kaina 3 eur leidiniui „indraja“ – 30 chorinė utena: nuo...

Kaina 3 Eur

Nr. 3 (74)2019 m. rugsėjis

Chorinė Utena: nuo carinių iki šių laikųLeidiniui „Indraja“ – 30

Apie albatroso sparnais per gyvenimą skridusį šviesuolį

Prenumeratos kainavienam ketvirčiui – 3 EurŽurnalas išeina 4 kartus per metus

Žurnalą „Indraja“ galite prenumeruoti ir gauti į savo pašto

dėžutę visoje Lietuvoje.

Užsisakyti kraštiečiams skirtą žurnalą galima laikraščio „Utenos diena“ redakcijoje (Maironio g. 34, Utena) bei

visuose Lietuvos pašto skyriuose. Daugiau informacijos tel. (8 389) 61 460.

SUKAKTIS 3 psl.Leidiniui „Indraja“ – 30

SUKAKTIS 6 psl.„Indrajos“ ištakose

SUKAKTIS 7 psl.Kaip keitėsi „Indraja“

SAKMĖ 10 psl. Susitiksime UT–TENAI–I–I

ISTORIJA 12 psl.Chorinė Utena: nuo carinių iki šių laikų

SUSITIKIMAI 19 psl.Apie albatroso sparnais per gyvenimą skridusį šviesuolį

TARMĖ 27 psl.Kad būtum drūtas, arba kaimi gyvynt gera

KNYGOS 28 psl.Savotiškas paminklas

ASMENYBĖ 31 psl.Baltosios šviesos spindesy – palaimintasis Mykolas Giedraitis

ISTORIJA 34 psl.Geležinkelis buvo pagrindinė susisiekimo arterija

KŪRYBA 39 psl.Laukimai

LIKIMAI 40 psl.

LIKIMAI 42 psl.Mirties bausmė už 20 litų dovaną Lietuvai

PORTRETAS 44 psl.Vargonininkas Justinas Šapola: „Vargonai neturi skambėti kaip kibirų orkestras“

DAILĖ 49 psl.Plenerai – ne tik susipažinti, bet ir pažinti

ISTORIJA 54 psl.Gražiausias Utenos pastatas – bilietas į caro laikus

ASMENYBĖ 59 psl.Sielos švytėjimu ir vienatvės kančia sušildytas gyvenimas

ATMINTIS 62 psl.Armija Krajova LietuvojeSUKAKTYS 64 psl.Baltijos kelio 30-metis

HOROSKOPAI 65 psl.Gamtos horoskopai pagal dr. Eugeniją Šimkūnaitę

REDAKCIJA Adresas: Maironio g. 34, 28193 Utena, tel. / faks. (8 389) 61 460

REDAKTORIUS Vytautas RIDIKAS Tel.: (8 389) 61 460, 8 657 47 758

ŽURNALISTAIDeimantė KAZOKAITĖ Visvaldas KULAKAUSKASLina NARČIENĖAurelija KAIRYTĖ-SMOLIANSKIENĖJurgita ULKIENĖVilija VISOCKIENĖKALBOS REDAKTORĖAistėja KRASNOVAITĖ

MAKETUOTOJA Viktorija SKREBIŠKIENĖ

REDAKCINĖ KOLEGIJAProf. Arvydas ŠALTENIS – kraštiečiųklubo „Indraja“ prezidentas, Lietuvosdailininkų sąjungos narys.Gražina KADŽYTĖ – kraštiečių klubo„Indraja“ viceprezidentė, etnologė.Regina KATINAITĖ-LUMPICKIENĖ – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, poetė.Petras PANAVAS – Lietuvos rašytojųsąjungos narys, rašytojas, publicistas.

Spausdino UAB „Judex spauda“Tiražas 1 000 egz.Maketavo UAB „Utenos diena“Platinti žurnalo tekstus be rašytinio redakcijos sutikimo draudžiama.

Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos

rėmimo fondas

Indraja

Leidinyje panaudotos Vytauto Ridiko (4, 19–28, 49–53 psl.), Alvydo Balandos (31–33 psl.), Giedrės Mičiūnienės (40, 41 psl.), Visvaldo Kulakausko (44–48 psl.), Kristinos Stalnionytės (54–56 psl.) nuotr., Antano Gasperaičio asmeninio archyvo (12–17, 42, 43 psl.), Danguolės Jonaitienės asmeninio archyvo (15, 59–61 psl.), Utenos kraštotyros muziejaus archyvo (35–37 psl.), laikraščio „Utenos diena“ archyvo (65, 66 psl.) nuotr., Klemenso Kupriūno ekslibris, skirtas Baltijos keliui, 1992 m. (64 psl.).Pirmame viršelio puslapyje Reginos Skomskienės akvarelė „Kirdeikių bažnyčia“.Ketvirtame viršelio puslapyje Petro Panavo eilėraščio „Sukūrėm Lietuvą“, parašyto 1978 metais, faksimilė iš rinkinio „Po debesiu baltu“.

TURINYS

2019 m. Nr. 3 (74)Leidėjas UAB „Utenos diena“ISSN 2029-9753

SRTRF parėmė rubrikas SUKAKTIS, SUSITIKIMAI, KŪRYBA, ASMENYBĖ, ISTORIJA, ATMINTIS, KNYGOS, PORTRETAS

59 karoliukai – gyvenimo ir meilės slėpiniai

2 REDAKCIJOS SKILTIS

2019 M. RUGSĖJIS Indraja

...apie mūsų buvimą kartuŠis žurnalo numeris – neeilinis. „Indraja“ mini 30-metį. Regione išlaikyti tokį

leidinį nebuvo paprasta. Niekas kitas Lietuvoje negali pasigirti tokiu solidžiu leidiniu ir jo ilgaamžiškumu. Todėl pirmi puslapiai skirti būtent „Indrajai“, jos leidėjams, kurie prisimena, kaip buvo sudėtinga, kai trūko popieriaus spausdinimui, idėjų ir medžiagų, straipsnių autorių... Tuomet pasišventę dirbo tik du mohikanai: vienas rašytojas, kitas kraštotyrininkas. Pamenu, ne kartą buvęs redaktorius, dabar redkolegijos narys visuomenei atviravo, jog tada, kai numirs ir prie Rojaus vartų šv. Petras paklaus: „Ką gero padarei būdamas žemėje?“, jam atsakys, kad 22 metus nemokamai leido „Indrają“. Tiek buvęs redaktorius, tiek žinomas ir gerbiamas mūsų krašto šviesulys kraštotyrininkas ir šį kartą „Indrajos“ puslapiuose. Vienas jų savo gyvenimą pašventė labai tauriai misijai – dalytis su visais tuo, ką surinko, sudėliojo, po žodelį surašė... Šiandien galime džiaugtis pažinodami tokį žmogų, kuris nesibodėdamas savo garbaus amžiaus vis dar triūsia, renka, eina, kalbina, analizuoja... ir rašo... Skaitykime ir gardžiuokimės, nes istorija nueina, pasimiršta veidai, buvę bendražygiai...

„Indrajoje“ skaitykite apie kitą mūsų krašto šviesuolį, kuris ketvirtį amžiaus atidavė tautodailei, įamžindamas jau išėjusius, nebegrįžtančius, ir tik jo stogastulpiuose ar atminimo lentose liks užrašyti tų išėjusiųjų vardai, nuopelnai...

Kažkada baltos šviesos spindėjime gyveno palaimintasis... Didysis šviesos virpėjimas priklauso tik jam. Gal ir buvo pasiklydęs, bet sulaukęs brandaus amžiaus tapo vienuoliu... Kodėl taip nutiko ir kas jį pastūmėjo tokiam žingsniui, ieškokite šios „Indrajos“ puslapiuose...

Šiame žurnalo numeryje skaitykite apie dar vieną sukaktį – 120 metų siaurajam geležinkeliui, kuris buvo išardytas ir patiestas naujas, platus. Iki Panevėžio taip ir nebuvo nukloti bėgiai, nes atėjo kiti laikai. Gal ir gerai, turėtume dabar papildomų rūpesčių, ką su juo daryti – nei parduoti, nei patiems naudoti...

Žurnale vėl – žmonių likimai, sutapimai ir netektys. Ir gražus jaunimas, ėmęsis, atrodo, neįmanomų dalykų, neįmanomų talentų, kurie gal tik nuo Dievo... Kaip ir menininkų talentai, visą vasarą buvę šalia mūsų... Pažiūrėkit atsivertę viršelį ir liksit neabejingi.

Jau rašiau, kad šį mėnesį visi „Indrajos“ skaitytojai turėtų paminėti šio leidinio gražią 30 metų sukaktį. Ta proga Jums parašiau kvietimą septintame puslapyje. Dar kartą pakartosiu: susitinkam rugsėjo 27 dieną, 16 val., Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, kaip ir dera kultūriniam kraštiečių leidiniui...

Su didele meile leidžiamai „Indrajai“ Jūsų redaktorius Vytautas RIDIKAS

SUKAKTIS 3

Indraja 2019 M. RUGSĖJIS

„Indrajai“ – 30

4 SUKAKTIS


Pirmaisiais Atgimimo metais Lietuvoje buvo tokia euforija, toks noras veikti ir iš-sikalbėti, kad visi, kas tik netingėjo, lipo į tribūnas ir rėžė viską, kas tuo metu šaudavo į galvą arba nutūpdavo ant liežuvio. Maža to, vienas po kito pasirodė nauji periodi-niai ir neperiodiniai spaudos leidiniai, taip pat pilni patriotinės euforijos ir revoliuci-nio ryžto. Kartą užsuku į Utenos universa-linę, žioplinėju. Žvilgt į vieną kampą – ogi ten kalnas gero, o svarbiausia – nebran-gaus – popieriaus, nesuskaičiuojama dau-gybė vos ne sieksnio didumo lapų!.. Kodėl negalėtų turėti savo leidinio ir ką tik įsikū-ręs uteniškių kraštiečių klubas? Kuo mes blogesni už kitus?.. Juk ne šventieji puo-dus žiedžia. Šią mintį pasufleravau akade-mikui Vytautui Statulevičiui, tik ką įsikū-rusio klubo prezidentui. Akademikas mano pasiūlymui pritarė, bet tuo metu buvo labai užsiėmęs ir laikraščio leidimą patarė nu-kelti į ateitį. Bet aš laukti nenorėjau, nes bijojau, kad tą universalinėje matytą po-pierių kas nors taip pat jau pastebėjo ir gali užbėgti už akių. Sugraibęs paskutinius ru-

Leidiniui „Indraja“ – 30

Manoji karta ir net gerokai jaunesni už mane žmonės išgyveno nepakartojamą išbandymų metą: nepriklausomybės praradimą, valdžių kaitas, didžiausią pasaulio istorijoje karą, priverstinę emigraciją už jūrių marių ir tremtis į gulagus, pokario partizaninį pasipriešinimą ir to pasipriešinimo nuslopinimą, dvasinį ir moralinį pasimetimą. Bet didžioji tautos dauguma vis dar puoselėjo laisvės nostalgiją, nedrąsias viltis, kad užsitęsęs žmonių protų plovimas ir bukinimas kada nors turėtų baigtis, nes visos imperijos kada nors subyra. Neišvengiamai. Bet kiek dar teks laukti to „kada nors“? Tokios nelauktos netikėtos, tokios staigios, panašios į fantastiką įvykių raidos beveik niekas nesitikėjo.

bliukus, tą kalną popieriaus nupirkau ir ga-benu į spaustuvę. Laikraštį nusprendžiu iš-leisti savo rizika, slapta vildamasis gal net uždirbti ir praturtėti. Bet kai spaustuvė-je pasakė, kiek kainuos spausdinimas, net pritūpiau. Eidamas gatve susitinku dabarti-nį mūsų merą, jau tada buvusį truputį „prie valdžios“, tvarkiusį kažkokius lyg ir kultū-rinius reikalus, ir bandau gerintis. Sakau, va artėja kraštiečių susibūrimas Utenoje, norėčiau išleisti kraštiečių klubo laikraštį. „Tai ir leisk, – entuziastingai pritaria irgi, matyt, pilnas ateities planų pašnekovas. – Išplatinti tarp kraštiečių padėsime.“ Aš imu mekenti, kad yra viena smulki bėdelė: sumokėjęs už laikraščio spausdinimą galiu likti be paskutinių kelnių. Matyt, nujaus-damas, kad ateityje tapsiu jo patarėju, ir nenorėdamas išvysti būsimo savo patarė-jo Utenos gatvėje be kelnių, daug žadantis, jaunas ir pilnas entuziazmo būsimas meras ima krapštyti pakaušį. Gerokai pakrapš-tęs sako: „Gerai, pabandysime paremti.“ Ir paremia. Iš kur tą paramą sukrapšto – ne-paaiškina. Vartau dažais kvepiantį pirmą-

jį numerį ir vis dar netikiu, kad tai mano avantiūros rezultatas. Pavadinimą „Indra-ja“ pasiskolinau iš Eugenijos Šimkūnai-tės sakmių (ne iš klubo pavadinimo, tada klubas pavadinimo dar neturėjo, tik vėliau pasivadino „Indrajos“ vardu). Pirmas bly-nas, t. y. pirmas numeris, atrodo, neprisvi-lo. Įvadinį puslapį papuošė kraštotyrininko Antano Gasperaičio brolio Prano Gaspa-ronio (JAV) skulptūros „Tremtinė“ nuo-trauka, antras puslapis prasidėjo įžanginiu redkolegijos žodžiu: „...Kalbėsime apie Utenos krašto praeitį, pėdsakus čia gyve-nusių ir pasiklydusių po platų pasaulį, apie nūdienos problemas... Laikraštyje žada ra-šyti iš šio krašto kilę, nors ir toliau nutūpę rašytojai, žurnalistai, mokslininkai, kultū-ros baruose beplušantys žmonės ir, savai-me aišku, vietiniai uteniškiai. Taigi, ti-kėkimės, kad mūsų „Indraja“ neišseks.“ Toliau ėjo tuometinės klubo vicepirminin-kės Palmiros Šutinytės kreipimasis į klubo narius „Išėję ir... neišėję“, Daliaus Riboko „Ką pasakoja senkapis“, buvusio tremtinio pasakojimas „Pirmoji darbo diena“, mano

SUKAKTIS 5


ir Mindaugo Stundžios eilėraščiai, straips-nelis „Liūdnojo pavasario giesmės“, skir-tas Alfonso Nykos-Niliūno 70-mečiui, ir keturi poeto eilėraščiai, K. Pakšto mintys apie pilietybę, du puslapiai nuotraukų iš iškilmių Pakalniuose, atstatant ir pašven-tinant kryžių ant piliakalnio, straipsne-lis apie išeivijos keramikę Eleonorą Lukš-taitę-Marčiulionienę, kilusią iš Tauragnų, M. Stundžios nusilenkimas Jonui Šiožiniui ir šio poeto trys aukštaitiškai smagūs eilė-raščiai, Rapolo Šaltenio pamąstymai apie mokyklą, mano buvusios mokinės Val-dos Liugailaitės „Kelios mintys apie mo-kyklą ir mokytojus“, iliustruotas straipsnis „Žemelei Lietuvos“ apie jau minėtą Pra-ną Gasparonį, Vytauto Kazielos straips-nelis „Sielos švytėjimas“ apie kunigą tau-todailininką ir poetą Petrą Markevičių. Pirmo numerio tiražas buv... šeši tūkstan-čiai egzempliorių! Šiandien tuo sunku pa-tikėti. Dauguma jų vienaip ar kitaip buvo išplatinti, net pinigų atsirado dar keliems numeriams išspausdinti. Vėliau, žinoma, euforijai atslūgus, tiražai sumažėjo, kar-tais per metus vos vienas ar du numeriai 500–400 tiražu teišeidavo. Popieriumi iš pradžių rėmė Mokslų akademija (tiksliau – Vytautas Statulevičius per akademiją), tris didžiulius ritinius padovanojo E. Šim-kūnaitė, leidimo išlaidas padengti kartais padėdavo vienas kitas geraširdis versli-ninkas ir, žinoma, rajono savivaldybė. Vė-liau – jau tik savivaldybė. Pradėjus leisti laikraštį ir vėliau, kai tekdavo ruošti nau-ją numerį, prakaituodavo daugiausia leidi-nio redaktorius. Jeigu kas dabar pamatytų,

kaip iš pradžių redaktorius maketuoda-vo eilinį numerį, smagiai juoktųsi. Būda-vo, susidėlioju ant stalo aštuonis ar dvylika lapų, sunumeruoju, skaičiuoju straipsnio eilutes ir žodžius eilutėje, pieštuku su li-niuote ar iš akies nubraižau būsimų nuo-traukų kontūrus, bet įgūdžiai tai mėgėjiški, taigi kažkas dar turi papildomai paprakai-tuoti spaustuvėje, kartais su ironija ar grau-duliu nužvelgdamas maketuotoją, korekto-rių ir redaktorių viename asmenyje. Tiesa, straipsnių ir klubo nariai, net ne nariai, net ne uteniškiai, paprašius parašydavo (pvz., šviesios atminties profesorius Česlovas Kudaba). Kraštiečių autorių pavardes iš-vardyti būtų sunkoka, jų gana daug. Tarp jų yra visoje Lietuvoje ir net už jos ribų ži-nomų žmonių. Vilniškių straipsnius iš pra-džių surinkdavo Mokslų akademijoje dir-busi Palmira Šutinytė, Utenoje – aš ir M. Stundžia. Vėliau daugiausia tik aš. Gryna „peckelynė“ buvo pinigų kaulijimas, laks-tymas nuo „ainošiaus pas kaipošių“ su vi-sokiais popieriukais juos gavus. Dabarti-nis klubo prezidentas A. Šaltenis turbūt ne kartą patylomis keiksnojo ir redaktorių, ir jo laikraštį, bet nė karto garsiai neišplūdo, o viešai, žinoma, gyrė. Ir taip praėjo dvi-dešimt treji metai. Net kai kraštiečių klubo veikla kelerius metus buvo lyg ir apmirusi, laikraštis išeidavo. Utenoje vienas gando-nešis bandė pagalius kaišioti, turbūt many-damas, kad „Indrajos“ redaktorius iš savo donkichotiškos veiklos kažkokios naudos turi arba laurų vainiką pinasi. Bet kai pa-siūliau laikraščio leidimą su visais laurais perleisti bet kuriam norinčiam, žinoma, su

sąlyga, kad laikraštis nebus numarintas, norinčių imtis Sizifo darbo ir dar veltui ne-atsirado.

Prieš kelerius metus „Utenos dienos“ re-daktorius Vytautas Ridikas pasisiūlė pri-globti „Indrają“ po savo laikraščio sparnu, žadėdamas leidybai surasti lėšų. Ir surado, ir priglobė. Dabar leidinį finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Leidi-nys tapo rimtu žurnalu, išeina reguliariai ke-turis kartus per metus, išlaikydamas pirma-me numeryje nusakytas gaires ir tematiką. Dažnai spausdinama uteniškių literatų ir iš Utenos krašto kilusių rašytojų kūryba.

Šiais metais „Indrajai“ – 30. Turbūt ne-lengva būtų Lietuvos žurnalistikos isto-rijoje surasti kitą panašų laikraštį ar žur-nalą, kuris tiek metų būtų išsilaikęs dėl kraštiečių entuziazmo. Gal ir gerai, kad turėjau donkichotiško užsispyrimo ir pri-sidėjau prie leidinio ilgaamžiškumo. Gal ir gerai. Kai ir aš pagaliau prisistatysiu prie Rojaus vartų, mano bendravardis šv. Petras tikriausiai paklaus: „Ko čia beldie-si? Pasakyk bent vieną iš tikrųjų gerą ir nesavanaudišką darbą, kurį padarei būda-mas Žemėje.“ Atsakysiu: „Dvidešimt tre-jus metus be jokio atlygio redagavau Ute-nos kraštiečių klubo leidinį „Indraja“, vėliau taip pat neapleidau. Daugiau tikrai gerų ir tikrai nesavanaudiškų darbų nepri-simenu.“ Po tokio atsakymo, viliuosi, ir man atsivers „broma ing viečnastį“.

Buvęs ilgametis „Indrajos“ redaktorius, dabar redkolegijos

narys Petras PANAVAS


6 SUKAKTIS

Ėjo Lietuvos atgimimo metai. Plačiai po kraštą plaikstėsi trispalvės. Trys Balti-jos šalys, šiltai laikydamosi už rankų, su-sijungė į Baltijos kelią. Uteniškiai iškėlė tautines vėliavas, susirinko mitingui prie Jono Basanavičiaus paminklo.

Atsimenu, tai progai buvome išleidę pa-triarchui skirtus lankstinukus, kuriuos ties paminklu išdalijome. Tokių lankstinukų su kankinės Lietuvos kryžiais, kryždir-biais, knygnešiais tada teko išleisti kokį tuziną. Jau tada sugiedojome ir „Tautišką giesmę“, ir Lietuvos himną, nors dar ne-buvo paskelbtas 1990 m. kovo 11 dienos Nepriklausomybės aktas.

Štai tada ir išleidome laikraštį – mitolo-ginę „Indrają“. Tai buvo dar Sąjūdžio me-tai, – 1989 m. rugsėjis. Laikraštuke ėmė-me publikuoti išeivijos kraštiečius, jų kūrybą. Jau pirmame numeryje skelbėme anksčiau uždraustus: daugelio neskaitytą liūdno pavasario simfonijų poetą Alfon-są Nyką-Niliūną, keramikę, kilusią iš Tau-ragnų, Eleonorą Marčiulionienę. Kituose

„Indrajos“ ištakoseAntanas GASPERAITIS

numeriuose apie naujai įvardytą katalikiš-ką „Saulės“ gimnaziją, nepriklausomybės karių kovas už mūsų kraštą (G. Surgailio straipsnis „Utenos operacija“).

Nebebijojome būti ištremti ir sunaikin-ti už „Lietuvos istoriją“, sudarytą Adolfo Šapokos, kilusio iš Grybelių kaimo. Apie Lietuvos šaulių sąjungos vadą Praną Sa-ladžių, katorgininką poetą Antaną Miški-nį ar nepriklausomybės kovose praradusį regėjimą Vyčio kryžiaus ordininką Pra-ną Daunį, ar „Lietuvos bažnyčių“ autorių Bronių Kviklį, rašytoją Petrą Tarulį, prof. kun. Antaną Liuimą... Juk šitiek mes turė-jome uždraustųjų.

Lankydamasis Lietuvoje tautos šauklys poetas Bernardas Brazdžionis su žmona užsuko ir į Uteną. Eduardo Mieželaičio šu-nimi ilgiausiame eilėraštyje išvadintas vė-liau jis pasakos: „Uteniškiai leidžia laikraš-tį. Rašo apie Pulgį Andriušį, kitus. Niekas kitas nesurinktų tiek medžiagos, kiek jie. Žmonės domisi: iš mūsų krašto kilęs toks rašytojas, toks dailininkas. Man tas patin-

ka.“ (P. Palilionis. Tautos šauklio aidai. Kaunas, Naujasis laikas, 2011, p. 217.)

Nedideliais – 600 egzempliorių – tira-žais leisti iš pradžių labai prastame ruda-me popieriuje vieno spaudos lanko ne-didelio formato „Indrajos“ laikraštukai turėjo savo skaitytoją. Pamažu, atsikūrus Lietuvai, gerėjo popieriaus kokybė. Vir-šeliuose spausdinome ne kokias gėlytes, o žymių kraštiečių portretus. Ir taip iki 45-ojo numerio (2011 m., Nr. 2), skirto Ute-nos miesto 750-osioms metinėms. Pasku-tiniai laikraščių viršeliai jau buvo spalvoti. „Indrajose“, kurių redaktorius buvo poe-tas pedagogas Petras Panavas, buvo skel-biama užtektinai mūsų krašto literatų kū-rybos. Šiuo metu žurnalo formatu jau keletą metų leidžiamą „Indrają“ redaguoja laikraščio „Utenos diena“ vyr. redaktorius Vytautas Ridikas. Skelbiama daug gerų straipsnių su kokybiškomis nuotraukomis, dailininkų darbais. Žurnalas leidžiamas net 1 tūkst. egzempliorių tiražu.

Su jaunyste, deive Indraja...


SUKAKTIS 7

Jonas ŠIOŽINYS

Indraja

Tarp Zarasų ir UtenosJau greit kalneliai nudienos.O kol kalneliai nudienos – Nyku ir liūdna be dainos.

Indra Indra Indraja, Tu manos širdies svaja, Ko slapstaisi už beržų – Aukso žiedą tau vežu.

Indra Indra Indraja, Lelijėle lelija,Vai seniai tave mačiau. Išsiilgau – eikš arčiau.

Indra Indra Indraja, Gęsta žvaigždės danguje. Nesislėpki už beržų. Plikšį šlėktą tau vežu.

Vos aušrelė nusijuoksŠelmis plikšis mus sutuoks. Gims mums milžinas sūnus,Gąsdins ciesoriaus tarnus.

Tarp Zarasų ir UtenosJau greit kalneliai nudienos.O kol kalneliai nudienos – Nyku ir liūdna be dainos.

Indra Indra Indraja, Kas ten švaistos kelyje?Kazokėliai kelyje, Lelijėle lelija.

Mieli skaitytojai, trumpai papasakosiu, kaip keitėsi visų mylimas leidinys „Indra-ja“. Pradžią ir atsiradimo priežastis jau išdėstė pirmasis šio leidinio redaktorius rašytojas ir pedagogas Petras Panavas, kuris „Indrają“ puoselėjo net 22 metus iki 2011 metų rudens, kai Utena minėjo 750 metų sukaktį. Tada rugsėjo mėnesį su mano pagalba išėjo į žurnalą panašus 24 puslapių leidinys, kuriame pirmą kartą kai kurie puslapiai buvo spalvoti.

Turinį iš pradžių kūrė du žmonės – P. Panavui nemažai talkino kraštotyri-ninkas Antanas Gasperaitis, kuris iki šių dienų yra ištikimas „Indrajai“. Jo surašytos istorijos, kraštotyriniai dar-bai – nemarūs. Kiek laikraštyje, vėliau

Kaip keitėsi „Indraja“Vytautas RIDIKAS

ir to paties pavadinimo žurnale, aprašy-ta žmonių, jų likimų... Jie – mūsų kraš-to šviesuoliai, kurie rašytiniame šaltiny-je liko amžiams.

Po 2012 metų P. Panavas savo puose-lėtą kūrinį atidavė į mano rankas, kaip dažnai mėgsta pabrėžti P. Panavas, po laikraščio „Utenos diena“ sparneliu. Tada man kilo mintis padaryti jį žurnalu. Pirmas žurnalo numeris išėjo su spalvo-tu viršeliu 2012 metų rugsėjį. Tai buvo 36 puslapių 46 numeris. Pradėjus jį re-daguoti atsitiko taip, kad atsirado daug puikios medžiagos, kuri netilpdavo į ke-turis kartus per metus išleidžiamą „In-drają“. Todėl žurnalas nuo 2016 metų rugsėjo (ir vėl sutapimas!) iki šios die-

nos yra 68 puslapių. Jo viršelio dizainas labai paprastas – kilo idėja nuspalvinti viršelį pagal metų laikus, todėl rudenį jis išeina geltonas, žiemą – mėlynas, pava-sarį – žalias, o vasarą – raudonas.

Šį mėnesį sukanka 30 metų, kai P. Pa-navas 1989 metų rugsėjį išleido pirmą-jį „Indrajos“ numerį. Todėl visus, ku-rie myli „Indrają“, rugsėjo 27 dieną, 16 val., kviečiu į jos gimtadienį, kuris vyks Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos galerijoje. Visų laukia siur-prizas su maestro Adolfo kūriniu, kurį spausdiname kiek žemiau. Maestro pa-gal kraštiečio Jono Šiožinio žodžius ry-žosi parašyti muziką. Kas iš to išėjo – viskas premjeroje.


8 SUKAKTIS


SUKAKTIS 9


10 SAKMĖ

Kur Sėlos, Deltuvos ir Nalšios žemės riboja-si, kur Utenio ir Dauniškio ežerėliai raibuliuoja, o trys upeliai – Utenėlė, Vieša ir Krašuona, susi-lieja į vieną Vyžuonos upelį ir toliau kartu pluk-do savo vandenis į Šventąją, šurmuliuoja senas Utenos miestas. Sunku rasti gražesnį ir paslap-tingesnį kraštą kaip Utenos apylinkių miškai. Pušynai ir eglynai, beržynai ir baltalksnynai, juodalksnynai ir drebulynai, uosynai ir liepy-nai... Jau nuo pat Utenos prasideda Skaistašilio miškas, žmonių dar Rašės vardu vadinamas, to-liau mėlynuoja Minčios, Vyžuonų ir kitos girios, o prie Pakalnių, šalia Utenos, dar yra išlikusių ir ąžuolų giraičių. Tarp jų raibuliuoja nuostabaus grožio Alaušo, Tauragno, Indrajų ežerai, netolie-se ir paslaptingas Sartų ežeras, o tarp jų vingu-riuoja daugybė upių upelių. Tai šios girios, kurių daugelis seniau buvo šventos, saugo ne ką ma-žiau senųjų paslapčių nei gūdžios Žemaitijos gi-rios, o jas visas težino viena švariausių Lietuvos upių – Šventoji. Paslaptimi dvelkia dešiniajame miškais apaugusiame Šventosios šlaite, neto-li Užpalių, trykštantis šventasis Krokulės šalti-nis, prie kurio kadaise senovinė šventykla buvu-si. Netoli Pikčiūnų kaimo stūkso Velnio kalnas, ant kurio senovėje buvo garbinamas požemių valdovas ir vėlių globėjas gerasis Vėlinis. Todėl čia keliaudamas ne vieną pasakojimą ar legen-dą gali išgirsti. Bet retai kur beišgirsi pasakoji-mą apie nuošalų Dusinių ežerą, ne visi žino, iš kur atsirado Utenos vardas...

* * *Labai seniai, kai kone visą Lietuvą den-

gė miškai, šiose vietose gyveno galinga stava-nų tauta, kuri čia atklydo, kai tik nutirpo kadai-se visą Lietuvos žemelę dengę ledynai. Karinga tai buvo tauta, todėl ją žinojo net tolimiausiuo-se kraštuose. Stavanus žinojo net nuo Dunojaus ir dar iš toliau į mūsų kraštus atkeliavę prekiau-tojai bei nuotykių ieškotojai. Šiandien apie pir-muosius šio krašto gyventojus mums primena Stripeikių, Strigailiškio, Stajėtiškio, Strūnaičio, Stoniūnšų ir kitų kaimų, paplitusių nuo Igna-linos iki Švenčionių, išlikę pavadinimai. Vė-liau stavanai, nežinia dėl ko, kažkur išsikraus-tė, o į apleistas jų žemes atsikėlė naujų žmonių. Tai buvo nedidelė jotvingių gentis, daug metų nuošalioje vietoje prie Dusios ežero gyvenusi. Kai Lietuvą užplūdę plėšikaujantys grobikai ir juos užpuolė, šie ilgai priešinosi karingiems at-ėjūnams. Tik kai žuvo paskutinysis kunigaikš-tis, turėjo jotvingiai pasitraukti iš gimtųjų kraštų.

Palaidojusi žuvusį kunigaikštį, išmintingoji jo žmona Indraja taip pasakė savo gentainiams:

– Teks mums palikti šias vietas, reiks keliauti.

Susitiksime UT–TENAI–I–IŠarūnas LAUŽADIS

– Kur? – sužiuro į ją visų akys.– Ut – tenai, – mostelėjo ji ranka žiemių pu-

sėn. – Tenai, kur rasime laisvų žemių...Taip jotvingiai paliko Dusios ežerą ir, išmin-

tingosios kunigaikščio žmonos Indrajos veda-mi, į stavanų gyventus kraštus atklydo ir čia vi-siems laikams pasiliko. Ir kur toliau bekeliausi, kai šiame Nalšios ir Sėlos paribyje tokios pui-kios ežeringos apylinkės! Tai ir apsistojo jie prie vieno gražaus ežero.

– Širdis niekada neužšąla, o atmintis yra vie-nintelis rojus, iš kurio niekas mūsų negali išva-ryti, – tarė Indraja ir iš ilgesio savo gimtajai že-mei tą ežerą Dusinių pavadino.

Aplink ežerą gentainiai savo sodybas išsi-statė, tik išmintingoji Indraja truputį nuoša-liau apsigyveno. Gentainių padedama, ji seno miško apsuptyje savo sodybą pasistatė ir čia su savo trimis dukrelėmis, kurių su žuvusiuo-ju savo vyru susilaukusi buvo, savo buitį susi-kūrė. Pati vyriausioji dukrelė darbštuolė Deltu-va visus namų darbus nudirbdavo. Vidurinioji Nalšia buvo tarsi laukų ir miškų karalienė. Vos tik atšildavo žemė, ji nuo savo motinos neat-silikdama visus miškus ir gojus, visas gėlėtas laukymes lankė ir jai padėdavo. Pati jauniau-sioji dukrelė Sėla buvo geriausia šiame krašte dainininkė ir šokėjėlė.

Šalimais savo sodybos Indraja šventyklą įrengė ir ją Vyžuonų vardu pavadino. Mat ge-riausias jos draugas ir patarėjas buvo senas žal-tys Vyžas, toje šventykloje prie aukuro tūnojęs. Tai toje šventykloje ji dienų dienas praleisdavo ir žmonėms padėdavo, gerų patarimų duodavo. Bet vos tik pavasarį Perkūnas žemelę pradėda-vo kelti ir, žaibus svaidydamas, savo griausmin-gu balsu pašaukdavo: „In – draja, In – dra – ja – a!“, ji išeidavo po plačius laukus ir žalias gi-rias klaidžioti, gydančiųjų žolelių ir gėlelių rink-ti, kurias susidžiovindavo ir vėliau jomis žmo-nes gydydavo.

Netrukus Indraja visame krašte kaip geriausia žiniuonė pagarsėjo, o žmonės ją net Saulės du-kra ėmė vadinti. Savo surinktomis žolelėmis ji ne tik žmones, bet ir jų gyvulėlius nuo visokiau-sių ligų gydydavo. Dėl to ji visame krašte labai mylima ir gerbiama buvo, o kai kurie žmonės, norėję jos patarimų išklausyti, net visą dieną ir visą naktį pas ją keliaudavo. Niekam nieko ge-roji Indraja neatsakydavo, o kai miško teikiamų gėrybių jau nebeužteko žmonėms išsimaitinti, ji pradėjo mokyti žmones dirbti žemę ir patarinė-jo, kada kokius ūkio darbus atlikti geriausia ir kaip juos patogiau nudirbti.

