eapb bendrosios asamblĖjos Įtaka romos ...Šie archyviniai dokumentai – svarbus istorinis...

LINK BENDRO PARLAMENTOEAPB BENDROSIOS ASAMBLĖJOS ĮTAKAROMOS SUTARTIMS

1957-2007P E N K I A S D E Š I M TA S I S R O M O S S U TA R Č I Ų J U B I L I E J U S

LT

Leidinio autorius ir atsakingas už dokumentų atranką: Franco PIODIAtsakinga už iliustracijų atranką: Margret SCHELLINGLeidinio koordinatorius: Donato ANTONA

Viršelio fotografijoje – pirmasis Romos sutartyse nustatytas parlamentinės asamblėjos posėdis. Fotografijos iš laikraščio „Paskutinės Alzaso naujienos“ (pranc. Dernières Nouvelles d’Alsace) archyvo Strasbūre. Jei nenurodyta kitaip, visos nuotraukos iš Europos Parlamento archyvų.

EUROPOS PARLAMENTASVADOVYBĖS GENERALINIS DIREKTORATASARCHYVŲ IR DOKUMENTACIJOS CENTRAS (CARDOC)[email protected]

1957-2007

�

T U R I N Y S

T U R I N Y S

ĮŽANGINĖ PIRMININKO KALBA ...........................................................................................................5

GENERALINIO SEKRETORIAUS PRATARMĖ ......................................................................................7

PASTABOS SKAITYTOJAMS .....................................................................................................................9

PIRMA DALISLINK BENDRO PARLAMENTO – EAPB BENDROSIOS ASAMBLĖJOS ĮTAKA ROMOS SUTARTIMS

I BENDROJI ASAMBLĖJA IR BENDRIJOS IŠPLĖTIMAS ............................................................131. Europa šeštajame dešimtmetyje – kelias į bendrąją rinką ...................................................................... 13

a) Padėtis Europoje šeštajame dešimtmetyje ir pirmosios Europos organizacijos ..........................13b) Europos gynybos bendrija (EDC) – pirmoji nesėkmė .....................................................................14c) Bendroji asamblėja ir EDC nesėkmė ..................................................................................................14

2. Teitgeno rezoliucija ....................................................................................................................................... 163. Darbo grupės sukūrimas ............................................................................................................................. 184. Darbo grupė ................................................................................................................................................... 19

II BENDROJI ASAMBLĖJA IR PASIRENGIMAS ROMOS SUTARTIMS ..................................211. Asamblėja ir Mesinos konferencija ............................................................................................................. 212. Ekspertų komitetas ir Bendroji asamblėja ................................................................................................. 233. Asamblėjos pozicija dėl bendrosios rinkos 1956 m. kovo mėn. ............................................................. 234. Asamblėjos pozicija dėl Euratomo 1956 m. kovo mėn. ........................................................................... 245. Pasirengimas Venecijos konferencijai ......................................................................................................... 266. Instituciniai aspektai..................................................................................................................................... 287. Socialiniai aspektai ....................................................................................................................................... 29

III BENDROJI ASAMBLĖJA IR TARPVYRIAUSYBINĖ KONFERENCIJA ..................................311. Galutinė derybų stadija ................................................................................................................................ 312. Darbo grupės memorandumas ................................................................................................................... 323. Plenarinės diskusijos dėl derybų pažangos .............................................................................................. 334. „Europos asamblėjų“ veiksmai ................................................................................................................... 355. Konvencija dėl tam tikrų bendrų institucijų ............................................................................................. 366. Po Romos sutarčių pasirašymo: Sutartys Bendrosios asamblėjos Pirmininko žodžiais..................... 37

IŠVADOS ........................................................................................................................................................39

PAMINĖTI BENDROSIOS ASAMBLĖJOS NARIAI ............................................................................41

PAMINĖTŲ DOKUMENTŲ SĄRAŠAS ..................................................................................................51A. PRIDEDAMŲ DOKUMENTŲ SĄRAŠAS ................................................................................................. 53B. PAMINĖTŲ BENDROSIOS ASAMBLĖJOS PROTOKOLŲ SĄRAŠAS ................................................ 54C. PAMINĖTŲ DARBO GRUPĖS POSĖDŽIŲ PROTOKOLŲ SĄRAŠAS ................................................ 55D. KITŲ PAMINĖTŲ DOKUMENTŲ SĄRAŠAS ......................................................................................... 56

�

L I N K B E N D R O P A R L A M E N T O

ANTRA DALISDOKUMENTAI (A SĄRAŠAS) - ORIGINALAS PRANCŪZŲ KALBA

A1 ASSEMBLEE COMMUNE – Résolution adoptée le 2 décembre 1954 et relative aux Pouvoirs de l’Assemblée Commune et à leur exercice ......................................................................................................... 61

A2 ASSEMBLEE COMMUNE – Proposition de résolution à l’adresse des Gouvernements des états membres de la CECA .......................................................................................................................... 65

A3 ASSEMBLEE COMMUNE – Groupe de Travail – Compte rendu de la réunion du samedi 8 décembre 1956......................................................................................................................... 71

A4 ASSEMBLEE COMMUNE – Groupe de Travail – Sous-Commission des questions institutionnelles – Notes sur l’élaboration des clauses institutionelles des traités de l’Euratom et du Marché – 10.12.1956 (Gozard) ........................................................................................................... 101

A5 ASSEMBLEE COMMUNE – Groupe de Travail – Lettre de M. Motz à Spaak du 10.12.1956 ......... 107A6 ASSEMBLEE COMMUNE – Groupe de Travail – Memorandum sur la Relance européenne ........... 111A7 ASSEMBLEE COMMUNE – BUREAU – Procès-Verbal de la réunion du samedi 2 février 1957 ... 119A8 Procès-verbal de la réunion commune des Bureaux de l’Assemblée commune CECA, de l’Assemblée

consultative du Conseil de l’Europe et de l’Assemblée de l’Union de l’Europe Occidente du 2 février 1957 ............................................................................................................................................ 129

A9 Procès-verbal de l’audience accordée à la délégation des Bureaux des trois Assemblées européennes par le six Ministres réunis en Conférence le 4 février 1957 au Val Duchesse à Bruxelles ............................ 139

A10 Procès-verbal de la réunion de la Délégation des Bureaux des trois Assemblées européenes (Bruxelles, le 4 février 1957) ......................................................................................................................... 149

DOKUMENTAI (A SĄRAŠAS) - NEOFICIALUS VERTIMAS Į ANGLŲ KALBĄA 1 COMMON ASSEMBLY – Resolution adopted on 2 December 1954 concerning the Powers of

scrutiny of the Common Assembly and their use ......................................................................................... 159A 2 COMMON ASSEMBLY – Motion for a resolution addressed to the Governments of the

Member States of the ECSC ....................................................................................................................... 163A 3 COMMON ASSEMBLY - Working Party – Minutes of the meeting of Saturday, 8 December 1956167A 4 JOINT ASSEMBLY - Working Party – Sub-Committee on institutional questions –

Notes on the drafting of the institutional clauses of the Euratom and Common Market Treaties – 10.12.1956 (Gozard) .................................................................................................................................... 185

A 5 COMMON ASSEMBLY – Working Party – Letter by Mr Motz to Mr Spaak of 10 December 1956 ................................................................................................................................... 189

A 6 COMMON ASSEMBLY – Working Party – Memorandum on the European Relaunch ...................... 193A 7 COMMON ASSEMBLY – BUREAU – Minutes of the meeting of Saturday, 2 February 1957 ......... 199A 8 Minutes of the joint meeting of the Bureaux of the ECSC Common Assembly, the Council of Europe

Consultative Assembly and the Western European Union Assembly of 2 February 1957 ......................................................................................................................................... 207

A 9 Minutes of the hearing accorded to the delegation from the Bureaux of the three European Assemblies by the six Ministers meeting in Conference at Val Duchesse on 4 February 1957 ....................................... 215

A 10 Minutes of the meeting of the Delegation from the Bureaux of the three European Assemblies (Brussels, 4 February 1957) ......................................................................................................................... 223

1957-2007

�

Į Ž A N G I N Ė P I R M I N I N K O K A L B A

Romos sutarčių pasirašymas yra naujas posūkis ir postūmis vykstant socialiniam ekonominiam atkūrimo procesui ir moralinei bei institucinei integracijai tos Europos, kuri stengėsi išsigydyti savo žaizdas po Antrojo pasaulinio karo.

Iš šio Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) Bendrosios Asamblėjos dokumentų (kai kurie dar niekur neskelbti) rinkinio ir kartu su juo pateikiamos analizės akivaizdžiai matyti, kaip minėtoji Asamblėja prisidėjo prie Romos sutarčių rengimo. Apžvelgiamas laikotarpis apima trejus metus – nuo 1954 m. rugpjūčio mėnesio (Europos gynybos bendrijos žlugimas) iki 1957 m. kovo mėnesio.

Šių trejų Bendrosios Asamblėjos veiklos metų analizė parodo tokios Asamblėjos, kurią dar rinko nacionaliniai parlamentai, kuri išreiškė giliausius to laikmečio europinius visos visuomenės jausmus, svarbą. Taigi tai Asamblėja, kuri, beje, su 1954 m. gruodžio 2 d. vadinamąja Teitgeno rezoliucija, aplenkė ir Mesinos konferenciją, reikalaudama „steigiamosios galios“ ir iškelia EAPB kompetencijos išplėtimo problemą tuo istoriniu laikotarpiu, kai atrodė, kad Europos gynybos bendrijos (EGB) nesėkmė žymės Europos integracijos pabaigą.

Skaitant parlamentų ataskaitas matyti tuo metu vyravę įvairiausi prieštaringi jausmai: nusivylimas dėl EGB projekto, prie kurio tiek dirbo Bendroji Asamblėja, žlugimo, įsitikinimas, kad Europos integracija vis dėlto buvo būtina iškylant naujiems jau matomiems smarkiai besikeičiančio pasaulio uždaviniams, ir bendras noras ieškoti naujų integracijos kelių, peržengiant nacionalines sienas ir ideologinius įsitikinimus.

Tas Bendrosios Asamblėjos impulsas, kuris tuomet paskatino siekti Europos integracijos, vėliau tapo nuolatinė Europos Parlamento varomoji jėga, kuri, nepaisant skirtingų pozicijų pasekmių, yra Europos kūrimo pagrindas.

Naujo impulso sukelti veiksmai 1954–1957 m. buvo įmanomi tik todėl, kad pasiūlymai, patvirtinti veiksmai ir dauguma Didžiojoje posėdžių salėje ir darbo grupėse išsakytų kalbų buvo konkretūs ir pragmatiški. To meto veikėjai suvokė, kad užduotys ir problemos, kurių Europa nepajėgs išspręsti nesusivienijusi, labiausiai susijusios su energetikos sritimi (ši sritis nuolat aktuali). Tuo laikotarpiu Asamblėja galėjo geriausiai išbandyti ir suvokti vaidmenį, kurį ji galėjo turėti veikdama kaip institucija ir darydama įtaką valstybių santykiams.

Atsižvelgdama į išmintingą pusiausvyrą tarp norų ir galimybių Bendroji Asamblėja buvo šešių valstybių užsienio ministrų dialogo partnerė, kurios nuomonė buvo išklausoma. Ši savybė, išlikusi kaip didelis Europos Parlamento pranašumas, leidžia mūsų institucijai šiandien kaip ir vakar išlikti institucinių pokyčių, kurie užtikrina Europos kūrimo sėkmę, centre.

Hans-Gert PÖTTERING

Į Ž A N G I N Ė P I R M I N I N K O K A L B A

1957-2007

�

G E N E R A L I N I O S E K R E T O R I A U S P R ATA R M Ė

Su dideliu entuziazmu skatinau šio leidinio pasirodymą ir stebėjau, kaip jis buvo rengiamas, kadangi jis turėtų padėti geriau suprasti Romos sutarčių ištakas ir naują jų poveikį Europos Sąjungos integracijos procesui.

