INOVACINIO PROJEKTO ANALIZĖ METODOLOGINIU ASPEKTU

Analizė išvertus iš graikų kalbos (anglysis) reiškia suskaidymą, išnagrinėjimą. Ekonominė

analizė kaip mokslas yra specialių žinių sistema, apimanti (literatūra 23):

1. Ekonominių reiškinių bei procesų sąveikos tyrimus;

2. Teigiamų ir neigiamų ekonominių veiksnių išsiaiškinimą, jų poveikio kiekybinį

matavimą;

3. Nepanaudotų ekonominių rezervų atskleidimą;

4. Pažangaus ekonominio patyrimo apibendrinimą, priimant optimalius valdymo

sprendimus;

5. Verslo planų mokslinį pagrindimą, jų vykdymo įvertinimą.

Pastebimas glaudus ekonominės analizės ryšys su kitais mokslais: marketingu, finansais,

apskaita, statistika, auditu, matematika ir technologijomis. Technologijų ir ekonomikos ryšys,

ypatingai aktualus, nes neįmanoma objektyviai išanalizuoti gamybos šakos, nesuprantant gamybos

technologijų ir jų procesų. Tačiau ir pačios technologijos tobulinimas yra priklausomas nuo

ekonominių procesų, kurie būtini vertinant technologijos poreikį. Technologijų ir ekonominės

analizės sąveikos įvertinimui dažnai yra naudojamas funkcinė vertinė analizė (FVA), kurios metu

analizuojamos ir keičiamos objekto funkcijos taip, kad būtų naudingesnės vartotojui ir taupytų

naudojamus išteklius per visą objekto gyvavimo ciklą. FVA dažniausiai taikoma (literatūra 23):

1. Naujiems gaminiams kurti ir esamiems tobulinti gerinant jų kokybę;

2. Gamybos technologijoms kurti bei tobulinti;

3. Kuriant naujas bei gerinant esamas verslo sistemas;

4. Tobulinant verslo vienetų apskaitą, atskaitomybę ir pan.

Vertinant tiek inovacijos, tiek didelės apimties projektą ekonominiu aspektu gali būti

taikomi tradiciniai, matematiniai, euristiniai (psichologiniai), specifiniai (stiprybių silpnybių,

galimybių, grėsmių (SWOT) ir FVA) bei grafiniai (diagramos, grafikai ir kt.) ekonominės analizės

metodai (literatūra 23) (žr. 11 lentelę):

11 lentelė. Ekonominės analizės metodaiEil.Nr.

Analizės metodas Eil.Nr.

Grupė Rodikliai

1. Tradicinis 1.1. Absoliutūs, santykiniai ir vidutiniai dydžiai

Produkcijos apimtis pinigine ir natūrine išraiška, gamybos išlaidų apimtis, pajamų, pelno dydis ir kt.

1.2. Palyginimas Palyginimas su planu, praėjusiu laikotarpiu, vidutiniais dydžiais, geriausiu rezultatu, kitomis šalimis

1.3. Grupavimas Grupuoti būtina pagal grupei būdingus požymius

Eil.Nr.

Analizės metodas Eil.Nr.

Grupė Rodikliai

1.4. Indeksų metodas

Indeksas: ;

kur:

- bazinio laikotarpio kiekis

- bazinio laikotarpio kaina;

- ataskaitinio laikotarpio kiekis;

- ataskaitinio laikotarpio kaina

1.5. Grandininių pasikeitimų metodas

Produkcijos apimties priklausomybė nuo darbo veiksnių, Lt:

;

kur: - darbininkų skaičius;

- vieno darbininko atidirbtų dienų

skaičius per metus;

- vieno darbininko atidirbtų valandų

skaičius per dieną;

- vieno darbininko valandinis išdirbis

1.6. Balansinis metodas Prekių balansas, Lt:

;kur:

- prekių atsargos laikotarpio

pradžioje;

- prekių papildymas (iš gamybos);

- prekių vertės sumažėjimas (natūralus

sumaž. saugant, prekių nukainojimas ir kt.);

- prekių atsargos laikotarpio

pabaigoje;

2. Matematinis 2.1. Klasikinės matematikos metodas

Diferencialiniai, integraliniai, variaciniai ir kt. skaičiavimai

2.2. Matematinės statistikos metodas

Regresinė analizė, dispersinė analizė, gamybinės funkcijos, metodai „sąnaudos – išeiga“, nacionalinės sąskaitybos ir kt. metodai

2.3. Ekonometrinis metodas Tiesioginis, blokinis, netiesinis, dinaminis programavimas ir kt.

2.4. Operacijų tyrimo Lošimo teorija, tinkliniai planavimo ir

2

Eil.Nr.

Analizės metodas Eil.Nr.

Grupė Rodikliai

metodas valdymo metodai, masinio aptarnavimo teorija, atsargų valdymas, nusidėvėjimas, įrengimų pasikeitimas ir kt.

2.5. Ekonominės kibernetikos metodas

Sisteminė analizė, imitacijų metodai, modeliavimo metodai, vaizdų atpažinimo ir kt. metodai

3. Euristinis 3.1. Psichologinis metodas Analogijos ir asociacijos, inversijos, „smegenų šturmas“, sinektika, kontroliniai klausimai, morfologinės analizės ir kt.

4. Specifinis 4.1. SWOT analizės metodas

Stiprybių (S), silpnybių (W), grėsmių (O) ir galimybių (T) analizė

4.2. FVA analizės metodas Objekto funkcijų analizė vartotojo naudai

5. Grafinis 5.1. Grafinis metodas Diagramos, grafikai, kreivės (paklausos, pasiūlos, bendrųjų pajamų, vidutinių pajamų, ribinių pajamų, bendrųjų kaštų, fiksuotųjų kaštų, kintamųjų kaštų, vidutinių kaštų, vidutinių fiksuotųjų kaštų, vidutinių pastoviųjų kaštų, ribinių kaštų) ir kt.

Bet kurios strategijos ir projekto įgyvendinimas yra atidaus analitinio proceso rezultatas.

Sėkmingas analitinio darbo atlikimas labai priklauso nuo apgalvoto planavimo, metodologinio

parengimo ir kompiuterizavimo procesų taikymo. Aktyviausias analizės sistemos elementas yra

žmogus – analitikas, kuris analizuodamas sistemos funkcionavimą, parinkdamas analizės būdus,

informacijos apdorojimo priemones, parengdamas metodiką ir projektuodamas analizės procesą

užtikrina analizės sistemos funkcionavimą ir jos valdymą. Analizės funkcionavimo schema pateikta

10 paveiksle:

3

Šaltinis: (literatūra 24)10 pav. Analizės funkcionavimo schema

Pateiktoje analizės proceso schemoje matyti, kad metodika yra analizės funkcionavimo

proceso pagrindas, todėl, vertinant ekonominius procesus, būtina jos laikytis. Tuo tikslu 2.1 ir 2.2

poskyriuose atliksime inovacijų ir projektų metodologijos apžvalgą.

ANALIZĖS PRINCIPAI

BŪDAI IR METODAI

ŽMOGUS –ANALITIKAS

TECHNIKA

METODIKA

Įvedama informacija

ANALIZĖS

PROCESAS

Išvedama informacija

4

2.1. Inovacijų koncepcija

Šiuo metu visame pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje, vis labiau akcentuojamas ne materialus

turtas, o intelektualiniai gebėjimai nuolat atsinaujinti, kurti naujus produktus, procesus ar paslaugas,

plėtotis naujomis kryptimis. Todėl kūrybiškumas yra ypatingai vertinama savybė, kuri užtikrina ne

tik ekonomikos, tačiau ir daugelio kitų ūkio šakų tobulėjimą. Kūrybiškumas gali būti efektyviai

panaudojamas nestandartiškai mąstant ir aiškiai suvokiant, kas yra pažangu, taikant savo idėjas.

Būtent idėjos užtikrina inovacijų, kurios nagrinėjamos 2.1.1 ir 2.1.2 poskyriuose, atsiradimo

galimybes.

2.1.1. Inovacijų samprata ir klasifikavimas

Vienas pirmųjų Lietuvoje inovacijas interpretavo V. Paškevičius (literatūra 25), kuris teigė,

kad ūkio ir ekonomikos inovacijos yra:

1. Naujų produktų, gaminių, paslaugų kūrimas, gamyba adaptavimas, platinimas;

2. Naujų gamybos, paslaugų, informacinių, kokybės kontrolės ir kitų technologijų kūrimas ir

adaptavimas;

3. Naujų aprūpinimo ir realizavimo rinkų radimas ir įsitvirtinimas;

4. Naujų ekonomikos, finansų sistemų ir apskaitos technologijų kūrimas ir adaptavimas;

5. Naujų organizacinių, valdymo, psichologinių, socialinių, inovatyvių technologijų kūrimas

ir adaptavimas.

Jeigu V. Paškevičius 2001 m. išleistoje knygoje „Inovacijos ir ūkio raida“ akcentavo, kad

inovacijų procesas susijęs su naujų produktų, paslaugų ir kt. veiksnių išradimu, tai jau 2005 m. K.

Ališauskas, H. Karpavičius ir kt. (literatūra 26) akcentuoja ne tik naujovių kūrimo procesą, tačiau ir

patobulinimą, teigdami, kad inovacija – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų

komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus.

