1K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

KULTŪROS BARAIKultūros ir menomėnesinis žurnalas.Eina nuo 1965 m.

Vyriausioji redaktorėLaima KANOPKIENĖ 2 62 38 61

Rengia

Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, aktualioji užsienio kultū ros prob lematika, architektūra) 2 62 38 61Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ (teatras) 2 62 38 61Kęstutis ŠAPOKA (dailė) 2 62 38 61Tadas GINDRĖNAS (meninis apipavi dali ni mas, kompiuterinis maketavimas) 2 61 05 38Kompiuteriu renka Kristina SABUKIENĖKorektūrą taiso Dalia MEČKAUSKAITĖBuhalterė Irena ŽAGANEVIČIENĖ 2 62 31 04

Redakcinė kolegija

Vytautas BERENISEndre BOjTáR (Vengrija)Alfredas BUMBLAUSKASPietro U. DINI (Italija)Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine)Vita GRUODYTĖ (Prancūzija)Rūta STANEVIČIŪTĖTomas KIAUKALiana RUOKYTĖ (Skandinavija)Vygantas VAREIKISKazys VARNELIS jr. (jAV)

Redakcijos adresas

Latako g. 3, 01125 Vilniusel. paštas: kulturosbarai@gmail.comFaksas: 2 62 38 61© Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101

Remia

Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę

Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com

Viršelio 1 p.:

4 p.:

Ina BUDRYTĖ. Aštri forma. 1998. Kartonas, tempera; 86x71. Kęstučio Stoškaus reprod.Birutės ŽILYTĖS ir Algirdo STEPONAVIČIAUS sienų tapyba Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“. 1969–1972. Vidmanto Ilčiuko nuotr.

Rūpesčiai ir lūkesčiaiAnelė DVILINSKAITĖ. Mūsų lemtingieji 1990-ieji / 2

Europos istorijos Violeta DAVOLIŪTĖ. Europoje nerimsta mūšiai dėl istorijos / 4Timothy KIRKHOPE: „Norime būti britai ar lietuviai, o ne vien europiečiai“ / 7

Problemos ir idėjosEwa HESS, Hennric jOKEIT. Neurokapitalizmas / 10

Paveldas ir paminklaiAlgimantas GRAŽULIS. Vilniaus senamiesčio žaizdos. Pastarųjų 15 metų pokyčiai ir tendencijos / 14

Nuomonės apie nuomonesLaima KANOPKIENĖ. Naujas juozo Baltušio mitas? / 25Saulius KRUOPIS. Nors mėnulis ir dėmėtas, jis vis tiek šviečia. Atsakymas straipsnio „Lietuviškasis fenomenas: Saulius Kruopis“ autorei / 28

Kūryba ir kūrėjaiGintaras BLEIzGYS. Eilėraščiai / 31Raminta jURĖNAITĖ. Paslaptingi Inos Budrytės vaizdiniai / 33Odeta ŽUKAUSKIENĖ. Atminties meno tradicija ir šiuolaikinės atminties filmogramos / 35Vida KALUzA. Berlinalės Forumas – talentų starto aikštelė / 40Ramutė RACHLEVIČIŪTĖ. Vytauto Kaušinio oparto ir minimalizmo pamokos / 45Rūta MARCINKEVIČIŪTĖ. Pasivaikščiojimas su Birute Žilyte pasakiškai baisiu pasaulio kraštu, arba Kraujo dėmės ant aukso obuolio / 47Gražina MARECKAITĖ. Trys vakarai su šiauliečiais / 49jurgis MIKELAITIS / George MIKELL. Manoji Odisėja. Atsiminimai / 54Aloyzas TENDzEGOLSKIS. Iš laiškų draugui. Aforizmai / 62

Pažinti naujaipAlgirdas PATACKAS. Šv. jokūbo apaštalo byla. Krikščionybė ir ankstyvasis islamas Ispanijoje / 63

RetrospektyvaLiudas SUBAČIUS. Litvomanai kadaise ir… ateityje / 72Émille FAGUET. Nekompetencijos kultas / 75

Apie knygasAistė MIŠINYTĖ. Rekursiniai naujųjų medijų apibrėžimai pagal Levą Manovichių / 82Kęstutis ŠAPOKA. Ką apie dailę ir dailininkus sužinome iš knygų / 85

Visai nejuokingi skaitiniaiKrescencija ŠURKUTĖ. Politinio drugio efektas / 93Summaries / 95

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Pramuši ledą, rasi sidabrą, pramuši sidabrą, rasi auksą“, – krykštauja vaikai, ridinėdami velyki-

nius margučius…Ledą pramušėme 1990-ųjų Kovo 11-ąją. Storą,

sunkų, kaustantį imperinį ledą. Nereikia mums auk-so, nereikia sidabro, – skandavome poeto žodžius. Reikia laisvės, – kartojome susiėmę už rankų ir tuo tikėjome. Stovėjome čia, savo žemėje, pasirengę pa-siaukoti dėl aukurų ir židinių. Neketinome trauktis ir nesitraukėme net 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Nepri-klausomybės fondui aukojome kuklias, vieninteles turimas ir todėl tikras brangenybes. Net dabar, po 20 metų, lietuvių kilmės amerikietis Billas Sarpa-lius, tuo metu buvęs JAV kongresmenas, susijaudi-na prisiminęs, kas jam buvo atsakyta Vilniuje, kai pasiteiravo, kokios pagalbos lietuviams labiausiai reikėtų: „Maniau, kad prašys vaistų, ginklų, dar ko nors panašaus. Tačiau Vytautas Landsbergis ištarė vieną žodį – pripažinimo.“

Dabar tai vadinama nepragmatiška politika. Ji at-rodė nesuprantama ne tik šioje, bet ir anoje Atlan-to pusėje. Suirzęs George’as Bushas vyresnysis net paprašė kongresmeną Billą: „Papasakok man apie tą vyruką, pavarde Landsbergis.“

To, ko tada paprašė Atkuriamojo Seimo Pirmi-ninkas, Lietuvai teko laukti beveik pusę tūkstančio dienų. JAV buvo tik 37-oji pasaulio valstybė, pripa-žinusi Lietuvos nepriklausomybę.

Anelė DVILINSKAITĖ

Mūsų leMtingieji 1990-ieji

Pasak Edwardo Salazaro, kuris tuo metu dirbo JAV ambasadoje Maskvoje, prezidentas kone per kiekvieną spaudos konferenciją išgirsdavo klau-simą, kada pagaliau Amerika pripažins Lietuvos nepriklausomybę. Jis išsisukinėdavo, aptakiai aiš-kindavo, kad reikia rasti tinkamą derybų kelią, kol vieną dieną tiesiai pareiškė: tai Sovietų Sąjungos vi-daus reikalas.

„Atrodė, kad taip prezidentas išmetė per langą 50 metų JAV politiką nepripažinti Lietuvos okupaci-jos, – apgailestavo Amerikos lietuvių bendruome-nės veikėja Asta Banionis, – Bushas iki šiol nenoriai kalba apie tą laikotarpį.“

Pirmoji Lietuvos nepriklausomybę išdrįso pripa-žinti Islandija ir padarė tai 1991 m. vasario 11 d. Bu-vęs JAV valstybės sekretoriaus specialusis patarėjas Paulas Goble’as, nuosekliai rėmęs Lietuvos nepri-klausomybę ir siekęs jos pripažinimo (Stasys Lozo-raitis dėl tokios ištikimybės net jo pavardę buvo su-lietuvinęs ir vadino Gobeliu), prisimena netrukus po to gavęs iš Vilniaus atviruką su Islandijos vėliava ir užrašu „Ačiū, Islandija!“ Atviruką jam atsiuntė bri-tas Edwardas Lucasas kitoje pusėje užrašęs: „Brangus Paulai, kartais man norisi būti islandu. O tau ne?“

Goble’as į tai atsakęs: „Edwardai, kartais man no-risi būti lietuviu. O tau ne?“

Tačiau kas atsitiko, kad po 20 nepriklausomybės metų dalis lietuvių jau nebenori būti lietuviais? Pa-

„

Rūpesčiai ir lūkesčiai

3K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

lyginkime: pirmoji Lietuvos Respublika tarpukariu gyvavo vos 22-ejus metus, bet jos intelektualinis, kultūrinis, moralinis paveldas padėjo mums atlai-kyti pusę amžiaus trukusią sovietų okupaciją ir vėl tapti laisviems. Ar per savuosius 20 metų sukūrėme ką nors, kas prilygtų anam trumpam laisvės tarps-niui?

Regis, įvyko fatališka klaida: sunkiai pramušę imperinį ledą, nuolatos jausdami, kad „priešas (vis dar) už vartų“ – sovietų kariuomenė buvo išvesta tik 1993 m., baimindamiesi, kad neprasidėtų nau-jas ledynmetis, visiškai apleidome vidinių valstybės sienų priežiūrą. Rašytojas Ričardas Gavelis jau tada karčiai priekaištavo, kad Lietuva neieško moralinio kodo, kuris suvienytų vis labiau krinkančią ben-druomenę, nes be socialinio solidarumo nepavyks suvaldyti griaunamosios laukinio kapitalizmo ban-gos. Nepavyko, su apmaudu pripažįstame, pavydė-dami likimo broliams estams, kurie sugebėjo ir su šiuo išbandymu susidoroti sėkmingiau.

Pirmuosius penkerius metus su įtūžiu stebėjome, kaip godžiai valstybės „sidabrą ir auksą“dalijasi se-nosios sovietinės nomenklatūros šulai (vadinamasis partijos ir komjaunimo aktyvas, apsukrūs kolūkių pirmininkai ir kt.), prie jų prisišliejo kuklūs suvi-rintojai, aviatoriai ir kiti apsukruoliai, atvykę iš Di-džiosios žemės, atplėšti savo kąsnį pražiojo nasrus sparčiai ir glaudžiai susibūrusios nusikaltėlių gau-jos… Pakraupę stebėjome tas Lietuvos dalybas, bet nepakrutinome nė piršto, kad jas sustabdytume. Atvirkščiai – savo laisva valia suteikėme valdžią se-najai nomenklatūrai ir procesas tapo dar sklandes-nis (kai kurie iš valdžios žmonių ir dabar atrėžia, kad tada buvo vsio zakonno).

Antrą penkmetį, apimti juodo nusivylimo, kad priviso naujų ponų, o senieji vargšai vargšais ir liko, kad Lietuva suskilo į dvi viena kitai svetimas ir abejingas dalis, pradėjome karštligiškai ieškoti kaltųjų, bet, kaip paprastai būna tokiais atvejais, jų neradome.

Trečią penkmetį apviltoji (apvogtoji) Lietuvos da-lis ryžosi pati savo jėgomis, daugiau nebelaukdama

malonių iš valdžios, numalšinti karčias nuoskaudas ir bandė išbristi iš skurdo. Net parodė tam tikrą veržlumą, verslumą ir kūrybinį azartą.

2002 m. Lietuva buvo pakviesta prisijungti prie NATO aljanso, į Vilnių atvykęs George’as Bushas jaunesnysis ištarė legendinius žodžius: „Kas pasi-rinks Lietuvą priešu, taps JAV priešu.“

2004 m. mūsų šalis tapo visateise Europos Sąjun-gos nare.

Ketvirtą penkmetį entuziastingesni užsienio ko-mentatoriai Lietuvą jau vadino Baltijos tigru… Bet netrukus pasaulinė krizė tą tigrą paklupdė ant kelių. Dabar, kai jis vėl bando stotis ant kojų, to padaryti neleidžia nuožmi kova, užvirusi valdžios viršūnėse. Suprantama, dabar ji vyksta ne dėl aukurų ir židi-nių, o dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto…

Paulas Goble’as turbūt jau nebenorėtų būti lietu-viu, o Edwardas Lucasas atvirai perspėja dėl Lietu-vos šrioderizacijos.

Net Europos Sąjungos šalys, kartu su „strategi-ne partnere“ Prancūzija, mano, kad Lietuvos ne-priklausomybės 20-metis – tai jos vidaus reikalas, todėl nesujaukė savo darbotvarkės, kad skirtų laiko iškilmėms Vilniuje… Tai toks pat antausis Lietuvai, kaip ir Busho vyresniojo laikysena, bet, ačiū Dievui, šįsyk ne toks gyvybiškai pavojingas.

Vis dėlto bent jau mes patys, atrodo, atgauname prarastą (ar sutryptą) patriotizmo jausmą – šiemet Kovo 11-ąją labai viltingai nuteikė spontaniškos ei-tynės po šventišką sostinę, ypač daug buvo jaunų žmonių, pasipuošusių tautine atributika, net kai ku-rie automobiliai važinėjo su vėliavėlėmis – paprastai vairuotojai tą daro tik tada, kai sekasi žaisti mūsų krepšininkams…

„Pramuši ledą, rasi…“ Gal ši mįslė kaip metafora atklydo man todėl, kad prieš 20 metų pramušę ledą mes nežinojome, ką rasime, ir nemokėjome tinka-mai tvarkytis su tuo, ką radome? O gal tiesiog todėl, kad artėja Velykos, Atgimimo šventė…

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Vasario 24–26 dienomis Prahoje vyko tarptautinė konferencija „Komunistinių režimų nusikalti-

mai“, kurioje intelektualai iš akademinių sluoksnių, vy-riausybių atstovai aptarinėjo Molotovo–Ribbentropo pakto ir sovietų okupacijos pasekmes Europai. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai įprastas pusiau akademinis, pusiau politinis renginys, tačiau Europoje vis stipriau kaistant aistroms dėl XX a. istorijos, jis, galima sakyti, šliūkštelėjo žibalo tiesiai į kivirčų ugnį.

Mat konferencijoje gvildentos temos siejasi su karštai diskutuojamu klausimu, ar rugpjūčio 23-ioji, kai buvo sudarytas Molotovo ir Ribbentropo paktas, turėtų tapti oficialia diena Europos totalitarinių reži-mų – nacių ir sovietų – aukoms atminti.

Prahos idėjos

2008 m. buvo pasirašyta vadinamoji Prahos dekla-racija, kuria raginama pripažinti sovietinės sistemos padarytą žalą Rytų ir Vidurio Europos šalims ir rei-kalaujama pagerbti sovietinio režimo aukas. Deklara-cijos tikslas – plėsti europiečių istorinę perspektyvą, tačiau siekiama ne išskirti naujųjų ES valstybių narių istorinę patirtį ir požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą bei pokarį, o kad į visa tai būtų atsižvelgta.

Šios idėjos pasiekė Europos Parlamentą ir stipriai pasistūmėjo pirmyn – praėjusių metų pavasarį euro-parlamentarai priėmė rezoliuciją „Dėl Europos sąži-nės ir totalitarizmo“.

Violeta DAVOLIŪTĖ

europoje neriMsta Mūšiai dėl istorijos

Pasak balsavusiųjų už rezoliuciją, „Europa niekada nebus vieninga, jei nesugebės pasiekti vieningo požiū-rio į istoriją“. Balsavusieji prieš – tiek kairieji, tiek de-šinieji – argumentavo, kad tiesioginės asociacijos tarp komunizmo ir fašizmo paskatins pavojingą revizioniz-mą, sumenkins Holokausto reikšmę Europos istorijoje, ištrins ribą tarp nusikaltėlių ir aukų, suniekins teigia-mus socializmo aspektus. Dar daugiau – jos gali atverti kelią ekstremistinėms partijoms ir politikams. Pasak vieno gana kandžiai pasisakiusio europarlamentaro, toks dokumentas suteikia „intelektualinį pagrindą dabartinių neonacių ir fašistų – o jų yra ir čia, tarp mūsų, – ideologijoms“.

Diskusijos už parlamento slenksčio

Panašios idėjos buvo pakartotos ir anapus parla-mento sienų. Beje, rugpjūčio 23-iosios kritikai ne-prieštarauja, kad būtų pagerbtos sovietų nusikalti-mų aukos, tačiau nerimauja, esą pastangos paskelbti abiejų totalitarizmų aukų atminimo dieną slepia ne-švarius tikslus – norima sumažinti sausio 27-osios, Holokausto atminimo dienos, svarbą ir apskritai su-menkinti šios tragedijos reikšmę Europos istorijai.

Simono Wiesenthalio centro direktorius Efraimas Zuroffas pavadino rezoliuciją „rudai raudona“ ir šių metų vasario mėnesį interviu The Jewish Chronicle teigė, kad tokios idėjos yra pavojingos, nes, „jei bus padėtas lygybės ženklas tarp komunizmo ir fašizmo,

Europos istorijos

5K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

teks dėti lygybės ženklą tarp komunizmo ir genoci-do. Tai reiškia, kad žydai taip pat yra genocido vyk-dytojai – juk tarp žydų buvo daug komunistų“1.

„Kaip tokios ‚bendros atminties‘ ceremonijos tu-rėtų vykti, pavyzdžiui, Lietuvoje? – klausia rabinas Abrahamas Cooperis iš Wiesenthalio centro. – Ar po tylos minutės nacių ir jų pagalbininkų nužudytiems žydams bus tylos minutė jų žudikams, vėliau tapu-siems‚ komunizmo aukomis‘?“2

Panaši kritika buvo pakartota ir per sausio 27-osios, Aušvico išlaisvinimo dienos, iškilmes prieš pat Euro-pos Parlamento pirmininko Jerzy’o Buzeko praneši-mą. Parlamento pirmininkas užsitraukė nemalonę, nes pagyrė parlamentarus, pripažinusius, kad „stali-nizmo ir nacizmo vykdyti masiniai trėmimai, žudy-mai ir pavergimas priklauso karo nusikaltimų ir nu-sikaltimų žmogiškumui kategorijai“3.

Priešistorė: Pandoros skrynia

Diskusijos dėl XX a., ypač Antrojo pasaulinio karo, istorijos Europoje verda jau du dešimtmečius, nuo pat 1989-ųjų. Mat kai išsisklaidė revoliucijos euforija, paaiškėjo, kad skirtingose geležinės uždangos pusė-se gyvenusiems europiečiams nelengva rasti bendrą kalbą, juo labiau istorijos klausimais.

Vakarų europiečiai iki 1989-ųjų jau buvo sukūrę savo istorinį naratyvą apie Antrąjį pasaulinį karą. Tai truko ne vieną dešimtmetį ir vyko gana nelengvai. Iš esmės visose Vakarų šalyse Antrojo pasaulinio karo, ypač Holokausto ir kolaboravimo su naciais, temos buvo nagrinėjamos ilgai ir skausmingai. Geras pavyz-dys – aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais Vokieti-joje vykę istorikų ginčai (Historikerstreit) apie vokiečių kaltę arba diskusijos Prancūzijoje apie Vichy režimo kolaboravimą su naciais.

Nors kai kurie niuansai ilgainiui koregavo vakarie-čių istorinę atmintį (pavyzdžiui, imta aiškiau suvokti, kad eilinių europiečių vaidmuo Holokausto tragedi-joje nėra jau toks nekaltas), dėl kertinių dalykų vis dėlto buvo susitarta: Antrasis pasaulinis karas atnešė žmonijai neregėtas kančias ir su niekuo nepalygina-

mą Holokausto tragediją, 1945-ieji – tai gėrio pergalė prieš blogį ir naujos eros senajame žemyne pradžia, todėl pergalės dieną – gegužės 8(9)-ąją ramia širdimi ir vieningai gali švęsti visi Europos gyventojai, tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Bent jau kurį laiką taip at-rodė.

Po 1989-ųjų iš už geležinės uždangos rytinės pusės į naująją Europą atsinešti pasakojimai apie karą po karo, slaptą Europos pasidalijimo sandėrį ir sovieti-nio totalitarizmo brutalumą netilpo į jau suformuotą vakarietišką naratyvą. Be to, kelios Rytų ir Vidurio Europos okupacijos, perbraižytos sienos, kolabora-vimas su įvairiais režimais, priverstiniai gyventojų perkėlimai paliko tokį sudėtingą istorinių traumų, abejotinų lojalumų ir interesų paveldą, kad jį labai sunku įsprausti į vienos perspektyvos rėmus, o juo labiau suvokti ar įvertinti, ypač vakariečiams, iki šiol mažai ką žinantiems apie šią „pilkąją“ Europos te-ritoriją. Tokie istorinės perspektyvos skirtumai dar kartą perskėlė Europą į dvi dalis ir vėl atvėrė nelemtą Pandoros skrynią, iš kurios ėmė lįsti XX a. tragedijų vaiduokliai.

Istorija – kairiųjų ir dešiniųjų taikiklyje

Dar kitokį atspalvį visa tai įgavo tada, kai skaus-mingos istorinės temos tapo užnuodytu ginklu ideo-loginėse peštynėse tarp kairiųjų ir dešiniųjų.

Geriausias pavyzdys – šį pusmetį Didžiosios Brita-nijos spaudoje kilęs triukšmas dėl Davido Camerono vadovaujamų torių sprendimo sudaryti sąjungą su Rytų ir Vidurio Europos konservatoriais. Tai turbūt pirmas atvejis, kai britų priešrinkiminėse peštynėse buvo aistringai analizuojama Lenkijos ir Pabaltijo ša-lių istorija.

Kaip žinome, Camerono vadovaujami britų kon-servatoriai pernai pavasarį pasitraukė iš tradicinės EPP (European People’s Party) ir įkūrė naują euros-keptikų frakciją Europos konservatoriai ir reformis-tai (ECR, European Conservatives and Reformists). Naujaisiais torių sąjungininkais daug kam netikėtai tapo lenkų konservatorių partija „Teisė ir teisingu-

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

mas“, čekų Pilietinės demokratijos partija (kelioms kitoms frakcijai priklausančioms partijoms atsto-vauja tik po vieną EP narį). Naujosios frakcijos pir-mininku išrinktas lenkas Michałas Kaminsky’s.

Jungtinės Karalystės spauda dėl šios sąjungos su-kėlė tikrą skandalą. Naująją Rytų ir Vakarų politinę frakciją kritikos akmenimis apmėtė ne tik tradiciškai kairiųjų pažiūrų The Guardian, bet ir centro pozicijai atstovaujantys The Economist ir Financial Times.

Didžiausia kruša pasipylė ant frakcijos lyderio gal-vos – Kaminsky’s apkaltintas antisemitizmu ir homo-fobija (beje, nuo kaltinimų, kad laikosi antisemitinių pažiūrų, jis gana sėkmingai apsigynė).4 Ne ką mažiau priekaištų kliuvo ir Latvijos „Tėvynės ir Laisvės“ at-stovui Robertui Zile’i – jo partiją britų spauda negai-lestingai tarkavo už dalyvavimą ceremonijose Latvi-jos SS divizijai pagerbti.

Apginti naujuosius partnerius ir šviesti publiką XX a. Rytų ir Vidurio Europos istorijos klausimais bandė tradiciškai torius remiantys leidiniai – pir-miausia The Daily Telegraph. (Apie „Europos konser-vatorių ir reformistų“ perspektyvą galima pasiskaityti interviu su partijos pirmininko pavaduotoju, Didžio-sios Britanijos konservatorių Europos Parlamente va-dovu Timothy’u Kirkhope’u.)

Diskusijų įkarštyje oponentai nevengė stereotipų ir klišių, o vieno politiko ar partijos kritika dažnai peržengdavo asmeniškumo ribas ir būdavo taikoma visam regionui.

Pavyzdžiui, šiaip jau gana nuosaikus The Economist rašė: „Tarp Baltijos ir Juodosios jūros esančios šalys dvidešimtajame amžiuje patyrė beveik neįsivaizduo-jamas baisybes: karą, genocidą, badą, invazijas, oku-paciją, fašizmą, komunizmą, ekonominę suirutę ir korupciją. Ši siaubinga praeitis iškreipė ir supainio-jo šių šalių politiką ir politines partijas, todėl joms negalima griežtai taikyti ilgalaikėms demokratijoms įprastų standartų. Tačiau tai nereiškia, kad joms ne-dera taikyti jokių standartų.“5

The Guardian nuėjo dar toliau. Pasak komentatoriaus Jonathano Freedlando, kai kurios šio regiono „naujo-sios demokratijos varo tokio tipo ultranacionalistinę

politiką, kuri daugumai Vakarų Europos balsuotojų keltų tiesiog pasišlykštėjimą... Ši šovinistinė, dažnai ra-siniu pranašumu pagrįsta politika ilgus sovietinės eros dešimtmečius buvo palaidota, bet, iškasta 1989 metais, ji nusipurtė purvus ir vėl atgavo kvapą“6.

Camerono kritikus karštai parėmė ir Vilniaus uni-versiteto profesorius Dovydas Katzas. Tame pačiame The Guardian paskelbtame komentare jis ragino su-stabdyti iš Pabaltijo plintantį „pavojingą istorinio re-vizionizmo virusą“7. Beje, šias idėjas remia specialus jo tinklalapis Lietuvoje (www.holocaustinthebaltics.com), per kelis pastaruosius mėnesius sulaukęs dau-giau nei pusės milijono lankytojų.

Naujas etapas

Ši audra priešrinkiminėje britų arbatos stiklinėje verta dėmesio bent jau todėl, kad ji yra geras bendro Europos politinio klimato barometras.

Nežinia, ar visiems šių diskusijų dalyviams iš ti-krųjų rūpi Rytų ir Vidurio Europos istorijos temos, tačiau viena akivaizdu – jos neblogai atskleidžia šian-dienines politines įtampas.

Akivaizdu ir tai, kad praėjo laikas, kai į naujuosius Europos Sąjungos partnerius buvo žvelgiama pro tam tikrą demokratinio idealizmo šydą, su globėjišku at-laidumu žavimasi jų intelektualumu, aistringa, tačiau taikia ir idealistine kova už laisvę.

Šiandien, kai šio regiono atstovai dėvi jau ne nu-trintus sovietinio stiliaus kostiumus, o Gucci ar Ar-mani, ir yra ne kažkur pilkojoje Europos zonoje, o tame pačiame išrinktųjų klube ar net tam klubui va-dovauja, entuziazmas dėl jų draugijos yra smarkiai iš-blėsęs. Pasak The Economist, nepaisant istorinių trau-mų, atėjo laikas ir rytiečiams „taikyti standartus“.

Gal todėl politikų diskusijos apie istoriją vis daž-niau krypsta moralės link – pavyzdžiui, perspėja-ma, kad už vakarietiškų apdarų, paskubomis pašli-fuotos retorikos ir manierų glūdi vakariečiams nepriimtinos vertybės ir politiniai tikslai. Arba, kaip komentare apie naujosios Europos frakcijos lyderį Kaminsky aiškiai leido suprasti garsus britų

7K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

istorikas ir žurnalistas Timothy’s Gartonas Ashas, už pablizginto fasado nėra jokios moralės – tik sa-vanaudiškas galios ir gero gyvenimo troškimas.8

Bendros atminties link?

Ar šie Rytų ir Vakarų, kairės ir dešinės kivirčai dėl XX a. istorijos padeda kurti vieningą istorinę atmin-tį? O gal jie yra šio projekto žlugimo simptomai? Tai klausimai, į kuriuos šiandien turbūt niekas negalėtų vienareikšmiškai atsakyti.

Viena aišku – jei rugpjūčio 23-ioji netrukus būtų oficialiai paskelbta kaip diena, skirta abiejų totalita-rizmų aukoms atminti, ji kol kas nesuvienytų visų europiečių.

Ir vis dėlto tai nesumenkina Prahos idėjų, nes jos davė stipriausią impulsą diskusijoms esminiais istori-jos klausimais. Jei šių diskusijų neužgoš egocentriškas politikavimas ar įtūžusiųjų (abiejose barikadų pusė-se) agresija, galima tikėtis, kad europiečiai pagaliau pamatys vieni kitus aiškiau – be geležinių ar rožinių uždangų.

1 Interview: Efraim Zuroff, The Jewish Chronicle, February 4, 2010.

2 Rabbi Abraham Cooper, Dropping International Holocaust Memorial

Day Would Be World‘s Final Insult to Survivors; Would Spur New Wave of

Anti-Semitism, Simon Wiesenthal Center Press Release, February, 2010.

3 Cnann Liphshiz, Holocaust Scholars Slam EU for Backing Nazi-Commu-

nist Comparison, Haaretz, January 26, 2010.

4 Ginti Kaminsky’o stojo kai kurie aukščiausio lygio žydų bendruomenės

atstovai Didžiojoje Britanijoje ir Lenkijoje, tarp jų – vyriausiasis Lenkijos

rabinas. Žr. Jessica Elgot, Chief Rabbi of Poland: „Kaminski’s no Antisemi-

te“, The Jewish Chronicle, October 29, 2009.

5 The Tories in Europe, The Economist, October 29, 2009.

6 www.guardian.co.uk/commentisfree/2009/oct/20/conservatives-europe-

an-allies-holocaust-deniers

7 www.guardian.co.uk/commentisfree/2010/jan/08/holocaust-baltic-lithu-

ania-latvia

8 www.guardian.co.uk/commentisfree/2009/jul/29/david-cameron-europe-

an-parliament-conservatives

Timothy’s Kirkhope’as – britų polikos senbuvis, Jungti-nės Karalystės parlamento narys nuo 1987 m. ir vie-

nas iš artimų Margaret Thatcher patikėtinių. Pirmą kar-tą išrinktas į Europos Parlamentą 1999 m., Kirkhope’as yra Didžiosios Britanijos konservatorių Europos Par-lamente vadovas, Europos konservatorių ir reformis-tų frakcijos pirmininko pavaduotojas. Praėjusių metų vasarą įkurta politinė grupė vadina save euroskeptikų partija ir, kitaip nei pagrindinė Europos Parlamento konservatorių partija (EPP), siekia susilpninti Briuselio kontrolę ir suteikti daugiau galių valstybėms narėms. Be britų torių, beveik visi naujosios frakcijos nariai yra iš Rytų ir Vidurio Europos šalių – gana naujas derinys Europos partijų politikoje.

Timothy’s Kirkhope’as sutiko pasidalyti mintimis apie naująją frakciją, santykį tarp senųjų ir naujųjų Eu-ropos valstybių ir požiūrį į Europos istoriją.

Violeta Davoliūtė: Maždaug prieš pusmetį įkūrėte Europoje naują ir kai kam neįprastą politinę frakciją – Jungtinės Karalystės ir Rytų bei Vidurio Europos šalių politikų sąjungą. Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie šią politinę grupę?

Timothy Kirkhope: Mes ilgai priklausėme Europos Liaudies partijai (EPP), bet praėjusiais metais, vado-vaujami mūsų lyderio Davido Camerono, nusprendė-me iš jos pasitraukti ir įkūrėme naują grupę. Taip tiki-mės laisviau išreikšti savo požiūrį ne tik į konservatyvią politiką, bet ir į Europos reformą.

Mūsų siekis – praplėsti Europos viziją. Pastebėjome, kad ji siaurėja – pernelyg siaurai suvokiamos Europos pi-liečių aspiracijos, o tai neatitinka realybės. Be to, negali-ma ignoruoti fakto, kad Europos Sąjunga išsiplėtė – ypač nuvertinti naujų, anksčiau SSRS kontroliuotų valstybių

tiMothy KirKhope:

„noriMe būti britai ar lietuviai,

o ne vien europiečiai“

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

atsineštą indėlį. Mes apskritai remiame valstybių narių unikalumą ir įvairovę. Nepritariame tiems, kurie siekia Europą suniveliuoti, kad nebeliktų tarpusavio skirtu-mų – pavyzdžiui, būtume ne britai ar lietuviai, o vien europiečiai.

Kaip apibūdintumėte geografinę Europos konservatorių ir reformistų frakcijos sudėtį – be britų torių, kiti jos nariai yra daugiausia iš buvusių sovietinių Rytų ir socialistinių Vi-durio Europos šalių. Kas paskatino tokią partnerystę?

Tai iš dalies susiję su mūsų siekiais. Mūsų bičiuliai iš Rytų ir Vidurio Europos nori matyti konservatyvių ver-tybių sklaidą ir Europos reformą. Per pastaruosius metus jų šalyse buvo įvykdytos tokios sudėtingos reformos, ko-kių senosios ES valstybės neregėjo maždaug trisdešimt metų. Gal tik Vokietija šiuo atžvilgiu yra išimtis. Šie iš-šūkiai radikaliai pakeitė Rytų ir Vidurio Europos šalis. Todėl natūralu, kad jos yra mūsų partneriai – mūsų po-žiūriai į Europos ateitį sutampa.

Jungtinės Karalystės spauda į šios frakcijos susikūri-mą reagavo audringai – daug kas vadina ją gėdinga, o naujuosius jūsų partnerius laiko abejotinos reputacijos ekstremistais. Esą tai daro žalą Didžiajai Britanijai. Ar Jums tenka ginti naujųjų sąjungininkų reputaciją prieš britų visuomenę? Kaip atremiate tokią kritiką?

Natūralu, kad sulaukėme neigiamų komentarų, ypač iš kairiųjų stovyklos. Natūralu, kad naują frakci-ją kai kas vertina skeptiškai, o kai kas tiesiog pavydi, nes mums pasisekė sukurti stiprią ir įtakingą politinę grupę. Be to, politikoje dažnai galima tikėtis smūgių žemiau juostos. Tikrai buvo visokių beprotiškų kaltini-mų, į kuriuos sugebėjome deramai atsakyti. Be to, kai kurie pasisakymai susiję tiesiog su žiniasklaidos nein-formuotumu, paprasčiausia žinių stoka.

Visada lengviausia suskirstyti žmones į įvairias ka-tegorijas. Tačiau privalome nepamiršti, kad mūsų nau-jųjų partnerių iš Rytų ir Vidurio Europos socialinė is-torija yra kitokia nei senųjų valstybių narių – tai ilgai priespaudoje gyvenusių žmonių istorija.

Suprantu, kad istorinėmis temomis apskritai reikia kalbėti labai atsargiai, nes tai yra nepaprastai sudėtin-

gas ir jautrus dalykas. Tačiau viena aišku: ten, kur ilgai veikia represyvi sistema, ji neabejotinai turi skaudžių socialinių pasekmių.

Jei žvelgsime plačiau nei Briuselis ar Europos Parla-mentas, ar Jums neatrodo, kad vakarų europiečiai pas-taruoju metu vis dažniau reiškia nusivylimą savo nau-jaisiais partneriais? Juk buvo laikas, kai Rytų ir Vidurio Europos politikai buvo laikomi didvyriais, o štai dabar vis gausėja radikaliai priešingų nuomonių. Kaip manote, kokios šio nusivylimo priežastys?

Kai kurie žmonės puoselėjo pernelyg dideles vil-tis, labai daug tikėjosi. Juk tai, kas įvyko praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, buvo neįti-kėtina ir netikėta. Mes kartais tikrai nesugebėda-vome numatyti įvykių eigos. Be abejo, tai buvo ir pačių Vidurio Europos ar Pabaltijo šalių pasirinki-mo dalykas – juk jų pasirinkimas galėjo būti kitoks. Taip, Sovietų Sąjunga išnyko, bet Rusija liko. Buvo galima priimti tokius sprendimus, kurių pasekmės būtų visai kitokios, negu šiandien yra. Daugelis bu-vusių sovietinio regiono šalių tinkamai pasinaudo-jo atgauta laisve ir nepriklausomybe, suteikė laisvę savo šalių piliečiams, sukūrė daugiausia laisvos rin-kos principais grįstus ekonomikos modelius. Labai didžiuojuosi, kad mano partijoje buvo tokia lyderė kaip Margaret Thatcher, nes ji suvaidino ypač svarbų vaidmenį siekiant, kad būtų suvaldytos represijos Rytų ir Vidurio Europoje. Būtent todėl, kad šio regiono šalys tinkamai pasinaudojo laisvės suteiktomis galimybė-mis, daro jas patraukliomis mūsų partnerėmis Euro-pos Parlamente.

Kaip vertinate Europos Parlamento rezoliuciją dėl Eu-ropos sąžinės ir totalitarizmo? Ar nemanote, kad šiame dokumente išreikštos idėjos gali sumenkinti Holokausto tragedijos reikšmę Europos istorijoje ir atverti kelią pa-vojingam revizionizmui?

Mes parėmėme šią rezoliuciją, nors man asmeniškai kilo rimtų klausimų dėl kai kurių teiginių formuluočių ir galimų interpretacijų. Apskritai nemėgstu tokių ben-drų terminų kaip „totalitarizmas“ – žmonės supranta ir

9K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

vartoja juos skirtingai, dažnai siekdami visiškai skirtin-gų tikslų. Aš asmeniškai šito vengiu.

Norėčiau labai aiškiai pasakyti – mes pripažįstame Holokausto unikalumą. Tai šiurpi ir su niekuo nepa-lyginama tragedija. Tačiau būtina pripažinti ir tai, kad komunistiniai režimai irgi sunaikino daugybę žmonių. Manau, kad baisiausios ekstremizmo formos, kurias naudojo tokie diktatoriai kaip Stalinas, gali būti lai-komos nusikaltimais žmonijai. Tačiau nacių pavyzdys turbūt yra dar ekstremalesnis. Apskritai tokius dalykus sunku lyginti. Visais atvejais žudomi, kalinami, kanki-nami žmonės, atimama jų laisvė, siekiama sunaikin-ti tam tikrą rasę ar grupę... Tai šiurpūs dalykai. Galiu pasakyti tik viena: viliuosi, kad Europoje tai niekada nebepasikartos.

Na o į klausimą apie revizionizmą pabandysiu atsa-kyti štai tokiu asmeniniu pavyzdžiu.

Domiuosi Vidurio Europa nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio. Mane ypač domino Vokietija, todėl dar sovietinio režimo laikais gana dažnai keliau-davau į VDR. Lankydamasis Buchenvaldo koncentra-

cijos stovykloje apstulbau ekspozicijos aprašymuose perskaitęs, kad visos nacių aukos Buchenvalde buvo… komunistų partijos nariai! Lankytojams buvo aiškina-ma, neva visi ten nužudyti žmonės buvo sunaikinti bū-tent todėl, kad priklausė komunistų partijai, t. y. kad Buchenvalde buvo kalinami vien komunistai.

Tik po VDR komunistinio režimo žlugimo ir Vo-kietijos susivienijimo paaiškėjo, kas iš tikrųjų vyko Bu-chenvalde ir kitose Vokietijos koncentracijos stovyklo-se, t. y. kad ten buvo žudomi ne vien komunistai, bet nukankinta ir daugybė nieko bendra su tuo neturėjusių asmenų. Tarp jų buvo ir žydų, ir kitų tautybių žmonių.

Ar turėtume vadinti tai revizionizmu? Aš taip ne-manau. Pavadinčiau tai tiesiog sugrįžimu į tikrąją istoriją, objektyviu pripažinimu to, kas iš tikrųjų nu-tiko. Beje, šis atvejis man buvo dar vienas įrodymas, kad komunistinio režimo sąlygomis žmonės negalėjo žinoti tiesos.

Dėkoju už pokalbį.

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Dvasios fenomenologija nepatenkinta traukiasi į šalį. Scenoje pasirodo keletas mokslų, kurių pa-

vadinime yra dėmuo neuro, tokie kaip neuroantropo-logija, neuropedagogika, neuroteologija, neuroestetika ir neuroekonomika. Pasipūtėliška laikysena išduoda beatodairišką neuromokslų veržimąsi tapti ne tik gam-tamoksline humanistika, bet ir XXI a. mokslų lyderiais. Ši pretenzija, jos užmojis ir ketinimai grindžiami mak-sima, kad žmogaus elgesį lemia nervų ląstelių veiklos dėsningumai ir būdas, kaip jos išsidėsčiusios smegeny-se. Net jei tos maksimos ir nepripažinsime visuotine, vis tiek galima ganėtinai pagrįstai teigti, kad jau esama jos naujos formos ar bent tokia randasi – tai neuroka-pitalizmas.

Kapitalistinis ūkis kaip modernių liberalių visuome-nių pagrindas įrodė ne tik nepaprastą savo lankstumą ir atsparumą krizėms, bet ir kiekviename lyderystės etape sukūrė mokslus ir technologijas savo paties generuoja-miems subjektų „gamybiniams trikdžiams“ analizuoti, mažinti ir – tai irgi vienas iš kapitalizmo algoritmų – vėl juos įtraukti į neabejotinai veiksmingą pasiūlos ir paklausos apytakos sistemą. Panašiai kaip globalizacija yra gamybos ir komunikacijos priemonių optimizavi-mo padarinys, kurį numatė jau Karlas Marxas su Frie-drichu Engelsu, taip ir smegenys, šiuolaikinio žmogaus centrinė vadavietė, visada buvo su kapitalizmu susiju-sių humanitarinių mokslų geidžiamas tikslas, galiausiai tapęs apčiuopiamu.

Stebėtojams plaukai stojasi piestu matant, kad siau-ras smegenų funkcijų pažinimo keliukas vingiuoja visai

Problemos ir idėjos

Ewa HESS, Hennric jOKEIT

NeUROKApITALIzmAS

šalia magistralės, kuria kapitalas zuja jau daugiau kaip pusantro šimto metų. Santykis ir toliau yra dinamiš-kas, nes kapitalizmą ir neurologiją sieja ne kokios nors griežtos taisyklės, o kompleksinis sisteminių trūkumų sindromas. Kaip tik todėl represinis XIX a. pabaigos kapitalizmas su savo draudimais, įsakymais ir neteisy-bėmis buvo maitinamoji terpė rastis neurozėms, kurias XX a. pradžioje tyrėjai diagnozavo kaip dvasinę liaudies epidemiją. Ši paslaptinga buržuazijos (klasės, pasak Ko-munistų partijos manifesto, „dėl spartaus visų gamybos priemonių tobulėjimo, dėl vis lengviau užmezgamų ry-šių [tempiančios] visas, taip pat ir barbariškas, tautas į civilizaciją“) rykštė išreiškė ir nebylų engiamo kūrybi-nio prado priešinimąsi – žmogaus siela taip pat atka-kliai ir bergždžiai, kaip ir „barbariška tauta“, stengėsi nepasiduoti prievartiniam modernizavimui bei civili-zacijai.

Šiame kontekste galėtų atrodyti itin drąsu psichoana-lizės išradėją Sigmundą Freudą vadinti pirmuoju neu-rokapitalizmo praktiku ir mąstytoju. Tačiau Freudas iš tikrųjų buvo – tai dažnai pamirštama – neuroanato-mas, vadinasi (jam pačiam tai atrodė savaime supran-tama), ir neurologas. Jis geriau už kitus žinojo, kokie riboti smegenų tyrimo metodai buvo XIX a. pabaigoje. Neurozę Freudas traktavo kaip įgytą nervinę patologi-ją. Tada dar nežinota, kur tą negalavimą lokalizuoti ir kaip jį įveikti, bet Freudas vis tiek rado būdą prisikasti prie mįslingo tos ligos židinio, kad galėtų ją ne tik tirti, bet ir gydyti. Tas būdas buvo psichoanalizė, grindžiama bendravimu su ligoniais. Nuo tada psichoanalizė ėmė

11K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

tarnauti nuolat besikeičiančios kapitalistinės gyvenimo tikrovės reikmėms. Komunikacinis jos principas per-smelkė intymias, privačias, ekonomines ir kultūrines socialinių sąveikų sferas ir atvėrė naujas – psichinių li-gonių gydyklų ir kušečių – rinkas, skirtas kapitalistinei gamybai ir reprodukcijai optimizuoti.

Represinį XIX a. kapitalizmą pakeitė liberalusis gerovės kapitalizmas. Klusnumas, drausmė ir kaltės jausmas užleido vietą naujam reikalavimui – reali-zuoti save. Idealus psichinis individo, kuriam sekasi, paveikslas nuo tada įgavo rūpestingai palaikomos pa-rengties ekspansijai bruožų, o tai savo ruožtu skatino nuolatos atsinaujinti ir atsispirti nevilčiai. Tokiomis aplinkybėmis kiekvienas, kuris neįstengia panaudoti visų savo galimybių, yra priverstas žlugti. Tokia eko-nominės ir socialinės raidos kryptis iš esmės pakeitė psichinių liaudies ligų pobūdį. Neurozė kaip kaltės, negalios, irstančios drausmės keliama kančia tapo ne-reikšminga. Suaktualėjo savirealizacijos nesėkmę pa-tiriantis subjektas: prasidėjo depresijos triumfo žygis, kurį prancūzų sociologas Alainas Ehrenbergas aprašė knygoje „Subjekto nuovargis. Depresija ir sociumas“ (La Fatigue d’être soi. Dépression et société).

Depresija buvo pirmoji psichinė liaudies liga, kurios gydymo būdą modernioji neurologija rado kaipmat. Depresija ir baimė buvo lokalizuotos sinapsėse, tar-pneuroninėse jungtyse, ir ten gydomos. Buvo aptikta tarpinė vieta, kurią tiesiogiai ir prerefleksyviai veikiant įstengta bent jau sumažinti subjekto kančias dėl savęs ir pasaulio, o anksčiau čia viešpatavo tik refleksų psi-choterapija.

Prie nelygiavertės poros, kurią sudarė kapitalizmas ir neurologija, tuo laikotarpiu prisidėjo trečias par-tneris – suklestėjusi vaistų pramonė. XX a. pirmojoje pusėje psichines kančias mėginta palengvinti centri-nės nervų sistemos veiklą slopinančiais barbitūratais, elektros šoku ir psichochirurgijos metodais, o ketvir-tajame dešimtmetyje prasidėjo Freudo prognozuotas neuropsichofarmakologijos triumfo žygis.

Ar čia paradoksas, ar tik vienas iš savaime supran-tamų dalykų, kurie dėl pernelyg akivaizdžių priežasčių ilgai laikomi paslaptyje, kad Freudo psichoanalizės ir

dabartinių neurologijos mokslų sėkmė remiasi iš esmės panašiais postulatais? Psichoanalizės sėkmę lėmė tai, kad psichiatrija ir psichoanalizė – medicinai priklau-santys mokslai – persmelkė pagrindines socialinio gy-venimo sritis. Neurologijos mokslai pretenduoja, bent jau taip atrodo XXI a. pradžioje, vaidinti ypač svarbų vaidmenį ateityje. Negalima nematyti, kad neurologi-jos mokslai, kurių metodologinės šaknys glūdi gamtos moksluose ir kurie etikos atžvilgiu skelbiasi priklausan-tys medicinai, yra privilegijuoti panašiai kaip psicho-analizė XX a. pradžioje. Be to, neurologijos mokslai, remiami valstybės ir pirmiausia gaunantys privačių in-vesticijų iš vaistų pramonės, yra puikiai aprūpinti finan-siškai. Šis į akis krintantis pranašumas lengvai paaiš-kinamas ne tik skaičiumi ir reikšmingumu problemų, kurios rūpi plačiajai visuomenei ir kurias neurologai mėgina spręsti, bet ir solidžiais pelnais, kuriuos duo-da jų tyrimų rezultatai. Vadinasi, tai yra ekonominės ir episteminės varomosios jėgos, kylančios iš dabartinių kapitalizmo santykių ir lemsiančios – nesvarbu, kokiais aspektais, – ateities santykius.

Tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Vokietijoje ir dauge-lyje kitų Vakarų Europos šalių daugiausia pinigų išlei-džiama ne tiems vaistams, kurie malšina skausmą ar reguliuoja širdies funkcijas ir kraujotaką, o neuropsi-chinių ligų gydymo preparatams. Milžiniška šios me-dikamentų grupės rinka ateityje dar labiau augs todėl, kad ilgėja žmonių gyvenimo trukmė, o amžius yra di-džiausias nervinių ir psichinių ligų veiksnys. Didžiulė viso pasaulio neurologų armija atlieka tyrimus univer-sitetuose, dažnai vykdo pramonės užsakymus, bet svar-biausios pajėgos pluša laboratorijose, kad į rinką būtų išmetami vis veiksmingesni ir pelningesni preparatai. Ne kas kitas, o kapitalas yra milžiniško neurologijos suklestėjimo variklis. Rinka šią plėtrą, atrodo, ne vien skatina, bet ir riboja. JAV ir Europos Sąjungoje galio-jančių etikos konvencijų griežti reikalavimai, taikomi šiuo metu pelningiausiai nervus ir psichiką veikiančių preparatų rinkai, valstybės remiamus ir pramonės fi-nansuojamus tyrimus kreipia pirmiausia į ligų preven-ciją ir gydymą. Matyt, todėl palyginti nedaug farma-kologijos firmų imasi kurti ir tirti substancijas, kurios

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

gerintų sveikų žmonių kognityvinį pajėgumą ir psi-chinę savijautą, – vadinamuosius neurostimuliantus. Menko susidomėjimo jais priežastis paprasta – nėra legalios rinkos. Pavyzdžiui, JAV yra uždrausti klini-kiniai neurostimuliantų bandymai, už tai baudžiama. Nepaisant to, kai kurių neuropsichotropinių preparatų apyvarta gerokai viršija susirgimų tomis ligomis, kurios tais vaistais gydomos, skaičių. Šis tariamas paradoksas apima pirmiausia vaistus, turinčius neurostimuliacinių savybių. Todėl nesunku padaryti išvadą: neurostimu-liantus išbando milijonai savanorių, taip pat ir univer-sitetuose, kur kas rečiau jie išbandomi laboratorijose. Dešimčiai JAV dažniausiai parduodamų psichotropinių substancijų – antidepresantams, neuroleptikams, sti-muliantams ir psichoanaleptikams įsigyti 2007 m. buvo išrašyta daugiau kaip šimtas milijonų receptų, o jų apy-varta siekė šešiolika milijardų dolerių. Šie skaičiai rodo, kad pasiūla ir subjektyvus poreikis nors ir reguliuoja-moje, bet sunkiai kontroliuojamoje socialinėje aplinko-je sukuria milijardinės apyvartos rinką. Ir ji plėsis, nes postmodernusis subjektas visuomenėje, pamišusioje dėl efektyvumo, jaučiasi „deficitine asmenybe“, – tokias stokos sąlygas ypač „užaštrina“ mokykla, švietimo sis-tema, profesinė veikla, partnerystė ir senatvė.

Didžiausią paklausą turi psichotropinės medžiagos, kurios reguliuoja emocinius išgyvenimus arba sutel-kia dėmesį ir padeda susikaupti, – neturi reikšmės, ar esama klinikinio tos funkcijos sutrikimo. Kad taptume laimingi, o tai yra gero gyvenimo tikslas, Aristotelis pa-tarė tobulinti intelektą ir charakterį. Į šias dvi pagrindi-nes kategorijas taiko ir kai kurie neuropsichotropiniai preparatai. Svarbiomis intelekto dorybėmis laikomos tokios funkcinės savybės kaip gera atmintis ir dėmesin-gumas. Tų savybių turėjimas, nesvarbu, ar jos įgimtos, ar įgytos, yra individualus dalykas, taigi kiekvienas jų turime nevienodai. Su amžiumi jų efektyvumas pama-žu silpsta. Ryškėjanti nelygybė ir grėsmė netekti to, ką turėjome, yra stiprūs elgsenos motyvai.

Pasigilinus į dabartinę diskusiją dėl neurostimu-liantų vartojimo etikos, susidaro įspūdis, kad, pai-sant bendrųjų medicinos etikos principų – asmeninio apsisprendimo, žalos sveikatai nedarymo ir naudin-

gumo, – draudimas farmakologiškai veikti funkcines smegenų savybes atrodo sunkiai suderinamas su libe-raliosios demokratijos samprata. Užtvankos jau seniai pralaužtos daugelyje vietų. Trumpos atostogos nuskri-dus reaktyviniu lėktuvu į Balio salą ir noras, kad or-ganizmas lengviau prisitaikytų prie sutrikusio paros ritmo, arba profesinė veikla pasauliniuose koncernuo-se su visą parą plūstančia informacija, perduodama iš centrų Tokijyje, Briuselyje, San Franciske, arba egzami-nai ir atestacijos, darbas greitosios medicinos pagalbos tarnyboje ir t. t. – tai situacijos, kai vis dažniau griebia-masi cheminių poveikio priemonių dėmesiui sutelkti.

