VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA

Aistė Stremaitytė

KARO NARATYVAS VAKARŲ LIETUVOS JŪROS SRITIES

PARTIZANŲ PERIODINĖJE SPAUDOJE

Magistro baigiamasis darbas

Literatūros ir spaudos studijų programa, valstybinis kodas 621Q20006

Literatūrologijos studijų kryptis

Vadovė doc. dr. Inga Stepukonienė _________ ___________ (parašas) (data)

Apginta prof. dr. Ineta Dabašinskienė __________ ____________ (parašas) (data)

Kaunas, 2015

2

TURINYS

KARO NARATYVAS VAKARŲ LIETUVOS JŪROS SRITIES PARTIZANŲ PERIODINĖJE

SPAUDOJE (santrauka) ...................................................................................................................... 3

NARRATIVE OF WAR IN THE PERIODICAL PRESS BY PARTISANS OF THE WESTERN

LITHUANIA’S SEA REGION (summary) ........................................................................................ 4

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 5

1. VAKARŲ LIETUVOS JŪROS SRITIES PARTIZANŲ PERIODINĖ SPAUDA ............... 11

1.1. Pogrindžio spaudos leidėjai ................................................................................................ 12

1.2. Partizanų periodinės spaudos struktūra ............................................................................... 16

1.2.1. Antraštės ir pavadinimai................................................................................................... 17

1.2.2. Spaudos iliustracijos ......................................................................................................... 18

1.2.3. Leidinių šūkiai .................................................................................................................. 19

1.2.4. Rubrikos ........................................................................................................................... 20

1.3. Kultūros atspindžiai partizanų spaudoje ............................................................................. 23

2. TEORINĖS PRIEIGOS: NARATYVAS SPAUDOJE .......................................................... 30

2.1. Naratyvo apibrėžtis ................................................................................................................. 30

2.2. Fikcinio ir faktinio naratyvo skirtis ........................................................................................ 33

2.3. Naratyvo ir žurnalistikos santykis ........................................................................................... 34

3. KARO NARATYVO BRUOŽAI JŪROS SRITIES PARTIZANŲ PERIODINĖJE

SPAUDOJE ....................................................................................................................................... 36

3.1. Aušrės kūrybos bruožai .......................................................................................................... 37

3.2. Šeimos griūtis prt. Rimo ir Linksmutės prozoje ..................................................................... 42

3.3. „Laisvės balso“ rubrika apie kovas už laisvę – literatūros ir žurnalistikos sankirtos ............. 46

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 52

REKOMENDACIJOS ....................................................................................................................... 54

ŠALTINIAI ....................................................................................................................................... 55

LITERATŪRA .................................................................................................................................. 57

1 priedas. Vakarų Lietuvos partizanų periodinės spaudos sąrašas .................................................... 60

2 priedas. Vakarų Lietuvos Jūros srities partizanų periodinių leidinių antraščių pavyzdžiai ............ 68

3

KARO NARATYVAS VAKARŲ LIETUVOS JŪROS SRITIES

PARTIZANŲ PERIODINĖJE SPAUDOJE

Santrauka

Antrosios sovietinės okupacijos metais leista partizanų spauda buvo vienas patikimiausių

informacijos šaltinių Lietuvoje. Anksčiausiai tokia spauda pasirodė ir buvo ilgiausiai leidžiama

Vakarų Lietuvos Jūros partizanų srityje, apėmusioje Mažeikių, Telšių, Kretingos, Tauragės,

Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apylinkes. Vakarų

Lietuvoje 1944–1959 ėjo apie 40 skirtingų pogrindinių periodinių leidinių, 4 iš jų – kultūrinio

pobūdžio.

Pogrindinės spaudos leidėjai susidūrė su iššūkiu skaitytojams perteikti ne tik faktus apie

vykstantį partizaninį karą, trėmimus, bet ir atskleisti laikotarpio nuotaiką, sužadinti skaitytojų

empatiją. Naratyvas žurnalistikoje suteikia galimybę parodyti įvairius požiūrius, vertinimus ir

jausmus, bet kartu kelia klausimą dėl skirties tarp faktinio ir fikcinio pasakojimo.

Sudėtingiausia partizanų spaudos tyrinėjimų dalis – publikacijų ir grožinės kūrybos

autorystė. Ankstyvuosiuose laikraščiuose straipsniai ir atsišaukimai dažnai iš viso nebuvo

pasirašinėjami, vėlesniuose leidiniuose pasirašomi slapyvardžiais. Trūksta informacijos apie

partizanų spaudos bendradarbius, kurie neturėjo karinių pareigų.

Vakarų Lietuvos partizanų spaudoje dominavo politinio pobūdžio temos, užsienio ir vidaus

žinios, okupacinio režimo nusikaltimų demaskavimas. Partizanams buvo itin svarbu ugdyti

patriotizmą, puoselėti kultūrą ir religinį gyvenimą. Kultūrinėse publikacijose pabrėžiama sovietinio

meno žala žmogui, išryškinama mintis, jog meno paskirtis – atspindėti laikotarpio dvasią, teigiama,

kad tik partizanų kūryboje atskleidžiami lietuvių išgyvenimai pokario metais, iškeliama dainų ir

poezijos kaip tautiškumo puoselėjimo reikšmė.

Analizuojant konkrečius fikcinius ir dokumentinius tekstus apie partizaninį karą,

atskleidžiami pagrindiniai karo naratyvo bruožai partizanų spaudoje. Fikciniuose Aušrės, prt. Rimo

ir Linksmutės sukurtuose naratyvuose skirtingais būdais nagrinėjama išdavystės tema, per

fokusuotės kaitą atskleidžiami įvairūs požiūriai. Faktiniuose naratyvuose fiksuojami partizaninio

karo įvykiai, požiūrių įvairovė – apribota, pasakojimai kuriami pirmuoju asmeniu.

4

NARRATIVE OF WAR IN THE PERIODICAL PRESS BY PARTISANS

OF THE WESTERN LITHUANIA’S SEA REGION Summary

The periodical press by partisans, which was published during the year of the second

Soviet occupation, was one of the most reliable sources of information in Lithuania. This press first

appeared and was published for the longest time in the Western Lithuania’s Sea region, including

the areas of Mažeikiai, Telšiai, Kretinga, Tauragė, Jurbarkas, Šiauliai, Joniškis, partially Kėdainiai,

Panevėžys and Raseiniai. There were around 40 different underground periodicals, 4 of them were

of a cultural nature from 1944 to 1959 in the Western Lithuania.

The publishers of the underground press accepted a challenge not only to convey the facts

to the readers about the guerrilla war and deportations but also to reveal the morale of the time-

period and to infuse empathy of the readers. A narrative in journalism enables us to discover

various attitudes, values and feelings but it also raises a question with respect to the difference

between factual and fictional narrative.

The most complicated part of exploring the partisan press was authorship of publications

and fictional literature. In early newspapers, articles and proclamations were often unsigned,

whereas in later publications they were signed with pseudonyms. There are not enough information

about co-workers in the underground press who did not have military positions.

In the partisan press of Western Lithuania, themes of a political nature, foreign and

domestic news, disclosure of crimes of occupation regime generally dominated. Partisans especially

sought to cultivate patriotism, foster culture and religious life. In cultural publications, harm of anti-

moral Soviet art to a human being is emphasised and the idea is developed that the purpose of art is

to reflect the spirit of the time-period. It is suggested that only through creative work by partisans

Lithuanians’ experience during the post-war period is disclosed and significance is attached to

songs and poesy as means of fostering nationality.

In the analysis of particular fictional and non-fictional texts about the guerrilla war, the

basic elements of a war narrative in partisan press are exhibited. In fictional narratives by Aušrė,

prt. Rimas and Linksmutė, the theme of betrayal is researched in different ways and various

attitudes are revealed through the change of focus. In factual narratives, the events of the guerrilla

war are recorded, diversity of attitudes is restricted and the narratives are created by using the first

person.

5

ĮVADAS

Antrosios sovietinės okupacijos metais Lietuvoje tūkstančiai vyrų ir moterų pasirinko

laisvės kovotojų kelią. 1944 m. partizanai pradėjo jungtis į būrius, buvo formuojamos rinktinės,

apygardos ir sritys. 1948 m. Vakarų Lietuvoje buvo įkurta Jūros sritis, kurią sudarė Kęstučio

(Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių ir Kauno apskritys), Žemaičių

(Telšių, Kretingos, Mažeikių, iš dalies Tauragės teritorija) ir Prisikėlimo (Šiaulių, Joniškio, iš dalies

Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskritys) apygardos.

Bibliografo, knygotyrininko, kultūros istoriko, buvusio rezistento Alberto Ruzgo

(2010: 61–123) duomenimis, 1944–1957 metais Lietuvos partizanai leido 107 periodinius leidinius.

Dėl 1941 m. įkurtų ir išsaugotų Lietuvos Laisvės Armijos (toliau – LLA) organizacinių struktūrų ir

turimos spausdinimo technikos tokia spauda pirmiausia pradėta leisti Žemaitijoje, vėliau paplito

visoje Lietuvoje. Jūros srities teritorijoje ėjo apie 40 skirtingų pavadinimų įvairios apimties

pogrindinių periodinių leidinių. Šiuo metu maždaug tik pusė jų prieinama visuomenei (žr. 1 priedą).

Kiti leidiniai arba nėra išlikę arba dar nesurasti.

Pagal turimus duomenis (Ruzgas 2010: 61–123) 14 leidinių buvo visuomeninio politinio

pobūdžio (dalis jų publikavo ir grožinę kūrybą – „Kovojantis lietuvis“, „Laisvės balsas“, „LLKS

Prisikėlimo apygardos biuletenis“, „Ugnis“, sąlyginai ir „Prisikėlimo ugnis“, „Laisvės varpas“); 4 –

kultūriniai-istoriniai („Prie rymančio Rūpintojėlio“, „Malda girioje“, „Partizanų šūviams aidint“/

„Partizanų šūvių aidas“, „Vyčių keliu“), 3 – slapti tarnybiniai, 2 – satyriniai (nerasti arba neišlikę);

1 almanachas (nerastas arba neišlikęs); 15-os leidinių tematika nėra žinoma, jie nerasti.

Žurnalistikos enciklopedijoje (1997) partizanų spauda priskiriama prie pogrindinės

periodikos ir apibrėžiama kaip „periodiniai leidiniai ir nedidelės apimties spaudiniai, kuriuos

slaptai, nelegaliai (pogrindyje) leido visuomenės rezistenciniai judėjimai, partizanai, disidentai ar jų

grupės.“ Ankstyvuoju partizaninio karo laikotarpiu tokiuose leidiniuose daugiausia publikuotos

užsienio žinios, atsišaukimai ir kreipimaisi politiniais klausimais. Karui tęsiantis, pogrindinės

spaudos leidėjai susidūrė su iššūkiu ne tik užfiksuoti faktus, bet ir perteikti partizanų, politinių

kalinių, tremtinių, jų artimųjų patirtis, sužadinti skaitytojų empatiją.

Pasak literatūrologo Haydeno White‘o (1995: 34), naratyvo pagrindu „gali būti

perduodama transkultūrinė informacija apie bendrai išgyvenamos tikrovės prigimtį“. Naratologas

Gerald Prince (1987: 58), naratyvą apibrėžia kaip vieno ar kelių tikrų arba fikcinių įvykių

reprezentaciją, kurią pateikia vienas ar keli pasakotojai (naratoriai), vienam ar keliems naratyvo

taikiniams. Remiantis šiuo apibrėžimu nustatomos minimalaus naratyvo ribos. Mokslininkų teigimu

(Wolfe 1990: 28; Marcinkevičienė 2007: 14), naratyvas žurnalistikoje padeda parodyti įvykius ir

kartu išryškinti skirtingus vertinimus, jausmus, požiūrius.

6

Mokslinėje literatūroje (Dardenne, 2008: 267) naratyvinė arba literatūrinė žurnalistika yra

apibrėžiama kaip laisvesnė, lankstesnės formos žurnalistika, kuri iš literatūros įtraukia priemones,

struktūras, o kartais ir temas. Tokia žurnalistika nebesilaiko įprastų konvencijų – apverstos

piramidės principo, kada svarbiausi faktai pateikiami straipsnio pradžioje, o vėliau praplečiami

mažiau svarbiomis detalėmis.

Tirti partizanų periodiką paskatino keletas priežasčių. Pirmiausia – tai literatūrologų

netyrinėta sritis. Būtent laisvės kovotojų leidiniai įtvirtino pogrindžio spaudos tradiciją – net

sunaikinus partizanus, pogrindžio spaudos, kurioje buvo fiksuojami okupacinio režimo

nusikaltimai, leidyba buvo nuolat organizuojama ir atnaujinama (pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčios

kronika). Partizanų periodiniuose laikraščiuose ir žurnaluose nagrinėtos ne tik politinės, bet ir

kultūrinės temos, spausdinama grožinė kūryba, puoselėjamos tradicijos. Nors dauguma partizanų

spaudos leidėjų nebuvo baigę žurnalistikos mokslų, pogrindžio spaudoje dirbo nemažai

išsilavinusių asmenybių – buvę mokytojai ir studentai.

Žemaičių apygardos leidiniuose rašė apygaros vadas Vladas Montvydas-Žemaitis,

mokytojai Ignas Čėsna-Žentas, Irena Petkutė-Neringa, Vanda Rakauskaitė-Aušrė, gimnazistė

Monika Alūzaitė-Kuličauskienė-Aldona. Prisikėlimo apygardos laikraščius leido mokytojai

Leonardas Grigonis-Užpalis ir Petras Bartkus-Žadgaila, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto

žurnalistikos studentas Bronius Liesys-Naktis, gimnazistas Vytautas Jonas Šniuolis-Vytenis.

Daugelį Jūros srities partizanų leidinių iliustravo Laurynas Mingilas-Džiugas.

Kęstučio apygardos leidiniuose dirbo pedagogas, teologas, filosofas Petras Paulaitis-Aidas,

buvęs Raseinių apskirties viršininko sekretorius Antanas Bakšys-Klajūnas. Daug Lietuvos Laisvės

Kovos Sąjūdžio (toliau – LLKS) leidinių redagavo mokytojas Juozas Šibaila-Merainis. Vieną

vėliausių spaudinių – Juozapavičiaus tėvūnijos žurnalą „Partizanų šūvių aidas“ – leido studentas

Steponas Erstikis-Patašonas, buvęs lakūnas Konstantinas Liuberskis-Rinvydas, Šiaulių prekybos

mokyklos absolventas Algis Trinka-Šaltis, partizanai Antanas Verbickas-Bijūnas ir Petras

Lapinskas-Motiejus.

Į tyrimo lauką įtraukti Vakarų Lietuvos partizanų periodinėje spaudoje publikuoti

publicistiniai straipsniai, kuriuose atsispindi partizanų požiūris į pogrindžio spaudą, aptariami meno

ir kultūros klausimai. Karo naratyvas analizuojamas Rakauskaitės-Aušrės, Petkutės-prt. Rimo ir

nežinomos autorės Linksmutės grožinės prozos kūriniuose bei LLKS Žemaičių apygardos organo

laikraščio „Laisvės balsas“ rubrikoje „Kovas už Laisvę prisiminus“, vėliau pavadintoje „Laisvės

kovų keliu“ spausdintuose tekstuose.

Tyrinėjami partizanų leidiniai yra saugomi Lietuvos Ypatingajame Archyve (toliau –

LYA) ir Lietuvos Istorijos Institute (toliau – LII). Buvo peržiūrėtos LYA fondo K-5 pirmo apyrašo

40, 142, 194, 210 popierinės bylos, fondo K-5 antro apyrašo 13, 20, 21, 30, 38, 40, 45 popierinės

7

bylos, fondo K-5 šešto apyrašo popierinė 12 byla, fondo K-12, pirmo apyrašo 5, 6, 7, 8

suskaitmenintos bylos, antro apyrašo suskaitmeninta 1 byla. LII buvo peržiūrėta penkiolika fondo

F-13 suskaitmenintų bylų: 80, 82, 83, 84, 86; 87, 91, 96, 98, 99, 100, 104, 108, 114, 115. Siekiant

pasitikslinti informaciją dėl LLA Žalčio rinktinės leidinio „Kovų aidai“, elektroniniu paštu buvo

susisiekta su Kražių krašto muziejaus vedėju Vygantu Mažonu. Ieškant duomenų apie Rakauskaitę-

Aušrę, elektroniniu paštu bendrauta su istorike, dirbusia Šiaulių „Aušros“ muziejuje Aurelija

Malinauskaite.

Tikslas – ištirti karo naratyvą Vakarų Lietuvos Jūros srities periodinėje partizanų spaudoje.

Uždaviniai:

1. apžvelgti Vakarų Lietuvos Jūros srities partizanų spaudos leidėjus;

2. pristatyti partizanų periodinių leidinių struktūros bruožus ir nagrinėjamas kultūros

temas;

3. remiantis naratologų Jonathano Cullerio ir Geraldo Prince‘o straipsniais, apžvelgti

naratyvo teoriją;

4. atskleisti karo naratyvo bruožus Aušrės, prt. Rimo ir Linksmutės literatūrinėje prozoje

bei „Laisvės balso“ rubrikose „Kovas už Laisvę prisiminus“ ir „Laisvės kovų keliu“.

Darbo objektas – fikcinis ir dokumentinis partizaninio karo naratyvas Vakarų Lietuvos

Jūros srities periodinėje partizanų spaudoje.

Apribojimas. Į tyrimo lauką neįtraukta partizanų poezija, publicistiniai straipsniai

politikos, karo ir kitomis tiesiogiai su kultūriniu gyvenimu nesusijusiomis temomis, ankedotai,

partizanų vadų įsakymai, sveikinimai įvairių švenčių proga bei užsienio ir vidaus naujienų kronikos.

Cituojamuose tekstuose taisomos tik korektūros klaidos – tai pažymima laužtiniuose skliaustuose.

Metodai. Pagrindiniai darbo metodai: analitinis, aprašomasis, lyginamasis, naratologinis.

Tyrimai. Išsamiausią straipsnį apie partizanų spaudą parengė istorikė, rašytoja, buvusi

politinė kalinė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė (2008) knygoje „Partizanai apie pasaulį, politiką ir

save“. Šiame straipsnių rinkinyje publicistiniai tekstai iš partizanų spaudos sugrupuoti pagal

tematiką ir išdėstyti chronologiškai. Viena vertus tai palengvina skaitymą, kita vertus sunku

pamatyti atskirų leidinių vientisą struktūrą ir ypatybes. Taip pat partizanų spaudos straipsniams ir

dokumentams yra skirti du Algimanto Liekio (1995-1996) sudaryti „Nenugalėtosios Lietuvos“

tomai. Juose publikuojami straipsniai iš Vakarų Lietuvos partizanų periodinių leidinių „Laisvės

balsas“, „Laisvės varpas“, „Malda girioje“, „Partizanų šūviams aidint“, „Partizanų šūvių aidas“,

„Prie rymančio Rūpintojėlio“, „Prisikėlimo ugnis“, „Ugnis“, „Vyčių keliu“. Knygose „Nenugalėtoji

Lietuva“ trūksta straipsnių komentarų, aiškesnės struktūros, pateikiami ne tik partizanų straipsniai,

bet ir užsienio politikų, į Vakarus pasitraukusių lietuvių tekstai. Šiose knygose, kaip ir Gaškaitės

8

rinkinyje, nėra galimybės pamatyti partizanų spaudos leidinių struktūros, skirtumo tarp atskirų

laikraščių ir žurnalų.

Partizanų spaudą apžvelgė žurnalistas, humanitarinių mokslų daktaras Vytas Urbonas

(2012) straipsnyje „Lietuvių periodinė spauda, raidos istorija ir dabartis“, taip pat tyrinėjo Lietuvos

gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC) istorikai Algis Kašėta, Dalia

Kuodytė, Arvydas Anušauskas, Ričardas Čekutis. Išeivijoje lietuvių partizanų spaudą trumpai

apžvelgė filosofijos mokslų daktaras, žurnalistas Kęstutis K. Girnius (1987) leidinyje „Partizanų

kovos Lietuvoje“.

Šiaulių krašto partizanų spaudą nagrinėjusi istorikė Malinauskaitė parengė straipsnius

„Juozapavičiaus tėvūnijos spauda“ knygoje „Partizanų kovos Šiaulių krašte“ (1996), „Partizanų

spaudos puslapiuose“ knygoje „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje“ (1999); „Šiaurės Lietuvos

partizanų spauda“ (daugiausia remtasi Gaškaitės-Žemaitienės įžvalgomis) straipsnių rinkinyje

„Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje“ (2005). Kartu su LGGRTC istoriku Dariumi Juodžiu

parengė ir išleido partizanų vado Juozo Paliūno-Ryto atsiminimų knygą „Partizano keliu“ (2012).

Aukštaitijoje veikusios Lokio rinktinės partizanų spauda pristatyta Klaudijaus Driskiaus ir

Gintaro Dručkaus (2011) monografijoje „Sutemų keleiviai“. Pogrindžio spaudos leidybos procesas

aprašytas išlikusiuose partizanų Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Lukšos-Daumanto, Justino

Lelešiaus-Grafo, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, ir kt. atsiminimuose.

Literatūrologai yra šiek tiek tyrinėję partizanų spaudoje publikuotą poeziją. Vienas pirmųjų

darbų – prof. Leono Gudaičio (1991) sudaryta Vakarų Lietuvos partizanų eilių ir dainų rinktinė

„Kovos keliu žengiant“. Pagal prof. Vytauto Kubiliaus 1993 m. birželio 12 d. konferencijoje,

skirtoje genocido problemoms, skaitytą pranešimą, parengtas apžvalginis straipsnis „Pasipriešinimo

literatūra pogrindyje“, kuriame taip pat daugiausia dėmesio skiriama pogrindžio poezijai.

Literatūros tyrinėtoja Rita Tūtlytė (1995) paskelbė straipsnį „Kad be galo jaustum globą švelnią“

apie poeto, partizano Broniaus Krivicko kūrybą, o literatūrologas Virginijus Gasiliūnas (1999)

parengė šio poeto „Raštus“.

Mokslinėje erdvėje partizanų spauda tyrinėta istorijos srityje: Vilniaus universiteto istorijos

fakultete Rugilė Mickevičiūtė (2013) apgynė bakalauro darbą „Vakarų pagalbos lūkesčiai partizanų

prisiminimuose ir spaudoje“; ten pat Vita Gražytė (2006) – bakalauro darbą „Vakarų Lietuvos

partizanų spauda nušviečiant tarptautinę padėtį“. Liublino Jono Pauliaus II katalikų universiteto

teologijos fakultete 2014 m. kun. Gintaras Vincentas Tamošauskas OFM Cap apsigynė daktaro

disertaciją tema „Obrona wartości patriotycznychi religijno-moralnych w prasie podziemnej na

Litwie w latach 1944–1990“ („Patriotinių, religinių ir moralinių vertybių gynimas Lietuvos

pogrindžio spaudoje 1944–1990 m.“).

9

Kiek daugiau mokslininkų dėmesio yra susilaukusi partizanų poezija ir atsiminimai:

Raimondos Mateikaitės (2013) magistro darbas „Kultūros intertekstai Lietuvos partizanų poezijoje“

(Vytauto Didžiojo universiteto lietuvių literatūros katedra); Sigitos Bielskytės (2013) bakalauro

darbas „Trauminė atmintis partizanų prisiminimuose“ (Vytauto Didžiojo universiteto lietuvių

literatūros katedra); Pauliaus Gudėno (2013) bakalauro darbas „Lietuvos partizanų poezija –

rezistencinio pasipriešinimo amžininkė“ (Vilniaus universiteto istorijos fakultetas); Rugilės

Mickevičiūtės (2012) bakalauro darbas „Lietuvos partizanų atsiminimai - ginkluotos rezistencijos

istorijos šaltinis“ (Vilniaus universito istorijos fakultetas); Indrės Kukulskytės (2011) bakalauro

darbas „Lietuvos pokario partizanų dainos: tradicija ir aktualizacija“ (Vilniaus universito istorijos

fakultetas).

Naujumas ir aktualumas. Iki šiol partizanų spauda buvo tyrinėjama daugiausia kaip

istorinis procesas – kokiu būdu ji buvo kuriama ir platinama, kokie pagrindiniai jos tikslai,

nagrinėjamos temos. Iš anksto laikytasi nuostatos, jog partizanų periodinėje spaudoje publikuota

dokumentinė ir grožinė proza literatūriškai nėra itin vertinga (Kašėta, Kuodytė,

Gaškaitė-Žemaitienė). Publikuoti straipsniai apie partizanų spaudą (Girnius, Kašėta, Kuodytė,

Čekutis, Gaškaitė-Žemaitienė) yra apžvalginio pobūdžio, aprėpiantys visos Lietuvos partizanų

spaudą, nesiekiama išryškinti nei regioninių, nei atskirų leidinių ypatybių. Šiame darbe į partizanų

spaudą žvelgiama iš literatūrologinės perspektyvos.

Darbo struktūra. Pirmojoje darbo dalyje pristatomi partizaninės spaudos leidėjai

remiantis jau minėtu Ruzgo (2010) sudarytu leidinių sąvadu „Rezistentų pogrindiniai periodiniai

leidiniai. Okupacijų metai, 1940–1989“, Gaškaitės (1998) straipsniais iš rinkinio „Partizanai apie

pasaulį, politiką ir save. 1944–1956 m. partizanų spaudos publikacijos“ ir knygos „Pasipriešinimo

istorija 1944–1953 metai“ (Gaškaitė, 2006), taip pat prof. Gudaičio (1991) knyga „Kovos keliu

žengiant“ ir straipsniu (2009) „Balsai iš metalinių slėpyklų. Pokario partizanų poezijos pseudonimai

ir anonimai“. Biografiniai spaudos kūrėjų duomenys imti iš LGGRTC interneto svetainės,

Malinauskaitės knygų (1996) „Partizanų kovos Šiaulių krašte“ ir (1999) „Laisvės kovos Prisikėlimo

apygardoje“. Informacija apie partizanę Izabelę Vilimaitę-Stirną parengta pagal režisieriaus Juozo

Saboliaus dokumentinį filmą (2005) „Stirna“ (scenarijaus autorius – Eugenijus Ignatavičius).

Analizuojant leidinių struktūrą, remtasi LYA ir LII saugoma medžiaga: leidinių redakcijų

įžanginiais straipsniais, partizanų publikacijomis apie pogrindžio spaudą. Kalbant apie leidinių

grafinę raišką, pasinaudota istoriko Edmundo Rimšos (2004) knyga „Heraldika: iš praeities į

dabartį“ ir menotyrininkių Miglės Banytės bei Vaivos Laukaitienės (2009) albumu „Juozas

Zikaras“. Analizuojant žurnalo „Prie rymančio Rūpintojėlio“ rubriką „Visuomeninė veikla“, žurnale

„Malda girioje“ ir 1953 m. laikraštyje „Laisvės balsas“ publikacijas kultūros temomis,

atskleidžiamas partizanų požiūris į meną.

10

Antrojoje darbo dalyje pristatomos teorinės prieigos, remiantis naratologų Geraldo

Prince‘o (1987) knyga „A Dictionary of Narratology“, Johnatano Cullerio (1997) straipsniu

„Narrative“ ir Haydeno White‘o (1995) straipsniu „Naratyvumo vertė vaizduojant tikrovę“. Siekiant

išryškinti emocijų raiškos ir naratyvo santykį remiamasi straipsniais iš „Routledge Encyclopedia of

Narrative Theory“: Mieke Bal (2008) „Visual narrativity“, Irena Kacandes (2008) „Trauma theory“,

Ralfo Schneiderio (2008) „Emotion and narrative“, Schwarz (2008) „Holocaust narrative“.

Aptariant naratyvo ir žurnalistikos santykį remiamasi žurnalistikos tyrinėtojų

prof. Richardo Keeble‘io ir Scharon Wheeler (2007) knyga „The journalistic imagination“, Tomo

Wolfe‘o (1990) studija „The new journalism“, naratyviosios žurnalistikos teoretiko Roberto

Dardenne‘o straipsniu (2008) „Journalism“, naratologų Jean-Mari Schaeffer (2013) straipsniu

„Fictional vs Factual Narration“, Martin Kreiswirth (2008) „Narrative turn in the humanities“,

Jerome Bruner (1991) „The narrative construction of reality“, prof. Rūtos Marcinkevičienės (2007)

knyga „Spaudos tekstų žanrai“, Justinos Petrulionytės (2012) straipsniu „Žanrinių apibrėžčių

sumaištis: nefikcinis ar žurnalistinis romanas?“.

Trečioje dalyje analizuojamas partizaninio karo naratyvas Vakarų Lietuvos Jūros srities

periodinėje partizanų spaudoje. Kaip atvejo studija pasirinkti Aušrės, Linksmutės ir prt. Rimo

grožinės prozos kūriniai ir LLKS Žemaičių apygardos organo laikraščio „Laisvės balsas“ rubrikose

„Kovas už Laisvę prisiminus“ ir „Laisvės kovų keliu“ spausdinti tekstai.

