ISSN 2029–011X. GImtaSaI kraštaS. 2009 visuomenė

Virginija Apanavičienė

LietuviųfoLkLoroteatras–tautinioatgimimošaukLys

Pasaulietinėje Europos kraštų muzikos kultūroje sunku būtų rasti Lietuvių folkloro teatro (vadovas – Povilas Mataitis), veikusio 1967–1974 m. kaip Lietuvių etnografinis ansamblis, 1974–1990 m. – kaip Lietuvos liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupė, vadinta Lietuvių folkloro teatru, o nuo 1992 m. – kaip viešoji įstaiga Lietuvių folkloro teatras, atitikmenų. Apie šį kolektyvą plačiau yra rašiusi Indra Drevinskaitė savo magistro darbe¹, apie socialines teatro atsiradimo sąlygas, jo raidą – Austė Nakienė², teatro dailininkės ir scenografės D. Mataitienės kūrybą yra nagrinėjęs Helmutas Šabasevičius³. Etninės muzikos atlikėjų grupė, į kurią 1967 m. susibūrė profesionalūs Vilniaus Jaunimo teatro aktoriai, iš koncertinės grupės išaugo iki savito žanro – fakto teatro sambūrio, kurio spektakliuose jungėsi etninės kultūros, mitologijos, Lietuvos istorijos fragmentai, siejami su poetiniu žodžiu ir ypatinga Klojimo teatro scenografija bei savitais, rekonstruotais pa-gal muziejuose išsaugotus etninių regionų kostiumų pavyzdžius dailininkės Dalios Mataitienės kiekvienam spektakliui atkurtais drabužiais. Povilas Mataitis vadovavosi autorinio teatro idėja nuo pat jo užuomazgos: pats rinkdavo ir kaupdavo muzikinę medžiagą, pasakojimus, gilinosi į tarmes, kūrė scenarijus, pritaikydavo muziką, judesį, numatydavo spektaklio trukmę, jo atlikimo vietą, laiką ir pasirodymų skaičių.

Teatro atsiradimas iš dalies siejosi su Europoje atgijusiu pagoniškuoju judėjimu, etninės kultūros savas-ties, daugelyje Vakarų Europos kraštų prarastos visam laikui, paieškomis. Lietuvoje atgijo Joninių šventimo tradicijos, kurioms yra būdingas daugialypis apeiginis vyksmas, masiškumas, mitologizavimas, dainos, šokiai. Lietuvos etninės kultūros palikimas, tapęs pagrindiniu P. Mataičio kuriamo teatro šaltiniu, nebuvo netikėtas ar neįprastas. Rytų Aukštaitijoje, Kupiškyje, jau veikė etnografinis ansamblis, rodęs lietuviškų papročių vaidinimus – „Kupiškėnų vestuves“ (rež. P. Zulonas), kurios nuo pirmojo spektaklio 1966 m. rugsėjo 10 d. iki paskutiniojo 1992 m. kovo 7 d. įvyko 610 kartų4. Beje, „Senovės mylėtojų būrelio“ vaidi-nimas „Kupiškėnų senoviškos vestuvės“ gyvavo nuo 1933 iki 1940 m., buvo parodytos ir Kaune. O Jonas Švedas, 1940 m. įkūręs valstybinį liaudies dainų ir šokių ansamblį, pats buvo parašęs muziką liaudies ansamblio vaidinimams „Joninės“, „Šienapjūtė“, „Piršlybos“, kuriuos vaidino montažais, o juos tuomet, karo metais, režisuodavo profesionalūs režisieriai. Ansamblio artistai buvo universalūs – šoko, dainavo, kalbėjo, vaidino, tad čia formavosi liaudies teatro pradmenys. Po Antrojo pasaulinio karo ansamblis šios krypties nebetęsė. Vėlesnės ansamblio programos, kuriose patobulintais instrumentais pradėjo groti pro-fesionalūs aukštąją muzikos mokyklą – Lietuvos valstybinę konservatoriją – baigę artistai, būdavo unifikuo-tos, sukurtos profesionalių kompozitorių ir skirtos koncertiniam atlikimui, tačiau nutolo nuo etninės muzikos ir naudojo ją tik kompozitorių aranžuotą.

Lietuvių etninė muzika, plačiai paplitusi buitiniuose apeiginiuose papročiuose – vestuvėse, laidotuvėse, per šimtmečius buvo neatskiriamai susieta su gamtos ciklų šventėmis, ūkio darbais, šeimos gyvenimu ir papročiais. Vieni žanrai turėjo daugiau apeiginio pobūdžio bruožų – kaip antai Šiaurės Rytų Lietuvos aukš-taičių sutartinės (dainuojamos, šokamos, grojamos, plačiai paplitusios vestuvių, žemdirbystės papročiuose), kiti – dainos, smulkioji tautosaka – lydėjo sėjos, derliaus nuėmimo darbus ir buvo atliekami ne tik lauke, bet ir uždarose erdvėse, pvz., klojimuose, rudenį suvežus javus. Baigiamuosius javapjūtės darbus, kuriuose da-lyvaudavo ne tik sodybos šeimininkai, bet ir talkininkai iš kitų sodybų, lydinčios dainos uždarose erdvėse – ūkiniuose sodybų pastatuose – buvo derinamos su kitų rūšių folkloru – pasakojimais, juokais, mįslėmis, žaidimais, šokiais. Ilgainiui sodybose – XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atsirado siužetinių vaidinimų, kurie užpildė miestuose paplitusių viešųjų renginių spragą. P. Mataičio sumanymas rodyti daugelį spektaklių kloji-mo pastate, kuris Rumšiškėse pastatytas buvo pritaikytas tam tikslui, sutapo su primiršta ilgamete tradicija.

P. Mataičio išskirtinis kūrybiškumas ir lietuviškumo idėjos skleidimo Lietuvių folkloro teatre siekis pirmiau-sia yra susijęs ir su jo etninėmis šaknimis – kilme iš Žiemgalos regiono, t. y. didžiulio (lietuviškojo) etninio regiono pakraščio, kuriam būdinga dar neišnykusi etninės kultūros elementų sankaupa. Tai atitinka pagrin-dinį etnografijos dėsnį, galiojantį ir kalbotyroje, ir etnomuzikologijoje, kuris skelbia, kad, „išnykus etniniams elementams regiono centre, jie išlieka to regiono pakraščiuose“. Kilę iš Žiemgalos kultūros veikėjai kom-pozitoriai (Vl. Jakubėnas, J. Pakalnis, J. Juzeliūnas, J. Juozapaitis, V. Juozapaitis, V. Laurušas, R. Šileika) pasižymi ypatinga lietuviškumo samprata, kurią įgyvendina savo kūryboje5.

P. Mataitis įgijo labai platų išsilavinimą – Vilniaus universitete baigė ekonomikos studijas, J. Tallat-Kelp-šos muzikos mokykloje studijavo dainavimą, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje baigė choro dirigavimo specialybę, stažavosi Leningrado konservatorijoje ir dirbo dėstytoju, leidyklos redaktoriumi, vadovavo cho-rams. Universitetinis išsilavinimas, beje, buvo būdingas vyresniosios kartos muzikams. Vienas garsiausių labiausiai žinomų pasaulyje įvairių laikų lietuvių kompozitorių Č. Sasnauskas studijavo Peterburge, Arche-

ologijos institute, dėstė Katalikų dvasinėje akademijoje, V. Bacevičius studijavo Kauno universitete, Sorbo-noje studijavo filosofiją, V. Barkauskas baigė VPU Fizikos-matematikos fakultetą.

Platus P. Mataičio universitetinis ir specialus muziko išsilavinimas lėmė ir jo universalaus vokalinio ansam-blio, atliekančio senąsias sutartines, sukūrimo 1967 m. aplinkybes, ieškant gilesnių etninės muzikos klodų ir juos siekiant perteikti visuomenei.

Lietuvių folkloro teatras yra etninis lietuvių akademinio meno reiškinys, natūraliai tęsiantis apeiginio liaudiško-jo, vadinamojo klojimo teatro tradicijas, neturintis lygiagrečių europinėje kultūroje, tačiau pasaulio etninėje kultū-roje toks žanras yra paplitęs (pvz., kinų opera). Be to, Folkloro teatras pasižymi ypatingu – fakto dramaturgijos – komponentu, jam nesvetimi ir postmodernistinio meno bruožai. Atsiradęs septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai lietuvių akademinėje muzikoje užsitęsusio romantizmo tradiciją pakeitė modernesnio komponavimo prie-monės ir iš sceninių muzikos kūrinių išnyko etninių melodijų citatos, į sceną P. Mataitis iškėlė lietuvių muzikos grynuolius – sutartines, įvairių regionų dainas bei paskatino daugybės folklorinių ansamblių atsiradimą visoje Lietuvoje. P. Mataičio spektakliai, kaip ir XIX a. klojimo teatro vaidinimai, žadino lietuvių tautinį sąmoningumą, palaikė tautinę savimonę, bendrumo jausmus ir prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

