cmykcmyk

2007 m. gegužės 31 d. Nr. 5 (377) Savanoris 1 psl.Savanoris2007 m. gegužės 31 d. Nr. 5 (377)

Lietuvos savaNorių Laikraštis

Gr. Vilius DŽiaVeČKa„Savanorio“ korespondentas

Sutiktuvės

Gegužės 25 dieną, Kaune, Karo muziejaus sodelyje įvyko ketvirtosios Goro provincijos at-kūrimo grupės (PAG–4) apdo-vanojimo ceremonija. Kariams krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kariuomenės vadas gen. mjr. Valdas Tutkus, Lauko pajė-gų vadas brg. gen. Arvydas Pocius ir KASP vadas plk. Antanas Plies-kis įteikė medalius „Už tarptau-tines misijas“ ir „Už pasižymėji-mą“. PAG-4, vadovaujama plk. Almanto Leikos, praėjusią savai-tę grįžo į Lietuvą. Grupė baigė nelengvą pusės metų misiją Af-ganistane. Pagrindinės grupės už-duotys – įtvirtinti Afganistano val-džios įtaką provincijoje, užtikrinti saugumą ir sudaryti tinkamas są-lygas provincijos atkūrimui – buvo įvykdytos.

Ketvirtoji provincijos atkūrimo grupė grįžo į Lietuvą

Nukelta į 8 psl.

Ats. kpt. Vytautas VoVeris„Savanorio“ redaktorius

Prieš 60 metų, 1947 m. gegužės 1 d., Šiaurės rytų Lietuvos parti-zanų vadų nutarimu, įkurta Algi-manto apygarda. Tai buvo aštun-toji partizanų apygarda Lietuvoje, dar viena, devintoji, pavadinta Pri-sikėlimo vardu, atsirado po metų. Algimanto apygardos atsiradimą nulėmė tai, kad Vytauto apygar-dos operatyvinė erdvė buvo per didelė, apėmė Utenos, Rokiškio, Zarasų, Švenčionių, Svyrių (Sta-lino prijungtų prie Baltarusijos) apskritis ir daugelis kuopų veikė savarankiškai, štabui sunku buvo vadovauti ir kontroliuoti.

Naujosios apygardos branduo-lį sudarė Šarūno rinktinė. Jos va-das Antanas Slučka-Šarūnas pa-skirtas apygardos vadu.

A.Slučka gimė 1917 m. Pane-vėžio apskrities Troškūnų miestely-je. Studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, 1944 m. sa-vanoriu stojo į gen. Povilo Plecha-vičiaus Vietinę rinktinę, tais pačiais metais, rusams okupavus Lietuvą, Svėdasų valsčiuje sutelkė partizanų būrį. 1945 m. įkūrė Šarūno rinktinę ir jai vadovavo. 1948 metų pabai-goje paskirtas Karaliaus Mindaugo srities vadu. Pertvarkė srities struk-tūras pagal LLKS statutą, kuopas reorganizavo į tėvūnijas, nustatė jų tikslias ribas. Buvo labai drąsus ir sumanus, dalyvavo daugelyje kau-

tynių, ne kartą sužeistas. 1949-ųjų rudenį, išdavus srities štabo bun-kerį Butkiškių kaime, neturėda-mas vilties išsiveržti iš apsupimo, susisprogdino kartu su žmona, šta-bo nare Joana Railaite-Neringa ir bunkeryje buvusiu kovos draugu.

Šarūno rinktinę pradžioje su-darė dvi kuopos – Gražinos ir Bu-tigeidžio, vėliau sukurta dar vie-na – Povilo Plechavičiaus, veikusi Šimonių girioje. Rinktinė leido savo laikraštį „Pragiedruliai“.

Kunigaikščio Margio rinkti-nė veikė Užpalių, Dusetų, Svėda-

sų, Antalieptės valsčiuose ir pie-tinėje Rokiškio apskrities dalyje. Rinktinei vadovavo Juozas Ke-meklis-Rokas.

J.Kemeklis gimė 1918 m. Ro-kiškio apskrities Jūžintų valsčiuje. Baigęs Gruzdžių aukštesniąją že-mės ūkio mokyklą, tarnavo Lie-tuvos kariuomenėje, turėjo pus-karininkio laipsnį. Prasidėjus vokiečių-rusų karui pasitraukė iš Raudonosios armijos Pabradės poligone, dalyvavo Birželio sukili-me. 1945 m. suorganizavo Ąžuolo partizanų būrį, 1948 m. įkūrė Ku-nigaikščio Margio rinktinę, buvo jos vadas. Nuo 1949 m. dar ir Algi-manto apygardos štabo propagan-dos ir agitacijos skyriaus viršinin-

kas, organizavo ir leido apygardos laikraštį „Partizanų kova“. 1951 m. paskirtas Tumo-Vaižganto rinktinės vadu ir Vytauto apygar-dos štabo viršininku. Žuvo 1951 m. Pelenių-Vidžiūnų miške, išda-vus Broniui Kalyčiui (šiuo metu gyvena Vilniuje, prisidengęs rusiš-ka pavarde).

Kunigaikščio Margio rinkti-nę sudarė trys kuopos – Tumo-Vaižganto, Gedimino bei Dariaus ir Girėno, vėliau pertvarkytos į Aušros ir Neries rajonus. Gedi-mino kuopoje kovojo ir poetė Dia-na Glemžaitė, kuopos vado Juozo Bulovo-Ikso žmona.

D.Glemžaitė gimė 1925 m. Za-rasų apskrityje, Degučiuose. Stu-

dijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vy-tauto Didžiojo universitete, kartu mokėsi tapybos Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, pa-laikė ryšius su partizanais, buvo se-kama, todėl grįžo į tėviškę. Motiną ir kitus šeimos narius ištrėmus į Si-birą, išėjo partizanauti, susituokė su Gedimino kuopos vadu J.Bulovu. Žuvo 1949 m. Plunksnočių miške prie Žiobiškio, kartu su vyru ir dar 4 kariais. Partizanus nužudė rusų agentas Alfonsas Lūža-Maskva. D.Glemžaitė spausdino savo eilėraš-čius partizanų spaudoje, buvo pa-rengusi rankraštinį rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“. 1994 m. išleis-tas jos poezijos rinkinys „Mes mokė-sim numirt“.

Žaliąją rinktinę sudarė 4 ra-jonai – Vienybės, Vytauto, Min-daugo ir Užupio. Per šią rinkti-nę (šiaurinė Panevėžio apskrities dalis) ėjo ryšių keliai su Prisikėli-mo rinktine, kur kūrėsi Vyriausio-ji partizanų vadovybė. Rinktinei vadovavo Vytautas Česnakavičius-Valas.

V.Česnakavičius gimė 1924 m. Pa-nevėžio apskrities Smilgių valsčiuje. Baigęs Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Artėjant rusams stojo į Lie-tuvos laisvės armiją, pasiųstas į Abve-ro žvalgybos mokyklą Vokietijoje. Ap-mokytas partizaninio karo taktikos ir su 6 kovotojais desantuotas Smilgių valsčiuje. Vadovavo partizanų kuopai, kurioje kovojo ir V.Česnakavičiaus tė-vas, sesuo bei pusseserė, vėliau – Ža-liajai rinktinei. Nuo 1948 m. ėjo apy-gardos štabo viršininko pareigas. Žuvo 1949 m. Pakruojo valsčiuje su-sidūrime su stribais.

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena

Laisvės kaina

Nukelta į 3 psl.

Algimanto apygardos partizanai Šimonių girioje 1947 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Juozas Katinas-Šernas, Antanas Matuliauskas-Adaska, Vytautas Česnakavičius-Daujotas. Antroje eilėje iš kairės: Balys Žukauskas-Princas, Birutė Kiaulevičiūtė-Neužmirštuolė, Ona Talantaitė-Jonukas, Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, Balys Ramanauskas -Narutis. Trečioje eilėje iš kairės: Antanas Starkus-Montė, Antanas Slučka-Šarūnas, Pranas Le-vandavičius-Vyturys, neatpažintas.

Grupės PAG-4 sutiktuvės Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Autoriaus nuotrauka

cmyk

2007 m. gegužės 31 d. Nr. 5 (377)Savanoris2 psl.

cmyk

ApdovanojimaiKrašto apsaugos ministras

apdovanojo krašto apsaugos sistemos medaliu „už pasižymėjimą“:

kpt. Denisą Starikovičių;

medaliu „už tarptautines operacijas“:mjr. Robertą Mažylį, kpt. Tomą Matijošaitį, kpt. Marių

Paukštą, kpt. Virginijų Janušką, kpt. Jevgenijų Leilandą, kpt. Rytį Matulevičių, kpt. Gintarą Noreiką, kpt. Dainių Savicką, vyr. ltn. Mindaugą Didžiulį, vyr. ltn. Ričardą Dryžą, vyr. ltn. Dimitrijų Gorodeckį, vyr. ltn. Andrių Mikaitį, vyr. ltn. Rimvydą Švedą, j. psk. Petrą Jodenukį, j. psk. Mykolą Kačinską, vrš. Robertą Bilkovą, vrš. Remigijų Čiulkinį, vrš. Aleksandrą Ilja-sevičių, vrš. Josifą Narvoišą, vrš. Audrių Petrovą, vrš. Arū-ną Stanelį, vrš. Antaną Sidarą, vrš. Saulių Šukį, vrš. Irmantą Vaškevičių, vyr. srž. Darių Anužį, j. srž. Žanetą Jankauskai-tę, j. srž. Arvydą Miškinį, j. srž. Juliją Mišinaitę, j. srž. Neilą Škulevičių, gr. Igną Andziukevičių, gr. Marių Ausiukevičių, gr. Darių Baležentį, gr. Viktorą Beliavskį, gr. Liną Chaladauskai-tę, gr. Dovilę Čiukšytę, gr. Aurimą Daktarą, gr. Eugenijų Gri-gą, gr. Mantą Grigą, gr. Gintarą Gasiūną, gr. Liną Jakuty-tę, gr. Nerijų Jurevičių, gr. Egidijų Kibildį, gr. Indrą Kuginytę, gr. Andrejų Maleikiną, gr. Tautvydą Matuzevičių, gr. Edviną Pakutką, gr. Vitalį Pasovą, gr. Liną Račkauską, gr. Gražvy-dą Stankų, gr. Vytautą Stvolą, gr. Audrių Tveragą, gr. Edga-rą Ugianską, gr. Lauryną Vitą, gr. Deividą Zelevą;

medalio „už tarptautines operacijas“ ženklu:plk. ltn. Almantą Leiką, mjr. Eligijų Senulį, kpt. Egidijų Bu-

draitį, kpt. Artūrą Gorochovenką, kpt. Denisą Starikovičių, kpt. Arvydą Benešiūną, kpt. Džeraldą Elsoną, j. psk. Algir-dą Krisiukėną, j. psk. Vidmantą Monkevičių, vrš. Šarūną Au-gustaitį, vrš. Svajūną Paškevičių, vrš. Petrą Salį, j. srž. Darių Genį, j. srž. Egidijų Miškinį, gr. Tomą Barauską, gr. Rolandą Grinkevičių, gr. Tomą Juraitį, gr. Eimantą Taraškevičių;

daiktine dovanamjr. Robertą Mažylį.

Lietuvos kariuomenės vadas

apdovanojo kariuomenės medaliu „už pasižymėjimą“kpt. Marių Paukštą, kpt. Arvydą Benešiūną;

vardinėmis dovanomis:kpt. Artūrą Gorochovenką, kpt. Jevgenijų Leilandą.

Lauko pajėgų vadas

apdovanojo pajėgų medaliu „už pasižymėjimą“:kpt. Egidijų Budraitį, kpt. Tomą Matijošaitį, kpt. Džeraldą

Elsoną, vrš. Audrių Petrovą, vrš. Petrą Salį;

padėkos raštu:ats. mjr. Eugenijų Vaicekauską, kpt. Romą Škadauską,

vrš. Romą Paulauską, gr. Edvardą Jurkų, gr. Lauryną Vitą, gr. Gediminą Rudgalvį, eil. Laimoną Laurikietį, srž. Vandą Navickienę, gr. Aną Sidorevič, Zoją Kaštelianovaitę;

KASP vadas

apdovanojo KaSP medaliu „už pasižymėjimą“:kpt. Virginijų Jonušką, vyr. ltn. Mindaugą Didžiulį, j. psk.

