Johanna Sinisalo. ENNEN PÄIVÄNLASKUA EI VOIKustannusosakeytiö Tammi, Helsinki.Juva 2007

Knygos vertimą parėmė Suomijos Literatūros Informacijos Centras (FILI).

This work has been published with the financial assistance ofFILI-Finnish Literature Exchange.

© Johanna Sinisalo, 2000© Vertimas į lietuvių kalbą,

Danutė Sirijos Giraitė, 2011© Leidykla VAGA, 2011

UDK 821.511.111-31 Si98

ISBN 978-5-415-02192-5

Lithuanian Edition published by agreement with Tammi Publishers & Elina Ahlbäck Literary Agency, Helsinki, Finland.

Hannui , Markui , Petriui ir toniui , buvusiems ten.

© Johanna Sinisalo, 2000© Vertimas į lietuvių kalbą,

Danutė Sirijos Giraitė, 2011© Leidykla VAGA, 2011

turinys / 7

Turinys

1. Jau prieblanda į žemę slenka

2. Ir plyksteli jausmų žara

3. Apakini mane suspindęs

4. Gyvybė gęsta tamsoje

5. O jiems naktis yra mielesnė

1. Jau prieblanda į žemę slenka

trolis / 11

Imu nerimauti. Marteso veidas ribuliuoja skystoje keturių alaus bokalų ūkanoje. Jo plaštaka guli ant stalo šalia manosios, matau tamsius gyvaplaukius ant jos paviršiaus, seksualiai kaulėtus pirš-tų sąnarius ir kiek pabrinkusias kraujagysles. Dedu delną arčiau, ir, tartum mūsų rankos būtų surištos po stalu nematoma gu- mute, Marteso plaštaka žaibiškai atšoka. Neria lyg pelė į urvą.

Žiūriu jam į akis. Jo veide drauginga, atvira ir viską supran-tanti šypsena. Ji atrodo dangiškai švelni ir kartu visiškai sveti-ma. Jo akys – tai kompiuterio piktogramos, bereikšmiai žen-kleliai, už jų slypi nesibaigianti stebuklų virtinė, bet tik tiems, kurie sugeba juos atverti.

– Kodėl pakvietei mane alaus? Ko tikėjaisi?Martesas atsilošia kėdėje. Toks nevaržomas. Toks nerūpes-

tingas. – Dorai šnektelėti. – Ir nieko daugiau?Martesas žvelgia į mane, lyg būčiau atskleidęs apie save

kažką nauja, kažką dirginančio, bet nesvarbaus. Tokį šiek tiek kompromituojantį, tačiau nebūtinai suardantį darbo santykius dalyką. Tartum būtų nusivylęs dezodorantu.

– Sakau tau nuoširdžiai, aš tam netinku.Širdis ima daužytis, ir žodžiai išsprūsta nejučia, aplenkdami

mintis.

Angelas

12 / trolis

– Tu pradėjai.Kai mokykloje būdavo aiškinamasi, kas kaltas dėl muštynių

kieme, tai buvo svarbiausia. Kas pradėjo.Ir Martesas žiūri į mane, lyg būčiau nepakaltinamas, kai

kalbu toliau:– Niekuomet neleisčiau sau atsidurti tokioje padėtyje... jeigu

nebūtum davęs taip aiškiai suprasti, kad tau tai rūpi. Pasakiau tau, kad esu jausmų slopinimo pasaulio rekordininkas. Jeigu ne-turiu tikrai rimto pagrindo manyti, kad patinku antrajai šaliai, stengiuos, kad nieko nenutiktų. Ničnieko. Net mintyse, viešpa-tie aukštielninkas.

Kai sakau tai pernelyg piktu balsu, mane užplūsta prisimi-nimai. Kaip laikiau apglėbęs Martesą, jutau jo erekciją per kel-nių audinį, kai nakties tamsoje stovėjome atsilošę į krantinės turėklus prie Tamerkoskio krioklio. Jaučiu jo lūpas ant savųjų, cigaretėmis ir ginesu atsiduodančias lūpas, jaučiu, kaip jo ūsai dreskia mano viršutinę lūpą, ir man apsisuka galva.

Martesas graibosi cigarečių, išsitraukia vieną, įsikiša burnon ir prisidega Zippo, tada užsitraukia giliai ir mėgaudamasis.

– Nieko negaliu padaryti, toks aš jau tipas, su kuriuo kiti sieja savo svajones ir troškimus.

Jo manymu, nieko nenutiko.Jo manymu, tai tik mano vaizduotės vaisius.

