U D K 821.133.1-31 Versta is: Ru53 Jean-Christophe Rufin

Le collier rouge Gallimard

Visos teises saugomos. Jokia sio leidinio dalis be rastisko leidejij leidimo negali buti atkuriama, saugoma duomenij paieskos sistemose ar perduodama bet kokia forma ar bet kokiu budu elektroninemis, mechaninemis, fotokopijavimo, jrasymo, nuskaitymo arba kitomis priemonemis.

© Editions Gallimard, 2014 © Vertimas j lietuviij kalbq,

Stase Banionyte, 2015 ISBN 978-9986-34-308-0 © Leidykla „Zara", 2015

I

Pirm^ valand^ dienos, miest^ alinant karsciui, suns staugimas buvo tiesiog nepakenciamas. Jis jau dvi paras tupejo cia, Misle aiksteje, ir dvi paras lojo. Tai buvo di-delis, rudas, trumpaplaukis suo be antkaklio, perdreks-ta ausimi. Jis ambrijo tolygiai, mazdaug kart^ per tris sekundes, storu, is proto varanciu balsu.

Diuze mete | j | akmenis nuo buvusitj kareiviniij slenkscio - tos kareivines per kar^buvo paverstos dezer-tyrtj ir snipij kalejimu. Bet tai nemaz nepadejo. Pajut^s skriejant akmenj, suo trumpam atsokdavo, o paskui vel imdavo plysoti. Pastate tebuvo vienas kalinys, ir neat-rode, kad jis noretii istrtikti | laisv^. Deja, Diuze buvo vienintelis sargas ir profesine s^zine neleido jam pasi-traukti. Jis neturejo kaip nuvyti gyvulio ar smarkiai jo isg^sdinti.

Per tok| karstj niekas nedrjso kisti nosies laukan. Tus-ciose gatvese lojimas aidejo, atsimusdamas nuo sienos

5

i sien^. Vienu tarpu Diuze jau norejo pasinaudoti pis-toletu. Bet dabar buvo taikos metas; jis abejojo, ar turi teis§ sauti miesto viduryje, tegul ir j sunj. O svarbiausia, kalinys tada gautij papildom^ argument^ dar labiau nu-teikti gyventojus pries valdzi^.

ir sakyti, Diuze jo nekente. Ji sulaikiusiems zanda-rams jis taip pat padare blog^ |spud|. Vyriskis nesiprie-sino, kai jie j j vede j karo kalejim^. Buvo matyti, kad jis jauciasi teisus sitaip elgdamasis, lyg tik nuo jo priklau-sytii, ar sukelti salyje revoliucij^...

Nors gal taip ir buvo. Diuze del nieko nebutij garan-tav^s. jis, bretonas is Konkarno, zinojo apie s i^ Zemu-tinio Bery suprefektiir^? Siaip ar taip, jam cia nepatiko. Didzi^ j^ metii dal| budavo dregna, o kelet^ savaiciii, kai v i s ^ dien^ sviesdavo saule, - per daug karsta. Zie-mq̂ ir lietingais orais nuo zemes kildavo nesveiki garai, atsiduodantys supuvusia zole. Vasar^ keliai pariikdavo sausomis dulkemis ir miestelis nezinia kodel prasmirs-davo siera, nors kaimynysteje nebuvo nieko daugiau, tik laukai.

Diuze uzdare duris ir susieme rankomis galv^. Nuo lojimo jam prasidejo migrena. Truko darbuotoj^, ir jo niekada niekas nepakeisdavo. Jis miegodavo savo ka-binete ant ciuzinio, o ryt^ jkisdavo j j j metaling spint^. Per sunj paskutines dvi naktis prizixiretojas nesudejo ne bluosto. Jo amziuje tai jau buvo nepakeliama. D i u ­ze nuosirdziai mane, kad, perkop^s penkiasdesimtmetj.

6

zmogus turetii buti atleistas nuo tokivi isbandymii. Vie-nintele jo viltis buvo - kad karininkas, iskviestas nagri-neti bylos, atvyks greitai.

„Kastonii" baro patarnautoja Perina ryt^ ir vakar^ pereidavo per aikst§ ir atnesdavo jam vyno. Jis priva-lejo kaip nors istverti. Mergina paduodavo butelius pro lang^ o jis, netardamas ne zodzio, atkisdavo jai pini-gus. Neatrode, kad ji baimintiisi suns, pirm^ vakarq net sustojo jo paglostyti. Miestieciai pasirinko, k u r i ^ pus§ palaikyti. Ir tai buvo ne Diuze puse. Perinos butelius pri-ziiiretojas pasistate po stalu ir vyno jsipildavo paslap-ciomis. Nenorejo, kad karininkas uzkluptt^ j | geriantj, jei atvaziuotij netiketai. Taip iskankintas nemigos, jis nebu­vo tikras, ar isgirs j | ateinant.