Petrą Jodenukį, vrš. Robertą Bilkovą, vrš. Josifą Narvoišą, vrš. Svajūną Paškevičių, vrš. Arūną Stanelį, vrš. Saulių Šukį, vyr. srž. Darių Anužį, j. srž. Darių Kaulinį, j. srž. Juliją Miši-naitę;

KaSP medaliu „už pavyzdingą tarnybą“:j. psk. Darių Šulskį, vyr. srž. Saulių Ramanauską, srž.

Vygintą Enkų, srž. Arūną Miklovį;

KaSP medaliu „už pavyzdingą kario savanorio tar-nybą“(15-os metų):

vyr. srž. Nerijų Kavaliauską, gr. Remigijų Vaičekauską;

KaSP medaliu „už pavyzdingą kario savanorio tar-nybą“(10-ies metų):

gr. Danguolę Bakšytę, gr. Romutį Prevolocką, srž. Re-migijų Balčių, j. srž. Giedrių Dragūną, gr. Egidijų Birvydą, gr. Rolandą Kasnauskį;

KaSP medaliu „už pavyzdingą kario savanorio tar-nybą“(5-erių metų):

vyr. srž. Romualdą Paulauską, j. srž. Mindaugą Rač-kauską, j. srž. Vidmantą Zavecką, gr. Aidą Utmaną, gr. Rimą Abeciūną, gr. Ramūną Alaburdą, gr. Vaidą Burbą, gr. Nerijų Gecevičių, gr. Liną Jasionytę, gr. Evaldą Karacie-jų, gr. Audrių Kukį, gr. Raimundą Radį, gr. Ričardą Miliu-tį, gr. Darių Mickevičių, eil. Mantą Arcebuševą, eil. Sau-lių Kudarauską, eil. Virginijų Maldanį, eil. Evaldą Pavilonį, eil. Dainių Valecką, srž. Rolandą Žvinklį, j. srž. Kęstutį Kol-bergį, gr. Rolandą Dedurą, gr. Petrę Čchetianį, gr. Darių Jankauską, gr. Vitalijų Jurkūną, gr. Jevgenijų Kulešovą, gr. Gediminą Kuzą, gr. Linarą Letuką, gr. Renaldą Strakšį, gr. Vaidą Šimkų, gr. Tomą Vėlių, gr. Tomą Žemgulį, eil. Petrą Budnikovą, eil. Valdą Daukšą, eil. Antaną Lukauską, eil. Tomą Šneiderį, eil. Ramūną Žemgulį;

padėkos raštu:psk. Algimantą Vyturį, j. srž. Edgarą Boiką, gr. Rimą

Zdanavičienę, eil. Alvydą Sarnecką, eil. Liną Slavinską, kpt. Vitalijų Fedijų, vrš. Stasį Meškauską, vyr. srž. Aringą Švedą, j. srž. Rimantą Puodžiūną, gr. Ernestą Burčą, gr. Giedrių Ignašių, gr. Marių Purauską, gr. Zigmantą Rudgal-vį, gr. Marių Songailą, gr. Andrių Šimkų, gr. Romualdą Vė-lių, eil. Alvydą Jokšą, eil. Artūrą Krisikaitį, eil. Tomą Luko-šių.

Atsisveikino su tarnyba

Į atsargą paleisti:mjr. Kęstutis Leonavičius, kpt. Vytautas Žymančius, j.

srž. Gintautas Lisauskas.

PaskyrimaiMjr. Ričardas Mačinskas paskirtas Dainavos apygar-

dos 1-osios rinktinės 105 priimančios šalies paramos kuo-pos vadu.

LaipsniaiKrašto apsaugos ministras suteikė

atsargos karininko laipsnius:

vyresniojo leitenantoKęstučiui Gruodžiui, Juozui Latviui, Skomantui Povilio-

niui, Šarūnui Skirkai, Erlandui Snieškai;

leitenantoAndriui Ramoškai.

Gegužės 6-7 d. Dainavos rinktinės 110 kuopoje vyko pirmosios savanorių pratybos pagal Specialiųjų operacijų junginio (SOJ) ka-rių rengimo programą.

Po specialiosios atrankos, savanoriams, taktinės žvalgybos ko-mandai, suorganizuotos specialaus bei fizinio rengimo, taktikos, šaudymo pratybos. Savanoriai taip pat susipažino su Vytauto Di-džiojo jėgerių bataliono ginkluote, ekipuote, specialiąja įranga.

Pagal kovinio rengimo planą 110 kuopos kariai bus ruošiami pa-remti SOJ padalinius užduočių vykdymo metu Lietuvoje ir užsienyje.

Vyr. ltn. raimundas JarecKas510 kuopos vadas

Gegužės 15-17 dienomis vyko Geležinio Vilko brigados Mindau-go bataliono mokymai, kuriuose dalyvavo ir Vyčio rinktinės sava-noriai. Mūsiškiai turėjo imituoti priešo veiksmus. Grupę sudarė 27 savanoriai ir 3 PKT kariai. Šie mo-kymai yra vienas iš pasirengimo tarptautiniams mokymams „Gin-tarinė viltis“ etapų. Pratybos vyko visoje Panevėžio rajono teritorijo-

Kpt. Virgilijus rudoKasVyčio rinktinės štabo S5 skyriaus viršininkas

Rinktinių štabai mokosi vykdyti taikos meto užduotis. Vyčio rinkti-nės vertinamosios pratybos vyko ge-gužės 14–17 d. Jų metu patikrintas rinktinės karių pasirengimas suteik-ti pagalbą Valstybinės sienos apsau-gos tarnybos pareigūnams ir sąvei-ka. Rinktinei iškelta užduotis esant poreikiui padėti VSAT Šiaulių rink-tinės pasieniečiams kontroliuo-ti šiaurinę Lietuvos valstybės sieną nuo Skuodo pasienio užkardos iki Rokiškio pasienio užkardos.

Pirmąją pratybų dieną vyko planavimas rinktinės štabe. Antrą-

Rengiamės „Gintarinei vilčiai“je. Savanoriai imitavo civilius gy-ventojus, taip pat priešiškai nusi-teikusius asmenis, užsiimančius kontrabanda, rengiančius pasalas, demonstracijas ir pan.

Pratybose savanoriai pasirodė kaip sumanūs ir iniciatyvūs kariai. Beveik visose situacijose nepasi-mesdavo, elgdavosi nestandartiš-kai, o tai rodo gerą savanorių pa-sirengimą. „Gintarinėje viltyje“ dalyvaus Vyčio rinktinės savano-rių kuopa, kuri vykdys panašias už-duotis kaip ir šiuose mokymuose.

Bendri mokymai su pasieniečiais

ją dieną, kad rinktinės štabas ,,ne-atsipalaiduotų“, KASP štabo virši-ninkas plk.ltn. Vilmas Šatas iškėlė rinktinei naują, nestandartinę, už-duotį, kuri buvo sėkmingai įvykdy-ta. Gegužės 15–17 dienomis į pra-tybas įsijungė ir kuopos, kurios išvyko į pasienio užkardas. Užkar-dose kariai, kartu su pasieniečiais, vykdė numatytas užduotis. Kadan-gi tokio pobūdžio pratybos jau ne pirmos, didesnių problemų nekilo.

Aptarti pratybų su VSAT atsto-vais į Pasvalio užkardą atvyko KASP vadas plk. Antanas Plieskis, KASP štabo viršininkas plk. ltn. Vilmas Šatas, Vyčio rinktinės vadas plk. ltn. Ričardas Leikus. Aptarti organiza-ciniai klausimai, sutarta toliau tobu-linti bendradarbiavimą.

Dainaviškiai šventė ir sportavo

Vrš. Sauliaus Talačkos nuotrauka

Vilma TunylaiTėDainavos rinktinė

Balandžio 27 d. Dainavos rink-tinės kariai 16-ąsiąs rinktinės įkūri-mo metines paminėjo surengdami sportines varžybas. Buvo iškilmin-ga rikiuotė prisimenant už Tėvynę žuvusius partizanus ir savanorius, padėtos gėlės ant jų kapų. Alytaus įgulos kapelionas kpt. Jonas Tamo-šiūnas padėkojo savanoriams, kad šie, nors turi darbų ir rūpesčių, ran-da laiko atvykti į užsiėmimus. Kal-bėjo ir pirmieji rinktinės savanoriai. 11 val. l. e. rinktinės vado pareigas mjr. Sergejus Venclovaitis paskel-

bė varžybų atsidarymą ir palinkėjo visiems sėkmės. Savanoriai varžė-si svarsčio kėlimo, virvės traukimo, galiūnų komandų, granatų svaidy-mo rungtyse, be to, dar galėjo iš-mėginti savo jėgas ir nekonkursinė-se rungtyse: rankų lenkimo, peilių svaidymo ir rutulio stūmimo.

Išrinktas populiariausias rinkti-nės sportininkas. Juo tapo 104 kuo-pos savanoris eil. Arūnas Talačka, pasižymėjęs kovinės savigynos var-žybose. Mjr. S.Venclovaitis jam įtei-kė vertingą prizą. Susumavus visų sportinių rungčių rezultatus paaiš-kėjo, kad nugalėtojais tapo jungtinė 107, 109 ir ŠAK kuopų komanda.

Pirmosios pratybos

„Jūrinis mazgas“ – savanoriui S.Povilioniui

Gegužės 5-ąją, minint Spaudos atgavimo, knygos ir kalbos dieną, kariuomenės vadas gen. mjr. Valdas Tutkus įteikė „Jūrinio mazgo“ apdovanojimus labiausiai viešųjų ryšių ir visuomenės informavimo srityje pasižymėjusiems kariams.

„Jūrinis mazgas“ šiais metais teko ir Didžiosios Kovos rinktinės savanoriui ats. ltn. Skomantui Povilioniui, pusmetį tarnavusiam vi-suomenės informavimo karininku PAG-3 grupėje Afganistane.

Kariuomenės vado apdovanojimą taip pat pelnė j. srž. Julija Mi-šinaitė iš Dariaus ir Girėno rinktinės už akciją „Padėkime Afganis-tano vaikams“. Apdovanojimas bus įteiktas, kai jaunesnioji seržan-tė sugrįš iš misijos Afganistane.

„Savanorio“ inf.

Varžybų nugalėtojai.

cmykcmyk

2007 m. gegužės 31 d. Nr. 5 (377) Savanoris � psl.

Atkelta iš 1 psl.

Algimanto apygardos pirmuo-ju štabo viršininku buvo Antanas Starkus-Montė.

A.Starkus gimė 1917 m. Pane-vėžio apskrities Šimonių valsčiuje. 1945 suorganizavo partizanų būrį, kuriam ir vadovavo. Vėliau – Al-girdo kuopos vadas, 1948 m. pa-skirtas Algimanto apygardos vadu (A.Slučkai-Šarūnui pradėjus eiti srities vado pareigas). Žuvo 1949 m. Šimonių girioje, rusų gaujoms apsupus apygardos štabo bunkerį.

Dar viena ryški asmenybė Al-gimanto apygardoje – Jurgis Ur-bonas-Lakštutis, štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas.

J.Urbonas gimė 1924 m. Utenos apskrities Anykščių valsčiuje. Mo-kytojavo Niūronių kaimo moky-kloje. Prieš paskiriant į apygardos štabą, vadovavo Perkūno būriui. Redagavo partizanų laikraščius „Partizanų kova“ ir „Pragiedru-liai“. Literatas, parašęs romaną

apie partizanų kovas, kurio ran-kraštis, deja, neišliko. Žuvo 1948 m. Andrioniškio valsčiuje traukda-masis iš apsupimo.

Vos paskirtas spaudos ir švietimo skyriaus viršininku, J.Urbonas-Lakštutis parengė ir išleido partizanų kūrybos rin-kinėlį „Neįveiksi, sūnau, šiau-rės...“, kurio šiuo metu tėra ži-nomi tik du egzemplioriai. Vieną išsaugojo anykštėnė partizanų ryšininkė Birutė Biliūnaitė, ki-tas išliko ... KGB „čekistų šlovės muziejuje“. Rinkinėlį iliustravo Panevėžio mergaičių gimnazi-jos dailės ir braižybos mokytoja Vanda Pozukaitė-Vygūnė. Apy-gardos vadas A.Slučka-Šarū-nas įžanginiame žodyje akcen-tavo Pasipriešinimo jėgų šaltinį: „Kaip ištikimiausias tautos ele-mentas pasirodė Lietuvos kai-mas, ir tik jam tenka garbės au-reolė, taip gražiai spindinti per kaimo žaliųjų, jaunųjų žiedų, geltonkasių sesių, pilksermėgių

Laisvės kaina sodiečių ir senučių motinų var-gą, kančias ir aukas. Per amžius liks dėkinga Lietuva ir partiza-nas apdainuotajam sodžiui“.

