LEIDĖJŲ ŽODIS

Milijonai žmonių kasdien varo universiteto mašiną. Vienoms tai atrodo kaip išsigelbėjimas nuo „tikro“ darbo,kitiems - kilnus intelektualinės kultūros puoselėjimas, trečioms tai - tas pats sekinantis ir nuprasminantis savogyvenimo pardavinėjimas kaip ir kitur. Šis numeris apie tai, kaip pirmieji du variantai vis labiau virsta trečiuoju,atskleisdami tiek abejotiną universiteto kaip mistinės, nuo likusio pasaulio logikos atskirtos erdvės statusą, tiekbandymus šį statusą išlaikyti ir juo manipuliuoti, paverčiant universitetą jau tikrai akivaizdžia korporacija,parduodančia savo ekspertus ir ekspertizes stambiausiems statytojams. Surinktuose tekstuose rasi kritiniussvarstymus apie studentų ir dėstytojų padėtį platesniame socialiniame kontekste, nesutariančias pozicijas apietai, ar universitetas gamina kažką savaime vertingo, pačių universitetų kritinės pretenzijos demaskaciją, tyrimusapie doktorantų finansinį gyvenimą, realius pasakojimus apie išreikštą ir neišreikštą dėstytojų angažavimąsi beitiesioginį studentų veiksmą atsiimant universitetus. Tikimės, kad skaitiniai padės pasipriešinti dominuojančiamdiskursui, pateisinančiam išnaudojimą ir tuštybę universitete bei leis susiorientuoti atsiimant universitetus kaipkažką sava ir iš anksto neapibrėžta.

KS Kolektyvas,Vis kažkuom nepatenkinti

K A U N O S P (i) A U D AKontrkultūros ir nevalstybinės politikos zinas Nr.3

Š i a m e n u m e r y j e:

25 valandų ritmu - Universitetas-gamyba-okupacija - Bestija ir universitetas - Akademinis prekariatas -Meeting Simon Critchley - Apie PhD duoną - Doktorantų stipendijos 1 993 - Apsigynimas nuo įtaikingųdėstytojų magijos - Universiteto kasdienybė vs. Kasdienybės universitetas - Ar nepamiršai mėgautis? -

Utopiniai skelbimai - Studentų klausimynas

KAUNO SP(i)AUDA - tai zinas, skatinantis kritines mintis bei pasipriešinančius dominuojančiai sistemai veiksmus.Šio leidinio kolektyvą sudaro studentai, bedarbiai, dirbantys ar emigravę ir visi daugiau ar mažiau susiję suuniversitetu. Leidinį galima laisvai dalinti ir kopijuoti, o ypač tai skatinam daryti už privačių ar valstybinių įmoniųlėšas.

*Kol trečiasis KAUNO SP(i)AUDOS numeris iš minties galvoje virto leidiniu tavo rankose tūkstančiai studentųįvairiose pasaulio vietose rengė protestus už kitokį universitetą bei kitokio pasaulio viziją. KAUNO SP(i)AUDOSkolektyvas remia ir solidarizuojasi su studentais Makedonijoje išdrįsusiais pasipriešinti valstybės kišimuisi įuniversiteto autonomiją. Mes remiame Skopje universiteto okupaciją ir studentų plenumus. Šis numeris skiriamas43 dingusiems ir nužudytiems studentams Meksikoje.

Paskaitęs nepamiršk duoti kitam!

25 VALANDŲ RITMU

Atrodytų, apie universitetą kalbėta ir analizuota buvodaug. Pradedant paskaitomis ar viešomis diskusijomis,baigiant 5 valandą ryto temstant galvai ir švintantsaulei. Kiekviena diskusija, nepriklausomai nuo vietos arpašnekovų, pasižymėdavo žiupsneliu pesimizmo irbejėgiškumo. Šūdas. Šūdas-šūdas-šūdas. Studentaineaktyvūs, mokslo kokybė netenkina, studentųatstovybės pagrindinė misija tapo administruotisocialinių tinklų paskyras (Studentai! Ar laukiateartėjančios sesijos?; Su pirmu sniegu studentai!) ,akademinis sąžiningumas pralaimėjo iPhone revoliucijai ,gamtos mokslų fakultete suspaustas tarp biurokratiniųataskaitų užduso kačiukas (miau) ir dar begalė kitų šūdųir šūdelių. Atrodytų, bet kas, turėjęs iliuzijų apieišlaisvinantį ir galimybes atveriantį aukštąjį mokslą,progresyvų universitetą arakademinę bendruomenę(visuomenės romantizuotąšviesulėlį , kuris gebaargumentuotai atremtigeltonosios spaudos kuriamusmitus) , greitai grįžta į saugųpesimizmo kokoną, kuriameiliuzijų neatitinkančios realijos skandinamosnefiltruotame iš plastikinio bokalo. Kartu viltingai, betbejėgiškai atsidūstama: galbūt reikia laiko,nesusiformavo tradicijos, visgi išgyvename ilgąskaudžios tranzicijos periodą; arba tiesiog problemasįvelkame į mistinio mentaliteto suknelę (lietuviai išesmės kitokie, mes nelinkę nesutikti, protestuoti, esamdepresuoti melancholikai pasmerkti amžinampasyvumui, kylančiam iš nusivylimo (durkheimiškaianomijai) . Iš tiesų, vilties universitete mažai. Švietimosistema, nors ir kas kelis metus reformuojama skirtingųvaldžių ir partijų, universitetų iš sąstingio taškoneišjudina, veikiau, tik augina ir taip nutukusįbiurokratinės administracijos monstrą. Tačiau nors iresame veikiami šių reformų, atrodytų, šios reformosvisiškai neveikia mūsų. Visi susitaikėme su savo kaippasyvaus pirkėjo vaidmeniu ir nelabai įsivaizduojame,kad universitetas gali ir turi būti kitoks. Galiausiai visąšitą mėšlą supilsime į rožinį kibirą, užrišim baltąkaspinėlį ir paleisim į rinką. Priimk shit-bucketchallenge! 1 5 metų kas mėnesį galėsi mokėt iššūkiopriminimo mokestį (t.y paskolą) , kad hell-yeah, gal irbybį tam univere ką sužinojau, bet bent geraipasitūsinom. Ir visgi, kad ir kaip tamsu ir gūdu mokslokonvejeryje, šito fabriko lengvai atiduoti neturėtume.Jie sako apie viską pagalvota, bet visgi, pagalvokime išnaujo.

Universitetų vidaus problemos nėra vien vidiniainesklandumai, bet iš esmės atspindi pereinamąjamelaikotarpyje susitingusios visuomenės pasyvumoproblemas. Mūsų ateitis - tai tik blyškus šiandienosmiražas. Tačiau iš kitos pusės, universitetas galėtų taptita vieta, kurioje gimtų rytojus išlaisvintas nuošiandienos. Mano nuomone, kad tai įvyktų, būtinaišpildyti kelis kriterijus: Turime apginti ir perkurtiuniversitetus kaip autonomines viešąsias institucijas,

bei įžvelgti esą ne tik individai, konkuruojantystarpusavyje, tačiau taip pat ir kolektyvus darinys,nepaisant skirtingų specialybių, fakultetų, universitetųar miestų (šalių?) , susietas ir pasmerktas dalintispanašia socialine padėtimi, bei politinių sprendimųrezultatais. Jei mes galime įsivaizduoti save kaipbendruomenę, susietą nematomais saitais, vadinasi, jaugalime bandyti kovoti už savo teises, tapti visuomenėsdalimi, kurios balsas turi svorį.

Universitetas - mūsų ar jūsų?

Tikriausiai ne vienas esate girdėjęs kiek pabodusiąistoriją apie varlės virimą. Sakoma, kad jei įmesi varlę įverdantį vandenį ji iššoks iš puodo,tačiau jei varlę įdėsi įšaltą vandenį ir palengva, piktdžiugiškai bei sadistiškaivirinsi, galiausiai turėsi egzotišką delikatesą prie vyno.Dažnai kritiškai įvertinti įvykius galime tik jiems praėjus.Vakarykštė diena retai kada kardinaliai skiriasi nuo

šiandienos. Kad plaukai užaugo,pastebime tik pamatę nuotraukądarytą prieš pusmetį. Verdančiosvarlės metafora tinka apibūdintišiuo metu universitetuosevykstančius struktūrinius pokyčiusir akademinės bendruomenėsdalyvavimą juose - iš universiteto

kaip viešos, visiems atviros institucijos mes pereinameprie universiteto kaip privačios ir pelno siekiančiosdiplomų spaustuvės. Šie įvykiai yra reikšmingi, kadangijie iš esmės keičia universitetą ir studento vietą jame.Kad tai suprastume, pirmiausiai turime suvokti kokieskirtumai egzistuoja tarp viešųjų ir privačių universitetų(bei bendrai tarp viešųjų ir privačių institucijų) . Vardankonkretumo ir kontekstualumo, viešaisiaisuniversitetais šiame tekste įvardinsiu valstybėsfinansuojamas institucijas. Tai nėra vienintelė įmanomaviešojo universiteto egzistavimo forma, pavyzdžiui LUNIyra bandymas konstruoti alternatyvą tokiam modeliui(www.luni.lt) . Tačiau šiuo metu alterntyvos šiammodeliui yra sunkiai įgyvendinamos ir veikiau galinčioskilti iš pokyčių viešuosiuose universitetuose, nei jųnebuvimo. Įvardinti viešųjų ir privačių universitetųskirtumus lengviausia per jų prieštaras. Jei viešasisuniversitetas yra neatskiriamas nuo bendro visuomenėsintereso ir socialinio teisingumo siekiamybės, taiprivataus universiteto, kaip ir betkurios privačioskompanijos, tęstinumą ir sėkmingumą įprasminapelningumas. Pelningumas savo ruožtu nėra vien tik darvienas kriterijus, kuris nulemia universiteto įvertinimą.Pelningumas taip pat reiškia kintančią aukštojo mokslopaskirtį, kuriame nepigus kritinis mąstymas beikūrybiškumas tampa antraeiliais dalykais ir užleidžiavietą konkurencijai, atkartojimui ir disciplinai (arbatiesiog daugiau, greičiau, pigiau). Priešingai nuoprivataus universiteto, viešųjų universitetų misija yraneatskiriama nuo socialinės lygybės principo(nepriklausomai nuo to, ar tu gimei kartono dėžėje, arprivačioje klinikoje, mes visi (teoriškai) turime lygiasgalimybes siekti išsilavinimo). Taip pat, tokių mokslosričių, kaip humanitariniai ar socialiniai mokslai, kurios,nors tiesiogiai nekuria apčiuopiamo finansinio kapitalo,tačiau prisideda prie kultūrinio ar socialinio kapitalo

2

kūrimo, ateitis neturėtų būti matuojama jų pelningumu.Nors dabartinių Lietuvos universitetų negalėtumelaikyti visiškai viešaisiais (nes jie jau apimtimarketizacijos proceso), o aukštojo mokslo socialiaiteisingu (tu moki, aš - ne) tačiau būsima galutinėsprivatizacijos reforma apskritai panaikins socialinioteisingumo siekiamybę aukštąjame moksle. Jei yraprekė, vadinasi yra ir tie kurie negali jos įpirkti, arba jeigimei kartono dėžėje, būk žmogus, patrauk ją nuo kelio,nes tuoj pravažiuos Land Roveris iš privačios gimdymoklinikos. Lygios galimybėms visiems, o likusius už lygiųgalimybių ribos, prašytume pasitraukti už raudonoslinijos, skiriančios Vili jampolę ir Senamiestį Kaune.

Suprantu, kad mano siūlymas ginti viešąjį universitetą,tokį, koks jis yra dabar, skamba panašiai, kaip raginimastoliau reanimuoti lavoną - nu dar savaitėlę, gal atsigaus.Tačiau tai, kad šiuo metu universitetai yra praradęautonomiją (galią savarankiškai priimti sprendimus) irpatapę valstybinio biurokratijos aparato voratinkliodalimi iš dalies yra ir akademinės bendruomenėsneaktyvumo rezultatas. Ar niekam neatrodo keista, kadapie studentų ateitį sprendžia bet kas, tik ne studentaiir universiteto bendruomenė? Jei ne, gal tada norėtum,kad ministras tau sudarytų ir rytdienos mitybos planą?Ar sunku atrasti skirtumų tarp valstybės penkmečioplano ir valstybės užsakymo principo? Vienas tariamassu šypsena, kaip sovietinio absurdo teatro dekoraciniselementas, kitas šiandien svarstomas ten pat, kurministras tau renka patiekalus rytdienai (sakė,pusryčiams kotletas su karvės tešmenų paštetu, pietųnegausi nes biednas ir nesusimokėtum, o vakare trečiosrūšies avižiniai dribsniai, netinkantys humanitarineipagalbai Ukrainoje, nes baigėsi galiojimo terminas). Kadši situacija keistųsi, pirmiausiai turime atrasti sąryšįvieni su kitais bei jaustis esantys universiteto dalimi suteise ir pareiga reflektuoti, veikti ir keisti situaciją kuriaesame nepatenkinti.

Mes esame studentai!

Jei gali įsivaizduoti save kaip dalį universiteto,tikriausiai nesunku nuspėti, link kur aš vedu. Taip, mesesame studentai. Nesvarbu ar tu iš VU, ŠU, VDU, ASU,LSMU, KU, EHU, KTU ar iš dar BBŽ kur, mes esame daliskolektyvaus darinio, jei nori, studentijos ar akademinėsbendruomenės, ir turime pradėti įsivaizduoti savesusietus su kitais studentais. Taip, mes skiriamės, mesgilinamės į skirtingas sritis, galiausiai mes niekadanepažinojom ir nepažinsim vienas kito, nes mūsų yradaug. Tuo pačiu, esame įsprausti į konkurencijos rėmus,įsivaizduojame esantys lenktynėse, kurios prasidės tiktau pabaigus studijas, todėl dabar turime jas kruopščiairepetuoti. Ar nekeista, kad šalyje egzistuoja trysstudentų radijo stotys (mano žiniomis, start.fm,gaudeamus ir VDU radijas) , kurios iš esmės tikpertransliuoja muziką ir geriausiu atveju turi keletąsavaitinių laidų, tačiau neturi pakankamai žmogiškųjų irfinansinių išteklių, kad taptų ne tik muzikos, tačiau irinformacijos šaltiniu studentams (ir ne tik)? Turbūtsunku įsivaizduoti, kad šios radijo stotys staigasusijungtų, išsilukštentų iš savo universitetų kiaušinio.Galbūt kažkam atrodo, kad šneku pievas, tačiau manonuomone, pieva prasideda ten, kur baigiasi tavovaizduotės sklypas. Gerosios praktikos užsienyje rodo,kad būna ir kitokių variantų: pavyzdžiui, Radio ŠtudentSlovėnijoje (http://radiostudent.si/) . Taisaviorganizacijos principais veikianti radijo stotis,populiarumu nenusileidžianti komercinėms radijostotims, sugebanti pateikti kritišką ir alternatyvųpožiūrį į politiką ar kultūrą, tačiau taip pat veikianti kaipkolektyvų studentų balsą įprasminanti ir sąryšį suvisuomene palaikanti platforma.

