JO DIDENYBES KSERKSO, Darejo sunaus, Didziojo Persijos ir Medijos karaliaus, karalii} karaliaus, didziules zemes kara-liaus, Libijos, Egipto, Arabijos, Etiopijos, Babilonijos, Chaldejos, Finikijos, Elamo, Sirijos, Asirijos ir Palestinos tauti} viespaties, Jonijos, Lidijos, Frygijos, Armenijos, Kilikijos, Kapadokijos, Tra-kijos, Makedonijos ir Kaukazo, Kipro, Rodo, Samo, Chijo, Lesbo ir kitii Egejo jiiros salif valdovo. Parti}, Baktrijos, Kaspianos, Elamo, Paflagonijos ir Indijos suvereno, visi} zmonii}, gyvenan-cit} nuo ten, kur saule teka, iki ten, kuri ji leidziasi, Seimininko, Visif Svenciausiojo, Teisingojo ir Auksciausiojo, Nejveikiamojo, Nepaperkamojo, Dievo AhUra Mazdos palaiminto ir Visagalio tarp mirtingijjy jsakymu. Taip itvirtino Jo Didenybe ir uzrase Jo istorikas Gobartas, Artabazo silmis:

Po slovingos Jo Didenybes pajegif pergales pries spartieciif ir ji} sqjungininkif gretas prie Termopilt} perejos, sunaikinus priesq iki paskutinio kario ir iskelus trofejus sio slovingo uzkariavimo garbei, vedamas dievo }k\'eptos isminties, Jo didenybe panoro daugiau suzinoti apie prieso pestininki} taktikas, pasirodziusias gana veiksmingas kovojant su Jo kariuomene, taip pat apie pat} priesq, kuris nesaistomas jokii} duokles sistemi} ar vergovespancii} ir regedamas milziniskq Jo Didenybes pranasumq, suvokdamas neisvengiamq mirtj, vis delta pasirinko likti savo poste, kur ir krito iki paskutinio vyro.

Dievas Ahura Mazda isgirdo Didziojo Karaliaus apgailesta-vimus del zinii} apie minetus dalykus stygiaus. Po kovos vezimo ratals, tarp daugybes vyri}, zirgi} ir nesulinii} gyvulii} lavoni}, buvo rastas labai sunkiai suzeistas, bet dar gyvas Helenas (taip save va-dina graikai). Jo Didenybe sukviete savo gydytojus ir grasindamas letos mirties kanciomisprivertejuos kiek tik jmanoma stengtis, kad belaisvis isgyventij. Ir dievas ispilde Jo Didenybes norq. Graikas

16 3 0 0 S P A K I I b e i V

isgyveno naktj ir rytq. O per kitas desimt dienij jis atgavo sqmon^ ir kalbos dovanq. Nors vis dar buvo prikaustytas prie guolio ir tiesiogiai priziiirimas karaliskojo gydytojo, jis pagaliau galejo kalbeti ir netgi rode karstq troskimq tai daryti.

Belaisv} apziHrej^ kariiinai pastebejo keletq nejprastyjo sarvif ir aprangos detaliij. Po jo kovos salmu rado ne Spartos hoplitii* nesiojamq veltinj gobtuvq, o helotams, Lakedaimono** vergi{ sluoksniui, budingq suns odos kepurait^. Nors belaisvio skydas ir sarvai (to Jo Didenybes kariiinai niekaip negalejo suprasti) buvo pagamiriti is geriausios bronzos, inkrustuoti retu Hibernijos kobaltu, salmq puose lygiateisio spartiecio, vadovaujancio kitiems kariams, skiautere.

Greitai paaiskejo, kad vyro kalboje jmantrHs filosofiniai ir literatHriniai elemental, liudij^ puikii jo helenij ep-q ismanymq, sumis§ su siurksciausiu ir vulgariausiu zargonu, kurio dalles ne-sugebejo suprasti net labiausiai issilavinf Jo Didenybes vertejai. Taciau graikas mielai sutiko isversti tokias vietas pats ir dare tai pasitelkdamas snekamiy'if arameji} ir persij kalbi} nuotrupas, ku-riif, kaip pats teige, ismoko keliaudamas laivais uz Helades ribif. Siekdamas apsaugoti Jo Didenybes ausis nuo nesvankiij ir daznai pasibjauretini} belaisvio svaidomi} posakii}. As, Karalii} Karaliaus istorikas, norejau pasalinti tokius zodzius, kad Jo Didenybei nerei-keti}ji} k^sti. Bet vadovaudamasis dievo }kvepta ismintimi, Didysis Karalius nurode savo tarnui perteikti vyro pasakojimq ir kalbos nuotaikq tiksliai - posakis / posakj. Tai as ir stengiausi padaryti. Meldziuosi, kad Jo Didenybe atminti} Jo paties man skirtq uzdiiotj ir neapkaltinti} savo tamo del kai kurii} teksto vieti}, kurios nea-bejotinai res bet kokio civilizuoto klausytojo ausj.