Atėjo laikas, kai jai pačiai kilo rūpestis du-kras už vyrų išleisti. Daug jaunikių į jas žiūrė-

jo, bet visi žinojo, kad jos kunigaikščio dukros, ir nedrįsdavo pirštis, o Indraja kiekvieną žie-mą, kai prasidėdavo Lietuvoje vestuvių metas, laukdavo piršlių skambaliukų prie savo sody-bos artėjant. Tris žiemas diena iš dienos ji vis laukė ir atėjo žiema, atnešusi daug džiaugsmo visoms trims dukroms, o daugiausia – Indrajai, motinėlei. Vieną giedrą žiemos rytą pasigirdo linksmas žvangučių skambesys, artėjęs prie In-drajos namų. Ir atvažiavo atbildėjo piršlys su linksma palyda iš gražios ąžuolais ir liepomis apaugusios žemės, tarp Šventosios ir Nevėžio upių plytėjusios. Mat tos žemės valdovas vy-riausiąją Indrajos dukrą Deltuvą buvo nužiū-rėjęs. Piršlio žirgo galva visokiausiais papuo-šimais buvo apkaišiota, o rankoje piršlys laikė ilgą lazdą, žalumynais papuoštą.

Ir sukruto sujudo Indraja ruošti vaišes, o kai susėdo visi už vaišių stalo, Indraja vietoje tėvo, savo žuvusio vyro, senovines vestuvių apeigas pradėjo. Iš pradžių ji pati su apeiginiu kaušeliu rankoje vaikščiojo, maldas Žemynėlei kalbėjo ir aukas jai aukojo. Kad jauniesiems gerai gyveni-me sektųsi, po jos tokias pat apeigas atliko pirš-lys, o netrukus buvo iškeltos linksmos, triukš-mingos vestuvės, kokių šiais laikais Lietuvos kaime jau niekas nebeatsimena. Pasibaigus vai-šėms, nuotaka išvažiavo į šviesius jaunikio na-mus, išstatytus derlingose žemėse. Tik Indraja dar pavymui šūktelėjo:

– Po devynerių metų susitiksime!– Kur? – dar suspėjo paklausti benutolstan-

ti Deltuva.– Ut tenai, kur du ežerėliai saulėje raibuliuo-

ja, kur trys upeliai į vieną didelę upę susilieja... – mostelėjo ranka motina ton pusėn, kur saulė pateka.

Neilgai trukus atbildėjo ir kiti piršliai iš to-limos ir plačios rytų šalelės, iš to krašto, kur Švintėnų pilis stovėjo, kur gražuoliai ežerai Gi-liaisiais Vandenimis, gudiškai Glubokoje, va-dinti raibuliavo, kur Naručio ežeras bangavo. Bet buvo ne šiaip piršliai, o su jais atkako ir pats tos šalies valdovas, lydimas viso būrio pa-sipuošusių rinktinių karių. Pririšo jie savo žir-gus prie tvoros ir pradėjo kalbinti Indrają, idant ši išleistų savo viduriniąją dukrą. Gražiai kal-bėjo šie piršliai, o ir jaunikis patiko Indrajai, bet ši vis delsė atsakyti. Tačiau nekantrūs žirgai taip ėmė galvas purtyti, kad net tvoros braškė-ti pradėjo. Tuomet Indrajai nieko neliko, kaip tik greičiau sutikti. Šį kartą viskas vyko kur kas greičiau, nes valdovai kuo galingesni, tuo ne-kantresni būna. Atšokęs vestuves, išvažiavo iš-bildėjo valdovas į tuos kraštus, kur saulė pate-ka, išsiveždamas ten viduriniąją dukrą Nalšią.


SAKMĖ 11

Tik Indraja, kaip ir praėjusį kartą, dar spėjo pa-vymui šūktelėti:

– Po devynerių metų susitiksime!– Kur? – šūktelėjo jau gerokai nuo namų nu-

tolusi Nalšia.– Ut tenai, kur du ežerėliai saulėje raibuliuo-

ja, kur trys upeliai į vieną didelę upę susilieja... – mostelėjo ranka motina ton pusėn, kur saulė pateka.

Vyresniąsias dukras už vyrų išleidusi, Indra-ja nusiramino ir dabar jau norėjo bent mete-lius savo jaunėle dar pasidžiaugti, bet nebuvo lemta išsipildyti jos lūkesčiui. Pačioje žiemos pabaigoje tarsi viesulas atlėkė atjojo šaunus karžygys su šešiais savo broliais iš žiemių ša-lies. Mat jis apie jauniausiąją Indrajos dukre-lę buvo daug girdėjęs ir ją į žmonas nusižiūrė-jęs. Išsipuošę, išsičiustę jie buvo. Jų šarvai tarsi žaibavo nuo kiekvieno saulės blyksnio, o ža-lumynais ir skambalėliais papuošti žirgai ne-pailsdami prunkštė ir kanopomis sniegą kaps-tė. Jaunikio širdis prieš mergelę Sėlą degė lyg žarijomis apipilta, o mergelės kraitis jam buvo nė motais, todėl kalboms ir apeigoms jis daug laiko negaišo. Nusilenkė žemai bernelis sena-jai motinėlei ir prižadėjo jaunėlę Sėlą kuo gra-žiausiai „šienavoti“. Dabar Indrają suėmė didis graudulys, kad taip staiga ji viena pasilieka, dar ji norėjo kažką pasakyti, gal palaiminti... Bet jaunikis, kaip ir dera karžygiui, nieko nelauk-damas tvirtai suėmė mergelę per juosmenį ir, įsisodinęs į balną, nubildėjo nudundėjo savo-jon šalin, kartu nusinešdamas mergelę aukšto-jon pilin, o iš didelės meilės mergelei visą savo valdytą šalį Sėlija pavadino.

– Po devynerių metų susitiksime! – dar sušuko pavymui Indraja, bet jos žodžiai jau kone susiliejo su nutolstančių žirgų kanopų bildesiu...

– Kur? – dar spėjo šūktelėti jau gerokai nuo namų nutolusi Sėla.

– Ut tenai, kur du ežerėliai saulėje raibuliuo-ja, kur trys upeliai į vieną didelę upę susilieja... – mostelėjo ranka motina ton pusėn, kur sau-lė pateka.

Po devynerių metų išsiruošė Indraja ten, kur trys sidabriniai upeliai čiurlena ir į vieną upę su-teka, ten, kur tarp raibuliuojančių ežerėlių visos trys dukros su savo gausiomis šeimomis susi-tikti su senąja motinėle atvyko. Pirmoji pasiro-dė Deltuva, atbildėjusi išpuoštoje karietoje, prie savo vyro dešinės prisiglaudusi. Iš paskos, ki-toje karietoje, linksmai klegėjo devyni jos vai-kai – šeši jaunesni sūnaitėliai, trijų vyresniųjų dukrelių globojami, o juos šaunių raitelių pul-kas lydėjo. Laiminga savo motinėlei pasako-jo, kaip ji toje šalyje, kuri dėl turtingumo ir gro-žio iki tol Dievų žeme buvo vadinama, mergelė Deltuva didelę laimę surado ir naują giminę pra-dėjo, o jos vyras, tos šalies valdovas, iš didelės meilės Deltuvos vardu net visą savąją šalį pava-dino. Taip atsirado Deltuvos kunigaikštija. Ne-

trukus atvyko Nalšia su trimis sūnumis ir trimis dukromis. Kadangi jos vyras į karą buvo išjojęs, ją atlydėjo didinga karališkoji palyda. Laimin-ga pasakojo ji savo motinėlei, kaip tame plačia-me krašte ji jautėsi tikra šeimininkė, o valdovas mylimos žmonos vardu visas savo valdas pa-vadino. Taip atsirado Nalšios kunigaikštija. Kol motina vyresnėmis dukromis džiaugėsi, iš tolo pasigirdo žirgų kanopų bildesys ir šarvų žvan-gesys. Tai su savo karžygiu vyru ir septyniais sūnumis atvyko jaunėlė Sėla, kuri, kaip ir karžy-gys jos vyras, tvirtai laikėsi balne. Tai dėl jos to-kio tvirtumo ir ištikimybės vyras visą savo val-domą šalį Sėlija pavadino. Jų jaunesnieji vaikai, kurie dar tik pratinosi prie žirgų, juos lydėjusių karžygių balnuose patogiai sėdėjo, bet vyriau-siasis jau pats visą kelią balne išsilaikė.

Negalėjo atsidžiaugti senoji motina savo du-krų laime ir paliepė joms visą gyvenimą vienai kitos tiek laimėje, tiek ir nelaimėje nepamiršti.

– Kaip šie trys upeliai šioje vietoje į vieną subėga, taip ir jūsų valdos čia susilieja, – tarė ji savo dukrų vyrus susišaukusi ir prisakė jiems draugėje nuo priešų gintis, tarsi vienoje šalyje jie visi gyventų, bet niekas nežinojo, kas dėjosi tuo metu senosios širdyje.

Vos tik išvykusi iš namų, gavo ji žinią, kad į šį gražų ir turtingą kraštą atsibeldė plėšikau-jantys grobikai iš tolimos šalies. Kaip ir visa-me savo kruviname kelyje, taip ir čia jie viską plėšė ir niokojo, o ko negalėjo pasiimti, su-griovė ir sudegino. Sugriovė jie ir garsiąją Vy-žuonų šventyklą, o senąjį žaltį Vyžą į gabalus sukapojo...

Gražiai atsisveikinusi su dukromis, išsi-ruošė Indraja į kelią, bet ne atgal, ne į savo sudegintus namus, ne į sugriautą ir išniekin-tą šventyklą. Ant aukšto Šventosios upės kal-no, kur Krokulės šaltinis trykšta, ji apsistojo ir naują šventyklą įsirengė. Nuo to jos buvi-mo ir Krokulės šaltinis šventu ir stebuklingu pradėtas laikyti. Bet ji čia tik žiemodavo, kol pavasarį Perkūnas žemelę pradėdavo kelti ir, žaibus svaidydamas, savo griausmingu balsu pašaukdavo:

– In – draja, In – dra – ja – a! Tuomet ji išeidavo ir po plačiuosius laukus,

po žaliąsias girias keliaudama toliau visiems padėjo, išminties mokė. Tai todėl žmonės ją keliaujančia žiniuone vadino, o akmenuotos vietos netoli Antazavės, kur ji ypač daug vaikš-čiojo – Indrajos taku pavadintos. Iki mūsų die-nų jos vardu tebevadinami ežeras, upė, liūnas, kelios klampios vietos tarp Vyžuonų ir Sudei-kių vadinamos Indrajos akimis.

O senojo žalčio Vyžo dvasia neapleido se-nosios suniokotos šventyklos – akmeniu pa-virto nukirsta žalčio Vyžo galva ir pasiliko žmonėms tarnauti. Vėliau, kai žmonės at-statė šventyklą, akmeninė žalčio Vyžo gal-va buvo saugoma garbingiausioje jos vieto-je, o žmonės ir toliau ėjo į šią šventyklą ir

garbino ištikimąjį Vyžą, jo patarimų klaus-davo. Akmeniu pavirtęs žaltys toliau žmo-nėms per žynius viską pasakydavo. Tik kai paklausdavo jo, kur geroji Indraja, jis nu-kreipdavo savo šaltą akmeninį žvilgsnį rytų šalin ir sunkiai atsidūsdavo:

– Ut tenai, kur du ežerėliai saulėje raibuliuo-ja, kur trys upeliai į vieną didelę upę susilieja...

Ilgainiui išsipildė dukroms pasakyti Indra-jos žodžiai. Visos trys senosios kunigaikštijos – Deltuva, Nalšia ir Sėla – į vieną Lietuvos karalystę susiliejo, o toje vietoje, kur Indraja su dukromis susitikusios buvo, didelis mies-tas išaugo. Bet žmonės nepamiršo gerosios žiniuonės ir tą vietą, kur Indraja su dukromis buvo susitikusi, vėliau ir toje vietoje išaugusį miestą Utena vadinti pradėjo.

* * *Labai sunku šiandien būtų pasakyti, kiek

tame tiesos, bet pasakojimai ir senoviniai raš-tai rodo, kad Utena labai senas miestas. Net Lietuvos metraštyje rašoma, kaip kunigaikštis Utenis, nusprendęs apjungti lietuvių gyventas žemes, toje vietoje, kur ribojosi Deltuvos, Nal-šios ir Sėlos žemės, pastatė naują pilį. Todėl neatsitiktinai Utenos pilies ir miesto pradžia iš dalies siejama net su Lietuvos vienijimosi pra-džia. Tiesa, Utenos pilis kadaise buvusi ne toje vietoje, kur dabar Utenos miestas, o mažumė-lę atokiau – apie tą vietą, kur dabar snaudžia Norkūnų kaimas. Ir vadinama ji buvo visai ki-taip, bet šiandien niekas jau nebežino senojo jos vardo. Tik du nemaži piliakalniai, juosiami Utenėlės, liudija, kad ji čia stovėjusi. Tik vė-liau, kai kraštą pradėjo valdyti Kukovaičio sū-nus Utenis, buvo pastatydinta nauja pilis.

...Pasakojama, kad bepilant naujos pilies kalną vienas karių nukritęs, nusisukęs spran-dą ir miręs, bet Uteniui žyniai išaiškino, kad šis įvykis nelemiąs nieko blogo. Taip dievai tik parodė, kad kiekvienas priešas, kuris pa-norės tą pilį išgriauti, tik sprandą nusilaušiąs. Laikas parodė, kad išaiškinimas buvo teisin-gas, nes Utena visais laikais po kiekvieno karo ar suirutės vis pakyla iš pelenų ir vėl su-klesti tarsi amžinasis miestas. Tiesa, dabar jau kiti žmonės čia gyvena, bet išliko senoviniai vietų Dusinių, Utenos, Vyžuonų ir kiti vardai. Tebelankomas ir stebuklingu tebelaikomas Krokulės šaltinis, o senąjį žaltį Vyžą lietuviai taip gerbė, kad net naujojo tikėjimo skelbė-jai, Vyžuonų bažnyčią statydami, jo akmeni-nę galvą į bažnyčios sieną įmūrijo. Taigi, ne šiaip sau Utena šiandien laikoma šios Lietu-vos dalies sostine, neatsitiktinai šio miesto herbu tapo laimę nešanti ir nuo nelaimių ap-sauganti pasaga su žiežirba, o uteniškiai savą-jį miestą vadina Laimės miestu.


12 ISTORIJA

Utenos parapijos choras Utenos bažnytinis choras gražiai pasi-

pildė sugrįžusiais iš Petrogrado ten veiku-sio choro choristais. Naujasodiškės Teofi-lės Grigaliūnaitės atsivežtoje nuotraukoje su choro vadovu Pijumi Adomavičiumi

Chorinė Utena: nuo carinių iki šių laikųAntanas GASPERAITIS

Lietuvių tautinis atgimimas carizmui yrant pažadino tautą laisvam kultūriniam gyvenimui. Nuo to siekio neatsiliko ir uteniškiai – steigėsi lietuviškos mokyklos, draugijos. XX a. I dešimtmetyje pastatytuose parapijos namuose vyko vaidinimai, choro repeticijos. Teatrologas Vytautas Maknys anuomet išgyrė uteniškių teatrinius renginius, būsimas kompozitorius Juozas Gruodis suorganizavo didelį parapijos chorą, kuris vėliau dar padidėjo vargonuojant Jonui Baniui. Tarpukario metais Utenoje veikė net keli chorai: bažnyčios, šaulių, pavasarininkų, gimnazijos. Iliustruodami to meto nuotraukomis apžvelgsime Utenos chorų veiklą iki šio pokario metų.

(1988–1976 m.) yra dvi seserys iš Nau-jasodžio Teofilė ir Elena Grigaliūnaitės, Markulytė iš Utenos, Malaiškaitė iš Pa-uolio kaimo ir galbūt daugiau. P. Adoma-vičiaus choras buvo nemažas, jame buvo ir vyrų uteniškių. Šis chorvedys 1911 m.

Maskvoje vadovavo chorui „Viltis“, o 1920 m. chorvedys, sugrįžęs į Lietuvą, dirbo dirigentu Kauno operoje.

Utenos parapijos choras būsimam kom-pozitoriui J. Gruodžiui, baigusiam Rokiš-kio muzikos mokyklą, buvo pats pirmasis.

Utenos parapijos choras kunigo Jono Švagždžio išleistuvėse į JAV 1914 m. su vargonininku Jonu Baniu (pirmas eilės centre). Iš kairės trečia – Margarita Kemėšytė, antroje eilėje trečia – Felicija Lukoševičiūtė. Priešpaskutinėje eilėje centre stovi kun. J. Švagždys, nuo jo dešiniau baltu drabužiu vaistininkas Lukoševičius


ISTORIJA 13

Utenos parapijos choras su Juozu Karosu (bene 1919 m.). Prie jo kairėje Teofilė, dešinėje Elena Grigaliūnaitės iš Naujasodžio k. Paskutinėje eilėje pirma Stefa Šimelytė, septintas Jonas Šileikis, devintas Teofilis Tilvytis

Utenos parapijos choras su chorvedžiu Petru Rutkausku ir greta sėdinčiu kun. Jonu Asminavičiumi


14 ISTORIJA

Be bažnytinio choro, čia jis subūrė ir pu-čiamųjų instrumentų orkestrą. Deja, jo su uteniškių choru nuotraukos neužtikome, tik vėliau atvažiavusio prie buvusių cho-ristų. Utenoje, mažoje trobikėje, Tauragnų gatvės pradžioje, Lelėnų namų kieme, il-gai gyveno nagingas medžio meistras lai-krodininkas jo tėvas, todėl Juozas pas tė-vus atvykdavo ir vėliau, būdamas Kaune. Su uteniškiais saviveiklininkais jis yra nu-sifotografavęs viename apylinkės šilelyje, greičiausiai – Klovinių, kur jis sirgdamas gydėsi hamake.

Savo suburtą iš Utenos ir apylinkių dai-nininkų chorą, išvykdamas į Kuktiškes, paliko kitam gabiam vargonininkui Jo-nui Baniui (1886 m. Rukšiškės, Debei-kių vlsč.–1970 m. Putnamas, JAV), Juozo Naujalio mokiniui.

J. Banys vargonavimo metu Utenoje buvo pastatęs net ir operetę. Su Utenos parapijos choru prie Liaudies namų J. Banys yra nusi-fotografavęs 1914 m. prieš pat karą, kada su kun. Jonu Švagždžiu iš Utenos išvyko į JAV. Jis taip pat yra kitoje nuotraukoje ties para-pijos namais, kurių šone sustojusios tauti-

niais drabužiais pasidabinusios choro mote-rys. Tai nuotraukos, skirtos veiklaus kunigo Jono Švagždžio (1886–1975 m.) išlydėjimui į Ameriką. Vizitinės brolių Jono ir Antano Banių, kilusių iš Rukšiškių kaimo (Debeikių vlsč.), nuotraukos buvo išlikusios pas J. Ba-nio choro dalyvę Margaritą Kemėšytę, turė-jusią parapijos namuose lietuvišką knygyną. Vėliau Jonas Banys JAV studijavo dainavi-mą ir harmoniją, 15 metų dėstė muziką ko-legijoje, parašė chorams daugiau kaip 20 kū-rinių. Jo jaunesnis brolis Antanas Banys ten buvo operos solistu (remtasi Bostone išleis-ta LE, t. 2).

Su Utenos parapijos choru apie 1920 m. yra nusifotografavęs ir vargonininkas Juozas Karosas (1890–1981 m.), kuris 1921 m. išvyko studijuoti muzikos į Ry-gos konservatoriją. Šioje nuotraukoje yra ne tik seserys Grigaliūnaitės, bet ir dalis vyresnių „Saulės“ progimnazijos moki-nių – J. Šileikis, T. Tilvytis ir kiti. Kitoje nuotraukoje su J. Karosu – tos pačios Gri-galiūnaitės, keli senyvi choristai, taip pat J. Karoso brolis Vytautas, buvęs Utenos gimnazijos sekretorius.

Beveik tuo pačiu metu šiam parapijos chorui vadovavo Pranas Rutkauskas, 1919–1923 m. dėstęs muziką bei vadovavęs cho-rui Utenos progimnazijoje. Chore dainavo ir dalis jo mokinių iš progimnazijos.

Utenos pavasarininkų chorasTarpukario metais nemažai Lietuvių ka-

talikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“, vei-kusios 1912–1940 m. laikotarpiu, narių turėjo ir Utenos kraštas. Kaune vykdavo suvažiavimai su šūkiu „Dievui ir Tėvy-nei“. Tarp garbės narių buvo ir uteniškių atstovų – vyskupas Mečislovas Reinys, Utenos gimnazijos kunigas Vladislovas Butvila. Rajonais suskirstyti pavasarinin-kai turėjo savo kuopas. Utenos kuopai vadovavo griūtiškis Andrius Araminas. Kunigai užsakydavo pavasarininkams lai-kraštį „Pavasaris“. Organizuodavo kultū-rinius renginius. 1938 m. Kauno ąžuolyne įvyko pavasarininkų kongresas, kuriame dalyvavo iki 45 tūkst. dalyvių.

Utenos pavasarininkai turėjo savo di-delį chorą. Choro vadovu kurį laiką buvo jaunas chorvedys Antanas Strazdas, kilęs

Utenos pavasarininkų choras su vadovu Antanu Strazdu. Apie 1935 m.


ISTORIJA 15

Utenos pavasarininkų jungtinis choras Rašėje 1934 m. įvykusioje pavasarininkų kongregacijos šventėje

Utenos šaulių choras su chorvedžiu Vincu Grigaliūnu bei greta jo sėdinčia seniūnų valdyba: dešinėje Julija Žvirblyte-Gogeliene, Kliauga, Konstancija Kalytyte-Žemaitiene, Liudu Urbonavičiumi, sėdinčiu nuo Grigaliūno į kairę. 1934 02 11


16 ISTORIJA

iš gausios dainingos šeimos, beveik visą laiką vargonininku dirbęs Biržuose. Ma-tyt, jis buvo geras vargonininkas, nes po-kario metais jis mokydavo kitus. „Voru-toje“ 2010 m. buvo rašyta, kad 1989 m. atvežus iš Sibiro lagerio ten nužudyto dar Utenoje dirbusio kun. Juozapo Bardišaus-ko (1898–1951 m.) urną su kankinių kapų žeme Pasvalyje, ten „giedojo Biržų cho-ras, vadovaujamas ilgamečio vargoninin-ko Antano Strazdo“. Miško darbuose kun. J. Bardišauskas buvo nušautas specialiai, neperžengęs uždraustos ribos.

Ir štai tas didelis pavasarininkų jungti-nis choras 1934 06 13 susirinko „Pavasa-rio“ federacijos Utenos kuopos kongrese, Rašėje, prie Skaistašilio miško, kur tada dainavo gausiai surinktas iš Utenos apy-linkių didelis būrys pavasarininkų. Tą dieną Utenos pavasarininkai buvo sulau-kę ir garbingų svečių. Iš Panevėžio buvo atvykęs vyskupijos atstovas Alfonsas Li-pniūnas (1905–1945 m.), dirbęs vyskupi-jos direktoriumi jaunimui. Jis buvo baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, vė-liau studijavo sociologijos mokslus Pary-

žiaus katalikų institute. Ne sykį jis skaitė paskaitas Utenoje: ir pavasarininkams, ir ateitininkams. 1943 m. jis buvo vokiečių suimtas ir su Lietuvos inteligentų grupe il-gai kankintas Štuthofo lageryje, o išlais-vintas greit mirė Lenkijoje, Pucke.

Utenos šaulių chorasUtenos šauliai savo chorą turėjo dar

prieš pastatant šaulių namus 1933 m. Mo-kytojos Danguolės Jonaitienės šaulių cho-ro nuotraukos smulkiame aprašyme visos dainininkės pasipuošusios tautiniais dra-bužiais, vyrai juodais kostiumais. Cho-rui vadovavo Utenos gimnazijos muzikos mokytojas Vincas Grigaliūnas. Iš kur ki-lęs, nežinoma, tik „Varginininkų kalendo-riuje“ 1914 m. rašoma: „Vienas iš vargo-nininkų Amerikoje Vincas Grigaliūnas.“ Jis buvo baigęs Petrapilio konservatoriją, vadovavo Utenos šaulių chorui ir 1924–1935 m. dėstė muziką Utenos gimnazi-joje. Šio choro veikla tuo metu rūpinosi miesto burmistras Juozas Bartašius. Cho-ras turėjo savo seniūnų valdybą: Liudą Urbonavičių, D. Jonaitienės tėvą, Juliją

Žvirblytę-Gogelienę ir kitus. Chore buvo maždaug 40 dalyvių. Tarp jų buvo ir vy-žuoniškės Ona Saladžiūtė ir Valė Gučiūtė, taip pat Utenoje bibliotekos vedėju dirbęs Henrikas Raštikis, generolo Stasio brolis.

Utenos gimnazijos chorai Pirmasis „Saulės“ progimnazijos cho-

ro organizatorius buvo kunigas ir peda-gogas Vladislovas Butvila, stipriai kėlęs mokinių kultūrą. Atvykęs į Uteną, į ką tik 1918 m. įkurtą progimnaziją, jis kurį laiką vadovavo ir chorui. Paskui, dar nesuvals-tybinus gimnazijos, nuo 1924 m. joje mu-ziką dėstė ir chorą vedė minėtas Vincen-tas Grigaliūnas, mokykloje dirbęs ilgokai – iki 1935 metų. Su jo vedamu choru iš-liko ne viena nuotrauka. Štai jis su choru prie gimnazijos laiptų, stovintis prie pia-nino. Arba štai jis prieš kitų metų nemažą chorą, kur visos choristės vilki gražiomis mokyklinėmis uniformomis.

V. Grigaliūną 1935 m. pakeitė Kauno konservatoriją baigęs pedagogas Vincas Čiulada. Šis pedagogas gimnazijoje dirbo iki 1941 m. birželio, kol buvo represuotas.

Utenos gimnazijos mokinių mišrus choras. Diriguoja Vincas Čiulada


ISTORIJA 17

Utenos I vidurinės mokyklos mišrus choras (1948–1951 m. laidos mokiniai) su dirigentu Pranu Martikoniu

Utenos rajono mokytojų mišrus choras su dirigentu Simonu Narkevičiumi. Apie 1960 m.


18 ISTORIJA

Gimnazijos chorų vadovai dažnai būdavo kviečiami diriguoti jungtiniams chorams. Jis ir V. Grigaliūnas yra vedęs šaulių, pa-vasarininkų chorus.

Pokario metais Utenos „Saulės“, vėliau valstybinės, gimnazijos pavadinimai kei-tėsi į Teofilio Tilvyčio vidurinės moky-klos, dar vėliau nuo 1950 m. į Berniukų vidurinės, Mergaičių vidurinės mokyklos pavadinimus. Vėliau I vidurinės mokyklos mokinius, mergaites ir berniukus, sujun-gus, susidarė didelis choras, metai iš metų vis atsinaujinantis.

Pirmaisiais pokario metais Antanas Ko-jelis (1903 m. Viekšniai–1976 m. Prienai), būdamas vidurinės mokyklos direktoriu-mi ir muzikos dėstytoju, baigusiu Kauno konservatoriją, rūpinosi ir mokyklos cho-ru. Yra likusi mokyklos choro nuotrauka ant laiptų su A. Kojeliu (žr.: Regina Bliz-nikienė. Utenos SAULĖS gimnazija. Ute-na, 2003, p. 92).

Trumpą laiką Utenos I vidurinėje moky-kloje chorą vedė mokytojas Pranas Mar-tikonis (1908 m. Lokėnai, Ukmergės r.–1962 m. Ukmergė). Chorams tuo metu akompanuodavo mokyklos muzikos mo-kytoja Zenona Lelėnaitė-Gylienė.

Mokytojai su savo mokiniais dalyvau-davo rajono dainų šventėse didelėje estra-

doje prie Grybelių kaimo, vadinamajame Miesto sode, kada diriguoti jungtiniams chorams į Uteną atvykdavo kompozito-rius Juozas Karosas.

Vėliau gana didelį šios mokyklos chorą ir ansamblius išugdė šios mokyklos mu-zikos mokytojas Simonas Narkevičius (1924 m. Molėtų r.–1987 m. Zarasai). Jis sykiu vadovavo ir gražiam Utenos rajono mokytojų mišriam chorui. Šiame mokyto-jų chore dainavo tautiniais drabužiais pa-sidabinusios moterys, nors tada dar tebe-buvo sovietmetis.

Atsikūrus Lietuvai, Utenos chorai kū-rėsi prie kultūros namų. Visu sovietmečiu Utenos chorai veikė Utenos šaulių namuo-se. Pastačius Dauniškio mikrorajone nau-jus kultūros rūmus, chorai repetavo ir pa-sirodydavo publikai juose.

Ilgokai garsėjo nuo 1969 m. susikūręs dirigento Lietuvos chorų sąjungos nario Adolfo Driuko vadovaujamas Utenos kul-tūros namų (dabar – centras) vyrų choras „Aukštaičiai“. Jis šiam chorui vadovavo iki 2001 m. Choras yra gavęs Respublikos pa-vyzdinio kolektyvo vardą. Taip pat 1984 m. choras tapo Visasąjunginės meno savivei-klos kolektyvų laureatu. Chorui tuomet tal-kino chormeisteris Pranciškus Aleknavičius.

Šio choro dirigento batutą perėmęs aly-

tiškis P. Aleknavičius 1983–1992 m. su žmona Onute vadovavo ir gerai paruoštam ką tik minėtam Utenos rajono švietimo darbuotojų mišriam chorui, o nuo 1999 m. jiedu vadovavo ir Utenos Kristaus Žengi-mo į dangų bažnyčios chorui.

1964–1975 m. dirbęs kultūros namų di-rektoriumi Zigmantas Stankevičius irgi yra vedęs chorą. Po jo 1968–1972 m. kultūros namų mišriam chorui vadovavo Vytautas Verseckas. Kultūros rūmų moterų chorui yra vadovavusi Gražina Driukaitė-Vosy-lienė, vaikų chorui Adelė Kučytė-Čypienė. Bažnytiniam chorui 1949–1955 m. vado-vavo Juozas Vitkauskas, o 1952–1956 m. kun. Gediminas Šukys. Utenos trikotažo fabriko mišriam chorui vadovavo Valė Pu-luikienė, Sigita Balčiūnaitė-Bertašienė. Da-bar tremtinių chorui „Ainiai“ tebevadovau-ja Utenos miesto garbės pilietis A. Driukas.

Kadaise Utenos „Saulės“ progimnazi-ją lankęs poetas Teofilis Tilvytis, jau tapęs rašytoju, džiaugėsi: „Sėmiau šviesą Ute-noj.“ Turime būti dėkingi šiems lietuviš-kos šviesos – dainos – sėjėjams, kurie tą šviesą sėjo mūsų mokyklose, bažnyčiose, kultūros namuose, garsino tomis tautiško-mis giesmėmis, liaudiškom beauštančiom aušrelėm ir net chorais iš operų Uteną ir mūsų kraštą.

Utenos kultūros centro vyrų choras „Aukštaičiai“. Vadovas Pranciškus Aleknavičius. 2005 m.

Parengė Aistėja Krasnovaitė


SUSITIKIMAI 19

Apie albatroso sparnais per gyvenimą skridusį šviesuolį

Vytautas RIDIKAS

Prieš penkerius metus mokslinis agronomas, gamtos mokslų daktaras docentas, visuomenėje plačiai žinomas tautodailininkas medžio drožėjas, literatas, su meile puoselėjantis savo gimtąją rytų aukštaičių tarmę, Romualdas Šimkūnas šventė savo gražų 80 metų jubiliejų. Ir štai prabėgus penkeriems metams jis vėl pažįstamus, bičiulius ir gimines sukvietė pas save, kaip jis vadina, ant „ačlaimo“ (kiemo), švęsti savo 85-erių sukakties. „Ačlaimas“ yra gražiame ir jaukiame Vyžių kaime, Tauragnų seniūnijoje, apsuptame miškų, nuostabios gamtos, netoliese iš Utenykščio į Baluošą tekančios Bukos upelės... Kiek valandų šis gamtos mylėtojas praleido stebėdamas Bukos raibuliuojantį vandenį, sėdėdamas ant Kauprinių akmens (dar kai kas jį vadina Vyžių akmeniu) ar vaikščiodamas po Daunorių mišką, netoliese esančius raistus...


20 SUSITIKIMAI

Apie prisijaukintą kalto muzikąTiek giminaičiams, tiek bičiuliams

dažnai būna sunku suprasti, kaip jis, gamtos vaikas, išsitenka ir išgyvena sos-tinėje, kelių kambarių butelyje, kuriame pilna ne tik knygų, bet ir tikrų tautodailės darbų iš medžio. Vilniuje su žmona Jani-na Birute (ją visada švelniai vadina tie-siog Birutėle) praleido ne vieną dešim-tmetį. Ten išaugo dukros Eglė ir Renata. Jų bute kiekviename kampe alsuoja me-dis, net balkonas virto tikru gamtos mu-ziejumi... Kaip tvirtino Romualdas, jam kartais nedaug tereikia pridėti rankų dar-bo ir gimsta gražus medžio kūrinėlis, juk pati gamta taip išraitė ir sudėliojo viską. Žinoma, tokį kūrinį reikia surasti, jį pa-stebėti, vėliau, paėmus į rankas ir pavar-čius, kažką sukurti. Ir Romualdas kuria. Kuria iki šios dienos. Darbų iš medžio jis suskaičiuoja beveik 500 (tiksliau – 467). Juos sukūrė per daugiau nei 25-erius me-tus, kai išėjo į užtarnautą poilsį.

Tauragnų krašto šviesuolis, Tauragnų

krašto pirmasis garbės pilietis ne tik dro-žia medį, jis – ir 11 knygų autorius. Savo paskutinėje šiais metais išleistoje knygo-je „Kalto muzika“ prakalbo apie tai, kad kažkada artėjant amžiaus atostogoms su-prato, kad vis tiek visų darbų neatliks.