Studentų radijas ar susiskirstymas pagal universitetus -tai tik maža dalis pavyzdžių, kad mes šiuo metunegalime savęs įsivaizduoti kaip mes, juo labiau pradėtiveikti kaip mes, atstovauti save ir ginti savo interesus.

Esame individai, kuriemsuniversitetas tarsi statoilasElektrėnuose, kur trumpamsustojame nusipirkti submarino(t.y diplomo) judėdami iš Kauno įVilnių (ar atvirkščiai) . Mes jau išanksto turime savo lietuviškąsvajonę, Didij į Tikslą, įkaltą tėvų,visuomenės ir 25 valandų ritmu

pulsuojančios iliuzijų simuliacijos medijose ir reklamose.Tik-tak, Tik-tak, pisk-misk, pisk-misk, pumpuojampumpuojam, op op, traukinys mąstančių nelaukia. Ašnežinau ar esu tik vienas tarp daugelio manantis, kaduniversitetas bei mokymosi procesas, visgi, yrareikšmingas įvykis mūsų gyvenime. Manau, kad šiojevietoje turėtume sustoti, pastuksenti į mūsų lietuviškossvajonės pamatus ir patikrinti, ar kartais ji nebuvopastatyta it namelis iš kortų. Sugriuvo? Vadinasi būtabroko. Kolega, gi žinojai, kad rotbandas karvašūdžiuneskiedžiamas.

Tebūnie šis tekstas bus kvietimas trumpam sustoti.Pagalvoti, ar visgi tai yra tikrai tai ko mes siekėme irnorėjome, ar dabartinė situacija mus tenkina. Jei ne,pradėkime ieškoti išeičių kartu, pradėkime kritiškaireflektuoti savo aplinką bei ieškoti spragų kur jų yra.

3

Galbūt šitaip pristabdysime sparčiai vienoje vietojebesisukantį aukštojo mokslo smagratį ir suteiksime jamlėtesnį, bet visgi kryptingą judėjimą į priekį. Tai, ką ašsiūlau, yra procesas, kuriame mes kritiškai analizuodamisavo, kaip kolektyvaus darinio padėtį, pritaikydami savogebėjimus ir žinias, keičiame savo aplinką. Šis procesasnebūtinai turi vykti universitete kaip griežtai materialiaiapibrėžtoje erdvėje, tačiau bet kokiu atveju,universitetas turi tapti mūsų eksperimentų smėlio dėže,nes jis yra centrinė studentų gyvenimo ašis. Tai yrainstitucija su kuria mes dažniausiai susiduriamekasdienybėje ir mes turime ją atsikovoti, tiek erdvėsprasme, tiek simboline galios svertų prasme.

P. S. Mąstyk pats. Veik su kitais ;)

UNIVERSITETAS - GAMYBA - OKUPACIJA

Vėl susiduriame su ta pačia problema: kaip nutiko, kadtroškimo gamybos procesas ir vaiko troškimo-mašinosėmė suktis ratu visiškame vakuume, taip pagamindamosvaiko-mašiną?Kaip procesas tapo savo paties tikslu?(Deleuze ir Guattari „Anti-Edipas“)

Studentas: “Esu iš nehierarchiniais pagrindais veikiančiosorganizacijos, besipriešinančios aukštojo mokslosuprekinimui.”Profesorius: “Jūs norite, kadmesvisipranyktume?“(Trumpas apsikeitimas ideologinėmis klišėmis išorinioaudito fakultete metu)

Kas gina studentų interesus? Tik nepiskite proto, kadparazitinės studentų atstovybės ir sąjungos, kuriųegzistenciją palaiko įstatymas. Jos renka pinigus užstudento pažymėjimus, lošia X-boxu poilsio kambary,rengia fainus tūsiukus ir apklausas „norite didesniųstipendijų mažesniam skaičiui studentų ar mažesniųstipendijų didesniam skaičiui?“ Aukštesni jų pareigūnaimaloniai bendrauja su spauda ir, nuėję šlovingąkovotojo kelią, įsidarbina tam pačiam universitete arbanet pačioj ministerijoj.

Niekas. Niekas tų interesų kolektyviai negina. Visiskirtingai pripranta: vieni tempia iki kol galės pradėtidirbti, kitos nihilistiškai geria ir juokauja apiesavižudybę, treti linksminasi ir apsimeta gyvenantysgerą gyvenimą, ketvirti emigruoja. Visi žino, kas yra„studentai“: tie, kurie valgo bulves, bomžpakius ir geriaalų su nuolaida, gyvena bendrabučiuose irnuomojamuose kambarėliuose, seksualiaieksperimentuoja, ruošiasi arba nesiruošia egzaminams,rūko pakampėse, tos, kurios gyvena spragoje tarpmokyklos ir darbo. Auksiniai b-ljat metai! Daugiau taipniekad nebebus!

Žodžiu, žinojimas „kas esame“ mūsų interesamsnepadeda ir nebepadės. Nes „esame“ nerimti,atmestini, nesvarbūs, praeis. Kad būtų galima telktis irnepadrikai organizuotis, nebedirsčioti į niekoneveikiančias atstovybes, reikia kitų klausimų: kuresame ir ką veikiame? Kas yra „švietimas“? Ką veikia

„universitetas“? Ką jis gamina? Kas yra gamintojai ir kasta gamyba naudojasi? Aiškiai suprasti situaciją, kliūtis irtų kliūčių palaikytojus, kam su mumis pakeliui ir kastikrai nėra – o gal ir labai norėdamas – nebus mumssėbras. Galiausiai – ko norime? Ko trokštame ir apiekokią akademiją svajojame?

Švietimas = gamyba

Pirmiausia, švietimas yra procesas. Jis neturėtų būtipačiam sau ir savyje, save ryjantis ir nieko negaminantis,pabaigų ir pertrūkių neturintis. Toks švietimas –monstriškas, autistiškas ir destruktyvus, amžinaipaaugliškas, tinkamas tik tai išrinktųjų kastai, kuri norivisą gyvenimą praleisti universitete ir niekur daugiau. Išvienos pusės truputį jų dėl to gaila, iš kitos – labai gerai,kad jiems tai nebelabai išeis. Marxas: „vos tikkapitalistinis gamybos būdas visiškai perima kontrolę,žinojimas iš karto tampa gamyba, o ne, kaip būdavoanksčiau, per tarpininkavimą.“ Parašyta seniai, betžaviai. Vadinasi, kuo toliau į kapitalizmą, tuo mažiaušansų žinoti nedirbant, negaminant ar bent negyvenantdarbininkišku gamybos režimu. Jei netiki ir vis darromantizuoji akademiją – paklausk apie tai vietinėsdoktorantės! Arba neklausk. Ji tau pati papasakos.

Žodžiu, su gamyba nėra taip ir blogai: be josuniversitetas būtų prieinamas tik nuobodiems žiliemsvyrams. Blogai, kai kapitalistinė akademija dirbtinai irnusikalstamai atskiria du gamybos tipus: „rezultatus“nuo veiksmo. Rezultatai: pažymiai, diplomai,publikacijos ir pranešimai, tinkamumas darbo rinkai,laipsniai, prestižai, reitingai, citatos ir vidaus produktas.Visa atskiriama nuo malonios įtampos smegenysebesigilinant į sunkų tekstą, ginčo aistros ir orgazmo, įrevoliucinį veiksmą nukreipto judesio, subjektinėskelionės, sėbriškumo (comradery), rašymo džiaugsmo irintelekto kartografijos. Kodėl manome, kad pirma yrasvarbiau nei antra? Arba, jei nemanome, kaip nutinka,kad „rezultatų“ vis daugėja, o veiksmo vis mažiau, j isnelaikomas svarbiu, o jei laikomas – tik idealiuoseliberaliuose pasvarstymuose, bet ne kasdienybėje?

Mainų procesas atsijoja kokybiškai lygiaverčiusproduktus į tiesiogiai naudingus (t.y., tiesiogiaiiškeičiamus) ir atliekamus (t.y., dar neiškeičiamus), kuriegali likti, bet tik tol, kol netrukdo pirmiesiems. Gamintitiesiogiai neišmainomą gyvenimą yra baisi kaltė irnuodėmė. Nuodėmė: malonumas, neprieinamasžemesniosioms klasėms ir todėl demonizuojamas (kaipkokainas arba gražus kūnas). Laisvo mąstymo irgamybos malonumas vėl tampa prieinamas žižekams irdonskiams, akademinėms žvaigždutėms ir po jų sparnutupinčių programų studentams. Dar – pavyzdingiems irneklystantiems nemirėliams arba galintiems sau taileisti auksiniams jaunuoliams. Tiems, kurie pakankamaidaug uždirba universitetui, galimai uždirbs jam ateityje,o geriausia – tiems, kurie gali jau dabar sumokėti!

Visiems kitiems lieka administracinių darbų lavina irketveri nykaus proftecho tikrąja prasme metai –profesijai ir darbo etikai įgyti. Kuo labiau aukštasismokslas virsta preke, tuo labiau jis turi būti iškeičiamas,t. y., tuo mažesniam ratui prieinama malonioji gamyba.Galiausiai, net jei studentų vis daugės, malonumą

4

patiriančiųjų ir gyvenančiųjų skaičius vis trauksis, kolprivilegijuotųjų bus mažiau, nei viduramžiųakademijose.

Kas gamina?

Vieša paslaptis: apskritai universiteto mums nereikia.Universitetas gamina švietimą tiek pat, kiek „Maximos“akcininkas gamina tepų riebalų mišinį, į kurį – vėlgi ne išgero gyvenimo – iškeitėme grietinėlės sviestą. Aukštąjįišsilavinimą gaminame mes, studentai ir lektorės,raštinės darbuotojai ir valytojai, doktorantės,magistrantai ir bendrabučių prižiūrėtojai. Procesas,kurio metu tie, kurie nusavina produktus, apsimeta juosgaminantys („kuria darbo vietas“) , yra įstabus irpasigėrėtinas, panašus į stebuklinę pasaką. Jei tai, kaspagaminama – įskaitant ir tuos atvejus, kaipagaminamas tam tikras kiekis maišto – nebūtų tuoj patištiriama, sustingdoma, mumifikuojama, nusavinama irapsimetama, kad tai įmanoma tik per instituciją, iškiltųrimta grėsmė institucijos ir sistemosreikalingumui. Iškiltų grėsmė jauminėtam iškeičiamumui.

Nelaikykite manęs vulgariurevoliucionieriumi. Tai nereiškia, kad,rytoj nelikus nei vieno universiteto,mums nieko netrūktų. Mums trūktųvietų susitikti, skaityklų, auditorijų irpaskaitų, įkvepiančių kolegų, varganųstipendijų, valgyklų ir bendrabučių,rūkomųjų trūktų. Galiausiai trūktų tųketverių ar daugiau metų, kuriuosvisuomenė mums išskiria kaip atostogas,suteikdama pakankamai priimtinąstatusą ir viešojo transporto nuolaidas.Nors gal nebūtų taip ir blogai – trokštugilaus sukrėtimo, kad pagaliaunebebūtų kaip išsisukti ir tektų imtisreikalų savomis rankomis, beatsakomybės delegavimo. Susikurtiinstitucijas ir gyvenimo praktikas išnaujo... Žinau, kad tyliai to trokštu neviena.

Bet: supratusios, kad institucija gamina tik tiek, kiekgaminame mes, galime truputį kitaip suprasti savopadėtį. Vadinasi, j i laikosi ant mūsų, mes jai esamereikalingesni, nei j i mums. Vadinasi, neturime jai jaustipareigos ir kaltės. Vadinasi, galime ją keisti, oužsimaniusios – ir sugriauti. Vadinasi, galime jai būtineatskaitingi, vogti iš jos (geriausia – žinojimus, betnemokami materialūs daiktai irgi yra gerai) , išnaudoti ją,galime mėgautis. Vadinasi, galime į ją žvelgti ne kaip įgyvybiškai svarbią alma mater, o kaip į oponuojančią irnusavinančią instituciją, kurios viduje galime be kaltėsbūti – ir tuo pat metu su ja kovoti.

Davai?..

Tolimesnius akademijos veiksmus nuspėti nesunku.Bent „klasikiniai“ universitetai Lietuvoje taps vispanašesni į nuprotėjusius bipolinio sutrikimokamuojamus senius. Užsidaryti dramblio kaulo bokšte,pasislėpti už sunkių bibliotekos durų, šildytis prie

knygutės, galvoti apie metafizinį stalą, susigūžti,susisukti į kūną be organų, įnirtingai nuo savęsstumiantį bet kokius išorės trukdžius. O tada įsitraukti įneregėtą, bet patį į save nukreiptą aktyvumą, nuolatgaminti, štampuoti, paleisti į gyvenimą, organizuoti,judėti, šūkauti ir klykauti, pistis, šypsotis ir šurmuliuoti.Tik išlaisvinęs akademiją – netgi ne „tik“, nes visa vykstatuo pat metu – nuo jos elitistinio autizmo, kapitalas tuojpat pareikalaus spartinti apsukas, sumes naujaiišlaisvintas mases į produktyvumo stalčiukus ir sustatysį kareiviškas gretas, primins jiems apie jųneautentiškumą ir menkas galimybes... Ir paleis žygiuotivis spartesniu žingsniu, už stabtelėjimą grasindamasostracizmu, gėda, nevykėliškumu, orumo praradimu,galiausiai – skurdu, socialine ar fizine mirtimi.