Globalizacijos greitinimo technologijos, tokios kaip internetas, mobilieji telefonai, lėktuvai, jau mūsų die-nomis daro įtaką daugybės žmonių gyvenimo tikrovei, kišasi į biologinius ir kultūrinius jų aktyvios veiklos ir poilsio ciklus. Kapitalizmo sistema, kurią Marxas su Engelsu bandė palaidoti, XXI a. pradžioje įžengusi į globalizacijos etapą, ne tik neužmerkė akių, o priešingai – pradėjo naują plėtrą. Baigėsi paradoksali kraštutinės laisvės skelbimo fazė, kai komunizmo postuluota (bet niekada neįgyvendinta) demokratija, pagrįsta plačiųjų masių gerove, kapitalizmui įsiviešpatavus, bent jau kurį laiką buvo galimà ir vienoje pasaulio dalyje. Dabar glo-balinis kapitalizmas užsimojęs perimti ir kaipmat įgy-vendinti kitą iš komunistinių svajonių arsenalo traukia-mą mitą – suformuoti naują, geresnį žmogų. Jau esama požymių, kad globalinis kapitalizmas stengsis telkti ne tik medžiaginius, bet ir žmogiškuosius, ypač dvasinius, išteklius. Šią tendenciją stiprina net ir nuvalkiota infor-macinės visuomenės sąvoka – juk informacija tik tada tampa preke, kai ji keičia žmogaus elgseną. O tą dary-ti ji gali tik sulaukusi dėmesio ir emocinio vertinimo. Neatsitiktinai būtent jausmai ir jų pagrindą sudarantis dėmesys yra dviejų naujesnių kapitalizmo teorijų svar-biausia tema – tai Evos Illouz knyga „Jausmai kapita-lizmo laikais“ ir Georgo Francko veikalas „Mentalinis kapitalizmas“. Mentalinis kapitalizmas – tai dėmesio, kurį kontroliuoja (atkreipia, sutelkia, sumenkina) ma-sinės komunikacijos priemonės, ekonomika. Tik tada, kai dėmesiu ima manipuliuoti specialiai tam pareng-ti komunikacijos kanalai, šis nepastovus išteklius gali

13K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

būti parduodamas kaip prekė. O emocinio kapitalizmo analizei skirtuose veikaluose yra gvildenami jausmų vertinimai, jų reikšmės pokyčiai ir patologija šiuolaiki-nio rinkos kapitalizmo sąlygomis. Jausmai – tai socia-liniai dėmesio signalai, nukreipti ir į vidų, ir į išorę. Jų reikšmė išaugo todėl, kad socialinę elgseną reglamen-tuojančios konvencijos šiais laikais dažniausiai nėra tokios veiksmingos kaip, tarkime, buvo prieš penkias-dešimt metų. Situacija darosi neprognozuojama, ir tai kelia socialinį nerimą.

Žinių apie jausmus, ypač tokių, kurias įstengia su-teikti neurologijos mokslai, prigimtis yra ne tik aiškina-moji, bet ir „gamybinė“, t. y. jos implikuoja pritaikymo galimybę. Kam nors daryti įtaką genetikos plotmėje, atrodo, bus galima tik tolimoje ateityje, tačiau laikinas poveikis, pasitelkiant neurocheminius preparatus, jau dabar praktikuojamas įvairiose gyvenimo srityse. Ži-nojimas, kad galima pagerinti savo emocinę būklę ir su dėmesiu susijusį ekonominį pajėgumą, jau seniai au-drina visuomenės sąmonę. Paaugliai šiais laikais žino, kas yra dėmesio deficitas, hiperaktyvumo sutrikimas ir kaip tų nepageidaujamų trikdžių atsikratyti. Nenu-stygstantys vietoje, negalintys susikaupti asmenys visa tai laiko neurocheminiais simptomais, kuriuos lengvai galima malšinti stimuliantais.

Toks dėmesio sutrikimas, dažnai abipusiškai perdė-tas, ko gero, apibūdina pagrindinius liaudies dvasinės ligos XXI a. požymius. Panašiai būta ir ankstesniais šimtmečiais, kai dėl instinktų slopinimo atsirado neby-lus dramatiškas neurotinių simptomų panoptikumas, ir XX a. antrojoje pusėje, kai tariamai neribota, paklausą viršijanti prekių pasiūla sukūrė palankią terpę nepagei-daujamoms depresijoms plisti. O dabar, kai gebėjimas tikslingai sutelkti dėmesį ir emocinis intelektas priski-riami prie lemiamų konkurencinio pranašumo sandų, tai gali pakenkti jiems abiem, t. y. žlugimo atveju pra-sidėtų beviltiškas mėtymasis vertinant, kokių dirgiklių būta per daug, o kokių per mažai, nesisektų ištrūkti iš tam tikromis aplinkybėmis užplūstančių signalų gau-sos, būtų pažeisti atsipalaidavimo mechanizmai, todėl emociniai potyriai taptų šiurkštesni – visa tai yra simp-tomai, kuriuos jau dabar nujaučia kolektyvinė sąmonė

ir kurie apibendrintai vadinami dėmesio ir aktyvumo sutrikimo sindromu.

Naujojoje eroje, prie kurios artėjame, senatvė, gali-mas daiktas, ateis gerokai vėliau – po ilgesnio brandos amžiaus. Tačiau būsimieji jauni senoliai bus dar men-kiau pasirengę pripažinti, kad su amžiumi silpstanti at-mintis yra fiziologinis dėsningumas kaip ir su amžiumi susijęs regėjimo ar libido silpnėjimas. Iš naujo įsimylėję senjorai žinos, kad skyrybų skausmo priežastis yra se-rotonino sumažėjimas, todėl reikalaus atitinkamo gy-dymo.

Komunikacija, kurios neriboja nei erdvė, nei laikas, sukuria iliuziją, kad esi beveik visur pasiekiamas ir nevaržomai mobilus. Tačiau liberalizmo fazę išgyve-nančiam kapitalizmui svarbus ne vien pasiekiamumas ir mobilumas, optimizuojantys išorinius gyvenimo as-pektus, bet ir kiti dalykai, ypač įsakmus yra poreikis gausinti kognityvinius ir emocinius išteklius. Todėl galimybė be kontrolės įsigyti veiksmingų neurostimu-liantų, internete sužinoti ar pasidalyti patirtimi, kaip jie vartojami, ir individuali utilitaristinė etika pure-na dirvą sėkmingai prekybai substancijomis, kurios šiuo metu jau kuriamos laboratorijose. Psichologiškai svarbų klausimą, kaip subjektas nuteikia save našesnei veiklai, nereikšmingu paverčia faktas, kad naujos kapi-talistinės tikrovės reikalavimų fone toks individualus „savęs gerinimas“ tampa itin geidžiamu pasirinkimu. Toks pasirinkimas, kaip kapitalizmui priimtina varto-jamoji ir prekinė vertė, jau seniai cirkuliuoja ir rodo vis agresyvesnį veržlumą. Šalia globalizacijos – kapitalisti-nio erdvės ir laiko racionalizavimo – į vieną gretą stoja poreikis gerinti episteminę ir techninę subjekto nervi-nę būklę.

Iš vokiečių kalbos išvertėAlfonsas TEKORIUS

© Hennric Jokeit, Ewa Hess / Merkur

© Eurozine

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Įsibėgėjęs radikalių rekonstrukcijų traukinys vis di-dina greitį ir traiško, žaloja, naikina arba visai nu-

šluoja nuo žemės paviršiaus neįkainojamus Vilniaus senamiesčio ir jo aplinkos kultūros paveldo klodus, reto grožio vaizdus, istorines panoramas, tapybiškas erdves, žaismingai plastiškų gatvelių perspektyvas su jas užbaigiančiais bažnyčių ir varpinių bokštais, išrau-sia kalvų šlaitus ar be gailesčio į juos įsirėžia… Vilniaus senamiestis, kuriam visada buvo būdingas priemiesčio erdvumas, nuostabi gamtos ir gyvenamosios aplinkos dermė, kuriame per amžius vyravo 1–2 aukštų pastatai ir jų kompleksai, dabar tampa „kietų“, masyvų, tam-

Algimantas GRAŽULIS

vilniaus senaMiesčio žaizdosPastarųjų 15 metų pokyčiai ir tendencijos

sių ir niūrių kiemų/šulinių, nuskandinančių net saulės spindulį, džiunglėmis iš mūro ir betono. Kadaise net to meto Valstybei išskirtinai svarbus pastatas – LDK Valdovų rūmai – buvo saikingų proporcijų, ketvirtąjį jų aukštą Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Se-nasis pastatė tik XVI a. pradžioje (žr. Vladas Drėma, Vilniaus Šv. Onos bažnyčia, p. 72). Kai Tadeuszas Ros-tworowskis suprojektavo Polesės geležinkelio valdybos pastatą, šis, 1901–1903 m. ant kalvos išdygęs Peterbur-go mastelių rūmas (aukščiausias buvo 7 aukštų kor-pusas, stūksantis Mindaugo/Basanavičiaus g. kampe) aukščiu pranoko visus to meto statinius (žr.: Lietuvos

Aukštybiniai pastatai beveik visai užgožė Vilniaus slėnio tarp Gedimino kalno, Trijų kryžių ir Bekešo kalvų vaizdą. Neteko savo žavesio Neries

šlaitų įlinkis, nustelbtas didelių pastatų siluetų

Paveldas ir paminklai

15K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

architektūros istorija, III t., p. 108). Įžvalgesni tyrėjai ir kvalifikuoti vertintojai ilgus dešimtmečius jį nurodydavo kaip blogiausią, seno-jo Vilniaus kraštovaizdį ir gamtinę aplinką labiausiai žalojantį pavyzdį. Tačiau per pastaruosius 15 metų tokių ar net gerokai galingesnių tū-rių pastatai dygsta jau ne po vieną, o kaip grybai po lietaus – ištisais kvartalais.

Paanalizuokime, ką toks stra-tegiškai nepagrįstas stiebimosi į aukštybes vajus reiškia Vilniaus se-namiesčiui.

Patvirtintas Senamiesčio plotas yra 359,5 ha. Nustatyti trys struk-tūriniai jo dariniai (3 zonos): Vil-niaus pilių teritorija (82,5 ha), Senamiesčio branduolys, t. y. miesto teritorija, apjuosta gynybine siena (98 ha), ir buvę istoriniai priemiesčiai (179 ha). Senamiestį suda-ro 112 kvartalų, kuriuose kadaise būta maždaug 2000 istorinių valdų. Nustatyta Vilniaus senamiesčio apsau-gos (buferinė) zona (~ 1958 ha).

Senamiesčio suskirstymas į atskiras dalis pirmiausia atspindėjo istorinio šių teritorijų statuso skirtumus ir tik paskui bandyta ieškoti esminių istorinio miesto te-ritorinių ir erdvinių ar struktūrinių ypatumų. Todėl šis daugiau teorinis ir socialinis skirstymas netaikytinas jo apsaugos vientisumo, naudojimo reglamentavimui.

Rūpestingai prižiūrimi, erdvūs sodai ir parkai, daržai ir darželiai, žalumynuose skendintys, su jais susiliejan-tys miestiečių namai, vilos, net rūmai buvo būdinga ir itin vertinga istorinio miesto savybė. Žaluma formavo ne tik priemiesčių panoramas, siluetus, bet ir Vilniaus branduolį – gynybine siena apjuostą plotą. Neatsiejama miesto dalis buvo vandenys. Dabar jau net sunku įsi-vaizduoti, kokios žalios ir vandeningos buvo kai kurios istorinės miesto dalys, jo priemiesčiai. Dar XX a. pra-džioje buvo sakoma, kad gatvių čia nedaug, bet gausu vandens. Kanalų sistema buvo esminis funkcinis ir er-dvinis, t. y. urbanistinis, Paplaujos ir Tymo priemiesčių

karkasas, būdingiausias jų bruožas (1). Galima būtų pradėti nuo saloje buvusios LDK Pilių teritorijos, LDK renesansinių sodų, malūno ir baigti Sluškų dvaru prie Neries su prieplaukomis ar net uostu, su kūdromis... Šie ir daugybė kitų pavyzdžių byloja, kad Vilnius buvo kaip reta vandeningas. Miestovaizdį formavo ne tik upės, upeliai, bet ir gausybė šaltinių, nedideli ežerėliai, kū-dros. Buvo gausu tvenkinių su malūnais, lentpjūvėmis, popieriaus, parako gamyklomis, bravorais, pirtimis, skalbyklomis ir t. t. Plastišką, tapybišką žalumoje sken-dinčios istorinės LDK sostinės vaizdą papildė arklidės, vežiminės, ratinės, bravorai, užeigos namai, smuklės, pirklių gildijos, amatininkų cechai…

Kur dingo tas vos ne mistinis legendomis ir pada-vimais apipintas viduramžių miestas, kurio gatvėmis dardėdavo ir riedėdavo tūkstančiai vežimų, vežimai-čių, karietų? Dabar sakytume, kad tai ekologiškas transportas su ekologiškais kvapais... Miestiečiai ir svečiai troškulį malšindavo tyru gausybės šaltinių (ži-nomiausi – Aušros Vartų, Vingrių, Misionierių) van-deniu, trykštančiu iš gretimų kalvų (Senasis Vilniaus vandentiekis 150 – 2001). Dabar dauguma šaltinių, jų vandentiekio latakų, net ir LDK ar Vyskupo malūnams priklausę kanalai užversti, o iš gausybės tvenkinių, kū-

„Vilniaus vartų“ aukštybinis (bokštinis) pastatas drastiškai perrėžia žaliųjų kalvų karūną

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

drų ir želdynų sistemos nelikę beveik nė ženklo. Būtina atkurti LDK epochos istorinius želdynus ar bent jų fra-gmentus teritorijose, kurios dar neužstatytos. Keletas kūdrų yra išlikusios prie dabartinės Maironio gatvės. Visa kita galime atsekti nebent iš Grunerto 1808 m. nubraižyto Vilniaus plano, iš palyginti gausių graviūrų, Kanuto Rusecko, Vincento Smuglevičiaus tapybos pa-veikslų, kitų autorių dailės kūrinių.

Vilniaus istorinis centras (arba Senamiestis) 1994 m. gruodžio mėn. 17 d. į UNESCO Pasaulio paveldo są-rašą (Nr. 541) buvo įrašytas kaip didžios kultūrinės ir istorinės vertės miesto raidos pavyzdys, liudijantis tam tikros epochos architektūros ir technologijų, vaizduoja-mojo meno, miestų planavimo ir kraštovaizdžio raidą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė nuo XIII a. iki XVIII a. pabaigos darė didžiulę politinę ir kultūrinę įtaką visam regionui. Be to, Vilnius ir pats yra išskir-tinis tam tikro istorinio laikotarpio architektūrinis ir technologinis ansamblis.

Vilniaus senamiestis turi būti saugomas pagal Pa-saulinės kultūros ir gamtos paveldo globos konven-cijos (toliau – Konvencija) ir jos įgyvendinimo gairių (toliau – Gairės) reikalavimus, atsižvelgiant į 1994 m. nominacijos dokumente nurodytą išskirtinę visuotinę

kultūrinę vertę, nustatytas autentiš-kumo ir vientisumo sąlygas. Konkre-tus Vilniaus senamiesčio išskirtinės visuotinės kultūrinės vertės pagrin-das yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-tystės politinio centro, XIII–XVIII a. padariusio didelį poveikį Vidurio Rytų Europos kultūros ir architektūros rai-dai, dar išlikęs materialusis pavidalas – įspūdingas gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo pastatų kompleksas su viduramžių miesto planine erdvine struktūra ir gamtine aplinka. Tačiau šių elementų, jų kompleksų ir vertin-gųjų savybių apsaugos pirmenybės ir tuo pagrįstų konkrečių reikalavi-mų visiškai neįvardija, nenustato su Senamiesčio apsauga susiję Lietuvos

Respublikos teisės aktai (pvz., 2003 m. patvirtintas Vil-niaus senamiesčio apsaugos reglamentas, 1998 ir 2007 m. patvirtinti Vilniaus m. bendrieji planai ir kt.). Nebuvo tinkamai suformuluotas, įteisintas ir UNESCO Pasau-lio paveldo komitetui pateiktas Vilniaus istorinio cen-tro išskirtinės visuotinės kultūrinės vertės išplėstinis apibrėžimas. LR Vyriausybė teisės aktu iki šiol nenu-statė šios išskirtinės visuotinės kultūrinės vertės vieto-vės reikšmingiausių komponentų ir elementų, ver-tingiausiųjų savybių apsaugos prioriteto ir valdymo pagal nurodytas autentiškumo ir vientisumo sąlygas. Šias neatliktas priedermes jau priminė Lietuvai Pa-saulio paveldo komitetas, savo 33 sesijoje, kuri įvyko 2009 m., priėmęs tuo klausimu specialų sprendimą 33 COM 7B.112.

Susidaro įspūdis, kad nei Lietuvos politinis elitas, atstovaujantis Lietuvai ir tarptautiniu lygiu, nei atsakin-gi valstybės tarnautojai vis dar nesuvokia, kad Vilniaus istorinis centras – tai iškiliausia mūsų šalies kultūros paveldo dalis.

Besidairydamas po Senamiestį ir jo apylinkes, net ne itin akylas stebėtojas, net be specialios analizės greitai įsitikina, kad Lietuvos Respublika nevykdo daugelio Konvencijoje nustatytų įsipareigojimų, ir netgi esminė

Aukštybiniai pastatai iš esmės pakeitė Senamiesčio ir jo aplinkos kraštovaizdį bei panoramą,

jie iškyla virš bažnyčių, konkuruoja su varpinėmis, su Gedimino pilies bokštu, keičia istorinę

Senamiesčio sanklodą

17K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

paveldosaugos nuostata išsaugoti ir perduoti ateinan-čioms kartoms yra šiurkščiausiu būdu devalvuota.

1. Kraštovaizdis. Neteikiama pirmenybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų miestovaizdžio ver-tingiausioms savybėms išryškinti ir atskleisti kultūri-niame kraštovaizdyje, miesto panoramose, nesilaiko-ma Vilniaus ir jo priemiesčių viešųjų erdvių, gatvių komponavimo principų, susiklosčiusių šiuo laikotar-piu.

Sovietmečiu buvo įprasta LDK laikų struktūrą, jos komponentus „maskuoti“, žaloti ar kitaip vizualiai menkinti, „užtušuoti“. Beje, ši tradicija nėra sovietme-čio išradimas. Naikinti LDK paveldą, keisti jo semanti-ką ėmėsi jau carinė Rusija. 1831 ir 1837 m. buvo bruta-liai keičiama politinio, administracinio ir dvasinio LDK centro erdvinė struktūra, nugriauta daug svarbių admi-nistracinių pastatų, sužalota gynybinė sistema, Vyskupų rūmai buvo rekonstruoti, kad tiktų Vilniaus generalgu-bernatūros reikmėms. Nors po minėtos rekonstrukci-jos šis ansamblis tuo metu disonavo su senąja aplinka, suardė nusistovėjusią urbanistinę Senamiesčio struk-tūrą, vis dėlto reikia pripažinti, kad V. Stasovo projektas (1820) geriau už kitus Lietuvos vėlyvojo klasicizmo kūri-nius išreiškė didingą užmojį, inspiruotą senovės romėnų architektūros, ir ilgainiui organiškai įaugo į Senamiesčio istorinę struktūrą (ansamblis statytas 1824–1832 m.), [žr. LAI II t., p. 229–330). Švč. Trejybės (1849 m.), au-gustinų Švč. Marijos Ramintojos (1852 m.), vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies (1865 m.) bažnyčios buvo paverstos cerkvėmis, Šv. Ignoto bažnyčioje įkurtas rusų karinin-kų klubas, Šv. Kazimiero bažnyčia (Vilniuje pirmoji barokinė) perdirbta į reprezentacinį Šv. Nikolajaus so-borą – Jogailaičių karūną pakeitė svogūninis kupolas, pagrindinio fasado viduryje iškilo aukštas bokštas, o šoniniai buvo pažeminti, jiems uždėti gaubti šalmai ir t. t. (1864–1868 m., rekonstrukcijos autorius N. Čiagi-nas). „Neobarokinis“ soboro dekoras neva turėjo derėti prie Vilniaus baroko, tačiau dar ir dabar Šv. Kazimiero bažnyčios pagrindinį fasadą „puošia“ Vilniaus baro-kui svetimi Petro I laikų Rusijos, pvz., Žiemos rūmų fasadų, puošybos elementai. Vienuolynai buvo pritai-komi kareivinėms (jėzuitų, bernardinų), kalėjimams

(bazilijonų), ligoninėmis (dominikonų). Pranciškonų bažnyčioje ir vienuolyne įsitaisė archyvas, karmeličių vienuolyne (prie Šv. Teresės bažnyčios) – valstybinė mergaičių gimnazija, misionierių vienuolynas virto kilmingų merginų institutu (1858 m.), [žr. LAI III t., p. 104–105].

Nors caro laikais invazija į Senamiesčio erdvinę struktūrą buvo drastiška, tačiau sovietmetis pranoko ir ją. Apie tai jau daug kalbėta, todėl čia neaptarinėsiu sovietinių projektuotojų fantazijos padarinių ir prara-dimų masto. Skaudžiausia, kad griaunamąją sovietme-čio energiją perėmė ir vadinamasis posovietinis elitas. Tiesa, dabar griaunama ne dėl politinių priežasčių, kaip caro laikais, kai bažnyčias skubėta perdaryti į cerkves, arba kaip sovietmečiu, kai skersai Senamiestį bandy-ta nutiesti plačią „komunistinio rytojaus“ užmojus atliepiančią magistralę (tai iki šiol primena Vokiečių gatvė) ir pan., o todėl, kad tai… pasenę, nemodernu, nemadinga... Šiuolaikiniai planuotojai, apimti nauju-mo aistros (jie tai vadina modernizmu), jau pakeitė Vilniaus senamiesčio ir jo aplinkos istoriškai susifor-mavusį kraštovaizdį, jo struktūros būdinguosius bruo-žus, panoramas, siluetus. Šiuos pokyčius nulėmė nauji, per pastarąjį dešimtmetį pastatyti, šiuolaikinių formų ir pavidalų didelių tūrių statiniai iš stiklo ir betono. Naujosios kraštovaizdžio ir panoramų dominantės bei formantės savo siluetais konkuruoja ar net nustelbia Gedimino pilies bokštą („architektūrinė kalva“ Konsti-tucijos prospekte, kurią sudaro 33 aukštų verslo centras „Europa“ Konstitucijos pr. 7, Valstybės įmonė Registrų centras su 16 ir 24 aukštų bokštais Lvovo g. 25, 22 aukš-tų Vilniaus miesto savivaldybė Konstitucijos pr. 3, 27 aukštų gyvenamasis namas Konstitucijos pr. 9, 16 aukš-tų „Swedbanko“ administracinis pastatas Konstitucijos pr. 20).

Aukštybiniai pastatai beveik visai užgožė Vilnios slė-nio tarp Gedimino kalno, Trijų kryžių ir Bekešo kalvų vaizdą, įžūliai konkuruoja su bažnyčių bokštais. Dau-gelyje Senamiesčio vietų ir artimiausioje jo apsaugos zonoje dygstantys daugiaaukščiai „pastatai sienos“ ir jų grupės užgožia būdingas daugiaplanes panoramas, tolimus miesto ir gamtinės aplinkos (kalvų, upių šlai-

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

tų) vaizdus. Atskleisti, išryškinti kraštovaizdyje, pano-ramose, siluetuose, perspektyvose reikšmingiausius ir vertingiausius saugomų kalvų ir piliakalnių, pastatų ansamblius nėra laikoma prioritetu. Todėl istorinis miestas nepaliaujamai blunka, darosi monotoniškas, net niūrokas, pilkas ir neišraiškus.

Ypač paveiktas Vilnios slėnis, vaizdingos plačios Ne-ries slėnio šlaitų terasos siaurinamos, „maskuojamos“, žalojamos ar apskritai sunaikinamos, nes prie pat sta-tomi nauji ar padidinami jau esantys vientisi masyvūs daugiaaukščių kompleksai, pvz., vadinamieji Karaliaus Mindaugo apartamentai, Olimpiečių g. 1, vadinamasis Nidos kompleksas. Ypač nuniokotos dešiniojo kran-to atkarpos tarp Karaliaus Mindaugo ir Žaliojo, tarp Žaliojo ir Baltojo tiltų, į rytus nuo Vilniaus kultūros ir sporto rūmų, Rinktinės g. 1. Neries pakrantės išky-šulyje planuojama pastatyti Guggenheimo-Ermitažo muziejų, urbanizuoti atkarpą tarp Žaliojo ir Geležinio Vilko g. tiltų, perimetru užstatyti Žygimantų gatvę ir t. t.

Senamiestyje ir jo aplinkoje mažėja želdynų ir žel-dinių – neatkurtas, nerestauruotas nė vienas vertingas istorinis želdynas, o buvusių istorinių želdynų plotai užstatomi. Net ir išlikusius želdynus dažnai užgožia

dideli pastatai. Skverus ir kitas dar neužstatytas erdves planuojama pa-versti požeminėmis automobilių sto-vėjimo aikštelėmis ir garažais.

Kraštovaizdis, gamtinės aplinkos ir architektūros simbiozė buvo išskir-tinė LDK sostinės, o ir vėlyvesnio Vil-niaus savybė. Tačiau 1994–2009 m. Senamiestyje ir jo apsaugos zonoje pastatyti didelių tūrių pastatai ir jų kompleksai ne tik stelbia miesto centro žaliąjį kalvų žiedą (karūną), užstoja neaukštų kalvų panoramas, žaloja plastiškus jų siluetų linkius, bet ir iškyla virš kalvų arba statomi ant jų, mažinant žaliuosius plotus. TapybiškąVilniaus apylinkių kalvų ir Neries terasų kraštovaizdį sujaukė

jau minėta aukštybinių pastatų grupė Konstitucijos pr., 15 aukštų biurų centras „Hanner“ Geležinio Vilko pr. 18 ir kt. Mūrai renčiami net ant kalvų – greta Rasų ka-pinių ir kitur. Sutraukytas ir susiaurintas Vilnios apy-linkių kalvų žiedas. Itin masyvus 11 aukštų pastatas, stūksantis už Olandų gatvės, be gailesčio „nukerta“ ža-liąją kalvų karūną (žr. nuotrauką). Kalvų fone išsiskiria naujų pastatų (Polocko g. 25 ir viso jų kvartalo Krivių g. 5–7/Baltasis skg.) siluetai, susiaurinantys kalvų žiedą (žr. nuotrauką). Siaurėja ir trūkinėja kadaise buvę vien-tisi, harmoningi panoraminiai ir siluetiniai vaizdai žvel-giant Šeškinės ozo ir aplinkinių kalvų, Fabijoniškių, Žvė-ryno link. „Vilniaus vartų“ (Gynėjų /A. Tumėno g. 14/4) aukštybinis (bokštinis) pastatas tiesiog perrėžia žaliųjų kalvų karūną (žr. nuotrauką). Neries (dabar Vilnelės naujos vagos) šlaitų įlinkis tarp Gedimino ir Kreivosios pilies su Trimis kryžiais visiškai užgožtas didelių pas-tatų siluetų.

Nacionaliniai ar sostinės simboliai, pvz., Šv. Jonų bažnyčios, Arkikatedros varpinės, Gedimino pilies bokštas, neatsiskleidžia miesto kraštovaizdyje, nes juos stelbia naujieji dangoraižiai: 11 aukštų pastatas Žvėryne, greta Pedagoginio universiteto, konkuruoja su Gedimi-no bokštu, pastatas Savanorių pr. 1 nustelbia Šv. Jonų

Itin masyvus 11 aukštų pastatas, stūksantis už Olandų gatvės, be gailesčio „nukerta“ žaliąją

kalvų karūną

19K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

bažnyčios varpinę ir įsirėžia į nuostabiausius Vilniaus bažnyčių vaizdus, sujaukdamas Užupio g. perspektyvą.

Pakito ne tik Vilniaus senamiesčio ir jo apylinkių is-torinio kraštovaizdžio struktūra, komponavimo princi-pai, bet ir semantika.

2. Vidaus erdvės. Keičiamos Senamiesčiui būdingos vidaus erdvės, autentiškas, todėl saugotinas, gatvių ir kiemų užstatymas. Nauji aukštybiniai pastatai, ankštu žiedu apsupę Senamiestį formuoja naujus vizualinius akcentus (Maironio gatvės perspektyva su verslo centru „Europa“, Didžiosios gatvės ir Rotušės aikštės perspek-tyvos su „architektūrinės kalvos“ agresyviais, sunkiais, tamsių spalvų siluetais, kurie kyšo ir virš Vrublevskio gatvės pastatų, ir virš Rotušės aikštės istorinių pastatų su rausvais čerpių stogais – vaizdas iš Aušros Vartų ko-plyčios į gatvių perspektyvą.

Daugelyje Senamiesčio vietų naujieji vertikalūs „akcentai“, didelių matmenų masyvūs „pastatai sienos“ stelbia arba visiškai užstoja daugiaplanes panoramas, reikšmingiausias istorines dominan-tes. Tokiais svetimkūniais laikytini viešbučiai „Novo-tel“, „Barbacan Palace“, „Klaipėda“, naujas gimnazijos pastatas Šv. Kazimiero/Augustijonų g., naujų namų kvartalai Šaltinių gatvėje, pastatai Polocko g., Vingrių g. 4b–6a, „pastatų sienų“ kompleksai Maironio g. 21, 23, 23a, Krivių g. 5–7/Baltajame skersgatvyje ir kt. Jie pakeitė daugelio Senamiesčio gatvių ir gatvelių plani-nę erdvinę struktūrą, būdinguosius jų bruožus, ne tik užstatymo tankumą, intensyvumą, tačiau dažnai net ir jo būdą (tipą). Sujaukė daugiaplanes perspektyvas, pvz., Klaipėdos (pastatai Teatro g. 9a, 9b ir kt.), Lydos ir Žemaitijos g. (pastatai Mindaugo g. 16, 14b ir kt.), Užu-pio g. ir kt., iškreipė tradicinius jaukių aikščių, kiemų, želdynų erdvių vaizdus.

Dėl užstatymo pobūdžio buvo labai pablogintos Senamiesčio panoramų apžvalgos sąlygos iš Teatro ir Mindaugo gatvių. Dauguma išvardytų pavyzdžių lėmė ne tik gatvės ar gatvelės, bet ir kvartalo ar net keleto jų, taigi jau ir visos Senamiesčio planinės erdvinės struktūros pokyčius, buvo pažeistas vertingų istorinių kompleksų vientisumas. Pvz., istoriškai susiklosčiusios aplinkos vidaus erdvių pagrindinė urbanistinė, archi-

tektūrinė formantė, pagrindinis vizualinės traukos objektas ir ašis buvo nacionalinės reikšmės istorinis Evangelikų reformatų Sinodo pastatas dabartiniame 94 kvartale. Deja, du daugiaaukščiai, pastatyti Teatro gatvėje, jį užgožė ir patys tapo pagrindiniais architek-tūriniais šio kvartalo akcentais. Istoriškai susiforma-vusios vidaus erdvės iš esmės pakito: jos tapo vizualiai uždaros žvelgiant nuo Pylimo gatvės pusės, daug „kie-tesnės“, neteko dalies tapybiškumo, plastiškumo, prara-do žmogišką mastelį, būdingą senajam Vilniui. Istori-nė urbanistinė ir vizualinė ašis tarp Sinodo ir Karolio Podčašinskio suprojektuotos klasicistinės Evangelikų reformatų bažnyčios Pylimo g. ne tik neatskleista, bet ir sumenkinta, nustelbta. Istorinės evangelikų refor-matų kapinės, jų kultūrinė vertė planuojant ir statant apskritai buvo ignoruojama, pakeista ir šios teritorijos semantika. Naujieji statiniai visiškai sunaikino tradi-cinį saugomą užstatymą ir saugomus elementus (pvz., Krivių g. 42, 44, 46, 48 sunaikintas būdingas sodybinis užstatymas).

Pažeista ir gatvių vaizdo, jų perspektyvų kompo-navimo tradicija, reikšmė ir prasmė, t. y. semantinis pradas.

Keičiama autentiška (saugotina) arba tradicinė (isto-riškai būdinga) gatvių ir kiemų planinė erdvinė struk-tūra; niveliuojamas pastatų aukštis ir tūris, perdirbami net XVII–XVIII a. architektų autoriniai kūriniai, pvz., Subačiaus g. 2/1 užstatytas dar vienas aukštas, užuot saugojus tradicinį hierarchinį aukščių ir tūrių skirtu-mą tarp skirtingos rūšies pastatų (bažnyčių, vienuolynų, rūmų, gyvenamųjų namų, ūkinių pastatų). Vieną vertin-giausių tarpukario architektūros kūrinių – 1936–1938 m. pastatytą banką Gedimino pr. 14 (autoriai J. Pankovskis ir S. Gelezniovas) užgožė viešbutis „Novotel“. Šis grioz-das konkuruoja net su Katedros varpine, ją sumenkina. Nesilaikoma tradicinės erdvinės struktūros išsaugo-jimo principų (mastelio, aukščio, užstatymo inten-syvumo). Nepaisoma per amžius susiformavusios tradicinės erdvinės hierarchijos principų – pasta-tai aukštinami, „prisirišant“ prie aukščiausių netoli esančių, dažniausiai XIX a. pabaigos ar XX a. stati-nių (nauji 3–6 aukštų pastatai Odminių g. 7, 9, 11,

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

13, viešbučiai „Barbacan Palace“, Bokšto/Šv. Kazimiero g. ir „City Park“, L. Stuokos Gucevičiaus g. 1,1* (vėliau pervadintas „Klaipėda“), biurų pastatas Naugarduko g. 3, daugiaaukščiai Vingrių g. 4b–6a, pastatas kitoje šios gatvės pusėje, 3–4 aukštų viešbutis „Conty“ Raugyklos/Plačiosios g., istorinių pastatų Subačiaus g. 2/1, Šv. Ste-pono ir Raugyklos g. rekonstrukcijos užstatant 1 arba 2 papildomus aukštus ir kt.). Neatsižvelgiama į vienos ar kitos vietos ar vietovės ikikarinę (ką jau kalbėti apie LDK laikotarpį) planavimo tradiciją, užstatymo principus (6–8 aukštų naujų pastatų kvartalai Šaltinių g. ir Šv. Stepo-no g. gale – vadinamasis „Stepono devintukas“).

Istoriniai kiemai paverčiami pastatų ar jų kom-pleksų interjerais. Taip sunaikinami būdingi istoriniai kiemai ir lauko erdvė, iš esmės pakeičiama istorinės valdos (posesijos) užstatymo būdingoji struktūra, ar-chitektūrinės vertės pastatų raiška (Pilies g. 10 kiemo vietoje įrengtas viešbučio „Atrium“ holas ir restora-nas; Vokiečių g. 8 kieme įrengtas „kaimiško“ interjero restoranas „Čili kaimas“, be to, kiemas dar ir iškastas; Pilies g. „Naručio“ viešbučio holas ir restoranas įrengti uždengus kiemą; dengiamas ir „Kempinski“ viešbučio kiemas). Kiemai uždaromi, net užmūrijami arba aps-

kritai sunaikinami (dvigubas kiemas Malūnų g. 4). Istori-niuose kiemų įvažiavimuose („bromose“) įrengiamos pa-talpos, dažniausiai holai ar parduotuvės (Subačiaus g. 2/1, viešbutis „Atrium“ Pilies g. 10, Šv. Ignoto g. 12, „Stiklių“ viešbutis Stiklių g., „Naručio“ viešbutis Pilies g., „Čili“ kaimo holas Vokiečių g. 8 ir kt.) arba jie visiškai nu-griaunami (autentiškas, vertingas dvigubas įvažiavi-mas Malūnų g. 4). Be to, kiemai keičiami užstatant juos nebūdingais naujadarais (Trakų g. 12–14), uždarant atviras jų erdves arba perspektyvas (Gaono g. 10, Užupio g. 7, 11), prišliejant vėdinimo sistemas (Pilies g. 8 ir kt.), įrengiant nebūdingus šiuolaikinius priestatus (viešbu-čio „Europa“ Aušros Vartų g. 6 vidinis kiemas ir kt.).

Nesaugomos Vilniaus senamiesčiui būdingos, daug kur dar išlikusios tapybiškos, plastiškos, žmogiško mastelio erdvės ir architektūra. Suvienodinami atski-rų valdų (posesijų) namų ir anksčiau buvusių ūkinės paskirties statinių aukščiai. Keičiama stogų apimtis, tūris ir forma (Olizarų rūmai Bernardinų g. 8/8, Ra-dvilų rūmai Barboros Radvilaitės g. 7, Kirdiejų rūmai Barboros Radvilaitės g. 6, pastatas Pilies g. 30 ir kt.), ypač dažnai – nuolydis, todėl keičiasi tradicinė verti-kali erdvės tėkmė (vienuolyno pastatas Maironio g. 11

Istorinis kiemas, paverstas viešbučio interjeru

21K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

greta Šv. Mykolo bažnyčios, Kirdiejų rūmai Barboros Radvilaitės g. 6, pastatas Liejyklos/Šv. Ignoto g., pasta-tas L. Stuokos Gucevičiaus g. 3 ir kt.).

Horizontali erdvės tėkmė keičiama keliais būdais. Naujų pastatų (net tų, kuriais siekta atkurti erdves) gatvės fasadai formuojami tiesėmis, bet ne kreivėmis, kampais, bet ne lankstais pagal istorinių gatvelių vin-gius (pvz., 1 aukšto pastatas Ligoninės/Mėsinių g.; va-dinamasis Žydų kvartalas Mėsinių/Dysnos g., pastatai Odminių g. ir kt.). Gatvių ir aikščių naujo grindinio piešinio linijos nederinamos su istorinės erdvės krypti-mis (Rotušės a., Literatų skg., Užupio g. nuo Vilnios iki Malūnų g.); sankryžose neišsaugomas tradicinis gatve-lių praplatėjimas – vadinamosios gatvių deltos (Mėsi-nių g., Literatų skg., Didžioji g. aplink Rotušės a. ir kt.). Pakito senų ir naujų pastatų fasadų ir detalių apdailos būdas – statant ir remontuojant tradicinis nelygus tin-kas beveik visur išlyginamas, aptakios angų briaunos užaštrinamos.

Pakeistos arba keičiamos viešosios (gatvių, aikščių, skverų) erdvės. Ypač dažnai ignoruojama arba pažei-džiama vertinga LDK laikotarpio struktūra, istorinė urbanistinė tradicija – paminklas Lietuvos karaliui Mindaugui prieš Nacionalinį muziejų, keltuvas į Gedi-mino kalną, Karaliaus Mindaugo tiltas per Nerį. Įterpus „Klaipėdos“ viešbutį ir „Kempinski“ viešbučio priesta-tą, buvo pakeista Katedros aikštės prieigų ir L. Stuokos-Gucevičiaus g. istorinė erdvė ir net pats jos komponavi-mo principas. Rotušės aikštės, pastato Didžiosios g. 28, Savivaldybės aikštės ir Moniuškos skvero (šiuo atveju istorinis erdvinis Šv. Kotrynos bažnyčios ir vienuolyno ansamblio vientisumas buvo tikslingai pakeistas, užuot jį atkūrus) rekonstrukcijos yra akis badantys tokio isto-rinės miesto struktūros ignoravimo pavyzdžiai. „Užu-pio picerija“ (Paupio g. 3) užstoja Išganytojo kalvos ir Misionierių bažnyčios panoramą. Būdingos Senamies-čio viešosios erdvės užvaldomos vienaaukščiais viešbu-čių, svečių namų, kavinių/restoranų priestatais, kurie pastatyti pažeidžiant istorinę užstatymo liniją („Radi-son SAS“ Rotušės a., „Ida Basar“ Subačiaus g.1/Aušros Vartų g., „Artis“ Liejyklos g. 11/23 ir kt.). Įrengiamos išsikišusios naujos vitrinos (Trakų g.), laiptai ar įėjimai

į patalpas ar rūsius (Pilies, Didžiosios, Trakų g.), an-tro aukšto lygyje pakabintu koridoriumi sujungiami du istoriniai pastatai (viešbučio jungtis Arklių g.). „Atsta-tant“ irgi dažnai pažeidžiama istorinė užstatymo linija (pastatai Liejyklos, Benediktinių gatvėse ir t. t.).

Vis dažniau nesilaikoma istorinės gatvių užstatymo linijos (nauji gyvenamieji namai Tymo kvartale, pasta-tai Šv. Kazimiero skg. ir kt.), drauge labai padidinamas aukštis, plotas ir tūris, pakeičiami kiti erdvinės struktū-ros parametrai (9–10 aukštų „Novotel“ viešbutis Gedi-mino pr. 14 ir 16 /Vilniaus g. 10 buvo pastatytas vietoj Martyno Knakfuso suprojektuoto dviaukščio namo, kurio pagrindo plotas buvo 3–4 kartus mažesnis, be to, sunaikinti jo pamatai, pasisavinta viešosios erdvės da-lis, prišliejant viešbutį prie pastato Gedimino pr. 14.

Antro aukšto lygyje pakabintu koridoriumi sujungti du istoriniai

pastatai Arklių g. pakeitė istorinę šios gatvės erdvę

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Pagrindinis tokios chaotiškos kaitos veiksnys ir prie-žastis – naujų pastatų statyba.

Projektuojami ir statomi nauji šiuolaikinės, istorinei aplinkai kontrastingos architektūros pastatai ir jų kom-pleksai (Krivių g. kvartalai, viešbutis „Klaipėda“ prie Katedros a., „Novotel“ Gedimino pr. ir kt.). Vis labiau plinta tikrovėje neegzistavusių XIX a. pabaigos carinio Vilniaus architektūros statinių ir kompleksų imitacijos (pastatų grupė vadinamajame Tymo kvartale Maironio g. 21, 23, 23a, „Barbacan Palace“ viešbutis Šv. Kazimie-ro/Bokšto g.12/19, „Kempinski“ viešbučio priestatas prie Katedros a., daugiabutis gyvenamasis namas Straz-delio gatvėje, Sereikiškių parko rekonstrukcijos projek-tas ir kt.). Senose nuotraukose aptikus, kad XIX–XX a. sandūroje senoviniuose rūmuose įrengtose parduotu-vėse buvo iškirstos plačios durys ir vitrinos, imta nai-kinti XX a. atkurtuosius XVII–XVIII a. pavidalus (pvz., Pilies g. 6 ir 8).

UNESCO nominaciniame dokumente nurodyta, kad saugotinas yra LDK laikotarpis, o „1795 m. Lietu-vą prijungus prie Rusijos, išskirtiniai sostinės bruožai po truputį nyko“. Deja, praktika rodo, kad atkuriami

carinės aneksijos laikotar-piui, ypač istorizmo stiliui, būdingi pastatai, viešosios erdvės, panoramos. Apie tai niekur nėra viešai skel-biama, tačiau Senamiestyje tokia tendencija yra aiškiai matoma. Tai daroma pri-sidengus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (iki 2005-04-20 NKVAĮ) nustatytu atkū-rimo terminu. Turėdami omenyje LDK laikotarpio iki 1795 m. (kai kurie isto-rikai pamėgo nuo 1569 m. nurodyti ne LDK, o Abiejų Tautų Respubliką) objek-tus, atkūrimo požymių aptiktume tik statomuose

LDK Valdovų rūmuose. Kaip reikėtų restauruoti ir net-gi atkurti galėtume pasimokyti iš graikų. Paminėtini iš tikrųjų įspūdingi Graikijos Akropolio Stojos atkūrimo, Akropolio restauravimo ir kt. pavyzdžiai.

Vertingus LDK laikotarpio kompleksus, pastatus būtina atskleisti kraštovaizdyje, panoramose, silue-tuose, bet elgiamasi visiškai priešingai – jie yra užstato-mi, juos nukonkuruoja, sumenkina, užspaudžia nauji pastatai, niveliuojamas tradicinis ansamblių (ypač baž-nyčių su vienuolynais, pagalbiniais pastatais ir sodais), taip pat rūmų kompleksų dominavimas aplinkoje (pvz., nauji „Barbacan Palace“ ir gimnazijos pastatai Bokšto/Šv. Kazimiero g. suardė Augustinų vienuolyno erdvi-nę struktūrą). Jie vizualiai suskaidomi arba atskiriami nuo savo dominančių ir „prijungiami“ prie visai kitų statinių. Dažnai taip atsitinka todėl, kad formuojant žemės sklypus nebuvo atsižvelgta į istorinę žemėval-dą, nepaisyta galiojančio istorinių sklypų plano, igno-ruojama istorinė urbanistinė struktūra (Šv. Kotrynos bažnyčios su vienuolynu pavyzdys). Pablogėjo Vilniaus kraštovaizdžiui ypač reikšmingų, didelės architektū-rinės vertės barokinių Augustinų, Misionierių, Jėzaus

Istoriniame įvažiavime (bromoje) į rūmų (Vokiečių g. 8) kiemą įrengtas restorano holas

23K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Širdies (Vizitiečių) bažnyčių ir vienuolynų bendra fizi-nė būklė. Prastėja Dominikonų vienuolyno, Evangelikų reformatų Sinodo ir jo aplinkos, Karolio Podčašinskio suprojektuotos bažnyčios Pylimo gatvėje būklė. Neuž-tikrintas šių ir kitų (pvz., Bazilijonų vienuolyno) istori-nių kompleksų vientisumas.

3. Audinys. Vilniaus senamiestyje ir jo aplinkoje tiek realiai, tiek santykiškai mažėja autentiško audinio apimtys. Nugriautos Martyno Knakfuso 2 aukštų jo paties projektuoto namo išorinės autentiškos sienos su pamatais Gedimino pr. 16 bei gretimoje istorinėje val-doje jo namo buvę pamatai. Nors buvo saugomi, bet vis tiek nugriauti moderno stiliaus fasadai Vilniaus gatvėje (tiesa, vėliau toje vietoje statant Verslo centrą 2000, fa-sadai atstatyti iš naujų medžiagų). Nugriautas istorinis XVII a. pastatas Malūnų g. 4 Užupyje. Sunaikinta daug istorinių pastatų pamatų, rūsių (statant požeminius ga-ražus Gedimino pr., sunaikintas XVII a. mūrinio pasta-to vienas aukštas; statant Valdovų rūmus sunaikinti kai kurie unikalūs XII–XIII a. medinio Vilniaus fragmentai; įrenginėjant įvažiavimą į požeminius garažus po Savival-dybės aikšte sunaikinta gerai išlikusi XVI a. liejykla; statant „City Park“ (dabar „Klaipėda“) viešbutį sunai-kinti XVII–XVIII a. pastatų pamatai tarp Odminių ir L. Stuokos Gucevičiaus g., medinės vandens sistemos išlikę elementai; nugriautas istorinis pastatas L.Stuokos Gucevičiaus 11 (toje vietoje pastatytas daug didesnis naujas pastatas siena); nugriautas istorinio pastato au-tentiškas mūras Šv. Ignoto/Liejyklos g. 5 gatvių kampe (pastatytas panašaus tūrio pastatas iš silikatinių plytų).

Autentiškas audinys mažėja, nes iš esmės yra sta-tomas naujas Senamiestis. Didėja Senamiesčio ir jo aplinkos užstatymo intensyvumas ir tankumas; ma-žėja konservavimo, restauravimo darbų apimtys; vertingi istoriniai pastatai remontuojami ir pritai-komi (net rekonstruojami), bet ne restauruojami ar konservuojami.

Senamiesčio elementai dažniausiai saugomi fra-gmentiškai ir netolygiai: neužtikrinama ansamblių ir jų pastatų, netgi labai vertingų, išorės ir vidaus archi-tektūrinio vientisumo, apimančio ir polichromiją, ap-sauga (Rotušė, rūmai Vokiečių g. 8, Vokiečių 28/Trakų

17, Barboros Radvilaitės g. 7, Subačiaus g. 2/1, Šv. Ko-trynos bažnyčios interjeras ir kt.).

Istoriniai pastatai, užuot taikius tvarkybos būdus, dažniausiai remontuojami, rekonstruojami, net nu-griaunami.

Neužtikrinama Vilniaus gynybinės sienos komplek-so apsauga. Darosi vis sunkiau apžvelgti Vilniaus gyny-binės sienos liekanas, pasikeitė panoramos ir siluetai, deformuojama Senamiesčiui būdinga saugoma erdvė (Tymo kvartalas Maironio g., naujų pastatų komplek-sas Subačiaus g. 11; „Kempinski“ viešbučio priestatas Šventaragio/L. Stuokos Gucevičiaus g.). Gynybinės sie-nos teritorijoje vykdomos statybos neturi nieko bendra su jos atskleidimu kraštovaizdyje ir eksponavimo geri-nimu (Klaipėdos g. 7 a. pastatas, Bazilijonų g. tarp nr. 10 ir nr. 12 perstatytas pastatas, VGTU komplekso Py-limo g. rekonstrukcija). Gynybinės sienos šlaite vietoj vandens siurblinės suplanuota dar padidinti išmatavi-mus ir pastatyti daugiaaukštį požeminį garažą – tai dar labiau sumažins galimybes atskleisti Vilniaus gynybinę sieną miesto panoramose. Kiek tolėliau, Bokšto g. 6 komplekso istorinėje valdoje su buvusiu istoriniu sodu, kapinėmis, planuojama įsikasti į gynybinės sienos dalį ir istorinį (XV–XVI a.) šlaitą, o toje teritorijoje įrengti požeminius garažus.

Vilniaus istorinio centro pavidalas ir fizinė būklė sparčiai kinta. Šioje pasaulio paveldo vietovėje ir jos apsaugos zonoje daug kas tvarkoma ir statoma, ypač pastaraisiais metais. Sutvarkytas Šv. Kryžiaus bažny-čios ir Bonifratrų vienuolyno ansamblis. Atlikta ne-mažai Šventųjų Pranciškaus Asyžiečio, Bernardino Sieniečio bažnyčios (Maironio g. 6) ir Bernardinų vienuolyno, Visų Šventųjų bažnyčios, Šv. Mikalojaus bažnyčios tvarkymo darbų. Šv. Mykolo bažnyčios ir Bernardinių vienuolyno kompleksas pritaikytas Baž-nytinio paveldo muziejui. Restauruojama Šv. Onos bažnyčia. Atlikti Šv. Dvasios cerkvės ir jos aplinkos tvarkymo darbai. Lėtai, tačiau nuosekliai konservuo-jama ir restauruojama Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia. Tvarkant Šv. Ko-trynos bažnyčią buvo pakeista jos teritorija ir inter-jeras. Sutvarkyta Šv. Kazimiero bažnyčia ir Benedik-

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

tinių vienuolynas su gimnazija ir biblioteka. Atlikti itin vertingos architektūros Bazilijonų vienuolyno vartų konservavimo ir restauravimo, pagrindinio korpuso tvarkymo ir pritaikymo Tarptautinei verslo mokyklai darbai (buvo sunaikinta nemažai medinių perdangų, bet pavyzdingai sutvarkyta nuogrinda, restauruota istorinė altitudė). Buvęs Vyskupų rūmų kompleksas pritaikytas Lietuvos Respublikos Prezi-dento ir jo administracijos reikmėms. Sutvarkytas Vilniaus arkivyskupijos kompleksas, Vilniaus uni-versiteto Istorijos fakultetas ir kiti komplekso pasta-tai. Atkūrimo, restauravimo, konservavimo metodi-kos taikymo apraiškų esama ir LDK Valdovų rūmų statyboje. Tiesa, vykdant šį grandiozinį projektą ignoruota visuomenė ir jos nuomonė. Galbūt todėl čia daugiau sukurta nei atkurta. Geri fasadų tvarky-mo pavyzdžiai yra Vokiečių g. 10 (bet ne šio pastato vidaus planinė erdvinė struktūra), Aušros Vartų g. 6 viešbučio „Europa“ pagrindinis fasadas (bet ne vidi-nis šio viešbučio kiemas).