SUTARTINIŲ PROGRAMA Pirmasis viešas būsimojo folkloro teatro pasirodymas įvyko 1968 m. balandžio 13 d. Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos akademija) Didžiojoje salėje. Tuomet choro dirigentas P. Mataitis, paruošęs sutartinių programą su Jaunimo teatro aktorėmis, dar neturėdamas savo instrumentininkų grupės, kreipėsi į Lietuvos valstybinės konservatorijos liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė“ vadovą P. Tamošaitį, prašydamas parengti ir skudučiais atlikti autentiškas instrumentines sutartines bei palydėti grojimu šokamą-sias. Koncerte „Instrumentinės, šokamos, dainuojamos sutartinės“ buvo atliekamos unikaliosios lietuviškos sutartinės, kurioms būdinga apeiginio žanro stilistika, jungianti dainavimą, šokį ir grojimą į vientisą sinkretinį vyksmą. Atlikėjos, besiruošdamos koncertui, P. Mataičio patarimu, sutartinių atlikimo stilistiką studijavo klau-sydamosi archyvinių įrašų, saugomų Lietuvių kalbos ir literatūros institute. P. Tamošaičio vadovaujamo lietuvių liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė“ kanklininkės Z. Stepulienė, R. Tamošaitienė, J. Ščiavinskaitė, birby-nininkai P. Tamošaitis, R. Apanavičius, A. Kirilauskas, A. Vidugiris ir kiti „Sutartinės“ atlikėjai grojo tradicinę lie-tuvių instrumentinę muziką iš A. Sabaliausko ir S. Paliulio rinkinių, pritarė sutartinių giedojimui.6 Dainuojančios

aktorės – B. Didžgalvytė, I. Krikščionaitytė, A. Matkevičiūtė, V. Marcinkevičiūtė, V. Marčinskaitė ir E. Žeberta-vičiūtė dėvėjo autentiškus iš Lietuvos nacionalinio muziejaus pasiskolintus drabužius, „Sutartinės“ muzikantai - stilizuotus koncertinius kostiumus. Koncerte buvo atliekamos sutartinės „Kas tar teka per dvarelį“, „Ošai pati martala“, „Išjojo jojo, sėdauto“, „Katinėli, oi dagu“, skudučiuotos sutartinės „Skurdutė“, „Šešios“, „Tutututututis“, šokiu palydėtos „Linėli, linėli“, „Paminrodyk, oželi“. Po koncerto savaitraštis „Literatūra ir menas“ rašė: „Kon-certas buvo neįprastas, pirmas ne tik konservatorijos salėje, bet ir apskritai respublikoje. Salės skliautais liejosi melodinga kanklių muzika ir, pritariant skudučiams, skambėjo senovinės sutartinės – nuostabus lietuvių liau-dies meninės kūrybos pavyzdys. Koncerto iniciatorius chorvedys P. Mataitis ilgai ruošė pasirodymo programą. Jo kūrybinį sumanymą vykusiai praturtino konservatorijos lietuvių liaudies instrumentų kamerinis ansamblis „Sutartinė“ (vadovas P. Tamošaitis)7. Toliau straipsnelyje rašoma, kad Jaunimo teatro aktorės padainavo ke-

Sutartinių giedotojos Lietuvos liaudies buities muziejuje. Nuotrauka iš Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus fondų. Inv.74/1

liolika sutartinių, „jas paįvairindamos sodriomis liaudies pasakomis, sąmojingomis patarlėmis, priežodžiais, posakiais, mįslėmis ir šokiais“8. Tad jau pirmajame koncerte P. Mataitis atskleidė įvairialypį etninės kultūros palikimą, mažosios tautosakos atlikimą apdairiai patikėjęs aktorėms. Po koncerto lietuvių etninių dainų pali-kimo tyrinėtoja profesorė Jadvyga Čiurlionytė apie sutartines teigė: „Jų vertė neįkainojama. Drįstu sakyti, jog vargu ar rastume Europos tautų liaudies mene tokių retų ir svarbių muzikinės archaikos elementų“ 9. Sutartinių programa buvo rodyta 1969–1971 m. Sutartinės skambėjo koncertuose Lietuvos valstybinėje filharmonijoje, Kompozitorių sąjungos rūmuose, Aktorių namuose. Kituose koncertuose atsirado ir daugiau atlikėjų – tą pačią sutartinę „Sodauto, sode bitelė“ tuomet atlikdavo ir Veronika Janulevičiūtė, Regina Kazlauskaitė bei Birutė Di-džgalvytė, dalyvaudavo Nijolė Gelžinytė, grodavo V. Leimonto vadovaujamas skudutininkų ansamblis10.

1971 m. sausio 11d. Lietuvos valstybinėje filharmonijoje įvyko dviejų dalių Lietuvių etnografinio ansamblio koncertas. Pirmojoje dalyje buvo atliekama sutartinių programa, antrojoje – programa „XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos etnografinių regionų (Aukštaitijos, Žemaitijos, Klaipėdos krašto) dainos, šokiai, instrumen-tinė muzika“, kurioje dainuojamos dainos ir pasakojimai atskleidė kai kurias Lietuvos būdingas tarmes, šo-kiams buvo grojama autentiškomis armonikomis, bandonijomis, kurios buvo surinktos paties P. Mataičio, kaip ir jo užrašytos dainų ir šokių melodijos. Atlikėjai dėvėjo D. Mataitienės atkurtus autentiškus kostiumus. Antroji koncerto dalis, kurioje skambėjo muzika, žodinis folkloras – pasakojimai, trumpos istorijos – turėjo teatrališkai pakylėtos vakaronės bruožų. Šiame koncerte dalyvavo jau paties P. Mataičio suburta ir vadovaujama instru-mentininkų grupė, griežusi etniniais ir naujesniais atneštiniais lietuvių naudojamais muzikos instrumentais.

Tarptautinio pripažinimo sulaukė ansamblio koncertas 1971 m. Maskvoje vykusio VII tarptautinio muzikos tarybos kongreso (IMC) sesijoje, kur daugeliui kongreso dalyvių lietuvių sutartinės buvo ypatingas atradimas. Koncertas vyko 1971 m. spalio 9 d. Maskvos valstybinės filharmonijos P. Čaikovskio koncertų salėje, kurioje koncertavo ir gruzinų vokalinis ansamblis „Gordela“, Šiaurės rusų liaudies choras, moldavų orkestras „Flue-raš“, azerbaidžaniečių, kirgizų instrumentiniai ansambliai, kazachų tautinių instrumentų orkestras, Valstybinė akademinė rusų choro kapela. Lietuvių etnografinio ansamblio repertuare buvo ragais atliekamos sutartinės „Intakas“ ir „Untytė“, keturinės ir trejinės sutartinės „Du dobilėliu“, „Sodauto“, „Ošai pati martala“, „Paminro-dyk, oželi“, „Augo putins su šermukšniu“, solo daina „Oi ant kalno“, skudučių sutartinė. Prancūzų kompozi-torius Žoržas Orikas (Georges Auric) rašė: „Lietuvių ansamblis man atskleidė naują, savitą ir nepakartojamą muzikos pasaulį. Ir lietuvių muzika, ir jos atlikimas padarė neišdildomą įspūdį”11.

1971 m. ansamblis įrašė plokštelę „Senoji lietuvių liaudies muzika“. 1973 m. po ansamblio koncertų Lie-tuvoje, Leningrade, Rygoje, vasarą Lietuvos kino studija sukūrė dokumentinį filmą, išplatintą 40-yje šalių „Lietuvių etnografinis – tai mes“ (scenarijaus autoriai – V. Imbrasas ir P. Mataitis, rež. – V. Imbrasas, opera-torius – Z. Putilovas).

1974 m. ansamblis dalyvavo Kaustineno folkloro festivalyje Suomijoje, Helsinkio televizija nufilmavo jo pasirodymą.

IŠ KOSTIUMŲ KŪRIMO ISTORIJOS PRADŽIOSKai 1967 m. Jaunimo teatro dainuojančių aktorių ansamblis pasivadino Lietuvių etnografiniu ansambliu,

Dalia Mataitienė jam ėmė komponuoti autentiškų drabužių modelius. Dar 1962 m. konstruodama tautinius kostiumus „Lietuvos“ valstybinio dainų ir šokių ansamblio, vadovaujamo V. Bartusevičiaus, programai „Amžių vėjai“ (1962–1964), ji išstudijavo visų Lietuvos regionų kostiumų, saugomų Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje, palikimą. Tuomet ji kūrė labiau unifikuotus kostiumus, pritaikytus teatralizuotai scenai, kurioje juda didelės šokėjų, dainininkų, muzikantų grupės. Atkurdama istorinius kostiumus nedideliam ansambliui, D. Ma-taitienė stengėsi išlaikyti būdinguosius etninių regionų bruožus, kostiumus individualizuoti. Siekdama ypač tikslaus autentiškumo, 1967–1970 m. dailininkė studijavo Valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, įvairių Lietuvos miestų kraštotyros muziejuose esančias kolekcijas, aplankė Rygos, Talino, Lydos, Gardino, Leningrado, Seinų muziejus. Kai 1970 m. Lietuvos kultūros ministerija skyrė lėšų ansambliui, atsirado gali-mybė įsigyti koncertinius kostiumus. Dailininkė D. Mataitienė kreipėsi į Liaudies meno draugijos pirmininką Praną Gudyną, ir jis suorganizavo seminarą iš visos Lietuvos atvykusioms audėjoms, kurios, D. Mataitienės vadovaujamos, aplankė Istorijos ir etnografijos muziejų, jo fonduose pamatė senovinio audimo būdo audinių pavyzdžius, išsiaiškino faktūros, spalvų, siūlų rūšies svarbą. Kostiumus gaminant ne vienai programai talkino A. Gudonytė, A. Blaževičiūtė, O. Bistrickienė, O. Barkauskienė, (?) Buizinienė, P. Damijonaitienė, A. Aleliūnie-nė, N. Jurėnienė, A. Kudabienė, M. Kriukelienė, O. Patkauskienė, V. Zaronskienė, O. Racevičienė, kurios ne tik audė, bet ir mezgė, siuvinėjo, o kostiumų įvairovę, kurios originalumas neišseko per daugelį Lietuvių fol-kloro teatro gyvavimo dešimtmečių, lėmė, anot D. Mataitienės, „pagarba istorijai, susižavėjimas etnografinės kultūros autentika“ 12. Kostiumus pasiuvo Vilniaus modelių namų Eksperimentinė siuvykla. Anot I. Drevinskai-tės, „D. Mataitienė atgaivino daug autentiškų lietuviško kostiumo detalių, kurios iki to laiko nebuvo išsamiai išstudijuotos. Tai riešinės, mūvimos kaip rankogalio užbaigimas, įvairi moteriška galvos danga, vyrų veltinės skrybėlės, margaspalvės kaklaskarės, įvairaus sukirpimo moteriškos ir vyriškos sermėgos“13.