Lietuvių autorius R. Dapkus (literatūra 27) pritaria Ališausko ir Karpavičiaus inovacijos sampratai,

kurią šiuo metu naudoja daugelis autorių. Kitaip inovacijas interpretuoja Bostono Insead aukštosios

mokyklos profesoriai W. Ch. Kim ir R. Mauborgne (literatūra 28) akcentuodami ne pačią inovaciją,

o vertės inovaciją, kuri yra žydrųjų vandenynų strategijos, pasižyminčios konkurencijos

nereikšmingumu, pagrindas. Anot profesorių, vertės inovacija yra pagrįsta ir verte, ir naujumu,

tačiau pati inovacija be vertės yra labiau technologinis novatoriškumas, kuris dažnai prasilenkia su

pirkėjų lūkesčiais ir kaina, kurią jie pasirengę mokėti. Vertės inovacija pasižymi išskirtine kokybe,

didele pirkėjų verte ir, priešingai nei kitos inovacijos, mažomis sąnaudomis (žr. 11 pav.):

5

Šaltinis: (literatūra 26)11 pav. Vertės inovacija

11 paveiksle pateikta vertės inovacijos samprata yra pagrįstas ir atsinaujinančios energijos

jėgainių plėtojimas. Šios jėgainės yra ne tik novatoriškos technologiniu požiūriu, bet ir sukuria

pirkėjui, mūsų atveju gyventojams, papildomą ekologinę vertę, o taip pat yra pagrįstos sąnaudų

mažinimu, kurį užtikrina nieko nekainuojantys, savaime atsinaujinantys vandens, vėjo, saulės ir

geoterminės energijos ištekliai.

Neteisingai yra manoma, kad inovacija – tai viskas iki tol buvę nežinoma. Didelę dalį

inovacijos sudaro iki tol buvę žinomi dalykai, nes naujos idėjos yra sukuriamos iš seniai žinomų

tiesų, ir tik maža dalis – naujovių. Kaip teigia R. Dapkus (literatūra 27), dažniausiai inovacijos yra

mažas patobulinimas. Daugelio autorių nuomone, norint geriau pažinti inovaciją, reikia ją susieti su

veiklos sąvoka, o veikla – tai specifinis žmonių požiūris į tikrovę, pasižymintis veiksmų

tikslingumu, kryptingumu ir požiūriu į pertvarką. Įvairiuose literatūros šaltiniuose apibendrintai

inovacinė veikla traktuojama kaip kryptingas inovacijų formavimas ir įgyvendinimas. Moksliniuose

leidiniuose inovacinė veikla apibūdinama kaip ekonomikos intensyvumo pagrindas, mokslinės

techninės pažangos spartinimo, socialinės ir kultūrinės visuomenės plėtros pagrindas, todėl ši veikla

tikriausiai yra vienintelė, kuri sieja kūrybą, mokslą ir verslą. Inovacinė veikla yra produktyvioji

veikla, kurios tikslas tenkinti kintančius visuomenės poreikius. R. Dapkus (literatūra 27)

akcentuoja, kad inovacinė veikla pasižymi perėjimu iš žemesnio lygi į aukštesnį, ir skirto vykdomas

veiklas į reproduktyvias ir produktyvias, t.y. inovacines (žr. 12 pav.):

VERTĖSINOVACIJA

SĄNAUDOS

PIRKĖJUI TEIKIAMA VERTĖ

Diferenciacijos ir mažų sąnaudų siekimas vienu metu

6

Veiklos subjektai Veikla

Reproduktyvioji Produktyvioji

ŽmonėsKultūrinių tradicijų tęsimas

Žinių ir metodų

įvaldymas

Kūryba Dvasinė veikla

Organizacijos – įmonės, vykdančios

materialią veiklą

Socialinių ir kultūrinių

normų organizavimo

tąsa

Standartinės operacijos

INOVACINĖ VEIKLA

Dvasinės veiklos formos

Organizacijos – universitetai,

vykdantys intelektualią veiklą

Spontaninis patyrimo

perdavimas

Kryptingas išsimoksli-

nimas, mokymas

Mokslinė techninė pažanga

Socialinis ir

kultūrinis vystymas

Dvasinis vystymas

Reprodukcija PasikeitimaiŠaltinis: (literatūra 27)

12 pav. Veiklų klasifikacija

Iš 12 pav. pateiktų duomenų matyti, kad inovacinė veikla yra tiesiogiai susijusi su moksline

pažanga, kurią galima traktuoti kaip mokslinių tyrimų rezultatą. Tyrimai pagal jų vykdymo tikslą

skirstomi į fundamentinius ir taikomuosius. Taikomieji tyrimai yra vykdomi tikslu juos pritaikyti

praktiškai, o fundamentiniai – skirti naujoms žinioms gauti, neturint konkretaus praktinio

pritaikymo tikslo. Tačiau nepriklausomai nuo tikslo tiek fundamentiniai, tiek taikomieji tyrimai ir jų

plėtojimas užtikrina naujų žinių evoliucijos, o tuo pačiu ir inovacijų, procesą.

Inovacijos dažnai yra suprantamos kaip nauji produktai ar naujos paslaugos, tačiau nauji

metodai ar naujos rinkos taip pat yra inovacijos. Siekiant kuo tiksliau apibrėžti inovacijų sampratą ir

detalizuoti inovacijų įvairovę, aptarsime jų klasifikavimo ypatumus. Inovacijos yra klasifikuojamos

pagal turinį, naujumo, įgyvendinimo lygį ir mastą, pobūdį, rezultatą ir poveikį (literatūra 25). Pagal

turinį inovacijos klasifikuojamos į produkto, technologines, socialines ir kompleksines:

1. Produkto – sukuriamas, pagaminamas ir naudojamas naujas produktas arba

patobulinamas jau egzistuojantis. Kaip produktai yra traktuojamos gamybos priemonės,

vartojimo reikmenys, materialiniai, intelektiniai produktai ir kt.;

2. Technologinės – sukuriamos ir pradedamos taikyti naujos technologijos arba

patobulinamos esamos;

3. Socialinės – naujų ar patobulintų ekonominių, valdymo, organizacinių struktūrų ir formų

sukūrimas bei taikymas įvairiose veiklos srityse;

4. Kompleksinės – produktų, technologinių ir socialinių inovacijų sintezuotas kompleksas.

7

Pagal naujumo lygį inovacijos yra skirstomos į revoliucines (bazinės, radikalios) ir

evoliucines (tobulinimo, racionalizavimo):

1. Revoliucinės – inovacijos turinčios daug reikšmės ypatingoms ūkio sritims, t.y.

biotechnologijoms, kosmonautikai, branduolinei energetikai, lazerių technikai,

elektronikai, dirbtiniam intelektui ir kt., ir reikalaujančios daug lėšų tyrimams bei

plėtotei, tačiau užtikrinančios sparčius pokyčius;

2. Evoliucinės – inovacijos pasižyminčios esamų produktų gerinimu bei papildymu, t.y.

radikalios technologijų prasme ir modifikuotos produkto prasme, ir sąlygojančios

tobulėjimą esamomis priemonėmis prisitaikant prie kintančių visuomenės pokyčių.

Pagal įgyvendinimo lygį inovacijos yra skirstomos į žmogaus, įmonės ar organizacijos, ūkio

šakos, visuomenės, valstybės, ekosistemos, pasaulio, o pagal įgyvendinimo mastą – į vienkartines,

kurios įgyvendinamos vieną kartą, ir daugkartines, kurios įgyvendinamos daug kartų. Pagal pobūdį

inovacijos gali būti kiekybinės, pasireiškiančios našumo ir gamybos apimčių didinimo aspektais, ir

kokybinės, pasireiškiančios valdymo ir gamybos kokybės gerinimu. Galutinio rezultato prasme

inovacijos yra klasifikuojamos:

1. Fundamentines – inovacinės veiklos galutinis rezultatas pateiktas rašytine forma pateikta

mokslinė teorija, kurios organizavimas ir valdymas yra labai atitolęs nuo kitų inovacijų;

2. Bazines – inovacinės veiklos galutinis rezultatas pateiktas kaip eksperimentinis produkto

pavyzdys;

3. Difuzines – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra jau gaminamo produkto gamybos

patirties pritaikymas masinei gamybai konkrečioje organizacijoje ar regione,

pasižyminčiame individualumu;

4. Sąlygines – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra masinėje gamyboje esančio

produkto dalinis modernizavimas ir atnaujinimas, kurio remiantis gaunamas visai

kitomis charakteristikomis pasižymintis produktas.

Inovacijų įgyvendinimas gali daryti poveikį:

1. Ekonominį – pasireiškia didėjančiu darbo našumu, pelnu ir eksportu bei mažėjančiomis

sąnaudomis;

2. Socialinį – pasireiškia socialinių paslaugų didėjimu, nedarbo ir socialinės diferenciacijos

mažėjimu;

3. Ekologinį – pasireiškia aplinkos taršos mažėjimu ir ekologinių problemų sprendimu;

4. Kompleksinį – pasireiškia ekonominiu, socialiniu ir ekologiniu poveikiu.

Aptartas inovacijų klasifikavimas dažnai naudojamas įvairiuose mokslinės literatūros

šaltiniuose, todėl tokį klasifikavimą galime pavadinti metodologiniu. Be inovacijų skirstymo pagal

turinį, naujumo, įgyvendinimo lygį ir mastą, pobūdį, rezultatą ir poveikį, dažnai jos klasifikuojamos

8

ir į grupes. Inovacijų klasifikavimą į grupes 1998 m. pasiūlė M. R. Walker, E. Jeanes ir kt.

(literatūra 29) (žr. 13 pav.):

Šaltinis: (literatūra 29)13 pav. Inovacijų grupės

Iš 13 paveiksle pavaizduotos schemos matyti, kad inovacijos priklausomai nuo produkto ar

paslaugos ir vartotojų grupės naujumo yra skirstomos į raidos, plėtojimo, evoliucines ir absoliučias.

Raidos inovacijos procesas pasižymi tuo, kad jo metu yra pakeičiamas ar patobulinamas esamas

produktas/ paslauga, plėtojimo inovacijos proceso metu yra siūlomi esami produktai/ paslaugos

naujai vartotojų grupei, evoliucinė inovacija pasižymi naujų produktų/ paslaugų siūlymu esamiems

vartotojams, o absoliuti inovacija – naujų produktų/ paslaugų pateikimu naujiems vartotojams.