Darbo pabaigoje pateiktos išvados ir pasiūlymai tolimesniems tyrimams, naudotų šaltinių

ir literatūros sąrašas. Darbe taip pat yra du priedai. Pirmajame priede „Vakarų Lietuvos partizanų

periodinių leidinių sąrašas“ surašyti 1944–1959 metais Vakarų Lietuvoje leisti partizanų periodiniai

leidiniai, nurodyti leidėjai, leidimo laikotarpis, trumpai apibūdintas leidinio turinys, kiek leidinio

numerių yra surasta, kiek jų buvo išleista ir kur saugoma. Šioje lentelėje buvo patikslinti ir papildyti

kai kurie duomenys iš Ruzgo partizanų periodinių leidinių sąvado.

Antrajame priede „Vakarų Lietuvos Jūros srities partizanų periodinių leidinių antraščių

pavyzdžiai“ pateikiamos laikraščių „Kovojantis lietuvis“, „Laisvės balsas“, „Laisvės varpas“,

„Prisikėlimo ugnis“, „Vyčių keliu“, žurnalų „Malda girioje“, „Prie rymančio Rūpintojėlio“,

„Partizanų šūviams aidint“, „Ugnis“ antraščių arba antraštinių lapų nuotraukos.

11

1. VAKARŲ LIETUVOS JŪROS SRITIES PARTIZANŲ

PERIODINĖ SPAUDA

Partizanų pogrindžio spaudos leidyba priklausė nuo karinių partizanų struktūrų. Vienas

svarbiausių ginkluoto pasipriešinimo organizacinių vienetų buvo 1941 m. Vilniuje įkurta Lietuvos

Laisvės Armija (toliau – LLA). 1944–1948 LLA Vyriausiasis štabas ir Vakarų Lietuvoje esančios

rinktinės leido 6 skirtingus pogrindinius periodinius laikraščius (žr. 1 priedą). Šio laikotarpio

laikraščių išleista tik po keletą numerių. 1948 m. buvo įkurta Vakarų Lietuvos Jūros partizanų sritis,

kurią sudarė trys apygardos1: Žemaičių (Skuodas, Mažeikiai, Klaipėda, Rietavas, Telšiai), Kęstučio

(dabartiniai Šilutės, Šilalė, Tauragės, Jurbarko, Raseinių rajonai, Pagėgių savivaldybė, dalis Kelmės

rajono) ir Prisikėlimo (Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių rajonai).

Kiekvienoje jų veikė po keletą rinktinių: Kęstučio apygardoje – Birutės, Butigeidžio, Vaidoto;

Žemaičių apygardoje – Alkos, Kardo, Šatrijos, Vytenio; Prisikėlimo – Kunigaikščio Žvelgaičio,

Lietuvos Žalioji ir Maironio (buvusi Povilo Lukšio).

Gausiausiai partizanų spaudos leidyba vyko Žemaičių apygardoje – 4 apygardos leidiniai,

dar po leidinį rengė Kardo ir Šatrijos rinktinės. Kęstučio apygarda leido 3 laikraščius, vienas jų –

„Laisvės varpas“ yra daugiausia numerių išleistas partizanų periodinis laikraštis (žr. 1 priedą).

1949–1950 savo laikraštį turėjo ir Butigeidžio rinktinė. Prisikėlimo apygarda leido 3 periodinius

leidinius, dar porą – šiai apygardai priklausiusi Maironio rinktinė. (žr. 1 priedą).

1949 m. vasario mėn. Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos

vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje Minaičių k. (Radviliškio r.) vykusiame visos Lietuvos

partizanų vadų suvažiavime buvo įkurta Lietuvos Laisvės Kovos sąjunga, sudaryta vyriausioji

partizanų vadovybė, paskelbta politinė LLKS Tarybos vasario 16-osios Deklaracija. Ši struktūra

leido keletą slaptų tarnybinių biuletenių ir „LLKS visuomeninės minties organo“ žurnalą „Prie

rymančio Rūpintojėlio“. Iš viso LLKS aukščiausioji vadovybė leido 6 periodinius leidinius (žr. 1

priedą). Dar keletą pogrindinių laikraščių leido atskiri organizaciniai vienetai, kitų laikraščių tikslūs

leidėjai nėra žinomi.

Istorikės Gaškaitės (2006: 96) teigimu, nuo 1945 m. beveik kiekviena apygarda ir rinktinė

leido savo laikraštį: „Iš viso per partizaninį karą negalutiniais duomenimis ėjo 54 periodiniai ir 18

neperiodinių leidinių.“ Ruzgo (2010: 9) teigimu, antrosios sovietinės okupacijos metais partizanai

leido 107 periodinius leidinius. Apie 40 iš jų buvo leidžiami Vakarų Lietuvoje. Vis dėl to šie

skaičiai yra apytiksliai, kadangi apie dalį leidinių žinoma tik iš antrinių šaltinių. Kartais tas pats

1 LGGRTC. Lietuvos Laisvės kovų partizanų apygardos. Prieiga per internetą: http://genocid.lt/centras/lt/66/a/ (žiūrėta

2015-05-04).

12

leidinys pavadinamas skirtingais pavadinimais arba skirtingi panašiu pavadinimu ėję leidiniai

apibūdinami tuo pačiu.

Leidinių tiražai priklausė nuo spausdinimo būdo. Gaškaitė (2006: 96) teigia, jog

mašinraščiai buvo leidžiami iki 50 egzempliorių, rotatoriumi ar šapirografu buvo galima leidinį

padauginti nuo 100 iki 500 egzempliorių, tipografiniu būdu – iki 5000 egzempliorių. Partizanams

leidybai reikalingą įrangą įsigyti buvo sunku: spausdinimo mašinėles tekdavo vogti iš valstybinių

įstaigų, tipografinį šriftą pirkti iš spaustuvių darbininkų, taip pat gauti popieriaus ir dažų. Nepaisant

sunkumų, Ruzgo (2010: 9) teigimu, sovietmečiu nė viena tauta neturėjo tiek pogrindinių leidinių,

kiek lietuviai.

1.1. Pogrindžio spaudos leidėjai

Vienas sudėtingiausių partizanų spaudos tyrinėtojų uždavinių – atsakyti, kokias pavardes

slepia pseudonimai. Gana gerai žinomos apygardų ir rinktinių vadų, dirbusių pogrindžio spaudoje

asmenybės, jų gyvenimo detalės, bet dar trūksta susistemintos informacijos apie jiems padėjusius

asmenis. Šioje srityje daug darbo atliko Gudaitis, Gaškaitė-Žemaitienė, kiti su KGB archyvais dirbę

mokslininkai. Ruzgo (2010: 61–123) pateiktame leidinių sąvade minimi 38 Vakarų Lietuvos

partizanų spaudoje dirbę asmenys (įskaitant poetą Bronių Krivicką, kuris gyveno ir rašė

Aukštaitijoje, bet bendradarbiavo ir su žurnalo „Prie rymančio Rūpintojėlio“ leidėjais), bet tai tik

dalis pogrindžio spaudos darbininkų.

Gudaičio (1991: 278) teigimu, vienas pirmųjų literatūrine spauda pradėjo rūpintis buvęs

Lietuvos kariuomenės kapitonas Izidorius Pucevičius-Radvila (g. 1901). Jis Radviliškio, Pakruojo,

Šeduvos apylinkėse įkūrė Žaliąją rinktinę, kurioje politines įvykių apžvalgas rengė Vytautas

Vaitiekūnas-Šalna, spaudą redagavo buvęs Radviliškio antrosios pradžios mokyklos mokytojas

Vladas Vyšniūnas-Aušrelė (g. 1922), išleidęs porą nesurasto almanacho „Žodžiai iš miško“

numerių. Vyšniūno-Aušrelės teigimu (Gudaitis 1991: 278), rinktinės vadas, vertindamas jo darbą,

neleisdavo redaktoriaus į žygius ar atlikti kitų pavojingų užduočių.

Gausus išsilavinusių žmonių, gyvenančių laisvės idealais, būrys dirbo Prisikėlimo

apygardoje. Malinauskaitės (1999: 191–192) teigimu, 1948 m. įkurtai rinktinei vadovavo buvęs

mokytojas Petras Bartkus-Žadgaila (g. 1925), sukurtus eilėraščius pasirašinėjęs Alkupėno

slapyvardžiu. Bartkus-Žadgaila savo poeziją publikavo apygardos laikraštyje „Prisikėlimo ugnis“,

pats redagavo Kęstučio apygardos laikraštį „Laisvės balsas“, bendradarbiavo leidinyje „Prie

rymančio Rūpintojėlio“. 1948 m. išleido eilėraščių rinkinį „Partizano sielos atgarsiai“.

Istorikų Žygelio ir Čekučio (2009a) duomenimis, kartu dirbo iš Ramygalos kilęs Vytauto

Didžiojo universiteto žurnalistikos studentas Liesys-Naktis, Ėglis (g. 1922). Jis redagavo apygardos

laikraštį „Prisikėlimo ugnis“, bendradarbiavo leidinyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“, kūrė

eilėraščius. Anot Malinauskaitės (1999: 192–193), minėtuose leidiniuose reikšmingų tekstų paliko

13

Vytautas Jonas Šniuolis-Vytenis (g. 1924) iš Miežaičių kaimo (Radviliškio r.). Baigęs Šiaulių

berniukų gimnaziją, Šniuolis tapo LLA nariu, 1948 m. paskirtas Prisikėlimo apygardos

Informacijos ir spaudos skyriaus viršininku. Ruzgo (2010: 98) teigimu, partizaninės veiklos

pradžioje jis kūrė kupletus satyriniam partizanų laikraščiui „Nykštys“.

Laisvės kovotojai Bartkus-Žadgaila, Liesys-Naktis, Šniuolis-Vytenis ir dar du partizanai

žuvo 1949 m. Užpelkių miške (Radviliškio r.) įrengtoje partizanų stovykloje kautynių su MGB

metu. Po jų žūties buvę bendražygiai išleido Liesio-Nakties poezijos rinkinį „Tegul jo nemari

dvasia kalba už mus: Mirusio brolio partizano kūryba“ ir Šniuolio-Vytenio eilėraščių rinkinį

„Nevystančios sielos rožės“. Šių laisvės kovotojų kūryba publikuota Vakarų Lietuvos partizanų

poezijos rinktinėje „Kovos keliu žengiant“.

Prisikėlimo apygardos štabo viršininko pareigos buvo patikėtos buvusiam Sėlynės k.

(Radviliškio r.) pradinės mokyklos mokytojui Leonardui Grigoniui-Užpaliui. Malinauskaitės

(1999: 184) teigimu, jis kartu su anksčiau paminėtais bendražygiais rašė laikraščio „Prisikėlimo

ugnis“ vedamuosius. Grigonis-Užpalis žuvo kartu su keturiais Maironio rinktinės kovotojais

1950 m. eigulio Juozo Bersėno eiguvoje įregtame bunkeryje Daugėliškių miške (Ariogalos vls.).

Prisikėlimo apygardai priklausė talentingas Jūros srities partizanų spaudos dailininkas –

Laurynas Mingilas-Džiugas, Aidas, Matukas (g. 1927). Anot Malinauskaitės (1999: 194), būsimasis

partizanas gimė Mažuolių k. (Baisiogalos vlč.), mokėsi Radviliškio gimnazijoje, į kovą įsitraukė

1944 m. Jis satyriniame laikraštyje „Nykštys“ kūrė šaržus, iliustravo „Prisikėlimo ugnį“, „Prie

rymančio Rūpintojėlio“, bendradarbiavo Maironio rinktinės laikraštyje „Mano gimtinė“,

apipavidalino partizanų poezijos rinkinį „Kovos keliu žengiant“. Mingilas-Džiugas žuvo 1953 m.

Pivoraičių k. (Tytuvėnų r.).

Pogrindžio spaudą platino ir minėtą laikraštį „Mano gimtinė“ redagavo Izabelė Vilimaitė-

Stirna (g. 1952) gimusi Filadelfijoje, JAV. Remiantis dokumentiniu filmu „Stirna“ (Sabolius J.,

Ignatavičius E. 2005) Vilimaitė grįžusi į Lietuvą ir baigusi mokslus, įstojo į Vilniaus universiteto

Farmacijos fakultetą, bet studijų nebaigė – tapo partizane. 1949 m. buvo suimta, gavo agentūrinį

Tamaros slapyvardį. Susitikusi su partizanų vadovybe, Vilimaitė iš karto prisipažino, kad yra

užverbuota, pasakė, kokia informacija domina NKVD tarnautojus, pranešė, ką jie žino. Kadangi

mergina nesutiko bendradarbiauti su okupantu, NKVD sieką ją sukompromituoti. 1952 m.

Vilimaitė kartu su kitais partizanais bunkeryje apsupta okupanto karinių pajėgų susisprogdino.

Paskutinis Prisikėlimo apygardos vadas buvo Paliūnas-Rytas, Rimgaudas (g. 1915). Iki

antrosios sovietų okupacijos Paliūnas-Rytas ūkininkavo Tilindžių k. (Betygalos vlsč.). Istorikų

(Malinauskaitė, Juodis 2012: 6; 185) duomenimis, Paliūnas turėjo apie 10 slapyvardžių, buvo

narsus kovotojas, dalyvavo daugelyje kautynių. Išleido paskutinį „Prisikėlimo ugnies“ numerį,

parašė atsiminimus „LLKS partizano keliu“, kurie pirmą kartą viešai publikuoti 1989 m. Nusišovė

14

1952 m. pavasarį P. Lukšio rinktinės štabo bunkeryje Petro Krutkio sodyboje Padotnuvio k.

(Dotnuvos r.).

Daug periodinių leidinių ėjo Žemaičių apygardoje. Čia buvo spausdinami partizanų

kūrybai skirtas skiltis turėję laikraščiai „Laisvės balsas“, „Kovojantis lietuvis“ ir kultūrinis žurnalas

„Malda girioje“. Vienas iš šių leidinių redaktorių ir bendradarbių buvo Žemaičių apygardos vadas

Montvydas-Žemaitis, Etmonas (g. 1911). LGGRTC (2013c) duomenimis, Montvydas-Žemaitis

vaikystę praleido Gatautiškės kaime (Šilalės r.). Tarpukariu tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo

Šaulių būrio vadas. Sukūręs šeimą, ūkininkavo Varnių apylinkėse, čia 1944 m. organizavo LLA

Vanagų grupę. Kartu su adjutantu Bronislavu Alūza-Bedaliu žuvo 1953 m. pasaloje prie Sietuvos

upelio netoli Lūksto ežero Reistrų k. (Varnių r.).

Montvydo-Žemaičio suburtame štabe dirbo MGB persekiojamas Pašilės klebonas

Vaclovas Stirbys. Gaškaitės (2006: 128) teigimu, jis išvystė laikraščio „Laisvės balsas“ leidybą,

vykdydamas pastoracinę veiklą, parengė ir išleido maldų ir apmąstymų rinkinį tokiu pačiu

pavadinimu kaip ir šios apygardos kultūrinis žurnalas – „Malda girioje“.

Žemaičių apygardoje darbavosi nemažai moterų (Gudaitis 2009: 223): Aldona

Jokubauskaitė-Juršėnienė, Teresė Rubšytė-Ūksienė-Klevas, Daina, Elena Vitkutė-Samana, talentu

išsiskyrė Irena Petkutė-Neringa, Vilnelė, Rimas ir Vanda Rakauskaitė-Aušrė, Lidija, Danguolė.

Steponaičio (1998: 128) duomenimis, Petkutė-Rima, Neringa (g. 1932) į partizaninį karą išėjo

1953 m. ir po keleto mėnesių nusišovė apsupta bunkeryje ūkininko Gečo sodyboje Putvinskių k.

(Varnių r.). Iki tol dirbo mokytoja Medingėnuose (netoli Rietavo). Tai paskutinė „Laisvės balso“

redaktorė, daug poezijos publikavo žurnale „Malda girioje“.

Malinauskaitės (1994: 30) teigimu, Rakauskaitė-Aušrė, Danguolė, Lidija (g. 1925?)2 buvo

partizanų ryšininkė, baigusi Kražių gimnaziją ir Klaipėdos mokytojų institutą, visą gyvenimą dirbo

mokykloje, dėstė lietuvių kalbą, vėliau – tikybą. Atsiminimus publikavo Malinauskaitės sudarytoje

knygoje „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje“ (1999). Rakauskaitė kartu su Žemaičių apygardos

Šatrijos rinktinės vadu Liudu Rekašiumi-Vėtra (pagal LGGRTC 2012a: gimęs 1920 m.

Skliausčių k., Telšių aps., žuvo 1952 m.) rūpinosi žurnalo „Malda girioje“ apipavidalinimu.

Rakauskaitei rašyti žurnale pasiūlė buvęs klasės draugas, žurnalo redaktorius partizanas

Ignas Čėsna-Žentas. Pasak Gudaičio (1991: 284–285), prieš pasitraukdamas į partizaninį karą

Čėsna dirbo mokytoju Žiograkalnyje (Telšių r.). 1950 m. redakcinio darbo jis apmokė ir Montvydo-

Žemaičio adjutanto seserį, buvusią Užvenčio gimnazistę Moniką Alūzaitę-Kuličauskienę-Audronę

(g. 1931), kuri iki tol žurnalą „Malda girioje“ spausdindavo rašomąja mašinėle prie žibalinės

lempos štabo bunkeriuose. 1952 m. apsupta bunkeryje mergina bandė nusišauti, bet tik sunkiai

2 Malinauskaitė elektroniu paštu atsakydama į A. S. laišką, teigė, jog nėra tikra, bet Rakauskaitė galėjo būti gimusi apie

1925 m. Šiuo metu ji tebegyvena Šiauliuose.

15

susižalojo, nuteista 25-eriems metams lagerio. Sulaukusi Lietuvos nepriklausomybės, išleido

straipsnių, dokumentų ir atsiminimų apie pokarį Žemaitijoje knygą „Erškėčių keliu“ (1996).

Koviniu požiūriu stipriausia buvo Kęstučio apygarda. Svarbiausias šios apygardos

leidinys – „Laisvės varpas“. Jame dirbo dirbo pedagogas, teologas, filosofas Petras Paulaitis-Aidas

(g. 1904). Anot Gaškaitės-Žemaitienės (1998: 12), jis išplėtė laikraštį žanriniu požiūriu,

rekomendavo publikuoti ne tik politinių įvykių apžvalgas, bet ir grožinius tekstus. Paulaitis

(LGGRTC 2014a) buvo suimtas 1947 m. Juozo Žičkaus sodyboje Poškakaimyje, kur buvo įrengta

slėptuvė laikraščio leidybai. Trisdešimt penkerius metus su pertraukomis praleido lageriuose,

paskutiniaisiais gyvenimo metais gyveno Kretingoje. Mirė 1986 m.

„Laisvės varpui“ daug rašė buvęs Raseinių apskirties viršininko sekretorius Antanas

Bakšys-Klajūnas, Germantas (g. 1923). Suvokdamas, jog LLKS karinės pajėgos silpsta ir būtina

stiprinti dvasinį bei intelektinį pasipriešinimą, Bakšys įkūrė „Vyčių sąjungą“ (LGGRTC 2013a),

kuri spėjo išleisti du turinio ir maketo kokybe išsiskiriančio laikraščio „Vyčių keliu“ numerius.

Partizanas žuvo 1953 m. Pužukų k. (Kelmės r.) kartu su laikraščio bendradarbiais Aleksu Jurkūnu-

Valeru ir Elena Gendrolyte-Jurkūniene-Balanda. Žuvus Bakšiui (LGGRTC 2013b), jo pareigas

„Laisvės varpe“ perėmė buvęs Šakių rajono laikraščio redakcijos darbuotojas Jonas Vilčinskas-

Algirdas (g. 1930). Jaunas partizanas žuvo pasaloje 1953 m.

Itin daug leidinių redagavo Šibaila-Merainis, Diedukas (g. 1905). Istorikų (Čekutis,

Žygelis, 2009b) duomenimis, jis gimė Vadėnų k., Alytaus apskrityje. Baigęs Alytaus mokytojų

seminariją, dirbo mokytoju Alytaus ir Ukmergės apskrityse, buvo Šaulių sąjungos narys. Redagavo

kaimyninės Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės leidinį „Tėvynei šaukiant“, LLKS

vadovybės laikraštį „Sutemų keleivis“, žurnalą „Prie rymančio Rūpintojėlio“, kartu su Jonu

Žemaičiu-Vytautu leido „LLKS Tarybos biuletenį“, 1952 m. stengėsi atgaivinti visuomenei skirtą

leidinį „Aukštaičių kova“. Žuvo išduotas 1953 m. Aukštadvario kaime (Ramygalos vlsč.).

Vienas svarbiausių Šibailos-Merainio padėjėjų buvo jo adjutantas, Vytauto Šniuolio brolis

Viktoras-Ralis, Girėnas, Vaidevutis, Vitvytis (g. 1925). Viktoras Šniuolis (LGGRTC 2011)

bendradarbiavo „Prie rymančio Rūpintojėlio“, už narsą, pogrindžio spaudos rengimą ir platinimą

buvo ne kartą partizanų apdovanotas. Areštuotas 1953 m. netoli Šiluvos (Raseinių r.), nuteistas 25

metams lagerio, bet dėl prastos sveikatos išleistas anksčiau. Grįžęs į Lietuvą, gyveno Šiauliuose.

Mirė 2011 m.

Kaip ir tarp visų partizanų, taip ir spaudos darbe atsirasdavo išdavikų. Žemaitienės (1994)

teigimu, „Laisvės varpo“ vedamuosius rašė buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvių

Aktyvistų Fronto narys, prieš karą dirbęs Krašto apsaugos ginklavimosi laboratorijoje, gydytojas

plk. Dominykas Steponaitis-Taurius, 1948 m. užverbuotas MGB. Ruzgo (2010: 84) duomenimis,

paskutinį šio laikraščio numerį padėjo leisti Povilas Morkūnas-Laimutis ir viršelius ranka

16

iliustruodavęs Butigeidžio rinktinės vadas Jonas Nuobaras-Lyras, 1951 m. suimtas ir panaudotas

kaip KGB agentas smogikas slapyvardžiu „Šiaurys“.

Partizanų spaudos leidybai buvo svarbūs ne tik rašantieji, bet ir ryšininkai, platindavę

spaudą, bei žmonės, kurie leisdavo savo sodybose įsirengti bunkerius. Pogrindžio spaudoje šių

„leidyklų“ adresai nebuvo nurodomi – tik „Prisikėlimo apygardos biuletenyje“ buvo rašoma „Žalias

šilas“, o LLKS prisikėlimo apygardos Juozapavičiaus tėvūnija ant leidinio „Partizanų šūviams

aidint“ nurodydavo – „Tankusis pušynas“. Anot Malinauskaitės (1996: 45–46), tai – Girkančių,

Jurdaičių, Skaistgirio, Tyrelio, Žagarės miškai. Jos duomenimis, prie žurnaliuko leidybos

daugiausia dirbo trys partizanai: Dabikinės žemės ūkio mokyklos studentas Steponas Erstikis–

Linguonėlis, Patašonas (g. 1920) iš Padarbių k. Kruopių valsč.; buvęs lakūnas Kostas Liuberskis-

Rinvydas (g. 1913) iš Stungių k. Žagarės valsč. ir Šiaulių prekybos mokyklos absolventas Algis

Trinka-Šaltis, Šiaurys (g. 1928) iš Valdomų k Gruzdžių valsč. Taip pat rašė partizanai Juozas

Remeika-Tautietis, Berželis ir Petras Lapinskas-Motiejus.

Neaiškus Erstikio-Linguonėlio likimas. Yra žinoma (LGGRTC 2013e), kad 1955 m. rudenį

Erstikis-Linguonėlis buvo sužeistas, porą savaičių slapstėsi pas Praną ir Pauliną Serapinus, paskui

dingo be žinios. LGGRTC (2013b) duomenimis, 1969 m. Liuberskį-Žvainį Akmenės r. Menčių ir

Liepkalnio k. apylinkėse nužudė saugumo darbuotojai. Malinauskaitės (1996: 46) teigimu, Trinka-

Šaltis žuvo kartu su partizanų poetu Kaziu Vaišnoru-Pruteniu, Pociumi, Jazminu 1953 m.

Domeikių k. (Žagarės r.).

Daugelis partizanų spaudoje dirbusių žmonių pirmiausia užėmė karines pareigas. Išsilavinę

bendradarbiai buvo itin reikalingi ir vertinami. Dažnai pogrindžio spaudos leidėjų ir jiems

padėdavusių žmonių gyvenimai baigdavosi lageriuose arba žūtimi per kautynes su okupantu. Dalies

partizanų periodikoje rašiusių žmonių asmenybės vis dar nėra atskleistos – nepavyko rasti Vakarų

Lietuvos Jūros srities partizanų spaudoje nemažai eilėraščių ir publikacijų kultūrinėmis,

visuomeninėmis, istorinėmis temomis parašiusių autorių: Diemedžio, Ešeriuko, Linksmutės,

Naglio, Nerimo ir Rimo, Viliaus, Žižmaro tikrųjų pavardžių.

1.2. Partizanų periodinės spaudos struktūra

Vakarų Lietuvos partizanų leidinių pavadinimai, antraštiniuose puslapiuose skelbiami

šūkiai, vizualinis apipavidalinimas ir struktūra buvo orientuota į kovą už laisvę ir tautiškumo

puoselėjimą. Leidinio antraštiniame lape būdavo nurodomas leidėjas, leidimo metai, numeris. Kai

kurių laikraščių (pavyzdžiui, „Prisikėlimo ugnies“) skaitytojai galėdavo sužinoti ir jo tiražą.

Dauguma laikraščių ir žurnalų turėjo pastovias rubrikas, didesnės apimties leidiniai pateikdavo

turinį.

17

1.2.1. Antraštės ir pavadinimai

Vakarų Lietuvos partizanų periodinėje spaudoje dominavo su kova susieti leidinių

pavadinimai: „Į kovą“, „Kalavijas už laisvę“, „Partizanų šūviams aidint“, „Karžygys“, „Kovojantis

lietuvis“, „Nežinomas kareivis“, „Kova dėl laisvės“, „Laisvės kovų aidai“. Čia išryškinama

kovotojo (partizanų, karžygys, lietuvis, kareivis) ir ginklo (kalavijas, šūviai) reikšmė. Taip pat

svarbus laisvės motyvas: jau minėti „Kalavijas už laisvę“ ir „Kova dėl laisvės“, taip pat „Laisvėje“,

„Laisvės aukuras“, „Laisvės balsas“, „Laisvės didvyriams“, „Laisvoji Lietuva“, „Laisvės varpas“.

Brazauskas (2012: 169) analizuodamas Dainavos apygardoje leistą pogrindinį laikraštį „Laisvės

varpas“ siejo šį pavadinimą su Filadelfijos „Liberty bell“ (Laisvės varpas), kuris yra JAV

Nepriklausomybės Deklaracijos simbolis. Galima šią analogiją pritaikyti ir to paties pavadinimo

Žemaičių apygardos leidiniui.

Periodinių leidinių pavadinimuose siekta įprasminti ir krikščioniškus motyvus: „Malda

girioje“, „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Žurnalo „Malda girioje“ (Nr. 1, 1949: 2) redakcija apie

pavadinimo reikšmę rašė, jog tai – pavergtos Lietuvos slaptos mintys, viltys ir maldos. „Prie

rymančio Rūpintojėlio“ pavadinimas sietinas su rūpintojėlio, žinančio visus Lietuvos vargus

įvaizdžiu (PRR, Nr. 1, 1949: 2-3): „Ir šiandien Lietuva – Rūpintojėlio kraštas. Ji verčiama žmonijai

kryžiumi būti. <...> Šiam laikraščiui LLKS vardą sieja su tuo, kur visa tai [kova už laisvę] vyksta –

PRIE RYMANČIO RŪPINTOJĖLIO.“ (sic!) Simboliška, jog abu leidiniai buvo kultūrinio

pobūdžio.

Pogrindžio spauda nepaisydama okupacijos siekia kalbėti, skelbti, perduoti žinią, todėl

pavadinimuose gana dažni su garsu siejami žodžiai: jau išvardintuose pavadinimuose minėti

„aidint“, „aidai“, „balsas“, „varpas“; taip pat šūksnis „Alio!“, pavadinimai „Lietuvos balsas“,

„Tėvynė šaukia“, „Žodžiai iš miško“. Dalis pavadinimų parodo partizanų gyvenimo klajokliškumą,

nuolatinį judėjimą: „Knygnešių keliu“, „Sutemų keleivis“, „Vyčių keliu“. Pavadinimai „Mano

gimtinė“ ir „Pavergtas pajūris“ parodo savos vietos reikšmingumą, „Tautiečiai“ – vieningumą.

