Kauno Palemono vidurinė mokykla

Referatas

Gotika

Darbą atliko: Andrius Gineika 12a

Darbą tikrino: Eglė Stankevičienė

Kaunas 2009

Turinys

Ankstyvasis krikščionių menas ..........................................................................................................3

Misticizmas .......................................................................................................................................5

Gotikos menas...................................................................................................................................6

Estetikos įvadas ...............................................................................................................................13

Ankstyvasis krikščionių menas

ūsų eros pradžioje rytinėje

Romos imperijos dalyje, Vakarų

Azijoje, atsirado naujas tikėjimas

– krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir

galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė

skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai,

turtingi ir vargingi. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo

patikti romėnų valdininkams, ir jie ėmė persekioti

krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionys jau

nebeskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie

paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio

gyvenimo kančias po mirties laukia Dievo karalystė –

rojus. Tai atitraukdavo krikščionių mintis nuo bėdų ir

neturto. Taip krikščionybė užtikrino turtingųjų valdžią.

313 m. imperatorius Konstantinas krikščionybę

paskelbė oficialiu Romos imperijos tikėjimu.

M

Ganytojas

Kai V m. e. Romą nukariauja atėjūnai iš

šiaurės, jų vadai priima krikščionybę. Palaikoma naujų

valdovų, krikščionybė ilgainiui tampa vyraujančia religija

Europoje. Per du tūkstančius metų ji neginčijamai veikė

ir meną, jo raidai turėjo milžinišką įtaką.

Krikštynos

Ankstyvajame krikščionių mene nėra

skulptūros. Tai visiškai suprantama. Prieš krikščionybę

Senovės Romos imperijoje gyvenusios tautos garbino

statulas. Nenorėdami būti panašūs į tas tautas, krikščionys

statutų nekūrė. Kartu su krikščionybe atsirado ir ankstyvasis

krikščionių menas. Jis plito įvairiose Romos imperijos

dalyse kartu su senovės Romos menu. Išoriškai šie menai

kažkuo panašūs, tačiau jų turinys visiškai skirtingas.

Krikščionybei tapus oficialia religija, prireikė specialių

maldos namų – bažnyčių. Šiam tikslui buvo pasisavinti

bazilikos tipo pastatai. Anksčiau bazilikos tarnavo kaip

biržos, susirinkimų arba teismo salės. Ankstyvosios

krikščionybės bazilikos – tai pailgi pastatai, visada

besitęsiantys iš vakarų į rytus. Įėjimas paprastai iš vakarų

pusės. Dvi kolonų eilės išilgai dalijo bažnyčią į tris dalis –

navas. Vidurinioji nava gerokai platesnė ir aukštesnė už

šonines, jos viršutinėje dalyje – langai. Ši viršutinė, šviesos

užlieta dalis – svarbiausias bazilikos požymis. Langų buvo

ir šoninėse navų sienose. Rytinėje bažnyčios dalyje

paprastai būdavo dar viena nava, statmena kitoms –

transeptas. Kitaip tariant, bažnyčios planas priminė T

raidę. Vertikalioji raidės dalis vadinama išilginiu pastatu, o

horizontalioji – skersiniu. Rytinėje sienos į išorę

išsikišdavo pusapvalė niša altoriui – apsida. Lubos

plokščios arba jų visai nebuvo.

Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama,

todėl tikintieji negalėdavo statyti maldos namų Dievui

garbinti. Jie slaptai rinkosi požeminiuose kapinynuose –

katakombose. Tai

būdavo tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu

išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Ypač

garsios Romos katakombos. Jų sienose įrengdavo

laidojimo vietas. Sienas ir lubas puošė piešiniais, kurie

priminė Romos namų sieninę tapybą. Kiekvienas piešinys

buvo vis kitokio turinio, suprantamas vien tikintiesiems.

Pavyzdžiui, piemuo, ant pečių nešantis avinėlį,

simbolizavo Dievo Sūnų Jėzų Kristų.

Bazilikos planas. Pilkas plotas – transeptas.

Šventosios Sabinos bazilikos vidus. Roma

Suprantama, statytojai detales galėjo keisti.

Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose –

kolonomis apsuptas kiemas, navų – dažnai penkios,

septynios, kartais net devynios. Paprastai bažnyčios buvo

bebokštės, bet neretai šalia jų statomos varpinės.