„Su jauduliu išėjau į užtarnautą poilsį. Pavymui šmėstelėjo abejonių šešėlis su šmėkliška mintimi: o ką gi veiksi, kuo už-siimsi, ypač žiemą... Be darbo stypsoda-mas atsisėsi, paskui prigulsi ir galų gale rankas padėsi ant krūtinės. Neįdomu... – savo abejonėmis apie likusį gyvenimą da-lijosi knygos autorius. – Atsitiktinai kai-rėje rankoje laikydamas kaltą, dešinėje nemažą plaktuką lentoje kalinėjau raides. Patiko kalto muzika. Pirmi akordai, išgau-ti sugrubusiomis rankomis, vedė azartan. Prisiminiau tėvo Antano darbus, puošu-sius vieškelio Tauragnai–Ignalina pake-lę. Džiaugiausi radęs jo iškaltų grybų nuo-trauką prie Bukos upės, Senatiltėje, netoli gimtojo kaimo.“

Vėliau R. Šimkūnas pamatė, kaip pro-fesionalai iš medžio daro gražius ir įdo-

mius kūrinius, pateko į kelias drožybos bienales. Vėliau – Tautodailininkų sąjun-ga. R. Šimkūnas prisiminė, kad drožybos darbų sąrašas po truputį plėtėsi, pervirto per keturis šimtus, neskaitant išdrožtų ba-ravykų ir pelėdų, kurias tarsi kuklindama-sis dovanoja daugeliui sutiktų žmonių.

„Jaudino patirtų įspūdžių atšvaitai. Šir-dyje suposi geri jausmai, kai eidamas su žmona į svečius galėdavau nunešti savo rankomis padarytą suvenyrą ar padovano-ti didesnį darbą (medžio skulptūrą) žmo-nėms, neabejingiems mūsų krašto isto-rijai“, – sakė R. Šimkūnas ir prisiminė, kad ir brolis Mykolas, gyvenantis Tau-ragnuose, patalkindavo. Šiuo metu palei Vyžius, Daunorius, Ginučius ar Minčią, Tauragnus, Skroblus, Kuktiškes ar Sal-dutiškį, Spitrėnus, Vyžuonas ar Užpalius, Salaką (Zarasų r.), Švendriškes (Ignalinos r.), Svėdasus (Anykščių r.), Reškutėnus (Švenčionių r.), Dubingius (Molėtų r.), Kluoniškius (Kauno r.), Einoraičius (Šiau-lių r.) ar Vilnių dažnai sutiksi rymančius R. Šimkūno drožtus stogastulpius, kryžius

Romualdo Šimkūno „ačlaime“ lankėsi nemažai žymių žmonių


SUSITIKIMAI 21

Nemažai darbų Romualdas Šimkūnas yra paskyręs žiniuonei dr. Eugenijai Šimkūnaitei


22 SUSITIKIMAI

Romualdo Šimkūno darbus, skirtus dr. Eugenijai Šimkūnaitei, galima pamatyti ant Utenos kultūros centro Tauragnų skyriaus sienų

Romualdas Šimkūnas yra išdrožęs nemažai atminimo lentų garsiems šalies žmonėms


SUSITIKIMAI 23

ar lentas, nukreipiančias į vietoves, svar-bias kiekvienam lietuviui, primenančias ten gyvenusius žymius žmones, jų nuopel-nus bei kraštui svarbius įvykius.

„Kai rankos pavargo, į talką atėjo Me-dardo Čoboto trečiojo amžiaus universi-teto bičiuliai, su kuriais Angelų pievoje (Trakų r.) atgimė ąžuolas, priglaudęs an-gelą, saugantį žmogaus taurumą. Visa tai – mano labdara gimtajam kraštui“, – sakė R. Šimkūnas.

Trumpa biografijaDr. R. Šimkūnas gimė 1934 metais, kaip

pats dažnai mėgsta sakyti, juos padalyda-mas per pusę, liepos 5 dieną. „Stiebiausi aukštyn ir tvirtėjau su dviem broliais Vy-žiuose, prie Ažvinčių ir Minčios miškų“, – sakė R. Šimkūnas. Labai keistas, kaip jis

pats prisipažino, jaunuolio kelias į vyrus. 1950 metais baigė Tauragnų aštuonme-tę mokyklą, 1956 metais Leningrado 101-ąją vidurinę mokyklą. Visa tai nutiko jau tarnaujant tarybinėje armijoje Leningra-de (dabar – Sankt Peterburgas). R. Šimkū-nas prisiminė, jog vos tik „apsiplunksna-vusį traukinys trejiems metams nubildino į kariuomenę“. Vėliau, ten baigęs vidu-rinę, grįžęs įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Ją baigė 1963 metais, įgijęs mokslinio agronomo specialybę. Pakliuvo į Lietuvos veterinarijos mokslinio tyrimo institutą, kur dvejus metus dirbo eksperi-mentinio ūkio vyr. agronomu. Ten dirbda-mas įgijo patirties. Po darbo eksperimen-tiniame ūkyje R. Šimkūnas tapo Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto aspirantu, moksliniu bendradarbiu, apsi-gynė daktaro laipsnį. 1971–1978 metais

buvo Vilniaus universiteto mokslinio tyri-mo sekretoriumi, moksliniu sekretoriumi, o 1978–1994 metais Gamtos fakulteto vyr. moksliniu bendradarbiu, dėstytoju.

Gelbėtojas – Trečiojo amžiaus universitetas

Nuo 2008 metų Romualdas pasinėrė į Trečiojo amžiaus universiteto veiklą – kartu su suvalkiete žmona Janina Birute lankė Turizmo ir širdžiai mieliausią – Li-teratūros – fakultetą. Jo sukurtomis me-džio grožybėmis pasipuošė ne vieni uni-versiteto kolegų namai – tai dovanos, dalelė medžio drožėjo širdies, kas, kaip sakė R. Šimkūno sukakties minėjime šie-met Vyžiuose dalyvavę Trečiojo amžiaus universiteto dalyviai, yra neparduodama ir neįkainojama.

Romualdas Šimkūnas niekada nepamiršta už viską padėkoti savo gyvenimo bendražygei Birutėlei


24 SUSITIKIMAI

2015 metų rugpjūčio mėnesį dr. R. Šim-kūnas tapo Literatūros fakulteto dekanu ir pagarbiai tęsė ilgametes šio fakulteto tra-dicijas, kartu, kaip tvirtino universiteto klausytojai, papildydamas veiklą naujais kūrybiniais polėkiais. Nauja dekano įgy-vendinta tradicija – dalyvavimas kitų fa-kultetų renginiuose. Jo pastangomis fa-kulteto klausytojai išleido du kūrybos rinkinius: „Minties verpetuose“ (2016 m.) ir „Gyvenimo tėkmėje“ (2019 m.).

Pasibaigus 2018–2019 mokslo metams R. Šimkūnas atsistatydino iš Literatūros fakulteto dekano pareigų. Už nuopelnus organizuojant Literatūros fakulteto veiklą, savanorišką, neatlygintiną, aktyvų ilga-metį dalyvavimą universiteto veikloje dr. R. Šimkūnui buvo suteiktas šio universite-to Garbės dekano vardas.

Žodžiai, sugulę į knygas Dr. R. Šimkūnas iki šiol publikavo 50

mokslinių ir per 440 populiariųjų straips-nių, išleido 11 knygų mokslo bei krašto-

tyros temomis. Pirmosios buvo moksli-nės: „Virusai – derliaus priešai“ (1971 m.), „Kur netilsta paukščių daina“ (1963 m.), „Ežerų šviesa“ (1978 m.), „Tavęs ieškojau ir radau“ (1990 m.), „Kaip padidinti auga-lui apetitą“ ir kt. Knygose „Atminties pros-kynos“ (2008 m.) bei „Visur gerai – namie geriausia“ (2010 m.) R. Šimkūnas su mei-le rašo apie gimtąjį kaimą, jo darbščius ir dvasingus žmones, mokslo draugus, Aukš-taitijos nacionalinio parko grožį. Knygelė-je „(Ne)paprastas istorijas“ (2012 m.) au-torius aukštaičių tarme dievina gimtinę, pasakoja apie tėviškėnus, jų likimus. Apie šį žmogų, jo gyvenimo vertybes, vidinį pa-saulį geriausiai kalba jo knygelėje „Atmin-ties proskynos“ ištarti žodžiai: „Iš tėvų gy-venimo supratau, kad niekas taip neluošina ir nežudo žmogaus, kaip nieko neveikimas. Geram žmogui šito nelinkėčiau, juk nie-ko neveikdamas labiausiai skriaudi save. Žmogus pailsi nuo vieno darbo tik tada, kai pradeda kitą. Darbštumas, sumanumas, blaivi būtis, dėmesingumas kitam, žmogiš-

kasis orumas – ypatybės, albatroso sparnais nešančios žmogų per gyvenimą. O jei dar ir humoro jausmo bent kiek turi, žinok: ne veltui ši žemelė nešioja.“

Sunku ir suskaičiuoti, kiek jis sukūrė gražių tarmiškų tekstų „Indrajai“. Šį kartą Jums, mielieji skaitytojai, siūlome paskai-tyti Romualdo porinimus jo gimtąja taura-gniškių, tiksliau – Vyžių krašto – šnekta.

Pasak dr. R. Šimkūno, lietuvių kalbos tarmės – nepamatuojamas lobynas, iš ku-rio gyvybingumo semiasi bendrinė kalba. Etnologai pabrėžia, kad tarmės natūraliai keičiasi, nyksta, atsiranda naujų atmainų, todėl ilgiau jas išsaugoti galime tik nesigė-dydami kalbėti savo gimtąja tarme. Kalbė-dami tarmiškai turtiname savo kalbą, vaiz-dingiau reiškiame mintis.

Pavyko surasti labai charizmatiškus ir taiklius Romualdo kūriniams žodžius, ku-riuos parašė filosofas Krescencijus Anta-nas Stoškus: „Šiuo metu nėra stipresnio pamato kultūrai atgaivinti kaip tradicija. O tarmės ir yra kalbos tradicija.“

Prie Vyžių kapinaičių – įstabus žymuo, sukurtas Romualdo Šimkūno Romualdas Šimkūnas – ir neprastas muzikantas


SUSITIKIMAI 25

Neseniai vietoj sudūlėjusio Vyžių kaimo kryžiaus Romualdo Šimkūno pastangomis atsirado stogastulpis

Romualdas Šimkūnas yra sukūręs žymenį „Žuvusiems miškuose“

Švęsti dr. Romualdo Šimkūno 85-mečio sugužėjo gausus būrys jo gerbėjų


26 SUSITIKIMAI

Prieš septynerius metus Romualdas Šimkūnas sukūrė ir senosios bažnyčios šventoriuje Tauragnuose pastatė stogastulpį poetui kun. Juozui Šnapščiui-Margaliui atminti


TARMĖ 27

Dūmoju, ar tropyjas sustykt žmogų, ne-noriuntį būt sveiku ir drūtu. Par mus Tau-ragnų krašti sustykį teip ir sakam: sveikas, drūtas (permanyk stiprus)! No sanybas pa-sakyta, kad noriunt ūliot sveikam, drūtam ir linksmam, raikia treniruotis lyg šimtą še-šių metų. Paskui, jeigu nori, gali ir pasilsėt.

Miestą vyram būtei drūtiem ne-lingva, mažai apystavų. Vieni ūlioja markatni,spartuot tingi, kiti, narėdami būt drūtais, keloja gelažines štangas, akmenis, dydelius medžią šmotus. Aik tu skradžiai, nepermanau, kaip tokį sunkumų atlaika daugiaaukščių namų padlagai. Dyvyjuos negirdėjys markatnų navynų apie suska-liečijusius štangistus, nugarmėjusius in žemiau gyvenunčius kaimynus ar sklepan. Išejus paūliot, kur tavi, mesčioni, tratuarai nuneša skersvejuotais bromais? Pjauniai kroman, kur vietaj šviežią pieną nuspirksi kokakolas, katro pakrapijus kapūstus, ci-bulius, morkvas, pupelas ar būlbas, pama-člyva parazytų trūčyjimui ar cvekų rūdžių nučystyjimui. Žėdnas miestą bastūnas, pasvadynis turistu, zylioja pa vysų mar-gų svietų, paskūsyja kurortuos pasdrūtynt sveikatų. Kaip vysadu gyvenimi būva, no čystą orą ar mineralinią undenią išlenda bėdas, pradeda sapnuot pakravus.

Par mus, kami drūtu vyru taptei papras-čiau. Turėdamas karvį, valgai ekologiš-kų rūgpenį su švežiom būlbam. Atsradus teliokui, naravu jį apskabynus pakelotei. Žėdnų dienų anas auga, o tu jį vis kelo-ji. Cekavai pridabojunt, mylima keltava, nesvarbu kakios spalvos, kasdien priauga pa du svarus. Starone atsiperka: ažu paros metų teliokas virtys veršiu ar karvi, trau-kia link pūsei tonas. Yr kas pakelotei. A vietaj spaciravones, gali nuveit grybautei, uogautei, paieškat liekvarstų ar pameške-riot, prasmanyt kitų asiemymų: rytais pa-raisty pasklausyt kaip lakštingala gieda, ar vidury laukų, insmūšys debesysna, links-mai čirškia veversys.

Nesišaipau. Mana atminimi kaimi būva vyrų, kaip girynią medžią drūtgalių, da-riusių stabūklus. Ištestom runkam pane-šunčių maišus su saptyniais pūdais grūdų. Ištiesdava ardenų veislas arklių devintą nūmarią padkavas, mazgu susūkdava la-mus (čia gal mažumėlį perdedu, ale bai-ka). Atamenu, aidamas par ūlyčių, dabo-ju, ačlaimi arklys, par metrų oran pakeltas,

Kad būtum drūtas, arba kaimi gyvynt gera

Romualdas ŠIMKŪNAS

kojam maskatuoja. Tai Untokas pa ūkiškų darbų, naraviai palindys pa širmiu, mūčė-jas, matyt insnarėja būt drūtu.

Šiais čėsais televizija apgraibom duoda rakundas, kaip kaimi gyvint gera. Rody-dama gražius, darbščius, linksmus žmo-nes, nepaporina, kad anys nori būt ne tik bagoti, ale ir drūti. Razumnai tėmyja rašy-tajas Romualdas Lankauskas rašydamas, kad dabartinių inteligentų silpnybe – tu-rėt savų namelį prie ūpes ar ažerą, gely-nų pa lungais, žalynėlį in ačlaimą, kelias

daržovių vagelas ir t.t. Mūdras kumpe-lis ažūvejei, kad vasarų pabėgys iš mies-tą no ažūterštą orą, galėtum pasilsėt, nu-sramintei, suskauptum. Ti takie rytmečiai ir lepsnojuntys saulėlydžiai, kad nuspalvi-na dungų, a tu sėdi gonkuos pre piliaro-žių, lelijų ar kvapniųjų bijūnų ir, gerdamas arbotų, dūmoji ape kažkų nepaprastų (no-velė „Akys prieblandoje“). Šyteip daryda-mas, bro, drūtas nebūsi, kaimi raikia kas-dien „ art“ no unkstyvų rytų lyg sutemų.


28 KNYGOS

Antanas Gasperaitis meniniu ar publi-cistiniu, moksliniu žodžiu stengiasi įam-žinti žmonių, paženklintų įvairių likimų, veidus. Turbūt todėl stengiamasi apie juos kalbėti išsamiai, kad iš pateiktų epizodų, pateiktų faktų atsiskleistų visas gyveni-mas, o ne tam tikri fragmentai. Pro mus, skaitytojus, prabėga įvykiai, kurie veikia versdami mąstyti, ieškoti priežasčių.

Gyvenime egzistuoja ir gėris, ir blogis – ši jau banali tiesa apibūdina situacijas, kurių sūkury esame ir mes. Harmonijos siekimas: yra blogis, bet yra ir gėris. Tie apsakymų veikėjai, kurie atstovauja švie-sai, yra savotiški vaižgantiški „deimančiu-kai“: pamatyk, įsiklausyk ir jie nušvis. Gė-rio pasaulio trapumą iš dalies parodo jau ir apsakymų pavadinimai, sakykim: „Pupy-tė“, „Dirvoniškio Kazelė“, „Nežinai, kas Aleksiuko galvoj“, „Atleisk, mokytoja“, Pasiutėlis, tas Liudas“, „Už ką tave, Da-muli?“, „Dailidė Adomas, korukų meis-tras“, „Gaivilė, arba Jaunystė tarp pievų“. Jau vien šiais kūriniais remdamiesi galė-tume charakterizuoti visą knygą. Apsaky-mų pasakotojas smulkiai apibūdina tuos, kurie iš tikrųjų verti pagarbos, atjautos. Tarkim, kūrinys „Nežinai, kas Aleksiu-ko galvoj“. Citata: „Tačiau jis savo sieloje jautė vis didesnį tyrumą. Patyliai dainavo, skaitė, ėmė rašinėt. Tas tyrumas klikente klikeno. Jis užsisvajojęs sekė išskrendan-čių gervių virtines, kvėpino pavasarines plukes, kaip ir motina, labiausiai mėgs-tanti rausvus rudeninius karkliukus.“ Tai yra Antano Gasperaičio stiliaus ypatybė: nepasitikėti tik meniniais vaizdais be pla-tesnių komentarų. Noras, kad mes pama-tytume visą žmogaus likimą, visą konkre-taus istorinio laiko vaizdą.

Autorius pasitiki žmogaus ir gamtos vienovės atskleidimu. Iš to, ką konkre-čiai gamtoje pastebi, kaip jį tai veikia, jau galima jausti personažo vidines ga-lias. Skriaudžiamųjų pasaulis knygoje gy-vas labai smulkiai atpasakotais epizodais.

Savotiškas paminklasStepas EITMINAVIČIUS

Antano Gasperaičio knyga „Žmonės prie Viržintėlės“ – tai savotiškas paminklas vietos, kurią apibūdina konkreti upė, gyventojams. Susideda iš dviejų dalių: iš apsakymų ir dokumentikos. Viena aišku: autorius atgaivindamas vaikystės, jaunystės situacijas kuria konkrečių žmonių portretus. Įspūdis gali būti ir toks: kalbama apie asmenis, kurių vardai įeina į enciklopedijas, ir tuos, kuriuos atgaivinti gali tik jautraus filologo atmintis. Iš tų dviejų pasakojimo formų ir įsivaizduojame, kaip buvo gyventa prie Viržintėlės upelio.

Kita vertus, svarbi ši kompozicijos ypa-tybė: apsakymo pabaigos sakiniai dažnai apibendrina buvusį veiksmą. Tarkim, taip baigiamas kūrinys „Pėstute dien dienon į tėvoniją“: „Po kiek laiko sužinojau, kad jo ir jo sesers nebėra. Tik likęs su jo rašiniais ir knygomis stambus čemodanas – visas jo nužingsniuotas gyvenimas. Ne, jis nebu-vo keistuolis, bet ne toks, kaip dauguma, kurie nemyli Lietuvos ir neskaito knygų.“

Labai graži kalba. Iš Antano Gasperai-čio knygos mes galėtume ir turėtume mo-kytos lietuvių kalbos. Norisi pacituoti ke-lis sakinius:

„Į akis dar kartelį užsuka vaikystė.“„Patrakusiai snigo.“„Aukštas, erdvus liepos dangus, pamiš-

ke pralekiančios žieduotos bitės, net gel-tonos nuo žiedadulkių, padūmavusi sau-lė ir laukų vėjukas, virpinantis atlapojusią krūtinę. Tai buvo jo vaikystės idilija.“

„Pamergės sustoja ant upės tiltelio ir, žiūrėdamos į savo išraitytus plaukus, atsi-spindinčius vandenyje, dainuoja. Jų veidai virpa, plaukdami pavandeniui.“

Dar vienas pavyzdys. Kalbama apie Viržintėlę. Kaip apibūdintume jos veiks-mą? Matyt, žodžiu „teka“, ir tiek. O čia: prazurza, įteka, įsigraužia, perkerta, pasie-kia, atšniokščia...

Apie publicistinius, mokslinius Antano Gasperaičio straipsnius ar knygas, manau, jau daug kalbėta. Ši knyga darsyk patvir-tina mintį, jog autorius labai kruopščiai

Antanas Gasperaitis


KNYGOS 29

Griūvantis Meškauskų palivarkėlis tarnai-tei Kazei liko tarsi savi namai. Bežemė, per-versmų metu tarnavusi Ramoškų dvare, vėl sugrįžo pas senus šeimininkus. Jos gimta-sai miestelis su senu malūnu, medine baž-nytėle, su užsiplūkusiais jo žmogeliais liko vien tik sunkus ilgesys su žydinčiais jaunys-tės prisiminimais: gražus ornamentuotas iš-dažytas kryžius, kurį apipindavo mergaitės žaliais vainikais.

Sekmadieniais, būdavo, Meškauskie-nė Kazelę visad išleidžia bažnytėlėn. Tačiau jos šeimininkas buvo negailes-tingas žmogus.

Ir dar štai kas: Kazytė nelemtai krito į akis šeimininko Kasčiukui. Tasai prie stalo sė-dėdamas ar kur nors per priemenę eidamas grybšteli Kazytę, o toji savo gražų žvilgsnį jam mesteri. Senio Meškausko akys nuduo-

Dirvoniškio KazelėAntanas GASPERAITIS

rinkdamas faktinę medžiagą atsakingai pateikia duo-menis iš konkrečių žmonių gyvenimo. Stiliaus bruožas: mokslines išvadas jungti su publicistika. Ne tik su pu-blicistika, bet ir nevengiant kalbėjimo apie savo ben-dravimą su tuo asmeniu. Taip pabėgama nuo grynai mokslinio teksto, kuris gali žavėti tik specialistus. Taip skaitytojas tampa pasakojimo dalyviu: su mumis kalba-ma, mums atskleidžiamos ir kasdienybės detalės.

Reikėtų pavyzdžio. Šį sykį lai tai būna straipsnis „Lietuvai dovanojęs regėjimą“. Teksto pradžia: „Susi-pažinkime: Pranas Daunys – Lietuvos nepriklausomy-bės karų dalyvis...“ Tame pačiame sakinyje išvardyti net 9 šio žmogaus vaidmenys. Ir baigiama daugtaškiu. To-liau smulkiai atpasakojama biografija. Bet tikslių faktų minėjimas gražiai pristabdomas tokios pastraipos: „At-simenu, kaip jis apie 1939 metus, iš Gimžiškių Kaušy-los Prano atvestas į kaimynines Juodiškes, seklyčioje prie vasaros vaišių stalo sėdėdamas, prie atdaro lango kankliuodamas dainavo patriotines dainas. Buvo šne-kus, linksmas.“ Vėliau labai gražiai pasiremiama ir kon-krečių žmonių atsiminimais. Dar vienas stiliaus bruo-žas: pasakojant apie žymų asmenį ieškoma įtaigesnio konteksto. Tarkim: „Kaip ir šis jo kūrinys, taip ir Gė-tės romanas „Jaunojo Verterio kančios“ Lietuvoje turė-jo nepaprastą pasisekimą.“ Dar keli svarbūs sakiniai ap-tariant stiliaus ypatybes: „Ar jis rašė ir tada, rinkdamas duoną? Kaip jis galėjo nerašyti apie tuos, kuriuos taip mylėjo?“ Kas tai? Retorinės figūros? Vargu – mat auto-rius tokiu būdu kalba su skaitytojais.

Mėginu apibendrinti. Antano Gasperaičio knyga „Žmonės prie Viržintėlės“ – gražus paminklas šio kraš-to gyventojams: ir žymioms asmenybėms, ir tiems, ku-rie įamžinti tik šiame leidinyje.

da to viso nematančios, lyg smėliu užneštos. Būna minutė, kai tėvas dunkt stalan kumš-čiu, tarsi sakydamas: nebandyk su Kazyte juokų krėsti. Močiai pagaliau jis nurodė, kad Kazę per pietus pasodintų už kito stalo.

Bėgo paskutinė prieškarinė vasara. Karš-tymetis alsino ne tik šeimyną, pradėjusią šie-napjūtę, bet ir gyvuliukus, tokiu baisiu karš-tymečiu puolamus žabaliais ir gyliais.

Vieną nelemtą Kazelei dieną – atsitik taip – ėmė ir užsikabinusi už alksnio šakos pasi-korė rišama juodagalvė avelė. Ar nuo susi-jaudinimo, ar nuo ko kitko ėmė ir sukrito tuo metu ir šeimininkė. Vieną vakarą, įkėblinęs kamaron, tėvas piktai tėpterėjo sūnui:

– Neškis, Kasčiau, lovą gryčion pas mus greičiau!

Nuo to laiko tėvas Kasčių ėmė šuns kar-nuos varyti, kasdien švyčyti, pamokslus jam

sakyti, kad su piemene nesusidėtų. Juoda-galvę tai vis tiek bernas nulupo, visa šeimy-na kaip už ausų greit sutvarkė, tik Kazelei, pririšusiai arti krūmo juodagalvę, nedovano-jo. Tėvas pradėjo ją ūdyti, graužti ir pagaliau visai išjojo.

Iš palivarko ji išėjo nekaltai nuskriausta, apsiverkusi. Kasčiukas irgi nuliūdęs gailėjo.

Pasikeitus Meškauskų tarnaitei, tuo pa-čiu metu pasikeitė ir valdžia. Jų namuose buvo apgyvendinti naujakuriai. Kiti iš jų ap-sigyveno pirtyje, treti kaip čigonai pasistatė iš karčių būdas pamiškėje. Šie buvo mušė-kai, pliekėsi tarpusavyje, vagiliavo vieni kitų vištas, triušius. Pikčiausias iš jų buvo viena-kojis, kuris juos daužydavo savo lazda.

Paskui užėjo karas. Vokiečiai šeiminin-kams leido vėl atsiimti žemę. Išvytai Kazelei parūpo aplankyti Dirvoniškį. Kasčiukas čia


30 KNYGOS

jau buvo išaugęs į stotingą Kostą. Motina pa-siligojusi, bet dar valdinga. Gal iš gailesčio šioji vėl pakvietė Kazelę sugrįžti, ir ji sugrįžo.

Tais metais vyrai lindo į slėptuves, dieną užtūpti ginkluotų iš miestelio raudonžvaigž-džių lindo į papečius, kiti rengėsi mote-riškais drabužiais, buvo beginkliai, sau-godamiesi dar vis arė dirvas, vežė mėšlą. Sugrįžusi į dirvoniškį Kazelė vėl kaip muse-lė į išrūgas paskendo darbuos: gyvuliai, dar-žai, šienas... Prakaituota, atsisegiojusia krū-tine ji bėgte riedėjo kaip ritulys.

Vieną labai ankstyvą rytą į Dirvoniškį įriaumojo senamadis apkiužęs sunkvežimis su kareiviais ir karininku.

– Vajezau, veža! – sušuko serganti šeimininkė.

Griebė šį, griebė tą pasimetusi. Supratin-gas leitenantas rusas prikrovė šeimininkams maišuos lašinių, kumpį, duonos kepalų, šiltų drabužių. Apramino moterį, kuri beprotiškai jaudinosi. Kasčiaus nerado. Ginkluoti civi-liai lietuviškai šokčiojo visur vagiliaudami, pucijo viską, klausinėdami, kur sūnus, gra-sindami, kilodami prieš motiną savo berdan-kas, visur landžiojo, net palubėse ieškodami grobio, daug ką užkišto rasdami ir susikišda-mi kišeniuosna.

Dirvoniškio balagano šeimininke paskui liko Kazė. Visus gyvulius iki paskutinio po savaitės konfiskavo, būriu išsivarė. Svetimi plėšėjai išdaužė namų langus, nuplėšeko-jo net senas gražias langines. Vežama mo-tina išprotėjo, rėkdama: „Kasteli, palydėk mane!“

Vienaakis girtas išpešiotais marškiniais brigadininkas, atsiųstas iš miestelio, trikam-pe žemės matuokle tvatino vėliau atsiradusį „buržuazinį nacionalistą“ Kastelę.

– Aik tu, palaidūne, išsimiegok, girtuokli, tada matuok, pasiimk tą mūsų žemę, – atsi-kirto jam Kazelė.

Vakare Dirvoniškio kamaroje suėjo ka-reiviai vakarienės reikalaudami. Tik trakt iš lauko pro langą, sukniubo kareivis ant du-bens. Pašokęs leitenantas suvarė visą šeimy-ną į rūsį, kad liktų gyvi.

Kareiviams išsinešdinus, vėliau užėjo miškiniai. Tik štai, savo nelaimei, keliuku užėjo dvi pabėgėlės ruselės. Miškiniai ėmė kamantinėti, grasinti joms. Kazelė nežinojo, už ką jas šitaip tampo. Ėmė prašyti raudoda-ma: „Jos nekaltos, paleiskit, tik atsigerti už-ėjo...“ Bet jie buvo nesukalbami, sakydami, kad jos juos sekė. Ir jas išsivedė. Mažąją ru-selę nušovė, o vyresnė apsimetė negyva. Su-

žeista ji pasiekė valsčių ir pasisakė, prišauk-dama gynėjus.

Apsupo greit visus namus, ėmė pleškinti į langus, duris. Liudukas, kemeklas kumečio sūnus, iškėlęs rankas išėjo iš palocių pirmas. „Vyyyyrai, nešaudykit!“ Bet šauksmo jis ne-bebaigė. Jaunąją gaspadinę Kazelę iš patal-pos ištraukė nualpusią, baltą kaip sniegas. Po kiek laiko ji atsigaiveliojo ir lyg apdūku-si išbėgo iš šių nelaimingų namų.

„Ko skerdžiasi tie žmonės?“ – paskui vis galvojo Kazelė. Gaila jai buvo visų: nekal-to, rankas iškėlusio kemeklėlio, pabėgėlių ruselių, vyrų, suguldytų, išniekintų mieste-lio aikštėje. Pernakvojusi paskutinę naktį iš-daužytais langais balagane, rytą ji paleido nuo ryšių likusius gyvulėlius, paukščius, ap-sukdama kemeklio krauju nusėtą kiemą pa-tekom lyg apdujusi pasileido laukais. Užsu-kusi į miestelį jinai ilgai žiūrėjo į už lentinės tvoros suverstus vyrus, ieškodama vargšo Kasčiukėlio. Ir štai ji pamatė jį sukruvintą, iš balkšvo burnosiuko atpažindama. Juk tai Kasčiukas, Dieve, sudraskytas visas, basas. Ji staiga krito kniūbščia ir nieko nebejautė.

Jos odisėja baigėsi pakelės kadugyne. Gulėjo baisi, susitaršiusi, tikra šios žemės kankinė.

Buvo sekmadienis, visi apie pietus ilsėjo-si, o jis atėjęs stoviniavo svetimame kieme, prakaituotas, suvargęs, lyg nedrįsdamas už-eiti. Buvo jis keliaujantis siuvėjas ir šiandien kaip vilkas išalkęs. O čia, tuose namuose, dar kvepėjo iš ryto keptais blynais.

Jį daugelis iš apylinkės pažino kaip ramų ir drovų. Vieni kviesdavosi šį tą susiūti, vieni ir nesiuvantį pavaišindavo, o kiti ir ką nors pasiuvus jam niekuo neatsilygindavo. Arba numesdavo jam kelias monetas ir iš-varydavo.

Jis jau nebeturėjo nei namų, nei giminių. Niekas jam nepasiūlė ir draugystės. Jo švar-kelis ir marškiniai buvo visokiomis siūlėmis susiūti. Prie neturto jis buvo pripratęs dar iš vaikystės. Tėvo jis nepažinojo, sakė, kad jis nuo kažkieno rankos žuvo. Motina, gyvenu-si trobelėje tarp dirvų, buvo žoliautoja ir sil-pno protelio.

Sykį gindamasis nuo užpuolikų jis susilau-žė ranką. Tą liūdną minutę jis buvo liūdnas ir prisiminė su gėlelėm po kaimą bevaikš-tančią savo motiną bei chuliganų galumiesty plaktuku užplaktą seserį. Jis nesuprato, ko-dėl už kelis rublius tarnavusią vienam gydy-tojui jo seserį užkaluopojo chuliganėliai, ją apiplėšdami. Ir jis dabar tokių užpuolikų su-žalotas vaikščiojo po žmones suraišiota ran-

Už ką tave, Damuli?ka, raiščiais prikabinta prie kaklo.

Vyžintienė, pas kurią dabar jis užsuko per pietus sekmadienį, matė, kokiais susiuvinė-tais pusbačiais jis avi, kokie vargani aplopi-nėti jo drabužiai. Ji turėjo gerą širdį, atjaus-dama nelaimingąjį paprašė užeiti gryčion. Ji visada Damulį pakviesdavo užstalėn, medsukio metą pastatydavo ant stalo prieš jį storabriaunę stiklinę šviežio medaus su duo-na, agurku ir pati žiūrėdama į jį sėsdavo į už-stalę ir kalbindavo.

Jai atrodė, kad keistokai Damulis valgy-davo jos medų: pirmiausia jį iškabindavo iš stiklinės šaukštu vieną, paskui išlaižydavo stiklinę, vėliau įsipildavo vandens ir su duo-na bei agurku baigdavo vaišes.

Gera jam būdavo šioje sodyboje vasa-ros karštymečiu vėsiame name; pro atdarus langus dvelkdavo šieno, darželio pinavijų ir karkliukų kvapas. Tik čia jis pajusdavo ra-mių namų šilumą. Vyžintienė sėdėdavo ga-lustalėje ir žiūrėdavo, kaip išalkęs Damulis godžiai valgo ir geria jos vaišių saldybę. Ji dažnai su juo dalijosi savo skundais. Štai jos sūnus pasodino gerų obelaičių ir vieną naktį rudeniop jas kažkokie plėšrūnai visas išsika-sė. Nėra čia kaip ir gyvena, sakė ji: žmonės vagia vienas kito plūgus iš panamės, bido-nėlius su pienu iš versmės ištraukia... Nebėr

dabar Lietuvoje doro žmogaus. O prieš karą net nakčiai durų nerakindavo arba į turgų iš-važiuodama palikdavo jas atdaras.

Vyžintienės sūnus bene vienintelis kai-me dabar teišliko taurus ir teisingas. Štai jis ir dabar seklyčioje skaitė P. Eliuaro poezi-jos knygą:

Tavo vardą rašau / Ant ilgesio sienos, / Ant debesio vienatvės, / Ant žingsnių mirties.

Tai buvo poeto laisvės manifestas. Tada apie laisvę galvojant priespaudos metais jam būdavo patys mieliausi tokių knygų skaity-mai. Net ant šieno skaitant, kai arklys trauk-davo į daržinę.

Pagaliau Damulis padėkojo moteriai už medų bei už širdį ir nusilenkęs šeimininkei išėjo.

Praėjo vasara. Vyžintienė laukė rudeniop beužeinančio medaus mėgėjo, tačiau nebe-sulaukė. Damulis dingo kaip į vandenį.