Dyrinu namo vidurnaktį, svirduliuodamas ir šlubčiodamas, dėl to kaltas ir alus, ir gili vidinė žaizda. Apkvaitęs mano protas laižo ją kaip katinas, aitrina tartum liesdamas išklibu-sį dantį, vis sukeldamas saldų buką skausmą. Primindamas tą sakinį apie mano svajones ir troškimus, nepakeliančius dienos šviesos.

trolis / 13

Gatvės šviestuvus siūbuoja žvarbus vėjas. Kai iš Piunikinto-rio turgaus pasuku tarpuvartėn, man iš paskos vėjo gūsis tvoks-teli arkon šlapią sniegą ir nutaršytus liepų lapus. Iš kiemo kertės atsklinda garsi kalba.

Bjauri šutvė būriuojasi prie šiukšlyno, jauni šikniai, ant už-pakalio nukarę džinsai ir tarpas nuogo kūno po žvilgančiomis striukėmis. Stovi atsukę nugarą ir kalba tokiu tonu, kuris sako, kad jie kursto vienas kitą imtis kažko įtartino. Tai susiję su kaž-kuo, slypinčiu šešėlyje už jų. Normaliai nusiteikęs, iš tolo apei-čiau tokius bičus – jie varo šiurpulį, kaip tik juos lenkiant gatvė-je reikia įtraukti galvą, pasirengus, kad įkandin tuojau pasipils kokie nešvankūs keiksmai, – bet kaip tik dabar, dėl Marteso, todėl, kad viskas neteko reikšmės, o kraujyje cirkuliuoja apie dvi promiles, sustoju vyrukams už nugaros.

– Čia privatus namų bendrijos kiemas. Pašaliniams čia būti draudžiama.

Kelios galvos atsigręžia į mane, pašaipėlės, paskui vėl nu-kreipia dėmesį į kažką ant žemės po jų kojomis.

– Bijai, kad įkąs? – klausia vienas kito. – Pavaryk jį su koja.– Ar negirdit? Privatus kiemas, čiuožkit iš čia. – Pakeliu

balsą, akyse įsiplieskia pyktis, atmintyje atgyja senas reginys apsupusių mane linguojančių vyresniokų. Jų balsai buvo tokie pat kurstomi, kupini patyčios – bijai, kad įkąs, – ir akimirksniu mano burna buvo pilna smėlingo sniego.

– Nešk iš čia subinę, honey, – saldžiai atšauna vienas iš pra-dedančių jaunųjų nusikaltėlių. Jis žino, kad esu jiems pavojingas kaip musė drambliui.

– Aš paskambinsiu policijai.– Aš jau paskambinau, – girdžiu balsą už nugaros. Už manęs

įgauna pavidalą aukštu žemiau gyvenanti apkūni pensininkė,

14 / trolis

kuri mainais už buto mokestį eina lyg ir kiemsargės pareigas. Tipeliai gūžčioja pečiais, apsitampo savo odines striukes, įžū-liai nusispjauna ant žemės ir lėtai, tartum patys to norėdami, pasitraukia. Jie būriu eina prie vartų, vyriškai keiksnodami, paskutinysis dar paleidžia degančią nuorūką, ir ji lekia į mus kaip žioruojanti raketa. Vos spėjo pasiekti gatvę, kai mes išgirs-tame baikštų bėgančių žingsnių trepsėjimą.

Moteris prunkšteli.– Matyt, patikėjo.– Ar atvažiuos ta policija?– Žinoma, kad ne. Imk dėl tokių galvą sukti. Aš einu grilio.Adrenalinas valandėlę išblaivino mane, bet dabar, kai mėginu

kišenėje užčiuopti raktus, pirštai pasirodo negrabūs lyg dešrelės. Moteris pasuka prie vartų, ir man tai tinka, nes mano apkvaitu-sioje galvoje ima zyzti stingdantis liguistas smalsumas. Palaukiu, kol kaimynė dingsta arkoje, ir dirsteliu už šiukšlių dėžių.

Mažylis kiūto ant asfalto, šalia konteinerių. Tamsoje įžvel-giu vos ryškėjantį siluetą.

Prieinu arčiau, ištiesiu ranką. Susigūžęs padarėlis aiškiai girdi mano žingsnius, sunkiai kilsteli galvą ir atsimerkia, ir aš pagaliau sumetu, kas tai.

Nieko gražesnio dar nebuvau regėjęs.Iškart supratau, kad norėsiu jį pasiimti.

Jisai mažas, trapus ir keistai susirangęs, tarsi būtų be jokių są-narių. Galvą laiko pasidėjęs tarp letenų, o tankūs juodi karčiai liečia purviną grindinį.

