Johnnie M. Clark

KULKOSVAIDŽIUS PARUOŠTIVietnamas 1368

UDK 356(73)(093.3) Cl-21

Versta iš:Johnnie M. Clark. GUNS UP! - Presidio Press. Revised edition: January 2002.

Is anglų kalbos vertė Antanas Inklėrius

© Johnnie M. Clark, 1984 © Epilogue by Johnnie M. Clark, 2001 © Vox altera, 2011

ISBN 978-609-95119-6-2

T U R I N Y S

Pratarm ė / 9

Atvykimas į 5-ąjį jūrų pėstininkų pulką ir mūšis

dėl Truojaus tilto / 11

Brūzgynai / 33

Patvirtintas sunaikinim as / 72

Atmoka / 89

D odž Sitis / 112

Šūvis iš pasigailėjimo? / 137

Moteris / 152

Ugnies bazėje Alfa kažkas rūksta / 177

Sveikas sugrįžęs! / 188

Su gim tadieniu, vaikeli-san! / 1 9 8

Epilogas 2002 m etų leidim ui / 246

Korpusui - Semper fidelis!

Nuoširdžiai dėkoju savo žmonai Nensei (Nancy) už tikėjimą manimi, Fredui Raitui (Fred Right) ir Marvetei Karter (Marvette Carter) už mokymą, Pamelai Strikler (Pamela Strickler) už lūžį mano gyvenime ir visiems draugams, kurie už mane meldėsi.

Šią knygą dedikuoju Jėzui Kristui, kuris, nepaisydamas mano trūkumų, mane myli.

Vyresnysis eilinis Džonis M. Klarkas rankose laiko M 60 prie Truojaus tilto 1968 m. Antrame plane „jūrų bitės “ stato naują tiltą. Fotografuota prieš ilgą iškylą į kalnus, kur atradome šiaurės vietnamiečių apmokymams skirtą tikslią tilto kopiją

(Autoriaus kolekcija)

I korpuso taktinė zona, Vietnamas, 1968

PRATARMĖ

Ta beprotybė nutiko iš tikro. Tai, ką skaitysite, gali atrodyti pramanai - man taip atrodo, nors šitai ir išgyvenau, - bet tai tiesa. Nesirėmiau vien savo atmintimi. Neseniai išslaptinta Jungtinių Valstijų Jūrų pėstininkų korpuso istorijos ir muziejų skyriaus Vašingtone informacija kai kurias istorijas patvir­tino dokumentais. Tiksliau prisiminti faktus man taip pat padėjo du vyrai, su kuriais kartu pragyvenau Vietnamą.

Į Jūrų pėstininkų korpusą įstojau septyniolikos. Tuomet buvau itin nai­vus ir pavojingai arti kompetencijos keliose absoliučiai nenaudingose srityse - futbolo, beisbolo ir krepšinio. Akivaizdu, jog man tikrai negrėsė pavojus būti įvardytam genijumi. Pamenu, nuoširdžiai baiminausi, kad karas nepasibaigtų man nespėjus į ten nukakti. Kaip sakiau, genijaus nepriminiau nė iš tolo.

Pirmus dvylika savo gyvenimo metų praleidau Vakarų Virdžinijos kal­nuose ir skurde - abu pastaruosius žodžius, mano manymu, galima laikyti sinonimais. Nesupraskite manęs klaidingai. Vakarų Virdžinijos nekritikuoju. Turtingi ar ne, kalnų žmonės išsiskiria tvirta valia, drąsa ir dideliu sąžinin­gumu.

Mano mamos pirmas vyras surašinėjo gyventojus Linkolno grafystės kalnuose, prie pat garsiųjų Hetfyldų (Hatfields). Pirmą kartą jis pamatė mamą, ariančią lauką Mak Klelano fermoje (McClellan farm). Tuo metu ji buvo pašė­lusiai graži, todėl iškart ją ir pasičiupo. Vėliau jis žuvo per Ardėnų ofenzyvą. Mama, turinti aštuonių klasių išsilavinimą, liko su dviem vaikais ir darbo vieta bombų gamykloje. Tada ji ištekėjo už mano tėčio, kuris, gimus seseriai, netrukus neteko darbo ir visko, ką turėjo. Jiedu atidavė vaikus seneliams, nes patys neįstengė jų išmaitinti. Aš atsiradau paskutinis. Mamai nebeužteko jėgų išsiskirti su dar vienu vaiku, todėl nutarė, jog man geriau badauti, negu būti atiduotam.

Tėtis pateko į automobilio avariją ir iki gyvenimo pabaigos liko aklas bei luošas. Jam mirus, aš ir mano valingoji mama be pinigų persikėlėme į Floridą. Ji ištekėjo už stipraus vyruko iš Niujorko, 1935 m. Auksinių pirštinių boksi­ninko ir darbštaus darbininko, padėjusio įkalbėti mamą pasirašyti dokumen­tus, atvėrusius man kelią į Korpusą. Į tarnybą buvau priimtas Džeksonvilyje (Jacksonville). Visus priimtuosius apgyvendino sename Florida viešbutyje miesto centre. Mano pirmąją naktį tame viešbutyje į fojė, mojuodamas .45 kalibro pistoletu, įlėkė kažkoks pusnuogis lunatikas išsprogusiomis akimis. Negalėdamas tuo patikėti, stovėjau ant laiptų, kai jis nesitaikydamas paleido keturis šūvius. Viena kulka pataikė į laiptus tiesiai po fnano kojomis. Tada jis apsisuko ir išdūmė į gatvę. Po minutės į fojė su atstatytais pistoletais įsi­veržė du vaikinai iš Karinio jūrų laivyno pakrantės patrulio. Registratorius

9

suklykė parodydamas pirštu į duris. Pakrantės patrulio vaikinai apsisuko ir išlėkė lauk. Niekada nesužinojau, kas nutiko, bet tai, kad į mane buvo šauta, palaikiau blogu ženklu.

Man tai sukėlė „O, nę, ką aš padariau?" jausmą. Panašus jausmas api­ma, kai įlipate į šuns išmatas ir tai pastebite tik pražingsniavęs svetainės kili­mu. Išmatomis nesmirdėjau, bet, dideliam žalsvam Braniff727 nusileidus į Da Nangą, pilvas šnibždėjo: „Pasitikrink batus/'

10

ATVYKIM AS Į 5-ĄJĮ JŪRŲ PĖSTIN IN K Ų PULKĄ IR MŪŠIS

DĖL TRUOJAUS TILTO

Mane guodė tiktai mintis, kad aš ne vienas. Lėktuvas buvo prikimštas jaunų jūrų pėstininkų. Labai gerai pažinojau tik vyresnįjį eilinį Ričardą Caną (Richard Chan). Su juo kartu laikiausi nuo Peris Ailendo (Parris Island), Jūrų pėstininkų korpuso naujokų stovyklos.

Čanas gimė Raudonojoje Kinijoje. Jo tėvai jį dar kūdikį slapta išgabeno iš šalies. Tipišku jūrų pėstininku jo niekaip nepavadintum. Negana to, kad kinų kilmės amerikietis, jis dar buvo baigęs parengiamuosius medicinos kursus Tenesio (Tennessee) universitete ir kaip neprofilinį dalyką studijavęs dvasinę tarnystę. Galėjo vaidinti gydytoją Niujorke, tačiau įstojo į Korpusą, nes jautė skolą jį priglaudusiai šaliai. Kad ir kaip banaliai skambėtų, Čanas, be visa ko, irgi troško būti geriausias iš visų, būtent jūrų pėstininkas, šis jausmas vienijo mus visus.

Mudu niekaip negalėjome persiskirti. Miegodavome gretimuose gultuo­se Peris Ailende, pėstininkijos mokomajame pulke, taip pat džiunglių kary­bos mokykloje Kemp Pendletone (Camp Pendleton), Kalifornijoje. O dabar sėdėjome šalia vienas kito lėktuve, besileidžiančiame į Da Nangą.

Žengus pirmą žingsnį ant gelsvai pilkšvos išėjimo rampos, apakino spigi­nanti saulė. Stengiausi būti pasirengęs pasileisti tekinas. Sklido gandas, jog vie­ną jūrų pėstininkų prisigrūdusį lėktuvą pamuše ant nusileidimo tako, tačiau pa­trankų šūvių negirdėjau, tik kažkokio kvailo seržanto šūkaliojimus: „Judinkitės! Judinkitės! Judinkitės!" Kai pasiekiau rampos galą, akys jau buvo pakankamai prisitaikiusios, kad matyčiau karštą mėlyną dangų be jokio debesėlio. Šalimais inkšdamas sustojo žvilgantis, įspūdingas maskuojamai nudažytas „fantomas" (Phantom). Pakilimo-nusileidimo taku atsklido artilerijos griausmas.

- Čia iš tikro rimta, - švilptelėjo vienas jūrų pėstininkas priekyje manęs.„Dieve, - pagalvojau, - tai tikras dalykas. Aš kare." Skubiai sumurmėjau

maldą, ko nebuvau daręs nuo keturiolikos metų.Už kokių šimto metrų dešiniau žemyn nunėrė siauras sraigtasparnis. Jo

maskuojamai nudažytame korpuse styrojo gausybė raketų ir kulkosvaidžių. Pakilimo-nusileidimo taku nugriaudėjo dar vienas „fantomas". Mano akys lėktuvą pagavo kaip tik tą akimirką, kai jis atsiplėšė nuo žemės ir staigiai ėmė kilti virš stačių, žalių Da Nangą juosiančių kalnų.

Pakniopstom nuskubėjome į registracijos vietą. Ji buvo vos už dviejų šim­tų metrų, bet, kai sustojau, jau žliaugė prakaitas. Braniff pilotas sakė, jog karš­tis siekia 48°C. Pamaniau, kad juokauja.

11

Buvo pats Tet puolimo* įkarštis: apie mūšį dėl Hujės (Hue) miesto namie pirmuosiuose puslapiuose trimitavo visi laikraščiai. Per televiziją kautynės dėl kiekvieno namo primindavo vaizdus iš filmų apie Antrąjį pasaulinį karą.

Abėcėlės tvarka išsirikiavusių jūrų pėstininkų eilėje, judančioje pro gar­siai juos išskirstantį karininką, stovėjau už Cano. Kiekvienas vyras paduoda­vo karininkui įsakymų pluoštą, kurį tas mikliai pagriebdavo ir, taukštelėjęs dideliu gum iniu antspaudu, riktelėdavo: „Jūrų pėstininkų penktasis!" Patapš­nojau Čanui per petį.

- Kodėl visi pakliūva į 5-ąjį jūrų pėstininkų pulką? Juk jiems negali rei­kėti tiek daug pastiprinimo.

Canas pažvelgė per petį, tarsi sakydamas: „Vyruti, turiu tau naujienų/'- Zinai, mano galva, laisvų vietų jie ten turi daug. Būtent tas pulkas uži-

minėja Hujės miestą.- Ačiū, bičiuli, - atsakiau, smagiai paplodamas jam per nugarą. - Visuo­

met galiu būti ramus, jog visur surasi ir šviesių pusių.- Judinkitės! Judinkitės! Judinkitės! - stūgavo seržantas.Po valandėlės antspaudas, tarsi autoritetingas Dievo nuosprendis, nusi­

leido ir ant mano įsakymų.- Jūrų pėstininkų penktasis!Nužygiavome prie didelės dulkinos palapinės, apjuostos metro dvi­

dešimties centimetrų aukščio smėlio maišų siena. Tamsiai rudai įdegusio grandinio pašaukti vardu, po vieną įžengdavome į palapinę. Viduje gran­dinis didžiuliais juodais ūsais įteikė man M16 šautuvą, penkias dėtuves ir dvi šovinines. Vienam iš vyrų atiteko šautuvas su kulkos skyle buožėje. Kai tam pačiam vyrukui padavė dar ir kulkos iš šono įlenktą šalmą, tas kone suskydo.

Po dvidešimties minučių buvome suvaryti į C-130, mūsų laukė trum ­pas skrydis šiaurėn, į vietovę, vadinam ą Fu Bajus (Phu Bai). Skristi būtų buvę patogiau lėktuvu su sėdynėmis ar langais ir jei niekas nebūtų kaišiojęs šautuvo vamzdžio man į ausį. Vienas vaikinas pranešė, jog skrendame virš Pietų Kinijos jūros, kad išvengtume atsitiktinių šūvių. Stengiausi būti psi­chiškai pasirengęs susidurti su į mane šaudančiais žmonėmis, tačiau turiu pripažinti, kad pasirengimą nuo panikos skyrė plonytė linija.

Fu Bajuje buvo įsikūrusi 5-ojo jūrų pėstininkų pulko bazinė stovykla. Vieta atrodė nepavojinga, viena dalis net gana civilizuota - su skardiniais stogais na­mais iš medžio ir širmų. Stovyklos plotą buvo nusagstę smėlio maišų bunkeriai,

*Angl. Tet Offensive, arba Naujųjų metų puolimas, - 1968 m. sausio 31 d. prasidėjusi ir iki kovo pabaigos trukusi Siaurės Vietnamo ir Vietkongo karinė operacija. Daugiau negu 80 tūkst. komunistinių karių vienu metu atakavo per 100 Pietų Vietnamo miestų. Gegužės ir rugpjūčio mėnesiais buvo surengti vadinamieji mini-Tet puolimai - Red. past.

12

nuo purvinomis gatvėmis riedančių tankų, sunkvežimių ir visureigių keliamų dulkių žalią spalvą visur pakeitusi gelsva. Netrukus aptikau, kad civilizuota Fu Bajaus dalis priklauso sausumos pajėgoms. Jūrų pėstininkų dalį sudarė vien palapinės. Kaip visada, sausumos pajėgos buvo geriau aprūpintos negu Korpu­sas - tai nuolatos erzindavo jūrų pėstininkus.

Fu Bajų nuo Hujės miesto skyrė dvidešimt keturi kilometrai. Ten atsidur- tum po neilgos kelionės sunkvežimiu į šiaurę magistrale Nr. 1. Per kitą, ne kažin kiek ilgesnę išvyką pasiektum vietovę, vadinamą Ke Saniu (Khe Sanh).

Mus nuvedė prie didžiulės palapinės, kur pagyvenęs, sudiržęs vyresny­sis ginkluotės seržantas su milžiniškais viršun užriestais ūsais užriko: „Ra­miai!" Šnekos palapinėje nutilo.

- Aš vyresnysis ginkluotės seržantas O'Konelas (O'Connel). Padėsiu jums įsidėmėti, kas yra penktasis jūrų pėstininkų pulkas.

Pagyvenęs seržantas lėtai ir išdidžiai pasuko savo didžiulius ūsus ir atsi­gręžė į didelę juodą lentą už nugaros.

- Tai daugiausia apdovanojimų turintis pulkas Jungtinių Valstijų Jūrų pėstininkų korpuse, - pareiškė jis lentos viršuje užrašydamas žodžius: „Pran­cūziškoji pynelė". - Kai kurie iš jūsų tikriausiai prisimins bazinėje stovyk­loje kažką girdėję apie Belo (Belleau) mišką. Kaudamasis vyras prieš vyrą, penktasis mišką užėmė per dvidešimt keturias valandas. Ant savo paradinės uniformos dėvėsite Prancūziškąją pynelę. Korpuse esame vieninteliai jūrų pėstininkai, kuriems leista nešioti ne Jūrų pėstininkų korpuso išduotą objek­tą. Penktasis jūrų pėstininkų pulkas užėmė Gvadalkanalą, Naująją Gvinėją, Naująją Britaniją, Peleliu, Okinavą, Tjenciną Kinijoje, Pusaną, Inčoną Seule, Cosino rezervuarą. Dabar eilė Hujės miestui.

Stovėdamas kojas pražergęs plačiau nei per pečių plotį, ginkluotės ser­žantas rankomis įsirėmė į klubus. Išpūtęs kubilą primenančią krūtinę, visas spinduliavo išdidumu.

- Mūsų žudymo koeficientas didžiausias Vietname. Pulkininkas neketi­na to atsisakyti. Nebent būtų leista įsiveržti į Šiaurės Vietnamą, toliau kovosi­me pagal dabar galiojančias taisykles. Nevalia žudyti neuniformuotų žmonių, nebent jie į tave šautų. Nevalia žudyti nė vieno, pavaldaus Šiaurės Vietnamo vyriausybei...

Indoktrinacijai tęsiantis dariausi vis labiau sutrikęs. Nesupratau, ar tas vyrukas varė visas šias nesąmones todėl, kad tokia buvo procedūra, ar mes, prieš atidengdami ugnį, iš tikro turėjome laukti, kol pirma į mus šaus.

Galvoje padrikai pralėkė visokios mintys. Pasijutau vienu kartu išsigandęs, susijaudinęs ir vienišas, bet labiausiai susijaudinęs. Nekantriai laukiau akimir­kos, kai galėsiu parašyti namiškiams pirmąjį laišką ir visiems apie tai papasa­koti. Kol kas apie šiuos kruvinus dalykus neišmaniau nė velnio, bet žinojau, jog kelioms merginoms reikia sukelti nerimą, kad gaučiau daug laiškų.

13

Po indoktrinacijos mus nuvedė į nedidelį šaudymo poligoną, kur galė­jome patikrinti, ar mūsų ginklai veikia - mažytė problemėlė, apie kurią net nepagalvojau.

Saulėje įdegęs seržantas pradėjo šūkauti:- Pirma dešimtis kolonoje frontu į taikinius parengties pozicijoje išsi­

skleist! Šautuvus paruošt! Greičiau! Išsiskaičiuot!- Devintas! - sušukau, kai atėjo mano eilė nurisnoti į poziciją priešais

dešimtį didelių taikinių su koncentriniais apskritimais. Jie buvo įsmeigti prie penkiolikos metrų ilgio ir trijų metrų aukščio žemės kauburio šlaito, maždaug už šimto metrų, prie pat Fu Bajaus perimetrą juosiančios spygliuotos vielos.

- Dėtuvę prijungt ir užtaisyt!Patikrinau, ar dėtuvė gerai prijungta, ir parengiau šautuvą šaudyti.- Šaudymo gulomis antra padėtis! Saugiai laikant šautuvą, priklaupt! Pa­

siremiant šautuvo buože, ant pilvo gult!Atsiguliau ant pilvo ir nusitaikiau į tiesiai priešais mane esančio taikinio

centrą.- Taikyt! Ugnis! - sušuko seržantas.Aš taip ir padariau. Nieko! Dar kartą nuspaudžiau nuleistuką. Kitų de­

vynių šautuvų nepaliaujamų šūvių sūkuryje mano ginklas išleido tik be­jėgišką „klik". Pažvelgus į už taikinio dunksančius nedraugiškus kalnus, susuko pilvą.

Seržantas greitai surado veikiantį šautuvą, tačiau sulūžęs skiltuvas pri­slėgė mane ir paliko kamuojamą rimtų abejonių. „Pasitikrink batus", - šnibž­dėjo man pilvas.

Dabar, kai mano pasitikėjimas sudužo į šipulius, mus nuvedė prie didelių dulkinų palapinių gretos. Kažkieno balsas šūktelėjo rikiuotis, išsirikiavome. Pro šalį riedantis jūrų pėstininkų prisėdęs sunkvežimis užklojo mus storu dulkių sluoksniu. Vyrai sunkvežimyje net stūgaudami juokėsi iš mūsų. Kai kurie draugiškai traukė per dantį dėl mūsų uniformos. Su Valstijų uniforma išsiskyrėme iš visų kaip didžiuliai žali strampai. Visi, kuriuos iki šiol matėme, vilkėjo džiunglių uniforma. Vyrai sunkvežimyje atrodė atšiaurūs. Džiunglių drabužiai nuplyšę ir skylėti, veidai apžėlę, oda nuo saulės patamsėjusi, patys liesi ir bjaurūs, kaip ir turėjo atrodyti jūrų pėstininkai. O mes, švariai nusisku­tę, tvarkingai pakirpti ir iki blizgesio nušveistais batais, priminėme riebius, laimingus vaikus.

Neaukštas guvus grandinis abėcėlės tvarka ėmė šaukti mūsų vardus. Kai visus patikrino, pradėjome vorele slinkti į ilgoje gretoje pirmąją palapinę. Vi­duje griežtos išvaizdos tiekimo seržantas riktelėjo:

- Koks tavo dydis, jūrų pėstininke?Kaip ir visi, gavau neperšaunamąją liemenę, amunicijos diržą, gertuves,

keturias granatas, vieną kuprinę, džiunglių batus ir uniformą. Paskui mus

14

nuvedė į skirtingas palapines pagal būrius ir kuopas, į kurias buvome pa­skirti. Neįtikėtina, bet Čanas ir aš vėl atsidūrėme toje pačioje kuopoje, tame pačiame būryje.

Palapinėje stovėjo dvi eilės gultų. Vienos eilės gale ant nedidelio gulto, kone jį visą užgoždamas, miegojo milžiniškas raudongalvis vyras. Jo rankos atrodė ne mažesnės už kojas, o batai, kaip ir lauko uniforma nuo saulės ir lie­taus nublukę ligi gelsvumo, turėjo būti keturiasdešimt devinto dydžio. Jie buvo prigludę prie kojų, tarsi ištisus metus nenusiaunami mokasinai.

Panorau pasikalbėti su juo apie šią avantiūrą tiesiog dabar. Čanas, matyt, pagalvojo tą patį. Nudrožėme į palapinės galą ir atsisėdome vienas šalia kito ant gulto greta jo. Nežinojau, ką jis pamanys, nes palapinėje daugiau nieko nebuvo. Panašiai būtų, jei stovėtum pačiame dvidešimties laisvų pisuarų eilės gale, o įėjęs vyrukas atsistotų šalia tavęs.

Vyras priminė milžinišką vikingą. Didžiuliai rusvi ūsai atitiko plaukus. Jis buvo dailiausias raudongalvis iš mano matytų. Tikras jūrų pėstininkas iš reklamos. Pasilenkęs patapšnojau per petį. Jam atsiverčiant, gultas nuo svorio sugirgždėjo. Vieną dalyką žinojau tvirtai: troškau, kad prasidėjus mūšiui tas pabaisa būtų mano pusėje. Milžinas, atmerkęs vieną didžiulę mėlyną akį, įsi­stebeilijo į Čaną.

- Ką čia veikia tas gukas?*Čanas pašoko ant kojų ir padrikai pabėrė įžeidžiančių frazių apie rau­

dongalvio milžino tėvų biologinę aplinką, jo kalbą, išvaizdą, kvapą ir protą.Raudongalvis plačiai atmerkė abi akis, tarsi negalėdamas patikėti savo

ausimis. Norėjau situaciją sušvelninti, tačiau neįstengiau surasti žodžių. Po didžiuliais rusvais ūsais pasirodė draugiška šypsena. Jis giliai ir garsiai nusi­kvatojo, paskui ištiesė ranką.

- Mano vardas Redas. Mane čia vadina Didžiuoju Redu. Jūs panašūs į naujokus.

- Tokie ir esame, - atsakiau. - Ką tik šiandien atvykome.- Kokiam būriui priklausote? - paklausė vėl patogiai įsitaisydamas.- Antrajam, - pasakė Čanas. - Penktasis jūrų pėstininkų pulkas, pirma­

sis batalionas.- Vadinasi, tam pačiam, kaip ir aš. Kokia jūsų karinė specialybė?- Mano karinė specialybė yra 0331, - sausai pratarė Čanas.- Mes abu 0331, - pridūriau.Redo veidą nutvieskė plati šypsena.- Abu kulkosvaidininkai? O, vyruti, jie tikrai apsidžiaugs jus išvydę.- Kodėl gi? - pasiteiravo Čanas.

*Angl. gook - paniekinamas žodis, kuriuo amerikiečių kareiviai vadindavo vietnamiečius ir apskritai Azijos gyventojus. - Red. past.

15

- Aš irgi kulkosvaidininkas, - pasakė jis. - Mane sužeidė pirmąją opera­cijos Hujės mieste dieną. Visoje kuopoje buvau likęs paskutinis kulkosvaidi­ninkas, turintis kulkosvaidininko specialybę. Jie čiupdavo minosvaidininkus ir tiesiog įsprausdavo jiems į rankas M60, o tie, patikėkit manimi, nemėgsta lakstyti po krūm us su paprastais pėstininkais. Ar pamenant, ką kulkosvai­dininkų mokykloje jums sakė apie kulkosvaidininko gyvenimo trukm ę susi­šaudymui prasidėjus?

Abu kartu linktelėjome galvomis.- Taigi, jie kaip tik tą ir turėjo galvoje. Nuo septynių iki dešimties sekun­

džių. Tačiau per daug nesijaudinkite, - nuramino Redas. - Girdėjau, jog gali būti, kad įsiveršime į Siaurės Vietnamą. Tada karas baigsis per porą savaičių. Mūšio lauke nesupanikuokite. Imkitės darbo gung-ho*. Jei būsite perdėm at­sargūs, tik tapsite geresni taikiniai.

Sulig šiomis paskutinėmis padrąsinančiomis pastabomis Redas apsivertė ant kito šono ir vėl susiruošė miegoti. Pamaniau, jog jis tai pasakė linkėdamas mums gera. Tačiau pasėta abejonės sėkla netrukus išaugo į didžiulį medį. Vėl pa­tapšnojau jam per petį. Jaučiausi kaip vienas iš nykštukų, žadinančių Guliverį.

- Ar tik mūsų kartais nemaustai? - paklausiau tyliai. - Negali būti, kad mes trys esame vieninteliai kulkosvaidininkai visoje Alfa kuopoje.

- Taip ir yra, nebent jie būtų gavę naujokų, kai buvau ligoninėje.Redas vėl atsimerkė.- Klausykit, vaikinai, nesijaudinkit, nes tai nepadės. Atsidūrę dalinyje,

susiraskite veteraną ir prilipkite prie jo kaip patepti klijais. Jei nežūsite per pirmus du mėnesius, viskas bus gerai.

- Ką turėtum e padaryti, kad būtume pasirengę? Turiu galvoje, ar yra kažkas, ką būtina žinoti? - toliau kamantinėjau.

- Tikriausiai reikėtų nuo grandinėlės nusiimti metalinius atpažinimo ženklus. Naktį jie kelia triukšmą, o tai gali prišaukti mirtį. Jei tau nuneš galvą, ženklų veikiausiai neberas ir tavęs neidentifikuos. Įveržkite juos tarp batraiš­čių. Batai paprastai atlaiko, be to, tada ženklai nekels triukšmo. Ir kuo nors nudažykite, kad neblizgėtų saulės ar mėnulio šviesoje. Jei ką nors norite išsau­goti sausą, įdėkite į polietileninį maišelį ir įkiškite tarp šalmo ir pošalmio.

Jis parodė į granatas, gulinčias ant mano lovos.- Iškart dabar užlenkite tų granatų kaiščius. Braunantis per brūzgynus, į

žiedą gali įsipinti šakos ir ištraukti kaištį, tada amen.Redo patarimas pirmą kartą leido man suvokti visą gausybę būdų, ku­

riais šioje vietovėje galiu netekti gyvybės. Jo informacija išgąsdino, tačiau su­vokiau, kad ji svarbi, ir buvau už tai dėkingas.

*Jurų pėstininkų korpuse paplitęs posakis, reiškiantis „kupinas entuziazmo", „užsidegęs" ar „atsidavęs". - Red. past.

16

- Niekada nenusiaukite batų, nebent tokiose vietose kaip Fu Bajus. Tua­letinį popierių, jei norite turėti bent kiek vilties išlaikyti sausą, sukiškite į po­lietileninį maišelį - rašomąjį irgi. Jei į kiekvieną vandens gertuvę neįmesite Halazone tablečių, sulig pirmu gurkšniu pasigausite dizenteriją. Penkiasde­šimties laipsnių karštyje gerkite daug vandens. Kasdien prarykite piliules nuo maliarijos, kitaip ja susirgsite ir ramybės neturėsite net grįžę namo. Svarbios ir druskos tabletės. Jų nevartodami apalpsite ištikti šilumos smūgio. Kai tik pasi­taikys proga, nusiimkite šalmą. Mačiau, kaip vienas pačirškino savo smegenis, nes penkiasdešimties laipsnių karštyje visą dieną vaikščiojo su tuo puodu ant galvos. Visų, kurie jums rašo, prašykite atsiųsti labdaros paketų su Kool-Aid* ir karštyje negendančiais dalykais.

- Ar M16 džiunglių sąlygomis sistemingai stringa kaip prognozuota? - paklausė Čanas, kaip visada nepašykštėdamas žodžių.

Redas klausiamai pažvelgė į mane.- Ar jis visada taip kalba?Linktelėjau patvirtindamas. Redas sukikeno, paskui atsakė:- Ne, jei šautuvą laikysi švarų. Valyk jį kasdien arba jis užsikirs. Kulkos­

vaidį M60 irgi. Negailėk alyvos. Musonų sezonu ginklas pradeda rūdyti kas kelios valandos. Naktį užsidegsi cigaretę, atsisveikinsi su gyvybe. Jei nepa­klos gukas, tai tikriausiai padarys kitas jūrų pėstininkas. Jums abiem už viską svarbiau štai kas: vos išgirdę „Kulkosvaidžius paruošti", privalote pastatyti tą kulkosvaidį į šaudymo poziciją ir atidengti ugnį.

Baigęs vardyti, Redas vėl apsivertė ant šono mėgindamas užsnūsti. Pas­kui, tarsi atsiminęs paskutinį dalyką, atsigręžė dar kartą.

- Kone užmiršau. Neištraukinėkite dėlių. Nudeginkite jas degtuku, ki­taip dėlės galvutė liks jūsų odoje. Nepatingėkite stipriai užsiveržti raiščių savo klešnių apačioje, tada nuo vienos kitos apsisaugosite.

Po to Redas užmigo. Turėjau dar tūkstantį klausimų, bet nebedrįsau ža­dinti. Neįstengiau suvokti, kaip jis gali miegoti. Palapinėje knibždėjo musių, karštis vertė iš kojų, kaskart, kai pro šalį pravažiuodavo sunkvežimis, į pala­pinę, nelyginant vakuuminio siurblio surinktuvą, siūbtelėdavo tankūs dulkių kamuoliai.

Čanas išsitiesė ant savo gulto, vietoje pagalvės po galva pasikišęs kupri­nę. Iš palaidinės kišenės išsitraukė rašomojo popieriaus.

- Parašyk nuo manęs Valerijai „labas", - pasakiau.- Rašau tėvams.Tai manęs nenustebino. Čanas palaikė artimus ryšius su tėvais.- Kaip klostosi tavo santykiai su Valerija? - pasiteiravau.

*XX a. ketvirtajame dešimtmetyje atsiradęs Kraft Foods kompanijos aromatingas įvairių vai­sių skonio gėrimas iš tirpių miltelių koncentrato. - Red. -past.

17

- Ji mane myli, ir aš, - tarė jis, paskui nutilo ir liūdnai palingavo galvą. - Bet jos motina - kitas dalykas. Ponia Galina daro viską, kad mūsų santykius sugriautų.

- Todėl, kad tu kinas?- Iš dalies. Tačiau svarbiausia, kad aš ne italas ir ne katalikas.- Bet tu išmanai Bibliją nuo viršelio iki viršelio.- Valerijos motinai tai nieko nereiškia. Ji neskiria Senojo Testamento nuo

Naujojo, garbina religinę sistemą ir Viešpaties iš tikrųjų nepažįsta.Cano balsas skambėjo nepiktai. Jis kalbėjo tarsi jos gailėdamas, lyg iš

tikrųjų jaudintųsi dėl jos. Canas dažnai sakydavo, jog mes geriausi draugai todėl, kad daug kuo vienas į kitą panašūs. Galbūt, bet aš tai įkyriai Gali­nai būčiau tiesiai šviesiai pareiškęs nekišti nosies, kur nereikia. Atsiguliau aukštielninkas ant gulto ir spoksojau į stogą, kol sutemo taip, kad jo nebe­mačiau.

Smarkus lietus barbeno į palapinę visą naktį ir nesiliovė iki ryto. Buvau per daug susijaudinęs, kad užmigčiau. Diena prasidėjo taip, kaip ir kitos Kor­puse - rikiuote. Purvas sparčiai džiūvo. Šešta ryto, o aš jau šlapias nuo prakai­to. Nužygiavome į valgyklą, kur pirm ąkart patyriau, kokia šalis tas Vietna­mas, - užpuolė dizenterija.

Mano pilvas gurguliavo, tarsi būtų keičiamas tepalas. Tąsė vemti, bet bu­vau pernelyg užsiėmęs tuštinimusi pro kitą galą. Čanas manė, jog tai labai juokinga, kol jį patį ištiko toks pat likimas. Likusią dieną ir didžiumą kitos praleidome kuo arčiau išviečių eilės.

Trečią dieną visą naujokų grupę suginė į didžiulę palapinę su smėlio maišų sienomis. Dalykai atrodė rimti. Viduje mūsų susigrūdo penkiasdešimt- septyniasdešimt penki, niekas nepratarė nė žodžio. Nervinausi. Dešimt eilių suolų darė palapinę panašią į koplyčią. Priekyje stovėjo didelė juoda lenta, iš šonų apsupta dviejų didžiulių žemėlapių. Kažkas riktelėjo: „Ramiai!" Visi pa­šokome. Pasijutau tarsi kine, prieš įsakymą bombarduoti Vokietiją.

Į palapinę įžingsniavo nedidelis, per anksti pražilęs, su tamsiais akiniais nuo saulės vyras. Jis prasispraudė prie pakylos priešais žemėlapius. Vyras la­biau priminė biržos maklerį, o ne Jūrų pėstininkų korpuso majorą.

- Laisvai!Paėmęs rodomąją lazdelę, prabilo:- Jūs esate 5-ojo jūrų pėstininkų pulko kariai. Penktasis pulkas dabar vyk­

do operaciją Hujės mieste. Hujė visada traktuotas kaip atviras miestas, pripažįs­tant jo kaip Vietnamo senosios imperijos sostinės ir kultūrinio centro reikšmę. Štai kodėl Šiaurės Vietnamo armijos nesutrynėme į miltus bombardavimais. Pie­tų Vietnamo Respublikos armijos 1-osios divizijos štabas yra Citadelės kampe. Ten pat „Juodosios panteros" kuopa, elitinis Vietnamo jūrų pėstininkų dalinys. Tai pagrindinės Pietų Vietnamo armijos pajėgos mieste. 5-ajam jūrų pėstininkų

18

pulkui duota užduotis susigrąžinti Huję, sausio 31-ąją užimtą Šiaurės Vietnamo armijos. Iki vasario 9-osios priešų žuvo 1053. Manoma, jog iki tol sunaikinti du priešo batalionai. Mums beliko miestą išvalyti. Tai nereiškia, kad į jus nešaudys. Jei priešo kareivis šaukia: Čieu Hoi!r vadinasi, jis pasiduoda ir į jį šaudyti nevalia. Čieu Hoi programos privalu laikytis. Išmėtėme šimtus tūkstančių lapelių, ku­riuose Šiaurės Vietnamo kareiviams siūloma mesti ginklus ir šaukti: Čieu Hoi, tada su jais bus elgiamasi tinkamai. Tokie belaisviai pereina į kitą pusę. Jie ko­vos už Pietų Vietnamo vyriausybę. Žinau, kad turite daug klausimų, bet jums tereikia žinoti viena: esate Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkai, geriausi kariai pasaulio istorijoje. Nė karto nepralaimėjome didelio mūšio. Nė vienas kovinis dalinys pasaulyje negali tuo pasigirti. O dabar - ramiai!

Visi į palapinę susigrūdę trumpai kirpti vyrai išsitempė.- Kartokite paskui mane: „Nors einu per tamsiausią slėnį, - jauni balsai

sutartinai išmikčiojo žodžius, tarsi pirmą kartą juos išgirdę, - tačiau nebijau jokio pavojaus/'

Antrą dalį pakartojome aiškiau:- Nes esu bjauriausias kalės vaikas tame slėnyje.Man patiko! Nesijaučiau labai smagiai tuščiai tardamas Viešpaties žo­

džius, bet buvau pakankamai užsidegęs, kad nudrožčiau iki Rusijos ir sustab­dyčiau tą šūdą ten, kur jis prasidėjo.

- Į balnus!Mano širdis šoktelėjo iki gerklės. Tai bent, čia ne fantazija. Aš tikrai vyks­

tu į mūšį. Pusė manęs troško mestis į karą, kita - kad mama pažadintų ruoštis į mokyklą, kol tas sapnas manęs nepasiglemžė.

Po dešimties minučių atsidūriau dviejų su puse tonos sunkvežimyje, ma­gistrale Nr. 1 šokčiojančiame Hujės link. Net nepamenu, kaip į jį įlipau.

- Ar viskas gerai? - išgirdau balsą, sklindantį iš rūko.- Kaip jautiesi, Džoni? - tai buvo Canas.- Gerai, man viskas gerai.Redas, atsirėmęs į užpakalinį bortą, vėl snaudė. Buvo gera jį matyti. Pa­

žinojau šį vyruką vos kelias dienas ir vis troškau išspausti iš jo daugiau negu po vieną sakinį. Jis skleidė pasitikėjimą savimi, ir kažkokia jo savybė, galbūt sąžiningumas, paskatino mane juo mirksniu pasikliauti.

Magistrale Nr. 1 stūmėmės lėtai ir kratydamiesi. Pravažiavome kitą dvie­jų su puse tonų sunkvežimį, nustum tą į pakelę. Jo kabina strygsojo, abu prie­kiniai ratai sulamdyti gulėjo šalia.

Greitis sulėtėjo. Iš kažkur išniro du didžiuliai amerikiečių tankai, jie ėmė vesti konvojų. Iš mažesnio purvino keliuko išsuko keistai atrodanti mašina, kuri dabar riedėjo paskutinė.

- Čanai, kas tai? - parodžiau į nematytą mašiną. Apačia tanko, bet vietoje bokštelio šešios didelės patrankos, po tris kiekvienoje pusėje.

19

- Tai Ontos*. Naikina tankus. O tos šešios yra 106 mm.- Juk tas daiktas galėtų ištaškyti visą šį konvojų!Cano draugiškame žvilgsnyje atsispindėjo panieka.- Bravo, Šerlokai.Mano žodžiai nuskambėjo kažkiek „entuziastingai", tačiau nuo smegenų

iki pilvo manyje kunkuliavo dar nepažintos emocijos. Kūną dilgčiojo. Buvau užvaldytas lūkesčio. Dar nepatirtą pakilią nuotaiką keitė paranoja, tada vėl jaudulys. „Tai beprotybė, - turėjau vis kartoti sau, - privalau susivaldyti, ki­taip tikrai neteksiu gyvybės/'

Pasirodė, jog girdžiu artileriją. Vos neužkabindama medžių viršūnių, virš mūsų sunkvežimio pragriaudėjo Phantom naikintuvų eskadrilė. Dabar karo garsai aidėjo aiškiau. Mano rankos sudrėko. Burnoje pasijuto acto skonis. Jaunas jūrų pėstininkas, sėdėjęs greta Redo, pabarškino į jo šalmą. Redas iš po šalmo dėbtelėjo viena mieguista akimi. Kita liko užmerkta.

- Nagi?Liesas vyrukas susvyravo, bet paskui išpyškino:- Kaip ten viskas?- Tai darbas.- Ar Hujėje popieriai labai prasti? - paklausė kitas jūrų pėstininkas. -

Girdėjau, jog turime daug aukų.Redas išsitraukė cigaretę, nusiėmė šalmą ir iš po pošalmio dirželių išsi­

krapštė degtukų dėžutę. Jis atrodė kaip iš Marlboro reklaminio plakato.- Jei norite ką nors turėti sausą, geriau iškart dabar įkiškite į šalmą.Vyrai ėmė grabalioti savo pinigines. Mes su Čanu tai jau buvome padarę.- Dėl Hujės nesijaudinkite. Ir nepradėkite vaidinti Džono Veino (John

Wayne). Mūšis ten jau baigiasi. Girdėjau, jog gausime tilto tarnybą.- O kas tai? - pasiteiravau.- Saugosime magistralės Nr. 1 tiltus.- Ar tai pavojinga? - išpoškino liesasis vaikinas.- Tarnyba nesunki. Poilsis. Nereikia daužytis po brūzgynus, tik patru ­

liuoti, be to, iš pravažiuojančių sunkvežimių kartais gauni alaus ar koka ko­los. Mėgaukis tuo, vyruti. Tai ilgai netruks. Karą pažinsi, kai kasdien per brūzgynus turėsi sukarti po trisdešimt klikų, nakčia numigdamas vos ke­lias valandas.

- Kas yra „klikas"? - paklausė jūrų pėstininkas šalia, jau prisimerkda­mas, tarsi baimintųsi atsakymo.

- Klikas yra tūkstantis metrų. Tas žodis vartojamas prašant artilerijos paramos.

*XX a. 7-ajame dešimtmetyje sukurta amerikiečių lengvai šarvuota vikšrinė kovos su tan­kais mašina, ginkluota šešiais beatošliaužiais M40. - Red. past.

20

Vyrai pasislinko arčiau Redo tikėdamiesi, kad vien jo patarimai padės išlikti gyviems. Visi vienu metu užpylė jį klausimais. Redas pakėlė ranką, norėdamas sustabdyti jų antplūdį.

- Dabar paklausykite. Protingiausias dalykas, kokį galėtumėte padaryti, štai kas: atsidūrę savo skyriuje, susiraskite veteraną, ką nors, kas jau čia yra kurį laiką. Klauskite jo, kas jums rūpi, prilipkite prie jo ir darykite viską, ką tik sa­kys. Laikykite M16 švarų, kitaip jis užsikirs. Jei užmigsite priešakinėse linijose, galite žūti nuo saviškio rankos, ir būsite to nusipelnę.

Dar po dvidešimties klausimų miesto pakraščiuose nusukome nuo kelio. Iš kažkur priekyje atsklido padrika artilerijos ugnis. Pro mūsų sunkvežimį prabėgo pagyvenęs ginkluotės seržantas šaukdamas:

- Lauk iš tų sunkvežimių! Išsiskleist! Greičiau! Greičiau!Kai tik išlipome, sunkvežim iai apsisuko ir leidosi atgal į Fu Bajų. Gin­

kluotės seržantas rėkaliodam as surikiavo mus į dvi voras, po vieną kie­kvienoje kelio pusėje, vyras nuo vyro per dešimt m etrų. Tada pastebėjo Redą.

- Redai, čia tu? Kaip aš džiaugiuosi. Mums taip reikia kulkosvaidininko.Jis priėjo prie Redo, pasuko galvą ir meistriškai švirkštelėjo su tabaku su­

mišusių seilių čiurkšlę. Jie vienas kitam paspaudė ranką. Ginkluotės seržantas tylesniu balsu pasakė kažką Redui. Nugirdau tik žodį: „...žuvo". Buože į savo klubą atrėmęs seržantas laikė pompinį šratinį šautuvą. Specialios šovinių juostos, prikaišiotos šratinių šovinių, ir nedideli odiniai tokių pačių šovinių prikimšti krepšeliai pūpsojo ant amunicijos diržo. Priminė mano senelį, grįž­tantį iš medžioklės Vakarų Virdžinijoje. Net spjaudėsi lygiai taip, kaip anas. Nežinojau, kad Jūrų pėstininkų korpusas leisdavo vyrams nešiotis kitokius negu Korpuso išduodamus ginklus.

Redas nusekė paskui ginkluotės seržantą į kolonos priekį. Pradėjome lė­tai nervingai žingsniuoti dulkėtu keliu. Lipnus prakaitas tekėjo kūnu kaip vanduo maudantis duše, tačiau veidą gaivino vėsus vėjelis. Už dvidešimties metrų vėjas atnešė vimdantį dvoką. Apėmė nemaloni nuojauta, jog ką tik pir­mąkart pauosčiau lavoną.

Už dviejų šimtų metrų, galvoje spėjus pralėkti tūkstančiui siaubingų vaizduotės piešiamų vaizdų, pasiekėme nedidelę bambukinę lūšnelę. Greitas patikrinimas, ir visi buvome nusiųsti į atitinkamus būrius. Vis dar nemačiau miesto, bet nuolatinis sunkiojo kulkosvaidžio kalenimas aidėjo arčiau. Virš medžių viršūnių į pilkšvą dangų šovė juodi dūmai, paskui pasigirdo sprogi­mas. Pro šalį prašvilpė „fantomas".

Ištryptu taku, kurį iš abiejų pusių juosė tankūs krūmai, Čanas ir aš nu­sekėme paskui Redą. Atėjome į nedidelę laukymę prie kitos lūšnos. Grupė pavargusių, m urzinų vyrų, siurbčiojančių kavą iš savo C davinių skardinių, stoviniavo greta iš žolės bei faneros suręstų trobelių. Redą pirm as pastebėjo

21

aukštas, lieknas tipas. Atskubančio su ištiesta ranka, jo rauplėtas veidas išsi­viepė plačia, bjauria šypsena. Jis dvokė dar baisiau negu atrodė.

- Sveikas, didelis kalės vaike, - pakratė Redo ranką ir paplojo jam per pečius. - Žmogau, pražiopsojai tikrai gero mėšlo krūvą. Kaip ligoninėje? Pasi­smaginai su kokia nors Raudonojo Kryžiaus mergina?

- Malonu tave matyti, Semai.- Pamaniau, jog lauke girdžiu tavo balsą, - jaunas karininkas, atrodantis,

tarsi ką tik būtų baigęs koledžą, šypsodamasis stovėjo lūšnelės tarpduryje.- Kaip laikotės, leitenante, - pasiteiravo Redas, atsainiai atiduodamas pa-

garbą.- Dabar daug geriau.Leitenantas žingtelėjo į priekį su ištiesta ranka. Jie trum pai ir tvirtai pa­

spaudė vienas kitam ranką.- Ką čia atsivedei? - leitenantas pažvelgė į mane.- Naujokai, - atsakė Redas. - 0331.- Nuostabu! Semai, nuvesk Redą ir tuos du į Vado skyrių.Nusekėme paskui bjaurųjį Semą. Prie jo šalmo maskuojamojo dangalo

pastebėjau kažką prisegtą. Daiktas buvo aplipęs musių. Priėjau, norėdamas geriau įžiūrėti. Tai buvo ausis. Žmogaus ausis. Ji atrodė šiurkšti ir nuo saulės pilkšvai pažaliavusi. Norėjau jo šio to paklausti, bet sudvejojau, stengdamasis prisiminti jo vardą.

- Semai, - pradėjau. Bet, nespėjus man ištarti kito žodžio, prabilo leite­nantas.

- Ir Redai, išsiųsk tą kvailą minosvaidininką atgal prie minosvaidžių, kol tuo kulkosvaidžiu savęs nenužudė. Apmokyk naujokus. Jie dabar tavo nauja kulkosvaidžio komanda.

- Semai, - pratariau. - Ar prie tavo šalmo prismeigta ausis?- Taip. Turėjau daugiau, bet jos pritraukdavo per daug musių. Šią vieną

išsaugojau, kad pačiulpčiau. Nori palaižyti?- Ne, dėkui, - nusijuokiau.- Na, o aš noriu.Jis nusiėmė šalmą, atsegęs ausį įsikišo į burną ir ėmė čiulpti kaip ledinu­

ką. Nežinau, kaip tą akimirką atrodžiau, bet neišstenėjau nė žodžio. Be žado liko net Canas.

Semas buvo mus nuvedęs siauru taku jau du šimtus metrų, kai su visu musoniškuoju įniršiu, dėl kurio jau buvome įspėti, užklupo smarki liūtis. Kai pasiekėme skyrių, vyrai ilsėjosi susėdę ratu purve už betoninės sienos liekanų, nė kiek nesistengdami išlikti sausi. Atpažinę Redą, veidai nušvis­davo, o labiausiai džiūgavo nedidukas, gana apkūnus jūrų pėstininkas su užrašu: NEŠAUDYKIT, AŠ NE PĖSTININKAS ant šalmo ir neperšaunam o­sios liemenės.

22

Redui pareiškus, jog perims kulkosvaidį, rubuilis tiesiog pašoko į orą su­mušdamas kulnimis.

- Nuimk tą taikinio centrą man nuo nugaros, vaikeli, grįžtu prie minos­vaidžių!

Tai taręs, trenkė žemėn kuprinę ir pranyko nei atsisveikinęs, nei palinkėjęs sėkmės. Viduriuose pajutau maudulį. Kaskart, kai kas nors praverdavo burną, padėtis atrodė vis prastesnė. Staiga nuo miesto sukaleno kulkosvaidis. Pliūkšte­lėdamas tėškiausi ant žemės. Atsimerkęs pamačiau, jog gūžėmės tik aš ir Canas. Kiti stovėjo žiūrėdami per betoninės sienos viršų ir kvatojosi.

Atsargiai atsistojau ir pažvelgiau virš sienos. Gatve tiesiai prieš mus dūmė juodaodis jūrų pėstininkas. Bėgo zigzagu, kad į jį būtų sunkiau pa­taikyti, tačiau juoką kėlė kitkas. Jūrų pėstininkas stūmė nedidelį Honda mo­tociklą, ant sėdynės stengdamasis nulaikyti televizorių. Kulkosvaidis vėl prabilo. Garsas rodė, jog jis didesnis, lėtesnis ir galingesnis negu M60.

- Vade! - sušuko Redas. - Tai penkiasdešimtkalibris! O aš maniau, jog miestas išvalytas!

- Tu klydai, - atsiliepė žemu balsu aukštas, tamsiaodis grandinis su romėniška nosimi ir tarsi iš geležies išlietu smakru. Nors tikrą indėną iki šiol tebuvau matęs ekrane, iškart supratau, kas tas vyrukas. Jis vienintelis nesijuokė.

- Keli dar liko. Juos prirakino grandinėmis prie sienų, kad nepaspruktų. Per daug prisiriję narkotikų, jog pasiduotų.

Didžiulis indėnas atrodė nuobodžiaujantis.Juodaodis jūrų pėstininkas, gaudydamas orą ir iš laimės išsiviepęs iki

ausų, pasiekė betoninės sienos priedangą. Apkabino televizorių, tartum tas būtų vaikas, kurį ką tik išgelbėjo iš ugnies. Paskui vis dar šypsodamasis su­smuko ant žemės. Niekas nepastebėjo, kaip nelyg vagis prisėlino leitenantas. Jis žiūrėjo į juodaodį jūrų pėstininką taip, tartum pirm ąkart būtų jį išvydęs. Pravėrė lūpas, bet sunkiai rinko žodžius.

- Džeksonai (Jackson)! Jūrų pėstininke, kas tariesi esąs? Čia tau ne riau­šės Votso (Watts)* kvartale.

- Karo grobis, leitenante, - Džeksono plati šypsena buvo nuginkluojanti. Vien pažvelgęs į jį, negalėjau nešyptelėti.

- Vaikinas, kuriam priklausė parduotuvė, vienaip ar kitaip negyvas, lei­tenante. Gal pasaugotumėt šiuos daiktus, kol grįšime į Fu Bajų, ir aš galėsiu išsiųsti juos į namus?

Leitenantas pasibaisėjo.- Ir pažiūrėkite čionai!

*Los Andželo gyvenam asis kvartalas, kur 1965 m. rugpjūtį šešias dienas vyko didžiulės riaušės. - Red. past.

23

Džeksonas pakėlė smakrą, rodydamas grėsmingą žalią guminę gyvatę, kruvinais dantimis kaip skalbinių spaustukais prisegtą prie savo palaidinės.

- Mesk šalin tą šlamštą ir ruoškis. Išvykstame už dešimties minučių.- Ką? - nepatikėjo grandinis indėnas.- Tikra tiesa, Vade.-Kodėl?- Atsitraukiame, kad išsaugotume pietų vietnamiečių garbę, leisdami

jiems patiems išvalyti miestą. Į balnus! Sraigtasparniai jau pakeliui.

Po valandos iššokau iš transportinio sraigtasparnio Fu Bajaus stovykloje. Bazė šįkart pasirodė keistai kitokia, nebe pavojinga ir svetima, bet, tiesą sa­kant, saugi.

Anksti kitą rytą visa kuopa kratėsi magistrale Nr. 1 tolyn nuo Hujės mies­to. Po dvidešimt penkių minučių pasiekėme pirmąjį tiltą. Konvojus sustojo. Pirmajam būriui liepta išlipti iš dviejų paskutinių sunkvežimių kolonoje.*

Likęs konvojus vėl pajudėjo. Už pusantro kilometro sustojome prie di­džiulio seno juodai nudažyto plieninio tilto. Jis priminė seną kabantį tiltą traukiniams, bet buvo skirtas išimtinai automobilių eismui. Tiltas driekėsi per plačią džiunglių upę, rausvai juodą nuo irstančių lapų, sūkuriuojančių netoli paviršiaus ir krūvomis gulinčių jos vagoje. Tiltą juosė spygliuotos vielos ritiniai, o kiekvieną galą saugojo drūti, pusantro metro aukščio smėlio maišų bunkeriai. Dar vienas smėlio maišų bunkeris buvo įrengtas ant didžiulės be­toninės atramos, laikančios tiltą per vidurį.

Aukštasis grandinis indėnas iššoko iš sunkvežimio ir ėmė rėkauti:- Truojaus tiltas! Antrasis būry, lipt lauk! Judinkitės! Judinkitės! Greičiau,

jūs didelis taikinys.Išsirikiavome priešais seną rūdijantį tanką su prancūziška emblema ant

bokštelio. Už dvidešimties metrų į dešinę nuo tanko stovėjo trijų aukštų smė­lio maišų bunkeris, beveik pačiame jo viršuje kyšojo 7,62 mm kulkosvaidžio vamzdis. Šiek tiek kairiau nuo tilto už šio bunkerio glaudėsi penki nedideli balti skardiniais stogais pastatai iš betono blokų. Tiesiai prieš mus kitapus kelio dunksojo ilgas, kulkų suvarpytas betoninis pastatas. Aplink jį lakstė vietnamiečių vaikai, šūkaudami kaip žaidimų aikštelėje. Trisdešimt metrų į dešinę nuo to pastato prie trijų medžių buvo pririštas išskleistas didžiulis ka- mufliažinis parašiutas. Po juo nuo žudančios saulės slėpėsi dvylika jūrų pėsti­ninkų. Vieni kortavo, kiti miegojo.

- Kas jie tokie? - paklausiau Redo.- Pilietinės akcijos patrulių dalinys. Dirba su kaimo gyventojais. Stengiasi

išlaikyti juos mūsų pusėje, saugo jų ryžius, teikia medicinos pagalbą.

Pietiniame tilto gale lygiagrečiai su upe, kiek akys užmato, driekėsi ilgas kaimas.

Pietų Vietnamo armijos kareiviai užeidavo į baltus blokinius namus ir iš jų išeidavo. Didžiuma be ginklų. Prie mažiausio blokinio namo durų leite­nantas kalbėjosi su vietnamiečių majoru. Majoras pirma parodė į didžiausią iš pastatų, paskui į mus. Jie vienas kitam atidavė pagarbą, ir leitenantas atžings- niavo prie mūsų.

- Dėmesio!Paklusome tik Čanas ir aš. Likęs būrys tebetarškė. Tada aukštasis indė­

nas pakartojo tą patį, tik kitaip: „Užsičiaupt!" Šnekos liovėsi.- Kalbėkite, leitenante.- Naktį praleisime Pietų Vietnamo armijos komplekse, - jis parodė į ar­

timiausią ir didžiausią iš pastatų skardiniais stogais. - Pietų vietnamiečiai šiąnakt budės, taigi galėsime numigti. Jei pasiseks, čia galbūt prabusime porą savaičių. Keliaukite ir susikraukite ten savo mantą.

Jis pasisuko į grandinį indėną.- Greitasis Ereli, pastatyk sargybinį prie mantos, kad koks nors vietna­

miečių kareivis per klaidą ko nors nenugvelbtų.- Klausau, pone.- Išsiskirstyt!Pastatas man didelio įspūdžio nepadarė, tačiau kiti elgėsi taip, tarsi čia

būtų Hiltono viešbutis. Čanas ir aš nutrenkę mantą sparčiai nudrožėme kai­mo link, kad nebūtume pačiupti sargybinio pareigoms. Pietiniame tilto gale prie mūsų pribėgo vietnamiečių berniukas, abiejose rankose laikydamas po butelį koka kolos.

- Ąš pardavinėju kolą. Vienas doleris kariniais mokėjimo talonais.- Ne, ačiū, - atsakė Čanas.- Ko norėtum, jūrų pėstininke? - berniukas pažvelgė į mane. - Gal reikia

bum-bum? Galiu gauti.- Čanai, ką reiškia „bum bum"?- Spėju, jog taip vadinama prostitutė.Vaikis pažvelgė į Čaną.- Kodėl tu atrodai kaip jūrų pėstininkas? Tu toks pats, kaip aš.Čano veidas įsitempė. Jis sugniaužė kumščius, ir akimirką pamaniau, jog

vaikį prilups. Čiupau jam už rankos ir paplekšnojau per petį.- Ei! Kas nutiko?Nekreipdamas į mane dėmesio, Čanas piktai gręžė vaikį akimis, tartum

vis dar taikydamasis jam trinktelėti.- Aš nesu toks pat, kaip vietnamietis.Čanas nusipurtė mano ranką ir griebė vaikį už gerklės.- Aš amerikietis. Kinų kilmės amerikietis. Ne vietnamietis.

25

Kai Čanas paleido, vaikis nurūko, paskui per saugų atstumą atsigręžė į mus.- Tu dink-ki-dau, jūrų pėstininke! - pasišaipė jis, smiliumi pasukiodamas

ratus apie dešinę ausį, ir nubėgo šalin.- Vaikis mano, kad tu išprotėjęs, - pasakiau.- Jis tikriausiai teisus, - piktai suniurnėjo Čanas.- Kas nutiko?- Nežinau, - tarė pažvelgdamas man į akis. - Tiesiog mane netikusiai pa­

veikė. Kartais jau būnu sotus nuo aiškinimų, kokia mano tautybė. Esu dvi­dešimčia centimetrų aukštesnis už vidutinį vietnamietį, o visi mano, kad aš vienas iš jų. Zinai tą grandinį, apie kurį esi tokios geros nuomonės?

- Grandinį Džeimsą? Tą mažą kresną pašlemėką, vaidinantį generolą?- Taip, jį. Jis man pareiškė, jog nepasitikįs Kito Karsono (Kit Carson) žval­

gais ir manimi, kad pasaugočiau mantą.- Negali būti! O ką tu?- Pasakiau, jog aš irgi ne itin pasitikiu vietnamiečių žvalgais ir grandi­

niais, neatpažįstančiais naujo pastiprinimo. Regis, tai jį suglumino. Nudrožė nutaisęs tą ignoruojančią miną.

Čano reakcija mane užklupo netikėtai. Jis iš proto paprastai varydavo savo krikščionišku atlaidumu. Praktiškai tapo mano sąžine. Negrūmodavo m an pirštu ar panašiai, bet, jei padarydavau klaidą ir įsileisdavau į ginčus dėl ko nors, kas teisinga ar neteisinga, nuodėmė ar ne nuodėmė, jis tik atsiversda­vo savo nedidukę Bibliją ir suvarpydavo mano požiūrį taip, kad jame atsiras­davo daugiau skylių negu šveicariškame sūryje. Čanas tikrai nebuvo angelas. Kartais jo tonas skambėdavo arogantiškai, tačiau paprastai todėl, jog žinojo, apie ką kalba. Apskritai jis buvo pasibjaurėtinai sąžiningas ir doras, tad žino­jau, kad juo galiu kliautis be išlygų. Nepratariau nė žodžio. Neabejojau, jog dėl to berniūkščio jis netrukus pasijus blogai.

- Pasielgiau gana kvailai, ar ne?Linktelėjau galva.- Turėsiu tai atitaisyti, kai tą vaikį vėl pamatysiu. Ar pasirengęs apžiūrėti

Truojaus miesto centrą?- Eime, - tariau.Mums einant per kaimą, pastebėjau, jog kiekvienoje lūšnoje yra bunke­

ris. Tiesą sakant, tai net ne bunkeriai, bet nedideli požeminiai urvai. Redas minėjo, jog žmonės tokiuose miega, bet tada pamaniau, kad perdeda. Pasi­rodo, nemelavo. Tikras žmogiškųjų švilpikų kaimas. Viršun jie išlįsdavo tik dieną. Užmetėme akį į vieną skylę pažiūrėti, kaip ji apstatyta. Ant grindų - du pūvančios faneros gabalai, dvi senos kariškos antklodės ir tuzinas vorų. Vie­nas tokio dydžio kaip penkiasdešimties centų moneta.

Šių žmonių primityvi egzistencija mane pakerėjo. Magistrale Nr. 1 dun­dėjo civilizacija, o vos už šešių metrų moterys tupėdamos velėjo skalbinius

26

ant uolų. Kaimo gyventojai neatrodė sveiki. Visi kosėjo ir krenkštė, tartum sirgtų tuberkulioze. Nutarėme smalsumą sutramdyti. Pasukome atgal.

Naktis prasidėjo ramiai. Nieko neveikti buvo puikus dalykas, nes dau­gum a vyrų per du mėnesius nesyk nebuvo išmiegoję aštuonių valandų. Iš­valėme ginklus, tada Semas išsitraukė kortų kaladę ir, šypsodamasis pū­vančių dantų pilna burna, užtraukė: „Juodoji alėja (Black Alley)*, brolyčiai, Juodoji alėja/'

Renkant didžiausią keistuolį 5-ajame jūrų pėstininkų pulke, daugiausia balsų būryje būtų surinkęs Semas. Jo humoro jausmas buvo keistas, lygiai kaip ir visa asmenybė. Nejaučiau jam didelės simpatijos, tačiau labai ir nesi- bjaurėjau. Atrodė, jog jis kone nenatūraliai įsimylėjęs savo nediduką blūperį (blooper), oficialiai vadinamą M79 granatsvaidžiu. Blūperis priminė nupjautą šratinį šautuvą su ypač storu vamzdžiu. Jis net per vidurį atsilenkdavo kaip šratinis šautuvas, bet šaudydavo miniatiūriniais artilerijos sviediniais - bent taip jie buvo vadinami, - kurie sprogdavo atsitrenkę. Išlėkdami jie išleisdavo garsą „blūp" (bloop).

- Žiūrėk savo kortų, Semai, - pasakė Sadsis (Sudsy), vėl palinkdamas prie savo PRC-25 radijo. Sadsis, mūsų strazdanotas radistas, priminė man By- verį Kly verį (Beaver Cleaver)**. Jis paprastai pasilikdavo vadavietėje kartu su mediku, leitenantu ir ginkluotės seržantu. Išsiskyrė pomėgiu šnekučiuotis per radiją.

- Elgiesi su tuo radiju kaip su moterimi, Sadsi, - mestelėjo Rodžersas (Ro­gers), nervingai nusijuokdamas.

Rodžersą merginos pavadintų patraukliu. Savotiškai dailus riestanosis. Redas man pasakė, kad Rodžersas anksčiau buvęs geras jūrų pėstininkas, bet dabar, šnekama, jog yra įsigąsdinęs. Hujės mieste jam kliuvo skeveldrų, ir nuo tada jis nebe toks, koks buvo anksčiau.

Kurį laiką stebėjau kortų žaidimą, klausydamasis garsiakalbio Semo nu­siskundimų laime. Vyrai atrodė pavargę, bet atsipalaidavę. Aš buvau atsipa­laidavęs tiek, kiek įmanoma gulint ant vinių lovos. Patalpa trenkė žuvimi. Tiesą sakant, žuvimi dvokė visa šalis.

Mano kuprinė, pam ainiusi pagalvę, buvo lyg prikim šta akmenų. Iškra­čiau porą C davinio skardinių, papurenau ir pamėginau vėl ant jos padėti galvą. Kai virš mūsų vieno kambario molinėmis grindim is Hiltono lyg raus­va pastelinė upė nudriko saulėlydis ir mus prarijo tamsa, didžium a vyrų jau miegojo.

*Tarp amerikiečių jurų pėstininkų populiarus kortų žaidimas. - Red. past.

**Septynių metų berniukas, JAV televizijos serialo „Palikit tai Byveriui" (Leave It to Beaver) vienas pagrindinių personažų. - Red. past.

27

Tamsą vienas po kito sudraskė trys smarkūs sprogimai. Raudoni žaiža­ruojantys šviesos rutuliukai plūstelėjo pro užkaltų langų plyšius. Sugriebiau savo šautuvą ir pašokau laukdamas nurodymų. Pastatą sudrebino dar viena serija sprogimų. Durys atsilapojo, vidun siūbtelėjo raudona šviesa, prasiskver­busi per dulkių kamuolius. Patalpoje kilo sąmyšis. Kažkas suklykė: „Minos­vaidžiai!" Du vyrai išdūmė pro atviras duris. Prabilęs ilga papliūpa, lėtai, besikaitaliojančiu ritmu ėmė kalenti senesnės gamybos kulkosvaidis. Šauk­dami pro šalį bėgo vietnamiečiai. Garsus balsas užstaugė: „Kulkosvaidžius paruošt!" Man pasirodė, jog pro duris į klaikią raudoną šviesą išnėrė Redas. Nusekiau paskui jį į chaoso pasaulį.

Vietnamiečiai lakstė visomis kryptimis. Kompleksą apėmė panika. Vie­nas Pietų Vietnamo armijos kareivis atsitrenkė į mane, jo šautuvo buožė įsi­painiojo į mano kulkosvaidžio šovinių diržus. Stengiantis išsilaisvinti, vie­ną siaubingą akimirką mūsų veidai susiglaudė. Jis įsistebeilijo į mano akis ir suklykė: „Vietkongas!" Ištraukęs šautuvą, nuskuodė priešinga negu tiltas kryptimi. Instinktai šnabždėjo, kad dumčiau paskui jį, tačiau kaip tik tą aki­mirką virš tilto pokštelėjo dar viena signalinė raketa, ir jos šviesoje išvydau pro užpakalines duris į betoninį kulkosvaidžio bunkerį už dvidešimties me­trų priešais mane įbėgantį Redą.

Ant trijų aukštų smėlio maišų bunkerio už manęs kiekvieną juosiančios spygliuotos vielos centimetrą beprotiškai akėjo senas 7,62 mm kulkosvaidis. Dar vienas prabilo nuo smėlio maišų bunkerio ant betoninės atramos tilto vi­duryje.

Pietų Vietnamo kareiviai, gynę pozicijas pietinėje tilto pusėje, liovėsi šau­dę ir galvotrūkčiais, mesdami ginklus, pasileido į kitą pusę. Vienintelis ugnimi atsakantis pietų vietnamietis liko kulkosvaidininkas trijų aukštų bunkeryje. Kiti nešė kailį. M60 papliūpa iš betoninio bunkerio nubloškė vieną nuo tilto.

Prilėkiau prie bunkerio durų ir sustaugiau Redui:- Tu plieki į pietų vietnamiečius!- Užsičiaupk ir maitink juosta kulkosvaidį!Numečiau M16 ir, kiek įmanydamas greičiau, virpančiomis rankomis

prijungiau šovinių juostą. Dar dvi raudonos signalinės raketos pokštelėjo virš tilto, apšviesdamos tamsius pavidalus, šliaužiančius per vielą tiesiai prieš mus kitapus kelio. Dar daugiau šešėlių, virstančių žmonėmis, mačiau pieti­niame tilto gale. Redas pradėjo pliekti dvidešimties šūvių papliūpomis į pie­tus. Pamėginau šauti į pavidalus, besibraunančius per vielą priešakyje, tačiau ginklas nesuveikė.

Sukrečiantis sprogimas už nugaros privertė Redą nutraukti ugnį. Kitas mūsų dešinėje apkurtino mano dešiniąją ausį. Ausyse ėmė spengti. Pajutau šiltą kraują, iš ausies tekantį žemyn kaklu.

- Redai! - suklykiau.

28

Dėl nuolatinių trenksmų aplink Redas neišgirdo. Bunkeris prisipildė dul­kių ir dūmų.

- Redai! - suklykiau vėl ir papurčiau jo ranką. - Mano šautuvas neveikia!- Perstumk keitiklį, naujoke!Pagrabaliojau keitiklio. Jis stovėjo saugos padėtyje. Dieve, koks idiotas! Da­

bar į pietinę tilto pusę prabilo M60 ant betoninės atramos. Iš juodumos pliūpte­lėjo šimtai žybsnių. Nustačiau šautuvą šaudyti serijomis ir atidengiau ugnį.

- Sustok, pusproti! - užstaugė Redas. - Tik pusiau automatine ugnimi. Kitaip greitai pristigsi šovinių! Prijunk daugiau šaudmenų! Greitai!

Man prijungus dar vieną šovinių juostą, Redas vėl pradėjo šaudyti. Spro­gimai ėmė daužyti šiaurinę tilto pusę, paskui dešimties metrų intervalais nu­slinko keliu, pamažu artėdami prie trijų aukštų bunkerio.

- Minosvaidžiai! - riktelėjo Redas ir ėmė pleškinti į pietinę tilto pusę. Skeveldros tėškėsi į mūsų bunkerio šoną, paskui raudona šviesa užgeso. Re­das nutraukė ugnį.

Blyksniai iš priešo ginklų vamzdžių švytėjo tamsoje kaip šimtai m irti­nų jonvabalių. Staiga sprogimai liovėsi. Naktis nutilo. Žalia signalinė raketa pokštelėjo virš tilto ir pradėjo lėtai leistis laikoma savo mažyčio parašiuto. Iš pietų ant tilto tekini metėsi penki vyrai. Nemačiau, kad būtų nešęsi ginklus. Dar viena signalinė raketa apšvietė mūšio lauką. Dabar įžiūrėjau, jog kie­kvienas ant krūtinės ir nugaros lipnia juosta buvo prisitvirtinęs krepšius su sprogstamaisiais užtaisais.

- Sprogdintojai! - suriko Redas, atidengdamas ugnį į penkis vyrus, dabar zigzagais bėgančius į tilto vidurį. Tą pačią akimirką į sprogdintojus prapliupo ir M60 ant betoninės tilto atramos bei 7,62 mm kulkosvaidis.

Kulkoms šokčiojant aplink penkis sprogdintojus, oranžiniai traseriai at­šokdavo tūkstančiais krypčių, tačiau tie vis artėjo. Paskui trys vienu metu par­griuvo. Vienas sunkiai vėl pakilo. Jo kojas kulkos dar kartą suvarpė. Tada tilto vidurio link jis ėmė slinkti šliaužte. Likusieji du svyrinėjo lyg pasigėrę, kulkos­vaidžio kulkų kliudyti, mėšlungiškai krūptelėdavo, kol galiausiai susmuko.

Staiga mūsų poziciją užgriuvo pragariška šaulių ginklų ugnis tiesiai iš anapus kelio. Man į veidą pasipylė nuo bunkerio nudaužti betono gabaliukai ir purvas. Pro šaudymo prarėžą inkšdamas skverbėsi švinas. Atrodė, kad ki­tas šimtas šautuvų pliekė tiesiai į mus.

Redas pasilenkė, mūsų šalmai susidaužė. Mano pilvas prisiplojo prie stu­buro. Sumurmėjau skubiai maldą. Švinas pliaukšėjo į bunkerio sienos išorinę pusę. Kulkos, smarkiai dunkstelėdamos ir susiplodamos, ardė brangius me­džiagos, saugojusios mūsų gyvybes, centimetrus. Paskui šaudymas nutilo.

Pažvelgę pro šaudymo prarėžas, pamatėme dar vieną pietine tilto puse atrisnojančių sprogdintojų grupę. Pradėjau šaudyti, šįkart pavieniais šūviais. Į vieną pataikiau. Buvau tikras, kad pataikiau, bet tas nesustojo.

29

- Juk pataikiau į tą kalės vaiką!- Taikyk į kojas! - sušuko Redas vėl atidengdamas ugnį. - Jie prisipumpa-

vę narkotikų. Turi juos pakloti.Dabar žybsniai iš anapus kelio priešais mus nukrypo į maniaką, valdantį

7,62 mm kulkosvaidį trijų aukštų smėlio maišų bunkerio viršuje. Pamaniau, jog jis prie to daikto tikriausiai buvo prijungęs du tūkstančius šovinių. Negir­dėjau, kad būtų padaręs pertraukėlę.

Prijungiau šovinių juostą, ir Redas paklojo dar vieną iš sprogdintojų. M60 kulkosvaidžiui ant betoninės atramos sprogdintojus kliudyti trukdė netikęs šaudymo kampas. Tą padaryti turėjo Pietų Vietnamo armijos kareivių likimo valiai paliktas pietinis kulkosvaidžio bunkeris.

Viršuje pradėjo skleistis skaisčiai baltos signalinės raketos, nušviesdamos mūšio lauką kaip dvidešimt saulių. Supratęs, iš kur jos, garsiai sušukau:

- Redai, lėktuvas! Aviacijos parama!Sulig kiekvienu taikliu šūviu sprogdintojai ant tilto trūktelėdavo ir

grįžtelėdavo lyg už virvelių tampomos lėlės. Pirmutinis vyras apsisuko kaip vilkelis, rankomis daužydam as orą virš galvos, tačiau vis dar slinko pirmyn. Iš juodų džiunglių kitapus kelio, judėdama nedideliu apskritimu, į mus atšnypštė milžiniška kibirkštis. Redas nustojo šaudyti ir nustūm ė mane žemyn, pats užgriūdam as ant viršaus. Bunkerį sudrebino kurtinantis spro­gimas. Pro šaudymo prarėžas siūbtelėjo purvas, akmenys ir dulkės. Pakėlė­me galvas spėdami išvysti kitą raketą, šnypščiančią triaukščio smėlio maišų bunkerio link.

- Jie šiapus vielos! - šūktelėjo Redas, rodydam as į triukšm ingai kly­kaujančius Šiaurės Vietnamo kareivius. Dešinėje nuo m ūsų siluetai kirto kelią.

- Šaudyk į viską, kas juda!Supratau, kad pozicijos dešinėje niokojamos. Galvoje šmėstelėjo kanki­

nančios mintys apie kautynes vyras prieš vyrą. Pamaniau, jog geriau būti nu­šautam negu nudurtam. Dieve, kaip nekenčiu peilių!

Pro mūsų duris prabėgo sprunkantis vietnamietis. Redas atsigręžė ir pro angą paleido papliūpą, paklodamas du Pietų Vietnamo kareivius už pusan­tro metro nuo bunkerio. Negalėjau patikėti tuo, kas dedasi. Kelias sekundes spoksojau į negyvėlius, kol Redas vėl prabilo. Mačiau, kaip M60 traseriai smi­go į sprogdintojus ant tilto. Ant kojų vis dar laikėsi tik trys. Kiti mėgino stum ­tis pirmyn šliauždami.

Tilto viduryje, kaip tik virš atramos, nuo kurios tebešaudė M60 kulkos­vaidžio komanda, trys sprogdintojai rankomis apkabino plieno atramą. Po penkių sekundžių milžinišką plieno antstatą į orą siūbtelėjo smarkus spro­gimas. Jis pakilo tris metrus virš betoninės atramos, šiek tiek persisuko ir su trenksmu nukrito sutraiškydamas kulkosvaidžio komandą.

30

Dvidešimt sekundžių niekas nešaudė, tarsi kulminacinė destrukcija būtų užbaigusi mūšį. Tada ant tilto iš skausmo ėmė klykti amerikietis. Iki tos aki­mirkos nebuvau tikras, ar ten jūrų pėstininkų kulkosvaidžio komanda.

- Čanas!Redas pliaukštelėjo man per veidą.- Ten ne Čanas! Ten Pilietinės akcijos patrulių dalinys. Jie darbuojasi kar­

tu su pietų vietnamiečiais.Mirštančio jūrų pėstininko balsas skrodė drėgną nakties orą. Sulig kie­

kviena veriančia dejone jaučiausi vis bejėgiškesnis.- Redai, turime ką nors daryti!Šaudymas atsinaujino. Redas atidengė ugnį į blyksnius anapus kelio.

Prijungiau daugiau šovinių. Kiekvienąkart, kai šaudynės aprimdavo, mane iš proto vedė kankinami sužeisto jūrų pėstininko maldavimai padėti. Redas smarkiai paplojo man per pečius, paskui patapšnojo per šalmą.

- Iki aušros „čarliai" de-de muo. Išeiti laukan anksčiau būtų savižudybė.- Ką reiškia de-de muo?- Paspruks. Dienos šviesoje „čarlių" šansai mus nugalėti menki arba jokių.Staiga danguje pasigirdo triukšmas, primenantis nemalonų rūko sire­

nos baubimą ir lydimas nuostabaus auksinio dryžio, regis, gimusio iš juodo it smala dangaus.

- Kas tai? - paklausiau.- Pafas Stebuklingasis Drakonas - C-130 su mini patrankomis ir pilnas

šaudmenų. Sakoma, jog per dešimt sekundžių suakėtų kiekvieną futbolo aikš­tės centimetrą.

- Neatrodo, jog įstengtų tai padaryti kulkosvaidžiu.- Ne. Ten savotiškas milžiniškas gatlingas, ir kiekvienas vamzdis - kul­

kosvaidis.Su nuostaba stebėjau Pafą ir klausiausi jo garsų. Baisingas oranžinių ir

auksaspalvių traserių srautas atrodė penkiasdešimties centimetrų ar metro storio. Sulig kiekvienu lėktuvo ar ginklo judesiu jis šiek tiek suplazdėdavo. Garsai daugiau priminė ne šaudantį ginklą, bet piktą riaumojančią pabaisą. Deja, Pafas didelės žalos nepadarė, nes priešas buvo pernelyg arti mūsų. Po dešimties minučių mirtinas auksaspalvis srautas pranyko.

Per kitas dvi valandas padriki susišaudymai tebesitęsė, tačiau artėjant aušrai šaudymas susilpnėjo iki atsitiktinių snaiperių šūvių. Su pirmaisiais saulės spinduliais pasigirdo grandinio indėno komanda:

- Dėmesio!Iš kur sklido balsas, nemačiau, bet skambėjo garsiai ir aiškiai.

31

- Tai Greitasis Erelis! Einu pas jį!Kai jį pastebėjau, aukštasis indėnas jau buvo ant tilto. Sužeistas jūrų pės­

tininkas liovėsi šaukęsis pagalbos prieš valandą, tačiau aš vis dar tebepuose- lėjau viltį. Indėnas judėjo greitai ir grakščiai, kaip katė. Nušoko nuo persisu­kusio tilto ant atramos, pranykdamas iš akių. Po kelių akimirkų vėl pasirodė. Supratau, kad vyras jau negyvas.

Vis labiau švintant, tikėjausi išvysti šimtus negyvų Šiaurės Vietnamo ka­reivių, bet pirm ą kartą patyriau, koks priešas įgudęs nutempti žuvusiuosius ir sužeistuosius.

Niežėjo kiekvieną centimetrą. Kūną dengė su prakaitu sumišusio rupaus smėlio sluoksnis, jaučiausi, tarsi būčiau nuteptas klijais. Norėjau pamatyti žu­vusius vyrus. Reikėjo surasti Caną.

- Džoni! - skersai kompleksą ataidėjo balsas, atnešęs mano širdžiai džiaugsmo ir palengvėjimo.

- Redai! Tai Čanas! Čanas! - sušukau perdžiūvusio bunkerio tarpduryje. Išnėriau iš bunkerio į meškos glėbį, kone sutraiškiusį mano šonkaulius.

- Tikrai džiaugiuosi, kad tu sveikas.Išsilaisvinau iš tv irtų gniaužtų pažiūrėti, kas tai pasakė. Aukštasis in­

dėnas.- Tas vyrukas visą naktį grizino mane jaudindamasis dėl tavęs, - pasakė

Vadas.- Mes kartu nuo naujokų stovyklos, - atsakiau šiek tiek sutrikęs. - Jis

man kaip brolis.Čanas nuginė šypseną nuo savo veido ir pavaizdavo esąs per daug rafi­

nuotas, kad rodytų emocijas.- Na, - tarė, žingtelėdamas atgal ir pasitaisydamas neperšaunamąją lie­

menę, - tavo motinai pažadėjau žiūrėti, kad neiškrėstum kokios kvailystės.- Eime, - paragino Greitasis Erelis.- Kur? - paklausiau.- Skaičiuoti kūnų.Nusekėme paskui akmenveidį indėną prie perimetro spygliuotosios vielos.

Ten ir aplink tiltą bei statinių kompleksą suskaičiavome šešiasdešimt keturis Šiaurės Vietnamo kareivius. Aptikome vieną, į abi kojas sužeistą kulkosvaidžio kulkų. Jį paėmėme į nelaisvę. Iš penkiolikos žuvusių jūrų pėstininkų dvylika priklausė Pilietinės akcijos patrulių daliniui. Nė vieno iš jų nepažinojau ir tuo džiaugiausi. Niekada neišsiaiškinau, kiek žuvo Pietų Vietnamo kareivių.

Oficialiame pranešime teigiama, jog tiltą per Truojaus upę atakavo ir niokojo apie trys šimtai reguliariosios Šiaurės Vietnamo armijos kareivių ir šimtas sprogdintojų. Tiltą sugriovė savižudžiai (sprogdintojai), nešę krepšius su sprogstamaisiais užtaisais. Nė žodžio neužsiminta, kad Pietų Vietnamo kareiviai savo postuose užmigo, o paskui metė įtvirtintas pozicijas.

32

BRŪZGYNAI

Po to, kai Truojaus tiltas buvo sugriautas, per dvidešimt keturias valan­das „jūrų bitės" (seabees) pastatė pontoninį tiltą, ir konvojai toliau važinėjo kaip paprastai. Praėjus keturiasdešimt aštuonioms valandoms, „jūrų bitės" jau rentė kitą nuolatinį tiltą.

Dienos metu, kai dirbdavo, turėdavome juos saugoti. Prieš naktį jie sun­kvežimiais grįždavo į saugų Fu Bajaus prieglobstį už šešiolikos kilometrų, o mes trijų vyrų naikinamosiomis komandomis ir skyriaus dydžio pasalų gru­pėmis išsiruošdavome į brūzgynus.

Nors tiltas buvo suniokotas, jo sargyba, palyginti su brūzgynais, vis tiek laikyta lengva tarnyba. Kol kas nenutuokiau, kuo tai skyrėsi, tačiau nebuvo pagrindo netikėti, jog tai tiesa.

Po dviejų savaičių Truojaus kaime, norėdami papildyti savo ryžių atsar­gas, pasirodė vietkongininkai. Kaimo vadovui, nesutikusiam ryžių duoti, jie nupjovė galvą ir pasmeigė ant bambuko smaigo priešais jo trobą. Gintis nuo tokių atakų geriausiai tiko trijų vyrų naikinamosios komandos. Jos būdavo tylios ir judrios. Į trijų vyrų komandą kelis kartus prašiausi savanoriu, bet niekada ten nepatekau, nes buvau per „žalias". Negaliu sakyti, kad iš tikrųjų būčiau troškęs ten papulti, bet viršų paimdavo nuobodulys, sumišęs su smal­sumu. Tai atrodė jaudinantis dalykas, o aš nebuvau patyręs nieko, apie ką galėčiau parašyti namiškiams. Mano reikšmingiausias indėlis į karą iki šiol buvo smėlio pilstymas į maišus.

Lengva tarnyba ar ne, tas darbas man atrodė nuobodus ir vergiškas. Per mūšį dėl tilto daugelis bunkerių nukentėjo, taigi darbotvarkė: „pildyti smėlio maišus ir tvirtinti bunkerius". Toks įsakymas kartodavosi kasdien. Canas pareiškė, jog ma­nęs savanoriu neima, nes atrodau stiprus. Ant kaulų vis dar turėjau mėsos, o Peris Ailende buvau laimėjęs bataliono atsispaudimų varžybas, tačiau, būdamas me­tro aštuoniasdešimties ir sverdamas septyniasdešimt du kilogramus, nesijaučiau Herakliu. Vis dėlto jo teorija iš dalies galėjo būti teisinga. Palyginti su daugeliu iš neseno pastiprinimo, veteranai atrodydavo liesi ir išvargę.

Vienintelė pramoga toje nuobodybėje būdavo stebėti eismą magistrale Nr. 1. Didžiuma vietnamiečių keliaudavo pėsti, bet kartais prariedėdavo dviratis, mo­pedas ar net apdaužytas senas baltas autobusas, juokingai pasviręs į vairuotojo pusę. Sunkvežimių vairuotojai, konvojais traukiantys į pietus Da Nango ar į šiau­rę Fu Bajaus ar Hujės kryptimi, retsykiais išmesdavo mums C davinių paketą. Jei pasisekdavo, nukrisdavo į Fu Bajaus valgyklas gabenamo pieno dėžė.

Bemaž taip dažnai, kaip ir aš, prie smėlio maišų darbuodavosi toks Strai- keris (Striker). Jo gerai nepažinojau. Didelio draugiškumo nerodė. Sudėjimu,

33

bruožais, manieromis ir žodynu neišsiskyrė. Ryškiausias skiriamasis bruožas, tiesą sakant, buvo didžiulis juodas apgamas tiesiai tarp akių virš nosies. Bai­giantis antrai smėlio maišų pildymo savaitei, į tą apgamą kone hipnotiškai kaip tik ir spoksojau, kai Straikeris netikėtai pradėjo pokalbį.

- Kaip susidraugavai su tuo guku? - pasiteiravo nepažvelgdamas į mane. Tada įsmeigė kastuvą į smėlį ir, sudejavęs iš nuovargio, atsisėdo ant žemės.

- Turi galvoje Čaną?- Taip. Guką, kuris kalba kaip profesorius.Akimirką svarsčiau, ar neįsmeigus man savo kastuvo ne į smėlį, o kur

nors kitur, tačiau nusprendžiau būti kilniadvasis ir tą veiksmą atidėti.- Buvai Peris Ailende ar esi holivudinis jūrų pėstininkas?- Kemp Pendletone.- Taigi holivudinis, - tariau.- Žinau, žinau. Peris Ailende dvigubai sunkiau negu Pendletone. Viską

jau girdėjau. Bet ir Pendletone ne piknikas.Ignoravau jo bandymą gintis.- Žinai apie dvi minutes, kurios, prieš sugulant į lovas, duodamos per­

skaityti laiškus ar parašyti žinutę namo?- Taip. Niekada nesu gavęs laiškų, - atsakė jis kone piktai tai prisiminęs.- Čanas tuo laiku skaitydavo Bibliją. Jo lova stovėjo greta manosios, tačiau

niekada nepasidomėjau, ką jis skaito. Neturėdavome galimybės vienas su kitu pasikalbėti. Taigi vieną vakarą vyresnysis instruktorius Džonsas (Jones) - trum ­pam nutilau, prisiminęs, kokį siaubą varydavo tas tipas, - pagavo Čaną, vietoje laiškų skaitantį Bibliją. Liepė jam atsistoti ramiai ir taip smogė į pilvą, kad Čaną parbloškė, tačiau šis iškart vėl atsistojo. Tada instruktorius pradėjo stūgauti apie įsakymų neklausymą ir berti kaltinimus už mėginimą pasitraukti iš „jo" Jūrų pėstininkų korpuso dėl religinių įsitikinimų. Čanas pareiškė, kad jis neteisus ir kad į Korpusą įstojo, jog jame pasiliktų. Instruktorius pasakė, kad vienintelė Biblija, kurią jis nuo šiol turėsiąs skaityti, bus „Jūrų pėstininko vadovas". Čanas atkirto, jog tai neteisinga. Tai buvo tik pradžia. Instruktorius prisiekė Čaną iš Jūrų pėstininkų korpuso išguiti. Jie tai ir bandė padaryti, tačiau Čano palaužti nepajėgė. Galiausiai Džonsas pasidavė ir paskyrė Čaną skyriaus vadu.

- Mano būryje jie sykį buvo užsisėdę ant vieno vaikino, - pasakė Straike­ris. - Galiausiai jį išgujo. Netinkamas tarnybai. Buvo ištižėlis.

- Čanas ne ištižėlis. Per paskutines keturiasdešimt aštuonių valandų atos­togas prieš paliekant Valstijas įkalbėjau Čaną kartu su manimi vykti į Tichuaną (Tijuana). Su mumis buvo dar du vaikinai. Visi, išskyrus Čaną, prisisiurbėme. Kažkoks stambus meksikietis vertė užsimokėti už dvidešimt keturis stiklus gė­rimo, kai užsisakę buvome tik tris. Gana greitai pasirodė daugiau apsauginin­kų, ir dičkiui galiausiai užtvojau su kėde. Kiti du jūrų pėstininkai paspruko, o Čanas pasilikęs ten mušėsi, kol buvome išgelbėti Tichuanos policijos. Paskui iš

34

Tichuanos kalėjimo mus paėmė Pakrantės patrulis ir įmetė į savąjį. Jie ketino Čaną paleisti, mat jis net nebuvo girtas, o aš įstengiau pravapėti, kad dėl visko kaltas esu aš, o jis tik pašalietis, bet Čanas manęs nepaliko. Tada iš laivyno mus perėmė Korpusas ir įgrūdo į Raudonosios linijos kalėjimą Pendletone.

- Tu ten buvai? - Straikerio veide pirm ąkart atsirado šiokio tokio susido­mėjimo.

- Aš ten buvau.-Ilgai?- Turėjome įsakymus kitą dieną išvykti į Vietnamą, todėl išėjome laisvėn

po kelių valandų.- Tai jums nė karto neprireikė kirsti Raudonosios linijos?- Ne, - atsakiau. - Jie privertė mus stovėti ramiai veidu į sieną, o patys iš

kitos pusės daužė į galvą, kol vienas karo policininkas kone sulaužė man nosį.- Aš esu kirtęs Raudonąją liniją, - sumurmėjo Straikeris. - Prireikus nu­

sišlapinti, turėdavai kirsti Raudonąją liniją. Jei užsimanydavai atsigerti, turė­davai kirsti Raudonąją liniją. Jei norėdavai nusivemti ar ko nors užkąsti, turė­davai kirsti Raudonąją liniją.

- Girdėjau, jog kertant ją gerokai kliūdavo, - pasakiau.- Taip, - susimąstęs ištarė Straikeris. - Daužydavo vėzdais ir spardydavo.

Kaip tas tavo mažas Biblijos skaitytojas pakėlė Raudonosios linijos kalėjimą?Straikeris paklausė taip, tarsi jau žinotų atsakymą.- Lygiai taip, kaip ir visi kiti. Kas tau nepatinka - Čanas ar Dievas?- Nepažįstu nei vieno, nei kito. Nelabai pasitikiu žmonėmis, kurie sėdi­

nėja skaitydami Bibliją.- O aš nepasitikiu tais, kurie to nedaro, - tariau grėsmingu tonu, draugiš­

kum u tikriausiai nespindėjo ir mano veidas.- Tik nesakyk, kad ir pats tiki tomis nesąmonėmis? - nusijuokė jis.Pajutau, kaip mano veidas paraudo. Dėbtelėjau į Straikerio parudavusias

rankas ir krūtinę. Buvo liesas ir bjaurus, kaip didžiuma jūrų pėstininkų. Kai, vis dar nenuleisdamas nuo jo akių, ranka siektelėjau kojos, Straikeris šiek tiek sunerimo.

- Džoni!Nusigręžęs nuo Straikerio, pamačiau už manęs stovintį Redą, vienoje

rankoje jis laikė nedidukę žalsvą m irtiną claymore miną, o kitoje vielos ritinį.- Ateik čia minutėlei.Jis pasivedėjo mane kelis metrus į šalį ir tyliai šnibžtelėjo.- Supratau, ką galvojai. Nedaryk to.Pradėjau aiškinti.- Ir nesivargink aiškinti. Kai ką nugirdau. Nesvarbu, koks pašlemėkas

yra Straikeris. Brūzgynuose neprisidaryk priešų. Juk girdėjai apie skeveldri­nes granatas. Jei kas nors norės tave ten ištaškyti, jam tereikės švystelėti į tave

35

granatą ar paleisti kulką į nugarą, o paskui pasakyti, jog tai buvo nelaimingas atsitikimas mūšio įkarštyje. Girdi, ką sakau?

Linktelėjau, ir mes grįžome prie Straikerio. Redo įspėjimą visam laikui įsidėjau į galvą. Žinojau, jog jis teisus.

- Šįvakar judu kartu su Džeksonu (Jackson) išeisite laukan kaip naikina­moji komanda, - pranešė Redas. - Jūs, vyručiai, galbūt sumanysite paleisti į darbą claymore miną, todėl norėčiau jums parodyti, kaip ji veikia.

- Džonai, ar žinai, kaip tas daiktas veikia? - paklausė Straikeris, mostelė­damas į m iną Redo rankoje. Jo balsas nuskambėjo gan draugiškai.

- Tiesą sakant, nelabai, - atsakiau, jausdamas palengvėjimą, kad piktu­mo akimirka praėjo.

Claymor mina buvo 12,7 x 17,78 cm dydžio, ant keturių kojelių ir šiek tiek išlenkta.

- Nagi, - tarė Redas, draugiškai paplodamas man per petį taip, kad tas vos neišniro. Paskui, priklaupęs ant vieno kelio, claymore miną padėjo šalia de­tonatoriaus priekiu į apačią. - Pirma prijunk tas dvi vielas prie minos korpuso užpakalinės sienelės. Tada išvyniok jas iki savo pozicijos ir prijunk prie dviejų detonatoriaus veržlių. Aišku?

- Taip.- Nebūkite per daug arti. Toje bjaurybėje apie 700 gramų C-4. Pastatykite

sutemus. „Carliai" turi bjaurų įprotį jas apeiti, jei tik pastebės statant.Redas trum pam nutilo.- Kiek turite granatų?

• - Keturias.- Štai dar dvi, - tarė ištraukdamas dvi granatas iš savo amunicijos diržo

ir mestelėdamas jas man. - Kuprines palikite čia. Neimkite nė pončo. Gukai gali išgirsti nuo jo tyškantį lietų. Palikite ir savo šalmus. Užsidėkite minkštus dangalus.

- Gerai, Redai.Man pradėjo sukti pilvą. Reikalas atrodė rimtesnis, negu buvau tam pa­

sirengęs.- Jei pamatysite, kad suveikė signalinės raketos su atotampa ir tiltas puo­

lamas, negrįžkite. Pasilikite, kur esate, iki aušros.Dabar tikrai susinervinau.

Tartum po tūkstančio metų saulė pagaliau neskubriai ėmė leistis už to­limų A Šau slėnio kalnų. Vidurius susuko taip, tarsi pilve būtų žadintuvas. Su Džeksonu ir Straikeriu susitikau prie kulkosvaidžio bunkerio pietiniame tilto gale. Kad greičiau pakeistų dėtuves, Džeksonas dvi vieną su kita buvo

36

sujungęs lipnia juosta. Iškart pradėjau apgailestauti, kad niekas man nepatarė padaryti to paties. Vis kažkas išnirdavo, apie ką net nebuvau pagalvojęs. Ži­nojau, jog galiu žūti dėl kokios nors užmirštos smulkmenos.

Pradėjus žingsniuoti taku per kaimą, du jūrų pėstininkai skersai kelio išvyniojo spygliuotos vielos ritinį, nakčiai užtverdami tiltą. Tai sukėlė man nejaukų visiškos vienatvės jausmą. Pilti į maišus smėlį pasirodė besąs malo­nus laiko leidimo būdas.

Kaimą kirtome nepastebėti - bent to tikėjomės. Kaimiečiai nakčiai jau buvo sulindę į savo olas. Išskyrus atsitiktinį urvų gyventojų kosčiojimą, vieninteliai garsai atsklisdavo nuo upės. Pliūkštelėjus žuviai, prikąsdavau liežuvį.

Kitame kaimo gale takas išsišakojo į tris, vedančius skirtingomis kryp­timis. Džeksonas pakėlė ranką, duodamas ženklą sustoti. Priklaupėme ant vieno kelio.

Rengiant pasalą, esmingai svarbu apskaičiuoti laiką. Per anksti - mus pamatys, o jei delsime, gali būti, kad pasirinksime netikusią vietą ar patys pateksime į pasalą. Iš visų jėgų mėginau įžiūrėti priešakyje kokį nors judesį, bet neįstengiau.

Džeksonas parodė judėti toliau. Kiekvienas žingsnis nuskambėdavo per garsiai. Saugus tilto prieglobstis atrodė už milijono kilometrų. Vis dairiausi atgal, bet paskui sekė tik mano baimė. Džeksonas pasuko taku, vedančiu to­lyn nuo upės.

Mūsų sparta sulėtėjo: tyliai ėjome žingsnis po žingsnio. Dešinėje nuo me­džio nukrito ir į upę pliūkštelėjo šaka. Visi priklaupėme. Negalėjau surasti jokios protingos priežasties, kodėl turėtum e dar per metrą nutolti nuo tilto. Džeksonas atsistojo ir davė ženklą vėl pajudėti. Norėjau jam pasakyti, jei jis tai daro vien norėdamas pagąsdinti naujoką, dar vieno žingsnio tikrai nebe­reikia. Kojos nutirpo.

Troškau, kad kas nors dabar žinotų, ką išgyvenu. Mano draugai, ieško­dami merginų, kaip tik dabar automobiliais suka ratus aplink Steak'n Shake*. Beprotystė. Niekas tuo nepatikės. Ką daryti, jei mus užpuls? Pamaniau, jog turiu liautis tokiomis mintimis griozti smegenis.

Gilėjanti naktis nepaliaujamai prastino pradinį matomumą. Straike- rį dar įžiūrėjau, o Džeksonas jau susiliejo su juoduma priešakyje. Norėjau sustoti, bet judėjome toliau. Triukšmas miške už nugaros privertė tankiau plakti širdį. Paėjau dvidešimt m etrų atgal. Dėl paranojiškos baimės, jog kaž­kas žingsniuoja paskui, kūnu nubėgo šiurpulys. Vėl apsisukau. Straikeris buvo pranykęs iš akių. Vos sutram džiau troškimą pašaukti jį vardu. Paspar­tinau žingsnį.

^Užkandinių tinklas, labiausiai paplitęs Jungtinių Valstijų pietuose ir vidurio vakaruose.- Red. past.

37

Už didelio tamsaus debesies pasirodė delčia. Džiunglių juoduma virto ūka­notu mėliu. Jausmas toks, tarytum mėgintum įžiūrėti pro tankų rūką, tačiau tai nebuvo rūkas, tik dar viena šiurpi, drėgmės prisotinta Vietnamo naktis.

Užuot atnešusi palengvėjimą, blausi melsva šviesa tik įvarė daugiau ne­rimo. Staiga pasijutau matomas kaip ant delno. Akis graužė tekantis sūrus prakaitas. Atrodė, jog takas nuves iki tų siaubingų kalnų.

Sustojome maždaug dvidešimt penkių kvadratinių metrų laukymės pa­kraštyje. Takas tiesiai per jos vidurį ėjo į tankias, vientisą juodą sieną prime­nančias džiungles kitapus. Laukymės viduryje mūsiškį kirto kitas takas. Dau­guma takų vesdavo į ryžių laukus, kuriuose kaimiečiai kasdien plušėdavo, bet kai kurie per ir aplink laukus vingiuodavo iki pat kalnų.

Naujas takas vedė tolyn nuo tilto į pietus, A Sau kalnų link. Vyrai visada juo­kaudavo, jog ta zona yra gukų P&A* centras. Dabar tai juokingai neatrodė. Džek­sonas priklaupė ant vieno kelio, duodamas ženklą padaryti tą patį ir mums.

- Čia tinkama vieta, - sušnibždėjo jis.- Galbūt ten, už anų krūmų?Straikeris parodė į keletą kelius siekiančių krūmų už trijų metrų nuo takų

sankirtos. Vieta atrodė tinkama, bet gerokai toli laukymėje ir gana nepridengta.- Nueisiu pirmas ir patikrinsiu, - sušnibždėjo Džeksonas.- Įsitikink, jog nesimatysime nuo abiejų takų, - pridūrė Straikeris.Džeksonas pasilenkęs nukūrė į laukymę. Jo žingsniai per pėdos aukščio

žolę buvo labai triukšmingi. Akimirką pranyko už krūmų, paskui pakėlė ran­ką ir pamojo mums ateiti.

Straikeris nubėgo pirmas. Irgi pernelyg triukšmingai. Vos jis dingo iš akių, pakilau aš. Pirmi keli mano žingsniai buvo tylūs, bet lėti. Paskui į krūm ų priedangą pasileidau tekinas, keldamas dar daugiau triukšmo negu Džekso­nas ar Straikeris.

Įsitaisėme per metrą vienas nuo kito. Priedangoje galėjome puikiai ste­bėti takus patys būdami nepastebimi. Pamėginau prisiminti viską, ko buvau mokytas, bet dėmesį teįstengiau sutelkti į negailestingas gigantiškų moskitų atakas. Džeksonas padavė Straikeriui butelį skysčio vabzdžiams atbaidyti. Sis šiek tiek pasitepė veidą, sprandą ir rankas, tada palinko į mane.

- Pasitepk, bet ne per storai. Gukai gali užuosti, jei vėjas papūs tinkama kryptimi.

Džeksonas, pasilenkęs per Straikerį, ciferblatu žemyn ištiesė man laikrodį.- Tu pirmas eisi sargybą. Nerodyk švytinčių rodyklių, kitaip mums vi­

siems bus amen.Džeksonas nusišypsojo. Jo šypsena švietė labiau už bet kurį ciferblatą.- Pažadink Straikerį dvidešimt ketvirtą valandą.

*Angl. R&R - Rest and Relaxation: poilsio ir atokvėpio atostogos. - Red. past.

38

Vos tik jie sudėjo akis, pasijutau, tarsi būčiau vienintelis taikinys Vietna­me. Kiekvienas krūmas ir medis ėmė rodytis kaip priešo kareivis. Mėginau save nuraminti mintimis, koks esu nelaimingas. Nepadėjo. Buvau per daug susijaudinęs, kad būčiau nelaimingas.

Mėnulis tai išlįsdavo, tai pranykdavo už atsitiktinių debesų, matomumas svyravo nuo trijų iki šimto metrų. Kai tik matomumas suprastėdavo, vaiden­davosi, kad medžiai ir krūmai juda. Iš atminties ėmė lįsti visi matyti karo fil­mai su Džonu Veinu. Japonai dažnai maskuodavosi krūmais. Magėjo budinti Straikerį, bet to nepadariau. Vietnamiečiai tikriausiai nematė nė vieno filmo su Džonu Veinu.

Džeksonas ir Straikeris patempė aukštyn palaidines ir kaip vėžliai įtrau­kė galvas, stengdamiesi išvengti nuolatinio moskitų zyzimo. Žvilgtelėjau į lai­krodį. Prabėgo tik dvidešimt penkios minutės, o įspūdis toks, tarsi jau būtų praslinkusios dvidešimt penkios dienos, tačiau kol kas ramu. Iki šiol prie ma­nęs nesėlino nė vienas krūmas. Galbūt naktis praeis be incidentų.

