Apie priežastis, dėl kurių dažniausiai kreipiamasi į šeimos psichologą, kon� iktų pobūdį ir kilmę, savęs pažinimo ir atviro, nuoširdaus, bendravimo su savo artimu būtinybę kalbėjau su psichologe, „Psichologijos namų“ įkūrėja ir integruotos kūno judesio terapijos specialiste Dorota OLEŠKEVIČ (46).

– Dėl kokių priežasčių į Jus dažniau-siai kreipiasi šeimos, norinčios daly-vauti šeimos psichoterapijoje?

– Problemų būna įvairiausių. Daž-niausiai į mane kreipiamasi dėl sutriku-sių šeimos narių santykių. Pavyzdžiui, tėtis nesutaria su vaikais ir jie dėl to maištauja; mama auklėja vaiką vienaip, o tėčio požiūris į vaikų auklėjimą ski-riasi nuo jos norų – tai sukelia vyresnių šeimos narių  – mamos ir tėčio  – konf-liktų; vaikai nesutaria tarpusavyje, tėvai jaučiasi bejėgiai, nežino, kaip elgtis… Į psichologą taip pat kreipiamasi dėl vaikų krizių  – pavyzdžiui, vaikas turi eiti į pirmą klasę, tačiau nenori lankyti

mokyklos; vaikas yra skriaudžiamas vaikų darželyje; paaugliai maištauja. Kartais psichologo pagalbos prirei-kia tada, kai vyras su žmona nebenori kartu gyventi, nori skirtis, tačiau siekia, kad toks jų pasirinkimas kuo mažiau pakenktų vaikams. Būna, kad sutuok-tiniai sutaria tarpusavyje, tačiau jiems ramybės neduoda jų tėvai – močiutės ir seneliai. Jie mano, kad vienas sutuokti-nių elgiasi netinkamai ir dažnai apie tai pasakoja vaikams: „Mama gera, o tėtis netikęs.“ Taigi, sunkumų šeimoje iškyla tikrai nemažai ir labai įvairių. Vis dėlto, dažniausiai šeimos nariai nežino, kaip bendrauti vienam su kitu. Jie mano, kad kitas šeimos narys yra blogas ir nori jį pakeisti.

– Ar žmonės kreipiasi į psichologą suvokdami savo problemas?

– Kartais  – taip, tačiau dažniausiai žmonės neprisipažįsta išgyvenan-tys tam tikrų sunkumų. Dažnai jie to netgi nesuvokia, nenori tuo patikėti. Jie mano, kad problemos kyla dėl kito žmogaus. Apsilankiusieji mano kabi-nete šaukia vienas kitam: „Aš viską gerai darau, tai tu esi blogas, tu nežinai, kaip elgtis!“ Kitas atsakydamas man

skundžiasi: „Aš darau ir viena ir kita, čia ji / jis nemokša!“ Dažnai į mane dėl vaikų problemų besikreipiančių šeimų tėvai teigia, kad jų vaikai blogi. Beveik visada norima, kad keistųsi kitas šeimos narys. Tai – viena dažniausių šeimos kon� iktų priežasčių. Ilgainiui pasikartojančių sesijų metu paaiškėja, kad artimieji gal ir nėra tokie netikę, kaip iš pradžių atrodė. Kaltinę kitą, susimąsto: „Gal ir aš kažką darau ne taip? Ką aš galėčiau pakeisti?“ Jie supranta, kad ir nuo jų, o ne tik nuo partnerio, priklauso šeimos santykiai. Šis suvokimas padeda žengti pirmus žingsnius link harmoningų santykių.