Šiame partizanų leidinyje iš-spausdinta, suprantama, be para-šo, Vinco Mykolaičio-Putino po-emėlė „Vivos plango, mortuos voco“ (Gyvuosius apverkiu, mi-rusiuosius šaukiu). Ją Putinas pa-rašė antrosios rusų okupacijos pradžioje. Tarp lietuvių kūrinys sklido nuorašais, o štai pirmo-ji publikacija – partizanų spau-doje. Kunigas Kazimieras Vasi-liauskas deklamuodavo poemėlę pažįstamų susibūrimuose ir pa-kliuvo, tačiau, žiauriai kankina-mas, atsisakė patvirtinti tardyto-jo teiginį, kad šias „antitarybines eiles“ tikriausiai parašęs Putinas. Gavo 10 metų, bet lietuvių litera-tūros klasiką išgelbėjo nuo kalėji-mo ir Sibiro. Tautinis solidarumas dar buvo gyvas!

1950 m. atkurti sunaikintą apy-gardos štabą jau nebebuvo iš ko. Likę Kunigaikščio Margio ir Šarū-no rinktinių partizanai sujungti į vieną – Tumo-Vaižganto rinktinę ir

priskirti Vytauto apygardai, o Ža-liosios rinktinės partizanai prisijun-gė prie Vyčio apygardos. Algiman-to apygarda nustojo egzistuoti.

Gegužės 5 d. Algimanto apy-gardos šešiasdešimtmetis pa-minėtas Troškūnuose. Čia pa-statytas paminklas apygardos partizanams. Paminklas nei šioks, nei toks – jokios lietuviškos sim-bolikos. Galima, žinoma, saky-ti, kad skulptorius papuolė nega-bus, netalentingas, bet kad čia ne talento, o pažiūrų, tautinio sąmo-ningumo problemos.

Pagerbti Algimanto apygardos atminimą į Troškūnus atvyko Pane-vėžio vyskupas Jonas Kauneckas, monsinjoras dim. plk. Alfonsas Sva-rinskas, KASP vadas plk. Antanas Plieskis, Šaulių sąjungos vadas ats. plk. ltn. Juozas Širvinskas, Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius. Pagrindinis renginio organizatorius dim. kpt. Jonas Kadžionis.

J.Kadžionis gimė 1928 m. Ukmergės apskrities Kavarsko vals-čiuje, mažažemių ūkininkų šeimoje. Ištrėmus tėvus, 1948 m. išėjo par-tizanauti. Nuo 1949 m. Algimanto

apygardos Butigeidžio kuopos vadas. 1953 m. pateko į rusų nelaisvę. Nu-teistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo Omsko, Taišeto, Mor-dovijos lageriuose, iš kurių paleistas 1978 m. Komunistams neleidžiant gy-venti Lietuvoje, prisiglaudė Karaliau-čiaus krašte. Į Lietuvą sugrįžo 1989 m.

Minėjimą surengti padėjo Vyčio savanorių rinktinė. Bet Troškūnai - ne jos teritorija! Padėti turėjo visai kiti savanoriai, kita rinktinė.

Ats. kpt. Vytautas VoVeris„Savanorio“ redaktorius

Į atsargą išėjo Žemaičių rinkti-nės vado pavaduotojas kpt. Vytau-tas Žymančius. Kariuomenei, aps-kritai krašto apsaugai, nes pradžioje kariuomenės ir nebuvo, atiduota nei daug, nei mažai – 17 metų. Pra-džia panaši į daugelio pirmųjų sa-vanorių: Sąjūdis rinko savanorius ir Vytautas nedvejojo, užsiregistravo. 1990 m. balandžio mėnesį.

Žmonių, patikimų, patriotiškai nusiteikusių, reikėjo visur – kūrėsi pasienio apsauga, komendantūros, mokomojo junginio kuopos, krutė-jo Šaulių sąjunga, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje būrėsi savanoriai. Kau-niečiai buvo stipriausi ir aktyviausi visoje Lietuvoje.

Pirmoji priesaika 1990 m. lap-kričio 23 d. Karo muziejaus sodely-je. Vyrai pasijuto ne kažkokiais ten krašto apsaugos darbuotojais, o ka-riais, Lietuvos kariais. Toliau – Sau-sio įvykiai, pučas, rusų dalinių blo-kavimas. Visur Vytautas dalyvavo, kur siuntė, ten ir ėjo.

Ypač nelengva užduotis buvo rusų dalinių blokavimas. Rusai ožiavosi, šiaušė šerį ir niekaip ne-norėjo susitaikstyti su tuo, jog nuo šiol jie važinės tik ten, kur lietuviai leis, jeigu apskritai leis. Dažnai iki šūvių trūko labai nedaug. Ginkluo-to susirėmimo prie Garliavos, Vy-tauto manymu, pavyko išvengti tik civilių dėka. Garliava – ypatingas miestelis, jame gyvena daug trem-tinių, laisvės kovotojų, todėl ir Są-

jūdis ten buvo labai stiprus. Išgirdę apie rimtą susidūrimą, garliaviškiai skubėjo savo kariams į pagalbą. Pa-matę žmonių minias rusai atlėgo ir Vytautas pakilo nuo kulkosvaidžio, ačiū Dievui, šaudyti nereikėjo.

1992 m. savanorių būrio vadui V.Žymančiui suteiktas viršilos laips-nis. Baigus Karininkų kursus tapo jaunesniuoju leitenantu, paskir-tas kuopos vadu. Vėliau perkeltas į rinktinės štabą, vadovavo operaci-jų, žvalgybos ir kontržvalgybos sky-riams. Baigė Karo akademiją, trejus metus vadovavo 21 batalionui.

2006 m. perkeltas į Žemaičių rinktinę.

– Tokiai rotacijai aš neprieštara-vau, – sako Vytautas, – norėjosi pa-tarnauti kitoje rinktinėje.

Klaipėdoje vadovavo štabo S2 skyriui, galiausiai paskirtas rinkti-nės vado pavaduotoju. Paskutinės pareigos kariuomenėje.

Kpt. V.Žymančius išėjo į atsar-gą, tačiau Žymančiai Savanorių pa-jėgose lieka. Dariaus ir Girėno rink-tinės štabo aptarnavimo kuopoje būrininku tarnauja Vytauto brolis viršila Virginijus, o sūnus Nerijus, žvalgų būrio snaiperis, sėkmingai mokosi Kauno technologijos uni-versitete. Vytautas Žymančius taip pat studentas, šiemet baigia istorijos studijas Vytauto Didžiojo universi-teto Humanitarinių mokslų fakulte-te. Diplominis darbas apie Lietuvos partizanų žvalgybą ir kontržvalgybą jau parašytas. Sunkesnės, sudėtin-gesnės ir įdomesnės temos sugalvo-ti neįmanoma.

Vienas iš pirmųjų

Kpt. Kęstutis piLecKasDainavos rinktinės štabo S� skyriaus viršininkas

1945 metais gegužės 16-ąją įvyko vienas pirmųjų ir didžiau-sių Lietuvos partizanų mūšių su rusų kariuomene (1-ojo Pabalti-jo fronto 220-uoju Kutuzovo or-dino pulku).

Prisimenant tą mūšį gegužės 13 d. Simno bažnyčioje aukotos mišios, Simno kapinėse partiza-nai, politiniai kaliniai ir trem-tiniai uždegė žvakutes, padėjo gėlių. Pačiame Kalniškės miš-

Kur vyko Kalniškės mūšiske, Meškakalnio papėdėje, vyko mūšio minėjimas. Čia suvažia-vo žmonės iš Lazdijų, Marijam-polės, Alytaus, Kauno, Vilniaus, visi, kam brangus laisvės kovo-tojų atminimas. Žuvę partiza-nai pagerbti tylos minute. Kas-met Kalniškėje statomi kryžiai ir koplytstulpiai. Norima pasta-tyti 44 atminties ženklus, tiek mūšyje žuvo lietuvių. Anksčiau čia jau pasodinti 44 ąžuoliukai. Minėjimo metu Krosnos bažny-čios klebonas pašventino nau-jus kryžius. Dainavos rinktinės savanoriai padėjo gėlių prie pa-

čioje kalno viršūnėje marijampolie-čio Jurgio Nevulio iš lauko akme-nų 1991 m. gegužės 18 d. pastatyto paminklo. Šeštokų miestelio jauni-mas, vadovaujamas Danutės Rūte-lionienės, deklamavo eiles, kalbėjo Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio Gy-nybos pajėgų vado partizanų pulki-ninko Adolfo Ramanausko–Vanago dukra Auksė Ramanauskaitė–Sko-kauskienė. Partizanų dainas apie Kalniškės mūšį dainavo LPKTS laisvės kovų dainų ansamblis „Žil-vitis“, Alytaus saviveiklininkai. Dai-navos rinktinės savanoriai visus pa-vaišino kareiviška koše ir arbata.

Kpt. Virgilijus rudoKasVyčio rinktinės štabo S5 skyriaus viršininkas

Kiekvienais metais, artėjant Partizanų pagerbimo, kariuome-nės ir visuomenės vienybės die-nai, Vyčio rinktinėje prisimenami Vyčio apygardos partizanai. Ge-gužės 15 d. kartu su partizanais vykome į pirmųjų Vyčio apygar-

dos partizanų vadų žuvimo vietas. Ukmergės rajone, prie pamin-klinio akmens 1948 m. gegužės 13 d. žuvusiems partizanams – apygardos vadui Danieliui Vai-teliui–Briedžiui, jo pavaduotojui Jonui Kalijonui–Mikui, apsau-gos būrio vadui Vladui Čyvui–Sa-lapkai, padėjome gėlių puokštes. Savo prisiminimais pasidalijo Da-nieliaus Vaitelio žmona Aleksan-

dra. Ji, po vyro žūties praėjus vie-nai savaitei, su vaikais buvo išvežta į Sibirą. Savo prisiminimais pasida-lijo ir LLKS prezidiumo pirmininkas dim. plk. Jonas Čeponis. Lėno miš-ke 1945 m. sausio mėnesį žuvo pir-masis Vyčio apygardos vadas kpt. Juozas Krikštaponis ir dar 22 par-tizanai. Prie paminklo apie tai papa-sakojo mūšio dalyvis dim. kpt. Bro-nius Juospaitis.

Pagerbti Vyčio apygardos partizanai

Tėvas ir sūnus Žymančiai: dešinėje – ats. kpt. Vytautas, kairėje gr. Nerijus.Autoriaus nuotrauka

Kalniškės mūšio vietoje. Autoriaus nuotrauka

Dim. kpt. Jonas Kadžionis.

cmyk

2007 m. gegužės 31 d. Nr. 5 (377)Savanoris� psl.

cmyk

Ats. kpt. Vytautas VoVeris „Savanorio“ redaktorius

Toliau tęsiame pažintį su Sava-

norių pajėgų kuopomis. Šįkart apsi-lankysime ne pėstininkų, o štabo ap-tarnavimo kuopoje, įsikūrusioje Kaune, Šančiuose, vos nepara-šiau Šančių kariniame mieste-lyje, bet kad jau nėra tokio miestelio. Pastatai, likę be šei-mininkų, baigia sunykti. Da-riaus ir Girėno rinktinės štabo aptarnavimo kuopa (ŠAK) čia taip pat ilgai neužsibus, kelsis į buvusias Vytauto Didžiojo jėge-rių bataliono kareivines, kur jau vyksta remonto darbai, tariama-si dėl ryšių linijų.

– Kol ryšiai nesutvarky-ti, mums nėra ko ten keltis, – mano kuopos vadas kpt. Valdas Pempė. – Be ryšių štabo aptar-navimo kuopa dirbti negali.

Kapitonas yra vienas iš la-biausiai patyrusių Dariaus ir Gi-rėno rinktinės karininkų. Sąjū-džio žaliaraištis, savanoriu tapo dar 1990-aisiais, prisiekė kar-tu su pirmaisiais tų pačių metų lapkričio 23-iąją Karo muzie-jaus sodelyje. Budėjimai Kau-ne ir Vilniuje, Sausio įvykiai, komunistų pučas. 1991 m. pavasa-rį paskirtas Kauno rinktinės kuopos vadu, o karininku – jaunesniuoju lei-tenantu – tapo tik metų pabaigoje, kai buvo suteikti pirmieji lietuviški laipsniai. Per tiek metų jam teko pa-sidarbuoti įvairiose pareigose – ba-taliono štabo viršininku, bataliono vadu, rinktinės štabo Operacijų sky-riaus viršininku. Išformavus pajėgo-se batalionus, 2005 m. paskirtas šta-bo aptarnavimo kuopos vadu.

