________________________________________________________________________________

ˇ

...patylėk, širdie,

nustebusi, nuščiuvusi

lyg vaikas,

juk tas ateinantis

iš rūko laikas,

pati didžiausia žemėj dovana...

vienodai duodama

išminčiui, kvailiui... Rimas Burokas (1953–1980)

Sveikiname visus, pasitinkančius naujus

metus – 2016-uosius! Prasmingai leiski-

me mums dovanotą Laiką! Literatų būrelis

Augustino Liko piešiniai

Mokinių atstovybė visus sveikina

su artėjančiomis šventėmis!

Mes, Mokinių atstovybė, norime visus pasveikinti

su artėjančiomis šv. Kalėdomis ir Naujaisiais Me-

tais! Norime palinkėti šventes sutikti kartu su arti-

mais, mylimais žmonėmis. Kad šios šventės į Jūsų

namus atneštų daug gerų emocijų ir šventinių spal-

vų. Būkite laimingi!

Mokinių atstovybė taip pat kviečia dalin-

tis šventine nuotaika ir parašyti draugui,

mokytojui laišką ir nešti jį į Kalėdinį

paštą, kuris veiks iki gruodžio 23 dienos!

Nudžiuginkime vieni kitus gražiais laiš-

keliais ir išeikime atostogauti kupini

šilumos, džiaugsmo, meilės!

****************************************

Paskutiniame 2015-ųjų metų numeryje:

– problemos dėl šokolado ir namų darbų – 2 p.;

– apie šokius ir dainas gimnazijoje – 3 p.;

– pažintis su Faustu Petriškiu – 4 p.

Gimnazijos moksleivių leidinys Leidžiamas nuo 1996 m. Nr. 4 (121). 2015 m. gruodis

2

________________________________________________________________________________

SOS!!! Kur šokoladas?!

Ar jūs nieko nepasigedote mūsų gimnazijoje? Ne?

Ar tikrai? SOS! Dingo šokoladas iš bufeto lentynų!

Dabar šokoladą galiu pamatyti tik užlietą ant sau-

sainio. Ir viskas? Deja... Pasirodo, žmonės „iš auk-

ščiau“, kurie reguliuoja maisto tiekimą į mokyklas,

nusprendė uždrausti šokoladą. Aišku, jo dar galima

gauti parduotuvėje INDRITUS, bet kai visai neturi

laiko ar tiesiog per šalta ten nueiti, nelieka nieko

kito, tik sėdėti nieko nepešus.

Daug kas galvoja, kad šokoladas yra nesvei-

kas, bet tai netiesa. Štai pateiksiu keletą faktų apie

šokolado teikiamą naudą. Europos kardiologai pri-

skyrė šokoladą tai pačiai naudingų maisto patiekalų

grupei kaip ir vaisiai, daržovės, žalioji arbata ir

raudonasis vynas. Tai yra stiprių antioksidantų

grupė. Medikai siūlo vartoti šokoladą tiems, kurie

priklauso didesnei širdies ligų rizikos grupei.

Daugelis mokslininkų įvairiose šalyse padarė tą

pačią mokslinę išvadą – natūralus šokoladas labai

sveikas ir naudingas maisto produktas, palankiai

veikiantis kraujagysles, stabdantis trombų susida-

rymą ir cholesterolio kamščius. Tokiu būdu mažina

riziką susirgti ateroskleroze, insultu ir infarktu.

Graikų mokslininkai tvirtina, kad asmenų, suval-

giusių 100 g šokolado, kraujagyslių paviršius tapo

kur kas elastingesnis praėjus vos 3 valandoms. Vi-

sai neseniai kakavos pupelėse tyrinėtojai rado

fiziologiškai aktyvią medžiagą teobrominą, kuri

kelia spaudimą ir spartina pulsą, t. y. natūralus šir-

dies ir kraujotakos, nervų sistemos stimuliatorius,

panašus į kofeiną. Тonizuojamųjų savybių turi net

labai maži teobromino kiekiai. Šokoladas turi daug

kalcio, magnio ir fosforo. Dėl jų mes tampame gra-

žūs ir protingi. Fosforas maitina smegenis, magnis

reguliuoja ląstelių mainus, kalcis stiprina dantis.

Šokolade esantys tianinai turi antibakterinių savy-

bių ir stabdo dantų apnašų susidarymą. Fosfatai ir

fluoras stiprina dantis. Tokiu būdu šokoladas tikrai

negali tapti ėduonies priežastimi...

