irenëjus oginskis (1808–1863). 1820 m. dailininkas fransua ... · jø tautø respublikos...

81

Irenëjus Oginskis (1808–1863). 1820 m. Dailininkas Fransua KsavjëFabras (1766–1837). Nacionalinis M. K. Èiurlionio dailës muziejus

Verameiciko_knyga.pmd 11/23/2009, 11:47 PM81

82

aut. past.], ir ji atrodë rimta, gerbiama, þinoma ir patraukliponia, prieð kurià, kaip prieð deivæ, buvo lenkiamos galvos tiekpas mus, tiek uþsienyje.“

Paryþiuje (tikëtina, keliaujant caro paliepimu) senatoriusM. K. Oginskis dar kartà susitiko su Napoleonu. Pastarojo mei-luþës Marijos Valevskos namuose senatorius kalbëjosi su marða-lu Diuroku, kuris Lenkijos nepriklausomybæ pavadino iliuzija(„un project chimerique“).

Tada M. K. Oginskis dar kartà ásitikino, kad lenkø viltysatgauti nepriklausomybæ padedant prancûzams, yra bergþdþiosir kad 1807 m. sukurta Varðuvos hercogystë yra tik formalu-mas ið Napoleono pusës.

1811 m. kartu su M. K. Oginskiu ið Paryþiaus á Zalesæ at-

Ið kairës: Rusijos imperatorius (1801–1825), Suomijos didysis kuni-gaikðtis (1809–1825), Lenkijos karalius (1815–1825) Aleksandras I(1777–1825). Dailininkas Vladimiras Borovikovskis; Prancûzijosimperatorius (1804–1814), Italijos karalius (nuo 1805 m.), Reinosàjungos protektorius (nuo 1806 m.) Napoleonas Bonapartas (1769–1821). Dailininkas Þakas Luji Davidas (1748–1825)


83

vyko italø muzikantas ir kompozitorius Dþiuzepë Palijanis, ku-ris, mokydamas kunigaikðèio vaikus muzikos, Zalesëje praleido11 metø.

D. Palijanis gimë 1781 m. Romoje. Jis paraðë operà „La sintaamante“, kûrë operas Aldebrandini teatrui, vokalinius ir instru-mentinius kûrinius, gyveno Paryþiuje.

Gabiausia muzikai ið M. K. Oginskio vaikø buvo jo dukraAmelija. Vadovaujant Palijaniui, ji iðmoko labai gerai skambin-ti fortepijonu, ágijo teoriniø muzikos kompozicijos þiniø (taislaikais jø maþai kas ið paneliø turëdavo). Emilija Zalesëje pra-dëjo kurti. Vienas ið jos kûriniø – þinomas polonezas do-mi-nor, atliekamas keturiomis rankomis. 1825 m. ji paraðë roman-sø pagal prancûziðkus tekstus: „Mano siela ðiandien“ ir „Manpatinka naktis“. Kartu su seserimi Ema ji pritaikë fortepijonuketuriomis rankomis atliekamà savo tëvo sukurtà marðà-eksprom-tà. Taip pat ji kûrë solinius ir chorinius kûrinius namuose vy-kusiems vakarëliams bei kûrinius smuikui su fortepijonu. Mu-zikos komponavimo talentà ið jos paveldëjo vaikai, kuriems jibuvo ir pirmoji muzikos mokytoja.

Rusø karvedys, karinisstrategas, generolasfeldmarðalas (1812)Michailas Kutuzovas(tikroji pavardëGoleniðèevas-Kutuzovas,1745–1813).Dailininkas R. Volkovas(1776–1831)


84

Amelija buvo gabi ir poezijai bei pieðimui. Apie jos poetináákvëpimà liudija eilëraðèiø rinktinë „Proginiai“, o taip pat Leo-nardo Chodzkos „Eilëraðtis muzikai“.

Pieðimo Amelija mokësi Vilniuje pas profesoriø Jonà Ruste-mà (1762–1835). Raðytiniuose ðaltiniuose iðliko þiniø apie jossukurtus pieðinius, Zalesës parko panoramà su tëvo siluetu.

1911 m. balandþio mënesá M. K. Oginskis ið Aleksandro Igavo ásakymà parengti vakariniø gubernijø – Vilniaus, Gardi-no, Vitebsko, Minsko, Mogiliavo, Kijevo, Podolës ir Voluinësbei Balstogës ir Ternopolio apskrièiø autonomijos projektà.

Geguþës 15 d. pasirodë „Grafo Oginskio carui Aleksandrui Ipateiktas raðtas“ ir „Naujos vakariniø gubernijø organizacijos ása-kymo projektas“. Baltarusijoje ðie dokumentai pirmà kartà bu-vo paskelbti 1995 m.

