžiaus kelio koplyčios ant aplinkinių kalvų pastatytos 1639 m. Koplyčių pastatymo vietos parinktos taip, kad kuo tiksliau atitiktų Kristaus Kančios kelią Jeruzalėje. Kryžiaus kelio ilgis –apie 5 km. Į Žemaičių Kalvarijos atlaidus liepos pradžioje suplaukia minios žmonių. Miestelyje yra poeto Vytauto Mačernio muziejus. Beržų kapinėse palaidotas knygnešys Vincentas Juš-ka (1860–1939). Antkapyje, vaizduojančiame atverstą knygą, įrašyti žodžiai: „Vaikeliai, my-lėkite knygą...“ 1985 m. miestelyje V. Juškai pastatytas stogastulpis (skulp. V. Ulevičius). Čia palaidotas rašytojas, dailininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas Paulius Jurkus (1916–2004). Po karo jis emigravo į JAV, buvo aktyvus lietu-vių išeivijos veikėjas. Miestelyje įrengta jo mu-ziejinė ekspozicija. Žemaičių Kalvarijos istorija pasakojama kraštotyrininko Konstantino Bružo muziejuje „Žalioji trobelė“.

% B6 Alsdžiai. Tai labai seniai apgyvendin-ta vietovė. Čia aptikta radinių iš vidurinio akmens amžiaus, Romos imperijos monetų ir kt. Piliakalnis, vadinamas Žvėrinyčia, datuoja-mas I tūkst. – XIII a. Jo aikštelė keturkampė, 18 × 40 m dydžio, statūs 8–9 m aukščio šlaitai. Į šiaurę nuo jo yra X–XIII a. kapinynas, vadina-mas Dokšo rėžiu. Iš papilio išaugusi gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1253 m. Vytautas Didysis vietovę paskyrė Žemaičių vyskupui. Iki pat Mo-tiejaus Valančiaus laikų čia buvo vyskupystės centras. Senojoje miestelio dalyje, išsidėsčiu-sioje pagal spindulinį planą, išliko daug medi-

Seda

Seda

Žemaičių Kalvarija

A B C D

A B C D

1

2

3

4

5

6

1

2

3

4

5

6

16 18

3

34

1717

32 33

nių vienaaukščių namų – liaudies architektūros paminklų. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ne-kaltojo Prasidėjimo bažnyčia medinė, pastaty-ta 1793 m. Viduje – aštuoni mediniai liaudiško baroko altoriai. Daug paminklinių vyskupų len-tų. Šalia stovi išskirtinai kukli medinė koplyčia. Įdomios formos trijų skirtingų tarpsnių medi-nėje varpinėje – 1679 m. Vilniuje lietas varpas. Medinėje, liaudiškų formų kapinių koplyčioje yra dailės paminklas – ornamentuotas kryžius su vėjarode. Miestelio centre stovi ąžuolinis koplytstulpis partizanams atminti. Alsėdžių kapinėse palaidotas Stanislovas Narutavičius (1862–1932) – teisininkas, Vasario 16-osios Akto signataras.

R D6 Búožėnų piliakalnis iškilęs prie Gervės upelio, jo šlaitai statūs, apie 13 maukščio. Viršuje – ovali 23 × 44 m dydžio aikš-telė. Jos vakarinį ir pietinį kraštą juosia pyli-mas. Kultūriniame sluoksnyje rastas akmeninis galąstuvas, verpstukas, geležinis siauraašme-nis kirvis, peilis, žalvarinis apkalas. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIII a. Anot padavimų, piliakalnyje prasmegusi pilis ar bažnyčia, jame esą rūsių su brangenybėmis. Piliakalnis ne kar-tą kasinėtas lobių ieškotojų, apardytas, o kai XX a. pr. ant jo stovėjo sodyba, ir ariamas.