Šokoladas – tikrai naudingas ir reikalingas

žmogaus organizmui

Viena vertingiausių šokolado savybių – jo

gebėjimas pakelti nuotaiką. Jei apima liūdesys, su-

valgykite šokolado gabalėlį ir gyvenimas pasirodys

kur kas gražesnis. Juk jame esantis magnis kovoja

su depresija, gerina atmintį, didina atsparumą

stresui ir stiprina imunitetą.

Todėl aš visiškai nesuprantu: kodėl jį taip

nori uždrausti?

Aivita Gegevičiūtė

Vėl bėdos su namų darbais...

Esame skirtingi: vieni labai daug galvoja apie savo

ateitį, o kiti... Kitiems ne taip ir svarbu, reikės ar

nereikės to mokslo, kur jį panaudos. Mokytojai

girdi pasiteisinimą dėl nepadarytų namų darbų:

„nebuvau mokykloje“, „neįrašėte į dienyną“ ir pan.

Tačiau yra ir tiesos: su elektroniniu dienynu

pasitaiko bėdų. Galbūt mokytojai kartais per

lengvai įrašo nnd, užuot pasižiūrėję, ar tikrai namų

darbų užduotis įrašė į dienyną?

Su elektroniniu dienynu kartais pasitaiko bėdų...

Suprantama, mokytojai darbą baigia vėlokai

ir į elektroninį dienyną viską surašo tik po darbų.

Bet mokiniai, kurie grįžta namo anksčiau, jau nuo

14 val. pradeda ruošti namų darbus ir, jei jų nėra

nurodyta dienyne, vakare jau nebetikrina, ar visgi

reikėjo ką nors padaryti, ar ne. Tada per pamokas

mokiniai sulaukia piktų mokytojų replikų, tokių

kaip „tinginys“, „tau nerūpi tavo ateitis“. Aišku,

dauguma mokytojų namų darbus paskiria pamokos

pabaigoje, bet juk ne visi įdėmiai klausosi ir ne visi

užsirašo. Yra ir tokių, kurie meluoja, bet gal

mokytojai galėtų rasti laiko surašyti namų darbams

ir anksčiau – dėl tų, kuriems tikrai rūpi ateitis...

Galbūt net pagerėtų mokytojų ir mokinių santy-

kiai?

Gabija Maziliauskaitė

3

________________________________________________________________________________

Dainuokime gimtąja kalba!

Gruodžio 10 d. gimnazijos aktų salėje suskambo

gražiausios dainos lietuvių kalba. Šiais laikais labai

populiarios angliškos, rusiškos dainos. Džiugu, kad

dar dainuojame ir gimtąja kalba. Konkurse „Daina

Lietuvai“ šiemet varžėsi Krinčino Antano Viena-

žindžio pagrindinės mokyklos vokalinis- instru-

mentinis ansamblis, taip pat šios mokyklos solistė

Judita Kazėnaitė, Vaškų gimnazijos solistė Aiva

Vaitiekūnaitė, duetas – Faustas Petriškis ir Klaudi-

ja Šienauskaitė, solistas Tadas Dominavičius, gita-

ristų ansamblis, solistė Laura Garnytė, Joniškėlio

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos solistė Jo-

mantė Erzikevičiūtė ir grupė „Marabu“. Į finalą,

kuris vyks sausio 29 d., pateko tik trys geriausieji,

kuriuos išrinko komisija. Šiemet konkursą rengia

3-iokės Gabija Maziliauskaitė ir Gabija Balzare-

vičiūtė. Žinoma, už šį gražų renginį turime dėkoti

ir jo pradininkui, idėjos autoriui Sauliui Skardžiui.

Taigi, kaip sekėsi dalyviams?