Vis dėlto esant neveiksmingai valstybinei paveldo apsaugos sistemai, toliau klesti savininkų savivalė, todėl neigiami pokyčiai yra sisteminiai, didelio mas-to. Vilniaus istorinis centras jau neteko didelės dalies savo autentiškumo ir vientisumo.

Atliekant statybos, o kai kada ir pritaikymo, darbus Vilnius ir istorinė jo aplinka neteko daugelio būdingųjų savybių, prarado autentiškus pastatus ar jų liekanas, elementus, dalis. Buvo pakeistos viešosios erdvės, gatvių išklo-tinės, autentiškos tradicinės medžiagos. Atliekant darbus daug kur taikytos sve-timos Vilniaus senamiesčiui šiuolaiki-nės technologijos ir medžiagos. Buvo pažeisti ar net sunaikinti vieni reikšmin-giausių pastatų arba interjerų, kuriuos suprojektavo L. Gucevičius, J. K. Glau-bicas, M. Knakfusas, A.Kosakauskas, J. Pankovskis ir S. Gelezniovas, kiti žymiausi to meto architektai (Rotušė, Vokiečių g. 8, Vokiečių 28/Trakų 17,

Barboros Radvilaitės g. 7, Subačiaus g. 2/1, Šv. Kotry-nos bažnyčios interjeras, banko pastatas Gedimino pr. 14/16 ir kt.). Nepakankamai atsakingai dirbama Aušros Vartų koplyčios galerijoje, kuri yra ne restauruojama ar konservuojama, bet remontuojama.

Tęsinys kitame numeryje

Literatūra:

Pažyma „Pasaulio paveldo vietovės – Vilniaus istorinio centro (Sena-

miesčio) būklė bei autentiškumas“, (Valstybinės kultūros paveldo komi-

sijos 2009-12-18 posėdžio medžiaga). I dalį parengė Jūratė Markevičienė,

Algimantas Gražulis, II dalį – Artūras Stepanovič, Zenonas Baubonis.

Vladas Drėma, Vilniaus Šv. Onos bažnyčia, Vilniaus Katedros rekonstrukcija

1782–1801 metais, 1991, Vilnius, Mokslas.

Vladas Drėma, Dingęs Vilnius, 1991,Vilnius, Vaga.

Lietuvos architektūros istorija I, II, 1987, 1994, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų

leidykla, III, t., 2000, Vilnius, Savastis.

Algimantas Gražulis, Kuo žalingas projektas „Architektūros parkas“, arba Ką

prarastume daugiaaukščiais užstatę Vilnios slėnį, Kultūros barai, 2009, nr. 1.

Algimantas Gražulis, Vilniaus Senamiesčio susisiekimo sistema ir jos pers-

pektyvos, Kultūros barai, 2007, nr. 12.

Vilniaus architektūra, 1985, Vilnius, Mokslas.

Klasicistiniuose rūmuose (Užupio g. 7) savininkai siūlo iš bankomatų duonos su sūriu…

25K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Po Vilniaus knygų mugės sprendžiau keblų galvo-sūkį – kodėl taip atsitinka, kad sakai viena, o tave

persako, interpretuoja, net cituoja visiškai atvirkš-čiai? Gal iš tikrųjų mums nelemta numanyti, koks bus mūsų žodžių atgarsis? (Pasak rusų poeto, нам не дано предугадать, как наше слово отзовётся…)

Mugėje pristatėme Ritos Baltušytės sudarytą, Kultūros barų išleistą knygą „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“ Jos privilioti, prie mūsų stendo būria-vosi žmonės, vieni pirko knygą, kiti ją tik pavarty-davo, bet visi aptarinėjo jos herojų. Daugelis vardi-jo kadaise skaitytas ir iki šiol nepamirštas rašytojo knygas ir džiaugėsi, kad galės iš arčiau susipažinti su jo gyvenimu, nes Baltušis, visiems atrodęs toks savas, puikiai pažįstamas, iš tikrųjų neviešino savo privačių istorijų – ironiškai tariant, laikas, kai visa tai taps privaloma įvaizdžio dalimi, dar nebuvo atėjęs. Kai kas teiravosi, ar knygoje atsispindi ir paskutinieji Baltušio gyvenimo metai, kai jis „atšlijo“ nuo laisvės siekiančios tautos ir buvo atstumtas, pasmerktas, iš-mestas „už borto“. Buvo ir nusivylusių, esą Kultūros

Laima KANOPKIENĖ

naujas juozo baltušio Mitas?

barai „susigadino savo renomė“, nes „bando reabili-tuoti kolaborantą“.

Visas šias nuomones trumpai aptariau paskutinę mugės dieną per knygos pristatymą. Be kita ko, pasa-kiau, kad leisdami Baltušio laiškus Kultūros barai vi-sai nesistengė jo reabilituoti, nes mes, kultūrbarėnai, kaip mėgdavo bendradarbius vadinti vyriausiasis re-daktorius Bronys Savukynas, niekada nebuvome šio rašytojo ištrėmę iš savo kultūrinio akipločio. Regis, pozicija visiškai aiški ir suprantama. Bet netrukus pa-sipila antraštės: „Juozas Baltušis grįžta iš tremties!“ ir pan. Neabejoju, kad šie žodžiai, tarsi koks piktavališ-kas ir nedoras tikrovės apvertimas, ne vienam tremti-niui ar jų šeimų nariams buvo užgaulūs, nuskambėjo kaip pasityčiojimas iš kadaise patirtų realių kančių.

Nemaloniai nustebau viename dienraštyje per-skaičiusi tokius, esą mano pačios pasakytus žodžius: „[Baltušis] buvo dosnus nebūdamas turtingas. Rėmė buvusią žmoną, motiną, seserį. Aukščiausiosios Tary-bos Prezidiume ir Taikos komitete [sic!] dirbo negau-damas nė kapeikos. Pastovios pajamos – tik deputatinė

Nuomonės apie nuomones

Norėjau parodyti, koks tragiškas tautos likimas. Cenzūrai užkliuvo, kad parašiau, jog ištremta nekaltų. „Nekaltų nebuvo nė vieno“, – pa-sakė man. Tada aš atsakiau: „Humorą aš irgi mėgstu, bet ne tokį juo-dą. Tūkstančiai buvo nekaltų. Tūkstančiai.“ „Ne, nebuvo.“ „Neleiskit „...Juzos“ tada. Išeis po mano mirties.“ CK pasiekė tas konfliktas. Tada Griškevičius pakartojo Sniečkaus žodžius: „Baltušį reikia leisti.“

Iš paskutiniojo interviu

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

50 rb. alga. Atsigavo sulaukęs 60-ies, kai ėmė eiti kny-gos…“

Reikia būti visiškai naiviam arba nesusidūrusiam su sovietine sistema, kad manytum, esą darbas LSSR AT Prezidiume ar Taikos komitete buvo nepelningas, tiesiog jis davė visai kitokius dividendus… Bet šįkart kalbu ne apie žurnalistų pomėgį, jau tampantį liga, savo pačių samprotavimus įsprausti į pašnekovų lū-pas, o apie bandymą kurti naują Baltušio mitą.Viena-me dienraštyje įrodinėjama, esą jis „vargo kaip visi. Mokė sąžiningumo, darbštumo, kuklumo. Tėvo, se-nelio, sūnaus pareigų nesikratė visą gyvenimą“… Na, dėl šito jam priskiriamo nuopelno Baltušis pirmiau-sia „įdūktų“ pats, nes laiškuose ne kartą yra pabrėžęs, kad rūpintis tėvais, vaikais ir visais artimaisiais liepia pati žmogaus prigimtis.

Baltušis tikrai nebuvo vargšas, bet nebuvo jis ir gobšuolis, dėl skatiko lipantis per kitų galvas. Beje, tą patvirtina keletas laiškų, kuriuose jis bando nu-maldyti kai kurių artimų žmonių „per didelį apetitą“ geram gyvenimui, ragina neprarasti realybės jausmo ir savigarbos.

Baltušis buvo sąžiningas žmogus, ir jo moralinis stuburas – tikrai ne partinė sąžinė, kaip daug kas bando įrodinėti, o sveika kaimiečio prigimtis, leidusi atskirti grūdus nuo pelų.

Baltušis buvo visoks – dailiajai lyčiai neabejin-gas dendis, dabita (smagu skaityti, kaip rūpestingai jis bando batus, nupirktus iš pažįstamų spekuliantų, priderinti prie naujo kostiumo, kad nustebintų len-kus, kai nuvyks į susitikimą su skaitytojais). Atrodo, buvo hipochondrikas (tą jo polinkį pajutusi gydytoja homeopatė Serapinienė, kuria Baltušis vėliau besąly-giškai pasitikėjo, garsųjį pacientą gydyti pradėjo nuo vyno taurės, įsakiusi nedelsiant ją išgerti, kad šis su-siprastų nesąs mirtinas ligonis).

Ar Baltušis buvo skundikas? Čia sudėtingiausias klausimas ir susijęs jis ne su naujais, o su senais Bal-tušio mitais. Gajausias iš jų toks: Baltušis apskundė (vieni sako, kad KGB, kiti – kad Maskvai, o iš tikrųjų – LKP CK sekretoriui Vladui Niunkai) savo mokyto-ją Kazį Borutą ir sovietų valdžia su juo esą, žiauriai

susidorojo, buvo „tarsi ištremtas, tarsi kalinamas“… Skundą Baltušis iš tikrųjų parašė, bet to skundo pa-sekmės nebuvo tokios tragiškos, kaip nurodo šio mito kūrėjai, nes tai įvyko chruščiovinio „atšilimo“ laikais – 1961 m., kai žmogų ištremti jau nebeužte-ko vieno „donoso“… Žinoma, Borutai toks bičiulio poelgis nebuvo malonus. Jis „po incidento ir skundo mestelėjo sodrią metaforą – Piemenų Karalius. Ne-malonumų tąsyk turėjo apsčiai: apsvarstytas Rašy-tojų sąjungos susirinkime, stabdyta jo knygų leidyba, vilkinta paskirti pensiją. […] Nurimęs Baltušis vėliau tokio aistringo partinio protrūkio savo artimo drau-go atžvilgiu jau nedemonstravo, atsitikimo Naujojoje Akmenėje neminėjo – priešingai, įvairiausiomis pro-gomis rašė apie Borutą labai palankiai“ (Dalia Strio-gaitė, „Juozas Baltušis partinio budrumo sargyboje. Vieno sovietmečio dokumento skaitymas“, Naujasis Židinys–Aidai, 2009, nr. 8–9).

Suprantama, šis faktas nepuošia Baltušio biografijos, bet spekuliuoti juo, tarsi tai būtų nusikaltimas žmoni-jai, irgi nepadoru.

Baltušiui inkriminuojama ir kita mirtina nuodėmė, esą jis pastūmėjo poetą Vladą Grybą į savižudybę. Ši išvada daroma iš tų plunksnos brolių, kurie nemėgo Baltušio, pavydėjo jam talento, šlovės ir to neslėpė, paskleistų gandų. Pasvarstykime: jeigu Baltušis buvo, kaip įrodinėjama, „partinio budrumo sargybinis“, tai tarp jo ir Vlado Grybo, patetiškai išreiškusio „kom-jaunuolių pasaulėjautą“, jokios politinės konfrontaci-jos tikrai negalėjo būti… Ir čia galai nesueina, bet, kaip sakoma, jei nori šunį mušti, tai ir ant ežero lazdą rasi… Kita vertus, kiekviena savižudybė sukrečia, to-dėl skubama ieškoti konkrečios priežasties ir nurody-ti konkretų kaltininką, nors nustatyti, kas tas paskuti-nis lašas, perpildęs taurę, dažniausiai nepavyksta.

Tačiau Baltušis tapo „raupsuotoju“ ne dėl minėto skundo ar su realybe prasilenkiančių gandų. Laiške Eduardui Cinzui jis rašė: „Po mano pasisakymų per Maskvos televiziją (Vilniaus televizija, beje, man ir į mane panašiems neprieinama) Rašytojų sąjungos Val-dybos Prezidiumas savo posėdyje priėmė nutarimą (visiškai be mano žinios, nė vienu žodžiu su manim

27K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

nepasikalbėję, „griežtai atsiriboti nuo Baltušio dėl jo minčių apie Lietuvos nepriklausomybę“ (užrašau iš at-minties tą formulavimą), kitaip sakant, buvau išmestas „už borto“ už tai, kad išdrįsau turėti savo nuomonę, kurią turėti ir ją viešai pasakyti turiu pilną teisę kaip ir kiekvienas kitas pilietis. Vadinasi, man paliktas vie-nas vienintelis kelias sugrįžti į rašytojų, kaip Tu rašai, broliją, tai atsisakyti savo paties nuomonės. Bet gi ar aš galiu šitai padaryti? Niekas juk manęs neįtikino (net nebandė įtikinti, o vien koliojo ir dergė paskutiniais žo-džiais, grasindami žiauriausiomis bausmėmis!), kad mano nuomonė yra klaidinga, kad aš atitrūkau nuo realios tikrovės, daug ko nebesuprantu. […]

Prisiklausiau nemažai kaltinimų, kad esu pavadi-nęs kai ką fašistais ir taip toliau. O aš kalbu tai, kas iš tikrųjų yra. Kai kurie žmonės itin įtūžo ant manęs už gydytojų „apšmeižimą“, kaltinant juos neteikus medici-ninės pagalbos kitakalbiams. Bet šitai irgi reali tikrovė. Žinau daugybę faktų, patvirtinančių mano žodžius. Ką ten faktų! Juk po mano pasisakymų gydytojai atsi-sakė gydyti mane, ir ne tik mane, bet ir mano žmoną Moniką Mironaitę. Tai kas čia, mielas Eduardai? Ne fašizmas? Ir net daugiau nei fašizmas, o tiesiog rasiz-mas? Tai ko gi niršti ant manęs už „Baltušio aferą“. Aferomis aš neužsiiminėjau niekuomet ir nežadu šito imtis ateityje, o tiesą skelbiau, kiek tiktai buvo įmano-ma, net ir sunkiais stalinizmo laikais. Tai irgi realios tikrovės faktas. […]

Noriu pridurti, kad partijoje aš negalėčiau likti jo-kiu atveju: kartoju, ką pasakęs Tau „Neringoje“. Su kiekviena diena vis labiau išaiškėja nusikaltimai, vis baisesni, tiesiog neįtikėtini, kurie buvo įvykdyti Komu-nistų partijai stovint prie valstybės vairo. Manau, nė vienas save gerbiantis žmogus negali likti partijoje. Ir taip pat manau, kad nė vienas doras žmogus negali susidėti su vadinamąja atsiskyrusia LKP. Ji taip pat nepatikima. Bent jau man. Beje, buvau kalbinamas stoti į ją, ir mano atsisakymas sukėlė naują rūstybės bangą. […]

Gyvenu vienu dideliu nerimu: kas laukia lietuvių tautos? Ir vienu troškimu: lietuvių tautos gyvybiniu išlikimu. O tam pavojus dabar kilęs labai didelis. Esu

tvirtai įsitikinęs, kad Lietuva viena pati negali nei išsi-laikyti, nei egzistuoti ilgesnį laiką, norim ar nenorim, o turim pasirinkti, su kuo mes: Rusija ar Vokietija, nū-nai išėjusia į galingiausios Europoje valstybės pozicijas. Šimtus metų Rusija vergė lietuvių tautą, niokojo, trė-mė į Sibirą, buvo uždraudusi spaudą – visa tai šventa tiesa, tačiau lietuvių tauta išliko gyva. Nežiūrint visų baisumų. O kokio likimo susilaukė Rytprūsių lietuviai? Argi neaišku, kad šitai gali ištikti ir dabartinę lietuvių tautą. Jeigu nepakaks mums proto.“

Nenoriu nei balinti, nei juodinti Juozo Baltušio as-menybės, tik siūlau: spręskime apie žmogų ne iš gan-dų, ne iš senų ar naujai kuriamų mitų, o iš jo darbų. Užuot naujomis svarstyklėmis svėrę šio rašytojo įnašą į lietuvių literatūrą, verčiau naujai pažvelkime į žmo-gų ir laiką su visu jo siaubu ir grožiu, nes, kaip sakė Baltušio Juza, „niekur nepabėgsi nuo gyvenimo“.

Paskutiniajame savo interviu, duotame likus kiek daugiau nei mėnesiui iki mirties, Baltušis kalbėjo ir apie vieną literatūros kritiką, kuris apkaltino rašyto-ją, kad šis klaidina visuomenę, iškraipo tikrovę, esą „Juza nepriimtinas – nužudė rezistentą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Rimtai susimąsčiau: ar Juza galėjo nepadėti savo mylimos moters sūnui? O kai tas pasi-rodė žudikas, ar galėjo gelbėti jį iš raisto? Čia Juzos tragedija. Lietuvių tautos tragedija.

Ar Vinciūnės sūnus galėjo nekovoti prieš bolševikų atėjimą, kai nacionalizavo, iššaudė, išvežė? Žmogus yra žmogus.

Bendra lietuvių tautos tragedija.“Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“ – sukrečiantis

tos tragedijos liudijimas.Pabaigai norėčiau pacituoti literatūrologo Petro

Bražėno žodžius: „Literatūros klasiko laiškai vie-niems iš mūsų suteiks galimybę pratęsti seną pažin-tį, kiti nuo tų laiškų ją tik pradės. Bet kuriuo atveju jie papildys prieštaringą ir spalvingą Juozo Baltušio paveikslą, padės geriau perprasti istorinį laiką, ras-ti atsakymus į kadaise iškilusius ar dabar kylančius klausimus.“

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Gerbiama Astrida Petraityte, aš jūsų nepažįstu ir infor-macijos apie jus Google neieškojau, nes neturiu tam

laiko... Per mano knygos apie Nidos dailę sutiktuves Vil-niaus rotušėje, po Roko Zubovo muzikinės įžangos, meno-tyrininkas Stasys Urbonas, tikras M. K. Čiurlionio žinovas, vadinantis jo muziką ir jį patį „lietuviškuoju fenomenu“, savo pasisakyme pritaikė šiuos skambius žodžius ir man. Tai pagarbos gestas, o ne tuščia panegirika. Tačiau jūs, iš-traukusi jo žodžius iš konteksto, taip juos sureikšminote, kad net savo straipsnį taip pavadinote, ir tai tapo dvipras-mybės iššūkiu.

Visas tekstas tendencingas, su įtūžiu, o tikrasis veiksmas vyksta „už akių“. Antai kaltinate literatūrologą dr. doc Re-gimantą Tamošaitį, neva jis išdavė savo gildiją, į kurią jūs pati jau įsirašėte. O „išdavė“ todėl, kad labai aiškiai pasakė: „būtent tokią knygą galėjo tik Saulius sudaryti ir išleisti, joks kitas žmogus...Tai labai nepraktiškas užsiėmimas – atiduoti visas savo jėgas tokiai originaliai knygai, kuri neturi nusibo-dusios akademinės struktūros. Egzistuoja organiška sintezė, nes viskas su viskuo yra susiję (viskas viskame), kaip vijoklis. Visa tai dėka Sauliaus kolekcionavimo aistros, niekas nepa-miršta, viskas sudėta į savo vietas, taip Saulius desperatiškai priešinasi užmarščiai. Man labai patiko, kad išvengta akade-miško monologiškumo, dėl to jam ir paprieštaraus, net puls kritikuoti, kad visų pirma patys savyje nuramintų priekaištą, kodėl iki šiol nieko tokio jie patys nepadarė. Kritikuos, kadan-gi darė vienas žmogus, o jei knygos tokios apimtys1, tobulumo sunku pasiekti, kaip sunku pasiekti jo ir mūsų pasaulyje.“

Manau, ir jums, Astrida, vietoj kritinės patetikos vertė-jo pateikti daugiau geranoriškos analizės. Pagaliau tos jūsų pastabos, kad knygą reikėjo daryti taip ar anaip, yra mė-gėjiškos, net nepagalvojote, kad būtent toks yra autoriaus

Saulius KRUOPIS

nors Mėnulis ir dėMėtas, bet vis tieK šviečiaAtsakymas straipsnio „Lietuviškasis fenomenas: Saulius Kruopis“ (KB 2010, nr. 2) autorei

ar leidinio sudarytojo sumanymas. Tai mano pasaulėžiūra, mano pozicija, mano vertybės. Kitų pasaulėžiūra, pozicija ir vertybės yra kitokios, bet ar turėčiau ir aš persiimti jo-mis? Rašote, kad jums neužkliuvo pakilus menotyrininkės dr. Nijolės Tumėnienės žodis. Tačiau tik ji ir gali apie tai kalbėti, nes jau penketą metų Nidoje stebi menininkų kū-rybinį procesą. Štai ką ji sakė: „Jau pats knygos pavadinimas atsako į visus klausimus. S. Kruopis surinko viską, kiek įma-noma ir kas yra svarbiausia apie Nidą ir Brücke‘s indėlį jos gyvenime... supranti, kad įdėtas titaniškas darbas, kad gali-ma rasti nepaprastai daug informacijos, nes knygoje yra vi-sas XX amžius. Tai ne tik rašytinė medžiaga, bet ir vaizdinė. Ypač pasižiūrėjęs į nuotraukas labai daug ką supranti... Pa-teikta labai plačiame kontekste istoriniai ir meniniai pasireiš-kimai. Tai yra svarbiausia knygos vertė. Tai labai reikšminga mūsų kultūrai, sujungiant lietuvių kultūrą su visu europiniu kontekstu. Knyga svarbi ir ji gali būti reikalinga kiekvienam žmogui... Deja, tačiau tai vienintelis tapybos pleneras, kuris rengia parodas, turi savo kolekciją ir turi savo knygą.“

Taip kalba tikrieji specialistai! Jūs, Astrida, savo straipsnyje rašote: aš norėčiau to ar

ano... Žinote, tai ne pageidavimų koncertas, o išsamus ir daugiametis, daugiasluoksnis veikalas, kuriam reikia rasti savo vietą arba raktą. Jei neradote savo vietos ir neturė-jote rakto, tai reiškia, kad patekote ne į savo kiemą. Jūsų siūlomas raktas man svetimas, jis tendencingas ir visiškai ne kruopiškos dvasios. Šioje vietoje noriu pacituoti meno kritiko Virginijaus Kinčinaičio žodžius: „Apie Saulių Kruo-pį galima kalbėti ilgai arba labai trumpai. Ilgai, kad neuž-tektų net jo didžiosios Nidos knygos apimties. Apie Saulių pasakoti lengva ir trumpai, jis yra tiesiog Saulius Kruopis. O kas jo nežino? Beje, jis pats pasakotojas. Tai parodo jo

29K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

apetitas vos apkabinamiems minėtos knygos apvalumams. Dar studijų laikais matydamas Saulių visiškai paskendusį karpinių, fotografijų, maketų šūsnyse, žinojau, kad jo nuolat gimstamiems, plėtojamiems sumanymams joks knygos sto-rumas nebus pakankamas. Su Sauliumi diskutuoti ir lengva, ir pavojinga. Tačiau niekada nebūna nuobodu todėl, kad jis turi savo nepalenkiamą poziciją visais meno ir gyvenimo klausimais. Lengva klausyti jo aistringų, įkvepiančių sam-protavimų, tačiau nelengva įterpti savus. O ir nereikia. Pats Saulius Kruopis yra „savipakankamas“ pasaulis, į kurį telpa ekspresionistų išpuoselėtos, virpulingos ir degios spalvos...“2

Reikia mokėti ne tik kritikuoti, bet ir vertinti. Jūs naiviai stebitės, kad baigiamajame knygos skyriuje „Nidos plene-ro kronika“ viskas aistringai surinkta, viskas fiksuota. Taip, tikrai viskas surinkta, nes taip mane, dar penkiolikmetį pirmakursį, auklėjo mano fotografijos dėstytojas, tikrasis klasikas ir meistras Povilas Karpavičius. Jau per pirmąją pamoką iš kišenės jis išsitraukė savo fotoaparatą „Leica“ ir mus palaimindamas liepė kasdien viską fiksuoti. Tai ar aš kaltas, kad jo klausau iki šiol? Jis mokė visada viską foto-grafuoti, nes tai yra ne vien istorija, bet ir vaizdinis turtas. Privalėjome ieškoti to, kas svarbu, ir kasdien po vieną foto-juostelę „išpyškinti“. Jei esate kitokio tipo, to niekada nesu-prasite, o užgauliojimas – tai jau ne kritika. Išsami kronika tiesiog būtina, nes ji liudija istoriją ir visas smulkme-nas, kurios ne daug kam žinomos. Jas surinkti reikia didelių pastangų, nes tik kronika gali atspindėti, kaip rimtai visur buvo reprezentuojama Nida ir Lietuva. Be to, net patys Nidos plenero dalyviai nežino, kur keliauja jų kūriniai.

Man sakė, kad jūs visada užsirašinėjate kitų klaidas, ne-tobulumus ir visa kita. Indijos išminčiai sako, kad žmonės yra dviejų tipų: bitės ir musės. Bitutes traukia gėlių žiedai ir nektaras, o tokio tipo žmonės ieško tik pozityvių pasireiš-kimų. Muses, kaip žinoma, traukia smarvė ir š...

Prisiminiau savo pirmąjį susitikimą Indijoje su tikruo-ju dvasiniu mokytoju – Guru. Pirmiausia jis visų paprašė: niekada nieko nekritikuokite, nes visos kritikuojamos sa-vybės sugrįš jums patiems atgal. Jei jau norite kritikuoti, pirmiausia suraskite tris gerąsias savo kritikos objekto sa-vybes ir viską gerai pasverkite. Jei būsite nuoširdūs, noras kritikuoti dings.

Kūryba pirmiausia yra laisvės išraiška. Fotografas Juo-zas Valiušaitis laisva valia savo videofilme apie Kuršių ku-rėnus, pasinaudojęs mano archyvais, atvirukais ir kolekci-nėmis nuotraukomis, pabaigoje užrašė žodžius, kurie jus, Astrida, (tik pamanykite!) suerzino. Ką jis užrašė, pakarto-damas vieno staipsnio antraštę, yra jo reikalas, nesuprantu, kodėl reikėtų dėl to niršti ir nerimauti? Jei vieno žurnalo žinoma žurnalistė pavadino mane „paskutiniu idealizmo sargybiniu“, tai yra jos nuomonė ir ji turi teisę tai pareikšti. Reikėtų daugiau pagarbos kitų autorių laisvei.

„Viskas priklauso nuo tavęs paties, jei tu rimtai žiūri, tai rimtai ir bus“, – mėgsta kartoti fotomenininkas Rimantas Dichavičius.

Mano manymu, jei knyga nepatinka, padedi ją į šalį ir nėra problemos. Jei dar vis tiek negali nurimti, kažkas rūpi, kažkas knibžda, gal padės raminamieji vaistai? Knygos gale yra nurodytas mano telefonas, tad, jei net vaistai ne-gelbsti, pats Kruopis suteiks jums pagalbą. Tačiau niekaip nesuprantu, kam dialogui pasirinkti tokią atvirą formą ir lieti savo abejotinas įžvalgas. Jei iš tikrųjų norite diskusijos, prašome, bet kam tada toks sarkazmas? Nežinau, kokias knygas jūs skaitote ir kokia literatūra jus auklėjo, bet tokia įžūli ir diktatoriška nuomonės reiškimo forma rodo tam tikras spragas. Jei būtumėte pastabesnė, tai suprastumėte, kad Nidos knygos įvade, tikrai ilgame pokalbyje su Vir-ginijum Kinčinaičiu viskas yra pasakyta. Kiekvienas šioje antologijoje ras tiek, kiek pats gebės aprėpti. Ten yra visi at-sakymai. Jei jų neradote, vadinasi, knygos neskaitėte. Kal-tinkite tik save, nes gauname ir suprantame tik tiek, kiek patys esame verti.

Labiausiai glumina jūsų nesusigaudymas, kas yra im-presionizmas, kas yra ekspresionizmas, koks ekspresio-nizmo ir Brücke ryšys su Nidos menininkų kolonija. Dar blogiau: jūs netikite tais faktais, kurie yra tikri, ir ne aš, o jūs klaidinate, kad būtent Ernstas Ludwigas Kirchneris, pa-matęs Maxo Pechsteino nidietiškus paveikslus susižavėjo pamariu ir paplūdimiais. Visiškas nesupratimas ar net ne-noras suprasti, nors aiškiai viskas parašyta. Yra trys Nidos vardo garsintojai, bet jie, tapydami Nidą, ne taip plačiai ir išsamiai ją aprėpė, su visais jos simboliais, kaip Pechsteinas, iškiliausias Nidos vaizdų tapytojas, todėl tarp jų negalima dėti lygybės ženklo.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Nidos meninis albumas visų pirma skirtas Nidos tapybos plenerams, jų kolekcijai ir istorinei raidai. Tai ir metraštis, ir kronika, nes per 15 metų yra surengtos net 95 šio ekspresi-onistinio plenero tapybos parodos. Ar šis titaniškas darbas atliktas vien tam, kad kas nors galėtų išlieti tulžį? Nereikia menkinti asmenybių, reikia gerbti tuos, kurie dešimtme-čiais daro vieną darbą, nesiblaškydami į kairę ir į dešinę, nes mato prieš save aiškią idėją. Jau surengta 15 tarptautinių Ni-dos tapybos plenerų. Ar galite nurodyti dar ką nors, kas Lie-tuvoje nenutrūkstamai vyktų 15 metų vieno žmogaus pri-vačia iniciatyva? Noriu, kad suprastumėte teisingai, mane galite mėgti, galite nemėgti, nesu grožio konkurso dalyvis, tačiau negalite neigti to, kas akivaizdu.

Ši Nidos knyga apie tai, kaip šiuolaikiniai žmonės gilinasi į praeitį, į Nidos meninės saviraiškos įvairovę. Istorija mums padeda. Kartais reikia kliautis ne vien nuogais faktais, kurių labai trūksta, bet paklusti ir jausmo tiesai. Dailėtyrininkas dr. Vidas Poškus pabrėžė, kad ši Nidos ekspresionizmo antologija yra tikras lobynas, tai viena iš trijų pagrindinių Lietuvoje išleistų knygų, skirtų ekspresionizmui, kartu su Laimos Laučkaitės studija apie ekspresionizmo raitelę Ma-rianą Veriovkiną ir Antano Andrijausko monografija apie žydų menininkus ekspresionistus. Tai unikalus ir gigantiš-kas triūsas, kuris parodo, ir dabar dar aiškiau matyti, kad Lietuva – ekspresionizmo kraštas.

Kam tad ironizuoti, kad tęsiame prieš-kario dailininkų kolonijos tradicijas? Mes negyvenome tais laikais, niekas iš mūsų negali autentiškai liudyti pirmosios ir antrosios Nidos menininkų kolonijos kūrybinių judesių. Labai nedaug išlikę ir prisiminimų. Pats daug bendravau su le-gendinio mecenato Hermano Blodės vai-kaite, menotyrininke Maja Mollenhauer. Ji gyvai liudijo anų laikų dvasią, fragmentiš-kai pasakodama netikėčiausius nutikimus. Gerai, kad viską filmavau, o dailės kritikė Raminta Jurėnaitė kokybiškai ir profesio-naliai vertėjavo.

Iš tikrųjų savo leidinyje akcentavau ekspresionistinės dailės pasireiškimus, jos vystymąsi Kuršių nerijoje. Tai mano-

ji tema, atskleidžianti tai, kas buvo modernu ir nova-toriška XX a. Apie ekspresionistų grupę Brücke iki šiol nieko nėra išleista lietuvių kalba. Teisėtai galiu pasigirti, kad niekas Lietuvoje neturi surinkęs tiek ikonografinės medžiagos – senųjų leidinių, bukletų ir knygų, senųjų kalendorių, fotonuotraukų ir pašto atvirukų šia palyginti siaura tema – Nida ir Brücke. Tačiau vien deklaruoti isto-riją, be gyvosios tradicijos tęstinumo šiandien, kai Lietu-voje turime tiek daug nuostabiausių tapytojų, būtų negyva ir bedvasė informacija. Šis leidinys – tai ILIUSTRUOTA ISTORIJA. Toks buvo mano tikslas – per vaizdus, istori-nius ir dabartinius, atskleisti Nidos fenomeną. Todėl rašyti, kad daug kas čia atsainia ranka švystelta, yra neteisinga ir sąmoningai užgaulu.

Šis leidinys nėra tobulas, neišvengta apmaudžių techni-nių ir kalbos klaidų, bet šaukštai jau po pietų. Nepaisant jo trūkumų, didžiausias laimėjimas tas, kad mūsų meninin-kai pagaliau turi savo knygą, tapybos kolekcijos katalogą, savo veiklos metraštį ir 92 parodų kroniką. Sakoma: nors mėnulis ir dėmėtas, bet vis tiek šviečia.

1 Saulius Kruopis. Nida. Brücke. Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija. Vil-

nius: Nidos menininkų asociacija , „Tiltas“, Sapnų sala, 2009, p. 604

2 Diana ir Juozas Valiušaičiai. Saulius Kruopis, Tapyba. Vilnius: Sapnų sala,

2010, p. 30.

Saulius Kruopis. Nida. Brücke. Ekspresionistinės tapybos plenerų antologija.

31K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

išminuotojai

išminuotojų būrys šlavė kiemąišminuotojų būrys išvažiavo prie ežeroišminuotojų būrys išėjo parūkytipo trečios pamokos jie dar buvonepilnamečiai, išminuotojų būrysilgai miegojo ir gražiai sapnavogyveno juokėsi skaitė knygasžiūrėjo teliką valgė siusiojo domėjosipasaulio naujienomis išminuotojųbūrys netikėtai paseno ir kiekvienaskiekvienas užlipo ant jam skirtosminos kaip mano seneliai kaip tavokaip tu ir aš kaip visi kurie ėjo peržemę visi išminuotojai visikuriuos matėm

2010 03 13

čia mano kiemas, mano gyvenkiemis

kažkas klaidžioja vidurnakčio gatvėmilgai eidamas namo per didelę labai didelę tamsą kažkas iš senos poezijos išsentimentalios romantiškos kažkaskartoja tuos pačius žingsnius tuos pačiusskersgatvius kažkas iš to paties sapnokažkas labai ilgai eina namo eina labaitoli nuo namų du cherubinai su švytruojančiais ugnies kalavijais laukia manęsprie gyvybės medžio ir aš einu labai ilgai labai skaudžiai šitaip toli nuo medžionuo namų iš šitokios sentimentalios pačios banaliausios poezijos

2010 03 13

Gintaras BLEIzGYS

jonos atgailos eilėraštis

toj žuvy tai man buvo ne juokasbijojau paskui Dievas išleidoprisiekinėjau kad tapsiu kitokskad nesipriešinsiu Jo valiaibet nežinojau koks vis dėltobukas yra žmogus – ilgainiuivėl ėmiau priešintis pamiršausavo žuvį, tikriau pripratauprie žuvies atrodė kad taipir turi būti kad normalu išgyventprarytam išlipti į kitą krantą Dieveatsiprašau kad esu bukas kaip šuobet prašau neleisk praryti iš naujomanęs, ir kai prašau nepraryti išnaujo manęs tai juk suprantukad nieko nepamiršau kad esudaug daugiau negu šuo tikapsimetinėdamas ieškau įlįstkur į patogesnę būdą suprantukad tikrai nesu šuo paprasčiausiaiesu šuniško būdo ir visaspasipūtimas nukrito dabar nuo manęskaip žieminis kailis pavasarį Dieveesu bailus esu bailus esu baisiaibailus, bijau gyvent bijau net žuvų

kur tokį dėsi

2010 03 13

***

sniegas aptirpsta ir vėl netikėtaipasninga ir lentynoj daug knygųir poetai vis rašo ir ruošiasi

Kūryba ir kūrėjai

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

žemdirbiai pavasario sėjaichirurgas eina į operaciją troleibuso vairuotoja važiuodamažiūri į veidrodėlį ir vėl netikėtaipasninga ir eina ir eina visi taipvisi taip visai netikėtai gyvenimą pabaiginėdami

2010 03 13

saulėtekio al. 47–73

pakelės o gal oras kvepėjo nuotirpstančio sniego buvo vėlubuvo prieš trylika metų ėjaupėsčiomis kažkur nuo petroir povilo bažnyčios į saulėtekįpasirodo prieš trylika metųgyvenau saulėtekyje pasirodosugrįžt į saulėtekį reiktų prieštrylika metų o šiąnakt sugrįžtiten neįmanoma šiąnakt pasirodosaulėtekyje jau negyvenu irjeigu oras taip kvepia ar pakelėsir jeigu juoda šitaip vėl naktį irjeigu pėsčias einu kažkur nuopetro ir povilo tai jau kažkurį saulėleidį Dieve kaip greitkeičiasi kelio ženklinimas

2010 03 13

romansas

poetai eina į dangųpoetai eina per pievąpoetai nežino kad einadaug kas nemėgsta poetų

2010 03 13

***

per pačią nakties juodumą dabarvisiškas pavargimas visiškaslaikas miegoti visiškai limpančiosakys, dabar rašyti pro miegą

daugybę metų gyventi pro visiškąmiegą visišką pavargimą pervargimąsu daugybe jėgų būti raiteliunematomos kariuomenės priekyje

kirsti kalaviju sapnų kalavijaiskinkytis gyvenimo žaslais įjuodą mirties vežimą visiškąpergalę troją egiptą eliją lipti

ant akmenų krūvos liepti viskąužpilti vandeniu tūkstančiaiskibirų tūkstančiais metų rėktiiškėlus rankas per pačią

nakties juodumą Tėve leisk liepsnąant žaslų pilk nesiliaujančią ugnį elijastaip darė ir krito liepsna ir iškinkėmane ir išsprogau anapus

2010 03 12 – 03 13

Ina BUDRYTĖIš kaimynų gyvenimo. 2006

Drobė, aliejus; 80x99

Ina BUDRYTĖBuvau supykusi. 2001

Kartonas, aliejus; 51x55

Ina BUDRYTĖ. Einu pasivaikščioti. 2010. Popierius, anglis, sausas guašas, 79x57

Ina BUDRYTĖ. Iš kampo. 2000. Kartonas, aliejus; 86x74

Ina BUDRYTĖTinkle. 2008Drobė, aliejus; 50x61

Kęstučio Stoškaus reprod.

33K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Daug metų vaikštau po Vilnių – ir po miesto centrą, ir nuošalesnėmis gatvelėmis, bet vis dar randu ką

nors, ko iki tol buvau nepastebėjusi. Vis dėlto didžiau-sias netikėtumas – atrasti žmones. Į medinio nameliūkš-čio, prigludusio Tauro kalno papėdėje, kur vinguriuoja apšiurusi Pakalnės gatvė, duris pasibeldžiau vedama neaiškios nuojautos. Smalsumą sužadino antraeilėse grupinėse tapybos parodose retsykiais parodomi Inos Budrytės darbeliai. Nesiekdama nei dėmesio, nei pripa-žinimo dailininkė dirba užsisklendusi, laikosi nuošaliai. Mažame apytamsiame jos kambarėlyje atvykėlių laukė tikras lobis: pora šimtų labai savitų paveikslų, kurie lyg knygos lentynose išsirikiavę palei sienas suręstuose ste-lažuose. Neturėdama nei erdvesnės vietos, nei lėšų Ina Budrytė aliejumi, guašu ir akvarele tapo daugiausia ne-dideliuose kartono ir popieriaus lapuose.

Dailės institute Budrytė studijavo freską ir buvo mo-koma pagal Sofiją Veiverytę kurti monumentaliosios sieninės tapybos kompozicijas su iškilmingomis darbo alegorijomis. Tuoj po studijų ji sukūrė freskų ansamblį Antakalnio ligoninėje ir poliklinikoje. Bet netrukus di-deles sienas su schematiškomis figūrinėmis scenomis dailininkė iškeitė į kamerinę tapybą, užtvindytą asme-niškais vaizdiniais. Freskos studijų pėdsakus išduoda tik iš senojo meno perimtas polinkis į formos apiben-drinimą.

Didžiausią įtaką Budrytei padarė ne jos mokytojai, bet prieš porą dešimtmečių Kaune pamatyta Mykolo Šalkausko tapyba, suteikusi išlaisvinantį impulsą. Iš

Raminta jURĖNAITĖ

paslaptingi inos budrytės vaizdiniai

Trumpai gyvename, mažai matome, nedaug žinome, tai nors pasvajokim.

Orhan Pamuk

Šalkausko ji perėmė fragmentišką realybės vaizdavimą, kai motyvai apibendrinami ir virsta talpiais lakoniškais ženklais, sudarytais iš kelių ryškiaspalvių plokštumų, kurias apibrėžia kontūrinės linijos. Šiuos pagrindinius principus Budrytė varijuoja savaip, pritaikydama sau artimoms temoms interpretuoti. Savo paveiksluose dailininkė realybę irgi supina su vaizduote, bet daro tai intymiau ir svajingiau negu „neakivaizdinis“ jos moky-tojas.

Gyvenimas vienatvėje, rami dienų tėkmė Budrytės paveiksluose atsiskleidžia kaip pilnatvės būsena, terpė svajonėms ir fantazijoms. Grįžimas iš darbo, pasivaikš-čiojimas parke, apsilankymas bare virsta ypatingais įvykiais, pažįstami ir nepažįstami žmonės – egzotiškais personažais, o kambario daiktai – paslaptingais objek-tais. Kasdienybė netikėtai apsivelka maskarado drabu-žius. Vyrai ir moterys užsideda kaukes. Storas ūsuotas vyriškis įsispraudžia į boružės kostiumą. Aukšta grakš-ti moteris apsisiaučia plunksnomis, kitos persirengia džiunglių genties gyventojomis, apsimeta burtininkė-mis. Šventinės eisenos dalyviai pasirodo su karnavali-niais mitinių žvėrių ir gyvulių kailiais. Kambaryje prie rašomojo stalo sėdinčios figūros slepia veidus po smai-lianosėmis kaukėmis. Katės, įgavusios antropomorfinių bruožų, virsta šelmiškomis būtybėmis.

Ne mažiau metamorfozių patiria gamta ir interjeras. Erdvė redukuojama į vieną ar dvi susikertančias ne-spalvotas (tik juoda ir balta) arba ryškiaspalves plokš-tumas, kurios nužymi pačius būtiniausius peizažo ar

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

kambario sandus. Kelios taupios papildomos detalės piešiamos kontūrinėmis linijomis.

Budrytė tapo ir piešia vienu metu. Netikėti ryškūs geltonos, mėlynos, žalios spalvos deriniai kaitaliojasi

su prigesinta raudona, žalia ar rusva, o kai kada apsiribojama tik juoda ir balta. Siluetiškai vaizduojamos figūros ir daiktai meta ilgus spalvotus šešėlius. Medžiai ir augalai piešiami or-namentiniais štrichais, o negyvi daiktai įgauna materialaus gy-vybingumo. Pavyzdžiui, stalvir-šis pasišiaušia aštriais spygliais, o kanceliariniai reikmenys pa-verčiami atgijusiais dideliais ir mažais žaislais.

Budrytė savaip derina kasdie-niškus ir fantastinius motyvus, žaidžia spalvų ir dydžių santy-kiais, suteikdama vaizdiniams paslaptingumo. Figūros ir daik-tai plokštumoje išdėliojami tarsi rebusas. Kai žiūriu į Budrytės paveikslus, apima jausmas, kad tuoj įminsiu paslaptį, apie ku-rios buvimą seniai nujaučiau. Atrodo, dailininkės piešinius galima skaityti kaip žodžius, bet rišli istorija vis tiek nesusilipdo. Niekaip negalime aptikti kodo, kad iššifruotume vaizdus, kurie įtraukia žiūrovus į žaidimą, džiu-gina juos, bet kartu ir trikdo.

Inos Budrytės piešinius iš ti-krųjų galima skaityti kaip pasa-kojimus, bet jie saugo svetimus prisiminimus ir slepia tiek daug reikšmių, kad žiūrovams belie-ka gėrėtis jais ir stebėtis, kodėl nesiseka įminti, regis, tokios kasdieniškos paslapties.

Inos Budrytės tapybos paroda balandžio mėnesį bus eksponuojama Vilniuje, naujajame Moderniojo meno centre, Literatų gatvėje.

Ina BUDRYTĖ. Mano dangus stačiakampis. 2010. Popierius, akvarelė, sausas guašas; 79x56,5

Kęstučio Stoškaus reprod.

35K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Šiuolaikinio meno centre surengta paroda „Kuriant atmintį: keturi filmai apie architektūrą, monumen-

tus, bendruomenę“ (kuratorius Simonas Reesas) skati-na pasvarstyti apie įvairiose kultūros ir mokslo srity-se viešpataujančią atminties temą. Politikos teoretikė Hannah Arendt teigė, kad istorijos įvykius turėtų sa-vaip užbaigti žmonių mintys ir pasakojimai, suteikian-tys istorijai prasmę. Pasak jos, tokio „mąstančio užbai-gimo“ nebeliko, todėl „mums gresia užmarštis, o tokia užmarštis – jau nekalbant apie patį turinį, kuris galėtų būti prarastas, – reikštų, kad, žmogišku požiūriu, mes galime save nuskurdinti vienu matmeniu, žmogaus eg-zistencijos gelmės matmeniu. Juk atmintis ir gelmė yra viena ir tas pat, ar veikiau žmogus gali pasiekti gelmę prisimindamas“1. Atminties aktualėjimo priežastis tai-kliai apibrėžė ir prancūzų istorikas Pierre’as Nora2. Tad vizualinis menas, kuriam rūpi įveikti užmarštį, irgi ne-ria į atminties gelmes, bandydamas užpildyti istorijos apmąstymo spragas.

Vis dėlto aptariant atminties proveržį dabarties vizu-aliniame mene derėtų prisiminti ne tik XX a. pabaigos istorinius įvykius, sienų ir režimų griūtis, „išlaisvinu-sias“ atmintį, bet ir gilesnius meno sąryšius su atmin-timi, ypač Vakarų tradicijoje. Istorinės perspektyvos padės aptikti tradicijos giją ir galbūt atvers naujų po-teksčių, paskatinusių atminties sklaidą dabarties vizu-aliniame mene.

Atminties menas

Nemažai mokslininkų – nuo Paolo Rossi’o3 iki Fran-ceso Yateso4 – tyrinėjo atminties meno dėsnius ir jam

Odeta ŽUKAUSKIENĖ

atMinties Meno tradiCija ir šiuolaiKinės atMinties FilMograMos

būdingas prisiminimo praktikas. Atminties meno pra-dininkai – graikų poetas Simonidas Kėjietis ir Cicero-nas – atmintį laikė viena iš penkių sudedamųjų retori-kos dalių. Atminties meną jie grindė mnemotechnika (atsiminimo ir įsiminimo sistema), kurią sudarė vietų (loci) ir vaizdų (imagines) siejimo dėsniai. Antikos lai-kais įvaldytas atminties menas padėdavo oratoriui iš atminties ir pasakyti ilgą kalbą su tiksliausiomis smul-kmenomis. Pagrindiniai mnemotechnikos dėsniai buvo nesudėtingi. Pirmiausia reikėjo išmokti galvoje susikurti konkrečias vietas, paprasčiausias būdas tai padaryti – įsivaizduoti kokį nors architektūros statinį. Markas Fabijus Kvintilianas rašė: reikia įsivaizduoti pas-tatą ir kiekvieną jo patalpą ar dekoro elementą susieti su pasakojimu. Mintyse vaikščiodamas po šį vaizduotės pastatą oratorius turėjo įsiminti kalbą ir joje minimus įvykius. Atminties vietos (šį terminą XX a. pabaigoje išpopuliarino Pierre’as Nora) sužadina su konkrečiais faktais susijusius prisiminimus.

Įsivaizduokime antikos oratorių, kuris mintyse vaikšto po „atminties“ pastatą, – šis „architektūrinis“ metodas, lavinantis regimąją atmintį, leido viską tiks-liai ir paeiliui įsiminti ir sklandžiai pasakoti „einant“ iš vienos architektūrinės erdvės į kitą. Galima sakyti, tai buvo savotiška atminties gimnastika. Bet ne tik tai. Juk klasikinis ir vėlesnių epochų menas taip pat laikėsi panašių mnemotechnikos dėsnių. Jau Antikos laikais pripažinta, kad regėjimo juslė yra daug stipresnė už kitas jusles. Atminties techniką, paremtą vizualiniais įspūdžiais, pasitelkdavo ne tik oratoriai.

Kol nebuvo spaustuvių ir kitų atminties fiksavimo priemonių, konkrečiomis taisyklėmis pagrįstas vidinis

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

„įvaizdinimas“ buvo svarbi kultūros dalis. Ugdydami vizualinio įsiminimo gebėjimus, kurių tikriausiai jau nebeturi vaizdais persisotinęs šiuolaikinis žmogus, praeities menininkai saugojo ir perduodavo prisimini-mus.

Įsitikinta, kad vieni vaizdai yra daug stipresni už kitus ir daug geriau atgaivina atmintį. Jau senovėje su-vokta, kad atminčiai galima daryti tam tikrą vizualinį emocinį spaudimą, atmintimi naudotasi ir kaip dvasios talpykla arba archyvu. Emociškai paveikūs asociatyvūs vaizdai sužadindavo kolektyvinę pasąmonę ir joje nu-grimzdusius prisiminimus.

Atminties retorika ir vizualumo galios

Parodoje „Kuriant atmintį“ eksponuoti filmai neabe-jotinai yra dabarties retorikos dalis. Ieškodami atmin-ties vietų ir paveikių dokumentinių vaizdų, menininkai atranda ir atskleidžia regimosios atminties galias. Ne tik istorikai, bet ir menininkai sistemingai naudoja-si archyvine ir dokumentine medžiaga, siekdami tarsi antikos oratoriai atkurti konkrečias istorines būsenas, įvykius ar vaizdinius, įstrigusius visuomenės ir kultū-ros pasąmonėje.

Vaizdas laikomas vis svarbesniu istorijos liudyto-ju ir tiesos įrodymu. Dėl savo struktūros ir galimybės naudotis vaizdų archyvais vizualinis menas yra pajėgus

apmąstyti, kaip kuriama istorija, kokia visuomenės bū-sena buvo konkrečiu laikotarpiu, kaip konstruojama kolektyvinė atmintis. Pavyzdžiui, gali parodyti, kaip vaizdai, kuriuos be paliovos skleidžia televizija ir kitos masinio informavimo priemonės, sugula į žmonių at-mintį, virsdami visuomenės ir kultūros archyvu.

Televizija, kuri jau daugiau kaip pusę amžiaus dik-tuoja elgesio normas ir stilių, daro poveikį visuomenės savijautai, yra įdomi XX a. atminties saugykla. Dei-mantas Narkevičius tai atskleidžia filme „Į nežinomy-bę“ (2009, 19′15′′), sukurtame iš VDR kino studijos filmų ištraukų. Montuodamas dokumentinius kadrus, fiksavusius Rytų Berlyno gyventojų kasdienybę, meni-ninkas ne tik atgaivina prisiminimus apie socialistinę gyvenseną, bet ir atskleidžia nufilmuoto vaizdo įtaigą, vizualumo galią. Vaizdų montažas, papildytas pakiliu muzikiniu fonu, dokumentiką paverčia monumentu – šį perėjimą menininkas padarė vizualiai juntamą.