Tarp įvairių iniciatyvų, kurių Europos Parlamentas ėmėsi rengdamasis paminėti Romos sutarčių pasirašymo penkiasdešimties metų sukaktį, ypatingą svarbą siekiant suprasti Parlamento vaidmenį turi sutarčių svarstymo ir rengimo procese dalyvavusios EAPB jungtinės asamblėjos priimtų teisės aktų paskelbimas (didžioji dalis jų dar nebuvo skelbta). EAPB jungtinės asamblėjos, kuri buvo pagal 1957 metų sutartis įsteigtos parlamentinės asamblėjos pirmtakė, idėjos ir pasiūlymai turėjo didelę reikšmę šiuo lemiamu Europos ekonominės ir institucinės plėtros laikotarpiu.

Kaip Parlamento generalinis sekretorius džiaugiuosi galėdamas pradėti šių nepublikuotų, jau istorinę vertę įgijusių dokumentų sklaidą ir suteikti galimybę tyrėjams ir visai visuomenei su jais susipažinti. Europos Parlamentas kartu galės pradėti tvarkyti savo istorinius archyvus, apimančius laikotarpį nuo 1953-ųjų – jungtinės asamblėjos įsteigimo metų – iki mūsų dienų. Šie archyviniai dokumentai – svarbus istorinis paveldas, ir juos Parlamentas klasifikuoja, perkelia į skaitmeninę laikmeną ir pateikia naudotojams, suteikdamas prieigą prie specialios duomenų bazės.

Tai darydamas Parlamentas atlieka savo teisinę paveldo išsaugojimo ir skaidrumo užtikrinimo pareigą piliečiams. Prisiminkime, kad Europos bendrijos steigimo sutarties 255 straipsnyje numatoma, jog „visi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais“.

Dokumentų skelbimas padeda tenkinti ir visos visuomenės (paprastų piliečių, studentų ar tyrėjų) politinį smalsumą ir norą geriau suprasti Europos Parlamento veiklą ir poziciją istorijos, kurioje jis paliko ryškų pėdsaką, kontekste.

Išsamiau susipažinus su Parlamentu ir jo veikla bus galima detaliau analizuoti ir rašyti Europos institucijų istoriją ir tai ilgainiui sudarys palankias sąlygas geriau suprasti demokratinius Europos Sąjungos principus.

Atsižvelgdamas į visas šias priežastis kaip Europos Parlamento generalinis sekretorius taip pat ketinu paskelbti visą rinkinį su institucijos istorija susijusių dokumentų. Šis leidinys skirtas ne tik Romos sutarčių pasirašymo sukakčiai paminėti, bet ir yra pirmasis įnašas skleidžiant žinias apie Europos Sąjungos istoriją.

Harald RØMER

G E N E R A L I N I O S E K R E T O R I A U S P R A T A R M Ė

1957-2007

�

P A S T A B O S S K A I T Y T O J A M S

PA S TA B O S S K A I T Y T O J A M S

Šiame dokumente sujungiami EAPB Bendrosios asamblėjos dokumentai dėl Europos ekonominės bendrijos ir Euratomo sukūrimo 1957 m. kovo 25 d. Romoje. Kai kurie šių dokumentų anksčiau neskelbti ir pridedami kartu su kitais dviem dokumentais, kuriuos buvo laikoma tikslinga įtraukti, nors jie ir paskelbti.

Siekiant padėti skaitytojams, pridedami arba tiesiog tekste cituojami dokumentai sugrupuoti į keturis išnašose minimus sąrašus:

A. Dokumentų sąrašas (priedai)

B. Bendrosios asamblėjos posėdžių protokolų sąrašas (nepridedamas)

C. Darbo grupės (Bendrosios asamblėjos ad hoc organo) posėdžių protokolų sąrašas (nepridedamas)

D. Į pirmiau minėtus sąrašus neįtrauktų dokumentų sąrašas.

Analogiškai, išnašose esančios nuorodos į Dok. A, B, C arba D, nurodant numerį, reiškia atitinkamą dokumentą atitinkamame sąraše. Pateikti puslapių numeriai taikomi dokumento versijai prancūzų kalba.

Informaciją apie minimus Bendrosios asamblėjos narius galima rasti atskirame sąraše dokumento pabaigoje.

PIRMA DALIS

L I N K B E N D R O PA R L A M E N T O – E A P B B E N D R O S I O S A S A M B L Ė J O S

Į TA K A R O M O S S U TA RT I M S

1957-2007

1�

I B E N D R O J I A S A M B L Ė J A I R B E N D R I J O S I Š P L Ė T I M A S

I

B E N D R O J I A S A M B L Ė J A I R B E N D R I J O S I Š P L Ė T I M A S

1. Europa šeštajame dešimtmetyje – kelias į bendrąją rinką�

a) Padėtis Europoje šeštajame dešimtmetyje ir pirmosios Europos organizacijos

Politinė aplinka po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo sukurtos Europos Bendrijos, labai skyrėsi nuo prieškarinės. Jungtinės Valstijos tapo pagrindine ekonomine jėga ir darė įtaką jėgų pusiausvyrai Europoje, kuri buvo suskirstyta į du nesutariančius blokus. Kitas svarbus pokario metų veiksnys, daręs įtaką Europos integracijos procesui – Vokietijos klausimas. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1949 m. Vokietija kaip valstybė neegzistavo. Ją valdė sąjungininkų komisija. Nepaisant to, Vakarų Europos šalys jautė poreikį įtraukti vakarinę Vokietijos dalį į Europos sistemą ir išvengti Prancūzijos ir Vokietijos konflikto, užtikrinti, kad demokratija Federacinėje Vokietijoje turėtų tvirtus pagrindus, apsaugoti vakarų aljanso teritoriją konflikto su Rytų bloku atveju ir galiausiai paremti šalies ekonomikos atkūrimą, įtraukti ją į Vakarų Europos ekonomiką. Tarptautinių santykių lygmeniu Europos pasidalijimas į du blokus reiškė, kad aiškiai atskirtos draugiškos ir priešiškos valstybės, o tai mažino atskirų valstybių diplomatinę laisvę.

Esant šioms aplinkybėms Vakarų Europos šalys suvokė poreikį glaudžiai bendradarbiauti tarptautiniu mastu ir spręsti bendras problemas. Paramą teikė kai kurie viešosios nuomonės sektoriai, įvairiose šalyse kūrėsi Europos Sąjungos siekiantys judėjimai. Penktojo dešimtmečio pabaigoje buvo sukurta keletas tarptautinių Europos organizacijų�, nors Vokietija jose nedalyvavo.

Tuometinis užsienio reikalų ministras R. Šumanas rado būdą sugrąžinti Vokietiją į Europos šeimą kartu nutiesiant kelią tolesniems Europos integracijos įvykiams. 1950 m. gegužės 9 d. pasakytoje istorinėje kalboje jis pasiūlė sujungti Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno gamybą sukuriant bendrą instituciją, tapsiančią kitoms Europos šalims atviros organizacijos dalimi.

Šešios šalys, kuriančios EAPB�, 1950 m. birželio 3 d. pritarė pasiūlymui, ir 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje buvo pasirašyta atitinkama sutartis, įsigaliojusi 1952 m. liepos 23 d. po ratifikavimo.

1 Šis įvadas grindžiamas cituojamu Bendrosios asamblėjos protokolu ir šiais darbais: R. ALBRECHT CARRIÉ, Diplomatinė Europos istorija nuo Vienos kongreso, 1973 m., Niujorkas; F. VISINE, 40 Europos metų, 1985 m., Liuksemburgas; H. A. WINKLER, Ilgas kelias į Vakarus, 2000 m., Miunchenas; E. DI NOLFO, 1918–1999 m. tarptautinių santykių istorija, 2000 m., Bari.

2 Šios ekonominio lygmens organizacijos buvo Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų sudaryta Beneliukso muitų konvencija (pasirašyta 1944 m.) ir EBPO (1948 m.), įkurta siekiant koordinuoti Maršalo planą. Politiniu ir kariniu lygmeniu 1947 m. buvo pasirašyta Briuselio sutartis – aljanso sutartis, lėmusi Vakarų Europos Sąjungos ir Briuselio sutarties organizacijos, kuri 1949 m. tapo NATO, įkūrimą. Tais pačiais metais buvo įkurta Europos Taryba, kurios vaidmuo buvo sukurti ir užtikrinti bendrą politinį etosą.

3 Belgija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai.

1�


b) Europos gynybos bendrija (EDC) – pirmoji nesėkmė

Pradėjus derybas dėl EAPB kūrimo tolesnis integracijos planas apėmė labai opią gynybos politikos sritį; tai paskatino greita tarptautinių įvykių seka�.

Kalbant apie karinius aljansus Vakarų Europoje, NATO neįtraukė į savo narius Federacinės Vokietijos Respublikos, sukurtos praėjus mėnesiui nuo Atlanto aljanso sutarties pasirašymo, nors buvo jaučiama, ypač tarp amerikiečių, kad norint šią šalį įtraukti į Vakarų Europos gynybos sistemą ją reikia perginkluoti. Šiam siekiui pritarė visos NATO valstybės narės, tačiau jos nesutarė, kaip tai padaryti.

Spaudžiant Amerikai, kurioje buvo manoma, kad Jungtinėms Valstijoms reikėtų būti antroms pagal svarbą perginkluojant Vokietiją, 1950 m. spalio 24 d. Prancūzijos premjeras René Pleven pateikė alternatyvų pasiūlymą, grindžiamą modeliu, kurį jo užsienio reikalų ministras siekė pritaikyti EAPB – sukurti Europos gynybos bendriją, į kurią Vokietijos gynybos daliniai galėtų būti integruoti tik batalionų lygmeniu prižiūrint Europos gynybos ministerijai. 1951 m. vasario 15 d. prasidėjo derybos, kurių rezultatai siekė daugiau negu R. Pleven buvo raginęs. 1952 m. gegužės 27 d. Paryžiuje EAPB valstybių narių pasirašytoje sutartyje buvo numatyta 40 divizijų Europos kariuomenė, turinti bendrą uniformą ir vykdomąją valdžią – devynių narių komisariatą, sudarytą pagal EAPB aukščiausio lygio institucijos pavyzdį, tačiau turintį mažesnes galias, ir EAPB identišką institucinę struktūrą, tačiau institucijų tarpusavio galių pusiausvyra buvo palankesnė Tarybai. Be to, Teismas ir Asamblėja būtų tie patys.

Vis dėlto Prancūzijoje buvo jaučiamas didelis visuomenės ir Nacionalinės asamblėjos pasipriešinimas; 1954 m. rugpjūčio 30 d. Nacionalinė asamblėja atmetė įstatymą, kuriuo ratifikuojama Sutartis.

Tačiau Prancūzijos Parlamentas nesustabdė judėjimo Europos integracijos link. Atvirkščiai, balsavimo rezultatai suteikė tvirtumo ir galios tiems, kurie laikėsi funkcionalesnio požiūrio ir ragino didinti Europos integraciją laipsniškai plečiant ekonominį bendradarbiavimą. 1955 m. pradžioje politinėje darbotvarkėje jau buvo įtvirtintas siekis sukurti Atominės energijos bendriją; jį skatino požiūris, kad ši energijos rūšis žemyno ekonomikoje atliks didelį vaidmenį. Konkrečios bendrijos, kuri greitai tapo žinoma kaip Euratomas, planą pasiūlė J. Monnet. Prie šio plano prisidėjo Ludwigo Erhardo pateiktas pasiūlymas dėl muitų sąjungos�. Šie ir kiti pasiūlymai buvo įtraukti į Beneliukso memorandumą, kuris turėjo būti Mesinos konferencijos� diskusijų pagrindas.

c) Bendroji asamblėja ir EDC nesėkmė

Nesugebėjimas užtikrinti EDC ratifikavimo atsispindėjo Bendrojoje asamblėjoje. Balsavimas Prancūzijos Nacionalinėje asamblėjoje įvyko rugpjūčio 30 d. Kitoje Bendrosios asamblėjos sesijoje� ta tema buvo ne tik iškelta, bet ir aptariama be abipusių kaltinimų, konstruktyviai įsipareigojant siekti Europos integracijos.

4 1950 m. birželio 25 d. prasidėjo Korėjos karas, dėl kurio Rytų ir Vakarų santykiai Europoje pasiekė kritinę padėtį – buvo praėję tik metai nuo Berlyno krizės sureguliavimo, didelė prancūzų kariuomenės dalis buvo okupuota Indokinijoje.