Konkurso „Daina Lietuvai“ dalyviai

Renginio pradžioje išgirdome Bernardo

Brazdžionio eilėraštį „Radinys“, kurį deklamavo

Kotryna Kraptavičiūtė, o jai gitara pritarė Faustas

Petriškis. Buvo pristatyta komisija: Pasvalio

muzikos mokyklos direktorė Bronė Mainonienė,

gimnazijos muzikos mokytoja Dalia Baniulienė,

Pasvalio kultūros centro direktorius Robertas La-

vickas bei Pasvalio muzikos mokyklos solfedžio

mokytojas Kęstutis Garlauskas. Konkurso dalyviai

rinkosi labai skirtingas, bet kartu ir įdomias,

gražias dainas. Mokiniai ne tik dainavo, bet ir patys

grojo muzikos instrumentais, kurių skambesiai,

derėdami su mokinių balsais, kerėjo žiūrovus. Kad

kūrybiškumui ribų nėra, jaunieji dainininkai puikiai

įrodė. Pavyzdžiui, Tadas Dominavičius atliko par-

tizanų parašytą eilėraštį „Mylėk, lietuvi“, o muziką

šiam eilėraščiui sukūrė jis pats. Pasirodžius visiems

dalyviams, komisija išėjo spręsti, kas keliaus į

finalą, o kol jie tai darė, nuobodžiauti neleido gru-

pė „Marabu“.

Komisija dėkojo visiems dalyviams, skatino

juos toliau eiti muzikos keliu, visus pasirodžiusius

apdovanojo Padėkos raštais. Kelialapis į finalą ati-

duotas trims dalyviams: grupei „Marabu“, Krinčino

Antano Vienažindžio pagrindinės mokyklos voka-

liniam-instrumentiniam ansambliui bei Vaškų gim-

nazijos solistei Aivai Vaitiekūnaitei. Sveikiname

nugalėtojus ir linkime sėkmės finale!

Iveta Janušauskaitė

„Šokio ir dainos visuma – mūsų širdžių

atgaiva“

Gruodžio 17 d. vyko renginys „Šokio ir dainos

visuma – mūsų širdžių atgaiva“, kurį organizavo ir

rėmė Vileišiečių organizacija. Renginio iniciatorė,

idėjos autorė – Vileišiečių organizacijos vadovė

Birutė Palijanskienė. Renginį vedė Kotryna Krap-

tavičiūtė ir Faustas Petriškis.

Į šią popietę buvo kviečiamos visos klasės ir

atskiri mokiniai, norintys šokti. Renginyje dalyva-

vo trys mūsų gimnazijos kolektyvai: „Apynėlis“

(vadovė N. Sakalauskienė) , „Smilga“ (vadovė R.

Ebienė), „Akimirka“ (vadovė R. Morkūnienė).

Taip pat pasirodė ir jungtinė pirmokių šokių grupė

bei Aistė su Ugne, kurios atliko savo kūrybos šokį.

Šiais metais sulaukėme ir svečių: atvyko šiuolaiki-

nio šokio grupė iš Biržų Kaštonų pagrindinės mo-

kyklos – taip pat vadovaujama R. Ebienės. Patys

mieliausi – lopšelio-darželio „Eglutė“ darželinukai:

jie ir šoko, ir dainavo.

Be visų šokių kolektyvų, renginyje dalyvavo

ir dainininkai: Faustas Petriškis, kuris atliko dainą

„Aleliuja“, bei 2a klasės mokinės Kamilė, Danielė,

Paulina, Ieva, Agnė ir Urtė, kurios dainavo „Ro-

ckin' around the Christmas tree”.

Renginio pabaigoje Vileišiečių organizacijos

vadovė Birutė Palijanskienė padėkojo visiems

dalyvavusiems bei apdovanojo pasirodžiusius

kolektyvus saldžiais prizais.

Inesa Židonytė

4

________________________________________________________________________________

„Manau, kad teatre ir muzikoje radau

viską, ko norėjau...“ Dar vienas mūsų mokyklos šviesuolis –

Faustas Petriškis

– Sveikas, Faustai! Šiame „Mokyklos žinių“

numeryje norime pristatyti vieną iš abiturientų,

kurio veiklos rezultatus matome ne vien mokykloje,

bet ir už jos ribų, – Tave. Vaidini Pasvalio kultūros

centro jaunimo dramos studijoje, jau ne kartą

galėjome išvysti Tave scenoje. Kaip sugalvojai

pradėti vaidinti?