Filmas, perteikiantis socialistinės santvarkos kas-dienybę, kelia daugybę klausimų: kaip efemeriškas, išnykstantis vaizdas kuria tikrovės estetiką, kaip vaizdi-niai formuoja visuomenės opiniją? Ar medijų archyvai yra tikrovės dokumentai, patikimi tiesos liudytojai? O gal juose saugomi vaizdai yra sukonstruotos tikrovės atspindžiai? Kada ir kokiomis aplinkybėmis vaizdai gali virsti istorijos dokumentais? Ar menas gali nusta-tyti dokumento vertę, tiesos ir tikrovės santykį? Kaip tik šiuos klausimus ir kelia naujos kartos menininkai, mąstantys apie istoriją ir atmintį, kolektyvinę amnezi-ją ir sąmoningas pastangas užmiršti tai, ką prisiminti baisu ar nemalonu. Jie nėra „įsipareigoję atminčiai“, o tik bando atskleisti painius vizualinės informacijos ir tiesos santykius, pasitelkdami naujas vaizdo kūrimo technologijas.

Narkevičius 19 min. trukmės filme archyvų vaizdus paverčia vientisa sociumo „skulptūra“, vaizdais per-teikia socialistinio kolektyvinio tapatumo bruožus. Archyviniai kadrai, siejami lyrinių poetinių intarpų, keičia vienas kitą, bet ši vizualinė kompozicija yra dirb-tinė tikrovė, labai abstraktus socialistinės visuomenės portretas. Atminties ir dokumentikos ryšį tyrinėjan-čiam Deimantui Narkevičiui rūpi išsiaiškinti, ar tikrovė Deimantas NARKEVIčIUS. Filmo „Į nežinomybę“ kadras

37K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

nėra fiktyvi vaizdų sukurta būtis. Ar „dokumentinis“ vaizdas iš tikrųjų yra neutralus? Šie klausimai susiję ne tik su istorija ir menu, bet ir su visuomenės atminties „vadyba“, manipuliavimu atmintimi ir užmarštimi kaip galią suteikiančiais instrumentais.

Istorija ir dabartis

Šiuolaikinis vizualinis menas, ieškantis sąlyčių su istorija, atmintimi, archyvais ir prisiminimais, iš es-mės vadovaujasi neistorine logika: jis gilinasi į dabar-tį. Tikriausiai neatsitiktinai. Pasak Gilles’io Deleuze’o, dabartį sudaro įvairiomis praeities skraistėmis pri-dengti tikrovės sluoksniai, todėl, gilinantis į dabarties būsenas, neįmanoma atsiriboti nuo praeities, ir nepa-kanka jos vien įamžinti, nes atmintis suteikia prasmę dabarčiai.

Kūriniuose, kurie interpretuoja dokumentiką ir ap-mąsto konkrečius įvykius, nereikėtų ieškoti istorinių atsakymų. Meniniai istorijos tyrimai gali virsti mąsty-mo eksperimentais. Toks yra menininkės Yael Bartana „Siena ir bokštas“ – inscenizacija Holokausto tema. Šis kūrinys pakiliai kviečia 3 milijonus žydų sugrįžti į Lenkiją. Vaidybinis filmas atskleidžia, kad atmintis yra smarkiai veikiama vaizduotės, o istorinio teisingumo šaukliai nejučiomis gali teisingumo svarstykles per-sverti į priešingą pusę. Reikia pripažinti, kad ir indi-vidualią, ir kolektyvinę atmintį sudaro vaizduotės jau perdirbti vaizdai, pramaišiui su tikrovės bruožais.

Moralės požiūriu menas nėra nei geras, nei blogas. Jis taip pat nėra vien istorijos komentaras. Vizualinis menas, pasitelkdamas dokumentiką, veda į traumi-nės atminties vietas ir ragina įveikti praeities baimę. Pasak kultūros teoretiko Paulio Virilio, „ateities bai-

Yael BARTANA. Filmo „Siena ir bokštas“ kadras

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

mę keičia praeities baimė, kuri neišnyksta pasilikda-ma praeityje, o užgula dabartį arba dar blogiau – pa-slapčiomis ją užnuodija“5.

Vizualinis prisiminimas

Vizualinis menas atranda naujus tikrovės ir istorinių dokumentų sąryšius. Istoriją įprasminantys monumen-tai (jų griovimas, keitimas ar styrantys tušti istoriniai kiautai) irgi skatina menininkus atsigręžti į praeitį. Remdamasis dokumentinio kino patirtimi Marcelis Odenbachas pasitelkia kino efektus, kad sužadintų vi-zualinę atmintį. Jo filme „Suktis ratu“ matome gigantiš-ką betoninį paminklą Holokausto aukoms Maidaneko koncentracijos stovykloje. Kamera vedžioja žvilgsnį gruoblėtais betono paviršiais, jais perbėga ir dokumen-tinių filmų kadrai. Taikydamas minimalistinio meno

estetiką, Odenbachas vizualiniais efektais suaktyvi-na vaizduotę, istorijos pajautą. Tyrinėdamas Alfredo Hitchcocko filmus, Odenbachas pastebėjo, kad vizuali-nių efektų veikiamas žvilgsnis pats kuria emocines bū-senas, kurios panardina į prisiminimų verpetą. Todėl ir pats ieško tokių vaizdinių priemonių, kurios apeliuotų į psichologines ir mentalines suvokėjo galias.

ŠMC rodytas Odenbacho filmas – tai istorijos ap-mąstymas „realiu laiku“. „Vaikščiojimas“ po megalitinio monumento paviršių, sukimasis ratu aplink jį sukelia svaigulį ir regimaisiais pojūčiais sužadina atmintį.

Galima sakyti, kad vizualinis menas (panašiai kaip fotografija ir dokumentinis kinas) „konservuoja“ prisi-minimus ir padeda sugrįžti į būtąjį laiką. Jonas Mekas yra sakęs: „Aš filmuoju, nes neturiu atminties. Aš nepri-simenu nieko, net ką esu filmavęs, tačiau, kai peržiūriu vaizdus, prisiminimai sugrįžta. Tikriausiai kaip tik todėl,

Marcel ODENBAch. Filmo „Suktis ratu“ kadras

39K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

kad nesugebu prisiminti, ir pradėjau fil-muoti.“6

Vizualinis menas savotiškai siekia „įkrauti“ atmintį. Tačiau, kitaip nei fo-tografija ar dokumentinis kinas, šiuo-laikinis audiovizualinis menas atranda vaizdus ir vietas, ieškodamas praeities sąsajų su dabartimi.

Istorinės projekcijos

Lenkų menininkas Mirosławas Bałka vaizdų projekcijoje „Audi HBE F144“ pateikia fragmentiškus lenkų televizijos vaizdus, šmėsčiojančius kadrus, rodan-čius apsaugos lydimą automobilį, kuriuo popiežius Benediktas XVI atvyko į Auš-vicą. Šie vaizdai taip pat veda į atminties vietas, kurios iškelia istorijos kontrover-sijas (primena popiežiaus Benedikto XVI biografijos faktus, susijusius su galimu priverstiniu jo tarnavimu nacių režimui). Kita vertus, tai ir lakoniška istorinė metafora apie autoritetų nuvainikavimą. Praeities in-terpretacijos keičia ir autoritetų hierarchiją, atrodytų, istorija kuriama iš naujo ir pagrindžiama konkrečiais vaizdais su jų komentarais.

Galima sakyti, kad vedžiodami žiūrovus po atminties vietas filmų kūrėjai vizualinės retorikos priemonėmis siekia mobilizuoti vaizduotę ir mąstymą, suteikia dar vieną šansą pasinerti į istoriją. Tačiau esama ir pavo-jaus, kad atsiras galimybė piktnaudžiauti dokumentika, o kolektyvinė atmintis bus ne išlaisvinama, o dar labiau sukaustoma prietarų ir stereotipų grandinėmis.

Trys iš keturių rodytų filmų sugrąžina į Holokausto atminties vietas. Shoah temą gvildenantis kino reži-sierius Claude’as Lanzmannas teigia: „Būtų padarytas didžiausias nusikaltimas, sykiu moralinis ir meninis, jei Holokaustui skirtas kūrinys traktuotų jį kaip praei-tį. Holokaustas gali būti ir padavimas, ir dabartis, bet negali būti vien prisiminimas. Holokaustui skirtas fil-mas gali būti tik antimitas, tai yra Holokausto dabarties tyrinėjimas, arba bent jau praeities, kurios randai dar

švieži, aiškiai įsirėžę tiek į aplinką, tiek į sąmonę ir kuri apsireiškia vaiduokliškame antlaikiškume.“7

Ši Proustui artima taktika padeda priartėti prie isto-rinės tiesos, kurią atskleidžia atminties vietų dabartis. Dabarties vizualinis menas tarsi iš kitos pusės pažvelgia į istoriją, atmesdamas jau susiformavusius jos vaizdi-nius.

1 Hannah Arendt, Tarp praeities ir ateities [vert. A. Šliogeris], Vilnius: Aidai,

1995, p. 108.

2 Pierre Nora, Pasaulinė atminties viešpatija [vert. O. Žukauskienė], Europos

kultūros profiliai: atmintis, tapatumas, religija, Kultūros barai, 2007, p. 9–30.

3 Paolo Rossi, Logic and the Art of Memory: The Quest for a Universal Language

[transl. Stephen Clucas], 1960.

4 Frances A. Yates, The Art of Memory, 1966.

5 Paul Virilio, Un pasage d’événements, Paris: Galilée, 1996, p. 11.

6 Françoise Parfait, Video: un art contemporain, Paris: Regard, 2001, p. 338.

7 Claude Lanzmann, „De l’Holocauste à Holocauste, ou comment s’en débar-

rasser“, Au sujet de Shoah, le film de Claude Lanzmann. Bernard Cuau (ed.),

Paris: Belin, 1990, p. 316.

Mirosław BAłKA. Vaizdų projekcijos „Audi hBE F144“ kadras

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Vida KALUzA

BeRLINALėS Forumas –

TALeNTų STARTO AIKšTeLė

Christoph Terhechte: „Šarūno Barto filmas tiesiog pribloškia“

Vida Kaluza: Kas nulėmė sprendimą Šarūno Barto filmą įtraukti į šių metų Forumo programą?

Christoph Terhechte: Visų pirma, Bartas yra svarbus Europos kino autorius, pirmas jo filmas Fo-rume parodytas maždaug prieš 20 metų. Mane ypač sužavėjo tai, kad labai asmenišką savo braižą jis sė-kmingai suderino su žanrinio kino stiliumi ir savi-tai papasakojo kriminalinę istoriją. Dabar stiprėja tokia tendencija kine, į ją šiemet bandėme atkreipti dėmesį ir mūsų programoje. Tai ypač būdinga vo-kiečių filmams: naudodami žanrinius elementus jie sukuria tokį lyg ir rėmą, filmo konstrukciją, kurios

ribose turi neribotą kūrybinę laisvę. Tai matėme ir viename turkų filme, tačiau vokiečių režisieriai ypač pamėgo tokį metodą – apibrėžti žanrines ribas, bet tarp jų judėti nevaržomai, kad išreikštum, ką nori ir kaip nori. Šarūno Barto stilius irgi yra išskirtinis. Jo pasakojimo būdas nėra lengvai suvokiamas publikai. Tačiau, kai tam pritaikoma žanrinio kino forma – vyksta įtampą keliantis persekiojimas skersai išilgai Europos, atliepiami interesai ir tos publikos dalies, kuri trokšta pramogos, ir tos, kuri nori pamatyti ti-krą autorinį kiną. O Šarūnas Bartas, be abejonės, yra autorius.

Paprastumo dėlei vis linkstama filmus grupuoti pa-gal šalis: Azijos filmai, naujasis rumunų kinas ir pa-našiai. Pagaliau Berlinalėje yra rodomas ir lietuvių

„Autorius rašo kamera, kaip rašytojas – rašikliu“, – prancūzų kino teoretikas ir praktikas Alexandre’as Astruc dar 1948 m. suformulavo tokią naujosios kino eros viziją, kurios pagrindu tapo kameros kaip rašiklio (pranc. la caméra-stylo) metafora. Nors prireikė dar maždaug dešimtmečio, kol atsirado Nouvelle Vague – naujoji jaunų ino-vatyvių prancūzų režisierių banga, kino kūrėjo kaip autoriaus (pranc. auteur) supratimas įsitvirtino, šis terminas dar ir dabar vartojamas norint atsiriboti nuo tos kino produkcijos, kur nebelieka režisieriaus braižo.

Tarptautinio Berlyno kino festivalio programos Forumas vadovas Christophas Terhechte lietuvių režisierių Ša-rūną Bartą irgi vadina kino autoriumi. Po ilgos pertraukos Berlyne vėl parodytas naujausias šio režisieriaus filmas „Eurazijos aborigenas“. 1992 m. Forumo programoje matėme Barto juostą „Trys dienos“, o 1995 m. programoje Panorama buvo pristatytas jo „Koridorius“. Kol kas tarptautinėje kino arenoje Bartas yra vienintelis lietuvių kino autorius, sėkmingai plėtojantis savitą kino braižą. Vokietijos jaunimo politinio švietimo centras netgi išleido me-todinę medžiagą, padedančią mokytojams pamokose analizuoti Barto filmą „Trys dienos“.

Vasario pabaigoje per Tarptautinį Berlyno kino festivalį pakalbinau Forumo vadovą Christophą Terhechte ir kino autorių Šarūną Bartą.

41K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

filmas. Bet ar galima sakyti, kad Barto filmas yra lie-tuviškas?

Ar tai lietuviškas filmas? Formaliai mums tai yra prancūziškas filmas. Įdomu tai, kad šiemet turėjome daug prancūziškų filmų, iš kurių nė vienas nebuvo prancūzų kalba. Dar geriau: vienintelį filmą prancū-zų kalba sukūrė vokiečiai [„Orly“, 2010 – V. K.]. Šiais laikais nebegalima mąstyti tokiomis kategorijomis. Žinoma, ir dabar dar yra pavienių kūrinių, netgi tam tikrų autorių, kurie glaudžiai susiję su savo tėvyne ir kuria filmus tik ten. Tačiau kuo režisierius tampa ži-nomesnis, kuo didesnės sėkmės sulaukia, tuo labiau stengiasi ieškoti kitų finansavimo šaltinių ir dažniau-siai ten, kur jo filmais domimasi. Be to, niekam ne paslaptis, kad prancūzai yra labai sinefiliška tauta, remianti autorinį kiną, nesvarbu, ar jis iš Azijos, ar iš Europos. Taip yra ir Šarūno Barto atveju, jis labai anksti ėmė orientuotis į Prancūziją, netgi suvaidino viename Leos Caraxo filme [„Pola X“, 1999 – V. K.].

Kaip manote, į ką tada orientuojasi Berlinalės pu-blika, kuriai reikia pasirinkti iš šimtų filmų? Jeigu im-tume Barto filmą – režisierius iš Rytų Europos, filmas lyg ir prancūziškas, kalbama įvairiausiomis kalbomis. Kaip tokį darbą pristatyti?

Šiuo atveju tai visiškai nesunku. Šarūnas Bartas yra žinomas autorius ir publika, ateinanti į jo filmą, visų pirma nori pamatyti naują būtent šio režisieriaus darbą. Manau, jie jau yra matę kitus jo filmus festi-valiuose arba Arthouse kino teatruose, ir domisi jo kūryba per se. Tačiau, nepaisant to, kad filmo veiks-mas šokinėja iš vienos šalies į kitą, jame vis dėlto yra ir Lietuva, juntama Rytų Europos atmosfera, kurios žiūrovai iš jo galbūt tikisi. Viena iš filmo temų, be kita ko, yra vis dar didelis skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Europos.

Tiek Lietuvoje, tiek ir Baltijos šalyse Šarūnas Bartas yra tikrai išskirtinis kino kūrėjas, patekęs į prestižiš-kiausius pasaulio kino festivalius. Jūs kasmet peržiūri-te daugybę filmų. Nejau pas mus daugiau nieko nėra?

Oi ne, ne! Žinoma, kad yra. Tačiau situacija tokia: dėl filmų iš tų šalių, kur jų sukuriama labai mažai, vyksta ypač didelė konkurencija tarp festivalių. O

kadangi Berlinalė, kaip vienas svarbiausių tarptauti-nių festivalių, orientuojasi į premjeras, mes negalime imti to, ką jau rodė kiti. Šį kartą buvo vienas estų fil-mas [Veiko Öunpuu „Šv. Antano gundymas“ – V. K.] iš Talino festivalio, mielai būtume jį pakvietę ir paro-dę, bet jo, deja, negavome. Tačiau taip yra ne tik su filmais iš Baltijos šalių, o ir iš kitų pasaulio regionų, kur kino produkcija nedidelė. Festivalių organizato-riai stovi ilgoje eilėje, kad gautų tokio filmo premjerą. Kartais pavyksta, kartais ne.

Galbūt Barto pasirinkote todėl, kad jis jau yra buvęs Forumo svečias?

Barto filmą aš būčiau ėmęs nepaisant to, ar jis anksčiau yra buvęs Forume, ar ne. Mano manymu, tai išskirtinai stiprus darbas, aš mėgavausi jį žiūrėdamas. Tai filmas, kurio vaizdai tiesiog pribloškia. Bartas pats puikiai jame pasirodė kaip aktorius, tikrai tikrai

Forumo programos vadovas christoph Terhechte

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

nuostabus, turiu pripažinti. Tai toks vaidmuo, kuris prašyte prašosi klišės, tačiau Bartas absoliučiai be to apsieina, vos ne kas kartą sugebėdamas nustebinti. Šį filmą tikrai būčiau pakvietęs, net jei Bartas iki šiol ne-būtų dalyvavęs Forume, nors tai jau irgi senokai buvo. Aš tada lankiausi Berlinalėje kaip paprastas žiūrovas ir „Delphi“ kino teatre mačiau Barto filmą „Trys die-nos“. Tačiau ne aš atradau šį režisierių – tada dar ne aš sudarinėjau Forumo programą. Taigi jis jau seniai įsitvirtinęs.

Tuo metu Forumui vadovavo Ulrichas ir Erika Gre-gorai, prieš 40 metų įkūrę šią Berlinalės programos dalį, kad suteiktų erdvę neįprastiems, inovatyviems kino darbams. Šiemet, Forumo jubiliejaus proga, už nuopelnus pasaulio kinematografijai jiedu buvo apdo-vanoti Berlinalės Kamera. Per iškilmingą ceremoniją Berlinalės vadovas Dieteris Kosslickas pasakė, kad Forumas buvo ne kas kita, o Talentų stovykla (Talent Campus), kurią prieš keletą metų jauniems kino kūrė-jams įkūrė pats Kosslickas. Ar teisinga, Jūsų manymu, tokia paralelė?

Na, žinoma, galima ir taip lengvabūdiškai vadinti. Dar ir dabar Berlinalėje yra toks lyg ir laiptų princi-pas: jauni režisieriai, kurie patenka į Talentų stovy-klą su savo trumpametražiais filmais, užmezga ten pažintis, ima plėtoti didesnius projektus ir po dvejų trejų metų jau dalyvauja festivalyje. Iš pradžių Fo-rume, o vėliau su savo antruoju ar trečiuoju filmu galbūt jau ir konkursinėje programoje. Trumpai ta-riant, tokia lyg ir Berlinalės talentų kalve Forumas tikrai visą laiką buvo, ja ir liks, nes jauni režisieriai karjeros pradžioje linkę sukti kiek sunkesnius, kiek šiurkštesnius filmus, būtent tokiais Forumas ir do-misi. Šiemet konkursinėje programoje yra keletas režisierių, kurių pirmieji filmai buvo parodyti Foru-me, pavyzdžiui, Semih Kaplanoglu iš Turkijos, ką tik laimėjęs Auksinį lokį už juostą „Medus“. Prieš pen-kerius metus Forume jis dalyvavo su filmu „Angelo krytis“.

Dėkoju už išsamų pokalbį.Ačiū, kad domitės.

Šarūnas BARTAS. Filmo „Eurazijos aborigenas“ kadras. Gena – Šarūnas BARTAS.

43K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Šarūnas Bartas: „Niekada nebuvau žodžių priešas“

Vida Kaluza: Pirmiausia būtų įdomu, kaip Jūsų fil-mui sekėsi Berlinalėje?

Šarūnas Bartas: Manau, kad gerai. Viename seanse pati buvau, apie kitus girdėjau, kad

salės visada buvo pilnos. O kaip reagavo publika, ar susižavėję plojo po peržiūros, ar nusivylę bėgo iš salės?

Na, iš salės niekas nebėgo. Tiesa, dalis žiūrovų po filmo visada išeina ir nepasilieka toje klausimų ir at-sakymų sesijoje, kuri festivaliuose yra privaloma. Bet ne daug kas išėjo, gal grupelė. Antra vertus, aš prie durų nestoviu ir jų neskaičiuoju. Kadangi būdavau kiekvieną kartą po seanso, tai mačiau, kad salė visą laiką pilna.

Kaip sekėsi užmegzti pokalbį su žiūrovais? Ar jie do-mėjosi Jūsų filmu, ar norėjo sužinoti ką nors, ko nema-tė ekrane? Nors festivaliuose įprasta po filmo klausinėti režisierių, bet retai kas įsidrąsina.

Klausinėjo, taip, klausinėjo. Nebeatsimenu, ko, daug buvo klausimų. Dažnai žmonės užduoda gana sunkiai atsakomus klausimus. Galbūt tiesiog nori varnelę užsidėti, kad aš va buvau ir paklausiau. Apie ką filmas, kodėl jūs ten, o ne kitur filmavote, ar dar kažką… Na tai labai paviršutiniški klausimai. Bet buvo ir įdomių, pavyzdžiui, apie procesą, apie struk-tūrą, apie politinę padėtį ir taip toliau.

Jūsų filmas yra Prancūzijos, Lietuvos ir Rusijos fir-mų koprodukcija. Jo veiksmas vyksta įvairiose šalyse: Prancūzijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Vokiečiai įpratę skirstyti filmus į tam tikras kategorijas, tarkime, Azijos, Afrikos filmai ir panašiai. O kur Jus priskyrė festivalis arba kur Jūs pats save priskiriate, ar tai Rytų Europos, ar prancūzų kinas?

Paprastai festivaliuose yra galų gale sprendžiama pa-gal režisieriaus tautybę, kilmę. Kita vertus, visai nebūti-nai skirstoma į Vakarų ir Rytų kiną. Nemanau. Žinoma, yra filmų, kuriuos lengva suskirstyti, yra ir filmų, kurių veiksmas vyksta ne vienoje šalyje, be to, bendra gamy-ba Europoje labai paplitusi, ir aš manau, kad retas kuris filmas čia yra ne kelių kompanijų bendros gamybos, nes taip yra lengviau ir to visąlaik siekiama.

O Jums ar pavyko čia, Berlinalėje, užmegzti ryšių dėl naujų projektų? Juk ji, be kita ko, vadinama ir pasaulio kino muge, kur vieni kitus suranda tie, kurie ieško.

Matote, čia yra ne tik mugė, bet turbūt vienas stam-biausių pasaulio kino renginių, o tas European Film Market nėra vien tik Europos, bet ir viso pasaulio kino mugė. Ten yra visų pasaulio kino kompanijų atstovy-bės. Ir suvažiuoja pirmieji asmenys, o ne atstovai ar dar kas nors. Be to, susitinkame su savo partneriais ir gali-me aptarti reikalus per penketą dienų, nebūtina vienam pas kitą skraidyti. Tai irgi labai gerai.

O kaip yra su šio Jūsų filmo pavadinimu? Net ir Lie-tuvos spaudoje vienur rašo „Eurazijos aborigenas“, ki-tur – „Lisabona 02“, prancūziškas pavadinimas visai kitoks nei angliškas. Tai kaip jis iš tikrųjų vadinasi?

Lietuviško pavadinimo dar nėra. Gal kiek kurio-ziška situacija, bet filmas buvo baigtas kelios savaitės prieš Berlinalę ir tas pavadinimas „Eurazijos abori-genas“ yra tiesiog vertimas iš prancūzų kalbos. Jis gerai skamba tik prancūziškai „Indigène d‘Eurasie“ ir turėtų būti netgi ne aborigenas, o vietinis iš Eurazijos.

Režisierius Šarūnas Bartas

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Tarptautinis pavadinimas yra kitoks – „Eastern Drift“, nes tiesioginis angliškas vertimas būtų griozdiškas, ir lietuviškas vertinys yra griozdiškas. Na, o „Lisabona 02“ – tai darbinis pavadinimas, nes iš pradžių, kai svarstėme, kurioje Vakarų Atlanto pakrantės šalyje dirbsime, galvojome apie Portugaliją. Taip pavadi-nime atsirado žodis Lisabona. Dėl to ir įvyko tokia maišatis. Antras dalykas – filmas Lietuvoje greičiau-siai išeis rudenį, tai gal dar spėsime parinkti tinkamą pavadinimą ir jį normaliai paskelbti.

Tačiau filmą vis tiek reikia kaip nors vadinti. Aš, pa-vyzdžiui, pranešimuose Lietuvos radijui, vartoju pava-dinimą „Eurazijos aborigenas“. Bet gal geriau anglišką pavadinimą imti?

Tai kad nieko nereikia vadinti. Tik vieną ar kelis kartus pasirodė spaudoj. Jūs jau matėte filmą, bet ar daug yra lietuvių, kurie matė jį Berlinalėje? Nieko keisto čia nėra, beveik visi filmai skirtingose šalyse turi skirtingus pavadinimus. Ir mano filmai turi daug skirtingų pavadinimų.

Jūsų kūrybos braižas savitas tuo, kad nėra nuose-klios siužeto linijos, mažai kalbama, kartais net aps-kritai tylima. O naujausias Jūsų filmas yra palyginti konvencionalus, bent jau konvencionalesnis nei dau-gelis ankstesnių. Yra ir siužetas, ir istorija, ir kalbama palyginti daug. Kodėl taip pasikeitė Jūsų stilius?

Tai ką dabar daryti? Nieko. Niekas labai smarkiai ir nepasikeitė, nemažai dialogų buvo jau mano filme „Septyni nematomi žmonės“. Kita vertus, kodėl nega-lėtų kas nors keistis? Matot, iš esmės pagrindinę in-formaciją žmogus perteikia visu kūnu, visa vizualiąja savo dalimi, o žodžiai, tekstas yra pagalbinis dalykas. Jis nėra visų svarbiausias. Kartais reikšmingas, ir net labai, o kartais bereikšmis... Galima pasirinkti. Be to, aš niekada nebuvau kažkoks žodžių priešas. Tiesiog kiekvienas filmas turi savo sprendimą. Jeigu jame kalbama, vadinasi, taip ir turi būti.

Labai ačiū už pokalbį.Labai prašom.

Šarūnas BARTAS. Filmo „Eurazijos aborigenas“ kadras. Gabriele – Elisa SEDNAOUI

45K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Jei apie lietuvių meno bruožus spręstume tik iš Vytauto Kaušinio plakatų, lengvai apsiriktume. Nors nekintamų,

atsparių laikui ir gyvenimo pokyčiams nacionalinio cha-rakterio bruožų nebūna, bet lietuvių menas vis dar nepra-radęs emociškai pakilios gaidos, teatrališkai efektingo ir paveikaus gesto. O geriausiems Kaušinio plakatams, kurie priskirtini XX a. II pusės Lietuvos plakato, taigi ir dailės, klasikai, būdinga minimalistinė, konceptualiai prasminga raiška ir retkarčiais sužybsinti oparto stilistika.

Dailininko kūriniai santūrūs, bet nešalti, dalykiškai tikslūs, bet nenuobodūs. Jo plakatų meninė forma pa-brėžtinai lakoniška, bet vis vitalis – meniškoji gyvybės jėga daro juos nepaprastai įtaigius.

Pasirinkęs plakato žanrą Kaušinis rasdavo laiko ir ki-toms sritims – tapė peizažus, daugiausia žiemos, raižė linoraižinius, fotografavo. Ir, beje, vienas pirmųjų tarp mūsų dailininkų suvokė, kad fotografijos laukia didelė ateitis. Nuo 1961 m. atėjęs dėstyti į Lietuvos dailės ins-titutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), pedagoginį darbą beveik keturiasdešimt metų, pasak Jono Gudmo-no, „dirbo reikliai su jam būdingu nuoseklumu, aiškiu metodiniu kryptingumu“. Dėstė grafiką, kompoziciją, šrifto ir fotografijos pagrindus.

Dailės kritikė Gražina Kliaugienė įžvelgė Kaušinio plakatuose iškalbingą „grakštumo ir rimties kontrastą.“ Šį, atrodytų, vienadienį meną, susijusį su greitai sens-tančiomis aktualijomis, dailininkas pavertė estetine vertybe, aukštosios kultūros reiškiniu. „Vytauto Kauši-nio plakatuose nėra nieko, kas galėtų imponuoti kaip atskira, pati savaime egzistuojanti gražmena, – tik tiek spalvos, kiek jos būtinai reikia, tik toks šriftas, kuris idealiai dera su visais kitais komponentais“, – rašė Gra-žina Kliaugienė.

Ramutė RACHLEVIČIŪTĖ

vytauto Kaušinio oparto ir MiniMalizMo paMoKos

Dailės žanrų hierarchijoje plakatą Kaušinis gerokai kilstelėjo aukštyn. 1979 m. jis bene pirmasis iš taikomo-sios grafikos atstovų surengė individualią plakatų paro-dą Vilniaus dailės parodų rūmuose. „Vytautui Kaušiniui ne naujiena būti pirmuoju“, – sako kitas iškilus lietuvių plakato meistras Juozas Galkus. Lakoniškumas, kūry-bos drąsa atsispindi ir Kaušinio individualios plakatų parodos kvietime – čia matome tik raudoną šauktuką juodame fone! Šią itin taupią strategiją dailininkas tai-kė ir toliau, pavyzdžiui, kurdamas fotoplakatą ekologi-ne tema „Ilgai auga – greitai sudega“ (1980–1986). Šiuo atžvilgiu Kaušinis ryškiai išsiskiria ne tik XX a. II pusės lietuvių plakato, bet ir visos dailės kontekste kaip kon-ceptualaus mąstymo menininkas.

Jis bene pirmasis Lietuvoje sumaniai pritaikė ir opar-to patirtį, derinančią geometrinę abstrakciją su kons-truktyvizmu. XX a. septintojo dešimtmečio viduryje daugelį menininkų žavėjo ornamentinės, geometrizuo-tos struktūros, spal-vų ir šviesos sąveika, vadinamasis antrinis vaizdas, kurį „projek-tuoja“ nevalingi akių judesiai. („Kadangi tinklainės reakcija į šiuos judesius esti uždelsta, atsiranda neatitikimas tarp esamo ir jau blėstan-čio anksčiau matyto vaizdo“, – Universa-lus meno žodynas). Didžiulį įspūdį darė

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Victoro Vasarely’o kūriniai – čia formų krustelėjimas ir mir-gėjimas, sukimasis spirale, pulsavimo, judėjimo iliuzija atsiranda visiškai plokščiame vaizde ir sukuria trimatės formos, net gilumos įspūdį. Meno kūrinio paviršius priverčia-mas judėti, mirgėti, raibuliuoti, žibėti… Victoras Vasarely ir jo G.R.A.V. (Groupe

de recherche d’art visuel), susibūrusi 1960 m., siekė, kad dailė išsiveržtų iš nusistovėjusios muziejinės menų hi-erarchijos, kad meno kūriniai išeitų į gatves, priartėtų prie žiūrovų. Siekta nuvertinti originalą jį multiplikuo-jant ir rodant, kaip dabar sakytume, netradicinėse er-dvėse – gatvėje, aikštėje...

Tai, ką galėjo perimti ir laisvai interpretuoti išeivijos dailininkai, pavyzdžiui, originalių oparto atgarsių esa-ma Kazimiero Žoromskio ir Kazio Varnelio paveiksluo-se, Lietuvos menininkai sovietmečiu galėjo įgyvendinti tik taikomojoje grafikoje, iš dalies estampuose.

To iliuzinio pul-savimo, išgaunamo pasitelkiant spalvas, šviesą ir kitus opti-nius efektus, pradme-nų esama ir Kaušinio plakatuose. Jis siekia išsiveržti iš plokščio vaizdo, sukurti trima-tiškumo iliuziją, kad plakatas neatrodytų „prisiplojęs“, „prisi-klijavęs“ prie sienos ar skelbimų lentos. „Dekoratyvių oparto

elementų žaismė“, suskaidytos trimatės erdvės įspū-dis atsirado 1966–1967 m. Pasak Juozo Galkaus, tada visi jie žavėjosi „aštrių, taisyklingų geometrinių formų žaismu, erzinančiu akis ir stebinančiu savo netikėtu ju-dėjimu. Sandariai uždaroje to meto visuomenėje buvo sunku rasti informacijos apie pasaulį apėmusią oparto madą, apie jo žvaigždę Victorą Vasarely, tačiau šis tas praslysdavo su lenkų ir čekų spauda. Mūsų plakatis-tai – Vytautas Kaušinis, Jonas Gudmonas ir kiti sukūrė įdomių oparto stilistikos darbų.“ Svarbu pabrėžti, kad tai buvo padaryta esant itin menkoms poligrafinėms galimybėms.

Kaušinis imdavosi ir kitokios stilistikos. Mėgo fak-tūrinius ornamentus, rafinuotą kaligrafinę ar orna-mentinę raišką, taiklius, lakoniškus, kone aforistinius devizus. Kur reikėdavo, naudojo fotografinį rastrą, kitur – fotografinį vaizdą kaip metaforą: jo plakatas Eugenijus Oneginas žavi elegantišku kaligrafiniu mez-giniu, TSRS keramika 75 (1975) – iškalbingu tobulos klasikinės vazos siluetu. Vazos kontūras primena daili-ninkų puristų siektą silueto idealą, taip pat – primirštos lietuvių dailės grynuolės puristės Marijos Bankauskai-tės keramiką.

Visa tai leidžia numanyti, kad Vytautui Kaušiniui meno esmė ir prasmė buvo ne tik ir ne tiek tobula nušlifuota forma, kiek idėja, išreikšta minimalisti-niais ženklais. Plakatuose ryškėja tokia meno pa-saulio formų ir idėjų darna, apie kokią svajojo pats menininkas. Dailininkas, kūręs okupacijos metais, kai plakatas buvo ideologijos įrankis, atrodo, puikiai „sutarė“ su savo nelengvu laiku, net gyvendamas „so-cialistiniame rezervate“ juto pasaulio meno pulsą, to-dėl dauguma jo plakatų, ypač kultūrinės tematikos, yra tarsi „nušveisti“ – be ideologinių apnašų, ir iki šiol žavi savo švaria puristine forma. Meninės išraiškos priemonių čia stulbinamai mažai, bet visos jos ne atsi-tiktinės, o preciziškai suderintos, organiškai susijusios. Prieš žiūrovų akis atsiveria savitas autentiškas pasaulis. Dailininko sukurti vaizdai visada yra šiek tiek ir netgi gerokai daugiau negu regimoji visuma… Tai įrodė ir personalinė Vytauto Kaušinio paroda Lietuvos nacio-naliniame muziejuje.

47K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Šventės ir linksmybės karnavalai, veiklos žaidimai, intrigos, nuotykiai mane baugina. Esu lyg pašaly

tūnantis akmuo – apsamanojęs, branginantis viena-tvės tylą, nugrimzdęs sapnų vizijose, užsidaręs savo pasaulėjautos struktūroje. Į pasaulį žvelgiu nustebęs, su liūdesiu, gailesčiu, šypsena, užuojauta. Laumės, jaučiai, tinginiai, vagys, žvairaakiai – visi mano nu-piešti herojai – iš tikrųjų tai aš pats, mano paties liki-mo įvairūs pavidalai…“ – yra rašęs grafikas Algirdas Steponavičius (1927–1996).

Regis, labai panašiai apie save galėtų pasakyti ir aš-tuoniasdešimties metų jubiliejų šį birželį minėsianti grafikė Birutė Žilytė-Steponavičienė. Mat šių dviejų iškilių dailininkų gyvenimas šeimoje buvo pagrįstas ne tik didele meile, bet ir panašia pasaulėjauta. Net kūrybos siekiai buvo artimi.

Tik paskutinis Algirdo citatos sakinys jai turbūt netiktų. Mat į nupieštus vilkus, paukščius ir laumes dailininkė žiūri tarsi iš šalies, susitapatina dažniausiai tik su vienu personažu – maža mergaite, Bebenčiuko ar devynių brolių sesute, Vilniaus mergele.

„Piešdama, likimo vedama, kaip pasakoje narsi Vilniaus mergaitė su meile einu į nežinomą, tarytum uždraustą, vis naujai atsiveriančią kūrybos erdvę, no-rėdama susitikti su paslaptinga nežinomybe, lyg atra-kinti būties tikrovę“, – prieš porą metų, ruošdamasi parodai Vilniaus knygų mugėje, rašė Birutė Žilytė.

Rūta MARCINKEVIČIŪTĖ

pasivaiKščiojiMas su birute žilyte pasaKišKai baisiu pasaulio Kraštu, arba Kraujo dėMės ant auKso obuolio

Steponavičius savo kūrinius konstruodavo tarsi įmantrius mechanizmus. Prisirinkęs pilnas kišenes neįkainojamų lobių – stikliukų, virvučių, akmenukų, iš tų brangenybių kurdavo ne tik svajonių pilis, bet ir savitą pasaulį ar net visatą. O Žilytė savo sukauptus lobius ir kūrybos aistrą maskuoja tyrinėtojos smalsu-mu. Ji leidžia žiūrovams kartu su ja „atrakinti būties tikrovę“ – švelniai nubraukę laiko ar užmaršties smėlį pamatysime po spalvotu stikliuku paslėptą „sekretą“, perskaitysime šiurpoką detektyvinę istoriją.

„Kūryba – tai begalinis noras susitikti su besiverian-čiais nepažiniais pasauliais“, – sako dailininkė. Kurda-ma ji nuklysta „ten, kur lydosi šviesa ir prieblandos, nakties tamsos pasauliai, kai baimė apkabina daiktus“. „Baimė“ kaip ir „mirtis“– šiuolaikiniame pasaulyje ne-mėgstamas žodis, daugelis mielai išbrauktų jį ne tik iš savo žodyno, bet ir iš gyvenimo. Pasakos tarsi prijau-kina šiuos baugius gaivalus. Nors dažnai sakoma, kad lietuvių liaudies pasakos pernelyg baisios, tačiau kie-kvieno atmintyje gyvos tos smagiai šiurpios vaikystės akimirkos, kai klausydavomės „siaubingų“ istorijų apie kruviną ranką ar karstą su ratukais.

„Visus gąsdino, kad mano piešiniai tokie ryškūs, tokie raudoni, – apžvelgdama savo jubiliejinę retros-pektyvą Nacionalinėje dailės galerijoje kalbėjo Birutė Žilytė. – Sako, vaikai bijodavo tų knygelių. Visi įsimi-nė, kad „Vilniaus mergelė“ buvo labai baisi knyga.“

„

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Atvirai raudona kartu su ryškiai juoda – toks dau-gelio Žilytės darbų spalvinis raktas. Tai baimės ir pa-slapties, kraujo ir baugiai patrauklios nežinomybės spalvos.

Septintajame dešimtmetyje vaikiškos knygelės buvo blyškių spalvų, nes ir spauda buvo prasta, ir popierius pilkšvas, todėl ryškiai raudonos Žilytės iliustracijos iš pradžių daug ką šokiravo. „Kai pirmąsias knygeles da-rėme, važiuodavome į Kauną, į spaustuvę, – pasakojo dailininkė. – Tardavomės, prašydavome, kad paliktų grynas spalvas. Spaustuvininkai buvo pripratę, kad reikia šiek tiek pablukinti net ir juodą spalvą. Kaž-kodėl buvo manoma, kad viskas turi būti pilka. Bet mums pavyko juos įkalbėti, kad paliktų grynas spal-vas. Viskas gražiai pavyko, nors spausdinimas tais

laikais buvo sudėtingas. Reikėjo dau-gybės klišių. Kuo daugiau spalvų – tuo daugiau klišių. Kai 1967 m. mūsų su Algirdu darbai pateko į parodą į Bra-tislavoje, jie išsiskyrė savo ryškumu. Tuo metu ir kitur Europoje nebuvo nei ypač geros spaudos, nei šiandien jau įprasto blizgesio.“

Bratislavoje už geriausias iliustraci-jas 1969 m. Birutė Žilytė pelnė „Auk-so obuolį“. 1989 m. rašytame tekste ji prisiminė save mažą, nuolat prašančią mamos, kad pasektų pasaką apie Mė-lynbarzdį:

„Eidavo ir eidavo mergaitė į už-draustą kambarį. Aukso obuolys iš-krinta iš mergaitės rankų, nusiridena ir susikruvina. Kraujo nenušluostysi, tuoj sugrįš Mėlynbarzdis... Būdavo la-bai baisu, bet kitą kartą ir vėl mergai-tė, o aš kartu su ja einame į uždraustą kambarį. Smarkiai plaka širdis.“

Šį kartą į tą uždraustą kambarį Birutė Žilytė pasiėmė ir mus – žiūrovus. Juk ši retrospektyva – pirmoji personalinė jos paroda – iki šiol tik Vilniaus knygų mu-gėje galėdavome pamatyti jos darbų.

Kraujas ant to auksinio obuolio iki šiol nenudžiū-vo. Naujus pasaulius kuriančios trimatės kompiute-rinės grafikos eroje dauguma plastinių Žilytės spren-dimų atrodo nė kiek nepasenę. Net ir šiuolaikiniai dvidešimtmečiai iš jos kūrinių galėtų pasisemti ne-mažai idėjų savo kuriamų kompiuterinių šaudyklių lygiams.

Kukli vaikiškų knygelių iliustruotoja turėjo ir mo-numentalių užmojų, kartu su Algirdu Steponavičiu-mi savo paralelinius pasaulius plačiai išskleidė ant Vilniaus „Nykštuko“ kavinės, Valkininkų sanatorijos „Pušelė“ sienų.

Tik ramiai į akis savo baimei išmokęs pažvelgti žmogus savo artėjančio aštuoniasdešimtmečio proga surengtą parodą gali pavadinti „Skaidri tamsa“.

Birutės ŽILYTĖS ir Algirdo STEPONAVIčIAUS sienų tapyba Valkininkų vaikų sanatorijoje

„Pušelė“. 1969–1972. Tinkas, sintetinė tempera, vaškas.

Birutė ŽIlYTĖŽalgiris I. 1970. Spalvota autorinė

litografija

Birutė ŽIlYTĖŽalgiris II.

Didysis lietuvos kunigaikštis Vytautas. 1970, Spalvota autorinė litografija

Birutės ŽIlYTĖS personalinės retrospektyvinės parodos Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje,

bendas vaizdas.Vidmanto Ilčiuko nuotr.

Birutės ŽIlYTĖS ir Algirdo STEPoNAVIčIAUS sienų tapyba Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“. 1969–1972. Tinkas, sintetinė tempera, vaškas.

49K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Kai pastarąjį kartą 2008 m. lankiausi Šiaulių teatro gastroliniuose spektakliuose, scenoje dar karalia-

vo Pranas Piaulokas. Aktorius vaidino karalių Altoumą spektaklyje „Princesė Turandot“. Šiaulių teatras be Pra-no Piauloko? Sunku patikėti...

Pirmasis šiųmečių gastrolių Vilniuje vakaras. Pakyla tamsi, gedulinga Lietuvos Nacionalinio teatro uždanga, po salės remontų likusi jau be istorinio laivelio iš 1940 m. Romualdo Juknevičiaus spektaklio „Viltis“. (Kas drį-so jį pašalinti? Kieno tai darbas?) Vaidinama herojinė komedija „Sirano de Beržerakas“, Edmond’o Rostano (1868–1918) eiliuotas, kostiuminis „apsiausto ir špa-gos“ stiliaus veikalas, teatro klasika. Kas laukia žiūro-vų? Gal senų teatro štampų rinkinys, sceninio fechta-vimo pradžiamokslis, dirbtinės intrigos, apsimestiniai „nesusipratimai“, manieringos grizetės, laiškeliai, vua-liai, ilgos eiliuotos tirados, tokios tolimos šiuolaikinio gyvenimo ritmui, stiliui, aktorių kalbos įgūdžiams? Bet spektaklio režisierius Algimantas Pociūnas šią pjesę pasirinko neatsitiktinai: pratarmėje jis teigia, kad pa-sitelkdamas šį romantinio polėkio, karčios išminties, humoro ir sarkazmo kupiną scenos veikalą norėjo per-teikti savo apmąstymus apie gyvenimo prasmę, žmo-giškosios asmenybės vertę ir dvasinį grožį. Kaip jam tai pavyko?

Nebyli prologo mizanscena – Paryžiaus puošeivų si-luetai, skrybėlėti muškietininkai, ištaigingas sietynas... Pirmąjį įspūdį apie būsimąjį spektaklį lemia ir Rem-brandto paveikslų fragmentai ant kulisų – tai scenogra-

Gražina MARECKAITĖ

trys vaKarai su šiauliečiais

fo Artūro Šimonio nuoroda, kad brutalumo ir cinizmo kultą pripažįstančiai ir išpažįstančiai visuomenei ir pu-blikai, įpratintai prie tokios pat šiuolaikinio meno kal-bos, siūlomas estetizuotas scenos žaidimas, gyvenimo šventės atmosfera, riteriškumo ir galantiškumo pamo-kos. Dekoratyvių, plunksnomis apsikaišiusių muškieti-ninkų (plačiakraštės jų skrybėlės sėkmingai maskuoja vienas nuo kito nedaug besiskiriančius personažus) ir Paryžiaus gražuolių (tikėkime, kad gražuolių) šurmulį scenoje tvarko logiška ir kryptinga režisieriaus mintis, o svarbius veiksmo momentus išryškina emocingi Algir-do Martinaičio muzikos akcentai, perteikiantys heroji-nę spektaklio dvasią. O kai pavyksta nugirsti peštukų muškietininkų apsižodžiavimus, aštrių replikų dūrius ir išpuolius, sąmojingus rimo kirčius, tie momentai pranoksta mėgėjiškas fechtavimosi dvikovas, kurioms, deja, trūksta plastinės išraiškos.

Jau net nepatogu šiandien kalbėti apie dramaturgo ketinimus ar ieškoti spektaklyje pirminio literatūrinio šaltinio pėdsakų. Tai atrodo kažkoks anachronizmas. Tačiau spektaklio „Sirano de Beržerakas“ kūrėjų di-džiausias talkininkas, kad ir kaip keista šiais aliteratū-rinio teatro laikais, buvo pati pjesė. Absoliučia poeti-ne klausa apdovanotas pjesės vertėjas Vladas Šimkus, išvertęs nemažą pluoštą dar ir kito savo mėgstamo prancūzų poeto Pierre’o Berange’o poezijos, idealiai susitapatina su originalo autoriumi, tačiau išlieka savi-mi ir kalba savo, t. y. mūsų amžininko, balsu. Poetinis pjesės tekstas, kupinas romantinio polėkio, prancūziš-

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

ko rafinuotumo, žemiško rūpaus paprastumo, šmaikš-taus sąmojo ir žaismės, turėtų būti ne tik gera mokykla aktoriams, bet ir tikra dvasinio peno versmė. Tačiau poezijos perteikimo subtilybių mažai ragavę jaunie-ji Šiaulių dramos teatro aktoriai puikų pjesės tekstą dažnai „suvalgo“ (neraiški tartis, neišryškintas ritmas, painiojamas rimas). O gal šitaip siekiama jį priartinti prie šiuolaikinės mados? Atrodo, dėl šito niekas jau ne-besijaudina.

Aktorius Aurimas Žvinys sukūrė gana įtikinamą dvasingojo įsimylėjėlio, kario ir poeto paveikslą, per-teikdamas klasikinio romantinio herojaus gyvenimo tarpsnį nuo staiga užplūdusios meilės iki pat netikė-tai ištikusios mirties. Tačiau didžianosį narsuolį šiame spektaklyje norėtųsi matyti laisvesnį ir šmaikštesnį, o aktorių – labiau pasitikintį savimi. Paryžiečiui de Ber-žerakui pritiktų jo literatūrinio pirmtako d’Artanjano bravūra, blizgesys, ryškesni jausmų proveržiai. Juo la-biau kad Žviniui tenka vaidinti už du, nes jo partneris Mindaugas Jurevičius (Kristianas de Neviletas) – antra-sis santūriai žaismingos, išdidžios ir mielos Roksanos (Monika Šaltytė) gerbėjas ir mylimasis – be didesnių pastangų ir kūrybinių kančių vaidina veikiau stuobrį negu įsimylėjėlį... Kurdamas grafo de Gišo vaidmenį komikavimo štampų nevengia prityręs aktorius Juozas Žibūda. Ką gi, žiūrovai juos mėgsta, juk tai komedija, nors ir herojinė (finale Žibūdos personažas tų komiškų bruožų atsikrato).

Taurios Edmond’o Rostano mintys apie pasiaukoji-mą, riterišką kilnumą, gyvenimą, meilę, karą ir mirtį spektaklyje perteikiamos be patetikos, be pigių me-lodraminių pagraudenimų, su ironijos ir autoironijos doze, su siurrealizmo, grotesko, absurdo užuomazgo-mis. Iškalbinga scenografijos detalė (Paryžiaus puo-tos stalas, „valstybės vyrų“ grupinis portretas didelėje reprodukcijoje) ir prasminga metafora (karo scenoje jauni vyrai prieš mūšį apsirengia baltais marškiniais ir gula kaip negyvi, kaip sušaudyti, nužudyti) praplečia li-teratūrinio teksto ribas. Šitaip, pėdomis į priekį, aukos suguldomos visur, visada...

Paradoksu paremtas pjesės siužetas spektaklyje be „stulbinamų režisūrinių atradimų“ turėtų būti supran-

tamas kiekvienam žiūrovui: kai fizinis ir dvasinis grožis apgyvendinamas skirtinguose kūnuose, kai narsus ka-rys, išdidus karaliaus gvardietis, subtiliausias poetas Si-rano de Beržerakas nelemtai žūsta nuo pliauskos, tarno išmestos per langą, kai mylimoji, mylėdama jį, mano, kad myli kitą, lieka tik juokas pro ašaras, tik šviesus graudulys...

Algimanto Pociūno spektaklis, režisuotas drama-turgijai adekvačiomis priemonėmis, net ir be pajėgaus aktorių kolektyvo siekia (galbūt ir pasiekia) savo tikslo, nes spektakliui pasibaigus

plojimai santūrūs, žiūrovai neatsistoja.

Antrąjį gastrolių vakarą Åugusto Strindbergo pa-vardė ir režisieriaus Gyčio Padegimo renomė sutraukė pilnutėlę salę žiūrovų. Režisieriaus kūrybinę biografiją puošia Strindbergo dramų „Freken Julija“, „Kredito-riai“, „Kelyje į Damaską“ pastatymai, televizijos spek-taklis „Katra stipresnė“. Pasirinkęs dar vieną sudėtingą, daugialypį ir daugiaprasmį garsiojo dramaturgo veikalą „Velykos“, režisierius sakosi kartu su autoriumi ieškan-tis Vilties, Šviesos, dvasios Prisikėlimo. Pratarmėje Pa-degimas teigia: „Å. Strindbergo „Velykos“ neveda į de-presiją ir juodumą.“ Tačiau scenografė Birutė Ukrinaitė juodą spalvą padarė esminiu spektaklio scenografijos akcentu: juoda kaip suodžiai slegianti erdvė už lango (durų?) nesikeičia jokiomis aplinkybėmis. Net ir tada, kai namų šeimininkas Elisas (Dalius Jančiauskas) ir jo sužadėtinė Kristina (Jūratė Budriūnaitė) išeina pro lan-gą/rėmą/duris į pavasarėjančią gamtą „gaudyti saulės spindulių“, jiedu vis tiek žengia juodo horizonto link.