5 Vokietijos ekonomikos reikalų ministras.

6 Įvyko 1955 m. birželio 1–3 d., pirmininkavo Josef Bech iš Liuksemburgo, dalyvavo: Paul-Henry Spaak (Belgija), Walter Hallstein (Vokietija), Antoine Pinay (Prancūzija), Gaetano Martino (Italija) ir Jan Willem Beyen (Nyderlandai).

7 1954 m. lapkričio 29 d. – gruodžio 2 d.

1957-2007

1�


Naujasis Asamblėjos Pirmininkas Luigi Pella paskyrė savo inauguracinę kalbą� rugpjūčio mėn. įvykiams, atmesdamas kylantį pesimizmą, esą negalintį sutrukdyti energingai dėti pastangas reikiamiems tikslams pasiekti. Tačiau diskusijas dėl problemos esmės pradėjo Jean Monnet, paaiškindamas Asamblėjai savo sprendimą neprašyti pratęsti jo, kaip aukščiausio lygio institucijos Pirmininko, įgaliojimų, kurie turėjo pasibaigti kitų metų vasario 10 d.:

....siekiant Europos vienybės, kuri turi būti apčiuopiama, tikra ir suteikti visišką kalbos ir veiksmų laisvę. Noriu prisijungti prie pastangų, kurias deda visi, siekiantys tęsti tai, kas pradėta. Jungtinės Europos Valstijos yra ne tik didelis lūkestis, bet ir skubi mūsų amžiaus būtinybė, nes nuo jų priklauso ir mūsų tautų gerovė, ir taikos stiprinimas�.

Vykstant tolesnėms diskusijoms dėl EAPB ekonominės politikos, buvo minima daug dalykų, tiesiogiai nesusijusių su aptariama tema – apie nepavykusį bandymą ratifikuoti EDF arba suteikti Bendrajai asamblėjai parlamentinės priežiūros galių naujai sukurtos Vakarų Europos Sąjungos atžvilgiu ir, apskritai tariant, apie didesnės Europos integracijos rėmimą�0.

Tolesnių diskusijų dėl bendros EAPB politikos metu atsirado galimybė atidžiau išnagrinėti padėtį. Diskusijų pagrindas buvo Politikos reikalų komiteto pranešimas��, į kurį vasaros įvykiai buvo įtraukti tik iš dalies, nors diskusijose jie buvo pagrindiniai; todėl buvo plačiai sutariama, kad reikalingas integracijai palankus požiūris, tačiau įvairiais klausimais liko nesutarimų.

Savo kalboje�� pranešėja Margeretha Klompé didžiausią dėmesį skyrė vidiniam Bendrijos veikimui, ypač Asamblėjos vaidmeniui ir EAPB kompetencijos srities išplėtimui. Aptariant pirmąjį argumentą, reikia apsvarstyti du veiksnius: padėtį pagal dabartines teisės normas, kurių teikiamos galimybės, pranešėjos nuomone, nėra iki galo išnaudotos, ir reikiamus dalinius Sutarties pakeitimus. Šiuo atžvilgiu M. Klompé ypač paragino Asamblėjai suteikti didesnes galias nepritarti vykdomajai valdžiai biudžeto klausimais. Ji parėmė EAPB kompetencijos srities išplėtimą teigdama, kad esama ryšių su Bendrijai jau suteiktomis kompetencijos sritimis, ir nurodydama, kaip sunku sukurti anglių pramonės politiką atskirai nuo bendros energetikos politikos, kuri tuo metu buvo nacionalinių valstybių prerogatyva.

Šis M. Klompé pranešime�� aptartas klausimas daugeliui Asamblėjos narių buvo ypač svarbus, nes jiems atrodė, kad siūlomu sprendimu išplėsti Europos kompetencijos sritį būtų atsisakoma viršnacionalinės idėjos.

8 Dok. B 1, p. 10–13.

9 Dok. B 2, p. 21–22. Tekste cituojami žodžiai paimti tiesiai iš rezoliucijos dėl J. Monnet atsistatydinimo, kuri buvo patvirtinta tą pačią dieną (Ten pat, p. 113). Be pakeitimų patvirtintą pasiūlymo tekstą (M. Sassen, M. Mollet, M. Delbos) žr. ten pat, p. 87–88.

10 Ten pat, p. 22–61.

11 Dok. D 1. Pranešime nebuvo pasiūlymo dėl rezoliucijos, kuri buvo atidėta vėlesniam laikui.

12 Dok. B 3, p. 77–84

13 Dok. D 1, p. 7.

16


Vėliau kalbėjusieji��, išskyrus tik Michelį Debré��, buvo įkvėpti bendrų europinių nuotaikų ir dėl vidaus procedūrų gerinimo, ir dėl EAPB kompetencijos srities išplėtimo (iš esmės siekiant į ją įtraukti energetiką, tačiau nepamirštant ir transporto); jie pateikė panašius argumentus kaip ir M. Klompé.

2. Teitgeno rezoliucija

1954 m. gruodžio 2 d. EAPB Bendroji asamblėja aptarė Pierre’o-Henri’o Teitgeno pranešimą dėl Bendrosios asamblėjos turimų priežiūros galių ir jų panaudojimo��, kuris buvo pagrindas priimti rezoliuciją, suskirstytą į tris dalis: pirmoji buvo skirta tarpinstitucinėms problemoms, kurias buvo galima išspręsti remiantis esama Sutartimi, antrojoje buvo raginama Asamblėjai pagal esamą Sutartį suteikti „teisės aktų leidybos galią“, o trečiojoje buvo raginama įkurti darbo grupę dėl Asamblėjos rinkimų visuotiniu balsavimu, EAPB galių ir jos kompetencijos srities išplėtimo��.

Pranešime pirmiausia buvo aptarta esama institucinė padėtis. Asamblėjai trūko kai kurių parlamentui būdingų galių – teisės aktų leidybos ir biudžeto valdymo, bet ji turėjo kitas pagrindines vykdomosios valdžios priežiūros galias, nors ir negalėjo pareikšti nepasitikėjimo ja; ši priežiūra buvo ne vien techninė, ji turėjo ir neabejotiną politinę reikšmę. Asamblėja taip pat turėjo teisę dalyvauti iš dalies keičiant Sutartį. Apskritai EAPB buvo suformuota kaip besikurianti bendrija, kurios ateities perspektyvos turėjo būti daug didesnės už dabartines kompetencijos sritis; tai plačiai pripažino ir profesiniai sluoksniai, ir nacionalinės vyriausybės. Šiuo atžvilgiu

Mūsų vyriausybės tvirtai įsipareigojo ištikimai įgyvendinti Sutarties tekstą ir esmę. Sustiprinta šio įsipareigojimo, Asamblėja, diskusijų metu aptarusi ir patvirtinusi atitinkamas rezoliucijas, turi teisę atkreipti valstybių narių dėmesį į bet kurią politikos priemonę, kurios nedelsiant jaučiamas arba būsimas poveikis trukdo egzistuoti ir efektyviai veikti Europos anglių ir plieno bendrijai ir nepatenkina joje įkūnytų lūkesčių��.

Šis pageidaujamą parlamentinį impulsą suteikiantis Asamblėjos vaidmuo buvo pagrindas pateikti pasiūlymą dėl Asamblėjos rinkimo visuotiniu balsavimu, kuriuo jai būtų suteiktas didesnis moralinis ir politinis autoritetas. Atsižvelgiant į tai, buvo siūloma sukurti darbo grupę, be kita ko, turinčią pareigą „… išnagrinėti, koks poreikis, remiantis patirtimi, geriau apibrėžti tam tikras galias, ir ar verta išplėsti Bendrijos galias��.

Pristatydamas pranešimą P. H. Teitgen�0 išdėstė argumentus, kuriais pasisakoma už rinkimus visuotiniu balsavimu ir EAPB galių išplėtimą, citavo ryškius pavyzdžius ir ypač pabrėžė abiejų tikslų sąsajas. Prisijungdamas prie nuomonių, tuo metu vyravusių tarp Europos šalininkų, pranešėjas įvardijo energetiką kaip pasirinktą sektorių, kurio atžvilgiu EAPB reikėtų suteikti naujas funkcijas, ir teigė, kad, be papildomo šių galių pobūdžio, esama ir kitų argumentų, kuriuos galima paaiškinti

14 Po pranešėjos kalbėję asmenys toliau išvardyti ta tvarka, kuria kalbėjo: Gérard Jaquet, Pierre Wigny, Michel Debré, Jonkheer Marinus van der Goes van Naters, Willy Birkelbach, Giuseppe Togni, Gerrit Vixseboxse, Nicolas Margue, Hermann Kopf ir Fernand Dehousse.

15 Debré nepritarė EAPB funkcijų išplėtimui ir apgailestavo, kad ši politika taip išsamiai aptarinėjama asamblėjoje, kurios funkcijos – prižiūrėti aukščiausio lygio institucijos ekonominę veiklą.

16 Dok. D 2.

17 Dok. A 1. Diskusijų metu Michel Debré stebėjosi, kodėl ši antroji dalis, nors ir trumpa, turėtų būti visos rezoliucijos pagrindas. Dok. B 4, p. 142.

18 Dok. D2, p. 17.

19 Ten pat, p. 18.

20 Kalba pateikta Dok. B4, p. 124-132. Čia minimus punktus žr. p. 131–132.

1957-2007

1�


konkrečiu pavyzdžiu. P. H. Teitgen pažymėjo, kad nacionaliniai parlamentai nesistengia išnaudoti galimybės panaudoti EAPB pagalbą įmonėms siekiant išspręsti su gamybos sustabdymu susijusias problemas ir kad tai tikriausiai lemia vyriausybių baimė sukelti socialinius įvairių atitinkamų valstybių sektorių iškraipymus, pvz., anglies ir plieno pramonės, kuri gali pasinaudoti EAPB pagalba, ir kitų pramonės šakų, kurios to negali. Šiuo pagrindu pranešėjas teigė, kad Bendrijos galios turėtų būti išplėstos ir apimti daug ekonominių ir socialinių priemonių.

Bendrijos galių išplėtimu buvo grindžiamas pasiūlymas Asamblėją rinkti visuotiniu balsavimu, nes įvairių šalių visuomenė nemanytų, kad reikia suteikti tokį teisėtumo pagrindą Asamblėjai, kuri sprendžia vien tik anglies ir plieno klausimus. Be to, šis galių išplėtimas pagrįstas dar ir dėl to, kad:

Nesunku pastebėti, kad esama problemų, kurias galima išspręsti tik Europos lygmeniu. Sprendimas europinis, nes ir problema europinė, o teisė priimti sprendimus šioms problemoms išspręsti turi būti Europos lygmens. Kalbant apie Europos institucijų poreikį, tai – mūsų argumentų pagrindas��.

Po to vykusiose diskusijose kalbėjo daug narių��. Diskusijose, kurios taip pat buvo ir aukšto kultūros lygio, didžiausias dėmesys buvo skiriamas pamatiniams principams, ypač viršnacionaliniam aspektui, kurio atžvilgiu buvo įvairių argumentų „už“ ir „prieš“. Būtent šis principas dažniausiai lėmė, kokio požiūrio buvo laikomasi dėl EAPB galių išplėtimo, o rinkimų klausimas kėlė mažiau kalbėjusiųjų susidomėjimo, jam buvo skiriama mažiau laiko.

EAPB politizavimas buvo pagrindinis A. Carcaterros kalbos aspektas��; jis visiškai palaikė pasiūlymą dėl rezoliucijos. Praktiškai EAPB „politizavimas“ reiškė valstybių narių ministrų įtraukimą siekiant sudaryti Asamblėjai galimybių daryti tiesioginę įtaką nacionalinėms politikos priemonėms. Atsižvelgiant į tai, buvo svarbu, kad Asamblėjos rezoliucijos darytų poveikį ne tik šios institucijos viduje ir kad šis poveikis padėtų pasiekti konkrečių dalykų��. Šių tikslų būtų galima pasiekti nekeičiant Sutarties; pranešėjas šios galimybės neatmetė, tačiau laikėsi požiūrio, kad tai priemonė, kuri turi būti naudojama tik tokiu atveju, jei kiti metodai kurti Europos Sąjungą pasirodys esą nepakankami.

