Šios tez s yra saugomos autori ų teis ės, tod ėl jų...

Šios tezės yra saugomos autorių teisės, todėl jų naudojimas galimas tik išimtinai mokymosi tikslais ir jas draudžiama leisti naudoti bet kokiems tretiesiems asmenims, nesusijusiems su Prievolių teisės II dalyko studijomis Vilniaus universiteto Teisės fakultete, inter alia bet kokį viešą paskelbimą bet kokiomis priemonėmis (pvz., elektroniniais ryšiais). Ši mokymuisi skirta informacija skirta tik VU TF III kurso studentams, todėl nelaikytina viešai paskelbta, nes autorius toliau gali keisti, pildyti jos turinį Vytautas Mizaras

1

Pirkimo-pardavimo sutartis

1. Pirkimo-pardavimo sutarčių reguliavimo bendras apibūdinimas

CK reguliuoja bendrąsias pirkimo-pardavimo sutarties normas (CK 6.305-6.349 str.) ir paskiras pirkimo-pardavimo sutarčių rūšis: vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis (CK 6.350-6.370 str.), didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.371-6.379 str.), energijos pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.383-6.391 str.), nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.392-6.401 str.), įmonės (verslo) pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.402-6.410 str.), daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį (CK 6.411-6.416 str.), pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutartį (CK 6.417-6.418 str.), teisių pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.425-6.427 str.), daiktų pirkimo-pardavimo aukciono būdu sutartį (CK 6.419-6.424 str.), taip pat numatytos bendrosios viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatos, tačiau viešuosius pirkimus detaliai reguliuoja Viešųjų pirkimų įstatymas. Vertybinių popierių bei valiutinių vertybių pirkimą-pardavimą gali reglamentuoti kiti įstatymai (CK 6.305 str. 2 d.), kurie gali numatyti specialias vertybinių popierių ir valiutinių vertybių pirkimo-pardavimo taisykles. Panaši nuostata numatyta ir CK 6.428 straipsnyje. Terminas “įstatymai” aiškintinas tik kaip Seimo priimti įstatymai, o ne poįstatyminiai aktai. Poįstatyminiai teisės aktai gali numatyti vertybinių popierių ir valiutinių vertybių pardavimo ypatumus, specialias taisykles, jeigu įstatymų nustatyta, kad minimi klausimai gali būti sureguliuoti poįstatyminiais aktais (CK 1.3 str. 3 d.). Taigi CK numatytos bendrosios pirkimo-pardavimo sutarčių normos vertybinių popierių bei valiutos pirkimui-pardavimui taikomos tiek, kiek specialių taisyklių nenumato atskiri įstatymai, reguliuojantys šių objektų pirkimą-pardavimą. Šiuo metu vertybinių popierių civilinę apyvartą reglamentuoja 1996 m. sausio 16 d. Vertybinių popierių rinkos įstatymas1, taip pat atskiroms vertybinių popierių rūšims taikomi kiti įstatymai (pvz., 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas2, 1999 m. kovo 16 d. Čekių įstatymas3, 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymas4 ir kt.) bei įstatymų pagrindu priimti poįstatyminiai aktai. Užsienio valiutos pirkimui-pardavimui (keitimui) taikomas 1993 m. liepos 7 d. Užsienio valiutos įstatymas5.

Įstatymuose gali būti numatyti atskirų daiktų pirkimo-pardavimo ypatumai (CK 6.305 str. 3 d.). Atskirų daiktų pirkimo-pardavimo ypatumai kituose įstatymuose gali būti numatyti tik kodekso numatytais atvejais. Tokie ypatumai gali būti susiję su pirkimo-pardavimo sutarties forma, sudarymo procedūromis, vykdymo specifika, sutarties sąlygomis ir pan. Pavyzdžiui, kodekse numatyta, kad atskiroms pirkimo-pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles (CK 6.311 str.), įstatymai ar kiti teisės aktai gali nustatyti terminus, kuriems praėjus atitinkami daiktai laikomi netinkančiais naudoti pagal paskirtį (CK 6.336 str. 1 d.), daiktų kokybės patikrinimą ir jo tvarką bei terminus (CK 6.337 str. 1 d.), mažmeninės prekybos taisykles (CK 6.350 str. 1 d.), daiktų ženklinimo bei kainų nurodymo taisykles (CK 6.353 str. 11 d.), daiktų grąžinimo ir keitimo taisykles (CK 6.362 str. 4 d.),

1 2001 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-655 redakcija (Žinios. 2001, Nr. 112-4074). 2 Žinios. 1999, Nr. 30-851. 3 Žinios. 1999, Nr. 30-852. 4 Žinios. 2000, Nr. 64-1914. 5 Žinios, 1993, Nr. 28-640.


2

daiktų pardavimo, naudojant ryšio priemones, taisykles (CK 6.366 str. 2 d.), viešojo pirkimo-pardavimo sudarymo tvarką (CK 6.381 str.), vertybinių popierių pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutarties ypatumus (CK 6.418 str. 6 d.), valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimo-pardavimo aukcionu būdu ypatumus (CK 6.419 str. 3 d.) ir kitais kodekso numatytais atvejais

Paskiras pirkimo-pardavimo sutartis reguliuojančios CK normos yra singuliarinės, todėl jų atveju taikomos ir bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties normos tiek, kiek paskiras pirkimo-pardavimo sutartis reguliuojančios normos nenumato kitokių šiems santykiams taikytinų normų. Paskiros pirkimo-pardavimo sutarčių rūšys išskirtos atsižvelgiant į sutarties šalių specifiką (pvz., vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties atveju pirkėju yra vartotojas (fizinis asmuo), perkantis tam tikrą daiktą (turtą) savo asmeniniams, namų, šeimos ūkio poreikiams tenkinti, o pardavėju – verslo subjektas, užsiimantis tam tikru verslu), į sutarties dalyko specifiką (pvz., nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, energijos pirkimo-pardavimo sutartis, teisių pirkimo-pardavimo sutartis), arba (ir) vykdymo ypatumus (pvz. pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis, pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise) arba sutarties sudarymo ypatumus (pvz., daiktų pirkimo-pardavimo aukcionu sutartis).

Bendrosios pirkimo pardavimo normos (CK šeštosios knygos XXIII skyrius) parengtos, atsižvelgiant ir į Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių, priimtos Vienoje 1980 m. balandžio 11 d., nuostatas (toliau tekste – 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių), tuo siekiant priartinti nacionalines pirkimo-pardavimo normas prie vieningų normų, reguliuojančių tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutartis, kartu sudarant prielaidas išvengti nereikalingų skirtybių ir teisinių kliūčių, sudarant ir vykdant pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių, turinčių verslo vietą skirtingose valstybėse.

Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (angl. United Nations Convention on Contracts for the International Sale of Goods) Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 1995 m. sausio 18 d.6, įsigaliojo Lietuvai 1996 m. vasario 1 d. Lietuva, ratifikuodama Konvenciją, pagal Konvencijos 12 ir 96 straipsnius padarė išlygą, kad Lietuvai netaikomi Konvencijos 11 straipsnis ir 29 straipsnio II dalis. Išlygas dėl minėtų konvencijos straipsnių taikymo, ratifikuodamos konvenciją, taip pat padarė Argentina, Baltarusija, Čilė, Estija, Latvija, Rusija, Ukraina, Vengrija. Tačiau įsigaliojus naujajam CK, išlyga, padaryta dėl 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 29 straipsnio II dalies normų taikymo, netenka prasmės, nes panašios nuostatos kaip ir Konvencijos 29 straipsnio II dalyje numatytos CK 6.183 straipsnio 1 ir 2 dalyje, t. y. kad rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu, išskyrus, kai viena sutarties šalis dėl savo elgesio prarastų teisę remtis tokia išlyga, jeigu kita sutartis šalis atitinkamai veiktų, remdamasi pirmosios elgesiu (žr. CK 6.183 str. 1, 2 d.). Kita vertus, draudimo remtis liudytojų parodymais, nesilaikius sutarties paprastos rašytinės formos, taikymas taip pat pakankamai apribotas (žr. CK 1.96 str. 6 d.). Todėl galima abejoti ir išlygos dėl 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 11 straipsnio taikymo prasmingumu. 6 2002 m. rugsėjo 1 d. 1980 m. Vienos konvenciją buvo ratifikavusios 60 valstybių (duomenys pagal Office of Legal Affairs treaty Section, United nations, New York, N. Y. 10017 (USA). Duomenis galima tikslinti adresu internete: http://www.un.or.at/uncitral/english/status/index.htm.


3

II. Pirkimo-pardavimo sutarties samprata

1. Pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka ir sutart į kvalifikuojantys požymiai

Pirkimo-pardavimo sutarties sąvoka numatyta CK 6.305 straipsnio 1 dalyje:

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

Pirkimo-pardavimo sutartis yra viena iš seniausių sutarčių, nes dar klasikinės Romos teisėje buvo žinoma sutartis emptio et venditio, pagal kurią viena šalis – pardavėjas (venditor) privalėjo perduoti kitai šaliai – pirkėjui (emptor) daiktą, prekę (merx), o kita šalis – pirkėjas įsipareigodavo apmokėti pardavėjui už perduotą daiktą atitinkamą pinigų sumą (premium)7. Kaip matome, ši pirkimo-pardavimo sutarties samprata nepakito iki šiol. Ekonomine prasme pirkimas-pardavimas yra prekių ir pinigų mainai, dažniausia prekių apyvartos rūšių.

Pirkimo-pardavimo sutartis yra dvišalė, kadangi abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas, t. y. abi šalys yra ir kreditoriumi, ir skolininku. Pavyzdžiui, pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą.

Pirkimo-pardavimo sutartis yra tik atlygintina . Pirkėjas turi sumokėti pardavėjui atitinkamą kainą už parduodamą daiktą. Kaina gali būti nustatoma tik pinigų suma.

Pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė. Ji laikoma sudaryta nuo šalių valios dėl sutarties sudarymo išreiškimo, ir jos įsigaliojimas nesiejamas su daikto perdavimu pirkėjui. Daikto perdavimas pirkėjui jau yra sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties vykdymas. Kai sutarties sudarymas sutampa su daikto perdavimu, tokiu atveju laikoma, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma ir įvykdoma tuo pačiu metu.

Pirkimo-pardavimo sutartis yra ekvivalentinė (sutarties sudarymo metu susitariama dėl gaunamos naudos (pirkėjas žino, kokį daiktą jis įgis nuosavybėn, o pardavėjas žino, kokią kainą gaus už parduodamą daiktą), gali būti tiek vienkartinio vykdymo, tiek tęstinio vykdymo sutartis. Jeigu pirkėjas yra fizinis asmuo, kuris perka kilnojamąjį daiktą savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, tai tokia sutartis laikoma vartojimo pirkimo-pardavimo sutartimi.

Pirkimo-pardavimo sutartį kvalifikuojantys požymiai.

Galima išskirti tokius pagrindinius pirkimo-pardavimo sutarčiai būdingus kvalifikuojančius požymius.

Pirma, pirkimo-pardavimo sutarties pagrindinis bruožas yra tai, kad šia sutartimi pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į daiktą, t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas. Tuo pirkimo-pardavimo sutartis skiriasi nuo nuomos ir panaudos

7 Žr. KRASER, Max. Das römische Privatrecht. 2. Aufl., München: C. H. Beck, 1971, p. 375.


4

sutarčių (CK 6.477 str., 6.629 str.), kurių pagrindu perduodamas daiktas laikinam naudojimuisi kitai šaliai, bet neperduodama nuosavybės teisė į tą daiktą.

Antra, pirkimo-pardavimo sutartis yra tik atlygintina, ir šis kvalifikuojantis požymis ją skiria nuo dovanojimo sutarties, kurios pagrindu daiktas ar kitas turtas perduodamas kito asmens nuosavybėn tik neatlygintinai (CK 6.465 str.).

Trečia, pirkimo-pardavimo sutarties kaina nustatoma pinigais (išskyrus įmonės (verslo) pirkimo-pardavimo sutarties atvejį, kai kaina gali būti nustatoma mišriu būdu). Tuo ši sutartis skiriasi nuo mainų sutarties, kurios atveju atlyginimas nustatomas daikto ar teisės perdavimu mainais už kitą daiktą (CK 6.432 str.).

Pirkimo-pardavimo sutartis skiriasi ir nuo finansinės nuomos (lizingo) sutarties, nežiūrint į tai, kad pagal lizingo sutartį nuosavybės teisė į lizinguojamą daiktą gali pereiti lizingo gavėjui (žr. CK 6.567 str.), tačiau finansinės nuomos atveju lizinguojamas daiktas perduodamas naudoti ir valdyti lizingo gavėjui, ir nuosavybės perdavimas neturi esminės reikšmės.

Pirkimo-pardavimo sutartis skiriasi ir nuo licencinės sutarties, kurios dalyku yra autoriaus turtinės teisės, gretutinės teisės (atlikėjų, fonogramų gamintojų, audiovizualinių įrašų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų turtinės teisės) ar teisės į pramoninės nuosavybės objektus (pavyzdžiui, patentą, prekės ženklą, dizainą) ir pagal kurią tokios teisės perduodamos kitam asmeniui naudotis, bet ne nuosavybėn.

Pirkimo-pardavimo sutartį reikia skirti ir nuo komiso sutarties, pagal kurią komisionierius įsipareigoja komitento pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius (paprastai parduoti komitento daiktą ar nupirkti komitentui daiktą) savo vardu, bet komitento sąskaita (CK 6.780 str.). Nežiūrint į tai, kad komisionierius savo vardu gali sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau tarp komisionieriaus ir komitento yra atskira sutartis – komiso sutartis. Distribucijos sutartis (CK 6.796 str.) taip pat nėra pirkimo-pardavimo sutartis, o atskira verslo organizavimo forma paskirstant prekes sutartis.

Pirkimo-pardavimo sutartis skiriasi nuo rentos sutarčių (CK 6.439 str., 6.449 str., 6.456 str., 6.460 str.), kadangi pastarosios yra rizikos sutartys, tarp sutarties šalių (rentos mokėtojo ir rentos gavėjo) susiklosto ypatingi specifiniai, kartais pasitikėjimo santykiai, jos skiriasi ir kitais požymiais. Tiesa, rentos sutarčių atveju atitinkamai gali būti taikomos ir pirkimo-pardavimo sutarties normos.

Nežiūrint į tai, kad rangos sutartis (CK 6.644 str.) gali numatyti rangovo pareigą perduoti darbo rezultatą užsakovo nuosavybėn, tačiau visų pirma rangos sutartis sudaroma tam tikro darbo rezultato (paprastai sutarties sudarymo metu apibūdinamo pagal rūšies požymius) pagaminimui, ir rangovas privalo perduoti užsakovui būtent darbo rezultatą. Kitaip tariant, pirkimo-pardavimo sutarties atveju pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą, o rangos sutarties atveju visų pirma rangovas įsipareigoja pagaminti daiktą (t y. atlikti tam tikrą darbą), o po to perduoti jį užsakovui.

2. Pirkimo-pardavimo sutarties dalykas


5

Pirkimo-pardavimo sutarties dalykas yra esminė sutarties sąlyga. Nesusitarus dėl sutarties dalyko, sutartis laikoma nesudaryta. Pagal CK 6.305 straipsnio 4 dalį sąlyga dėl sutarties dalyko laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto pavadinimą ir kiekį.

CK 6.305 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti bet kurie daiktai, kurie yra civilinėje apyvartoje. Išimti iš civilinės apyvartos daiktai negali būti pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, nes jų nei pardavėjas, nei pirkėjas negali turėti nuosavybės teise (žr. CK 4.7 str. 1 d.). Išimti iš apyvartos daiktai yra tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai (Konstitucijos 47 str. 4, 5 d., CK 4.7 str. 2 d.). Jeigu šalys susitarė dėl daikto, kuris yra išimtas iš civilinės apyvartos, pirkimo-pardavimo, tai tokia pirkimo-pardavimo sutartis negalios, nes prievolės dalykas turi neprieštarauti įstatymams (CK 6.3 str. 1 d.). Ribotai esantys apyvartoje daiktai (pvz., ginklai, narkotinės ar panašaus pobūdžio medžiagos, alkoholiniai gėrimai ir kt.) gali būti pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, tačiau laikantis įstatymuose numatytų sąlygų, kurios taikomos tokių daiktų civilinei apyvartai. Ribotai civilinėje apyvartoje esančių daiktų pirkimui-pardavimui gali būti nustatomi specialūs leidimai, reikalavimai tokių daiktų pardavėjui ir pirkėjui, naudojimo tvarkai ir pan.

Pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti bet kokie kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, suvartojamieji ir nesunaudojamieji, pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai, dalieji ir nedalieji. Daiktai gali būti apibūdinti individualiais ar rūšies požymiais, pagrindiniai ir antraeiliai daiktai. Pirkimo-pardavimo sutarties dalyku daiktas gali būti nepriklausomai nuo jo fizinio stovio (kietas daiktas, skystis, dujos ir pan.). Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti ir įvairių rūšių energija: elektros energija, šilumos energija, dujos, nafta ir naftos produktai, vanduo ir kitų rūšių energija (CK 6.391 str.).

Pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, nes prievolės dalyku gali būti ir turtas, kuris bus sukurtas ateityje (CK 6.3 str. 2 d.). Daiktų, kurie bus pardavėjo įgyti ar sukurti ateityje, pirkimas-pardavimas paprastai būdingas, kai pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos su pardavėjais, kurie nėra daikto gamintojai, o, tarkim, platintojai ar kitokiu pagrindu veikiantys ir užsiimantys prekybos verslu asmenys. Jeigu daiktą reikia pagaminti ar perdirbti, tai tokia pirkimo-pardavimo sutartis gali būti pripažinta rangos sutartimi, jeigu pagaminto ar perdirbto daikto vertė palyginti su atliekamų darbų pobūdžiu ir verte yra nedideli (žr. CK 6.645 str. 4 d.). Taip pat pirkimo-pardavimo sutartimis, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, neturėtų būti laikomos sutartys, pagal kurias, šalis, užsakanti daiktą, įsipareigoja patiekti esminę dalį medžiagų, būtinų tokio daikto pagaminimui.

Pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti vertybiniai popieriai, valiutinės vertybės, turtinės teisės (daiktinės, prievolinės, intelektinės nuosavybės turtinės teisės) (CK 6.305 str. 2, 4 d.).

Pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti ir kitas turtas: specifinė informacija (pavyzdžiui, “know how”, gamybos procesai, dar nesaugomi išradimai), įmonė kaip verslo sistema (turto kompleksas) (CK 6.402 str.), privačios praktikos verslas, kompiuterių programos.

CK 6.306 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti ne tik pagrindinis daiktas, bet ir antraeilis daiktas (CK 4.13 str.) kaip atskiri civilinės teisės objektai, t. y. antraeilis daiktas gali būti pirkimo-pardavimo sutarties dalyku ne tik kartu su pagrindiniu daiktu, bet ir savarankišku sutarties dalyku. Tačiau CK 6.306 straipsnio 2 dalis


6

netaikoma esminėms pagrindinio daikto dalims (CK 4.15 str.), o tik tiems antraeiliams daiktams, kurie atsiranda vystantis pagrindiniam daiktui, jį naudojant. Turima omenyje daikto vaisiai (vaismedžių vaisiai, gyvulių prieauglis, derlius), kurie atsiskyrę ar atskirti nuo pagrindinio daikto gali būti atskiru savarankišku pirkimo-pardavimo sutarties dalyku. Ši CK norma taikoma ir produkcijai, kuria laikomi daiktai, sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinį daiktą (CK 4.17 str.).

CK 6.306 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti tiek individualiais požymiais apibūdinti daiktai, tiek rūšies požymiais apibūdinti daiktai. Individualiais požymiais apibūdintais daiktais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų (CK 4.4 str. 1 d.). Rūšies požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius (CK 4.4 str. 2 d.).

Atskirų pirkimo-pardavimo sutarčių rūšims CK ir kiti įstatymai gali numatyti papildomus reikalavimus sutarties dalykui kaip sutarties sąlygai. Antai nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, taip pat nurodyta to daikto vieta atitinkamame žemės sklype arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamame daikte (žr. CK 6.396 str.), o parduodant žemės sklypą, sutartyje turi būti nurodyti pagrindiniai žemės kadastro duomenys, apibūdinantys perleidžiamą žemės sklypą (1994 m. balandžio 26 d. Žemės įstatymo8 16 str. 1 d. 2 p.).

Kad sutarties dalykas yra esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, yra bendroji taisyklė, tačiau kai kurių pirkimo-pardavimo sutarčių rūšių atveju gali būti numatyta daugiau sutarties esminių sąlygų. Pavyzdžiui, daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties esminės sąlygos yra ir daikto kaina, periodinių įmokų dydis, šių įmokų mokėjimo terminai ir atsiskaitymo tvarka (CK 6.413 str. 2 d.), nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties atveju – kaina (CK 6.397 str. 1 d.), pirkėjo teisės į žemės sklypą (CK 6.394 str.), o kai pirkimo-pardavimo sutarties dalyku yra gyvenamasis namas, butas ar jų dalis – ir asmenų, kurie pagal įstatymus ar sutartis išsaugo teisę naudotis sutarties dalyku ir pasikeitus jo savininkui, išvardijimas ir jų teisės naudotis parduodama gyvenamąja patalpa turinys (CK 6.400 str.), įmonės pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti nurodyta kaina, asmuo, kuriam kaina bus sumokėta ir kuris atsiskaitys su įmonės kreditoriais (CK 6.404 str. 1 d.).

3. Pirkimo-pardavimo sutarties kaina

Minėta, kad atlygintinumas yra vienas pirkimo-pardavimo sutartį kvalifikuojančių požymių, leidžiančių ją atskirti nuo dovanojimo sutarties (CK 6.305 str., 1 d., 6.465 str.). Todėl svarbu, kad šalys, sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, išreikštų valią ne tik dėl atitinkamos prekės pirkimo-pardavimo, tačiau ir dėl atlyginimo (kainos) už ją. Tai esminė sutarties sąlyga. Tačiau pats kainos dydis nėra esmine sutarties sąlyga. CK 6.313 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Taigi įstatymų leidėjas tokia nuostata pabrėžė du momentus.

Pirma, tai, kad kaina yra mokama pinigais, o ne kitais civilinės teisės objektais. Tarkim, jeigu šalys susitars, kad pirkėjas už pardavėjo parduodamą daiktą perduos pirkėjui kitą daiktą, tai toks šalių susitarimas nebus laikomas pirkimo-pardavimo sutartimi, o bus kvalifikuojamas

8 Žinios. 1994, Nr. 34-620.


7

kaip mainų sutartis (CK 6.432 str.). Todėl ir kainos mokėjimas pinigais taip pat laikytinas vienu iš požymiu, leidžiančiu atskirti pirkimo-pardavimo sutartį nuo kitų sutarčių.

Antra, vadovaujantis sutarties šalių laisvės principu (CK 6.165 str.), įstatymų leidėjas suteikė teisę, pačioms šalims susitarti dėl kainos dydžio, t. y. pinigų sumos, kurią pirkėjas turės sumokėti pardavėjui. Tačiau pažymėtina, kad yra atvejų, kai šalių laisvės principas nustatant kainą yra apribojamas. Pavyzdžiui, valstybė gali numatyti kainos nustatymo tvarką daiktų, priklausančių valstybės ar savivaldybių nuosavybėn, gali reguliuoti žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas.

CK 6.313 straipsnio 2 dalyje pakartota bendra sutarčių teisės nuostata dėl kainos kaip sutarties sąlygos (CK 6.198 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad šioje normoje įtvirtinta, kad, minėta, kainos dydis nėra esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga. Todėl kainos dydis sutartyje gali būti ir nurodytas, ir nenurodytas. Tiesa, šalys daugeliu atvejų kainos dydį ar jos nustatymo tvarką laiko esmine sutarties sąlyga ir tai nurodo sutartyje. Todėl CK 6.313 straipsnio 2 dalies norma taikoma tik tais atvejais, kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje nenurodyta, ir šalys nėra susitarusios dėl kitokių kainos nustatymo kriterijų nei numatyta minėtoje normoje. Taigi, jeigu kaina nenumatyta sutartyje, tai nelaikoma, kad sutartis nesudaryta, išskyrus kodekse numatytus atvejus. CK numato, kad sudarant kai kurių rūšių pirkimo-pardavimo sutartis, kaina turi būti nurodyta sutartyje, nes tam tikrais atvejais ji laikoma esmine sutarties sąlyga. Pavyzdžiui, kaina esmine sutarties sąlyga yra nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo (CK 6.397 str. 1 d.), įmonės pirkimo-pardavimo (CK 6.404 str. 1 d.), daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (CK 6.413 str. 2 d.) sutarčių atvejais. Šiose paminėtose sutartyse turi būti nurodyta kaina, o jeigu kaina nenurodoma, tai laikoma, kad sutartis nesudaryta. Kaina esmine daiktų pirkimo-pardavimo sąlyga yra ir tais atvejais, kai daiktai parduodami teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Pavyzdžiui, realizuojant turtą iš varžytinių, skelbime apie parduodamą iš varžytinių turtą turi būti nurodyta pradinė pardavimo kaina (CPK 707 str. 6 p.), o turto pardavimo iš varžytinių akte, kurį patvirtinus teisėjo rezoliucija ar nutartimi tampa nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu (CPK 725 str. 8 d.), turi būti nurodyta už nupirktą turtą sumokėta suma (CPK 724 str. 1 d. 3 p.).

Panaši norma yra įtvirtinta ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 55 straipsnyje. Konvencijoje ši norma atsirado dėl to, kad atskirose valstybėse nevienodai buvo reglamentuojamos taisyklės dėl kainos kaip pirkimo-pardavimo sąlygos. Pavyzdžiui, Prancūzijos civilinio kodekso (pranc. Code civil) 1591, 1129 str. įtvirtintas pretium certum principas, pagal kurį sutartis laikoma egzistuojančia, jeigu šalys nustatė pardavimo kainą arba susitarė dėl jos nustatymo būdo, o kitose teisės sistemose, kaip antai, Didžiojoje Britanijoje arba Jungtinėse Amerikos Valstijose naudojamas lankstesnis modelis, nes, nesant sutartyje nurodytos kainos, taikoma ta kaina, kuri paprastai mokama už tokias pat prekes (Didžiosios Britanijos prekių pirkimo-pardavimo įstatymo (angl. Sale of Goods Act) 8 (2) str., JAV Vieningojo komercinio kodekso (angl. Uniform Commercial Code) 2-305 (1) str.), arba suteikiama pardavėjui teisė nustatyti kainą (Vokietijos civilinio kodekso (vok. Bürgerliches Gesetzbuch) 315, 316 str., JAV vieningo komercinio kodekso 2-305 (2) str.)9.

9 Apie kainą kaip pirkimo-pardavimo sutarties sąlygą lyginamuoju aspektu išsamiau žr. Murray Daniel E. The “Open Price” Sale of Goods Contract in a Worldwide Setting. 89 Commercial Law Journal (USA), 1984, p. 491-500.


8

CK 6.313 straipsnio 2 dalyje numatyti kriterijai, kuriais vadovaujamasi nustatant kainą tais atvejais, kai sutartyje nėra nurodyta kaina ir jos nustatymo tvarka. Šalys sutartyje konkretaus kainos dydžio gali nenurodyti, tačiau gali susitarti dėl kainos nustatymo tvarkos. Tokiu atveju, kaina nustatoma pagal sutartyje numatytą tvarką ir ši norma taip pat netaikoma. Pavyzdžiui, sutarties šalys gali susitarti, kad kaina bus nustatoma pagal daiktų svorį (CK 6.313 str. 3 d.), gali būti pavesta kainą nustatyti trečiajam asmeniui, gali būti numatyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant kainą (CK 6.313 str. 7 d.). Pavyzdžiui, šalys gali susitarti, kad prekėms bus taikomos tokios kainos, kurios taikomos valstybės, superkant atitinkamos rūšies prekes (pvz., pieno produkciją).

Jeigu sutartyje nėra nurodyta nei kaina, nei tvarka kainai nustatyti, ir kitaip nenumatyta šalių, tokiu atveju taikoma CK 6.313 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutarties šalys turėjo omenyje tą kainą, kuri sutarties sudarymo momentu ir sutarties sudarymo vietoje įprastai atitinkamoje prekybos srityje buvo mokama už tokius pačius daiktus, parduodamus tokiomis pačiomis ar panašiomis aplinkybėmis. Į vėlesnius kainų padidėjimus ar sumažėjimus tarp sutarties sudarymo ir prekės pristatymo neturėtų būti atsižvelgiama. Tokia nuostata apsaugo pirkėją nuo pardavėjų kainų pakėlimo, o pastaruosius nuo kainų sumažėjimų10. Kaina nustatoma pagal kainas, analogiškas sutarties sudarymo momentu, bet ne prekės pristatymo momentu. Konkrečiai prekei kainą galima nustatyti pagal esamą vienodą kainų lygį arba esamą rinkos kainą, jeigu tokios kainos egzistuoja. Jeigu tokios kainos neegzistuoja, tai turi būti nustatoma vidutinė kaina, įvertinant panašių pardavėjų siūlymus.

Minėtoje CK normoje vartojamas terminas “atitinkamomis aplinkybėmis” reiškia, kad nustatant kainą turi būti atsižvelgiama ir į kitokius šalių susitarimus, pvz., dėl transportavimo, draudimo išlaidų padengimo, taikytinas kainų nuolaidas bei tokių nuolaidų taikymo priežastis (tarkim, dėl perkamų prekių didelio kiekio gali būti susitarta, kad bus taikomos nuolaidos)11, taip pat atsižvelgiant į prekės rūšį, specifiką, pardavėjo atliekamus papildomus darbus ir pan.

Jeigu neįmanoma nustatyti kainos pagal aukščiau minėtus kriterijus, tokiu atveju kaina turi būti nustatoma objektyviai vertinant situaciją, kad būtų protinga kaina. Protinga kaina reiškia, kad ji turi būti tokia, kad neleistų nepagrįstai praturtėti nei vienai iš šalių. Turi būti atsižvelgiama ir vertinamos visos konkrečios situacijos aplinkybės, turinčios reikšmės kainos nustatymui (pvz., prekių kokybė, pristatymo pareigos vykdymo laikas, vieta, ar pirkėjas prekes pirko iš asmens, kuris yra profesionalus pardavėjas ar ne ir kt).

Minėta, sutartyje gali būti numatyta kainos nustatymo tvarka. Jeigu kaina turi būti nustatyta pagal daiktų svorį, tai svorio kriterijus yra neto svoris, o ne bruto (CK 6.313 str. 3 d.). Neto - tai daikto grynasis svoris, o bruto – daikto bendrasis svoris. Pirkimo-pardavimo atveju daikto neto svoris turi būti aiškinamas kaip daikto svoris atmetus jo pakuotės svorį. Daikto svoris nustatomas pagal daikto atsitiktinio žuvimo rizikos perdavimo momentu (CK 6.320 str.), kuris pagal bendrąją taisyklę sutampa su momentu, nuo kurio pagal įstatymus ar sutartį pardavėjas laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą perduoti daiktus (CK 6.318 str. 2 d.), buvusį daikto neto svorį12. Panašios normos yra įtvirtintos, pavyzdžiui, Vokietijos komercinio 10 HAGER in Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf (ed. Schlechtriem Peter). 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 55 para. 8. 11 Ibidem. 12 HAGER in Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf (ed. Schlechtriem Peter). 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art.


9

kodekso (vok. Handelsgesetzbuch) 380 str. 1 d., Šveicarijos prievolių kodekso (vok. Obligationenrecht) 212 str. 2 d., taip pat 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 56 straipsnyje.

Kadangi CK 6.313 straipsnio 3 dalies norma yra dispozityvi, todėl šalys sutartyje gali susitarti ir dėl kitokios kainos pagal daiktų svorį nustatymo tvarkos. Pavyzdžiui, šalys gali numatyti sąlygą “bruto už neto”, t. y. kad kaina nustatoma pagal daikto svorį pakuotėje.

Sutarties kainą, neatitinkančią protingumo kriterijų, koreguoti tik teismas suinteresuotos sutarties šalies reikalavimu (CK 6.313 str. 4 d., 6.198 str. 2 d.).

Jeigu trečiasis asmuo, kuriam buvo pavesta nustatyti sutarties kainą, to nepadaro, tai kainą gali nustatyti pačios sutarties šalys arba teismas abiejų ar vienos iš šalių prašymu. Šalys ir teismas, nustatydamas kainą turi vadovautis CK 6.313 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais (CK 6.313 str. 5 d., 6.198 str. 3 d.).

Jeigu kaina sutartyje nustatyta, tačiau numatyta, kad ji gali būti keičiama, atsižvelgiant į tam tikrus kainos dydžiui turinčius rodiklius, o kainos keitimo tvarka sutartyje nenumatyta, tai kaina nustatoma atsižvelgiant į šių rodiklių santykį sutarties sudarymo ir daikto perdavimo metu (CK 6.313 str. 7 d.). Šios normos taikymas aktualus tais atvejais, kai sutarties sudarymo ir prekės perdavimo pirkėjui momentai nesutampa, ir kai tarp šių momentų yra tam tikras laiko tarpas, per kurį gali keistis sutartyje numatyta kaina, atsižvelgiant į atitinkamus rinkos rodiklius (prekės savikainą (pvz., daiktas turi būti gaminamas, o žaliava daikto gamybai brangsta (arba pinga), pardavėjo išlaidų dydį, valstybės reguliuojamų kainų pokyčius ir pan.). Keičiant kainą, turi būti vadovaujamasi sutartyje numatytų rodiklių, įtakojančių kainos dydį, santykį sutarties sudarymo momentu ir daikto perdavimo momentu. Daikto perdavimo momentas reiškia momentą, kai pardavėjas laikomas tinkamai įvykdęs pareigą perduoti daiktą pirkėjui (CK 6.318 str. 2 d.). Pavyzdžiui, sutartyje numatyta, kad sviesto pardavimo kaina bus keičiama, atsižvelgiant į pieno supirkimo kainas. Pieno supirkimo kaina daikto perdavimo metu, lyginant su sutarties sudarymo metu buvusia kaina, padidėjo 5 procentais. Tokiu atveju galutinė prekės kaina būtų nustatoma, atsižvelgiant į esamą kainų santykį. Kai pardavėjas praleidžia daikto perdavimo terminą, tai jam tenka rizika dėl rodiklių santykio pasikeitimo, nes santykis ir tokiu atveju turi būti vadovaujamasi rodiklių santykiu, buvusiu daikto perdavimo metu, numatytu sutartyje, t. y. tada, kai pardavėjas būtų laikomas perdavęs daiktą tinkamu laiku (CK 6.319 str.).

4. Pirkimo-pardavimo sutarties šalys

Pirkimo-pardavimo sutarties šalimis yra pardavėjas ir pirk ėjas.

Pardavėju gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuris yra parduodamo daikto savininkas arba daiktą įgis ar sukurs ateityje, nes pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti ir daiktai, kurie pardavėjo gali būti įgyti ar sukurti ateityje (CK 6.306 str. 1 d.). Kadangi, kaip toliau bus nurodoma, pirkimo-pardavimo sutarties esminis bruožas yra tai, kad šios sutarties pagrindu perduodama nuosavybės teisė į daiktą kitam asmeniui, tai nuosavybės teisę perleisti gali tik tas asmuo, kuris ją turi pats. Tačiau yra ir išimčių iš šios taisyklės. Pavyzdžiui, komisionierius,

56 para. 2; ENDERLEIN, Fritz; MASKOW, Dietrich; STROHBACH, Heinz. Internationales Kaufrecht. Berlin: Haufe, 1991, Art. 56 para. 4.


10

kuriam komitentas paveda parduoti daiktą trečiajam asmeniui, pirkimo pardavimo sutartyje su trečiuoju asmeniu yra pardavėjas, nebūdamas parduodamo daikto savininku, tačiau jis laikomas tinkama sutarties šalimi (žr. taip pat CK 6.780 str.), turto patikėtinis, kuris parduoda patikėtojo daiktą, taip pat nėra to daikto savininku, tačiau gali būti pardavėju (žr. CK 6.955 str.). Turto administratorius, parduodamas kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, kurį jis administruoja, nėra to daikto savininku, tačiau laikantis įstatyme bei administravimą nustatančiame akte nustatytų sąlygų, gali parduoti daiktą. Teismo antstolis, parduodamas skolininkui priklausantį daiktą, vykdant teismo sprendimą, taip pat nėra to daikto savininku, tačiau laikomas tinkama sutarties šalimi13. Kai daiktą gali parduoti ne to daikto savininkas, priskirtini ir tie atvejai, kai pasibaigus pasaugos terminui saugotojas parduoda pasaugos davėjo neatsiimtą daiktą (CK 6.843 str. 2 d., 6.864 str. 5 d., 6.868 str. 3 d.), arba transporto įmonės teisės aktų nustatyta tvarka realizuoja krovinį, neatsiimtą per jo saugojimą laiką (žr., pvz., 1996 m. birželio 4 d. Geležinkelio transporto kodekso14 58 str. 4 d.).

Kadangi, bendra taisyklė tokia, kad pardavėju gali būti parduodamo turto savininkas, CK 6.307 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis, kurią sudarė pardavėjas, nebūdamas parduodamo daikto savininku ar savininko neįgaliotas, taip pat neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, yra nuginčijamas sandoris. Pripažinti sutartį negaliojančia šiuo atveju gali tik teismas (CK 1.78 str. 2 d.). Pareikšti ieškinį dėl tokios sutarties pripažinimo negaliojančia turi teisę daikto savininkas, valdytojas ir pirkėjas. Šios CK normos prasme tokią teisę taip pat turi patikėtinis, patikėtojo turtą valdantis, naudojantis bei juo disponuojantis patikėjimo teise, taip pat daikto nuomininkas (ar panaudos gavėjas). Tačiau teisė ginčyti tokią pirkimo-pardavimo sutartį išlieka iki to momento, kai pardavėjas tampa parduodamo daikto savininku, taip pat, jeigu po sutarties sudarymo iki sutarties įvykdymo asmuo įgyja teisę parduoti daiktą pagal įstatymus ar daikto savininko pavedimą (CK 6.307 str. 2 d.). Kadangi tokia pirkimo-pardavimo sutartis yra nuginčijama, todėl asmuo, turintis teisę ją nuginčyti, gali ją patvirtinti per kitos sutarties šalies nustatytą terminą (CK 1.79 str.). CK 6.307 straipsnio 1 dalis netaikoma, kai pagal sutartį pardavėjas neturi daikto, bet jį turi sukurti ar įgyti daiktą ateityje.

Pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia remiantis CK 6.307 straipsnio 1 dalimi, taikoma restitucija ir daiktas, buvęs pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, grąžinamas daikto savininkui. CK 6.307 straipsnio 3 dalyje, panašiai kaip ir CK 1.80 straipsnio 4 dalyje, pasakyta, kad restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, turi būti taikoma, atsižvelgiant į daiktinės teisės nuostatas, nes asmuo, įgijęs daiktą pagal sandorį (šiuo atveju pagal pirkimo-pardavimo sutartį) tampa jo savininku. Restitucija galima tik tais atvejais, kai tą leidžia daiktinė teisė. Tokiai pozicijai pritariama ir Lietuvos teismų praktikoje15. Taikant nuosavybės teisės gynimo būdus, būtina atsižvelgti ir į teisėtus kitų asmenų interesus. Įstatymas negali absoliutizuoti vienų asmenų teisių ir interesų, pažeidžiant kitų asmenų teises ir interesus.

13 Dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ypatumų, vykdant teismo sprendimą, išsamiau žr. taip pat 1999 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimą Nr. 17 Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais // Teismų praktika. 1999, Nr. 11, 198-201. 14 Žinios. 1996, Nr. 59-1402. 15 Žr. LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 30 d. nutartį c. b. Ž. Kitova v. A. Kitova, D. Maknevičiūtė ir kt., Nr. 3K-3-1096/2000, kat. 42; LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 15 d. nutartį c. b. J. Celiešienė v. A. Celiešius ir kt., Nr. 3K-3-1202/2000, kat. 42.


11

Vieno asmens teisė negali būti ginama ignoruojant ar paminant kito asmens teisę ar teisėtą interesą 16. Šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros principas atsispindi CK 4.96 str., ginančiame sąžiningo įgijėjo teises ir nustatančiame vindikacijos ribojimus. Sąžiningo įgijėjo teisių ir teisėtų interesų prioritetinis gynimas, įtvirtintas CK 4.96 str. atitinka Vakarų teisės tradicijai žinomą sąžiningo valdymo gynimo principą, atėjusį iš senovės romėnų teisės (lot. bona fide possessio). Šis principas leidžia apginti ne tik sąžiningo įgijėjo teises, bet ir užtikrina turtinių santykių stabilumą. CK 4.96 str., gindamas sąžiningo įgijėjo teises, nustato daikto valdymo sąžiningumo prezumpciją. Savininkas, norėdamas išreikalauti daiktą iš kito asmens valdymo, turi įrodyti, kad arba įgijėjas yra nesąžiningas, arba, nepaisant to, kad įgijėjas yra sąžiningas, egzistuoja bent viena iš aplinkybių, numatytų CK 4.96 str. Sandorių pripažinimo negaliojančiais teisinė pasekmė – restitucija (abišalė arba vienašalė, atsižvelgiant į sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą). Restitucija yra prievolių teisės institutas, o vindikacija – daiktinės teisės institutas (nuosavybės teisių gynimo būdas). Restitucija turi būti taikoma, atsižvelgiant į daiktinės teisės nuostatas, nes asmuo, įgijęs daiktą pagal sandorį, taip pat tampa daikto savininku. Šiuo atveju restitucija yra daikto išreikalavimas iš vieno asmens ir perdavimas kitam asmeniui, ir taikyti ją galima tik tais atvejais, kada tie atvejai yra numatyti CK 4.96 str.17 Atvejai, kai restitucija negalima daiktinės teisės prasme, numatyti CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje. Kitaip tariant, iš sąžiningo įgijėjo daiktą išreikalauti galima: (1) jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, o įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas; (2) visais atvejais, kai daiktas neatlygintinai įgytas; (3) nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalautas, jeigu savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, o taip pat visais neatlygintino įgijimo atvejais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad restitucija negali būti taikoma, jeigu sąžiningam įgijėjui daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CK 4.96 str. 4 d.).

Pirkėju gali būti kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo (vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties atveju – tik fizinis asmuo). Tačiau yra atvejų, kai pirkėjas, pagal pirkimo-pardavimo sutartį nupirkdamas daiktą, netampa to daikto savininku. Pavyzdžiui, valstybės institucijos, valstybės įstaigos, valstybės ir savivaldybės įmonės, pirkdamos daiktą už joms valstybės (ar savivaldybių) perduotą patikėjimo teise turtą, neįgyja nuosavybės teisės į daiktą, o įgyja patikėjimo teisę į perkamą daiktą. Komisionierius, nupirkdamas daiktą komitento pavedimu taip pat neįgyja nuosavybės teisės, nes nuosavybės teisę įgyja komitentas, kurio pavedimą vykdė komisionierius (žr. CK 6.786 str.). Patikėtinis, pirkdamas daiktą, įgyvendinant patikėtojo teises, irgi neįgyja nuosavybės teisės į daiktą, nes visos teisės, kurias patikėtinis įgyvendindamas savininko teises, įskaitomos į jam perduoto turto sudėtį (CK 6.963 str. 2 d.). Kita vertus, įstatymai gali apriboti galimybę būti pirkėju. Pavyzdžiui, vykdymo procese varžytinėse negali dalyvauti kaip pirkėjai teisėjai, antstoliai, antstolių kontorų darbuotojai ir šių išvardytų asmenų artimieji giminaičiai (CPK 709 str.).

Taip pat CK numato kai kuriuos apribojimus pirkimo-pardavimo sutarties šalims.

16 Žr. LAT CBS teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 28 d. nutartį c. b. Generalinė prokuratūra v. R. Stankevičius, I. Nedzinskienė, Nr. 3K-122/98, kat. 6. 17 Žr. LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 15 d. nutartį c. b. J. Celiešienė v. A. Celiešius ir kt., Nr. 3K-3-1202/2000, kat. 42.


12

CK 6.308 straipsnio 1 dalyje numatyti draudimai asmeniui, kuriam pavesta parduoti kito asmens daiktą, tą daiktą pirkti pačiam tiesiogiai ar per tarpininkus. Asmuo, kuriam pavesta parduoti daiktą, gali veikti kaip to asmens, kuris pavedė parduoti daiktą, atstovas (įgaliotinis), kaip prekybos agentas arba komisionierius. Ši CK norma taikytina ir antstoliui, kuris veikia kaip pardavėjas (CPK 709 str.). Jeigu asmuo veikia kaip atstovas, tai minimą CK normą reikia aiškinti ir taikyti sistemiškai su CK 2.134 straipsniu, t. y. kad atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu (partneriu) bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais (žr. CK 2.134 str. 1 d.). Kita vertus, įstatymai gali numatyti išimtis iš CK 6.308 straipsnio 1 dalies. Pavyzdžiui, CK 2.134 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu atstovas veikia kaip atstovas pagal įstatymą, tokiu atveju apribojimai sudaryti sandorius su pačiu savimi ir kitais CK 2.134 straipsnio 1 dalyje numatytais asmenimis netaikomi. Išimtis numatyta ir CK 4.243 straipsnio 4 dalyje. Pirkti daikto negalima ne tik tiesiogiai, bet ir per tarpininkus (pvz., prekybos tarpininkas (brokeris), patikėtinis, distributorius ir pan.).

CK 6.308 straipsnio 1 dalyje numatyti draudimai taikomi ir svetimo turto administratoriui (CK4.236-4.252 str.). Tokia taisyklė kildinama iš CK 4.242 straipsnio 2 dalyje numatytos nuostatos, kad administratorius negali jam suteiktų teisių panaudoti savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Tačiau šią normą turto administratoriaus atžvilgiu reikia aiškinti ir taikyti sistemiškai su CK 4.243 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, kad administratorius neturi teisės administruojamo turto įsigyti nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas arba kai administruojamą turtą jis paveldi.

CK 6.308 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad svetimo turto administratorius neturi teisės parduoti savo turto, jeigu turo kaina apmokama administruojamo turto sąskaita. Ši taisyklė siejama su draudimu administratoriui piktnaudžiauti savo teisėmis, taip pat su draudimu administratoriui naudoti administruojamą turtą savo interesams (CK 4.243 str. 2 d.). Pavyzdžiui, administratorius administruoja nekilnojamąjį daiktą (pastatą), kurį žiemą reikia šildyti. Administratorius turi anglies, tačiau jis negali parduoti jo turimos anglies, apmokant už ją kainą administruojamo turto sąskaita.

CK 6.308 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris parduoda ar perka daiktą, pažeisdamas šio straipsnio nustatytus draudimus, neturi teisės nuginčyti jo sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties. Tačiau reikalauti tokią pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia turi teisę daikto savininkas, asmuo, kuris pavedė parduoti daiktą, ir kita sutarties šalis.

5. Pirkimo-pardavimo sutarties forma

CK 6.310 straipsnyje numatyta, kad pirkimo-pardavimo sutarties formai taikomos bendros sandorių formos taisyklės. Todėl turi būti vadovaujamasi CK 1.71-1.77 straipsniuose numatytais reikalavimais. Taigi pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaroma žodžiu, raštu, apie sutarties sudarymą gali būti sprendžiama ir iš šalių konkliudentinių veiksmų. Tačiau kodeksas atskiroms pirkimo-pardavimo sutartims nustato specialius jų formos reikalavimus. Specialūs reikalavimai numatyti šioms pirkimo-pardavimo sutarčių rūšims:

(1) nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos (CK 1.74 str. 1 d. 1 p., 6.393 str. 1 d.);


13

(2) įmonės pirkimo-pardavimo sutartis turi būti rašytinės formos abiejų sutarties šalių pasirašytas dokumentas bei patvirtintas notaro (CK 1.74 str. 1 d. 1 p., 6.403 str.);

(3) daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis turi būti sudaroma raštu (CK 1.73 str. 1 d. 3 p., 6.413 str. 1 d.).

Pirkimo-pardavimo sutarčių formos, sutarties sudarymo specialias taisykles, ypatumus gali numatyti kiti įstatymai. Kiti įstatymai negali nustatyti pirkimo-pardavimo sutartims notarinės formos, jeigu tokios formos nenumato CK, nes notarinę formą gali nustatyti tik kodeksas (CK 1.74 str. 3 p.). Terminas “įstatymai” reiškia tik Seimo priimtus įstatymus, o ne kitus poįstatyminius teisės aktus. Poįstatyminiai aktai (Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai) gali numatyti atskirų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo specialias taisykles tik tiek, kiek įstatymų nustatyta, taip pat neturi prieštarauti įstatymų normoms (CK 1.3 str. 3 d.). Pavyzdžiui, 1997 m. lapkričio 4 d. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme numatyti keli privatizavimo būdai: viešas akcijų pardavimas, viešas aukcionas, viešas konkursas, tiesioginės derybos ir kt. (13 str. 1 d.), o privatizavimo būdų įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybė (13 str. 3 d.).

Atskiri įstatymai gali numatyti specialias vertybinių popierių, valiutos pirkimo-pardavimo sutarčių, pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo prekių ar vertybinių popierių biržoje taisykles (CK 6.428 str., 6.430 str.), taip pat pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo konkurso ir aukciono būdu ypatumus (CK 6.429 str., 6.419 str.), viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo taisykles (CK 6.382 str.). Pirkimo-pardavimo sutarčių, parduodant priverstinai turtą iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu ar turtą perduodant išieškotojui ar kitaip jį realizuojant vykdymo procese, sudarymo ypatumus ir tvarką reglamentuoja CPK.

II. Pirkimo-pardavimo sutarties šalių pareigos

1. Pardavėjo teisės pareigos

1.1. Pagrindinės pareigos

1.1.1. Pareiga perduoti daiktą

1.1.1.1. Bendras apibūdinimas

Kaip buvo minėta, pirkimo-pardavimo sutarties pagrindinis bruožas yra tai, kad šia sutartimi pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į daiktą, t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas. Ši pagrindinė pardavėjo pareiga numatyta CK 6.317 straipsnyje. Tačiau šios pareigos aiškinimui turi reikšmę ir kiti CK straipsniai, detalizuojantys pardavėjo pareigos perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį vykdymą. Pavyzdžiui, daiktų perdavimo vietą ir momentą nustato CK 6.318 straipsnis, daiktų perdavimo terminą – CK 6.319 straipsnis, pardavėjo pareigos perduoti nuosavybės teisės vykdymą detalizuoja CK 6.321 straipsnio normos. Ši pareiga kaip pagrindinė pardavėjo pareiga numatyta ir Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių, priimtos Vienoje 1980 m. balandžio 11 d., (toliau tekste – 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo


14

sutarčių) 18 30 straipsnyje. Jeigu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu parduodamą daiktą jau valdo pirkėjas, tokiu atveju pardavėjo pareiga perduoti daiktus netenka prasmės. Šios pareigos vykdymas pakeičiamas susitarimu pirkimo-pardavimo sutartyje, kad pirkėjas ateityje valdys daiktą kaip nuosavą (brevi manu traditio).

Pardavėjo pareiga perduoti daiktus apima ne tik veiksmų, kurie reikalingi faktiškai atlikti daiktų perdavimą (pavyzdžiui, gabenimą), tačiau ir daiktų valdymo perdavimą pirkėjui bei bet kokių pirkėjo valdymo teisės kliūčių pašalinimą taip, kad daiktą pirkėjas galėtų valdyti nuosavybės teise. Taigi plačiąja prasme “daiktų perdavimas” reiškia ne tik daiktų perdavimą, bet ir nuosavybės teisės perdavimą pirkėjui. Kitaip tariant, pardavėjas privalo atlikti visus reikalingus veiksmus, kad pirkėjas galėtų daiktus valdyti nuosavybės teise. Tokia išvada darytina, aiškinant CK 6.317 straipsnio 4 dalį. Iš šios normos matyti, kad pardavėjo tinkamas pareigos perduoti daiktus įvykdymas siejamas su dviem sąlygom:

(1) pardavėjas turi perduoti daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti;

(2) turi būti pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Todėl reiktų laikyti, jog pardavėjo pareiga perduoti daiktą laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu įvykdymas atitinka abi šias sąlygas.

Pirmąją iš aukščiau paminėtų sąlygą detalizuoja dvi CK normos. CK 4.28 ir 4.27 straipsniai turi būti sistemiškai aiškinami ir taikomi su CK 6.318 straipsnio antrąja dalimi. Taigi, pavyzdžiui, kilnojamojo daikto valdymas atsiranda pirkėjui, kai pardavėjas jį faktiškai perduoda pirkėjui į jo rankas (CK 4.28 str. 1 p.), arba pirkėjo nurodymu daiktas perduodamas jo nurodytam asmeniui (CK 4.28 str. 3 p., 6.318 str. 2 d. 2, 3 p.). Parduodant nekilnojamąjį daiktą valdymo perdavimui nustatyti turi būti sistemiškai taikoma CK 4.27 straipsnio pirmoji dalis ir CK 6.398 straipsnis.

Antroji sąlyga, kuri taikoma nustatyti, ar daiktas tinkamai perduotas pirkėjui, yra bet kokių pirkėjo valdymo teisės kliūčių nebuvimas. Pavyzdžiui, perduodant nekilnojamąjį daiktą, kad būtų tinkamai įvykdyta pardavėjo pareiga perduoti daiktą, nepakanka vien tik perdavimą įforminti daikto priėmimo-perdavimo aktu, tačiau, vadovaujantis CK 4.27 straipsnio pirmąja dalimi ir 6.317 straipsnio ketvirtąja dalimi turi būti pašalintos ir to nekilnojamojo daikto valdymo kliūtys. Pavyzdžiui, parduodant butą, bus laikoma, kad pardavėjas netinkamai įvykdė pareigą perduoti daiktą, jeigu pirkėjas negalės įeiti į butą dėl to, kad jame gyvens pardavėjas ar kiti tretieji asmenys.

Pagal bendrąją taisyklę nuosavybės teisė į daiktą pirkėjui atsiranda nuo daikto perdavimo momento (CK 4.49 str. 1 d.), tačiau sutartis ar įstatymai gali nustatyti ir išimtis. Pavyzdžiui, daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai atveju, jeigu kitaip nenumatyta sutartyje, nuosavybės teisė išlieka pardavėjui tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos (CK 6.411 str. 1 d.). Kita vertus, nuosavybės teisė į daiktus pirkėjui gali pereiti ir iki daiktų perdavimo jam.

18 Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (angl. United Nations Convention on Contracts for the International Sale of Goods) Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 1995 m. sausio 18 d. įsigaliojo Lietuvai 1996 m. vasario 1 d. Lietuva, ratifikuodama Konvenciją, pagal Konvencijos 12 ir 96 straipsnius padarė išlygą, kad Lietuvai netaikomi Konvencijos 11 straipsnis ir 29 straipsnio II dalis. Išlygas dėl minėtų konvencijos straipsnių taikymo, ratifikuodamos konvenciją, taip pat padarė Argentina, Baltarusija, Čilė, Estija, Latvija, Rusija, Ukraina, Vengrija.