Dažnai į mane kreipiasi savo vyrais nusivylusios moterys. Jos emocingai pasakoja: „Mano vyras nieko nesugeba, aš nebegaliu su juo gyventi! Jis viską daro blogai, jis nesirūpina manimi ir vaikais!“ Klausiu tokių moterų: „Ką jūs darote, siekdama pakeisti situaciją?“ Jos dažniausiai atsako: „Nieko! Juk ne aš kažką turiu daryti, tai jis turi daryti, jis turi suprasti!“ Tada man kyla klausi-mas, ar ši moteris sakė savo vyrui, kaip ji norėtų, kad šis ja rūpintųsi. Kaip įprasta, apie tai su manimi bendraujanti mote-ris vyrui niekada neužsiminė, ji mano,

„Supratę save, suprasime ir artimą žmogų“

Dorota Oleškevič:

Kiekvienoje šeimoje

anksčiau ar vėliau atsiranda sunkumų.

Ar mokame juos įveikti?

VID

INĖ

HA

RM

ON

IJA

10 raktas 2016/23

kad vyras turi susivokti pats. Tačiau jis juk ne aiškiaregys, jis negali, pažiūrėjęs į žmogų, suprasti, ko jam reikia. Ši mano papasakota situacija atspindi apie devy-niasdešimt procentų konsultacijų.

– Kokios dar priežastys lemia šeimos kon� iktų atsiradimą?

– Absoliuti dauguma problemų atsi-randa dėl to, kad žmonės nori keisti savo artimuosius, o ne save. Dažnai nežinome savo gebėjimų, nemokame pasakyti, ko norime, nežinome, kaip elgtis, nesuprantame, kad galime elg-tis ir išgyventi situaciją visai kitaip nei mums įprasta. Sunkumus patiriame nematydami savęs, nesuvokdami savo poreikių. Mes savęs negerbiame, nesuprantame savo teisių (pavyz-džiui, turime teisę išsakyti savo norus ir patenkinti poreikius), nemokame su savimi harmoningai gyventi. Todėl, nemokėdami patenkinti savo porei-kių, nežinome, kaip elgtis ir su kitais žmonėmis. Dažnai sunkumus išgyve-name dėl pernelyg žemos savigarbos ir menko pasitikėjimo savimi. Šių jausmų trūkumą bandome kompensuoti kitų žmonių elgesiu su mumis.

– Ar į psichologą turi kreiptis vienas šeimos narys, ar visa šeima?

– Daug kas priklauso nuo to, ko norima pasiekti, kaip vertinama proble-minė situacija. Kartais siūlau ir skatinu ateiti visus šeimos narius: močiutes, senelius, tėvus, vaikus… Susirinkus visai šeimai, aiškiau matau, kokie jų tarpusa-vio ryšiai. Kartais pas psichologą apsi-lankyti užtenka ir vienam šeimos nariui, kuris, pamatęs situaciją kitu kampu, pradeda elgtis kitaip. Kartais pasikeitęs vieno žmogaus elgesys tampa proble-mos sprendimu.

Tačiau galiu vienareikšmiškai pasa-kyti, kad kiekvienas šeimos narys būti-nai turi dirbti su savimi ir mąstyti apie savo elgesį. Žinoma, maži vaikai to padaryti dar negali, jie tokių dalykų nesupranta. Tačiau suaugusieji, visų pirma, turi pamatyti save, suprasti, kokius šeimos santykius jie kuria, kaip jie elgiasi ir ar tikrai jie elgiasi teisingai. Pavyzdžiui, jeigu žmogus nori įsigyti obuolių, jis žino, kur eiti, žino, kur jų ras. Obuolių juk neieškome kompiu-terinės technikos parduotuvėje ir, ten jų neradę, nešaukiame ir nekaltiname parduotuvės personalo. Paradoksalu, tačiau šeimoje mes elgiamės atvirkščiai. Į mane kreipiasi moterys, norinčios skir-tis su vyru. Jos skundžiasi blogu vyru, jo pagarbos žmonai, meilės, dėmesio ir supratimo trūkumu. Moterys teigia,