Niekas nevyks be krizių. Kriziniai momentai yra įtrūkiaisistemoje, kai ją varančios prieštaros pasirodo visupirmykščiu gražumu. Vėl Marxas: „patikim žemėstrauka, nes namas pradeda griūti mums ant galvos.“

Senis bandys gūžtis vis žygiuodamas į priekį, obesigūždamas – žygiuoti. Nuo prieštarų, tiesa,niekas dar nemirė: jei norime gyventi ir mąstytikitaip, teks įsikišti. Sustojimas, sustabdymas,tuščiai besisukančių variklių gausmonutildymas, susimąstymas, terminųpersvarstymas – mūsų tikslas turėtų būtirevoliucinis pasyvumas. Nes žiūrint įakademijos užnugarį, kaip ir į jos ateitį,matosi tas pats peizažas: pilnavertisgyvenimas, prieinamas išrinktajaimažumai.

Kaip jums universitetų okupacijosidėja? Saugiai užkaltume universitetoduris ir praneštume urbi et orbi, kadsiekiame neautistinės ir neautentiškos,neelitistinės ir nekapitalistinėsakademijos. Galėtume užsiimtisistemos paprastinimu, jos nuplovimuiki itin materialaus ir kasdienio lygio.Tiesą pasakius, nors dekanų ir rektorių

neterminuotoms atostogoms dar nepaleidome,redukciją galime pradėti jau dabar. Galime pradėti nuotos spragos, kuri atsiveria tarp visuomeninio gyvenimostandarto ir visuomeninio gyvenimo realybės, daržinomos kaip „skurdas“, ir nuo reikalavimų sugrąžintitai, kas iš mūsų buvo atimta. Galime pradėti nuoideologinės pradžios pozicijos, dėl kurios nesutinkamederėtis ir kurios neketiname apleisti. Pavyzdžiui,nemokamo ir visiems prieinamo aukštojo mokslo irstipendijų, iš kurių būtų galima oriai pragyventi. Ir neižingsnio atgal. Dar – mažiau centralizacijos, engimo,kolektyvinių fantazijų skaldymo mūsų neva tykančiažiauria „realybe“ ir profesoriško prisitaikėliškumo.Mažiau doktorantų išnaudojimo. Daugiau gerų knygųilgiau atvirose bibliotekose ir šviesesnių skaityklų.Mažiau darbo ir geresnių jo sąlygų. Daugiau savivaldosir mažiau vadovavimo. Didesnių atlyginimų universitetodarbuotojams, įskaitant valytojus, prižiūrėtojus irūkvedžius. Daugiau pinigų alui ir mažiau niekingųstereotipų apie girtaujančius studentus. Mažiaunesąmonių ir kompromisų. Daugiau pankųdoktorantams ir daugiau doktorantų pankams.

5

BESTIJA IR UNIVERSITETAS. JI IR JIS

J.J.

Tikrai nežinau, kas yrauniversitetas ir kam jisegzistuoja. Gal sau.Egzistuoja kaip gamtosdarinys, kaip jūra,pavyzdžiui. Yra jūrininkai,kurie iš jūros egzistavimopelnosi, taip ir aš va išuniversiteto egzistavimoirgi pelnausi (čia ne apie pelną).Nes jūra nuo namų toli, ir joje dirbtibūtų gerokai šalčiau ir nelabai įdomu,kaip ir kokiame nors miške, o gal irsunkiau. Daugiau jokių rimtųpriežasčių dirbti universitete nėra.

Šiaip žinau – Universitetassugalvotas tam, kad kautųsi subestiarumu, kad priverstų bestijądailiai sėdėti, aukštai dainuoti ircituoti Derrida. Tie, kurie tąišmoko ir jau virto universitetu,moko jaunas bestijas, sunkiaivaldomas, bet labaibesistengiančias.

Šiek tiek susinervinu, kai kasnors priverčia prisiminti, kadnieko negaminu, kad tokius kaipaš maitina tie, kurie ką norsgamina arba pardavinėja. Tadabūna gėda, ir guodžia tik tai, kad rektorių irrektoratą (kurie dar labiau negamina) maitinageriau. Tada kyla klausimas: ką reiškia, kad oi, kiek mesčia daug dirbam, kaip mes čia dieną ir naktį svarbiaidirbam. O tu manai, kad tavo darbas sunkus? – taipmanęs paklausė vienas ūkininkas, kuris gamina varškę,pieną ir kefyrą prekybcentriams. Sakiau, kad sunkus,turėdama omeny ne tik jaunimo dresavimą, betlabiausiai savo pačios bestiarumo kontrolę. Kas yramano kaip bestijos, pagal poreikį ir pareikalavimąvirstančios universitetu, kompetencija? Galvoti pagalkomandą (užsakymą): kuo greičiau nuo tada, kaiduodamas startas, sugalvoti ką nors įdomaus, betteisingo (kas retai dera) ir mažai girdėto. Kitakompetencija – kalbėti tiksliai nuo tos iki tos minutėsreikiama tema ir patogiu greičiu. Šitas numeris yra begalo nenatūralus, bet visos kompetencijos yra priešprigimtį – ir šokinėjimas pagal muziką ant kojų pirštųgalų, ir kamuoliuko spardymas į vieną pusę, paskui įkitą, ir maniakiškas abstrahavimas, vadinamasskaičiavimu.

Balerinas ir futbolininkus išlaiko tie, kuriems malonu įjuos žiūrėti, o universitetą išlaiko visi – ir tie, kurieniekada nei nemanė kaip nors šlifuoti ar lavinti savobestiarumo. Yra nuspręsta, kad universiteto reikia. Okas būtų, jeigu jo nebūtų? Jokio ir niekur. Vadinamojo

mokslo tolimas atitikmuo, tarkim, būtų: gamybinėseartelėse galėtų atsirasti gal net kompai (arba jų kokienors estetiškai malonesni giminės) ir chirurginėsoperacijos, bet nebūtų didingų struktūrinių-architektūrinių darinių su įsivaizduojamomisautonomijomis, vidiniais principais ir kiemais,kilometrinėmis strategijomis ir begalinėmisinstitucinėmis (o dar didesnėmis kultūrinėmis)ambicijomis. Ambicijos gimdo ne tik nervingą įtampą,bet ir įvairias parazituojančias kerpes – antrines(valstybines ir tarpvalstybines) institucijas, kuriosminta universitetų konkurencine paranoja visaipjuos tikrindamos, matuodamos, sverdamos irlygindamos, ir gąsdindamos, ir gąsdindamos.

Išgąsdinta būna paskutinė smulkiausialąstelė – mažiausias kalbėjimo irrašymo aparatas, persmelktasbaimės, kalba visko tiek, kiekpriklauso, ir rašo, kiek priklauso. Ojaunasis vartotojas gauna kažką

kaip mėsą iš pramoninės skerdyklos – baimėskoncentratą, paranojos užkratą visamgyvenimui. Jeigu viso to nebūtų?Pagalvočiau, kad numiriau, kaip būtų gerai.

Būtų tiksliausia pasirašyti „bestija“. J i tikviena ir žino, žiūrėdama iš šono, kas yrauniversitetas. Suvokia jo išėjusį iš ribųpavidalą. Bet ne, aš gi negaliu parašyti, kasyra universitetas, kaip negalėčiau parašyti,kas yra šaligatvis, arba kas yra mano koja.

Labiausiai tai yra kažkokios kultūrinėsnuosėdos. Giliai kažkokios mitinės Gyvybėsgal dar ir yra, bet aplink tiek kalkių iršiukšlių, ir senų batų po vieną, kad – kas iš to„giliai“ tada, niekas ten nebesirausia.

AKADEMINIS PREKARIATAS: PERSIDIRBĘ,NEĮVERTINTI, PRASTAI APMOKAMI

Kalbėti apie akademinės karjeros trūkumus tapo taipįprasta, kad, atrodytų, būtų logiška stebėtis – kodėl kasnors apskritai tebenori tokios karjeros. Būti dėstytoja artyrėja tradiciškai reiškia galimybę paskirti gyvenimątam, kad įsigilintum į kažkokią temą, atliktumsavarankiškus tyrimus, išspręstum uždavinį irpaskleistum žinias plačiau. Dabar vis dažniau nuo šiųtikslų atitolina kiekybiniai produktyvumo rodikliai irglobali konkurencija, naudojantis labai nevienodaipaskirstytais ištekliais.

Prieš metus viename iš prestižinio Jungtinės Karalystėsuniversiteto LSE tinklaraščių pasirodė milžiniškopopuliarumo sulaukęs Alexandre'o Afonso straipsnis„Kuo akademija panaši į narkotikų prekeivių gaują“(„How academia resembles a drug gang“). Pagrindinėstraipsnio mintis tokia: akademinės sistemos veikimąpalaiko jos paraštėse esančių darbuotojų lūkesčiai.

6

Tikėdamiesi ateityje sulaukti prestižo, įgyti laisvės irsusikrauti turtus, pradedantieji darbuotojai kuriamlaikui atsisako darbo vietos užtikrintumo ir adekvatausatlyginimo. Visai kaip narkotikų karteliuose, teigiaautorius. Bėda ta, kad tokių paraštinių darbuotojų visdaugėja, o privilegijuotų ir aprūpintų laimingųjų gretosretėja.

Kad ir su kokiomis problemomis susidurtų pradedantiejinarkotikų prekeiviai (arba akademikai) , j ie vis tiekveržiasi į šį darbą, teigia A. Afonso. Akademinio darboglobalizacija ir nauji finansavimo modeliai (vis mažiaunuolat kapsinčio valstybinio finansavimo, vis daugiauprojektinio) sukuria prekariato (socialinio saugumo irdarbo vietos užtikrintumo stokojančių darbuotojų)pozicijų puokštę. Su kai kuriais Europos akademikaissudaromos terminuotos sutartys, kurių pratęsimosąlyga – pritraukti žymią dalį darbo vietai reikalingųlėšų iš išorės (t.y., konkurencinėje kovoje laimėtiprojektinio finansavimo iš Europos Sąjungos,valstybinių, privačių ar kitų šaltinių) . Europosuniversitetus tokius, kokius mes pažįstame, sukūrusiprivilegija būti aprūpintam už tai, kad mąstai ir ieškaiatsakymų į mokslinius klausimus, sparčiai nyksta.Mokslininkė privalo tapti truputį vadybininkė, truputįverslininkė – įtikinti, parduoti savo „produktą“ (nors išanksto negali žinoti, ar eksperimentas pavyks),panaudoti tuo metu madingus raktažodžius. Šitaipakademinėms įstaigoms atsiranda paskata samdytitokius žmones, kurie moka truputį šio, truputį to, o nepaskiria savo gyvenimą gilintis į vieną dalyką.

Šių metų kovą britų laikraštis „The Guardian“ ėmėsinagrinėti psichinių ligų plitimo tarp akademikųproblemą, o gegužę paskelbė ir savo užsakytosakademikų apklausos rezultatus. Vis daugiauakademikų kreipiasi į terapeutus pagalbos, ir, remiantistyrimų duomenimis, beveik pusė kankinasi dėl kažkokiųpsichologinių problemų. Jos pasireiškia nuolatiniunerimu, nemiga, valgymo sutrikimais, alkoholizmu,žalojimusi, bandymais žudytis ir pan. Spaudimą sukeliane tik konkurencija, žemas atlyginimas ir didėjantiskrūvis, bet ir plintantis naujo tipo studijų finansavimas,kuris studentus paverčia klientais. Net ir prastaibesimokančius studentus išmesti už nepakankamusrezultatus vis sunkiau, nes jie yra universiteto lėšųšaltinis, o dėstytojai semestro gale rašomi „pažymiai“ irskundai gali tapti lemiami, universitetui sprendžiant, arpratęsti sutartį.

Sunku patikėti, kad akademikai plaukte plaukia į šiąsistemą nežinodami, kas jų laukia. Daugelis renkasiakademinę karjerą dėl to, kad ji patrauklesnė nei versle,biurokratijoje ar kitose srityse esančios galimybės.Akademinė karjera vis dar yra protiškai stimuliuojanti,leidžianti kelti klausimus, o ne vien vykdyti paliepimus.Joje derinamas savarankiškumas ir komandinis darbas,yra galimybė stebėti, kaip tobulėja jaunesnieji kolegos.Akademiniai darbai vis dar yra tokie, kuriuosepripažįstama abstraktaus mąstymo svarba ir svarstymaine tik apie konkretybes, bet ir apie reiškinių reikšmę.Tačiau nebeišeina neigti, kad daugelį akademikų viliojair „veža“ svajonė apie tam tikrą tobulėjimo kelią, o ne

noras priklausyti nuo klasikinės akademinio tobulėjimoidėjos vis tolstančiai sistemai.

MEETING SIMON CRITCHLEY

The following is a document that depicts a sequence ofevents in 2013 that leada student to act out a critique oftheir university; in the form of an intervention at aphilosophy conference. It begins with a real conversationbetween the head ofthe philosophy department and thestudentandgoes on to the scene ofthe intervention.

The office meeting between student and SimonCritchley: the anarchist philosopher celebrity andformer head of New School philosophy department.

N: I would like to begin with an observation.

S: Go on….

N: Kantianism is an endemic pathology of capital. I havecrossed paths with far too many people in this programthat busy themselves with apriori constructions of thewillful subject, that assume the neutrality ofknowledge, and that disregard the question of politicalidentification! I have had a professor tell me thatgender is an inconsequential category of philosophicalinvestigation.

S: I have absolutely no idea what you’re talking about.You think everyone in the NSSR!!! Is a Kantian???

N: Kantianism is not a principle, that is to say, it’s not aposition but a condition.

S: This claim is totalizing. Have you read ANYTHING thatthe professors in this department have written?

N: I did not enter your office to perform some kind ofmoralizing condemnation, I ’m not targeting individualsas such.

S: Well it really seems like you are. This acusation isabsolutist.

N: I perfectly understand that everyone in thisdepartment isn’t a Kantian. That is not my point. I donot care how progressive the writing in this school maybe. Nor do I care about the logical coherence andscholarly expertise of the thinker engaging with thehistory of radical theory. There is a division betweenthought and action, between ideals and practicalactivities. The assumed autonomy of knowledge is handin hand with the assumed autonomy of capital!

S: What do you want? We teach Marx in this school.

N: Knowledge is power. The only way that a radicalpolitics can enter the classroom will be throughshattering the illusion of the formal equality ofacademic communication. The concrete disparities, andthe violence that saturates each and every corner ofthis institution, must be made explicit.

7

S: What. I do not produce knowledge, what knowledge?(the proffessor look around the room, clearly avoidingthe best sellers that line the shelf, and 1 00,000 per yearsalary).