Lietuvos mastu nagrinėdami inovatyvią atsinaujinančius energijos išteklius naudojančią

mikro jėgainę, pritaikyta sodybos energijos poreikiams tenkinti, pagal turinį, naujumo,

įgyvendinimo lygį ir mastą, pobūdį, rezultatą, poveikį, grupę galime klasifikuoti:

1. Pagal turinį – technologinė inovacija, nes, remiantis statistiniais duomenimis, vėjo,

saulės ir geoterminių jėgainių iki 2000 m. Lietuvoje nebuvo, o tokių jėgainių

technologijos skiriasi nuo įprastinių Lietuvoje naudojamų atominės, hidro ir šiluminių

elektrinių technologijų;

Raidos inovacija

Evoliucinėinovacija

Plėtojimo inovacija

Absoliuti inovacija

PRODUKTAS/ PASLAUGA

VA

RT

OT

OJŲ

GR

UP

Ė

VA

RT

OT

OJŲ

GR

UP

Ė

PRODUKTAS/ PASLAUGA

Nauja

Naujas

Nauja

Naujas

Esama Esama

Esamas

Esamas

9

2. Pagal naujumą –vertinant Lietuvos mastu atsinaujinančios energijos technologijos yra

revoliucinės inovacijos, nes šiuo metu užima tik apie 3% elektros energijos rinkos ir turi

pakankami potencialo užtikrinti sparčius pokyčius ūkio sektoriuje. Tačiau vertinant

pasaulio mastu atsinaujinančios technologijos nėra inovatyvios, nes sparčiau plėtojamos

jau visą dešimtmetį;

3. Pagal įgyvendinimo lygį – ūkio šakos inovacija, kuri teigiamai įtakoja visuomenės

gyvenimo kokybę sveikatos atžvilgiu ir ekosistemos procesus;

4. Pagal įgyvendinimo mastą – daugkartinė inovacija, nes siūloma diegti sodybose visoje

Lietuvoje;

5. Pagal pobūdį – kokybinė inovacija, kuri pasireiškia elektros energijos gamybos proceso

gerinimu ekologiniu aspektu;

6. Pagal rezultatą – difuzinė inovacija, nes pasinaudojus pasaulio patirtimi elektros gamyba

iš AEI, išskyrus hidro energiją, Lietuvoje pradėta taikyti neseniai ir šiuo metu, nors ir

lėtai, tačiau yra plėtojama;

7. Pagal poveikį – ekonominė ir ekologinė inovacija, nes, vertinant ekonominiu aspektu,

mažina iškastinio kuro importą ir taip užtikrina Lietuvos ekonomikos augimą, o,

vertinant ekologiniu aspektu, mažina aplinkos taršą dėl neišmetamų į aplinką šiltnamio

dujų ir taip padeda sumažinti šiltnamio efektą pasaulyje;

8. Pagal grupę – raidos inovacija, nes pradėjus skatinti gyventojus savo sodybose įsirengti

AEI naudojančias mikro jėgaines būtų patobulintas esamas produktas, t.y. elektros

energijos gamybos procesas, kurio metu į aplinką nebūtų išmetamos ekologiškai

žalingos šiltnamio dujos. Vertinant Lietuvos mastu, vartotojų grupė nepasikeistų, nes

gyventojai ir toliau naudotų energiją, tik ji, mūsų nagrinėjamu atveju, būtų tiekiama ne iš

centralizuotų, o autonominių sistemų.

2.1.2. Strateginės alternatyvos ir jų rizika

Kaip teigia inovacinius procesus nagrinėjantys K. Goffin ir R. Mitchel (literatūra 30),

inovacijų atsiradimas priklauso nuo pokyčių, kuriuos, anot M. Tushman ir A. Philip (literatūra 31),

sąlygoja nepasitenkinimo, vizijos ir pasikeitimo proceso faktoriai. Jeigu kuris vienas iš trijų faktorių

neegzistuoja, tuomet pokyčių procesas neįvyksta, tačiau visų faktorių egzistavimas taip pat

neužtikrina pokyčių proceso. Pokyčių faktorių priklausomybė gali būti aprašoma matematine

pasikeitimo lygtimi:

NVP>K (1);čia N – nepasitenkinimas; V – vizija; P – pasikeitimo procesas;

10

K – pasikeitimo kaštai.

Pateiktoje pasikeitimo lygtyje matyti, kad N, V ir P faktoriai turi tarpusavyje komunikuoti,

jei kuris nors faktorius yra neįgyvendinamas, tuomet jis prilyginamas nuliui ir lygybė yra

netenkinama. Pagrindinis faktorius nuo kurio priklauso pokyčių procesas, sąlygojantis inovacijos

atsiradimą, yra nepasitenkinimas. Nepasitenkinimo atsiradimas labiausiai motyvuoja spręsti

problemas, kurios kartais būna labai sudėtingos. Kiekvienas inovacinis procesas turi būti

sąlygojamas aiškios vizijos. Vizija – tai tokia ūkio subjekto ateitis po 20 – 50 ir daugiau metų, kokią

nori matyti visi jo ir nuo jo priklausantys asmenys (literatūra 32). Tie, kurie turi aiškią viziją,

norėdami sukurti inovaciją privalo įgyvendinti pasikeitimų procesą pereidami nuo esamos būsenos į

pasikeitimų būseną. Individualūs asmenys ar organizacijos įgyvendindamos perėjimo procesą gali

patirti šoką, kad taip neįvyktų būtina turėti aiškų perėjimo iš dabartinės į ateities būseną planą.

T. L. Michael ir A. Philip (literatatūra 31) manymu pokyčių taikymo sėkmė labai priklauso

nuo organizacijos struktūrinio ir kultūrinio nepaslankumo (žr. 14 pav.):

Šaltinis: (literatūra 31)14 pav. Sėkmės sindromas

14 paveiksle grafiškai pavaizduotas sėkmės sindromas taikomas organizacijose, kuriose,

siekiant suvaldyti darbo procesus, vyksta struktūrų ir sistemų skaidymas. Sistemos organizacijose

yra tarpusavyje susijusios, todėl pasikeitimai kainuoja brangiau ir yra sudėtingiau atliekami,

ypatingai jei vykdomos didelėse organizacijose. Organizacijos struktūrų pasipriešinimas pakeisti

įprastines darbo tvarkos apimtis ir sudėtingumą yra vadinamas struktūriniu nepaslankumu. Tačiau

naujovių taikymo procese labiau nei struktūrinis svarbesnis yra kultūrinis nepaslankumas, kurį

įtakoja organizacijos amžius ir sėkmės faktoriai. Organizacijai senstant labai svarbiu tampa patirties

pasidalinimo procesas, kurio metu diegiamos normos ir vertybės, o kuo sėkmingesnė yra

organizacija, tuo jos vertybės bei normos yra aiškesnės ir labiau integruotos. Normų ir vertybių

Taikymas Sėkmė

Dydis ir amžius

NEPASLANKUMAS:STRUKTŪRINIS

KULTŪRINIS

Sėkmė, kai pardavimai

stabilūs

Nesėkmė, kai pardavimai

kinta

11

įsigalėjimas pasireiškia kultūrinių nepaslankumu, kuris kitaip gali būti pavadintas išdidumu.

Vykstant pokyčių procesams, pagrindiniai principai iki tol sąlygoję organizacijos veiklos

efektyvumą gali būti pagrindiniai pokyčių barjerai, todėl kultūros formavimas vienas svarbiausių

uždavinių. Sėkmės sindromą galime pritaikyti ne tik organizacijos, bet ir Lietuvos, kuri gali būti

traktuojama kaip makro organizacija su daugybę struktūrų ir sistemų, mastu. Todėl valstybė,

siekdama plėtoti AEI, pirmiausia turi skirti skatinti gyventojų ekologinę ir atsakingumo kultūrą,

kuri užtikrintų pagrindą technologinių inovacijų plėtrą.

Prieš diegiant inovaciją pirmiausia reikia nustatyti jos poreikį ir tipą, kuriuos įvertinus,

analizuojamos galimos įgyvendinimo problemos, planuojamas įgyvendinimui reikalingas laikas ir

ištekliai. Anot K. Goffin ir R. Mitchel (literatūra 30), įgyvendinant inovacijų strategiją poreikio ir

tipo nustatymui būtinas idėjos atrinkimo etapas, problemos analizei – prioritetų vertinimo etapas,

laiko ir išteklių planavimui – priemonių pasirinkimo etapas. Inovacijos strategijos etapai detalizuoti

15 paveiksle:

Šaltinis: (literatūra 30)15 pav. Inovacijos strategija

Jėgainės, naudojančios AEI, poreikis tiek pasaulio, tiek Lietuvos mastu strateginių

alternatyvų spektras (vanduo, vėjas, saulė ir geoterminė energija) pateiktas 1 skyriuje. Kad

gyventojai, besidiegiantys savo sodybose mikro energijos jėgainės, pasirinktų optimaliausią

atsinaujinančios energijos variantą, būtina imtis prevencinių veiksmų galimoms alternatyvoms

įvertinti. A. Vasiliauskas (literatūra 33) pateikia alternatyvų vertinimo ir strategijos pasirinkimo

procesą (žr. 16 pav.):

INOVACIJOS STRATEGIJA

ŽMONĖS IR ORGANIZACIJA

PRIORITETAIIDĖJOS

Planinė užduotisIdėjų poreikis

Moksliniai tyrimaiStrateginė partnerystė

PRIEMONĖS

IštekliaiPartnerystėĮsigijimas

Strateginis paskirstymas

Galimybių žemėlapisRizikos balansas

Matavimai

MokymasKomplektavimas

Darbo išteklių planasProcesai

12

Šaltinis: (literatūra 33)16 pav. Alternatyvų vertinimas ir strategijos parinkimas

Kaip matyti 16 paveiksle, svarbiausia užduotis, vertinant strategines alternatyvas, yra

kriterijų pasirinkimas. Alternatyvų vertinimo kriterijų yra labai daug. A. Vasiliauskas siūlo

vadovautis šiais pagrindiniais kriterijais (literatūra 33):

1. Suderinamumo – turi būti patikrinta, ar strategijos alternatyva suderinta su organizacijos

misija ir tikslais. Jei alternatyva nesuderinta, tuomet būtina pakeisti misiją ir tikslus arba

atmesti nagrinėjamą alternatyvą;

2. Tinkamumo – alternatyvos turi būti ištirtos pagal tai, kiek jos siejasi ir atitinka stiprybių,

silpnybių, galimybių ir grėsmių analizės aspektus;

3. Pagrįstumo – kiekvienai strateginių sprendimų alternatyvai būtina įvertinti padarytų

prielaidų ir panaudotos informacijos pagrįstumą;

4. Įvykdomumo – būtina įvertinti kiekvienos alternatyvos įvykdomumą ribojančius

veiksnius: riboti ištekliai, įgūdžių stoka, darbuotojų ir vadybininkų įsipareigojimų stoka

ir pan.;

5. Rizikos – kiekviena alternatyva turi būti įvertinta pagal priimtiną rizikos laipsnį;

6. Patrauklumo dalininkams – reikia tarpusavyje lyginti alternatyvas, atsižvelgiant į

dalininkų interesų tenkinimo galimybes.