Daug prasmių atveria ir laikraščių „Prisikėlimas“ bei „Prisikėlimo ugnis“ pavadinimai, kurie

pirmiausia siejasi su juos leidusios apygardos pavadinimu, bet kartu tai ir prisikėlusios iš okupacijos

gniaužtų tautos viltis.

Nemažai leidinių pavadinti „biuleteniais“, nors juose pateikiama informacija yra itin

skirtinga: „Biuletenis“, „Kęstučio apygardos biuletenis“, „L. Tarybos biuletenis“, „LLKS

Prisikėlimo apygardos biuletenis“, „LLKS Tarybos biuletenis“, „Vidaus biuletenis“. Į šio žodžio

vartojimą dėmesį yra atkreipęs Kalvėnas (1950: 41), kurio teigimu, „Biuleteniu paprastai

suprantama oficialus faktinio būvio – žinių, ligos, oro – pranešimas, darbų apyskaita.“ (sic!) Anot

jo, „Kęstučio apygardos biuletenio“ turinys yra kultūrinio pobūdžio, todėl turėtų būti pakeistas.

Kalvėno minimas biuletenio numeris nerastas, o vėlesniuose numeriuose buvo publikuojamos

18

„Amerikos balso“ pranešimų santraukos. Pastaba dėl pavadinimo tiktų ir „LLKS Prisikėlimo

apygardos biuleteniui“, kuriame publikuota partizanų kūryba.

Taigi Vakarų Lietuvos partizanų periodinės spaudos pavadinimuose atsispindėjo

laikotarpio aktualijos – kova už laisvę, tautiškumo, krikščioniškos kultūros puoselėjimas. Jais siekta

įtvirtinti lietuviškąją tapatybę ir stiprinti skaitytojų dvasią.

1.2.2. Spaudos iliustracijos

Partizanų spaudos rengimo techniniai būdai buvo itin riboti – spausdinimo mašinėlės,

rotatoriai. Kai kurie numeriai buvo perrašinėjami ranka, nuo gaunamo popieriaus priklausė leidinio

formatas, nuo rašalo – spalva. Dėl šių priežasčių ir grafinis apipavidalinimas negalėjo būti itin

įmantrus, keičiantis spausdinimo priemonėms ar sunaikinus leidėjų bunkerius, nebuvo įmanoma

išlaikyti vienodo maketo stiliaus. Dažniausiai paveikslais ir ornamentais puošti leidinių viršeliai ir

pirmo puslapio antraštės, kartais puošybos elemantais išskirti ir rubrikų pavadinimai (pavyzdžiui,

1953 m. „Laisvės balso“ rubrika „Laisvės kovų keliu“). Straipsnių iliustruoti nuotraukomis

partizanai galimybių neturėjo, bet kartais spausdindavo karikatūras.

Pogrindžio leidinių iliustracijose dominuoja tautiniai motyvai ir simboliai: vytis, dvigubas

Jogailaičių kryžius, Gediminaičių stulpai, Gedimino bokštas, Juozo Zikaro sukurta Laisvės

skulptūra. Šie simboliai, 1940 m. Lietuvai praradus nepriklausomybę, buvo uždrausti, todėl jų

publikavimas buvo vizualinė pasipriešinimo sovietų sąjungai forma. Iliustracijose taip pat atsispindi

kovos už laisvę realijos: kalavijai, šautuvai, skydai, apsiginklavusių vyrų figūros. Kiek retesni

universalūs simboliai: varpas, ugnis, ąžuolo lapai.

Kaip teigia istorikas Rimša (2004: 56), Lietuvos herbas – šarvuotas raitelis, laikantis

kalaviją ir skydą yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje. Kadangi vytis kilęs iš kunigaikščių

portretinių antspaudų, jis reiškia subrendusį valdovą, galintį apginti savo Tėvynę. Taigi Vytis

partizanų spaudoje buvo nuoroda į valstybės tęstinumą. Ginkluotas raitelis vaizduojamas kai

kuriuose „Laisvės balso“, „Laisvės varpo“, „Prisikėlimo ugnies“ numeriuose, laikraštyje „Vyčių

keliu“. (žr. 2 priedą). Žurnalo „Prie rymančio Rūpintojėlio“ 1-2 (13-14) numeryje raitelis atsiranda

antrajame plane, o priekyje matomas žygiuojantis karys, vienoje rankoje laikantis suskleistą vėliavą,

kitoje užsimojęs kirsti kalaviju.

Dažnas Vyčių (Jogailaičių) dvigubo kryžiaus simbolis: rankraštiniame 1951 m. „Laisvės

balso“ numeryje už jo sukryžiuoti du šautuvai, 1952 m. spausdintame numeryje jis vaizduojamas

ant raitelio skydo, taip pat ant raitelio skydo yra ir „Prie rymančio Rūpintojėlio“ 1-2 (13-14)

numeryje, jogailaičių kryžiumi papuoštas „Partizanų šūviams aidint“ viršelis. (žr. 2 priedą).

Gedimino bokštas vaizduojamas „Kovojančiame lietuvyje“ ir dalyje „Laisvės balso“ 1950

m. numerių. Dažnesnis Gediminaičių stulpų simbolis: „Laisvės balsas“ 1950 m.; „Laisvės varpas“

1947 m.; „Prisikėlimo ugnis“ 1951 m. Rimša (2004: 73-74) teigia, kad Lietuvos Didžiojoje

19

Kunigaikštystėje Gediminaičių stulpai buvo daug labiau paplitęs simbolis nei Jogailaičių dvigubas

kryžius. Abu simboliai ypač dažni XX a. pirmoje pusėje. Jie buvo naudojami Lietuvos

kariuomenėje, policijoje, aviacijoje, tapo visuomeninių organizacijų ir draugijų atributais.

Partizanai, įkūrę LLKS kaip politinę ir karinę organizaciją, išlaikė minėtų ženklų naudojimo

tradiciją.

Aukuras vaizduojamas leidiniuose „Prisikėlimo ugnis“ ir „Ugnis“ (žr. 2 priedą). Pastarojo

leidinio viršelio kompozicija sudaryta iš kelių elementų: mėlyname fone matosi kario su šalmu

veidas, priešais kairiajame šone įsmeigtas kalavijas ir į jį atremtas skydas su dvigubu kryžiumi (šis

ženklas yra ir ant šalmo), o paveikslo centre smilksta aukuras.

Liepsnos vaizdinys panaudotas ir „Laisvės varpo“ 1950 m. numeriuose – juose

vaizduojama moteris dešinėje rankoje laikanti deglą, o kita ranka skambinanti varpu. Grandinės

vaizdinys skirtingas. Laikraštyje „Malda girioje“ grandine apjuostas kryžius tampa nuoroda į

okupaciją, suvaržymą. Laikraščio „Kovojantis lietuvis“ viršelyje grandinė yra perkirsta. Matoma

ranka, laikanti kalaviją, o anapus perkirstos grandinės – saulės nušviesta Laisvės statula ir

Gedimino bokštas. Rimšos (2004: 32) teigimu, heraldikoje kalavijas – pasaulietinės valdžios

simbolis, teisingumo ir garbės ženklas.

Poroje leidinių – „Kovojantis lietuvis“ ir vėlesniuose „Prisikėlimo ugnies“ numeriuose –

vaizduojamas Skulptoriaus Juozo Zikaro (1881–1944) paminklas „Laisvė“. Pasak mokslininkių

Banytės ir Laukaitienės (2009: 46–50), šis paminklas buvo iškilmingai atidengtas Kauno Karo

muziejaus aikštėje 1928 m., minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. 1950 metais skulptūra

nugriauta prieš Dainų šventę ir atstatyta tik Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aušroje – 1989 m.

Nagrinėjamuose partizanų leidiniuose šis simbolis atsiranda būtent po jo nugriovimo: 1951–1952.

Partizanų spaudos iliustracijos dažniausiai sietos su leidinių pavadinimais. Iliustracijomis

išreikštas tautiškumas, simboliškai atspindėtos lietuvių kovos už laisvę. Grafiniai vaizdai papildė

tekstinį pasipriešinimą okupanto ideologijai. Dažnai vienoje kompozicijoje būdavo derinami keli

skirtingi elementai.

1.2.3. Leidinių šūkiai

Dauguma partizanų leidinių turėjo šūkį, laikraščio devizą, kuris buvo siejamas su laisvės

kova arba leidinio pavadinimu. Visvydo tėvūnijos Vytauto grandies organo laikraštis „Kalavijas už

laisvę“ skelbė eilutę iš Lietuvos Republikos himno, Vinco Kudirkos Tautiškos giemės – „Tegul

meilė Lietuvos dega mūsų širdyse!“. LLA Kardo rinktinės „Laisvės aukuras“ ėjo su šūkiu

„Laimėsim arba žūsim – vergais nebūsim!“. Kęstučio apygardos „Laisvės varpas“ turėjo su

pavadinimu susietą epigrafą – Lietuvos diplomato Broniaus Kazio Balučio eiles „O skambink per

amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos!“. Ruzgo (2010: 87) teigimu, Pietų

Žemaitijos leidinys „Laisvoji Lietuva“ turėjo paantraštę „Amžiais už laisvę dės galvą lietuvis!“.

20

Po 1949 m. vasario mėn. Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo Minaičiuose, dauguma

partizanų leidinių („Kęstučio apygardos biuletenis“, „Kovojantis lietuvis“, „L. Tarybos biuletenis“,

„Malda girioje“, „Partizanų šūviams aidint“, „Prie rymančio Rūpintojėlio“, „Prisikėlimo ugnis“,

„Tėvynė šaukia“, „Ugnis“) buvo leidžiami su šūkiu „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“. Šiuo šūkiu

išreikštas partizanų požiūris į Tėvynę – kiekvienas asmuo yra įpareigotas ginti ir puoselėti.Žemaičių

apygardos laikraštis „Laisvės balsas“ iš pradžių buvo spausdinamas su šūkiu „Tas ne lietuvis, kurs

Tėvynę bailiai kaip išgama išduos!“, vėliau – su jau minėtu „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“.

Šie šūkiai tarsi praplėtė partizanų spaudos pavadinimus ir apibrėžė leidiniu ginamas

vertybes, įkvėpė nepasiduoti laisvės kovose. Trumpos šauktuku baigiamos frazės ragino suklusti

skaitytoją ir prisiimti pareigą – pagal galimybes siekti Lietuvos nepriklausomybės.

1.2.4. Rubrikos

Kalbant apie leidinių struktūrą, galima išskirti du etapus. Ankstyvieji 1944–1949 metų

laikraščiai (LLA „Karžygys“, „Nežinomas kareivis“, Žemaičių apygardos „Laisvės balsas“,

Kęstučio apygardos „Laisvės varpas“) buvo 2–6 puslapių, didesnio formato, pirmajame puslapyje

publikuoti kreipimaisi į gyventojus ar atskiras gyventojų grupes (jaunimą, mokytojus, motinas,

stribus ir t. t.), straipsniai, susieti su aktualijomis: valstybinėmis, religinėmis šventėmis,

analizuojami vidaus ir užsienio politikos klausimai. Toliau spausdinamos politinės apžvalgos

(straipsniai, politinių įvykių komentarai); užsienio žinios (trumpos žinutės apie politinius įvykius,

išdėstytos chronologine tvarka). Grožinės prozos ir poezijos tokiuose leidiniuose spausdinama

nedaug, ji atlieka iliustratyvią funkciją, siejama su minimomis šventėmis (pvz. Motinos diena,

šv. Velykomis, šv. Kalėdomis) arba įtraukiama į straipsnį, kaip Lietuvos kančių atspindys,

raginimas nepasiduoti kovoje. Kartais tokiuose leidiniuose publikuoti ir apygardų vadų įsakymai.

Tokia struktūra būdinga ir kai kuriems vėliau pradėtiems leisti laikraščiams: „Prisikėlimo

ugnis“, „Kalavijas už laisvę“, „Į kovą“, „Mano gimtinė“. Ji atitiko ir leidėjų keliamus tikslus.

„Prisikėlimo ugnies“ redakcija kėlė sau tikslą ugdyti tautiečių moralę, pagal galimybes informuoti

visuomenę apie tikrąją vidaus ir užsienio politikos būklę, suspažindinti visuomenę su Lietuvos

Laisvės Kovos Sąjūdžio darbu (Nr. 1, 1948: 1):

PRISIKĖLIMO UGNIS stengsis nuolatos lankyti kiekvieną tikrą lietuvį, kad Tėvynės meilės liepsnomis

palaikytų bei ugdytų tautiečių susipratimą ir tvirtą tautos moralę, skatintų vieningumą, išaiškintų laisvės

kovos būtinumą, sukeltų ir išlaikytų pakilią jos dvasią, iškeltų viešumon okupantų bei savo tautos išdavikų

niekšiškus darbus bei kėslus, galimai tiksliau ir plačiau informuotų visuomenę apie tikrąją vidaus ir

tarptautinę būklę ir kitokiais būdais nušviestų tautai jos išsilaisvinimo kovos kelią.. (sic!)

Panašiai savo misiją įvardino ir laikraščio „Mano gimtinė“ (Nr. 1; 1952: 1-2) redakcija,

teigusi, jog bus spausdinamos užsienio žinios ir „šio audringojo periodo aktualijos“. Leidiniu siekta

21

pasotinti lietuvio sielą, pakurstyti „laisvės židinio ugnelę“, suteikti stiprybės ir vilties. Stiprybės

semiamasi iš žuvusių bendražygių pasiaukojimo:

Nors kovojanti tauta prarado daug brangių gyvybių, tačiau kritusiųjų karžygiška dvasia įgalina likusius tesėti

krauju aplaistytą barą iki laisvės. Ir kol partizanų žingsniai lies gimtosios žemės veidą, laisva lietuviškoji

spauda bus dalijama po visus kaimus, visose lietuviškose pirkiose. (sic!)

Taigi laikraščio „Mano gimtinė“ redakcija kaip ir kiti leidiniai siekė skleisti laisvą žodį

priespaudos sąlygomis. Laikraštyje publikuoti straipsniai, raginantys nepasiduoti okupanto politikai,

pateiktos užsienio žinios. Vis tik toks formatas nebetiko ilgai besitęsiančiai kovai atspindėti ir 1949

m. šalia pasirodo kultūriniai žurnalai „Malda Girioje“ ir „Prie rymančio Rūpintojėlio“, dar po poros

metų pasikeičia „Laisvės balso“ struktūra ir turinys. Nuo 1952 m. „Laisvės balso“ puslapių skaičius

padidėjo iki 12, sumažėjo užsienio žinioms skirta vieta, padaugėjo probleminių straipsnių, pradėti

publikuoti partizaninio karo įvykių aprašymai, partizanų Diemedžio, Žilvičio, Žižmaro, Aušrės

poezija.

Panašiai atrodė ir Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės 1952 m. leistas „Kovojantis

lietuvis“, tik šio leidinio paskutiniuose puslapiuose buvo spausdinami paskojimai apie gyvenimą

sovietinėje santvarkoje, vėlesniuose numeriuose įvardinti rubrika „Tarybų šalyje“. Rubrikoje

fiksuojami tiek konkrečių žmonių kankinimo ir nužudymo atvejai (pavyzdžiui, paskojimai apie

Skaistgirių valsčiuje nužudytus žmones, Nr. 7, 1952: 11-14); tiek anekdotinės situacijos

(pavyzdžiui, istorija kaip žmoną mušantis vyras buvo nubaustas dėl to, jog pasakė, kad jo žmona

plepa nesąmones kaip rusų radijas Nr. 4, 1952: 14).

Žemaičių apygardos „Malda girioje“ turėjo tapti leidiniu, kuriame galėtų būti

publikuojama pogrindžio literatų kūryba. Tai buvo maždaug 20 puslapių apimties žurnaliukas,

kuriame publikuoti publicistiniai straipsniai apie kultūrą, politinį ir visuomeninį gyvenimą, taip pat

grožinės prozos tekstai ir kelių dešimčių skirtingais slapyvardžiais pasirašiusių autorių poezija.

Daugiausia poezijos spaudino Vilnelė, Diemedis, Aušrė, Samana, Tautmylė, satyrinius eilėraščius –

Draugė. Redakcijos teigimu, laikraštėlio tikslas – laisva lietuvio dvasios raiška:

Kai lietuvis ir negali šiandien laisvai išsireikšti, kas kaupiasi jo širdyje prieš baisiąją vergiją, viską jis gali

išlieti šio laikraščio eilutėse. Taigi, „Malda Girioje“ yra lyg lietuvio sielos veidrodis, kuriame matyti tautiečių

kančios, pergyvenimai, norai, viltys ir lūkesčiai, kuriais šiandien tauta vergijoje gyvena. (sic!) (MG, Nr. 1,

1949: 1)

Redakcijos darbuotojai kvietė ir skaitytojus prisijungti prie leidybos darbo, išreiškė viltį,

jog „Visa surinktoji medžiaga bus vertingu įnašu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio literatūroje.“

22

(Nr. 1, 1949: 2). Taigi buvo žvelgiama ne tik į gyvenamosios dabarties skaitytoją, bet ir ateities

skaitytojus.

Vienas iš stipriausių partizanų leidinių – LLKS Vyriausios partizanų vadovybės žurnalas

„Prie rymančio Rūpintojėlio“, redakcijos teigimu (Nr. 1, 1949: 2-3), skirtas „stambesniųjų org.

vienetų vadovybėms. Tik, kiek šias vadovybes iškėlė tautos kova už savo žmonijos gyvenimą, tiek

šio laikraščio redakcija tiki, kad vadovybės pilnai sugebės šio laikraščio mintis perduoti tautos

gyvenimui.“ (sic!) Redakcija siekė, kad leidinyje spausdinamos mintys būtų kelrodžiu skaitytojams,

atremiant sovietinę propagandą. Deklaruojama, jog norint Lietuvos laisvės, būtina naikinti

komunistines idėjas ir jų skleidėjus. Straipsnis baigiamas prašymo malda, kad partizanų žygius

laiminantis Dievas padėtų ir aiškiai kalbėti apie partizaninį karą.

Skirtingai nei „Malda girioje“, šis žurnalas turėjo tam tikras skiltis, kurios truputį keitėsi

(Nr. 4(10), 1950: 39-40): „Visuomeninė veikla“, kurioje pateikiama partizanų spaudos kritika,

„stengiantis nustatyti tų leidinių realią sąjūdžio gyvenimui kryptį“; „Vyčių keliu“ – partizanų

eseistika ir proza apie tai, kas „lietuviška, kas žmogiškai kilnu, kas partizaniškai didu“; „Vyčių

žemės karžygiai“ ir „PRR bendradarbiai“ – trumpos labiausiai pasižymėjusių partizanų biografijos;

„Tėvynei šaukiant“ – per keletą numerių spausdintas Žiežulos tekstas „Penkių metų žiežirbos“,

kuriame apmąstoma žmogaus būtis okupacijos sąlygomis, kreipiant žvilgsnį į Amžinybę. Ši skiltis

nuo dešimto numerio pakeista į rubriką „Pasižvalgius-Pasiklausius“, kurioje spausdinami faktai apie

sovietų nusikaltimus. Skiltyje „Aš, lietuvaitė!“ publikuoti poezijos ir prozos kūriniai, apie moteris

arba skirti moterims; „Tarka“ – satyrinė rubrika, kurioje pašiepiama sovietinė santvarka. Žurnale

publikuoti Ėglio, Vytenio, Vilniaus, kitų autorių eilėraščiai.

Apimtimi bei turiniu panašus „LLKS Prisikėlimo apygardos biuletenis“, tik šių žurnaliukų

buvo išleista mažiau, o surasti vien trečio numerio keli egzemplioriai. Biuletenio redakcija (1950: 1)

teigė, jog leidinys skirtas „dvasiniam ir visuomeniniam parengimui“, juo siekta įamžinti žuvusių

laisvės kovotojų atminimą, kelti kovos dvasią, nagrinėti tautinio sąmoningumo temas. Biuletenyje

publikuojami apmąstymai apie Laisvės kovą, skiltyje „Kovų sukūryje“ – Ainio tekstas apie

partizaną Vyturėlį, spausdinama Laukinukės poezija, skiltyje „Po Tėviškės padange“ – Kąstyčio

pasakojimas apie apklausą Kėdainių kariniame komisariate.

Vienas vėliausių leidinių „Partizanų šūviams aidint“, 1956 m. pavadintas „Partizanų šūvių

aidas“ turėjo įvadinį straipsnį, rubrikas „Per kovą į laisvę“ – aprašomi ginkluoti susidūrimai su

okupantu, „Pavergtoje Tėvynėje“ – publikuojami eseistinio pobūdžio egzistenciniai partizanų

apmąstymai. Leidinyje spausdinta Šalčio, Rinvydo, Ramunės poezija. Anot Malinauskaitės (1996:

45), pagal šio leidinio medžiagą istorikai galėjo patikslinti Šiaurės Lietuvos partizanų veikimo

teritorijas, būrius, rinktines, informaciją apie ginkluotus susirėmimus ir juose dalyvavusius ar

23

žuvusius laisvės kovotojus. Taigi nuo siekio informuoti visuomenę pereita prie tikslo įamžinti karo

realybę.

LLKS karinėms pajėgoms silpstant, 1952 m. buvo įkurta Vyčių Sąjunga, išleidusi du

laikraščio „Vyčių keliu“ numerius. Vyčių Sąjungos valdyba (1952: 5) kreipdamasi į tautiečius teigė,

jog laikraščio tikslas – „įsąmoninti, paruošti ir suorganizuoti tautą, <...> vieningai kovai dėl

demokratinės, socialiai teisingos santvarkos sukūrimo“. Leidiniu buvo norima skatinti tautinės

kultūros vystymąsi ir ugdyti stiprias asmenybes pagal krikščioniškos dorovės principus.

Lygindamas Vyčių Sąjungos ir LLKS veiklos tikslus ir būdus Miškinis (1952: 7) teigia, kad Vyčių

Sąjunga yra „tautinė, visuomeninė, politinė-kultūrinė organizacija“, okupacijos metu veikianti

slapta, o atkūrus nepriklausomybę – viešai, remdamasi demokratijos, socialinio teisingumo ir

krikščioniškos moralės principais. Pirmajame laikračio numeryje buvo pateiktas vertimas iš

Giovanni Papini3 satyrinio kūrinio „GOG“, abiejuose numeriuose publikuojami Algimanto

Bitvinsko–Kerano eilėraščiai.

Taigi visuomenei skirti partizanų leidiniai buvo gana panašios struktūros, juose daugiausia

vietos užėmė užsienio įvykių kronikos ir apžvalgos. 1944–1948 metų laikraščiai mažesnės apimties,

juose koncentruojamasi į to laikotarpio politines ir visuomenines aktualijas, spausdinami

atsišaukimai ir paraginimai. 1949 m. randasi kultūriniai žurnalai „Malda girioje“ ir „Prie rymančio

Rūpintojėlio“, kuriuose daug vietos skiriama partizanų kūrybai. Rašydamas apie partizanų poeziją,

Gudaitis (1991: 284) pažymėjo: „Šiandien lieka tik stebėtis, kad, tragiškai retėjant partizanų

gretoms, ji [poezija] skambėjo su vis galingesne pilietine aistra ir stiprėjančia menine įtaiga.“ Šis

pastebėjimas tinkamas ir partizanų spaudai – silpstant karinėms partizanų jėgoms, keičiasi leidinių

pobūdis – jais siekiama užfiksuoti partizaninio karo įvykius, stiprinti kultūrinį pasipriešinimą.

Partizanų leidiniai pradeda kreipti žvilgsnį net tik į to meto skaitytojus, bet ir ateities kartas.

1.3. Kultūros atspindžiai partizanų spaudoje

Partizanai nemažai dėmesio skyrė kultūros klausimams. Pogrindžio spaudoje ryški mintis,

jog vertingiausias – tautines tradicijas puoselėjantis menas. Kūrybos vertė buvo siejama ir su jos

autoriaus pažiūromis bei viešąja veikla – nors ir turėdamas talentą, palankus okupanto idėjoms,

žmogus negali sukurti išliekančių kūrinių. Partizanų periodinė spauda buvo suvokiama kaip atkirtis

sovietinei propagandai, todėl partizanai apžvelgdavo ir savo leidinius, jų idėjinį turinį, vizualinę

formą.

Kryptingiausiai partizanų leidiniai buvo apžvelgiami žurnalo „Prie rymančio Rūpintojėlio“

rubrikoje „PRR visuomeninė veikla“. Šioje rubrikoje daugiausia rašė Ešeriukas („Gražesnis rojus

nei tikra pekla. Apšlubę ir juodi velniai.“; „Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų – kalnai ir maži

3 Giovanni Papini (1881-1956) – italų žurnalistas, eseistas, literatūros kritikas, poetas ir rašytojas. Satyrinis romanas

„Gog“ buvo išleistas 1931 m.

24

kalneliai.“; „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos.“),

Laukšnelis („Sveikas, PARTIZANE!“; „Tautos pakeltos kančios ir kovos veda į prisikėlimą“;

Budragaidis („Skausmas spaudžia man jauną krūtinę, kai pro gimtą sodybą einu.“; „Šiltas gražus

rudenėlis“); po straipsnį parengė Juostilaitis („LLKS spaudos klausimu“); Kalvėnas („Ant marių

krantelio“); Nerimas ir Rimas („Kur vasarvydžio rytą saulelė tekėjo“), Merkinės Ainis („Nuo

aukšto bokšto iš Merkinės pilies leido eiklią vylytėlę“). Rubrikoje buvo publikuotas ir V-ko

straipsnis „Su atsidėjimu išplatinkime pogrindžio spaudą“ iš Dainavos apygardos laikraščio

„Partizanas“.

Skiltyje buvo aptarti partizanų periodiniai ir neperiodiniai leidiniai: Dainavos apygardos

laikraštis „Partizanas“, LLKS Rytų Lietuvos srities laikraštis „Pogrindžio tiesa“, LLKS Kęstučio

apygardos laikraštis „Laisvės varpas“ ir leidinys „Kęstučio apygardos biuletenis“; „LLKS

Prisikėlimo apygardos biuletenis“, Prisikėlimo apygardos partizanų dainų ir eilėraščių rinkinys

„Kovos keliu žengiant“, M. Būtvyčio eilėraščių knygelė „Už didžią tiesą“, LLKS PT išleistas

Rivaišos satyros leidinys „Po Stalyno saule“ (sic!), Kęstučio apygardos žurnalas „Ugnis“.

Juostilaitis ir V-kas aptaria klausimus, susijusius su visa partizanų spauda.

Straipsniuose polemizuojama su apžvelgiamų autorių mintimis, remiantis, kiek aptariami

leidiniai atitinka LLKS idėjas. Keliami klausimai: kiek konkretaus leidinio turinys „partizaniniams

laikams savas“ (Laukšnelis 1950: 23–32), kodėl „savu pavadinimu [„Pogrindžio tiesa“] aukštaičiai,

toldami nuo tų dvasios, kurie už to krašto garbę ir sava gyvyb[e] užmokėjo, kodėl tuo pavadinimu

stojo mūsų priešo toje srityje talkininku?“ (Ešeriukas 1952b: 21-22), kiek konkretus straipsnis „man

[partizanui] atstovauja, kiek jisai padeda man tobulėti“ (Kalvėnas 1950: 36). Ieškodami atsakymų,

straipsnių autoriai kritiškai žvelgia į bendražygių leidinius, nepritaria mintims, kurios, jų nuomone,

yra perimtos iš sovietinės propagandos.

Laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ straipsnių autoriai ne kartą pabrėžia, kad Lietuva

priklauso krikščioniškajai kultūrai: „Esam lietuviai, krikščioniškosios kultūros atstovai“ (Ešeriukas

1952b: 22). Ešeriukas (1952c: 20), komentuodamas Jazmino4 eilėraštį, kviečia vadovautis tėvų

išmintimi ir padėti bolševikui tikėti, jog jis – žmogus: „Kai žiūrėdami į jį – nelaimingą

nušluostysim ašarą, padėsim jam šventą neapykantos jausmą išliet – ieškant sau kapo, kai ir jis į

save žiūrėdamas teregės vertu apraudojimo, tuokart, ko gero, gal ir žmogum atiteks.“ (sic!) Anot jo,

tai pagrindinė sąlyga, norint padaryti priešą nebebaisiu. Panašios pozicijos laikosi Merkinės Ainis

(1952: 17): „neapykanta yra ne lietuvio išminties atstovas, o bolševikinio jausmo.“ Merkinės Ainio

nuomone, puoselėjama visuotinė neapykanta – kelias į nepakeliamą kolektyvinę gėdą ir skausmą.

4 Jazmino eilėraštyje „Prakeikimas“ (Gudaitis „Kovos keliu žengiant“, 1991: 263–264): lyrinis subjektas teigia: „Vilku

aš graušiu išdavikus, / Liūtu sustaugsiu ant jų kapo, / Telydi juos pasaulio prakeikimas, / Pakol neliks ant žemės / jų nė

kvapo!“. Būtent tokią kerštingą poziciją ir kirtikuoja Ešeriukas.