kad anksčiau buvo kitaip, o dabar jis pats blogiausias. Tuomet aš klausiu: „Ko jūs norite iš savo vyro?“ Jos atsako norinčios pagarbos. Aš vėl klausiu: „Na, o kas jums yra pagarba, juk kiekvienas ją suvokia skirtingai?“ „Pagyros, žavėji-masis manimi, supratimas…“, – vardina moterys. Tęsiu pokalbį: „Jeigu norite, kad vyras jus gerbtų, ką dėl to darote?“ Moterys dažnai atsako: „Nieko neda-rau, jis turi suprasti viską pats! Jam jau keturiasdešimt metų, mes jau penkio-liką metų kartu! Nejaugi jis dar manęs nepažįsta, nejaugi jis nežino, kaip mane reikia gerbti?“ Toks elgesys – tarsi obuo-lių ieškojimas kompiuterinių prekių parduotuvėje. Jeigu noriu, kad kitas mane gerbtų, pirmiausiai turiu suprasti, kas man yra pagarba, sužinoti, ko aš iš tikrųjų noriu. Obuolių ieškojimas obuolių parduotuvėje  – kaip ir ramus pokalbis su savo mylimu ir labai artimu žmogumi, savo vaikų tėvu apie tai, ko mes norime, kokio elgesio iš jo tikimės. Turime papasakoti partneriui apie tai, kaip (šiuo atveju) mes suprantame pagarbą, koks jo elgesys leis mums jaustis gerbiamoms.

Kartais kalbamės su poromis, šeimo-mis su vaikais, ir po kurio laiko vienas iš šeimos narių prabyla apie tai, kas jam svarbu santykiuose. Jo artimas žmogus dažnai klauso labai nustebęs ir vėliau klausia: „Juk tai taip paprasta! Kodėl tu man niekada nesakei, ko nori?“ Dažnai šeimos nariai stengiasi įtikti savo arti-miesiems, elgiasi, kaip jiems atrodo tei-singa ir reikalinga, tačiau artimieji lieka nepatenkinti jų elgesiu, jiems niekas netinka. Tai skaudina ir erzina ir vieną, ir kitą. Kito žmogaus norų ir poreikių suvokimas labai palengvina situaciją. Todėl ir turime pradėti nuo savęs, nuo savo norų suvokimo, o vėliau pasidalinti tuo su artimu žmogumi.

– Su kokiomis problemomis dažniau-siai susiduria moterys, vyrai, vaikai ir seneliai?

– Moterys, mamos dažniausiai man sako: „Jaučiuosi nemylima, negerbiama, negirdima; manęs niekas nesupranta; man niekas nepadeda.“ Vyrai kalba taip: „Aš nežinau, ką daryti; nežinau, ko ji nori; man nusibodo tos problemos; nežinau, kaip įtikti; noriu ramybės.“

„Dažnai žmogui ką nors pasakyti tiesiogiai labai sudėtinga. Ne kiekvienas gali ištarti: „Man labai reikia, kad dabar mane apkabintum ir tris kartus pabučiuotum“, „Aš labai norėčiau, kad kiekvieną rytą atsibudęs ištartum: „Labas rytas, mano saulyte.“ Kai kam lengviau ateiti pas psichologą ir pasakyti: „Mano vyras – idiotas. Jis manęs negerbia ir nemyli.“ Vyrai kreipiasi į psichologą, nors galėtų tiesiog atvirai, nuoširdžiai žmonos paprašyti: „Kai grįžtu iš darbo, esu labai pavargęs, todėl labai prašau tavęs ir vaikų leisti man valandą pailsėti, nevarginti manęs klausimais ir problemomis, kol aš pajausiu, kad grįžau namo.“ Dažnai vyras grįžta namo, o žmona, ypač jeigu ji nedirba ir visą dieną praleidžia namie, puola jam viską pasakoti, o pajutusi jo nenorą tuo metu klausytis ir bendrauti siunta: „Jis manęs negirdi, aš visą dieną namie ir neturiu su kuo pasikalbėti!“ Turite suprasti, kad leidusios vyrui bent valandą pailsėti, atgauti jėgas, vėliau galėsite su juo kokybiškai bendrauti, nes jis jau bus pasiruošęs skirti jums dėmesio. Tačiau apie visa tai reikia kalbėtis, reikia kitam papasakoti apie savo poreikius“, – šeimos narių komunikacijos svarbą įvardina Dorota Oleškevič.