KLOJIMO TEATRO PRADŽIA 1974 m. Lietuvos kultūros ministro L. Šepečio įsakymu buvo įkurta Lietuvos liaudies buities muziejaus Liau-dies muzikos teatro trupė, vasaros laikotarpiu koncertuodavusi Rumšiškėse, kur natūralioje aplinkoje buvo pastatytos iš visos Lietuvos regionų suvežtos autentiškos sodybos.

Lietuvių sodybos gatviniuose kaimuose žinomos nuo XVI amžiaus, o kaimai kai kur išlikę iki mūsų dienų. Sodyba, A. Vyšniauskaitės teigimu, buvo ta vieta, kurioje prabėgdavo visas lietuvio gyvenimas14. Lietuvoje dėl tarpukariu vykdytos žemės reformos gatviniai kaimai išretėjo, atsirado vienkiemių. Atokiau nuo gyvena-mojo būsto stovėjusiame didžiausiame iš statinių – klojime atlikdavo ne tik daugybę darbų, susijusių su javų suvežimu, kūlimu, sandėliavimu, bet ir tuos darbus lydinčiomis apeigomis, pasilinksminimais, įgyjančiais te-atralizuotų bruožų. Katalikų bažnyčios apeigų, studentų teatrų (1550–1842), mitologijos įtaka ir įprastų kalen-dorinių švenčių šventimai, lydimi dainų, žaidimų, pasakojimų, švenčių kaukėtų personažų, suformavo savito Klojimo teatro poreikį bei jo užuomazgas ir lėmė didelį tokių vietovių, kuriose vaidinta, skaičių – apie 20015. Mėgėjiška teatrinė veikla 1918 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę suteikė impulsą atsirasti profesiona-liems dramos teatrams.

Klojime buvo įprasta kurti ir stebėti apeigas: vestuvinės rėdos, rugiapjūtės. Vestuvininkai kaip tik klojime ir padarydavo šiaudinį „piršlį“16. 1885–1915 metais paplito lietuviškųjų scenos vakarų tradicija. Toks teatras, pagal I. Drevinskaitę, XIX a. pab. – XX a. pr. įgavo visuomeninio aktyvumo funkciją, tapo protestu prieš lietu-vybės naikinimą ir tautiečių dvasinį tamsumą17.

KLOJIMAS RUMŠIŠKĖSEIš Kirdeikių kaimo į Rumšiškes buvo atgabentas didžiulis klojimas, kurį surado muziejaus direktorius V. Stani-kūnas. Teatro reikmėms klojimą pritaikė D. Mataitienė, pasiūliusi sukonstruoti dvigubą galinę klojimo sieną, kad atsirastų artistams vaikščioti reikalingas koridorius, jungiantis priestatus iš abiejų klojimo pusių. Nors autentiška-sis pastatas tokių priestatų neturėjo, tačiau vadinamųjų peludžių būdavo kaimiškuose statiniuose. Jose ir buvo įrengti artistų grimo kambariai. Dvigubos galinės klojimo durys prasiverdavo iš lauko įjojančiai jaunosios palydai „Scenos vaizdeliuose“18. Scenografė D. Mataitienė, kūrusi scenografiją dešimtims ne tik Lietuvos, bet ir užsienio teatrų spektaklių, dalyvavusi Prahos scenografijos kvadrienalėse, suprojektavo iš daugelio dalių sumontuojamą scenos pakylą, su Lietuvos akademinio teatro švietėju A. Šeduikiu įrengė apšvietimą.

Klojimo teatro spektaklių atvykdavo žiūrėti žiūrovai iš Latvijos, Estijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos – Mas-kvos ir Leningrado, Gruzijos, Armėnijos, Amerikos ir Australijos.

1977 m. teatro trupė parodė spektaklį „Baudžiavos amžininkų pasakojimai, dainos, žaidimai iš įvairių Lie-tuvos vietų“, taip pradėdama su Lietuvos istorija susijusių spektaklių tradiciją. Spektaklyje primenama lietu-vių polonizacija ir rusifikacija, pasakotoja pabrėžia, kad ponai buvę lenkai, tad tarnaujantys dvare lietuviai stengėsi lietuviškai nekalbėti, kad tiems ponams įtiktų. Pasakojama apie Vandžiogalos, Jonavos, Kernavės gyventojus, kurie tokiu būdu buvo nutautinami. Perteikdamas spaudos draudimo laikus menančio Juozapo Kražausko nuo Radviliškio prisiminimus spektaklio bylotoja klausytojams pasakoja, kaip nepaklausę drau-dimo nekalbėti lietuviškai mokiniai turėję nešioti bausmės ženklą – apskritą lentelę „metelingą“ bei gaudyti kitus, neatsižadėjusius kalbos, ir jiems vėlgi kabinti baudos lenteles19. Spektaklyje atskleidžiami baudžiavos laikotarpio Lietuvoje sunkios kasdieninės buities, priverstinio darbo vaizdai.

„SCENOS VAIZDELIAI“1978 m. jau naujajame Klojimo teatre įvyko spektaklio „Scenos vaizdeliai“ premjera. Sceninė kompozicija ir pastatymas – Povilo Mataičio, scenografija ir kostiumai – Dalios Mataitienės. Anot paties režisieriaus P. Ma-taičio20 programoje skelbtų žodžių – „kartu su žiūrovais norėtume nusikelti į šio šimtmečio pradžios lietuviškų vakarų gadynę, pabandyti nugirsti nors ir tolimą, tačiau nuoširdų estetinių ir etinių idealų aidą“. Spektaklio programa skelbia, jog „Scenos vaizdeliai“ – spektaklis-koncertas iš lietuvių dramaturgijos ir muzikos pradi-ninkų kūrybos. Pirmojoje dalyje – M. Petrausko dainos „Skamba kankliai ir trimitai“, „Eisiu mamai pasakysiu“ (ž. J. Rastenio), „Daina be žodžių“, duetas „Valia, valužė“ iš operetės „Šienapjūtė“, M. Račo „Sudie, kvietkeli“, A. Bačiulio „Bėda“ (ž. A. Vienažindžio), Č. Sasnausko „Tegyvuoja“ (ž. Žalvarnio), A. Kačanausko harmonizuo-ta daina „Aš mergytė“, lietuvių šokis „Sudaužtinis jonkelis“, S. Moniuškos daina „Vilija“ (ž. A. Mickevičiaus), L. Vendspergerio harmonizuota lietuvių liaudies daina „Kol jauns nevedęs buvau“.

Antrojoje spektaklio dalyje – ankstyvoji lietuvių dramaturgija – S. Čiurlionienės-Kymantaitės monologas – perkurta sąmojinga žemaitiška pasaka „Najiesi – nadėktousi arba Selekcėjė kaštouns dakts“ (vaidina pasako-tojas, Jaunikis, Jaunoji ir palyda – 4 aktoriai). Gyvasis paveikslas „Jis ir ji“ paruošia Vaižganto monologą „Ne-gryna sąžinė“, kuriame atskleidžiama asmeninė pasiturinčios dvarponės drama (vaidina Barbara, abu vyru). Kitas gyvasis paveikslas „Gatvė“ parengia dar vieną Vaižganto tekstą – dialogą „Žemės ar moteries“(Vaidina Gaidys, senas jaunikis, Petrutė, graži arbatininkė, Gražys, dviejų žemių ūkininkas, Pelė, labai graži jaunamar-tė, jo žmona, Rudys, jo kaimynas ir Karusė, labai negraži senmergė, Gražio sesuo). Šiame fragmente komiš-

kai atskleidžiamos spektaklio herojaus – nusenusio jaunikio Gaidžio piršlybų peripetijos. Spektaklyje griežia penki muzikantai, o teatro artistai atlieka visą muzikinį repertuarą.

Tokie Liaudies muzikos teatro trupės Klojimo teatro vaidybos principai sutapo su B. Sruogos lietuviškų vakarų apibūdinimu, kuris cituojamas spektaklio programėlėje: „Juodžemiškumo ir universitetiškumo fuzija vyko... plačiu mastu ir įvairiomis formomis. Tačiau vargu ar rastumėm kitą tokį vaizdingą šios fuzijos pavyzdį kaip buvusieji „lietuviški vakarai“. Juose susidurdavo kūrybos žygyje abu pradu: juodžemiškas ir univer-sitetiškas. Sumanytojai, iniciatoriai paprastai būdavo įvairūs inteligentai, dažniausiai studentai. Jie reži-suodavo ir vaidindavo su valstiečiais sodžiuose ir miesteliuose, o didmiesčiuose – drauge su prasčiokais, darbininkais ir amatininkais, sodžiaus ateiviais. Vakaro sumanymas, „teatras“, iš dalies net vaidyba buvo iš civilizacijos, iš „universitetinės srities“, sumanymo realizuotojai, aktoriai su savo psichine struktūra, su savo palinkimais ir supratimais – grynai juodžemiškas pradas. Naujoviškos civilizacijos formos papildoma nelyginant ikicivilizacinės (išeitų lyg ir priešistorinės) kultūros sultimis“21.

Spektaklio „Scenos vaizdeliai“ programa dvelkia tariamos senovės parafrazėmis – „karpinių“ rėmelis, sta-čiakampio lapo vidiniuose kampuose – medetkų žiedai. Spektaklio atlikėjai – A. Bataitis, A. Batavičius, V. Ba-reikis, A. Bernotas, E. Bubelis, V. Dagys, A. Grigaitė, A. Fokas, R. Kazlauskaitė, A. Motiejūnaitė, R. Putnaitė, G. Rimšaitė, R. Savickas, E. Šiurkienė, M. Šnaras, M. Tarabildaitė, G. Vairienė, Z. Žemaitis, V. Žilinskaitė. Kaip pastebi Austė Nakienė, „šiame spektaklyje liaudiškais balsais giedančio choro koncertas ir didaktiška Vaiž-ganto pjesė buvo pateikti su humoru ir nostalgija. Stilingai atkurta ir XIX a. nešiosena, elgesio manieros, kalba, primenamas laikotarpis žiūrovams parodytas tarsi teatras teatre“22.

