IŠMOKIMO TEORIJOS

IŠMOKIMO TEORIJŲ POŽIŪRIS Į ASMENYBĘ

Kalbant apie išmokimo teorijas (biheviorizmą), dažniausiai skiriami 3 požiūriai:

• klasikinis sąlygojimas pagal Pavlov‘ą;

• operantinis sąlygojimas pagal Skinner‘į;

• išmokimas „stimulas – reakcija“ pagal Hull‘ą.

• Visi jie turi bendrų bruožų: akcentuoja išmokimo reikšmingumą, griežtą mokslinę metodologiją ir t.t.

• Yra ir skirtumų, ypač tame, kaip jei aiškina elgesį ir išmokimo dėsningumus.

• Ilgą laiką, o ypač 1950 – 1970 metais biheviorizmas buvo labai populiarus asmenybės ir klinikinėje psichologijoje. Šiuo metu populiarumas šiek tiek sumažėjo, bet ir dabar tai vienas reikšmingiausių požiūrių psichologijoje.

Išmokimo teorijų požiūris į asmenybę remiasi dviem svarbiausiais postulatais:

• beveik visas elgesys yra išmokstamas;

• svarbiausia sėkmingumo sąlyga yra objektyvumas ir griežtumas tikrinant aiškiai suformuluotas hipotezes.

• Dalis personologų išmokimą laiko platesnio asmenybės aiškinimo dalimi, tuo tarpu bihevioristai teigia priešingai: asmenybės aiškinimas – bendrosios išmokimo teorijos dalis.

• Pvz., psichopatologiją jie supranta kaip neadaptyvaus elgesio išmokimą arba kaip nesėkmę mokantis adaptyvaus elgesio.

• Vietoj to, kad kalbėtų apie psichoterapiją, išmokimo teorijų šalininkai kalba apie elgesio modifikaciją ir elgesio terapiją: riekia modifikuoti arba keisti konkrečius veiksnius, o ne ieškoti vidinių konfliktų priežasčių arba mėginti keisti asmenybę.

• Taip, kaip daugelio probleminio elgesio momentų buvo išmokta, jų galima atsikratyti persimokant – naudojant specialias procedūras, pagrįstas išmokimo dėsniais.

Svarbiausi momentai, kuriuos požiūryje į asmenybę akcentuoja išmokimo teorijos:

1. Teorijos ir praktikos pagrindas – empirinis tyrimas.

2. 2. Asmenybės teorija ir taikomoji praktika turi remtis išmokimo principais.

3. Elgesys – tai reakcija į pastiprinimą, esantį aplinkoje, ir jis labiau situacinis, specifinis, negu teigia kitos asmenybės teorijos, pvz., psichoanalizė ar bruožų teorija.

4. Psichopatologija aiškinama ne iš medicininių pozicijų (simptomas – liga), bet orientuojantis į bazinius išmokimo principus ir elgesio pakeitimą.

• Dar svarbesnis bendras šių požiūrių bruožas – orientacija į objektyvumą ir mokslinį griežtumą, hipotezių patikrinamumą ir eksperimentinę kintamųjų kontrolę.

• Šitokio elgesio išdava: pagrindine elgesio tyrimo vieta tapo laboratorija; paprastas elgesys tiriamas mieliau, nei sudėtingas, o tiriamaisiais pasirenkami gyvūnai (dažniausiai - žiurkės ir balandžiai).

Aiškindami elgesio priežastis išmokimo teorijų atstovai akcentuoja išorinių, o ne vidinių jėgų reikšmingumą: manipuliuodami išorinės aplinkos parametrais, galime stebėti šių manipuliacijų pasekmes elgesyje (tuo tarpu, pvz., psichodinaminė teorija išskiria vidines elgesio priežastis – instinktus, gynybinius mechanizmus ir t.t.).

• Jų dėmesio centre – išoriniai stimulai, kuriais galima manipuliuoti eksperimente (pvz., apdovanojimas maistu). Jie iš esmės skiriasi nuo reiškinių, kuriais negalima manipuliuoti – pvz., Aš – koncepcija, Ego, pasąmonė.

• Pirmenybė, kurią bihevioristai teikia išoriniams, aplinkos veiksniams, siejasi su jų akcentuojamu elgesio situaciniu specifiškumu.