N: (looking baffled)

S: What is the alternative? Should the school beshutdown? Should I stop teaching?

N: I will remind you that you’re not speaking with LiamGillick right now, that is to say, I don’t have some kindof well-packaged prototype of a utopian alternative tooffer you on a silver platter…. I ’m not a fan ofdistributed politics.

S: If you have problems with this institution you musthave some kind of alternative in mind. Who do youthink is practicing the politics your talking about?

N: The academic should strive towards militancy.Knowledge is a sensuous activity, it’s not in ones head.The militant’s philosophical postulates are rupturedthrough their social practice, the content,the reality, of their practice, and thepractice of their comrades. The subject ispractice. It’s for this very reason that it isimpossible to understand the reality of ourown situation from the standpoint of thisinstitution. Philosophy is relegated to aprofessionalized, which is to say,specialized activity. I hate hard analyticalmethod but find myself subjugated by it inthis place. I am deprived of the content ofmy own condition. I find myself in thesickening ritual of logical argumentationand contemplative activity. The onlypossibility of a politics is in bearing thecontent of the reality upon which yourlogical argumentation is based.

S: Who is doing this!! !???

N: I believe the pursuit for the praxis I speakof is alive, as a potential, at the Vienna Academy. Theschool is free. They occupied the buildings for 6 monthsin 201 0. They’re actively engaged in making theinstitution accessible for non-eu citizens. They areintimately aware of the hierarchies inherent inknowledge production. They do not naturalize the formof theoretical expression – actively interrogating themedium, questioning its impasses, and challenging itshegemonies. From what I saw at this school knowledgeis understood as a social relation, which means theproduction of knowledge is immanent to the socialpractices that are the soils of its concrete expression.

S: I ’ve never heard of this school. It’s a free school likethe free university in NY?

N: No it’s funded by the state.

S: Hmmmm….. I think I met some of the students fromthis Academy during a lecture I gave in Switzerland.

N: So do you feel any sense of insecurity with yourposition in this institution? With the power relationsyou’re actively participating in?

S: What are you talking about!! ! Why should I feelinsecure!!! I have no insecurity!! !

N: So you find fulfillment in the present?

S: That’s a complicated question. I don’t know. I guessnot.

N: (I look disturbed)

S: Politics is Politics (The proffesor waves their handtoward the outside of the building). My position here isa completely different question. Have you read any ofthe books that I ’ve written?

Dead End

The New School has been gutted. The only radicalgesture alive in this institution is the extent to which it

has been able to commodify its so called radical past.As we all know, this has and will amount in the weavingof a thin veil of heaven to cast over our lacerated,disfigured, and depraved bodies. As the antagonismsexponentially grow between the industrial mill ofacademic pontifications and the social reality of thestudent body and expanded labor force, we will becompeled to take sides. Either you will turn away fromthe contradictions and extrodinary violence of thesituation at hand or you will confront it with the best ofyour abilities; engaging in the parlous, yet necessarytask, of the abolition of theory as a specialized andautnomous activity, the abolition of the state, and theabolition of yourself.

Neither the reasoned declarations of the philosophernor the factually constituent stastics of the economistwill carry our struggle to these necessary conclusions.For the abstraction of consciousness, which is anexpresion of consciousness’s incapcity to act in reality(the loss of its ‘imanence’) , becomes the source of a

8

power precisely because it is autonomized’. This is alsowhat, ultimately, will make it possible to identify therevolutionary overturning of the divison of labor withthe end of ideology. (46) It is on the basis of thispremise that Korsch declared “There is a definiteconnection between the abolition of the State and theabolition ofphilosophy”.

The knowledge of the militant cannot be of theabstract kind that remains in one’ head – many‘socialists’ and liberals have possessed that sort ofknowledge. It must be knowledge that has becomeflesh of one’s flesh and blood of one’s blood; to useMarx’s phrase, it must be “practical critical activity”.

"We have all kinds ofcommotion within us and about us;but through them all the German head prefers to let itssleeping cap sit quietly where it is and silently carries onits operations beneath it - Immanuel Kant was born inKonigsberg in 1724" Hegel

For Benjamin the work of writing for the proletariatfrom the position of a bearer of the law and a fighterfor justice is a presumption; the status of the universalintellectual is an unatainable one. If the intellectual’ssolidarity with the proleteriat can always only bemediated solidarity, then the intellectual, who hasbecome a bourgeois intellectual due to social andeducational privilege, must become, according toBenjamin, a “betrayer of his bourgeois class of origin.”This necessary betrayal consists in the transformationof his position, from someone who supplies theproduction apparatus with contents, as revolutionaryas they may be, to an engineer who changes theprodcution apparatus; as Benjamin formulates it,someone who “sees it as his task to adapt thisapparatus to the purposes of the proletarianrevolution.”

To a certain degree, the compulsion we find ourselvesriddled with, in our careerism, in our pemanent adjunctexistence, the knowledge in which we produce only hascontext in the basis of its commodification; theresearch we are compelled to pursue, the limitedconversations we experience between eachother in theclassroom, the identification of our prestige andeloquence remains incompetent to the material realitywe face inside and outside of this institution.

Further, the various attempts this institution has madeto distribute ‘equity’ have lapsed into an irresolvablecontradiction with the broader social reality of theeconomic and political conditions that permeate withina capitalist state. Lets remember Bob Kerry’sfraudulent multi-cultural policy, that amounted in aforced culturation of working class ethnic minorities.Not only did this gesture alienate the demography, butit showed the inherent contradiction of this institutionon a systemic level: the inability of this school to matchits political principles with its social base. This school isanything but a safe space. As this commercialenterprise enters another stage of seizing moreproperty from the city’s public, we have no choice in

the dragging of our body’s to the steel foundation ofthe new 5th avenue construction. We are reminded ofthe poisoned rats of NYU’s secret testing laboratory,drowning in the wake of Sandy. The beauty of the sign,“condemned,” after that late October misery. Theinstitution has been infected by their very ownsilkworms. In their death, the rats transcended thecommodification of their bodies.

Let's comemorate the displaced, repressed , andsilenced revolutionary experiments in educationenacted by our downtrodden ancestors.

Let’s comemorate Sergej Tretyakov’s experiementsin the collective farms and Aravano’s partiallyactualized visions of the factory as a trans-disciplinarysite of research, as a publishing organ, and as arevolutionary platform.

Let’s comemorate the Group for Prison Informationwhose militant research practices clarified, for thegenerations that preceded, that incarceration is not aterritory but an organ that moves with us.

Let’s comemorate the Maosit peasant universites

Where the organic intellectual momentarily flourished;reconiciling the local knowledge and tecnique inheritedfrom their ancestors with the universal affirmations ofgeneral human emancipation from the blight ofproletarian poverty.

Let’s comemorate the Bauhaus

Had it not renounced any political perspective, theexperimentation of the Bauhaus, with all themateriality and the rigor it contained, would evokethe idea that we have of space-times dedicated to thetransmission of knowledge and experience.

Let’s comemorate the Black Panther

The Black Panthers equipped themselves with suchplaces; to which they added their politico-militarycapacity, the ten thousand free lunches theydistributed everyday, and their autonomous press.They soon formed a threat so tangible to power thatthe special services had to be sent to massacre them.

Lets not endulge in any illusions – the revolutionarykernels alive in the struggles commemorated cannotsimply be transposed onto our contemporary situation– this would merely amount in another reifingabstraction. While on the other hand, these struggles,their languages, and forms, their truth, and their praxis,live on in mutated form today. The project of thepresent is locating our rhythm, diagonsing its break,contradictions, and unities.

Scene 2 the biopolitics symposium

B: Next we have Noah Friedman who will be presenting‘The birth of political economy: a comparison of originstories

9

N: One sec I need to take a piss quick.

B: Excuse me!!! (the professor looks at me with ascornful face)

N: (I put my hands together as though I ’m praying forher mandation) and ask (in a torn voice) is thatexeptable.

B: Fine.(he enters the room again, students are chatting)N: I would like to introduce Danna Vajda who will bejoining me today.

B: WHAT. Excuse me. What is going on, are you or areyou not presenting on the paper you proposed?

N: I will be introducing my presentation with a readingof a script. We could call it an application of the theory.(the text is read)

The teacher roles her eyes at everything and turnsaway from me in repulsion.

N: (I conclude) Foucault has taught us that knowledgeis power. We cannot separate our intellectual activitesfrom our bodies, from our day to day practices.

B: Given that this has absolutely nothing to do withbiopolitcs or the themes of this conference, given thatthis is not serious work, that this was a mereperformance, we will respond to the presentation ofJan and Juniper.

Everyone is silent…….

B: Lets open the floor up for discussion.

Audience member that does not belong to theuniversity: I think that this presentation – although itdid not follow the academic format of the others – didconnect the themes of Foucault and Marx’s anaylysis ofpolitical economy and biopolitics.

N: I appreciate that, thanks.

Student from the New School asks a question(everything goes back to academic discussion aroundAgamben.)

I pack up my bags (Danna follows) we walk out and atthe door I state: why don’t we talk about the politicalsituation at hand for once.

APIE PhD DUONĄ

Ugnė

Kažkur internetuose paskaičius kelių žmoniųeksperimentus apie buitį ir išlaidas, sumaniau padarytiir saviškį. Tiesa, kiek iš kitos pusės ir galbūt su kiekradikalesnėmis išvadomis.

Mano tyrimo hipotezė: doktorantams iš stipendijospragyventineįmanoma.

Tyrimo priešistorė

Pernai stojant į doktorantūrą per interviu gavauklausimą ar dirbu. Nelabai supratau jo esmės, tikpaskiau vyresni kolegos paaiškino, kad čia universitetasmėgdžioja visokius mandrus universitetus JAV ir UK,kur studentams griežtai draudžiama dirbti.Taip, aš manau, jog dirbti ir studijuoti vienu metu yrašūdas. Na, nebent tavo darbas ir studijos labai glaudžiaisusiję.

Galbūt kažkam darbus ir studijas išeina derinti puikiai,bet man – ne. Kai dėl krizės-pizės praradau visus darbusir chaltūras bei likau tik studentė, mano vidurkisšoktelėjo dviem balais. Taip, dviem, ne po kablelio, ovisais dideliais dviem.

Taigi, doktorantams mokama stipendija (1 075 lt) atrodovisai neblogai. J i duodama tam, kad būtų galima visąlaiką skirti studijoms ir vergystei universitete(sėdėjimas koliokviumuose ir t.t.) .

Kartais doktorantai veda seminarus: įdarbinamiasistentais prie stipendijos prisiduria dar porą šimtų. Kaikuriuose universitetuose doktorantai seminarus veda irpaskaitas dėsto be jokių papildomų priemokų.

Tyrimo aplinkybės

Kadangi mano hipotezė surišta su stipendija, taieksperimentas vyko nuo stipendijos iki stipendijos.Stipendiją gavau vasario 27 d., o sekanti atėjo kovo 25d. Taigi, nepilnas mėnuo.Tyrimas vyko šildymo sezonu metu, todėl išlaidosbūstui ir mokesčiams didesnės.Visą mėnesį gyvenau viena, todėl asmenines išlaidasskaičiuoti buvo gana paprasta.Kaip tyčia mėnuo buvo nesėkmingas: turėjaususimokėti telefono sąskaitos skolą už pokalbiusIzraelyje, perdegė beveik visos lemputės, užsikimšokanalizacija, sugedo fotikas, katrą naudoju darbui, ir darbuvau peršalusi, todėl išlaidos taip pat šoktelėjo viršun.

Tyrimo rezultatai

Prieš pradėdama tyrimą, draugams uždaviau klausimą:kam daugiausiai išleidžiu – maistui, byčkei ar katei?

1 0

Teisingas atsakymas – maistas.

Maistui išleidau 291 ,45 lt. 96 litus pravalgiau nenamuose, dažniausiai maistas tapo susibūrimo sudraugais priežastimi ir laisvalaikio leidimu. Likusius~200 lt išleidau maisto produktams, kuriems per daugnetaupau – ieškau akcijų, bet stengiuosi pirktikokybišką maistą, valgyti kuo daugiau šviežių vaisių,daržovių, riešutų. Taigi, fair enough.Antroje vietoje - byčkė.Pragėriau 1 73,09 lt. 1 1 4,5 lt – kabakuose per 9 kartus.Vėlgi kaip social activity. Likę pinigai: du vyno buteliai,sugerti su chebra namie/svečiuose ir egzaminųvarikliuku tapę 8 alaus skardinės. Pastarųjų tikraitikėjausi daugiau : )Katė liko trečioje vietoje su 59,72 lt.Be abejo, didžiausią išlaidų dalį sudaro nuoma irmokesčiai – šį mėnesį – 649,1 8 lt. Mano nelaimei,daugiau nei 1 70 lt to sudarė telefono bėdos. Mokestisuž internetą neįskaičiuotas, nes tuo rūpinuosi ne aš : )

Kita „galinga“ išlaidų sfera – buitis ir higiena, suvalgiusi81 ,05 lt. Į šią sumą įeina tiek visokios dušo želės, tiekelektros lemputės, nes be abiejų nelabai. Kaip jauminėjau, pagal visus kiaulystės dėsnius keičiau dvilemputes (perku tas mandras taupiąsias) , dar keliasnupirkau netinkamo dydžio, taip kad pinigai į balą.Užsikišusi kanalizacija (dar vienas Vilniaus pankųpalikimas po Padaigos paieškų :) taip pat suvalgė 30+litų.Netikėtai daug išleidau sveikatai – 1 33,1 4. Vospradėjusi eksperimentą apsirgau ir neturėjau jokiųvaistų, tai apsišopinau. Taip pat mano visokiomslėtinėms ligoms gydyti skirtiems vaistams buvo taikomagera akcija, tad užsipirkau į priekį.Kitoms keistoms išlaidoms: dovanai, knygoms (katrosskirtos ne man, bet turėjau nupirkti, nes perpristatymus gi gerokai pigiau) , kačių ėdalui labdarai,fotoaparato remontui (fuckin 95 litai) , kartonuiprotestui (yay!) išleidau 279,64 litus.Mokslas ir darbas atsiejo kuklius 41 ,1 9 litų. Pirkauspausdinimo popieriaus, pildžiau rašalą ir pirkau trisdėvėtas knygas.Transportas kainavo 1 6,8 lt, už ką turėčiau dėkoti savoLSP. Į Vilnių sykį gavau ride'ą, o grįžau autostopu.