Dar kartą apžvelgiau laukymę, ir ta viltis iškart išsisklaidė. Iš džiunglių juodybės išniro pasilenkusio, žingsnis po žingsnio atsargiai judančio vyro pa­vidalas. Širdis sudunksėjo taip smarkiai, jog net krūtinė kilojosi. Perstačiau šautuvo keitiklį ir grabaliodamas pasitikrinau, kur atsarginės dėtuvės.

Straikeris pliaukštelėjo ranka siekdamas priploti moskitą. Skubiai uždė­jau delną ant jo burnos. Jis sustingo plačiai atmerktomis akimis.

- Gukai, - sušnibždėjau taip tyliai, jog nebuvau tikras, ar jis mane išgirdo. Straikeris pamažu pasivertė prie Džeksono ir kumštelėjo tam į petį. Abu su­žiuro į mane. Parodžiau į šešėlį. Jiedu atsirėmė ant kairės alkūnės ir atsargiai pažvelgė virš mus slepiančių krūmų.

Dabar matėsi, kaip iš tankių džiunglių išėjo ir skersai laukymės ėmė slinkti trys tamsios figūros. Jos nėjo nė vienu iš takų. Judėjo tiesiai į mus. Nu­sitaikėme. Likus penkiolikai metrų, pasuko šiek tiek į šoną. Dabar laukymės pakraštyje išniro daugybė figūrų. Nešovėme.

Mano antakiai tikriausiai pakilo iki plaukų linijos. Įžiūrėjau bent ketu­riasdešimt per laukymę judančių šešėlių. Džeksonas ištiesęs ranką parodė, kad prisiplotume prie žemės. Akimirką mano dėmesį patraukė silpnas lėktu­vo aukštai danguje burzgesys, sekundę meldžiau, kad būčiau tame ar bet ku­riame kitame lėktuve. Susiliejau su žeme ir tyliai meldžiausi: nors einu per... O Dieve, atleisk man, nepamenu žodžių!

Per drėgną žolę čiužančių žingsnių šiugždesys beldė į ausis. Tolumoje išgirdau sunkiosios artilerijos dundesį - tikriausiai iš Fu Bajaus. Po trisde­šimties sekundžių sprogo du sviediniai - sprendžiant iš garso, maždaug už dviejų tūkstančių metrų. Žingsniai sučežėjo greičiau.

Troškau, kad čia būtų Redas. Blykstelėję prisiminimai iš naujokų stovy­klos susimaišė su baime. Pliaukštelėsi per moskitą - ir atsisveikink su gyvybe.

39

Arba nusičiaudėsi. Sujudėsi ne laiku. Pamenu, kaip kartą eilinis Alenas (Alien) prieš mane plekštelėjo per smėlio blusą. Instruktorius spyrė jam į blauzdas ir partrenkė. Tada liepė atsigulti visam būriui ir visu balsu užstaugė: „Eilini, tu ką tik sunaikinai visą savo būrį!"

Velnioniškai skaudėjo ranką, tačiau net akių nedrįsau pajudinti, kad sužinočiau kodėl. Girdėjau, kaip pro šalį vorele šnopuodami ir kriuksėdami slinko priešai. Galėjau pajausti kiekvieną paskirą sekundę. Atrodė, jog čia vei­du į žemę guliu dienų dienas.

Pagaliau tyla. Jokio kojų šlepsėjimo. Panorau apsidairyti. Staiga dvasią sukaustė paralyžiuojantis siaubas. O jei gukai stovi prie mūsų? Kai tik kilstel- siu, gausiu kulką į galvą. Praslinko dvi minutės.

- Pavojus praėjo.Džeksono šnabždesys m an nuskambėjo kaip mormonų tabernakulio

choro giedama „Aleliuja". Kažkur skambėjo varpai, ir saulė rytoj vėl pa­tekės.

Pakėliau galvą ir tiesiai prieš save išvydau Straikerio akis. Jis buvo taip su­gniaužęs mano ranką aukščiau plaštakos, jog atrodė, kad ji suveržta turniketu.

- Mano kelnės šlapios, - pasakė jis paleisdamas mane. - O juk nelijo.Nugarą skaudėjo, kojos buvo nutirpusios, kraujas dar neatitekėjęs į ran­

ką. Sprandas trakštelėjo, pasijutau geriau. Tada tie jo žodžiai man ir stuktelėjo. Griebė už juoko kauliuko ir spustelėjo jį taip smarkiai, kaip Straikeris amži­nybę gniaužė mano ranką.

- Tavo kelnės šlapios? - pažvelgiau į Straikerio purviną veidą. Tas linkte­lėjo. Priepuolis prasidėjo kikenimu, po to kontroliuojamas juokas virto nebe­valdomu. Kvatojausi net šniokšdamas. Veidu sruvo gryno džiaugsmo ašaros. Džeksonas, persisvėręs per Straikerį, papurtė mane už peties.

- Ne..., - sakinys virto kikenimu. Tada kvatotis pratrūko Straikeris. Ran­ka prisidengiau burną, kad prislopinčiau triukšmą, bet juokas nuo to tik dar sustiprėjo. Džeksono kikenimas darėsi vis garsesnis. Džeksonas Sypsenis kvatodavosi kaip niekas garsiai ir galingai. Jaučiau neatidėliotiną poreikį jį nutildyti, kol neįsivažiavo, bet bergždžiai. Nebesivaldžiau. Džeksonas persi­vertė aukštielninkas, pritraukė kelius prie pilvo, tarsi tas baisiai skaudėtų, ir balsu juokėsi. Didelis, stambus, riebus, iš pilvo gilumos sklindantis juokas. Staiga Džeksonas apimtas panikos atsisėdo.

- O Dieve, granata!Per dvi sekundes kas nuropojo, kas nušokavo dešimt metrų į šalį. Vėl

prisiplojome prie žemės, sprogusi granata apdrabstė mus purvais. Straikeris ir aš tučtuojau atsisėdome su parengtais šautuvais. Džeksonas sukikeno. Ne­tekę žado spoksojome į jį. Džeksono kikenimas virto kudakavimu. Straikeris papurtė Džeksoną už peties, bet jis tik pradėjo juoktis smarkiau ir garsiau.

- Jei nesiliausi, vošiu buože, - suurzgė Straikeris.

40

- Gerai, gerai, - atsiliepė Džeksonas, vos išspausdamas žodžius per prunkš­timą. - Tai buvo mano granata. Ištraukiau kaištį, kai gukai ėjo pro šalį.

- Geriau dinkime iš čia! - paraginau, iš paniškos baimės stengdamasis tai pasakyti pašnibždomis.

- Nusiramink, - tarė Džeksonas, tapšnodamas man per petį. - Dėl to ta ilgoji kolona nesugrįš. Jie pamanys, jog kažkas užmynė ant apgaulingos minos.

- Vis tiek, - greitai apsidairydamas sušnibždėjo Straikeris, - nebenoriu čia likti!

Džeksonas minutėlę pasvarstė ir parodė tilto kryptimi.- Gerai, grįžkime arčiau tilto.Nervingai atsitraukėme du šimtus metrų, bet po šio manevro pasijutau

geriau. Saulei pakilus, jau buvau pasirengęs parašyti laišką į namus. Mano draugai niekada tuo nepatikės, bet vis tiek norėjau jiems apie tai papasakoti. Ypač troškau nakties nuotykiais pasidalyti su Canu.

Šiauriniame susprogdinto tilto gale stovėjo du dviejų su puse tonos sun­kvežimiai. Greta vieno iš jų laukė grandinis Greitasis Erelis, žiūrėdamas mūsų kryptimi.

- Pajudėkit! Greičiau! Išvykstame!Iš priekinio sunkvežimio persisvėręs per bortą pamojavo Čanas. Nuris­

nojau prie sunkvežimio ir ėmiau į jį kabarotis.- O kur tu dabar susiruošei? - paklausė Greitasis Erelis.Pakėliau akis į Čaną.- Kur tu keliauji? - pasiteiravau.- Į S-2 mokyklą. Jūrų pėstininkų korpusas pareiškė norą, kad prisipratin­

čiau prie vietnamiečių kalbos. Nesijaudink, grįšiu už dviejų ar trijų savaičių. Pasirūpink savimi, bičiuli.

- Tu irgi, Čanai, - ištariau gana priblokštas.- Judinkis! Judinkis! Susirink mantą! Išvykstame! - šaukė man aukštasis

indėnas.Čano sunkvežimis pajudėjo. Pamojavome vienas kitam paskutinį kartą.

Pasijutau vienišas. Nebuvau labai alkanas, tačiau pilve jutau tuštumą. Akimis sekiau sunkvežimį, kol jis už vingio pranyko.

- Judinkis! Judinkis!Atsigręžiau.- Ei, Vade!- Klausau, - atsiliepė tas, rūpestingai aprišdamas ant batų aulų užleistas

savo džiunglių kelnių klešnes. - Tu irgi geriau taip padaryk, naujoke. Nuo visų dėlių neapsisaugosi, bet nuo kai kurių tai tikrai.

- Kur ta Čano mokykla?- Iš pradžių Fu Bajuje, paskui Da Nange prie Kinijos paplūdimio, - paaiš­

kino pažvelgdamas į mane. - Ten puiku, tikrai puiku. Panašiai kaip P&A.

41

- Šunsnukis, - suniurnėjau.Supratau, kad pavydžiu, o juk turėčiau dėl jo džiaugtis, bet nesidžiau­

giau. Pirmąkart leidžiamės į brūzgynus, o jis gauna P&A.- Ei, pralinksmėk! - pasakė Greitasis Erelis. - Prie Kinijos paplūdimio jis

bent nežus.- Tikra tiesa, Vade.Nusprendžiau pasidžiaugti jo dalia, net jei man tai kėlė pasibjaurėjimą.- Į balnus!Nubėgau į šiaurinį kulkosvaidžio bunkerį pasiimti kurpinės, šalmo, ger­

tuvių ir kulkosvaidžio amunicijos. Atsirėmęs į bunkerį jau su šalmu ir kupri­ne stovėjo ginkluotės seržantas. Mano manta gulėjo greta jo.

- Dieve! Kokia naktis, seržante!- Paskubėk ir čiupk savo mantą, sūnau.- Tikriausiai koks šimtas gukų praėjo tiesiai pro mus! Pačioje panosėje!Jis elgėsi taip, tarsi mano žodžių būtų nenugirdęs.- Kiek tau metų, Džonai?Jis padavė man neperšaunamąją liemenę ir švirkštelėjo tabakuotą seilių

čiurkšlę.- Aštuoniolika, o ką?- Tiesiog įdomu. Turiu vaikį tokiu pat kūdikišku veidu kaip tavo. Jam liko

mokytis paskutiniai metai mokykloje. Ar tu baigei vidurinę?- Taip, praėjusią liepą. Pradėjau lankyti mokyklą penkerių.- Kada tau sukako aštuoniolika?Ginkluotės seržantas padavė man amunicijos diržą ir gertuves. Pasidarė

įdomu, kurlink suka. Jis pirm ą kartą kalbėjosi su manimi.- Spalio 12-ąją.- Ar tavo tėvai davė rašytinį sutikimą, kad patektum į Korpusą?- Taip, tačiau reikėjo įkalbinėti.Ginkluotės seržantas trykštelėjo tabako sulčių čiurkšlę ant didelio skruz­

dėlyno šalia bunkerio, paskui priėjo prie pat manęs, uždėjo dešinę ranką man ant peties ir pažvelgė tiesiai į akis. Gilios raukšlės vagojo jo įdegusią kaktą ir juosė tamsiai mėlynas akis. Staiga jis pasirodė labai senas ir iškilmingas.

- Negali ilgiau būti aštuoniolikos, Džonai. Jei nori ištrūkti iš šitos skylės gyvas, privalai mąstyti kaip brandesnis. Ar supranti, ką mėginu tau pasakyti?

- Manau, jog taip, seržante.Jis pasilenkė, paėmė mano šalmą ir uždėjo man ant galvos.- Nėra labai daug jūrų pėstininkų, geresnių už Redą. Daryk, ką jis sako.

Klausyk ir Greitojo Erelio. Tas indėnas yra jūrų pėstininkas iki kaulų smege­nų. Stebėk jį ir mokykis.

- Ar čia taip sunku kaip Antrajame pasauliniame kare, seržante? Kalba­ma, kad buvote Ivo Džimoje.

42

- Aš buvau ir Čosino rezervuare. Šis karas blogiausia, ką patyriau. Mes nesistengiame laimėti ir nesistengiame pralaimėti. Galėtume viską užbaigti per mėnesį, jei įsiveržtume į Šiaurę.

Jis žingtelėjo keletą skubių žingsnių, tarsi būtų pernelyg įpykęs, kad pa­stovėtų ramiai.

- Kiekvienas karas dvokia, bet tokios smarvės kaip šita iki šiol nepaty­riau. Laikykis Redo ir išsilaikysi.

- Į balnus!Man vėl pradėjo sukti pilvą. Pasigedau Cano. Nedidelei kolonai vingiuo­

jant per kaimą, smaugė negera nuojauta. Už dviejų tūkstančių metrų kirto­me paskutinį ryžių lauką. Dar už šimto metrų perbridome siaurą purvino vandens rėžį, kuris atrodė ligi kulkšnių gylio. Tačiau sulig pirmu žingsniu į dumblą nugrimzdau iki krūtinės. Kitus kelis kilometrus mane lydėjo gai­žus kvapas, deja, ne tik. Didžiulės juodos dėlės prilipdavo prie visko, prie ko prisiliesdavo, ir prie visų, kas brisdavo per vandenį. Prisisiurbusios kraujo išsipūsdavo kaip balionai, o paskui nukrisdavo. Redas atsigręžė kaip tik tą akimirką, kai mėginau ištraukti dėlę iš savo sprando.

- Nedaryk to! Jei trauksi, galvutė pasiliks odoje ir prasidės uždegimas. Reikia jas nudeginti.

Jis uždegė degtuką ir pridėjo jį prie dėlės. Ta nukrito.Vietovė pamažu kilo aukštyn, ir pelkėtus ruožus ryžių laukuose bei

aplink juos pakeitė, kiek akys užmato, atšiaurios, uolėtos, banguojančios kal­vos be jokio medžio. Mano kuprinės diržai įsirėžė į raktikaulį. Keturios po šimtą šovinių kulkosvaidžio juostos jau iki kraujo nutrynė spandą, ir gelian­čios musės maitinosi mano krauju. Mėginau paspartinti žingsnį, kad aplenk­čiau Redą, bet manta slėgė taip, jog vos apskritai pavilkau kojas.

- Redai, - pašaukiau tyliai iš užpakalio.- Klausau.- Tos musės mane žudo. Mano sprandas kraujuoja.Jis sulėtino žingsnį, kol jį pasivijau.- Tu velki per daug mantos, naujoke!- Jau tą žinau!- Kai tik kirsime pirmą gilią upę, atsikratyk kastuvėlio.Staiga jo veide atsirado nuostaba.- Ei, mulki, tu atvirkščiai užsidėjai kulkosvaidžio šovinių juostas!-K ą?- Į tavo sprandą turi būti atgręžtos šovinių tūtos, ne kulkų smaigaliai!

Dabar nieko nepakeisi, bet apversk juostas, kai tik sustosime.Redas trūktelėjo viršun mano apykaklę, norėdamas apsaugoti mano kru­

viną sprandą nuo musių ir tiesioginio sąlyčio su šaudmenimis. Tai padėjo, bet ne kažin kiek.

43

Po keturių valandų kulniavimo bendra Tra Ve juosiančių kalnų linkme skaudėjo visur. Kojas gėlė pakankamai smarkiai, kad dėmesys nors ir trum ­pam nukryptų nuo pečių, nugaros ir sprando. Pagaliau užkopėme ant nedide­lės, riedulių nusėtos kalvos ir suformavome perimetrą.

Nė vienas nežinojome, kur einame. Kažkam šūktelėjus: „Įsikasti", pasiėmiau kastuvėlį iš kuprinės ir pamėginau prakiurdyti paviršių. Automobilių stovėjimo aikštelėje būtų buvę lengviau. Galiausiai pamatęs, jog kapstau vienas, šio suma­nymo atsisakiau. Redas jau kaitino skardinę su mėsos kukuliais ir pupomis.

- Ar tu neįsikasinėsi? - paklausiau stebėdamasis, kodėl jis man liepė iš­mesti kastuvėlį.

Redui nespėjus praverti burnos, per kalvos viršūnę ataidėjo duslus mi­nosvaidžio vamzdį paliekančios minos dunkstelėjimas, privertęs nutilti be­sišnekančius jūrų pėstininkus. Vieni pakėlė galvas, kiti išsitiesė ant uolėto kalvos paviršiaus.

Pirmoji mina sprogo nedidelės kalvos pietinio šlaito papėdėje. Antroji nukrito ant pietinio šlaito penkiolika metrų aukščiau. Veidu prisiplojau prie žemės, rankas uždėjęs ant šalmo. Troškau pasislėpti, tačiau nebuvo net aukš­tos žolės. Trečioji mina trenkė į kalvos keterą. Pasigirdo klyksmas. Nagais gremžiausi į uolėtą paviršių. Išgirdau dar vieną dunkstelėjimą, lydimą silpno švilpimo. Smarkus sprogimas sudrebino žemę, su kuria mėginau susilieti. Pažvelgiau iš po šalmo ir kaip tik tą akimirką išvydau kitą sprogimą už de­šimties metrų į dešinę. Ant mano nugaros pasipylė uolų skeveldros ir purvas. Minosvaidžių minos trypė kalvos viršūnę kaip milžinas, viską knežindamos savo kelyje. Įkišau veidą į purvą ir laukiau skausmo.

- Kulkosvaidžius paruošti Kulkosvaidžius paruošti - pasigirdo komanda iš anapus kalvos viršūnės.

Vienoje rankoje laikydamas M60, kitoje - šovinių juostą, Redas pašoko ant kojų.

- Eikš, naujoke! Kulkosvaidžius paruošt!Atsistojau su savo M16 ir dviem šoviivų juostomis kulkosvaidžiui. Iš visų

jėgų surikęs: „Gung-ho\“, Redas nukūrė nuožulnia įkalne kalvos keteros link. Jo šūkis paveikė mane kaip adrenalino ampulė. Staiga pranyko siaubas. Emo­cinis pakilimas, atsiradęs pradingus ribai tarp gyvybės ar mirties, visą baimę nustūmė į antrąjį planą. Vingiuojant kalvos viršūne, apėmė keistas linksmu­mas, kone malonumas. Virpulį padidino sutankėję sprogimai už nugaros. Staiga pasijutau Supermenu ir Džonu Veinu. Niekas neįstengtų sustabdyti šios veržlios atakos. Išgirdau save suklykiant: „Jėėėė-iiii!", tarsi būčiau kaubo­jus ant mustango.

Priekyje įžiūrėjau leitenantą, rodantį į kitą kalvą už šimto metrų piečiau. Redas griuvo ant žemės ir atidengė ugnį į kalvą. Ji nutrūko lygiai taip staigiai, kaip ir prasidėjo. Minosvaidžiai nutilo. Taikinys dingo.

44

Vieną vyrą sužeidė. Sadsis, radistas, iškvietė sanitarinį sraigtasparnį. Su­žeistasis buvo Deividas Bleinas (David Blaine) iš Kentukio. Jo užpakalį nusė- jo skeveldros. Jis nė kiek neprotestavo. Tai buvo skausmingas bilietas iš Viet­namo. Dilgtelėjo pavydas. Užsisvajojau apie iškilmingą sutikimą ir grįžimą namo didvyriu.

- Ei, Džonai! Tai aplinkinis Korpuso būdas palengvinti tavo naštą!Atsisukau pažiūrėti, kas mane šaukia. Redas. Jis juokdamasis laikė kažką

pakėlęs.- Kas tai? - prisiartinau norėdamas pamatyti, kas jam sukėlė juoką.- Manau, tau reikia naujos kuprinės.Pamatęs, kad man tai nejuokinga, Redas stengėsi sutramdyti juoką. Mano

kuprinė virto skutais. Tiesioginis pataikymas. Rašymo priemonės, maistas, mažytis Instamatic fotoaparatas - pražuvo. Redas porą kartų plekštelėjo man per šalmą.

- Nesijaudink. Geriau padėkok Dievui, kad jos neturėjai ant kupros. Jūrų pėstininkų korpuso kuprinės apskritai nieko vertos. Surasim tau Siaurės Viet­namo armijos kuprinę, kaip mano.

Žvilgtelėjau į Redo kuprinę. Pirmą kartą ją pamatęs, pasigėrėjau. Dides­nė negu mūsų. Diržai pagaminti iš minkštesnio brezento, patogesni. Tokias kuprines turėdavo tik veteranai; Čanas ir aš tai supratome pačią pirmą dieną, kai jas pamatėme.

- Kur ją gavai?- Hujės mieste. Geros būklės, išskyrus tą M60 skylę štai čia.Redas vis dar žiūrinėjo skylutę, kai už dvidešimties metrų žemiau ant kalvos

pastebėjau savo kuprinės skiautę. Pasukus prie liekanų, aštrus deginantis skaus­mas dešiniosios šlaunies viršuje nudiegė taip smarkiai, kad net susilenkiau.

- Kas atsitiko? - paklausė Redas.- Nežinau.Jaučiau, kad koja lėtai teka šilta kraujo srovelė. Pakako aptikti dvi mažy­

tes skylutes kelnėse netoli kirkšnies, kad suprasčiau, kas nutiko.- Redai! Aš sužeistas. Į mane pataikė!- Ką? Kur? - Redas nutrenkė savo kuprinę ir žaibiškai priklaupė ant vie­

no kelio priešais mane.- Atsek kelnes, mulki! Leisk pažiūrėti, ar smarkiai.- Stebiuosi, kodėl nepajutau to anksčiau.- Tiesiog kartais taip atsitinka.- Oho! Mano mažytis raudonas narsumo ženklas!- Galėjo rimtai atsiliepti tavo meilės gyvenimui. Ar dar kur nors kliuvo?- Ar gausiu sužeistojo ženklelį, Redai?- Ar esi tikras, kad daugiau niekur nekliuvo? O kas čia? - pasiteiravo

rodydamas į perdrėkstą kairiąją kišenę ant krūtinės. - Kas kišenėje?

45

- Mano Biblija.- Ištrauk.Atsegiau kišenės atvartą ir ištraukiau nedidelę Gideono leidimo Bibliją.

Pamačius skylutę tiesiai po žodžiu „Šventasis", iki kulnų pervėrė šiurpulys. Skylutė ėjo per tris ketvirčius mažo tomelio. Pusės centimetro ilgio aštri kaip rakštis skeveldra prasiskverbė iki Laiško hebrajams.

- Ar ji galėjo mane užmušti?- Prireikė valandos, kol suradome, kas užmušė mano paskutinį padėjėją.

Mažytė skeveldros atplaiša, pralindusi per šalmo užpakalinį kraštą, įsmigo į sme­genis. Ji buvo jo plaukuose, todėl neaptikome net kraujo, tačiau jinai jį užmušė.

- Ar mane evakuos?- Jokių šansų. Dėl šitų dviejų nedidelių skylučių tikrai ne. Pasirodyk me­

dikui. Paprašyk, kad ką nors uždėtų, kol neįsimetė infekcija.Padariau, kaip liepė Redas. Kol varčiau savo nedidukę sužeistą Bibliją,

medikas, mūsų sanitaras, pincetu žvejojo dvi skeveldrines atplaišas. Vidinėje viršelio pusėje kažkas raudonu rašalu buvo užrašęs ilgą ištrauką. Rašysena Čano, niekas nemokėjo rašyti tokiomis smulkiomis spausdintomis raidėmis. Svarsčiau, kada jis tai padarė. Pradėjau skaityti ir sulig kiekviena eilute jau­čiausi vis geriau.

Rom 8, 35-39Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekio­

jimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?Parašyta: DĖL TAVĘS MES ŽUDOMI IŠTISĄ DIENĄ, LAIKOMI PJAUTI-

NOMIS AVIMIS.Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad

nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.

Rom 8, 28Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauk­

tiesiems.- Ar gerai jautiesi? - pasiteiravo medikas.Pakėlęs galvą, jis, regis, studijavo mano veidą.- Taip, puikiai, - atsakiau nustebintas jo rūpesčio. - Tiesiog skaitau šį tą

tikrai puikaus iš Biblijos. Turėtum tai išgirsti.- Ne, ačiū, - suburbėjo tas išlepinto snobo tonu.Jis priklausė laivynui ir buvo iš Masačiūsetso. Jo daug kas nemėgo už

apmaudo kupiną savo pranašumo demonstravimą, tačiau, neaišku kodėl, ant jo neužsiutau. Svarsčiau, kokie galėtų būti jo tėvai. Medikas užpylė kažkokio raudono deginančio skysčio ir uždėjo porą tvarsčių. Nenuoširdžiai jam padė­kojau ir grįžau prie kulkosvaidžio.

46

Po dvidešimties minučių Bleiną paėmė sraigtasparnis. Jam kylant, Grei­tasis Erelis šūktelėjo: „Į balnus!" Vėl pradėjus kulniuoti, galvoje pralėkė m in­čių kratinys. Aš - spartietis pakeliui į Termopilus. Mes atrodėme kaip spartie- čiai. Redas tai tikrai. Visi bjauresnės išvaizdos negu aš. Akys rimtos, beveik grėsmingos. Visi su ūsais. O man teaugo pūkeliai. Eidamas ėmiau brūkšėti kojomis. Jūrų pėstininką lengviausia atpažinti iš batų.

Gruntas pasidarė kietas, reljefas kalvotas, nedaug augmenijos. Devynio­liktą valandą septyniolikos vyrų kolona sustojo. Priklaupę ant vieno kelio, laukėme, kol būsime išdėstyti į pasalos poziciją. Išilgai kolonos pralėkė gran­dinis Greitasis Erelis, paimdamas po tris vyrus ir skubiai nurodydamas jiems poziciją nakčiai. Kai jis baigė, buvome parengę vadovėlinę L pavidalo pasalą.

Paros metas buvo nejaukus. Apšvietimas kaip tik toks, kad akys krės­tų triukus. Rausvai gelsva prieblanda skrodė rudą ir žalsvą žemę, mesdama keistus, jaudulį keliančius šešėlius. Taktiškai buvome palikti vieni, išskyrus galimą artilerijos param ą iš Fu Bajaus bazės už aštuonių kilometrų į šiaurę. Kažkur aplinkui turėjo bastytis priešo batalionas. Logikos pasiųsti septynio­lika jūrų pėstininkų susikauti su Siaurės Vietnamo armijos batalionu nesuvo­kiau, tačiau buvau tik vyresnysis eilinis. Kaip tik svarsčiau, kokios bus mūsų perspektyvos aptikus šiaurės vietnamiečių batalioną, kai, kietai kumštelėda­mas alkūne į petį, mane iš minčių pažadino Redas.

- Ar matai judant?-K ur?- Tiesiai prieš akis. Žiūrėk tiesiai.Įsitempęs žiūrėjau, į ką jis taikosi. Tada pastebėjau kažką judant - gęs­

tančioje saulės šviesoje išryškėjo tamsios figūros už trisdešimties metrų. Tai­kydamasis stengiausi kuo žemiau priglusti. Pridėjęs ranką prie burnos, jūrų pėstininkams kairėje sušnibždėjau:

- Gukai!Prijungiau daugiau šaudmenų kulkosvaidžiui. Netikėtai žali traseriai

prašvilpė skersai mūsų pozicijos iš kairiojo sparno. Paskui kita papliūpa at­skriejo iš priekio. Priešakyje iš šešėlių išdygo septyni žalsvai apsirengę Šiaurės Vietnamo kareiviai. Juos vedęs karininkas staiga pasileido į mus šaudydamas iš pistoleto. Kiti nešėsi AK ir atrodė nustebę, galbūt daugiau negu mes. Keli apsisuko ir nudūmė atgal, tačiau kiti sekė paskui savo vadą. Redas pirmas atidengė ugnį, padarydamas mus jiems vieninteliu realiu taikiniu. Pirmų dvi­dešimties šūvių papliūpa pakėlė karininką į viršų ir bloškė aukštielninką ant žemės. Tada kulkosvaidis nutilo. Pradėjau šaudyti iš savo M16, tačiau taikiniai pranyko. Bet koks šaudymas liovėsi. Žinojau, kad į Redą pataikė. Mano veidu tekėjo kraujas, tačiau ne mano. Redas buvo sukniubęs ant kulkosvaidžio.

Nuridenau jį nuo ginklo. Viename skruoste juodavo dvi dešimties centų monetos dydžio skylės. Akys atmerktos - mėlynos ir negyvos. Girdėjau, kaip

47

šaukiau sanitarą. Mano balsas man skambėjo lyg per sapną. Akimirką pama­niau, kad sapnuoju: tuojau pabusiu ir pamatysiu, jog nieko panašaus iš tikrų­jų neįvyko. Greta manęs išsitiesė Greitasis Erelis. Be jokių emocijų apžiūrėjo Redo pakaušį. Sunkiai alsuodamas, greta mūsų įsmuko medikas.

- Jis negyvas, daktare, - tarė Greitasis Erelis.- Redas?- Taip. Užmesk ant jo pončą. Aš surasiu naujokui padėjėją.- Jam buvo belikęs mėnuo, Vade, - tartum iš toli atsklido mediko balsas.Naktis slinko be miego, kupina keistų, atviromis akimis sapnuojamų sa­

pnų apie namus, draugus ir Jūrų pėstininkų korpusą. Buvau apkvaišęs. Pradė­jo dulkti lietus. Garsas visada primindavo man keptuvėje skrudinam ų bulvių čirškesį.

Auštant vis dar lijo. Oras kvepėjo šviežumu ir gaiva. Lietus buvo kaip Valstijose, ne įprastinė šniokščianti musoninė liūtis, atrodanti grėsmingesnė negu pats karas. Ant Redo pončo telkšojo nedidelės balutės. Jo didžiuliai vi­kingo batai kyšojo iš po pončo, tartum antklodė būtų per maža. Džiaugiausi, kad lyja. Lietus neleido iškišti nosies skruzdėms bei musėms ir paslėpė mano ašaras. Kaip jis galėjo būti negyvas? Tokie vyrai tiesiog negali mirti. Redas man aiškino - jei prasilaikysi pirmus du mėnesius, išgyvensi. Troškau melstis. Man to dabar reikėjo, bet, pamaniau, jog nepakankamai pažįstu Dievą, kad padaryčiau tai gerai. Čanas visada sakydavo, jog, norėdamas pažinti Dievą, su juo turi kalbėtis reguliariai. Man trūko Čano. Jaučiausi vienišas kaip nie­kada. Kiti neverkė. Galbūt jie dar nežino liūdnos naujienos. Prisiminiau gin­kluotės seržanto įspėjimą dėl amžiaus, kad esu aštuoniolikmetis. Apsidairęs pamačiau manęs link žingsniuojantį leitenantą. Jo jauname veide atsispindėjo netektis. Jokių ašarų, bet paniuręs. Leitenantas nutraukė pončą ir perkreiptu veidu vėl jį uždengė.

- Dabar tu kulkosvaidininkas, jūrų pėstininke. Žiūrėk, kad ginklas būtų švarus. Nuo to priklauso visų vyrų gyvybės. Redas sakė, jog tu susidorosi. Nenuvilk jo.

Jo žodžiai skambėjo kaip išmokti.- Nenuvilsiu.- Klausyk, Džonai, nežinau, ką pasakyti. Labai vertinau tą stambų rau­

dongalvį. Tau teko tikrai nelengvos pareigos. Padėsiu, kuo galėsiu. Jei turėsi klausimų, ateik. Jei nežinosiu, ką atsakyti, kreipsimės į Vadą arba į ginkluotės seržantą, arba į ką reikės. Ar meldiesi? - paklausė šiurkščiai.

- Taip, pone, - atsakiau pats nustebęs.- Pradėk melstis, Džonai. Dievas praves mus per šį mėšlą.- Klausau, pone.Iškart pajutau leitenantui Kempbelui (Campbell) daug didesnį artum ą

negu kada nors anksčiau.

48

- Pamėginsiu tau kuo greičiau gauti padėjėją, turintį kulkosvaidininko specialybę. Man pažadėtas dar vienas turi netrukus pasirodyti.

- Leitenante! - šūktelėjo Semas, dairęsis dvidešimt m etrų prieš mus. - Tu­rime vieną patvirtintą užmuštąjį. Reikalauju pistoleto.

- Ei, jūrų pėstininke, nutilk! - sustaugė Straikeris. - Jį nudėjo kulkosvai­dis. Pistoletas priklauso Redui.

- Redas negyvas, - atkirto anas.Semas išsitraukė savo kabarą. Jis atrodė aštresnis negu visi mano ma­

tyti peiliai. Tada perplėšė negyvo vyro palaidinę ir ant krūtinės ėmė raižy­ti „A/l/5". Girdėjau, kaip Sadsis per radiją bėrė koordinates, - tobulas Semo keisto ritualo fonas. Iš už juodo raiščio ant savo šalmo Semas ištraukė pikų tūzą. Nuo savo M79 šaudmenų juostos nuėmė nediduką metalinį gnybtą ir prismeigė pikų tūzą ant negyvo karininko kaktos.

- Džoni!Nusukau nuo Semo žvilgsnį norėdamas pažiūrėti, kas mane šaukia. Tai

buvo Sadsis.- Štai, - švystelėjo jis man Redo vietnamietišką kuprinę.- Paimk dar ir tai, - pamėtėjo Redo .45 pistoletą ir dėklą. - Juk tu dabar

kulkosvaidininkas, ar ne?- Taip.Semas Blūperininkas paskutinį kartą taukštelėjo negyvam Šiaurės Viet­

namo karininkui į kaktą ir nužingsniavo prie Redo kūno. Prislopinti sraig­tasparnio rotoriaus pupsėjimai pranešė apie artėjantį sanitarinį malūnsparnį. Semas nutraukė pončą nuo lavono veido.

- Ne per blogiausiai. Galės gulėti atvirame karste - tereikės užtaisyti tas dvi skyles ir ką nors padėti po galva.

Priėjo Greitasis Erelis, paėmė pončą iš Semo rankų ir uždengė lavoną.- Gerai, Semai, tu ir Straikeris įkelsite jį į sraigtasparnį.Sadsis numetė žalią dūminę granatą, pažymėdamas nusileidimo zoną.

Kai sraigtasparnis nutūpė, Semui ir Straikeriui keliant Redą vidun į paskutinę kelionę, laukan iššoko apkūnus nedidukas vyras su akiniais. Vaikinas kažką pasakė leitenantui. Tada abu prisiartino prie manęs.

- Džonai, čia vyresnysis eilinis Doilas (Doyle). Naujokas. Jis 0331, tad bus tavo kulkosvaidininkas padėjėjas. Kuo skubiau išmokyk jį to, ką jis privalo žinoti.

Man net nespėjus ištarti nė žodžio, leitenantas apsisukęs nuėjo. Atkarusia burna netekęs žado spoksojau į vyresnįjį eilinį Doilą. Pasakymas: „Išmokyk jį to, ką turi žinoti", skambėjo mano suglumusiose smegenyse. Pagalvojau, jog žinau ne ką daugiau, negu jis. Dieve, čia tikrai neregys veda neregį.

- Sveikas! - ištiesė ranką Doilas.Paspaudžiau ją, ir nervinga, bet draugiška šypsena kilstelėjo jo riebius

žandus. Jis tikrai neatrodė labai panašus į jūrų pėstininką. Niekada nemačiau,

49

kad kas nors, nepraradęs tiek kūdikiškų riebalų, būtų baigęs naujokų stovyk­lą. Tikriausiai holivudinis jūrų pėstininkas, pamaniau.

- Tavo karinė specialybė 0331? - pasiteiravau.- Taip, kaip tik tokia.Jis pastūmė akinius mopso nosimi aukštyn, bet tie netrukus vėl nuslydo.

Pamėginau prisiminti, ką man daryti buvo liepęs Redas.- Na, svarbiausias įsimintinas dalykas yra štai šis: kai išgirsi: „Kulkosvai­

džius paruošti", sek paskui mane, kad ir kas būtų.- Gerai.Jis dvejojo.- Kas atsitiko tam vaikinui, kurį įkėlė į sraigtasparnį? - greitai išpyškino,

išpūtęs akis iš smalsumo.- Pasakysiu vėliau. Nusiimk tą metalinį atpažinimo ženklą ir įsidėk

tarp batraiščių. Tikriausiai moki maitinti kulkosvaidį ir pašalinti užsikir­timą, ar ne?

- Taip. Sitai galiu padaryti.- Neužmiršk įsimesti į vandenį Halazone tablečių ir maliarijos piliulių.

Taip pat druskos tablečių. Aišku?- Taip. Man baisu.Doilas pažvelgė į mane taip, tarsi turėčiau pasakyti, kas bus.- Žinau. Dėl to nesijaudink. Tiesiog pasistenk reaguoti taip, kaip turėtų

kulkosvaidininkas padėjėjas. Daug greičiau žūsi supanikavęs. Iš kur tu?- Iš Denverio, Kolorado valstijos. Matai? - parodė savo šalmo maskuo­

jamąjį dangalą, ant kurio didelėmis juodomis spausdintomis raidėmis buvo užrašyta: COORS*. Taip ir maniau. Kemp Pendletonas.

- Į balnus! - sušuko Greitasis Erelis.- Na štai, Doilai, keliaujame.

Mano akimis, bambagyslė buvo nutraukta šiurkščiai, nejautriai. Dar va­kar rytą jaučiau Dievo artumą. Gyvybę man tikriausiai išgelbėjo mano Biblija, o aš žinojau, kad tik kvailiai tiki laime ir atsitiktinumais. Dabar į brūzgynus žygiavau jausdamasis išduotas, kupinas kartėlio ir visiškai vienišas. Mane paliko Čanas. Dabar Redas. Stambusis raudongalvis vikingas žuvo. Mėginau melsti padėti, bet nepajėgiau.

Po keturių valandų užkiūtinome ant uolėtos pilkšvos iškilumos žalia­me reljefe ir suformavome padriką perimetrą. Atėjo nurodym as pavalgyti.

*1873 m. Kolorado valstijoje įsteigtos alaus daryklos Coors Brewing Company alaus rūšis.- Red. past.

50

Jaučiausi pernelyg prislėgtas, kad valgyčiau, bet nusprendžiau pamėginti. Cano trūko labiau negu kada nors anksčiau. Jis visada galėdavo pasakyti, kokią Biblijos vietą paskaityti, kad tekstas atsilieptų į mano problemą, ne­svarbu, kokia ji būtų. To man reikėjo daug labiau negu šios pasibjaurėtinos skardinės su dabar mano kemšamu šaltu kum piu ir pupelėmis. Doilas pra­rijo paskutinį savo antros C davinio skardinės kąsnį.

- Doilai, ar tau žinoma Biblija? - paklausiau.- Šiek tiek. Kodėl klausi? - jis iš kuprinės išsitraukė dar vieną skardinę.- Kūnas, kurį jie įkėlė į sraigtasparnį, buvo mano draugo.Staiga gerklę užspaudė kiaušinio dydžio gumulas. Nusigręžiau nuo Doi-

lo, kad nepamatytų, kaip jo vadas verkia lyg kūdikis.- Taip. Iš dalies supratau. Jis, kaip ir tu, ant šalmo buvo užsirašęs: „Kul­

kosvaidžius paruošt!"Nurijau gumulą gerklėje ir pažvelgiau į pilkšvą miglą, apkibusią stačius

kalnus vakaruose.- Kartais jaučiuosi, tarsi Dievas mane niekintų, - sumurmėjau.- Na, - pareiškė Doilas, - Rašto gerai neišmanau, bet turiu dėdę dvasi­

ninką. Jis kartą man papasakojo palyginimą, kurį, manau, pasakė Jėzus. Ne­žinau, kaip ten tiksliai...

- Į balnus! - sušuko Greitasis Erelis. Vyrai ėmė dėtis kuprines.- Užbaik savo istoriją, - pasakiau. - Bet pasistenk palaidoti tą C davinio

skardinę. Gukai mėgsta jas naudoti apgaulingosioms minoms.- Tas palyginimas apie puodžių, kuris lipdo įvairių paskirčių molinius

puodus. Na, puodžius, žinoma, yra Dievas. Štai vienas puodas yra spjaudyklė ar panašiai, ir tas puodas mano, jog tai neteisinga, nes aname kitame puode, pavyzdžiui, sudėtas karaliaus auksas. Na, istorija galbūt ne visiškai tokia, bet jos esmė - kokią teisę puodas turi skųstis, kad jis yra spjaudyklė, puodžiui? Puodžius lipdo, ką nori. Tai jo molis. Tada dėdė man pasakė, jog kai kurie žmonės kaltina Dievą už kiekvieną užklupusį blogą dalyką, o kai nutinka kas nors gera, vadina tai laime.

Artimiausią valandą, vis arčiau stumiantis prie grėsmingų kalnų, galvo­jau apie Doilo pateiktą Jėzaus palyginimo variantą. Jis nelabai kvepėjo Raštu, bet buvo prasmingas.

Mano apkūnus padėjėjas tapo man artimesnis, tačiau vis dar jaučiausi keistai vienišas. Prisiminiau ant Biblijos viršelio užrašytus žodžius. Kulkos­vaidžio uoksą užsidėjau ant kairiojo peties. Kairiąja ranka laikiau vieną iš dvikojo kojelių, o dešiniąja iš palaidinės kišenės išsitraukiau Bibliją. Kulniuo­damas vis skaičiau ir skaičiau tuos žodžius. Netrukus savijauta vėl pagerėjo, ar bent lioviausi gailėti savęs.

Nepastebimai mus užklupo prieblanda. Karštas melsvai balkšvas dan­gus nusidažė įspūdingais raudonais, rožiniais ir mėlynais atspalviais. Sutemų

51

nešamas pavojus paprastai didingus saulėlydžius nustelbdavo, tačiau jų ne­buvo įmanoma nepastebėti.

Sustojome siaurame take. Leitenantas išilgai priklaupusios kolonos ėjo nuo vyro prie vyro nurodinėdamas pozicijas nakties pasalai. Kai pasiekė mus, greta jo sušmėžavo Greitasis Erelis.

- Leitenante, - tyliai pašaukė Greitasis Erelis.- Taip, Vade.Abudu priklaupė pasikalbėti.- Būtų gerai apsistoti čia, kol visiškai sutems, o paskui pasislinkti dar

dvidešimt penkis metrus.- Kodėl? Ką nors pastebėjai?- Ne, pone.Nerūpestingas tabako spjūvis išdavė prisijungusį ginkluotės seržantą. Jis

priklaupė greta leitenanto.- Vadas mano, kad turėtum e apsistoti, paskui vėl pajudėti. Kaip tau at­

rodo?Ginkluotės seržantas paleido žemėn dar vieną rudą švirkšlę.- Vadas čia jau ketvirtą pamainą. Laiko požiūriu lenkia mus abu kartu su­

dėjus, - tarė ginkluotės seržantas, kaip Pietų fermeris nutęsdamas skiemenis.- Jie tikriausiai mus stebėjo visą dieną, - pratarė leitenantas, tartum kal­

bėdamasis su savimi. - O mes jau šiandien turėjome sąlytį. Gali būti, kad esi teisus, Vade. Geriau nerizikuoti. Apsistosime čia, o už dvidešimties minučių duosiu komandą ir pasislinksime dvidešimt penkis metrus į rytus. Ar gerai?

- Man atrodo, jog gerai, pone, - atsakė ginkluotės seržantas.- Taip, pone, - pritarė Greitasis Erelis.Dėl įvairumo mėgau žinoti, kas vyksta. Pasižadėjau visada klausyti to

aukšto indėno, kai tik šis teiksis prabilti.Po dešimties minučių saulėlydžio spalvų šou išnyko. Mūsų pozicija, da­

bar praryta tamsos, atrodė pavojinga. Mane apėmė noras paskubėti. Paskui pajudėjome, iš pradžių gana nerangiai. Tylią, drėgną naktį sklido katiliukų ir valgomųjų įrankių barškesys. Kažkas dešinėje su visu pasigėrusio buliaus subtilumu užkliuvo už uolos. Duslus šalmo dunkstelėjimas į kietą kaip uola žemę išdavė dar vieną Jūrų pėstininkų korpuso gvėrą. Sulig kiekvienu triukšmu Doilo kvėpimas darėsi vis garsesnis, kol pasiekėme poziciją šiek tiek žemėliau, kur vienintelę priedangą teikė laipsniškai besileidžiančios nedidelės natūralios tranšėjos, išgraužtos žemyn bėgančio lietaus vandens. Vakarykštė minosvaidžių ataka privertė mane jaustis dėkingam už kiekvie­ną įlinkį žemėje.

Dvidešimt antrą valandą didžiuma perimetro miegojo, atėjo ir mano eilė nusnūsti. Akys merkėsi, tarsi vokus svarintų smėlio maišai. Paplojau Doilui per petį. Tas net nesukrutėjo. Patapšnojau dar kartą.

52

- Tavo eilė, - sušnibždėjau, rodydamas į savo riešą.Jis mieguistas atsisėdo. Vėl jį papurčiau. Linktelėjo galva ir ranka parodė

man liautis. Užsnūdau, ir, atrodė, einu ir einu namo, bet ne į Sent Pitersbergą (Saint Petersburg). Į Pietų Čarlstoną. Ten buvo tėtis, gyvas ir ne aklas. Jis vis ragino mane paskubėti, bet juo greičiau bėgau, juo labiau jis tolo, kol sustojau. Priešais dunksojo sena rąstų trobelė Linkolno grafystėje. Snigo, ir kalnai aukš­čiau bei žemiau įdubos papilkėjo ir pasidarė niūresni. Įlėkiau į trobelę sušilti. Melsvos šviesos pluoštai skverbėsi pro plyšius sienoje, kryžiuodamiesi ant kietos molinės aslos. Viduryje visu pajėgumu kūrenosi pilvota krosnis, tačiau kambaryje vis tiek buvo šalta. Kažkas verkė ir sulig kiekvienu žodžiu sukūk- čiodamas kartojo vis tą patį: „Vaikeliui šalta! Jaunėlis šąla!" Mano mama. Ji karštligiškai klijavo laikraščiais plyšius tarp rąstų, tačiau juo daugiau jų dėjo, juo šalčiau darėsi, ir aš drebėjau, drebėjau, kol pradėjau kratytis visu kūnu...

- Pabusk! Džonai! Pabusk, žmogau! - šnibždėdamas į ausį, purtė mane kone panikos apimtas Doilas.

- Kažką girdžiu! - sušnypštė rodydamas į priekį.Iš pradžių pamaniau, kad jis tik įsinervinęs. Stebeilijausi į tamsą, kol mie­

gas ėmė trauktis nuo akių ir smegenų. Priekyje už dvidešimties metrų, tam­siai raudono ir juodo dangaus fone išryškėjusi, mūsų senosios pozicijos link lėtai judėjo Šiaurės Vietnamo kareivio galva su šalmu.

- Matau vieną!Didelė ranka suspaudė man petį. Širdis kone sustojo.- Nešauk, kol to nepadarysiu aš.Tai, žinoma, buvo Vadas. Niekas kitas negalėjo būti toks tylus. Jis be gar­

so įsmuko į gretimą poziciją. Laukėme. Po kelių akimirkų piktžolių čežesys kairėje įspėjo, kad mūsų senosios pozicijos kryptimi slenka daugiau vyrų. Nė vienas neatidengėme ugnies. Doilas parodė į bent trijų vyrų siluetus tiesiai priešakyje. Vis dar jokio šūvio. Mano rankos ėmė virpėti. Doilas mėgino su­trinti savo dantis į miltus. Uždėjau delną jam ant burnos, kad nutiltų.

- Prijunk šaudmenų. Tylėk, - sušnibždėjau taip negarsiai, jog nebuvau tikras, ar jis mane išgirdo. Jis nuo pilvo tyliai pasivertė ant šono ir pradėjo prijunginėti juostą.

Tylą suardė vieniša AK-47 papliūpa. Po akimirkos prisijungė daugybė kalenančių AK. Blyksniai pasipylė į mūsų senąją poziciją iš trijų pusių. Ma­žiausiai dvidešimt AK atidengė m irtiną pragarišką ugnį. Kulkos, atsimušu­sios nuo kieto paviršiaus, nuinkšdavo oru visomis kryptimis.

Nė vienas jūrų pėstininkas vis dar nešaudė. Blyksniai už dviejų šimtų metrų ženklino penkias minutes trukusios minosvaidžių ugnies pradžią. Mūsų senoji pozicija jau buvo pažymėta jų schemose. Minosvaidžiai tikriau­siai turėjo smogti pirmi ir tik paskui būti surengta antžeminė ataka, tačiau sumaištyje šiaurės vietnamiečiai nesusigaudė, kad šaudo vieni.

53

Minosvaidžių minos prašvilpė kaip milžiniškas pjautuvas. Dviem kul­kosvaidžiams pleškinant kryžmine ugnimi, žali traseriams rikošetu lakstė į visas puses. Buvau apstulbintas. Jie kariavo vieni patys, o mes sėdėjome krės­luose kaip žiūrovai. Sprogstančių minų žybčiojimai kėlė gąsdinantį impulsi­nio šviesos srauto efektą.

Komandos atsakyti ugnimi vis dar nesigirdėjo. Dvidešimt antrą trisde­šimt penkios minosvaidžiai nutilo. Klykaujantys Siaurės Vietnamo kareiviai, pliekdami iš eigos, šturmavo mūsų paliktas pozicijas. Jų kurtinanti ugnis buvo tokia nepertraukiama, kad jie nesusigaudė, jog niekas šūviais neatsako. Nega­na to, atakuojantys šiaurės vietnamiečiai nenugirdo tolimo duslaus aido, ke­liamo didžiųjų 155 mm patrankų Fu Bajaus bazėje draugiško griausmo. Staiga supratau, kodėl nešaudome. Laukėme, kol jie atsidurs ten, kur dabar yra.

Aš vis dėlto troškau atidengti ugnį. Troškau atkeršyti už Redą. Pražū­tingas mūsų artilerijos sviedinių švilpesys vis augo ir augo, kol susigūžiau, baigiamąją švilpesio fazę ne tik girdėdamas, bet ir pajusdamas. Galingus sprogimus lydėjo baltos šviesos tvyksniai, purvas, uolos ir klyksmai susipynė į chaotišką karo montažą. Uolų gabalai pliūptelėjo ant mūsų kaip kruša. Kaž­kur už manęs Sadsis suriko:

- Naikinamoji ugnis, brolau! Ten priešakyje naikinamoji ugnis! Prisišau- kėt! Prisišaukėt!

Atrodė, jog uraganinis apšaudymas tęsėsi valandą, bet tikriausiai truko apie dešimt minučių. Paskui baigėsi lygiai taip staigiai, kaip ir prasidėjo. Vie­nas galutinis skaistus blyksnis, uolos ir žemė pasipylė į šalis, tyla.

- Ar viskas? - sušnibždėjo Doilas išsigandusio vaiko balsu.- Manau, jog taip.- Jėzau! Mano pirmosios kautynės ir nepaleidom nė šūvio.Vietovę tarsi rūkas apgaubė tirštas sieringas debesis. Neįstengiau įsivaiz­

duoti, kad kas nors būtų galėjęs likti gyvas per tą niokojimą, tačiau vieniša dejonė liudijo, jog kažkas išgyveno. Likusi naktis praslinko be incidentų.

Sulig pirmaisiais šviesos spinduliais baimės jausmą pakeitė nesveikas smalsumas. Visu perimetru vyrai ištempę sprandus mėgino ką nors įžiūrė­ti. Panašus jausmas apima laidojimo namuose. Dalis manęs nori žvilgtelėti į karstą, o dalis bjaurisi tokia mintimi.

Kieta žemė buvo perrausta, tarsi ją būtų subadęs įniršęs milžinas. Aplink pribarstyta beisbolo kamuoliuko dydžio uolų. Perimetras už manęs sukrutėjo. Kažkas kostelėjo, trakštelėjo keitiklį, gurkšnojo vandenį iš gertuvės. Saulė dar nepatekėjo, o jau pragariškai karšta.

- Einame skaičiuoti kūnų! Išsiskleist į grandinę!Atsigręžiau pažiūrėti, kas šūkauja tokias nesąmones. Stovintis leitenan­

tas ranka rodė vietą, nuo kurios turėjo prasidėti linija. Jokiu būdu, pagalvojau. Jis turbūt juokauja. Pažvelgiau į Doilą ir nusijuokiau.

54

- Netrukus jis panorės, kad pritvirtintum e durtuvus.- D urtuvus pritvirtintiDoilas nervingai nusijuokė. Norėjau pasakyti, kad nesijaudintų, bet pats

buvau sudirgęs. Turėjau prakeiktą kulkosvaidį. Ką, po galais, turėjau su juo daryti durtynėse?

Mečiau žvilgsnį atgal į perimetro centrą. Leitenantas Kempbelas stovė­jo greta Sadsio, ginkluotės seržanto ir mediko. Jie visada atrodydavo mažiau išvargę negu kiti. Tūnodavo perimetro centre, vadavietėje. Keturiems asme­nims vienoje pozicijoje tekdavo gerokai ilgiau pamiegoti negu man.

Nuo leitenanto Kempbelo tiesiog sklido jaudulys. Net naujokams nebuvo paslaptis, jog nukovus daugiau gukų už kitus būrius galima tikėtis paaukšti­nimo. Korpuse tai vadinta „mėnesio šūviu".

M60 kulkosvaidis buvo puikus ginklas. Juo galėjai šaudyti nuo trikojo, kurio dėl sunkumo nė vienas Jūrų pėstininkų korpuso kulkosvaidininkas ne­imdavo į brūzgynus, arba nuo dvikojo, dviejų kojelių, atsilenkiančių po vamz­džiu, arba prisispaudus prie šono virš klubo. Atatranka, tiesą sakant, padėda­vo išlaikyti vamzdį pakeltą ir ant taikinio. Per minutę galėdavau paleisti 550 šovinių maksimaliu 3750 m etrų nuotoliu. Kulkosvaidį mėgau. Bet, nepaisant visa to, eiti į kautynes vyras prieš vyrą su dešimt su puse kilogramo sverian­čiu kulkosvaidžiu bei amunicija reiškė tą patį, kaip fechtuotis surakintomis rankomis ir sniegbačiais. Suakmenėjau.

- Grandine pirmyn! - leitenantas šautuvu parodė į išrausas.Lėtai pajudėjome.- Šauti į bet ką, kas juda!Kažkur pradėjo čirpti paukštis. Kas žingsnį kulkosvaidis darėsi vis len­

gvesnis, kol ėmė rodytis toks pat lengvas kaip druska apibarstytas riestainiu- kas. Paukštis liovėsi čirpęs. Įtempiau akis dairydamasis pirmųjų kūnų. Tarp piktžolių kažkas sujudėjo. Žaibiškai paleidau dvidešimties šūvių papliūpą į krūm ą tiesiai prieš save. Visi kluptelėjo ant vieno kelio, pasirengę atidengti ugnį. Stojo ilga, tyli pauzė.

- Pirmyn!Vėl pajudėjome, šįkart dar atsargiau.- Koks šūvis!Apstulbęs pažvelgiau į Doilą. Kaip jis galėjo tokiu momentu kalbėti?- Žiūrėk! - parodė šautuvu į jau nusibaigusią didžiulę pilką gyvatę.- Į ką pataikė? - riktelėjo leitenantas.- Perrėžė gyvatę pusiau, - atsakė Doilas gana nustebusius tonu.- Pirmyn! - sukomandavo leitenantas Kempbelas.Apieškoję aptikome tik tris kūnus. Aplink mėtėsi sudraskyti kruvini

ekipuotės reikmenys, liudijantys daugiau negu tris žuvusiuosius, bet, kaip visada, Šiaurės Vietnamo kareiviai vėl atliko neįtikėtiną darbą, pašalindami

55

savo kritusiuosius. Semas surado atsarginę koją. Nutarė pajuokauti. Paėmęs kruviną strampgalį, įspraudė į vieno iš negyvėlių tarpkojį. Kvatojosi iš trikojo lavono taip, kad net ištryško ašaros.

- Puspročiai, - sumurmėjo medikas. Pagalvojau, jog jis gana mėgsta sar­kazmą. Tik laiko klausimas, kada kas nors kumščiu užvažiuos jam į srėbtuvę, jei nelaikys jos užčiaupęs.

N ukreipiau žvilgsnį į Semą. Jis vis dar juokėsi. Įdomu, ką jis veikė iki karo. Ar jautė kam nors gailestį? Galbūt tai tik būdas susidoroti su išban­dymais.

Likusią dienos dalį praleidome ant kalvos už dviejų tūkstančių metrų į šiaurę nuo negyvėlių. Buvo puiku pailsėti nuo kasdienio žygiavimo. Pasku­tinės šviesaus meto valandos priminė 3D kiną. Dangus bangavo rožinėmis, raudonomis ir violetinėmis spalvomis. Tokią dieną pasijusdavai be galo ma­žytis. Aplinka priminė režisieriaus Sesilo B. De Milio (Cecil B. De Mille) filmų antrąjį planą.

Valandai likus iki tamsos, pasidalijome į du skyrius po aštuonis vyrus ir pasukome atgal prie lavonų. Kadangi šiaurės vietnamiečiai turėjo įprotį grįžti savo negyvėlių, nutarėme išsiugdyti įprotį laukti jų sugrįžtant. Doilas ir aš pakliuvome į vieną būrį kartu su Vadu, keturiais šauliais ir Semu Blūperinin- ku. Mūsų skyrius nužygiavo į rytus, kitas - į vakarus. Kalvotu reljefu sukome ratus, kol galiausiai atsidūrėme už dvidešimties metrų į rytus nuo lavonų.

Toks paros metas skleidė grėsmę, kai nei diena, nei naktis, bet kažkokia pilkšva, pirmykštė zona tarp jų. Mano nosis užuodė smarvės dvelksmą. Ne­jaugi kūnai jau pūva? Man beklausiant Doilo, ar jis ką nors užuodžia, netoli vienos iš sprogimų išrausų kažkas sujudėjo.

- Ar matei? - paklausiau.- Ne. Kur? - atsisėdo tas.- Kažkas šmėstelėjo nuo to krūmo prie ano.Parodžiau, kur pastebėjau kažką sujudant. Širdis daužėsi kaip gręžimo

kūjis. Doilas nusitaikė nurodyta kryptimi. Nespėjus išvysti kito judesio, tylą suardė nesupainiojamas Semo M79 granatsvaidžio „blūp". Akimirksniui apa­kino ryškus žybsnis, palydėtas aštraus nedidelio sprogimo. Paskui tyla.

Naktis baigėsi ramiai. Brėkštant Semui šūktelėjau:- Semai, ateinu.- Aš čia.Jis pamojavo iš už nedidelio žemės kupsto. Nuėjęs į Semo poziciją, radau

jį darantį įrantą M79 buožėje. Semas pakėlė ruplėtą išdidumu spindintį veidą, šypsodamasis išpuvusiais dantimis.

- Paklojau dar vieną, Džonai.Jis parodė į kūną už penkiolikos metrų priešais mus.- Ten kažkas sujudėjo prieš tavo šūvį.

56

- Eik, patikrink. Pataikiau jam tiesiai į tarpuakį.Nužingsniavau apžiūrėti kūno. Prie saulės jau išdžiovinto lavono stovėjo

Doilas. Milžiniškos rudosios skruzdės, ieškodamos maisto, veržėsi vidun pro didžiulę skylę tarp negyvėlio akių.

- Koks šūvis! - sumurmėjo Doilas. - Bet maniau, kad M79 padaro dau­giau žalos.

- Aš irgi.- Ar matei tuos tenai?Doilas parodė į vieną iš trijų praėjusios nakties lavonų. Jis buvo išsipūtęs

kaip balionas. Žalsvos palaidinės sagos ištrūkinėjusios.- Neik per arti. Redas man sakė, jog kartais jie sprogsta ištaškydami vi­

durius.- Kas ant ano uždėjo pikų tūzą? - paklausė Doilas, rodydamas į trikojį

lavoną.- Semas Blūperininkas.- Tai bent tipas! - pratarė Doilas, nusiimdamas akinius storais lęšiais ir

valydamas juos į savo palaidinę.- Tai jau tikrai.- Jis man sakė, jog iki šiol nė vienas kulkosvaidininkas neišvyko rotacijos

būdu.Jis rūpestingai pasitaisė akinius, kiekvieną kojelę atskirai užkabindamas

ant ausies, ir pažvelgė man į akis, laukdamas tiesos.- Ką? - ištariau, stengdamasis laimėti laiko.- Jis sakė, kad nuo to laiko, kai jis čia, nė vienas kulkosvaidininkas neiš­

buvo savo trylikos mėnesių ir neišvyko namo rotacijos būdu. Ar tai tiesa?- Manau, kad taip. Jie man sakė tą patį.- Ar tai tavęs nekankina?- Stengiuosi apie tai negalvoti, bet kartais nerimas prisėlina vogčiomis.- Kaip tu gali apie tai negalvoti? - atžariai paklausė Doilas.- Ne visi kulkosvaidininkai žūsta. Didžiumą tikriausiai tik sužeidžia.

Tiesą sakant, mane tas baugina labiau negu mirtis. Netrokštu grįžti namo be kojų. Jau geriau mirti. Užtenka tų nesąmonių. Bus taip ar anaip, kaip panorės Dievas.

- Manau, jog tai tiesa, bet būti kulkosvaidininku yra patikimiausias bū­das procesą paskubinti.

- Gauti nedidelę žaizdą galbūt ne taip ir blogai. Daug apie tai galvoju. Tikrai, netrokštu būti sužeistas ar panašiai, bet namuose palikau paukštytę, vardu Nensė. Turiu kelias, bet ši mano numylėtinė, iš kojų verčianti patrakė- lė. Bėda, kad jos vaikosi pusė Sent Pito. Svajoju, kaip ji perskaito apie mane laikraštyje ir susijaudina, bet, lydint laimei, mano nedidelė žaizda nebus pen- kiasdešimtkalibris tiesiai į viršutinę galvos dalį.

57

- Aš irgi apie tai svajoju. Visad įsivaizduoju, išlipu iš lėktuvo ir mane sutinka kaip didvyrį. Mano senos vidurinės mokyklos orkestras groja Jūrų pėstininkų korpuso him ną - na, pats viską žinai.

- Lauks moterys, daugybė jų! - pridūriau.- Juk be moterų negali būti padorių didvyrio sutiktuvių.Jis nusijuokė. Aš irgi.- Džonai, - jis trumpam nutilo. - Ar manai, kad išgyvensime? Turiu gal­

voje, būdami kulkosvaidininkai ir visa kita.Suglumau. Nenorėjau dirginti Doilo ir nebuvau tikras, jog pats noriu

pripažinti tai, kas akivaizdu. Abiejų laukė ištisa pamaina, o mes ją turėjome baigti kaip kulkosvaidininkai. Šansai neatrodė dideli. Papurčiau galvą, vyda­mas šalin mintis, ir čiupau kuprinę.

- Išgerkime po puodelį kavos, kol neįvarei man depresijos. Geriau pa­kalbėkim apie moteris. Girdėjau, jog jos dėvi tokius mini sijonus, kad gali net apsižliumbti!

Išgėrę kavos ir užkirtę bjaurių C davinio kiaušinių iš skardinės, vėl išsi­ruošėme kalnų link. Žygiavome visą dieną, nepamatydami nieko, išskyrus kraštovaizdį. Artėjant prie grėsmingųjų kalnų prieškalnių, reljefas darėsi sunkesnis ir žalesnis, netvarkingai kylantis ir besileidžiantis. Judėjome, kol saulė pasislėpė už iškilusių viršūnių. Kraštovaizdį darkė milžiniški bombų krateriai. Žemė atrodė pilka ir negyva. Kai kurie krateriai buvo devynių me­trų skersmens ir penkių metrų gylio. Doilas patapšnojo m an per petį.

- Kas padaro tokio dydžio duobes?- Tikriausiai B-52 bombos, - sušnibždėjau.Klupinėjome uolėtu taku, gilėjančioje naktyje dingstant kad ir menkiau­

siam nuo prieblandos užsilikusiam matomumui. Doilas ir aš ėjome šešioli­kos vyrų kolonos viduryje. Iš čia turėjome galimybę greitai atsiliepti į šūksnį „Kulkosvaidžius paruošt!", galintį pasigirsti iš abiejų galų. Kaip tik tokiomis naktimis daugiausia džiaugdavausi, kad esu kulkosvaidininkas. Niekada nei­davau smaigalyje ir niekada paskutinis.

Netikėtai iš kolonos priekio vienas po kito ataidėjo AK-47 pokštelėjimai. Greitai šaudymas sustiprėjo, atrodė, jog susidūrėme su batalionu. Kiekvienas instinktyviai puolė ant žemės. Doilas sugriebė man už pėdos. Apimtas pani­kos, jis vis kartojo: „O, Dieve, o, Dieve." Aplink rikošetavo kulkos: inkšdamos lėkė virš galvos ir dunkstelėdavo smigdamos į žemę netoliese.

- Kulkosvaidžius paruošt! Kulkosvaidžius paruošt! Kulkosvaidžius pa­ruošt!

Kiekvienam vyrui perduodant komandą, ji darėsi vis primygtinesnė. Klupinėdamas pasilenkęs nukūriau į tamsą. Pajutau po koja ranką, paskui kažkas nusikeikė. Puoliau ropštis nedidele kalvele aukštyn. Dabar galėjau matyti žybsnius iš priešo ginklų vamzdžių.

58

-G ult!- Ugnies! - riktelėjo panašus į leitenanto balsas.Parkritau ant žemės už kalvelės viršūnės ir pradėjau šaudyti į žybsnius

priešais. Tučtuojau daugiau jų pasipylė iš kairės. Penkiasdešimties šovinių juostą visada nešiodavau prijungtą prie kulkosvaidžio. Šaudmenis spėriai sunaudojau. Pasukau galvą ir sušukau, kad paduotų daugiau. Ten nieko ne­buvo.

- Doilai! Man reikia šaudmenų!Priešų ugnis mūsų kairiajame sparne sustiprėjo. Nutraukiau nuo pečių

šimto šovinių juostą ir užtaisiau ginklą. Kairiajame sparne ir mažumėlę že­miau prabilo priešo kulkosvaidis. Mus gelbėjo tai, kad laikėmės aukščiau. Atidengiau ugnį į priešo kulkosvaidį, iš pradžių pliekdamas žemiau, paskui nuvesdamas traserius aukštyn į taikinį. Priešo kulkosvaidžio žali traseriai lanku nulėkė aukštyn į tamsų dangų ir nutrūko.

- Paklojai! - suriko kažkas.Aplink mane dunksėjo ir krito kulkos. Ieškodamas priedangos, nuropo­

jau atgal už kalvelės keteros, ir tada mūšio lauke stojo staigi, nepaaiškinama tyla. Nežinojau, kas blogiau. Kai į mus šaudė, bent žinojau, kur jie yra.

Kaip neregiai atsitraukėme dvidešimt metrų į naują poziciją. Ten sufor­mavome perimetrą ir nervingai laukėme saulės šviesos, leisiančios pasijus­ti saugiems. Per vyrus perimetru paleidau klausimą, kur Doilas. Galiausiai pasirodė ir jis, kažką murmėdamas, jog buvo įkritęs į duobę. Nusprendžiau pokalbį apie jo dingimą atidėti iki ryto. Knietėjo jau dabar užvožti, bet suvo­kiau, jog turėčiau suteikti jam galimybę pasiaiškinti. Norėjau įkalti į galvą, kad Vietname vyrai nušaunami už mažesnius prasižengimus. Pagaliau atėjo rytas. Pažadinau jį smarkiai trinkteldamas į šalmą ant galvos.

- Geriau nurodyk rimtą priežastį, tu mažas riebus...- Įdribau į kraterį! Į vieną iš tų B-52! Nukrito mano akiniai! Kai juos su­

radau, jau niekas nešaudė!Pasvėriau pasiteisinimą, stengdamasis įžvelgti melą jo veide.- Dievaži! - pasakė Doilas, pakeldamas dešinę ranką, tarsi prisiekinėtų.- Norėčiau tavimi patikėti, Doilai. Praėjusią naktį vos nežuvau, nes netu­

rėjau padėjėjo. Šioje pasaulio pažastyje gyvenimą nuo mirties skiria vos vie­nas plaukelis. Privalai būti patikimas.

- Toks ir esu. Prisiekiu! Įkritau į duobę!Tylėjau stebeilydamasis į jo murziną, putlų veidą.- Gerai. Pamirškim.Norėjau patikėti Doilu. Jis man patiko. Būti kulkosvaidininku mažumėlę

bijojo, bet buvo greitas juoktis, linksmas, jei čia apskritai toks gali būti žmogus.Negyvų kūnų paieška baigėsi tuščiomis. Pajutau keistą nusivylimą. Nors

kai ką galbūt ir paklojau, skaičiuojami būdavo tik patvirtinti sunaikinimai,

59

o tokių neturėjau. Verkiant reikėjo bent vieno. Nesupratau savęs. Namie, kai turėdavau galimybę, neidavau net medžioti, nemėgau šaudyti gyvūnų. Tačiau čia man magėjo ištaškyti kokį nors šiaurės vietnamietį į gabalus.

Semas aptiko kraujo pėdsakų, o Greitasis Erelis surado Kinijos komu­nistų granatą. Ji priminė seną bulvių grūstuką. Vadas pasakė, jog jos daugiau smūginės negu skeveldrinės.

Saulė, rodos, susisupo į praėjusios nakties debesis; artėjo lietus. Leite­nantas ir ginkluotės seržantas kvadratais sudalytame žemėlapyje parinko gūburėlį, kaip nusileidimo zoną, tinkam ą atsargas gabenančiam sraigtas­parniui. Po trijų valandų dar arčiau kalnų link varginantis žygis baigėsi ant nedidelės uolėtos kalvos. Suformavome perimetrą. Sadsis susakė savo radi­jui koordinates.

Išsigremžiau žemėje negilią nišą ir užkrimtau. Netrukus karštą, ramų orą sudrumstė Huey atakos sraigtasparnio aidas. Sraigtasparnis smarkiai pasviro, apsuko mūsų poziciją, paskui padarė didesnį ratą, stengdamasis pritraukti priešo ugnį. „Hiujui" pabaigus tikrinti nusileidimo zoną, pasirodė CH-46.

- Pasirengt pridengti ugnimi! - kalvos viršūne nuskambėjo Greitojo Ere­lio balsas.

Keturi vyrai iškrovė atsargas, ir sraigtasparnis pakilo neapšaudytas. Mė­ginau sutelkti dėmesį į juosiančias kalvas, bet buvo nelengva. Jaučiau, kad tas sraigtasparnis atgabeno ir laiškų, o iš namų taip troškau kokios nors žinios, jog buvau net pasirengęs paprašyti Vado užkurti signalinį laužą.

- Tavo manieros, kaip visada, apgailėtinai prastos, - išgirdau sakant už nugaros. - Ar neketini pakviesti manęs užeiti?

Atsigręžiau, jau atpažinęs balsą.- Canai!Pašokau ir tvirtai apsikabinome.- Dieve, kaip gera tave matyti!- Spėjau, kad taip ir bus. Žiūriu, ir mane keistai džiugina susitikimas su

tavimi, tačiau geriau vis dėlto laiką leisti Kinijos paplūdimyje.- Kinijos paplūdimys! Nori pasakyti, kad tokia vieta tikrai yra?- O, taip, ir puiki. Tai tas pat, kas grįžti atgal į pasaulį. Baltas paplūdimys,

gražus mėlynas vanduo. Vos girdisi artilerija.Jis klausiamai apsidairė.- Ei, o kur Redas?- Jis negyvas, Čanai. Aš dabar kulkosvaidininkas.Čanas nusiėmė šalmą ir susmuko ant žemės, tarsi iš jo būčiau išleidęs

orą.- Nežinau, ką ir sakyt, - jis atrodė pritrenktas. - Ką... Kaip... Negaliu pa­

tikėti!Veidą iškreipė skausmas.

60

- Taip. Žinau.- Kada?- Iš karto, kai išvykai. Tą pirmą naktį. Išsidėstėme pasalai, ir Redas pir­

mas atidengė ugnį. Paleido dvidešimties šūvių papliūpą ir viskas. Dvi AK kul­kos pataikė jam tiesiai į čia.

Parodžiau į savo skruostą vos po akimi. Cano akyse sužvilgo ašaros. Jis nulenkė galvą. Nebuvau tikras, ar meldžiasi, ar tik stengiasi sulaikyti ašaras. Tada gerklėje vėl pajutau kylant pažįstamą gumulą. Nusišluosčiau pasiro­džiusias ašaras ir išstenėjau:

- Čia Doilas, mano padėjėjas. Jis naujokas.Čanas pakėlė mažumėlę ašarotas akis, atsistojo ir paspaudė Doilui

ranką.- Daug apie tave girdėjau, Čanai, - pasakė Doilas, draugiškai kratydamas

ranką.- Aš perimu padėjėjo pareigas, Doilai, - pareiškė Čanas. - Leitenantas

mane informavo, kad tu dabar paskirtas į Vado skyrių. Tik laikinai, kol atvyks pastiprinimas. Tada grįši pas mus.

Negaliu pasakyti, ar Doilas, išgirdęs naujieną, pradžiugo, ar nusiminė. Nesmagų momentą užbaigė grandinis Greitasis Erelis, netikėtai išnirdamas su paštu. Jis švystelėjo mums penkis laiškus. Tris man, kitus du Doilui. Atplė­šėme juos ir puolėme skaityti.

- Kaip juokingai žmonės įsivaizduoja šį karą, - sukikeno Doilas. - Mano mergina nori sužinoti, ar aš forte.

- Valerijos motina, - pradėjo Čanas ir nutilo, nudelbęs akis į žemę ir lin­guodamas galvą, tarsi negalėtų patikėti.

- Valerijos motina, - pamėgino iš naujo, - Valerijai pasakė, jog aš čia laiką leidžiu vaikydamasis mažas vietnamiečių mergaites.

- To reikėjo tikėtis, - pasakiau. - Paklausykit, kas parašyta čia: „Brangus sūnau, tavo tėtis ir mama jaudinasi dėl tavęs, atsidūrusio tokioje baisioje vie­toje. Tikiuosi, tu ir Čanas miegate savo mažutėje palapinėje po žvaigždėmis ir kasnakt meldžiatės, kad būtumėte saugūs/'

- Čanai, kodėl nepastatei palapinės? - sarkastiškai paklausė Doilas.Čanas užkrečiamai nusikvatojo. Aš irgi prajukau. Tartum sugrįžo seni

laikai. Išsišiepęs iki ausų prie mūsų atėjo Džeksonas.- Matau, tikrai galima sakyti, kad šaipokai vėl kartu. Lažinuosi, kad judu

taip dantis ir rodysit visą karą. Niekada nemačiau suaugusių žmonių tiek juo­kiantis.

Čanas pakankamai susitramdė, kad atsistotų ir pliaukštelėtų Džeksonui per kuprą.

- Smagu tave matyti, Šypseni.Čanas grįžtelėjo į Doilą, tarsi norėdamas Džeksoną pristatyti.

61

- Tai laimingiausia šypsena visoje Pietryčių Azijoje.- Ginkluotės seržantas pageidauja, kad vienas iš jūsų ateitų C davinių, -

pasakė Džeksonas. - Paskubėkite. Mes tuoj pajudėsime.Jis nusisuko lydimas mūsų švilpimo. .Po dvidešimties minučių kuprinės, prikrautos maisto, vėl slėgė pečius.

Gavome daugiau šaudmenų negu troškome vilkti. Pradėjęs žygiuoti, pasijutau penkiais kilogramais sunkesnis. Kalnus priešais gaubė keista gelsva žara, tar­si žiūrint pro pigius akinius nuo saulės. Milžiniškiems juodiems ir pilkšviems debesims per kalnų viršūnes atritinus lietaus skraistes, gelsvas atspalvis išny­ko. Liūtis plakė mūsų mažytę koloną taip galingai, jog akimirkai stabtelėjome dangstydamiesi veidus. Lietus iš drungo virto šaltu it ledas.

Temstant nuo audros barbenimo į šalmą man galvą skaudėjo lyg būčiau kontūzytas. Laikydami ginklus virš galvų, kirtome sraunią, iki krūtinės gylio upę. Vos atsidūrus kitoje pusėje, atėjo nurodymas suformuoti perimetrą. Su Čanu drebėdami atsisėdome į purvą.

- Ko sustojote?Pažvelgęs aukštyn, pro nuo šalmo tekantį vandenį pamačiau virš manęs

dunksantį Greitojo Erelio pavidalą.- Gavome nurodymą suformuoti perimetrą.- Gal pasakysite, kaip išgirsime „čarlius" per tą upės triukšmą?Vadas nelaukė mano atsakymo - galbūt todėl, kad klausimas buvo skir­

tas ne man. Jis nušlepsėjo leitenanto vadavietės link. Už dešimties minučių pa- sistūmėme dar penkiasdešimt metrų nuo upės. Įsitaisiau puikioje minkštoje purvo lovoje, susigūžiau tarsi vėžlys neperšaunamojoje liemenėje ir užmigau, Čanui perėmus pirmąjį budėjimą.

Dvidešimt trečią valandą Čanas papurtė mane, atitraukdamas nuo lieps­nojančio židinio ir gražios ponios, su kuria kaip tik rengiausi susipažinti.

- Maniau, jog galbūt norėsi sužinoti, kad skęsti, - sušnibždėjo jis.Netroškau atsimerkti, bet praplėšiau akis. Jis buvo teisus. Lietus nesilio­

vė, ir vanduo mane sparčiai sėmė. Jaučiausi sušalęs ir sustingęs. Prieš man galvą išmanevruojant iš dumblyno, Čanas vėl šnibžtelėjo:

- Kažkas vyksta!Atsisėdau pažiūrėti, ką mato Čanas. Išgirdau kažkieno žingsnius van­

denyje, paskui duslų purvan krintančio plastikinio M16 dunkstelėjimą. Lijo per smarkiai, kad būtų įmanoma ką nors įžiūrėti daugiau nei per metrą ar pusantro į kiekvieną pusę. Žaibas baltu zigzagu perrėžė juodą dangų. Už trijų metrų kairiau užsidėję kurpines stovėjo Džeksonas ir Straikeris.

- Čanai, kas čia dedasi?- Nežinau.- Džeksonai, - pašaukiau pašnibždom.- Ką? - pasigirdo atsakymas iš tamsos.

62

- Kas dedasi?- Iškeliaujam.- Nuostabu, - pasakė Čanas. - Jie iškeliauja be mūsų!- Negaliu pakęsti viso to rūpinimosi mano gyvybe, - pridūriau graibyda­

mas savo mantą. Keturpėsčias paropinėjau po dumblyną, norėdamas įsitikin­ti, kad nieko nepaliekame, tada nušlepsėjau prie Džeksono.

- Kodėl neįspėjai, kad iškeliaujame? - pak lausiu .- Maniau, jog pasakė Sadsis.- Kas vyksta?- Sadsiui pranešė, kad šia kryptimi artinasi gukų batalionas, galbūt dau­

giau.- Sakei „daugiau"?- Galbūt daugiau. Artinasi šia kryptimi. Sadsis sakė, jog turime kuo sku­

biau iš čia nešti savo subines.Čanas pareguliavo kuprinės diržus, paskui patapšnojo sau per pečius ir

krūtinę.- O, ne! - aiktelėjo jis. - Palikau kulkosvaidžio amuniciją!Jis nukūrė atgal pasiimti kulkosvaidžio šovinių juostų. Kolona pajudėjo.- Čanai, paskubėk! Mes iškeliaujame!- Suradau jas!- Paskubėk! Jie jau nuėjo!- Gerai, gerai!Pavijome koloną, žygiuojančią atgal prie upės. Kiekvieną akinantį žaibo

dryžį netrukus palydėdavo smarkus griaustinis. Pradėjome atgalios bristi per džiunglių upę. Šįkart vanduo man siekė smakrą. Srovė pargriovė Straikerį. Šis paniro. Džeksonas pačiupo jį už vienos rankos ir ištraukė į paviršių. Straikerio šalmą nunešė, bet jis įstengė išlaikyti šautuvą. Pasiekus krantą, vyrai vienas kitą iš vandens traukė pagriebę už šautuvo. Džeksonas ant tvirtos žemės iš­traukė Čaną, tada Čanas atsigręžė ir savo šautuvo buožę ištiesė man. Dreban­čia kaire ranka ją pačiupau ir išsvyrinėjau ant dumblino kranto, balansuoda­mas kulkosvaidį ant dešiniojo peties. Apsisukau padėti vyrui už manęs. Ten nieko nebuvo.

- Čanai!Čanas atsigręžė pažiūrėti, ko noriu.- Ar mes paskutiniai kolonoje?Akinantis žaibas parodė, jog upė tuščia, išskyrus šėlstančias baltas ke­

teras.- Manau, kad taip.- Kulkosvaidis neturėtų būti kolonos gale!- Nustok skundęsis ir paskubėk. O gal pageidauji, kad kolona būtume

mudu abu? Eisiu paskui tave.

63

Nepaliaujamas lietus, regis, pylė smarkiau negu anksčiau. Mano oda su­siraukšlėjo ir atšalo. Šlepsėjome vos įžiūrimu taku lygiagrečiai su upe. Nukarę ir lašantys medžiai, palenkti audros, sudarė šiurpų šlapią tunelį. Kai pavijau Džeksoną, Čanas tapštelėjo man per petį.

- Pssst!Atsigręžiau pažiūrėti atgal, ant mano peties besiilsinčio M60 buože vos

nepartrenkdamas Čano.- Taip?- Ar tu tikras, kad mes kolonoje paskutiniai?Sustojau ir įsistebeilijau į Čaną.- Tu puikiai žinai, kad mes paskutiniai. Kas tau darosi?Čanas man nesmarkiai kumštelėjo.- Žygiuok toliau!Ėmiau manyti, kad šį paprastai tokį sąmojingą protą užliejo vanduo. Už

penkių m etrų jis man vėl tapštelėjo per petį.- Pssst!- Čanai, aš ne...- Perduok kitiems. Pasigavome dar vieną skyrių.Jo balsas buvo ramus. Pernelyg ramus. Mečiau žvilgsnį per petį.- Ką tu sakai?- Pasigavome dar vieną skyrių.Pažvelgiau atgal.- Ar tu?...Ryškus žaibo dryžis perskrodė kaip smala juodą dangų, atidengdamas

stingdantį vaizdą. Maždaug dvidešimt metrų už mūsų šokčiojo mažiausiai dešimties Šiaurės Vietnamo kareivių safario stiliaus šalmai. Nuskubėjęs prie Džeksono, patapšnojau jam per petį. Mane staiga apėmė kone panika, nega­lėjau ištarti nė žodžio. Kiek telpa įkvėpiau į plaučius oro, paskui iškvėpiau. Kodėl jie mūsų dar neištaškė? Jei mes juos galėjome matyti sulig kiekvienu žaibu, tai kodėl jie nepamatė mūsų? Vėl patapšnojau Džeksonui.

- Perduok toliau. Pasigavome papildomą skyrių!Jis pažvelgė per petį.-K ą?- Nejuokauju, brolyti! Perduok toliau! Paskubėk!Galvoje pralėkė tūkstančiai klausimų, bet nė vienas atsakymas netenki­

no. Ką veikė smaigalininkas? Vienintelis galimas atsakymas - jie manė, kad eina paskui saviškius. Nupurtė šaltis. Pradėjau nevalingai kratytis. Stengda­masis susitvardyti, kandžiojau lūpą, k8l ši pradėjo kraujuoti. Realiame gyve­nime to negali nutikti. Prisiminiau filmą apie išsilaipinimą Normandijoje, kai amerikiečiai ir vokiečiai prasilenkė vieni kitų neatpažindami. Tai buvo kine. O čia - tikrovė.

64

Kita minutė slinko skausmingai lėtai. Sulig kiekvienu žaibo plykstelėji­mu baimė, jog jie atpažins mūsų šalmus, didėjo. Pridengęs burną, Džeksonas grįžtelėjo per petį.

- Pasirengt pasitraukti į tako šoną. Smogti, kai eis pro šalį.Mano širdis nusmuko į kulnus. Perdaviau žinią Čanui. Per daug nekris-

damas į akis, pamėginau nusiimti nuo peties kulkosvaidį. Buvau prijungęs tik penkiasdešimties šovinių juostą. Straikeris nėrė kairėn, paskui Džekso­nas. Mečiausi į šoną nuo tako. Čanas pasuko paskui mane. Čanas ištraukė granatos žiedą ir ranka laikė paleidžiamąją svirtį prispaudęs prie korpuso. Nukreipiau kulkosvaidį į taką ir pradėjau melstis, kad jis nuo viso šito purvo ir lietaus neužsikirstų.

Tada nutiko neįtikėtinas dalykas. Atsilikę per penkiolika metrų, nuo tako nunėrė ir šiaurės vietnamiečiai. Nieko nesupratau. Žaibas trenkė į netolimą medį. Susižvalgėme netikėdami savo akimis.

- Džeksonai! Perduok toliau. Jie irgi pasišalino nuo tako.Po kelių sekundžių iš priekio atėjo žinia judėti toliau. Panika sugriebė pil­

vą. Regis, pradėjau šlapintis arba lietus pasidarė šiltesnis. Susigėdęs įtempiau pilvą stengdamasis liautis. Atsistojome palenkę galvas, mėgindami atrodyti mažesni ir paslėpti savo šalmus nuo griausmingų blyksnių. Kulkosvaidį šį­kart laikiau prie klubo.

- Pssst! Jie seka paskui!Išgirdęs Čano šnabždesį, jau įsivaizdavau, kaip iki raudonumo įkaitęs

švinas sminga man į nugarą. Ką mes čia veikiame? Jei leitenantas būtų čia, gale, tikriausiai būtų sugalvojęs geresnį planą, negu vėl pajudėti. Staiga kelios niūrios galimybės tapo grafiškai aiškios. Mes galbūt atsidūrėme šiaurės viet­namiečių bataliono viduryje. Pajutau tapšnojimą per petį.

- Jie laikosi atsilikę maždaug per dvidešimt metrų.- Kodėl tau nepagrįžus atgal ir neparodžius savo kiniško veido?Jis nešyptelėjo.Kolona pasuko dešinėn nuo tako. Paspartinome žingsnį. Sulig kiekvienu

žingsniu vietovė darėsi vis statesnė. Kopėme į kalvą, apaugusią tankiais krū­mais ir dygliuotais sąžalynais. Iš priekio atskriejo Džeksono balsas.

- Spauskit!- Bėk, Čanai!Dygliai draskė kelnes, braižydami mano įmirkusią odą. Lietus plakė la­

pus ir krūmus, garsas priminė keptuvėje čirškiančius taukus. Kone puolęs į paniką, klupinėdamas, ropodamas ir kabindamasis nagais kabarojausi į per­mirkusią kalvą, kas du žingsniai nuslysdamas per vieną atgal. Netoli viršūnės Džeksonas ištiesė savo didelę draugišką ranką ir prisitraukė mane. Čanas lipo man ant kulnų, vis dar suspaudęs rankoje granatą. Greta Džeksono išdygo Greitasis Erelis.

65

- Paskubėkit! Pastatykit kulkosvaidį!Parkritau ant žemės ir nusitaikiau žemyn. Vadas ištraukė granatos žiedą

ir suriko: „Dabar!" Išgirdę komandą, visi nušveitė granatas žemyn nuo kal­vos. Atidengiau ugnį ir pleškinau į tamsą, tikriausiai nekliudydamas nieko, išskyrus lietų. Kalvos papėdėje nuaidėjo penkiolika aštrių sprogimų. Paskui tyla. Girdėjosi tik lietus. Naktis baigėsi nervingame perimetre, suformuotame aplink viršūnę mūsų naujai atrastos draugės - nežinomos kalvos nežinomų kalvų krašte.

Karšta saulė buvo mielesnė negu paprastai. Rytinė negyvų kūnų paieška baigėsi be teigiamų rezultatų, tik Džeksonas aptiko gyvačių lizdą. Viena ypač agresyvi vijo jį į kalną penkiolika metrų. Niekada nebuvau matęs taip greitai į viršų skuodžiančio žmogaus, juolab Džeksono, kuris paprastai niekur ne­skubėdavo.

Be jokios sveiku protu suvokiamos priežasties diena prasidėjo tos pačios upės kirtimu trečią kartą. Pačiu laiku - kai kurie jau buvome beveik išdžiūvę po praėjusios nakties. Po trijų valandų kulniavimo pagaliau pasiekėme pir­muosius tankiai medžiais apaugusius kalnus, į kuriuos spoksojau ir kurių nežinia kodėl siaubingai bijojau pirm ąjį dieną prie tilto.

Įžengus į masyvių, pavėsį teikiančių medžių prieglobstį, temperatūra nukrito dešimčia laipsnių. Aiškiai ištryptu taku užkopusi du tūkstančius metrų, kolona sustojo. Smaigalininkas aptiko šalia tako gulintį amerikietiš­ką Schwinn dviratį. Žinojau, jog vietnamiečiai taip gabendavo atsargas Ho Ši Mino taku, tačiau mane suerzino, kad jie naudojosi amerikiečių dviračiais.

Trisdešimt metrų nuo Schwinn dviračio nuaidėjo skardus AK-47 pokšte­lėjimas, ir kulka, prasiskynusi kelią pro lapus ir šakas, susmigo į seną išdidų ąžuolą kairėje, ji prašvilpė tiesiai virš mano galvos. Kolona kluptelėjo ant vie­no kelio, atidžiai apžiūrinėdama aukštų medžių lają priešakyje ir viršuje.

- Kodėl į mane? Kodėl tas mažas šunkara paleido šūvį į mane? - klausiau vienu metu ir savęs, ir Čano.

- Tu reaguoji pernelyg asmeniškai, - atsakė Čanas, spoksodamas į me­džių viršūnes. - Jei atiduotum kulkosvaidį kitam, jie daugiau negu džiaugtųsi pakloję aną. Nesuprantu, kodėl apskritai jaudinies. Tie maži šunkaros, kaip taikliai pavadinai priešą, nepataikytų nė į klojimą. Tad jei jie taikosi į tave, tai bėdoje esu aš.

- Tu tikriausiai teisus. Dabar jaučiuosi daug geriau.Čanas nusisuko, paskui akies krašteliu įtariai vėl atsisukęs žvilgtelėjo į

mane. Slenkant taku, į lapus netoliese kas trisdešimt ar keturiasdešimt me­trų tekštelėdavo snaiperio kulka. Po trečio šūvio niekas net negūžtelėdavo. Takas šlaitu vedė aplink kalną prie tankiai apžėlusios išsikišusios uolos. Iš viršaus kaskadomis krito vaizdingas krioklys, tykšdamas į gražų apvalų ne­diduką ežerėlį šimtu m etrų žemiau. Takas pasuko į gamtinę įrėžą kalnuose,

♦

66

apsaugodamas nuo pliopiančio krioklio, paskui leidosi į slėnį ir toliau kilo į dar vieną statų kalną.

Toje vietoje, kur takas pasidarė horizontalus, įžengėme į mažytį kaimelį: stovėjo keturios žolių lūšnos. Pirmoje Semas aptiko tris pustuščius vietna- mietiško alaus butelius ir tris dubenis ryžių. Antroje buvo dvi tonos ryžių, tūkstančiai AK-47 šovinių ir tiek C-4 plastikinių sprogmenų, kad būtų užtekę paleisti į orą didžiąją Da Nango dalį. Trečia buvo tuščia, bet ketvirtojoje laukė didžiulis dienos siurprizas.

Ketvirta lūšna dengė laiptus, vedančius žemyn ir gilyn į kalno šlaitą. Degė žvakės, vienintelės apšviečiančios drėgną požeminę maždaug dešimties m etrų ilgio ir penkių pločio patalpą. Joje stovėjo dešimt krauju suteptų dviejų m etrų ilgio medinių stalų. Čanas surado nedidelę medinę dėžutę su medici­nos įrankiais, morfijumi ir tvarsčiais.

- Mano parengiamajam medicinos kursui būtų neapsakomai malonu tai pamatyti!

Čanas čiupinėjo įrankius taip, tarsi būtų suradęs aukso.- Gerai, einam iš čia, - pasakė leitenantas Kempbelas. - Viską susprog­

dinsime!Kol buvo dėliojami sprogmenys, tęsėme vietovės apiešką. Už penkiasde­

šimties metrų nuo požeminės ligoninės užkliuvome už dar vieno neįtikėtino radinio. Per nedidelę lomą buvo pastatyta Truojaus tilto kopija su visais bun­keriais ir net spygliuota viela, skirta mokytis prašliaužti. Viskas atgaminta smulkmeniškai. Pasidarė įdomu, kiek mėnesių jie turėjo ruoštis tilto atakai.

Sunaikinome, ką suradome, ir kiekvienam palengvėjo, kai taku pasuko­me atgal iš kalnų. Dalis manęs troško pasilikti vėsiame milžiniškų medžių pa­vėsyje, tačiau sveikas protas suprato, jog tikriausiai užėjome bataliono štabą. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl čia esame, arba ką šešiolika jūrų pėstininkų turėtų daryti aptikę tiek daug Siaurės Vietnamo kareivių. Girdėjau Sadsį kal­bant su B kuopa, taigi ši irgi kažkur čia klaidžiojo, bet tokiame reljefe niekuo nebūtų galėjusi padėti. Mums būtų galas pagalbai iki mūsų dar neatkakus.

Penkioliktą valandą ketvirtą kartą kirtome tą pačią upę ir pasiekėme vingiuojančių, uolėtų, be jokio medelio kalvų ruožą. Temperatūra šoktelėjo gerokai virš keturiasdešimt penkių laipsnių, danguje nesimatė nė debesėlio, galinčio pridengti nuo negailestingų spindulių.

Mano ausis pagavo tolimą švilpesį. Nuo karščio jaučiausi mieguistas. Iš pradžių pamaniau, jog vaidenasi, bet švilpesys sparčiai augo ir pasidarė per garsus, kad būtų mano vaizduotės vaisius. Tapo šaižus, kaip šuniui pa­šaukti skirtas švilpukas. Artėjo greitai, beprotiškai greitai. Kolona sustojo. Visi siaubo kupinomis akimis, iš nuostabos išsižioję sužiurome viršun. Pakė­liau pečius, mėgindamas pridengti galvą, o kojos, švilpesiui vis artėjant, ėmė instinktyviai linkti per kelius. Tada juos ir išvydau - tris nedidelius juodus

67

objektus, lekiančius septyni metrai virš galvų ir skrodžiančius orą, lyg ma­žytės raketos. Staiga, tarsi būtų baigęsi degalai, garsas nutrūko ir pasigirdo kurtinantis sprogimas.

-G ult!Prašvilpė skeveldros. Griebiausi už virpančios žemės. Aplink pabiro uolų

nuolaužos. Dar švilpė. Kažkas nusikeikė. Sadsis. Paskui leitenantas. Nežinia kas timptelėjo man už pėdos. Ištraukiau veidą iš žemių ir pažvelgiau atgal. Čano veidas buvo nusėtas priemolio gabaliukais, prilipusiais prie jo prakai­tuotos odos.

- Matei?- Taip! - atsiliepiau. - Niekada nemaniau, kad galima pamatyti artilerijos

sviedinius.- Aš irgi. Bet logiška, turint galvoje, kad tavo pozicija yra arti...- Žmonės, kurie juos išvysta, tikriausiai neišgyvena, kad papasakotų, -

nutraukiau jį.- Būtent.Išgirdau dar vieno artilerijos sviedinio baigiamąjį švilpesį. Prispaudžiau

ranka šalmą ir pradėjau melstis. Drebinantis sprogimas tvojo žemėn už tris­dešimties metrų. Paskui dar vienas. Smarkiai dunkstelėdamas boulingo ka­muolio dydžio uolos gabalas rėžėsi į žemę šalia manęs. Maldą ėmiau kalbėti greičiau. Sprogimai liovėsi.

- Kvailas kalės vaike! Tu apšaudai Alfa kuopą!Leitenanto Kempbelo keiksmai tikriausiai būtų girdėjęsi Fu Bajuje ir be

Sadsio radijo. Viskas baigėsi. Vieni keiksnojo Jūrų pėstininkų korpusą, kiti - Vietnamą. Garuojančioje kaitroje nuaidėjo šūviai. Ant plikos kalvos keteros už šimto metrų kairiau pamačiau žybsnius.

- Kulkosvaidžius paruošt! Kulkosvaidžius paruošt! Kulkosvaidžius pa­ruošti

Čiupau ginklą ir zigzagais nukūriau balso link, aplink mane iš žemės kilo nedideli dulkių debesėliai. Tada išgirdau kulkosvaidį.

-M60!Parpuoliau ant žemės, atlenkiau dvikojį ir nusitaikiau į virpantį oranži­

nių traserių, sklendžiančių manęs link, dryžį. Čanas prisiplojo greta manęs, iškvėpdamas orą. Atidengiau ugnį. Čanas prijungė šovinių juostą kaip profe­sionalas, paskui, kad neišsipurvintų, prilaikė ją kaire ranka, o dešine šaudė iš savo M16. Priešo traseriai liovėsi. Toliau šaudžiau dvidešimties šūvių papliū­pomis.

- Prispaudėme juos! - šūktelėjo Čanas, prijungdamas kitą juostą.- Paklok juos, Džoni! - sustaugė kažkas šalimais, tada ūktelėjo kaip kau­

bojus.- Nutrenk juos nuo tos kalvos!

68

- Nutraukt ugnį! Nutraukt ugnį! Nutraukt ugnį! Tai B kuopa! Tai jūrų pėstininkai! - suklykė Sadsis.

Atitraukiau suprakaitavusį delną nuo rankenos, iš paniškos baimės net susuko vidurius.

- Ar aš nušoviau ką nors iš jūrų pėstininkų? - sušukau pašokdamas ant kojų ir dumdamas pas Sadsį. - Ar kas nors kliudytas?

- Kas čia dedasi, Sadsi? - griebiau jam už peties.- Jie pamanė, kad mes gukai!Jis nusigręžė nuo manęs ir vėl prabilo į lauko telefoną.- Ne, Alfa kuopoje niekam nekliuvo.Paskui grįžtelėjo, atitraukęs telefono ragelį nuo lūpų.- Jie pamanė, kad mes gukai! Iškvietė artileriją ir patys atidengė ugnį.- Nuostabu! Tiesiog nuostabu!- Į balnus! - šūktelėjo leitenantas Kempbelas iš pykčio perkreiptu ir pa­

raudusiu veidu.Išplėšė lauko telefoną Sadsiui iš rankų, stumtelėjęs jį, apsuko ir iki galo

ištraukė PRC-25, diržais pritvirtinto ant Sadsio nugaros, anteną.- Alfa Vienas, Alfa Vienas, čia Alfa Du.... baigiau!Vėl pajudėjome. Šįkart atgal į kalnus. Pradėjau jaustis kaip dulkėtas ža­

lias šlevendra. Jei tą upę perbrisime dar kartą, tikrai bus akivaizdu, jog visi išprotėjo. Dar nepasiekus upės, mus užklupo prieblanda - nekenčiamas paros metas. Kolona sustojo. Džeksono siluetas grįžtelėjo galvą ir prisidengė burną.

- Psst. Formuojame perimetrą.Prieš m an pasisukant į Čaną perduoti žinią, AK automato serija p ri­

vertė mus gultis ant žemės. Iš tamsos priešakyje pliūptelėjo žaliai švy­tintys traseriai. Pasirengiau atsišaudyti. Kulkos akėjo žemę aplink mane. Sustingau laukdam as skausmo. Karštas inkščiantis švinas perskrodė orą greta mano dešiniosios ausies, ir žemės grum steliai sugėlė veidą. Atrodė, tarsi aplink švilpautų ir lygintų žemę šimtai kulkų. Prisidengiau rankomis šalmą, laukdam as tos, kuri žviegdama kiaurai perskros m ano kaukolę. Ne­troškau taip mirti. Norėjau bent duoti grąžos. Pakėliau galvą nuo žemės. Šalia veido susmigo traseris. Šnypščiantis fosforescuojantis smaigalys nu ­skilo nuo švino ir paženklino mano veidą. Toks jausmas, tartum skruostą kažkas būtų nudeginęs cigarete. Stojausi. Čanas čiupo m an už kuprinės ir nutraukė žemyn. Paskui tyla. Viskas baigėsi. Iš kolonos priekio atsklido skausm inga dejonė.

- Sanitarą!- Sanitarą priekin! Čia, priešakyje, sužeistasis!- Gerai, suformuokime perimetrą!Pakėliau galvą pažiūrėti, kas rėkavo įsakymus. Virš manęs stovėjo Grei­

tasis Erelis.

69

- Vade, kam kliuvo?- Tomui.-K am ?- Smaigalininkui.- Smarkiai?- Nežinau. Semas sakė, kad dvi kulkos pilve.- Ar jis vienas sužeistas?- Atrodo. Nukreipk kulkosvaidį į ten, iš kur šaudė. Manau, jog atsidūrė­

me didelio dalinio skyriaus sparne.Kažkur dešinėje girdėjau, kaip Sadsis kviečia sanitarinį sraigtasparnį. Po

dvidešimties minučių jo rotoriai sudūzgė virš galvos. Ginkluotės seržantas pykš­telėjo žalią signalinę raketą, kad sraigtasparniui apšviestų nusileidimo zoną.

- Tiesiog tampomės nešiojamą neoninę reklamą, žyminčią tikslią mūsų buvimo vietą, - sumurmėjo Čanas.

Tas tiesa, tačiau Tomas, jei nebūtų nugabentas į ligoninės dalinį, mirtų. Jo šansai, net evakuojant sraigtasparniu, buvo ne kažin kokie. Gerai jo ne­pažinojau. Čanas manė, jog jis vedęs. Vos sraigtasparnis palietė žemę, trys vyrai švelniai įkėlė sužeistą jūrų pėstininką. Ginkluotės seržantas trypdam as užgesino signalinę raketą. Mano naktinis regėjimas pranyko. Likau visiškai priklausomas nuo klausos. Tai man nepatiko. Po kelių minučių kažkas kairėje sušnibždėjo: „Į balnus." Negalėjau patikėti savo ausimis.