25

Partizanų vertinimu, vienas svarbiausių meno uždavinių ir tikslų – atspindėti laikotarpio

nuotaikas ir įvykius. Tai taikytina ir prozai, ir poezijai. Rašydamas apie dainų ir eilėraščių rinkinį

„Kovos keliu žengiant“ Laukšnelis (1951: 24-28) klausia, kas yra menas ir teigia, jog per Čiurlionį

lietuviška daina tapo „lietuviško gyvenimo meno atstovu“. Straipsnio autoriaus (Laukšnelis 1951:

26) manymu, partizanų dainos ir eilėraščiai yra meniški tiek, kiek sugeba atskleisti karo nualinto

žmogaus būtį: „Kas mirtį paniekinęs [,] žengia į gyvenimą [-] tie tik nemarių žodžiais moka kalbėti.

Jie taip moka kalbėti dėl to, nes yra nemaraus gyvenimo meno atstovai.“ (sic!) Anot Laukšnelio,

rinkinyje publikuojama partizanų poezija yra „gyvenimo menas“, o jos autoriai kalba „savo

gyvenimo viešpačių balsu“, nepasiduodami prievartai kurti himnus Stalinui.

Būdragaidis (1952: 23), rašydamas apie partizano M. Butvyčio eilėračių knygelę „Už

didžią tiesą“, taip pat išreiškia šią mintį ir teigia, kad aptariama knyga – „gyvas veidrodis nūdienos

lietuvio. Jis dainuoja ir dejuoja – kilęs svetimiems ir saviems latrams iš tėvų ir protėvių gimtosios

žemės išgyvendint.“ Anot jo, poetas, kalbėdamas apie bendražygių žūtis, tautos istoriją, stiprina

skaitytojo dvasią ir aukojimąsi kovai. Kultūra suvokiama kaip būtina demokratijos sąlyga (Kalvėnas

1950: 40): „Sunku rasti taurus žmogus, kuris nesižavėtų Mardeno5 kūriniuose išsakyta dvasia.

Demokratinio apsisprendimo žmogui tai yra ženklu, jog jis nuolat turi šarvuotis didžia žmogaus

kultūra.“ Be kultūros tampama tironais.

Rubrikos apžvalgininkams buvo svarbios ne tik reiškiamos idėjos, bet ir leidinių išvaizda.

Anot Ešeriuko (1952c: 19), „Laisvės varpas“ yra „senų vilkų darbas“ gražiu viršeliu. Aukštaičių

„Pogrindžio tiesa“, pasak Ešeriuko (1952b: 21), yra mielas tiek puošnia išore, tiek „švariu,

rūpestingu darbo atlikimu“. Rašydamas apie „Kęstučio apygardos biuletenį“ Kalvėnas (1950: 36)

taip pat pabrėžia šio leidinio viršelio grožį. Daug kritiškiau Nerimas ir Rimas (1951: 23) apžvelgia

„LLKS Prisikėlimo apygardos biuletenio“ išvaizdą. Straipsnio autorius teigia, kad juodu tušu

purkštas viršelis „kiek per tamsus ir negyvas. Siluetų formos netobulos, piešimo kompozicija

silpnoka.“ Nerimo ir Rimo nuomone šie trūkumai neišvengiami, turint galvoje partizanų darbo

sąlygas. Vertindamas visą leidinį straipsnio autorius teigia, jog tai techniškai tvarkingas darbas, o

visa išorė teikia gerą įspūdį. Vaizdingai apie partizanų poezijos rinkinį „Kovos keliu žengiant“ rašo

Laukšnelis (1951: 28): „Belieka išorė. Kaip ir carų laikais, ji kalba lietuviškai: kad tu [,] gude [,]

nesulauktum, nebus kaip tu nori!“ (sic!) Taigi pabrėžiamas leidinio lietuviškumas, kurio

puoselėjimas žodžiu ir vaizdu yra suvokiamas kaip pasipriešinimas okupantui.

Daug publikacijų spaudos ir kultūros klausimams skyrė „Malda girioje“. Šiomis temomis

rašė Žižmaras („Okupaciniai metai liaudies kūryboje“, „Bolševikinė propaganda ir kas už jos“),

Vilius („Užkirskime kelią šlamštui“), Pašvaistė („Tarybinė spauda“), Vakarė („Bolševikinis menas

5 JAV rašytojas Orisonas Svetas Mardenas (Orison Swett Marden, 1850-1924) priklausė Naujosios minties judėjimui

(The New Thought Movement). Į lietuvių kalbą buvo išverstos jo knygos „Jėga, sveikata, gerovė“ (1927), „Ką darai,

daryk gerai“ (1936), „Kelias į pasisekimą“ (1937).

26

ir bolševikinė literatūra“), Samana („Raukime iš savo tarpo svetimus papročius“), Naglis

(„Paskutinis S. Nėries eilėraštis“, „Aukštinkime LLKS vardą“), Ž-tas („Kaimo ir miesto vaidmuo

laisvės kovai vykstant“), Laima („Nepasiduokim priešui“), Vytenis („Daina – mūsų žygių

palydovas“). Kai kuriuos tekstus perspausdino iš kitų partizanų leidinių: „Į bendrą tautos

pasipriešinimą“, „Pogrindžio reikšmė“ iš Dainavoje leidžiamo „Partizano“, Ėglio straipsnį

„Lietuviškai inteligentijai“, Vytenio „Daina – mūsų žygių palydovas“ iš žurnalo „Prie rymančio

Rūpintojėlio“. Panašios temos analizuotos vėlyvuosiuose „Laisvės balso“ numeriuose: Audriaus

„Lietuviškos dainos naikinimas“, Kardo „Lietuvio poeto kelias“, Gardino „Ar yra Tarybų

Lietuva?“. Kultūriniam gyvenimui skirtų publikacijų buvo ir kituose laikraščiuose – „Laisvės

varpas“, „Prisikėlimo ugnis“, „Kovojantis lietuvis“, „Prisikėlimo ugnis“, bet ten šios temos

aptariamos ne taip kryptingai.

Partizanai išryškina idėją, jog žmogui būtina laisvė mąstyti ir kurti. Laima (1950: 15)

teigia, kad žmogui būtina „tam tikra aplinkuma, kad jis galėtų egzistuoti gyvenime, kad jis galėtų

laisvai mąstyti ir kurti, galėtų kultūrėti.“ Vakarės (1950: 144) manymu, negalinčiam savo dvasios

išreikšti žmogui „gresia visiška depresija“. Anot jos, kūryba yra ir žmogaus darbo vaisius ir kartu

visos žmonijos dvasinio gyvenimo formuotoja. Išorinė priespauda neišvengiamai turi neigiamos

įtakos vidiniam žmogaus gyvenimui.

Partizanai skatina siekti idealų, pateikdami asmenybių pavyzdžius. Naglis (1949: 20) rašo:

„Dažnai vieno asmens pasisekimas, garbė ar gabumai daugiau iškelia tautos vardą negu visos tautos

nenuilstamas triūsas.“ Jis teigia, kad Lietuvą garsino Amerikos lietuvis boksininkas Juozas

Žukauskas-Šarkis6, Darius ir Girėnas, norvegus – Ibsenas, Knutas Hamsunas, prancūzus –

Napoleonas, anglus – Šekspyras ir t. t. Iš šių pavardžių išryškėja, kad Lietuva siejama pirmiausia su

sportu (Žukauskas-Šarkis) ir aviacija (Darius ir Girėnas), o ne su literatūros pavardėmis, kaip

norvegų ir anglų tautos. Kardas (LB, Nr. 5(163), 1953: 2) išskiria Daukanto, Maironio, Donelaičio,

Kudirkos pavyzdžius. Skirtingose publikacijose pasitelkiami ir romantizuoti Lietuvos Didžiųjų

Kunigaikščių portretai, užsienio politikai ir kultūros veikėjai.

Laikraščio „Vyčių keliu“ M. Raganius (1952: 11) straipsnyje, skirtame 20-osioms

Maironio mirties metinėms, pristato svarbiausius Maironio biografijos faktus ir išsamiai apžvelgia

jo patriotinės tematikos kūrybą. Anot straipsnio autoriaus, „Savo tematikos naujumu ir įvairumu,

savo dailiai apšlifuota ir tobula forma Maironis užtikrino sau lietuvių literatūroje pirmaujančią

vietą.“ M. Raganiaus manymu, Maironio įtaka yra ir bus jaučiama ateities poetų kūryboje.

Itin neigiamai vertinamos kultūros asmenybės, palankios okupaciniam režimui. Vakarė

(1950: 145) ironiškai klausia kokią laimę atnešė Stalinas ir už ką turėtume būti jam dėkingi: „Ar už

6 Juozas Žukauskas-Šarkis (1902-1994), pasirinkęs Jack Sharkey pseudonimą, buvo lietuvių kilmės amerikietis,

pasaulio sunkaus svorio bokso čempionas.

27

suteiktą „teisę“ į kalėjimą, Sibirą, skurdą ir badą. O vis dėl to visokie venclovos, kazokai, reimeriai,

churginai, valsiūnienės ir kiti poetai už ką tai dėkoja tėveliui Stalinui iš visos bolševikinės širdies.“

(sic!) Panašios pavardės kartojamos ir kituose straipsniuose, rašoma daugiskaita, pavardės

pradedamos mažąja raide: „Cvirkų, girų, nerių“ (Gardinas 1952: 7); „venclovos, korsakai, grybai,

keidošiai, klenickiai“ (Kardas 1953: 2). Šalia tokių „sąrašų“ atsiranda neigiamą konotaciją turintys

žodžiai. Svarstydamas apie lietuvio poeto kelią, Kardas (1953: 3) vis dėl to pabrėžia, jog kai kurie iš

šių kūrėjų – Grybas, Keidošius, Rostovaitė, Baltakis – turi talentą, bet „kurdami himnus melui,

tironams, garbindami vergiją,“ jį naikina. Jis aiškiai išsako mintį, jog jauni literatai turi tik du

kelius: kovoti už laisvę arba šmeižti Tėvynę.

Kiek atlaidesnį straipsnį apie paskutinį Salomėjos Nėries eilėraštį parengė Naglis (1950:

21–22). Straipsnio autorius teigia, jog pirmosios sovietų okupacijos metu daugelis rašytojų (Liudas

Gira, S. Nėris, Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas) „karštai puolė garbinti naujųjų

šeimininkų.“ Anot Naglio, prieš mirtį Gira ir Nėris jautė sąžinės graužimą. Gira prašęs kunigo, o

Nėris rašiusi poeziją, kuri nebeatitiko „linijos“ ir patekusi „šnipams“. Vis tik eilėraštį

„Atsivertimas“ pavyko išsaugoti ir jis publikuojamas straipsnio pabaigoje:

ATSIVERTIMAS

Tarp žydinčių kaštanų,

Raudona koplytėlė,

Tai čia jaunystė mano –

Nejau ji grįžo vėliai....

Aš nedrąsiai stovėjau,

Pilioriaus prisiglaudus,

O žmonės ėjo, ėjo

Ir prie altoriaus spaudės.

Manęs nieks nepažino

Po gedulingu šydu,

O lūpos tart nedrįso

Tiek daugel daugel klydę.

Sakykloje kalbėjo

Ten tas, iš Galilėjos:

- Tebūna jai atleista,

Nes daugel ji mylėjo.

Malda širdy netilpo

Ir buvo graudu, graudu,

O žvakės tirpo tirpo...

Vargonai gaudė, gaudė - - -

Naglis šį eilėraštį vertina kaip įrodymą, kad mirties akivaizdoje komunistinės idėjos

pasirodo esančios tik iliuzija.

Sovietinis menas stipriai kritikuojamas dėl lėkštumo ir moralinių ribų nepaisymo. Samanos

(150: 131) manymu, svetima kultūra yra it mirtini nuodai, kurie „skverbiasi į mūsų dvasinį pasaulį,

28

į tautos organizmą.“ Jos (1950: 130) vertinimu, sovietinės dainos yra „žemo meninio lygio,

primirkusios nešvankumo“. Prt. Vilius (1951: 100–101) laikosi panašios nuomonės, teigia, jog

rusiškos melodijos „dažniausiai lydimos antimoralinių žodžių“ silpnina jaunimo dvasią ir teršia

vaizduotę. Ta pati mintis tik ne apie muziką, o apie literatūrą aidi ir Kardo (1953: 2) straipsnyje –

„supuvusi literatūra“ nuodija širdis ir bjauroja skaitytojų skonį. Vakarės (1950: 145) manymu,

bolševikinis menas ir literatūra yra skirtas „sugyvulinti“ žmogų, ir tai, kas jam šventa, brangu.

Partizanų publikacijose dažnai keliama priešprieša tarp miesto ir kaimo. Ėglis (1949: 24)

straipsnyje „Lietuviškajai inteligentijai“ teigia, kad laisvės kovotojų būrius sudaro „Pilkų Lietuvos

dirvonų sūnūs, plonų drobių audėjų dukros ir tik vienas kitas mokytojas, karininkas, studentas.“ Jo

teigimu, daugelis šviesuomenės žmonių pasitraukė į Vakarus, o likusieji sąmoningai ar

nesąmoningai „laikosi pasyvios opozicijos Laisvės Kovos Sąjūdžio atžvilgiu“. Samana (1950: 129)

teigia, kad mieste „susirinkęs visas mūsų šiukšlynas“, o kaimas – atsparesnis svetimoms įtakoms,

bet ir jame ima rastis „bolševikinė kultūra“. Prt. Ž-tas (1951: 4–7) laikosi panašios pozicijos. Anot

jo, miesto žmogui yra prieinamesnis mokslas ir kultūrinis gyvenimas, bet jis abejingesnis savo

krašto likimui. Būtent kaimas išsaugo gimtąją kalbą, tautinę dailę ir liaudies dainas.

Partizanų publicistikoje ryški mintis, jog literatūra ir menas turi atspindėti laikotarpį.

Vakarė (1950: 144) literatūrą ir meną prilygina veidrodžiui, kuriame „atsispindi tos nuotaikos,

kuriomis žmonija gyvena, tos aplinkybės, kurios pagimdo vienokius ar kitokius veiksnius,

sugebančius pasukti net istorijos ratą kita kryptimi.“ Vytenis (1949: 30) rašo, jog partizanų dainose

pavaizduota viskas, „ką šiandien lietuvis pergyvena, kaip gina savo žemės laisvę, kur prisiglaudžia

amžinam poilsiui, ką jam kovą tęsiantieji broliai dainuoja.“ Rašydamas apie okupacinio laikotarpio

kūrybą, Žižmaras (1951b: 10) prieina prie išvados, jog prabėgs visi sunkumai, o dainose liks

įamžinta, kokia didelė laisvės kaina. Panašios pozicijos laikosi ir Samana (1950: 130), kurios

manymu, yra itin sveikintinas dalykas, kad rusiškas, jos žodžiais tariant „talalūškes“, pakeičia

lietuviškos dainos apie žuvusius partizanus, tremtinių ir kalinių kančias.

Itin daug dėmesio partizanų spaudoje skiriama dainoms. Vytenis (1949: 28) teigia, kad nuo

seniausių laikų lietuviams dainos buvo kovotojų už laisvę palydovės, vėliau Strazdelio, Vienužio,

Kudirkos, Maironio kūryba žadino Tautą. Straipsnio autoriaus (1949: 29) manymu, „Savų

kompozitorių apdailintos (harmonizuotos) mūsų liaudies dainos susilaukė didelio pasisekimo ne tik

Tėvynėje, bet ir už jos ribų.“ Dainos vertinamos kaip tautos dvasinis turtas, svarbus ne tik Lietuvos,

bet ir pasaulio kultūrai. Pasak prt. Viliaus (1951: 101), partizaniškos ir liaudiškos dainos uždega

širdis ir kelia klausytojų žvilgsnius aukštyn.

29

Žižmaras (1951b: 10) laikosi tokios pačios pozicijos ir pabrėžia, kad lietuvių dainas

tyrinėjo „vokiečių mokslininkas Lessingas7 ir suomis Niemi

8 ir dar keletas vokiečių ir rusų

kalbotyros žinovų.“ Savo straipsnyje jis cituoja partizanų dainas, kuriose atsiskleidžia vokiečių ir

sovietų okupacijų jungas, trėmimai, kolektyvizacija, stribų siautėjimai, tremtinių ir partizanų motinų

skausmas, meilė tarp lietuvaičių ir svetimtaučių. Žižmaro parinktuose pavyzdžiuose yra ne tik

liūdesio, lemties tragizmo („Platūs ir ilgi / Komijos laukai / Ar beteks sugrįžti / Kur gimti namai?“),

bet ir absurdo, ironijos („Verkia gaidys ir višta / Prie kolchozo pririšta.“; „Buvo graži mergužėlė /

Mėlynom akutėm. / Ji pamilo kapitoną / Keturiom žvaigždutėm.“). Absurdas ir ironija tapo vienu iš

būdų išgyventi totalitarinio režimo sąlygomis.

Audrius (1953: 15) dainas bando vertinti ne tik turinio, bet ir estetikos požiūriu. Jo

nuomone, dainų „tėvas“ – jausmas, „motina“ – siela. Anot Audriaus, lietuvių dainos yra įvairaus

turinio, įdomios ritmikos, plaukiančių melodijų. Jis išskiria pora tautinių dainų falsifikavimo būdų,

kurių ėmėsi okupantas – sukuriamos „tautinės“ dainos arba pakeičiami tautinių dainų tekstai.

Audrius kaip ir kiti šia tema rašantys autoriai aptaria partizanų dainų tematiką, išryškina, jog

kuriamos ir satyrinės dainos ir šį procesą vertina kaip lietuviškos kultūros raidą.

Partizanų požiūrį į kultūrinį gyvenimą totalitarinio režimo sąlygomis atskleidė Vakarė

(1950: 146):

Bolševikinės okupacijos metai paliks tuščius puslapius mūsų kultūriniame gyvenime. Tikroji šių dienų mūsų

poezija, tai kuklios partizanų dainos, tai eilėraščiai, kurie spausdinami pogrindinės spaudos puslapiuose. Tad

ugdykime tikrąją literatūrą, populiarinkime pogrindinę spaudą, kuri tėra vienintelis kelias nuoširdžiai savo

tautinius, patriotinius jausmus išreikšti.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šią mintį patvirtino literatūrologas Kubilius.

Kalbėdamas apie partizanų kūrybą profesorius (Kubilius 1994: 62) teigė, kad „rezistencinėje

poezijoje skirtingu meniniu lygiu buvo išreikštas kolektyvinis tautos priešiškumas sovietinei

sistemai kaip žmonių ir tautų naikinimo sistemai.“ Anot jo, oficialioji tarybinė literatūra tokio

aiškaus sprendimo niekada nepriėjo – partizaninio karo ir lagerių patirtis liko uždraustos temos.

Taigi partizanai į savo laiką sugebėjo žvelgti iš ateities perspektyvos ir tikėjo, kad jų kūryba išliks.

Jie prisiėmė pareigą ne tik ginklu kovoti už laisvę, bet ir puoselėti kultūrines tradicijas per

pogrindžio spaudą.

7 Gotholdas Efraimas Lesingas (1729–1781) – Vokietijos dramaturgas, literatūros ir dramaturgijos kritikas, teoretikas,

filosofas. 8 Augustas Robertas Niemis (1869–1931) – tautosakininkas. 1902–1912 m. rinko liaudies dainas Šiaurės Lietuvoje,

parašė pirmąją lietuvių liaudies dainų rinkimo ir tyrimo istoriją „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“ („Tutkimuksia

liettualaisten laulujen alalta“, 1913 m., lietuvių kalba – 1932 m.).

30

2. TEORINĖS PRIEIGOS: NARATYVAS SPAUDOJE

Naratyvas gali būti suvokiamas itin įvairiai. Prancūzų struktūralistai (Ryan, 2008: 344)

naratyvą apibrėžė kaip semiotinį reiškinį, kuris peržengia medijas ir disciplinas. White‘as (1995:

33-34) į naratyvą žvelgia kaip į formą, kuri neišvengiama bandant išdėstyti tai, kas įvyko. Pasak jo,

naratyvo pagrindu „gali būti perduodama transkultūrinė informacija apie bendrai išgyvenamos

tikrovės prigimtį“. Naratologai (White 1995: 33; Culler 1997: 82) pabrėžia, jog pasakojimai yra

pagrindinis būdas įprasminti dalykus, apmąstyti gyvenimo pokyčius ir suprasti, kas vyksta

pasaulyje. Anot Cullerio (1997: 82-83), literatūros ir kultūros teorija vis labiau išryškina centrinę

naratyvų vietą kultūroje. Gyvenime veikia ne mokslinė priežasties ir pasekmės, o pasakojimo logika

– bandymas paaiškinti, kaip vienas įvykis veda prie kito. Culleris siūlo naratyvo teoriją

(naratologiją) suvokti kaip pastangą aiškiai išdėstyti ir detaliai apibrėžti naratyvinę kompetenciją –

intuityvų kultūrinį žinojimą.

2.1. Naratyvo apibrėžtis

Naratologas Prince‘as (1987: 58–59) naratyvą apibrėžia kaip vieno ar kelių tikrų arba

fikcinių įvykių reprezentaciją, kurią pateikia vienas ar keli pasakotojai (naratoriai), vienam ar

keliams naratyvo taikiniams. Sekdamas struktūralistų modeliu, mokslininkas teigia, kad naratyvą

sudaro dvi dalys – istorija (story) ir diskursas (discourse). Istorija visada įtraukia įvykių seką laike –

būsenos pokytį ir tai yra svarbiausias skiriamasis bruožas. Laiko santykis tarp situacijos ir įvykių

vyksmo, kurie kuria istoriją, nėra vienintelis – šios situacijos ir įvykiai gali būti siejami

priežastiniais ryšiais. Culleris (1997: 85), išryškindamas būsenos pokytį, kalba apie įvykių jungtį ir

teigia, jog ją galima suvokti dvejopai: kaip būdą suteikti forma įvykiams ir juos paversti

pasakojimu, arba kaip pasakojimą, kuriam formą suteikia naratyvai, skirtingai perteikdami tą pačią

istoriją.

Tiek Culleris (1997: 85), tiek Prince‘as (1987: 59) pabrėžia, jog ta pati istorija gali būti

papasakota skirtingais būdais – diskursais. Culleris (1997: 86–88) iškelia šešis klausimus, kurie

svarbūs bandant suvokti sąryšį tarp istorijos, būdo, kaip ta istorija papasakota, ir kas keičiasi, esant

skirtingiems diskurso elementams: kas kalba, kam kalba, kada kalba, kokia kalba kalba, koks

kalbėtojo autoritetas ir kas mato tai, ką kalba. Anot Cullerio (1997: 86), kiekvieną naratyvą

pasakoja naratorius, esantis pasakojimo išorėje arba veikiantis kaip personažas pasakojimo viduje.

Yra skiriama naracija pirmuoju arba trečiuoju asmeniu. Esant naracijai pirmuoju asmeniu,

pasakotojas gali būti istorijos pagrindinis veikėjas, dalyvis, antraeilis personažas arba istorijos

stebėtojas, kurio pagrindinė funkcija – aprašyti, kas vyksta. Stebėtojai gali turėti savo asmenybę ir

istoriją arba būti visai neišplėtoti ir naracijai prasidėjus pranykti. Naracija trečiuoju asmeniu

31

pasižymi tuo, jog pasakotojas neidentifikuojamas kaip veikėjas pasakojimo viduje, apie visus

personažus kalbama trečiuoju asmeniu.

Apžvelgdamas antrąjį klausimą, „Kas kalba kam?“, Culleris (1997: 86–87) teigia, kad

skaitytojai iš teksto sprendžia apie jiems kalbantį balsą – naratorių, kuris gali kreiptis į numanomą

arba aiškiai apibrėžtą klausytojų auditoriją („ypač pasakojimuose pasakojimų viduje, kur vienas

personažas tampa pasakotoju ir pasakoja vidinį pasakojimą kitiems personažams“). Klausytojų

auditorija (kitaip – naratyvo taikinys) sukonstruojama pagal tai, ką „jo naracija laiko savaime

suprantamu dalyku, o ką paaiškina.“ Dėl šios priežasties skirtingo laikotarpio skaitytojas tą patį

naratyvą gali įvairiai suvokti.

Kalbėdamas apie naracijos laiką Culleris (1997: 87) išskiria tris galimybes: naracijos ir

pasakojimo veiksmo laikas sutampa (pasakojama esamuoju laiku); pasakojimas gali sekti iš karto

po tam tikrų įvykių (pavyzdžiui, epistoliniuose romanuose) arba pasakotojas gali žvelgti į visą

įvykių seką iš laiko perspektyvos (naracija pradedama jau pasibaigus paskutiniam naratyvo įvykiui).

Anot Cullerio (1997: 87), naratyvo balsai gali turėti „savo išskirtinę kalbą, kuria jie

atpasakoja viską pasakojime, arba jie gali perimti ir perduoti kitų kalbą.“ Pavyzdžiui, naratyvas gali

įsmukti į vaiko sąmonę ir pasakoti tai, ką mato vaikas vaikiškomis sąvokomis arba vartoti

suaugusiųjų kalbą tam, kad atskleistų vaiko suvokimą.

Su naratyvo kalba tampriai siejasi pasakotojo autoriteto klausimas. Culleris (1997: 87–88)

teigia, kad norint papasakoti istoriją, reikia turėti tam tikrą kompetenciją ar autoritetą, kurį

pripažįsta skaitytojai. Kartais pasakotojai per situacijas ir detales parodo savo šališkumą ir priverčia

suabejoti pasakotojo pateikta įvykių interpretacija, taip pat iškelia klausimą, ar pasakotojo ir

autoriaus vertybės sutampa, todėl toks pasakotojas nėra patikimas. Pasak Cullerio, teoretikai išskiria

sąmoningą naraciją, kai pasakotojai patys komentuoja savo pasakojimą, aprašo dvejones arba

puikuojasi, jog gali nuspręsti, kaip konkreti istorija turėtų baigtis.

Aptardamas šeštąjį klausimą „Kas mato?“, Culleris (1997: 87–90) išryškina skirtį tarp

„žiūros taško“, iš kurio pasakojama istorija, ir kalbėtojo. Kaip pavyzdį mokslininkas pateikia

Henrio James‘o romaną „Ką žinojo Meizė?“. Romane mergaitė Meizė nėra pasakotoja, ji aprašoma

trečiuoju asmeniu, bet pati istorija pateikiama per jos sąmonę, pasakojama iš mergaitės

perspektyvos, kitaip tariant „fokusuojama per ją“. Culleris išskiria keletą su fokusuote susijusių

kintamųjų. Pirmiausia jis (1997: 88–89) kalba apie laiką – įvykiai gali būti fokusuojami iš to laiko,

kada įvyko, praėjus šiek tiek arba daug laiko po įvykio:

Naracija gali susitelkti į tai, ką fokusuotoja žinojo ar galvojo įvykio metu, arba kaip ji žiūrėjo į tuos dalykus

vėliau, pasitelkus žvilgsnį į praeitį. Atpasakodama kažką, kas jai nutiko, kai ji buvo vaikas, pasakotoja gali

fokusuoti įvykį per vaiko, kuriuo ji buvo sąmonę, arba ji gali fokusuoti įvykius per savo žinojimą ir

32

supratimą, kurį jau turi naracijos metu. Arba žinoma, ji gali derinti šias perspektyvas, judėdama tarp to, ką ji

žinojo ar jautė tada, ir to, ką ji žino dabar.

Pasak Cullerio, nuo laiko fokusuotės pasirinkimo priklauso naratyvo poveikis. Pavyzdžiui,

detektyvuose atskleidžiama tik tiek informacijos, kiek fokusuotojas žino kiekvienu tyrimo

momentu, galutinius atsakymus paliekant kūrinio kulminacijai. Kalbėdamas apie atstumą ir greitį,

Culleris (1997: 89) teigia, jog istorija gali būti fokusuota iš toli, lyg pro teleskopą, arba iš arti, lyg

pro mikroskopą, pasakojama lėtai ir detaliai arba greitai ir taupiai. Su fokusuote susiję ir žinojimo

apribojimai: gali būti atpasakojami vien išoriniai veiksmai, skaitytojui neleidžiant sužinoti, ką mąstė

veikėjai („kameros akies“ fokusuotė) arba kaip tik atskleidžiant slapčiausias personažų mintis,

jausmus ir motyvus (visažinis fokusuotojas).