Uzrasyta ir pateikta sesioliktq ululu menesio dienq, penktais Jo Didenybes jzengimo sostan metals.

* Hoplitas sen. Graikijoje sunkusis pestininkas (vert.). ** Lakedaimonas - taip antikoje buvo vadinaraa Sparta (vert.).

P I R M A S S K Y R I U S

Treclqjq penkty Jo Didenybes jzengimo sostan meti} tasritu menesio dienq, kirtusi Lokrides sienq ir toliau be jokio pasiprie-sinimo zygiuodama pieti} kryptimi, / centring Graikijq, imperijos kariuomene jkiire stovyklaviet^ rytiniame Parnaso kalno slaite. Kaip ir anksciau zygyje is Azijos, vietinit} upelii} vandens nepa-kako - jie buvo iki dugno isgerti karii} ir ji} zirgi}.

Sis plrmaspokalbis vyko Jo Didenybes zygiopalapinejepraejus trims valandoms po saules laidos, kaipasibaige vakariene ir buvo sutvarkyti visi karaliskigi} riimi} reikalai. Susirinkus karvedziams, patarejams, karaliskiesiems sargybiniams, zyniams ir valdytojams, buvo liepta atvesti graikq. Belaisvj atnese ant nestuvi} audeklu uzristomis akimis, idant jis nematytt} Jo Didenybes. Uzkalbejimais zynys atliko apvalomqjj ritualq irsitaip sudare sqlygas vyrut kalbeti Karalii} Karaliaus akivaizdoje. Belaisvis buvo perspetas kreiptis ne tiesiai / karaliskqjj asmenj, o / Nemirtinguosius - karaliaus asmens sargybinius, stovincius Jo Didenybei is kaires.

Nemirtingqji} vyresnysis Orontas liepe graikui prisistatyti. Sis atsake esqs vardu Kseonas, Skamandrido is Akarnanijos miesto Astako sunus. Kseonas pareiske visi} pirma nor}s padekoti Didzia-jam Valdovui uz tai, kad paliko jj gyvq, taip pat karaliskiesiems gydytojams, kurii} sugebejimai jj suzavejo. Kalbedamas is ligos patalo ir sunkiai gaudydamas orq del Iki gala neuzgijusii} zaizdi} krUtineje ir plauciuose, jis atsiprase Jo Didenybes, kad nezinqs, kaip deramai kalbetis pagalpersiskq etiketq, ir, nelaimei, stokojqs poeto beipasakotojo gabumi}. PridUre, kadjo pasakojimas busiqs ne apie karvedzius ir karalius, nes jis uzeme ne tokiq padetj kuri jam buti} leidusi is artl stebeti politines didzii}ji} intrigas. Gal}s papasakoti tik apie tai, kaip pats gyveno ir kq mate vaikysteje, eidamas sunkiojo pestininko ginklanesio pareigas, tarnaudamas karinei gurguolei. Visai [manoma, paaiskino belaisvis, kad jo

pasakojimas apie paprastus karius, „ rikiuotes vyrus ", Didziajam Valdovui pasirodys ne itin fdomus.

Per Nemirtingm'if vyresnjj} Orontq Jo Didenybe patikino, kad kaip tik tai jis labiausiai ir nori isgirsti. Karalii} Karalius pareiske apsciai prisiklaus^s apie didziifji} intrigas, tad labiausiai ji dabar domina „pestininko istorija ".

Kokie gi vyrai tie spartieciai, Jo Didenybes akivaizdoje per tris dienas sugebej^ iszudyti ne maziau kaip dvidesimt tUkstancii} sau-niausiif Jo kariif? Kas gijie, tiepriesai, kiekvienas kurii} / mirusit}ji} pasaul} su savimi nusinese desimt, o kai kuriais paskaiciavimais, net dvidesimt persi}? Kas jiems patinka? Kq jie mylt? Kas kelia jiems juokq? Jo Didenybe neabejojo, kad jie, kaip ir visos zemes butybes, bijo mirties. Tai kokia gi filosofija pastumejo juos mesti mirciai issukj? O labiausiai Jo Didenybe, kaip pats pasake, nori suprasti juos kaip asmenybes, tikrus is kUno ir kraujo sudarytus vyrus, kuriuos jis stebejo pakil^s virs kovos lauko, bet tik is miglotos tolumos, vos matomus, }lindusius / tiek svieziu, tiek jau sukreseti spejusiu krauju aptaskytus sarvi} ir salmi} kiaukutus.