KONCERTAI LIETUVOJE IR UŽSIENYJEJau turėdami teatro statusą, P. Mataičio vadovaujami aktoriai 1979 m. koncertavo Gdansko miesto šventėje „Cepelia“ Lenkijoje, Maskvoje, Centrinės televizijos tarptautinio liaudies muzikos festivalio „Vaivorykštė“ („Raduga“) atidarymo koncerte, 1981 m. – Rumšiškėse, XIV sąjunginio kino festivalio dalyviams ir sve-čiams, tais pačiais metais Moldovoje ir Ukrainoje – „Kijevo pavasario“ meno festivalyje bei baigiamajame jo koncerte „Ukrainos“ koncertų salėje. Tbilisio „Draugystės“ teatro kvietimu apsilankė Gruzijoje, pasirodė Gruzijos televizijoje. 1982 m. gegužę Lietuvių folkloro teatras dalyvavo 18-ame „Maskvos žvaigždžių“ fes-tivalyje, koncertavo P. Čaikovskio salėje.

1981 m. įvyko spektaklio „Naujoji gadynė jau švinta“ – teatralizuoto koncerto iš lietuvių poezijos, prozos, dainų – premjera. 1982 m. pastatytas dviejų dalių muzikinio folkloro spektaklis „Lietuvių gaidos“ pagal A. Sa-baliausko dainų rinkinį „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ (scenarijaus autorius ir režisierius – P. Mataitis). D. Mataitienės spektaklio scenografijoje gausu senovės baltų mitinės atributikos – kuriama Pasaulio medžio („aukso obelis“) ir galbūt – Deivės – kartu ir krikščioniškosios Gailestingosios Dievo motinos – (Pasakotoja) simbolika (dailininkė – D. Mataitienė). Pasakos apie Jonuką ir Elenytę fabula persipina su dainuojamąja tau-tosaka, sutartinės – skudučiuojamos, dainuojamos, paukščių balsai pamėgdžiojami birbynėmis. P. Mataitis tokios pasakos, kuri pateikiama su dainuojamaisiais intarpais, variantą surado MA bibliotekos fonduose, pa-naudojo autentiškus iš Onos Smilgienės užrašytus muzikinius intarpus.

1983–1984 m. teatras gastroliavo Azerbaidžane, Armėnijoje, Gruzijoje, Vokietijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Pagal ansamblio programas 1984 m. buvo sukurtas filmas „Vakar ir visados“.

Aktoriai, dalyvaujantys spektakliuose, turėjo būti labai universalūs, todėl P. Mataitis 1981 m. įkūrė studiją, kurioje aktorinio meistriškumo pagrindus gabiems atlikėjams, neturintiems specialaus išsilavinimo, perteikė aktoriai M. Putnaitė, M. Tarabildaitė, A. Bataitis. P. Mataitis dėstė lietuvių teatro, kalbos istorijos, folkloristikos kursą, supažindindamas su mitologija, etnografija, tautosakos žanrais23. Režisierius, statydamas naują spek-taklį, supažindindavo atlikėjus su mokslininkų – teatrologų, etnologų darbais. Aktoriai perklausydavo pateikė-jų įrašus, o, kurdami mizanscenas, galėdavo siūlyti savo variantus24.

„MANO KANKLĖS PAAUKSUOTOS“Kalbos ir muzikavimo svarba atskleidžiama fakto dramaturgijos spektaklyje – Skriaudžių kaimo ir jo apylinkių folkloro apybraižoje „Mano kanklės paauksuotos“ (1985). Scenografė ir rūbų autorė – D. Mataitienė. Įgyven-dindamas idėją atskleisti Suvalkijos regiono tarmės, kalbos raidos savitumus, kankliavimo, kanklių skobimo, etninių papročių ypatumus, scenarijaus autorius P. Mataitis pats rinko Skriaudžių apylinkių tautosaką, gy-ventojų prisiminimus, pasakojimus, mokėsi jų autentiško dainavimo subtilybių. Lietuvių kalbos ir literatūros institute išstudijavęs sukauptą šio regiono medžiagą bei archyvinius P. Puskunigio kankliavimo įrašus, mokė trupę šio regiono etninės muzikos atlikimo stilistikos. Pagrindiniai herojai – kanklininkas Jurgis Kazys Banio-nis (vaidino Albinas Bataitis ir Vincas Jackevičius) ir tautosakos pateikėja Adelė Kazlauskienė (vaidino Eglė Juozapavičiūtė). Apie kitus Skriaudžių žmones pasakoja aktorės Regina Kazlauskaitė, Elvyra Kučinskaitė. Iš viso spektaklyje dainavo ir kankliavo 25 teatro vaidintojai. Režisieriui talkino režisieriaus padėjėjas Albinas Bataitis, koncertmeisteris Antanas Fokas, kankliavimo konsultantė Irena Balčytytė, literatūrinės dalies vedėja

Birutė Sinkevičiūtė ir pastatymų dalies vedėjas Juozas Butkevičius. Šiuo spektakliu P.Mataitis suformavo fakto dramaturgijos kūrimo pagrindus, išaukštino tautos dainius, jų išminties paveldo svarbą, pamokymus. P. Mataičio pastarojo spektaklio pagrindinė idėja – Mokytojo ir Mokyklos, švietimo svarba. Spektaklyje nau-dojamos kanklės, pagamintos Lietuvos teatro draugijos gamybinėse dirbtuvėse pagal Skriaudžių kanklių meistro K. Naudžiaus pavyzdį (jos naudotos ir spektaklyje „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“), dabar jos yra eksponuojamos Antano Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje Kaune.

Scenarijaus preambulėje pateikiama istorinių faktų apie nuo 1664 m. istoriniuose šaltiniuose minimą Skriau-džių kaimą, apie Veiverių miestelyje nuo 1866 m. veikusią mokyklą, 1872 m. tapusią mokytojų seminarija, pradinę mokyklą ir kanklininką Praną Puskunigį (1860–1946) bei Z. Slavinsko teksto fragmentas (iš „Lietuvių kanklės. Tautosakos darbai, III t., Kaunas, 1937). Taip pat paminimi kanklių muzikos dainų ir prisiminimų patei-kėjai: Jurgis Kazys Banionis (g. 1906 m., gyv. Eglyniškio km., Marijampolės r.), Antanas Degutis (g. 1899 m., gyv. Skriaudžių km., Prienų r.), Adelė Kazlauskienė (g. 1902 m., gyv. Gustaičių km., Prienų r.), P. Puskunigio sūnus Leonas Puskunigis (g. 1910 m., gyv. Skriaudžių km.).

Pagrindinis spektaklio herojus – menamas, nedalyvaujantis, apie kurį sukasi visas spektaklio veiksmas, – kanklininkas, kankliavimo mokytojas Pranas Puskunigis. Vaidinimo pradžioje skamba P. Puskunigio sukurta daina „Paklausykit, jūs lietuviai“, palydima kankliavimo suvalkietiškomis vienuolikastygėmis kanklėmis. Bala-dės pobūdžio dainos melodika, kurioje du melodiniai motyvai nuolat vystomi sekvenciškai, turi maža bendro su etninėmis lietuvių dainomis ir labiau siejasi su klasicistinei Vakarų Europos melodikai būdingais motyvais, tačiau tekstas „Mano pirštai surambėję dar stygas užgauna, lai dainos garsai pasiekia širdį seno, jauno“ pa-perka nuoširdumu ir sutvirtina įspūdį, jog vyrų kankliavimas – primiršta lietuvių etninės muzikos tradicija.

Iki šio spektaklio pasirodymo faktų apie vyrų kankliavimą buvo išlikę labai mažai, o ir pačių vyrų kankliuo-tojų buvo reta, nors XX a. atsirado ir profesionalų (A. Žemaitis, g. 1928, B. Dvariono vaikų muzikos moky-klos pedagogas, Liaudies instrumentų kvarteto, įkurto R. Apanavičiaus, veikusio 1974–1981 m., muzikantas). Pateikiamos ir kitos autorinės P. Puskunigio dainos – apie senuką kankliuotoją – „Jau pagyvenęs Lietuvos žmogelis“, „Ar tu žinai mano broli?“, „Jei tu esi lietuvaitė“, „Kudliau, Pudliau“. Pranešėjai išvardijus P. Pusku-nigio mokinius, vaikystės prisiminimų papasakoti kviečiamas vienas spektaklio veikėjų – kanklininkas Jurgis Kazys Banionis. Jis prisimena P. Puskunigio pamokas ir kitus tuo metu kankliavimo jo mokytus vaikus – Elz-bietą Alenskaitę, Anelę Bagdonaitę bei tai, kad jis taip pat mokęs taisyklingo lietuviškų žodžių tarimo. Anot J. K. Banionio, vaikai kankliuoja „Ėjo vilkas ožkos pjaut“, kurią padainuoja. Mokytoją Banionį vaidinantis akto-rius prisimena dainą „Gale svirno liepužėlė“, pasakoja istoriją apie savo savamokslio tėvo knygų bibliotekėlę ir jo pomėgį skaityti vakarais sau ir užėjusiems kaimynams. Banionis, baigęs Veiverių keturklasę ir mokytojų kursus, mokytojavęs kaimuose ir miesteliuose keturiasdešimt penkerius metus.