Alternatyvų vertinimo kriterijų parinkimas

Prioritetų kriterijams nustatymas

Alternatyvų pirminis atrinkimas

Loginis ir empirinis strategijos patvirtinimas

Alternatyvų įgyvendinamumo analizė

Rizikos įvertinimas

Dalininkų interesų įvertinimas

Tarptautinių problemų analizė

13

Pateikti suderinamumo ir tinkamumo kriterijai taikomi organizacijai, nes yra orientuoti į

konkurencinės rinkos perspektyvas, todėl šie kriterijai nėra tinkami individualių projektų

alternatyvoms vertinti. Taikydami strategines alternatyvas Lietuvos mastu diegiamoms

atsinaujinančios energijos mikro jėgainėms pagrindiniais laikysime pagrįstumo, įvykdomumo,

rizikos ir patrauklumo dalininkams kriterijus. Informacijos pagrįstumo kriterijus yra labai svarbus,

nes pasinaudojus neteisingais duomenimis apie vietovės, kurioje ruošiamasi statyti jėgainę, vėjo

greičio, saulės intensyvumo, Žemės temperatūros parametrus bei įstatymiškai žmogaus intervencijai

draudžiamus upių ruožus, kyla grėsmė pasirinkti tam tikroje teritorijoje neperspektyvų energijos

šaltinį. Įvykdomumo kriterijus taip pat aktualus, nes, analizuojant kiekvieno energijos šaltinio

diegimo galimybes techniniu ir kaštų aspektu, reikia pasirinkti optimaliausią techninį ir mažiausiai

išlaidų reikalaujantį variantą. Ne mažiau svarbu įvertinti rizikos kriterijų ne tik pagal dabartyje, bet

ir ateities perspektyvoje. O svarbiausia, reikia ekonomiškai pagrįsti inovacijos diegimo patrauklumą

dalininkams, mūsų atveju – gyventojams.

Galimų įgyvendinti strategijų pasirinkimo įvairovė yra plati, tačiau, jei pasirinkimas

sąlygojamas tikslo, išsirinkti naudotiną strategiją nėra taip sudėtinga. Marketingo požiūriu tikslas

gali būti įvairus: įeiti į naujas rinkas, išplėsti esamas, sužlugdyti konkurentus ir kt. T. L. Michael ir

A. Philip (literatatūra 31) akcentuoja inovacijos vertės sukūrimo strategiją (žr. 16 pav.), kuri,

autorių manymu, skiriasi nuo pačios vertės inovacijos, nes nėra taisyklių, kurios sąlygotų

sėkmingus strateginius veiksmus.

Šaltinis: (literatūra 31)17 pav. Vertės sukūrimo strategija

Vertės inovacija gali būti įgyvendinta ir be naujų technologijų, o technologinei inovacijai

sukurti nebūtina vertės inovacija, tačiau 17 paveiksle schemiškai pavaizduotoje vertės sukūrimo

strategijoje kaip vertės inovacijos pagrindas akcentuojama technologinė inovacija, kuri turi

ypatingai didelę įtaką pirkėjų vertės suvokimui, nes technologinius pokyčius pirkėjai pastebi

pirmiausiai ir dažnai sutinka mokėti didesnę kainą. Apibendrindami galime teigti, kad vertės

inovacija yra rinkos poreikio suvokimo rezultatas, kuriam įgyvendinti reikalinga detali vertės

Vertės inovacija

Technologinė inovacija

Vertės sukūrimas

14

suvokimo strategijos elementų analizė. Kitaip inovacijų strategijas interpretuoja lietuvių autoriai,

kurie strategijas vertina ne kūrimo, o įgyvendinimo aspektu. K. Ališauskas, H. Karpavičius ir kt.

(literatūra 26) skiria tokias pagrindines inovacijų strategijas:

1. Iniciatyvinio technologinio plėtojimo – strategija reikalaujanti lyderio vaidmens, todėl

taikant šią strategiją reikalinga didelė paklausa, kuri garantuotų tyrimų ir plėtros išlaidų

susigrąžinimą. Tokia strategija reikalauja didelių investicijų ir žada didelį pelną;

2. Atkartojamojo technologinio plėtojimo – strategijoje panaudojama kitų įmonių ar

gamybos technologijos savo veikloje ir taip sumažinami tyrimų ir plėtojimo kaštai,

tačiau atitinkamai sumažinimas ir pelnas;

3. Pritaikomojo technologinio plėtojimo – strategija yra atkartojamojo plėtojimo pobūdžio,

kuris pasireiškia prisitaikymu gaminti naują produktą, kuriam yra gauta dokumentacija ir

kt. įvairūs leidimai. Strategijos pranašumas pasižymi kapitalinių investicijų mažumu.

Nors pateiktos inovacijų strategijos yra vertinamos mikro, t.y. įmonės, aspektu, tačiau tokį

strategijų klasifikavimą galime pritaikyti ir makro, t.y. valstybių, aspektu. Analizuodami aprašytas

strategijas galime teigti, kad Lietuva, siekdama plėtoti AEI naudojančias technologijas, remiasi kitų

pasaulio valstybių patirtimi, todėl taiko atkartojamojo technologinio plėtojimo strategiją. Tokia

pozicija nekelia nuostabos, nes inovacijų plėtojimas reikalauja didelio investicinio kapitalo, o

Lietuva nėra turtinga šalis, todėl sekimas rinkos lyderiais yra taip pat nemažas laimėjimas. Be to,

Lietuva naudodamasi kitų valstybių patirtimi sumažina inovacijos nesėkmės diegimo riziką, kuri

riboja bet kurios strategijos įgyvendinimą. W. Ch. Kim ir R. Mauborgne (literatūra 28) skiria

keturis pagrindinius žydrųjų vandenynų strategijos rizikos veiksnius:

1. Ieškojimo rizika – grėsmė iš gausybės egzistuojančių galimybių sėkmingai neišskirti

komercine prasme naudingų galimybių;

2. Planavimo rizika – neaiškios, nediferencijuotos, sunkiai perteikiamos ir brangios

strategijos grėsmė;

3. Mastelio rizika – grėsmė, išėjus už raudonųjų vandenynų, pagristų konkuravimo strategija

(žr. 8 priedą), ribų, nesugebėti išlaikyti ir padidinti paklausos;

4. Verslo modelio rizika – grėsmė nesugebėti sukurti tvirto verslo modelio, kuris užtikrintų

maksimalų pelną.

R. Dapkus (literatūra 27) inovacijų riziką vertina ne įmonės strategijos formavimo aspektu,

o jos įgyvendinimo metu vykstančio mokslo ir verslo komunikacijos kontekste. Vienas ryškiausių

skirtumų tarp W. Ch. Kim, R. Mauborgne ir R. Dapkaus, kurie savo veikalus išleido tais pačiais

2006 metais, įvardijamų rizikos veiksnių yra personalo nekompetencijos rizika, kurią išskiria

lietuvių autorius:

15

1. Techninio – technologinio sprendimo rizika – grėsmė, kad inovacinis projektas nepasiseks

dėl mokslo ir verslo nesubalansuotumo (žr. 18 pav.), todėl nebus galimybės inovacijos

pritaikyti praktikoje;

2. Personalo rizika – grėsmė, kad personalas, dalyvaujantis inovacijos įgyvendinimo

procese, nebus pakankamai kvalifikuotas ir motyvuotas, kad sugebėtų valdyti inovacijos

diegimo procesą.

3. Rinkos rizika – grėsmė, kad įdiegus inovaciją dėl pasikeitusių vartotojų poreikių ir

valstybės politikos vartotojams ji nebus reikalinga;

Šaltinis: (literatūra 27)18 pav. Verslo ir mokslo sąveika inovacinėje veikloje

Iš aptartų inovacijos diegimo rizikos veiksnių matyti, kad verslas, kurio kompetencijos

mažesnės, yra sąlygojamas didesnės inovacijų diegimo rizikos. Preliminariam inovacijų rizikos

laipsniui įvertinti ir taip apsidrausti nuo nesėkmės Roberts ir Berry (literatūra 34) siūlo „žinojimo

matricą“, kuri pateikta 19 pav.:

Šaltinis: (literatūra 34)19 pav. „Žinojimo matrica“

Mokslo ir technikos

darbuotojai

Mokslo ir technikos pasaulis

Komunikaciniai barjerai

Verslininkas Verslo pasaulis

Stipri natūrali orientacija

Žema orientacija į abipusį ryšį „mokslas – verslas“

1 sritis

2 sritis

3 sritis

16

RIN

KA

Nauja ir

nežinomaNauja,

bet žinomaEsama

Esama Nauja, bet

žinoma

Nauja ir

nežinoma

TECHNOLOGIJA

III

I II

19 paveiksle pateikta „Žinojimo matrica“ suskirstyta į 3-is rizikos sritis. 1-oje rizikos srityje

I langelis rodo esamą verslą, kai panaudojamos žinomos technologijos ir rinkos, o II ir III langeliai

žymi modifikuojančias inovacijas. Jei inovacija priklauso II ir III sritims, vadinasi jai įgyvendinti

reikalingi jau egzistuojantys gebėjimai. Šiose srityse nesėkmės tikimybė labai maža. 2-oje rizikos

srityje technologijos ir rinkos nėra gerai žinomos, todėl nesėkmės tikimybė yra didesnė nei 1-oje

srityje. 3-ioje srityje nesėkmės tikimybė yra didžiausia, nes inovacijų įgyvendinimas reikalauja

naujų gebėjimų, tačiau šioje srityje esančios inovacijos dažniausiai būna pačios efektyviausios.