R C4 Pãsruojės alkakalnis (Panų kalnas, Mergakalnis) yra miške, tvenkinių pa-krantėje. Anot padavimo, iš šio kalnelio po eže-ru vedęs požeminis kelias į dvaro parką. Į tą po-žemį slėptis nuo švedų subėgo du tūkstančiai mergaičių. Švedai angas užvertė akmenimis. Kalvos papėdėje nuo mergelių ašarų atsirado šaltinis, o žmonės kalvą pavadino Mergakalniu. Jų atminimui buvo pastatyta koplyčia, dvi ko-plytėlės ir keletas kryžių.

R A3 Puõkės alkakalnis (Alkos kal-nas) – vos keliais metrais iškyla aukščiau nei aplinkiniai laukai. Kalvagūbrio viršūnė yra apie 40–50 m skersmens. Kalną juosia markapių lai-kų akmenų tvora (sakoma, kad maro metais čia buvo laidojama), stovi keli kryžiai, koplytėlės ir didesnė koplyčia. Už koplyčios yra apie 4–4,5 mskersmens piltuvėlio formos duobė, su ja sieja-ma daugelis padavimų. Viename jų sakoma, kad duobė – ant kalno stovėjusios bažnyčios rūsys. Teigiama, kad Puokės dvarininkas ant Al-kos kalno pastatė pirmąją apylinkių bažnyčią, laikė kunigą. Bažnyčios šventoriuje ir rūsiuose laidodavo kilminguosius. Kai buvo pastatyta Barstyčių bažnyčia, šios nebeliko. Ant kalno auga daugiakamienių medžių. Esą ant kalno po liepa senovėje buvo deginamos aukos, o Per-

kūnui aukojami žmonės. Per Kryžiaunas dienas (tris dienas prieš Šeštines) žmonės rinkdavosi ant kalno giedoti, buvo laikomos pamaldos.

S D1 Žemãlės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia (1826 m.) yra romantizmo architektūrai būdingų formų, sta-čiakampio plano, bebokštė, sumūryta iš akme-nų. Joje gausu dailės paminklų, altoriai puošti medžio skulptūromis ir horeljefais („Angelas Sargas“, „Apreiškimas“, „Arkangelas Mykolas“, „Šv. Antanas“ ir kt.), ištapyta sakykla.

O B2 Renãvo dvaro sodyba. Ra-šytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą už-simenama jau XVI a. Dvaro pastatas tuomet buvęs medinis su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad XVIII a. pab. – XIX a. pr. čia jau stovėjęs nedidelis mūrinis pastatas. Vietovė anksčiau buvo vadinama Gaurais, bet iš Kuršo atsikėlę vokiečių kilmės baronai Renė įsigiję dvarą jį pervadino. 1880 m. buvo baigti statyti vėlyvo-jo klasicizmo rūmai, turintys istorizmo bruo-žų. Rūmai pastatyti vaizdingoje vietoje, kuria galima pasigrožėti iš baliustradomis puoštų terasų. Ypač gražus rūmų interjeras – balto marmuro židiniai ir skulptūros, krištoliniai sie-tynai, lubų ir sienų tapyba. Išliko klasicizmo ir liaudies architektūros detalių turintys ūkiniai pastatai – svirnas, arklidė, oficina, sandėlis ir kt. Į sodybą veda senų klevų alėja, aplinką puošia įvairūs želdiniai ir medžiai, sodai. Yra du XIX a. I p. parkai: aukštutinis ir žemutinis. Priešais rūmus auga atvežtiniai medžiai: rau-donieji platanlapiai klevai, kalninės pušys, švediniai šermukšniai, tutmedžiai, kanadinės cūgos, piramidiniai ąžuolai. Žemutiniame peizažiniame parke daugiausia auga vietinės kilmės medžiai. Jame žaliuoja viena storiausių Lietuvos eglių, jos kamieno apimtis – 3,7 m, aukštis – 35 m. Yra nepaprasta liepa – iš pa-svirusio kamieno auga devynios šakos, kurios atrodo kaip atskiri medžiai – turi vertikalų stiebą ir atskiras lajas. 1869 m. dvare moky-tojavo Laurynas Ivinskis, čia jis mokė brolius Narutavičius (žr. Brėvikių dvaro sodyba). Po II pasaulinio karo nacionalizuotame dvare