Bažnyčios vidų puošė sienų tapyba ir mozaikos – iš

daugybės įvairiaspalvių akmenukų ir stikliukų sudėlioti

paveikslai. Nepakartojamas spalvų derinys bažnyčiai

teikdavo nepaprastumo, šventiškumo. Mozaikose

vaizduojami įvykiai iš šventosios krikščionių knygos –

Biblijos. Paveiksluose žmonės vilki ilgus drabužius, todėl

atrodo iškilmingi, rimti ir griežti. Čia niekad

nevaizduojamas apnuogintas kūnas. Tuo ankstyvasis

krikščionių menas ir skyrėsi nuo antikos.

Mozaika šventosios Konstancijos bažnyčioje. Roma

Svarbiausias ankstyvojo krikščionių meno

laimėjimas- bazilika, kuri visur paplito. Šis pastato tipas su

kai kuriais pakeitimais bei papildymais viešpatavo daugiau

kaip tūkstantį metų.

Misticizmas

istika (gr. μυστικος 'paslėptas,

slaptas') — filosofinis ir

teologinis mokymas, o taip pat

pasaulėvokos būdas, pagrįstas emocijomis, intuicija ir

iracionalumu. Įvairios mistinės doktrinos sutinkamos

įvairiuose pasaulio religijose ir tikėjimuose ir turi tuos

pačius bruožus: siekia intuityvizmo ir simbolizmo, siūlo

įvairių psichofizinių pratimų praktiką ar meditaciją,

būtiną norint pasiekti nustatytą proto ir sielos būseną.

Mistikos šalininkai vadinami mistikais; jie

linkę galvoti vadovaujantis intuicija ir iracionalumu, ypač

tais atvejais, kai kalba eina apie nematerialius daiktus.

Pagal mistikų nuomonę realumas nesuvokiamas protu ir

suprantamas tik iracionaliu būdu, kuris įprastai

priešpastatomas logiškam, moksliniam tikrovės

supratimui.

M

Gotikos menas

iduramžiais gyvavęs iškilus stilius –

gotika. Gotikos tėvynė – Prancūzija. Čia

sukurti patys nuostabiausi gotikinio meno

kūriniai. Iš Prancūzijos gotika pasklido po kitas Vakarų

Europos kultūriniam sluoksniui priklaususias šalis. Ji

gyvavo nuo XII iki XV a. Anksčiausiai, dar XV a., gotika

išnyko Italijoje.

Gotikos stiliaus pavadinimas kilęs iš Vokietijos

teritorijoje gyvenusių gotų genčių pavadinimo, nors nieko

bendro šios gentys su gotika neturėjo. Iš pradžių šis

pavadinimas buvo vartojamas apibūdinti, kas barbariška,

nežmogiška. Mūsų laikais gotikinis stilius laikomas vienu

subtiliausių ir labai savitų stilių.

Šalia feodalų, valstiečių ir dvasininkų, gotikos

laikais susiformavo miestiečių luomas. Jį sudarė

daugiausia pirkliai ir amatininkai. Nauji miestai,

judresnis gyvenimo būdas, prabangos vaikymasis turėjo

įtakos ir menui, tačiau gotikinis menas glaudžiausiai

siejosi su krikščionių bažnyčia.

Viduramžių architektūroje pagrindinis vaidmuo

tenka bažnyčių statybai. Didžiausi sunkumai kildavo

keliant tvirtus, gaisrui atsparius pastatų karkasus.

Romantiškųjų bažnyčių skliautai – sunkūs, pasagiški arba

kryžminiai. Juos išlaikyti įstengdavo tik masyvios

vientisos sienos. Jose buvo negalima palikti didelių angų

langams, todėl bažnyčios visuomet skendėjo prietemoje.

Šį trūkumą stengėsi pašalinti gotikos laikais, dėl to

reikėjo iš esmės keisti statybos principus.

Smailėjančios langų ir durų arkos išskyrė gotikinę

bažnyčią iš pirmtakių. Jos lengvai grakščiais bokštais

stiebiasi į dangų – tarsi būtų visai ne iš akmens.

Vitražiniai langai užima tiek vietos, kad sienų tarytum

nėra. Skliautus palaiko puskolonių apsupti stulpai.