Keletas narių, pvz., R. Maroger��, rėmė atsargų, laipsnišką metodą, kaip pavyzdį nurodydami Vokietijos suvienijimo istoriją, kuri prasidėjo nuo ilgą laikotarpį trukusios muitų sąjungos, ir svarstydami, kokią „bendrijos“ sąvoką taikyti. Reikėjo aiškiai žinoti, kas turima mintyje kalbant apie „bendriją“, nes kitaip galėjo kilti objektyvus pavojus, kad greita plėtra trumpu arba vidutiniu laikotarpiu padarys žalos vartotojams ir sukels piliečių nepasitenkinimą Bendrija.

M. Debré��, golistas, nepritariantis viršnacionaliniam principui, bet palaikantis politinę Europos tautų organizaciją, pabrėžė, kad dabartinė Europos kūrimo padėtis nebeatšaukiama, nes egzistuoja viršnacionalinės institucijos.

21 Ten pat, p. 132.

22 Antonio Carcaterra, Reynaud Maroger, Michel Debré, Roger Motz, Bruins Slot, Fernand Dehousse, Hermann Kopf, Henri Fayat, Pierre Wigny, Paul J Kapteijn, Gerard M Nederhorst.

23 Dok. B 4, p. 133.136.

24 Kalbėjusysis grindė savo mintis bendrijos (Gemeinschaft) sąvoka, kuri buvo moksliškai apibrėžta Tonnies, o bendresne prasme – vėlyvojo XIX a. Vokietijos sociologijoje. Tai reiškia interesų Bendriją, į kurią susivieniję dalyviai ir kurioje kiekvienas narys turi vienodą teisę pagal savo poreikius pasinaudoti išteklių paėmimu ir perskirstymu. EAPB patenka į šį apibrėžimą; tai pranešėjas įrodo atitinkamomis nuorodomis į Sutarties nuostatas ir ypač į preambulės dalis, kuriose vartojama Tonnies apibrėžta sąvoka.

25 Dok. B 4, p. 136–140.

26 Ten pat, p. 141–145.

18


R. Motz�� palaikė pasiūlymą dėl rezoliucijos ir remdamasis Beneliukso šalių patirtimi nagrinėjo muitų sąjungos ir laisvosios prekybos erdvės klausimus; jis padarė išvadą, kad EAPB turėtų būti platesnės ekonominės bendrijos pradžia.

Bruins Slot�� laikėsi pesimistinio požiūrio ir padaręs keletą konkrečių pastabų dėl P. H. Teitgeno pranešimo pasakė, kad judėjimas integracijos link yra sustojęs ir kad dabartinėmis aplinkybėmis visiškai neverta propaguoti tiesioginių rinkimų, nes kliūtis integracijai daro nacionalinės vyriausybės ir parlamentai ir būtent nacionaliniu, o ne viršnacionaliniu lygmeniu reikia iš naujo pradėti Europos integraciją.

Galiausiai pasiūlymas dėl rezoliucijos buvo patvirtintas be didelių pakeitimų��. Patvirtintame tekste yra du pagrindiniai dabar aktualūs punktai: dalis, kurioje Asamblėja pripažįsta, kad ji yra kompetentinga aptarti rezoliucijas dėl dalinių Sutarties pakeitimų�0, ir dalis, kurioje siūloma sukurti darbo grupę dėl

procedūros, kuria turėtų būti vadovaujamasi tiriant, kokie būdai tinkamiausi ir veiksmingiausi siekiant: ...

2. išplėsti Bendrijos kompetencijos sritį ir apskritai padidinti bendrąją rinką,

3. spręsti problemas, susijusias su Asamblėjos narių rinkimu visuotiniu balsavimu��.

3. Darbo grupės sukūrimas

Asamblėjos biuras išnagrinėjo klausimą ir parengė pasiūlymą dėl rezoliucijos, kuria įgyvendinama 1954 m. gruodžio 2 d. rezoliucijos dėl darbo grupės sukūrimo V dalis. Pranešėjo pareigos buvo skirtos Asamblėjos Pirmininkui Luigi‘ui Pellai.

Pranešime�� buvo aptariamas darbo grupės pobūdis; ši grupė turėtų būti panaši į Asamblėjos komitetą ir ateityje juo tapti; taip pat buvo aptariami grupės santykiai su kitais Asamblėjos organais. Grupės sudėties klausimu biuras pasiūlė, kad ją turėtų sudaryti 26 nariai, atstovaujantys frakcijoms, valstybėms narėms ir parinkti daugiausia iš narių, turinčių pareigų įvairiuose Asamblėjos bendros paskirties komitetuose. Kiekvienai iš trijų didesniųjų šalių (Vokietijai, Prancūzijai ir Italijai) atstovautų šeši nariai, trys atstovautų Belgijai ir Nyderlandams ir du – Liuksemburgui. Juos Asamblėja skirtų biuro, bendradarbiaujančio su komitetais ir frakcijomis, pasiūlymu. Pasiūlyme dėl rezoliucijos buvo mažiau smulkios informacijos, negu buvo numatyta rezoliucijoje.

Diskusijos įvyko 1955 m. gegužės 6 d. ir 9 d.�� ir nepaisant to, kad pasiūlymo pobūdis buvo labai techninis, diskusija buvo gyva, tačiau joje nebuvo nieko, ką turėtume čia aptarti. Rezoliucija buvo patvirtinta gegužės 9 d.��

27 Ten pat, p. 145–147.

28 Ten pat, p. 147–151.

29 Dok. A 1.

30 Ten pat. Rezoliucijos IV punktas.

31 Ten pat. Rezoliucijos V punktas.

32 Dok. D 3.

33 Dok. B 5, p. 212-223 ir Dok. B 6, p. 223–246.

34 Dok. D 4.

1957-2007

1�


4. Darbo grupė1955 m. gegužės 13 d. Asamblėja paskyrė darbo grupę, kurią sudarė 28 nariai��. Kitą dieną darbo grupė surengė pirmąjį posėdį ir paskyrė Rogerį Motzą pirmininku, o Wolfgangą Pohle ir Gerardą Jacquetą – pirmininko pavaduotojais��.

Nuo darbo grupės sukūrimo iki 1957 m. vasario mėn. ją sudarė šie nariai: Martin Blank, Heinz Braun��, Henri-Guy Caillavet��, Enrico Carboni, Antonio Carcaterra��, Giuseppe Caron, Alfred Chupin, Napoléon Cochart�0, Fernand Dehousse, Jean Fohrmann, Jonkheer Marinus van der Goes van Naters, Gilles Gozard��, Cornelis P. Hazenbosch, Gerard Jaquet��, Margaretha Klompé��, Hermann Kopf, Gerhard Kreyssig, Ugo La Malfa��, Nicolas Margue, François de Menthon, Roger Motz, Erwin Müller, Joseph Oesterle, Attilio Piccioni��, Alain Poher, Wolfgang Pohle, Roger de Saivre��, Vincenzo Selvaggi��, Alberto Simonini��, Herbert Wehner, Pierre Wigny.

Europos Parlamento archyvuose yra įrašai apie 18 posėdžių��, pradedant steigiamuoju posėdžiu ir baigiant 1958 m. vasario 26 d. posėdžiu; neatrodo, kad šis buvo paskutinis. Po Romos sutarčių pasirašymo darbo grupė sprendė reikalingų EAPB sutarties pakeitimų klausimą.

Remdamasi rezoliucijoje, kuria ji buvo sukurta, nustatytais tikslais, darbo grupė daugiausia dėmesio skyrė dviem sritims: EAPB galių įgyvendinimo gerinimui ir išplėtimui ir bendros rinkos, siekiančios daugiau negu vien anglies ir plieno sektorių, sukūrimui.

35 Dok. B 7, p. 435–436.

36 Dok. C 1.

37 Iki 1955 m. lapkričio mėn.

38 Nuo 1956 m. vasario mėn.

39 Iki 1955m. lapkričio mėn.

40 Iki 1955 m. liepos mėn.

41 Nuo 1956 m. vasario mėn.

42 Iki 1956 m. vasario mėn.

43 Iki 1956 m. spalio mėn.

44 Iki 1956 m. gegužės mėn.

45 Nuo 1956 m. gegužės mėn.

46 Iki 1956 m. vasario mėn.



49 Nebuvo rasta įrašų apie 1957 m. sausio 7 d. posėdį.

1957-2007

21

I I B E N D R O J I A S A M B L Ė J A I R P A S I R E N G I M A S R O M O S S U T A R T I M S

II

B E N D R O J I A S A M B L Ė J A I R PA S I R E N G I M A S R O M O S S U TA RT I M S

1. Asamblėja ir Mesinos konferencijaAsamblėja atidžiai sekė su Europos integracija susijusias diskusijas ir iniciatyvas, ypač tas, kurių ėmėsi nacionalinės vyriausybės. Tarp jų buvo Mesinos konferencija, kurioje buvo planuojama aptarti Vokietijos pasiūlymą dėl muitų sąjungos ir Jeano Monnet pasiūlymą dėl Euratomo.

Konferencija buvo surengta 1955 m. birželio mėn. pradžioje; gegužės mėn. viduryje Asamblėja patvirtino rezoliuciją išdėstydama savo poziciją prieš konferenciją�0. Rezoliucijoje Asamblėja paragino užsienio reikalų ministrus prašyti Bendrijos institucijų parengti pasiūlymų dėl EAPB išplėtimo, surengti vieną arba daugiau tarpvyriausybinių konferencijų ir jose parengti sutarčių, kurių reikės tolesnėse Europos integracijos proceso stadijose, projektus.

Prieš patvirtinant rezoliuciją surengtos diskusijos aiškiai rodo rezoliucijos prasmę ir narių lūkesčius. Raginant surengti vieną arba daugiau tarpvyriausybinių konferencijų buvo ypač siekiama įtraukti vyriausybes į sutarties projekto rengimą ir taip užsitikrinti atskirų valstybių paramą��. Tačiau, kaip netiesiogiai pripažįsta vienas autoritetingas narys, iš gegužės 14 d. diskusijų sunku daryti tvirtas ir greitas išvadas apie narių ketinimus��.

Mesinoje užsienio reikalų ministrai įkūrė ekspertų komitetą, turintį parengti pranešimą, kuriame būtų išdėstyti pasiūlymai dėl bendrosios rinkos ir Euratomo ir kuris būtų pateiktas būsimai užsienio reikalų ministrų konferencijai (1956 m. gegužės 29 d. Venecijoje). Konferencijoje buvo planuojama nuspręsti, kokių veiksmų imtis dėl pranešimo, ir sušaukti tarpvyriausybinę konferenciją. Paul-Henri Spaak buvo paskirtas ekspertų komiteto pirmininku.

Po Mesinos konferencijos Politikos reikalų komiteto pateikto pasiūlymo dėl rezoliucijos pagrindu surengtose diskusijose vyko išsamus aptarimas��. Asamblėja�� pažymėjo, kad, nors ir nebuvo pateikta aiškių atsakymų, Mesinos rezoliucijoje buvo atsižvelgta į jos iškeltas problemas. Ji džiaugėsi, kad ekspertų komiteto pirmininku buvo paskirtas politikas, ir pavedė darbo grupei įvertinti konferencijos rezultatus. Asamblėja nebuvo visiškai patenkinta ribotu vaidmeniu, kurį remiantis konferencijoje išsakytu požiūriu ji turėtų atlikti Europos integracijos srityje, ir konferencijos nesugebėjimu deramai suvokti ypatingos padėties, kurioje, palyginti su kitomis Europos organizacijomis, buvo EAPB��.

50 Dok. B 8, p. 485–501. Tos dienos išvakarėse Asamblėja buvo įkūrusi darbo grupę, skirtą nagrinėti Europos integracijos klausimus.

51 M. Klompé kalba, ten pat, p. 488.

52 F. Dehousse kalba, ten pat, p. 489. Socialistų frakcijai priklausęs narys pripažino, kad prieš Mesinos konferenciją darbo grupė neturėjo laiko surengti posėdį.