– Savanoriu tapau tik todėl, jog buvau sąmoningas Lietuvos patrio-tas, – prisimena kpt. V.Pempė. Tas patriotizmas susiformavo savaime, turbūt gyvenant Kaune kitaip ir nega-lėjo būti. Sovietmečiu į Valdo rankas pakliuvo tokia knygpalaikė „Vanagai iš anapus“. Parašė ją trys KGB „rašy-tojai“ (beje, vienas iš jų – Edvardas Uldukis – atkūrus nepriklausomy-bę eilinį kartą mikliai pakeitė kailį ir parašė „romaną“ jau apie Sausio įvy-kius. Štai kas sugeba prisitaikyti!). Tai

va, toje knygoje partizanai vaiz-duojami ne šiaip sau kokiais žvėri-mis, bet tiesiog vampyrais, o patys žvėriškiausi iš jų – Juozas Lukša ir kunigas Justinas Lelešius. Visi en-kavėdistai rusai (realūs asmenys) paslėpti po lietuviškomis pavar-

dėmis (gen. Kapralovas – gen. Ka-raliūnas). Mūsų išeivija ant to ka-bliuko ir užkibo, pradėjo spėlioti, kad knygoje pavaizduotas enka-vėdistas Simonaitis ar tik ne Lie-tuvos kariuomenės karininkas Povilas Simonaitis, ne savo noru kovojęs „lietuviškoje“ divizijoje? Nesuprato, kad rusų pavardės su-lietuvintos KGB ir draugo Zima-no nurodymu, siekiant įtikinti, jog lietuviai kovojo ne su okupantais, o šiaip vyko klasių kova. Valdas Pempė knygą perskaitė labai susi-domėjęs: „Buvo vyrai, kovojo!“

– Tikrą tiesą apie partizanus išgirdau iš savo uošvio, partiza-nų ryšininko, todėl sovietinė pro-paganda manęs neveikė, žinojau, kad ir Lukša, ir Lelešius yra mūsų tautos didvyriai, tauriausi žmo-nės, o tie visi čekistai ir stribai – kriminaliniai nusikaltėliai.

Vadovauti štabo aptarnavimo kuopai, mano kpt. V.Pempė, yra

nepalyginamai sunkiau ir sudė-tingiau nei, tarkim, pėstininkų:

– Tik pažiūrėkit, kokie kuopo-je būriai – žvalgų, ryšių, logistikos, transporto remonto. Labai kon-krečios užduotys. Rinktinės šta-bas yra smegenys, ten gimsta idė-

jos, sumanymai, planai, o mes – vykdytojai. Užduo-tis skiriama pėstininkų kuopai, tačiau už aprūpi-nimą mes atsakingi ir ne-galime dirbti atsainiai, dėl „paukščiuko“, nes blogas mūsų darbas sužlugdytų kitos, niekuo dėtos, kuo-pos kovinį rengimą. O kur dar įvairūs renginiai, ir ne tik rinktinės. Dažnai mūsų pagalbos prašo ir Kari-nės oro pajėgos, bet jie ir mums padeda, pavyzdžiui, rengiant žvalgus.

Iš pirmo žvilgsnio, dirb-ti yra kam. Štabo aptar-navimo kuopa turi ne tik vado pavaduotoją (Kaune šias pareigas eina vyr. ltn. Kęstutis Šlepikas), bet ir etatinius būrių vadus, kuo-pininką, intendantą ir dar vieną, kurio pareigas už-rašau taip, kaip jos oficia-liai vadinasi – „įgulos vir-

šininkas“. Kas yra įgula – žinome, kas įgulos viršininkas – taip pat. O kokiai „įgulai“ vadovauja, šiuo atveju, j. psk. Arūnas Rasimas? Pasirodo, visi civiliai darbinin-kai – staliai, valytojos, elektrikas ir yra jaunesniojo puskarininkio „įgula“. Kas taip sugalvojo ir ko-dėl, paaiškinti nemoku.

Nesiseka jaunesniajam pus-karininkiui su tomis pareigo-mis. Kai jis dar buvo kuklus Prienų kuopos kuopininkas, at-vykusiam pajėgų vadui plk. Ar-vydui Pociui, kad būtų trumpiau ar iš susijaudinimo, prisistatė: „KASP kuopininkas Rasimas“. „O, – apsidžiaugė pajėgų va-das, – štai kur mano kuopinin-kas!..“ Ilgai dar aštrialiežuviai pjovė Arūną, primindami tą ne-lemtą „KASP kuopininką“. Da-bar štai – įgulos viršininkas, tik čia j. psk. A.Rasimas, geras ka-rys, niekuo dėtas.

Štabo aptarnavimo kuopos kuopininku darbuojasi psk. Rai-mondas Novikas, intendantu – vrš. Šarūnas Augustaitis. Lan-kantis kuopoje, Šarūnas dar nebuvo grįžęs iš Afganistano, kur kartu su juo išvykę dar sep-tyni kuopos kariai. Kuopininkas rūpinasi savąja kuopa, inten-dantas – visos rinktinės profesi-nės tarnybos karių aprūpinimu. Vienas žmogus šių darbų tikrai neaprėptų.

Žvalgų būrys sukomplektuotas pilnai. Jo pagrindą sudaro buvu-sių batalionų greitojo reagavimo būrių kariai. Į GRB, prisimena-me, savanoriai veržte veržėsi, pa-tekdavo anaiptol ne kiekvienas. Į žvalgų būrį atrinkti savanoriai ne tik iš Kauno, bet ir iš visos apskri-ties.

Būriui vadovauja ltn. Ernes-tas Černys. „Iniciatyvus, perspek-tyvus karininkas“, – sako kuopos vadas. Atėjo tiesiai iš Karo aka-demijos. Savanorių pajėgos Er-nestui ne svetimos, mokydamasis vidurinėje buvo jaunuoju savano-riu Biržų kuopoje. „Jaunasis sa-vanoris – tai dar ne karys, – sako leitenantas, – bet suvokimą apie savanorius turėjau. Apie KASP akademijoje klausėme paskai-tų, tačiau tik bendro pobūdžio. Baigus akademiją, galėjau rink-tis tarnybos vietą. Pamačiau, kad čia žvalgai ir nedvejojau, atvažia-vau“.

Būrininkas vrš. Saulius Star-kauskas – marijampoliškis, PAG-4 grupės sudėtyje tarnavo Afga-nistane. Fanatikas gerąja prasme – taip savo būrininką apibūdino būrio vadas.

Iš senų, patyrusių karių bū-rio vadas gražiai atsiliepė apie gr. Edgarą Ugianską, gr. Anatoli-jų Dobrovolskį. Žvalgyba ne sve-tima ir merginoms. J. srž. Žane-ta Jankauskaitė pusmetį tarnavo Afganistane, sumanumu ir parei-gingumu pasižymi gr. Lina Chala-dauskaitė.

Žvalgų būrio kovinis rengimas derinamas su rinktinės štabo S2 skyriumi. Ateina jaunimas, kuris patirties stoką kompensuoja ini-ciatyvumu, entuziazmu.

Logistikos būriui vadovauja ltn. Andrejus Simčičius. Jis pa-aukštintas, paskirtas 204 kuopos vado pavaduotoju, bet su vado-vybe suderinta, kad leitenantas pasiliks kurį laiką štabo aptar-navimo kuopoje, kol ateis jauni karininkai iš Akademijos. Mat Andrejui tenka tuo pačiu metu

Mūsų kuoposŠtabo aptarnavimo kuopa

vadovauti ir transporto remon-to būriui. Buvęs būrio vadas ltn. Vaidas Račkys paskirtas 207 kuo-pos vado pavaduotoju.

– Džiaugiuosi, kad patekau į Savanorių pajėgas, – sako lei-tenantas, – čia tarnyba kitokia nei reguliariuosiuose daliniuo-se. Tapau logistu. Iš mano ko-legų, patekusių į specializuotus padalinius, didesnių proble-mų neturėjo nė vienas, nors, su-prantama, reikia papildomai dirbti, domėtis, skaityti literatū-rą. Grįžtu į pėstininkus, man tai naujas etapas.

Leitenantas sakosi kuopoje sutikęs daug įdomių, nuoširdžių, tarnybai atsidavusių žmonių. Štai srž. Marius Kaletka – sava-noris nuo pirmųjų dienų, žinan-tis krašto apsaugos sistemą kaip savo penkis pirštus, padeda visą ūkį sužiūrėti. Gr. Raimondas Gleiznys uoliai darbuojasi rink-tinės agitacinėje grupėje, nuo-lat lanko įvairias mokyklas, ra-gina jaunimą stoti į savanorių gretas. Gr. Vaiva Medinytė – taip pat aktyvi visuomenininkė, daly-vauja įvairiuose renginiuose. Eil. Mindaugas Lukošius dar jaunas savanoris, tačiau domisi logisti-ka, stengiasi tobulėti. Gr. Ignas Andziukevičius panoro išbandy-ti save Afganistane.

Apie transporto remonto būrio būrininką vrš. Virginijų Žyman-čių sakoma, kad jis turi ir rankas auksines, ir galvą gerą. Vairuoto-ją Arvydą Čiapą rinktinėje vadina legendiniu, kodėl – sužinoti nepa-vyko, paslaptis.

Vairuotojai laisvų savaitga-lių neturi, nes daugiausiai užsiė-mimų, mokymų, įvairių renginių vyksta būtent savaitgaliais. To-kia tarnyba, ir nieko čia nepakei-si. Vienas kitas ir paburba, bau-džiasi išeisiąs į kokią firmą. Ltn. A.Simčičius mano, kad išeiti, ži-noma, lengviausia, bet reikėtų gerai pagalvoti prieš einant. Fir-mose veltui pinigų taip pat nemo-ka. Kylant valstybės ekonomikai, karių atlyginimai taip pat didės. Viskam savas laikas. Vairuoja ir savanoriai, turintys reikiamas ka-tegorijas.

Ryšių būriui vadovauja ltn. Svetlana Neifaltienė, šiuo metu esanti motinystės atostogo-se. Kuopos vadas kpt. V.Pempė sakė, jog tai gabi ir uoli karinin-kė. Vadinasi, taip ir yra. Valdy-mo grupėje tarnauja PKT kariai, laidinio ir radijo ryšio skyriuose – savanoriai.

ŠAK vadas kpt. Valdas Pempė.

Gr. Ignas Andziukevičius (dešinėje) Afganistane.

ŠAK žvalgų būrys pratyboms pasibaigus.

Gr. Viliaus Džiavečkos nuotrauka.

cmykcmyk

2007 m. gegužės 31 d. Nr. 5 (377) Savanoris � psl.

J. psk. Lina DaugirDienėKASP štabas

Balandžio 27-28 d. Kaune vyko 12-ojo moksleivių konkurso „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“ finalas. Konkursą rengia Krašto apsaugos ministerija su Švietimo ir mokslo ministerija bei Krašto apsaugos savanorių pajėgos.

Pirmąją konkurso dieną vyko kandidatų į pusfinalius atranka, an-trąją – finalas, kuriame ir paaiškė-jo konkurso nugalėtojai. Klausimus konkurso finalui parengė komisi-ja, vadovaujama Vytauto Didžio-jo karo muziejaus direktoriaus plk. ltn. dr. Gintauto Surgailio.

Pirmąjį konkurso etapą Lietuvos miestuose ir rajonuose organizavo Savanorių pajėgų rinktinės kartu su savivaldybių švietimo skyriais.

Pirmą kartą konkursas suorga-nizuotas 1995 m. tuometinės Sava-noriškosios krašto apsaugos tarny-bos štabo iniciatyva, nes savanoriai didelį dėmesį skyrė darbui su jau-nimu, nuolat ieškojo naujų, įdo-mesnių bei įvairesnių bendravi-mo formų ir buvo pastebėta, kad jaunoji karta labai mažai žino apie Lietuvos kariuomenę, jos istoriją bei žygius, dar mažiau – apie Pa-sipriešinimo laikotarpį, partizanų kovas su rusiškaisiais okupantais.