Viršuje puskolonės šakojasi ir pereina į nerviūras. Jas

mūrijo iš pjaustyto akmens arba figūrinių plytų. Ant

nerviūrų gulė skliautai, kurie, priešingai negu romaniniai,

buvo lengvesni ir siauresni. Tačiau skliautams ir

nerviūroms reikėjo atramos, todėl išorinėje pusėje buvo

statomi stulpai – kontraforsai, aukštai, tarp centrinės

navos sienų ir kontraforsų statomos palinkusios atraminės

pusarkės – arkbutanai.

1 - stulpas, apsuptas puskolonėmis;

2 - gotikinė arka;

3 – kryžminis skliautas;

4 – nerviūra;

5 – arkbutanas;

6 – fialas

Kontraforsai ir arkbutanai

Stulpai, nerviūros, kontraforsai ir arkbutanai sudarė

„griaučius“, kurie galėjo stovėti patys savaime. Visas

karkasas atrodė įtemptas tarsi lankas - romaninio

sunkumo neliko nė ženklo. Visos statinio dalys tarsi kyla

aukštyn. Vakarinio fasado smailėjančių bokštų skrydžiui

tarsi padeda grakštus ties kryžiaus viduriu esantis bokštelis

ir smailėjantys dekoratyviniai bokšteliai - fialos, neretai

tarsi miškas dengiančios pastatą. Lengvumo ir grakštumo

įspūdį stiprina pjaustyto akmens nėrinių papuošimai.

Pjaustyto akmens langų angose kartojasi apskritas

ornamentas, iš viršaus panašus į daugialapę gėlę (rozetės),

arba trilapiai ir keturlapiai motyvai. Vėliau juos pakeitė

žuvų arba besidraikančių vėjyje ugnies liežuvių raštai.

V

Rozetės

Reimso katedra (vakarinis fasadas)

Paprastai gotikinės bažnyčios statytos lotyniškojo

kryžiaus formos. Kontraforsai ir arkbutanai jų išorei

teikia savitumo. Prabanga išsiskiria vakarinis fasadas

puikiai išpuoštais portalais, virš portalų nusmailintais

dekoratyviniais frontonais, dideliu apvaliu langu - rože ir

daugybe skulptūrų. Fasadą paprastai supa du bokštai.

Daugelyje katedrų šie bokštai liko nebaigti, nors statyba

trukdavo šimtmečius.

Šartro katedra

Bažnyčių erdvė, aukštis ir iškilminga didybė

įėjusįjį tiesiog stulbindavo. Per spalvotus stiklus

besiskverbianti plevenanti raudona arba sodri mėlyna

šviesa aplinkai teikė paslaptingumo. Viduramžiais

tikintysis čia tarsi jusdavo dangiškąją malonę. Dar

daugiau lengvumo ir savitumo bažnyčių erdvei teikė

atvertos į viduriniąją navą nedidelės galerijos.

Karkasas, ant kurio laikėsi gotikinės katedros

portalas, buvo genialus išradimas ir reikalavo ypatingų

inžinerinių žinių. Kaip susiformavo šis statybos metodas,

mes nežinome. Šiaip ar taip, jis ypač tobulas Šiaurės

Prancūzijos katedrose.

Paryžiaus ir jo apylinkių gotika artima mūsų

aprašymams. Penkianavė Paryžiaus Dievo Motinos

katedra (Notre-Dame de Paris) pradėta statyti XII a. Tai

pati seniausia ir paprasčiausia iš visų Šiaurės Prancūzijos

katedrų. Po jos statomos Šartro, Reimso ir Amjeno

katedros. Amjeno katedra yra didžiausio tūrio ir

tobuliausios konstrukcijos, bet gražiausia laikoma Reimso

katedra, apjuosta turtingomis skulptūrinėmis

kompozicijomis. Stebina, kaip nedideli miesteliai sugebėjo

sukurti tokius tvirtus, didžiulius, daug laiko ir darbo

sąnaudų reikalaujančius statinius, kai didžiausiame

tuometinės Europos mieste Paryžiuje gyveno ne daugiau

kaip 200 000 gyventojų. Paryžiaus gotikos pasididžiavimas

buvo Šventoji koplyčia. Ji visa tarsi sudaryta iš

įvairiaspalvių langų - tarpai tarp langų neįtikėtinai siauri.