- Klupinėsime aplink lyg akli. ^- Parašykime Lindonui Džonsonui (LBJ), - pasiūlė Čanas.- Pritariu.Perimetras virto kolona, ir mes iškiūtinom į tamsą. Negailestingai

kankino moskitai. Norėjau apsišlakstyti repelentu, bet nedrįsau užsim esti kulkosvaidžio ant peties. Bijojau, todėl norėjau būti pasirengęs greitai nu­spausti nuleistuką. Džeksonas, dabar einantis smaigalyje, kažkaip užtaikė ant tako. Užkopėme juo į didelę uolėtą kalvą, nusileidome kita puse ir įvei­kėme pusę šlaito kitos, krūm okšniais apžėlusios kalvos. Čia takas pasidarė horizontalus ir ėmė vesti aplink kalvą. Paėjėjome penkiasdešim t m etrų ir sustojome.

- Suformuoti perimetrą kalvos šlaite, - sušnibždėjo balsas. Buvau perne­lyg pavargęs, kad kreipčiau į tai dėmesį. Kelios dienos be miego. Buvau išse­kęs. Greitasis Erelis griebė man už rankos.

- Pastatyk kulkosvaidį čia, - parodė į didelį krūmą už dešimties metrų žemiau nuo tako. - Mes tykosime pasaloje prie tako, o tu turėsi dengti sparną.

Čanas ir aš pastatėme kulkosvaidį už didelio krūmo pakalnės kryptimi. Po dešimties minučių giliai įmigome. Žinojau, jog tai negerai, lygiai kaip ir Čanas, bet neužmigti atrodė neįmanoma. Vos atsirėmus į šlaitą, sunkus be sapnų miegas pakirto kaip galingas narkotikas.

70

- Dėmesio! - pasigirdo Greitojo Erelio balsas. - Leitenantas šiandien pik­tas. Praėjusią naktį kai kas užmigo savo poste.

- Ar jūs irgi užmigote, Vade? - naiviai pasiteiravau.Jo veriančios akys buvo griežtesnės negu atsakymas, kurio taip ir nesu­

laukiau. Jis apsisuko ir ėmė kopti šlaitu aukštyn, paskui sustojo ir vėl atsigrę­žė į mus.

- Pasiruoškite, tuoj pajudėsime.Čanas tapštelėjo man per šalmą.- Tu nori įpiršti mintį, kad Karys gali užmigti kovos poste.- Į balnus! Iškeliaujame tuoj pat!- Kažkas šiandien rytą labai nekantrus, - mąsliai ištarė Čanas.Po dviejų valandų tie žodžiai vis dar sukosi mūsų galvose. Paspartintu

žingsniu žygiavome greičiau negu kada nors anksčiau. Galiausiai pasiekėme lygų reljefą su nedideliais medžių, primenančių skurdžias pušis, lopinėliais. Ten išvydau pirmuosius per septyniolika dienų civilizacijos pėdsakus - su­sispietusias keturias žolės lūšneles. Už dviejų šimtų metrų nuo jų praėjome statinį, panašų į budistų šventyklą, paskui pasiekėme retai naudojamą dulkė­tą kelią, vinguriuojantį, regis, į niekur.

- Ar girdėjai? - dunkstelėjo man Čanas iš užpakalio.- Taip! Dabar girdžiu! Kas tai?- Garsas kaip tanko.Įveikę pirmąjį dulkėto kelio vingį už medžių ir po jais išvydome stovin­

čius du didžiulius amerikiečių tankus. Vieno variklis jau urzgė.- Koks puikus jų gyvenimas, - pavydžiai pratarė Čanas. - Kodėl mes

nepasirinkome tankų?- Pamainos vadovas sakė, jog pėsti daugiau pamatysime krašto.- Tie vyrukai iškiša nosį tik kartą per šešis mėnesius, nesvarbu, reikia to

*ar ne.- Paskubėkit! - sušuko leitenantas Kempbelas. - Ant tankų lipt!- Ne, ačiū, - pareiškė Straikeris garsiau nei norėjo.- Judinkis, jūrų pėstininke!Semas Blūperininkas užtempė mane ant artimiausios plieno pabaisos. Aš

padėjau užsikabaroti Čanui. Po akimirkos pradėjome važiuoti. Tai pradžiugi­no. Pirmą kartą gyvenime buvau ant tanko. Už dviejų šimtų m etrų dar dvi didžiulės mašinos pajudėjo priešais mus, tiršti dulkių debesys nudažė mus smėlio spalva.

- Žmogau! - kumštelėjo mane Semas aštria alkūne. - Tai bent. Galbūt šiandien sulauksi pirmo patvirtinto sunaikinimo.

71

PATVIRTINTAS S U N A IK IN IM A S

- Ar jūs, vaikinai, bent nutuokiate, kaip dvokiate? - šūktelėjo tankistas kūdi­kio veidu, prarėkdamas dyzelinio variklio gausmą. - Ar jau ilgai brūzgynuose?

- Septyniolika dienų! - sušukau atsakydamas.- Po poros savaičių dvokas pasidaro nebe toks atstumiantis, - pridūrė

Čanas.Tankistas klausiamai pažvelgė į Čaną.- Sako, kad jūs, vaikinai, iš brūzgynų neišlendate po du mėnesius.- Taip sako, - atsiliepiau.- Ar teko susiremti?- Kiekvieną dieną.Jaunas tankistas atsigręžė bokštelyje, alkūne trinkteldamas į savo

12,7 mm kulkosvaidį. Susiraukė, paskui nusikeikė.- Į tą daiktą susitrenkiu po dešimt kartų per dieną, - pasitrynė alkūnę. -

Tai, sakai, turėjote susidūrimų kasdien per visas septyniolika dienų iš eilės?- Taip, - pasakiau.- Tai bent! O aš dar nesu matęs nė vieno „čarlio".Staiga pasijutau gana patyręs. Tiesiog patenkintas savimi. Dar vienas

dulkių debesis, sukeltas dviejų tankų priešakyje, apklojo mus kaip rudas rū ­kas, prilipdamas prie prakaituotų veidų ir mirksniu virsdamas purvu. Pa­sijutau kaip Antrajame pasauliniame kare, dykuma lekiantis tankų mūšyje susiremti su Romeliu.

- Čanai, ar tebeturi savo mažą fotoaparatą?- Žinoma.- Nufotografuok tanką už mūsų.- O, broliuk. Klausyk, vaikeli-san, ar šokinėti iš susijaudinimo dėl visko

yra tavo bazinės prigimties nuolatinis ingredientas?- Tiesiog nutrauk. Ir norėsiu nuotraukos, kai grįšime namo.Čanas spragtelėjo kaip tik tą akimirką, kai mūsų tankas nuvažiavo nuo

kelio ir staigiai sustojo. Pirmas nušoko ginkluotės seržantas. Vos palietęs žemę, jis sušuko:

- Nulipt! Judinkitės! Judinkitės!Nušokau ir nuklūpčiojau prie besiformuojančios kolonos. Prie mūsų at-

risnojo strazdanotasis Sadsis.- Leitenantas klausia, ar neprieštarautum šios apieškos metu kulkosvaidį

iškeisti į M16. Trečiajame būryje kulkosvaidininkas neturi kulkosvaidžio, o jie rengia blokavimo akciją apieškai pridengti.

- Jis tikrai manęs prašo?

72

- Taip, - patvirtino Sadsis, išpūsdamas nedidelį burbulą iš veikiausiai se­nos kramtomosios gumos gabalėlio. - Jis pasakė, kad jūs, kulkosvaidininkai, keista veislė, kai tik priprantate prie ginklo.

- Na, aš prie jo tikrai dar neprisirišęs.- O senasis Redas neabejotinai buvo, - pasakė Sadsis. - Vaikinas, kuriam

perduosi, yra ten, priekyje.Jis apsisuko ir, Čano ir manęs lydimas, pajudėjo atgal į kolonos priešakį.- Ką turi galvoje sakydamas, kad Redas neabejotinai buvo, - sušukau,

prarėkdamas ūžiančius dyzelinius variklius.- Kai buvome Hai Vano perėjoje, leitenantas kartą pamėgino atimti kul­

kosvaidį iš Redo, bet senasis Redas neatidavė.Leitenantas Kempbelas, mus pamatęs, nudžiugo. Jis kalbėjosi su kulkos­

vaidininku iš trečiojo būrio.- Dėkui, Džonai. Grąžinsime tau kulkosvaidį iškart po šios apieškos. Per

tą lauką nešti M16 bus daug lengviau.Jis padavė man plastikinį M16, o aš trečiojo būrio kulkosvaidininkui ati­

daviau M60. Jaučiausi, tarsi likimo valiai palikčiau seną, patikimą draugą. Nedidukas M16 priminė žaislą. Leitenantas palaikė Čano šautuvą, kol tas nuo savo sprando nusiėmė keturis šimtus šovinių.

- Ar operacija didelė, leitenante? - paklausė Čanas.- Žvalgybos lėktuvas pastebėjo šviežiai iškastą žemę. Regis, jie kažką kasinėja.Leitenantas pažvelgė į mane ir nusišypsojo.- Lažinuosi, jog smagu atsikratyti to kulkosvaidžio, ar ne?- Ne, pone.-K ą?- Jaučiuosi geriau turėdamas kulkosvaidį negu M16.- Jis sako tiesą, leitenante, - pridūrė Čanas. - Neklauskite kodėl. Mūsų

instruktorius Kemp Ležene (Camp Lejeune) sakė, jog jis apsigimęs kulkosvai­dininkas.

- Grąžinsiu jį tau, kai tik pasibaigs apieška.Jo veide nušvito džiugi nuostaba. Paplojo man per petį ir nusigręžė dai­

rydamasis Sadsio.Po kelių minučių apieška prasidėjo judant per plyną lauką. Priekyje va­

žiavo didžiulės plieno pabaisos, drėgnoje žemėje įspaudžiančios gilias šliūžes. Priekyje riedantys tankai mums buvo kai kas nauja. Slėpdamasis už trisdešim­ties tonų vikšrinės važiuoklės su patranka, vėl jaučiausi pasitikintis savimi.

Tas jausmas ilgai netruko. Pasiekėme atbrailą su stačiu septynių metrų nuolydžiu. Jos nebūtų galėjęs įveikti joks tankas. Tankai išsirikiavo išilgai at­brailos, iškylančios virš palyginti lygaus, nemiškingo ruožo. Reljefą buvo nu- sėję nedideli, krūmais apaugę žemės gūbriai, tarsi milžiniška sterblinė žiurkė būtų išraususi pailgus kauburius.

73

Nusileidome nuo atbrailos, išsiskleidėme į grandinę ir pradėjome atsar­giai slinkti per lauką. Staiga mano koja ligi kulkšnių sulindo į duobę ir būčiau išsitiesęs. Išsilaikyti pavyko pasirėmus šautuvu. Išsyk supratau, ką padariau. Į mano šautuvo, užstrigimais garsėjančio M16, vamzdį prilindo purvo. Norėjau apie tai kam nors pranešti, tačiau jau buvome kirtę kalbų zoną. Galvoje šmės­telėjo vaizdas, kaip susiduriu su priešu, spaudžiu nuleistuką ir nieko neįvyks­ta, lydimas dar baisesnio - iš vamzdžio pliūpteli šūviai man į veidą.

Įveikus šin>tą m etrų lauko, užuodžiau silpną dūm ų dvelksmą. Nebuvau tikras, ar juos^p^odė ir kiti. Čanas, įsmeigęs akis tiesiai į priekį, lėtai judėjo už penkių mętirlį dešinėje. Žvilgtelėjau į kairę. Sustojęs Džeksonas spokso­jo žemyn į didžiulę duobę. Už trijų m etrų priešais mus driekėsi pirmasis iš pailgų žemės kauburių, dviejų metų aukščio ir maždaug dešimties ilgio. Tas pylimas man nepatiko. Mečiau žvilgsnį į jį, paskui į Džeksoną ir vėl į sankasą.

- Oooo, gukai!Džeksonas nusigręžė nuo duobės ir šoktelėjo atgal. Greitai vienas po kito

pasigirdo trys šūviai. Priklaupiau ant vieno kelio. Iš duobės išlėkė žalsvas plastikinis objektas, lydimas nedidelio dūmų debesies. Paskui iš jos iššoko trys vyrai su šautuvais. Jiems ropščiantis per pylimą, atidengiau ugnį. Mano šautuvas veikė! Paskutinis ant pylimo keteros susvyravo ir nuvirto į kitą pusę. Nubėgome į priekį ir užsiglaudėme už sankasos.

Iš amunicijos diržo ištraukiau granatą, po to jos žiedą ir švystelėjau per pylimą. Po akimirkos Čanas padarė tą patį. Prisiplojome prie žemės, laukdami sprogimų. Prijungiau naują šovinių dėtuvę. Staigiai toptelėjo, kad anie, matyt, daro tą patį. Sprogo mano, paskui Čano granata. Apibėgau kauburį iš galo ir visą dėtuvę serijomis ištuštinau į dviejų Siaurės Vietnamo kareivių kniūbs- čius kūnus, tada nėriau atgal už kauburio.

Išplėšiau tuščią dėtuvę ir į M16 įstūmiau dar vieną pilną. Gyslomis siūb­telėjo adrenalinas. Rankos virpėjo, gaudžiau orą kaip lekuojantis šuo. Iš ne­peršaunamosios liemenės ištraukiau dar vieną granatą, išlyginau žiedo kaištį, ištraukiau žiedą ir granatą permečiau per gūbrį. Ore tvyrojo parako dūmai. Mano antroji granata sprogo. Dar kartą per galą išnėriau į kitą kauburio pusę, laikydamas šautuvą virš klubo, išpleškinau aštuoniolikos šūvių papliūpą ir vėl užlindau už pylimo.

Jūrų pėstininkai už dvidešimties metrų kairėje pradėjo kažką rėkti. Iš­traukiau tuščią dėtuvę ir iš naujo užtaisiau šautuvą. Baimę pakeitė vien jau­dulys, atsirandantis „mirties ar gyvybės" situacijose. Mintis, jog apeidamas kauburį galiu būti nušautas, net nekilo, kol šalia manęs neatsidūrė sunkiai alsuojantis ir persiutęs Greitasis Erelis.

- Daugiau taip nešaudyk! Kelios tavo kulkos vos nekliudė pirmojo būrio. Jie apeina gukus iš šono. Tikriausiai labai trokšti netekti gyvybės, naujoke?

74

- Nežinau, kas nutiko, Vade. Tiesiog tikrai įsismaginau.- Jei ir toliau vaidinsi Džoną Veiną, iš čia neišsikapanosi.- Nutraukt ugnį! Ateiname!Prie Greitojo Erelio ir manęs atbėgo leitenantas Kempbelas.- Gerai, Vade. Pažiūrėkime, ką sumedžiojome.Greitasis Erelis pasisuko ir sušuko:- Pridenkite mus! Einame skaičiuoti kūnų!Apibėgome apie kauburį ir išsiskleidėme. Išvydau vieną kūną, o kitų

dviejų nesimatė. Galbūt jie paspruko - bet kaip kas nors galėjo išlikti gyvas po visų tų granatų?

- Čia vienas, leitenante, - riktelėjo Greitasis Erelis, rodydamas į kūną, kurio nemačiau.

Atsargiai slinkome priekin.- Ar tu tikras, kad buvo tik trys? - pasiteiravo leitenantas Kempbelas.- Mačiau tik tiek, leitenante, - pasakiau, nedrįsdamas pasukti akių į šalį.- Kur trečias?Žvilgtelėjau į dešinę. Greitasis Erelis stovėjo prie žalsva uniforma vilkin­

čio lavono.- Sis nušautas. Tai taviškis, Džonai.Greitojo Erelio mina nepasikeitė. Dalykiška kaip visada.- Atrodo kaip vaikas.Priėjau prie Vado ir pažvelgiau žemyn į negyvėlį. Jis gulėjo aukštielnin­

kas. Greta mėtėsi rankinio užtaisymo rusiškas SKS šautuvas. Scena buvo gro­teskiška. Nepakartojamai keista. Kaukolė perskelta per pusę kaip arbūzas. Nesveikai gelsvas veidas nesudarkytas gulėjo atskirai nuo likusios kaukolės absurdiška kone vaikiško šoko mina. Jaučiausi kaip prikaltas prie žemės. No­rėjosi nusukti žvilgsnį, bet negalėjau. Balsai aplink atplaukdavo ir nuplauk­davo. Pilkšvos negyvo vyro smegenys varvėjo ant žemės, nešamos mažytės tamsiai raudono kraujo upės. Burnoje pajaučiau karčios medvilnės skonį. Iš kiekvienos mano kūno poros tekėjo prakaitas.

- Liaukis čia gėrėjęsis savo darbu ir pažiūrėk, ar neturėjo kokių nors do­kumentų.

Balso neatpažinau, bet jis užkabino opią vietą. Lėtai atsigręžiau. Tą momentą vos tramdžiau ašaras. Numečiau M16 ir leidausi prie neaukšto, kresno grandinio tankiais rusvais ūsais. Kažkas mane tvirtai apglėbė. Tai buvo Čanas.

- Nedaryk to! Neverta!- Iš kokio jūs būrio? - pasiteiravo Čanas, atsigręždamas į grandinį.- Pirmojo.- Siūlau nešti savo užpakalį į pirmąjį būrį, kol nenusprendžiau leisti, kad

jo koja jį pasiektų.- Įsakiau tam puspročiui patikrinti guko popierius ir jis geriau...

75

Grandinis nutilo nebaigęs sakinio. Jo sprandą lyg žnyplės sugniaužė di­džiulė rausvai ruda ranka. Greitasis Erelis atgręžė grandinio galvą į save, tarsi ta būtų ant rankos užmaunamos lėlės. Aukštasis indėnas mostelėjo galva pir­mojo būrio kryptimi, paleido grandinio sprandą ir nutvilkė jį savo ledinėmis juodomis akimis. Grandinis nuspūdino kaip primuštas šuo pabrukta uodega. Niekas neištarė nė žodžio.

Čanas paleido mane iš meškos glėbio. Nužingsniavau atgal prie negyvo veido. Akimirką pasidarė bloga, bet tai netrukus praėjo. Pasilenkiau apieškoti jo kišenių sulaikydamas kvapą, kad nesupykintų. Suradau ploną rudą pinigi­nę, suvyniotą į žalsvą polietileninę plėvelę. Švystelėjau ją Čanui.

- Patikrink.Giliai įkvėpiau oro ir apieškojau palaidinės kišenes. Jos buvo sulipusios

greitai džiūstančių krauju. Iš palaidinės kairiosios kišenės ištraukiau subrai­žytą Timex laikrodį.

- Jam buvo tik keturiolika, - sumurmėjo Čanas, vis dar žiūrėdamas į do­kumentą iš negyvėlio kišenės.

- Na, bent žinai, kad šiame kare yra ir jaunesnių už tave, vaikeli-san.Man nereikėjo nė atsisukti pažiūrėti, kas tai pasakė. Iš pastabą palydėju­

sio šiurkštaus juoko buvo aišku, jog tai Semas Blūperininkas.- Ei, dokai, - šūktelėjo ginkluotės seržantas, pasilenkęs virš vieno iš šiau­

rės vietnamiečių. - Ateik čia. Tas dar gyvas.Medikas nurisnojo prie seržanto. Prisiartinau pažiūrėti, ar vietnamietis

sunkiai sužeistas. Kulkos, pataikiusios į nugarą, išėjo per krūtinę ir pilvą. Vie­na ausis buvo kulkos sudraskyta ir plūdo kraujais.

- Jis gali išgyventi, jei bus evakuotas, - tarė medikas žvilgtelėjęs per aki­nių kraštą į kraujuojantį šiaurės vietnamietį:

Jo tonas buvo abejingas. Masačiūsetso arogancija vėl prasikišo. Jis neslė­pė, jog į laivyną įstojo, kad kuo toliau būtų nuo Vietnamo ir išvengtų šaukimo į sausumos pajėgas. Laikė save genijumi, o jūrų pėstininkus kretinais. Tačiau per visą savo genialumą neįstengė susigaudyti, kad jūrų pėstininkai neturi savų medikų. Sanitarus šiai tarnybai teikia laivynas. Buvo smagu matyti tą arogantišką snobą tokį pat m urziną kaip ir kiekvienas iš mūsų.

Prie sužeisto šiaurės vietnamiečio priėjo Čanas, priklaupė ir apžiūrėjo žaizdas.

- Jis gali išgyventi, ginkluotės seržante. Jei paskubėsime. Žaizda nesiur­bia oro.

- Dėkui, Čanai, - tarė seržantas ir pasisuko į mediką.- Tu geriau pasisaugok, galvakoji. Netrokšk pažinti mano blogosios pu­

sės, Sadsi! Kuo greičiau suveik sanitarinį sraigtasparnį.Jis čiurkštelėjo su tabaku sumišusių seilių porciją ant mediko batų.- Atsiprašau.

76

- Pasižiūrėkit! - iš kitapus žemės kauburio, kažką laikydamas delnuose, išniro Džeksonas. - Nuėjau į tą duobę pažiūrėti, kas ten smilksta. Tie vyrukai rūkė žolę!

Niekada nebuvau matęs marichuanos, išskyrus poroje kvailų filmų vidu­rinėje mokykloje. Semas kimiai kikeno.

- Na, smagiai pakeliauti šiandien jiems nepavyko, - keista šypsena išsi­kėtojo ruplėtame Semo veide.

- Paskubėk iškviesti tą sanitarinį sraigtasparnį, Sadsi! - riktelėjo ginkluo­tės seržantas.

- Jis jau pakeliui, seržante.Džeksonas išsviedė marichuaną į viršų ir vos neužmynė ant vieno iš žu­

vusiųjų rusiško snaiperinio SKS šautuvo. Jis paguldė savo M16 ir pačiupo ran­kinio užtaisymo rusišką šautuvą.

- Kam atiteks šautuvai, leitenante?- Vienas Džonui.- O aš ar galiu gauti vieną? Čia jų trys.- Manau, jog gali. Pasirūpink pritvirtinti žymeklį, iki čia pasirodys sraig­

tasparnis.Mano akys vėl pakrypo į negyvą veidą. Dabar jis atrodė dar gelsvesnis

nei pirmiau.- Paskubėk, Džonai. Pritvirtink žymeklį prie SKS, kurio pageidauji. Jis

rankinio užtaisymo. Rotuojamas galėsi pasiimti tą puošmeną namo, - tarsi iš toli atsklido Džeksono balsas.

- Jis negerai jaučiasi, - pasakė Čanas. - Aš už jį tai padarysiu.- Keturiolika. Kokia gėda, ar ne?Pajutau kažkieno ranką ant peties. Įstengiau nusigręžti nuo negyvėlio

veido pažiūrėti, kas mane užkalbino. Džekas Elenvudas (Jack Ellenwood), grandinis iš trečiojo būrio. Gerus dešimt centimetrų aukštesnis už mane, apvalaino veido, bet ne papūstžandis. Jo švelnus balso tonas mane nuramino. Ištarė tai nuoširdžiai apgailestaudamas, tarsi žinotų, kaip jaučiausi.

- Geriau į jį nebespoksok, Džonai. Iš to, ką matau, spėju, jog šį vaizdą prisiminsi visą likusį gyvenimą.

- Iš kur žinai mano vardą?- Tu perėmei iš Redo kulkosvaidį, ar ne?- Taip.- Girdėjau, jog būsi ne prastesnis už jį.- Jokiu būdu. Redas buvo jūrų pėstininkas iki kaulų smegenų. Niekada

negalėsiu pasidaryti toks kietas kaip Redas.- Turėjau gerą bičiulį, kuris po savo pirmojo patvirtinto sunaikinim o

atrodė lygiai taip pat. Vienintelis skirtum as tas, kad jis apsivėmė. Mudu susidraugavome. Jo vardu pavadinau savo kūdikį. Nori pažiūrėti nuotrauką?

77

Jis nusiėmė šalmą ir ištraukė storą juodą piniginę. Veidą nutvieskė pasi­didžiavimas, dar jam net neišėmus nuotraukos.

- Štai, štai.Jis paplekšnojo man per pečius ir liovėsi tramdęs plačią šypseną.- Argi jis nenuostabus?Atrodė kaip ir visi: ant antklodės aukštielninkas gulėjo rubuilis kūdikis.- Taip, jis šaunus. Kuo vardu?- Redas.Nesumojau, ką sakyti. Galiausiai išstenėjau vienintelį žodį.- Dėkui, Džekai.- A r tu vedęs?- Ne, - atsakiau.- Tai gerai. Kamikadzės neturi vesti; beje, tu dar ir atrodai per jaunas.- Kodėl „kamikadzė"?- Taip vadinu gung-ho kulkosvaidininkus. Jums tetrūksta lėktuvo.Jis nusijuokė. Juokas nuoširdus. Toks, kokį tiesiog gera girdėti. Tada kažkas

smarkiai pliaukštelėjo man per neperšaunamąją liemenę iš nugaros. Čanas.- Ar gerai jautiesi?- Taip, manau, jog taip. Čanai, ar pažįsti Džeką Elenvudą?- Trečiasis būrys, tiesa?- Tai aš, - ištiesė ranką Džekas, o Čanas ją paspaudė.- Dėkui, kad pasikalbėjai su vaikeliu-san.- Nekreipk į jį dėmesio, Džekai. Jis mano padėjėjas ir neatskiriamas didy­

sis brolis nuo naujokų stovyklos.- Jo motina prašė manęs juo pasirūpinti.Čano kvailas šyptelėjimas mane kone prajuokino.- Zinai, kas mane iš tikrųjų kankina? - paklausiau.- Kas? - atsiliepė Džekas.- To pirmo patvirtinto sunaikinimo labai norėjau. Turiu galvoje, troškau

taip, tartum tai būtų žaidimas ar kokios nors varžybos. Troškau nužudyti kitą žmogų ir dabar esu tai padaręs, o jis tik keturiolikos.

- Džonai, - ramiai ištarė Čanas.- Ne, Čanai, taip ir yra. Troškau to patvirtinto, kaip visuomet smarkiai

norėdavau ir niekada nepasiekdavau įvarčio. Bet ne tai blogiausia. Nužudęs vaiką, nesijaučiu taip blogai, kaip turėčiau.

- Kaip blogai, tavo manymu, turėtum jaustis? Jis juk būtų ištaškęs tavo smegenis ir gyręsis tuo visą kelią iki Hanojaus, - pasakė Džekas, paskui nusi­spjovė, tarsi tokia mintis jį būtų supykinusi.

- Kodėl tau nepaėjus į šalį ir nepaskaičius savo Biblijos? Turėtum pasi­melsti.

- Kaip tik dabar nesijaučiu turįs teisę atsiversti tą knygą, - atkirtau.

78

Čanas uždėjo ranką man ant pečių ir pasivedė kelis žingsnius.- Laiške filipiečiams Dievas mums sako: „Niekuo per daug nesirūpinkite,

bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų šir­dis ir mintis Jėzuje Kristuje."

Čanas nutilo ir pažvelgė man į akis.- Klausyk, bičiuli, nesistengiu pamokslauti, bet Dievo žodis yra vieninte­

lis dalykas, galintis tau padėti.- Šią akimirką nenoriu nieko panašaus girdėti.Negalėjau patikėti, kad iš tikrųjų užrikau ant Čano, kai giliai viduje su­

tikau su kiekvienu jo ištartu žodžiu. Jis pažvelgė į mane neprarasdamas kant­rybės.

- Vėliau, - pratarė paplekšnodamas per petį.- Į balnus, - subliovė senasis ginkluotės seržantas, tarsi irgi būtų turėjęs

tai galvoje. - Suformuokime apie šią poziciją perimetrą. Atskrenda sraigtas­parniai!

- Džonai, berniuk, eik pasiimti savo kulkosvaidžio, - kreipėsi paskui į mane.

- Nevadinkit manęs berniuku! - pyktelėjęs rėžiau atgal.Iškart pasigailėjau. Man patiko ginkluotės seržantas ir ant jo nepykau.

Nežinau, ant ko pykau, bet buvau pakankamai sudirgęs, kad susipeščiau. Ginkluotės seržantas apstulbo, paskui jo gilios raukšlės veide išsitempė.

- Judinkis, vyresnysis eilini! - šūktelėjo ir grįžo prie sužeisto šiaurės vietna­miečio. Norėjau atsiprašyti, bet neįstengiau išspausti nė vieno draugiško žodžio.

Kai grįžau su savo M60, dūzgesį keliančio sanitarinio sraigtasparnio ro­torius jau lenkė prie žemės kelius siekiančią žolę. Po kelių akimirkų trys kūnai buvo įkelti vidun, o mes kolona pajudėjome atgal prie kelio. Ten mūsų laukė keturi dviejų su puse tonų veikiančiais varikliais sunkvežimiai. Tankai pasi­skirstė - du riedės priekyje ir du gale. Neįsivaizdavau, kur vyksime, bet visi vylėsi, kad į Fu Bajų.

Važiavome kratydamiesi dulkėse, persimesdami vienu kitu žodžiu. Dau­guma sunkvežimyje sėdėjo užsimerkę. Kartais kovos draugų veidai mane gąsdino. Jie atrodydavo daug vyresni negu buvo, šiurkštesni negu turėtų būti. Džiaugiausi, jog negaliu matyti savojo. Jaučiau, jog jis nebepriminė vaikelio- san veido.

Pagaliau pasiekėme Truojaus tiltą. Pradėjau rinktis mantą, tačiau nedi­delis konvojus nesustojo. Srautai vietnamiečių, gabenančių viską, pradedant viščiukais ir baigiant dviračiais, skubiai traukėsi į pakelę duodami kelią. Visi traukė į pietus Da Nango link. Pamaniau, jog tai tikriausiai pabėgėliai iš Hujės. Nors karštis siekė daugiau nei keturiasdešimt penkis laipsnius, vietna­miečiai vilkėjo paltus ir kelerius marškinius.

79

Netrukus priešakyje pasirodė Fu Bajaus stovykla. Jei nepasuksime į Fu Bajų, visi kiti variantai bus niūrūs. Už kelių kilometrų magistrale Nr. 1 į šiau­rę laukė Hujė, paskui Kvang Tri, Ke Sanis ir dar pora kitų mėsmalių, kurias mažiausiai troškau aplankyti. Konvojus pasuko. Keli vyrai garsiai atsikvėpė. Tada civilizacijos artumo jaudulys sukėlė kai kurių rimtų minčių.

- Alus!- Alus ir moterys!- Moterys?- Taip, girdėjau, jog Fu Bajuje ŪSO* šou.- Aš irgi tai girdėjau iš vieno grandinio, tarnaujančio trečiajame būryje.

Australės!Po kelių minučių išvirtome iš sunkvežimių priešais tą pačią palapinę, ku­

rioje Čanas ir aš pirmąkart sutikome Didįjį Redą. Atrodė, jog praėjo keleri metai. Netoliese išsirikiavę stovėjo dešimt naujokų, vis dar Valstijų uniformomis. Jie vėpsojo į mus, tarsi ką tik būtume išlipę iš erdvėlaivio. Prisiminiau, jog panašiai spoksojau ir aš. Tada vaizdas gąsdino, tačiau kartu ir iki gelmių jaudino.

Meluočiau, jei sakyčiau, jog neatrodžiau sau įspūdingas. Mano išvaizda buvo tokia atšiauri, kad net kūdikiškas veidas tapo kone nepastebimas. Vi­sur, kur įmanoma, kabojo granatos. Ant neperšaunamosios liemenės, nebe žalsvos, bet pageltusios nuo saulės ir dulkių, kryžiavosi šaudmenų juostos su keturiais šimtais kulkosvaidžio šovinių. Tarp nedidukių Jūrų pėstininkų korpuso kuprinių manoji, Siaurės Vietnamo, išsiskyrė dydžiu. Žemai, ant de­šiniojo klubo karojo .45 pistoletas. Jį atsvėrė kabaras ant kairiojo klubo. O dar ir kulkosvaidis, suteikiantis galutinį mirtinos grėsmės potėpį.

- Atrodau gana baisiai, ar ne? - paklausiau Čano.- Ne baisiau kaip paprastai, - vyptelėjo tas.- Ne, turiu galvoje - atrodau kaip atšiaurus jūrų pėstininkas, ar ne? - pa­

siteiravau kikendamas.- Stebėtinai atšiaurus kaip tas, kuris neišgali nugalabyti karvės, - pradėjo

juoktis Čanas.- Tai buvo ne karvė, bet vandens buivolas, - atkirtau.- Atšiaurus jūrų pėstininkas, - vėl šyptelėjo jis.Išsirikiavę tauškėme geras dvi minutes, kol Semas Blūperininkas pastebėjo

naujokus, negalinčius atplėšti nuo mūsų akių. Jis nepajėgė atsispirti įprastiniam triukui su ausimi. Žinojau, jog jis tai iškrės, kai jo akys sušvito tarsi vampyro kraujo saugykloje. Kumštelėjau Čanui ir kryptelėjau galva Semo pusėn. Belau­kiant naujokų reakcijos, Čano veide atsirado plati Snupio** šypsena.

*United Service Organizations - privati, pelno nesiekianti organizacija, siūlanti amerikiečių kariams įvairius pramoginius renginius jų dvasiai pakelti. - Red. past.

**Amerikiečių animacinio filmo personažas - šuo. - Red. past.

80

Semas atsainiai nužingsniavo prie jų, pasikišo M79 po pažastimi ir pa­prašė cigaretės. Naujokai, regis, žengtelėjo žingsnį ar du atgal, tarsi nenorėtų būti per arti. Supratau kodėl - dvokas. Mes smirdėjome. Vienas iš jaunuolių davė Semui cigaretę, kitas - ugnies prisidegti. Semas giliai įtraukė, tada nusi­ėmė šalmą. Nuo jo dangalo atsegė saulėje išdžiūvusią žmogaus ausį ir ištiesė naujokams klausdamas, ar kas nors nenorėtų jos palaižyti. Jauni jūrų pėsti­ninkai atsitraukė dar per vieną žingsnį. Susiraukė, lyg jiems būtų pasidarę negera, paskui apstulbę sužiuro į Semą, kai tas, nubaidęs muses, įsidėjo ausį į burną ir pradėjo žįsti.

- Dėmesio, - sušuko leitenantas Kempbelas.- Tai taikoma ir tau, misteri, - riktelėjo jis Semui.Semas užsidėjo šalmą ir grįžo į rikiuotę. Ausį vėl prisisegė prie šalmo.- Niekam niekur nenuklysti, - tęsė leitenantas. - Likti šiame ruože. Lei­

džiama aplankyti nekarininkų barą, valgyklą ar, žinoma, ir medicinos punk­tą. Gali būti, jog teks greitai pajudėti, ir jei vienoje iš šių vietų jūsų nebus, tai reikš, kad pasišalinote be leidimo. Visas skeveldrines granatas palikite Sad- siui. Išsiskirstyt.

- Čanai, ar turi pinigų? - paklausiau.- Turiu vieną Amerikos dolerį, bet mums nevalia leisti Amerikos valiutos.- Negaliu patikėti! - kažkas ištarė keistai pažįstamu bostonišku baritonu,

paskui pliaukštelėjo man per kuprą. - Judu vis dar kartu?Atsigręžiau pažiūrėti, kas mane užkalbino. Čanas pirmas atpažino straz­

danotą pliaukštelėtoją.- Maikas Fleneganas (Mike Flanagan)? - žioptelėjo iš nustebimo Čanas.- Tas pats, - atsakė tas nuoširdžiai nusijuokdamas. Fleneganas buvo ge­

raširdis airis, su kuriuo susipažinome naujokų stovykloje.- Iš kur tu čia? - paklausiau.- Iš ginklų būrio.- Alfa kuopoje? - panoro sužinoti Čanas.- Taip. Mane ką tik paskyrė į antrąjį būrį.- Mes irgi ten! - šūktelėjau.- Spėju, tai tavo? - pasiteiravo Čanas parodydamas į 3.5 granatsvaidį,

Maiko laikomą po pažastimi.- Taip, mano. Na, turėčiau sakyti mūsų.Maikas žingtelėjo į šalį, norėdamas pristatyti savo šaulį padėjėją. Tas la­

bai priminė mediką. Su savo apvaliais akiniais atrodė kaip profesorius. Vei­das išblyškęs, burna smulki ir kietai sučiaupta, tarsi jam būtų sunku kalbėti.

- Tai mano šaulys padėjėjas, jaunesnysis grandinis Bendžaminas Alenas (Benjamin Allen).

Bendžaminas neištarė nė žodžio. Linktelėjau pasisveikindamas.- O šiedu yra mano bičiuliai iš naujokų stovyklos.

81

- Ir Kemp Leženo, - pridūriau.- Smagu, kad tu kartu su mumis, Maikai. Bet pasakyk man štai ką. Kodėl

čia tave atsiuntė su tuo primityviu vamzdžiu? - paklausė Čanas, rodydamas į bazuką. Maikas nutaisė įžeistą miną.

- Iš tikro, kodėl nepasilikai su minosvaidininkais ir neišvengei viso to mėšlo? - pasiteiravau.

Jis nuleido balsą, o jo strazdanotas veidas nušvito. Apsižvalgė, tartum norėtų įsitikinti, ar niekas kitas negirdi.

- Sklinda gandai, kad jus, vyručiai, gali pasiųsti medžioti tankų!- Ką? - apstulbęs išsižiojo Čanas.- Aš rimtai. Kaip tik šią savaitę į pietus nuo Da Nango pamušti keli ru ­

siški T-34.- Tu rimtai?- Tai tiesa, - prabilo mažakalbis šaulys padėjėjas profesoriaus veidu. Jis

mane išmušė iš vėžių. Buvau bepradedąs manyti, jog apskritai nemoka kalbėti.- Na ką gi, jei mus staiga mestų Da Nango kryptimi, tikiuosi, tuo vamz­

džiu šaudysi taikliai, - pareiškė Čanas.- Būtų gerai „Gyvulių duobėje" ko nors išgerti, kol koks nors kvailys ne­

ims bliauti: „Į balnus!", - tapštelėjau Čanui per šalmą.- Gerai, vaikeli-san, einu su tavimi, kad būčiau tikras, jog surasi kelią atgal.- Eime kartu, granatsvaidininke. Tiesa, tu juk profesionalus bėgikas,

Maikai, ar ne? Ar vis dar stengiesi palaikyti formą? - paklausiau.- Kažkiek, bet čia ypatinga proga, o Bostono maratonas dar už kalnų.- Čanas irgi daug negeria, bet šįkart su manimi truktels.Baras stovėjo už šimto metrų nuo mūsų palapinės. Niekada ten anksčiau

nesilankiau, tačiau tereikėjo sekti paskui daugumos iš būrio keliamą dulkių debesį. Pastatą iki skardinio stogo juosė smėlio maišai. Ant fasado kabėjo žen­klas su užrašu: 101 ORO DESANTO DIVIZIJA. Tai manęs nenustebino. Bet kokie nedideli patogumai, kuriuos iki šiol mačiau, visada priklausydavo sau­sumos pajėgoms. Jūrų pėstininkų korpusas didžiavosi gražinąs Pentagonui pusę skirtų lėšų. Štai kodėl vis dar naudojomės Korėjos karo laikų sraigtas­parniais ir nuo Antrojo pasaulinio karo likusiomis kuprinėmis ir bazukomis.

Priekyje, saugodamas ginklų gretą, stoviniavo karo policininkas.- Viduje jokių ginklų, - su taisyklėmis supažindino sausumos karo po­

licininkas.Pastatėme ginklus ir įžengėme į vidų. Prie baro sėdėjo trys jūrų pėstinin­

kai iš mūsų būrio. Baras būtų mažai kuo išsiskyręs iš kitų barų pasaulyje, jei ne trys murzini jūrų pėstininkai. Viename kampe iš raudonai mėlyno automa­tinio patefono klykė Džimis Hendriksas (Jimi Hendrix). Kitame švietė pinbolo mašina su rutuliukų komplektu. Daugiausia šviesos blausiai apšviestoje pa­talpoje teikė didžiulis rudas, baltas ir mėlynas Schlitz alaus ženklas ant užpa­

82

kalinės sienos. Už prekystalio kabojo dvi išdidintos nespalvotos nuotraukos, jose prezidentas Džonsonas spaudė ranką Amerikos generolams. Viename baro gale per penkias kėdes nuo kitų jūrų pėstininkų vienišas sėdėjo Greitasis Erelis. Mes įsitaisėme kaip tik ten.

- Nemėgstu vaikščioti į barus su tuo mažu šikniumi, - pareiškė Čanas Maikui, turėdam as galvoje mane.

- Atsiprašau? - pasipiktinau aš.- Kodėl, Čanai? - savo bostonišku akcentu paklausė Maikas.- Paskutinį kartą, kai padariau tokią klaidą, atsidūriau Tichuanos kalėjime.Maikas griausmingai nusikvatojo ir vos išstenėjo:- Rimtai?- Tikrai, nemeluoju, - patvirtino Čanas.- Valandėlę, vyručiai, - pareiškiau. - Tokius kaltinimus galima protingai

paaiškinti.- Žinoma. Ir vienintelis protingas paaiškinimas tas, kad jis kėde smogė

milžiniškam meksikiečių apsaugininkui.- Minutėlę. Tu girdi istoriją tik iš vienos pusės.- Tikra tiesa. Po to jis sugebėjo į peštynes įvelti visą barą ir pasiekti, kad bū­

tume suimti Tichuanos policijos. Paskui mus perėmė laivyno pakrantės patrulis, iš jo - Jūrų pėstininkų korpuso karo policija. Mes vis dar tebetupėtume Raudono­sios linijos kalėjime Kemp Pendletone, jei nebūtų reikėję vykti į Vietnamą.

- Ar jau baigei, Čanai?- Ne, bet smulkmenas per daug skausminga prisiminti.Man nespėjus tinkamai apsiginti, Semas Blūperininkas prisitraukė kėdę

prie mūsų ir mums nupirko alaus. Išsiviepė šypsena, kuria gėrėtis tegalėjo jo motina. Tie apnuoginti supuvę dantys jau rodė, jog jis kažką sumanė.

- Barmene! Štai dešimt žalių kariniais mokėjimo talonais. Gėrimų kiek­vienam jūrų pėstininkui šiuose namuose! - šūktelėjo Semas man per petį. Jis prisitraukė kėdę prie Maiko. - Kas tavo draugas, Džonai?

- Semai Blūperininke, susipažink su Maiku Fleneganu ir Bendžaminu Alenu, nauja bazukos komanda.

- 3.5 granatsvaidžio komanda, - pataisė Maikas.- Tai bazuka ten, lauke, tavo?- Taip, - linktelėjo Maikas.- Matai tuos penkis sausumos vyrukus, sėdinčius už štai to stalo prie

biliardo mašinos?Visi pasisukome į sausumos karius ir vėl sužiurome į Semą.- Na, jie ką tik lauke šaipėsi iš Korpuso dėl tos bazukos.Maikas vėl metė žvilgsnį į aną stalą.- Įdomu, ar gardžiai juoktųsi, jei nuraučiau tą „101" ženklą nuo sienos ir

sudaužyčiau į jų galvas, - ištarė Maikas pavojingai garsiai.

83

Padėtis vėl darėsi panaši į Tichuanoje. Už durų stovint dvidešimčiai ar trisdešimčiai M16, baro peštynės man neatrodė gera mintis.

- Nesijaudink, Maikai, - pasakė Semas tonu, kuris man visai nepatiko. - Sausumos pajėgos jau turi tuos visus naujus „blūperio" šaudmenis, apie ku­riuos svajoju ne vieną mėnesį. Turi įvairiausių. Kai kurie sprogdami pažeria šimtus plieno guolių, kiti - šviečiamieji. Visokie nauji dalykai, ir, žinoma, Kor­pusas jų nematys iki kito karo. Ei, barmene! Dar po vieną alaus kiekvienam jūrų pėstininkui viduje!

- Ar tai reiškia, kad ir aniems? - antsvorio kamuojamas sausumos pajėgų barmenas parodė į keturis korėjiečių jūrų pėstininkus, kaip tik tą akimirką įsitaisančius prie stalo už mūsų nugarų.

- Ar tai pietų korėjiečiai? - garsiai pasiteiravo Semas, tarsi trys alaus bo­kalai jau būtų padarę savo darbą.

- Manau, kad taip, - atsakė barmenas su alaus užaugintu pilvu.- Duok jiems išgerti, - pakėlė Semas bokalą.- Ar jie kartais ne iš „Baltojo žirgo" divizijos? - paklausė Maikas.- Nežinau, - atsakiau aš.- Aš paklausiu, - neaiškiai ištarė Semas.Jis nušoko nuo savo kėdės, priėjo prie korėjiečių stalo ir paplojo vienam

per pečius, tarsi tas būtų senas draugas. Po kelių sekundžių visi keturi atsisto­jo ir, Semo vedami, atžingsniavo prie mūsų.

- Norėčiau jums, vaikinai, pristatyti savo draugus.Nelabai supratau, į ką jis kreipiasi. Tiesą sakant, nebuvau tikras, ar Semas

apskritai turi draugų.- Čia seržantas Kimas. Jis puikiai kalba angliškai.Neaukštas kresnas korėjietis mandagiai nusilenkė, paskui ištiesė ranką.

Tai mus užklupo netikėtai. Nė vienas nė nekrustelėjo paspausti rankos. Surea­gavau kaip tik, kai jis ruošėsi ranką atitraukti.

- Atsiprašau. Nežinojau, kad korėjiečiai spaudžia rankas. Aš - Džonas Klarkas.

Seržantas vėl nusilenkė, tada pasitraukė į šalį, kad pristatytų kitą.- Čia mokytojas Dong Keun Parkas. Jis labai garsus tekvondo mokytojas.

Moko čia to Pietų Vietnamo karius.Neaukštas korėjietis viduryje, net dar kresnesnis už Kimą, mandagiai

nusilenkė. Pajutau, kad aš lenkiuosi irgi. Tekvondo yra korėjiečių karatė ver­sija.

- Amerikiečių jūrų pėstininkai labai geri kovotojai! - tarė mokytojas Par­kas ištiesdamas ranką.

Šįkart sureagavo visi. Jis kiekvienam paspaudė ranką. Jo stambi letena buvo lyg vėzdas su nuospaudomis. Mokytojas Parkas prakalbo korėjietiškai. Nesupratau, ką jis sako, bet skambėjo įtaigiai. Kimas vėl nusilenkė.

84

- Mokytojas Parkas sako, jog korėjiečiams garbė kovoti šalia amerikiečių jūrų pėstininkų.

Jis dar kartą nusilenkė, paskui - visi keturi korėjiečiai. Per prisistatymus nepastebėjau, kaip Semas pasišalino iš baro. Jis įžengė per duris kaip tik tada, kai korėjiečiai nusilenkė antrą kartą. Veide stirksojo ta pati negera šypsena, bet vis dar nesusigaudžiau, ką sumanęs. Išgėrėme į korėjiečių sveikatą, paskui tie išgėrė į mūsų, tada vėl mes ir vėl jie. Viskas rutuliojosi gana linksmai.

- Kas pavogė mano M79 šaudmenis? - linksmybes nutraukė garsus, pik­tas balsas.

Duris užtvėrė milžinas sausumos pajėgų uniforma. Atsilenkiau nuo baro, kad geriau įžiūrėčiau. Maniau, jog jis ant kažko stovi. Klydau.

- Žinau, jog tai vienas iš jūsų, vagiliaujančių jūrų pėstininkų! Kuris? Kas paėmė mano šaudmenų maišą?

Dabar supratau, ką surezgė Semas. Milžinas nekantravo. Kareiviai patal­poje atsistojo, kėdės, ant medinių grindų stumiamos į šalį, sucypė.

- Paskutinį kartą su tavimi atėjau į barą, - negarsiai ištarė Čanas. - Žino­jau, kad taip nutiks.

- Vėl kaltas aš? Aš čia niekuo dėtas!Milžinas atžingsniavo prie mūsų, tarsi ką tik būtų nušokęs nuo žirgo.

Skubiai svarsčiau įduoti Semą ar ne. Negalėjau, bent jau ne sausumos pajė­goms.

- Jis dargi didesnis už meksikietį, - sušnibždėjo Čanas. - Prireiks dides­nės kėdės!

Milžinas atsistojo tarp mūsų ir korėjiečių. Nužvelgė iš aukšto kiekvieną, staiga ištiesė ranką į dešinę ir, sugriebęs Semą už gerklės, pradėjo smaugti, kol to veidas pamėlynavo. Maikas striktelėjo nuo baro kėdės padėti. Milžinas nustūmė jį viena ranka. Kaip tik tą akimirksnį jo dešinė koja sulinko ir jis priklaupė ant vieno kelio. Mokytojas Parkas staigiai atitraukė savo pėdą nuo milžino kojos, tada, net nepastatęs jos ant žemės, žybtelėjo antrą spyrį į smil­kinį. Nuo korėjiečio smūgio nediduku, iki blizgesio nušveistu koviniu batu apauta koja milžino galva linktelėjo į šoną. Ir jis griuvo kaip pakirsta sekvoja. Pamaniau, jog jam lūžo sprandas. Kiti trys korėjiečiai, kiekvienas skirtinga kovos poza, išsirikiavo pusračiu, atsigręžę į likusius sausumos karius, kurie kitame baro gale pašoko ant kojų iš nuostabos perkreiptais veidais. Niekas nekrustelėjo. Vienas sausumos karys atsisėdo, paskui kitas, galiausiai visi iki vieno. Mokytojas Parkas priklaupė ir priglaudė ausį prie milžino krūtinės.

- Gyvas.- Tai bent! - pratariau.- Matei tą spyrį? - kyštelėjo trigrašį Semas.Baro durys plačiai atsilapojo, pateko daugiau šviesos, nei pageidavome.

Šviesoje pro dulkių stulpus išniro Sadsio veidas.

85

- Ei! Ar čia yra jūrų pėstininkų iš A/l/5?- Taip! Užeik, Sadsi! - šūktelėjo Semas.- Į balnus! Sraigtasparniai jau laukia!-K ą?- Skrendam į karštą nusileidimo zoną! Pasiruošt atidengti ugnį, kai tik

išsilaipinsim! - šūkavo leitenantas Kempbelas, prarėkdamas dvirotorių CH-46 atakos sraigtasparnių keliamą triukšmą.

Iš jaukaus baro į karštą nusileidimo zoną - tikras košmaras! Artėjant prie nusileidimo zonos, sraigtasparnio galas atsivėrė kaip pikapo nuleidžiamas užpakalinis bortas.

- Neužmirškit, mūsų tikslas išgelbėti tas niekam tikusias „žaliąsias bere­tes", o ne jas nušauti!

Suvaidinau, jog juokiuosi. Suko vidurius. Ieškodamas padrąsinimo, pa­žvelgiau į Čaną. Tačiau iš jo veido mačiau, jog jaučiasi ne kitaip. Sraigtaspar­nis sparčiai smuko žemyn. Vidurius susuko dar labiau. Pažvelgiau pro vieną iliuminatorių. Iš ryžių lauko, ankštai įsispraudusio tarp dviejų stačių kalnų, kilo geltonų dūmų verpetas. Į sraigtasparnį tėkštelėjo kulka. Pilotas išlygino orlaivį penki metrai virš ryžių lauko.

- Atsargiai!- Lauk! Šokt! Atskridome! Išsilaipint! - visu balsu užbliovė antrasis pilotas.Kažkas mane stumtelėjo atviros užpakalinės angos link. Slegiamas man­

tos, nuklupinėjau į priekį. Sraigtasparnis pasviro kairėn, drebiausi tiesiai ant pilvo. Pakėliau galvą. Sraigtasparnis jau buvo tuščias. Apglėbęs dešine ranka kulkosvaidį, nusikepurnėjau iki angos. Sraigtasparnis pradėjo judėti. Sulaikęs kvapą, šokau laukan. Krytis atrodė begalinis. Pro šalį praskriejo mėlyno dan­gaus ir žalių medžių plotai. Aplink girdėjau AK poškėjimą, tada šlumštelėjau. Šalmas sutrenkė galvą, veidu ėmė tekėti kraujas. Aštrus skausmas nugėlė stubu­rą. Nežinojau, ar galėsiu pajudėti. Nusišluosčiau nuo akių kraują ir pažvelgiau žemyn. Iki šlaunų stirksojau purve, dvokiančiame kaip kanalizacija. Šliurp- sėdamos aplink į dumblą smigo kulkos. Numečiau kulkosvaidį, pasisukiojau pirmyn ir atgal, paskui rėpliodamas išsilaisvinau. Kairėje, dengiami penkių nedidelių medžių kalno papėdėje, jūrų pėstininkai atsišaudė nuo ryžių lauko pakraščio. Čiupau kulkosvaidį ir pasileidau medžių link. Staiga suvokiau, jog vidury lauko esu vienui vienas. Ėmiau bėgti sparčiau. Purvas graibstė už kojų. Čanas pašaukė mane nuo medžių. Likus penkiems metrams iki ten, nėriau že­myn ir nusiritau už nedidelio žemės kauburio. Šaudymas liovėsi.

Leitenantas Kempbelas sušuko pasidalyti skyriais. Stebuklas, kad nu­kentėjo tik kažkokio grandinio gertuvė. AK kulka nurovė ją nuo amunicijos

86

diržo. Po dešimties minučių visi trys skyriai siūbtelėjo aukštyn stačiu kalnu. Už valandos pasiekėme viršūnę. Nesuradome nieko.

- Gerai, patikrinkime tą kitą kalną!Nuo ginkluotės seržanto komandos man net suskaudo kojas.

Po penkių valandų ir dviejų kalnų Sadsis per PRC-25 gavo žinią, kad „žaliosios beretės" grįžo namo be nuostolių. Pranyko ir priešai. Vyrai virė iš pasipiktinimo. Į kolonos priekį ir atgal lakstė iki tol man negirdėti riebūs keiksmai. Daugelis prisiekė prikulti pirm ą sutiktąjį su tuo kvailu žaliu galvos dangalu. Man visa buvo nauja. Pirmoji ataka sraigtasparniu į karštą nusilei­dimo zoną. Pirmasis „žaliųjų berečių" gelbėjimas. Tačiau būrio veteranai tai tikrai patyrė nebe pirm ą kartą.

- Vieną dieną tie kalės vaikai homikų kepurėmis mus visus pražudys!Buvau toks pavargęs, jog beveik nekreipiau dėmesio į niurzgėjimą kolonoje

už nugaros. Tačiau balsas nusikeikė tokia keista kalba, kad žvilgtelėjau per petį.- Greitasis Erelis? Ką pasakėte? - paklausiau apstulbintas jo reto emocijų

proveržio.- Nieko svarbaus, - atsakė tas nė nepažvelgdamas.- Kiek kartų taip jau yra nutikę?- Porą.- Kodėl visi tokie susierzinę? - pasiteiravau, kai jis susilygino su manimi.- Tai spąstai, - jo skvarbios juodos akys tarsi gręžė mane kiaurai. - Gukai

paleidžia kelias minas iš minosvaidžio į „žaliųjų berečių" avanpostą, leidžia jiems prisišaukti pagalbos, tada iš pasalų užpuola atvykusius padėti. Seniau­sias triukas Vietname, tačiau niekaip nenorima iš to pasimokyti.

- O aš maniau, kad „žaliosios beretės", nors ir iš sausumos pajėgų, gana neblogi kariai.

- Kariai jie geri, tačiau tuos klounus vis atgrūda ir palieka čionai vienus, kur jie nieko gero nenuveikia, o tik pražudo skubančius jiems padėti.

Dabar supratau. Jei Vadas taip kalba ir net nori apie tai kalbėti, vadinasi, tai turėtų būti teisybė.

- Vade, ką manote apie susikirtimą bare?- Korėjiečiai puikūs, - pritardamas linktelėjo galva jis.- Ar kada nors teko dalyvauti operacijoje su tais vaikinais?- Ne. Bet per pirm ą pamainą šalyje mano būrys kartą užtiko keturis ne­

gyvus gukus. Nė vienas iš jų nebuvo nušautas, visi atrodė sumušti. Vienur kitur kelios peilio žaizdos, tačiau nė vienos nuo kulkos. Kai pradėjome negy­vėlius kraustyti, iš krūm ų išlindo aštuoni korėjiečiai.

- Iš ko supratote, kad korėjiečiai?

87

- Vienas jų mums šūktelėjo, kad jų neištaškytume. Puikiai kalbėjo ang­liškai. Kad ir kaip būtų, jie visus vietnamiečius nudėjo panaudodam i te- kvondo ir peilius. Artimosiose kautynėse gukai prieš tuos vyrukus neturi jokių šansų.

Kad jau prakalbo, Vadui norėjau užduoti dar tūkstančius klausimų, ta­čiau kaip tik tada pasiekėme vietą, iš kur mus turėjo paimti sraigtasparnis. Skubiai suformavome perimetrą. Po penkiolikos minučių virš nusileidimo zonos ratus ėmė sukti du CH-46. Pirmajam sraigtasparniui leidžiantis, mane užklojo žali dūmai. Dvylika jūrų pėstininkų tekini per galą įlėkė į sraigtas­parnį. Sulaikiau kvapą, laukdamas pirmųjų AK šūvių nuo supančių kalnų. Skausmingai lėtai sraigtasparnis pagaliau pakilo. Vis dar jokių šūvių.

Mūsiškis nusileido po trisdešimties sekundžių, kai pirmasis jau buvo ore. Vis dar niekas nešaudė. Gūždamasis ir laukdamas pirmo šūvio, užbėgau nedidele rampa. Puldamas į savo vietą ant šešiaviečio suolo, pritvirtinto prie sraigtasparnio borto, susidūriau su Čanu. Orlaivis pakilo. Dvylika sėdėjome veidais vienas prieš kitą. Iš visų sklido įtampa, troškimas kuo greičiau išsineš­dinti iš pavojaus zonos.

Atsidūrus virš kalnų, pavargusiuose veiduose šmėstelėjo palengvėjimas. Per apvalius iliuminatorius skverbėsi skaisti popiečio saulė. Atsilošiau ir pa­žvelgiau į Caną.

- Vyruti, man tikrai suskaudo nugarą, kai iššokau iš to daikto.- Ar tada prasikirtai ir kaktą? - pasiteiravo Čanas atsilošdamas. Jis atrodė

išsekęs.- Taip.- Keista, kad nieko nesusilaužei. Norėčiau išsiaiškinti, kas pilotavo, - pa­

sakė Čanas.Atsirėmiau nugara ir užsimerkiau. Kai atsimerkiau, leidomės į Fu Bajų.

Mano pilvas urzgė.- Mirštu iš bado! - pasiskundžiau.- Suvalgyk C davinį, - pasiūlė Čanas.- Taupau skrandį tikram maistui Fu Bajuje.- Puiku. Pasistenkime šįkart vietoj baro nukakti į valgyklą.- Gerai.Iškulniavę iš sraigtasparnio, atsidūrėme tiesiai priešais didžiulį, bukano-

sį, maskuojamai nudažytą krovininį C-130 lėktuvą. Į didžiulį orlaivį vorele po vieną pro galą lipo mažiausiai šimtas jūrų pėstininkų.

- Gerai, vyrai, visiems į eilę tenai! - mostelėjo leitenantas C-130 link.- Pulkas keliasi į An Hoa! - pridūrė jis prarėkdamas vis dar tuščia eiga

dirbančius sraigtasparnio variklius.Kyštelėjau ranką į savo kuprinę ir išsitraukiau skardinę parūkytų dešre­

lių su pupomis.

88

ATMOKA

5-asis jūrų pėstininkų pulkas į An Hoa slėnį persikėlė 1968 m. balandžio 1-ąją. Dabar čia jau buvome praleidę dvi savaites. Pratintis reikėjo kaip prie naujo gyvenamojo kvartalo. Maniau, jog, pasisukioję prie demilitarizuotosios zonos, dabar galėsime šiek tiek atsikvėpti, tačiau kiekviena para slinko vie­nodai - nuo ryto iki vakaro slankiojant keturiasdešimties ir daugiau laipsnių kaitroje, o naktimis rengiant pasalas.

An Hoa slėniu ėjo maršrutas, kuriuo atsargomis būdavo aprūpinam i Šiaurės Vietnamo armijos kariai, atslenkantys nuo Ho Ši Mino tako ir Lao­so sienos. Laoso ir Vietnamo sienos regioną sudarė kalnai ir džiunglės, tai viena iš labiausiai raižytų vietovių pasaulyje. Kai kur tanki džiunglių lapija visiškai užtemdydavo dangų. Slėnis vargino ne mažiau ar net dar daugiau. Dumblynas iki kelių, dėlių knibždantys ryžių laukai, juosmenį siekiančios dramblinės soruolės pievos, nedidelės banguojančios kalvos. Kiekvienas centimetras pavojingas.

Pagrindinis priešo taikinys 1-ojo korpuso taktinėje zonoje buvo Da Nangas. An Hoa slėnis siūlėsi kaip tinkamiausias maršrutas atakoms rengti. Šiaurėje, prie demilitarizuotosios zonos, priešams gerokai kliuvo, todėl dabar šiaurės vietnamiečiai pagrindinį smūgį perkėlė į centrines provincijas, o jų galutiniu tikslu tapo Da Nangas.

Slėnis knibždėte knibždėjo klaidinamųjų užtaisų. Mano paranoja, kad namo grįšiu be kojų, kasdien vis didėjo. Dingojosi, jog geriau mirti. Retai kada nė vienas per keturiasdešimt aštuonias valandas neužkliūdavo už granatos. Dar pavojingesni būdavo klaidinamaisiais užtaisais paversti artilerijos sviediniai. Per kiekvieną artilerijos užtveriamąjį apšaudymą pasitaiko nesprogusių sviedi­nių. Vietkongininkai, juos suradę, paversdavo klaidinamaisiais užtaisais.

Reguliariai keisdavome smaigalininkus, kad nė vienam per dažnai ne­tektų žmogiškojo minų ieškiklio vaidmuo. Geriausias smaigalininkas buvo Džeksonas. Jis kaip niekas kitas nujausdavo, kokia kryptimi eiti.

Leitenantas Kempbelas stovėjo perimetro viduryje ir išspjovė gurkšnį kavos. Pradėjo lynoti. „Du blogi ženklai", - pamaniau. Norėjosi ką nors užkrimsti, tačiau pilvas nepriėmė lenktasėklių pupelių. Nusprendžiau pasitenkinti vandeniu, pra­dėti dieną tik Halazone tabletėmis pagardintu gėrimu. Mums sakė, jog šios table­tės vandenį išvalo. Įmesk porą į gertuvę, ir dizenterija aplenks, nors aš jau beveik sirgau. Dizenterija Halazone tabletes kartais ignoruodavo. Niekas neprilysta jaus­mui, kai viduriuodamas kulniuoji per brūzgynus dvidešimt keturis kilometrus. Mano spazmų apimtas pilvas pranešė, jog šiandien kaip tik ir bus tokia diena.

- Į balnus! Džeksonai, smaigalin!

89

Leitenanto įsakymą perimetre pakartojo grandinis Greitasis Erelis.Džeksonas atsistojo, šelmiškai mostelėjo ir galva kryptelėjo į naujoką iš

pastiprinimo - Biufordą Junerstutą (Buford Unerstute). Sraigtasparnis išso­dino Junerstutą prieš savaitę, tačiau vaikino ligi šiol nebuvau sutikęs. Sad- sis sakė, jog jis totaliai persigandęs ir tikras žagsėtojas. Džeksonas išsitiesė, nusižiovavo ir šūktelėjo leitenantui, pasistengdamas, jog Junerstutas aiškiai girdėtų. Kumštelėjau Canui, kad nieko nepražiopsotų.

- Ar ilgai išgyvena žmogus, įkąstas kufijos? - nuoširdžiai pasiteiravo Džeksonas.

- Ką pasakytum, seržante? - kreipėsi į ginkluotės seržantą leitenantas Kempbelas, ranka perbraukdamas keturių dienų ilgio šerius ant smakro.

- Miršta labai greitai, - atsiliepė seržantas, sugrūsdamas burnon žiupsnį kramtomojo tabako. - Štabo seržanto Morio (Morey) akyse vienas jūrų pės­tininkas Kinijoje mirė per dešimt minučių. Teko matyti, kaip vieną vyrą jos vijosi per krūmus penkiasdešimt metrų.

- O ką jau kalbėti apie tą kulkosvaidininką iš trečiojo būrio? - pridūrė Sadsis. - Tos gyvatės, kuri jam įkando, nepavyko nuo jo atplėšti.

Po akimirkos kažkas žalias pralėkė perim etru pirm yn ir atgal. Kai pro mane dūmė antrą kartą, pastebėjau Junerstuto stebėtino greičio priežastį. Į dviem dydžiais per didelių Junerstuto kelnių sėdynę netikrais kruvinais dantim is buvo įkibusi Džeksono nedidukė žalia gum inė gyvatė. Junerstu­tas tarsi stengėsi pabėgti nuo kelnių. Atkišęs pilvą ir atlošęs pečius, kad gy­vatės įkandis nepasiektų odos, pradėjo sukti ratus, keldamas kojas aukštyn kaip tam burm ažoras pravira burna, bet neišleidžiantis nė garso. Galiausiai Džeksonas jį pavijo ir gyvatę nuplėšė. Kvatojausi iki ašarų. Žvilgtelėjau į Čaną. Jo veidu ritosi stambios linksmos ašaros. Pasijutau taip gerai, jog pa­norau visiems dalyviam s padėkoti asmeniškai, bet neužteko laiko, o paskui juoktis nebesinorėjo.

Dėmesį sutelkiau į skausmingus dalykus, kurie manęs laukė. Priversti dvasią ir kūną pakilti į rytinį žygį per purvą būdavo sunkus darbas. Bataano mirties žygis* tikriausiai buvo dar sunkesnis, tačiau kulniuodamas dvidešimt ketvirtą kilometrą imdavau tuo abejoti.

Nuo naktinio lietaus niežėjo visą kūną. Judėjau kaip Geležinis Medkirtys iš „Ozo šalies burtininko". Nugarą skaudėjo, pėdos mirko, kamavo dizenteri­ja. Kitaip tariant, normalus Jungtinių Valstijų jūrų pėstininko rytas pasaulio pažastyje - Vietname.

Pasukome bazinės stovyklos An Hoa slėnyje link. Už tūkstančio metrų mus sustabdė veriamas granatos sprogimas kolonos priešakyje. Toptelėjo, jog

*1942 m. po mūšio dėl Filipinų 97 km ilgio 75 tukst. amerikiečių ir filipiniečių karo belaisvių žygis, vėliau įvardytas kaip japonų karo nusikaltimas. - Red. past.

90

tai Džeksonas, bet vis dar puoselėjau viltį. Džeksoną visada mėgau. Tiek daug šypsodavosi, jog imtas laikyti mano juoduoju dvyniu. Buvome praminti „bal- tadančiais broliais".

Kolona nuvilnijo pyktis. Ginkluotės seržantas pasiuntė du vyrus į prie­kį pažiūrėti, kas nutiko. Likusi kolona, tyli kaip džiunglės, susėdo. M irtiną tylą ardė tik į mano šalmą barbenančio lietaus staccato. Žemę suvirpino antras sprogimas. Vyras priešais mane atsigręžė.

- Suformuoti perimetrą. Perduok toliau.Skubotai išsiskleidėme. Greitasis Erelis pašaukė savo skyrių. Priekin pa­

sileido septyni vyrai. Atsigręžiau į Caną.- Jiems prireiks kulkosvaidžio komandos.Čanas jau buvo atsistojęs ir nusiiminėjo kuprinę.- Eime, - pasakė jis.Pakilau. Kažkieno ranka draugiškai vėl mane patupdė. Virš savęs išvy­

dau grandinį Džeimsą.- Lik čia, Džonai. Jau nusiunčiau ten Pančo komandą.Sančesas buvo būrio vienintelis kitas kulkosvaidininkas, pramintas Pan-

ču Vilja dėl neaukšto ūgio, apkūnaus sudėjimo ir meksikietiškos kilmės. Tokį įspūdį dar pastiprino burną dengiantys vešlūs juodi ūsai ir ant krūtinės su­kryžiuotos kulkosvaidžio šovinių juostos.

Laukėme. Praslinko dešimt minučių. Vis dar nė garso.- Nešaudyt! Ateiname su sužeistaisiais!Iš susipynusių krūm ų išniro saviškių šalmai. Du vyrai, už rankų ir kojų

nešantys sužeistą jūrų pėstininką, sunkiai klampojo per dumblyną iki kelių. Lietus vėl sustiprėjo. Džeksono vis dar nesimatė. Paskui krūmuose pasirodė daugiau šalmų. Trys vyrai gabeno dar vieną sužeistą jūrų pėstininką, jo veidą dengė raudoni ir balti kraujo ir lietaus dryžiai. Tada per brūzgynus prasibrovė Greitasis Erelis su Džeksonu ant peties.

- Sanitarą!Medikas nuskubėjo prie Vado ir padėjo jam švelniai paguldyti Džeksoną.- Kaip kiti, dokai? Kudaras (Cudar) atrodė prastai.Greitojo Erelio mina nepakito, bet balsas nuskambėjo rimtai.- Kudaras negyvas, - atsakė sanitaras, nepasukdamas akių nuo tvarsto­

mo Džeksono.- Kaip Džeksonas? - šūktelėjau Vadui.Sadsis numetė į perimetro vidurį žalią dūminę granatą ir greičiau negu

kas kitas Korpuse į savo radiją ėmė berti koordinates.- Ei, dokai, - šūktelėjau. - Kaip Džeksonas?- Neblogai.Po dvidešimties minučių, vadovaudamasis virstančiais žaliais dūmais, ėmė

leistis iškleręs Korėjos karo laikų sraigtasparnis su milžiniška raudona širdimi

91

ant abiejų šonų. Pūkštelėdamas ant žemės, purvais aptaškė vyrų, nuskubėjusių prie jo su sužeistaisiais, veidus. Pro seno sraigtasparnio iliuminatorių nedrąsiai žvelgė berniokiškas veidas. Naujokas iššoko ir iki kelių įklimpo į liūną. Tolesnia­me perimetro krašte kažkas prapliupo keiktis. Svaidydamasis pusiau ispaniškais, pusiau angliškais keiksmais, prie sraigtasparnio nukūrė Sančesas.

- Sakiau, kad išspardysiu tau subinę!Visų akys sužiuro į perimetro vidurį. Sraigtasparnis su žuvusiuoju ir su­

žeistaisiais pakilo kaip tik tada, kai Sančesas pasiekė vis dar purvyne įklim­pusį strazdanotą naujoką. Sančesas taškydamasis nušlepsėjo iki atvykėlio ir pradėjo jį abiem rankomis beprasmiškai kulti. Strazdanotas naujokas atgavo pusiausvyrą ir parvertė Sančesą ant žemės. Du vyrai iš Sančeso kulkosvaidžio komandos galiausiai juodu išskyrė, bet abu tučtuojau vėl puolė vienas prie kito. Tačiau šįkart apsikabino kaip broliai.

Sadsis išsiaiškino, kas buvo nutikę, ir perpasakojo mums, kai vėl pajudėjo­me. Naujoką vadino Simonsu (Simmons). Jis su Sančesu buvo geriausi draugai iš tos pačios Indianapolio vidurinės mokyklos. Sančesas patarė jam stoti bet kur, tik ne į Korpusą. Paprastai scena būtų sukėlusi juoko, tačiau Džeksonas jau septintas per dešimtį dienų iškrito iš rikiuotės, o patys dar nepaleidome nė šūvio. Iš kitų šešių kritusių du tikriausiai liks sužaloti visam gyvenimui, o Kudaras neteko gyvybės.

Atrodė, jog mano oda tuoj perplyš nuo susitvenkusio pykčio. Troškau keršto. Pradėjau jausti neapykantą. Mintis apie Dievą išstūmiau iš galvos. Ne­norėjau, kad neapykanta apmenktų.

Likusi dienos dalis nugrimzdo į užmarštį, lygiai kaip vakarykštė ir ryto­jus. Valandos lėtai slinko sulig kiekvienu žingsniu dairantis vielinių atotam- pų, stengiantis padėti koją tiksliai ten, kur savąją buvo padėjęs priešakinis vyras. Tartum būtum žaidęs vaikišką žaidimą neužm inti ant šaligatvio ply­šių, skyrėsi tik bausmės dydis: pataikęs ant plyšio, šiame žaidime užmokė­tum savo kūno dalimi.

Lemtingą žingsnį Alfa kuopoje kas nors žengdavo kasdien ar kone kas­dien. Sadsis vis pagaudavo per radiją prašymus evakuoti ir maitino mus blo­gomis žiniomis. Tos naujienos visada kėlė skausmą. Visi turėjome draugų ki­tuose būriuose. Jaučiausi bejėgis, kankinamai bejėgis. Tas jausmas pamažėle apėmė visus. Kovos dvasia smuko.

Pradėjome būdami skirtingi, skyrėsi nuomonė apie įvairius dalykus. Kai kurie jausmai mus vienijo, būdavo užkrečiami. Mažai kas gali įskelti tokią karštą neapykantą, kaip tavo veidan tyškantys tavo draugo drėgni, lipnūs likučiai po to, kai jis kliudė 155 mm sviedinį. Negalint duoti grąžos, neapykanta tvenkiasi.

Po kelių savaičių tokio gyvenimo į nieką nebežvelgėme skirtingai. Tapo­me vieningu daliniu, įpykusiu daliniu be išimties. Tetroškome vieno - surasti tuos mažus bjaurybes ir „užsirašyti vardus". Nuo naujokų stovyklos nebuvau

92

taip dažnai girdėjęs šio posakio. Jis reiškė surasti priešą, šiuo atveju Šiaurės Vietnamo armijos 308-ąjį pulką, ir pakloti jų tiek, kad jo nebebūtų galima laikyti koviniu vienetu. Keršto geismu užsikrėtėme tarsi virusu, o tas sulig kiekviena auka tik nepaliaujamai augo. Troškau nužudyti kuo daugiau. Oi kaip aistringai tos akimirkos ilgėjausi! Kiekvieną dieną jaučiausi vis vyresnis, aštuoniolikmetis, artėjantis prie keturiasdešimties.

Balandžio 30-oji. Pradėjome dūlinti atgal į An Hoa. Žinojau, kodėl. Kas kelias savaites grįždavome į bazinę stovyklą: čia seną džiunglių uniformą pa- keisdavome nauja, paremontuodavome ginklus, pasiimdavome šaudmenų ir gaudavome vienkartinius karštus pietus. Paprastai dar tą pačią dieną vėl iš­kiūtindavome į džiungles. Kokia prasmė lepinti?

Už trijų tūkstančių metrų eilinis Džonsas (Jones) nualpo nuo šilumos smūgio. Tai nebuvo neįprasta. Kas užmiršdavo druskos tabletes, tą pakirs­davo karštis. Pro mane Džonsui pagalbą suteikti kiūtino medikas, iš veido išraiškos nesuprasi, skubantis padėti ar pribaigti.

- Neskubėk, dokai! Man reikia atsikvėpti, - mestelėjau, kai jis kluptelėjo už M60 greta manęs.

- Jis neužmiršo savo druskos tablečių! - pykčiu kunkuliavo jaunasis sani­taras. - Jis tik trokšta pasprukti iš krūmų.

Medikui nušniokštus į kolonos priekį, pažvelgiau į Čaną.- Tai bent, vyruti, šiandien jis labai supykęs ant Korpuso, - pasakiau.- Aš jo nekaltinu, - atsiliepė Čanas. - Stojo į laivyną, kad išvengtų kovos

veiksmų. Ar turėjai progą pasikalbėti su tuo Simonsu?- Taip. Sakė, jog „bitlai" išleido naują dvigubą albumą, protestuotojai ir

homikai, susikabinę rankomis, žygiuoja drauge, o sijonai sutrumpėjo tiek, kad apie tai net negalįs kalbėti. Myliu kojas!

- Manęs jis klausė, kodėl čia visi tokie pikti, - tarė Čanas. - Paaiškinau, kiek vyrų netekome šį mėnesį. Manau, jog mirtinai išgąsdinau vargšą vaikiną.

- Priešingai, kaip tik pakėlėme dvasią.- Ką turi galvoje?- Pasakiau: jei nežus per pirmus tris mėnesius, išsikapstys.- Į balnus! - išilgai kolonos nuvilnijo amžinas įsakymas.Žygis į An Hoa priminė niūrią laidotuvių procesiją. Trūko tik karsto.

Stengiausi negalvoti apie žuvusius draugus, tačiau tuščiai. Siutas sklido net iš mano akių. Aplinkinių veidai atrodė ne ką draugiškesni. Žygis papildyti at­sargas turėjo būti rutina, tačiau ja netapo. Išskyrus nepaliaujamą žygiavimą, rutinos niekas nepriminė.

Laikas buvo pats netinkamiausias dvidešimt keturių valandų kelionei į civilizaciją, kur rašomųjų mašinėlių barškintojai, užnugario žiurkės ir bazinės stovyklos artileristai rengdavo įdomias keliones į Tolimuosius Rytus, gerdavo šaltą alų, valgydavo karštą maistą, miegodavo nemerkiami lietaus, rūkydavo

93

„žolę", smagindavosi su kaimo kekšėmis ir rašydavo namo daugiau karo isto­rijų negu Ernis Pailas (Ernie Pyle)*. Pavydėjau, jaučiau kartėlį ir tai suvokiau.

Į An Hoa kaimą įžengėme atrodydami taip, tarytum būrį pelkėje už kojų būtų išvoliojusi milžiniška beždžionė. Vietnamas išsiskiria nepakartojamu gebėjimu ardyti, pūdyti ir naikinti drabužius, kūną ir sveikatą. Nuolatinis lie­tus, purvas, alpi kaitra ir alkani vabzdžiai. Vietnamo džiunglės dvokė, visur tvyrojo pykinantis salsvas pūvančių lavonų kvapas. Mano kūną degino ma­liarijos šešėlis. Kairės pėdos apačia nuo grybelinės infekcijos pasidarė panaši į žalią mėsainį. Ir, žinoma, nuovargis. Žygiavimas dienomis ir mirties baimė naktimis visiškai nualindavo.

Kai kurie vyrai būdavo pusnuogiai, tarp jų ir aš. Dėl dizenterijos išplė­šiau kelnių sėdynę ir klyną. Gamtiniams reikalams nesustodavome. Varyda­vau viską lauk žygiuodamas. Sudrisko ne tik drabužiai, trypiau savo dvasią.

Visų veidai iš nuovargio buvo perkreipti. Iš kiekvieno akių sklido tas pats grėsmingas žvilgsnis - tarsi tuoj vaidytis pulsiančio pasigėrėlio. Kai kurie ap­žėlė tikromis barzdomis. Pavydėjau jiems. Troškau atrodyti bjaurus, koks ir jaučiausi, bet ji man dar kaip turi būti nežėlė. Kiti atrodė tiesiog atšiaurūs. Porą mėnesių nematėme muilo ir vandens. Dantų šepetėliais valydavome ir tepdavome savo ginklus. Ginklas laidavo gyvybę. Senasis ginkluotės seržan­tas taikliai pasakė: „Mūsų kvapas iš už dvidešimties metrų nugintų grifą nuo mėšlo vežimo."

Išvaizda ir dvokas ne naujiena, bet štai įsitempę, kraugeriški veidai at­sirado neseniai. Jie pranoko jūrų pėstininkui būdingą gung-ho. Kerštas tapo asmeniniu dalyku. Visų kaktos surauktos, tarsi slėgtų sunki neregima našta, veidai nuožmūs, nė vienos šypsenos.

An Hoa vaikams tai pro akis neprasprūdo. Jie niekada nepraleisdavo progos iš grįžtančių jūrų pėstininkų pakaulyti C davinių. Tačiau ne šįkart. Vaikai pribėgo kaip paprastai, vieni šaukdami: „Kaip gyveni, kareivi?", kiti tiesiog šūkaliodami kaip mokyklos kieme. Pasiekę purvino kelio pakraštį stai­giai sustojo, tarsi nujausdami pavojų, ir tyliai įsispoksojo į mūsų, žygiuojančių pro šalį, veidus.

Grupė Pietų Vietnamo kareivių kvatodami stovėjo prie spygliuotos vielos vartų, skiriančių kaimą nuo stovyklos. Vietnamiečiai kalba be pauzių, vien nepertraukiamas, erzinantis tarškesys. Mano ausims tai prilygo braukymui nagais per juodą lentą.

Vienas iš pietų vietnamiečių parodė į mus pirštu ir juokdamasis sukuda­kavo, tarsi būtume kokie klounai per paradą. Jo uniforma buvo gerai pasiūta ir išlyginta. Kažkas už manęs klyktelėjo Semui:

- Ei, Semai, kokia nauda iš Pietų Vietnamo kareivio?

*Antrojo pasaulinio karo metų amerikiečių karo korespondentas. - Red. past.

94

- Pietų Vietnamo kareivis nevertas nė pimpalo jūrų pėstininko subinė­je, - šūktelėjo Šernas iš kolonos galo.

Pietų vietnamietis nustojo juoktis ir riktelėjo:- Du-me, jūrų pėstininke. De-de mau, jūrų pėstininke!Nežinojau, ką tai tiksliai reiškia, bet tikrai ne: „Geros dienos/' Tai įžiebė

ir taip jau trum pą dagtį. Smogiau jam M60 buože. Akimirką palengvėjo. Kitus Pietų Vietnamo kareivius ėmė talžyti mane supę vyrai. Kai į incidento vietą atkako leitenantas, įvairiomis pozomis pusiau be sąmonės gulėjo septyni pie­tų vietnamiečiai. Gailėjausi, kad pradėjau aš.

Leitenantas koja trypdam as užgesino cigaretę. Atrodė įsiutęs. Nusigręžė nuo priluptų Pietų Vietnamo kareivių ir skvarbiomis akimis permetė tylius jūrų pėstininkų veidus.

- Greitasis Ereli! Ar kuris nors iš tų negyvas?- Ne, pone.- Grandini, kas nutiko?- Jie domėjosi, kaip reikėtų ginti savo šalį.- Ar jūs, grandini, teigiate, jog jie Jūrų pėstininkų korpuso paprašė pade­

monstruoti vyras prieš vyrą kovos techniką, kad išmoktų geriau apginti save ir savo šalį?

- Tikrai taip, pone!- Labai gerai. Žengte marš!Pirmą kartą per savaitę būrio karių veiduose nušvito plačios šypsenos.

Savijauta pagerėjo, bet ne itin. Leitenantas Kempbelas man dabar tapo simpa- tiškesnis negu kada nors anksčiau.

An Hoa bazinę stovyklą sudarė kilnojamasis nusileidimo takas iš skylėto plieno pakloto, artilerijos dalinys, valgykla, baras karininkams, baras užnu­gario raštininkams ir eilės didelių, apdulkėjusių palapinių pareinantiems ir vėl išeinantiems kariams. Įvairiais tiekimo sumetimais stovykloje buvo keli nedideli, kažkiek patvaresni statiniai. Stovykla slėpėsi už trijų didžiulių spyg­liuotos vielos ritinių, smėlio maišais sutvirtintų kulkosvaidžių bunkerių ir daugybės vielinių atotampų bei claymore minų.

Po trum pos rikiuotės gavome dvi laisvas valandas išsimiegoti iki di­džiojo įvykio - karšto valgio. Didelėse, dulkinose palapinėse stovėjo su­lankstomųjų lovų gretos. Lovos m inkštum u dumblui neprilygo, tačiau vis dėlto reiškė prabangą, kuria negaišau pasinaudoti. Panirau į malonią komą, kol į sąmoningą būklę mane vėl įtėškė nesupainiojamai pikto indėno griaus­mingas balsas.

- Užnugario žiurkės!Atsimerkiau tarsi bakstelėtas bizūno. Vieni vyrai instinktyviai išvirto iš

lovų, kiti vis dar nepraplėšę akių grabaliojo ginklų. Greitasis Erelis, sugniau­žęs kumščius, stovėjo prie atviro palapinės galo. Vadas retai skųsdavosi, bet,

95

kai tai darydavo, būdavo protinga laikytis atstu ir būti maloniam. Jis buvo sužeistas septynis kartus ir apdovanotas keliais medaliais už drąsą, tačiau už kokius tiksliai veiksmus, nežinojau. Varė Vietname ketvirtą pamainą kaip paprastas frontininkas. Atsisakydavo pasilikti Amerikoje.

Maigydamas neuždegtą cigaretę, atsistojo Semas.- Kas nutiko, Vade? - paklausė paskubomis mesdamas žvilgsnį į lauką.Indėnas abejingai pažvelgė į Semą.- Tie rašomųjų mašinėlių barškintojai dėvi maskuojamąsias uniformas!

Nė vienas paprastas karys Alfa kuopoje jos neturi!- Aš irgi tai pastebėjau, - patvirtino Semas. - Galbūt jie slapstosi nuo viso

to rašalo? Išspardykime subines kelioms mūsų dydžio užnugario žiurkėms ir grįžkime į brūzgynus stilingai pasidabinę.

Vadas tik gręžė akimis. Burnos daug neaušindavo, o prireikus kalbėdavo glaustai ir iš esmės. Tikras indėniškas Džonas Veinas, jei tas indėną kada nors vaidino. Būriui priklausantys juodieji išreiškė tai taikliausiai: „Tas vaikinas saugo tave nuo žalio plastikinio maišo."

Kiekvienas palapinėje buvo pasirengęs padaryti viską, ką jis palieps. Kaip tik tuomet į ją perpykę įsiveržė du karo policininkai ir trapios išvaizdos vyras vienomis trumpikėmis ir naujutėlaičiais džiunglių batais. „Trumpikės" atrodė lyg aplamdytas meškos. Piktai spigino į kiekvieną palapinėje, tačiau tai lengva nebuvo, nes viena akis tvinksėjo tamsiai violetiniu raudoniu, o kita užtinusi nieko nematė antakiui užgriuvus ant akies voko. Jis akivaizdžiai ne­rado, ko ieškojo, ir, šėldamas iš įsiūčio bei keikdamasis, išdūmė į kitą palapinę, karo policininkams lipant ant kulnų.

Šypsena iš paskutiniųjų stengėsi prasimušti pro akmeninę Greitojo Erelio veido išraišką. Visi susmeigė akis į Vadą. Asmeniškai dar niekada nebuvau jo matęs besišypsančio, nors kai kurios jo minos atrodė malonesnės už kitas.

Greitasis Erelis skubiai žvilgtelėjo lauk, tada užkišo ranką už savo palai­dinės ir išdidžiai ištraukė naujutėlaitį maskuojamosios uniformos komplektą. Palapinė prapliupo iš koto verčiančiu juoku, kad net įskaudo šonai. Kvatojausi iki ašarų. Paskui tai ir išvydau - akmeninis indėno veidas nušvito patvirtinta, „dokumentuota" šypsena.

Po dvidešimties minučių vyriausiasis seržantas kuopą išrikiavo smul­kmeniškai apžiūrai. Greta seržanto stypsojo trapios išvaizdos raštininkas, dėvintis kitą naujos išlygintos maskuojamosios uniformos komplektą. Graži pora - abu maskuojamosiomis uniformomis ir Jūrų pėstininkų korpusui bū­dingu blizgesiu tviskančiais naujais džiunglių batais. Grandinio „Trumpikės" akys dabar juodavo kaip jo batai. Prikandau lūpą, kad neprajukčiau. Vyriau­siasis seržantas giliai įkvėpė oro ir atvėpė apatinę lūpą.

- Nė vienam vyrui nebus leista stoti į eilę prie valgio be Jūrų pėsti­n inkų korpuso dangalo ant galvos. Prieš valgant bus surengtas dar vienas

96

patikrinim as. Nė vienam vyrui nebus leista stoti į eilę su nenublizgintais batais ir netinkam u jūrų pėstininkų apdaru.

Vyriausiasis toliau kliedėjo. Vyrai ėmė brūžinti kojomis. Kiti pradėjo spjaudytis ir spardyti žemę kaip barami susipykę vaikai. Visi pasijuto taip, tarsi iš jų ką tik būtų atimti bet kurie privalumai, kurių galėjai laukti iš dienos poilsio. Čanas pažvelgė į mane tuščiu žvilgsniu.

- Šiurpiai ne laiku. Jis aiškiai nežino, ką daro.Čano balsas nuskambėjo kone liūdnai. Jis vėl pasuko galvą į vyriausiąjį

seržantą, pradėjusį šūkalioti savo įsakymus.- Visiems privalu tinkamai apsikirpti ir nusiskusti...Apžiūros pabaigoje nuotaika galutinai smuko. Visi spinduliavo absoliu­

čiu priešiškumu. Išgirdome tik vieną gerą naujieną: An Hoa liksime pernąkt.

Vidurnaktį mane pabudino dviejų granatų sprogimai.- Ar ne per arti? - vietoj manęs paklausė Greitasis Erelis. Niekas neatsi­

liepė.Visą likusią naktį serenadas dainavo mūsų artilerija. Kitą rytą per rikiuo­

tę leitenantas pranešė, kad į vyriausiąjį seržantą kažkas metė dvi skeveldrines granatas. Jis nežuvo, bet neteko abiejų kojų. Žinojau, jog bus tyrimas, tačiau net Šerlokas Holmsas nerastų pirštų antspaudų ant granatos. Tai tikrai nebu­vo pirmas atvejis, kai jūrų pėstininkas žudo jūrų pėstininką, bet šis atvejis man paliko nuosėdų. Geriau jau seržantas būtų žuvęs. Visas incidentas trenkė smulkmeniškumu.

Palikdami An Hoa, kalbėjomės minimaliai. Jei kuris nors ir žinojo, kas granatomis patvarkė vyriausiąjį, liežuvį laikė už dantų. Tai padaręs neturėjo būti ramus. Teisingumas Vietname būdavo greitas ir žiaurus. Paaiškėjus as­mens ar asmenų tapatybei, jie tikriausiai žūtų per artimiausią susišaudymą. Vyriausiasis seržantas nebuvo labai populiarus, bet vis dėlto - jūrų pėstinin­kas. Dalyvavęs Antrajame pasauliniame ir Korėjos kare.

Už šešiolikos kilometrų pradėjome bristi per, rodos, begalinius ryžių laukus, primenančius bemedę, iki kelių dumblo dykumą, pilną kraujasiurbių dėlių. Kirsdami vieną itin platų lauką, beviltiškai stengėmės nesušlapti kojų balansuodami ant siauros sankasos išilgai lauko. Pasiekus pusiaukelę, į mus atsitiktinius šūvius ėmė leisti snaiperis. Tolimas AK-47 garsas rodė, jog jis per toli, kad į ką nors pataikytų. Niekas į tai nekreipė dėmesio, išskyrus naujoką Simonsą. Jis kniūbsčias nėrė į purvą. Kvatojausi iki ašarų.

Praslinkus, regis, amžinybei, užtikome nedidukę oazę, tvirtu pagrindu ir apžėlusią medžiais, krūmais bei peraugusiomis gyvatvorėmis. Čanas iš už­pakalio niuktelėjo man savu M16.

97

- Tas fermeris tikrai vertino vienatvę.- Nekaltinu to mažo atsiskyrėlio. Jei gyvenčiau šioje skylėje, irgi norėčiau

laikytis kuo toliau nuo žmonių, - pasakiau nusiimdamas nuo peties M60 kul­kosvaidį, kai artėjome prie oazės. - Tas pavėsis tikrai vilioja. Šiandien turėtų būti per keturiasdešimt laipsnių.

- Mažiausiai, - tarė Čanas. - Mano smegenys kaip perkeptos bulvės. Ne­kenčiu to šalmo. Vietoj šių penkių kilogramų puodų turėtum e nešioti minkš­tus dangalus.

Čanas, kas jam nebūdinga, toliau paistė apie baisų karštį.- Mano brangusis vyresnysis eilini Čanai, - paerzinau. - Šiandien mažu­

mėlę sudirgęs? Galbūt manei, kad stoji į laivyną?Čanas kažką atkirto kiniškai, nors prisiekinėjo, jog tos kalbos nemoka.

Kaip per ilgai plaukioję jūrininkai trypėme kojomis tvirtą oazės žemę, steng­damiesi nusipurtyti purvą ir ieškodami didelių prisisiurbusių dėlių. Pasukau į geriausią pavėsį, kokį galėjau rasti. Čanas mostelėjo ranka link nedidelio mil­žiniškais ilgais žaliais lapais bananmedžių guoto kitapus kadaise prižiūrimos gyvatvorės. Ji juosė siauras apžėlusias kapinaites. Rudų ir geltonų vynmedžių besiraizgantys čiuptuvai, regis, siurbė syvus iš ovalinių kapų kauburių. Vaiz­das šiurpus, tačiau vieta puikiai tiko dešiniajam sparnui pridengti. Vos pasie­kus spragą gyvatvorėje, kažkas iš užpakalio šūktelėjo:

- Džonai, norėčiau, kad tavo kulkosvaidžio komanda būtų čia!Nė nepažvelgęs pažinau balso savininką.- Koks skirtumas?- Tik judinkis, jūrų pėstininke.Su Čanu apstulbę susižvalgėme. Panorau pasakyti leitenantui, kad jis el­

giasi kaip dešimtmetis vaikas, tačiau susivaldžiau.- Sančesai, pakeisk ten su komanda Džoną.Sančesas greitai parodė leitenantui iškeltą nykštį ir, Simonsui bei likusiai

kulkosvaidžio komandai lipant ant kulnų, pasuko prie mūsų. Prasilenkiant Sančesas murmtelėjo Semper fi, Čanas ir Simonsas, kaip paprastai, pasikeitė pakeltais nykščiais.

- Na, argi ne patenkintas, kad čia atsidūrei? - paklausė Čanas Simonso, velkančio kojas paskui Sančesą.

- Nebūčiau iškeitęs į visą pasaulį, - entuziastingai atrėžė Simonsas.Kiti kulkosvaidžio komandos nariai buvo per daug nusivarę, kad pakeltų

akis nuo žemės.Kai Sančesas pasiekė spragą gyvatvorėje, Čanas ir aš jau buvome nuėję

dvidešimt m etrų priešinga kryptimi. Garsus sprogimas parbloškė mane ant pilvo. Išmirkčiojau iš akių nešvarum us ir atsisukau. Čanas nekrutėdam as gulėjo prisiplojęs prie žemės. Nuo jo maskuojamojo šalmo viršaus per ru ­das ir žalias dėmes ritosi kraujo lašai. Negalėjau ištarti nė žodžio. Jis atrodė

98

negyvas. Paskui šalmas sujudėjo. Čanas ištraukė veidą iš purvo, mano pu ­sėn išspjaudamas gerą jo porciją.

- Pašlemėke! Pagalvojau, kad tau galas!- Neturi to sakyti tokiu nusivylusiu tonu. Aš irgi taip maniau!- Ar tu sveikas? - paklausiau.- Taip, o tu?- Aš tai taip, bet kai kas ne, - tariau parodydamas į gyvatvorę. Dalis jos

buvo virtusi didžiuliu krateriu.Čanas pasuko galvą pažiūrėti. Ant jo neperšaunamosios liemenės iš nu­

garos kabojo kruvini mėsos gabalai. Atsistojau ir niuktelėjau Čaną koja.- Tu visas kruvinas, - pranešiau.- Tikrai? - atrėžė Čanas. - Turėtum pamatyti savo nugarą. Atrodai, lyg

būtum apipurkštas raudonais dažais.Kažką pajutau ant sprando. Manydamas, jog tai vabalas, pakėliau ranką

tekštelėti. Tas kažkas prie jos prilipo. Ištiesiau ranką pažiūrėti, kas tai, prie pirštų galų prilipusi tabalavo neatpažįstama žmogaus kūno dalis. Burnos ert­mę užtvindė vėmalai. Skubiai juos išspjoviau vildamasis, jog niekas nepaste­bės. Niekas nepastebėjo.

Čanas atsistojo. Lėtai pasukome gyvatvorės link. Pamačiau Sančesą, gulin­tį už trijų metrų nuo kraterio. Lygiai ten, kur sustojau pasiginčyti su leitenantu. Kūnu perbėgo šaltis, oda pašiurpo. Čanas pažvelgė žemyn ir palingavo galva.

- Tikriausiai 155 mm.Priėjau prie Sančeso. Jis gulėjo kniūbsčias. Atverčiau, akys atsimerkė, at­

rodė visiškai sąmoningas. Šūktelėjau Čanui.- Jis gyvas!- Garbė Dievui, - tyliai pratarė Čanas, paskui sušuko:- Sanitarą!Lydimas leitenanto, greitai atskubėjo medikas. Sančesas neramus gyvai

sukiojo galvą.- Man viskas gerai, dokai. Padėk kitiems. Man gerai, man gerai! Simon-

sai! Pažiūrėk Simonsą!Medikas pradėjo netramdomai kūkčioti. Mėgino iš savo kuprinės išimti

tvarsčius. Čanas iš drebančio sanitaro paėmė kuprinę, ištraukė tvarsčius ir mor­fijų. Kai pasilenkė prie Sančeso suleisti morfijų, mano širdis nusirito į kulnus. Sančesas nebeturėjo kojų. Nurėžtos penkiolika centimetrų žemiau juosmens. Iš pradžių nė nepastebėjau. Keista, kad kraujavo ne taip ir smarkiai. Sančesas vis kartojo, kad jaučiasi gerai. Niekas nepasakė, kas jam nutiko. Jis sugriebė Čaną už rankos stipriau, nei, mano akimis, tokios būklės žmogus būtų galėjęs.

- Surask Simonsą!Nebegalėjau sulaikyti ašarų. Nusisukau ir nuėjau prie kraterio paieškoti

Simonso. Aplink mėtėsi rankos ir kojos.

99

- Trūksta keturių, - ištarė kažkas už nugaros.Ant skaidulų, anksčiau buvusių dilbiu, nuo nedidelio medžio šakos ka­

rojo plaštaka. Neperšaunamoji liemenė juosė vieno vyro juosmenį, tačiau be kojų, rankų ir galvos. Nė vieno nepajėgėme atpažinti. Surinkome fragmentus ir sudėjome į pončą. Kai atskrido sanitarinis sraigtasparnis, Sančesas jau buvo nuskausmintas morfijumi. Mus visus smaugė neapykanta.

Medikas ir Čanas įkėlė Sančesą į sraigtasparnį. Išblyškęs, bet vis dar są­moningas, jis tebeklausinėjo apie Simonsą. Sraigtasparnis nenoriai pakilo, va­riklis nuo svorio dirbo iš visų jėgų. Kai jis pranyko iš akių, Čanas atsisėdo ša­lia manęs ir smiliumi bei nykščiu suspaudė viršunosę. Susmuko palinkdamas į priekį. Panašu, jog jautėsi taip, kaip ir aš. Padaviau jam gertuvę.

- Ne, ačiū, - atsakė, nė nepažvelgdamas.- Gurkštelk. Čia Kool-Aid, atsiųstas su paskutiniu labdaros paketu.- Ne, dėkui.- Čia vynuogės.Jis įdėmiai pažvelgė į mane viena nuo ašarų žvilgančia kiniška akimi,

paskui nušvito plačia Snupio šypsena. Įrėmė smakrą į savo krūtinę ir ištiesė ranką delnu į viršų.

- Duokš gertuvę.Pačiupo ją ir trūktelėjo geroką gurkšnį.- Ar jis išgyvens? - paklausiau.- Manau, kad taip. Karštos skeveldros pridegino kraujo indus, todėl krau­

jo nuostoliai minimalūs.Čanas pakėlė galvą tramdydamas ašaras.- Jaučiuosi toks prislėgtas, kad vos galiu ištverti.- Aš irgi, bet juos dar pagausime, Čanai. O kai tai padarysime, gerai

atmokėsime.- Atmoka yra sanitarinis sraigtasparnis, - Čano balsas buvo žemas ir rimtas.- Tas tiesa, bičiuli, bet kai tik juos aptiksime, jie ten ir atsidurs.Čanas ištiesė ranką ir du kartus patapšnojo M60 kaip kambarinį šunį,

tada atsuko delną į viršų.- Duokš penkis, brolau.Pliaukštelėjau jam per delną kaip koks juodaodis ir pasijutau geriau. Aki­

mirką palengvėjo, bet nepakankamai. Tvirtesniais žingsniais negu paprastai pro šalį žingsniavo Greitasis Erelis. Jis atrodė labiau indėniškas, įsitempęs, veido raudonis patamsėjęs. Sustojo už metro ar dviejų nuo mūsų ir šūktelėjo:

- Į balnus!- Nuostabu! Tiesiog nuostabu! Eiva pažiūrėti, kiek klaidinamųjų užtaisų

aptiksime šiandien.Nemačiau, kas tai ištarė, bet nustačiau sekdamas Vado dėbtelėjimą. Eili­

nis Doilas. Jo M16, išardytas valyti, gulėjo priešais.

100

- Užsičiaupk ir surink tą šautuvą! Išvykstame. Dabar! - Greitojo Erelio balsas, lygiai kaip ir išvaizda, buvo grėsmingas.

- Tas jūrų pėstininkas... - pamėgino paskutinį skundą išsakyti Doilas. Sakinys staigiai nutrūko. Aukštas indėnas tarsi nusklendė kelis metrus ir vie­na ranka už atlapo pakėlė Doilą iš sėdimos į stovimą padėtį. Tada paleido ir nudrožė. Daugiau komentarų nepasigirdo.

Kitas keturias valandas mėgavausi pasaulio pažasties kraštovaizdžio grožiu. Niekas nekalbėjo. Įdienojus ir saulei kepinant vis karščiau, gyvybiškai svarbus tapo kiekvienas energijos gramas. Kai jau buvau bealpstąs, kolona sustojo. Vyras priešais mane atsisuko ir mestelėjo: „Penkios minutės", - tada susmuko ant žemės, kaip ir visas būrys.

Perdaviau žinią Čanui ir nuklupčiojau pas mediką druskos tablečių. Gre­ta mediko sėdėjo Sadsis, kaip paprastai glamonėdamas savo radiją ir klausy­damasis kito būrio pranešimų.

- Supratau, Alfa Vienas, evakuotinas vienas, baigiau.- Kam kliuvo, Sadsi? - pasiteiravau.Jis pažvelgė į mane, suraukęs kaktą.- Leitenantui Hautornui (Hawthorn) iš trečiojo būrio. Supyko ant smai-

galininko, kai tas atsisakė kelti koją į ruožą, pilną klaidinamųjų užtaisų. Re­gis, pats stojo smaigalin. Kliudė 155 mm. Liko švariai perrėžtas į dvi dalis.

Pasiėmiau druskos tabletes ir parnešiau liūdnas žinias Čanui. Keletas gurkšnių vandens, ir kažkas ištarė: „Į balnus!" Nežinojau, kurlink traukiame, bet pirm ą kartą tą dieną pasidarė įdomu.