Toks konkursas, ugdantis jauni-mo pilietiškumą ir patriotizmą, or-ganizuojamas dvyliktą kartą. Tarp buvusių jo dalyvių jau yra pasi-rinkusių kario profesiją, baigusių mokslus ir tapusių karininkais.

Konkursas vyko viename įspū-dingiausių istorinių Kauno pasta-tų – karininkų ramovėje, neseniai atšventusioje savo 70-metį. Kon-kurso dalyviai lankėsi Vytauto Di-džiojo karo muziejuje, taip pat IX forte, o įtampai prieš finalinę kovą išsklaidyti jiems buvo surengtos linksmos dažasvydžio varžybos.

Nugalėtoju šiais metais tapo Vilniaus Užupio gimnazijos moks-leivis Karolis Bacevičius, išsisky-ręs tikrai geru ne tik kariuomenės, bet ir visos Lietuvos istorijos išma-

nymu. Jo istorijos mokytoja Virgi-nija Navickienė. Antrąją vietą už-ėmė Viktorija Čijunskytė iš Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos (mo-kytojas Gediminas Mickonis), tre-čiąją – Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto vidurinės mo-kyklos moksleivė Ugnė Masevičiū-tė (mokytoja Regina Žąsytienė).

Yra mokyklų, kurių atsto-vai beveik kasmet patenka į kon-kurso finalą, laimi prizines vietas. Tai nulemia istorijos mokytojai, jų nuoširdus darbas ir entuziaz-mas. Iš tokių derėtų paminėti Bro-nę Rušinskienę (Skuodo Pran-ciškaus Žadeikio gimnazija), Eugeniją Naulickienę (Panevėžio rajono Vadoklių vidurinė), Gedi-miną Mickonį (Trakų Vytauto Di-džiojo gimnazija), Reginą Žąsy-tienę (Papilės Simono Daukanto vidurinė), Romualdą Karlą (Zara-sų „Ąžuolo“ gimnazija).

Karinių oro pajėgų prizą, skir-tą jauniausiam konkurso dalyviui, ramovės viršininkas ats. mjr. Ge-

„Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“

Trys iš mūsų kuopos

Kpt. sigitas Zapustas Vyčio rinktinės 502 kuopos vadas

Mūsų kuopoje tarnauja dvy-lika merginų. Visos jos šaunios, apie kiekvieną būtų galima pasa-kyti daug gražių žodžių, bet šįkart papasakosiu tik apie tris.

Eil. Jurgita Steckienė yra II būrio šaulė. Tarnybą pra-dėjo 2005 metų pabaigoje, tai-gi visai neseniai, bet pasižymi veiklumu, iniciatyvumu. Dir-ba Panevėžio M.Rimkevičaitės technologinėje mokykloje eti-kos mokytoja ir pati tęsia studi-jas. Jai patinka rikiuotės, topo-grafijos, ginkluotės užsiėmimai, taktikos užsiėmimai Taruškų miške. Mokytoja populiarina

savanorių tarnybą tarp moks-leivių, jos dėka į kuopą jau atė-jo keli naujokai, kuriuos greitai pasiųsime į mokomąjį dragūnų batalioną.

Jurgita prisiviliojo į kuopą ir savo kolegę mokytoją Virginiją Matijošienę, kuri tarnybą dar tik

pradėjo. Atėjo norėdama išban-dyti savo jėgas, taip pat įsigyti ži-nių apie karinę tarnybą ir paska-tinti jaunimą tarnauti Savanorių pajėgose.

Eil. Rita Venclovaitė yra val-dymo grupės radijo ryšio ope-ratorė. Tarnauja jau septintus

metus, baigusi daug įvairių kur-sų, dalyvavusi tarptautiniuose mokymuose „Gintarinė viltis“, „Baltijos dvasia“. Ištverminga, drausminga ir sumani savanorė. Visada žvali, niekas nėra girdė-jęs jos skundžiantis, kad sunku, atvirkščiai stengiasi vykdyti su-

dėtingesnes užduotis, eina į žvalgy-bą, dalyvauja pasalose. Civiliniame gyvenime Rita dirba „Jaros saugo-je“ apsaugos darbuotoja, o tai rei-kalauja ypatingos atsakomybės ir budrumo. Pusmečiui buvo išvykusi į užsienį, grįžusi vėl tarnauja kuopo-je ir išeiti neketina.

diminas Reutas įteikė rokiškėnui Ryčiui Poviloniui.

Visiems konkurso dalyviams ir jų mokytojams Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Va-rėnos skyriaus pirmininkas Vytau-tas Kaziulionis įteikė ką tik išleistą savo knygą „Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai“.

Konkurso dalyvius pasveikino ir apdovanojimus įteikė KASP vadas plk. Antanas Plieskis, LLKS pirmi-ninkas dim. plk. Jonas Čeponis, bu-vęs Vyčio apygardos partizanas dim. kpt. Bronius Juospaitis, partizanų pulkininko Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksė Ramanaus-kaitė-Skokauskienė. Visiems kon-kurso finalinio etapo dalyviams bei pusfinalio dalyviams buvo įteik-ti Lietuvos kariuomenės vado gen. mjr. Valdo Tutkaus įsteigti prizai, fi-nalo nugalėtojams ir juos paruošu-siems mokytojams buvo įteikti kraš-to apsaugos ministro Juozo Oleko ir švietimo ir mokslo ministrės Romos Žakaitienės įsteigti prizai.

Gr. Martynas KiseLiausKasDainavos rinktinės 105 kuopa

1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime vyko mūšis. Tauro apy-gardos Geležinio Vilko rinkti-nės šeši partizanai, per naktį ke-liavę įspėdami gyventojus apie gresiančius trėmimus, paryčiais apsistojo Karčiauskų sodybos mūriniame tvarte, ketindami čia praleisti dieną. Deja, greitai pastebėjo sodybą supančias di-deles rusų gaujas, ir trauktis jau buvo per vėlu.

Partizanai, taupydami šovi-nius, didvyriškai gynėsi, taiklia ugnimi retindami vis artėjančias rusų gretas. Kautynėse visi šeši partizanai žuvo, tačiau jiems pavyko užmušti net 67 rusus – eilinius ir karininkus.

Šiemet, gegužės 18 d., Sas-navos kaime vyko Raišupio mū-šio 60-ųjų metinių minėjimas. Į minėjimą atvyko krašto apsau-gos ministras Juozas Olekas, ka-riuomenės vadas gen. mjr. Valdas Tutkus, einantis Dainavos rinkti-nės vado pareigas, mjr. Sergejus Venclovaitis, savanoriai, šauliai, tremtiniai, laisvės kovų dalyviai, jaunimas.

Po mišių už Raišupyje žuvusius Lietuvos karius, nuvykome į mū-šio vietą.

Dainavos rinktinės savano-riai persirengė senomis unifor-momis, vieni lietuviškomis, kiti – rusiškomis, apsiginklavo to meto ginklais ir inscenizavo prieš 60 metų vykusį mūšį. Vėliau tremti-nių choras dainavo gražias par-tizanų dainas.

Gr. inga BaiKoVaKFOR – 16

Apie naujas užduotis sužino-me iš anksto. Būrio vadas vyr. ltn. Narūnas Sirtautas vakarinio pasitarimo metu pranešė, jog an-trojo skyriaus grandis, kartu su lenkais, po savaitės turės lydė-ti amerikiečių veterinarus, pasi-rūpinti jų apsauga. Mūsų skyri-ninkas j. srž. Eimantas Simėnas priminė eskorto principus, iša-nalizavome žemėlapį ir buvom pasiruošę.

Ankstų rytą gr. Donatas Bu-nevičius, gr. Genadijus Timofe-jevas ir aš prie mašinos laukėme savo skyrininko. Pasitikrinome radijo stotis ir nuvykome pas lenkus.

Vora pajudėjo... Lenkų eki-pažas, rodantis kelią ir vykdantis priekinę saugą, du amerikiečių „hameriai“, pilni veterinarų, jų asistentų bei albanų vertėjų, dar vienas lenkų „honkeris“ ir mūsų senutis „ševroletas“, vykdantis galinę saugą ir eismo blokavimą.

Kelionė vingiuotais kalnų keliais iki Drošeco kaimo neprailgo, nes vaiz-dai labai gražūs. Dar keli vingiai ir vora pasiekė Drošecą, kur vyrai ir vaikai jau buriavosi prie vietos krau-tuvėlės. Mūsų „delegacija“ jų nenu-stebino, nes čia ant tvorų prieš ke-lias dienas iškabinti skelbimai, jog KFOR nemokamai vakcinuos jų au-gintinius.

Nutarėme pasidalyti į dvi grupes ir aplankyti kiekvieną kiemą. Vai-ruotojai liko prie mašinų, o mes pa-traukėme į tolimiausius kiemus.

Skyrininkas jau antrą kartą Ko-sove, bet nebuvo matęs, kad žmo-nės įsileistų į savo, aukšta tvora–siena aptvertus, kiemus. Pasakojo, kad anksčiau gyvuliai buvo vakci-nuojami centralizuotai, t. y. visi kaimiečiai juos atvesdavo į vieną vietą, apsuptą KFOR karių.

Žmonės atrodė geranoriški ir nuoširdūs, kiemuose moterys no-riai bendravo, šeimų galvos lydėjo „daktarą“ pas „pacientus“, aplink šmirinėjo vaikai. Vakarop ameri-kiečiai veterinarai baigė darbą ir grįžome į bazę.

Mūšis vyko Raišupyje

Eskortas ir apsaugaKonkurso nugalėtojas Karolis Bacevičius ir jo mokytoja Virginija Navic-kienė.

Autorės nuotrauka

Eil. Jurgita Steckienė ir eil. Virginija Matijošienė. Eil. Rita Venclovaitė. Autoriaus nuotraukos

cmyk

2007 m. gegužės 31 d. Nr. 5 (377)Savanoris6 psl.

cmyk

Ats. kpt. Vytautas VoVeris „Savanorio“ redaktorius

Vienas generalinis sekretorius, vienas premjeras ir vienas prezi-dentas pasidalijo parako dūmų prisigėrusį Europos kailį. Tąsėsi jie ilgai, maloniai šypsodamiesi ir stengdamiesi vienas kitą apmau-ti. Pradėjo dar 1943–aisiais Tehe-rane, po metų susitiko Jaltoje, kol galiausiai Potsdame sukirto ran-komis ir nubraižė galutinį Europos žemėlapį: čia mums, o čia tai tams-tai, dėdule Juozapai!

Trys gangsteriai maloniai pa-sišnekučiavo, pagėrė ir nuspren-dė: šita tauta tebūnie laisva, o šita – per maža savarankiškam gyve-nimui, iš šitos gabalą žemės atim-sim, o šitai – pridėsim. Tautų tei-sės, Atlanto chartija – tik žodžiai, propaganda, kas daugiau turi tan-kų, tas ir teisus. Pabaltijo tautos nori būt nepriklausomos? Ko tie nykštukai spurda? Bet paerzinkim maršalą Staliną: Pabaltijo okupaci-jos nepripažįstam, mes – demokra-tai, taip.

Iš tų dalybų daugiausia pel-nė lenkai, nes turėjo gerą užtarė-ją – Čerčilį. Šis įsivaizdavo Lenki-ją kaip buferinę zoną tarp sovietų ir Vakarų, kilus konfliktui, ne anglų kraujas lietųsi, bet lenkų, vadinasi, ji turi būti kuo didesnė ir stipresnė. Vakarų Ukrainą, Vakarų Gudiją ir Vilnių pasiglemžė Stalinas, lenkai tuos kraštus matys kaip savo au-sis, todėl reikia nuostolius Rytuo-se kompensuoti žemėmis Vakaruo-se. Dancigas – lenkams, Silezija ir Pomeranija – taip pat. Dar Rytprū-sius, tą vokiškojo militarizmo cita-delę, taip pat atiduokim Lenkijai.

Neee, pašiaušė ūsus Stalinas. Sovietų Sąjungai reikia Baltijos uostų – Karaliaučiaus ir Klaipėdos. Ruzveltui tai tas pat, bet Čerčilis nesutinka, jis net žino, kad Rytprū-siai – ne vokiečių žemės, narsiųjų slavų giminės ten taip pat niekada nėra gyvenę, bet kompensacijos... Nejau skriausim lenkus!