15

Tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių atvejais aktualus yra ir veiksmų, kurie reikalingi prekių eksporto ir importo procedūroms sutvarkyti, atlikimas. Bendrasis principas yra toks, kad pardavėjas turi rūpintis eksporto procedūrų sutvarkymu, o pirkėjas – importo19. Tačiau kiekvienu atveju būtina šiuos klausimus aiškintis pagal šalių pasirinktas Incoterms taisykles. Pavyzdžiui, jeigu šalys pasirinko taikyti taisyklę Ex Works, tai visus veiksmus, susijusius su eksporto ir importo procedūras atlieka pirkėjas (be abejo, pirkėjui pageidaujant, pardavėjas taip pat gali padėti sutvarkyti eksporto formalumus), o jeigu šalys pasirinko, pavyzdžiui, CIF (angl. Cost Incurance Freight) sąlygas, tai eksporto procedūras atlieka pardavėjas, o štai naudojant DDP (angl. Delivered duty paid) sąlygas, pardavėjas turi rūpintis ir eksporto, ir importo procedūrų atlikimu.

1.1.1.2. Pareiga perduoti dokumentus, susijusius su perduodamu daiktu

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pardavėjas privalo perduoti ne tik daiktus, bet ir nuosavybės teisę į juos patvirtinančius dokumentus (CK 6.318 str. 1 d.). Išskirtini dviejų rūšių dokumentai: dokumentai, susiję su perduodamu daiktu, ir dokumentai, patvirtinantys pardavėjo nuosavybės teisę į parduodamus daiktus. Pastaruosius dokumentus pardavėjui privalu perduoti tais atvejais, kai tokių dokumentų perdavimą numato pirkimo-pardavimo sutartis arba kodeksas.

Dokumentai, susiję su daiktais, gali būti įvairūs. CK 6.318 straipsnio pirmojoje dalyje nepateikiama dokumentų sąrašo, nes tai priklauso nuo daikto pobūdžio, nuo pirkimo-pardavimo sutarties rūšies. Dokumentai, kurie susiję su daiktais paprastai apibūdina to daikto savybes, saugumo taisykles, naudojimo instrukcijas, kokybės reikalavimus, garantiją ir pan. Atskirų rūšių pirkimo-pardavimo sutartims gali būti nustatyti taip pat reikalavimai perduoti pirkėjui dokumentus. Pavyzdžiui, parduodant daiktus ne prekybai skirtose patalpose, pardavėjas privalo pateikti pirkėjui dokumentą, kuriame turi būti nurodyta dokumento įteikimo vartotojui data, daikto pavadinimas, daikto kaina, įskaitant visus mokesčius, pardavėjo pavadinimas ir adresas ir kt. (CK 6.357 str.). Sudarant teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo-pardavimo sutartį, dar prieš sutarties sudarymą pardavėjas privalo pateikti pirkėjui suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymą (CK 6.369 str.), sudarant daiktų pardavimo pagal sutartis, naudojant ryšio priemones, taip pat pardavėjas iki sutarties sudarymo privalo pateikti pirkėjui tinkamą informaciją (CK 6.366 str. 4, 6 d.). Dokumentų perdavimą gali numatyti ir kiti teisės aktai. Pavyzdžiui, 2001 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 697 patvirtintų Mažmeninės prekybos taisyklių20 14 punkte numatyta, kad parduodant naudotus buitinius elektrotechnikos gaminius, elektros įrenginius, mechanizmus, pirkėjui turi būti pateikta informacija apie kiekvienos prekės tinkamumą naudoti pagal paskirtį, gamintojo arba pardavėjo parengtos ir patvirtintos parengtos prekės naudojimo taisyklės, kuriose turi būti nurodyti pagrindiniai saugaus ir tinkamo prekės naudojimo reikalavimai, o šių taisyklių 25.4 punkte – kad parduodant ne maisto prekes, išduoti pirkėjui garantinį dokumentą, kuriame turi būti aiškiai nurodytas prekės kokybės garantijos terminas.

19 Žr. Huber in Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 31 para. 89. 20 Žinios. 2001, Nr. 51-1778.


16

Antroji grupė dokumentų, kuriuos privalo pardavėjas perduoti, yra dokumentai, suteikiantys teisę priimti daiktus ir jais disponuoti arba, kaip CK 6.318 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta, - patvirtinantys pirkėjo nuosavybės teisę į daiktus. Tokiais dokumentais, pavyzdžiui, gali būti konosamentas, važtaraštis, sąskaita-faktūra, sandėliavimo dokumentai (CK 6.856 str. 1 d.) ir kt.

1.1.1.3. Reikalavimai, keliami perduodamam daiktui

I. Bendri reikalavimai.

Pardavėjas privalo perduoti daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, - įprastus reikalavimus (CK 6.327 str. 1 d.). Pirmiausiai turi būti atsižvelgiama į sutartyje numatytus reikalavimus daiktui. Sutartyje gali būti numatytas parduodamų daiktų kiekis, pavadinimas, rūšis, kokybės ir kiti reikalavimai. Daiktui keliami reikalavimai gali būti aiškiai numatyti ir apibūdinti sutartyje. Tačiau apie parduodamiems daiktams keliamus reikalavimus galima spręsti ir iš kitokių aplinkybių (pavyzdžiui, iš daiktams taikomų standartų, pardavėjo ar pirkėjo standartinių sutarčių sąlygų). Apie daiktų reikalavimus galima spręsti ir iš pardavėjo pateikiamos daiktų reklamos, kurioje nurodomos konkrečios daiktų savybės21, taip pat iš jo siūlomų daiktų pavyzdžių, modelių, prekių aprašymų, prekių katalogų.

CK 6.327 straipsnio pirmosios dalies norma yra bendroji norma, kurioje nurodyta, kad daiktai turi atitikti kiekio ir kokybės reikalavimus bei kitus jiems keliamus reikalavimus (asortimentą, tarą, pakuotę, daiktų komplektiškumą), o konkretūs reikalavimai daiktui numatyti kituose kodekso straipsniuose (pavyzdžiui, CK 6.329-6.343 straipsniuose).

(1) Kiekis.

CK 6.329 straipsnis reglamentuoja daiktų, esančių pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, kiekio reikalavimą. Minimame straipsnyje numatyta, kad daiktų kiekis sutartyje gali būti nustatomas dviem būdais: įvairiais matais arba pinigais. Parduodamų daiktų kiekiui nustatyti gali būti naudojami įvairūs matai: ilgio ar pločio matavimo (pvz., metrai), svorio (pvz., kilogramai, tonos), tūrio (pvz., kubiniai metrai), kiekio vienetai ir pan. Jeigu parduodami du ar daugiau skirtingų pavadinimų daiktai, tokiu atveju kiekis turi būti nustatomas kiekvienam iš jų. CK 6.329 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta, kad sutarties dalyko, kaip esminės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, reikalavimus atitiks, kai sutartyje bus numatyta parduodamų daiktų kiekio nustatymo tvarka, nepaisant kad konkretus daiktų kiekis nebus nustatytas. Pavyzdžiui, energijos pirkimo-pardavimo sutarties atveju energijos tiekimo įmonė privalo parduoti abonentui sutartyje numatytą energijos kiekį laikydamasi šalių suderinto energijos tiekimo režimo, o patiektos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje nurodytu būdu (CK 6.385 str. 1 d.). Abonentas paprastai

21 Bianca Cesare Massimo/Bonell Michael Joachim. Commentary on the International Sales Law. Milano: Giuffrè, 1987, Art. 35, Anm. 2.3. Taip pat žr. Europos Parlamento ir Tarybos 1999 m. gegužės 25 d. direktyvos 1999/44/EB (OJ 1999 L 171) dėl tam tikrų vartojimo pirkimo-pardavimo ir su tuo susijusių garantijų aspektų 2 str. (2) d), kuriame taip pat numatyta, kad reikalavimai daiktui gali būti nustatomi, remiantis reikalavimais, kurie yra įprasti tokiems patiems daiktams ir kurių vartotojas gali protingai tikėtis, atsižvelgiant į pardavėjo, gamintojo ar jų atstovo nurodytas konkrečias prekės savybes reklamoje, etiketėse ar kituose viešai paskelbtuose pareiškimuose. Žr. taip pat CK 6.363 str. 3 d.


17

moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis (CK 6.388 str. 1 d.).

(2) Asortimentas.

CK 6.331 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta pardavėjo pareiga perduoti daiktus, atitinkančius pirkimo-pardavimo sutarties šalių suderintą asortimentą. Daiktų asortimentas suprantamas kaip daiktų apibūdinimas tam tikrais požymiais, pagal kuriuos galima atskirti daiktus ar daiktų rūšį nuo kitų tos pačios ar kitos rūšies daiktų. Minimoje CK normoje numatytas tik pavyzdinis daiktų asortimento požymių sąrašas: tam tikra rūšis, spalva, modelis, dydis ir kiti požymiai (pvz., daiktų dizainas, sezoninės paskirties daiktai ir pan.). Paprastai daiktų asortimentą renkasi pirkėjas, nes būtent jis suinteresuotas tam tikro asortimento daiktais. Daiktų asortimentas šalių suderinamas ir nurodomas sutartyje, tačiau tai nėra esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga. CK 6.331 straipsnio antrojoje dalyje numatyta, kad pardavėjo pareiga perduoti tam tikro asortimento daiktus gali būti ir tais atvejais, kai daiktų asortimento ar jo nustatymo tvarkos nėra nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje. Kad parduodami daiktai turi atitikti tam tikrą asortimentą, galima spręsti iš sutarties turinio ir esmės, sutarties sudarymo tikslų, daiktų naudojimo paskirties ir kitų aplinkybių. CK 6.331 straipsnyje numatytos taisyklės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai pardavėjui sutarties sudarymo metu buvo žinomos aplinkybės, kurios lemia parduodamų daiktų asortimentą. Pardavėjui tokios aplinkybės gali būti žinomos iš sutarties sąlygų ar ikisutartinių santykių, sutartyje nurodytų daiktų pavadinimo, sutarties sudarymo tikslų ir pan. Jeigu pardavėjas negali perduoti daiktų, atitinkančių tam tikrą asortimentą, tai jis gali atsisakyti sutarties. Vadinasi, pirkėjas turi būti suinteresuotas aiškiai nurodyti ofertoje ir aptarti sutartyje tokį daiktų asortimentą, kokio jis nori pirkti daiktus.

(3) Kokybė.

Pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus (CK 6.333 str.). CK 6.317 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, kad perduodamų daiktų kokybė ir jų nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui yra vienas iš esminių reikalavimų, vykdant jo pareigą perduoti daiktus. Kitaip tariant, garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, kad pardavėjas privalo užtikrinti, kad parduodami daiktai yra tinkamos kokybės ir kad jie priklauso pardavėjui nuosavybės teise. Jeigu bus perduoti nekokybiški daiktai arba nepriklausantys pardavėjui nuosavybės teise, atsiras teisinės pasekmės, numatytos CK 6.334 straipsnyje, 6.321 straipsnio šeštojoje dalyje. Garantijos dėl nuosavybės teisės patvirtinimo taisyklė turi būti taikoma ir tais atvejais, kai daiktą pagal įstatymus turi teisę parduoti ne daikto savininkas (CK 6.305 str. 1 d.). Jeigu yra daikto trūkumų, ir/arba tretieji asmenys turi teisių ar pretenzijų į paduodamą daiktą, visa tai turi būti aptarta sutartyje, - priešingu atveju bus taikoma CK 6.317 straipsnio antrojoje dalyje numatyta prezumpcija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pardavėjas sutartimi gali suteikti daiktų kokybės garantiją, kad daiktai bus tinkamos kokybės tam tikrą laiką (CK 6.335 str. ).

(4) Daikto tinkamumo naudoti terminas.

CK 6.336 straipsnyje įtvirtinta pareiga gamintojui, importuotojui, pardavėjui ar kitam asmeniui, savo vardu paskirstančiam daiktus, aiškiai nurodyti daikto tinkamumo naudoti terminą. Daiktų tinkamumo naudoti terminas nuo daiktų kokybės garantijos termino (CK 6.335 str.) skiriasi tuo, kad per daiktų kokybės garantijos terminą pirkėjas gali reikalauti


18

pašalinti kokiu nors būdu atsiradusius daikto kokybės trūkumus, o daiktų tinkamumo naudoti terminas reiškia, kad pasibaigus šiam terminui, daiktas tampa netinkamas naudoti pagal paskirtį. Kita vertus, reikalavimus dėl daikto, kuriam nustatytas tinkamumo naudoti terminas, trūkumų galima pareikšti, jeigu jie nustatyti per tinkamumo naudoti terminą (CK 6.338 str. 4 d.). CK 6.336 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta, kad daiktų tinkamumo naudoti terminus gali nustatyti įstatymai ar kiti teisės aktai. Pavyzdžiui, vartojimo pirkimo-pardavimo atveju pardavėjas privalo nurodyti daikto etiketėse ar kitokiu būdu be kitos būtinos informacijos ir daikto tinkamumo naudoti terminą (CK 6.353 str. 1 d.). Parduoti prekes, kurių tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs, o taip pat prekes, kurioms turi būti nustatytas tinkamumo naudoti terminas, bet šis terminas nenustatytas, draudžiama (2000 m. rugsėjo 19 d. Vartotojų teisių gynimo įstatymo22 9 str.). CK 6.336 straipsnio antrojoje dalyje numatyta pardavėjui pareiga perduoti pirkėjui daiktą, kuriam nustatytas tinkamumo naudoti terminas, taip, kad pirkėjas turėtų realią galimybę panaudoti daiktą pagal paskirtį iki daikto tinkamumo naudoti termino pabaigos. Pavyzdžiui, jeigu 1 litro pieno kiekiui nustatytas 5 dienų tinkamumo naudoti terminas, tai toks produktas pirkėjui turėtų būti parduotas tokiu laiku, kad pirkėjas objektyviai galėtų jį naudoti pagal paskirtį iki tinkamumo naudoti termino pabaigos (tarkim, vėliausiai prieš dvi dienas iki tinkamumo naudoti termino pabaigos).

(5) Komplektiškumas.

CK 6.339 straipsnyje numatyta, kad perduodamas daiktas turi atitikti pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas dėl komplektiškumo. Daiktų komplektiškumas suprantamas kaip pagrindinio gaminio (daikto) ir kitų pagrindinio gaminio (daikto) komplektuojamųjų detalių visuma. Pagrindinio gaminio komplektuojamosios detalės neįeina į pagrindinio gaminio (daikto) sudėtį, tačiau su šiuo sudaro vieningą visumą, naudojamą pagal vienodą bendrą paskirtį. Komplektiškumo reikalavimai paprastai būdingi, pavyzdžiui, įvairiems įrenginiams, įrengimams, buitinės technikos gaminiams ir pan. Sutartyje gali būti konkrečiai nurodomos parduodamo pagrindinio daikto komplektuojamosios detalės, kurios turi būti perduodamos kartu su pagrindiniu gaminiu (daiktu), arba gali būti nurodomi parduodamam daiktui taikomi standartai (standartizacijos norminiai dokumentai, techninės taisyklės ar pan.). Jeigu sutartyje nurodyti parduodamam daiktui taikomi standartai, pagal kuriuos galima nustatyti daiktų komplektiškumą, tai laikoma, kad sutartyje yra nurodytos sąlygos dėl daikto komplektiškumo reikalavimų. Nepaisant, kad pagal parduodamam daiktui taikomą standartą turi būti perduotos tam tikros pagrindinio daikto komplektuojamosios detalės, šalys pirkimo-pardavimo sutartyje gali nurodyti, kad tam tikrų komplektuojamųjų detalių pardavėjas neprivalo perduoti kartu su pagrindiniu gaminiu. Jeigu parduodamam daiktu taikomame standarte yra keli daikto komplektiškumo variantai, tai kurį iš jų taikyti turi pasirinkti šalys ir nurodyti sutartyje, - kitaip, bus taikomos alternatyviosios prievolės taisyklės, numatytos CK 6.26-6.29 straipsniuose.

(6) Daiktų komplektas.

CK 6.340 straipsnio pirmojoje dalyje numatytas parduodamiems daiktams taikytinas daiktų komplekto reikalavimas, kai pirkimo-pardavimo sutartis numato, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tam tikrą rinkinį daiktų. Nuo daiktų komplektiškumo (CK 6.339 str.) daiktų komplektas skiriasi iš esmės dviem požymiais. Pirma, daiktų komplektas yra visuma dviejų ar kelių savarankiškų daiktų, kurie gali būti naudojami pagal bendrą paskirtį, tačiau

22 Žinios. 2000, Nr. 85-2581.


19

kiekvienas iš šių daiktų gali būti naudojamas ir atskirai. Kita vertus, skirtingai nei daiktų komplektiškumo atveju, daiktai, sudarantys daiktų komplektą (daiktų rinkinį) nėra pagrindinio daikto komplektuojamosios detalės. Antra, pardavėjo pareiga perduoti daiktų komplektą atsiranda tik tada, kai tai numatyta pirkimo-pardavimo sutartyje ir tik tų daiktų, kurie nurodyti sutartyje, atžvilgiu. Tuo tarpu pardavėjo pareiga perduoti daiktą, atitinkantį daikto komplektiškumo reikalavimus, yra ne tik tada, kai komplektiškumo reikalavimai numatyti sutartyje ar parduodamam daiktui taikomame standarte, bet ir atsižvelgiant į įprastai tokiems daiktams reiškiamus reikalavimus, prekybos papročius ar tarp šalių nusistovėjusius santykius (CK 6.339 str. 2 d.). Daiktų komplektas aptariamas pirkimo-pardavimo sutartyje, todėl ir parduodamų daiktų, įeinančių į daiktų rinkinį, kiekis, asortimentas bei kiti reikalavimai, priklauso nuo sutarties sąlygų. Trečia, daiktų kokybės garantijos termino taikymo pagrindiniam gaminiui ir jo komplektuojamosioms detalėms taisyklės, numatytos CK 6.338 straipsnio trečiojoje dalyje, netaikomos daiktų komplekto atveju, bet taikomos daiktų komplektiškumo atveju. Jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje numatytas daiktų komplekto perdavimas, tai pardavėjas bus laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigą perduoti daiktus pirkėjui, kai jis perduos visus daiktus, numatytus sutartyje ir sudarančius daiktų komplektą. Visų daiktų, sudarančių daiktų komplektą, kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, - įprastus reikalavimus (CK 6.327 str. 1 d.).

(7) Daiktų tara ir pakuotė.

CK 6.342 straipsnis nustato pardavėjui pareigą perduoti pirkėjui daiktus taroje ir supakuotus, nepaisant, sąlygos dėl daiktų pakuotės ir taros numatytos sutartyje ar ne. Nesupakuotų daiktų ar nesančių taroje daiktų perdavimas gali būti numatytas sutartyje arba tai gali lemti prievolės prigimtis, o taip pat daiktų pobūdis. Kad parduodami daiktai turi būti sudėti į tarą ar supakuoti tokiu būdu, kaip reikalaujama sutartyje, o jeigu sutartyje reikalavimų nėra, tai įprastu tokioms prekėms būdu, o jeigu tokio būdo nėra – tai būdu, pakankamu išlaikyti ir išsaugoti prekes, numatyta ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies (d) punkte. Reikalavimus, keliamus daiktų tarai ir pakuotei, šalys gali numatyti ir aptarti visų pirma pirkimo-pardavimo sutartyje. Reikalavimai daiktų tarai ir pakuotei gali būti nustatomi ir pagal daiktams taikomus standartus (standartizacijos norminius dokumentus). Jeigu reikalavimai daiktų tarai ir pakuotei neaptarti sutartyje, o taip pat jų negalima nustatyti iš daiktams taikomų standartų, tai pagal CK 6.342 straipsnio 2 dalį daiktus pardavėjas privalo perduoti supakuotus ar sudėtus į tarą taip, kaip yra įprasta, ir kad būtų užtikrintas daiktų saugumas juos laikant ar gabenant įprastomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai pirkimo-pardavimo sutartyje yra numatyta, kad pardavėjas neturi pareigos daiktus supakuoti ar sudėti juos į tarą. Pardavėjas neprivalo įvertinti visų galimų rizikų, kurios gali įvykti dėl ypatingų ar nenumanomų aplinkybių. Tačiau net ir nesant įprasto tokiems daiktams taros ar pakuotės būdo, pardavėjas privalo rūpintis tokia daiktų tara ar pakuote, kuris būtų tinkamas išlaikyti ir išsaugoti daiktus, atsižvelgiant į jų gabenimo ir laikymo sąlygas. Ši pareiga pardavėjui tenka ir tais atvejais, kai daiktų gabenimu turi rūpintis pats pirkėjas arba kai apskritai, daiktai neturi būti gabenami, o juos pasiimti turi pats pirkėjas. Kita vertus, pastaruoju atveju šalys gali susitarti, kad pirkėjas pats rūpinasi reikiama daiktų pakuote ir tara. Nustatant, ar daiktų tara ar pakuotė buvo tinkama, kad užtikrinti jų laikymą ir saugumą, turi būti atsižvelgiama į tokias aplinkybes, kaip antai daiktų rūšį, pobūdį, daiktų gabenimo transporto rūšį ir trukmę, klimato ir kitokios geografinės sąlygas ir kt. (pvz., ar daiktai bus perkraunami ar ne, ar sutarties sudarymo metu pardavėjo žinojo apie daiktų


20

paskyrimo vietos galimą pakeitimą arba jų tolesnį perpardavimą ir pan.)23. Jeigu daiktų transportavimo metu pažeidžiama daiktų pakuotė, bet daiktai nesugadinami dėl to (t. y. jie išlieka tinkamos kokybės), tai pardavėjas už pakuotės pažeidimą neatsako, jeigu pakuotė buvo skirta tik daiktų saugumui užtikrinti24. Kitaip yra, jeigu daiktų tara ar pakuotė yra sudėtinė prekės dalis (pvz., kai supakuota originali prekė, pažymėta prekės ženklu, ar prekės skirtos tolesniam paskirstymui (pvz., gėrimų buteliai ar maišuose parduodami daiktai (druska ar pan.)25 . Tokiu atveju pakuotės pažeidimas prilyginamas daikto kokybės reikalavimų pažeidimui. Jeigu daiktai buvo sugadinti dėl netinkamos taros ar pakuotės, tai už tai atsako pardavėjas, nepaisant, kad prekėms žala atsirado po atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizikos (CK 6.320 str.) perėjimo pirkėjui. CK 6.342 straipsnio trečioji dalis numato specialią taisyklę, taikomą, kai pardavėjas yra verslininkas (fiziniai asmenys, kurie verčiasi ūkine komercine veikla, taip pat juridiniai asmenys, siekiantys pelno). Pagal nurodytą normą pardavėjas – verslininkas, jeigu privalomus reikalavimus dėl daiktų taros ar pakuotės nustato įstatymai ar kiti teisės aktai (įskaitant ir standartizacijos norminius dokumentus), tai jis sutartyje negali numatyti, kad jis gali daiktus perduoti, neatitinkančius įstatymuose ar kitų teisės aktuose numatytų taros ir pakuotės reikalavimų, o privalo perduoti supakuotus daiktus ir atitinkančius taros reikalavimus taip, kaip numato įstatymai ar kiti teisės aktai

II. Reikalavimai, susiję su daiktų priklausinių ir priedų perdavimu

CK 6.317 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta, kad pardavėjas privalo perduoti daiktus su jų priklausiniais ir priedais tokios būklės, kokia buvo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu. Daikto priklausiniu laikomas savarankiškas pagrindiniam daiktui tarnauti skirtas antraeilis daiktas, kuris pagal savybes yra nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu (CK 4.19 str.). Vadovaujantis taisykle, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato kitaip (CK 4.14 str. 1 d.), minėtoje normoje taip pat numatyta, kad pardavėjas turi perduoti ne tik pagrindinį daiktą, bet ir jo priklausinius bei priedus. Pavyzdžiui, parduodant video magnetofoną turi būti perduodamas kartu nuotolinio valdymo pultas, parduodant spyną – raktai ir pan., parduodant namą, jeigu prie jo yra ūkinis pastatas, perduodamas kartu ir ūkinis pastatas, parduodant butą, turi būti perduodamas butas toks, koks galėtų būti naudojamas pagal jo paskirtį (su durimis, su elektros lemputėmis, su elektrine virykle, jeigu jame buvo ji įrengta ir pan.). Priešingu atveju, laikoma, kad pardavėjas netinkamai įvykdė pareigą perduoti daiktus su jų priklausiniais ir priedais. Tačiau CK 6.317 straipsnio trečioji dalis numato ir išimtį. Jeigu norima, kad pagrindinio daikto priklausiniai ar priedai nebūtų perduodami pirkėjui, tokiu atveju būtina tai specialiai aiškiai aptarti sutartyje, jeigu įstatymai nenumato, kad priklausiniai kartu su pagrindiniu daiktu neperduodami.

Išlaidų, susijusių su daikto perdavimu, paskirstymas

CK 6.317 straipsnio penktojoje dalyje numatyta, kad daiktų perdavimo išlaidos tenka pardavėjui, kaip privalančiam įvykdyti šią pareigą asmeniui. Tokia taisyklė visiškai atitinka

23 Bianca Cesare Massimo/Bonell Michael Joachim. Commentary on the International Sales Law. Milano: Giuffrè, 1987, Art. 35, Anm. 2.7.1. 24 Schwenzer in Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 35 para. 31. 25 Ibidem; taip pat žr. Herber Rolf/Czerwenka Beate. Internationales Kaufrecht. Kommentar zu dem Übereinkommen der Vereinten Nationen vom 11. April 1980 über Vertäge über den internationalen Warenkauf. München: C. H. Beck, 1991, Art. 35, para. 7.


21

bendrąją taisyklę, nustatančią, kad su prievolės įvykdymu susijusias išlaidas turi apmokėti skolininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitaip (CK 6.57 str.). CK 6.317 straipsnio penktosios dalies norma yra dispozityvi, todėl pirkimo-pardavimo sutartyje šalys gali susitarti ir dėl kitokio daiktų perdavimo išlaidų apmokėjimo. Perdavimo išlaidos apima daiktų pristatymo, jų svėrimo ir perskaičiavimo (kiekio patikrinimo) išlaidas. Tačiau daiktų pristatymo (pvz., vežimo) išlaidos tenka pardavėjui tik tais atvejais, jeigu jam pagal sutartį ar įstatymą tenka daiktų gabenimo pareiga. Pavyzdžiui, jeigu pardavėjas bus laikomas įvykdęs pareigą perduoti daiktus tada, kai jis įteiks daiktus pirmam vežėjui (CK 6.318 str. 2 d. 1 p.), tai pardavėjas tokiu atveju daiktų gabenimo pareigos neturi, ir vežimo išlaidos, jeigu kitaip nebus numatyta sutartyje, tenka ne jam, o pirkėjui. Jeigu pardavėjas privalo organizuoti daiktų vežimą, tai jis privalo sudaryti tokias sutartis, kurios būtinos daiktų gabenimui į nustatytą vietą tokiais transportavimo būdais, kurie tinka konkrečios situacijos aplinkybėmis, ir įprastinėmis tokio gabenimo sąlygomis. Tačiau net ir tokiu atveju vežimo išlaidos, priklausomai nuo sutarties sąlygų, gali atitekti pirkėjui. Jeigu pardavėjas tam, kad perduoti daiktus pirmam vežėjui, turi atskirai nugabenti į vežėjo nurodytą išsiuntimo vietą (pvz., į uostą), tai transportavimo iki vežėjo vietos išlaidos tenka pardavėjui, jeigu ko kita nenumatyta sutartyje. Daiktų, parduotų juos gabenant, transportavimo išlaidos iki paskirties vietos, jeigu ko kita nenumato sutartis, tenka pardavėjui. Daiktų perdavimo išlaidoms priskirtinos ir daiktų taros ir pakuotės išlaidos, nes pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus taroje ir supakuotus, išskyrus atvejus, kai daiktų dėl jų pobūdžio nereikia perduoti taroje ar supakuotų, ir jeigu ko kita nenumato sutartis ar nelemia prievolės prigimtis (CK 6.342 str. 1 d.). Tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių atveju aktualūs yra muitų ir kitokių rinkliavų mokėjimo klausimai. Kam tenka muitų ir kitokių rinkliavų mokėjimo išlaidos, priklauso nuo šalių sutarties sąlygų (įskaitant Incoterms sąlygas), o jeigu pagal sutartį negalima to nustatyti, tai priklausomai nuo to, kada pardavėjas laikomas įvykdęs pareigą perduoti daiktus pirkėjui (CK 6.318 str. 2 d.). Pavyzdžiui, aiškinant CK 6.318 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, darytina išvada, kad, jeigu kitaip sutartyje nenumatyta, pardavėjui tenka daiktų išvežimo muitų ir kitokių rinkliavų sumokėjimo išlaidos, o pirkėjui – daiktų įvežimo. Kiekvienu atveju, be abejo, tokių išlaidų priklausymo pirkėjui ar pardavėjui klausimas turi būti sprendžiamas pagal šalių pasirinktas Incoterms sąlygas. Net ir tais atvejais, jeigu daiktų perdavimas būtų nustatomas pagal CK 6.318 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus, muitų ir kitokių rinkliavų išlaidų išvežant ir įvežant daiktus klausimas, nepaisant to, kad pagal bendrąją taisyklę jos atitektų pirkėjui, turi būti sprendžiamas pagal šalių pasirinktas Incoterms taisykles. Pavyzdžiui, jeigu šalys pasirinko taikyti taisyklę Ex Works (nurodant konkrečią vietą) arba FAS (angl. Free Alongside Ship), tai išvežimo ir įvežimo išlaidos tenka pirkėjui, o jeigu, pavyzdžiui, daiktai pristatomi pagal FOB (angl. Free on Board), tai išvežimo muitų ir kitokių rinkliavų mokėjimo išlaidos tenka pardavėjui.

1.1.1.4. Daiktų perdavimo vieta ir momentas

I. Bendrosios pastabos.

CK 6.318 straipsnio antrojoje dalyje reglamentuojami daiktų perdavimo vietos ir momento klausimai. Panašios taisyklės numatytos ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 31 straipsnyje. Kai pardavėjas įvykdo savo įsipareigojimą perduoti daiktus jų perdavimo vietoje, laikoma, kad jis įvykdė savo pareigą. Be to, paprastai pagal bendrąją taisyklę laikoma, kad nuo tinkamo pareigos perduoti daiktus


22

įvykdymo atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizika tenka pirkėjui (CK 6.320 str. 1 d.). Kita vertus, vadovaujantis CK 6.318 straipsniu galima nustatyti, ar pardavėjas įvykdė pareigą perduoti daiktus, o nustačius, kad šios pareigos jis neįvykdė, atsiras padariniai, numatyti CK 6.324 straipsnyje. CK 6.318 straipsnyje numatytomis taisyklėmis vadovaujamasi tik tais atvejais, jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje, įskaitant ir šalių pasirinktas bazines Incoterms sąlygas, nenurodyta konkreti vieta, kurioje turi būti perduoti daiktai. Tarkim, jeigu šalys sutartyje numatys, kad taikoma DAF (angl. delivered at Frontier) sąlyga (Incoterms 2000) ir nurodys pirkėjo valstybės sienos punktą, iki kurio pardavėjas turi pristatyti daiktus, kuriuos gabens vežėjas, pardavėjas bus laikomas įvykdęs pareigą perduoti daiktus pirkėjui ne tada, kai jis perduos daiktus pirmam vežėjui, o tada, kai vežėjas pristatys daiktus į nurodytą sutartyje paskirties vietą (t. y. bus vadovaujamasi šalių sutartimi, o ne CK 6.318 str. 2 d. 1 p.).

II. Atskiri daikto perdavimo vietos ir momento nustatymo atvejai

(a) Atvejai, kai numatomas daiktų gabenimas

CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punkte numatyta, kad kai pirkimo-pardavimo sutartis numato daiktų gabenimą, tai, jeigu pardavėjas neįpareigotas perduoti daiktų konkrečioje vietoje, tai daiktų perdavimu laikoma daiktų įteikimas pirmam vežėjui, kad šis juos perduotų pirkėjui. Ši taisyklė gali būti taikoma tik tais atvejais, kai pirkimo-pardavimo sutartyje numatytas daiktų gabenimas. Apie daiktų gabenimą galima spręsti ne tik iš tarp šalių sudarytos sutarties sąlygų, bet ir iš jų pasirinktų tarptautinės prekybos papročių taisyklių (pvz., Incoterms taisyklių), kai sudaroma tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat ir iš tarp jų nusistovėjusių tarpusavio santykių. Paprastai, jeigu sutarties šalys yra skirtingose vietose, daiktų gabenimas yra įprastas. Jeigu iš sutarties ar kitokiu būdu negalima nustatyti, numatytas daiktų gabenimas ar ne, tokiu atveju turėtų būti vadovaujamasi tokiomis prezumpcijomis. Jeigu pirkėjas turi pats pasiimti daiktus iš pardavėjo, tokiu atveju turėtų būti tikimasi tokio nurodymo sutartyje, jeigu tai neišplaukia iš tarp šalių nusistovėjusių santykių ar prekybos papročių. Kita prezumpcija – turėtų būti taikoma bendroji taisyklė, kad daiktų gabenimas paprastai yra pardavėjo pareiga, o CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 2 ir 3 punkto taisyklės taikomos subsidiariai, t. y. tais atvejais, kai nustatoma, kad pardavėjas neturi daiktų gabenimo pareigos26.

Jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje numatytas daiktų gabenimas, tai pardavėjas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigą perduoti daiktus, kai daiktai įteikiami pirmam vežėjui, kad šis juos perduotų pirkėjui. Ši norma dispozityvi, todėl sutartyje gali būti numatyta ir kitaip. “Daiktų gabenimas” nagrinėjamos normos prasme reiškia daiktų transportavimą (vežimą), kurį turi atlikti pardavėjas, kad sudarytų sąlygas pirkėjui priimti daiktus. Daiktų gabenimo tikslas yra perduoti daiktus pirkėjui. Todėl CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punkto prasme daiktų gabenimu nebus laikomas daiktų gabenimas iš gamintojo pardavėjui (pavyzdžiui, pardavėjas užsako daiktus pas gamintoją, o šis juos siunčia pardavėjui), taip pat daiktų vežimas, kurį atlieka ar turi atlikti pats pirkėjas, priėmus daiktus iš pardavėjo,

26 Panašiai komentuojama ir adekvati 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 31 straipsnio (a) punkto nuostata. Žr. Huber in Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 31 para. 20; Piltz Burghard. Internationales Kaufrecht. Das UN-Kaufrecht (Wiener Übereinkommen von 1980) in praxisorientierter Darstellung. München: C. H. Beck, 1993, p. 113;


23

norėdamas nugabenti daiktus į jų paskyrimo vietą. Taigi CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punkto norma netaikoma, jeigu daiktų gabenimas yra atliekamas iš daiktų priėmimo vietos27.

CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punktas neapima ir tų atvejų, kai daiktų gabenimą pirkėjui atlieka pats pardavėjas, t. y. savo įmonės priemonėmis (savo darbuotojų ar kitokių jam pavaldžių asmenų pagalba, savo naudojamomis transporto priemonėmis ir pan.). Tokia išvada darytina dėl to, kad norint taikyti nagrinėjamo straipsnio 2 dalies 1 punkto normą nepakanka vien tik to, kad pirkimo-pardavimo sutartis numatytų daiktų gabenimą, o šios normos taikymui būtina dar viena sąlyga – daiktų įteikimas pirmam vežėjui, t. y. trečiajam asmeniui. Taigi “vežėju” turi būti suprantamas savarankiškas subjektas, kuris įsipareigoja nugabenti daiktus pirkėjui, tačiau ne pats pardavėjas ar jam pavaldūs asmenys28. Jeigu daiktų vežimą atlieka pats pardavėjas ar jam pavaldūs asmenys, tokiu atveju CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punktas netaikomas. Vežėjas minimos nuostatos prasme gali būti kiekviena savarankiška transporto įmonė, nepriklausomai nuo transporto rūšies (kelių, geležinkelio, vidaus vandenų, jūrų, oro transporto), įskaitant pašto įmones. Vežėjas daiktus gabena ir privalo juos perduoti pirkėjui ar jo nurodytam asmeniui vežimo ar kitokios panašios sutarties pagrindu. Taigi vežėjas ir pardavėjas turi būti du skirtingi savarankiški subjektai. Jeigu pardavėjas pats atlieka daiktų gabenimą, tokiu atveju daiktų perdavimu bus laikoma ne tada, kai pradedamas daiktų gabenimas, o kai perduodami daiktai pirkėjui jų paskirties vietoje. Kai dalį atstumo daiktus gabena pardavėjas, o dalį atstumo - kitas savarankiškas vežėjas, tai pagal CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punktą daiktų perdavimu bus laikoma daiktų įteikimas būtent savarankiškam vežėjui. Pavyzdžiui, jeigu pardavėjas savo transportu gabena krovinius į atitinkamo vežėjo stotį, tai daiktų perdavimu pagal CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punktą bus laikomas tik daiktų perdavimas vežėjui jo stotyje. Vežėjo savarankiškumas reiškia, kad jo su pardavėju nesieja jokie vidaus darbo ar pavaldumo santykiai. Atskiras nesavarankiškas įmonės padalinys, kuris užsiima, pavyzdžiui, krovinių vežimo veikla, negali būti laikomas CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punkto prasme “vežėju”. Vežėjas turi turėti savarankišką teisinį subjektiškumą (t. y. turi būti kitas fizinis ar juridinis asmuo nei kad pardavėjas), o vežimą jis turi atlikti su pardavėju sudarytos vežimo ar kitokios panašios sutarties pagrindu29. Pavyzdžiui, kai pardavėjas ir vežėjas priklauso vienam koncernui, tačiau abu turi teisinį subjektiškumą, tai nagrinėjamos normos prasme vežėjas atitiktų “savarankiškumo” kriterijų.

Jeigu pardavėjas ar jo ekspeditorius organizuoja vežimą su keliais vežėjais, kurie daiktus gabena vienas po kito tam tikromis atstumų dalimis, CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punkto prasme pardavėjo pareigos įvykdymui pakanka daiktų įteikimo pirmam vežėjui. Neturi reikšmės, pirmo vežėjo daiktų gabenimo kelio atstumas yra ilgas ar trumpas. Pavyzdžiui, jeigu pardavėjas daiktus, kurie turi būti gabenami geležinkeliu, pagal organizacinę sutartį perduoda vežėjui riedmenimis30 nugabenti iki geležinkelio krovinių stoties, tokiu atveju pardavėjo pareiga perduoti daiktus laikoma įvykdyta tada, kai jis perduoda daiktus riedmenis

27 Žr. taip pat Huber in Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 31 para. 16. 28 Ibidem, Art. 31 para. 17. 29 Schlechtriem Peter. Uniform Sales Law: The UN-Convention on Contracts for the International Sale of Goods. Wien: Mainz, 1986, p. 88. 30 Riedmenys – tai traukos priemonės, vagonai bei specialios paskirties mechanizmai (1996 m. birželio 4 d. Geležinkelio transporto kodekso 23 str. 1 d.).


24

pateikusiam vežėjui. Be abejo, jeigu pirkimo-pardavimo sutarties sąlygose (įskaitant ir šalių pasirinktas Incoterms taisykles) numatyta kitaip, tai savaime suprantama, kad turi būti vadovaujamasi šalių susitarimu.

Praktikoje gali kilti klausimų, ar daiktų perdavimu pagal CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punktą gali būti laikomas daiktų perdavimas ekspeditoriui, kai su juo pardavėjas sudaro ekspedicijos sutartį. Ekspeditoriumi laikomas juridinis asmuo (verslininkas), sudaręs ekspedicijos sutartį su užsakovu ir įsipareigojęs užsakovo (užsakovo kliento) lėšomis, jo ar savo vardu atlikti krovinių vežimo organizavimo ir su tuo susijusius veiksmus, numatytus krovinių ekspedicijos sutartyje (CK 6.824 str.). Ekspeditorius neatlieka daiktų gabenimo, tačiau atlieka organizavimo darbus, būtinus, kad įvyktų daiktų gabenimas. Tačiau ekspeditorius gali, kaip buvo minėta, paimti daiktus iš pardavėjo ir gabenti juos į vežėjo krovinių stotį (pvz., geležinkelio stotį). Tokiu atveju pardavėjas pagal CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punktą bus laikomas įvykdęs perduoti daiktus, kai jis daiktus perduos ekspeditoriui, kuris, pavyzdžiui, riedmenimis nuveš daiktus į krovinių stotį. Kitaip tariant, jis bus laikomas pirmu vežėju31. Tačiau didesnis neaiškumas gali kilti tais atvejais, kai pardavėjas pats nuveža daiktus ekspeditoriui, šis daiktus priima į sandėlį, kad vėliau pats juos perduotų vežėjui, kad šis perduotų daiktus pirkėjui. Vienos konvencijos komentatoriai išsako poziciją, kad perdavimas įvyksta tada, kai pardavėjas perduoda ekspeditoriui32.

Daiktų perdavimo pirmam vežėjui pagal CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punktą pareiga laikoma įvykdyta, kai vežėjas fiziškai įgyja galimybę turėti daiktus savo žinioje tam, kad galėtų atlikti jų gabenimą, kitaip tariant, kai daiktai, dalyvaujant vežėjui ar jo atstovui, pakraunami į transporto priemonę, ir vežėjas tą transporto priemonę perima valdyti33. Taigi vien tik pakrovimo nepakanka, būtina, kad vežėjas perimtų pakrautą transporto priemonę (pavyzdžiui, kai daiktai kraunami į geležinkelio vagonus pardavėjo įmonės teritorijoje). Kad būtų laikoma, jog daiktai perduoti pirmam vežėjui, nepakanka, pavyzdžiui, vien tik, tarkim, sandėliavimo dokumento perdavimo vežėjui, kad šis pasiimtų pats daiktus iš sandėlio. Perdavus daiktus pirmam vežėjui, pardavėjas pagal CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 punktą laikomas įvykdęs pareigą perduoti daiktus. Todėl nuo to momento, kai pardavėjas laikomas perdavęs daiktus pirmam vežėjui, pereina pirkėjui atsitiktinio daiktų žuvimo ar sugedimo rizika pagal CK 6.320 straipsnio taisykles. Todėl pardavėjas neatsakys už daiktų sugedimą, žuvimą ar kitokį pakenkimą, jeigu tik tokios pasekmės nebus kokių nors pardavėjo veiksmų rezultatas. Pardavėjas neatsako už vežėjo veiksmus. Jeigu pardavėjas bus atsakingas netinkamai įvykdys šią pareigą, t. y. jeigu pardavėjas perduos daiktus, neatitinkančius sutarties ar įstatymų keliamų reikalavimų (pvz., netinkamos kokybės, netinkamo kiekio, pavėluotai perduos daiktus ir pan.), atsiras teisinės pasekmės, numatytos atskiruose CK straipsniuose (pvz., CK 6.330, 6.332, 6.334, 6.341, 6.343 str.).

31 Huber in Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 31 Rdn. 28. 32 Huber in Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 31 Rdn. 28. 33 Žr. Huber in Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 31 Rdn. 30.


25

(b) Atvejai, kai daiktas gaminamas ar paimamas iš tam tikrų atsargų

CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 2 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai pirkimo-pardavimo sutartis nenumato daiktų gabenimo, o daiktus reikia paimti iš tam tikrų atsargų arba pagaminti ir šalys sutarties sudarymo metu apie tai žinojo, tai daiktų perdavimu bus laikoma daiktų pateikimas pirkėjui ar jo nurodytam asmeniui disponuoti daiktų atsargų buvimo arba gaminimo vietoje. Ši norma taikytina tokiais atvejais.

Pirma, minima norma taikoma, kai pirkimo-pardavimo sutarties dalyku yra daiktai, kurie turi būti paimti iš tam tikrų atsargų, ir abi sutarties šalys sutarties sudarymo metu žinojo šių daiktų atsargų buvimo vietą (pvz., yra perkamas tam tikras kiekis tepalų, kurie yra tepalų cisternose).

Antra, CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 2 punktas taikomas, kai sutarties dalyku yra daiktai, kurie pirmiausiai turi būti pardavėjo ar kito trečiojo asmens pagaminti, ir abi sutarties šalys sutarties sudarymo metu žinojo daiktų gaminimo vietą (pvz., gamyklą, fabriką ar pan.).

Trečias nagrinėjamos normos taikymo atvejis susijęs su antruoju, t. y. ši norma taikoma, kai pirkimo-pardavimo sutarties dalyku yra natūralios prigimties daiktai, kurie turi būti paimti iš jų buvimo vietos (pvz., medžiai iškirsti iš miško, žvyras iš kasyklos ir pan.), ir abi sutarties šalys žinojo apie šių daiktų buvimo vietą (turima omenyje, miško, kasyklos buvimo vietą).

Daiktų atsargų buvimo ar jų gaminimo vieta abiem šalims turi būti žinoma jau sutarties sudarymo metu. Jeigu pirkėjas šią vietą sužino po sutarties sudarymo, ir, jeigu nesudaromas papildomas susitarimas dėl to, tai daiktų perdavimo nustatymui turi būti taikomas ne CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 2 punktas, o šios dalies 3 punktas.

(c) Kiti atvejai

CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 3 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai negalima taikyti CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 1 ir 2 punktuose numatytų taisyklių, daiktų perdavimu bus laikomas daiktų pateikimas pirkėjui toje vietoje, kurioje sutarties sudarymo metu buvo pardavėjo verslo ar gyvenamoji vieta arba kurioje daiktai pateikiami pirkėjo nurodytam asmeniui. Šis punktas taikomas, kaip minėta, tik tais atvejais, kai sutartyje nenumatyta konkreti daiktų perdavimo vieta, nenumatytas daiktų gabenimas arba nėra sąlygų, leidžiančių taikyti CK 6.318 straipsnio antrosios dalies 2 punktą. Jeigu pardavėjas turi ne vieną verslo ar gyvenamąją vietą, tokiu atveju nagrinėjamos normos prasme daiktų perdavimo vieta turėtų būti laikoma ta pardavėjo verslo ar gyvenamoji vieta, kuri labiausiai susijusi su sutartimi ir jos vykdymu. Jeigu pardavėjas neturi verslo vietos, tai turi būti atsižvelgiama į jo nuolatinę gyvenamąją vietą.

1.1.1.5. Daiktų perdavimo terminas

CK 6.319 straipsnis nustato daiktų perdavimo, taip kaip nurodyta CK 6.318 straipsnio antrojoje dalyje arba sutartyje, terminą, t. y. momentą, kai pardavėjas privalo daiktus perduoti pirkėjui. Panašios taisyklės numatytos ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 33 straipsnyje.


26

CK 6.319 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta taisyklė, kad pardavėjas turi perduoti daiktus tuo laiku, kuris numatytas sutartyje. Laikas, per kurį turi būti daiktai perduoti, gali būti nustatytas konkrečia data arba laikotarpiu, per kurį turi būti perduoti daiktai. Laikoma, kad nustatyta konkreti daiktų perdavimo data, jeigu sutartyje numatyta konkreti diena, kurią turi būti perduoti daiktai. Paprastai nustatoma kalendorinė data (pvz., spalio 10 d. arba pirmoji kito mėnesio, einančio po sutarties sudarymo, darbo diena ir pan.), tačiau konkretus terminas gali būti apibrėžiamas tam tikru objektyviai neišvengiamai įvyksiančiu įvykiu ar kitokiu būdu (pvz., kitą dieną po pareikalavimo). Perdavimo momentas gali būti nurodomas dar tiksliau (pvz., ne vėliau kaip iki kitos dienos po pareikalavimo 12 val.). Jeigu daiktų perdavimo terminas nustatomas konkrečia data, tai pardavėjas daiktus turi perduoti būtent nustatytu momentu. Jeigu sutartyje numatyta, kad daiktai turi būti perduoti “kiek įmanoma greičiau po sutarties sudarymo”, tokiu atveju turėtų būti laikoma, kad konkreti data nenumatyta, o pristatymo laikas būtų nustatomas, vadovaujantis “protingo termino” taisykle, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes.

Daiktų perdavimo terminas gali būti apibrėžtas tam tikru laikotarpiu, per kurį pardavėjas turi įvykdyti pareigą perduoti daiktus pirkėjui. Laikoma, kad terminas nustatytas laikotarpiu, jeigu sutartyje daiktų perdavimo terminas numatytas taip, kad apima ne vieną dieną, o daugiau dienų. Pavyzdžiui, sutartyje gali būti numatyta, kad daiktai turi būti perduodami per du mėnesius nuo sutarties sudarymo, arba per dešimt dienų nuo sutarties sudarymo, per savaitę nuo pareikalavimo ir pan. Jeigu daiktų perdavimo terminas nustatomas laikotarpiu, tai daiktai gali būti perduoti bet kuriuo to laikotarpio metu (nuo laikotarpio pradžios iki pabaigos). Tiesa, sutartyje gali būti nustatoma laikotarpio, per kurį pardavėjas privalo perduoti daiktus, pradžia ir pabaiga (pvz., ne anksčiau kaip po dviejų savaičių ir ne vėliau kaip praėjus mėnesiui nuo sutarties sudarymo).

Kadangi daiktų perdavimo terminas nėra esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, todėl pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta ir tais atvejais, kai sutartyje daiktų perdavimo terminas nėra nurodytas. Tokiu atveju turi būti vadovaujamasi bendra prievolių įvykdymo terminą reglamentuojančia norma, numatančia, kad, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius (šiuo atveju pardavėjas) turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas (šiuo atveju pirkėjas) turi teisę bet kada ją įvykdyti (CK 6.53 str.).

Jeigu daiktų perdavimo terminas nenumatytas, tai tokiu atveju turi būti vadovaujamasi protingumo principu, t. y. daiktai turi būti perduoti per protingą terminą po sutarties sudarymo. Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti (CK 6.53 str. 2 d.). Tačiau ir šiuo atveju įvykdymo terminas turi būti protingas. Protingas terminas turi būti nustatomas, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į tai, koks daiktų perdavimo terminas yra įprastas panašiomis aplinkybėmis, taip pat vadovaujantis protingumo principu. Turi būti atsižvelgiama į abiejų šalių interesus, ypač tas aplinkybes, kurios buvo žinomos ar turėjo būti žinomos šalims sutarties sudarymo metu. Jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas buvo informuotas apie tokias aplinkybes, pagal kurias jis turėjo rimtą pagrindą manyti, kad daiktų pristatymas įvyks per pakankamai trumpą terminą, o vėliau pardavėjui atsiranda nenumatytų kliūčių įvykdyti pareigą pagal sutarties sudarymo metu žinotas aplinkybes, tai apie atsiradusias kliūtis pardavėjas turi pranešti pirkėjui, nes kitaip, nustatant protingą terminą į tokias aplinkybes neturėtų būti atsižvelgta. Kita vertus, pirkėjas taip pat turi pranešti


27

pardavėjui apie aplinkybes, dėl kurių jam, tarkim, būtina gauti prekes skubiau, nei kad buvo manoma sutarties sudarymo metu34 . Aplinkybėms, kuriomis vadovaujantis gali būti nustatomas protingas terminas, priskirtinos įvairios aplinkybės. Visų pirma turi būti vertinama tai, ar pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta dėl daiktų, kuriuos pardavėjas jau turi, ar dėl daiktų, kurie turi būti dar gaminami (ir kur gaminami – toje pačioje valstybėje, kur pardavėjas, ar kitoje ir pan.), ar dėl daiktų, kuriuos pardavėjas turi įgyti iš kitų asmenų (pvz., iš gamintojo). Jeigu daiktai turi būti gaminami ar įgyti iš kitų asmenų, tokiu atveju protinga į daiktų perdavimo terminą įskaityti ir jų gaminimo ar įgijimo terminus. Ir atvirkščiai, jeigu pardavėjas daiktus jau turi, ir juos reikia tik atvežti pirkėjui, tokiu atveju į tai atitinkamai atsižvelgiama, t. y. koks paprastai galimas transportavimo terminas, įskaitant visų reikiamų veiksmų atlikimą (pvz., eksporto ir/ar importo procedūrų atlikimą ir pan.). Turi būti atsižvelgiama į perduodamų daiktų pobūdį ir savybes, situaciją rinkoje, sutarties šalių galimybes (technines, komunikacijos, transporto ir kt.) ir kitas turinčias reikšmės aplinkybes. Jeigu pirkėjas pareiškia pardavėjui reikalavimus dėl protingo termino reikalavimų nesilaikymo (t. y. dėl šio termino praleidimo ir pavėlavimo perduoti daiktus), tai jis privalo įrodyti aplinkybių, kuriomis jis remiasi, kad buvo nesilaikyta protingo termino reikalavimų, buvimą.

Daiktų perdavimo termino praleidimas yra sutarties pažeidimas (CK 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.205 str.). Praleidęs pareigos perduoti daiktus įvykdymo terminą, pardavėjas atsako pirkėjui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius ir už atsitiktinai atsiradusį po termino praleidimo negalimumą įvykdyti prievolę (CK 6.63 str. 2, 3 d., 6.260 str. 2 d.). Jei dėl to, kad pardavėjas praleido įvykdymo terminą, pirkėjas nesuinteresuotas, kad daiktai būtų perduoti, tai pirkėjas turi teisę atsisakyti priimti daiktus ir reikalauti nuostolių atlyginimo (CK 6.260 str. 3 d.). Jeigu termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimo, pirkėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 2 d.). Jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas, tai pirkėjas, nustatęs protingą papildomą terminą prievolei įvykdyti, gali taip pat sutartį nutraukti, jeigu pardavėjas neperduoda daiktų ir per papildomą terminą (CK 6.209 str. 3 d.). Kadangi daiktų perdavimas nėra piniginė prievolė, todėl palūkanos už tokios prievolės termino praleidimą neskaičiuojamos, išskyrus CK 6.315 straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį, t. y. kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda daiktų pirkėjui.

CK 6.318 straipsnio antrojoje dalyje numatyti tie atvejai, kai pirkėjas turi interesą, kad pardavėjas daiktus perduotų tiksliai sutartyje nustatyta laiku, t. y. kai griežtas termino laikymasis turi esminės reikšmės. Pirkėjo intereso sutarčiai praradimas turi būti suprantamas ne tik tais atvejais, kai daiktų perdavimo tikslus konkretus terminas aiškiai sutartyje nurodytas, bet būtina, kad tai būtų matyti iš sutarties turinio, jog pirkėjui griežtas nustatyto daiktų perdavimo termino laikymasis turi esminę reikšmę. Pavyzdžiui, jeigu sutartis sudaryta dėl maisto pirkimo vestuvėms, tai net ir nenurodžius sutartyje maisto pristatymo laiko, akivaizdu, kad pirkėjas, jeigu maistas bus pristatytas pavėluotai, praras interesą sutarčiai.