Rudenį ją pasiekė skausminga žinia: grįž-tantį iš vieno kaimo su portfeliuku adatų, siūlų, medžiagos lopinėlių pamiškėje, kaip ir seserį, žiaurūs plėšikėliai užluokijo. Žmo-nės rado jį gulintį kruviną pakelėje, o šalia jo išpiltą žolėje juodą sutrintą portfelėlį. Pini-ginėlės, kurioje jis nešiodavosi savo menką uždarbėlį, jau neberado.

Parengė Lina Narčienė


ASMENYBĖ 31

Šiandien gali suminėti visą Giedrai-čių giminę, pažymėtą šia vizija, į tą pa-čią eilę gali sustatyti istorikę Arimetą Vo-jevodskaitę, buvusį Videniškių kleboną kun. Mykolą Balnį, net ir močiutę Tur-sienę, gyvenusią ant Baltadvario žemių ir taip įspūdingai pasakojusią apie kopūstus, išsilaikančius iki vasaros vidurio pilies rū-siuose... Net ir tuos, kurie ten lankėsi vie-nąkart, bet pajuto kažką daugiau... Visi jie tos šviesos pakylėti.

Tačiau didysis šviesos virpėjimas pri-klauso palaimintajam Mykolui Giedrai-čiui. Kad ir kunigaikščio, kad ir vienturtis sūnus, Mykolas susirgo vaikystėje: nusto-jo augęs ir visam laikui liko raišas. Sulau-kęs brandaus amžiaus, panoro būti vie-nuoliu. Krokuvoje, vienuolyne prie Šv. Morkaus bažnyčios, tapęs baltuoju Au-gustinu, gyveno labai kukliai, asketiškai, studijavo filosofiją Krokuvos akademijo-je, kur gavo bakalauro laipsnį. Mėgo tvar-kyti bažnyčią, puošti altorius ir patarnau-ti šv. Mišioms.

Ieškant dingusiųjų jis pradėjo garsė-ti kaip aiškiaregis, stebuklingai padėdavo sergantiems ir gaisro ištiktiems žmonėms. Tačiau tam išeikvodavo begalę jėgų ir, nu-sprendęs atsisakyti šios Dievo dovanos, li-kusį gyvenimą paskyrė maldai ir pasnin-kui. Amžininkų pasakojimu, jis ir mirė klūpodamas ir melsdamasis, žinodamas savo mirties dieną – 1485 m. gegužės 4 d. Sakoma, jog prie jo karsto pradėjo vyk-ti stebuklai... Tik po gero šimtmečio jo pa-laikai buvo perkelti į Šv. Morkaus bažny-čios didžiojo altoriaus papėdę.

Keista, kad pagonybe alsuojančiame XV a. Rytų Lietuvos provincijos kraš-te buvo gimęs ir augęs toks žmogus. Ta-čiau Dievo valia nenuspėjama... Didelis užsispyrimas ir valia taip pat gali dary-ti, regis, nepasiekiamus dalykus. Isto-rikė A. Vojevodskaitė, tik per savo už-sispyrimą 1987 m. buvo gavusi tyrinėti Baltadvarį bei šių žemių valdytojų kuni-gaikščių Giedraičių kartų istorinius fak-tus ir legendas, vaikštinėdama po Vide-niškių Šv. Lauryno bažnyčios šventorių,

Baltosios šviesos spindesy – palaimintasis Mykolas Giedraitis

Jolanta MATKEVIČIENĖ

Ne kiekvienam iš mūsų lemta tai patirti. Tačiau baltosios šviesos spindėjime atgimsta senoji išmintis, tyliai glūdėjusi Sandoros inde. Ir tada žinai, kad negali sustoti, nes baltoji vizija itin stipri savo trauka.

Palaimintojo Mykolo Giedraičio altoriaus paveikslas Videniškių bažnyčioje, išsiskiriantis tapybos subtilumu. Anot dr. Astos Giniūnienės, jis yra vienas tauriausių XVII a. pabaigos–XVIII a. pradžios sakralių atvaizdų, gaubiamas

nenutrūkstamos daugiau nei trijų šimtmečių gerbimo ir pamaldumo tradicijos


32 ASMENYBĖ

kur būta kapinių, o po bažnyčia – lai-dojimo rūsių, sakė, jog pasikrauna tei-giama energija, nes studijuoja mirusių-jų gyvenimus. Pavyzdžiui, karvedžio Martyno Giedraičio gyvenimas jai toks suprantamas: jis buvo stiprus ir geras. Tai galėtų būti kiekvienos moters sva-jonė apie vyro idealą, bet dabar tokius kvaileliais vadina... Tas nepelnyto epi-teto Martynas ir buvo bene vienintelis to meto pasaulietis iš Giedraičių gimi-nės, kuris, pagerbdamas giminaičio, pa-garsėjusio stebuklais vienuolio Mykolo tėviškėje, sumanė pastatyti naują baž-nyčią. Atrodytų, jog palaimintasis My-kolas Giedraitis ir buvo tas šviesulys, į kurį iš kartos į kartą lygiavosi ir rikiavo-si visa giminė. Neatsitiktinai joje buvo gausu vienuolių ir kunigų, o jau XIX a. Žemaičiuose atsirado priežodis: „Kas Giedraitis, tai vis vyskupas.“

Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios fundatoriais buvo Giedraičiai

Videniškių reguliariųjų atgailos kanauninkų (baltųjų Augustinų) vienuolynas


ASMENYBĖ 33

Dvidešimt pirmos kunigaikščių Gie-draičių kartos atstovas Mykolas Giedrai-tis, buvęs dažnas svečias nuo 1989 m. Lietuvoje ir Videniškiuose, turėjęs vizi-ją atstatyti Baltadvarį, juk visa jų giminė – Daumanto palikuonys, atvirai dalijosi savo pastebėjimais su „Baltadvario pilies atkūrimo fondo“ iniciatoriais (savivaldy-bininkais, istorikais ir videniškiečiais): jų giminėje manoma, jog du vyskupai – Mer-kelis ir Arnulfas – buvę geri, Steponas – naudingas (su prisitaikėliška gaidele), o Ignacijui paprasčiausiai nepasisekę, nes jis nespėjęs nieko svarbaus nuveikti... Ne-mokėdamas lietuvių kalbos, nes jam ne-teko laimės gimti Lietuvoje, profesorius Mykolas Giedraitis uoliai bandė susigrą-žinti kažkurioje kartoje prarastą Lietuvą. 1993 m. Oksforde (Anglija) buvo pareng-tas „Videniškių projektas“, kuriame nu-matyta kurti jaunimo kultūros centrą Bal-tadvaryje, rekonstruojant Baltadvario pilį, panaudojant po pasaulį išsisklaidžiusios Giedraičių giminės santaupas. Visa tai at-rodė realu, kol vyko pilies teritorijoje ka-sinėjimai, kuriems talkino ir mokiniai, ir studentai, kuriems vadovavo istorikas ir žinomas archeologas Albinas Kuncevi-čius, o finansavimą skyrė profesorius My-kolas Giedraitis bei rajono savivaldybė ir Kultūros ministerija. Dar 2001 m. A. Kun-cevičius, duodamas interviu „Lietuvos ži-nioms“ apie Baltadvarį, teigė, jog šis kul-tūros paminklas – „vienas iš nedaugelio, dar galintis paliudyti, kaip atrodė turtin-go didiko tėvonija XVI–XVII amžiuje. Tai fantastiškai įdomus ir palyginti gerai

išsilaikęs objektas. Jį atstatyti bei įrengti turistų lankomą motelį, kuriame būtų ga-lima ir apsinakvoti, manau, visai, realu.“ Kasinėjimai baigėsi, atrodo, 2003 m. Fak-tas tas, kad Mūriniai Videniškiai (Balta-dvaris) – kunigaikščių Giedraičių tėvoni-ja, o visa kita teliko vizija. Galvota, kad galbūt šiam projektui galėtų padėti jungti-nės Europos Sąjungos pajėgos, patys Gie-draičiai ir Švedija, vertindama savo meis-trų, XVI a. mūrijusių Baltadvarį, darbą – istorinį-kultūrinį paveldo paminklą... O ir pats mecenatas profesorius Mykolas Jo-nas Henrikas Giedraitis pernai atgulė am-žinojo poilsio kunigaikščių Giedraičių gi-minės kriptoje Videniškių bažnyčioje.

Regis, gyvųjų norus palaimintasis My-kolas Giedraitis ir čia bus pakreipęs die-viška linkme. Antrosios kartos krikščionis Mykolas Giedraitis, kurio beatifikacijos byla buvo pradėta 1634 m. ir tik mūsų die-nomis atnaujinta: 2018 m. lapkričio 7 d. Apaštalų Sostas paskelbė dekretą, pripa-žindamas Dievo tarno Mykolo Giedrai-čio herojiškas dorybes ir patvirtindamas jo kultą, gyvavusį nuo neatmenamų laikų, paskelbė jį palaimintuoju. Šių metų birže-lio 22 d. Videniškių Šv. Lauryno bažny-čioje vyko didžiulės iškilmės – padėkos šv. Mišios už Garbingojo Mykolo Gie-draičio paskelbimą palaimintuoju, kurias aukojo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos vyskupai. Iškilmėse dalyvavo gausybė žmonių, pradedant tikinčiaisiais ir baigiant Lietuvos bei rajono politikais... O iškilmių koordinatoriaus ir šeimininko pareigybėmis teko dalytis Molėtų dekanui

Reguliariųjų atgailos kanauninkų (baltųjų Augustinų) vienuolyno ekspozicijos fragmentas

Kunigaikščių Giedraičių giminės herbas

monsinjorui kun. Kęstučiui Kazlauskui.Kad pajustum baltosios šviesos spinde-

sį, sklindantį iš palaimintojo Mykolo iki mūsų dienų, žinoma, reiktų nuvažiuoti į Krokuvą, į Šv. Morkaus bažnyčią, paskui reiktų atvykti ir į Videniškius, pasižiūrė-ti į klūpantį vienuolį – XVIII a. nežinomo dailininko paveikslą bažnyčioje.

Žiūri į jį ir tarytum žinai, kad toks buvo jo priešmirtinis klūpojimas, turintis trau-ką kartų kartoms, žinai, kad dešinysis baž-nyčios kampas – simboliškas ir reikšmin-gas, nes ten, tolėliau, XVII a. vienuolyne gyveno jo broliai, o čia, po dešiniuoju al-toriumi – kelias pas mirusiuosius: gimines ir tikėjimo brolius, kurį saugo palaiminta-sis Mykolas...


34 ISTORIJA

Įamžino nuotraukose Kuktiškių kaime, anapus geležinke-

lio bėgių, yra keli namai. Viename iš jų gyveno Jono Trinkūno, vietinių žmonių pravardžiuojamo Barzdele, šeima. Be kitų vaikų, joje augo ir Algirdas, gimęs 1959 metais – jauniausia šeimos atžala. Gal dėl to, kad netoliese esančiuose na-muose nebuvo šiam vaikui bendraamžių, berniukas, neturėdamas su kuo žaisti, dienas leido prie lango, stebėdamas, kaip pro šalį dunda traukiniai, kaip jų laukti renkasi žmonės, kaip pasitinkami atvykė-liai. Sulaukęs 12–13 metų, už paties už-dirbtus ir susitaupytus pinigus nusipirkęs fotoaparatą, jis fotografavo traukinius. Tiesa, tos vaikystės metais darytos nuo-traukos nelabai kokybiškos, bet jo pa-ties surinkta siaurojo geležinkelio istori-ja iliustruota būtent jomis.

Nė vienas Kuktiškėse tuo metu gyve-nęs suaugęs žmogus nesusiprato nufo-tografuoti nei siauruoju geležinkeliu pa-skutinį kartą važiuojančio traukinio, nei siaurojo geležinkelio išardymo darbų. O tuomet apie penkiolika metų turėjęs A. Trinkūnas tą padarė. Visa tai, ką jam pavyko įamžinti, buvo tvarkingai sukli-juota specialiai tam skirtame albume. Be abejo, jis, būdamas vyresnis, užfiksavo ir plačiojo geležinkelio tiesimo darbus, ir pirmąjį juo važiavusį traukinį, ir oficia-lų šios geležinkelio atkarpos atidarymą. Praėjus porai dešimčių metų, brandaus amžiaus būdamas, A. Trinkūnas su savo sūneliu važiavo paskutiniuoju plačiojo geležinkelio keleivinio traukinio reisu ir, žinoma, viską fotografavo.

Paprašytas leisti pasinaudoti jo su-rinkta medžiaga, Algirdas ne tik mielai

Geležinkelis buvo pagrindinė susisiekimo arterija

Spalio mėnesį sukanka 120 metų, kai prasidėjo siaurojo geležinkelio traukinių eismas tarp Švenčionėlių ir Panevėžio. Šiuo metu Utenoje gyvenantis Algirdas Trinkūnas surinko visos geležinkelio Švenčionėliai–Panevėžys atšakos istoriją ir su Utenos kraštotyros muziejaus pagalba išleido knygą „Aukštaitijos krašto siaurieji geležinkeliai“. Žurnalistė Genovaitė Šnurova iš jos atsirinko tai, kas susieta su Kuktiškėmis, ir sudėjo į knygą „Kuktiškės“. Susipažinkime su trumpa siaurojo geležinkelio istorija ir prisiminkime, kad jam šiais metais – 120. Šiuo metu finansinių nepriteklių spaudžiama VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ dar gyvuoja ir komerciniais tikslais važinėja nuo Rubikių per Anykščius į Panevėžį ir atgal. Siauruoju geležinkeliu Anykščiai–Rubikiai vasaros sezono metu beveik kasdien viename ar dviejuose vagonuose važiuoja turistinės grupės, mokiniai. Anykščių stotyje įrengtas muziejus.

ISTORIJA 35


sutiko, bet ir papildomai padirbėjo: va-žinėjo pas buvusių geležinkeliečių šei-mas, rinko jų atsiminimus, persifoto-grafavo senas su geležinkeliu susijusias nuotraukas ir, kas man labiausiai įstri-go atmintin – buvusios geležinkelio sto-ties, sudegusios Antrojo pasaulinio karo metu, nuotraukos padarymas, išklausius amžininkų pasakojimų apie tai, kaip ši stotis atrodė. Tuomet Algirdas važinėjo po rajoną ir fotografavo tai vienur, tai ki-tur pamatytas reikalingas detales: tokias langines, kokios, sakė, buvusios Kuktiš-kių geležinkelio stoties, tokius langus, tokį šulinį, stogą, namo sieną, prieangį ir t. t. Vėliau iš maždaug 150 nuotraukų iškarpė reikalingas detales, viską sukli-javo ir tokiu būdu atgamino visą buvu-sios stoties vaizdą. Tuomet visą tai vėl nufotografavo ir su jau gatava nuotrau-ka aplankė kalbintus žmones, prisime-nančius, kaip atrodė minėtas pastatas. Visi atpažino – tai Kuktiškių geležinke-lio stotis.

Šiek tiek istorijosRusijoje 1892 metais susikūrė pirmo-

ji bendrovė, tiesianti privažiavimo kelius

(siauruosius geležinkelius), kuri gavo lei-dimą tiesti 1220 km siaurojo geležinkelio: 1060 km Rusijoje ir 160 km Lietuvoje. Už tai mes, ko gero, turime būti dėkingi Sal-dutiškio dvaro įkūrėjo Antonio Jaloveckio vaikaičiui Boleslovui Jaloveckiui – šios bendrovės inžinieriui, generolui, prijau-tusiam tautiniam išsivadavimui. Jei ne jo noras turėti puikų susisiekimą su dvaru Saldutiškyje, kažin ar būtume tą geležin-kelį turėję.

Pirmoji Rusijos bendrovė, tiesdama Švenčionių privažiavimo kelią (siaurą-jį geležinkelį), įdiegė naujovę – 750 mm tarp bėgių.

1897 metais bendrovė pradėjo ties-ti siaurąjį geležinkelį tarp Švenčionėlių ir Panevėžio, kurio ilgis sudarė 144 km. Geležinkelio linijos pradžia – Peterbur-go–Varšuvos geležinkelio stotis Švenčio-nėliuose, o pabaiga – Panevėžyje, Liuba-vo–Romanų geležinkelio stotyje. Visoje geležinkelio linijoje buvo dvi stotys – Ute-nos ir Troškūnų, penki prasilenkimo ke-liai, keturios platformos. Buvo pastaty-tos 39 akmeninės pralaidos nuo 0,5 iki 1,6 m ir 99 mediniai tiltai per upelius ir ke-lius. Per upes pastatyti mediniai tiltai. Di-

džiausias iš jų (100 m) – per Šventąją. Prie Švenčionėlių, toje vietoje, kur šis geležin-kelis kirtosi su Peterburgo–Varšuvos gele-žinkeliu, buvo pastatytas viadukas – 415 pūdų metalinių konstrukcijų ant betoninių atramų. Jis buvo paruoštas ir surinktas Pe-terburgo gamykloje.

Traukinių eismas šiuo geležinkeliu pra-sidėjo 1899 metų spalio 28 dieną. Bet tai buvo tik „darbiniai judėjimai“, o oficia-lus šio geležinkelio atidarymas vyko 1901 metų gegužės 13 dieną.

Švenčionėliuose buvo pastatytas akmeninis depas garvežiams remontuo-ti. Jame tilpo 12 garvežių. Dėl jų aprū-pinimo vandeniu stotyse buvo pastatyti vandens bokštai – 48 kub. m Švenčio-nėlių stotyje, po 20 kub. m Utenoje, Troškūnuose, Panevėžyje, prasilenki-mo stotyse Saldutiškyje, Trumbatiškyje, Anykščiuose ir Raguvėlėje.

Bendra Panevėžio–Švenčionėlių–Pos-tavų (Baltarusija) geležinkelio ruožų sta-tybos vertė 4,3 mln. rb. 1898 metais, dar nebaigus Švenčionėlių–Panevėžio ruožo darbų, bendrovė kreipėsi į Kelių susisieki-mo ministeriją su pasiūlymu – pratęsti ge-ležinkelio liniją nuo Panevėžio iki Rygos

Utenos geležinkelio stotis 1974 m.


36 ISTORIJA

per Bauskę ir nuo Postavų iki Oršos arba Mogiliovo. Ministerija sutiko duoti tokį leidimą, bet bendrovė tolimesnių geležin-kelio tiesimo darbų taip ir nepradėjo.

Kuktiškių geležinkelio stotis buvo pa-statyta prie Kuktiškių–Molėtų kelio, ant gražaus kalnelio, priešais kurį stotį pus-lankiu juosė du geležinkelio bėgių keliai. Šalia stoties pastato buvo pakrovimo-iš-krovimo platforma (apie 30 m ilgio), du sandėliai prekėms ir geležinkeliečių įran-kiams susidėti. Už sandėlio buvo gyve-namasis namas, vadinamas kazarma, ge-ležinkeliečiams gyventi, o už jo – ūkio pastatas. Kairėje stoties pusėje buvo įreng-ti tualetai, aikštelė, kurioje sandėliuojama mediena ir kiti stambesni kroviniai. Aikš-telės pabaigoje buvo iešmas į antrą kelią, kurio ilgis apie 200 metrų. Priešais sto-tį kitoje bėgių pusėje – šulinys. Ant kal-nelio ir aplinkui augo jauni medeliai, pu-šynėliai. Vos išėjus iš miestelio ir pasukus geležinkelio stoties link, visi stoties pas-tatai puikiausiai matėsi. Prie stoties kele-tas gyvenamųjų namų, už puskilometrio – Radišavos dvaras.

Apie 1937 metus 102-ame kilometre skaičiuojant nuo Panevėžio buvo pastaty-

ta Degulių geležinkelio stotis.Netoli Kuktiškių geležinkelio stoties

buvo trys žvyro karjerai, iš kurių vežamas žvyras geležinkeliui tiesti ir kitiems reika-lams. Į juos nutiesti geležinkelio bėgiai. Pavižinčio, Kuktiškių ir Meldaikiškių kar-jeruose dirbo daug Kuktiškių ir aplinkinių kaimų žmonių.

1923–1937–1939 metų projektai1923 metais buvo planuota tiesti ge-

ležinkelį nuo Kuktiškių per Molėtus Ukmergės link, nes Ukmergėje jau buvo 1916 metais vokiečių kariuomenės nu-tiestas 600 mm pločio siaurasis geležin-kelis, kuris Ukmergę jungė su Jonavo-je esančiu plačiuoju geležinkeliu. 1923 metų sausio 11 dieną buvo paduotas Sei-mo nario Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pareiškimas, kuriame prašoma sujungti Ukmergės–Jonavos geležinke-lį su Panevėžio–Švenčionėlių geležin-keliu Kuktiškių stotyje. „Aš esu pada-vęs Siaurųjų geležinkelių tarybai porą pareiškimų, kuriuose stengiuosi įrodyti reikalingumą nutiesti siaurąjį geležinke-lį Utenos–Panevėžio tipo nuo Kukuciš-kių į Molėtus, o iš ten pro Ulžių, Žardinės

ir Užumiškių girias iki Balnikų ir toliau nuo Balnikų j Ukmergę“, – rašė J. Vilei-šis (iš Valstybės centrinio archyvo). Ta-čiau šio geležinkelio tiesimą dėl lėšų sty-giaus teko atidėti vėlesniam laikui.

Apie 1930–1935 metus daugelis kuktiš-kiečių gavo žemės ir kėlėsi į viensėdžius. Aplinkui geležinkelio stotį vyko statybos.

1937–1939 metais vėl buvo planuo-jamas Kauno–Ukmergės–Zarasų sujun-gimas siauruoju geležinkeliu ir buvo pa-ruošti trys projektų variantai. Antras iš jų – Ukmergė–Želva–Molėtai–Kuktiš-kės–Tauragnai–Salakas–Zarasai (iš do-kumento, esančio Valstybės centriniame archyve). Iš protokole fiksuotų nuomo-nių atrodo, kad geležinkelio liniją tektų pravesti ne aukščiau pažymėta kryptimi, bet šia: Kaunas–Vandžiogala–Šėta–Sie-sikai–Ukmergė–Želva–Molėtai–Kuktiš-kės–Tauragnai–Salakas–Zarasai. Taigi Kuktiškės galėjo būti ne tik kelių, bet ir geležinkelių sankryža.

Tais metais traukiniai važiavo iki Sal-dutiškio ir Kiauneliškio stočių, nes nuo Kaltanėnų buvo lenkų okupuota terito-rija, todėl nuo Kiauneliškio iki Švenčio-nėlių geležinkelio bėgiai nuardyti. Dėl to

Keleivinis traukinys Utena–Panevėžys 1977 m.


ISTORIJA 37

buvo sprendžiama, kuria vieta pravesti geležinkelio bėgius, kad jie sujungtų kuo daugiau miestų, o ir atstumai iki jų būtų maksimaliai mažiausi.

Apie 1939 metus šalia Kuktiškių gele-žinkelio stoties buvo planuojama statyti stiklo fabriką, nes čia rastas smėlis buvo labai geros kokybės. Šiam ir kitiems pla-nams sutrukdė Antrasis pasaulinis karas.

Apie 1925 metus ir vėliau Kuktiškių ge-ležinkelio stoties viršininkais dirbo Sval-ka, Vadišius, Merkys, Vincentas Garliaus-kas. Iešmininkais – Sakalis (vėliau išėjo dirbti į Uteną), Juozapaitis (jis gyveno ge-ležinkeliečių name). Geležinkeliečiai – Petras Treinys, Kondrusevičius, Juozas Čepurna, Adolfas Pelėda, Pranas Štaras, Antanas Zakrys, Vaclovas Vadišius, Jonas Šutinys, Kazys Gurkšnys, mašinistas An-tanas Maciulevičius, Jonas Treinys, Anta-nas Pilipavičius, Povilas Juodelis. Dauge-lis iš jų čia dirbo iki 1972 metų, tol, kol buvo išardytas siaurasis geležinkelis.

1909 metais gimusio ir labai daug metų geležinkelio prižiūrėtoju išdirbusio Kuk-tiškių kaimo gyventojo Juozo Čepurnos dukra Kazė Zita Čepurnaitė-Sirvydienė, gimusi 1948 metais, pasakojo: „Tėvas geležinkelyje pradėjo dirbti 1926 ir išdir-bo ten iki 1969 metų. Paskirtas brigadi-ninku, vėliau vyresniuoju brigadininku, prižiūrėtoju, apeiviu, tikrino geležinkelio

būklę. Kiekvieną dieną pėsčias apeidavo keliasdešimt kilometrų ir visas pastabas ir pastebėjimus pranešinėdavo vadovy-bei. Po karo, kai stotis jau buvo sude-gusi, pranešimus apie geležinkelio bū-klę reikėdavo telefonu perduoti į Uteną arba Panevėžį, todėl, pasiėmus telefono aparatą, reikėdavo lipti į stulpą, jį prisi-jungti ir paskambinti. Geležinkelis buvo ypač prižiūrimas: pašaliniams juo vaikš-čioti buvo griežtai draudžiama, ganyti ša-lia jo gyvulius – taip pat, pylimas nušie-nautas, bėgių juostoje būdavo išraunama netgi menkiausia žolytė, smėlis aplink pabėgius nugrėbtas. Jeigu kas nors nety-čia įmindavo pėdą, tai ją tą pačią minutę kuo rūpestingiausiai užlygindavo. Senų-jų geležinkeliečių žodžiais tariant, gele-žinkelis tiesiog blizgėjo. Vadovybė labai dažnai tikrino geležinkelio būklę, va-žiuodama specialiu traukiniu.“

Daugelį metų geležinkeliečiu dirbo Pranas Treinys, gyvenęs geležinkeliečių name, vėliau pasistatęs nedidelį namelį netoli geležinkelio, jo sūnus Jonas, gimęs 1920 metais, po karo dirbo geležinkelie-čiu, apeiginiu, tikrino geležinkelio būklę. Paskirtas budėtoju, sutikdavo ir išleisda-vo traukinius. Geležinkelyje pradėjo dirbti tesulaukęs 17 metų. Kažkurį laiką saugojo pervažą pravažiuojant traukiniui jo dukros Bronė ir Stasė.

Geležinkeliečiu dirbo ir Vaclovas Vadi-šius iš Aviniškio kaimo. Vėliau jis buvo paskirtas į tiltų statybos brigadą: statė ir remontavo tiltus ir pralaidas visame 420 km ruože nuo Baltarusijos sienos iki Gu-bernijos Šiauliuose, Biržų, Joniškio ir net 600 mm pločio Skapiškio–Suveiniš-kio geležinkelio ruože. V. Vadišiaus bro-lis Pranas Vadišius dirbo Švenčionėliuose konduktoriumi. Kitas Aviniškio kaimo gy-ventojas Antanas Maciulevičius irgi dirbo geležinkelio tiltų statyboje.

Kazys Gurkšnys iš Buitūnų kaimo dirbo garvežio mašinistu Panevėžyje. Važiuoda-mas pro Buitūnus, specialiai pristabdyda-vo traukinį, kad aplinkinių kaimų žmonės galėtų lengvai iššokti iš traukinio ir nerei-kėtų iš toli esančios traukinių stoties eiti į namus pėsčiomis.

Pelenių kaimo gyventojas Pranas Šta-ras, gimęs 1913 metais, geležinkelyje dir-bo nuo 1944 metų liepos iki siaurojo ge-ležinkelio išardymo 1972 metais. Iki tos pačios datos dirbo ir Antanas Pilipavičius, gimęs 1934 metais, geležinkeliečiu tapęs būdamas 17 metų. Daugelį savo gyvenimo metų darbui geležinkelyje paskyrė kuktiš-kiečiai Antanas Zakrys, Adolfas Pelėda, buitūniškis Jonas Šutinys, saldutiškietis Povilas Juodelis.

Apie 1938–1940 metus geležinkelio bė-giai buvo pakeisti į stambesnius, tvirtes-nius ir ilgesnius, dėl to traukiniai galėjo

Iki šiol išlikusi Utenos geležinkelio stotis įrašyta į kultūros vertybių registrą


38 ISTORIJA

važiuoti daug greičiau – ne 25 km per va-landą greičiu, o 35–50.

Atvykus traukiniui, žmones iš tolimes-nių kaimų į namus parveždavo vežikai. Dažniausiai tai buvo Jonas Treinys iš Kuk-tiškių. Kai keleivių būdavo daugiau, veži-ku tapdavo ir Jonas Trinkūnas, gyvenęs visai šalia geležinkelio stoties. Kartais ke-leivius tekdavo vežti gana toli – į Pagaluo-nę, Suginčius, Inturkę, Tauragnus ir kitur. Silvestrą Ankėną tekdavo vežti į Čiulėnus. S. Ankėnas dirbo siaurojo geležinkelio pašto viršininku, pirko Čiulėnuose malū-ną. Jam labai patiko Kuktiškių apylinkės, todėl jis nusipirko netoli geležinkelio sto-ties buvusį Radišavos dvarą. Vėliau tame dvare ir gyveno. Mirė apie 1970 metus, palaidotas Kuktiškių kapinėse.

1941–1944 metaiVokiečių okupacijos metais Kuktiš-

kių geležinkelio stoties viršininkas buvo šlubas vokietis Hansas. Jis čia buvo įve-dęs idealią tvarką. Nuo tų iki šių laikų vietiniai žmonės, matydami netvarką, tebevartoja posakį: „Oi, kaip reikia šlu-bo vokiečio.“

Į stotį arkliais suveždavo šieną, šiaudus, malkas, akmenis. Bulves, suvežtas iš žmo-nių, laikė kaupuose. Jonas Trinkūnas, mo-kantis vokiškai, buvo paskirtas viso šito turto sargu. Sargo ūkiniame pastate buvo kraunami linai, dideliais gabalais supa-kuotas sviestas. Molėtų krašto žmonės, atlikdami prievolę (dešimt dienų atidirbti stotyje su nuosavais arkliais ir vežimais), netgi buvo apgyvendinti J. Trinkūno kloji-me. Pasiklodavo šiaudų ir miegodavo.

Keleivių buvo daug, keleivinių trauki-nių nebuvo, todėl žmonės važiuodavo ant prekinių traukinių vagonų stogų, sankabų. Ne visi prekiniai traukiniai Kuktiškėse su-stodavo, todėl reikėdavo žinoti, kokioje vietoje traukinys sulėtins greitį, ir iššokti.

1944 metais, atsitraukiant vokiečių ka-riuomenei, sudegė beveik visas Kuktiš-kių miestelis, geležinkelio stoties pastatas ir geležinkeliečių namas. Pats geležinkelis nelabai nukentėjo. Jis greitai buvo vėl at-statytas, bet stoties jau niekas nebeatstatė.

Apie 1945–1948 metus daugelis medi-nių tiltų buvo pakeisti į betoninius. 1950 metais jau važiavo daug daugiau keleivi-nių traukinių. Česlovas Kudaba savo pri-siminimuose rašė, kad, būdamas studentu, važiuodavo iš Švenčionėlių į Švenčionis ir jam atrodė, kad tas traukinys tik stu-dentams ir buvo skirtas. Jam teko važiuo-ti ir iš Švenčionėlių į Uteną naktiniu trau-kiniu. „Ryte atvažiuodavome į Uteną, čia galima būdavo nusipirkti cepelinų, bande-lių“, – rašė Č. Kudaba. Prie stoties vyk-davo prekyba. Čia žmonės atvažiuodavo

ar ateidavo ne tik pasitikti atvykstančių-jų, patys norėdami kažkur nuvažiuoti, bet ir tiesiog papramogauti, į traukinio kelei-vius pasižiūrėti.

1949 metais susikūrus Kuktiškių kolū-kiui, atsirado daugiau traktorių, sunkveži-mių, tad įvairius krovinius (žemės ūkio pro-dukciją, gyvulius) veždavo sunkvežimiais į Utenos geležinkelio stotį, todėl prekiniai traukiniai Kuktiškėse jau nebesustodavo.

1950 metais garvežius pakeitė ši-lumvežiai. Žmonės pasakojo, kaip ilgai dar visi stebėjosi, jog jie nejuodi, iš jų nerūksta dūmai, nešnypščia garas, kad jie tokie pat, kaip ir vagonai. Ilgai šilumve-žį žmonės tebevadino garvežiu. Šilumve-žiai buvo dideli, traukdavo iki 20 vagonų. Keleiviniai vagonai buvo vengrų gamy-bos, žalios spalvos, langai atsidaryda-vo traukiant už rankenos į apačią, žie-mą buvo šildomi, įrengti tualetai. Vagone buvo 38 sėdimos vietos.

1960 metais buvo nuimti bėgiai į žvy-ro karjerus, likę stoties sandėliai išardyti, paliktas tik sandėliukas drezinai ir gele-žinkeliečių įrankiams susidėti. Kiek vė-liau buvo išardytas ir antrasis bėgių ke-lias, šalia sandėliuko pastatytas be ratų prekinis vagonas, į kurį geležinkeliečiai įvarydavo dreziną, padarę medinius bė-gius. Iš stoties liko tik paprasta traukinio sustojimo aikštelė.

1965 metais pradėjo važinėti mažesni TU-2 mėlynos spalvos rusiški šilumve-žiai. Jie traukdavo apie 10–12 vagonų. Jei prireikdavo daugiau, būdavo sukabinami du šilumvežiai. Apie 1965 metus, nutiesus Utenos–Švenčionių plentą, buvo išardyta Paalksnės–Kiauliupio kaimų kelio perva-ža. Nuo tada Pelenių, Motviskio, Vorėnų, Šilalių, Juodasalių kaimų gyventojai, va-žiuodami į Uteną, turėjo daryti lanką pro Kuktiškių miestelį.

1965–1971 metais traukinių eismas siauruoju Kuktiškių geležinkeliu buvo la-bai intensyvus. Per parą (rytą ir vakare) pravažiuodavo du keleiviniai traukiniai, 6–10, kartais ir daugiau prekinių trauki-nių. Iš Utenos į Kuktiškes traukinys at-važiuodavo per 25 minutes, o iš Kuktiš-kių į Uteną nuvažiuodavo per 20 minučių. Prekiniai traukiniai vežė medieną, plytas, melioracijos vamzdžius, cementą, šiferį, traktorius, kitą žemės ūkio techniką, grū-dus, trąšas, gyvulius ir kt. Vidutinis trauki-nio greitis buvo 35 km per valandą.