Matant tokį neadekvatų žodžio ir vaizdo santykį, mintys pradeda blaškytis, ieškodamos galbūt giliai pa-slėptos prasmės: ar tas juodas fonas, nepaisant visiškai realistiško dialogo ir elementarios situacijos (veikėjai eina pasivaikščioti), turėtų reikšti, kad jų dvasia ir są-monė skendi tamsoje? Atseit, dar nenušvito, dar ne-išaušo žadėtosios Velykos, visi veikėjai kenčia gėdą ir sielvartauja dėl šeimos tėvo, kuris išeikvojo pinigus ir sėdi kalėjime... Ponia Heist (Teresė Maliukevičiūtė), pasirodanti scenoje tik tam, kad pasakytų savo repliką,

51K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

kaskart ateina iš užkulisių su peiliu ir lupamu obuoliu rankoje, mat spektaklio pradžioje pažadėjo namiš-kiams pagaminti šaltos obuolių sriubos, bet iki spek-taklio pabaigos jos taip ir neatneša... Jos sūnus Elisas visą laiką sėdi prie stalelio ir varto popierius iš daugia-tomės tėvo bylos, ieškodamas „nusikaltimo sudėties“. Grįžęs iš lauko, jis nusivelka ir pakabina storą, sunkų „drėgmės prisigėrusį“ paltą, tačiau sužadėtinė, eidama su juo pasivaikščioti, dėvi atlasinę suknelę. Iš prieglau-dos pabėgusi jaunylė sesuo Eleonora (Monika Šaltytė) režisieriaus ir scenografės valia plazdena ir straksi po saloną, apsivilkusi striuku drabužėliu, nuogais petu-kais. Moters su tokiu drabužiu 1900 m. Švedijoje net maudykloje neįmanoma įsivaizduoti, o spektaklio „ti-krovėje“ šitaip apsirengusi herojė vaikšto po snieguotas gatves. Ką tai turėtų reikšti? Šeimos augintinis Benja-minas (Povilas Liubinas), kuris vienintelis supranta trapią Eleonoros sielą, sėdi, stovi ir vaikštinėja po sceną pakreipęs galvą, susuktu sprandu ir nė akimirkos šitos savo pozos nekeičia. Gal personažas vaizduojamas ser-gantis kaklo nervo uždegimu?

Pasak „Velykų“ vertėjo Leono Petravičiaus, šio laiko-tarpio dramose Strindbergas „gilinasi į psichologiją bei aštriai ir negailestingai skverbiasi į žmogaus psichiką, žmogiškų santykių kolizijas, socialinį elgesį, sapnus“. Kokios tos kolizijos? Kokia psichologija? Ponia Heist, Eliso motina, netiki, kad vyras padarė nusikaltimą, ta-čiau ir ji, ir Elisas, ir Kristina baisiai bijo, kad antstoliai viską iš jų atims. Ta baimė, galima sakyti, vienintelis akivaizdus kiekvieno personažo „psichologinis krūvis“. Ką gi spektaklyje vaidina popierėlius vartantis aktorius Dalius Jančiauskas? Ką vaidina aktorė Jūratė Budriū-naitė? Kokios jų „santykių kolizijos“? Kas tarp jų vyks-ta, jei toje apytuštėje scenoje apskritai kas nors vyksta? Na taip, sesuo Eleonora buvo uždaryta į psichiatrijos ligoninę, jos siela liguistai jautri aplinkai, ypač gėlių ir augalų kančioms. Kaimynystėje apsigyvena tėvo esą apvogtas Lindkvistas (Sigitas Jokubauskas), šis Heis-tų šeimos siaubas – juodas šešėlis kiekvienu momentu gali ateiti ir pareikalauti skolos, net atimti šeimos bal-dus. Būtent juos. Apie baldus veikėjai kalba nuolatos. O scenoje tų baldų, tiesą pasakius, beveik ir nėra. Gal

jie kur nors paslėpti nuo kreditorių? Viename scenos šone stovi sofa, kitame – stalelis su minėtomis bylomis. Spektaklio pradžioje buvo dar ir kėdė – ant jos sėdėjo visiškai neapšviesta aktorė ir siuvo tamsoje.

Per visą vaidinimą teko kankintis, bandant atspėti, ar visa tai – režisieriaus sumanytos ir neiššifruojamai ko-duotos „meninės priemonės“, ar kažin koks spektaklio statytojų neapsižiūrėjimas? Aklinai juodame fone vieną kitą kartą nusileidžia širma – narcizo muliažas. Tas žie-das žiūrovų akyse iš geltono virsta rausvu ir atvirkščiai. Gal bent šitoje iš aukštybių nuleistoje gėlėje paslėptas spektaklio prasmės kodas? (Mat Eleonora kartą paėmė iš parduotuvės gėlę ir dėl šio nederamo jos poelgio kilo didelis triukšmas.) Spektaklio finale (po to, kai baisu-sis Lindkvistas kilniaširdiškai atleido šeimos tėvui už jo aferas, pažadėjęs, kad neatims baldų!) visi veikėjai, „dvasiškai atgimę“ ir širdyje Velykas pajutę, klaupiasi ant kelių prieš tą gėlę, tarsi priešais šventą Nukryžiuo-tojo paveikslą. Tiesa, klūpi neilgai, tuojau pat persigal-voja ir susėda ant suolų. Tada priešais gėlės atvaizdą (mistinį? simbolinį?) nusileidžia dar viena širma su kažkokiu abstrakčiu murzinų spalvų piešiniu. Kas tai, jau net nebespėliojau…

Per spektaklį skamba kompozitoriaus Gintaro Kize-vičiaus interpretuoti Franzo Josepho Haydno „Septyni Išganytojo žodžiai ant kryžiaus“. Šio kūrinio savo dra-mai „Velykos“ pageidavo pats Strindbergas.

Atleisk man, Viešpatie, už ereziją dramaturgijos ge-nijaus atžvilgiu, atleisk už mintį, kad šis jo kūrinys (iš 70-ties veikalų palikimo), ko gero, nėra toks genialus, kokiu jis laikomas jau daugiau kaip šimtą metų... Gal taip manyti privertė Gyčio Padegimo režisuotas Šiaulių teatro spektaklis, kuriame galas su galu nesueina?

Nepaisant straipsnio autorės pretenzijų ir erezijų, spektaklis „Velykos“ žiūrovams labai patiko, visi jį su-prato, nes...

po spektaklio ilgai ir karštai plojo stovėdami…

Trečiąjį vakarą atsidūrėme šiuolaikinio norvegų dra-maturgo Jono Fosse’s, režisieriaus Alberto Vidžiūno ir kompozitoriaus Antano Jasenkos sukurtame scenos

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

pasaulyje. „Skandinaviškos“ dvasios drama persunkta egzistenciniu nerimu, joje girdimas anapusybės šauks-mas, ryškus mirties motyvas, išreikštas beveik mistiniu jūros įvaizdžiu.

Gyvenimo nuvarginta moteris su nutįsusiais drabu-žiais pavargusiu balsu pasakoja seną, tačiau tarsi tik va-kar išgyventą istoriją. Jauna pora apsigyveno išsvajota-me name prie jūros, bet gyvenimas ėmė slysti iš rankų, nes vyrą vis dažniau ir stipriau traukė jūra ir moteris negalėjo išlaikyti jo prie savęs. Tragišką vienos dienos istoriją moteris pasakoja su visomis smulkmenomis, vis pasikartodama, smulkmenos jai tebėra tokios pat svarbios ir skaudžios, kaip ir tą lemtingąją vyro žūties dieną.

Norvegų dramaturgo vieno veiksmo be veiksmo pjesė yra minimalistinė. Iš esmės tai monologas, ilius-truojamas scenomis iš praeities, sudvejinus pasakoto-jos personažą į jauną ir pagyvenusią (jauna – Monika Šaltytė, pagyvenusi – Vilija Paleckaitė). Dar veikia vy-ras vardu Aslė (Mindaugas Jurevičius), moters draugė dabartyje (Virginija Jakštaitė), draugė praeityje (Dan-

guolė Petraitytė) ir tos draugės vyras (Aurimas Pintulis). Scenoje irgi minimalizmas – tik keli rakandai: stalelis, inka-ras (blizgė?), paplūdimio kėdė, elektrinis virdulys ir daug papiltų akmenė-lių (scenografija – reži-sieriaus). Tuos akme-nėlius veikėjai žarsto, barsto, pilsto saujomis į puodelius, kiša į burną, ant jų vartosi ir daro, ką tik sugalvoję.

Įvairiausiais neartiku-liuotais išpuoliais – gar-sais ir veiksmais – re-žisierius grindžia savo sunkiai paaiškinamą spektaklio koncepciją.

Į herojės monologą nuolatos įterpiami šaižūs garsai, trenksmai, situacijai neadekvatūs veiksmai ir nekoor-dinuoti personažų judesiai. Vos prasidėjus veiksmui, žiūrovus šokiruoja garsus šezlonge sėdinčios draugės kvatojimas (vis taip pat beprotiškai kvatodama draugė eina maudytis). Paskui (o gal prieš tai?) nė prisnūsti nesuspėję žiūrovai pašoka kėdėse nuo trenksmo: sce-noje nuvirsta stalelis ir abu veikėjai (tie, iš praeities) su kėdėmis griūva žemėn ir šitaip apvirtę guli. Tuo metu pavargusio veido moteris pavargusiu balsu monotoniš-kai pasakoja apie dieną, kai jos vyras išplaukė į jūrą... Po kurio laiko anie du atsikelia nuo žemės, pastato stalelį ir sėda prie jo vaidinti scenos iš praeities. Kol jaunoji pora vaidijasi dėl moteriai nesuprantamo vy-riškį apėmusio potraukio kasdien plaukti į jūrą, „se-noji“ žmona scenos gilumoje lyg apsvaigusi mojuoja rankomis. (Spektaklio programėlėje nurodyta ir cho-reografė – Vesta Grabštaitė.) Staiga kažkuris iš veikė-jų (atrodo, vyras) griebia avanscenoje stovintį virdulį ir garsiai surinka – nusidegino ranką. Ir taip toliau.... Neužsnūsi, nors monotoniškas pasakojimas be inver-

Åugust Strindberg. Velykos. Režisierius Gytis PADEGIMAS. Spektaklio scena

53K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

sijų ar vaizdingų detalių (minimalizmas) veikia tarsi migdomieji.

Kai pasakotoja netenka vilties sulaukti grįžtančio iš jūros vyro, o nelaimės nuojauta vis stipriau beldžiasi į jos sąmonę, scenoje ima dėtis dar keistesni dalykai. Tokiai vaidybai, kokią savo pasirodymu scenoje de-monstruoja Danguolė Petraitytė ir Aurimas Pintulis, tenka ieškoti naujo apibūdinimo. Tai ne satyra, ne šaržas, ne groteskas – gal karikatūra? Bevardė drau-gė pasirodo scenoje su išskleistu skėčiu, pretenzingai krypuodama, koketuodama, apsirengusi idiotišką kostiumą. Ką norima tuo pasakyti gresiančios trage-dijos akivaizdoje? Dar gražiau pasirodo žmoną į pajū-rį atlydėjęs vyras: aktorius Pintulis staiga šoka į sceną tarsi nuo fiordo, o vėliau, kai tampa aišku, kad Aslė iš jūros nebegrįš, ir atvykėlių pora rengiasi išvažiuoti, Pintulio herojus iš užkulisių į scenos vidurį įskrieja

baletiniais šuoliais (choreografija, kaip minėjau, Ves-tos Grabštaitės).

Sunku apibrėžti Alberto Vidžiūno spektaklio „Vie-ną vasaros dieną“ rūšį ar porūšį. Specialiai šiam atve-jui teatrologijos mokslas turėtų išrasti naują scenos meno žanrą, gal kokią „simbolistinę“ pusiau trage-diją, pusiau karikatūrą arba „mistinį vieno veiksmo gvoltą“ (žr. „Vilkolakio“ teatro repertuarą).

Spektaklis baigėsi jo kūrėjų triumfu –

žiūrovai plojo atsistoję, ilgai ir audringai.

P. S. Straipsnio autorės tarp stovinčiųjų ir plojančių-jų nebuvo. Ji mąstė apie buvusią Šiaulių teatro šlovę.

Jon Fosse. Viena vasaros diena. Režisierius Albertas VIDŽIŪNAS. Spektaklio scena Sauliaus Jankausko nuotr.

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

– Jurgi, užsičiaupk, – tarė netikėto mano išsišoki-mo nustebintas tėvas.

Jei tėvas nebūtų liepęs man patylėti, būčiau pasa-kęs, ką žinojau. Pradėjau verkti ir atsisėdau ant kėdės. Magda priėjo prie manęs, pakedeno man plaukus, murmėdama „Tu, kvailas berniuk“, ir išėjo iš kamba-rio.

Mano žodžiai nustebino šeimynykščius. Kambary-je stojo tyla, ją drumstė tik senelio laikrodžio tiksėji-mas, švelnūs dūžiai ir lietaus šnaresys. Man patiko lai-krodžio tiksėjimas. Ypač dūžiai, kurių klausydamasis dažnai užsisvajodavau. Tačiau tą vakarą pamaniau, kad senelio laikrodis tiksi garsiau, įspėjamai šaižiai.

– Ką tu matei? Papasakok mums, – tyliai paprašė mama.

– Aš... aš… buvau ten. Aš... mačiau, – išlemenau.– Kalbėk tyliau, nes Magda tave išgirs. Ką tu matei?

Papasakok mums, nieko tokio. Papasakok mums.– Tai atsitiko netrukus po to, kai pernai rudenį mane

išmetė iš mokyklos. Tūnojau aukštai kluone, savo slėp-tuvėje, o Petras taisė plūgą apačioje. Abejos durys buvo atdaros ir įėjo Magda. Petras buvo nusisukęs į ją nuga-ra, štai šitaip... – parodžiau, kaip Petras buvo pasilenkęs prie plūgo. – Magda kalbėjo su Petru... Tada pabučiavo jį į lūpas. Tai buvo ilgas bučinys. Petras bandė ją at-stumti, bet nesugebėjo. Tada..., – aš užsikirtau. Nežino-jau, kaip papasakoti, kas įvyko toliau…

jurgis MIKELAITIS / George MIKELL

Manoji odisėja*

* Ištrauka iš spaudai rengiamos Jurgio Mikelaičio (George Mikell), kino akto-

riaus ir rašytojo, atsiminimų knygos

Tėvas mane padrąsino.– Ji... ji bandė numauti jam kelnes, – išlemenau.Papasakojau, kaip Petras išsilaisvino iš Magdos glė-

bio, ją atstūmė šaukdamas: „Tu, paleistuve!“ Magda la-bai užpyko ir bandė nagais draskyti jam veidą.

– Mes tikime tavimi, Jurgi. Dabar pavalgyk ir eik gulti. Rytoj bus didi diena, – pasakė mama.

Vėliau, kai ji lydėjo mane į lovą, paklausiau:– Ar Petras saugus?– Taip, Dievo valia rytoj tu jį pamatysi.Prieš keletą savaičių mano brolis Petras pasislėpė ir

tarnaitė ėmė manęs klausinėti, kur jis yra. „Jurgi, kaip sekasi Petrui? Kur jis? Kada sugrįš namo?“ Ji manė, kad aš žinau ir jai pasakysiu. Bet aš nežinojau. Jei bū-čiau žinojęs, tai būčiau pasakęs, nes mano tėvų na-muose meluoti buvo nepriimta. Tai man diegta nuo mažų dienų ir vėliau, jau kaimo mokykloje.

Palydėjusi mane į lovą, mama prisėdo šalia. Pa-prastai užmigdavau vos palietęs pagalvę, tačiau ne šį kartą. Jaučiau, kad mama labai susirūpinusi. Ji tokia atrodė nuo tada, kai mums buvo duotas leidimas bėg-ti į Vokietiją.

Mama paėmė mano ranką ir pasakė:– Rytoj mūsų laukia sunki ir pavojinga kelionė.Man patiko jos prisilietimo šiluma. Kai mama bū-

davo šalia, jaučiau, kad nieko blogo man negali nu-tikti.

– Vokiečiai sakė tėvui, kad duos mums žemės. Ne-daug, bet visa šeima būsime kartu, o tai svarbiausia. Tėtė, tavo broliai, tu ir aš. Galėsime pasiimti vežimą.

55K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Arkliai labai pagelbės ūkyje.Patylėjusi, rugiagėlių mėlynumo akimis žiūrėdama

į mane, ji vėl prabilo:– Klausyk įdėmiai, sūnau. Aš tave labai myliu ir

tavo tėvas, ir broliai tave labai myli. Bet rytoj kelyje mes galime sutikti žmonių, kurie bandys mus atkal-bėti nuo bėgimo ten, kur saugu, ypač tada, kai perva-žiuosime mišką. Tu turi man kai ką pažadėti. Pažadėk man dabar. Jei miške susitiktume blogų žmonių ir aš tau liepsiu bėgti, tu bėgsi ir pasislėpsi miške. Nesi-jaudink, mes surasim tave. Jei mes neateitume tavęs ieškoti, tai reikštų...

Glostydama mano ranką tęsė:– Jei išgirstum klyksmus, bjaurius balsus, neik prie

vežimo. Vėliau tave pašauksiu. Tu atpažinsi mano balsą. Bet jei manęs neišgirsi, privalai likti miške. Niekam nesirodyk, net jei ką nors atpažintum. Paža-dėk man, kad niekam nesirodysi. Pasislėpk tankmėje. Kai saulė peržengs vidurdienį, toliau slapstydamasis miške bandyk eiti palei kelią į Batakius, į savo tetos namus, o ji nuves tave pas krikštatėvius. Aš su jais kalbėjau, jie žino, kad tu galbūt pasirodysi. Ar tu tai padarysi dėl tėvo, savo brolių ir manęs?

– Taip, taip, – atsakiau suglumęs.– Krikštatėviai tavęs lauks. Jie neturi vaikų ir rū-

pinsis tavim kaip savo sūnum. O tu turėsi jų klausyti, kaip klausai savo tėvo ir manęs. Su jais būsi saugus. Mano brolis su žmona turi nedaug žemės ir nelaiko samdinių. Enkavėdistai paliks jus ramybėje. Vadink juos dėde ir teta, nebent jie paprašys kreiptis į juos kitaip.

Galiausiai mama paprašė, kad rytą nebūčiau šiurkštus Magdai. Pabučiavo mane linkėdama labos nakties. Jos veidas buvo šlapias nuo ašarų. Užpūtė ži-balinę lempą ir paliko duris praviras, kad naktį jaus-čiausi arčiau tėvų.

Likęs vienas tamsoje, patogiai įsitaisiau lovoje. Min-tys sukosi apie gyvybę ir mirtį. Mama man to nesakė, bet aš žinojau, kad katalikai bandys mus nužudyti miš-ke, nes kunigas sakė, kad su protestantais laikas susido-roti. O kunigo žmonės klauso. Tačiau kodėl aš negalė-čiau mirti kartu su savo šeima? Nebijojau mirties. Jei

mano tėvus ir brolius nužudys, tai aš, net išgyvenęs per užpuolimą, nusižudysiu pats, – apsisprendžiau. Žino-jau, ką reikia daryti: grįšiu namo į tėvų slėnį, pakran-tėje prisirinksiu akmenų ir šoksiu į ežerą. Ten auga medis, kurio sunki šaka kabo virš vandens. Lydekos ir kiti vandens gyvūnai mane suris. Buvau įsitikinęs, kad mirsiu greitai, o mano dvasia grįš vaidentis Mag-dai ir mūsų kaimynams katalikams.

Mintis apie nusiskandinimą man atėjo iš pašnibž-domis skleidžiamų gandų apie kaimiečius, kurie šok-davo į savo šulinius ir nusižudydavo, kad išvengtų NKVD.

Magda taip pat dažnai spoksodavo į mūsų šulinį. Prieš keletą dienų girdėjau, kaip tėvas, per virtuvės langą pamatęs ją stoviniuojančią prie šulinio, pasakė: „Gal ji turėjo vaiką ir jį kur nors paskandino šulinyje. Dabar vaiko dvasia ją persekioja.“

Mūsų, keturių sūnų, aukštesnysis išsilavinimas tėvams buvo labai svarbus, ypač mamai. „Išsilavini-mas suteiks jums geresnę ateitį, tvirtesnį gyvenimo pagrindą“, – nuolat kartojo ji mano vyresniesiems broliams. Aukštesniojo išsilavinimo kaštai buvo sunki našta mano tėvams. Vis dėlto jiems kažkaip pavykdavo su tuo susidoroti. Vyresnysis brolis Jonas buvo patyręs spintų meistras ir tikėjosi tapti archi-tektu. Tuo metu jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje „kadetu“ karininku. Ketino daryti karjerą armijoje. Petras buvo kalvio pameistrys gretimame kaime, mokėsi geležies kalimo meno. Juozapas siekė akade-minio išsilavinimo ir studijavo mūsų apskrities cen-tro – Tauragės – gimnazijoje. Jis svajojo tapti operos dainininku, turėjo gerą tenoro balsą, griežė smuiku. Kad palengvėtų finansinė jo studijų našta, tėvai už jo kambario nuomą atsiskaitydavo mūsų ūkio pro-dukcija: kiauliena, sviestu, kiaušiniais ir kt. Aš bu-vau dar per jaunas, kad galvočiau apie kokią nors profesiją.

Visas mūsų svajones sugriovė sovietų okupacija.Prieš Stalino armijai įsiveržiant į mūsų šalį, tarp

mano tėvų ir jų samdomų žmonių nebuvo paslapčių. Atvirai visi kartu aptarinėdavo politikos, finansų, net

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

šeimos reikalus. Dabar kiekvieną mūsų namų kamba-rį, kiekvieną kampą slėgė tamsus šešėlis. Mano tėvai kalbėdavosi pašnibždomis arba išeidavo į sodą, kad jų nenugirstų Magda. Vieną dieną, kai aš su mama skyniau sode obuolius, ji man pasakė, kad Magda dir-ba sovietų saugumui. „Ji labai pavojinga, Jurgi, nieko jai nepasakok. Ir nekalbėk nieko blogo apie rusus, ypač apie Staliną. Sūnau, būk labai atsargus.“ Nuo tada vengiau kalbėtis su tarnaite, o prie svetimų, net giminaičių, būdavau tylus, bijojau, kad kokia nors ne-atsargi pastaba užtrauks pavojų mano artimiesiems. Tai turėjo ilgalaikių psichologinių pasekmių.

Vyko bjaurūs dalykai. Žmonės dingdavo po to, kai pašaipiai atsiliepdavo apie išblukusias laikraštines Sta-lino nuotraukas, kurių buvo prikabinėta visur, net ant apgriuvusių kluonų ir ant medžių kamienų palei kelią. Į mūsų mokyklą pradėjo atvažinėti sukleręs sunkve-žimis, papuoštas raudonomis juostomis ir senais iš-blukusiais laikraščiais su besišypsančio „tautų vado“ nuotraukomis. Ant atviros priekabos stovėjo maž-daug mano amžiaus – dešimties ar vienuolikos metų berniukas, lydimas dviejų Naujosios tvarkos sargybi-nių. Niekas nežinojo, kas jis toks. Berniuko prižiūrė-tojų irgi niekas mūsų kaime nepažinojo, nors kalbėta, kad vienas iš jų yra arkliavagis, o kitas – žmogžudys, sovietų paleistas iš kalėjimo.

– Sekite mano pavyzdžiu. Taip pat kaip ir aš, jūs galite tapti patriotais, – nuo sunkvežimio šaukė ber-niukas. – Aš išsižadėjau savo tėvų. Jie buvo liaudies priešai, darbo klasės kraujasiurbiai! Dabar Stalinas yra mūsų tėvas. Žiūrėkit! Žiūrėkit! Štai Tėvo Stalino dovanos, – baigdamas prakalbą sušuko jis ir nuo sun-kvežimio pažėrė mums pigių saldainių.

Kiek žinau, nė vienas mūsų kaimo mokyklos vai-kas neišsižadėjo savo šeimos ir draugų.

Per vieną iš tokių pasirodymų berniuko prižiūrė-tojas pranešė: „Ryt jūs pamatysite didį reginį. 10.30 ryto išvaduotojai pražygiuos pro mūsų mokyklą. No-riu, kad sustotumėt pakelėje ir pasveikintumėt šlo-vingosios Raudonosios armijos karius.“

Kitą rytą mokytojas mus išrikiavo palei kelią ge-rokai prieš pasirodant kareiviams. Pūtė bjaurus Rytų

vėjas, protarpiais lijo. Stovėjome ir laukėme drebėda-mi. Kol atėjo prižiūrėtojai (berniuko su jais nebuvo), mes sušalome, sušlapome ir išalkome.

– Dabar paklausykit, vaikai, – vyresnysis, stam-bus vyriškis, kreipėsi į mus, – kai ranka padarysiu taip, – dešine ranka jis perskrodė orą, – turėsite ploti ir šaukti: Valio! Valio! Kai pajudinsiu ranką du kartus, jūs sušuksite: Mylime jus! Mylime jus!

– Vaalioo...vaalioo, – staiga pradėjo šaukti netoli manęs stovintis berniukas, aš irgi paleidau gerklę. „Vaalioo! Vaalioo...“ – dabar jau visi vaikai plojo ir šūkavo. O keliu mūsų pusėn tingiai riedėjo bulvių prikrautas vežimas.

Mus nutildė piktas prižiūrėtojo rėksmas.Paskui išgirdome iš toli ataidinčią rusišką karo

žygio dainą ir labai susijaudinome. Kelyje pasirodė „šlovingoji raudonoji armija“. Tas vaizdas mus pri-bloškė – niekada iki tol nebuvome matę žygiuojančių ir dainuojančių kareivių. Jiems, išsirikiavusiems eilė-je po tris, artinantis prie mūsų karinga daina aidėjo vis garsiau.

– Vaikai, DABAR! – mostelėjęs ranka nurodė pri-žiūrėtojas. Bet mes tylėjome.

– Vaikai!!! – sušuko jis ir piktai nusispjovė.– Vaalioo...vaalioo, – nedrąsiai ištarė viena mergai-

tė. Tada prisijungė ir kiti.Aš buvau pernelyg priblokštas, kad šaukčiau kartu

su jais. Buvau ne kartą matęs savo brolį Joną, vilkintį Lietuvos kariuomenės uniforma, – jis atrodė šauniai ir nepriekaištingai. Tačiau šlovingosios raudonosios armijos kariai, kurių buvo apie penkiasdešimt, vilkė-jo skarmalais. Kai kurie buvo net be batų, kojas apsi-vynioję purvinais skudurais. Buvo tokių, kurių viena koja apauta, o kita – apvyniota. Milinės purvinos, su ištrūkinėjusiomis sagomis. Kareiviai smirdėjo.

– Tu, rupūže! – sušuko prižiūrėtojas, kai pro mane pražygiavo paskutiniai kareiviai. Čiupo už švarko at-lapų ir pastūmė su tokia jėga, kad įkritau į griovį šalia kelio, o jis buvo pilnas vandens. – Tu apie mane dar išgirsi!

Po šito nuotykio ėmiau jausti baimę, ypač nakti-mis. Galvodavau, kad mane išsives stribai, nes ne-

57K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

plojau ir nešaukiau valio, valio. Grėsmė pakibo virš manęs tarsi prancūziška giljotina, apie kurią buvau skaitęs knygose.

Sklandė šiurpūs gandai, kad aplinkiniuose kai-muose dingsta žmonės. Kai kurie taip ir pranykda-vo be žinios. Kitus kankindavo prieš sušaudydami. Sužalotus aukų kūnus palikdavo gulėti kiemuose, jų burnos būdavo užrištos.

Vieną dieną mano tėvas grįžo namo smarkiai nu-brozdintu veidu. Kairysis paakys buvo juodas, ištinęs. Mama paaiškino, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, bet aš žinojau, kad tai netiesa.

Tėvui buvo įsakyta prisistatyti į NKVD vietinį sky-rių ir jis negrįžo namo iki kitos dienos popietės. Jį kaltino nusikaltimais, kurių jis nebuvo padaręs. Ne-galėdami nieko įrodyti, mušė ir laikė uždarę.

Mama man nesakė, kodėl po mūsų lova guli ke-letas dėžių, ant vienos iš jų didelėmis raidėmis buvo užrašytas mano vardas. Žinojau, kas viduje: vilnonės pirštinės ir kojinės, šilti apatiniai, maži džiovintos dešros ir kumpio gabaliukai. Viskas gražiai supakuo-ta ir paruošta tai nakčiai, kai ateis stribai ir išveš mus į Sibirą.

Reidai būdavo greiti ir vykdavo kuo triukšmin-giau – ūkininkus pažadindavo grėsmingas beldimas į priekines ir užpakalines duris. Jie gaudavo vos kelias minutes apsirengti, o tada juos suvarydavo į sunkve-žimį, stovintį atokiau nuo namų, kad pasmerktie-ji negirdėtų, kaip šis atvažiuoja. Mediniai vėzdai ir laužtuvai atvėsindavo bet kokį norą priešintis.

Paskutinis postūmis mano šeimai prašyti leidimo pasitraukti į Vokietiją pagal galiojančias Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutartis buvo vietinio katalikų ku-nigo poelgis.

Tą rudens rytą, palikusi mane vieną, mama išėjo į miestelį. Bet netikėtai grįžo labai susijaudinusi ir pa-sakė, kad tuojau pat nori pasikalbėti su tėvu.

Vaikystėje aš smarkiai mikčiodavau, ypač kai su-sijaudindavau. Nubėgau į arklides pašaukti tėvo. „M..m...mama...M...m..Mama“, – kartojau tempda-mas jį už rankos. Jis klausinėjo manęs, kas atsitiko,

bet aš mikčiojau taip smarkiai, kad jis nieko nesupra-to. Atėję radome mamą verkiančią.

Jiedu nuėjo į svetainę ir uždarė duris. Likau vienas virtuvėje. Ant pirštų galiukų priėjau prie durų ir pri-glaudžiau ausį. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai slapčia klausiausi privataus tėvų pokalbio.

Tą rytą mamai einant į miestelį, netikėtai pliūpte-lėjo lietus ir ji prisiglaudė po katalikų bažnyčios sto-gu. Kunigas sakė pamokslą ir ragino bendruomenę susidoroti su kaimynais protestantais, kurie atsisako priimti katalikų tikėjimą. Sakė, kad jie yra kenkėjai ir turi būti išnaikinti kaip žiurkės. Mama tiesiai iš baž-nyčios per lietų parlėkė įspėti tėvo.

Lietuva buvo ir yra katalikiškas kraštas. Bet mūsų Žemaitijos provincija turėjo stipriausią visoje šaly-je liuteronų padalinį, kurį sudarė atvykėlių vokiečių palikuonys. Mūsų mažame kaime protestantų buvo daugiau negu katalikų. Mes darniai gyvenome ir, žinoma, visi tarpusavyje kalbėdavomės lietuviškai. Mano geriausias draugas buvo katalikas, mūsų tėvų žemės ribojosi, mes kartu eidavome į mokyklą ir kla-jodavome po miškus, dalydamiesi vaikiškomis savo paslaptimis. Tačiau po kunigo pamokslo aš ėmiau savo bičiulio vengti, manydamas, kad jis gali man pa-kenkti, nes esu ne katalikas.

Nuo tada viskas vyko sparčiai. Kitą šeštadienį namo grįžo abu mano broliai – Jonas iš kariuomenės Kaune ir Juozapas iš aukštosios mokyklos Tauragėje. Vakare visi susirinko svetainėje ir svarstė, ką daryti toliau. Man buvo duota užduotis žvalgytis, ar aplin-kui nesisukinėja tarnaitė Magda. Buvo svarbu, kad ji nieko neįtartų apie mūsų ketinimą bėgti. Jei enkavė-distai apie tai išgirstų prieš mums patenkant Vokieti-jos apsaugon, be gailesčio imtųsi „priemonių“.

Dabar emigracija į Vokietiją buvo vienintelė mūsų viltis, tačiau kartu labai pavojingas žingsnis. Buvo di-delė tikimybė, kad vokiečiai mus atstums, nes nemo-kėjome jų kalbos, o mūsų vokiškosios šaknys siekė vos dvi kartas ir tik iš motinos pusės. Jei mums nepa-sisektų, pakliūtume tiesiai į NKVD nagus.

Pirmadienį tėvas ir mano broliai, pasiėmę gimimo liudijimus ir kitus dokumentus, nuvyko į atitinkamas

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

žinybas. Tą dieną mes tapome Volksdeutsche, antra-rūšiais Vokietijos piliečiais, pakto ginamais nuo Sta-lino represijų ir katalikų kunigo fanatizmo. Maždaug po savaitės Joną atleido iš armijos, o Juozapą išmetė iš aukštosios mokyklos. Atėjo mano eilė.

Mano mokytojas buvo apsėstas Prancūzijos revo-liucijos. Jis nuolatos apie ją pasakodavo. Būdamas dešimties metų, aš jau žinojau apie karalienę Mariją Antuanetę, madam Defarž ir giljotiną. „Marselietę“ galėjau sudainuoti prancūziškai. Tą rytą ant lentos kreida buvo nupieštas giljotinai pasmerktas prancū-zas, o mokytojas pasakojo apie politines jo pažiūras. Staiga į klasę įžengė ūkvedė ir pertraukė pamoką. Ji padavė mokytojui raštelį ir, prieš uždarydama duris, keistai nužvelgė mane.

Mokytojas raštelį perskaitė. Atsisėdo už stalo, no-sine nusišluostė kaktą ir pašaukė mane vardu: „Jur-gi.“ Klasėje stojo spengianti tyla.

Aš skubiai atsistojau.– Mes nenorime, kad lankytum mūsų mokyklą. Esi

svetimšalis, vokietis. Nenorime, kad čia būtum. Eik namo.

Susirinkau savo daiktus. Jaučiausi kaltas, kad mane išmeta iš mokyklos, bet nepajėgiau suvokti kodėl. Grįždamas namo sustojau ant siauro tilto, kurį mano šeima pastatė per Šešupės upę, kad sutrumpėtų kelias į kaimą. Šiltas rudeniškas vėjelis glostė man veidą, siūbavo gluosniai, mažas paukštelis įsitaisė ant rąstų šalia manęs ir ėmė kedenti plunksnas.

Atsisėdęs ant tilto mataravau kojomis virš van-dens ir žiūrėjau, kaip žvitriai nardo didelės ir mažos žuvys.

Man, vienuolikos metų berniukui, gyvenimas stai-ga pasidarė nepakeliamai slegiantis. Įskaudinta mano dvasia plūduriavo tame srauniai tekančiame vande-nyje. Tarp bangelių išvydau sumuštą tėvo veidą, po to išniro veidas mažo berniuko, kuris manė, kad Sta-linas yra tikrasis Tėvas, galiausiai pasirodė mokyto-jas, piktai sakantis, kad priklausau ne šiam kaimui, o tolimai šaliai, kurios kalba nešnekėjau.

Vaikai supranta daug daugiau nei mano suaugusie-ji. Man užteko pasėdėti ant tiltelio ir leistis paguo-

džiamam tekančio vandens čiurlenimo, kad išsiaiš-kinčiau santykius su nauju gąsdinančiu pasauliu.

Vokiečių pranešimo, ar mums bus leista atvykti į „pažadėtąją žemę“, tikėjomės sulaukti ateinantį pava-sarį. Tą paskutinę žiemą ruošėmės ilgai kelionei.

Mano mama buvo tvirtybės kolona. Mūsų geriau-sią kiaulę ji liepė paskersti anksčiau nei įprasta, kad turėtume laiko išrūkyti kumpius ir dešras.

Didelėje krosnyje kepdavo ruginę duoną. Po to su-pjaustydavo didžiulėmis riekėmis ir sudžiovindavo.

Mama nujautė, kad Vokietijoje didžiausias mūsų priešas bus badas.

Tarnaitė Magda nepajudindavo nė piršto, kad mums padėtų. Ji ilgai miegodavo, papusryčiavusi vėl eidavo į savo kambarį. Tačiau po to, kai dingo Petras, ji savo noru padėdavo man šerti kiaules, vištas, žąsis, antis, keletą kalakutų, ir vis su šypsena suktai klau-sinėdavo apie brolį. Man atrodė, kad ji apsėsta vištų: dažnai tikrindavo tas dvidešimt raibų dedeklių, paga-vusi kurią nors įkišdavo pirštą jai į užpakalį – aiški-nosi, ar tuoj dės kiaušinį.

Tėvas ir mano vyresnieji broliai rūpestingai sutvir-tino vežimą, pakaustė abu arklius, kuriems buvo lem-ta nugabenti mus į Vokietiją, į svetimą žemę.

Artėjanti kelionė slėpė daugiau pavojų, nei mano tėvai įtarė.

Mūsų išvykimo dieną mane pažadino anksčiau, kad visa šeima kartu savo namuose suvalgytų pasku-tinius pusryčius.

Iššokau iš lovos vilkėdamas ilgus naktinius marš-kinius ir apžvelgiau pasaulį pro svetainės langą. Abu arkliai buvo jau pakinkyti į vežimą, greta sukrautos dėžės ir maišai. Po vakarykštės audros tvieskė gaivi saulė. O manęs laukė net lakiausią vaizduotę pralen-kiantis nuotykis! Nenustygdamas vietoje, strikinėjau ir kumščiavau orą.

Išbėgau į lauką, į tualetą, tada į priemenę išsivalyti dantų audeklo skiaute ir klevo pelenais, kurie atstojo dantų pastą, nusiprausti ir apsirengti drabužiais, ku-riuos iš vakaro kambaryje padėjo mama. Tada nuė-

59K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

jau į virtuvę. Buvome bepradedą pusryčiauti, kai įėjo Magda ir, nepalinkėjusi labo ryto, atsisėdo prie stalo.

Tėvo veidas užsiplieskė pykčiu, tačiau, užuot ką nors pasakęs, jis pasielgė kaip visada, kai susijaudin-davo, – susisuko naminio tabako cigaretę. Abu mano broliai taip pat ignoravo tarnaitę.

– Labas rytas, Magda, – mandagiai pasakė mama. Virtuvę apgaubė tyla.

Tada išgirdau mamos balsą: „Nustok, Jurgi!“ Man iš rankų ji paėmė šaukštą ir išmetė į šiukšlių dėžę. „Juk sakiau tau, kad neliestum šaukštų ir šakučių“, – subarė.

Vaikystėje aš lankstydavau šaukštus laikydamas juos tarp nykščio ir rodomojo piršto. Švelniai patrin-davau ir šaukštas arba šakutė nulinkdavo lyg nuvy-tusi gėlė. Daugiau niekas visame kaime nemokėjo to padaryti. Tačiau mama uždraudė man užsiimti šitais „burtais“ ir aš jos klausiau – iki to ryto.

Padavusi man kitą šaukštą, mama visiems, taip pat ir Magdai, patiekė pusryčius.

Magda pasakė mamai: – Petras mane ves. Aš pasiruošusi atleisti tavo sū-

nui.Norėjau, kad mama pavadintų Magdą melage, nes

ji apkaltino Petrą, neva šis bandė ją išprievartauti. Bet mama ramiai įsipylė šviežios liepžiedžių arbatos ir perdavė arbatinuką Jonui.

Magda tęsė: – Petrą areštuos pasienyje. Arba aš būsiu tavo

marti, arba jis supus kalėjime, – ir atsipjovė rūkyto kumpio.

– Taip, brangioji. Pirmiausia tu bandei nusičiupti Joną, kai jis buvo, galima sakyti, dar vaikas. Nežiūrėk tokiu nustebusiu žvilgsniu, Magda. Aš žinau. Ir tu ži-nai, kad aš žinau, kas atsitiko prieš praeitas Kalėdas. Tu bandei jį suvilioti.

Magda jau buvo beįsiterpianti, tačiau persigalvojo ir pasiėmė ruginės duonos riekę.

– Petras nebandė tavęs prievartauti. Tu viską išsi-galvojai. Norėjai mūsų ūkio ir dabar jį turi. Ūkis ir viskas, kas jame yra, priklauso tau – viskas, išskyrus mūsų sūnų. Tu niekada nebūsi mūsų marti.

Iki vidurdienio jau buvome susiruošę išvykti. Nu-bėgau iki miško pakraščio, kad paskutinį kartą ap-žvelgčiau mūsų kaimą priešingame upės krante, slėnį su mano mokykla tarp namų šiaudiniais stogais. Pu-šinių rąstų namai švytėjo auksinėje pavasario saulėje. Vaizdas buvo toks taikus, tarytum paveikslėlis mano pasakų knygose.

Paprastai tokiu paros metu kaimas ūžia kaip avilys, tačiau ne tą dieną. Niekur iš kaminų nerūko dūmai, išskyrus keletą namų, priklausančių ūkininkams ka-talikams. Kiti jau stovėjo tušti.

Upė buvo patvinusi, bet ne taip smarkiai, kad su-trukdytų per ją persikelti ir pasiekti pagrindinį kelią.

Jau ruošiausi grįžti į vežimą, kai išgirdau keistą garsą. Tai buvo didelė žiurkė. Atsistojusi ant užpaka-linių kojų, ji žiūrėjo tiesiai į mane, tarytum būtume buvę draugai. Aš irgi žiūrėjau į ją. Žiurkė sucypė ir žvitriai nuskuodė į pakalnę.

„Žiurkės! Pagonys!“ – taip mus pavadino katalikų kunigas. Dabar aš buvau įsitikinęs, kad katalikai už-puls mus pušyne, pakeliui į Vokietijos pasienį.

Mano brolis Juozapas padavė man storą popieriaus lapą, ant kurio buvo užrašytas mano vardas, gimimo data ir numeris. Liepė pasikabinti ant kaklo ir nieka-da nenusiimti: „Viskas gerai, Jurgi, aš irgi tokį turiu. Juos turime mes visi.“

– Kur mamutė? – paklausiau jo, bandydamas nu-taisyti ramų balsą po akistatos su žiurke.

– Namie. Mes išvyksime, kai tik mama ateis. Lipk į vežimą.

Įlipau, atsisėdau šalia tėvo. Greičiausiai jis pajuto mano nerimą, nes apkabino ir pradėjo pasakoti apie būsimą gyvenimą Vokietijoje, apie naują mano mo-kyklą, draugus, su kuriais susipažinsiu. Tada atėjo Jo-nas, nešinas kastuvu, ir įdėjo jį į vežimą.

„Kam tas kastuvas?“ – pagalvojau. Tada supratau, kad tai ginklas apsiginti nuo užpuolikų miške.

Mama išėjo iš namo su papuošalų dėžute rankose, paprašė, kad Juozas įdėtų ją į krepšį. Pasakė, kad po mi-nutėlės grįš, ir nuėjo ant šlaito krašto, kur aš susidūriau su žiurke, – tai buvo ir jos mėgstama vieta. Pavasarį ji dažnai ten stoviniuodavo ir žvelgdavo į slėnį, o vasarą

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

prietemoje klausydavosi lakštingalų. Tačiau dabar ji pa-darė tai, ko nedarė niekada anksčiau: atsiklaupė ir mel-dėsi. Kai sugrįžo, jos veidas buvo drėgnas nuo ašarų.

Dabar mes buvome pasirengę išvykti. Nebuvau matęs tėvo verkiančio, tačiau šįsyk ir jo

veidu plūdo ašaros. Paėmiau jo ranką, niekada anks-čiau nesijaučiau jam toks artimas. Tėvas pakedeno man plaukus ir paragino arklius.

Nuo ūkio kiemo pakilo kregždžių būrys ir nuskri-do sodo pusėn. Varnėnai giedojo prie savo lizdų, su-suktų inkiluose, kuriuos praėjusį pavasarį pakabinau pietinėje lauko pastatų pusėje.

Žvilgsnis sustojo ties milžinišku ąžuolu, augančiu tolimajame šlaituotų miškų krašte – tai buvo mano prieglobstis, mano mokytojas, mano surogatinis tė-vas. Aš nepažinojau savo senelių ir įsivaizduodavau, kad jų dvasios gyvena galinguose ąžuoluose. Kal-bėdavausi su jomis, pasakodavau savo rūpesčius ir džiaugsmus. Nuo ąžuolo viršūnės plačiai ir toli ap-žvelgdavau apylinkes. Dabar aš palieku savo slapta-vietę, į kurią galbūt niekada nebeteks grįžti.

Vežimas riedėjo tolyn. Suprunkštė arklys.Mama sakė, kad dar šiandien pamatysiu savo brolį

Petrą. Laukimas stiprino dvasią.Tačiau tai, ką pamačiau tolumoje, užgniaužė kvapą.– Tėte, žiūrėk! – pašokau ir parodžiau būrelį žmo-

nių, stoviniuojančių prie sankryžos. Buvau įsitikinęs, kad tai katalikai, ketinantys su mumis susidoroti.

Išgąstis buvo toks didelis, kad prišlapinau į kelnes.– Žiūrėk, žiūrėk! – šaukiau išsigandęs.– Ak, Jurgi, užsičiaupk, – susierzino tėvas.Kai privažiavome arčiau, žmonės ėmė mojuoti ir

tėvas pašaukė mamą. – Šventasis Dieve! Šventasis Dieve, – susijaudinusi

kartojo ji. – Mūsų kaimynai susirinko, kad su mumis atsisveikintų!

Atpažinau mūsų katalikus kaimynus: Stasiuką su jaunesniuoju broliu ir tėvais, ūkininką su žmona, gy-venusius tolėliau. Mano tėvai juos gerai pažinojo. Jie keletą kartų lankėsi pas mus pirtyje.

Palei kelią buvo gražiai išrikiuotas maistas ir gėri-mai. Butelis naminio šnapso suaugusiems ir dubuo

kompoto mums, vaikams. Manęs laukė ir popierinis krepšys, prikrautas mano mėgstamų sūrio pyragėlių, kuriuos Stasiuko mama iškepė kelionei.

Mano draugas ir aš susitarėme keistis laiškais.Jo tėvas, nugirdęs mudviejų pokalbį, paprašė mano

tėvų užtikrinti, kad savo laiškuose aš nerašysiu nieko, kas galėtų jiems pakenkti. NKVD tikrindavo iš už-sienio atsiųstus laiškus ir užtekdavo nekalto žodžio, kad jis būtų panaudotas kaip įkaltis ištremti ar net sunaikinti visą šeimą. Buvo labai pavojinga turėti draugų užsienyje. Mano tėvai ir kaimynas sutarė, kad tarpusavyje bendraus per trumpus mano ir Stasiuko laiškus. Aš rašysiu sveikinimus su mūsų adresu Vo-kietijoje ir lauksiu jo atsakymo. Jei atsakymo nebus, liausiuosi rašęs.

Apsikabinome paskutiniam atsisveikinimui ir ju-dėjome toliau.

Žmonės, net visai nepažįstami, išeidavo ant kelio, kad palinkėtų mums sėkmės, sakydavo, kaip mums pasisekė, nes išvengsime sovietų žiaurumų. Jie būtų padarę tą patį, jei vokiečiai priimtų ir katalikus.

Moterys verkė.Viename atokiame ūkyje vyras, pamatęs mus, nu-

stojo kratęs mėšlą ir pasileido artyn su šakėmis. Mane nukratė šiurpas – pamaniau, kad šitas tikrai ketina mus užpulti. O jis, rodydamas iškeltą ranką, pradėjo šaukti:

– Ponas Mikelaiti, ponas Mikelaiti, žiūrėkit, žiūrė-kit, aš sveikas, aš sveikas!

Mano tėvas garsėjo kaip odos vėžį gydantis žolinin-kas. Prašyti jo pagalbos žmonės atvykdavo iš tolimų kaimų. Jis niekada už gydymą neimdavo pinigų, bet dėkingi pacientai atnešdavo dovanų: vištų, rūkyto kumpio, kitų gėrybių. Dovanas jis priimdavo. Tėvas vienintelis mūsų šeimoje žinojo, kaip gydyti odos vėžį ir, kai jis mirė Australijoje eidamas septintą dešimtį, šias vertingas žinias nusinešė su savimi. Prisimenu, svarbiausias tų vaistų ingredientas buvo žydinčio krū-mo, kuris augo mamos gėlyne, šaknis. Užaugęs krū-mas yra maždaug pusantro metro aukščio, ilgais lapais ir pražysta tik vienas didelis lyg violetinis, lyg mėlynas žiedas, dydžiu ir forma panašus į kinišką bijūną.

61K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Netoli Tauragės, prie kelio, stovėjo senyva moteris su berniuku, panašaus amžiaus ir išvaizdos kaip aš: šviesūs plaukai, mėlynos akys. Jis laikė rankose kar-toninę dėžutę.

– Pone, prašau, padėkite mums, – maldavo mote-ris, – tai vienintelis man likęs anūkas. Jis geras ber-niukas, bus draugas jūsų sūnui. Prieš tris dienas, vidur-naktį, jo tėvus, mano sūnų ir jo žmoną, paėmė kartu su dvejų metų dukrele ir penkiamečiu sūneliu. Jonukas išvengė arešto, nes tą naktį nakvojo pas mus.

– Kur laiko jūsų sūnų? – paklausė tėvas.– Mudu su vyru apėjome visas oficialias Tauragės

valdžios įstaigas, bet visi sako, kad nežino, kur mūsų sūnus. Bijome blogiausio. Ką mums daryti? Mūsų sū-nus – geras žmogus. Jis visada padėdavo kitiems. Vie-na kaltė, kad buvo miesto viršininko padėjėjas. Šeši kiti merijos darbuotojai buvo areštuoti tą pačią naktį kartu su šeimomis.

Tėvas jai pasakė, kad niekaip negalime pasiimti berniuko su savimi.

– Atleiskit. Atleiskit. Telaimina jus Viešpats. Te-laimina jus Viešpats, – dar labiau nusiminusi kartojo moteris ir pasitraukė nuo mūsų vežimo.

Kai vėliau atsigręžiau, ji su Jonuku tebestovėjo toje pačioje vietoje, kur juos palikome. Tolumoje pama-čiau dar du pabėgėlių vežimus ir karštai palinkėjau, kad šįkart berniukui pasisektų.

Už Tauragės išriedėjome į pagrindinį kelią, vedantį prie sienos su Rytų Prūsija.

Keliu slinko begalinė vežimų vilkstinė. Kai kurie buvo vienkinkiai, neturėjo jokios perdangos, kuri ap-saugotų keleivius nuo lietaus. Kiti atrodė labai įspū-dingai, su spalvingesniais nei mūsiškiai pakinktais ir stipresniais arkliais.

– Jie nepanašūs į lietuvius. Iš kur šie žmonės? – ste-bėjosi mama.

– Gal latviai ar estai. Abi šalys turi tvirtas vokiškas šaknis, – atsakė tėvas.

Pasienyje niūrūs civiliai pareigūnai tikrino pabė-gėlių dokumentus ir vežimus, o juos nuobodžiauda-mi stebėjo Lietuvos pasieniečiai.

– Petras neprasmuks pro apsaugą be tinkamų do-kumentų, – sušnibždėjo tėvui Jonas.

– Šššš, – tildė Joną mama.Tikrintojai davė komandą, kad tėvas išliptų iš veži-

mo ir parodytų mūsų visų dokumentus.– Pavardė ir gimimo data? – žiūrėdamas į popie-

rius paklausė vyresnysis pareigūnas.Tėvas atsakė.– Kur jūsų ketvirtas sūnus? – paklausė.– Nežinau, – atsakė tėvas.– Nežinote, kur jūsų sūnus? – sukluso abu tikrintojai.– Būtent taip.Po mirtinos pauzės pareigūnas dar kartą griežtai

paklausė: – Kur jūsų sūnus?– Jis dingo prieš keletą savaičių ir nuo tada jo ne-

matėm, – ramiai atsakė tėvas.– Ar pranešėte apie jo dingimą valdžios orga-

nams?– Ne.– Kodėl ne? Jūsų sūnus dingsta, o jūs to neprane-

šate?Vyras staiga sukrizeno ir reikšmingai susižvalgė su

savo kolega. Tada vėl paklausė: – Jūs išvykstate be savo sūnaus?– Taip. Mes išvykstame be savo sūnaus, – atsakė

mama. – Mes nežinome, nei kur jis yra, nei kas su juo atsitiko. Mūsų sūnus yra ne pirmas, kuris dingo, draugas viršininke.