Esant sąlygai dėl daiktų perdavimo pareigos įvykdymo tiksliai nustatytu laiku, yra apribojama pardavėjo teisė perduoti daiktus tiek anksčiau nustatyto laiko, tiek ir pasibaigus jam. Tokią teisę pardavėjas turi tais atvejais, kai pirkėjas sutinka dėl daiktų perdavimo prieš nustatytą laiką arba po jo. Taigi šiuo atveju yra numatyta išimtis iš bendrosios taisyklės, pagal kurią skolininkas turi teisę įvykdyti prievolę prieš terminą (CK 6.53 str. 3 d.) 34 Žr. Huber in Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 33 para. 16.


28

1.1.2. Pareiga patvirtinti nuosavybės teisę

1.1.2.1. Bendras apibūdinimas

Pardavėjo pareiga perduoti daiktą apima ir jo pareigą patvirtinti daiktų nuosavybės teisę. CK 6.317 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, kad ne tik perduodamų daiktų kokybė, bet ir jų nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui yra vienas iš esminių reikalavimų, vykdant jo pareigą perduoti daiktus. Kitaip tariant, pardavėjas privalo užtikrinti, kad parduodami daiktai priklauso pardavėjui nuosavybės teise. Jeigu bus perduoti nepriklausantys pardavėjui nuosavybės teise daiktai, atsiras teisiniai padariniai, numatyti CK 6.321 straipsnio 6 dalyje. Garantijos dėl nuosavybės teisės patvirtinimo taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai daiktą pagal įstatymus turi teisę parduoti ne daikto savininkas35. Jeigu tretieji asmenys turi teisių ar pretenzijų į paduodamą daiktą, visa tai turi būti aptarta sutartyje, - priešingu atveju bus taikoma CK 6.317 straipsnio 2 dalies normoje numatyta prezumpcija, kad pardavėjas garantavo, jog jis turi nesuvaržytą nuosavybės teisę į parduodamą daiktą.

Tinkamą pardavėjo pareigos patvirtinti daiktų, esančių pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, nuosavybės teisę vykdymą reglamentuoja CK 6.321 straipsnis. Pardavėjas turi ne tik patvirtinti, kad jis turi nuosavyb ės teisę į daiktą, bet ir tai, kad nuosavybės teisė į daiktą neapribota kitų asmenų teisėmis ar pretenzijomis. Kitaip tariant, pardavėjas privalo garantuoti ne tik daikto fizinę kokybę, bet ir jo teisinę kokybę. Kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui prekes, laisvas nuo bet kokių trečiųjų asmenų teisių ir pretenzijų, numatyta ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 41 ir 42 straipsniuose.

Reikia išskirti sąlygas, kurioms esant apskritai, CK 6.321 straipsnyje numatyta pardavėjo pareiga turi būti vykdoma.

Pirma, pardavėjo pareiga patvirtinti nuosavybės teisę į parduodamą daiktą atsiranda, kai teises ar pretenzijas į parduodamą daiktą turi tretieji asmenys, kuriais CK 6.321 straipsnio normos prasme turi būti suprantami visi asmenys, kurie nėra pirkimo-pardavimo sutarties šalimis. Jeigu tam tikras teises ar pretenzijas į parduodamą daiktą turi pats pardavėjas (pavyzdžiui, įkeitimo teisę daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai atveju (CK 6.411 str. 2 d.) arba draudimo disponuoti daiktais teisę (CK 6.349 str.)), tai pardavėjo pareigos patvirtinti nuosavybės teisę į parduodamus daiktus atžvilgiu CK 6.321 straipsnis netaikomas.

Antra, CK 6.321 straipsniu, kalbant apie pardavėjo pareigą patvirtinti nuosavybės teisę į daiktą, galima remtis tik tais atvejais, kai trečiųjų asmenų teisės ar pretenzijos atsirado ir buvo sutarties sudarymo metu ir daikto perdavimo momentu. Kita vertus, trečiųjų asmenų

35 Įstatymai gali numatyti, kad daiktą gali parduoti ir ne daikto savininkas. Pavyzdžiui, komisionierius, kuriam komitentas paveda parduoti daiktą trečiajam asmeniui, pirkimo pardavimo sutartyje su trečiuoju asmeniu yra pardavėjas, nebūdamas parduodamo daikto savininku, tačiau jis laikomas tinkama sutarties šalimi, turto patikėtinis, kuris parduoda patikėtojo daiktą, taip pat nėra to daikto savininku, tačiau gali būti pardavėju. Turto administratorius, parduodamas kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, kurį jis administruoja, nėra to daikto savininku, tačiau laikantis įstatyme bei administravimą nustatančiame akte nustatytų sąlygų, gali parduoti daiktą. Teismo antstolis, parduodamas skolininkui priklausantį daiktą, vykdant teismo sprendimą, taip pat nėra to daikto savininku, tačiau laikomas tinkama sutarties šalimi. Kai daiktą gali parduoti ne to daikto savininkas, priskirtini ir tie atvejai, kai pasibaigus pasaugos terminui saugotojas parduoda pasaugos davėjo neatsiimtą daiktą (CK 6.843 str. 2 d., 6.864 str. 5 d., 6.868 str. 3 d.), arba transporto įmonės teisės aktų nustatyta tvarka realizuoja krovinį, neatsiimtą per jo saugojimą laiką (žr., pvz.,1996 m. birželio 4 d. Geležinkelio transporto kodekso 58 str. 4 d.).


29

teisės ar pretenzijos į parduodamą daiktą turi atsirasti dėl aplinkybių, už kurias atsako pardavėjas arba jam tenka tokių aplinkybių atsiradimo rizika. Jeigu trečiųjų asmenų teisės ar pretenzijos atsiranda dėl paties pirkėjo veiksmų ar aplinkybių, už kurias jis atsako ar jam tenka tokių aplinkybių atsiradimo rizika, tai pardavėjas už tokias trečiųjų asmenų teises ar pretenzijas neatsako.

Trečia, pardavėjas gali perduoti pagal pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjui daiktus, suvaržytus trečiųjų asmenų teisėmis ar pretenzijomis, jeigu jis tinkamai informavo pirk ėją apie trečiųjų asmenų teises ar pretenzijas, ir pirkėjas, tai žinodamas, sutinka priimti tokius daiktus. CK 6.321 straipsnis nereikalauja, kad pirkėjo sutikimas būtų išreikštas kokia nors konkrečia forma, todėl jo sutikimas gali būti išreikštas bet kokia forma, įskaitant ir konkliudentinius veiksmus. Be abejo, toks pirkėjo sutikimas gali būti numatytas sutartyje, tačiau apie pirkėjo sutikimą gali būti sprendžiama ir iš jo veiksmų konkrečioje situacijoje. Tarkim, galima laikyti, kad pirkėjas sutinka priimti prekes, jeigu jis, žinodamas apie trečiųjų asmenų teises į prekes, jas priimant nepareiškia jokių prieštaravimų ar kitaip neatkreipia dėmesio į tai.

1.1.2.2. Trečiųjų asmenų teisės

Kitas klausimas, kuris yra pakankamai svarbus, norint išsiaiškinti CK 6.321 straipsnio taikymą, yra tai, kokias trečiųjų asmenų teises įstatymų leidėjas turi omenyje. Bendriausia prasme, trečiųjų asmenų teisėmis ar pretenzijomis į parduodamą daiktą turi būti suprantamos bet kokios trečiųjų asmenų teisės ar pretenzijos: daiktinės teisės, prievolinės teisės, intelektinės nuosavybės teisės. Taip pat CK 6.321 straipsnis taikytinas ir esant viešosios teisės pažeidimams ar apribojimams. Apibūdinkime keletą iš šių teisių atskirai.

A. Daiktinės teisės.

Pirmiausiai pardavėjas turi patvirtinti savo nuosavybės teisę į parduodamą daiktą, t. y. kad jis parduoda jam nuosavybės teise priklausantį daiktą arba yra daikto savininko įgaliotas parduoti daiktą, arba turi tam teisę pagal įstatymus. Kitaip tariant, pardavėjas turi garantuoti, kad parduodamas daiktas yra laisvas nuo trečiojo asmens nuosavybės teisės. Jeigu trečiasis asmuo pareiškia savo nuosavybės teises į parduotą daiktą ir daiktas atiteisiamas iš pirkėjo, tai atsiranda CK 6.323 straipsnyje numatyti teisiniai padariniai. Be abejo, iš pirkėjo daiktas gali būti atiteisiamas, atsižvelgiant į CK 4.96 straipsnio nuostatas. Pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikoma restitucija ir daiktas, buvęs pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, grąžinamas daikto savininkui. Tačiau restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, turi būti taikoma, atsižvelgiant į daiktinės teisės nuostatas, nes asmuo, įgijęs daiktą pagal sandorį (šiuo atveju pagal pirkimo-pardavimo sutartį) tampa jo savininku. Sandorių pripažinimo negaliojančiais teisinė pasekmė – restitucija (abišalė arba vienašalė, atsižvelgiant į sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą) - yra prievolių teisės institutas, o vindikacija – daiktinės teisės institutas (nuosavybės teisių gynimo būdas). Restitucija turi būti taikoma, atsižvelgiant į daiktinės teisės nuostatas, nes asmuo, įgijęs daiktą pagal sandorį, taip pat tampa daikto savininku. Šiuo atveju restitucija yra daikto išreikalavimas iš vieno asmens ir perdavimas kitam asmeniui, ir taikyti ją galima tik tais atvejais, kada tie atvejai yra numatyti CK 4.96


30

straipsnyje36. Atvejai, kai restitucija negalima daiktinės teisės prasme, numatyti CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad restitucija negali būti taikoma, jeigu sąžiningam įgijėjui daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CK 4.96 str. 4 d.). Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad konstatavus neteisėtus antstolių veiksmus, padarytus vykdant varžytynes, tai skolininkas turi teisę reikalauti iš antstolių jų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Daiktas, įsigytas varžytynėse, tokiu atveju iš jį įsigijusio asmens negali būti išreikalaujamas, nebent įrodoma, jog šis asmuo taip pat atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių varžytynės pripažintos neteisėtomis37.

Pardavėjas turi garantuoti, kad tretieji asmenys neturi kitų daiktinių teisių. Visų pirma, galima išskirti daiktines teises, kurios gali apriboti pirkėjo nuosavybės teisę ar apskritai pirkėjas tokios teisės gali netekti, jeigu šių daiktinių teisių turėtojai pasinaudos jomis. Atskirai įstatymų leidėjas CK 6.321 straipsnio 2 dalyje aptaria hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo teises. CK 6.321 straipsnio 2 dalyje numatyta pardavėjo pareiga panaikinti perduodamų daiktų įkeitimą (hipoteką), nepaisant to, ar įkeitimas (hipoteka) buvo įregistruota ar ne. Hipoteka visais atvejais įsigalioja nuo įregistravimo hipotekos registre (CK 4.187 str.), o kilnojamųjų daiktų ar turtinių teisių įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo sutarties sudarymo momento, kai įkeistas daiktas perduodamas kreditoriui, ir nuo įkeitimo įregistravimo hipotekos registre momento, kai įkeistas daiktas paliekamas įkaito davėjui ar perduodamas trečiajam asmeniui (CK 4.213 str.). Kadangi daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn, nes įkeitimas (hipoteka) lieka galioti (CK 4.171 str. 9 d., 4.207 str.), todėl CK numatyta, kad pirkėjas gali sutikti pirkti daiktus, teisės į kuriuos suvaržytos įkeitimu (hipoteka). Pirkėjui pardavėjas turi pateikti visą tinkamą informaciją apie daiktų įkeitimą (hipoteką): įkeitimo (hipotekos) terminą, prievolės, kurios vykdymas užtikrintas įkeitimu (hipoteka), pobūdį, dydį, įvykdymo galimybes ir pan. Pardavėjo informacija apie daiktų įkeitimą (hipoteką) turi būti tokia, kad pirkėjas galėtų tinkamai apsispręsti dėl taip suvaržytų daiktų įsigijimo nuosavybėn tikslingumo.

Be paminėtų daiktinių teisių prie šių teisių priskiriamos ir kitos daiktinės teisės, nurodytos CK ketvirtojoje knygoje (servituto teisė, uzufrukto teisė ir kt.).

B. Prievolinės teisės ar kitokie daikto suvaržymai.

Trečiųjų asmenų prievolinės teisės į daiktą gali atsirasti su pardavėju sudarytų sutarčių pagrindu, kurios gali trukdyti pirkėjui daiktą naudoti. Visų pirma, galima paminėti teises, kylančias iš nuomos (panaudos) sutarčių. Nors išnuomotą daiktą galima parduoti, tačiau pardavėjas turi pranešti pirkėjui, kad parduodamas daiktas yra išnuomotas, nes pagal bendrąją taisyklę išnuomoto daikto nuosavybės teisei perėjus kitam asmeniui, nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui (t. y. šiuo atveju pirkėjui), išskyrus, jeigu registruotina nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešame registre (CK 6.494 str. 1 d.). Pagal panaudos sutartį perduotą daiktą panaudos davėjas turi teisę parduoti trečiajam asmeniui, ir tokiu atveju naujam daikto savininkui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį, jeigu registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre

36 Žr. LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 15 d. nutartį c. b. J. Celiešienė v. A. Celiešius ir kt., Nr. 3K-3-1202/2000, kat. 42. 37 Žr. LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 14 d. nutartį c. b. V. Kriščiūnas v. J. Beperšč ir kt., Nr. 3K-3-97/2003, kat. 120.


31

arba apie ją naujasis savininkas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti (CK 6.643 str.).

Tretieji asmenys gali turėti ir kitokių pretenzijų, kylančių iš įvairių daikto suvaržymų. Pavyzdžiui, iš testamentinės išskirtinės (CK 5.23 str.), draudimo disponuoti daiktais (CK 6.349 str.), iš nekilnojamojo daikto suvaržymo renta (CK 6.444 str.), iš prievolių, susijusių su atsiskaitymais už pateiktą bet kokios rūšies energiją, komunalines paslaugas ir kt.

C. Intelektinės nuosavybės teisės.

1980 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių klausimai, susiję su pardavėjo pareiga perduoti prekes, laisvas nuo bet kokių trečiųjų asmenų teisių ar pretenzijų, pagrįstų pramonine nuosavybe ar kitokia intelektine nuosavybe, reglamentuojami atskirai nuo kitų trečiųjų asmenų teisių ar pretenzijų (Konvencijos 42 str.). Intelektinės nuosavybės teisėmis suprantamos visos trečiųjų asmenų teisės, taip kaip jos apibrėžtos 1967 m. liepos 14 d. Stokholmo konvencijos dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos įsteigimo 2 viii straipsnyje, t. y. visos teisės, kurios atsiranda dėl intelektinės veiklos pramoninėje, mokslo, literatūros arba meno srityje. Turima omenyje autorių teisės, susijusios su literatūros, meno ir mokslo kūriniais, atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančių organizacijų teisės (gretutinės teisės), teisės, susijusios su išradimais, mokslo atradimais, pramoniniu dizainu, prekių ženklais, firmų vardais ir kilmės nuorodomis arba kilmės vietos pavadinimais, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos38. Be abejo, pagrindinę reikšmę CK 6.321 straipsnio prasme turi teisės, atsirandančios iš patentų, prekių ženklų, pramoninio dizaino ir autoriaus teisių ir gretutinių teisių. Kadangi intelektinės nuosavybės teisių galiojimas yra apribotas tam tikra teritorija, todėl pardavėjas privalo perduoti daiktus, laisvus nuo tokių trečiųjų asmenų intelektinės nuosavybės teisių, kurios yra pagrįstos pirkėjo valstybės įstatymais arba įstatymais valstybės, kurioje daiktai, esantys pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, bus naudojami ar perparduodami (pavyzdžiui, gali būti taip, kad pardavėjo valstybėje tretieji asmenys turi intelektinės nuosavybės teises į prekes, o pirkėjo valstybėje jų išimtinės intelektinės nuosavybės teisės nebus saugomos). Tarkim, jeigu teisės į išradimą atsirado vienoje valstybėje išduoto nacionalinio patento pagrindu, tai išradėjo ar patento savininko teisės bus saugomos tik toje valstybėje, kurioje tas patentas išduotas. Tas pats pasakytina ir dėl prekės ženklo, kurio registracija atlikta vienoje valstybėje (nacionalinis prekės ženklas). Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad intelektinės nuosavybės teisių turėtojų išimtinės teisės gali būti saugomos tarptautinių ar regioninių tarptautinių sutarčių pagrindu keliose ar daugelyje valstybių. Pavyzdžiui, patentų apsauga tarptautinės patentinės paraiškos, paduotos pagal 1970 m. birželio 19 d. Patentinės kooperacijos sutartį39, gali būti taikoma keliose valstybėse40, Europos patentui gali būti taikoma apsauga pagal 1973 m. spalio 5 d. Europos patentų konvenciją (darbar galioja 2000 m. redakcija)41, gali būti atlikta tarptautinė prekių ženklo registracija Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Tarptautinio biuro tarptautiniame registre pagal 1989 m. birželio Madrido sutarties dėl

38 Pagal 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (Žinios. 1996, Nr. 75-1796) 1 straipsnio 2 dalį pramoninės nuosavybės objektais laikomi išradimų patentai, naudingieji modeliai, pramoninis dizainas, prekių ženklai, paslaugų ženklai, firmų vardai ir kilmės nuorodos arba kilmės vietos pavadinimai, taip pat apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. 39 Žinios. 1996, Nr. 75-1797. 40 Žr. taip pat 1994 m. sausio 18 d. Patentų įstatymo (Žinios. 1994, Nr. 8-120) 47-49 straipsnius. 41 Apie Europos patento apsaugos taikymą Lietuvoje žr. 1994 m. sausio 18 d. Patentų įstatymo 50-59 straipsnius.


32

tarptautinės ženklų registracijos protokolą42, autorių teisės saugomos pagal 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos43 ir pan. Analogiškos taisyklės numatytos ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo konvencijos 42 straipsnio pirmojoje dalyje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.321 straipsnis turi būti taikomas tik tais atvejais, kai trečiasis asmuo gali panaudoti savo turimas intelektinės nuosavybės teises į parduotą daiktą (t. y. uždrausti naudoti pirkėjui nusipirktus daiktus arba apriboti jų naudojimą), nes išimtines intelektines nuosavybės teises jų turėtojas turi tiek, kiek jos saugomos įstatymų. Pavyzdžiui, jeigu trečiasis asmuo turi intelektines teises, tačiau jų negali panaudoti prieš pirkėją dėl to, kad jo teisės įstatymų yra apribotos arba pasibaigusios, tai pardavėjas neatsakys už tokių trečiųjų asmenų teisių buvimą. Tarkim, prekės ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos į ES ar EEE valstybės rinką, išskyrus atvejus, jeigu yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių ženklo savininkas gali nesutikti su tolesniu prekių komercializavimu, ypač jeigu pažymėtų tokiu ženklu ir išleistų į rinką prekių kokybė pasikeitė ar pablogėjo (2000 m. spalio 10 d. Prekių ženklų įstatymo 40 str.). Kita vertus, jeigu pirkėjas gali naudoti daiktą, nepažeisdamas trečiųjų asmenų turimų intelektinės nuosavybės teisių, tokiu atveju taip pat neturi būti taikoma pardavėjui atsakomybė už CK 6.321 straipsnyje numatytos pareigos pažeidimą.

Kadangi CK 6.321 straipsnyje numatyta, kad pardavėjas privalo patvirtinti, kad tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į perduodamą daiktą, tai pardavėjas turi pareigą patikrinti, ar tretieji asmenys turi intelektinės nuosavybės teises į perduodamą daiktą. Intelektinių nuosavybių teisių buvimo tikrinimas, kaip priimta ir tarptautinės prekybos srityje, turėtų apsiriboti tik tos valstybės teritorija, kurioje yra pirkėjo valstybė arba valstybė, kurioje bus naudojama prekė ar ji bus perparduodama. Praktikoje neturėtų pardavėjui sukelti sunkumų tokios pareigos vykdymas, kai trečiųjų asmenų intelektinės nuosavybės teisės yra registruojamos viešame registre. Kita vertus, pagal CK 6.321 straipsnio 5 dalį, kai trečiųjų asmenų teisės buvo įregistruotos viešame registre, pirkėjas negali remtis aplinkybe, kad pardavėjas pažeidė pareigas, numatytas minimame kodekso straipsnyje.

D. Viešosios teisės apribojimai.

Pardavėjas privalo patvirtinti, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į tą daiktą. CK 6.321 straipsnio 4 dalyje specialiai aptariama nekilnojamojo daikto pardavėjo pareiga patvirtinti, kad nėra jokių viešosios teisės pagrindu nustatytų apribojimų. Viešosios teisės pagrindu atsirandantys apribojimai gali būti įvairūs. Pavyzdžiui, gali būti taikomos atitinkamos priemonės dėl įstatymuose numatytų mokesčių, muitų ar kitokių rinkliavų nesumokėjimo. Parduodamam daiktui gali būti taikomos arešto priemonės dėl padarytos daikto vagystės ar pan. Kita vertus, gali būti taikomi tam tikri suvaržymai, susiję su parduodamo daikto savybėmis (pvz., kai prekės neatitinka produktų saugos reikalavimų ar neatitinka kitokių vartotojų teisių apsaugą

42 Lietuvos Respublikos Seimas 1989 m. birželio 27 d. Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolą (Žinios. 1997, Nr. 50-1193) ratifikavo 1997 m. balandžio 29 d., įsigaliojo 1997 m. lapkričio 15 d. Tarptautinę ženklo registraciją reglamentuoja 2000 m. spalio 10 d. Prekių ženklų įstatymo (Žinios. 2000, Nr. 92-2844) 30-34 straipsniai. 43 Žinios. 1995, Nr. 40-988.


33

reglamentuojančių įstatymų normų, arba kai neatitinka aplinkos apsaugos reikalavimų ir kt.). Pavyzdžiui, 2001 m. liepos 5 d. Produktų saugos įstatymo44 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kompetentingos institucijos turi teisę taikyti rinkos ribojimo priemones, jeigu nustatomi produktų saugos reikalavimų pažeidimai. Iš taikytinų rinką ribojančių priemonių galima paminėti laikiną, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus atlikta valstybinė produktų saugos ekspertizė, uždraudimą teikti, siūlyti teikti į rinką ir demonstruoti produktą, kai yra aiškių požymių, kad jis yra nesaugus, reikalavimą nesaugų produktą pašalinti iš rinkos, įpareigojimą padaryti produktą nekenksmingą ar saugiai sunaikinti nesaugų produktą. Taip pat gali būti atitinkamai taikomi eksporto ar importo draudimai, jeigu tai nepriklauso nuo paties pirkėjo veiksmų.

E. Kiti apribojimai.

CK 6.321 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pardavėjas privalo patvirtinti, kad perduodami daiktai neareštuoti ir kad jie nėra teisminio ginčo objektas, taip pat, kad kaip nors kitaip nėra apribota ar atimta pardavėjo teisė disponuoti daiktais (pavyzdžiui, ar nėra taikomos laikinosios apsaugos priemonės civiliniame procese (CPK 145 str.). Jeigu daiktai yra areštuoti, yra teisminio ginčo objektu ar kitaip apribota ar atimta teisė jais disponuoti, pardavėjas privalo apie tai informuoti pirkėją. Daiktai gali būti areštuoti teismų, teisėjų, teismo antstolių, prokurorų, ikiteisminio tyrimo tyrėjų, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų valstybės institucijų bei pareigūnų turto arešto aktų pagrindu, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į daiktus. Turto areštas sukelia teisines pasekmes asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento, jei įstatymai nenustato kitaip. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisines pasekmes nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre (1999 m. lapkričio 4 d. Turto arešto aktų registro įstatymo45 4 str. 1 d.).

Pardavėjas turi patvirtinti, kad daiktai, esantys pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, nėra bet kokio teisminio ginčo objektu, t. y. kad nėra teisminio ginčo dėl daiktų išreikalavimo, dėl išlaikymo priteisimo daiktais, dėl daiktinių teisių į daiktus.

1.1.2.3. Tinkamo informavimo apie trečiųjų asmenų teises ar pretenzijas ar kitokius daikto apribojimus įgyvendinimo aspektai

Vadovaujantis CK 6.321 straipsnio 5 dalimi, pardavėjas nelaikomas pažeidusiu parduodamo daikto nuosavybės teisės patvirtinimo pareigą, jeigu jis tinkamai informavo pirkėją apie trečiųjų asmenų teises ar pretenzijas, kitokius apribojimus ar pažeidimus, galinčius turėti įtakos nuosavybės teisei į perduodamus pagal sutartį daiktus. Kita vertus, pirkėjas negali remtis aplinkybe, kad pardavėjas pažeidė pareigą dėl nuosavybės teisės į daiktus patvirtinimo, jeigu trečiųjų asmenų teisės ar jų suvaržymas buvo įregistruoti viešame registre. Pagal įstatymus viešuose registruose registruojami tokios trečiųjų asmenų teisės ar jų suvaržymai.

Nekilnojamojo turto registre registruojamos šios daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą: nuosavybės teisė, turto patikėjimo teisė, valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė, servitutas, uzufruktas, užstatymo teisė (superficies), ilgalaikė nuoma (emphyteusis). Atkreiptinas 44 Žinios. 2001, Nr. 64-2324. 45 Žinios. 1999, Nr. 101-2897.


34

dėmesys į tai, kad jeigu daiktinės teisės atsiranda įstatymo pagrindu, tai jos viešame registre neregistruojamos (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 str. 2 d.), o CK 6.321 straipsnyje numatytos normos prasme turėtų būti preziumuojama, kad pirkėjas apie įstatymo pagrindu atsirandančias daiktines teises turi žinoti. Nekilnojamojo turto registre registruojami ir šie juridiniai faktai, susiję su CK 6.321 straipsnyje numatytais nuosavybių teisių apribojimais, galinčiais turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į daiktus: registruoto nekilnojamojo daikto areštas, civilinės bylos dėl registruojamo nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimas (teisėjas, priėmęs pareiškimą apie civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo faktą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį (CPK 137 str. 6 d.)), įsiteisėję teismo sprendimai ir teismo nutartys, turintys įtakos registruojamo nekilnojamojo daikto teisiniam statusui (teismas, priėmęs sprendimą, kuriuo yra keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės, taip pat jeigu teismo sprendimas turi įtakos registruojamo daikto teisiniam statusui ar daiktinėms teisėms į jį, įsiteisėjusio teismo sprendimo nuorašą ne vėliau kaip per tris dienas turi nusiųsti viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį (CPK 275 str. 2 d.)), turto administravimas, nekilnojamojo daikto nuomos (panaudos), rentos, išlaikymo iki gyvos galvos sutartys, hipoteka, nekilnojamojo daikto priskyrimas šeimos turtui, sugyventinių turto bendras naudojimas, bendroji jungtinė nuosavybė, sandoriuose numatyti daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, nekilnojamojo daikto įrašymas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir kiti įstatyme numatyti juridiniai faktai (žr. Nekilnojamo turto registro įstatymo 12, 15 str.).

Turto arešto aktų registre46 registruojami teismų, teisėjų, teismo antstolių, prokurorų, tardytojų, kvotėjų, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų valstybės institucijų bei pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. Turto arešto aktai neregistruojami, jeigu areštuotas kilnojamasis turtas (produktai, kiti greitai gendantys daiktai, gyvūnai) įstatymų nustatyta tvarka paimamas ir nedelsiant perduodamas realizuoti, taip pat jei areštuojami mažaverčiai asmeniniams ir namų ūkio poreikiams naudojami daiktai (Turto arešto aktų registro įstatymo 6 str.).

Hipoteka ir kilnojamojo turto, kai įkeitimo objektas perduodamas trečiajam asmeniui arba paliekamas įkaito davėjui, įkeitimas registruojamas hipotekos registre (CK 4.185 str. 3 d., 4.209 str. 2 d.).

Pramoninės nuosavybės objektai – patentai, prekių ženklai, dizainai – registruojami atitinkamai patentų, prekių ženklų, dizaino registruose.

Visų paminėtų registrų duomenys yra vieši (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. 1 d., Turto arešto aktų registro įstatymo 5 str. 1 d., CK 4.185 str. 5 d.). Su šiais duomenimis atitinkamo registro nuostatų nustatyta tvarka gali susipažinti kiekvienas asmuo.

Tiesa, jeigu viešame registre teisė ar jos suvaržymas turėjo būti įregistruotas, bet tokia registracija nebuvo atlikta, tai tokiu atveju pardavėjas bus laikomas pažeidusiu pareigą, jeigu jis tinkamai neinformavo pirkėjo apie trečiųjų asmenų teises ar pretenzijas.

46 Turto arešto aktų registro veikla reglamentuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 314 patvirtintuose Turto arešto aktų registro nuostatuose (Žinios. 2002, Nr. 101-2897).


35

1.1.3. Daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika

CK 6.320 straipsnis reglamentuoja daiktų, esančių pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimą. Rizika laikomas atsitiktinis daikto žuvimas ar sugedimas, kuris įvyksta dėl atsitiktinių ar nenugalimos jėgos aplinkybių, už kurias neatsako nei pardavėjas, nei pirkėjas.

Atsitiktinio daiktų žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimas priklauso nuo pardavėjo prievolės perduoti daiktus pirkėjui įvykdymo momento. Tinkamas pardavėjo pareigos perduoti daiktus pirkėjui įvykdymo momentas nustatomas pagal sutarties sąlygas, o jeigu iš sutarties sąlygų negalima nustatyti šio momento arba tai sutartyje neaptarta, tai daiktų perdavimo pirkėjui momentas nustatomas pagal CK 6.318 straipsnio 2 dalį. CK 6.320 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad daiktų atsitiktinio žuvimo ar jų sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, nuo kurio pagal įstatymus ar sutartį pardavėjas laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą perduoti daiktus, neatsižvelgiant į nuosavybės teisės perėjimo momentą. CK 4.52 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu, kai jam pereina nuosavybės teisė, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Būtent CK 6.321 straipsnio 1 dalies norma ir numato išimtį iš bendrosios taisyklės, nes atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimas nesiejamas su nuosavybės teisės perėjimo momentu, o priklauso nuo tinkamo pardavėjo pareigos perduoti daiktus įvykdymo momento. Faktas, kad pardavėjas įgaliotas užlaikyti nuosavybės teisę į daiktus patvirtinančius dokumentus, neturi įtakos rizikos perėjimui. Nors nuosavybės teisė pagal bendrąją taisyklę pereina pirkėjui taip pat nuo daiktų jam perdavimo (CK 4.49 str. 1 d., 6.317 str. 1 d.), tačiau tiek pagal sutartį, tiek pagal įstatymą nuosavybės teisės atsiradimo ir daikto perdavimo momentai gali nesutapti (pvz., daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai atveju nuosavybės teisė pardavėjui lieka tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos, jeigu kitaip nenumatyta sutartyje (CK 6.411 str. 1 d.), tačiau atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizika, jeigu ko kita nenumato sutartis, pereina pirkėjui nuo daiktų jam perdavimo (CK 6.412 str.)). CK 6.321 straipsnio 1 dalies norma yra dispozityvi, todėl šalys sutartyje gali nustatyti kitokį atsitiktinio daiktų žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimo momentą. Tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių atveju atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimas nustatomas pagal šalių pasirinktas Incoterms taisykles.

CK 6.320 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas specialus atsitiktinio daiktų žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimo atvejis, kai daiktai parduodami juos gabenant, t. y. kai parduodamos prekės, esančios kelyje (res in transitu). Prekių, esančių kelyje, pirkimas-pardavimas labiau būdingas tarptautinėje visų pirma prekių, gabenamų dideliais kiekiais, prekyboje. Kitaip nei CK 6.320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai daiktai parduodami jiems esant kelyje, jų atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizika pereina ne nuo tinkamo pardavėjo pareigos perduoti daiktus įvykdymo momento, o nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento (tokia bendroji taisyklė numatyta ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 68 str.), išskyrus kai sutartis ar prekybos papročiai numato ką kita. Tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutartyse dažnai naudojamos sąlygos, kad prekių, parduotų jas gabenant, atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika


36

pereina nuo jų perdavimo vežėjui 47. Atsižvelgiant į tai, 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 68 straipsnyje numatyta išlyga, kad jeigu taip nurodo aplinkybės, pirkėjas prisiima riziką nuo to momento, kai prekės buvo perduotos vežėjui, išdavusiam vežimo sutartį patvirtinančius dokumentus. Sąvoka “jeigu taip nurodo aplinkybės” aiškinama, kad tokių aplinkybių buvimą patvirtina prekių vežimo laikotarpiui taikomas prekių draudimas, kuriuo naudojasi pirkėjas48. Kita sąlyga, taikant prekių, parduotų kelyje, atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimą nuo jų perdavimo vežėjui, yra ta, kad vežėjas turi išduoti dokumentus, patvirtinančius vežimo sutartį. Šiuo atveju dokumentai, patvirtinantys vežimo sutartys, neturi būti tapatinami su dokumentais, patvirtinantys nuosavybės teisę į prekes. Pakanka, kad dokumentai įrodytų, esant sudarytą vežimo sutartį. Jeigu tokie dokumentai neišduodami, tokiu atveju minėta 1980 m. Vienos konvencijos taisyklė netaikoma. 1980 m. Vieno konvencijos 68 straipsnyje numatyta, kad jeigu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentu pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad prekės yra prarastos ar sugadintos, ir nepranešė apie tai pirkėjui, tokio žuvimo ar sugedimo rizika tenka pardavėjui. Nors tokios taisyklės nėra numatyta CK 6.320 straipsnio 2 dalies normoje, tačiau šios normos atveju minėtą taisyklę reiktų taikyti, pagal analogiją vadovaujantis CK 6.320 straipsnio 3 dalimi.

CK 6.320 straipsnio 3 dalis specialiai skirta tam atvejui, kai daiktų perdavimo, o kartu ir daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimo, momentas yra daiktų įteikimas pirmam vežėjui, kai pirkimo-pardavimo sutartis numato daiktų gabenimą (CK 6.318 str. 2 d. 1 p.). Pagal bendrąją taisyklę, jeigu pardavėjas neįpareigotas perduoti daiktų konkrečioje vietoje pagal sutarties sąlygas ar prekybos papročius, tai daiktų perdavimu laikoma daiktų įteikimas pirmam vežėjui perduoti daiktus pirkėjui. Todėl nuo šio momento pirkėjui pereina ir daiktų atsitiktinio žuvimo ir sugedimo rizika. Jeigu pardavėjas įpareigotas perduoti daiktus vežėjui kokioje nors konkrečioje vietoje, tai daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina nuo to momento, kai daiktai perduodami toje konkrečioje vietoje. Tokios taisyklės numatytos ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 67 straipsnio 1 dalyje.

CK 6.320 straipsnio 3 dalyje numatyta pirkėjui galimybė pareikšti ieškinį teismui dėl sutarties sąlygos, kad daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo daiktų perdavimo pirmam vežėjui, pripažinimo negaliojančia. Šia teise pirkėjas gali pasinaudoti, jeigu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad daiktai prarasti ar sugedę, bet apie tai pirkėjui nepranešė. Jeigu sutartyje sąlygos dėl rizikos perėjimo pirkėjui nuo daiktų įteikimo pirmam vežėjui momento nenumatyta, o tai nustatoma pagal įstatymą (CK 6.318 str. 2 d. 1 p.), tai laikoma, kad rizika tenka pardavėjui, nesikreipiant į teismą dėl šio fakto pripažinimo. Pardavėjui šiais atvejais tenka rizika dėl tos žalos, kuri buvo atsiradusi sutarties sudarymo metu ir apie ją jis žinojo ar turėjo žinoti.

CK 6.320 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pirkėjas turi pareigą sumokėti kainą, jeigu perduotas pirkėjui daiktas žuvo ar sugedo ne dėl pardavėjo kaltės, t. y. jeigu pardavėjas nėra atsakingas už daikto žuvimą ar sugedimą. Tačiau ši norma netaikoma tais atvejais, kai ir po

47 Žr. REINHART, Gert in UN-Kaufrecht. Kommentar zum Übereinkommen der Vereinten Nationen vom 11. April 1980 über Verträge über den internationalen Warenkauf. Heidelberg: C. F. Müller, 1991, Art. 68 para. 3. 48 HAGER in Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 68 para. 4.


37

daiktų perdavimo jų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka pardavėjui. Šioje normoje įtvirtinta pirkimo-pardavimo sutarties šalių kooperavimosi pareiga pardavėjui vykdant savo pareigą perduoti daiktą. Šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas vykdant sutartis yra vienas iš pagrindinių prievolių teisės principų (CK 6.38 str. 3 d., 6.200 str. 2 d.). Šioje normoje numatyta šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo pasekmė, - pirkėjas turi sumokėti kainą, nepaisant, kad daiktas iki jo perdavimo pirkėjui atsitiktinai žuvo ar sugedo, jeigu pardavėjas neperdavė daikto pirkėjui dėl to, kad šis nebendradarbiavo ar nepakankamai bendradarbiavo su pardavėju, jam vykdant pareigą perduoti daiktą. Taigi turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp nepakankamo bendradarbiavimo ir negalėjimo įvykdyti pareigos perduoti daiktą.

CK 6.320 straipsnio 5 dalis taikoma tik tais atvejais, kai pirkimo-pardavimo sutarties dalyku yra rūšies požymiais apibūdinti daiktai, ir jų pirkėjas, pažeisdamas sutartį, nepriima ar neįvykdo kitokių sąlygų, kurių įvykdymas susijęs su daiktų perdavimu ar priėmimu. Tokiu atveju daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, kai pardavėjas individualizuoja daiktus ir apie tai praneša pirkėjui. Daiktų individualizavimas reikalingas tam, kad būtų galima individualizuoti (atskirti) pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavimui skirtus daiktus. Daiktai gali būti identifikuojami įvairiomis formomis: specialia pakuote, markiravimu, pakrovimo dokumentais ir kt. Įrodinėjimo pareiga, kad daiktai buvo identifikuoti ir apie tai pranešta pirkėjui, tenka pardavėjui.

CK 6.320 straipsnio 6 dalyje numatyta specialioji norma, taikoma, kai pirkėjas pareiškia pagrįstą ieškinį dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia arba daikto pakeitimo. Tokiu atveju daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka pirkėjui, nepaisant, kad pagal kitas 6.320 straipsnyje numatytas taisykles rizika būtų perėjusi pirkėjui. Šios normos taikymui pakanka, kad pirkėjas pareikštų tikėtinai pagrįstą ieškinį arba dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, arba dėl daikto pakeitimo. Kitaip tariant, ieškinio pagrįstumą patvirtina ne galutinis teismo sprendimas, kuriuo patenkinamas ieškovo (pirkėjo) reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia ar pakeisti daiktą, tačiau ieškinio priėmimas ir civilinės bylos iškėlimas. Jeigu teismas savo sprendimu atmes pirkėjo reikalavimus kaip nepagrįstus, tokiu atveju būtų laikoma, kad atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizika neperėjo pardavėjui, arba rizikos perėjimo ar neperėjimo klausimas būtų sprendžiamas atskirai. Ši norma, reiškiant ieškinį dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, taikoma, jeigu pirkėjas yra sąžininga šalis, t. y. sutartis gali būti pripažinta negaliojančia ne dėl pirkėjo veiksmų. Ieškinys dėl daikto pakeitimo laikytinas tikėtinai pagrįstu, jeigu pirkėjas turi teisę pagal įstatymą ar sutartį pasinaudoti tokiais teisių gynimo būdais, kuriais remiantis jis gali reikalauti daiktų pakeitimo (pvz., CK 6.332 str. 2 d. 3 p., 6.334 str. 1 d. 1 p., 6.341 str. 2 d. 1 p. ir kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirkėjas privalo grąžintinus daiktus tinkamai saugoti iki jų grąžinimo (žr. CK 6.347 str. 1 d.), todėl jis neatsako tokiu atveju tik už atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo riziką.

1.2. Papildomos pardavėjo pareigos

A. Pareiga saugoti parduotus daiktus.

CK 6.326 straipsnis numato papildomą pardavėjui pareigą saugoti daiktus, jeigu nuosavybės teisė arba patikėjimo teisė į juos pereina pirkėjui iki daiktų perdavimo pirkėjui.


38

Daiktų, į kuriuos nuosavybės teisė pereina iki daiktų perdavimo pirkėjui momento, saugojimu susijusias būtinas išlaidas privalo pardavėjui atlyginti pirkėjas (CK 6.326 str. 2 d.). Saugojimo išlaidos atlyginamos, jeigu jas patyrė pardavėjas. Ši norma yra dispozityvi, todėl šalys sutartyje gali numatyti ir kitokią daiktų saugojimo iki jų perdavimo išlaidų atlyginimo tvarką.

B. Pareiga apdrausti daiktus.

CK 6.316 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartyje šalys gali susitarti dėl daiktų, esančių sutarties dalyku, draudimo. Taigi, ši papildoma pareiga gali būti nustatoma tiek pardavėjui, tiek pirkėjui. Tai spręsti paliekama pačioms šalims. Jeigu šalys sutartyje numato vadovautis tarptautinės prekybos papročiais (pvz., Incoterms taisyklėmis), tokiu atveju draudimo pareigos vykdymo klausimai sprendžiami pagal minėtas taisykles, priklausomai nuo to, kokias bazines sąlygas šalys pasirinko. Pavyzdžiui, jeigu šalys pasirinko tarptautinio pirkimo-pardavimo sutartyje numatė bazines CIF (angl. Cost Insurance Freight) sąlygas arba CIP (angl. Carriage and Insurance paid to) tai sąlygose arba/ir sutartyje numatytose ribose draudimo pareiga tenka pardavėjui, jeigu šalys nesusitarė kitaip.

CK 6.316 straipsnio 2 dalyje numatyti teisiniai padariniai, kai šalis, kuriai pagal sutartį tenka pareiga apdrausti daiktus, esančius sutarties dalykus, šios pareigos nevykdo. Tokiu atveju kita šalis turi teisę pati apdrausti daiktus ir pareikalauti atlyginti draudimo išlaidas arba nutraukti sutartį. Abu teisių gynimo būdai yra alternatyvūs, o pasirinkimo teisė priklauso šaliai, kuri pagal sutartį neturėjo pareigos apdrausti daiktų.

C. Pareiga prisiimti atitinkamas išlaidas.

CK 6.310 straipsnis reglamentuoja, kuriai sutarties šaliai tenka išlaidos, susijusios su pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu ir vykdymu. Bendroji taisyklė, kad pardavėjui tenka daiktų pristatymo, jų svėrimo ir perskaičiavimo (kiekio patikrinimo) išlaidos. Ši nuostata plaukia iš bendros pardavėjo pareigos - perduoti daiktą pirkėjui (CK 6.317 str. 1 d.), todėl ir daikto perdavimo išlaidos tenka taip pat pardavėjui. Kadangi pardavėjo pareiga pristatyti sutartą kiekį daiktų (daiktų kiekis yra esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga), todėl tiek daikto svėrimas, tiek daiktų perskaičiavimas susijęs su tinkamu daiktų perdavimo pareigos įvykdymu. Tai sąlygoja tai, kad ir daiktų svėrimo (daiktų kiekio patikrinimo) išlaidos tenka būtent pardavėjui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje normoje kalbama apie daiktų kiekio patikrinimą, bet ne apie daiktų kokybės patikrinimą. Daiktų kokybės patikrinimo išlaidos tenka pirkėjui.

Pardavėjui taip pat gali tekti sutarties sudarymo, daiktų priėmimo išlaidos ar jų dalis, tačiau tik tuo atveju, jeigu sutartyje šalys taip susitars. Priešingu atveju, kaip numato CK 6.310 straipsnio 1 ir 3 dalys, tokias išlaidas turi mokėti pirkėjas.

2. Pirkėjo teisės ir pareigos

2.1. Pagrindinės pirkėjo pareigos

2.1.1. Pareiga sumokėti kainą

A. Bendras apibūdinimas.


39

Pirkėjo pareiga sumokėti kainą apima ne tik pinigų sumos sumokėjimą, bet ir tam reikalingų formalumų laikymąsi bei ėmimąsi tokių priemonių, kurių gali būti reikalaujama pagal sutartį arba įstatymus, kad būtų galima atlikti kainos mokėjimą. Pirkėjas kainą turi sumokėti visą iš karto (CK 6.314 str. 4 d.), tačiau ši norma yra dispozityvi, todėl sutarties šalys gali susitarti ir dėl dalinio kainos mokėjimo. Kita vertus, dalinį kainos mokėjimą gali lemti ir prievolės prigimtis. Pavyzdžiui, daiktų pirkimo-pardavimo sutarties atveju dalinį kainos mokėjimą (periodinių įmokų būdu) lemia sutarties prigimtis (CK 6.413 str. 2 d., 6.414 str. 1 d.).

B. Kainos sumokėjimo vieta.

Bendroji taisyklė tokia, kad kaina turi būti sumokėta daiktų perdavimo vietoje (CK 6.314 str. 1 d.). Tačiau šalys sutartyje gali numatyti kitą kainos sumokėjimo vietą. Gali kilti klausimas dėl kainos sumokėjimo vietos nustatymo, kai pirkimo-pardavimo sutartis numato daiktų gabenimą, ir pardavėjas, jeigu ko kita nenumatyta sutartyje, bus laikomas tinkamai įvykdęs pareigą, kai daiktai bus įteikti pirmam vežėjui, kad šis daiktus perduotų pirkėjui. Kainos sumokėjimo vieta tais atvejais, kai pirkimo-pardavimo sutartis numato daiktų gabenimą, iš daiktų perdavimo pirmam vežėjui vietos perkeliama į daiktų paskirties vietą, jeigu sutarties šalys sutartyje numato sąlygą, kad kaina mokama pristačius daiktus jų paskirties vietoje, arba numato sąlygas, pagal kurias daiktai arba disponavimo jais dokumentai bus perduoti pirkėjui, kai jis sumokės kainą. Taip yra dėl to, kad tokiu atveju pirkėjui lengviau pasinaudoti ir CK 6.314 straipsnio 3 dalyje numatyta teise (t. y. turi turėti galimybę patikrinti daiktus prieš sumokant kainą, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato ką kita).

C. Kainos sumokėjimo laikas.

Vadovaujantis CK 6.314 straipsnio 2 dalimi, pirmumas suteikiamas šalių susitarimui - kaina turi būti sumokėta per tą terminą, kurį šalys nustatė sutartyje. Jeigu kainos sumokėjimo terminas sutartyje nenustatytas, tokiu atveju kaina turi būti sumokėta tada, kai pardavėjas įvykdo savo pareigą perduoti daiktus arba disponavimo daiktais dokumentus. Kadangi pagal CK 6.314 traipsnio 1 dalį kainos sumokėjimo vieta yra daiktų perdavimo vieta, todėl ir kainos sumokėjimo laikas siejamas su daiktų perdavimo momentu. Kitaip tariant, kainos sumokėjimo laikas priklauso nuo pardavėjo pareigos perduoti daiktus ar disponavimo jais dokumentų tinkamo įvykdymo. Panaši nuostata numatyta ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 58 straipsnio 1 dalyje. Kainą pirkėjas turi sumokėti tuoj pat, kai tik pardavėjas tinkamai įvykdo savo pareigą perduoti daiktus ar disponavimo jais dokumentus. Toks reguliavimas atitinka ir bendrąją dvišalių prievolių taisyklę, kad priešpriešines pareigas skolininkas ir kreditorius turi įvykdyti tuo pačiu metu, jeigu įstatymai, sutartis ar prievolės esmė nenumato ko kita (CK 6.39 str. 3 d.). Aišku, šalys gali susitarti, kad kainos mokėjimo atlikimas būtų laikomas daiktų ar disponavimo jais dokumentų perdavimo sąlyga. Sutartyje šalys gali susitarti, kad kainą pirkėjas mokės iki daiktų perdavimo jam (CK 6.315 str. 1 d.). Išankstiniu kainos mokėjimu laikoma tiek visos, tiek ir dalies kainos mokėjimas iki daiktų perdavimo pirkėjui. Jeigu susitariama dėl išankstinio kainos mokėjimo, tai kaina ar jos dalis turi būti sumokėta sutartyje nustatytu laiku. Jeigu sutartyje konkretus laikas nėra nurodytas, tai tokiu atveju turi būti vadovaujamasi bendra prievolių įvykdymo termino taisykle, kad prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti (CK 6.53 str. 2 d.).


40

Jeigu pirkimo-pardavimo sutartis numato daiktų gabenimą, tokiu atveju pirkėjui pareiga sumokėti kainą atsiranda tada, kai vežėjas perduoda daiktus pirkėjo dispozicijai daiktų paskirties vietoje. Pardavėjas, norėdamas užsitikrinti pirkėjo pareigos sumokėti kainą įvykdymą, gali išsiųsti prekes tokiomis sąlygomis, pagal kurias prekės ar jų disponavimą kontroliuojantys dokumentai nebus perduoti pirkėjui kitaip, kaip tik sumokėjus kainą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir tais atvejais, kai perkamos prekės, esančios kelyje.

Kainos sumokėjimo laikas gali būti susietas su disponavimo daiktais dokumentų perdavimu pirkėjui. Tai gali būti aktualu tais atvejais, kai atsiskaitymas vyksta naudojant akredityvą. Tokiais atvejais dokumentai pateikiami pirkėjo bankui (bankui emitentui), tvirtinančiajam bankui (jeigu toks yra) arba vykdančiajam bankui (jeigu toks yra). Jeigu dokumentai atitinka akredityvo sąlygas, atliekamas mokėjimas lėšų gavėjui (šiuo atveju pardavėjui). Toks mokėjimo būdas, naudojant dokumentus, yra paprastai taikomas tais atvejais, kai tiesioginis daikto perdavimas ir kainos sumokėjimas yra negalimas, pavyzdžiui, kai pirkimo-pardavimo sutartis numato daiktų gabenimą (ypač tarptautinio pirkimo-pardavimo santykiuose). Dokumentų panaudojimas tokiu atveju užtikrina, kad abiejų šalių prievolės būtų įvykdytos tuo pačiu metu, o taip pat pagreitina sutarties įvykdymą. Turi būti perduoti dokumentai, leidžiantys disponuoti daiktais. Tokiais dokumentais paprastai visų pirma yra konosamentas (CK 106 str. 1 d.) (angl. bill of lading) ir sandėlio kvitas (CK 6.856 str. 1 d. 3 p.) (angl. warehouse receipt). Be paminėtų dokumentų, kaip disponavimo daiktais dokumentai, turėtų būti suprantami ir kiti dokumentai, naudojami prekyboje. Pavyzdžiui, tokiais dokumentais gali būti važtaraštis tarptautinio krovinių vežimo keliais ar geležinkeliu atvejais (1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR)49 12 str. 5 d. a p., 1980 m. Berno konvencijos dėl tarptautinių vežiojimų geležinkeliais (COTIF) 30 str. § 2, 2 d.), važtaraštis, skirtas gavėjui, tarptautinio krovinių vežimo oru atveju (1929 m. Varšuvos konvencijos dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo 50 12, 13 str.). Tokių dokumentų perdavimas kainos sumokėjimo pareigos atsiradimo prasme prilygsta daiktų perdavimui.

CK 6.344 straipsnio 4 dalyje numatytas nekilnojamojo daikto (inter alia įmonės) pirkimo-pardavimo sutarties atveju specialus kainos sumokėjimo būdas. Numatyta, kad pirkėjas, kai pagal įstatymus pirkimo–pardavimo sutartį būtina sudaryti notarinės formos ir po to įregistruoti viešame registre, tai pirkėjas kainą sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką. Šios taisyklės yra keli tikslai: pirma, sumokėjęs kainą į notaro depozitinę sąskaitą pirkėjas žino, kad notaras pinigus perduos pardavėjui tik tada, kai pardavėjas jam perduos daiktą, t. y. įvykdys savo pareigą perduoti daiktą, nes nuo šio momento pirkėjui atsiranda nuosavybės teisė į daiktą (CK 6.393 str. 4 d., 6.398 str.); antra, tokia atsiskaitymo tvarka palengvina įrodinėjimą, kad tarp šalių buvo atsiskaityta; trečia, tokia taisyklė netiesiogiai skatina naująjį savininką įregistruoti savo nuosavybės teises į daiktą viešame registre, ir taip apsaugoti tiek savo teises, tiek pateikti tinkamą informaciją apie daikto savininką tretiesiems asmenims. “Sutarties įregistravimas” šios normos prasme turi būti aiškinamas kaip nuosavybės teisės įregistravimas viešame registre pirkimo-pardavimo sutarties ir daikto priėmimo-perdavimo akto pagrindu (žr. CK 6.393 str. komentarą). Vadinasi, pardavėjas taip pat žino, kad, jam

49 Žinios. 1998, Nr. 107. 50 Žinios. 1997, Nr. 19-414.


41

įvykdžius pareigą perduoti daiktą, pinigų sumą, kurią pirkėjas sumokėjo į notaro depozitinę sąskaitą sutarties sudarymo momentu, notaras perduos jam51.

2.1.2. Pareiga priimti daiktą

Pardavėjo pareigą priimti daiktus reglamentuoja CK 6.346 straipsnis. Bendrąja prasme šios pirkėjo pareigos turinys yra toks: pirkėjas, vykdydamas pareigą priimti daiktus, privalo imtis tokių priemonių ir atlikti tokius veiksmus, kurie įprastai būtini, kad daiktai būtų tinkamai perduoti ir priimti (CK 6.346 str. 2 d.). Panaši nuostata numatyta ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 60 straipsnyje.

Daiktų priėmimo pareiga susideda iš dviejų elementų. Visų pirma, pirkėjas turi imtis priemonių ir atlikti veiksmus, kurie leistų pardavėjui atlikti daiktų perdavimą. Šios pareigos vykdymas reiškia atlikimą veiksmų ir ėmimąsi priemonių, leidžiančių pardavėjui atlikti daiktų perdavim52 . Dažniausiai tai aptariama pirkimo-pardavimo sutartyje. Jeigu sutartyje neaptariama tvarka, pirkėjas tokiu atveju turi atlikti tokius veiksmus, kurių įprastai protingai gali būti tikimasi, kad daiktai būtų tinkamai perduoti (pvz., daiktų įvežimo (importo) leidimų sutvarkymas, muitinės formalumų atlikimas). Jeigu pardavėjas turi perduoti daiktus jo verslo ar gyvenamojoje vietoje (CK 6.318 str. 2 d. 3p.), tai pirkėjas turėtų pasirūpinti atitinkamomis pasiruošimo priėmimui priemonėmis (pvz., turi pranešti gavėjo adresą ir pavadinimą (vardą, pavardę), kuriam turi būti pristatytas daiktas, pasirūpinti daiktų gabenimo transporto priemonėmis, jeigu jis turi pareigą gabenti daiktus, nusiųsti savo atstovą į daiktų perdavimo vietą ir pan.). Pavyzdžiui, jeigu yra sudaroma tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutartis ir šalys numato FOB sąlygą, tai tokiu atveju reiškia, kad pirkėjas turi sudaryti vežimo sutartį, pranešti pardavėjui laivo pavadinimą, pakrovimo laiką ir pakrovimo vietą.