Šventoji koplyčia

Paryžiaus Dievo Motinos katedra

Prancūziją buvo užvaldžiusi statybos aistra. Tiek

daug bažnyčių čia niekada nebuvo pastatyta.

Keliaujančiojo po Prancūziją akys beveik visada matydavo

kokią nors bažnyčią, o neretai ir dvi. Viduramžiais

bažnyčia valdė ištisas apylinkes, kurias pasiekdavo jos

varpų skambesys. Taigi viduramžiais Prancūzijoje iškilo

apie 800 katedrų ir šimtai kitų, mažesnių bažnyčių

(įskaitant ir pastatytas ikigotikiniais laikais). Prie

daugelio jų įsikurdavo ir vienuolynai. Žymiausias iš jų -

Le Mon Sen Mišelio vienuolynas (išvertus "Šv. Mykolo

kalnas“), stūksantis netoli Normandijos esančioje

mažytėje uolotoje saloje. Kylant laiptais aukštyn į kalną,

ryškėja nuostabiai gražus bažnyčios ir vienuolyno

ansamblis, kluatras (pranc. cloitre - vienuolynas) -

uždaras keturkampis galerijos juosiamas vienuolyno

kiemas. Ne veltui vienuolynas pramintas „Vakarų

stebuklu“.

Švento Mykolo kalnas

Ypatinga prabanga išsiskiria vėlyvosios gotikos

laikų statinių puošyba. Liepsnos liežuvių motyvai langų

nišų kontūruose ir sudėtingi nerviūrų raštai - tai ano

laikotarpio naujovės. Keičiasi ir nerviūrų funkcija: jos ne

tiek laiko skliautus, kiek puošia pastatą.

Tokio pobūdžio dekorą ypač mėgo Anglijoje.

Meninis meistriškumas - išskirtinis savitos anglų gotikos

bruožas. Ji lengvai atpažįstama iš puošnių vėduokles,

žvaigždes, tinklus vaizduojančių nerviūrų nėrinių, langų

rėmų plevenančių raštų. Tačiau, lyginant su prancūzų

gotika, ši daug blaivesnė ir dalykiškesnė. Solsberio, Jorko

katedros ir kai kurie Oksfordo, Kembridžo universitetų

pastatai - geriausi anglų gotikos pavyzdžiai.

Kembridžo universiteto koplyčios vėduokliniai skliautai

Vokiečių architektai svajojo Vokietijoje pastatyti

didelių bažnyčių, kurios būtų panašios į prancūzų. Tačiau

materialinės ir meninės galimybės buvo ribotos, todėl jie

turėjo pasirinkti paprastesnį ir ekonomiškesnį būdą. Kelno

ir Strasburgo (dabar Strasbūras, priklauso Prancūzijai)

katedros labiausiai atitiko prancūziškuosius standartus.

Pavyzdžiui, viduramžiais Kelno katedros statytojai suspėjo

pastatyti tiktai chorą, išilginės pastato dalies pagrindą ir

vakarinių bokštų apatinę dalį. Tokia nebaigta statyti, tarsi

milžiniškas žvėris sužeistu stuburu, bažnyčia stirksojo iki

XIXa. vidurio, kol pagaliau buvo užbaigta. Nebaigta

statyti, tik su vienu bokštu liko ir Strasburgo katedra.

Šiaurės Vokietijoje dėl akmens stygiaus kaip statybinę

medžiagą naudojo plytas. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Liūbeke tapo unikaliu Baltijos šalių gotikos pavyzdžiu.

Kiolno katedra

Liubeko katedros vidurinioji nava

Gotikos stilius pasiekė ir Italiją, nors italų

architektams jis liko svetimas. Vis dar buvo statomos

spalvotu marmuru išpuoštos bažnyčios.

Itališkos marmurinės gotikos viršūnė – Florencijos

katedra ( Santa Maria del Fiore). Ji užbaigta jau

vėlesniais laikais. Didžiausių matmenų gotikinis statinys

– Milano katedra. Nors pagal itališkąją tradiciją ji ir

neturėjo vakarinių bokštų, tačiau čia laikomasi šiaurės

gotikos tradicijų. Katedrą puošia 135 fialai ir 2245

skulptūros. Itališkosios gotikos šedevrams priklauso ir

Venecijos dožų rūmai – buvęs vyriausybės ir teismų

pastatas. Dviejų pirmųjų rūmų aukštų lengvos strėlinės

arkados laiko sunkius rožinės spalvos marmuru

padengtus fasadus.