Æ

raktas 2016/23 11

Paaugliai beveik visada man sako: „Tėvai manęs negerbia ir nesupranta; jie pasenę; jie nežino, ko iš manęs nori; aš noriu laisvės, pagarbos; noriu, kad jie skirtų man dėmesio“. O maži vaikai pasakoja: „Aš bijau mamytei / tėčiui (kažką) pasakyti, bijau mamos / tėčio; negaliu jiems pasakyti, kad man nesi-seka, nes jie mane nubaus.“ Tėvai dažnai labai menkina, kritikuoja vaikus už jų nesėkmes ir lygina juos su kitais. Maži vaikai dažnai man sako: „Noriu, kad tėtis ir mama žaistų su manimi.“ Šiandien vaikai nepaprastai daug laiko leidžia žaisdami kompiuteriu arba naršydami socialiniuose tinkluose. Paklausus apie tokio jų elgesio priežastį, jie sako: „O ką man daryti? Aš prašiau tėvų, kad nueitų su manimi į kiną, kad vakare kartu pažiūrėtume animacinį �lmuką, tačiau jie niekada neturi laiko, jie nenori nieko su manimi veikti.“ Atstumti vaikai, kuriems tėvai neskiria užtektinai laiko, pasineria į virtualų pasaulį. Ir, atvirkščiai, kartais tėvai per daug pririša vaikus prie savęs. Pavyzdžiui, tėvams nesutariant, vaikai dažnai tampa mamos gelbėtojais ir, pamiršę savo veiklas, turi ja rūpintis. Tačiau taip būti neturėtų, vaikystė  – periodas, kuriuo, kaip ir kiekvienu kitu, reikia išgyventi tam tikrus dalykus, patirti, išmokti savo pamokas, o ne gel-bėti tėvus. Žinoma, aš nekalbu apie situaciją, kai vaikas turi tam tikrų savo pareigų namuose ir padeda namų ruo-šoje, aš kalbu apie situaciją, kai viskas daroma dėl tėvų. Na, o seneliai dažniau-siai skundžiasi, kad vaikai, nepaisant to, kad jau sukūrė savo šeimas, jų neklauso ir negerbia, kad jie savo vaikams nori gero. Dažnai jie kritikuoja savo vaikų sutuoktinį ir bando savo dukrą arba sūnų gelbėti nuo partnerio arba pakeisti jo charakterį. Taip pat seneliai dažnai nepatenkinti savo anūkų auklėjimu.

– Kas slypi už tokių senelių žodžių? – Tiesą sakant, kartais jų žodžiai

pagrįsti ir jų vaikai tikrai netinkamai rūpinasi savo atžalomis. Tokiu atveju seneliai iš tikrųjų gelbėja vaikus ir rūpinasi jais, kartais netgi perimdami jų globą. Puiku, kad seneliai sugeba tai padaryti, kai vaikai visapusiškai žalojami.

Tačiau dažnai mano minėti senelių žodžiai nurodo jų vienišumą. Kartais seneliai nesupranta, kad jų vaikai jau suaugę, kad jie turi savo šeimas, kad jų sūnus jau pats yra šeimos galva, o dukra  – kelių vaikų mama, todėl nori juos kontroliuoti, kad jie būtų arčiau. Iš tikrųjų seneliai bijo likti vieniši ir atstumti. Deja, tik retas gali atvirai pasakyti savo vaikams: „Aš bijau. Džiau-giuosi dėl tavęs ir tavo puikios šeimos, tačiau man neramu, ką aš darysiu likusi viena. Kartais aš bijau, kad tu manęs nebemyli, kad tau manęs nebereikia. Prašau, pasakyk, ar taip yra?“ Užuot tai pasakę, jie savo vaikus žemina ir kriti-kuoja, tokiu nekonstruktyviu būdu rei-kalaudami dėmesio.