„Traukinys buvo kaip tikslaus laiko eta-lonas: rytą ir vakare jis atvykdavo į Kuk-tiškių stotį minutės tikslumu. Buvo keli atvejai, kai traukinys vėlavo. Tam būda-vo labai rimtos priežastys. Kartą (septin-tajame XX a. dešimtmetyje) žiemą siautė pūga. Vargais negalais autobusas iš Kau-

no pasiekė Uteną, o toliau važiuoti jau buvo nebeįmanoma, todėl pasiekti Kuk-tiškes nebebuvo jokių vilčių. Teko važiuo-ti traukiniu. Atėjusi į Utenos geležinkelio stotį sužinojau, kad traukinys iš Panevė-žio į Švenčionėlius vėluos. Jo laukti teko iki vidurnakčio. Pūga labai trukdė ir jam, bet jis vis tiek atvažiavo, nors ir labai pa-vėlavęs“, – pasakojo to traukinio keleivė Ona Vokėnaitė.

1972 metų vasario 9-a – paskutinė siauruko diena. Tą dieną važiavo pasku-tinis keleivinis traukinys. Po kurio laiko buvo išmontuota palei geležinkelį ėju-si telefono linija. 1973 metų žiemą jau buvo kertamas šalia geležinkelio augęs miškas, ruošiama trasa plačiajam gele-žinkeliui. Pavasarį prie Pavižinčio ir Pa-dumblės kaimų jau dirbo melioratoriai. Jie vežė gruntą naujam pylimui. Tarybi-nės armijos kareivėliai statė tiltus ir pra-laidas. Tų pačių metų pabaigoje jau buvo pradėti kloti bėgiai. Juos klojo ir tarybi-nės armijos kareiviai. 1975 metų sausio 24 dieną buvo atidaryta plačiojo geležin-kelio Utena–Švenčionėliai 48 km ilgio li-nija, o sausio 25 dieną į Uteną atvyko pir-masis keleivinis traukinys.

Nuo plačiojo geležinkelio atidarymo die-nos keleivinis traukinys iš Utenos į Vilnių ir atgal važiuodavo du kartus per dieną. Po poros savaičių penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais dar būdavo ir papildomas reisas. Paprastomis savaitės dienomis ke-leivių nebūdavo labai daug, o savaitgaliais tekdavo leisti dvigubą sąstatą. Prieš šven-tes irgi buvo papildomai prikabinama iki aštuonių vagonų.

Prekiniai traukiniai, be jau įprastų ir dar siauruku vežiotų krovinių, pradėjo nuolat vežti Utenos mėsos, pieno, alaus kombina-tų produkciją.

Nutiesus geležinkelį, vėl reikėjo geležin-kelio darbininkų. Čia įsidarbino Kuktiškių ir aplinkinių kaimų gyventojai Stasys Juo-čys, Jonas Veteikis, Albertas Žala, Algirdas Kazlauskas, Nijolė Sabalinkaitė, Antanas Pilipavičius, Stasys Čiužas, Jonas Čiužas, Jonas Dičius.

Po 1990 metų, Lietuvai atgavus nepri-klausomybę, krovinių ir keleivių gabeni-mas traukiniais sumažėjo. Palaipsniui buvo mažinamas reisų skaičius. Keleivinis trau-kinys pradėjo kursuoti tik penktadieniais ir sekmadieniais. Po kurio laiko nebeliko ir šių reisų. 2001 metų kovo 23 dieną į Uteną atvažiavo paskutinis keleivinis traukinys. Utenos stotyje jį sutiko nedidelė geležinke-liečių dalis ir keletas keleivių.

Iki šios dienos plačiuoju geležinkeliu pro Kuktiškes į Uteną ir atgal kartkartėmis dar pravažiuoja prekiniai traukiniai.

Parengė Deimantė Kazokaitė


KŪRYBA 39

Turbūt įdomiausia gyvenime yra lauki-mai. Jeigu nieko nelauktum, gyvenimas pa-sidarytų neįdomus. Valdukas, kitaip Ado-mėlis, labiausiai laukė, kada pagaliau taps gimnazistu. Kaip ir jo visi draugai. Štai pa-galiau ir tapo. Jeigu ankstesnė mokykla buvo vadinama Jono Jablonskio vardu, tai gimnazija vadinosi labai gražiai skamban-čiu „Aušros“ vardu. Visi vaikai žinojo, kad „Aušra“ buvo laikraštis, kuris prikėlė tautą, o tą laikraštį redagavo Jonas Basanavičius. Tai vaikams labai gražiai paaiškino jų pir-masis mokytojas, vos ne su ašaromis išlydė-damas savo auklėtinius į didelį kelią. Kaip gaila, kad gimnazijoje jų mokytojo jau ne-bebus. Gimnazijoje atskirus dalykus dabar dėsto skirtingi mokytojai, vienas į kitą visai nepanašūs. Nelengva bus apsiprasti su visais jų nepanašumais. Bet kartu ir įdomu. Moki-niai kai kuriems mokytojams ir mokytojoms jau ir pravardes sugalvojo. Visai nepiktas, bet šiek tiek juokingas. Kaip gera būti gim-nazistu, nuo to gerumo net galva sukasi. Tie-sa, kai kurie vyresnių klasių gimnazistai kar-tais užtraukia giesmelę:

Velnias išmislijo šitą gimnaziją.Ką ji mums davė, ką ji mums duos?Gal jiems tikrai jau pabodo trintis tarp

šitų sienų? Negali būti. Adomėliui, kitaip Valdukui, tikrai niekados nepabos. Kas die-na – vis kas nors nauja. Bet visas didžiau-sias naujienas dabar užgožė trys. Pirmiausia vokiečiai nuo Lietuvos atplėšė Klaipėdos kraštą. Gimnazistai pasipiktinę iškūlė vo-kiečių gimnazijos langus, nors šiaip su vo-kietukais labai neblogai sugyveno. Net su lenkais sugyveno. Ir ne tik sugyveno, bet ir tarpusavyje jų kalbomis pakalbėti bandy-davo. Ir ne tik lenkiškai ir vokiškai. Su ru-seliais rusiškai, su žydukais žydiškai. Val-dukas pajuto, kad labai nesunkiai pagauna svetimos kalbos garsus, gerai įsimena žo-džius ir sakinius. Gal todėl, kad jo patėvio motina čekė ir prastokai moka lietuviškai, tai namuose kalba arba rusiškai, arba len-kiškai. Po Klaipėdos krašto okupacijos vo-kiečiai užpuolė ir Lenkiją. Lietuviai ėmė gailėtis į didelę bėdą patekusių lenkų, per-bėgusius sieną net jų karininkus priglaudė. Bet tuo pat metu Lietuvai buvo grąžintas Vilniaus kraštas, o jį grąžino ne kas nors, o kažkokie ten bolševikai. Apie tuos bolše-vikus ėjo šiurpios kalbos, bet dabar visi iš-sijuosę dėkojo jiems ir iš džiaugsmo netvė-rė savo kailyje, dainuodami „Vilnius mūsų buvo, mūsų bus“. Vis dėlto žmonės buvo

Petras PANAVAS

Sakmės „Kažkoks lietuvis“ tęsinysšiek tiek sunerimę ir kažko laukė, kažko nelabai gero. Laukė ir gimnazistai, net pa-tys jauniausi. Ir sulaukė. Radijas nelauk-tai netikėtai praneša, kad Sovietų Sąjunga Lietuvai įteikė ultimatumą, o kitą dieną tas pats radijas pranešė, kad į Lietuvą įžengė rusų kariuomenė.

Gimnazistai, smalsiausi pasaulyje su-tvėrimai, netvėrė kailyje, norėdami savo akimis pamatyti, kaip atrodo tie rusų karei-viai, kokios jų uniformos, kokios kepurės ir kokiais ženklais papuoštos. Valdukas su klasės draugais irgi nuėjo paspoksoti į tas uniformas. Ir baisiausiai nusivylė. Į Lietu-vos kareivius gražu žiūrėti, o rusų grynas nesusipratimas. Nei šis, nei tas. Nei verk-ti, nei juoktis. Kai nusivarę ruskeliai pri-sėda pakelėje persivynioti autų, net toliau stovintiems smarvė užgniaužia nosis. Bet tankų turi daug. Tie tankai, barškėdami vi-somis savo geležimis, rieda ir rieda, žle-ga ir žlega. Gimnazistus labiausiai stebi-na, kad atsiranda žmonių, kurie ir šituos svetimus kareivius, ir jų tankus sveikina su gėlėmis. Bet va matematikos mokyto-ja stovi be jokių gėlių ir šluostosi ašaras. Nelinksmi ir daugelio kitų žiūrovų veidai. Nelinksma, kažkokia negera nuojauta api-ma ir jaunuosius gimnazistus.

Vakare motina ir patėvis už vakarienės stalo sėdėjo kaip nesavi. Patėvis kažko-kiu užgesusiu balsu pasakė: „Dabar viskas baigta, būsime sunaikinti.“ Valdukui per nugarą nubėgo šiurpas. Patėvis buvo gi-męs kažkur prie kažkokio Dono ir ėmė pa-sakoti, kas Rusijoje dėjosi po septyniolik-tų metų revoliucijos. Jo tėvams su vaikais tik per stebuklą pavyko grįžti į Lietuvą. O kur dabar reikės grįžti ar bėgti?

Niekas niekur dar nebėgo. Bet Kaune ir „Aušros“ gimnazijoje viskas darėsi ki-taip, negu buvo įprasta. Gimnazijos mo-kytojas Antanas Venclova buvo paskirtas švietimo komisaru, o vienas kūno kultū-ros mokytojas tapo Kauno kultūros rūmų direktoriumi. Gal todėl Rugsėjo pirmąją buvo nutarta iškilmingai paminėti „Auš-ros“ gimnazijoje. Sporto salėje buvo įtai-syti mikrofonai, tai posėdžio transliacija girdėjosi per visus Laisvės alėjoje įrengtus garsiakalbius. Po visų kalbų ir jų metu ki-lusio salėje triukšmo visu garsu buvo pa-leistas groti į plokštelę įrašytas „Interna-cionalas“, bet salė vieningai ėmė giedoti Lietuvos himną. Jį giedant pasimetę atsi-stojo net šventės organizatoriai. Gal dėl to

pasimetimo neišjungė ir garsiakalbių, tai visa Laisvės alėja galėjo klausytis, kas de-dasi „Aušros“ gimnazijoje.

Bet netrukus Kaune ir visoje Lietuvo-je prasidėjo tai, ko niekas net juodžiausia-me sapne nesapnavo – suėmimai ir masi-nės tremtys. Sklido kalbos, kad į Sibirą ne tik vežami turtingesni verslininkai ir pa-siturintys ūkininkai, apšaukti juokingu pavadinimu „buožėmis“, bet ir kai kurie mokytojai buvo gyvuliniuose vagonuose išgabenti, net eiliniai šauliai, net aktyvesni skautai. Ir Valduko tėvai nakties ėmė lauk-ti drebėdami. Valdukas dėl viso pikto buvo išsiųstas į kaimą pas gimines. Žmonės ir mieste, ir kaime, ir bažnyčioje, ir prieš ei-dami miegoti, tai tyliai, tai garsiai kartojo maldos žodžius: „Apsaugok mus, Viešpa-tie, nuo bado, maro ir karo.“ Bet daugelis paties baisiausio – karo – jau ėmė laukti. Juk negali ilgai taikoje sugyventi rusas ir vokietis, negali. O vokietis rusą greičiau-siai nugalėtų. Tada bent į Sibirą niekas ne-išveš, Vokietijoje Sibiro tai nėra.

Valduko tėvų kažkodėl dar niekas nejudi-no, tai vaikui buvo duota žinia grįžti į Kau-ną. Kaip bus, taip jau ir bus, bent visa šeima bus draugėje, kartojo mama, meiliai glosty-dama grįžusio sūnaus galvą. Vaikas Kaune susirado geriausius savo draugus ir atkuto. O artimiausi draugai buvo du – architek-to Žemkalnio sūnus Gabrielius ir buvusio prezidento Griniaus sūnus. Jie abu šį tą nu-girsdavo iš savo tėvų paslaptingų pokalbių su kartais apsilankančiais regėtais ir nela-bai regėtais svečiais. Ypač smalsus buvo Gabrielius ir iš kelių žodžių susigaudyda-vo, ką ir apie ką kalba suaugusieji. Tai jis draugams ir paaiškino, kad karas tarp Ru-sijos ir Vokietijos neišvengiamas, du kati-nai viename maiše nesutilps, ims draskytis. To draskymosi pradžios neketinama tyliai laukti. Todėl jau dabar slapta telkiami jau-ni žmonės, kaupiami ginklai. Kai tik vis-kas prasidės, tie žmonės su ginklais ir su-kils, išstums rusus iš Kauno bei Lietuvos ir paskelbs nepriklausomos LIETUVOS at-kūrimą. Jau yra ir laikina vyriausybė suda-ryta. O kai Lietuva jau bus be bolševikų ir nepriklausoma, vokiečiams nieko kito ne-beliks, kaip tą nepriklausomybę pripažin-ti. Ši Gabrieliaus išsakyta naujiena Valduką lyg ant sparnų pakėlė. Bet Gabrielius, pri-dėjęs pirštą prie lūpų, pakuždomis prisakė, kad apie tai niekam anei mur mur. Ateis lai-kas – ir bus vaikas.

Laukimai


40 LIKIMAI

„Kasdien žmonės užsuka, – sakė Joa-na ir pridūrė, kad kartais nemažai jų apsi-lanko. – Iš įvairių šalių. Ypač užsieniečiai būna laimingi, radę atrakintą Bažnyčią – visada padėkoja, maloniai šypsosi, kar-tais ir nusifotografuoti su jais pakviečia. Piktų žmonių čia neateina – tai vieta ne jų širdžiai.“

Ne kartą Joana matė, kad užsuka net ir išgėrę žmonės – atsiklaupia, meldžia-si, dažnai ir pravirksta. „Tikriausiai viską tyloje Dievui išsako ir jiems palengvėja“, – nedrąsiai mąstė J. Stašienė.

Klausimas „Ar nenusibosta kasdien atrakinti Bažnyčią?“ nuskambėjo lyg ir nevykusiai, tačiau J. Stašienė atsakė, kad nenusibosta. „Bažnyčia man nieka-da nenusibosta. Būna, kad kartais jau ir pavargstu. Tada įeinu, atsisėdu pailsėti – pasimeldžiu, ir vėl einu. Bažnyčia nie-kada negali atsibosti. Kaip ir malda. Kai meldžiuosi, beveik visada apsiverkiu, taip pat ir rožančių kalbėdama“, – šypso-josi Joana ir šviesios jos akys suspindėjo dieviška giedra.

Parapijos kunigas klebonas kanaunin-kas Stanislovas Krumpliauskas stengia-si, kad bažnyčia būtų atvira kiekvienam, kad galėtų užsukti ir Dievo šventoves lankantis piligrimas, ir tiesiog pravažiuo-jantis pro šalį žmogus. Todėl jau šešti metai, kai Dusetų bažnyčią galima aplan-kyti kasdien. Ne tik aplankyti, bet ir pa-sigrožėti atgimusia varpine, visada tvar-kinga aplinka, žydinčiomis gėlėmis.

J. Stašienė gyvena Užtiltėje, šalia Du-setų. Tie pora kilometrų ryte ir vakare tirpte ištirpsta, nes ji tokia laiminga, kad gali ateiti į pačią brangiausią jai vietą. Ji gimė Rokiškio rajone – pačiame Lie-tuvos pakraštyje, pasienyje su Latvija, Suvainiškio parapijoje. Mokytis neturė-jo galimybės – todėl Jusiagirio pradžios mokykloje baigtos tik keturios klasės – tai visas jos mokslas. Mamytė mokytis nebeleido, nes labai reikėjo pagalbinin-kės. Anksti mirus Tėveliui (Joanai buvo tik 11 metų – aut. past.), našlaičiais liko

59 karoliukai – gyvenimo ir meilės slėpiniai

Giedrė MIČIŪNIENĖ

59 karoliukai... Kasdien... Pirštais nučiupinėti, širdimi nugludinti... bet tokie mieli – iki skausmo... iki ašarų... Joana Stašienė kasdien atrakina Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios duris, kad galėtų čia užsukti keliaujantys turistai, atvažiavę miestelio svečiai ar tiesiog ateiti vietiniai gyventojai, panorę pabūti tyloje su Dievu.

Joana Stašienė įsimylėjusi Dusetų Švč. Trejybės bažnyčią


LIKIMAI 41

aštuoni vaikai – keturi broliukai buvo dar mažesni už Joaną – juos reikėjo irgi pa-dėti prižiūrėti. Moteris sunkiai atsiduso: iš visos gausios šeimos ji liko vienintelė – visi jau išlydėti į amžinybę.

„Taip ir likau prie ūkio, – pasakojo Jo-ana. – Iš pradžių kolūkio karves ganiau, bet labai norėjau būti melžėja. Greit sva-jonė išsipildė: dešimt metų melžiau karves (nuo 12 metų – aut. past.), šėriau kiaules... Nuo vaikystės labai mėgau knygas. Skai-tydavau ir skaitydavau, kai tik minutę ko-kią laisvesnę gaudavau. Tik laiko surandu ir bėgu į biblioteką, ir džiaugiuosi skaity-dama, ir man taip gera, taip gera. Gyvenau tame pasaulyje, apie kurį skaičiau. Viską skaičiau – ir pasakas, ir eilėraščius. Ma-mytė labai mėgdavo, kai garsiai skaityda-vau. Vis prašydavo, kad eilėraščių knygų iš bibliotekos atneščiau... Ji skaityti nemo-kėjo. Man skaitant ji verkdavo. Turbūt Jai gražu buvo, nes Jos gyvenimas labai sun-kus buvo“, – savo pirmas pažintis su kny-ga prisiminė J. Stašienė.

Skaitydama J. Stašienė jautė, kaip eilė-raščių dvasia tiesiog pakylėdavo: ji tap-davo tokia laiminga. Mintyse irgi rikiuo-davosi žodžiai... Pirmąjį eilėraštį Joana parašė beveik prieš 50 metų. Tiesiog vie-ną naktį pajuto raginimą: „Kelkis ir ra-šyk“, ir nors bandė vyti tas mintis, bet jos buvo galingesnės. Ir Joana pradėjo rašy-ti... Tiesa, labai nedrąsiai, bijodama kam nors parodyti...

„Aš labai nedrąsi“, – sakė moteris ir prisipažino, kad ne kartą savo eilėraščius sudegino, nes bijojo būti nesuprasta, ne-norėjo būti pajuokta. „Kokia aš buvau lai-

minga, kai užsukus į Dusetų biblioteką vedėja Elena Gaižiuvienė pakvietė į čia įsikūrusį literatų klubą „Atgaiva“. Čia ren-kamasi skaityti savo eilėraščių, pasidaly-ti mintimis. J. Stašienės 75-ojo jubiliejaus proga išleista ir jos knygutė „Tikėjimo laimė“, kurioje daug eilių, skirtų Bažny-čiai, Dievui, Tikėjimui... „Žvelkit, pasa-ka, mūsų bažnyčia – / Atskubėkit maldon visi šičia. / Nepalikite Jos vienumoje, / Ji šventųjų didybe alsuoja.“ Joanos eilėraš-čių yra ir Dusetų krašto almanache „Lai-ko tėkmė“, išleistame 2005 m., Zarasų ra-jono savivaldybės viešosios bibliotekos leidžiamuose rajono literatų rinkiniuose. Eilėraščiai spausdinti Zarasų rajoniniame laikraštyje „Zarasų kraštas“. „Džiaugiuo-si, kad Dievas apdovanoja mane, duoda-mas man žodžius, kuriuos aš priimu kaip didžiausią dovaną. O kartais įsidrąsinusi ir paskaitau“, – nedrąsiai kalbėjo šviesuolė.

Joninės – ne tik vardo, bet ir gimimo diena. Šiemet ši šventė buvo ypatinga – Joana šventė savo 80-metį. „Tikrai greit prabėgo tie metai, – tarstelėjo moteris. – Pagyventi dar labai norėtųsi: dar sveikata leidžia, o Dievulis šaukte šaukia gyventi... Dar labai norėčiau išleisti savo knygelę“, – prisipažino J. Stašienė, prirašiusi nema-žai eilėraščių. Anot jos, posmai dažniau-siai gimsta Bažnyčioje. Jie tiesiog ją už-plūsta, ima lietis... Ir, jei tik randa laiko, juos būtinai užsirašo popieriuje...

„Aš tokia nedrąsi“, – atsisveikindama vėl šyptelėjo Joana, atsargiai įeidama į Dievo šventovę... Ji tikriausiai vėl suklups maldai, kad padėkotų Aukščiausiajam už išaušu-sią dieną, už eiles, kurias ji skaito įvairiuo-

se „atgaiviečių“ susibūrimuose, už žmones, kurie jai geri – šypsosi ir apkabina, už anū-kus ir proanūkius...

Daug gerų žodžių apie J. Stašienę gali-ma išgirsti iš Dusetų bibliotekos vedėjos E. Gaižiuvienės, Dusetų seniūnijos ir pa-rapijos bendruomenės santalkos pirminin-kės Aldonos Žiliukienės, kitų dusetiškių... Vieni ją lygina su Motina Terese, kiti – su Saule, niekada nestokojančia Meilės, kiti sakė, kad tai labai dvasingas, geras, tik la-bai nedrąsus žmogus.

Kasdien... pirštais nučiupinėti, širdimi nugludinti... bet tokie mieli – iki skaus-mo... iki ašarų... 59 karoliukai – gyveni-mo ir meilės slėpiniai – širdimi mylinčio žmogaus... Už mus visus...

Pirmąjį eilėraštį Joana Stašienė parašė beveik prieš 50 metų Parengė Vytautas Ridikas


42 LIKIMAI

1941 m. birželį buvo ištremtos ir tau-ragniškių Gineičių šeimos. Apie tai ir šis pasakojimas.

Tauragnų dvarą buvo nusipirkęs Karolis Gineitis, kuris žemę padalijo savo sūnums Antanui ir Pranciškui. Abiejų šeimos pa-sistatė namus. Antanas, kaip mokytesnis, dalyvavo Steigiamajame Seime, vadova-vo Saldutiškio apskričiai, sukurtai po Va-sario 16-osios. Pranciškaus sūnus Pranas 1917 m. buvo Lietuvių konferencijos da-lyvis, Utenos „Saulės“ gimnazijos įkūrė-jas. Antanas savo namuose įkūrė mokyklą. Jo sūnus Kazys yra buvęs konsulu Angli-joje bei turėjo kitas pareigas.

Šviesus Lietuvos patriotas Antanas Gi-neitis (gim. 1860 m.) 1894 m. Utenos baž-nyčioje susituokė su iš Pačkėnų kaimo (Utenos sen.) kilusia Tekle Žulyte, Stanis-lovo ir Grasildos Žilėnaitės dukra, būsima 1941 m. tremtine, apie kurios golgotą čia ir bus kalbama.

Jos tėvas Stanislovas Žulys Pirmojo pa-saulinio karo metais dingo Rusijoje. Jis buvęs apsukrus žmogus, Utenos apylin-kėje, netoli Pačkėnų, supirkinėjęs vienkie-mius – Paraudę, Artmoniškį, Garmuliškį – sau ir savo sūnui Kazimierui, vėliau pa-skirdamas Noliškio dvarą. Kilus karui, at-sidūręs Irkutske, Stanislovas buvo įsigijęs parduotuvę, todėl spėjama, kad jį sutvar-kė raudonieji. Pačkėnų kaime liko jo so-dyba, o gyvenamajame name buvo įkur-ta mokykla.

Prieš karą Teklės vyras Antanas Ginei-tis jau buvo miręs, vaikai išsibarstę, du-kra Marytė ištremta. Teklė Gineitienė bu-vusi labai tvarkinga, prižiūrėjusi namus ir visą ūkį. Tremties metais buvo nebejau-na (gim. 1876). Buvo susilaukusi aštuonių vaikų. Aštuntas mirė dvylikos metų, kiti visi užaugo. Teklė švariai prižiūrėjusi na-mus, laikė švarią virtuvę, grindys namuose buvusios medinės. Salone pianinas, kuriuo

Mirties bausmė už 20 litų dovaną LietuvaiAntanas GASPERAITIS

Jau 1940 m. birželį užgrobdami Lietuvą raudonarmiečiai pasipriešinusį jiems mūsų pasienietį išvilkę vienmarškinį persmeigė šautuvo durtuvu, paskui pribaigė šūviu. Vėliau – Berijos įsakymas ištremti iš Lietuvos 21 tūkst. gyventojų. 1941 m. birželio 14–18 dienomis iš mūsų krašto buvo ištremta apie 17 tūkst., dauguma – inteligentijos. Daug senukų, vaikų mirė vežami gyvulinių vagonų tvankoje. Pusketvirto šimto mūsų karių buvo sušaudyta vien tik Červenėje. Septynis tūkstančius karių sukišo į lagerius lediniame Sibire...

Abiejų Gineičių šeimos prie 1892 m. kryžiaus su jų motina Tekle, Karolio žmona. Dešinėje Antanas su dukra Ona (Prunskiene), žemiau būsima tremtinė Teklė Gineitienė su keturiais vaikais (iš kairės) Kaziuku, Jadvyga, Onute ir Teklyte.

Kairėje Pranciškus Gineitis su žmona Ona ir dviem berniukais


LIKIMAI 43

skambindavo ir Pranciškienė, ant sienos di-delis laikrodis. Buvusi graži ir jų bibliote-ka. Parvažiuodavęs sūnus Kazys atveždavo knygų, tarp jų – ir savo apie Amerikos lie-tuvius parašytą.

Teklės brolis Kazys Žulys buvo suim-tas Noliškyje su šeima, dar ir sumuštas. Jo žmona Marija, buvusi „Saulės“ gimnazi-jos mokytoja, vėliau Noliškyje ūkininkė, sykiu su mergaitėmis buvo ištremta. Grį-žusi iš tremties vėl įkišta į kalėjimą Vil-niuje, kur 1952 m. ir mirė.

Lagerininkės Teklės duktė Marija Endziu-laitienė taip pat atkentėjo Sibire. Tada buvo ištremta ir Antano brolio Pranciškaus šei-ma, būtent – jo sūnus Karolis su šeima. O šio Pranciškaus sūnus Juozas, buvęs Lietu-vos savanoris, voldemarininkas, ištremtas su šeima, paskui pateko į lagerį kartu su prof. Pranu Dovydaičiu, ir abu ten buvo sušaudy-ti. Be to, ir Onos Gineitytės-Prunskienės šei-ma iš Žvilbučių dvarelio buvo išvežta su jos vyru Juozu Prunskiu ir šio broliu kunigu Pe-tru. Taip pat Onos sesers Uršulės Gineitytės-Kviklienės sūnus Mečislovas Kviklys (1901 05 10–1942 07 17), pedagogas, Lietuvos Seimo narys, buvo Sverdovske sušaudytas.

Onos Gineitytės-Jackevičienės, Antano, sūnus medicinos mokslų daktaras profeso-rius Algirdas Jackevičius, 2018 m. išleidęs knygą „Gineičių giminės keliai“, archy-ve surado savo senelės Teklės Žulytės-Gi-neitienės bylą, kurioje Kraslage skelbiamas nutarimas sušaudyti šią senyvą moterį už 20 Lt, paaukotų Lietuvai. Ir dar jai primes-ti kaltinimai, kad ji laikiusi gyvulių, turėju-

si daugėliau žemės. Teismas įvyko Rešio-tuose 1942 m. balandžio 1-ą, to juokingo teismo juokų dieną. Rašoma, jog mote-riai įvykdoma aukščiausia bausmė, konfis-kuojant turtą. Kokį?.. Rožančių iš duonos ritiniukų, maldaknygę, jei spėjo pasiim-ti?.. Byloje rašoma, kad ji buvo areštuota kaip nusikaltėlė 1941 06 14 dieną ir laikyta Kraslage (Politinių kalinių byla Nr. 2769). Prie bylos pridėtos ir kalinės nuotraukos.

Ir štai vėliau tos pačios bylos tame pa-čiame lape žemiau ranka prikeverzota, kad ypatingame pasitarime 1942 m. lap-kričio 6 d. nutarta įsakymą „sušaudyti“ pakeisti penkeriems metams ją ištremiant labiau į šiaurę, kad ten nusikankintų, dar-syk išvadinę moterytę dvarininke ir dar-gi „socialiai pavojinga“. Kam pavojinga? Didžiajai stalininei valstybei?.. Taigi nu-tremiant iki mirties ji pateko į dar dides-nę kankynę Bijske prie sunkiųjų darbų. O prieš tai moteris dar net pusę metų kan-kinosi, laukdama mirties įvykdymo. Taip ir pasiliko ji toje šalčio žemėje amžiams nežinomame kape. Vėliau artimieji Taura-gnų kapinėse ant Gineičių giminės pamin-klo iškalė ir jos vardą kaip kenotafe.

Prof. A. Jackevičius atsiųsdamas bylos kopiją rašė, jog senelė Teklė gražiai sugy-veno su pas juos dirbančiais žmonėmis. Ji gerbusi ilgai pas juos besidarbavusią Ce-ciliją Bikelytę, kuriai vėliau net paminklą pastatė.

Tai štai koks būna žmogaus likimas. O kiek tokiu ir kitokiu būdu nekaltų žmonių buvo išžudyta, nukankinta..

Teklės motinos Grasilės Žilėnaitės-Žulienės paminklinė koplytėlė

Utenos kapinėse

Teklės Žulytės-Gineitienės gimtinė Pačkėnų kaime (Utenos sen.)

Parengė Lina Narčienė


44 PORTRETAS

Vargonininkų giminėVilniaus Gedimino technikos universi-

tete baigęs automatikos ir valdymo studi-jas, J. Šapola įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Kaip pats sakė, duoną jis valgo ne iš elektros inžinieriaus specialybės, bet iš vargonų, ir pridūrė, kad inžinerinis mąs-tymas dirbant su šiuo muzikos instrumen-tu padeda tikrai daug.

J. Šapola pasakojo, kad jo senelis An-

Vargonininkas Justinas Šapola: „Vargonai neturi skambėti

kaip kibirų orkestras“Visvaldas KULAKAUSKAS

Rokiškėnas Justinas Šapola neseniai atšventė savo 29-ąjį gimtadienį. Kaip vargonininkas jis yra žinomas ne tik savo gimtajame mieste bei Rokiškio rajone, bet ir platesniuose vandenyse. Dar daugiau, jis – savamokslis restauratorius, kurio didžiausi iki šiol restauruoti vargonai naujais garsais skamba Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje.

tanas Mazūras buvo savamokslis vargo-nininkas. Pramokęs šio amato iš Biržų vargonininko Strazdo, senelis ilgai var-gonavo Geidžiūnuose (Biržų r.), vėliau tris dešimtmečius griežė Spitrėnų (Ute-nos sen.) bažnyčios vargonais. A. Mazū-ras nebuvo vienintelis vargonininkas gi-minėje – J. Šapola suskaičiavo, kad jis yra jau penktasis, kuris giminėje iš mo-tinos pusės griežia vargonais. Pašneko-

vo duomenimis, pirmasis vargonininku buvo jo močiutės dėdė, paskui – močiu-tės brolis, vyras, sūnus (tiesa, jis buvo chorvedys, tačiau, reikalui esant, galėjo pavaduoti vargonininką).

J. Šapola sakė, kad jį vargonuoti įkvė-pė senelis. Pašnekovas atsiminė, kad jau nuo mažų dienų sėdėjo prie šio muzikos instrumento ir stebėjo, kaip jais griežia jo dėdė krikštatėvis.

Justinas Šapola teigė, kad giminėje jis jau penktas vargonininkas


PORTRETAS 45

Jam labai patiko giesmė „Marija, Ma-rija“, kurią iš pradžių išmoko groti piani-nu pas senelius Antalieptėje (Zarasų r.), vėliau, penktoje ar šeštoje klasėje, šį mu-zikinį kūrinį vargonais pagriežė Spitrėnų bažnyčioje per šv. Mišias. Beje, būsimas vargonininkas ir restauratorius Rokiškio muzikos mokykloje mokėsi groti violon-čele ir pianinu. Nors violončelė buvo pir-masis instrumentas, kuriuo teko nemažai groti, pašnekovas prisipažino, kad jai ne-jautė tokios traukos kaip vargonams, ku-riais gali griežti per naktis.

Groti tik tvarkingu instrumentuAnot J. Šapolos, į vargonų restauravimą

jį pastūmėjo ne tik jo kraujyje esanti in-žinieriaus gyslelė bei troškimas sužinoti, kas yra vargonų viduje, bet ir noras gro-ti tvarkingu instrumentu. Pasak pašneko-vo, daugumos Lietuvos vargonų būklė yra bloga. Ypač tai matosi (ir jaučiasi) mažo-se kaimo bažnyčiose, kur stinga lėšų arba kunigo rūpesčio. Kaip pavyzdį jis pami-nėjo Panemunėlio bažnyčios (Rokiškio r.) vargonus, kuriuos, nebesugebėdamas gro-ti, vietinis vargonininkas pakeitė į elektri-nius. „Nuvažiavęs dar bandau griežti su senaisiais“, – šypsojosi J. Šapola ir pri-dūrė, kad su Panemunėlio klebonu jis jau sutarė taisyti senuosius vargonus, kai tik baigs darbus Antalieptėje.

Pirmoji J. Šapolos bažnyčia, kurioje jis pradėjo griežti vargonais, buvo Čedasų (Rokiškio r.). Pasak pašnekovo, šių Dievo maldos namų vargonų būklė buvo visiš-kai apgailėtina. Jaunojo vargonininko se-neliai iš tėvo pusės buvo anykštėnai, todėl Šapolos kiekvieną vasarą po kelias savai-tes praleisdavo Anykščiuose. Ne paslaptis, kad šiame mieste kiekvienais metais rug-pjūčio mėnesį yra organizuojami vargo-nų festivaliai. Ta proga iš Vilniaus atvykęs meistras derindavo Anykščių bažnyčios muzikos instrumentą. J. Šapola, pasinau-dodamas proga, nuėjo pakalbėti su šiuo specialistu – tai ir buvo jo pirmosios ži-nios apie vargonų derinimą. „Jei darai, turi žinoti, ką darai, – buvo įsitikinęs rokiškė-nas. – Dažnai vargonus remontuojantiems meistriukams pritrūksta žinių, o tai instru-mentui dar blogiau nei laiko poveikis.“

Kita J. Šapolos patirtis derinant vargo-nus buvo Žiobiškyje (Rokiškio r.). Pašne-kovas, pakviestas laikinai pavaduoti tuo-metę vargonininkę, sakė, kad nesitikėjo, jog šioje parapijoje įstrigs ilgam – jam be-dirbant šiuose maldos namuose atėjo Žio-biškio bažnyčios šimtmetis. Nors per šią šventę vargonai buvo patikėti kitai vargo-nininkei, pašnekovas sakė, kad norėjo, jog stipriai nuo ilgapirščių nukentėjęs ir ap-leistas instrumentas skambėtų bent šiek

tiek geriau. Per kelias dienas pasiekęs pa-tenkinamą rezultatą, po bažnyčios pami-nėjimo šimtmečio rokiškėnas, pasitrau-kus ankstesniajai vargonininkei, nusėdo Žiobiškyje. J. Šapola sakė, kad šios baž-nyčios vargonai reikalauja rimtos restau-racijos, bet pridūrė, kad šiandien jis šiuo instrumentu yra patenkintas. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios var-gonininkas, lankęsis Žiobiškyje, taip api-būdino šių Dievo maldos vargonų būklę: „Tai yra zaporožietis, bet geras – visi bė-

giai jungiasi.“ Neturėdamas kokybiškos ir brangios skardos, trūkstamus vamzdžius J. Šapola nusprendė pasidaryti tiesiog iš... flakono. Išgirdęs tokią idėją Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkas pasijuto nejaukiai: „Atidarysi vargonus, o ten bus parašyta „Gillette...“ Tačiau išra-dingasis J. Šapola nusprendė flakonus iš-versti į kitą pusę. Šią jo mintį tada pagyrė ne vienas vargonininkas. Vėliau pašneko-vas gavo geros skardos iš Marijampolės vargonų meistrų.