Santa Maria del Fiore

Milano katedra

Gotikos laikais visa Vakarų Europa pasipuošė

tapybiškais feodalų rūmais, nusėtais daugybe bokštų,

bokštelių, apjuostais dantytomis sienomis ir per pilnus

vandens griovius nutiestais pakeliamaisiais tiltais.

Tuometinius miestus irgi juosė sienos, jie negalėjo per

daug plėstis. Todėl viduramžiais miestų gatvės buvo

siauros, nedideli namai - prigludę vienas prie kito.

Paprastai namai statomi palinkusiais į gatvę frontonais.

Kad padidintų gyvenamąjį plotą, viršutiniai aukštai

išsikišdavo į priekį ir tarsi kabodavo virš gatvės.

Gyvenamųjų namų langai ne visada baigdavosi

smailėjančiomis arkomis - paprastai jie buvo stačiakampio

formos. Tokia langų forma atitiko plokščius medinius

perdengimus (visai taip pat, kaip arkomis užsibaigiantys

bažnyčių langai atkartodavo skliautų kontūrus). Gotikos

epochoje pradėti statyti ir civiliniai pastatai - rotušės,

teismo rūmai, amatininkų cechai ir t. t.

Vilnius, Pilies gatvė

Popiežių rūmai Avinjone

Briugės rotušė

Gotikos epochoje skulptūros menas taip pat

pažengė pirmyn. Buvo siekiama tikroviškumo ir

išraiškingumo. Pirmosios gotikinės skulptūros tarsi nori

ištrūkti iš kieto romaninio reljefo paviršiaus. Vėl kaip

antikoje atsirado apvali skulptūra. Didelė dalis skulptūrų

susijusi su architektūra: figūros paprastai rėmėsi į sieną,

jas apžiūrėti buvo galima tik iš priekio. Tai aukštos,

lieknos, grakščiai išlenktos, ilgais, lengvai krentančių

klosčių drabužiais aprengtos figūros. Šiandien jos mums

galbūt artimesnės ir už senovės graikų skulptūras. Apie

2500 figūrų puošia Reimso katedrą. Šios sudvasintos,

gyvos, tikroviškos skulptūrų pozos yra ryškiausias

Prancūzijos gotikinės skulptūros pavyzdys.

Reimso katedros skulptūros

Tais laikais ypač dažnai imama vaizduoti Dievo

Motina (madona). Romiai besišypsančios Motinos su

Kūdikiu Jėzumi ant rankų atvaizdas siejo žemiškąjį grožį

su dangiškuoju gerumu. Kompozicijų turinys

bendražmogiškas ir visiems suprantamas: skulptūros

vaizduoja motinišką meilę. Kaip tik todėl šis motyvas,

kaip begalinės Motinos meilės simbolis, vis kartojamas

daugiau kaip du šimtmečius ir skulptūroje, ir kitose meno

šakose.

Kitas populiarus siužetas buvo Kristaus

kentėjimai. Čia dailininkai nebijojo tikroviškai vaizduoti

net ir atstumiančias, atgrasias, niūrias scenas.

Įdomių kūrinių sukūrė vokiečių meistrai. Turtinga

skulptūrine kompozicija pasižymi Strasburgo katedra,

plačiai žinomos Bambergeno ir Naumburgo katedros.

Naumburgo Šv. Petro ir Povilo katedroje yra garsiosios

markgrafo Ekegardo ir jo žmonos Utos statulos.

Strasburgo katedros skulptūros

Vokietijoje atsirado suveriamieji altoriai, papuošti

spalvotomis medinėmis skulptūrėlėmis. Šie altoriai

primena plokščias spintas, kurių užpakalinė sienelė ir

durelės (arba sąvarėlės; jų galėjo būti net kelios poros)

ištapytos arba papuoštos šventųjų statulomis. Ištęstos,

lieknos, lanksčios, dvasingos šventųjų figūros vilkėjo

iškilmių drabužiais kiek kampuotomis klostėmis. Altorių

spalvinėje gamoje vyravo raudona ir mėlyna spalva, taip

pat auksiniai tonai. Altoriai atrodė ypač įspūdingai.