Temstant surengėme pasalą išdžiūvusiame ruože, vadinamojoje Arizo­nos teritorijoje, už šešių su puse kilometro į šiaurės vakarus nuo An Hoa ko­vinės bazės. Naktis praslinko klausantis įprastinių tolimos artilerijos ugnies serenadų, tačiau vėl be sąlyčio su priešu. Kita diena prasidėjo kaip ankstesnė.

- Į balnus! Šiandien laukia penkiolika kilometrų!Greitojo Erelio komanda prakalbino mano kojas: jos mano adresu pradėjo

siųsti nešvankybę po nešvankybės. Čanas padavė man savo kavos likutį.- Tu trenki ryžių lauku, - sukikeno jis.- Pats irgi nesi raudona rožė, - atkirtau.- Kaip pėdos? - Čanas stuktelėjo į mano batą savuoju.- Tiesiog žudo.- Jei infekcijos nesustabdysi, gali tos pūvančios pėdos netekti.- Tai kodėl neišrašai man recepto, jaunasis daktare Čanai? Tada nuva­

žiuosiu į vaistinę. O galbūt šiandien geriau pranešti, jog sergu?Čanas pažvelgė į mane, nukreipė akis į dangų ir pakėlė vieną ranką.- Viešpatie, padėk man bendraujant su psichiniu ligoniu.Kitąkart būtume skaniai pasijuokę. Kai kas kalbėjo, jog juokiamės ne­

padoriai daug. Kitų nuomone, psichiškai neįgaliųjų skyriuje taip ir turi būti.

101

Juokas saugodavo mane nuo panikos. Šįkart nuotaika buvo kitokia. Neįsten­giau suvaidinti juoko. Būryje kunkuliavo tyli audra, nerandanti angos prasi­veržti. Aplinkinių veidai pamažu virto granitiniais.

Žygiavome visą dieną, sustodami tik kartą pavalgyti. Tą laiką praleidau nudegindamas dėles. Popiet žingsnį paspartinome. Vietnamiečiai vadindavo mus drambliais, per brūzgynus braudavomės triukšmingai, bet, mano aki­mis, labiau priminėme šimtakojį. Šiandien šimtakojis įjungė ketvirtą pavarą. Niekas nepratarė nė žodžio. Pajutau keistą jaudulio dvelksmą.

Po kelių kilometrų grįžo nuobodulys. Saulė, regis, priartėjo. Mano šalmas tapo puikia keptuve, o smegenys pradėjo skrusti. Sąmonė nuo kaitros bėga į fantazijas. Tokią būklę vadindavome „fantazijų pasauliu". Tai būdavo oro vėsintuvas ar važiavimas automobiliu, kartais žemuogių pyragaitis ir ledai. Mano fantazijose paprastai vyravo ilgos kojos; pasirinkti visada galėdavau ir šokoladinius ledus.

Atsargumas reikalavo fantazijas tramdyti. Visada reikėjo stebėti, kur sta­tai koją arba kas ta juoda dėmė medyje priekyje už penkiasdešimties metrų.

Sulig prieblanda kalnai vis labiau artėjo. Pasiekę paskutinį ryžių lauką grėsmingų, ūkanų gaubiamų kalnų papėdėje, sustojome. Kažkieno ranka prie­šakyje mostelėjo paėjėti priekin ir sustoti ratu. Ypatinga ir pavojinga procedūra. Susibūrėme aplink leitenantą. Pasijutau tarsi minioje: grūdantis artyn, kad iš­girstume, ką jis sakys, kažkieno šautuvo buožė įsirėžė man į šonkaulius.

- Gerai, dėmesio! Žvalgyba praneša, jog didelė grupė vietkongininkų ir šiaurės vietnamiečių tarp šių dviejų kalnų keliauja mūsų kryptimi ir šiąnakt galbūt kirs šią koordinatę. Žinau, jog tokios žinios paprastai nepasitvirtina, bet šita, atrodo, verta dėmesio.

Leitenanto tonas įkvėpė entuziazmo. Sparčiai jaudulį keitė baimė ir vėl jaudulys.

- „Užsirašinėjame vardus", - sumurmėjo Semas.Senasis ginkluotės seržantas pritarė slopiu Semper fi. Staiga pajutau visiš­

kai kitokią baimę - baimę, kad jie pro mus neis.- Dėmesio, - tęsė leitenantas, priklaupdamas ant vieno kelio ir ant žemės

imdamas braižyti primityvią schemą. - Pasinaudosime L formos pasala su kulkosvaidžiu kairiajame sparne.

Jis apžvelgė susigrūdusius veidus, žvilgsnis sustojo ties Greituoju Ereliu.- Greitasis Ereli, norėčiau, kad kulkosvaidžio komanda ir du šauliai išsi­

dėstytų tenai.Leitenantas parodė į nedidelį medį ir krūmus kairėje nuo ryžių lauko

tiesiai priešais mus.-Kulkosvaidį privalome išsaugoti. Tai vienintelė mums likusi sunkioji ugnis.

Taigi spaudimą kulkosvaidžiui reikia sumažinti. Kiti išsidėstykite už šios medžių gretos kas penkis metrus. Kiekvienoje pozicijoje - po du vyrus! Klausimai?

102

Niekas nepratarė nė žodžio. Luktelėjome, kol saulė nusileis, ir tik tada išsi- dėstėme pasalai. Tamsūs, grėsmingi kalnai, dengiami vešlios džiunglių lapijos, pakankamai tankios, kad paslėptų ištisą Šiaurės Vietnamo armiją, stebėjo kie­kvieną mūsų judesį. Šauliai sugulė už medžių gretos, nutolusios per iu šimtus metrų nuo kalnų papėdės sandūros su lygiais ryžių laukais. Kulkosvaidį pasta­tėme už šimto penkiasdešimties metrų nuo kalnų ir kairėje nuo šau lių ^"

Tai turėjo būti vadovėlinė L pavidalo pasala, kurios^mokėmėš Šiaurės Ka­rolinoje. Ant popieriaus atrodė puikiai. Tik viena problemėlė: jei guktfTpasi^ rodys iš kitos pusės, virsime trąšomis. Pradėjau melstis. Vaizdingai ir kirčiai aiškinau Dievui, kokiais įstabiais darbais galėčiau prisidėti prie visuomenės gerovės, jei nevirsčiau trąša. Mano malda buvo kupina ir vaizduotės, ir kar­tėlio. Nemanau, jog ji Dievui padarė įspūdį. Iš kažkur išniręs Greitasis Erelio maldą nutraukė. ' ^

- Merfas (Murph) ir Mak Kvinas (McQeen) įsitaisys kairėje, lead prideng­tų ugnimi. Nepradėk šaudyti, kol jie nepasieks ryžių lauko vidurio.

Vadas nusisuko ir pranyko tamsoje lygiai taip tyliai, kaip ir pasirodė. Merfas ir Mak Kvinas nervinosi. Būti paskirtam netoli kulkosvaidžio laikyta „sumauta užduotimi". Jie pasislinko kelis metrus į šalį ir, neištarę nė žodžio, įsikūrė. Po kelių minučių pasislinko dar toliau nuo mūsų. Neužsigavome. Visi žinojo: į kulkosvaidį priešas taikysis pirmiausia, nes jo traseriai padarys jį vie­ninteliu matomu taikiniu.

- Čanai, - sušnibždėjau, - nekenčiu tų traserių!Jis pažvelgė į mane ir palenkė galvą.- Bet kodėl, Džonai?Ir toliau komiškai tęsė, tarsi cituodamas iš Jūrų pėstininkų korpuso va­

dovėlio:- Trasuojančios kulkos yra neišvengiamas blogis. Jos parodo priešo taiki­

nius šauliams ir priešo pozicijas naikintuvų pilotams arba sraigtasparniams, stebintiems mūšį iš viršaus.

- O, dabar jaučiuosi kur kas geriau. Bet būtų dar smagiau, jei tie traseriai nevirstų skaisčia auksine strėle, rodančia tiesiai į mano mylimą „aš".

Visiškai sutemo. Negalėjau įžiūrėti net savo ištiestos rankos. Oras atrodė tirštas. Man nepatiko, kad negaliu matyti. Į mano prakaituotą veidą dvelkte­lėjo retas, malonus vėjelis. Staiga iš už debesies išlindo ir kraštovaizdį apšvietė mėnulis. Dabar mačiau visą taką iki kalnų. „Aš pasiruošęs", - pagalvojau.

Čanas sujunginėjo šovinių juostas ir, saugodamas nuo purvo, krovė ant mano kuprinės. Dar kartą greitai apžiūrėjo savo M16, susidėjo po ranka dėtuves ir ėmė atlenkinėti granatų žiedų kaiščius. Tai man priminė, jog turiu padaryti tą patį.

Pirmosios dvi gražios mėnesėtos nakties valandos praslinko, kaip visa­da, monotoniškai. Skruzdėlėms ir moskitams tapau vidurnakčio užkandžiu.

103

Priešpilnis mėnulis sklendė per nedidelius perregimus debesis, nutvieksdamas platų, lygų ryžių lauką. Kalnų viršūnės tamsiai melsvo dangaus fone atrodė juo­dos, bloga lemiančios. Čanas pasislinko prie manęs ir ištiesė savo gertuvę.

- Ar dar turi to Halazone Kool-Aid gėrimo? - sušnibždėjo jis.Man nespėjus atsakyti, Čanas sustingo kaip kąsti pasirengęs šuo. Akys

plačiai išsprogo. Nuobodulį, lyg tylus pavojaus signalas, perskrodė įtampa. Nugaros skausmai, kuriais ketinau pasiskųsti, išnyko. Mano kraują siurbę moskitai dingo. Kūnas įsitempė.

Iš visų jėgų stengiausi įžiūrėti, į ką kalnų kryptimi taikėsi Čanas. Vos įžvel­giamas tamsus pavidalas pradėjo judėti. Iš medžių už pirmojo išlindo dar vie­nas. Jie, regis, slinko už šimto dvidešimt metrų į kairę nuo mūsų ir už dvidešim­ties priešais mus. Išniro trečia tamsi figūra. Paskui ketvirta. Vidurius susuko. Užpakalio raumenis sutraukė mėšlungis. Pasiverčiau, kad ištiesinčiau koją.

- Čanai, patikrink amuniciją, greitai.Jis nuleido savo šautuvą ir apžiūrėjo, ar šovinių juostos kur nors nepersi­

sukusios. Prakaito lašai nuo kaktos ant smakro lašėjo greičiau, negu spėjau va­lytis. Čano veidas mėnulio šviesoje blizgėjo nedideliais prakaito rutuliukais. Prieš save jis ėmė krauti granatas. Paskui prisidengė burną ir sušnibždėjo:

- Ar dar matai juos?- Taip. Tikiuosi, tie pašlemėkai šalia mūsų irgi juos mato.Pasilenkiau į kairę šaulių pusėn ir delnu prisidengęs burną kuo tyliau

pašaukiau:- Psst, ar matote juos?Praslinko kelios sekundės. Jokio atsako.- Čanai, tie puspročiai miega!Prabėgo dar kelios sekundės. Tyla. Nesigirdi net knarkimo.- Taip, dabar juos matome!Man palengvėjo. Čanas pažvelgė į mane, pavartė akimis ir sunkiai atsiduso.- Nepridėk į kelnes!Mano delnai suprakaitavo. Pamėginau atsisegti .45 pistoleto dėklą. Ran­

kos kone mėšlungiškai virpėjo. Čanas kumštelėjo man šnairuodamas.- Tikiuosi, nemanai, kad jie taip priartės?- Labai viliuosi, kad ne. Nemanau, jog tas kalės vaikas veikia.Neramiai vienas į kitą dėbtelėjome, suvokę ką tik pasakytus žodžius.

Akylai stebėdamas skubiai sukalbėjau maldą. Keturiasdešimt metrų iki mūsų šešėliai virto keturiais artėjančiais vyrais. Kulkosvaidžio taikikliu lydėjau pir­mąjį, pirštą nuėmęs nuo nuleistuko. Per ankstyvas spustelėjimas galėjo lemti mūsų visų žūtį. Akies krašteliu pastebėjau didesnį judėjimą, daugiau šešėlių. Sūrus perštintis prakaitas skverbėsi į akis. Šešėlių linija vis ilgėjo. Pūslė, rodė­si, tuojau sprogs. Šešėlių kolona vis tįso ir artėjo. „Nieko nebus, prišlapinsiu kelnes", - pagalvojau.

104

Už dvidešimties metrų priešais mus, pasilenkę ir dairydamiesi į visas puses, tartum per kiaušinius slinko keturi gukai, sudarantys kolonos smaigalį. Mėnulis išryškino jų kamštinius šalmus. Reguliariosios Šiaurės Vietnamo armijos karei­viai. Jiems slenkant pro mus, negalėjau prakvėpuoti. Ėmiau gaudyti orą. Užsi­dengiau veidą ranka, kad neišleisčiau garso. Kaip koks kvailys, buvau sulaikęs kvėpavimą. Čanas man niukstelėjo netardamas nė žodžio. Pakeltu nykščiu paro­džiau, kad viskas gerai, bet norėjau pripažinti, jog elgiausi kvailai.

Dar daugiau šešėlių. Mėnulis maudė kraštovaizdį nejaukia melsva švie­sa. Man vienu metu buvo ir karšta, ir šalta, pylė prakaitas. Čanas pirmą pus­metrį šovinių juostos prilaikė kaire ranka, į dešinį petį įsirėmęs M16. Jo dilbis ėmė trūkčioti, tarsi raumenis būtų sutraukęs mėšlungis. Man tai nepatiko. Per ankstyvas šūvis galėjo reikšti mūsų žūtį.

Keturis smaigalyje einančius šiaurės vietnamiečius dabar nuo šaulių li­nijos skyrė dvidešimt metrų, o kolona vis dar niro iš krūm ų kalno papėdėje, įprastinis džiunglių vabzdžių čirškesys liovėsi. Girdėjau, kaip mano širdis tvinksi ausyse.

Čanas paleido šautuvą, įkišo ranką į vieną iš kelnių didelių kišenių ir ištraukė nedidelę alyvos skardinę. Pradėjo spausti ją ant M60 vamzdžio, pa­šnibždėdamas man taip tyliai, kad nugirdau tik du žodžius: „... ištisa kuopa".

Bijojau atsakyti, bijojau, kad galiu ne tik sušnabždėti, bet ir kostelėti ar nusičiaudėti, o tada mums galas. Galvoje šmėstelėjo prisiminimai, kokių sank­cijų susilaukėme pliaukštelėję smėlio blusą naujokų stovykloje. Instruktorius tada pasakė, kad dėl to triukšmo žuvo visas būrys. Dieve, net apmokymai Pe­ris Ailende ėmė atrodyti prasmingi. Supratau, jog esu kaip reikiant įklimpęs.

Šešėlių iš kalno papėdės vis daugėjo. Kas antras vyras kolonoje ėjo pusiau pasilenkęs, slegiamas didžiulių kuprinių svorio. Vyrai tarp nešikų žingsniavo tiesesni, nešdamiesi mažesnes kuprines ir šautuvus. Prieš mano akis slinko tiekimo vilkstinė. Ją ir ištiks atmoka, ilgai laukta atmoka.

Vidurius vis dar suko. Po kelių sekundžių nužudysiu daugybę žmonių. Mano pilvas sumykė, paskui sugriaudė taip garsiai, kad tikriausiai girdėjosi iki Hanojaus. Burnoje atsirado sūrokas skonis. Norėjau išspjauti, bet trūko sei­lių. Smaugė abejonės. Penkiolika mūsų iš pasalų turėjome užklupti gukų ko­loną, kurios galo nesimatė. Nuo sprando iki nugarkaulio galo perbėgo smar­kus drebulys.

Blūp! Semo blūperis! Paspaudžiau nuleistuką. Pliūptelėjo oranžiniai tra- seriai. Mano pirmasis taikinys bloškėsi aukštielninkas mosikuodamas ranko­mis ir kojomis. Regis, amžinybę laikiau nuspaudęs nuleistuką. Nuo ryžių lauko atsklido paklaikę klyksmai, perskrosdami net sprogimus. Klyksmus daugiau jaučiau negu girdėjau. Šiaurės vietnamiečiai ropodami ieškojo priedangos, ku­rios ten nebuvo. Kai kurie, sprukdami nuo kulkosvaidžio ugnies, įsirėžė tiesiai į M16 liniją, kiti, buvę kolonos priekyje, traukėsi į M60 kulkų krušą.

105

Kulkosvaidį pasukau nuo kolonos pradžios į kalnų papėdę. Fosforiniai traserių smaigaliai atskildavo nuo kulkų ir, suradę taikinį, sušnypšdavo kaip miniatiūrinės bengališkos ugnys.

Čanas, kiek išgali, greičiau keitė šautuvo dėtuves. M60 vamzdis ėmė žė­ruoti raudonai, paskui baltai. Mane palaikė adrenalinas ir baimė. Visas kūnas vibravo ginklo ritmu: susivienijau su ginklu ir mes kartu žudėme. Į ryžių lau­ką paleidus dar šimtą šovinių, nuo nepertraukiamo šaudymo vamzdis tapo kone perregimas. Net dienos šviesos lempa nebūtų galėjusi geriau išduoti mano pozicijos už žėrintį nuo karščio vamzdį. Žinojau, kad jis gali išsilydyti ir užsikirsti, bet niekaip negalėjau sustoti. Jaučiausi kaip per savo pirmąsias muštynes, bijojau liautis mojavęs kumščiais, kad smūgio nesulaukčiau pats.

Čanas numetė šautuvą ir ėmė karštligiškai prilaikyti šaudmenų juostą abiem rankomis. Ritmingai, kone automatiniu režimu, sproginėjo Semo M79 granatos. Užtaisinėjo jis neįtikėtinai sparčiai. Blūperio granatų sprogimus sporadiškai nustelbdavo garsesni, galingesni mūsų ir kiniškų granatų spro­gimai. Greitos M16 papliūpos su lėtesniu, galingesniu AK poškėjimu susiliejo į beprotiško chaoso chorą.

Ryžių lauką prarijo visiška sumaištis. Keli šiaurės vietnamiečiai atsi­šaudė. Kiti tempė sužeistuosius ir žuvusiuosius į saugų kalnų prieglobstį. Į tamsų dangų lanku virš ryžių lauko nušnypštė signalinė raketa, pokštelėjusi išsiskleidė į mažytę saulę ir nusklendė žemyn. Viskas nušvito. Miniatiūrinė raudona saulė kruvinam vaizdui suteikė 3D efektą.

Čanas suklykė ir griebėsi šautuvo. Šokčiodami ir vingiuodami mūsų link dūmė trys gukai, savižudiška ataka mėginantys nutildyti kulkosvaidį. Spieg­dami šaudė automatinėmis serijomis, aplink mus biro kulkos. Tarsi spragsinčiu lazerio spinduliu perbraukiau traserių srautu iš kairės į dešinę. Priešais per tris metrus sprogo kiniška granata, baltu blyksniu atimdama iš manęs naktinį ma­tymą. Atlekiančios kulkos į akis ir burną svaidė žemę. Vamzdis išsilydė, kul­kosvaidis užsikirto. Tamsą raižęs lazeris sustojo kartu su mano kvėpavimu.

Kaip girtas ėmiau graibytis savo pistoleto. Akyse atsirado dėmės. Gir­dėjau, kaip šaudė Čanas. Vyrai kairėje atidengė automatinę ugnį. Pro dėmes įžiūrėjau neryškius dviejų vyrų pavidalus už dešimties metrų. Jų galvos trūktelėjo atgal kaip prastai valdomų lėlių, o kojos, nežinodamos, kad viršu­tinė dalis jau negyva, sulinko paskutinės.

Tyla. Garsiausia tyla mano gyvenime. Širdis varė kvapą laukan greičiau, negu spėdavau įkvėpti. Parako dūmų persunktame ore kraujo troškimas išsi­sklaidė. Atmoka. Dirgesys virto nuovargiu... Čanas...

- Ar tu nesužeistas?- Ne, o tu? - paklausė jis.- Ne. Bet visiškai atsigausiu, kai pamatysiu saulę.- Šlovinkim Viešpatį, - sušnibždėjo Čanas.

106

Naktis tapo mirtinai tyli. Mėnulis pasislėpė už storų, tamsių lietaus de­besų. Geliantys moskitai ir skruzdės sugrįžo. Panorau pasikalbėti su Canu, bet žinojau, jog dabar atsipalaiduoti nevalia. Atsirėmiau į kuprinę ir spokso­jau į ryžių lauką.

Jaučiausi pavargęs, apatiškas, turintis daug daugiau metų negu aštuonioli­ka. Energija ir emocijos sunkėsi iš manęs drauge su prakaitu. Mintimis trumpam nuklydau į namus. Galvoje praplaukė taikūs, malonūs vaizdai, paženklinti lai­mingų gyvenimo akimirkų darnos. Mano mama, patėvis, Polas ir Kalėdos, Pas-a- Grilio (Pass-a-Grille) paplūdimys ir Nensi su bikiniu. Studijuoju koledže, gyvenu kambaryje kartu su Sidu arba Benu, arba Džo. Galbūt kokiame nors nedideliame koledže dar galėsiu pažaisti futbolą. Laimingus vaizdus nutraukė paskutinės mirštančių vyrų dejonės, atsklidusios drėgnu nakties oru. Atmerkęs akis laukiau saulės ir klausinėjau savęs, ar grįžęs namo nepuoselėsiu neapykantos nakčiai.

Pagaliau ėmė brėkšti, sulig kiekvienu saulės centimetru, kylančiu mums už nugaros, mane slėgusi našta darėsi vis lengvesnė. Pirmas sukrutėjo Vadas. Ramiai ėjo nuo pozicijos prie pozicijos, kol priartėjo prie mūsų. Regis, jo nie­kas negalėjo išmušti iš tobulos pusiausvyros.

- Mes einame skaičiuoti kūnų. Pridenkite mus.Jis grįžtelėjo į medžių liniją ir kviečiamai mostelėjo ranka. Vadui pajudė­

jus į ryžių lauką, iš už medžių linijos išlindo Doilas ir Straikeris, atstatę prie šono priglaustus šautuvus. Greitasis Erelis sustojo, pažvelgė per petį į mane ir Čaną, paskui linktelėjo galvą ir parodė pakeltą nykštį.

- Puikus darbas.Stojiškas veidas, kaip visada, nepakito - jokios išraiškos, tačiau skvarbios

juodos akys abejonių nepaliko. Ką tik sulaukėme patvirtinamojo antspaudo. Tapome veteranais. Patyrusiais veteranais.

Skaičiuoti kūnus būdavo niūrus darbas. Kiekvienas lavonas - vis skirtin­ga istorija. Man norėjosi pasižiūrėti. Nežinau, kodėl. Jaučiausi kaip nesveikas turistas, trokštantis pasigrožėti krauju.

Trys jūrų pėstininkai prie kiekvieno nejudančio kūno artindavosi vieno­dai atsargiai. Norėdami išgauti dejonę, kiekvieną smarkiai paspirdavo. Doilas lakstė nuo kūno prie kūno rinkdamas šautuvus ir granatas. Greitasis Erelis nerūpestingai mostelėjo medžių linijos kryptimi. Iš ten išniro leitenantas, lydimas Sadsio su radiju. Vos pasiekęs ryžių lauko vidurį, Sadsis ištraukė iš dūminės granatos žiedą ir ją numetė. Žaliems dūmams ėmus verstis į blyškiai žydrą dangų, Čanas kažką sumurmėjo.

-K ą?- Kažkam kliuvo.- Kam?- Nežinau, bet kam gi dar jie žymėtų nusileidimo vietą sraigtasparniui? -

atsakė jis.

107

Leitenantas pažvelgė į mus ir šūktelėjo:- Kulkosvaidžius paruoštiSusirinkome kuprines, granatas bei nedaug likusių šovinių ir pasileido­

me į ryžių lauką. Kai pasiekėme leitenantą, Greitasis Erelis rodė kraujo pėdsa­kus, vedančius į netolimus krūmus.

- Suskaičiavome devyniolika, leitenante, tačiau, pasekę šiais pėdsakais, surastume daugiau.

- Paimk Straikerį, - jis nutilo ir apsidairė, - bei kulkosvaidžio komandą ir pasek tais pėdsakais, bet ne toliau nei šimtą metrų.

Virš galvos pasirodė sraigtasparnis ir ėmė sukti ratu žemyn dūmų link. Pralenkdamas mane Čanas paklausė visiems akivaizdaus dalyko:

- Kam sraigtasparnis, leitenante?Kaip tik tada iš medžių linijos, nešdami į pončą suvyniotą kūną, išvirto

grandinis Džeimsas ir Junerstutas. Žalsvos, rudos ir juodos maskuojamosios pončo paviršiaus dėmės buvo pajuodavusios nuo išdžiūvusio kraujo. Viena­me gale glebiai karojo negyvo jūrų pėstininko džiunglių batai. Šiuo laikotar­piu jau turėjau būti užgrūdintas negyvų kovos draugų vaizdų, bet nebuvau. Negyvi priešai sustingę tyliai gulėjo įmantriomis pozomis. Vieni tebespaudė nematomus ginklus, kuriuos mano draugai išlupo iš jų negyvų rankų, kiti te- besigrūmė su mirtimi pravertomis burnomis, negirdimai klykdami iš tylaus skausmo, treti giedrai susitaikė su likimu. Jie keistai priminė žuvusiuosius, matytus senose nespalvotose Pilietinio karo nuotraukose, tarsi nė vienas nie­kada nebūtų gyvenęs. O negyvi jūrų pėstininkai man išlaikydavo skausmin­gą netekties spalvą. Įstrigo rusvos strazdanos ant jauno balto veido ir šaltos negyvos mėlynos akys. Neužbaigtas laiškas.

- Kas jis? - tyliai paklausiau.- Bilingsas (Billings), - atsakė leitenantas, kažkur kitur nuklydęs mintimis.- Niekada jo nesutikau, - sumurmėjau.- Dabar nebesvarbu. Norėčiau, kad tu ir Čanas eitum kartu su Vadu ir

Straikeriu. Jei čia devyniolika, tai naktį būsime pakloję užtektinai.- Mano vamzdis naktį išsilydė, - prisipažinau.Leitenantas į mane piktai dėbtelėjo. Jo apatinė lūpa išnyko, tarsi jis būtų

norėjęs ją prikąsti.- Taip ir maniau, jog tai ilgiausia mano girdėta dvidešimties šūvių seri­

ja, - tarė jis nusukdamas akis ir pasibjaurėjęs linguodamas galvą. - Kaip tik tokia ugnies drausmė būdinga sausumos pajėgoms, Džonai.

- Taip, pone.- Turėčiau pasiųsti tave į 7-ąjį, - nusišypsojo ir pažvelgė į Vadą. - Senojo

Bilo kulkosvaidininkai nemėgsta pleškinti naktimis.Paskui vėl pažiūrėjo į mane.- Sunki naktis.

108

Senas Korėjos karo laikų sraigtasparnis nusileido prie dūminės grana­tos, aplink lyg rūką skleidžiančios žalius garus. Atrodė, jog tai bus paskutinis išklerusio, springstančio orlaivio nusileidimas. Semas pasilenkė virš negyvo vyro už kelių metrų nuo didžiulių sraigtasparnio rotorių. Išvertė išorėn tuš­čią, kruviną kišenę. Jis tradiciškai paskutinę minutę ieškojo bet ko: nuo ciga­rečių iki sauso rašomojo popieriaus. Man tai kėlė šiurpą, tačiau Semas savo nesveiką praktiką gynė be galo vardydamas neįkainojamus daiktus, kuriuos jis asmeniškai apsaugojo nuo godžių užnugario žiurkių letenų.

- Ei, Semai! - šūktelėjau užkliūdamas už negyvo guko rankos. - Užlai­kyk tą sraigtasparnį!

- Judinkis, jūrų pėstininke! - riktelėjo sraigtasparnio kulkosvaidininkas Semui, kai pasiekiau sraigtasparnio duris.

- Ei! - sustaugiau stengdamasis prarėkti rotorių triukšmą, - Man mirti­nai reikia M60 vamzdžio. Ar turi atsarginį?

Kulkosvaidininkas, nekreipdamas į mane jokio dėmesio, vėl suklykė Semui:- Paskubėk, puošeiva! Greičiau įkelk tą sustingėlį. Neketiname likti ar­

batai!- Man reikia M60 vamzdžio! - sušukau dar kartą šiek tiek įsižeidęs.Kulkosvaidininkas išlindo ir šniaukrojančiu Naujojo Džersio akcentu atrėžė:- Čia ne tiekimo traukinys, pėstininke.Semas ir Doilas čiupo lavoną, atsistojo šonu į atvirą angą, skaičiuodami

iki trijų suderino judesius ir įkėlė kūną. Kulkosvaidininkas, paėmęs už pončo galo, sunkiai nuvilko negyvėlį tolyn nuo angos. Tada nusisukęs apdengė jį di­deliu žalsvo brezento gabalu. Pasinaudojau proga ir nuo durų kulkosvaidžio nuėmiau vamzdį. Atsigręžęs jis bemat suprato, ką padariau, ir prapliupo keik­tis. Semui atkišus nosin blūperio vamzdį, jo balsas nutrūko per vidurį sakinio. Semas iššiepė savo supuvusius dantis, kaip tik jis vienas mokėjo.

- Nė žodžio, subingalvi. Kilk viršun. Vamzdis mums reikalingesnis negu tau.

Spėjau, kad durų kulkosvaidininkas suprato, jog Semas keistokas. Netaręs nė žodžio, parodė pilotui pakeltą nykštį. Sraigtasparnis pakilo neapšaudomas.

Patapšnojau Semui per petį ir nukūriau prie Vado. Nusekėme kraujo pėd­sakais, jie akivaizdžiai rodė, jog kažkas nutemptas į krūmus. Paėjus penkias­dešimt metrų, Greitasis Erelis iškėlė ranką ir šiek tiek palinko į priekį. Priminė indėną, sėlinantį prie naujakurio. Po to davė ženklą prieiti.

Prie Vado kojų gulėjo du kruvini žalsvai apsirengę Siaurės Vietnamo ka­reiviai. Vienas buvo negyvas. Visiškai negyvas. Kulkų suvarpytas nuo veido iki kulkšnių. Jis vilktas kabliu, suvarytu į smakrą ir burną. Jį vilkusiojo būklė buvo ne kažin ką geresnė. Šlaunų zonoje abi kojos tabalavo prilaikomos tik odos ir kelių gyslų. Jis mirtinai kraujavo, tačiau vis dar rado jėgų, kaire ranka pačiupęs už dramblinės soruolės kuokšto, kelis centimetrus pajudėti į priekį. Tada dešine

109

ranka už kablio kelis centimetrus patraukė ir negyvėlį. Jis nesuprato, kad jį stebi­me. Negalėjome ištarti nė žodžio. Atrodė nerealu. Vadas nutraukė tylą.

- Gerai, čiupkit gyvąjį ir nutempkit atgal.Straikeris ir Čanas pagriebė jį už rankų, tačiau tas kablio nepaleido. Grei­

tasis Erelis galiausiai jį išlupo, ir mes pajudėjome atgal. Straikeriui scena pa­darė įspūdį.

- Jėzau Kristau! - pasakė jis. - Ar galėtum patikėti? Jėzau Kristau!Čanas šaltai, iš aukšto dėbtelėjo į Straikerį.- Jėzau Kristau! Jėzau Kristau! - kartojo Straikeris vis labiau pabrėždamas.Čanas sustojo. Jaučiau, kaip auga jo pyktis.- Viešpats apie tai jau žino, Straikeri. Jei taip mėgsti jo vardą, kodėl nepa­

mėgini melstis?Tai išdrožęs Čanas tvirčiau sugriebė sužeistą šiaurės vietnamietį ir vėl

pradėjo eiti. Straikeris suglumo. Suraukė kaktą ir jo vešlūs antakiai susijungė, o didelis juodas apgamas tarpuakyje pranyko.

- Nežinojau, kad Jėzus Kristus tas pat, kas ir Dievas, - prislopintas Strai- kerio balsas nuskambėjo kaip ką tik subarto vaiko.

Čanas atrodė šokiruotas, paskui kone liūdnas.- Kodėl nenori, kad papasakočiau tau apie Jėzų?- Geriau pasakyk ką nors apie vaikiną, kurį nešame, - pasišaipė Straike­

ris. - Jis tiki Budą. Pasakyk, kuo Jėzus geresnis už Budą?- Budos kapas nuo čia netoli, - skubiai atsakė Čanas. - Jis miręs. Jo kūnas

vis dar ten. Jis buvo toks pat, kaip tu ir aš. Humanoidinis. Supranti? Su Maho­metu ta pati istorija. Jis absoliučiai negyvas. Buvo tik žmogus.

- Gerai, o kaip šiam vargšui mulkiui sužinoti, kas tas Jėzus? Kaip sužino­ti tavo giminaičiams Kinijoje?

- Iš tiesų, Čanai? - paklausiau. - Kaip sužinoti žmonėms Afrikoje ar ko­kioje nors saloje, aplink kurią nieko nėra? Noriu pasakyti, jog tikiu Jėzų, bet visada savęs klausiu, kaip jiems apie jį sužinoti.

- Kiekviename žmoguje yra Dievo sukurta tuštuma, o žmonės arba trokšta užpildyti tą tuštumą, arba ją atmeta dėl meilės supančiam pasauliui. Jūs, vyručiai, ne pirmi keliate tokį klausimą. Aš pats savęs to klausiau. Jere­mijo knygoje 29, 13 parašyta: „Kai manęs ieškosite, rasite mane. Taigi, jeigu visa širdimi manęs ieškosite." Tačiau Laiške romiečiams yra kita vieta, kur pa­aiškinama geriau. Užsirašiau tuos žodžius ant savo Gideono leidimo Biblijos titulinio puslapio, nors juos paėmiau iš New International Version.

- Kas tai? - pasiteiravo Straikeris.- Tai Biblija šiandiene, o ne septynioliktojo amžiaus anglų kalba. Ten,

Straikeri, viskas tas pat, tik ne senovine kalba. Galėsi paskaityti, kai grįšime.- Duokš žvilgtelėti, - prabilo Greitasis Erelis.Akimirką pamaniau, jog man haliucinacijos. Vadas negalėjo to pasakyti.

110

Čanas pasikišo M16 po pažastimi ir laisvą ranką kyštelėjo į kišenę ant krūti­nės. Padavė nedidelį juodą tomelį Greitajam Ereliui, kuris iškart jį atsivertė. Čanas nustebo ne mažiau už Straikerį.

- Rom 1,19-23?- Taip. Tai reiškia Laiško romiečiams pirmas skyrius nuo 19 iki 23 eilutės.- „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems

tai atskleidė."Negalėjau patikėti savo ausimis. Jis iš tiesų garsiai skaitė. Niekas tuo ne­

patikės. Bet pala, net minties tokios negali būti. Jis mane nuskalpuos, jei kam nors apie tai prasižiosiu.

- „Jo neregimosios ypatybės - jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami."

- Sunkiai įkandami dalykai, žmogau, - suniurnėjo Straikeris.- „Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai

svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo."- Matau priekyje leitenantą, - leptelėjo Straikeris.- Užsičiaupk! Aš dar nebaigiau, - sulojo Greitasis Erelis.- Dovanokit, Vade.- „Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili ir išmainė nenykstančiojo Dievo

šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus."Artinomės prie ryžių lauko, netardami nė žodžio. Žvilgtelėjau per petį į

Vado veidą. Žingsniuodamas jis spoksojo tiesiai prieš save, giliai susimąstęs. Straikeris, sunkiai vilkdamas mirštantį šiaurės vietnamietį, atrodė piktas ir sumišęs. Jis daugiau neklausinėjo. Tikriausiai nauja informacija jį išgąsdino. Pasiekus ryžių lauką, Straikeris ir Čanas švelniai paguldė belaisvį. Čanas mėgino jį paklausinėti, bet jis buvo per daug silpnas ir apsisvaiginęs, kad su­prastų, kas dedasi aplinkui.

- Jis leitenantas, tai viskas, ką pajėgiau ištraukti, - pranešė Čanas.Kažkas patapšnojo man per petį. Atsigręžęs pamačiau ruplėtą Semo veidą.- Pabaigiau pikų tūzus. Gal turi?- Ne, tikrai ne, - atsakiau.- O, mėšlas! Norėjau juos visus pažymėti.Semas nusisuko ir pašaukė Doilą.- Doilai! Ar turi pikų tūzų?- Taip, - atsiliepė tas.Semas pasiėmęs kortas toliau ženklino negyvų Šiaurės Vietnamo karei­

vių kaktas. Neleidau jam to daryti mirusiam leitenantui. Nežinau, kodėl. Ga­lutinis rezultatas: dvidešimt vienas patvirtintų. Nė vieno belaisvio.

- Į balnus!- Ei, Sadsi, kur vykstame?- Į Dodž Sitį.

111

DO D Ž SITIS

Paskutinis mėsos kukulių su pupomis kąsnis nuslinko žemyn vienu di­deliu gumulu. Viskas atrodė suklijuota kažkokios bjaurios medžiagos, neabe­jotinai turėjusios išlaikyti maistą nesugedusį iki kito karo. Vienintelis paken­čiamas C davinio valgis būdavo keksas, tačiau pasitaikydavo lygiai taip pat retai, kaip ir maloni diena. Negaliu sakyti, kad į C davinio maistą žiūrėdavau iš aukšto. Vakarų Virdžinijoje augau kirsdamas pupas ir bulves. Pirmuosius dvylika savo gyvenimo metų maniau, jog taip valgydavo visi žmonės. Gal­būt taip nutiko, kad buvo pusryčių metas, o mėsos kukuliai ir pupos dienos pradžioje nenumalšino nei nugaros skausmo, nei didžiulio voro įkandimo po mano kairiąja akimi. Šiaip ar taip, C davinys gardus nepasirodė. Beskonis. Čanas įtikinėjo mane, jog mėsos kukuliai su pupomis šiek tiek pakaitinti, o paskui apipilti aštriu pipirų padažu imtų kone priminti maistą.

Anksčiau, kol nebuvau Jūrų pėstininkų korpuse, į nepašildytą maistą rimtai nežiūrėdavau. Pats mokėdavau tik užsivirinti vandens. Senoji geroji mama apsaugodavo mane nuo gėdos sugadinti visiškai gerą maistą: ji visada ruošdavo valgį už mane. Čanas gyrėsi esąs puikus virėjas. Jei kada gausime atostogų, turės tai įrodyti. Kaip tik tada, kai stengdamasis neprunkštelėti klausiausi jo aiškinimų apie vichyssoise sriubos stebuklus ir sudėtingą jos vi­rimo būdą, prie mūsų pozicijos perimetre atžingsniavo leitenantas, daugiau kramtydamas negu rūkydamas burnos krašte kyšančią cigaretę.

- Vaikinai, aš jus perskyriau. Čanai, tu perimsi Sančeso kulkosvaidį.Jis pasisuko eiti, tarsi būtų per daug užsiėmęs, kad skirtų laiko pokalbiui

su mumis. Negalėjau patikėti savo ausimis.- Minutėlę, leitenante! Kodėl to kulkosvaidžio negali perimti kas nors

kitas?Mano nepaklusnumas nustebino mane patį ne mažiau nei jį.- Mes kartu nuo naujokų stovyklos!- Kam nors gi reikia perimti tą kulkosvaidį, o judu esate vieninteliai, tu ­

rintys kulkosvaidininko karinę specialybę. Negaliu patikėti to kulkosvaidžio kokiam kvailam naujokui. Dauguma tų vaikinų nemoka jo nė išardyti, juolab išvalyti.

- Ar Jūrų pėstininkų korpusas teoriškai numatė, jog šiame kare reikės pastiprinimo? - sušuko Čanas.

- Susiraskite kulkosvaidininką užnugaryje ar kitame būryje!Prie leitenanto palengva priėjo Greitasis Erelis. Iš savo šalmo plastikiniu

C davinio šaukštu jis šliurpė kažkokį keistą indėnišką mišinį, sulig kiekvienu kąsniu pamaišydamas rudų augalų gabalėlius.

112

- Kai tik gausime naują kulkosvaidininką, jūs vėl būsite kartu, - pilna burna sumurmėjo Greitasis Erelis.

Leitenantas Kempbelas pritardamas linktelėjo galva. Viskas jau buvo nutarta. Jaučiausi, tarsi netekęs brolio. Apie tokius jausmus nekalbėdavome. Šiaip ar taip, jūrų pėstininkai turėdavo būti sudiržę. Po galais, spalį man su­kaks devyniolika. Mus siejo daugiau nei vidutiniška draugystė, bet, kita ver­tus, kare nieko nėra vidutiniška. Cano atsisveikinimo žodžiai priartėjo prie „man tavęs trūks" tiek, kiek leido jūrų pėstininkų protokolas.

- Nepražaidyk tos savo užkrečiamos šypsenos, jūrų pėstininke! Ir ne­pradėk čia be manęs krėsti gung-ho. Atmink, jog tavo motinai pažadėjau tave prižiūrėti.

- Tu irgi, bičiuli.Čanas lėtai nužingsniavo į kitą perimetro pusę. Pamatęs per uolėtos kal­

vos viršūnę su kuprine ir šautuvu ant peties atkulniuojantį Rodžersą, iškart supratau, kas bus naujasis partneris. Stengiausi paslėpti nusivylimą. Rodžer- sas tapo pavojingai atsargus. Redas kartą mane dėl to buvo įspėjęs, paskui įsitikinau ir pats.

- Aš tavo naujasis padėjėjas.Jo prislėgtas balsas rodė, kad džiaugsmu netrykšta nė jis.- Išsiaiškinkime kai ką iškart čia ir dabar, Džonai. Šioje pažastyje man

beliko septyniasdešimt trys dienos. Tarnausiu nebeilgai, žmogau. Mažiausiai iš veteranų būryje. Išskyrus Džeką Elenvudą, mažiausiai visoje Alfa kuopoje. Septyniasdešimt trys dienos ir būsiu laisvas kaip paukštis ir grįšiu į pasaulį sveikas. Neketinu žūti dėl to kulkosvaidžio!

- Kodėl manai, jog esi vienintelis kalės vaikas, trokštantis sugrįžti namo? - paklausiau.

- Klausyk, tik nevaryk man čia tų Džono Veino nesąmonių, gerai?- Ką ketini daryti, kai koks nors mulkis sustaugs: „Kulkosvaidžius pa­

ruošt!" Ar man tada sakysi: „Atsiprašau, bet ten per daug pavojinga?" Regis, prieš porą savaičių pats kaukei: „Kulkosvaidžius paruošt!" Ką būtumei daręs, jei ugnies nebūčiau atidengęs?

Jis patylėjo ir numetė kuprinę.- Tu su Čanu kartais perlenkiate lazdą. Net leitenantas sakė, kad jūs, vy­

ručiai, išprotėję. Jo nuomone, turėtumėte būti priskirti psichiškai neįgaliųjų kategorijai.

Tai mane apstulbino. Tiesa, leitenantas laikė mus gung-ho, bet nesitikėjau, jog mano, kad esame puspročiai.

- Aš vis dar čia, ar ne? Pratraukiau ilgiau negu bet kuris kulkosvaidinin­kas pulke. Jei būčiau čiaužiojęs kaip homikas ant ledo, jau pirm ą savaitę šioje šalyje būčiau negyvas.

- Tau sumautai sekasi, ir tu tai žinai!

113

- Galbūt, bet aiškiai įsikalk vieną dalyką, Rodžersai. Kai išgirsi: „Kulkos­vaidžius paruošti" geriau lipk m an ant kulnui

Rodžersas atsisėdo, prisidegė cigaretę ir atsilošė į kuprinę. Atrodė ner­vingas.

- Nežinau. Gal tu ir teisus, - tarė drėbdamas žodžius staigiais pliūps­niais. - Tikriausiai darausi šiek tiek dirglus. Kai nedaug lieka, viskas pasikei­čia. Palauk, kol tau bus likę nebedaug. Ar žinai, kiek vaikinų mačiau ištaškytų per paskutines pamainos savaites?

- Aš tik viliuosi, kad sulauksiu, kai bus likę nebedaug, - pasakiau. Atsilo­šiau į savo kuprinę. Mano purvinas džiunglių uniformos švarkas per du mėne­sius nuo priprakaituotos druskos pasidarė šiurkštus ir standus. Nemėgau dvo­kiančių drabužių, bet nepridengta oda brūzgynuose neišlaikytų nė savaitės.

- Ar žinai, kas dabar vyksta pasaulyje? - pasiteiravo jis. - Homikai ir hipiai tampa kanadiečiais. Džeinė Fondą (Jane Fondą) aiškina pasauliui, jog žudome moteris ir vaikus. Kaip manai, ar ta turtinga ragana bent žodžiu užsi­minė apie tūkstančius civilių, Šiaurės Vietnamo armijos išskerstų Hujės mies­te? Mūsų pačių tėvynainiai siunčia gukams pinigus ir medicinos atsargas! Ar buvai vakar patrulyje?

- Katrame?- Kuris žvalgė to artilerijos smūgio padarinius.- Taip, buvau. „Carliams" gerokai kliuvo. Suradome bent penkiolika

amunicijos diržų ar to, kas iš jų liko. Visur kraujas. Ant kai kurių diržų prike­pusi mėsa.

- Patvirtintų?- Nė vieno, - pasakiau, - bet žinau, kur suki, ir tai tiesa.- Sadsis sakė, kad aptikote tvarsčių krovinį, ant kurio pažymėta, jog tai

„Draugų tarnybos komiteto" dovana.- Taip, tai tiesa.- Daugiau nėra apie ką kalbėti. Negana to, kad nesistengiame laimėti šio

karo, mūsų pačių žmonės dar ir padeda gukams.- Nežinau, dėl ko ginčijamės. Sutinku su tavimi. Bet tu į Korpusą įstojai

savanoriškai, žmogau. Nebuvai pašauktas. Nežinau, ką pats manai, bet aš ma­čiau užtektinai, kad įsitikinčiau: šiaurės vietnamiečiai nėra gerieji vyrukai.

- Jie tikri skerdikai. Žinau šitai, - pasakė jis.- O Džeinės Fondos kalbos - bezdalai. Ji išdavikė!- Irgi žinau. Esu čia ilgiau už tave, Džonai. Tenoriu pasakyti: jei tavo

žmonės tavęs nepalaiko, tai kas tavo pusėje? Pietų vietnamiečiai neverti, kad juos gintum.

Nesinorėjo tam pritarti, bet jis buvo teisus. Pažvelgiau į rytus grėsmingų pilkšvų kalnų pusėn. Prisiminiau, jog Redas kalnus už Fu Bajaus buvo pava­dinęs gukų P&A centru. Tada vėl atsisukau į Rodžersą.

114

- Galbūt pamažu kraustausi iš proto. Nežinau. Bet tuos šunkaras trokštu šaudyti. Jei juos žudau ne dėl Amerikos ar Pietų Vietnamo, tai tiesiog keršyda­mas už Redą, Pančą ar Simonsą arba dėl to, kad jie mane erzina.

- Kuo čia pavirtai, Džonai? Mačiau tave ką tik atvykusį. Buvai dar vaikas. Dar ir dabar neturi nė devyniolikos, ar ne?

- Devyniolika sukaks spalio 12-ąją. Galbūt žudyti iš tikrųjų netrokštu. Nieko panašaus netrokštu. Bet noriu grįžti namo sveikas ir nemanau, jog man tai pavyks, jei tapsiu atsargus.

- Pakeiskime temą, - pasiūlė Rodžersas. - Nieko kito pakeisti negalime.Jis nusiėmė šalmą ir iš už pošalmio diržų išsitraukė piniginę, suvyniotą į

skaidrią polietileninę plėvelę. Iš jos išėmė laikraščio iškarpą ir padavė man. Ją išlanksčiau. Antraštė skelbė: „Vietinis gyventojas sužeistas mūšyje dėl Hujės miesto". Po antrašte, įrėminta teksto, buvo nuotrauka, kurioje jis su naujokų stovyklos uniforma. Pajutau didžiulį pavydą. Tada Rodžersas jį dar labiau pa­didino.

- Tą iškarpą man atsiuntė trys skirtingos merginos. Paskutinioji pažadėjo viską, ko panorėsiu, kai grįšiu namo.

- Nuostabu! Kartais ir aš viliuosi gauti sužeistojo ženklelį, kad papulčiau į laikraštį ir kai kuriems iš savo draugų priminčiau, kur esu.

Dėl Rodžerso man šiek tiek palengvėjo. Saulė ėmė garinti ryto rasą. Įsmei­giau porą lazdų ir užmečiau ant jų pončą. Pavėsį teikė ne kažin kokį, bet nuo saulės galėjau paslėpti bent veidą. Rodžersas atrodė kiek nervingas.

- Ar mes čia liksime tiek ilgai, kad galėtume taip išsitiesti?- Taip, - atsiliepiau. - Sadsis sakė, jog mus aprūpins papildomomis atsar­

gomis. Beje, čia, atviroje vietovėje, tikrai nuo nieko nesislapstome.Vos užtiesęs pončą, užmerkiau akis ir pamėginau nešvarą bei vabzdžius

pakeisti svajomis apie žemuogių pyragaitį ir greitus automobilius. Statų po­sūkį darančio sraigtasparnio pulsuojantis garsas netrukus išsklaidė bet kokią viltį pamiegoti.

Atsimerkiau. CH-46 sraigtasparnis grakščiai nusileido perimetro vidu­ryje. Paskutinė pašto siunta buvo numesta prieš dvi savaites. Sulaukti žodžio iš namų tapo gyvybiškai svarbu. Sraigtasparnis mažumėlę šoktelėjo, paskui nurimo. Iš durų angos iššoko vyrukas iš pastiprinimo. Slegiamas smarkiai per sunkios kuprinės, suklupo. Priminė ką tik gimusį kumeliuką svyrinė­jančiomis kojomis. Visur, kur įmanoma, karojo granatos. Nešėsi bent dviem gertuvėmis per daug ir tiek M16 šovininių, kad būtų užtekę visam būriui. Bet laiškų pluoštelis vienoje rankoje greitai nustelbė bet kokį susidomėjimą naujoku.

- Ar čia kulkosvaidžio komanda? - pasiteiravo Rodžerso, rankose laiky­damas kuprinę ir šautuvą, o keturis laiškus - dantyse.

- Taip ir yra, - tarė Rodžersas.

115

Naujokas numetė kuprinę ir ištraukė laiškus iš burnos, nušvisdamas iš­didžia šypsena, su kokia į Vietnamą atkeliauja kiekvienas naujokas. Jis pri­vertė mane pasijusti pagyvenusiu žmogumi. Pirmieji jo žodžiai nė kiek ne­nustebino.

- Ar gukai arti? Baisiai norėčiau dalyvauti kautynėse. Aš Barnsas (Bar­nes). Iš Orlando Floridoje. Leitenantas liepė nakčiai pasėdėti su jumis, vai­kinai.

Jis pažvelgė į Rodžersą, suspaudusį viršunosę ir linguojantį galvą. Sten­giausi sutramdyti juoką. Suglumęs Barnsas metė žvilgsnį į mane spėdamas, jog nesupranta kažkokio vidinio pokšto. Atrodė labai sveikai. Buliaus spran­das, kaip koledžo futbolo komandos žaidėjo, - tokį visada turi jauni vyrai, pa­liekantys Peris Ailendą. Nei išsekęs, nei per menko svorio. Be tamsių ratilų po akimis. Be jokio supratimo, apie baimę ar nuovargį. Jo išvaizda tartum sakė: „Štai aš čia, pakariaukime."

Visi keturi laiškai buvo man. Trys iš artimųjų ir vienas iš draugės, vardu Nensė. Ji atsiuntė savo nuotrauką. Joje Nensė buvo su raudonu bikiniu. Trys iš mūsų paeiliui padejuodami perskaitėme jos laišką. Po to diena slinko gana maloniai. Dėl kažin kokios priežasties nuo tos mažos kalvelės nepajudėjome visą dieną. Retas dalykas. Galimybė nusiauti batus ir kepinančioje saulėje pa­džiovinti džiunglių puvėsius. Galimybė parašyti laišką. Iš savo dantų šepetu­ko išvaliau ginklų alyvą bei smilteles ir be dantų pastos pamėginau pabrūžin- ti savo dabar jau pageltusius dantis. Tuo metu naujokas Barnsas bombardavo mus klausimais.

- Kur likusieji iš jūsų kulkosvaidžio komandos?- Čia visi, - pasakiau.- Maniau, jog turi būti penki.- Tu teisus. O skyrius turėtų sudaryti bent po dvylika karių, bet mūsų

gausiausiame tėra septyni.- Na, o kiek vaikinų šiame būryje? Turėtų būti mažiausiai keturiasdešimt

keturi.- Žinau. Tas visas nesąmones užmiršk. Nuo tada, kai čia atsiradau, šiame

būryje niekada nebuvo daugiau negu dvidešimt du. Kuopos, turinčios pusę nominalios galios, dengia ruožus, kuriems prireiktų mažų mažiausiai bata­liono.

- Ar šiandien pamatysime gukų?- Nekalbėk taip, žmogau, - rėžė Rodžersas. - Tokiomis kalbomis užtrauk­

si mums nelaimę.Suraukęs antakius, jis įniko rašyti laišką. Veidu nuvilnijo gili raukšlė.- Tik nesakyk, kad baigiantis pamainai pasidarei dar ir prietaringas, -

įgėliau.Rodžersas nekreipė į mane dėmesio, tačiau antakiai liko suraukti.

116

Nežinojau, kas blogiau. Naujokas, pasirengęs pakloti bet ką, ar veteranas, bi­jantis net savo šešėlio.

Po dešimties dienų ir dviejų šimtų keturiasdešimties zigzagais nukul­niuotų kilometrų jaukiame nedideliame ruože, vadinamame Dodž Sičiu, mus pasveikino ankstyvo ryto dulksna. Visada stebėjausi, kokie spalvingi visi tie pavadinimai kvadratais subraižytame žemėlapyje. Pavadinimas labai tiko. Vadas vietovę vadino mėsmale. Vietkongininkų pagrindinis dėmesys nukry­po į centrinę Kvang Namo provinciją, o galutinis tikslas tapo Da Nangas. Lei­tenantas pranešė, jog dviem didelėmis operacijomis, „Alenas Brokas" ir „Ma­meliuko dūris", nuo priešų blokuojamos Da Nango prieigos. Gukai tai vadino „trečiuoju puolimu", tačiau iš tikrųjų tai buvo Tet ofenzyvos dalis.

Formuojant perimetrą ant nedidelės medžiais apaugusios pakilumos purvinoje lygumoje, virš galvos formuote praskriejo trys maskuojamai nuda­žyti „fantomai". Rodžersas ir Barnsas pradėjo lošti „Juodąją alėją", mėgstamą jūrų pėstininkų žaidimą kortomis. Arti pragriaudėjo bombonešiai. Išsitraukęs Nensės su raudonu bikiniu nuotrauką kurį laiką varvinau seilę ir svajojau.

- Oho! Tokios dar nemačiau!Pakėlęs galvą išvydau strazdanotą Sadsio veidą: prikandęs liežuvį, jis per

mano petį spoksojo į nuotrauką.- Tikrai, - tarė sėsdamasis ir pačiupdamas nuotrauką man iš rankų.- Visoje vietovėje knibžda gukų, - kalbėjo jis neatplėšdamas akių nuo

Nensės nuotraukos. - 26-asis susidūrė su Šiaurės Vietnamo armijos batalionu prie Mai Loko.

- Kur tai? Ir nesušlapink mano nuotraukos.- Maždaug penki kilometrai į šiaurės rytus nuo An Hoa, - atsakė jis.- Arti.- Jie nusekė paskui juos per Tu Bono upę į Dodž Sitį. Matei tuos „fan­

tomus"?- Taip. Jie irgi netoli. Girdėjai? Kažką taško.- Tai kodėl čia sėdinėjame? - nusivylęs paklausė Barnsas.- Nustok taip kalbėti, žmogau! - subarė Rodžersas. - Užtrauksi nelaimę!- O ką turėsime daryti mes? - pasiteiravau.- Nepatikėsit, koks mėšlas dedasi aplink kaip tik šiuo metu. Juo užgrūs­

tas visas radijo tinklas.- Ką darysime mes? - pakartojau klausimą.- Leitenantas Kempbelas ginkluotės seržantui sakė, jog, stengdamasi

prasibrauti į Da Nangą, čia kažkur bastosi didesnioji Šiaurės Vietnamo armi­jos 308-osios divizijos dalis.

117

- Divizija! - šūktelėjo Rodžersas.- Tai ką čia veikiame teturėdami dvidešimt vieną vyrą? - paklausiau.- Kažkoks genijus nutarė, jog turėtum e prasiveržti per Dodž Sitį.- Mes? - išsižiojo Rodžersas ir šveitė kortas į purvą.- Na, ne vieni. Susijungsime su pirmuoju ir trečiuoju būriais. Kažkur čia

yra visas pulkas. Mes esame operacijos „Mameliuko dūris" dalis.Įsitempiau. Nevalia pasiduoti neigiamoms mintims. Kartais neigiamybė

nejučia užvaldo žmogų. Galbūt buvau romantiškas, bet visi tie spalvingi pa­vadinimai, staiga įšokantys į mano gyvenimą, kėlė nejaukų gresiančios pra­žūties jausmą. Apie Dodž Sitį jau buvau daug prisiklausęs. Leidau sau nuslysti į kvailiausias psichines pinkles: nusprendžiau, jog tai ir bus vieta, kur mane ištiks galas. Troškau įspirti sau į užpakalį. Ne mano stilius galvoti apie mirtį. Bet kodėl tada esu toks tikras, kad mirsiu?

- Kas tave graužia? - paklausė Sadsis.Nekreipiau į jį dėmesio stengdamasis prisiminti, ką Čanas m an sakė apie

meldimą malonės skausmui ar baimei pakelti. Vis dar nežinojau, kas yra ma­lonė, bet buvo aišku, kad man ji būtina. Dieve, suteik savo malonę ištverti tą šiaudadvasiškumą, kuris mane dabar užklupo. Amen. Pakėliau akis. Sadsis, Barnsas ir Rodžersas apstulbę spoksojo į mane.

- Kas? - pasiteiravau.- Ką tik atrodei, tarsi būtum pamatęs vaiduoklį, - prabilo Rodžersas.- Man reikėtų puodelio kavos, - pratariau pasijutęs kiek geriau.- Man irgi, - pridūrė Rodžersas.Jis kyštelėjo ranką į savo kuprinę ir švystelėjo man gabalą plastikinių

sprogmenų C-4. Iš kuprinės ištraukiau tuščią C davinio skardinę, kabaru iš- dūriau joje kelias skyles, vidun įdėjau C-4 ir prikišau degantį degtuką. Barn­sas žioptelėjo ir nėrė į priedangą, pataikydamas tiesiai į seną, dumbliną ir prilytą minosvaidžio minos išrausą. Kvatojomės taip smarkiai, kad prajuko net pats Barnsas.

- Barnsai, ką ten veiki tame dumbliname klane?Nustojome juoktis ir apsidairę pamatėme virš mūsų išdygusį leitenantą,

sunėrusį rankas, nesišypsantį. Lietaus vanduo kaskadomis tekėjo nuo šalmo.-J ie uždegė C-4, ir aš pagalvojau, kad išlėksime į orą!Leitenantas priklaupė ant vieno kelio greta manęs.- Ar gali man šiek tiek padėti tvarkytis su vienu iš vyrų, Džonai? - pa­

klausė jis ignoruodamas Barnsą ir mūsų neteisėtą C-4 panaudojimą.Apstulbau. Leitenantui reikia mano pagalbos. Buvau tik vyresnysis ei­

linis. Jaučiausi pamalonintas. Toks pamalonintas, kad nusidėjau didžiausia Jūrų pėstininkų korpuso nuodėme. Pasisiūliau savanoriu,

- Žinoma, leitenante. Ko pageidautumėte?- Ar pažįsti eilinį Junerstutą?

118

- Žinau, kas jis, bet iš tikrųjų nepažįstu. Šviesiaplaukis vaikinas, tiesa? Toks kvailai atrodantis?

Prisiminiau, kad Džeksonas jam prie užpakalio buvo prikabinęs guminę gyvatę.

- Taip. Jam iš tiesų sunku prisitaikyti. Žiauriai išsigandęs. Be perstojo verkia. Semas sakė, jog per kiekvieną patrulį prišlapina į kelnes. Mėginau jį nuraminti, bet bergždžiai.

- Kodėl neišsiunčiate namo kaip netinkamo mūšiui?- Tai kitas žingsnis. Bėda, kad jis maldauja to nedaryti.- Kodėl? - paklausė Rodžersas. - Aš nedvejočiau nė sekundės.Leitenantas Kempbelas patylėjo. Akimirką atrodė susierzinęs, kad Ro­

džersas įsikišo į mūsų pokalbį.- Jis iš Ajovos fermos, geras vaikis. Sako, jog turi ištverti. Iš to, ką suži­

nojau, jam labiau neramu dėl to, ką pasakys tėvai, o ne kad čia išprotės. Nesu sutikęs malonesnio vaikino, bet turėsiu jo atsikratyti, kol savęs ar ko nors kito nenudėjo. Jei nori, gali pamėginti jam padėti. Bet neprivalai.

- Kodėl aš? Ką aš galiu padaryti?- Jam reikia ko nors šalia, kas dar moka juoktis. Viliuosi, kad tavo laiky­

sena jam kaip nors persiduos. Pakalbėk su juo, pažiūrėk, ar negalėtum padėti jam atsipalaiduoti.

Iš leitenanto Kempbelo akių sklido nuovargis. Kai prieš penkis mėnesius sutikau jį Hujės mieste, atrodė sveikas, tipiškas Vidurio Amerikos atstovas. Diena po dienos darėsi vis atšiauresnis, liesesnis ir rimtesnis. Nė kiek nebe­priminė apvalaino veido vaikio iš koledžo.

- Žinoma, padarysiu, ką galėsiu, - pasakiau. Jis linktelėjo man ir pradėjo žingsniuoti tolyn.

- Leitenante?Jis atsigręžė.- Kai kas sakė, jog manote, kad mudu su Čanu priklausome psichiškai

neįgaliųjų kategorijai. Ar tikrai?Jis sukikeno.- Visi, kurie čia po visko dar įstengia juoktis, turi būti šiek tiek kuok­

telėję.- Ne, - surimtėjo leitenantas. - Ginkluotės seržantas ir aš tiesiog pajuo­

kavome: jūs, vaikinai, visada taip plyštate juokais. Pasistenk taip prajuokinti eilinį Junerstutą.

- Klausau, pone.Po kelių minučių vyresnysis eilinis Biufordas Junerstutas atplekšnojo per

purvą į mūsų poziciją ant nedidelės kalvos šlaito. Buvo liesas, judėjo lėtai, kaip plūgą tempiantis kuinas. Iš po šalmo, kuris atrodė per didelis, iki antakių ky­šojo šviesių plaukų dryžis. Ryškiai raudona nosis buvo per didelė įdubusiems

119

skruostams. Antakiai visados suraukti, tarsi stengtųsi įžiūrėti ką nors aiškiau. Batai bent dviem dydžiais per dideli; tiesą sakant, visi dalykai, kuriuos turėjo, atrodė per dideli, taip pat ir ausys.

- Man liepta pri-pri-prisijungt prie jūsų, vaikinai, - sumikčiojo Junerstu- tas. Jo mikčiojimas puikiai derėjo su išvaizda. Net Dikensas nebūtų sugalvojęs drovesnio, nuolankesnio ir simpatiškesnio personažo. Jis priminė mano myli­mą basetą, kurį kadaise turėjau. Rodžersas, pamatęs jį, sukikeno.

- Kaip įsigudrinai susirasti tokią tau netinkančią uniformą?- Visada buvau neįprasto dydžio, - tarė Biufordas nudelbęs akis ir brū­

žindamas kojomis.- Susistumk purvo ir sėskis, - pakviečiau.Jis lėtai atsisėdo. Pradėjo nervingai dairytis. Trenkė išdžiūvusiu šlapimu.- Kaip užkūrėte ugnį?- Uždegėme šiek tiek C-4, - atsakė Rodžersas šalmu pridengdamas mūsų

kavą nuo lietaus.Biufordas įsitempė. Burna atvėpo, bet žodžių nepasigirdo.- Tik nepulk slėptis ir tu, — pasakiau. - Ar ilgai esi brūzgynuose?- Šešias savaites.- Nusiramink, - tarė Rodžersas. - Sunkiai pakeičiau dar vieną gulbę,

neriančią į dumblyną.- C-4 įžiebti reikia kelių voltų. Juos saugu deginti, - paaiškinau, bet Biu-

fordo išvaizda rodė, jog jis vis tiek pasirengęs mauti į šalį. - Tai tu iš Ajovos?- Ne, iš Aidaho. Ar nebijote, kad anie pamatys ugnį?Apmečiau akimis mūsų nedidelę kalvą plokščiame reljefe.- Mes tikrai čia nuo nieko nesislapstome.Akimirką patylėjau.- Kodėl įstojai į Jūrų pėstininkų korpusą? - pasiteiravau.- Nežinau, - nuleidęs galvą nedrąsiai sumurmėjo Junerstutas.- Junerstutai, ar žinai, kur leitenanto pageidavimu turėčiau persikelti? -

paklausė Barnsas.- Pas Greitąjį Erelį. Kitapus kalvos. Eik tiesiai per viršūnę.Barnsas pakėlė šautuvą ir kuprinę.- Iki, vaikinai.- Pasakyk Greitajam Ereliui, jog mainams turiu skardinę kumpio su

kiaušiniais.Mostelėjęs ranka, Barnsas su kuprine ir šautuvu ant peties nuklampojo

tolyn.- Džiaugiuosi, kad to vyruko nebėra, - murmtelėjo Rodžersas.- Jis visai nieko. Galbūt šiek tiek naujokas, bet neblogas, - pasakiau aš.- Jis nešė nelaimę, - atkirto Rodžersas, savo kabaro smaigaliu pamaišy­

damas kavą verdančiame vandenyje.

120

- Biufordai, ką veikei pasaulyje? - pasidomėjau.- Tiesiog padėdavau fermoje, - jis kalbėjo lygiai taip pat lėtai, kaip ir ju­

dėjo, nutęsdamas kiekvieną žodį kone kaip senas pietietis.- Žaidei kamuoliu?-N e .- Mėgai automobilius?- Ne. Tėtis neleido man turėti automobilio. Sakydavo, jog jį sudaužysiu.- Moterys? Sportas? Išgertuvės? Kaip pramogaudavai?- Niekada niekam nebuvau tikęs. Mėgau fermą ir daugiausia rūpinda­

vausi karvėmis bei kiaulėmis. Mama sakydavo, jog tai vienintelis dalykas, kuriam bent kiek esu tinkamas.

- Nenudelbk akių kalbėdamas. Mėgti gyvulius nėra gėdinga. Man din­gojasi, jog tavo namiškiai buvo nepralenkiami savivertės ugdytojai. Ar ne, Rodžersai?

- Tikrai panašu.- Kodėl įstojai į Korpusą? - kamantinėjau toliau.- Tėtis sakė, jog bus bloga diena, kai šalis leis tokiems kaip aš ginti šeimą.

Jie visi iš manęs juokėsi tvirtindami, jog neįstengčiau to padaryti.- Tavo tėvai?- Jie ir mano broliai. Taigi pasprukau ir įstojau. Jie man dar neparašė. Aš

bijau. Kodėl jūs nebijote?- Po šimts! Bijau ne mažiau negu tu, - pasakiau.- Netiesa. Mačiau, judu su Čanu visada juokiatės. Kaip jums tai ir išeina?- Nesąmonė, Junerstutai. Kiekvienas čia apimtas baimės. Žmonės tik skir­

tingai į tai reaguoja. Aš kartais būnu taip persigandęs, kad net imu drebėti. Kai būna jau tikrai prastai, skaitau Bibliją. Rimtai! Štai, ji visada su manimi.

Iš viršutinės uniform inio švarko kišenės ištraukiau sužalotą Gideono leidimo Biblijos tomelį, suvyniotą į polietileno plėvelę, ir ištiesiau Biufordui. Jam imant iš mano rankos nedidukę Bibliją, pirm ą kartą supratau, kas man padeda stovėti ant tvirtos žemės, kai kiti, regis, nežino ko griebtis. Panika, žinoma, neaplenkdavo, tačiau, kad susitvardyčiau, prireikdavo tik kreiptis į Žmogaus Sūnų. Galvos nepamesdavau ne todėl, kad juokdavausi, bet kad melsdavausi.

- Joje skylė!- Taip, - pratariau, vis dar suglumęs nuo manęs aplankiusio apreiškimo.- Taip, taip, skeveldra, - paaiškinau pavėluotai.Jo burna atvėpo. Taip nutikdavo kaskart, kai nustebdavo ar smarkiai išsi­

gąsdavo. Atrodė, jog jis apimtas nuolatinio šoko ar nuostabos.- Kartais nueidavome į bažnyčią, - pasakė Junerstutas.- Aš visą gyvenimą, pradedant Vakarų Virdžinija ir baigiant Florida,

vaikščiojau į bažnyčią, tačiau nė per nago juodymą neišmaniau, kas yra Biblija.

121

Tai vienintelė knyga, nusakanti ateitį. Čanas aiškina, jog ten tūkstančiai pra­našysčių, ir dar nė viena nėra neišsipildžiusi. Turėtum pasišnekėti su Čanu. Jis tau parodys, kur žiūrėti iškilus konkrečiai problemai ir kur Dievas sako, ką daryti.

- Be to, ten daug prirašyta apie baimę! - pridūriau rodydamas į jo iki kraujo nukramtytus pirštų nagus. - Turėtum pasikalbėti su Čanu. Aš jį surasiu.

- Sekundėlę, Džonai, - tarstelėjo Rodžersas. - Ant tavo sprando dėlė.Rodžersas pasilenkė virš degtukų dėžutės, kad apsaugotų ją nuo dulks­

nos. Uždegė vieną ir prikišo prie mano sprando. Biufordo burna vėl atkaro. Didelė, gleivėta, nuo mano kraujo riebi dėlė nukrito į purvą. Patryniau ją bato kulnu. Dėlė tik susiplojo ir nuropojo šalin.

- Tų bjaurybių net neįmanoma pribaigti! - keiktelėjau.- Į balnus! - šūktelėjo kažkas nuo vadavietės.- Ar kas nors ką tik ištarė šiuos žodžius? - paklausiau.- Į balnus! Išvykstame! - sušuko Sadsis nuo kalvos viršūnės. Jis jau buvo

ant pečių užsimetęs radiją.- Geriau iškliukink savo kavą, - paragino Rodžersas. Jis padavė man C

davinio skardinę su garuojančia kava. Paėmęs pradėjau gurkšnoti.- Susirasime Čaną pirmai progai pasitaikius, gerai? - tariau Biufordui. Jis

pritariamai linktelėjo.Kasdieniai žygiai visada vargindavo. Oras per tokius pasivaikščiojimus

svyruodavo nuo bjauraus iki tiesiog nepakenčiamo. Kitas tris dienas, ieško­dami negerų vyrukų, kvailai klampojome po Dodž Sitį. Puoselėjau viltį, jog nesutiksime nė vieno, bent tol, kol neatgausiu Čano. Rodžersas ir Junerstutas kėlė man nerimą. Griaužiantis jausmas, kad per kitą susišaudymą neišgyven­siu, kabojo virš manęs kaip plėšrus paukštis. Negalėjau atsikratyti nuojautos, jog tiedu m an kainuos gyvybę. Nepaisydamas savo būgštavimų, Junerstutą, kaip ir kiekvieną kitą karį Vietname, ėmiau gerbti vien už styrojimą čia.

Trečios dienos popietę suformavome perimetrą ant nedidelės kalvos šiau­rinėje Tu Bono upės pusėje. Kai tik įsikūrėme, nuėjau ieškoti Čano pozicijos. Atradau jį už medžio strampgalio kertantį keksą.

- Iš kur gavai pyrago? - paklausiau. Jis kilstelėjo antakį.- Apsilankei pačiu laiku, - tarė Čanas atsistodamas ir pasiūlydamas kek­

so. - Nepatikėsi, kokį turiu padėjėją.- Tu irgi. Gavau du vyrukus, kurie mane mirtinai gąsdina.Atsikandęs grąžinau skanėstą Čanui.- Mano padėjėjas nežino, pro kurį galą įdėti šovinius. Jis iš didelės kiau­

lių fermos Misūryje. Jo anglų kalbos tartis neabejotinai prasčiausia, kokią tik teko girdėti.

- Ar pažįsti Junerstutą? - paklausiau.- Taip, žinau katras.

122

- Jam tikrai reikia pagalbos, Čanai. Jis iš išgąsčio visąlaik prišlapina kel­nes. Be to, leitenantas manęs prašė pamėginti su juo pasikalbėti, kad nura­minčiau. Turi paaiškinti jam apie Bibliją. Tiesiog parodyk vietas, kurias turėtų paskaityti.

- Žinoma. Eime pas jį.- Galbūt bus geriau, jei jį pas tave atsiųsiu. Tada galėsi pasišnekučiuoti

su juo vienas.Apsigręžęs pasukau atgal Biufordo.- Ei, Džonai, ar Sadsis tau sakė, jog susitiksime su pirmuoju ir trečiuoju

būriais? - paklausė Čanas.- Taip.- Pasisaugok.- Tu irgi, - palinkėjau parodydamas Čanui pakeltą nykštį. Jis atsakė tuo

pačiu.- Ir pliek trumpomis papliūpomis.- Ir tu. Daugiausia dvidešimties šūvių, - atsakė Čanas.- Argi taip visados nedarau? - sukikenau.- Taip, taip, žinoma.

Po valandos pasirodė Sadsis dairydamasis Junerstuto.- Jis kalbasi su Čanu, - paaiškinau.- Junerstutas perkeliamas atgal į Vado skyrių. Kai grįš, pasakyk, kad ten

prisistatytų.- Mes atgausime Barnsą?- Ne, liksite dviese.- Kaip nuostabu! Nemėgstu priprasti miegoti naktimis per ilgai, - sarkas­

tiškai suniurnėjau.- Kas planuojama, Sadsi? - pasidomėjo Rodžersas.- Kitapus upės po valandos susitiksime su pirmuoju ir trečiuoju būriais.- Liko šešiasdešimt dienų, o mes kaip tik dabar į operaciją.Rodžersas pažvelgė į dangų taip, tartum pyktų ant Dievo.- Norėčiau, kad nustotum dejuoti. Imi mane nervinti, - pareiškiau. - Ge­

riau pasiruoškime. Štai, pradėk valyti kulkosvaidį. Aš einu įspėti Biufordo.Nuėjau perimetru. Regis, kiekvienas būrio karys valė ginklus. Suradau

Čaną kažką rodantį Biufordui Biblijoje. Pastarojo veidas atrodė kone atsipalai­davęs. Kaktą vagojusios įtampos raukšlės išnyko - bent akimirkai. Kai prisi­artinau, jis pakėlė galvą.

- Ar ką nors sakei Čanui apie mano namiškius? - paklausė tarsi kaltin­damas.

123

-N e .- Prisieki?- Žinoma, - atsakiau. - Kodėl tau taip rūpi?- Ar gali prisiekti ant Biblijos? Ar galite prisiekti abudu?- Taip, - atsakė Čanas. - Jis nė žodeliu neužsiminė apie tavo namiškius.

Tai - Dievas. Jis padaro panašių dalykų.- Apie ką čia pliauškiate?- Pasakei man, koks persigandęs Biufordas, taigi panorau parodyti jam,

kad vienas narsiausių vyrų istorijoje irgi buvo mirtinai išsigandęs ir parašė šią maldą Viešpačiui. Štai, perskaitysiu: „Viešpats mano šviesa ir išgelbėji­mas, tad ko turėčiau bijotis? Viešpats mano gyvenimo tvirtovė, tad prieš ką turėčiau drebėti? Kai nedori žmonės užpuola mane, norėdami mane suėsti, jie, mano užpuolikai ir priešai, klumpa ir žūva. Nors ir kariuomenė apgultų mane, mano širdis nebijotų; nors ir karas man būtų paskelbtas, net tada pasi­tikėčiau... Tad neatmesk manęs, nepalik manęs, Dieve, mano Gelbėtojau. Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims."

Čanas užvertė Bibliją ir pažiūrėjo į mane. Nežinojau, ką sakyti. Biufordo akys sudrėko.

- Nežinau, žmogau, - prabilau. - Tikrai panašu į susimokymą, bet, pri­siekiu, taip nėra. Nė žodžiu neužsiminiau Čanui apie tavo namiškius. Mano manymu, tau tuos žodžius pasakė Žmogaus Sūnus.

- Tikrai? - Biufordo balsas palūžo. - Juk jūs, vaikinai, nemeluotumėte?- Tikrai ne, - pasakė Čanas.- Nenorėčiau keisti temos, bet tu, Biufordai, grąžintas į Greitojo Erelio

skyrių, ir, manau, netrukus iškeliausime.- Gerai. Po minutės baigsime, - tarė Čanas.Nužingsniavau prie Rodžerso apimtas transo. Visada tikėjau Dievą, bet,

šiaip ar taip, jis niekada man nepasakė: „Ei, Džonai, čia aš." Jaučiausi šiek tiek išsigandęs ir labai pradžiugęs. Buvo aišku, kad Biufordas pasitaisys. Nespėjus nieko papasakoti Rodžersui, kažkoks kvailys šūktelėjo: „Į balnus!"

Perkirtome vėsią auksaspalvę Tu Bono upę ir nukulniavome du kilometrus į pietus. Ten reljefas išsilygino, virsdamas didžiuliais rudų ir žalsvų dramblinių soruolių ir senais nedirbamais ryžių laukais. Kai smaigalininkas įvedė mus į trijų metrų aukščio žolę, pasistačiau apykaklę ir įtraukiau rankas į rankoves. Virš milžiniško lauko papūtus vėjeliui, jis primindavo švelniai, ramiai banguo­jantį vandenyną, tačiau kiekvienas šias bangas sudarančių žolių stiebelis galėjo greitai kaip skustuvas įpjauti odą, o į menkiausią įpjovą po kelių valandų įsi- mesdavo infekcija. Pagaliau prasibrovėme iki permirkusios rusvos laukymės/ Ten, suformavę didžiulį perimetrą, tūnojo pirmasis ir trečiasis būriai.

Rodžersas patapšnojo m an per petį, atkreipdamas dėmesį į minosvai­džių komandą.

124

- Čia net ginklų būrys. Man tai nepatinka.- Į balnus! Į balnus! Į balnus! - perimetru nušokavo įsakymas.Pražygiavome tiesiai per permirkusią laukymę ir atsidūrėme kitame

dramblinių soruolių lauke. Kiti būriai prisijungė prie mūsų iš užnugario. Pagalvojau apie minosvaidininkus užpakalyje ir pasidžiaugiau, kad man ne­reikia vilkti nė vienos iš tų sunkių bjaurybių. Kirtome dar vieną laukymę ir įžengėme į šįkart juosmenį siekiančių dramblinių soruolių lauką.

Kraštovaizdį buvo nusagsčiusios pavienės medžių salelės ar padriki krūmokšniai. Greitasis Erelis nuvedė savo skyrių kairėn nuo kolonos ir liepė išsiskleisti. Paskui tą patį padarė grandinio Džeimso skyrius. Visas antrasis būrys išsiskleidęs grandine slinko skersai pievą. Kulkosvaidį laikiau prie šono. Niekas netarė nė žodžio. Pajutau baimę. Norėjau atsigerti, bet nedrį­sau ištiesti rankos prie gertuvės. Už dviejų šimtų m etrų priešakyje dunksojo medžių linija, aiškiai išsiskirianti lygiame paviršiuje.

Iš už aukštų medžių mūsų link slinko didžiuliai lietaus debesys. Grei­tasis Erelis ranka pridengė burną, kad balsas nesklistų priekin, ir pro mane šūktelėjo leitenantui Kempbelui už penkiolikos metrų dešiniau:

- Užuodžiu dūmus!Akies krašteliu pagavau judesį. Kažkas suklykė. Semas pokštelėjo iš blūpe-

rio. Už keturiasdešimt metrų priešais mus tolyn dūmė trys uniformuoti Siaurės Vietnamo armijos kareiviai. Blūperio granata pataikė tiesiai į paskutinį vyrą ir baltai blykstelėdama sprogo. Vyras persivertė per galvą ir nudribo ant nugaros.

- Kulkosvaidžius paruošt! Kulkosvaidžius paruošt!Nukūriau į priekį šaudydamas iš kulkosvaidžio nuo klubo. Kiti du šiau­

rės vietnamiečiai nėrė žemyn ir pranyko žolėje. Sustojau ir, įrėmęs M60 į petį, pleškinau į ruožą, kur juos paskutinį kartą matėme. Paskui ugnį nutraukiau.

- Jie ana va ten! - sušuko Rodžersas.Vietnamiečiai išdygo iš aukštos žolės už gerų trisdešimties metrų arčiau

medžių linijos. Paleidau dar vieną dvidešimties šūvių papliūpą, tada jie vėl dingo. Dabar priekin pasileido visas būrys.

- Kulkosvaidžius paruošt! Kulkosvaidžius paruošt! - staugė leitenantas Kempbelas bėgdamas pirmyn.

Du Šiaurės Vietnamo kareiviai pusiau nešė, pusiau tempė trečiąjį, ranko­mis apkabinusį savo kovos draugus per pečius. Jie nunėrė už medžių linijos.

- Stot! Kulkosvaidžius paruošt! - riktelėjo leitenantas.Nubėgau priekin, Rodžersas lipo man ant kulnų. Po sekundės prie mūsų

atskubėjo ir Čanas su padėjėju iš kiaulių fermos.- Išžvalgy t tą medžių liniją! - neįprastai spiegiamai nuskambėjo leitenan­

to balsas.Abu atidengėme ugnį nuo klubo. Akėjome ruožą, kur paskutinį kartą

matėme šiaurės vietnamiečius, medžius taškydami į šipulius.

125

- Nutraukt ugnį! Pirmyn! - sušuko leitenantas Kempbelas.- Greitai! Įmesk šaudmenų, Rodžersai! - riktelėjau.Rodžersas nuplėšė juostą nuo savo pečių. Atidariau dangtelį virš padėk­

lo. Jis niekaip nesugraibė amunicijos.- Paskubėk!Rodžersas įdėjo juostą, aš uždariau dangtelį ir vėl pradėjau slinkti į prie­

kį. Kairėje prabilo vienas M16.- Nutraukt ugnį! Kulkosvaidžius paruošt! Kulkosvaidžius paruošt!Pasiekėme medžių liniją. Siaurės vietnamiečių nesimatė. Kitapus medžių

buvo kapinės. Čanas atidengė ugnį. Akimis sekiau jo traserius. Šiaurės Viet­namo kareiviai sunkiai vilko savo susmukusį draugą už lūšnelės, stovinčios už penkiasdešimties metrų prie tankių, tamsių džiunglių pakraščio.

- Į lūšną ugnis! - garsiai sukomandavo leitenantas Kempbelas.Nubėgau dešimt metrų iki pirmo apvalaus kapo kauburio ir pradėjau

šaudyti. Oranžiniai traseriai, kiaurai perskrodę medžio ir žolių lūšną, sruvo į tankias džiungles.

- Nutraukt ugnį! - sušuko leitenantas iš už medžių man už nugaros.- Atgal už medžių! - riktelėjo Rodžersas.Atsigręžęs išvydau jį susilenkusį greta visu ūgiu stovinčio leitenanto.

Nukūriau į medžių priedangą. Gaudžiau orą, bet buvau per daug užsivedęs, kad nusiraminčiau ir pradėčiau normaliai kvėpuoti.

- Greitasis Ereli! Paimk skyrių ir pasistūmėk iki tos lūšnos!Leitenantas Kempbelas sugriebė Sadsiui už peties.- Pasakyk pirmajam ir trečiajam būriui, kad pasislinktų iki ryžių lauko

už šimto metrų į kairę! Ginklų būriui taip pat! Čanai!- Aš čia, - atsiliepė Čanas pribėgdamas.- Pridengsi Greitojo Erelio skyrių iš kairiojo sparno! Džonai!- Klausau!- Pastatyk kulkosvaidį aname medžių linijos gale ir pridenk Greitojo Ere­

lio skyrių iš dešiniojo sparno! Paskubėk!- Eime, Rodžersai!Dūmiau kiek įkerta. Toldamas girdėjau Sadsio perduodamą žinią: „Alfa

vienas, Alfa vienas, čia Alfa du. Susišaudymas Dodž Sityje..." Nugara nuėjo pagaugais.

Kiti bėgo ta pačia kryptimi. Kas penkis-dešim t metrų jie po vieną par- krisdavo ant žemės į kovos pozicijas. Sparčiai temo. Didžiuliai debesys vi­siškai uždengė popiečio saulę. Pagaliau pasiekėme medžių gretos galą už gerų septyniasdešimties metrų nuo leitenanto. Iš niūrių debesų nugriaudėjo griaustinis. Mirtis tarsi jodinėdama ant šalto drėgno vėjo sukiojosi greta.

Trys šauliai iš grandinio Džeimso skyriaus prabėgo pro mane į pozicijas man iš dešinės. Malonus vaizdas. Man nepatiko būti kraštiniam dešiniajame

126

sparne. Pastačiau kulkosvaidį už paskutinio medžio ir nusitaikiau į lūšną ki­tapus kapinių kairėliau. Sunkiai alsuodamas Rodžersas įslydo šalia manęs. Jis atrodė išblyškęs. Greitojo Erelio skyrius jau buvo pasistūmėjęs per atviras kapines dvidešimt m etrų ir grandine slinko lūšnos link.

- Prijunk šaudmenų! - riktelėjau.Rodžersas spoksojo į kapines. Netikėtai į tamsą grimztančias kapines

nutvieskė priešo kulkosvaidžių žali traseriai, susikryžiuojančiomis linijomis raižantys Greitojo Erelio skyrių. Vienas šaudė iš pozicijos dvidešimt metrų į dešinę nuo lūšnelės, tiesiai priešais mane. Kitas iš už dvidešimt metrų nuo trobelės kairiau. Paskui šalimais dešinės lūšnos sienos prabilo trečiasis, ap- šaudantis išilgine ugnimi iš vieno krašto į kitą ir visomis kryptimis siunčian­tis inkščiančius traserius. Iš tamsių džiunglių už lūšnelės pliūptelėjo šaulių ginklų blyksniai. Priekyje žingsniavęs jūrų pėstininkas, kliudytas traserių dryžių iš kairės ir dešinės, pakilo į viršų ir tėškėsi ant nugaros. Greta lūšnelės už penkiasdešimties metrų vienas Siaurės Vietnamo kareivis atsistojo ir užsi­mojęs į kapines nušveitė krepšį su sprogstamuoju užtaisu. Skyriaus vyrai nėrė už ovalinių vietnamietiškų kapų kauburių.

Akinančius šviesos žybsnius lydėjo dūmų ir purvo kamuoliai. Sprogo kiniška granata. Po to menkoką kiniškos granatos sprogimą nustelbė dar vie­nas krepšys su sprogstamuoju užtaisu. Paskui viena po kitos sprogo dar trys kiniškos granatos.

Mūsų šauliai negalėjo atidengti ugnies, nes bijojo kliudyti prispaustą skyrių tarp mūsų ir priešo. Nubėgau dvidešimt metrų į atviras kapines ir at­sistojau ant vieno iš apvalių kauburių. Dabar galėjau šaudyti be baimės, kad kliudysiu skyrių. Man nespėjus paspausti nuleistuko, kitame medžių linijos gale prabilo Čano kulkosvaidis. Jo oranžiniai traseriai tiksliai parodė, kur jis yra. Visi trys priešo kulkosvaidžiai žaibiškai perkėlė ugnį nuo skyriaus į Čaną. Prispaudęs ginklą prie šono, atidengiau ugnį į artimiausią žalių traserių dry­žį. Nuolatinė ilgos papliūpos atatranka prilaikė M60 vamzdį, mano jėgų daug neprireikė. Neįtikėtinas ginklas buvo puikiai subalansuotas. Nukreipiau savo traserius į artimiausią priešo kulkosvaidį. Jo žalios trasuojančios kulkos šovė aukštyn į tamsų dangų, paskui liovėsi. Pataikiau! Aš tai žinojau. Tada paste­bėjau manęs link lekiančius traserius. Mano kulkosvaidis nutilo.

- Šaudmenų! - sustaugiau ir apsidairiau akimis ieškodamas Rodžerso.Jis vis dar buvo už medžių. Staiga mano kojos dingo. Tėškiausi ant veido.

Jaučiausi suglumęs, bet žinojau, jog manęs nekliudė. Po sekundės mane kaž­kas už kojos nuvilko už kauburio. Rodžersas! Buvau bepradedąs jam dėkoti, bet susilaikiau. Tai jo kaltė, kad likau be šaudmenų.

Kulkos dunksėdamos smigo į nedidelį kauburį. Dar daugiau jų taškė purvą abipus mūsų. Susigūžėme už kapo kiekvienas stengdamasis saugoti rankas ir kojas už išganingosios žemės. Kapai buvo moters įsčių pavidalo:

127

vietnamiečiai tiki, kad, kur prasidedi, ten ir pabaigi. Norėjau ten įsiropšti kaip tik dabar.

Šaudymas liovėsi. Luktelėjome kelias sekundes. Pažvelgiau per kauburio kraštą. Virš žemės tvyrojo nedideli sieruoto parako debesėliai, bet blyksnių nesimatė.

- Eime!Čiupau kulkosvaidį ir nukūriau į medžių linijos priedangą. Rodžersas

pralenkė mane tokiu greičiu, tarsi būčiau stovėjęs vietoje. Kojos buvo kažko­kios keistos, tačiau nedrįsau pažvelgti žemyn. Nėrėme ant žemės už paskuti­nio medžio. Patikrinau savo dešinįjį batą.

- Pažiūrėk! - šūktelėjau ir parodžiau į padą. Kulka buvo švariai perskro­dusi kulną.

- Tave kliudė!-N e .- Žmogau, tau pasisekė, kad tebeturi pėdą!Iš dešiniojo sparno ataidėjo granatsvaidžio garsas. Du sprogim ai pa­

gret pokštelėjo už mūsų tarsi žaibas, iškart palydėti dar dviejų daug ar­čiau. Dar vienas „blūp". Dešimt m etrų už m ūsų iš žemės ištryško purvai ir skeveldros.

- Atlekia! - suklykė balsas dešinėje. - Gukai turi blūperį!Pasukau M60 į dešinę. Mano šaudymo lauke atsidūrė trys jūrų pėstinin­

kai, jau pleškinantys į krūm us dešinėje.- Šaudmenų! - surikau Rodžersui, supykęs, kad jis dar neužtaisęs ginklo

ir ilgėdamasis Čano.- Atsitraukt! Atsitraukt!- Girdėjai? - timptelėjo mane už peties Rodžersas.Musoninis lietus vėl ėmė mus plakti lyg betono gabaliukais. Jūrų pėsti­

ninkai, šaudantys į blūperį, pranyko liūtyje iš akių.- Atsitraukt!Kažkas trūktelėjo mane už kurpinės. Pakėliau galvą. Iš viršaus žemyn

šaukė grandinis Džeimsas.- Atsitraukt! Atsitraukt prie leitenanto!Lietus garsiai plakė žemę, kone nustelbdamas šauksmus.- Ten trys vyrai! - riktelėjau atsakydamas.- Atsitraukit! Aš juos įspėsiu!Jis nubėgo trijų jūrų pėstininkų link. Po kelių sekundžių anų lydimas vėl

pasirodė. Pusiaukelėje iki leitenanto lietus kiek aprimo ir mano ausis pasiekė kažkieno šauksmas.

- Sustokit! Ar girdite?Sustojome ir sustingome.- Girdėjau kažką šaukiant, - pasakiau.

128

- Padėkit mums! Čia, lauke, jūrų pėstininkai! Padėkit! Barnsas sužeistas!Šauksmas dabar bauginančiai aiškiai atskriejo iš tamsių kapinių. Lie­

tus vėl sustiprėjo. Kartu su grandiniu Džeimsu pribėgau prie medžių linijos krašto.

- Nieko nematau, - pratarė Džeimsas.- Turime jiems padėti, - pasakiau.- Reikia pranešti leitenantui! Eime!Jis trūktelėjo mane už rankos. Nusekiau paskui jį. Bėgome per purvą

kiek įkerta. Iš galvos neišėjo Barnsas, taip nekantravęs paragauti karo. Minty­se šmėstelėjo kulkosvaidžių ugnies bloškiamo aukštielninko jūrų pėstininko vaizdas. Tai turėjo būti jis, Barnsas.

- Leitenante! - riktelėjo Džeimsas.- Aš čia! Čionai! - iš tamsos priešakyje atsklido balsas. Dabar leitenantą jau

galėjau įžiūrėti. Lietus pasidarė toks smarkus, jog leitenantas atrodė pilkšvas.- Leitenante, ten, lauke, dar liko vyrų! - sušuko Džeimsas.- Žinau. Mažiausiai trys. Likusieji grįžo sveiki. Ar čia visi iš ano galo?- Taip.- Ar Čanas sveikas? - paklausiau.- Taip. Paskui mane! Kuopa yra už septyniasdešimt penkių metrų ta

kryptimi.Už dvidešimties metrų kaip vaiduoklis iš lietaus išdygo Greitasis Erelis.

Leitenantas jį užkalbino, o mes susigrūdome aplink.- Ar išsiaiškinai, kurių trūksta?- Barnso, Straikerio ir Junerstuto.- Negaliu prašyti artilerijos paramos, kol jie ten. Grįžkime prie likusios

kuopos ir pažiūrėkime, ką pasakys kuopos vadas.- Geriau paskubėkime. Kapitonas jau pastatė minosvaidžius.Leitenantas Kempbelas pasileido kuopos link, o mes iš paskos.- Kur jūs? Barnsas sunkiai sužeistas! - piktai suklykė Straikeris iš kapi­

nių. Negalėjau patikėti, kad jis taip klykia. Juk žino, kad gukai gali jį išgirsti lygiai taip, kaip ir mes.

- Padėkit! Barhsas sužeistas! Jis negali pajudėti! - balse jautėsi panika. Negalėjau to pakelti. Jo klyksmai skrodė smarkią audrą. Privalėjome padėti.

- Padėkit! - vėl nuaidėjo šaižus šauksmas.Prieš save mačiau vyrus. Leitenantas Kempbelas atsigręžė į Greitąjį Erelį.- Parodyk jiems, kur būrys. Aš turiu pamatyti kapitoną. Tuoj grįšiu.Pasukome į dešinę ir nusekėme paskui Vadą išilgai jūrų pėstininkų, gu­

lėjusių už ryžių lauko pylimo, kuris iš šono juosė kapines. Jų šalmai stirksojo išlindę virš sankasos, kūnai buvo pusiau panirę į vandenį. Dar vienas nelai­mingas šūksnis atskriejo iš tamsos priešakyje. Galiausiai pasiekėme antrąjį būrį, išsidėsčiusį paskutinėje jūrų pėstininkų linijos atkarpoje.

129

- Pastatyk kulkosvaidį čia, - parodė Greitasis Erelis tarp dviejų jūrų pės­tininkų. Užkoriau M60 ant sankasos, o pats nugrimzdau į dumblą už jo.

- Kur mes? - paklausiau.- Lūšna tiesiai prieš akis, - tarė Greitasis Erelis. Jis pasisuko nuvesti į

pozicijas kitų vyrų.Per šniokščiantį lietų ataidėjo garsus metalinis dunkstelėjimas. Ryškus

blyksnis iš priešų minosvaidžio vamzdžio apšvietė jų poziciją, įrengtą iškart už žolių lūšnos, nutolusios nuo mūsų per septyniasdešimt penkis metrus. Nu­sitaikiau į blyksnio vietą ir laukiau kito.

- Nešaudyti! Nešaudyti!Leitenantas Kempbelas bėgo už ilgos kniūbsčiomis gulinčių jūrų pėsti­

ninkų gretos, šnabždėdamas pakankamai garsiai, kad girdėtume mes, bet ne priešas. Dar vienas dunkstelėjimas ir blyksnis. Akimirką priešo minosvaidi­ninkai kulkosvaidžiui buvo lengvas taikinys. Mina sprogo šimtas metrų už mūsų nugarų, paskui netrukus dar viena.

- Ko laukiame, Vade? - sušnibždėjau. - Matau tuos kalės vaikus. Jiems jau amen. Leiskit atidengti ugnį!

- Nešaudyti! - metė leitenantas prabėgdamas pro mane.Dar trys blyksniai ir dunkstelėjimai pagrečiui apšvietė priešo minosvai­

dininkus.- Galėčiau juos pakloti užrištomis akimis!- Užsičiaupk! Tarp jų ir mūsų - jūrų pėstininkai.- Tai ką darysime? - nekantravau sužinoti.Jis neatsakė, pasisukęs pakartojo įsakymą nešaudyti. Vėl įsmeigiau akis į

priekį. Dar viena minosvaidžių blyksnių papliūpa apšvietė tris atskiras prie­šo minosvaidžių komandas. Mačiau, kaip minosvaidininkai, sergėdami ausis nuo smūgio bangos, nusigręžia nuo vamzdžio.

- Ketinu atidengti ugnį! - garsiai pareiškiau.- Nedrįsk! - Rodžersas stvėrė man už peties. - Negalima!- Tai kinkų drebinimas, Rodžersai! Ten taškomi mūsų vyrukai, o mes sėdi­

me susigūžę tiesiai prieš juos... - mano balsą nustelbė minų sprogimų serija.- Jie mano, kad mes toliau užnugaryje! Pradėsi šaudyti, ir sužinos, kur

tiksliai esame!- Ne, jei juos paklosiu!Vėl virtinė blyksnių ir duslių dunkstelėjimų, sukeliamų vamzdį palie­

kančių minų, atskriejo ligi mūsų.- Tai kinkadrebystė, žmogau!- Žiūrėk! - Rodžersas parodė į dar vieną blyksnių iš priešo minosvaidžių

seriją.Tada ir pastebėjau tai, į ką jis rodė. Priešais dvidešimt metrų atstumu kiek

kairėliau blyksnio fone išryškėjo žmogus. Jis pasilenkęs nešė šautuvą ir artėjo

130

prie mūsų. Nusitaikiau, laukdamas, kol kitas minosvaidžių salvės blykstelė­jimas parodys man taikinį. Rodžersas nusitaikė savo M16. Pakreipiau galvą norėdamas įspėti jūrų pėstininką kairėje. Jis jau taikėsi. Galvoje šmėkštelėjo košmariškas vilnimis atakuojančių klykiančių žmonių vaizdas. Sudrebėjau. Papurčiau galvą, kad nustumčiau baimę, ir vėl nusitaikiau. Blykstelėjo dar viena minosvaidžių salvė. Štai už penkiolikos metrų vėl išryškėjo žmogaus si­luetas. Staiga minosvaidžio mina sprogo gana arti už mūsų. Sprogimo šviesa sekundės dalį siluetą apšvietė.

- Amerikiečių šalmas! - susijaudinęs sušnibždėjo Rodžersas.- Nešaudykite! Ateina jūrų pėstininkas! - sušuko siluetas.- Čionai! Ateik čionai! - sušuko kažkas.- Nešaudyt, čia jūrų pėstininkas! - riktelėjo kitas balsas.Siluetas bėgo taškydamas vandenį. Tada, užkliuvęs už ryžių lauko san­

kasos, užgriuvo mane, numušdamas m an šalmą ir veidu žemyn garsiai pūkš­telėdamas už nugaros. Apsigręžęs atropojo greta manęs prie sankasos.

- Džonai!- Straikeri! Tu sveikas?- Taip, - pratarė gaudydamas orą ir išspjaudamas purvą. - Barnsas!Jis vėl žioptelėjo.- Barnsas sunkiai sužeistas. Negali judėti. Turėjau palikti. Privalome jį

paimti! - greitai bėrė suliedamas žodžius.- Kaip Biufordas? - paklausiau.Jam nespėjus atsakyti, greta šlumštelėjo leitenantas su Greituoju Ereliu,

aptaškydami mus purvais ir vandeniu.- Straikeri! Kas dar ten liko? - išpoškino klausimą Greitasis Erelis.- Barnsas! Jis tikrai sunkiai sužeistas, bet dar gyvas. Turime jį paimti.

Gukai beveik prie jo, gal už dešimties metrų.- Kur Junerstutas?- Nežinau. Biufordo nemačiau. Kai tik prapliupo lietus, nieko negalėjau

įžiūrėti!- Greitasis Ereli! - pasakė leitenantas Kempbelas. - Surask savanorių!

Straikeri! Ar gali nuvesti prie jo?- Manau, taip. Bet būtina laikytis tylos. Gukai visiškai arti. Girdėjau jų

balsus.- Vade, aš eisiu! - tariau. Vidurius susuko. Akimirką nebuvau tikras, ar

tai buvo mano balsas.- Tu turi likti prie kulkosvaidžio, - pasakė leitenantas Kempbelas.- Gali likti Rodžersas.- Gerai. Sek paskui mane. Pažiūrėsime, kas dar panorės eiti, - atsakė

Greitasis Erelis nė nepažvelgdamas į leitenantą.- Duokš man savo šautuvą, - pasakiau Rodžersui.

131

- Ne, - paprieštaravo Greitasis Erelis. - Pasiimk tik .45, kad galėtum pa­dėti nešti Barnsą.

Žinojau, kad su tuo sumautu .45 nepataikyčiau net į žemę. Be to, jis tikriau­siai visiškai surūdijęs. Vadas nelaukė mano atsiprašinėjimų. Pasisuko ir šūktelė­jo išilgai linijos, ar nėra savanorių. Pakilo ir atskubėjo dešimt ar daugiau vyrų.

- Jūs keturi. Likusieji grįžkite į savo pozicijas. Pasirengęs, Straikeri?- Eime, - tarė Straikeris.- Leitenante, - pasakė Greitasis Erelis mums žengiant per sankasą, - pa­

sirūpinkite, kad vaikinai žinotų, jog mes tenai.Nubridę trisdešimt metrų patvinusiu ryžių lauku, pasiekėme tvirtesnį

kapinių paviršių. Straikeris, regis, tiksliai žinojo, kur eiti. Žliaugiantis lietus stelbė triukšmingą mūsų šlepsenimą, tačiau kiekvienas žingsnis man primi­nė griaustinį. Sulig kiekviena salve priešo minosvaidininkų veidai vis artėjo. Priekyje ėjęs Straikeris sustojo.

- Barnsai, - pašnibždomis tyliai pašaukė jis. Parkrito ant žemės ir ėmė ropinėti keturpėsčias. - Barnsai!