Kita spektaklio veikėja Adelė Kazlauskienė pristatoma kaip savo atmintyje išsaugojusi šimtus Sūduvos kraš-to dainų, mįslių, pasakų, patarlių, priežodžių, dainuoja tik senąsias etnines savo krašto dainas: vestuvinę 26 posmų „Raibi gaidžiai negiedojo“, 20 posmų „Augin močiutė vieną dukrelę“, „Vai tu strazde, strazdeli“, „Čiulba volungėlė“, gimtojo Senovės kaimo vyrų mėgtas „Klevo aržuolėlio lapeliai karpyti“, „Vai toli toli“. Ji tarmiškai pa-sakoja savo gyvenimo istoriją – keturių jaunikių piršlybas ir vestuves su paskutiniuoju, Juozu, savo vyru, už kurio

Scena iš spektaklio „Mano kanklės paauksuotos“. 1985. Nuotrauka iš Povilo Mataičio rinkinio

ištekėjo po keturių savaičių „po pirmai pažinčiai“ ir susilaukė aštuonių vaikų. Adelė pateikia išsamius vaikystės prisiminimus apie šimto žąsų ganymą, piemenukams privalomą vilnos kedenimą, kad dyki prie ganymo nebūtų, šeimynykščių papročius – kaimo teismą vagišiui ir jo perauklėjimą, apie trylikametės verpimo ir audimo darbus, pastarąjį pasakojimą papildydama daina apie mergelės audimą „Ainu per kiemą“. A. Kazlauskienė taip pat prisimena ir baudžiavos žiaurumus, pasakojimą pratęsdama naujesnių laikų balade „Mūs senukai pasakojo“, mena vėlesnių laikų caro žandarų persekiojamus „cicilikus“, streiką Veiveriuose ir ten nušautus kaimynus. Spek-taklio pabaigoje balade „Yra šalis, kur upės teka“ prisimenamas P. Puskunigio mokinio ilgamečio Skriaudžių ansamblio vadovo Antano Degučio vardas. Spektaklis baigiamas P. Puskunigio „Maršu“.

Skriaudžių kaimo ir Veiverių apylinkių gyventojų dainomis, pasakojimais atskleidžiami ne vieno šimtmečio regiono papročiai ir tai, kaip, keičiantis socialinėms santvarkoms, išlieka svarbios pamatinės, lietuviškumą puoselėjančios vertybės. Būsimojo mokytojo Banionio tėvas, pats savamokslis, vaiką veda mokytis kankliuoti, dainų, taisyklingos kalbos pas visa žinantį Mokytoją, lyg ir pas kaimo daraktorių, kol vaikas net mokyklos dar nepradėjęs lankyti... Pranešėja papasakoja, jog P. Puskunigis išmoko kankliuoti iš Ambraziejaus, Bonaven-tūro, Valentino Kalvaičių ir Simano Kalvaičio – plačiapečio dikto aštuoniasdešimt penkerių metų senelio žilais lyg vaidilos vėjyje plevenančiais plaukais25. Jis vaiko atmintyje išlieka lyg ir kaimo žiniuonis, kurio svarbiausias instrumentas yra kanklės. Savo spektakliu P. Mataitis iškelia vieną svarbiausių senosios baltų kultūros atributų – kankles, kurios, R. Apanavičiaus26 duomenimis, galėjo būti siejamos su mitologiniais papročiais, ryšio su anapusiniu pasauliu priemone, paryškinant kankliavimo senovės baltų kultūroje, būdingo tik vyrams, svarbą. Kanklės išlieka kaime ir per baudžiavą, caro valdžios metus, sukilimus, karus, kaip ir žodinis bei dainuojama-sis palikimas, jei žmonės, kaip moko P. Puskunigis, gerbia taisyklingą savo kalbos tartį.

1986–1987 m. Folkloro teatras gastroliavo Rusijoje, Moldovoje, Švedijoje.

„NUKRĖSKIME RASĄ APIE RUGIŲ LAUKĄ“1986 m. Lietuvių liaudies muzikos trupė pastatė mitologinių sakmių naktinį vaidinimą „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“ (spektaklio kompozicijos autorius ir režisierius P. Mataitis, dailininkė – D. Mataitienė), kuriame perteikė Joninių papročius, žmonių ir mitologinių būtybių bendravimą atskleidžiančias sakmes. Pirmą kartą vaidinimas buvo parodytas prie Klojimo Rumšiškėse, o, ten rodyti nebeleidus tuometiniams valdžios atsto-vams, persikėlė į miesto erdvę, ir 1987 m. žiūrovai jį pamatė Respublikinės technikos bibliotekos kieme. Spek-taklio pastatymas siejosi su vis populiarėjančiu Lietuvoje Joninių, kaip gamtos virsmo bei atgimimo, šventimu. Vaidinime apie aitvarus, undines, velnius, raganas sakmes seka teatro aktoriai A. Bataitis, D. Gulbinaitė, E. Juozapavičiūtė, R. Kazlauskaitė, A. Motiejūnaitė, A. Vasiliauskas. Čia yra ir personifikuotų veikėjų – tai Jaunoji – (A. Motiejūnaitė), Jaunasis (H. Bačiulis), Ragana (G. Kaniauskaitė), Raganos duktė (E. Kučinskaitė), Undinė (S. Šarnaitė), Velniai – A. Bataitis, A. Vasiliauskas, Jonas – R. Savickas, kiti teatro aktoriai – dainuoja ir groja. Spektaklio programoje cituojamo N. Vėliaus teigimu: „mitologinių sakmių patrauklumo priežastis – jų istorinė, kultūrinė vertė. Sakmėse atsispindi ištisų epochų mūsų liaudies mitinis mąstymas, pasaulėjauta, so-cialiniai ir kultūriniai santykiai, istorija“27. 1987 m. dar buvo pastatyti spektakliai – muzikinis mitologinis „Mįslė“ ir tautosakinė dainų, žaidimų, ratelių ir būrimų improvizacija „Ant tėvulio dvaro“ , kurie buvo susiję su smulkio-sios dainuojamosios ir pasakojamosios tautosakos paveldu.

„APGIEDOKIME PRŪSIJOS ŽŪTĮ“ IR „DIDDŽAM KIEMATIJ“ Tęsdamas Lietuvos regionų istorijos gaivinimo paieškas, 1989 m. P. Mataitis pastatė spektaklį „Apgiedo-kime Prūsijos žūtį“ su paantrašte „gedulo mišios baltų karžygių atminimui“, kuris buvo parodytas Žalgirio mūšio pergalės dieną – liepos 15-ą. Dailininkė D. Mataitienė atkūrė savitus lietuvninkų rūbus, kuriuose etnologė A. Vyšniauskaitė pastebėjo įdomių detalių:

„Dar niekur ligi šiol nematytas gyvenime lietuvininkių moterų ir merginų drabužis: dvejopai dėvima ar-chajiškoji marginė. <...> Apytikrį jos vaizdą randame Kristupo Hartknocho veikalo „Senoji ir naujoji Prūsija“ (1684) piešinyje“28(..). Kaip įprasta P. Mataičiui, jis studijavo prūsų istorijos ir kultūros šaltinius, Mažosios Lietuvos palikimą, lankėsi dar užsilikusiose lietuvninkų sodybose, dalyvavo jų šventėse, pamaldose, gilinosi į Petro Duisburgiečio „Prūsijos žemės kronikas“, užrašė dabartiniame Mažosios Lietuvos regione Priekulės ir Žemaičių Naumiesčio bažnyčiose skambančias evangelikų liuteronų mirusiųjų pagerbimo giesmes, muzika-vimo pavyzdžius, panaudojo Šventojo Rašto, M. Mažvydo „Katekizmusa prasti žadei“ fragmentus, kartu su D. Mataitiene lankėsi muziejuose, peržiūrėjo eksponatus, graviūras, piešinius. Tad dailininkė D. Mataitienė, atkurdama autentiškus spektaklyje dėvimus drabužius, tarsi patvirtino, jog jie per šimtmečius išliko nepakitę, ir lietuviškojo teatrinio meno istorijoje atvėrė dar vieną – tautinio kostiumo istorijos puslapį.

Spektaklio veikėjai – dvi Bylotojos, du Metraštininkai, Kunigas, kurių išsakomus tekstus perskiria bažnytinės giesmės. Spektaklyje gausu paralelių su Lietuvos evangelikų liuteronų mirusiųjų pagerbimo liturgija, skam-ba lietuviškos evangelikų liuteronų giesmės. Spektaklyje metraštininkai skaito Petro Duisburgiečio kronikos tekstą, primindami tikrus istorinius įvykius: „1283 Viešpaties metais, kai nuo kovų su prūsų gentimi pradžios

prabėgo 53 metai ir kai visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos, (...) Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje“ 29. Toliau didelis dėmesys skiriamas ir Lietuvos istorijai, apie kurios įsimin-tinus įvykius – Gedimino žygius 1323–1324 m. į Brestą ir kitas žemes, 1325 m. – į Kijevą pasakoja Pirmoji bei Antroji sakytojos, primindamos, jog Gedimino valdoma Lietuva apgynė savo vakarines žemes30.

1989 m. Lietuvių folkloro teatras gastroliavo Australijoje – Sidnėjuje, Melburne, Brisbene bei Naujojoje Ze-landijoje, pasirodė Velingtono operos ir baleto teatro scenoje, Indijoje, Rusijoje, Danijoje.