Belaisvis nulenke audeklu apristq galvq ir sumurmejo pade-kos maldq kazkuriam vienam is savo dievi}. Jo Didenybe norejo isgirsti kaip tik tai, kq sis geriausiai galejo ir kq pats trosko papasakoti.

Pasakojimas busiqs apie j} pat} ir kitus jo pazinotus karius. Ar uzteks Jo Didenybei kantrybes visa to klausytis? Juk istorija neapsiribos vien tik kova, jq butina pradeti nuo daug ankstesnii} }vykii}, nes tik tada karii}, kuriuos Jo Didenybe stebejo Termopi-luose, gyvenimai ir veiksmai }gaus tikrqjq prasm^ ir reiksm^.

Jo Didenybe, karvedziai ir patarejai liko patenkinti graiku. Padave jam taur^ vyno su medumi troskuliui numalsinti ir paprase pasakoti, kaip jis pats norfs. Vyras, vardu Kseonas, darkart nulenke galvq ir pradejo:

Visad norejau suzinoti, koks jausmas mirti. Mes, tarnav? kumstyniij maisais spartieciij sunkiaginkliams

pestininkams, darydavom vien^ pratim^. Vadinome j j ,4zuolu",

nes uzimdavome padetis palei ^zuolus Otonos lygumos pakrastyje, kur spartieciai ir perioikai* rudenj ir ziem^ vykdydavo mokymus. Issirikiuodavome desimcia eiliq, jsirem(j pintais kuno aukscio sky-dais } zem?, o jie, smogiamieji buriai, dauzydavo mus: issirikiav? astuoniomis eilemis, is pradziij artedavo zingsniu, paskui - begte ir galiausiai - kiek kojos jkabina. Jij suglaustij skydij smugis atim-davo kvap4. Atrodydavo, tarytum ant musij butij virt? kalnai. Kad ir kaip tvirtai jsispirdavome kojomis j zem^, keliai sulinkdavo kaip sodinukai po zemes nuosliauza; visa dr^sa akimirksniu palikdavo sirdj, ir mus apversdavo kaip sausus stagarus artojo asmenys.

Stai koks jausmas mirti. Termopiluose mane j saules rezginj kliude egiptiecio ietis. Taciau pojutis nebuvo toks, kokio galejau tiketis, - ietis tarsi ne persmeige mane, o galingai smoge, kaip tiems vyrukams po ^zuolais.

jsivaizdavau, kad mirusieji turetij buti nesaliski. Kad j gyvenim^ turetij zvelgti grynosios isminties akimis. Taciau patirtis parode, kad yra priesingai. Uzvalde emocijos. Regis, neliko nieko, tik jos. Sirdis man maude ir plyso j gabalus kaip dar niekad gyvenime. Praradimas apgaube mane deginamu ir nenugalimu skausmu. Maciau savo zmon^, vaikus ir brangi^ pusseser^ Diomach^ - t^, kuri^ mylejau. Regejau tev^ Skamandrida, motin^ Eunik^, Bruksiji4, Dekton^ ir Savizudj, - visi sie vardai Jo Didenybei nereiskia nieko, taciau man jie brangus kaip gyvenimas, o tada, mirties akimirk^, tapo net dar brangesni.

Tolyn jie leke. Tolyn ir as nuo jq lekiau. Ne akimirkai nepamirsau drauge su manimi kritusiq ginklo

draugij. Dabar mane su jais siejo simt^kart stipresni saitai, nei

* Visi Spartos gyventojai buvo dalijami \s grupes: spartiatus, perioikus ir helotus. Valdantysis sluoksnis buvo spartiatai. Tiek zygyje, tiek ir taikos metu spartiatai atlikdavo karinius, gimnastikos, fechtavimo, imtyniij, begimo pratimus ir tik nakciai grjzdavo namo j savo seimas. Spartiatai sudare „lygiiijij bendruomen^". Perioikai - „aplinkui gyven^" - Spartos sqjunginiij sriciij gy-ventojai. Tarp perioikif buvo zemdirbii}, amatininkij ir prekybininkq. Paiyginus su beteisiais vergais helotais, perioikai buvo geresneje padetyje, jie tarnavo kariuomeneje ir galejo tureti zemes, bet neturejo politiniij teisii| ir nejejo j „lygii4Ji4 bendruomen?" (vert.).

gyviems esant. Pajutau neapsakom^ palengvejim^ ir supratau, kad issiskyrimo su jais bijojau labiau nei mirties. |sivaizdavau, kokia kankyne likti po karo gyvam, patirti t^ vienatves ir kaltes jausm^, neapleidziantj zmogaus, isrinkto toliau kvepuoti, kai jo bendrazygiai buvo priversti kvap^ isleisti.