• Vietoj to, kad pripažintų stabilias charakteristikas, išryškėjančias daugelyje situacijų (kaip tai daro psichodinaminė ir bruožų teorijos), bihevioristai teigia, kad pasikartojantis, stabilus elgesys – tai tik išorinių aplinkos sąlygų panašumo rezultatas.

Biheviorizmo pradininku laikomas amerikiečių psichologas J.B.Watson

(1878 – 1958).

KLASIKINIO SĄLYGOJIMO TEORIJA

• Šios teorijos pradininkas – rusų fiziologas I. P. Pavlovas (1849 – 1936), kuris, tyrinėdamas virškinimo procesą, atrado elgesio tyrimo metodą ir nustatė išmokimo principus, turėjusius didelės įtakos psichologijos mokslui

• Tarp daugybės tyrimų, atliktų 19 a. pab. – 20 a. pr., ypatingas vaidmuo skiriamas Pavlovo eksperimentams, kai Pavlovas, šerdamas šunį, matavo išsiskiriančių seilių kiekį.

• Atsitiktinai jis pastebėjo, kad po kelių tokių bandymų seilės šuniui pradėjo skirtis dar prieš patenkant ėdalui į nasrus: seilės išsiskirdavo pamačius dubenėlį su ėdalu ar žmogų, kuris dažniausiai jį šerdavo.

T.y., stimulai, kurie pradžioje nesukeldavo minėtos reakcijos (neutralūs stimulai), vėliau sukeldavo seilių išsiskyrimą, nes asocijuodavosi su ėdalu, į kurį seilės išsiskirdavo.

• Klasikinio sąlygojimo proceso esmė: buvęs neutralus stimulas pradeda sukelti reakciją dėl asociacinių ryšių su stimulu, kuris automatiškai (besąlygiškai) gimdo tokią reakciją.

• Šuniui išsiskiria seilės į pirmą ėdalo porciją, patekusią jam ant liežuvio. Šiuo atveju nėra jokio sąlygojimo ar išmokimo.

• Ėdalas – besąlyginis stimulas (BS), selių išsiskyrimas – besąlyginė reakcija arba besąlyginis refleksas (BR), nes seilių išsiskyrimas – automatiška, reflektorinė reakcija į ėdalą.

• Neutralus stimulas, pvz., skambutis, nesukelia seilių išsiskyrimo.

• Bet jei kartojant bandymus prieš pat paduodant ėdalą skamba skambutis, po kurio laiko jo garsas pats savaime , be sekančio po to maisto padavimo, sukelia seilių išsiskyrimo reakciją.

• Šiuo atveju vyksta sąlygojimo procesas – seilės išsiskiria po skambučio be maisto pateikimo.

•

• Skambutis tampa sąlyginiu stimulu (SS), o seilių išsiskyrimas – sąlygine reakcija (SR).

• Pavlovas nustatė, kad sąlyginę reakciją, atsiradusią į vieną pradžioje neutralų stimulą, gali sukelti ir kiti panašūs stimulai – vyksta generalizacija (šuo reaguos ne tik į konkretų garsą, bet ir į jį panašius garsus).

• Jei, daug kartų kartojant bandymus, besąlyginis stimulas lydės tik kai kuriuos neutralius stimulus (pvz., tam tikro aukščio garsą), gyvūnas pradės juos skirti – vyks diferenciacija.

• Jei sąlyginį stimulą nors kartais nustos lydėti besąlyginis stimulas, sąlygojimas palaipsniui susilpnės (susilpnės ryšiai tarp BS ir SS) ir reakcija išnyks – vyks užgesimo procesas.

• Visi šie principai buvo nustatyti gyvūnams, tačiau taikomi ir žmogui. Pvz., vaiką išgąsdino (ar jam įkando) šuo. Konkretaus šuns baimė vers bijoti visų šunų – stebim generalizacijos reiškinį.

• Padedamas suaugusiųjų, vaikas mokosi skirti šunų veisles ir ateityje bijos tik tam tikros veislės šunų – vyks diferenciacija.

• Po kurio laiko vaikas gali įgyti teigiamos patirties elgtis su visais šunimis, palaipsniui dings baimės reakcija – t. y. užges.

• Generalizacijos, diferenciacijos ir užgesimo reiškiniai svarbūs tiek klasikinio sąlygojimo, tiek ir kitose išmokimo teorijose.

• Be šių tyrimų, Pavlovas atliko ir daugiau įsimintinų tyrimų, kurie dažnai prisimenami bihevioristų, o ir ne tik jų.