– Labas, Kotryna. Vaidinti pradėjau kiek

netikėtai. Pradinėse klasėse nuolat tekdavo ką nors

vaidinti, labai to nekęsdavau. Bėgant metams, man

visai pradėjo patikti pakvailioti mokykliniuose

karnavaluose. Trečiaisiais savo mokymosi šioje

gimnazijoje metais pasirinkau teatrą. Tuo metu

menkai man pažįstama mokytoja-režisierė Asta

Liukpetrienė, mums, šviežiems „teatrinukams“

pasiūlė prisijungti prie Pasvalio kultūros centro

dramos studijos. Iš pradžių nebuvau labai

susidomėjęs, bet vis dėlto užsirašiau. Dramos

studija tik ką buvo pradėjusi statyti spektaklį

„Baidyklė“. Vos man atėjus į pirmąjį dramos

užsiėmimą, prie manęs priėjo tuo metu man dar

menkai pažįstami vyrukai Benas ir Evaldas ir

nutempė mane pas režisierę Astą Liukpetrienę:

„Va, turim naują Dimą.“ Taip viskas ir prasidėjo.

– Koks Tavo svajonių vaidmuo? Galbūt yra

tam tikras personažas, kurį norėtum įkūnyti?

– Konkretaus svajonių vaidmens neturiu. Na,

bet jei netyčia tokį rasčiau, jis tikriausiai būtų

piktas, isteriškas ir blogas personažas. Deja, mano

veidas per daug teigiamas blogiuko vaidmeniui,

taigi tai liks tik svajonėmis.

– Kasmet dalyvauji daugelyje gimnazijos

renginių: lietuviškos, angliškos, rusiškos dainos

konkursuose ir kituose renginiuose. Kuris renginys

Tau mieliausias ir kurio kaskart labiausiai lauki?

– Tikiuosi, lituanistai bei patriotai nesupyks,

bet labiausiai laukiu rusiškos dainos konkurso.

Tikriausiai todėl, kad dažniausiai klausau rusų roko

muzikos. Gaila, kad šis rusiškos dainos konkursas

man buvo paskutinis. Naudodamasis proga,

norėčiau padėkoti rusų kalbos mokytojoms už šio

konkurso organizavimą ir palinkėti sėkmės ateityje

puoselėjant šią tradiciją.

– Ar seniai Tavo gyvenime muzika?

– Senokai ji čia užsisėdėjo... Pirmosios

užuomazgos buvo dar vaikystėje. Paskui, būdamas

maždaug trylikos, bandžiau tėčio padedamas

mokytis groti gitara, grojimu to nepavadinsi, bet

kažkas panašaus į tai jau buvo. Atėjęs į gimnaziją,

pas mokytoją Sigitą Paliulį, pradėjau šiek tiek groti

ir nuo tada muzika mane lydi visur.

– Muzikuoji ir su šeimos nariais?

– Viešai yra tekę tik vieną kartą. Su tėčiu

dainavome Paškevičiaus dainą Jurgėnų kaimo

šventėje. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis kartas.

Tėvukas į sceną daugiau nebelipa.

– Islandų grupė „Kaleo“ yra nufilmavusi

muzikinį vaizdo klipą ugnikalnio viduje. Kokioje

neįprastoje vietoje norėtum padainuoti Tu?

– Vandenyno dugne, kokiame nors stikli-

niame kupole.

– Ar pats kuri muziką?

– Turiu vieną dainą. Vargu ar tai galima

pavadinti muzika, bet turiu... Laimei, ją girdėjo tik

keli žmonės.

– Kur, be teatro ir muzikos, dar norėtum

išbandyti jėgas?

– Moksluose. Juokauju, žinoma. Manau, kad

teatre ir muzikoje radau viską, ko norėjau. Nelabai

įsivaizduoju save kitur.

– Kur jautiesi geriau – teatro ar muzikinėje

scenoje?

– Prastai tvarkausi su jauduliu, taigi mielesnė

man teatro scena. Teatre jaučiuosi labiau

užtikrintas. Šiek tiek jaudinuosi prieš spektaklius,

tačiau išeinu, pasakau pirmą frazę, ir viskas,

jaudulio kaip nebūta. Muzikinė scena turi didelę

jėgą, trauką, bet, bent jau man, sukelia daugiau

streso. Žinoma, smagu, kai žmonės ploja po

dainos, tačiau plojimai po sėkmingos spektaklio

premjeros taip pat neliūdina, taigi vis dėlto geriau

jaučiuos teatre.

– Ar su menine veikla planuoji sieti ateitį?

– Taip. Norėčiau nenutolti nuo teatro scenos

ir ateityje. Turiu šiokį tokį asmeninį karjeros planą,

jei taip galima pavadinti. Jam nepavykus, neatmetu

valkatavimo varianto.

Kalbėjosi Kotryna Kraptavičiūtė

5

________________________________________________________________________________

Kita spektaklio „Baltas miestas“ pusė.