Projekto pagrindimo raðtà M. K. Oginskis pradëjo Napoleo-no psichologiniu ir politiniu portretu, siûlydamas atsiþvelgti „su-pratingai ir be iðankstinio nusistatymo á ðio monarcho ir jo ka-riniø operacijø asmeniná charakterá.“ Analizuodamas Napoleo-no elgesá, primindamas lenkø aukas Italijoje, Ispanijos SantoDominge, M. K. Oginskis pateikia ðio klastingo politiko „siste-

Ið kairës: senatorius Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833). 1815 m.Dailininkas Klodas Mary Dziubufas; Marija de Neri Oginskienë (1778–1851) su dukrele Ida (1813– (?). Dailininkas neþinomas


85

mà“, pagal kurià jis ágyja „ðalininkus, gundo ir palenkia þmo-nes, vaikosi sëkmæ ir suranda lëðø savo planams ágyvendinti“,ypaè dël Varðuvos hercogystës sukûrimo. Pagaliau autorius di-plomatiðkai árodo carui, kad jis, sukûræs „Lenkijos karalystæ iðaðtuoniø gubernijø, vadinamà „Didþiàja Lietuvos Kunigaikðtys-te“ [...], patikrins lietuviø palankumà ir ágys Jûsø imperijos va-kariniame pakraðtyje patikimesnæ atramà, nei visos ten esanèiostvirtovës ir kariuomenës“. M. K. Oginskis, kaip politikas, numa-të 1812 m. karà. Kaip pavyzdá pateikë Suomijà, kuriai caras1810 m. suteikë autonomijos teises.

Kunigaikðèio Mykolo Kleopo árodymai, pasitelkiantys Napo-leono pavyzdá, gal ir subjektyviai rodo kadaise apgauto, nusivy-lusio þmogaus pasipiktinimà, o raðtas – tai tam tikra prasmebandymas atsikirsti uþ apgaulæ. M. K. Oginskis, aiðkindamas rað-to prasmæ, nesàmoningai pratæsë senà ginèà su oponentais len-kais, kuriuos Napoleonas „sugundë“ Varðuvos hercogyste...

„Projekte“ senatorius siûlë Vilniuje ásteigti kunigaikðtystës sos-tinæ, valdymà patikëti imperatoriaus vietininkui, o valstybinespareigas – kunigaikðtystës gyventojams. Pagrindinis naujos au-tonomijos ástatymas turëjo bûti 1588 m. Lietuvos Statutas.

Gruodþio 1 d., po ðeðiø mënesiø, M. K. Oginskis imperato-riui iðsiuntë dar vienà „Raðtà“. Þinodamas apie realià karo grës-mæ, pakeisianèià Aleksandro I poþiûrá lenkø klausimu, senato-rius skubëjo ir pasiûlë jau ne Lietuvos autonomijà, o jos suvie-nijimà su Lenkijos karalyste, valdant karaliui Aleksandrui I. Jisnet pasiûlë paþadëti karalystei Konstitucijà, kuri bûtø „panaði áGeguþës 3-iosios konstitucijà...“

Paminëdamas Konstitucijà, prieð kurià kovojo dar Aleksan-dro I moèiutë (Jekaterina II), diplomatas M. K. Oginskis su-klydo ir pateikë Rusijos imperatoriaus ausims netinkamà prog-nozæ apie Varðuvos hercogystës ir Lietuvos suvienijimà („anks-èiau ar vëliau tai turi ávykti...“). Reikalai pakrypo taip, kad vi-sos Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës provincijos projekto kû-rëjo pastangos nuëjo perniek.

1812 m. birþelio mënesá, Joniniø naktá, prancûzø armija, va-dovaujama Napoleono, persikëlë per Nemunà ir iðsilaipino Lie-tuvoje (ties Kaunu). Didþiàjà prancûzø armijà sudarë apie 600


86

tûkstanèiø kareiviø, tarp kuriø buvo tiek lenkø, tiek ir lietuviø.M. K. Oginskis traukësi kartu su rusø kariuomene. Þinoma,kad, praëjus keturioms dienoms, Vilniuje Napoleonas teiravosiapie „iðdavikà – senatoriø kunigaikðtá Mykolà Kleopà Oginská“.

Peterburge M. K. Oginskis kelis kartus susitiko su Lietuvosgubernatoriumi ir bûsimuoju Napoleono nugalëtoju Kutuzovu.

Na, o Vilnius Napoleonà pasitiko ðûkiais „Ðlovë iðlaisvinto-jui!“. Buvo sukurta laikinoji vyriausybë, jaunuoliai uþsiraðinëjoá Didþiàjà prancûzø armijà.

Tuo tarpu Vilniuje Prancûzijos imperatorius tik paþadëjo atkurtiDidþiàjà Kunigaikðtystæ ir ávedë naujus mokesèius, reikalaudamas pa-dengti visus senuosius caro ásiskolinimus, tiekti dideles paðaro ir maistosiuntas ðimtatûkstantinei armijai iðlaikyti. Valstieèiai veltui laukë bau-dþiavos panaikinimo, o patriotai – kunigaikðtystës atgimimo. Toli-mesni ávykiai gerai þinomi: rudená Napoleonas pasitraukë ið Maskvosir Didþioji armija pradëjo gëdingai bëgti atgal. Smurgainiø miestely-je Napoleonas, persirengæs lenkø ulonu , paliko savo armijà...