– Kaip vaikų elgesyje atsispindi netin-kamas tėvų elgesys su jais?

– Vieni vaikai, kaip jau minėjau, daug laiko žalingai skiria kompiuteri-niams žaidimams ir įvairioms veikloms internete, vyresni  – naršo sociali-niuose tink luose, ypač facebook. Kitus atstumia bendraamžiai, jie nemoka bendrauti su kitais vaikais. Dar kiti, blogiausiu atveju, paguodos ieško vartodami alkoholinius gėrimus ir nar-kotines medžiagas.

– Kokie pagrindiniai elgesio ir mąs-tymo principai, kuriais vadovaujantis galima puoselėti harmoningus šeimos santykius?

– Manau, visų pirma, kiekvienas šei-mos narys turėtų suprasti, kad jis nėra jo artimas žmogus, o artimas žmogus nėra jis, kad visi šeimos nariai – atskiros asmenybės. Kiekvienas yra toks, koks yra, su savo privalumais ir trūkumais. Suprantame turintys teisę džiaugtis, pykti, verkti, bijoti, būti patenkinti arba nepatenkinti, todėl turime pripažinti ir kito teisę visa tai jausti. Juk mes visi esame gyvi, kiekvienas matome, jau-čiame ir mąstome skirtingai, kiekvienas galime bijoti kažko paprašyti… Taigi, pirmiausiai pripažinkime, kad kitas žmogus nėra mūsų dalis  – ranka arba koja, jis – atskiras žmogus su savo vidi-niu ir išoriniu pasauliais.

Gal tai  – tik mano svajonė, tačiau manau, kad tada, kai suprasime, jog mes ir mūsų partneris nėra kaip dvi skirtingų obuolių puselės, kad mes  – tarsi du skirtingi obuoliai, du skirtingi žmonės, o ne dvi žmogaus pusės, mūsų santykiuose atsiras pagarba, suprati-mas, savęs ir kito priėmimas, gebėjimas išgirsti ir pajausti kitą, noras rūpintis savimi ir artimu žmogumi, supratimas, kad ne tik mes turime teisę patenkinti savo poreikius, bet ir kitas. Tuomet san-tykiuose atsiras palaikymas, pagalba, rūpestis, pagarba, užuojauta, suprati-mas, meilė… Tikiu, kad tai yra įmanoma ir matau, kaip kai kurie tai realizuoja. Taigi, jeigu tikrai to norime, galime to pasiekti.

– Nuo ko pradėti kurti šeimą? Kaip padėti jai tvirtą pamatą?

– Tvirtos šeimos pamatai kuriami dar vaikystėje, netgi mamos įsčiose. Mūsų būdo savybės formuojamos mamai bendraujant su mumis, kai dar esame gimdoje. Na, o jeigu šiame etape mūsų tėvai elgėsi netinkamai, prieš kur-dami šeimą, vėlgi, pirmiausiai turime

„Manau, tokio dalyko, kaip problema – nėra. Žmogus paprasčiausiai išgyvena sunkumus. Įdomu tik tai, ar jis sugebės juos įveikti. Na, pavyzdžiui, susiduriame su kliūtimi – norime meilės, tačiau niekaip jos nesulaukiame, nepatiriame jos. Manome, kad vyras mūsų nemyli. Aš, būdama psichologė, nemanau, kad ši situacija probleminė. Suprantu, kad žmogus tiesiog susidūrė su kliūtimi, jis negali patirti to, ko jam reikia, to, ko jis nori, dėl tam tikro trukdžio. Tačiau, jeigu to norima, viskas išsprendžiama. Dar daugiau – vienas žmogus mano, kad tam tikra situacija yra didelė problema, o kitas, atsidūręs jo vietoje, problemos nepastebi“, – problemas vadinti iššūkiais skatina psichologė.