53 Dok. D 5.

54 Dok. D 6.

55 Šiuos neigiamus aspektus įvairūs pranešėjai, įskaitant H. Wehner, kurio kalba toliau pateikta išsamiau, pabrėžė skirtingai. Po diskusijų patvirtintoje rezoliucijoje šie neigiami aspektai nebuvo paminėti.

22


M. Klompé, Politikos reikalų komiteto pranešėja, kalbėjo apie Mesinos konferencijoje pateiktus du galimus Europos integracijos būdus – sektorinį metodą ir visuotinį metodą, glūdintį bendrojoje rinkoje. Ji labiau pritarė antrajam metodui – dėl įvairių modernios ekonomikos sektorių tarpusavio sąsajų ir dėl šių priežasčių:

Mes siekiame interesų bendrijos, kurioje visi Bendrijos piliečiai, nesvarbu, kurioje šalyje gyvenantys, jaustų, kad priemonės, kurių imamasi Europos lygmeniu, yra tiesiogiai su jais susijusios–‑ teikia jiems tiesioginę naudą.

Ėmę vadovautis sektoriniu metodu, pamatytume, kad kai kurioms šalims integracija naudinga, o kitos jaučia tik trūkumus��.

Apskritai laikydamasis teigiamo požiūrio, H. Kopf apgailestavo, kad užsienio reikalų ministrai nieko nepasakė apie Asamblėjos dalyvavimą konferencijos darbe ir kad Mesinos konferencijai nepavyko įgyvendinti Vokietijos ir Beneliukso pasiūlymų, ypač dėl parlamentinės priežiūros – anaiptol ne antraeilio aspekto kuriant patikimą institucinį pagrindą.

Parlamentinei priežiūrai, žinoma, reikia, kad egzistuotų vykdomoji valdžia. Parlamentas natūraliai papildo vykdomąją valdžią, vyriausybę. Siekiant užtikrinti, kad parlamentas būtų vykdomosios valdžios partneris, reikėtų imtis institucinių priemonių��.

J. Vendroux laikėsi kritiškos, nepritariančios pozicijos ir abejojo, ar Asamblėjai derėtų spręsti savo kompetencijos srities išplėtimo klausimą ir tai, kaip turėtų būti suformuota Europa, nes nė vienu Sutarties straipsniu jai nebuvo suteikta tokių galių. Jis atkreipė dėmesį į tai, kokie skirtingi Asamblėjos ir aukščiausio lygio institucijos požiūriai; pastaroji esą linkusi manyti, kad EAPB prisidėjo prie Europos integracijos savo kompetencijos srityje, o plėtoti Europos integraciją – nacionalinių vyriausybių ir parlamentų reikalas��.

Vienoje pačių kritiškiausių kalbų H. Wehner pasakė, kad Mesinos konferencijos metu buvo nepakankamai pabrėžiama EAPB ekonominės politikos svarba būsimam ekonominiam Europos bendradarbiavimui, ir išsamiai apžvelgė šio bendradarbiavimo priemones��.

P. Wigny ryžtingai laikėsi optimistinio požiūrio sakydamas, kad didžiuojasi galėdamas dalyvauti Asamblėjoje, kuri geriausiai supranta bendrosios rinkos veikimą. Jis irgi nesuprato pasiūlymų rinkti Asamblėją visuotiniu balsavimu, nes tokiu Asamblėjos įteisinimo būdu esą nebus sukurta balsuotojų bendrumo jausmo, o vertingi Asamblėjos ir nacionalinių parlamentų ryšiai bus nutraukti�0.

R. Maroger kalbėjo dar optimistiškiau ir išdėstė savo požiūrį į tai, kokia turėtų būti bendroji rinka. Jo kalbą ypač įdomu perskaityti praėjus 50 metų nuo posėdžio ir žinant, kas nuo to laiko įvyko. R Maroger sakė, kad bendroji rinka nereiškia, jog visų atlyginimai, mokesčiai ar valiuta bus vienodi, bet kad turi būti nustatytos vienodos apmokestinimo priemonės, kurios būtų vienodai paskirstytos įvairiems pajamų šaltiniams, o socialinės įmokos būtų vienodos, valiutos – konvertuojamos��.

56 Dok. D 9, p. 600.

57 Ten pat, p. 605.

58 Ten pat, p. 606–609.

59 Ten pat, p. 609–612.

60 Ten pat, p. 612–615.

61 Ten pat, p. 617–619.

1957-2007

2�


H. J. von Merkatz pabrėžė, kokie svarbūs Europos integracijos procese instituciniai klausimai, ir pasakė, kad Mesinos konferencija buvo sėkminga visų pirma todėl, kad joje buvo suvoktas poreikis veiksmingai organizuoti institucijų darbą ir aiškiai įvardyti kiekvienos ekonominės integracijos proceso srities problemas��.

2. Ekspertų komitetas ir Bendroji asamblėjaEkspertų komiteto ir Asamblėjos santykiai – tai pirmasis pavyzdys, kai persvarstant arba derinant tekstus, kuriais grindžiamas Europos integracijos procesas, tarpvyriausybinis organas dirba kartu su atstovaujamąja institucija.

P. H. Spaak, 1955–1957 m. vienas iš kito atsiradusių dviejų tarpvyriausybinių organų politinė varomoji jėga, jau buvęs Bendrosios asamblėjos Pirmininku, asmeniškai informuodavo Asamblėją ir jos darbo grupę. Jis dalyvavo dviejuose darbo grupės posėdžiuose 1955 m. gruodžio 19 d.�� ir 1956 m. gruodžio 8 d.�� o 1956 m. kovo 13 d.�� padarė tiesioginį pranešimą Asamblėjai. Šie trys posėdžiai vyko įvairiose derybų proceso stadijose. 1955 m. gruodžio mėn. ekspertų komitetas buvo pradėjęs dirbti dar tik prieš keletą mėnesių; iki 1956 m. kovo 13 d. jis užbaigė darbą, o delegacijos vadovai ėmėsi rengti pranešimą Venecijos konferencijai; iki 1956 m. gruodžio mėn. ekspertų komitetas užleido vietą tarpvyriausybinei konferencijai, kurią tuo metu sudarė užsienio reikalų ministrai, o pirmininkavo P. H. Spaak, kuris taip užtikrino derybų tąsą��.

3. Asamblėjos pozicija dėl bendrosios rinkos 1956 m. kovo mėn.Kovo mėn. P. H. Spaakui padarius pranešimą, diskusijų nebuvo, bet tame pačiame posėdyje buvo surengtos diskusijos dėl bendrosios rinkos plėtojimo, kurias galima laikyti pirmuoju Bendrosios asamblėjos atsaku ekspertų komitetui. Diskusijose daugiausia dėmesio buvo skiriama darbo grupės dokumentui��, kurio didžiojoje dalyje buvo paneigiami prieštaravimai dėl rinkos sąvokos, tačiau jame buvo ir išsamus pasiūlymas, kaip įgyvendinti bendrąją rinką.

Pagrindinė pasiūlymo mintis buvo daugiašale sutartimi išsamiai nustatyti įvairias pereinamojo proceso, kurio prognozuojama trukmė buvo dešimt – penkiolika metų, stadijas; buvo manoma, kad labiausiai tikėtina trukmė – dvylika metų. Šiuo laikotarpiu pagal tikslų tvarkaraštį turėjo būti laipsniškai mažinami muitų tarifai, kad sutartį pasirašiusioms valstybėms būtų užkirstas kelias atidėti įgyvendinimą. Tačiau nebuvo ketinimų, kad ši sistema taptų automatiška, nes laipsniškam mažinimui reikėjo dviejų veiksnių: valdymo struktūros, kuri užtikrintų reikiamą tvarkaraščio lankstumą ir įvestų apsaugines priemones ekonominių sukrėtimų atveju; ir dviejų fondų – sureguliavimo fondo ir investicinio fondo, kurie perėjimą prie bendrosios rinkos padarytų sklandesnį; pirmasis padėtų modernizuoti pramonės ir žemės ūkio sistemas, antrasis – padidinti produktyvumą.

62 Ten pat, p. 619–622.

63 Dok. C 3.

64 Dok. A 3.

65 Dok. B 10, p. 200–217.

66 Trumpinant dokumentą nenagrinėjami 1955 m. gruodžio mėn. ir 1956 m. kovo mėn. P.H. Spaako padaryti pranešimai. Tačiau 1956 m. gruodžio mėn. jo padaryti pranešimai aptariami kitame skyriuje.

67 Dok. D 9, p. 43. Šis pranešimas, kurį parengė Kompetencijų ir galių pakomitetis, buvo aptariamas 1956 m. kovo 2 d. darbo grupės posėdyje (Dok. C 4, p. 28). Pirmasis Parlamento archyvuose esantis darbo dokumentas, kuriame aptariamas šis pranešimas, buvo parengtas 1955 m. liepos mėn. ir pažymėtas „2 versija“; 1 versija neaptikta, ji taip pat nepaminėta ir darbo grupės protokoluose, rengtuose iki 1955 m. lapkričio 3 d. Tą dieną įvyko posėdis, kurio metu pakomitečio pirmininkas pažymėjo, kad pirmiau minėtas pranešimas buvo aptariamas rugsėjo 16–17 d. (tad pagal 2 versiją – Dok. C 2, p. 3). Darbo grupė formaliai nepatvirtino Kompetencijų ir galių pakomitečio parengto pranešimo; ji nusprendė 1956 m. kovo 2 d. jį perduoti Asamblėjai.

2�


Kalbant apie rinkos iškraipymus dėl skirtingų nacionalinių socialinės apsaugos ir mokesčių teisės aktų, Jungtinės Valstijos įrodė, kad bendroji rinka gali egzistuoti net ir esant didelių skirtumų. Vis dėlto apyvartos mokestį reikėjo suderinti.

Pranešime buvo paliestas opus ūkių ir jų modernizavimo klausimas; iki tol ūkių modernizavimą stabdė mažas ūkių dydis visoje Europoje.

Kitos pagrindinės problemos, kurias reikėjo išspręsti, buvo teisinės kliūtys prekių, ypač maisto produktų, judėjimui ir valstybės pagalba, tačiau jas reikėjo spręsti atsargiai, siekiant užtikrinti, kad

(visiškai teisėtas) nepriklausomumo principo pakeitimas tarpusavio priklausomybės principu nebūtų smūgis tiems, kurie sąžiningai gyveno ir dirbo pagal senąją sistemą. Reikia rasti būdą užkirsti kelią pablogėti sunkiai dirbančių žmonių gyvenimo lygiui vien todėl, kad jie kaip ir kiti laikė normalia sistemą, kuri iš tikrųjų pasirodė esanti išteklių švaistymas ��.

Kovo 14 d. vykusio plenarinio posėdžio metu pranešėjas pristatė savo pranešimą ir padarė keletą įdomių geopolitinių pastabų, kuriomis jis ketino atsakyti į klausimą, kurį M. Debré nacionaliniu lygmeniu buvo pateikęs Prancūzijos vyriausybei, dėl veiksmų, kurių reikėtų imtis, kad Prancūzija būtų apsaugota nuo absoliučios pareigos vykdyti užsienyje kuriamas politikos priemones. M. J. van der Goes pažvelgė į tolesnės Europos integracijos klausimą tuo metu Europoje buvusių dviejų politinių blokų konkurencijos požiūriu.

Nors kai kurie vėliau kalbėjusieji iškėlė keletą ginčytinų punktų, prieštaravimų nebuvo pareikšta. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas įvairioms temoms, įtrauktoms į bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos, kuriuo diskusijos buvo užbaigtos��. Be prieštaravimų, vienam asmeniui susilaikius, priimtoje rezoliucijoje valstybių narių buvo prašoma parengti sutartį, kuria, be kitų dalykų:

• būtų sukurta bendroji rinka be jokių izoliavimo požymių;

• būtų numatyta ne tik prekių, paslaugų ir kapitalo, bet ir darbuotojų judėjimo laisvė;

• būtų įkurtas investicinis fondas;

• būtų atliktas reikiamas ekonomikos sureguliavimas deramai atsižvelgiant į specifinę žemės ūkio padėtį;

• vykdant aktyvią ir pažangią nuolat kylančio gyvenimo lygio politiką būtų suderintos socialinės įmokos;

• būtų įkurtos institucijos, turinčios pakankamai galių įgyvendinti pirmiau minėtus principus veikiant deramai demokratinei kontrolei.