1813 m. kunigaikðèiams Oginskiams gimë dukra Ida.1814 m. mirë grafas Pranciðkus Ksaveras Oginskis ir Myko-

las Kleopas Oginskis tapo jo turto paveldëtoju – gavo dvarus,tarp kuriø buvo ir Zalesë.

1815 m. Zalesëje uþbaigta mûriniø rûmø statyba (rûmø pro-jektà parengë Vilniaus universiteto architektûros profesorius My-kolas Angelas Ðulcas, padedamas M. K. Oginskio, neblogai iðma-niusio braiþybà). Po M. A. Ðulco mirties statyboms vadovavo Vil-niaus architektas Jozefas Pusë. Þinomos kelios rûmus staèiusiømeistrø pavardës (tikëtina, kad jie buvo vietiniai). Tai JuzefasOstrovskis, Jokûbas Buinovskis, Pranciðkus Visockis.

Statybos Zalesëje dël senatoriaus M. K. Oginskio finansiniøproblemø bei 1812 m. karo tæsësi neplanuotai ilgai.

Apie tai, kad prancûzø kariuomenë uþsuko á Zalesæ, liudija1812 m. liepos 15 d. Albrechto Adamo pieðinys. Jame dar nërapavaizduota pradëtø statyti naujøjø rûmø, nes dvaras vaizduoja-mas nuo tvenkinio pusës, taèiau matyti naujas mûrinis malûnas,seni mediniai grafo Pranciðkaus rûmai ir tvenkinio salos. Kaip tei-gia tyrëjai, tvenkinio pakrantëje pavaizduoti besimaudantys italøgrenadieriai.


87

Naujieji senatoriaus rûmai pastatyti neiðlaidaujant. Jie neturiskliautø, turtingø architektûriniø papuoðimø. Rûmø centrinëjedalyje – dorëninës kolonos, virð jø – bokðtelis, kur yra laikrodissu varpu, ið keturiø pusiø turintis ciferblatus su rodyklëmis.Virð bokðtelio – rutulys, kuriame pritvirtintas laikrodþio varpas.Apie tai, kad statyboms buvo skiriamos gana kuklios lëðos, liu-dija ir archeologø tyrinëjimai. Pamatams buvo naudojamas ða-kø klojinys, ant jo buvo tvirtinamas mûras. Be rûmø, tais me-tais dar buvo pastatytas mûrinis malûnas ir koplyèia. Prasidëjusstatyboms, M. K. Oginskis apie rûmus suformavo romantináangliðkà parkà.

XVIII a., kai vieðpatavo prancûziðka mada, o XIX a. didëjoangliðkojo romantizmo átaka, Amelijos Oginskytës auklë buvojau ne prancûzë, o anglë.

Naujajame parke buvo ákurtas þvërynas, kuriame lakstë da-nieliai ir kiti gyvûnai. Vadinosi jis „Pasivaikðèiojimø þvërynu“.Ten buvo nutiesti takai, tilteliai per Bebrinkos upæ ir pastaty-tos mûrinës graikø-romënø bei kinø stiliaus pavësinës (pirmojibuvo pavadinta Amelijos vardu).

Zalesës dvaro sodyba. 1812 m. Albrechto Adamo pieðinys


88

Birþelio 23 d. Aleksandras I iðleido ásakymà apie visø senato-riaus M. K. Oginskio ásiskolinimø apmokëjimà ið valstybës iþ-do. Senatorius dar kartà susitiko su imperatoriumi 1814 m. ir1815 m. lapkrièio mënesá, kai nuvyko á jo karûnavimà Varðu-voje. Dirbo 5-ajame Senato skyriuje, tvarkydamas buvusios Abie-jø Tautø Respublikos reikalus. Laikui einant, supratæs, kad san-tykiai su Aleksandru I „atvëso“, M. K. Oginskis pamaþu ëmëtrauktis ið politikos. Jis tuo metu daugiausiai laiko praleisdavogyvendamas Zalesëje. Savo atsiminimuose jis raðë: „Mano am-þius ir sveikata reikalauja, kad nutraukèiau valstybinæ veiklà irieðkoèiau saldaus poilsio bei tylos gimtuose namuose. Audringogyvenimo atsiminimai, viltis, kad ir didþiausios svajonës kartaisiðsipildo, teikia ðiltà dþiaugsmà dël to, kad tvarkiau savo broliø irTëvynës reikalus.“

Penkiasdeðimtmetis kunigaikðtis Mykolas Kleopas, þmonos irvaikø apsuptas, ko gero, buvo patenkintas galëdamas tvarkyti ûki-nius dvaro ir parko reikalus. Jis èia sukûrë savo „valstybæ“ – ðei-mà ir rezidencijà, o á praeitá atsigræþdavo kaip raðytojas, tyliamekabinete arba parko pavësinëje triûsdamas prie bûsimøjø „Atsi-minimø“ knygos. Jis didþiavosi savo oranþerija: „mano oranþerijayra nuostabi ir galëtø bûti verta Peterburgo garbës“. Iðvaþiavæs áuþsiená, paraðë laiðkà ekonomui, praðydamas pasikonsultuoti suVilniaus mokslininku – botaniku Juozapu Strumila (1774–1847)dël tuberozø ir gvazdikø auginimo, nes norás juos vëliau matytisavo parke. Kitas M. K. Oginskio konsultantas buvo vienas iðpuikiø ano meto botanikø – Vilniaus universiteto profesorius Sta-nislovas Jundzilas, ákûræs Vilniaus botanikos sodà. Dalis augaløZalesës parkui buvo atgabenta ið Chrebtavièiaus Ðèorsø reziden-cijos parko.