Kas dedasi už uždarų durų?

Gruodžio 10 d. įvyko pasakos „Baltas miestas“

premjera. Mes, Kultūros centro jaunimo dramos

studija ir mūsų režisierė Asta Liukpetrienė, gavo-

me užduotį sukurti vaikams edukacinę pasaką.

Pagalvojome, kad dantų higiena mažyliams yra

labai svarbi, todėl nusprendėme, kad būtent ši tema

bus labai aktuali. Ir, aišku, vylėmės, kad jie po šio

spektaklio kai ko pasimokys.

Tikroji ir „mažoji“ spektaklio premjera įvyko

gruodžio 9 d. – tuomet vaidinome pradinių klasių

vaikams. Tai buvo tikras iššūkis, nes žiūrovai

buvo labai neramūs, jiems buvo sunku išlaikyti

dėmesį, bet galiu teigti, kad spektaklis pavyko! Tai

buvo mums kaip gera generalinė repeticija prieš

rytojaus premjerą miestui.

Gavę šią užduotį, spektaklio nesuskubome

kurti, nes turime nuostabią režisierę ir labai gabius

aktorius. Viską puikiai atlikome per gana trumpą

laiką. Žinoma, dirbome daug, repeticijos vykdavo

kiekvieną dieną, net savaitgaliais. Jos vargino, ir

mes, aktoriai, vieni nuo kitų pavargome. Kaipgi

nepavargsi, juk mūsų net 21, o režisierei prireik-

davo daug energijos ir kantrybės norint suvaldyti

tokią gausią paauglių minią. Nepaisant didelio

kieko repeticijų, spektaklį nebuvo sunku kurti, nes

aktorių charakteriai labai atitiko jų personažus.

Viskas vyko nuosekliai. O geriausia tai, kad mūsų

aktoriai įsijaučia ir gyvena kiekvienu sukurtu

spektakliu. Naujas vaidmuo kiekvienam tampa ne

tik gyvenimo, bet ir jo paties dalele. Visų svarbiau-

sia – patirtis, kuri suteikia ne tik pasitikėjimo

savimi, bet nugali baimes ir veda mus tolyn.

Turėjome be galo gražias ir originalias deko-

racijas, kurias padarė mūsų dailininkas-scenografas

Arvydas Gudas, taip pat prašmatnius ir ekstrava-

gantiškus kostiumus, kuriuos sumodeliavo Vilma

Ulskienė.

Spektaklis yra apie baltą miestelį, kurį valdo

karalius (Benas Jackūnas), jo žmona karalienė

(Pasvalio Lėvens pagrindinės mokyklos mokinė

Arminta Atrauskaitė) ir išlepusi dukra princesė

Baltuolė (Rusnė Vaitekūnaitė), kuri iki vėlumos

klausosi Auklės (Karolinos Vyčaitės) pasakų apie

Dantukų Fėją (Eglę Giniotytę) ir jos sūnų Švaruolį

(Evaldą Mažukną). Miestelio gyventojai labai

rūpinasi savo sveikata, kiekvieną rytą daro

mankštą, valgo sveiką maistą, valosi dantis, o

miestelio šerifas Dantinis (Faustas Petriškis)

palaiko tvarką. Švara rūpinasi valytojai (Alanas

Kireilis ir Martynas Indrišiūnas), kiekvieną

miestelio įvykį fiksuoja miestelio žurnalistė

(Kotryna Kraptavičiūtė). Vieną kartą šerifui

Dantiniui valytojus išsiuntus atostogauti, į miestelį

įsibrovė blogiečiai – Ėduonys. Jie nusprendė

sunaikinti baltą miestelį, pardavinėdami miestelio

gyventojams nesveiką maistą. Miestelio gyventojai

labai susidomėjo ir norėjo išbandyti naujus

gaminius, tačiau tai padarę susirgo. Galiausiai

miestelyje pasirodė Dantukų Fėja ir ji su valytojų

pagalba išgelbėjo miestelį.

Eglė Giniotytė

Akimirkos iš spektaklio:

6

________________________________________________________________________________

Apie kūrybinės raiškos konkursą

Vaškuose

Kūrybinės raiškos konkursas „Eilėraščio menas ir

jo interpretacija“ vyko pirmą kartą. Jis skirtas Vaš-

kuose gimusiai literatūrologei, profesorei Vandai

Zaborskaitei atminti.