Pramogoms išleidau NET 1 2 litų : ) ) 1 0 lt už koncertą iruž 2 lt pirkau loterijos bilietą, nes noriu namuko sudaržu, kuriame galėčiau auginti pomidorus!Mažiausia išlaidų dalis teko drabužiams – 1 1 ,5 litai. Na,ką jau čia, visi žino, kad nesirengiu nei dolčėm, neigabanom : )

Galų gale, rezultatas toks: išleidau 1 748,76 litus.Taigi, mano išlaidų pasiskirstymas atrodo maždaug taip:

O dabar kiek analizės grįžtant prie hipotezės. Taip,pagal išlaidų kiekį, galima konstatuoti faktą, jog iš tiesųvien tik iš doktoranto stipendijos išgyventi neišeina.Stipendija išseko kovo 1 4 d., jei gyvenčiau vien iš jos, taidešimt dienų būčiau badavusi.Išlaidas sumažinti buvo galima atsisakius byčinimo,tačiau iš esmės tai nieko nepakeistų. Mažiau praėst?Galbūt, bet mėgstu skaniai pavalgyt ir rūpinuosi savosveikata (na, iš tos pusės, kad reikia gauti visųmedžiagų, visokių B1 2 ir t.t.) , taip kad NO. Beje, gretašito eksperimento vykdžiau ir čipsų atsisakymoeksperimentą – per visą mėnesį suvalgiau vos vienąpakelį. Taigi, kalbant apie junkfood'ą – iš tų veik 300 lt –„šlamšteliu“ tegali vadintis tas pats pakeliokas čipsiukųbei vienas hesburgerio bulvyčių maišelis.Beje, neįsivaizduoju, kaip gyvena full-time dirbantysžmonės. Ėda sumuštinius vs. kasdien kavinėse pravalgokosmosą?Šlykščiausia išlaidų dalis visgi yra buto. Už mažytį studioflat geroje vietoje dviese mokam sąlyginai nedaug,juolab kai vartau skelbimus, panašu, jog kainos tik augair už tokią pačią sumą galėtumėm gaut kokį apskurusįbutuką su bobutės baldais rajone. Vienam pragyvent„oriai“ praktiškai neįmanoma. „Oriai“, nes mano studijųir darbo vieta yra namai, todėl dalintis butu su krūvažmonių ar bendrabutis nebėra išeitis.Taip pat neįsivaizduoju, kaip už stipendiją mėginagyventi vilniečiai, kur viskas yra brangiau.Ir dar pikta, kad prisiklausius visokių pop-socialistų apieaffordable housing, irgi pradedu apie tai galvoti. Nes,oh, the irony, kažkada pažaidus su paskolų skaičiuoklesužinojome, jog už savą (kad ir įkeistą) būstą tektųmokėti dvigubai mažiau nei už nuomą.

Kas dar?

Gyvenimas iš stipendijos, trumpai tariant, noup.Nebent valgai bomžpakus ir gyveni pas tėvus.Nes dabar tik belieka džiaugtis, kad nereikia taisytisdantų, pirkti naujų batų ar palto.Ir kad turiu studentiškas nuolaidas transportui beineturiu automobilio.Manau, jog stipendijos turėtų augti, kad ir kartu su

1 1

minimaliu atlyginimu, arba būti sudaromos sąlygosdoktorantams įsidarbinti pagal specialybę / studijasderinti su darbu.

Ir šiaip, labai norėčiau kokio challenge, kuriame koksmandras profesorius, pisantis protą apie tai, kadpagrindinis doktoranto darbas yra būti doktorantu,pragyventų mėnesiuką už tuos pačius 1075 litus.Anyone?..

DOKTORANTAI - RIZIKOS GRUPĖ? DOKTORANTŲSTIPENDIJOS 1 993-201 4 M.

ktb

Šis pasvarstymas bus apie stipendijų skaičiavimokeblumus, kuris prasidėjo kaip komentaras ugnės įrašuiapie phd duoną, bet baisingai išsiplėtė. man įdomusklausimas – kodėl stipendijos yra tokios, kokios yra, irkas už tai atsakingas.

Doktorantų stipendijos, kaip ir visų kitų studentų, yrapririštos prie BSI – bazinės socialinės išmokos (taip buvopervadintas kitas rodiklis, MGL – minimalus gyvenimolygis) . šiuo metu taikomas koeficientas 8,3*BSI pirmaisstudijų metais ir 9,6*BSI antrais-ketvirtais studijųmetais.

BSI Lietuvoje šiuo metu yra 1 30 Lt ir praktiškainesikeičia nuo MGL įvedimo 1 998 m. 2000-2006 jisudarė 1 25 Lt, nuo 2007 – 1 30 Lt. such improvement!toliau labai norėčiau pacituoti kokį nors suprantamąinfliacijos rodiklį , bet tokio, deja, neradau. statistikosdepartamentas pateikia VKI (vartotojų kainų indeksas) ,kuris per visą tą laikotarpį keičiasi nežymiai, ir SVKI(suderintas vartotojų kainų indeksas) , kuris keičiasi ganryškiai, bet koks tarp jų skirtumas greitu būdu suvoktinepavyko. bet iš principo sveikas protas sako, kadkainos nuo 1 998 m. labiau augo, nei krito. būtų logiška,kad bėgant metams arba kiltų pati BSI , arba didėtųstipendijoms taikomi koeficientai, ar ne?

2008 metais „grupė seimo narių“ kreipėsi į konstitucinįteismą, siekdama išsiaiškinti, ar neindeksuojama 1 30 LtBSI yra tinkamas pagrindas skaičiuoti visokias išmokas.tuo atveju konkrečiai buvo kalbama apie smurtiniųnusikaltimų žalos atlyginimą, bet ta pati problema yrasu visais kitais nuo BSI priklausomais dydžiais.internetuose mėtosi įdomus 2008 metų rugsėjo 23dienos konstitucinio teismo sprendimas (Bylos Nr.01 /08), paaiškinantis, kodėl BSI gali likti toks, koks yra,ir nebūti indeksuojamas.

VIsų pirma, įdomus momentas yra MGL pervadinimas įBSI . jei MGL yra minimalus gyvenimo lygis, kuris bentjau logiškai turėtų atspindėti būtinuosius pragyvenimokaštus, tai BSI yra tiesiog bazinė išmoka, kitaip tariant,bet koks iš oro paimtas skaičius.

Savo sprendime konstitucinis teismas iš pradžiųpateikia aiškų MGL apibrėžimą:

„MGL – tai šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkantivienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiemsminimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį,atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologinesnormas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų,ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto,komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros iršvietimo paslaugų poreikius (paryškinimasautoriaus)“

O toliau atskiria BSI ir MGL:

„4.2. Indeksavimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyjenustatyta, kad šio įstatymo įsigaliojimo dieną bazinėssocialinės išmokos dydis yra prilyginamas tą dienągaliojusiam MGL dydžiui. Taigi pagal Indeksavimoįstatymą bazinė socialinė išmoka irMGL savo skaitmeninereikšme buvo suvienodinta, tačiau bazinės socialinėsišmokos ir MGL skaitmeninės reikšmės tapatumasnesuponuoja socialinės išmokos ir MGL institutųtapatumo, t. y. savo turiniu šie institutai nėra tapatūs.Tiek bazinė socialinė išmoka, tiek bazinis bausmių irnuobaudų dydis, kaip minėta, yra tam tikri rodikliai, skirtisocialinės apsaugos išmokoms (...) apibrėžti irapskaičiuoti; jie nėra siejami su MGL instituto samprata,kuri buvo įtvirtinta Gyventojų pajamų garantijų įstatyme(paryškinimasautoriaus)“

Visų antra, net MGL laikais, nesikeičiantis MGL – neproblema:

„1.2. Nors ginčijamu įstatymu nustatytas MGL irneatitinka realaus MGL, kuris turėtų užtikrinti minimaliusgyventojų poreikius, išvardytus Gyventojų pajamųgarantijų įstatyme, teisėti lūkesčiai, kartu ir konstitucinisteisinės valstybės principas, kurio vienas iš elementų yrateisinio saugumo principas, nebuvo pažeisti, kadangidalis išmokų buvo didinamos didinant ne patį MGL,bet išmokų skaičiavimo koeficientą (paryškinimasautoriaus)“

Taigi, BSI lieka toks, koks yra, dienų dienomis ir metųmetais. vargu ar galim tikėtis jo pasikeitimo. o kaip irkada keičiasi doktorantų stipendijos koeficientas?

Anot aukštojo mokslo įstatymo (Nr. VI I I -1 586),

1 4

stipendijų dydžiai skiriami vyriausybės nustatyta tvarka.ir iš tiesų, egzistuoja vyriausybės nutarimas dėlvalstybės paramos doktorantams tvarkos (Nr. 1 431 ).sekant šio dokumento istoriją, paaiškėja, kaip keitėsidoktorantų stipendijos pirmais ir antrais-ketvirtaisstudijų metais:

Kaip keitėsi realūs skaičiai tais metais, kai buvopasikeitimų (ir -- for fun -- kiek gautų pirmametisdoktorantas šiemet, jei būtų taikoma anuometinėskaičiavimo tvarka) galim matyti žemiau* (reiktų pririštišituos skaičius prie infliacijos, lito perkamosios galios ardar kokio nors makroekonominio rodiklio, bet, kaipminėjau, trūksta išsilavinimo rasti tinkamą rodiklį) .

Jei doktorantai šiandienstudijuotų pagal 1 993 m.tvarką, pirmais metaisgautų 3900 Lt stipendiją.Liveable! Jei rimčiau, šieskaičiai parodo kelisįdomius aspektus.

Grafikas žemiau rodosantykio tarp MMA ir doktoranto stipendijos kismą. jei1 993 metais stipendija buvo beveik keturis kartusdidesnė už minimalią mėnesinę algą, tai 201 5 metaisdoktoranto stipendija beveik sutampa su MMA.

Nuo 1 993 iki 1 998 m. stipendijų dydžiai buvo peržiūrimibeveik kasmet. 1 993-1 998 metais doktorantų stipendijaaugo dėl dviejų rodiklių pasikeitimo – kasmetperžiūrimo stipendijos koeficiento ir kas mėnesį (arbakelis kartus per metus) augančio MMA bei BMA.laikotarpiu tarp 1 998 ir 2002 m. stipendijos sustingo –nustojo būti peržiūrimi stipendijų dydžiai, bet taip patnustojo keistis ir BMA. 2002 m. stipendija buvo pririštaprie nesikeičiančio dydžio – MGL, nesmarkiai padidėjopalyginus su 1 998 ir buvo neperžiūrima iki 2007, kaijaučiamiau pakilo. tai reiškia, kad tarp 1 998 ir 201 4, t. y.per pastaruosius 1 6 metų tik vieną kartą įvyko nors kiekesminis stipendijos pakėlimas. o per paskutinius 7metus nuo 2007 nepasikeitė lygiai nieko.

Nežinau, ar korektiška remiantis šiais skaičiais darytiišvadą, kad po 1 998 m. doktorantai išnyko išvyriausybės akiračio kaip socialinė grupė, kuriai vertaskirti dėmesį. norint pasakyti ką nors tiksliau, reiktųįsivaizduoti, koks švietimo ir mokslo ministerijos(konkrečiai – ministro) indėlis į tokių klausimųsprendimą. turint omeny, kad dabartinis švietimoministras užsidegęs aiškina, kad vieni mokslai geresniuž kitus ir kitas religines tiesas, naivu iš šmm tikėtisracionalių iniciatyvų. o patys doktorantai? doktorantaiyra studentai pagal teises ir proletarai pagal pareigas.už jų nėra studentų atsovybės ar darbuotojųprofsąjungos, j ie neįtraukiami į studentų pragyvenimotyrimus ir fiziškai neturi laiko užsiimti politika. todėlnemanau, kad artimiausiu metu kas nors gali pasikeisti.pabaigai – apie požiūrį. 201 3 m. vyriausybės veiklosataskaita (Nr. 257) pripažįsta „grėsmę“:

„Vartojimo kainos, palyginti su prieškriziniu laikotarpiu,padidėjo beveik 11 procentų, o neindeksuotas įvairiųsocialinių išmokų pagrindas – bazinė pensija, metinėsdraudžiamosios pajamos, bazinė socialinė išmoka,valstybės remiamos pajamos ir jų pagrindu skaičiuojamossocialinės išmokos – prarado dešimtadalį savoperkamosios galios ir neužtikrino tinkamo pajamųgarantijų lygio“

I r įvardina problemos esmę:

„Ilgalaikes socialines krizės pasekmes, prarasdami darbą,patyrė nemaža dalis gyventojų, jų pajamų pagrindu taposocialinės išmokos“

1 5

bei:

„Pagrindinė skurdo irsocialinės atskirtiespriežastis – nedarbas, ypačilgalaikis“

Doktorantų stipendija išprincipo yra visai kas kita neipvz. bedarbio ar kokia kitasocialinė pašalpa (darbovalandos kurias suvalgouniversitetas mielai priartėtųprie 24/7, jei tik nereiktųmiegoti) , bet tai, kad jiskaičiuojama naudojantsocialinėms išmokomstaikomą bazę de facto sumetadoktorantus į vieną laivą subedarbiais ir visokiom kitom rizikosgrupėm. ir pagal šitą retoriką, mielidoktorantai, užteks būt lodoriais,pragyvenančiais iš socialiniųišmokų. marš dirbti.

* dėl rodiklių.

MMA 201 4 m. yra 1 035 Lt, o istoriškai keitėsi taip

(statistikos departamento duomenys):

Įdomu tai, kad nuo lito

įvedimo, pirmus keletą metų

MMA buvo peržiūrima kelis

kartus per metus (pradžioje –

kas mėnesį) , o po to vis rečiau

ir rečiau. paprastumo dėlei čia

pateikiami sausio mėn.

duomenys, išskyrus 1 993

metus. iš principo augant

MMA, doktoranto stipendija

1 993-1 994 m. augdavo kas

mėnesį.