Po Teherano Stalinas iškart su-darė istorikų komisiją, kuri lengvai įrodė: teisėtas pretenzijas į Rytprū-sius gali reikšti tik Lietuva, nes tai istorinės lietuvių ir jų giminaičių prūsų žemės. Vokiškieji plėšikai jas užgrobė, tačiau nežiūrint koloni-zacijos ir žiaurios germanizacijos, krašto šiaurėje ir šiandien lietuviai yra išlaikę savo kalbą ir papročius. Taip kalbėjo Maskvos radijas, rašė spauda, reikiami nurodymai duoti ir sovietų Lietuvos veikėjams. Štai tada Salomėja Nėris ir prabilo gai-viu, pilnu lietuviško jaudulio ir kū-rybinės jėgos balsu:

Miestai ir miškai, upelio krantas:Tilžė, Lazdynėliai, Širvinta – Prūsų Lietuva! Kur miega Mantas,Kur palaidota narsi tauta.

Kaip skiriasi nuo medinės poe-mos apie Staliną ar bolševiko kelius!

Potsdame Stalinas nusileido ir sutiko skelti Rytprūsius į dvi dalis: Elbingas, Alenšteinas ir Senprū-sių ežerynas – lenkams, Karaliau-čius – laikinam sovietų valdymui, iki taikos konferencijos, kurioje ir bus nenuspręsta, ką su juo daryti.

Dėl Lenkijos tautų tėvas ir moky-tojas nesuko galvos – šis karas ne toks, kaip praeity. Kas okupuoja teritoriją, tas ten įveda ir savo so-cialinę sistemą, tad jokių buferinių zonų nebus.

Lenkai džiūgavo. Tauta vis dėlto yra svarbiau už valstybę; santvarka šiandien vienokia, rytoj gali būti ki-tokia, rusų tankai šiandien vagoja Lenkijos kelius, bet negi amžinai jie čia rūdys, o Gdanskas, Ščecinas ir Vroclavas – mūsų, čia skambės lenkų kalba, tik gyventojus vokie-čius reikia išvyti į Vokietiją.

Raudonajai armijai artėjant prie Rytprūsių įsakyta parengti smul-kų Karaliaučiaus krašto žemėlapį. Lietuvišką žemėlapį! Darbas len-gvas, beveik visi pavadinimai ten ir yra lietuviški, tačiau sovietų Lietu-vos valdžia susirūpino: jeigu jau že-mėlapiai rengiami, vadinasi, tai ne propaganda, tai – tikra.

Ką daryti? Vilnius sugriautas, Šiauliai – irgi, dauguma inteligen-

tijos pasitraukė su vokiečiais, pro-vincijoje šeimininkauja ginkluoti nacionalistai, o čia dar dovanėlė – penkiolika tūkstančių kvadratinių kilometrų, dideli miestai, daug pra-monės įmonių, ir viskas sugriauta. Maskva spaus kuo greičiau atsta-tyti ir pradėti gamybą. Rytprūsiai – Vokietijos aruodas, iš mūsų taip pat reikalaus grūdų, mėsos, pie-no, žuvies. Nepasiteisinsi objekty-viais sunkumais. Dėl to Karaliau-čiaus gali ne tik postą, bet ir galvą prarasti. Sniečkui pradėjo sapnuo-tis baltosios meškos ir maršalas Be-rija. Na kam jis mums, tas Kara-liaučius? Rūpesčių ir taip per akis! Reikia kolektyvinio sprendimo ir kolektyvinės atsakomybės, tada, jeigu kas, atsako visi, o konkrečiai – niekas.

Kaip manote, draugai? Draugas Zimanas kategoriškai

prieš. Giršas Ošerovičius ne tiek protingas, kiek gudrus ir landus, jo požiūris aiškus – jeigu lietuviams gerai, tai – blogai. Draugas Niun-ka, grubių slaviškų veido bruožų, vieną dieną save laikantis lietuviu, o kitą – jau baltarusiu, kaip nau-dingiau, irgi prieš. Draugas Gedvi-las – prieš.

– Draugas Justai, argirdi, pa-važiuok į Karaliaučių, pasidairyk, kaip ten viskas atrodo. Maskva spaudžia: imkit, imkit, o kaip imti katę maišę, – Sniečkus dvejojo, nes labai nesinorėjo tų papildomų

rūpesčių ir nemalonumų, tačiau jis vis dėlto suvalkietis. – Kartu ir draugas Guzevičius tegul važiuoja, nes be jo generoliškų kelnių toliau Kybartų, argirdi, nenuvažiuosit.

Dar Stasys Pupeikis, Aukščiau-siosios Tarybos Prezidiumo sekre-torius, jam irgi rūpi tas kraštas, Mažoji Lietuva.

Per Suvalkiją, knibždėte knibž-dančią miškinių, prasmuko laimin-gai. Baiminosi, kad nepašautų. Tai velniai! Antros lietuviškos divizijos taip ir nepavyko suformuoti – kiek surinkdavo, tiek ir išsibėgiodavo, o čia patys į miškus išėjo, nei kviečia-mi, nei raginami, ir ne viena divi-zija. Reikia vis teisintis, esą tai tik buvę vokiečių bendradarbiai, di-versantai, žydšaudžiai ir buožės. Maskva apsimeta, kad tiki, bet da-rosi vis nekantresnė: greičiau li-kviduokit nacionalistinį pogrindį, įveskit tvarką!

Už Kybartų, anapus upelio, jau ir buvusi Vokietija, Eitkūnai. Vaiz-

das baisus – sugriauta viskas, civilių gyventojų nematyti. Sniečkus gerai padarė, įpiršęs bendrakeleiviu Gu-zevičių – pilna visokių postų, pa-trulių ir visi stabdo, tačiau pamatę NKVD generolą, iškart pasidaro švelnūs ir mandagūs.

Paleckiui šis kraštas pažįstamas, važinėta čia prieš karą ir stebėta-si vokiška tvarka – švarūs, tvarkin-gi, raudonų plytų miestai, soduo-se skendintys ūkiai, dažniausiai irgi raudonplyčiai, rūpestingai dir-bami laukai, jokių piktžolynų, kie-kvienas, net ir mažiausias, žemės lopinėlis apdirbtas, išpurentas, pa-naudotas. O keliai! Asfaltuoti arba grįsti akmenimis, dailiai apsodin-ti medžiais. Kur jau ten mums iki prūsų, šimtas metų!

Jau ne šimtas – automobi-lis sunkiai yrėsi tankų išartu plen-tu, atsargiai aplenkdamas daugy-bę duobių, rodančių, kad lakūnai ir artilerininkai čia darbavosi iš pe-ties. Pravažiavo Stalupėnus – griu-vėsiai, Gumbinę – tas pat, nusikasė iki Įsručio – miesto centre griuvė-siai, tik pakraščiuose matyti sveikų namų. Už Narkyčių, Priegliaus ir Auksinės santakoje, ant kalvos dai-laus dvaro rūmai, mažai nukentėję, paplentėje – senos, tvirtos sodybos. Į vieną ir pasuko senų liepų alėja, nes jau pats metas kojas pamankš-tinti ir užvalgyti. Sodyboje tuščia ir nyku, pavaikščiojo – nieko, nei šuns, nei gyvulių, nei žmonių. Su-

sėdo po klevu, vairuotojas atnešė krepšį – amerikietiški konservai, lietuviška duona, rusiška degtinė.

– Bet kurgi žmonės? – stebėjo-si vairuotojas. – Kiek jau nuvažia-vom, o civilių beveik ir nematėm.

– Fašistai visus išsivarė į Vokie-tiją, – paaiškino generolas Guzevi-čius.

Ne, ne visus. Nepastebėjo, iš kur atsirado senukas, žilas kaip obelis ir toks jau suvargęs.

– Išgirdau lietuviškai, tai išlin-dau, gal nieko nedarysit...

– Nieko, nieko, bet kur tamsta lietuviškai išmokai? – susidomėjo generolas. – Sėsk prie mūsų. Duo-kit ir jam konservų.

– Nuo senovės mes, lietuvnin-kai, čia gyvenam. Mano pavardė Baltrušaitis, ana sodyba Driežo, ten toliau Žiliaus, Genio. Seniau, kai dar mažas buvau, čia visi lietu-viškai tekalbėjo, vokiškai tik vienas kitas… Vėliau nebeliko lietuviškų pamaldų Narkyčių bažnyčioje, mo-kyklos vokiškos, kariuomenė, jauni pradėjo gėdytis lietuviškai kalbėti, taip ir įprato vokiškai.

– Nenusimink, tėvai! – paguo-dė Guzevičius. – Engė jus vokiečiai šimtus metų, smaugė hitlerininkai, bet dabar bus gerai, Raudonoji ar-mija atnešė laisvę ir ramybę. Tu juk ne vienas turbūt gyveni tokiam ūkyje, vaikų turi?

– Turėjau, – Baltrušaitis kalbėjo beveik kaip tikras suvalkietis, tik priebalsius minkštino. – Vyresny-sis sūnus, Martynas, žuvo kažkur Rusijoje, kitas – Jurgis, besveika-tis nuo mažų dienų, į karą jo neė-mė, tačiau atėję rusai nušovė...

– Kaip nušovė? – nustebo Pu-peikis. – Už ką?..

– Už nieką. Atėjo į kiemą, pa-matė Jurgį prie skūnios ir šovė, o marti žuvo per bombardavimą, Dievas jos pasigailėjo! Liko anū-kė, Ilželė, dešimties metų, bet ir tą... – senukas nutilo.

– O kas jai atsitiko?– Atėjo kareivių cūgas, išvertė

visus namus, ką norėjo, tą pasiė-mė, o paskui pagriebė Ilželę, išsi-tempė į kiemą. Niekino vaiką visi iš eilės, po to vienas nupjovė galvą ir užmovė ant tvoros mieto. Visus tris ir užkasiau antai po ana obe-limi.

– Tu čia, seni, paistai, Gebel-so propagandą skleidi! – plonos Guzevičiaus lūpos pasidarė dar plonesnės. – Tarybinis karys išva-duotojas yra humaniškiausias pa-saulyje, jis gyventojų neskriaudžia. Jeigu ir buvo kas panašaus, kuo aš labai abejoju, reikėjo kreiptis į da-linio vadą, jis būtų viską išsiaiški-nęs ir kaltus griežtai nubaudęs. Vokiečiai labai žiauriai elgėsi Ta-rybų Sąjungoje, daug žmonių iš-žudė, tad suprantama, kad yra no-rinčių keršyti, tačiau tai netipiški atvejai, iš jų negalima daryti api-bendrinančių išvadų ir šmeižti visą armiją. Niekam daugiau nepasa-kok, nes turėsi didelių nemalonu-mų.

– Tai kad ne tik pas mus, viso-se sodybose, aplinkui, tas pat da-rėsi...

– Viskas, draugai, važiuojam! – Guzevičius numetė konservų skar-dinę. – Pas fašistą pataikėm.

Ką jis čia vaidina, galvojo Pa-leckis, kas jau kas, bet Guzevičius tikrai žino, jog senukas teisybę sakė. Žydelio Erenburgo parašy-tą, o generolo Černiachovskio pa-

sirašytą kreipimąsi, kuriuo narsieji raudonarmiečiai raginami be gai-lesčio vokiečius žudyti, o vokie-tes prievartauti ir Vilniaus radijas transliavo. Petras Cvirka krykštau-damas perskaitė.

Važiavo, tylėjo, tik netoli Vėlu-vos Paleckis neiškentė:

– Žinau aš juos, visokius Bal-trušatus ir Adomeitus. Visai ne-seniai jie save laikė vokiečiais, ir kokiais vokiečiais! Šlamštė deš-ras su kopūstais, alumi užsigerda-mi ir manė, kad visas pasaulis bus jų. Dabar, kai atėjo galas, staiga prisiminė: lietuviai mes, lietuvnin-kai, ir kalbėt, pasirodo, neužmir-šę. Reikėjo prieš karą pas tą patį Baltrušaitį užeiti ir lietuviškai už-kalbinti, šunimi būtų užpjudęs ir dar į policiją nubėgęs.

Čia Guzevičiui, bet ir vairuoto-jui, nes kas jį žino... Po to aiškin-kis, kodėl tylėjai, kai Raudonąją armiją fašistas šmeižė.