Antra, pirkėjas turi fiziškai priimti daiktą. Daiktą pirkėjas turi priimti po daiktų perdavimo nustatytoje vietoje ir nustatytu laiku. Jeigu daiktai parduodami kelyje, tai pirkėjas juos turi priimti, kai jie pristatomi į paskyrimo vietą.

Pirkėjo pareiga priimti daiktus apima su daiktais susijusių ir nuosavybės teisę į daiktus patvirtinančių dokumentų priėmimą.

Pirkėjas gali pareigos priimti daiktus nevykdyti, kai jis turi teisę reikalauti daiktus pakeisti ar nutraukti sutartį. Pirkėjo teisė reikalauti pakeisti daiktus arba nutraukti sutartį numatyta, pavyzdžiui, CK 6.321 straipsnio 6 dalyje, 6.332 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose, 6.334 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose, 6.341 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, 6.343 straipsnyje. CK 6.346 straipsnis turi būti aiškinamas ir taikomas sistemiškai ir su kitomis kodekso normomis, kuriose numatyta pirkėjo teisė atsisakyti priimti daiktus. Antai teisė atsisakyti priimti daiktus numatyta tais atvejais, kai pardavėjas, pažeisdamas sutartį, perduoda pirkėjui mažesnį, negu nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, daiktų kiekį, ir tai yra esminis

51 Pažymėtina, kad praktikoje dažniausiai šalys susitaria dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos, t. y. nėra naudojama notaro depozitinė sąskaita. Paprastai, šalims sudarius nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, pardavėjas įsitikina, kad pirkėjas sumokėjo jam kainą, ir tada notarui patvirtina, kad nuosavybės teisė į daiktą yra perduodama (arba kol nėra atsiskaityta su pardavėju, viešame registre registruojama daikto suvaržymas – draudimas perleisti daiktą kitam asmeniui iki tol, kol bus su pardavėju atsiskaityta). 52 Žr. Bianca Cesare Massimo/Bonell Michael Joachim. Commentary on the International Sales Law. Milano: Giuffrè, 1987, Art. 60, Anm. 2.4.3.


42

sutarties pažeidimas (žr. CK 6.330 str. 1 d. komentarą), taip pat, kai pardavėjas pristato asortimento neatitinkančius daiktus (žr. CK 6.332 str. 1 d. komentarą) ir kt.

2.2. Papildomos pirkėjo pareigos

2.2.1. Pareiga saugoti daiktus

CK 6.347 straipsnio 1 dalyje numatyta pirkėjui pareiga saugoti jam perduotus daiktus, kuriuos jis turi teisę grąžinti pardavėjui. Pirkėjas turi imtis protingų priemonių išsaugoti daiktus, kuriuos jis, įgyvendindamas teisę grąžinti daiktus, grąžins pardavėjui. Analogiška nuostata numatyta ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 86 straipsnio 1 dalyje.

Pirkėjas turi jam perduotų daiktų išsaugojimo pareigą, esant tokioms sąlygoms.

Pirma, perduotų daiktų gavimas, t. y. pirkėjas turi būti gavęs daiktus (kitaip tariant, daiktai turi būti pirkėjo valdyme (dispozicijoje).

Antra, pirkėjo ketinimas pasinaudoti jam priklausančia pagal įstatymą ar sutartį teise atsisakyti jam perduotų daiktų. Pirkėjui teisė grąžinti daiktus atsiranda, kai jis pagal įstatymą ar sutartį gali pasinaudoti teisių gynimo būdais, kurių pagrindu jis gali grąžinti daiktus pardavėjui. Teisė grąžinti perduotus daiktus visais atvejais atsiranda, kai pirkėjas pasinaudoja galimybe nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį (pvz., CK 6.334 str. 1 d. 4 p., 6.341 str. 2 d. 2 p., 6.343 str. 2 d. ir kt.) arba pakeisti daiktus, kurie, tarkim, neatitinka sutarties reikalavimų, kitais daiktais (pvz., CK 6.332 str. 2 d. 3 p., 6.334 str. 1 d. 1 p., 6.341 str. 2 d. 1 p. ir kt.). Taigi analizuojama pirkėjo pareiga atsiranda tik tada, kai jis turi teisę grąžinti jam perduotus daiktus pardavėjui. Jeigu tokios teisės pirkėjas neturi, tai jis turi būti pats suinteresuotas išsaugoti daiktus, nes jam tenka atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizika (žr. CK 6.321 str.).

Pirkėjo pareiga saugoti daiktus atsiranda nuo to momento, kai jis sužino apie daiktų neatitikimą reikalavimams ir nusprendžia pasinaudoti atitinkamais teisių gynimo būdais.

CK 6.347 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad pirkėjas turi daiktų sulaikymo teisę (CK 6.69 str. 1 d.) tol, kol pardavėjas atlygina pirkėjui grąžintinų daiktų protingo saugojimo išlaidas. Pardavėjas privalo atlyginti protingas saugojimo išlaidas ir tais atvejais, jeigu daiktai buvo atiduoti saugoti trečiajam asmeniui į sandėlį.

Kai pirkimo-pardavimo sutartis numato daiktų gabenimą, ir kai daiktai atgabenti į jų paskirties vietą, taikoma CK 6.347 straipsnio 2 dalis. Jeigu grąžintinus pardavėjui daiktus pirkėjas gavo po jų atgabenimo į paskirties vietą, pirkėjas daiktus privalo grąžinti savo lėšomis, išskyrus toliau nurodomas išimtis. Taigi tam, kad šią normą būtų galima taikyti, būtina, kad daiktai būtų atgabenti į jų paskirties vietą. Kita vertus, būtina, kad daiktų gabenimą pirkėjui atliktų ne pats pardavėjas, t. y. savo įmonės priemonėmis (savo darbuotojų ar kitokių jam pavaldžių asmenų pagalba, savo naudojamomis transporto priemonėmis ir pan.), o savarankiškas vežėjas, t. y. trečiasis asmuo. Taigi “vežėju” turi būti suprantamas savarankiškas subjektas, kuris įsipareigoja nugabenti daiktus pirkėjui, tačiau ne pats pardavėjas ar jam pavaldūs asmenys. Jeigu daiktus gabena pats pardavėjas ar jo pavedimu kiti asmenys (pvz., jo atstovai, prekybos agentai ar pan.), tai ši norma netaikoma, t. y. pirkėjui neatsiranda pareiga grąžinti daiktus savo sąskaita, nes bus laikoma, kad daiktų paskirties vietoje yra pardavėjas ar jo atstovas. Jeigu daiktai atgabenti į kitą, ne į jų paskirties vietą, tai


43

komentuojamoje normoje numatyta pareiga (grąžinti daiktus savo sąskaita) pirkėjui neatsiranda.

Pirkėjui pareiga grąžinti daiktus savo lėšomis atsiranda tik tada, kai pirkėjas iki daiktų atgabenimo į jų paskirties vietą turėjo pareigą patikrinti daiktus ir juos tikrindamas būtų galėjęs nustatyti daiktų neatitikimą reikalavimams, dėl kurių, atgabenus daiktus į jų paskirties vietą, pirkėjas nori juos grąžinti pardavėjui. Kita vertus, tokią pareigą pirkėjas turi tik tais atvejais, kai daiktų paskirties vietoje nėra pardavėjo ar jo atstovo arba kai dėl to pirkėjui būtų didelių nepatogumų ar išlaidų. Pirmuoju atveju pardavėjas ar jo atstovas (pvz., prekybos agentas) turi galimybę patys pasirūpinti grąžinamais daiktais. Antruoju atveju daiktų grąžinimas pirkėjo sąskaita neturi būti susijęs su dideliais (neprotingais) nepatogumais ar išlaidomis. Kokie nepatogumai ar išlaidos yra didelės, yra vertinamieji požymiai ir priklauso nuo konkrečios situacijos aplinkybių. Bet kokiu atveju vienu iš kriterijų, nustatant pirkėjo patiriamus nepatogumus ir išlaidas, turi būti vertinamas santykis tarp daiktų grąžinimui reikalingų išlaidų ir gresiančios žalos.

Pagal CK 6.347 straipsnio 2 dalį pirkėjui pareiga grąžinti savo sąskaita daiktus atsiranda tik tada, kai pirkėjas yra atsakingas dėl to, kad jis dėl to, jog pirkėjas ar jo atstovas, priimdamas daiktus pasinaudoja tais teisių gynimo būdais, dėl kurių pasinaudojimo jis įgyja teisę grąžinti daiktus, yra ir pirkėjo kaltė.

CK 6.347 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu daiktai yra greitai gendantys, tai, vadovaujantis CK 6.375 straipsnio 5 dalimi, pirkėjas gali juos parduoti nelaukdamas atsakymo iš pardavėjo, ką su tais daiktais daryti.

2.2.2. Kitos papildomos pirkėjo pareigos

A. Pareiga sumokėti sutarties sudarymo ir kitas išlaidas (CK 6.310 str. 1, 3 d., 6.344 str. 3 d.).

CK 6.310 straipsnis, minėta, reguliuoja išlaidų, susijusių su pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu ir vykdymu, paskirstymu tarp sutarties šalių. Bendroji taisyklė tokia, kad pirkėjui tenka sutarties sudarymo ir daiktų priėmimo išlaidos, taip pat daiktų kokybės patikrinimo išlaidos. Tačiau šios normos yra dispozityvios, todėl šalys susitarimu gali susitarti kitaip (pvz., kad sutarties sudarymo išlaidos tenka abiems šalims po lygiai ar pan.).

Sutarties sudarymo išlaidos gali būti įvairios. Pavyzdžiui, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį tvirtinant notarine tvarka, turi būti sumokamas teisės aktuose nustatytas atlyginimas už atliktą notarinį veiksmą. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį gali būti patiriamos ir kitokios išlaidos, pavyzdžiui, derybų metu atlikti telefoniniai pokalbiai, faksų siuntimas ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kitos kodekso normos gali numatyti kitokį sutarties sudarymo išlaidų paskirstymą. Pavyzdžiui, vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išlaidos tenka pirkėjui tik tuo atveju, jeigu sutarties sudarymo metu pardavėjas jas specialiai ir atskirai aptarė arba nurodė jų skaičiavimo kriterijus (žr. CK 6.354 str.).

Daiktų priėmimo pareiga tenka pirkėjui (žr. CK 6.346 str.), todėl ir su tuo susijusios išlaidos taip pat tenka pirkėjui (minėta, kad šalys gali susitarti ir kitaip). Daiktų priėmimas gali būti įforminamas atskiru dokumentu. Pavyzdžiui, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo atveju, daikto perdavimas įforminamas sudarant daikto priėmimo-perdavimo ar kitokį


44

dokumentą (CK 6.398 str.). Tokio dokumento sudarymo išlaidos pagal bendrą taisyklė taip pat tenka pirkėjui.

B. Pareiga pranešti pardavėjui apie netinkamą sutarties vykdymą (CK 6.348 str.).

CK 6.348 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirkėjo pareiga pranešti pardavėjui apie jo pareigos perduoti sutarties sąlygas ar įprastai keliamus reikalavimus atitinkančius daiktus pažeidimą. Šioje normoje numatyta, kad pirkėjas apie parduodamų daiktų neatitikimą sutarties sąlygoms turi pranešti pardavėjui per sutarties ar įstatymų nustatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustatytas, - per protingą terminą po to, kai buvo ar atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir paskirtį turėjo būti nustatytas atitinkamos sutarties sąlygos pažeidimas. Šios normos tikslas paaiškinamas tuo, kad pirkėjas, pranešdamas apie daiktų neatitikimą reikalavimams, informuoja pardavėją, ką reikia daryti, kad būtų pašalintas pažeidimas. Po tokio pranešimo pardavėjas pats ar jo atstovas gali patikrinti daiktus, o taip pat surinkti reikiamus įrodymus galimam ginčui su pirkėju dėl daiktų trūkumų. Jeigu pirkėjas nepraneš apie daiktų neatitikimą reikalavimams arba apie tai praneš pavėluotai, tai pardavėjui, palyginti su aplinkybėmis, kai toks pranešimas būtų atliktas per protingą terminą ir tinkamai, gali būti neproporcingai sudėtinga arba apskritai neįmanoma pašalinti pažeidimą. Taigi ši norma užtikrina pardavėjo ir pirkėjo interesų pusiausvyrą. 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 39 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta panaši nuostata.

Terminas, per kurį pirkėjas turi pranešti pardavėjui apie netinkamą pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymą (apie parduodamų daiktų neatitikimą reikalavimams), gali būti numatytas sutartyje ar įstatymuose. CK 6.338 straipsnio 2 dalyje numatyta taip pat, kad pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ilgesnio termino (ši taisyklė visiškai atitinka 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 39 straipsnio 2 dalies nuostatą). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.338 straipsnio 2 dalyje numatytas dvejų metų terminas taikomas tik tais atvejais, kai daikto trūkumai nebuvo nustatyti ar negalėjo būti nustatyti daikto patikrinimo metu, o taip pat kai pirkėjas turi pagrįstą protingą pagrindą, pateisinantį pareigos, pranešti apie daikto trūkumus per įstatymų ar sutartyje numatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustatytas, - per protingą terminą (CK 6.327 str. 5 d., 6.338 str. 2 d., 6.348 str. 1 d.), pažeidimą (žr. CK 6.338 str. 2 d.). Jeigu numatytas daiktų kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas (CK 6.338 str. 3-5 d.), tai reikalavimus dėl daiktų kokybės trūkumų galima reikšti per garantijos ar tinkamumo naudoti terminą (žr. CK 6.338 str. 3-5 d.).

Jeigu terminas, per kurį pirkėjas turi pranešti pardavėjui apie parduodamų daiktų neatitikimą reikalavimams, sutartyje ar įstatymuose, tokiu atveju taikoma “protingo termino” taisyklė, t. y. pirkėjas privalo pranešti pardavėjui apie sutarties sąlygų, nustatančių daiktų kokybę, kiekį, asortimentą, komplektiškumą, tarą ir pakuotę, pažeidimą per protingą terminą po to, kai buvo ar atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir paskirtį turėjo būti nustatytas atitinkamos sąlygos pažeidimas. Koks terminas šios normos prasme yra protingas, priklauso nuo konkretaus atvejo aplinkybių, įskaitant ir prekybos papročius bei tarp sutarties šalių susiklosčiusius santykius (dėl kriterijų, kurie gali turėti įtakos protingo termino konkrečiu atveju nustatymui, žr. pirkėjo teisės gauti tinkamos kokybės daiktą pažeidimo gynimo būdų analizę).


45

Terminas prasideda nuo to momento, kada pirkėjas faktiškai nustatė (pastebėjo) ar turėjo nustatyti (pastebėti) daiktų neatitikimą reikalavimams. Taigi daiktų neatitikimo reikalavimams nustatymo momentas turi būti nustatomas pagal objektyvius kriterijus. Jeigu daiktų neatitikimą reikalavimams galima nustatyti daiktų priėmimo ar patikrinimo metu (žr. CK 6.328 str.), tai nuo šio momento ir turi būti pradedamas skaičiuoti protingas terminas pranešti apie nustatytus neatitikimus pardavėjui. Jeigu nustatytas daiktų patikrinimo terminas, tai protingas terminas reikalavimams dėl daiktų neatitikimo reikalavimams pranešti pradedamas skaičiuoti pasibaigus daiktų patikrinimo terminui.

2.3. Pirkėjo teisės

Daiktų patikrinimo teisė (CK 6.328 str.).

CK 6.328 straipsnio 1 dalyje numatyta pirkėjo teisės patikrinti daiktus įgyvendinimo tvarka. Pirkėjo daiktų patikrinimo teisė yra susijusi su pirkėjo galimybe pareikšti reikalavimus pardavėjui dėl daiktų neatitikimo reikalavimams (CK 6.327 str. 5 d.). Kitaip tariant, daiktų patikrinimo momentas gali sąlygoti momentą, kuriuo pagal CK 6.327 straipsnio 5 dalį laikoma, kad pirkėjas pastebėjo ar turėjo pastebėti daiktų neatitikimą, ir nuo kurio skaičiuojamas protingas laikas, per kurį jis apie daiktų neatitikimą reikalavimams turi pranešti pardavėjui. Daiktų patikrinimas yra ne pirkėjo pareiga, o teisė53, todėl pirkėjui nepatikrinus daiktų jam atsakomybė neatsiranda. Tiesa, įstatymai ar sutartis gali numatyti privalomą daiktų kokybės patikrinimo tvarką. Tačiau nepatikrinęs daiktų ir tokiu būdu nenustatęs jų neatitikimo reikalavimams, pirkėjas gali praleisti protingą terminą pranešti apie daiktų neatitikimą pardavėjui ir taip pat prarasti galimybę pasinaudoti teisių gynimo būdais dėl daiktų, neatitinkančių reikalavimų, perdavimo (CK 6.327 str. 5 d., 6.348 str.), išskyrus tuos atvejus, kai ir tikrinant daiktus jų neatitikimo reikalavimams nebūtų buvę galima nustatyti, arba kai daiktų trūkumai žinomi jų nepatikrinus. Daiktų patikrinimo teisė taikoma ne tik tais atvejais, kai pardavėjas perduoda daiktus, vykdydamas savo pareigą, tačiau ir tais atvejais, kai pardavėjas perduoda daiktus, šalindamas pirmojo daiktų perdavimo trūkumus (pvz., kai jis iš naujo perduoda kitus kokybiškus daiktus arba pakeičia dalį nekokybiškų daiktų į kokybiškus daiktus).

Pirkėjo daiktų patikrinimo teisė numatyta ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 38 straipsnyje.

CK 6.328 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirkėjas turi teisę patikrinti parduodamus daiktus prieš mokėdamas kainą ar prieš priimdamas daiktus bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. Pirkėjas neprivalo atlikti tokio daiktų patikrinimo, kurio metu būtų nustatomi visi galimi daiktų trūkumai (defektai). Protingo patikrinimo apimtis visų pirma priklauso nuo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, prekybos papročių, parduodamų daiktų savybių, sutarties šalių tarpusavio santykių, techninių priemonių patikrinimui buvimo ir pan. Pavyzdžiui, jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje numatytas prekių gabenimas, tai protinga būtų atidėti prekių patikrinimą iki prekės pasieks jų paskyrimo vietą. 53 Daugelyje kitų valstybių civiliniuose įstatymuose taip pat numatyta, kad daiktų patikrinimas yra pirkėjo teisė, o ne pareiga. Pavyzdžiui, taip numatyta Vokietijos komercinio kodekso (vok. Handelsgesetzbuch) 377, 378 str., Šveicarijos prievolių kodekso 201 str., JAV Vieningojo komercinio kodekso (angl. Uniform Commercial Code) 607 (3) str. O štai, tarkim, Prancūzijos civilinio kodekso (Code civil) 1648 straipsnyje numatyta, kad daiktų patikrinimas yra pirkėjo pareiga.


46

Daiktų patikrinimas gali būti atliekamas paties pirkėjo ar jo atstovo arba trečiojo asmens (pvz., asmenų, kurie priima daiktus, ekspertų). Taip pat galimas bendras pirkėjo ir pardavėjo parduodamų daiktų patikrinimas.

Daiktų patikrinimo būdas, rūšis, tvarka paprastai nustatoma šalių sutartimi. Jeigu šalių susitarimo nėra, tai daiktų patikrinimo tvarką gali nulemti tam tikros prekybos srities papročiai, tarp šalių nusistovėjusi dalykinė praktika. Jeigu nėra šalių susitarimo arba prekybos papročių, tokiu atveju pirkėjas turi daiktus patikrinti tokiu būdu, kuris labiausiai yra tinkamas, atsižvelgiant į daiktų rūšį, jų kiekį, pakuotę, kitas aplinkybes. Koks būdas (metodas) labiausiai atitinka protingumo kriterijus, nustatoma pagal objektyvias aplinkybes, tačiau turi būti atsižvelgiama ir į subjektyvius faktorius, kurie pardavėjui yra žinomi ar turi būti žinomi. Pavyzdžiui, turėtų būti atsižvelgta į tai, ar pirkėjas turi specialistų, kompetentingų patikrinti daiktus, priklausomai nuo daiktų savybių ir rūšies, ar yra reikiama infrastruktūra daiktams patikrinti jų tikrinimo vietoje ir pan.

Daiktų patikrinimo būdai (metodai) gali būti įvairūs. Gali būti atvejų, kai daiktų patikrinimui atlikti būtinas tam tikros srities specialistas. Jeigu parduodamas didelis kiekis daiktų, pirkėjas gali ne būtinai visus juos patikrinti, o pasirinkti savo nuožiūra patikrinimui tam tikrą jų kiekį. Jeigu daiktų patikrinimui būtina daiktus apžiūrėti, paliesti, išmatuoti ar atlikti panašius veiksmus, tai tokius veiksmus pirkėjas ir turi teisę atlikti. Pirkėjas turi teisę atlikti ir tokius veiksmus, kurie būtini norint atlikti daiktų patikrinimą, net jeigu po tokių veiksmų atlikimo prekė gali tapti nevartojama ar prarasti prekinę išvaizdą (pvz., atidaryti kelis iš pristatyto kiekio konservuotus produktus ar išpakuoti prekę). Paprastai, jeigu jau išoriškai pastebimas daiktų neatitikimas kokiems nors reikalavimams, tai detalesnis (vidinis) daiktų patikrinimas yra neišvengiamas. Kokiu būdu daiktai bus patikrinti, labiausiai priklauso nuo daiktų rūšies ir savybių. Tarkim, jeigu tikrinama transporto priemonė ar įrenginys, tai pirkėjas paprastai turi įsitikinti šiems daiktams būdingų funkcijų veikimu.

Daiktai turi būti patikrinti per protingą terminą, atsižvelgiant į turinčias reikšmės konkrečios situacijos aplinkybes. Tokioms aplinkybėms priskirtinos, pavyzdžiui, daiktų rūšis, savybės, daiktų buvimo vieta jų perdavimo metu, daiktų pakuotė, sutarties šalių galimybės ir kt. Ypač skubus daiktų patikrinimas yra reikalingas, kai parduodami greitai gendantys daiktai (tokiu atveju daiktų patikrinimo terminas gali būti numatytas nuo kelių valandų iki kelių dienų). Jeigu, tarkim, parduodamos prekės turi būti sumaišytos su kitomis prekėmis, tai pirmųjų patikrinimas turėtų būti atliktas iki prekių sumaišymo. Kitoks daiktų patikrinimo terminas gali būti, kai parduodami ilgalaikio naudojimo daiktai. Skubesnis patikrinimas turėtų būti daiktų kiekio, komplektiškumo atžvilgiu. O, tarkim, tam tikrų techninių įrenginių ar įrengimų atveju, kurių trūkumai gali būti nustatyti tik bandant jų veikimą, patikrinimo terminas turėtų būti toks, per kurį pirkėjas gali nustatyti, kokios yra daiktų veikimo defektų priežastys (pvz., ar įrengimo detalių defektai, ar naudojimo instrukcijos netobulumai ir pan.).

Nustatant daiktų patikrinimo terminą būtina atsižvelgti ir pardavėjui žinomas ar turimas žinoti aplinkybes: pirkėjo padėtį (ar jis yra verslininkas, ar vartotojas), patikrinimo galimybes (pirkėjo turimas ir patikrinimui reikalingas technines ar kitokias priemones) ir kt. Tačiau neturėtų būti atsižvelgiama į grynai subjektyvius faktorius (pvz., pirkėjo ligą)54.

54 Žr. Bianca Cesare Massimo/Bonell Michael Joachim. Commentary on the International Sales Law. Milano: Giuffrè, 1987, Art. 38, para. 2.5.


47

Koks terminas atitinka protingumo kriterijus, priklauso nuo konkrečios situacijos aplinkybių, todėl komentuojamoje normoje numatyta protingo termino taisyklė bus aiškinama teismų praktikoje. Galima tik pateikti pavyzdžių iš kitų valstybių teismų praktikos dėl tinkamų daiktų patikrinimo terminų. Antai Vokietijos teismų praktikoje galima surasti tokių pavyzdžių, kai tam tikri terminai buvo pripažinti per ilgais, t. y. neatitinkantys konkrečioje situacijoje protingumo kriterijų 11 dienų (įskaitant 2 savaitgalius ir Kalėdų šventines dienas) terminas kilimų patikrinimo atveju, 5 dienų terminas marmurinių plokščių patikrinimo atveju55, 4 mėnesių terminas spausdinimo mašinų variklių patikrinimo atveju56.

Daiktų patikrinimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo daiktų perdavimo pirkėjui momento. Jeigu daiktų patikrinimui būtina gauti tam tikrus pardavėjo nurodymus ar pardavėjas privalo atlikti tam tikrus veiksmus (pvz., pardavėjas turi pareigą sumontuoti parduodamus daiktus ar pan.), tai patikrinimo terminas turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo reikiamų veiksmų atlikimo. Jeigu pirkimo-pardavimo sutartis numato daiktų gabenimą, tai daiktų patikrinimo termino eiga gali prasidėti nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui jų paskyrimo vietoje. Daiktų patikrinimas iki daiktų pristatymo į jų paskyrimo vietą gali būti atidėtas ir tais atvejais, kai daiktai peradresuojami, jiems esant kelyje, arba pirkėjo persiunčiami57, jeigu pirkėjas neturėjo protingos galimybės jų patikrinti. Ar pirkėjas, prieš persiųsdamas daiktus turėjo protingą galimybę patikrinti juos, priklauso nuo konkrečios situacijos aplinkybių. Tarkim, jeigu daiktai buvo supakuoti, o pakuotė reikalinga, siekiant užtikrinti saugų tolesnį daiktų gabenimą, tai jeigu tokių daiktų patikrinimui būtina juos išpakuoti, tai laikytina, kad pirkėjas neturi galimybės tokių daiktų patikrinti, ir jų patikrinimas turėtų būti atidėtas tol, kol daiktai bus pristatyti į galutinę jų paskyrimo vietą. Tas pats taikytina ir tais atvejais, kai norint patikrinti daiktus, reikia pašalinti prekės ženklą, kuri pažymi prekės tikrumą58. Šios taisyklės neturėtų būti taikomos, kai pirkėjas perparduoda prekes kitam asmeniui.

CK 6.328 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad daiktų patikrinimo išlaidos tenka pirkėjui. Tai atitinka bendrąją taisyklę, numatytą CK 6.310 straipsnio 3 dalyje, kad pirkėjui tenka daiktų priėmimo išlaidos. Tačiau numatyta ir išimtis. Jeigu pirkėjui patikrinus daiktus nustatomas daiktų neatitikimas reikalavimams, tokiu atveju pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo, kad šis atlygintų pirkėjo patirtas daiktų patikrinimo išlaidas. Tokias išlaidas galima laikyti pirkėjo nuostoliais, atsiradusiais dėl netinkamo pardavėjo pareigos perduoti daiktus, atitinkančius reikalavimus, įvykdymo.

55 Žr. Koblenzo Aukštesniojo Žemės Teismo sprendimą (OLG Koblenz, RIW 1989, 310). 56 Žr. Diuseldorfo Žemės Teismo sprendimą (LG Düsseldorf (23.6.1994, 31 O 231-93); www.jura.uni-freiburg.de/ipr1/cisg/default/htm). 57 Pavyzdžiui, 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 38 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu prekės yra peradresuojamos joms esant kelyje arba pirkėjo persiunčiamos, neturint jam protingos galimybės jas patikrinti, o sutarties sudarymo metu pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti apie tokio peradresavimo ar persiuntimo galimybę – patikrinimas gali būti atidėtas iki prekės pasieks naują paskyrimą. 58 Žr. Schwenzer in Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 38 para. 25; Bianca Cesare Massimo/Bonell Michael Joachim. Commentary on the International Sales Law. Milano: Giuffrè, 1987, Art. 38, para. 2.8.


48

III. Teisi ų gynimo būdai pažeidus šalims pareigas

Nepriklausomai nuo to, kaip pasireiškia šalių pareigų pažeidimas, visada pažeidus pareigą atsiranda nukentėjusiajai šaliai teisė reikalauti nuostolių, jeigu tokių dėl tam tikros pareigos pažeidimo atsirado, atlyginimo, o jeigu sutartyje buvo numatytos netesybos, tai ir jų sumokėjimo, taikant įskaitinių netesybų taisyklę. Tokia išvada darytina, remiantis tuo, kad bet kokios pareigos pažeidimas yra pagrindas reikalauti nuostolių atlyginimo (CK 6.63 str. 2 d., 6.256 str. 2 d.).

Pabrėžtina, kad atlyginami tie nuostoliai, kurie yra sutarties pažeidimo pasekmė (conditio sine qua non). Kita vertus, nuostolių atlyginimas gali konkuruoti su kitais teisių gynimo būdais. Pavyzdžiui, jeigu pardavėjas reikalauja ištaisyti daikto trūkumus, tai nuostolių atlyginimo jis galės reikalauti, jeigu ištaisant daikto trūkumus nebus kompensuotos visos pirkėjo dėl netinkamos kokybės daikto perdavimo patirtos neigiamos pasekmės. Nuostolių atlyginimo (t. y. civilinės sutartinės atsakomybės) taikymo atveju turi būti nustatoma kaltė (CK 6.248 str.), tačiau jeigu pardavėjas yra įmonė ar verslininkas, tai jis privalo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamos kokybės daiktų perdavimo, nepriklausomai nuo kaltės, nes jis nuo atsakomybės atleidžiamas tik, jeigu įrodys, kad sutartį pažeidė dėl nenugalimos jėgos (CK 6.256 str. 4 d.), išskyrus, kai įstatymai ar sutartis numato kitaip. Nuostoliai apskaičiuojami vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės normomis (CK 6.249, 6.251, 6.252, 6.258 ir kitais straipsniais). Tiesa, dėl to, kad CK įtvirtinta objektyvioji skolininko, kuris yra įmonė ar verslininkas, civilinė sutartinė atsakomybė (atsakomybė be kaltės), nustatant nuostolių dydį, būtina vadovautis nuostolių numatymo taisykle, nes neįvykdžiusi sutartinės prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę (CK 6.258 str. 4 d.).

1. Teisių gynimo būdai pardavėjui pažeidus pareigas

1.1. Teisiniai padariniai pardavėjui pažeidus pareigą perduoti daiktą

CK 6.324 straipsnyje numatyti teisiniai padariniai, kurie atsiranda, kai pardavėjas apskritai neįvykdo savo pagrindinės pareigos perduoti daiktus. CK 6.324 straipsnio 1 dalyje numatyti du teisių gynimo būdai, kurie gali būti taikomi, kai pardavėjas pažeidžia pareigą perduoti daiktus pirkėjui. Tokiu atveju pirkėjas įgyja dvi teises:

(1) reikalauti nutraukti sutartį, ir

(2) reikalauti atlyginti nuostolius.

Jeigu pareigos perduoti daiktus neįvykdymas yra esminis pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 2 d.), tokiu atveju sutartį galima nutraukti vienašališkai. Vienašališkai nutraukti sutartį galima ir tais atvejais, kai šalys pirkimo-pardavimo sutartyje numatė, kad vienašalis sutarties nutraukimas yra galimas ir tais atvejais, kai pareigos perduoti daiktus pažeidimas nėra esminis pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimas. Kitais atvejais pirkimo-pardavimo sutartį nutraukti galima teismo tvarka. Kita vertus, pirkėjas gali nustatyti pardavėjui papildomą protingą terminą, per kurį šis turi perduoti daiktus (CK 6.209 str. 1 d.). Jeigu per nustatytą papildomą terminą pardavėjui neperduoda daiktų, pirkėjas įgyja teisę nutraukti sutartį vienašališkai. Nutraukus sutartį, vadovaujantis CK 6.222 straipsnio 1 dalimi,


49

taikoma restitucija, todėl jeigu pirkėjas jau buvo sumokėjęs pardavėjui kainą, šis ją privalo grąžinti pirkėjui. Kadangi sutarties nutraukimas neatleidžia nuo pareigos atlyginti atsiradusius nuostolius (CK 6.221 str. 2 d.), todėl pirkėjas gali reikalauti ir nuostolių, atsiradusių dėl sutarties pažeidimo, atlyginimo (CK 6.63 str. 1 d., 6.245 str. 3 d., 6.256 str. 2 d.).

Kai pagal sutartį pardavėjas buvo gavęs išankstinę įmoką, tai laiku neperdavęs daiktų jis privalo mokėti ir sutarties ar įstatymų numatyto dydžio palūkanas (CK 6.315 str. 4 d.), kurios laikomos minimaliais pirkėjo nuostoliais (CK 6.261 str.).

Jeigu pirkimo-pardavimo sutarties dalyku buvo individualiais požymiais apibūdinti daiktai, tai pirkėjas gali pasinaudoti teisių gynimo būdais, numatytais CK 6.324 straipsnio 2 dalyje. Manytume, kad CK 6.324 straipsnio 2 dalimi gali būti vadovaujamasi ir tais atvejais, kai sutarties dalyku yra rūšies požymiais apibūdinti daiktai, bet jie yra individualizuoti (pavyzdžiui, supakuoti ar sudėti į tarą, nurodytas pirkėjo pavadinimas, paskirties vieta ar kiti duomenys ir pan.). Vadovaujantis CK 6.60 straipsnio 1 dalimi, pirkėjas gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra, t. y. reikalauti, kad pardavėjas perduotų pagal individualius požymius apibūdinamą daiktą. Tačiau toks reikalavimas negalimas CK 6.60 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.213 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais. Pavyzdžiui, reikalauti įvykdyti prievolę natūra negalima, kai daikto neįmanoma perduoti dėl to, kad tokios pareigos negalima įvykdyti teisiškai arba faktiškai (tarkim, yra uždraustas prekių, kurios yra sutarties dalykas, importas, o prekės turi būti įvežamos iš kitos valstybės, arba daiktas, kuris turėjo būti perduotas, žuvo). Jeigu pirkėjas negali pareikšti reikalavimo įvykdyti prievolę natūra, pirkėjas gali reikalauti atlyginti nuostolius, o taip pat nutraukti sutartį. Be abejo, pirkėjas gali iš karto reikalauti nuostolių atlyginimo ir/ar nutraukti sutartį. Kokiais teisių gynimo būdais naudotis, turi teisę pasirinkti pirkėjas.

Kaip minėta, jeigu ko kita nenumato sutartis, pardavėjas privalo perduoti daiktus kartu su jų priklausiniais ir priedais, taip pat su daiktais susijusius dokumentus ir nuosavybės teisę į daiktus patvirtinančius dokumentus (CK 6.317 str. 3 d., 6.318 str. 1 d.). Jeigu pardavėjas neįvykdo pareigos perduoti daiktų priklausinius, priedus, su daiktais susijusius dokumentus ir nuosavybės teisę į daiktus patvirtinančius dokumentus, tai vadovaujantis CK 6.325 straipsnio 1 dalyje tokiu atveju turi teisę pardavėjui nustatyti protingą terminą šiai pardavėjo pareigai įvykdyti. Nustatęs papildomą terminą pardavėjo prievolei įvykdyti, vadovaujantis CK 6.209 straipsniu, pirkėjas gali šiam terminui sustabdyti savo prievolių vykdymą ir pareikalauti dėl pardavėjo prievolės neįvykdymo atsiradusius nuostolius, tačiau negali taikyti kitų teisių gynimo būdų. Tik tada, kai pardavėjas pasibaigus papildomam terminui neįvykdo savo prievolės arba jis praneša pirkėjui, kad prievolės neįvykdys ir per papildomą terminą, pirkėjas gali atsisakyti priimti daiktus ir nutraukti sutartį. Tokiu atveju jis nebus laikomas pažeidęs pareigą priimti jam perduotus daiktus (CK 6.346 str. 1 d.). Bet kokiu atveju pirkėjas išsaugo teisę į nuostolių atlyginimą.

Jeigu pardavėjas, kaip numato CK 6.315 straipsnio 3 dalis, buvo gavęs išankstinę įmoką, ir jis nustatytu laiku neperduoda pirkėjui daiktų, pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas jam perduotų daiktus arba grąžintų sumokėtą sumą. Kai išankstinę įmoką gavęs pardavėjas nustatytu laiku neperduoda daiktų pirkėjui, jis privalo už gautą sumą mokėti įstatymų arba sutarties nustatytas palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kurią pardavėjas privalėjo perduoti daiktus, ir mokamos iki tos dienos, kurią daiktai faktiškai perduodami pirkėjui arba jam grąžinama sumokėta kaina.


50

1.2. Teisių gynimo būda, taikomi, kai pardavėjas pažeidžia pareigą perduoti reikalavimus atitinkant į daiktą

1.2.1. Bendrosios nuostatos

Kaip minėta, daiktas turi atitikti sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus (pvz., asortimento, komplektiškumo), o jeigu sutartyje nėra nurodymų, - įprastus reikalavimus. Kalbant apie pardavėjo atsakomybę už pareigos perduoti reikalavimus atitinkančius daiktus pažeidimą, būtina išskirti keletą bendrų taisyklių, į kurias būtina atsižvelgti taikant teisių gynimo būdus, pažeidus minimą pareigą.

Pirma, pažymėtina, kad, vadovaujantis CK 6.327 straipsnio 3 dalimi, pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau. Nuosavybės teisės perėjimo momentą šiuo atveju reikia suprasti kaip momentą, kai nuosavybės teisės pirkėjui pereina nuo daiktų perdavimo pirkėjui momento. Kitaip tariant, šiuo atveju pardavėjo atsakomybei už daiktų neatitikimą reikalavimams yra svarbus daiktų perdavimo pirkėjui momentas, t. y. momentas, kai pardavėjas laikomas įvykdęs pareigą perduoti daiktus pirkėjui (CK 6.318 str. 2 d.). Tokia išvada darytina, atsižvelgiant ir į kitus kodekso straipsnius, reglamentuojančius konkrečius reikalavimus daiktams. Antai CK 6.333 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo. Kita vertus, reikia turėti omenyje ir CK 6.320 straipsnyje numatytas daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimo taisykles. Pardavėjas atsako ir už daiktų neatitikimą, kuris aukščiau nurodytu momentu nebuvo aiškus, tačiau tuo momentu buvo tokio neatitikimo priežastys, t. y. pardavėjas atsako ir už paslėptus trūkumus. Pavyzdžiui, parduodami nepakankamai gerai įšaldyti produktai, kurie dėl to turi būti anksčiau laiko sunaudoti, arba daiktai, kurie dėl blogos pakuotės sugenda tik vėliau. Tačiau vien tik CK 6.327 straipsnio 3 dalyje nurodytu momentu – nuosavybės perėjimo momentu – nustatant, atsiranda pardavėjui atsakomybė už pareigos perduoti reikalavimus atitinkančius daiktus pažeidimą ar ne, apsiriboti negalima. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.327 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsiranda po nuosavybės perėjimo momento ir kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės pažeidimo pasekmė, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį arba išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą. Beveik panaši norma numatyta ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 36 straipsnio 2 dalyje. Pardavėjo garantija dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, tokia garantija pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta ar ne (CK 6.317 str. 2 d.). Taigi, jeigu daiktų neatitikimas kokybei ar kitoks trūkumas nuosavybės teisės perėjimo momentu neegzistavo, o atsirado vėliau kaip bet kokios pardavėjo prievolės pažeidimo pasekmė, daiktų atitikimas reikalavimams, buvęs nuosavybės perėjimo momentu, neatleidžia pardavėjo nuo atsakomybės už daiktų trūkumus, nes garantijos pažeidimas yra pardavėjo pareigos pažeidimas. Laikas, kuriam pardavėjas suteikia garantiją, kad daiktai bus tinkami naudoti pagal įprastą ar specialią paskirtį, paprastai nurodomas sutartyje arba kituose su daiktais susijusiuose dokumentuose (pvz. gamintojo garantijoje). Jeigu garantija aiškiai nėra apibūdinta sutartyje, tai turi būti laikoma, kad pardavėjas garantuoja daiktų tinkamumą naudoti pagal jų paskirtį iki tol, kol lieka neilgas laikotarpis, kai daiktai, atsižvelgiant į jų įprastą naudojimą, paranda tinkamumą juos naudoti. Jeigu pirkėjas įrodo parduotų daiktų trūkumus garantijos laikotarpiu, tai pardavėjui tenka atsakomybė dėl to,


51

nebent jis įrodytų, kad daikto trūkumai atsirado dėl to, kad pirkėjas pažeidė daiktų naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

Antra, vadovaujantis CK 6.327 straipsnio 2 dalimi, pardavėjas neatsako už daiktų neatitikimą reikalavimams, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. “Negalėjo nežinoti” reiškia, kad pirkėjas daiktų trūkumų (neatitikimo reikalavimams) nepastebėjo dėl savo paties didelio neatsargumo. Turima omenyje akivaizdūs daiktų trūkumai, kuriuos galima nustatyti be papildomo daiktų tikrinimo. Pirkėjo žinojimas arba turėjimas žinoti apie daiktų neatitikimą reikalavimams turi būti nustatomas ne pagal pirkėjo subjektyvias savybes ar sugebėjimus, o pagal objektyvius kriterijus ir objektyvias galimybes pirkėjui žinoti apie tokius neatitikimus. Pavyzdžiui, turi būti atsižvelgiama į nusistovėjusius tam tikroje prekybos srityje papročius ir dalykinę praktiką (tarkim, ar buvo apžiūrimi ar išsirenkami daiktai iki sutarties sudarymo, ar jie buvo tikrinami ir pan.). Atkreiptinas dėmesys, kad pirkėjas neturi pareigos tikrinti daiktus prieš sutarties sudarymą. Net ir tais atvejais, kai pirkėjas buvo paragintas pardavėjo patikrinti daiktus, o pirkėjas nepatikrino daiktų prieš sutarties sudarymą, negalima būtų apriboti pardavėjo atsakomybės už daiktų neatitikimą reikalavimams dėl to, kad pirkėjas galėjo patikrinti ir sužinoti pats apie daikto trūkumus, išskyrus atvejus, kai pardavėjas, ragindamas pirkėją patikrinti daiktus, nurodo, kad gali būti daiktų trūkumų. Pirkėjui rizikos dėl daiktų neatitikimo reikalavimams negalima perkelti ir tais atvejais, kai nors pirkėjas ir žino ar turi žinoti, kad pardavėjas neturi daiktų, atitinkančių sutartyje numatytų reikalavimų, tačiau pirkimo-pardavimo sutartyje aiškiai nurodyti kokybės ar kitokie reikalavimai parduodamiems daiktams. Tokia taisyklė priimtina prekybos praktikoje dėl to, kad tokiu atveju pirkėjas pagrįstai gali tikėtis, kad pardavėjas, žinodamas, kokie reikalavimai pagal sutarties sąlygas keliami daiktams ir sudarydamas tokią sutartį, perduos daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus reikalavimus.

Trečia, svarbi taisyklė, susijusi su galimybe taikyti teisių gynimo būdus, pažeidus pareigą perduoti reikalavimus atitinkančius daiktus yra terminas, per kurį pirkėjas turi informuoti pardavėją, kad šio perduoti daiktai neatitinka nustatytų reikalavimų, o taip pat tokio pranešimo turinys. Kitaip tariant, CK 6.327 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta “tinkamo informavimo” taisyklė. Minėto kodekso straipsnio 5 dalyje numatyta, kad pirkėjas apie parduodamų daiktų neatitikimą, apie kurį jis žino ar turi žinoti, turi pranešti pardavėjui per protingą terminą po daikto neatitikimo reikalavimams pastebėjimo ar turėjimo pastebėti ir nurodyti, kokiems reikalavimams daiktas neatitinka, taip pat teisiniai padariniai, jeigu pirkėjas per protingą terminą nepraneš pardavėjui apie daiktų neatitikimą reikalavimams. Tokios taisyklės tikslas paaiškinamas taip, kad, visų pirma, pirkėjas, pranešdamas apie daiktų neatitikimą reikalavimams, informuoja pardavėją, ką reikia daryti, kad būtų pašalinti neatitikimai. Po tokio pranešimo pardavėjas pats ar jo atstovas gali patikrinti daiktus, o taip pat surinkti reikiamus įrodymus galimam ginčui su pirkėju dėl daiktų trūkumų. Jeigu pirkėjas nepraneš apie daiktų neatitikimą reikalavimams arba apie tai praneš pavėluotai, tai pardavėjui, palyginus su aplinkybėmis, kai toks pranešimas būtų atliktas per protingą terminą ir tinkamai, gali būti neproporcingai sudėtinga arba apskritai neįmanoma atlikti paminėtus veiksmus. Todėl tokios taisyklės užtikrina pardavėjo ir pirkėjo interesų balansą. 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 39 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta panaši nuostata.


52

CK 6.327 straipsnyje nenustatytas konkretus terminas, per kurį po daiktų neatitikimo reikalavimams nustatymo turėtų būti apie tai pranešta pardavėjui, o numato “lankstaus” termino taisyklę, t. y. protingą terminą. Koks terminas yra protingas, priklauso nuo konkretaus atvejo aplinkybių, įskaitant ir prekybos papročius bei tarp sutarties šalių susiklosčiusius santykius. Terminas pranešimui apie daiktų neatitikimą reikalavimams pateikti gali būti numatytas ir sutartyje ar įstatyme. Todėl protingo termino taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai konkretaus termino nenumato sutartis ar įstatymai. Kita vertus, tokią taisyklę reikia aiškinti ir taikyti sistemiškai ir su kitais kodekso straipsniais, kuriuose numatyti reikalavimų dėl daiktų trūkumų reiškimo terminai (pvz. CK 6.338 str.). Paminėtini keli kriterijai, kurie gali turėti įtakos protingo termino konkrečiu atveju nustatymui. Pavyzdžiui, termino nustatymas gali priklausyti nuo parduodamų daiktų pobūdžio: ar daiktai greitai gendantys ar ilgalaikio naudojimo. Pirmuoju atveju paprastai protingu terminu pranešti pardavėjui apie daiktų trūkumus turėtų būti laikomas pakankamai trumpas laikotarpis (tarkim, nuo kelių valandų iki vienos ar dviejų dienų), o antruoju atveju – atitinkamai ilgesnis laikotarpis59. Nustatant terminą turi būti atsižvelgiama į tai, kokius reikalavimus pirkėjas pareiškia dėl daiktų neatitikimo reikalavimams. Tarkim, jeigu pirkėjas nenori daiktų grąžinti, o pareiškia reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo ar kainos sumažinimo, tai tokiu atveju terminas gali būti nustatomas ilgesnis, nei kad daiktų grąžinimo atveju60. Ilgesnis terminas (t. y. pirkėjo naudai) nustatomas ir tais atvejais, kai pardavėjas tyčia pažeidžia sutartį, perduodamas reikalavimų neatitinkančius daiktus arba, kai pirkėjui būtina patikrinti, ar iš tikrųjų daiktai turi trūkumų.

1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 39 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta analogiška nuostata, komentatoriai pateikia pavyzdžių iš kitų valstybių doktrinos ir teismų praktikos. Lyginamuoju aspektu žiūrint, galima išskirti tokias protingo termino tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo atveju nustatymo tendencijas. Vokietijos teisės doktrinoje dažniausiai pasisakoma, turint omenyje įprastą situaciją, kai parduodami ilgalaikio naudojimo daiktai, kai nėra kokių nors aplinkybių, turinčių įtakos termino sutrumpinimui arba pailginimui, už terminą nuo kelių dienų iki keturiolikos dienų (kai kurie autoriai mini keturias, penkias, aštuonias dienas)61 . Nors Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo (vok. Bundesgerichtshof) praktikoje pasitaiko tendencijų, kad protingu terminu laikomas vidutiniškai vieno mėnesio terminas62. Teismų sprendimuose taip pat dažniausiai nurodomi panašūs terminai. Tačiau, tarkim, JAV teismų praktikoje pripažįstami kelių mėnesių terminai, kaip atitinkantys protingo termino sampratą63. Todėl 1980 m. Vienos konvencijos komentatoriai, atsižvelgiant į atskirų valstybių tradicijas, tarptautinėje prekyboje

59 Pavyzdžiui, Vokietijos teismų praktikoje yra išsakyta pozicija, kad septynių dienų terminas pranešti apie agurkų, kurie buvo skirti marinavimui, trūkumus buvo neprotingas, t. y. buvo pranešta pavėluotai. 60 Žr. Bianca Cesare Massimo/Bonell Michael Joachim. Commentary on the International Sales Law. Milano: Giuffrè, 1987, Art. 39, para. 2.4. 61 Žr. Schlechtriem Peter. Internationales UN-Kaufrecht. Ein Studien- und Erläuterungsbuch zum Übereinkommen der Vereinten Nationen über Verträge über den internationalen Warenkauf (CISG). Tübingen: Mohr Siebeck, 1996, para 154. 62 Žr. Magnus Ulrich. Das UN-Kaufrecht – aktuelle Entwicklungen und Rechtsprechungspraxis. In: Zeitschrift für Europäisches Privatrecht (ZEuP), 3/2002, p. 523, 535. Tuo tarpu Austrijos Aukščiausiojo Teismo praktikoje protingu terminu vidutiniškai laikytinas iki keturiolikos dienų terminas (žr. ibidem). 63 Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 39 para. 17.


53

protingu terminu laikyti vidutiniškai vieno mėnesio terminą, tačiau pažymint, kad toks terminas yra tik labai grubiai vidutiniškai nustatytas, neatsižvelgiant į jokias konkrečias aplinkybes64.

Protingas terminas prasideda nuo to momento, kada pirkėjas faktiškai nustatė (pastebėjo) ar turėjo nustatyti (pastebėti) daiktų neatitikimą reikalavimams. Taigi daiktų neatitikimo reikalavimams nustatymo momentas turi būti nustatomas pagal objektyvius kriterijus. Jeigu daiktų neatitikimą reikalavimams galima nustatyti daiktų priėmimo ar patikrinimo metu (CK 6.328 straipsnyje pirkėjui numatyta daiktų patikrinimo teisė), tai nuo šio momento ir turi būti pradedamas skaičiuoti protingas terminas pranešti apie nustatytus neatitikimus pardavėjui. Jeigu nustatytas daiktų patikrinimo terminas, tai protingas terminas reikalavimams dėl daiktų neatitikimo reikalavimams pranešti pradedamas skaičiuoti pasibaigus daiktų patikrinimo terminui. Jeigu pirkėjas nepatikrino daiktų, tai tikėtina, kad jis ir negalėjo nustatyti neatitikimo reikalavimams. Tačiau tokiu atveju gali būti taip, kad, paaiškėjus daikto trūkumams, pranešimas apie daikto trūkumus neatitiks protingo termino reikalavimų. Paprastai daiktų priėmimo ar patikrinimo metu nustatomi akivaizdūs daikto neatitikimai reikalavimams (trūkumai). Jeigu priimant ar tikrinant daiktus neatitikimo reikalavimams (trūkumo) negalima nustatyti, o tai paaiškėja vėliau (pvz., naudojant daiktus atsiskleidžia paslėpti daikto trūkumai), tai protingas terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai trūkumai buvo nustatyti. Jeigu daikto trūkumų ar jų atsiradimo priežasčių nustatymui reikia atlikti papildomą tyrimą (pvz., ekspertizę), tai aiškinantis, ar pirkėjas laikėsi “protingo termino” taisyklės, turi būti atsižvelgiama į laiką, kuris buvo reikalingas daikto ekspertizei ar kitokiam papildomam tyrimui atlikti. Jeigu vieni daikto trūkumai paaiškėja vienu metu, o kiti – kitu metu (pvz., kad perduoti daiktai neatitinka jų kiekio reikalavimų nustatoma iš karto priimant daiktus, o kad daiktai neatitinka kokybės nustatoma vėliau), tai protingas terminas pranešti apie skirtingu metu pastebėtus trūkumus skaičiuojamas atskirai.

“Tinkamo informavimo” taisyklė apima ne tik tinkamo termino laikymąsi, bet, kaip ir minėta, CK 6.327 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad pirkėjas turi nurodyti pardavėjui, kokių reikalavimų daiktas neatitinka. Tai reiškia, kad bendro pobūdžio pranešimo (pvz., “daiktas netinkamos kokybės”, “daiktai turi būti taisomi” ar pan. ) nepakanka, o turi būti nurodyti kokiems konkretiems reikalavimams daiktas neatitinka, kad pardavėjas galėtų suprasti, kokie daikto trūkumai yra nustatyti, ir atlikti reikiamus veiksmus, norint užtikrinti pirkėjo reikalavimų patenkinimą arba surinkti reikiamus įrodymus, kuriais remiantis pardavėjas galėtų įrodinėti aplinkybes, kurioms esant jis būtų atleidžiamas nuo atsakomybės. Kitaip tariant, daikto trūkumai turėtų būti nurodomi taip, kad pardavėjas galėtų tinkamai išsiaiškinti, kokius veiksmus, tenkinant pirkėjo reikalavimus dėl daikto trūkumų, jam reiks atlikti – pakeisti daiktus tinkamos kokybės daiktais, ištaisyti daikto trūkumus, patikrinti juos ar pan.65 Tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, kiek konkrečiai ir tiksliai pirkėjas gali nurodyti daikto trūkumus. Pavyzdžiui, jeigu pirkėjas turi specialių žinių apie daiktus, kuriuos jis perka, tarkim, savo verslui, ir žino apie tokių prekių techninę pusę, jis gali nurodyti tiksliau tokių daiktų trūkumus. Bet jeigu pirkėjas yra asmuo, kuris neturi specialių žinių apie perkamus daiktus, tokiu atveju neturėtų būti reikalaujama, kad jis tiksliai nurodytų parduodamų daiktų defektus. Kita vertus, reikia turėti omenyje, kad pardavėjas turi bendradarbiauti su pirkėju, t. y. jeigu pardavėjui yra

64 Ibidem. 65 Magnus Ulrich. Das UN-Kaufrecht – aktuelle Entwicklungen und Rechtsprechungspraxis. Zeitschrift für Europäisches Privatrecht (ZEuP), 3/2002, p. 523, 536.


54

neaiškūs pirkėjo nurodyti daiktų trūkumai, jis pats turėtų taip pat imtis priemonių susisiekti su pirkėju ir išsiaiškinti tiksliau nustatytus perduotų daiktų neatitikimus reikalavimams.

CK 6.327 straipsnyje nenumatyta, kokia forma turėtų būti pranešta pardavėjui apie pastebėtus daikto trūkumus, todėl tai gali būti padaryta bet kokia forma, įskaitant ir žodinę. Pirkėjas gali iš pradžių pranešti žodžiu ar telefonu, o po to tai patvirtinti, perduodamas rašytinį pranešimą. Aišku, renkantis informavimo formą, turi būti įvertintos įrodinėjimo, kad buvo tinkamai pranešta, galimybės. Apie pastebėtą daiktų neatitikimą reikalavimams pardavėjui pranešta tinkamai ir tinkamu laiku, ginčo atveju turi įrodyti pirkėjas. Tačiau pirkėjas neprivalo įrodyti, kad pranešimą pardavėjas gavo. Jeigu, tarkim, pranešimas buvo išsiųstas faksu, tai pirkėjas turėtų pateikti pranešimo raštą, kuris buvo išsiųstas, ir išsiuntimų faksu pranešimą, iš kurio matytųsi, kad buvo atliktas siuntimas pardavėjui faksu. Jeigu buvo pranešta telefonu, tokiu atveju pirkėjas turi pateikti duomenis, kurie patvirtintų pranešimo telefonu datą ir pokalbio partnerio pavadinimą. O jeigu pranešimas buvo išsiųstas paštu, reikalinga pateikti iš pašto dokumentą, patvirtinantį, kad laiškas buvo išsiųstas pardavėjui.