buvo įsikūrusi kolūkio kontora ir biblioteka. 1990 m. restauruotuose rūmuose atidaryta Renavo rūmų reprezentacinio interjero eks-pozicija, lankytojai supažindinami su Lietuvos dvarų kultūra. Rūmų priešakyje eksponuoja-mas iš apylinkių atgabentas kuršių šventvietės akmuo su dubeniu.

O D4 Plnkšių dvaro sodyba. Vietovė kaip kaimas žinoma nuo XVI a. Nuo XVIII a. pr. Plinkšiai jau vadinami palivarku, o 1751 m. dokumentuose – dvaru. XIX a. pr. Plinkšiai perėjo Pliateriams. XIX a. pab. dvaro paveldė-tojas Konstantinas Pliateris pastatė puošnius dviaukščius istorizmo stiliaus su renesanso, baroko ir klasicizmo detalėmis rūmus. Jie sta-čiakampio plano, centrinę dalį išryškina balko-ninis portikas, yra pusapskritė terasa ir terasa su balkonu. Rūmų interjerai eklektiški – vyrau-ja gruboko vokiško renesanso, baroko, rokoko ir ampyro formos. Salėse yra ryškiai ištapytų ir augalinių motyvų lipdyba puoštų lubų, kokli-nių krosnių. Išliko ūkinių pastatų: istorizmo lai-kotarpio „plytų stiliaus“ oficinos ir pieninė, taip pat ledainė. Aplink rūmus ošia peizažinis par-kas. Pietinėje parko dalyje yra grafo Konstan-tino Pliaterio (1847–1899) kapas. Jis aptvertas tvorele, pastatytas juodo marmuro antkapis, pasodinta medžių. Šiuo metu Plinkšių rūmai restauruojami.

O C6 Brvikių dvaro sodyba. Žino-ma, kad Pilsudskiams priklausiusiame dvare nuo XIX a. pr. įsikūrė Narutavičiai. Po 1413 m. Horodlės akto ši sena žemaičių giminė gavo herbą ir Noručių pavardę pakeitė į Narutavi-čių. Čia gimė Stanislovas Narutavičius (1862–1932) – Vasario 16-osios Akto signataras, ir Gabrielius Narutavičius (1865–1922) – moks-lininkas, išrinktas pirmuoju Lenkijos preziden-tu, bet po poros dienų nacionalistų nužudytas. Dvaro sodyboje išliko vienaaukštis medinis ponų namas (XVIII a. vid., vėliau rekonstruo-tas), turintis liaudiško klasicizmo bruožų. Likę svirno pamatai ir kumetyno liekanų, taip pat pavienių parko medžių. Į sodybą veda senų lie-pų ir klevų alėja.

Alsėdžiai

Renavas Seda

1717

32 33

nių vienaaukščių namų – liaudies architektūros paminklų. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ne-kaltojo Prasidėjimo bažnyčia medinė, pastaty-ta 1793 m. Viduje – aštuoni mediniai liaudiško baroko altoriai. Daug paminklinių vyskupų len-tų. Šalia stovi išskirtinai kukli medinė koplyčia. Įdomios formos trijų skirtingų tarpsnių medi-nėje varpinėje – 1679 m. Vilniuje lietas varpas. Medinėje, liaudiškų formų kapinių koplyčioje yra dailės paminklas – ornamentuotas kryžius su vėjarode. Miestelio centre stovi ąžuolinis koplytstulpis partizanams atminti. Alsėdžių kapinėse palaidotas Stanislovas Narutavičius (1862–1932) – teisininkas, Vasario 16-osios Akto signataras.