Justinas Šapola pripažino, kad Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje – ypatinga akustika


46 PORTRETAS

Po Žiobiškio – Antalieptė. Pašnekovas iš pradžių galvojo, kad su Antalieptės var-gonais daug vargo nebus, bet greitai paaiš-kėjo, kad jų padėtis blogesnė nei Žiobiš-kyje: „Senas instrumentas, o norisi atkurti tokį, koks buvo. Vargonai buvo perdaryti, visas vamzdynas sumaišytas. Norint vis-ką atstatyti į savo vietas, reikalingas ilgas ir kruopštus darbas.“ Anot J. Šapolos, dar-bo su Antalieptės bažnyčios vargonais dar liko, tačiau techninė instrumento remonto dalis jau atlikta. Rugpjūčio pirmą sekma-dienį Antalieptėje vykusiuose Porciunku-lės atlaiduose jų skleidžiama muzika jau džiugino susirinkusiuosius. Šiuo metu vargonai vėl išardyti ir jų laukia gana il-gas, bet paskutinis restauracijos etapas.

J. Šapola pripažino, kad kokybiška res-tauracija atsieina išties nepigiai: skarda, specifiniai įrankiai, kruopštus darbas... Be to, ne visas reikiamas medžiagas, detales, įrankius galima gauti Lietuvoje – reikia juos siųstis iš Vokietijos.

Beje, žiemą, kai nešildomose bažnyčio-se būna per šalta dirbti, jaunasis restaura-torius vyksta padirbėti į Vilniuje esančias Vargonų paveldo centro dirbtuves. Šios dirbtuvės ir Marijampolės vargonų meis-trai šiuo metu jam yra didžiausias vargonų priežiūros ir restauravimo žinių šaltinis.

Greita buvo tik pradžiaJ. Šapola pasakojo, kad Utenos Kristaus

Žengimo į dangų bažnyčios vargonai turi 975 vamzdžius. Paprasčiausi vargonai turi kelis šimtus vamzdžių, o didžiausias toks pasaulio instrumentas – net 33 112 vamz-džių. Registras – tai viena vamzdžių eilė, kuri turi tam tikrą skambesį. Yra vamz-džių, išgaunančių net tris skirtingus garsus. Kuo daugiau registrų, tuo daugiau vamz-džių. Utenos bažnyčioje vienoje eilėje yra 27 vamzdžiai. Kai kurie vamzdžiai, tau-pant metalą, yra pagaminti iš medžio, ta-čiau iš jų išgaunamas garsas yra ne ką pras-tesnis nei iš metalinių. Su tuo pačiu klavišu galima išgauti skirtingą garsą. Didžiausias atviro medinio vamzdžio aukštis yra aštuo-nios pėdos (pėda – 0,31 m). Yra tokio pa-ties aukščio medinių vamzdžių su kamš-čiais. Garsas, nukeliavęs aštuonias pėdas, atsimuša į kamštį ir grįžta tokį pat kelią at-gal, todėl toks vamzdis jau laikomas kaip dvigubai aukštesnis – 16 pėdų. Taip išgau-namas oktava žemesnis garsas (arba dvigu-bai žemesnis garso dažnis). Norint aukš-tinti garsą, reikia kamštį kalti žemyn, o norint žemesnio garso – kelti kamštį aukš-tyn. Kamščiai turi būti sandarūs, priešingu atveju kenčia garso kokybė. Kuo mažesnis

vamzdis, tuo aukštesnį garsą jis išgauna.J. Šapola atsiminė, kad jam, studijuo-

jant antrame magistrantūros kurse, pa-skambino Vyžuonų bažnyčios vargo-nininkė Žydrūnė Smalstienė, su kuria buvo pažįstamas jau anksčiau. Ji pasisa-kė, kad pradėjo vargonininkauti Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, kurios vargonų būklė blogesnė nei Vy-žuonų. Tai buvo kvietimas imtis restau-ravimo darbų Utenoje. Tiesa, tuo metu pašnekovas buvo pradėjęs tvarkyti, anot jo, avarinės būklės Antalieptės bažny-čios vargonus, kurių remonto darbus ati-dėjo, nusprendęs sureguliuoti Utenos bažnyčios instrumentą.

„Utenoje tikėjausi viską padaryti labai greitai, – atviravo vargonininkas. – Nes iš pirmo žvilgsnio vargonų būklė neatrodė to-kia baisi. Bet kai pradėjau dirbti... ir čia ga-lima geriau, ir ten galima geriau... Žinoma, galėjau viską išsiurbti su siurbliu, išvalyti vamzdžius ir vargonai būtų atgiję, tačiau, jeigu galiu geriau, noriu padaryti geriau.“

Pašnekovas sakė, kad valymo dar-bus pradėjo nuo antrojo manualo (klavi-atūros) vamzdyno, kuris buvo tvarkytas prieš dešimtmetį ir neatrodė baisiai. Nu-sileidus prie pirmojo manualo, paaiškė-jo, kad laukia gerokai daugiau darbo: kai

Rima Šapolienė jau nebesistebi sūnaus naktiniais grįžimais namo ar išvažiavimais į bažnyčią


PORTRETAS 47

kurie mediniai vamzdžiai buvo išsisky-rę, kai kurie kiauri, viską reikėjo kruopš-čiai išvalyti, mechaniką, spyruokles klavi-šams sureguliuoti, oro paskirstymo dėžėje net kanaliukų spalvos nesimatė. Pasita-rus su Ž. Smalstiene, Aukštaitijos koncer-tmeistere eksperte ir tradicinių Aukštaiti-jos vargonų festivalių organizatore Zita Lukošiūniene buvo nuspręsta, kad antra-sis manualas šiems vargonams per tylus. Jam garsinti, anot J. Šapolos, prireikė ke-lių mėnesių. „Tai buvo pirmas mano bly-nas. Ne viskas gerai pavykdavo iš pirmo karto, bet su Marijampolės vargonų meis-trų pagalba kai kuriuos registrus padariau net keleriopai garsesnius. Dabar galima ir šiokį tokį duetą tarp pirmo ir antro manua-lo sugroti“, – šypsojosi restauratorius.

Kad neprireiktų gaisrininkų...Pasak pašnekovo, bažnyčiose vargonams

dažnai trūkdavo erdvės, o į vidų norėdavo-si sudėti kiek įmanoma daugiau registrų. Štai kodėl vargonų viduje tiek mažai vietos. „Vargonų meistras negali būti storas, nes viską išvartys, pats įstrigs ir dar gaisrininkus teks kviesti“, – juokėsi jaunuolis. Galima sa-kyti, kad Utenos vargonai yra dviejų aukš-

tų – pirmojo manualo vamzdyną nėra labai sunku pasiekti, o štai antrasis yra virš pirmo-jo ir be kopėčių ten patekti sudėtinga. Var-gonų meistras juokėsi, kad ne kartą pritrūko visiems taip reikalingų kopėčių, todėl įsigu-drino rasti būdą, kaip užsikarti į antrą aukštą.

J. Šapolos skaičiavimu, prie Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios vargonų restauravimo darbų jis užtruko 22 mėnesius – nuo 2015 m. lapkričio iki 2017 m. rugpjūčio. 2017 m. rugsėjo 1 d. per vargonų festivalio atidarymą maes-tro Gediminas Kviklys išbandė atgimu-sį instrumentą. Pasak J. Šapolos, tiek G. Kviklys, tiek pasvališkis vargoninin-kas Rimvydas Mitkus, tiek Z. Lukošiū-nienė apie atnaujintus vargonus atsiliepė labai gerai. „Aš mėgstu tobulumą, todėl rasčiau ką dar veikti su šiais vargonais“, – sakė jaunasis restauratorius ir pridūrė, kad su restauruotais vargonais yra pri-gimtinių bėdų, kurių praktiškai pašalin-ti nebeįmanoma.

Anot jo, Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios vargonus, kurie jau dve-jus metus nebuvo derinti, reikėtų iš naujo sustyguoti, o tai padaryti sugeba toli gražu ne kiekvienas vargonininkas.

Atbunka pojūčiaiRestauratorius pasakojo, kad sudėtin-

ga taisyti avarinės būklės oro paskirsty-mo dėžes, vamzdžiai taip pat reikalauja daug atidumo ir kruopštumo. „Techninė tvarkymo dalis nėra tokia sudėtinga, – pasakojo J. Šapola. – Subtiliausi darbai prasideda, kai reikia išgauti garsus. Bū-tina įvertinti bažnyčios akustiką ir gali-mybes, ką tu gali padaryti. Kad vamzdis turėtų gyvybę, kad jis užgrotų ir užgrotų taip, kaip reikia, kad jis išgautų norimą spalvą, kad visa eilė vamzdžių skambė-tų tolygiai, tai – labai sudėtingas dar-bas.“ Pašnekovas pasakojo, kad Utenos bažnyčioje dirbo vienas, todėl nesu-skaičiuojamus kartus lipo ant manualų vamzdynų, paskui leidosi prie griežy-klos ir netgi stačiais laiptais bėgiojo že-myn į navą. Dirbant dviem meistrams, šis procesas būna gerokai paprastesnis. „Kartais nuo įtempto klausymo pats ne-besupranti, ar garsiau, ar tyliau tam ti-kras vamzdis skamba – tiesiog atbunka pojūčiai“, – prisiminė rokiškėnas.

Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažny-čios vargonus J. Šapola priskirtų paprastes-niam sudėtingumo lygiui. „Būna vargonų

Daugiau nei pusšimtis žmonių atidžiai klausėsi Justino Šapolos koncerto Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje 2019 m. liepos 21 d.


48 PORTRETAS

tik su viena klaviatūra ir be pedalų, – pa-sakojo J. Šapola. – Tokie, pavyzdžiui, yra Antalieptės bažnyčios vargonai. Suvainiš-kio bažnyčioje (Rokškio r.) viso labo yra tik penki registrai. Registrai vargonininkui – tai lyg dailininkui spalvos. Vargoninkas gali surasti įvairių garso spalvų.“

Jaunasis restauratorius didžiavosi liežu-vėlinio pobūdžio registru, į kurį įdėjo daug darbo. Vietoje įprastų burnelių, registras turi dėžutes, kuriose oro virpinami liežuvė-liai išgauna labai specifinį garsą. Šis regis-tras, anot J. Šapolos, jam atėjus buvo be-veik miręs. Lepus dėl šiukšlių – patekus net ir nedideliam kiekiui teršalų į vamzdį lie-žuvėlis nebevirpėdavo. „Kai šį registrą iš-valiau, atsigavo ir kiti vamzdžiai, nes iki tol skambėjo kaip kibirų orkestras: vienas vie-naip blerbia, kitas kitaip, trečias trečiaip, o dar kito suderinti išvis negali. Registre visi vamzdžiai turi veikti darniai. Intonavimas yra ilgas ir subtilus procesas. Daug prie šių vargonų restauravimo savo žiniomis prisi-dėjo Marijampolės meistrai.“

Koncertų metaiJ. Šapola prisiminė, kad pirmas jo koncer-

tas įvyko 2017 m. liepos 15 d. Rokiškio baž-

nyčioje. Šis pasirodymas buvo skirtas paminėti pirmą kartą, kai jis, J. Šapola, 2007 m. Spitrėnuose griežė šv. Mišiose. Po mėnesio Žiobiškyje (Rokiškio r.) per atlaidus atliko tą pačią programą. Jauna-sis atlikėjas nusprendė laikytis tradicijos ir kiekvienais metais liepos 15 d. Rokiš-kyje surengti savo solo koncertą. Taip ir įvyko 2018 m. bei 2019 m. Šių metų lie-pos 21 d. vargonininkas pasirodė ir Ute-nos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčio-je, rugpjūčio 16 d. – Molėtuose.

Pasak J. Šapolos, mintis surengti kon-certą Utenoje kilo ir anksčiau, tačiau dažniausiai iškart po koncerto Rokišky-je jis vykdavo derinti vargonų festivaliui Anykščiuose. Tik šiais metais atsiradus laisvai savaitei jaunasis vargonininkas nusprendė ją skirti Utenai.

Paklaustas, kokį repertuarą koncer-tams renkasi, J. Šapola be užuolankų rėžė: „Romantiką!“ Jo mėgstamiausi kompozitoriai yra prancūzų romantikai Theodore Diubois ir Louis James Alfred Lefébure-Wély, o repertuare vyrauja ro-mantinė melodinga muzika, apeliuojanti į jausmus ir mėgstama klausytojų.

Paklaustas, ar turi svajonę pagriežti

kokiais nors garsiais vargonais, J. Šapola atsakė, kad neatsisakytų išbandyti Kau-no Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkika-tedros bazilikos vargonų, kurie daugiau nei šimtą metų buvo didžiausi Lietuvo-je. Juo labiau kad tie vargonai buvo pa-gaminti romantizmo laikotarpiu, kai kūrė J. Šapolos mėgstami kompozitoriai. Var-gonininkas taip pat turi svajonę pagriež-ti garsiojo prancūzų meistro Aristide Ca-vaille-Coll vargonais, kurie, paleisti iš šio genijaus rankų, užvaldė visą pasau-lį. Nors Lietuvoje šio meistro darbų nėra, tiek Rokiškis, tiek Utena gali pasigirti tu-rintys garsaus vokiečių meistro E. F. Val-kerio rankų darbo muzikos instrumentus.

„Esu ne tik praktikuojantis, bet ir ti-kintis katalikas, – prisipažino J. Šapola. – Kartais tikrai pavargsti, bet pagalvo-ji: „Juk tai darai Dievui“, ir tai padeda, suteikia stiprybės ir toliau imiesi vei-klos. Darbas tampa lyg malda.“ Jaunasis vargonininkas sakė, kad giedojimas jam taip pat nėra tik beprasmiai žodžiai, bet prisipažino, kad į rytines laidotuvių mi-šias, ypač po trumpo nakties miego, ti-krai nesinori eiti.

Restauruodamas Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios vargonus Justinas Šapola užtruko 22 mėnesius


DAILĖ 49

Plenerai – ne tik susipažinti, bet ir pažinti

Aurelija KAIRYTĖ-SMOLIANSKIENĖ

Šiltuoju metų laiku Lietuvoje vykstantys plenerai – viena iš galimybių dailininkams išeiti iš pritemdytų dirbtuvių ir kūrybinį procesą laikinai perkelti į lauką. Tai proga susitikti, tarpusavyje pabendrauti, parodyti visuomenei savo kūrybą ir po truputį pažindinti su profesionaliuoju menu. Utenos rajone vykstantys plenerai – tradiciniai. Tradicinis XXI pleneras šiemet vyko Sudeikiuose. Tradicinis ir tarptautinis tapo Marianai Veriovkinai skirtas pleneras Vyžuonėlėse, šiemet kiek pakeitęs geografiją. Tarptautinis ir pirmasis jauniausias pleneras „Žolinė 2019“ prieš Žolinės šventę vyko Kirdeikiuose, ant Pakaso ežero kranto, šalia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Jame dalyvavo dailininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos. Paskutinis šiemet įvykęs tarptautinis pleneras buvo organizuotas Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose.

Tarptautinis tapytojų pleneras ir šiemet buvo skirtas Marianai Veriovkinai


50 DAILĖ

Seniausias pleneras – SudeikiuoseSudeikių galerijoje ištisus metus atida-

rytoje parodoje iškabinti XXI plenero ta-pybos darbai. Šiemet į plenerą birželio mėnesį susirinko šeši dailininkai, nutapę nemažai paveikslų. Į plenero uždarymą tradiciškai atvyko Ugniaus Vaiginio vado-vaujamo Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas“ jaunimas.

Kūrusius dailininkus parodos atidaryme sveikino šio ilgamečio plenero sumany-tojai Lina ir Virgilijus Gaižauskai, o nau-jasis rajono savivaldybės administracijos direktorius Audrius Remeikis įteikė mero padėkas. Į parodos atidarymą susirinko gausus būrys svečių, kuriuos tradiciškai ledais vaišino kun. Povilas Klezys.

Šiemet 21 kartą rengiamame plene-re dalyvavo vilniečiai Ieva Bunokaitė ir jau ne pirmus metus atvažiuojantys Vili-ja Kisieliūtė su Gintaru Rūku. Į plenerą pirmą kartą atvyko kaunietis dailininkas Modestas Malinauskas, Saulė Jonaity-tė iš Šalčininkų. Plenero organizatoriai beveik į kiekvieną plenerą pakviečia da-lyvauti ir vietinius menininkus. Šiemet laimė nusišypsojo sudeikietei Angelei Dikmonienei.

Tapytojai – net iš PrancūzijosKitas pleneras, sukvietęs gausybę me-

nininkų profesionalų, vyko liepos mėnesį. Tradiciškai Veriovkinų dvare buvo organi-zuojamas tarptautinio simpoziumo užda-rymas. Anot organizatorių, šių metų ren-ginio tema skirta Marianos Veriovkinos ir Lietuvos meno ryšiams su prancūzų daile. Jame dalyvavo du Prancūzijos menininkai Isidore Krapo ir Christophe Massé, dai-lininkas iš Estijos Peeter Krosmann, taip pat Lietuvos žinomi tapytojai Arvydas Šaltenis, Miglė Kosinskaitė, Romualdas Balinskas, Vita Balinskienė, Saulius Das-tikas, Mykolė Ganusauskaitė, Saulė Jonai-tytė, Meda Norbutaitė, Edita Rakauskaitė, Ramunė Sladkevičiūtė, Rita Škarnulienė ir Andrius Surgailis. Menininkai gyveno ir kūrė svečių namuose „Kamanos“, Ute-noje, o tapė, kaip jie patys tvirtino, labai puikiomis sąlygomis – arklidėse. Ką per devynias dienas sukūrė, buvo parodyta lankytojams Vyžuonėlių dvare simpoziu-mo uždarymo dieną.

Menotyrininkė dr. Laima Laučkaitė-Sur-galienė sakė, jog simpoziumo pavadinimas „Paryžiaus pamokos“ pasirinktas neatsitik-tinai, nes Mariana Veriovkina buvo susiju-

si su prancūzų kultūra ir prancūzų daile. „Ji dažnai važinėdavo į Paryžių, lankydavo fo-vizmo dailės krypties parodas ir itin žavėjo-si tapytojais, sukėlusiais revoliuciją to meto mene – jos darbų ryškios spalvos, ekspresy-vumas, dekoratyvumas ir kilo iš tos prancū-zų mokyklos. Dailininkai, kuriais žavėjosi ir iš kurių mokėsi Mariana, garsūs meno istorijoje – Morisas Vlaminkas, Anri Ma-tisas, Polis Sezanas, Andre Derenas, Vin-centas van Gogas ir kiti. Manoma, kad ta-pytojo Vincento van Gogo darbą ji buvo net nusipirkusi. Simpoziumo pavadinimas pa-sirinktas norint pasikalbėti su dailininkais ir visuomene apie šią kūrėją ir jos ryšius su Prancūzija, taip pat ryšius su lietuvių kultū-ra, kurių tikrai buvo labai daug. Dailininkai šiame renginyje dirbo rimtai“, – pasakojo dr. L. Laučkaitė-Surgailienė.

Neliko nebylūs kultūros paveldo objek-to atnaujinimo ir jo susigrąžinimo visuo-menės reikmėms klausimui plenero sve-čiai iš Prancūzijos. Jie perskaitė kalbas ir pagerbė Marianos Veriovkinos atminimą. Dailininkas ir poetas Ch. Massé padėko-jo žmonėms, be kurių simpoziumas nebū-tų įvykęs. Anot jo, trapi lietuvių tautos iš-kovota laisvė parodė pasauliui, kokia ji

Sudeikiuose šiemet vyko jau XXI pleneras


DAILĖ 51

Kirdeikiuose pleneras šiemet buvo surengtas pirmą kartą


52 DAILĖ

svarbi. Jis padovanojo 17 savo darbų, kaip pats sakė, šiems namams.

„Leiskite rinkti aukas prie jūsų durų, kad „Blagodatj“ vila sugrįžtų Maria-nai Veriovkinai. Aš labai myliu Lietuvą“, – šypsodamasis sakė energingą poemą nuo ryto šiame kultūros oazės kampelyje kūręs jo kolega I. Krapo.

Dar ilgai netilo kalbos apie dvaro išsau-gojimą buvusioje dvaro menėje prie vai-šių, kurias organizavo geranoriški kaimy-nai, rėmėjai, šį kraštą ir savitą jo kultūrą mylintys žmonės, stalo.

Kirdeikiai – naujokaiŠio plenero sumanytojai – vasaras Kir-

deikiuose leidžiantis dailininkas Gintaras Gesevičius ir keturių parapijų klebonas Jurgis Kazlauskas, taip pat administruo-jantis ir Kirdeikius. Dailininkas G. Gese-vičius Kirdeikiuose vasaroja ir tapo jau daug metų. „Per Žolinę, kuri čia tarsi der-liaus šventė, turiu tradiciją atsiskaityti vi-

suomenei – ant parapijos namų sienos šalia bažnyčios iškabinu darbus, kad vie-tiniai žmonės suprastų, jog ne vien gry-bauju arba morkas auginu – aš čia tapau, – pabrėžė dailininkas. – Tuose namuose esu palikęs nedidelių savo tapybos kūri-nių. Gyventojai gali ateiti, išsirinkti pati-kusį darbą ir bažnyčiai už jį paaukoti tiek pinigų, kiek jų sąžinė leidžia. Džiaugiuo-si galėdamas taip prisidėti prie parapijos reikalų, kad galėtų susiremontuoti, pa-vyzdžiui, grindis. Nors kitoje darbo pu-sėje yra parašyta orientacinė kaina, aš tos dėžutės net netikrinu.“ Pasak dailininko, dėl parapijos gerovės kartais jis paauko-ja ir didesnį bei brangesnį tapybos kūrinį – taip ir kilo idėja surengti plenerą, kad tapytų ne jis vienas, o ir daugiau kūrėjų, nes žmonės jau įprato prie metinių Žoli-nės peržiūrų. „Mes su Kirdeikių parapi-ją administruojančiu kunigu Jurgiu Kaz-lausku pripratinom juos prie tos kultūros, dėl to ir pradėjome galvoti, kad reikia

plenero – toliau pasakojo G. Gesevičius. – O kai eini į gimtadienį, kam pirkti tra-dicinę peleninę ar kokį kitą įprastą daik-tą, kai gali padovanoti nedidelį, nebran-gų, bet originalų tapybos darbelį...“

Vienas iš plenero organizatorių kunigas J. Kazlauskas sakė, kad turi meno kūrinių kolekciją, kurią kartais ištraukia į viešumą ir surengia parodas – šiuo metu jo atrinkti kolekcijos kūriniai keliauja po laisvalaikio sales. J. Kazlauskas prasitarė, jog plenerą jam teko organizuoti pirmą kartą, jis tikė-josi, kad iš Lietuvos ir užsienio suvažia-vę žmonės pagyvins miestelį, o jų darbai atgaivins žmonių širdis. Kunigo teigimu, menas – tai edukacinė priemonė, vedan-ti gilyn, „per meną galima pasiekti žmo-nes“. „Man gal labiau prie širdies senesni paveikslai, tačiau domiuosi ir šiuolaiki-nių menininkų kūriniais. Sukauptoje ko-lekcijoje turiu nemažai Kauno meno mo-kyklos auklėtinių darbų. Kolekciją puošia Vytauto Kasiulio, Kazio Šimonio ir kitų

Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius Saulius Liausa (kairėje) buvo dėkingas keramikui Vytautui Valiušiui


DAILĖ 53

to laikotarpio autorių drobės, – pasakojo J. Kazlauskas. – Esu bendravęs ir su žino-mu meno kūrinių kolekcininku, dėl turė-tos meno kolekcijos žiauriai nužudytu ku-nigu Ričardu Mikutavičiumi. Taip pamažu ir ėmiau suprasti meną. Ir kuo toliau, tuo labiau bręstu.“

J. Kazlauskas sakė, kad po parodas ieš-kodamas kūrinių nevažinėja – ieško ben-draudamas su kitais meno darbų rinkė-jais. Jis prasitarė, kad menu domisi bei kolekcionuoja ir jo brolis, kuris taip pat yra kunigas (Molėtų dekanato dekanas monsinjoras Kęstutis Kazlauskas – aut. past.), nors šeimoje abu neturėjo skati-nančio pavyzdžio. „Kai vaikystėje eida-vau patarnauti šv. Mišioms, dairydavau-si į paveikslus. Ir vienas jų labai stipriai „vežė“. Tai – nutapytas Mykolas Arkan-gelas, kaip paaiškėjo, įžymaus Lietuvos dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus kūrinys. Aš prie jo klūpėdavau ir galvo-davau apie tai, kas ten pavaizduota. Reiš-kia, tokie darbai žmogų veikia...“ – sakė vienas iš plenero organizatorių.

Saldutiškio seniūnijos, kuriai priklauso Kirdeikiai, seniūnui Broniui Šliogeriui taip pat atiteko kai kurie plenero organizaciniai

reikalai. Jis sakė, kad smagu, jog ilgai pla-nuotas renginys pagaliau įvyko ir jame da-lyvauja net trys vietiniai menininkai. Čia kūrė dalyviai iš Lietuvos ir užsienio: Ka-zys Rimtas Tarabilda, Vija Tarabildienė, Valentinas Varnas, Eugenijus Nalevaika, G. Gesevičius, Kristupas Gesevičius, Regi-na Skomskienė, Jovita Nalevaikienė, Aure-lija Kairytė-Smolianskienė, Marina Kono-valova, Daniel Gromacki.

Tarp keramikų – japonėVytauto Valiušio keramikos muziejuje

vykusio tarptautinio simpoziumo užda-rymo diena – rugpjūčio 23-ia, kai buvo minimas Baltijos kelio 30-metis. Šiame simpoziume, vykusiame jau penktą kartą, jo dalyviai keramikai iš penkių pasaulio valstybių – Latvijos, Estijos, Ukrainos, Japonijos ir Lietuvos – susikibę ranko-mis simpoziumo uždarymo dieną išklau-sė trikalbės dainos „Bunda jau Baltija!“, sukurtos Latvijos kompozitoriaus Boris Reznik. Ši daina skirta Baltijos keliui – didelei demonstracijai, vykusiai prieš 30 metų, kuria buvo siekta Baltijos šalių ne-priklausomybės. Kūrinys dar kartais va-dinamas Baltijos šalių himnu.

Simpoziumą jo dalyviai, darbą pradė-ję rugpjūčio 18 dieną, baigė gražiu akor-du. Iš krosnies išimti juodosios kera-mikos dirbiniai, surengta simpoziumo dalyvių darbų paroda, skaitytos paskai-tos apie juodosios tradicinės keramikos techninius ypatumus. Šiame simpoziu-me šiemet dalyvavo ukrainiečiai iš Lvo-vo srities dailininkė keramikė Oksana Martynovič-Smerečinskaja, keramikas liaudies meistras Dmitrijus Kaganiukas, paskaitą apie Ukrainos juodąją kerami-ką skaitė dr. doc. Romana Motyl. Šiame simpoziume šiemet dalyvavo ir tekančios saulės šalies atstovė keramikė Masako Gotoh iš Japonijos. Į simpoziumą atvyko latviai keramikė Olga Paulina, kerami-kas Valdis Paulins, estai – keramikė Lei-li Randjarv, Estijos nacionalinio kultūros centro direktorius Kalle Vister ir to paties centro specialistai Aires Poder bei Kaja Mots. Lietuvių šį kartą nebuvo gausu, be keramikos meistro Vytauto Valiušio, šia-me simpoziume jau ne pirmą kartą daly-vavo kupiškietė Genia Vaičikauskienė ir panevėžietis Audrius Gokas.

Keramikų simpoziumo uždarymo diena sutapo su Baltijos kelio 30-mečiu


54 ISTORIJA

Gražiausias Utenos pastatas – bilietas į caro laikus

Kristina STALNIONYTĖ

Įvažiuojantiems į Uteną iš Vilniaus ar iš Kauno pusės net naktį į akis krinta nedideli dailių formų rūmai: skaisčiai baltos sienos su durų ir langų apvadais, stambios kolonos, dveji aukšti vartai, nuo kurių grįstos gatvelės veda į pagrindinę gatvę. Tokį įmantrų pastatą drąsiai galėtum palaikyti praėjusių amžių didiko dvaru, tačiau tai – senoji Utenos pašto stotis. Pasak Utenos turizmo informacijos centro direktorės Rasos Jasinevičienės, beveik prieš du šimtmečius Rusijos caro paliepimu atsiradęs seniausias dabartinės Utenos pastatas savo grožiu ir istorijos įdomybėmis nenusileidžia jokiam kitam.

Šalia pašto stoties nusidriekusi gatvė kadaise buvo viena pagrindinių Europos magistralių, kuria iš Sankt Peterburgo į Varšuvą lėkė pašto ekspresai, riedėjo prabangios didikų karietos, lingavo diližanai, lėtai stūmėsi prekių prikrauti pirklių furgonai, dardėjo kuklūs miestiečių vežimai ir dar kuklesnės nuotykių ieškotojų „bričkelės“. Jodavo ir raiteliai, kartais net pėsčiųjų pasitaikydavo. Juk visi norėjo keliauti saugiai ir patogiai.

Vienas seniausių Utenos miesto pastatų – senasis paštas, kuriame šiuo metu įsikūrusi Utenos meno mokykla


ISTORIJA 55

Senojo pašto sielaSeniausio išlikusio Utenos pastato sienos

pažemėje suręstos iš akmens, viršuje tin-kuotos ir net 17 kartų perdažytos, o vidinis kiemas grįstas akmenimis. Jo viduryje, kul-nu baksnodama iki blizgumo numindžiotą akmenį ir žvangindama raktų šūsnį, manęs laukia senojo pašto siela. Turbūt ne vienas uteniškis taip pavadintų buvusį dailės mo-kyklos direktorių Joną Pleckevičių – visoje Lietuvoje nerasi žmogaus, žinančio apie se-nąjį Utenos paštą ir visą pašto traktą daugiau nei jis. Kelis dešimtmečius tyrinėjęs trakto istoriją ir surinkęs daugybę istorinių žinių, J. Pleckevičius išleido kelias knygas, o pa-pasakoti gali dar daugiau, nei jose parašyta.

Į kiemo vidurį pasitikti pašto sielos my-niau prieš gerą dešimtmetį kruopščiai atkas-tu ir iš naujo sudėliotu akmeniniu grindiniu. Kad po kojomis ne asfaltas, smėlis ar plyte-lės, o autentiško grindinio fragmentai – taip pat Jo nuopelnas. Ilgametis pašto stotyje įsi-kūrusios dailės mokyklos direktorius ir ta-pybos mokytojas didžiąją laisvalaikio dalį skyrė išsaugoti ir restauruoti istorinį pastatą. Beveik trys dešimtmečiai pašto stotyje pra-bėgo nepastebimai. Be kitų darbų, teko savo bei pagalbininkų rankomis nukasti pusmetrį grunto kieme, kol prisikasė iki 1836 m. Pa-simatė akmenys, išryškėjo pašto stoties pa-matai, net sienos optiškai paaukštėjo, o er-dvės išplatėjo.

Karietą kūrė Lietuvos kino studijaKol apžiūrinėjau kieme po stikliniu

gaubtu stovinčią karietą, J. Pleckevičius pasakojo, kad žvyruoto kelio, kurį caras sumanė nutiesti po Napoleono karo, plo-tis siekė 13 metrų – daugiau nei dabarti-nė jo vietoje atsiradusi gatvė. Oficialiai 1836 m. atidarytas 1 250 kilometrų ilgio arklių pašto kelias iš Sankt Peterburgo į Varšuvą tuo metu buvo viena moderniau-sių magistralių pasaulyje. Ji ne tik sujungė carinę Rusiją su Vakarais, bet ir tapo poli-tine, ekonomine bei kultūrine gysla, kuria lyg tuščiaviduriu šiaudu iš vakarų tekėjo naujienos ir idėjos.

Spynoje brakštelėjus raktui ir atsivė-rus stiklinėms durims, atsidūriau šalia ka-rietos. Tarsi agurkas šiltnamyje įsitaisiu-sią realaus dydžio karietą Utenos pašto stočiai pagal brėžinius pagamino Lietu-vos kino studija. Ne už ačiū – teko laimė-ti projektą, gauti lėšų. Tai ir vėl – J. Plec-kevičiaus nuopelnas. Iš stiklinio namo šis nemažas kūrinys išrieda tik per šventes ar renginius. Kiek jis sveria, nedrįstu nė spė-lioti – tokius masyvius metalo ir medienos šedevrus anuomet traukdavo 4–6 arkliai.

Kilstelėjusi koją kiek įstengiau, įšokau į vidų patikrinti karietos patogumo: margu gobelenu muštos sėdynės, minkštos atkal-

tės, grindys švelniai linguoja pasisupus... Iš aukštai pro didelį langą puikiai maty-ti, kas dedasi aplink. Apačioje, parimusi prie rato, pašto siela kažką pasakojo, bet iš aukštumų negirdėjau, tad teko lipti lauk ir dar kartą perklausti.

Pistoletai ir teptukaiUtenos pašto stotis anuomet regėjo ne

mergaites ir berniukus su teptukais, o vi-sai kitokią publiką. Svarbiausias įstaigoje buvo pašto viršininkas – visi privalėdavo jo klausyti. Išdidus tarsi viešbučio direk-torius jis vaikštinėdavo tarp baltų pasta-tų, arklių ir karietų, įsakinėdavo caro ka-riams, kalviams ir arklininkams, dalydavo poilsio kambarius svečiams ir nurodydavo vietas transporto laukiantiems keleiviams.