4. Asamblėjos pozicija dėl Euratomo 1956 m. kovo mėn.Europos integracijos fone energetikos klausimas buvo nagrinėjamas žinant, kad tarptautinės konkurencijos požiūriu Europai trukdo didelės sąnaudos energijai ir didelis atsilikimas nuo Jungtinių Valstijų branduolinės energetikos srityje. Reaguodama į šią padėtį, Bendroji asamblėja 1956 m. kovo mėn. surengtoje neeilinėje sesijoje aptarė išankstinį pranešimą dėl Europos energetikos problemos�0. Pranešime buvo išdėstytos tuometinės galimybės, bet jame neatsispindėjo tvirta pranešėjo nuomonė, kaip darbo grupei sakė pats P. Wigny��. Pranešime buvo išsamiai išnagrinėta energetikos padėtis

68 Ten pat, p. 33–34.

69 Dok. D 8.

70 Dok. D 7, p. 76.

71 Dok. C 4, p. 16.

1957-2007

2�


daugiausia dėmesio skiriant branduolinės energijos gamybos procesui ir apžvelgiant Europos projektus, kuriais siekiama integruoti po karo atliktus branduolinės energetikos mokslinius tyrimus ir gamybą. Pranešėjas darbo grupei taip apibendrino pranešimą:

Dėl Euratomo reikalingumo nekyla abejonių. [..] Reikia nuspręsti, ar Euratome dalyvaus 18, ar šešios šalys, ir kokia turėtų būti jo forma (ar siūloma EEBO – Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos, ar Briuselio ekspertų komiteto, ar J. Monnet komiteto, ar nurodyta dabar aptariamame pranešime). EEBO plane tiesiog išvardijamos reikiamos priemonės, kurios priklauso nuo geros valstybių narių valios ir būtų įgyvendinamos daugiašaliais susitarimais. Siūlomos institucijos neturėtų koordinavimo galių. EEBO planas ir Šešeto planas vienas kitam neprieštarauja, jie galėtų būti taikomi abu��.

Pranešime propaguojama bendroji rinka, kurią sukūrus branduolinėje pramonėje būtų sujungti darbo pasidalijimo ir laisvos konkurencijos pranašumai ir kartu reglamentuojami mineralai ir kuras, įrenginiai ir inventorius, moksliniai tyrimai, žmogiškieji ir finansiniai ištekliai. Branduolinės energetikos bendrąją rinką turėtų prižiūrėti tarptautinės institucijos, siekdamos užtikrinti vienodas galimybes pasiekti vartotojus, paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą, karinį saugumą ir sveikatos apsaugą. Kai kurią mokslinių tyrimų ir einamąją veiklą galėtų atlikti bendros įmonės, iš kurių svarbiausia būtų Jungtinis tyrimų centras, suformuotas iš nacionalinių mokslinių tyrimų centrų. Euratomo institucijos būtų grindžiamos išbandytu tarptautinės Komisijos, Ministrų Tarybos, Asamblėjos, Teisingumo Teismo ir patariamosios socialinės tarybos, atstovaujančios pramonės įmonėms, modeliu��. Ši sudėtis tokia pati, kokią rekomendavo ekspertų komitetas (pirmininkas P. H. Spaak); ji kitais metais turėjo būti įtraukta į Sutartį. Nepaisant to, pranešime buvo pasisakyta branduolinių medžiagų nuosavybės klausimu, kuris buvo plenarinės sesijos diskusijų objektas. Ypač angliškai kalbančiose šalyse buvo manoma, kad šių medžiagų nuosavybė reikalinga siekiant, kad dėl karinio saugumo, sveikatos apsaugos ir tiekimo užtikrinimo būtų taikomos reikiamos kontrolės priemonės. P. Wigny laikėsi priešingo požiūrio sakydamas, kad svarbu ne branduolinių medžiagų nuosavybė, bet turėjimas, transportavimas ir naudojimas, o tiekimo problemas, kurios ir taip nelabai tikėtinos, galima išspręsti intervencijos priemonėmis, o ne nuosavybe. Be to, branduolinių medžiagų nuosavybės priklausymas Euratomui sukurtų monopoliją, nesuderinamą su laisvosios rinkos principu, ir atgrasintų kai kurias valstybes nuo prisijungimo prie Euratomo��.

Plenarinės sesijos diskusijų metu pranešimas susilaukė plačios paramos ir dėl savo esmės, ir dėl propaguojamų institucinių priemonių, bet buvo karštų diskusijų dėl nuosavybės klausimo.

M. Furled pirmasis kalbėjo šia tema. Jis atmetė valstybės nuosavybės poreikį ir išsamiai nagrinėjo įvairias pozicijas šiuo klausimu, išreikšdamas požiūrį, kad taikus naudojimas reiškia, jog draudžiami tik branduoliniai ginklai, o ne branduoliniu kuru varomos karinės transporto priemonės, laivai ir orlaiviai��.

Priešingas požiūris buvo išreikštas Socialistų frakcijos pateiktame pranešime, kurį plenarinėje sesijoje perskaitė M. Delouse. Pranešime buvo aptariami du klausimai – taikus branduolinės energijos naudojimas ir valstybinė branduolinio kuro nuosavybė. Pirmuoju klausimu Socialistų frakcija teigė, kad Euratomo sutartimi turėtų būti sukurta veiksminga kontrolės sistema, apimti ir dokumentų tikrinimą, ir patikrinimus vietoje, ir užtikrinta, kad skylančios medžiagos būtų deramai inventorizuojamos. Antruoju klausimu frakcija pakartojo seniai savo atstovaujamą požiūrį, kad išimtinė branduolinio kuro nuosavybė, taikant parlamentinę priežiūrą, turėtų priklausyti Euratomui��.

72 Ten pat, p. 16–17.

73 Dok. D 7, p. 22–27.

74 Ten pat, p. 20.

75 Dok. B 11, p. 302–305.

76 Dok. B 12, p. 322–323.

26


Krikščionys demokratai padarė pranešimą, kuriuo pareiškė paramą taikiam branduolinės energijos naudojimui, bet nelietė branduolinių medžiagų nuosavybės klausimo. Pranešime, kurį plenarinėje sesijoje perskaitė M. Sassen, buvo teigiama, kad bendroji branduolinės energetikos rinka turėtų sudaryti galimybes privačioms įmonėms padaryti konstruktyvų įnašą, o branduolinių ginklų gamyba, kuri turėtų būti iš esmės uždrausta, galėtų vykti tik Bendrijos pagrindu, vieningai nusprendus visoms valstybėms narėms��. Liberalų frakcija pritarė šiai pozicijai��. Diskusijos buvo sutelktos daugiausia į pirmiau minėtus klausimus, kiekvienas pranešėjas paaiškino savo frakcijos poziciją. Rezoliucijų nebuvo priimta.

5. Pasirengimas Venecijos konferencijaiNuo delegacijos vadovų pranešimo paskelbimo�� darbo grupė siekė užtikrinti, kad Asamblėja galėtų patvirtinti bendrą poziciją prieš Venecijos konferenciją. Šiam klausimui buvo paskirti 1956 m. balandžio 30 d. ir gegužės 7–9 d. posėdžiai�0. Šių diskusijų�� pagrindu 1956 m. gegužės 11 d. buvo aptartas ir be pakeitimų patvirtintas pasiūlymas dėl rezoliucijos��.

Pasiūlyme buvo pritariama delegacijos vadovų pranešimui ir pakartojami 1956 m. kovo mėn. darbo grupės dokumentuose ir dėl jų vykusiose diskusijose pateikti pageidavimai ir rekomendacijos.

Pasiūlyme buvo iškeltas požiūris, kad institucijų galios turėtų būti vienodos, Asamblėja turėtų vykdyti veiksmingą demokratinę kontrolę, turėtų būti sąžininga Komisijos ir Tarybos pusiausvyra, reikėtų pasinaudoti esamomis EAPB institucijomis, o profesinės asociacijos turėtų būti įtrauktos į sprendimų priėmimą. Galiausiai buvo patvirtintas darbo grupės tekstas, kuris buvo ne toks išsamus kaip M. J. van der Goeso parengtas pasiūlymo dėl rezoliucijos projektas��.

Darbo grupė, keisdamasi klausimais ir atsakymais su M. Uri��, atliko išsamią tarpvyriausybinės konferencijos pranešimo analizę. Pagrindiniai klausimai buvo laipsniškas muitų tarifų mažinimas, bendra valiuta, vieningumo principas ir socialinės apsaugos teisės aktai, tačiau paskutiniais dviem klausimais darbo grupė tik paprašė aiškesnio išdėstymo ir nepareiškė jokio požiūrio, kuris skirtųsi nuo jau išdėstyto delegacijos vadovų pranešime.

Delegacijos vadovų pranešime buvo numatytas 12 m. pereinamasis laikotarpis��, pirmaisiais dviem laikotarpiais, kurių kiekvieno trukmė – ketveri metai, tarifus mažinant 30 proc., o mažinimą apskaičiuojant pagal ankstesnio laikotarpio metu pasiektą lygį. 1956 m. kovo mėn. darbo grupės pranešime buvo propaguojamas 10 m. pereinamasis laikotarpis, pirmaisiais penkeriais metais tarifus mažinant 60 proc. Šis klausimas buvo minimas pasiūlymo dėl rezoliucijos 10–11 dalyse. 10 dalyje ministrai buvo raginami išdėstyti savo poziciją dėl darbo grupės pasiūlymo dėl 10 m. pereinamojo laikotarpio, o 11 dalyje buvo kritiškai vertinama tai, kad pagal delegacijos vadovų siūlomą tvarką tarifai per pirmus aštuonerius metus būtų sumažinti perpus, o likusi dalis turėtų būti panaikinta

77 Ten pat, p. 325.

78 M. Blank kalba, ten pat.

79 Dok. D 10.

80 Dok. C 5, C 6, C 7, C 8.

81 Dok. D 11, p. 9.

82 Dok. B 13, p. 451–528.

83 Visi. III del Doc. C 7.

84 Aukščiausio lygio institucijos ekonominio padalinio direktorius, kuris tikriausiai dirbo ekspertų komitete.

85 Šiuo laikotarpiu muitų tarifai turėjo būti laipsniškai panaikinami.

1957-2007

2�


vos per ketverius metus. M. Uri padarius keletą aiškinamųjų pastabų ir įvykus trumpai diskusijai išsamios rezoliucijos tinkamumo ir muitų tarifų mažinimo klausimais, tos dvi dalys iš pasiūlymo dėl rezoliucijos buvo išbrauktos��. Tada buvo iškeltas bendros valiutos klausimas.

Nors tuo metu tai buvo neesminis klausimas, šiandien, kai euras jau įvestas, šis klausimas įdomus visiems, peržiūrintiems 1956 m. dokumentus. H. G. Caillavet pažymėjo, kad muitų tarifų panaikinimas turėtų poveikį kainoms šalyse, kurių ekonomika didžiąja dalimi nelaisva, ir iškėlė klausimą, ar „siekiant Europos integracijos ir bendrosios rinkos, visų pirma nereikėtų suformuluoti bendros pinigų politikos“��. M. Uri, kuris 1956 m. gegužės mėn. posėdžiuose tikriausiai veikė daugiau kaip ekspertų komiteto atstovas negu kaip aukščiausio lygio institucijai dirbantis ekspertas, pasakė, kad esant dabartinei padėčiai bendra valiuta neįgyvendinama ir kad pasirinktas kelias – laipsniškas nacionalinės šalių ekonomikos susijungimas; tačiau valstybių narių diskusijos dėl pinigų politikos klausimų, galinčių trukdyti bendrajai rinkai, nebuvo atmestos. G. Gozard teigė, kad M. Uri atsakymai neteisingi, nes net ir neįvedus bendros valiutos galima įkurti įstaigą, atsakingą už pinigų politikos formavimą��. Klausimas toliau nebuvo nagrinėjamas.

Per plenarinės sesijos diskusijas klausimas dėl naujosios Bendrijos viršnacionalinio pobūdžio ir toliau iškildavo kartu su kitais, svarbesniais klausimais. Kai kurie nariai teigė, kad jis nebuvo paliestas delegacijos vadovų pranešime, o turėtų; kiti manė, kad buvo, tačiau nepastebimai��.