1817 m. M. K. Oginskis savo lëðomis Vilniuje iðleido dviromansø ir polonezø rinktines. Tarp polonezø yra ir mûsø lai-kais vis dar labai populiarus polonezas Nr. 13 A minor „Atsi-sveikinimas su Tëvyne“.

Ið publikavimo metø galima daryti prielaidà, kad ðá polonezàM. K. Oginskis sukûrë gyvendamas Zalesëje. Taèiau tai – nevienintelis populiarus Oginskio polonezas. Skirtingais metais sky-rësi polonezø mados. Remdamiesi kompozitoriaus atsiminimais,


89

galime sudaryti sàlyginæ trijø polonezø „populiarumo chrono-logijà“: 1792 m. pradþia Rusijoje – fa-minor; 1794 m. Euro-poje – fa-maþor; nuo 1817 m. visame pasaulyje – Nr. 13 A mi-nor (apie kità ðio polonezo pavadinimà bus pasakojama vëliau).

Pinigus, gautus uþ parduotas kûriniø rinktines, M. K. Oginskisperdavë Labdaros draugijai (jis buvo ðios draugijos 1-ojo skyriausprezidentas), kuri rûpinosi skurstanèiøjø reikalais. Uþ savo pinigusM. K. Oginskis pastatë ir Vilniaus vargðø namus. Bûdamas Vil-niaus universiteto mokslo tarybos garbës narys, ðiai mokslo ðven-tovei padovanojo naujà mikroskopà. Savo lëðomis pastatytai Ma-ladeèino pavieto mokyklai M. K. Oginskis perdavë dalá asmeninësbibliotekos. Ðios mokyklos auklëtinis Jonas Maðèinskas padëjoZalesës kunigaikðèiui perraðyti nuosavà korespondencijà, vëliauuþëmë valstybës patarëjo pareigas ir buvo þinomas gydytojas.

1817 m. lapkrièio 15 d. Ðveicarijoje, Zaloturno miestelyjemirë 1794 m. sukilimo vadas Tadas Kosciuðka.

1819 m. M. K. Oginskio sekretoriumi tapo devyniolikmetisLeonardas Chodzka. Jis kartu su senatoriumi vyko á Kijevà, o

Zalesë topografiniame þemëlapyje. 1850 m.


90

vëliau – Sankt Peterburgà. Jaunuolis padëjo Zalesës kunigaikð-èiui tvarkyti korespondencijà ir rengti „Atsiminimus“.

L. Chodzka (1800–1871) gimë lapkrièio 6 d. Aborako pali-varke Aðmenos paviete (dabar – Palaèanø kaimas Maladeèinos ra-jone), Gardino seimo deputato, 1794 m. sukilimo dalyvio Liudvi-ko Chodzkos ir Valerijos ið Dederkø ðeimoje. Mokësi Barûnøkolegijoje, vëliau – Maladeèine, kur susipaþino su Tomu Zanu.Istorijà studijavo Vilniaus universitete pas Joachimà Levelá.

Zalesëje kunigaikðtis Mykolas apie 1820 m. pradëjo spaudairengti „Laiðkus apie muzikà“ (M. K. Oginskiui mirus, ðis jorankraðtis prancûzø kalba buvo iðverstas á lenkø kalbà ir 1879 m.iðleistas). „Laiðkuose“ menamam „draugui ið Florencijos“ auto-rius pasakoja apie Europos muzikà, muzikantus ir muzikos in-strumentus XVIII–XIX a. sandûroje.

„Laiðkai apie muzikà“ buvo uþbaigti 1828 m. Florencijoje.Apie tai M. K. Oginskis 1828 m. rugsëjo 25 d. raðë dukraiAmelijai, ðvæsdamas 63-àjá savo gimtadiená. Ðis rankraðtis dabarsaugomas Krokuvos Jogailaièiø bibliotekoje.

Viename ið rankraðèiø, saugomø Krokuvos Jogailaièiø biblio-

Ið kairës: Mykolo Kleopo Oginskio sekretorius Leonardas Chodzka(1800–1871) ir Rusijos imperijos diplomatas, orientalistas, lenkiðkai raðæsLietuvos poetas Aleksandras Boreika Chodzka (1804–1891). Abiejøportretø autoriai neþinomi


91

tekoje, yra M. K. Oginskis 1828 m. rugsëjo 25 d. eilutës, ra-ðytos dukrai Amelijai. Tada jis ðventë savo 63-iàjá gimtadiená...