Greitasis Erelis pasisuko į mane ir sušnibždėjo:- Jūs, vaikinai, eikite aplink nedideliu ratu.Ieškojome dešimt minučių. Tapo akivaizdu: arba Straikeris pasiklydo,

arba Barnsas nušliaužė šalin. Nutraukę paiešką, pasukome atgal. Iš galvos neišėjo Biufordas. Net negalėjau įsivaizduoti, kokį siaubą jis turėtų išgyventi. Žinojau, jog artinamės prie jūrų pėstininkų linijos, bet neįstengiau nieko prie­kyje įžiūrėti. Septyniasdešimt metrų priešais sprogusi minosvaidžio mina ati­dengė ilgos amerikietiškų šalmų eilės siluetą už kokių dešimties metrų.

- Ateina jūrų pėstininkai! Nešaudyti! - įspėjo Greitasis Erelis.- Ateina saviškiai! - įspėjimą pakartojo balsas priešakyje.Sankasa buvo trisdešimties centimetrų aukščio, vos pridengianti gulintį

žmogų. Ji tikrai nesustabdytų kulkos, bet, peržengus ją, mano sielą užplūdo palengvėjimas. Susiradau Rodžersą ir pliūkštelėjau greta jo. Jis paplojo man per pečius.

- Nusipelnei medalio, - pasakė ir vėl nusuko akis į priešą.- Sutinku, - atsakiau juokais.- Aš rimtai, - tarė jis vis dar stebėdamas minosvaidžių blyksnius. - Pa­

sakiau ginkluotės seržantui, jog patvarkei aną kulkosvaidį ir atkreipei į save visą ugnį, kad skyrius galėtų pasitraukti iš kapinių.

- Ką jis sakė?- Sakė, kad pristatys tave ir Caną apdovanoti Sidabro žvaigžde.- Ai, kabini čia man makaronus...- Rimtai. Čanas tą patį, ką ir tu, padarė kitame medžių linijos gale.Negalėjau patikėti. Buvo malonu. Troškau apie tai parašyti visiems pa­

žįstamiems. Atmintyje išniro praėjusių metų birželis. Premija nedideliam

132

futbolo žaidėjui, parodžiusiam daugiausia drąsos. Visos mokyklos akivaizdo­je kiekvienas jau pradėjo mane sveikinti. Vyriausiasis treneris vienintelis ma­nęs nemėgo. Sakė norėjęs padaryti pavyzdžiu, tik bėda, kad per trejus metus praleidau vieną treniruotę. Jei gausiu medalį, sugrūsiu jam panosėn.

- Brėkštant šukuosime vietovę, - iš dešinės atskriejo šnabždesys. - Per­duok toliau.

Likus dviem valandoms iki aušros, lietus ir apšaudymas iš minosvaidžių liovėsi. Spoksojau į juodumą, kol įskaudo akys. Pirmieji ryto šviesos dryželiai didelio palengvėjimo neatnešė. Nuo ilgo mirkimo vandenyje mano rankos at­rodė kaip suglamžytas popierius.

- Kylame! - pro mane linija nuvilnijo žinia.Atsistoję pajudėjome į priekį. Pasijutau kaip sename filme apie karą.

Grandine pirmyn. Durtuvus užmaut. Dangus tapo rausvas ir mėlynas. Ryto šviesoje lūšna aiškiai matėsi. Negalėjau patikėti. Šturmuosime tiesiai per tuos kalės vaikus.

- Penkiasdešimt devynios dienos, - sumurmėjo Rodžersas daugiau sau negu man.

Pirmi žingsniai buvo lėti. Atsargūs. Paėjus keturiasdešimt m etrų tem­pas staiga paspartėjo. Niekas nepratarė nė žodžio. Kažkas dešinėje nuo ma­nęs pradėjo risnoti. Kad neatsilikčiau, pradėjau minti tankiau ir aš. Dabar bėgo visa grandinė. Kažkas sukaukė. Kaip m irtį pranašaujančios šmėklos tada suklykėme visi. Per kapines nuaidėjo AK papliūpa. Paskui kita. Antroji papliūpa buvo klaida. Pastebėjau blyksnius iš vamzdžio ant lūšnelės stogo. Atsakiau penkiasdešimties šūvių serija. Tuo metu dvidešimt kitų pleškino į lūšną. Snaiperio kūnas ant stogo ištiško, drabužių ir mėsos gabalai išlakstė į visas puses.

- Nutraukt ugnį! Nutraukt ugnį!Pagaliau išgirdome Greitojo Erelio balsą, ir šaudymas liovėsi. Lūšna

liepsnojo. Juodų dūmų stulpas sūkuriuojančiame vėjyje suko tai į vieną, tai į kitą pusę.

- Ten jūrų pėstininkas! - kažkas sušuko man iš dešinės.Mečiau į tą pusę žvilgsnį. Pavidalas priminė veidu žemyn gulintį Biu-

fordą. Vėl nukreipiau akis į lūšną. Nieko. Nė vieno šūvio. Aplenkę degančią lūšną, dešimt metrų įsiskverbėme į tankias džiungles.

- Jie pasitraukė, leitenante, - šūktelėjo kažkas.- Čia dar vienas kūnas! Jūrų pėstininkas! - kairėje pasigirdo balsas. Nu­

bėgau pažiūrėti, kas ten toks. Straikeris stovėjo prie kniūbsčio kruvino kūno. Greta, žiūrėdamas žemyn, stovėjo Vadas.

- Kas jis? - paklausiau.- Barnsas, - atsakė Straikeris. - Neįsivaizduoju, kaip atsidūrė prieš tą kul­

kosvaidžio bunkerį.

133

Tik dabar pastebėjau, kad kūnas gulėjo priešais žemėmis apipiltą ir me­džiais apstatytą apkasą. Purvą aplink buvo nusėję šimtai tuščių 7,62 mm kali­bro tūtelių. Kuprinė sudraskyta, kastuvėlio plokštė kiaurai perskrosta kulkos. Straikeris pasilenkė, paėmė už peties ir atvertė kūną. Kulkos po kiekvienu skruostikauliu buvo išgremžusios gilius rantelius, po akimis juodavo didžiu­lės mėlynės. Atrodė šiurpiai. Sudžiūvęs kraujas dengė kitą kulkos nubrozdini­mą po žandikauliu. Didžiuma dešiniosios ausies nuplėšta. Spoksojau į didžiu­les mėlynes. Staiga jo akys atsimerkė. Užkando žadą. Mėginau parodyti pirštu, kaip nebylys atkarusia burna. Tada gulinčiojo veidą nutvieskė šypsena.

- Jis gyvas! - sustaugė Straikeris negalėdamas patikėti.- Sanitarą! - sušuko Greitasis Erelis.- Kaip čia atsidūrei? - pasiteiravo Straikeris. - Ar gali kalbėti?- Gukai mane čia atvilko. Jie galvojo, kad esu negyvas. Atšliaužė manęs

vos tau pasišalinus. Vienas išsitraukė peilį ir užgriuvo mane.- Nusiramink. Taupyk jėgas! - sausai metė Greitasis Erelis.- Maniau, kad man galas. Bet jis tik nupjovė mano šovinines. Tada jie

mane atitempė ir paliko priešais savo kulkosvaidį. Dieve, galvojau, kad jūs, vaikinai, užsirausite tiesiai ant jo. Čia begulėdamas vos neprigėriau!

Jis vis dar tebebuvo žvitrus. Negalėjau patikėti. Nuėjau ieškoti Čano. Jis turėjo tai pamatyti. Pastebėjau stovintį prie degančios lūšnos ir nuskubėjau prie jo.

- Džonai! Ateik čionai! - pakėlęs ranką mostelėjo man. - Pažiūrėk.Pažvelgiau liepsnojančios lūšnelės vidun. Ant plūktų grindų gulėjo nuo

saulės nublukęs gelsvai rusvas kamštinis šalmas, pilnas sukrešėjusio kraujo ir pilkšvų žmogaus smegenų. Pasilenkiau, žaibiškai įnėriau vidun, pačiupau šalmą ir išnešiau jį laukan. Ant priekio buvo kažkas vietnamietiškai užrašyta. Išverčiau smegenis ir kraują į klaną ir padaviau kamštinį šalmą Čanui.

- Ką tai reiškia? - pasiteiravau.Jis kelias sekundes studijavo užrašą, paskui grąžino man šalmą.- Čia parašyta: „Mes čia pasiliksime."- Tai jau tikrai, tas kalės vaikas čia pasilieka.- Junerstutas negyvas, - pranešė Čanas.- Jam čia nereikėjo būti. Man tas vaikinas tikrai patiko.- Nesuradau žaizdų, nė kraujo. Nieko. Įtariu, kad sustojo širdis.- Barnsas dar gyvas. Turi jį pamatyti!Nuvedžiau Čaną iki Barnso. Medikas ką tik pabaigė tvarstyti jo koją. At­

rodė, jog Barnsas neteko daug kraujo.- Kaip jis laikosi, dokai? - pasidomėjau.- Išgyvens, - tarė medikas, paskui atsistojo ir pavėdėjo mus į šalį. - Tačiau

tikriausiai nebevaikščios. Nežinau, kaip jis dar gyvas. Nuo galvos iki kojų su­skaičiavau vienuolika kulkų skylių ir dar kelias, padarytas skeveldrų.

134

Medikas kalbėjo tuo pačiu nuobodžiaujančiu bostonišku tonu, tarsi su­žeistasis būtų atitraukęs jį nuo kai ko svarbaus.

- Įstabu! - šūktelėjau aš.- Ką pasakytum apie Biufordą? - paklausė Čanas.- Teradau mažytę skeveldros padarytą žaizdą šone, tačiau ji maža kaip

smeigtuko galvutė. Šitai negalėjo jo nužudyti. Jis mirė iš baimės. Širdies smū­gis.

- Teisingai. Aš pritariu.Į vietą nusodinto mediko veidas paraudo iš pykčio ir iš sutrikimo. Nusiė­

męs akinius, ėmė juos valyti ir, netaręs nė žodžio, nusigręžė.Po dvidešimties minučių dumbliname ryžių lauke nusileido sanitarinis

sraigtasparnis. Saulė dabar jau buvo pakilusi aukštai, liepsnojantis kamuolys vario spalvos danguje. Stebėjau, kaip Barnsas ir Junerstutas įkeliami į sraig­tasparnį. Troškau, kad Biufordas būtų gyvas, grįžtų namo ir spjautų savo šei­mai į veidą. Jis galėjo išvykti namo, bet to nepadarė. Pagalvojau apie bailius, sprunkančius į Kanadą.

Sparčiu žingsniu leidomės paskui šiaurės vietnamiečius. Džiunglės buvo tankios ir juodos. Vietnamiečiai traukėsi skubiai, todėl mūsų smaigalininkas juos nesunkiai sekė. Po trisdešimties minučių jų ištryptas takas įvedė mus į gyvačių knibždančią džiunglių pelkę. Šiltą, drėgną orą nuodijo nesupainio­jamas pykinantis salsvas pūvančių lavonų kvapas. Dvokas mane guodė, nes žinojau, jog sklinda nuo negyvų gukų. Troškau nudėti jų daugiau. Troškau jiems atmokėti.

Žygiavome ir žygiavome. Iš vienos pelkės į kitą. Tik artėjant vakarui pa­galiau iškopėme iš pelkių, ant.tvirto pagrindo^Priešais driekėsi vilnijančios kalvos su pavieniais m edžių irlerūmų lopais. Net to nepastebėdami,Išiliėjome į ilgą jūrų pėstininkų koloną, nutįsusią per dvi kalvas. Horizonte leidosi saulė. Netrukus teko sustoti. Labai norėjosi ko nors užvalgyti. Žygio tylą pertraukė šautuvų poškėjimas, kuris liovėsi lygiai taip staiga, kaip prasidėjo.

- Sanitarą priekin!Šaukdamas: „Suformuot perimetrą!", prabėgo Greitasis Erelis.- Į ką pataikė? - paklausė Rodžersas.Vadas toliau bėgo leitenanto link.- Kam jie ten teikia pagalbą? - paklausė Rodžersas, rodydamas į tris jūrų

pėstininkus, už dvidešimties metrų stovinčius prie dar vieno gulinčiojo. Aki­mirką pamaniau, jog tai Čanas.

- Pažiūrėsiu, - pasakiau ir nudūmiau. - Kas sužeistas?- Elenvudas, - atsakė medikas.- Džekas?- Taip.- Kaip jis?

135

- Nieko rimta. Mums prireiks sanitarinio sraigtasparnio.- Leiskit man pažiūrėti į savo kūdikį! - Džekas kalbėjo tartum apsvaigęs,

ištiktas šoko. - Noriu pamatyti savo kūdikį!- Apie ką jis čia? - paklausė medikas, jo balso tonas rodė, kad nuovargis

jau pradeda imti viršų.Prisiminiau, kad Džekas, ramindamas mane po pirmo patvirtinto nu­

kauto priešo, rodė savo ką tik gimusio kūdikio nuotrauką.- Paduokit man jo piniginę.Kitas jūrų pėstininkas padavė man jo šalmą. Pagrabaliojau piniginės.

Radęs išvyniojau iš polietileninės plėvelės, atidariau ir radau besijuokiančio berniuko spalvotą nuotrauką.

- Štai, Džekai. Štai tavo kūdikis.Buvo jau per tamsu aiškiai įžiūrėti, kas nuotraukoje, bet jis nusiramino

vien laikydamas ją rankose. Ramybės nedavė klausimas, kodėl iš penkių šim­tų jūrų pėstininkų, tik dviem savaitėms belikus iki jo pamainos pabaigos, tai nutiko būtent Džekui. Naktį pratūnojome perimetre laukdami sanitarinio sraigtasparnio, kuris nepasirodė.

Rytą dangų sudrebino formuote skrendančių trisdešimties ar penkiasde­šimties sraigtasparnių gaudesys.

- Kas gi čia dabar? - susidomėjo Rodžersas.- Nežinau, - atsakiau. - Ei, Greitasis Ereli! Kas ten dedasi?Greitasis Erelis kilstelėjo galvą nuo sulipusių pupų ir kumpio riebalų

skardinės ir stojišku veidu įsistebeilijo į didžiulę formuotę.- Manau, tai 101-oji oro desanto divizija. Jiems gabena pietus. Beje, karštus!- Negali būti! Juokaujat!- Džonai.Atsisukęs pamačiau mediką. Aroganciją buvo pakeitusi iškilminga veido

išraiška.- Džekas mirė.- Mirė? Bet juk nebuvo sunkiai sužeistas!- Pilvo žaizda, kurios neaptikome iki šio ryto. Būtų galėjęs išgyventi, jei

būtume sulaukę sanitarinio sraigtasparnio.- Tiesiog nebuvo nė vieno laisvo, - tarsi teisindamasis pridūrė medikas. Sekiau akimis skrendančių sausumos pajėgų sraigtasparnių armadą, kol

vaizdą aptraukė migla. Tada pravirkau.

136

ŠŪVIS IŠ PASIGAILĖJIMO?

Leitenantas vėl sujungė mudu su Čanu. Už tai jam buvau dėkingas, kone ne mažiau kaip ir už tai, kad Rodžersas pasitraukė nuo kulkosvaidžio.

- Į balnus! - iš tolo atskriejo šiurkštus balsas.Jaučiausi Džeko mirties priblokštas. Neliūdnas. Buvau nuo visko perne­

lyg pavargęs, kad jausčiausi liūdnas. Sykiu pykau. Pykau ant mūsų nekom­petentingo sanitaro, neaptikusio pilvo žaizdos. Pykau ant sausumos pajėgų, užtemdžiusių dangų sraigtasparniais, kurie gabeno karštą valgį jau perdėm išlepusiems sausumos daliniams, kai mano draugas mirtinai nukraujavo dėl vieno sanitarinio sraigtasparnio stygiaus. Bet labiausiai pykau ant gukų.

- Štai tavo kuprinė, - pasakė Čanas.Stebėjau karštame ryto danguje pranykstantį sraigtasparnį.- Tu pažinojai jį geriau nei aš, tai buvo padorus žmogus, - Čanas niukte­

lėjo man kuprine. - Ar viskas gerai?- Nežinau, ar būsiu sveikas, kai grįšiu namo, - atsidusau.Čanas nieko neatsakė. Užsidėjau kuprinę. Diržai įsirėžė į nutrintus pe­

čius. Atrodė sunkesnė negu anksčiau, o galbūt aš tiesiog nusilpau. Užsime­čiau ant peties M60, įremdamas karštą metalą į nedidelę įdubą, susidariusią iš nuospaudos ir raumens, esančio tarp sprando ir petinkaulio. Vėl prasidėjo nesibaigiantis žygiavimas. Ausyse tebeskambėjo Džeko, prašančio parodyti kūdikio nuotrauką, balsas. Išstumk tai. Galvok aiškiai. Kiek dar teks nukul­niuoti, kol viskas baigsis? Dvidešimt keturi kilometrai kart trylika mėnesių lygu trys šimtai devyniasdešimt penki kart dvidešimt keturi lygu...

- Čanai!- Klausau.- Kiek bus trys šimtai devyniasdešimt penki kart dvidešimt keturi?- Devyni tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt.- Ką? Kaip galėjai taip greitai suskaičiuoti?- Mėginai suskaičiuoti, kiek kilometrų sukarsime per trylika mėnesių ei­

dami po dvidešimt keturis per dieną, ar ne?- Išminčius.- Kaip jautiesi? - pasiteiravo Čanas taip tyliai, kad niekas kolonoje neiš­

girstų.Žinojau, jam iš tikrųjų rūpėjo. Man pasisekė, jog turėjau tokį draugą.

Mama visada sakydavo, kad lengvai susidraugauju. Galbūt daugiau naujų draugų turėčiau nebeieškoti?

- Puikiai, - atsakiau, nors taip nesijaučiau. Viskas erzino. Mėgau Dže­ką. Patiko jo žmona ir jo papūstžandis kūdikis. Troškau, kad jis žinotų, jog jo

137

tėvas žuvo kaip didvyris. Jis turėjo taip žūti, bet nežuvo. Žuvo žygiuodamas kare, kurio mūsų vadovai nesistengė laimėti, bet aš vis dar stengiausi ir nesu­pratau, kodėl jaučiuosi toks vienišas.

- Kas nutiko likusiam batalionui? - paklausiau.- Kai Džekas krito, jie tiesiog nužygiavo toliau. Sustojo tik Alfa.Vidurdienį banguojančios kalvos be medžių užleido vietą tankioms

džiunglėms. Pirmasis būrys nėrė į tankius brūzgynus, o antrasis ir trečiasis kurį laiką žygiavo toliau juos aplenkdami. Kapitonas parodė į siaurą taką, vedantį džiunglių tankmėn. Leitenantas Kempbelas davė ženklą antrajam bū­riui juo pasukti. Straikeris stojo smaigalin, ir antrasis būrys vorele pranyko džiunglėse, palikdamas trečiąjį būrį vieną.

Palyginti su uolėtu, banguojančiu reljefu, kuriuo ką tik kulniavome, džiunglės atrodė kupinos gyvybės, triukšmingos. Kiekvieno medžio viršū­nėje knibždėjo klegančių paukščių. Temperatūra iškart nukrito keliais laips­niais. Skaisčios saulės spinduliai milijonais žalsvų atspalvių atsispindėjo nuo gausybės augalų. Smaugiantys vijokliai susipynusiomis šakomis raitydamiesi stiebėsi aukštyn į saulę.

Kolona sustojo. Nepratarę nė žodžio, visi instinktyviai priklaupė ant vie­no kelio. Nuo kolonos pradžios nuvilnijo šnabždesys. Perduodant žinią, kiek­vieno galva su šalmu pasisukdavo.

- Kulkosvaidžius paruošt!- Kulkosvaidžius paruošt!- Kulkosvaidžius paruošt!Atsistojau ir prasispraudžiau pro pirmus du vyrus priešais mane. Kiti

pasitraukė į šalį, tada į priekį pasileidau tekinas. Gyslomis siūbtelėjo adrena­linas. Tebegirdėjau Džeko balsą: „Leiskit man pažiūrėti į savo kūdikį!" Už nu­garos jaučiau Čaną. Takas krypo į dešinę, sukdamas aplink didžiulį raudoną spygliuotą krūmą.

- Žemyn!Šnabždesio pakako. Skubiai nunėriau į kairę nuo tako, atsidurdamas greta

leitenanto Kempbelo. Jis parodė į bambukinę trobelę ir išdžiūvusius parudavu­sius lapus už dvidešimties metrų tako priešakyje. Už penkių metrų į kairę nuo lūšnos pūpsojo didokas trijų su puse metrų ilgio ir daugiau negu metro aukščio kauburys. Dešimčia metrų arčiau jos tako dešinėje pusėje prisiplojęs ant pilvo ir taikydamasis į trobelę gulėjo Straikeris. Lūšna kėpsojo nedidelėje laukymėje, už­lietoje mirguliuojančios saulės šviesos, sklindančios pro vešlią šakų lapiją.

Leitenantas Kempbelas pakilo ir pasilenkęs nubėgo prie Straikerio, pri­klaupė greta jo ir mostelėjo man ir Čanui prieiti. Ėmiau stotis. Čanas sugrie­bė mane už kuprinės ir vėl nutraukė žemyn. Tada pamačiau kodėl. Užsimetę AK ant pečių iš trobelės išėjo du žalsvai apsirengę Šiaurės Vietnamo kareiviai be šalmų. Kiekvienas nešėsi nedidelį dubenį ryžių. Vienas kalbėdamas ranka

138

kimšo ryžius į burną. Kitas prapliupo juoktis. Abu pasuko prie žemės kaubu­rio. Besijuokiantis šiaurės vietnamietis pasiekė jį pirmas. Pakėlė nuleidžiamą­sias duris ir atviras parėmė kuolu. Abu pasilenkė, paskui nusileido vidun. Lei­tenantas Kempbelas metė žvilgsnį atgal ir dešine ranka parodė mums judėti į priekį, lūpomis sudėdamas žodžius: „Kulkosvaidžius paruošt!"

Pasilenkę nurisnojome į priekį. Su manta jaučiausi kaip gremėzdas. Cano šautuvo buožė daužėsi į šovininę su dėtuvėmis. Kėlėme per daug triukšmo. Keis­ta, kad vietnamiečiai mūsų neišgirdo. Išsitiesiau ant pilvo greta leitenanto tako dešinėje. Čanas šalia manęs priklaupė ant vieno kelio. Nusiėmė nuo pečių šovi­nių juostą ir prijungė ją prie penkiasdešimties šovinių juostos jau kulkosvaidyje.

- Puiku, jų trys, - sušnibždėjo leitenantas Kempbelas. - Tiesa?Straikeris pasuko galvą atsakyti. Jo didelį veidą aplink didžiulį juodą ap­

gamą tarp tankių antakių išmušė raudonis.- Taip, suskaičiavau tris, leitenante, - pasakė šaudydamas akimis į šalis ir

staigiai pasukęs galvą vėl nukreipė žvilgsnį į bunkerį.Leitenantas Kempbelas atsisukęs pažvelgė į Čaną.- Greitąjį Erelį priekin!Čanas nusisuko ir šnibžtelėjo Sadsiui:- Greitąjį Erelį priekin!Sadsis perdavė įsakymą toliau. Po kelių sekundžių iš už milžiniško rau­

dono dygliakrūmio, kur takas suko dešinėn, išniro Greitasis Erelis. Jis atbėgo be garso, kaip katė minkštomis letenomis, ir priklaupė šalia leitenanto.

- Paimk savo skyrių ir apeik lūšną iš kairės, - skubiai pasakė leitenantas Kempbelas. - Pasakyk Merfio skyriui, kad apeitų iš dešinės. Paskubėk. Bunkeryje jų mažiausiai trys. Atsiųsk čionai grandinio Džeimso skyrių. Kartu su kulkosvai­džio komanda bunkerį atakuosime po penkių minučių. Straikeris eis su mumis.

Greitasis Erelis nepratarė nė žodžio. Apsisuko ir nudūmė taku atgal. Po dešimties sekundžių už manęs ir Čano prislinko grandinio Džeimso šešių vyrų skyrius. Į kairę ir į dešinę nuo trobelės kaip tūkstančiai švytinčių auk­sinių siūlų pro lapiją viršuje skverbėsi plonyčiai karštos vidurdienio saulės spinduliai. Drėgnos džiunglės džiūvo. Priplėkusiu oru ligi mūsų atsklido silp­nas žuvies kvapas.

Penkių minučių laukimas ištįso į svajonę apie grįžimą namo, gulėjimą Sent Pitersbergo paplūdimyje, trijų aukštų namo statybą Čarlstone. Paskui mintys nukrypo į Džeko kūdikį. Kūnu netikėtai nuvilnijo drebulys. Nusi­šluosčiau nuo akių geliančius sūrius lašus. Gurkšnio vynuogių Kool-Aid gėri­mo - štai ko man reikėjo! Nesąmoningai ištiesiau ranką prie gertuvės.

- Trumpais perbėgimais į priekį! - ištarė leitenantas Kempbelas.Žvelgiau į jo plačiai atmerktas rudas akis. Jis spoksojo į mano ranką, gra­

binėjančią spraustuką ant mano brezentinio gertuvės krepšelio. Pagalvojau, ką aš čia darau. Abi rankas nuleidau ant ginklo.

139

- Eime, Čanai, - išgirdau sakant save.Širdis ėmė smarkiai plakti. Pasilenkęs ir prispaudęs kulkosvaidį prie

šono pasileidau į priekį. Už nugaros girdėjau Čano žingsnius. Prarisnojau pro gulintį ir į bunkerį besitaikantį Straikerį. Paukščių klegesys liovėsi. Išsitiesiau dešinėje tako pusėje visiškai prieš pat saulės šviesos ratą, maždaug dvidešimt metrų nuo trobelės. Mėginau pasislėpti tankiame krūme. Ropščiausi po juo ir iš dalies per jį, kol mano M60 vamzdis išlindo laukan. Liepsnos slopintuvas lietė saulės šviesos ratą.

Staiga man ant sprando nudribo kažkas lipnus ir sunkus. Sustingau. Vie­nas iš Šiaurės Vietnamo kareivių išlindo iš bunkerio. Mačiau jo veidą, raukšles aplink akis, - tikrai ne uniforma aprengtas vaikas, kaip paprastai! Kažkas vėsus palietė mano dešinę ausį, paskui švelniai, paralyžiuojamai sušnypštė.

Gyvatė! O Dieve! Ji lėtai vinguriavo aplink mano petį, kol viena maža akis įsispoksojo į manąją. Tada gyvatė, kone ritmiškai kyščiodama liežuvį, atsitraukė, tarsi būtų norėjusi apžvelgti mane visą. Užkando žadą. Pro krū­mo lapus už žvynuotos, pilkšvos, plokščios galvos, hipnotiškai svyruojančios pirmyn ir atgal trylika centimetrų nuo mano nosies, mačiau lūšnos link ei­nantį šiaurės vietnamietį. Jis įžengė į bambukinę trobelę. Gyvatė ėmė vyniotis aplink kaklą. Iš po šalmo mano veidu ritosi didžiuliai prakaito lašai. Gyvatės akis, rodos, sekė juos ligi pat smakro. Staiga ant nugaros nukrito dar viena gyvatė. Pradėjo raitytis kaire koja žemyn, paskui sustojo, pradėjo šnypšti.

Iš bunkerio pasirodė antras Šiaurės Vietnamo kareivis. Gyvatė priešais mano smakrą sekė, kaip prakaito lašai nuo smakro krinta ant žemės, tekštelė­dami į atsiradusį nediduką klaną. Mano akys lakstė nuo lėtai einančio karei­vio prie pilkšvos gyvatės plokščios šnypščiančios galvos. Šiaurės vietnamietis sustojo. Pakreipė galvą ir šiek tiek atstatė dešinę ausį ieškodamas garso šal­tinio. Pažvelgė mano kryptimi. „O Dieve! Jis girdi šnypštimą", - šmėkštelėjo mintis. Vietnamietis žingtelėjo ir pasilenkė mano pusėn, savo prisimerkusio­mis įkypomis akimis stengdamasis įžiūrėti, kas ten šnypščia. Tvirčiau suspau­džiau kulkosvaidžio rankeną, uždėjau pirštą ant nuleistuko ir nejudėdamas pamėginau nusitaikyti. Gyvatė tvirčiau suveržė kaklą. Šiaurės vietnamietis nusiėmė nuo peties AK.

- Nguyen, - pasigirdo iš trobelės, - NguyenlŠiaurės Vietnamo kareivis nusisuko. Užsimetė ant peties ginklą, paskuti­

nį kartą metė mano kryptimi žvilgsnį ir įžengė į trobelę. Už nugaros išgirdau judant. Kažkas pastūmė mano koją. Gyvatės svoris nuo kojos dingo, kažkas šlumštelėjo į krūmus dešinėje. Čanas! Ačiū Dievui! Na ir ilgai delsė! Aplink kaklą apsivyniojusi gyvatė atleido savo gniaužtą ir pamažu nuvinguriavo nuo mano veido. Kai pagaliau jos uodega nuslinko nuo kaklo, atsikvėpiau. Kažkieno ranka palietė mano blauzdą.

- Viskas gerai? - sušnibždėjo Čanas.

140

Parodžiau pakeltą nykštį. Priekin judantys vyrai šnarėjo per garsiai. Staiga iš trobelės šaudydami iššoko abu šiaurės vietnamiečiai. Aplink mane prapliupo M16. Žalsvomis uniformomis vilkintys Šiaurės Vietnamo kareiviai nėrė į priedangą už bunkerio. Paleidau dvidešimties šūvių seriją. Atsakomo­sios ugnies nesulaukiau. Čanas švystelėjo granatą.

- Skeveldrinė! - šūktelėjo jis. - Nulekianti!Obuolio formos granata, atšokus nuo bunkerio, nukrito tarp jo ir trobe­

lės. Užmerkiau akis. Dvi sekundės, trys, keturios, penkios! Nesprogo!- Kulkosvaidžius paruošt!Išsiropščiau iš krūmo, atsistojau ir pasilenkęs nužingsniavau į priekį, iš

eigos pirma apšaudydamas bunkerį, paskui traseriais suvarpydamas bambu­kinę trobelę. Lūšna užsidegė, liepsnos greitai pasklido. Po akimirkos trobelė nesuvaldomai pleškėjo. Nedidelėje saulės nutviekstoje laukymėje pasileidau tekinas į dešinę, kol atsidūriau priešais bunkerio duris. Iš bunkerio tamsos pliūptelėjo blyksniai. Puoliau ant žemės. Čanas atidengė ugnį pavieniais šū­viais. Pro duris įpliekiau ilgą traserių dryžį. Blyksniai liovėsi. Netikėtai iš bunkerio išlėkė ir už trijų m etrų į dešinę nuo manęs nukrito kiniška granata.

- Skeveldrinė! Atlekianti! - sustaugiau leisdamas dar vieną dvidešimties šūvių seriją į bunkerį. Tada rankomis užsiėmiau už šalmo ir nosimi įsisprau- džiau į drėgną žemę. Nesulaukęs sprogimo, vėl pradėjau šaudyti.

- Nutraukt ugnį! - sušuko leitenantas Kempbelas. Iš liepsnojančios tro­belės virstančius dūmus džiunglių vėjelis ėmė nešti mano pusėn. Čanas su­griebė man už rankos.

- Eime!Atsistojome, pabėgėjome dešinėn ir vėl prisiplojome prie žemės. Stengda­

masis likti šūvio linijos nuošalyje, prie bunkerio pribėgo neaukštas, kresnas grandinis Džeimsas. Atsirėmė į sieną, įspraudė šautuvą tarp kojų ir ištraukė granatos žiedą. Kai paleidžiamoji svirtis nulėkė į šalį, suskaičiavo iki dviejų, žengė žingsnį nuo sienos, įmetė granatą pro duris ir vėl atšoko prie sienos. Atidengiau ugnį į bunkerį, kad vietnamiečiai neišmestų granatos atgal. Ta­čiau ji vis dėlto išlėkė iš bunkerio. Džeimsas parpuolė ant žemės kaip tik tada, kai ji sprogo, o skeveldros pliaukšėdamos ėmė varpyti džiunglių lapiją.

- Džeimsai! - sušuko leitenantas Kempbelas. - Gaudyk!Džeimsas pakėlė galvą nuo žemės. Leitenantas Kempbelas švystelėjo jam

kitą granatą. Džeimsas ištraukė žiedą, leido nulėkti paleidžiamajai svirčiai ir vėl suskaičiavo iki dviejų. Tada įmetė skeveldrinę vidun. Šįkart smarkiau, kaip įpykęs beisbolo padavėjas. Vėl atidengiau ugnį. Oranžiniai traseriai smi­go į tamsią angą. Sprogimas supurtė žemę už bunkerio. Iš atvirų durų išvirto dūmų kamuolys. Bambukines duris laikančiam kuolui nuo sprogimo nulėkus, durys užsidarė. Džeimsas puolė priekin. Atsargiai pakėlė ir pagaliu pradėjo ramstyti liuko dangtį. Iš praviros angos išlėkė kiniška granata ir, atsimušusi

141

nuo grandinio Džeimso peties, atsidūrė per du su puse metro nuo mano ir Čano panosės. Džeimsas nėrė atgal, leisdamas bunkerio durims užsitrenkti. Subedėme veidus į žemę. Pamėginau visas palįsti po šalmu ir laukiau. Nieko.

- Džeimsai! - vėl šūktelėjo leitenantas Kempbelas. - Gaudyk!Jis metė jam dar vieną granatą. Džeimsas nepagavo, granata nukrito ant

žemės. Jis ją pakėlė, ištraukė žiedą, vėl prišoko prie bambukinių durų, griebė už jų kairiąja ranka, nulėkus paleidžiamajai svirčiai, suskaičiavo iki dviejų, pakėlė duris ir šveitė granatą vidun. Tada atšoko nuo durų. Sprogimas vėl sudrebino bunkerį. Dūmų kamuolyje durys atsilapojo, paskui vėl užsitrenkė.

Už nugaros, lydimas Sadsio, leitenantas Kempbelas pajudėjo į priekį. Bėg­damas Sadsis ištiesė ranką per petį ir ištraukė anteną aukščiau. Skyrius bun­kerį apsupo ratu. Vis dar nesimatė nei Vado, nei Merfio skyriaus. Atsistojau. Čanas irgi pakilo ir mikliai prijungė dar vieną šovinių juostą. Atsargiai paju­dėjome pirmyn. Leitenantas Kempbelas apžvelgė skyrių, paskui riktelėjo:

- Angon ugnis!Jis ištraukė dar vienos granatos žiedą. Džeimsas pakėlė dangtį, leitenan­

tas Kempbelas įmetė skeveldrinę. Kai durys užsidarė, abu pasitraukė į šalį. Bunkerį sudrebino duslus sprogimas. Dūmų sūkuryje durys vėl atsilapojo ir po to užsidarė.

- Suskaičiuokime kūnus, - greitai pratarė leitenantas, nykščiu rodyda­mas į bunkerio duris.

Džeimsas atvėrė dangtį, parėmė jį pagaliu, pasilenkė ir nusileido vidun. Po akimirkos išvilko suniokotą Šiaurės Vietnamo kareivio kūną. Jo kairioji ranka ir kairioji koja laisvai karojo ant kelių gyslų. Džeimsas nutempė kūną kelis metrus nuo bunkerio. Oras prisisunkė parako kvapo.

Džeimsas vėl pranyko bunkeryje. Po kelių sekundžių už kojų išvilko dar vieną kruviną lavoną. Kūnas buvo suvarpytas skeveldrų, o galva nuo smūgio perskelta. Džeimsas paguldė jį šalia pirmojo.

- Tik tiek, - akivaizdžiai nusivylęs mestelėjo jis.- Negali būti! - išpoškino Straikeris. - Mačiau įeinant tris!- Ar tu tikras? - paklausė leitenantas.- Taip!Straikeris atrodė perpykęs, kad juo abejojama. Jis žingtelėjo į priekį, atrė­

mė šautuvą į bunkerį ir pranyko angoje.- Štai jis! - sušuko iš vidaus. - Jie paslėpė jį po grindų lentomis.Straikeris išniro, atatupstas tempdamas dar vieno šiaurės vietnamiečio

kūną.- Ei! Čia moteris! - švilptelėjo Džeimsas.- Ji dar gyva! - pareiškė Sadsis.- To niekaip neišgyventum! - netikėdamas savo akimis nusistebėjo

Džeimsas.

142

- Gyva, bet nelabai, - tarė Straikeris ir pasilenkęs ėmė apžiūrinėti žaizdas.- Nieko gero! Žiūrėkit, - pasakė leitenantas Kembpelas, pakeldamas su­

draskytą palaidinę. - Nuneštas visas pilvas.- Taip, jokių šansų, - patvirtino medikas man už nugaros.- Ateik ir žvilgtelėk iš arčiau, dokai, - pakvietė leitenantas Kempbelas.Medikas prisiartino, pasilenkė virš jos ir papurtė galvą.- Niekaip neišgyvens. Net nesuprantu, kaip ji dar gyva. Pažiūrėkit į krau­

ją, plūstantį iš ausų.- Ar girdėjot? - paklausė Straikeris. - Jos pilvas ką tik išleido bjaurų gar­

są, tarsi kanalizacijos anga. Ji iš tiesų kenčia.Kažkas priėjo su M16, nukreipė vamzdį į moters krūtinę ir paleido šūvį.

Kūnas nuo smūgio šoktelėjo. Niekas nepratarė nė žodžio. Tik spoksojome. Stengdamosi įtraukti deguonies, moters šnervės sujudėjo.

- O, Dieve!Žodis manyje kažką užkabino. Pagalvojau, ar ji tiki Dievą. Pasigirdo ant­

ras šūvis. Kūnas vėl šoktelėjo nuo smūgio. Laukėme. Šnervės vėl išsiplėtė. Pas­kui prasivėrė burna.

-J i vis dar gyva! - sušuko medikas, nusiimdamas akinius ir valydamasis prakaitą nuo veido. - Kas nors nušaukite ją .45 pistoletu.

Mano rankai slystant žemyn prie šono, vis dar klausiau savęs, ar ji kada nors girdėjo Viešpaties vardą.

Čanas atrodė susirūpinęs. Nelabai supratau kodėl. Ištiesė man C davinio skardinę, pilną garuojančio karšto šokolado.

- Kaip jautiesi? - pasiteiravo.- Puikiai. O tu?- Jokių nusiskundimų, dėl kurių kam nors reikėtų rūpintis.Apžvelgiau perimetrą. Neatrodė toks, koks turėtų būti. Nedidelė uolėta

kalva užstojo kitą perimetro pusę. Neprisiminiau, kaip čia atsidūriau.- Aš tikriausiai tapau tikru lunatiku!- Kodėl?- Tiesą sakant, nežinau. Net nepamenu, kaip čia apsistojome?- Ar pameni šūvį iš pasigailėjimo?- Kokį šūvį? - paklausiau.Čanas apstulbo. Netardamas nė žodžio pagalvojau minutėlę.- O, taip. Moteris bunkeryje.- Ar gerai jautiesi?- Taip. Neskaitant, kad esu Korpuse, puikiai.Galvoje ryškiai šmėstelėjo mirštantis gelsvas moters veidas priešais bunkerį.

143

- Ne, gerai nesijaučiu. Kaip kalbėtis su Dievu, kai esi kažką nužudęs?Čanas akimirką nudelbė akis. Paskui kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė

nedidelį juodą Gideono leidimo Biblijos tomelį. Palaikė jį, užmerkęs akis tyliai pasimeldė, tada ėmė sklaidyti puslapius. Staiga liovėsi, pasidėjo Bibliją ant ke­lių ir pažvelgė man į akis.

- Džoni, Dievas nuo pat pradžių naudodavosi karu tautoms teisti. Jis nau­dosis karu pasauliui teisti iki paskutinės dienos. Dovydas nebuvo pasmerktas už tai, kad nužudė Galijotą ir po to nupjovė jam galvą. Kovodamas su blogiu, Dievas naudojosi juo kaip liudytoju Izraeliui ir pasauliui.

- Čanai, aš nužudžiau tą merginą. O juk ji galėjo gyventi iki tol, kol pa­žintų Kristų, - pagaliau ištrūko man. Ta mintis manęs nepaliko nuo to mo­mento, kai paspaudžiau nuleistuką.

- Nieko panašaus, Džoni. Turiu galvoje, gali taip jaustis, jeigu nori, bet tai netiesa. Tai ne bibliška. Jis teisingas Dievas. Jis niekam neleidžia numirti nesuteikęs progos priimti Kristų. Ir galvoje turiu ne tik misionierius. Ji savo gyvenime jau apsisprendė arba priimti, arba atmesti, arba ignoruoti tiesą. Šventoji Dvasia liudijo jai. Aplinkinis pasaulis liudijo jai, kas gera ir kas bloga. O prigimtis akivaizdžiai rodo Dievo buvimą. Ji, kaip ir kiekvienas žmogus že­mėje, galėjo teisingai pasirinkti. Jei ji troško pažinti Dievą, jis niekada nebūtų leidęs jai num irti jo nesuradus.

- Viskas labai gražu, Čanai, bet negaliu to taip lengvai praryti. O ką pasa­kytum apie mirštančius kūdikius? Tų nesąmonių jiems tikrai nepritaikytum.

- Knygoje apie Dovydą Dievas mums sako, jog kūdikiai visada bus su Juo. Jie nepasiekę pakaltinamumo amžiaus. Ten, kur miršta Dovydo jaunas sūnus, mums pasakyta, jog Dovydas bus kartu su juo danguje.

- O kaip su išprotėjusiais žmonėmis? Zinai, tais psichiškai atsilikusiais ir panašiais? Jie negali priimti Kristaus, jiems trūksta vieno šulo nuo pat pradžių.

- Nebūk kvailas. Viskas ir visi turi tikslą. Beje, Jobo knygoje pasakyta, kad jais irgi pasirūpinama.

Supykau. Kurį laiką nesakiau nė žodžio, jis irgi tylėjo. Po kelių akimirkų su­pratau, kad viduje taip blogai nebesijaučiu. Praslinkus dar keletui minučių nebe­galėjau nepripažinti, jog jis ir vėl teisus. Nemėgau nuolatos pralaimėti ginčus tam mažam gudruoliui, net jei tai man išeidavo į naudą. Nutariau pasakyti.

- Žinai, mūsų diskusijos kartais būna gana skausmingos.Čano veidą nutvieskė „Aš gi juk tau sakiau" mina ir plati Snupio šypse­

na, prieš atsakant:- Na, aš tavo motinai pažadėjau...- O, Dieve! Tik nepradėk vėl!- ...jog tavimi rūpinsiuosi...- Na ir kodėl leidau saviškiams atvykti į Peris Ailendą stovyklos baigimo

proga?

144

Ričardas Maiklas Vyveris (Richard Michael Weaver), Didysis Redas, baigęs jūrų pėstininkų naujokų stovyklą Peris Ailende. Nuotraukoje apačioje atkreipkite dėmesį, kaip pasikeitė Redo išvaizda po kelių mėnesių brūzgynuose. „ Vietname aštuoniolikmečiai netrukus imdavo atrodyti kaip trisdešimtmečiai"

(Ričardo Vyverio memorialo kolekcija)

Didysis Redas. Trys sužeistojo ženkleliai, Bronzos žvaigždė su V, Vietnamo kryžius už drąsą ir keli

kiti medaliai. Redas žuvo 1968 m. kovo 20 d. kautynėse prie Pu Loko,

Titą Tjeno provincijoje, I korpuso taktinėje zonoje. Nuotrauka pa­

daryta prieš išvykstant į A Sau slėni 1968 m.

(Ričardo Vyverio memorialo kolekcija)

Eilinis Dionis M. Klarkas (John­nie M. Clark), 1967 m. baigęs jūrų pėstininkų naujokų stovyklą Peris Ailende, Pietų Karolinoje. Tris kartus sužeistas per 1968 m. Tet puolimą. Sidabro žvaigždė, trys sužeistojo ženkleliai, Vietnamo kryžius už drąsą su palme, Vietna­mo pilietinės akcijos medalis, Jūrų pėstininkų kovos veiksmųjuostelė ir įvairių kampanijų medaliai

(Autoriaus kolekcija)

Autorius ir vyresnysis eilinis Ričardas Čanas (Richard Chan),

1968 m. balandžio 1 d. Fu Ba- juje. Karšta, bjauri dulkina įduba,

tačiau tikras rojus, palyginti su brūzgynais

(Autoriaus kolekcija)

Vyresnysis eilinis Petas MakKreiris (Patt McCrary), An Hoa kaimas, 1969 m. duoda maisto vietnamiečių vaikams, kaip dažnai darydavo jūrų pėstininkai. P etas skyriuje Dodž Sityje vadinamas Barnsu. Jis buvo sužeistas kapinėse

(Peto Mak K re irio nuotrauka)

Grandinis Džyzusas Kvintana (Jesus Quintana), knygoje grandinis Sančesas, karinio jūrų laivyno ligoninėje Valstijose šešios savaitės po sužeidimo. Buvo apdovanotas Bronzos žvaigžde su V, dviem sužeistojo ženkleliais, kitais medaliais

(Džyzuso Kvintanos nuotrauka)

147

Vyresnysis eilinis Čanas pozuoja paėmęs į nelaisvą priešo kareivi Kvang Namo provinci­joje 1968 m.

(Autoriaus kolekcija)

Grandinis Kvintana (Paunčas Vila, arba Sančesas) likus keturioms valandoms iki akimirkos, kai neteko abiejų kojų sprogus klaidinamajam užtaisui, pagamintam iš 155 mm artilerijos sviedinio. Tada taip pat žuvo keturi pėstininkai, o ginkluotės seržantas buvo sunkiai sužeistas. Dodž Sitis, Arizonos teritorija

Išsekęs autorius per atokvėpio pertrauką A Sau slėnyje 1968 m. Ne­trukus po to, kai buvo nufotografuo­

tas, autorių pirmą kartą sužeidė minosvaidžio minos skeveldros

(Autoriaus kolekcija)

(Džyzuso Kvintanos nuotrauka)

148

Senas prancūzų tankas ir triaukštis bunkeris, iš kurio Pietų Viet­namo armijos kulko­svaidininkai šaudė į šiaurės vietnamiečius, atakuojančius Truojaus tiltą. M-24 Chaffee tankas buvo ginkluotas 75 mm patranka, pasiekdavo maksimalų 56 km/h greitį ir turėdavo penkių asmenų įgulą

(Autoriaus kolekcija)

Frenčis rašo laišką namo ant Truojaus tilto. Būtent čia vienas jūrųpėstininkas buvo tilto pris­

paustas ir žuvo visa jūrų pėstininkų kulkosvaidžio komanda

(Autoriaus kolekcija)

Aštuoniolikmetis vyresnysis eilinis Džonis Klarkas priešais triaukštį bunkerį prie Truojaus tilto, prieš pat ilgam iškeliaudamas į brūzgynus 1968 m.

(Autoriaus kolekcija)

149

Ginkluotės seržantas Mekas Mak Dermotas (Mac McDermott) iš šratinio šautuvo šaudo į priešus palei ūpą Tua Tjeno provincijoje 1968 m. Tilto apsaugos užduotis laikyta nesunkia, palyginti su klajonėmis po brūzgynus

(Stabo seržanto Steisio Votsono [Stacy Watson] nuotrauka)

A 1/5 ginkluotės seržantas Mak Dermotas, liepęs jūrų.

pėstininkams ruoštis pajudėti, 1968 m. rugpjūtį An Hoa.

Atkreipkite dėmesį į seržanto šratinį šautuvą ir šovinius

(Seržanto majoro Mak Dermoto

nuotrauka)

A 1/5 štabo seržantas Steisis Votsonas su vėliava, 5-ojo jūrųpėstininkų pulko karių iškelta virš Citadelės laimėjus mūšį dėl Hujės miesto per Tet puolimą 1968 m. Fotografuota prieš žūvant jo geriausiam draugui grandiniui Frenkui Barisui (Frank Burris), knygoje Džekui Elenvudui, 1968 m. rugpjūčio 9 d.

(Štabo seržanto Steisio Votsono

nuotrauka)

Alfa kuopos pirmasis būrys pie­tiniame A Sau slėnio smaiga­

lyje laukia sraigtasparnių, nuskraidinsiančių į Dramblio

slėnį. Klūpo iš kairės į dešinę: medikas Maiklas Tarlis

(Michael Turley) ir medikas Krisas Rygeris (Chris Rieger).

1968 m. birželis

(Mediko Maiklo Tarlio nuotrauka)

Pirmoje eilėje iš kairės į dešiną: jaunesnysis grandinis Leimanas (Layman), laikantis skardiną prieš miegančio autoriaus veidą, Stju Kempbelas (Stew Campbell), gradinis Bobas Sadsis Kerotas (Bob „Sudsy" Caroll) ir eilinis Eibernetis (Aber­nathy). Už pastarojo jaunesnysis grandinis Henslis (Hensley). Antroje eilėje iš kairės į dešinę: grandi­nis Fredas Hiutesonas (Fred Huteson), vyresnysis eilinis Mariams (Mariani), jaunesnysis grandinis Briusas Trebilas (Bruce Trebil) ir eilinis Biufordas Junerstūtas (Buford Unerstute), jūrų pėstininkas, kurio širdis sustojo

(Roberto Kernio nuotrauka)

Stovi (nugara į fotoaparatą) ginkluotės seržantas Mak

Dermotas, būrį transportuojant Truojaus upe

(Štabo seržanto Steisio Votsono nuotrauka)

MOTERIS

Septyni mėnesiai brūzgynuose atnešė daug permainų. Nemažai pasau­lyje likusių draugų, įskaitant brolį ir seserį, nustojo rašyti. Kiti net ir nepra­dėjo. Niekada neįsivaizdavau, koks svarbus, išskyrus nebent senoliams, gali būti paprastas laiškas. Apie Vietnamą skaitydavau laikraščiuose. Niekada ne­toptelėjo, kaip visa tai atrodo iš tikrųjų. Bet dabar Vietnamo karas nebebuvo kažkoks keistas, fantastinis karas iš Valterio Kronkaito (Walter Cronkite)* re­portažų. Vienintelė realybė buvo džiunglės su savo mirtimi ir visu nuovargiu. Tualetai su nuleidžiamu vandeniu, peiliai ir šakutės nebeegzistavo. Fantazijos karalyste virto civilizacija.

Jaučiau būtinybę pasismaginti. Man skubiai reikėjo P&A. Antraip kai kurios mano anatominės dalys tinkamai nebefunkcionuos. Vandens buivo- lės darėsi vis patrauklesnės. Niekas nesivargino paaiškinti, kodėl Čanas ir aš taip ilgai negauname P&A. Vyrai, palyginti su mumis naujokai, jau buvo išvy­kę ir sugrįžę. Spėliojome, kad laukiama daugiau kulkosvaidininkų nenorint kulkosvaidžio patikėti šauliui. Daug spėliodavome. Pavyzdžiui, kodėl po tiek mėnesių kautynėse tebebuvome vyresnieji eiliniai. Turėjau daugiau nei vieną draugą sausumos pajėgose. Tiksliau tris. Visi trys tapo seržantais po šešių mė­nesių tarnybos, o ir Valstijų dargi nebuvo palikę.

- Visi paaukštinim ai 5-ajame jūrų pėstin inkų pulke užšaldyti, - pa­aiškino leitenantas Kempbelas. Ištraukęs spyną iš savo M16, pažiūrėjo pro vamzdį.

- Ką tai po galais reiškia? - pasidomėjau.- Nežinau. Paklausk savo kongresmeno.- Aš žinau, ką tai reiškia, - įsiterpė Čanas. - Jie nenori mokėti daugiau

kaip vienuolika centų už valandą.- Atėjo įsakymas dėl jūsų P&A, - sausai pranešė leitenantas.- Į kur? - pasiteiravau, stengdamasis nesuklykti iš džiaugsmo.- Nesu tikras. Pasiklauskite Sadsio.Puolėme ieškoti Sadsio.- Minutėlę!Ginkluotės seržantas, pasukęs galvą kairėn, čiurkštelėjo tabako sulčių

ant ilgos milžiniškų skruzdžių kolonos, žygiuojančios už pusantro metro kai­riau nuo vadavietės. Visada pavydėjau jiems keturiems - ginkluotės seržan­tui, leitenantui Kempbelui, Sadsiui ir medikui - sėdėjimo perimetro viduryje ir galimybės, panorus, miegoti visą naktį.

*CBS dirbęs populiarus amerikiečių žurnalistas. - Red. past.

152

- Puikus spjūvis, seržante, - pastebėjau.Jis atsirėmė ant vienos alkūnės ir sukryžiavo savo įdiržusias plikas

pėdas.- Turiu skardinę mėsos kukulių su pupomis. Ar turi sauso rašomojo po­

pieriaus?- Tikriausiai. Einu patikrinti savo atsargų, - atsakiau.- Aš surasiu Sadsį, - pasakė Čanas. - Kur Sadsis, leitenante?- Manau, jis vandens darbo brigadoje.Čanas nuėjo.- Gal dar pridėtumėte kavos pakelį, seržante?- Taip, žinoma. O tu galbūt dar turi kur nors atsidėjęs naujų kojinių

porą?- Jas jau išmainiau.- Į k ą ?- Dantų šepetuką, persikus ir keksą.- O! To nebūčiau galėjęs pasiūlyti.- Kaip dėl knygos, seržante?- Iš kur ją gavai?- An Hoa su juodaodžiu kulkosvaidininku iš trečiojo būrio išmainiau į

Salem cigarečių pakelį.- Apie ką?- Detektyvas.-K iek?- Paskolinsiu už pakelį karšto šokolado.- Sutarta.- Suradau! - pririsnojo Čanas, plati kvaila šypsena nušvietė visą jo kiniš­

ką veidą.- Jei tavęs geriau nepažinočiau, pamanyčiau, jog suradai ne Sadsį, bet

moterį. Ta šypsena amorali.- Australija! Pamėgink pagalvoti ir apie kitką, ne tik visąlaik apie moteris

ir bum-bum.- Apvaliaakės moterys! Kada?- Po savaitės, bet stenkis tvardytis.- Nebežinosiu nė kaip elgtis tarp žmonių.- Australija. Buvau ten keturiasdešimt ketvirtaisiais, - dar labiau atsilošė

ginkluotės seržantas, tarsi atsiminimai ramdė seną žaizdą. - Australės myli jūrų pėstininkus.

Supratęs, kad patraukė mūsų visų dėmesį, jis šiek tiek sutrikęs išsitiesė.- Bent jau taip buvo keturiasdešimt ketvirtaisiais.Atsikrenkštęs paleido dar vieną čiurkšlę ant skruzdžių kolonos.- Sulakstysiu popieriaus per minutę, seržante, - pasakiau.

153

- Neužmiršk knygos.Parodžiau jam pakeltą nykštį ir su Canu nuskubėjau į savo poziciją peri­

metre.- Paskutinė mano matyta moteris atrodė kaip išvaryta iš Dachau. Pameni

merginą ant Truojaus tilto ir vaikį, pardavinėjusį tą baisų saldumyną, - pasa­kiau Čanui, futbolininko judesiu spiriančiam į akmenį.

- O taip, jis mėgino tau įsiūlyti savo seserį.- Taip. Bum-bum už penkis dolerius.- Atrodo, jog nuo tada nutekėjo daug vandens, ar ne?- Dieve, tikrai! Jaučiausi, tarsi čia būčiau praleidęs didesniąją savo gyve­

nimo dalį.- Žinau, ką turi galvoje, - tarė Čanas, mums pasiekus kulkosvaidį. - Savo

merginai mėginau paaiškinti, kokia ilga čia diena. Bergždžiai. Niekas nepa­jėgia suprasti.

- Keista, - atsiliepiau. - Bandžiau Polei pasakyti...- Ši katra?- Iš Misūrio. Bandžiau paaiškinti, koks senas darausi ar koks skirtingas

čia laikas. Jiems tai atrodo niekai. Atsimeni, kai paskutinį kartą sulaukėme pašto?

- Sunkiai. Mano motina pranešė apie Tet puolimą. Tarsi pats to nežino­čiau, - sarkastiškai ištarė Čanas.

- Tada gavau tą laišką iš Polės. Ji mokosi Misūryje. Na, per atostogas grįžo namo ir sutiko tris mūsų bendrus draugus. Tie pašlemėkai manė, jog aš išvy­kęs studijuoti į koledžą.— — O ar kiti taip nemano? - pasišaipė Čanas.

- Kai ji pasakė, kur esu iš-tikrųjų, vienas iš tų inulktų-pareiškė, jog ti­kriausiai puikiai leidžiu laiką, nes jo du dėdės dukart grįžo į Vietnamą dėl gero atlyginimo.

- Karinis jūrų laivynas ir oro pajėgos, tiesa? - paklausė Čanas.- Tiesiai į dešimtuką.- Galvokim tik apie P&A.- Į balnus! - perimetru atsklido Greitojo Erelio balsas.Vien tiedu žodžiai įvarydavo nuovargį, tačiau šįkart neįstengė išstumti

minčių apie P&A. Dvasia buvo pernelyg pakili. Vis galvojau, kokia keista pora esame mudu su Čanu. Koledže jis specializavosi medicinos srityje ir domėjosi neprofiline dvasininko disciplina, o man vidurinėje mokykloje rūpėjo futbo­las, išgertuvės bei moterys. Dėl neaiškių Dievo motyvų kažkaip suartėjome labiau negu kraujo broliai. O dabar netrukus kartu dar ir gerai papramogau­sime.

Vėl pakilome į žygį. Kulkosvaidį įtaisiau ant dešiniojo peties. Didelė nuo sprando iki petinkaulio nuospauda, atsiradusi nuo kulkosvaidžio svorio ir

154

nuolatinės trinties, rodos, nesustojamai augo. Pagalvojau, jog po karo tikriau­siai liksiu pakrypęs į šoną. 5-ojo jūrų pėstininkų pulko kuprius.

Slinko valandos. Mūsų kryptis nesikeitė. Tiesiu taikymu į blyškiai pilkš­vus kalnus išilgai Laoso sienos. Pamažu artėjant kalnai darėsi vis žalesni ir žalesni, kol bet kuri kita spalva išnyko. Kirtome nedidelį upokšnį. Kojos vėl sušlapo. Džiunglių puvėsiai ant mano pėdų siuntė skausmo impulsus koja aukštyn, jau ėmiau manyti, jog daugiau neįstengsiu žengti nė žingsnio. Tačiau nesustojau.

Praslinko dar kelios valandos. Pagaliau pasiekėme grėsmingus kalnus ir pradėjome kopti siauru taku, mano akimis, pernelyg naudojamu. Statų taką iš abiejų pusių juosė tanki žalia nedraugiška lapija. Straikeris pradėjo niurnėti, kodėl liekame ant tako. Man nepatiko, kad jis už nugaros. Jis dėl visko niurz­gėdavo. Tačiau šįsyk buvo teisus, nors ir labai panorau išperti jį už liežuvio ne­laikymą tokiu momentu, kai abipus tako toliau nei per trisdešimt centimetrų nieko negalima buvo įžvelgti. Likti šitaip ant tako reiškė drožti tiesiai į pasalą. Visi tai žinojome.

Kelias darėsi vis statesnis, kol, norėdami įveikti šlaitą, turėjome graibyti už šakų ir traukti save viršun. Nenusukdami nuo tako persiritome per kalną, paskui leidomės žemyn, kol įsirėmėme į kalnų upę. Nelyginant stačių, žalių, medžiais apaugusių kalnų neaukštas plikas brolis kairėje stūksojo nedidelė ruda kalva. Nuo jos vaizdas vėrėsi į atvirą vietovę tarp dviejų didelių kalnų, kur takas kirto upelį.

Negaišdami laiko užkopėme ant kalvelės. Ginkluotės seržantas mums parinko vietą, kur turėtum e švarų šaudymo lauką. Kulkosvaidį pastačiau ant šiek tiek statoka šlaito. Ginkluotės seržantas, per burnos kraštą čiurkštelėjęs tabako, pažvelgė man tiesiai į akis.

- Pasakysiu, kad niekas nešaudytų, kol neatidengsi ugnies. Prieš pradė­damas pleškinti, pasistenk, kad jų būtų kuo daugiau atviroje vietovėje.

- Būkit ramus, - pasakiau, o Čanas parodė ginkluotės seržantui pakeltą nykštį.

Seržantas atsakė tuo pačiu ir nuskubėjo tikrinti kitų pozicijų.- Kaip manai, ar mes Laose? - pasiteiravau.- Laose jau visą pastarąją valandą, - atsiliepė Čanas.- Iš kur žinai? Nepastebėjau jokių kelio ženklų, - sarkastiškai pareiškiau.- Gana elementaru. Skirtinga augalija ir taip toliau.Užbaigęs taukšti įprastinius niekus, Čanas apsimetė, jog tikrina šautuvą.- Iš kur žinai, kur esame? - pakartojau klausimą.- Paklausiau Greitojo Erelio.- Tikrai?- Taip. Jis pasakė, kad šioje vietoje Delta kuopa prieš dvi savaites patyrė

nemalonumų.

155

- Turi galvoje artimąsias kautynes?- Taip sakė Vadas. Dar minėjo, kad Delta ginkluotės seržantas pristatytas

Garbės medaliui.- Nejaugi?- Pabaigęs šovinius, kabaru paklojo šešis Šiaurės Vietnamo kareivius.- Geriau jau būtum apie tas artimąsias kautynes patylėjęs.Išsitraukiau savo .45. Melsvai juodas metalas rudavo nuo rūdžių. Paspau­

džiau dėtuvės išmetimo mygtuką. Nieko neatsitiko. Čanas pradėjo kvatotis.- Patikimiau būtų su durtuvu, - sukikeno jis.Pasilenkęs išilgai kalvos šlaito prie mūsų pribėgo Sadsis. Be savo radijo,

pritvirtinto ant nugaros, atrodė kaip nuogas. Mus pasiekęs priklaupė ant vie­no kelio.

- Leitenantas liepia įsikasti.Patylėjo gaudydamas orą.- Jis pageidauja, kad pirmi atidengtumėte ugnį, kai gukai perkirs upelį.Sadsis vėl įkvėpė oro ir nukūrė prie kitos pozicijos. Čanas pakėlė akis į

dangų.- Ar jis sakė įsikasti?- Taip ir pasakė, - atsakiau.- Mano nuomone, tai slegia.- Dėl to nesijaudink. Įsikasti negalime. Juk savo kastuvėlius išmetėme.

Pameni?- Ir taip pasielgėme mes?- Kažkas paistė, kad jie per sunkūs ir kad niekada nepasiliekame vienoje

vietoje taip ilgai, jog turėtum e laiko kasinėti.- O, taip, - pripažino jis. - Veteranai netampo nereikalingo svorio. Dabar

prisiminiau. Jei neklystu, tokia idėja kilo tau.- Manau, jog įsakymą, kaip visada, ignoruosime.- Jūs, vaikinai, tikrai išprotėję! Negi nebijote?To aukšto balso neatpažinau, bet kad ir kieno būtų, skambėjo rimtai. Ča­

nas nustebo ne mažiau nei aš. Pasivertėme ant šono ir, metę žvilgsnį atgal, išvydome visiškai sutrikusį lieso jauno naujoko veidą. Net nežinojau jo vardo. Prisijungė prie mūsų prieš dvi dienas. Pasipurtė kaip sušalęs, permirkęs šu­niukas ir, tarsi apšaudomas, krito ant pilvo.

- Kas tu?- Mano v-v-vardas Ervisas. Ervisas Hendris (Arvis Hendry).Nebuvau tikras, ar jis mikčiojo, ar tik buvo išsigandęs.- Nusiramink, Ervisai, - pasakiau.- Ką čia veiki? - pasidomėjo Čanas.- Grandinis Greitasis Erelis liepė man dviem išprotėjusiems kulkosvaidi­

ninkams atnešti kastuvėlį.

156

Nepakeldamas galvos nuo žemės, jis pagrabaliojo už nugaros, kol surado kastuvėlį.

- Štai, - padavė mums, pašoko ir susilenkęs nuskuodė į savo poziciją. Vaizdas priešais buvo tarsi iš Salem cigarečių komercinės reklamos.

Paukščių čiulbesys stelbė tolimą artilerijos griaudesį - malonus paįvairinimas. Tarp kalnų prasibrovė retas, medžių kvapą nešantis vėjelis, kaip rudens die­ną sušlamindamas lapus. Jis atvėsino mano kūną kone iki pakenčiamo lygio. Karas čia nesiderino su aplinka. Norėjosi nusiauti pūvančius batus ir basam pabraidyti švelniai čiurlenančiame upelyje apačioje. Negalėjau atsiginti nuo minties, jog šiame ramiame kraštovaizdyje trūko vienintelio dalyko - pikniką surengusių dviejų įsimylėjėlių.

Kažkas apačioje tarp augalų sujudėjo. Klykdamas į žydrą dangų pakilo didelis paukštis. Staiga iš medžių priedangos išniro Šiaurės Vietnamo kareivis su įprastiniu žalsvu kamštiniu šalmu, kuris atrodė žalesnis negu daugumos. Spėjau, jog naujutėlaitis. Naujii daliniai iš Šiaurės. Širdis ėmė smarkiau plakti. Kareivis pastovėjo prie upelio, žvalgydamasis į abi puses kaip vaikas, norintis pereiti judrią gatvę. AK-47 laikė abiem rankomis. Kažko trūko. Kuprinės!

Pagaliau jis atsidūrė kitoje upelio pusėje. Pasirodė dar du kamštiniai šal­mai. Mano širdis, regis, susijungė su Adomo obuoliu. Čanas įsitempė. Tvirčiau suspaudžiau kulkosvaidžio rankeną. Nusitaikiau į priekinį vyrą. Kažkas už manęs ėmė kastis į uolėtą žemę. Vyras mano taikiklyje pasisuko ir dabar žiū­rėjo man tiesiai į akis.

Girdėjau, kaip griežiu dantimis. Triukšmas nieko nebereiškė. Per vėlu. Nuspaudžiau nuleistuką. Pirmi oranžiniai traseriai tiesiog kiaurai perskrodė priekinį vyrą, tarsi jis būtų pagamintas iš papjė mašė. Pirmoji papliūpa nu­bloškė jį atgal. Rankos tik sumaskatavo kaip į orą išmesto manekeno. Pleški­nau ir pleškinau.

- Nutraukt ugnį! Nutraukt ugnį! - už peties mane purtė Čanas.Jaučiausi tarsi pažadintas iš migloto sapno. Skaudėjo lūpas. Geroką jų

dalį buvau įspraudęs tarp dantų.- Kulkosvaidžius paruošt! Eime skaičiuoti kūnų!- Ar turi šaudmenų? - paklausiau Čano.- Mes pasirengę.Nuklupinėjau šlaitu žemyn paskui grandinio Džeimso skyrių, papildytą

pora vyrų. Pasiekėme upelį. Vienas vietnamietis gulėjo pusiau vandenyje, pu­siau sausumoje. Nutraukta dešinė ranka ir dalis peties drybsojo ant kito kūno kojų už metro nuo jo. Skaisčiai raudonas, tvinksintis kraujas dažė krištolinį upelio vandenį.

- Geras šūvis, Džonai. Panašu į šveicarišką sūrį, - pagyrė Semas. Mėginau į Semą nekreipti dėmesio. Kruvina scena priminė filmą, matytą

per paskutinį pasimatymą pasaulyje, - „Boni ir Klaidas". Antras vietnamietis

157

gulėjo kniūbsčias ir tebekvėpavo. Kruvini pėdsakai vedė į krūmus, išduoda­mi, kuria kryptimi kažkaip sugebėjo nušliaužti trečiasis. Ankstesnį vėjelį pa­keitė karštas, drėgnas oras. Atrodė, tarsi sykiu nužudžiau ir ramybę. Apėmė šiurpus jausmas, kad ji gali niekados nebesugrįžti.

Grandinis Džeimsas M16 niuktelėjo Straikeriui ir parodė kraujo pėdsa­kus.

- Pažiūrėk, ar toli nusigavo, ir būk atsargus. Čia greitai temsta. Pasiimk su savimi Džonsą.

Skausminga dejonė atkreipė mūsų dėmesį į dar gyvą šiaurės vietnamietį. Jis gulėjo ant pilvo. Tada suvirpėjo iš skausmo. Nukreipęs į galvą M16, gran­dinis Džeimsas lėtai atvertė vietnamietį koja. Jokio ginklo. Saugu. Džeimsas priklaupė ant vieno kelio ir nuėmė kamštinį šalmą. Ant išskirtinai gražaus veido išvirto ilgi mirguliuojantys juodi plaukai. Apstulbau. Mažiausiai pa­saulyje čia tikėjausi išvysti dailią moterį.

- Oho! Kaip manai, kokio ji amžiaus? - išsprūdo kažkam.- Daugiausia dvidešimties, - atsakė grandinis Džeimsas.- Lažinuosi, kad ji pusiau prancūzė.- Tikrai. Per graži, kad būtų grynakraujė gukė.Čanui ir man užkando žadą, visi kiti tarytum išnyko. Įstengiau tik spok­

soti. Dailius veido bruožus atitiko nepriekaištingas sudėjimas. Stulbinančios akys, apvalesnės negu paprastai, rodė euroazijietišką kilmę. Dėvėjo tokią pačią žalsvą uniformą kaip daugelis Šiaurės Vietnamo kareivių ir tokius pačius, iš amerikiečių padangų protektoriaus pagamintus Ho Ši Mino sandalus. Mane supykino. Supratau, jog ką tik tikriausiai nužudžiau vieną iš gražiausių mano kada nors m atytų moterų.

Negalėjome atplėšti nuo jos akių. Panašiausias dalykas į moterį per kelis pastaruosius mėnesius buvo dvi vietnamietės, iššokusios iš trobelės per vieną „surast ir sunaikint" operaciją. Kaimo moterys būdavo išsekusios ar vanagiš- kų veidų. Dauguma be dantų, oda nuo ilgų metų, praleistų ryžių laukuose, suskirdusi. Ši moteris atrodė lyg gėlė dykumoje.

Sustojome aplink pusračiu. Jos žalsvoje palaidinėje, sparčiai merkiamoje tamsiai raudono kraujo, iškart virš pilvo linijos matėsi dvi skylės. Jūrų pėsti­ninkų pusratis žengė dar žingsnį arčiau. Akimirka alsavo pirmykšte tamsa. Spoksojome kaip užhipnotizuoti. Iš skausmo ji susigriebė už pilvo, pažvelgė į mus ir kažką ištarė vietnamietiškai. Užsimerkė ir tai dar kartą pakartojo. Tada vėl tą patį pasakė, šįkart atmerktomis akimis, virdama panieka. Atpažinau tik vieną žodį - jūrų pėstininkai. Grandinis Džeimsas suardė transą.

- Čanai, ką ji sako?- Sako, kad jūrų pėstininkai žudikai ir gyvuliai.Semas numetė blūperį. Jo akys išsprogo. Šiurkšti, nešvari, raukšlių iš­

vagota oda tobulai atitiko jo keistą asmenybę. Staiga jis man pasirodė labai

158

senas. Niekam nespėjus sulaikyti, mirksniu parpuolė ant kelių ir vienu stai­giu judesiu nusmaukė moteriai kelnes. Buvau pritrenktas. Niekas nesukrutė­jo. Kai sureagavome, Semas jau buvo jai ant galvos užvertęs kruviną palaidi­nę. Aš ir kiti du metėmės į priekį, sugriebėme Semą už pečių ir parbloškėme aukštielninką. Uždusęs ir lekuodamas jis gaudė orą.

Moteris pradėjo mus keikti. Jos veidu nuriedėjo didelės žvilgančios aša­ros. Čanas šūktelėjo sanitaro ir atsiklaupė šalia jos. Skubiai perplėšė palaidinę per pusę ir pamėgino sustabdyti kraujavimą aprišdamas abi medžiagos palas aplink juosmenį.

- Ar sunkiai sužeista, Čanai? - paklausiau.- Panašu, jog triskart kliudyta kulkosvaidžio kulkų.- Išgyvens?- Nežinau. Viena kulka, rodos, pervėrė nugarą ir išėjo per šoną. Ta žaizda

rimčiausia.Kaskart, kai ji imdavo mus keikti, iš didžiulės žaizdos šone plūsteldavo

kraujas. Semas pašoko ant kojų.- Kodėl visiems nepasismaginus, kol mirtinai nukraujuos? - sušuko jis.- Iš tiesų, kodėl ne? - pridūrė kažkas.- Tai būtų klaida, - griežtai atkirto Čanas Semui, paskui nutvilkė jį aki­

mis, kone skatindamas reaguoti.Nevaldomą akimirką viskas linko į kivirčą. Žinojau, kad Semas pakanka­

mai išprotėjęs, kad griebtųsi ginklo. Pasitraukiau per du žingsnius ir atstačiau M60, laikydamas buožę prispaustą prie šono. Semas nekreipė dėmesio nei į mane, nei į Čaną. Jis nenusukdamas žvilgsnio spoksojo į apnuogintą merginą. Girdėjau, kaip griežia dantimis.

- Tas vaikinas iš Delta kuopos man pasakojo, kad per pasalą netoli uolų paklojo vieną paukštytę.

Semo kalba tapo lėta ir apgalvota.- Jie nuvilko drabužius ir prikimšo ją signalinių raketų, kad kūnas neat­

vėstų, kol visas skyrius...Semas šiurkščiai nusikvatojo nebaigdam as savo iškrypusios istorijos.

Iš krūm ų išniro Straikeris ir Džonsas. N etardam i nė žodžio, jie įsistebeilijo į moterį.

- Na, tai kur gi gukas? - sulojo Džeimsas.- Jo neradome, - atsiliepė Straikeris, neatplėšdamas žvilgsnio nuo nuo­

gos merginos. - Tačiau jis sunkiai sužeistas. Visur kraujas. Ei! Ką darysime? Išdulkinsime ją visi?

- Ramiai. Ji tikriausiai miršta, - pasakė Džeimsas.- O, gerai, - suniurnėjo Straikeris. - Ne kažin kiek jos ir likę.Straikeris žvilgtelėjo į Čaną, paskui nudelbė akis, tarsi būtų sutrikęs ar

galbūt besigailintis netikusių žodžių.

159

Vis dar nė vienas nebuvo nugręžęs akių nuo merginos ilgiau kaip aki­mirką. Nuo mano antakių lašėjo prakaitas. Grandinis Džeimsas prisidegė ci­garetę. Rūpestingai įdėjo brangius degtukus atgal į šalmą. Viena koja patogiai ilsėjosi ant lavono be peties. Iškvėpė ilgą, liūdną dūmų kamuolį. Su priglaustu prie šono ir viena ranka laikomu už buožės šautuvu priminė man medžiotoją, pozuojantį prie nušauto elnio.

- Tai kaip, Čanai? - paklausė grandinis. - Ar išgyvens?- Galbūt, jei skubiai bus evakuota sanitariniu sraigtasparniu.- Nežinau, Čanai. Atrodo, jog ji neteko daug kraujo.- Neteko, bet nepanašu, kad būtų kliudytas koks nors gyvybiškai svar­

bus organas.- Einu, pažiūrėsiu, ką pasakys leitenantas.Grandinis Džeimsas numetė cigaretę į upelį ir pasuko atgal į kalvą.- Neieškok leitenanto, - šūktelėjo Semas. - Tiesiog paklausk Greitojo

Erelio.

Po pusvalandžio virš galvos pasirodęs sanitarinis sraigtasparnis nuleido krepšį sužeistai moteriai. Iki to laiko Čanas ir sanitaras sugebėjo pristabdyti kraujavimą. Jie atsargiai pririšo ją siūbuojančiame krepšyje ir sraigtasparnio kulkosvaidininkui parodė pakeltus nykščius. Kabantis sraigtasparnis siūbte­lėjo kairėn, tarsi papūstas galingo vėjo gūsio. Besisukančios mentės čekštelėjo per aukščiausių medžių viršūnes, tada orlaivis siūbtelėjo dešinėn, tarsi neval­domas. Vieną baisią akimirką atrodė, kad didvyriškos pastangos Laose baig­sis katastrofa. Galiausiai suvaldytas ėmė kilti ir pranyko už kalnų viršūnių.

Mane užplūdo pasididžiavimo banga. Ne pirm ą kartą mačiau jūrų pės­tininkus, rizikuojančius savo gyvybe, kad išgelbėtų sužeistą priešą, tačiau šį­syk jaučiausi nuostabiai. Nesupratau kodėl. Galbūt kad ji buvo jauna ir graži. Gal jog manė, kad jūrų pėstininkai - gyvuliai. Arba todėl, kad aš buvau tas jūrų pėstininkas, kuris ją sužeidė. Kad ir kokia priežastis, didžiavausi, jog esu amerikietis.

Iškeliavome nedelsiant. Visiems buvo aišku: pasirodžius sanitariniam sraigtasparniui, kiekvienas gukas tiksliai žino, kur esame. Džiaugiausi, kad paliekame Laosą. Kai pasiekėme slėnį, horizonte matėsi tik saulės žara. Kirs­dami pirm ą ryžių lauką, paspartinome žingsnį. Tamsėjančiu dangum i ritosi didžiuliai juodi debesys, atnešantys lengvą dulksną ir prastą matomumą.

Pasiekus kitą ryžių lauko pusę, lengva dulksna virto tvanu. Kolona su­stojo. Skaudėjo nugarą. Kojos prašėsi poilsio. Jaučiausi fiziškai ir psichiškai išsekęs. Kulkosvaidis svėrė toną, o kuprinės diržai jau rėžėsi kone į kaulą. Užmerkiau akis... Kažkiek vėliau susizgribau, jog Čano esu vedamas į mūsų

160

naktinę poziciją. Išsidėstymas priminė perimetrą, bet nebuvau tikras. Šaudy­mo laukas nepatiko, tačiau jaučiausi pernelyg pavargęs, kad imčiau skųstis. Nebuvau tikras, kas prieš mus, - krūmai, o gal tik sustiprėjo lietus?

- Tiek to.- Kas? - paklausė Čanas.- Nieko, kalbėjau tik su savimi, - sušnibždėjau.- Jei gali bendrauti su savimi, tai turėtum budėti pirmas. Aš nebeįstengiu

laikytis.- Pamėginsiu, bet akių vokai lyg švininiai.Čanas nieko neatsakė, net nepasivargino nusimesti kuprinę, tiesiog

mirksniu nugrimzdo į komą. Nusiėmiau šalmą, tikėdamasis, kad šaltas lietus mane prablaivys. Neatgaivino. Vėl užsidėjau šalmą. Pajutau, kaip akys mer­kiasi. Pabandžiau prisiminti namus, tačiau jaučiausi pernelyg varganai, kad ateitų kokios nors malonios mintys. Pliaupė lietus. Dieve, kaip nekenčiu šios šalies! Tačiau lietus naktį bent apsaugojo nuo moskitų.

Žmogau, galvoje skriejo mintys, aš darausi žiauriai liesas. Galbūt k ru ­viną karą pratrauksiu ir mirsiu nuo kokios nors ligos. Pasenti, šiaip ar taip, negeidžiau. Bet legaliai pagerti būtų smagu. Mano draugai manys, kad žu- vau kaip didvyris. O į kapus mane tikriausiai nuvarys džiunglių puviniai. Gali būti, kad karstą reikės laikyti uždengtą. Niekada neteks padėvėti tos prakeiktos melsvos uniformos. Čanas sako, jog, sudėjus kovinį ir užjūrio atlyginimus, gaunu vienuolika centų per valandą. Argi už tai įpirkčiau tą melsvą uniformą?

Praslinko valanda. Liūtis kiek aprimo. Sušnypštė kažkas baltas, prime­nantis ratu besisukančią bengališkąją ugnį. „Neužmik", - raginau save. Priva­lau likti budrus. Bengališkoji ugnis ištaškė purvą dešinėje nuo manęs.

- Atlekianti!Dar viena B-40 raketa prašnypštė virš galvos ir sprogo dvidešimt metrų

už nugaros.- Kulkosvaidžius paruošt!Atidengiau ugnį iš M60.- Ten žybsnis! - sušuko Čanas ir parodė ranka. - Dešimt m etrų kairiau!Mano traseriai nušvilpė į paskutinį blyksnį.- Nutraukt ugnį! - pasakė Čanas.- Ar ką nors matai?-N e .- Ai! Čanai! Kažkas smogė man į galvą! Tartum plyta!Kurtinantis sprogimas mestelėjo mane į priekį. Skeveldrinė granata pa­

taikė man į šalmą ir atšoko ant žemės šalimais. Blyksnis tarsi sustingo mano akyse.

- Mane sužeidė! Dieve, šįkart mane tikrai sužeidė! Visa nugara dega!

161

Pasiritau į kairę.- Tai vamzdis! Čanai!- Džoni! Kaip tu?- Dieve, kaip džiaugiuosi tave girdėdamas! Taip. Ne. Nežinau. Kažkas

šilta smarkiai teka mano koja, o nebelyja.Dešinėje sprogo dar viena raketa, apdrėbdama mus purvu.- Ar ką nors matai?- Dar ne.- Ar tu irgi sužeistas?- Taip, - atsakė Čanas. - Klausyk.- Nieko negirdžiu.- Nei aš.- Gal reikėtų pašaukti mediką?- Ar dabar gali matyti? - pasiteiravo Čanas.-N e .- Jie gali būti visiškai čia pat.- Turi šautuvą?- Taip.- Atrodo, kraujuoju - ir iš kirkšnies!- Smarkiai?- Ne. Nemanau. Čanai, pačiupinėk mano kojas. Ar joms viskas gerai? Čanas pasislinko arčiau ir stuktelėjo man į batą. Pajaučiau.- Dieve, ačiū tau.- Jos kraujuoja, bet vis dar čia.- Pažiūrėk, ar gali paruošti šaudym ui kulkosvaidį. Aš pakviesiu sa­

nitarą.Susiorientavau ir prisitraukiau prie savęs M60. Jis priminė sukietėjusį

purvo gabalą, bet nieko netrūko. Akyse vis dar juodavo dėmės. Atsiminiau, kaip per nustatytą laiką užrištomis akimis turėdavau išardyti ir sudėti kul­kosvaidį. Vienintelis garsas aplink buvo šniokščiantis lietus.

- Kulkosvaidis paruoštas. Tik nežinau, ar pasinaudosim. Nieko nei ma­tau, nei girdžiu.

- Sanitare! - Čano šūksnis mane išgąsdino. Po akimirkos šūksnį kažkas pakartojo kairiojoje pozicijoje.

Įsitempiau. Pamėginau ištiesti koją. Skaudėjo. Apėmė visiško bejėgišku­mo jausmas. Paskui panika.

- Niekada negalėsiu bėgioti, - išpoškinau.-K ą?- Nebegalėsiu žaisti futbolo!- Nusiramink, tau viskas gerai.- Ar aš suluošintas?

162

-Je i nebūtum gaudęs granatų savo buka galva, negulėčiau čia kraujuoda­mas ir varinėdamas kvailas kalbas!

Kaip tik tokių žodžių man ir reikėjo. Panika atlėgo. Sukikenau ir susi­gėdau. Dažnai savęs klausinėjau, kaip reaguosiu, kai mane sužeis. Dabar ži­nojau, ir mano išdidumas nukentėjo labiau nei koja. Sunkūs batai suteškėjo purvo klane už mūsų. Nuo blykstelėjusio sprogimo naktinis regėjimas man tebebuvo bevertė gelsvų dėmių sankaupa.

- Negaliu patikėti. Ir pataikyk tu man tiesiai į galvą! - Čanas ėmė kikenti.- O, net skauda juoktis!

Jis vėl prajuko, stengdamasis nuslopinti garsus ranka. Kaip visada, juo­kas mane užkrėtė. Pradėjau kikenti ir vienu kartu verkti.

- Jei nė vienas iš jūsų nesužeistas, tai tuojau būsit! - grėsmingai sušnibž­dėjo Greitasis Erelis. Už mūsų sušlamėjo dar viena pora kojų.

- Kuris sužeistas?- Ar čia sanitaras?- Taip.- Mes abu sužeisti. Patikrinkit pirma Džoną.- Tada ko čia žvengiate? - suurzgė Greitasis Erelis.- Skeveldrinė... - Čanas pradėjo kikenti.- Pataikė m an į ... - suprunkščiau ir aš. Toliau nebegalėjau ištarti nė

žodžio.- Nugabenkime juos į vadavietę, - pasakė Greitasis Erelis. - Čiupk už

rankos.- Manote, kad juos ištiko šokas? - pasiteiravo medikas.- Ne. Jie per daug kuoktelėję, kad būtų ištikti šoko.Vadas pakėlė mane taip, tarsi būtų įsiutęs ar labai skubėtų. Atsistojau ant

dešinės kojos.- Ar gali eiti?-N e .Juokai baigėsi. Pamėginau ištiesti kairę koją, bet skausmas tarė „ne". Pri­

siversdamas ją ištiesiau.- Galiu šokčioti.- Ar reikia pagalbos?- Taip, leitenante. Čiupkite už rankos ir kojos. Nunešime jį į vadavietę.- Ar gali paimti Čaną, dokai?- Žinoma, mes už jūsų.Perimetro centre stovėjo nedidelė žolių lūšnelė. Mane įnešė vidun. Girdė­

jau, kaip Sadsis kvietė sanitarinį sraigtasparnį.- Kaip laikaisi, sūnau? - iš tamsos pasigirdo pažįstamas balsas.- Čia jūs, ginkluotės seržante?- Taip.

163

- Nežinau. Skauda kelį.- Sužeistas sunkiai? Skeveldros?- Ne per daugiausia, - atsiliepė medikas. - Panašu, jog kurį laiką praleis

Da Nange.- Net nežinojau, kad jūs, vaikinai, susiradote trobelę, - pasakiau.- Tu ir Čanas rytoj miegosite tikrose lovose, - pradžiugino medikas. -

Galbūt net šiąnakt.- Niekaip negaliu prisišaukti sanitarinio sraigtasparnio, - pranešė Sadsis.- Čanai, ar labai skauda? - pasidomėjo medikas.- Taip, - silpnu balsu atsiliepė Čanas.- Ar jis sunkiai sužeistas, dokai? - paklausiau.Medikas įžiebė degtuką ir mikliai apžiūrėjo Čaną ieškodamas žaizdų.- Kelios skylės nuo skeveldrų, bet pasveiks. Seržante, palaikykite sekun­

dėlę degtuką virš mano krepšio.Ginkluotės seržantas uždegė degtuką, o medikas pasirausė savo krepšy­

je, kol surado tai, ko ieškojo.- Puiku, radau.Atsisėdau norėdamas žvilgterėti į savo koją. Kelnes dengė rausvas purvas.- Oho! Netekau daugybės kraujo!Po akimirkos sanitaras įbedė man kažką į koją.- Tai morfijus. Greitai nieko nebejausi...

- Kas čia per kratymas?Atmerkiau akis ir tučtuojau užsimerkiau. Skaisčiai švietė saulė. Kažkas

laikė mane už kojų. Vėl atsimerkiau ir skersakiuodamas stengiausi susigau­dyti, kas vyksta.

- Girdžiu sraigtasparnį.- Tikrai ten jis, pėstininke.- Greitasis Erelis?- Aš čia, Džoni. Tavęs laukia malonus laikas Da Nange, bičiuli. Taksi at­

vyko.Atkreipiau dėmesį į Vado balsą. Jo purvu aptaškytas veidas, kaip papras­

tai, nerodė jokių emocijų, bet balsas buvo draugiškas. Pasidarė gera.- Nepasigauk Da Nange kokios nors iš tų retų ligų.Išgirdęs leitenanto balsą, nustebau. Jis padėjo Greitajam Ereliui nešti

mane į sraigtasparnį. „Pirmos klasės aptarnavimas", - pagalvojau.- Pasistenk pargabenti sauso rašomojo popieriaus.- Žinoma, leitenante.- Greičiau!

164

Nemačiau, kas riktelėjo. Sraigtasparnio menčių sukeltas vėjas pūtė van­denį man į veidą.

- Paskubėkit! Kelkit jį!Balsas buvo durų kulkosvaidininko. Jie įkėlė mane vidun. Greitasis Ere­

lis kažką sušuko, bet variklio triukšmas nustelbė jo žodžius.- Kur Čanas? - sušukau.Vadas parodė aukštyn pakeltą nykštį. Durų kulkosvaidininkas nuvilko

mane toliau nuo atviros angos. Viskas vyko taip sparčiai, kad neįstengiau su­sigaudyti.

- Varyk! - riktelėjo kulkosvaidininkas.Iškleręs H-34 sraigtasparnis leido tokius garsus, kad atrodė, jog nuo že­

mės gali ir neatsiplėšti. Tačiau pakilo ir, sukdamas ratus, sparčiai kopė į viršų. Akimirką išvydau vaikinus apačioje. Jie vėl traukė į žygį. Pajutau kaltę, kad juos palieku.

- Atgal, kvaily, išsirisi lauk.- Čanai! Man taip rūpėjo, kur tu.Keistas siurbimo garsas, palydėtas garsaus cvanktelėjimo į sraigtaspar­

nio šoną dešinėje, privertė mane susigūžti. Kulkosvaidininkas atidengė ugnį į priešo ginklų blyksnius apačioje. Iš piloto kabinos atsklido keistas metalinis dunkstelėjimas.

- Vaaau! - sušuko pilotas. - Ačiū, dėde Semai, už tą plieno plokštę po mano užpakaliu.

Po akimirkos priešo ginklams tapome nepasiekiami. Durų kulkosvaidi­ninkas prisislinko arčiau prie Čano ir manęs.

- Jums nieko nenutiko?Dėl vešlių ūsų jis priminė ruonį.- Mums ne, užtat jūsų orlaivis įsitaisė dar vieną skylę, - pasakė Čanas.- Tai normalu. Šį sanitarinį sraigtasparnį prieš mėnesį gavome Dodž Si­

tyje ir nuo to laiko jam kliuvo trisdešimt septynis kartus panašiai kaip šįkart. Bet vis parsigaudavome iki namų.

- Nė vieno nesužeidė?- Sužeidė antrąjį pilotą, bet išgyveno.- Kažkiek laiko praleidome Dodž Sityje, tačiau tik purve. Mes kulkosvai­

dininkai. Gal norėtum susikeisti su mumis vietomis?Atsakymą iš anksto žinojau, bet magėjo sužinoti, ar šie skraidantieji ber­

niukai deramai gerbia kulkosvaidininkus.- Jokiu būdu, bičiuli! Aš apačioje kartą ir taip išbuvau per ilgai!- Pėstininku? - paklausė Čanas.- Vieną savaitę. 9-ajame.- Kaip pasprukai nuo brūzgynų? Girdėjau, jog paprastam kulkosvaidinin­

kui, kad taptų sraigtasparnio kulkosvaidininku, reikia trijų sužeistojo ženklelių.

165

- Taip. Tą patį girdėjau ir aš, bet turėjau gerą bičiulį, dirbusį užnugaryje štabe, jis man ir suveikė tas kitas pareigas.

- Nekabink man makaronų, - pasakiau.- Nekabinu, tai tikra tiesa, - tarė jis ir pakėlė dešinę ranką tarsi prisiek­

damas.Su Canu susižvalgėme pasibjaurėję.- Ar tavo draugas gali padaryti tai dar kartą? - pasidomėjau.Jis papurtė galvą.- Grįžo namo.- Ar Da Nange yra kino teatras? - paklausė Čanas.- Žinoma. Ant Laisvės kalvos. Ten yra ir šalto alaus.- Lažinuosi, kad jūs, vyručiai, kas vakarą gaunate alaus, ar ne? - kaman-

tinėjau toliau.- Taip. Turime net nedidelį nuosavą šaldytuvą.- Rodos leidžiamės. Ar mes jau prie Da Nango? - vėl paklausiau.- Ne. Ant kalvos „188" paimsime kelis žuvusiuosius. Matai?Jis parodė į dumbliną kalvos viršūnę, apjuostą spygliuota viela. Kalva

kyšojo kaip rudas, išrausomis nusėtas nykštys žalumos jūroje. Sraigtasparnis nusileido į dumblyną ne, kaip paprastai, šoktelėdamas į viršų, bet sušliuk- sėdamas. Nuo netolimo smėlio maišų bunkerio atskubėjo keturi iškilmingai atrodantys jūrų pėstininkai be šalmų. Jie buvo be palaidinių ir nuo galvos iki kojų aptaškyti purvu. Suvynioję į pončą, nešė negyvą jūrų pėstininką. Li­kus dešimčiai m etrų ligi mūsų, iki kelių nugrimzdo į žalsvą purvynę. Pasiekę atvirą angą, įkėlė vidun lavoną. Tas atsidūrė prie mano kojų. Veidas be išraiš­kos, tik negyvai spoksojo. Čanas ir durų kulkosvaidininkas nutraukė sustin­gusį, sunkų lavoną tolyn nuo angos. Kiti du jūrų pėstininkai be palaidinių atvilko dar vieną negyvėlį, suvyniotą į išdžiūvusiomis kraujo dėmėmis išmar­gintą pončą. Įkėlę lavoną, liko stovėti tokiais pačiais bejausmiais veidais. Stai­ga vieno iš jaunų vyrų skruostais pradėjo nevaldomai ristis didžiulės ašaros. Niekada nemačiau, kad kas nors būtų verkęs tokiomis didžiulėmis ašaromis neišleisdamas nė garso ar nė kiek nepakeisdamas veido išraiškos.

Sraigtasparnis nenoriai pakilo iš siurbiančio dumblo. Niekas neištarė nė žodžio. Pro atvirą angą įsisukęs vėjas pakėlė pončo kraštą, atidengdamas ar­čiausiai manęs paguldytą dailų šviesiaplaukį vaikiną.

- Pažiūrėk į jo veidą, Čanai.- Gerai atrodantis vyrukas, - atsiduso Čanas vėl atsilošdamas. - O kad

pamėgintume laimėti šį karą!- Įdomu, kodėl to nedarome? Turiu galvoje tikrąją priežastį.- Tikriausiai niekada nesužinosime.- Girdėjai, ką pareiškė senasis Mak Artūras (MacArthur)? - paklausiau.- Kada?

166

- Mano mama paskutiniame laiške rašė, jog jis pasibaisėjęs vyriausybės elgesiu su amerikiečių kariais. Sakęs, jog su 1-ąja jūrų pėstininkų divizija ga­lėtų nusigauti iki Hanojaus ir laimėti karą per tris savaites.

- Žinai, jis teisus, - atsiduso Čanas. - Ir aš tai žinau, ir gukai žino, tačiau pradedu manyti, jog taip niekada nepadarysime.

- Man gana smarkiai ima mausti koją.- Man irgi. Baigiasi morfijaus poveikis.- Aš vyresnysis eilinis ir jau po mėnesio tai galėjau pasakyti tiems pus-

pročiams, - pareiškiau.- Pasakyti ką?- Kad galėtume užbaigti karą per tris savaites, jei pasuktume į Hanojų.- Jei nesiimsime puolamųjų veiksmų, atrodysime kaip prancūziški viš­

čiukai.- Kada paskutinį kartą judu miegojote lovoje? - sušuko durų kulkosvai­

dininkas iš savo pozicijos netoli atviros angos.- Nepamenu! - atsiliepiau aš.- O aš pamenu! - pasakė Čanas. - Mažiausiai prieš septynis mėnesius!- Na ką gi, pasiruoškite tikrai lovai!- Sveiki atvykę į Da Nangą! - šūktelėjo pilotas iš kabinos.Nutūpėme ant kilnojamos nusileidimo aikštelės už penkiasdešimties me­

trų nuo grupės pilkų metalinių surenkamųjų Quonset namų. Ant artimiausio pastato stogo ir sienos raudonomis raidėmis buvo užrašyta NAS*. Mačiau iš namo į nam ą bėginėjančius žmones. Keli su neštuvais lėkė mūsų link. Kairėje nuo žemės atsiplėšė dar vienas sanitarinis sraigtasparnis. Šiam nepakilus nė šimto metrų, į jo vietą jau nusileido kitas. Prie mūsų sustojo gelsvai žalias sunkvežimis. Iš jo stryktelėjo du sanitarai, atidarė užpakalines duris ir prišo­ko prie mūsų.

- Nagi paduok mums sustingėlius! - riktelėjo durų kulkosvaidininkui aukštas jaunas sanitaras.

Prie atviros angos atidūmė dar du.- Pirma sužeistuosius! Katras sužeistas rimčiau?Po minutės jie mane numetė ant operacinio stalo ir vėl išskubėjo. Čanas

atsidūrė greta manęs. Jis atrodė kaip ką tik pasivažinėjęs „amerikietiškais kal­neliais". Palei sieną priešais stovėjo penkiolika stalų su purvinais jūrų pėsti­ninkais, kurie visi kraujavo. Iš kiekvieno vyro ėjo vamzdeliai. Virš visų lovų plastikiniai kraujo, gliukozės ir vienas Dievas žino kokie dar maišeliai.

Vieni gydytojai šūkavo paduoti įrankių, kiti siūlų ar tvarsčių. Didžiulėje patalpoje kunkuliavo triukšmingas chaosas. Neatrodė, kad kas nors būtų atsa­kingas. Nuo baltų sienų tvieskė skaisčios lempos. Net gydytojai vilkėjo krauju

*Naval Air Station - Karinio jurų laivyno oro stotis. - Red. past.

167

aptaškytais baltais apdarais, iš po kurių matėsi tik akys. Medicinos darbuotojai zujo visomis kryptimis, susidurdami ir stumdydami vienas kitą iš kelio.

Skausmas vis stiprėjo. Į nosį trenkė eteris. Paprastai nuo ligoninių kvapo man darydavosi negera, tačiau taip ilgai kvėpavau vien džiunglių ir nepraus­tų kūnų dvoku, kad antiseptinis aromatas pasirodė keistai malonus.

Jaučiausi kaip urvinis žmogus. Žavėjausi elektriniais šviestuvais. Oras buvo nenormaliai vėsus. „Galbūt dėl kraujo netekties", - pamaniau. Oro vė­sintuvai!

- Čanai! Čia oro vėsintuvai!- Kur esate sužeistas, jūrų pėstininke?Pasukęs galvą į kairę, išvydau išvargusį jauno sanitaro veidą.- Į kojas.Jis paėmė dideles žirkles ir pradėjo kirpti mano kelnių klešnę klubo link.

Iš vienos didelės kelnių kišenės iškrito rankinė granata ir nušokavo tarp sani­taro kojų. Tas išblyško. Tada nebesusivaldė.

- Tu sumautas pusproti! Ką čia veiki viduje su ta granata?Jo paniškas klyksmas taip išgąsdino aplinkinius, kad visi nutilo. Sanitarą

vis dar per daug kaustė panika, kad išdrįstų pakelti nusiritusią tarp jo kojų granatą.

- Argi negirdėjai, galvakoji? - iškošiau kaip įmanydamas grėsmingiau. - Ten vyksta karas, o skeveldrinės granatos yra mano amato įrankiai.

Persigandęs sanitaras lėtai pritūpė, atsargiai smiliumi ir nykščiu pakė­lė granatą ir išdūmė iš patalpos laikydamas ją nuo savęs per ištiestą ranką. Sužeistieji aplink sukikeno, ypač Čanas. Turiu pripažinti, kad likau savimi patenkintas, kol pasirodęs gydytojas įgrūdo man į burną piliulę.

- Tai darvonas, jūrų pėstininke. Siek tiek num alšins skausmą. Daugiau nieko neturiu. Kone visko trūksta. Kas likę, reikia taupyti sunkiau sužeis­tiems.

Gydytojas pasisuko į išsigandusį sanitarą, dabar, nors ir nenoromis, jau atsikračiusį mano granatos.

- Nupjauk batus ir iškask skeveldras.Rimčiausia žaizda buvo iškart po kairiuoju keliu. Tardamas „iškask", gy­

dytojas kaip tik į tą vietą ir rodė.Po akimirkos prie mano stalo prisiartino trys baltai apsirengę stambūs

tipai ir prispaudė mano rankas ir kojas. Padėtis vėl ėmė darytis gana niūri. Troškau pasipriešinti, tačiau šeši mėnesiai C davinių ir kasdien sukariami dvi­dešimt keturi-trisdešim t du kilometrai pavertė mane vaikščiojančiais griau­čiais. Buvau per silpnas peštynėms.

Sanitaras kapstė, tartum ieškodamas moliuskų. Klykiau, kol kažkas padavė rankšluostį įsikąsti. Galiausiai pabaigęs kankinimus, jis žingtelėjo nuo stalo ir padarė absurdiškiausią pareiškimą, kokį tik galėjo ištarti jo padėties žmogus.

168

- Ką gi, - ištarė ir patylėjo, žvelgdamas į žiojinčią skylę mano kairiojoje kojoje ir krapštydamas galvą kaip Stenąs Lorelis (Stan Laurel)*, jis priminė aktorių, atliekantį moters vaidmenį. - Manau, kad skeveldra per giliai, kad iškapstyčiau.

Mano galva trinktelėjo atgal ant stalo. Tebelaukiau, ar neišgirsiu „Ale­liuja" choro iš Hendelio „Mesijo". Dabar skaudėjo daug labiau negu kai mane sužeidė. Įsitikinau, jog šie kvailiai pasinaudojo manimi kaip objektu apmoky­mams darbo vietoje.

Tet puolimo kulminacija praėjo, tačiau karo veiksmai tebevirė smarkiau negu bet kokiu ankstesniu karo istorijos laikotarpiu. Tai suneramino dar la­biau, kai susiūtą ir nupraustą mane įvežė į ilgą metalinį Quonset namą, sausa­kimšą sužeistų jūrų pėstininkų.

Prisilietęs prie švarios baltos paklodės vos sutramdžiau garsų atodūsį. Jaučiausi toks švarus, švaresnis negu kada nors anksčiau. Nugrimzdau į gilų miegą.

- Kaip jautiesi, jūrų pėstininke?Švelnus balsas nuskambėjo per daug maloniai, kad būtų ne sapne.- Pabusk. Laukia vaistai.Lėtai atmerkiau akis, baimindamasis nuginti juslinę iliuziją. Per tirštą

rūką į mane žvelgė didžiulės apvalios mėlynos akys. Koks tai kvapas? „Aly­vų", - pamaniau. Toks kvapas sklisdavo nuo Benitos Džordž (Benita George), o gal nuo Džodi Ebot (Jody Abott)? O, koks kūnas! Benita buvo blondinė. Su­mirkčiojau akimis. Arba rūkas išsisklaidys, arba sapnuoju tobulą sapną. Švie­sūs plaukai gaubė didelius baltus dantis. Vėl sumirkčiojau. Didžiulės, sveikos, tikros amerikietiškos krūtys. Negali būti. Lėtai pakėliau dešinę ranką mielo regėjimo link. Du kartus lengvai patapšnojau per vieną krūtį. „Hm. Tvirtas sapnas", - pagalvojau. Ji nusišypsojo.