Mažosios Lietuvos temą P. Mataitis pratęsia 1991 m. gruodžio mėn. 12 d. pirmą kartą parodytame vaidi-nime „Diddžam Kiematij, arba Lietuvninkų pernagis“ – su paantrašte – sakmių, legendų, apeigų spektaklis (kompozicijos autorius ir režisierius P. Mataitis, dailininkė – D. Mataitienė). Spektaklis buvo vaidinamas Vilniuje, „Arkos“, „Lango“ galerijose, Rusų dramos teatre ir kitur. Spektaklio scenografija – minimalistinė – tik šviečian-tis „aukso takas“. Veikia vestuvių apeigų dalyviai ir kaukėti personažai, kurių pasakojimai turi kitą siužetinę liniją ir nesutampa su spektaklyje rodomu vestuvių apeiginiu vyksmu. Panaudojant istorinius faktus ir etninį apeigiškumą, komponuojamas postmodernistinis spektaklis, kurio metu sukuriama realybė, išnykstanti jam pasibaigus. Vaidinimo pavadinimas yra lyg ir užkoduotas: „Pernagis“ – senovinis lietuvninkų žodis, reiškian-tis piršlio dovaną, spektaklio pavadinime panaudotas kaip raktinis, nes lietuvninkų krašto istorija perteikiama vestuvių apeigų metu. Vaidinamas visas vestuvių apeigų ciklas: piršlybos, žiedynos, mergvakaris, nuotakos atskyrimas, jaunavedės marčios lauktuvės, sugultuvės, gaubtuvės, apeiginis marčios šokdinimas. Veikėjai – Jaunieji (Justė Baronaitė ir Marijus Berenis), tėvai (Regina Kazlauskaitė ir Hermis Preikšas), Žynys – piršlys (Donatas Žvinklys), Svočia (Kristina Bareikienė), dainos „Aš, vargdienėlė“ atlikėja J. Armonaitė. Tačiau tuo pat metu atkuriama ir regiono istorija, legendos apie Prūsijos įkūrėją Vaidevutį (gyvenusį apie 500-uosius metus), pagal kurio 12 sūnų vardus buvo pavadintos prūsų ir kitų baltų genčių žemės, ir jo brolį – pagal legendas bu-vusį Krivių Krivaitį – Prutenį; veikia Sembos jūreivis Vidgaudas, laumės, taip pat minimas Kryžiuočių ordinas. Spektaklyje panaudotos Mažosios Lietuvos lietuvninkų sakmės, legendos apie Vorpilio piliakalnio gyventojus, šventąją liepą, Vėluvos ąžuolą, saulės ir mėnesio nelaimingas vedybas, iš kronikų, istorinių šaltinių primenama didvyriška Nadruvos kunigaikštytės istorija, skamba dainos iš L. Rėzos ir Ch. Barčo lietuviškų dainų rinkinių. P. Mataitis taip pat naudoja O. Glagau, K. Kapeleno papročių aprašymus, daugelio rinkėjų, dažniausiai vo-kiečių, surinktas ir užrašytas Mažosios Lietuvos pasakas. Didelis dėmesys skiriamas spektaklio „Diddžam Kiematij“ vestuvių simbolikai ir ją lydintiems gestams, šūksniams, mimikai, veiksmams. Kaip antai, atvykus piršliams, geriama iš vienos taurės, jaunosios gaubtuvių scenoje visi apeigų dalyviai šukuoja išskleistus jauno-sios plaukus, išsiskiria jaunosios apeiginis šokdinimas, patalo jauniesiems klojimas, degančių žvakių veikėjų rankose ceremonija. Tad dainų, oracijų, sakmių atlikimas neatsiejamas nuo judesių plastikos, šviesų partitūros, laisvų drobinių drabužių plazdenimo, susiliejančių į vieną apeiginį vyksmą. Tik po dešimtmečio, 2003 m. spalio 10 ir 12 d., Lietuvos operos ir baleto teatre parodyta B. Kutavičiaus opera baletas „Ignis et fides“ („Ugnis ir tikėjimas“, libretas autoriaus ir G. Beresnevičiaus) panašia simboline stilistika, bet labiausiai scenine I d. plas-tika ir drabužių spalvine gama priminė „Didįjį kiematį“. Po spektaklio A. Vyšniauskaitė rašė: „Šiuo pastatymu P. Mataitis lieka ištikimas ankstesnių savo programų „Apgiedokime Prūsijos žūtį“, „Nukrėskime rasą nuo rugių lauko“ stiliui. Tokiam teatrui reikia išprususio žiūrovo. Jis moko žmones mylėti savo kultūrą“31.

Scena iš spektaklio – gedulo iškilmės baltų karžygiams atminti „Apgiedokime Prūsijos žūtį“. Vlados Inčiūtės nuotrauka. Iš P. Mataičio rinkinio

TEATRAS BE NAMŲNuo 1974 m. gyvuojantis Lietuvių folkloro teatras Lietuvos kultūros ir švietimo ministro įsakymu buvo už-darytas 1990 m. liepos 20 d. ir neteko finansavimo, patalpų repeticijoms, nebegalėjo naudotis įranga. Tad 1991 m. pastatytas spektaklis „Diddžam kiematij, arba Lietuvninkų pernagis“ buvo rengiamas mėgėjiškais pagrindais ir ilgai neišsilaikė. Nuo 1992 m. teatras veikia kaip viešoji įstaiga „Lietuvių folkloro teatras“. 1994 m. buvo pastatytas spektaklis „Purvynai rūdymai“. Pagrindinė jo tema – nutautėjimas, prisimenant baudžiavos laikų gyvenseną, kuri perteikiama to laikotarpio prisiminimais, dainomis. Dar kartą po „Scenos vaizdelių“, „Mano kanklių...“ grįžtama prie XIX a. laikotarpio.

„IR KELSIS VĖL IŠ TAVO KRAUJO LIETUVA“1997 m. P. Mataitis sukūrė spektaklį „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ – apeiginius bylojimus apie Juozo Lukšos-Daumanto ir visos Lietuvos partizanų laisvės kovas. Spektaklis buvo rodomas Rusų dramos teatre Vilniuje, Panevėžio, Šiaulių katedrose, Druskininkų, Alytaus, Elektrėnų, Aukštadvario, Naujamiesčio, Kau-no Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos), Raguvos Švenč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiose, Veiverių Šv. Liudviko bažnyčioje, kurioje 1921 m. buvo pakrikštytas J. Lukša, Pažėrų bažnyčioje, Biržų kultūros rūmų salėje, o 1998 m. – Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų erdvėje, pažymint Lietuvių folkloro teatro įkūrimo 30-metį, 2001 m. – Šiaulių kultūros centre, minint Laisvės gynėjų dienos ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų įkūrimo 10-metį. Įvairiose Lietuvos vietose 1997–2004 m. suvaidinti 72 apeiginių bylojimų spektakliai.

Spektaklio herojumi P. Mataičio pasirinktas Juozas Lukša buvo vienas Lietuvių išsivaduojamojo partiza-ninio judėjimo vadovų, Birutės rinktinės vadas, 1949 m. gavęs specialius įgaliojimus atstovauti įkurtam Lie-tuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiui užsienyje, 1950 m. iš Paryžiaus grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Ginkluotųjų pajėgų štabo žvalgybos skyriaus viršininku. 1950 m. jam buvo suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas, taip pat buvo apdovanotas Laisvės kovos kryžiumi su kardais ir ąžuolo lapais. 1951 m. J. Lukšai su-teiktas partizanų majoro laipsnis. 1951 m. išduotas jis žuvo Lietuvos miškuose, pakaunėje ties Pabartupiu, ištesėjęs motinai duotą priesaiką gyvas nepasiduoti. Po mirties 1997 11 20 apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu. Kovose žuvo ir jo broliai Jurgis ir Stasys, išliko gyvas šeimos tragedijos liudininkas brolis Antanas Lukša, po keliolikos metų grįžęs į Lietuvą iš Magadano lagerių.

Apeiginiams bylojimams buvo panaudota J. Lukšos gyvenimo istorija, jo knygų „Partizanai“ ir „Laiškai Mylimosioms“ fragmentai, partizanų dainos, šermenų giesmės. Spektaklio veikėjai – Bylotojas (Regimantas Adomaitis) ir Bylotoja (vaidino Eglė Aukštakalnytė, Alina Zujytė, Renata Vagnerytė, Sonata Paliulytė). My-limosios vizija – Diana Anevičiūtė. Dainas ir giesmes atliko Janina Armonaitė, Nijolė Gentvilienė, Algirdas Paluševičius, Gintautas Strockis, Kęstutis Tamašauskas, Jonas Naktinis, Vytautas Vaitiekūnas. P. Mataitis spektaklio scenarijui panaudojo J. Lukšos rašytus laiškus Motinai Tėvynei ir Mylimajai – Nijolei Bražėnaitei. Laiškai skaitomi giesmių fone, o pabaigoje, Mylimajai dedant kryžiumi degančias žvakeles, bažnyčioje esantieji kartu su giedotojais gieda giesmę „Viešpaties angelas apreiškė Marijai“. Spektaklio scenogra-fė D. Mataitienė sukūrė juodai baltus vyrų rūbus, moterims – nuometus, drobules, degančių žvakių, spin-dinčio tako minimalią, tinkančią prie bažnyčios liturgijos scenografiją, kuri spektaklio žanrą priartina prie misterijos. P. Mataitis prisiliečia prie skaudžios Lietuvai temos, kurios vengia įvairių rūšių akademinio meno kūrėjai, prie Lietuvos netekčių istorijos, šimtų tūkstančių gyventojų praradimo XX amžiuje.

Tą pačią tematiką pratęsė 2004 m. Aukštaitijos partizanų kovų atminimui skirtas spektaklis „Ko palinko žilvičiai prie kelio“, parengtas panaudojant autentiškus pasakojimus, kovų istorijas ir nepriklausomybės kovų savanorių partizanų dainas. Atlikėjai – Virgilijus Kubilius, Sonata Paliulytė, dainų užvedėja – Janina Ar-monaitė, dainininkų ir giedotojų grupė. Lietuvių folkloro teatras premjerinį spektaklį 2004 m. rodė Šiaudinės bažnyčioje Akmenės rajone, rašytojos Lazdynų Pelėdos gimtinėje Paragiuose, vėliau –Vilniaus tremtinių namuose, pagerbiant buvusią kovotoją, 1951 m. suimtą ir kalėjusią Norilsko lageriuose Marytę Štarolytę, šventusią 75-etį, Alsėdžiuose, Telšių rajone, 2005 m. – Kudirkos Naumiestyje, V. Kudirkos muziejuje, Vil-niaus rajono Marijampolio vidurinėje mokykloje, Maišiagalos LDK Algirdo vidurinėje mokykloje, Vilniaus vidurinėje internatinėje mokykloje „Lietuvių namai“.