Jam tikriausiai nė metų nėra. Daugiausiai pusantrų. Tikras jauniklis. Nė kiek nepanašus į tuos didelius ir stambius suaugu-sius individus, vaizduojamus paveikslėliuose.

trolis / 15

Jis paliegęs ir paliktas arba atsiliko nuo kitų. Matyt, nebren-dėliai hoplitai nespėjo padaryti jam nieko blogo. Kaip jis atsi-dūrė kieme, kaip radosi pačiame miesto centre? Man pašėlusiai sutvaksi širdis, atsigręžęs kone laukiu, kad pamatysiu didelį ir tamsų sulinkusį šešėlį, vogčia sėlinantį nuo šiukšlyno prie var-tų, o nuo jų – į saugų parko sąžalyną.

Veikiu nesąmoningai. Atsitupiu prie jauniklio ir priekinę jo leteną atsargiai užsikeliu ant peties. Jis atkunta, tačiau nesiprie-šina. Dėl visa pikta apvynioju trolį kuprinės dirželiu, kad jo le-tenos būtų tvirtai prispaustos prie šonų. Dirstelėjęs už nugaros, imu žvėrelį ant rankų. Jis lengvas, paukščio kaulelių, sveria kur kas mažiau už tokio pat dydžio vaiką.

Skubiai nužvelgiu langus; tik kaimyno iš pirmojo aukšto miegamajame blausiai dega rausva šviesa. Lange šmėsteli egzo-tiška jaunos moters galvutė, ranka užtraukia užuolaidą. Dabar.

Po valandėlės esame mano bute.

Jis labai nusilpęs. Kai guldau jį lovon, visiškai nesipriešina, tik žiūri į mane savo rausvomis katės akimis su stačiais juodais vyzdžiais. Jo kiek smailesnis nei katės, tiesus nosies gūbrys, šnervės didelės ir išraiškingos. Snukutis apskritai nepanašus į pusiau perskirtą katės ar šuns snukį, tai tik siauras skersinis ply-šys. Visuma taip primena žmogaus veidą – kaip marmozetės ar kitų plokščiasnukių primatų, – kad nesunku suprasti, kodėl tie juodi padarai nuolat būdavo laikomi kažkokiais miško žmonė-mis, gyvenančiais urvuose ir tarpekliuose, gamtos atsitiktinai sukurtomis žmogaus karikatūromis.

Šviesoje geriau nei pirma matyti, koks jis dar jaunas. Veido bruožai ir liemens linijos minkšti, apvalūs ir graudžiai neran-gūs, kaip ir visų jauniklių. Žiūriu į jo priekines letenas: jos visai

16 / trolis

lyg žiurkės ar meškėno, laibi pirštai su atsikišusiais sąnariais ir ilgais nagais. Išlaisvinu jį iš kuprinės dirželio, jis net nemėgina manęs įdrėksti ar įkąsti. Tik pasiverčia ant šono ir susirango į kamuolį, pasibruka tarp kojų uodegą su kuteliu ir prispaudžia sulenktas priekines letenėles prie krūtinės. Juodi susivėlę kar-čiai nudrimba ant snukio, ir žvėrelis inkštelėjęs atsidūsta kaip užmiegantis šuo.

Stoviu prie lovos, žvelgiu į troliuką ir jaučiu aitrų kvapą, ku-ris nėra nemalonus: tartum sutrintų kadagio uogų, su kažkokia priemaiša – muskuso, pačulių? Trolis nekrusteli. Jo kaulėtas šo-nas kilsuoja į taktą skubriam kvėpavimui.

Dvejodamas nuimu nuo sofos vilnonį pledą, kiek pastoviu prie lovos ir apkloju trolį. Jo pasturgalinė koja nevalingai trūk-teli, labai greitai, su didele jėga, ir pledas lekia man į veidą. Nutraukiu jį tvaskančia širdimi, bijau, kad pabaidytas padaras puls mane su nagais ir dantimis. Bet ne. Trolis toliau miega, susirietęs kamuolėlin ir ramiai alsuodamas.

Tik dabar susivokiu parsinešęs namo plėšrūną.

* * *

Man maudžia galvą ir sprandą. Miegojau ant sofos. Velniškai ankstus metas, dar tamsu. Ir lova tuščia. Vadinasi, tai tebuvo mano vaizduotės padaras, kuris išnyksta dienos šviesoje.

Betgi ant grindų prie lovos guli sulamdytas pledas. O iš vo-nios sklinda tylutėliai garsai.