Šiuo klausimu kalbėjo G. Gozard�0, H. Kopf��, H. Kreyssig��, įvardijęs pagrindinius nagrinėtinus klausimus, ir kiti. G. Gozard leido susidaryti išankstinį įspūdį apie pranešimą dėl institucinių reikalų, kurį jis ruošėsi pateikti 1956 m. birželio mėn.

H. Kopf pasiskundė, kad delegacijos vadovų pranešime pateiktoje sistemoje aiškiai nenubrėžta ribų tarp bendros ekonominės politikos, kuri ir toliau išlieka atskirų valstybių atsakomybė, ir su bendrąja rinka susijusių priemonių, už kurią atsakingos Bendrijos institucijos; pvz., muitų tarifai bus nustatomi Bendrijos lygmeniu, bet darys poveikį nacionaliniams biudžetams. Ypač sudėtingas klausimas – kaip integruoti itin specifinių bruožų turintį žemės ūkio sektorių į bendrąją rinką. Vienas kitam ypač prieštaravo bendras valstybės pagalbos draudimas ir valstybės subsidijos, kurias ūkininkai gaudavo daugelyje valstybių ir kurios buvo reikalingos, kad ūkininkavimas liktų pelningas.

H. Kopf teigė, kad yra du galimi būdai daryti pažangą socialinėje srityje – įkurti konsultacinį komitetą, koks jau egzistuoja EAPB, ir suderinti socialinės apsaugos teisės aktus; delegacijos vadovų pranešime buvo raginama tai daryti daugelyje sričių, pvz., vienodo užmokesčio moterims ir vyrams, darbo savaitės, atostogų. H. Kopf tikėjosi, kad būsimoji Asamblėja dalyvaus derinimo darbe, bet pažymėjo, kad problema taps siūlomų institucijų nepakankamas viršnacionalinis pobūdis.

Imdamasis socialinės politikos temos, H. Kreyssig pastebėjo, kad jeigu kompetencijos trūkumą šioje srityje dar buvo galima toleruoti EAPB, visas rinkas apimančioje Bendrijoje tai jau nebus įmanoma. Taip pat reikėjo pradėti taikyti visiško užimtumo politiką, o nesugebėjimas suderinti finansinės, ekonominės ir socialinės politikos stabdytų naujosios Bendrijos sėkmę.

Be to, H. Kreyssig įtikinamai išdėstė socialistų poziciją dėl Euratomo monopolinės skylančių medžiagų nuosavybės.

86 Dok. C 7, p. 4–6.

87 Ten pat, p. 6.

88 Ten pat, p. 7.

89 Tarp pirmesniųjų buvo H. Kopf, tarp paskesniųjų – M. Debré.

90 Dok. B 13, p. 459–468.

91 Ten pat, p. 478–482.

92 Ten pat, p. 516–519.

28


6. Instituciniai aspektaiJie buvo aptarti atskirame pranešime��, aptartame plenarinėje sesijoje 1956 m. birželio 21 d. Dėl pranešimo, kurį parengė institucinių reikalų pakomitetis, kilo darbo grupės narių susirūpinimas; po gyvos diskusijos darbo grupė nusprendė jo nepatvirtinti, bet leisti jį pateikti plenarinėje sesijoje kaip tarpinį pranešimą��.

Pranešime buvo išnagrinėti delegacijos vadovų pasiūlymai pagal institucijas, pastabos ir papildomi pasiūlymai. Pagrindiniai pranešime pateikti pasiūlymai buvo šie:

- suteikti dabartinėms institucijoms naujose Sutartyse numatytas galias ir iš dalies pakeisti EAPB sutartį, net jeigu vienintelės bendros institucijos būtų Asamblėja ir Teisingumo Teismas, kaip siūlė delegacijos vadovai;

- suteikti Komisijai iniciatyvos teisę bendrais politikos klausimais;

- laipsniškai pasiekti, kad ministrai taptų atskaitingi Asamblėjai;

- Ministrų Taryboje laipsniškai pakeisti vieningą balsavimą bendrais politikos klausimais kvalifikuotos balsų daugumos principu;

- Ministrų Taryboje skaičiuoti nacionalinius balsus pagal gamybos kiekius;

- suteikti Asamblėjai teisę aptarti kiekvieną biudžeto skyrių ir iš dalies pakeisti biudžetą��;

- suteikti Asamblėjai teisę tvirtinti nacionalinių vyriausybių skiriamus Komisijos narius ir tvirtinant pareiškimus dėl nepasitikėjimo Komisija reikalauti absoliučios, o ne paprastos daugumos;

- išplėsti Asamblėjos teisę aptarti Komisijos pasiūlymus iki bendrų ekonominės politikos klausimų;

- padidinti Asamblėjos narių skaičių – ne tik bendrosios rinkos ir Euratomo „sudėtis“, bet ir apskritai, įtraukiant EAPB „sudėtį“;

- Teisingumo Teisme įkurti trejus rūmus, apimančius EAPB, bendrąją rinką ir Euratomą, taip išvengiant asocijuotų teisėjų – ekonominių reikalų specialistų skyrimo ne iš Teismo (kaip numatyta delegacijos vadovų pranešime); turėtų būti suteikta teisė į šiuos rūmus kreiptis valstybėms narėms, įmonėms ir profesinėms sąjungoms; prokuratūrai turi būti suteikta teisė veikti savo iniciatyva;

- įkurti konsultacinę įstaigą, atstovaujančią profesinėms sąjungoms;

- įkurti centrinių bankų valdytojų tarybą siekiant pasirengti pinigų sąjungai.

1956 m. birželio 21 d. posėdyje��, G. Gozard trumpai išdėstė savo pranešimą, o kai kuriais klausimais pasakė daugiau negu buvo pateikta pačiame pranešime, pvz., paragino suteikti Asamblėjai teisę rengti mokesčių teisės aktus visoms valstybėms narėms. Po to vykusių diskusijų metu H. Kopf�� atkreipė dėmesį į tikrąjį diskusijų tikslą – nustatyti Asamblėjos padėtį šiuo klausimu prieš kitus posėdžius, kuriuose P. H. Spaako vadovaujamas ekspertų komitetas planavo rengti sutarties projektus. H. Kopf paaiškino, kad delegacijos vadovų pasiūlymu dviem naujoms Bendrijoms būtų įkurtos dvi Komisijos, atskiros nuo EAPB aukščiausio lygio institucijos. Du nauji vykdomieji organai atliktų ne tokį svarbų vaidmenį kaip EAPB vykdomoji valdžia, o Ministrų Taryba atliktų pagrindinę funkciją

93 Dok. D 12.

94 C 9, p. 3–14.

95 Remiantis delegacijos vadovų pranešimu, Asamblėja galėjo tik pritarti visam biudžeto projektui arba jį atmesti.

96 Dok. B 14, p. 750–760.

97 Ten pat, p. 755–757.

1957-2007

2�


ir balsuotų vieningai tik tam tikrais atvejais. Tai buvo vienintelis aspektas, kuriuo H. Kopf išsamiai pareiškė savo nuomonę teigdamas, kad palaiko siekį vieningą balsavimą taikyti tik nedaugeliu itin svarbių klausimų.

Tai paaiškinęs, H. Kopf toliau tęsė diskusijas dėl Parlamento vaidmens��; jis teigė, kad trims Bendrijoms turėtų būti viena Asamblėja. Greitai apžvelgęs ne tokius svarbius arba dar nepribrendusius klausimus, pvz., narių skaičių ir jų rinkimą visuotiniu balsavimu, H. Kopf ėmėsi pagrindinio klausimo – Parlamento vaidmens, kuris, remiantis delegacijos vadovų pasiūlymais, turėtų būti nedidelis, ypač žinant, kad Parlamentas neturės teisės svarstyti bendros politikos. H. Kopf išreiškė požiūrį, kad būsimas Tarybos vaidmuo koordinuojant valstybių narių ekonominę politiką turėtų būti suderintas su Parlamento teise spręsti ekonominius klausimus ir biudžeto valdymo teise, panašia į turimą nacionalinių parlamentų��. Siekiant suvienyti valstybes nares, tai buvo būtina.

7. Socialiniai aspektaiSocialiniai Europos integracijos aspektai, keletą kartų iškelti parlamento diskusijų metu, formaliai buvo aptarti pranešime�00, dėl kurio buvo diskutuojama 1956 m. lapkričio mėn. plenarinėje sesijoje. Pranešime buvo kritikuojama delegacijos vadovų pasiūlymuose esanti nuostata, pagal kurią Komisija galėtų perduoti klausimus tik Ministrų Tarybai ir tai, kad Asamblėjai nenumatyta galimybė dalyvauti gerinant gyvenimo ir darbo sąlygas ir derinant socialines įmokas�0�. Pranešime buvo raginama įkurti centrinį darbo rinkos koordinavimo biurą. Taip pat buvo raginama konsultuotis su darbuotojais�0�.

W. Birkelbacho pranešime netgi buvo raginama sukurti bendrą užimtumo politiką, pagal kurios tikslus būtų naudojamas investicinis fondas. Ypač skubiai reikėjo priemonių programos, pagal kurią būtų mažinamas struktūrinis nedarbas. Be to, valstybės narės turėtų siekti sumažinti darbo valandas, suteikti paramą nedarbo atveju ir užtikrinti vienodą užmokestį vyrams ir moterims. Taip pat reikėtų įvesti priemonę, užtikrinančią, kad darbuotojams migrantams būtų suteiktos reikiamos teisės pagal įvairias gerovės sistemas�0�.

Po trumpų diskusijų, kurių metu kalbėjusieji pareiškė paramą, Asamblėja patvirtino rezoliuciją, kuria buvo pritariama pranešimui�0�.

98 H. Kopf buvo pirmasis narys, nuosekliai naudojęs terminą „Parlamentas“ pavadinti konsultaciniam organui, kuris turėjo atsirasti po Romos sutarčių; o žodį „Asamblėja“ vartojo tik atitinkamai EAPB institucijai pavadinti.

99 Panašią nuomonę pareiškė H. Kreyssig (Dok. B 14, p. 757–758).

100 Dok. D 13, p. 23.

101 Ten pat, p. 25.

102 Ten pat, p. 26.

103 Ten pat, p. 25–26.

104 Dok. B 15, p. 104–-117; Dok. B 16, p. 143–144 (rezoliucijos tekstas ir balsavimas dėl jos).

1957-2007

�1

I I I B E N D R O J I A S A M B L Ė J A I R T A R P V Y R I A U S Y B I N Ė K O N F E R E N C I J A

III

B E N D R O J I A S A M B L Ė J A I R TA R P V Y R I A U S Y B I N Ė K O N F E R E N C I J A

1. Galutinė derybų stadija1956 m. darbo grupės pateiktais pranešimais dėl bendrosios rinkos, Euratomo, institucinių aspektų ir tų metų lapkričio mėn. atitinkamo Asamblėjos komiteto pateiktu pranešimu dėl socialinių aspektų buvo užbaigti Bendrosios asamblėjos svarstymai dėl sutarčių, dėl kurių buvo deramasi, turinio. Dabar prasidėjo galutinė stadija, kurios metu paskutiniais mėnesiais prieš pasirašant Sutartis Asamblėja darė spaudimą derybininkams.

Pirmasis žingsnis buvo H. Spaako pranešimai darbo grupei dėl 1956 m. gruodžio 8 d. posėdžio metu vykusių derybų pažangos�0�. Kai po atlėgusio Venecijos konferencijos optimizmo buvo suvokta, kad esama ir kitų problemų, padėtis jau nebuvo ideali: diskusijas lėtino daugelio ekspertų pakeitimas, delegacijos pateikė išlygų ir naujų pasiūlymų. Visų pirma Prancūzija pareiškė, kad negalės prisijungti prie bendrosios rinkos, jeigu jai nebus suteikta keleto apsauginių išlygų, kuriomis būtų atsižvelgiama į jos ekonominę padėtį. Tačiau Prancūzijos prašymai neapsiribojo apsauginėmis išlygomis, o buvo susiję ir su daug bendresniais klausimais, pvz., užjūrio teritorijų įtraukimu į bendrąją rinką, įvairiomis perėjimo iš pirmosios į antrąją bendrosios rinkos stadiją procedūromis, socialinių įmokų derinimu, eksporto subsidijų ir tam tikrų importo muitų išlaikymu, apsauginių išlygų mokėjimų balanso sutrikimų atveju ir keletu prieštaravimų dėl naujųjų Sutarčių taikymo.