LIETUVIŲ FOLKLORO TEATRO STABILUMAS IR METAMORFOZĖS Parodęs spektaklį „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“, Lietuvių folkloro – klojimo teatras, turėjęs „juodže-miškųjų“, anot B. Sruogos, bruožų, tampa tarsi ikirenesansiniu liturginių misterijų vaidintojų sambūriu, kai herojus pakylėjamas lyg ir iki šventojo, ir tai leidžia vaidinimą rodyti tūkstantmečių liturginių apeigų įprastoje vietoje – katalikų bažnyčioje, natūraliai įtraukiant į apeiginį vyksmą atsitiktinius dalyvius. Sakralizuodamas vadinimą, P. Mataitis, viena – jį ir modernizuoja, antra, kaip patvirtina spektaklių recenzentai, iškeldami tai, kad bažnyčioje susirinkę klausytojai maldininkai prisideda prie artistų giedojimo, – priartina prie hepeningo, meninio renginio, kai paliekama erdvės nenumatytai įvykių raidai (angl. happening – įvykis, atsitikimas – improvizuotas reginys, turintis dailės, muzikos, teatro, kino, choreografijos elementų).32

Apeiginis vyksmas buvo būdingas beveik visiems P. Mataičio statytiems spektakliams. Vienuose jis prisi-rišdavo prie vienokių (vestuvės – „Diddžam kiematij“, šermenys – „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“), kituo-se – prie kitokių apeigų (mokymasis – kaip pažinimo apeiga – „Mano kanklės paauksuotos“, gamtos virsmo apeiga – „Nukrėskime rasą apie rugių lauką “).

Fakto svarba, įvykio išskirtinumas visada buvo P. Mataičio stiprioji spektaklio dramaturgijos užuomaz-gos dalis. Rečiausiai jis imdavosi personalijų (J. Lukša), dažniau apsistodavo ties regiono istorija ir kultūra („Mano kanklės paauksuotos – Sūduva, Suvalkija; „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ – Mažoji Lietuva; „Scenos vaizdeliai“ – Žemaitija (S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Najiesi–nadėktousi, arba Selekcėjė kaštauns dakts“) ir Aukštaitija (Vaižganto „Žemės ar moteries“); sutartinių programos – Šiaurės Lietuva). Tačiau, pasirinkdamas personaliją – didvyrį J.Lukšą, jis atskleidžia skaudaus Lietuvai istorinio laikotarpio netektis, prilygindamas jos netektis prie Prūsijos netekčių. Pasirinkdamas regioną, P. Mataitis renkasi ir laikotarpį: „Instrumentinės, šokamos, dainuojamos sutartinės“ – Šiaurės Lietuva – ikiistoriniai laikai; „Apgiedokime Prūsijos žūtį“ – Prū-sija – XIII amžius, „Diddžam kiematij“ – Mažoji Lietuva, XVII–XIX amžius, „Scenos vaizdeliai“– Žemaitija, Aukštaitija – XIX amžius, „Mano kanklės paauksuotos“ – XIX–XX amžius, Suvalkija, „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“– XX amžius. Tad savo spektakliais P. Mataitis primena Lietuvos istoriją ir rekonstruoja kai kuriuos is-torinius jos momentus, pasitelkdamas faktus: įvykius, herojų portretus, istorinius šaltinius, istorinio kostiumo įvaizdžius, spektaklio aplinką. Tuo jis artimas kompozitoriaus B. Kutavičiaus33 kūrybos principui: pažymėti svarbiausius ikiistorinius senosios baltų pasaulėžiūros laikotarpius (oratorijose) ir istorinius („Ugnis ir tikėji-mas“) bei kultūrinius („Epitafija praeinančiam laikui“) Lietuvos valstybės įvykius.

Kai kuriuose spektakliuose apeigos motyvas įgauna ne tik paralelių su etninėje kultūroje atpažįstamomis apeigomis, bet ir ieškoma paralelių su Lietuvos katalikų bažnyčiose („Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“) ar Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiose vykstančiomis („Apgiedokime Prūsijos žūtį“) apeigomis, panau-dojant lietuviškas liturgines giesmes.

Režisierius, scenaristas, teatro vadovas, muzikos parinkėjas P. Mataitis veikia ne visiškai taip, kaip aka-deminio ar mėgėjų teatro režisierius, kuris pasirenka tik vieną funkciją – darbą su aktoriais, bet labiau kaip kompozitorius, kuris spektakliui rašo libretą, muziką, neapleidžia ir pastatymo eigos, domisi atlikėjais, jiems personaliai sukuria muzikines partijas, skiria vaidmenis, pasirenka orkestro sudėtį, vaikšto į repeticijas iki pat premjeros, t. y. kontroliuoja natomis užrašyto kūrinio gimimą. Jeigu teatro pjesę galima perskaityti balsu ir atmesti, tai su muzikos sceniniu kūriniu sudėtingiau – jis arba nepradedamas statyti visiškai, arba atmetamas anksčiau ar vėliau po pastatymo, nes pernelyg daug komponentų lemia jo vienokį ar kitokį rezultatą. Todėl, veikdamas kaip savo originalių spektaklių komponuotojas, P. Mataitis turėjo būti labai reiklus, nes tik jis vienas žinojo, kaip turi atrodyti scenoje jo pirminė teatralizuotu muzikiniu pavidalu įkūnyta idėja. P. Mataičio teatras nebuvo tik „folkloro teatras“ – jis buvo „muzikinis“ ir „rekonstrukcinis“, t. y. rekonstruojantis Klojimo teatro, re-aliai veikusio visoje Lietuvoje 1885–1915 m. pavidalus. Akademinės vaidybos teatrai stato įvairių laikotarpių, pradedant Renesansu, dramas, komedijas, pagal veikiančius europinio teatro principus, tačiau labai retai imasi, pavyzdžiui, japonų teatrinės stilistikos, nebent fragmentiškai (fragmentiškai naudojama japonų kabuki teatro stilistika J. S. Bacho „Pasijos pagal Joną“ pastatyme34 Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2007 m., rež. Robertas Vilsonas). Tad „muzikinio folkloro teatro“, susieto su apeigine klojimo teatro specifika, junginys yra nacionalinio lietuviškojo teatro gimimo užuomazga, jo specifika gali būti prilyginta nebent vadina-mosioms nacionalinėms, „folklorinėms“ kinų operoms35, žinomoms nuo XII amžiaus, kur į vieną visumą sujun-giami pasakojimas, muzika, akrobatika, styginiai ir mušamieji instrumentai, kur svarbūs kostiumai ir grimas. Kinų operos vokalinės partijos pasižymi specifiniu aukštu vokaliniu registru. XIX a. pradžioje susiklosčiusioje Pekino operoje muzika neužrašoma, ji perteikiama vienų dainininkų kitiems. Kinų operų atmainų yra bent keturi šimtai tipų, susijusių su atskirais regionais, daug daugiau negu genčių, kurių Kinijos teritorijoje pri-skaičiuojama 53. Apgailėtina, kad lietuvių akademinėje originalioje teatrinėje kultūroje neatsirado pasekėjų, poreikio išugdyti specialią aktorių laidą, kurti naują tautinį teatrą, ką nuolatos siūlė ir pats P. Mataitis36.

Nuo J. Švedo 1940 m. įkurto Liaudies dainų ir šokių ansamblio laikų į savotišką unifikuotą, akademinių kompozitorių kūryba užpildomo repertuaro, sceninio „koncertinio teatro“ nišą taikė gausybė ansamblių, kurie ir dabar gyvuoja. Septintame XX a. dešimtmetyje, pradėjus kurtis folkloriniams ansambliams, jų repertuare vyrauja tik autentiška etninė muzika. Tačiau respublikinėse dainų ir šokių šventėse, kurios įrašytos į UNESCO nematerialiojo žmonijos kultūros paveldo sąrašą, ir šokių, ir ansamblių dieną, ypač vykstančią Kalnų par-ke, nestokojama dramaturginių elementų, koncertai visada teatralizuojami ir visada įgyja apeiginio „folkloro teatro“ bruožų. Tad P. Mataičio pastangos kurti „folkloro operą“, „folkloro teatrą“ su neišvengiamais apeigų elementais, būdingais lietuviškajam Klojimo teatrui, yra pastangos profesionalizuoti mėgėjiškas etninės kloji-mo kultūros nuostatas. Artimos P. Mataičio kuriamai „folkloro teatro“ stilistikai yra B. Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“, skiriamos profesionalams atlikti, tačiau pats kompozitorius neigia bet kokį ryšį su etnine muzika, jos intonacijų ar struktūrų naudojimu, nepaisant to, 30-ies mergaičių balsų choro „pagoniškas“ sutar-tinių tipo skambesys neatsiejamas nuo lietuviškos etninės šio lietuvių kompozitoriaus kūrinio prigimties.

Tad Folkloro teatras nėra tapatus nei akademiniam muzikiniam, nei akademiniam dramos teatrui, nors minimalus profesinis pasirengimas vaidintojams yra būtinas, o turintys aktorinį išsilavinimą artistai yra pajė-gūs greičiau „persikvalifikuoti“ nei neturintys tokio išsilavinimo – jį greitai įgyti teatrinio darbo praktikos metu. Taip pat šis Folkloro teatras yra sudėtingesnis organizmas nei folklorinis ansamblis ar liaudies dainų ir šokių ansamblis, kurio sudėtyje yra choras, liaudies instrumentų ir šokėjų grupės. Lietuvių folkloro teatre kiekvie-nas spektaklis turi draminę idėją, siužeto istoriją, paremtą faktais, tautosakos žanrų, etninės muzikos, dainų rinkinį, neatsietą nuo tarmių pasakojimą ir labai individualizuotą, rekonstruotą istorinį kostiumą. Kostiumas yra kuriamas specialiai, jis neunifikuotas, o labai individualizuotas – kiekvieno artisto skirtingas, pritaikytas išstudijavus regiono specifiką ir istorinį laikotarpį. Dalia Mataitienė, scenografijos ir kostiumo virtuozė, labai gerai suprato prigimtinius „lietuviškos folkloro operos“ reikalavimus. Be kostiumų arba su ne taip subtiliai pritaikytais Lietuvių folkloro teatro spektakliai būtų netekę daugelio teatrališkumo, istoriškumo, regioniškumo bruožų. Kaip žaismingai teigia pati dailininkė: „1968 metais <...> savo dainininkes aprengėme aukštaitiškais apdarais. Pasirėdę trijų rauktų sijonų eilute, lininėmis dvipalėmis prijuostėmis, išsiuvinėjusios baltos drobulės marškinius, su raštuotomis lininėmis kojinėmis, naginėlėmis, riešinėmis, tikro milo sermėgomis, galvas ryšė-damos sniego baltumo nuometais – kaip gulbės plaukėme į sceną, šokiruodamos ne vieną istorinių šaltinių nestudijavusį žiūrovą. Tikro liaudiško silueto, tikrų spalvų ir raštų apdarais, mūsų moterys „kaip kupetos“ daug kam atrodė dyvų dyvai“37. D. Mataitienė, kurdama ir atkurdama, rekonstruodama istorinį kostiumą, buvo pir-meivė, atvėrusi galimybes kitoms dailininkų kartoms laisvai kurti, o tautodailininkams – sekti jos atradimais. Folkloro teatro spektakliai – lyg savotiškos parodos – populiarino kūrybišką, laisvą tautinio kostiumo kūrybos mintį, atverdami neišsenkamus atskirų regionų ir istorinių laikotarpių etninės mados lobius.