Pašto viršininkas nurodinėdavo net raš-tininkui, kurį buvo galima rasti beveik kiekvienoje stotyje. Pastarieji neraštingų klientų užsakymu rašydavo laiškus, raš-

tingiems parduodavo popieriaus ir vokų, o neturėdami ką veikti skleisdavo gandus. Artėjant viršininkui užsičiaupdavo – kas nebijotų rūstaus vyro su pistoletu?.. Flyge-liuose, kur buvo kareivinės ir arklidės, sar-gas įkurdindavo vežikus jiems paruoštuose prastesniuose kambariuose, o praeidamas pro ratinę būtinai pakomanduodavo, kur statyti karietas ir furgonus.

Baltos sienos jau seniai nebegirdi griež-tų viršininko komandų, grindimis nebe-kaukši kareiviški batai, nebetrinksi kelei-vių lagaminai. Užtat pro atvirus langus aidi mokinių klykavimas ir pašnekesiai. Viršininko patalpose, keleivių laukiamaja-me ir garbingų svečių kambariuose dabar dirba Utenos meno mokyklos mokytojai, įrengtos galerijos, klasės ir administraci-nės patalpos. Arklidėje, kur trypdavo trys dešimtys caro arklių, įsikūrusi renginių salė, ratinėje – klasės ir dar viena salė, ant palangių sustatyti mokinių darbai.

Realaus dydžio karietą Utenos pašto stočiai pagal brėžinius pagamino Lietuvos kino studija


56 ISTORIJA

Jonas Pleckevičius rodė tikruosius pašto stočių mūrijimo ypatumus

Iki šių dienų išliko ir senosios pašto stoties rūsys


ISTORIJA 57

Viskas skirta caruiGal ir keista, bet buvusi tokia puošni Ute-

nos pašto stotis anuomet stovėjo plynioje, vienui viena. Tik kelias ir stotis... o mies-tas, daug mažesnis už Vyžuonas ir Užpa-lius, glaudėsi už gero puskilometrio. Neturė-jusi nė tūkstančio gyventojų, Utena laikyta bereikšmiu užkampiu. Ją gelbėjo tik tai, kad buvo patogioje vietoje – beveik pusiaukelėje tarp Sankt Peterburgo ir Varšuvos.

Tikrindamas užbaigto trakto ir pasta-tų kokybę, 1836 m. Utenos pašto stotį ap-žiūrėjo Rusijos caras Nikolajus I su sūnu-mi Aleksandru. Caro įsakymu visi pakelės pastatai turėjo būti nepriekaištingi ir tapti grožio pavyzdžiu, kad gyventojai statytųsi panašius į juos. Be pirmojo karto, Rusijos carai pro Utenos pašto stotį važiavo 1846, 1849 (Nikolajus I) ir 1860 (Aleksandras II) metais. Prieš jiems atvažiuojant kilda-vo didžiausias sujudimas: pakelės statiniai būdavo staigiai remontuojami ir perdažo-mi, o benamiai, vagys, elgetos išgaudomi ir sukišami į cypes, kad jų nesimatytų. Pa-lei kelią išsirikiuodavo garbės sargyba.

Pašto kelio stotyse buvo reikalaujama lai-kyti po 24–30 gerų arklių – tam atvejui, jei pravažiuotų caras, kad būtų galima skubiai pakeisti. Kiekvienai jo palydos karietai kin-kydavo po 4, 6 ar net 8 arklius. Ne veltui – caras prašvilpdavo didžiuliu greičiu. Jam at-važiuojant arklininkai su pakaitiniais arkliais jau stovėdavo ant kelio ir juos pakeisdavo akimirksniu. Kaip tai vykdavo, J. Pleckevi-čius rodė pašto stoties kieme mosikuodamas rankomis. Imitavo net dulkių debesis, kilda-vusius atlėkus arkliams. Nuvaryti arkliai at-sidurdavo arklidėse, o naujieji nunešdavo caro karietą 30 km per valandą greičiu – ke-turiskart greičiau nei diližanai.

DiližanaiPašto stoties laukiamajame, t. y. direk-

toriaus kabinete, šnekučiavomės apie di-ližanus. Lig šiol galvojau, kad tai mažy-tis lengvas vežimaitis, į kurį telpa tik vokai ir paštininkas, tačiau ši transporto priemo-nė kitokia – sunki, ilga, dengta stora drobe, su mažais langeliais, labiau panaši į arklių traukiamą autobusą nei į karietą. Į diližaną tilpdavo net 20 keleivių ir bagažas! Žandi-kaulis atvipo išgirdus, kad jame būdavo ke-lioniniai tualetai ir viryklės.

Į tokius 7 km per valandą judančius ve-žimus kinkydavo po 4–6, kartais net 8 Vladimiro sunkiuosius arklius. Jie eidavo lėtai ir beveik niekad nepavargdavo, nes stabtelėjus pašto stotyse gaudavo trumpai pailsėti. Iš Kauno į Zarasus keleiviai va-žiuodavo beveik dvi dienas, o kelionė iš Sankt Peterburgo iki Varšuvos trukdavo apie dvi savaites. Greičiausi XIX a. pašto diližanai per valandą nušvilpdavo 15 kilo-metrų – dvigubai greičiau nei paprasti, bet dvigubai lėčiau nei caras.

Stoties viršininkas keleivius kruopščiai registruodavo, pirmenybę teikdamas valsty-bės rango vyrams, karininkams, kilmingoms damoms, turtingiesiems, pašto kurjeriams, revizoriams. Savo transporto jie laukdavo kaip tik ten, kur dabar mokytojai per per-traukas maigo kompiuterio klavišus. Visus šiuos ponus susodinęs į diližaną, pašto vir-šininkas įlaipindavo likusius. Kartais vietų ir nelikdavo. Tačiau diližanai traktu vykda-vo pagal grafiką iki pat sutemų, tad netilpęs į vieną, galėjai bandyti laimę kitame.

Nori keliauti – krapštyk kišenesNesunku atspėti, kad toliausiai pašto trak-

tu nukeliaudavo tie, kurių kišenės buvo pil-nos šlamančių ir žvangančių. Diližanų ke-

leiviams mokėti tekdavo po tris kapeikas už kilometrą, papildomai – už arklių skai-čių, keltus, ratų tepimą ir kitas smulkme-nas. Tiems, kurie neturėdavo kuo susimo-kėti, avantiūra greitai baigdavosi. Žinoma, buvo ir tokių, kurie keliavo savo arkliais ir vežimais, o arklius pailsindavo pievoje. Tam tikslui buvo skirta valdiška žalioji juosta – abipus kelio buvo iškasti grioviai ir susodin-ta tūkstančiai pavėsį teikusių beržų. Po jais visi galėdavo išsimiegoti. Tokie keliaunin-kai susimokėdavo tik už naudojimąsi trak-tu. Nemokamai keliu žygiavo tik pėstieji ir viešnagėn pas kaimynus susiruošę vietiniai.

XIX a. viduryje, kai Utenoje stovėjo 236 namai, kuriuose gyveno 800 žmonių, paštas buvo didžiausia ir judriausia mies-to įstaiga. Miestelėnus į šią vietą trau-kė tarsi į „kermošių“ – juos žavėjo kitų kraštų spalvos, rūbų ir lagaminų kvapai, kitoniški veidai – visa atrodė egzotiška. Kol vykdavo keleivių registravimas, vai-kai, jaunuoliai ir net suaugę spoksodavo į pasipuošusius ponus, pasiklausydavo ži-nių ir naujausių gandų. Statistiniais duo-menimis, kuriuos J. Pleckevičius traukia iš atminties tarsi sausainius iš pakuo-tės, 1857 m. pro Utenos pašto stotį pra-važiavo 2 960 keleivių, kuriuos pervežė 15 545 arkliai.

Knygos diližane nepaskaitysiKas rytą vos išaušus iš Utenos pašto sto-

ties abiem kryptimis išjodavo po karį, kurių kiekvienas tikrindavo trijų km ilgio kelio ruožą – ar nėra pavojų, ar danga nesuga-dinta, ar nenuvirto medis, ar kelio nepaplo-vė liūtis. Kitame kelio ruože kareiviai iš ki-tos stoties ar posto darydavo tą patį. Radę pažeidimų tuoj pat juos sutvarkydavo, o jei nepajėgdavo, kviesdavo pagalbą.

2014 metais pro Uteną pralėkė ekspedicijos „Pašto kelias“ dalyviai su pakinkytais į keturkinkę karietą žirgais


58 ISTORIJA

Rusiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją jun-giančiame trakte buvo įrengtos ne tik pašto stotys ir kelio apeivių nameliai, bet ir užkar-dos kelių patruliams, tikrinusiems dokumen-tus ir išduodavusiems leidimus. Jos stovėjo maždaug kas 150 km. Patikrinę, ar visi ke-leiviai registruoti ir susimokėję, patruliai ne-vengdavo pasirausti ir jų bagaže. Daugiau-sia kliūdavo kontrabandininkams – knygų ir ginklų pervežėjams. Juos caro karininkai iš karto areštuodavo.

Dailininkai ir poetaiAnuomet Utenos pašto stotyje galėjai su-

tikti ne tik turtuolių, didikų, pirklių bei caro kareivių, bet ir dailininkų bei rašytojų, ku-rių vieni išgarsėjo, kiti paskendo užmaršty. J. Pleckevičius šypsojosi pasakodamas, kaip 1843 m. Utenos pašte arklius keitė prancū-zų rašytojas Onorė de Balzakas. Anot jo, vy-ras galėjo užtrukti ir ilgiau, tačiau tik brūkš-telėjo laišką ir išrūko, mat buvo išsiblaškęs ir įsimylėjęs, skubėjo kiek įmanydamas į Sankt Peterburgą pas lenkų aristokratę Eve-liną Rževską Hanską.

1858 m. iš Utenos pašto stoties diližanu į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją iš-vyko poetas kunigas Antanas Baranauskas, o 1893 m. žymus rusų tapytojas Sankt Pe-terburgo dailės akademijos profesorius Ilja Repinas iš Utenos pašto stoties keliavo pas Vyžuonėlių dvare gyvenusią ir kūrusią daili-ninkę savo mokinę Marianą Veriovkiną. Už karinius nuopelnus generolui Veriovkinui 1879 m. caro perleistame Vyžuonėlių dva-re jo duktė tapydavo, priiminėdavo svečius, garsius dailininkus, kurie į Vyžuonėles vyk-davo per Utenos pašto stotį.

Rūsyje – kalėjimasKol ramstydami akmeninius pamatus laip-

tais leidomės į pašto stoties rūsį, J. Pleckevi-čius pastebėjo, kad anksčiau laiptai vedė ne iš lauko, o iš vidaus. Rūsio palubėje parodė išlikusią pirmąją medinę pakopą. Nepaisant laiptų vietos, rūsys per du šimtmečius ma-žai pakito: storos akmeninės sienos su siau-rais langeliais, raudonų plytų lubų skliautai. Sienos, grindys irgi restauruotos J. Pleckevi-čiaus iniciatyva. Grindų plytos – originalios, tik restauruodami vyrai visas išėmė ir apver-tė kita puse, nes buvo perdėm susidėvėjusios.

Glostydamas sienos fragmentą, J. Plecke-vičius braukė per didelį akmenį supančius mažus, į kalkinį skiedinį įspaustus akmenu-kus. „Štai tikrieji pašto stočių mūrijimo ypa-tumai, bet vėlesniais metais daugumoje pas-tatų viskas užtinkuota, todėl nematyti. O čia mes atkrapštėme, smėlio srove nušveitėme kiekvieną akmenuką, kad būtų autentiška ir gražu pažiūrėti“, – sakė pašto stoties siela.

Anuomet rūsyje buvo įrengta saugykla su seifais įvairiems kroviniams, pinigams ir

svarbioms siuntoms laikyti. Sargas saugy-kloje užsirakindavo iš vidaus su visu sau-gojamu turtu. Čia pat buvo ir laikinas ka-lėjimas su prižiūrėtojų kambariu, kurio pasienius dabar ramsto keli vežimų ratai ir įrankiai. Kalinio celėje stovi geležimi kaus-tytais ratais karieta. Šią patalpą naudodavo tuomet, kai tranzitu gabendavo nusikaltėlius ar įtariamuosius, o tai pasitaikydavo maž-daug kartą per mėnesį.

Tamsi laiptinė, langų grotos ir metalinės durys niūriai nuteikdavo net pačius prižiū-rėtojus, kurie, prirakinę kalinį prie sienos, patys užsirakindavo atskirame kambarėly-je. Dabar rūsio erdvė skirta senojo pašto ir mokyklos muziejui, tad vyrauja kitos nuo-taikos. Čia įsikūrusioje meno galerijoje ga-lima pasižiūrėti išlikusių pašto trakto stočių nuotraukų. Iš visų pašto trakto statinių be-veik nepakitę išliko tik Utenos paštas ir Kau-no ryšių istorijos muziejus.

Optinis telegrafasIšlindus iš rūsio kojos pasisuko gatvės

link, bet J. Pleckevičius rodė dar vieną objektą – kieme ant ilgo stulpo lyg vėjarodė, lyg koks geležinkelininkų ženklas. Keistas dryžuotas skersinis su dviem nuo jo kaban-čiomis ausimis vėjui pučiant nejuda, o ir ge-ležinkelio bėgių nematyti. Išvydęs tokį prie-taisą tikrai ne kiekvienas suprastų, jog tai – optinis telegrafas, t. y. semaforas.

Toks įrenginys prie Utenos pašto stoties atsirado 1839 m., praėjus vos trejiems me-tams po trakto atidarymo. Tuomet per paš-to stotis nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos buvo nutiesta ilgiausia pasaulyje optinio te-legrafo linija, kurią šiandien galima vadinti savotišku trumpųjų žinučių atitikmeniu. Si-gnalas, perduotas nuo Žiemos rūmų Sankt Peterburge stogo, ėjo per visas pašto stotis ir palankiomis oro sąlygomis per pusvalandį pasiekdavo Varšuvą.

Apie rimtus dalykus – prie kavosKaip semaforas veikia, teko aiškintis prie

kavos ir pyragėlio, nes tema plati. Pamiklinę kojas buvusiu pašto traktu centro link, suko-me į netoliese esančią vyninę, kurioje ne tik vyno galima atsigerti. Pilna salė žmonių, pa-davėja lakstė nuo staliuko prie staliuko, kas-kart akimis žadėdama, kad tuoj tuoj atneš ir pyragėlį, ir kavos.

Pyragėliui atsiradus ant stalo, skrandis ap-sidžiaugė, prisiminiau ir semaforą. Turbūt tik J. Pleckevičius moka taip vaizdžiai iš-aiškinti, kaip šis prietaisas veikia. Sparčiau-sia XIX a. ryšio priemone vadinamą optinį telegrafą 1794 m. išrado prancūzas Klodas Šapo. Jono žodžiais tariant, tai buvo stočių su bokštais grandinė, išsidėsčiusi tiesioginio matymo atstumu kas 8–12 kilometrų viena nuo kitos. Virš kiekvieno bokšto ant stulpo

buvo įrengiami trys tarpusavyje sutvirtinti se-maforiniai strypai. Keičiant strypų padėtis išei-davo įvairios figūros – užkoduotos raidės, ku-rių seka sudarydavo žodžius, frazes ir sakinius. Žinodamas raidžių šifruotes, pranešimus galė-jai nesunkiai perskaityti.

Utenos optinio telegrafo bokštas, kaip ir kiti 149 kelyje buvę bokštai, turėjo savo prižiūrėto-ją, kuris, pamatęs pakeistas kaimyninių bokštų pozicijas, imdavosi to paties. Telegrafo bokš-tų liniją be pertraukos prižiūrėjo 1 904 specia-listai, prie kiekvieno budėdami pagal slenkantį grafiką po keturis per parą. Aukščiausi bokštai siekė iki 22 metrų. Ši semaforų sistema atkurta tik Sankt Peterburge ir Utenoje.

Modernusis Klodo Šapo išradimas Utenoje veikė tik du dešimtmečius. 1860 m. pastačius naują įrangą per Utenos paštą buvo nuvesta dvivielio telegrafo linija, o 1918 m. jame įkur-ta pirmoji Lietuvoje telefonų stotis.

Prisiklausiusi šitiek įdomybių net nuliūdau, kad arklių pašto kelio svarba išblėso gana grei-tai, 1862 m. atidarius plačiojo geležinkelio li-niją Sankt Peterburgas–Varšuva. Caras ir jo šeimos nariai, ėmę naudotis modernesne trans-porto priemone, pašto stotis paliko ramybėje.

XXI a. ekspedicija senuoju pašto keliu

Šokolado ir pistacijų pyragėliui ištirpus burnoje, dar nesinorėjo kilti nuo kėdės ir at-sisveikinti su Jonu. Šis žmogus, kuriam už kultūros paveldo puoselėjimą ir daugelį kitų švietėjiškų veiklų suteiktas Utenos krašto gar-bės piliečio vardas, galėtų papasakoti daug įdomių dalykų.

Aš irgi galėjau jam kai ką papasakoti – kilo mintis priminti J. Pleckevičiui faktą, jog 2014 m. pavasarį istoriniu arklių pašto ke-liu vėl riedėjo karietos. Jas į Varšuvą tris sa-vaites pasikeisdami traukė dešimt stambiųjų žemaitukų veislės žirgų. Ekspedicijai „Paš-to kelias“ pagal senovinius modelius paga-mintas pusantros ir toną sveriančias ketur-kinkę bei dvikinkę pašto karietas, įveikusias 800 kilometrų, lydėjo 15 žmonių, vadovau-jamų „Klajūnų klubo“ prezidento Gintauto Babravičiaus. Pasak jo, buvo verta savo kai-liu išmėginti tokį keliavimo būdą ir atgaivinti žmonių mintyse šį istorinį maršrutą.

J. Pleckevičius šį įvykį kuo puikiausiai pri-simena. Tuomet kieme susirinkusiai dide-lei žmonių miniai jis pasakojo apie Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos pašto kelio atkar-pas bei šiuo traktu keliavusias asmenybes. Senoviniais drabužiais apsirengusios ponios girdė žirgus ir žygeivius vandeniu iš tebevei-kiančio stoties šulinio, atvyko rajono savi-valdybės meras Alvydas Katinas, kitų žymių žmonių. Iš Rėzeknės pašto karieta atgabentas paveikslas pasiekė pirmąjį adresatą Utenoje.

Parengė Vytautas Ridikas


ASMENYBĖ 59

Kunigas gyveno prasmingaiKaip ne kartą sakė Utenos šviesuolė ku-

nigo dukterėčia Danguolė Jonaitienė, žmo-gaus gyvenimas, prasmingai nugyventas že-mėje, neišnyksta be pėdsako – lieka nuveikti darbai, prisiminimai, rankraščiai, paveikslai, knygos, nuotraukos.

Kun. P. Markevičius gimė Utenoje 1912 metų gegužės 30 dieną gausioje 12 vaikų šeimoje. Kaip sakė didelį kraštotyrinį dar-bą nudirbusi ir visus jo gyvenimo verpetus į vieną albumą surinkusi D. Jonaitienė, ku-nigo tėvas Juozapas Markevičius dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o visa Mar-kevičių šeima 1915 metais pasitraukė iš Lie-tuvos ir gyveno Maskvoje. Tuo metu Petrui buvo tik treji metukai. Vykstant į Maskvą, mirė jo sesuo Stasytė ir buvo palaidota Smo-lenske. P. Markevičiaus sesuo Elena, būda-ma dešimties metų, jau dirbo Maskvoje dė-žučių ir vokų dirbtuvėje. D. Jonaitienė šio straipsnio autoriui rodė šį keistomis aplinky-bėmis išlikusį dokumentą, kuris patvirtintas antspaudu ir parašais. Kam jo reikėjo, D. Jo-naitienė negalėjo pasakyti. Tuo laikotarpiu vyriausias brolis Kazimieras mokėsi Voro-neže ir baigęs mokyklą įstojo į Petrapilio dvasinę seminariją, bet vėliau po sunkios li-gos mirė. Palaidotas Jaltoje. Apie tai yra pa-rašyta savaitiniame laikraštyje „Vadas“ (Nr. 7, 1917 m. gegužės 11 d.), leistame Petro-grade. Kaip nebūtų keista, yra išlikęs tą pa-tvirtinantis laikraštis.

1920 metais Markevičių šeima grįžo į Lietuvą ir gyveno Utenoje, savo namuo-se, kurie yra Daržų gatvėje. Kaip aiški-no D. Jonaitienė, grįžus į Lietuvą vaikai pradėjo eiti į mokyklą. Būsimas kuni-gas pradžios mokyklą baigė 1924 metais, 1933 metais – Utenos „Saulės“ gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, o 1938 metų birželio 11 dieną

Sielos švytėjimu ir vienatvės kančia sušildytas gyvenimas

Vytautas RIDIKAS

Apie ilgametį Biliakiemio parapijos kleboną kunigą Petrą Markevičių mūsų kraštiečiai žino nedaug. Iki šiol jį prisimena vyresni biliakiemiečiai – kunigas Biliakiemyje tarnavo dar sovietinio režimo laikotarpiu. Atlikdamas dvasiškio pareigas ir atsiduodamas kūrybiniam įkvėpimui, jis stengėsi žadinti jau snūduriavusią tautinę dvasią – buvo plačios erudicijos žmogus, domėjosi daile, literatūra, kultūra, tautosaka, buvo dailininkas, poetas, prozininkas, tautosakos rinkėjas. Jo talento pripažinimas atėjo tik po mirties. Išliko visi jo darbai, žemiškoje būtyje šildyti sielos švytėjimu ir vienatvės kančia.

Kun. Petras Markevičius jaunystėje


60 ASMENYBĖ

įšventintas į kunigus. Tų pačių metų birže-lio 16 dieną jau kaip kunigas aukojo pirmą-sias šv. Mišias Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje.

Kun. P. Markevičius vikaravo Pumpėnuo-se, Vabalninke, čia buvo ir Mergaičių ama-tų mokyklos kapelionu. Paskutinė vikaravi-mo vieta – Kamajai (Rokiškio r.). Būdamas vikaru, be tikybos pamokų, su jaunimu sta-tė spektaklius ir juos režisavo. Vėliau klebo-navo Daunoriuose, Anciškyje, Dambavoje ir Upytėje. Nuo 1964 metų iki mirties – Bilia-kiemyje. Kaip prisimena D. Jonaitienė, jos dėdė gyveno gana kukliai. „Jam nerūpėjo, kad kambariuose šalta, kad rūksta krosnis, neturėjo net šeimininkės, – sakė D. Jonai-tienė. – Nemėgo prabangos. Seno namelio dviejuose nedideliuose kambariuose buvo tik lova, spinta, senas apvalus stalas, sofa ir kelios kėdės. Sienos nuo grindų iki lubų nu-kabintos jo paties pieštais paveikslais ir dar daugybė jų buvo sukrauta ant grindų.“

Neeilinio talento kunigas ne tik tapė pei-zažus, bet ir rašė eilėraščius. Juos, pasak D. Jonaitienės, rašyti pradėjo jau mokyda-masis gimnazijoje. Nuo 1929 metų pasiraši-nėjo Markaičio slapyvardžiu. Vėliau jo eilė-raščiai buvo publikuojami katalikiškuose ir tautiniuose leidiniuose „Žvaigždutė“, „Pa-vasaris“, „Panevėžio garsas“, „Darbinin-kas“, „Pranciškonų pasaulis“, „Šaltinėlis“ ir Amerikos lietuvių periodikoje.

„Sovietinės okupacijos metais kunigas ir poetas toliau intensyviai rašė. Iš eilių švietė viltis, kad tamsos skraistė anksčiau ar vėliau bus sudraskyta, jog Lietuva atgims. Jo poe-zija tapo rūsčiu metraščiu“, – sakė D. Jonai-tienė. Žurnale „Indraja“ buvo publikuota jo poema, skirta motinai, o D. Jonaitienės stal-čiuose gražiai sudėlioti guli kun. P. Markevi-čiaus rankraščiai ant lapelių ir sąsiuviniuose ranka rašyti kūriniai – 4 tūkst. eilėraščių, 12 poemų, 228 novelės, 17 feljetonų, 21 pasaka vaikams, 220 pasakėčių.

„Kun. P. Markevičius visą savo sielą su-dėjo į maldą ir kūrybą, kurioje tūkstančiai vilties, sopulio, tikėjimo žodžių, kurioje vienatvė, paguoda, džiaugsmas ir gilus iš-gyvenimas dėl pasaulio, kuris bejėgis pa-dėti kenčiančiam žmogui“, – įsitikinus D. Jonaitienė.

Kun. P. Markevičius mirė 1987 metų ba-landžio 25 dieną, kai dar nesimatė jokių laisvės pragiedrulių. Kaip sakė D. Jonaitie-nė, pašarvotas jis buvo jos namuose. Į baž-nyčią karstą pasikeisdami nešė kunigai, ku-rių laidotuvėse su vyskupu buvo per 120. Iškilmingai palaidotas Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje.

Įamžinta kunigo kūrėjo atmintisSovietinės priespaudos metais kunigų kū-

ryba buvo uždrausta spausdinti ir populia-rinti, tai slėgė ne vieną talentingą kūrėją.

Anot D. Jonaitienės, Lietuvos atgimimo me-tais imta domėtis kun. P. Markevičiaus kūry-ba. Pirmą kartą jo poezija suskambo Utenos bažnyčioje, minint jo mirties metines.

Per 1990 metus išėjo net trys jo poezijos knygelės. Kun. P. Markevičius, išgyvenda-mas vienatvę, rašė ne literatūrai, o sau, tau-tai, atsiliepdamas į visų sopulius ir rūpes-čius. Tai – išgyventa kronika ir nuoširdus šauksmas atgimti.

Kaip prisiminė D. Jonaitienė, vėliau kun. P. Markevičius atrado išeitį – pradėjo tapy-ti. Pirmiausia liejo akvareles, vėliau ėmėsi tapybos. Per 23 metus, praleistus Biliakie-myje, sukūrė per 400 paveikslų. Paveiks-luose atsiskleidė gera ir graži žmogaus sie-la, gimtųjų Utenos apylinkių, senojo kaimo vaizdai, dvelkiantys harmonija ir ramybe, gamtos žydėjimas, branda ir visas mūsų gyvenimas. Buvo įamžintas Biliakiemio apylinkių grožis, dabar jau nugriautos so-dybos, seni klojimai, koplytstulpiai, iškirsti miškai. Kiekviename paveiksle – ne tik šir-dies dalelė, bet ir istorijos dalis. Nutapė ir savo artimųjų portretus.

„Svajojo apie savo darbų ekspoziciją, troš-ko parodyti kūrinius visiems, bet jam, kuni-gui, tuometinės valdžios tai daryti buvo uždrausta“, – sakė D. Jonaitienė. Pir-moji kun. P. Markevičiaus tapybos dar-bų paroda buvo surengta 1988 m. gegu-žės 31 d. Utenos kraštotyros muziejuje,

Šiemet kun. Petro Markevičiaus paroda buvo atidaryta Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje


ASMENYBĖ 61

Po kun. Petro Markevičiaus parodos Kupiškio parapijos namų salėje atidarymo Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytojai įsiamžino su Danguole Jonaitiene (sėdi pirmame plane) ir Kupiškio parapijos

klebonu dekanu kun. Mindaugu Kučinsku

praėjus metams po jo mirties, 1989 m. sausio 18 d. – Vilniuje Petro Cvirkos ga-tvėje esančiame Dailės salone, 1992 m. gegužės 30 d. Biliakiemyje, 2002 m. minint 90-ąsias gimimo metines Utenoje, 2002 m. rugpjūčio 6 d. – Šv. Kazimiero knygy-nėlyje Panevėžyje, 2003 m. Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje ir Naujamiesčio dailės galerijoje, 2011 m. – Molėtų pa-rapijos namuose. Visas šias parodas su-skaičiavo ir į lentynėles sudėliojo jo dukterėčia, kuri tvirtino, kad per 32 m. po kun. P. Markevičiaus mirties buvo suruošta 14 jo tapybos parodų.

1990 m. rugsėjo 9 d. Biliakiemyje švenčiant bažnyčios 50-metį šventoriu-je buvo pastatytas paminklinis akmuo šios bažnyčios statytojui kun. Jonui As-menavičiui (jis palaidotas Salako (Zara-sų r.) bažnyčios šventoriuje – aut. past.) ir kryžius 23 metus Biliakiemyje klebo-navusiam kun. P. Markevičiui.

Gerbiamas ir mylimasVisa tai ir dar daugiau apie kun. P. Marke-

vičių iš D. Jonaitienės lūpų išgirdo Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokiniai ir mokytojai. Priežastis labai paprasta – gimnazi-joje buvo suruošta kun. P. Markevičiaus akva-relių paroda. Tai įvyko šių metų kovo mėnesį. Parodos organizatorius – Panevėžio vysku-pas Linas Vodopjanovas. Kaip vėliau tvirtino D. Jonaitienė, staigmena ją labai pradžiugino – ji buvo pakviesta papasakoti apie kun. P. Mar-kevičių. Jos pristatymą labai gyrė vyskupas. „Dėkoju vyskupui L. Vodopjanovui už jo dėka įvykusią parodą ir didžiulę pagarbą uteniškiui poetui, prozininkui, dailininkui kun. P. Mar-kevičiui. Net ir parėjus 32 metams po jo mir-ties žmogus tebėra gerbiamas ir mylimas“, – sakė D. Jonaitienė ir nepamiršo padėko-ti gimnazijos direktorei Gražinai Gailiūnie-nei ir tos pačios gimnazijos kapelionui kun. Tomui Paliukėnui, kuris ją ne tik nuvežė į parodos atidarymą, bet ir parvežė namo į Uteną. „Pamačiau, kad vyskupas gerbia ir

vertina savo vyskupijoje buvusius kunigus“, – sakė D. Jonaitienė ir papasakojo, kaip vys-kupo rūpesčiu iš Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios archyvo didelis pluoštas kunigo tapytų paveikslų atsidūrė Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje. Vėliau ši paroda tapo keliaujančia. Šiuo metu ji yra eksponuojama Kupiškyje parapijos namuo-se. Kupiškyje taip pat vyko parodos atida-rymas, kur nemažas vaidmuo teko D. Jonai-tienei. Tiek Panevėžyje, tiek Kupiškyje per parodos atidarymą iš mokinių lūpų skambė-jo kunigo eilės, sakralinė muzika. Ši paroda iš Kupiškio turi iškeliauti į Panevėžio Kris-taus Karaliaus katedrą.

Pasak D. Jonaitienės, kun. P. Markevičius gimė mirčiai, o po mirties gimė gyvenimui – paveiksluose ir poezijos posmuose. „Reikia tikėti, kad ateities grožio ieškotojai pastebės Rytų Aukštaitijos meno žiburį ir jo spindesį plačiai paskleis po visą mūsų tėvynę“, – įsi-tikinusi talentingo žmogaus ir kunigo duk-terėčia jo gyvenimo tyrinėtoja D. Jonaitienė.


62 ATMINTIS

Lenkų istorikas T. Balbusas rašo:<...> Rekviziciniuose reiduose į vien

lietuvių gyvenamas teritorijas Vilniaus AK būriai, taip pat ir „Jurando“, gero-kai papildydavo atsargas, kartu lengviau atsikvėpti galėjo ir lenkiškieji kaimai. Brigadai kokioje nors vietovėje ilgėliau įsitvirtinus, partizanai pavieniui <...> arba grupėmis (dažniausiai sudarytomis iš kelių karių) traukdavo į aplinkines gy-venvietes apsirūpinti maisto produktais bei būtiniausiais daiktais. Tokie išpuo-liai vadinti „bombardavimu“. Pavadini-mas perimtas iš vietinių paramos retai sulaukdavusių sovietų partizanų, kurie be atodairos plėšė („bombardavo“) Vil-nijos gyventojus – atiminėjo ne tik mais-tą bei drabužius, bet ir vertingesnius daiktus. Panašūs „Jurando“ būrio re-kviziciniai reidai lenkų tautybės gyven-tojams nebūdavo itin skausmingi. La-biau nukentėdavo lietuvių ir baltarusių gyvenami kaimai. Janušas Gžesikas-Gr-zenickis „Leszekas“ rašo: „Visų pirma būdavo imamas maistas, bet, progai pa-sitaikius, neatsisakoma ir tokių daiktų, kurie galėjo bet kada praversti, pavyz-džiui, kailinių, pirštinių ir t. t. Tačiau ne-prisimenu, kad lenkų kaimuose kas nors būtų atimta „jėga“. Įprasčiau būdavo „prašyti“, ir tuos „prašymus“ kaimie-čiai kartais tenkindavo noriai, kartais – nelabai. Žinoma, „bombardavimu“ vadinti reidai į lietuviškus kaimus, kai maisto produktų būdavo atimama daug ir nepaisant savininkų reakcijos.“ <...> Prievartinę rekviziciją Vilniaus AK bū-riai taikydavo lietuviškuose ir baltaru-siškuose kaimuose. „Jurando“ būrys į lietuvių ūkius konfiskuoti maisto pro-duktų kartais siųsdavo specialiuosius patrulius, patyrusius partizanus, įgu-dusius naudotis ginklu, žinančius vietos gyventojų papročius ir nesutrinkančius dėl susiklosčiusių nenumatytų aplinky-bių. Tokie, be kitų vyrų, buvo Albinas Višomirskis „Orzeł“, Edvardas Višo-mirskis „Pistolet“, Vitoldas Stšemins-kis „Bohunek“ ir Henrikas Trojanovskis „Hena“. Į prieškario Lietuvos teritori-jai gretimas vietoves buvo surengtas ne vienas didelis apsirūpinimo reidas. Vie-no iš tokių išpuolių dalyviai (keliolika partizanų, tarp kurių buvo ir Janušas

Armija Krajova LietuvojeTęsinys. Pradžia Nr. 1.

Antanas VERKELIS

Gšesikas-Gšenickis „Leszek“ bei Juze-fas Kravčukas „Walter“) į būrį parvedė galvijų, kitokių gyvulių, pargabeno sta-tinių su mėsa, rūkytų lašinių. „Viename tokių reidų dalyvavau. Į brigadą tada parvežėme apie 20 vežimų maisto, par-sivedėme nemažai galvijų. Brigados gy-vąjį turtą išskirstėme po lenkų ūkius, ku-riuose buvome apsistoję, ir skersdavome tik tada, kai prireikdavo...“ – pasakoja vyresnysis leitenantas Borisas Štarkas „Ptasznik“. <...>

Izidorius Šimelionis iš Pelesos krašto (dabartinė Gudija) atsiminimuose rašo:

<...> Lietuviški kaimai buvo plėšiami nuolat, kol Armijos Krajovos Naugardu-ko dalinys 1944 m. rugpjūčio mėnesį nu-stojo egzistavęs <...>.