Konkurse dalyvavo Šeduvos, Panevėžio 5-

osios, Panevėžio J. Miltinio, Vaškų bei Petro Vilei-

šio gimnazijos mokiniai. Jie siuntė konkursui įvai-

riausius darbus, parengtus pagal lietuvių poetų eilė-

raščius: rašinius, esė, piešinius, nuotraukas, filmu-

kus, sukurtas dainas. Darbus vertino komisija, ku-

riai pirmininkavo profesorės dukra Virgilija Stony-

tė, gyvenanti Vilniuje, taip pat vertino literatūrolo-

gas Virgilijus Gasiliūnas, visuomenininkė Angoni-

ta Rupšytė bei pasvaliečiai – Vaškų bibliotekos,

gimnazijos, rajono Švietimo ir sporto skyriaus

atstovai.

Iš mūsų gimnazijos konkurse dalyvavo 21

mokinys – pateikėme 17 darbų. Baigiamasis

renginys vyko gruodžio 11 dieną Vaškų kultūros

centre. Parsivežėme 6 apdovanojimus. Konkurso

nugalėtojams buvo įteiktos piniginės premijos ir

vertingos knygos.

Taigi mums sekėsi gerai: I vietą pelnė Aivi-

tos Gegevičiūtės novelė „Šaltis“, sukurta pagal B.

Krivicko eilėraštį „Žiema“; visas tris III vietas

gavo mūsų gimnazistai: Simonas Petkevičius už e-

sė, interpretuojančią M. Martinaičio eilėraštį „Ka-

ralių pasaka“, Inesa Židonytė už novelę „Tavo

eilėraštis“, įkvėptą H. Radausko eilėraščio „Au-

dra“, ir Justė Kačerauskaitė – sukūrusi novelę

pagal J. Strielkūno eilėraštį „Ožys“. Paskatinamąja

premija apdovanota Justina Kripaitytė už meninę

fotografiją pagal Putino „Margus sakalus“, specialų

prizą gavo Dovilė Uogintaitė, meniškai nupiešusi

gimtąjį profesorės V. Zaborskaitės namą.

Lietus sutrukdė visiems nusifotografuoti

Vaškuose prie to namo, kuriame gimė profesorė.

Fotografavomės salėje. Grįždami namo, dalijomės

dovanas – visi dalyviai gavome po užrašų knygelę,

šokolado plytelę ir knygos skirtuką bei Padėką.

Gabrielė Kučiauskaitė

Aivita Gegevičiūtė

Šaltis

Novelė pagal partizano Broniaus Krivicko eilėraštį

„Žiema“

<...>

Tik jei staiga, likimo burtui puolus,

Nuo kulkos tektų krist baltoj pusny,

Ateik, žiema, prie mano šalto guolio

Ir būki man švelni:

Užkalk mane į melsvo ledo karstą,

Susupus nuostabaus baltumo audiniais,

O melsvą karstą šaltis teapžarsto

Žėruojančiojo šerkšno garbiniais.

Gulėdamas švelniam melsvų ledų pavėsy,

Geroj ir amžinoj tyloj mirties,

Aš grožį nuostabios žiemos mylėt mokėsiu,

Pražydusį šešėly nebūties. <…>

Šalta... Taip žudančiai šalta... Dabar turėtų būti

pats žiemos vidurys: neseniai šventėme Kęsto

gimtadienį. Kitą dieną jis žuvo. Šaltis tiesiog

stingdo visa, kas manyje ir aplinkui. Nuo šalčio

dega mano pirštai, o labiausiai – žaizda tiesiai po

šonkauliais. Šalta...

Pakeliu akis nuo baltos žemės į tokio paties

baltumo dangų. Jo baltume išsiskiria rudi medžiai.

Sustoju ir ranka pasiremiu į kamieną.

Akis vėl nuduriu į baltą žemę.

Kur ne kur sniege matosi gyvūnų pėdsakai.

Netoli manęs aiškiai atsispaudusios vilko pėdos.

Pažvelgiu tolyn ir už keliasdešimties metrų

pastebiu elnią. Nuo jo kūno kyla šilumos garai,

ragai pasidengę šerkšnu. Elnias romiai apsidairo ir

atsivedėjęs ragais vožiasi į suledėjusį medį.

7

________________________________________________________________________________

Pokštelėjimas toks panašus į... į... Elnias dar kartą

trenkiasi, ir aš susigūžiu.