BMA 201 4 m. yra 1 22 Lt, o

istoriškai keitėsi taip (statistikos

departamento duomenys):

APSIGYNIMAS NUO ĮTAKINGŲ DĖSTYTOJŲMAGIJOS

Komjaunuolės ašara

Noriu jums pristatyti ekonomikos dėstytoją VytautąLiesionį, studentų išrinktą geriausiu VDU dėstytoju nevieną kartą. Jis kiekvienam parodys, kad ekonomika nėravien nuobodūs grafikai ir nesuprantami terminai, oįdomus mokslas, kurį mokantis gali tyčiotis iš mažumų,kurstyti tautinę neapykantą ir galvoti, kad tu žinai, kaipvisiems būtų gerai. Čia nėra sudėtingų klausimų, nesklasikinė ekonomikosmokykla viską išsiaiškino, o kitos tikkartais vertos paminėjimo. Socialinis atsakingumas toksdalykas, kuris maišosi visų gerbūvio kelyje, todėlnereikėtų čia aiškintis, kaip geriau visiem tiem„invalidam“ ir „pydaram“ būtų, nes atsakymai jau yra.Patogu, kaip vedos ar meinkampf'as. Juk skirtingosteorijos ir požiūriai per daug sudėtinga, tai gerai, kad yrakas paaiškina, kąmumsgalvoti irdaryti.

Žinot, kodėl žinome, kad jis teisus, nes nu kaip. Nu jauti,kad teisingai žmogus sako, nes jis toks ir savas irprotingas. Va pavyzdžiui prisimenu mokė, kad iš lenkųnereikia pirkt dešros, nes čia tas pats kaip pereitiLietuvos-Lenkijos sieną ir pirmam lenkui duoti 10litų, otas pasimetęs atsakys „dzenki barzdbar“ ar kažkaippanašiai juokingai. Nu ten reikėjo būt, juokingai pasakėLiesionis. Nu ir pabaigęs paklausė „Kaip gyvenat?“Studentė atsakė „nekenčiam lenkų vis labiau“. Vytautassusinepatogino kažko ir sako: „žiūrėkit, kaip ten sakė – jeijis yra teisingas tame ką daro, tai tegu jis ir lenkas, rusas,žydas, net pydaras“. Vienižvengė po rusas, kitipo žydas, odaugiausiai, tai po pydaras. Buvo keli, kur nesijuokė irsusiraukę tylėjo gal labai nemėgsta anų ir nemano, kadgali būt teisingi jie. Draugas sakė, kad gal jie yra pydaraižydai, bet tada ko jiems piktintis, juk kaip tik juos apgynė.Išvis juk bairis. O tai jei Liesionis nesąmones sakytų, galnedėstytų universitete? Jei atėjus į univerą reiktų dardėstytojų žiniomsnepasitikėti, taiko ten eit?

Bet pagalvojus pasirodo, kad jo dėstymas kertasi su tonuobodaus vadovėlio teiginiais, kuriame nėra viskas aiškuirkuris tiksliai nenumato, kas bus jei pasirinksime vieną arkitą ekonominę politiką. Kažkaip visiems labaipatiko, kadpas Liesionį to nėra, nes jis pasako, kaip visi turėtumedaryti, nes kaip jis mini „kažkada jūs užaugę valdysitLietuvą ir turėsit daryt sprendimus“.Todėl neblogai turėtiaruodą gerų patarimų, nes tame vadovėlyje kažkokiapainiava, kurios tikriausiai neprisiminsime. Na ir kas, kaddažnai jis kalba visai ne kaip dėstytojas ir įtikinėja mus irpasakoja visokius bairius ir istorijas, bet jis juk pats sakė,kadjo tikslas sudomintimus ekonomika, o ne... išmokyti?

1 6

Ką sakau aš, o ne suklijuoti studentų pasisakymaiapie vieną fikcinį veikėją

Sakau, kad yra problemų su tuo, kaip mums dėstoma,nes yra tokių dėstytojų kaip Liesionis, kurie dėsto savopolitines pažiūras ir tai vadina ekonomika, tuo pačiusubordinuodami įvairias mažumas, nors gal ir skambašmaikščiai kol tai daro. Problema yra ir tai, kad vis darmanoma, kad žinios gali būti perduodamos objektyviaiir nešališkai, kad atrinktų faktų rinkinys tarnauja mokslolabui, o ne juos pasirinkusio pozicijai. Jei trumpai, tai ašmanau, kad nėra objektyvios tiesos, o dėstytojai dažnaiišnaudoja savo poziciją ir apsimeta, kad dėsto vienintelętiesą ir taip pisa studentams protą.

Žinau, kad liberalūs, atsargesni dėstytojai atrodys irgalbūt nuoširdžiai bandys būti atviri skirtingiemspožiūriams, bet vis tiek liks jų biografinė mokslinėpatirtis formuojanti tai, kaip jie mato dėstomą dalyką(nes jie buvo vienuose ar kituoseseminaruose/konferencijose suvienais ar kitais žmonėmis. Jiemsžinias perdavė vienaip ar kitaippolitiškai angažuoti žmonės,tekstai ir t.t.) ir tai yraneišvengiama, todėl tai negalibūti ignoruojama bandantbūti objektyviamfaktams, o kaip tikpastatoma prieš save:„Sveiki aš esu ekonomikosdėstytojas. Man patinka šieekonomistai ir teorijos. Ašjums dėstysiu remdamasisklasikine ekonomikos mokykla irkartais gretindamas su keinsistine,bet nepaliesiu marksistinės ar kitų.Aš jas atmetu kaip rimtas teorijas,todėl galbūt per daug apie jas ir nežinau,jei kalbėčiau, tai pašaipiai.“ Tada studentaiatsako „Mes nelabai žinom nei vienosteorijos ar ekonomisto, nes esampirmakursiai su privalomu kursuekonomikoje, tai daugeliui mūsų, ką išgirsimapie ekonomiką čia ir bus, ką žinosim apie jąišvis. Būtų smagu, kad tai nebūtų vienodėstytojo politinių pažiūrų rinkinukas.“ Irtada visi supranta vienas kitą ir jojavienaragiais, kurių kanopos kaukši pervaivorykščių takus, materializavusius iš kitosdimensijos, atvertos viso naujai atrastosupratimo potencialo*. Na bet kol dar taip nėra, tekspakovoti už tai, kad mums nepistų proto ir to nevadintųmokslu.

*Na ašnetikiu, kadbuskažkoks tobulas sprendimas,o priimu Bourdieu požiūrį, kurį jis atskleidžia tekste„Understanding“ kalbėdamas apie tiriamojo ir tyrėjoperskyrą (tiriantysis visada ateina iš galios pozicijos prieštiriamąjį ir kartu atsineša savo bagažą, kuriuo žiūri įtiriamąjį). Taip ir dėstytojas visada ateina su specifiniubagažu irneturėtų jo slėpti ir traukti iš jo faktus arbairiuskol tave įtikins. Kadangi mes negalime pasiektiobjektyvios tiesos ar visiško supratimo, nereikiaapsimetinėti, kad tai įmanoma ir vaidinti lyg tavo tiesagalutinė. Reikia suvokti kliudančias tai padaryti priežastisiraktyviai jas spręsti.*Liesionis labai kraštutinis atvejis, nes jis tiek patsiaubingas kiek ir sėkmingas. Siaubingas ne vien dėlpolitinių pažiūrų dėstymo kaip mokslo, bet ir dėlnuolatinio mažumų žeminimo, o sėkmingas, nesstudentai nereflektuodami juo džiaugiasi, palaiko irįvertina aukščiausiais balais anketose. Yra švelnesnių irliberalesnių dėstytojų, kurie nebus tokie gabūs ardrąsūs, bet naudosis tomis pačiomis įtikinimo

technikomis, kad nesuabejotumėte jųpozicija. Leiskite man pasidalinti savopastebėjimais jas identifikuojant irkontratakuojant:

1 ) Parodys, kad egzistuoja kitaspožiūris, bet ne daugiau.Nepateiks jokios kritikos išalternatyvių požiūrių, kuriosneatremtų prielaidos, kuriasjau išdėstė arba nurašyskaip neįmanomas irneveikiančias, nes yra perdaug naivios aroptimistiškos. Dažnaipateiks vieną ar dunesuveikusius pavyzdžiuskaip neginčijamąįrodymą, bet neanalizuospačios loginėsstruktūros. Tarkim, kaipteigia filosofas Radžvilas„socialinė lygybėneįmanoma, nes sovietųsąjunga“. Ne viena mamateigs „feminizmas ir lyčiųlygybė neįmanoma, nes vat ašbandžiau savo berniuką irmergaitę auginti vienodai, betberniukas vis tiek žaidžia sumašinom, o mergaitė su lelėm“.Dar baisesnis „homoseksualumas

blogis, nes jis sugriovė Romos imperiją“.

2) Pateikę kitą požiūrį net nebenaudos jo kritikos

1 7

analizėje ir sakys kaip yra „iš tikrųjų“ arba iškels tik tuosprobleminius klausimus, kurie patiems užkliūna, taippalikdami vietos diskusijai tik iki tam tikro lygio.Liesionis net kviečia studentus pasiruošęs kažkąsudirbti: gal, kas nesutinka? Sakykit, padiskutuosim,-parodęs pavyzdžius kaip sudirba nesutinkančiusstudentus. Turi galimybę diskutuoti ir nesutikti. Juk netskatina, bet čia taip pat, kaip vienuoliktokas sakytų jobully'inam septintokui, kad jis gali trenkti jam pirmąsmūgį ir atsuka veidą žinodamas, kad baimė būtisumaitotam sulaikys jį . O jei ir trenks, tai po to jam bustik linksmiau uždominuoti.

3) Neginčijamos, natūralios ir savaime suprantamosprielaidos tiesiog egzistuos paremiant dėstomą požiūrį.Atsiremiant į porą neginčijamų prielaidų yrapastatomos ir išvedamos teorijos, religinės mitologijosar į kiekvieną klausimą turinčios atsakymą ideologijos.Suprantant jas gali suprasti, kodėl liberalas nesutinkasu socialistu ar kosmopolitas su tautininku, nes jieremiasi į skirtingas prielaidas, kurios nurodo, ką turėtųgalvoti.

Pavyzdžiui, Liesionis teigia, kad BVP (Bendras vidausproduktas) yra gerbūvio rodiklis. Kuo daugiau pinigųvalstybėje, tuo geriau visiems, nes padalini išpopuliacijos ir matai kiek kiekvienas gauna pinigųtiesiogiai ir viešosiomis gerybėmis. Todėl, aišku, reikiakelti BVP. Taip ignoruojama kairioji ekonominė politika,net progresiniai mokesčiai nepatenka į svarstymospektrą (o ką jau kalbėti apie draugą Marxą), neskairioje pusėje gerbūvį pakeltų lygus lėšų paskirstymas,o ne kylantis BVP.

4) „Tai dabar parašykite darbą, kaip jūs elgtumėtės, jeibūtumėt vienvaldžiai šalies valdovai ir kaip pakeltumėtgerbūvį, kuris jūsų patogumui apibrėžtas“. Jei nori būtigerai įvertintas, turi remtis anksčiau nurodytuapibrėžimu ir pradėti galvoti Liesionio ekonominėmissmegenimis. Aš siūlyčiau tokioje užduotyje pabandytisuprasti, kokios prielaidos tau primetamos ir kodėl josgali būti neteisingos, kokios joms siūlomosalternatyvos. Ne ką mažiau svarbu pagalvoti, ar tavodėstytojas reflektuoja ir kvestionuoja tai, kąpamokslauja. Tokiu atveju nepradėsi mąstyti vienuprimestu požiūriu, o galėsi j į nuolat kontrastuoti vienuar dvejais. Tai ypač svarbu tokiose didžiulių srautųpaskaitose, kaip Liesionio dėstomas ekonomikos įvadas.Kadangi paskaita skirta ne tik ekonomikos studentams,tai nesidomėdamas tuo asmeniškai, gausi vienintelęinformaciją- tai, ką išgirdai. Nesvarbu abejoji tuo ar ne,bet tai bus vienintelės žinios darant sprendimussusijusius su šia gan svarbia gyvenimo sritimi.

Jei tau svarbu, ką studijuoji ir turi laiko ar jėgų, kuriųneatėmė darbas, reikalingas susimokėti už egzistencijąar studijas, užvesk paieškos variklius. Pats pasiskaityk,ką sakė tas ar anas dėdė. Na bent jau pagooglink jo

vardą ir kritiką tam, kas tau kišama kaip tiesa išvadovėlio „the world for dummies“

5) Profesinis, žodyno ir patirties pranašumasneišvengiamai bus panaudotas pabrėžti savo žinių galią.Labai puikiai veikia sudėtingos terminologijos, kuriųstudentas dar neįkalęs naudoti. Taip pat požiūrionurašymas, kaip jau senai viešai nulinčiuoto ir pakasto.„Ai čia vėl tas kraštutinis žinių reliatyvizmas, kurisniekur neveda“. O tu net nežinai, kas tas „kraštutinisžinių reliatyvizmas“, tuo labiau - kada ir kas jį nurašė.Taip dėstytojas akivaizdžiai parodo studento nuomonėsvietą savo auditorijoje.

Kitas būdas, priversiantis klausiantįj į nesusigaudyti, yrakalbėti aplink klausimą. Tai labai mėgsta GintautasMažeikis. J is, paklaustas sudėtingo klausimo, papasakosšmaikščią istoriją apie sovietines išdaigas ar akademikųtarpusavio juokelius. Arba nurodys į Frankfurto mokykląkaip visiems pažįstamas Holivudo įžymybes, taippatvirtindamas, kad tu nepažįsti šitų jo draugų, todėlnežinai į ką jis referuoja, todėl pats metas pasijustinesaugiai, nes įžengei į Ginto rajoną. Gale po 1 5 minkalbėjimo nei tu, nei j is neprisiminsite klausimo, todėlpatarčiau jį užsirašyti ir perklausti: „o prie ko čiasovietiniai bendrikai ir Habermasas, jei klausiau <insertquestion>?“ Pasakodamas dėstytojas gali numesti darvieną šmaikščią remarką ir gauti auditorijos simpatijų,ypač tų, kurie pažįsta jo draugus, bet nutraukus šitąperformansą, jam teks atsakyti į klausimą, o jei sakys,kad atsakė savo monologu, praryk truputį orumo (galibūti kartus ir sunkiai leistis žemyn) ir atsakyk, kadnesupratai panaudotų sąvokų ar formuluotės irpaprašyk pakartoti atsakymą sutrumpintai.  