R D6 Búožėnų piliakalnis iškilęs prie Gervės upelio, jo šlaitai statūs, apie 13 maukščio. Viršuje – ovali 23 × 44 m dydžio aikš-telė. Jos vakarinį ir pietinį kraštą juosia pyli-mas. Kultūriniame sluoksnyje rastas akmeninis galąstuvas, verpstukas, geležinis siauraašme-nis kirvis, peilis, žalvarinis apkalas. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – XIII a. Anot padavimų, piliakalnyje prasmegusi pilis ar bažnyčia, jame esą rūsių su brangenybėmis. Piliakalnis ne kar-tą kasinėtas lobių ieškotojų, apardytas, o kai XX a. pr. ant jo stovėjo sodyba, ir ariamas.

R C4 Pãsruojės alkakalnis (Panų kalnas, Mergakalnis) yra miške, tvenkinių pa-krantėje. Anot padavimo, iš šio kalnelio po eže-ru vedęs požeminis kelias į dvaro parką. Į tą po-žemį slėptis nuo švedų subėgo du tūkstančiai mergaičių. Švedai angas užvertė akmenimis. Kalvos papėdėje nuo mergelių ašarų atsirado šaltinis, o žmonės kalvą pavadino Mergakalniu. Jų atminimui buvo pastatyta koplyčia, dvi ko-plytėlės ir keletas kryžių.

R A3 Puõkės alkakalnis (Alkos kal-nas) – vos keliais metrais iškyla aukščiau nei aplinkiniai laukai. Kalvagūbrio viršūnė yra apie 40–50 m skersmens. Kalną juosia markapių lai-kų akmenų tvora (sakoma, kad maro metais čia buvo laidojama), stovi keli kryžiai, koplytėlės ir didesnė koplyčia. Už koplyčios yra apie 4–4,5 mskersmens piltuvėlio formos duobė, su ja sieja-ma daugelis padavimų. Viename jų sakoma, kad duobė – ant kalno stovėjusios bažnyčios rūsys. Teigiama, kad Puokės dvarininkas ant Al-kos kalno pastatė pirmąją apylinkių bažnyčią, laikė kunigą. Bažnyčios šventoriuje ir rūsiuose laidodavo kilminguosius. Kai buvo pastatyta Barstyčių bažnyčia, šios nebeliko. Ant kalno auga daugiakamienių medžių. Esą ant kalno po liepa senovėje buvo deginamos aukos, o Per-

kūnui aukojami žmonės. Per Kryžiaunas dienas (tris dienas prieš Šeštines) žmonės rinkdavosi ant kalno giedoti, buvo laikomos pamaldos.

S D1 Žemãlės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia (1826 m.) yra romantizmo architektūrai būdingų formų, sta-čiakampio plano, bebokštė, sumūryta iš akme-nų. Joje gausu dailės paminklų, altoriai puošti medžio skulptūromis ir horeljefais („Angelas Sargas“, „Apreiškimas“, „Arkangelas Mykolas“, „Šv. Antanas“ ir kt.), ištapyta sakykla.