Culleris (1997: 89) teigia, kad nuo naracijos ir fokusuotės priklauso literatūros kūrinio

poveikis – visažinės naracijos pasakojimas sukelia pasaulio suprantamumo įspūdį. Istorija, kuri

fokusuojama per vieną ribotą protagonistą, gali būti visiškai nenuspėjama, nes nėra žinoma, ką

mąsto kiti veikėjai. Anot Cullerio, naratyvą padaro komplikuotesnį ir įterpti pasakojimai, kurių

pasakojimas tampa įvykiu pagrindinėje istorijoje. Naratologas Schneideris (2008: 137) išryškina,

kad būtent knygos, skirtingai nei filmai ar muzika, suteikia geriausią galimybę atskleisti ir

reflektuoti žmogaus sąmonę. Skaitytojai yra dažnai kviečiami apgalvoti veikėjų motyvaciją,

pamatyti viską iš veikėjų perspektyvos, kartais sukuriami trukdžiai, kuriais tyčia pertraukiamas

recepcijos procesas. Jei skaitytojui pateikiami veikėjo planai, viltys, norai ir tai pateikta veikėjo

sąmonę vaizduojančiomis technikomis, tai gali sukelti itin stiprų poveikį.

Culleris (1997: 91–93) teigia, kad naratyvai, imituodami gyvenimą ir vaizduodami žinomų

situacijų netikėtus posūkius, suteikia malonumą ir moko apie pasaulį, atskleisdami skirtingus

požiūrius. Kalbėdamas apie naratyvais perduodamą informaciją, naratologas Schneideris (2008:

136) pabrėžia, jog juo ne tik perduodami faktai, bet sukeliamos ir emocijos. Jo teigimu, tokia

naratyvo įtaka kyla iš keleto šaltinių. Pirmiausia skaitytojas reaguoja į įvykius ir istoriją, bet taip pat

jį gali patraukti ir tam tikri diskurso bruožai. Pasak mokslininko, dauguma naratyvų sukuria

emocinį atsaką į kūrinį manipuliuodami informacija. Su istorija susijusi informacija gali būti

pateikta tiesiogiai arba sukurti netikėtumą, neužtikrintumą, sustabdyti įvykių tėkmę ir grįžti prie to,

kas jau žinoma, arba palikti spėti, kaip įvykiai klostysis toliau.

Emocinis naratyvo lygmuo yra glaudžiai susijęs su trauminiais naratyvais. Naratyvo

tyrinėtojus (Kacandes 2008: 615) traumų teorija domina todėl, kad trauma suprantama kaip

atminties nukrypimas, kuris daro įtaką asmens gebėjimui išdėstyti įvykius įprastu būdu – sukurti

asmenine patirtimi paremtą naratyvą. Bal (2008: 629) teigia, kad traumos atveju kyla įtampa tarp

naratyvumo ir vizualumo: „netraumuotas subjektas gali turėti naratyvinių atsiminimų, o traumuotą

subjektą iš sąmonės išorės puola vizualiniai ir kitokie, prasme pagrįsti, atvaizdai, kurie nesijungia į

33

atsiminimus, kadangi jiems trūksta naratyvumo savybės.“ Taigi viena vertus naratyvas padeda

perduoti informaciją apie patirtį, bet kita vertus, trauminė patirtis ardo naratyvą.

Iš traumų teorijos perspektyvos daug analizuoti holokausto naratyvai. Anot Schwarzo

(2008: 222), holokausto naratyvai įgalina skaitytojus įsijausti į subjektyvų aukų pasaulį ir pamatyti

istorinius įvykius iš jų perspektyvos. Ankstyvieji holokausto naratyvai siekė būti realistiniai ir

rėmėsi faktine medžiaga. Kiti rašytojai tikėjo, kad istorijos suprantamumas priklauso nuo

vaizdingumo ir estetinės kalbos, tad šie tekstai buvo mažiau realistiniai. Schneideris (2008: 136)

teigia, kad dauguma naratyvų kviečia skaitytoją, žiūrovą ar klausytoją dalintis prielaidomis apie

pasaulį, vertybinė pozicija itin priklauso nuo skaitytojo asmeninių vertybių ir tikėjimų, kuriuos

apibrėžia kultūrinis kontekstas. Dažniausios skaitytojų reakcijos yra džiaugsmas, viltis,

palengvėjimas, baimė, nusivylimas ir pyktis.

2.2. Fikcinio ir faktinio naratyvo skirtis

Žurnalistikos, istorijos ir literatūros lauke dažnai kyla ribų tarp faktiškumo ir

literatūriškumo klausimas. White‘as (1995: 40) tai apibūdina kaip tikrovės sampratą, kurioje

skirtumas tarp tikrų ir įsivaizduojamų įvykių siūlo sutapatinti tai, kas „neišgalvota“ su tuo, kas

„tikra“ tik pagal naratyvumo pobūdį.

Pasak naratologo Schaeffer (2013), fikciniai ir faktiniai naratyvai yra apibrėžiami kaip

opozicija. Galimi trys pagrindiniai konkuruojantys apibrėžimai: 1) semantinis – faktinis naratyvas

yra referencinis, tuo tarpu fikciniai naratyvai neturi referencijos (bent jau ne „mūsų“ pasaulyje); 2)

sintaksinis apibrėžimas – faktinis ir fikcinis naratyvai gali būti pažymėti savo logine – lingvistine

sintakse; 3) pragmatinis apibrėžimas – faktiniai naratyvai pateikia pretenziją į tiesą, tuo tarpu fikcija

tokių pretenzijų neturi.

Istorinio ir fikcinio naratyvo skirtumus nagrinėjo ir lietuvių istorikas Žemgulis (2006)

straipsnyje „Istorinis ir fikcinis naratyvas: panašumai ir skirtumai“. Anot jo, ir fikciniuose ir

istoriniuose naratyvuose funkcionuoja tos pačios naratyvinės struktūros, tik į istorinius naratyvus

dažniausiai nepatenka veikėjų vidinis jausmų ir minčių pasaulis, nevartojama tiesioginė kalba ar

monologai, scenų aprašymai, istorinio naratyvo autorius ir naratorius sutampa. Jo teigimu, skirties

tarp istorinio ir fikcinio naratyvo negalima apibrėžti ir naratyvo santykio su tiesa atžvilgiu: „nors

fikciniai teiginiai yra išgalvoti, jie vis tik perteikia tam tikras skaitytojams svarbias gyvenimo

tiesas.“ Žemgulis daro išvadą, jog esminis istorijos ir fikcijos skirtumas slypi referenciniame

lygmenyje, kuris yra už konkretaus teksto ribų.

Naratologas Kreiswirth (2008: 381) referencinį lygmenį sieja su auditorija. Jis teigia, kad

naratyvas ir fiktyvumas yra „kategorijos, kurios kyla ne iš tekstinių objektų, bet iš auditorijų

kompetencijų ir lūkesčių.“ Anot naratologo, interpretatorius, spręsdamas apie reiškinio statusą,

34

remiasi ne naratyvo viduje esančiais elementais, bet numanomomis taisyklėmis ir išorinėmis

išmokto elgesio formomis.

2.3. Naratyvo ir žurnalistikos santykis

Kai kurie lietuvių istorikai (Anušauskas, Gaškaitė-Žemaitienė) pogrindžio spaudą leidusius

partizanus pavadino karo reporteriais. Medijų studijų žodyne (Dictionary of Media Studies) karo

korespondentas apibrėžiamas kaip žurnalistas, darantis reportažus iš karo. Schulz (2003: 595-596)

teigia, jog rašymas apie karą yra laukas, kuriame susikerta skirtingi interesai: kariai privalo

apsaugoti savo bendražygius, neatskleisti taktikos ir strategijos, o žurnalistai kaip tik trokšta prieiti

prie informacijos, rašyti apie vidinį kariuomenės gyvenimą. Karo korespondentai gali užimti keletą

pozicijų – būti pirmiausia savo šalies piliečiais arba „nesuinteresuoti stebėtojai“, tvirtai laikytis

Vyriausybės nurodymų arba vadovautis tik žurnalistikos standartais ir etika.

Keeble (2007: 9), remdamasis Adamu, teigia, jog žurnalistika konstruoja informacijos ir

faktų paveikslą, bet visiškai objektyvi faktų atranka nėra įmanoma dėl žurnalistų ideologinių

nuostatų. Taigi „nesuinteresuoto stebėtojo“ pozicija yra gana sunkiai įgyvendinama. Schulz (2003:

596) pabrėžia, kad nepaisant atrinktų faktų, karo reporterių pranešimai gali daryti įtaką tiek karių,

tiek civilių nuotaikoms. Jos manymu, geriausi karo korespondentai turi puikius rašymo įgūdžius,

neeilinės drąsos, gilų karinės situacijos suvokimą, žinių apie komandos strategiją, karines doktrinas

bei abiejose kariaujančiose pusėse esančias technologijas. Jie taip pat yra jautrūs karių

įsipareigojimams ir civiliams, kurie patiria traumą, jaučia pavojų, sužeidimų ir mirties galimybę bei

mylimųjų, draugų, turto netektį. Karo reporteriai turi susidoroti su kitomis problemomis ir

klausimais, kurie reikalauja suprasti savo vaidmenį demokratijoje.

Humphries (2006: 8) pateikia pavyzdį apie žurnalistiką Pirmojo pasaulinio karo metu, kai

iškilo iššūkių tarp individualių reporterių, žurnalistikos institucijų ir visuomenės. Remdamasis

Paulu Fusseliu, Humphries teigia, kad žurnalistai per Pirmąjį pasaulinį karą, taikydami senus

reportažo modelius, kurie pasirodė besą neefektyvūs, vaizduojant karo baimes siaubą, kartu

kuriantys nesutaikomą atotrūkį tarp viduje esančių karių, kurie dalijosi savo istorijomis ir išorėje

esančių žurnalistų bei jų auditorijos su jų netikslių atspausdintų pranešimų.

Kaip rašo Humphries (2006: 9–10), Antrojo pasaulinio karo žurnalistams pavyko geriau

nutiesti ryšius tarp žurnalistikos ir fikcijos, kuri tapo detalesnė ir kelianti ginčus Šaltojo karo metais.

„Naujojoje žurnalistikoje“ išnyko riba tarp literatūros ir žurnalistikos. Rašytojai Hemingvėjus ir

Carteris kėlė klausimą, kaip reprezentuoti skirtingas bendruomenes ir požiūrius į istoriją. Jie savo

darbuose naudojo žurnalistikos stilių ir technikas, siekdami suardyti tipinius literatūros naratyvus ir

kartu dažnai per daug ramius istorijos naratyvus.

Žurnalistikoje naratyvas svarbus tuo, jog vaizduojant įvykius, kartu pateikiami vertinimai,

jausmai, požiūriai. (Marcinkevičienė, 2007: 14). Žurnalistikos teoretiko Richard‘o Keeble‘io

35

(Keeble, Wheeler, 2007: 1) manymu, pati stipriausia yra žurnalistika, kuri paremta ne tik faktais,

bet ir asmenine patirtimi; jautri kalbai, tonui ir ritmui. Pasak mokslininko, tokiai žurnalistikai

būdingas naratyvinis tempas, dėmesys detalėms, asmeninės dramos išryškinimas.

Mokslinėje literatūroje (Dardenne, 2008: 267) naratyvinė arba literatūrinė žurnalistika yra

apibrėžiama kaip laisvesnė, lankstesnės formos žurnalistika, kuri iš literatūros įtraukia priemones,

struktūras, o kartais ir temas. Tokia žurnalistika nebesilaiko įpratų konvencijų – apverstos

piramidės principo, kada svarbiausi faktai pateikiami straipsnio pradžioje, o vėliau praplečiami

mažiau svarbiomis detalėmis. Pasak žurnalistikos teoretiko Tomo Wolfe‘o (1990: 28), literatūrinė

žurnalistika skaitytojui daro ne tik intelektualinį, bet ir emocinį poveikį.

Petrulionytės teigimu (2012: 34), šiandien tikrų įvykių įtraukimas į literatūros kūrinį

nebestebina, bet pats realizmas, jungiantis žurnalistiką su literatūra, pastarojoje vis dar labai

gyvybingas. Rašydama apie žurnalistikos ir literatūros susipynimus Petrulionytė (2012: 35) teigia,

jog romano ir laikraščio formos yra giminingos, nes jie abu „viena ar kita naratyvine forma

reflektuoja, „pasakoja“ žmonių istorijas, kurios beveik visada neišvengiamai tragiškos.“ Anot

straipsnio autorės, tiek romano veikėjai, tiek laikraščiuose aprašomi žmonės būna išgyvenę dideles

dramas. Petrulionytė (2012: 37-38), remdamasi Wolfe‘u ir Dardenne‘u, išryškina keturis nefikcinio

naratyvo konstravimo būdus:

1) konstrukcija scena po scenos (taip pasakojama istorija);

2) dialogas, o ne tiesioginės citatos (dialogas leidžia skaitytojui įsitraukti į pasakojimą, daug veiksmingiau

apibrėžia ir vaizduoja personažus);

3) įvairūs požiūrio taškai (kai skaitytojas veiksmą mato personažų akimis, parodomos jų mintys ir

sukuriamas įspūdis, kad jis dalyvauja pasakojime; panašia technika naudojasi ir autobiografai,

memuaristai. Čia T. Wolfe‘as kelia klausimą: kaip žurnalistas, rašantis nefikcinį, vadinasi, faktais

besiremiantį pasakojimą, gali įsiskverbti į kito žmogaus mintis? (Wolfe, 1990, 48);

4) gestai, poelgiai, manieros ir asmeninės charakteristikos kaip kultūriniai ženklai (tai sunkiausiai

suprantamas momentas, jis reiškia žmonių kasdienybės „įrašymą“, „fiksavimą“, taip pat fiksavimą

„žmonių elgesio ir požiūrio į pasaulį, ką jie galvoja apie pasaulį arba kokio pasaulio norėtų, kad jis būtų“

(Wolfe, 1990, 48). Tokia technika, kaip buvo minėta, būdingiausia realizmui.

Šie keturi nefikcinio naratyvo konstravimo būdai buvo naudojami ir partizanų periodinėje

spaudoje. Pirmiausia, partizanams reikėjo užfiksuoti ateities kartoms kautynes – pateikti duomenis

kur ir kada jos vyko, kas išdavė, kas žuvo jų metu. Šiuo atveju pati gyvenimo realybė tarsi pati

padiktuoja naratyvinę formą informacijai perduoti. Kaip teigia White‘as (1995: 37), „tikri įvykiai

patys savaime dar nėra istorijos“, bet kalbant apie tikrus įvykius, egzistuoja poreikis jiems suteikti

naratyvumo aspektą.

36

3. KARO NARATYVAS JŪROS SRITIES PARTIZANŲ

PERIODINĖJE SPAUDOJE

Vakarų Lietuvos partizanų periodinėje spaudoje buvo publikuojama nemažai įvairaus

pobūdžio naratyvinių tekstų. Partizanų požiūrį į prozos tekstus žurnale „Prie rymančio

Rūpintojėlio“ atskleidė partizanas Silūnas. Jo nuomone (1950: 43) pogrindžio spaudoje

bendradarbiu gali būti kiekvienas partizanas, nes kiekvienas gali rašyti tekstus, kuriuose būtų

parodytos jo ir tautos dvasia, nuotaikos, lūkesčiai, viltys, kančios. Pasak Silūno, „paprastų

vaizdelių, apsakymėlių forma“ spaudos bendradarbis galės įgyvendinti vieną pagrindinių pogrindžio

spaudos uždavinių – „palikti ateities gyvenimui kuo daugiau gyvų žodžių, charakterizuojančių ir

įamžinančių mūsų laisvės kovos epochą.“ Silūno manymu, „meno rūbu“ tokį palikimą papuoš

ateitis, o dabartiniu laiku svarbiausia užfiksuoti. Redakcija šiame darbe privalo tik atsargiai pataisyti

šiuos kūrinėlius. Pačiame žurnale buvo nemažai naratyvinių tekstų: Ėglio atsiminimai, Vilkjuošos

satyra, Žiežulos alegorinis ciklas „Penkių metų žiežirbos“, Romučio ir Gelovinio kautynių

aprašymai, Tauragio istorijos apie partizanų gyvenimą. Vyrauja dokumentinio pobūdžio

pasakojimai.

Grožinius Sigutės ir Ramunės kūrinius publikavo „Kovojantis lietuvis“. Juose fiksuojami

tremties išskirtų draugių likimai, partizanų motinos skausmas. Partizanė Laima gana plačiai aprašo

tardymų žiaurumus. Panašios tematikos ir stiliaus prozos tekstus žurnale „Malda girioje“ publikavo

Margis, Tautmylė, Džianglis, Vilius, Diemedis, Žaibas ir kiti. Kreipdamasi į savo bendradarbius

„Malda girioje“ redakcija (išleidimo data nežinoma, Nr. 5: 21) pabrėžė, jog atsiunčiamoje kūryboje

turi atsispindėti „Tėvynės meilė, tautiškumas ir kovinė jėga, todėl nėra skelbiama medžiaga, kuri

liečia pernelyg individualius pergyvenimus.“ (sic!) Leidinyje publikuotuose grožinės prozos

kūriniuose buvo rašoma apie partizanų žygius, priesaikas, lavonų niekinimą miestelių aikštėse,

fiksuojamas apsisprendimo tapti partizanu momentas, dažna apsiniaukusios gamtos ir okupuotos

šalies paralelė. Nors šie tekstai ir atitiko tematinius reikalavimus, dažnai buvo pernelyg

deklaratyvūs, panašūs vienas į kitą, nuspėjami.

Kūriniuose dominuoja realistinis vaizdavimo būdas, bet yra ir alegorinių pasakojimų.

Pavyzdžiui, St. Būdavo9 tekstas „Mirusieji grįžta“ (1951: 5), kuriame pasakojama, kaip mirusiųjų

dvasios kyla „čia pat, savo tėviškės kapuose, kiti pasikelia iš Altajaus slėnių, dar kiti pabunda Sibiro

tundrose, pakelia galvas ledinėse Archangelsko pakrantėse ir išgąsdina baltuosius lokius, pašoka jie

iš Červenės miškų ir paplentės griovių.“ Toliau mažas vaikas, jaunuolis, verčiamas tapti sovietų

armijos kariu, fabriko darbininkė, kunigas, žemdirbys ir gimnazistas pasakoja, kaip juos nužudė

„raudonoji ranka“.

9 Neaišku, ar tai slapyvardis, ar kunigo, poeto Stasio Būdavo 1944 m. pasitraukusio į Vakarus kūrinys.

37

„Prie rymančio Rūpintojėlio“ rubrikoje „Tarka“, paskutiniuose „Kovojančio lietuvio“,

„Laisvė balso“, „Laisvės varpo“ puslapiuose skaitytojai galėjo rasti trumpų satyrinių istorijų ir

anekdotų.

Iš minėtuose leidiniuose publikuotos prozos analizei buvo pasirinkti literatūriškumu,

gyvumu išsiskyrę Aušrės kūriniai ir „Laisvės balso“ rubrikose „Kovas už laisvę prisiminus“ ir

„Laisvės kovų keliu“ spausdinti tekstai.

3.1. Aušrės kūrybos bruožai

Savitu stiliumi partizanų spaudoje išsiskyrė Rakauskaitė-Aušrė. Gudaitis (2009: 223–224),

lygindamas jos poeziją su bendražygės Petkutės-Neringos lyrika, pabrėžė, kad abi turėjo tolygią

talento jėgą, tik Petkutės kūrybai būdingas emocinis gaivališkumas, o Rakauskaitės pasaulėžiūra

mąslesnė ir blaivesnė. Niekieno netyrinėta liko Rakauskaitės literatūrinė proza. 1951–1952

laikraščiuose „Malda girioje“ ir „Laisvės balsas“ publikuoti penki rašytojos apsakymai pasižymi

vaizdinga kalba, įtikinamais dialogais, giliu psichologizmu. Skirtingai nei dauguma partizanų,

rašančių apie laisvės kovotojų pasiaukojimą, Aušrė kūriniuose apmąsto, kaip tampama išdaviku.

Aušrės kūrinių siužetai nėra sudėtingi. Trumpoje novelėje „Bimbalai... Bimabalai“ (1951a:

15-16) pasakojama, kaip komjaunuolis Valiuška eina po nepavykusio agitacinio susitikimo su

kolūkiečiais ir pavijęs vieną iš susitikimo dalyvių, dar kartą išdėsto komunizmo ideologiją,

teigdamas, kad partizanai sunaikinti, o jei koks ir išlikęs – jis pats narsiai kausis su tokiu. Kai

pašnekovas pasuka kitu keliu, Valiuška susitinka tris partizanus ir sprunka nuo jų vienmarškinis

vėsiu oru, taip prajuokindamas lauke dirbančius kaimiečius.

Kūrinyje „Sūnaus laiškas“ (1951b: 9–10) pagrindinei veikėjai žvelgiant pro langą į

pažliugusį rudens orą, pas ją ateina kaimynė Ragutienė, nešina rusiškai parašytu sūnaus laišku.

Senoji moteris prašo jį perskaityti ir išversti. Tai vienintelis iš penkių kūrinių, parašytas pirmuoju

asmeniu.

Dar vienoje trumpoje novelėje „Judas“ (1952b: 9–10) pasakojama apie apie Ragelį, kuris

turi gerą darbą, užtikrintą atlyginimą ir gali gerai aprūpinti savo šeimą, tačiau neturi ramybės, nes

šią gerovę užsitikrino išduodamas geriausią draugą. Neiškentęs sąžinės priekaištų, Ragelis pasirinko

savižudybę.

Ilgiausias kūrinys ir apimties, ir laiko požiūriu – „Viešpatie, ką aš padariau“

(1951c: 10-18). Jame pasakojama, kaip ištrėmus seną moterį, jos sūnus gimanzistas Petriukas

pasirenka partizano kelią. Prieš išeidamas į mišką, jis atsisveikina su savo klasės drauge Eva. Ši

prisiekia, kad niekada neišduos Tėvynės. Deja, savo pažado nesilaiko, susipažįsta su gražiu MGB

karininku, tampa jo mergina ir tik po poros metų, pamačiusi išniekintą Petro lavoną, susimąsto, ką ji

padarė. Literatūriniu požiūriu šiame kūrinyje autorė neišvengė klišių, patetiškumo, apsakymui

38

pritrūko kitiems tekstams būdingo glaustumo. Nepaisant to, ir darbe jaučiamas savitas autorės

žvilgsnis.

Paskutinis Aušrės kūrinys – „Automobilis“ (1952a: 7-10). Novelė pradedama dialogu:

Valeiką pažadina kaimynas Skabutis ir prašo arklio, nes žmona labai susirgo, reikia ją nugabenti pas

gydytoją. Valeika paskolina arklį ir Skabutis su žmona bei kaimyne nuskuba į kitą kaimą pas

gydytoją. Gydytojas pataria išsikviesti greitąją pagalbą, kadangi ligonei būtina operacija, bet

automobilis neatvažiuoja, o ligonė miršta. Po kurio laiko našlio dukra iš mokyklos parneša knygą.

Ėmęs ją skaityti, Skabutis supyksta dėl ten esančios propagandos ir nutaria mergaitę išsiųsti gyventi

pas tetą, o pats – tapti partizanu.

Aušrės kūryba iš partizanų grožinės literatūros pirmiausia išsiskiria forma – autorė

stengiasi išvengti deklaratyvumo, jos tekstai koncentruoti (išskyrus „Viešpatie, ką aš padariau“),

veikėjai – itin gyvi žmonės, turintys ryškius charakterius. Net trijuose kūriniuose iš penkių

pagrindinis veikėjas – okupacinei sistemai palankus asmuo. Į tokį asmenį žvelgiama su ironija

(Valiuška iš „Bimbalai... Bimbalai“) arba liūdesiu, užuojauta (Ragelis iš novelės „Judas“, Ema

„Viešpatie, ką aš padariau“). Skirtingais būdais skaitytojui yra atskleidžiami šių veikėjų vidiniai

motyvai (Aušrė 1951a: 15-16):

Vali[u]ška buvo labai nepatenkintas, nes jam nepavyko nė vieno kolūkio jaunuolio prikalbėti stoti į

komjaunimą. Jam buvo apmaudu, kad po dvėjų valandų nuoširdžiausių antužiatiško aiškinimo apie

komjaunimo reikšmę, uždavinius ir jo svarbumą Tarybinėje tėvynėje ir po to keturių valandų įvairiausių

riečių raginimo visas kolūkio jaunimas liko lygiai toks pat kaip buvęs. Net dar atkaklesnis.

- Tfiu... – garsiai nusispiovė Valiuška – prakeiktas tamsumas mūsų kaime! <...>

Ką gi dabar grįžęs pasakys rajono komjaunimo sekratoriui? Jis toks puikus aratorius, toks pavyzdingas,

nuoširdžiai atsidavęs Lenino – Stalino reikalui, LLKJS narys – nepajėgė suorganizuoti kolūkyje pirminės!...

Tai biauri gėda...

Valiuška net nusipurtė. (sic!)

Valiuškos įnirtingas ėjimas pastiprinamas jo intensyviu mąstymu, parodoma, kad jis iš

tikrųjų nuoširdžiai tiki komunizmo idėjomis. Per visą kūrinį Valiuška matomas iš skirtingų žiūros

taškų: pasakotojas atskleidžia, koks nepatenkintas Valiuška, kaip jis mąsto apie susitikimą su

kolūkiečiais; skaitytojas sužino, kad komjaunuolį bendražygiai vertina kaip puikų „aratorių“, kuris

nuoširdžiai dirba „Leninino – Stalino reikalui“. Susitikęs su vienu iš susirinkimo dalyvių, Valiuška

pasigiria savo drąsa ir nedvejodamas nutaria, jog perduos jį MGB. Tik scena, kai jį sustabdo

partizanai, parodo neatitikimą tarp Valiuškos žodžių ir jo darbų (Aušrė 1951a: 16):

Valiuškos širdis taip ir klestelėjo kažin kur į pilvą... Prieš jį stovėjo trys partizanai. <...>

- Pavard[ė]?

39

- Vvv... Budraitis.

- Komjaunuolis?

- Ne!

- Dokumentus!

- Aš dar per j... – ka[žk]aip nesąmoningai buvo bepradedąs sakyti, bet tuoj atsiminęs, kad jo panosėje želia

tamsūs ūsiukai, pasitaisė, – nesinešioju [,] paprastai namuose palieku. (sic!)

Šiame trumpame dialoge atsiskleidžia Valiuškos charakteris – tai iš bet kokios situacijos

išsisukantis apsukrus melagis, nesilaikantis savo principų ir „Lenino – Stalino reikalą“ galintis ginti

tik žodžiais prieš silpnesnius už save. Toliau pasakojime vienam iš partizanų norint patikrinti

Valiuškos drabužius, šis išsineria iš švarko ir sprunka per laukymę. Aprašant Valiuškos pabėgimą,

pasikeičia fokusuotė – situacija matoma kaimiečių akimis (Aušrė 1951a: 18):

Žmonės žiūrėjo ir stebėjosi, negalėdami suprasti, kas čia dedasi. Bėga tai bėga žmogus. Bet kad niekas jo

neveja! Vienmarškinis tokią šaltą dieną! tur būt kvailys?

- Ei, ei! Ko giliuoji? Bimbalų dar nėra, – sušuko jam iš vieno kiemo.

Valiuška nesustojo, tik nesąmoningai mintimis atsakė:

- Je... bimbalų... Kaip nėra?... Yra... (sic!)

Šis neatitikimas tarp Valiuškos sakomų žodžių ir jo elgesio sukuria komiškumo įspūdį,

kurį patvirtina kaimiečiai, nežinantys, kas dėjosi Valiuškos širdyje ir matantys tik vėsiu oru nežinia

ko greitai bėgantį vienmarškinį jaunuolį. Naratologas Bruneris (1991: 7) rašydamas apie atitikimą

tarp naratyvo veikėjų veiksmų, su veikėjais susijusių įvykių ir veikėjų aistrų, tikėjimo, vertybių,

teigia, jog skaitytojas prognozuodamas veikėjo intencijas gali nuspėti situacijas. Vis dėl to veikėjų

intencijos niekada pilnai neatskleidžia įvykių sekos. Anot Brunerio, yra skirtumas tarp to, kas

išreiškiama tekste ir to, ką tas tekstas gali reikšti. Šiuo atveju Aušrės kūrinyje „Bimbalais“ tarsi

žeminančiai išvadinami partizanai, bet iš tikrųjų pažemintas ar dar tiksliau – apsikvailinęs lieka

Valiuška.

Kūrinyje „Viešpatie, ką aš padariau“ žvilgsnis kaimiečių akimis padeda atskleisti pažiūrų

įvairovę. Vaizduojama scena, kaip prie „stribokyno“ guli išniekintas partizano kūnas, o stribai

šypsosi ir šaiposi tai matydami (Aušrė 1951c: 10-18):

Po penkių minučių čia susirinks būrys miestelėnų ir vaikų pažiūrėti kaip tyso, jaunas, kulkų sudr[a]skytas

kūnas, kaip žaidžia paskutiniai saulės spinduliai jo lietuviškos lino drobės baltumo veide, jo šviesiuose, juodu

krauju sulipusiuose plaukuose.