Kiek patupiu susirietęs, tada atsitiesiu ir

slenku į kitą pusę, nei trankosi didingasis miško

žvėris. Prieinu prie ežero. Jis visas sustingęs. Šalia

kranto auga gluosnis. Ir jis sustingęs. Svyrančios

šakos įšalusios vandenyje. Jie abu sujungti ne

šakomis – atrodė, kad jie dalijasi viena siela. Bent

jau gamta gražiai sutaria tarpusavyje...

Pažvelgiu į kitą pusę. Ten nuo silpnos

saulės ant drebulės spindi snaigės, lyg būtų

deimančiukai. Įsižiūriu geriau ir pamatau prie

drebulės šaknų sustingusį kiškio kūnelį. Turbūt

mirė nuo šalčio. Mažasis gyvūnėlis atrodo net

savotiškai gražus: guli po deimantų lietumi, spindi

apšarmojęs kailis... Žiema – žiaurus grožis...

Apėjęs aplink ežerą, rasiu bunkerį. Bet

kiekvienas žingsnis – kančia. Jaučiu, ilgai

neišgyvensiu. Vargu ar spėsiu pasiekti bunkerį.

Giltinė kvėpuoja man į nugarą. Ir jos kvapas...

šaltas...

Susigriebiu už krūtinės ir vėl atsiremiu į

medį. Žaizda tiesiog liepsnoja... Visai nebejaučiu

pirštų. Tik mano širdis vis dar plaka. Karštas

kraujas vis dar teka gyslomis.

Tuojau atgulsiu į pusnį. Kažin ar pusnis

suledės? Įsivaizduoju, kaip sniegas aplink mane

sustingsta, tarsi uždarydamas krištoliniame karste.

Apsidairau. Čia tinkamiausia vieta mirti.

Mano mintis perveria stiprus skausmas. Mano

širdis... stoja... Tuksi vis lėčiau...

Įbedu akis į ežerą ir gluosnį. Ant skruosto

pajuntu karštį. Ar tai ašara? Tikriausiai ji tuoj

suledės ir pavirs pačiu nuostabiausiu kristalu

visame miške... Lietuvoje... Žemėje...

Širdis plaka vis lėčiau... Jau šilta...

Konkursinis Živilės Matijošaitytės piešinys –

Putino eilėraščio „Margi sakalai“ interpretacija

Simonas Petkevičius

Iš vaikystės

Esė pagal Marcelijaus Martinaičio eilėraštį

„Karalių pasaka“

– O jeigu numirčiau,

Ar turėčiau aš sviedinuką?

Batukus ar turėčiau?

... kartą gyveno karalius.

Jis valdė žvaigždes ir vėjus

Ir leido įsakymus saulei tekėti ir leistis...

– O jeigu numirčiau,

Ar plaukus tu man šukuotum?

Plaukus šukuotum?

... ir šitas karalius ėjo kartą keliu,

Ir rado ėriuko pėdą,

Ją norėjo ant delno paimt,

Bet subiro pėda...

– O jeigu numirčiau,

Ar mane tu migdytum?

Migdytum mane?

...ir senas sulinkęs karalius

Verkia dabar prie ėriuko pėdos...

– O jeigu numirčiau...

Marcelijaus Martinaičio „Karalių pasaka“ – tai

kūrinys, kuris turbūt nuo pat mažens iki dabar man

išlikęs pačiu įtakingiausiu ir įsimintiniausiu

eilėraščiu. Kiekvieną kartą, kai išgirstu šį pavadi-

mą, man prieš akys iškyla tamsūs ir vėjuoti rudens

vakarai, kai norom nenorom tėvai mane, mažą

vaiką, išsiveda į bardų koncertą Pasvalio krašto

muziejuje. Jeigu ten būdavo Vytautas V.

Landsbergis, tai visą laiką laukdavau būtent šios jo

atliekamos dainos „Karalių pasakos”, o visi kiti

kūriniai man nueidavo į antrą planą. Jo muzika ir

Marcelijaus Martinaičio žodžiai man sukeldavo

kažkokį keistą jausmą, lyg nežinomybės.

Kai dar buvau mažas, nelabai gilindavausi į

eilėraščio prasmę, nėra ko gilintis, kai esi mažas

vaikas, kuris dvelkia vėju, rėkia ir auga greičiau nei

kokia bulvė, – tiesiog klausaisi ir gėriesi muzika.