CK 6.327 straipsnyje numatytos ir teisinės pasekmės, jeigu pirkėjas apie daiktų neatitikimą reikalavimams, kurį pastebėjo ar turėjo pastebėti, pardavėjui nepraneša numatytu terminu ir tinkama tvarka. Taigi minėtame straipsnyje nustatyta, kad pirkėjui nepranešus apie daiktų neatitikimą reikalavimams per protingą terminą ir nenurodžius, kokių reikalavimų daiktai neatitinka, jis praranda galimybę pasinaudoti kituose kodekso straipsniuose numatytais teisių gynimo būdais dėl daikto neatitikimo reikalavimams Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.327 straipsnį reikia aiškinti ir taikyti sistemiškai su CK 6.348 straipsniu, todėl reikalavimams, kurie nurodyti CK 6.348 straipsnio 2 dalyje, taikoma pastaroji norma, ir pardavėjas turės įrodyti, kad pirkėjui pažeidus CK 6.327 straipsnyje ir CK 6.348 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą nebeįmanoma visiškai ar iš dalies įvykdyti jo reikalavimų arba kad tų reikalavimų įvykdymas pareikalautų nepaprastai didelių pardavėjo išlaidų, palyginti su tomis, kurių pardavėjas būtų turėjęs, jei pirkėjas būtų tinkamai pranešęs pardavėjui apie sutarties pažeidimą. Kita vertus, reikia turėti omenyje ir CK 6.348 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, t. y. kad CK 6.327 straipsnio 5 dalies normoje ir CK 6.348 straipsnio 2 dalyje nurodytos teisinės pasekmės neatsiras, jeigu pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad jo perduodami daiktai neatitinka reikalavimų, ir daiktų trūkumų neaptarė su pirkėju. Be abejo, jeigu pardavėjas sutinka patenkinti pirkėjo reikalavimus, kai šis pažeidžia tinkamo informavimo pareigą (nesiremia pirkėjo pareigos pažeidimu), tai CK 6.327 straipsnio 5 dalyje numatyta teisinė pasekmė taip pat neatsiranda.

1.2.2. Teisių gynimo būdai, kai daiktai neatitinka kiekio reikalavim ų

Analizuojant CK 6.330 straipsnį, aiškiai galima daryti išvadą, kad tokios pareigos pažeidimo teisinės pasekmės priklauso nuo to, pardavėjas perduoda mažiau ar daugiau nei numatyta sutartyje daiktų.

CK 6.330 straipsnio 1 dalyje numatytos teisinės pasekmės, atsirandančios, kai pardavėjas, pažeisdamas sutartį, perduoda pirkėjui mažesnį, negu nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, daiktų kiekį. Šiuo atveju minėtoje normoje numatyti du alternatyvūs pirkėjo teisių gynimo būdai. Pirkėjas turi teisę pasirinkti:

(1) arba reikalauti įvykdyti tinkamai prievolę natūra, t. y. perduoti trūkstamus daiktus,


55

(2) arba atsisakyti priimti daiktus ir sumokėti kainą, o jei kaina jau sumokėta, - reikalauti ją grąžinti.

Nepriklausomai nuo to, pirkėjas pasinaudoja vienu ar kitu iš paminėtų teisių gynimo būdų, jis išsaugo teisę reikalauti ir nuostolių atlyginimo. Bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą, yra laikomas sutarties pažeidimu (CK 6.63 str. 1 d., 6.205 str.), todėl pirkėjas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties pažeidimo (CK 6.63 str. 2 d., 6.245 str. 3 d., 6.256 str. 2 d.). Tačiau pirkėjo teisė rinktis vieną ar kitą teisių gynimo būdą nėra absoliuti, nes gali priklausyti nuo įvairių aplinkybių. Tarkim, gali būti taip, kad pirkėjas negalės įgyvendinti vienos iš minėtų teisių dėl teisinio ar faktinio negalimumo. Jeigu pirkėjas negali įgyvendinti teisės reikalauti pristatyti trūkstamą daiktų kiekį (pavyzdžiui, jeigu yra aplinkybės, numatytos CK 6.60 straipsnio 1 dalyje ar CK 6.213 straipsnio 2 dalyje), tai jis gali naudotis kitais galimais teisių gynimo būdais.

Atsisakymas priimti daiktus ir sumokėti už juos kainą reiškia sutarties nutraukimą. Šiuo teisių gynimo būdu pirkėjas gali pasinaudoti, jeigu pardavėjo pareigos perduoti reikiamą kiekį daiktų netinkamas įvykdymas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 2 d.). Kai sutartis nutraukiama, taikoma restitucija (CK 6.222 str.), todėl pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo, kad šis grąžintų kainą, jeigu pirkėjas kainą jau sumokėjo, o pardavėjas turi teisę pasiimti perduotus daiktus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirkėjas gali pasinaudoti minimais teisių gynimo būdais, jeigu jis apie sutarties sąlygos, nustatančios daiktų kiekį, pažeidimą pranešė pardavėjui per įstatymuose, sutartyje numatytą terminą, o jeigu tokio termino nėra numatyta – per protingą terminą po to, kai pirkėjas pastebėjo ar turėjo pastebėti, kad perduoti daiktai neatitinka sutartyje numatyto kiekio reikalavimų, išskyrus CK 6.348 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytus atvejus. Be abejo, pirkėjas gali priimti mažesnį kiekį daiktų, nei numatyta sutartyje, tačiau jis bet kokiu atveju išsaugo teisę reikalauti dėl pardavėjo prievolės perduoti reikiamą kiekį daiktų pažeidimo atsiradusių nuostolių atlyginimą.

Šalys pirkimo-pardavimo sutartyje gali numatyti ir kitokias mažesnio, negu nurodyta sutartyje, daiktų kiekio perdavimo teisines pasekmes, nes CK 6.330 straipsnio normos yra dispozityvios.

CK 6.330 straipsnio antrojoje dalyje numatytos teisinės pasekmės, atsirandančios pardavėjui perdavus didesnį kiekį daiktų, negu numatyta sutartyje. Didesnio nei numatyta sutartyje daiktų kiekio perdavimas taip pat yra laikomas netinkamu prievolės įvykdymu, o kartu ir sutarties pažeidimu, tačiau teisinės pasekmės yra skirtingos, negu perdavus mažesnį daiktų kiekį. Pardavėjui perdavus didesnį kiekį daiktų nei numatyta sutartyje, pirkėjas, visų pirma, privalo pranešti pardavėjui apie tokį daiktų neatitikimą sutarties reikalavimams. Terminas, per kurį pirkėjas turi informuoti pardavėją apie daiktų neatitikimą reikalavimams, gali būti numatytas įstatymuose, sutartyje, o jeigu tokio termino nėra numatyta, tai – per protingą terminą (CK 6.327 str. 5 d., 6.348 str. 1 d.). Pardavėjas, gavęs tokį pranešimą, turi per pirkėjo nustatytą, o jeigu pirkėjas termino nenustatė, tai per protingą terminą nurodyti pirkėjui, ką šis turėtų daryti su daiktų kiekiu, viršijančiu sutartyje numatytą kiekį (pavyzdžiui, pardavėjas gali prašyti, kad pirkėjas pasaugotų atliekamą daiktų kiekį, kol jis pasiims, ir pan.). Jeigu pardavėjas nenurodo, ką daryti su daiktų kiekį viršijančiais daiktais, tai pirkėjas savo pasirinkimu turi teisę arba priimti visus daiktus, arba atsisakyti priimti tuos, kurie viršija


56

sutartyje nustatytą kiekį. Jeigu pirkėjas priima daiktus, kurie viršija sutartyje numatytą kiekį, tai jis privalo sumokėti už juos tokią kainą, kokia yra numatyta sutartyje. Jeigu kaina sutartyje nenumatyta, tai kaina nustatoma pagal CK 6.314 straipsnyje nurodytus kriterijus, arba šalys pirkimo-pardavimo sutartyje gali numatyti ir kitokią daiktų, viršijančių sutartyje numatytą kiekį, kainą ir jos mokėjimo tvarką.

1.2.3. Teisių gynimo būdai, kai daiktai neatitinka asortimento reikalavimų

CK 6.331 straipsnio 1 dalyje numatyta pardavėjo pareiga perduoti daiktus, atitinkančius pirkimo-pardavimo sutarties šalių suderintą asortimentą. Daiktų asortimentas suprantamas kaip daiktų apibūdinimas tam tikrais požymiais, pagal kuriuos galima atskirti daiktus ar daiktų rūšį nuo kitų tos pačios ar kitos rūšies daiktų. Jeigu ši pardavėjo pareiga pažeidžiama, atsiranda teisinės pasekmės, numatytos CK 6.332 straipsnyje. Teisinės pasekmės, išskyrus nuostolių atlyginimą, dėl šios pardavėjo pareigos pažeidimo priklauso nuo daiktų asortimento sąlygos pažeidimo pobūdžio. Pirkėjas išsaugo teisę bet kuriuo atveju, esant būtinosioms konkrečiu atveju civilinės atsakomybės sąlygoms, reikalauti ir nuostolių atlyginimo.

CK 6.332 straipsnio 1 dalyje numatyta teisinė pasekmė, kuri atsiranda, kai pardavėjas perduoda daiktus, ir jie visi neatitinka sutartyje numatyto asortimento. Šiuo atveju pirkėjas turi teisę atsisakyti priimti daiktus ir už juos sumokėti, o jeigu kaina jau sumokėta, - reikalauti ją grąžinti. Be abejo, pirkimo-pardavimo sutartyje gali būti numatytos ir kitokios teisinės pasekmės.

CK 6.332 straipsnio 2 dalyje nurodyti teisių gynimo būdai, kuriais pirkėjas gali pasinaudoti, kai pardavėjas jam perduoda daiktus, iš kurių tik tam tikra dalis neatitinka asortimento. Taigi ši norma, skirtingai negu minėtoji, gali būti taikoma tik tais atvejais, kai tarp perduotų daiktų yra ir asortimentą atitinkančių, ir asortimento neatitinkančių daiktų. CK 6.332 straipsnio 2 dalyje numatyti keturi alternatyvūs pirkėjo teisės gauti asortimentą atitinkančius daiktus gynimo būdai. Pirkėjas turi teisę:

(1) priimti asortimentą atitinkančius daiktus ir atsisakyti priimti asortimento neatitinkančius daiktus;

(2) atsisakyti priimti visus daiktus;

(3) pareikalauti pakeisti asortimento neatitinkančius daiktus daiktais, numatytais sutartyje;

(4) priimti visus perduotus daiktus.

Pirkėjas turi teisę pasirinkti, kuriais teisių gynimo būdais, pasinaudoti. Be abejo, savo teises pirkėjas turi įgyvendinti sąžiningai ir protingai. Pavyzdžiui, būtų neprotinga atsisakyti priimti visus daiktus, nors daiktų, neatitinkančių asortimento, dalis yra nedidelė, išskyrus atvejus, kai tinkamas prievolės perduoti daiktus, atitinkančius asortimentą, turi esminę reikšmę pirkėjui (pavyzdžiui, kitaip jis apskritai prarastų interesą sutarčiai).

CK 6.332 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pirkėjui atsisakius priimti asortimento neatitinkančius daiktus arba pareikalavus juos pakeisti, jis turi teisę atsisakyti už šiuos daiktus mokėti, o jeigu jau sumokėta, - reikalauti, kad jam būtų grąžinta sumokėta kaina. Vadinasi, ši norma taikoma tik tais atvejais, kai pirkėjas atsisako priimti asortimento neatitinkančius daiktus (CK 6.332 str. 2 d. 1 p.) arba pareikalauja pakeisti asortimento neatitinkančius daiktus


57

daiktais, atitinkančiais asortimentą (CK 6.332 str. 2 d. 3 p.). Be to, jeigu pirkėjas reikalauja pakeisti asortimento neatitinkančius daiktus, tai tokiu atveju jis gali sustabdyti savo prievolės mokėti kainą, vykdymą, proporcingai asortimento neatitinkančių daiktų daliai (CK 6.207 str. 2 d.).

Jeigu pirkėjas priima visus daiktus, tai, vadovaujantis CK 6.332 straipsnio 5 dalimi, jis privalo už juos sumokėti su pardavėju suderintą kainą. Tokių daiktų kaina turi būti suderinta pirkėjo ir pardavėjo sutarimu. Jeigu pardavėjas per protingą terminą nesuderino kainos su pirkėju, tai pirkėjas turi sumokėti už daiktus tokią kainą, kuri sutarties sudarymo metu buvo įprastai mokama už analogiškus daiktus atitinkančiomis aplinkybėmis. Jeigu tokios kainos neįmanoma nustatyti, tai kaina turi būti nustatoma, vadovaujantis CK 6.314 straipsnyje numatytais kriterijais. Pirkėjas neprivalo iš anksto išreikšti sutikimo priimti asortimento neatitinkančius daiktus ir apie tai pranešti pardavėjui, nes pagal CK 6.332 straipsnio 4 dalį, jeigu per protingą terminą pirkėjas nepraneš pardavėjui apie atsisakymą priimti neatitinkančius asortimento daiktus, tai bus laikoma, kad jis tokius daiktus priėmė. Jeigu įstatymuose ar sutartyje numatytas konkretus terminas, per kurį pirkėjas turi pranešti apie daiktų neatitikimą asortimentui ar kitokiems reikalavimams, - tokiu atveju turi būti vadovaujamasi įstatymo ar sutarties numatytu terminu. CK 6.332 straipsnio 4 dalies norma turi būti taikoma tiek tais atvejais, kai pirkėjas perduoda daiktus, kurie visi neatitinka asortimento, tiek tais atvejais kai pardavėjas perduoda tik dalį daiktų, neatitinkančių asortimento.

Jeigu pirkėjas per protingą terminą, o jeigu įstatymuose ar sutartyje numatytas konkretus terminas, - tai per šį terminą, nepraneša pardavėjui apie perduotų daiktų ar jų dalies neatitikimą asortimentui, tai laikoma, kad asortimento neatitinkantys daiktai priimti. Gali kilti klausimas, ar pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimus pardavėjui dėl daiktų neatitikimo asortimentui (pavyzdžiui, reikalauti pakeisti asortimento neatitinkančius daiktus), kai praleidžiamas įstatymuose, sutartyje numatytas terminas, o jeigu tokio termino nėra numatyta, tai protingas terminas. Manome, tokiu atveju turėtų būti taikomos CK 6.348 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos išimtys (apie jų taikymą jau buvo nagrinėta ankstesniame straipsnyje).

1.2.3. Teisių gynimo būdai, kai daiktai neatitinka kokyb ės reikalavimų

A. Bendrieji klausimai apie pareigą garantuoti daikto kokybę

Norint analizuoti teisių gynimo būdus, kurie gali būti taikomi, pažeidus pareigą perduoti tinkamos kokybės daiktą, būtina išsiaiškinti, kaip nustatoma, daiktas atitinka kokybės reikalavimus ar jų neatitinka. Minėta, kad CK 6.317 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, kad perduodamų daiktų kokybė ir jų nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui yra vienas iš esminių reikalavimų, vykdant jo pareigą perduoti daiktus. Pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus (CK 6.333 str.). Daiktų kokybės reikalavimai gali būti nurodomi sutartyje. Sutartyje gali būti nurodomi parduodamiems daiktams taikomi standartai (techniniai reglamentai, standartizacijos norminiai dokumentai), pavyzdžiai, daiktų kokybės aprašymai (pavyzdžiui, tam tikrų daiktų savybių (saugumo, ekologinių, patikimumo ir pan.) numatymas). Specialūs reikalavimai daiktų kokybei keliami vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties atveju (turi būti nurodoma informacija ne tik apie kokybę, bet ir apie vartojimo būdą ir saugumą,


58

kokybės garantijos terminą, tinkamumo naudoti terminą, kitas daiktų ir jų naudojimo savybes, atsižvelgiant į daiktų pobūdį, jų paskirtį, vartotojo asmenį).

CK 6.333 straipsnio 2 dalyje detalizuojama pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui daikto kokybę. Pardavėjas turi garantuoti pirkėjui, kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų parduodamų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti (t. y. specialiam tikslui arba tam, kam tokie daiktai paprastai naudojami. Paslėpti daikto tr ūkumai suprantami kaip trūkumai, kurie, kitaip nei akivaizdūs daikto trūkumai, negali būti paprastai nustatomi daikto priėmimo ir patikrinimo metu (pavyzdžiui, apžiūrint daiktą), o paaiškėja paprastai daikto naudojimo, saugojimo metu ar montavimo, paleidimo į apyvartą procese. CK 6.333 straipsnio 2 dalies norma taikoma ir tais atvejais, kai parduodami daiktai turi paslėptų trūkumų, dėl kurių daiktų naudingumas sumažėja, ir pirkėjas, žinodamas apie tokius trūkumus, daiktų nebūtų apskritai pirkęs arba nebūtų mokėjęs tokios kainos, kokia mokama už tokius daiktus, lyg jie būtų be trūkumų. Pareigos dėl daiktų paslėptų trūkumų nebuvimo garantijos pardavėjas neturi, jeigu pirkėjas sutarties sudarymo metu žino apie daiktų paslėptus trūkumus arba paslėpti daiktų trūkumai buvo akivaizdūs, t. y. juos galima buvo visgi pastebėti apžiūrint daiktus be jokio specialaus tikrinimo ar tyrimo. Tokie paslėpti daiktų trūkumai pirkėjui turi būti žinomi jau sutarties sudarymo metu, bet ne po sutarties sudarymo.

Pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs, turi ne tik daiktų pardavėjas, bet ir daiktų gamintojas, tiekėjas, platintojas (distributorius), importuotojas (asmuo, kuris importuoja daiktus į Lietuvos Respubliką) arba kitas asmuo, kuris skirsto daiktus savo vardu (pavyzdžiui, pardavėjas didmeninio pirkimo-pardavimo srityje). Taigi šia norma įstatymų leidėjas labiau užtikrina pirkėjo interesus, pabrėždamas, kad už daiktų kokybę yra atsakingas ne tik pardavėjas (kuris gali ir nebūti daiktų gamintoju), bet ir daiktų gamintojas, kuris privalo užtikrinti daiktų kokybę bei jų saugumą. Kita vertus, pirkėjo interesai labiau apsaugomi ir dėl to, kad atsakomybę turi prisiimti ir asmuo, importuojantis daiktus į Lietuvos Respubliką, turėdamas tikslą tuos daiktus parduoti ar kitaip paskirstyti (pavyzdžiui, daiktų gamintojas yra Pietų Korėjoje, o importuotojas yra Lietuvoje, - tokiu atveju pirkėjas galėtų pareikšti reikalavimus ne gamintojui, esančiam Pietų Korėjoje, o importuotojui Lietuvoje). Pirkėjas turi teisę pasirinkti, kuriam iš asmenų, kurie yra atsakingi už netinkamą daiktų kokybę, pareikšti reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų vartotojo sveikatai, gyvybei ar turtui, kurį šis paprastai naudojo buityje, reglamentuoja specialios deliktinės civilinės atsakomybės normos, numatytos CK 6.292-6.300 straipsniuose.

Pardavėjas atsako už bet kokius daikto trūkumus, jeigu jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Daiktų perdavimo momentas turi būti nustatomas pagal CK 6.318 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant ir į atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo taisykles. Kad daikto trūkumai atsirado iki jo perdavimo pirkėjui ar dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo, įrodinėjimo pareiga priklauso pirkėjui. CK 6.333 straipsnio 3 dalyje numatytos aplinkybės, kurioms esant pardavėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės už parduotų daiktų trūkumus. Ši norma taikoma tik tais atvejais, kai yra


59

numatyta daiktų kokybės garantija (CK 6.335 str.) ir kai daiktų trūkumai atsiranda po daiktų perdavimo per numatytą daiktų kokybės garantijos terminą (jeigu daikto trūkumai atsirado iki daiktų perdavimo ar dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo, tai taikoma CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Kai daikto trūkumai nustatomi per daikto kokybės garantijos terminą, kitaip nei CK 6.333 straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, pardavėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu jis įrodo, kad:

(1) daikto trūkumai atsirado po jų perdavimo pirkėjui ir

(2) šie trūkumai atsirado dėl aplinkybių, dėl kurių jis gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės už daikto trūkumus, atsiradusius po jų perdavimo pirkėjui. Pardavėjas turi įrodyti aplinkybes, kurioms esant jis gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės. Jis turi įrodyti bent vieną iš šių aplinkybių: (a) kad daikto trūkumai, atsirado dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles; (b) kad daikto trūkumai atsirado dėl trečiųjų asmenų kaltės (pavyzdžiui, vežėjo kaltės); (c) kad daikto trūkumai atsirado dėl nenugalimos jėgos (CK 6.212 str., 6.253 str. 2 d.). Be abejo, turi būti atsižvelgta ir į atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimo taisykles (CK 6.320 str.).

B. Kokybės nustatymas, kai ji specialiai sutartyje neaptarta

1. Kokybės nustatymas pagal daikto naudojimo paskirtį ir tikslus.

Kai kokybės reikalavimai neaptarti sutartyje, daiktų kokybė nustatoma, atsižvelgiant į CK 6.333 straipsnio 4 dalyje numatytus objektyvius kriterijus – tikslus, kuriems parduodami daiktai turi būti naudojami. Šioje dalyje numatytos dvi skirtingos taisyklės, kurios taikomos priklausomai nuo to, žinojo ar ne pardavėjas sutarties sudarymo metu apie konkretų tikslą, kuriam pirkėjas perka daiktus. Panašios nuostatos numatytos 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 35 straipsnio 2 dalies (a) ir (b) punktuose.

Pirmoji taisyklė numatyta CK 6.333 straipsnio 4 dalies normoje yra tokia, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Kitaip tariant, pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurie būtų tinkamai naudoti bet kuriems tikslams, kuriems tokie daiktai įprastai naudojami. Kokybės standartas turi atitikti tokiai kokybei, kokios įprastai tikisi pirkėjai, perkant tokios kokybės daiktus. Jeigu pardavėjo parduodami daiktai tinkami naudoti ne viskam, kam paprastai tokie daiktai naudojami, o tik kai kuriems tikslams, tai pardavėjas apie tai privalo pranešti pirkėjui, kartu išsiaiškindamas, kokiems konkretiems tikslams pirkėjas naudos daiktus66. Tokiu atveju pardavėjas, išsiaiškinęs, jog daiktai nebus tinkami naudoti tam, kam pirkėjas ketina juos naudoti, galėtų atsisakyti parduoti tokius daiktus, taip išvengdamas vėliau jam atsirandančių neigiamų padarinių dėl netinkamos kokybės daiktų perdavimo. Netinkamais naudoti tam, kam jie paprastai naudojami, laikomi daiktai, kurie neturi tam tikrų savybių, ir tai trukdo tokių daiktų naudojimui, arba juos naudojant patiriami nuostoliai, išlaidos ir pan.67 Jeigu daiktus pagal pirkimo-pardavimo sutartį perka pirkėjas, kuris tiesiogiai nenaudos daiktų, o juos

66 Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 35 para. 13. 67 Žr. Bianca Cesare Massimo/Bonell Michael Joachim. Commentary on the International Sales Law. Milano: Giuffrè, 1987, Art. 35 para. 2.5.1.


60

perparduos (pvz., distributorius), tokiu atveju daiktai turi būti tinkami perpardavimui įprastomis komercinėmis sąlygomis68. Specialūs reikalavimai taikomi vartojimo pirkimo-pardavimo atveju, nes šiuo atveju parduodamo daikto savybės neturi būti blogesnės, nei numatyta tam daiktui taikomame techniniame reglamente ir sutartyje, o daikto savybės atitinka sutarties sąlygas, jeigu daiktas atitinka daikto gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus, daiktas atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį bei daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl daikto kokybės (pvz., reklamą) 69. Suvartojami daiktai turi būti tinkami naudoti tuo laikotarpiu, kuriuo jie tinkami naudoti (daiktų tinkamumo naudoti terminas, CK 6.336 str.).

Tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių atveju, kai pardavėjas ir pirkėjas yra skirtingose valstybėse, aktualus gali būti klausimas, pagal kurioje valstybėje – pirkėjo (arba daiktų naudojimo) ar pardavėjo – taikomus standartus turi būti sprendžiama, ar daiktai tinkamai naudoti tam, kam jie paprastai naudojami ar netinkami naudoti. Literatūroje nėra vieningos nuomonės. Šio klausimo sprendimas priklauso nuo konkrečios sutarties aiškinimo. Pavyzdžiui, jeigu pardavėjo ir pirkėjo valstybės yra Europos Sąjungos valstybės, tokiu atveju, ar daiktai yra tinkami naudoti tam, kam jie paprastai naudojami, nustatoma atsižvelgiant į abiejų valstybių standartus, nebent iš šalių sutarties tiesiogiai ar netiesiogiai (pvz., kainos sumažinimas) matyti, kad buvo susitarta dėl mažesnių standartų, nei įprasta tokiems daiktams, taikym70. Kitais atvejais, klausimo sprendimas priklauso nuo konkrečios situacijos aplinkybių. Jeigu pirkėjo valstybėje yra taikomi aukštesni standartai, negu pardavėjo valstybėje, tai apie tai pirkėjas turėtų pranešti pardavėjui. Jeigu daiktai nevisiškai atitinka pardavėjo valstybėje taikomų standartų, bet pirkėjo valstybėje jie būtų tinkami naudoti tam, kam paprastai naudojami, tokiu atveju galima būtų laikyti, kad sutarties sąlyga dėl daiktų kokybės nepažeista, nebent pirkėjas nurodo, kad jis pirks daiktus, kurie atitinka pardavėjo valstybėje taikomus standartus71. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad parduodami daiktai turi atitikti viešosios teisės keliamiems reikalavimams, ypatingai tiems, kurie susiję su vartotojų teisių apsauga ir aplinkos apsauga, visų pirma, su produktų sauga. Jeigu pardavėjas ir pirkėjas yra skirtingose valstybėse (pvz., tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių atveju), tai gali kilti klausimas, kaip ir atitinkamų standartų taikymo atveju, ar pardavėjas privalo rūpintis, kad daiktai atitiktų pirkėjo valstybėje galiojančios viešosios teisės reikalavimams, ar pakanka, kad daiktai atitiktų pardavėjo valstybėje galiojantiems viešosios teisės reikalavimams (tai beveik neaktualu, kai pardavėjo ir pirkėjo valstybės yra, pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstybės). 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių komentatorių nuomone, neturėtų būti tikimasi, kad pardavėjas besąlygiškai turi žinoti pirkėjo valstybėje arba daiktų naudojimo valstybėje galiojančius ypatingus viešosios teisės reikalavimus, taikomus daiktų

68 Ibidem. 69 Taip pat žr. Europos Parlamento ir Tarybos 1999 m. gegužės 25 d. direktyvos 1999/44/EB dėl tam tikrų vartojimo pirkimo-pardavimo ir su tuo susijusių garantijų aspektų 2 str. (2) d), kuriame taip pat numatyta, kad reikalavimai daiktui gali būti nustatomi, remiantis reikalavimais, kurie yra įprasti tokiems patiems daiktams ir kurių vartotojas gali protingai tikėtis, atsižvelgiant į pardavėjo, gamintojo ar jų atstovo nurodytas konkrečias prekės savybes reklamoje, etiketėse ar kituose viešai paskelbtuose pareiškimuose (OJ 1999 L 171) . 70 Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 35 para. 16. 71 Ibidem.


61

naudojimui72. Vien tik tai, kad pirkėjas pranešė pardavėjui daiktų paskyrimo vietą, nelemia, jog pardavėjas turi pareigą užtikrinti, kad daiktai atitiktų toje valstybėje galiojančius viešosios teisės reikalavimus. Komentatoriai pabrėžia, kad tai visų pirma pirkėjo reikalas, rūpintis daiktų naudojimo atitikimu ypatingoms daiktų naudojimo valstybėje galiojančioms viešosios teisės normoms, ir jis turėtų informuoti pardavėją apie tokius reikalavimus, kaip ir apie specialius daiktų naudojimo tikslus. Tačiau kartu pažymima, kad pardavėjas galėtų būti laikomas įpareigotu perduoti daiktus, kurių naudojimas atitiktų jų naudojimo valstybėje galiojantiems viešosios teisės reikalavimams, jeigu jau ir anksčiau su pirkėju buvo susiklostę santykiai, arba pardavėjas ir anksčiau reguliariai parduodavo daiktus į tą valstybę73. Kita vertus, teisingą šių pareigų paskirstymą lemia konkretaus atvejo aplinkybės.

Vadovaujantis CK 6.333 straipsnio 4 dalies normoje numatyta antrąja taisykle, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie atitiktų tam konkrečiam tikslui74. Taigi pagal šią nuostatą daiktai neatitiks kokybės (kartu ir sutartyje nurodytų daiktams keliamų reikalavimų), jeigu jie bus netinkami naudoti tam konkrečiam tikslui, kuris sutarties sudarymo metu buvo žinomas pardavėjui. Viena iš sąlygų, kuri būtina, kad galima būtų taikyti daiktų naudojimo tinkamumo specialiam tikslui taisyklę, yra tai, kad pardavėjui turi būti žinomas konkretus tikslas, kuriam daiktai bus naudojami. Apie daiktų naudojimo konkretų tikslą pardavėjas gali būti informuojamas, numatant tai pirkimo-pardavimo sutartyje, kurioje gali būti nurodyta, kokiam tikslui ar kokiu būdu pirkėjas naudos daiktus, arba nurodomos daikto savybės, kurias turi turėti daiktas (CK 6.333 str. 6 d.). Tačiau nereikalaujama, kad pirkėjas konkretų daiktų naudojimo tikslą (paskirtį) aiškiai nurodytų sutartyje. Kitaip tariant, turi būti aiškinamasi, ar pardavėjas žinojo apie konkretų daiktų naudojimo tikslą kitu pagrindu, net ir tokio tikslo nenurodžius sutartyje. Pardavėjas apie tikslą, kuriam pirkėjas naudos daiktus, gali sužinoti, pavyzdžiui, derybų eigoje, susirašinėjimų su pirkėju, kaip būsimu kontrahentu, iš ikisutartinių dokumentų ar iš kitokių aplinkybių, kurios patvirtina, kad pardavėjui buvo pateikta informacija apie konkretų daiktų naudojimo tikslą. Kita sąlyga, norint taikyti daiktų naudojimo tinkamumo specialiam tikslui taisyklę, yra tai, kad konkretus daiktų naudojimo tikslas pardavėjui turi būti žinomas sutarties sudarymo metu. Kitaip tariant, pirkėjas negalėtų remtis daiktų netinkamumu naudoti konkrečiam tikslui, jeigu jis pardavėją informavo apie tokį konkretų daiktų naudojimo tikslą informavo jau po sutarties sudarymo. Kita vertus, turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar pirkėjui buvo protinga pasikliauti pardavėjo kompetentingumu dėl pardavimo daiktų, kurie būtų tinkami naudoti pirkėjo nurodytam konkrečiam tikslui (pavyzdžiui, pirkėjui neprotinga būtų pasitikėti pardavėju, jeigu jis neturi jokių specialių žinių apie daiktus, kuriuos jis parduoda (jis nėra tų daiktų gamintojas, o tik platintojas, nesusijęs su gamintoju ir neturintis specialių žinių tam tikroje prekių srityje).

72 Žr. Bianca Cesare Massimo/Bonell Michael Joachim. Commentary on the International Sales Law. Milano: Giuffrè, 1987, Art. 35, Anm. 3.2.; Schwenzer in Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 35 para. 17. 73 Ibidem. 74 Tokia nuostata įtvirtinta ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 35 str. 2 d. (b) p., o konvencijoje ši nuostata numatyta taip, kaip ir Didžiosios Britanijos prekių pirkimo-pardavimo įstatymo (angl. Sale of Goods Act) 14 (3) str., JAV vieningo komercinio kodekso (angl. Uniform Commercial Code) 2-315 str.


62

2. Kokybės nustatymas pagal pavyzdį, modelį ar aprašymą.

Pakankamai dažnai sutinkama situacija, kai parduodamų daiktų savybės nustatomos pagal pavyzdį, modelį ar kitokį daiktų aprašymą. Jeigu perduoti daiktai neatitinka daiktų pavyzdžių, modelių ar aprašymų savybių, tai tokiu atveju pirkėjas gali reikšti reikalavimus dėl daiktų neatitikimo kokybei. Pagal CK 6.333 straipsnio 5 dalį pardavėjas neatsako už daiktų savybių neatitikimą pavyzdžiui ar modeliui, jeigu šie buvo pateikti tik peržiūrėjimui niekuo neįsipareigojant. Kita vertus, ši norma turi būti taikoma tik tais atvejais, kai pavyzdį, modelį ar aprašymą pateikė pardavėjas, bet ne pirkėjas. Jeigu pavyzdį, modelį ar aprašymą pateikia pirkėjas, tokiu atveju turėtų būti taikoma arba CK 6.333 straipsnio 1 dalis, arba CK 6.333 straipsnio 4 dalis, aiškinant, kad pirkėjas aiškiai nurodė, kokiam tikslui ar kokias savybes daiktai turi atitikti.

C. Teisinės pasekmės, atsirandančios perdavus netinkamos kokybės daiktą

CK 6.334 straipsnio 1 dalyje numatyta bendroji taisyklė, kad pardavėjas atsako už parduoto daikto netinkamą kokybę, jeigu pardavėjas nenurodė pirkėjui ir su juo neaptarė daikto trūkumų. Kitaip tariant, pardavėjas atsako už bet kokius (tiek akivaizdžius, tiek paslėptus) daiktų trūkumus, kurie pardavėjo su pirkėju nebuvo aptarti. Pirkėjas savo pasirinkimu, atsižvelgiant į CK 6.334 straipsnyje numatytas sąlygas, gali pareikšti pardavėjui šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus reikalavimus. Visi nurodyti teisių gynimo būdai yra alternatyvūs, tačiau kokiais iš jų galima pasinaudoti, priklauso nuo tam tikrų sąlygų. Atskirų pirkimo-pardavimo rūšių atveju CK numato netinkamos kokybės daikto perdavimo teisinių padarinių atsiradimo ypatumus. Pavyzdžiui, vartojimo pirkimo-pardavimo atveju, pirkėjo teisės, nusipirkus netinkamos kokybės daiktus, numatytos CK 6.363-6.364 straipsniuose, o nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo atveju pirkėjo teisių gynimo būdų ypatumas numatytas CK 6.399 straipsnyje.

CK 6.334 straipsnio 1 dalyje numatyti keli pirkėjo teisės gauti tinkamos kokybės daiktą gynimo būdai:

(1) teisė reikalauti, kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės;

(2) teisė reikalauti, kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina;

(3) teisė, kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti;

(4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

Kadangi kiekvieno iš aukščiau nurodytų teisių gynimo būdų taikymas turi tam tikrų ypatumų, aptarsime kiekvieno iš jų taikymą atskirai.

1. Reikalavimas, kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu.


63

1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 46 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta pirkėjo teisė reikalauti, esant sutarties esminiam pažeidimui, kad pardavėjas pakeistų prekes tinkamos kokybės prekėmis. Reikalavimas daiktą, sutartyje apibūdintą pagal rūšį, pakeisti tinkamos kokybės daiktu reiškia reikalavimą įvykdyti prievolę natūra, nes teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra gali būti realizuojama ne tik tada, kai sutartis apskritai neįvykdyta, bet ir tada, kai ji įvykdyta netinkamai (CK 6.214 str.). Tokį reikalavimą pirkėjas gali pareikšti, jeigu yra tokios sąlygos:

pirma, daiktas, esantis pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, turi b ūti apibūdintas rūšies požymiais (CK 4.4 str. 2 d.). Jeigu daiktas apibūdintas individualiais požymiais, tokiu atveju reikalavimo, kad daiktas būtų pakeistas kitu daiktu, pirkėjas negali pareikšti;

antra, reikalavimo daiktą, apibūdintą rūšies požymiais, pakeisti tinkamos kokybės daiktu pirkėjas negali pareikšti, jeigu daikto trūkumai yra nedideli (neesminiai). Ar daikto trūkumai yra nedideli (neesminiai), yra fakto klausimas, todėl tai turi būti nustatoma, atsižvelgiant į visas konkrečios situacijos aplinkybes. Nustatant, daikto trūkumai yra nedideli ar dideli, turėtų būti vertinamos, pavyzdžiui, tokios aplinkybės: ar daikto trūkumai gali būti pašalinti be neproporcingų išlaidų ar laiko sąnaudų (pvz., ar pardavėjo išlaidos, susijusios su tinkamos kokybės daiktų pristatymu ir susigrąžintų daiktų realizavimu bus neproporcingai didesnės, nei pirkėjo nuostoliai, susiję su nekokybiškų daiktų perdavimu), ar trūkumai gali iš naujo pasireikšti, ar trūkumai pasireiškia tik vieną kartą ar pakartotinai, ar trūkumus įmanoma apskritai pašalinti ar ne, ir kitas aplinkybes. Jeigu daikto trūkumai nedideli (neesminiai), tokiu atveju pirkėjas gali reikšti kitus reikalavimus, numatytus CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose, o taip pat reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo.

Daikto pakeitimo išlaidos tenka pardavėjui. Daikto pakeitimo atveju daikto gabenimo išlaidos tenka pardavėjui net ir tuo atveju, jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje buvo numatyta, kad daikto gabenimo (pirmojo daikto perdavimo atveju) išlaidas padengia pirkėjas. Kita vertus, pardavėjas privalo atlyginti ir visus kitus nuostolius, atsiradusius dėl netinkamos kokybės daikto perdavimo tiek, kiek to nepadengia daikto pakeitimas tinkamos kokybės daiktu. Reikalavimas pakeisti daiktą tinkamos kokybės daiktu reiškia, kad daiktas pagal sutartį jau buvo pirkėjui perduotas, todėl ši teisinė pasekmė neatsiranda, kai pirkėjas dar prieš perduodant jam daiktą nurodo, kad jis netinkamos kokybės ir daikto nepriima. Pastaruoju atveju pirkėjas gali pasinaudoti teisių gynimo būdais, numatytais CK 6.324 straipsnyje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirkėjui pareiškus analizuojamą reikalavimą, pirkėjas turi grąžinti pardavėjui jo perduotą netinkamos kokybės daiktą.

2. Reikalavimas sumažinti pirkimo kainą.

Reikalavimą sumažinti parduodamų daiktų kainą pirkėjas gali pareikšti, jeigu jis gali naudoti daiktus pagal jų paskirtį (įprastą ar specialią), nepašalinus daikto trūkumų, tačiau nustatant kainą, nebuvo įvertinti daikto trūkumai, kurie įtakoja kainos dydį. Šią teisę pirkėjas turi, nepaisant to, kaina pagal sutartį buvo sumokėta ar ne (be abejo, efektyviau galima pasinaudoti šiuo teisių gynimo būdu, kai kaina ar jos dalis pagal sutartį dar nėra sumokėta). Pirkėjas gali reikalauti sumažinti kainą tokiu santykiu, kokiu vertė, kurią turėjo parduodami daiktai jų perdavimo metu, atitinka vertę, kurią tuo pačiu momentu turėtų daiktai, atitinkantys kokybės reikalavimus. Šie du vertės dydžiai turėtų būti vertinami daiktų perdavimo momentu, nes tai leistų išvengti situacijos rinkoje pasikeitimo, kuris gali įtakoti netinkamos kokybės daiktų vertę. Nustatant kainos sumažinimą, reikia įvertinti ir pirkėjo iš daiktų jau gautą naudą


64

(pavyzdžiui, jeigu daiktai jau buvo parduoti, išnuomoti ar pan.). Įrodyti daiktų vertės dydžius turi pirkėjas, nes jis reikalauja kainos sumažinimo. Reikalavimo sumažinti kainą įgyvendinimo ypatumai vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties atveju numatyti CK 6.364 straipsnio 3 dalyje. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties atveju pirkėjas, grąžindamas prastos kokybės daiktą pardavėjui, turi teisę reikalauti atlyginti nustatytos sutartyje kainos ir kainos, galiojančios jo reikalavimo patenkinimo momentu, o jeigu jo reikalavimo pardavėjas netenkina, - teismo arba kitokios institucijos sprendimo priėmimo momentu, skirtumą.

Kainos sumažinimas neatima iš pirkėjo teisės pareikalauti ir nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės daiktų perdavimo, tiek, kiek jų nekompensavo kainos sumažinimas.

3. Reikalavimas neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus arba atlyginti pirk ėjo išlaidas jiems ištaisyti

1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 46 straipsnio 3 dalyje taip pat numatyta pirkėjo teisė reikalauti, kad pardavėjas pašalintų prekių neatitikimą sutarčiai pataisydamas prekes, išskyrus atvejus, kai tai, atsižvelgiant į visas aplinkybes, yra neprotinga. CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą reikalavimą dėl neatlygintino daikto trūkumų pašalinimo arba pirkėjo išlaidų trūkumams ištaisyti atlyginimo pirkėjas gali pareikšti, jeigu daikto trūkumus įmanoma pašalinti (pavyzdžiui, suremontuojant daiktą, pakeičiant detales, sudėtines dalis ir pan.). Ši padaryta išlyga atitinka protingumo kriterijus, nes galimybė reikalauti pašalinti daikto trūkumus, kurių pašalinti neįmanoma, prieštarautų proporcingumo principui, ginant pirkėjo teises, - turi būti siekiama užtikrinti pirkėjo ir pardavėjo teisėtų interesų pusiausvyrą. Sąlyga “jeigu daikto trūkumus įmanoma pašalinti” turi būti aiškinama plačiau, t. y. kaip apimantis ir tuos atvejus, kai ištaisyti daikto trūkumus, atsižvelgiant į visas aplinkybes, yra neprotinga75. Visų pirma, turima omenyje tie atvejai, kai daikto trūkumų ištaisymas reikalauja neproporcingai didelių išlaidų (pavyzdžiui, trūkumų ištaisymas kainuotų daugiau nei pats daiktas arba daugiau nei daikto pakeitimas tinkamos kokybės daiktu). Kad daikto trūkumų pašalinti neįmanoma arba atsižvelgiant į visas aplinkybes neprotinga tai daryti, įrodyti privalo pardavėjas, nes skolininkas turi įrodyti negalimumą įvykdyti prievolę, jeigu jis remiasi negalėjimu ją įvykdyti.

Šis reikalavimas gali būti pareikštas, nepaisant to, sutarties dalyku yra rūšies požymiais ar individualiais požymiais apibūdinti daiktai. Jeigu reikalaujama ištaisyti trūkumus daikto, apibūdinto pagal rūšies požymius, tai pardavėjas gali trūkumus pašalinti, pakeičiant nekokybišką daiktą tinkamos kokybės daiktu. Trūkumų pašalinimas atliekamas pardavėjo sąskaita. Pirkėjas daikto trūkumus gali pašalinti pats ar trečiųjų asmenų pagalba. Tokiu atveju jam bus atlyginamos protingos būtinos trūkumų ištaisymo išlaidos. Šia teise pirkėjas gali pasinaudoti, skirtingai nei teise reikalauti pagal rūšį apibūdintą daiktą pakeisti tinkamos kokybės daiktu, nepaisant to, daikto trūkumai yra dideli ar nedideli.

Ištaisyti daikto trūkumus pardavėjas privalo per protingą terminą. Protingas terminas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios situacijos reikšmingas aplinkybes.

Pirkėjas, pasinaudojęs reikalavimu ištaisyti daikto trūkumus, nepraranda teisės reikalauti nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės daiktų perdavimo ir trūkumų ištaisymo,

75 Panaši nuostata numatyta 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 46 straipsnio 3 dalyje.


65

atlyginimo. Jeigu daikto trūkumai ištaisyti, praleidus daikto perdavimo terminą, tai pirkėjas turi teisę reikalauti ir dėl termino perduoti daiktus praleidimo atsiradusius nuostolius.

4. Reikalavimas grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties.

CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta teisė pirkėjui nutraukti sutartį, kai netinkamos kokybės daikto perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Esant esminiam sutarties pažeidimui, pirkėjas sutartį gali nutraukti vienašališkai, nesikreipiant į teismą (CK 6.217 str. 2 d., 6.218 str. 1 d.). Vadovaujantis CK 6.221 straipsnio 1 dalimi, sutarties nutraukimo atveju abi šalys atleidžiamos nuo sutarties vykdymo, tačiau šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi, t. y. taikoma restitucija. Todėl pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą, o pardavėjas privalo ją grąžinti. Pirkėjas privalo grąžinti pardavėjui jam perduotus daiktus. Ar netinkamos kokybės daiktų perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas, nustatoma pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytus vertinamuosius kriterijus. Sutarties nutraukimas pirkėjui suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė (ultima ratio), kai kitų teisių gynimo būdų, numatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose, įskaitant ir nuostolių atlyginimą, nepakanka apginti pažeistų pirkėjo teisių. Pažymėtina, kad sutarties nutraukimas neatleidžia pardavėjo nuo nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės daiktų perdavimo, atlyginimo (CK 6.221 str. 2 d.), todėl pirkėjas gali reikalauti ir nuostolių atlyginimo76.

Sutarties nutraukimo priežastimi turi būti tai, kad daikto trūkumai yra tokie reikšmingi (esminiai), kad jie pateisina sutarties nutraukimą. Kitaip tariant, daikto trūkumai yra tokie, kad jie negali būti nei pašalinti, nei netinkamos kokybės daiktas gali būti pakeistas tinkamos kokybės daiktu (pavyzdžiui, vietoj paveikslo originalo parduodama kopija), arba pardavėjas atsisako ištaisyti daikto trūkumus ar atlyginti tokių trūkumų pašalinimo išlaidas arba pakeisti nekokybiškus daiktus kokybiškais daiktais, arba tokie daikto trūkumų pašalinimo būdai pagrįstai nėra priimtini pirkėjui. Jeigu daikto trūkumai yra reikšmingi (esminiai) ir jie negali būti ištaisomi, tai pirkėjas gali pasinaudoti teise nutraukti sutartį nedelsiant.

Jeigu daikto trūkumai yra esminiai, tačiau jie gali būti pašalinti, tokiu atveju sutartį galima nutraukti, jeigu pardavėjas per protingą terminą nepašalina daikto trūkumų arba netinkamos kokybės daiktų nepakeičia tinkamos kokybės daiktais.

Jeigu daikto trūkumai yra esminiai, tačiau juos galima ištaisyti arba pakeisti daiktus su trūkumais kitais kokybiškais daiktais, tai pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties tol, kol jis protingai gali tikėtis, kad pardavėjas per protingą terminą, priklausomai nuo aplinkybių, ištaisys daikto trūkumus ar netinkamos kokybės daiktą pakeis tinkamos kokybės daiktu. Tačiau tokia taisyklė netaikoma, t. y. pirkėjas gali dėl esminių daikto trūkumų iš karto nutraukti sutartį, jeigu: (1) griežtas daiktų perdavimo termino laikymasis turi esminę reikšmę sutarčiai (t. y. kai daiktų, ištaisant jų trūkumus ar pakeičiant daiktus tinkamos kokybės daiktais, perdavimo terminas būtų praleistas, ir tai būtų esminis sutarties pažeidimas; (2) pirkėjui nepriimtina protingai tikėtis daiktų trūkumų ištaisymu ar daiktų pakeitimu, atsižvelgiant į pardavėjo elgesį sutarties vykdymo metu arba į daiktų trūkumų pobūdį (pvz., sutarties vykdymo metu pardavėjas elgėsi apgaulingai, arba pagrįstai galima manyti, kad atsižvelgiant į daikto trūkumus, pardavėjas nepajėgus jų pašalinti ar pakeisti perduotus daiktus 76 Analogiškos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo teisinės pasekmės numatytos ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 81 straipsnyje.


66

tinkamos kokybės daiktais); (3) daikto trūkumų ištaisymas ar daiktų pakeitimas nesukels pirkėjui neprotingų nepatogumų (pvz., kai daikto trūkumai gali būti ištaisomi pirkėjo gamykloje, o tai gali trukdyti jo įmonės veiklai ar pan.). Kad daikto trūkumų pašalinimas sukels neprotingų nepatogumų, turi įrodyti pirkėjas; (4) pardavėjas atsisako pašalinti daikto trūkumus (juos ištaisant arba pakeičiant daiktą)77.

Ar netinkamos kokybės daiktų perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas, turi įrodyti pirkėjas.

Pabrėžtina, kad, pavyzdžiui, vartojimo pirkimo-pardavimo atveju pirkėjas vietoj kitų teisių gynimo būdų savo pasirinkimu bet kokiu atveju gali reikalauti vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą, o taip pat turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (CK 6.363 str. 5, 8 d.).

Pažymėtina, kad be CK 6.334 straipsnio 1 dalyje numatytų ir aukščiau aptartų teisių gynimo būdų, pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo ir nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės daiktų perdavimo, atlyginimo. Nuostolių atlyginimas, minėta, yra bendroji pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimo pasekmė. Pabrėžtina, kad nuostolių atlyginimas gali konkuruoti su kitais teisių gynimo būdais. Pavyzdžiui, kaip minėta, jeigu pardavėjas reikalauja ištaisyti daikto trūkumus, tai nuostolių atlyginimo jis galės reikalauti, jeigu ištaisant daikto trūkumus nebus kompensuotos visos pirkėjo dėl netinkamos kokybės daikto perdavimo patirtos neigiamos pasekmės.

D. Reikalavimai, žuvus nupirktam daiktui

CK 6.334 straipsnio 2 dalyje numatyti teisiniai padariniai, kai nupirktas daiktas žūva dėl paslėpto trūkumo, buvusios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu. Šie teisiniai padariniai atsiranda tik tais atvejais, kai daiktas žūva dėl sutarties sudarymo metu buvusių paslėptų daikto trūkumų, t. y. tokių trūkumų, kurių negalima paprastai nustatyti daikto priėmimo ir patikrinimo metu (pvz., apžiūrint daiktą), o jie paaiškėja daikto naudojimo, saugojimo, montavimo, paleidimo į apyvartą metu. Taigi bendroji sąlyga, atsirasti minėtame straipsnyje daikto žuvimo teisiniams padariniams yra tai, kad daiktas turi žūti dėl paslėptų daikto trūkumų. Bendroji daikto žuvimo dėl paslėpto trūkumo pasekmė yra tokia, kad pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo, kad šis grąžintų jam sumokėtą už daiktą kainą. Pardavėjas privalo grąžinti už daiktą sumokėtą kainą, nepaisant to, yra dėl to pardavėjo kaltė ar ne. Tačiau jeigu pardavėjas apie paslėptus daikto trūkumus žinojo ar turėjo žinoti, tai pirkėjas turi teisę reikalauti ir nuostolių atlyginimo.

Jeigu daiktas žuvo dėl paslėpto trūkumo, tačiau tai atsitiko dėl nenugalimos jėgos arba pirkėjo kaltės (pavyzdžiui, pirkėjas netinkamai saugojo daiktą), tai pirkėjas gali reikalauti iš pardavėjo tik daikto vertės jo žuvimo momentu ir daikto kainos, kuri buvo sumokėta pardavėjui, skirtumo. Daikto vertė žuvimo metu turi būti aiškinama kaip daikto rinkos vertė. Tačiau šis teisinis padarinys atsiranda tik tais atvejais, kai daikto žuvimą sąlygojo būtent paslėptas trūkumas, nežiūrint į tai, kad daiktas žuvo esant nenugalimos jėgos aplinkybėms ar pirkėjo kaltei. Kitaip tariant, daikto vertės žuvimo metu ir daikto kainos skirtumas turi būti

77 Žr. Schlechtriem Peter. Kommentar zum Einheitlichen UN-Kaufrecht: das Übereinkommen der Vereinten Nationen über Vertäge über den internationalen Warenkauf. 3. Aufl., München: C. H. Beck, 2000, Art. 49 para. 12.


67

atlyginamas pirkėjui tik tais atvejais, kai šis įrodo, kad jeigu nebūtų buvę paslėpto daikto trūkumo, tai daiktas net ir esant nenugalimos jėgos aplinkybėms ar pirkėjo kaltei, nebūtų žuvęs. Taigi turi būti nustatyta, kad daikto žuvimo pagrindinė priežastis yra paslėptas daikto trūkumas. Kai daiktas žūva dėl paslėpto trūkumo, ir kai pardavėjas sutarties sudarymo metu žinojo ar turėjo žinoti apie tą trūkumą, tai pirkėjui turi būti grąžinta ne tik sumokėta už daiktą kaina, bet ir atlyginti nuostoliai. Tačiau nuostoliai neturi būti atlyginami, jeigu daiktas žuvo kad ir dėl paslėpto trūkumo, bet nenugalimos jėgos aplinkybių įtakoje ar dėl pirkėjo kaltės.

E. Negalimumas apriboti ar panaikinti atsakomybę už daiktų kokybės trūkumus

CK 6.334 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės norma, draudžianti pirkimo-pardavimo sutartyje šalims numatyti sąlygas, panaikinančias ar apribojančias pardavėjo atsakomybę už daiktų kokybės trūkumus, nes tokios sutarties sąlygos bus niekinės ir negalios (CK 1.80 str. 1 d.). Terminą “atsakomybė” minėtos kodekso normos prasme reikia aiškinti ne tik kaip civilinę atsakomybę (nuostolių atlyginimą ir/ar netesybų sumokėjimą), bet ir kaip kitus teisių gynimo būdus, kurie gali būti taikomi perdavus netinkamos kokybės daiktą ir kurie numatyti CK 6.334 straipsnio 1 dalyje. CK numato dvi išimtis, kurioms esant sutarties sąlygos, panaikinančios ar apribojančios pardavėjo atsakomybę už daikto trūkumus, nebus negaliojančios. Pirmoji išimtis susijusi su bendrąja pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus taisykle, numatyta CK 6.334 straipsnio 1 dalyje, yra, kad jeigu pardavėjas atskleidė pirkėjui daikto trūkumus, kurie pardavėjui buvo ar turėjo būti žinomi, tai sutartyje gali būti susitarta apriboti ar panaikinti pardavėjo atsakomybę už tokius daikto trūkumus. Kita vertus, net jeigu sutartyje tokios sąlygos ir nebūtų, tai pardavėjas galėtų remtis tokia įstatymo numatyta išimtimi.

Antroji išimtis susijusi su pardavėjo asmeniu. Jeigu pirkėjas perka daiktus iš pardavėjo, kuris nėra profesionalus pardavėjas (t. y. asmuo, kuris nėra daikto gamintojas, tiekėjas, platintojas ar kitas asmuo, kuris nesiverčia prekybos veikla, o daikto pardavimas yra, pavyzdžiui, jo vienkartinis sandoris). Tokiu atveju rizika dėl daikto trūkumų gali būti perkeliama pirkėjui.

Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios taisyklės turi būti taikomos ir aiškinamos sistemiškai su CK 6.252 straipsniu, t. y. net ir esant minėtoms išimtims, šalių susitarimai dėl civilinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo ir/ar netesybų sumokėjimo) negalios, jeigu nuostoliai dėl daikto kokybės trūkumų bus padaryti pardavėjo tyčia ar dėl didelio neatsargumo, o taip pat kai dėl daikto kokybės trūkumų bus padaryta žala pirkėjo sveikatai, gyvybei, taip pat neturtinė žala (pavyzdžiui, vartojimo pirkimo-pardavimo atveju, kai dėl netinkamos kokybės daikto atsiranda žala vartotojo sveikatai, gyvybei ar jam tuo padaryta neturtinė žala (CK 6.299 str. 1 d.). Kita vertus, atskirų pirkimo-pardavimo sutarčių rūšių atveju gali būti numatytos kitokios normos. Antai vartojimo pirkimo-pardavimo sutartyse negali būti sąlygų, pasunkinančių vartotojo (pirkėjo) padėtį arba panaikinančių ar suvaržančių vartotojo (pirkėjo) teisę pareikšti ieškinį pardavėjui dėl sutarties sąlygų pažeidimo (CK 6.350 str. 2 d.).

F. Terminai, per kuriuos gali būti reiškiami reikalavimai d ėl parduotų daiktų trūkumų

CK 6.338 straipsnyje numatyti terminai, per kuriuos pirkėjas gali pareikšti pardavėjui reikalavimus dėl parduodamų daiktų trūkumų. Šiame straipsnyje numatyti terminai taikomi ne tik daiktų kokybės trūkumų atveju, bet ir parduodamų daiktų neatitikimų kitokiems


68

reikalavimams atveju. Nurodytame CK straipsnyje numatytų terminų, per kuriuos pirkėjas gali pareikšti reikalavimus dėl daiktų trūkumų, taisyklių taikymas priklauso nuo to, dėl kokių daikto trūkumų reiškiami reikalavimai, taip pat nuo to, ar yra nustatytas daikto kokybės garantijos ar daikto tinkamumo naudoti terminas ar ne.

CK 6.338 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl parduotų daiktų trūkumų, kurie nustatyti per CK 6.338 straipsnyje numatytus terminus, išskyrus atvejus, kai sutartis ar įstatymai nustato ką kita. Pavyzdžiui, jeigu sutarties sudarymo metu pardavėjas atskleidė daikto trūkumus ir su pirkėju juos aptarė, tai pardavėjui pirkėjas negali pareikšti reikalavimų dėl sutartyje aptartų daikto neatitikimų reikalavimams (CK 6.334 str. 1 d.). Kita vertus, jeigu pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad jo perduodami daiktai neatitinka sutarties sąlygų, bet to nenurodė pirkėjui, tai jis negali remtis taisykle, kad pirkėjas privalėjo pranešti apie daikto trūkumus per įstatyme ar sutartyje numatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustatytas, - per protingą terminą (CK 6.348 str. 3 d.).

1. Bendrasis terminas

CK 6.338 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ilgesnio termino. Terminas reikalavimams dėl gabenamų ar paštu siunčiamų daiktų trūkumų pareikšti skaičiuojamas nuo daiktų atgabenimo į paskirties vietą dienos. Ši taisyklė visiškai atitinka 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 39 straipsnio 2 dalies nuostatą.

Bendrasis dvejų metų terminas, numatytas CK 6.338 straipsnio 2 dalyje, kaip minėta, taikoma tais atvejais, kai įstatymuose ar sutartyje nenustatytas daikto kokybės garantijos terminas ar tinkamumo naudoti terminas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai nustatytas daiktų kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, CK 6.338 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas netaikomas tik reikalavimų dėl daikto kokybės trūkumų atžvilgiu, nes garantijos terminas ar tinkamumo naudoti terminas reiškia, kad per nustatytą terminą daiktas bus tinkamos kokybės ar tinkamas naudoti pagal paskirtį. O dėl kitokių daikto trūkumų (pvz., kiekio, asortimento, taros, pakuotės, komplektiškumo) CK 6.338 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas taikomas, nepaisant to, nustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas ar ne.

Bendroji taisykl ė yra tokia, kad reikalavimus dėl parduoto daikto tr ūkumų pirk ėjas gali pareikšti per protingą terminą po to, kai neatitikimą pastebėjo ar tur ėjo pastebėti. Kita vertus, jeigu reikalavimų dėl daikto trūkumų pareiškimo terminai numatyti įstatymuose ar sutartyje, tai reikalavimai turi būti pareikšti per šiuos terminus. Jeigu pirkėjas reikalavimų dėl daikto trūkumų nepareiškia per įstatymų ar sutarties numatytus terminą, o jeigu šis nenustatytas, - per protingą terminą, pardavėjas gali atsisakyti tenkinti pardavėjo reikalavimus, jeigu įrodo, kad (i-a) pirkėjui pažeidus pareigą pranešti pardavėjui apie sutarties sąlygų, nustatančių reikalavimus parduodamam daiktui, nebeįmanoma įvykdyti jo reikalavimų arba (i-b) kad tų reikalavimų įvykdymas pareikalautų nepaprastai didelių pardavėjo išlaidų, palyginti su tomis, kurių pardavėjas būtų turėjęs, jei pirkėjas būtų tinkamai pranešęs pardavėjui apie sutarties pažeidimą, išskyrus tuos atvejus, kai pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad jo parduodami daiktai neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų (CK 6.348 str. 2-3 d.).


69

CK 6.338 straipsnio 2 dalyje numatytas dvejų metų terminas yra naikinamasis terminas (CK 1.117 str. 6 d.), kuriam pasibaigus išnyksta teisė reikšti reikalavimus dėl parduoto daikto trūkumų. Šis terminas negali būti nei sustabdomas, nei atnaujinamas, teismas gali jį taikyti ex officio (savo iniciatyva). Tiesa, įstatymai ar sutartis gali numatyti ilgesnį nei dveji metai terminą, per kurį gali būti pareikšti reikalavimai dėl daikto trūkumų. Taigi reikalavimai turi būti pareikšti taip, kad juos pardavėjas gautų ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos. Kita vertus, dvejų metų terminas taikomas tik tais atvejais, kai daikto trūkumai nebuvo nustatyti ar negalėjo būti nustatyti daikto patikrinimo metu, o taip pat kai pirkėjas turi pagrįstą protingą pagrindą, pateisinantį pareigos, pranešti apie daikto trūkumus per įstatymų ar sutartyje numatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustatytas, - per protingą terminą (CK 6.327 str. 5 d., 6.338 str. 2 d., 6.348 str. 1 d.), pažeidimą. Pažymėtina, kad jeigu pardavėjas buvo nesąžiningas, t. y. jis žinojo ar turėjo žinoti, kad jo perduodami daiktai neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, ir apie tai nepranešė pardavėjui, tai, vadovaujantis CK 6.348 straipsnio 3 dalimi, pardavėjas negali remtis ir CK 6.338 straipsnio 2 dalyje numatyto dvejų metų termino taisykle78.

Dvejų metų terminas pradedamas skaičiuoti nuo daiktų perdavimo pirkėjui momento (CK 6.318 str. 2 d. 2, 3 p.), išskyrus kai sutartis numato daiktų gabenimą ar siuntimą paštu (CK 6.318 str. 2 d. 1 p.), - šiuo atveju dvejų metų terminas pradedamas skaičiuoti nuo daiktų atgabenimo į paskirties vietą, nepriklausomai nuo atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizikos ar nuosavybės teisės pirkėjui perėjimo79. Dvejų metų termino pabaiga nustatoma pagal bendras terminų pabaigos skaičiavimo taisykles (žr. CK 1.119-1.122 str.). Jeigu kyla ginčas dėl to, ar reikalavimas dėl daikto trūkumų pareikštas per dvejų metų terminą, tai pirkėjas turi įrodyti, kad dvejų metų terminas reikalavimui pareikštas nepasibaigus šiam terminui.

2. Daikto kokybės garantijos terminas.

Minėta, kad bendrasis dvejų metų terminas, numatytas CK 6.338 straipsnio 2 dalyje, taikomas tais atvejais, kai įstatymuose ar sutartyje nenustatytas daikto kokybės garantijos terminas. Kai yra nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, vadovaujantis CK 6.338 straipsnio 3 dalimi, reikalavimai dėl daikto kokybės trūkumų gali būti reiškiami, jeigu kokybės trūkumai nustatyti per garantijos terminą.

2.1. Daiktų kokybės garantijos rūšys.

CK numato dviejų rūšių daiktų kokybės garantijas: garantij ą pagal įstatymą ir sutartinę garantiją. Garantija pagal įstatymą reiškia, kad pardavėjas turi pareigą patvirtinti, jog jo perduodami daiktai jų perdavimo pirkėjui yra tinkamos kokybės (CK 6.317 str. 2 d., 6.333 str.). Garantija dėl daiktų kokybės jų perdavimo momentu yra nepriklausomai nuo to, numatyta ji ar ne sutartyje (CK 6.317 str. 2 d., 6.363 str. 1 d.). Kitaip tariant, jeigu pardavėjas neaptaria su pirkėju daikto kokybės trūkumų, laikoma, kad pardavėjas garantuoja jų kokybę. Tačiau nuo daiktų kokybės garantijos pagal įstatymą, pagal kurią garantuoja daikto kokybė, jo 78 Pavyzdžiui, Stokholmo Prekybos rūmų arbitražinis teismas 1998 m. birželio 5 d. byloje nusprendė, kad ir praėjus ketveriems metams nuo detalių perdavimo, pardavėjas yra atsakingas už dėl neteisingo detalių įmontavimo į įrengimą (presą) atsiradusią žalą, jeigu pardavėjas neinformavo pirkėjo apie neteisingo detalių įmontavimo pasekmes, apie kurias pardavėjo žinojo ar turėjo žinoti (žr. Magnus Ulrich. Das UN-Kaufrecht – aktuelle Entwicklungen und Rechtsprechungspraxis. In: Zeitschrift für Europäisches Privatrecht (ZEuP), 3/2002, p. 523, 536). 79 Žr. Bianca Cesare Massimo/Bonell Michael Joachim. Commentary on the International Sales Law. Milano: Giuffrè, 1987, Art. 39, Anm. 2.7.


70

perdavimo pirkėjui momentu, skiriasi sutartinė garantija, kurią pardavėjas gali numatyti pirkimo-pardavimo sutartyje. Sutartinė garantija reiškia, kad pardavėjas suteikia parduodam daiktui kokybės garantiją, t. y. kad daiktas bus tinkamos kokybės tam tikrą laiką (garantijos terminą). Galima išskirti dviejų rūšių sutartines garantijas: daikto gamintojo sutartinę garantiją ir pardavėjo ar kito platintojo sutartinę garantiją. Daikto gamintojo sutartinė garantija seka paskui daiktą, nesvarbu, kad daiktas parduodamas daugiau nei vieną kartą. Sutartinė garantija laikytina papildoma gamintojo ar pardavėjo suteikiama daiktų kokybės garantija šalia garantijos pagal įstatymą. Sutartinė garantija numatyta CK 6.335 straipsnio 1 dalyje. Šioje normoje taip pat numatyta, kad pardavėjui pareigą suteikti sutartinę daiktų kokybės garantiją gali nustatyti ir Seimo priimti įstatymai. Garantija galioja ne tik pačiam daiktui, bet ir visoms daikto sudėtinėms (komplektuojamosioms) dalims. Tačiau įstatymuose ar sutartyje gali būti numatyta, kad garantija taikomas tik daiktui ar tik kai kurioms daikto sudėtinėms dalims, arba taikomi skirtingi garantijos terminai daiktui ir skirtingi terminai jo komplektuojamosioms dalims.

2.2. Daiktų kokybės garantijos termino skaičiavimas.

Pardavėjo suteikiamos daiktų kokybės garantijos terminas pradedamas skaičiuoti nuo daiktų perdavimo, jeigu sutartyje nenumatyta, kad garantijos terminas pradedamas skaičiuoti nuo kitokio momento (pavyzdžiui, nuo daiktų (įrangos) sumontavimo ar naudojimo pradžios momento). Daiktų perdavimo pirkėjui momentas nustatomas pagal CK 6.318 straipsnio 2 dalies taisykles. Garantijos terminas gali būti įvairus (pavyzdžiui, 6 mėnesiai, 1 metai, 2 metai ir pan.). Nuo kokio momento pradedamas skaičiuoti garantijos terminas ir kiek jis tęsiasi, svarbu dėl to, kad per šį terminą gali būti reiškiami reikalavimai dėl daikto trūkumų.

CK 6.335 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, kai garantijos terminas pradedamas skaičiuoti ne nuo daiktų perdavimo pirkėjui momento. Ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai pirkėjas negali naudotis perduotais daiktais dėl nuo pardavėjo priklausančių kliūčių. Kliūtys, dėl kurių negalima naudoti daiktų, gali būti tiek teisinės, tiek fizinės. Tarkim, pardavėjas perduoda daiktą, kuris yra įkeistas trečiajam asmeniui, ir daiktas yra pas trečiąjį asmenį, arba pirkėjui perduodamas daiktas, kuris dėl trūkumų negali būti naudojamas. Šią taisyklę taip pat taikysime tik tais atvejais, kai už kliūtis, dėl kurių negalima naudoti perduotų daiktų, atsakingas pardavėjas (įskaitant ir jam tenkančią atsitiktinio daikto sugedimo ar žuvimo riziką). Jeigu dėl šių kliūčių yra pirkėjo kaltė ar jam teko jų atsiradimo rizika, tai analizuojama taisyklė netaikoma. Taigi, jeigu dėl kliūčių, už kurias atsakingas pardavėjas, negalima perduotų daiktų naudoti, tai garantijos terminas pradedamas skaičiuoti ne nuo daiktų perdavimo momento, o nuo to momento, kai bus pašalintos kliūtys, trukdančios naudoti daiktą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie kliūtis, trukdančias naudoti daiktą, pirkėjas privalo pranešti pardavėjui per protingą terminą po to, kai kliūtis pastebėjo ar turėjo pastebėti, ir nurodo, kokios daikto naudojimo kliūtys yra.

CK 6.335 straipsnio 4 dalyje numatyta speciali garantijos termino skaičiavimo taisyklė, taikytina tais atvejais, kai pirkėjas dėl daikto trūkumų negali naudotis daiktu. Nuo aukščiau paminėtos taisyklės, kuri numatyta CK 6.335 straipsnio 3 dalyje, ši taisyklė skiriasi tuo, kad CK 6.335 straipsnio 3 dalyje numatyta taisyklė taikoma tais atvejais, kai pirkėjas nuo pat daiktų perdavimo momento negali naudoti daiktų, nes jis to negali daryti dėl nuo pardavėjo priklausančių priežasčių, o taisyklė, numatyta CK 6.335 straipsnio 4 dalyje, taikoma tais atvejais, kai daikto trūkumai, už kuriuos atsako pardavėjas, atsiranda jau daikto naudojimo metu (pavyzdžiui, dėl paslėpto daikto trūkumo, kurio nebuvo galima pastebėti daikto


71

patikrinimo metu, vėliau daiktas sugenda ir tol, kol pardavėjas neištaiso daikto trūkumų, pirkėjas juo negali naudotis). Tokiu atveju sutartyje numatytas garantijos terminas pratęsiamas tokiam laikui, kurį pirkėjas dėl daikto trūkumų negalėjo juo naudotis. Tačiau pardavėjas gali ginčyti garantijos termino pratęsimą, jeigu pirkėjas nepraneša pardavėjui apie daikto trūkumus, trukdančius naudoti daiktą, per protingą terminą po to, kai jis daikto trūkumus pastebėjo ar turėjo pastebėti, ir nenurodo, kokie yra daikto naudojimo trūkumai.

Komplektuojamajai daikto daliai taikomas toks pats garantijos terminas, koks taikomas pačiam daiktui, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis nenumato skirtingų garantijos terminų daiktui ir jo komplektuojamosioms dalims. Jeigu kitaip nenumatyta sutartyje, garantijos terminas skaičiuojamas vienodai daiktui ir jo komplektuojamosioms detalėms.

Kai per nustatytą daikto kokybės garantijos terminą pirkėjas pareiškia dėl atsiradusių trūkumų reikalavimus pardavėjui, o šis, tenkindamas pirkėjo reikalavimus, pakeičia netinkamos kokybės daiktą ar jo komplektuojamąją detalę tinkamos kokybės daiktu ar komplektuojamąja detale, tai pakeistam tinkamos kokybės daiktui ar pakeistai komplektuojamajai detalei taikomas toks pat garantijos terminas, koks buvo nustatytas ir anksčiau perduotam daiktui ar komplektuojamajai detalei (CK 6.335 str. 6 d.). Pavyzdžiui, jeigu daiktui, kurį pardavėjas pakeitė buvo numatytas vienerių metų garantijos terminas, tai vietoj jo pakeistam daiktui taip pat turi būti taikomas vienerių metų garantijos terminas. Pakeisto daikto ar pakeistos komplektuojamosios detalės garantijos terminas skaičiuojamas vadovaujantis CK 6.335 straipsnyje numatytomis taisyklėmis, t. y. garantijos terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo taip, kaip būtų garantijos terminas skaičiuojamas pagal sutartį perduotam daiktui. Kitaip tariant, į pakeisto daikto ar pakeistos komplektuojamosios detalės garantijos terminą buvęs ankstesnio daikto ar komplektuojamosios detalės, kuri buvo pakeista, garantijos terminas neįskaitomas. Tiesa, CK 6.355 straipsnio 6 dalies norma dispozityvi, todėl sutartyje gali būti numatyta ir kitaip.

2.3. Reikalavimų dėl daikto kokybės reiškimas per garantijos terminą.

Jeigu daikto kokybės garantijos terminas nustatytas, tai reikalavimus dėl daikto kokybės trūkumų pirkėjas gali pareikšti, jeigu daikto kokybės trūkumai nustatomi per garantijos laikotarpį. Reikalavimai dėl komplektuojamosios detalės trūkumų gali būti pareikšti per šiai detalei numatytą garantijos terminą, jeigu šis terminas yra ilgesnis negu pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminas. Jeigu komplektuojamosios detalės kokybės garantijos terminas yra trumpesnis negu pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminas, tai reikalavimai gali būti reiškiami per pagrindiniam gaminiui nustatytą kokybės garantijos terminą. Kai kokybės garantijos terminas yra vienodas ir pagrindiniam gaminiui, ir komplektuojamajai detalei, tai reikalavimai dėl kiekvieno iš jų kokybės trūkumų gali būti reiškiami per nustatytą vienodą garantijos terminą. CK 6.338 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta specialioji taisyklė, kuri taikoma tais atvejais, kai nustatytas daikto kokybės garantijos terminas yra trumpesnis negu dveji metai. Jeigu daikto kokybės garantijos terminas yra trumpesnis nei dveji metai, ir daikto trūkumai nustatyti pasibaigus garantijos terminui, bet nepraėjus dvejiems metams nuo daikto perdavimo dienos, tai pirkėjas gali pareikšti reikalavimus dėl daikto kokybės trūkumų, jeigu jis įrodo, kad nustatyti daikto trūkumai atsirado iki daikto perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo, už kurias atsako pardavėjas.

3. Daikto tinkamumo naudoti terminas.


72

Bendrasis dvejų metų terminas, numatytas CK 6.338 straipsnio 2 dalyje, kaip minėta, netaikomas ne tik tais atvejais, kai įstatymuose ar sutartyje nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, bet ir kai numatytas daikto tinkamumo naudoti terminas.

CK 6.336 straipsnyje įtvirtinta daiktų tinkamumo naudoti termino samprata ir skaičiavimo ypatumai. Vadovaujantis CK 6.338 straipsnio 4 dalimi, reikalavimus dėl daikto, kuriam nustatytas tinkamumo naudoti terminas, trūkumų galima pareikšti, jeigu jie nustatyti per tinkamumo naudoti terminą.

CK 6.336 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pardavėjui pareiga perduoti pirkėjui daiktą, kuriam nustatytas tinkamumo naudoti terminas, taip, kad pirkėjas turėtų realią galimybę panaudoti daiktą pagal paskirtį iki daikto tinkamumo naudoti termino pabaigos. Nurodant daikto tinkamumo naudoti terminą, turi būti nurodoma daikto pagaminimo diena (turi būti pilnas nurodymas: metai, mėnuo ir diena), o taip pat laiko tarpas, kuris skaičiuojamas nuo daikto pagaminimo dienos, kurį daiktas tinkamas naudoti (pvz., du mėnesiai nuo nurodytos daikto pagaminimo datos), arba nurodyti konkrečią kalendorinę datą (pvz., iki 2010 10 03).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.338 straipsnyje numatyti terminai nėra ieškinio senaties terminai, o terminai reikalavimams (pretenzijoms) dėl daikto tr ūkumų pareikšti. CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl daikto trūkumų pareikšti. Todėl jeigu iš pradžių per CK 6.338 straipsnyje numatytus terminus buvo pareikšti reikalavimai dėl daikto trūkumų pardavėjui, tai šių reikalavimų nepatenkinus arba netinkamai patenkinus, pirkėjas gali pareikšti ieškinį teismui dėl daikto trūkumų per CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytą ieškinio senaties terminą.

1.3. Teisių gynimo būdai, kai daiktai neatitinka komplektiškumo reikalav imų

Pardavėjo pareigos perduoti komplektiškus daiktus neįvykdymo teisiniai padariniai numatyti CK 6.341 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatytos dvi alternatyvios galimybės pirkėjui ginti pažeistą teisę gauti daiktus, atitinkančius komplektiškumo reikalavimus.

Pirma, pirkėjas gali reikalauti sumažinti daikto, kuris neatitinka komplektiškumo reikalavimų, kainą (reikalavimo sumažinti kainą taikymas analogiškas tokio reikalavimo taikymui, kai perduodamas netinkamos kokybės daiktas). Pirkėjas tokiu atveju gali reikalauti ir nuostolių, atsiradusių dėl nekomplektiškų daiktų perdavimo, atlyginimo tiek, kiek jų nepadengia kainos sumažinimas.

Antra, pirkėjas gali nustatyti papildomą protingą terminą prievolei perduoti komplektiškus daiktus tinkamai įvykdyti, t. y. sukomplektuoti daiktus taip, kad jie atitiktų jiems keliamus komplektiškumo reikalavimus. Ši pirkėjo teisė atitinka bendrąją sutarčių teisės normą, numatytą CK 6.209 straipsnyje. Jeigu pirkėjas nustato papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, tai jis negali taikyti kitų teisių gynimo būdų, numatytų CK 6.341 straipsnyje, išskyrus nuostolių, atsiradusių dėl nekomplektiškų daiktų perdavimo, atlyginimo.

CK 6.341 straipsnio 2 dalyje numatytos nekomplektiškų daiktų perdavimo teisinės pasekmės taikomos tais atvejais, kai pirkėjas pasirinko CK 6.341 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą teisių gynimo būdą, t. y. nustatė papildomą protingą terminą pardavėjui jo prievolei sukomplektuoti daiktus pagal parduodamam daiktui taikomus komplektiškumo reikalavimus,


73

o pardavėjas per nustatytą papildomą terminą šios prievolės neįvykdė. Tokiu atveju pirkėjas turi dvi alternatyvias galimybes: arba reikalauti pakeisti nekomplektiškus daiktus komplektiškais, arba nutraukti sutartį (atsisakyti vykdyti sutartį). Tačiau pirkėjas ne visais atvejais laisvai gali pasirinkti vieną iš šių galimybių. Reikalavimas nekomplektiškus daiktus pakeisti komplektiškais daiktais reiškia reikalavimą įvykdyti prievolę natūra, nes teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, minėta, gali būti realizuojama ne tik tada, kai sutartis apskritai neįvykdyta, bet ir tada, kai ji įvykdyta netinkamai. Analizuojamą reikalavimą pirkėjas gali pareikšti, jeigu yra tokios sąlygos.

Pirma, daiktai, esantys pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, turi būti apibūdinti rūšies požymiais.

Antra, reikalavimo daiktą, apibūdintą rūšies požymiais, pakeisti tinkamos kokybės daiktu pirkėjas negali pareikšti, jeigu daikto trūkumai yra nedideli (neesminiai). Ar daikto trūkumai yra nedideli (neesminiai), yra fakto klausimas, todėl tai turi būti nustatoma, atsižvelgiant į visas konkrečios situacijos aplinkybes. Nustatant, daikto trūkumai yra nedideli ar dideli, turėtų būti vertinamos, pavyzdžiui tokios aplinkybės: ar daikto trūkumai gali būti pašalinti be neproporcingų išlaidų ar laiko sąnaudų (pavyzdžiui, ar pardavėjo išlaidos, susijusios su tinkamos kokybės daiktų pristatymu ir susigrąžintų daiktų realizavimu bus neproporcingai didesnės, nei pirkėjo nuostoliai, susiję su nekokybiškų daiktų perdavimu), ar trūkumai gali iš naujo pasireikšti, ar trūkumai pasireiškia tik vieną kartą ar pakartotinai, ar trūkumus įmanoma apskritai pašalinti ar ne, ir kitas aplinkybes. Jeigu daikto trūkumai nedideli (neesminiai), tokiu atveju pirkėjas gali reikšti reikalavimus, numatytus CK 6.341 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose (reikalauti sumažinti kainą arba kad pardavėjas per protingą terminą sukomplektuotų daiktus), o taip pat reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Daiktų pakeitimo išlaidos tenka pardavėjui. Daiktų pakeitimo atveju daiktų gabenimo išlaidos tenka pardavėjui net ir tuo atveju, jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje buvo numatyta, kad daiktų gabenimo (pirmojo daikto perdavimo atveju) išlaidas padengia pirkėjas. Kita vertus, pardavėjas privalo atlyginti ir visus kitus nuostolius, atsiradusius dėl nekomplektiškų daiktų perdavimo tiek, kiek to nepadengia daiktų pakeitimas komplektiškais daiktais.

Reikalavimas pakeisti nekomplektiškus daiktus komplektiškais daiktais reiškia, kad daiktai pagal sutartį jau buvo pirkėjui perduoti, todėl tokio reikalavimo negalima reikšti, kai pirkėjas dar prieš perduodant jam daiktus nurodo, kad jie yra nekomplektiški ir daikto nepriima. Pastaruoju atveju pirkėjas gali pasinaudoti teisių gynimo būdais, kurie taikomi pardavėjui neįvykdžius pareigos perduoti reikalavimus atitinkančius daiktus.

Jeigu pardavėjas, patenkindamas pirkėjo reikalavimą dėl daiktų pakeitimo, nekomplektiškus daiktus pakeičia komplektiškais, tai pirkėjas turi grąžinti pardavėjui jo perduotus nekomplektiškus daiktus.

Reikalauti vienašališkai nutraukti sutartį pirkėjas gali, jeigu nekomplektiškų daiktų perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 2 d.). Esant esminiam sutarties pažeidimui, pirkėjas sutartį gali nutraukti vienašališkai, nesikreipiant į teismą (CK 6.217 str. 2 d., 6.218 str. 1 d.). Sutarties nutraukimo atveju abi šalys atleidžiamos nuo sutarties vykdymo (CK 6.221 str. 1 d.), tačiau šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi, t. y. taikoma restitucija. Todėl pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą, o pardavėjas privalo ją grąžinti. Pirkėjas privalo grąžinti pardavėjui jam perduotus daiktus. Ar


74

netinkamos kokybės daiktų perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas, nustatoma pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytus vertinamuosius kriterijus. Pažymėtina, kad sutarties nutraukimas neatleidžia pardavėjo nuo nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės daiktų perdavimo, atlyginimo (CK 6.221 str. 2 d.), todėl pirkėjas gali reikalauti ir nuostolių, atsiradusių dėl nekomplektiškų daiktų perdavimo, atlyginimo.

CK 6.341 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos teisinės pasekmės atsiranda ir tais atvejais, kai pardavėjas pažeidžia savo pareigą perduoti pirkėjui daiktų komplektą (CK 6.340 str.). Kita vertus, pirkėjas negali pasinaudoti tais teisių gynimo būdais, numatytais CK 6.341 straipsnyje, kurių negalima taikyti, atsižvelgiant į prievolės perduoti daiktų komplektą pobūdį arba kai sutartyje numatyta kas kita. Pavyzdžiui, pirkėjas negalės reikalauti pakeisti nekomplektiškus daiktus komplektiškais, kadangi daiktai, priklausantys daiktų rinkiniui, yra savarankiški, todėl pirkėjas, jeigu jam perduoda ne visus daiktus, sudarančius daiktų komplektą, gali pasinaudoti tais teisių gynimo būdais, kurie taikomi pardavėjui pažeidus pareigą perduoti daiktus (CK 6.324 str.).

1.4. Teisių gynimo būdai, kai daiktai neatitinka daikt ų taros ir pakuotės reikalavimų

Reikalavimų dėl daiktų taros ir pakuotės pažeidimo teisinės pasekmės numatytos CK 6.343 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodytos teisinės pasekmės neatsiranda, jeigu pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta, kad pardavėjas neprivalo perduoti daiktų taroje ar supakuotų, arba tai lemia prievolės prigimtis, o taip pat daiktų pobūdis (CK 6.342 str. 1 d.). Kita vertus, šios teisinės pasekmės neatsiranda, jeigu pirkėjas sutarties sudarymo metu žinojo ar negalėjo nežinoti apie daiktų neatitikimą taros ar pakuotės reikalavimams (CK 6.327 str. 2 d.). Pirkėjas, norėdamas pasinaudoti minėtame straipsnyje numatytais teisių gynimo būdais, turi pardavėjui apie daiktų neatitikimą taros ar pakuotės reikalavimams, kaip kad ir apie daiktų neatitikimą kitokiems reikalavimams, pranešti per įstatymų ar sutarties numatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustatytas, - per protingą terminą po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, išskyrus, kai pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad jo perduodami daiktai neatitinka daiktų taros ar pakuotės reikalavimų.

CK 6.343 straipsnio 1 dalyje numatyta pirkėjo teisė atsisakyti priimti daiktus ir pareikalauti, kad pardavėjas supakuotų ar pateiktų daiktus taroje arba pateiktų pakuotę ar tarą. Pirkimo-pardavimo sutartyje gali būti numatytos ir kitokios reikalavimų dėl daiktų taros ir pakuotės pažeidimo teisinės pasekmės.

CK 6.343 straipsnio 2 dalyje numatyti alternatyvūs šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytiems pirkėjo teisių gynimo būdams, kai pardavėjas pažeidžia daiktų taros ir pakuotės reikalavimus. Pirkėjas gali savo pasirinkimu pasinaudoti tokiais pačiais teisių gynimo būdais, kuriais jis gali pasinaudoti, kai pardavėjas perduoda netinkamos kokybės daiktus (CK 6.334 str. 1 d.). Tai rodo, kad daiktų taros ar pakuotės reikalavimų pažeidimas prilyginamas daiktų kokybės reikalavimų pažeidimui. Taigi pirkėjas gali, priklausomai nuo kiekvieno teisių gynimo būdų taikymo sąlygų, savo pasirinkimu reikalauti: (1) kad daiktai, sutartyje apibūdinti pagal rūšį, neatitinkantys taros ir pakuotės reikalavimų, būtų pakeisti daiktais, atitinkančiais taros ir pakuotės reikalavimus, išskyrus atvejus, kai daiktų taros ar pakuotės trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; (2) kad būtų atitinkamai sumažinta kaina; (3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daiktų taros ar pakuotės trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jeigu trūkumus galima pašalinti; (4) grąžinti


75

sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai daiktų, neatitinkančių taros ar pakuotės reikalavimų, pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

1.5. Teisių gynimo būdai, taikomi, kai pardavėjas pažeidžia pareigą patvirtinti daikto nuosavybės teisę

CK 6.321 straipsnio 6 dalyje numatyti pirkėjo teisių gynimo būdai, kai pardavėjas pažeidžia pareigą patvirtinti daikto nuosavybės teisę. Minėtoje normoje numatyti du alternatyvūs teisių gynimo būdai:

(1) reikalavimas sumažinti perduodamų daiktų kainą arba

(2) reikalavimas nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį.

Pirkėjas turi teisę pasirinkti, kuriuo teisių gynimo būdu pasinaudoti. Pasinaudojimas bet kuriuo iš šių teisių gynimo būdų neatima iš pirkėjo teisės reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu jie atsirado dėl minėtų pardavėjo pareigų pažeidimo. Pirkėjas netenka teisės pasinaudoti aukščiau nurodytais teisių gynimo būdais, jeigu pardavėjas įrodo, kad pirkėjas žinojo ar turėjo žinoti apie trečiųjų asmenų teisės ar pretenzijas į perduodamus pagal pirkimo-pardavimo sutartį daiktus.

Jeigu parduotą daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš pirkėjo, tai taikomos CK 6.323 straipsnyje numatytos teisinės pasekmės. Šiame straipsnyje numatyta, kad kai parduotą daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš pirkėjo, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie tokius pagrindus žinojo ar turėjo žinoti. Pardavėjui atsakomybė, kai perduotas daiktas atiteisiamas iš pirkėjo atsiranda, jeigu yra tokios sąlygos:

(1) trečiojo asmens ieškinys patenkinamas tuo pagrindu, kuris buvo atsiradęs iki pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo, t. y. iki daiktų perdavimo pirkėjui. Kitaip tariant, daiktas turi būti atiteisiamas dėl trečiųjų asmenų teisių ar pretenzijų, buvusių daikto perdavimo metu;

(2) pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie trečiojo asmens teises ar pretenzijas, kurių pagrindu buvo atiteistas daiktas, žinojo ar turėjo žinoti pardavėjo pareigos perduoti daiktą vykdymo momentu;

(3) pardavėjas, nepaisant, kad nebuvo patrauktas dalyvauti byloje, neįrodė, kad dalyvaudamas byloje, būtų galėjęs sukliudyti parduotą daiktą paimti iš pirkėjo (CK 6.322 str. 2 d.).

CK 6.323 straipsnio 2 dalyje numatyta imperatyvi taisyklė, pagal kurią negalioja pardavėjo ir pirkėjo susitarimai dėl pardavėjo atsakomybės, kai parduotas daiktas atiteisiamas iš pirkėjo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo, jeigu pardavėjas, žinodamas ar turėdamas žinoti, kad trečiasis asmuo į perduodamą daiktą turi teisių ar pretenzijų, kuriomis remiantis teismo sprendimu yra atiteistas daiktas iš pirkėjo, apie tai neinformuoja pirkėjo. Toks susitarimas, jeigu ir būtų sudarytas, būtų negaliojantis (CK 1.80 str. 1 d.). Kitaip tariant, šalių susitarimas dėl pardavėjo atsakomybės, kai parduotas daiktas atiteisiamas iš pirkėjo, netaikymo ar apribojimo galios, jeigu pirkėjas žinojo ar turėjo žinoti apie tokias trečiųjų asmenų teises ar pretenzijas, kurios buvo pagrindu priimti teismui sprendimą, pagal kurį


76

daiktas atiteisiamas iš pirkėjo. Tokia taisyklė numatyta, siekiant pirkėjo ir pardavėjo interesų pusiausvyros, nes pirkėjas, visų pirma, dėl savo paties neatsargumo gali neišsiaiškinti, ar daiktas yra apsunkintas trečiųjų asmenų reikalavimais, nors galėjo tą padaryti, o, antra, pirkėjas gali sutikti pirkti daiktą, žinodamas apie trečiųjų asmenų pretenzijas ir reikalavimus. Šią taisyklę reikėtų taikyti ir aiškinti sistemiškai su CK 6.252 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią negalioja šalių susitarimas dėl civilin ės atsakomybės už nuostolius, padarytus dėl skolininko (šiuo atveju pardavėjo) tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo

2. Teisių gynimo būdai pirk ėjui pažeidus pareigas

2.1. Pareigos sumokėti kainą pažeidimo teisiniai padariniai

CK 6.314 straipsnio 5 dalyje numatyti netinkamo pirkėjo pareigos sumokėti kainą įvykdymo teisiniai padariniai. Šią normą reikia taikyti ir aiškinti sistemiškai su CK 6.344 straipsnio 2 dalimi. Jeigu pirkėjas praleidžia terminą sumokėti kainą, jis laikomas pažeidęs sutartį (CK 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.260 str. 1 d.). Kai pirkėjas praleidžia terminą kainos sumokėjimo prievolei įvykdyti, pardavėjas gali reikalauti:

(1) sumokėti kainą, t. y. įvykdyti piniginę prievolę natūra (CK 6.213 str. 1 d.);

(2) reikalauti sumokėti palūkanas. Kaip ir kiekvienos piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju (CK 6.261 str.), taip ir kainos sumokėjimo (kainos sumokėjimas yra piniginė prievolė) termino praleidimo atveju, pirkėjas gali reikalauti įstatymų ar sutartyje nustatytų palūkanų. Jeigu sutartyje nenumatytas kitoks palūkanų dydis, tai jų dydis nustatomas pagal CK 6.210 straipsnį arba, jeigu konkrečiu atveju taikytinas, pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo80 2 straipsnio 3 dalį ir 3 straipsnio 4 dalį81. (Palūkanų mokėjimas už vėlavimą sumokėti kainą numatytas ir 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių 78 straipsnyje). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties atveju numato, kad pirkėjui (vartotojui), praleidus kainos mokėjimo terminus, palūkanų už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos (CK 6.360 str. 5 d.);

(3) reikalauti nuostolių atlyginimo. Jeigu dėl termino sumokėti kainą pardavėjui atsirado nuostolių, tai pirkėjas juos privalo atlyginti (CK 6.256 str. 2 d., 6.260 str. 2 d.). Tačiau nustatant nuostolių dydį, būtina turėti omenyje, kad palūkanos laikomos minimaliais nuostoliais, todėl pardavėjas gali reikalauti kitų nuostolių atlyginimo, jeigu jis įrodys juos patyręs. Jeigu sutartyje numatytos ir netesybos už kainos sumokėjimo termino praleidimą,

80 Valstybės žinios, 2003, Nr. 123-5571. Įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Pažymėtina, kad pirkimo-pardavimo sutarties atveju, šis įstatymas taikomas tik už kainos mokėjimo termino praleidimą, kai jau yra perduotos prekės. Pardavėjo pareigai mokėti palūkanas už išankstinį gautą mokėjimą neperdavus prekių, įstatymas netaikomas. 81 Šiose įstatymo normose numatyta, kad jeigu sutartis nenustato kitaip, palūkanų, kurias skolininkas privalo sumokėti už pavėlavimą, dydis apskaičiuojamas taikant šio Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą palūkanų normą (t. y. vieno mėnesio VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams) palūkanų norma, padidinta 7 procentiniais punktais), galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš pirmojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną, antrąjį metų pusmetį galioja paskutinė palūkanų norma, paskelbta prieš antrojo metų pusmečio pirmąją kalendorinę dieną.


77

tokiu atveju palūkanų ir netesybų santykis yra toks, koks nuostolių ir netesybų, t. y. netesybos įskaitomos į palūkanas.

(4) reikalauti nutraukti sutartį. Pardavėjas taip pat gali nustatyti papildomą terminą kainai sumokėti (CK 6.209 str. 1 d.), tačiau tokiu atveju jis negali taikyti kitokių gynimo būdų (CK 6.209 str. 2 d.). Jeigu termino praleidimas nėra esminis pažeidimas ir pardavėjas nustatė papildomą terminą kainai sumokėti, tai pasibaigus papildomam terminui ir pirkėjui nesumokėjus kainos, pardavėjas gali nutraukti sutartį (CK 6.209 str. 3 d.). Jeigu termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas, tai pardavėjas įgyja teisę nutraukti sutartį, vadovaujantis CK 6.217 ir 6.218 straipsniais. Sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo sutarties vykdymo (CK 6.221 str. 1 d.).

Jeigu pirkimo-pardavimo sutarties dalyku yra kilnojamieji daiktai, ir jie yra perduoti pirkėjui, o šis už juos nesumoka, tai be CK 6.344 straipsnyje numatytų teisinių padarinių, atsiranda ir CK 6.345 straipsnio 1 dalyje numatyti teisiniai padariniai. Atsiranda tokie teisiniai padariniai: teisė nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti perduotus kilnojamuosius daiktus. Ši teisinė pasekmė atsiranda esant tokioms sąlygoms:

(a) pirkimo-pardavimo sutarties dalyku yra kilnojamieji daiktai;

(b) daiktai jau perduoti pirkėjui, o šis už juos nesumokėjo. Jeigu sumokėjo dalį kainos, tai atsiranda teisė reikalauti grąžinti tik tokią daiktų ar daikto dalį (jeigu daiktai yra dalūs), kuri yra proporcinga sumokėtai kainos daliai. Atsisakymas sutarties turi būti rašytinis.

Teisės nutraukti sutartį pardavėjas netenka, jeigu: (i) daiktų nėra jų perdavimo vietos valstybėje (pvz., pirkėjas juos perleido kitam asmeniui, ir po perdavimo daiktai yra kitoje valstybėje, nei, kad jie buvo, kai juos perdavė pirkėjui pardavėjas); (2) daiktai yra perleisti atlygintinai trečiajam asmeniui, nežiūrint į tai, ar trečiasis asmuo yra daiktų perdavimo vietos ar kitoje valstybėje; (3) daiktai yra suvaržyti įkeitimo (hipotekos ar kilnojamo turto įkeitimo) teise ar uzufrukto teise. Jeigu pardavėjas netenka teisės reikalauti grąžinti daiktus, tai jis gali pasinaudoti kitais šio kodekso ar sutarties numatytais teisių gynimo būdais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.345 straipsnio 1 dalies normą reikia taikyti ir aiškinti sistemiškai su šio straipsnio 2 dalimi, todėl pardavėjas netenka teisės reikalauti grąžinti daiktus, už kuriuos nesumokėta, ir tais atvejais, kai pirkėjas tampa nemokus, o jo administratorius pasiūlo sumokėti kainą ar pateikia šios prievolės įvykdymo užtikrinimą.

Jeigu sutartyje numatytas pardavėjo pareigos perduoti daiktus ir pirkėjo pareigos sumokėti kainą vykdymas dalimis, tai pardavėjas turi teisę sustabdyti prievolės perduoti kitus daiktus vykdymą tol, kol pirkėjas sumokės visiškai už jau pardavėjo perduotus daiktus (CK 6.344 str. 7 d.). Jeigu pirkėjas sumokėjo dalį kainos už perduotus daiktus, tai pardavėjas gali sustabdyti kitos savo prievolės dalies vykdymą tiek, kiek prievolės neįvykdė pirkėjas (CK 6.58 str. 3 d.). Šia teise pardavėjas gali pasinaudoti ir tais atvejais, kai yra aišku, jog nustatytu terminu pirkėjas nesumokės kainos už perduotus daiktus. Jeigu pirkėjas atsisako sumokėti kainą už perduotus daiktus, tokiu atveju pardavėjas gali pasinaudoti CK 6.344 straipsnio 6 dalyje ir CK 6.345 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytais teisių gynimo būdais (reikalauti įvykdyti prievolę natūra, reikalauti nutraukti sutartį, sumokėti palūkanas). Jeigu sutartis numato išankstinį apmokėjimą, tai pardavėjas gali pasinaudoti teise, numatyta CK 6.315 straipsnio 2 dalyje. Pardavėjas neturi teisės pasinaudoti savo prievolės sustabdymu CK 6.58 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais.


78

Jeigu sutartis numatė išankstinį kainos mokėjimą, tai, jeigu pirkėjas iš anksto kainos nesumoka, pardavėjas turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą (CK 6.315 str. 2 d.).

2.2. Pareigos priimti daiktus pažeidimo teisiniai padariniai

CK 6.346 straipsnio 3 dalyje numatytos pirkėjo pareigos priimti daiktus neįvykdymo teisiniai padariniai. Kai pirkėjas pažeidžia savo pareigą priimti daiktus, pardavėjas gali pasinaudoti dviem alternatyviais teisių gynimo būdais:

(a) arba reikalauti, kad pirkėjas priimtų daiktus (reikalauti įvykdyti pareigą natūra), arba

(b) nutraukti sutartį. Jeigu pareigos priimti daiktus neįvykdymas yra esminis pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 2 d.), tokiu atveju sutartį galima nutraukti vienašališkai. Pirkėjas taip pat gali reikalauti ir nuostolių, atsiradusių dėl pareigos priimti daiktus pažeidimo, atlyginimo (CK 6.63 str. 1 d., 6.245 str. 3 d., 6.256 str. 2 d.).

Šios teisinės pasekmės atsiranda tik tais atvejais, kai pirkėjas laikomas pažeidusiu pareigą priimti daiktus, t. y. minėti teisių gynimo būdai netaikomi, jeigu pirkėjas turi teisę atsisakyti priimti daiktus ar nutraukti sutartį (žr. CK 6.346 str. 1 d.).

Jeigu dėl pareigos priimti daiktus pardavėjui atsirado nuostolių, jis turi teisę reikalauti juos atlyginti.

Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis

Pagal vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas - asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja parduoti prekę - kilnojamąjį daiktą pirkėjui - fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą (CK 6.350 str. 1 d.)

Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaroma vykdant mažmeninę prekybą. Mažmeninė prekyba yra prekybinė veikla, kai prekės parduodamos galutiniam vartotojui asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Mažmeninės prekybos taisykles reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė82.

Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis priskirtina viešosioms sutartims.

Sutarties šalys. Sutarties šalys pagal vartojimo pirkimo pardavimo sutartį yra pardavėjas ir pirkėjas.

Pardavėju pagal vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį gali būti tik verslininkas, kitaip tariant tik asmuo, kuris verčiasi prekyba ir vykdydamas šią veiklą siūlo parduoti ar parduoda prekes. Toks pardavėjo apibrėžimas yra įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatyme. Pardavėju gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, tačiau būtent tik tas, kuris verčiasi prekyba, tai yra prekyba turi būti jo nuolatinė vykdoma ūkinė komercinė veikla. Tam tikromis mažmeninės prekybos veiklomis, t.y. tam tikrų prekių prekyba negali užsiimti fiziniai asmenys, o juridiniai asmenys turi turėti licenciją, pvz. mažmenine prekyba alkoholio produktais ar tabako produktais gali užsiimti tik juridiniai asmenys, turintys šiai veiklai 82 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 21 d. nutarimas Nr. 697 „Dėl mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 51 – 1778).


79

išduotą licenciją. Kai kurių profesijų atstovai ar asmenys užsiimantys tam tikra veikla, negali užsiimti mažmenine prekyba, pvz., pardavėju negali būti advokatai, notarai, antstoliai, auditoriai, komerciniai bankai, draudimo įmonės ir pan.

Pirkėju gali būti tik fizinis asmuo. Juo negali būti juridinis asmuo. Pirkėju yra ne bet koks fizinis asmuo, bet būtent tas, kuris perka prekę ne komerciniams tikslams, bet jo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Taigi pirkėjas yra vartotojas. Kaip vartotojui pirkėjui yra būdingi šie požymiai: (1) jis turi būti privatus galutinis vartotojas. Tai savo praktikoje patvirtino ir Europos Teisingumo teismas83. Pagal ETT praktiką vartojimo sutartimi negalima laikyti sutarties, kuri yra sudaryta juridinio asmens, nors tokio juridinio asmens prekės (paslaugos) yra skirtos naudotis išimtinai fiziniam asmeniui, tai yra galutinis vartotojas bus fizinis asmuo84. Kita vertus ETT vienoje iš savo bylų pabrėžė, jog vartotojas sudarantis sutartį, pagal kurią tiekiamos prekės ar paslaugos, nebūtinai turi būti asmuo, kuriam tiekiamos tokios prekės ar paslaugos85; (2) vartotojas siekia specifinio tikslo, kuris būdingas vartojimo santykiams, tai yra jis vartojimo sutartį sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti86. Šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į asmens poziciją konkrečios sutarties atžvilgiu, atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tiksus, bet ne į asmens subjektyvią situaciją, tai yra ne asmens asmeninės aplinkybės lemia jo vartotojo statusą, bet būtent tai kokioj pozicijoj jis yra pagal atskirą sutartį, nes tas pats asmuo gali būti laikomas kaip vartotojas vienose sutartyse, o kitose kaip ekonominis subjektas87. Tai, kad ūkinės - komercinės veiklos bus imamasi ateityje nepanaikina veiklos versliškumo ar profesionalios veiklos bruožo. Kai sutartis turi taip vadinamą dvilypio naudojimo (angl. dual use) tikslą, tai yra kai sutartis sudaroma turint tikslą naudoti prekę ar paslaugą tiek verslo ar profesinės veiklos, tiek asmeniniams (individualiems) tikslams, tokiu atveju sutartį galima laikyti vartojimo pirkimo - pardavimo sutartimi, kai viena šalis (šiuo atveju – pirkėjas) veikia pagrindinai už verslo ar prekybinės veiklos ribų.

Sutarties dalykas. Pagal CK 6.350 str. 1 d. vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties dalyku yra kilnojamasis daiktas88 . Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties dalykas yra siauresnis nei bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties. Pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti turtinės teisės, nekilnojamasis turtas, energija, o vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties dalyku šie objektai negali būti. Kita vertus, nežiūrint to, kad energija nėra tiesiogiai nurodyta esanti vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, tačiau atsižvelgiant į CK 6.383 str. 4 d. energijos pirkimo-pardavimo sutarčiai, kai ši sutartis yra vartojimo, mutatis mutandis yra taikomos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumus nustatantys straipsniai.

83 Case C-269/95 [1997] (teismo sprendimas byloje Benincasav.Dentalkit s.r.l., 1997); Case C-150/77 [1998] (teismo sprendimas byloje Societe BertrandvPaul Ott KG, 1978) ir kt. 84 Sujungtos bylos C-541/99 ir C-542/99[2001] (teismo sprendimas bylose Capa SNC Idealservice Srl et Idealservice MN RE Sas OMAI Srl, 2001). 85 Case C-45/96 ECRI-1199 (teismo sprendimas byloje Bayerische Hypotheken – und Wechselbank AG v Edgar Dietzinger, 1988). 86 LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis c.b. 257 – oji daugiabučio namo bendrija v.UAB „Vilniaus vandenys“, Nr. 3K-3-579/2003, kat. 37.1,37.6, 40.2, 40.5. 87 Case C-269/95 [1997]I.L.Pr.559 (teismo sprendimas byloje Benincasav.Dentalkit s.r.l., 1997). 88 Vartotojų teisių gynimo įstatymas apibrėžia prekę plačiau ir nustato, kad prekė yra bet koks kilnojamasis turtas (daiktas).


80

Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties dalyku yra ir naudota prekė. Naudota prekė - prekė, kuri anksčiau buvo naudota, pakartotinai pateikta pardavimui89.

Sutarties forma. Vartojimo pirkimo pardavimo sutarties formą reglamentuoja CK 6.351 str., kuris nustato, kad jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita, laikoma, kad vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nuo to momento, kai pirkėjas išsirenka perkamą daiktą arba kitokiu būdu pareiškia savo valią. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis specifinė tuo, kad dažniausiai ji bus sudaroma pateikiant viešąją ofertą.

Pirkėjo akceptas yra išreiškiamas konkliudentiniais veiksmais. Šie konkliudentiniai veiksmai yra išreiškiami pirkėjui išsirinkus daiktą arba kitu būdu, kuriuo išreiškiama pirkėjo valia. Žinoma tai nepaneigia galimybės ir pačiam pirkėjui siūlyti pardavėjui parduoti jam prekę, tačiau neatsitiktinai įstatymų leidėjas atskirą straipsnį skyrė vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių viešosios ofertos reglamentavimui. Be to, vartojimo pirkimo-pardavimo-sutarties atveju yra nustatyta išimtis iš bendros sutarčių sudarymo taisyklės (CK 6.171 str.). Vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties atveju daiktų nurodymas reklamoje, visiems skirtuose kataloguose ar aprašymuose laikomas viešąja oferta, jeigu yra nurodytos esminės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, tuo tarpu pagal bendrą taisyklę viešąja oferta nelaikomi kainoraščiai, prospektai, katalogai, tarifai ir kita informacinė medžiaga. CK 6.352 str. 2 d. taip pat nustato specialią taisyklę lyginant su CK 6.171 str. 1 d. Pagal šio straipsnio 1 dalį viešąja oferta laikomas visiems skirtas pasiūlymas sudaryti sutartį, taip pat prekių pažymėtomis kainomis išdėstymas parduotuvės vitrinoje ar lentynoje arba atlyginimo pažadėjimas už tam tikrų veiksmų atlikimą. Tuo tarpu vartojimo pirkimo pardavimo sutarties atveju daiktų išdėstymas vitrinose, ant prekystalio ar kitose jų pardavimo vietose, taip pat daiktų pavyzdžių demonstravimas arba informacijos apie parduodamus daiktus pateikimas (aprašymai, katalogai, nuotraukos ir kt.) jų pardavimo vietoje laikomi viešąja oferta nepaisant to, ar nurodyta daiktų kaina arba kitos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, išskyrus atvejus, kai pardavėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad tam tikri daiktai nėra skirti parduoti. Tokiu atveju pardavėjai turi atsakingai vertinti pateikiamą reklamą ar kitus aukščiau aptartus veiksmus, nes pagal CK 6.352 str. bus laikomi viešąja oferta.

Sutarties esminės sąlygos. Esmine vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, kaip ir bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties atveju, reikėtų laikyti sąlygą dėl sutarties dalyko.

Svarbi vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga yra kaina. Iš CK 6.352, 6.353, 6.360 straipsnių galima daryti išvadą, kad kainos dydis vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių atžvilgiu nėra esminė sutarties sąlyga, ir sutartis būtų laikoma sudaryta net jei šalys dėl kainos dydžio nesusitartų. Pardavėjui yra numatyta pareiga pateikti pirkėjui informaciją apie kainą, tačiau jei pardavėjas pažeidžia šią pareigą, jis privalo atlyginti nuostolius. CK 6.360 str. 1 d. nustato, kad pirkėjas privalo sumokėti už daiktus pardavėjo nurodytą sutarties sudarymo metu kainą, jeigu ko kito nenumato sutartis ar įstatymai.

Pagal CK 6.355 str. vartojimo pirkimo-pardavimo sutartyje gali būti numatyta sąlyga, kad pirkėjas daiktus priims per tam tikrą sutartyje nustatytą terminą, per kurį pardavėjas neturi teisės tų pačių daiktų parduoti kitam pirkėjui. Jeigu ko kita nenumato sutartis, o pirkėjas per nustatytą terminą neatvyksta arba neatlieka kitų daiktų priėmimui būtinų veiksmų per 89 Ūkio ministro 2004 m. balandžio 27 d. įsakymas Nr. 4-134 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. Įsakymo Nr. 170 „Dėl Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių“ pakeitimo“ (Žin., 2004, Nr. 76 – 2630).