Vieni pasakys: „Gerai! Banditui taip ir reikėjo“. Kiti palinguos galvą ir kupinu užuojautos balsu sušnibždės

geram pažįstamui: „Toks dar jaunas...“ Treti tvirtai suspaudę lūpas tylės, tik savo viduje susižavėję sušuks:

„Štai kaip mylima Lietuva?“ Vaikai, kažin kokio nenugalimo smalsumo traukiami, slinks arčiau pro

40

suaugusius žmones pasižiūrėti ir pamatę jį kruviną, bėgs į šalis ir visą vakarą bijos vieni pasilikti patamsėje.

(sic!)

Visažinis pasakotojas iš anksto žino kas bus. Skaitytojui tai leidžia suprasti, jog tikriausiai

šis kartas – nėra vienintelis. Skirtingų reakcijų atskleidimas parodo partizaninio karo

kolektyviškumą – ši patirtis paveikia ir okupantus, kurie žudo, ir nužudytąjį pažinojusius, ir

bendraamžius, norinčius pasirinkti tą patį kelią, ir net vaikus, kurie auga baimėje. Nežinomo

partizano kūno išniekinimo aprašymu pradėtas apsakymas, baigiamas taip pat panašia scena, tik

dabar skaitytojas jau pažįsta nužudytąjį, o fokusuotė susitraukia iki Emos žvilgsnio (Aušrė

1951c:18)

Ema, vaikštinėjusi šalygatviais su išsipraususiu po „medžioklės“ vyru, irgi užsuko pažiūrėti [partizanų

išniekintų kūnų]. Nelabai ji mėgo tokius dalykus, bet vyras būtinai norėjo parodyti. Kiekvienu kartu jis

rodydavo ir jai būdavo šlykštu, tačiau širdy ji džiaugdavosi, kad žuvo „banditas“, o ne jos vyras.

Tą vakarą ji ėjo jaudindamasi. Turbūt, nujautimas.

„Dieve!“ – perkūnu trenkė jai į galvą staigus lavono pažinimas. (sic!)

Jei Valiuška buvo vaizduojamas su ironija, tai Emos situacija kelia liūdesį ir užuojautą.

Viena vertus ji lietuvaitė, kita vertus priklauso ir pasauliui, kur jos tautos žmonės yra „medžiojami“,

vadinami „banditais“, jai ir šlykštu žiūrėti į išniekintus kūnus, ir džiugu, kad žuvo ne jos mylimasis.

Naratyvo įvykių seka priveda Emą iki situacijos, kai ji privalo pasirinkti savo tapatybę, o skaitytojas

gali tik spėti, kaip toliau susiklostė merginos gyvenimas.

Dar kitaip išdavystės tema sprendžiama novelėje „Judas“. Pagrindinio veikėjo pavardė –

Ragelis – sukuria mažo, silpno žmogaus įspūdį, kartu asociajuojasi su raguota piktąja dvasia.

Kūrinio pradžioje tarsi nupiešiamas idiliškas vaizdas – Ragelis turi viską, apie ką svajojo, bet jam

trūksta ramybės. Kaip ir daugumai trauminių naratyvų būdinga, jį kankina praeities atsiminimai.

Skaitytojui leidžiama pamatyti Ragelio išgyventą vidinę kovą (Aušrė 1952b: 9–10):

Ilgai svarstyti nėra laiko! Reikia greitai apsispręsti. Rageliui kaip pakvaišusiam mėtėsi mintys: „Jis mano

draugas“ – „Kas tau draugai – turi alkaną šeimą.“ „Jie – Lietuvos partizanai.“ – „Kas tau ta Lietuva, jei tu

alkanas?“ „Aš būsiu žmogžudys.“ „Jie taip pat žudo.“ „Išdavikas, Judas...“ – „Kiti pastebėję gali ir tave

išduoti.“ Pagaliau išganinga mintis: „Ne tu žudysi, o pranešti [–] savisaugos pareiga. Jei užeis nepranešus,

kas tada? O gal jie visi pabėgs?“ Išganingiausia – „Ne tu žudysi.“

Ir Ragelis, užsėdęs arklį, išjojo, savo juoda raitelio figūra trikdydamas tylią nakties mėnesieną. (sic!)

Po išdavystės partizanai buvo apsupti, du išsigelbėjo, trys žuvo – tarp jų ir geriausias

Ragelio draugas. Ragelis išsikraustė gyventi kitur, vengė būti vienas, bandė nusiraminti

besilinksmindamas, paskui pasidarė nekalbus, sulyso. Novelė baigiasi Ragelio savižudybe: „Vieną

41

kartą rado jį ties kapinėmis po klevo šaka tabaluojantį...“ Ragelis atkartoja Judo istoriją – tampa

išdaviku ir, neatlaikęs sąžinės priekaištų, pasirenka mirtį.

Stipriausią įspūdį palieka Aušrės novelė – „Automobilis“. Novelė pradedama dialogu:

Valeiką pažadina kaimynas Skabutis ir prašo arklio, nes žmona labai susirgo ir reikia ją nugabenti

pas gydytoją. Valeika išskubėjo į kiemą per šaltį nespėjęs gerai apsirengti ir kartu su Skabučiu

puolė į tvartą. Skaitytojas tarsi pats junta dviejų vyrų skubėjimą, žiemos šaltį. Lakoniškais sakiniais

kuriama įtampa (Aušrė 1952a: 8):

Valeika išrinko geriausią arklį, geriausius pakinktus ir ratus. Gaila buvo žiūrėti į juodbėrį arklį, įkritusiais

šonais ir aiškiai matomu aštriu nugarkauliu, meilia arklių kalba prašantį kuokštelio šieno. „Cho, cho“,

šnekėjo kinkomas arklys, tikėdamas ko nors iš Valeikos, prie kurio jis buvo pripratęs. Tuo tarpu trūko

vadžios per mazgą, beveriant į pavalkų rinkutes.

- Po velnių! – nusikeikė Valeika.

Skabutis tiesiog trypė iš nekantrumo. Jis puolė sumegzti vadžių, išplėšdamas jas iš Valeikos rankų. Jam

atrodė, kad Valeika greitai nesumegs. Tačiau ir pačiam nesisekė – vadžios sušalusios, kietos, pirštai dreba...

(sic!)

Fokusuojama tarsi per atstumą – skaitytojas, skirtingai nei kituose Aušrės kūriniuose,

nežino, kas dedasi veikėjų viduje. Pasakotojo vertinimo, jog buvo gaila žiūrėti į arklį, negalima

priskirti nei vienam iš skubančių vyriškių, bet šis pastebėjimas ir pats arklio aprašymas yra svarbus,

nes parodo, kad kažkas negerai – geriausias arklys, o šonai įkritę, alkanas.

Pakinkęs arklį, Skabutis važiuoja link namų, bet arklys neturi jėgų skubėti. Galiausiai

pasiekęs namus, jis su sergančia žmona nuvyksta pas gydytoją, bet šis niekuo negali pagelbėti –

būtina operacija, o artimiausia ligoninė – už 40 km. Įtampa auga ir galima nujausti tragišką baigtį

(Aušrė 1952a: 9):

Skabutis tekinas nubėgo į paštą. Ten skambino, skambino, keikėsi, plūdo, kol pagaliau susikalbėjo. Iš pradžių

sakė, kad dabar jokios mašinos neturį, negalį atsiųsti. Pagaliau jų darbo planas esąs įvykdytas. Skabučiui

neatleidžiant ir maldaute maldaujant, prižadėjo.

Užlaužęs rankas, Skabutis sėdėjo vežime šalia dejuojančios žmonos ir laukė mašinos... Kaimynė, padėjusi

atvežti ligonę, apėjo visą miestelį, surinko visas paskutiniąsias naujienas, kelis kartus buvo nuėjusi ant

vieškelio pažiūrėti, ar neatvažiuoja, o mašinos vis nebuvo. Skabutis kentėjo sukandęs dantis, apimtas baisaus

nerimo, nesuvokdamas laiko.

Pagaliau nesulaukdami nutarė važiuoti pasitikti. Sutikę mašiną sustabdysią, įdėsią ligonę, Skabutis važiuosiąs

su ja, o kaimynė Gerulienė grįšianti arkliu.

Važiavo, važiavo... ir pavažiav[ę] apie penketą kilometrų, sustojo... Paskui susisuko ir grįžo visi trys atgal.

Vienas iš grįžtančiųjų buvo labai nelaimingas, vienišas, kitas pritrenktas, apstulbęs, o trečias – ramus,

bejausmis. (sic!)

42

Šioje ištraukoje atsiskleidžia žmogaus bejėgiškumas susidūrus su sistema. Neaišku, ką

mąsto Skabutis su Geruliene, bet visą laiką jaučiama įtampa – Skabutis kalba su ligonine ir

keikdamasis ir maldaudamas, laužo rankas, kaimynė visą miestelį spėja apeiti, o išsigelbėjimo vis

nėra. Ciniška pastaba, jog ligoninės darbo planas esąs įvykdytas sustiprina įspūdį, kad kažkas

negerai su valstybe.

Žmonai mirus, Skabutis lieka su dukrele Janute, kuri jam itin brangi. Vieną dieną dukra iš

mokyklos parsineša knygą. Tėvas paima ją skaityti ir atsiverčia pasitaikiusį puslapį (Aušrė

1952a: 9):

Užrašyta „Automobilis“. Įniko skaityti. Skaitė nepakeldamas akių, neklausydamas, ką Janutė šneka,

sugniaužęs kumščius, čia rausdamas, čia baldamas. Nė viena knyga nebuvo tiek paveikusi, kaip ši.

„Taigi išvežė mano moterišką... su automobiliu... su automobiliu išvežė. Ar išmanai? Mano... na, mano

žmoną išvežė į ligoninę su automobiliu“, kelis kartus kartojo Skabutis ir nusikeikė.

Perskaitęs „Jeigu dar abėjojai, tai šiandien, manau, įsitikinai, kad Tarybų šalyje kiekvienas žmogus brangus“,

trenkė knygą į žemę.

Šimtą kartų Skabutis kaip ir jo kaimynai buvo prakeikęs tarybinę santvarką, bet dabar prakeikė tūkstantąjį

kartą. Dieve mano, nors tylėtų, nors nemeluotų per akis! Argi mes kvaili?! (sic!)

Iki šiol išorės fiksavimu apribotas pasakojimas pagaliau atskleidžia Skabučio savijautą.

Šūksnis „Dieve mano, nors tylėtų, nors nemeluotų per akis! Argi mes kvaili?!“ nors ir neišskirtas

kabutėmis, atrodo, tarsi kiltų iš pačių našlio sielos gelmių. Perskaitytas tekstas knygoje Skabutį

priverčia priimti lemiamą sprendimą tapti partizanu. Labiau už žmonos mirtį jį skaudina sistemos

propaganda, kuri visiškai neatitinka tikrovės. Šioje ištraukoje galutinai patvirtinama ir skaitytojo

nuojauta, jog veiksmas vyksta tarybinės santvarkos metais.

Taigi Aušrės kūryboje per fokusuotės kaitą parodomi įvairūs požiūriai. Veikėjai

charakterizuojami per veiksmus, pasirinkimus, reakcijas. Partizaninis karas Aušrės kuriamuose

naratyvuose atsiskleidžia per personažus, kurie gyvena legalų gyvenimą, bet patirdami totalitarinio

režimo blogį apsisprendžia tapti partizanais (Petriukas, Skabutis) arba dėl skirtingų priežasčių yra

priešiškai nusiteikę (Ragelis, Valiuška).

3.2. Šeimos griūtis prt. Rimo ir Linksmutės prozoje

Aušrės kūrybai literatūriškumu artimi Petkutės-prt. Rimo (1953: 5-13) „Broliai“ ir

nežinomos autorės Linksmutės (1953a: 7-13) „Alyvoms žydint“, publikuoti „Laisvės balso“

rubrikoje „Laisvės kovų keliu“. Dar vienas Linksmutės (1953b: 8–13) apsakymas – „Vėlinių naktį“

atspausdintas „Laisvės balse“ be rubrikos įvardijimo. Šios moterys savo kūriniuose karo siaubą

atskleidžia per susipriešinusių šeimos narių tragedijas.

Rimo apsakymas „Broliai“ suskirstytas į 9 segmentus. Kūrinys pradedamas scena, kurioje

Alfonsas eina namo iš mokyklos (1953: 5):

43

Šiandien jį pašaukė gimnazijos komsorgas. Kaip gražiai kalbėjo! „Savickai, nebūk kvailas! – aidi Alfonso

ausyse komsorgo žodžiai. – Tu susipratęs vaikinas, visgi XI klasėje. Kam tau trankytis drauge su

šikšnosparniais? Galėtum sau auksinę ateitį susikurti. Kvailas tu, brolyti! Stok komjauniman. Nežiūrėsim į

tai, kad tavo brolis „banditas“. O jeigu nestosi – gali blogai baigtis. Manau, aiškinti netenka kodėl. Na?“

Komsorgas laukė. Savicko sieloje susimaišė, susijaukė, šiek tiek nugązdino grasinimai ir... jis pažadėjo

apsigalvoti. Visa tai dabar nedavė Alfonsui ramybės. Ką pasakys tėvai, ką pasakys brolis? Tiesa, su broliu jo

nerišo tamprūs ryšiai. Anas, vos tik užėjus rusams, iš paskutinės gimnazijos klasės išėjo partizanauti ir

negalėjo pakęsti Alfonso vėjavaikiškumo, klastingumo ir bailumo. Vytautas, stačiai, netikėjo savo broliu. Tas

dar labiau atšaldė vaikus, kuriuos augino ir globojo ta pati motina, kurie vaikščiojo tais pačiais tėviškės

takais. (sic!)

Iš šios ištraukos skaitytojas sužino, kad brolių Alfonso ir Vytauto nesiejo tamprūs ryšiai.

Ne visai aišku ar Alfonsas tik mano, kad Vytautas jo nemėgsta, ar vyresnysi brolis iš tikrųjų jo

nemėgsta. Kaip ir Aušrės Ragelis, Rimo Alfonsas ilgokai svarsto kaip jam pasielgti, kol į galvą

ateina pasiteisinti leidžianti mintis (prt. Rimas 1953: 6):

Ir pagaliau, lyg skęstančiam ištiestas šiaudelis, šovė jo galvon išganinga mintis, jog Rusijos niekas nenugalės.

Ji turi tiek žmonių ir karo technika gera. Alfonsas apsisprendė: jis rašysis. <...> „Tėvams nesisakysiu“... –

užbaigė Alfonsas savo svarstymų sąskaitą.

Kitoje scenoje Alfonsas susitinka su MGB majoru ir sutinka vykti į KGB mokyklą. Išėjęs

iš kabineto ir rankoje spausdamas pinigus jis mąsto apie partizanų ryšininkę Reginą, kurią yra

įsimylėjęs be atsako. Fokusuojama per jo žvilgsnį (prt. Rimas 1953: 6): „Ne, ji jo nemyli... Bet

jeigu pamiltų, jis pasistengs užtušuoti jos kaltę.“ Reginos „kaltė“ – bendradarbiavimas su

partizanais. Parodoma, kaip Alfonsas priima ne tik okupanto pinigus, bet ir mąstyseną, požiūrį.

Kitoje scenoje vaizduojama kaip Savickų sodyboje apsilanko vyresnysis Alfonso brolis

Vytautas kartu su dar keliais partizanais. Tėvai Vytautui perduoda brolio laišką, kuriame šis rašo,

jog norėtų susitikti, papasakoja apie savo jausmus Reginai. Vytautas paprašo mamos pasakyti

broliui, kad su juo susitiks Verbų sekmadienį.

Atėjus lemtingai dienai, Vytautas kartu su Regina laukė atvykstančio Alfonso. Partizano ir

ryšininkės pokalbis atskleidžia, jog ji visiškai nepasitiki jaunesniuoju Savicku ir netrukus paaiškėja,

kad ne veltui – Alfonsas pasirodo su keliais šimtais enkavedistų ir užduotimi (prt. Rimas 1953: 10)

– „Šią naktį jis turi gyvą ar mirusį paimti savo brolį.“ Pasakotojas Alfonsą palygina su vilku, kurio

širdis pilna neapykantos viskam, kas „kilnu ir gražu.“ Važiuodamas jaunesnysis Savickas

įsivaizduoja, jog suėmęs brolį, Reginai lieps rinktis arba Alfonso meilę arba kalėjimą, bet net ir

sužvėrėjusioje širdyje suskamba sąžinės balsas – Savickas suvokia, kad išduoda ne tik brolį, bet ir

savo senus tėvus.

44

Reginai pastebėjus, kad sodyba apsupta, Vytautas bando gelbėtis, bet koridoriuje susiduria

su broliu, kuris laiko šautuvą (prt. Rimas 1953: 11):

Vytas atsigręžė ir akyse švystelėjo lyg tai nuostaba, lyg pajuoka, lyg neapykanta. Staiga jis viską suprato,

viską, iki mažiausių smulkmenų. Gal taip visuomet esti prieš mirtį... „Inžinierius!“ – nusišypsojo Vytas ir

užsimojo granata. Bet Alfas iššovė... Vytas griuvo, ir pro duris ėmė virsti rusai. Jie mindė Vyto lavoną,

griuvo užkliuvę už jo. Per kits kitą veržėsi kambarin, iš kurio šaudė Regina. Bet Savickienė jau netekusi

proto, pastojo duris. Buožės smūgis ir balta bažnytinė skarelė nusidažė krauju. Drauge su visais Alfas

peržengė motinos kūną ir pamatė Reginą.

Skaitytojas atsiduria pačiame įvykių centre. Istorijoje atkartojami net du Biblijos

pasakojimai – Abelio ir Kaino tragedija, kai iš pavydo Kainas ryžtasi nužudyti brolį ir Kristaus

kančia – susirėmimas vyskta Verbų sekmadienį. Veikdamas kartu su būriu bendrininkų, Alfonsas

tarsi robotas peržengia motinos kūną ir pamatęs narsiai besikaunančią Reginą, šauna į ją. Tik

susidūręs su motinos žvilgsniu, Alfonsas atsipeikėja ir pasisuka link Reginos, kuri paniekinamai

paklausia apie jo meilę. Neatitikimas tarp Alfonso jausmų ir veiksmų šį kartą kuria nebe komišką

įspūdį kaip Aušrės „Bimbaluose“, o tragišką. Negalėdamas žiūrėti į žuvusius artimuosius, Alfonsas

užsimerkia. Skaudžiausiai jį paveikia majoro žodžiai (prt. Rimas 1953: 11): „Vyras! – majoras

tekštelėjo jam per petį. – Ko čia žvalgaisi, važiuojam. Tai baisiau už patį banditą, – jis ranka parodė

Reginos pusėn.“ Enkavedistams tvarkant aplinką, Alfonsas išbėga laukan ir suvokia, jog jis – nebe

žmogus.

Kūrinys baigiamas scena per šv. Velykas. Išprotėjęs Alfonsas nuslenka į bažnyčią ir

pažvelgia į Dievo Motinos Marijos akis. Kaip buvo minėta teorinėje dalyje (Bal 2008: 629) traumą

patyrusį asmenį iš sąmonės puola vizualiniai atvaizdai, nesijungiantys į atsiminimus, nes jiems

trūksta naratyvumo savybės. Šiuo atveju Marijos žvilgsnyje Alfonsas vienu metu pamato savo

motinos, Reginos ir brolio žvilgsnį. Vaikinas nesugeba priimti jam skirto žvilgsnyje esančio

gailestingumo. Išbėgęs iš bažnyčios Alfonsas bando užpulti majorą, bet dvikovą pralaimi. Šiuo

atveju partizaninis karas vyksta ne su išorės priešu, bet pirmiausia žmogaus viduje, taip pat – su

savo šeimos nariais. Okupantas atlieka gundytojo vaidmenį, stumteli apsispręsti išdavystei.

Linksmutės (1953a: 7-13) „Alyvoms žydint“ siužetas šiek tiek kitoks, bet apsakymu

išreiškiamos panašios idėjos. Kūrinys pradedamas scena, kai Rimos mylimasis Vytautas iki šiol

buvęs ryšininku, ateina pasakyti merginai, jog renkasi partizano kelią. Jie susitaria susitikti kitais

metais, žydint alyvoms. Toliau skaitytojui atskleidžiama Vytauto šeimos situacija. Jo motina –

atsidavusi partizanams, o tėvas (Linksmutė 1953a: 8) „irgi neblogas, tačiau jame Vytautas kas kart

vis labiau įžiūrėdavo neapykantos, baimės, atšalimo nuo maldos žymes.“ (sic!). Vytauto

45

apsisprendimas tapti partizanu buvo prieš tėvo valią. Skaitytojui parodoma, jog partizano nuojauta

teisinga – nors jis nežino, bet tėvas jau tapęs išdaviku (Linksmutė 1953a: 9):

Prie MVD artėjo Vytauto tėvas. Jo veidas buvo išbalęs, išlindęs iš po kepurės žilų plaukų kuodas nemaloniai

kuteno smilkinį, o vėjas, gegutės „ku-kū“ ir kiekvieno medelio lapų virpėjimas jam vienu galingu balsu

šaukė: „Išdavikas!“

Po susitikimo su majoru senasis Saulėnas įsipareigoja gauti informacijos apie sūnaus

veiklą ir jo bendražygius. Grįžęs namo, jis prakalbina jaunesnę Vytauto seserį, kuri neįtardama

nieko bloga pasako, jog brolis aplankys Rimą per Sekmines. Tiek kukuojanti gegutė, tiek mažosios

mergaitės apklausa tarsi atkartoja Drebulės tardymą iš „Eglės – Žalčių karalienės“.

Atėjus lauktam vakarui, dešimt partizanų susirenka vakarieniauti pas Rimą. Vytautas pro

langą pamato artėjantį tėvą ir seserį. Atpažinęs artimuosius, išeina jų pasitikti. Susitikimo metu

tėvas išgyvena vidinę sumaištį (Linksmutė 1953a: 12): „Jame kovojo du žmonės. Vienas liepė

sakyti viską, išgelbėti tą 10 gyvybių, o kitas – kuo greičiau vykdyti majoro nurodytą planą. Ir

antrasis nugalėjo...“ Vytautas paprašydamas pakviesti motiną, Saulėnui suteikia progą atvesti

enkavedistus. Išėjęs pasitikti motinos, Vytautas perveriamas kulkos. Partizanai puola šaudyti, Rima

čiumpa žuvusio mylimojo ginklą. Šioje scenoje merginos mintys skamba tarsi karinės komandos

(Linksmutė 1953a: 12):

Už medelio Rima pamatė rusą. „Atkeršyti <...> [už Vytautą]“, – staiga dingtelėjo jai mintis. Ji greitai

ištraukė iš Vytauto kišenės pistoletą ir žodžiais „už jį“ palydėjo taiklią, mirtį nešančią kulką į ruso galvą. Kas

daryti su Vytautu? Ne, ji, Rima, neatiduos jo rusams nė mirusio. „Nepalikti Vytauto!“ Rima tvėrė jo šautuvą,

du partizanai [–] sužeistą Vytautą. Nakties tylą plėšė šūviai. Štai, krito rusas, čia parpuolė partizanas, čia

keiksmas, čia dejonė. Viskas maišėsi, pynėsi, beauštant Sekminių rytui. (sic!)

Greitas įvykių tempas skaitytojui leidžia pajusti veikėjų įtampą, kiekvienos akimirkos

lemtingumą – kas gyvens, o kas mirs. Istorija baigiama partizano laidotuvėmis, Rima tampa

partizane. Kaip toliau klostėsi senojo Saulėno gyvenimas, skaitytojui neatskleidžiama.

Panašią šeimos dramą išgyvena ir Linksmutės (1953b: 8–13) apsakymo „Vėlinių naktį“

veikėjai. Istorija pradedama tėvo ir dukros Vilos pokalbiu. Senasis Audinis yra partizanų ryšininkas,

jo dukra – patikima mergina, bet sūnus Saulius – stribas. Tėvą drąsko dvejopi jausmai – jis

prisipažįsta, jog savo vaiką myli kaip sūnų, bet kaip stribo – nekenčia. Naktį Audinių sodybą

aplanko penki partizanai.

Ryte Sauliui įsakoma nubraižyti apylinkės planą ir link sodybos pajuda okupanto kariai.

Tuo metu Vila skaito partizanų laikraštį „Laisvės balsas“ apie Rainių kankinius, Liepos straipsnį

apie mokytojo pareigas ir žavisi prt. Rimo eilėraščiais. Šis epizodas itin įdomus, nes ir partizanė

46

Laima ir prt. Rimas (Petkutė) iš tikrųjų publikavo savo tekstus „Laisvės balse“. Realūs asmenys ir

gyvenimo detalės tampa fikcinio naratyvo dalimi.

Išgirdusi šūvius, Vila ką tik skaitytą laikraštį sudegina. Susišaudymo metu žūva jaunas

partizanas Vėjelis. Vilos tėvas pasitraukia į mišką kartu su laisvės kovotojais, mergina suimama ir

po trijų dienų tardymų namo grįžta pusiau gyva. Po kurio laiko Vėlinių naktį mergina keliauja

uždegti žvakės ant žvyrduobėje palaidoto Vėjelio kapo. Jos brolis su bendru laukia pasaloje prie

kapo ir tik nušovęs merginą, atpažįsta seserį. Prie kapo atėjęs senasis Audinis galutinai išsižada

sūnaus ir pats nukauna abu stribus, o dukterį palaidoja šalia Vėjelio.

Taigi abi autorės savo kūriniuose vaizduoja kaip karas ardo šeimos ryšius, priešais

paverčia pačius artimiausius žmones. Stengiamasi atskleisti ir veikėjų motyvaciją – Alfonsas trokšta

pinigų, Reginos meilės ir gelbėjasi mintimi, jog Rusija yra nenugalima. Kiek sunkiau suprasti

senojo Saulėno veikimo priežastis – atrodo, kad jis tiesiog bijojo MVD. Saulius stribo darbą

suvokia tiesiog kaip gerą tarnybą ir tik vėliau susiduria su šio pasirinkimo padariniais. Visus tris

kūrinius vienija ir pasirinktas veiksmo laikas – religinės šventės: Verbų sekmadienis, Velykos,

Sekminės ir Vėlinės. Dienos, kurios turėtų suvienyti artimuosius, tampa kruvinų žudynių laiku.

Kaip ir Aušrės kūryboje, įvykiai matomi iš laisvėje gyvenančių personažų perspektyvos –

partizanai yra tie, kurie iš miškų grįžta namo. Prt. Rimos ir Linksmutės kūriniai apima ilgesnį laiko

tarpą nei Aušrės, yra labiau išplėtoti, pasakojimo tempas išauga mirtinų susidūrimų scenose.

Istorijas pasakoja visažiniai pasakotojai, leidžiantys pažvelgti į veikėjų mintis, vidinį pasaulį.

3.3. „Laisvės balso“ rubrika apie kovas už laisvę – literatūros ir žurnalistikos

sankirtos

„Laisvės balso“ rubrikoje „Kovas už laisvę prisiminus“ buvo spausdinti keturi tekstai:

Birželio (1953: 11-16.) „Kautynės prie Melvydžių“10

; prt. kpt. Viliaus (1953: 12-17.) „Šnipo

pinklėse“; pagal Lyro pasakojimą Algirdo užrašytas (1952: 8-10) „Paskutinė pareiga“11

ir prt.

Tetervino (1952: 5-7) „Mirties naguose“. Dar pora tekstų be jau nagrinėtų Linksmutės ir prt. Rimo

kūrinių spausdinti rubrikoje „Laisvės kovų keliu“: prt. psk. Trimito ( 1953: 8-14) „Knygnešių taku“

ir pagal partizano Algirdo pasakojimą prt. Snieguolės užrašyta istorija (1953: 10-13) „Kautynės

Girėnų miške“.

Rubrikos pavadinimas „Kovas už laisvę prisiminus“ nurodo, jog jame spausdinami tekstai

turi faktinį pagrindą, tai išryškėja ir skaitant pačius kūrinius. Ruzgas (2010: 77) rubriką „Laisvės

kovų keliu“ įvardija kaip literatūrinį priedą. Iš tiesų Linksmutės ir Rimo kūriniai yra grožinės

literatūros tekstai – juose kaip ir Aušrės kūryboje nagrinėjama išdavystės tema. Vis dėl to tekstuose

10

Paimtas iš „Partizanų šūviams aidint“. 11

Paimtas iš leidinio „Ugnis“ Nr. 2.

47

„Kautynės Girėnų miške“ ir „Knygnešių taku“ pateikiama medžiaga yra faktinio – istorinio

pobūdžio.