• Tarp tokių Pavlovo darbų minimi tyrimai, leidžiantys paaiškinti konfliktą ir neurozių vystymąsi.

• Pavlovo laboratorijoje pirmą kartą buvo pademonstruota eksperimentinė neurozė gyvūnams.

• Šuniui buvo sudaryta sąlyginė seilių išsiskyrimo reakcija į apskritimo formą (per pastiprinimą), po to šunį išmokė skirti apskritimą ir elipsę – reakcijos į elipsę nepastiprindavo.

• Vėliau elipsės formą palaipsniui keitė, vis artindami ją prie apskritimo – pradžioje išryškėjo diferenciacija, bet tada, kai nebebuvo įmanoma atskirti apskritimo nuo elipsės, šuns elgesys išsiderino – šuo urzgė, šiepė dantis, draskė įrangą, pertvarą, t.y. elgėsi taip, kaip niekada nesielgdavo, ir taip pradėjo elgtis kaskart, kai jį įvesdavo į laboratoriją.

• Pavlovas buvo aiškiai apibrėžęs stimulą ir reakciją, ir tai pasitarnavo tiriant išmokimo fenomeną objektyviu metodu.

• Tai ir visi kiti Pavlovo atradimai ypatingai paveikė bihevioristų mąstyseną, įtakojo jų tyrimus.

• Sekdamas Pavlovo darbais ir idėjomis, Watson suformavo sąlyginę emocinę reakciją vaikui.

• 11 mėnesių Albertą Watson ir Rayner išmokė bijoti žaislų ir daiktų, kurių iš pradžių vaikas nebijojo.

• Jie nustatė, kad žaidimo metu plaktuku beldžiant į pakabintą metalinę plokštę, vaikui kildavo baimės reakcija.

• Tuo metu, kai Albertas siekdavo žaislinės pelės, būdavo suduodama į virš pat vaiko galvos kabojusią plokštę – vaikas pradėjo bijoti pelės, nors anksčiau jos nebijodavo.

• Pakartojus eksperimentą keletą kartų, Albertas pradėdavo verkti tik pamatęs pelę – buvo suformuota sąlyginė emocinė reakcija: Albertas pradėjo bijoti pelės dėl emocinės asociacijos su gąsdinančiu garsu. Be to, Albertas pradėjo bijoti ir kitų pelę primenančių daiktų.

• Daugelio psichologų manymu, sąlyginių emocinių reakcijų sudarymas klasikinio sąlygojimo būdu suvaidino svarbų vaidmenį psichopatologijos raidoje ir suteikia didžiules galimybes keisti elgesį.

• Elgesio (bihevioristinė) terapija, remdamasi klasikinio sąlygojimo modeliu, skiria daug dėmesio neadekvačių reakcijų išnykimui (pvz., sąlyginių baimių) ir naujų reakcijų į stimulus suformavimui.

• Vienas pirmųjų tokio tipo darbų priklauso Jones (1924) – ji pamėgino laboratorinėmis sąlygomis nuimti baimę.

• Berniukas bijojo baltųjų pelių. Jo baimė išplito – pradėjo bijoti triušių, kailinių, plunksnų ir vatos.

• Jones rūpėjo išsiaiškinti, ar, išmokius nebijoti vieno objekto (pvz.,triušio), vaikas nebebijos ir kitų. Ji išmokė nebijoti triušio – per žaidimą kartu su trim vaikais, kurie tos baimės neturėjo.

• Pradėjus nebebijoti triušio, vaikas susirgo skarlatina.

• Po ligos baimė atsinaujino.

• Dirbdama toliau mokslininkė taikė vadinamąjį tiesioginį sąlygojimą: vaiką sodino ant kėdutės, davė valgyti mėgiamą maistą, o tuo metu eksperimentatorius kaskart vis arčiau prinešdavo triušį narvelyje.

• Kadangi kaskart, kai pasirodydavo triušis, būdavo duodamas malonus stimulas (skanus maistas), baimę palaipsniui pakeitė palanki reakcija.

• Kitaip tariant, teigiamos emocijos, skirtos maistui, buvo perkeltos į pradžioje baisų triušį (kontrsąlygojimas). Vaikas nustojo bijoti ir kitų panašių objektų.

• Panaši schema taikoma ir dabar, ir labai plačiame kontekste.