Pasiekė Karaliaučių, bet Ka-raliaučiaus nerado, tik griuvėsius, miestą vaiduoklį. Per Sakaimio priemiestį ir visiškai sugriautą nau-jamiestį – Lyvenikę, stūmėsi miesto centro link. Didinga kryžiuočių pi-lis, kurioje prieš karą sutilpo Prūsi-jos muziejus, paveikslų galerija, Si-dabrinė biblioteka ir Karaliaučiaus archyvas, atrodė jau visai ne didin-gai, tik sienos, nei stogo, nei durų, nei langų, nei muziejinių vertybių. Nuo kalvos, pietų pusėje, buvo ma-tyti Prieglius ir Knypuvos sala, ka-tedros ir senojo universiteto griu-vėsiai. Visur šmirinėjo kareiviai ir kažko ieškojo, nešė, vilko. Civilių beveik nebuvo matyti.

– Atvažiavom mes Tepluvos ga-tve, Tapiauerštrase, o senovėje ji vadinosi Lietuvos kelias, mat į Lietuvą vedė, – Paleckis puikavo-si savo išmanymu. – Štai ten Kran-to alėja, buvęs Kuršių kelias – į Kranto miestelį, Neringą. O antai ten, už tvenkinio, Štrėzemano ga-tvė, senovėje – Gintaro kelias, bė-gęs tiesiai į Sembos pajūrio mies-telius, kur gintaro daugiausia.

– Štai ką padarė anglų ir ameri-kiečių aviacija! – piktinosi Guzevi-čius. – Kai tik sužinojo, kad Kara-liaučius teks mums, o ne jiems, tai ir nušlavė nuo žemės paviršiaus.

Tai jau tikrai. Daugiausia kliu-vo ne priemiesčiams su karinėmis gamyklomis, kareivinėmis, o mies-to centrui, senamiesčiui, kur kari-nių objektų jokių, bet daugybė ar-chitektūros, istorijos paminklų. To ir siekta. Gražiausias miestas prie Baltijos jūros sunaikintas.

Grįžo kitą dieną ir kitu keliu, tačiau matė tą patį vaizdą, tik ar-čiau Tilžės dažniau girdėjo žmo-nes lietuviškai kalbant. Bet mažai tų žmonių, labai mažai.

– Tai ką, draugai, sakysime Vil-niuje? – paklausė Paleckis.

– Reikia imti, kol duoda, – su-judo Pupeikis. – Sugriauta, tai su-griauta, bet atstatysim. Juk mūsų kraštas, Mažoji Lietuva, Done-laitis, Mažvydas... Karaliaučiaus universitetas lietuvių kultūrai svarbesnis nei Vilniaus. Gyvento-jų kažkiek liko, iš Dzūkijos smė-lynų galima perkelti, užteks jiems ten grikius sėti, iš Vilniaus kraš-to, čia susimaišys su kitais ir išsi-sklaidys jų galvose lenkiškos mi-glos. Kiek čia to krašto, dešimt apskričių, o vokiškos apskritys mažiukės.

Mums nebereikia

Nukelta į 7 psl.

Šis „išvaduotojas“ nori tik dviračio.

cmykcmyk

2007 m. gegužės 31 d. Nr. 5 (377) Savanoris � psl.

Mums nebereikia– Taip tai taip... Valstietis bet

kur žemę gali arti, – dvejojo Pa-leckis, – bet štai Karaliaučiu-je veikė didelė vagonų gamykla, popieriaus fabrikai, ten reikia spe-cialistų, ne artojų. Ir reikia pradė-ti gamybą artimiausiu metu, pro-dukcijos iš mūsų pareikalaus labai greitai.

Guzevičius manė kitaip:– Su tais fabrikais nedaug bė-

dos, atvažiuotų specialistai iš broliškų respublikų, o per keletą metų ir savų atsirastų. Bet štai... Kiek, sakai, apskričių? Dešimt, ir trys dideli miestai – Karaliau-čius, Tilžė, Įsrutis. O kiek vals-čių tose apskrityse? Keli šimtai. Valstiečių taip, atvežtume, bet kiekviename valsčiuje turi būti partorgas, komsorgas, vykdomo-jo komiteto pirmininkas, milici-ja. Iš kur imsime tiek partinių, ta-rybinių darbuotojų, tiek čekistų, ir ne tik valsčiams, bet ir apskri-tims, miestams? Iš lietuviškos di-vizijos išsėmėm viską, ką tik galė-jom. Nėra kadrų, neturime. Antai Ukmergės apskrities pirmuoju sekretoriumi išrinko draugą Čiu-ladą. Pasirodo, visiškas beraštis, net pasirašyti nemoka, braižo tris rutuliukus, nes komunistui gėda kryžiukus dėti. Tenka laikyti, ge-resnių nėra.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą 507 kuopos vadui kpt. Identui Adomaičiui dėl motinos mirties.

Vyčio apygardos 5-oji rinktinė

Mirus 308 kuopos kariui savanoriui eil. Karoliui Ačui nuoširdžiai užjaučiame jo tėvus, brolį ir seserį.

Žemaičių apygardos 3-ioji rinktinė

Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netek-ties valandą. Mirus broliui nuoširdžiai užjaučiame vrš. Ser-gejų Sysojevą.

LDK Butigeidžio dragūnų mokomasis batalionas

Nuoširdžiai užjaučiame karius savanorius brolius Darių ir Mindaugą Stulginskius dėl tėvelio mirties.

Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 309 kuopa

Dėl tėvelio mirties nuoširdžiai užjaučiame Didžiosios Ko-vos rinktinės Civilių ir karių bendradarbiavimo kuopos karį savanorį gr. Darių Sadecką.

801 kuopos kariai

Tie, kurie beržais pavirtę, tyli...Pakraštys

Toks gūdus pasaulio pakraštys,Lyg už durų viskas pasiliko:Pirmutinis saulės spindulys,Vyturio giesmė virš žalio miško.Rūtų kvapas, salsvas pirkios dūmas,Tūkstančiais matuojamas atstumas.

Tolimas pasaulio pakraštys –Šaltis, vėjas ir nakties juodumas.Ten toli rausva aušrelė švis,Duona ten kvepės ir dūmais.Čia toks šaltas svetimas dangus,Čia toks piktas ir žiaurus žmogus.

Tas prakeiktas žemės pakraštys,Tiek likimų ir širdžių sutraiškęs.Ilgus dar dešimtmečius skaitysTuos neišsiųstus – negautus laiškusTie, kurie tikėjosi ir vylės...Tie, kurie beržais pavirtę tyli...

Ilgesys

Nudundėjo visi traukiniai,Mylimieji visi išlydėti,Perone liks keli sakiniaiNetarti, o greičiau, nutylėti.

Liks vienintelio veido šviesa,Šypsena ir nutolstantis mostasIr riba, ties kuria net tiesaNeatrodo lyg geidžiamas uostas.

Susipins ir diena, ir naktis,Baltas-juodas į pilką pavirs.Ilgesys – amžinoji rakštisNe į pirštą, į širdį kirs.

Daug dešimtmečių nuolat girdėsNuvažiuojančio traukinio ūksmą,Tik nedrįsiu paklausti širdies, Ar manęs toj stotelėj netrūksta?

Gegužę per Lietuvą nuplasnojo Poezijos pavasario paukštė – nušiurusi, vos gyva, užtat tarptautinė. Ačiū partijoms ir vyriausy-bei, kurių begalinio rūpesčio dėka lietuviška kultūra tobulai nurie-dėjo iki Eurovizijos lygio.

Eilėraščių knygų išleidžiama daug, bet jose vis daugiau imitaci-jos, vertimosi per galvą, beviltiško tuščiažodžiavimo, tad juo ma-loniau paimti į rankas knygą, kurioje plazda gyvoji poezija. Tokia yra Violetos Zabielskienės poezijos knygelė „Nėriniai“, margas-palvėje knygų rinkoje beveik nepastebėta, o verta dėmesio. Au-torė – sovietų lageriuose žuvusio Lietuvos karininko kpt. Liudo Literskio duktė. Gražiausi, nuoširdžiausi posmai ir skirti tėvo at-minimui. V.Zabielskienės kūryboje nėra retorikos, jos eilėraščiai pasižymi klasikinei literatūrai būdinga kultūra, geru stiliumi, min-ties ir vaizdo darna, jausmo tikrumu ir subtilumu, o tai įmano-ma tik turint gerą poetinę klausą. „Tai panašu į lengvą ryto rūką, vienadienio drugio šokį. Išnyks be pėdsakų, be gailesčio. Ir vis tik kiekvienas turim savo paskirtį ant Dievo delno“, – sako auto-rė. Neišnyks, jeigu tai tikra poezija, nes poezija, anot Marcelijaus Martinaičio, „yra tai, kas lieka atmetus politiką, publicistiką, slap-tažodžių šifrus“.

V.Zabielskienė turi ne tik savo paskirtį ant Dievo delno, bet ir Dievo dovaną – talentą.

Vytautas Voveris

Violeta Zabielskienė

– Pritariu, – tai jau Paleckis. – Atsisakom, nes įlįsim į tokius pavalkus, kad patys pasismaug-sim. Pagaliau čia bus tarybi-nė žemė ir koks skirtumas kam administraciniu atžvilgiu ji pri-klausys...

Paleckis, užaugęs ne Lietuvoje, kaip ir daugelis emigrantų, dvasi-nio ryšio su tauta nejautė, kiek lie-tuvių žus, kiek atsidurs Sibire – nei šilta, nei šalta, svarbu, kad jis – Pirmininkas, šis postas jam ir jo šeimai garantuoja šiltą ir sotų gy-venimą. Kuo Lietuva mažesnė, tuo pareigos ramesnės ir stabiles-nės, todėl: Karaliaučiaus mums nebereikia!

Pupeikis vos neverkė.O Paleckis prisiminė, kaip jis

vos neverkė 1939–aisiais, kai Rau-donoji armija užėmė Vilniaus kraš-tą ir pasklido gandai, kad grąžinsią Lietuvai. Išgėrė daugiau negu tru-putėlį ir nubėgo į sovietų atstovy-bę, kurioje buvo savas žmogus, in-formatorius nuo 1926, ir tiesiai pas Pozdniakovą: „Negalima atiduot, nes tai tik sustiprins Smetonos val-džią! Be to Vilnius ir Gardinas – puikios bazės tolesniam žygiui į Vakarus!“ Atstovas nustebo, suti-kęs pirmą lietuvį, kuris nenori Vil-niaus. Ramino – viskas bus gerai, draugas Stalinas žino, ką daro ir niekada neklysta. Bet Paleckis tai nežinojo, kad jau viskas suplanuo-

ta, numatyta, o buržuazinis reži-mas gyvuoja paskutines dienas, jis tik jautė neapykantą Smetonai, nes tai Smetonos nurodymu po per-versmo atleistas iš Eltos direkto-riaus pareigų, slankiojo be cento kišenėje iš vienos smuklės į kitą, kantriai laukdamas, kad kas nors susimylėtų ir įpiltų taurelę. Tik so-vietų atstovybė pastebėjo žūstan-tį žurnalistą, sočiai pamaitino, dos-niai pagirdė ir sušelpė.

Po šio apsilankymo prie Palec-kio pavardės buvo padėtas pliusas, didelis pliusas ir jau kitais metais Dekanozovas su Pozdniakovu jam pasiūlė pačias aukščiausias parei-gas. Štai ką reiškia vienas teisingas žingsnis! Tiesa, viso Vilniaus kraš-to Smetonai neatidavė, tik patį Vilnių ir jo apylinkes. Bet neatida-vė vėliau ir Tarybų Lietuvai.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -– Suslovas informuoja, kad

draugams lietuviams Karaliau-čiaus nereikia, – Stalinas moste-lėjo pypke. – Ką gi, prievartos čia negali būti jokios, jiems geriau matyti. Teks Karaliaučiaus ypa-tingąją karo apygardą pertvarky-ti į dar vieną Rusijos federacijos sritį. Nejungsime gi mes to krašto prie Baltarusijos ar Uzbekistano! Štai dar kas. Didžiajai rusų tautai svetimų žemių nereikia, jinai nie-kada nieko neužgrobė, o tik susi-grąžino, kas jai priklauso. Kara-liaučiaus kraštas – senos, istorinės slavų žemės, todėl visiškai teisėtai grąžinamos Rusijai.

Kpt. sigitas ZapustasVyčio rinktinės komandos vadovas

Gegužės 19 d. Lazdijų rajono Noragėlių seniūnijoje vyko Lie-tuvos kariuomenės orientavimosi sporto čempionatas, kuriame da-lyvavo ir Vyčio rinktinės koman-da, tapusi kariuomenės čempione.