Gento katedros altorius

Liūbeko meistrai suveriamuosius altorius gamino

visiems prie Baltijos jūros esantiems Hanzos sąjungos

prekybos miestams. Liūbeke, Hermeno Rodės dirbtuvėje,

buvo užsakytas altorius ir garsiajai Talino šv. Mikalojaus

(Nigulistės) bažnyčiai. Jį puošė 76 skulptūrinės figūros ir

daugybė paveikslų. Tai vienas didžiausių tokio tipo altorių

Baltijos šalyse. Talino Šventosios Dvasios bažnyčios

altorių sukūrė žymus Liūbeko meistras Berndtas Notkė

(apie 1440-1517).

Gotikinėse bažnyčiose bemaž visą sienų plotą

užima langai, čia beveik nelieka vietos tapybai. Ją pakeitė

puošnūs ir įspūdingi vitražai. Bet Italijoje, kur gotikinė

kultūra taip ir neprigijo, langai nebuvo tokie dideli, todėl

sieninės tapybos tradicijos išliko. Sienos tapomos freskos

technika; dažai tepami ant dar neišdžiūvusios tinkuotos

sienos paviršiaus. Šventųjų figūros, paprastai lieknos ir

trapios, ilgais drabužiais atrodė tarsi bekūnės. Džotas di

Bondonė (1266/67-1337) buvo didysis novatorius,

išlaisvinęs Italijos meną iš sąstingio ir sąlygiškumo.

Šviesos ir šešėlio principu jis vaizdavo reljefiškai apvalių

formų žmones, gamtą. Jo freskose veidai ir judesiai gyvi,

tikroviški. Lengvai įsimenamas dailininko pamėgtas

veido tipas: niūrus, pailgintais skruostikauliais ir siaurais

akių pjūviais. Medžiai, kalnai, pastatai, sudarantys tik

paveikslo foną, priverčia pajusti erdvės gilumą.

„Vestuvės Kanoje“

Gotikos epochoje naujų motyvų atsirado ir

miniatiūrose. Knygų perrašinėjimas, anksčiau buvęs

monarchų privilegija, perėjo į meistrų pasauliečių rankas.

Prancūzijoje galingi Burgundijos ir Beri kunigaikštystės

hercogai į savo rūmus viliojo knygų iliustratorius. Beri

hercogo užsakymu Polis Limburgas kartu su dviem

broliais iliustravo maldaknygę ir sukūrė nepakartojamą

knyginės miniatiūros šedevrą. Šios knygos iliustracijose

labai meniškai ir linksmai vaizduojami metų laikai, juos

atitinkantys darbai ir linksmybės. Pirmą kartą viduramžių

tapyboje antrajame plane pilys vaizduojamos su gana

tikslia perspektyva.

Beri hercogo kalendorius. Birželis

Gotikos epochoje Vakarų Europoje atsiranda

vadinamoji aliejinė tapyba. Tai turėjo didelės įtakos

meno plitimui, nes ant lentos ar drobės nutapyti

paveikslai jau nebuvo neatskiriama tam tikros patalpos

dalis kaip freskos. Pirmieji aliejiniai paveikslai skirti

suveriamiesiems altoriams, jie tapyti ant medžio.

Gotikinį stilių ryškiai atspindi ir meniniai buities

daiktai, drabužiai. Batai ilgais smailėjančiais galais, kūgio

formos damų galvos apdangalai ir kitos aprangos detalės

tarsi atkartoja smailėjančias to meto architektūros formas,

kaip ir kiti meno kūriniai pasižymi subtiliu skoniu.

Nuo XII a. Europoje pradeda vyrauti prancūziškoji

mada. Jos ištakos - karalienės Eleonoros Akvinietės

rūmai. Ypatingu prašmatnumu pasižymi Burgundijos

hercogų rūmų mados vėlyvosios gotikos laikotarpiu.