Šiuose tekstuose nagrinėjama keletas temų. Pirmiausia – karinių susirėmimų aprašymai –

tai atspindi pavadinimai „Kautynės prie Melvydžių“ ir „Kautynės Girėnų miške“. Pirmajame tekste

pasakojama apie partizaninio karo pradžioje 1946 m. žiemą vykusį ginkluotą susirėmimą tarp

Lietuvos partizanų ir MVD karių Latvijos pasienyje. Partizanų vidinei būsenai nusakyti pasakotojas

„skaito“ kovotojų veidus (Prt. Snieguolė 1953: 11):

- Brangioji, numylėta Tėvyne, kiek tu kenti! – rodos, lyg sakyte sako liūdni, bet ryžtingumu spindį veidai.

– Atiduodame tau, brangi Tėvyne, savo gyvybes nei vienas nesuabejodamas, tik tu, Tėvyne, būk laisva ir

didinga. (sic!)

Šioje ištraukoje nusakomas laisvės kovų tikslas ir kario pasiryžimas aukotis iki mirties,

kuris atskleidžiamas tolesnėje istorijoje: trys partizanų būriai iškilmingai paminėjo Vasario 16-ąją, o

po savaitės jų stovykla buvo pastebėta ir ją apsupo rusų kariai. Scena po scenos skaitytojui

pateikiama detali mūšio eiga – kaip vyko atsitraukimas, kas žuvo, kas sužeisti patys nusišovė.

Kautynės Girėnų miške vyko 1952 m. vasario 18 d., kai eigulys Jonas Mazrimas išdavė

partizanų stovyklavietę priešams. Kaip ir pirmajame tekste detaliai aprašoma mūšio eiga. Abiejuose

pasakojimuose buvo svarbu užfiksuoti paskutinius žūvančių kovotojų žodžius: mirdamas vadas

Tautvydas atsisveikina su mylima Tėvyne (Prt. Snieguolė 1953: 15), sužeistas partizanas Šalis prieš

nusišaudamas atsisveikina su bendražygiais, prašydamas atkeršyti „raudonajam žvėriui“, sužeistas

vadas Vasaris prieš nusišaudamas patvirtina, jog nebegali kovoti, atsisveikina su bendražygiais ir

paragina juos kovą tęsti toliau: „Mane mirtis atskiria iš jūsų tarpo, bet jūs kovokite iki paskutinės

minutės. O man dėl Tėvynės numirti nebaisu.“, vienas iš mirštančių partizanų Arimantas arba Aidas

prieš mirtį sušnabžda „Dieve, tik tau aukoju save...“ (ten pat, 1953: 11-13). Tai drąsių, mirties

nebijančių kovotojų žūtys.

Likusių kovotojų jausmai nekomentuojami arba perteikiami metaforine kalba – Girėnų

miške žuvus Arimantui ir Aidui „brolių širdis skausmu pervėrė“ (ten pat, 13). Pasibaigus šioms

kautynėms partizanas, Vytautas „su trykštančia iš akių neapykanta“ (ten pat, 13) kalba, kad

žuvusieji amžinai liks gyvųjų širdyse, jų mirtis ėpareigoja tęsti kovą su okupantu. Prie Melvydžių

vykusiame susirėmime žuvus partizanams Dėdei ir Žvėriukui, vėliau – vadui Tautvydui ir

partizanui Janoniui, likusieji teigia, jog šie partizanai ištesėjo duotą kario priesaiką nepasiduoti.

Kiek kitoks naratyvas kuriamas partizano Viliaus pasakojime „Šnipo pinklėse“. Čia taip

pat atskleidžiama išdaviko tapatybė, parodoma, kaip po buvusio partizano Alfonso Rupšlaukio

išdavystės, priešas apsupo LLKS Žemaičių Apygardos partizanus. Skirtingai nei Girėnų ir

Melvydžių kautynėse, šiems partizanams pavyksta pasprukti nepastebėtiems ir išvengti karinių

48

veiksmų. Galbūt dėl to jaučiamas pasakotojo bandymas suprasti kitą, užuojauta priešams: „Daugelis

jų čia atvaryti ne savo noru žudyti tų, kurie neleidžia okupantui paskandinti Tėvynės komunizmo

liūne. Daugelis jų prisime[n]a pavergtas savo tėvynes ir jų kančias.“ (sic!) (Prt. kpt. Vilius 1953:

17). Šis sakinys atskleidžia priešingą pasaulėžiūrą nei anksčiau minėto Algirdo.

Į naratyvus įtraukiamos sapnų scenos, bet skirtinguose tekstuose skiriasi jų funkcijos.

„Kautynėse prie Melvydžių“ sapno erdvė yra šviesi ir viltinga: „nuėjome gulti, kur ne vieną

partizaną užliūliavo gražūs sapnai: laisva Lietuva, graži praeitis be niekšų, išdavikų, kraugerių rusų,

be parsidavėlių lietuvių, kuriuos prakeiks lietuvių tautos dvasia.“ (sic!) (Birželis 1953: 11). Šis

sapnas atrodo tarsi graži svajonė, kuriama opozicija žiauriai dabarčiai.

Pasakojime „Šnipo pinklėse“ sapnuojami košmarai: „Pabudę iš miego Audronis ir Bedalis,

pasakojo sapnavę tokius baisius sapnus, kurių reikšmę aiškinome visi. „Sapnas lieka sapnu,“ tariau

jiems, tačiau instinktyvus jausmas lyg diktuote diktavo, kad čia turi įvykti kažkas nepaprasto.“ (sic!)

(Prt. kpt. Vilius 1953: 14). Šie sapnai yra lyg ateities įvykių pranašai. Po viltingo sapno

Melvydžiuose, partizanų laukė žiaurus susirėmimas ir žūtys, o košmariški Audronio ir Bedalio

sapnai išpranašavo sėkmingą pasprukimą iš priešo pinklių.

Visiems trims minėtiems kūriniams būdinga veikėjų gausa, konkretus vietos ir laiko

pateikimas, dialogai nėra realistiniai, jų paskirtis – išreikšti tautiškumo, pasiaukojimo už tėvynę

idėjas. Žurnalistikai būdinga greitas reagavimas į įvykių tėkmę. Šiu atveju pasakojimai užrašyti jau

praėjus keleriems metams po kautynių, tad tekstai labiau primena prisiminimus. Kita vertus, nors

rašytojai patys dalyvavo aprašomuose įvykiuose, jų pozicija panašesnė į stebėtojo, nei veikėjo.

Tematiškai artimi, bet stipriai besiskiriantys savo raiška yra Algirdo užrašytas Lyro

pasakojimas „Paskutinė pareiga“ ir Tetervino „Mirties naguose“. Šiuose pasakojimuose vieta nėra

apibrėžta, dalyvauja tik keli veikėjai, dialogai buitiški, sukuriama didesnė įtampa, nes išvystomas

greitas įvykių tempas, nors pasakojama taip pat pirmuoju asmeniu, bet nebelieka laiko

perspektyvos, sukuriamas įspūdis lyg viskas vyktų čia ir dabar.

Kūrinių „Paskutinė pareiga“ ir „Mirties naguose“ siužetai labai panašūs: pirmajame

pasakojama, kaip kaimo sodyboje apsupami du bendražygiai bando prasiveržti pro užpuolikus,

vienas jų sužeidžiamas pats pasirenka mirtį, kad nebūtų suimtas gyvas; antrojoje partizanai vyras ir

žmona taip pat apsupami vieno žmogaus tvarto pastogėje, žmona bando nusišauti, bet nepajėgia,

todėl paprašo, kad tai atliktų vyras. Neturėdamas vilties pasprukti gyvas, jis įgyvendina žmonos

prašymą, bet pats netikėtai išsiveržia į laisvę.

Šiuose dviejuose tekstuose mirtis tampa naratyvo draminės įtampos lūžio tašku, per detales

atskleidžiami psichologiniai niuansai. Itin įtaigi partizanės Vigos mirties scena (Prt. Tetervinas

1952: 5):

49

Tuoj į stogą pradėjo stipria ugnimi šaudyti, kas be pertraukos tęsėsi apie dvi minutes. Žvilgteriu į žmonytę, ar

nekliuvo. Išeities išsigelbėjimui nebėra – žūname.

- Aš šaunuosi, – sako Viga. Ir drebančiom rankom prineša pistoletą prie burnos – apžioja jį, o šis tarška

tarp dantų, virpėdamas nuo drebančios rankos. Ištraukusi iš burnos deda prie smilkinio, bet šautis vis

nedrįsta.

- Angėlyti, bijau susižeisti, – nušauk mane! – paprašo manęs.

Širdis krūtinėje nebetelpa, burnoje sausa, o čia akimirka reikalauja: arba, arba. Dvejoti nėra kada!

Pasikeičiame žvilgsniais ir vienas kitą suprantam: gyviems nepasiduoti! Paskutinį kartą susilieja lūpos

amžinam atsisveikinimui... Ji padeda galvą ant linų, užmerkia akis... Šūvis iš mano rankos... (sic!)

Viga ir jos vyras vaizduojami kaip itin žmogiški – drebantis pistoletas tarp dantų parodo

baimę, keli ištarti prieš mirtį žodžiai – jautrūs, intymūs. Skaitytojui atskleidžiami kūno pojūčiai –

greitai plaka širdis, džiūsta burna. Čia nebėra kalbama apie pasiaukojimą dėl Tėvynės,

atskleidžiamas visas žmogiškas trapumas.

Panaši ir partizano Dagio savižudybės scena. Iš pradžių sužeistą Dagį draugas bando vesti,

aplink kojas pinasi avižų stiebai, pasakotojo galvoje sukasi vienintelė mintis, jog jis privalo būtinai

išgelbėti draugą, bet priėjus upeliuko krantą, jėgos senka, partizanai sustoja ir Dagys paprašo, kad

draugas jį nušautų (Algirdas 1952: 9-10):

Aš tyliu. Aš negaliu, niekaip negaliu šauti į savo geriausią draugą.

- Dar mudu eisim... išgysi... – padrikais žodžiais bandau drąsinti.

- Ne, aš jau nebegyvensiu, – Dagio balsas tvirtėja, – bet priešas manęs gyvo nepaims. Savo paskutinę

pareigą aš atliksiu.

Pasilenkiu prie kruvino sužeistojo kūno, ranka jis stipriai pritraukia mane ir taria:

- Sudiev.

Automatas jau Dagio rankose. Matau, kaip vamzdžio kiaurymę jis prisideda prie galvos, noriu šaukti,

sutrukdyti, bet stoviu kaip suakmenėjęs. Trumpa serija laikinai nustelbia vis dar besitęsiantį rusų šaudymą.

Kai išsisklaido dūmai, kruvinas Dagio veidas žvelgia į mane ir net bando skausmingai šypsotis.

- Nepavyko, – lėtai sako jis, o kraujas iš naujos žaizdos ties smilkiniu teka per veidus į burną ir trukdo

kalbėti.

Vėl greitai užsiveda automatą. Aš jau ilgiau čia būti negaliu. Negaliu žiūrėti į brolio mirtį. Apsisuku ir

skubiais žingsniais einu tolyn. Pasigirsta dar viena serija ir brolis Dagys amžinai atiduoda Tėvynei savo

brangiausią turtą – gyvybę.

Sukuriama bejėgiškumo nuotaika – draugas nepajėgia šauti į Dagį, bet kartu negali ir

sulaikyti jo nuo mirties – stovi lyg suakmenėjęs. Bendražygiui mirštant, jis apsisuka ir skubiais

žingsniais eina tolyn. Kuriant naratyvą, įtraukiamos kelios juslės: rega – matoma, kaip pakyla

šautuvas prie sužeistojo smilkinio, kaip jo veidu bėga kraujas, kaip mirštantysis po nepavykusio

50

šūvio bando šypsotis; klausa – partizanų pokalbis, tolumoje šaudantys rusai ir čia pat šaunantis

Dagys, kad jis žuvo būtent ir sužinoma iš antrosios šūvių serijos.

Lyginant poskyrio pradžioje pristatytus tekstus, galima daryti išvadą, kad pirmuosiuose

trijuose yra pateikiama daugiau faktinės informacijos, bet emociškai daug įtaigesni yra Algirdo ir

Tetervino pasakojimai. Vigos ir Dagio istorijose parodomas daug stipresnis tarpusavio ryšys su

pasakotoju, jie pirmiausia yra mylimi žmonės ir tik po to – partizanai. Čia atskleidžiama daug

platesnė jausmų paletė – veikėjai jaučia baimę, bejėgiškumą, išgyvena situacijos beviltiškumą, bet

kartu išlaiko duotą žodį, nors ir bijodami, renkasi mirtį.

Visai kitokia partizano Trimito istorijos „Knygnešio taku“ tematika ir nuotaika. Sunku

pasakyti, ar tai grožinis kūrinys, ar konkrečiais faktais paremtas pasakojimas. Jame pasakojama,

kaip grupelė partizanų susitinka su vadovybe, kad paimtų pogrindžio spaudą ir tarnybinius raštus.

Gavę nurodymus, leidžiasi į tolimesnę kelionę, apsistoja sodyboje kaimo pakrašty. Šeimininkų

dukra gimnazistė Alvyra atėjusiems partizanams papasakoja apie klasės draugę, kuri tapo

komjaunuole ir nebeturi ramybės – sapnuoja košmarus, kuriuose partizanai jai priekaištauja kaip

tautos išdavikei, skinamos gėlės tampa krauju, bėgant namo – prasiskiria žemė ir niekas iš klasės

draugų nenori jai padėti, o kiti komjaunuoliai tik šaiposi. Šis sapnas yra tarsi pamokymas kaip elgtis

nederėtų.

Toliau į pokalbį įsitraukia ir jaunesnė Alvyros sesuo, visi susėda vakarieniauti, šeimininkai

prisimena Lietuvos knygnešius, partizanai įvardijami kaip šiuolaikiniai knygnešiai. Ankstų rytą

partizanai išvyksta susitikti su kitais kovotojais ir perduoda jiems spaudą. Išreiškiama viltis, kad

perskaitęs pogrindžio spaudą „atsivers ne vienas komjaunuolis ar parsidavėlis taip, kaip perskaitęs

gautą pirmą „Aušros“ numerį, atsivertė Kudirka.“ (Prt. psk. Trimitas 1953: 14) Šiai istorijai tinka

Dardenne (2008: 267) pastebėjimas apie ankstyvąją Amerikos spaudą, kurios pirmuosiuose

puslapiuose publikuojami pasakojimai buvo vertingi ne faktų tikslumu, bet vertybių, kurias tos

istorijos iliustruodavo, puoselėjimu. Trimito tekste piešiant idilišką partizanus priėmusios šeimos

paveikslą, vaizduojant Julės košmarą, išreikštas ištikimybės Lietuvai vertingumas, komunizmu

patikėjusių asmenų atsivertimo troškimas.

Tiek grožiniuose, tiek dokumentiniuose partizanų tekstuose pabrėžiamas priešų gausumas,

žvėriškumas, tautinis kitoniškumas, žiaurumas, prisitaikėliškumas: „čekistas prie čekisto“, „gaujos“,

„čekistai lyg kraujo ištroškę žvėrys“, „rusai kaip plėšrūs vilkai“, „skaitlingos rusų jėgos lyg tigrai,

ištroškę kraujo“, „raudonasis žvėris“, „azijatų gaujos“, „mongolai“, „kraugeriai“, „budeliai“,

„pavergėjai“, „išgamos“. Vartojami žodžiai turi neigiamą konotaciją ir sustiprina teksto daromą

įspūdį, išryškina paties režimo nusikaltėlišką prigimtį.

Teorinėje dalyje Petrulionytės (2012: 37–38) išryškinti nefikcinio naratyvo konstravimo

būdai tik iš dalies yra panaudojami, atspindint partizaninį karą faktiniuose naratyvuose. Kautynių

51

aprašymai pateikiami scena po scenos principu. Dialogai atlieka dvi funkcijas: jais išreiškiamos

patriotinės ir tautinės idėjos („Kautynės prie Melvydžių“, „Kautynės Girėnų miške“, „Knygnešių

taku“, „Šnipo pinklėse“) arba charakterizuojami veikėjai, atskleidžiama veikėjų patiriama įtampa

(„Paskutinė pareiga“, „Mirties naguose“). Įvairūs požiūrio taškai labiau atskleidžiami grožiniuose

Aušrės, Linksmutės, prt. Rimo kūriniuose. Nagrinėti dokumentiniai tekstai fokusuojami per žmogų,

tiesiogiai dalyvavusį aprašomuose įvykiuose, todėl jis atskleidžia tik savo požiūrį. Asmeninių

charakteristikų fiksavimas taip pat būdingesnis grožiniams kūriniams, bet svarbus ir Tetervino bei

Lyro istorijoms, kuriose kūniškumą (drebančios rankos, šautuvo tarškėjimas tarp dantų,

besipinančios aplink kojas žolės) kuriama įtampa.

52

IŠVADOS

Partizaninio karo pradžioje pogrindžio spaudoje dominavo atsišaukimai, informacija apie

užsienio ir vidaus politinius įvykius. Silpstant karinėms partizanų pajėgoms, stengtasi stiprinti

pogrindžio spaudą, puoselėjant tautinę kultūrą, fiksuojant partizaninio karo faktus ateities kartoms,

randasi kultūriniai leidiniai „Malda girioje“, „Prie rymančio Rūpintojėlio“, „Partizanų šūvių aidas“,

„Ugnis“.

Vakarų Lietuvos Jūros srities partizanų spaudoje dominuoja pavadinimai, susieti su kova ir

laisve. Leidinių devizai skatina skaitytojus kovoti su okupantu. Grafinė raiška techniškai apribota,

nėra nuotraukų, bet idėjiškai – puoselėjamas tautiškumas, leidiniai puošiami okupacinio režimo

uždraustais simboliais: vytis, dvigubas Jogailaičių kryžius, Gediminaičių stulpai, Zikaro skulptūra

„Laisvė“, Gedimino bokštas. Kultūrai skirtuose Jūros srities partizanų straipsniuose įtvirtinama

nuomonė, kad tik partizanų kūryba yra vertinga, tęsianti tautines tradicijas ir atspindinti laikotarpio

nuotaikas, išgyvenimus. Sovietinis menas vertinamas kaip kenksmingas skaitytojo, klausytojo ar

žiūrovo dvasiai dėl moralines ribas peržengiančių idėjų.

Kalbant apie karo patirtį buvo svarbu skaitytojui perduoti ne tik faktus, bet perteikti ir

laikotarpio nuotaikas, sukelti empatiją. Partizanų prozos tekstuose vyrauja realistinis vaizdavimo

būdas. Skirtis tarp fikcinio ir dokumentinio naratyvo – sudėtinga, slypinti referenciniame lygmenyje

(rubrikų pavadinimai, prierašai, jog istorija užrašyta pagal partizano pasakojimą).

Partizanų spaudoje publikuotoje grožinėje kūryboje vyrauja kautynių, žūties, lavonų

niekinimo miestelių aikštėse, tardymų, apsisprendimo tapti partizanu scenos. Dažnai tokie kūriniai

yra gana deklaratyvūs, schematiški – už veikėjo charakterio psichologinį atskleidimą svarbiau

iškelti pasiaukojimo, tautiškumo idėjas. Šiame kontekste išsiskiria Vandos Rakauskaitės-Aušrės

kūryba. Rašytoja nagrinėdama išdavystės temą, pagrindiniais veikėjais pasirenka okupantui lojalius

asmenis, parodo jų vidinę kovą, per fokusuotės kaitą atskleidžia įvairius požiūrius. Aušrei būdingas

glaustas stilius, greitas įvykių tempas.

Partizanės Irenos Petkutės-prt. Rimo ir nežinomos autorės Linksmutės grožiniuose

kūriniuose taip pat nagrinėjama išdavystės tema. Jai atskleisti pasirenkama šeimos aplinka – karas

pirmiausia vyksta tarp šeimos narių, pasirinkusių skirtingas pozicijas. Apsakymuose religinės

šventės, kurios turėtų vienyti, tampa tragiškų žudynių laiku. Aušrės, prt. Rimo ir Linksmutės

istorijos pasakojamos trečiuoju asmeniu.

„Laisvės balso“ rubrikose „Kovas už laisvę prisiminus“ ir „Laisvės kovų keliu“

spausdintus tekstus galima skirti į keletą kategorijų. Publicistinio-istorinio pobūdžio kautynių

aprašymuose atsiskleidžia kovų taktika, vaizduojamos partizanų žūtys ir savižudybės, bet nėra

atskleidžiami veikėjų jausmai. Dialogai netikroviški, skirti idėjoms iškelti, o ne sukurti pokalbio

53

įspūdį. Veiksmas aprašomas pirmuoju asmeniu, fokusuojamas per veikėjus-partizanus, kurie patys

dalyvauja aprašomuose įvykiuose.

Itin įtaigūs tekstai – Algirdo užrašytas Lyro pasakojimas „Paskutinė pareiga“ ir Tetervino

„Mirties naguose“. Juose išvystomas greitas įvykių tempas, dialogai trumpi, realistiški, didelė

įtampa, fokusuojama iš partizanų žiūros taško, daug dėmesio skiriama garsams ir pojūčiams

atskleisti.

54

REKOMENDACIJOS

Šiame darbe apimta Vakarų Lietuvos periodinė partizanų spauda, pagrindiniai šaltiniai

surinkti iš Lietuvos ypatingojo archyvo ir Lietuvos istorijos instituto. Ateities tyrimuose būtų

pravartu patikrinti Lietuvos muziejų ir bibliotekų turimą medžiagą, papildyti tyrimo šaltinius. Į

tyrimo lauką nebuvo įtraukti neperiodiniai partizanų spaudos leidiniai, Pietų Lietuvos Nemuno ir

Rytų Lietuvos Kalnų sričių partizanų spauda. Tai gali būti vaisinga kryptis lyginamiesiems

tyrimams.

Partizanų spaudoje galima išskirti ir keletą probleminių analizės aspektų: partizanų ironija,

satyra publicistikoje ir grožinėje kūryboje; atskirų asmenybių publicistikos ir grožinės kūrybos

bruožai. Ypatingo dėmesio turėtų susilaukti ir partizanų kūrybos itin gausus palikimas – jų poezija,

gimusi nuolatinio mirties pavojaus akivaizdoje.

55

ŠALTINIAI

1. Algirdas 1952: Paskutinė pareiga. Laisvės balsas 5(155), 9-10. LYA f. K-12, ap. 1, b. 5,

l. 231-233

2. Audrius 1953: Lietuviškos dainos naikinimas. Laisvės balsas 6(164), 15-16. LII F13-86.

3. Aušrė 1951a: Bimbalai... Bimbalai. Malda Girioje 8(18), 15-18. LYA f. K-12, ap. 1, b. 5,

l. 640-643.

4. Aušrė 1951b: Sūnaus laiškas. Malda Girioje 8(18), 9-10. LYA f. K-12, ap. 1, b. 5, l. 634-635.

5. Aušrė 1951c: Viešpatie, ką aš padariau. Malda Girioje, 10(20), 10-18. LYA f. K-12, ap. 1, b. 5,

l. 472-480.

6. Aušrė 1952a: Automobilis. Malda Girioje 2(24), 7-10. LYA f. K-12, ap. 1, b. 5, l. 634-635.

7. Aušrė 1952b: Judas. Laisvės balsas 8(158), 9-10. LII F13-99.

8. Birželis 1953: Kautynės prie Melvydžių. Laisvės balsas 2(160), 11-16. LYA f. K-5, ap. 2, b. 38,

l. 63-65.

9. Būdragaidis 1952: Šiltas gražus rudenėlis. Prie rymančio Rūpintojėlio 6(22), 17-23. LII F13-108.

10. Budragaidis 1953: Skausmas spaudžia man jauną krūtinę, kai pro gimtą sodybą einu. Prie

rymančio Rūpintojėlio 1(23), 17-21. LII F13-108.

11. Ėglis 1949: Lietuviškajai inteligentijai. Malda Girioje 2, 24-26. LYA f. K-12, ap. 1, b. 5,

l. 315-317.

12. Ešeriukas 1952a:. Gražesnis rojus nei tikra pekla. Apšlubę ir juodi velniai. Prie rymančio

Rūpintojėlio 5(21), 19-24. LII F13-108.

13. Ešeriukas 1952b: Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų – kalnai ir maži kalneliai. Prie rymančio

Rūpintojėlio 2(18), 21-24. LII F13-108.

14. Ešeriukas 1952c: O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina

jos. Prie rymančio Rūpintojėlio 3(19), 19-21. LII F13-108.

15. Gardinas 1952: Ar yra Tarybų Lietuva? Laisvės balsas 5-7. LYA f. K-12, ap. 1, b. 5,

l. 228-230.

16. Juostilaitis 1952: LLKS spaudos klausimu. Prie rymančio Rūpintojėlio 1(17), 15-18. LII

F13-108.

17. Kalvėnas 1950: Ant marių krantelio. Prie rymančio Rūpintojėlio 5(11), 36-42. LYA f. K-5,

ap. 2, b. 21, l.37-43.

18. Kardas 1953: Lietuvio poeto kelias. Laisvės balsas 5(163), 1-3. LYA f. K-5, ap. 2, b. 38,

l. 130-131.

19. Laima 1950: Nepasiduokim priešui. Malda Girioje 10, 15-17. LYA f. K-12, ap. 1, b. 5,

l. 252-254.

20. Laukšnelis 1950: Sveikas, PARTIZANE! Prie rymančio Rūpintojėlio 3(9), 23-32. LII

F13-108.

21. Laukšnelis 1951: Tautos pakeltos kančios ir kovos veda į prisikėlimą. Prie rymančio

Rūpintojėlio 4(16), 23-28. LII F13-108.

22. Linksmutė 1953a: Alyvoms žydint. Laisvės balsas 6(164), 7-13. LII F13-86.

23. Linksmutė 1953b: Vėlinių naktį. Laisvės balsas 7(165), 8-13. LII F13-86.

24. M. Raganius 1952: 20 metų be Maironio. Vyčių keliu 1, 10-14. LII F13-114.

25. Merkinės Ainis 1952: Nuo aukšto bokšto iš Merkinės pilies leido eiklią vylytėlę. Prie

rymančio Rūpintojėlio 4(20), 15-18. LII F13-108.

26. Miškinis 1952: Vyčių Sąjunga ir jos santykiai su LLKS. Vyčių keliu 2, 1-8. LII F13-114.

27. Naglis 1949: Aukštinkime LLKS vardą. Malda Girioje 2, 19-23. LYA f. K-12, ap. 1, b. 5,

l. 310-314.

28. Naglis 1950: Paskutinis S. Nėries eilėraštis. Malda Girioje 3, 21-22. LYA f. K-12, ap. 1, b. 5,

l. 672-673.

29. Nerimas ir Rimas 1951: Kur vasarvydžio rytą saulelė tekėjo. Prie rymančio Rūpintojėlio

1-2(13-14), 23-26. LII F13-108.

56

30. Prt. kpt. Vilius 1953: Šnipo pinklėse. Laisvės balsas 1(159), 12-17. LYA f. K-5, ap. 2, b. 38,

l. 53-56.

31. Prt. psk. Trimitas 1953: Knygnešių taku. Laisvės balsas 3(161), 8-14. LYA f. K-5, ap. 2,

b. 38, l. 85-88.

32. Prt. Rimas 1953: Broliai. Laisvės balsas 4(162), 5-13. LYA f. K-5, ap. 2, b. 38, l. 108-112.

33. Prt. Snieguolė 1953: Kautynės Girėnų miške. Laisvės balsas 5(163), 10-13. LYA f. K-5, ap.

2, b. 38, l. 134-136.

34. Prt. Tetervinas 1952: Mirties naguose. Laisvės balsas 4(154), 5-7. LYA f. K-12, ap. 1, b. 5,

l. 281-283.

35. Prt. Vilius 1951: Užkirskime kelią šlamštui. Malda Girioje 5(15), 100-101. LII F13-99.

36. Prt. Ž-tas 1951: Kaimo ir miesto vaidmuo laisvės kovai vykstant. Malda Girioje 7(17), 4-7.

LYA f. K-12, ap. 1, b. 5, l. 426-429.

37. Redakcija 1948: Laisvės ir nepriklausomybės keliu. Prisikėlimo ugnis 1, 1. LYA f. K-12,

ap. 1, b. 6, l. 4.

38. Redakcija 1949: Lietuvos laisvės kovos broliai. Prie rymančio Rūpintojėlio 1, 1-3. LYA

f. K-5, ap. 1, b. 194, l. 2-3.

39. Redakcija 1949: Į skaitytojus ir bendradarbius. Malda Girioje. 1, 1-2. LYA f. K-12, ap. 1,

b. 5, l. 291-292.

40. Redakcija 1950: Laisvės kovos broliai! Prisikėlimo apygardos biuletenis 3, 1. LII F13-96.

41. Redakcija 1950: Kalba PRR Redakcija. Prie rymančio Rūpintojėlio 4(10), 39-40. LII

F13-108.