Kaip raðo baltarusiø tyrinëtoja Svetlena Nemahaj, „Laiðkai“, ku-riuose autorius prisistato kaip muzikos istorikas bei kritikas, yra „Mu-zikanto Oginskio autoportretas“.

Ávertindamas save kaip muzikos mëgëjà, kuriam „pavykdavosukurti kaþkokias smulkmenas“, M. K. Oginskis apie savo mu-zikinius gabumus raðo: „Viskas, kà turiu, tai gerà klausà, giløharmonijos jausmà ir skoná, kurá iðsiugdþiau, klausydamas irdaþnai skambindamas gerà muzikà.“ Apie muzikos kûrimà jisraðo taip: „Man retai kada tekdavo taisyti savo pirmàjà impro-vizacijà“, tarsi bûtø ne „mokytas muzikantas“, o mëgëjas, „tu-rintis tik vienà privalumà – betarpiðkai iðgyventi muzikinius áspû-dþius ir apie muzikà spræsti ið ðirdies pojûèiø...“

„Laiðkuose“ jis raðë ir apie muzikos instrumentus – fortepijo-nà, arfà, violonèelæ, puèiamøjø muzikà ir smuikà, prisiminë sa-vo smuiko mokytojus – savamokslá smuikininkà Jarnovikà, vë-liau, 1797 m., – Vijotá, o 1808 m. Florencijoje – Kampanelá.

Tuo metu M. K. Oginskis jau blogai matë (buvo trumpare-

Ið kairës: Volfgangas Amadëjus Mocartas (1756–1791). 1819. DailininkëBarbara Krafft; Dþoakinas Antonijus Rosinis (1792–1868). DailininkasVincentas Camuccini (1771–1844)


92

gis) ir dël to „áskaityti natø, neprikiðæs nosies prie piupitro,neástengdavo, tad buvo sudëtinga judinti strykà“, o Kampanelisátikino já grieþti uþsidëjus akinius.

1810 m. Paryþiuje M. K. Oginskio mokytojas buvo Bajë, o1811 m. Sankt Peterburge – Lafonas.

Penki europinio lygio mokytojai – ne taip maþai „muzikan-tui mëgëjui“...

Ávertindamas tø laikø smuikininkà-virtuozà Nikolà Paganiná(1782–1840), kurio grojimo 1827–1828 m. M. K. Oginskisklausësi Florencijoje, Lucoje ir Livornoje, „Laiðkø“ autorius ra-ðë: „Negaliu teigti, kad Paganinis nëra didis artistas [...], pa-kanka uþmesti aká á jo kompozicijas [...]. Kvartetai ar kaprisaiyra tiek pat meniðki, kiek ir sudëtingi.“

Taèiau senamadiðkø paþiûrø autorius buvo nepatenkintas N. Pa-ganinio atlikimo maniera: „negráþèiau jo paklausyti dar kartà [...],grodamas jis visada parodo daugiau apsukrumo, nei talento.“

M. K. Oginskis raðë ir apie Dþoakinà Antonijø Rosiná (1792–1868), apie susitikimà su Francu Jozefu Haidnu (1732–1809)Vienoje, grafo Estergazi svetainëje, ir apie savo susitikimà suVolfgangu Amadëjumi Mocartu (1756–1791): „Tik vienà kar-

Ið kairës: Liudvikas van Bethovenas (1770–1827). Dailininkas KarlasJageris (1833–1887); Johanesas Bramsas (1833–1897). Autoriusneþinomas


93

tà, ir tà – atsitiktinai, susitikau Mocartà, likus kokiems trimsmetams iki jo mirties. Daugiau nei valandà að buvau toje pa-èioje draugijoje kaip ir jis... Negalëjau patikëti, kad esu ðaliatokio þymaus þmogaus, su kuriuo seniai svajojau susipaþinti. Jisiðëjo ið salono, o að taip ir likau, netekæs malonumo bent mi-nutæ pasikalbëti.“

Pasakodamas apie fortepijonà, M. K. Oginskis prisimena jámokiusius ðio instrumento mokytojus Klementá ir Adamà, raðoapie atlikëjus Fildë ir Ðteibelcë, kuriø klausësi Sankt Peterbur-ge, apie pianisto mëgëjo princo Liudviko Ferdinando susiþavëji-mà improvizacijomis ir apie lenkø pianistæ bei kompozitoræ Ma-rijà Ðimanovskà, su kuria bièiuliavosi.

Taèiau gráþkime á Zalesæ. 1819-ieji metai, Oginskis pradedaraðyti „Laiðkus apie muzikà“.

Daugmaþ apie 1820-uosius buvo apraðomas (inventorizuoja-mas) M. K. Oginskio kabinetas arba biblioteka. Iðlikæs tekstaslabai iðkalbingai pasakoja apie tà aplinkà, kurioje jis dirbokurdamas savo muzikinius bei literatûrinius kûrinius: „uosio par-ketas, balintos lubos, [...] penki langai, [...] baltos kartûno uþuo-laidos, krosnis su baltu kokliu ir ketaus durelëmis. Bibliotekojetokie baldai: raudonmedþio klavikordai [tuometinis pianinas –

Ið kairës: kompozitorius Nikola Paganinis (1782–1840). Dailininkasneþinomas; Marija Ðimanovska. N. Þako miniatiûra. XIX a.