Gotika yra ir pirmasis plačiau paplitęs stilius

Estijoje. XII a. šalį nukariavę vokiečių ir danų valdovai čia

pastatė daugiau kaip 60 tvirtovių, daugybę bažnyčių. Jie

tikėjosi, kad tai pagreitins Estijos nukariavimą. Dauguma

šių gotikinių bažnyčių išliko ir iki mūsų dienų, nors kai

kurios ir buvo perstatytos. Tai palyginti nedidelės,

saikingai puoštos bažnyčios be arkbutanų. Nors jos ir

paprastos, pastatytos iš vietinių statybinių medžiagų -

pilkųjų klinčių, atrodo savitai, kiek atšiaurokos puikios

architektūros.

Olavo katedra. Talinas

Iš įtvirtintų Baltijos valstybių miestų geriausiai

išsilaikė Talinas. Tvirtovės sienos ir bokštai,

viduramžiškas gatvių tinklas, gyvenamieji namai smailiais

stogais, senovinės bažnyčios ir visuomeniniai pastatai

teikia Talinui vienintelio tokio tipo architektūros miesto

statusą. Rotušė, Aukštutinio miesto katedra, Šv.

Mikalojaus (Nigulistės) ir Šv. Olavo (Olevistės) bažnyčios,

Aukštutinio miesto pilis Tompėja su aukščiausiu Ilgojo

Hermano bokštu, Didieji jūrų vartai, "Kik in de Kiok“

bokštas ("Žvilgtelk į virtuvę“), miesto siena prie bokšto

aikštės ir kiti gotikiniai statiniai suteikia senajai Talino

daliai miesto-muziejaus statusą.

Gotika yra pirmasis stilius, kuris itin paplito ir

Lietuvoje. Labiausiai jis atsispindi architektūroje.

Žymiausi gotikos pastatai išaugo miestuose. Statomos,

rekonstruojamos pilys tampa ne tik gynybiniais, bet ir

reprezentaciniais centrais. Pilių teritorija dažniausiai

dalijama į gynybinę-ūkinę ir rezidencinę su kunigaikščio

rūmais. Tai ypač ryšku Trakų salos pilyje, kurios pastatai

- nuostabus architektūros ansamblis ežerų apsuptyje - yra

Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras.

Svarbiausias gotikos pilių kompozicijos akcentas -

monumentalūs, apskriti, išsikišę bokštai ir rezidenciniai

rūmai. Tokios buvo Vilniaus, Kauno, Trakų pusiasalio

pilys. Rūmų menes dengė nerviūriniai skliautai, sienas

puošė freskos.

Trakų pilis

Kauno pilis

Miestuose prie turgaus aikštės ir pagrindinių

gatvių statomos bažnyčios, vienuolynai, užeigos,

miestiečių namai. Daugiausia išliko bažnyčių, kurios

monumentaliu tūriu, savita raiškia tamsraudonių plytų

mūro architektūra dominavo miestų panoramose

(Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių bei

vienuolyno pastatų ansamblis, Šv. Mikalojaus bažnyčia,

Kauno Šv. Jurgio bernardinų bažnyčios ir vienuolyno

ansamblis, Šv. Gertrūdos, Šv. Mikalojaus, Vytauto

Didžiojo, Zapyškio, Merkinės ir kt. bažnyčios). Čia

daugiapakopiai puošnūs kontraforsai pabrėžia

vertikalumą, fasadų dekorui naudojamos įvairių profilių

plytos, vidaus erdvę dengia žvaigždiniai, tinkliniai ar

krištoliniai skliautai. Originali Šv. Onos bažnyčia yra

vienas žymiausių Šiaurės Rytų Europos gotikos paminklų.

Iš gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų savitumu išsiskiria

Kauno Perkūno namas, kurios frontonas stebina kūrėjų

improvizacijos drąsa.

Perkūno namai

Vytauto bažnyčia

Šventos Onos bažnyčia

Lietuvoje gotikos dailėje vyravo sienų tapyba. Ji

puošė bažnyčių vidų, reprezentacines patalpas.

Ankstyviausias tokios tapybos pavyzdys - epitafinė freska

Vilniaus Arkikatedros kriptoje "Nukryžiuotasis su Marija

ir šv. Jonu Evangelistu“.

Estetikos įvadas

stetikos ir meno filosofijos objektai

niekuomet nebuvo griežtai apibrėžti.