Tačiau, kai truputį paaugi, į kiekvieną dalyką

pradedi žiūrėti rimčiau, lyg jau suaugusio žmogaus

Nukelta į 8-ą puslapį

8

________________________________________________________________________________

akimis. Pradedi suprasti, kad kiekvienas dalykas

turi prasmę ir vietą šioje visatoje, ir pradedi

mąstyti, kad šis kūrinys ne tik gražiai skamba, bet

ir iškelia labai įdomių egzistencinių klausimų.

Tie paprasto vėjavaikio paprasti klausimai

parodo labai įdomų vaiko požiūrį į gyvenimą, kurį

paskui paauglys ar suaugęs žmogus pamiršta.

Atrodo, mums užtenka džiaugtis tokiais dalykais,

kaip sviedinuku, batukais, draugu arba, kaip aš

pasakyčiau, užtektų džiaugtis maistu, kad būtume

laimingi ar bent jau patenkinti savimi. Visa tai

mažiems vaikams pavyksta natūraliai, nemanau,

kad jie dar supranta ką nors, ko jiems nereikia.

O šiuolaikiniai suaugę žmonės nori valdyti,

kaip sakoma eilėraštyje, „žvaigždes ir vėjus, leisti

įsakymus saulei tekėti ir leistis“. Tas senas karalius

iš eilėraščio, subyrėjus ėriuko pėdai, supranta, kad

nėra visagalis, ir paklausia lyg vaikas: „O jeigu

numirčiau...“

Suaugę žmonės turi ydą: jie visur skuba,

bėga, krenta, keliasi ir verkia, kad nesiseka, nors

užmiršta pasidžiaugti elementariais dalykais, jiems

atrodo, kad tai nesvarbu. Evangelijoje yra toks

sakinys: „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į

dangaus karalystę.“ Esu tikras, kad kiekvienam

mūsų reikėtų paklausti tokio paprasto klausimo: „O

jeigu numirčiau, ar turėčiau...?“

Pasvalio rajono laikraštis „Darbas“

rašo ir apie mus

Pateikiame gruodžio mėnesio apžvalgą

Gruodžio 5 d. Nr. 139. Straipsnyje „Matematikos

svoris ir poreikis tik didėja“ rašoma apie gimna-

zijoje vykusią Pasvalio krašto mokinių matemati-

kos 17-ąją komandinę olimpiadą profesoriaus B.

Grigelionio taurei laimėti. Olimpiadoje jaunesniųjų

(9–10 kl.) grupėje pirma vieta atiteko mūsų gim-

nazijos pirmajai komandai, kurią sudarė Agnė

Griniūtė, Nojus Vaičekonis, Gabrielė Kučiaus-

kaitė, Martynas Bagdonas ir Benas Janušonis.

Gruodžio 12 d. Nr. 142. „Norvegai skyrė devynias

stipendijas“: jas gavo ir mūsų gimnazijos mokinės,

Muzikos mokyklos auklėtinės antrokės Monika

Mikoliūnaitė ir Justina Kripaitytė. Sveikiname!

Skyrelyje „Šeštadienis virtuvėje“ pristatomos

dar dvi gimnazijos antrokės – Urtė Jankauskaitė

ir Ieva Kondrotaitė: šios dvi draugės – puikios

šeimininkės, skanių kepinių meistrės – visiems

siūlo „Prancūziško kišo“ receptą.

Gruodžio 19 d. Nr. 145. Straipsnyje „Jaunasis ver-

slininkas nežada apleisti Pasvalio“ rašoma apie

2008 m. gimnaziją baigusį Donatą Zajarską –

individualios įmonės „Donix“ direktorių.

Rajono laikraštis „Darbas“ ieško „dei-

mančiukų“: kaip ir pernai, organizuojami

labiausiai nusipelniusių krašto žmonių

rinkimai. Nugalėtojai bus apdovanoti kovo

11 dieną, švenčiant Lietuvos nepriklau-

somybės atkūrimo dieną. Siūlykime

kandidatus Metų mokinio, Metų mokytojo

nominacijoms!

Adresas: www.darbs.lt/deimantai

Pamokose būna ir taip... Tiesa?

Margaritos Misevičiūtės komiksas

Redaktorė ir maketuotoja – Iveta Janušauskaitė

Konsultuoja mokytoja Regina Grubinskienė

Redakcijos adresas – 325 kabinetas