- Manau, kad išgyvensi, jūrų pėstininke.Nuo padėklo greta lovos pakėlė durtuvą, maskuojamą švirkštu.- Apsiversk.Pasijutau kaip į krantą išmestas banginis. Greitai panirau į stambių, drau­

giškų blondinių kupiną pasaulį.- Vyresnysis eilinis Klarkas?„Ne, tai ne sapnas, bet košmaras", - pagalvojau. Praplėšiau akis. Į mane iš

viršaus žvelgė griežto veido majoras žalsva uniforma.- Klausau, pone.

*Anglų komikas. - Red. past.

169

- Jungtinių Valstijų Jūrų pėstininkų korpuso vardu apdovanoju jus su­žeistojo ženkleliu.

Jauna Raudonojo kryžiaus mergina įteikė jam raudoną dėžutę, tada nusi­taikė į mane fotoaparatu. Majoras dėžutę atidarė ir parodė man medalį.

- Ar norėtumėte, kad prisegčiau? - pasidomėjo jis.Apsižiūrėjau, jog vilkiu mėlyną pižamą.- Ne, tiesiog paguldykite dėžutę greta manęs.- Kaip pageidaujate. Jei norite, ši jauna ponia Jus nufotografuos. Siūlome

tai padaryti, kad galėtumėte nusiųsti nuotrauką namiškiams ir pranešti, jog Jums viskas gerai. Jūrų pėstininkai prie Jūsų giminaičių durų nuneš telegra­mą, kuria artitnieji bus informuoti, jog buvote sužeistas per kovos veiksmus Kvang Najaus provincijoje.

Jis nusigręžė ir nužygiavo prie kitos lovos.- Nusišypsokit, - paprašė mergina, bet aš nesišypsojau. - Tai kainuos

Jums dolerį.Ji ištraukė nuotrauką iš Polaroid fotoaparato ir įteikė man ją kaip eismo

policininkė.- Bet aš neturiu pinigų. Brūzgynuose mums nemoka. Net nežinau, kur

mano piniginė.-Jūsų asmeniniai daiktai medicinos krepšyje, kuris kabo ant lovos krašto.

Šiandien gausite šimto dolerių karinį mokėjimo taloną. Dolerio grįšiu vėliau.Ji niekada negavo savo dolerio, o aš - savo šimto. Po dvidešimt keturių

valandų C-130 jau skridau į oro pajėgų ligoninę prie Kam Ranio (Cam Ranh) įlankos. Iš viršaus Vietnamas atrodė labai gražus, milžiniška žalia dygsniuo­ta antklodė, kurios kiekvienas kvadratėlis buvo vis kitokio žalsvo atspalvio. Pabudo pavydas pilotams.

Didžiulis bukanosis lėktuvas kone plyšo per siūles nuo sužeistų jūrų pėsti­ninkų. Čano nepastebėjau, bet tikėjausi, kad jis irgi čia. Vėl užsnūdau ir pabudau, kai ėmėme šokčioti ant Kam Ranio pakilimo-nusileidimo tako. Varikliai liovėsi inkšti. Iškeliamas iš lėktuvo, atkreipiau dėmesį į keistą tylą. Jokio artilerijos dun­desio! Nutūpėme taip toli nuo karo, kad nesigirdėjo net artilerijos garsų.

Oro pajėgų ligoninė prie Kam Ranio labiau priminė pigių gyvenamųjų namų rajoną Jungtinėse Valstijose. Tačiau net „Valdorfo" viešbutis man ne­būtų atrodęs geresnis. Į ligoninę vedė grįsti keliai, ir net pasirodė, jog iš tiesų mačiau gatvių žibintus. Vienaaukščius pastatus vieną su kitu jungė šaliga­tviai ir gerai prižiūrimos gyvatvorės. Aplinkui vaikštinėjo sausumos ir oro pajėgų kariai, vietoje M16 nešdamiesi gaiviuosius gėrimus, o vietoje kupri­nių - rankšluosčius. Visi tviskėjo švara.

Mane įrideno į ligoninės palatą. Stebuklai nesibaigė. Į veidą papūtė gai­vus vėsus oras. Televizoriai virš kai kurių lovų kone užėmė kvapą. Skambėjo telefonai, medicinos seselės įeidavo ir išeidavo.

170

- Negaliu patikėti!- Negali patikėti? - paklausė pažįstamas balsas.Pažvelgiau į dešinę. Lovoje greta manęs gulėjo Čanas.- Čanai! Vis dairiausi, kur tu.Jam nespėjus atsakyti, įsiterpė kitas balsas.- Tiesiog kaip miesto centre, ar ne, vyruti?Balsas buvo lėtas, gilus, monotoniškas, šiek tiek šniaukrojantis. Veidas

kaip Niujorko italo. Tikrai niujorkietis ar panašiai.- Nerealu! - pasakiau. - Nesigirdi net artilerijos.- Jūs, vaikinai, neabejotinai jūrų pėstininkai. Da Nangas tikriausiai vėl

perpildytas.- Taip ir yra. O tu - irgi jūrų pėstininkas?- Ne. Susilaužiau ranką žaisdamas tinklinį paplūdimyje. Tarnauju oro

pajėgose.- Tinklinį? - negalėjau patikėti.- Paplūdimyje? - atkartojo Čanas mano nuostabą.- Žinoma, - pareiškė jis. - O ką gi jūs, juokdariai, veikiate? Klausinėjate,

tarsi būtumėte nukritę iš dangaus!- Panašiai. Tai vadinama brūzgynais.Pasiverčiau Čano pusėn tikėdamasis užbaigti pokalbį.- Ei, žmogau, paklausyk. Norėčiau pakamantinėti apie karą, kai tik grį­

šiu iš išvietės, gerai?Neparodžiau jam jokio dėmesio.- Kaip jautiesi, Čanai?- Daug geriau, kai ji čionai.Sekdamas jo žvilgsnį, pastebėjau dailią raudongalvę Raudonojo kryžiaus

merginą, iš visų jėgų besistengiančią per sūpuojamąsias mūsų palatos du­ris įmanevruoti vežimėlį su žurnalais ir knygomis. Pristūmusi vežimėlį prie mano lovos kojūgalio, ji sustojo.

- Sveiki, vaikinai, - nusišypsojo. - Gal kas nors sudomintų?Mano širdis ėmė plakti smarkiau. Sugebėjome tik spoksoti. Pasijutau kaip

kaimietis didmiestyje. Nė vienam iš mūsų nespėjus atgauti žado, ji numetė pieštuką. Šis nusirito tarp mūsų lovų. Ji, regis, nekreipė į tai jokio dėmesio; paėmusi du žurnalus, atsistojo tarp mudviejų lovų ir įteikė kiekvienam po vieną. Tada apsigręžė ir pasilenkė pakelti pieštuko.

Nors paprastai Čano manieros pranoko didžiumos jūrų pėstininkų priimtus padorumo ir gero skonio standartus, mūšio nuovargis, skausmas, trum pas sijonas, ilgos kojos, išskirtinai dailus užpakalis ir dosnus vaizdas į grožybes nulėmė, kad ir jis neatlaikė: taip išsilenkė iš lovos, kad galvą trinkte­lėjo į manąją, kuri atsitiktinai irgi buvo nukeliavusi į tą pačią zoną. Ji, žinoma, atsigręžė pačiu laiku, kad išvystų mus spoksančius.

171

Čanas gūžtelėjo, užsimerkė ir nutaisė miną, tarsi kęstų didelį skausmą. Niekada nemačiau jo tokio sutrikusio. Nors ir neturėdamas vilties, kad tai pavyks, nusprendžiau pamėginti bent kiek pasiteisinti.

- Ilgą laiką praleidome brūzgynuose, ponia, o jūs mums pirmoji su mini sijonu.

- Norėčiau atsiprašyti... - pradėjo Čanas.- Pirmą kartą matote mini sijoną? - paklausė ji netikėdama.- Jie atėjo į madą prieš pat mums išvykstant, - ištarė Čanas.Čanas pasakė skausmingą tiesą. Išvykti pasirinkau neabejotinai netin­

kamiausią metą.- Jūs turėtumėte būti jūrų pėstininkai, - šypsena parodė mums jos su­

pratingumą.- Ar sunkiai sužeisti?- Ne, tik skeveldros, - atsakė Čanas.- Kalbėk už save, - pasakiau. - Maniškę skauda.- Spėju, jog jau atbuvote savo P&A.- Ne, - atsiliepėme vienu balsu.Mūsų atsakymas jai, rodos, patiko. Prieš tęsdama, ji paslapčia apsidairė.- Jei norite daugiau negu pažiūrėti, tai jums kiekvienam kainuos po pen­

kiasdešimt dolerių. Apsispręskite. Grįšiu vėliau.Tai tarusi, toliau nustūmė savo vežimėlį, palikdama mane sukrėstą iš pa­

grindų.- Kokia gėda, - tyliai pratarė Čanas daugiau sau negu man.- Kaip?- Ta graži jauna ponia, kuri savo nuotykį Vietname tikriausiai pradėjo

kaip Raudonojo kryžiaus mergina, kupina hum anistinių ir patriotinių idealų, tapo tikra prostitute, - pasakė ir rimtai pažvelgė į mane. - Manau, jog turėtu ­me už ją pasimelsti.

Jis įsmeigė į mane akis, paskui nusišypsojo.- Atrodai taip, tarsi iš tavęs būčiau pavogęs saldainį.Jis buvo teisus, kaip tik taip ir jaučiausi.- Klausyk, Čanai, - pareiškiau, staiga nežinau kodėl ant jo supykęs, - aš

nenoriu melstis.Vos susilaikiau piktai nedrėbęs, kad tenorėjau ramiai patenkinti savo

geismą.- Dovanok, - pasakė jis. Jis suprato, kaip jaučiausi.Beveik apsidžiaugiau pamatęs du iškilmingai atrodančius, baltai apsiren­

gusius tipus, su invalido vežimėliu pasirodžiusius prie mano lovos kojūgalio. Po pustuzinio tyrimų akiniuotas gydytojas pranešė, jog sugebėjau pasigauti keturias ar net penkias keistas džiunglių ligas, pradedant maliarijos grybšte­lėjimu ir baigiant kirminais.

172

- Įrašai rodo, kad netekote dvidešimties kilogramų.Tai išgirsti malonu nebuvo. Nemėgau netekti svorio. Nepastebėjau, koks

liesas pasidariau. Viena iš keistų karo ironijų ta, jog per septynis mėnesius nei karto į galvą nešovė nė vienas iš tokių paviršutiniškų dalykų kaip nerimas dėl fizinės išvaizdos. Buvo keistai gera pamiršti viską, kas nereikšminga. Po kelių švirkštų mane parrideno atgal į lovą.

- Vežimėliu, kurį konfiskavau, išžvalgiau aplinką, - pranešė Čanas, kai abu sanitarai kėlė mane į lovą. - Nepatikėtum, kas guli lovoje palatos gale.

- Kas gi?- Štabo seržantas R. C. Džonsas!- Vyresnysis instruktorius R. C. Džonsas? Negali būti!- Sveiki, vyrai.Iškart atpažinau baritoną. Tas balsas man keldavo košmarus. Ir štai jis, ser­

žantas Džonsas, pasirėmęs ant ramentų, stovi čia, didelis kaip pats gyvenimas.- Seržantas Džonsas? Ką čia veikiate? - paklausiau abejodamas, ar tei­

singai pasielgiau nepabaigdamas klausimo žodelyčiu „pone". Buvo metas, kai prisiekinėjau sau prilupti tą šunsnukį, kai tik sutiksiu kur nors už Peris Ai- lendo ribų.

-J ie gali atmesti tik ribotą kiekį prašymų perkelti į kovos veiksmų rajoną. Turėjau pakliūti į šį karą. Tris mėnesius jau tarnauju 9-ajame pulke. Kai mano kulkosvaidininkas žuvo, turėjau prišokti prie M60. Paleidau penkiasdešimt šūvių ir atsipeikėjau sanitariniame sraigtasparnyje. Ačiū Dievui, atsidūriau čia nespėjęs pakratyti kojų!

Žinojau, jog jis nemeluoja.- Jei nesistengsime laimėti, karas gali niekada nesibaigti, - įsiterpė

Čanas.- Tikra tiesa, - atsiliepė Džonsas. - Čanas sakė, kad judu pristatyti Sida­

bro žvaigždei. Velniškai nuostabu! Iš Peris Ailendo išėjote tikri jūrų pėstinin­kai. Ar pamenate tą storašiknį, gavusį išvaržą skyriaus patalpose?

Jo akis apniaukė pyktis. Čanas ir aš susižvalgėme. Kuo puikiausiai pri­siminėme apkūnųjį eilinį Pyplzą (Peoples). Trys mūsų instruktoriai privertė jį būrio akivaizdoje daryti pritūpimus, atsispaudimus ir kilnoti kojas, kol tas gavo trūkį. Tada jie visą kelią iki sanitarinio automobilio keikė jį, žadėdami išginti jo riebų kūną iš Jūrų pėstininkų korpuso.

- Taip, pamenu, - pasakiau aš.Džonsas pliūptelėjo keiksmais, paskui išklojo, kodėl taip nervinasi.- Ta maža mergytė parašė savo kongresmenui ir pradėjo dar vieną

tyrimą.- Argi tai teisinga? - paklausė Čanas, stengdamasis apsimesti nustebęs.- Ar pamenate tą pėdkelniuotį, kuris, užkopęs ant vandens bokšto, gra­

sino nušokti? Galbūt tai ne jūsų būrys.

173

- Ne, mūsų, - pasakiau.Prisiminiau incidentą, tarsi jis būtų nutikęs vakar. Dar vienas tipas, kuris

neturėjo stoti į Jūrų pėstininkų korpusą. Užkopęs į bokštą, jis supanikavo. Visi bataliono instruktoriai atvedė savo būrius prie bokšto ir liepė aplink jį išsiri­kiuoti. Tada kiekvienas instruktorius grasino jam įvairiausiais kankinimais, jei jis nešoks. Aukštis buvo apie penkiolika metrų, ir jis galbūt būtų išgyvenęs. Galiausiai nulipo žemyn.

- Tas pašlemėkas žuvo ant uolų krūvos trečią dieną atvykęs į šalį. Sten­giausi ištrenkti, bet jis atsilaikė.

Seržanto Džonso balsas nutilo. Šiurkšti kalba negebėjo paslėpti akivaiz­daus apgailestavimo dėl vaikino mirties. Baigiantis susitikimui, seržanto pa­prašiau nedidelės paskolos. Išgirdęs motyvą, noriai man ją suteikė.

Gavus paskolą, manęs nuo Raudonojo kryžiaus merginos nebeskyrė jo­kia kliūtis. Čanas konfiskavo dar vieną invalido vežimėlį, ir aš nuriedėjau į tualetą skubiai pasišvarinti prieš reikšmingą pasimatymą. Po trisdešimties minučių pasirodė Čanas pažiūrėti, ko aš taip užtrukau.

- Ką čia veiki? - pasiteiravo jis.- Kada paskutinį kartą nuleidai tualete vandenį?- Nori pasakyti, kad čia sėdi nuleidinėdamas vandenį?- Žmogau, jau ilgą laiką nemačiau to aparato.Čanas prapliupo kvatotis. Tada prajuko dar smarkiau. Atsilošęs suplojo

rankomis laikinai prarasdamas savo vežimėlio kontrolę. Šis nuriedėjo deši­nėn, ir Čanas ką tik susiūta koja trinktelėjo į kietą porceliano kriauklę. Per melsvą pižamą prasisunkė tamsiai raudonas kraujas.

Po dešimties siūlių, praėjus pusvalandžiui, dejuojantis Čanas vėl atsidūrė lovoje greta manęs. Per silpnus vidinio ryšio garsiakalbius ligoninėje sublerbė trimito signalai miegoti.

Iš paciento, nesuvokiančio savo dosnumo, rekvizavau ramentus. Buvau pasiruošęs. Čanas užsnūdo signalams dar nenutilus. Mano delnai suprakai­tavo kaip prieš leidžiantis į karštą nusileidimo zoną. Jinai nepasirodys, būtų per gerai, nėra ko tikėtis.

Dienos šviesos lempos dar nebuvo atvėsusios, kai ji pasirodė tarpduryje mūsų lovų eilės gale. Kai lėtai žingsniavo manęs link, rūpestingai dėdama vieną pėdą prieš kitą ir glotniai, juslingai siūbuodama klubus, prakaitas nuo delnų persimetė į kaktą. Ji tebedėvėjo savo trum pą pilką Raudonojo kryžiaus suknelę ir kažką nešėsi po pažastimi.

Čiupau ramentus ir kuo tyliau, kiek įmanoma luošiui, išslinkau iš lo­vos. Pradėjau kikenti, bet įstengiau susivaldyti. Ji nesunkiai išvedė mane iš vienaaukščio pastato ir nulydėjo per nedidelę asfaltuotą automobilių stovėji­mo aikštelę. Buvau tikras, jog kiekvienas Kam Ranyje girdėjo, kaip klibikščia­vau asfaltu. Ji atvedė mane prie sunkvežimių su dideliais raudonais kryžiais

174

ant antvožų. Įlindome į vieną, patogiai atidarytą ir neužimtą. Vos atsidūrė­me sunkvežimio užpakalyje, ji uždegė nedidelę žvakę ir iš rudo popierinio maišelio, laikyto po pažastimi, ištraukė šešių amerikietiško alaus skardinių paketą.

Naktis slinko gana maloniai. Karas išblėso lyg slogus sapnas. Ją vadino Linda. Iš Dalaso, dvidešimt dvejų metų, neištekėjusi, fiziškai sultinga. Troško uždirbti pakankamai pinigų, kad galėtų nusipirkti namą.

- Man tereikia dvidešimt penkių vaikinų, - pranešė ji tviskėdama plačia, žvitria šypsena, primenančia labiau sirgalių vadovę negu kekšę.

- Namą?! Tu gali tiek daug uždirbti? - naiviai pasiteiravau.- O, žinoma, - atsakė dalykiškai, žydroms kaip dangus akims sužibus

noru pasidalyti informacija. - Mergina, kurią pakeičiau, per vienuolika mėne­sių užkalė keturiasdešimt tūkstančių žalių.

Kvailai pamėginau keturiasdešimt tūkstančių ant dešimties pirštų pada­lyti iš penkiasdešimties. Pirštų neužteko. Šiek tiek sutrikau, kad ją patraukė ne mano žavesys ar bent jau gera išvaizda.

Ji atsistojo nusivilkti savo pilkos Raudonojo kryžiaus suknelės, šiek tiek kūprinosi, kad netrinktelėtų galvos į stogą. Tirpau greičiau negu žvakė. Suk­nelė tingiai nuslydo ant sanitarinio automobilio grindų.

Mirganti žvakė skleidė pakankamai šviesos, kad eičiau iš proto maty­damas stamantrų, raumeningą kūną. Jos gražūs rausvi, pečius siekiantys plaukai natūraliai bangavo tartum iš muilo komercinės reklamos. Oda kaip žmogaus, nežinančio, kas yra „spuogai". Ji nubraukė ilgą rausvų plaukų gar­baną nuo šiek tiek riestos nosies ir viliojamai nusišypsojo. Mirksniu pasijutau įsimylėjęs - arba apimtas geismo. Tikrai viena arba kita. Pamėginau atsisegti savo palaidinę, bet negalėjau atitraukti nuo jos akių pakankamai ilgai, kad sugrabaliočiau sagas. Be jokios paaiškinamos priežasties dingtelėjo, kad tai gali būti paskutinė graži mano matoma mergina.

Tada galvoje įsijungęs pavojaus skambutis kelionę panikos alėja paver­tė visiškai kitokia baime, tai buvo baimė būti pagautam. Asfaltu sutrepsė­jo sunkūs batai, vis garsiau ir arčiau. Kažkas atidarė sunkvežimio kabinos duris. Stambiam vyrui įšokus į vairuotojo sėdynę, sunkvežimis krustelėjo. Sustingau.

- Tikėkimės, jis neatidarys užpakalinių durų, - sušnibždėjau.Suinkštė starteris. Vairuotojas keikdamasis pumpavo akceleratoriaus pe­

dalą. Mano miela nuoga bendrininkė nė kiek nesijaudino. O aš buvau pasiruo­šęs pulti į paniką. Ji patogiai atsilošė, stebėdama mane taip, kaip psichiatras apžiūrinėja pacientą.

Variklis vėl suinkštė. „Kaip ji gali būti tokia rami", - pagalvojau gana piktai. Balsai lauke prie sunkvežimio privertė sulaikyti kvapą. Nemanau, kad žvakė matėsi iš lauko, bet susinervinęs puoliau ją pūsti. *

175

- Ne, - sušnibždėjo ji, ranka pridengdama žvakę. - Tiesiog atsipalai­duok.

Variklis dar kartą suunkštė. Vairuotojas nusikeikė. Ji pridėjo pirštą prie savo putlių raudonų lūpų, įkišo ranką į maišelį, kuriame atnešė alų, ir ištraukė apvalų juodą objektą.

Trūkčiojančioje šviesoje objektas man pasirodė pažįstamas. Variklis su­dejavo. Vairuotojas dar sykį nusikeikė. Sunkvežimis krustelėjo, paskui trink­telėjo kabinos durys. Batai nutrepsėjo prie kito sunkvežimio. Variklis užsive­dė iš pirmo karto. Prisimerkiau stengdamasis aiškiau įžiūrėti juodą objektą.

- O, ne, - šūktelėjau prisidengdamas burną ranka, kad garsiai nenusi­kvatočiau.

- Būtent taip, - pasakė ji. - Padėvėtas Jungtinių Amerikos sausumos pa­jėgų sunkvežimio skirstytuvo dangtelis.

Bergždžiai stengiausi nuslopinti triukšmą. Kvatojausi iki ašarų.- Tu tikra raudongalvė. Turiu galvoje, viskas dera. Turiu galvoje, jau se­

niai nebuvau su mergina. Džiunglėse, kare, tu žinai...- Mes tuo pasirūpinsime...

- Džiunglių puvinys, įvairūs kirminai ir tai, ką galima laikyti bepraside- dančia maliarija, vyresnysis eilini, - šiek tiek bjaurėdamasis į lentelę žvelgė griežto veido gydytojas. - Negana to, dabar dar ir gonorėja.

Susmukau ant pagalvės. Pažvelgiau į Čaną. Jo lova buvo pakelta į sėdimą padėtį. Jis apsimetė skaitąs žurnalą, patenkintame veide švietė plati Snupio šypsena. Nepratarė nė žodžio. Kasryt per žeminančias, skausmingas penicili­no leidimo procedūras jis šypsodavosi ir netardavo nė žodžio. O vieną dieną nieko nesakydamas niūniavo.

Ligoninėje praleidome mėnesį. Daugiau negu mėnesį Čanas laikė liežuvį už dantų, nepasiduodamas pagundai mestelėti: „Aš gi tau sakiau." Jis varė mane iš proto.

176

UGNIES BAZĖJE ALFA K A ŽK A S RŪKSTA

Čanas pasveiko ir į brūzgynus iškeliavo pirmas. Po savaitės sveikatos kirvis kirto man. Skrydis atgal į Da Nangą davė per daug laiko mintims. Kai nusileidome, baimė grįžti į brūzgynus virto seniai pažįstamu pliku siaubu. Praslinkus kelioms minutėms po nusileidimo, vienas seržantas atsikišusiu „alaus" pilvu, kalbėjęs giliu pietietišku akcentu, parodė į šešių didelių, dviejų su puse tonos, burzgiančių sunkvežimių koloną.

- Tai 7-ojo jūrų pėstininkų pulko konvojus, - tarė jis įsispraudęs tarp dantų tai, kas buvo likę iš, regis, savaitės senumo cigaro. - Vyksta į An Hoa. Paprašyk, kad pavėžėtų.

- O kaip dėl ginklo? Neturiu jokio ginklo.Du „fantomai" nugriaudė pakilimo taku ir šovė į dangų.- Ką? - sušuko seržantas.- Neturiu ginklo! - šūktelėjau.- Gausi An Hoa, - trūktelėjo pečiais. - Iki ten tik keturiasdešimt kilo­

metrų.- Atstumą žinau. Bet ten siaučia karas, seržante.- Tuose sunkvežimiuose visa kuopa. Esu tikras, jie tikrai gerai tavimi

pasirūpins.Sekundės dalelytę svėriau, ar yra šansų nepatekti į kalėjimą, jei šitam

riebiam pašlemėkui užvožčiau. Jokių. Sunkvežimiai pasignalizavę pajudėjo. Atsisakiau minties paprotinti pusprotį ir nudūmiau prie sunkvežimių. Pirmi jau didino greitį, iš po didelių ratų virto dulkių ir žemių kamuoliai. Pasiekus trečiojo užpakalinį bortą, visa ligoninės švara jau nuėjo perniek. Du jūrų pės­tininkai ištiesė savo M16 buožes. Nustvėriau ir dešinę koją užkėliau ant užpa­kalinio borto krašto. Mane įtraukė vidun. Išspjoviau purvinų seilių gumulą ir padėkojau.

- Naujokas? - kažkas paklausė;Atsigręžęs pamačiau stambų juodaodį jūrų pėstininką su grandinio dry­

žiais ant šalmo maskuojamojo dangalo priešakinės pusės. Vienoje burnos pu­sėje styrojo dantų krapštukas, veidą dengė nešvarūs barzdos šeriai. Akimirką jaučiausi įžeistas. Paskui supratau, jog mano batai ir uniforma nauji.

- Iš kur gavai tą Šiaurės Vietnamo armijos kuprinę? - pasidomėjo jis.- Aš ne naujokas. Tik grįžtu iš Kam Ranio.- Buvai sužeistas?- Taip.- Pasislink ir leisk žmogui atsisėsti.

177

Jis niuktelėjo greta sėdėjusiam vyrui. Jo balsas skambėjo draugiškiau. Sunkvežimiui pataikius į nedidelį tarpeklį kelyje, nuskridau priekin atsidur- damas kaip tik ten, kur reikėjo atsisėsti. Nuo vyrų trenkė taip, kad kone ap­siašarojau. Šie vaikinai buvo geri kariai. Niekada nejusdavau, kaip bjauriai dvokiame. Keista, kaip blogi kvapai pasijunta, kai nesi problemos dalis.

- Kur tavo ginklas? — paklausė grandinis.- Neišdavė. Sakė, kad gausiu An Hoa.- Vyruti, tave išdūrė! - pasakė jis, paskui nusikvatojo.- Ar mes važiuojame per Šunlopį? - pasiteiravau.- Taip.Ir taip nepakenčiamas kvapas pasidarė dar slopesnis. Atsistojau žvilgte­

rėti į Šunlopį. Iš tikrųjų tenorėjau įkvėpti šviežio dulkino oro. Šunlopį sudarė kelios fanerinės lūšnos ir bambukinės trobelės išilgai duobėto vieškelio tarp Da Nango ir kalvos „327". Išskyrus pavadinimą, vietovė niekuo ypatingu ne­pasižymėjo. Tiesiog geras orientyras, mat dauguma jūrų pėstininkų buvo ją vieną ar kitą kartą kirtę.

Kad po kojomis nesipainiotų vandens buivolai, didelę kelio atkarpą iš abiejų pusių juosė aukšta tvora - bambuko kuolai, sujungti trimis surūdijusios vielos vijomis. Gana keista, bet niekur nesimatė žmonių. Kai važiuodavome pro šalį, vaikai paprastai šaukdavo, kad ko nors jiems išmestume. Pradundė­jome pro kairėje stovėjusią lūšną skardiniu stogu ir saulės nublukintu raudo­nu skuduru, kabančiu ten, kur turėjo būti durys. Tarp namo ir dulkėto kelio stovėjo liekana tvirtos amerikietiškos vielinės tvoros, ji jungė du masyvius betoninius stulpus. Pro raudono skuduro kraštą kyštelėjo berniuko veidas. Galvoje šmėstelėjo mintis apie pasalą. Mečiau žvilgsnį į priekinį sunkvežimį, instinktyviai grabaliodamas ginklo, paskui tramdydamas kylančią paniką.

Staiga priekinio sunkvežimio kabina pakilo į orą, o sunkvežimis, lyg ar­klys, atsistojo piestu ant užpakalinių ratų. Vienas jūrų pėstininkas išskrido iš jo ir tėškėsi ant kelio. Dar du laukan išsirito per užpakalinį bortą, jų vos ne­pervažiavo antrasis sunkvežimis kolonoje. Pasigirdo kurtinantis sprogimas. Konvojus sustojo. Už aplamdyto sunkvežimio kabinos viršun šovė oranžinis ir raudonas ugnies kamuolys, išsiplaikstė mėlynėje ir greitai virto juodais dūmų debesimis. Kabina dunkstelėdama tvojosi į žemę. Vyrai strimgalviais puolė verstis iš sustojusių sunkvežimių. Visi šūkaliojo, mojo rankomis ir, ieš­kodami priedangos, skubėjo į kelio pakraštį. Aš prieglobstį susiradau greta juodaodžio grandinio ir pasigailėjau, kad neužtvojau anam riebiam seržantui. Grandinis pažvelgė į mane ir nusijuokė:

- Kažkieno išdurtas.Pasalos nebuvo. Apsiribota sausumos mina. Kas rytą išminuotojai išva­

lydavo kelią nuo minų ir kiekvieną naktį vietkongininkai jų vėl pridėdavo. Šioji buvo padėta po išminavimo) o Šunlopio gyventojai apie tai žinojo. Po

178

dvidešimties minučių buldozeris iš Da Nango nustūmė rūkstantį sunkveži­mį nuo kelio, ir mes vėl pajudėjome į An Hoa. Vienintelis nukentėjo vairuo­tojas - neteko abiejų kojų. Kilo sunkiai suvaldomas troškimas pasielgti taip, kaip elgdavosi korėjiečiai. Vietname patekę į pasalą ar sulaukę snaiperio šū­vių iš kaimo, tą kaimą sulygindavo su žeme. Tačiau jie kariavo, o mes veikėme kaip policija.

Likusi kelionė prabėgo be incidentų. Po keturiasdešimties minučių pasie­kėme An Hoa. Niekas nepasikeitė. Viskas padengta dviejų su puse centimetro dulkių sluoksniu, dvokė kaip Niujorko kanalizacijos sistemoje. Orą labiausiai teršė vamzdžiai - atviri pisuarai; 45 laipsnių karštyje nuo jų visada trenkdavo. Tačiau, palyginti su brūzgynais An Hoa, vis dar buvo dangaus lopinėlis. Mi­nutę ar dvi svarsčiau, ar prisistatyti. Pasirodžiau besąs per bailus pasišalinti be leidimo, todėl galiausiai nenoriai pasukau į 5-ojo jūrų pėstininkų pulko šta­bą, didelę, dulkiną palapinę, apjuostą smėlio maišų. Praskleidęs durų atvartą, žvilgtelėjau vidun. Pulko raštininkas barškino IBM rašomąja mašinėle.

- Dovanokite, grandini.Jis liovėsi spausdinęs ir pažvelgė į mane taip, tartum jam trukdyčiau.- Ko nori? - sulojo.Vaikinas man nepatiko. Ką čia tas raštininkas veikia, nuo galvos iki kojų

apsitaisęs maskuojamąja uniforma?- Tikrai daili maskuojamoji, grandini. Gal žinote, kur tokią galėtų gauti

paprastas karys?- Tau būtų geriau nurodyti savo buvimo čia priežastį, vyresnysis eilini.Įžengiau į palapinę. Grindys buvo medinės, pakeltos per trisdešimt cen­

timetrų nuo žemės. Pusė palapinės atrodė kaip pulkininko miegamoji zona, atskirta maskuojamųjų raštų širmos. Į dešinę nuo rašomosios mašinėlės stovė­jo ilgas, žemėlapiais nuklotas stalas. Už stalo ant sienos kabojo diagramą pri­menanti skelbimų lenta. Virš diagramos kažkas raudonomis spausdintinėmis didžiosiomis raidėmis buvo dailiai užrašęs: ŠVIESLENTĖ. Įteikiau grandiniui paleidimo iš ligoninės pažymą ir įsakymą grįžti į tarnybą.

- 5-ojo jūrų pėstininkų pulko 3-iojo bataliono Alfa kuopa, - pasakiau.- Pasirinkai netikusį laiką grįžti, išminčiau, - sukikeno jis.Akimirką ketinau jam smogti. Paskui prisiminiau Tichuaną ir kalėjimą.

Apsisprendžiau būti atlaidus.- Ten visada ne kas, grandini. Kas nutiko?- Ką tik nusiuntėme tris atakos sraigtasparnius antrajam būriui. Arizo­

nos teritorijoje užsirovė ant kažko rimta.- Kas nors evakuotas?- Dar ne, - tarė nutęsdamas žodžius tarsi nuobodžiautų. - Netrukus ten

išskris sraigtasparnis su papildomomis atsargomis.Jis atsistojo ir nuo rašomosios mašinėlės nužingsniavo į kitą palapinės

179

pusę. Atsisėdo prie didžiulio radijo aparato ir susisiekė su pakilimo-nusilei- dimo taku.

- Čarli Tango, čia Penki Romeo štabas... Baigiau... Sulaikyk Čop Vuną pas Alfą Du. Turime keleivį... Baigiau.

Kol jis kalbėjosi su pakilimo-nusileidimo taku, neatsispyriau neužbaig­to laiško šalia rašomosios mašinėlės traukai. Jis praktiškai siūlėsi akims, tai ėmiau ir perskaičiau.

„Brangioji Siuzana, karas kasdien pareikalauja iš manęs savo duoklės. Laukdamas priešų atakos, šiose purvinose tranšėjose guliu jau antrą dieną..."

- Dink nuo tos rašomosios mašinėlės! - suriaumojo grandinis, atsisukęs nuo radijo.

Jo veidas paraudo kaip saulės nudeginto girtuoklio ir prajuokino mane ne mažiau negu laiškas.

- Lažinuosi, jog dabar žinau, kodėl jums, raštininkams, taip reikia mas­kuojamųjų uniformų.

- Valdyk savo liežuvį, vyresnysis eilini. Kitaip kitus savo pietus kirsi kalėjime. Sraigtasparnis laukia. Ekipuotė - kitos durys. Pasakyk, kad liepiau išduoti tau ginklą, ir tada bėgte į sraigtasparnių aikštelę. Ir tavo žiniai - aš rašau knygą apie karą!

Jis atrodė susinervinęs. Vėl nusigręžė prie radijo ir paėmė parkerį. Pradė­jo rašyti ne tuo galu. y

- Atsargiai, grandini. Nesutepk rašalu savo maskuojamosios.Išėjau iš palapinės nepaprastai patenkintas paskutine pastaba ir negebė­

damas sutramdyti juoko. Gavęs M16, pasukau į pakilimo-nusileidimo taką. Šypsena nenuslinko nuo mano veido, kol sraigtasparnis neatsiplėšė nuo že­mės. Po penkių minučių saugioji An Hoa virto rudu tašku žaliame horizonte. Saulė pradėjo leistis. Mačiau, kaip pirmasis ir antrasis pilotai vienas prie kito pasilenkė, kažką pašūkavo prarėkdami variklio triukšmą ir atsigręžė į mane. Antrasis pilotas atsisegė diržus ir prisiartino. Priklaupė priešais ant vieno ke­lio, nusiėmė akinius nuo saulės ir riktelėjo:

- Tavo dalinys apšaudomas! Mus atšaukė! Išleisime tave ugnies bazėje Alfai- Kodėl? - prarėkiau variklio griausmą.- Iš ten tave rytoj paims kitas sraigtasparnis. Mes negrįšime į An Hoa!Atsistojęs prasispraudė atgal į pilotų kabiną. Kone iškart CH-46 ėmė leis­

tis. Prispaudžiau veidą prie iliuminatoriaus stiklo. Ratu leidomės ant didžiu­lės, dumblinos kalvos, kurios viršūnė buvo nulyginta buldozerio. Iš smėlio maišų bunkerių styrojo gausybė artilerijos pabūklų vamzdžių. Kalvą juosė trisdešimties-keturiasdešimties metrų pločio spygliuotos vielos ruožas. Nutū­pėme ant didžiulio kvadratinio gofruoto metalo lakšto. Antrasis pilotas paro­dė man pakeltą nykštį ir aš iššokau. Vos neparkritau kniūbsčias. Buvau užm ir­šęs, kiek sveria pilna kuprinė, gertuvės, neperšaunamoji liemenė, šautuvas ir

180

šaudmenys. CH-46 pakilo, jo milžiniškų rotorių sukeltas gūsis pastūmė mane priekin, vos nenuplėšdamas nuo galvos šalmo. Sraigtasparniui nutolus, paju­tau vėsų vėją, ko niekada nepasitaikydavo troškiose džiunglėse žemai.

Stovėdamas ant nusileidimo aikštelės ir nenutuokdamas, ką toliau dary­ti, jaučiausi absurdiškai matomas. Iš požeminio bunkerio su dviem stirksan­čiomis antenomis už dvidešimt penkių m etrų į kairę išlindo galva su šalmu. Vyras pamojo man ranka. Aptverto ploto viduryje stovėjo vėliavos stiebas. Gelsva su trimis horizontaliais raudonais dryžiais Pietų Vietnamo vėliava glebiai kabojo žemiau Jungtinių Valstijų vėliavos. Salia stiebo ant penkių met­rų aukščio stulpo puikavosi didelis medinis inkilas. Po juo sodo kėdėje dryb­sojo stambus, barzdotas, Polą Bunjaną (Paul Bunyan)* primenantis jūrų pėsti­ninkas. Apsirengęs vien pusiau nukirptomis kelnėmis, lesino sėklomis būrelį ryškiai spalvotų paukščių ir gurkšnojo alų. Sprendžiant iš parudavusios odos, tai darė ne pirm ą kartą.

Prisiartinęs prie man pamojusio vyro, ant jo šalmo pastebėjau juodai nu­teptas leitenanto juosteles. Sudvejojau, atiduoti pagarbą ar ne. Nutariau, kad šią vietą jie tikriausiai laikė kovos veiksmų zona. Vadinasi, jokio pagarbos atidavimo.

- Atvykote čia tik nakčiai, tiesa?- Tikrai taip, pone.- Matote bunkerį štai ten? Arčiausiai to stambaus barzdoto vaikino? - pa­

rodė jis.- Taip, pone.- Keliaukit ir pasakykit jame įsikūrusiems vyrams, kad nakvosite pas juos.Jis nusigręžė ir išnyko savo smėlio maišų urve. Apsidairiau, ar, be manęs

ir paukščių lesintojo, viršuje dar kas nors yra. Nesimatė nė gyvos dvasios. „Jau jie tai neturėtų baimintis būti sužeisti ar nukauti", - pagalvojau. Nuėjau prie paukščių lesintojo. Man prisiartinus, tas atsigręžė, jo mėlynas akis gaubė skaisčiai raudonų kraujo indų tinklas. Tokių krauju pasruvusių akių nebuvau matęs nuo Tichuanos.

- Na, brolau, ko pageidautum? - jo balsas tartum sklido iš pilvo.- Leitenantas liepė man čia apsistoti nakčiai.- Iš kur vyksti?- Iš Kam Ranio, - atsakiau.- Buvai sužeistas?Jo akys pirmą kartą visiškai atsimerkė, o pats savo kėdėje atsisėdo tiesiai.- Taip, prieš pusantro mėnesio.- Eime. Supažindinsiu su vaikinais.Jis lėtai atsistojo, tarsi jam būtų nelengva judėti.

’‘Amerikiečių mitologinis medkirtys milžinas. - Red. past.

181

- Kokia tavo karinė specialybė?-0331.- Kulkosvaidininkas? Dieve, tai baisu! Užeik.Nulipau paskui jį keturiais laipteliais, apdėtais smėlio maišais. Pasilenkę

prasispraudėme pro siaurą tarpdurį į 4x4 metrų ploto smėlio maišų patalpą. Išilgai keturių sienų stovėjo gultai. Išskyrus besileidžiančios saulės spindu­lius, srūvančius pro duris, vienintelę šviesą skleidė virpanti storos žvakės ant nedidelės medinės lentynos liepsna. Ant maskuojamuoju ponču užtiesto gul­to ilsėjosi liesas, iki juosmens nuogas ir ūsuotas jūrų pėstininkas, jis įdėmiai, kaip baigiamiesiems egzaminams besirengiantis studentas studijavo „Pleibo- jaus" žurnalo sulankstomą įkliją. Ant gulto prie priešingos sienos kniūbsčias ramiai snaudė dar vienas jūrų pėstininkas vešliais šviesiais plaukais. Sieną virš jo dengė senos „Pleibojaus" įklijos.

- Nakčiai turėsime svečią, bičiuliai, - paskelbė paukščių lesintojas.Knarklys knarkė toliau. Skaitytojas pakėlė galvą, linktelėjo ir vėl įsigilino

į skaitalą.- Nekreipk dėmesio į tuodu, kulkosvaidininke. Praėjusią naktį mažumė­

lę paūžėme.- Mažumėlę? - pavargusiai sukikeno skaitytojas. - Buvome tiesiog iškritę

iš koto.- Štai tavo gultas. Kuo vardu? - paklausė paukščių lesintojas. - Aš Bilas.- Žinomesnis kaip Laukinžmogis, - pranešė skaitytojas. - Aš Džo Kons­

tantinas (Joe Constantine).- Žinomesnis kaip Džo Banglentininkas, - atkirto Laukinžmogis.- O anas Berklio Dulkintojas Adamsas (Adams). Giriasi išdulkinęs visas

Berklio (Berkeley) Kalifornijoje mergas, - paaiškino Džo Banglentininkas.- Mes visi iš Kalifornijos. O tu? - pasidomėjo Laukinžmogis.- Aš Džonas Klarkas, - staiga pajutau, kad šitam mano vardui kažko bai­

siai stinga. - Iš Floridos.- Toli! - sušuko Džo Banglentininkas. - Ar kada nors teko gaudyti bangų

prie Deitonos (Daytona)?- Štai, patrauk, - Laukinžmogis atkišo man savadarbę rūkstančią cigaretę.- Ne, ačiū. Nerūkau.- Čia ne cigaretė, jūrų pėstininke.Jis prikišo suktinį arčiau. Paėmiau jį.- Kas tai? - pasiteiravau.- Žolytė.Supratau: jei pasirodysiu toks neišmanėlis, koks jaučiausi, atrodysiu var­

ganai.- Klausykit, apie tą dalyką nieko neišmanau. Nesu anksčiau to matęs,

išskyrus kartą filme, kurį rodė mokykloje. Ten žmonės ėjo iš proto, daužėsi...

182

- Nesąmonės, - išpoškino Laukinžmogis, paskui prapliupo juoktis.- Mes atsinešdavome marichuanos suktinius į kiną ir, šviesoms užgesus,

paleisdavome ratu, - pasakė Džo Banglentininkas, tada irgi ėmė kvatotis.- Nesi matęs žolės? - negalėdamas patikėti paklausė Laukinžmogis.- O aš maniau, kad Florida nuostabi! - mestelėjo Džo Banglentininkas.„Tai štai kokie tie liūdnai pagarsėję Kalifornijos jūrų pėstininkai", - pa­

galvojau. Mano instruktorius visada sakydavo, jog Kalifornijoje daugiau ho- mikų ir narkomanų negu visame pasaulyje kartu sudėjus.

- O aš maniau, kad jūs, vaikinai, brūzgynuose gaunate geros žolytės, - pasakė Laukinžmogis.

- Tu rimtai? - paklausiau. - Negi jums niekada neteko pabūti brūzgy­nuose? Atsisėstumėte parūkyti žolytės - ir galas. Jei ne gukai, jus pribaigtų saviškiai.

- Na, čia irgi ne Saigono miesto centras, - sarkastiškai burbtelėjo Džo.- Paprastiems pėstininkams tai tikras P&A centras ir tu tai žinai, - atkir­

to Laukinžmogis Džo. - Gal norėtum su juo susikeisti vietomis?- Niekada, brolau! - pareiškė Džo, tada sukikeno ir vėl kreipėsi į mane. -

Beje, o ką čia veiki?- Grįžtu iš Kam Ranio.- Buvai sužeistas? - paklausė iš naujo susidomėjęs Džo. ^- Taip, - atsakiau, mėgindamas paslėpti beišsprūstantį pasididžiavimą. -

Mano dalinys apšaudomas, todėl sraigtasparnis išsodino mane čia iki rytojaus.- Kokiame dalinyje tarnauji? - pasidomėjo Džo.- Alfa Vienas Penki.- Tikrai? - šūktelėjo Laukinžmogis. - Jus, vaikinai, kartais palaikome

ugnimi.- Vienas Penki, - pakartojo Džo. - Tai štabo seržanto Morio (Morey) dali­

nys! Ar pažįsti senąjį Morį?- Taip. Nors nelabai gerai. Jis daugiausia laiko praleidžia trečiajame bū­

ryje, bet kai kada pereina pas mus, o kartais mano kulkosvaidžio komanda atsiduria trečiajame.

- Puikus vyrukas. Buvo mano dalinio vyriausiasis štabo seržantas mo­komajame pėstininkų pulke, - pasakė Džo. - Ar žinai, kad šis karas jam jau trečias?

- Žinau. Mes traukiame jį per dantį kaskart, kai tik jį pamatome.-Kodėl?- Kaip kovinis pėstininkas be jokio įbrėžimo praėjo Ivo Džimą, Gvadal-

kanalą, Čosino rezervuarą. Nė menkiausios skeveldros. Taigi kalbama, kad prasidėjus šaudymui jis dingsta iš mūšio lauko. Visa tai, žinoma, juokai.

- Ar jis vis dar nešioja tuos nukarusius ūsus, kurių galai užsirietę lūpų kampučiuose?

183

- Taip. Toks ir yra. Visada išblyškęs, - pridūriau.- Net brūzgynuose? - šūktelėjo Džo.- Taip.- Klausyk, jei pasilieki čia visai nakčiai, tai gali kartu su mumis ir pasi­

krauti. Tikrai nebūsi rytoj išvirtęs iš kojų, - pasakė Laukinžmogis ir vėl užde­gė suktinį.

- Bet aš net nerūkau cigarečių. Negaliu įtraukti dūmų.- Tai lengva, - pareiškė Laukinžmogis, perduodamas suktinį Džo.- Štai, žiūrėk. Kartą kaip reikiant įtrauk į plaučius.Džo traukė, kol paraudo skruostai.- Tada laikyk viduje kiek išgali ilgiau.Jis atsisėdo ant gulto. Sulig kiekvienu žodžiu iš jo burnos plaukė mažy­

čiai dūmeliai. Tada ištiesė suktinį man. Paėmiau smiliumi ir nykščiu. Kažkas suktinyje pokštelėjo, žėruojantys pelenai nukrito ant žemės. Užgesinau juos primindamas į kietas nešvarias grindis.

- Kas čia? - paklausiau.- Tik sėkla, - paaiškino Laukinžmogis. - Štai.Jis uždegė ir ištiesė degtuką. Įsikišęs suktinį burnon pasilenkiau į priekį. Po

pirmo trūktelėjimo paaiškėjo, kodėl tai vadinama žole. Skonis buvo kaip degan­čios žolės. Gerklę užėmė ir dūmai negalėjo patekti į plaučius, bet aš prisiverčiau juos nuryti. Tuomet mirksniu jie išsiveržė atgal su ašaras išspaudusiu kosuliu.

- Viskas gerai. Visiems taip būna, kol įpranta, - pasakė Džo.- Kadangi tau tai pirmas kartas...Laukinžmogis, išsišiepęs iki ausų, pakišo ranką po gultu ir ištraukė ciga­

rų dėžutę. Atidaręs išėmė dvidešimt penkių centimetrų ilgio tamsiai oranžinį, penkiasdešimties centų monetos diametro storio cigarą. Džo, išvydęs cigarą, prapliupo kvatotis.

- Ar ką nors esi girdėjęs apie „Ban-San Bombonešį"? - pasiteiravo Lau­kinžmogis.

Papurčiau galvą ir vėl sukosėjau. Laukinžmogis, pakėlęs cigarą sau prieš akis, žavėjosi jo grožiu. Džo ištiesė ranką.

- Duokš pauostyti.Laukinžmogis padavė cigarą Džo, šis du kartus pratraukė jį po nosimi.- Neprilygstama, žmogau. Štai. Tau garbė pradėti, - tarė Džo ištiesdamas

cigarą man.- Jei imamės „Bombonešio", padarykime tai tinkamai. Paleisk garsų!

- šūktelėjo Laukinžmogis. jis parodė pirštu po tebemiegančio Berklio Dulkin­tojo gultu. Ten riogsojo objektas, panašus į brangų radiją.

- Iš kur traukiate tokius daiktus Vietname? - paklausiau.- Ne Vietname, - atsiliepė Džo. - Dulkintojas gavo tai Bankoke per

P&A.

184

- Ar kada nors klausaisi GPR? - pasidomėjo Laukinžmogis.-K o?- Ginkluotųjų pajėgų radijo.- Brūzgynuose nevalia turėti radijo, - pasakiau.- Klausimas, žinoma, kvailas, - pripažino Laukinžmogis. - Na, pirmyn,

įjunk.- Čia specialistas Nr. 4 Robertas Taunsendas (Robert Townsend), karių

didžėjus saulėtajame Saigone! Vyresniajam jūrininkui Frenkui Souperiui (Frank Soper) laive Sanctuary skiriama: The Doors, Džimas Morisonas (Jim Morrison), „Riders on the Storm".

- Gera tarnyba! Ar gali įsivaizduoti - atsidūrei čia ir esi didžėjus arba visą laiką tupi laive? - paklausė Džo nesitikėdamas atsakymo.

Užtraukiau pirm ą „Bombonešio" dūmą. Atsidavė sunkvežimio išmeta­mųjų dujų vamzdžiu. Laukinžmogis padavė man 0,9 litro neatkimštą OFC kanadietiško viskio butelį.

- Truktelk ir nuplauk tą dūmą.Padaviau „Bombonešį" Džo ir vėl ėmiau kosėti lauk dūmus.- Nagi, gurkštelk.Atkimšau butelį ir gurkštelėjau tris gurkšnius. Deginimui atlėgus, pasi­

jutau gana gerai. Džo ir Laukinžmogis stebėjo mane su kvailomis šypsenėlė­mis, tarsi žinotų tai, kas man dar paslaptis. Džo perdavė „Bombonešį" Lau- kinžmogiui. Tas lėtai, giliai užtraukė, jo plaukuota, statinės pavidalo krūtinė nuo dūmų vis pūtėsi. Kai daugiau nebetilpo, „Bomobonešį" vėl ištiesė man. Šįsyk nusprendžiau sulaikyti dūmus plaučiuose viėn tam, kad pažiūrėčiau, kas atsitiks. Įtraukiau lėčiau, tramdydamas kosulį, iki pat plaučių.

- Būtent taip, būtent taip. Dabar greitai užgerk viskio.Laukinžmogis padavė man butelį. Perdavęs Džo „Bombonešį", gurkšte­

lėjau.- Dabar laikyk viduje. Neleisk dūmams išeiti!Nuo pastangų net akys išsprogo. Atrodė, kad dūmai sunkėsi pro ausis.

„Tas išmetamasis vamzdis, matyt, su ratais", - pamaniau. Sukosėjau. Baltų dūm ų kamuolys šovė iš plaučių. Akys apsiašarojo. Oras pasidarė tirštas ir dervingas. Puoliau paskui dūmų stulpą pro duris į tamsą. Kažkas man niuk­telėjo.

-Im k .Laukinžmogis padavė puspilnį viskio butelį.- Ar nebijote būti užklupti? - pasiteiravau. - Kas būtų, jei čia įvirstų lei­

tenantas?- Jis žino, jog geriau taip nedaryti. Išspardyčiau jam užpakalį, jei čia pa­

sirodytų, - atkirto Laukinžmogis.- Nelabai suprantu, kuo tas daiktas toks ypatingas? Nieko nejaučiu.

185

Džo ir Laukinžmogis vėl prapliupo kvatotis. Šįkart su jais juokiausi ir aš. Laukinžmogis dar kartą gerokai patraukė „Bombonešio" ir padavė man.

- Imk, - prastenėjo, stengdamasis neišleisti dūmų. - Jei šįkart neišlaikysi dūmų, prastas iš tavęs jūrų pėstininkas.

Paėmiau „Bombonešį" ir patraukiau kiek išgaliu. Ėmė suktis galva. Steng­damasis nesukosėti lėtai iškvėpiau dūmus. Pagaliau jų plaučiuose neliko. Jau­čiausi subliuškęs.

- Ar jūs, vaikinai, pastebėjote, kad lauke tamsu? - paklausiau.Laukinžmogis triumfuojamai nusikvatojo. Juo garsiai kudakuodamas

pasekė Džo.- Nesuprantu, kuo tas daiktas ypatingas, - pamėgdžiodamas ištarė Džo,

paskui vėl nusijuokė.- Saugokis! - atskriejo šūksnis iš lauko.Staiga iššovė vienas iš didžiųjų pabūklų.- Prie pabūklų! - pasigirdo kitas balsas.Laukinžmogis užgesino „Bombonešį", čiupo nuo vinies sienoje šalmą ir

nėrė laukan. Knarkęs šviesiaplaukis krūptelėjo, pabudo, papurtė galvą, po gultu sugraibė šalmą ir išbėgo. Džo lėtai atsistojo, suveržė batų raištelius, ne­skubėdamas apsivilko žalsvus sportinius marškinėlius ir atsainiai išėjo pro duris. ^

- Ei! Ar mus apšaudo? - sušukau Džo.Tas kyštelėjo galvą vidun.- Ne. Tai tik ugnies užduotis. Sėdėk ramiai. Truktelk „Bombonešio". Ne­

trukus grįšime.Apsisukęs užlipo laiptais į viršų ir pranyko. Atsilošiau ant gulto. Galva

atrodė šiek tiek išmušta iš pusiausvyros. Keista, išgirdau tik vieną artilerijos šūvį. Tikriausiai jis skirtas artilerijos ugniai pakoreguoti. „Šautuvas, - pagal­vojau, - kodėl rankose laikau savo šautuvą?" Atrėmiau jį į gulto kraštą.

- Saigono karo policijai... Donovanas.- Saulės šviesa šiandien švelniai įspindo pro langą...„Mano mėgstama daina", - pagalvojau. Primena Barbarą Vindhem (Bar­

bara Windham), koks tobulas veidas... Už tai verta išgerti.- Mes grįžome! - Laukinžmogio šiurkštus balsas pertraukė Donovaną.

Paskui Laukinžmogį įžengė Džo ir šveitė Šalmą ant žemės.- Uždek tą „Bombonešį"! - sušuko Džo.- Duokit ir man patraukti to daikto, - pridūrė už Džo pasirodęs Berklio

Dulkintojas. Jis išsidrėbė ant savo gulto, pačiupo nuo grindų butelį ir gurkšte­lėjo. Laukinžmogis pridegė „Bombonešį" ir padavė man.

- Kas atsitiko? - pasidomėjau.- Regis, gukai atsidūrė per arti, kad būtų galima paremti artilerijos ugni­

mi, arba paspruko, - pasakė Džo. - Nagi, paduok viskį.

186

Dar kartą gausiai įtraukiau dūmų, šįkart nesukosėdamas, ir padaviau „Bombonešį" Berklio Dulkintojui. Jis neatrodė pakankamai dailus, kad būtų toks eržilas, kokiu dėjosi. Ilga nosis, plonos lūpos. Tiesiog bjaurus. Laukinžmo- gis niuktelėjo man ir padavė viskį.

- Nesi tikras jūrų pėstininkas, jei neįstengsi truktelėti iki OFC užrašo ant etiketės.

Įstengiau. Likusi nakties dalis praslinko migloje. Tarp pasaulyje baisiau­sio galvos skausmo tvinksnių sąmonėje plūduriavo keli nakties fragmentai: aš, laidantis strėlytes į Lindono Džonsono atvaizdo nosį, paskui kabantis ant milžiniškos patrankos vamzdžio ir krentantis į tamsą.

- Jūrų pėstininke, pabusk! Atskrenda tavo sraigtasparnis!Pramerkiau kairę akį. Ją suskaudo. Saulė. Negali būti! Jau diena! Saulės

šviesa privertė vėl užsimerkti.- Kelkis! Tavo taksi atvyksta!Atmerkiau dešinę akį tikėdamasis, jog ji nepatvirtins to, ką matė kairė.

Saulės šviesa! O, ne! Virš savęs išvydau neryškų veidą, aukščiau jo kyšojo 155 mm haubicos vamzdis.

- Ar gerai jautiesi? - paklausė veidas.-N e .- Kas negerai? (- Norisi vemti.- Kelkis! Tavęs paimti atskrenda sraigtasparnis.- Ne, ačiū, palauksiu čia.- Kalbėk garsiau! Negirdžiu, ką sakai.- Negaliu šiandien skristi. Apgailestauju.- Ei, Džekai! Ateik čionai ir padėk man susitvarkyti su tuo vaikinu.Pajutau, kaip kažkas mane pačiupo. Pamėginau atmerkti akis, bet jas la­

bai skaudėjo. Burna buvo virtusi medvilne. Skaudėjo dantis, kojas, ausis.- Kas čia per triukšmas? Išjunkite jį.- Turime įvilkti vidun. Vyrukas visiškai nusiaręs.- Ei! Jis apvėmė mano batą.- Štai jo šautuvas ir kuprinė.Pajutau, jog kylu į viršų. Lygiai kaip ir mano skrandis.- Žmogau, tu žalias!Praplėšiau akis. Su manimi kalbėjo durų kulkosvaidininkas.- Jaučiuosi žalias. Atrodo, tuoj vemsiu.- Čionai, kišk galvą laukan, palaikysiu tave už kojų.Nusiritau prie angos, nusiėmiau šalmą ir iškišau galvą. Vėjas smogė į au­

sis. Žemė sukosi. Vėmiau, vėmiau ir vėmiau.

187

SVEIKAS SUGRĮŽĘS!

- Ar iššoksi?Jaunas veidas su tamsiais skrydžio akiniais atrodė nuoširdžiai susirūpinęs.- Tikiuosi, jog nesi naujokas?Mano galva liovėsi suktis, tačiau tebejaučiau silpnumą iki pat pėdų.- Ar galėsi iššokti?- O ar galiu rinktis?- Štai ir atvykome, brolau.Smukome žemyn sparčiau negu įprasta. Skrandis vėl sukilo. Pykino, ta­

čiau skrandis buvo tuščias. Sraigtasparnis pernelyg skubėjo. Žinojau, ką tai reiškė. Nejau Dievas leis man mirti girtam?

- Ar nusileidimo zona karšta? - paklausiau.- Manau, kad taip. Geriau užsitaisyk ginklą.Durų kulkosvaidininkas paleido penkių šūvių seriją į apačią. Sulig kie­

kvienu šūviu mano galvoje stukseno plaktukai.- Į ką šaudai?- Tiesiog noriu įsitikinti, ar neužsikirtęs, - sušuko jis.- Leidžiamės! - atskriejo balsas iš pilotų kabinos.Pilvą susuko. Nebesijaučiau girtas. Pamatęs mirksinčias raudonas švie­

sas, panašiai visada išsiblaivydavau. Kulkosvaidininkas pradėjo šaudyti. Nė­rėme žemyn kaip amerikietiškuose kalneliuose, paskui sustojome kabodami trys metrus virš žemės. Iš ilgalapių bananų giraitės pliūptelėjo nedideli balti dūmeliai. D urų kulkosvaidininkas atsakė ugnimi.

-Šok!Iššokau pro angą. Sraigtasparnis ėmė kilti man dar nepasiekus žemės.

Pilvas suurzgė. Išriaugėjau ir išspjoviau dar viskio. Už dvidešimties penkių m etrų priešais mane bananus varpė M60. Kitas M60 prabilo penkiasdešimt m etrų už nugaros. Virš galvos švilpavo AK kulkos. Jūrų pėstininkai kažką vienas kitam šūkavo. Dar kartą visa burna atsiriaugėjau viskiu ir nusivėmiau. Negalėjau patikėti, kad tai atsitiko man. Prisiplojau prie žemės. Prisiekiau nie­kada nebegerti. Bet, Dieve, tikiuosi leisi man vėl paragauti?

- Susirask priedangą, kvaily!Apsidairiau smalsaudamas, kas man šūktelėjo. Iš apkaso už dvidešimties

metrų į dešinę kyštelėjo ginkluotės seržanto galva.- Seržante! Tai aš! Aš grįžau!- Čanas tenai!Jis parodė į kulkosvaidį tiesiai prieš akis, tada, AK kulkoms raižant atvi­

rą perimetrą, nėrė atgal žemyn.

188

- Medyje! Ten gukas medyje! - iš visų jėgų kažkas suklykė kairiau man už nugaros.

Atsigręžęs išvydau penkis priklaupusius jūrų pėstininkus, šaudančius į aukštą, plonastiebį medį su šakų kuokštu viršūnėje. Iš medžio pirma iškrito šautuvas, paskui suglebęs kūnas, kuris, atsimušęs nuo dviejų šakų, dunkste­lėjo į sausą žemę, pakeldamas į orą dulkių debesį.

- Čanai! Tai aš! Džonas! Ateinu! Pridenk mane!Pašokau ant kojų ir vinguriuodamas nudūmiau prie kulkas spjaudančio

M60. Čanas pleškino traseriais pirmyn ir atgal išilgai bananų linijos. Gukams pastebėjus judantį taikinį, aplink mane ėmė kilti nedidukai dulkių debesė­liai. Čanas šaudė iš už nuvirtusio banano. Likus penkiems metrams iki Čano, likusį kelią pranėriau oru. Nusileidžiant skrandį supurtė dar viena smūgio banga. Vėl išriaugėjau kelis gurkšnius viskio.

- Pačiu laiku! Ar turi šaudmenų? - paklausė Čanas nepažvelgdamas į mane. - Medžiuose pilna gukų.

Paskui pasuko galvą.- Negaliu patikėti! Tau pagaliau ėmė augti ūsai.- Kur padėjėjas? - pasiteiravau.- Negyvas!-K as?

Naujokas. Ervisas Hendris, pameni? Guli prie vadavietės. Negalėjome išgabenti kūno.

Prisiminiau išsigandusį naujoką.- Šovinių neturiu, - pasakiau.- Beveik visus sunaudojau. Žiūrėk! - parodė jis į uniformuotą Šiaurės

Vietnamo kareivį, lekiantį nuo vieno medžio prie kito, esančio arčiau mūsų.- Galime neatsilaikyti!- Kas vyksta?- Esame apsupti! - sušuko Čanas. - Kokio galo tas sraigtasparnis tave čia

išsodino?- Nežinau. Jie net nenutuokė, kad nusileidimo zona karšta!- Klausyk! Mums beliko viena šovinių juosta! - Čano balse pasigirdo pa­

nikos gaidelės. - Trečiasis būrys ten jau neteko keturių vyrų.- Trečiasis būrys? Tai čia visa kuopa?- Ne, tik antrasis ir trečiasis. Esame papuolę į tikrą bėdą, bičiuli.Čano rimtas žvilgsnis mane visiškai išblaivė.- Einu šaudmenų. Kas nors už mūsų galbūt jų dar turės.- Palauk, - sugriebė Čanas man už rankos. - Pranešk vadavietei, kad

ateini.- Ei, ginkluotės seržante! - sustaugiau kuo garsiau.Chaotiškas šaudymas aplink perimetrą nustelbė mano balsą.

189

- Jis niekada manęs neišgirs, - pasakiau Čanui. - Varau. Ginkluotės ser­žantas žinos, kas dar turi šaudmenų.

Nurijau atgal nedidelį raugulį.- Dumk greitai!- Kaip vėjas!Suspaudžiau šautuvą ir, stengdamasis neišlįsti iš už medžio, ropomis

atsigręžiau veidu į vadavietę. Vieną koją atrėmiau į medį, kad gerai atsi- spirčiau, giliai įtraukiau oro ir suklykiau: „Kodėl šitai darau?" Pirmi penki žingsniai buvo kaip žmogaus, sulaužytomis kojomis bėgančio po vandeniu. Troškau būti apsiavęs teniso bateliais ir meldžiau Dievą apsaugoti. Tada su­pratau, kad mano neperšaunamoji liemenė liko ugnies bazėje Alfa. Pro kairę ausį prainkštė kulka. Mečiausi į dešinę, paskui į kairę, po to vėl dūm iau tiesiai. Raminausi, kad gukai gan prasti šauliai. Jų vienintelis šansas mane kliudyti, jei vinguriuodam as netyčia pats įsirėšiu į pro šalį skriejančią netai­klią kulką. Lioviausi daręs vingius ir tiesia linija nukūriau į vadavietę. Gir­dėjau, kaip ginkluotės seržantas rėkė man gulti ant žemės. Nėriau į negilų apkasą, užgriūdam as ant jo iš viršaus. Stengiausi įsirausti giliau, bet mano užpakalis vis tiek liko kyšoti.

- Man reikia šaudmenų kulkosvaidžiui!- Sveikas sugrįžęs!- Pasislinkit! Mano pasturgalis kyšo.Ginkluotės seržantas pasislinko, bet vietos vis tiek neužteko.- Man reikia kulkosvaidžio šovinių!- Kažkiek dar gali turėti trečiasis būrys!Kulkos gąsdinančia jėga dunksėjo į žemę, blokšdamos grumstelius man

į veidą. Pašokau ir pasilenkęs nudūmiau prie trečiojo būrio. Jo kariai, išsidėstę pusmėnuliu, gynė šiaurinę ir rytinę perimetro atkarpą. Pusiaukelėje iš anksto šūktelėjau, jog man reikia šaudmenų.

- Žemyn, pusproti!- Čionai!Kažkieno ranka mostelėjo iš žemo apkaso. Drebiausi ant žemės greta ap­

kaso, stengdamasis po šalmu sutraukti visą kūną.- M60 šaudmenų! - išspaudžiau, mėgindamas atgauti kvapą ir nepakel­

damas akių.- Štai! Ir nešdinkis iš čia! Tu pritrauki ugnį!Vyras padavė man dvi juostas šovinių ir pasislėpė apkase. Čiupau jas ir

pašokau. Kojos nenorėjo judėti ganėtinai spėriai.- Seržante, bėgu pro šalį! - sušukau iš anksto.Ginkluotės seržantas pamojo ranka. Prie jo apkaso pasukau į šoną. Iš kito

apkaso kyštelėjo leitenanto galva.- Pasisaugokit tenai! Iškviečiau aviaciją!

190

Nestabtelėdamas zigzagais bėgau toliau.- Parodyk „fantomams", kur gukai, - sušuko leitenantas, man nė negrįž­

telint.- Čanai, ateinu! - sušukau ir nėriau greta jo.AK papliūpa - ir nuo parvirtusio medžio pasipylė skiedros. Iš po medžio

išsiraitė ir šalin nuvinguriavo nedidelė pilkšva gyvatė. Panorau pats pasida­ryti toks mažas ir nusekti paskui ją.

- Čanai, aviacija pakeliui. Gavau dvi juostas.- Kada?- Netrukus. Gal pasikeičiame vietomis? Nesijaučiu labai gerai su tuo

žaisliniu šautuvėliu.Čanas rimtai į mane pažiūrėjo, paskui nusišypsojo.- Klausiau savęs, kada panorėsi, kad tą daiktą sugrąžinčiau. Žinoma, pa­

siimk jį. Kaip kulkosvaidininko padėjėjas, vienaip ar kitaip, esi nieko vertas.Susikeitėme vietomis, pasilikdami medžio priedangoje. Prie kulkosvai­

džio, kaip prie senos draugės, buvo smagu prisiliesti. Paleidau dešimties šūvių seriją į blyksnius medžių eilėje už trisdešimties metrų. Medžių viršūnių aukš­tyje sugriaudėjo trys „fantomai". Iš maskuojamai nudažytų „fantomų" uodegos pliūptelėjo liepsnos, kai šie, perėję į forsažo režimą, ėmė stačiai kopti aukštyn, persivertė ir grakščiai atliko viražą. Atidengiau ugnį į medžių liniją, leidau tra­serius išilgai jos pirmyn ir atgal, žymėdamas atkarpą, kur numesti bombas.

- Jie pamojavo sparnais! - sušuko Čanas.- Deginkit kalės vaikus, deginkit.Nelyginant žaibas, žvilgantis „fantomas" nukrito iš giedro dangaus, at-

sidurdamas virš bananų pakankamai žemai, kad įžiūrėčiau piloto veidą. Dvi ilgos cilindrinės bombos švelniai išslydo iš kliegiančio reaktyvinio lėktuvo ir tingiai vartaliodamosi nulėkė žemyn. Kai jos atsitrenkė į žemę, tarsi milži­niška į krantą dūžtanti banga, viską aplink paskandindamas plykstelėjo na­palmas. Medžių liniją prarijo oranžiniai ir raudoni debesys. Veidas ėmė degti. Staigiai palenkiau galvą už medžio. Mano antakiai ir ūsai rūko.

- Čanai!- Po galais! Tau nusvilino plaukus nuo veido.- Ar baisiai?Baiminausi paliesti savo odą. Nuo aitraus susvilusių ūsų dvoko atrijau

dar vieną gurkšnį viskio.- Atrodo kaip saulės įdegis.Čanas atsargiai iškišo galvą iš už medžio.- Žiūrėk!Iš pleškančių bananų linijos iššoko klykiantis žmogus, degantis nuo gal­

vos iki kojų. Nusitaikiau, bet nešoviau.- Išlaisvink jį iš kančių!

191

- Nenoriu eikvoti šaudmenų! - piktai atkirtau.Po kelių sekundžių vietnamietis susmuko. Jaučiau į mane įsmeigtą Čano

žvilgsnį. Nedrįsau pažiūrėti jam į akis. Žinojau, kad šokiruotas. Mane tai irgi pritrenkė. Kai pasukau į jį savo galvą, Čanas žiūrėjo į ugnį.

- Atsiprašau, - pasakiau.- Neatsiprašinėk. Tu buvai teisus.Virš medžių prašvilpė vienišas „fantomas". Į žemai skrendantį reaktyvi­

nį lėktuvą ugnį atidengė bent trys AK.- Kaip ten kas nors ir išgyveno? - nusistebėjau.Kitas „fantomas" išilgai medžių linijos pralėkė skutamuoju skridimu, ap-

šaudydamas ją iš 20 mm patrankų. Tada trečiasis iš nedidelio aukščio paleido dar dvi napalmo bombas. Ruožu nusirito alkanos liepsnos, sunaikindamos viską, ką palytėdavo. Susigūžėme slėpdamiesi nuo karščio smūgio. Bet vis tiek teko gaudyti orą. Bangai atlėgus, pažvelgiau iš už mūsų parvirtusio me­džio. Dar vienas degantis vyras bėgo iš išdegintos medžių linijos. Įsispaudžiau M60 buožę į petį ir suvariau į jį traserių dryžį. Jis griuvo ant žemės virsdamas rūkstančiu kauburiu.

„Fantomai" patrankomis prašūkavo visą teritoriją aplink mūsų padriką perimetrą. Dešiniajame sparne prapliupo smarki šaulių ginklų ugnis, poškėjo ir spragsėjo kaip leidžiant fejerverkus. Staiga viskas nutilo. Visur stojo tyla, išskyrus traškančias liepsnas priešais mus.

- Sraigtasparniai! Atskrenda sraigtasparniai! Pridengt juos ugnimi! - su­šuko kažkas iš perimetro vidurio.

Raudoni dūmai kaip kruvinas rūkas virto iš vadavietės. Du Huey atakos sraigtasparniai smarkiai pasvirę ėmė daryti viražą aplink perimetrą. Paleidau trumpą traserių papliūpą į rūkstančių medžių liniją. „Hiujai" apsuko du ratus, pleškindami iš M60. Žalsvai juodas CH-46 lėtai priartėjo prie perimetro vidu­rio. Po dvirotoriu sraigtasparniu ant ilgo įtempto lyno siūbavo didžiulis nailo­ninis tinklas, išsipūtęs nuo šaudmenų dėžių ir C davinių. Iš aplinkinių krūmų supoškėjo AK. CH-46 kabojo virš raudonų dūmų, pasirengęs numesti mirtinai reikalingas atsargas. Sraigtasparnis pradėjo suktis chaotišku ratu. Pamačiau su­kniubusį pilotą ir virš jo pasilenkusį antrąjį pilotą, mėginantį suvaldyti orlaivį.

Dešinėje prabilo priešo kulkosvaidis. Žali traseriai skersai perim etrą nuskriejo į besisukantį sraigtasparnį. Sykiu dar viena AK salvė pasigirdo kairėje.

- Kulkosvaidžius paruošt! Kulkosvaidžius paruošt! Kulkosvaidžius pa­ruošt! - atskriejo šūksniai iš dešiniojo sparno.

Čiupau kulkosvaidį. Čanas pagriebė šovinių juostas. Pašokę nudūmė- me perimetro dešinėn. Į krūmus priešakyje ugnį atidengė „blūperis". Semas! Visas perimetras išlindo iš apkasų. Linijon sugulę jūrų pėstininkai kniūbsti pliekė į krūm us sparne.

192

- Kulkosvaidžius paruošt!Pasileidome balso link. Pamačiau Greitąjį Erelį, prisiplojusį ant pilvo ir ro­

dantį į priešo kulkosvaidžio blyksnius tiesiai už šimto metrų priešais. Pašauto sraigtasparnio varikliai ėmė tvinkčioti. Atsiguliau Greitojo Erelio dešinėje. Po akimirkos iš dešinės prigludo Čanas, jis prilaikė šovinių juostą. Pradėjau šaudyti į priešo kulkosvaidžio blyksnius. Oranžiniai traseriai atšokdavo nuo žemės. At­sistojau ir toliau pleškinau iš M60, buožę prispaudęs prie peties, kaip šautuvo.

- Gulk! - sušuko kažkas iš kairės.Mano oranžiniai traseriai smigo į priešo blyksnius. Blyksėti liovėsi, kamš-

tinis šalmas išlėkė į orą ir nusklendė ant žemės kaip plastinė lėkštė. AK kulkos aplink mane taškė smėlį ir uolas.

Iš tankių krūmų už septyniasdešimt penkių metrų priekyje išlėkė priešo raketa. Iš pradžių kopė viršun lėtai, taikydamasi į pažeistą sraigtasparnį, pas­kui vis greitėdama prašnypštė mums virš galvos. Nulydėjau raketą akimis, su­laikęs kvapą ir susigūžęs laukdamas, kol įsirėš į springstantį sraigtasparnį, bet ji prašvilpė CH-46 priekinio rato apačioje, padarė dviejų šimtų metrų ilgio lan­ką priešinga perimetro puse ir, atsitrenkusi į medį, sprogo perskeldama tą per pusę. Iš kitapus perimetro į sraigtasparnį ugnį atidengė dar vienas kulkosvai­dis. Vienas Huey atakos sraigtasparnis, šaudydamas raketomis, nėrė prie priešo kulkosvaidžio ir paskutinę akimirką pakilo viršun. Kulkosvaidis nutilo.

CH-46 pradėjo rūkti. Iš užpakalinio rotoriaus pliūptelėjo liepsnos. Tada sraigtasparnis smigo žemyn kaip akmuo. Nuo vėjo srauto liepsnos šovė į vir­šų. Orlaivis trenkėsi ant žemės, sugniuždamas ant didžiulio atsargų pilno tin­klo. Ugnis žaibiškai išplito. Kruvinu veidu, liepsnojančia nugara ir klykdamas iš skausmo iš degančių nuolaužų išropojo durų kulkosvaidininkas. Ant savo jau nusvilusio veido jaučiau degančio sraigtasparnio karštį. Jūrų pėstininkai iš vadavietės nuskubėjo padėti įgulai. Vienas jūrų pėstininkas ant liepsnojan­čio durų kulkosvaidininko plikomis rankomis pylė žemes. Kitas buože daužė jau įtrūkusį pilotų kabinos organinį stiklą, karštligiškai stengdamasis išlais­vinti abu pilotus.

- Stebėkite priešus! Negi dar neatsižiūrėjote nukritusių sraigtasparnių?Grandinis Greitasis Erelis audringai lakstė pirmyn ir atgal išilgai jūrų

pėstininkų linijos. Visi priblokšti tebespoksojo į nukritusį orlaivį. Tinkamiau­sias metas priešo atakai. Greitasis Erelis tai žinojo. Buvome pažeidžiami.

- Išspardysiu užpakalį kiekvienam, kuris vėpsos atsigręžęs!Trys „fantomai" pragriaudėjo palei medžių viršūnes, tvatindami iš 20

mm patrankų. Tada aukštai pakilo, pasvirę apsuko ratą ir užgriuvo priešo liniją dar trimis napalmo bombomis. Prisiplojau prie žemės, stengdamasis iš­vengti karščio bangos ir išsaugoti, kas dar buvo likę iš mano ūsų.

Padarę viražą, „fantomai" napalmu išdegino kitą pusę. Girdėjau orą iš­siurbiančius sprogimus, bet neatsigręžiau. Perimetrą apgaubė juodi dūmai.

193

Aštrus tartum degančio benzino kvapas skverbėsi į mano plaučius, kol užsi­kosėjau. Šūviai nutilo, girdėjosi tik liepsnojančių sausų lapų ir medžių traš­kesys. Nuo vadavietės atsklido šiurpus, veriantis klyksmas. Vis dar niekas neatsigręžė. Po dešimties minučių kažkas vadavietėje šūktelėjo:

- Artinasi sanitarinis sraigtasparnis!Senas H-34D aukštai praskrido virš liepsnojančių medžių viršūnių ir pa­

kibo tiesiai virš pleškančių nuolaužų perimetro viduryje. Pradėjo greitai leistis ir nutūpė dvidešimt metrų nuo CH-46. Tvirčiau suspaudžiau M60, laukdamas supokšint AK. Sraigtasparnis priešo ugnies nepatraukė. Supratau, kad viskas baigėsi. Pasirengę pridengti sanitarinį sraigtasparnį, ratus aplink perimetrą suko trys Huey atakos sraigtasparniai. Po dviejų minučių sanitarinis pakilo. Vis dar jokios priešo ugnies. Atrodė, tarsi būčiau ištrūkęs iš svaigaus košmaro. Vėl nusivėmiau. Perdžiūvusioje burnoje jautėsi viskio skonis.

- Sveikas sugrįžęs namo, Džonai!Atsisukęs pamačiau man už nugaros stovintį Semą. Jo ruplėtas veidas

ir išpuvę dantys buvo tokie pat šlykštūs kaip anksčiau, tačiau jį pamatęs pra­džiugau, kad jis vis dar gyvas.

- Kaip laikaisi, Semai?Man tariant tuos žodžius, mudu apgaubė tirštas juodų dūmų kamuolys.

Trenkė degančiu plastiku. Mėginau tą kvapą išspjauti, tačiau anglies skonis liko prikibęs prie skonio receptorių.

- Čanas pasakojo, kad jūs, vaikinai, ligoninėje puikiai leidote laiką.Semas paleido kairėn su tabaku sumišusių seilių čiurkšlę ir priklaupė,

šiek tiek atsiremdamas į savo M79.- Ar girdėjai apie Greitąjį Erelį?-N e .- Mirė jo senis. Panorėjęs gali vykti namo pasirūpinti motina arba bent

grįžti laidotuvėms ar tam, ką ten tie indėnai daro.Mano pilvas įsitempė. Greitasis Erelis! Negalėjau įsivaizduoti savęs čia

be jo.- Kada išvyksta?Staiga labiau negu kada nors anksčiau panorau, kad dėl žaizdos būčiau

buvęs išsiųstas namo.- Tai kad neišvyksta! Atrodo, jog tam puspročiui indėnui čia labai

smagu.- Negali būti! - ištariau savanaudiškai patenkintas. Jei kas ir nusipelnė

kelionės namo, tai neabejotinai jis.- Į balnus! Antrasis būrys! Į balnus! - iš vadavietės sušuko ginkluotės

seržantas.Po minutės kitas CH-46 per dūmus atsklendė į perimetro vidurį, nu­

metė atsargas ir negaišdamas nė sekundės pasišalino. Antrajam būriui vora

194

kulniuojant pro šalį, grandinis Džeimsas, Greitasis Erelis, ginkluotės seržantas ir leitenantas Kempbelas kiekvienam vyrui atmesdavo jo maisto ir šaudme­nų dalį. Po dvidešimties minučių žygiavome į šiaurę per vis dar rūkstančius medžius ir krūmus. Viskas buvo pajuodę ir apanglėję, net žemė. Negalėjau patikėti, kad vėl velkuosi į brūzgynus. Apėmė depresija. Pražygiavome pro negyvo Siaurės Vietnamo kareivio kūną. Neatrodė apdegęs. Akys atmerktos, burna pražiota, tarsi būtų nutrenktas elektros smūgio.

- Napalmas, - sumurmėjo už manęs Čanas.- Išsiurbė iš jo orą ar ne? - tarstelėjau. - Įdomu, kodėl neskaičiuojame kūnų?- Tam pasilieka trečiasis būrys, - paaiškino Čanas, paskui niuktelėjo man

šautuvu. - Žiūrėk!Pasukau galvą pažiūrėti, ką jis pamatė. Už dvidešimties metrų dešinėje,

atsirėmęs į rūkstantį medžio kamieną, sustingęs stovėjo didžiulis, suanglėjęs keturkojis gyvūnas.

- Tai ne vandens buivolas.- Gal tigras? - pabandžiau spėti.- Nežinau.Už penkiasdešimties metrų išdegintas ruožas baigėsi. Smaigalininkas

mačete kirto taką per tankius krūmus. Ant sprando jaučiau druską, žvyrą ir smėlį. Ilgėjausi ligoninės švaros. Netrukus vėl dvoksiu kaip visi. Na ir gerai, pamaniau. Mašalams patikau labiau nei paprastai. Jie tikriausiai neįpratę prie švaraus kūno. Svarus, - juokinga! Buvau nesimaudęs jau tris dienas. O pasau- lyje po dušu lįsdavau du kartus per dieną. Per tankius krūmus prasibrovėme į ilgą aukšta drambline soruole apaugusį slėnį.

- Labai trūksta senojo šypsuolio Džeksono, - pasakiau žvilgtelėjęs į Čaną.

- Man irgi.- Kažkurią dieną jį prisiminiau. Neįvedė mūsų nė į vieną pasalą.- Dabar tikriausiai namie. Tas tipas žadėjo mums parašyti.- Keista, kad niekas nebeparašo, kai grįžta į pasaulį.- Pančas parašė.- Tikrai? - nusistebėjau žvilgterėdamas į Čaną. - Jis gyvas?- Taip. Papasakosiu, kai apsistosime.Pasijutau, tarsi būčiau įgavęs naują kvėpavimą. Meldžiausi už Sančesą,

kad išgyventų, bet niekada nemaniau, kad taip ir bus. Jis atrodė pernelyg iš­blyškęs, kai kėlėme į sanitarinį sraigtasparnį. Nebuvau tikras, ar apskritai no­rės gyventi be kojų. Aš tikrai nenorėčiau.

Po trijų valandų kraštovaizdį apgaubė prieblanda. Kirtome peraugu­sių ryžių lauką, paskui nužingsniavome nutryptu taku, vedančiu per retais miškeliais apaugusią vietovę. Mūsų nedidukė kolona pasuko į kairę ir įlindo dvidešimt metrų gilyn į mišką. Suformavome apskritimo pavidalo perimetrą.

195

Didelė, tvirta plaštaka sugriebė mane už rankos. Greitasis Erelis nuvedė mane atgal prie tako.

- Šis perimetro kraštas dengs taką, - sušnibždėjo jis.Greitasis Erelis parodė man ir Canui vietą už tankumyno per penkis met­

rus nuo ten, kur stovėjome. Tada patapšnojo man per šalmą.- Džiaugiuosi, kad grįžai.- Ačiū, Vade, - pasakiau.Jis nusisuko, nuėjo į vadavietę perimetro viduryje ir priklaupė ant vieno

kelio greta leitenanto Kempbelo.- Po galais! - sušnibždėjo Čanas.- Kas nutiko?- Saugokis. Tas krūmas pilnas spyglių.Patraukiau į šalį du akmenis, atsiguliau aukštielninkas ir pamėginau įsi­

taisyti kuo patogiau.- Beveik užmiršau, koks vargas miegoti purve.- Prisiminimai apie ligoninės lovą jau išblėso, - pasakė Čanas.- Tai ką ten parašė Sančesas?- Tikrai padrąsinančių dalykų. Jis Filadelfijos karinio jūrų laivyno ligo­

ninėje.- Kaip laikosi? Ar ką nors parašė apie savo kojas? - toliau kamantinėjau.- Priima tai kaip jūrų pėstininkas. Kone apsižliumbiau skaitydamas tą

laišką Vado skyriui. Sako, jog turėdamas naujas kojas galįs daryti viską, iš­skyrus plaukioti.

- Dieve, tai didelis...Čanas ranka užčiaupė m an burną, pats už tankum yno priguldam as

dar žemiau. Jo akys buvo įsmeigtos į taką. Žvilgtelėjau per krūm o kraštą. Už penkių m etrų, išryškėjęs šviesiai pilko dangaus fone, taku atsargiai ju­dėjo kam štinis šalmas. Įtempiau akis, kad aiškiau įžiūrėčiau tam sią figūrą. Kai ji dūlino pro šalį, padvelkė žuvies kvapas. Norėjau atidengti ugnį, bet supratau, kad tai būtų kvaila. Praslinko šešiasdešimt sekundžių. Visiška tyla.

Dar vienas kamštinis šalmas. Šis judėjo greitai. Nebėgo, bet ėjo sparčiu žingsniu. Dar šalmas. Paskui temstančiame danguje išryškėjo dar vienas. Pa­sigirdo daugybės sandalų garsai ir medžiaginių ekipuotės krepšelių šnaresys. Barkštelėjo gertuvė. Po ilgo, spartaus žygio vyrai sunkiai alsavo. Jie greitai vora slinko pro šalį. Mano burna taip perdžiūvo, kad nebeįstengiau nuryti seilių. Per rečiausią tankumyno dalį nutaikiau kulkosvaidį į taką. Jie toliau po vieną žygiavo pro šalį. Pamėginau skaičiuoti. Šešiasdešimt šeši, šešiasdešimt septyni, šešiasdešimt aštuoni, šešiasdešimt devyni, septyniasdešimt. Galo vis nesimatė. Ačiū Dievui, kad nenuspaudžiau nuleistuko! Jų čia tikriausiai išti­sas batalionas.

196

- Nešauk! - sušnibždėjo Čanas taip suspausdamas man ranką, kad, regis, gyslomis nustojo tekėti kraujas. Norėjau jam pasakyti, jog to daryti ir neketi­nu, bet burna buvo pernelyg perdžiūvusi, kad ką nors išstenėčiau. Į akis tekėjo sūrus prakaitas, jas ėmė perštėti.

Nušnarėjo paskutinė Ho Ši Mino sandalų pora. Tyla. Pažvelgiau į Čaną.- Galbūt reikėjo atidengti ugnį?- Jokiu būdu!- Alfa Vienas, Alfa Vienas... Čia Alfa Du... Baigiau.Sadsis kalbėjo tyliai, tačiau jo balsas aiškiai girdėjosi visame perimetre.- Alfa Vienas, mums reikalinga ugnies užduotis, koordinatės:

YC8485NINER4. Sustiprinta Šiaurės Vietnamo armijos kuopa. Ar supratote?- YC 8, 4, 8, 5, NINER, 4. Supratome, Alfa Du.- Alfa Du, Alfa Du... Čia ugnies bazė Alfa, rengiamės iššauti baltą fosfo­

rinį sviedinį.- Ugnies baze Alfa... Čia Alfa Du. Supratome. Šaukite, kai būsite pasi­

rengę.^- Šauname dūminį.- Štai atlekia signalinis sviedinys, - sumurmėjau. - Čanai!- Klausau, - sušnibždėjo tas.- Nepatikėsi, kokie tie ugnies bazės Alfa vyrukai. Jie tik sėdinėja ir svai­

ginasi.Išgirdę silpną iš toli artėjančio artilerijos sviedinio švilpesį, atsiklaupėme

stengdamiesi pamatyti, kur jis nukris. Baltas fosforinis sviedinys į orą pakels grybo pavidalo baltų dūmų debesį. Vadovaujantis juo, sprogstamieji sviedi­niai bus nutaikyti į taikinį. Švilpesys vis garsėjo.

- Per arti! - ištarė Čanas.Švilpesys tapo šaižus.- Gult! - atskriejo šūksnis nuo vadavietės.Vadavietėje driokstelėjo duslus, prislopintas sprogimas. Atsigręžęs pa­

mačiau virš perimetro į nakties dangų virstantį didžiulį grybo pavidalo tirštų baltų dūm ų kamuolį. Iš vadavietės atsklido skausmo kupini šauksmai. Trijose vietose įsiplieskė nedidelės liepsnos. Vyrai repečkojo aplinkui. Kažkas de­gančia nugara klykdamas raitėsi ant žemės. Siera trenkiantys dūmai pasklido aplink tarsi baltas rūkas.

- Alfa Vienas, Alfa Vienas, čia Alfa Du, baigiau! - Sadsio žodžiai iš susi­jaudinimo net susiliejo.

- Alfa Du, čia Alfa Vienas, baigiau.- Alfa Vienas, tas signalinis sviedinys pataikė į mūsų perimetro vidurį!

Leitenantas sužeistas, apdegė, būtina skubiai evakuoti! Pasakykit tiems pus- pročiams nutraukti ugnį! Nutraukti ugnį! Praneškite ugnies bazei Alfa, jie ap­šaudo jūrų pėstininkus! Kartoju, jūrų pėstininkus!

197

SU GIMTADIENIU, VAIKELI-SAN!

Sraigtasparnis pakilo nenoromis: vieną, paskui antrą kartą ratais palietė žemę, kol pagaliau pradėjo sunkiai kopti į karštą žydrą dangų. Čanas par­žingsniavo į poziciją. Jo veide matėsi nuovargis.

- Kaip jis? - paklausiau, nurijęs didelį gurkšnį Halazone tablečių skonio vandens.

- Išgyvens, - atsakė Čanas, čiupinėdamas penkiolika tiesių plaukelių, kurie, jo įsivaizdavimu, buvo ūsai. - Tačiau nudegė smarkokai. Tikriausiai keliaus namo.

Jis susmuko šalia manęs, atsilošė ir užsitraukė šalmą ant akių. Niuktelė­jęs padaviau jam gertuvę.

- Kodėl tas sraigtasparnis taip sunkiai pakilo?- Jame gulėjo šeši lavonai.- Iš Alfa kuopos?- Ne. Pastarąją naktį kliuvo Delta kuopai. Durų kulkosvaidininkai sakė,

jog susidūrė su batalionu.- Batalionu? Tai kurių galų lakstome čia šešių vyrų skyriais, kai gukai

siunčia šviežius batalionus?- Įdomus klausimas, - tarė Čanas, atsisėdo ir pastūmė šalmą atgal. - Tie­

są sakant, akivaizdu. Jie nenori nuteikti viešosios nuomonės prieš save atsiųs­dami čia dar daugiau karių. Mėgina Siaurės Vietnamo divizijas nugalėti jūrų pėstininkų pulkais.

Čanas atsilošė patenkintas, tarsi ką tik būtų laimėjęs debatus.- Jiems netrukus turėtų pristigti žmonių. Žudome tuos kalės vaikus san­

tykiu 1:10.- Jie pirma dar pasiųs moteris ir vaikus.- Ar ką nors girdėjai apie tas taikos derybas? - pasidomėjau.- Taip. Jie niekaip negali susitarti, kokio pavidalo turėtų būti stalas.Kaip tik tą akimirką atrisnojo Straikeris ir priklaupė ant vieno kelio greta

Čano.- Gavome naują leitenantą, - pranešė jis.- Tikiuosi ne kokį nors gung-ho silpnaprotį, - pareiškiau. - Koks jo

vardas?- Lampė, - atsakė Straikeris ir pažvelgė į Čaną. - Dėvi kryžių, juodą.- Tikrai?- Taip. Ar tai reiškia, kad jis krikščionis?Čanas pakėlė galvą, pažvelgė į mane. Jo antakiai kilstelėjo, tarsi Straike­

ris būtų užkabinęs stygą jo viduje.

198

- Ne, nebūtinai.Jis išsitraukė iš kuprinės skardinę jautienos su bulvėmis, susiraukė ir su­

grūdo atgal.- Tai kam tada nešioja? - nedavė ramybės Straikeris.Čanas nustojo rausęsis po kuprinę ir įsmeigė akis į Straikerį.- Ar tau tikrai įdomu, ar tu mane tik erzini?Straikeris atsainiai apsidairė, loštelėjo galvą ir trūktelėjo pečiais. Nusky­

nęs žolės stiebą, pradėjo jį nervingai kramtyti.- Kaip tai daroma? Turiu galvoje, ką reikia daryti, kad tokiu taptum? Pa­

rašyti prašymą ar panašiai?Čanas išsitraukė iš kuprinės rašomojo popieriaus skiautę. Paskui pažvel­

gė į mane.- Duokš savo rašiklį.Ištraukiau iš savo šiaurės vietnamietiškos kuprinės aptrintą Bic šratinuką

ir padaviau jam.- Ar turi tą Gideono Bibliją, kurią tau daviau?- Ne. Išmečiau, - sumurmėjo Straikeris.- Štai, - Čanas padavė jam savo nedidelį Biblijos tomelį.- Pažiūrėk šias eilutes, - pasakė jis rašydamas. - Perskaityk jas, ir mes

apie tai pasikalbėsime.Čanas padavė jam popierių. Straikeris pačiupo ir skubiai įsikišo į kišenę

ant krūtinės, lyg nenorėdamas, kad kas nors pastebėtų.- Gerai, - tarė linksėdamas galvą, tarsi nervintųsi. - Gerai.- Straikeri, - pašaukiau aš. - Kas tas tipas su maskuojamąja?- Priešakinis stebėtojas Džo Elbonas (Joe Elbon). Senas mano bičiulis iš

pėstininkų mokomojo pulko. Iškviečia sunkiąją.Straikeris nusisuko ir nužingsniavo į savo poziciją. Pirmą kartą nuo tada,

kai su juo susitikau, jis man nepasirodė toks pašlemėkas.Vėl pradėjome žygiuoti per džiungles, laukus, kalvas ir griovas. Ramybės

nedavė mintis, kas tas naujasis leitenantas. Atrodė, kad jis nusprendė pasi­vaikščioti po vietovę neturėdamas jokio apibrėžto tikslo. Man pagailo tų varg­šų, kurie su Kolumbu plaukė ir plaukė į Žemės pakraštį.

Užkopėme stačiu šlaitu. Didžiuliai seni ąžuolai gulėjo išvirtę, nes ša­knims nuolydžio kampas buvo per status. Pasiekę viršūnę, kita puse nusi- ropštėme žemyn, patekdami į plačią uolėtą griovą. Dabar galėjau pamatyti smaigalininką. Straikeris! Man trūko Džeksono. Vingiuojanti griova priminė išdžiūvusią upės vagą, bet musonų sezonu upe galėjo virsti bet kas. Staikeris pranyko už vingio iš akių, paskui kaip žaibas vėl išnėrė ir prisispaudė prie uolos. Pamojo mums ranka priglusti prie žemės. Vyrai kolonoje, kaip domino kauliukai, vienas po kito priklaupė ant vieno kelio. Pašnibždomis perduodant žinią galvos paeiliui pradėjo gręžiotis. Man ji jau buvo aiški.

199

- Kulkosvaidžius paruošt!- Kulkosvaidžius paruošt!Žiniai nespėjus mūsų pasiekti, atsistojome ir nuskubėjome į priekį. Bėg­

damas nuo buožės nuvyniojau penkiasdešimties šovinių juostą. Leitenantas Lampė klūpojo šalia Straikerio ir Sadsio. Priklaupiau priešais juos. Čanas įsi­taisė greta manęs. Nusiėmiau šalmą ir atsargiai iškišęs galvą pažvelgiau už vingio. Griovos žiotyse dvidešimt penkis metrus driekėsi žemės bunkerių tin­klas. Bunkerio sistemą nuo stebėtojų iš oro slėpė padriki krūmai. Už bunkerių tarp kelių aukštų medžių stovėjo trys krūvon susimetusios žolių trobelės. Ne­toli jų trainiojosi mažiausiai dvidešimt Siaurės Vietnamo kareivių. Dešinėje, žemiau žole apaugusio šlaito, tekėjo nedidelė srauni upė. Prie kranto buvo pririšta ilga nedidelių medinių sampanų greta. Sraunioje tėkmėje jie daužėsi vienas į kitą. Atsilošiau ir neramus giliai įkvėpiau oro.

- Ten ne būrys.Žvilgtelėjau į Čaną. Jis lėtai pasviro, kad pažiūrėtų, kas už vingio. Tada

vėl prisiplojo prie griovos šlaito.- Mažiausiai pulkas.- Suskaičiavau dvidešimt vieną sampaną, - pasakė Straikeris.Jaučiau, kaip ant odos vėso prakaitas. Visi pasuko galvas į naująjį leite­

nantą. Kiekvienas galvojo tą patį: ar bus ganėtinai kvailas, kad ko nors mėgin­tų imtis su septyniolika vyrų? Staiga virš mūsų sučežėję lapai išsklaidė visas mintis. Pakėliau akis. Į griovą žemyn nuslydo Greitasis Erelis.

- Dvidešimt sampanų pririšta šlaito papėdėje, leitenante, ir mažiausiai tiek pat užtraukta tarp medžių kitame upės krante. Manau, dvi kuopos, gal­būt batalionas.

Leitenantas Lampė atrodė išsigandęs, bet nepanikavo. Jo išvaizda buvo būdinga jūrų pėstininkų leitenantui - metro aštuoniasdešimties, apie aštuo­niasdešimt kilogramų, trumpai kirpti plaukai, boksininko nosis, švariai nu­siskutęs, po ausimis ir ant sprando nuo aknės randai. Sprendžiant iš žiedo, kurio nereikėjo pasiimti į brūzgynus, baigęs Anapolio koledžą. Akimirkai nu­leido galvą, tarsi norėdamas surikiuoti mintis ar prisiminti kokią nors bevertę informaciją iš turistų vadovo. Paskui pakėlė galvą, suspaudė nosį smiliumi ir nykščiu ir pasisuko į Vadą.

- Traukiamės.Tada atsigręžė į Sadsį.- Neatsilik.- Nė per centimetrą, leitenante, - atsakė Sadsis.Grandinis Greitasis Erelis mostelėjo būriui trauktis. Pasislinkę penkias­

dešimt metrų griova, pasidalijome į dvi kolonas, po vieną prie abiejų šlaitų. Greitasis Erelis dūrė pirštu į Semą, paskui į krūm ą kairėje nuo Semo.

- Klausymosi postas ten, už dešimties metrų.

200

Semas pasuko prie šlaito, o grandinis Džeimsas paskubino jį spyriu į sė­dynę. Greitasis Erelis parodė į Straikerį, paskui į krūmus, juosiančius prie­šingą griovos pusę. Straikerio didelis juodas apgamas nuo rūpesčio raukšlės pasislinko žemyn kone per tris centimetrus, tačiau jis pakluso neprieštarau­damas.

- Kulkosvaidį pastatyti čia, - pasakė Greitasis Erelis, rodydamas į tris didelius riedulius už penkių metrų priešais.

Atlenkiau dvikojį ir išsitiesiau už kulkosvaidžio, Čanas įsitaisė iš deši­nės. Leitenantas Lampė pagriebė telefono ragelį iš Sadsio, priklaupė ant vie­no kelio ir išskleidė kvadratais sudalytą žemėlapį, jo kampus prispausdamas akmeniu.

- Alfa Vienas... Alfa Vienas... Čia Alfa Du. Baigiau.- Supratau, Alfa Du... Čia Alfa Vienas. Baigiau.- Alfa Vienas, aptikome rimtą dalyką koordinatėse: Alfa Tango Tango

Viešbutis Fokstrotas Lima Lima.Koduoti pranešimai skraidė pirm yn ir atgal. Paskui pasigirdo „supra­

tau".- Traukiamės!Vado balsas išdavė jaudulį. „Negali būti", - pagalvojau. Straikeris vikriai

griovos šlaitu atslydo žemyn. Nusileido tiesiai ant kojų ir iškart pro naująjį leitenantą ir naująjį priešakinį stebėtoją grandinį Elboną nudūmė prie Greitojo Erelio.

- Vade! Gukai mums iš šono! Daugybė!Straikeris žvelgė į Greitojo Erelio veidą, vis dar ignoruodamas naująjį lei­

tenantą. Kalbėjo paskubomis ir per tyliai, kad išgirsčiau. Greitasis Erelis puolė prie leitenanto.

- Mums iš šono daugybė gukų, leitenante. Jie mus supa.- Nešdinamės iš čia!Greitasis Erelis nelaukė smaigalininko, vedė pats. Leitenantas ir priešaki­

nis stebėtojas neatsilikdami sekė paskui. Kolona greitai pajudėjo, palikdama mane su Čanu pridengti iš užnugario. Man nepatiko būti paskutiniam. Jau­čiau, kad vis labiau spartinu žingsnį, tarsi būčiau persekiojamas. Pamėginau žingsniuoti atbulas, bet po kojomis besipinantys rieduliai trukdė taip eiti. Už šimto m etrų kolona griovoje sustojo. Greitasis Erelis atskubėjo iš kolonos prie­kio, stabtelėdamas prie kiekvieno vyro ir pažvelgdamas jam į veidą, paskui puldamas prie kito, kol pasiekė mudu su Čanu.

- Ar kas nors pakvietė Semą? - paklausė jis. Atrodė apimtas nerimo, an­takiai susilieję.

- Norite pasakyti, kad jis vis dar ten? - pasiteiravau.Greitasis Erelis neatsakė. Pasisuko kolonos pusėn.- Perduokit žinią. Palikome Semą. Mano skyrius čionai. Grįžtame jo.