Pritaikydami „Žinojimo matricą“ AEŠ plėtojimui Lietuvoje galime teigti, kad AEI naudojančių

jėgainių technologijos pasaulio kontekste, taip pat elektros ir šilumos energijos rinkos yra žinomos,

todėl ši veikla Lietuvos gyventojų, siekiančių įsidiegti inovatyvias technologijas, atžvilgiu nėra

rizikinga. Kaip minėjome, riziką mažina Europos valstybių (Švedijos, Norvegijos, Danijos ir kt.),

kuriose gamtinės sąlygos panašios į Lietuvos, patirtis plėtojant atsinaujinančios energijos gamybos

technologijas.

2.2. Inovacinis projektas ir jo gyvavimo ciklas

Inovacinis projektas – tai toks projektas, kuriame numatomas mokslo, technikos ir

technologijų naujovių realizavimas, kuriantis konkurentabilias paslaugas, produkciją arba gamybą,

o taip pat gerinantis valdžios arba viešųjų institucijų veiklą (literatūra 27). B. Neverauskas ,

Stankevičius V. ir kt. (literatūra 35) projektą apibūdina kaip visumą dokumentacijos, brėžinių,

skaičiavimų, būtinų konkrečiam objektui sukurti. Projektų valdymas būtinas sprendžiant technikos,

technologijų, inovacinių, investicinius ir kt. uždavinius. Projekto sąvoka dažniausiai susijusi su

investicine akcija, apimančia tikslą, išteklius, aplinką ir rezultatus (literatūra 35):

1. Tikslas – iš anksto suplanuotų rezultatų gavimas per nustatytą laiką;

2. Ištekliai – piniginiai, materialiniai, žmogiškieji, laiko, informaciniai ir kt. veiksniai;

3. Aplinka – vieta, kurioje kuriamas ar realizuojamas projektas;

4. Rezultatas – įvertinimas fiziniais (pramoniniais) objektais, technologijomis,

produkcija, sistema, intelektualiais (moksliniais) tyrimais ir kt.

Daugelyje literatūros šaltinių sisteminiu požiūriu projektas yra traktuojamas kaip pokyčio

iš esamos situacijos į siekiamą procesas, kurio varomoji jėga yra noras keistis. Tačiau projekto

įgyvendinimas įmanomas tik turint pakankamai reikalingų išteklių ir priemonių, kurias riboja tiek

vidiniai, tiek ir išoriniai veiksniai. Projekto apibūdinimas sisteminiu požiūriu grafiškai pavaizduotas

20 paveiksle:

17

Šaltinis: (literatūra 35)20 pav. Projektas sisteminiu požiūriu

20 paveiksle pateiktoje schemoje matyti, kad projekto vykdymas pirmiausia prasideda nuo

poreikio, tačiau projekto galutiniam įgyvendinimui, t.y. rezultatui gauti, trukdo įvairūs apribojimai,

taip pat reikia turėti išteklių, kurie būtini projekto aprūpinimui. Tik įveikus apribojimus ir

apsirūpinus ištekliais galimas sėkmingas inovacinio projekto įgyvendinimas.

Kiekvienas projektas dažniausiai yra individualus ir skiriasi savo savybėmis, t.y. svarbumu,

dydžiu, naujumu, turiniu, trukme, dalyviais, sudėtingumu ir pan. Įvertinant projektų skirtingumą,

galime juos klasifikuoti pagal daugelį požymių, tačiau yra požymių, kurie gali būti pritaikomi

visiems projektams. Dažniausiai projektai yra klasifikuojami pagal (literatūra 35):

1. Klasę: monoprojektai, multiprojektai ir megaprojektai. Monoprojektai – atskiri,

nepriklausomi, skirtingo tipo ir dydžio projektai. Multiprojektai – projektų kompleksas

ar programa, susidedanti iš tarpusavyje susijusių monoprojektų. Megaprojektai –

tikslinės regionų vystymo programos, apimančios keletą mono ir multiprojektų;

2. Tipą: socialiniai, ekonominiai, organizaciniai, techniniai, mišrieji;

3. Rūšį: mokymo – švietimo, tyrimų ir vystymo, inovaciniai, investiciniai, kombinuoti;

4. Trukmę: trumpalaikiai (iki 3 metų), vidutinės trukmės (nuo 3 iki 5 metų) ir ilgalaikiai

(daugiau kaip 5 metų).

Mikro jėgainės, naudojančios AEI, įsirengimo sodyboje projektą pagal bendrinius požymius

galime klasifikuoti:

1. Klasė – monoprojektas. Projektas rengiamas individualiai sodybai, kuri apsirūpins

elektros ir šilumos energija naudodama AEŠ. Kiekviena sodyba priklausomai nuo

PROJEKTAS

APRIBOJIMAIFinansiniai, Normatyviniai – teisiniai, Etiniai,

Aplinkosauginiai, Logistiniai, Laiko, Kokybės ir kiti

APRŪPINIMASŽmonės, Žinios ir patirtis, Techninės priemonės,

Organizacinės priemonės, Technologijos

REZULTATASPoreikių patenkinimas

POREIKIAI

18

energijos poreikio gali naudoti skirtingos galios šaltinius, todėl ir projekto dydžiai gali

skirtis. Be to, projektas gali būti pritaikomas ir kelioms sodyboms;

2. Tipas – techninis. Projektas pagrįstas AEŠ naudojančiomis technologijomis ir jų diegimo

galimybėmis Lietuvoje;

3. Rūšis – inovacinis. Mikro jėgainės, naudojančios AEI, projektas Lietuvos mastu yra

inovacinis, nes šiuo metu Lietuvoje AEŠ užima tik apie 3% elektros energijos rinkos.

AEŠ plėtojimas padėtų spręsti globalinio atšilimo, ekologines ir ekonomines problemas;

4. Trukmė – trumpalaikis. Inovacinis projektas yra trumpalaikis, nes įgyvendinti jį

sodyboje galima per 1-2 metus.

Kiekvienas projektas kaip ir bet kuris produktas turi savo gyvavimo ciklą, kuris prasideda

iniciavimo etapu, po to seka planavimo etapas, dar vėliau – vykdymas ir kontrolė, o galiausiai –

užbaigimas (literatūra 35):

1. Iniciavimo procesai – tai idėjos generavimas ir atranka, projekto pradžios formalus

pripažinimas, projekto ar jo fazės iniciavimas, projekto koncepcijos parengimas,

techninis – ekonominis pagrindimas; projekto įvertinimas ir tvirtinimas;

2. Planavimo procesai – tai projekto plano, kuris leistų sėkmingai pasiekti projekto tikslus,

parengimas. Planavimas apima objektines sritis (tikslus, rezultatus), projekto struktūrinę

dekompoziciją, darbų ir ryšių tarp jų nustatymą, išteklių planavimą, darbų trukmės

nustatymą, darbų kalendorinį planavimą, išlaidų įvertinimą ir projekto biudžeto

formavimą, organizacinį planavimą, projekto komandos formavimą, projekto

komunikacijų planavimą, projekto rizikos identifikavimą ir įvertinimą, priemonių rizikai

mažinti parengimą, projekto plano sudarymą (dokumentas, apimantis visų planavimo

procesų rezultatus);

3. Vykdymo procesai – tai žmogiškųjų ir kitų išteklių koordinavimas rengiant ir

įgyvendinant projektą: projekto plano vykdymo organizavimas ir koordinavimas,

projekto komandos ugdymas, informacijos skirstymas, užsakymų paskirstymas darbams,

paslaugoms ir tiekimams, kontraktų sudarymas ir jų vykdymas;

4. Kontrolės procesai – tai projekto įgyvendinimo eigos stebėjimas, vertinimas,

koreguojančių veiksmų nustatymas bei nepalankių veiksnių pašalinimas. Kontrolės

procesai apima projekto darbų vykdymo eigos ataskaitų rengimą, pakeitimų valdymą,

projekto objektinių sričių, vykdymo terminų ir sąmatų kontrolę, rizikos mažinimo

priemonių kontrolę, kokybės kontrolę, kontraktų vykdymo kontrolę;

5. Užbaigimas – tai projekto užbaigimo administravimas, apimantis kontraktų uždarymą,

formalų projektų rezultatų priėmimą, bendrą galutinį įvertinimą.

19

Projekto valdymo procesų ryšiai grafiškai pavaizduoti 21 paveiksle:

Šaltinis: (literatūra 35)21 pav. Projekto procesų ryšys

Sodyboje įrengiamos mikro jėgainės inovaciniam projektui įvertinti reikia atlikti iniciavimo

ir planavimo procesus, kuriais pagrindžiamas projekto reikalingumas ir atliekamas ekonominis

įvertinimas. Teoriniu aspektu projekto iniciavimo stadijoje yra atliekama idėjos techninė,

komercinė, finansinė ekologinė, organizacinė, socialinė ir ekonominė analizės (literatūra 35).

Techninės analizės metu yra vertinamos technologinės alternatyvos, realizacijos terminai, išteklių

(žmogiškųjų, materialinių, medžiagų ir kt.) prieinamumas, projekto gaminio rinkos imlumas,

projekto dydis. Komercinė analizė taikytina sprendžiant rezultato marketingo, reikiamų išteklių

šaltinių paieškos ir tiekimo sąlygų įvertinimo, gamybos sąlygų analizės uždavinius. Finansinė

analizė naudojama svarbiausi finansiniai projekto rodikliai (atsipirkimo laikotarpis, vidutinė pelno

norma, diskontuoti pinigų srautai, vidinė pelno norma, pelningumo indeksas ir kt.) įvertinimui

atlikti. Ekologinė analizė yra viena pagrindinių projekto idėjos analizės elementų, kuris sąlygojamas

žmogaus vykdomos veiklos ir aplinkos ryšio. Ekologinės analizės uždavinys – nustatyti, kaip

projekto įgyvendinimas paveiks aplinką, numatyti neigiamą poveikį mažinančius veiksmus.