O B2 Renãvo dvaro sodyba. Ra-šytiniuose šaltiniuose apie Renavo dvarą už-simenama jau XVI a. Dvaro pastatas tuomet buvęs medinis su šiaudiniu stogu. Spėjama, kad XVIII a. pab. – XIX a. pr. čia jau stovėjęs nedidelis mūrinis pastatas. Vietovė anksčiau buvo vadinama Gaurais, bet iš Kuršo atsikėlę vokiečių kilmės baronai Renė įsigiję dvarą jį pervadino. 1880 m. buvo baigti statyti vėlyvo-jo klasicizmo rūmai, turintys istorizmo bruo-žų. Rūmai pastatyti vaizdingoje vietoje, kuria galima pasigrožėti iš baliustradomis puoštų terasų. Ypač gražus rūmų interjeras – balto marmuro židiniai ir skulptūros, krištoliniai sie-tynai, lubų ir sienų tapyba. Išliko klasicizmo ir liaudies architektūros detalių turintys ūkiniai pastatai – svirnas, arklidė, oficina, sandėlis ir kt. Į sodybą veda senų klevų alėja, aplinką puošia įvairūs želdiniai ir medžiai, sodai. Yra du XIX a. I p. parkai: aukštutinis ir žemutinis. Priešais rūmus auga atvežtiniai medžiai: rau-donieji platanlapiai klevai, kalninės pušys, švediniai šermukšniai, tutmedžiai, kanadinės cūgos, piramidiniai ąžuolai. Žemutiniame peizažiniame parke daugiausia auga vietinės kilmės medžiai. Jame žaliuoja viena storiausių Lietuvos eglių, jos kamieno apimtis – 3,7 m, aukštis – 35 m. Yra nepaprasta liepa – iš pa-svirusio kamieno auga devynios šakos, kurios atrodo kaip atskiri medžiai – turi vertikalų stiebą ir atskiras lajas. 1869 m. dvare moky-tojavo Laurynas Ivinskis, čia jis mokė brolius Narutavičius (žr. Brėvikių dvaro sodyba). Po II pasaulinio karo nacionalizuotame dvare

buvo įsikūrusi kolūkio kontora ir biblioteka. 1990 m. restauruotuose rūmuose atidaryta Renavo rūmų reprezentacinio interjero eks-pozicija, lankytojai supažindinami su Lietuvos dvarų kultūra. Rūmų priešakyje eksponuoja-mas iš apylinkių atgabentas kuršių šventvietės akmuo su dubeniu.

O D4 Plnkšių dvaro sodyba. Vietovė kaip kaimas žinoma nuo XVI a. Nuo XVIII a. pr. Plinkšiai jau vadinami palivarku, o 1751 m. dokumentuose – dvaru. XIX a. pr. Plinkšiai perėjo Pliateriams. XIX a. pab. dvaro paveldė-tojas Konstantinas Pliateris pastatė puošnius dviaukščius istorizmo stiliaus su renesanso, baroko ir klasicizmo detalėmis rūmus. Jie sta-čiakampio plano, centrinę dalį išryškina balko-ninis portikas, yra pusapskritė terasa ir terasa su balkonu. Rūmų interjerai eklektiški – vyrau-ja gruboko vokiško renesanso, baroko, rokoko ir ampyro formos. Salėse yra ryškiai ištapytų ir augalinių motyvų lipdyba puoštų lubų, kokli-nių krosnių. Išliko ūkinių pastatų: istorizmo lai-kotarpio „plytų stiliaus“ oficinos ir pieninė, taip pat ledainė. Aplink rūmus ošia peizažinis par-kas. Pietinėje parko dalyje yra grafo Konstan-tino Pliaterio (1847–1899) kapas. Jis aptvertas tvorele, pastatytas juodo marmuro antkapis, pasodinta medžių. Šiuo metu Plinkšių rūmai restauruojami.

O C6 Brvikių dvaro sodyba. Žino-ma, kad Pilsudskiams priklausiusiame dvare nuo XIX a. pr. įsikūrė Narutavičiai. Po 1413 m. Horodlės akto ši sena žemaičių giminė gavo herbą ir Noručių pavardę pakeitė į Narutavi-čių. Čia gimė Stanislovas Narutavičius (1862–1932) – Vasario 16-osios Akto signataras, ir Gabrielius Narutavičius (1865–1922) – moks-lininkas, išrinktas pirmuoju Lenkijos preziden-tu, bet po poros dienų nacionalistų nužudytas. Dvaro sodyboje išliko vienaaukštis medinis ponų namas (XVIII a. vid., vėliau rekonstruo-tas), turintis liaudiško klasicizmo bruožų. Likę svirno pamatai ir kumetyno liekanų, taip pat pavienių parko medžių. Į sodybą veda senų lie-pų ir klevų alėja.

Alsėdžiai

Renavas Seda

1717