Pareigūnas griežtai nužvelgė mamą, bet daugiau jokių klausimų neuždavė. Nė vienos iš mūsų dėžių nekratė. Jie tik patikrino, ar niekas nesislepia po veži-mu. Mums leido kirsti sieną į Rytų Prūsiją.

– Dėkui Dievui. Dėkui Dievui. Dabar jie nebegalės mūsų paliesti, – kai kirtome sieną, tarė mama.

Tęsinys kitame numeryje

Iš anglų k. rankraščio vertė Kristupas ŠEPKUS

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

• Tiki veikalais, pažįstamais iš nugaros.• Nesutariam: skirtingos mūsų ydos.• Pasikalbėkim iš širdies (pameilikaukim)!• Protingas nebūsi, tik protingesnis.• Įtempk stygas ir grandines, kūrėjau!• Nesigrūmę tarpusavyje, ar įveiksime priešus?• Tau nesvarbu, ką rasi: kelią ar skylę.• Laisvė – rinktis vienokią ar kitokią kančią.• Aukštyn nėra ribų, tik filosofai.• Pakilęs tampi paviršutiniškas.• Vilioja laisvė dirbti ir teisė tingėti.• Esi toks protingas, kad niekuo negali išsiskirti

iš kitų.• Mokslininkas kalba apie viską, o menininkas – dar

ir apie tave.• Dideles mintis užsirašyk, mažas ir šiaip atsi-

minsi.• Jei pasakyčiau, kad tu mano idealas, iškart juo

ir taptum.• Už patį planą didesnį įspūdį padarys jo žlugimas.• Kai sakau, kad esu teisus, tai būnu arba teisus,

arba neteisus, bet šįkart esu teisus!• Dar susapnuosi gyvenimą!..• Jei daug važinėsi, kūryba bus penktas ratas.• Būdamas geras iš prigimties, būsi dar geresnis

iš prievartos.• Ketinai apkabinti pasaulį, o apkabinai pusiaują.• Pasiaukok: priimk kritiką – paskui matysim.• Laisvėje būtinai į ką nors atsiremsi.• Banalybėmis mane džiugink ten, kur aš ir pats

būnu banalus.• Jau per daug: ironija, autoironija, antiironija...• Pirmiausia modernink aulus.• Nesigirk nuodugniai – liksi tuščias.• Geras būni daug kur, bet geriausias – Prezidiume.• Lengviau baigsi tūkstantį darbų nei vieną mintį.

Aloyzas TENDzEGOLSKIS

Iš LAIšKų DRAUGUI

• Užuot sutartinai rodę špygą tuštybei, kaišiojame ją vienas kitam.

• Eidamas aplinkiniu keliu turi laiko pagalvoti: o gal vis dėlto verta grįžti?

• Tapęs paukščiu, svajosi tapti pilotu.• Puiksti nuo kiekvieno savo pašnekovo.• Kaip vaikas sugebi pasirodyti tiktai ką nors su-

laužęs.• Daugiausia gėrio skleidi gerindamasis moterims.• Tapęs politiku, iškart pranoksi kūrėjus.• Ar dažniau ilsiesi prieš poilsį, ar po jo?• Kuo lengviau laimi, tuo garsiau giriesi.• Gražuolė anksčiau ar vėliau pastebės, kad savo

nuolaidžiavimu ugdai jos tuštybę.• Nemokša pagalbininkas iš pradžių būna tik ben-

dražygis.• Kodėl negaliu kartais kvailas būti su tavimi, jei

toks būčiau ir be tavęs?• Rytas protingesnis už vakarą, bet nemušk žmo-

nos!• Krisdamas džiaugsies, kad neturėjai sparnų.• Mūsų darbai – oro balionai: mano pririšti, tavo

paleisti.• Esi baigtas, jei nieko nepradedi.• Jei negali pasikeisti, tai nors bjaurėkis savimi.• Būk egoistas, bet ne savimyla.• Tik tapęs gudruoliu būsi doras.• Pats nežinai, kada meluoji.• Tik netekęs jėgų fiziniams siekiams, imsies dva-

sinių.• Niekindamas rausti, kritikuodamas degi.• Bėgančiųjų pargriautas džiaugsies, kad gali pa-

kelti galvą.• Nekirsk blogio iš visų jėgų: save nukirsi.• Kaip užbaigsi, pradžią pamiršęs?

63K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Pažinti naujaip

Algirdas PATACKAS

šv. joKūbo apaštalo bylaKrikščionybė ir ankstyvasis islamas Ispanijoje

Paralelės – Santjago (šv. Jokūbas) ir imamas Ali (ramybė jam!)

Šiais metais krikščioniškasis pasaulis ypatingai pa-žymės ir prisimins vieną iš apaštalų – šventąjį JO-

KŪBĄ. Mat šio šventojo diena yra liepos 25-oji ir, kai ji sutampa su sekmadieniu, Santjage de Komposteloje, Ispanijos Galisijoje, vienoje svarbiausių krikščionijos šventviečių, kur, kaip manoma, yra palaidoti šventojo palaikai, vyksta didžiulė šventė, į kurią suplaukia dau-giau kaip milijonas piligrimų. Ši šventė, be įprastinės savo reikšmės, turi dar vieną atžvilgį, kylantį iš šiandien labai svarbios aktualijos – tai krikščionybės ir islamo santykiai. Mat šv. Jokūbas neatsiejamas nuo unikalaus istorinio reiškinio – rekonkistos. Pirėnų pusiasalyje aštuonis šimtus metų truko kova tarp krikščionių ir maurų. Konfrontacija tarp islamo ir Vakarų pasaulio darosi vis grėsmingesnė, todėl būtina ieškoti išeities iš šių spąstų, kuriuos patys sau paspendė žmonės, tikintys vieną Dievą. Pabandykime susivokti, pažvelgti į praei-tį, į religinius nesutarimus ne tik iš teologinių, bet ir iš kultūros istorijos pozicijų.

Europos raštijos šedevre, ispanų epinėje poemoje apie rekonkistos karžygį El Sidą (Poema de Mio Çid) randame vieną iš pirmo žvilgsnio neįprastą eilutę, kuri sako, kad mūšyje „maurai šaukė Mahomat, o krikščionys – Santjago“. Taigi buvo šaukiamasi ne Viešpaties Dievo, ne Kristaus ar Švč. Mergelės pagalbos, kaip įprasta pagal krikščioniškąją tradiciją, bet vieno iš apaštalų. Kodėl būtent šv. Jokūbo?

Iš tikrųjų visa 800 m. trukusi rekonkistos epopė-ja vyko su šv. Jokūbo vėliava. Jis vadinamas matamor

(„mirtis maurams“, maurų žudikas). Santjago (šv. Jo-kūbo) paveikslai, kuriuose jis vaizduojamas kaip rai-telis su kalaviju rankoje (kalavijas irgi ypatingas – tai kalavijas-kryžius; šis ginklas irgi vadinamas matamor), dar ir dabar kabo ne tik bažnyčiose, bet ir krautuvėlėse, kavinėse – visur. Su šio apaštalo vardu glaudžiai susijusi krikščioniškosios Ispanijos istorija, ypač ankstyvoji, jis yra laikomas Ispanijos globėju. Šv. Jokūbo hagiografijo-je galima išskirti du klodus – biblinį ir mitinį.

Ką sako Naujasis Testamentas?

Visų pirma įsidėmėtina, kad Jokūbas yra:– vienas iš pirmųjų pašauktųjų – po Simono

(Petro) ir jo brolio Andriejaus buvo pašaukti apašta-lauti du broliai žvejai Jokūbas ir Jonas, Zebediejaus ir Salomės sūnūs;

– artimas Jėzui, nes kartu su Petru ir Jonu buvo pakviestas lydėti Jėzaus itin svarbiais gyvenimo tarpsniais – per vadinamąjį atsimainymą ant Taboro kalno [Mk 9, 2] ir tą dramatišką naktį Alyvų sode [Mk 14, 33], kai Jėzus laukė ateinant savo budelių;

– pirmasis apaštalas, žuvęs už tikėjimą ( 42 m. po Kristaus buvo nukirsdintas kalaviju).

Dabar pereikime prie vieno labai svarbaus ir mįs-lingo epizodo [Mk 10, 35–45]:

Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas [Mt 20, 20–28 tai padaro jų motina – A. P.] ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padary-

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

tum, ko prašysime.“ Jis atsakė: „O ko jūs norite, kad jums padaryčiau.“ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vie-nam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ Jėzus at-sakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti tau-rę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jie sako: „Galime.“ Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje – tai bus duota tiems, kuriems pa-skirta.“ Tai išgirdę dešimtis [kitų apaštalų – A. P.] su-pyko ant Jokūbo ir Jono.

Svarbu, kad šis epizodas įvyko po to, kai Jėzus ne-dviprasmiškai išsitarė mokiniams, kas netrukus Jo laukia – išdavystė ir Golgota.

Nuo šito epizodo pradeda ryškėti viena problema – tai Jėzaus mokymo ateitis ir būsimosios struktūros – Bažny-čios – kryptis ir likimas. Suvokus, kad bręsta neišvengia-ma ir tragiška atomazga, imama rūpintis Gerosios Žinios, Kristaus paveldo perdavimu. Pirmiausia toks rūpestis kyla artimiausiai Jėzaus aplinkai, kiti šios atsakomybės galbūt dar nė nesuvokia. Ko gero, jau tada išryškėjo dvi kryptys – vieną galima pavadinti universalistine, visuoti-ne (ir nebus nei žydo, nei graiko), paremta tikėjimu į Die-vą, kuris yra visų (argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar Jis nėra ir pagonių? [Rom 3, 29]), universaliomis vertybėmis, aukštesnėmis už etnines ir kultūrines. Šią kryptį, kuri, at-rodo, jau buvo pradėjusi vyrauti, galima pavadinti apaš-talo Pauliaus linija. Tačiau egzistavo ir kita kryptis, kurią galima apibūdinti (pabrėžiu, ne teologinėmis, o daugiau kultūrinėmis sąvokomis) kaip tradicinę, lokalesnę, prisi-rišusią prie žydiškojo etoso, labiau vertinančią veiksmą nei teoriją, darbus nei tikėjimą, traktuojančią Jėzų kaip žydų tautos gelbėtoją, Mesiją, o ne kaip visos žmonijos Atpirkėją, Dievo sūnų. Apibendrintai ir abstrahuotai šias dvi kryptis galima laikyti priešprieša tarp universalumo ir lokalumo, netgi įžvelgti pradmenis mąstymo apie es-miškumo ir apraiškos santykį būsimojoje religijoje.

Tokiu raktu galima bandyti atrakinti ir aukščiau apra-šytą epizodą – pajutę, kad pribrendo laikas atsiklausti pa-ties Jėzaus, kas bus toliau su Jo mokymu, ką Jis pasirinks perėmėju, broliai ryžtasi drastiškam žingsniui, savotiškai provokacijai, sukėlusiai bendražygių pasipiktinimą. Prie šito dera ir brolių charakteris – jie yra veiksmo šalinin-kai, dėl savo karšto būdo vadinami griaustinio vaikais [Mk 3, 17], nes siūlė ugnimi iš dangaus pagrasinti sama-riečių kaimui, kuris atsisakė Jėzui ir mokiniams suteikti nakvynę. Kad šitas bandymas perimti įtaką nebuvo vien brolių užgaida, o turėjo atramą to meto aplinkoje, rodytų ta aplinkybė, kad, pagal Matą, prašymą sėdėti šalia Jė-zaus perdavė ne patys broliai, o jų motina – čia, saky-tum, atstovaujanti „tautos balsui“. Nors apaštalas Jokū-bas atstovavo lokalumo nuostatai, tačiau ne radikaliajai jos krypčiai, kuri krikščionybę norėjo matyti vien kaip

Šv. Jokūbas piligrimas. Santjago de Kompostela Katedra

65K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

žydų sektą, o nuosaikesnei linijai. Ši linija išryškėja [Apd 15] epizode, kai apaštalas Petras, spaudžiamas lokalumo šalininkų, pabrėžiančių Mozės įstatymo svarbą, sulaukia apaštalo Jokūbo paramos.

Apskritai po Kristaus pasitraukimo priešprieša tarp šių dviejų tendencijų atrodo dirbtinė – juk apaštalai jau buvo apšviesti Šventosios Dvasios. „Taikos sutar-tį“, kai, suderinus priešybes, belieka pasidalyti įtakos ir apaštalavimo zonas, atskleidžia sakinys iš apaštalo Pauliaus „Laiško galatams“: [...] Jokūbas, Kefas [t. y. Petras – A. P.] ir Jonas, laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie – pas žydus [Gal 2, 9].

Šv. Jokūbas, kaip minėta, pirmasis iš apaštalų žuvo kankinio mirtimi už tikėjimą – buvo nukirsdintas 42 (ar 44) m. po Kristaus, prie karaliaus Erodo Agripos. Tokia būtų šv. Jokūbo hagiografijos „oficialioji“ dalis, aprašyta Šv. Rašte. Tačiau šventųjų gyvenimas su jų kū-niškąja mirtimi nesibaigia – prasideda anapusinis gy-vavimas, transcendentinė biografija, dažnai svarbesnė ir įdomesnė už žemiškąją.

Ką sako mitas?

Šią naktį praskriejo Santjagožvaigždynų keliu per dangųvaikai krykšdami kalbėjoupelio srovėms sidabrinėms

ar toli nukeliaus tas keleivisbekraščiais dausų žvaigždynaistasai kabaljeras aušrinėsant žirgo baltesnio už sniegą

krykštaukit, Dievo vaikeliai,lai vėjas svaido jūs juoką... Federico García Lorca

Legenda sako, kad šv. Jokūbas apaštalavimo tikslais yra lankęsis Ispanijoje, todėl laikomas Ispanijos globė-ju, tačiau iš tikrųjų viskas gerokai sudėtingiau.

Pirėnų tautas, kurios buvo apkrikštytos pirmojo tūkstantmečio viduryje, ištiko neganda – VIII a. po Kr. prasidėjo Afrikos maurų, ką tik priėmusių islamą, invazija. Vedami galingo religinio impulso, kuriuo vi-sada pasižymi naujų religijų išpažinėjai, per žaibiškai trumpą laiką maurai užkariavo Pirėnų pusiasalį, išsky-rus šiaurėje už kalnų prie jūros prisiglaudusią nedidelę karalystę – Asturiją, iš kurios ir kilo ilga, aštuonis šim-tmečius trukusi rekonkista, krikščionių karas su Ma-hometo pasekėjais. Gal svarbiausias jos rezultatas, be religinio aspekto, buvo ispanų nacijos susiformavimas. Kaip tik per šiuos mūšius, „maurai šaukė Mahomat, o krikščionys – Santjago“. Kodėl šauktasi būtent šito šven-tojo?

Krikščionybėje nuo pat pradžių vyko dialogas tarp dviejų priešybių, kurias supaprastintai galima įvardyti: darbas ir malda, veiksmas ir tikėjimas.

Tai rodo ne tik įtampa, kilusi tarp apaštalų Pauliaus ir Jokūbo, bet ir, pavyzdžiui, Mortos ir Marijos ginčas dėl to, kas yra svarbiau – darbas ar tikėjimas [Lk 10, 38–42]. Abi priešybės harmoningai derėjo tik Kristuje, jų dermės, sprendinio ieškojo visų laikų teologai ir šitai tęsis turbūt iki pasaulio pabaigos. Beje, piligrimystė yra tobula veiksmo ir maldos dermė...

Tautos savo kelyje į krikščionybę irgi susiduria su šia dilema. Ispanijai buvo lemta rinktis veiksmą, nes reikėjo atremti rimtą tiesioginį iššūkį – islamo invaziją. Rekon-kista subrandino ne tik ispanų naciją, bet ir Bažnyčią, kuri, spręsdama dilemą tarp apaštalo Pauliaus, akcen-tavusio tikėjimo viršenybę, ir šv. Jokūbo, veiksmo šali-ninko, pasirinko Griaustinio sūnų. Apokrifinėje šventojo biografijoje atsiranda legenda apie apaštalinę jo kelionę į Ispaniją, o kalavijas – mirties įrankis – kankinio rankoje virsta matamoru, kalaviju-kryžiumi, žudančiu maurus. Pirmą kartą tokiu pavidalu – riteris ant balto žirgo su kalaviju rankoje – šventasis pasirodė Asturijos karaliui Ramirui I legendiniame mūšyje prie Klavicho 844 m. Būta abejojančių tokia metamorfoze – antai piligrimas iš Graikijos vyskupas Ostianas, lankęsis Komposteloje, bandė įrodinėti: Amigos, no lo llameis caballero, sino pescador („Bičiuliai, šaukitės ne riterio, o žvejo“), ta-čiau ir jis, kaip teigiama Romance del Sitio de Coimbra

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

(pagal Codex Calixtinus), netrukus buvo įtikintas regi-nio, kurį išvydo. Taip susiformavo religinio ir karinio lyderio įvaizdis, atlaikęs net politkorektiškumo davatkų atakas naujaisiais laikais – joms kol kas pavyko pasiekti tik tiek, kad prie šv. Jokūbo statulos kojų gulintys nu-kauti maurai būtų pridengti gėlių puokštėmis...

Apskritai išskirtinis ispanų krikščionybės bruožas yra energijos, veiksmo, jėgos (kartais virstančios prie-varta – inkvizicija, indėniškosios Amerikos konkista) kultas, dažnai karinio pobūdžio. Jėzuitų ordinas, SJ, su savo įkūrėju karininku ir vadovu generolu yra labai is-

paniškas reiškinys, nes ir Compañia de Jesus reiškia „Jė-zaus kuopa“, t. y. karinis vienetas, o ne „Jėzaus draugija“, kaip kartais yra verčiama. Šv. Teresės iš Avilos veikalas apie sielos slėpinius vadinasi „Sielos pilis“, o ispanas Josemaria Escriva įkūrė pasaulietinį ordiną, pavadintą Opus Dei („Dievo veiksmas“).

Taigi ispaniškosios krikščionybės pribuvėjas ir krikšta-tėvis – šv. Jokūbas apaštalas. Beliko rasti vietą, kur būtų galima jį garbinti. Istorija apie jo palaikų, jūra atplukdytų į Galisiją ir palaidotų Žvaigždžių lauke – Campus stellae, Komposteloje, yra apaugusi legendomis ir padavimais. Atrandami jie stebuklingu būdu būtent tada, kai kyla grėsmė Kristaus pasekėjams. Kuo ypatinga ši vieta?

Sielų upė

Kaip žinoma, krikščionybė niekada nebuvo skelbia-ma tuščioje vietoje. Gerąją Žinią ir jos skelbėjus įvairios kultūros sutikdavo skirtingai – prisiminkime Evangeli-jos palyginimą apie likimą grūdo, kritusio į gerą arba į blogą dirvą [Mk 4, 3–9]. Dirva Galisijoje šiuo atžvilgiu buvo ypač derlinga, ją galima apibūdinti net kaip slė-piningą, „eschatologiškai įtręštą“. Dalykas tas, kad per ją ėjo senovinis, dar pagonių laikų mitinis kelias į pa-saulio galą. Šis kelias Vakarų kryptimi, leidęs Europos žmogui savo akimis išvysti, kur baigiasi jo oikumena, pasaulis, kuriame jis gyvena, be abejo, buvo sakrali er-dvė. Savotiškas dvasinis šio kelio atitikmuo, dangiško-ji kosminė matrica buvo Paukščių Takas, nusidriekęs danguje ta pačia – Vakarų – kryptimi, saulėlydžio link, o žemiškojo atitikmens paskutinė stotis buvo Galisija, tiksliau sakant, jos kyšulys, labiausiai visoje Europoje išsikišęs į Vakarus – Capo Fistera (iš finis terrae – žemės galas). Toliau šią metafizinę kelionę galima buvo tęsti tik dangaus sfera. Yra nuotrauka, daryta naktį: apačio-je boluoja per Kastilijos lygumas ir kalvas vingiuojan-tis piligrimų kelias – camino, o naktiniame danguje jo vingius atkartoja žvaigždžių upė. Beveik visos senosios kultūros savaip supranta ir įvardija tą žvaigždkelį, tur-būt poetiškiausiai jį vadina baltai. Į dausas veda seno-vinė Sielų upė arba Vėlių kelias (vėliau Paukščių Takas, taip jį vadina ir latviai, ir ugrofinai), kitos tautos įvardi-

Šv. Jokūbas kovotojas

67K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

ja jį Via lactea, Milky-way (Pieno kelias – pieną praliejo Hera, Heraklio motina, maitinusi jį dar kūdikį; slavų mitologijoje yra karvė Земуна [Žemyna?], kurios palie-tu pienu maitinasi dievai). O gotai-germanai šiurpina eschatologiniais mitais apie pasaulio pabaigą (Ragna-rok), apie mitinį žvėrį vilką Fenrirą – kosminio blogio įsikūnijimą, – praryjantį saulę ir t.t. Senosiose, turbūt dar ikiromaninėse Galisijos bažnyčiose teko matyti ba-reljefų, kur šis žvėris pavaizduotas iškišęs ilgą vingrų liežuvį (liežuvis – tas pats kelias? Finis terrae kaip sau-lės kapinės?). Aistringiems lietuvių giminystės su go-tais gerbėjams užtektų susipažinti su keletu epizodų iš

apokaliptinės jų mitologijos, kad iškart praeitų noras gretintis – šiurpesnių ir žiauresnių mitologinių scenų nerasime turbūt visame pasaulio mitų lobyne...

Pereinamuoju iš pagonybės į krikščionybę laikotar-piu šis žvaigždkelis virsta tarsi senoviniu GPS, naktine autostrada keliaujant į šventas vietas.

Štai kaip įvairios kultūros ir tautos dar vadino Paukš-čių Taką (išvardysime tik sakralinio pobūdžio pavadi-nimus, neminėdami geografinių, istorinių, buitinių ir kitų):

Pagoniškasis pavadinimas Krikščioniškasis pavadinimas

Didžiosios Bedugnės upė (asirai) El Camino de Santiago (isp.)Dangaus upė (akadai) Way of Saint James (angl.)Ahrimano kelias (iran.) Jakobs Weg (vok.)Divatmoja (skr.) – dieviškasis kelias Strada di Roma –Romos kelias (it.) Odino kelias (germ.) Иерусалимский путь (rus.)Eridanas (sen. gr.) Божьи шлях (ukr.)Sông ngân (vietn.) – sidabrinė upė Свяшченны шлях (baltarus.)Arianrod (keltai) – sidabrinis kelias Droga Pana Jezusa (lenk.)Via coeli Regia (it.) – Karalių dangaus kelias Iezus útja (vengr.) – Jėzaus keliasHaci yolu (turk.) – maldininkų kelias Hilde Strasse (vok.) – Šv. Hildos kelias Droga dusz umarlych (lenk.) – sielų (vėlių) kelias

Taigi Gerosios Žinios grūdas krito į dvasiniu ir re-liginiu atžvilgiu derlingą dirvą – ant tako, kurį dar ikikristiniais laikais pramynė žmonės, troškę dvasinių vertybių, ieškoję rakto eschatologinėms mįslėms įmin-ti, norėję išvysti pasaulio galą ir begalinėse vandenyno tolumose, horizonto anapusybėje tikėjęsi rasti atsaky-mus į amžinuosius klausimus. Neatsitiktinai šis Žvaigž-džių laukas (Campus stellae, Kompostela) priglobė ir išsaugojo legendinio Kristaus bendražygio, vieno Jam artimiausių žmonių palaikus. Kai krikščionybei atė-jo sunkūs laikai, kai kelias prie Viešpaties karsto buvo atkirstas, Kompostela liko bene vienintelė, po Romos, piligriminių kelionių šventvietė. Šitam įstabiam reiški-niui jau daugiau kaip tūkstantis metų. Camino – taip

vadinamas šis kelias – vingiuoja Pirėnų pašlaitėmis, per Kastilijos lygumas, kol pasiekia Kantabrijos kalvyną. Čia piligrimų kojos per tūkstantį metų išduobė uolo-se kažką panašaus į lataką, kuris, apaugęs gebenėmis ir laukiniais vynuogienojais, pro senovinius vienuoly-nus upelių pakrantėmis atveda keliautoją į Santjago de Kompostelą, prie šv. Jokūbo palaikų.

Camino patyrė pakilimų ir nuosmukių, kurį laiką buvo apleistas, apardytas, bet niekada nebuvo užmirš-tas. Į Santjago iš visų pusių veda net keletas kelių. Se-niausias yra Šiaurės kelias, svarbiausias ir populiariau-sias – vadinamasis Prancūzų kelias per Ronsevalio perėją. Dar yra Portugalų, Anglų arba Jūrų, Sidabri-nis, Camina primitiva ir gal dar kokie nors mažiau ži-

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

nomi keliai. Camino dabar gyvas kaip niekada – būriai jaunų žmonių iš Europos, Lotynų Amerikos, net Filipi-nų traukia tuo pačiu keliu, kaip jų protėviai, ir vasarą, ir žiemą. Ne tik jauni – sutiksi čia žilagalvių, įdegusių saulėje iki riešuto rudumo, energingai besidarbuojan-čių slidžių lazdomis. Daugiausia, aišku, ispaniškai kal-bančių, katalikų, bet gali sutikti ir priklausančių kitoms konfesijoms, vienas kitas neslepia esąs netikintis, bet tikisi, kad čia kažką atras.

Galiu labai asmeniškai paliudyti – gal tai nenuskam-bės kaip erezija – nesvarbu, ar yra ten palaikai, ar jų nėra, ir kieno jie, to ar kito žmogaus… Ta vieta yra šventa jau vien todėl, kad joje įvyko senojo, ikikristinio pasaulio, užkrėsto eschatologinėmis pasaulio pabai-gos baimėmis, sąlytis su Gelbėtojo, Salvator pasiunti-niu, sukūręs didžiulės dvasinės įtampos ir vilties lauką, kurį jau šimtus metų jaučia ir palaiko ten keliaujantys piligrimai. Ar patirsime to lauko išlydį egzistenciškai, savyje – priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Tačiau ten tatai esti.

Šv. Jokūbas ir islamas

Grįžkime prie temos, apie kurią užsiminta įžango-je, – prie islamo ir ispaniškosios krikščionybės santy-kių. Turbūt jokia kita krikščioniška Europos tauta nėra turėjusi tokių dramatiškų, ilgai trukusių santykių su islamu, nebent Balkanų tautos. Būta visko – daugiau-sia, aišku, priešpriešos, bet kartais ir taikiai sugyventa, perimtos tarpusavio įtakos. Juk, pavyzdžiui, ispanų epo herojus yra vadinamas El Sidu, o šis žodis kildinamas iš arabiško Seyid – ponas, valdovas. Sakoma, kad gar-susis ispanų ole, ole! kilęs iš Allach – Viešpats. Atrodo, mažiausiai pažintas yra ankstyvasis laikotarpis, pirmojo tūkstantmečio po Kr. pabaiga, kai vos gimusi religija – islamas – susidūrė su labai jauna, vyraujančio teologi-nio vektoriaus dar neturinčia krikščionybe.

Osvaldas Spengleris arabiškąją kultūrą yra apibū-dinęs kaip amorfinę, tiksliau tariant, kaip įgavusią pseudoformą. Šitai jis nusako vaizdžiu palyginimu: įsivaizduokime, kad į uolienas prasiskverbęs vanduo ištirpdo kristalinę (t. y. turinčią tvirtą formą, paremtą

kristalo gardelės struktūra) padermę. Vėliau iš ugnikal-nio išsiveržusi lava užpildo šią tuščią ertmę ir atsiran-da pseudoformos, kurios imituoja nesamas kristalines struktūras. Išoriškai būdama kristalo formos, ši nauja materija iš esmės yra beformė, amorfiška. Tai simbo-lizuoja arabeska, kurią filosofas pasirinko kaip arabų kultūros prafenomeną, esminį ženklą. Arabeska liejasi neturėdama nei pradžios, nei pabaigos, joje pulsuojan-ti esmė – esá – taip ir neįgauna kokios nors aiškesnės formos. Taip ir arabų kultūra – griuvus, ištirpus an-tikos pasauliui, anihiliavusis jam kaip formai, arabų, dykumų klajoklių genčių lava užpildė atsiradusias tuš-čias ertmes. Taip ir arabų religija – islamas neišvengė įtakų, o gal net prieš savo valią buvo įspraustas į jau susiformavusios krikščionybės formas. Pati islamo pra-džia, takoskyra tarp sunitų ir šiitų daug kuo primena krikščionybės gimimo peripetijas. Epizodą iš Naujojo Testamento, kai du broliai, Jokūbas ir Jonas, motinos padedami, bando užsitikrinti Jėzaus palankumą, kad paveldėtų tęstinumo monopolį, labai primena analo-giška ankstyvojo islamo situacija, kai imamas Ali ir jo aplinka, iš kurios vėliau kilo šiizmas, užginčija teisę į ką tik mirusio pranašo Mahometo dvasinį paveldą. Kuo rėmėsi vieni ir kiti?

Apaštalavimo darbus ir kryptis Pauliaus ir Jokūbo šali-ninkai krikščionys pasidalijo taikiai: ...padavė [...] dešines draugystės ženklan, kad mes eitume pas pagonis, o jie – pas žydus (Gal. 2, 9). Kitaip šis procesas vyko islamo pasauly-je – įvyko skilimas, įtrūkis, išlikęs iki šių dienų.

Sunitai ir šiitai

Po pranašo Mahometo mirties islamo pasaulį kurį laiką valdė religinės krypties, vėliau pasivadinusios su-nizmu, šalininkai. Tačiau netrukus (661 m.) kilo sąjū-dis, kurio svarbiausias atstovas buvo artimas pranašo giminaitis Ali, teigęs, kad islamo dvasinio ir religinio paveldo tęsėjai turi būti kilę iš artimiausios jo aplinkos.

Pranašo Ali ir jo pasekėjų [ši‘a Ali, iš čia šiizmas] no-ras remtis artima giminyste nėra tik primityvus genti-nis motyvas. Šiizmo teologija suformavo dogmą apie dvasinį tęstinumą, paremtą dieviškosios „Mahometo

69K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

šviesos“ (nur’i Muhammadi) emanacija, kuri vaizduo-jama kaip pirmasis Alacho tvarinys švytinčio taško pavidalu, sukurtas dar iki žmogaus sutvėrimo. Pirma-sis šiuo „švytinčiu tašku“ buvo apdovanotas Adomas, vėliau daugybė jo palikuonių, šventų žmonių, pranašų. Juo buvo apdovanotas ir Mahometo senelis. Po to išsi-skyrė dvi linijos – viena teko Mahometo tėvui, vėliau pačiam Mahometui, kita – jo broliui, o vėliau perėjo šio sūnui Ali.

Sunitų ir šiitų priešprieša, iš teologijos pozicijų žiūrint, yra paini ir kitos religinės tradicijos žmogui sunkiai įkandama. Tęsdami pažadą neliesti teologi-nių subtilybių, atsakymo paieškokime etniniame ir kultūriniame lygmenyje. Apskritai tiek sunizmo ir šiizmo, tiek Pauliaus ir Jokūbo, opozicijas galima apibūdinti priešybėmis: universalu vs lokalu, ekstra-vertiška vs introvertiška, atvira vs uždara. Rakto, at-sakymo paieškas pradėkime nuo religijų žemėlapio. Krikščionybės istorijoje „žydiškoji“ Jokūbo linija už-geso anksti, beveik nepalikusi pėdsakų – semitų-cha-mitų, Artimųjų Rytų (sirų, koptų, Libano maronitų ir t. t.) kraštuose krikščionybė vegetuoja, o indoeuro-pinėje oikumenoje ji rado palankią dirvą ir suvešė-jo, peržengė Europos ribas ir tapo pasauline religija. Pažvelgę į islamo žemėlapį, matysime, kad 90% visų islamo pasekėjų yra sunitai, o šiitai koncentruojasi tik Irane ir gretimose teritorijose. Kodėl?

Islamas ir Iranas

Friedrichas Augustas Mülleris, žinomas orientalistas, beje, profesoriavęs Karaliaučiaus universitete, rašo [1]:

Nuo tada, kai praėjus keturiasdešimčiai metų [po pra-našo Mahometo mirties – A. P.] žiojėjantis plyšys pada-lijo musulmonų pasaulį į dvi vis labiau atsiskiriančias dalis – sunitus ir šiitus – vieninga tikėjimo mokykla iš esmės nebeegzistuoja. Išoriškai skirtumas, atrodo, štai kur: šiitai atsisako pripažinti kaip tiesą daugelį tų pranašo posakių, kurie nepateko į Koraną, o yra iš-likę tik kaip Sunos, perduotos žodžiu. O tikratikiams [t. y. sunitams – A. P.] atrodo būtina jomis naudotis, kad teisingiau ir patikimiau išaiškintų Šventąją Kny-

gą ir užpildytų gausias properšas tikėjimo mokyme. Tuos akivarus, neišvengiamus mokyme, pagrįstame vien atskiromis Korano strofomis, neretai turinčiomis atsitiktinį atskirų apreiškimų pobūdį, teko užpildyti. [...] Šiitai juos atmetė ne iš karštos meilės tiesai ir ne remdamiesi griežtais kritiniais tyrimais. Jie nemėgo Sunų tik todėl, kad jos trukdė laisvai traktuoti atskirų žodžių prasmes, o tai leido sektai [taip šiitus traktuo-ja citatos autorius – A. P.] palaipsniui įterpti į islamą svetimus jam elementus. Tarp jų svarbiausią vaidmenį vaidino mistinės ir panteistinės idėjos, kuriomis buvo persunktas persų kaip indoeuropinės tautos, nenoriai priimančios semitinę islamizmo dvasią, kraujas. Štai pagrindinės priežastys, lėmusios religinę musulmonų takoskyrą, jose ir slypi šiizmo esmė.

Zoroastras (Zaratustra)

Pasak Mary Boyce [2], zoroastrizmo – senosios Ira-no religijos – tyrinėtojos, nors šiitinis islamas, atneštas prievarta, palaipsniui įsigalėjo, tačiau ir jam padarė įta-ką senosios indoeuropinės religijos:

Kartu islamas [t. y. šiizmas – A. P.] vis labiau ir la-biau „zoroastrėjo“, įsisavino zoroastrizmo elementus, perimdamas laidojimo papročius, apsivalymo įsta-tymus, šventųjų kultą.[...] Dar vienu svarbiu islamo iranizacijos elementu tapo legenda apie tai, kad Hu-seinas, Ali sūnus (ir Mahometo anūkas) vedė vieno iš Sasanidų (Irano valdovų dinastijos) belaisvę dukterį Šachrbaną, kuri pagimdė sūnų, tapusį ketvirtuoju šii-tų imamu.

Taigi indoeuropietiškasis etosas neabejotinai darė įtaką islamui Indoeuropos rytuose, Irano plynaukštėse, o Vakaruose, Iberijos pusiasalyje, ir pats buvo paveiktas islamo.

Ali ir Jokūbas

Šiuos du šventus vyrus daug kas sieja. Abu jie yra pirmieji kankiniai, žuvę dėl tikėjimo. Ali ibn Abi Talibas – teisuolis, dvasinis vadas (kaip ir Naujojo Testamento apaštalas Jokūbas). Jis irgi yra puikus

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

karys, nes turi iš pranašo Mahometo paveldėtą kar-dą (zu-l-fakar), yra vaizduojamas raitas ant mulo (iš žvejo kariu tapęs Jokūbas – ant balto žirgo...). Jis daro stebuklus – priaugina nukirstas rankas, priver-čia tekėti upes prieš srovę. Kai kuriose sektose jis laikomas Alacho įsikūnijimu.

Įdomi detalė, savotiškas istorinės mitologinės reinkarnacijos atvejis – po imamo Ali mirties (661 m.) valdžiusią jam priešišką Omejadų dinastiją 750 m. visiškai išnaikino jos priešai Abasidai. Gyvas liko vienintelis Abd ar-Rachmanas, kuris po ilgų klajonių atsidūrė Ispanijoje ir tapo užkariautos jos dalies, Kordobos emyrato, valdovu. Jo palikuonis Abd ar-Rachmanas II vadovavo maurams Klavicho mūšyje (tame pačiame, kur pirmą kartą pasirodė šv. Jokūbas kaip matamor – mauražudys). Kaip turėjo jaustis ir negi galėjo laimėti mūšį paskutinis Ome-jadas, išvydęs savo dinastijos priešo reinkarnaciją, bet jau krikščionių gretose...

Po Ali mirties dieviškąja emanacija buvo apdova-noti šventieji imamai, šiitų bendruomenės vadovai. Čia išsiskiria šiizmo ir sunizmo dogmatika – suni-tų imamai yra tik bendruomenės išrinkti dvasiniai ir pasaulietiniai vadovai, o šiitų imamų luomas yra sakralizuotas, sukaupęs netgi mistinę patirtį ir iš-mintį. Iš pradžių buvo dvylika imamų, tiesioginių Ali palikuonių (palyginkime su dvylika apaštalų). Visi jie, kaip ir krikščioniškieji apaštalai, žuvo kaip tikėjimo kankiniai. Išskyrus vieną, dvyliktąjį...

Mahdi (al-Mahdī) ir Isa (‘Isā).

Dvyliktasis imamas Mahdi, gyvas būdamas, dingo oloje, todėl vadinamas „pasislėpusiuoju“. Jis pasiro-dys tik „laikų pabaigoje“, keletą metų prieš Paskuti-niojo teismo dieną, kad išgelbėtų žmoniją, nugalė-damas Dadžalą (al-Dadjdjāl), islamiškąjį Antikristą, užvaldžiusį pasaulį. Tačiau tai jis darys ne vienas, o kartu su Isa.

Kas yra Isa? Isa, Mariam sūnus – Korane taip yra vadinamas Jėzus. Jo gimimui aprašyti skirta sura

[19:16–34] iš pirmo žvilgsnio atrodo net išsamesnė nei Naujajame Testamente. Pagal Koraną, Jis nėra Dievo sūnus, tačiau dažnai vadinamas Alacho dvasia, Alacho žodžiu, Alacho siųstu. Jo santykiai su Dievu ypatingi – kaip ir Adomas, Jis buvo sutvertas iš molio Dievo žo-džiu, ne taip, kaip kiti pranašai. Jėzaus Kristaus mirties aprašymas Korane primena detektyvą – Jėzus buvo ne nužudytas, bet gyvas paimtas į dangų. Pagal Koraną, tie, kurie sako, kad Jėzus buvo nužudytas, neturi tvirtų įrodymų, jiems taip tik pasirodę – vietoj Jo tikriausiai buvo nužudytas kitas žmogus. Tačiau prieš Paskutinįjį teismą Isa grįš į žemę ir įkurs Tiesos karalystę (kartu su Mahdi). Imamo Ali žūties aprašymuose irgi esama siužetinių linijų, panašių į Kristaus paskutines valandas prieš Golgotą. Kaip ir Jėzus, Ali iš anksto žinojo, kaip ir kada jam lemta žūti – tą dar prieš 30 m. jam pasakė pats Mahometas. Judui už išdavystę buvo sumokėta 30 si-dabrinių, o Ali žudikas Ibn Muldžamas gavo gražuolės merginos pažadą už jo ištekėti. Iš imamo kalbų galima spėti, kad jis jautė artėjančią mirtį („šiais metais manęs nebus tarp tų, kurie atliks hadžą“), žinojo savo mirties dieną ir jai ruošėsi, o naktį prieš žūtį nesudėjo akių kaip ir Kristus Alyvų sode. Kai žudikas smogė užnuodytu kardu (tai įvyko ramadano mėnesio devynioliktą die-ną), saulė nusidažė kraujo spalva. Kristaus mirties aki-mirką saulė aptemo, sudrebėjo žemė ir perplyšo šven-tyklos uždanga.

Taigi Spengleris teisus – islamo religijai ir kultūrai krikščionybė buvo kaip matrica. Kaip minėta, šiizmas yra išplitęs tik Irane ir aplink jį, o šią salą supa arabų su-nitų jūra. Kultūrologiniu (ne teologiniu!) požiūriu sunitų ir šiitų priešprieša tolygi arabų, semitų-chamitų ir indo-europiečių konfrontacijai. Tuo požiūriu šiizmą galima būtų vadinti indoeuropietiškuoju islamu, o ispanišką-ją katalikybę – krikščioniškuoju karingu šiizmu. Abi šios religinės srovės didelį dėmesį skiria martyrologijai, tikėjimo kankinių kultui. Abi turėjo sukaupusios dide-les dinaminės energijos atsargas, kurios lėmė veiksmo, jėgos, o kartais ir prievartos, viršenybę. Tačiau krikščio-nybė, sekdama Kristaus mokymu „atsukti dešinį žandą“, išsigydė nuo pagundos skleisti gėrį jėga, o islamo pasau-lis tebėra reikalavimo „akis už akį“ spąstuose.

71K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Viso šito kvazireliginio sąmyšio bandymų laukas il-gus šimtmečius buvo Ispanijos žemė ir jos tautos. Taigi „krikščioniškieji šiitai“ – ispanų nacija, imamas Ali ir apaštalas Jokūbas – dvasiniai dvyniai ar klonai, o neat-pažinusiems Kristaus kaip Dievo sūnaus, dievažmogio, Jo vaizdas susidvejino į Isą ir Mahdi, Isą ir Ali... Vargšas žmogaus protas – Dievas pateikia viską ant lėkštutės, bet sugedusi mūsų prigimtis taip iškraipo Žinią, kad tenka išradinėti matricas, gaminti klonus, kurti apokri-fines pamėkles...

Pabaigos žodis

Ko mus, europiečius, galėtų pamokyti šv. Jokūbas savo metais – 2010-aisiais? Sakydamas „europiečius“, turiu galvoje ne tik Kryžiaus, bet ir Pusmėnulio žmo-nes, tapusius europiečiais. Pagal Bibliją Jokūbas ir Pau-lius, veiksmo ir tikėjimo vyrai su savo komandomis, pa-duoda vienas kitam ranką ir pasiskirsto, kas pas ką eis.

Ar ne laikas būtų taip pasielgti ir aniems europie-

čiams? Juk ir vieniems, ir kitiems naujųjų laikų globa-listiniai dadžalai draudžia nešioti kryžius ir čadras.

Ar ne laikas būtų vieniems priminti veiksmo stoką, kuri veda į tikėjimo anemiją, o kitiems – pavojus, ku-riuos žmogaus sielai kelia malda vien už priešpriešą, kai reikalaujama akies už akį.

Kaip gerai būtų, kad metų šventasis nuliptų nuo žir-go, išmainytų kalaviją į piligrimo lazdą, o šalmą pakeis-tų plačiakrašte skrybėle...

Kaip gerai būtų, kad prekybos centrų piligrimas, užuot stumdęs prekių vežimėlį, pasibalnotų Al-Burāq‘ą, Mahometo dausų žirgą su sparnais, ir išjotų į antianti-kristinį džihadą...

1 August Müller, Der Islam im Morgen und Abendland. Berlin. 1886 –1887.

2 Mary Boyce, Zoroastrians, London, 1979.

Priedas:

Trys NT JokūbaiJokūbas, Alfiejaus sūnus (05-03), Jokūbas Jaunesnysis, Jokūbas Mažasis, apaštalas: Mt 10, 3; Mk 3, 18;

Lk 6, 15; Apd 1, 13Jokūbas, Zebediejaus sūnus (07-25), apaštalo ir evangelisto Jono vyresnis brolis, vienas iš Griaustinio

vaikų, Jokūbas Vyresnysis, Jokūbas Didysis, buvęs žvejys, apaštalas: Mt 4, 21; 10, 2; 17, 1; (20,20–24); (26, 37); Mk 1, 19. 29; 3, 17; 5, 37; 9, 2; 10, 35. 39; 13, 3; 14, 33; Lk 5, 10; 6, 14; 8, 51; 9, 28. 54; (Jn 21, 2); Apd 1, 13; 12, 2

Jokūbas, Viešpaties brolis, Jokūbas Teisusis, Jeruzalės vyskupas, kartais klaidingai tapatintas su Jokūbu Jaunesniuoju, tradiciškai laikytas Jokūbo laiško autoriumi, apokrifinės Jokūbo evangelijos (Jokūbo protoe-vangelijos, Jokūbo knygos apie Marijos gimimą) tariamasis autorius, minimas apokrifinėje Tomo evangeli-joje ir apokrifinėje Žydų evangelijoje, Jeronimo ir Euzebijaus veikaluose: Mt 13, 55; 27, 56; Mk 6, 3; 15, 40; 16, 1; Lk 24, 10; Apd 12, 17; 15, 13; 21, 18; 1 Kor 15, 7; Gal 1, 19; 2, 9. 12; Jok 1, 1; Jud 1

Parengė Petras KIMBRYS

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Viena iš teorijų skelbia, kad istorija kartojasi spi-ralės principu tik kitame lygmenyje ir kitokiu

būdu. Net ir skaudi patirtis, jeigu ji ne mirtina, pada-ro mus stipresnius. Gal žvelgdami į praeitį iš tikrųjų galime išvysti ateities kontūrus? Pavyzdžiui, užmetęs akį į amerikiečių politologo George’o Friedmano hi-potetines įžvalgas ir pamatęs, ką jis pranašauja mūsų regionui per artimiausius 50 metų, mintimis nukly-dau į XIX–XX a. sandūrą, kai vaduotasi iš „lenkavi-mo“ mados.

Litvomanas – tai lietuvių kilmės inteligentas, suvokęs lietuvių tautos teisę į visavertį gyvenimą ir skleidžian-tis lietuvybę, kad tą teisę užtikrintų. Tautinio atgimimo metais tuo vardu, žinoma, su niekinamuoju atspalviu, lenkai vadino lietuvių patriotus.

Litvomanai suvaidino svarbų vaidmenį žadindami lietuvių tautinį susipratimą, daug prisidėjo prie moder-niosios lietuvių tautos formavimosi ir Lietuvos nepri-klausomybės įtvirtinimo.

Po to, kai 1569 m. LDK ir Lenkijos karalystė pasirašė Liublino uniją, dauguma LDK didikų ir bajorų (šlėk-tų), stengdamiesi prilygti lenkų ponams, palaipsniui perėmė jų kultūrą ir, savaip suvokdami prestižą, ilgiau nei 300 metų nekalbėjo gimtąja kalba. Ne vien „len-kavimo“ mada, bet ir objektyvių priežasčių nulemtas lietuvių kalbos silpnumas padėjo įsitvirtinti vadinama-jai „istorinei genetinei“ lietuviškumo sampratai – vis

Retrospektyva

Liudas SUBAČIUS

litvoManai Kadaise ir… ateityje

daugiau etninės Lietuvos didikų, bajorų, dvasininkų, inteligentų, beje, ne tik miestiečių, o ir miestelėnų, ir valstiečių, bent jau nuo XIX a. 7–8 dešimtmečio, viešai vartojo vien lenkų kalbą.

XIX a. I p. tarp Lietuvos bajorų tapo populiarus loty-niškas posakis gente lituanus, natione polonus („kilme – lietuvis, pilietybe – lenkas“), gana tiksliai atskleidžiantis tautinės jų savimonės dvilypumą. „Lenkuojantys“ ir net visai lietuvių kalbą pamiršę Didžiosios Lietuvos lietuviai iki XIX a. pab. vis tiek laikė save neatsiejama lietuvių tau-tos dalimi. Tačiau 1883 m. kilusio lietuvių tautinio sąjū-džio, orientuoto į „lingvistinės“ lietuvybės gaivinimą, da-lyviai tų savo tautiečių, kurie išsižadėjo „motinos kalbos“ (taip XIX a. I p. savo gimtąją kalbą mėgo vadinti dvikalbiai lietuvių bajorai), jau nebuvo linkę priskirti lietuvių tautai. Sulenkėjusius tėvynainius jie primygtinai ragino kuo grei-čiau atsigręžti į lietuvių kalbą.

Prieš 100 metų Vilniaus gatvėse lietuviškai užkalbi-nęs praeivį vargu ar būtum buvęs suprastas. Priežastis labai paprasta – XX a. pradžioje iš 155 000 Vilniaus gy-ventojų lietuviai sudarė vos 5000.

Pačioje XIX a. pab. Vilniuje susitelkė iš pradžių ne-gausus būrelis žmonių, įkvėptų tautinio lietuvių sąjū-džio idėjų. Tarpusavyje jie tarėsi, kaip atgaivinti sosti-nėje letargo miegu užmigdytą lietuvybės dvasią. Veikti reikėjo slaptai ir labai atsargiai, nes aplinkui buvo apstu lietuvybės priešininkų. „Litvomano“ etiketė anais lai-kais reiškė maždaug tą patį, ką šiais laikais „valstybės

73K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

priešas“. Lenkams nepatiko, jų akimis žiūrint, separa-tistinis lietuvių sąjūdis. O rusifikacinę politiką vykdan-ti caro administracija dar aršiau kovojo su tautinėmis aspiracijomis. Todėl tie, kurie bandė įskelti pirmąsias lietuvybės kibirkštis Vilniuje, turėjo būti labai artimi, kad galėtų drąsiai vieni kitais pasitikėti. Iš pradžių į savo slaptą būrelį, pasivadinusį „Dvylika Vilniaus apaš-talų“, neįsileisdavo moterų, karštesnio temperamento vyrams irgi vengdavo atskleisti visas paslaptis. Vadi-namajai Apaštalų kuopai priklausė Jonas Bortkevičius, Povilas Matulionis, Juozapas Nonevičius, Boleslovas Stankevičius, Valentinas Urbanavičius, Kazimieras Landsbergis, Andrius Domaševičius, Donatas Mali-nauskas, Juozas Ambraziejus, Felicija Bortkevičienė, beje, pirmoji moteris, priimta apie 1900 m., ir kt.

„Dvylika Vilniaus apaštalų“ skaitė ir platino iš Rytų Prūsijos slaptai gaunamus lietuviškus raštus. Kėlė sau tikslą žadinti lietuvių tautinį sąmoningumą, populia-rinti lietuvių kalbą viešajame gyvenime, siekė, kad lie-tuviai Vilniuje turėtų savo atskirą bažnyčią, kad lietu-viškos pamaldos vyktų ir kitose bažnyčiose. Šis patriotų būrelis nelaikytinas draugija, nes jis neturėjo nei įstatų, nei konkrečių organizacinių planų.

Nors moterys, kaip minėta, slaptuose „Dvylikos apaštalų“ susirinkimuose dalyvauti negalėjo, jos ak-tyviai reiškėsi kuopos organizuojamuose renginiuose lietuvybei Vilniuje skleisti. Viena iš veiklos krypčių – Vilniaus bažnyčiose giedoti lietuviškas giesmes. Giedo-tojai: trys seserys Kosakovskaitės, Ūsaitė, Bortkevičie-nė, jos sesuo Juzefa Okuličienė, Jonas Vileišis, Povilas Gaidelionis ir kiti repetuodavo Bortkevičių bute. Šven-tadieniais apibėgdavo keletą Vilniaus bažnyčių ir gie-dodavo lietuviškas giesmes.