Organizacinė analizės tikslas – įvertinti organizacinę, teisinę, politinę ir administracinę projekto

aplinką. Socialinė projekto analizė atliekama siekiant parinkti projekto variantą, kurio įgyvendinimą

paremtų, jame dalyvautų ir galutinio rezultato lauktų visuomenė.

Mikro jėgainės, naudojančios AEI, iniciavimo procesai techniniu ir ekologiniu aspektu yra

įvertinti 1 skyriuje, kuriame analizuojamos AEI naudojimo poreikis pasaulio, o diegimo galimybės

– Lietuvos mastu. Iniciavę projekto pradžią, 3 skyriuje pereisime prie praktinio planavimo proceso

vykdymo. Projekto planavimo procesas teoriniu aspektu plačiau nagrinėjamas 2.3 skyriuje. Kadangi

vykdymo, kontrolės ir uždarymo procesus atliks patys projekto šeimininkai (užsakovai), todėl šių

procesų realizuosime.

INICIAVIMAS

PLANAVIMAS

KONTROLĖ VYKDYMASUŽDARYMAS

20

2.3. Inovacinio projekto planavimas

Projekto planavimas – tai nepertraukiamas procesas, kuriuo siekiama surasti geriausią

veiksmų eigą, atitinkančią projekto eigoje susidariusią situaciją, numatyti reikiamus išteklius,

sudaryti biudžetą (literatūra 35). Projekto planavimo tikslas – numatyti būtinų atlikti darbų

kompleksą, jų vykdymo tvarkaraštį, apskaičiuoti reikalingų projektui išteklių poreikį bei sudaryti

projekto biudžetą.

Daugelyje literatūros šaltinių pateikiami detalizuoti projekto planavimo proceso etapai:

1. Turinio planavimas;

2. Struktūrizavimas;

3. Kalendorinis planavimas;

4. Biudžeto sudarymas;

5. Galutinio plano sudarymas;

6. Kokybės planavimas;

7. Organizacijos planavimas;

8. Personalo parinkimo procesas;

9. Ryšių planavimas;

10. Rizikos nustatymas ir įvertinimas;

11. Atsakomųjų veiksmų nustatymas;

12. Aprūpinimo ir kontraktų planavimas.

Detalizuoti planavimo proceso etapai yra taikomi dideliam projektui, kuriam kokybiškai

valdyti yra būtinas į daugelį procesų suskaidytas veiksmų planas. Mūsų nagrinėjamuoju mikro

jėgainės įgyvendinimo atveju, projektas yra mažos apimties, todėl ilgas veiksmų planas ne tik

nebūtų toks efektyvus, tačiau netgi apsunkintų nesudėtingų procesų valdymą. Todėl, atlikę

inovatyvios AEI naudojančios mikro jėgainės pirminę investicinio kapitalo poreikio prognozę ir

pasirinkę patraukliausią strateginę alternatyvą (vandens, vėjo, saulės ar geoterminė energija),

įgyvendinsime pasirinkto projekto planavimo etapus:

1. Struktūrizavimas, įvertinant projekto atlikimui reikalingus darbus;

2. Kalendorinis darbų eiliškumo, trukmės ir atsakomybės pasiskirstymo planavimas;

3. Biudžeto sudarymas investicinio kapitalo poreikio ir pinigų srautų aspektu;

4. Rizikos kapitalo grąžos aspektu investicinio įvertinimas.

Efektyviai atliekamas planavimas padeda sumažinti projekto riziką, sudaro struktūrinę bazę

darbų atlikimui, numato tinkamas procedūras efektyviai darbų atlikimo kontrolei ir sąlygoja

optimalių rezultatų pasiekimą per trumpiausią laiką, panaudojant minimalias pastangas.

21

2.3.1. Turinio struktūrizavimas

Projekto turinio struktūrizavimas atliekamas nustatant projekto tikslus, kurie išskaidomi į

uždavinius, t.y. darbus. Projekto tikslai identifikuojami struktūrinės dekompozicijos metodu.

Dekompozicijos metodo esmė – projekto tikslai skaidomi į mažesnius ir lengviau valdomus

struktūrinius elementus. Skaidymas vyksta tol, kol pasiekiamas pakankamas detalumo lygis

efektyviam projekto planavimui užtikrinti. Projekto darbų struktūros išbaigtumas įvertinamas

nustatant, ar (literatūra 27):

1. Žemiausio lygmens veiklos yra pakankamos ir būtinos siekiant išskaidymo rezultato;

2. Kiekviena struktūros pozicija tiksliai ir išsamiai apibrėžta;

3. Konkrečiam struktūros elementui galėsime priskirti atlikimo laiką, materialinius ar darbo

jėgos išteklius;

4. Galėsime paskirti asmenį ar jų grupę, atsakingus už konkrečios veiklos sėkmingą

atlikimą.

Metodologinėje literatūroje yra skiriami trys pagrindiniai darbų išskaidymo struktūros

kūrimo metodai (literatūra 35) (žr. 22 pav.):

Šaltinis: (literatūra 35)22 pav. Darbų išskaidymo struktūros pagrindiniai metodai

Kaip matyti 22 paveiksle, darbų išskaidymo struktūrai sukurti yra naudojami daiktavardžių,

veiksmažodžių ir organizaciniai metodai. Daiktavardžių tipo metodai nusako projekto darbus pagal

gaunamų rezultatų pavadinimus, veiksmažodžių – pagal būtinų atlikti veiksmų pavadinimus, o

organizaciniai metodai projekto darbus apibrėžia pagal organizacinių vienetų, kurie atlieka darbus,

pavadinimus. Vertindami mikro jėgainės inovacinio projekto darbų struktūrą, taikysime

daiktavardžių tipo metodą, kuriuo remiantis planuosime pagrindinius darbų etapus.

Darbų išskaidymo struktūros kūrimo metodai

Daiktavardžių tipo metodas

Veiksmažodžių tipo metodas

Organizaciniai metodai

22

2.3.2. Kalendorinis planavimas

Kalendorinio plano sudarymas pasižymi projekto pradžios ir pabaigos etapų fiksavimu.

Daugelyje metodologinės literatūros šaltinių yra skiriami tokie kalendorinio plano sudarymo etapai:

1. Darbų sąrašo sudarymas – naudojami dekompozicijos ir „Minčių lietaus“ metodai.

Dekompozicijos metodu sudaryta projekto struktūra smulkinama iki detalių darbų, kol

sudaroma darbų išskaidymo struktūra, kuri aprašyta 2.3.1 skyriuje. „Minčių lietaus“

metodas tinka nesudėtingam projektui, kurio darbų sąrašas užfiksuojamas ne tik darbų

išskaidymo struktūroje, tačiau ir darbų sąraše. Darbų sąraše tikslinga įvertinti darbų

atlikimo trukmę, atlikėjų sąrašą, išteklių poreikį, eiliškumą ir t.t.;

2. Darbų eiliškumo ir tarpusavio priklausomybės nustatymas – darbų eiliškumas parodo,

kokiu nuoseklumu turi būti atlikti darbai, o darbų tarpusavio priklausomybė parodo,

kokie darbai tarpusavyje susiję tiesioginiais technologiniais ar organizaciniais ryšiais.

Naudojami tinklinių diagramų, kurios praktikoje taikomos nuo 1950 m., tipai: „viršūnė –

darbas“, „viršūnė – įvykis“ ir mišri (žr. 23 paveikslą). Tinklinėje diagramoje „viršūnė –

darbas“ darbai vaizduojami vienas paskui kitą einančiais keturkampiais, kurie

tarpusavyje susieti logine priklausomybe. Diagramoje „viršūnė – įvykis“ darbai

vaizduojami rodyklėmis, kurios vaizduoja skirtingų tipų darbus: realius (naudojami

materialiniai, darbo jėgos, laiko ištekliai), laukiamus (naudojami laiko ištekliai) ir

fiktyvius (ištekliai nenaudojami, nes darbas realiai neatliekamas).

„Viršūnė – darbas“ „Viršūnė – įvykis“

Šaltinis: (literatūra 35)23 pav. Tinklinė projekto diagrama

3. Atlikimo trukmės nustatymas – parodo, per kiek laiko su turimais ištekliais galėsime

atlikti kiekvieną projekto darbą. Naudojami normatyviniai ir ekspertiniai metodai.

Normatyviniai metodai naudotini, kai turima pakankamai informacijos, tuomet darbo

trukmė T nustatoma pagal formules:

Pradžia

A

B

C

D

E

Pabaiga1 2 3

4

5

6 7

A

B

C

23

(2);

kur - i-ojo darbo imlumas p tipo ištekliui;

- p išteklių naudojimo intensyvumas atliekant i-ąjį darbą.

(3);

kur - darbo apimtis fiziniais vienetais;

- vieno atlikėjo gamybiniai pajėgumai per pamainą.

Kai, norint pasinaudoti 2 ir 3 formulėmis, trūksta reikiamos informacijos, tuomet

naudojami ekspertiniai metodai, dažniausiai tikimybiniai, kuriais apskaičiuojama

laukiama darbo atlikimo trukmė pagal formules:

(4);

kur - minimali galima darbo atlikimo trukmė;

- labiausiai tikėtina darbo trukmė;

- maksimali priimtina darbo trukmė.

(5);

kur - minimali galima laiko atlikimo trukmė;

- maksimali priimtina darbo trukmė.

4. Kalendorinio grafiko kūrimas – tai darbų atlikimo momentų numatymas, kuris

sudaromas naudojantis linijiniais ir tinkliniais grafiko sudarymo metodais. Mažiems

projektams taikomas linijinis grafikas, kuris vadinamas „Ganto“ metodu (žr. 24 pav.), o

didesniems ir sudėtingesniems – tinkliniai: kritinio kelio metodas, PERT (Program

Revoliution and Review Technique) grafikas. „Ganto“ metodas turi ir privalumų, ir

trūkumų: privalumas pasireiškia grafiko sudarymo ir naudojimo paprastumu, trūkumai

24

kyla vaizduojant darbų tarpusavio priklausomybę, taip pat sunku nustatyti, kaip vieno

darbo atlikimo uždelsimas paveiks kitus darbus ir projekto rezultatus.