Atsikeliu ir krentančioje pro langą gatvės žibinto šviesoje sė-linu, taip tykiai kaip galiu, prie vonios durų. Prietemoje įžiūriu mažą juodą ir kaulėtą užpakalį, pasturgalines letenas, tirtančią uodegą su kuteliu, ir sumoju. Jis laka vandenį iš klozeto kriau-

trolis / 17

klės. Kadagio uogų kvapas net urbina man nosį. Paskui ant mėtų žalumo plytelių pamatau geltoną klaną. Aiškus dalykas.

Baigęs čepsėti jis užuodžia mane ir staigiu, beveik nepaste-bimu judesiu atsilošia virš kriauklės. Nuo snukio laša vanduo. Mėginu įtikinti save, kad vanduo visiškai švarus, iš tiesų tinka-mas gerti, bandau prisiminti, kada paskutinį kartą darbavausi klozeto šepečiu ir ančiasnapiu valikliu.

Trolio akys tebėra apsiblaususios, jis neatrodo sveikas, juodas kaip derva kailis padulsvėjęs, net liūdna. Pasitraukiu nuo vonios durų, o jis šmurkšteli pro mane svetainėn, lygiai kaip žvėris, neturintis kito kelio trauktis: tartum nevalingai, bet mitriai ir be galo apdairiai. Pasturgalines letenas stato vikriai ir minkš-tai, kitaip nei žmogus: kiek palinkęs pirmyn, priekinės letenos šiek tiek įtemptos ir sulenktos, išskėstos į šonus; ak, kaip tipena pirštų galais, kaip šoka baletą. Lydžiu jį žvilgsniu ir matau, kaip staiga liuokteli ant lovos, visai kaip katė, gravitacijos lyg nebu-vę, paskui susirango kamuolėlin ir vėl užmiega.

Atnešu iš virtuvės dubenėlį, įpilu vandens ir pastatau prie lovos. Tada einu šluostyti vonios grindų, nors man tvinksi gal-voje.

Kuo, po galais, tie troliai minta?

Einu į studiją. Palieku duris praviras, žadinu kompiuterį, įeinu į interneto Navigatorių ir naršyklės langelyje surenku: TROLIS.

18 / trolis

kiPŠaS, arba troLiS (seniau taip pat ŠĖTONAS, neLaBiS), Feli-pithecus trollius. Šeima: LEMŪRINIAI (Felipithecidae).

Visoje Skandinavijoje žinoma plėšrūnų atmaina, randama tik Baltijos jūros šiauriniame regione ir Vakarų Rusijoje. Tolydžio nai-kinat miškus visiškai išnyko Vidurio Europoje, tačiau mitologiniai ir istoriniai šaltiniai leidžia spėti, kad dar viduramžiais buvo ten paplitę. Oficialiai atrasti ir mokslo klasifikuoti kaip žinduolių rūšis tik 1907 metais. Ligi tol buvo laikomi mitiniais, vien tautosakos ir sakmių personažais.

Suaugęs patinas sveria nuo 50 ligi 75 kg, stačio ūgis sie-kia nuo 170 iki 190 cm. Galūnės ilgos, stato pėdą nuo kulno, nors juda panašiai kaip einantys pirštais žvėrys. Vaikšto ant dviejų letenų. Užpakalinės galūnės su keturiais ilganagiais pirš-tais, priekinės – su penkiais, įskaitant nykščio pavidalo pirštą. Uodega ilga, gale kutas. Liežuvis šiurkštus. Akys gelsvai raus-vos su siaurais statmenais vyzdžiais. Kailis dažniausiai sodriai juodos spalvos. Jis tankus, glotnus, patinams ant galvos auga tankūs juodi karčiai. Aktyvūs tik naktį. Paprastai minta smul-kiais žvėreliais, maita, paukščių lizdais ir jaunikliais. Užmiega žiemos miegu. Manoma, kad patelė apvaisinama rudenį prieš žiemos miegą, pavasarį arba vasaros pradžioje atsiveda po 1 ar 2 jauniklius. Apie šio ypač baikštaus, vengiančio žmonių plėš-

http://www.suomenluonto*.fi

* Suomijos gamta (suom. – čia ir toliau vertėjos pastabos).

trolis / 19

rūno įpročius patikimų žinių yra nedaug. Ypač retas, manoma, kad Suomijoje yra apie 400 gyvūnų. Priskiriamas prie išmirš-tan-čių rūšių.

20 / trolis

Nesijaučiu įgavęs proto. Spusteliu naršyklės sąraše kitą nuorodą.