Kai Vilniaus vyskupu 1897 m. buvo įšventintas Ste-fanas Zwierowiczius, lietuvių lenkinimas dar labiau sustiprėjo. Kun. Rakausko duomenimis, 1893 m. Vil-niaus vyskupystėje iš 62 lietuviškų parapijų 23-ose pamokslai buvo sakomi tik lenkiškai, 11 – lenkiškai ir lietuviškai, vos 28 – tik lietuviškai, o Vilniaus baž-nyčiose pamaldos lietuvių kalba apskritai nevyko. „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ kuopa, padedama kitų lietuvių inteligentų, atkakliai bandė tokią padėtį pa-

taisyti. Pagaliau vyskupas nusileido ir 1901 m. per-davė lietuviams Šv. Mikalojaus bažnyčią. Ją lankė ir į chorą įsirašė net religijai abejingi „cicilikai“ (socia-listai, pvz., Andrius Domaševičius), kad neatsirastų dingsties bažnyčią iš lietuvių vėl atimti, esą ją lanko per mažai tikinčiųjų.

Iki 1905 m. revoliucijos ir per ją Bortkevičių namai buvo viešojo lietuvių gyvenimo centras, čia sulaukda-vo atgarsio viskas, kas dėjosi Vilniuje. Inžinierius Jonas Bortkevičius stengėsi pritraukti į Lietuvą kuo daugiau savos inteligentijos.

Čia susibūrė ir neorganizuotas moterų sąjūdis. Emi-lija Vileišienė, Sofija Smetonienė, Marija Piaseckaitė (Šlapelienė), V. Brazaitytė, Bronislova Šėmaitė (Bir-žiškienė), Domaševičienė, Felicija Purickaitė-Kasper-skienė 1904–1905 m. slaptai rinkdavosi į susirinkimus pas Feliciją Bortkevičienę, kad aptartų visuomenines problemas ir moterų veiklos kryptis. Bortkevičienė lietuviškai kalbėjo su akcentu ir intensyviai tobulino lietuvių kalbos žinias, kartu ragindama ir kitas moteris tai daryti. Buvo mokomasi čia vienuose, čia kituose na-muose. Toks bendras mokymasis, keliavimas iš vienų namų į kitus, ekskursijos po Vilniaus apylinkes, šeimy-niniai vaidinimai stiprino tautinį lietuvių susipratimą.

„Gyvendama Vilniuje, nežiūrint, kad silpnai mokė-jau lietuvių kalbą, plačiai dalyvavau tautiniame judėjime, ypač literatūros slėpime ir paskirstyme. Kai buvo suim-tas nuolatinis Vilniaus ir apylinkės knygnešys (Motiejus Baltūsis), tuomet visas sunkumas, Vilniaus ir apylinkės aprūpinimas atsigulė ant manęs ir ant panelės Sapkaus-kaitės“, – autobiografijoje pažymi Bortkevičienė, Vilniuje turėjusi du nelegalios spaudos sandėlius – urmo ir smul-kmės. Po Šv. Mikalojaus bažnyčios remonto 1902 m., daug spaudinių laikydavo ten įrengtoje slėptuvėje (už altoriaus). Nedidelį kiekį slėpdavo savo namuose ir pas Genovaitę Sapkauskaitę, grafų Čapskių tarnaitę…

Litvomanų įkvėpta modernioji lietuvių nacija ga-lutinai susiformavo 1918–1940 m. – Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Tačiau Vilnius dėl suprantamų priežasčių lietuviškas tapo daug vėliau. Įdomumo dėlei pateikiu vieną lentelę:

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Jeigu istorija iš tikrųjų kartojasi spiralės principu tik ki-tame lygmenyje ir kitokiu būdu, vadinasi, gilindamiesi į praeitį galime kai ką įžvelgti ir ateities horizonte.

Neseniai pasirodžiusioje prieštaringai vertinamo-je knygoje „Ateinantys 100 metų“ (The Next 100 Years) privačios žvalgybos agentūros Stratfor, kartais vadinamos „alternatyvia CŽV“, vadovas, politologas George’as Frie-dmanas teigia, kad istorija nėra chaotiška įvykių seka, to-dėl, išanalizavus vakarykštę dieną, galima palyginti tiksliai atspėti, kas mūsų laukia rytoj.

Jeigu įvykiai pasisuktų taip, kaip prognozuoja „įžval-gusis“ amerikietis, Baltijos šalys ilgainiui sudarytų sti-prią sąjungą su Lenkija. Esą po 2050-ųjų Lenkija bus viena galingiausių pasaulio valstybių ir iš esmės atkurs XVII a. turėtas imperijos sienas. Baltijos šalims teks su tuo susitaikyti, jos turės arba pataikauti JAV remiamai

Lenkijai, arba tyliai uždus Ru-sijos glėbyje…

Jau esame tai girdėję, tie-sa? Ir netgi ne kartą… Tačiau, stebint šiuo metu vykstančius procesus ir remiantis Friedma-no hipoteze, kad ir kokia ji būtų nemaloni, neišvengiamai kyla klausimas: Kokia kalba kalbės Lietuvos elitas ir Vilniaus gyven-tojai, praėjus dar 100 metų?

Juo labiau kad artima Lietu-vos kaimynė ir ilgametė – nuo Liublino unijos laikų – partnerė jau dabar skubina įvykius, kad pati uždusintų Lietuvą Rusijos glėbyje – argi ne tą rodo vals-tybinės įmonės „Orlen“ dery-bos su Maskvos oligarchais dėl „Mažeikių naftos“?

Literatūra:

1. Dalia Marcinkevičienė, Įžymios Lietuvos

moterys XIX a. antroje pusėje, Vilnius: Vil-

niaus universiteto leidykla, 1997, p. 163.

2. Draugas, Jonas Bortkevičius 1871–1908,

Lietuvos ūkininkas, 1909, Nr. 3, p. 21.

3. Felicijos Bortkevičienės autobiografija, LNB RS, F. 68. – 2, p. 5.

4. Jonas Bulota, Nenulenkusi galvos, Gimtasis kraštas, 1989, Nr. 23, p. 5.

5. Julius Būtėnas, Gyvenusi kitiems, Kaunas: Aušra, 1993, p. 20.

6. Jurgis Kilna, Prisiminkime F. Bortkevičienę, Sėja, 1959, Nr. 6, p. 36.

7. Litvomanas, Lietuvių enciklopedija, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidy-

kla, t. 16, 1958, p. 318.

8. Nastazija Kairiūkštytė, Dvylika Vilniaus apaštalų, Visuotinė Lietuvių enciklo-

pedija, t. 4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, p. 252.

9. Pranas Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 1, Vilnius: Lituanus, 1977,

p. 66.

10. Virginija Jurėnienė, Lietuvos moterų judėjimo integralumas tautiniame

judėjime, Klėja, Nr. 8.

11. Zigmas Toliušis, Felicija Bortkevičienė, LNB RS, F. 66–13, p. 14.

12. Gyventojų tautinė sudėtis procentais 1897–2001 metais, Tautinių bendrijų

informacinis biuletenis 2003 m. Nr, 3–4 (11), p. 21.

13. Monika Bončkutė. JAV politologas G. Friedmanas: JAV galios amžiuje Lietu-

vą nuo pražūties išgelbės Lenkija, www.lrytas.lt.

14. http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuviai.

75K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

IV

Kompetentingas įstatymų leidėjas

„Aistros valdo žmones“ tvirtino Montesquieu, šiek tiek prieštaraudamas pats sau. Kaip tik todėl šiandie-ninė demokratija pamina vykdomąją ir administracinę valdžią, viską, išskyrus savo pačios atstovus – įstatymų leidėjus, kuriuos ji renkasi pagal savo pavyzdį, t. y. ne-kompetentingus ir valdomus aistrų.

O koks turėtų būti įstatymų leidėjas? Manyčiau, visų pirma jis turėtų, atvirkščiai nei dabartiniai demokratai, valdyti savo aistras. Įstatymų leidėjas turi gerai išmanyti jurisprudenciją, tačiau tam, kad geri norai netaptų savo priešybe, jis neturi vadovautis vien knygine išmintimi. Jis turi suprasti liaudies, kuriai leidžiami įstatymai, pa-pročius ir dvasią. Mat reikia leisti tokius įstatymus, kurių liaudis įstengtų laikytis, kuriems ji pajėgtų paklusti. Juk jau Atėnų įstatymų leidėjas Solonas sakė: „Aš jiems sukū-riau įstatymus, geriausius iš tų, kuriuos jie sugebės iškęs-ti.“ Judėjų Dievo žodžiai savo liaudžiai irgi verti visuoti-nio dėmesio: „Mano įstatymai nėra geri“, t. y. jie adresuoti tautos dvasioje glūdinčiam blogiui, kuris turės juos iškęsti arba pasitraukti. „Ir tai panaikina visus sunkumus, – sako Montesquieu, – susijusius su Mozės įstatymais.“

Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turi perprasti liau-dies dvasią ir papročius, antraip jo sukurti įstatymai neveiks. Apie liaudies psichologiją pirmieji susimąstė, regis, vokiečiai. Jie įrodinėjo, kad įstatymų leidėjas ne-

Émille FAGUET

neKoMpetenCijos Kultas*

* Tęsinys iš nr. 2.

turėtų susitapatinti su savo tautos charakteriu ir dvasia, nes, būdamas savo tautos aistrų ir polinkių dalininkas, jis vargu ar galės būti nešališkas vertintojas – iš šalies žiūrint, visada geriau matyti…

Idealaus įstatymų leidėjo užduotis – rasti būdą, kaip suderinti būtinybę iš dalies patenkinti tautos norus ir pažaboti tuos jos lūkesčius, kurie žlugdo bendrą reikalą. Todėl pirmiausia reikia deramai įvertinti liaudies polin-kių visumą. Iš dalies patenkinti troškimus, atsižvelgti į liaudies polinkius reikia todėl, kad įstatymas, kuris vi-siškai juos ignoruoja, yra panašus į Rolando ristūną – tai puikus kovos žirgas, bet, deja, negyvas. Įsivaizduokime, kad senovės Romoje kas nors būtų sumanęs įdiegti įsta-tymą, reikalaujantį vienodų teisių visiems imperijos gy-ventojams, vienodos pagarbos užkariautoms tautoms. Nesunku suprasti, kad įgyvendinti tokį įstatymą būtų buvę neįmanoma. Dar daugiau – nepagarba tokiam įstatymui būtų lėmusi nepagarbą ir kitiems įstaty-mams. Pasak barono Joanneso, senovėje laisvė prancū-zams reiškė „teisę daryti tai, ką nori, ir trukdyti kitiems daryti tai, ko nori jie“. Panašu, kad liberalų įstatymą, liepiantį prancūzams gerbti žmogaus ir piliečio teises, būtų buvę galima įdiegti tik su lazda, nes toks įstaty-mas vis tiek būtų buvęs ignoruojamas ir tai būtų gundę ignoruoti visus įstatymus.

Taigi įstatymų leidėjas turi gerai išstudijuoti savo liaudies lūkesčius, kad žinotų, kur yra riba, ties kuria būtina sustoti ir jiems pasipriešinti.

Be to, jau minėta, kad jis turi iš dalies pažaboti liau-dies polinkius. Nes įstatymas valstybėje turi veikti taip pat kaip moralės dėsnis asmens gyvenime, antraip tai

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

bus tik statuto punktas, kuriam įgyvendinti reikės poli-cinių metodų. Tik išmintingas įstatymas gali tapti ilga-laikės prievartos įrankiu, galinčiu pagydyti visuomenę nuo pražūtingų aistrų, užkirsti kelią kenksmingiems potroškiams, pavojingiems veiksmams ir neutralizuoti egoistinius masių impulsus. Toks įstatymas tampa pro-tinguoju „aš“, kuris suvaldo aistringąjį „aš“. Būtent tai turėjo omenyje Montesquieu, sakydamas, kad papro-čiai privalo pagerinti žmogaus būties sąlygas, o įstaty-mai – pagerinti papročius.

Taigi įstatymas iš dalies prieštarauja liaudies norams, bet jis turi tapti taisykle, kurią tauta laiko gera ir todėl truputį myli, laiko rūsčia ir todėl truputį bijo, laiko šiek tiek priešiška sau ir todėl purkštauja, bet laiko būtina ir todėl gerbia.

Būtent tokį įstatymą turi parengti įstatymų leidėjas. Jis negalės to padaryti, jei nesupras liaudies sielos – ir tos jos dalies, kuri gali pasipriešinti, ir tos, kuri priima siūlomas naujoves. Svarbu numanyti, dėl ko gali kilti tik niurnėjimas, o dėl ko – tikra nepaklusnumo banga.

Tad kas svarbiausia įstatymų leidėjui?Pirmiausia jis turi nugalėti aistras. Santūrumas – do-

rybė, kurią vertino Ciceronas, yra ypač reta, šios do-rybės esmė – pusiausvyra tarp sielos ir kūno. Tai pa-grindinė gero įstatymų leidėjo savybė. Knygos „Apie įstatymų dvasią“ autorius Montesquieu taip ir sako: „Aš padariau šį darbą tam, kad įrodyčiau, jog leidžiant įstatymus svarbiausia būti santūriam, tik tuo būdu gali-ma siekti politinio ir moralinio gėrio.“

Bet žmogui nieko nėra sunkesnio, kaip suvaldyti savo aistras. Kaip galėtų įstatymų leidėjas pažaboti liaudies aistras, jeigu nesuvaldytų savųjų? Montesquieu rašo, kad Aristotelis nuolat kovojo su savo pavydo jausmu Platonui ir savo aistringa meile Aleksandrui (Makedo-niečiui). Platonas piktinosi tironiškais Atėnų piliečių charakterio bruožais. Machiavelli’s kaip stabą garbino hercogą Valentiną. Thomas More’as, prisiskaitęs seno-vinių tekstų, naiviai tikėjo, kad valstybę valdyti taip paprasta, kaip senovės Graikijos miestą. Haringtonas visada įsivaizdavo Angliją kaip respubliką, o kiti poli-tikai įžvelgė chaosą visur, kur nesiekė karaliaus valdžia. Įstatymų leidėjo nuolat tyko aistros ir prietarai – arba jo

paties, arba liaudies, su kuria jis susitapatina. Dažniau-siai įstatymas pasiekia viešumą su aistrų padiktuotomis išlygomis, o kai kada netgi tampa tų aistrų atspindžiu.

O šito kaip tik ir neturėtų būti. Įstatymų leidėjas vi-suomenėje turi atlikti tokį pat vaidmenį, kokį privačia-me gyvenime atlieka žmogaus sąžinė. Jis turėtų pažinti žmonių aistras, visą jų gelmę, visą reikšmingumą, ir nesileisti apgaunamas jų patrauklumo, apsimetinėji-mo, įvairiausių kaukių. Jam derėtų kovoti su aistromis atvirai, su kiekviena aistra skyrium, įveikti vieną po kitos, statyti jas į eilę taip, kad pirmiausia susigrum-tų su pačiomis baisiausiomis. Net jei tektų toje kovoje atsitraukti, visada reikia ieškoti tinkamiausio momen-to kontratakai. Tam, kuris stoja į šią kovą, reikia būti meistriškai santūriam ir išradingam, neleisti aistroms įgyti nė menkiausio pranašumo, kad grasinimais ar klasta jos galėtų išvesti įstatymų leidėją iš tikrojo kelio.

Jam teks būti tarsi sąžiningesniam už pačią sąžinę, nepamiršti, kad įstatymą jis rengia ne tik kitiems, bet ir pačiam sau, kad pats turės paklusti savo sprendi-mams, – ceme jussit semper paruit (kartą paliepęs, vi-sada pakluso). Jis turi būti nešališkas, o tai dar sudėtin-giau, negu būti tik sąžiningam…

Įstatymų leidėjas turi sugebėti išvengti aistrų, net-gi visiškai jų atsižadėti. Vienintele jo aistra turėtų būti gyvenimas pagal sąžinę. Rousseau apie tai rašė: „Tam, kad geriausi įstatymai, kokius įmanoma parengti, būtų priimtini liaudžiai, reikia tobulo proto, kuris mato visas žmogiškąsias aistras, tačiau nėra apimtas nė vienos iš jų, kuriam svetima tamsioji žmogiškosios prigimties pusė, kurio laimė nepriklauso nuo mūsų laimės, tačiau jis vis tiek linkęs ja pasirūpinti. Toks protas laikui bėgant su-kurs sau neblėstančią šlovę, nes jis darbuosis viename šimtmetyje, o jo darbo vaisiai subręs kitame.“

Išradingieji graikai buvo radę gudrų sprendimą – kai kurie įstatymų leidėjai po to, kai jiems pavykdavo prisaikdinti liaudį naujiems įstatymams, išvykdavo į savanorišką tremtį, nenurodydami kur. Kodėl tai at-rodė reikalinga, galima paaiškinti dvejopai: pirmiausia jie netikėjo, kad piliečiai tvirtai laikysis savo priesaikos rūstiems įstatymams, antra – įstatymų leidėjai stengėsi išvengti būtinybės paklusti tam, ką patys sukūrė.

77K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Kadaise Proudhonas sakė: „Svajoju apie respubliką, tokią liberalią, kad joje mane nubaustų už reakcingu-mą.“ Tikriausiai panašus įstatymų leidėjas buvo ir Li-kurgas, įkūręs respubliką su tokiais griežtais įstatymais, kad pats nusprendė išvykti iš šalies, vos tik jo priimti įstatymai įsigaliojo. Solonas ir Sula bent jau tuo pra-noko Likurgą, kad liko gyventi šalyje, kurios įstatymus sukūrė. Šiuo atveju guodžia nebent tai, kad Likurgas veikiausiai buvo ne istorinė, o legendinė asmenybė.

O mums šiuo atveju svarbu, kad įstatymų leidėjas pakiltų virš savo liaudies aistrų bent jau tiek, kad, bū-damas kartu ir paprastas žmogus, galėtų pats be baimės paklusti savo sukurtiems įstatymams.

Kaip tik todėl jis ir turi būti santūrus, atsargiai rū-pintis naujo įstatymo įgyvendinimu, o ne reikalauti visuotinio to įstatymo vykdymo nedelsiant. Montes-quieu pateikia tokį reto santūrumo pavyzdį: „Karalius Liudvikas Šventasis nusprendė pavaldiniams įdiegti pasišlykštėjimą ano meto teismų piktnaudžiavimais ir išleido keletą potvarkių teismams savo ir kai kurių savo baronų valdose. Ši menka priemonė pranoko lūkesčius. Praėjo visiškai nedaug laiko po jo mirties ir tų potvar-kių jau buvo laikomasi daugumos feodalų valdose. Val-dovas pasiekė tikslą, nors jo potvarkis nebuvo įsakmus, o tik parodė pavyzdį, kuriuo sekti buvo suinteresuotas kiekvienas. Pakako parodyti būdą, kaip įveikti blogį, ir žmonės patys pamatė, kad karaliaus ir kai kurių sen-jorų teismai priima geresnius sprendimus, labiau atsi-žvelgiančius į gyvenimo sąlygas, protingesnius, labiau derančius su morale ir religija, geriau užtikrinančius visuomenės santarvę, žmogaus ir jo turto saugumą. Taip buvo atsisakyta ankstesnių papročių ir susitaiky-ta su naujovėmis. Valdovui, pasirodo, svarbiau ne pri-versti, o sugebėti įtikinti, kad būtų vykdoma jo valia, ne įsakinėti, o vesti.“

Iš to Montesquieu daro optimistinę išvadą: „Protui priklauso prigimtinė valdžia. Kas priešinasi protui, yra pasmerktas pralaimėti. Jau netoli tas laikas, kai žmonės bus priversti paklusti jo valdžiai.“

Ar šiuos senų laikų pavyzdžius dar įmanoma pritai-kyti šiandien? Lygiai taip pat galėtume klausti, ar pase-no senovinis bažnytinis įsakymas, reikalaujantis švęsti

ir ilsėtis sekmadienį. Kadaise Prancūzijoje šio įstaty-mo priėmimas buvo laikomas klaida, nes prieštaravo to meto papročiams ir prancūzų mąstysenai apskritai. Nereikėjo to įrašyti ir į kodeksą. Tenka pripažinti, kad šio įstatymo buvo paisoma retai ir visaip nuo jo išsi-sukinėta. Viso to būtų buvę išvengta, jeigu teisę į se-kmadienio poilsį valstybė pirmiausia būtų suteikusi tik savo tarnautojams, valdininkams ir darbuotojams. Būtų pakakę išleisti aplinkraštį, kad teisingumo minis-tras atleidžia nuo bausmės kiekvieną, kuris nevykdys darbo sutarties, atsisakydamas dirbti sekmadienį. Tada įstatymas apie poilsio dieną galiotų neoficialiai, jo būtų laikomasi abipusiu susitarimu ir jis netrukdytų tais atvejais, kai būtinybė darbuotis sekmadienį akivaizdi ir pačiam darbininkui, ir darbdaviui. Taigi sprendimas dėl to būtų priimtas laisva valia. Tuo būdu įstatymas per šimtmečius susiklosčiusius papročius būtų pakeitęs be nereikalingų sukrėtimų.

Pažvelkime į atvejus, kai įstatymų normos, nors ir įtrauktos į kodeksus, nėra prievartinės, o tik reko-mendacinio pobūdžio. Štai XIX a. įstatymų leidėjas nenumato bausti vyro, jeigu šis, užklupęs sutuoktinę su meilužiu, nužudo abu nusikaltimo vietoje. Tokia įstatymų leidėjo pozicija atrodo labai abejotina. Ar ne-baudžiamumą reikėtų įtvirtinti įstatymu? Ne. Tačiau tokia nuostata buvo įteisinta tarp eilučių. Pažodžiui įstatymas skelbė: „Jei nusikaltėliai užklumpami su įkal-čiais, žmogžudystė dovanotina.“ Nemanau, kad tokia frazė tobula, ir esu įsitikinęs, kad įstatymas galėtų leisti sprendimų laisvę, nevaržydamas teisėjo galių pasielgti teisingiau, ne vien aklai laikantis įstatymo raidės, pagal kurią veiksmų pasekmės būtų nebepataisomos. Viskas priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir to, kokios for-muluotės atrodo optimaliausios.

Įstatymų leidėjui svarbiausia būti atsargiam keičiant įstatymus. Būtent atsargumas reikalauja valdyti ar bent jau kontroliuoti savo aistras. Pagarba įstatymui yra tiesiogiai susijusi su jo ilgalaikiškumu. Ir susijusi dvejopai: arba įsta-tymas remiasi senu papročiu ir pagarba jam yra subran-dinta per ilgą laiką, arba įstatymas yra nukreiptas prieš seną paprotį ir tada reikės nemažai laiko, kol pats įstatymas virs papročiu, nes jų abiejų šventumas priklauso nuo senumo.

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Abiem atvejais įstatymas gerbtinas dėl savo amžiaus. Jis primena medį – iš pradžių gležnas daigas, vėliau – žievė, paskui – mediena, o šaknys giliai įsišaknija dir-voje ir suardo net uolieną.

Užtat reikia ypatingo apdairumo, norint seną gum-buotą ąžuolą pakeisti jaunu medeliu. Čia Montesquieu cituoja Vidurinės Azijos išminčiaus Uzbeko kreipimąsi į valdovą Redį: „Dauguma įstatymų leidėjų buvo riboto proto žmonės, iškilę per atsitiktinumą, jie klausėsi tik savo pačių prietarų ir fantazijų. Jie dažnai be jokio bū-tino reikalo atšaukinėjo įstatymus, giliai įsišaknijusius visuomenėje, ir kartu kėlė sąmyšį – o sąmyšį kelia kie-kviena naujovė. Tiesa, pasitaiko atvejų, kai aplinkybės verčia keisti tam tikrus įstatymus, bet tai greičiau lemia pati daiktų prigimtis, o ne žmogaus valia. Net ir tais retais atvejais keisti įstatymus reikia ypač jautriai. Tai daryti dera iškilmingai, imantis atsargumo priemonių, idant liaudžiai nekiltų abejonių, kad įstatymas – iš ti-krųjų šventas dalykas, jeigu jo pakeitimas reikalauja at-likti tiek daug formalumų.“ Montesquieu čia, kaip buvo įpratęs, remiasi Aristotelio autoritetu. O šis rašė: „Aiš-ku, kad ateina laikas ir kai kuriuos įstatymus reikia pa-keisti. Tačiau keisti reikia ypač apdairiai, kitaip naudos bus mažai. Pavojinga, jei liaudis manys, kad šiandien įstatymas gali būti vienoks, o rytoj – jau kitoks. Geriau jau tegu lieka senojo įstatymo trūkumai ir senieji valdi-ninkai. Pakeitimai gali neatnešti naudos, o pavojus, kad žmonės ims nepaisyti valdininkų, – labai didelis (nes įstatymai, atstovaujami valdininkų, žmonėms ilgainiui ims atrodyti tarsi bekūnė šmėkla).“

Išmanyti pažangiausius pasaulio šalių įstatymus, kuo giliau pažinti savosios tautos temperamentą, charakterį, jausmus, aistras, polinkius, nuomones, prietarus ir papro-čius, mokėti tramdyti savo protą ir jausmus, nepasiduoti aistroms ir godumui, išlaikyti šaltakraujiškumą ir dvasios ramybę – tai ne šiaip idealios įstatymų leidėjo savybės, be jų apskritai neįmanoma sukurti nė vieno gero įstatymo.

Tačiau, kaip matėme, tai iš esmės priešinga viskam, ką vertina ir ko iš įstatymų leidėjo reikalauja demokra-tija. Jau aptariau, kodėl ji beveik visada iškelia tokius atstovus, kurie yra dvigubai nekompetentingi: arba tokius, kurie neturi nei žinių, nei išsilavinimo, arba

tokius, kurie žiniomis naudojasi tam, kad patenkintų savo politines aistras, o tai dar pražūtingiau.

Įdomu tai, kad demokratija savo atstovus pasirenka būtent dėl jų aistringumo, t. y. dėl tos savybės, dėl ku-rios reikėtų iškart užkirsti kelią į aukštus postus. Taigi santūrus, blaiviai mąstantis, realybę nuo iliuzijos aiškiai skiriantis, praktiško proto žmogus, jeigu jis nori tar-nauti visuomenei ir būti išrinktas, turėtų savo dorybes kuo giliausiai paslėpti, o viešai demonstruoti diametra-liai priešingas savybes. Kitaip tariant, kad galėtų užimti postą, leidžiantį ginti ir garantuoti pilietinę santarvę, jis turėtų kuo garsiau propaguoti pilietinį karą. Potencia-lus taikdarys turi užsimaukšlinti karvedžio kaukę…

Visi liaudies numylėtiniai yra priklausomi nuo šių dviejų stadijų, antrąją įmanoma pasiekti tik įveikus pir-mąją. Bet argi ne geriau iškart garbingai pareikšti apie savo konservatyvias pažiūras? Nieku gyvu. Tapti įta-kingu konservatoriumi ir viešai išreikšti savo konser-vatyvųjį potencialą įmanoma tik iš pradžių apsirengus anarchisto kostiumu.

Tiesiog smagu žiūrėti, kaip liaudis priprato prie to-kių zigzagų. Jai patinka, kad vadovai jaučiasi nepatogiai: maištininko praeitis jai kelia abejonių dėl dabartinės jo, autoritetingo konservatoriaus, pozicijos, užtat dalį akty-vaus savo gyvenimo konservatorius priverstas paskirti tam, kad pasiaiškintų, kodėl pakeitė savo poziciją, o tai kainuoja jėgų ir atitraukia dėmesį nuo valstybės reikalų.

Žodžiu, liaudis visada išsirenka aistringus tipažus arba tuos, kurie tokiais apsimeta. O tada lieka tik dvi galimybės – viršų paims arba aistrų vergai, o tarp įsta-tymų leidėjų jie sudaro daugumą, arba nugalės nuose-klesnieji, nors ir prasčiau pasirengę naujam savo vai-dmeniui. Paėmę viršų aistringieji karštligiškai puola leisti įstatymus, užuot šaltakraujiškai įvertinę padėtį, kad galėtų elgtis toliaregiškai ir apdairiai. Bet jiems tai nė motais, nes įstatymus jie kuria ne tam, kad pažabo-tų žmogiškąsias aistras, o kaip tik priešingai – kad jas išreikštų. Įstatymai tampa partijų tarpusavio kautynių pasekme ir įrankiu. Įstatymo projektas tampa iššūkiu priešininkų partijai, o įstatymo priėmimas – partine pergale. Tokia padėtis žemina įstatymų leidėjų orumą ir kompromituoja patį režimą.

79K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

V

Įstatymai demokratinėje santvarkoje

Visi įstatymai yra priimami pagal aplinkybes, nors taip neturėtų būti. Tai tik dar kartą patvirtina anksčiau mūsų jau aptartus teiginius. Nepaisydami Montesquieu perspėjimų, žmonės ir dabar nesibaimina keisti įstatymų dėl visiškai atsitiktinių aplinkybių, kitaip tariant, griauna namą, kad pasistatytų palapinę. Nauji įstatymai dygsta kaip grybai po lietaus – tai priklauso nuo oro ir politi-nės konjunktūros. Regis, Demostenas yra pasakojęs apie svetimšalį legionierių, kuris visada saugodavo pažeistą vietą – gavęs smūgį į petį, keldavo skydą prie peties, ga-vęs į šlaunį, dengdavo šlaunį. Taip ir valdančioji partija kuria įstatymus tam, kad apsigintų nuo realaus ar įsivaiz-duojamo priešininko jau suduotų smūgių ir dėl to ryž-tasi skubotoms, neparengtoms reformoms, tarsi bijotų skandalo, kuris iš tikrųjų jau yra įvykęs.

Kadaise Atėnuose sakydavo: jeigu už kandidatą nu-balsuos per daug apygardų, tuoj atsiras įstatymas, drau-džiantis kelti savo kandidatūrą keliose vietose. Nuo to laiko daug kas pasikeitė, bet ir dabar valstybė greit priima įstatymą, kuris pakeičia rinkimų tvarką taip, kad baloti-ruotųsi ne kandidatai, o kandidatų sąrašai, t. y. kad kokia nors asmenybė jokiu būdu neįgytų didesnės įtakos.

Lygiai taip pat, kai paaiškėja, kad bylos tyrėjas su kokia nors kaltinamąja elgėsi pernelyg šiurkščiai, kad teismo pirmininkas per apklausą buvo pernelyg griežtas, o pro-kuroras iškėlė per menkai motyvuotus kaltinimus, iškart pradedama radikali visos teismų procedūros reforma.

Ir tai – ne išimtys. Įstatymų konvejeris dirba kaip ma-dingų drabužių parduotuvė. Kone kasdien kepami vis nauji įstatymai, verda diskusijos, ministrai po kelis kartus per dieną kviečiami aiškintis ir atsakinėti į nesibaigiančius klausimus, nes privalo pakomentuoti kiekvieną faktelį, kuris dirgina viešąją nuomonę. Tai panašu į žurnaluose spausdinamus tęstinius romanus. Vakar kažkas atsitiko, o šiandien, žiūrėk, tuo klausimu jau priimtas įstatymas! Lepteli ką nors laikraštis, ir staiga visi sujunda, puola gin-čytis. Rytinės žinios vakare ataidi nuomonių kryžkelėse – ir tai puikus, netgi padidinamasis plepių šalies veidrodis.

Bet įstatymų leidėjui nederėtų būti veidrodžiu, nes jis – veikiau šalies siela, jos smegenys. Deja, liaudies atstovai dėl jau aptartų priežasčių atstovauja jos ais-troms ir niekam daugiau. Šių dienų demokratinis re-žimas reguliuoja gyvenimą ne įstatymais, o dekretais. Juk įstatymai, padiktuoti aplinkybių, neverti įstatymo vardo. Tikrasis įstatymas – tai seniausia institucija, pašventinta laiko tėkmės, ir žmonės jam paklūsta net nesusimąstydami, ar tai įstatymas, ar tiesiog paprotys. Dažniausiai toks įstatymas yra vieningos praktinės sis-temos dalis, gerai apgalvota, be prieštaringumų, logiška ir grakšti. Nieko panašaus į aplinkybių padiktuotą po-tvarkį. Dar Aristotelis yra apibrėžęs, kuo įstatymas ski-riasi nuo dekreto, atkreipdamas dėmesį, kaip neatsargu to skirtumo nepaisyti. Štai išraiškinga citata, nusakanti problemos esmę: „Yra paskutinis – penktasis demokra-tijos tipas, kai valdo ne įstatymas, o minia. Taip atsitin-ka, kai įstatymo viršenybę pakeičia dekreto viršenybė. Tada ateina demagogų klestėjimo metas. Kol demokra-tinėje visuomenėje valdo įstatymas, demagogijai vietos nėra – užtenka, kad atsakinguose postuose būtų pado-rūs žmonės. Tačiau, kai įstatymas praranda autoritetą, užplūsta gaujos demagogų. Liaudis tampa šimtagalviu monarchu. Valdo nebe asmenybės, kurioms liaudis delegavo valdžią, o pati liaudis tampo valdžią į visas puses. Liaudis visada siekia vienvaldystės. Ji nusimeta įstatymo jungą ir tampa vieninteliu despotu. Ji myli tuos, kurie jai pataikauja. Tai – jau nebe demokra-tija. Kaip ir tironija – jau nebe monarchija. Su tais padoriais piliečiais, kurie bando pasipriešinti tokiai padėčiai, demokratai kovoja dekretais, panašiai kaip monarchija – karaliaus įsakymais. Ir niekada netrūksta demagogų pataikūnų, vienu atveju įsiteikinėjančių ka-raliui, kitu – jį pakeitusiai liaudžiai. Dėl tų demagogų aukščiausia valdžia ima reikštis ne per įstatymus, o per dekretus (trumpalaikius potvarkius). Demagogai tarsi atiduoda visą valdžią liaudžiai, bet iš tikrųjų patys ją pasisavina. Liaudis skelbiama visa ko šeimininke, bet kai kas tampa liaudies šeimininku... Galime pagrįstai tvirtinti, kad tokiu atveju įsigali demokratija, bet ne respublika, nes nėra respublikos ten, kur valdžia nebe-priklauso įstatymui. Respublikoje įstatymas reguliuoja

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

visas gyvenimo sritis, o ten, kur universalūs įstatymai pakeičiami proginiais dekretais, nebegali būti kalbos apie respubliką.“

Skirtumas tarp universalaus įstatymo ir to, kuris yra padiktuotas aplinkybių, tarp įstatymo, susieto su di-džiuoju įstatymų sąvadu, ir vadinamojo dekreto, tarp įstatymo, sukurto amžinam naudojimui, ir vienkarti-nio tironiško sprendimo iš esmės yra ir skirtumas tarp antikinės ir šiuolaikinės visuomenės.

Tai nėra tuščia metafora. Istorijos tėkmė ją nedvipras-miškai patvirtina. Senovėje, kai būdavo kalbama apie įstatymus, omenyje turėta visiškai kas kita nei dabar. Dėl to kyla daug nesusipratimų. Antai mūsų laikais įstaty-mu vadinama tai, kas išreiškia liaudies valią tam tikru istoriniu laikotarpiu, pvz., 1910 metais. Senovėje liau-dies valios išraiška kokiu nors periodu, pvz., antraisiais 73-iosios olimpiados metais, reiškė veikiau dekretą, o ne įstatymą. Įstatymais buvo laikomi Solono, Likurgo ar Harondo įstatymų sąvado punktai. Kai Graikijos ar Ro-mos politikai kalbėdavo apie valstybę, valdomą įstatymų, būdavo viskas aišku – tai valstybė, gyvenanti pagal įsta-tymus, sukurtus neatmenamais laikais. Kaip tik tokius įstatymus garbino Platonas „Faidone“, bet būtų keista, jei kas nors su panašia pagarba prabiltų apie šiuolaiki-nius įstatymus. Juk, jeigu antikoje įstatymu būtų vadina-ma liaudies valios išraiška, visiškai neįtikėtina, kad tokį įstatymą būtų gerbęs Sokratas, kuris niekino liaudį visą gyvenimą ir tyčiojosi iš jos net per savo teismo procesą. Visiškai aišku, kad įstatymai, kuriems pakluso Sokratas, nebuvo liaudies sukurti filosofui gyvam esant. Tai buvo įstatymai, kurie saugojo miestą nuo pat jo įkūrimo die-nos, tarsi tikrieji to miesto dievai, senesni už jį patį.

Gali būti, kad Sokratą pasmerkė myriop per klaidą, bet įstatymų dėl to nepradėta mažiau gerbti. Jie nepa-judinami, nes per amžius saugojo miestą iki pat tos dienos, kai jais buvo imta piktnaudžiauti ir miesto, ir Sokrato nelaimei.

Vadinasi, respublika – ta prasme, kokia tą žodį var-tojo Aristotelis, – reiškia, kad liaudis paklūsta įsta-tymams, ir ne bet kokiems, o tiems, kuriuos sukūrė protėviai. Bet tuomet tai – aristokratinio valdymo for-ma, tik tiek, kad paklūstama ne protėvių tradicijų at-

stovams, t. y. kilmingiesiems, bet patiems protėviams. Paklūstama idėjoms, kurias jie įdiegė į įstatymų sąva-dą, galiojantį jau penkis šimtus metų. Aristokratinis principas šiuo atveju dar ryškesnis negu tada, kai pa-klūstama aristokratams. Mat aristokratai yra jau tarsi tarp tradicijos ir dabarties. O įstatymo amžius – keturi šimtai metų, ir tuo viskas pasakyta. Paklusti įstatymui reiškia paklusti ne Scipionui, kurį galiu sutikti gatvė-je, o jo protėvio protėviui. Tai jau gryniausio pavidalo ultraaristokratizmas! Taigi įstatymas iš esmės – aristo-kratiškas, o aplinkybių padiktuotas dekretas – demo-kratiškas. Būtent todėl Montesquieu visada ir kalba apie monarchiją, kuri yra apribota, pažabota, tačiau ir paremta įstatymais. Ką tai galėjo reikšti jo laikais, kai monarchija dar nebuvo apribota ir, keičiant įstatymus, liaudies valia niekaip negalėjo pasireikšti, kai visa įsta-tymų leidyba ir jų galiojimas tebebuvo karaliaus ran-kose ir tik monarchas galėjo juos atšaukti arba perda-ryti? Taigi, ką tai reiškė? Ogi kad Montesquieu, kaip ir antikiniai autoriai, „įstatymais“ vadino senuosius įsta-tymus, tuos, kurie buvo sukurti dar prieš atsirandant šiuolaikiniams režimams. Tai įstatymai, priimti senojo pasaulio monarchijų (Montesquieu jas vadina pamati-nėmis) ir turėję apriboti šiuolaikines monarchijas, kad šios neišsigimtų despotizmo ar demokratijos pavida-lais. Pati įstatymo prigimtis yra aristokratiška. Įstaty-mo galia valdovas valdo pavaldinius, o jį patį valdo jo protėviai, jau iškeliavę į aną pasaulį. Aristokratinės san-tvarkos esmė būtent tokia ir yra, kad gyvuosius valdo tie, kurie gyveno anksčiau ir numatė viską, su kuo teks susidurti jų palikuonims. Pati aristokratija tėra kūnas, o aristokratiškas įstatymas yra jos dvasia. Aristokratija iš esmės atstovauja senovės žmonėms, jų tradicijoms, paveldui, priesakams, perduodamiems iš kartos į kartą, istorinei patirčiai. Aristokratija taip pat yra savo pro-tėvių fizinių ypatybių, temperamento, charakterio pa-veldėtoja. Įstatymas ne atstovauja mirusiesiems, o juos įkūnija, apreiškia užrašytą mintį, kuri ilgą laiką išlieka nepakitusi, o jeigu ir kinta, tai ne iš esmės.

Aristokratinė santvarka ir aristokratiška dvasia iš-saugo valstybę, aristokratai sudaro aukštesnįjį valdžios ešeloną, kuris nuolatos apdairiai ir rūpestingai atnau-

81K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

jinamas. Aristokratiška valstybė pagarbiai saugo savo įstatymus, o atnaujina juos taip apdairiai ir rūpestingai, kad naujieji įstatymai nesikirstų su senovės dvasia. Ho-mines novi, nova res (Nauji žmonės, nauji reikalai). Iš tikrųjų šioje sentencijoje homo novus reiškia žmogų be kilmės, todėl jo paties labui būtina prišlieti jį prie tų, kurie yra išsaugoję ryšį su protėviais. Nova res reiškia tai, kas neturi precedento, kartu ir revoliuciją. O po-tekstė čia tokia: naujus dalykus reikia diegti palaipsniui, nepastebimai, išsaugant senuosius prioritetus. Taip pat ir „naujuosius žmones“ reikia palengva įvesdinti į se-nojo sukirpimo žmonių bendruomenę. Aristokratija yra aristokratiška, bet įstatymas dar aristokratiškesnis. Štai kodėl demokratija – natūralus įstatymų priešas, ji susitaiko tik su dekretais.

Liaudies atstovavimas už atlygį pavedamas žmo-nėms, kurie, būdami nekompetentingi ir priklausomi nuo aistrų, viską galutinai supainioja. Liaudies atstovai griebiasi visko iškart ir dažniausiai viską iškart suga-dina. Jie blogai vadovauja ir blogai valdo, patys to ne-suvokdami, pasiduodami aistroms kaip ir jų rinkėjai – toks jau yra šiuolaikinis demokratinis režimas.

VI

Vyriausybės nekompetencija

Ir tai dar ne viskas. Nekompetencijos dėsnis ima veikti vis plačiau, pagal įvykių logiką užkrėsdamas vis-ką aplink. Kartais juokaujama, – o bet kuris tragiškas dalykas, pažvelgus per humoro prizmę, gali atrodyti ir komiškai, – kad ministro postas retai kada patikimas savo srities žinovui: liaudies švietimo ministru tampa advokatas, prekybos ministru – rašytojas, gynybos mi-nistru – gydytojas, karo laivyno ministru – žurnalistas. Žodžiu, Beaumarchais posakis „Reikėjo sąskaitininko, paskyrė paskaitininką“ labiau tinka demokratijai negu absoliutinei monarchijai.

Kai šitai tampa norma, žmonės ima nebetikėti fak-tais, net tikros istorinės realijos ima atrodyti atvirkščiai. Trys iš keturių prancūzų mano, kad generolas Carnot buvo „civilis“, taip net spaudoje ne kartą rašyta. O ko-

dėl? Ogi todėl, kad demokratiniame režime neįprasta kariškius skirti gynybos ministrais, neįtikėtina, kad konvento nariai būtų ryžęsi gynybos ministeriją pati-kėti kariškiui. Tai atrodo tiesiog nederamai.

Keista praktika patikėti ministrų postus nespecialis-tams iš pažiūros atrodo tarsi paprastas žaidimas, sub-tilus deivės Nekompetencijos koketavimas. Tam tikru atžvilgiu taip ir yra. Suteikiant ministro postą, valdžia atiduodama kokiai nors politinei grupuotei, kuri tiki-si ministerijos paramos. Būna, kad tokioje grupuotėje nėra reikiamo specialisto, todėl pretendento specialio-sios žinios netampa reikšmingu motyvu skirti jį mi-nistru. Į pirmą vietą iškyla ne profesiniai, o politiniai motyvai. Tada ir susiklosto jau minėta situacija. Vienin-telis ministro postas, į kurį skiriama daugiau ar mažiau motyvuotai, – tai postas, kurį ministras pirmininkas pasilaiko sau. Tačiau neretai premjeras ir jį užleidžia, kad patrauktų į vyriausybę kokį žymų politinį veikėją, o pats pasilieka tokį postą, kurį užima nebūdamas tos konkrečios srities specialistas.

Taigi, visas ministerijas valdo savo srities neišmanan-tys ministrai. Jeigu ministras sąžiningas, jis stengiasi įgy-ti reikiamų žinių, o jeigu nelabai sąžiningas ar pernelyg užimtas (o užimtas jis visada) – tai vadovauja ministerijai ne kaip praktikas, o kaip bendrosios politikos atstovas. Kaipgi dabar paslėpti tą dvigubą nekompetentingumą?

[…] Centralizuotoje sistemoje visus savo srities reika-lus tvarko ministras. Jis atlieka visus darbus, priima visus sprendimus ir daro tai stipriai spaudžiamas liaudies at-stovų. Nesunku įsivaizduoti, kokie tie sprendimai. Daž-nai jie nesuderinti su įstatymais arba jiems prieštarauja, todėl negali būti įgyvendinti. Tokie ministerijos cirkulia-rai galiausiai keliauja į šiukšlių dėžę, prieš tai dar spėję sukelti tikrą sumaištį valdymo sistemoje.

Politiniais motyvais paremtos paskyrimų tvarkos pakeisti neįmanoma. Net jei ministras išmano savo sri-tį ir žmonių reikalus, net jei supranta, kad tokia tvarka ydinga, jis nedrįs apie tai prasižioti – demokratijai to būtų jau per daug.

Tęsinys kitame numeryje

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Iš pirmo žvilgsnio Levo Manovichiaus „Naujųjų medijų kalba“ – tai keturių šimtų septyniasde-

šimt dviejų puslapių plyta medijų studentams mušti. Knyga atrodo sausa kaip parakas akademikų para-kinėse, bet irgi tik iš pirmo žvilgsnio. Mat „Naujųjų medijų kalba“ pilna fokusų ir paradoksų. Pradėkime nuo to, kad šis rimtas akademinis tekstas nė nema-no paklusti linijinei akademinio teksto logikai. Pa-našiai, kaip Manovichiaus aprašomas kompiuterio sintezuojamas vaizdas reprezentuoja kompiuterio, kiborgo, raketos regą (298), taip ir jo paties tekstas klostosi rekursinėmis struktūromis, pasiskolintomis iš matematikos ar kompiuterių mokslų ir reprezen-tuojančiomis kompiuterio logiką. Šis žaidimas re-kursijomis prasideda nuo pat pavadinimo: „Naujųjų medijų kalba“. Tokią antraštę galima perskaityti arba kaip beprasmišką tautologiją, arba kaip nuorodą į nesibaigiantį medijavimo procesą. Juk kalba irgi yra medija. Tokiu būdu naujųjų medijų kalba – tai nau-jųjų medijų medija, kurią galime iššifruoti tik tada, kai aiškiai įsivaizduojame, kas yra pati medija. Bet

Aistė MIŠINYTĖ

reKursiniai naujųjų Medijų apibrėžiMai pagal levą ManoviChių

Lev Manovich. Naujųjų medijų kalba. Iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis. – Vilnius: Mene, 2009. – 470 p.

„medija“ – viena iš nuolat išslystančių sąvokų, todėl sučiupti Manovichius nė nemėgina. Jo kelionė prasi-deda gerokai toliau, negu plyti Marshallo McLuhano („Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai“, 2003) ša-maniškos žemės. Todėl vienintelis mums prieinamas žemėlapis čia yra Vytauto Michelkevičiaus pratarmė, kurioje medija apibūdinama kaip komunikacijos priemonė, tarpininkė, turinti savo informacijos ko-davimo ir sklaidos sistemą (10).

Iš paties Manovichiaus tekstų sunku spręsti, ar toks medijų apibūdinimas pritinka jo plėtojamai te-orijai. Bet, jei ir nepritinka, tai bent jau nemaišo. Mat „Naujųjų medijų kalba“ yra visai ne apie naująsias medijas, kaip mus mėgina įtikinti ant viršelio pateik-ta anotacija. Knyga yra apie naujųjų medijų objektus ir kultūrines jų sąsajas. Kaip tik todėl ji įdomi ne tik keliems Lietuvos universitetuose išdygusiems medi-jų studentams, bet ir žmonėms, užsiimantiems kul-tūros studijomis, menotyrininkams, dizaineriams, kompiuterinių sistemų projektuotojams. Pasak Ma-novichiaus, šioje knygoje jis stengėsi sistemiškai tirti

83K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

šiuolaikinės kultūros sluoksnį, kuriame „skaitme-niniu tinklu sujungtų kompiuterių logika persipina su įvairiomis senųjų kultūrinių formų logikomis“ (18). Pati „Naujųjų medijų kalba“, priklausydama šiam kultūrinam sluoksniui, irgi nuostabiai supina tiek tradicinės knygos kaip senosios kultūrinės for-mos, tiek tų kultūrinių formų, kurias privilegijuoja skaitmeninės technologijos (pvz., kelias sąsajas tu-rinčios duomenų bazės su saitų sistema, skirta navi-gacijai), bruožus. Šie bruožai čia ir pristatomi kaip medijų kalbos: inkorporuotos atmintys, erudicija, technikos (16).

Taigi, naująsias medijas Manovichiaus knygoje ga-lima pažinti nebent iš bruožų, kurie giminiški naujų-jų medijų objektams. Tarp minėtų objektų – pagal tą pačią rekursinę logiką – yra ir pati „Naujųjų medijų kalba“. Šis puikus fokusas, kai knygos pavidalas – gal net įtikimiau, nei joje dėstomi argumentai – kalba apie naujųjų medijų objektus, yra ne vien Manovi-chiaus, bet ir knygą išleidusio „MENE“ kolektyvo nuopelnas. „MENE“ žmonės, siekdami „knygą kurti kaip vientisą tekstinį ir vaizdinį kūrinį“ (anot dekla-racijos atlanke), į spausdinto žodžio mediją perkelia naujųjų medijų konvencijas. Ir būtent „Naujųjų me-dijų kalboje“ šis skirtingų konvencijų kryžminimas įgyja ypatingą prasmę, iliustruodamas Manovichiaus tekstą. O jis sudurstytas iš daugybės straipsnelių, kuriuose autorius, pasitelkdamas meno ar masinės kultūros (jei tik toks išskyrimas įmanomas) kūrinių pavyzdžius, kultūrinės evoliucijos trajektorijas seka iš skaitmeninių technologijų pozicijos. Tokiu būdu apibrėžiamos naujųjų medijų studijos, mažai ką ben-dro turinčios su vadinamosiomis universitetinėmis naujųjų medijų studijomis. Tai tokios specialios ma-novičiškos naujųjų medijų studijos, kurios jau virto specialiomis manovičiškomis programinės įrangos studijomis (software studies). Bėda ta, kad visos šios studijos yra madingų terminų įkaitės. O Manovi-chius, bėgdamas nuo kiberkultūros prie naujųjų me-dijų, nuo naujųjų medijų – prie programinės įrangos, viso labo diktuoja šias madas, bet tarpdisciplininių studijų tvartelio taip ir neiškuopia.

Maga prisiminti dar vieną buvusį madingą termi-ną – skaitmeniniai humanitariniai mokslai (digital humanities), po kuriuo gražiai sugula naujųjų medi-jų ir programinės įrangos studijos, o tada paaiškėja, kad tai dvi skirtingos to paties dalyko pusės. Pavyz-džiui, naujųjų medijų studijos gali daugiau dėmesio skirti duomenims, jų organizavimui, o programinės įrangos studijos – duomenų apdorojimui. Tiltelis tarp šių studijų toks, kad naujosios medijos ir tam-pa naujosiomis kaip tik tada, kai duomenys pasidaro skaičiuojami, o medijos – programuojamos (96–97). „Naujųjų medijų kalboje“ Manovichius pasirodo kaip programuojantis humanitaras, siekiantis kom-piuterijos terminus ir paradigmas pritaikyti kompiu-terizuotos kultūros teorijai (81). Riziką įsivelti į ne-korektiškų analogijų brūzgynus čia išperka galimybė rasti laikmetį atitinkančias sąvokas, išvengti galinio vaizdo veidrodėlio efekto, kuris būdingas McLuha-nui, bet ir neišlėkti į fantastinio futurizmo lankas. Nepaisydamas to, kad medijų studijose vis dar daug kas suvaldoma per kiberkultūros (D. Bell, D. Silver, kt.), kiborgo (D. Haraway ir kt.), postžmogiškumo (N. K. Hayles ir kt.) sąvokas, Manovichius atmeta jas kaip senamadiškas ateities pranašystes. Telkda-mas sąvokų branduolį, savo naujųjų medijų studi-joms jis randa kitą pagrindą – dvilypę visų naujųjų medijų objektų prigimtį, kultūrinę (kultūros studijų požiūriu) ir kompiuterinę. Dėl šio dvilypumo kom-piuterinis ir kultūrinis sluoksniai yra priversti nuolat sąveikauti, o kultūros kompiuterizacija transkoduoja kultūrines kategorijas ir koncepcijas (120). Remda-masis tokiu transkodavimu, Manovichius linkęs ieš-koti naujų terminų ar kategorijų kompiuterijoje, ge-bančioje operuoti programuojamais elementais, o tai reiškia, kad ji turi įrankius, kuriais galima aprašyti programuojamas naująsias medijas.