Eil.Nr.

Pavadinimas Mėnesiai1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12

1. Priimtas sprendimas dėl techninės bazės

X

2. Duomenų bazės struktūros nustatymas X3. Informacinių srautų nustatymas X4. Duomenų įvedimas X5. Programavimo darbai X X6. Sisteminis diegimas X X X7. Dokumentacijos parengimas X X8. Darbuotojų mokymas X X X X X9. Sisteminis testavimas ir koregavimas X X10. Sistemos eksploatacijos pradžia X

Šaltinis: (literatūra 26)24 pav. „Ganto“ diagrama

5. Gairių grafiko kūrimas – gairių grafikas kuriamas kartu su kalendoriniu grafiku.

Gairėmis galima laikyti gaminio aptarimą su suinteresuotais asmenimis, gaminio

parengimą bandymui, svarbaus inventoriaus pristatymą, tarpinių ataskaitų rengimą ir kt.

Gairės fiksuojamos specialaus formato dokumente pagal kurį stebimas projektų

atlikimas, t.y. atliekamų darbų pradžios ir pabaigos datų fiksavimas;

6. Atsakomybės paskirstymas – siekiant užfiksuoti informaciją apie atliekamus darbus

projekte yra sudaroma atsakomybės matrica, kuri ne tik parodo kas ir už ką atsakingas,

tačiau atskleidžia personalo tarpusavio santykius atliekant konkrečius darbus.

Santykiams atskleisti pasirenkami simboliai, kurie pažymėti matricoje: atsakingas už

sprendimų priėmimą, turi būti informuotas apie projekto eigą, konsultuoja, iškilus

sunkumams, atsakingas už tiekimą.

Kadangi mūsų įgyvendinamas mikro jėgainės projektas yra nedidelės apimties, todėl jo

neapsunkinsime sudėtingu planavimo procesu. Taikysime tik svarbiausius projekto planavimo

procesus sudarydami darbų sąrašą, įvertindami jų eiliškumą, nustatydami darbų atlikimo trukmę ir

užpildydami kalendorinio grafiko diagramą (žr. 3 skyriaus 3.2 poskyrį).

2.3.3. Biudžeto sudarymas

Biudžetu yra vadinamas projekto planas, įvertintas pinigine išraiška. Kaip ir minėjome 2.3

skyriuje, biudžeto planavimo procesą vertinsime investicinio kapitalo poreikio ir kapitalo kainos

aspektu. Kad galėtume atlikti investicinio kapitalo poreikio įvertinimą, pirmiausia atliksime

projekto įgyvendinimui reikalingų išteklių planavimą. Šiame planavimo procese labai svarbu yra

25

įvertinti visus reikalingus išteklius: darbo, įrengimų, mašinų, mechanizmų, medžiagų, pinigų,

informacinius, kompiuterinius ir kt. Praktikoje yra naudojami tokie išteklių planavimo metodai

(literatūra 35):

1. Išteklių poreikio nustatymas pagal esamus normatyvus:

2. Ekspertinis projekto išteklių poreikio įvertinimas;

3. Pasirinkimas pagal analogiškus projektus.

Sudarę išteklių poreikio planą, galėsime atlikti pinigų srautų skaičiavimus, kurie reikalingi

projekto kapitalo grąžos prognozavimui. Pinigų srautų planavimas yra kiekvieno projekto, kuris

reikalauja investicijų, sudėtinė dalis. Vertinamam projektui reikia sudaryti mažiausiai penkerių

metų veiklos planą, kurio pagrindinė sudėtinė dalis būtų finansinis planas. Projekto pinigų srautų

plane turėtų atsispindėti:

1. Kokiais finansavimo šaltiniais ir apimtimi būsimu periodu t numatoma tenkinti šio

periodo investicijų poreikį;

2. Iš kokių lėšų bus padengiami planuojami kreditai ir su jais susijusios išlaidos.

Ekonominiuose sprendimuose naudojamos dvi piniginių vienetų sampratos (literatūra 36):

1. Piniginio srauto įvertinimas dabartiniais piniginiais vienetais, kurie apibūdinami kaip

gauti ir išleisti pinigai bet kuriuo tiriamu laiko momentu:

(6);

kur - pastovūs piniginiai vienetai;

- dabartiniai piniginiai vienetai; - infliacijos norma - metų skaičius

2. Piniginio srauto įvertinimas pastoviais piniginiais vienetais, kurie išreiškia hipotetinę

būsimų įplaukų ir įplaukų perkamąją galią tam tikru pasirinktų metų atžvilgiu:

(7);

kur - atsipirkimo periodas; - metų, prieš visiškai padengiant investicijas, skaičius;

- nepadengta investicijų dalis t+1 metų pradžioje;

- t+1 metų pinigų srautas.

26

Nors atsipirkimo periodas yra nesudėtingas ir greitai apskaičiuojamas, tačiau jis turi

trūkumų: netinka, kai nėra didelės pradinės investicijos ar investicijos yra išskaidytos

per laiką; ignoruoja pinigų srautus, gaunamus po to, kai pradinė investicija padengiama;

neįvertina laiko vertės. Dėl išvardintų trūkumų atsipirkimo periodo metodas gali būti

naudojamas vertinant tik mažų ir nereikšmingų projektų efektyvumą arba kaip pirminis

įvertinimo metodas.

Vertinant didesnius projektus yra naudojami diskontuotų pinigų srautų metodai, kuriuose

įvertinama laiko vertė – litas, gautas šiandien yra vertingesnis nei litas, gautas ateityje. Turimų

pinigų vertės perskaičiavimas būsimam laikotarpiui vadinamas kaupimu, o būsimos vertės

perskaičiavimas dabartiniam laikotarpiui – diskontavimu. Būsima pinigų vertė apskaičiuojama

pagal formulę (literatūra 36):

(8);

kur - būsima pinigų vertė po n periodų (metų); - dabartinė vertė (pradinė pinigų suma); - palūkanų norma; - palūkanų priskaičiavimo metų skaičius; - palūkanų priskaičiavimo per metus skaičius.

Dabartinės pinigų sumos skaičiavimas yra priešingas būsimai, 8 lygtyje aprašytai, vertei.

Būsimos pinigų sumos vertė nustatymas dabartyje yra vadinama diskontavimu. Dabartinė pinigų

vertė apskaičiuojama (literatūra 36):

(9);

kur - dabartinė pinigų vertė; - būsima pinigų vertė po n periodų (metų); - palūkanų norma; - palūkanų priskaičiavimo metų skaičius; - palūkanų priskaičiavimo per metus skaičius.

Kuo laiko trukmė didesnė, tuo mažesnė dabartinė pinigų vertė. Nustatoma PV riba, kai n

artėja į begalybę (literatūra 36):

27

(10).

10-oje lygtyje pastebima tendencija, kad pinigai laiko atžvilgiu yra labiau nutolę, tuo

didesnis n, tuo reikšmingesnė dabartinė pinigų vertė

Pagrindiniai ir dažniausiai metodologinėje literatūroje pateikiami, o praktikoje taikomi

projekto ekonominės investicijos vertinimo metodai yra kapitalo grąža, nuosavybės grąža,

atsipirkimo periodas, diskontuotas atsipirkimo periodas, grynoji dabartinės vertė, rentabilumo

koeficientas, vidinės grąžos norma, modifikuota grąžos norma (žr. 12 lentelę). Žemiau pateiktoje

lentelėje metodai lyginami pagal jų savybes. Pateiktus metodus negalėtume vienareikšmiškai

išskaidyti į efektyvius ir neefektyvius. Metodo praktinio pritaikymo efektyvumas kiekvienam

projektui, priklausomai nuo projekto dydžio, reikalingos informacijos kiekio, investicijų poreikio,

dažnumo ir pan., yra individualus.

28

12 lentelė. Tradicinių statinių projekto efektyvumo įvertinimo metodų palyginimas

Savybės

MetodasKapitalo

grąžaNuosavybės

grąžaAtsipirkimo

periodasDiskontuotas atsipirkimo

periodas

Grynoji dabartinė

vertė

Rentabilumo koeficientas

Vidinė grąžos norma

Modifikuota grąžos norma

Metodo paprastumas Taip Taip Taip Ne Ne Ne Ne NeVertinami pinigų srautai Ne Ne Taip, bet tik

iki tol, kol projektas atsiperka

Taip, bet tik iki tol, kol projektas atsiperka

Taip Taip Taip Taip

Vertinama pinigų laiko vertė Ne Ne Ne Taip Taip Taip Taip TaipVertinama pinigų srautų rizika

Ne Ne Ne, bet pateikia

informacijos apie projekto rizikingumą

Taip, per diskontavimo

normą

Taip, per diskontavimo

normą

Taip, per diskontavimo

normą

Taip, per diskontavimo

normą spendimo taisyklėje

Taip, per diskontavimo

normą spendimo taisyklėje

Parodo, ar projektas padidina įmonės vertę

Ne Ne Ne Ne Taip Taip Taip Taip

Padeda atrinkti projektus, kai investavimo galimybės ribotos

Ne Ne Ne Ne Ne Taip Gali nepateikti geriausio

sprendimo

Gali nepateikti geriausio

sprendimoBūtina įvertinti diskontavimo normą

Ne Ne Ne Taip, skaičiuojant

rodiklį

Taip, skaičiuojant

rodiklį

Taip, skaičiuojant

rodiklį

Taip, priimant sprendimą

Taip, priimant

sprendimąReikšmė yra santykinis dydis Taip Taip - - Ne Taip Taip TaipTinkamumas, įvertinant nesuderinamus projektus