Tikiuosi, patarimai padės, kad jums proto neišpistųdėstytojai, turintys Liesionio sėklą savyje. Nuoširdžiainoriu, kad netoleruotumėt neapykantą kurstančiųdėstytojų, įvertintumėt juos minimaliais balaisvertinimo sistemoje, nesijuoktumėt iš jų bairių,pertrauktumėt per paskaitą ir sakytumėt „atsiprašau,kas tokie? Pydarai? Ar tu bent suvoki ką šneki,privilegijuotas baltas hetero vyre auditorijai studentų,kurie yra nelygioje pozicijoje atsikirsti. Ar žinai, kiekžmonių čia sėdinčių įžeidei?“. Žinau, kad sunku taidaryti, kai aplinkui tave pritardama žvengia milžiniškadauguma ir kai per pirmą paskaitą Liesionis atvirai sako:„pažintys viskas, kaip jus prisiminsiu, tokios irprošvaistės su pažymiais“. Rizikuojant skola, nubrauktastipendija ar prarasta ateitimi akademijoje sunku kažkądaryti, bet visada kažkas įmanoma.

Pagarbiai,Komjaunuolės ašara

1 8

UNIVERSITETO KASDIENYBĖ VERSUS KASDIENYBĖSUNIVERSITETAS

Susvetimėjęs bebras

Universitetas formuoja didžiulę dalį studijuojančiųjų irdirbančiųjų jame kasdienybės: kur gyventi, kaip tvarkytilaiką, kuo rūpintis, kaip judėti ir t.t. Studentai apiestudijų procesą ir universiteto taisykles, kurioslabiausiai paveikia juos pačius, gali (jau nekalbant apietai, ar nori ir tiki, jog gali kažką pakeisti) spręsti tik perpavienius atstovus, kurie studijų programų komitetuoserimtai išklausomi tik tada, kai nedrįsta ko norsreikalauti. Dar yra studentų atstovybės, kurios iš tiesųatstovauja ne studentus administracijai , oadministraciją studentams,nemokamai prisiimdamos kaikurias biurokratinio aparatofunkcijas (LSP koordinavimas,informacijos sklaida,reprezentaciniai renginiai, egzaminųpriežiūra, apklausų vykdymas ir t.t.) irsukurdamos (politiškai?) veiklių studentųiliuziją. Studentų atstovybės nereprezentuoja (jei tai apskritai įmanoma)studentus kaip kolektyvą, o priešingai –individualizuoja problemas, palikdamos jaskuriančias struktūras toliau ramiai veikti.

Dėstytojai taip pat, kaip ir daugelisstudentų, neturi laiko galvoti apie savokasdienybių pagerinimą, nes privaloskubėti dirbti vien tam, kad išlaikytųesamą trapią padėtį: gaminti straipsniusapie kitus straipsnius, dalyvauti 300 eurųvienam dalyviui kainuojančiuosekonferencijose, rašyti niekienonepastebėsimas monografijas, dėstytikasmet tas pačias paskaitas, pritrauktifakultetams lėšų rašydami patraukliaiatrodančius, bet neaišku kam reikalingusprojektus bei jų ataskaitas ir dalyvauti visadavienoduose posėdžiuose. Ir tai tik tam, kadišlaikytų savo darbo vietą! Norintys „kiltiaukštyn“ turi įsitraukti į vidinius katedrų bei fakultetųkonfliktus, megzti pažintis su administracija, pataikautiįvairioms taryboms ir galiausiai pademonstruoti, kadsugebės teikti universitetui didesnę finansinę naudą neikiti , pasiūlydami savo moralę, prestižą ar gyvybę.Ir studentai, ir dėstytojai nuolat nerimauja dėl savokailio ir verčiasi per galvą, kad jį išsaugotų. Nors kartaisnuo pat pradžių neaišku, už ką jiems apmokamosstudijos ir duodami atlyginimai, šių praradimo baimėverčia universiteto bendruomenės narius taptitarpusavyje konkuruojančiais smulkiais verslininkais.

Ėsk arba būsi suėstas – kol noriai paklūstame tokiailogikai ir atiduodame savo kasdienybes apspręstiinstitucijai , kurios valdyme ir kūrime neturime jokiovaidmens ar atsakomybės, tol viskas gali eiti tik blogyn.Vienas būdas susigrąžinti atsakomybę už savogyvenimą – tai mesti universitetą, tačiau ar tai tikraipadės tau atsidurti situacijoje, kurioje būtum labiau užsave atsakinga? Kartais bėgti reikia, bet vargu, ar kurnors įmanoma išvis išvengti kovos.

Aš renkuosi kol kas likti universitete ir siekti j į atsiimtikartu su kitais, kurie mano, jog apie universitetoveikimą pirmiausiai turėtų spręsti tie, kuriuos šisveikimas kasdien labiausiai paveikia, t.y. studentai irdėstytojai, o ne administratoriai, „nepriklausomos“komisijos, politikai ar verslininkai. Tuo pačiu, tai yra

platesnis bandymas tapti atsakingu už savokasdienybę ir atsispirti nuprasmėjusiųtradicijų inercijai bei kapitalistinės

technokratijos kontrolei.Aš neturiu iliuzijų, kad tokį pokytį

įmanoma pasiekti pavieniui. Tiksukuriant naujas (arba keičiantsenas) socialumo formas irinstitucijas bei prisiimant už jas

kolektyvinę atsakomybęįmanoma sumažinti arbaįveikti senąją autentiško

laisvo individo irrepresyvios anonimiškos

sistemos priešpriešą. Ašmečiau studentiškus „fainų

žmonių“ tūselius ir praradausmalsumą kiekvienam pseudo- ar nepseudointelektualiam renginiui ar

skelbimui. Nustojau stengtis dėl aukštųpažymių, kurie vis tiek neatnešėstipendijos, o jei ir atnešė, tai apgailėtinaimažą (paprasta VU mėnesinė skatinamojistipendija atitinka vidutinio norvegouždarbį per pusdienį) . Nors individualusapsiribojimas padėjo lengviau įkvėpti, betprasmingumo kasdienybei nepridėjo.Kita vertus, atsirado daugiau laiko ir

neišnaudotos energijos ieškoti bendraminčių, su kuriaisbūtų įmanoma pradėti veikti savarankiškai platesniumastu ir bendrai įgalinti vieni kitus. Prisijungiau prieporos jau egzistavusių kolektyvų ir po kurio laiko ėmiauburti dar vieną – pakalbėjau su draugais ir kursiokais, j iepakalbėjo su kitais, išplatinom skelbimą ir grupelėsusirinko.

Dabar su šiais kolektyvais susitinku dažniau nei sukursiokais. Mes puoselėjam geresnių studijų ir geresniogyvenimo vaizdinius bei jų tiesiogiai siekiame. Teorija

1 9

mums tampa nebe pabėgimu į idealų pasaulį arkomplikuotais egzaminų konspektais, o būdu skaidrintisavo kasdienybę, suprasti joje veikiančias struktūras beiprocesus ir atskirti savo poreikius bei troškimus nuoinertiško judėjimo svetimų sėkmės idealų link. Mumsnebereik Akropolio ir Holivudo, kad rastume pramogą iratsipūstume nuo sekinančių studijų, nes pramoga ireksperimentu tampa mūsų kasdienybė. Mes renkamės įalternatyvias paskaitas apie tai, kas mums iš tiesų rūpi,vykdom mažas absurdo (kas dar gali išgelbėti nuopseudoracionalios visko kontrolės?) akcijas, skelbiamekontrapropagandą kritikuodami „didžiosios“žiniasklaidos šlovinamas ar bijomas nesąmones irpalaikome vieni kitus psichologiškai bei ekonomiškai,kad po truputį galėtume vis drąsiau nepaklusti irgyventi pagal savo norimą tvarką. Kuo mūsų busdaugiau, tuo lengviau pasipriešinsim mokamammokslui, beprasmiškiems akademiniams žaidimams irnusistovėjusioms hierarchijoms. Universitetas (dar)nėra gyvenimas, bet jis formuoja mūsų gyvenimą, todėlpradėti atsiėmimą galima ir nuo jo.

AR NEPAMIRŠAI MĖGAUTIS?

Amžina studentė A. K.

Mes gyvename tokiame laike, kai mums yra įsakytasiekti absoliutaus pasitenkinimo arba, dar kitaip,absoliučios laimės. Ji kažkur ten, horizonte, ir mumsįsakyta jos norėti ir trokšti, j i dalinai apsireiškia tuomet,kai pvz., įsigyjame paskutinio modelio i-phone, bet,deja, po kiek laiko atsiras dar naujesnis modelis ir mestai žinome, bet vis tiek mėgaujamės... Tas pats įsakymasgalioja ir aukštojo mokslo bokšte – nebūkime naivūs,akademija ir aukštieji mokslai mums nepadės išvengtito paties troškimų rato. Studentas irgi nori pačionaujausio modelio i-phone, galbūt jis j į gaus – greičiauarba lėčiau, priklausomai nuo to, kokias studijas jispasirinko ir kaip jis jose naviguoja... Tam, kad tokiaerdvė kaip aukštojo mokslo bokštas, dar kitaipuniversitetas, sklandžiai egzistuotų mėgavimosisistemoje ir prie jos pritaptų, reikalinga tam tikraprevencija tam, kad vieša taptų privatu. Šis rašinėlisapie tai, kaip privati erdvė yra formuojama ne tikpasitelkiant dideles investicijas į infrastruktūrą, bet ir įtam tikrą piarą (reklamą).

Absoliutaus pasitenkinimo ir džiugesio iliuzija turi būtiapsaugota. O tam, kad ji būtų apsaugota, viešasispasaulis kaip toks turi būti panaikintas. Mums yrapastoviai primenama, jog vieša erdvė, kur jaunimas„trainiotųsi“, o vyresni turėtų kur kortomis lošti, kitaip

tariant ta erdvė, kur maišosi visos klasės, visos rasės,visos kategorijos, tokia erdvė yra pavojinga. Geriausias„viešos“ erdvės pavyzdys, kuris atitiktų mėgavimosiideologiją, yra erdvė, kurioje gyvena idealūs subjektai.Tai tokia erdvė, kuri yra apsikarsčiusi stebėjimokameromis ir besišypsančiais policininkais, tai parkai irgatvės kaip Gedimino prospektas – skaidriai apšviestos,kad nebūtų jokių įtartinų veiklų, tai rajonai kaipTurniškės, į kurias neįvažiuosi be specialauspažymėjimo, tai muziejai kaip bankai ir turgūs kaipAkropolis – toje erdvėje subjektas turi jaustis taip, lygvisi aplink jį jau yra pasiekę visišką pasitenkinimo lygį,išskyrus jį patį. Tai erdvė, kuri skirta tik tam tikrai klaseiar kategorijai žmonių, j i yra apsaugota nuo visų kitų taierdvei netinkamų subjektų. Tokioje erdvėje ryšys tarpsubjektų gali būti tik asmeninis, taigi ryšys paremtas nepavydu (amžina konkurencija) turi išnykti; tai tikrai ne taerdvė, kurioje būtų galima kritiškai diskutuotineprisimenant savo socialinės padėties visuomenėje;tai vieta, kurioje bandoma suderinti simbolinėsbendruomenės troškimą su visiško privatumoreikalavimu. Privatumo reikalavimas yra patenkinamasper visiško privatumo įstatymą, neva natūralų irprigimtinį, vedantį link absoliučios laimės. Vieša erdvėturi j į palaikyti. Kitaip tariant, vieša erdvė turi būtisukonstruota taip, kad netrukdytų individui siekti savoindividualios laimės. Idealios privačios laimės fantazija(nuosavas namas, gražus automobilis ir t.t.) mums yrapristatoma kaip natūrali kapitalistinės visuomenės eiga.

Prie mėgavimosi ideologijos ir jos kuriamos privačioserdvės prisideda ir universitetas. Čia mes kaip studentaigalime mėgautis savo privačia laime būti aukštojomokslo bokšte saugiai ir niekieno netrukdomi, čia musvisi palaikys ir saugos iki to momento, kol atitiksimevisas reikalingas kategorijas ir nepamiršime mėgautis,čia bus mūsų Turniškės. Tam, kad žinotume, kuo mesturime mėgautis ir kaip, universitetai kaip ir kitosuždarosios akcinės bendrovės pateikia savo „filosofiją“,kuri privalo atitikti simbolinės erdvės troškimo irapsaugoto privatumo paradigmą. Nori priklausytibendruomenei ir eiti sėkmės keliu? Gali pradėti nuouniversiteto, kur iškočios ir išminkys į daugiau neguišnaudojamą subjektą, nes tai daugiau neguspecialybė...