94

aut. past.], [...] biliardas ið alksnio ant ðeðiø kojø, aptemptas þa-lia drobe. Ðeðios raudonmedþio këdës. Raudonmedþio spintos, di-delë berþinë spinta, keturios uosio spintos.“

1821 m. sukurta komiðka opera „Pjovëjai arba rugiapjûtëspabaigtuvës Zalesëje“. Muzikà kûrë J. Kozovskis, libretà –M. K. Oginskio sûnënas Juzefas Lubenskis, Felikso Lubenskio sûnus.

Deja, operos tekstai ir natos kol kas dar neatrasti. Duomenøapie jà surado Baltarusijos Respublikos ambasadorius DidþiojojeBritanijoje Vladimiras Ðèasnas, kilæs ið Smurgainiø. 1835 m. operabuvo paminëta Paryþiaus þurnale „La Poloqnie historiqie, litterai-re, monumentale et pittoresque“ (leidëjas Leonardas Chodzka).

1822 m. liepos mënesá Zalesæ aplankë devyniolikmetis Vil-niaus universiteto studentas Aleksandras Chodzka, LeonardoChodzkos giminaitis. Aleksandras buvo poeto Adomo Mickevi-èiaus draugas, dalyvavo slaptos filomatø ir filaretø draugijos veik-loje, paþinojo Antoná Edvardà Odinecà, Ignà Domeikà. Vaikð-èiodamas po rezidencijà ir parkà, Aleksandras taip susiþavëjo jøgroþiu, kad per kelias valandas... sukûrë poemà „Zalesë“.

Vëliau, 1837 m., L. Chodzka iðspausdino ðià poemà lenkøkalba Paryþiuje, þurnale „La Poloqne historiqne...“ (1 tomas).Mûsø laikais paþodinis jos vertimas á baltarusiø kalbà (vertë

Mykolo KleopoOginskio kabinetas.ArchitektësL. Ivanovosrekonstrukcija


95

V. Kalninas), iðspausdintas þurnale „Spadèyna“ (1997 m.,Nr. 3). Poemos tekstà surado T. Kliaðèonak ið Smurgainiø.

Jau tais laikais kunigaikðèio M. K. Oginskio sveèiai jo Zale-sës rezidencijà praminë „Ðiaurës Atënais“. Studentas Aleksan-dras Chodzka savo poemoje vaizdþiai nupasakojo, kà èia buvomatæs. Ið ðio apraðymo, kurá tyrëjai laiko tam tikru „poetiniuinventoriumi“, galima suþinoti apie tvenkinyje buvusià Gul-biø salà, apie pavësines – Kiniðkàjà ir Amelijos, apie Emosgëlynà, krioklá, grotà, tiltelius per Babrinkos upelá, o svarbiau-sia – apie Belvederá1.

1999 m. ði poema Zalesës tyrëjams padëjo atkurti „poetomarðrutà“ ir surasti joje paminëtà nedidelæ parko kalvà. Ogins-kio laikais ji buvo vadinama Belvederiu. Tikëtina, kad ant Bel-vederio stovëjo balta medinë pavësinë. 1874 m. keliautojas irarcheologas Henrichas Ðlimanas (1822–1890) pagal Homero po-emà „Iliada“ atrado þymiàjà Trojà. O dabar pagal A. Chodzkospoemà buvusiuose Oginskio „Ðiaurës Atënuose“ buvo atrastas ne-þinomas Belvederis.

Savo kûrinyje A. Chodzka mini ir parko memorialinius ak-menis. Vienà ið jø Zalesës ðeimininkas, 1794 m. sukilimo dalyvispastatë Tado Kosciuðkos garbei. Ant to akmens buvo uþraðas„CIENIOM KOSCIUSZKI“. Ant kito akmens buvo iðkaltasuþraðas „INSTITVTORI SUO JOAN ROLAY GRATUS DIS-CIPULUS M. O. MDCCCXXII“ (Mokytojui Þanui Roliui –dëkingas mokinys M. O. 1822), kurá „mokinys Mykolas“, bû-damas 57-eriø, skyrë mokytojui Þanui Roliui. 1995 m. rug-pjûèio 2 d. ðá akmená rado vietiniai kraðtotyrininkai – mokyto-jai Tamara ir Viktoras Kazlovskiai kartu su mokiniais Aleksejumiir Volha Lis. Po dviejø metø, geguþës 2-àjà, Vitebsko studen-tai, mokslininkai, mokytojai ir mokiniai ið Zalesës, Smurgainiøjá iðkasë ir sugiedojo giesmæ M. K. Oginskio mokytojo garbei.