Ne Ne Gali nepateikti gero sprendimo, nes neatsižvelgia į

dalį pinigų srautų

Gali nepateikti gero sprendimo, nes nepalygina projektų

investicijų dydžių ir trukmių

Gali nepateikti gero sprendimo, nes nepalygina

projektų pinigų srautų dydžiųMetodo efektyvumas, kai investicijos išskaidytos per laiką ir nėra pradinės

Ne Ne Ne Ne Taip Taip Ne Ne

Šaltinis: (literatūra 36)

29

Apibendrindami galime teigti, kad inovatyvios, AEI naudojančios mikro jėgainės projektui

įvertinti naudosime diskontuoto atsipirkimo periodo, grynosios esamosios vertės (NPV) ir vidinės

grąžos normos (IRR) metodus (žr. 3 skyriaus 3.4 poskyrį):

1. NPV (Net Present Value) metodas – diskontuotų vienu laiko momentu pajamų rodiklio ir

kapitalo įdėjimų (išlaidų) skirtumas. Metodas charakterizuoja investicinės veiklos bendrą

absoliutinį rezultatą ir jos galutinį efektą. Jeigu atlikus skaičiavimus NPV>0, tuomet

nagrinėjamo projekto pelningumas yra didesnis už ribinį, o tokį projektą

rekomenduojama diegti. Jeigu gaunama NPV<0, tuomet projekte neigiamas projekto

pelningumas yra mažesnis už skaičiavimams pasirinktą ribinį pelningumą. Dydis NPV

yra daugelio matavimo rodiklių radimo pagrindas. NPV apskaičiuosime pagal formulę:

(11);kur - grynoji esamoji vertė, Lt;

- pradinė investicija, Lt

- grynųjų pinigų srautai, Lt; i - diskonto norma (i=WACC+infliacija); - metų nuo investicijos pradžios skaičius; - paskutinieji laikotarpio metai.

2. IRR (Internal Rate of Return) metodas – įvertinama diskontuotų palūkanų norma, kuriai

esant reguliariai gaunamų pajamų kapitalizacija atitinka investicijų sumą. Kuo norma

didesnė, tuo kapitalo įdėjimų efektyvumas didesnis. Jei kapitalo įdėjimai įgyvendinami

tik iš pritrauktų lėšų, tai skirtumas IRR-r, kur r – kredito palūkanų norma, rodo veiklos

efektyvumą. Kai IRR=r, tuomet pajamos tik atlygina investiciją, kai IRR<r, tuomet

projektas nuostolingas. IRR apskaičiavimui taikysime formulę:

(12);kur - vidinė pelno norma, proc.;

- žemesnė diskonto norma;

- didesnė diskonto norma;

- grynoji diskontuota vertė prie ;

- grynoji diskontuota vertė prie .

30

Be pagrindinių taikytinų NPV ir IRR metodų, investicinio kapitalo poreikiui įvertinti,

skaičiuodami diskontuotą atsipirkimo periodą naudosime ilgalaikio turto nusidėvėjimo metodą, o

kapitalo kainos prognozei atlikti pasitelksime svertinės kapitalo kainos (WACC) metodą. Ilgalaikio

turto nusidėvėjimo metodai ir normatyvai yra reglamentuoti įstatymiškai (žr. 9 ir 10 priedus).

Inovacinio projekto materialiojo ilgalaikio turto nusidėvėjimui apskaičiuoti naudosime tiesiogiai

proporcingą (tiesinį) metodą, kuris aprašomas lygtimi:

(13);

kur - nusidėvėjimas (amortizacija), Lt;

- pradinė turto vertė, Lt;

- likvidacinė turto vertė, Lt;

- turto naudojimo laikas, metais.

Finansavimo šaltinių aspektu WACC (Weighted Average Cost of Capital) apskaičiuosime

(žr. 3 skyriaus 3.5 poskyrį):

(14);

kur - svertinė kapitalo kaina, proc.;

- skolinto kapitalo lyginamoji dalis;

- nuosavo kapitalo lyginamoji dalis;

- skolinto kapitalo kaina, proc.;

- nuosavo kapitalo kaina, proc.;

- mokesčių lyginamoji dalis.

2.3.4. Rizikos įvertinimas

Metodologinėje literatūroje projekto rizika apibūdinama kaip neužtikrintumas, atsiradęs dėl

nepalankių situacijų ar padarinių. Projektavimo rizika sujusi su nepakankamai tiksliai paruošto

projekto projektavimo darbų, neteisingo vidinio potencialo įvertinimo, pasenusios technikos,

technologijų naudojimo ir kt. rizika. Rizikos pasirodymo procesas yra tikimybinis, o kuo naujesnė

sritis, kurioje diegiamas projektas, tuo rizikos atsiradimo galimybė yra didesnė. Rizikos formų ir

rūšių yra labai daug. Kad būtų paprasčiau ir objektyviau ją vertinti, rizika yra grupuojama į vidinę ir

išorinę (žr. 25 pav.):

31

Šaltinis: (literatūra 35)25 pav. Projektų rizikos klasifikavimas

Projektų rizika

TechninėNetechninė

TeisinėApdraudžiamoji

NenuspėjamaNuspėjama, bet

nenustatyta

Vidinė Išorinė

32

Kaip matyti 25 paveiksle projektų rizika yra skirstoma į vidinę ir išorinę. Vidinė

projekto rizika gali būti techninė – technologijų pasikeitimas, gamybos, susijusios su projekto

įgyvendinimu, kokybės pagerėjimas, projekte naudojamos specifinės technologijos rizikos;

netechninė – nukrypimai nuo planinių užduočių dėl darbo jėgos ir medžiagų trūkumo, vėluojančio

tiekimo, lėšų limitų viršijimo; teisinė – licenzijos ir patentai, kontraktų nevykdymas, teisiniai

procesai su išoriniais partneriais, vidiniai teisminiai procesai; apdraudžiamoji – tiesioginis kenkimas

turtui, netiesioginiai nuostoliai, susiję su įrengimų perstatymu, rizika draudžiama pagal

normatyvinius dokumentus. Išorinė projekto rizika skirstoma į nenuspėjamą – nenumatyti

vyriausybiniai reguliavimo sprendimai, gamtos reiškiniai, nusikaltimai, netikėti išoriniai ekologiniai

ir socialiniai veiksniai; ir nuspėjamą – rinkos pasikeitimai, neigiamos socialinės pasekmės, valiutų

kursų pasikeitimai, neapskaičiuota infliacija, mokesčių sistemos pasikeitimai ir t.t.

Analitikai pagal poveikį projektui riziką dažniausiai skiria į:

1. Dinamiškąją – tai nenumatytų pasikeitimų projekto vertinėje išraiškoje rizika, atsiradusi

dėl pirminių valdymo užduočių pasikeitimo, kurie gali lemti ir nuostolius, ir papildomas

išlaidas;

2. Statiškąją – tai realaus turto praradimo rizika, atsirandanti dėl žalos, padarytos

nuosavybei, arba dėl netinkamo darbų organizavimo.

Kadangi rizikos grėsmė dažnai būna labai didelė, o rezultatai nepageidaujami, todėl

neigiamiems padariniams neutralizuoti reikia imtis prevencinių veiksmų efektyviai valdant įvairius

rizikos procesus, kurie vykdomi tokia seka:

1. Rizikos identifikavimas – nustatoma vidinė ir išorinė rizika;

2. Rizikos analizė – atliekamos jautrumo, scenarijaus, sprendimų medžio, analizė,

ekspertinis rinkos įvertinimas, Monte Karlo imitacinis modeliavimas ir kt.;

3. Atsakomųjų veiksmų nustatymas – sudaromas atsakomųjų veiksmų, kurie sumažintų

rizikos lygį, planas.

Vienas populiariausių ir plačiausiai taikomų rizikos vertinimo metodų – jautrumo analizė,

kurią naudosime inovacinio mikro jėgainės projekto rizikai analizuoti (žr. 3 skyriaus 3.5 poskyrį).

Jautrumo analizė leidžia nustatyti rezultato kintamumą pasikeitus vienam parametrui ir tokiu būdu

įvertinti projekto jautrumą įvairiems kintamiesiems. Tokia analizė atliekama žingsniais (literatūra

36): atrenkamas pagrindinis rodiklis, pagal kurį bus nagrinėjamas projekto jautrumas; parenkami

veiksniai, kurie lemia pagrindinio rodiklio reikšmę; apskaičiuojamas pagrindinis rodiklis, pakitus

įvairiems veiksniams. Jautrumo analizei atlikti, apskaičiuosime elastingumą pasirinkto NPV

rodiklio atžvilgiu:

33

(15);

kur - grynosios esamosios vertės pokytis, proc.;

- vertinamo parametro pokytis, proc.

Mikro jėgainės projektui įvertinti naudosime ne tik jautrumo, bet ir scenarijaus analizę (žr. 3

skyriaus 3.5 poskyrį), kuri paremta jautrumo analizės metodikos plėtojimu. Scenarijų analizė leidžia

investuotojams, mūsų atveju gyventojams, įvertinti pelningumą ir įvykių tikimybę, esant

pesimistinėms, optimistinėms ir bazinėms sąlygoms. Ši analizė atliekam tokiais žingsniais

(literatūra 36): kaip pagrindas kuriamam scenarijui pasirenkama prielaida; kiekvienam scenarijui

pateikiamos kintamųjų – prielaidų reikšmės; įvertinama kiekvieno scenarijaus grynoji esamoji vertė

ar vidinė grąžos norma; sprendimas priimamas atsižvelgiant į grynąsias esamas vertes, gautas

remiantis tiek baziniu atveju, tiek visais kitais scenarijais. Scenarijaus analizei atlikti,

apskaičiuosime rizikos laipsnį, įvertinę optimistinio ir pesimistinio variantų NPV pokytį:

(16);

kur - investicinio projekto optimistinio varianto grynoji esamoji vertė, Lt;

- investicinio projekto pesimistinio varianto grynoji esamoji vertė, Lt.

16 formulėje įvertintas grynųjų esamųjų verčių skirtumas rodo rizikos laipsnį – kuo šis

skirtumas didesnis, tuo projektas rizikingesnis.

34