Schopenhaerio filosofija.Schopenhauerio filosofija – tai fundamentalistinė pažinimo teorija, tai iracionali voliuntaristinė metafizika, pesimestinė pažiūra į gyvenimą, užuojautos etika ir komtempliatyvi estetika. Schopehauris buvo ryžtingiausias ir iškalbingiausias tų pažiūrų skelbėjas naujųjų amžių Europos filosofijoje. Jis buvo priklausomas nuo Kanto, bet kartu ir labai tolimas tai Vokietijos filosofijai, kurios šaltinis yra Kantas. Schopenhauerio pažiūrose buvo daug XVIII amžiaus bruožų; ne be pamato buvo apie jį pasakyta, kad jis atrodo esąs Voltaire‘o, Diderot, Helvecijaus amžininkas. Ir kaip tik dėl to XIX amžiaus pabaigoje jis daug kam buvo artimesnis nei jo amžininkai. Siekė įrodyti, jog žmogaus vidiniai išgyvenimai yra daug svarbesni negu juos sukeliantys realūs įvykiai. Anot jo, tik tokia filosofija yra teisinga, kuri nukreipta į žmogaus būties, jo vidinio pasaulio problemas. A. Šopenhaueris pabrėžia vienatvės ir asmenybės sąmoningo atsiribojimo nuo išorinių būties formų reikšmingumą. Teigia, kad kas tikrai pasaulyje vertinga, žmonės nevertina, o tai, ką jie vertina, nėra vertinga. – tai rodo uždaras didelių ir žymių žmonių gyvenimo būdas.

Nietzsche’s filosofija.Jis kritikavo religiją, krikščioniškąją tikrovę. F. Nyčė – tai ir paskutinis metafizikas, nes jam metafizika mirė kartu su Dievu. F. Nyčė visur akcentuoja graikų tradiciją kaip pačią geriausią, bet sugadintą krikščionybės. Anot jo, kol žmogus nepradėjo ieškoti moralės, tol jis buvo moralus. Jis dorybę sieja su prigimtimi ir taiko tik aristokratams. Anksčiau (Antikos laikais) žmonės gyvenę anapus gėrio ir blogio. Žmogus buvo gyvuliška būtybė, o moralė sugadino žmogų, todėl moralė ydinga. Kadangi yra dvi kategorijos – gėris ir blogis – todėl ir supratimas apie gėrį ir blogį gali būti dvejopas.

Comte’o pozityvizmo idėjos.Svarbiausias būdingasis pozityviosios filosofijos bruožas yra pripažinimas, kad visi reiškiniai yra pavaldūs nekintamiems gamtos dėsniams.Žmogaus protas, nekeldamas neišsprendžiamų problemų ir apsiribodamas visiškai pozityvaus pobūdžio tyrinėjimais, gali juose rasti neišsenkamą fundamentalių apmąstymų šaltinį. Komtas teigė , jog, norint suprasti visus gyvenime pasireiškiančius reiškinius, reikia juos analizuoti remiantis anksčiau sukurtais ir patvirtintais moksliniais metodais; tiksliau, viską reikia aiškinti remiantis mokslu

Kierkegaardo Dievo ir individualaus žmogaus sampratos.Kierkegaardas į pirmąją vietą iškelia žmogaus individualaus tobulinimosi problemą – žmogus pats turi atrasti arba atkovoti “Savąjį aš”. Pasirinkdamas save ir savąjį egzistavimo būdą, žmogus tampa atsakingas ir už savo veiksmus, nes jis tampa sąmoningu ir morališkai apsisprendusiu jų autoriumi. Kaip žmogaus vidinio moralinio tobulinimosi būdą,S. Kierkegaardas nurodo tris galimas žmogiškojo egzistavimo stadijas: estetinę, etinę ir religinę, kurios nėra kokios nors chronologiškai nuoseklios bei jo gyvenimo fazės. S Kierkegaardo filosofijoje stadijos reiškia žmogaus galimo egzistavimo plotmes, priklausančias nuo jame pačiame glūdinčių vidinių galimybių, tiksliau, nuo individo apsisprendimo pasirinkti atitinkamą egzistavimo tipą. Religinis tikėjimas, susiedamas žmogų su amžinybe pripildo jo būtį baimės ir atneša jam kančią. Kierkegaardas yra pareiškęs, kad tikėjimas yra neprilygstamai aukštesnis už žinojimą – tai aukščiausioji žmogaus aistra, kuri prasideda ten, kur protas baigiasi. Todėl negali būti vertinamas iš proto pozicijų: „tikėjimo suprasti neįmanoma, suprasti įmanoma tik tiek, kad tikėjimas negali būti supratimas“.

Sartre’o egzistencializmo samprata.Visiems egzistencialistams yra bendra tai, jog egzistencija yra laikoma anksčiau esmės. Pirmas egzistencializmo veiksmas yra priversti žmogų valdyti save ir jausti atsakomybę už savo egzistenciją. Žmogus pirma susiduria su pasauliu, o tik paskui apibrėžia save.Pirmasis egzistencializmo principas – žmogus yra tik tuo, kuo jis pats save padaro. Žmogus iš pradžių egzistuoja,yra projektas, kuris gyvena subjektyviai, anksčiau jo projekto jis neegzistuoja. Žmogus nuo pat pradžių bus tuo, kuo jis save suprojektuoja, o ne tuo, kuo jis norėtų būti. Egzistencializmas niekada nelaiko žmogaus tikslu, nes žmogus visada formuojasi, kuria save. Žmogus privalo suteikti gyvenimui prasmę, ir vertybė yra ne kas kita kaip toji prasmė, kurią jūs pasirinkote.