Kaip atrodë Zalesës „Ðiaurës Atënai“, galime susidaryti vaiz-dà ir ið L. Chodzkos pieðinio (1822 m.). Pieðinys atliktas þvel-giant ið tvenkinio pusës (gali bûti, kad dailininkas sëdëjo valty-je). Jame matome tiltelá á Gulbiø salà, ið kairës – bravorà ir

1 Ital. belvedere – graþus kraðtovaizdis.


96

malûnà, uþ pertvaros – stikliná ðiltnamá, toliau – oranþerijà,rûmus ir koplytëlæ. Þvelgiant á rezidencijà, galima suprasti, ko-dël A. Chodzkos poema prasideda tokiomis eilutëmis: „Proanû-kiams nusiøsèiau Zalesæ / Ir, jausdamas ðirdy iðkilià dvasinæ ugná,/ Èia! Sukviesèiau menininkus! Bëkite èia, poetai!“

Tais paèiais metais M. K. Oginskio rezidencijoje sveèiavosi irbuvæs jo muzikos mokytojas Jozefas Kozlovskis, kuris buvo im-peratoriðkøjø teatrø orkestrø direktorius, pedagogas ir caro mu-zikinës bibliotekos vedëjas. Jis taip pat sukûrë daug kûriniø (ope-rø, religiniø miðiø, vokaliniø polonezø bei dainø), tarp kuriøbuvo ir polonezas „Skambëk, pergalës griaustini“ – oficialus Ru-sijos imperijos himnas iki 1833 metø.

1821 m. po insulto J. Kozlovskis atsisakë visø savo pareigøir, gráþdamas su dukra á tëviðkæ – Prapojsko miestelá (dabarMogiliavo srities Slaugardo miestas), trumpam uþsuko pas Za-lesëje gyvenusá savo buvusá mokiná.

Kunigaikðèio M. K. Oginskio sveèiai po pasijodinëjimø þir-gais arba pasivaþinëjimø brikelëmis prie Vilijos upës susirink-davo vienoje ið rûmø svetainiø, kur bûdavo rengiami muziki-niai vakarai. Grodavo kvartetas. Pirmuoju smuiku grieþdavo patskunigaikðtis Mykolas (ðá smuikà jis tikriausiai uþsisakë Londone

Memorialiniai akmenys Zalesësdvaro sodybos parke (kairëje –akmuo, skirtas 1794 m. sukilimodalyviams, virðuje – akmuo,skirtas Mykolo Kleopo Oginskiomokytojui Þanui Roliui)


97

1791 m.), antruoju – tuo metu Vilniuje garsus ispanas R. Es-kudera, gaudavæs ið kunigaikðèio pensijà. Violonèele grodavoJ. Kozlovskis, o fortepijonu – Amelija Oginskytë, kuri tuo metujau kûrë polonezus, gerai pieðë ir domëjosi poezija. Kunigaikðèiodukterø muzikos mokytojas D. Palijanis, akompanuojant fortepi-jonu, dainuodavo italiðkas arijas arba reèitatyvus ið operø. Galibûti, kad jam pritardavo kunigaikðèio dukros Ema ir Ida.

„Zalesës kvartetas“ tikriausiai atlikdavo tuo metu populiariusHaidno bei Mocarto kûrinius. Savaime aiðku, kad M. K. Oginskisatlikdavo ir savo kûrinius. Jis ið viso sukûrë 24 polonezus, 60 kitøvokaliniø ir instrumentiniø kûriniø. M. K. Oginskis þinomas irkaip þymiojo „Lenkijos legionø marðo“ autorius. Andþejus Zalus-kis savo knygoje „M. K. Oginskio laikmetis ir muzika“ (skyriuje„Diskusija“) árodinëja, kad dabartinio Lenkijos himno muzikà su-kûrë M. K. Oginskis, o ne Jozefas Vibickis, kuris paraðë tik þo-dþius. Kunigaikðtis Mykolas Kleopas taip pat kûrë mazurkas, para-ðë operà „Zelisa ir Valkûras“ arba „Napoleonas Kaire“ (pasak mu-zikologo dr. Viktoro Skorobogatovo, ði opera sukurta 1799 m.).

Zalesës dvaro sodyba. 1822 m. Leonardo Chodzkos pieðinys


98

Tarp kunigaikðèio sveèiø bûdavo ir Vilniaus universiteto dës-tytojai, buvæs sukilëlis karininkas Pavlovièius, 1794 m. prie Vyð-niavo per susirëmimà su rusø kariuomene iðgelbëjæs M. K. Oginská.

Iðliko tø laikø inventorius, kuriame apraðoma „Rusvoji svetai-në“, kur galëjo vykti „Ðiaurës Atënø“ muzikiniai vakarai: „Grindysið uosio parketo [...]. Lubø centre – gipso rozetë. Þidinys – baltas,koklinis. Svetainëje didelë ið tuopos medienos padaryta sofa [...]; dutokios pat medienos staliukai, kuriø stalvirðiai aptraukti þaliu audiniu;vienas aðtuonkampis stalas lenktomis kojelëmis; ðeðios këdës [...]; 10këdþiø, apkaltø raudonu muaru. Didelë lempa su bronziniu stovu[...]. Nedidelis balto marmuro staliukas [..].. Ant staliuko gipsinisT. Kosciuðkos biustas. Raudonmedþio fortepijonas su monogramomisið Vienos, natø piupitrai. Didelis veidrodis paauksuotu rëmu. Ðeðiárëminti kraðtovaizdþiai. Kunigaikðtienës [Marijos de Neri – aut.past.] portretas. Árëmintas imperatoriaus Aleksandro I portretas“.