Ir is ties4, matyt, trumpam uzsnudo, nes atsimerk^s isvydo j l priesais save. Prie durij , grieztai ziiiredamas j Diuze, stovejo aukstas vyriskis, vilkintis tamsiai mely-na sujuosta palaidine, per daug stora siam rnetq laikui, bet vis tiek susagstyta ik i pat virsaus. Sargas atsitiese ir neklusniais pirstais uzsisagste kelet^ svarko sagij. Tada atsistojo ir issitempe „ramiai". Zinojo, kad jo akys uzti-nusios ir kad jis tvoskia vynu.

- A r negaletumet nutildyti sito gyvulio? Tai buvo pirmieji karininko zodziai. Jis ziurejo pro

lang^ nekreipdamas jokio demesio j Diuze. Vis dar sto-vedamas „ramiai", sis jaute sleikstulj ir bijojo praverti burn^.

7

- Suo neatrodo piktas, - pridure karo teisejas. - K a i vairuotojas mane isleido, jis ne nepajudejo.

Vadinasi, prie kalejimo buvo sustoj^s automobi-lis, o jis nieko negirdejo. Tikriausiai miegojo ilgiau nei mane.

Karininkas atsigr^ze | Diuze ir pavargusiu balsu ista-re „laisvai". Akivaizdu, siam zmogui neriipejo discipli-na. Jis elgesi natiiraliai ir | karisk^ mizanscenq ziiirejo kaip i nemalonij folklor^. Pasiem^s kedq su virbais, ka­rininkas jq, apsuko, apzargomis atsisedo ir uzsikniaube ant atkaltes. Diuze atsipalaidavo. Mielai biitii isger^s slakelj, o tokiu karsciu gal ir atvykelis su dziaugsmu biitij palaik^s jam kompanijq^. Bet jis nuvijo siq mintj ir gerklei suvilgyti tik sunkiai nurijo seiles.

- A r jis cia? - paklause teisejas, smakru kryptelej^s | metalines duris, uz kur i i ; buvo kameros.

- Taip, komendante. - Kiek j i j dabar turite? - V i e n ^ komendante. Pasibaigus karui, cia labai is-

tustejo... Priziuretojui tai buvo tikra laime. Saugodamas vie-

nintelj kalin|, biitii galej^s sau svilpauti. Bet atsitik tu man taip, kad anas turi sunj ir sis be perstojo kaukia priesais kalejim^.

Karininkas prakaitavo. Jis mikliai atsisagste dvi de-simtis palaidines sagij. Diuze pamane, jog jis veikiau-siai jas susisagste tik pries jeidamas, kad padarytij jam

8

jspudj. Tai buvo kokiii trisdesimties metij vyras, bet po sio karo gana daznai galedavai pamatyti tokius jaunus zmones, pasipuosusius galionais. Privalomi usai buvo netankiis ir atrode kaip antakiai, suzel^ po nosimi. Jo akys buvo melynos it plienas, bet svelnios ir veikiausiai trumpareges. Is liemenes kisenes kysojo raginiai akiniai. A r jis j i i nenesiojo is koketiskumo? O gal norejo suteikti zvilgsniui to paslaptingumo, turincio sutrikdyti jo tar-domus itariamuosius? Issitrauk^s languot^ nosing, kari­ninkas nusisluoste kakt^.

- Kuo jus vardu, adjutante? - Reimonas Diuze. - A r jus kariavote? Priziiiretojas issitiese. Pasitaike puiki proga. Jis galejo

pelnyti kelet^ taskq, pasistengti, kad karininkas uzmirs-tii jo laikysen^, ir parodyti, jog kalejimo sargo pareigas atlieka be jokio malonumo.

- Zinoma, komendante. As buvau saulys. Dabar to nematyti, nusikirpau barzdel^...

Kadangi karininkas nenusisypsojo, Diuze kalbejo to-liau:

- D u kartus buvau suzeistas. P i rm^ - j petj prie Mar-nos, antr^ - j p i l v ^ lipdamas j Mortomo kalvas. Todel nuo tada...

Karininkas mostelejo ranka noredamas pasakyti, kad supranta ir nera reikalo pasakoti daugiau.

- A r turite jo byl^?

9