Su vokiečiais bendradarbiaujančiu AK Naugarduko Šiaurės grupuotės vadu J. Borysevičiumi (slapyvardis – Krysia) I. Šimelionis ne kartą buvo susitikęs as-meniškai. Vieną kartą:

<...> Staiga triukšmingai atsida-rė priemenės <...> durys. Į vidų įsiver-žė keli ginkluoti „akovcai“ <...>, pabė-rė keiksmažodžių serijas ir gausybę piktų grūmojimų lietuviams ir Lietuvai <...>. Atėjūnai siautėjo ir troboje, ir tvartuose, kluonuose. Net penkiolika ginkluotų ir kailiniuotų vyrų buvo apsupę vienkiemį. Namiškiams atrodė, kad egzekucija jau neišvengiama. Kai visa šeima suklaupu-si po šventųjų paveikslais raudojo, prašė Viešpaties pasigailėti, čia pat įnirtingiau-sias pagyvenęs vyriškis automato buože pradėjo mušti iš eilės kiekvieną klūpan-tįjį. Ir jo bendrai paleido į darbą lazdas, spardė, stumdė kaip įmanydami visus. Nustūmęs į kitą pirkios kampą motiną su Maryte, neprašytas svečias paskelbė, kad AK karo lauko teismas Lenkijos Respu-blikos vardu nusprendė sušaudyti Šime-lionių šeimą <...>. Tuojau du atėjūnai nukreipė ginklus į tėvą ir sūnų. Akimirka kita – ir driokstelės šūviai. Staiga triukš-mingai atsidarė durys, ir pirkios viduryje atsirado šio regiono AK vadas „Krysia“. Rankos mostu įsakė baudėjams nuleis-ti ginklus <...>. „Šį kartą mes jums do-vanojame, – pabrėždamas kiekvieną žodį kalbėjo „Krysia“. – Jus išgelbėjo kai-mynai.“ <...> Vietos lenkai užtarė Šime-lionis, nes visos mūsų šeimos santykiai

su jais prieš karą buvo gana geri. Len-kmečiu aš ne tik sugyvenau, bet ir gra-žiai bendravau ir su kitų kaimų padoriais lenkais <...>. „Krysia“, dovanojęs gyvy-bę, pareikalavo duoklės. Dar tos dienos vakarą jis liepė nunešti <...> naujus tėvo kailinius, keturis kilogramus lašinių, ke-turis litrus naminės ir aštuonis kilogra-mus žirnių. Reikėjo rasti tiktai krūminės, nes savos neturėjome <...>.

Bet Griškoms akovcai nebuvo tokie „gailestingi“:

<...> Tragiška Griškoms buvo kita die-na – kovo antra. Apie vidurnaktį tie patys baudėjai Dainavos kaime apsupo Albi-no vyresnio brolio Aleksandro namus. Jį nusivedė iki Žižmos upės netoli Tumaso-nių kaimo tilto ir nužudytą šūviu į pakau-šį šį 35 metų vyrą pakišo po ledu. Namie liko du sūneliai – trejų metukų Mečiukas ir septynerių Leonardas su mamyte. Tą naktį tik šiame Dainavos kaime buvo nu-šauti net penki lietuvių ūkininkai <...>.

AK neapsiribojo rekvizicijomis ir pra-dėjo lietuvių terorą. Naugarduko apygar-dos 5-ojo bataliono partizanas R. Kiers-novskis (slap. Puhacz) prisimena:

<...> Gal iš tikrųjų tai buvo būtina, bet mums tada atrodė tiesiog nesuprantama. Rakliškėse Truškovskis liepė sušaudyti kažkokią lietuvę, tariamai šnipę. Nežinau, kokiomis prielaidomis jis grindė tokią iš-vadą, galbūt jų ir pakako, bet jis apie tai nieko nerašo. Tuo metu dar nebuvo sukur-ta mūsų žandarmerija, kuri vėliau rūpino-si egzekucijomis, tad imta ieškoti savano-rių, ko gero, laužant visas taisykles. Mano būryje niekas nenorėjo vykdyti nuospren-džio, bet atsirado iš kitų, ir vėliau girdė-jau jų pasakojimus. Vėlesniais mėnesiais panašūs įvykiai jau taip labai nešokiravo, pratinomės prie karo, bet iš pradžių tai buvo sukrečiantis dalykas <...>.

Po karo dauguma AK karininkų pateko į NKGB pinkles. 1945 m. balandžio 21 d. Vilniuje kaltinamasis Poklevskis (majo-ras L. Koplevskis-Skarbek – AK Vilniaus įgulos komendantas) tardomas parodė:

<...> Vokiečių kariuomenės okupuo-toje Lietuvos teritorijoje, taip pat ir Vil-nijoje, AK organizacija prieš vokiečių grobikus nekovojo, jeigu neskaičiuosi-me keleto neorganizuotų atskirų ginkluo-tų būrių išpuolių ir tos kovos, kurią kaip


ATMINTIS 63

savigyną vykdė AK būriai prieš genero-lo Plechavičiaus lietuvių būrius [vieti-nę rinktinę – aut. past.]. AK vadovybės ir lenkų vyriausybės emigracijoje Londone direktyvų dėl aktyvių veiksmų prieš vo-kiečius nebuvo. Buvo nurodymas rengtis ginkluotai kovai ir laukti tinkamo meto bei signalo pradėti karo veiksmus <...>.

Iki šiol galutinai neaišku, kodėl vokie-čiai apginklavo, leido mobilizuoti ir iš-maitinti tūkstantinius AK Naugarduko ir Vilniaus apygardų būrius. Gyvuoja skir-tingų versijų, nors, ko gera, nė viena ne-atspindi tikrųjų priežasčių. Wilkas Vil-niaus pogrindžio vadovybei pareiškė, jog, leisdamasis į derybas su vokiečiais, turėjo tikslą palengvinti suimtų lenkų po-grindžio dalyvių padėtį ir išsiaiškinti vo-kiečių kariuomenės nuotaikas.

Wilkas gudravo, derybose su vokie-čiais jis kalbėjo ką kita, net sutiko, kad AK ir Abveras bendradarbiautų:

<...> „Wilkas“ pabrėžė, jog, kai tik bus sudarytas susitarimas, aktyvus šnipi-nėjimo darbas taps nereikalingas. Tačiau jis mano, kad visos iki šiol surinktos ži-nios buvo skirtos tik Lenkijos vyriausybei Londone. „Wilkas“ sutiko, kad, jei būtų sudaryti Lenkijos ir Vokietijos susitari-mai, vokiečių žvalgybos bei kontržval-gybos aparatai sąveikautų, nes tai susiję su kova prieš bolševizmą <...> (AK Vil-niaus apygardos kontržvalgybos padali-nys „Cecylia“ bendradarbiavo su vokie-čiais iki pat sovietų atėjimo – aut. past.).

Svarbiausias akovcų derybų tikslas buvo žūtbūt iš vokiečių gauti ginklų, nes kitų būdų nebuvo. SD teigė, kad jų tiks-las buvo panaudoti AK kovoje prieš so-vietų partizanus.

1944 m. kovo 23 d. V. Fuchso praneši-me sakoma:

<...> 1944 m. sausio mėnesio pradžio-je įvairūs baltųjų lenkų gaujų vadai mė-gino užmegzti ryšį su vokiečių tarnybo-mis ir derėtis dėl bendros kovos prieš bolševikines gaujas. Vokiečiai grindė tuo motyvu, kad, trūkstant nuosavų pajėgų, šiuo metu baltųjų lenkų gaujos yra vie-

nintelė jėga, galinti Vilniaus krašte sulai-kyti bolševikines gaujas. Į baltųjų lenkų gaujų vadų siūlymą derėtis buvo atsaky-ta teigiamai, ir derybų partneris iš pra-džių buvo Vermachtas, vėliau iš jo šią funkciją perėmė SS (saugumo policija ir SD)<...>.

1944 m. sausio 18 d. Vilniaus apygar-dos komisaras H. Vulfas savo pranešime pritarė, kad AK būtų panaudota prieš so-vietų partizanus:

<...> Ponas majoras Christiansenas paaiškino, kad tam tikrų žinių apie de-rybas yra pasklidę tarp vietos lenkų gy-ventojų, taip pat ir miestiečių, todėl apie jas gali būti žinoma ir lietuviškuo-se sluoksniuose, tad nedelsdamas noriu pabrėžti <...>:

1. Aukštesnioji vadovybė turėtų nedels-dama priimti sprendimą, ar mūsų esmi-nės nuostatos ir politinė linija leidžia pradėti derybas su lenkų gaujomis, sa-vaime suprantama, neturėtų būti igno-ruojamas ir nuosavų žmonių tausojimo klausimas, jei, pavyzdžiui, 800 baltųjų lenkų banditų nudėtų 600 bolševikinių banditų <...>.

Bet su SD nuolat konkuruojančio ir konfliktuojančio Abvero pozicija skyrėsi. J. Christiansenas teigė, kad AK panaudo-jimas prieš sovietus jo nedomino. H. Vul-fo pranešime sakoma:

<...> Ponas majoras Christianse-nas ypač pabrėžia, kad jam OKW (vy-riausiosios Vermachto vadovybės – aut. past.) iškelta užduotis tik išsiaiškinti, ko-kius kanalus į Londoną ir Maskvą nau-doja lenkų gaujos, skirtingai traktuojan-čios lenkų karinius kadrus, teroristines grupes ar ypatingus inteligentijos rate-lius. Todėl jam rūpėjo sužinoti smulkme-nas ir patekti į tas grupeles, kad, pasi-naudojus užsimezgusiais ryšiais, galima būtų sužinoti konfidencialesnės informa-cijos. Kova su gaujomis ar baltųjų lenkų gaujų panaudojimas prieš bolševikines gaujas jo – majoro Christianseno – vi-siškai nedomino <...>.

J. Christianseno laiškai rodo, kiek daug

dėmesio OKW skyrė bendradarbiavimui su AK. Dabar galime tik spėlioti, ar tai buvo vien informacijos rinkimas, ar vo-kiečių siekis įtraukti lenkus į kovą prieš sovietus plačiu mastu, ar ketinimas dis-kredituoti lenkus sąjungininkų akyse.

Žmonai jis rašė:(1944 m. vasario 11 d.)<...> Šiuo metu esu gavęs ypatingą už-

duotį, kuriai skiriu visą laiką. Bet ji man miela ir labai patinka. Jei apie ją tau papasakočiau, nedelsdama pasakytum: „Jis meluoja!“ Bet pasekmes pajusime jau po kelių savaičių. Antra vertus, tada tapsiu uždaras ir turėsiu išvykti. Man pa-siūlė labai aukštą postą <...>.

(1944 m. vasario 14 d.)<...> Visa tai taip neįtikima, tu tikriau-

siai nepatikėsi. Rytoj turiu išvykti su pra-nešimu ir viliuosi, kad netrukus jį teks perskaityti taip pat ir OKW... Žinoma, dar nesu dėl to tikras. Bet reikalas nepa-prastai svarbus, turiu gauti atitinkamus įgaliojimus <...>.

(1944 m. vasario 22 d.)<...> Šis reikalas visur sukelia spro-

gusios bombos efektą. Mane siunčia skaityti pranešimo nuo vieno generolo pas kitą. O darbas dar tik prasideda... Aš aprūpintas visomis reikalingomis darbo priemonėmis, įskaitant lėktuvą. O siūlomos kitos užduotys taip pat ne šiaip sau <...>.

(1944 m. vasario 28 d.)<...> Rytoj išskrendu į kelionę, skai-

tysiu pranešimus dideliems viršininkams štabuose ir lauksiu įgaliojimų. Manau, kad kelionė truks aštuonias dienas. Tada prasidės antra projekto dalis, labai pai-ni ir svarbi... Jei viskas pasiseks, tai gali būti įrašyta į istoriją... <...>

(1944 m. kovo 3 d.) <...> Viskas žlugo. Siaubinga, kokias

galimybes prarandame... Graužia šioks toks kartėlis. Jautiesi sukrėstas, kai sto-vi priešais savo darbo griuvėsius <...>.

Po žlugusių derybų J. Christiansenas iš Vilniaus buvo atšauktas ir perkeltas į Voluinę.

NAUDOTA LITERATŪRA IR DOKUMENTAI:Tomasz Balbus, „Jurandowcy“ powstańcy wileńscy, 1944, Wrocław: Oddział Instytutu Pamięci Narodowej – Komisji Ścigania Zbrodni przeciwko Narodowi Polskiemu we Wrocławiu, 2008, p. 248–249.Izidorius Šimelionis, Vilnija šimtmečio verpetuose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 208.Ibid., p. 211–212 Ibid., p. 214.Ryszard Kiersnowski, Tam i wtedy, Warszawa: Wydawnictwo Instytutu Historii PAN, 2007, p. 90–91.LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22490/3, t. 1, l. 277.Zdzisław A. Siemaszko, „Rozmowy z Wehrmachtem w Wilnie. Luty 1944“, in: Zeszyty Historyczne, Paryż, 1984.RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 20. Ibid., l. 50.NARA, T-454, Roll 19, EAP 99/44, in: LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 27, vnt. 139, l. 9. Ibid.Hinrich-Boy Christianseno archyvas, op. cit.

Tęsinys kitame numeryje



64 SUKAKTYS

Išvyka link EstijosRugpjūčio 23-ia Utenoje prasidėjo ryti-

ne keturių motociklų ir dviejų automobilių išvyka į Baltijos kelio 30-mečio renginius. Kaip sakė vienas iš šios akcijos organiza-torių Utenos rajono savivaldybės mero pa-vaduotojas Vitalijus Šeršniovas, jie bandė kartu su visa kolona, prie kurios prisijun-gė ties Ukmerge, nuvykti iki Rygos, tačiau šiam sumanymui sutrukdė Latvijos polici-ja, todėl jie grįžo iki pasienio, kur sulau-kė Lietuvos ir Latvijos Prezidentų. Vėliau visi atvyko į Vilnių ir Katedros aikštėje prisijungė prie šventės dalyvių.

Baltijos kelias LeliūnuoseDar vienas renginys minint Baltijos ke-

lio 30-metį vyko Vytauto Valiušio kerami-kos muziejuje, Leliūnuose. Čia visą savaitę

Baltijos kelio 30-metisVytautas RIDIKAS

Rugpjūčio 23 dieną netrūko renginių, skirtų Baltijos kelio sukakčiai. Vieni uteniškiai šventė keliaudami link Talino, kiti – Vytauto Valiušio keramikos muziejuje, treti vyko į tą vietą šalia Krikštėnų, Ukmergės rajone, kur anuomet, prieš 30 metų, stovėjo kartu su visais Baltijos kelyje, likusieji rinkosi savo mieste, prisimindami jaunystę, vaikystę. Tuo pačiu metu, prieš 30 metų, buvo pradėtas kurti ir leidinys „Indraja“, kuris kartu su Baltijos keliu švenčia tokią pačią sukaktį.

jau penktą kartą buvo surengtas tarptauti-nis keramikos simpoziumas. Jo dalyviai iš penkių pasaulio valstybių – Latvijos, Esti-jos, Ukrainos, Japonijos ir Lietuvos – su-sikibę rankomis simpoziumo uždarymo dieną, rugpjūčio 23-ią, išklausė trikalbės dainos „Bunda jau Baltija!“, sukurtos La-tvijos kompozitoriaus Boris Reznik. Kūri-nys kartais vadinamas Baltijos šalių himnu.

Šventė UtenojePenktadienį uteniškiai ir miesto svečiai

susirinko prie Dauniškio ežero. Kiti vyko į Krikštėnus, kur susirinkusiuosius sveikino Utenos kultūros centro (UKC) tremtinių ir politinių kalinių mišrus choras „Ainiai“, vadovaujamas maestro Adolfo Driuko, Utenos rajono savivaldybės administraci-jos atstovai. Paskui uteniškiai su dar kelių

rajonų atstovais rinkosi į šventę, surengtą Ukmergės rajone, Didžiosios kovos apy-gardos partizanų parke, Kadrėnų kaime.

Tuo pat metu Utenoje vykusi šventė, inicijuota UKC, visiems priminė, kad ir šios įstaigos darbuotojai anuomet, prieš 30 metų, buvo išvykę į Baltijos kelią. „Mes visi didžiuojamės, kad esame lietuviai, ir be galo mylėdami Lietuvą linkime jai vi-sada būti laisva, turtinga, gražia, išpuose-lėta, nes tik tokioje šalyje gyvena turtingi žmonės“, – sakė Baltijos kelyje prieš tris dešimtmečius dalyvavusi UKC režisierė meninio skaitymo studijos vadovė Irena Leikauskienė. Ji taip pat pasidžiaugė, kad akcijos „Laisvės autobusiuko sveikini-mai“ metu susitikę su rajonų vadovais bei gyventojais UKC darbuotojai rinko palin-kėjimus, skirtus Lietuvai.


HOROSKOPAI 65

LiepaAr aruodai bus gerokai pasekę, ar atsar-

gų dar visiems metams, didžiojo svečio – rugelio žiemkentėlio – visi labai laukia. Vieną kartą per metus būna rugio branda, tik po vieną kartą būna ir rugienė – pusiau prinokusių tarp rankų ištrintų kiek apmai-gytų grūdų pieniška sriuba vakarienei. Dar dieną kitą bręstelės rugelis, ir vietoj bly-nų pusryčiams bus rugių košė. Krosny ge-rai prišutinta, piene virta, sviestu pagar-dinta – net visa pirkia kvepia. O dar jeigu šeimininkė gerų tirštų pasukų ar šviežios varškės sūrio prie košės pataisys – ligi kitų metų skonio neužmirši.

Savų daug ar maža, yra ar nėra samdy-tos šeimynos, bet patys vieni rugių niekas nepjaudavo. Su kokiu kaimynu susitaria, vieną kitą rišėją pasiprašo – kai talka pjau-na, duona skalsesnė. Niekam ir ne paslap-tis, kad į talkininkus numatomas marčias ar nužiūrėtus žentus pasiprašo: reikia pa-sižiūrėti, kokie darbininkai. Kad jau tal-ka, tai valgis pataikytas – ir gardesnis, ir riebesnis. Pusryčiams, žinoma, ir blynai, ir barščiai. Blynai būtinai miltiniai, daž-niausiai raugti ruginiai, kad matytų ru-gių nestokojant. Na, o dažinys – kiauši-niai su spirgais, grietinė, varškės, – karvių pats pienas, tai pieniškų patiekalų nešykš-tima. Užsisrėbti dažniausiai rūgęs pienas. Į lauką valgyti neš tų pačių blynų, tos pa-čios mėsos ar dešros, į užsrėbti – žalibarš-čių ar šaltų barščių. Jei pusryčius užsrėbė kuo kitu, tai ir rūgusio pieno galima nu-nešti. Vasaros diena ilga – pavakarių rei-kia, – sūrio su šviežiu ar rūgusiu pienu užsigerti, sijotų miltų duonos ar kokių ra-guolių. Jei ne pabaigtuvės, jei paprasta va-karienė – prėskinys ar trintienė, gal kokia kruopienė ar net kvietinių miltų lakštiniai, o jei vakaras labai karštas – tai ir rūgusio pieno ar pasukų gerai.

Nors dar ir prieš pjaunant, nesirinkda-mas septynias iš eilės nuskintas varpas ištrynęs, šeimininkas jau žinodavo, ke-lintą grūdą gaus. Ir pjautus pėdus benešio-jant numatydavo, kiek prikuls, bet pasiti-krinti vis rūpi, tad ir parvežtų rugelių tuoj prasibloškia. Prasibloškia ne tik paskai-čiavimui ir pasižiūrėjimui, bet ir gražiai išvėtytų, saulėje padžiovintų, rinkte per-rinktų pasiruoš sėklai.

Prasibloškia, kad ir kitais metais su duo-na būtų. Šviežių rugių duonos, labai jau kvapios ir labai gardžios, būtinai kiekvie-noje troboje prasikepa. Ne tik duonos pra-

Metų darbai ir valgiaiEugenija ŠIMKŪNAITĖ

sikepa, bet ir būtinų būtiniausiai iš duoni-nės tešlos lašiniuočių – mažų kepaliukų, pjaustytais, su prieskoniais grūstais laši-niais įdarytų, prasikepa. Būtinai iškepa lie-tinių ir raugintų blynų, būtinai išverda trin-tienės („zacirkos“), būtinai ir šviežios giros padaro: sako, kas tokios giros karštą die-ną atsigeria, to eilinės (vasarą gan dažni vi-duriavimai) ligos nepristoja. Ką gi galbūt daugeliui mikroorganizmų nepatinka pieno rūgštis, o giroje kaip tik pieno rūgšties yra.

Taip jau įprasta, kad iš šviežių rugių miltų reikia padaryti visus patiekalus, – jei kokį pamirši, tokiam per metus, žiūrėk, ir miltų pritrūksi. Reikia virtinių ir pumpu-čių pridaryti, ir skrylių, ir birbizų (abrie-dukų), ir leistinių, ir lakštinių išvirti. O kad tai rugelio svetelio, rugelio žiemken-tėlio, namo parėjusio, pirmieji valgiai, tai sakyti nereikia – jiems ir dažinys riebesni, ir putrinys tirštesnis, ir prametalo šaukš-tas pilnesnis.

Liepa – didelė darbininkė, per liepą ten-ka nudirbti pačius didžiuosius žemdirbio darbus, ir taip nudirbti, kad vėjas javo ne-išblokštų, kad lietus nesudaigintų. Reikia dirbti prakaito negailint ir nakties pogu-lio pasivagiant. Bet liepa ne snaudalė: ar dienos darbai baigti, ar pabaigtuvės – be dainos, be ratelio, nors be poros šokių ne-buvo. Liepa ir gera šeimininkė – sočiai, skaniai maitina. O kaip kitaip? Kai pilvas kaukia, darbas netraukia.

RugpjūtisNors mėnuo ir vadinamas rugpjūčiu, ru-

giai būna seniai nupjauti. Geri ūkininkai jau pūdymus kartoja rugių sėjai. Ne vien rugio grūdą rasi aruode, bet rugys už visus viršesnis, už visus svarbesnis. Tad ir arto-jui, kuris išeina pūdymo kartoti (o su juo ir visai šeimynai, kad skalsa būtų), pra-kepa duonos ne tik kviečių grūdų, bet ir būtinai su lašinių saujomis. Kad patogiau būtų, paprastai lipdo nedidelio kepaliuko pagrindą, ant jo uždeda pjaustytų lašinių, kartais ir svogūnais ar kitais prieskoniais pagardintų, gražiai duonos tešlą užtaiso ir labai giliai įbriaunoja (skersai įspaudžia). Ant šito pagrindinio kepaliuko lipdo vie-ną ar kelias eiles mažų, gero kumščio dy-džio kepaliukų, įdarytų lašiniais – laužo, atskirdami kepaliukus arba įrumbes. Laši-ninę duoną kepa ne visą, o kad būtų paska-nauti karštos – juk vaikams ir dideliems skanėstas. Kitus kepalus daro kaip įpras-ta. Lašininę duoną kepa ir tiems, kam teks keliauti, kartais mokiniams, ne namie gy-venantiems. Gerai iškepusi duona būna purtni, riebalų įsigėrusi, bet per rumbes, įskilimus riebalai neturi varvėti.

Rugpjūčio mėnesį sudaro visą vasarojų, nebent kiek sėklinių dobilų ar lubinų, se-radėlės (juos tik prieš karą tepradėjo au-ginti), bet vasarojaus pjovimui didelių tal-kų nedaro. Jei nesusitvarko patys vieni,


66 HOROSKOPAI

kokį talkininką pasikviečia, dažniausiai jam kada atitalkindami. Žinoma, patai-so kiek geresnio valgio, pasidžiaugia pa-baigtuvėmis, bet ne taip kaip rugiapjūtės, žinoma, paragavimui ką ir iš naujo grūdo pataiso, tik, nežinia kodėl, iš avižų nei ki-sieliaus verda, nei šustinių daro. Avižas žiemai laiko.

Rugpjūčio mėnesį jau vien krituoliai, bet ir gerų obuolių yra, ne tik soduliams (sodulis – turįs kaimyno skiepytų ar iš-augintų vaismedžių ar pats davęs), bet ir kaimynams paragauti su kokiu paaugles-niu vaiku pasiunčia, pasižiūrėti derliaus pakviečia.

Rugpjūtį ir antrasis medaus ėmimas. Susirenka bičiuliai – dabar jau gerai maty-ti, kiek bus medaus ir vaško, sutaria, kiek pasiliks, kiek parduos, išsirenka vaške-lį (atsakingą už vaško paruošimą pardavi-mui) arba susitaria, kad pernykštis tvarky-sis. Jei savoje bičiulystėje tarsis. Rugpjūtį jau būna baigusios spiestis bitės, tad suži-no, kiek kas beturįs avilių, kad įsigijo nau-jų bičiulių. Jei pasitaiko naujas bičiulis, anksčiau neturėjęs bičių ir nebuvęs patal-kiniu (patalkinis – ne bitininkas, kurį koks bitininkas pasiprašo padėti tvarkant bites). Naująjį bičiulį globoja tas, kieno spiečių pagavo (ar dovanų gavo). Jei spiečius ne-žinomas, naujajam skiriamas globėjas. Antrasis medosukis jau ne naujiena, tad ir bičiuliai vaišinami ne tik šviežiu medu-mi ar kuo greitomis su medum pagamintu, bet ir įvairiais meduoliais, karštu medumi užpilinėtomis ir džiovintomis kriaušėmis, midumi (labai mažo alkoholingumo, sti-priai putojančiu gėrimu, daromu iš virin-to medaus).

Rugpjūtį jau gerai matyti, kiek bus aruoduose, kokie gyvuliai bus parduoda-mi, tad po kaimus pradeda važinėti pir-kliai. Pirkti dar nieko neperka, bet už-siprašo, kad jiems paliktų, o ne kitiems parduotų ar pažadėtų. Žydai, sentikiai – ne savo tikėjimo žmonių maisto ne-valgydavo, tad juos vaišindavo tik sodo vaisiais. Stačiatikiai, totorys, liuteronys, katalikai valgydavo šeimininkų gamin-tą maistą. Tad ką greitomis pataisydavo – dažniausiai kiaušinienės. Kaip bebū-tų vaišinami, atvažiavėliai visada šeimi-ninkėms, vaikams ar panašia dingstimi palieka saldainių, riestainių ar kitokių valgomų dalykų, kartais ir buteliuką šei-mininkui, nors kol nepirkęs, jo negeria.

RugsėjisČia vasara buvo, čia dienos ilgos su po-

guliu pabarėje ar prie pradalgio, o šit jau ir ruduo – trumpos dienos, dirbama be pogu-lio, o trumpai pertraukėlei pavalgyti pasi-žvalgyti reikia, kur patogiau atsisėdus, nes

nors saulė ir pašviečia, žemė jau vėsi – pa-gulinėsi, matysi, nudiegs juosmenį ne ma-žiau, negu dieną kasus. Kad ir neskubama pamatyti, paukščiai, o su jais – pavakariai ir priešpiečiai. Trumpai dienai, pusryčių, pietų ir vakarienės pakanka.

Rugsėjis – bulviakasio metas. Po vagą, po pusvagį gal ir savais nusirankiotum, bet taip jau įprasta, kad kokį darbą dirbant reikia greit užbaigti, nevilkinti. Ir bulvia-kasis su talka.

Nei gruodų, nei didelių šalnų, niekas ne-laukia, bet žemė jau vėsi, rytais kai kada net šalta. Darbas ne iš lengvųjų, o prieš-piečių nebus, tai ir pusryčius stiprius taiso: ir blynai su žirniniais ar pupiniais miltais, ir dažinys kiaušiniu ar varške pagardintas, ir barščiai tiršti riebūs, kad pilve ilgai šilta būtų. Dėl stiprumo ir mėsos kąsnis ne vie-nam gunktelėjimui, o užsisrėbti – tirštoka kruopienė. Jei talka kelių dienų, žinoma, bus ir bulvinių kukuliukų. Rėžiuose pie-tus į lauką nešdavo, vienkiemiuose – tal-kininkai pareidavo, bet marškinėtų, žarijo-se keptų bulvių vis tiek būdavo. Karštos, kvepiančios – su barščiais srebiamos, ne-retai ir prieš barščius ar po jų valgomos ar tai sviesto užsitepus, ar sukinio pasika-binus (sukinys kiek panašus į žemaitišką kastinį: daromas iš sviesto, grietinės, varš-kės ir kitokių prieskonių ir gerai išsuka-mas, kad būtų vienalytė masė). Kokia gi būtų bulviakasio talka, jei šeimininkė ko iš bulvių nepataisytų. Ar bulvinių blynų, dar per pusryčius keptų, krosnyje su grie-tine ar kokiu kitu pagardu pašutintų, ar plokštainio, ar kokių kukulių – maža ką gali šeimininkė išgalvoti. Gal dėl to, kad bulvė slapukė – kol neiškasi, jos nepama-tysi, ar dėl kokios kitos priežasties, bet sa-vas ir talkininkas, ką valgęs per pusryčius, žinojo ir per pietus valgysiąs, o per bulvia-kasį – kitaip. Stipresnį valgį (antrąjį patie-

kalą) šeimininkė turėjo taip pataisyti, kad valgytojai nenumanytų, koks bus. Bulvė, jeigu su riebalu, valgis sotus, tad užsrėb-ti pietums dažnai ne kruopienės ar kuku-lienės duodavo, bet lakštinių ar kukuliukų, skrylių su obuoliais ar kokiomis uogomis, slyvomis išvirdavo, medum pasaldindavo, ypač jei diena pasitaikydavo šalta ar dar-ganota – kad iš vidaus šilta būtų, kad šal-tis nepertrauktų. Jei bulvės dar nebaigtos kasti, jei talka ir rytdienai prašyta, vaka-rienė nuo įprastos nedaug tesiskiria, o jei bulvės jau nukastos, pabaigtuvių vakarie-nė stipresnė. Lyg ir varžydamasi šeiminin-kė pasakys šio bei to krosnyje radusi, gal talkininkai nepasididžiuosią, valgysią ar bent paragausią. Žinoma, kam čia reikia, diena rudens trumpa, bet jei jau duoda, kaipgi neparagausi. Ir ragauja plokštai-nį, taukais persisunkusį, spirgais pagar-dintą, cepelinus ar šaltanosius (cepelinai su varške) ar dar kokį gardėsį, būtinai iš trintų bulvių. Sriuba kukulaičių ar kurku-liukų (labai smulkių bulvinių kukuliukų iš trintų bulvių ir varškės), o kad po pabaig-tuvių vakarienės dažnai pasisėdima ir pa-sišnekama, kas ne be ko, ir koks posmas sumetamas, atsiranda ir krušienė, tegu ir pernykščių bulvių krakmolo kruopų sriu-ba vaisių nuovire.

Ir bulvės, ir daržai, ir kiti paskutiniai lauko darbai, bet ruduo – ir paskutinių grybų metas. Rugsėjį dar dygsta visi, kas ir vasarą dygo, ir dygsta gražūs, nekirmi-ję. Dygsta ir patys tie rudeniniai – sūdyti ir raugti patys geriausi. Dažniausiai renka ir ruošiasi pavieniui ar savo šeima, o kar-tais, jei reikia greit kur statinaitę suruošti, grybauja ir talka. Parsinešusios ir darinėja kartu, o jeigu talka, tai ir valgis – kaip ir talkai, nors grybauti kartu susitarusios at-eina namie papusryčiavusios.


XXIII AUKŠTAITIJOS VARGONŲ MUZIKOS FESTIVALIS, skirtas Juozo Naujalio 150-osioms gimimo metinėms

FESTIVALIO PROGRAMARUGSĖJO 6 D. (PENKTADIENIS) 18.45 VAL.

UTENOS KRISTAUS ŽENGIMO Į DANGŲ BAŽNYČIAFESTIVALIO ATIDARYMAS

„Dedikacija Juozui Naujaliui“ĄŽUOLŲ KLUBO VYRŲ CHORAS

(meno vadovas Povilas Gylys)RENATA MARCINKUTĖ-LESIEUR (vargonai)

VIRGINIJA KOCHANSKYTĖ (aktorė)Dalyvauja VII Juozo Naujalio jaunųjų vargonininkųkonkurso laureatai, Utenos meno mokyklos mokiniai

Jorūnas Janaudis ir Tomas Babelis (mokytoja Zita Lukošiūnienė)

RUGSĖJO 17 D. (ANTRADIENIS) 18 VAL.UTENOS MENO MOKYKLOS KAMERINĖ SALĖ

(Dailės skyrius, Basanavičiaus g. 38)„Dovana Barbarai Strozzi“

RENATA DUBINSKAITĖ (mecosopranas)VAIVA EIDUKAITYTĖ (klavesinas)

RUGSĖJO 22 D. (SEKMADIENIS) 13.45 VAL.

SUDEIKIŲ ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS BAŽNYČIAČIURLIONIO GIMTADIENIUI

PUČIAMŲJŲ KVINTETAS „NAUJI GARSAI“Robertas Beinaris (meno vadovas, obojus)

Paulius Gefenas (fleita)Rimvydas Savickas (klarnetas)Darius Stoskeliūnas (fagotas)Indrė Kuleševičienė (valtorna)

SPALIO 1 D. (ANTRADIENIS) 18.00 VAL.

UTENOS KIC „TAURAPILIS“PASAULINEI MUZIKOS DIENAI

„Midnigt in Paris“CLOTILDE SOLANGE (vokalas, Prancūzija, Lietuva)

LUKAS GEDVILAS (fortepijonas)

SPALIO 6 D. (SEKMADIENIS) 18.45 VAL.UTENOS DIEVO APVAIZDOS BAŽNYČIA

FESTIVALIO UŽDARYMAS„Tarp dangaus ir žemės“

PETTER RICHTER (gitara, Norvegija)POVILAS SYRRIST-GELGOTA (altas, Lietuva, Norvegija)

VITALIJUS NEUGASIMOVAS (vargonai)VIRGINIJA KOCHANSKYTĖ (aktorė)

Festivalio globėjas – Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas KATINAS

kaina 3 eur leidiniui „indraja“ – 30 chorinė utena: nuo...

Documents