Å

12 raktas 2016/23

pažvelgti į save, pradėti nuo savęs. Prieš kurdami santykius, supraskime, kas mes esame, ko norime, kas mums svarbu ir kur einame. Tuomet turėtume susimąstyti, ar būdami su žmogumi, su kuriuo ketiname kurti santykius, galė-sime turėti, pasiekti arba išlaikyti tai, ko mums reikia. Taip pat, mąstydami apie mums patinkančio žmogaus pri-valumus, nepamirškime įvertinti ir jo trūkumų. Susimąstykime apie tai, kaip jaučiamės dėl artimo žmogaus priva-lumų ir trūkumų, kaip mes juos prii-mame, kaip vertiname. Galbūt mums šiandien juokinga, kad partneris kie-kvieną vakarą nusirengęs išmėto dra-bužius po visą kambarį arba keikiasi, tačiau ar mums ilgai tai patiks, ar juok-simės iš to ir ateityje? Jeigu partneris neturi to, kas mums svarbu, ar mes galime su tuo susitaikyti? Jeigu negalė-sime priimti kito trūkumų, ar pajėgsime gyventi su šiuo nepriėmimu? Ar neban-dysime kito pakeisti? Ar gebame priimti mūsų skirtumus, artimojo kitoniškumą?

Dažnai norime, kad kitas būtų toks, koks jis mums patinka, koks jis mums reikalingas, todėl bandome daryti jam įtaką. Tai nenatūralu, todėl mūsų arti-mas žmogus priešinasi tokiam mūsų norui. Kiekvieno žmogaus nuomonė skirtinga, individuali. Pasaulyje gyvena apie septynis milijardus žmonių ir visų jų nuomonės skiriasi… Žinoma, kar-tais nuomonė apie tam tikrus dalykus sutampa, tačiau, jeigu ji sutampa šian-dien, rytoj ji gali pasikeisti. Dažnai dėl skirtingos pasaulėvokos kyla kon� ik-tai. Ar mes galime priimti kitokią savo artimo žmogaus nuomonę? Juk kiek-vienas turime teisę ją išreikšti…

Tačiau dėl skirtingų nuomonių kylan-tys kon� iktai, vis dėlto, normalu. Mes negalime gyventi be kon� iktų  – tai nerealu. Kon� iktai šeimoje  – galimi ir netgi reikalingi. Daug metų kartu gyvenančios šeimos yra ne tos, kuriose nebūna kon� iktų, o tos, kuriose kylan-tys kon� iktai tinkamai baigiami. Rei-kia mokėti tinkamai baigti kiekvieną

kon� iktą, surasti kom-promisą, bendrą spren-dimą, patenkinantį visų kon� ikte dalyva-vusių asmenų porei-

kius. Pavyzdžiui, vienas šeimos narys gali svajoti

apie atostogas prie jūros, o kitas nori slidinėti kalnuose.

Šiuo atveju kompromisu gali būti sprendimas pirma važiuoti į kalnus, o po kurio laiko – prie jūros arba kelionė į tokią vietą, kur įmanoma užsiimti ir viena, ir kita veikla… Suprantu, kad dažnai rasti sprendimą, tenkinantį visus, tikrai nelengva. Tam ir reikalingi psichologai – jie padeda suprasti prob-lemos sprendimo būdus.

– Kaip žmonės dažniausiai sprendžia problemas šeimoje? Ar dažniau pasi-ryžtama jas įveikti, ar pasirenkamos skyrybos?

– Deja, dažniausiai, kai susiklosto probleminės situacijos, šeimos nariai, užuot darniai išsprendę problemą, vie-nas kitą kritikuoja, žemina ir nori, kad pasikeistų kitas žmogus. Tačiau blo-giausia tai, kad išgyvendami kon� iktus žmonės jų nebaigia. Kai kurie susipykę kon� ikto metu patirtą pyktį ir nepasi-tenkinimą jaučia dar labai ilgai. Prasidė-jus kitam kon� iktui, žmonės prisimena ankstesnįjį, kuris buvo nebaigtas. Tuo-met prasideda: „Prieš dešimt metų tu man pasakei…“ Taip vienas kon� iktas papildo kitą ir nepasitenkinimas vis auga, negatyvios emocijos vis kaupiasi, kol, galiausiai, žmogus nebegali taip gyventi. Visa tai vyksta tik todėl, kad nemokame baigti kon� iktų, nemokame surasti kompromiso. Žmonės turėtų atsisėsti vienas prieš kitą ir aptarti viską, dėl ko jiems neramu, viską, kas jiems neaišku ir nepatinka,  – sritį po srities, temą po temos – tik tada galima manyti, kad kon� iktas baigtas.