81

sutartyje nustatytą terminą, laikoma, kad pirkėjas atsisako sutartį vykdyti. Pardavėjo papildomos išlaidos, susijusios su daiktų perdavimu pirkėjui per tam tikrą terminą, įskaitomos į daiktų kainą, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita. Minėtas CK straipsnis nustato specialią taisyklę lyginant su bendrosiomis pirkėjo bei pardavėjo teisėmis ir pareigomis. Šia norma yra užtikrinamos pirkėjo teisės (interesai). Tai yra tokiu atveju pardavėjas neturi teisės tų pačių daiktų parduoti kitam pirkėjui, be to, pardavėjo papildomos išlaidos, susijusios su daiktų perdavimu pirkėjui per tam tikrą terminą, įskaitomos į daiktų kainą, tai yra dėl tokios sutarties sąlygos daiktas pirkėjui nebrangsta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios normos yra suformuluotos dispozityviai, o tai reiškia, kad šalys gali susitarti ir kitaip, tačiau šiuo atveju būtina turėti omenyje CK 6.360 str. 2 d. nustatytą taisyklę, draudžiančią po sutarties sudarymo vienašališkai didinti kainą.

Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų ypatumai. CK 6.350 str. 2 d. nustato, kad vartojimo pirkimo-pardavimo sutartyse negali būti sąlygų, sunkinančių vartotojo (pirkėjo) padėtį arba panaikinančių ar suvaržančių vartotojo (pirkėjo) teisę pareikšti ieškinį pardavėjui dėl sutarties sąlygų pažeidimo. CK 6.350 str. 3 d. nustato ir kitus draudimus pardavėjui: pardavėjui vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties atveju draudžiama: (1) nustatyti, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma tik tuo atveju, jei tuo pat metu ar kitomis sąlygomis nuperkamas tam tikras daiktų kiekis; (2) suteikti teisę pirkėjui iš karto ar per tam tikrą terminą po sutarties sudarymo gauti dovanų ar priedą prie daikto, išskyrus reklaminius priedus ar nusipirkto daikto priklausinius; (3) veikti pirkėjus įkyriai siūlant daiktus ar paslaugas, nurodant kainoraščiuose, kainų etiketėse, parduotuvių vidaus ir lango vitrinose tariamą kainų sumažinimą bei kitais gerai moralei ir viešajai tvarkai prieštaraujančiais būdais ar priemonėmis.

CK taip pat yra nustatytas draudimas tiekti daiktus vartotojui be jo sutikimo, jeigu už juos reikalaujama mokėti. Tokio draudimo nesilaikymo pasekmė – įstatymu vartotojui suteikiama teisė tokiais daiktais naudotis savo nuožiūra neatlygintinai (CK 6.368 str.).

Pardavėjo teisės ir pareigos

Pagrindinė pardavėjo teisė, atitinkanti pirkėjo pareigą, yra teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėta kaina.

Pardavėjo pareigos

1. Pareiga informuoti pirkėją. Pagrindinė pardavėjo pareiga yra informacijos atskleidimo pareiga, užtikrinanti vieną iš pagrindinių ir klasikinių vartotojų teisių, nurodytų Vartotojų teisių gynimo įstatyme – vartotojo teisę gauti informaciją. Ši pareiga yra nustatyta tiek CK 6.353 str., tiek ir Vartotojų teisių gynimo įstatyme, kituose įstatymuose (pvz., Produktų saugos įstatyme) bei kituose teisės aktuose, pvz., Mažmeninės prekybos taisyklėse, Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklėse. Taip pat šiuose teisės aktuose yra nustatyti ir reikalavimai informacijai. Pardavėjui nustatyta informacijos atskleidimo pareiga kartu užtikrina ne tik vartotojo teisę į informaciją, bet ir teisę savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes.

Galima išskirti šiuos reikalavimus informacijai:

(1) Vartotojui turi būti pateikta būtina informacija (kiekybiniai reikavimai informacijai). Vartotojų teisių gynimo įstatyme yra nustatytas reikalavimas dėl informacijos pateikimo raštu,


82

išskyrus atvejus, kai prekių ir paslaugų vartojimo būdai yra tradiciškai žinomi. Ši norma turėtų būti įgyvendinama reikalavimų ženklinimui pagrindu.

Pardavėjas privalo suteikti pirkėjui informaciją apie parduodamus daiktus: jų kainą (įskaitant visus mokesčius), kokybę, vartojimo būdą ir saugumą, kokybės garantijos terminą, tinkamumo naudoti terminą bei kitas daiktų ir jų naudojimo savybes, atsižvelgiant į daiktų pobūdį, jų paskirtį, vartotojo asmenį bei mažmeninės prekybos reikalavimus. Šie informacijos turinio reikalavimai ir kiti, detalizuojantys pateikiamą informaciją, yra nustatyti Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų ženklinimo bei kainų nurodymo taisyklėse, kurios nustatė bendruosius Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo reikalavimus.

Privaloma nurodyti kiekvieno daikto ar vienos rūšies daiktų pardavimo kainą ir to daikto tinkamo standartinio vieneto kainą, išskyrus toliau aptartais atvejais, kai daikto pardavimo kaina ar standartinio vieneto kaina gali būti nenurodomos. Pardavimo kaina - galutinė prekės vieneto ar tam tikro prekės kiekio kaina, įskaitant visus mokesčius. Standartinio vieneto kaina - galutinė prekės vieno kilogramo, vieno litro, vieno metro, vieno kvadratinio metro arba vieno kubinio metro kaina, įskaitant visus mokesčius. Pardavimo kaina ir standartinio vieneto kaina turi būti gerai matoma, lengvai įskaitoma, suprantama ir atskiriama. Daiktams, kurie nėra supakuoti ir kurių kiekis nustatomas vartotojo akivaizdoje, turi būti nurodyta tik daikto standartinio vieneto kaina. Daikto pardavimo kaina ir standartinio vieneto kaina gali būti nenurodyta, kai daiktai pateikiami teikiant paslaugas, parduodami aukcionuose arba tai yra meno dirbiniai ir antikvariniai daiktai.

Daikto standartinio vieneto kaina gali būti nenurodoma daiktų, kurių kaina nepriklauso nuo jų svorio ar tūrio, jei ji sutampa su pardavimo kaina, taip pat daiktams ar daiktų grupėms, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Bet kokiu būdu reklamuojant daiktą, jeigu nurodoma pardavimo kaina, turi būti nurodoma daikto standartinio vieneto kaina, išskyrus bendras nustatytas išimtis, kai galima nenurodyti pardavimo kainos ir standartinio vieneto kainos.

(2) Teisingumo ir aiškumo reikalavimas - vartotojui teikiama informacija turi būti teisinga, išsami, tiksli ir aiški.

(3) Informacija apie parduodamus daiktus neturi būti klaidinanti. Kitaip tariant neteisinga informacija yra draudžiama

(4) Informacija turi būti suteikta valstybine kalba.

Vartotojo teisė į informaciją yra užtikrinama ir informacija gali būti teikiama įvairiais būdais: ženklinant prekes, suteikiant informaciją pardavimo vietose, reklamuojant prekes ar kitu būdu. Kaip informacijos teikimo būdai aptartini ženklinimas ir reklama.

Ženklinimas - vartotojui skirtos spausdintinės, rašytinės ar grafinės informacijos apie prekę ir su ja susijusią riziką bei naudojimo saugą pateikimas ant prekės ir (ar) jos pakuotės. Ženklinimo pareigą turi visų pirma gamintojas, o vėliau pateikus jas į rinką ir pardavėjas. Gamintojas yra atsakingas už tokios informacijos pateikimą, kuri suteiktų galimybę vartotojui įvertinti prekę ir su ja susijusią riziką per visą nurodytą, įprastą ar numatomą prekės naudojimo laiką.


83

2. Pareiga perduoti pirkėjui prekę. Šiuo atveju specialių normų lyginant su bendrosiomis pardavėjo pareigomis pagal pirkimo-pardavimo sutartį, CK nenustato. Taigi, būtų taikomos bendros taisyklės – CK 6.317-6.343 str. nuostatos.

CK 6.359 str. tik reglamentuoja specialias taisykles daiktų pardavimo su sąlyga juos pristatyti pirkėjui. CK 6.359 str. nustato, kad jeigu vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis numato, kad daiktai turi būti pristatyti pirkėjui, tai pardavėjas privalo per sutartyje nurodytą terminą pristatyti daiktus į pirkėjo nurodytą vietą, o kai ji nenurodyta, - į pirkėjo gyvenamąją vietą. Sutartis laikoma įvykdyta nuo daiktų įteikimo pirkėjui, o kai pirkėjo nėra, - nuo jų įteikimo asmeniui, kuris pateikia kvitą ar kitokį dokumentą, patvirtinantį sutarties sudarymą ar daiktų pristatymo įforminimą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Jeigu sutartis nenustato daiktų pristatymo pirkėjui termino, tai daiktai turi būti pristatyti per protingą terminą po to, kai pardavėjas gavo pirkėjo reikalavimą juos pristatyti. Kai daiktai per protingą terminą nepristatomi, pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį ir neprivalo mokėti daiktų pristatymo išlaidų, jeigu sutartis nenumato ko kita.

Lyginant su bendrosiomis pirkimo pardavimo normomis, šio 6.359 str. 3 d. nustato kitokią taisyklę nei CK 6.319 str. 1 d., kuri numato, kad daiktai turi būti perduoti per protingą terminą nuo sutarties sudarymo, o vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties atveju yra nustatyta kad po to, kai gavo pirkėjo reikalavimą juos pristatyti.

3. Pareiga padengti sutarties sudarymo išlaidas. Pareigą padengti vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išlaidas turi pardavėjas. CK nustato galimybę šalims susitarti kitaip, tačiau nustato specialius reikalavimus pardavėjui kaip stipresniajai sutarties šaliai. Taigi tokios išlaidos tenka pirkėjui tik tuo atveju, jeigu sutarties sudarymo metu pardavėjas jas specialiai ir atskirai aptarė arba nurodė jų apskaičiavimo kriterijus.

4. Pardavėjo pareiga užtikrinti prekės saugą. Ši pardavėjo pareiga yra numatyta tiek CK, tiek ir Produktų saugos įstatyme. Ši pardavėjo pareiga apima pardavėjo pareigą teikti į rinką tik saugius gaminius. Taip pat pardavėjas privalo teikti vartotojams visą iš gamintojo gautą bei kitą reikiamą informaciją prieš perduodamas gaminį vartotojams, kad šie galėtų įvertinti su gaminiu susijusią riziką per visą nurodytą, įprastą ar numanomą jo vartojimo laiką, kai tokia rizika be reikiamo perspėjimo nėra akivaizdi, sužinojęs, kad gaminys pavojingas, nedelsdamas nutraukti gaminio pateikimą į rinką, informuoti gamintoją, vartotojus, bei atitinkamas priežiūros institucijas ir imtis kitų tinkamų veiksmų rizikai vartotojams pašalinti.

Pirkėjo teisės ir pareigos

Pirkėjo teisės:

1. Pardavėjo informacijos atskleidimo pareigą atitinkanti pirkėjo teisė yra pirkėjo teisė į informaciją. Vartotojo teisė į informaciją atsiranda nuo to momento, kai jis išreiškia ketinimą įsigyti vieną ar kitą prekę. Tai yra viena iš pagrindinių ir klasikinių vartotojo teisių, kurios užtikrinimas pripažįstamas svarbiu ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir Europos Sąjungos teisės aktuose. Tai, kad įstatymų leidėjas laiko svarbia pirkėjo teise – teisę į informaciją (atitinkamai pardavėjo pareigą atskleisti informaciją vartotojui), rodo ir numatytos vartotojo teisės gauti informaciją gynimo priemonės. Visų pirma, pardavėjas, pažeidęs informacijos atskleidimo pareigą, turi atlyginti dėl to pirkėjo patirtus nuostolius (CK 6.656 str. 1 d.). Antra, CK 6.353 str. 9 d. yra numatyta, kad jeigu pardavėjas nesudarė galimybės pirkėjui nedelsiant daiktų pardavimo vietoje gauti 6.353 straipsnio 1-7 dalyse nurodytą


84

informaciją, tai pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl vengimo sudaryti sutartį, o jeigu sutartis sudaryta, - per protingą terminą vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti kitus nuostolius. Pardavėjas, nesudaręs galimybės pirkėjui gauti atitinkamos informacijos apie daiktus, atsako už daiktų trūkumus, atsiradusius po daiktų perdavimo pirkėjui, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumai atsirado dėl to, kad jis neturėjo atitinkamos informacijos.

2. Daiktų apžiūrėjimo teisė. Pirkėjas turi teisę iki sutarties sudarymo apžiūrėti daiktus ir pareikalauti, kad pardavėjas dalyvaujant pirkėjui patikrintų daiktus arba pademonstruotų, kaip juos naudoti, jeigu tai yra įmanoma atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir mažmeninės prekybos taisykles.

3. Pirkėjas pagal vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį turi teisę į daiktų keitimo ir grąžinimo teisę. Ši teisė yra specialiai reglamentuota CK 6.362 str. Pagal šį straipsnį yra keičiami ir grąžinami tinkamos kokybės daiktai, taigi šis straipsnis nereglamentuoja sankcijų pardavėjui (tai yra pardavėjo civilinės atsakomybės).

Pirkėjas turi teisę per keturiolika dienų nuo ne maisto daiktų perdavimo jam, jeigu pardavėjas nėra nustatęs ilgesnio termino, pakeisti nusipirktus daiktus pirkimo ar kitoje pardavėjo nurodytoje vietoje analogiškais kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo daiktais. Jeigu keičiant daiktus susidaro kainų skirtumas, pirkėjas su pardavėju privalo atsiskaityti pagal perskaičiuotas kainas. Pirkėjas turi teisę reikalauti pakeisti daiktus nenurodydamas motyvų ar priežasčių, kodėl jam prekė netiko. Tačiau daiktų keitimas yra įmanomas tik esant 6.362 str. nustatytoms sąlygoms, tai yra pirkėjo reikalavimas pakeisti daiktus tenkinamas esant šioms sąlygoms: (1) vartojimo sutarties dalyku turėjo būti tik ne maisto prekės (daiktai); (2) daiktai neturėjo būti naudojami, sugadinti, turi būti išsaugotos jų vartojamosios savybės bei jie nepraradę prekinės išvaizdos. Prekės ar jos pakuotės išvaizdos pakeitimai, kurie buvo būtini norint apžiūrėti prekę, nėra laikomi esminiais prekės išvaizdos pakeitimais. Kilus ginčui dėl prekės išvaizdos pakeitimų ar prekės sugadinimo, pardavėjas privalo raštu kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją, o gavęs iš jos raštu pateiktas išvadas nedelsdamas apie tai pranešti pirkėjui; (3) pirkėjas turi įrodymus, patvirtinančius, kad jis daiktus pirko iš to pardavėjo. Tokiais įrodymais paprastai bus čekis ar kitoks buhalterinės apskaitos dokumentas arba kiti rašytiniai įrodymai.

Jeigu pardavėjas neturi pakeitimui tinkamų daiktų, tai pirkėjas turi teisę per keturiolikos dienų nuo prekės perdavimo pirkėjui terminą grąžinti daiktus pardavėjui ir atgauti už juos sumokėtą kainą.

CK leidžia nustatyti daiktus, kurių atžvilgiu šio straipsnio reikalavimai nėra taikomi. CK 6.362 str. 4 d. nustato, kad pagal šio straipsnio nustatytą tvarką nekeičiami ar negrąžinami daiktai nurodomi daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse, kurios yra patvirtintos Ūkio ministro įsakymu90 . Šių taisyklių 18 p. yra nurodytos prekių, kurios negali būti pakeistos analogiškomis prekėmis arba už jas grąžinti pinigai, sąrašas, pvz., šis sąrašas apima tokias prekes kaip parfumerijos, kosmetikos ir tualetiniai preparatai, fotografijos ir kinematografijos prekės, audiniai ir t.t.

Tokios prekės yra keičiamos ar grąžinamos prekės pirkimo vietoje ar kitoje pardavėjo nurodytoje, pirkėjui patogioje vietoje. Pirkėjas pardavėjui turi pateikti raštišką prašymą,

90 Žin., 2001, Nr. 58 – 2105.


85

kuriame nurodo savo pageidavimą. Prie prašymo pridedamas kasos aparato kvitas ar pirkimo – pardavimo kvitas, arba kitas prekės pirkimą – pardavimą iš šio pardavėjo patvirtinantis dokumentas.

4. Teisė į saugų (kokybišką) daiktą. Ši pirkėjo teisė pagal vartojimo pirkimo - pardavimo sutartį atitinka ir vieną iš klasikinių vartotojų teisių – teisę į saugą ir sveikatos apsaugą. Ši teisė yra labai reikšminga vartotojo teisė, todėl reglamentuojant vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis, yra specialiai aptartos vartotojo teisės, kai jam parduodamas netinkamos kokybės daiktas.

Reikalavimai prekei.

CK 6.363 str. numato, kad parduodami daiktai turi būti saugūs. Tokį bendrąjį produktų saugos reikalavimą nustato ir Produktų saugos įstatymas. Daiktų saugos reikalavimus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Saugus gaminys - bet koks gaminys, kurio naudojimas įprastomis, gamintojo nustatytomis ar galimomis iš anksto pagrįstai numatyti vartojimo sąlygomis, įskaitant ilgalaikį naudojimą, taip pat surinkimo, įrengimo bei priežiūros naudojant reikalavimus, nesukelia jokios rizikos arba kelia vartotojų gyvybei ir sveikatai tik minimalią riziką, kuri yra suderinama su gaminio vartojimu ir laikoma priimtina bei atitinkančia aukštą vartotojų saugos ir sveikatos apsaugos lygį, ypač atkreipiant dėmesį į: (1) gaminio parametrus, jo sandarą, pakuotę, surinkimo ir naudojimo tvarką, priežiūrą naudojant; (2) poveikį kitiems gaminiams, jei yra pagrindas numatyti, kad jis bus naudojamas su kitais gaminiais; (3) gaminio pateikimą vartotojui, ženklinimą, įspėjimus, užrašus ant gaminio ar pakuotės, naudojimo ir sunaikinimo po naudojimo instrukciją ir kitą gamintojo pateiktą informaciją; (4) vartotojų grupes, ypač vaikus ir pagyvenusius žmones, kuriems gaminio vartojimas gali sukelti didesnę riziką.

Parduodamas daiktas turi būti ne tik saugus, bet ir kokybiškas. Laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą). Ši taisyklė atkartoja ir bendrąją pirkimo - pardavimo sutarties taisyklę, numatytą CK 6.317 str. 2 d. Parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės neturi būti blogesnės, nei numatyta tam daiktui taikomame techniniame reglamente (jeigu jis yra) ir daikto pirkimo-pardavimo sutartyje. Draudžiama parduoti daiktus, kurių tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs.

CK yra nustatyta prekės atitikimo sutarčiai prezumpcija, tai yra daikto savybės atitinka pirkimo-pardavimo sąlygas, jeigu: 1) daiktas atitinka daikto gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį bei daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl daikto kokybės.

CK nustato pasekmes, jei pirkėjui yra parduodamas nekokybiškas daiktas. Pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas (išskyrus maisto produktus), turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, savo pasirinkimu (taigi, tiek pardavėjas turi teisę siūlyti vieną ar kitą toliau nurodytą civilinės teisės gynimo priemonę, o pirkėjas turi teisę su tokiu siūlymu sutikti ar ne, tiek ir pirkėjas turi teisę siūlyti atitinkamą teisės gynimo priemonę, tačiau, jei pirkėjas nesutinka jos pakeisti, pardavėjui toks pirkėjo siūlymas yra privalomas) turi teisę:


86

(1) pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu. Pakeisti techniškai sudėtingą ir brangią prekę pirkėjas turi teisę reikalauti, jeigu tos prekės kokybei nustatyti reikalavimai iš esmės pažeisti. Ši nuostata numatyta, siekiant siekiant pašalinti neproporcingų civilinės teisės gynimo priemonių galimybę. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad siekiant įgyvendinti šias pirkėjo teises ir atitinkamai sprendžiant ginčus dėl šių pirkėjo teisių, būtina atsižvelgti į Europos Parlamento ir Tarybos 1999 m. gegužės 25 d. direktyvą dėl tam tikrų prekių pardavimo ir susijusių garantijų aspektų 1999/44/EB91 , kuri nustato, kad vartotojas pirmiausia gali reikalauti, kad pardavėjas neatlygintinai pataisytų arba pakeistų prekes, nebent tai yra neįmanoma ar neproporcinga. Civilinės teisės gynimo priemonė šiuo atveju būtų neproporcinga, jeigu ja, lyginant su kita teisės gynimo priemone, būtų nustatytos nepagrįstos išlaidos. Siekiant nuspręsti, ar išlaidos yra nepagrįstos, reikia įvertinti ar išlaidos nustatytos viena teisės gynimo priemone, yra žymiai didesnės negu kita teisės gynimo priemone nustatytos išlaidos, atsižvelgiant į vertę, kurią prekės turėtų, jeigu nebūtų neatitikimo, neatitikimo reikšmingumą ir tai, ar alternatyvi teisės gynimo priemonė galėtų būti įgyvendinama nesukeliant didelių nepatogumų vartotojui.

Jeigu pardavėjas pakeičia netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu, tai jis neturi teisės reikalauti iš pirkėjo atlyginti vartojimo pirkimo-pardavimo sutartyje numatytos kainos ir daikto kainos, galiojusios jo pakeitimo ar teismo arba kitokios institucijos sprendimo, įpareigojančio pakeisti daiktą, priėmimo momentu, skirtumą. Kai netinkamos kokybės daiktas keičiamas kitu analogišku, kuris skiriasi pagal matmenis, modelį, rūšį ar kitus požymius, pirkėjas turi atlyginti sutartyje numatytos kainos ir naujo daikto kainos, galiojusios keitimo momentu, skirtumą. Jeigu pirkėjas kainų skirtumo neatlygina, tai kainų skirtumas nustatomas pagal teismo arba kitokios institucijos sprendimo pakeisti prekę priėmimo metu galiojusias kainas.

(2) Atitinkamai sumažinti prekės kainą. Ši teisė atitinka pirkėjo teisę numatytą CK 6.334 str. 1 d. 2 p. Kai pirkėjas reikalauja atitinkamai sumažinti netinkamos kokybės daikto kainą, atsižvelgiama į daikto kainą šio reikalavimo pareiškimo momentu, o jeigu pardavėjas pirkėjo reikalavimo netenkino, - į kainą teismo arba kitokios institucijos sprendimo dėl kainos sumažinimo priėmimo momentu;

(3) per protingą terminą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus. Pašalinant daikto trūkumus neturi būti sukeliama didelių nepatogumų vartotojui, atsižvelgiant į prekių pobūdį ir paskirtį, dėl kurios tos prekės vartotojui buvo reikalingios. Jeigu daikto trūkumų negalima pašalinti dėl daikto savybių (pvz., maisto prekės, buitinės chemijos prekės ir kt.), tai pirkėjas savo pasirinkimu turi teisę reikalauti pakeisti tokį netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu arba atitinkamai sumažinti daikto kainą;

(4) atlyginti daikto trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus trūkumus pašalino pirkėjas pats ar trečiųjų asmenų padedamas.

Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės numato galimybę pirkėjui pasinaudoti savo teisėmis ir maisto produktų atveju. Šiuo atveju, atsižvelgiant į maisto produktų kaip prekės specifiką, nėra numatyta tik pirkėjo teisė į daikto trūkumų pašalinimą bei į trūkumų pašalinimo išlaidų atlyginimą.

91 OJ L171, 07/07/1999, P.0012-0016


87

Visais atvejais pirkėjas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą.

Reikalavimų pateikimo terminas, kai pirkėjui yra parduodamas netinkamos kokybės daiktas yra numatytas CK 6.338 straipsnyje.

Pirkėjas vietoj minėtų teisių, taip pat turi teisę pasinaudoti teise vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Išreikalauti sumokėtą kainą pirkėjas gali per dvejų metų ieškinio senaties terminą. Ši pirkėjo teisė yra papildoma vartotojo garantija, nes pagal bendrąsias pirkimo pardavimo sutarties nuostatas pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas, tuo tarpu vartotojas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį nepriklausomai nuo to ar tai yra esminis sutarties pažeidimas. Realizuojant šią vartotojo teisę, netinkamos kokybės daiktą pardavėjo reikalavimu pirkėjas turi grąžinti pardavėjo sąskaita. Pardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą kainą, neturi teisės iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė dėl jo naudojimo ar daikto išvaizdos praradimo arba dėl kitokių aplinkybių. Pirkėjas, grąžindamas prastos kokybės daiktą pardavėjui, turi teisę reikalauti atlyginti nustatytos sutartyje kainos ir kainos, galiojančios jo reikalavimo patenkinimo momentu, o jeigu jo reikalavimo pardavėjas netenkina, - teismo arba kitokios institucijos sprendimo priėmimo momentu, skirtumą.

Nekokybiškų prekių (tiek ne maisto prekių, tiek maisto produktų) keitimo ir grąžinimo ypatumus nustato ir Daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklės. Tiek vienos, tiek kitos prekės yra keičiamos prekės pirkimo vietoje ar kitoje pardavėjo nurodytoje, pirkėjui patogioje vietoje. Pirkėjas pardavėjui turi pateikti raštišką prašymą, kuriame nurodo prekės trūkumus ir pirkėjo pasirinktą civilinės teisės gynimo priemonę. Prie prašymo pridedama kasos aparato kvitas ar pirkimo pardavimo kvitas arba kitas prekės pirkimą–pardavimą iš šio pardavėjo patvirtinantis dokumentas ir garantinis dokumentas (jeigu parduotai prekei nustatytas kokybės garantijos terminas). Jeigu pirkėjas nepateikia kasos aparato kvito arba kito nustatyta tvarka išduodamo prekės pirkimą pardavimą iš šio pardavėjo patvirtinančio dokumento, pirkėjo reikalavimai vykdomi tik pardavėjui sutikus. Kilus nesutarimams tarp pirkėjo ar pardavėjo dėl prekės kokybės pardavėjas, gavęs raštišką pirkėjo prašymą, privalo ne vėliau kaip per tris darbo dienas raštu kreiptis į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją – dėl ne maisto prekių, arba į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą – dėl maisto prekių kokybės įvertinimo, o gavęs iš šių institucijų išvadas, nedelsdamas apie tai informuoti pirkėją.

Pirkėjo pagrindinė pareiga – sumokėti už daiktus pardavėjo nurodytą sutarties sudarymo metu kainą. Pardavėjui yra nustatytas imperatyvus draudimas vienašališkai didinti daikto kainą po sutarties sudarymo. Jeigu pardavėjas po sutarties sudarymo vienašališkai padidina kainą, tai pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pardavėjui, išskyrus atvejus, kai sutartis numato, kad daiktai bus perduoti pirkėjui praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po sutarties sudarymo, o pardavėjas turi teisę vienašališkai per šį terminą padidinti daikto kainą.

Pagal vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį gali būti numatytas išankstinis mokėjimas už daiktus. CK nustato teisines pasekmes tais atvejais, kai pirkimo-pardavimo sutartis numato išankstinį mokėjimą už daiktus, o pirkėjas per sutartyje nustatytą terminą nesumoka kainos. Tokiu atveju laikoma, kad pirkėjas atsisakė sutarties, jeigu sutartyje nenumatyta kas kita. Tai yra sutartyje, pvz., gali būti numatytas papildomas terminas kainai sumokėti, ar šalys gali papildomai susitarti dėl tokio termino nustatymo ir pan.


88

CK 6.360 str. 5 d. numato išimtį iš bendros taisyklės, nustatytos CK 6.344 str. 2 d., numatydamas taisyklę, kad kai pirkėjas praleidžia mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos.

Atskiros vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių rūšys

Nuomos-pardavimo sutartis

Ši sutarties rūšis yra išskirta pagal specialią sutartyje numatomą sąlygą, tai yra sutartyje gali būti nurodyta, kad iki nuosavybės teisės į daiktus perėjimo pirkėjui jis yra perduotų daiktų nuomininkas. Ši sąlyga gali būti numatyta ir tais atvejais, kai daiktai perkami išsimokėtinai (kreditan).

CK nustato bendrą taisyklę, kad jeigu sutartis nenumato ko kita, pirkėjas tampa daiktų savininku, kai visiškai už juos sumoka. Taigi nuomos pardavimo sutarties atveju šalys gali nustayti ir ankstesnį nuosavybės teisės perėjimo monemtą nepriklausomai nuo to, kada yra sumokami pinigai.

Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.361 str. numatyta, jog iki nuosavybės teisės į daiktus perėjimo pirkėjui jis yra perduotų daiktų nuomininkas, o be to, ir pati sutartis yra vadinama nuomos-pardavimo sutartimi, tai reiškia, kad šiai sutarčiai yra taikomos nuomos sutarties taisyklės. Tačiau su tam tikromis išimtimis, nes nuomininkas neprivalo mokėti nuomos kainos, nes jis moka kainą už prekę. Be to, pirkėjas neturi savo sąskaita daryti remonto, nes jis turi teises numatytas CK 6.363 str.

Daiktų pardavimas pagal pavyzdžius

CK 6.356 str. reglamentuoja daiktų pardavimą pagal pavyzdžius. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaryta pagal pirkėjui pardavėjo pasiūlytus daiktų pavyzdžius (prekių aprašymą, prekių katalogus, modelius ir t. t.). CK 6.356 str. daikto pavyzdį supranta ne tik kaip daikto modelį, bet ir kai daiktų yra pateikiamas daiktų aprašymas, taip pat prekių katalogai, kuriose taip pat turėtų būti aprašomos prekės. CK nustato specialų sutarties sudarymo momentą - tai sutartis pagal daiktų pavyzdžius laikoma sudaryta, kai pardavėjas pristato daiktus į sutartyje nurodytą vietą, o jei pristatymo vieta sutartyje nenurodyta, - į vartotojo gyvenamąją vietą, tačiau ši norma yra dispozityvi ir šalys gali susitarti kitaip, taip pat įstatymuose galima nustatyti kitaip. Taigi šiuo atveju yra nustatyta skirtinga sutarties sudarymo taisyklė nei numato 6.351 str. Pristatymu šiuo atveju nebūtų laikomas tik nuvežimas į atitinkamą vietą ir jų palikimas. Vadovaujantis 6.359 str. nustatyta taisykle, prekė turi būti įteikta pirkėjui, o jei pirkėjo nėra, - įteikta asmeniui, kuris pateikia dokumentą, patvirtinantį daiktų pristatymo įforminimą. Taigi, toks pristatymas reikštų ir daiktų perdavimą. Tačiau CK nustato pirkėjo teisę, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita, iki daiktų perdavimo atsisakyti sutarties pagal daiktų pavyzdžius.

Daiktų pardavimas naudojant automatus

Tai yra vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties rūšis. Lyginant su bendrosiomis vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį reglamentuojančiomis normomis šios sutarties rūšies atveju yra numatyti papildomi reikalavimai informacijos pateikimui, kitaip apibrėžtas sudarymo momentas (formos reikalavimai), taip pat nustato teisines pasekmes, jei pirkėjui neperduodamaas daiktas. Šios sutarties rūšies taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai automatas


89

skirtas pinigams keisti, mokėjimo ženklams įsigyti ar valiutai keisti, jeigu kas kita nenustatyta specialiose taisyklėse.

Skirtingai nei pagal vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį reglamentuojančias nuostatas, informacijos pateikimo pareiga yra numatyta ne daiktų pardavėjui, bet automato savininkui, nors akivaizdu, kad automato savininkas ir pardavėjas gali skirtis, kai pvz., pardavėjas nuomoja automatus savo prekybinei veiklai vykdyti. Tokiu atveju už informacijos nepateikimą bus atsakingas automatų savininkas, o pvz., už nekokybišką daiktą pardavėjas.

Taigi, jeigu daiktai parduodami naudojant automatus, tai automatų savininkas privalo informuoti pirkėją nurodydamas ant automato ar kitokiu būdu apie pardavėją (pardavėjo pavadinimą ir buveinę), automato darbo režimą, taip pat veiksmus, kuriuos privalo atlikti pirkėjas, norėdamas gauti daiktą, ir jų eiliškumą.

CK nustato specialų sutarties sudarymo momentą - sutartis šiuo atveju pripažįstama sudaryta nuo to momento, kai pirkėjas atlieka veiksmus, būtinus daiktui iš automato gauti. Iš esmės tai atitinka ir CK 6.351 str. nustatytą vartojimo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo momentą, kai būtent atliekamus veiksmus, būtinus daiktams iš automato gauti, galima traktuoti kaip veiksmus, kuriais vartotojas kitokiu būdu pareiškia savo valią.

Daiktų pardavimas ne prekybai skirtose patalpose

CK 6.357 str. reglamentuoja daiktų pardavimą ne prekybai skirtose patalpose. Šiuo straipsniu įgyvendinama 1985 m. gruodžio 20 d. Taryvos direktyva dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (85/577/EEB)92.

Daiktų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta ne prekybai skirtose patalpose (angl. contract negotiated away from business premises), yra sutartis, kurią pardavėjas ir vartotojas sudaro pardavėjo organizuotos išvykos už jo verslo patalpų metu arba pardavėjo vizito į to vartotojo gyvenamąją patalpą, jo darbo, mokymosi ar kitą vietą metu. Taigi ši sutartis apima tiek išnešiojamąją prekybą, tiek ir kitokias sutartis, kurios sudaromos ne prekybai skirtose patalpose.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuostatos, reglamentuojančios daiktų pardavimą ne prekybai skirtose patalpose, mutatis mutandis taikomos ir vartojimo paslaugų sutartims93.

CK numato, kad nuostatos, reglamentuojančios daiktų pardavimą ne prekybai skirtose patalpose, netaikomos sutartims: (1) dėl maisto produktų ar kitų kasdieniam vartojimui skirtų daiktų pirkimo-pardavimo ir (arba) pristatymo; (2) dėl daiktų pirkimo-pardavimo ar paslaugų teikimo, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas atvyksta pagal aiškiai pareikštą vartotojo prašymą, išskyrus atvejus, jeigu vartotojui pateikiami kiti daiktai ar paslaugos, nei jis prašė; (3) dėl draudimo paslaugų teikimo; (4) dėl vertybinių popierių pirkimo-pardavimo; (5) dėl daiktų pirkimo-pardavimo ar paslaugų teikimo, kai pagal sudarytą sutartį vartotojas turi mokėti ne

92 OJ L 372, 31/12/1985 P. 0031 - 0033 93 Paslaugų sąvoka tiek šiuo atveju, tiek ir daiktų pirkimo pardavimo sutarties naudojant ryšio priemones atveju apimtų visas paslaugas, tai yra paslaugos, kurios suprantamos kaip paslaugos teikėjo veikla ar jos rezultatas, kuriuo siūlomas tenkinti ar tenkinamas konkretus pirkėjo poreikis, taigi turimos omenyje tiek paslaugos, pasižyminčios materialiu rezultatu, tiek nematerialiu rezultatu. Atsižvelgiant į Europos Teisingumo teismo praktiką šios paslaugos apimtų ir atvejus, kai vartotojas teikia garantiją siekdamas užtikrinti trečiųjų asmenų interesus (Case C-45/96 ECRI-1199 (teismo sprendimas byloje Bayerische Hypotheken – und Wechselbank AG v Edgar Dietzinger, 1988).


90

daugiau kaip du šimtus litų. Ši suma numatyta atsižvelgiant į tai, kad valstybėms narėms buvo leista apsispręsti nustyti, kad šios direktyvos reguliuojamos nuostatos taikomos tik sandoriams pagal kuriuos vartotojų mokama suma viršija tam tikrą sumą. Ta suma negali būti didesnė nei 60 EUR; (6) kai buvo sudaryta notarinės formos sutartis.

Daiktų pardavimo ne prekybai skirtose patalpose taisyklėse94 , patvirtintose Ūkio ministro įsakymu, yra nustatyti papildomi draudimai. Ne prekybai ir ne paslaugų teikimui skirtose patalpose draudžiama parduoti daiktus ir teikti paslaugas, kurių mažmeninė prekyba ar teikimas yra uždraustas įstatymais taip pat kai tokia prekyba ar teikimas yra licencijuojamas.

Šią sutartį reglamentuojančios CK nuostatos numato šiuos daiktų pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos ne prekybai skirtose patalpose, ypatumus:

1. CK nustatyta pardavėjui pareiga pateikti rašytinę informaciją pirkėjui apie jo teisę atsisakyti sutarties. Pardavėjas, parduodamas daiktą ne prekybai skirtose patalpose (kitaip tariant sudarydamas sutartį), privalo įteikti pirkėjui dokumentą (šį dokumentą galima laikyti informaciniu dokumentu), kuriame turi būti nurodyta: 1) dokumento įteikimo vartotojui data; 2) daikto pavadinimas; 3) daikto kaina, įskaitant visus mokesčius; 4) pardavėjo pavadinimas ir adresas; 5) asmens, kurio vardu sutarties atsisakęs vartotojas gali adresuoti savo atsisakymą, pavadinimas (vardas, pavardė); 6) vartotojo teisė nutraukti sutartį CK 6.357 str. 6 - 11 dalyse numatyta tvarka. Pareiga įrodyti, kad informacinis dokumentas buvo įteiktas vartotojui, tenka pardavėjui.

2. Numatyta pirkėjo teisė atsisakyti sutarties. Pirkėjas turi teisę atsisakyti (nutraukti) sutartį šiomis CK nustatytomis sąlygomis:

1) pirkėjas turi pranešti pardavėjui apie sutarties nutraukimą raštu per nustatytą terminą, (kurio trukmė priklauso nuo to ar buvo pateiktas vartotojui informacinis dokumentas ar ne):

a) per septynias dienas nuo informacinio dokumento gavimo dienos. Šios pirkėjo teisės negalima suvaržyti jokiais papildomais įsipareigojimais ar įmokomis arba bet kokiu kitu būdu apriboti ar panaikinti. Ši nuostata atitinka ir direktyvos nuostatą ir turėtų būti traktuojama ir plačiau, nes Direktyva nustato, kad vartotojas negali atsisakyti šios direktyvos suteiktų jam teisių. Ši nuostata laikytina imperatyvia nuostata ir jei toks vartotojo atsisakymas ir būtų jis negaliotų kaip prieštaraujantis imperatyviai įstatymo nuostatai. Reikia pažymėti, kad šios nuostatos atitiktų ir CK 6.357 str. 12 d. nuostatą.

b) per tris mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos, jeigu informacinis dokumentas pirkėjui nebuvo įteiktas, pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį.

2) vartotojas sutarties atsisakymo teise turi teisę pasinaudoti, jeigu daiktas nebuvo sugadintas ar jo išvaizda iš esmės nepasikeitė. Daikto ar jo pakuotės išvaizdos pakeitimų, kurie buvo būtini norint apžiūrėti gautą daiktą, negalima laikyti esminiais daikto išvaizdos pakeitimais. Kai kyla ginčas dėl daikto išvaizdos, gali būti skiriama ekspertizė. Jos išlaidas atlygina kaltoji šalis.

3) Tam tikrais atvejais pirkėjas negali pasinaudoti įstatymo numatyta teise nutraukti sutartį. Šia teise pirkėjas negali pasinaudoti, jeigu sutartis buvo sudaryta dėl paslaugų, kurios

94 Žin., 2001, Nr. 61-2193.


91

vartotojo sutikimu pradėtos teikti nepasibaigus minėtam sutarties atsisakymo teisei realizuoti nustatytam terminui (CK 6.357 str. 8 d.).

Teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimo teisinės pasekmės yra šios:

1) Pardavėjas, gavęs pirkėjo pranešimą apie sutarties nutraukimą, per penkiolika dienų privalo atsiimti pirkėjo grąžintą daiktą ir grąžinti pirkėjui už daiktą sumokėtą pinigų sumą. Šalys savo prievoles šiuo atveju privalo įvykdyti kartu. Jeigu pirkėjas atsisakė sutarties, bet daiktas negali būti grąžintas, nes jis žuvo ar sugedo dėl pirkėjo kaltės, tai pirkėjas turi grąžinti jo vertę ar vertės sumažėjimą. Jei pirkėjui nebuvo tinkamai pranešta apie jo teisę atsisakyti sutarties (tai yra nebuvo įteiktas informacinis dokumentas ar jame nebuvo numatyta reikalaujama informacija), pirkėjas privalo grąžinti žuvusio ar sugadinto daikto vertę arba jos sumažėjimą tik tuo atveju, jeigu jis nebuvo tiek rūpestingas, koks būtų buvęs rūpestingas turto saugotojas.

2) Už daikto naudojimą bei kitas paslaugas, suteiktas iki teisės atsisakyti sutarties įgyvendinimo momento, pirkėjas turi sumokėti pagal jų vertę. Tačiau pirkėjas neprivalo atlyginti daikto vertės sumažėjimo dėl jo naudojimo pagal paskirtį.

Taigi CK straipsniu, reglamentuojančiu daiktų pardavimą ne prekybai skirtose patalpose, suteikiamos garantijos vartotojui, yra susijusios su tuo, kad CK yra reglamentuota vartotojo teisė gauti informaciją ir jos turinys, vartotojo teisė atsisakyti sutarties, taip pat imperatyviu reguliavimu. Ck 6.357 str. 12 d. nustato, kad šalių susitarimai, neatitinkantys šio straipsnio nuostatų ir pabloginantys vartotojo padėtį, negalioja. Taigi, tai reiškia, kad dispozityvumo principas šios sutarties atžvilgiu pasireikštų tik tiek, kiek šalis gali susitarti tik dėl palankesnių vartotojui sąlygų. 6.357 str. 6-11 dalys reglamentuoja pirkėjo teisės atsisakyti sutarties realizavimo sąlygas ) bei nustato tokio atsisakymo teisinius padarinius – prekių grąžinimo bei mokėjimų už patiektas prekes ir pateiktas paslaugas atlyginimo klausimą.

Daiktų pardavimas pagal sutartis, sudaromas naudojant ryšio priemones

CK 6.366 ir 6.367 straipsniai reglamentuoja daiktų pardavimo pagal sutartis sudaromas naudojant ryšio priemones ypatumus. Šie straipsniai įgyvendina 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis95.

Daiktų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta naudojant ryšio priemones (angl. distance contract), yra pardavėjo ir pirkėjo (vartotojo) sutartis dėl daiktų pardavimo, sudaroma naudojant tik ryšio priemones (vieną ar kelias). Direktyva, atsižvelgiant į technologijų vystymąsi, yra nustačiusi tik pavyzdinį ryšio priemonių sąrašą. Šis sąrašas yra nurodytas Ūkio ministro patvirtintose Daiktų pardavimo ar paslaugų teikimo, kai startys sudaromos naudojant ryšio priemones taisyklėse96 . Pagal minėtas taisykles prie ryšio priemonių priskiriama: konkrečiai adresuoti ir neadresuoti spaudiniai, leidiniai su užsakymo blanku, laiškai, prekių ar paslaugų katalogas, automatinės ir neautomatinės telefoninio ryšio priemonės, radijo įrenginiai, videofonas (telefonas su ekranu), videoteksas (mikrokompiuteris ir televizoriaus ekranas) su klaviatūra ir aktyviuoju ekranu, elektroninis paštas, telefaksas,

95 OJ L 1997 144/19 96 Ūkio ministro 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsakymas Nr. 226 „Dėl daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones taisyklių patviritnimo“ (Žin., 2001, Nr. 73 – 2583)


92

televizija (teleparduotuvė, televitrina), telegrafas ir kitokie telekomunikacijų galiniai įrenginiai. Taigi ir taisyklės pateikia neišsamų ryšio priemonių sąrašą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuostatos, reglamentuojančios daiktų pirkimo pardavimo sutartis, sudarytas naudojant ryšio priemones, mutatis mutandis taikomos ir vartojimo paslaugų bei kitoms vartojimo sutartims, taigi iš esmės šią sutarties rūšį netikslinga laikyti vien tik vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties rūšimi, tačiau tai yra vartojimo sutarčių atitinkama rūšis, išskiriama pagal sutarties sudarymo būdą.

Nuostatos, reglamentuojančios vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymą per ryšio priemones, netaikomos sutartims, kurios sudaromos:

1) dėl finansinių paslaugų teikimo; Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šios paslaugos yra reguliuojamos Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. rugsėjo 23 d. direktyva 2002/65/EC dėl finansinių paslaugų sutarčių sudaromų per ryšio priemones. Ši direktyva yra įgyvendinta Vartotojų teisių gynimo įstatyme;

2) aukciono būdu;

3) dėl maisto produktų ar kitų kasdieniam vartojimui skirtų daiktų pirkimo-pardavimo ir (arba) pristatymo;

4) dėl apgyvendinimo, transporto, maitinimo ar laisvalaikio paslaugų, kai paslaugų teikėjas įsipareigoja pateikti šias paslaugas tam tikru laiku arba tam tikru laikotarpiu;

5) naudojant pardavimo automatus (tai reglamentuoja CK 6.358 straipsnis);

6) sudarytoms su telefoninio ryšio operatoriais, naudojantis viešaisiais mokamaisiais telefonais.

Šią sutartį reglamentuojančios CK nuostatos numato šiuos vartojimo pirkimo pardavimo sutarties, sudaromos naudojant ryšio priemones, ypatumus:

1) Visų pirma, šios nuostatos įpareigoja pardavėją suteikti būtiną informaciją pirkėjui, nors ši pareiga atitinka ir pareigą nustatytą visoms vartojimo pirkimo - pardavimo sutartims, tačiau šių sutarčių atžvilgiu yra nustatytas reikalavimas pateikti ir kitokią informaciją nei numato CK 6.353 str. Taigi pardavėjas iki sutarties sudarymo privalo naudojamomis ryšio priemonėmis pateikti pirkėjui tinkamą informaciją (išankstinę informaciją), kurioje privalo būti nurodyta: 1) duomenys apie pardavėją; 2) daikto pagrindinės savybės; 3) pardavimo kaina; Atsižvelgiant į direktyvos reikalvimus kaina turėtų būti nurodoma, įskaitant visus mokesčius. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad bendrosios vartojimo pirkimo pardavimo sutarties nuostatos reikalauja nnurodyti kainą įskaitant visus mokesčius. 4) daikto pristatymo kaina; 5) mokėjimo, pristatymo ar atlikimo tvarka; 6) pirkėjo teisės atsisakyti sutarties pagal šio kodekso 6.367 straipsnio taisykles įgyvendinimo tvarka; 7) naudojimosi ryšio priemonėmis įkainiai, kai jie skaičiuojami kitaip nei įprasta; 8) laikotarpis, kurį pasiūlymas ir kaina galioja; 9) mažiausia sutarties trukmė, kai yra sudaroma sutartis dėl nuolatinio prekių tiekimo ar paslaugų teikimo.

CK nustato, kad šios informacijos komercinis pobūdis turi būti aiškiai ir suprantamai išreikštas bei atitikti naudojamas ryšio priemones. Jeigu kalbama telefonu, pardavėjas privalo aiškiai išdėstyti komercinį pokalbio tikslą. Direktyva reikalauja kad toks komercinis pokalbio tikslas būtų aiškiai įvardintas jau pokalbio su vartotoju pradžioje. Ši nuostata yra numatyta siekiant užtikrinti, kad vartotojas suvoktų, jog su juo siekiama sudaryti vartojimo pirkimo


93

pardavimo sutartį ir kad jau pokalbio pradžioje gautų pakankami informacijos, kad galėtų nuspręsti tęsti jam pokalbį arne, ir vėlaiu galėtų padaryti informuotą sprendimą.

Taip pat sudarant vartojimo pirkimo pardavimo sutartį per ryšio priemones CK nustato papildomą reikalavimą pateikti informaciją iki sutarties sudarymo, o kai daiktai tiekiami, - iki daiktų pateikimo (jeigu juos pateikia ne pardavėjo įgaliotas trečiasis asmuo) ir nustato tokios informacijos privalomą pateikimo būdą – rašytinę formą, išskyrus atvejus, kai tokia informacija raštu jau buvo pateikta pirkėjui prieš sutarties sudarymą. Atsižvelgiant į direktyvos nuostatas šios informacijos pateikimas reiškia informacijos patviritnimą raštu. Taigi pirkėjas turi gauti informaciją apie: 1) siūlomą daiktą (pavadinimas, pagrindinės savybės); 2) pardavėją; nurodoma, kur ir kam pirkėjas gali adresuoti bet kokį skundą; 3) pirkėjo teisės atsisakyti sutarties pagal šio kodekso 6.367 straipsnio taisykles įgyvendinimo tvarką; 4) mokėjimo, pristatymo ar atlikimo tvarką, pardavėjo teikiamas daikto priežiūros paslaugas ir garantijas, jeigu jos suteikiamos; 5) sutarties atsisakymo sąlygas, jeigu sutartis neterminuota arba ilgesnė nei vieneriems metams. Pareiga įrodyti, kad ši nustatyta informacija raštu buvo įteikta pirkėjui, tenka pardavėjui.

2) reglamentuojama pirkėjo teisė atsisakyti pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos naudojant ryšio priemones. Pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties nenurodydamas priežasties. Pirkėjas turi teisę atsisakyti pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos naudojant ryšio priemones, esant šioms sąlygoms:

1) turi pranešti pardavėjui raštu;

2) turi pateikti pranešimą per CK nustatytą terminą: septynias darbo dienas nuo 1) daikto pristatymo dienos, - kai parduodamas daiktas; 2) sutarties sudarymo dienos, - kai teikiamos paslaugos; jeigu šio kodekso 6.366 straipsnio 6 dalyje nurodyta informacija pirkėjui nebuvo įteikta raštu, pranešimas turi būti pateiktas per tris mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos. Jeigu šio kodekso 6.366 straipsnio 6 dalyje nurodyta informacija suteikiama vartotojui per tris mėnesius, kodekso 6.367 straipsnio 1 dalyje minėtas septynių dienų terminas prasideda po šių trijų mėnesių.

3) pirkėjas gali pasinaudoti teise nutraukti sutartį, jeigu daiktas nebuvo sugadintas ar jo išvaizda iš esmės nepasikeitė. Daikto ar jo pakuotės išvaizdos pakeitimai, kurie buvo būtini norint apžiūrėti gautą daiktą, negali būti vertinami kaip esminiai daikto išvaizdos pakeitimai. Kai kyla ginčas dėl daikto išvaizdos, gali būti skiriama ekspertizė. Jos išlaidas apmoka kaltoji šalis.

4) CK nustato atvejus, kada pirkėjas neturi teisės pasinaudoti teise atsisakyti sutarties. Pirkėjas neturi teisės pasinaudoti atsisakymo teise, jeigu sutartis buvo sudaryta dėl garso ir vaizdo kūrinių ir fonogramų bet kokiose vaizdo ar garso laikmenose, kompiuterių programų tiekimo ir pirkėjas pažeidė pakuotės apsaugas, laikraščių, žurnalų ar kitų periodinių leidinių tiekimo, dalyvavimo žaidimuose ir loterijose. Pirkėjas neturi teisės pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, jeigu sutartis buvo sudaryta dėl: (a) sutarčių, su vartotojo sutikimu pradėtų vykdyti dar nesibaigus Civilinio kodekso 6.367 straipsnio 1 dalyje minimam septynių darbo dienų terminui, (b) prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sutarčių, kurių kaina priklauso nuo tiekėjui nepavaldžių finansų rinkos svyravimų, (c) prekių, kurios buvo gaminamos pagal vartotojo specialiuosius nurodymus arba yra akivaizdžiai pritaikytos tam tikram vartotojui, arba dėl savo kilmės negali būti grąžintos, yra greitai gendančios arba baigiasi jų galiojimo laikas, pirkimo-pardavimo.


94

Pardavėjui yra nustatytas draudimas pirkėjo teisę atsisakyti sutarties suvaržyti papildomais įsipareigojimais ar įmokomis arba bet kokiu kitu būdu apriboti ar panaikinti, išskyrus CK 6.367 straipsnyje numatytus atvejus, pvz., CK 6.367 str. 4 d., taip pat termino nustatymas ir pan.

Jeigu pirkėjas pasinaudoja teise atsisakyti sutarties, kai už daiktą visiškai ar iš dalies sumokama pagal tam tikslui pardavėjo ir pirkėjo arba pardavėjo ir trečiojo asmens sudarytą vartojimo kredito sutartį, tai ta vartojimo kredito sutartis turi būti nutraukiama be jokių papildomų įsipareigojimų pirkėjui.

Pardavėjas, gavęs pirkėjo pranešimą apie sutarties atsisakymą, per penkiolika dienų privalo atsiimti daiktą ir grąžinti pirkėjui už daiktą sumokėtus pinigus.

3) Pardavėjui nustatytas specialus terminas pateikti daiktus, kuris yra trisdešimt kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo dienos. Tačiau ši norma suformuluota dispozityviai ir tai reiškia, kad šalys gali susitarti ir dėl kitokių prekės pateikimo terminų, įskaitant, kad tai gali būti tiek ildgesni, tiek trumpesni terminai.

Jeigu pardavėjas nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, kadangi negali gauti vartotojo užsakytų prekių ar paslaugų, jis nedelsdamas apie tai informuoja vartotoją ir kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 30 dienų, grąžina vartotojui įmokėtas sumas.

Teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimas

Teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutartis (angl. timeshare contract) yra ne trumpesniam kaip trejų metų terminui sudaryta sutartis, pagal kurią pirkėjas, nesvarbu, kokios rūšies sutartis sudaryta, įgyja teisę naudotis gyvenamosiomis patalpomis tam tikru laiku ne mažiau kaip vieną savaitę per metus.

CK nuostatos, reglamentuojančios teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutartį įgyvendina 1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais97.

Šią sutartį reglamentuojančios CK nuostatos numato šiuos teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutarties, ypatumus:

1. Pardavėjui nustatyta pareiga suteikti būtiną informaciją pirkėjui. Pardavėjas, prieš sudarydamas teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutartį, privalo įteikti pirkėjui suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymą. Bet kokiame skelbime, kuriame siūloma įsigyti teisę tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis, turi būti nurodyta, kur ir kaip pirkėjas gali gauti gyvenamųjų patalpų aprašymą. Jame turi būti nurodyta: informacija apie gyvenamąsias patalpas ir kitus asmenis, turinčius teisę naudotis suteikiamomis gyvenamosiomis patalpomis; gyvenamųjų patalpų savininkas; pirkėjo teisės; informacija apie mokesčius už teisę naudotis gyvenamąja patalpa bei kitus papildomus mokesčius. Privalomų duomenų, kurie gali būti pateikiami suteikiamų gyvenamųjų patalpų

97 OJ L 280, 29/10/1994 P. 0083-0087.


95

aprašyme bei sutartyje, minimalus sąrašas yra nustatytas Aplinkos ministro98. Suteikiamų patalpų aprašymas yra neatskiriama sutarties dalis.

Suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymas ir sutartis turi būti parašyti valstybine kalba. Jeigu gyvenamosios patalpos, dėl kurių naudojimosi teisės sudaroma sutartis, yra kitoje valstybėje, pardavėjas privalo pateikti pirkėjui sutarties vertimą į vieną iš toje valstybėje oficialiai vartojamų kalbų.