Dragūnų batalioneVioleta BuTenienė Bataliono kultūros ir poilsio organizavimo grupės viršininkė

Parama „Smiltelei“ Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet dragūnai neužmiršo

savo jaunųjų globotinių – „Smiltelės“ vaikų namų auklėtinių. Ar-tėjant vaikų gynimo dienai, į „Smiltelę“ nuvežta drabužių, žaislų, dviračių ir kitų daiktų, kuriuos surinko bataliono kariai.

Antri

Gegužės 9-11 d. Tauragėje vyko kariuomenės šaudymo čempio-natas (M11 ir M1911A1 ginklais). Mūsų bataliono komanda užėmė II vietą, vrš. Gintautas Nesteckis tapo kariuomenės vicečempionu.

Antrąją ir trečiąją vietas iškovojo Šaulių sąjungos ir Dariaus ir Girė-no rinktinės komandos.

Šiais metais mūsų komanda su-stiprėjo, nes Vyčio rinktinės kariais tapo stiprūs orientacininkai, anks-čiau tarnavę Prisikėlimo rinktinėje – 504 kuopos savanoriai eil. Svajū-nas Ambrazas, čempionate užėmęs

IV vietą asmeninėje įskaitoje ir eil. Donatas Mickus, užėmęs VII vie-tą. Čempionate puikiai pasirodė 502 kuopos savanoris eil. Vilius Aleliū-nas, iškovojęs II vietą, ŠAK savanorė gr. Vilma Rudzenskaitė ir vyr. ltn. Ir-mantas Grudzinskas iš 501 kuopos.

Nugalėtoju asmeninėje įskaito-je tapo Dariaus ir Girėno rinkti-nės komandos narys eil. Laimonas Čeplikas, antrąją vietą užėmė Vy-čio rinktinės karys eil. Vilius Ale-liūnas, trečiąją – Dainavos rinkti-nės karys ltn. Donatas Stulgys.

Mūsų orientacininkai – kariuomenės čempionai

Kariai rūpinasi poligonu

Vilma KojelienėŽemaičių rinktinė

Balandžio mėnesį Žemaičių rinktinės kariai Pagudonės poli-gone sodino medelius.

Vykdydami rinktinei priklau-sančio poligono miškotvarkos projektą, kuriame numatytas miš-ko kirtimas, atsodinimas, valymas, kelių priežiūra, inkilų kėlimas ir kiti miško tvarkymo darbai, rink-tinės kariai pasodino apie 6000 eglių ir pušų sodinukų. Šį pavasarį Pagudonėje savanoriai iškėlė taip pat ir nemažai inkilų.

Atkelta iš 6 psl.

Kpt. Jolanta ŠalTenienė Didžiosios Kovos rinktinės štabo S5 skyriaus viršininkė

Gegužės mėnesį bendrojo lavi-nimo mokyklose nuaidėjo pasku-tinis skambutis. Kartu pasibaigė ir Didžiosios Kovos rinktinės agitaci-nės grupės pavasarinis lankymasis

Vilniaus mokymo įstaigose. Grupė, sudaryta iš Karo policijos kuopos ir rinktinės štabo S5 skyriaus karių pa-buvojo ne tik vidurinėse mokyklose, bet ir kolegijose, universitetuose. Susitikimuose dalyvavo vyresniųjų klasių moksleiviai ir pedagogai, stu-dentai, dėstytojai, kurie dar neabe-jingi savajam kraštui.

Lankėsi Vilniaus mokyklose Vizitai sulaukė nemenko moks-leivių ir pedagogų susidomėjimo ir, be abejonės, buvo naudingi. Ne vienas pedagogas kalbėjo, kad to-kie renginiai, skatinantys patrio-tiškumą ir jaunimo pilietiškumą, turi vykti ir ateityje.

Aktyviai šioje akcijoje dalyvavo Karo policijos kuopos savanoriai. Kuopos vadas kpt. Giedrius Kri-vas visada palaiko savo karių ini-ciatyvas.

Nuoširdžiai užjaučiame brolius j. srž. Svajūną Maulį ir gr. Tadą Maulį dėl tėvelio mirties.

Vyčio apygardos 5-oji rinktinė

cmyk

2007 m. gegužės 31 d. Nr. 5 (377)Savanoris� psl.

cmyk

Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56.El. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.ltSpausdino „Respublikos“ spaustuvė, M.Sleževičiaus g. 7, Vilnius.Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.Indeksas 0099

Savanoris, SL 1469.steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.

Eina nuo 1991 02 09

Redaktorius ats. kpt. Vytautas Voveris.Korespondentas gr. Vilius Džiavečka.Dizainerė Jurgita Šeštokaitė.Kalbos redaktorė Živilė Gurauskienė.Rinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“

Kaina 1 Lt 20 ct

Atkelta iš 1 psl.

Anot PAG–4 vado plk. A.Leikos, misija Gore praėjo sėkmingai: „Su-stiprinome gyventojų pasitikėjimą ISAF pajėgomis ir vietos valdžia. Tapo aišku, kad gyventojai nerems talibų. Saugumo situacija nuo mūsų atvykimo vėlyvą rudenį, per žiemą ir ankstyvą pavasarį, provincijo-je buvusi stabili ir rami, dabar tapo dar patvaresnė.“

PAG–4 suformuota daugiausia Savanorių pajėgų karių, pusė jų – kariai savanoriai. Ši misija yra di-džiausias Savanorių pajėgų indė-lis į tarptautines operacijas. Nuo 2003 metų jau daugiau kaip 400 savanorių dalyvavo tarptautinėse operacijose Afganistane, Kosove, Irake.

PAG–4 sudėtyje taip pat tarna-vo kariai iš Logistikos pajėgų, Karo medicinos tarnybos, Karinių oro pajėgų, Karo policijos, KASP Avia-cijos rinktinės ir Juozo Vitkaus–Ka-zimieraičio inžinerijos bataliono.

Perdavimo ceremonijaGegužės 15–ąją Čagčarane įvy-

ko Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) pasikeitimo ceremonija. Iškilmin-game renginyje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų štabo viršininkas plk. Gediminas Jurgutis, provincijos gubernatorius Abdu-las Achadas Afzalis, NATO Tarp-tautinių saugumo paramos pajėgų Afganistane Vakarų vadavietės va-das gen. Antonijus Sata, Goro pro-vincijos savivaldos ir jėgos struktū-rų atstovai.

PAG–4 pakeitė penktoji pamai-na (PAG–5).

– Per žiemos šaltį, per pavasario purvą ir dulkes mes kartu vykdėme daug užduočių, pareikalavusių jėgų ir ištvermės, – sakė PAG–4 vadas plk. A.Leika.

Naujoji pamaina PAG–5 sufor-muota Kęstučio bataliono pagrin-du, jos vadu paskirtas plk. Dalius

Polekauskas. Kartu su lietuviais bei danais ir kroatais, tarnybą misijoje pradėjo ir vienas Ukrainos karys – medikas.

Kabule pasirašyta sutartis

Į Afganistaną atvykęs Lau-ko pajėgų štabo viršininkas plk. G.Jurgutis gegužės 12 d. Kabule pasirašė susitarimą, kuriuo Lietu-va Afganistano nacionalinei armi-jai neatlygintinai perduoda šovinių. Šia sutartimi Lietuva prisideda prie NATO paramos Afganistano vy-riausybei iniciatyvos.

Iš Afganistano pusės susitarimą pasirašė gynybos ministerijos tech-nologijų departamento direktorius plk. Rajabas Ali.

„Lietuva tvirtai remia Afga-nistano žmonių pastangas atkurti valstybę bei sustiprinti nacionalinę armiją, kuri bus pajėgi užtikrin-ti saugumą ir stabilumą šalyje,“ – sakė plk. G.Jurgutis.

Ketvirtoji provincijos atkūrimo grupė grįžo į Lietuvą

Lietuviai dalyvavo jungtinėje operacijojePAG–4 per savo tarnybos Gore

laiką atliko apie 140 patrulių. Ba-landžio pabaigoje ir gegužės pra-džioje pietiniuose provincijos Pa-sabando ir Taivaros rajonuose lietuviai dalyvavo jungtinėje ope-racijoje „Kilo Responsive Sword“. Rajonai, kuriuose patruliavo lietu-viai, ribojasi su Helmando ir Fa-ros provincijomis, kuriose Taliba-no įtaka yra didelė. Balandžio 29 dieną Taivaros rajone patruliuojan-čius mūsiškius aplankė ISAF (tarp-tautinių saugumo paramos pajė-gų Afganistane) pajėgų vadas gen. Danas K.Maknylas, ISAF Vaka-rų regiono vadas brg. gen. A. Sata ir ISAF štabo viršininko pavaduo-tojas paramai gen. mjr. Vinčenzas Lopsas.

Gen. D.K.Maknylui PAG–4 va-das plk. A.Leika pristatė PAG–4 vei-klą Goro provincijoje ir operaciją, jos tikslus bei uždavinius. ISAF va-das susitiko su rajono valdžia, domė-josi Taivaros rajono gyventojų užim-tumu, švietimo sistemos, vietos kelių būkle, taip pat teisėsaugos proble-momis, įteikė operacijoje dalyvavu-siems ir pasižymėjusiems kariams ISAF vado vardinius ženklus.

Anot plk. A.Leikos, operacija praėjo sėkmingai: „Sustiprinome gyventojų pasitikėjimą ISAF ir vie-tos valdžia. Tikėtina, kad nuo mūsų atvykimo saugumo situacija pro-vincijoje, buvusi stabili ir rami, da-bar tapo dar patvaresnė“.

Provincijoje padaryta daug gerų darbųPAG Civilių ir karių bendradar-

biavimo skyrius per pusmetį įvykdė 24 greitojo reagavimo projektus už keliasdešimt tūkstančių JAV dolerių. Už juos pirktas maistas provincijos vargšams, teisėtvarkos struktūroms – motociklai, kilimai ir garso įranga mečetėms, vaikų namams ir moky-

kloms Čagčarane išdalyti šimtai su-komplektuotų mokyklinių kuprinių. Švietimo departamentui perduo-ta šimtai tinklinio ir futbolo kamuo-lių, provincijos mokykloms, neturin-čioms pastatų, perduotos palapinės.

Gegužės 8 dieną, PAG vadas plk. A.Leika Čagčarano 2–ajai mergaičių mokyklai perdavė 250 sukomplek-tuotų mokyklinių kuprinių, drabužių ir kelias dešimtis Lietuvoje išspaus-dintų chemijos vadovėlių dari kalba.

Šiuo metu Čagčarane veikia ke-turios mokyklos – dvi berniukų ir dvi mergaičių. Goro provincijoje švietimo sistema silpna – yra 391 mokykla, iš kurių 27 turi pastatus, 120 mokyklų įrengta palapinėse ir 13 mokyklų yra atstatomos.

Pagalba sužeistiems policininkamsPAG–4 savo užduotis vykdė iki

paskutinės minutės. Teko skubiai suteikti medicinos pagalbą Afga-nistano policijos pareigūnams. Į grupės karo lauko ligoninę gegu-žės 11 dieną buvo pristatyti sunkiai sužeisti du policijos pareigūnai, nu-kentėję avarijoje kalnuose. Avari-ja įvyko Čaher Sados rajone, ku-rios metu du policininkai žuvo, šeši buvo sužeisti. ISAF lėktuvu atvyku-si lietuvių medikų brigada pagalbą suteikė greitai ir efektyviai.

PAG–4 grupės organizuojamuose kursuose parengta daugiau nei 500 Afganistano policijos pareigūnų. Jų parengime dalyvauja Lietuvos speci-aliosios misijos Afganistane policijos patarėjai, taip pat JAV Goro provin-cijos policijos rengimo grupė, PAG inžinieriai, medikai, mobiliosios ryšio ir stebėjimo grupės.

Kovo mėnesį Goro provinci-joje lankęsis Lietuvos kariuome-nės vadas gen. mjr. Valdas Tutkus sakė: „Savanorių pajėgos sėkmin-gai įsijungė į tarptautines opera-cijas ir yra pasirengusios toliau vykdyti visas užduotis.“

Gegužės 3 d. visiems PAG–4 ka-riams įteikti NATO medaliai už tar-nybą tarptautinėje operacijoje ISAF.

Lauko pajėgų vado brg. gen. Arvydo Pociaus pokalbis su PAG-4 grupei va-dovavusiu plk. ltn. Almantu Leika.

Operacijos metu.

Afganistano ateitis – Čagčarano 2-osios mergaičių mokyklos moksleivės.Gr. Viliaus Džiavečkos nuotraukos

Kpt. Remigijaus Mikalausko nuotrauka