Camus absurdo samprata.Kamiu domino ne absurdo atradimai, o padariniai. Pagal jį, absurdas — tai pasaulio dėsnis, kada protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir maištingai piktinasi, nes jo proto sfera yra išmintingai motyvuota. Absurdo žmogus — tai ne beprotis, priešingai — tai protingas žmogus, turįs absurdo patirtį. Absurdas — tai „susidūrimas tarp to, kas iracionalu, ir begalinio šviesos troškimo, kurio šauksmas girdėti pačioje žmogaus sielos gilumoje" .Žmogaus egzistencija nėra absurdiška, bet kai žmogus susiduria su pasauliu, toje sandūroje atsiranda absurdas – dėl to, kad, kaip sako Kamiu, žmogus viską nori įprasminti. Prasmės klausimas iškyla tada, kai žmogus jaučiasi patekęs į konfliktą su pasauliu. Būtent šita nedarna su pasauliu ir sukelia absurdo jausmą, o savižudybė tampa išeitimi iš absurdo.Absurdiškumo jausmas gali priblokšti, bet kurį žmogų ties bet kuriuo gatvės kampu. Absurdo pasaulis labiau negu kuris kitas taurumo semiasi iš savo varganos kilmės. Žmonės gyvena ateitimi „rytoj“, „vėliau“, „ilgainiui suprasi“ – tai nuostabu, nes pagaliau vistiek reikės numirti. Žmogus priklauso laikui, jo amžius tarsi įrodo, kuriame gyvenimo kreivės taške jis dabar yra. Žmogus trokšta rytojaus, tačiau visa savo esybe privalėjo jo kratytis. Šis kūno maistas ir yra absurdas. Pasaulio tankumas ir svetimumas taip pat yra absurdas.

Hume'o epistemologija, priežastingumo kritika

Hume'as buvo ištikimas nuo Locke'o prasidėjusiai anglų empirizmo tradicijai, tyrimo objektu jis laikė ne daiktus, o jų vaizdinius. Juosaiškindavo skirdamas dvi pagrindines gupes: pirminius ir išvestinius. Pirmuosius vadino įspūdžiais, antruosius - idėjomis. Įspūdžiaiesą orginalai, o idėjos tik proto sukurtos jų kopijos. Idėjos daiktų pažinimui vertingos tiek, kiek jos teisingai kopojuoja įspūdžius.

Hume'as nustatė, kad priežastinio ryšio pažinti negalima. žinant priežastį neįmanoma logiškai dedukuoti jos padarinį. Priežastis yravienas dalykas, o padarinys visai kitas. taigi priežastinis ryšys nėra būtino pobūdžio.Tačiau priežastinio ryšio negalima pažinti ir emppiriškai. Gryna patirtis informuoja apie faktų seką, bet nešrodo, kad vienas faktasyra kito prežastis.

Rousseau socialinė filosofija.

Pasak Rousseau siela turi savo poreikių, kaip ir kūnas. Kūno poreikiai tai visuomenės pagrindas, o sielos pagrindas visuomenei teikiamalonumą. Vyriausybė ir įstatymai žmonėms garantuoja saugumą ir gerovę, tuo tarpu mokslai ir menai yra galingesni, jie nuslopinažmonėse amžinosios laisvės jausmą, priverčia mylėti savo vergišką buklę ir priverčia juos tapti tuo kas vadinama civilizuotomistautomis. Rousseau teigė, kad būtinybė sukūrė sostus, mokslai ir menai juos sutvirtino. menas mūsų manieras apdailino ir mūsųaistras išmokėparuošta kalba kalbėti, mūsų papročiai buvo šiurkštūs ir paprasti, bet natūralūs.

Kanto transcendentalinė filosofija.

Kantui kilo mintis suderinti racionalizmą ir empirizmą, bei taip išspręsti jų ginčą. Savo veikale "Grynojo proto kritika" Kantaskritikuoja tiek racionalizmą, tiek empirizmą, jis randa spragų racionalizme ir atmeta empirizmą. Kantas tvirtino, kad absoliučiaitikros žinios, teoriniai teiginiai turi būti priklausomi nuo patyrimo faktų. Kantiškoji frazė "Percepcijos be koncepcijų yra aklos,koncepcijos be recepcijų yra tuščios". Tai reiškia, kad jutiminis patyrimas be proto nieko neduoda, o teorijos, kurios nepatvirtintospraktika, yra tuščios. Empiriką galima pagrįsti teorija, o teoriją empirika. Taigi Kantas kūrė aprioristinę racionalizmo ir empirizmosintezę. Trancedalistiniu metodu jis siekė empirizmą suderinti su racionalizmu.

Hegelio filosofija

Hegelis laikėsi idealistinės nuostatos ir manė jau esant įveiktą visuotinai paplitusią pažiūrą, kad daiktai egzistuoja nepriklausomainuo mąstymo. Minties ir daikto dualizmas yra klaidingas; tik mintis yra pirminė, o daiktai jos kūriniai. Tikrosios būties prigimtiesreikia ieškoti mintyje. Ir reikia sutikti su tuo, jog būtis, kaip ir mintis yra loginės prigimties. Būties dėmuo yra tas pats kaip ir loginėsminties dėmuo - sąvoka. Ir bendrybė, būdama sąvokos esmė, taip pat yra būties esmė. Viskas, kas atsitinka yra tik antrinė būtiesapraiška. Būties vienovė - tik kaip vienovė ji yra absoliutas.