Gabrielë Giunterytë Puzinienë (1815–1869) savo knygoje„Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“1 prisimena, kad vienoje ið Zale-

1 Vilniuje vertimà ið lenkø á lietuviø kalbà 2006 m. iðleido Regionø kultûriniø

iniciatyvø centras (red. past.).

2007 m. Lietuvoje iðleistos knygos (ið kairës): „Polonezø kelias“ (sudarëDanutë Mukienë) ir Mykolo Kleopo Oginskio „Atsiminimai“ I tomas.Virðeliø dailininkë Deimantë Rybakovienë


99

sës rûmø saliø buvo kunigaikðèiø, grafø, generolø portretø ga-lerija. Apie juos senatorienë Marija de Neri prancûziðkai sakiusi„Ce sont mes amies“ („Tai – mano draugai“). Kasmet rugpjû-èio 15 d., per kunigaikðtienës vardadiená, oranþerijoje bûdavoparuoðiamas stalas baudþiauninkams, o per jos sûnaus Irenëjauskrikðtynas rezidencijoje vaiðinosi apie trys tûkstanèiai þmoniø.

Ið Zalesës dvaro á skirtingas puses buvo nutiestos tuopø, lie-pø ir berþø alëjos. Viena ið jø vedë prie paðto vieðkelio, ðaliakurio buvo mûriniai nakvynës namai (ten, kur dabar autobusøstotelë „Michnevièy“). Prie vieðkelio buvo Mykolo miðkas. Èiasusikirsdavo alëjos ir stovëjo Rotonda, pastatyta Romos panteo-no stiliumi. Ðiame miðko parke M. K. Oginskio sveèiai susto-davo pailsëti savo iðvykø þirgais prie Vilijos metu. Prie Michne-vièiø kaimo buvo didelis tvenkinys ir malûnas.

Ið kairës: Zalesës alëjø rotondos projektas. Autorius neþinomas; Dabrau-lënuose gimusios raðytojos, prisiminimø „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“autorës Gabrielës Giunterytës Puzinienës portretas (kûrinys ið AdomoGiunterio aplanko)


100

ITALIÐKASIS PERIODAS (PO 1822 METØ)

1822 m.1 M. K. Oginskis su ðeima paliko Zalesæ ir pro Drez-denà bei Paryþiø iðvaþiavo á Italijà. Kartu su jais iðvyko ir sekreto-rius Leonardas Chodzka. Pagrindinë (oficiali) iðvaþiavimo prieþastisbuvo bloga kunigaikðèio sveikata (sirgo podagra), kurià jis norëjopasitaisyti saulëtame kraðte. Oginskiø ðeima ið pradþiø apsigyvenoFlorencijoje, Fjezolës (Fiesole) priemiestyje. Amelija rytais eidavopasimelsti á vietinæ baþnyèià (tikëtina, kad á Ðv. Pranciðkaus). Ne-toliese buvo Kanino kunigaikðèio Liusjeno Bonaparto vasaros rû-mai. Keliaudami ekipaþu per miestà, kunigaikðèiai Oginskiai, kaipir kiti, sustodavo Mikelandþelo aikðtëje (Piazza le Michelangelo),nuo kurios atsiveria graþi Florencijos panorama. Amelija su motinakurá laikà gyveno Neapolyje. Vëliau M. K. Oginskio ðeimos nariaigráþo á Zalesæ, o kunigaikðtis su sekretoriumi liko Florencijoje.Kunikaiðtis tuo metu vakarieniaudavo ir lankydavo pokylius, kuriebûdavo rengiami pas kunigaikðtá Bordþëze, buvodavo ir ávairioseambasadose bei anglø tremtiniø namuose. Tais metais M. K. Ogins-kis paraðë laiðkà (priesakus) á Zalesæ savo sûnui, vëliau iðvaþiavu-siam mokytis á Italijà. Ðá laiðkà 2002 m. Vilniaus archyve rado

1 Tais paèiais metais M. K. Oginskis paskutiná kartà iðsiruoðë aplankyti savovaldø Þemaitijoje. Tolimasis Rietavas... Garsiøjø polonezø autorius tarsi nujautë,kad èia po keleto deðimtmeèiø ásiþiebs kunigaikðèiø Oginskiø kultûrinës,ðvietëjiðkos veiklos ugnis, kad èia amþinam poilsiui atguls paskutiniai bûsimiejijo vaikaièiai – Mykolas Mikalojus ir Mykolas Bogdanas... Ilga tai buvo kelionë.


irenëjus oginskis (1808–1863). 1820 m. dailininkas fransua ... · jø tautø respublikos...

Documents