2. Numatyta pirkėjo teisė atsisakyti teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutarties. Pirkėjas turi teisę atsisakyti teisės tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis pirkimo sutarties per tam tikrą įstatymo nustatytą terminą, tai yra pirkėjas turi pranešti pardavėjui per dešimt dienų nuo sutarties sudarymo dienos. Įstyamas nustato tokio pranešimo būdą – pranešama turi būti raštu. Jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjui neįteikiamas suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymas arba jame nėra visų privalomų duomenų, pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties per keturis mėnesius nuo jos sudarymo dienos. Jeigu suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymas, kuriame yra visi privalomi duomenys, įteikiamas per šiuos keturis mėnesius, tai pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties per dešimt dienų nuo suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašymo įteikimo dienos.

Jeigu pirkėjas pasinaudoja teise atsisakyti sutarties, kai už teisę naudotis tam tikru laiku gyvenamosiomis patalpomis visiškai ar iš dalies sumokama pagal tam tikslui pardavėjo ir vartotojo arba pardavėjo ir trečiojo asmens sudarytą vartojimo kredito sutartį, tai vartojimo kredito sutartis gali būti nutraukiama.

Įstatyme nustatyti draudimai numatytą pirkėjo teisę atsisakyti sutarties suvaržyti papildomais įsipareigojimais ar įmokomis arba bet kokiu kitu būdu apriboti ar panaikinti. Šios nuostatos yra suformuluotos imperatyviai.

Pardavėjas taip pat neturi teisės reikalauti, kad pirkėjas sumokėtų iš anksto iki laikotarpio, per kurį pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties, pabaigos. Jeigu iš anksto buvo sumokėta, pardavėjas, gavęs pirkėjo pranešimą apie sutarties atsisakymą, privalo per dešimt dienų grąžinti sumokėtus pinigus vartotojui.

2009 m. sausio 14 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/122/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su kai kuriais pakaitinio naudojimosi, ilgalaikio atostogų produkto, perpardavimo ir keitimosi sutarčių aspektais (įgyvendinimo terminas iki 2011-02-23), kuri pakeičia iki šiol galiojusią minėtą 1994 m. Direktyvą. LR Seimui pateiktas LR CK 1.1, 6.350, 6.366, 6.367, 6.369 ir 6.370 pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo priedu įstatymo projektas (6.369 ir 6.370 straipsnių pakeitimo projektas skirtas minėtai Direktyvai įgyvendinti).

Energijos pirkimo-pardavimo sutarties ypatumai

Energijos pirkimo-pardavimo sutarties ypatumus reguliuoja CK 6.383-6.391 straipsniai. Šios CK normos taikomos aprūpinant elektros, šilumos energija, dujomis, nafta ir naftos produktais,

98 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. kovo 6 d. įsakymas Nr. 141 „Dėl privalomų duomenų, kurie turi būti pateikti suteikiamų gyvenamųjų patalpų aprašyme bei sutartyje, perkant teisę tam tikru laiku naudotis gyvenamosiomis patalpomis, minimalaus sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 22 – 753).


96

vandeniu ir kitų rūšių energija. CK ir Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas99 įtvirtina bendruosius energijos pirkimui-pardavimui taikomus reikalavimus. Tačiau atsižvelgiant į skirtingas įvairių rūšių energijos fizines savybes, lemiančias energijos tiekimo specifiką, specialūs Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato konkrečiai energijos rūšiai taikomas reguliavimo taisykles (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas100, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės101 bei kiti lydimieji aktai reguliuoja elektros energijos pirkimą-pardavimą, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas102 , Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės103 bei kiti teisės aktai – šilumos energijos pirkimą-pardavimą, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymas104, Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklės105 bei kiti teisės aktai – gamtinių dujų tiekimą, Lietuvos Respublikos vandens įstatymas106 bei jo lydimieji teisės aktai – vandens tiekimą ir kt.).

Energijos pirkimo-pardavimo sutarties samprata.

Pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą (CK 6.383 str. 1 d.).

Iš šios sutarties sampratos matyti, kad energijos pirkimo-pardavimo sutarčiai būdingi bendri pirkimo-pardavimo sutarties požymiai – atlygintinumas ir parduodamo turto perdavimas pirkėjo nuosavybėn.

Energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė, atlygintinė, dvišalė, tęstinio vykdymo sutartis.

Tačiau yra ir skirtumų nuo bendrosios pirkimo-pardavimo sutarties, kurie sąlygoja specialų šios pirkimo-pardavimo sutarties reguliavimą.

Pirmiausiai, atkreiptinas dėmesys į sutarties dalyką. Bendriausia prasme reikia pažymėti, kad energija yra sui generis (specifinis) turtas (sui generis nuosavybės objektas), o kartu ir civilini ų teisių objektas. Nežiūrint to, kad doktrinoje yra prieštaraujančių pozicijų, jog preke galima laikyti energiją, tačiau teisės aktų prasme, būtent, civilinių teisinių santykių objektu reikėtų laikyti pačią energiją. Tai atitinka Energetikos įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą normą, jog energija laikoma preke bei, atitinkamai, CK 1.97 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Energijos kaip prekės specifiškumą lemia jos fizinės savybės. Energija kaip prekė neturi naudingųjų savybių, nesukuria ekonominės naudos tol, kol ji neatlieka nepasireiškia kokiu nors rezultatu (pavyzdžiui, apšviečia objektą, jį apšildo ir pan.).

99 Valstybės žinios. 2002, Nr. 56-2224. 100 Valstybės žinios. 2000, Nr. 66-1984. Valstybės žinios. 2004, Nr. 107-3664. 101 Taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 398. Valstybės

žinios. 2002, Nr. 3-88. 102 Valstybės žinios. 2003, Nr. 51-2254. 103 Taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258.

Valstybės žinios. 2003, Nr. 70-3193. 104 Valstybės žinios. 2000, Nr. 89-2743. 105 Taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43. Valstybės

žinios. 2002, Nr. 15-598. 106 Valstybės žinios. 1997, Nr. 104-2615. Valstybės žinios. 2003, Nr. 36-1544.


97

CK 6.391 straipsnis nurodo, kad specialus CK šeštos knygos XXIII skyriaus septintasis skirsnis energijos pirkimui-pardavimui taikomas tik tada, kai energija tiekiama per tiekimo tinklus . Todėl pagal CK 6.383 straipsnį esminė sąlyga teisiniams santykiams pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį atsirasti yra tam tikros infrastruktūros (inžinerinių komunikacijų, apskaitos kontrolės mechanizmų, apsaugos priemonių) instaliavimas. Vadinasi, tik kai energija tiekiama per prijungtą tinklą ir taip užtikrinamas pastovus, betarpiškas energijos tiekimas abonentui, galima kalbėti apie specifinę energijos tiekimo-naudojimo sferą ir joje susiklostančius santykius. Jeigu energija būtų tiekiama ne per prijungtą tinklą, o kitu būdu (taroje ar pakuotėje, pavyzdžiui, dujų balionuose), reiktų taikyti bendrąsias pirkimo-pardavimo sutarties normas.

Fiziniai energijos ypatumai nulemia, kad: (i) energijos pristatymo pirkėjui faktą galima konstatuoti tik jos realaus naudojimo metu, (ii) energiją pristačius, ji iš karto sunaudojama ir jos neįmanoma grąžinti pardavėjui, (iii) ją galima perduoti tik per prijungtą tinklą, todėl pirkėjas privalo turėti techninius sprendinius, leidžiančius gauti ir naudoti energiją, (iv) nepakankami mokslo bei technikos pasiekimai nesudaro galimybių ją kaupti bei sandėliuoti ir t.t.

Energiją kaip prekę apibūdina du požymiai:

(i) kiekis. Pagal CK 6.306 straipsnio 4 dalį tiekėjas ir abonentas, sudarydami energijos pirkimo-pardavimo sandorį, privalo susitarti dėl patiektinos energijos kiekio ar sulygti dėl tokio kiekio nustatymo kriterijų. Fizinis asmuo, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę naudoti tiek energijos, kiek jam reikia;

(ii) kokybė. Energijos kaip prekės fizinės savybės sąlygoja, kad jos kiekio ir kokybės reikalavimai yra labai tampriai susiję (dažnai nuo energijos kiekio priklauso jos kokybė). Pagal CK 6.386 straipsnį energijos kokybė turi atitikti sutarties bei kokybės standartų, kitų energijos kokybę reglamentuojančių norminių dokumentų nustatytus reikalavimus. Specialūs teisės aktai nustato kokybės reikalavimus kiekvienai atskirai energijos rūšiai.

Teisinio santykio subjektai.

Dar vienu kriterijumi, lemiančiu energijos pirkimo-pardavimo sutarčių specifiką, yra energijos pirkimo-pardavimo teisinių santykių subjektinė sudėtis: pagal CK 6.383 straipsnio 1 dalį viena iš sutarties šalių yra abonentas, vartojantis energiją (pirkėjas), o kita – energiją patiekiantis asmuo (pardavėjas).

CK 6.383-6.391 straipsniai reglamentuoja tik santykius tarp tiekėjo ir abonento, naudojančio energiją. Šios CK normos pirkimo-pardavimo sutarčiai tarp energijos gamintojo ir tiekėjo neturėtų būti taikomos. Prievoliniai santykiai tarp energijos gamintojo ir tiekėjo turi būti reguliuojami bendrosiomis CK pirkimo-pardavimo nuostatomis bei specialiais teisės aktais.

Prievolinių teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos.

Esminė energijos pirkimo-pardavimo teisinių santykių turinio ypatybė yra subjektų teisių ir pareigų reglamentavimas ne tik perduodant prekę, bet ir jos naudojimo metu.

Pirkėjui yra numatytos pareigos, susijusios su būtinybe (i) laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, (ii) užtikrinti jam priklausan čių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą.


98

Pagrindinės energijos tiekėjo pareigos suprantamos kaip įpareigojimas abonentui tiekti energiją: (i) nustatytu režimu. Skirtingai nuo kitų pirkimo-pardavimo sutarčių, energijos tiekimo režimas (grafikas) yra esminė energijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga. Tiekimo režimas – tai energijos kiekis ir kokybė, kurie turi būti patiekti šalių suderintais terminais; (ii) sutartu kiekiu; (iii) atitinkamos kokybės. Šiuo atveju svarbu yra galutinio taško, t.y. ribos, iki kurios tiekėjas privalo užtikrinti kokybiškos energijos patiekimą, nustatymas. Galiojantys teisės aktai numato, kad neatskiriama energijos pirkimo-pardavimo sutarties dalimi yra tiekimo-vartojimo ribų nustatymo aktas. Būtent iki šios ribos tiekėjas atsako už kokybiškos energijos pristatymą. LAT laikosi pozicijos, kad esant vartojimo sutartims, sąlygos, jog energija tiekiama ne iki gyventojų butų daugiabučiame name, o tik iki namo įvado ribų, prieštarauja energijos tiekimo sutarties esmei bei tokios sutarties viešojo pobūdžio paskirčiai. Tokia nuostata vertinama kaip nesąžininga, pažeidžianti sandorio šalių teisių ir pareigų balansą (CK 6.188 straipsnis). Taigi, visais atvejais, kai energija tiekiama fiziniam asmeniui, naudojančiam energiją buitinėms reikmėms, galutinis energijos tiekimo taškas turi būti konkretus butas (išskyrus, jei vartotojas aiškiai sutiko su kitokiu tiekimo-vartojimo ribos nustatymu, t.y. tokią sutarties sąlygą aptarė individualiai)107.

Dar viena ypatybė, susijusi su subjektų teisėmis bei pareigomis, yra pardavėjo teisė kontroliuoti pirkėjo techninių energijos naudojimo priemonių būklę bei užtikrinti jų saugumą (t.y. kontroliuoti, kaip pirkėjas vykdo CK, kituose energijos tiekimą reguliuojančiuose teisės aktuose bei sutartyje numatytas pareigas).

Sutartis tarp tiekėjo ir abonento – viešoji sutartis. Dėl turimų finansinių resursų, gerų organizacinių, techninių priemonių vykdyti komercinę-ūkinę veiklą tiekėjas yra geresnėje pozicijoje nei jo tiekiamą energiją perkantys abonentai. Be to, galimybė energiją tiekti tik per perdavimo tinklus dažnai nulemia, kad tam tikroje teritorijoje veikia tik vienas tiekėjas, valdantis šiuos tinklus, t.y. susiduriama su labai ribota konkurencija energijos tiekimo srityje. Tai sąlygoja būtinybę numatyti teisinį mechanizmą, kuris apsaugotų pirkėjus nuo galimų tiekėjo piktnaudžiavimų dominuojančia padėtimi. Tą užtikrina viešosios sutarties institutas.

Tai, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra pripažįstama viešąja sutartimi (o dažnai – ir vartojimo), sąlygoja, kad:

(i) pardavėjas privalo sudaryti energijos pirkimo-pardavimo sutartį su kiekvienu besikreipiančiu abonentu (ETT pažymi, kad, siekiant bent iš dalies kompensuoti tiekėjo patiriamas ekonomines sąnaudas tiekiant prekes visiems, kas tik kreipiasi, yra galimas išimtinių teisių verstis tiekimo veikla tam tikroje teritorijoje suteikimas (išduodant licencijas) bei dalinis ar visiškas konkurencijos eliminavimas tokiu mastu, kiek reikia, kad tiekėjas galėtų vykdyti jam teisės aktais numatytas pareigas108, t.y. nenumatoma galimybė rinktis kitą prievolės šalį. Visgi CK 6.383 straipsnio 2 dalis įtvirtina šio imperatyvo išimtį – abonentas gali reikalauti sudaryti sutartį tik tuo atveju, jei jis yra prisijungęs prie tiekėjo energijos tiekimo tinklo;

107 Žr. LAT CBS nutartį c. b. 257-oji DNSB v. UAB “Vilniaus vandenys”, Nr. 3K-3-579/2003; LAT CBS nutartį

c. b. SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” v. B. Giedraitienė, Nr. 3K-3-1137/2002. 108 Žr The European Court of Justice. Case C-320/91 Corbeau [1993] ECR I-2533; Case 393/92 Almelo [1994]

ECR I-1528). Taip pat žr. European Community Energy Law (ed. Mac Dougall D. S.and Walde T. W. London: Graham & Trotman, 1999, p. 24-30).


99

(ii) jei pardavėjas atsisakytų sudaryti energijos pirkimo-pardavimo sutartį, ji galėtų būti sudaroma privaloma tvarka. Vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatais, tokie įgalinimai suteikti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai109;

(iii) pardavėjas neturi teisės diskriminuoti abonentų, t.y. atskiriems tos pačios kategorijos subjektams taikyti nevienodas sąlygas ar teikti privilegijas, nepagrįstas ekonominiais, socialiniais kriterijais. Tačiau leidžiama skirtingą teisinį režimą numatyti atskirų kategorijų asmenims;

(iv) valstybė tiekėjų veiklą kontroliuoja labiau nei kitų ūkio subjektų (pavyzdžiui, nustatydama energijos kainas ir t.t.);

(v) atskiri ginčai dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarties privalomai nagrinėjami neteismine tvarka Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos.

Sutartis su fiziniu asmeniu, vartojančiu šilumą buitin ėms reikmėms, – vartojimo sutartis.

Pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymą bei CK 6.383 straipsnio 4 dalį, kuomet energiją perka fizinis asmuo, naudojantis ją asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams (vartotojas), energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma vartojimo sutartimi. Tokiu atveju jai taikomos ne tik CK šeštos knygos XXIII skyriaus septintojo skirsnio normos, reguliuojančios energijos pirkimo-pardavimo santykius, tačiau mutatis mutandis ir normos, taikomos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartims.

Teismų praktikoje suformuota pozicija, kad kai sutartį sudaro juridinis asmuo, turintis tam tikrų savitų savybių (pavyzdžiui, daugiabučių namų savininkų bendrija), tačiau faktiškai galutinis prekių naudotojas, atlyginantis už patiektą prekę bei esantis tikruoju pirkėju, yra fizinis asmuo, naudojantis prekę buitinėms reikmėms, turėtų būti pripažįstama, kad tokio juridinio asmens sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis CK prasme110.

Sutarčių sudarymo tvarkos ypatumai.

Tiekėjas privalo sudaryti sutartį su kiekvienu į jį besikreipiančiu abonentu. Tačiau abonentas privalo turėti energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie būtų prijungti prie energijos tiekimo tinklų, bei įrengtus energijos apskaitos prietaisus. Su fiziniu asmeniu, naudojančiu energiją buitinėms reikmėms, sutartis gali būti sudaroma ir jei nėra tiesioginės energijos išteklių apskaitos tarp tiekėjo ir vartotojo.

Jeigu pagal sutartį abonentas yra vartotojas – fizinis asmuo, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo abonento įrenginių prijungimo prie

109 Pažymėtina, kad dėl sutarties sudarymo iš pradžių abonentas privalo kreiptis į tiekėją ir, tik šiam nesutikus,

pasinaudoti jam suteikta teise reikalauti sudaryti sutartį priverstine tvarka. Plačiau žr. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” v. G.Jakutis, Nr. 3A-596/2000 m.

110 LAT CBS nutartis c. b. 257-oji DNSB v. UAB “Vilniaus vandenys”, Nr. 3K-3-579/2003.


100

energijos tiekimo tinklų momento. Nuostatos, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstama sudaryta nuo įrenginių prijungimo prie energijos perdavimo tinklo momento, turi dvejopą reikšmę. Visų pirma, tokia sutartis gali būti sudaroma konkliudentinių veiksmų – prisijungimo prie tinklo – pagalba. Antra, tokia sutartis, sudaryta rašytine ar kitokia tvarka, bus pradedama vykdyti tik tuomet, kai abonentas faktiškai prisijungs prie tinklo.

Įstatymai nenumato kvalifikuotos energijos pirkimo-pardavimo sutarties formos įtvirtinimo. Todėl sutartis gali būti sudaroma tiek raštu, tiek žodžiu, tiek konkliudentinių veiksmų pagalba.

Teisių gynimo būdai.

Energijos pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimai sukelia itin sunkias pasekmes (dėl patirtų nepatogumų žmonėms padaroma neturtinė žala, galimi realūs ar netiesioginiai nuostoliai). Todėl už energetikos veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą gali būti taikoma ne tik civilinė (sutartinė ar deliktinė), bet ir administracinė atsakomybė.

Šalių sutartinei atsakomybei pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį taikomos bendrosios CK ir kitų teisės aktų nuostatos (t.y. sprendžiant tiekimo įmonės atsakomybę – CK 6.256 straipsnio 4 dalis, tuo atveju, kai abonentas yra vartotojas, jis už šilumos pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimus atsakytų tik tuo atveju, jei būtų nustatyta jo kaltė).

Pabrėžtina, kad subjektų atsakomybę reguliuoja sutartinei civilinei atsakomybei taikomos normos tik tuomet, kai tarp šalių energijos pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta nustatyta tvarka. Todėl sutartinė atsakomybė neapims atvejų, kuomet energija vartojama ne pagal sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį (pavyzdžiui, jei asmuo savavališkai prisijungs prie tiekimo tinklų). Tokiu pagrindu kitų deliktinė atsakomybė.

Energijos tiekimo sustabdymas, apribojimas ar nutraukimas nenutraukiant energijos pirkimo-pardavimo sutarties. Santykiams, susijusiems su energijos pirkimu-pardavimu, ypač reikšmingas tokių santykių pastovumas ir prekės pristatymo tęstinumas. Todėl energijos tiekimą nutraukti, sustabdyti ar apriboti leidžiama tik sutarties šalių susitarimu. Energijos kaip prekės fizinės savybės, jos vartojimas (susijęs su padidinta rizika) gali sąlygoti situacijas, kai energijos pristatymas yra sustabdomas (apribojamas, nutraukiamas) dėl objektyvių priežasčių, net ir nesant kitos šalies sutikimo. Nereikėtų energijos pristatymo nutraukimo (energijos tiekimo nutraukimas nenutraukiant sutarties pasižymi tuo, kad tiekimui atnaujinti nereikalingas papildomas šalių susitarimas), sustabdymo ar apribojimo, kuomet po tam tikro laiko jis atnaujinamas, tapatinti su sutarties nutraukimu. Šiuo atveju jis išlaiko visus prievolės įvykdymo sustabdymo požymius.

Poįstatyminiai teisės aktai išskiria kelis atvejus, kuomet tiekėjas be kitos šalies sutikimo gali sustabdyti, nutraukti ar apriboti energijos tiekimą: (i) jeigu tiekėjas nustato savavališką energijos naudojimą, (ii) abonentas pažeidžia energijos naudojimo režimą ir tai sutrikdo tiekėjo normalų darbą, (iii) kai būtina išvengti avarijos ar likviduoti energijos tiekimo tinklų avariją, (iv) jeigu energijos įrenginių techninė būklė nepatenkinama ir dėl to gresia avarija arba susidaro pavojus žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui; (v) jei reikia lokalizuoti avarijos židinį ar yra avarijos pavojus ir kt.

Pabrėžtina, kad CK 6.390 straipsnis draudžia nutraukti šilumos tiekimą daugiabučiams gyvenamiesiems namams dėl namo atskirų butų savininkų (nuomininkų) skolų už sunaudotą energiją. Tai sąlygoja daugiabučio namo kaip vienalyčio objekto specifika.


101

Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis 1. Reguliavimo apimtis.

Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis CK išskirta į atskirą pirkimo-pardavimo rūšį, atsižvelgiant į pirkimo-pardavimo sutarties dalyko – nekilnojamojo daikto - ypatumus. Bendrosios pirkimo-pardavimo sutartinius santykius reglamentuojančios normos (CK 6.305-6.349 str.) nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai taikomos tiek, kiek kitaip šių pirkimo-pardavimo santykių nereglamentuoja CK 6.392-6.401 straipsniai. Taigi CK 6.392-6.401 straipsnių normos yra normos, numatančios išimtis iš bendrųjų normų.

CK 6.392 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos CK IV dalies XXIII skyriaus aštuntojo skirsnio taikymo ribos. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti tik nekilnojamieji daiktai. Nekilnojamaisiais daiktais yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji) (CK 1.98 str., 2 d., 4.2 str. 1-2 d.). Kad nekilnojamasis daiktas galėtų būti pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, toks objektas turi būti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, jam suteiktas unikalus numeris ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Kitokiu atveju galima sudaryti tik sąlyginę nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį.

CK 6.392 straipsnio 1 dalyje nurodyti ne visi nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, o pateiktas tik tokių daiktų pavyzdinis sąrašas. Pavyzdžiui, nekilnojamaisiais daiktais pripažįstami įvairūs statiniai, kurie suprantami kaip pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai ir pan.) ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta) naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra tvirtai sujungta su žeme (žr. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 8 d.). Todėl CK 6.392-6.401 straipsniai netaikomi tiems statiniams, kurie nėra tvirtai sujungti su žeme, o yra perkeliami iš vienos vietos į kitą, surenkami ir pan. (pvz., kioskai, paviljonai ir kt.). Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties normos taikomos ir patalpoms ar butams, kurie yra tam tikrame pastate.

Įrenginiai kaip komentuojamos pirkimo-pardavimo sutarties dalykas turi būti suprantami tik tokie įrenginiai, kurie pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymą yra laikomi nekilnojamojo turto objektais ir kurie yra registruojami nekilnojamojo turto registre. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktą nekilnojamojo turto objektu laikomi inžineriniai įrenginiai, kurių funkcijos tiesiogiai nesusijusios su žemės sklypu ar pastatu. Tačiau nekilnojamojo turto objektu nėra laikomi kito nekilnojamojo turto objektų (statinių) priklausiniai: inžineriniai įrenginiai, kurie pagal savo funkcijas yra tiesiogiai susiję su žemės sklypu ar statiniu, kuris jau yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas (keliai, geležinkeliai, uosto įrenginiai ir pan.); kiemo įrenginiai, jei negalima nustatyti aiškios jų tikslinės priklausomybės, paskirties ar neapibrėžtas šių objektų naudojimo ar ūkinės veiklos būdas; tvoros, sienos, žemės dangos, sankasos, geležinkelio pabėgiai ir bėgiai, riboženkliai ir kiti įrenginiai, kurių funkcijos yra tiesiogiai susijusios su žemės sklypu ar pastatu, suformuotu kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Todėl pastarieji objektai nėra savarankišku nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties objektu.


102

Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Pavyzdžiui, nekilnojamiesiems daiktams pagal Prekybinės laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prilyginami jūrų laivai. Todėl šio skyriaus aštuntojo skirsnio normos atitinkamai taikomos ir jūrų laivų pirkimui-pardavimui. Tačiau nekilnojamiesiems daiktams neprilyginami vidaus vandenų laivai.

Kadangi įmonė, kaip verslu užsiimančiam asmeniui priklausantis turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma, laikoma nekilnojamuoju daiktu (žr. CK 1.110 str.), todėl CK 6.392 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad CK 6.392-6.401 straipsnių normos taikomos ir įmonės pirkimui-pardavimui tiek, kiek normos, kurios reglamentuoja įmonės pirkimo-pardavimą, nenustato kitokių taisyklių. Kitaip tariant, įmonės pirkimui-pardavimui bendrosios pirkimo-pardavimo normos (CK 6.305-6.349 str.) ir nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo normos (CK 6.392-6.401 str.) taikomos subsidiariai, t. y. tiek, kiek tų santykių nereglamentuoja CK 6.402-6.410 straipsniai.

2. Sutarties forma ir sudarymo ypatumai

CK 6.393 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, nustatanti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai privalomą notarinę formą. Tai atitinka bendrąją CK normą, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.).

CK 6.393 straipsnio 2 dalyje numatyta nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties notarinės formos nesilaikymo teisinės pasekmės. Kaip ir bendrojoje normoje (CK 1.93 str. 3 d.), taip ir šioje normoje numatyta, kad notarinės formos nesilaikymas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, o antroji šalis vengia įforminti sutartį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sutartį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sutartį galiojančia (CK 1.93 str. 4 d.).

CK 6.393 straipsnio 3 dalyje numatyta privaloma nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties teisinė registracija. Tačiau sudaryta nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis galioja nuo tada, kai ji sudaryta (žr. taip pat 1.75 str. 1 d.). Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo jos patvirtinimo notarine forma (žr. CK 6.181 str. 4 d.). Nuo šio momento atsiranda pirkėjo ir pardavėjo teisės ir pareigos. Nuosavybės teisė pirk ėjui pereina perdavus jam nekilnojamąj į daiktą (CK 6.393 str. 4 d., 6.398 str.).

Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties teisinės registracijos reikšmė yra deklaratyvi (įrodomoji), t. y. prieš trečiuosius asmenis ši sutartis gali būti panaudota ir sukelia jiems teisinių padarinių tik įregistruota viešame registre (nekilnojamojo turto registre)111. Galiojanti CK norma atitinka bendrąją sandorių teisinės registracijos pagal naująjį CK reikšmės koncepciją – suteikti sandorių teisinei registracijai įrodomąją reikšmę, ir tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais teisių atsiradimą sieti su sandorio registravimu (žr. 111 Tokios nuostatos iš esmės skiriasi nuo 1964 m. CK (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d.) 255 straipsnio nuostatos, pagal kurią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o tokios taisyklės nesilaikymas šią sutartį darė negaliojančia. Taigi, matome, buvo numatyta konstatuojamojo registracijos reikšmė (1964 m. 255 straipsnio Lietuvos Respublikos 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 (Žinios, 1994, Nr. 44-805) redakcija).


103

taip pat CK 1.75 str. komentarą). Įrodomoji sandorio teisinės registracijos reikšmė nurodyta CK 1.75 straipsnio 2-4 dalyse. Taigi neįregistruotos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pirkėjas negalėtų panaudoti prieš trečiuosius asmenis, o taip pat negalėtų prieš trečiuosius asmenis įrodyti iš šios sutarties atsiradusių teisių (pvz., jeigu trečiasis asmuo sudarys sutartį su kitu asmeniu, kurio vardu daiktas įregistruotas, tai anksčiau įgijęs šį daiktą, bet neįregistravęs savo teisių asmuo negalėtų reikalauti pirkimo-pardavimo sutartį tarp trečiojo asmens ir asmens, kuro vardu registruotas daiktas, pripažinti negaliojančia). Aišku, įgijėjas turi būti sąžiningas, t. y. jis nežino ir neturi žinoti, kad daiktinės teisės priklauso kitam asmeniui, negu jos registruotos. Siekiant užkirsti kelią nesąžiningiems asmenims, kurių vardu registruotas daiktas ir kurio teisės registruotos dar kartą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį su kitu nei pirkėjas asmeniu, įstatymuose detalizuojamas šioje kodekso normoje numatyto nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties registravimo įgyvendinimas. Vadovaujantis Notariato įstatymo112 46 straipsnio 4 dalimi ir 2001 m. birželio 21 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo113 17 straipsnio 1 dalimi, notaras, patvirtinęs nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, ne vėliau kaip per 24 valandas nuo sutarties patvirtinimo privalo perduoti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui šios sutarties pagrindinius duomenis, būtinus žymai apie pirkimo-pardavimo sutarties, kaip juridinio fakto, padarymui. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, gavęs notaro duomenis, per vieną darbo dieną atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše padaro žymą pagal notaro perduotus duomenis (2001 m. birželio 21 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 str. 2 d.). Žyma apie sudarytą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį panaikinama, kai nekilnojamojo turto registre įregistruojama asmens nuosavybės teisė, atsiradusi tuo pačiu pagrindu kaip ir žyma (2001 m . birželio 21 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 3 d., 2002 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 63 p.114). Tokiu būdu visais atvejais, esant nekilnojamojo turto registre žymai apie atitinkamo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties tarp žymoje nurodytų šalių, bus laikoma, kad kiekvienas trečiasis asmuo (įskaitant ir notarą) žino ir gali žinoti apie tai, kad daiktinių teisių į tą nekilnojamąjį daiktą perleidimo sutartis jau sudaryta.

Atkreiptinas d ėmesys į tai, kad nereiktų painioti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties, kaip juridinio fakto, registravimo viešame nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teisės perėjimo arba tiesiog nuosavybės teisės, kaip daiktinės teisės, registravimo tam pačiame registre. Pagal CK 6.393 straipsnio 3 dalies normą viešame registre registruojamas tik nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktas, o nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą registravimą ir neįregistravimo pasekmes numato CK 6.393 straipsnio 4 dalis.

3. Sutarties esminės sąlygos

3.1. Sutarties dalykas

Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties vieną iš esminių sąlygų – sutarties dalyką – apibūdina CK 6.396 straipsnio 1 dalis. Ši norma detalizuoja bendrąją normą, nustatančią,

112 Žinios, 1992, Nr. 28-810. 113 Žinios, 2001, Nr. 55-1948. 114 Žinios, 2002, Nr. 72-3077.


104

kokius reikalavimus turi atitikti pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko (CK 6.306 str. 4 d.).

Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutartyje turi būti nurodyti duomenys apie nekilnojamąjį daiktą. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti nurodyti apie parduodamą nekilnojamąjį daiktą, priklausomai nuo šio daikto pobūdžio ir rūšies, tokie duomenys, kurie yra įrašomi ir saugomi nekilnojamojo turto registre: duomenys, identifikuojantys nekilnojamojo daikto adresą (kadastro vietovė, kadastro blokas, žemės sklypo numeris (žemės sklypo kadastrinis numeris), unikalus žemės sklypo numeris, unikalus statinio numeris, buto, patalpos numeris pastate, papildomi duomenys apie nekilnojamojo daikto adresą (kaimas – kodas ir pavadinimas, gatvė – kodas ir pavadinimas, namo numeris, kiti adreso duomenys); nekilnojamojo turto registro žemėlapio duomenys (nekilnojamųjų daiktų planai); duomenys apie nekilnojamųjų daiktų priklausinius, nurodant priklausinio priskyrimą konkrečiam nekilnojamajam daiktui ir priklausinio pavadinimą115; nekilnojamojo daikto plotas, naudojimo paskirtis ir pan.

Pirkimo-pardavimo sutartyje taip pat turi būti nurodyta nekilnojamojo daikto vieta atitinkamame žemės sklype (pvz., pastato vieta žemės sklype) arba parduodamo nekilnojamojo daikto vieta kitame nekilnojamajame daikte (pvz., buto daugiabučiame name). Paprastai, nekilnojamojo daikto vieta žemės sklype ar kitame nekilnojamame daikte pažymima atitinkamo nekilnojamojo daikto plane, kuris pridedamas prie sutarties, kaip šios sudėtinė dalis.

Prie žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties privalo būti pridedamas žemės sklypo planas, o kai žemės sklypas nuomojamas arba perduodamas neatlygintinai naudotis iki 3 metų, - žemės sklypo planas arba schema (Žemės įstatymo 30 str. 1 d.).

Kadangi sutarties dalykas yra esminė nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, tai CK 6.396 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nesant sutartyje duomenų apie parduodamą nekilnojamąjį daiktą, sutartis negali būti notaro tvirtinama, o patvirtinta – negalioja. Tokia taisyklė atitinka bendrąją nuostatą numatytą CK 6.162 straipsnio 2 dalyje, kad sutartis galioja, jeigu šalys susitarė dėl esminių sutarties sąlygų.

3.2. Kaina

CK 6.397 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti nurodyta nekilnojamojo daikto kaina. Kitaip tariant, ši norma nustato, kad kainos dydis yra nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties esminė sąlyga. Todėl jeigu kainos dydis sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta. Tai išimtis iš bendrųjų pirkimo-pardavimo sutarties kainai taikomų taisyklių, numatytų CK 6.313 straipsnio 2-6 dalyse. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties atveju netaikomas ir CK 6.198 straipsnis.

CK 6.397 straipsnio 2 dalyje numatyta taisyklė, kad parduodant žemės sklypą į jo kainą įeina ir jame esančių pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ir kitokių objektų kaina, atitinka bendrąją taisyklę, numatytą CK 4.40 straipsnio 1 dalyje, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta

115 Tokie duomenys apie nekilnojamąjį daiktą įrašomi ir saugomi nekilnojamojo turto registre, vadovaujantis 2002 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (Žinios, 2002, Nr. 72-3077) 10.1-10.3 punktais.


105

kitaip, t. y. pastatai, statiniai, jų priklausiniai, kitokie objektai, esantys ant žemės sklypo, laikomi žemės sklypo priklausiniais. Pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, jeigu kitaip nenumatyta sutartyje, tai parduodant žemės sklypą laikoma, kad pirkėjui perduodama nuosavybės teisė ir į ant žemės sklypo esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius nekilnojamuosius daiktus. Minima CK norma yra dispozityvi, todėl šalys sutartyje gali susitarti dėl atskiros kainos mokėjimo už žemės sklypą ir už ant jo esančius nekilnojamuosius daiktus. Kitokią kainos nustatymo tvarką gali numatyti ir kiti Seimo priimti įstatymai.

CK 6.397 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė leidžia nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyti kainą už nekilnojamojo daikto ploto ar kitokio dydžio vienetą. Tačiau tokiu atveju viso nekilnojamojo daikto kaina turi būti nustatoma pagal faktišką pirkėjui perduoto nekilnojamo daikto dydį.

3.3. Kitos esminės sąlygos

CK 6.400 straipsnyje numatyta, kad esminė gyvenamojo namo, buto ar jų dalies pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, kai parduodamame name ar bute gyvena asmenys, kurie pagal įstatymus ar sutartis išsaugo teisę naudotis gyvenamąja patalpa ir pasikeitus jos savininkui, yra šių asmenų išvardijimas (sąrašas) ir jų teisės naudotis parduodama gyvenamąja patalpa turinys. To pavyzdys galėtų būti, tarkim, teismo sprendimu po santuokos nutraukimo nustatytas uzufruktas, suteikiantis gyventi vieno iš sutuoktinių nuosavybėn esančioje gyvenamojoje patalpoje buvusiam sutuoktiniui, jeigu su juo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai (CK 3.71 str. 1 d., taip pat pastarojo straipsnio 3 d.).

Kai parduodamas nekilnojamasis daiktas, esantis ant žemės sklypo, kurio savininku yra pardavėjas (CK 6.394 str. 2 d.), tai nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti numatyta, kokia teisė yra perduodama ar suteikiama pirkėjui į žemės sklypą (nuosavybės teisė, žemės nuomos ar užstatymo teisė). Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti.

4. Sutarties vykdymo ypatumai

4.1. Bendrosios taisyklės

Vienas iš esminių sutarties vykdymo ypatumų nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties atveju yra susijęs su pardavėjo pareigos perduoti daiktą vykdymu. Šios pareigos vykdymą reglamentuoja CK 6.393 straipsnio 4 dalis ir 6.398 straipsnis.

CK 6.393 straipsnio 4 dalyje numatyta labai svarbi taisyklė, apibrėžianti nuosavybės teisės į parduodamą nekilnojamąjį daiktą perėjimo pirkėjui momentą. Taigi nustatyta, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąj į daiktą pirk ėjui pereina nuo daikto perdavimo momento. Daikto perdavimas įforminamas CK 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. Nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu (apie daikto perdavimą gali būti tiesiog nurodyta pačioje nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje arba daikto priėmimo-perdavimo aktas gali būti laikomas sudėtine sutarties dalimi). Pažymėtina, kad minimas aktas neprivalo būti tvirtinamas notaro.


106

Jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pardavėjo prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą laikoma įvykdyta nuo daikto perdavimo pirkėjui ir atitinkamo dokumento apie jo perdavimą pasirašymo (CK 6.398 str. 2 d.).

Jeigu viena sutarties šalis vengia pasirašyti sutartyje nurodytą perdavimo dokumentą, laikoma, kad pirkėjas atsisako priimti, o pardavėjas atsisako perduoti daiktą (CK 6.398 str. 3 d.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dažnai net ir pasirašius daikto priėmimo-perdavimo aktą bei viešame registre įregistravus nuosavybės teisę, pirkėjas gali būti dar nesumokėjęs visos kainos. Todėl tokiu atveju nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą pereina su disponavimo nekilnojamuoju daiktu apribojimais. Kai pirkėjas sumoka visą kainą, šalys (arba tik pardavėjas) pas notarą patvirtina (pasirašo liudijimą), kad už parduotą nekilnojamąjį daiktą visiškai atsiskaityta, ir šio liudijimo pagrindu viešame registre gali būti atliekamas nuosavybės teisės ribojimų išregistravimas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prieš trečiuosius asmenis pirk ėjas įgytą nuosavybės teisę gali įrodyti tik tada, kai ši daiktin ė teisė yra įregistruota viešame nekilnojamojo turto registre. Tačiau tol, kol įgijėjo (pirkėjo) nuosavybės teisė į perduotą nekilnojamąjį daiktą nebus įregistruota viešame registre (nekilnojamojo turto registre), pirkėjas negalės panaudoti savo daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą prieš trečiuosius asmenis, turinčius materialinį teisinį suinteresuotumą.

Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą nekilnojamojo turto registre registruojama nekilnojamojo daikto registro įrašu, kuriame nurodomi duomenys apie nuosavybės teisės turėtoją bei dokumentas, kurio pagrindu atsirado registruojama teisė (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 14 str.). Prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda nekilnojamąjį daiktą įgijęs asmuo (pirkėjas) (CK 4.256 str. 2 d., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. 1 d.). Registruojant nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, turi būti pateikti dokumentai, patvirtinantys daikto įgijimą nuosavybėn, nuosavybės teisės atsiradimą116 (tokiais dokumentais yra nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis ir daikto perdavimo aktas (ar kitoks dokumentas) arba tik nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, jeigu daikto perdavimo momentas numatytas šioje sutartyje (t. y. sutarties sudarymas ir daikto perdavimas sutapo).

CK 6.393 straipsnio 4 dalyje numatyta pardavėjo teisių gynimo galimybė, kuria naudojantis pardavėjas gali reikalauti teismo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės įregistravimo nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties ir daikto perdavimo akto ar kitokio dokumento pagrindu, jeigu pirkėjas, kuriam perduotas nekilnojamasis daiktas, vengia įregistruoti įgytą nuosavybės teisę. Teismui priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisės įregistravimo, nuosavybės teisė registruojama teismo sprendimo pagrindu. Tokios bylos nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka kaip bylos dėl teismo leidimų išdavimo ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kitos bylos, kurios pagal Civilinį kodeksą bei kitus įstatymus nagrinėtinos supaprastinto proceso tvarka (CPK 579-582 str.). Šiuo atveju teismas savo sprendimu patvirtintų nuosavybės teisės perėjimo

116 Nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, tų teisių suvaržymų bei juridinių faktų registravimo tvarką detalizuoja 2002 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (Žinios, 2002, Nr. 72-3077) 11-63 punktai.


107

pirkėjui faktą. Toks ieškinys teismui turi būti apmokestinamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktą – vieno šimto litų žyminiu mokesčiu.

Tai labai svarbi pardavėjo teisių gynimo garantija, nes kol pirkėjas neįregistruos viešame nekilnojamojo turto registre įgytos nuosavybės teisės, tol šiame registre nuosavybės teisės į parduotą nekilnojamąjį daiktą turėtoju bus pardavėjas, kadangi nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 1 d.). Dėl to, kad pirkėjas, įgijęs nuosavybės teisę, neregistruoja jos viešame registre, gali būti pažeidžiami pardavėjo interesai.

CK 6.393 straipsnio 4 dalyje numatytas ir dar vienas pardavėjo teisių gynimo būdas – civilinė atsakomybė nuostolių atlyginimo forma. Pardavėjas, jeigu dėl to, kad pirkėjas vengė įregistruoti nuosavybės teisę, patyrė nuostolių, jis gali reikalauti pirkėjo atlyginti šiuos nuostolius. Taikant civilinę atsakomybę turi būti nustatytos visos konkrečiu atveju būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.

4.2. Ypatumai, kai sutarties dalyku yra pastatas ar įrenginys ant žemės sklypo

CK 6.394 straipsnio 1 dalyje numatyta bendroji taisyklė, kad parduodant pastatą, įrenginį ar kitokį nekilnojamąjį daiktą, pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas pagal tokio nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį perduoda ir atitinkamas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį (pvz., kuri reikalinga priėjimui prie pastato ar kitokio nekilnojamojo daikto). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai pirkimo-pardavimo sutarties dalyku yra pastatai, statiniai, įrenginiai, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, jiems suteiktas unikalus numeris ir yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pastatai, statiniai ar įrenginiai visada yra susiję su žemės sklypu, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (CK 4.2 str. 2 d.), todėl parduodant pastatus, statinius ar įrenginius visada aktualus yra teisių į žemės sklypo dalies, kurią užima šie objektai ir kuri reikalinga jiems naudoti pagal paskirtį, klausimas. Šio straipsnio taikymas nėra aktualus, kai pirkimo-pardavimo sutarties dalyku yra patalpos ar butai, kurie yra pastate, nes patalpa ar butas yra statinio dalis, suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, turinti aiškią funkcinę paskirtį bei atskirą išėjimą į lauką arba į kitas patalpas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 9 d.). Perleidžiant butą ar kitą patalpą daugiabučiame name, kartu turi būti perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį, reikalingą šiam butui ar kitai patalpai daugiabučiame name eksploatuoti, jeigu ši žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso buto ar kitos patalpos pardavėjui (Žemės įstatymo 30 str. 7 d.).117

CK 6.394 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos skirtingos teisių į žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį, perleidimo ar perdavimo galimybės, priklausomai nuo to, ar pastato, 117 Perleidžiant statinį ar įrenginį, esantį šiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti suformuotame valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta, statinį ar įrenginį įgyjantis asmuo, išskyrus asmenis, kurie pagal įstatymus negali įgyti nuosavybės teisės į žemę, kartu su nuosavybės teise į statinį ar įrenginį įgyja teisę sudaryti valstybinės žemės sklypo, reikalingo statiniui ar įrenginiui eksploatuoti, pirkimo–pardavimo sutartį.(Žemės įstatymo 30 str. 10 d.).


108

įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas ar ne.

CK 6.394 straipsnio 2 dalis taikoma, kai pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas. Tokiu atveju pardavėjas gali arba perduoti nuosavybės teisę į tą žemės sklypo dalį, kurią parduodamas nekilnojamasis daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį, arba suteikti teisę naudotis ta žemės sklypo dalimi nuomos (CK 6.477 str. 1 d.) ar užstatymo teisės (CK 4.160 str., 4.162 str. 1 d.) pagrindu. Nors minimoje normoje nėra įvardinta, tačiau teisė naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi gali būti suteikiama ir neatlygintino naudojimosi (panaudos) (CK 6.629 str.) pagrindu.

Jeigu pardavėjas perduoda pirkėjui nuosavybės teisę į tą žemės sklypo dalį, kurią parduodamas nekilnojamasis daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį, tai pirkėjui nuosavybės teisė į žemės sklypo dalį atsiranda nuo perdavimo momento (CK 6.393 str. 4 d., 6.398 str.), tačiau prieš trečiuosius asmenis ši teisė gali būti panaudota tik įregistravus ją viešame nekilnojamojo turto registre (žr. taip pat CK 6.393 str. 4 d.). Jeigu pirkėjui teisė naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi suteikiama nuomos ar panaudos pagrindu, tai tokia sutartis prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik įregistravus ją viešame registre (CK 6.547 str., 6.629 str. 2 d.). Užstatymo teisė (superficies) atsiranda nuo šalių susitarimo momento (CK 4.163 str.), tačiau prieš sąžiningus trečiuosius asmenis toks sandoris gali būti panaudotas taip pat tik tais atvejais, kai jis įregistruojamas viešame registre.

CK 6.394 straipsnio 3 dalis taikoma tais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas tas daiktas, savininkas. Pagrindinė taisyklė, numatyta šioje normoje, yra tokia, kad nekilnojamojo daikto pirkėjui perduodamos tokios pačios teisės naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi, kurios buvo suteiktos ir nekilnojamojo daikto pardavėjui.

Pastatą, įrenginį ar kitokį nekilnojamąjį daiktą pardavėjas gali parduoti be žemės sklypo, kuriame tas nekilnojamasis daiktas yra, savininko sutikimo. Tačiau tais atvejais, kai nekilnojamojo daikto pardavimas prieštaraus žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, naudojimo sąlygoms, numatytoms įstatyme ar sutartyje (tarkim, prieštaraus žemės sklypo naudojimo paskirčiai, tokiu atveju parduoti nekilnojamąjį daiktą galima tik su žemės sklypo savininko sutikimu. Priešingu atveju, tokią pirkimo-pardavimo sutartį bus galima pripažinti negaliojančia. Kai nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis žemės sklypo dalimi, kurią tas nekilnojamasis daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį, tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis turėjo teisę naudotis pats pardavėjas.

4.3. Ypatumai, kai sutarties dalyku yra žemės sklypas

CK 6.395 straipsnis taikomas tais atvejais, kai nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties dalykas yra žemės sklypas, kuriame yra pastatai, statiniai, įrenginiai, sodiniai ar kitokie objektai, ir pardavėjas yra žemės sklypo ir ant jo esančių pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų savininkas.

Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta bendroji taisyklė, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje neaptarus parduodamame žemės sklype esančių pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų likimo klausimo, laikoma, kad nuosavybės teisė į šiuos objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui. Tokiu atveju į žemės sklypo kainą įeina ir jame esančių pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ir kitokių objektų kaina, jeigu ko kita nenustato įstatymai


109

ar sutartis (CK 6.397 str. 2 d.). Tokia taisyklė įtvirtinta dėl to, kad pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalies normą žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Kitaip tariant, pastatai, statiniai, jų priklausiniai, kitokie objektai, esantys ant žemės sklypo, laikomi žemės sklypo priklausiniais, o šiuos, kaip savarankiškus pagrindiniam daiktui tarnauti skirtus antraeilius daiktus (CK 4.19 str. 1 d.), ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (CK 4.14 str. 1 d.). Šios taisyklės taikomos tik įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą įsigaliojus CK (žr. taip pat Įgyvendinimo įstatymo 31 str.). Jeigu nenorima perleisti ir įgyti nuosavybės teisių į ant žemės sklypo esančius pastatus, statinius, sodinius, įrenginius ar kitokius objektus, tai žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties šalys turi tai numatyti, t. y. numatyti, kad pardavėjas neperduoda ant parduodamo žemės sklypo esančių minėtų objektų ir nuosavybės teisės į juos.

CK 6.395 straipsnio 2 dalis taikoma tais atvejais, kai pagal nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį neperduodama nuosavybės teisė į ant žemės sklypo esančius pastatus ar kitokius nekilnojamuosius daiktus, t. y. kai šalys pasinaudoja numatyta galimybe aptarti antraeilių daiktų ir nuosavybės teisių į juos neperdavimo pirkėjui klausimus. Jeigu pardavėjas neperduoda nuosavybės teisės į ant žemės sklypo esančius pastatus ar kitokius nekilnojamuosius daiktus, tai pirkimo-pardavimo sutartyje turėtų būti numatyta, kokiomis teisėmis pardavėjas naudosis ta žemės sklypo dalimi, kurią užima nekilnojamieji daiktai ir kuri yra būtina jų naudojimui pagal paskirtį. Žemės sklypo dalies naudojimo teisė pardavėjui gali būti suteikta užstatymo teisės (CK 4.160 str.) arba kitokiu pagrindu (pvz., nuomos, panaudos) (žr. CK 6.394 str. 2 d.). Pirkimo-pardavimo sutartyje gali būti numatytos tik žemės sklypo dalies naudojimosi teisės, o dėl jų įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos gali būti susitarta atskiroje tarp šalių sudarytoje sutartyje. Šių žemės sklypo dalies naudojimo teisių numatymas pirkimo-pardavimo sutartyje nėra esminė šios sutarties sąlyga, nes sutartyje neaptarus šių teisių, bus taikoma CK 6.395 straipsnio 3 dalis.

Kai pardavėjas neperduoda į nekilnojamuosius daiktus, esančius ant parduodamo žemės sklypo, nuosavybės teisės, ir pirkimo-pardavimo sutartyje nenumatytos žemės sklypo dalies, kurią užima nekilnojamieji daiktai ir kuri yra būtina jų naudojimui pagal paskirtį, naudojimo teisės, tai įstatymo pagrindu (t. y. CK 6.395 str. 3 d. pagrindu) atsiranda servitutas į tą žemės sklypo dalį, kurią užima nekilnojamasis daiktas ir kuri būtina jo naudojimui pagal paskirtį. Kitaip tariant, šios normos pagrindu nustatomas servitutas, apribojant žemės sklypo savininko (pirkėjo) teisę naudotis žemės sklypu, siekiant užtikrinti nekilnojamojo daikto, esančio ant parduoto žemės sklypo, tinkamą naudojimą (CK 4.111 str. 1 d.). Kadangi šiuo atveju servitutą nustato įstatymas, tai šios daiktinės teisės registruoti viešame registre nereikia (CK 4.124 str. 2 d.), o iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda nuo nuosavybės teisės į parduotą žemės sklypą įregistravimo viešame nekilnojamojo turto registre momento, kadangi neįregistravus nuosavybės teisės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pirkėjas negali panaudoti įgytų teisių prieš trečiuosius asmenis. Kita vertus, tarkim, kai norima aptarti detaliau servituto teisių įgyvendinimą ar pan., servitutą gali nustatyti ir sandoriu tarnaujančiojo daikto (šiuo atveju žemės sklypo) savininkas (t. y. pirkėjas) (CK 4.125 str.). Tačiau šiuo atveju servitutas turės būti įregistruotas viešame nekilnojamojo turto registre, nes iš servituto kylančios teisės ir pareigos atsiras tik jį įregistravus (CK 4.124 str. 2 d.).

5. Teisių gynimo būdai, kai perduodamas netinkamos kokybės nekilnojamasis daiktas


110

CK 6.399 straipsnyje numatytos teisinės pasekmės, kurios atsiranda, kai pardavėjas perduoda pirkėjui netinkamos kokybės nekilnojamąjį daiktą. Ši norma nukreipia į bendrąją pirkimo-pardavimo sutarties atveju taikytiną normą, kai perduodamas netinkamos kokybės daiktas (žr. CK 6.334 str.). Kadangi, vadovaujantis CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pirkėjas turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, jeigu šis daiktas yra apibūdintas pagal rūšį (CK 6.334 str. 1 d. 1 p.), todėl CK 6.399 straipsnyje numatyta, kad nekilnojamojo daikto negali reikalauti pakeisti, nes šis daiktas yra apibūdintas individualiais požymiais.

6. Būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties ypatumai

CK 6.401 straipsnyje sureguliuota atskira preliminariosios sutarties rūšis – būsimojo gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartis.

Pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą (CK 6.401 str. 1 d.).

Preliminariojoje sutartyje privalo būti nurodyta: (1) pirkėjo teisė per dešimt dienų nuo sutarties sudarymo dienos atsisakyti preliminariosios sutarties (šiuo atveju sutartyje gali būti numatyta pardavėjo teisė reikalauti nuostolių atlyginimo, kurių dydis negali viršyti 1/5 procento pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos nekilnojamojo daikto kainos (CK 6.401 str. 3 d.); (2) būsimo gyvenamojo namo ar buto kaina ir jos patikslinimo ar pakeitimo sąlygos; (3) sutarties dalyko aprašymai ir darbai, kuriuos privalo atlikti pardavėjas; (4) gyvenamojo namo ar buto statybos terminai; (5) teisės į gyvenamąjį namą ar butą suvaržymai (tiek esantys, tiek būsimi); (6) rangovas, architektas, inžinierius ir kiti statybą ir jos priežiūrą atliksiantys asmenys; (7) žemės sklypo, kuriame bus statomas namas ar butas, teisinis statusas ir nusipirkusio gyvenamąjį namą ar butą pirkėjo teisės į žemės sklypą.

Neatskiriama preliminariosios sutarties dalis yra gyvenamojo namo ar buto projektas, jo sąmata ir kiti dokumentai (CK 6.401 str. 4 d.).

CK 6.401 straipsnio 5 dalyje numatyta speciali taisyklė būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo atveju, kai užsakovas (pirkėjas) finansuoja to gyvenamojo namo ar buto statybą. Šioje normoje taip pat numatyta, kad visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja nuo visos preliminariojoje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo. Nuosavybės teisės atsiradimui reikia ir kito juridinio fakto – tai statinio pastatymo, t. y. daikto sukūrimo, nes kol nėra nekilnojamojo turto objekto, tol negali atsirasti ir nuosavybės teisės. Tačiau šia norma įstatymų leidėjas norėjo pabrėžti, kad būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutarties, kai pirkėjas (užsakovas) finansuoja gyvenamojo namo ar buto statybą, atveju nuosavybės teisės įgijimui nepakanka vien tik nekilnojamojo daikto sukūrimo, o būtina ir tai, kad pirkėjas tinkamai būtų įvykdęs savo finansavimo pareigą, t. y. būtų sumokėjęs kainą pardavėjui (rangovui). Todėl šią normą būtina aiškinti ne taip, kad nuosavybės teisės įgijimui pakanka vien tik sumokėti kainą, bet skirtingai


111

nei bendruoju atveju, kai nuosavybės teisės įgijimui svarbus objekto sukūrimas ir perdavimas, čia dar būtina, kad būtų sumokėta kaina.

Šios tez s yra saugomos autori ų teis ės, tod ėl jų...

Documents