42. Redakcija 1952: Aštuntuose partizaninės kovos metuose... Mano gimtinė 1, 1-2. LYA f. K-12,

ap. 2, b. 1, l. 467-468.

43. Redakcija 1952: Juozapavitiečiai. Partizanų šūviams aidint 1, 1-3. LYA f. K-5, ap. 2, b. 40,

l. 1-3.

44. Redakcijos žodis [išleidimo data nežinoma] Malda Girioje [5], 20-21. LYA f. K-12, ap. 1,

b. 5, l. 574-575.

45. Samana 1950: Raukime iš savo tarpo svetimus papročius. Malda Girioje 7-8, 129-132. LYA

f. K-12, ap. 1, b. 5, l. 352-355.

46. Silūnas 1950: Spaudos bendradarbių klausimu. Prie rymančio Rūpintojėlio 5(11), 42-44.

LYA f. K-5, ap. 2, b. 21, l. 43-45.

47. St. Būdavas 1951: Mirusieji grįžta. Malda girioje 11(21), 5-10. LYA f. K-12, ap. 1, b. 5,

l. 489-494.

48. Vakarė 1950: Bolševikinis menas ir bolševikinė literatūra. Malda Girioje 7-8, 144-146. LYA

f. K-12, ap. 1, b. 5, l. 367-369.

49. Vyčių sąjungos centro valdyba 1952: Mieli Tautiečiai! Vyčių keliu 1, 1-6. LII F13-114.

50. Vytenis 1949: Daina – mūsų žygių palydovas. Malda Girioje 2, 28-32. LYA f. K-12, ap. 1,

b. 5, l. 318-323.

51. V-kas 1950: Su atsidėjimu išplatinkime pogrindžio spaudą. Prie rymančio Rūpintojėlio 6(12),

25-30. LYA f. K-5, ap. 1, b. 210, l. 25-30.

52. Žižmaras 1951a: Bolševikinė propaganda ir kas už jos. Malda Girioje 3(13), 55-59. LII

F13-99.

53. Žižmaras 1951b: Okupaciniai metai liaudies kūryboje. Malda Girioje 2(12), 10-15. LYA

f. K-12, ap. 1, b. 5, l. 588-593.

57

LITERATŪRA

54. Bal M. 2008: Visual narrativity. Herman, David, Manfred Jahn, and Marie-Laure Ryan, ed.

Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, 629–633. Straipsnį iš anglų k. vertė Vijolė

Višomirskytė. London and New York: Routledge.

55. Banytė M., Laukaitienė V. 2009: Juozas Zikaras. Kaunas: Nacionalinis M.K. Čiurlionio

dailės muziejus.

56. Brazauskas N. 2012: Pietų Lietuvos partizanų srities rezistentų negrožinė literatūra kaip

trauminė atmintis. Prieiga internete: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-

0001:J.04~2012~ISSN_1822-7309.N_14.PG_164-179/DS.002.0.01.ARTIC (žiūrėta 2014-06-17).

57. Bruner J. 1991: The Narrative Construction of Reality. Critical Inquiry 18. Prieiga internete:

http://www.semiootika.ee/sygiskool/tekstid/bruner.pdf (žiūrėta 2014-04-29).

58. Culler J. 1997: Narrative. Literary Theory. A very short introduction. New York: Oxford

University press lcn, 82–93. Iš anglų k. vertė Vijolė Višomirskytė.

59. Čekutis R., Žygelis D. 2009a: Laisvės kryžkelės. Broniui Liesiui-Nakčiai atminti. Prieiga

internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-04-20-laisves-kryzkeles-broniui-liesiui-nakciai-

atminti/3194 (žiūrėta 2015-05-04).

60. Čekutis R., Žygelis D. 2009b: Laisvės kryžkelės. Juozui Šibailai-Merainiui atminti. Prieiga

internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-23-laisves-kryzkeles-juozui-sibailai-

merainiui-atminti/3252 (žiūrėta 2015-05-07).

61. Dardenne R. 2008: Journalism. Ed. Herman David, Manfred Jahn, Marie-Laurie Ryan.

Routledge Encyclopedia of Narrative Theory. London and New York: Routledge, 267–269.

62. Gaškaitė N. 2006: Pasipriešinimo istorija 1944–1953 metai. Vilnius: Aidai.

63. Gudaitis L. 2009: Balsai iš metalinių slėpyklų. Pokario partizanų poezijos pseudonimai ir

anonimai. Prieiga internete: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-

0001:J.04~2009~1367169216559/DS.002.0.01.ARTIC (žiūrėta 2014-06-02).

64. Humphries D. T. 2006: Different dispatches. Journalism in american modernist prouse.

London and New York: Routledge.

65. Kacandes I. 2008: Trauma theory. Herman, David, Manfred Jahn, and Marie-Laure Ryan, ed.

Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, 615–619. London and New York: Routledge.

66. Keeble R., Wheeler S. 2007: The journalistic imagination. Literary journalist from Defoe to

Capote and Carter. London and New York: Routledge Tylor & Francis Group.

67. Kreiswirth M. 2008: Narrative turn in the humanities. Herman, David, Manfred Jahn, and

Marie-Laure Ryan, ed. Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, 377–382. Straipsnį iš anglų k.

vertė Vijolė Višomirskytė. London and New York: Routledge.

68. Kubilius V. 1994: Pasipriešinimo literatūra – pogrindyje Lietuvos žmonių genocidas nacių ir

sovietų okupacijose. Konferencijos medžiaga. 1993 06 12. Kaunas: Žurnalo „Laisvės kovų

archyvas“ priedas, 51–62.

69. LGGRTC – Lietuvos Laisvės kovų partizanų apygardos. Prieiga internete:

http://genocid.lt/centras/lt/66/a/ (žiūrėta 2015-05-04).

70. LGGRTC – LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signatarai. Prieiga internete:

http://genocid.lt/muziejus/lt/745/a/ (žiūrėta 2015-05-05).

71. LGGRTC 2011: In memoriam Viktoras Šniuolis. Prieiga internete:

http://genocid.lt/centras/lt/1547/a/ (žiūrėta 2015-05-04).

72. LGGRTC 2013a: Antanas Bakšys-Germantas, Klajūnas. Prieiga internete:

http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2013/201301_baksys_biog.pdf

(žiūrėta 2015-05-04).

73. LGGRTC 2013b: Jonas Vilčinskas-Algirdas. Prieiga internete:

http://genocid.lt/muziejus/lt/750/a/ (žiūrėta 2015-05-04).

74. LGGRTC 2013c: Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas. Prieiga internete:

http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2013/201305_montvydas_biogr.pdf

(žiūrėta 2015-05-07).

58

75. LGGRTC 2013d: Kostas (Konstantinas) Liuberskis-Žvainys. Prieiga internete: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/10/201410_liuberskis_biog.pdf

(žiūrėta 2015-05-11).

76. LGGRTC 2013e: Steponas Erstikis-Valius, Patašonas, Papartis. Prieiga internete: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2015/201503_erstikis_biog.pdf

(žiūrėta 2015-05-11).

77. LGGRTC 2014a: Petras Paulaitis-Aidas. Prieiga internete: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/06/201406_paulaitis_biog.pdf

(žiūrėta 2015-05-04).

78. LGGRTC 2014b: Petras Bartkus-Žadgaila. Prieiga internete: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/08/201408_bartkus_biogr.pdf

(žiūrėta 2015-05-04).

79. LGGRTC 2014c: Jonas Vytautas Šniuolis-Vytenis, Svajūnas. Prieiga internete: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/08/201408_sniuolis_biogr.pdf

(žiūrėta 2015-05-07).

80. Malinauskaitė A. 1994: Aušrė. Nemunas 3, 30.

81. Malinauskaitė A. 1996: Partizanų kovos Šiaulių krašte. Šiauliai: Saulės delta.

82. Malinauskaitė A. 1999: Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje. Vilnius: Lietuvos gyventojų ir

rezistencijos tyrimo centras, Šiaulių „Aušros“ muziejus.

83. Marcinkevičienė R. 2007: Spaudos tekstų žanrai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Prieiga internete: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:B.03~2007~ISBN_978-9955-12-

194-7/DS.001.0.01.BOOK (žiūrėta 2015-01-12).

84. Petrulionytė J. 2012: Žanrinių apibrėžčių sumaištis: nefikcinis ar žurnalistinis romanas?

Prieiga internete: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-

0001:J.04~2012~1367188766205/DS.002.0.01.ARTIC (žiūrėta 2014-10-04).

85. Prince G. 1987: Narrative. A Dictionary of Narratology. University of Nebraska Press: 58-61.

86. Rež. Sabolius J., scenarijaus autorius Ignatavičius E. (2005) Stirna. Lietuvos Televizija.

Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka (žiūrėta 2015-05-04)

87. Rimša E. 2004: Heraldika: iš praeities į dabartį. Vilnius: Versus aureus.

88. Ruzgas A. 2010: Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai. Okupacijų metai, 1940–1989.

Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

89. Sandra Anderson, Heather Bateman, Emma Harris, Katy McAdam 2006: Dictionary of Media

Studies. London: A&C Black Publishers Ltd.

90. Schaeffer J. M. 2013: Fictional vs Factual Narration. The living handbook of narratology.

Prieiga internete: http://wikis.sub.uni-hamburg.de/lhn/index.php/Fictional_vs._Factual_Narration

(žiūrėta 2014-05-16).

91. Schneider R. 2008: Emotion and narrative. Herman, David, Manfred Jahn, and Marie-Laure

Ryan, ed. Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, 136–137. London and New York:

Routledge.

92. Schulz J. J. 2003: War Reporting, Overview. Editor-in-Chief Donald H. Johnston.

Encyclopedia of international media and communications. Volume 4; R-Z, index. California:

Academic Press, 611–621.

93. Schwarz D. R. 2008: Holocaust narrative. Herman, David, Manfred Jahn, and Marie-Laure

Ryan, ed. Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, 221–223. London and New York:

Routledge.

94. Sud. Gaškaitė-Žemaitienė N. 1998: Partizanai apie pasaulį, politiką ir save. 1944–1956 m.

partizanų spaudos publikacijos. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo

centras.

95. Sud. Gudaitis L. 1991: Kovos keliu žengiant: Vakarų Lietuvos partizanų eilėraščiai ir dainos

1945–1953 metai. Vilnius: „Vyturys“.

96. Sud. Malinauskaitė A., Juodis D. 2012: Partizano keliu. Partizano Juozo Paliūno-Ryto

prisiminimai. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

59

97. Sud. Steponaitis V. 1998: Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje. Kaunas: fondas „Į Laisvę“.

98. White H. 1995: Naratyvumo vertė vaizduojant tikrovę. Baltos lankos: tekstai ir

interpretacijos 5, 33–64. Iš anglų k. vertė Aušra Čižikienė.

99. Žemaitienė N. 2004: Generolo Jono Žemaičio vaidmuo partizaniniame kare. Prieiga

internete: http://genocid.lt/Leidyba/4/nijole3.htm (žiūrėta 2015-05-04)

100. Žemgulis V. 2006: Istorinis ir fikcinis naratyvas: panašumai ir skirtumai. Prieiga internete:

http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=59&Itemid=53

(žiūrėta 2015-02-13).

101. Žurnalistikos enciklopedija, vyr. red. J. V. Urbonas. Vilnius: Pradai, 1997.

1 priedas.

Vakarų Lietuvos partizanų periodinės spaudos sąrašas

Eil.

Nr.

Pavadinimas Leidimo

metai

Leidėjas1 Leidinio pobūdis Rastų

numerių

skaičius

Išleistų

numerių

skaičius

Saugojimo

vieta

1. Alio! 1945-1947 Žebenkšties rinktinės

štabas

Nežinomas. - - Nerastas.

2. Biuletenis Nežinoma. Žemaitijos partizanų

leidinys

Nežinomas. - - Nerastas.

3. Į kovą 1951 LLKS „Kardo“

[rinktinės] organas

Rastame numeryje spausdintas

kreipimąsis į visuomenę ir

užsienio žinios.

1 - LII F13-80

4. Į kovą 1953 LLKS Vyriausioji

partizanų vadovybė

Nežinomas. - 12 Nerastas.

5. Kalavijas už

laisvę

1949-1950 Visvydo tėvūnija,

Vytauto grandies

organas

Spausdinti kreipimaisi į

visuomenę.

3 4 LII F13-82

6. Karžygys /

Laisvės

karžygys3

1944-1945 Lietuvos Laisvės Armija Aiškinamos LLA veiklos

nuostatos, partizaninės kovos

prasmė, kviečiama tapti

partizanais.

2 Ne mažiau

kaip 3

LII F13- 87

7. Katiuša 1945-1946 Kęstučio apygardos

Povilo Lukšio partizanų

rinktinė

Satyrinis laikraštis. - 5 Nerastas.

8. Kęstučio 1950-1951 Kęstučio apygardos Spausdintos žinios iš užsienio 2 - LII F13-83

1 Pasviruoju šriftu pateikti leidėjų pavadinimai taip, kaip buvo rašoma pačiuose leidiniuose; kitose lentelės dalyse nurodomi leidėjai žinomi tik iš antrinių šaltinių.

2 Ruzgo teigimu (2008: 67) 1953 m. sausio 17 d. sunaikinus Vakarų srities partizanų štabą ir Kęstučio apygardos spaustuvę, laikraščio leidyba nebuvo atnaujinta.

3Leistas pavadinimu „Karžygys“, nuo trečio numerio pervadintas į „Laisvės karžygys“ (Ruzgas, 2008: 70).

61

apygardos

biuletenis

organas pagal „Amerikos balso“

pranešimus.

9. Knygnešių keliu 1959 Žemaičių apygarda Pobūdis nežinomas. Tai buvo

paskutinis periodinis partizanų

leidinys.

- - Nerastas

10. Kova dėl laisvės 1949 Prisikėlimo apygardos

Mindaugo tėvūnijos

Maironio rinktinė

Nežinomas. - 14 Nerastas

11. Kovojantis

lietuvis

1952 LLKS Šatrijos rinktinės

organas

Publikuoti kreipimaisi į

skaitytojus raginant kovoti su

okupantu, užsienio žinios,

partizanų poezijos ir prozos

kūriniai, trumpos tragikomiškos

istorijos apie gyvenimą „Tarybų

šalyje“.

7 8 LII F13-84;

LYA f. K-12

ap. 1, b. 5;

LLKS

interneto

svetainė.5

12. Kovų aidai /

Laisvės kovų

aidai6

1948 7 LLA Žalčio rinktinė Nežinomas. - - Nerastas.

13. L. Tarybos

biuletenis

1949-195? LLKS Slaptas tarnybinio naudojimo

LLKS Vyriausiosios partizanų

vadovybės leidinys, skirtas

aukštesniajai partizanų

vadovybei informuoti.

1 Ne mažiau

kaip 2

LII F13-96.8

4 Ruzgo (2010: 71) teigimu, išleistas pirmasis numeris buvo stipriai sukritikuotas partizanų, todėl keliama hipotezė, kad daugiau numerių nepasirodė.

5 Prieiga per internetą: http://www.llks.lt/partizanu%20spauda.htm (žiūrėta 2015-03-31).

6Ruzgas (2010: 74) nurodė, kad Kražių krašto muziejuje saugomas LLA Žalčio rinktinės leidinys „Kovų aidai“, bet susisiekusi su muziejaus vedėjų Vygantu Mažonu darbo autorė

gavo atsakymą, jog muziejus turi LLKS Žemaičių apygardos leidinį „Laisvės kovų aidai“ (1952) I dalis, II laida; Inventorinis numeris 6823. Muziejaus turimas leidinys – dainų ir

eilėraščių rinktinė. Tokio paties leidinio keletas egzempliorių yra saugomi ir Lietuvos ypatingajame archyve. Pagal Ruzgo pateiktus duomenis ir muziejaus informaciją, skiriasi

leidimo metai ir leidėjas, todėl tai turėtų būti du skirtingi leidiniai, kurių panašus pavadinimas. 7 Ruzgo (2010: 74) teigimu, žinoma, kad laikraštis buvo leidžiamas 1948 m., bet neaišku kada pradėtas ir kada baigtas leisti.

8 Ruzgo (2010: 75) teigimu, egzempliorius yra ir Lietuvos Ypatingajame archyve.

62

14. Laisvėje 1946 Kęstučio apygardos

Povilo Lukšio rinktinė

Nežinomas. - 19 Nerastas

15. Laisvės aukuras 1946 LLA Kardo rinktinė Visuomeninis. 1 - Ruzgo (2010:

76) teigimu,

vienas numeris

saugomas

Lietuvos

Genocido aukų

muziejuje.

16. Laisvės balsas 1945-1953 LLKS Žemaičių

apygardos organas

1947-1951 m. laikraščiai

mažesnės apimties,

informacinio pobūdžio, didžiają

publikacijų dalį sudaro užsienio

politinių įvykių apžvalgos,

užsienio įvykių kronikos

(trumpos žinutės); vidaus

žinios, atskira rubrika

išskiriamos „Žinios iš katalikų

pasaulio“, taip pat publikuojami

partizanų vadovybės kreipimaisi

ir įsakymai, straipsniai apie

partizaninį karą, politikos ir

karo asmenybes (pavyzdžiui,

Maršalą Montgomerį10

),

analitiniai straipsniai,

nagrinėjantys tarptautinę padėtį,

sveikinimai religinių ir tautinių

švenčių progomis. 1952-1953

Išlikę apie 60

numerių, kai

kurių po keletą

egzempliorių.

166 LII F13-86;

LYA K-5, ap.

6, b. 12

LYA K-5, ap.

2, b. 38

LYA K-5, ap.

6, b. 12

K-12 ap. 1, b.

5; K-12, ap. 1,

b. 6;

LLKS

interneto

svetainė11

9 Ruzgo (2010: 76) duomenis, 1946 m. leidėjai buvo sunaikinti, todėl išleistas tik vienas numeris.

10 Laisvės balsas, 1951 04 25, Nr. 7(140). p. 4. LYA f. K-12, ap. 1, b. 6.

11 Prieiga per internetą: http://www.llks.lt/partizanu%20spauda.htm (žiūrėta 2015-03-31).

63

m. pasikeičia leidinio formatas,

daug mažiau vietos užima

užsienio žinios, padaugėja

analitinių straipsnių,

spausdinami partizaninio karo

įvykių aprašymai, partizanų

poezija. 1953 m. buvo

leidžiama rubrika „Laisvės kovų

keliu“.

17. Laisvės

didvyriams

1945 LLA Saturno apygardos

Vėgėlės rinktinės štabas

Nežinomas. - 2 Nerastas

18. Laisvės varpas 1946-1953 LLKS Kęstučio

apygardos organas

Publikuojamos vidaus ir

užsienio žinios, analitiniai

politinę padėtį nagrinėjantys

straipsniai, partizanų vadovybės

įsakymai ir kreipimaisi,

sveikinimai religinių ir tautinių

švenčių progomis.

Gaškaitės-Žemaitienės (1998:

13-14) teigimu, tai daugiausia

numerių išleistas partizanų

periodinis laikraštis.

Išlikę apie 70

laikraščio

numerių, kai

kurių – po

kelis

egzempliorius.

176 LII F13-91;

LYA f. K-12,

ap. 1, b. 5;

f. K-12, ap. 2,

b. 1; f. K-5,

ap. 1, b. 40;

f. K-5, ap. 2,

b. 30.

19. Laisvoji Lietuva 1949-1950 Partizanų būrys „Aušra“,

vėliau – Kęstučio

apygardos Būtigeidžio

rinktinė

Nežinomas. - 4 Nerastas

20. Lietuvos balsas 1950 Lietuvos aktyvistų

frontas

Nežinomas. - - Nerastas

21. LLKS

Prisikėlimo

apygardos

biuletenis

1950 LLKS Prisikėlimo

apygarda

Ruzgo teigimu (2010: 90),

biuletenis yra partizanų slaptas

tarnybinis leidinys, bet pagal

rasto numerio turinį – jis

1 Ne mažiau

kaip 3

numeriai

LII F13-96;

LYA f. K-12,

ap. 2, b. 1.

64

priskirtinas visuomeniniams

leidiniams.

22. LLKS Tarybos

biuletenis

1950 LLKS Taryba Slaptas vyriausiosios partizanų

vadovybės leidinys tarnybiniam

naudojimui, skirtas informuoti

partizanų dalinius apie politinę

padėtį, partizaninio karo veiklos

gaires.

1 Ne mažiau

kaip 3

numeriai

LYA f. K-12,

ap. 1, b. 7.

23. LLKS T-bos

Pr-mo VLSek

Biuletenis

1952 LLKS Tarybos

Prezidiumo

visuomeninis leidybinis

sektorius

Slaptas tarnybinis leidinys,

kuriame pateiktos naujos LLKS

Tarybos veikimo gairės

(siūloma decentralizacija dėl

nuolatinių ryšių tarp atskirų

dalinių nutrūkimo), diskusija

raštu tarp atskirų Tarybos narių

pasiūlymai dėl LLKS Tarybos

1949 m. vasario 16 d.

Deklaracijos pakeitimų,

sprendžiamas klausimas dėl

Tarybos nuomonės apie Baden

Badeno susitarimą.

1 112

LII F13-98.

24. Malda girioje 1949-

195213

LLKS Žemaičių

apygardos visuomeninės

minties organas

Kultūrinis partizanų leidinys,

kuriame spausdinamos ne tik

publikacijos politikos

klausimais, bet ir reflektuojama

kultūros padėtis, spausdinama

daug partizanų poezijos ir

prozos kūrinių. Skirtingai nei

daugumoje kitų partizanų

22 24 LII F13-99,

LYA f. K-12,

ap. 1, b. 5;

LLKS

interneto

svetainė14

12

Ruzgo (2010: 92) teigimu, rastas tik pirmasis numeris, todėl neaišku ar buvo išleista daugiau. 13

Ruzgo (2010: 94) pateiktais duomenimis, paskutinis rastas numeris pažymėtas 1952 m. vasario mėn. data. 14

Prieiga per internetą: http://www.llks.lt/partizanu%20spauda.htm (žiūrėta 2015-03-31).

65

leidinių, šiame žurnale nėra

užsienio naujienų apžvalgų,

sovietinę santvarką pašiepiančių

humoro rubrikų.

25. Mano gimtinė 1952 LLKS Maironio rinktinės

organas

Publikuojami straipsniai,

raginantys nepasiduoti okupanto

politikai, pateikiama užsienio

naujienų kronika.

2 4 LYA f. K-12,

ap. 2, b. 1.15

26. Nežinomas

kareivis

1945 LLA Radviliškio

rinktinės štabas

Iš pradžių buvo išleistas kaip

vienkartinis leidinys, bet tais

pačiais metais buvo išleistas ir

antras numeris. Laikraštyje

pateiktos politinės naujienos,

apžvelgta Krymo konferencija.

1 2 LII F13-100

27. Nykštys Nežinoma. Geležinio Vilko kuopa Partizanų humoro ir satyros

laikraštis.

- - Nerastas

28. Partizanų

šūviams aidint/

Partizanų šūvių

aidas

1952-1957 LLKS Juozapavičiaus

tėvūnijos organas

Publikuotos partizanų kautynių

ir mūšių apybraižos, eilėraščiai.

16 Ne mažiau

kaip 23

LII F13-104,

LYA f. K-5,

ap. 2, b. 40.

29. Pavergtas

pajūris

1947-1948 Nerimanto rinktinė Nežinomas. - - Nerastas

30. Prie rymančio

Rūpintojėlio

1949-1953 LLKS visuomeninės

minties organas

Publikuoti visuomeninio

pobūdžio straipsniai, partizanų

literatūrinė kūryba,

recenzuojami pogrindžio

leidiniai, laisvės kovų

aprašymai, trumpos partizanų

biografijos, partizanų poezija,

moterims skirta rubrika „Aš,

19 numerių

(kai kurių po

kelis

egzempliorius)

Ne mažiau

kaip 23

LII F13-108;

LYA f. K-12,

ap. 2, b. 1; f.

K-5, ap. 1, b.

194; K-5, ap.

1, b. 210; K-5,

ap. 2, b. 21.

15

Ruzgo (2010: 94) knygoje teigiama, kad leidinys nerastas, bet Lietuvos ypatingajame archyve saugomi du „Mano gimtinė“ numeriai: 1952 m. vasario mėn. Nr. 1 ir 1952 m. kovo

mėn. Nr. 2.

66

lietuvaitė!“, satyrinė rubrika

„Tarka“.

31. Prisikėlimas 1945 Šiaulių krašto partizanai Nežinomas. - - Nerastas

32. Prisikėlimo

ugnis

1948-1952 LLKS Prisikėlimo

apygardos organas

Publikuotos vidaus ir užsienio

žinios, analitiniai politinę padėtį

nagrinėjantys straipsniai,

partizanų vadovybės įsakymai ir

kreipimaisi, sveikinimai

religinių ir tautinių švenčių

progomis.

22 numeriai,

kai kurių po

kelis

egzempliorius

23 LII F13-109;

LYA f. K-5,

ap. 1, b. 142;

f. K-12, ap. 1,

b. 6; f. K-12,

ap. 1, b. 8; f.

K-12, ap. 2,

b. 1.16

33. Sutemų keleivis 1949-1950 LLKS partizanų

vadovybė

Nežinomas. - Apie 10

numerių.

Nerastas

34. Tautiečiai 1945-? Žemaitijos partizanų

laikraštėlis

Nežinomas. - - Nerastas

35. Tėvynė šaukia 1952-

1954(?)

LLKS Žemaičių

apygardos organas

Visuomeninis 1 numerio du

skirtingi

egzemplioriai

Ne mažiau

kaip 35

LYA f. K-5,

ap. 2, b. 13.

36. Ugnis 1950-? LLKS Kęstučio

apygardos partizanų

organas

Rastame numeryje aiškinami

Lietuvos Laisvės Kovos

sąjūdžio tikslai, publikuojamas

laikraščio redakcijos straipsnis

apie laikraščio pobūdį,

kvietimas prisidėti prie spaudos

darbo.

1 Ne mažiau

kaip 3

LII F13-115;

LYA f. K-5,

ap. 2, b. 20.

37. Vidaus

biuletenis

1945-1946 Žemaitijos partizanų

leidinys

Nežinomas. - - Nerastas

38. Vyčių keliu 1952 Vyčių sąjungos organas Visuomeninis-kultūrinis. 2 2 LII K13-114;

16

Ruzgas (2010: 111) nurodo, jog laikraščio „Prisikėlimo ugnis“ numerių taip pat turi Lietuvos Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka ir Utenos kraštotyros muziejus.

67

Publikuojami straipsniai apie

partizaninės kovos prasmę,

Maironio 20-osioms mirties

metinėms skirtas straipsnis,

partizanų poezija, verstinė

satyra.

LYA f. K-5,

ap. 2, b. 45.

39. Žodžiai iš miško 1945-1946 LLA Žaliosios rinktinės

partizanų štabas

Almanachas. - 2 Nerastas

Parengta pagal Ruzgo (2010) leidinių savadą „Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai. Okupacijų metai, 1940-1989“, Gaškaitės-

Žemaitienės (1998) partizanų straipsnių rinkinį „Partizanai apie politiką, pasaulį ir save“, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos istorijos instituto,

Kelmės krašto muziejaus ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos interneto svetainės www.llks.lt medžiagą.

68

2 priedas.

Vakarų Lietuvos Jūros srities partizanų periodinių leidinių antraščių

pavyzdžiai

Šaltinis: LYA f. K-12, ap. 1, b. 5.

69

Šaltinis: LYA f. K-12, ap. 1, b. 5.

Šaltinis: LYA f. K-12, ap. 1, b. 5.

Šaltinis: LYA f. K-12, ap. 1, b. 6.

70

Šaltinis: LYA f. K-5, ap. 2, b. 38.

Šaltinis: LYA f. K-5, ap. 2, b. 38.

71

Šaltinis: LYA f. K-5, ap. 1, b. 40.

Šaltinis: LYA f. K-5, ap. 1, b. 40.

Šaltinis: LYA f. K-5, ap. 1, b. 40.

72

Šaltinis: LYA f. K-5, ap. 1, b. 40.

Šaltinis: LYA f. K-5, ap. 1, b. 40.

73

Šaltinis: LYA f. K-12, ap. 2, b. 1.

Šaltinis: LYA f. K-12, ap. 1, b. 5.

74

Šaltinis: LYA f. K-12, ap. 1, b. 5.

75

Šaltinis: LYA f. K-12, ap. 1, b. 6.

Šaltinis: LYA f. K-12, ap. 1, b. 6.

76

Šaltinis: LYA f. K-12, ap. 2, b. 1.

77

Šaltinis: LYA f. K-12, ap. 2, b. 1.

78

Šaltinis: LYA f. K-5, ap. 2, b. 40.

79

Šaltinis: LYA f. K-5, ap. 2, b. 45.

80

Šaltinis: LYA f. K-5, ap. 2, b. 20.