201

Prie Greitojo Erelio atrisnojo leitenantas Lampė.- Kas atsitiko, Vade?- Palikome ten Semą Blūperininką.Leitenanto apvalainas veidas ištįso. Jis sekundę nuleido galvą, smiliumi

ir nykščiu suspaudęs nosį. Sunkiai atsiduso pro nosį ir pakėlė akis.- Gerai, kiek vyrų jūsų skyriuje?- Penki, be Semo.- Paimkite juos ir kulkosvaidžio komandą. Mes čia suformuosime peri­

metrą. Atlikite tai greitai, Vade. Temsta.Viskas rutuliojosi per greitai. Net nepastebėjau, kad jau vėlu. Padėtis da­

rėsi rimta. Vyras, pasiklydęs ar paliktas džiunglėse, retai kada parsirasdavo. Atgal griova slinkome gaubiami grėsmės. Ramybės nedavė mintis, kiek dar vaikštinėsime po gukų knibždančią vietovę su jais nesusidurdami. Nebūčiau nė cento statęs, kad nepastebėtiems įsėlinti ir išsėlinti pavyks daugiau negu vieną kartą.

Išvysti priešą tikėjausi už kiekvieno vingio. Kulkosvaidį laikiau prispau­dęs prie šono. Galvoje šmėstelėjo, kaip vaikystėje įsivaizduodavau, jog kulkos­vaidžiu sustabdau šimtus vokiečių ir japonų. Septynios sekundės. Septynios sekundės. Koks kvailys sugalvojo, kad kulkosvaidininkas, prasidėjus susišau­dymui, išgyvena tik septynias sekundes? Kodėl jie mums tai sako? Šaudyk trumpomis papliūpomis. Šaudyk trumpomis papliūpomis. Po dvidešimt šū­vių. Dvidešimt šūvių. Dvidešimt šūvių.

Greitasis Erelis sustojo. Vaizdą užstojo dar vienas griovos vingis. Prisi- spaudėme prie šlaito, o Greitasis Erelis iškišo galvą. Mostelėjo judėti toliau. Kelias dvidešimt metrų ėjo tiesiai, paskui už didžiulės apvalios uolos suko į kairę. Greitasis Erelis greitai žvilgtelėjo per uolos kraštą bei po ja ir staigiai kaip įgeltas atitraukė galvą. Pažvelgė į mus ir ištarė žodį, nuo kurio pašiur­pau: „Gukai!" Metė žvilgsnį į kairę, tada į dešinę. Kaip išgąsdinti vaikai, užsi- ropštėme stačiu šlaitu aukštyn - klupdami, nuslysdami atgal, vėl ropšdamiesi aukštyn, vienas kitam padėdami. Pagelbėjome apkūniam Doilui užsikeberioti į viršų. Tas ištiesė šautuvą ir ištraukė kitą vyrą, paskui tai kartojo, kol visi ištrukome iš griovos. Skubiai pasišalinome. Prasibrovę dešimt m etrų pro tan­kius krūmynus, pasiekėme sraunios džiunglių upės krantą. Ji atrodė dvide­šimties m etrų pločio ir pasirodė gilesnė nei maniau. Įtempę ausis klausėmės, ar kas nors nesujudės.

Priešais po kažkieno kojomis sutraškėjo šakos. Širdis sustojo. Nustojau kvėpuoti. Iš anapus upės atsklido vietnamiečių balsai. Visi vienu metu apsi- gręžėme. Pro susiraizgiusius krūmus besibraunančių daugybės vyrų garsai kairėje netikėtai privertė pasukti galvas naujo pavojaus šiame upės krante link. Greitasis Erelis be triukšmo kaip gyvatė įslydo į vandenį. Nusekėme paskui. Nuo šalčio oda pašiurpo. Tėkmė traukė kojas pasroviui. Viena ranka

202

stengiausi laikytis už upėn išsikišusios šakos, kitoje gniaužiau kulkosvaidį. Sakai nulinkus, kuprinės svoris nutraukė mane po vandeniu. Makaluodamas kojomis stengiausi surasti ką nors tvirta, bet srovė jas pagavo. Nebegalėjau ilgiau ištverti nekvėpavęs. Apėmė panika. Jau norėjau paleisti kulkosvaidį, kad abiem rankomis įsikibčiau į šaką. Kažkieno tvirta ranka pačiupo mane už džiunglių švarko apykaklės, paskui už neperšaunamosios liemenės ir ištrau­kė. Kiek įmanydamas tyliau gaudžiau orą, taip tramdydamas kosulį, kad net išsprogo akys.

Prigludome prie upės kranto, mūsų šalmai ir ginklai vos matėsi tarp virš vandens išsikišusių žolių ir dumblių. Greta mano dešiniojo skruosto vande­nyje kažkas sujudėjo. Raudonai juoda gyvatės galva pravilnijo pro pat veidą, jos ilgo kūno sukeltos bangelės užliejo nosį. Suvirpėjau. Kitame krante nusi­juokė du vietnamiečiai. Juos dengė tankūs krūmai ir lapuoti vijokliai, kitoje pusėje juosę upę kaip trijų metrų žalia siena.

Pro soruolę ir vijoklius pamatėme, kaip, priešo kareiviams braunantis per tankių krūm ų lopinėlius, už dešimties metrų sujudėjo nedidelių medžių vir­šūnės. Suvokiau, kad iš tokios pozicijos kautis negalėsiu. Pralėkė mintys apie nelaisvę. Kažkoks vietnamietis šūktelėjo iš toliau. Saka slydo man iš rankos. Svyruojančios medžių viršūnės ėmė tolti nuo mūsų atgal prie griovos.

Lukterėjome minutėlę. Visur atrodė tylu. Greitasis Erelis pirmutinis pri­sitraukė ir išsiropštė iš vandens. Čanas išvilko save ant tvirto pagrindo. Nu­mečiau jam kulkosvaidį ir, prisitraukdamas už šakos, išsikapanojau pats. Ju­dėjome kaip įmanydami tyliau. Prie griovos krašto stabtelėjome pasiklausyti. Vis dar tvyrojo tyla. Greitasis Erelis ėmė leistis į griovą. Staiga dešinėje nuo mūsų sujudėję krūmai užėmė kvapą. Staigiu judesiu atstačiau kulkosvaidį. Iš krūm ų išlindo amerikietiškas šalmas.

- Semai! - ištariau sutramdydamas savo džiaugsmą iki šnabždesio.Semo veidas iš pykčio ir baimės buvo išpiltas raudonio.- Jūs mane palikote!- Tai mano kaltė, Semai, - pareiškė Greitasis Erelis.- Tai ką dabar turėčiau sakyti? Viskas gerai, žmogau, nesijaudink dėl to!Akimirką atrodė, kad Semas tuoj užvoš. Jis atšiauriai spigino akis į ne-

raiškų Vado veidą.- Nešdinamės iš čia, - paragino Čanas, išsklaidydamas įtampą.- Teisingai, eime, - nervingai pritarė Doilas.Vadas apsigręžė.- Pirmyn!Visi nusileidome į griovą. Kulniavimas atgal prie būrio priminė gąsdi­

nantį sapną, kuris niekaip nenorėjo pasibaigti. Leitenanto Lampės veide jau atsispindėjo vadovavimo įtampa. Pamatęs Semą, jis vos sutramdė pavojin­gai garsų juoką. Greitai atgavęs šaltakraujiškumą, apsidairė, kur ginkluotės

203

seržantas. Tas stovėjo jam tiesiai už nugaros. Abu pasikeitė keliais žodžiais, kurių nenugirdau, tada grįžtelėjo ir perdavė žinią.

- 1 balnus!Skubriu žingsniu vėl pajudėjome vingiuojančia griova. Geltona saulė leis­

damasi virto oranžine. „Liko ne daugiau kaip penkiolika minučių šviesaus meto", - pagalvojau. Užkopėme į nedidelę pliką kalvą. Leitenantas Lampė per­davė žinią Alfai Vienas, paskui pasisuko į grandinį Elboną, naująjį priešakinį stebėtoją.

Netrukus virš galvų išgirdome orą skrodžiančio didžiulio 155 mm signa­linio sviedinio švilpesį. Po akimirkos tolumoje virš medžių viršūnių išdygo baltas dūmų grybas.

- Tiesiai ten! Naikinamoji ugnis! Kartoju! Naikinamoji ugnis! - perimet­ru nusklido grandinio Elbono balsas.

Netrukus orą suvirpino 155 mm sviediniai. Griausmingus sprogimus, nutvieskiančius tamsėjančias džiungles kitame griovos gale, palydėjo garsus poškėjimas. Pro sprogimų griausmą prasiskverbė tolimų klyksmų choras.

- Naikinamoji ugnis! Nenutraukt ugnies! Naikinamoji ugnis! - šūkavo Elbonas perimetro viduryje.

- Į balnus! - riktelėjo ginkluotės seržantas.- Naikinamoji ugnis! - pakartojo Elbonas.Vienas artilerijos sviedinys sprogo mūsų nedidelės kalvos papėdėje. Aš

šoktelėjau.- Per arti, - ramiai pasakė Čanas.Po minutės, 155 mm sviediniams švilpiant virš galvos, kolona pajudė­

jo nuo kalno. Praslinkus valandai suformavome perimetrą prie upės ir naktį praleidome gindamiesi nuo moskitų. Rytą jaučiausi taip, tarsi būčiau tapęs Drakulos auka. Pasirodę žali dūmai privertė pamiršti ištinusį, moskitų su­kandžiotą veidą.

- Į balnus! - kažkas sušuko iš vadavietės. - Sraigtasparniai!- Atrodo, jog mus pavėžės, vaikeli-san, - pasakė Čanas.

Kelionė sraigtasparniu į An Hoa tetruko akimirką. Įdomu, ar pilotams įmanu įsivaizduoti, koks varginantis tas atstumas pėsčiomis. Naktį pralei­dome palapinėje greta išvietės vamzdžių. Palapinėje trenkė kaip iš pisuaro. Spėju, jog leisti mums pasijusti patogiau nenorėta. Į stovyklą sugabeno visą kuopą. Blogas ženklas.

Kitas rytas prasidėjo kuopos rikiuote dar neišaušus. Kažkoks užnugario pašlemėkas, apsirengęs maskuojamąja uniforma nuo galvos iki kojų, visiems išdalijo dujokaukes. Dar vienas negeras ženklas. Neįsivaizdavau, kaip reikės

204

kautis užsimaukšlinus tuos prakeiktus daiktus. Jokio periferinio matomumo, matai tik tai, kas prieš akis. Dujokaukes išbandėme, liesam kapitonui aiški­nant, kad laipinsimės karštoje nusileidimo zonoje, į kurią pirma bus paleistos ašarinės dujos. Ilga vora nužygiavome prie laukiančių atakos sraigtasparnių ir po skyrių pradėjome lipti vidun. Vis dar negalėjau tuo patikėti. Kai kurie vyrai atvirai reiškė nepasitenkinimą garsiai rėkaudami, kad užsimaukšlinę dujokaukes nesikaus. Du juodaodžiai šauliai iš trečiojo būrio nušveitė savo dujokaukes ant žemės ir atsisakė kelti koją į sraigtasparnį, stovintį greta to, į kurį vienas paskui kitą lipome aš ir Čanas. Seržantas Munis (Mooney) iš trečiojo būrio pribėgo prie anų dviejų su parengtu M16. Kaip tik tada mūsų sraigtasparnio rampa uždarė angą. Po kelių sekundžių jau buvome ore.

Širdis pumpavo kraują į veidą, kol šis paraudo. Čanas padėjo man sanda­riai prisisegti dujokaukę, paskui aš atsilyginau jam tuo pačiu. Iš akių supra­tau, kad ir jam sunku patikėti. Turėjęs būti skaidrus plastikinis stiklas, pro kurį žiūrėjau, buvo pageltęs, subraižytas ir apdaužytas. Net už penkių metrų neįžiūrėtum atakuojančio bataliono. Po dvidešimties minučių skrydžio pradė­jome sukti ratus. Tą pat darant pamačiau dar du, paskui tris, penkis sraigtas­parnius. Pagaliau ėmėme leistis. Vienas kitam parodėme pakeltus nykščius.

Sraigtasparnis ant žemės nusileido šiek tiek šoktelėdamas viršun. Rampa nukrito. Išbėgę atsidūrėme atvirame lauke. Dūmų salelės kaip rūkas paslėpė ištisus ruožus. Aplink mus lauke tūpė ir kilo kiti sraigtasparniai, savo mentė­mis kaip didžiuliais ventiliatoriais varinėdami dujas į visas puses. Jūrų pėsti­ninkai dūmė prie medžių linijos kairėje. Vos galėjau atskirti kitus pavidalus, bėgančius dar viena kryptimi. Nuo medžių linijos kairėje prabilo AK. Deši­nėje nuo mūsų prapliupo M16. Nemačiau, kas vyksta. Subraižytas gelsvumas erzino. Pradėjau lupti dujokaukę nuo galvos, bet akimirką sudvejojau, ar dujos tikrai ašarinės. AK pradėjo šaudyti man už nugaros. Dujos ar kulkos, koks skirtumas! Nusitraukiau dujokaukę, numečiau ją ir, keikdamas Jūrų pėstinin­kų korpusą, pasileidau prie medžių. Jaučiau, kad į veidą papūtė smarkus vė­jas. Akis pradėjo perštėti. Suėmė kosulys. Dešinėje pastebėjau vietą, kur dūmų nesimatė. Sulaikęs kvapą pasukau į tą pusę. Ten atsidūręs, aštriai kosėdamas, ėmiau gaudyti švarų orą.

- Antrasis būrys! - kažkas sušuko iš rūko.- Antrasis būrys! Čionai! - jau arčiau suskambo balsas.- Pirmasis būrys! Čionai!- Ei! - kažkas čiupo man už peties. - Ar čia pirmasis būrys?Pasukau galvą pažiūrėti, kas kalba. Juodaodis jūrų pėstininkas, ištinusio­

mis, varvančiomis, raudonomis akimis. Jis pradėjo kosėti.- Aš iš antrojo būrio. Manau, jog girdėjau, kad pirmasis būrys štai ten,

- tariau rodydamas į kairę. Jis ten ir nudrožė.- Antrasis būrys! Čionai!

205

Stiprus vėjas sudraskė dujas į retus pilkus lopinėlius. Dabar aiškiai pa­mačiau, kas šaukia. Gerasis strazdanotasis Sadsis. Didžiuma būrio buvo susi­rinkę greta. Nė vienas vyras dujokaukės nedėvėjo.

Kol visi būriai susiorganizavo į kovines formuotes, gukai galėjo sulošti porą pokerio partijų ir dar turėti laiko išsirausti tunelį sprukdami iš nevyku­siai suplanuotų spąstų. Kažkas iš trečiojo būrio nukovė guką medyje, o pir­masis būrys į nelaisvę paėmė du vietnamiečius, per daug apdujusius, kad pa­stebėtų dujas ar atakuojančius jūrų pėstininkus. Antrasis būrys susprogdino du tunelius. Rezultatas: vienas patvirtintas negyvėlis, du karo belaisviai.

Kulniuoti atgal į An Hoa buvo įprastas vargas. Paskui pasidarė blogiau. Nuo keturiasdešimties centimetrų lietaus. Centimetrų neskaičiavau, apie tai pranešė Ginkluotųjų pajėgų radijas, kai pagaliau pasiekėme An Hoa. Jie tai va­dino šiaurės rytų musonu. Mes pavadinome dar kitaip. Naktį praleidome An Hoa. Net nuolatinis didžiųjų 155 mm dundesys negalėjo sutrukdyti jaukiai pasijausti didelės palapinės kampelyje. Girdėti pliaupiantį lietų ir nemaknoti per jį buvo nuostabu. Viename palapinės kampe Sadsis ir Doilas žvakių švie­soje lošė kortomis.

- Išsivirkime kavos.Nuo gulto kairėje Čanas švystelėjo man gabalėlį C-4.- Gera mintis, Čanai, - pritariau.Staiga vėjas atbloškė palapinės durų atvartą purkšdamas vandenį ant

gultų gretos. Semas pašoko ir palapinę vėl uždarė. Taikinių link nugriaudėjo dar viena 155 mm sviedinių serija.

- Floridoje tai vadiname uraganu, - pasakiau.- Žmogau! Šiąnakt įsisiautėjo kaip reikiantBalsas, atsklidęs nuo gulto anapus Čano, buvo grandinio Elbono, naujojo

priešakinio stebėtojo.- Ar nori kavos? - paklausiau.- Būtų neblogai.Jis atsikraustė ir atsisėdo ant gulto greta manęs veidu į Čaną. Buvo gu­

vus, rimtas ir per daug gražus, priminė vieną iš tų nesišypsančių Gentelmen's Quarterly modelių.

- Ką čia veiki pėstininkų dalinyje? - pasiteiravo Čanas- Ne pirmas kartas. Paprastai taip būna per dideles operacijas. Kartais

mus pasiunčia vien tam, kad nenunyktų kojų raumenys. Ar vyresnybė jums, vaikinai, nedraudžia verdant naudoti C-4?

Man kišant degtuką prie C-4 mūsų C davinių skardinėje-viryklėje, Džo atrodė šiek tiek sunerimęs.

206

- Neklausk, - atkirtau.Palapinės atvartas dar kartą prasiskleidė. Šįkart vidun įpuolė jūrų pėsti­

ninkas, kairėje rankoje jis laikė storavamzdį snaiperinį šautuvą. Nuo jo mas­kuojamojo pončo tekėjo vanduo. Dešine ranka tartum kažką saugojo.

- Ar Džo Elbonas čia? - paklausė kimiu balsu.- Taip, - atsiliepė Džo. - Aš čia.Varvantis jūrų pėstininkas lėtai prisiartino prie mūsų. Batai sulig kiek­

vienu žingsniu žliugsėjo. Sumirkčiojo, kad blausiai apšviestoje palapinėje mus įžiūrėtų.

-D žo?- Aš čia, - pakartojo Džo.- Čia aš, Harpas, - tarė jis ir iš po pončo ištraukė liūdno snukučio nedi­

duką margą šuniuką.- Atsinešiau Žudiką.Viena ranka ištiesė šuniuką. Džo stryktelėjo, rimtą miną pakeitė trykš­

tantis džiaugsmas. Paėmęs šuniuką, puolė bučiuoti nedidelį juodą tašką ant jo nosies. Šuniukas, regis, irgi pralinksmėjo. Pradėjo laižyti Džo veidą ir leisti spiegiančius garsus, kuriuos reikėjo suprasti kaip lojimą.

- Ačiū, Harpai, - pratarė Džo tarp palaižymu. - Kaip sužinojai, kad aš čia?

Harpas nusimetė pončą, parodydamas plikai skustą galvą, ir atsisėdo ant Čano gulto, snaiperinį šautuvą pasistatęs tarp kojų. Jo šautuvo vamzdis buvo storiausias, o taikiklis didžiausias iš mano regėtų.

- Surasti nebuvo sunku. Visi sugrįžę.- Kodėl? - pasidomėjo Džo.- Tuong Dūko specialiųjų pajėgų bazė užpulta ir užimta ar panašiai.- Nori pasakyti, kad vėl gelbėsime „žaliąsias beretes"? - paklausiau.- Labai panašu, - atsakė Harpas.Čanas, maišęs kavą, pakėlė galvą.- Pamatysi, kas bus, kai apie tai sužinos Vadas.- Džo, ką čia veiki? - norėjo sužinoti Harpas. - Kodėl tu ne vadavietės

palapinėje?Džo, matyt, norėjo išvengti šio klausimo. Jis nudelbė akis ir sumurmėjo

kažką, ko nė vienas iš mūsų nenugirdo.- Nagi, sakyk, - neatlyžo Harpas.- Vadavietėje vienas vyrukas man nepatinka. Nieko rimta. O kaip tau,

Harpai? Ar pagausinai patvirtintųjų su šia patranka?- Katras vadavietėje tau nepatinka? - paklausiau.- Nenorėčiau apie tai kalbėti, - rimtu balsu atsakė Džo. Jis paraudo ir

įsistebeilijo į savo rankas, nesėkmingai stengdamasis paslėpti kunkuliuojantį pyktį. Nusprendžiau pasmalsauti kitą dieną.

207

- Čanai, ar matei kada nors tokį? - parodžiau į Harpo šautuvą.- Tokio kalibro ne.- Prieš dvi dienas paklojau vieną už tūkstančio keturių šimtų metrų, pa­

tvirtintas, - išdidžiai pasigyrė Harpas, rodydamas į paskutinę įrantą nedide­lių įpjovų eilėje ant šautuvo buožės.

- Už tūkstančio keturių šimtų? - negalėjo patikėti Čanas. - Tikrai?- Taip! Mano partneris aptiko juos žvalgydamasis nedideliais jūriniais

žiūronais. Tada pro optinį taikiklį juos pamačiau ir aš. Tris gukus, sėdinčius apie nedidelį laužą, pasidėjusius šalia AK ir kertančius ryžius. Prireikė trijų šūvių, kol pataikiau į vieną.

- Trijų šūvių? O kodėl jie nespruko? - paklausiau.- Buvau taip toli, kad jie arba neišgirdo šūvio, arba neatkreipė į tai dė­

mesio. Po dviejų netaiklių šūvių nė vienas net nepasuko galvos mano pusėn. Pirmos dvi kulkos nukrito per arti. Visi nustojo valgę ir pirštais pradėjo rodyti į ten, kur kulkos pakėlė dulkes, bet nesuprato, kas tai. Tebetupėjo rankose lai­kydami dubenis. Tada vieną trečiu šūviu taip ir nukirtau tebetupintį.

Harpas nusijuokė.- Kiti du metė dubenis ir dėjo į kojas.- Neprieštarausi, jei apžiūrėsiu tavo šautuvą? - paklausė Čanas.- Ne, prašau, - Harpas padavė šautuvą Čanui, kuris elgėsi su juo taip,

tarsi tas būtų brangenybė.- Tas šautuvas tikriausiai kainuoja du ar tris tūkstančius dolerių? - ka­

mantinėjo Čanas.- Mažiausiai, - sutiko Harpas.- Gal ką nors girdėjai ir apie šią operaciją? - paklausiau aš.- Žinau, kad septintojo pulko jūrų pėstininkai ir kažkoks Pietų Vietnamo

pulkas jau čia. Sklinda gandai, jog jie aptiko Siaurės Vietnamo diviziją.- Štai kodėl esu su jumis, vaikinai, - pasakė Džo, tarsi paslaptis būtų

išaiškėjusi.- Esu tikras, kad taip ir yra, Džo, - tarė Harpas. - Jie pasitelkė „Pufą" ir

B-52.- Tai viską paaiškina, - tęsė Džo. - Aš vis savęs klausiau, kodėl manęs

neperkelia kitur. Paprastai niekada taip ilgai nebūnu su pėstininkų daliniu.- Jei esi tas, kuris iškviečia „fantomus" ir „Pufą", senas bičiuli, tai tavęs

niekur iš čia neišleisim, - pareiškiau paplodamas Džo per petį.- Tai dviašmenis kalavijas, Džonai, - ironiškai nusišypsojo Čanas, apnuo­

gindamas blizgančius dantis. - Priešakiniai stebėtojai pasirodo tik tada, kai laukia rimti dalykai.

- Jis teisus, - sutiko Džo.- Linkiu rytoj jums, vaikinai, laimės, - pasakė Harpas. - Jaučiu, kad jūsų

laukia karštos dienos. Ar pameni Džonsį (Jonsey)?

208

- Taip, - patvirtino Džo. - Kur tu jį matei?- Jo žvalgybos komanda praėjo pro čia prieš dvi dienas. Sakė, jog aštuo­

nias paras tūnojo ant kalvos prie Vu Gia upės netoli nuo Tuong Dūko, per visą laiką vos pajudindami raumenis. Aštuntą parą dienos šviesoje pro šalį pražygiavo ištisa kuopa. Jie iškvietė aviaciją bei artileriją ir juos sudorojo. Tada jau kitą dieną į naikinamąją zoną įdrožė kita kuopa. Sakė, jog suskaičiavo du šimtus keturis negyvus gukus, o patys neprarado nė vieno vyro. Tame ruože gukų turi būti tonos!

- Gal jis perdeda? - suabejojo Čanas.- Ne. Jo bičiuliai sakė tą patį.Harpas atsistojo.- Turiu eiti. Ką ketini daryti su savo kūdikiu? - Harpas atsisveikindamas

paskutinį kartą patapšnojo liūdnaakiui šuniukui per galvą.- Nežinau, - atsakė Džo. - Būk atsargus.Džo atsistojo. Jie paspaudė vienas kitam ranką, tada Harpas paplojo Džo

per petį ir trum pai stipriai apkabino. Paskui išnėrė iš palapinės į tamsią audrą. Džo pastovėjo kelias akimirkas ir užsisvajojęs atsisėdo.

- Ar ilgai vienas kitą pažįstate? - pasmalsavau.- Nuo gimimo, - atsakė Džo. - Jis mano brolis.Palapinės durų atvartas atsilapojo tą akimirką, kai An Hoa šiurpia mels­

va šviesa nutvieskė griausmingas žaibas. Vidun įžengė Sadsis. Jam atitraukus gobtuvą, kaskadomis pasipylė vanduo.

- Ar grandinis Džo čia? - sumirkčiojo Sadsis, mėgindamas įžiūrėti veidus blausioje šviesoje.

- Taip. Aš čia.- Tave nori matyti vadavietėje. Iškeliaujame.Palapinė prapliupo šauksmais ir keiksmais. Kažkas sviedė į Sadsį šalmą.

Tas užsitraukė pončo gobtuvą ant galvos ir išlėkė laukan. Negalėjau patikėti. Už viską labiau troškau pamiegoti ne lietuje. Geidžiau to visa širdimi. Džo įkišo Žudiką į kuprinę, susirinko mantą ir atsistojo.

- Sėkmės.- Tau irgi, Džo, - palinkėjau.- Susitiksime pliurzėje, - pridūrė Čanas.Džo parodė pakeltą nykštį, apsisuko ir numanevravo per piktų jūrų pės­

tininkų pilną palapinę.Po dešimties minučių susirikiavę stovėjome akinančioje audroje. Grandi­

nis Džeimsas garsiai skaičiuodamas praėjo pro kiekvieną būrio vyrą. Pabaigęs nubėgo atgal prie leitenanto.

- Kairėn!Komanda per šniokščiantį lietų vos girdėjosi. Vėl laukė žygis. Nuovargį

jaučiau jau dabar. Kai pasiekėme spygliuotos vielos vartus, vedančius iš An

209

Hoa, nirčiame smarkaus lietaus gūsyje kolona susvyravo kaip pridaužytas boksininkas. Po trijų valandų lietus liovėsi. Kai saulės šviesoje išryškėjo stačių kalnų priešais mus kontūrai, buvau pusiau sausas ir pusiau miegantis. Sil­pnas „fantomų" eskadrilės gausmas privertė akis atmerkti plačiau. Nuo kalnų atsirito bombų, smogiančių žemėn kaip į milžinišką būgną, garsai. Seklioje vietoje kirtome plačią Vu Gia upę. Pasiekę kitą pusę, išsiropštėme ant kranto ir atsidūrėme ant dulkėto kelio, vinguriuojančio lygiagrečiai su upe. Virš galvos lyg žaibas pragriaudėjo „fantomas", palikdamas juodų dūmų juostą.

- Ei! Tas „fantomas" pamuštas! - sušuko Doilas, bet niekas nekreipė dė­mesio. Girdėjosi šaulių ginklų ugnis. Už kokio pusantro kilometro.

- Atsikvėpt!- Atsikvėpt!- Atsikvėpt!- Jei aptiksit, duokit jiems pipirų.Greitasis Erelis pasiuntė tris vyrus į krūmus dešiniajame kelio sparne.

Likusi kolona prigludo abipus kelio. Vieni tučtuojau pradėjo raustis ieškoda­mi C davinio skardinių, kiti tiesiog išsitiesė ir užmerkė akis. Dantų šepetuku sutepęs M60, stebėjau, kaip Semas, Doilas ir grandinis Džeimsas pavargusiai lošia „Juodąją alėją". Semas tikino, kad Alfa kuopos vyrai nupirkę jam Corvette kortų kaladę. Abejojau, ar tikrai. Tiesa, iš rankų į rankas ėjo daug pinigų. Ta­čiau, regis, niekas karinių mokėjimo talonų tikrais pinigais nelaikė. Jie primi­nė vietnamiečių „Monopolio" pinigus. Buvo spalvoti ir maždaug tokio paties dydžio. Niekas jų per daug nesaugojo. Kitaip jų ir nebuvo įmanoma išleisti. Apkūnusis Doilas pastūmė akinius su koka kolos butelio stiklo storio lęšiais mopso nosimi aukštyn ir pakėlė akis nuo kortų.

- Ei, kuris šiandien mėnuo? Spalis, ar ne?- Ne, - atsiliepiau aš. - Nejaugi?- Taip, - patvirtino Čanas.-1968 metų spalio 9-oji, - pranešė jis dalykišku tonu.- Tikrai! - sušukau. - Spalio 12-ąją mano gimtadienis. Būčiau pražiopso­

jęs. Maniau, kad dabar rugsėjis.- Ar girdit? - paklausė Semas.Staiga visiškai arti pasigirdo galingo variklio gausmas.- Tankas, - dvejodamas tarė grandinis Džeimas, tarsi nebūtų tikras, pas­

kui atsistojo ir pažiūrėjo į kelią.- Garsai kaip tanko, - pritarė Čanas.- Ir, atrodo, ne vienas, - sumurmėjo Doilas.Jis ir Džeimas ėmė dairytis į mūsų besiilsinčios kolonos galą. Norėjau

pažiūrėti ir aš, tačiau jaučiausi per daug pavargęs, kad atsistočiau.- Štai jie artinasi, - pasakė Doilas.- Atrodo dideli, - pakartojo Džeimsas.

210

Semas atsistojo ir prisidegė cigaretę.- Nežinau, - pratarė sausai. - Tankai šiame kare - bevertis šlamštas. Ne­

suprantu, kam vargintis juos čia atvaryti.Čanas atsistojo ir ištiesė man ranką, norėdamas pakelti. Nesipriešinau.

Semas buvo teisus. Iki šiol tankai pasirodė beverčiai, tačiau į mūšį žlegsinčių milžiniškų pabaisų vaizdas kažkaip pakeldavo dvasią. Nugara nubėgo šaltu­kas. Mirtis slankiojo arti.

- Į balnus!Pasidalijome į dvi kolonas, po vieną kiekvienoje kelio pusėje. Pro mus

praburzgė trys dideli tankai, vos išsitenkantys siaurame dulkėtame kelyje. Nuo jų galios virpėjo žemė. Kiekvieno tanko bokštelyje išlindęs sėdėjo tan­kistas su akiniais. Jiems dundant pro šalį, vyrai pakeldavo nykščius. Riaumo­jančios pabaisos pranyko už posūkio priešakyje. Žygiuodami artinomės prie šaulių ginklų ugnies. Paspartinome žingsnį. Visų pavargusios akys nukry­po viršun: leisdamas raketas ir pleškindamas iš M60 į taikinį už tūkstančio metrų priešakyje, iš giedro žydro dangaus žemyn nėrė Huey atakos sraigtas­parnis. Įveikę nedidelį kelio vingį, išvydome jūrų pėstininkus, besiilsinčius prie sankasos dešinėje kelio pusėje. Jų buvo maždaug kuopa, visi apdriskę ir purvini, kai kurie kruvini. Kolonos priekyje kažkas šūktelėjo, ir pro išsekusių jūrų pėstininkų kuopą pasileidome tekini. Tada kolona sustojo.

- Į pakelę! - kažkas sukomandavo kolonos priešakyje.Nusukome nuo kelio į dešinę, atsirėmėme į sankasą ir spoksojome į pla­

čią upę priešais. Užvestas galingas variklis padidino apsukas. Tankai priekyje rengėsi pajudėti.

- Antrasis būrys čionai!Tekini pasileidome į priekį. Didelio ąžuolo paunksnėje stovėjo kapitonas,

energingais judesiais kviečiantis mus prisiartinti. Jis buvo užsiglaudęs už vie­no iš tankų. Prabėgome pro tris sanitarus, besidarbuojančius prie penkių pa­kelėje gulinčių jūrų pėstininkų.

- Gerai! Dėmesio! - sušuko kapitonas, prarėkdamas dyzelinių variklių griausmą. Jo rausvi ūsai, regis, net pastiro iš jaudulio. - Matot tą kalvą anapus ano upelio?

Žingtelėjau porą žingsnių į šalį, kad tankai neužstotų vaizdo. Iškart už jų ir už didžiulio ąžuolo paunksnės plytėjo dviejų šimtų kvadratinių metrų ploto laukymė. Ją kirto dulkėtas kelias. Tolesnėje laukymės pusėje kelią per pusę dalijo intakas, įsiliejantis į plačiąją upę. Intako viduryje kyšojo susprog­dinto medinio tilto liekanos. Už intako dešinėje nuo kelio dunksojo stati, plika kalva.

- Įsirėmėme į lanku išdėstytų įtvirtintų pozicijų sistemą ant laukymę su­pančių kalvų. Antrasis batalionas pasiuntė E kuopą į tą kalvą. Jai teko atsitrauk­ti. Tą kalvą reikia užimti. Dabar turime tankus, jie mus pridengs ugnimi.

211

Pleškindamas iš mini patrankų virš galvos prašvilpė grakštus naujas ata­kos sraigtasparnis Cobra. Praakėjęs pliką kalvą, padarė staigų viražą, persi­vertė kaip Antrojo pasaulinio karo naikintuvas ir nėrė tiesiai į kalvos viršūnę. Iššovęs šešias raketas, sraigtasparnis perėjo į horizontalią padėtį vos išveng­damas uolų ir nuolaužų, į orą išsviestų akinančių sprogimų.

- Ei, ar klausotės manęs? Čia jums ne fejerverkai, jūrų pėstininkai, - ati­traukė nuo kalvos mūsų dėmesį kapitonas iš pykčio paraudusiu veidu. - Kai kuriems atakuojant tą kalvą klius, todėl noriu, kad žinotumėte, ką daryti. Ne­sustokite padėti sužeistiesiems. Sanitarai eis paskui ir jais pasirūpins. Jokiais atvejais nesustokite. E kuopa sako, jog tas upeliūkštis, kurį turėsite kirsti, at­rodo, gilus. Ji iki jo neprasimušė, taigi nesame tikri, todėl paieškokite sekles­nės vietos ir forsuokite sparčiai. Jums iš dešinės bus dvi kalvos, kurių iš čia ne­simato. Jos pačioje laukymės dešinėje, ant abiejų - gukų įtvirtintos pozicijos, taigi, kirsdami laukymę, galite sulaukti ugnies iš dešinės.

Kapitonas Nelsonas žingtelėjo nuo tanko ir parodė ranka į kalvą.- Puiku. Kirtę upelį, nesiropškite į kalvą ta puse, kurią dabar matote prieš

akis, nes būsite apšaudomi iš dešinės. Kopkite kalvon iš upės ir kelio pusės.Jis patylėjo, atsisuko ir pažvelgė į mus, į kiekvieno vyro akis trumpai

įsmeigdamas savąsias.- Vos įkėlę koją į laukymę, sulauksite ugnies. Kitapus upės yra Pietų Viet­

namo armijos pulkas, kuris turėtų pasirūpinti mūsų kairiuoju sparnu.- Ei! Jėga! Mus rodys TV! - sušuko kažkas.Kapitono Nelsono veidas persikreipė iš pykčio. Atsigręžiau pažiūrėti,

kas tai ištarė, nors nujaučiau. Semas pirštu rodė į du apkūnius vyrus. Vienas ant peties laikė televizijos kamerą. Kitas nešė juodą dėžę. Vietoj šalmų abu su maskuojamosiomis beisbolo kepuraitėmis, o vietoj jūrų pėstininkų vilkimų apdriskusių Korėjos karo laikų neperšaunamųjų liemenių - dailios naujutė­laitės lengvos sausumos pajėgų neperšaunamosios liemenės. Abu buvo su­sispaudę už medžio. Tas su kamera filmavo kitą Huey atakos sraigtasparnį, leidžiantį raketas į kalvos viršūnę.

- Ar ten ant kameros parašyta NBC?- Jūrų pėstininke, geriau užsičiaupk! - užriko kapitonas Nelsonas.- Klausau, pone, - skubiai atsakė Semas.Iš priešakio ataidėjęs smarkaus bombardavimo griausmas nukreipė

mano mintis nuo kameros.- Kulkosvaidžius paruošt!Nubėgau į priekį ir atsistojau greta kapitono ir leitenanto Lampės.- Skersai laukymę judėsime skyriais! Kulkosvaidžio komanda priskiria­

ma Vado skyriui! - sukomandavo leitenantas Lampė, laikydamas mane už rankos prie peties.

Pirmasis tankas pajudėjo į laukymę.

212

- Nagi! Pasirengt! - sušuko leitenantas Lampė. - Vado skyrius eina pir­mas kartu su kulkosvaidžio komanda. Pasiekę kalvą, pirmiausia pasirūpinki­te iš rikiuotės išvesti jų kulkosvaidžius.

Maždaug už dvidešimt penkių metrų paskui pirmąjį į laukymę įriedėjo antrasis tankas. Galiausiai kriokdamas priekin trūktelėjo tas, už kurio sto­vėjome. Pirmutinis tankas iššovė iš patrankos. Kalvos viršuje į orą pakilo grum stai ir uolos gabalai. Atviroje laukymėje suinkštė AK kulkos. Iš anapus upės į taikinį nunėrė dar vienas Huey sraigtasparnis. Nuo jo raketų geltona ugnimi užsiliepsnojo vieno medžio viršūnė.

- Pasirengt! - riktelėjo leitenantas Lampė ir pakėlė ranką. - Pirmyn!- Pirmyn! - man iš dešinės sušuko Greitasis Erelis.Prabėgau pro paskutinį tanką trijų tankų eilėje. Pirmutinis sustojo už

dvidešimt penkių metrų nuo intako. Kai dūmiau pro šalį, nuo plieninio tanko inkšdamos atšoko dvi kulkos. Iš dešinės prapliupo AK. Iš anapus upės pasi­girdo kulkosvaidžio kalenimas. Tarp pirmojo ir antrojo tanko švystelėjo žalių traserių dryžiai. Kitame upės krante žybsėjo šimtai blyksnių iš į mus pliekian­čio priešo ginklų vamzdžių.

- Sanitarą! - kažkas sukliko už manęs.Neatsigręžiau. Už septynių metrų į kairę nuo antrojo tanko viršun trykš-

telėjo purvas ir uolos, paskui dar pusantro metro arčiau jo. Kažkas iš skausmo suriko.

- Sanitarą čionai!Dar vienas klyksmas už nugaros. Pradėjau bėgti vingiais. Už nugaros liko

antrasis tankas. Virš galvos švilpavo kulkos. Kitos dzvangsėjo į storus šarvus. Pirmutinis tankas vėl iššovė iš patrankos. Staiga minosvaidžio mina nukrito tarp pirmutinio tanko ir intako. Kita trenkė dešimt metrų arčiau, o trečia pa­taikė tiesiai į tanko bokštelį. Likus penkiolikai metrų iki tanko, griuvau ant žemės. Nuo sprogimo tankas suskambėjo kaip milžiniškas varpas. Pašokau ir vėl pasileidau. Dar viena mina sprogo už nugaros. Kažkas skausmingai su­klykė. Neatsigręžiau. Galiausiai išvydau upelį. Kulkoms aplinkui smingant, ant kelio pakilo nedideli išdavikiški dulkių kamuoliukai. Už nugaros sprogus dar vienai minai, vėl plojausi ant žemės. Jaučiausi išsigandęs ir sutrikęs. Pa­kėliau veidą nuo žemės ir pažvelgiau atgal. Pamačiau bėgantį ir ranka kryptį rodantį Greitąjį Erelį, paskui už jo sprogo minosvaidžio mina. Jis parkrito ir nebejudėjo. Šalia manęs ant žemės išsitiesė Čanas.

- Eime! - sušuko jis.Sudvejojau. Troškau padėti Vadui. Tada galvoje ėmė tvinksėti paskuti­

niai kapitono žodžiai: „Nestot padėti sužeistiesiems!" Pašokau ir pasileidau tekinas. Įsibėgėjęs šokau į upelį, laikydamas M60 virš galvos. Ledinis van­duo užgniaužė kvapą. Srauni srovė mane pargriovė. Čanas čiupo už atlapo ir trūktelėjęs pastatė ant kojų. Stati kalva kitame krante kilo keturiasdešimt pen­

213

kių laipsnių kampu nuo intako. Mačiau nuo viršūnės į mus šaudančių ginklų blyksnius. Kulkos skrodė orą aplink mane ir trenkdavosi į vandenį baisia jėga. Stengiausi judėti greičiau. Šaltas vanduo tiško į gerklę. Užkliuvau už didelės apvalios uolos, mano galva paniro. Čanas, pagriebęs už peties, padėjo išlaiky­ti pusiausvyrą. Kalvos papėdėje priekyje į žemę smogė minosvaidžio mina. Instinktyviai užsimerkiau. Į vandenį pasipylė grumstai ir nuolaužos. Minos sproginėjo laukymėje už mūsų. Priešais mane ištryško eilė nedidukių van­dens čiurkšlių, šaltas vanduo aptaškė veidą. Bergždžiai mėginau pasiskubinti. Virš galvų prašvilpė žalių traserių dryžis, jie susmigo į dabar jau kone ranka pasiekiamą neaukštą statų krantą.

- Atlėkė iš kitapus upės! - už nugaros sušuko Čanas.Sugriebiau ranka žolės kuokštą ant kranto. Išmečiau ant žemės kulkos­

vaidį, tada abiem rankomis prisitraukiau pats. Užsiropštęs ant tvirto lygaus pagrindo, ištiesiau ranką padėti Čanui. Jis atkišo man savo šautuvo buožę. Pagriebiau ją abiem rankomis ir ištraukiau Čaną ant tvirtos žemės.

- Palaukit!Per gilų vandenį mūsų link sunkiai kapstėsi Doilas. Jo stori akinių lęšiai

buvo per daug aptaškyti, kad galėtų ką nors ryškiai įžiūrėti.- Paduokit ranką!Čanas, kiek išgalėdamas toliau, atkišo savo šautuvą. Doilas ištiesta ranka

mojavo į šonus nelyginant neregys, grabinėjantis sieną. Čiupau M60 ir pasi­lenkęs nudūmiau skersai kelio prie kalvos papėdės. Prisiplojau ant uolos rie­duliais nubarstyto šlaito ir pažvelgiau atgal. Pirmutinio tanko įgula po vieną ropštėsi iš bokštelio. Priešais antrąjį sprogo minosvaidžio mina. Kulkos dunk- sėdamos smigo aplink mane į žemę. Žvilgtelėjau aukštyn. Ant kalvos viršūnės matėsi šūvių blyksniai. Paskui jie liovėsi. Vėl atsigręžiau dairydamasis Čano. Apkūnusis Doilas kaip tik užsirito ant tvirto pagrindo. Abu tekini kirto kelią ir prisiplojo ant šlaito greta manęs. Čanas pažvelgė atgal į laukymę, tebegau- dydamas orą po beprotiško sprinto.

- Pataikė į Vadą, - pranešiau jam.- Kapitonas Nelsonas krito mums net nepasiekus pirmojo tanko! - pasa­

kė Čanas.- Jie pasišalino iš to tanko! - pridūriau rodydamas į pirmutinį tanką. Trys

įgulos nariai dūmė ieškodami priedangos už antrojo tanko - Žiūrėk! Du kū­nai kairėje.

- Dieve mano, ką mums dabar daryti, užimti kalvą vieniems? - Doilo balsas užlūžo.

- Nepanikuok! - riktelėjo Čanas.Iš anapus upės į mus ugnį atidengė 7,62 mm kulkosvaidis. Pirmi traseriai

smogė į kelią už penkiolikos metrų priešais mus, tada ėmė artėti.- Išsiskleist! - sušukau aš.

214

Doilas pasislinko kairėn, Čanas - dešinėn. Pradėjau atsišaudyti. Mano pirmieji traseriai atšoko nuo vandens paviršiaus. Grakšti „kobra" atnėrė iš dangus ir nušvilpė skersai upės per tris metrus nuo vandens. Nutraukiau ugnį. Sraigtasparnis paleido dvi raketas į tankias žalias džiungles, paskui vėl stačiai šovė į blyškiai žydrą dangų, vos išvengdamas priešo ugnies ir savo paties raketų žėruojančių skeveldrų bei nuolaužų. Priešo kulkosvaidį prarijo dūmai. Aš lioviausi šaudęs. Čanas atidengė ugnį į kalvos viršų. Nusigręžiau nuo „kobros" kaip tik tada, kai ji vėl nėrė į taikinius anapus upės. Stengiausi įžiūrėti, į ką šaudo Čanas. Apanglėjęs krūmas už dvidešimties metrų aukš­čiau nuo mūsų sustabdė žemyn besiritantį suglebusį Šiaurės Vietnamo ka­reivio kūną. Atidengiau ugnį iš kulkosvaidžio, po šimtą šūvių paleisdamas į kiekvieną žemės kupstą ar krūmą, už kurio galėjo slėptis priešo karys. Nu­traukęs ugnį, pradėjau dairytis šūvių blyksnių. Nesimatė nė vieno.

- Ką darysime dabar? - sušuko Doilas, priešo minosvaidžiams smogiant dar vieną salvę į ruožą aplink tankus.

Prisiplojęs ant šlaito, jis pažvelgė į mane. Aplink skraidžiojo skevel­dros, kai kurios smigo į šlaitą. „Viena nedidukė - ir m an galas", - dingte­lėjo galvoje.

- Negalime likti čia! - riktelėjau atsakydamas.Pažvelgiau, kas darosi už nugaros. Iš tankių krūmų anapus upės blyk­

sėjo priešo šūviai. Jie šaudė nuo upės kranto. Kulkos smigo į šlaitą aukščiau. Susigūždavau sulig kiekvienu suinkščiančiu rikošetu. „Jei čia sėdėsim, žūsim,- pamaniau. - Tai beprotybė. Turime judintis!" Atsistūmiau nuo šlaito ir pra­dėjau kopti. Čanas pasekė manimi. Stačiu šlaitu palypėję penkiolika metrų, vėl prisiplojome prie žemės. Pažvelgiau žemyn į Doilą. Galiausiai tas tūžm in­gai puolė bėgti, pleškindamas automatine ugnimi, klupdamas ir ropšdamasis į priekį. Jis prisiplojo ant šlaito už dešimties m etrų į kairę nuo manęs. Šmėste­lėjo mintis apie kautynes vyras prieš vyrą.

- Ei, žiūrėk! - sušuko Čanas man iš dešinės. Jis parodė į du jūrų pėstinin­kus, mojuojančius ir šaukiančius mums šalia pamušto pirmutinio tanko.

- Ten leitenantas Lampė! - pasakiau Čanui. - Regis, sakei, kad jam kliuvo!

- Ne, sakiau, kad krito kapitonas!- Jis moja mums grįžti atgal! - sušuko Doilas. - Manęs du kartus raginti

nereikia, brolau.Doilas ant užpakalio ėmė čiuožti žemyn nuo kalvos. Beveik pasiekęs pa­

pėdę, pašoko, pasileido skersai kelio ir pūkštelėjo į upelį dešinėje nuo susprog­dinto medinio tilto. Atrodė, jog vandens Doilui tik ligi juosmens.

- Ten, regis, sekliau! - sušukau.- Puiku! Ton pačion vieton! Pasirengt!- Pirmyn!

215

Dar nespėjus iki galo ištarti „Pirmyn!" abu nučiuožėme žemyn ir teki­ni leidomės prie intako. Nuo kalvos viršūnės supoškėjo AK. Vienas iš tankų prabilo iš 12,7 mm kalibro kulkosvaidžio. Čanas į šaltą vandenį stryktelėjo pirmas, ginklus abudu laikėme iškėlę virš galvos. Panirau iki kaklo. Dabar vienas tankas pradėjo šaudyti iš patrankos. Dvi kulkos caktelėjo į vandenį prieš mano smakrą ir Čanui už nugaros. Stengiausi greičiau judinti kojas. „Aš aukštesnis už Doilą, - sukosi mintys, - tai kaip čia yra, kad vanduo man iki kaklo." Tuščia tų minčių. Kiekvienas žingsnis buvo lėtas. Trys minosvaidžių minos viena po kitos sprogo tarp mūsų ir pamušto tanko. Doilas išsiropštė iš vandens ir nuskuodė prie leitenanto, švirkšdamas vandenį iš batų pro skyles. Šalia leitenanto Lampės už tanko dabar įžiūrėjau pasilenkusį žemoko ūgio jūrų pėstininką. Į akis krito štabo seržanto Morio šviesi oda ir nukarę ūsai. Doilas likusį pusantro metro tiesiog nuskriejo oru nusileisdamas tiesiai prieš seržantą Morį. Čanas sunkiai iškopė iš vandens. Atsigręžęs ištiesė man ranką. Pagriebiau už jos. Jis mane ištraukė. Atsistoję puolėme prie tanko. Vis laukiau aštraus kulkos skausmo. Stebėtina, kad jie į mus nepataikė.

- Nesustokit! Bėkit! - sustaugė leitenantas, kai jie trise, prieš mums juos pasiekiant, tekini pasileido per laukymę. Dūmiau kiek įkerta, tačiau vandens svoris nelyginant švininis kostiumas stabdė kiekvieną žingsnį. Girdėjau, kaip į žemę trankėsi ir nuo jos atšokdavo kulkos. Ramybės nedavė mintis, kiek dar jos lakios pro šalį, kol pajusiu skausmą. Pagaliau medžiai priartėjo. Mačiau šaukiančių ir mums mojančių jūrų pėstininkų veidus, kiti pleškino į kalvas mums už nugaros. Iš laukymės į didžiulio ąžuolo paunksmę pasi­traukė paskutinis tankas. Leitenantas Lampė ir seržantas Moris, prabėgę pro taką, pargriuvo ant žemės pylimo kairėje kelio pusėje. Paskui Doilas. Dabar visi trys sunkiai alsuodami keturpėsti atsisuko pažiūrėti, ar mums pavyks ištrūkti sveikiems. Pasisekė. Jūrų pėstininkai tapšnojo man per neperšauna­mąją liemenę. Numečiau kulkosvaidį, rankomis įsirėmiau į kelius ir gaudžiau orą, klausdamas savęs, ar visa tai įvyko iš tikrųjų ir kodėl aš vis dar gyvas. Štabo seržantas Moris šaukdamas iš skausmo raitėsi ant žemės, dešine ranka prispaudęs sėdynę.

- Mane sužeidė! - išspaudė jis pro sukąstus dantis, paskui papurtė galvą, tarsi norėdamas kažką nukratyti nuo veido.

Čanas puolė prie jo. Greta Čano priklaupė leitenantas Lampė.- Patraukit ranką! Leiskit pažiūrėti, ar sužeidimas rimtas! - pasakė Ča­

nas, jėga patraukdamas seržanto Morio ranką ir paversdamas jį ant šono. Jo kelnių sėdynė buvo permirkusi krauju, vandeniu ir purvu. Čanas išsitraukė kabarą ir perpjovė kelnes.

- Atrodo, kad pasigavote atšokusią kulką. Ji ne pernelyg giliai.- Ne! Neliesk jos! - užriko Moris, nustumdamas Čano ranką.- Galėčiau ją ištraukti! - pasiūlė Čanas.

216

- Nieku gyvu! Niekas iš manęs neatims sužeistojo ženklelio.Visi jūrų pėstininkai, girdėję Morio žodžius ir jį pažinoję, nusikvatojo.

Čanas atsigręžė į mane, mirktelėjo ir iškilmingai kreipėsi į štabo seržantą Morį:

- Tikrai turėčiau ją išimti. Infekcijos pavojus labai didelis.- Negaliu patikėti, seržante, - pasakė leitenantas Lampė ir apgailestau­

damas patapšnojo jam per petį. - Rytoj turėjo būti paskutinė jūsų tarnybos

diena.- Teko praeiti tris karus, kol pagaliau užsitarnavau sužeistojo ženklelį.Plati šypsena pakėlė nukarusius rudus Morio ūsus. Amžiaus raukšlės

nuo jo akių kraštelių driekėsi kaip trijų karų kelių žemėlapis. Jis atrodė lyg ne savo vietoje tarp jį supančių jaunų veidų. Visi Morį sveikino, laidydami kan­džias pastabas ar draugiškai patraukdami per dantį. Džiaugiausi dėl jo.

- Ei, leitenante, - šūktelėjau. - Kaip Vadas?- Jam kliuvo kelios skeveldros. Jau evakuotas.- Leitenante! - riktelėjo Džo Elbonas iš anapus kelio. - Iškviečiau „fanto­

mus" atakuoti kalvą „52". Jiems reikia ją pažymėti.- Semai, nueik ir paklausk tankistų, ar turi signalinį sviedinį. Jei taip, tai

tegu paleidžia ant tos kalvos viršūnės.- Klausau, leitenante, - atsakė Semas, kaip pridera jūrų pėstininkui.- Ar Vadas sunkiai sužeistas? - pasiteiravau.- Nežinau, Džonai. Susirask padėjėją. Čanas perims kitą kulkosvaidį.-K ą?- Taip. Netekome kulkosvaidininko.- Kas buvo tas kitas kulkosvaidininkas?- Nežinau. Paskubėk! Judinkis! Vėl kopsime į tą kalvą! - paragino leite­

nantas ir nusisuko rengdamasis nueiti.- Aš jau buvau užkopęs, - atkirtau. - Kur buvo visi kiti?Mano atžari pastaba leitenantą sustabdė. Jis mikliai atsigręžė.- Aš šaukiau jums grįžti atgal, bet manęs negirdėjote. Septyni krito, neį­

veikus net pusiaukelės. O dabar į balnus, jūrų pėstininke!Tankas iššovė į kalvą. Didelė plieno pabaisa šoktelėjo nuo atatrankos. Po

akimirkos pasigirdo sprogimas ir virš kalvos pakilo baltas grybo pavidalo debesis. Grįžtelėjau galvą į leitenantą. Jis jau buvo nuėjęs.

- Aš viską girdėjau.Man už nugaros stovėjo Čanas.- Manau, jog vėl įsigijai Doilą, - pasakė jis.- O kas tavo padėjėjas?- Nežinau. Tikriausiai kiaulių fermeris.Čanas pakėlė galvą ir akimis nulydėjo virš galvos pragriaudėjusius „fan­

tomus". Po akimirkos kalvos viršūnę apgaubė ugnis. Pirmos napalmo bombos

217

liepsnoms nespėjus atlėgti, bombardavimą pakartojo antras „fantomas". Ne­trukus kalvos viršūnę nuo akių paslėpė juodi dūmai.

- Ginkluotės seržantas sužeistas, - pranešė Čanas neatitraukdamas akių nuo rūkstančios kalvos.

- Ginkluotės seržantas?- Taip.- Sunkiai?- Skeveldra į šlaunį. Pasak mediko, panašu į milijono dolerių vertės

žaizdą.- Nagi, į balnus! - komanduodamas pro mus praėjo grandinis Džeimsas.- Ei, Džeimsai, - pašaukiau.- Klausau, - atsiliepė tas. Sustojo ir, išsitraukęs gertuvę, trūktelėjo iš jos

geroką gurkšnį.- Man reikia Doilo padėjėju.- Gerai, pasakysiu jam. Pasiruoškite dar kartą šturmuoti kalvą.Pasidėjęs gertuvę, vėl pradėjo šūkauti.- Į balnus! Antrasis būrys, Alfai Į balnus!- Džoni, - pratarė Čanas. - Paklausyk.Jis nutilo, tarsi nežinotų, kaip pasakyti tai, ką norėjo.- Padėtis nieko gera nežada. Paprašyk Jėzaus „malonės".Troškau jį apkabinti, bet to nepadariau.- Tu irgi, bičiuli. Dvidešimties šūvių serijomis.Parodžiau jam pakeltą nykštį. Jis atsakė tuo pačiu ir nužingsniavo.- Ei, Čanai!Jis atsigręžė.- Nors einu per tamsiausią slėnį, tačiau nebijau jokio pavojaus.- Nes esu bjauriausias kalės vaikas tame slėnyje, - pratęsė Čanas šypso­

damasis.- Tikėkimės, kad Dievui nesvetimas humoro jausmas.- Tikrai nesvetimas. Juk jis sukūrė tave, - Čanas vėl parodė pakeltus

nykščius ir nuėjo.- Negaliu patikėti, kad grįžtame į tą kalvą, - kažkas prabilo už nugaros.Atsigręžiau. Už manęs, valydamasis akinių stiklus, stovėjo Doilas.- Nemanau, jog turėtume...Huey atakos sraigtasparnis iššovė tris raketas į kalvą dešinėje nuo lauky­

mės, už trijų šimtų metrų į dešinę nuo kalvos „52".- „Žaliosios beretės", kad jas kur galas! - pasibjaurėjęs ištarė Doilas, pas­

kui nusispjovė. - Ar turi kastuvėlį?- Ne, - atsakiau.- Tie vyrukai iš 7-ojo pėstininkų pulko sakė, jog jiems jau teko susiremti

vyras prieš vyrą. Jie visi galanda savo kastuvėlius!

218

Troškau milijono dolerių vertės nedidelės skeveldros. Jos visiškai pakaktų.- Dar vienas sužeistojo ženklelis.-K ą?- Dar vienas sužeistojo ženklelis, ir aš jau pakeliui į namus, - pasakiau.Pirmas tankas nužlegsėjo į laukymę.- Rikiuotis tenai! Kulkosvaidžius paruošt! - sušuko leitenantas Lampė

prarėkdamas triukšmingus dyzelinius variklius.- Eime, Doilai.Užsimečiau sunkų kulkosvaidį ant peties. Karšta saulė jau buvo pradėju­

si džiovinti mano drabužius, tačiau, kulniuojant leitenanto link, batuose sulig kiekvienu žingsniu žliugsėjo.

- Ta pati procedūra! - riktelėjo leitenantas. - Pirmam tankui pasiekus pu­siaukelę, antrasis skyrius bėgte pajuda kalvos papėdės link. Antrajam skyriui pasiekus pusiaukelę, pajuda trečiasis.

- O kur Vado skyrius? - man už nugaros pasiteiravo Straikeris.- Tie, kurie liko iš Vado skyriaus, paskirti į grandinių Džeimso ir Merfio

skyrius, - greitai atsakė leitenantas.Atrodė, kad klausimas jį sutrikdė. Supratau kodėl. Jis dabar turėjo kliau­

tis vien savimi. Vado, ginkluotės seržanto ir štabo seržanto Morio nebeliko. Jis atrodė išsigandęs, bet, mano akimis, labiau ne mirties, o kad gali suklysti.

- Elbonai, čionai! - suriko jis.Atlėkė Džo. Jo didžiulio radijo aparato diržai ant pečių iš priekio pra­

skleidė neperšaunamąją liemenę, po palaidine kažkas nedidelis pūpsojo. Tarp dviejų sagų patogiai kyšojo nedidukė drėgna juoda nosytė.

- Neatsilikite nuo manęs nė per žingsnį, grandini! Nuolat informuokite Sadsį apie tai, ką iškviečiate, supratote?

- Klausau, pone, - atsakė Džo pro lūpų kraštelį.Jo tamsios akys išdavė, kad apie kažką nuolat intensyviai galvoja. Neat­

rodė, jog jį taip rūpintis verstų šuniukas.- Pasirengt! - sušuko leitenantas Lampė, pirmajam tankui beveik pasie­

kus pusiaukelę, o antrajam sekant paskui už dvidešimties metrų. Nusiėmiau kulkosvaidį nuo peties ir atrėmiau į klubą.

- Antrasis būrys! Pirmyn!Iš pradžių bėgome ristele. Plaučius užteršė galingų dyzelinių variklių

išmetamųjų dujų ir sieringų parako garų mišinys. Tada nuo kalvų dešinėje supoškėjo pirmieji AK. Iš anapus plačios upės prabilo senas 7,62 mm kalibro kulkosvaidis. Pradėjome spausti kiek įkabindami. Huey atakos sraigtasparnis apšaudė kalvą priešais mus, o grakšti „kobra" iš nedidelio aukščio kulkosvai­džiais ir raketomis praakėjo anapusinį upės krantą. „Minosvaidžiai, - pagal­vojau, - kodėl tyli minosvaidžiai?" Bėgau zigzagais. Ugnis šįkart nebuvo tokia smarki. Pro ausis švilpavo tikrai mažiau kulkų. Straikeris priešais mane ilgais

219

žingsniais aplenkė pirmutinį, paskui pamuštą tankus ir galiausiai pasiekė srauniai tekančio vandens kraštą. Nesustodamas galingai atsispyrė ir pūkšte­lėjo į vidurį intako už dešimties m etrų į kairę nuo susprogdinto medinio tilto. Iš pradžių visas paniro, virš vandens kyšojo tik rankos, laikančios M16. Pas­kui išniro galva, ir jis pradėjo sunkiai kastis į kitą pusę. Už jo į vandenį įšokęs nedidelio ūgio kresnas grandinis Džeimsas pranyko iš akių, nuo paviršiaus net dingo jo šautuvas. Išnėręs jis kaip ietį nušveitė šautuvą į kitą krantą, o pats ėmė ta pačia kryptimi plaukti šuniuku. Pasiekęs upelį, laikydamas M60 virš galvos, šokau kuo toliau. Į nosį siūbtelėjo šaltas vanduo. Dusdamas atsistojau ant kojų. Kulka tykštelėjo vandens man į akis. Salia manęs įšoko dar vienas jūrų pėstininkas.

- Sanitarą! Sanitarą! - kažkas sustaugė už nugaros.Straikeris iš vandens ištraukė Džeimsą. Šis čiupo šautuvą ir jo buožę atki­

šo man. Išsitiesė, kiek įstengė. Straikeris laikė jį už kojų. Griebiau už plastiki­nės buožės, bet mano rankos buvo per šlapios, kad ją išlaikytų. Kulkų serija iš automato tykštelėjo vandenį man į veidą, paskui išgirdau garsų pokštelėjimą. Džeimso šautuvo buožė pliaukštelėjo į vandenį. Jis ją ištraukė ir vėl man iš­tiesė. Buožės galas buvo nuskeltas. Įsikabinau į tai, kas buvo likę. Džeimsas pritraukė mane prie kranto. Padaviau jam M60 ir išsiritau ant sausumos.

- Papleškink į tą kalvą! - sušuko Džeimsas ir atkišo šautuvą kitam vyrui.- Doilai, šovinių! - riktelėjau atsigręžęs.Doilas sunkiai kasėsi prie Džeimso šautuvo. Jo stori akinių stiklai buvo

taip aptaškyti, kad jis viena ranka grabaliojo Džeimso šautuvo kaip aklas. Nu­sitaikiau į blyksnius kalvos viršūnėje ir pradėjau šaudyti. Dar vienas oranži­nių traserių dryžis nukrypo į tuos pačius blyksnius, kol abu dryžiai susiliejo. Į orą išlėkė drabužių ar kuprinės gabalai. Blyksniai dingo. Greitai žvilgtelėjau atgal anapus intako. Šalia pamušto tanko gulėjo Čanas ir pliekė į kalvą. Staiga iš patrankų prabilo abu likę tankai. Sulig kiekvienu šūviu, nelyginant nedide­li vulkanai, viršun trykšdavo uolų gabalai, dūmai ir grumstai.

- Pirmyn! Judinkis! - sušukau iš vandens išropojusiam Doilui.Kirtau kelią ir prisiplojau ant šlaito laukdamas, kol jis mane pasivys.- Pasirengęs?-K am ?Doilas, gaudydamas kvapą, nusiėmė akinius su koka kolos butelio storu­

mo lęšiais ir pabandė nupūsti nuo jų vandenį.- Kilsime į kalvą.Doilas žvilgtelėjo kairėn, kur netoliese prisiplojo ant žemės dar du jūrų

pėstininkai. Giliai įkvėpė ir atsiduso:- Taip.- Pridenkite mus! - surikau jūrų pėstininkams kairėje nuo Doilo. - Mes

kopiame viršun!

220

Gręžimo kūjo ritmu manimi nuvilnijo baimė ir jaudulys.- Gung-ho, maniakas! - išgirdau šūktelint Doilą.Bėgau, klupinėjau, ropščiausi. Už dvidešimties metrų užsiglaudėme po

didele aštriakrašte uola.- Pridenkite mus! Kopiame aukštyn! - kažkas sušuko iš apačios.Pasislinkau į dešinę nuo uolos ir kalvos viršūnėn paleidau penkiasde­

šimties šūvių seriją. Ugnimi niekas neatsakė. Vėl papleškinau. Jokios reak­cijos. Trumpais perbėgimais leidomės aukštyn. Palypėjęs dvidešimt metrų, išvydau apanglėjusią, buką kalvos viršūnę juosiantį šviežios žemės kaupą. Tvyrojo sudegusio napalmo kvapas. Viskas atsidavė susvilusiais plaukais. Pirmą kartą per ataką pasijutau pernelyg išsigandęs, kad stumčiausi pir­myn. Žinojau, jog anapus tos šviežiai supiltos žemės yra tranšėja. Ramybės nedavė mintis, kodėl jie m ūsų neapmėtė granatomis. Pagalvojau, jog negaliu čia tiesiog tūnoti.

- Doilai! Kiek turi skeveldrinių granatų? - nekantriai paklausiau. Jis pa­tapšnojo sau per krūtinę, apgraibė amunicijos diržą.

- Keturias!- Aš tris ir neketinu ropštis per tas žemes, kol jų visų nebūsiu išmetęs.- Aš irgi.- Prieš mesdami pasistūmėkime iki ano bombos kraterio.- Katro? - paklausė Doilas.Parodžiau į nedidelę išrausą už dešimties metrų. Ji atrodė metro gylio.- Vis geriau negu nieko, - pasakiau lyg atsiprašydamas.Man atidengus ugnį, Doilas puolė ten pirmas. Paskui pridengė mane, kol

įnėriau greta jo. Padėjome savo ginklus. Iš amunicijos diržo ištraukiau grana­tą, Doilas padarė tą patį. Atlenkėme kaiščius ir ištraukėme žiedus.

- Gal leiskim paleidžiamosioms svirtims nušokti ir palaikykime grana­tas, kol suskaičiuosime iki dviejų? - pasiūliau.

- Prisižiūrėjai per daug filmų su Džonu Veinu!- Taip, kalės vaike! Jei tos granatos atlėks į tave atgal, pats pasigailėsi jų

nepažiūrėjęs!- Metu! - suriko jis.Doilas užsimojo taip, kad dešinė ranka su granata atsidūrė jam už ausies,

ir švystelėjo. Granata perlėkė šviežios žemės pylimą. Aš atleidau paleidžiamą­ją svirtį, užsimojau granata kaip futbolo kamuoliu ir skaičiavau: „Tūkstantis vienas, tūkstantis../'

- Mesk! - subliuvo Doilas veidu įsirausdamas į žemę ir užsidengdamas galvą rankomis.

Švystelėjau taikydamas kairiau. Sprogus Doilo granatai, ant mūsų pasi­pylė žemė ir nedideli akmenys. Iškart po to sprogo ir maniškė. Vis dar niekas neatsakė ugnimi. Procedūrą pakartojome, tik šįsyk neskaičiavau iki dviejų.

221

- Manau, jie pasitraukė! - šūktelėjo Straikeris toli iš dešinės. Jo nemačiau, bet pažinau iš balso.

- Metu dar vieną skeveldrinę! - riktelėjau Straikeriui.- Pasirengęs! - tarė Doilas. Savo granatą jau nutraukęs nuo diržo jis laikė

pirštą už žiedo.- Nulekianti! - sustaugiau ir susilenkiau. Doilas paleido savąją. Tokie pa­

tys sprogimai, ir vėl nei klyksmų, nei atsakomosios ugnies.- Eime pažiūrėti!Atsargiai kopėme šlaitu aukštyn. Galiausiai stabtelėjome šiek tiek že­

miau nuo šviežios žemės kauburio, kol mus pasivijo didžiuma būrio. Straike­ris, stovėdamas pasilenkęs už dešimties metrų dešinėje, parodė man pakeltą nykštį. Kiekvienas aplink mane atsakė jam tokiu pačiu gestu. Kažkas sukly­kė: „Pirmyn!" Dešimt vyrų siūbtelėjo į priekį. Kulkosvaidžio nuleistukas nuo prakaito pasidarė slidus. Giliai įkvėpiau, peršokau per žemės pylimą ir atsi­dūriau juosmens gylio tranšėjoje, juosiančioje kalvos viršūnę. Po kojomis kaž­kas sutraškėjo: pataikiau ant suanglėjusio Šiaurės Vietnamo kareivio lavono ir kluptelėjęs atsirėmiau į vidinę tranšėjos sienelę. Už pusantro metro kniūbs­čias gulėjo nesudegęs kūnas, jo nugarą dengė išdžiūvęs kraujas. Tryptelėjau ant vyro galvos, paskui spyriau jam į klyną. Jokios dejonės. Atrodė sustingęs. Smarkus šaudymas liovėsi. Išskyrus atsitiktinį snaiperio šūvį ar trum pą M16 papliūpą, mūšis, regis, baigėsi.

- Ei, tuos kalės vaikus patvarkė napalmas! - kažkas šūktelėjo kairėje.- Čia radau dar vieną iškepusį guką, - iš dešinės atsklido kito jūrų pės­

tininko balsas.- Kodėl niekas nepaėmė vėliavos? Galėtume iškelti ją dėl tų vyrukų iš

televizijos! - ištarė Straikeris, apimtas keisto entuziazmo.Po kelių minučių į viršūnę užkopė Elbonas, lydimas leitenanto Lampės,

kuris rankoje laikė lauko telefoną, sujungtą su radiju ant Elbono nugaros. Nu­ėjau į kitą tranšėjos galą. Dešinėje už mūsiškės matėsi dar viena kalva, tankiai apaugusi medžiais ir krūmais. Mačiau siauru vingiuojančiu taku į viršų ju­dančių jūrų pėstininkų šalmus. Pro mišku apaugusią kalvą tekėjo nedidelis melsvas intakas, anapus jos darantis lankstą. Toliau dunksojo dar daugiau žalių kalvų, nusidriekiančių iki pilkšvų kalnų už šešių su puse kilometro. Iš čia matėsi staigiai dešinėn sukanti plati Vu Gia upė, kuri, vingiuodama kalnų link, darėsi mėlyna. Greta jos, kaip mažesnysis brolis glaudėsi dulkėtas gels­vas kelias.

- Tai štai kur „žaliosios beretės", padėjusios savo užpakalius, klykia pa­galbos, - pratarė Džeimsas, rūpestingai išlaikydamas pauzes. - Šitaip sakyda­vo Vadas, ar ne?

Jis sakė man, tačiau jo akys piktai žiūrėjo į pilkus kalnus. Nors ir pritariau jam, abu žinojome, kad jie buvo neprasti. Ne jūrų pėstininkai, bet kariai geri.

222

- Nakčiai persikelsime ten, - linktelėjo jis galva į mišku apaugusią kalvą, kur medžių ir krūmų lapijos properšose matėsi viršun besiropščiančių jūrų pėstininkų šalmai. Norėjau paklausti kodėl, bet tai neturėjo reikšmės. Viena kalva ar kita - koks skirtumas.

Sukrovėme penkis negyvus gukus nedidelėje tranšėjų atkarpoje ir už- vertėme žemėmis. Tai turėjo nuginti muses, bet jos nepasitraukė. Po valandos vora nusileidome nuo kalvos, o jos viršun nužygiavo 7-ojo pulko jūrų pėsti­ninkai, jų liesi, nesišypsantys veidai buvo atšiaurūs. Kolonoms prasilenkiant, vieni kitus nužvelgėme smalsiais žvilgsniais. Niekas neištarė nė žodžio. Apa­čioje žingsniavome palei upelį, kol pasiekėme savo naująją kalvą. Nedidelėje uolėtoje laukymėje, miškingos kalvos papėdėje, kolona sustojo. Kita jūrų pės­tininkų kolona nusileido vingiuotu moliniu taku.

- Nagi, į balnus! - sušuko leitenantas Lampė.Žodžiai jam išsprūdo šiek tiek nerangiai, tarsi būtų laukęs, kol vyrus gar­

siomis komandomis išjudins Vadas, ginkluotės seržantas arba štabo seržan­tas. Doilas man kažką murmtelėjo. Atsigręžiau.

- Ką? - paklausiau.- Netekome daug vyrų, - jo balsas nuskambėjo kaip žmogaus, puolusio

į kone visišką neviltį.- Nemanau, kad bent vienas iš jų žuvęs, - pareiškiau, iš paskutiniųjų mė­

gindamas išspausti ką nors teigiama.- Kas taip sako?- Paklausiau leitenanto apie ginkluotės seržantą ir Vadą. Ginkluotės ser­

žantas išgyvens, Vadas, jo nuomone, irgi.Apsidairiau Sadsio. Jis tikrai žinos apie aukas. Niekur nepastebėjau jo

antenos ar strazdanoto veido.- Ar pasiteiravai Sadsio, kam kliuvo? - paklausiau vis dar dairydamasis

jo kolonoje.- Jis evakuotas. Manau, kad žuvęs.- Ką? - mano viduriai apsivertė, akimirką pasidarė negera.- Atakuojant antrą kartą jis nepasiekė pirmojo tanko.- Į balnus! Skyrių vadams išdėstyti savo skyrius trijų vyrų pozicijomis

kalvos viršūnėje ir šlaituose. Gukai tebekontroliuoja gretimą kalvą, taigi ne­būkite jiems taikiniai! Aišku?

- Vadavietė bus čia, kur stoviu, - nelaukdamas atsakymo pareiškė leite­nantas.

Pradėjome kilti siauru taku. Karštis sunkiai slėgė mano sprandą. Visur mėtėsi tuščios C davinio dėžės. Juo aukščiau kopėme, juo aiškiau matėme priešo kalvą. Ji buvo aukštesnė už mūsiškę. Intakas apačioje staigiai suko į kairę, atskirdamas mus nuo priešų. Jo šaltas vanduo, teliūškuojantis į kyšan­čius didžiulius apvalius riedulius, atrodė gražus ir viliojo.

223

- Ei, žiūrėkit! - nuo kolonos galo į priekį nuvilnijo šūksnis.Staiga išvydau sujudimo priežastį. Šimtu metrų žemiau, pasilenkęs nuo

didelio apvalaus riedulio, Šiaurės Vietnamo kareivis pildė gertuvę, panašią į amerikiečių. Šalia gulėjo AK-47. Greta jo ant didžiulio riedulio nerūpestingai šnekėdamiesi stovėjo dar du Šiaurės Vietnamo kareiviai, užsimetę ant pečių šautuvus. Nespėjus niekam iššauti, visi trys atsainiai išnyko vešlioje žalioje medžių ir džiunglių vijoklių lapijoje. Buvau šokiruotas. Pamaniau: jei šiaurės vietnamiečiai tokie įžūliai drąsūs, tai jų čia turėtų būti tonos. Kolona sustojo. Grandinis Džeimsas ir grandinis Merfis, pasidaliję kalvą tiesiai per vidurį, ėmė skirstyti savo skyrius į trijų vyrų pozicijas kalvos viršūnėje ir šlaituose.

- Tavo kulkosvaidžio komanda įsitaisys ten, - pasakė Džeimsas.Pažvelgiau į dešinę nuo tako, kur jis rodė. Vieta atrodė gera. Šlaite buvo

net nedidelis horizontalus ruožas, tarytum mažytė lentyna, kur galima pa­miegoti nenusiritant žemyn.

- Šiąnakt čia būsite tik tu ir Doilas.- Nuostabu, - sumurmėjau sarkastiškai. - Šiaip ar taip, esu per daug pa­

vargęs, kad užmigčiau.Po valandos saulę pakeitė mėnulis, ir naktinė šešėlių baimė privertė gu­

lėti pramerktomis akimis. Galvojau, kur Čanas. Tikriausiai kur nors kalvos apačioje. Akių vokai apsunko. Mėnulis pranyko už debesų sluoksnio. Mintys nukrypo į mūsų poziciją. Ji atrodė atsitiktinė. Net nelabai įsivaizdavau, kur kitos pozicijos, išskyrus vieną už dešimties metrų žemiau. Žinojau, jog Vadas klysdavo. Jis nebuvo tobulas, tačiau troškau, kad jis būtų čia, taip pat ir gin­kluotės seržantas. Dieve! Likau vienintelis iš veteranų! Turiu apie tai pasikal­bėti su Dievu. Padėtis tikrai niūri.

- Oho! - sušnibždėjo Doilas kitapus M60. - Ten rimti dalykai!Dangus už priešo kalvos sušvito rausvomis, raudonomis pastelinėmis

spalvomis, išryškėjo stačių tamsių Toung Dūko kalnų kontūrai už šešių su puse kilometro. Skaisčiai baltus blyksnius palydėjo dundančios smūginės garso bangos, suvirpinusios žemę mums po kojomis.

- Pssst! - iš tamsos apačioje atsklido šnibždesys. - Ar jūs, vaikinai, tai matote?Dar viena smūginių bangų lydimų blyksnių serija nutvieskė dangų per

kelis kilometrus aplink.- Kas tai? - sušnibždėjo balsas iš apačios.- Tai Arc-light reidai, - atsakiau irgi pašnibždomis.-K as?- B-52, žmogau, - nekantriai sušnibždėjo Doilas. - Ten tikriausiai dar vie­

nas naujokas.Pribloškiantis šviesos šou kėlė baimingą pagarbą. Jis nesiliovė, kol atrodė,

kad ten nieko neliko gyva, tačiau aš žinojau, jog kai kas kažkaip išgyvens. Galbūt be ausų būgnelių, bet paspausti nuleistuką vis dar gebės.

224

Staiga virš mūsų pasigirdo trum pa AK serija, iškart palydėta penkių pa­vienių pusiau automatiniu režimu paleistų šūvių iš M16. Per krūm us nusirito kažkoks sunkus daiktas. Paskui tyla. Doilas atsisėdo. Kažkas dunkstelėjo į krūm us greta jo. Tylą perskrodė kurtinantis sprogimas. Netekau naktinio ma­tymo. Regėjau tiktai šviesias dėmes. Doilas suriko. Pradėjau šaudyti iš M60 į krūmus priešais mus, kol kulkosvaidis nutilo.

- Mane sužeidė! Mane sužeidė! - klykė Doilas.- Sanitarą! - sušuko kažkas virš mūsų.- Džoni, mane sužeidė!- Žinau. Nekalbėk. Dar nieko nematau.- Man skauda!- Užsičiaupk! Jie visiškai čia pat!Kuo plačiau atmerkiau akis. Regėjimas pamažu grįžo. Arc-light reido

blyksnių fone galėjau įžiūrėti medžio kontūrus. Pagaliau išvydau ir Doilą, su­siėmusį už kelio ir linguojantį galvą. Jo iš skausmo sukasti balti dantys spin­dėjo mėnulio šviesoje. Kažkas sunkiai alsuodamas ir klupinėdamas tamsoje skubėjo taku aukštyn.

- Čia sanitaras! Nešaudykit!- Dokai! - sušukau. - Turime sužeistąjį!- Ateinu!Jis pasuko dešinėn nuo tako ir pargriuvo užkliuvęs už dygliuoto krūmo.- Kur? - paklausė dairydamasis ant visų keturių. - Kur jūs?- Tiesiai prieš tave! Už dešimties metrų!Jis ropštėsi priekin, kol pamatė mus, tada atsistojo ir pasilenkęs atžings-

niavo prie mūsų.- Kas sužeistas?- Doilas, - pasakiau.- Paskubėk! - piktai paragino Doilas.- Ar paeitum, jei tau padėčiau? - pasiteiravo prie Doilo prisiartinęs me­

dikas.- Manau, kad taip.- Eime. Norėčiau nugabenti tave žemyn, kur galėčiau aptvarkyti.- Dokai, - pratariau, - kažką sužeidė ir virš mūsų.- Ar gali ištverti kelias minutes, kol nueisiu ten patikrinti? - paklausė

sanitaras.- Taip, bet paskubėk, - sušnibždėjo Doilas.Sanitaras pasuko prie tako. Po penkių minučių vėl išgirdau: „Pssst".- Mes čia, - atsiliepiau.Jis užkliuvo už to paties dygliuoto krūmo, šįsyk pargriūdamas ant že­

mės skaudžiau negu pirm ą kartą. Vos susilaikiau nesusijuokęs. Sanitaras atsiropštė prie mūsų.

225

- Pasirengęs? - pasiteiravo.- Taip, - atsakė Doilas ir, jo padedamas, sunkiai atsistojo ant kojų.- Kas nutiko ten, viršuje? - pasidomėjau.- Gukas užšliaužė ant kalvos viršaus ir atidengė ugnį. Negyvai paklojo

vieną vaikiną. Jo bičiulis nudėjo guką. Žiūrėk akis išpūtęs. Jie gali mėginti įsiskverbti visa perimetro linija.

- Pasakyk ten apačioje, vadavietėje, kad kulkosvaidžio komanda sutirpo iki vieno žmogaus.

- Gerai, - pažadėjo sanitaras, padėdamas Doilui nušlubčioti tako link.- Ei, Doilai, - sušnibždėjau aš.Jiedu sustojo, o Doilas pažvelgė atgal per petį.- Smagios kelionės namo.- Turiu tavo adresą, Džonai. Susirasiu tave.- Atsiųsk man čili padažo, kai grįši, - paprašiau. - Ir tų mažų žuvyčių,

na, žinai, sardinių!- Semper fi, bičiuli.Doilas parodė pakeltą nykštį. Atsakiau jam tuo pačiu. Abu išnyko tamso­

je. Nugrimzdau į giliausią, vienišiausią, baisiausią baimę, kokią tik yra tekę patirti. Niekada nesugrįšiu namo. Niekas net neprisimins, kad čia žuvau. Doi­las, palyginti su manimi, naujokas, bet ir tas jau keliauja namo. Turėčiau dėl jo džiaugtis. Ne jo kaltė, kad jam pasisekė. Tai šiknius. Tiesą sakant, neblogas vyrukas. Tai šiknius.

Po valandos karas vėl nurimo. Iš tamsos atsiropštė ir naktį su manimi praleido grandinis Džeimsas ir Straikeris. Anksti kitą rytą tekančią saulę pa­sveikino sanitarinio sraigtasparnio menčių švilpesys. Nuėjau prie tako, norė­josi geriau pamatyti, kaip iškeliauja Doilas.

- Atsargiai!Šūksnį palydėjo kažką sunkaus nešančių vyrų klupinėjantys žingsniai.

Atsigręžiau kaip tik tą akimirką, kai du jūrų pėstininkai kažką vilko suvynio­tą į pilkšvai žalsvą pončą. Pončas perplyšo pusiau. Sunkus sustingęs negyvo šviesiaplaukio jūrų pėstininko kūnas nusirito tiesiai prieš mane. Buvau per daug šokiruotas, kad pajudėčiau. Kūnas, atsimušęs man į blauzdas, sustojo. Jis priminė cemento maišą. Nekrutėjau. Spoksojau žemyn, kol kiti du jūrų pėsti­ninkai ėmė manęs kažko klausinėti.

- Ei, ar turi pončą, kurį galėtum mums duoti? Jį reikia skubiai nugabenti į tą sraigtasparnį!

- Taip, žinoma. Palaikykit jį ir aš atnešiu.Nubėgau prie kulkosvaidžio ir ištraukiau iš savo kuprinės pončą. Mano

rankos virpėjo. Tai mane siutino. Padaviau vyrams pončą ir stebėjau, kaip jie sunkiai leidžiasi su nelengva našta žemyn. Lydėjau sraigtasparnį akimis, kol tas išnyko.

226

- Aš ir Straikeris pasiliksime su tavimi, kol gausime pastiprinimo.Atsigręžęs pamačiau grandinį Džeimsą, semiantį pilną šaukštą jautienos

su bulvėmis, paskui su pasibjaurėjimu išspjaunantį bulvę.- Nieko padoraus nesu ragavęs nuo Bankoko!- P&A!- Ką? - paklausė jis nustebusia išraiška.- Štai ko man trūksta. Dar nesu turėjęs P&A! Ar žinai, kad aš jau čia de­

vyni mėnesiai be P&A?- Maniau, kad tu ir Čanas buvote išvykę į Australiją? - Džeimas, pasukęs

galvą, išspjovė dar vieną bulvę.- Kaip tik tada mus sužeidė. Ar manai, kad Bankokas geriau už Austra­

liją?- Na, nežinau. Australijoje moterys apvalių akių. Tačiau man patiko Ban­

kokas. Per karinę parduotuvę Bankoke nusipirkau „korvetę".- Negali būti!- Ji jau laukia manęs Kalifornijoje. Sodriai žalios spalvos.Džeimsas užsisvajojo apie automobilį.- Klarkai!Mečiau žvilgsnį į taką. Juodaodis naujokas jūrų pėstininkas, tebedėvin-

tis Valstijų uniformą ir tebeavintis akinančiai blizgančius batus, kopė viršun saujoje laikydamas laiškus.

- Čionai! - riktelėjau aš.Jis pakėlė galvą. Kažko trūko. Buvo be šautuvo!- Ei, naujoke! Kur tavo šautuvas?- Palikau jį apačioje, - atkirto pasipiktinęs, tarsi tai būtų ne mano rei­

kalas.- Duokš laiškus.Jis padavė man keturis.- Ne, duokš visus. Aš išdalysiu. O dabar keliauk pasiimti šautuvo ir nuo

šiol nė žingsnio be jo.Jis nudelbė mane įžūliai ir arogantiškai.- O savo atpažinimo ženklus įsirišk į batų raištelius ir nudažyk juodai,

kad nespindėtų. Jei būsi ištaškytas į gabalus, batai veikiausiai išliks sveiki, taigi tave bus galima identifikuoti.

Jis pradėjo kažką sakyti, tačiau aš pertraukiau.- Neužmiršk druskos tablečių, nė karto.Man iš lūpų ritosi Redo, o paskui ir Vado žodžiai.- Ir nesukišk visų dvidešimties šovinių į dėtuvę. Tai susilpnina spyruo­

klę, ginklas gali užsikirsti - ir tu lavonas.Arogantiška juodaodžio jūrų pėstininko mina ištirpo, užleisdama vietą

nerimui.

227

- O dabar eik pasiimti šautuvo, valyk jį ir galbūt negrįši namo plastiki­niame maiše.

Jis padavė man laiškus, apsisuko ir, netaręs nė žodžio, nukulniavo že­myn. Atsigręžiau į grandinį Džeimsą. Tas šypsojosi.

- Šiandien jautiesi kaip veteranas?- Nežinau. Trūksta daugelio draugų. Man reikia P&A.Peržiūrėjęs paštą, atradau vieną laišką Džeimsui ir du Straikeriui. Pa­

davęs juos jiems, pakopiau šlaitu aukštyn. Radau poziciją, kur žuvo šviesia­plaukis vaikinas. Jo bičiulis sėdėjo vienišas, atsirėmęs į medį, viena ranka prisidengęs akis, o kitą laikydamas ant M16. Nepasakiau nė žodžio. Už kelių m etrų piktžolėse išsikėtojęs gulėjo negyvas gukas, be palaidinės ir nuo vei­do iki bambos suvarpytas kulkų. Aplink kruviną kūną dūzgė tūkstančiai musių. Priėjau prie kūno ir koja pradėjau stumti, kad nusiristų šlaitu žemyn prie upelio.

- Ką čia darai? - paklausė jaunas, murzinas, lieso veido jūrų pėstininkas, įsmeigęs į mane tuščią žvilgsnį.

- Norėjau nustum ti negyvėlį nuo šlaito, kad tau nesmirdėtų.- Ne, - trumpai pratarė jis, vos pajudindamas lūpas ir toliau spoksoda­

mas be jokios išraiškos. - Noriu, kad jie ateitų kūno, ir aš galėčiau nudėti jų daugiau.

Pasakė tai monotoniškai, kaip robotas. Nuėjau šalin, paskui dar atsisu­kau. Jo žvilgsnis nepasikeitė. Išdalijau likusius laiškus, sugrįžau į savo pozici­ją ir atplėšiau savuosius. Pirmasis buvo gimtadienio atvirukas iš Polės.

- Ei! Šiandien mano gimtadienis! - sušukau.- Su gimtadieniu, vaikeli-san! - nustebino mane Džeimsas savo draugiš­

kumu. - Kiek stuktelėjo?- Devyniolika!- Tavo gimtadienis Kolumbo dieną? - pasiteiravo Straikeris, nepakelda­

mas akių nuo tepamo šautuvo.- Taip, - atsakiau.- Devyniolika! Tai buvai septyniolikos, kai stojai į Korpusą?- Taip.Iš atviruko iškrito nuotrauka.- Ei, ji man atsiuntė nuotrauką!Straikeris ir Džeimsas metė savo užsiėmimus. Nuotrauka iš namų reiškė

greitą kelionę atgal į civilizaciją, įrodymą, kad ji dar egzistuoja. Spalvotoje nuotraukoje Polė linksminosi pobūvyje vieno Misūrio koledžo bendrabutyje.

- Ji rašo, kad su draugėmis surengė man gimtadienio šventę!Polė stovėjo abiem rankomis apkabinusi dvi merginas, kurios kiekvieno­

je rankoje laikė po butelį alaus. Jų mini sijonėliai buvo dvidešimt centimetrų virš kelių.

228

- Vyruti, atrodo, jie gerai leidžia laiką! - švilptelėjo Straikeris, žiūrėda­mas per mano dešinį petį.

- Pažiūrėkit į tą homiką fone! Jo plaukai ilgesni už panų, - piktai suurzgė grandinis Džeimsas.

- Žinai,... - pradėjo Straikeris ir nutilo svarstydamas, ar tęsti.- Kai grįšiu namo, - jis vėl patylėjo, - duosiu į kaulus pirmam sutiktam

hipiui, tiesiog dėl vaikinų Vietname.Pažvelgiau į Straikerį. Regis, jis tai iš tiesų sakė rimtai. Straikeris buvo stam­

bus, stiprus ir nelabai patrauklus su tuo didžiuliu juodu apgamu tarp akių. Pra­dėjo darytis gaila pirmo hipio, kuris jam perbėgs per kelią. Tada persigalvojau.

- Man ta mintis patinka. Aš irgi taip padarysiu, - pasakiau. - Jei kada nors grįšiu namo.

- Dar šešios savaitės, brolau, - Straikeris atsilošė sunėręs rankas už gal­vos. - Aš pasidariau toks trumpas, kad gukai tikriausiai manęs nebemato.

- Tu nesi toks trum pas kaip aš, - pareiškė Džeimsas. - Aš galėčiau praeiti po durimis.

- O kiek tau dar liko? - pasiteiravau.- Keturios savaitės. Lapkričio 12-ąją sėdėsiu laisvės paukštyje pakeliui

pas savo „korvetę".- Nežinau, ar bemokėsiu vairuoti? - suabejojau.- Ar jūs grandinis Džeimsas? - kažkas už nugaros neryžtingai paklausė

aukštu balsu.Atsigręžėme į taką. Ten, susispaudę į krūvą, stovėjo keturi jūrų pėsti­

ninkai naujokai. Visi su Valstijose dėvimomis uniformomis ir batais. Svariai nusiskutę, sveikais veidais, trumpai pasikirpę.

- Taip, aš Džeimsas, - atkirto tas šiurkščiai.- Leitenantas sako, kad nuo dabar mes jūsų skyriuje.Aukštu balsu kalbėjo naujokas balta kaip sniegas oda.- Žmogau, - pratarė Straikeris. - Saulė jį tikrai suniokos!Grandinis Džeimsas nuvedė naujokus aukštyn paskirstyti į pozicijas.

Likusi diena praslinko triukšmingai. Niekur nejudėjome. Tiesiog stebėjome, kaip „fantomai", „kobros" ir „hiujai" viską aplink mus apšaudo ir bombarduo­ja, bombarduoja ir apšaudo. Vešliose žaliose džiunglėse anapus upės audrin­gai viršun tryško geizeriai, kol jos pagaliau tapo subjaurotos atstumiančių rudų lopų. Žalias kalvas šiapus plačios Vu Gia upės nusėjo duobės ir išrausos ir jos ėmė priminti Mėnulio paviršių. Tada atėjo eilė napalmui ir mirčiai ugny­je. Naktis padovanojo „pufą magiškąjį drakoną" ir smarkų jo mini patrankų griausmą. Mesdami iššūkį galingam virpančiam auksiniam dryžiui, į tamsų dangų lėkdavo pavieniai žali traseriai.

- Naujokams reginys tikrai vertas pinigų, - sumurmėjo Straikeris.- Smagu su savimi turėti priešakinį stebėtoją? - mąsliai ištarė Džeimsas.

229

- Ar jis ir iškviečia visa tai? - paklausė Straikeris.- Tai Elbonas, - pasakiau aš. - Ar žinote, kad tas išprotėjęs vyrukas su

savimi nešiojasi mažytį šuniuką?- Juokauji, - nepatikėjo Džeimsas.- Ne. Tikrai.- Ar leitenantas Lampė tai žino? - kamantinėjo Džeimsas.- Esu tikras, kad ne.- Tai rytoj sužinos! - pagrasino Džeimsas.Akimoju pajutau įkyrų troškimą smogti Džeimsui į dantis. Jūrų pėstinin­

kų korpusas būtų nebloga vieta, jei ne tie niekam tikę grandiniai. Nuo karo tribunolo mane išgelbėjo staigi M16 papliūpa kalvos papėdėje. Po dvidešim­ties minučių nuo tamsaus tako atsklido balsas: „Ateinu!" Už akimirkos iš už debesų kyštelėjęs pusmėnulis apšvietė Maiko Flenegano strazdanotą airišką veidą. Visiems draugams mane palikus, buvau pradėjęs jaustis vienišas, todėl išdygęs senasis gerasis Maikas mane pradžiugino.

- Maikai?- Džoni? - paklausė jis stengdamasis įžiūrėti mane tamsoje.- Ką, po galais, čia veiki? Na ir smagu tave matyti! - pasakiau jam.- Manau, jie stengiasi iš manęs padaryti pėstininką, - atsakė jis prisiar­

tindamas ir paduodamas man M16. - Štai dar čia šovininė.- Ką čia veiki?- Leitenantas Lampė liepė paimti kulkosvaidį pasalai.- Mano kulkosvaidį?- Tik šiai nakčiai.- Turi padėjėją?- Aleną, - pasakė jis.- Tą profesorių?- Taip.- Na... - neryžtingai nutęsiau, nenorėdamas skirtis su kulkosvaidžiu.

- Ką gi, pasirūpink juo.Draugiškai patapšnojau per kulkosvaidį.- Ir, Maikai, ne ilgesnėmis kaip dvidešimties šūvių serijomis. Jis būna

ryškus taikinys.- Elgsiuos su juo kaip su kūdikiu, - patikino Maikas.Paėmė kulkosvaidį bei keturis šimtus šovinių ir pasuko atgal į taką. Tada

sustojo ir atsigręžė.- Ar girdėjai tą šaudymą?- Kas ten nutiko? - panoro sužinoti Straikeris.- Kažkoks naujokas supanikavo, išgirdo šlamesį krūmuose netoli savęs ir

atidengė ugnį. Nušovė tą priešakinį stebėtoją, kuris čia su mumis buvo.- O, ne! Džo? - šūktelėjau pritrukdamas oro.

230

- Tu ji pažinojai? - lėtai sušnibždėjo Maikas.Prieš akis iškilęs Džo, jo brolio Harpo ir šuniuko vaizdas mane kone pra­

virkdė. Pajutau nuovargį, šleikštulį ir pyktį.- Kas jį nušovė? - sviedžiau piktai ir garsiau nei pats norėjau.- Tyliau! - greitai sušnibždėjo Džeimsas.- Nežinau. Nemanau, kad jau nustatyta. Apgailestauju, Džonai. Prane­

šiu, kai tik ką nors išsiaiškinsiu.- Kas nutiko tam šuniukui? - paklausiau.- Apie šunį negirdėjau nieko. Pranešiu tau viską rytoj.Maikas išnyko tamsoje.- Nusiramink, Džonai.Džeimso balsas pažadino mane iš pastirusio ilgo spoksojimo į tamsų taką.

Apsidairiau. Džeimsas ir Straikeris sėdėjo ir stebėjo dar vieną B-52 antskrydį ir penkių šimtų kilogramų bombų sprogimus Tuong Dūko kalnuose. Per kal­nus staiga nuvilnijo smarkios oranžinės čiurkšlės, šaunančios į dangų ir nuda­žančios jį tamsiai raudonai. Atrodė kaip pasaulio pabaiga. Negarsus pokštelė­jimas, lydimas skaisčios šviesos, privertė pakelti akis į viršų. „Pufas" numetė signalines raketas. Aplinkines kalvas nutvieskė rausvas akinantis spindesys, skleidžiamas dvidešimties mažyčių saulių, besileidžiančių miniatiūriniais parašiutais. Dabar pasidarė taip šviesu, tarsi dienos šviesa būtų nubaidžiusi naktį. Pažvelgiau žemyn į savo M16. Kažkas smogė į žemę šalia Straikerio. Su- sigūžiau, rankomis užsidengdamas galvą. Smarkus sprogimas paritino mane tako link. Straikeris gailiai suriko. Pakėliau galvą. Už dešimties m etrų ir šiek tiek aukščiau priešais mane iš šlaito krūm ų iššoko Siaurės Vietnamo kareivis, nuo klubo pleškindamas iš AK. Dešinėje grandinis Džeimsas suklykė ir griu­vo aukštielninkas. Atsiklaupiau ir paleidau automatinę seriją. Staiga pasijutau gulįs veidu žemyn. Burna pilna žemių. Šlaunį degino kaip niekada baisus skausmas, tarsi ji būtų sutriuškinta vienu galingu kūjo smūgiu. Pakėliau akis, smakrą vis dar įrėmęs į žemę, ir pažvelgiau tiesiai į plačiai atmerktas, juodas, negyvas už trisdešimties centimetrų ant pilvo gulinčio rytiečio akis. Iš dviejų apvalių skylių virš kiekvienos akies sruveno kraujas. Penki ar šeši juodi tiesūs plaukeliai styrojo virš viršutinės lūpos, bergždžiai mėgindami pretenduoti į ūsus. Girdėjau klykiantį Straikerį. Viskas papilkėjo, paskui pajuodo.

- Atsibusk!Prieš save išvydau ruplėtą Semo veidą.- Negrimzk į šoką, pusproti!Jis smarkiai šėrė man per veidą. Suskaudo. Supykau ir užsimojau, bet

kažkas sulaikė už rankos.

231

- Pasiruošęs? Nugabensiu tave nuo kalvos! Bus viskas gerai! Nepanikuok!- šaukė jis man į veidą, jo burna dvokė kaip savaitės senumo katės pašaras.

- Mano koja! - išgirdau save šaukiant. - Ar ji tebėra?- Tebėra! Tebėra! Kiek kartų tai turiu kartoti!Semas permetė mano ranką per savo petį apie sprandą. Takas buvo sta­

tus ir klastingas. Koją skaudėjo ir degino. Ramybės nedavė mintis, ar neliksiu luošas.

- Kaip Džeimsui ir Straikeriui? - sušukau, kai pasiekėme papėdę.- Džeimsui peršauta blauzda! - žioptelėjo Semas prieš baigdamas sa­

kinį.- Straikeris atrodo prastai, - žioptelėjo vėl. - Bet gyvas.- Kaip jis? - sušuko sanitaras. - Atvilk čia!Semas nutempė mane prie mediko bei leitenanto Lampės ir švelniai pa­

guldė aukštielninką.- Čia tau suvenyras, - padėjo man ant krūtinės riestą AK dėtuvę. - Silpna

spyruoklė. Užsikirto. Dėdavo per daug šovinių. Štai todėl ir esi gyvas. Papa­sakok apie tai savo vaikams.

Jis nusisuko ir nubėgo atgal prie tako. Viršuje gaudė „pufas". Išsiskleidė dar viena signalinių raketų porcija, atnaujinusi beišsisklaidančią šviesą.

- Ačiū, Semai! - surikau per vėlai, kad jis išgirstų.Šlaunį skaudėjo vis smarkiau. Sanitaras nuplėšė nedidelio plastikinio

konteinerio viršų. Ištraukė nedidelį švirkštą ir įbedė į tvinksinčią šlaunį.- Morfijus, - pasakė, - po minutės pasijusi geriau.- Kaip jis, dokai? - pasiteiravo leitenantas Lampė, rankoje laikydamas

lauko telefoną.Niekada nemačiau jo tokio sutrikusio. Akys šaudė tai į kalvą, tai į mane,

tai vėl į kalvą. Sanitaras kabaru nupjovė klešnę ir iš arti apžiūrėjo šlaunies vidinę pusę.

- Ar gali pasiversti?Pasiverčiau.- Perėjo kiaurai, kaulo neužkabino. Padarė didelę skylę, leitenante. Nete­

ko daug kraujo. Turime gabenti į Da Nangą.- Ar negalėtume palaukti ryto?- Jokiu būdu!Pro skausmą į sąmonę prasisunkė prisiminimai apie Džeką Elenvudą.

Pakėliau galvą norėdamas pasižiūrėti į savo koją. Virpanti signalinės rake­tos šviesa apšvietė žiojinčią skylę mano šlaunies vidinėje pusėje. Iš skylės tarp dviejų perplėšto raumens dalių pastoviomis čiurkšlėmis tryško tamsiai raudonas kraujas. Pajutau silpnumą. Vėl atsiguliau aukštielninkas. Sanitaras pradėjo standžiai tvarstyti koją. Kažkur prabilo M60. Užmerkiau akis. Karas nutilo.

232

- Ar jis jau viduje? - sušuko kažkas. Pamėginau praplėšti akis. Iš visų pusių nepaliaujamai poškėjo AK. Į veidą pūstelėjo smarkus vėjas. Sraigtas­parnis!

- Pridenk juos! Nešdinamės iš čia, greitai!Kažkas vilko mane metalinėmis grindimis. Variklis sugaudė garsiau.

Pakilome į orą. Dzvanktelėjusi kulka pramušė plonas sraigtasparnio sieneles prie pat mano galvos. Paskui kita. Senas sraigtasparnis sudrebėjo ir smukte­lėjo. Atrodė, kad galas. Tačiau lygiai taip pat staiga, kaip smuktelėjo, vėl kiek pakilo. Durų kulkosvaidininkas pleškino į blyksnius juodoje apačioje. Ėmiau melstis. Durų kulkosvaidininkas nutraukė ugnį.

- Ar jiems pavyko? - šūktelėjo durų kulkosvaidininkas pilotui.- Jie nukrito.- Kas? - mėginau paklausti, bet mano balsas nutrūko. Troškus, nenugalimas

mieguistumas gramzdino sąmonę į tuštumą. Sraigtasparnio variklis pritilo. Gal jau mirštu? Jėzau, išgelbėk mane... Jėzau, išgelbėk mane... Jėzau... Juoda tyla.