Įvairiose civilizacijose, budimui atviri,

priklausomi nuo žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį,

estetinius ir meno riškinius, jie pastebimai keitėsi. Jau

Baumgarteno veikaluose išryškėjo estetikos objekto

dvilypumas, kadangi jis apima iš esmės dviejų skirtingų

reiškinių grupes: 1) Estetiniu, glaudžiai susijusiu su

grožio ir skonio kategorijomis bei juslinių kategorijomis

bei jusliniu vertybiniu ir estetiniu žmogaus požiūriu į

aplinkos reiškinius, ir 2) Bendrosios meno teorijos,

gvildenančios pamatines meno būties, meno pasaulio

sandaros, meninės kūrybos subjekto ir meninės veiklos

problemas. Tolesnė estetikos ir meno filosofijos idėjų

plėtotė vis labiau stiprino jų problematikos atskirumą.

Metodologinės dezintegracijos procesas itin išryškėja

trečiajame šių mokslų raidos tarpsnyje. XX A. skleidžiasi

ištisas naujų įtakingų krypčių , mokyklų, koncepcijų

spektras. Klasikinės estetikos ir meno filosofijos

problemos neretai išstumia naujos, dažnai pernelyg

sureikšmintos problemos. Vienos kryptys: sureikšmino

estetinės sąmonės struktūras (fenomenologija,

egzistencializmas), kitos – meninės kūrybos prigimtį (

intuityvizmas, psichoanalizė), trečios – struktūrinius

meno kūrinio komponentus (formalizmas,

struktūralizmas). Daugelis įtakingiausių XX a.

koncepcijų yra didžiai individualizuotos ir sunkiai

apibrėžiamos, netelpa į konkrečios krypties, mokyklos,

rėmus. Klasikinė vakarų estetika rutuliojosi kaip vertybės

pakraipos grožio filosofija, kurioje grožio kategorija buvo

pagrindinė. Tačiau šiuolaikinėje estetikos toks šio mokslo

apibūdinimas yra per siauras. XX a. grožio idėja iš

filosofinės kalbos perėjo buitinę ir tapo tuščia, miglota, ir

bereikšmė. Grožio idėją buvo laikoma „atvira idėja“,

kuria kiekvienas remiasi savavališkai, galų gale

palikdamas ją neaiškia.

A. Losevas atmeta grožio kategorijos pretenzijas į

išskirtinumą ir estetikos objektu laiko „estetiškumą“ , o

estetikos mokslą aiškina labai plačiai, - Kaip mokslą „apie

išraišką“. Tačiau estetikos objektu jis laiko ne bet kokią

išraišką, o tą kuri visiškai užvaldo žmogaus sąmonę,

jausmus, atitraukia jį nuo išorinių interesų ir verčia

besąlygiškai žavėtis vienais ar kitais daiktais bei reiškiniais.

Estetiškumo kategorija yra platesnė nei grožio sąvoka,

kadangi, be imanentinių grožio savybių ji apima

harmoniją, didingumą, tragiškumo, ironijos ir kitų

kategorijų. Grožis šiuo požiūriu yra tik viena estetiškumo

raiškos formų. Estetiškumas skiriesi ir nuo meniškumo.

Estetiškumas yra tai, kas dar turi įgauti menišką formą, o

meniškumas – jau įprasmintas meno kūrinyje

estetiškumas.

Prigimtinis estetiškumo bruožas – jo prasmių

apibudinimo laukas, kuris susijęs su šios kategorijos

sugebėjimu išreikšti tokį žmogaus santykį su aplinka, iš

kurios randasi nesuinteresuotas dvasinis pasitenkinimas.

Estetiškumo išraiškos forma labai plati. Estetiškai

reikšmingų reiškinių sfera apima tris paskirties objektų

grupes: 1) Natūralius gamtos objektus, gyvuojančius

nepriklausomai nuo žmogaus, 2) utilitarinės paskirties

daiktus, kuriuos sukuria žmogus savo poreikiam tenkinti,

3) specialia sukurtus daiktus, (dažniausiai meno kūrinius),

kurie turi didžiausios estetinės vertės.

Vadinasi, estetikos mokslo objektas estetiškumo

apraiškos ar estetinio objekto būties organizacijos būdai.

E

Naudota literatūra

en.wikipedia.org;

lt.wikipedia.org;

Tiju Vijrand – „Jaunimui apie meną“.