Lietuvių folkloro teatro scenografija ir aprangos kodas dar labiau sustiprina P. Mataičio, kaip fakto teatro žanro kūrėjo, išskirtinumą.

IŠVADOS

1. Lietuvių folkloro teatras susikūrė kaip senosios – lietuviškojo Klojimo teatro – ir naujoviškosios – etninės muzikos ansamblio – tradicijos junginys.

2. P. Mataitis, spektakliuose naudodamas Lietuvos istorijos ir kultūros faktus, sukūrė naują fakto teatro kon-cepciją.

3. Folkloro teatro spektakliams būdingi trys požymiai – apeigiškumas, istoriškumas ir regioniškumas.4. Folkloro teatro apeiginio pobūdžio spektakliams būdingas etninis lietuviškasis apeigiškumas, susijęs su

kalendorinėmis šventėmis (sutartinių programos: „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“), su buitinėmis ap-eigomis (vestuvėmis: „Diddžam Kiematij“) bei su liturginėmis („Apgiedokime Prūsijos žūtį“ – evangelikų liuteronų; „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ – katalikų).

5. Regioniškumas Lietuvių folkloro teatro spektakliuose siejasi ne tik su Lietuvos „pakraščio“ regionais: Mažą-ja Lietuva („Diddžam Kiematij), Sūduva („Mano kanklės paauksuotos“), Šiaurės Rytų Lietuva (sutartinės), bet ir iš dalies su Žemaitija („Scenos vaizdeliai“), Aukštaitija („Ko palinko žilvičiai prie kelio“).

6. Istoriškumas šio teatro spektakliuose apima ikiistorinius laikus (sutartinių programos „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“), baltų genčių su kryžiuočiais XIII a. laikotarpį („Apgiedokime Prūsijos žūtį“), lietuvninkų gyvense-ną XVI–XVII a. (Diddžam Kiematij“), baudžiavos laikus („Purvynai rūdymai“), XIX.–XX a. caro valdžios laikotar-pį („Mano kanklės paauksuotos“), XX a. („Ir kelsi vėl iš tavo kraujo Lietuva“, „Ko palinko žilvičiai prie kelio“).

7. Lietuvių folkloro teatro savitumą lėmė ir vaidinimams skirto istorinio kostiumo rekonstrukcijos bei scenogra-fijos modeliai.

8. Lietuvių folkloro teatras yra akademinės-etninės lietuvių teatrinės kultūros žanras, etninį apeigiškumą pra-turtinęs fakto teatro koncepcija.

9. Lietuvių folkloro teatras sovietiniu laikotarpiu turėjo ypatingą poveikį tautinės savimonės formavimuisi, lietu-vių istorinės atminties gaivinimui, valstybingumo atkūrimo siekiams formuotis.

Nuorodos:¹ Drevinskaitė I. Lietuvių folkloro teatro fenomenas ir jo reikšmė. – Menotyros magistro darbas (rankraštis). Teatrologijos katedra. Kaunas, VDU, 2003.

² Nakienė A. Lietuvių folkloro teatras: autentiškas dainavimas, metaforinė raiška ir įspūdingas scenovaizdis. – Tautosakos darbai, t. XII (XXIX), Lietuvių kalbos ir tautosakos institutas, Vilnius, 2005, p. 166–179.

³ Šabasevičius H. Dalia Mataitienė. Ženklai erdvėje. Vilnius, Scena, 1998. 127 p.4 Tai bent vestuvės: „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ 40-mečiui / Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centras; sudarytojai Algimantas Jasaitis, Andrius Kleniauskas. Utenos Indra, Utena, 2006, 190 p.

5 Apanavičienė V. Žiemgalos kompozitoriai ir lietuviškumo idėjos. – Žiemgala, Istorijos ir kultūros žurnalas, 2005/1 p. 13–19.

6 Pirmojo koncerto dalyvio Romualdo Apanavičiaus pasakojimas 2009 10 24. Autorės asmenis archyvas.7 Sviderskis T. Skamba sutartinės... – „Literatūra ir menas“, 1967 balandžio 20 d., Nr. 16(1118), p. 15.8 Ten pat, p.15.9 Ten pat, p.15.10 Čiurlionytė J. Skamba sutartinės. – Kultūros barai, 1967, Nr. 2 p. 47.11 Landsbergis V. Lietuvių folkloro teatras. Vilnius, 1982, p. 20.12 Mataitienė d. Lietuvių folkloro teatras – idėjos, keliai, pasirinkimas. Rankraštis. Vilnius, 2002. P. Mataičio asmeninis archyvas.

13 Drevinskaitė I., ten pat, p. 37.14 Vyšniauskaitė A. Lietuvio namai, Lietuvos liaudies kultūros centras, 1999, p. 9. 15 Maknys V.Lietuvių teatro raidos bruožai, Vilnius, 1972, p. 77–80.16 Bielskis P. Lietuvos klojimo teatras, Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 1999, p. 76.17 Drevinskaitė I., ten pat, p. 27.18 Mataitienė D., ten pat, p. 6.19 Mataitis P. Lietuvių folkloro teatras. – Žiemgala. Istorijos ir kultūros žurnalas. 2008/2, p. 48–52.20 „Scenos vaizdeliai“, programa, LTSR liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupės Klojimo tea-tras, 1978, Rumšiškės.

21 „Scenos vaizdeliai“, programa, ten pat (Sruoga B. Lietuvių teatras Peterburge 1892–1918. Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, Kaunas, 1930.)

22 Nakienė A., ten pat, p. 168.23 Drevinskaitė I., ten pat, p. 34.24 Drevinskaitė I., ten pat, p. 35.25 Mataitis P. „Mano kanklės paauksuotos“, rankraštis, 1985. P. Mataičio asmeninis archyvas.26 Apanavičius R., Alenskas V., Palubinskienė V., Virbašius E., Visockaitė N. Senosios kanklės ir kankliavimas. Parengė Romualdas Apanavičius. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius, „Muzika“, 1994.

27 „Nukrėskime rasą apie rugių lauką“. Lietuvos TSR Liaudies buities muziejaus Lietuvių folkloro teatras. Pro-grama. Sudarė D. Merčaitytė. Vilnius, 1987. Mataičio asmeninis archyvas.

28 Vyšniauskaitė A. Requiem broliams prūsams. – Literatūra ir menas, 1989, rugpj. 05, p. 7. 29 Drevinskaitė I., ten pat, p. 47.30 Mataitis P. Lietuvių folkloro teatras. – Žiemgala, ten pat, p. 51.31 Vyšniauskaitė A. Ei, kas ten – didžiam kiematy? – Lietuvos aidas, 1992 01 29, p. 9.32 Tumasonienė V. Hepeningas. Muzikos enciklopedija. I tomas, A–H. Lietuvos muzikos enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vilnius, 2000, p. 510.

33 Apanavičienė V. Disonansų sintezės galia. Broniaus Kutavičiaus etnomodernizmas. – Darbai ir dienos, Nr. 31, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, p. 103–112.

34 Povilionienė R. „Pasijos pagal Joną“ inscenizacija – šedevras ar šventvagystė? – Muzikos barai, 2007, www.muzikosbarai.lt/index.php?id=214.

35 Velička E. Kinų opera. – Muzikos enciklopedija. II tomas, I–N. Lietuvos muzikos enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vilnius, 2000, p. 158.

36 Mataitis P. Pasiūlymai naujam tautiniam teatrui kurti. Lietuvos kultūros kongresas. Vilnius, 1991, p. 264–267.37 Mataitienė D. Kūrybos pavasario viltys: [Su dailininke kalbasi Helmutas Šabasevičius]. Kultūros barai, 1994, Nr. 5, p. 41.

Virginija Apanavičienė

LITHUANIAN FOLKLORE THEATRE – THE HERALD OF NATIONAL REVIVAL

SummaryLithuanian folklore theatre, the equivalents of which could hardly be found in the secular musical culture of European countries, has taken partly the tradition of the Lithuanian Barn theatre form that was widespread during the period of 1885-1915 and connected it with a form of the folklore ensemble propagating ethnic music and by its example encouraged the mass birth of the ensembles that were not known up till then. However, the survival of the folklore theatre itself as a peculiar new academic genre in the Lithuanian culture was problematic. This genre was not adopted neither by folk dance and song ensembles the programs for

which are created by academic composers nor the new folklore ensembles in the repertoire of ethnic music of which there are found the fragments of small folklore and rituals. In the programmes of republican song festivals that were included into the UNESCO list of Intangible Cultural Heritage there are always a lot of theatricalized elements, and music and costumes are specially created for them.

Using in his performances the facts of Lithuanian history and culture P. Mataitis created a new conception of “theatre of fact”. Three things are characteristic of folklore theatre performances: rituality, historicity and regionality.

The originality of Lithuanian folklore theatre has not only the musical and ritual forms. Reconstructions of the historical costume models and scenography are also of great importance. Lithuanian folklore theatre is a genre of Lithuanian academic-ethnic theatre culture that has enriched the ethnic rituality with the conception of “theatre of fact”. During the Soviet period the Lithuanian folklore theatre had great influence on the formation of national self-awareness, revival of Lithuanian historical memory and aims to restore the statehood of Lithuania.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijaGedimino pr. 42, LT-01110 Vilnius

Gauta 2009 10 24Atiduota spausdinti 2009 11 20