Pasidarė šalta. Pajudinau galvą. Minkšta. Po manimi kažkas minkšta. Koją skaudėjo iki pilvo. Sudejavau. Akių vokai buvo sunkūs, beveik suklijuoti senų ašarų ir purvo.

- Kulkosvaidžius paruošt! Kulkosvaidžius paruošt!Prisiverčiau atsimerkti. Į akis skaudžiai dūrė skaisčiai baltas spindesys,

todėl užsimerkiau. Staigiai pasukau galvą į šoną. Kažkas nusikvatojo. Gilus nuoširdus juokas sukėlė norą nusijuokti drauge. Dabar išgirdau kvatojant ki­tus. Jų juokas aidėjo. „Esu pastate", - pagalvojau. Pagalvė! Atsimerkiau. Patal­pa buvo balta, per daug balta.

- Kulkosvaidžius paruošt! Kulkosvaidžius paruošt! - vėl pašaukė pažįs­tamas balsas.

Pakėliau galvą ir kaip aklas pagrabaliojau ranka ieškodamas kulkosvai­džio. Miglotas vaizdas pradėjo ryškėti. Nedidelės, apvalainos lubos. Metalinis surenkamasis Quonset namas. Quonset namelyje užaugau Vakarų Virdžinijoje ir jį visuomet atpažinčiau. Vyrai kvatojosi.

- Aš žinojau, kad tai jį privers pajudinti užpakalį! - kairėje pasigirdo pa­žįstamas balsas.

Atsirėmiau ant kairės alkūnės ir nužvelgiau metalinių ligoninės lovų gretą. Visose lovose gulėjo vyrai mėlynomis pižamomis. Visi juokėsi. Mėgi­nau sufokusuoti akis į artimiausią. Tada jį ir atpažinau.

- Vadas!Patalpoje sugriaudėjo juokas. Dabar ryškūs tapo visi veidai. Štabo ser­

žantas gulėjo lovoje greta Vado. Dar toliau - jūrų pėstininkas, kurio gerai

233

nepažinojau. Jis irgi kvatojosi. Šalia pastarojo - grandinis Džeimsas, o greta to, paskutinis eilėje, - Straikeris. Dešinėje pamačiau dar daugiau lovų ir mė­lynų pižamų, bet pažįstamų veidų šioje pusėje nebuvo. Vienas vyras dešinėje, tartum pripažindamas akivaizdų dalyką, šūktelėjo:

- Taip, taip, mes irgi iš 5-ojo jūrų pėstininkų pulko!Visi prapliupo juoktis.- Ar aš čia jau seniai, Vade?- Didesnę dienos dalį.- Kur mes?- Da Nange. Bet pralinksmėk. Gydytojas sakė, jog su tokia žaizda keliausi

į Japoniją.- Į Japoniją? Tikrai?Pažvelgiau į savo dešinę koją. Ji buvo storai sutvarstyta nuo kelio iki

kirkšnies.- Karas, Džonai, tau baigėsi.- Čanas! Ar kas nors ką nors girdėjo apie Čaną?Greitojo Erelio mina neguodė, mano širdis apšalo.- Nežinau, Džonai. Girdėjau, kad turėjome daugiau aukų, bet niekas ne­

žino, kas jie konkrečiai.Šiek tiek palengvėjo.- Ei, Klarkai! Mes keliaujame į Japoniją! - iš savo lovos šūktelėjo grandi­

nis Džeimsas.- Kaip Straikeris? - paklausiau.- Jis irgi vyks į Japoniją, - atsakė Džeimsas.- Straikerį sunkiai sužeidė skeveldros, - tyliai pratarė Vadas. - Pateko

vidun per užpakalį ir išdraskė vidurius.- Ar išgyvens?Visiškai baltai apsirengęs sanitaras priėjo prie mano lovos kojūgalio,

stumdamas pilną vežimėlį piliulių ir švirkštų.- Manau, kad taip, - burbtelėjo Greitasis Erelis, nervingai stebėdamas

sanitarą.- O kaip jūs, Vade?- Aš puikiai. Tik kelios skeveldros, - atsakė jis nervingai, vis dar išpūtęs

akis į karinio jūrų laivyno sanitarą. - Aš tos adatos nepageidauju!- Tikrai? Jūs irgi vyksit namo? Kiek sužeistojo ženklelių jau turite? - ne­

atstojau, sanitarui alkoholiu trinant mano ranką.- Mano galva, septynis ar aštuonis. Jie siunčia mane namo, - susiraukė jis

ir nusuko galvą, sanitarui įbedus adatą.- Ir jau nebegrįšit?- Nežinau, - atsakė Greitasis Erelis žiūrėdamas kur kitur, tarsi pokalbio

tema jam būtų nemaloni.

234

- Klausykit, Vade, jei mes dėtume pastangas laimėti karą, aš galbūt grįž­čiau. Nežinau, ką mes čia veikiame, bet karo laimėti tikrai nesistengiame, ir jūs tai žinote.

- Žinau. Supratau jau per pirmą pamainą.Sanitaras nustūmė vežimėlį pro Vado lovą. Greitasis Erelis su palengvė­

jimu giliai atsiduso.- Tai kodėl vis grįžtate? - pasiteiravau.Nulydėjęs akimis sanitarą, jis pažvelgė į mane.- Aš neturiu kur kitur grįžti!- Namo!- Aš neturiu namų. Gimiau rezervate.Jo pastaba nuskambėjo atžariai. Man tai nepatiko.- Nemėginsiu lyginti savo gyvenimo su jūsų, Vade. Tačiau aš irgi užau­

gau būdamas vargšas. Gyvenome garažuose ir surenkamuose metaliniuose Quonset nameliuose. Mano tėvas buvo aklas ir luošas, vertėmės iš septynias­dešimties dolerių per mėnesį, o mūsų maistas būdavo iš tų žalių vyriausybi­nių skardinių vargšams, kuriais garsėja anglies kasyklų miestai, taigi kalbate ne su kokiu nors išlepintu išpera. Ir manęs neįtikinsite, kad Amerika yra blo­giau už šią skylę!

Greitasis Erelis pažvelgė į mane keistai šypsodamasis, o aš sunerimau, ar ne per daug būsiu pripliurpęs.

- Turi indėno dvasią, Džonai.Panorau tą komplimentą išlieti iš bronzos. Pasidarė liūdna, kad jo niekas

kitas negirdėjo.- Tačiau, - patylėjęs tęsė jis, - reaguoji kaip apačas. Nenorėjau pasakyti,

kad Amerikoje blogai. Tiesiog neturiu šeimos, nėra prasmės grįžti. Nei namų, nei darbo. Mano namai - Jūrų pėstininkų korpusas.

- Tai pasilikit Korpuse.- Nemanau, jog galėsiu pakelti tas visas idealios tvarkos nesąmones. Tar­

nyba Valstijose - šlamštas. Štai kodėl esu tik grandinis. Susidirbu kaskart, kai mane parsiunčia į namus.

- Bet juk negalit kariauti amžinai, - pasakiau.- Žinau. Svarsčiau apie tai.Vadas sunėrė rankas už galvos, atsilošė ir įsistebeilijo į lubas. Du sanita­

rai įrideno dviaukštį vežimėlį, prikimštą padėklų su valgiais. Po valandos, kai buvau nurijęs paskutinį kąsnį, pro sūpuojamąsias duris palatos gale įdrožė į naujoką panašus leitenantas.

- Ar čia kas nors yra iš 5-ojo jūrų pėstininkų pulko? - niūriai paklausė jis.- Tikrai taip, pone, - atsakė štabo seržantas Moris.- Mums reikia identifikuoti grandinį Džozefą A rtūrą Elboną. Ar kuris

nors pažinojote jį asmeniškai?

235

Mano širdis nusirito į kulnis.- Aš pažinojau, - pratariau neryžtingai.- Gal galėtumėte, jei leis jūsų gydytojas, eiti su manimi?- Gerai, pone, - sutikau.Po kelių minučių leitenantas ir du sanitarai man nuo rankos atjungė laši­

nę ir atsargiai pasodino į invalido vežimėlį. Leitenantas išrideno mane iš pas­tato į skaisčią karštą saulę. Kone akimoju apsipyliau prakaitu. Pro du didelius pilkus metalinius Quonset namus jis nustūmė mane prie šalto vienaaukščio betoninio pastato su dvejomis sunkiomis baltomis durimis. Atsidūrėme nedi­delėje patalpoje, kurioje stovėjo stalas ir kelios didokos žalsvos kartotekinės dėžės. Jis sustojo priešais dvi medines sūpuojamąsias duris be langų.

- Ar čia kada nors esate buvęs? - pasidomėjo.- Ne, pone.- Patalpa nėra labai maloni. Pasirenkite tam. Atliksime viską kuo grei­

čiau. Man tereikia, kad jūs pasirašytumėte kelis popierius, paliudijančius, kad tai grandinis Elbonas arba ne.

Jis mane apsuko ir įtraukė pro duris, tada atgręžė į milžiniškų kartotekos dėžių sieną. Supratau, kad jose kūnai. Priešais dėžių sieną gulėjo trys dideli žalsvi plastikiniai maišai su sunkiais metaliniais užtrauktukais. Urvą prime­nančioje patalpoje kažkas erzinančiai dūzgė. Pažvelgiau į dešinę, ieškodamas triukšmo priežasties. Du vyrai krauju aptaškytais baltais apsiaustais balzama­vo kruviną raumeningo jauno vyro lavoną, gulintį ant ilgo betoninio stalo su nutekamuoju grioveliu viename gale. Triukšminga mašina pumpavo skystį vi­dun, o kita siurbė lauk. Leitenantas nuvežė mane iki paskutinio maišo gretoje. Pasilenkęs atitraukė užtrauktuką per vidurį. Pasirodė blyškus, negyvas veidas.

- Taip, tai Džo.

Po valandos du sanitarai mane vėl išvertė iš lovos. Šįkart paguldė ant neštuvų.

- Tau patiks Japonija! - pasakė Greitasis Erelis. - Aš pasvarsčiau.- Ir...? - sulaikiau kvapą.- Vykstu namo.- Man jūsų stigs, Vade. Manau, nusprendėte teisingai.Jis parodė man pakeltą nykštį. Kai sanitarai mane nešė pro sūpuojamą­

sias duris, visi atsisveikindami ką nors šūktelėjo: „semper fi", „gung-ho" ar „sė­kmės".

- Kulkosvaidžius paruošt, Klarkai! - sušuko Greitasis Erelis.Žinojau, jog tos komandos daugiau niekada nebeišgirsiu. Sanitarai nune­

šė mane į pažįstamą žalsvą sausumos pajėgų sunkvežimį su dideliu raudonu

236

kryžiumi baltame fone ant užpakalinių durų. Tai man priminė Teksasą ir rau­dongalves. Po kelių minučių šalia įkėlė grandinį Džeimsą, paskui Straikerį su lašine ir kraujo buteliukais, kabančiais virš jo ant metalinių stovų. Man prie dešinės rankos irgi prijungė lašinę ir pakabino buteliuką aukštėliau. Kelionė iki pakilimo tako prabėgo greitai. Atrodė, kad jau po kelių minučių atsidūriau dideliame C-130, pertvarkytame į sanitarinį lėktuvą su metalinėmis, atsilen­kiančiomis nuo korpuso šonų lovomis. Mane paguldė į viršutinį gultą. Tada įgabeno grandinį Džeimsą, kurį įkurdino po manimi. Straikeris buvo pagul­dytas kitapus koridoriaus.

- Jums, vaikinai, tikrai pasisekė! - nusišypsojo juodaodis sanitaras gran- diniui Džeimsui. - Į Japoniją gabenami tik sunkiai sužeisti.

Nusijuokiau. Pagalvojau apie Čaną ir paprašiau Dievo juo pasirūpinti.

Didelio pertvarkyto krovininio lėktuvo užpakalinė dalis atsivėrė, ir le­dinis Jokosukos oras privertė mane krūptelėti. Abipus nusileidimo-pakilimo tako matėsi neišvažinėto sniego sluoksnis. „Dabar jau tikrai viskas baigėsi", - pagalvojau.

- Vyrai, visiems pasirengt! - sušuko oro pajėgų sanitaras iš lėktuvo prie­kio. - Netrukus patirsite trisdešimt penkiais laipsniais žemesnę temperatūrą!

Keli sužeistieji pradėjo šaukti „valio". Po poros minučių du karinio laivy­no sanitarai, apsirengę storomis šiltomis striukėmis, užmetė ant manęs ant­klodę ir nurideno užpakaline rampa žemyn. Apsiniaukęs dangus virto pilku miegu, kuris tapo juodu ir giliu. Paskui išgirdau švelnų tolimą balsą. Kalbėjo moteris.

- Jūrų pėstininke, neužmikite!Mano akys nenorėjo atsimerkti.- Stenkitės būti atsimerkęs, jūrų pėstininke. Gali šiek tiek sugelti.O, ne! Kur aš tai jau girdėjau?- Taip, sutinku, - pasigirdo vyriškas balsas. - Skylė per didelė vietinei

ligoninei.Balsai ėmė tolti ir silpti, kol nebegirdėjau nieko. Kai atsimerkiau, žydru

dangumi, matomu pro didelį seną langą mediniais rėmais, plaukė purūs balti debesys. Tiesiai po langu stovėjo ligoninės lova. Joje - vyrukas, visas sutvars­tytas, išskyrus akis, nosies ir burnos angas. Pasukęs galvą į kairę, išvydau erdvią senos ligoninės palatą. Keliomis eilėmis sustatytose lovose gulėjo jauni amerikiečiai. Ligoninė man priminė Sent Pitersbergo vidurinę mokyklą. To­kia pat spalva - gelsvai žalsva. Ko gero, 1930 metų statybos. Kažkas palietė mano dešinę ranką, pasukau galvą pasižiūrėti kas.

- Kaip jaučiatės, vyresnysis eilini?

237

Tamsiaplaukė mėlynų akių ir pilnoko veido medicinos seselė amerikietė šaltu, alkoholiu trenkiančiu medvilnės gabalėliu patrynė man ranką, paskui paėmė švirkštą nuo šalia stovėjusio vežimėlio ir įsmeigė.

- Sunku pasakyti, - perkreipiau veidą. - Skauda koją.- Kaip jis laikosi, sesele? - paklausė kažką m an prim enantis m aždaug

keturiasdešim ties m etų vyras lovos kojūgalyje, pakeldam as antklodę nuo kojos.

- Atrodo, neblogai, daktare. Sako, kad skauda koją.- Neabejoju.Gydytojas paleido antklodę ir paėmė prie kojūgalio su spaustuku pritvir­

tintą segtuvą.- Kraujavimas, regis, liovėsi. Stebėkite tvarsčius. Duokite jam antibiotikų

ir kas valandą tikrinkite gyvybiškai svarbius organus.Jis nutilo ir pervertė dar kelis segtuvo puslapius.- Jūsų diagramoje parašyta, kad esate vyresnysis eilinis Džonis Klarkas.- Taip, pone.- Kodėl jūs vis dar vyresnysis eilinis su tokia kovine istorija, kokią čia

matau?Jis pakėlė akis nuo diagramos.- Susidirbote?- Ne, pone. Jie man pasakė, kad 5-ajame jūrų pėstininkų pulke paaukšti­

nimai užšaldyti.Gydytojo veidas iš pykčio paraudo. Jis kažką parašė ant diagramos, apėjo

aplink kojūgalį ir garsiai trinktelėjo segtuvą ant medicinos seselės vežimėlio.- Jums ką tik suteiktas jaunesniojo grandinio laipsnis, jūrų pėstininke.Tada apsisuko ir kažką sau murmėdamas energingai nužingsniavo iki

pat patalpos galo, pasuko ir nusileido laiptais pranykdamas iš akių.- Sveikinu, žmogau! - pasigirdo nepažįstamas balsas iš dešinės.Žvilgterėjau į lovą, prie kurios apkūni medicinos seselė stūmė vežimėlį.

Ant pilvo gulėjo jaunas vaikinas, apkirptas ežiuku pagal šeštojo dešimtmečio madą. Nuo juosmens iki pėdų jį dengė paklodė.

- Tai greičiausias mano matytas paaukštinimas! - draugiškai nusijuokė jis. - Mums reikia daugiau tokių karininkų.

- Sakyčiau, kad taip. Iš kokio tu dalinio?- Septintojo pulko pirmojo bataliono Bravo kuopos.- Kai mane sužeidė, veikėme bendrai su jūrų pėstininkais iš septintojo.- Tikrai? Aš sanitaras.- Sunkiai sužeistas? - paklausiau.Jis nutraukė paklodę. Nuo juosmens į apačią buvo nuogas, didžiulis

tvarstis dengė užpakalį. Kai jį atidengė, mano veidas persikreipė. Dešinės pu­sės sėdmenų nebuvo. Kas likę, atrodė kaip žalias mėsainis.

238

- Kliuvo nuo 12,7 mm. Stovėjau už medžio. Perėjo kiaurai medį ir padarė tai, ką matai. Kurį laiką džinsų nemūvėsiu.

Jis vėl užsimetė ant savęs paklodę ir nusijuokė.- Ei, kažkoks tavo bičiulis čia buvo atėjęs porą kartų, bet buvai vis dar

išsijungęs.- Tikrai? Ar kartais ne rytietis? - pasiteiravau nelabai tikėdamasis, kad

atsakymas bus teigiamas.- Ne. Tiesą sakant, jis jau vėl čia.- Pats laikas pabusti.Pasukęs galvą į kairę, išvydau ant poros ramentų atšlubčiojantį grandinį

Džeimsą mėlynu chalatu ir nuo kelio žemyn sugipsuota kaire koja. Rodos, džiaugėsi mane matydamas.

- Kaip jautiesi? - pasidomėjo sėsdamasis ant mano lovos krašto ir rūpes­tingai stengdamasis neprisiliesti prie mano kojų.

- Skauda. Jausmas toks, tarsi būtų kliuvę nuo 155 mm ir dviejų Ban-San bombonešių.

- Jie tave buvo kaip reikiant apsvaiginę, - pasakė grandinis.- Kiek laiko aš jau čia?- Pažiūrėkime, - sumurmėjo Džeimsas. - Šiandien yra ketvirta diena, kai

mes Japonijoje.- Negali būti! - šūktelėjau, bet galvos skausmas patvirtino, kad jis sako

tiesą. - Ar čia dar yra kas nors iš pažįstamų?- Taip. Straikeris.-K ur?- Apačioje. Nepatikėsi, ką jis ten išdarinėja, - sukikeno Džeimsas.- Nagi, pasakyk.- Visada, kai užeinu aplankyti, skaito Bibliją.- Mūsų Straikeris?- Dievaži! - Džeimsas vėl nusijuokė.- Man tai patinka. O kad tai pam atytų Čanas!- Kai galėsi paeiti, nuvesiu tave į apačią jo aplankyti. Jis čia neužsibus.

Mes jau gavome įsakymus grįžti į pasaulį! Netrukus tikriausiai gausi ir tu. Na, reikia grįžti, kitaip pražiopsosiu valgį. Čia tau pasiūlo tik vieną kartą. Nesirūpink. Užsuksiu pas tave vėliau.

- Gerai, Džeimsai.Džeimsas nuklibikščiavo spindinčiomis išvaškuotomis rudomis grindų

plytelėmis ir nusileido laiptais, kuriais pirma pranyko gydytojas. Jo daugiau niekada nebeišvydau. Jį ir Straikerį išsiuntė namo. Kitos keturios savaitės, re­gis, pralėkė greičiau negu viena diena brūzgynuose.

Viskas atrodė nauja ir keista. Valgyti karštą maistą šaukštu, šakutėmis ir peiliais neįprasta. Būdavo per tylu miegoti, todėl seselė kasnakt duodavo man

239

migdomųjų. Tabletė kartais suveikdavo, kartais ne. Jaučiausi negerai, kad nie­kas nebudi. Retsykiais koks nors sužeistas jūrų pėstininkas pabusdavo klyk­damas. Manęs tai niekada netrikdė: paprastai jau nemiegodavau. Vieną naktį pats pabudau rėkdamas ir išpiltas prakaito. Sanitaras be sėdmenų sakė, kad šaukiau: „Atlekia!" Jis pamanė, jog kilo riaušės, mat vienas vaikinas už dviejų lovų nėrė ant grindų. Gydytojas mane patikino, jog retkarčiais suklykti nieko tokio. Ramybės nedavė mintis, ar kada nors vėl būsiu normalus.

Sanitaras be sėdmenų tapo mano žadintuvu: kasryt pažadindavo įjungęs savo stereoaparatūrą, kurią apvalaino veido seselė už jo pinigus nupirko kari­nėje parduotuvėje. Kiekviena diena prasidėdavo Young Rascals daina „Gražus rytas" („It's a Beautiful Morning"). Atrodė, jog visi, kas tik pajėgė nuklibikš­čiuoti ar nuropoti iki karinės parduotuvės, kuri buvo čia pat, įsigijo stereoapa­ratūrą, radijo imtuvą, magnetofoną ar dar ką nors, per ką grotų muzika. Gy­dytojai neprieštaravo. Jie, regis, laikėsi nuomonės, kad tai gera terapija. Vieną dieną pasirodė naujas „Bitlų" singlas. Nuo tada erdvioje patalpoje nepaliau­jamai skambėdavo Hey, Jude, paprastai iš trijų skirtingų šaltinių ir, žinoma, nesinchroniškai, tad vienu metu klausydavausi pradžios, vidurio ir pabaigos. Ta daina kažkaip tapo mano mėgstamiausia.

Laukiau, kol pasitaisysiu. Mano galva, turėjau jaustis laimingas, ištrūkęs iš brūzgynų. Šokinėti iš džiaugsmo ir rengtis Kalėdoms ar panašiai! Nesvarbu kam! Tačiau vis delsiau. Parašiau daug laiškų į namus, kad namiškiai nesijau­dintų. Melavau sakydamas, jog jaučiuosi puikiai, o iš tiesų sulig kiekviena diena smukau vis į gilesnę depresiją ir nesupratau kodėl. Paprašiau apkūniosios seselės priklijuoti naują Nensės Diez su juodu bikiniu nuotrauką. Tai šiek tiek padėjo.

Nepaliaujamai siunčiau laiškus Čanui. Juose vis rašydavau tą patį: „Para­šyk man ir duok žinią, kaip laikaisi, arba spardysiu tau užpakalį visą kelią ligi pat Kinijos." Laiškai pradėjo grįžti, kiekvienas užantspauduotas keturiose ar penkiose skirtingose vietovėse - Alfa kuopoje, Da Nange, An Hoa, sužeistųjų kuopoje Okinavoje. Kai pagaliau vėl pakliūdavo man į rankas, skersai visų kitų spaudų šviesdavo tamsiai raudonos raidės: ADRESAS NEŽINOMAS. GRĄŽINTI SIUNTĖJUI. Keikiau save, kad nesužinojau Čano tėvų adreso. Man tiesiog net netoptelėjo, kad jo kada nors prireiks.

Vieną dieną putlaveidė seselė padavė man nešvarų, aptrintą voką. Tai buvo dar vienas iš mano sugrįžusių laiškų. Jau bemetąs jį į šiukšliadėžę ša­lia lovos, viename kampe pastebėjau pakeverzotas tris nedideles raides: KIA*. Pilvas sureagavo taip, tarsi į jį būtų įkritęs sunkus ledinis švino kamuolys. Žu­vęs mūšyje. Nepravirkau. Nežinau kodėl. Gal dėl to, kad kažkoks raštininkas An Hoa sumanė pamiklinti savo rašiklį, neužteko, jog patikėčiau, kad Čanas negyvas. Galbūt tai tiesiog nepriminė oficialaus pranešimo.

*Killed in action - „žuvęs mūšyje". - Red. past.

240

Mano mintis užvaldė nusivylimas, sumaištis ir galiausiai neviltis. Po penkių savaičių Japonijoje buvau išsiųstas reabilituotis į Okinavą. Gruodį koja sustiprėjo. Vis dar nesulaukiau jokių žinių apie Čaną. Mane apėmė keistas, nelogiškas kaltės jausmas. Aš palikau jį vieną. Turiu grįžti į Vietnamą. Priva­lau užbaigti savo pamainą, kitaip niekada negalėsiu pažvelgti sau į akis.

Žinojau, kad koja iki galo dar nesigijusi, bet man tai nerūpėjo. Kasdien pateikdavau prašymą, kad būčiau sugrąžintas į 5-ąjį jūrų pėstininkų pulką, ir kasdien gaudavau neigiamą atsakymą. Už reabilitacijos programą atsakingas gydytojas pasakė, jog mane kamuoja švelni mūšio nuovargio forma. Kad nusi­raminčiau, man pradėjo duoti valiumą, taip pat darvoną nuo kojos skausmo ir dar kažką nuo nemigos. Niekas nepadėjo. Tada vieną dieną gruodžio pradžio­je mane iš An Hoa pasivijo dalis mano mantos. Savo kelionmaišyje pirmiausia aptikau nedidelį žalsvą ligoninės maišelį su daiktais, kuriuos turėjau atga­bentas į Da Nangą. Išvertus maišelį, iškrito mano nedidelė Biblija su skevel­dros išmušta skyle. Kone išgirdau Čaną, besijuokiantį iš mano depresijos. Ilgai verkiau. Manau, kad tada išverkiau visas per tris mėnesius susitvenkusias ašaras. Po to pradėjau skaityti Dievo žodį ir vėl kalbėti su Žmogaus Sūnumi. Retsykiais net nueidavau į koplyčią.

Atėjo ir praėjo Kalėdos. Paskui Naujieji metai. Vis dar tebestirksojau Okinavoje. Kasdien jaučiausi vis geriau. Kovo mėnesį mane įtraukė į Laiki­nąją kuopą. Geras ženklas. Supratau, jog netrukus vyksiu namo. Trečią dieną Laikinojoje kuopoje gavau laišką, persiųstą iš Jokosukos. Atgalinis adresas buvo karinio jūrų laivyno Šv. Albano ligoninė Niujorke. Siuntėjas - tūlas dr. J. T. Adelmanas, Jungtinių Valstijų karinio laivyno leitenantas. Iš pradžių pa­maniau, kad laiškas kažkam kitam, tačiau, pamatęs savo pavardę ir serijos numerį, jį atplėšiau. Perskaitęs pirmą eilutę, taip stryktelėjau iš lovos, kad iki kraujo prasikirtau galvą į viršutinį gultą, tačiau skausmo nepajutau.

„Gerbiamas jaunesnysis grandini Klarkai!Rašau dėl jaunesniojo grandinio Ričardo Čano, mano paciento, kuris yra

čia, karinio jūrų laivyno Šv. Albano ligoninėje/7

Įstengiau perskaityti tik iki čia. Turėjau pajudėti. Pašokinėti, pabė­gioti. Leidausi tekinas per kareivines žadindam as nepažįstam uosius ir šaukdamas, kad Čanas gyvas. Paskui koja priminė, jog dar nepasirengu­si šimto m etrų sprintui. Kai šiek tiek nusiram inau, kad galėčiau skaityti toliau, apsižiūrėjau, jog laišką kažkur pamečiau. Ėmus panikuoti, kažkas patapšnojo per petį. Atsigręžęs pamačiau vieną iš nepažįstamųjų, kurį ką tik pažadinau.

241

- Ar tai tavo, bičiuli? - paklausė jūrų pėstininkas, apsiblaususiomis aki­mis tiesdamas man laišką.

- Taip, mano! Ačiū!Pačiupau laišką ir puoliau skaityti toliau.

„Tikiuosi neįsižeisite, kad išdrįsau atplėšti jaunesniajam grandiniui Ri­čardui Canui adresuotą laišką. Iki šio momento jis operuotas tris kartus sten­giantis atitaisyti skeveldrų smarkiai suniokotą dešinę ranką. Viliamės, kad ranką jis galiausiai valdyti galės. Tačiau už fizines žaizdas rimtesnė jį apėmusi depresija. Jis atsisako atplėšti laiškus ir priimti lankytojus, įskaitant šeimą ir dvasininkus. Jei manytumėte, kad tokiomis aplinkybėmis galėtumėte kaip nors padėti, kreipkitės į mane šiuo adresu ar paskambinkite nurodytu nume­riu tarp aštuntos ir šešioliktos valandos/'

Buvau priblokštas. Jis gyvas! Turiu paskambinti, bet kaip? Nužingsnia­vau prie apsiblaususių akių jūrų pėstininko gulto. Jis jau gulėjo ant nugaros užsimerkęs.

- Klausyk, ar žinai, kaip paskambinti į Valstijas?Jis atmerkė akis ir mane pamatęs neatrodė labai patenkintas.- Taip. Ar žinai tą restoranėlį tiesiai už pagrindinių vartų?- Tą, ant kurio lango kažkas parašyta apie amerikietišką maistą?- Taip. Ten yra telefonas. Savotiška Marso stotis.- Kas? - nelabai supratau.- Jie sujungia tave su namais per keletą operatorių.Jis pažvelgė į laikrodį.- Namie dabar tikriausiai aštuonios ryto.- Puiku!Nulėkiau prie savo gulto pasiimti kepurės. Po ja gulėjo mano nedidukė

Biblija su skeveldros padaryta skyle. Akimirką spoksojau į ją - negalėjau atsi­spirti jausmui, kad tai dar vienas iš tų nedidelių Jėzaus priminimų, kuriuos dažniausiai kvailai vadindavau sutapimais. Paėmiau Bibliją, įsikišau ją į palai­dinės kišenę ir pasukau prie pagrindinių vartų. Jie buvo vos už kelių korpusų, tačiau ir tai suteikė man kone per daug laiko apmąstymams. Ar Čanas neliks luošas? Jei nenori matyti savo šeimos, tai ar norės kalbėtis su manimi? Kas jam nutiko, kad pasidarė toks? Ką turėčiau pasakyti, norėdamas jam padėti? Iki šiol visada būdavo priešingai.

„Nesvarbu", - pagalvojau. Jis - gyvas! Nesvarbu, kad ištiktas depresijos! Pradėjau garsiai kartoti: „Jis gyvas! Žinojau, kad gyvas! Jis gyvas! Tas šiknius! Kodėl man neparašė?" Kalbėjausi su savimi eidamas pro pagrindinius vartus ir iki restorano durų.

242

Tai buvo keistas restoranėlis. Amerikietiški kepsniai už penkiolika do­lerių ir telefonas darė jį klasiškiausia vieta Kimo kaime. Kai atsisėdau ant nedidelės medinės kėdės ir užvėriau gana didokos telefono būdelės lakuoto medžio ir stiklo duris, apėmė baimė. Prireikė penkių minučių, kol galiausiai išgirdau kažkokios ponios balsą:

- Gydytojo Adelmano kabinetas.Po kelių akimirkų gydytojas Adelmanas man padėkojo ir pakvietė prie

telefono Caną.- Sveikas, - ištarė Čanas. Iš jo iškilmingo tono iš karto supratau, kad len­

gva nebus.- Tu mažas šikniau! Kodėl man neparašei? Maniau, negyvas! Ar tave pa­

žadinau?- Smagu tave girdėti, - atsakė jis be emocijų, šaltai ir abejingai.- Na, kas gi čia darosi? - paklausiau.Iš telefono ragelio sklido kurtinanti tyla. Akimirką pamaniau, kad jis pa­

dės ragelį. Bet galiausiai išspaudė šį tą, kas priminė senąjį Čaną.- Kaip tu? Ar sveikas?- Taip. Siek tiek šlubuoju, bet jaučiuosi puikiai. Dabar pakalbėk su m ani­

mi, Čanai. Kas dedasi? Ar tave sunkiai sužeidė?Dar viena ilga pauzė.- Na, - jo balsas užsikirto.Stojo dar viena pauzė. Išgirdau, kaip jis atsikrenkštė. Besiritančios ašaros

ėmė kutenti man smakrą, tačiau valiojau sutramdyti bet kokį garsą, galėjusį mane išduoti.

- Sakykime, kad aš niekada negalėsiu būti chirurgas.Čanas per jėgą silpnai sukikeno. Pajutau karštą troškimą jį apkabinti, pa­

ploti per petį ir pasakyti, kad viskas nuostabu jau vien dėl to, kad jis gyvas, bet žinojau, jog tai neduos jokios naudos. Jam reikėjo daugiau nei rutiniško: „Pralinksmėk, viskas gerai." Išsitraukiau savo sužeistą Bibliją ir paprašiau Dievo pagalbos.

- Kodėl nenori pasimatyti su šeima? - paklausiau atversdamas Bibliją ir melsdamas, kad kas nors tinkamo kristų į akis. Pykau ant savęs, jog prieš skambindamas nenuėjau pas kapelioną.

- Nenoriu jų matyti. Kai manęs nebuvo, maniškiai išsiskyrė. Ir nieko man nepranešė. Sužinojau, kai paskambinau į namus.

- O Valerija?- Ji mane aplankė. Tarp mūsų viskas baigta. Mūsų ryšys tiesiog per daug

skaudino jos motiną. Taip bus geriau.Jo balsas nuskambėjo piktai. Kone nervingai vis verčiau Biblijos pusla­

pius. Jaučiau įtampą, bet nežinojau, kaip ją išsklaidyti.- Tavęs laukia linksmas sugrįžimas, Džoni, - rėžė jis sarkastiškai. - Tie

243

perkarę ilgaplaukiai ištižėliai, broliai amerikiečiai, sutinka sužeistus jūrų pės­tininkus su plakatais, kuriuose mes vadinami žudikais. Tau tai patiks.

Niekada nebuvau girdėjęs Čano balse tiek kartėlio. Tarsi būtų kalbėjęs kitas žmogus. Mėginau sugalvoti, ką galėčiau pasakyti teigiama.

- Tu vis tiek būsi gydytojas. Galvok apie tai. Turėsi darbą...- Gydytojas! - nutraukė jis. - Ketinau būti kardiochirurgas, pameni? Pa­

saulyje nėra perdėm daug operuojančių vienarankių kardiochirurgų.- Tavo gydytojas sakė, jog tą ranką valdysi.- Jie dėl to dar nėra tikri, - pasišaipė jis. - Rytoj vėl gulsiu po peiliu.

Tai bus jau ketvirtas kartas. Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai, bet dabar turiu eiti.

Čanas kalbėjo greitai, tarsi būtų ant manęs supykęs ir skubėtų užbaigti pokalbį. Tada reikalingi žodžiai krito man į akis. Štai jie, išmurzinti Vietnamo purvo, užrašyti dabar jau išblukusiu raudonu rašalu, bet vis dar įskaitomi, žodžiai, kuriuos Čanas man užrašė Biblijos pradžioje.

- Luktelėk, misteri! - riktelėjau. - Klausiausi tavo postringavimų visą ke­lią nuo Hujės iki Laoso! Šįkart tu paklausyk, ką pasakysiu!

Patylėjau, laukdamas triukšmingo ragelio nutrenkimo. Nieko. Tik vos girdimas murmesys išdavė, kad jis vis dar klausosi.

- Vienas mano bičiulis kartą parašė man štai ką.Atitraukiau ragelį nuo savęs, jaudulys užgniaužė gerklę ir išspaudė aša­

ras. Atsikrenkščiau ir pradėjau skaityti:

Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekio­jimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?

Parašyta: DĖL TAVĘS MES ŽUDOMI IŠTISĄ DIENĄ, LAIKOMI PJAUTI- NOMIS AVIMIS.

Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.

- Ar klausaisi? - paklausiau.Išgirdau, kaip jis atsikrenkštė, pamėgino kažką pasakyti, bet pradėjo

verkti.- Ten dar parašyta, - pasakiau stengdamasis susivaldyti, kad balsas ne-

užsikirstų.

244

Be to, žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauk­tiesiems.

Kurį laiką tylėjome. Žinojau, kad prabilęs apsižliumbsiu kaip koks mul­kis, todėl nieko nesakiau. Girdėjau Čaną šiek tiek šniurkščiojant ir supratau, kad jis irgi negali šnekėti. Pagaliau prieš padėdamas ragelį jis išspaudė du žodžius.

- Kulkosvaidžius paruošt!

245

EPILOGAS 2002 METŲ LEIDIMUI

Esu tik buvęs jaunesnysis grandinis, dabar rašytojas, kuriam teko garbė 5-ajame jūrų pėstininkų pulke tarnauti su keliais nepaprastais jūrų pėstinin­kais. Visi darėme klaidų, priėmėme netikusių sprendimų. Nebuvome ir nesa­me tobuli, tačiau tiems jūrų pėstininkams niekada nestigo drąsos, ir Amerika turėtų jais didžiuotis. Aš tik prabėgom prisiliečiau prie kai kurių jų istorijų. „Kulkosvaidžius paruošt!" parašyta iš aštuoniolikmečio perspektyvos.

Kaip kulkosvaidininkas buvau formaliai priskirtas ginklų būriui, tačiau jame iš tikrųjų niekada netarnavau. Visada būdavau Alfa kuopos pirmajame, antrajame ar trečiajame būryje. Daugiausia laiko praleidau antrajame būryje, bet, kuriam nors kitam būriui prireikus kulkosvaidininko, mane perkeldavo į pirmąjį arba trečiąjį būrį. Tai reikšdavo, kad bus kitas leitenantas, kiti skyrių vadai, kiti sanitarai, kitas radistas ir kiti jūrų pėstininkai.

Vietname nė vienas nebūdavo vadinamas tikruoju vardu. Paprastai tu ­rėjome pravardes. Ilgainiui sužinojau kelių tikruosius vardus ir kai kuriuos iš tų jūrų pėstininkų norėčiau pagerbti papasakodamas, kas jiems nutiko po Vietnamo. Sakau tai, bet nesu tikras, ar kai kurie iš mūsų kada nors sulauks to „po Vietnamo".

Tai niekada tavęs nepalieka.Turėdamas prieš akis tokius didvyrius kaip grandinis Džyzusas Kvinta-

na (Jesus Quintana), seržantas Vinsas Rajosas (Vince Rios) ir tūkstančiai kitų, už savo šalį Vietname paaukojusių savo kojas, rankas ir gyvybes, nedrįstu murmtelėti nė menkiausio nusiskundimo. Tačiau, kaip ir kiekvienam jums pažįstamam Vietnamo karo veteranui, koks nors kvapas, garsas, migla, virš galvos praskrendantis sraigtasparnis, lietus, skaisti saulės šviesa ar tamsi naktis, kone bet kas tolimą atmintį man gali paversti prisiminimu, tokiu pat realiu kaip ir mano paties alsavimas. Tie prisiminimai ne visada nemalonūs, tačiau jų neįmanoma paaiškinti kitiems.

Istorija, kaip po daugelio metų su kai kuriais iš šių puikių jūrų pėstinin­kų užmezgiau ryšį, yra kita knyga. Akivaizdu, kad, kaip ir anksčiau, viską surikiavo Viešpats.

Palikęs Jokosukos karinio laivyno ligoninę Japonijoje, kurį laiką pralei­dau Okinavoje. Dalį mano reabilitacijos programos sudarė kovos menų pra­tybos. Man būnant Okinavoje ir tarnaujant karo policijoje, pakeliui į Valstijas čia stabtelėjo štabo seržantas Džeimsas Monro (James Monro) ir jaunesnysis grandinis Čarlis Gudsonas (Charlie Goodson). Gudsonas iš dalies tapo mano romano „Semper fidelis" personažo Gūdžio prototipas. Tokio žmogaus trokš­tum šalia savęs per kautynes. Tipiškas tikras jūrų pėstininkas: vieną akimirką

246

beprotiškai rizikuodavo gyvybe, kitą - keikdavo Jūrų pėstininkų korpusą ir viską, kas su juo susiję. Garsėjo kaip absoliutus ramybės drumstėjas ir man toks patiko. Čarlis Gudsonas tada buvo sužeistas į sprandą ir savo pamainą užbaigęs. Jis papasakojo, kas nutiko daugumai vaikinų, kai mane išgabeno.

Pajutau gėdą, kad įmitęs ir sveikas sėdžiu Okinavoje, kai vaikinai išgy­vena pragarą. Ne sykį mėginau grįžti į Vietnamą, bet neleido, kol nepraleisiu metų Valstijose. Tuo metu man, devyniolikmečiui, vieni metai tarnybos Vals­tijoje atrodė kaip kalėjimas. Korpusas paleido mane greitai. Visą likusį gyve­nim ą labai gailėjausi, kad negrįžau atgal. Namo parkakau sužeistų vaikinų prikimštu lėktuvu.

Nusileidome EI Tore, Kalifornijoje, ir išvydome pirmuosius protestuoto­jus prieš karą. Jie rodė mums užpakalius, mėtė į mus pomidorus ir mojavo plakatais su užrašais „Vaikų žudikai". Po dienos ar dviejų dienų kursų, per kuriuos buvome supažindinti su veteranų administracija ir galimybėmis gau­ti darbo, vaikščioti pajėgiantiems jūrų pėstininkams Jūrų pėstininkų korpu­sas leido trims dienoms palikti dalinio teritoriją.

Pakako dviejų valandų, jog būčiau areštuotas už tai, kad Los Andželo autobusų stotyje prilupau vieną nelojalų amerikietį. Mane sulaikę policinin­kai, patys anksčiau tarnavę Jūrų pėstininkų korpuse, uždėjo man antrankius, nusivežė ir paaiškino, jog įstatymas draudžia lupti bailius policininkų aki­vaizdoje. Jie mėgino mane įspėti, kad Amerika nesielgia gerai su grįžtančiais veteranais. Ne tokį įsivaizdavau grįžimą namo.

Toliau treniravausi: mokiausi tekvondo, korėjiečių kovos meno. Galiau­siai pats ėmiau mokyti kovos menų Pietų Floridos universitete. Tai buvo geras būdas išleisti dalį susitvenkusio pykčio. Vedžiau gražią moterį, vardu Nen- sė. Tapau paštininku, bet pristatydamas knygų dėžę susižeidžiau ir metus gydžiausi. Kaip tik tada pradėjau rašyti knygą „Kulkosvaidžius paruošt!" Ji gimė iš pykčio: taip kovojau su nuolatiniu žiniasklaidos skleidžiamu melu apie mūsų vaikinus Vietname.

Prieš porą metų iš laikraščio Cincinnati Enquirer paštu gavau paketą. Re­daktoriai ieškojo žmogaus, kuris būtų tarnavęs kartu su jūrų pėstininku vy­resniuoju eiliniu Ričardu Vyveriu (Richard Weaver). Niekada apie tokį nebu­vau girdėjęs. Atsiųstuose laikraščiuose radau straipsnių apie jį, taip pat dailaus jauno jūrų pėstininko paradine uniforma nuotrauką. Vietname taip niekada neatrodydavome, todėl jūrų pėstininko neatpažinau. Ėmiau skaityti straips­nius. Tai buvo Vy verio laiškai tokiam Henkui Bekeriui (Hank Beucker).

Istorija patraukė mano dėmesį. Tas senas jūrų pėstininkas Bekeris, su­žeistas Gvadalkanale ir tarnavęs admirolo Halsio (Halsey) pajėgose, Ričardą buvo neoficialiai įsivaikinęs. Henkas Bekeris išmokė Ričardą Vyverį medžio­ti, žvejoti ir muštis, kai kiti iš mūsų dar tebežiūrėjo animacinius filmus. Ri­čardas Vyveris, stambus, tvirtas raudongalvis, jau penkiolikos metų dirbo

247

apsaugininku neramiausiame miesto bare. Skaitant toliau gerklėje pradėjo formuotis golfo kamuoliuko dydžio gumulas. Jaunojo jūrų pėstininko laiškus, rašytus į namus senajam jūrų pėstininkui, skaičiau kaip ištraukas iš „Kulkos­vaidžius paruošt!" Jie kelioms dienoms išmušė mane iš pusiausvyros. Tarsi būtų atsivėręs kapas. Staiga vėl atsidūriau brūzgynuose ir pajutau kaltę dėl ano meto nesėkmių. Iškilo daugiau negu troškau prisiminimų, ir mano šeima suprato, kad kažkas negerai.

Paskambinau nurodytu telefono numeriu. Jis priklausė dar vienam jūrų pėstininkui - Bilui Džeimsui (Bill James). Bilas buvo vienas iš tvarkančiųjų informaciją apie 5-ąjį jūrų pėstininkų pulką. 1968 m. jis su penktojo pulko trečiojo bataliono A kuopa kovėsi Hujės mieste. Tarnavo radistu, priskirtu ser­žantui Džeimsui Monro. Šioje knygoje netiksliai parašiau apie seržantą Mon­ro. Pavadinau jį štabo seržantu Moriu. Paskutiniame skyriuje jis sužeidžiamas prie Tuong Dūko. Tarnavau su keliais tris karus praėjusiais jūrų pėstininkais. Maniau, kad jis vienas iš jų. Rašydamas knygą praėjus dešimt metų po karo, suklydau daugiau negu vieną kartą. Seržantas Monro, neaukšto ūgio ir su dideliais ruonio ūsais, buvo kuklus, drąsus ir mėgstamas absoliučiai visų jo karių. Mūšio dėl Hujės miesto didvyris. Mums, aštuoniolikmečiams, jis atrodė kaip tėvas. Seržantas Monro tapo seržantu majoru ir dabar gyvena Japonijoje. Bilui Džeimsui pranešiau, kad atsiųstuose laikraščiuose paskelbti laiškai tu ­rėjo būti parašyti to paties jūrų pėstininko, kurį pažinojau kaip Didįjį Redą. Bilas man pasakė, kad kai kurie būrio vaikinai jau susigaudę, jog tai turėtų būti Redas, bet jis norėjęs, kad tai patvirtinčiau aš. Jis taip pat informavo, jog Ričardo Vyverio mokyklos draugai nori jį pagerbti. Atrodo, tik po trisdešim­ties metų jie suprato, kad Ričardas Vyveris - didvyris.

Mūšio dėl Truojaus tilto žvaigždė buvo Ričardas Vyveris, ne Džonis Klarkas. Ričardas Vyveris, Didysis Redas, prie Truojaus tilto padėjo atsilai­kyti prieš maždaug keturis šimtus Šiaurės Vietnamo reguliariosios armijos kareivių ir sprogdintojų. Toks jis buvo ne vienas. Žuvo penkiolika jūrų pėsti­ninkų. Už jūrų pėstininkų gyvybių gelbėjimą Laivyno kryžiumi vėliau buvo apdovanotas jaunesnysis grandinis Denisas Slaibis (Dennis Sliby). Net ir ne­tekęs dalies kojos, jis čiupdavo priešo granatas ir sviesdavo jas atgal į šiaurės vietnamiečius. Priešai paliko šešiasdešimt keturis negyvus kareivius, bet jų žuvo daug daugiau. Tas tiltas per Tet puolimą komunistams buvo svarbus tikslas. Grupelė jūrų pėstininkų ištarė jiems „ne" ir, nepaisydama triuškina­mos persvaros, atsilaikė. Galbūt mūsų laikraščiams reikėjo daugiau skelbti tokių istorijų.

Bilas Vydermanas (Bill Wiederman) ir Lonas Dekardas (Lon Deckard) pakvietė mane atvykti į Cincinatį ir tarti žodį atidengiant gražų paminklą Didžiajam Redui, Ričardui Vy veriui. Bilas ir Lonas kartu su Ričardu Vyveriu mokėsi toje pačioje mokykloje. Lonas irgi yra Vietnamo karo veteranas. Abudu

248

negailėdami jėgų dėjo pastangas, kad Redo auka būtų pripažinta. Paminklas iškilo priešais Redo senąją mokyklą. Kelionė buvo sunki. Nenuvokiau, kiek žaizdų ji atvers. Su manimi elgtasi ypač pagarbiai, nes buvau parašęs knygą. Apsidairęs pasijutau labai menkas. Mano kalbos klausėsi jūrų pėstininkai, tū­noję brūzgynuose ilgiau už mane.

Dalyvavo Džyzusas Kvintana. Knygoje vadinau jį Sančesu ar Panča Vila. Aprašiau tą dieną, kai jis neteko kojų. Iš tos vienos dienos galėjo išeiti roma­nas. Žodžiais sunku nusakyti tokių jūrų pėstininkų kaip grandinis Džyzusas Kvintana, ginkluotės seržantas Mak Dermotas (McDermott) ir laivyno sanita­ras Maiklas Tarlis (Michael Turley) drąsą. Džyzusas Kvintana, dailus, raume­ningas, nepaprastai narsus jūrų pėstininkas, vadovavo kulkosvaidžio koman­dai. Čanas ir aš įrenginėjome kulkosvaidžio poziciją gyvatvorės spragoje, kai sulaukėme įsakymo pastatyti kulkosvaidį kitoje vietoje. Susirinkome mantą ir pasukome, kur nurodyta, pakeliui prasilenkdami su Kvintana ir jo komanda, keliaujančiais į mūsų ankstesnę vietą. Vienas iš jo kulkosvaidžio komandos koja kliudė klaidinamuoju užtaisu paverstą 155 mm artilerijos sviedinį. Ap­tikome Kvintaną, gulintį kniūbsčią. Padedamas ginkluotės seržanto, jis atsi­sėdo kruvinoje kaulų krūvoje ir pažiūrėjo ten, kur paprastai būdavo jo kojos. Į šoką neįpuolė. Apsidairė ieškodamas bičiulių, labiau susirūpinęs jais negu savimi. Sanitaras Tarlis maldavo Kvintanos leisti suteikti jam pagalbą, bet tas nesutiko, kol nebus pasirūpinta kitais. Tarlis ir kitas sanitaras, kurio vardo nebepamenu, padarė viską, ką galėjo. Tarlis taip pat darbavosi prie jauno jūrų pėstininko jaunesniojo grandinio Džono L. Deiviso (John L. Davis), kol vaiki­nas stebuklingai atgavo sąmonę, kad ištartų: „Aš mirštu". Ir tada numirė. Tik įsitikinęs, kad kiti keturi jūrų pėstininkai negyvi, Džyzusas Kvintana prisilei­do sanitarą Tarlį ir Čaną.

Ginkluotės seržantas Mak Dermotas irgi buvo rimtai sužeistas, bet ne­kreipė į savo žaizdas dėmesio, kol atrodė, kad Kvintana mirs. Prilaikomas Mak Dermoto, Kvintana iš šalmo išsitraukė savo nedidukę Bibliją, atsivertė ir pradėjo skaityti. Paskui pažvelgė į ginkluotės seržanto veidą ir pratarė: „Aš išgyvensiu." Kad turėtų šansą išgyventi, turėjome Kvintaną kuo skubiau eva­kuoti. Sraigtasparnyje gulėjo tiek negyvėlių, kad jis nepajėgė atsiplėšti nuo že­mės, negana to, jį apšaudė priešai. Ginkluotės seržantas Mak Dermotas atsisa­kė būti evakuotas. Iššoko lauk, ir palengvėjęs sraigtasparnis vos ne vos pakilo. Sunkiai sužeistas ginkluotės seržantas pasiliko brūzgynuose, užtat Kvintana išgyveno. Po dviejų dienų seržantą evakavo, ir nuo to laiko jo nebemačiau.

Džyzusas Kvintana nesuteršė savo didvyrio vardo ir savo naujam darbui susirado „kulkosvaidininko padėjėją". Nuostabi, valinga krikščionė ir lygiai tokia pat narsi ir miela žmona prisiėmė globoti šešiasdešimt keturis vaikus. Jie sykiu surado laiko išauginti du savo pačių vaikus. Džyzusas Kvintana šiandien yra ginklininkas Indianapolyje. Jis pagamino ir į Didžiojo Redo

249

minėjimą atgabeno M60 kopiją. Mes, penki kulkosvaidininkai, kurie grįžome namo, prie Redo kapo atlikome kulkosvaidininkų ritualą: padėjome šalmą su užrašu: GUNS UP! („Kulkosvaidžius paruošt!"), kapo kojūgalyje - porą nu­trintų džiunglių batų, o prieš paminklinę lentą - M60. Ričardas Čanas, Mar­tis Lincas (Marty Lynch), Džimis Mak Džinisas (Jimmy McGinnis), Džyzusas Džo Kvintana ir aš. Visi 5-ojo jūrų pėstininkų pulko kulkosvaidininkai buvo sužeisti arba žuvo.

Džimis Mak Džinisas, Redo padėjėjas, buvo kartu su Redu, kai šis žuvo. Džimis yra tylus, kuklus vyras iš Tenesio, o žmonės, kurie jį dabar pažįsta, ti­kriausiai net nenujaučia, kokį pragarą jis perėjo. Martis Lincas išmokė naujoką Džonį Klarką pripilti smėlio maišus ir valyti kulkosvaidį. Jis buvo ir šiandien tebėra jūrų pėstininkas iki kaulų smegenų. Dalyvavo ir Džonas Kerou (John Carrow) iš ginklų būrio, jis tebeprimena jūrų pėstininką. Seržantas Holas (Hali) grojo trim itu per mūsų Redui skirtas kulkosvaidininkų apeigas. Kny­goje Holo vardu nepaminėjau, bet jis buvo tarp mūsų.

Ginkluotės seržantas Steisis Votsonas (Stacy Watson) irgi dalyvavo ap­eigose. Vietname jis tarnavo grandiniu trečiajame būryje. Kartą kone nete­kau pėdų nuo džiunglių puvėsių ir turėjau būti evakuotas valtimi Truojaus upe. Į tą valtį mane paėmė būtent grandinis Steisis Votsonas ir ginkluotės seržantas Mak Dermotas. Rašiau apie puikų jūrų pėstininką Džeką Elenvu- dą. Jo tikrasis vardas yra grandinis Frenkas Barisas (Frank Burris). Jis baigė Diksi Holinso (Dixie Hollins) vidurinę mokyklą Sent Pitersberge, Floridoje, tą pačią kaip mano žmona ir sūnus. Rašiau, kad jis šalme nešiojosi savo kū­dikio nuotrauką. Iš tiesų tai buvo šviesiai rusvais plaukais mergytė. Frenkas Barisas buvo geriausias Steisio Votsono draugas. Jie abu vadovavo skyriams trečiajame būryje.

Steisiui, kurį sutiko prie antrojo tilto pirmojoje magistralėje į pietus nuo Fu Bajaus, Frenkas parodė „paties gražiausio kūdikio iš visų" nuotrauką. Stei­sis man sakė, kad Frenkas troško grįžti pas kūdikį ir žmoną už viską labiau. Jis net ruošėsi atsisakyti leistis į brūzgynus. Būtinai norėjo pamatyti kūdikį. Steisis pasikalbėjo su Frenku, ir tas nusprendė atlikti savo pareigą. Frenkas privertė Steisį pažadėti, jei pats negrįžtų gyvas, pasirūpinti jo žmona bei mer­gyte ir pasakyti, kaip jis jas mylėjo. Steisiui vis dar skausminga kalbėti apie tą netektį 1968 m. rugpjūčio 8-ąją, kai negalėjome gauti sraigtasparnio Frenkui evakuoti. Steisis man taip pat papasakojo, jog tą naktį, kai Frenkas buvo su­žeistas, jis sakęs, kad tai milijono dolerių vertės žaizda, bilietas atgal į pasaulį. Frenkas minėjo, jog grįžęs aplankysiąs mūsų senus draugus. Tačiau daugiau­sia kalbėjo apie savo mergaitę ir gniaužė jos nuotrauką. Tikiuosi, ji kada nors perskaitys šias eilutes ir sužinos, kad jos tėvo paskutinės mintys žemėje suko­si apie ją. Aš ten buvau ir noriu, kad ponia Frenk Baris žinotų, jog Frenkas ne­paprastai troško būti su ja. Frenko dukteriai noriu pasakyti: „Tavo tėvas buvo

250

narsus jūrų pėstininkas ir mirdamas turėjo rankoje tavo, kūdikio, nuotrauką. Jis tave mylėjo ir už viską labiau pasaulyje troško grįžti namo."

Didžiojo Redo minėjimui pasibaigus, grįžau į Floridą. Įvairiais atžvil­giais vėl grįžau namo iš Vietnamo. Nors miegas ir būdavo neramus, atrodė, šis skyrius pagaliau galutinai užverstas. Klydau. Paštu vėl atkeliavo mane nu­stebinęs laikraščio straipsnis. Miltone, Floridoje, vienas vyras gavo sužeistojo ženklelį praslinkus dvidešimt aštuoneriems metams po sužeidimo. Tai - vy­resnysis eilinis Petas Mak Kreiris (Pat McCrary). Straipsnį atsiuntė Džyzusas Kvintana.

Paskambinau Kvintanai, ir jis man pasakė, jog turėčiau tą vyruką pažino­ti, nes jo istorija labai priminė tą naktį, kai Dodž Sityje žuvo Junerstutas. Per­skaitęs straipsnį, su Kvintana sutikau. Smulkmenos kėlė nuostabą: Dodž Sitis, Arizonos teritorija, A/l/5 antrasis būrys, 1968 m. rugpjūtis. Susiradau Miltone, Floridoje, gyvenančio Peto Mak Kreirio telefono numerį ir paskambinau.

Pokalbis pribloškė. Jis ne tik dalyvavo tame pačiame mūšyje, bet ir buvo jūrų pėstininkas, kurį pavadinau Barnsu: būtent Petas Mak Kreiris tą naktį Arizonos teritorijoje šaukė prašydamas padėti jam ir jo sužeistam bičiuliui. Petas atsiminė mane. Jis pasakė, jog mes, tiesą sakant, kartu įstojome į Kor­pusą. Suabejojau, atrodė neįmanoma atsiminti vaikino, su kuriuo kone prieš trisdešimt metų stovėjai eilėje stoti į Korpusą. Tada Petas smulkmeniškai pa­pasakojo tai, ką galėjo žinoti tik ten buvęs asmuo. Laivyno gydytojai Džekson- vilyje (Jacksonville) mane priskyrė 4-F klasei (netinkamas karinei tarnybai). Esą man išvarža ar panašiai. Jie neketino leisti man įstoti į Jūrų pėstininkų korpusą. Nemanau, kad kam nors būčiau pasakojęs tą istoriją. Ir neįsivaizda­vau, jog žemėje kas nors dar galėtų ją atsiminti, išskyrus tiesioginį liudininką. Petas prisiminė.

- Mes laikėme tave didžiausiu mulkiu pasaulyje! pareiškė Petas, nusi­kvatodamas linksmu kaimo vaikino juoku. - Puolei kaulyti gydytojų ir darei atsilenkimus bei atsispaudimus tol, kol jie galų gale nusivedė tave į kažkokią patalpą. Tada išėjai ir buvai priimtas į Korpusą! Pagalvojome: tas vyrukas ti­kras beprotis!

Buvau visiškai pritrenktas. Negalėjau patikėti, kad kas nors galėtų tai prisi­minti. Bet tai buvo tiesa. Petas mane visais atžvilgiais nepriekaištingai apibūdi­no. Pasijutau, tarsi būčiau suradęs pražuvusį brolį. Telefono ragelyje girdėjau tik balsą, tačiau jis buvo šiltas, nelyginant tvirtas glėbys. Nors Petas kartu su manimi įstojo į Korpusą Džeksonvilyje, mes vienas kito iš tikrųjų nepažinojome. Kai at­sidūrėme Vietname, Petą paskyrė į Fu Bajaus apsaugos dalinį, todėl ta popietė ir naktis kapinėse buvo jo pirmosios kautynės. Aš palaikiau jį naujoku. Skyriuje „Dodž Sitis" rašiau, jog Petas yra jūrų pėstininkas, kuris buvo peršautas vienuo­lika kartų ir nutemptas vietnamiečių. O pagalbos besišaukusį jūrų pėstininką pavadinau Straikeriu. Iš tikrųjų pagalbos šaukėsi vyresnysis eilinis Petas Mak

251

Kreiris. O vyras, devynis kartus sužeistas priešo trijų 7,62 mm kulkosvaidžių (pa­rašiau vienuolika kartų, tačiau vėliau mane pataisė „mediciniškai tikslus" Ričar­das Čanas) ir nutemptas prie vietnamiečių kulkosvaidžio, buvo jūrų pėstininkas, vardu Sonis (Sonny). Manome, jog Sonis buvo iš Naujojo Džersio.

Nors suvarpytas kulkų ir kone skęstantis kylančiame vandenyje, Sonis, išgirdęs, kad jo ieškom, neišleido nė garso: žinojo, jog būsime nušauti. Petas Mak Kreiris, gulėdamas tose kapinėse, šaukė ir svaidė granatas priešais save ir Sonį, kol amunicija baigėsi. Kai jis pagaliau juodoje kaip rašalas musono liūtyje leidosi ieškoti pagalbos, jį palaikėme mūsų linijų link besiskverbiančiu šiaurės vietnamiečiu. Nespėję jo pakloti, priešo minosvaidžio minos sprogi­mo blyksnyje atpažinome amerikiečių šalmo kontūrus. Riktelėjau nešaudyti ir vos kartu su juo nepaskendau, kai jis ant manęs užgriuvo. Petas pasirodė ne tik narsus, tą naktį jį dar ir sužeidė.

1997 m. Petas Mak Kreiris, tada paštininkas Miltone, panoro sužeistojo ženklelio. Floridos valstija jam jo nesuteikė, nes neatrado jokio įrašo, kad jis kada nors per kautynes būtų buvęs sužeistas. Petas įsiuto. Pakėlė vėją ir ga­liausiai aptiko, kad mūsų įrašus An Hoa kovos bazėje sunaikino 122 mm rake­ta, kuri pataikė į pastatą, kur tie įrašai laikyti, užmušė kelis jūrų pėstininkus ir ištaškė dokumentus.

Prieš porą metų, kai, kaip paprastai, dėjausi miegančiu, suskambo telefo­nas. Buvo vėlu. Balsas ragelyje atrodė kažkur girdėtas.

- Čia Fredas Hiutesonas (Fred Huteson).- Fredas Hiutesonas? Dovanokit, bet man tai nieko nesako.- Grandinis Hiutesonas, Džoni. Alfa Vienas Penki. Vietnamas.Kelias akimirkas užėmė kvapą. Grandinis Fredas Hiutesonas buvo tikra­

sis vieno iš skyrių vadų, kuriuos aprašiau knygoje „Kulkosvaidžius paruošt!" Dar vienas mūsų šalies nepastebėtas didvyris. Mus kartu sužeidė, kartu pra­leidome paskutinę naktį Vietname, kurį laiką kartu gydėmės laivyno ligoni­nėje Jokosukoje. Nuo tada nebesusitikome.

- Džoni, mėginau tave surasti dvidešimt aštuonerius metus. Visą tą lai­ką troškau tau padėkoti už tai, ką padarei tą naktį Dodž Sičio kapinėse netoli An Hoa.

Pravirkau. Būdamas aštuoniolikos, padariau ne vieną netikusį sprendi­mą ir dabar būčiau atidavęs viską, kad klaidas atitaisyčiau. Tą akimirką, kai Fredas paskambino, kaip tik ir meldžiausi, kamuojamas kai kurių skausmin­gų prisiminimų. Tai buvo nuostabiausias skambutis mano gyvenime, ir tai, kad telefonas nuskambėjo kaip tik tą momentą, tikrai ne sutapimas. Grandi­niu Hiutesonu labai žavėjausi. Tada jau buvo veteranas, sužeistas mūšyje dėl Hujės miesto, ir, nors turėjo vos dvidešimt, dėl šaltakraujiškos drąsos apšau­domas atrodydavo daug vyresnis. Vadovavo skyriui, kuriam priklausė Petas Mak Kreiris, eilinis Biufordas Junerstutas ir Sonis.

252

Tą naktį tose Vietnamo kapinėse jis pirmą kartą neteko vieno iš savo vyrų. Fredas rūpindavosi savo kariais, net jei pačiam tekdavo rizikuoti gy­vybe, taip yra pasielgęs ne kartą. Kai vos nepaskandinau vyresniojo eilinio Peto Mak Kreirio, pastarasis pranešė ginkluotės seržantui Mak Dermotui, kad Sonis sunkiai sužeistas vis dar guli kapinaitėse. Grandinis Hiutesonas savo noru nušliaužė į naikinamąją zoną paieškoti dingusių jūrų pėstininkų. Jų - Sonio ir vyresniojo eilinio Junerstuto - aptikti neįstengėme. Sonį nuvilko šiaurės vietnamiečiai, o Junerstutas gulėjo negyvas.

Biufordą Junerstutą aprašiau tiksliai. Vaikinai jį vadino Kaubojumi, nes buvo kilęs iš Oklahomos, o ne iš Aidaho, kaip maniau. Neišduosiu jo tikrojo vardo - nenoriu skaudinti jo šeimos. Jei jie jau žino, kad mano aprašytas jūrų pėstininkas yra jų sūnus, tai ir tegu. Širdyje jaučiu, kad Kaubojus buvo nar­siausias jūrų pėstininkas iš visų, su kuriais man teko garbė tarnauti. Niekada nesu sutikęs jūrų pėstininko, kurį būtų taip kamavęs siaubas. Jo turėjo nepra­leisti naujokų stovykla. Grandinis Bobas Kerolas (Bob Caroll), mano knygoje Sadsis, apie eilinį Junerstutą neseniai man papasakojo vieną istoriją. Pasak Bobo, vieną dieną patruliuodami An Hoa slėnyje, jie pastebėjo tris Šiaurės Vietnamo kareivius, stovinčius toli ant kalvos. Bobo žodžiais, jie buvo taip toli, kad būtų sunkiai pasiekiami ir M60. Leitenantas Pruitas (Pruit) svarstė, ar neišsikvietus artilerijos, tiesiog taip, pasipraktikuoti. Net ir būdamas taip toli nuo priešo, apsuptas viso būrio, Junerstutas iš siaubo ėmė visas tirtėti. Pa­sakoju šią istoriją štai dėl ko. Įsivaizduokite, jog kariaujate tokiose džiunglėse kaip Vietnamo. Tada įsivaizduokite, kad jus taip drasko išgąstis, jog negalite kontroliuoti savo kūno. Ir tuomet jūsų leitenantas jums sako, kad košmaras baigėsi. Galite keliauti namo. Kokio narsumo reikia tokiomis sąlygomis ištarti „ne"! Kaubojus galbūt ir mirė iš išgąsčio, bet tikrai ne nuo narsos stygiaus. Man buvo garbė jį pažinoti. *

Grandinio Hiutesono skambutis buvo kaip Viešpaties dovana. Išspaudė daug ašarų, bet užgydė ir daug žaizdų. Vien tai, kad toks puikus žmogus manė, jog anais laikais esu pasielgęs ir tinkamai, labai palengvino kaltės naš­tą, slegiančią nuo to meto, kai pridariau tiek klaidų.

Skyriuje „Dodž Sitis" rašiau, kad mano padėjėjas man pasakė, jog gin­kluotės seržantas ketina pristatyti mane apdovanoti Sidabro žvaigžde. Gran­dinis Hiutesonas patvirtino, kad jį ir dar kelis vaikinus už tą naktį pristatė apdovanojimui medaliais, bet nė vienas jų negavo. Grandinio Fredo Hiuteso­no skambutis man buvo vertesnis už bet kokį medalį, tačiau Fredas pageidavo žinoti, koks tų dokumentų likimas. Manęs irgi niekada nepaliko mintis apie tą naktį. Galbūt mano padėjėjas perlenkė, o gal aš apskritai viską susapnavau. Tačiau per dvidešimt aštuonerius metus nesistengiau tai išsiaiškinti. Mat ži­nojau, kad kiekvieną mano gerą poelgį atitinka kokia nors aštuoniolikmečio kvailystė. Bet, kvailai mėgindamas save kaip nors pagražinti, visad audžiau

253

mintį, jog medalis galėtų atsverti tas gėdingas ir apgailėtinas akimirkas. Ži­nau, kad daugybę veteranų dėl milijono skirtingų priežasčių kamuoja panašus skausmas. Kartais tiesiog negali atleisti sau. Ačiū Dievui, Jis gali ir atleidžia.

Grandinis Bilas Džeimsas atsiuntė man nedidelį kai kurių vaikinų, pri­klausiusių senajam būriui, sąrašą. Iki tol nežinojau ginkluotės seržanto var­do. Pažinojau jį tik kaip ginkluotės seržantą su šratiniu šautuvu. O tai tikrai ne adresas, kuriuo būtų galima nusiųsti laišką. Ginkluotės seržantas Mekas Mak Dermotas (Mac McDermott), Juma, Arizona. Iš mano pažįstamų jūrų pėstininkų išsiskyrė didžiausiu gung-ho. Tokius vyrus labai mėgsta vaidinti „didvyrius" vaizduojantys aktoriai filmuose apie Antrąjį pasaulinį karą. Jis apsidžiaugė sulaukęs mano skambučio, o aš nustebau, kad prisiminė mane.

- Seržante, ar pamenate tą naktį Dodž Sityje? Netoli An Hoa?- Taip. Bet vyrus atgal į kapines tada nuvedė ne ta s --------Greitasis Erelis,

Klarkai.- O ?

- Tai buvau aš, Džoni!- Dovanokit, seržante. Neįstengiau atsiminti visų smulkmenų.- Nieko tokio, - nusijuokė jis.- Kas nutiko po to, kai įkėlėme Jus į sraigtasparnį, seržante?Jo gyvenimas priminė filmą su Džonu Veinu. Sužeistas kartu su grandi­

niu Kvintana, ginkluotės seržantas buvo evakuotas. Atrodė jo laikas Vietname baigėsi. Aš buvau aštuoniolikos, o ginkluotės seržantas ėjo ketvirtą dešimtį. Maniau, kad jam jau per keturiasdešimt, man jis atrodė senas žmogus - labai tvirtas, labai drąsus, labai gung-ho senas jūrų pėstininkas. Jis laikydavosi nuo­monės, jog švaistome Jūrų pėstininkų korpuso lėšas, jei neturime sąlyčio su priešu. Ne tik, nepaisydamas prieštaravimų, grįžo į Vietnamą, bet ir buvo su­žeistas dar tris kartus tarnaudamas kariniu patarėju. Nė vienas iš sužeidimų didelio įspūdžio jam nepadarė. Jis tebėra ginkluotės seržantas.

Ginkluotės seržantas gyvai atmena dieną, kai sužeidė Džyzusą Kvinta- ną. Kupinas pagarbos Dievui kalba apie tą akimirką, kai Kvintana, be kojų gulėdamas savo kraujyje, išsitraukė Bibliją. Ginkluotės seržantas Mak Der­motas aiškiai atsimena, kaip Kvintana pažvelgė į jį protą pranokstančios dva­sinės šviesos sklidinomis akimis ir ištarė: „Aš išgyvensiu." Tąsyk ginkluotės seržantą mačiau paskutinį kartą.

Mak Dermotas padarė m an įspūdį visam gyvenimui. Turėdamas prieš akis jį ir dar vieną karį, kuriuo labai žaviuosi, Korėjos karo laikų ginkluotės seržantą Frensį Kilyną (Francis Killeen), parašiau dar porą knygą. Ginkluotės seržantas Mak Dermotas yra vienas iš tų ypatingų karių, kuriuos Jūrų pėsti­n inkų korpusas pagimdo, kai Ameriką ištinka bėda. Į Valstijas parkako 1968 m. rugsėjį. Iškart ėmė visus varyti iš proto, reikalaudamas, kad jį vėl išsiųstų į Vietnamą. Grįžo ten 1969 m. gegužę ir pasiliko iki 1970 m. rugpjūčio. Buvo

254

paskirtas Vietnamo Respublikos armijos 2-osios divizijos 6-ojo pulko 4-ojo bataliono Kvang Najaus provincijoje patarėju. Pasak jo, jis vadintas Meku Magnetu, nes mokėdavo pritraukti daug priešo ugnies. Nusijuokiau. Mums, kurie tarnavome Alfa kuopoje, tai suprantama. Per savo antrąją pam ainą jis priešus aptikdavo lygiai taip pat reguliariai. Iš viso sužeistas šešis kartus, tačiau atsisakė trijų sužeistojo ženklelių, kad nereikėtų keliauti namo. Trys sužeistojo ženkleliai ar du rimti sužeidimai - ir į Valstijas!

1977 m. kovą Mak Dermotą paaukštino seržantu majoru ir perkėlė į Jūrų pėstininkų korpuso naujokų rengimo bazę San Diege. Pietų Karolinoje, Peris Ailende, buvo apmokymų puskarininkis. Kažkaip visada man primindavo Smokey Bear skrybėlę dėvintį vyruką iš Peris Ailendo. Seržantas majoras Mak Dermotas apdovanotas Sidabro žvaigžde, trimis Bronzos žvaigždėmis su „V", trimis sužeistojo ženkleliais, Pavyzdingos tarnybos medaliu, dviem sausu­mos pajėgų pagyrimo medaliais su „V", kovos veiksmų juostele ir dviem Vie­tnamo kryžiais už drąsą.

Kalbėjomės ilgai. Galiausiai nusprendžiau paklausti to, kas man dvi­dešimt aštuonerius m etus nedavė ramybės. Tiesą sakant, nežinojau, ko ti­kėtis. Net buvo nedrąsu su tikru didvyriu pradėti kalbą apie medalį. Tačiau po kone trijų dešimtmečių troškau žinoti: ar žodžiai apie pristatym ą mane apdovanoti Sidabro žvaigžde yra mano vaikiškos vaizduotės vaisius, ar tai jis iš tikro pasakė mano padėjėjui. Jaučiau dar ir atsakomybę už kitus vai­kinus, kurie tą naktį buvo pristatyti apdovanojimui medaliais, bet niekada jų negavo. Kuo galėjau būti tikras, tai kad ginkluotės seržantas kalbės be užuolankų.

- Seržante, ar pamenate, kad mūsų dokumentai buvo sunaikinti 122 mm?- O, taip. Tada, regis, žuvo vyriausiasis seržantas.- Petas Mak Kreiris gavo sužeistojo ženklelį tik po daugybės metų, mat

per tą apšaudymą pražuvo visi dokumentai. Medalius wž tą naktį taip pat turėjo gauti grandinis Hiutsonas ir dar keli vaikinai.

- Girdėjau apie tai.- Klausykit, seržante, nuo tada, kai buvau dar aštuoniolikos, norėjau Jūsų

paklausti. Tą naktį mano padėjėjas atėjo ir pranešė, kad ginkluotės seržantas pristatys mane apdovanojimui Sidabro žvaigžde.

- Taip.- Ar Jūs pristatėte?-N e .Kaip ir minėjau, kirto be užuolankų. Siek tiek nuliūdau. Tačiau bent pa­

galiau sužinojau tiesą.- Bet kodėl mano padėjėjas tai pasakė? - pasidomėjau sutrikęs ir jausda­

mas šiokį tokį apmaudą.- Pristačiau ne aš, bet ginkluotės seržantas Pertneris (Poertner).

255

- Kas tas ginkluotės seržantas Pertneris?- Jis buvo kuopos ginkluotės seržantas. Pameni Pertnerį An Hoa, tokį su

dideliais rusvais ūsais?Atsiminiau tą vyruką. Jis tikrai turėjo įspūdingus ūsus, primindavo vi-

kingą.- Pamenu tą vyruką, seržante. Bet jis juk neidavo su mumis į brūzgynus,

ar ne?- Eidavo! Į kuopos dydžio operacijas! Ar pameni, kai An Hoa žuvo trečio­

jo būrio leitenantas Molonolfas (Molonolf)?- Taip.Leitenantas Molonolfas buvo iš Australijos. Skyriuje „Atmoka" pavadi­

nau jį leitenantu Hautornu.- Kaip tik tada perėmiau trečią kaimenę. O ginkluotės seržantas Pertne­

ris tapo kuopos ginkluotės seržantu pas kapitoną Nelsoną.Apstulbau. Niekąda nenutuokiau, kad Alfa kuopoje buvo du ginkluotės

seržantai. Žinoma, būdamas aštuoniolikos daug ko nežinai. Į dimisiją išleisto vyriausiojo seržanto Bilio Pertnerio atminty buvo išlikusi kiekviena smulkme­na. Jis galėtų mane vėl pristatyti apdovanojimui. Mūsų kuopos vadas kapitonas Skotas Nelsonas (Scott Nelson) irgi prisiminė tą naktį, lygiai kaip ir kai kurie vaikinai, tarp jų medikas Tarlis, visų mėgstamas sanitaras. Netrukus po to, kai ginkluotės seržantas Pertneris antrą kartą pristatė mane apdovanojimui Sida­bro žvaigžde, jis mirė. Už nesavanaudišką narsą tą naktį medalius turėjo gauti mažiausiai dar keturi jūrų pėstininkai, kurių dokumentai pražuvo,- grandinis Fredas Hiutsonas, vyresnysis eilinis Petas Mak Kreiris, vyresnysis eilinis Ričar­das Čanas ir Čano padėjėjas, kurio vardas nežinomas. Tikriausiai buvo ir yra dar kitų. Pavyzdžiui, grandinis Briusas Trebilas (Bruce Trebil), rizikavęs gyvy­be, kad išgelbėtų kapinėse kitus. Taip pat ginkluotės seržantas Mak Dermotas. A /l/5 jūrų pėstininkai kasdien rizikuodavo gyvybėmis vienas dėl kito.

Kai kurie iš šių jūrų pėstininkų praleido kautynėse daugiau laiko, negu aš stovėdamas eilėje prie valgio. Jie demonstruodavo drąsą lygiai taip regu­liariai, kaip civiliai eina į darbą. Korpusas medalių lengva ranka nedalija, ti­kriausiai dėl biudžeto problemų, nes drąsos 1/5 jūrų pėstininkams tikrai ne­trūko. Meldžiu ir viliuosi, kad bus pagerbti ir kiti. Jei taip nenutiktų, tai tikrai ne dėl mūsų karininkų pastangų stygiaus. Mūsų karininkai vis dar atsidavę savo vyrams. Profesionalai iki kaulų smegenų. Pulkininkas leitenantas Džo Grifisas (Joe Griffis) ir kapitonas Skotas Nelsonas visada nerdavosi iš kailio dėl savo vyrų. Jie tai daro ir šiandien.

Kapitonas Nelsonas paliko Korpusą turėdamas aukštus apdovanojimus. Tapo rimtu tūzu FTB. Kurie su juo tarnavo Vietname, tai nestebina. Lyderiai visada kyla viršun. Išėjo į pensiją tapęs vieno šalies regiono FTB vadovu ir dabar vadovauja Warner Brothers Studios apsaugos tarnybai.

256

Su nuostaba žiūriu į tokius žmones kaip Skotas ir vis savęs klausiu, kaip Amerika tokius vyrukus atranda, jų daug sutikau Vietname. Žiniasklaida tų vyrų niekada nepastebėdavo, o juk jų ten buvo tūkstančiai, ir per dešimt metų trukusį karą jie laimėjo visus didesnius mūšius, net ir nepalankiomis aplinkybėmis. Tai lyg futbolo komanda, laiminti kiekvienas rungtynes, kai tik leidžiama žaisti jos gynybinei linijai. Jungtinių Valstijų kariuomenė ten gerai pasirodė, nenuvylė nė karinis jūrų laivynas ir oro pajėgos. Per 1968 m. Tet puolimą Siaurės Vietnamo armija neteko trijų pilnutinai sukomplektuotų divizijų. Vietkongas buvo iš esmės sunaikintas. Priešas, sutriuškintas per Tet puolimą, ištisus trejus metus neįstengė surengti dar vienos ofenzyvos. Gir­dėjome gandus, kad į pensiją išėjęs generolas Dagias Mak Artūras pareiškė: „Duokite man 1-ąją jūrų pėstininkų diviziją, ir už kelių savaičių būsiu Hano­juje ir užbaigsiu tą karą!" Manau, jis buvo teisus. Kai prezidentas Niksonas nutarė priversti Hanojų sėsti už derybų stalo, jiems parklupdyti teprireikė dvylika dienų trukusių B-52 antskrydžių. Mūsų kovinės pajėgos paliko Vie­tnam ą 1973 m. Kone po trejų metų į Saigoną įžygiavo Šiaurės Vietnamo dali­niai. Jei kariniu aspektu kas nors ir pralaimėjo, tai tikrai ne Jūrų pėstininkų korpusas.

Maiklas Tarlis buvo vienas iš mūsų sanitarų. Tiksliai nežinau, kiek turė­jome sanitarų. Kaip kulkosvaidininkas priklausiau ginklų būriui. Tačiau kai trečiasis būrys netekdavo kulkosvaidininko, būdavau laikinai prie jo priski­riamas. Panašiai ir su sanitarais. Vienas mūsų sanitarų buvo gana pasipūtęs, jį knygoje nekart minėjau. Tai ne sanitaras Tarlis. Beje, anas snobas sanitaras irgi išgelbėjo ne vieną gyvybę. Tarlis tarnavo laivyne nuo 1966 iki 1970 m. Pas­kui įstojo į Vagnerio koledžo slaugos mokyklą. 1970-1972 m. mokyklos futbo­lo komandoje žaidė įžaidėju. Perėjo į JAV Viešosios sveikatos ligoninę Steiten Ailende (Niujorko valst.) ir 1973 m. studijas užbaigė. Tais pačiais metais įstojo į Pakrantės apsaugą ir rezerve tarnavo iki 1999 m. Pakrantės apsaugoje tapo reanimacijos gydytojo asistentu. Paskui dirbo Džeksonvilyje, kur toliau gel­bėjo gyvybes. Kaip tik dabar Tarlis grumiasi su Agent Orange padariniais, bet nedejuoja ir didžiuojasi, kad tarnavo Jūrų pėstininkų korpuse Vietname.

Kai istorija apie sunaikintus dokumentus pirmąkart iškilo aikštėn, buvo šiek tiek liūdna ir džiugu. Vienas iš linksmų momentų nutiko prieš kelerius metus, kai paslaptis pradėjo sklaidytis. Vieną dieną suskambo mano durų skambutis. Kai vaikai nepilnamečiai, niekada nelauki, kad kas nors atėjo bū­tent pas tave, bet aš vis dėlto nuėjau prie durų. Atidaręs jas, apstulbau. Priešais, laikydamas pilkus sportinius marškinėlius, stovėjo vyras, panašus į kadaise pažinotą vaikinuką. Ant marškinių buvo nupieštas M60 kulkosvaidis ir pui­kavosi užrašas: „Kam šokti valsą, kai gali šokti rokenrolą". Stovėjau įsistebeili­jęs į marškinius, prisimindamas šimtus kartų, kai šis vyras, apšaudomas lėk­davo, bėgdavo padėti sužeistiems jūrų pėstininkams. Nuostabus susitikimas.

257

Sanitarą Tarlį vyrai Alfa kuopoje labai gerbė ir mylėjo. Apkabinti jį reiškia ap­glėbti viską, kas per mano pam ainą Vietname buvo gera ir teisinga.

Tarlis kartu su vienu iš mūsų radistų, Dž. B. Kreitu (J. B. Creight), buvo ką tik grįžęs iš turistinės kelionės po Vietnamą. Aplankė kalvą „55", Truojaus tiltą, Hujės miestą ir dar kelias kitas vietas, kurios niekaip nepaliko jo ramy­bėje. Prie Truojaus tilto jis neteko savo geriausio draugo - grandinio Valterio Rouslio (Walter Roslie). Sanitaras buvo iš Steiten Ailendo, o Rouslis - iš Volei Strymo (Valley Stream) Long Ailende (Long Island). Grandinis Rouslis - dar vienas įsidėmėtinas didvyris, už savo veiksmus per mūšį dėl Hujės miesto apdovanotas Sidabro žvaigžde ir dviem sužeistojo ženkleliais. Siūlyto lei­tenanto laipsnio atsisakė. Prie Truojaus tilto užsitarnavo trečią ir paskutinį sužeistojo ženklelį. Dar vienas didvyris, jaunesnysis grandinis Džimas Te- desko (Jim Tedesco), žuvo ant to tilto mėgindamas išgelbėti Rouslį. Tarlis ir Dž. B. norėjo ant tilto sukalbėti maldą ir numesti nuo jo gėlių. Tačiau jaunas komunistų leitenantai ant tilto jų neleido. Abejuose tilto galuose, tarsi tebe- vyktų karas, stovėjo kulkosvaidžių bunkeriai. Leitenantas pasakė, jog gali būti sušaudytas, jei leistų amerikiečiams užkelti koją ant tilto. Lankydami kalvą „55", Tarlis ir Dž. B. nutarė nufilmuoti čia pastatytą paminklą, skirtą vi­siems vietnamiečių kareiviams, žuvusiems nuo jūrų pėstininkų rankos. Mal­kas, atitraukęs akį nuo kameros, pamatė, kad Dž. B. ir jų vairuotojas, buvęs Pietų Vietnamo armijos kareivis, bendradarbiavęs su Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkais, apsupti neaukšto ūgio kareivių su šalmais ir AK-47. Jie ame­rikiečiams pareiškė: „Galime jus nužudyti, ir jūsų vyriausybė mums nieko nepadarys." Nusivedę vairuotoją vietnamietį tardė kelias valandas. Aš lan­kytis Vietname su turisto doleriais kišenėje neketinu, nebent man būtų leista pasiimti keletą bičiulių - 1-ąją jūrų pėstininkų diviziją ir M60.

1998 m. liepą telefonu paskambino buvęs 5-ojo jūrų pėstininkų pulko šta­bo viršininkas pik. ltn. Džo Grifisas. Nenuilstamai padedamas kito į pensiją išėjusio jūrų pėstininko Bilo Harlio (Bill Harley), jis įveikė kliūtis, susijusias su medalio įteikimu po trisdešimties metų. Tai nutiks per 1-osios jūrų pėstininkų divizijos veteranų susitikimą 1998 m. rugpjūčio 8-ąją Cincinatyje (Ohajo valst.).

Nuvykau ten su sūnumi Šonu ir dukterimi Bone Kei. Ten mane pasitiko mano žmona ir Ričardas Čanas. Ričardas Čanas šiuo metu yra visame pasau­lyje žinomas kardiovaskulinės perfuzijos specialistas. Mes vis dar bičiuliai ir vis dar ginčijamės. Grįžęs namo, Čanas išgyveno sunkų metą. Pakėlė trylika chirurginių operacijų ir, kaip ir kiti vaikinai, grūmėsi, kad vėl prisitaikytų prie normalaus gyvenimo. Galiausiai sutiko ir vedė puikią moterį Doryną. Ji mokytoja. Čanas keliauja po pasaulį skaitydamas paskaitas apie kardiovasku­linę perfuziją. Jis tikina, jog seminaro pabaigoje prie jo, nutaisęs atsiprašomą miną, neišvengiamai prisiartina koks nors žmogus. Čanui jau aišku, ko jis teirausis.

258

- Žinau, jog tai gali pasirodyti kvaila, bet esu skaitęs knygą apie karą „Kulkosvaidžius paruošti", ten yra toks personažas Ričardas Čanas. Ar įma­noma, kad Jūs ir esate tas pats Ričardas Čanas?

Kol Čanas buvo evakuotas, priešas iš rikiuotės išvedė du sanitarinius sraigtasparnius. Jis vis dar atsimena maišus su kūnais sraigtasparnyje. 1-ojo medicinos bataliono gydytojai atliko pirm ą iš trylikos chirurginių operacijų. Pergabenti Čaną į Valstijas prireikė mėnesio. Jo būklę teko stabilizuoti kie­kvienoje stotelėje - Okinavoje, Jokohamoje, Ankoridže (Anchorage), Kalifor­nijoje, Vašingtone ir galiausiai karinio jūrų laivyno Šv. Albano ligoninėje Niu­jorko Kvinse. Kai pasiekė Šv. Albano ligoninę, tesvėrė penkiasdešimt aštuonis kilogramus. 1-ajame medicinos batalione norėta pašalinti vieną jo ranką, nes sukarščiavo. Maldavo vieno gydytojo, šeimos draugo ir 1-ojo medicinos ba­taliono vado, rankos neamputuoti, nebent pasėlis būtų teigiamas. Gydytojas atsakė, jog gangrenos išplitimo pavojus didelis. Jis gydytojui atkirto visiškai suprantąs pavojų. Tipiškas Ričardas Čanas.

Čanas trims savaitėms nugrimzdo į komą. Kartais atgaudavo sąmonę ir niekada neužmiršo jaudinančio vaizdo - stambaus sužeisto jūrų pėstininko, ant kelių besimeldžiančio prie jo lovos. „Buvau netekęs per daug skysčių, kad išliečiau daug ašarų, bet visa, kas buvo likę, ištekėjo šiuo išskirtiniu momentu. Būtent tada supratau, kad Dievas mane išsaugojo geresnėms dienoms. Nebu­vau tikras, ar neurologinės funkcijos išliks normalios ir ar turėsiu abi rankas, bet žinojau, kad gyvensiu ir gyvensiu dėl Jo tikslo."

Čanas baigė dvejų metų magistrantūros kursą Long Ailendo Žydų medi­cinos centre, Stounio Bruko (Stony Brook) universitete, viename iš nedaugelio šalyje, tuomet siūliusių kardiovaskulinės perfuzijos aukštesnio lygio studijas. Šiandien šią specialybę įgyti galima dvidešimt penkiose švietimo institucijo­se, tačiau tik penkiose yra aukštesnio lygio studijos. Viena iš jų NSUH-LIU- CWP (North Shore University Hospital-Long Island University-Cardiovascular Per­fusion - Šiaurės pakrantės universitetinės ligoninės Long Ailendo universiteto Kardiovaskulinės perfuzijos mokykla). Čanas yra šios mokyklos vadovas. Jis prisidėjo prie įvairių kardiovaskulinės perfuzijos prietaisų plėtojimo. Taip pat sukūrė kelis fiziologinius skaičiuotuvus, ant jų - jo vardas (net pats neįsivaiz­duoju, kas tai yra).

Čanas ir Doryna myli mano vaikus ir lepina juos savo dosnumu. Mano sūnus Šonas Mak Klelanas Klarkas yra devyniolikos, studijuoja Sent Piters- bergo dvimečiame koledže ir, jei tokia bus Dievo valia, studijas tęs Floridos valstybiniame universitete. Paskui, jei tokia bus Dievo valia, tėvas trokšta matyti jį 1-osios jūrų pėstininkų divizijos leitenantu. Mano duktė Bonė Kei Klark yra Kesviko (Keswick) krikščioniškosios mokyklos Sent Pitersberge an­tro kurso moksleivė, šešiolikmetė, graži, dvasinga ir jau labiau subrendusi už savo tėvą, kuris šiek tiek išsigandęs. Jie labai gerbia Čaną ir Doryną.

259

1-osios jūrų pėstininkų divizijos veteranų susitikimo dieną Cincina- čio centre buvo surengtas paradas jūrų pėstininkų kulkosvaidininko, prieš trisdešimt metų žuvusio Pu Loke (Tua Tjeno provincija, Vietnamas), garbei. Prabėgus trisdešimčiai metų po mirties jis apdovanotas Bronzos žvaigžde už pagalbą jūrų pėstininkų būriui, turėjusiam atremti keturis šimtus Siaurės Vietnamo kareivių prie Truojaus tilto. Redas, žinoma, nusipelnė daugiau, kaip ir daugelis kitų, kariavusių Vietname, bet man vis tiek net oda pašiurpo ma­tant, kaip jo gimtasis miestas pagaliau jam ištarė „ačiū".

Vėliau tą dieną pro jūrų pėstininkų grupę praėjo besišypsantis vyras. Jo šypsena man užėmė kvapą. Tą pačią šypseną ir tą patį veidą mačiau per visą savo karą - Sadsis. Tikrasis mano aprašyto radisto vardas yra grandinis Bobas Kerolas. Net rašydamas šiuos žodžius, jaučiuosi keistai. Ribotai perteikiau ke­lis incidentus, net nepriartėdamas prie išsamesnio A/l/5 vyrų apibūdinimo. Kerolas Vietname atsidūrė ne kaip radistas. Radijas jam buvo užkartas per mūšį dėl Hujės miesto prie Citadelės sienos. Jis vienas iš trijų procentų 5-ojo jūrų pėstininkų pulko 1-ojo bataliono karių, atlaikiusių mūšį dėl Hujės. Bobas, kaip ir daug 1/5 vyrų, Hujėje buvo sužeistas, bet niekada negavo sužeistojo ženklelio. Sužeistuosius aplopydavo ir vėl mesdavo į mūšį. History Channel dabar kaip tik kuria pasakojimą apie Hujės miestą. Laidos kūrėjams paprašius nurodyti kokį nors visą mūšį praėjusį jūrų pėstininką, kurį jie galėtų paklau­sinėti, atsakymas buvo: Bobas Kerolas. Bobas „Sadsis" Kerolas dalyvavo, gali­ma sakyti, savižudiškoje atakoje, surengtoje netoli Citadelės. Ta ataka laikoma mūšio lūžio tašku.

Didžiąją mano laiko Vietname dalį Sadsis tarnavo radistu antrajame bū­ryje. Galiausiai tapo skyriaus vadu. Vienu metu maniau, kad Bobas Kerolas žuvęs. Jis sunkiai susirgo maliarija. Kai amfibijomis kirtome Tu Bono upę, jis nuo karščiavimo nualpo ir iškrito. Vėliau kuriam laikui buvo evakuotas. Jo nuomone, būtent dėl to pamaniau, kad jis žuvęs. Smagu, kad klydau. Visi, tarnavę su Bobų Kerolu, jį mylėjo. Bobo geriausias draugas buvo vienas iš jūrų pėstininkų, kuris žuvo tada, kai Džyzusas Kvintana neteko kojų, - Ronaldas L. Pauersas (Ronald L. Powers). Tą jūrų pėstininką pavadinau eiliniu Simon- su. Jis turėjo saugų darbą užnugaryje, bet savo noru pakeitė karinę specialybę, kad prisijungtų prie pėstininkų brūzgynuose. Bobas mėgino jį nuo to atkalbė­ti, bet tas jautėsi esąs jūrų pėstininkas. Ir po mėnesio žuvo.

Grandinis Bobas Kerolas grįžo namo kamuojamas, kaip ir didžiuma vaikinų, mūšio nuovargio. Tai apsunkino jo gyvenimą ir santykius. Jis nuo to pabėgo tapdamas parko prižiūrėtoju ir daug metų gyvendamas iš esmės miškuose. Kaip tik tada, kai pasirodė per susitikimą Cincinatyje, dirbo Di­džiojo kanjono prižiūrėtoju. Jo bendradarbė nuolatos klausinėdavo, kodėl jis pasirinko tokią gyvenseną. Pavargęs ignoruoti tą moterį, galiausiai pakišo jai paskaityti „Kulkosvaidžius paruošti" Ji knygą perskaitė kelis kartus. Bobui

260

užsiminus, kad Džonis su Čanu dalyvaus susitikime, ta moteris prikalbino pasiimti ją drauge. Tai dar vienas iš incidentų, kai vyrukas, parašęs knygą, atrodo ypatingas, bet tiesa ta, kad Džonis Klarkas buvo ir yra „naujokas" to­kiems jūrų pėstininkams kaip Bobas Kerolas, grandinis Hiutsonas, Briusas Trebilas, Didysis Redas, Džyzusas Kvintana, ginkluotės seržantas Mak Der­motas, leitenantas Pruitas, jaunesnysis grandinis Henslis (Hensley), grandinis Martis Lincas, Džonas Kerou, Džeimsas Mak Kreitas, Frenčis (Frenchie), Čar­lis Gudsonas, leitenantas Montgomeris, seržantas Steisis Votsonas, seržantas Monro, seržantas Vinsas Rajosas, Leonardas Ramiresas (Leonard Ramirez), vyresnysis leitenantas Louderis (Lowder), kapitonas Skotas Nelsonas, pulki­ninkas leitenantas Grifisas ir tūkstančiai kitų.

Seržantas Vinsas Rajosas, apdovanotas dviem Bronzos žvaigždėmis ir tri­mis sužeistojo ženkleliais, knygoje „Kulkosvaidžius paruošt!" nepaminėtas. Tačiau jis atvyko į susitikimą. Tą vyrą vyresnysis eilinis Petas Mak Kreiris ir grandinis Stivas Britas (Steve Britt) tiesiog dievina. Skyriuje „Su gimtadieniu, vaikeli-san" aprašiau, kaip šturmuojant kalvą šalia Vu Gia upės prie Tuong Dūko buvo pamušti tankai. Kaip tik tą momentą Stivas buvo su mumis. Tą pačią dieną paskutinį kartą sužeidė Greitąjį Erelį. Petas ir Stivas man papasa­kojo, kad seržantas Rajosas per savo antrą pamainą tuziną kartų išgelbėjo jų gyvybes. Kai neteko kojų ir dešinės rankos, o kairė buvo sumaitota, jie manę, kad jam galas. O jis grįžo namo, įgijo du magistro laipsnius ir Jūrų pėstininkų korpusui išaugino naują vyresnįjį leitenantą - savo sūnų. Kur Amerika ir at­randa tokių jūrų pėstininkų? Jų daug buvo Vietname.

Vyresnysis leitenantas Montgomeris irgi yra vienas iš tokių. Priešui pri­spaudus ugnimi, Stivo Brito skyrius atsidūrė beviltiškoje situacijoje. Montgo­meris per radiją išgirdo, kas nutiko. Kad išgelbėtų savo vyrus, atakavo priešo kulkosvaidžio poziciją. Buvo sužeistas 7,62 mm kulkosvaidžio kulkų. Kitas su juo atakavęs jūrų pėstininkas žuvo. Montgomeris buvo apdovanotas Karinio jūrų laivyno kryžiumi. Vėliau tapo FTB agentu, o po kelerių metų jį, savo ša­liai vėl tapusį didvyriu, parodė per nacionalinę televiziją.

Bilas Džeimsas ir kiti mėgino rasti grandinį Greitąjį Erelį. Jis tarsi dingo nuo žemės paviršiaus. Vaikinai mano, kad grįžo į kokį nors indėnų rezervatą ir ten gyvena. Vienas iš mano bičiulių, Vietnamo karo veteranas, neseniai lan­kėsi viename indėnų rezervate. Jis man papasakojo, jog keli tenykščiai vyrai yra tarnavę jūrų pėstininkais. Taip pat pridūrė, jog rezervate gyvavo papro­tys - veteranai ant palaidinių nešiojo medalius, rodančius, kad jie atliko kari­nę tarnybą. Tie kariai buvo labai gerbiami. Tikiuosi, kad Greitojo Erelio gentis jį irgi pagerbė.

Rašiau apie „Semą Blūperininką". Semo personažas, tiesą sakant, remiasi dviem skirtingais vyrais. Kautynės aprašytos taip tiksliai, kaip atsimenu, ta­čiau dalis jo asmenybės remiasi kariu, tarnavusiu 1969 m. Mano blūperininkas

261

rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų manąją. Jei galėčiau pasirinkti, tokį jūrų pėstininką mūšyje norėčiau turėti greta savęs.

Dar ilgai norėtųsi kalbėti apie 1/5 jūrų pėstininkus ir dar daug pasakyti apie šią knygą. Pavyzdžiui, papasakoti, kaip vienas šešiolikmetis iš Airijos atkako į Ameriką stoti į Korpusą, nes perskaitė nedidelę knygelę „Kulkosvai­džius paruošti". Kad seržantai majorai liepia šią knygą perskaityti kiekvienam jaunam savo dalinio jūrų pėstininkui. Kad skyrių vadai sudraskydavo knygą į dalis, jog visi skyriaus vyrai galėtų ją studijuoti. Kad medicinos seselės dalija ją veteranų ligoninėse. Kad yra vaikų, perskaičiusių ją šešiolika kartų. Kad vi­durinės mokyklos ir koledžai įtraukia ją į privalomų skaitinių sąrašą. Kad kai kurie mokytojai garsiai skaito knygą savo mokiniams kasdien po pamokų.

Ši knyga turi trūkum ų, bet Dievas ja pasinaudojo man neįsivaizduojamais būdais. Ketverius metus leidyklos atmetinėjo „Kulkosvaidžius paruošt!" Pas­kui per vieną Šventojo Rašto studijų grupės užsiėmimą atmintin įsirėžė eilutė: „... bet dabar Viešpats pareiškia:... Aš gerbsiu tuos, kurie mane garbinai" (1 Sam 2, 30). Tada tiesiog nusprendžiau, priešingai profesionalių rašytojų patarimui, išmesti iš knygos visus keiksmažodžius. Po mėnesio knygos „Kulkosvaidžius paruošt!" laukė devyni leidėjai. Ballantine leidyklos redaktorės, pirkusios teisę leisti knygą, pasiteiravau, kodėl ji panoro jos dabar, kai lygiai tą pačią knygą atmetė prieš šešis mėnesius. Ar dėl to, kad išbraukiau visus keiksmažodžius? Ji atsakė, kad to Ballantine leidykloje nepastebėjo nė vienas skaitytojas ar re­daktorius. Ji perskaitė ir atmetė knygą prieš šešis mėnesius ir negalėjo paaiš­kinti kodėl. Aš galiu.

Meldžiu, kad šiomis netobulomis pastangomis būtų pagerbtas, pirma, Jėzus Kristus, antra, Jo Jūrų pėstininkų korpusas ir kiekvienas, kuris tarnavo Vietname. Visiems narsiems odakakliams, su kuriais man teko garbė tarnau­ti, linkiu išgyti atleidžiant.

„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15,13).

Semper fi,

Jaunesnysis grandinis Džonis M. Klarkas

262

Clark, Johnnie M.

Cl-21 Kulkosvaidžius paruošt!/Johnnie M. Clark. - Kaunas:Vox altera, 2011. - 264 p.ISBN 978-609-95119-6-2

Jauno amerikiečių kulkosvaidininko beletrizuotuose atsiminimuose atsiskleidžia kareivio gyvenimas Vietname 1968 metais. Skaitytojas lydi nedidelį jūrų pėstinin­kų būrį, klajojantį po džiungles ir ieškantį Vietkongo partizanų.

UDK 356(73)(093.3) Cl-21

Johnnie M. Clark

KULKOSVAIDŽIUS PARUOŠT!

Dailininkas Dainius Kairaitis

Išleido UAB „Vox altera", Vynvyčių skg. 1, Kaunas Spausdino „Spaudos praktika", Chemijos pr. 29, Kaunas Tiražas 3000 egz.

Jauno amerikiečių kulkosvaidininko beletri­zuotuose atsiminimuose gyvai atsiskleidžia kareivio gyvenimas Vietname 1968 metais. Skaitytojas lydi nedidelį jūrų pėstininkų būrį, klajojantį po džiungles ir ieškantį Vietkongo partizanų. Gniuždantis drėgnas karštis, mil­žiniškas fizinis krūvis, nuolatinė įtampa ir susirėmimai su priešu, kovos draugų žūtys kliudžius klaidinamuosius užtaisus ir per su­sišaudymus su vietnamiečiais, karo primeta­

mi nelengvi sprendimai greitai išsklaido karių pradinį entuziazmą. Autorius įtaigiai perteikia patirtus jausmus - baimę, kartėlį, pyktį, sielvartą, leidžia iš arčiau susipažinti su karių ribinėse situacijose mintimis bei išgyvenimais.