– Kaip gali padėti spręsti šeimos prob-lemas Jūsų praktikuojama ir mokoma integruota šokio judesio terapija?

– Kūnas mums padeda aiškiau išreikšti tai, kas vyksta mūsų viduje, tai, ką mes jaučiame. Kūno pagalba ben-draujame su kitais žmonėmis, žvelg-dami į mūsų kūną, jie supranta mūsų savijautą ir reakciją į jų veiksmus bei žodžius. Kūno reakcijos skatina tarpusa-vio dialogą, komunikaciją.

Integruotos šokio judesio terapi-jos užsiėmimų metu turime galimybę geriau save pažinti, mokytis save išgirsti, suprasti savo norus ir poreikius bei išreikšti juos. Ši terapija neapribojama

tik šokiu, ją sudaro įvairūs pratimai ir skirtingos technikos. Jos metu taip pat pradedame geriau suprasti, matyti kitą žmogų, priimti save ir jį tokius, kokie esame. Užsiėmimų metu mokomės įveikti įvairias psichologines kliūtis. Kai jame dalyvauja pora, terapija veikia dar efektyviau, jos metu pastebimi mūsų elgesio modeliai, kurie dažnai neveiks-mingi, mokomasi naujų, kurie gali mums padėti ateityje. Visa tai vyksta judesio ir įvairių pratimų pagalba.

Agnieta JONIKIENĖ

„Pradėję matyti ir gerbti save, tenkinti savo poreikius, kitaip elgsimės su artimu žmogumi, labiau jį suprasime. Aš tai vadinu stebuklu, nes daugybė žmonių nenori nieko daryti. Tačiau tie, kurie nori, gali pasiekti to, kas daugumai atrodo nepasiekiama – tapti laimingiems ir kurti darnius šeimos santykius“, – pataria specialistė.

Apie įžeidimusManoma, kad moteris įžeidžiama, kai:• šaukiama ant jos;• neskiriama jai dėmesio;• jai girdint, sakomi

komplimentai kitoms moterims;

• nesakomi komplimentai;• priekabiai žiūrima į kitas

moteris;• pastebimi jos išvaizdos defektai;• iškreipiamas jos vardas;• neįspėjama apie pavėlavimą;• nesirūpinama ja (neperkami

drabužiai, kosmetika, gėlės, saldainiai);

• nepadedama nešti nešulių;• atsisėdama prie stalo vienais

apatiniais;• esant jai, raugėjama;• skleidžiamas nemalonus

kvapas;• keikiamasi, vulgariai kalbama;• neįvertinami jos pagaminti

patiekalai.Manoma, kad įžeidžiamas vyras, kai:• su juo ginčijamasi;• pertraukiama, kai jis kalba;• nesutinkama jo su džiaugsmu

(jis yra prisirišęs prie žmonos, o ne prie namų);

• mokoma jį gyventi;• esama netvarkingai prieš jį;• rėkiama, ironizuojama;• įžūliai žiūrima į jį;• neguodžiama jam supykus;• isteriškai raudojama;• blogai atsiliepiama apie

jo draugus;• nemylima jo kitų vaikų

motinos;• vienodai nemylima kitų

jo vaikų. Sergejus SEREBRIAKOVAS

Beje…

kon� iktą, surasti kom-

kius. Pavyzdžiui, vienas šeimos narys gali svajoti

apie atostogas prie jūros, o kitas nori slidinėti kalnuose. nieko daryti. Tačiau tie, kurie nori,

raktas 2016/23 13