Tikriausiai visi Kaune susidūrė su Vytauto didžiojouniversiteto reklamine kampanija – universitetas yrareklamuojamas kaip institucija, kurioje neva įgyjamadaugiau negu specialybė. Jei tai ne tik specialybė, taikas dar tai galėtų būti? Fantazija apie aukštąjį moksląpagyvinama įsivaizduojama profesionalųbendruomenės idėja, kur veikia įvairaus plaukospecialistai, bet tuo viskas nesibaigia, tame pačiamepiare mes randame pažadą apie visapusišką asmenybės

20

21

išpildymą. Universitetas taip pat tvirtina, jog suteikiatarpdisciplininį išsilavinimą, kuris yra nenuneigiamaisvarbus šiuo nenuspėjamu modernybės laikotarpiu, tikbūtent toks išsilavinimas gali suteikti didesnius šansusnepasiklysti painioje darbo rinkoje. Dar svarbiau: toksišsilavinimas yra kelias į visišką svajonių išsipildymą. Taiyra akivaizdus laimės pažadas, tuo pačiu primenant,kaip subjektas turėtų „judėti“ šiais nenuspėjamoslaisvės laikais. Juk tai, nepamirškime, yra natūralidabartinės santvarkos eiga. VDU institucija taip patžada saugios, apsaugotos bendruomenės modelį,kurioje subjektas yra skatinamas dalintis savo patirtimi,kurios neriboja joks didysis Kitas (administracija,tarybos, sprendimų priėmėjai) , nes jis tarsineegzistuoja, tarsi visus sprendimus priimtum tu patsINDIVIDUALIAI , tau yra suteikiama ta simbolinė erdvė,t.y. universitetinė aplinka, kurioje tu tampi absoliučiailaisvas ir gali save pilnai realizuoti:

„Tai ne tik universitetinė mokykla; tai kur kas daugiau.Tai yra tobuliausias laisvės ir autonomijos įkūnijimas, kurįžmonija pasiekė dar prieš tūkstantį metų, įkūrusi pirmąjįuniversitetą, ir išmokusi gyventi kaip bendrija,besivadovaujantišiuo idealu“*

Argi ne taip ir panašiai mus įtikinėja kiekvienakompanija, kuriai reikės dirbti, kai baigsime aukštąsiasmokyklas? Be to, darbo birža siūlo lygiai tą pačiąasmenybės pilnatvę, tik bendruomenė čia nebus tokiajau profesionali... Jei darbo biržoje tu susiduri suskirtingų sluoksnių iš skirtingų „rajonų“ žmonėmis,stovinčiais toje pačioje eilėje, universitete viskas kitaip–

socialinė santvarka yra atskirta nuo universitetotapatybės, j i tarsi negalioja šiai institucijai. Universiteteasmeninis privatumas yra fundamentalus, čia mesgalime lengvai surasti savo komforto zoną ir kolegųratelį, kur niekas neįsiterps, nesugriaus ir socialinisdėmuo čia tik bus kaip analizės objektas ir niekasdaugiau, nes jį pasitelkdami mes išlavinsime savo kritinįmąstymą. Dar daugiau, VDU išskiria save kaip hyper-liberalią (Artes – Liberales) aukštąją mokyklą, kurioje:

„…suteikiama galimybė politologui tapti šokančiušiuolaikinio šokio teatre, filosofui – grojančiu sunkiojoroko grupėje ar ekonomistui – kopiančiu į aukščiausiaspasaulio viršukalnes“*

Kodėl man universitetas turėtų neleisti būti filosofe iršiukšlių išvežėja, ar tai jau neatitinka artes liberaleskategorijos... bet tikriausiai neblogai atitinka realybę.Ironija yra tame, kad mes patikime šia fantazija apiemūsų laukiančią bendruomenę kaip ir patikime, jogmums reikia būtent to i-phone, nes tai daugiau negutelefonas, ne iš blogos intencijos. Ir mums sunku būtųtikėti, kad universitetas yra tik dar viena darbovietė irtikrai jokia vieša erdvė ar autonominė zona. Bettuomet, kodėl reikia spekuliuoti saugios erdvės irsimbolinės bendruomenės pagrindu, kam reikia tųpažadų apie išsipildymą ir atpildą? Kodėl reikia kurtiiliuziją, jog tai yra kažkas daugiau nei darbas užminimumą po studijų?

*Daugiau fun-fantazijos galima rasti čia:http://www.vdu.lt/lt/apie-vdu-kaune/vdu-vakar-ir-siandien/

22

UTOPINIAI SKELBIMAIAštuonios didžiosios Lietuvosstudentų atstovybės - VU, VDU,KTU, VGTU, VDA, LEU, MRU, KU -bendru sutarimu nutarė kuriamlaikui nutraukti savo veiklą, kadbūtų iš esmės pertvarkyta jųstruktūra ir veikimas. "Po ilgųdiskusijų teko pripažinti, kadnepateisiname studentų atstovybėsvardo: užuot kovoję už kasdieniusstudentų interesus, suformavętarpusavio pagalbos tinklus, ėję įatvirą konfrontaciją su Švietimo irmokslo ministerija, universitetųbiurokratija ir aukštojo mokslosuprekinimu, daugiausiaiužsiėmėme tūsiukų rengimu,beverčių žurnaliukų leidyba ir,pamainomis, viešaisiais ryšiais,lojimu bei padlaižiavimu," - suašaromis akyse tvirtino VUSAprezidentas Andrius Uždanavičius.Studentų planuose - naujos, "išapačios" organiškai sudarytos,generalinėse asamblėjose esminiusklausimus sprendžiančios ir įnereikalingus kompromisusnesileidžiančios studentųatstovybės. Nors naujosiosstruktūros dar nėra, visuotiniuosesusirinkimuose numatyti pirmiejinaujųjų atstovybių tikslai 201 5-iesiems: visomis reikalingomispriemonėmis priešintis visuotiniammokesčiui už mokslą; pasiekti, kadnemokamas mokslas būtųužtikrintas ir studentų stipendijosbūtų padvigubintos atimant pinigusiš krašto apsaugos ir bereikalingouniversitetų išlaidavimo statyboms,komandiruotėms ir korupcijai;užtikrinti, kad kiekvienameuniversitete atsirastų bendra erdvėstudentams su koncertų ir renginiųvietomis ir valstybėssubsidijuojamomis valgyklomis, įkurias pagal universitetųautonomijos nuostatus negalėtųįeiti teisėtvarkos pareigūnai.Nepatenkinti reikalavimai, pasakstudentų, virs visuotiniu studentųstreiku ir aukštųjų mokyklųokupacija.

Pagrindinių Lietuvos universitetųsocialinių ir humanitarinių mokslųstudentai nebeištvėrė savodėstytojų veidmainiškumo irsubūrė asociaciją "Keisk(is)" Pasakstudentų, j ie nebegali klausytis, kaipdėstytojai šneka apie pasaulį, tarsij is būtų kažkur toli anapus

universiteto durų. "Jie pasakoja apiehierarchijas, seksizmą, ekonomineskrizes, moralę ir universitetoautonomiją, o tada patysposėdžiuose ar darbų gynimuosenoriai prisiima disciplinuojančiusvaidmenis, tildo "mergaites", taikotaupymo priemones kitų sąskaita irlenda į *** išoriniams vertintojamsbei ministerijai. Tokia patišizofreniška nuostata perduodamair studentam - mes nejaučiam, kadmūsų kalbos ir tyrimai turėtų kokiąnors reikšmę anapus uždaroakademijos žaidimo" - sakėnusivylusi filosofijos magistrantėK.S. Asociacija "Keisk(is)" sieksstudentų ir dėstytojų susivienij imoimantis praktikuoti savo skelbiamasidėjas, taip grąžinant gyvenimus įteoriją, o teoriją į gyvenimus: busrengiamos bendros dirbtuvės,projektai, vieši susirinkimai, einama įkatedrų posėdžius ir gynimuspasiryžus demaskuotiveidmainystę._

Kauno miesto savivaldybėnusprendė atiduoti studentųskvero valdymą autonomineistudentų organizacijai "raudoniejigėjai". Nuo šiol šis skveras tapsmaža autonomine erdve - studentaijau nusprendė šioje erdvėje nuimtivisas stebėjimo kameras,dekriminalizuoti alkoholio irmarihuanos vartojimą bei graffitipaišymą, užtikrinti laisvęsusibūrimams bei protestams,uždrausti bet kokias komercinesreklamas. Į šią erdvę policija galėsįžengti tik gavusi organizacijosleidimą. VDU ir KTU rektoriaiišreiškė susirūpinimą ir baimę dėltokio savivaldybės sprendimo. Jųmanymu, ši studentų organizacija,atvirai išreiškianti pasipriešinimąprieš mokslo suprekinimą irnedemokratišką universitetųvaldymą, slapta organizuoja šaliaesančių universitetinių pastatųužėmimą. Vienas iš raudonųjų gėjųorganizacijos atstovų šiuoskaltinimus patvirtino trumpaiatsakydamas: "taip, mes ruošiamėsokupuoti universitetus ir siekiame,

kad jų valdymą perimtųnepriklausomos studentųorganizacijos."

Vasario 20 naktį Donelaičio 52gatvėje esantį VDUadministracijos pastatą taranavolengvasis automobilis. Kaltininkasdar neišsiaiškintas, bet įtariama, kadtai galėjo padaryti viena išuniversitetu nepatenkintų VDUprofesorių.

VDU dėstytojas ir SPK katedrosvedėjas G. Mažeikis per paskaitąbuvo apmėtytas kiaušiniais. Šiuoaktu studentai išreiškė pyktį dėlprofesorių veidmaniavimo irpataikavimo valdžiai. Tuo tarpuprof. Mažeikis džiaugiasi patyręstokį išpuolį ir tikisi , kad jo kuriamanauja bakalauro Konfliktų studijųprograma pritrauks didelę grupękrepšelio nešiotojų.

Vytauto didžiojo universiteteįkurtas feministinis klubaspakeitė katalikų teologijosfakulteto organizuotą krizinionėštumo programą. Studentėsorganizuoja gender ir queer teorijosskaitymus, gamina savadarbiussekso žaisliukus ir skaito paskaitasmoksleiviams apie lytinį švietimą,kontracepciją, seksualinę prievartą.Į feministinio klubo organizuotąmitingą dėl medikamentinio abortoįteisinimo susirinko 3000 studentųir moksleivių.

Naujo semestro pradžioje,ekonomikos paskaitoje,nuskambėjus jau klasika tapusiamhomofobiniam pokštui,profesorius V. Lesionis buvoapmėtytas tušinukais iržiebtuvėliais. Viena studentėišdrįso mesti savo batą.

Naujoje universiteto valgykloje sustudento pažymėjimu dienospietūs kainuoja 1 eu,pietaujantiems bokalas alausnemokamai.

UTOPINIAI SKELBIMAI

23

Studentai iškovojo teisę į miegą!Ateinančiais metais visiuniversitetai įrengs kambarius,kuriuose nuvargę studentai galės(pa)snausti dienos metu.

VDU ir KTU panaikinus niekonesakančius ir Amazonės miškusvirkdančius studentų leidinius„Studis“ ir "Njuspeipis" sutaupyti

pinigai buvo skirti nemokamamstudentų darbų ir paskaitomsreikalingų knygų spausdinimui.

Studentų organizacijos išuniversitetų išsikovojo teisę įpirmą nemokamą pusmetį, jei šinepatenkino studentų lūkesčių.Kodinis dokumento pavadinimas –"Jei nieko neišmoksi per pusmetį,gražinsim pinigus".

VDU Katalikų teologijosfakultetas radikaliai perdarytas irpakeistas į religijotyros fakultetą.Į jo vadovybę paskirti sociologai,etnologai, antropologai ir istorikai.Studijos jame tapo interdisciplininėsir tyrinėja skirtingų religijų tekstus,jų bendruomenių veiklą. Institutasaktyviai agituoja už religinįpliuralizmą ir religijos atskirtį nuovalstybės.

KAUNO SP(i)AUDA naujienlaiškis: ll ii ssttss .. rrii sseeuu pp .. nn eett//wwwwww//kkaa uu nn oosspp ii aa uu dd aaNEMOKAMAI

KS kolektyvas nenori pizdelinti apie universitetus ir studentus vien savo ratelyje. Siūlome rinkinį klausimų, apiekurių atsakymus rekomenduojame pamąstyti kiekvienam studentui ar universiteto darbuotojui. Jei esi juosapsvarsčiusi anksčiau arba numanai, kad mus užknisa panašūs dalykai - parašyk mums įkaunospiauda@riseup.net ir mes su tavimi susisieksime. Anonimiškumą, konfidencialumą ir solidarumągarantuojame, asmeninės detalės nebus niekam perduotos ar paviešintos be tavo sutikimo.

1 . Kodėl mokaisi arba dirbi universitete?

2. Ką darytum, jei aukštųjų mokyklų tiesiog neliktų?

3. Kam jos apskritai reikalingos?

4. Gal yra dalykų, kuriuos darytum mieliau, nei būtis akademijoje?

5. Kaip vertini galimybę, kad visiems Lietuvoje studijuojantiems tuoj gali reikėti mokėti už mokslą? Kiek

už studijas mokėjo tavo tėvai, seneliai, vyresni giminaičiai arba draugai?

6. Koks yra tavo santykis su dabartiniais dėstytojais? Jie tau diktatoriai, mokytojai, kolegos ar draugai?

7. Kaip manai, koks turėtų būti geriausias studentų ir dėstytojų santykis? Kas nutiktų, jei neliktų

dėstytojų ir studentų statuso skirtumo?

8. Ar gauni stipendiją, socialinę paramą studijoms? Jei taip, ar jos dydis adekvatus tavo poreikiams?

9. Kur pietauji , kai užtrunki universitete?

1 0. Kaip išgyveni studijuodama?

1 1 . Kaip manai, kam tavo aukštoji mokykla išleidžia daugiausiai pinigų?

1 2. Kokius naujus projektus ji vykdo, kokius pastatus stato ir kiek moka geriausiai bei prasčiausiai

uždirbančiam personalui?

1 3. Jei kiltų problemų su dėstytojais arba administracija, ar kreiptumeisi į studentų atstovybę?

1 4. Kam apskritai reikalingos studentų atstovybės? Ar jos šią paskirtį atlieka gerai?

1 5. Ką studentų atstovai iš tikrųjų, kaip toje vaikiškoje knygutėje, dirba visą dieną?

1 6. Kokias alternatyvas atstovybėms galėtum pasiūlyti?

1 7. Kaip sutari su kursiokais?

1 8. Ar, iškilus reikalui, būtų galima į juos kreiptis pagalbos ir solidarumo?

1 9. Kokias neformalias organizacijas arba veiksmus su jais/jomis įsivaizduoji?

20. Ar norėtum likti akademijoje ilgiau, pvz., doktorantūrai, dėstymui, moksliniams tyrimams?

21 . Kaip manai, kaip atrodytų tavo gyvenimas priėmus tokį sprendimą?

22. Kaip vertinti savo studijų kokybę - paskaitų įdomumą ir naudingumą, krūvio suderinimą su

asmeniniu gyvenimu, bendrą jausmą paskaitose?

23. Kokią naudą tau teikia tavo studijos?

24. Kas, tavo nuomone, yra studentas/studentė? Kuriuos iš vyraujančių stereotipų jie atitinka? 

25. Ar esi girdėjusi apie maištaujančius studentus - universitetų okupacijas, demonstracijas gatvėse ir

aikštėse, neformalius universitetus, riaušes?.. Jei taip, ką apie tai manai?

Šis klausimynas rašytas visiems ir kiekvienam, todėl iš anksto atsiprašome, jei tau pasirodys, kad laikome taveidiotu/idiote. Taip nėra. Kadangi pats viską puikiai supranti, tiesiog parašyk mums ir papasakok apie savogyvenimą ir požiūrį į tą gyvenimą. Jei manai, kad universitetas ir pasaulis aplink jį galėtų būti laisvesnis, lygesnis irįdomesnis, tau įdomios alternatyvios praktikos (kolektyvai, zinai, skvotai, skaitymo grupės, you name it) arba, dargeriau, jei jomis jau dabar gyveni - bus proga susisėbrauti ir nuveikti dalykų kartu.

STUDENTŲ KLAUSIMYNAS

TIRAŽAS:

I šspausdino KS leidykla. Kontaktas spausdinimo ir kitais klausimais: kaunospiauda@riseup.net

IŠLEISTA: 3/201 5