Kompiuterijos terminų įkėlimas į medijų studijų kontekstą (ir šių studijų transformavimas į nepa-žįstamas programinės įrangos studijas) yra iššūkis ir knygos vertėjui Tomui Čiučeliui. Kol lietuviška kompiuterijos terminologija yra anekdotų apie vaiz-duoklius šaltinis, o saitai painiojami su saitynais,

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

nėra ko ir kalbėti apie efektyvų kompiuterijos ter-minų įvedimą į lietuviškas naujųjų medijų studijas. Vertėjas atliko kruopštų darbą ne tik parinkdamas terminus, bet ir aiškindamas juos išnašose. Vis dėl-to vietomis terminai susivelia ir, pavyzdžiui, viena „select“ operacija netikėtai virsta dviem: išrinkimo ir žymėjimo. Tokiu būdu pabrėžiami abu operaci-jos aspektai, bet pametama Manovichiaus dėstomos teorijos gija. Tiesa, tokių vertimo netikslumų (grei-čiau – neapibrėžtumų) yra vos keletas, ir jie ne itin trukdo – lietuviškas tekstas lengvai suprantamas, todėl dirsčioti į anglišką originalą tikrai neprireiks. O dėl kompiuterijos terminų ilgainiui išsiaiškinsi-me. Juk jie keisis keičiantis pačioms naujųjų medijų kalboms (t. y. technikoms, kompetencijoms), kurių raidos ribų šiandien numatyti neįmanoma.

Kaip tik todėl nenorėčiau sutikti su Michelkevi-čiaus teiginiu apie santykinį medijų naujumą (11). Be abejo, supratimas apie tai, kas yra nauja, keičia-si. Tačiau šis supratimas apima technologijų nauju-mą. O naujųjų medijų sąvokoje naujumas greičiau nurodo ne technologijų naujoves, bet „kultūrinės metakalbos atsiradimą“ (173), tam tikrą būseną, kai formuojasi naujos kultūrinės formos kaip atsakas į technologijų plėtrą, ir savo ruožtu ją skatina. Tokia plėtra yra komuliatyvi. Dar daugiau, rašydamas apie naujųjų – kompiuterinių – medijų kalbą, Manovi-chius nurodo, kad potencialiai ji gali keistis amžinai, niekada neįgydama stabilių formų (173). Tokiu atve-

ju „Naujųjų medijų kalboje“ įvardyti naujųjų medijų objektų bruožai galėtų būti svarstomi ir pildomi, bet naujo termino čia neprireiktų (nebent kas nors ieš-kotų naujo madingo termino naujai monografijai ar studijų moduliui). Šią tendenciją iš dalies patvirtina tai, kad knyga, parašyta prieš dešimt metų, vis dar nepaseno, nors joje aprašyti pavyzdžiai iš aktualių tapo greičiau keliančiais nostalgiją. Technologijos pasikeitė, naujosios medijos – ne, nors naujųjų me-dijų kalba nuolatos kinta, vienus senųjų kultūrinių formų elementus apimdama, o kitų atsisakydama ir formuodama naujus.

Naujųjų medijų objektus Manovichius vadina minkštais (218), bet ne mažiau plastiška ir pati nau-jųjų medijų sąvoka. Galbūt todėl „Naujųjų medijų kalboje“ pateikiami ne absoliutūs, o viso labo gali-mi atsakymai į naujųjų medijų keliamus klausimus. Autorius apskritai vengia ką nors vienareikšmiškai teigti. Todėl knygą skaityti dar smagiau, nes parašyta ji vis dėlto ne kaip mąslus eseistikos rinkinukas, bet kaip iki pedantiškumo nuodugnus vadovėlis, kuria-me nevengiama kartotis, aiškinti pagrindų, sistemin-ti akivaizdžių dalykų, bet nepateikiama nė vienos galutinės išvados. Tiesa, nurodytos dvi galimos nau-jųjų medijų veikimo kryptys – ieškoti naujų kultūri-nių formų arba iš naujo apibrėžti jau egzistuojančias (74), skatinant pačią kultūrą ir kultūros teoriją nuo-latos keistis, paverčiant ją „atviruoju kodu“ (446).

Naująsias medijų studijas Manovichius apibrėžia, pradėdamas nuo materialios naujųjų medijų objektų struktūros – duomenų organizavimo, sąsajų ypatu-mų, programinių operacijų, aiškindamas suprogra-muotų objektų logiką ir konvencijas, išskiriančias šiuos objektus iš kitų, nagrinėdamas naujųjų medi-jų kalbos galimybes. Ir atverdamas šią studijų sritį nuolatiniam perrašinėjimui. Iš dalies tokiu perrašy-mu galima laikyti ir jo naujausią knygą „Programi-nė įranga perima vadovavimą“ (Software takes com-mand, 2008). Vis dėlto pradėti pažintį su juo vertėtų nuo „Naujųjų medijų kalbos“ – knygos, kuri dešimt metų formavo įvairiausias skaitmenybės studijas ir štai pagaliau pasirodė lietuvių kalba.

85K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Taip jau atsitiko, kad šis tekstas „užsigulėjo“ keletą mėnesių, todėl vis plėtėsi, bent jau kiekybiškai, –

net keista, kad sunkmečiu išleidžiama tiek daug leidi-nių apie dailę ir dailininkus. Faktas, kad šį tekstą teko (tenka) nuolatos pildyti, maloniai nustebino.

Gaila, bet šią apžvalgą turiu pradėti liūdna gaida: pa-saulį išvysta vis daugiau leidinių apie pasaulį palikusius dailininkus.

Pradėsiu nuo Tomo Sakalausko parengtos knygelės apie Algirdą Petrulį (VDA leidykla, 2009). Vienas mūsų koloristinės tapybos grynuolių, Justino Vie-nožinskio mokinys, da-lyvavęs bendrose paro-dose su arsininkais, su Vytautu Kairiūkščiu, kitomis lietuvių dailės legendomis ir pats tapęs legenda, be to, įdomus ir sąmojingas pašnekovas buvo tikras lobis „monogra-fininkams“.

Tomas Sakalauskas neįpareigojančiu stiliumi, lengvai ir greitai (bent taip atrodo skaitant) iš spalvingų gijų nu-audė įdomų Algirdo Petrulio portretą, subtiliai derin-damas savo tekstą ir Petrulio atsiminimus. Dailininko gyvenimo ir kūrybos faktai prabėga prieš akis tarsi kino

Kęstutis ŠAPOKA

Ką ApIe DAILę IR

DAILININKUS SUžINOme Iš KNyGų

kadrai. Knyga iliustruota tapytojo kūriniais – nuo anks-tyvųjų iki vėlyviausių. Kaip netikėtai atrodo abstraktūs klasiko piešiniai… žymekliu!

Padėtis kebli – visai neseniai Algirdo Petrulio nete-kome ir ankstesni mano, kaip apžvalgininko, svarsty-mai, kad Tomo Sakalausko knyga fragmentiška, nes taip ir nevirto nei rimta monografija, nei išsamiu pokalbiu (prisiminkime puikią jo pokalbių su Antanu Gudaičiu knygą), dabar tarsi neteko prasmės. Vienokių minčių apie šį leidinį kilo „prieš“, bet visai kitokios apninka „po“… Tie pašnekesiai dabar įgavo išskirtinę simboli-nę aurą. Labiau koncentruotos, išsamesnės, gilesnės, su gausesnėmis reminiscencijomis, atsiminimais ir meno-tyrine analize knygos dar teks palaukti, bet ją darant paskutiniai pašnekesiai su tapytoju tikrai pravers.

Neseniai LDS parodų salėje buvo pristatyta knyga „Toks gyvenimo kvapas“, skirta tapytojui Arūnui Vait-kūnui (1956–2005). Tekstus parašė ir kitų atsiminimus surinko Vaitkūno žmona, tapytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė. Dailininko gyvenimo ir kūrybos briaunos atveriamos lakoniškai, bet tai nėra sausa, formali kny-ga, nes Vaitkūną matome jam artimo žmogaus akimis. Didelis privalumas, kad pavyko išvengti perdėtos eg-zaltacijos, sakyčiau, tai atvira ir tauri knyga. Vienas da-lykas, kurio pasigedau, būtų tas, kad dėmesys sutelktas į Vaitkūno tapybos plastiką, o originalus jo požiūris į tapymą kaip veiksmą liko šešėlyje. Vaitkūno kontaktas su tapoma vieta, gilinimasis į lokalią (pvz., konkrečios laiptinės) istoriją, pasinėrimas į kūrybos procesą rodo,

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

kad jo poziciją galima laikyti savotiška tarpine grandi-mi tarp tradicinės ekspresionistinės lietuvių tapybos (pradedant Ars), kuri oficialiajame dailės diskurse do-minavo iki XX a. 9-ojo dešimtmečio vidurio, ir naujų neoekspresionistinių, tapybinę ekspresionistinę raišką reviduojančių proveržių, kurie pasireiškė XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, suklestėjo 10-ajame dešim-tmetyje ir davė impulsą veiksmo tapybai (prisiminki-me, pavyzdžiui, Jurgos Barilaitės voliojimąsi ant dro-bės, išsitepus derva, ar „išboksuotą“ jos tapybą).

Galima sakyti, kad Vaitkūnas, nors drastiškai ne-transformavo, neardė tradicinės plastinės kalbos, sė-kmingai eksperimentavo tyrinėdamas psichologinį santykį su tapyba ir patį tapymo procesą.

Vertėtų tarti keletą žo-džių apie dar vieną jau mirusį dailininką – VDA leidykla išleido Gintauto Gavenavičiaus kūrybos albumą (2009). Nesume-luotas (ir, svarbiausia, ne lėkštas) nuoširdumas, au-tentiškumas (kad ir koks šis žodis būtų nuvalkiotas) nugali bet kokį skepticiz-

mą. Pasak dailėtyrininkės Tojanos Račiūnaitės, „tai, ką jis [Gavenavičius] sukūrė, nepriskirtina prie platesnio meno stiliaus, krypties, reiškinio ar tendencijos. Nemin-tų linų figūros neturi savo meninio, „rūšinio“ konteksto: vadinamos skulptūromis, bet neturi savo vietos Lietuvos skulptūros tendencijų kontekste, kiek primena Vitalijaus Mazūro lėles, Dalios Mataitienės „lininę“ scenografiją, bet yra visai iš kitos „operos“ [...] Jos neturi savo laiko arba ikonologinio konteksto – kaip ir Vilniaus verbos.“1

Taigi, atrodo, kad nuoširdi Gavenavičiaus vizija nugalėjo profesionalų susikurtas sistemas, pagrįstas griežta socioinstitucine hierarchija ir formaliais kano-nais, nesvarbu, ar kalbame apie tradicinę dailę, ar apie šiuolaikinį meną.

Šį albumą apipavidalino Sigutė Chlebinskaitė – viena gabiausių jaunosios kartos knygos dailininkių. Jos api-pavidalintas knygas galima laikyti savarankiškais meno

kūriniais, bet toji visuma – nuo maketavimo, šrifto iki specialaus popieriaus parinkimo – nėra tikslas savai-me, nes knygos forma atliepia jos turinį. Tokia subtili estetikos ir kartu saiko pajauta yra didelė vertybė.

Išėjo ir vieno žymiausių lietuvių dailininkų – Vy-tauto Valiaus kūrybos albumas (VDA leidykla, 2009).

Įdomu, kad tai yra tik pir-moji triptiko dalis, prista-tanti dailininko sukurtus estampus, knygų grafi-ką, sienų tapybą. Antroji dalis aprėps tapybos pa-veikslus, o trečioji, pava-dinta „Gyvenimas mene“, matyt, orientuosis į asme-nybės bruožus, menoty-rinę dailininko kūrybos interpretaciją. Pirmojoje

dalyje irgi atsiskleidžia visos Valiui būdingos kūrybinės savybės – muzikalumas, ritmas, „tarsi galaktikų ūkai virpanti tekstūra“2, vitražiškai „švytinčios“ spalvos… Vytauto Valiaus kūrybos panorama, kaip tam tikros pasaulėžiūros visuma, turėtų įdomiai retrospektyviai užmegzti ryšį su dabartiniu menu, jo tiesomis ir klyst-keliais. Viena vertus, atrodytų, kad gilius metafizinius klodus tyrinėjanti Valiaus kūryba yra nutolusi nuo so-cialinių meno aspektų, kurie rūpi „tarpdisciplininio“ meno kūrėjų kartai, debiutavusiai po antrosios nepri-klausomybės atkūrimo ir neva „sutriuškinusiai“ abs-traktų filosofavimą. Antra vertus, daugelis tos kartos atstov(i)ų dabar, nors ir naudoja kitokias formas, para-doksaliai vėl atsigręžia į Vytautui Valiui ir jo kartos dai-lininkams aktualią formos, krypstančios į abstrakciją, problematiką. Taigi, ratas tartum užsidaro ir kai kurie dalykai, patikrintos tiesos, amžini (turbūt) klausimai sugrįžta pakitusiais pavidalais.

Tikiuosi, ši albumų trilogija taps vienu išsamiausių ir detaliausių konkretaus autoriaus, dailės klasiko, kū-rybos pristatymų.

Tęsdamas apžvalgą ir vartydamas spalvingą Pauliaus Normanto fotografijų albumą „Auksinis Budos vėjas“ (VDA leidykla, 2009), stengiausi nenutolti nuo jau

87K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

suformuluotų dvasin-gumo kategorijų, vis dėlto įkyriai smelkėsi mintis apie supapras-tinimo efektą. Įžango-je profesorius Audrius Beinorius populiariai, bet autoritetingai su-teikia būtinų žinių apie Pietryčių Azijos kultū-rą ir istoriją. Albumas, kuriame reprodukuo-jamos Normanto foto-grafijos iš 2001–2005 m. kelionių po Tailandą, Kambo-džą, Laosą ir Mianmarą, tiesiogine šio žodžio prasme yra įspūdingas, o vaizdai tokie gražūs, kad jie tiesiog negali nepatikti, bet būtent tai neišvengiamai supapras-tina minėtų kultūrų pažinimą ir vertinimą.

Nejučia pagalvoji: turėdamas gerą fotoaparatą tokių vaizdų galėtų parvežti (ir parveža) bet kuris turistas, nes egzotiškos šalys, taikliais vienos kolegės žodžiais tariant, savaime yra fotogeniškos. Taigi, albumas labai gražus, bet Beinorius jame įdomesnis už Normantą.

Savaip nustebino Algio Griškevičiaus fotografijų al-bumas „Mikališkių stebuklai“ (Tyto alba, 2009). Ma-nieringa šio dailininko plastinė kalba, iliustra-tyvios metaforos jo ta-pyboje atrodo efektin-gai, bet vis dėlto (su visa pagarba Griškevičiui) dažnai būna lėkštokos, o fotografijose jos staiga atgijo, nusimetė preten-zingus apdarus ir pradėjo nuoširdžiai kalbėtis su žiū-rovais. Galbūt taip atsitiko todėl, kad šios fotografijos reikalauja režisūros, tam tikro išankstinio parengia-mojo darbo, „performansinės formos“, praplečiančios metaforų erdvę.

Patraukliausias šiose fotografijose ne rankų, o min-ties darbas, nes Griškevičius, išvengdamas efektų, pa-prastais, bet netikėtais kūnų ir keleto „neįmantrių“

objektų santykiais erdvėje sugeba sukurti paradoksalią scenografiją. Šiuo požiūriu paveikiausias, ko gero, „Zo-diako ženklų“ ciklas. Tiesa, tose fotografijose, kurioms prireikia montažo, meninis nuoširdumas, sakyčiau, vėl „buksuoja“ (žinoma, jeigu fotopersonažų skrajojimai padangėse yra tikri, iškart atsiimu visus priekaištus ir viešai atsiprašau).

Patikrintų gero meno receptų, universalių, garan-tuotų išraiškos būdų nėra, kiekvienas dailininkas turi atrasti juos pats ir kaskart iš naujo.

Kalbėdamas apie ilius-tratyvumą arba dailės li-teratūriškumą, pakreipsiu tekstą visai kita linkme. Viena iš stipriųjų tapytojo Algimanto Kuro savybių, šalia tapybos, yra tekstai. Būtent todėl šio dailinin-ko kūrybą pristatantis al-bumas su dienoraščių iš-traukomis (VDA leidykla, 2009) man pasirodė įvilktas į pernelyg paradinį kos-tiumą. Įžanginiame straipsnyje Viktoras Liutkus rašo, kad Kuras sovietmečiu buvo vienas iš tų tapytojų, kurie bene radikaliausiai triuškino melagingą pompastiką, pseudoheroizmą, nestokojo ironijos, šelmiško įniršio, nevengė tyčinių akibrokštų. Solidi, išgryninta albumo struktūra šias būdingiausias Kuro savybes, sakyčiau, bando pagrimuoti, papudruoti, pagražinti.

Gyvybe, sarkazmu, akibrokštais žaižaruojanti Kuro tapyba, pažabota tokiu „apynasriu“, prigęsta. Čia labai svarbūs ir tekstai, kurie, mano nuomone, yra „nusau-sinti“, „melioruoti“. Prieš pirmąją spalvotą reprodukciją skaitome štai tokią dienoraščio ištrauką: „Strategija ir taktika. Nuo ko pradėti pokalbį? Nuo nereikšmingų pa-kraščių, kas svarbu, o kaktomuša susitikus su problema, pakentėti ir atidėti atvirumą kitam kartui.“3 Tokių iš-traukų šalia reprodukcijų atsiranda ir daugiau (pavyz-džiui, „KŪRYBA – tai savęs paties medžioklė…“4). Deja, praradusios kontaktą su dienoraščio visuma, ištrauktos iš konteksto, „priklijuotos“ prie tapybos darbų ir pa-verstos sentencijomis, jos netenka įtaigos.

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Manyčiau, kur kas prasmingiau būtų buvę, paaukojus išgrynintą albumo estetiką, nes ji prieštarauja esminiams Kuro tapybos principams – fasadinio puošnumo, parodo-mosios švaros neigimui, publikuoti kuo daugiau nesukarpy-tų, necenzūruotų Kuro dienoraščių (o gal net juos visus išti-sai), orientuojantis į formatą (nesakau, kad į turinį), artimą knygoms apie Arūną Vaitkūną ar Vladą Urbanavičių.

Taigi tikrovėje Kuro tapyba, piešiniai, asambliažai, die-noraščiai, tekstai yra nekonvencionalūs ir intriguojantys, o „įkalinti“ tokiame, nesakau, kad labai puošniame, bet vis dėlto pernelyg solidžiame albumo formate darosi nuobo-doki.

2000-aisiais Kuras nustebino (pačia geriausia pras-me), ŠMC surengęs ne įprastinę reprezentacinę re-trospektyvą, o konceptualų projektą – būtų buvę labai sveika panašiai „chuliganiškai“ pasielgti ir su savojo albumo struktūra.

Pratęsiant kalbą apie „albumo formato“ solidumą ir jo santykį su turiniu, galima būtų paminėti mūsų tapybos klasiko Augustino Savicko dvidešimties pastarųjų metų

kūrybos ir 2007–2008 metų dienoraščių (fra-gmentų?) pristatymą solidžiame albume (Sa-vicko paveikslų galerija, 2009). Šio mūsų klasiko kūrybos albumas buvo išleistas senokai, prieš keletą metų išėjo ats-kira atsiminimų knyga „Žalia tyla“, papildyta kūrinių reprodukcijo-mis. Logiška, kad šiame

albume pristatomi naujausi paveikslai ir tekstai. Savicko kūrybą pristatantys albumai, autobiografi-

nės apybraižos visada „ant bangos“, nes ekscentriškas ir pašaipus Savickas nenuilstamai provokuoja – vienus piktina, kitus žavi šio klasiko „arogancija“, „didybės manija“ ir šmaikštūs akibrokštai, bet visi pripažįsta jo talentą, intelektą, sąmojį, sarkazmą. Bet kokiu atveju kūrybinė Savicko energija yra stulbinanti ir iš naujosios knygos ji tiesiog spinduliuoja.

Laisvydės Šalčiūtės kūrybos albumas (Galerija „Vartai“, 2009) pristato vos trejų metų kūrybą, pateikiama detali ganėtinai trumpo laikotarpio panorama, ko dažnai neį-manoma padaryti visą kūrybinę biografiją pristatančiuo-se, apibendrinančiuose albumuose. Tokia išsami tam tikro kūrybinio tarpsnio kronika istoriografiniu požiūriu gali būti labai vertinga po keleto dešimtmečių.

Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla artseria 2001 m. atkūrė ir pradėjo leisti ciklą „Šiuolaikiniai lietuvių dai-lininkai“. Pasirodė jau 25 knygelės, skirtos įvairiausių sričių menininkams – skulptoriams, grafikams, mo-numentalistams, tapytojams, keramikams, tekstilinin-kams. Jos nepretenduoja į albumo formatą, bet jose sukaupta daug informacijos apie reikšmingiausius me-nininkų kūrinius, parodas ir kt.

Čia ir vėl tenka paminėti išėjusiuosius, šiuo atveju – ne-seniai mirusį knygos menininką par excellence Eugenijų Karpavičių, kuris apipavidalino ir šio ciklo didžiąją dalį.

Aptarsiu pačias naujausias knygas, išleistas 2009 m. – „Tapytojas Henrikas Natalevičius“, „Keramikė Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė“, „Tekstilininkė Lina Jonikė“.

Nors artseria visus juos pristato kaip „lygius tarp ly-gių“, jie labai skirtingi. Henrikas Natalevičius buvo ir tebėra rimtas profesionalas, nesiblaškęs kūrybinio kelio pradžioje, nesiblaškantis ir dabar. Tie, kuriems prie šir-dies tautinis ekspresionizmas, Natalevičiumi gali nea-bejotinai pasikliauti kaip kokybės ir vertės garantu.

Parodose susidūręs su keramikės Dalios Laučkaitės-Ja-kimavičienės kūryba, intuityviai jaučiu, kad jos kuriami objektai, kaip ir Natalevičiaus tapyba, priklauso tai pačiai

kokybės ir vertės stovy-klai. Iš tikrųjų juntamos dailininkės pastangos pakylėti keramiką į kitą kokybės lygmenį – ją kontekstualizuoti ir kon-ceptualizuoti.

Lina Jonikė, pasak Laimos Kreivytės, „kuria metatekstilę – save ap-mąstančią tekstilę, kuri tyrinėja savo galimybių

89K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

ribas. […] Dar niekada Lietuvos tekstilė nebuvo pasiekusi tokio abstra-havimo, išlikdama tokia konkreti“5. Solidari-zuojuosi su kritike, nes neturiu kitos išeities – man tekstilė yra tamsus ir gūdus miškas, į kurį bijau kelti koją.

LDS nuosekliai ir patrauklia forma pri-stato savo narių kūrybą. Vis dėlto atrodo, kad ir šiame darniame „fronte“ kartais atsiranda vidinės trinties, reikia pakovoti dėl vienų ar kitų kandidatų, kad jie taptų šios serijos herojais, nes didžiausias dėmesys sutelkiamas į autoriaus kūrybos vertę, reikšmę vie-tinio ir pasaulinio meno kontekste.

Tačiau kodėl joje ne-galėtų atsirasti ir keletas „nevertųjų“? Kai leidy-bos vadovė Danutė Zo-vienė kaip pavyzdį pa-minėjo kelių atmestųjų pavardes, aš, vidinėse LDS peripetijose nieko nenusimanantis asmuo, pamaniau, kad ramia širdimi galėčiau balsuo-ti už kokį vieną ar du iš tų atmestųjų, nes nei se-rijos kokybė, nei prestižas dėl to nenukentėtų.

Pasvarstykime: į LDS priimami beveik visi norintys ir galintys mokėti nario mokestį, bet reprezentacijai – stam-besnėms parodoms ar albumams – tinka tik labai nedau-gelis (o neretai prireikia net „pašalinių asmenų“ meno).

Vis dėlto puiku, kad LDS sugalvojo leisti tokią mini-albumų seriją ir reikia tikėtis, kad pasibaigus krizei bus pristatoma dvigubai daugiau LDS narių kūrybos.

Vienas neordinariausių pastarojo meto „albumo for-mato“ variantų – „Skulptoriaus dosjė: Vladas Urbana-vičius“ (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus/

AICA Lietuvos skyrius, 2009). Leidinio struktūra nusi-žiūrėta iš šiuolaikinį meną reprezentuojančių leidinių ir tai – principinis pasirinkimas, rodantis, kad knygos autoriai Vladą Urbanavičių suvokia ir bando pristaty-ti kaip šiuolaikinio meno diskurse aktyviai ir aktualiai dalyvaujantį menininką.

Leidinio turinys taip pat nėra įprastas albumo formatui, nes jame daug įvairių tekstų (ir tekstų komentarų), inter-viu, kuriuose skulptoriaus kūryba kontekstualizuoja-ma įvairiausiais lygmeni-mis. Aptariama ir plačiai pagarsėjusi „Krantinės arka“, sukūrusi precedentą skulptorių pristatyti kaip „šiuolaikinio meno“ atsto-vą. Taigi, išsaugojus šiek tiek savybių, būdingų tradi-ciniam albumui, bet akcen-tuojant leidinio (struktūros ir autoriaus kūrybos) šiuo-laikiškumą, kontekstinį ir poleminį turinį, galima sėkmin-gai formuoti atitinkamą menininko įvaizdį.

Prabilęs apie „neordinarų“ albumo formatą, negaliu nutylėti leidinio, pristatančio Nomedos ir Gedimino Ur-bonų projektą Venecijos bienalėje, – „Villa Lituania. No-meda & Gediminas Urbonas. Lithuanian Pavillion 52nd International Art Exibition La Biennale di Venezia“ Sten-berg Press, 2008.

Šią kontekstualios struktūros knygą būtų galima vadin-ti katalogu, bet kartu tai ir savarankiškas minėto projekto tęsinys. Formos ir struktūros požiūriu – tai visiška prie-šingybė dailės albumams, paklūstantiems griežtai repre-zentacinei tvarkai ir estetikai. Kitaip tariant, jis yra puikus kitokios legitimacinės formos pavyzdys.

Urbonų projektas – tai puikiausia pilietinės (politinės?), oficialios valstybinės ideologijos ir šiuolaikinės interme-dialios meno formos sintezė. Tačiau į šį projektą galima pažvelgti ir iš kitų pozicijų.

Antai Redas Diržys, kartu su kitais turėdamas omenyje ir čia aptariamą Nomedos ir Gedimino Urbonų projektą, ne be pagrindo klausia: kas dažniausiai slypi už „politinio

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

performanso“ paviršiaus? Pasak jo, „pamatinės neolibe-ralistinio kapitalizmo sąvokos, neva orientuotos į žmogų: „pilietinė visuomenė“ ir „demokratija“. Kaip ir kiekvienai simuliacijai, joms reikia iliustratyvumo, kitaip niekas nepa-tikės, kad jos egzistuoja. Čia ir glūdi principinis šiandien taip aktyviai propaguojamo „politinio“, „socialiai angažuoto“, „pilietinio“, „naujųjų medijų“ ir panašaus meno vaidmuo visuomenėje – madinga forma teigti tikrą, nesumeluotą, „ti-krais meniniais tyrimais ar eksperimentais“ pagrįstą žinią, o tiksliau – „vaizdinę dokumentaciją“. [...] Bet būtent jie stovi skersai kelio tikrajam socialiniam pasipriešinimui“6.

Taigi, Urbonų projekto forma, ko gero, simbolizuoja viso mūsų šiuolaikinio meno „progreso“ viršūnę, kita vertus, kalbant apie turinį, kyla įvairių prieštaringų asociacijų, nes projektą galima traktuoti ir kaip „eurovizinį“ kūrinį – akiai patrauklų spektaklį, prisidengusį pilietine retorika. Urbo-

nų projekto formos tobulumas ir daugiasluoksniškumas pro-vokuoja daugybę klausimų – ar pilietinis (bent jau toks turėjęs būti) turinys šiuo atveju nepa-aukojamas rinkodaros tikslais, ar jo „nepraryja“ dekoratyvus ideologinę kritiką imituojantis dizainas? Koks turėtų būti pi-lietiškai angažuotas menas? Ar jis įmanomas ir ar prasminga jį

eksponuoti Venecijos bienalėje ir panašiose meno mugėse? Ar avangardizmas suderinamas su oficioziniu instituciniu kontekstu? Juk ir sporte (pvz., krepšinyje) tam tikrų grupių komerciniai interesai visada įvyniojami į patriotinę reto-riką...

Tęsiant šią temą, būtina paminėti tarsi tyliai „praslydu-sį“, bet taip pat ideologiškai svarbų albumą, skirtą klaipė-diečių menininkų (tapytojų ir fotografų) grupei „Dooo-ooris“, veikusiai 1989–1995 m. (Kultūros projektai, 2009). Šios grupės kūriniai – dažniausiai absurdiškai aptapytos, apipieštos, apklijuotos fotografijos – atsitiktinai pakliuvo meno renginių organizatorei ir kuratorei Eglei Deltuvaitei, kuri juos eksponavo viename iš fotografijos festivalių, o vė-liau nusprendė sudaryti ir išleisti grupės kūrybą pristatantį albumą.

Iš pradžių at-rodžiusi kaip pokštas, o šian-dienos akimis žiūrint, koncep-tualizmo bruo-žų turinti grupė „ D o o o o o r i s “ įdomiai papildo stichiškų mūsų

šiuolaikinio meno (at)gimimo (maždaug tarp 1988 ir 1995 m.) židinių panoramą. Įdomu tai, kad grupė reiš-kėsi Klaipėdoje, kuri sąlygiškai vadinama periferija, o šis faktas siūlyte siūlo mūsų dailėtyrai įdomios veiklos, kuri patikslintų ir praplėstų Lietuvos dailės, meno, (kontr)kultūrinių procesų panoramą atgimimo metais ir pirmuoju antrosios nepriklausomybės dešimtmečiu, be kita ko, gerokai pakoreguodama „centro“ ir „perife-rijos“ santykį.

Taigi, ne tik dailininkai ir dailė, bet ir juos prista-tantys albumai, knygos dalyvauja kuriant, perkuriant dailės istorijos ir dailės, meno dabarties panoramą, yra aktyvūs meninio lauko žaidėjai. Neretai leidinys prike-lia dailininką ar dailės reiškinį iš užmaršties, gali tapti postūmiu dailės ir dailėtyros mentaliteto kaitai, atsklei-džia netikėtas sąsajas, duoda impulsą rastis neįprastam požiūriui, o plačiąja prasme – katalizuoja demokratinį diskursą. Taigi, leiskime knygas ir jas skaitykime.

1 Tojana Račiūnaitė, Kultūra galingesnė už natūrą. Šiaurės Atėnai, 2009-12-18,

nr. 969.

2 Ingrida Korsakaitė, Jutęs kosmoso begalybę. 7 Meno dienos, 2004-10-08,

nr. 631.

3 Algimantas Jonas Kuras, Tapyba. Piešiniai ir gyvenimo užrašai. Asambliažai. Vil-

nius: Vilniaus akademijos leidykla, 2009, p. 14.

4 Ten pat, p. 54.

5 Lina Jonikė, Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai. Vilnius, LDS artseria, 2009, p. 4, 6.

6 Redas Diržys, Politinis performansas kaip kultūrinio pasipriešinimo veiks-

mas. Šiaurės Atėnai, 2008-04-25, nr. 890.

91K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

žALGIRIO mŪšIO 600 meTINIų pAmINėJImUI SKIRTO pAmINKLO

VyTAUTUI DIDžIAJAm

INICIATYVINĖS GRUPĖS

KREIPIMASIS

Mes, įvairių meno, kultūros bei mokslo sričių atstovai, susitelkę į visuomeninę iniciatyvinę

grupę, teikiame siūlymą Žalgirio mūšio 600 meti-nėms pastatyti simbolinį įvaizdį – paminklą Vilniu-je:

– gerai suprasdami dabartines finansines gali-mybes ir tai, kad kai kurie sumanymai, sakysime, filmo pastatymas ir kiti projektai dėl lėšų stygiaus gali būti laiku ar tinkamai neįgyvendinti;

– taip pat abejodami, ar ši data nebus pažymėta vien iškilmingais minėjimais, kitais vienkartiniais masiniais bei tarptautiniais renginiais koncertais, kaip jau yra įprasta;

– esame įsitikinę, kad įžymiausios mūsų istori-nės, valstybinės bei kultūros šimtmetinės datos tu-rėtų būti įamžintos kokiais nors tvariais atminimo ženklais ar simboliais, turinčiais išliekamąją vertę;

– mūsų supratimu, šiuo metu labiausiai įmanoma mažiausiomis sąnaudomis pastatyti šiam įvykiui dedikuotą paminklą, nes jau per mažai laiko skelbti konkursą tokiam paminklui sukurti.

Visa, ką čia išdėstėme, siūlome kaip išeitį, kurią esame pasiryžę visokiais būdais remti. Esame susi-pažinę su žinomo skulptoriaus Gedimino Karaliaus Ldk Vytauto paminklo darbiniu modeliu. Mūsų su-pratimu, jis gali būti dedikuotas šiai datai, nes:

– Žalgirio mūšis buvo žymiausias to meto įvykis, susijęs su Vytauto vardu ir pakeitęs Vidurio Euro-pos istoriją; Gediminas KARALIUS. Žalgirio mūšio 600 metinėms. Paminklo projektas

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

– Vytautas, kaip to mūšio laimėtojas, tapo plačiai išgarsėjusia Lietuvos istorine asmenybe;

– Vytautas tokiu paminklu, kuris būtų siejamas su Žalgirio mūšiu, iki šiol dar nėra pagerbtas Lie-tuvoje, todėl paminklas galėtų būti su dedikacija (tekstine) šiam istoriniam įvykiui pažymėti.

Šį kūrinį Gediminas Karalius dovanoja Lietuvai. Kainuotų tik modelio perkėlimas į atitinkamą me-džiagą, vietos paruošimas, skulptūros pastatymas. Projektas yra įvertintas ekspertų komisijos.

Manome, kad paminklas turėtų stovėti Vilniaus Pilių teritorijoje.

Marcelijus Martinaitis, Rašytojų sąjungaAlfredas Bumblauskas, Vilniaus universitetasBirutė Kulnytė, Lietuvos nacionalinis muziejusValentinas Antanavičius, Lietuvos dailininkų sąjungaJustinas Marcinkevičius, Rašytojų sąjungaStanislovas Kuzma, Lietuvos dailininkų sąjungaAntanas Tyla, istorikasEugenijus Nalevaika, Lietuvos dailininkų sąjun-gos pirmininkasVytautas Radžvilas, Vilniaus universitetasBirutė Valionytė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentėNapalys Kitkauskas, Restauratorių sąjungaVytautas Brėdikis, architektūros profesoriusVytautas Landsbergis, Lietuvos Nepriklauso-mybės Akto signataras, Aukščiausiosios Tary-bos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Europos parlamento narys

Gediminas KARALIUS. Žalgirio mūšio 600 metinėms. Paminklo projektas

Paremti paminklo statybą galite pervesdami lėšas į šią sąskaitą: LT87 7044 0600 0736 7525 (AB SEB bankas); gavėjas – Vytauto Didžiojo sąjunga; gavėjo kodas – 302459539; mokėjimo paskirtis – paminklo statybai.

93K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Einu kartą pro trimetrinį skelbimų stulpą ir matau statinės dydžio alaus butelį, po kuriuo parašyta:

„Pagaminta su sąžine!“ Susimąsčiau: anksčiau gamin-davo iš rugių su apyniais. Kadangi niekas iš nieko, kaip žinome, neatsiranda ir niekas niekur nedingsta, vadinasi, aludariai vis mažiau beturi sąžinės, užtat vis daugiau jos įgauna alaus gėrėjai. Ši mintis trenkė kaip žaibas! Štai būdas išgydyti nuo korupcijos visus, kurie negamina alaus, bet potencialiai gali jį gerti!

Iškart užsakiau visą būsimąją vieno bravoro pro-dukciją ir 141 butelį kasdien gabensiu į Seimą. Šio unikalaus eksperimento rezultatus planuoju gauti kasmet balandžio 1-ąją. Tada tai bent pasijuoksime iš valdžios! Jau dabar įsivaizduoju 141 asmenį, iš kurių visi šiek tiek politiškai neblaivūs, bet užtat garantuotai sąžiningi.

Apie savo sumanymą papasakojau partneriams iš neseniai Vilniuje atidaryto juoko jogos klubo. At-sigulę ant nugaros, atsipalaidavę, sulenkę kojas per kelius, pritraukę tuos kelius prie krūtinės (nebūti-nai savo) ir apkabinę rankomis, jie ramiai manęs klausėsi, o paskui kelias minutes labai garsiai juo-

Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. LXXVII

politinio drugio eFeKtas

kėsi visai be jokios priežasties. To juos moko indas Madanas Kataria, juoko jogos pradininkas iš Mum-bajaus. Sako, juoko trukmė lemia, kiek metų žmo-gus gyvens, o kadangi kūnas neskiria nuoširdaus juoko nuo dirbtinio, tai galima juoktis ir pro ašaras, ir sukandus dantis, ir kitais atvejais.

„Yra keli šimtai juoko jogos pratimų savitais pava-dinimais, – sako šio klubo mokytoja (guru?) Lina, – pavyzdžiui, „Mobilusis telefonas“, „Pasisveikinimo juokas“, „Liūto juokas“ [čia suklusau – nejaugi tas Liūtas.Lt juokiasi net padvėsęs! Štai iš ko imtinas pavyzdys!], „Juoko padažas“, „Aukso puodas“, „Sąs-kaita už šildymą“ [tą išgirdusi iškart prapliupau graudžiu juoku, nes prisiminiau, kad viską išleidau alui su sąžine ir neturėsiu kuo susimokėti].

Mokytoja gundomai kalbėjo toliau: „Įsivaizduoki-te, kad esate spragėsis keptuvėje. Jūsų kaimynas – taip pat. Ar jums juokinga? O jeigu esate būryje žmo-nių, kurie, įsivaizduodami esą spragėsiai, kvatoja už pilvų susiėmę?“

Bet aš įsivaizdavau ne anoniminį spragėsį, o visai konkretų Kurpuvėsį tribūnoje ir saldžiąją karališkąją

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

porelę – Sachariuką su Ezopu, taip pat kitus 139 „spra-gėsius“ Seimo keptuvėje, troškinamus, t. y. troškulį sąžiningai malšinančius mano patiektu alumi… Ir prapliupau klastingai griausmingu (arba atvirkš-čiai) juoku. Mokytoja Lina iškart profesionaliai subarė: juoko jogos esmė ta, kad juokiamasi ne iš ko nors, o su kuo nors! Dar geriau! – pagalvojau. Vadinasi, reikia juoko jogos klubą įsteigti pačioje Seimo posėdžių salėje. Tada 141 asmuo bus ne tik sąžiningas, bet ir juoksis ne iš tautos, o su tauta, pavyzdžiui, atlikdamas minėtą juoko jogos pratimą „Sąskaita už šildymą“.

Skubiai išvykau į mokytojų (guru) kursus. Mum-bajuje gavau visas juoko jogos licencijas ir ins-trukcijas, nenatūraliu juoku prajuokinau (praty-bų tikslais) pusę Indijos, o grįžusi ėmiau belstis į demokratijos bastiono duris. Jų niekas neatidarė. Pirmasis juoko jogos seansas buvo sužlugdytas. Bet nenusiminiau, nes vėliau sužinojau, kad tai įvyko dėl svarių valstybinių priežasčių. Pasirodo, Lietuva Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms ruošiasi la-bai rimtai, iš pašaknų ir be jokios butaforijos, kaip ketina daryti lenkai Griunvalde. Pas mus vyksta ir visus jubiliejinius metus vyks tikri mūšiai, tarp jų – ir lytiniai, ir politiniai. Antai biliardinėje „Fuksas“ karą be paliaubų žydrūnai paskelbė mišrūnams: gėjų aktyvistas Vladimiras Simonko skirtingų lyčių sutuoktinius, kurie yra minėto „Fukso“ savininkai, apskundė Lygių galimybių kontrolierei, mat šioje bibliardinėje rengiamos mišrių porų partijos ir tai pažeidžia vienalyčių porų teises. Įsivaizduoju, kaip narsiai aktyvusis Vladimiras kovotų su tuo NATO atsargos generolu, kuris stengiasi, kad gėjams nebū-tų leidžiama tarnauti ginkluotosiose pajėgose, esą jų silpna orientacija silpnina ir kovinę dvasią! Parody-tų niekadėjui, kad yra dar parako gėjų parakinėse, deja, Simonko negali palikti mūšio lauko Vilniuje, kur į eitynes ketina atvykti net tarptautinės aukšto politinio rango, ministrų lygio pajėgos.

Politiniai mūšiai vyksta, žinoma, ir Seime. Ten jau visi išėję į frontą. Viena mažuma kalasi su kita mažuma, įrodinėdamos, kuri iš jų didesnė. Gaila, į

tarptautinį lygmenį mūsų išrinktieji dar neišsiver-žė, ne taip, kaip gėjai, ir dar nekariauja su kaimy-nais, kaip, pavyzdžiui, britai su prancūzais, mirtinai surėmę popierines ir internetines ietis dėl Nicolas Sarkozy žmonos aukštakulnių batelių. Britai įro-dinėja, neva prezidentienė per Medvedevo vizitą Paryžiuje specialiai juos apsiavė, kad atrodytų visa galva aukščiau ir už Nicolas, ir už Dmitrijų. Be to, abu sutuoktinius – ir Nicolas, ir Carlą – britai kaltina tarpusavio neištikimybe, sako, kad tai akivaizdu, nes ji, toji saldi neištikimybė, – visų prancūzų naciona-linis sportas (nors Carla yra italė, o Nicolas nėra D. Britanijos Brownas, todėl vedybinis jo gyvenimas lyg ir neturėtų rūpėti ūkanotojo Albiono gyvento-jams…).

Prancūzai britų smūgius žemiau juostos atremia išdidžiai, provokacijoms nepasiduoda ir juokiasi ne iš savo Nicolas, o su savo Nicolas. Ne taip, kaip lietuviai, kurie, kai juos kuo nors apkaltina lenkai, pavyzdžiui, koks nors Tomaszewskis, bent 20 metų karštligiškai juokiasi patys iš savęs… Todėl ir efek-tas pasiekiamas visai kitoks – mūsiškius krečia po-litinis drugys, o prancūzai krečia pokštus dėl Carlos Bruni aukštakulnių, džiaugdamiesi, kad jie sukėlė daugiau triukšmo negu masinė (Medvedevas sakė pirks net 2) prekyba karo laivais „Mistral“…

Tiesiai iš juoko jogos klubo Krescencija ŠURKUTĖ

Nuoširdžiai dėkojame Kultūros barų rėmėjai ir nuolatinei prenumeratorei Daliai ŠLENIENEI (JAV)

Redakcija

95K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

kultūros barai2010. 3 (543)DOMAINS OF CULTURETHE MONTHLY JOURNAL OF CULTURE AND ART

editor-in-chief Laima KANOPKIENĖeditorial address: Latako st. 301125 VilniusLithuaniaE-mail: kulturosbarai@takas.lt

SuMMARIES

„Europos istorijos: Rytų ir Vakarų patirtis“, Sudarytojai: Carl Henrik Fredriksson, Almantas Samalavičius. Viršelyje panaudotas Stasio Eidrigevičiaus plakatas „Europos istori-jos“, 2010, Vilnius, Kultūros barai

Šioje knygoje skelbiamų tekstų autoriai, kiekvienas iš savo perspektyvos, ieško ne sunkiai pasiekiamo, nors ir labai trokštamo, istorinės atminties bendrumo, bet svars-to, kaip sukurti prasmingą pliuralistinę, tolerantišką erdvę, kurioje istoriniai pasakojimai galėtų nevaržomai skleistis, nenustelbdami vieni kitų, nebandydami konkuruoti tarpu-savyje, kad „įrodytų“, kieno kančia ar auka buvo didesnė.

Kaip teigia Karlas Schlögelis, „atmintis ir atsiminimai niekada nebūna tokie, kokių kam nors norėtųsi, – jie ne-pasiduoda nei „atminties strategijoms“, nei „istorijos poli-tikai“. Todėl reikia kuo skubiau „sukurti ne bendrą istoriją, o erdvę, kurioje nekiltų pavojus net skirtingiausioms istori-jos interpretacijoms ir besivaržantiems naratyvams“.

Anelė DVILINSKAITĖ Our Decisive 1990. Impressions about 20 years of Lithuanian’s independence (page 2).

Violeta DAVOLIŪTĖ. History and Politics Between Left, Right, East and West. A recent conference on the Crimes of Communism in Prague got off to an awkward start as Pavel Žaček, the chief organizer of the event and director of the Institute for the Study of Totalitarian regimes had his mandate terminated. With the increasing integration of national political parties at the EU level, a new dimension to the politicization of the past has emerged, The familiar contest between Lef and Right in a given country over the neaning and significance of its past now became transnational (page 4).The article is accompanied by an interview of Violeta Davoliūtė with Timothy Kirkhope – the leader of Great Britain’s conservatives in European parliament, the deputy chairman of “European conservatives and reformers” shared his thoughts about new fraction, the relations between old and new European states and their attitudes towards past (page 7).

Ewa HESS, Hennric jOKEIT. Neurocapitalism. The fear of depression, dementia and attention deficit disorder legitimizes the boom in neuro-psychotropic drugs. In a performance-driven society that confronts the self with its own shortcomings, neuroscience serves an expanding market (page 10).

Algimantas GRAŽULIS. Who Will Stop the Train That Destroys Vilnius Old Quarters. The tendencies of last fifteen years. Vilnius old quarters were always cherished for the spaciousness of its suburban area, unity between nature and architecture, the one or two storey buildings assured this harmony, meanwhile lately high rise building are threatening the whole cityscape. Specialist of heritage protection discusses what should we do about that (page 14).

Laima KANOPKIENĖ. The Myth of Juozas Baltušis? Old and new myths about one of Lithuania’s most famous writers are reconsidered (page 25).

Saulius KRUOPIS. Though the Moon is Full of Spots, it Stil Shines. The organizer of Nida’s Expression plennairs replies to his critic (page 28).

Gintaras BLEIzGYS. Poems (page 31).

Raminta jURĖNAITĖ. Secret Images of Ina Budrytė. The artist works without seeking attention or fame. She paints her pictures using oil and small pieces of paper (page 33).

Odeta ŽUKAUSKIENĖ. The Tradition of Memory Art and Contemporary Filmograms of Memory. The exhibition at CAC “Creating Memory: Four Films

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 3

Kazys VARNELISThe meaning of network culture (En) (Lt)As digital computing meshes with mobile networking technology, society is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this mean for the democratic public sphere?

Almantas SAMALAVIČIUSLiterary perspectives: Lithuania (En) (Lt)Almost normalThe literary field in Lithuania has established itself since independence, despite vastly smaller print runs. Today, a range of literary approaches can be made out, from the social criticism of the middle generation to the more private narratives of the post-Soviet writers.

Tomas KAVALIAUSKASSalvation fantasies (En) (Lt)No one in eastern central Europe suspected that once the fight for independence was won, democracy would become a parody of itself, writes Tomas Kavaliauskas. Open disrespect for the public jars with the ideals of the Baltic Way that existed before and after 1989.

zinovy zINIKHistory thieves (En) (Lt)Thirty years after leaving Russia for Israel, an “unheimliche” experience in Berlin led zinovy zinik to investigate the chequered past of his Russian-born grandfather. An autobiographical exploration of “assumed identity” in twentieth-century jewish experience.

Tomas VENCLOVAVilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt)Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova (in Polish and Lithuanian). Its closeness to nature makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it close to Prague, Trieste or Sarajevo.

Rasa BALOČKAITĖ“Go West...” (En) (Lt)Myths of femininity and feminist utopias in East and WestWorking illegally in the West, eastern European women take care of “the logistics of bodily experience”, freeing western women to participate alongside men in business, science and politics.

Timothy SNYDERBalancing the books (En) (De) (Lt)Sixty years and more since the end of WWII, eastern European experiences of subjugation are often glossed over. This creates misunderstandings that could be avoided by an awareness of a common European history. Then, solidarity rather than national prejudice would motivate public opinion on matters of European politics.

Vaidas jAUNIŠKISThe flood of festivals (En) (Lt)Illness, cure, everyday lifeFor those who existed behind the Iron Curtain, it was hard even to imagine arts festivals, writes Vaidas jauniškis. But over the past two decades, festivals have flooded eastern Europe as if they were the new religion.

Some Kultūros barai articles and translations in eurozine (www.eurozine.com):

KULTŪROS BARAI Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas

Spaudė akcinė bendrovė Spauda, Laisvės pr. 60, 05120 VilniusTiražas 2200 egz.

Kaina – 4,99 Lt

about Architecture, Monuments and Community” (curator Simon Rees) that contained documental and historical style urges to discusss the theme of memory in culture and scholarship (page 35).

Vida KALUzA. Berlinale Program Forum – the Place of Talk Between Talents. About author’s cinema. Vida Kaluza interviews the head of Berlin film festival program Forum Christoph Terhechte and Lithuanian film director Šarūnas Bartas. His film “Eastern Drift” was shown in Berlin festival (page 40).

Ramutė RACHLEVIČIŪTĖ. Lessons of Vytautas Kaušinis in Opart and Minimalism. An overview of posters by renown Lithuanian artist (page 45).

Rūta MARCINKEVIČIŪTĖ. Walking With Birutė Žilytė on the Horrible Margins of the World or Spots of Blood on the Golden Apple. The retrospective exhibition of the artist was arranged in Lithuanian National Gallery. It was a perfect opportunity not only to see her works but also understand what generations of readers grew up reading tales illustrated by Birutė Žilytė (page 47).

Gražina MARECKAITĖ. Three Evenings with Performances from Šiauliai. Theater critic discuses plays of Šiauliai theater shown in Vilnius (page 49).

George MIKELL. Odyssay of the Lithuanian Boy. Memoirs (page 54).

Aloyzas TENDzEGOLSKIS. From Letters to a Friend. Aphorisms (page 62).

Algirdas PATACKAS. The Case of St. Jacob, the Apostle. Christianity and Early Islam in Spain. This year the Christian world will commemorate one of the apostles – st. jacob. His day july 25 is Sunday and crowds of pilgrims will come to Santiago de Compostela on the occasion. This festival has one more aspect – it is relations between Islam and Christianity, as far as st. jacob is related to unique historical phenomenon – reconquest (page 63).

Liudas SUBAČIUS. Litvomans in Past and… Future. One of the theories claims that history repeats itself in a spiral way. Even a bad experience if it is not mortal makes us stronger. Maybe looking at the past we can see contours of a future? For example, when I read hypotetical insights of American political scientist George Friedman and his forecasts for nearest fifty years in our region I come back to the juncture of the 19-20th contury when we gave up being Polish (page 72).

Emile FAGUET. The Cult of Incompetence. Continued from issue no 2 (page 75).

Aistė MIŠKINYTĖ. Recursive Concepts of New Media. Review of a translation into Lithuanian Lev Manovich “The Language of New Media” (page 82).

Kęstutis ŠAPOKA. Overview of New Art Albums (page 85).

Krescencija ŠURKUTĖ. Effect of Political Butterfly. Ironical essay on Lithuania’s cultural and political life (page 93).