Angelas

trolis / 21

Iš pradžių dėl didelio panašumo į žmones ar beždžiones troliai buvo laikomi artimais hominidų giminaičiais, tačiau išsamesni ty-rimai parodė, kad panašumas tėra vienas iš konvergentinės evo-liucijos tarpsnių. Trolis buvo laikomas primatu, dėl tos klaidingos nuostatos jis oficialiai visų pirma buvo pavadintas „šiaurės urvi-niu žmogumi“, lotyniškai – Troglodytas borealis. Vėliau nustatyta, kad rūšis priklauso visai atskirai plėšriųjų būrio šeimai, vadinamai Felipithecidae, bet sąsają su beždžionėmis dar kurį laiką rodė pa-vadinimas Felipithecus troglodytas. Šiuo metu nusistovėjęs rūšies pavadinimas – pagrįstas moksliškai ir paisantis tautosakos tradi-cijų – yra Felipithecus trollius. Pažymėtinas faktas: apibūdinda-ma trolį autoritetinga draugija Societas pro Fauna et Flora laikosi nuomonės, kad, turint galvoje mitologijoje ir tautosakoje paplitusį pavadinimą, rūšį tikslinga įvardyti Felipithecus satanus.

Iš Felipithecidae šeimos, be trollius, žinoma tik viena rūšis: praktiškai beveik išmirę Indonezijos ge l tonie j i kat in ia i l e -mūrai (Felipithecus flavus), jie yra lūšies dydžio ir gyvena drė-gnųjų atogrąžų miškų viduriniame aukštyje. Fosiliniai radiniai leidžia daryti prielaidą, kad abiejų rūšių bendras protėvis gyveno Pietryčių Azijoje.

Nors trolio įpročiai ir dantys rodo jį esant plėšrų, daugelis mokslininkų mano, kad Felipithecidae negalima priskirti prie

www.nettizoo*.fi / Žinduoliai / Plėšrūnai

* Zoologijos tinklalapis (suom.).

22 / trolis

Carnivora būrio. Skelbiamos teorijos, kad trolis artimesnis vabz-džiaėdžiams ir primatams negu katinių šeimos plėšrūnams, tai patvirtina ir kai kurios jų anatominės ypatybės.

Imta teigti, kad tam tikros gyvūnų rūšys, kurių buvimo nepa-vyko įrodyti moksliškai (kaip iš padavimų ir kitos žodinės kūry-bos žinomas sniego žmogus, arba Yet i , ir mitinis Saskquatch , arba Didžioji pėda, Šiaurės Amerikoje), taip pat gali būti žmonių vengiantys Felipithecidae šeimos atstovai.

Patikimi įrodymai, kad Felipithecus trollius rūšis tikrai eg-zistuoja, gauti tik 1907 metais, kai į Aleksandro imperatoriškojo universiteto Helsinkyje Biologijos ir zoologijos fakultetą buvo atgabenti atsitiktinai rasti suaugusio trolio palaikai. Mačiusių trolius žmonių liudijimai buvo užrašyti kur kas anksčiau, bet šie pasakose ir kituose tradiciniuose tautosakos tekstuose, kaip „Kalevala“, dažnai minimi gyvūnai mokslinėje aplinkoje buvo laikomi pasakų būtybėmis. Matyt, sakmės apie nykštukus ir urvinukus išliko, nes negyvenamose vietovėse kartkartėmis būdavo randama jaunų trolių. Ta nuomonė paremta teorija, kad troliai gali reguliuoti per didelį prieaugį, pamesdami savo jauniklius.

Nepaprastas gebėjimas susilieti su aplinka, sunkiai pasiekiamos irštvos, žmonių baimė ir tai, kad troliai juda labai tyliai ir tiktai naktį, o žiemą apskritai nepalieka ant sniego pėdų, nes gyvena ur-vuose, gali iš dalies paaiškinti, kodėl ši rūšis taip vėlai atrasta. Tai-gi trolio zoologinė istorija labai panaši į okapi jos , kurią mokslas atrado tik apie 1900 metus, į Komodo sa lų varano (1912) ir d idž ios ios pandos (1937). Nors visi tie gyvūnai buvo žinomi iš gausingos tautosakos ir čiabuvių tvirtinimų, mokslininkai ilgai laikė juos mitu ir prasimanymais. Čia reikėtų priminti, kad Žemė-je gyvena 14 milijonų gyvūnų rūšių, iš jų pripažinta ir klasifikuota apie 1,7 milijono, arba mažiau kaip 15 procentų. Pavyzdžiui, anks-

trolis / 23

čiau mokslui nežinomi santykinai stambūs porakanopiai žinduo-liai (Meganuntiacus vuquangensis, Pseudoryx ngetinhensis) buvo atrasti tik 1994 metais...

24 / trolis