Tas buvis, kurj vadiname gyvenimu, uzsibaige. Buvau mir^s. Ir nors milziniskas buvo sis praradimo jausmas, kai kas mane

ir, kaip jauciau, mano ginklo brolius jaudino dar labiau. Kad musq istorija sunyks drauge su mumis. Kad niekas to taip ir nesuzinos. Rupinausi ne savimi, ne del savanaudiskq ar tusciagarbiskij

tikslq - rupinausi jais. Leonidu, Aleksandru ir Polineiku, namij zidinio netekusia Arete, o visij labiausiai - Dieneku. Nepakeliama buvo, kad visa jo narsa, visas sqmojis, mintys, kuriij dalj isgirsti as vienas turejau isimtin? teis? - kad visa tai ir viskas, kq jis su savo draugais pasieke ir uz kq kentejo, paprasciausiai isnyks, is-sisklaidys kaip lauzo dumas miskingoje vietoveje.

Stai mes jau pasiekeme up?. Ausimis, kurios jau nebebuvo ausys, ir akimis, kurios jau nebebuvo akys, girdejome ir mateme Letos srov? ir aibes seniai kenciancii} mirusiiyij, kuriq laikas po zeme pagaliau ejo prie pabaigos. Atsiger? siq visus atsiminimus apie jq zemiskqjj gyvenimq nuplaunanciq vandenij, jie grjzdavo j butj.

Taciau mums, zuvusiems prie Termopilij, dar liko laukti amziny-b?, kol galesime atsigerti Letos vandens. Mes viskq atsiminem.

Rauda, kuri isties buvo ne rauda, o bendras kariij sirdziq skausmas, kamav^s ir mane, suteike gresmingam gamtovaizdziui nenusakomo liudesio.

Tada man is uz nugaros (jei pasaulyje, kuriame visos kryptis susivienija, jmanomi tokie dalykai kaip „priekis" ar „uznugarys") suspindejo tokio didingumo sviesa, jog as supratau - mes visi iskart supratome - jog tai ne kas kita, o dievas.

Foibas Toliasaudis, pats Apolonas, apsitais^s kovos sarvais nuzenge tarp spartieciq ir tespejieciij. Niekas neistare ne zodzio; J L } ir nereikejo. Lankininkas jaute vyrij agonijq ir jie be kalbq

zinojo, jog jis, karys ir gydytojas, atejo cia jiems padeti. Taip greitai, kad net nespejau nusistebeti, jis atsigr^ze j mane - mane, kuris maziausiai galejo to tiketis, tuo labiau kad salia man^s buvo pats Dienekas, mano seimininkas gyvenime.

As busiu isrinktasis. Tas, kuris grjs ir viskq papasakos. Mane sueme skausmas, daug baisesnis uz ankstesnj. Malonus gyvenimas, net beprotiskai laukta galimybe papasakoti apie mus zmonems staiga tapo nepakenciama del skausmo, kurj zadino butinybe palikti taip mylimus zmones.

Taciau priesais Dievo didyb? nebuvo jmanomi jokie malda-vimai.

Isvydau kitq sviesq, blankesn?, zemiskesn?, ir supratau, jog tai - saule. Po truputj grjzau atgal. Fizines ausis vel uzpludo garsai. Kareiviq pasnekesiai egiptieciq ir persq kalbomis, odinem pirstinem apmautos rankos, traukiancios mane is po kruvos lavonij.

Egiptieciai jurininkai veliau man papasakojo, jog tada as su-murmejau zodj lokas, kuris jq kalba reiskia „sudas", ir prajuokinau juos visus, bevelkancius mano sumaitotq kunq dienos svieson.

Bet jie suklydo. Zodis, kurj istariau, buvo Loksijas - taip graikai pagarbiai vadina Apolonq Dviprasmiskqjj, ar Apolonq Iskreiptqjj*, kurio pranasystes visad sunkiai suprantamos ir netiesiogines.

Kaip poetai saukiasi muzos, kad j i per juos prabiltq, as savo nerisliu balsu sukrenksciau Toliasaudzio* vardq.

Jei Tu, Lankininke, isties pasirinkai mane, leisk is mano lanko skrieti tavo dailiaplunksnems strelems. Paskolinki savo balsq, Toliasaudi. Padek man pasakoti.

* Dievo Apolono epitetai (vert.).