Vokietija savo ruožtu pateikė pasiūlymų, alternatyvių pateiktiems delegacijos vadovų pranešime dėl skylančių medžiagų tiekimo Euratomo pagrindu. Ji paprieštaravo Euratomo pirmumo teisei urano atžvilgiu ir propagavo laisvą rinką.

Kitos delegacijos nebuvo pasirengusios paremti Vokietijos pasiūlymų. Tačiau jos buvo pasirengusios paremti Prancūzijos pasiūlymus, ypač dėl socialinių įmokų derinimo. Rasti įvardytų problemų sprendimą padėjo lapkričio 6 d. dvišalis Konrado Adenauerio ir Guy Molleto posėdis. Šis posėdis buvo svarbesnis, negu gali atrodyti iš P. H. Spaako pranešimų, kuris jį keletą kartų minėjo kalbėdamas įvairiais klausimais. Politine prasme jis reiškė ypatingų Prancūzijos ir Vokietijos santykių pradžią, o derybų prasme jame buvo išspręsta keletas didelių problemų: jame buvo išspręstas Euratomo klausimas patvirtinant Venecijos pasiūlymus (Vokietija atsisakė savo pasiūlymų) ir pasiektas kompromisas dėl apsauginių išlygų, susijusių su mokėjimų balanso sutrikimais.

Nors pažanga buvo daroma daugelyje sričių, užjūrio teritorijų klausimas, dėl kurio Prancūzijos ir Belgijos memorandumas sukėlė kitų delegacijų susirūpinimą, liko neišspręstas.

Vienas klausimų, apie kurį kalbėjo P. H. Spaak, buvo Jungtinės Karalystės stojimas. Jungtinė Karalystė buvo pasirengusi prisijungti prie laisvos prekybos erdvės, o prie bendrosios rinkos – ne, nes tam ji turėtų atsisakyti susitarimų su Sandraugos šalimis. Nors ir pritardamas tokiems veiksmams, P. H. Spaak žinojo laisvos prekybos erdvės kūrimo problemas.

105 Dok. A 3, p. 12–36.

�2


Kalbant apie Sutarčių turinį, rengti Euratomo sutartį, nepaisant Prancūzijos ir Vokietijos susitarimo, pasirodė esą itin sudėtinga, nes turinys buvo specializuotas ir nepažįstamas. Todėl buvo apsiribota Sutartyje nustatant pagrindinius principus tolesniems teisės aktams.

Institucine prasme P. H. Spaak patvirtino tarpvyriausybinio komiteto požiūrį, kad trims Bendrijoms turėtų būti sukurta viena Asamblėja, bet atkreipė dėmesį į tai, kad naujausioje Prancūzijos parlamento rezoliucijoje buvo raginama sukurti asamblėją, atskirą nuo EAPB Asamblėjos. Nors P. H. Spaak ir neatstovavo šiam požiūriui, jis nemanė, kad dėl šio klausimo verta rizikuoti Sutartimis. Kalbant apie institucijų pusiausvyrą, kurią reikėjo sukurti, P. H. Spaak nepalaikė nė vienos iš šių galimybių – suteikti daugiau teisių Tarybai ar perkelti pusiausvyrą arčiau Komisijos.

Balsavimas Taryboje buvo labai opus klausimas. Vyravo požiūris, kad pirmojoje stadijoje reikėtų vieningumo, antrojoje – kvalifikuotos balsų daugumos, o paskui – tikriausiai paprastos daugumos. Tačiau vienodas visų valstybių narių statusas atrodė gana idealistiškai; norint įveikti vieningumo taisykle nustatytus apribojimus, reikėjo svertinio balsų skaičiavimo sistemos. Apgalvotai svertinio balsų skaičiavimo sistemai bent jau iš esmės pritarė visos delegacijos ir esant tokiai padėčiai diskusijos buvo sutelktos į sistemą, kuria kiekvienai iš trijų didžiųjų šalių būtų skirti keturi balsai, du – Belgijai ir Nyderlandams, vienas – Liuksemburgui.

Darbuotojų atstovavimo tema P. H. Spaak paskelbė, kad planuojama įkurti Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą. Tarpvyriausybinio komiteto pirmininkas socialinės politikos atžvilgiu laikėsi itin atsargaus požiūrio:

Bendroji rinka iš esmės yra ekonominis ir techninis dalykas [ ..]. Būtų neteisinga sudaryti įspūdį, kad jai skirtomis nuostatomis siekiame iš naujo teikti pasiūlymus dėl viršnacionalinių ir politinių institucijų, kurie žlugo, kai buvo atmesti ad hoc Asamblėjos parengti planai�0�.

Nepaisant to, buvo jaučiama, kad bendrosios rinkos tikslas turėtų būti socialinių įmokų ir darbo sąlygų derinimas ir kad Komisijai turėtų būti suteikta galimybė teikti pasiūlymus šiuo klausimu.

Vis dėlto, atsižvelgdamas į opų šio klausimo, su kuriuo buvo susijusios tam tikros Prancūzijos prašytos išlygos, pobūdį, P. H. Spaak nepritarė, kad būtų kuriamos pinigų politikos formavimo galių turinčios institucijos. Sukūrus tokias institucijas, Sutartys gali likti nesudarytos.

2. Darbo grupės memorandumasDarbo grupė manė, jog reikia pranešti tarpvyriausybinei konferencijai apie savo požiūrį ir šiuo tikslu 1957 m. sausio 7 d. surengė posėdį siekdama apsvarstyti žodinius M. J. van der Goeso, G. Gozardo ir P. Wigny pranešimus dėl darbo grupės pasiūlymų tarpvyriausybinei konferencijai parengimo�0�. Sausio 7 d. posėdžio protokolo Europos Parlamento archyvuose nėra�0�, bet yra šia proga parengtas memorandumas�0�. Jau 1956 m. gruodžio 10 d. darbo grupės pirmininkas R. Motzo laiške, kuriame jis dėkojo P. H. Spaakui už jo gruodžio 8 d. įnašą��0, jam priminė keletą pamatiniais laikomų aspektų:

- Sutartimis Komisijai suteiktos galios ir kompetencijos turėtų būti kuo platesnės ir realesnės;

106 Ten pat, p. 27.

107 Ten pat, p. 40.

108 Iš to, kad šio protokolo patvirtinimo nėra kitų posėdžių darbotvarkėje, galima spręsti, kad protokolas nebuvo rašomas. Tolesni įvykiai taip pat rodo, kad sausio 7 d. posėdis faktiškai buvo neformalus keleto vadovaujančių grupės narių posėdis siekiant parengti memorandumą.

109 Dok. A 6.

110 Dok. A 5.

1957-2007

��

I I I B E N D R O J I A S A M B L Ė J A I R T A R P V Y R I A U S Y B I N Ė K O N F E R E N C I J A

- Asamblėjai turėtų būti suteiktos ne tik priežiūros galios, bet ir tam tikra iniciatyvos teisė ir realios parlamentui būdingos galios;

- Asamblėja turėtų būti esama EAPB Bendroji asamblėja;

- naujose Sutartyse turėtų būti veiksmingos formuluotės, kuriomis būtų numatyta glaudžiai įtraukti naujųjų Europos Bendrijų užjūrio teritorijas��.

Memorandume, kuris vėliau tapo Bendrosios asamblėjos rezoliucija��, buvo plėtojami R. Motzo laiške išdėstyti aspektai. Jame buvo reiškiamas susirūpinimas, kad rengiamose Sutartyse numatytos institucijos, ypač vykdomoji, turės mažiau galių negu EAPB institucijos: Bendrijos interesų skatinimas visų pirma priklauso nuo to, ar esama nepriklausomos vykdomosios valdžios, kuri už savo politiką būtų atsakinga Europos asamblėjai��.

Kita problema buvo nepakankamos parlamento priežiūros galios. Remiantis darbo grupės gauta informacija, šios galios neapėmė svarbių institucijų, pvz., Jungtinio tyrimų centro, Euratomo tiekimo agentūros, Pinigų biuro ir Bendrosios rinkos investicijų fondo, sprendimų. Pirmoji parlamentų prerogatyva – balsuoti dėl biudžeto��.

Memorandume buvo ne tik pabrėžiama, kad trims naujomis Sutartimis įkurtoms Bendrijoms turėtų būti sukurta bendra Asamblėja ir bendras Teisingumo Teismas, bet ir siūloma sukurti koordinavimo būdus, pvz., Pirmininkų sueigą��.

3. Plenarinės diskusijos dėl derybų pažangos1957 m. vasario 12 d. Bendroji asamblėja be diskusijų apsvarstė trijų darbo grupės pranešėjų pranešimus žodžiu. Šių pranešimų, kurie buvo parengti po neformalių kontaktų su tarpvyriausybine konferencija, tikslas buvo informuoti plenarinę sesiją apie derybų dėl rengiamų sutarčių turinio ir likusių politinių sunkumų pažangą. Apskritai visi trys pranešėjai apgailestavo, kad tekstai dar neužbaigti, o tai reiškė, kad jie nebus labai konkretūs.

M. J. van der Goes�� pasakė, kad derybų užbaigimas, iš pradžių suplanuotas sausio 25 d., o paskui – vasario 10 d., ir vėl buvo atidėtas ir kad dėl probleminių klausimų vis dar buvo diskutuojama esant atmosferai, kuri po keleto nesusipratimų nuolat gerėjo, bet galėjo būti ir sugadinta, jeigu Asamblėja būtų laikiusis ginčytinos pozicijos. Nepaisant to, pranešėjas apgailestavo, kad aukščiausio lygio institucija, nors dalyvavo ekspertų komitete, nedalyvauja tarpvyriausybinės konferencijos procedūrose, ir skundėsi, kad problemas, kurias, atrodė, iš pradžių kelia tik Prancūzija, dabar pateikia visos šalys. Jis visų pirma nurodė skirtingas Šešeto pozicijas dėl užjūrio teritorijų klausimo.

Teigiama naujiena buvo tai, kad šalys netrukus turėjo pasiekti kompromisą dėl žemės ūkio, bet transporto klausimai (kuriais pagrindinės taisyklės dar nebuvo sukurtos) ir išorės tarifų problema (t. y. prekių klasifikavimas) dar nebuvo išspręsti. Vis dėlto pagrindinis J. M. van der Goeso rūpestis buvo susijęs su sprendimų priėmimo procedūromis. Komisijos ir Tarybos galių pasiskirstymas (arba veikiau kiekvienai jų priskirtas sprendimų priėmimo procedūrų skaičius) krypo link Tarybos, pakenkdamas Asamblėjos, kuriai ministrai nebuvo atskaitingi, turimoms priežiūros galioms. Šis

111 Tai iš esmės buvo tos pačios dienos G. Gozard pastabose. Dok. A. 4.

112 Dok. D 14.

113 Dok. A 16, II punktas.

114 Dok. A 16, III punktas.

115 Dok. A 16, IV punktas.

116 Dok. B 17, p. 187–190.

��


klausimas buvo ne tik kiekybinis, bet ir procedūrinis, t. y. ar balsavimas Asamblėjoje turi įvykti prieš balsavimą Taryboje, ar po jo. Pranešėjas labiau pritarė antrajai nuomonei. Ta pati problema iškilo dėl kito opaus klausimo – balsavimo dėl biudžeto.

P. Wigny�� dar kartą pabrėžė, kad branduolinė energija būtina būsimam Europos vystymuisi, o savo pranešimą dėl derybų dėl Euratomo paminėjo tik antroje savo kalbos dalyje. Su prekybos ir pramonės reikalais susijusius sprendimus dėl bendrų iniciatyvų, remdamasi Komisijos pasiūlymu, priimtų Ministrų Taryba. Jose galėtų dalyvauti privatūs trečiųjų šalių operatoriai; jie veiktų kaip mažosios ir didžiosios Europos tarpininkai. Būtų vykdomos ne tik bendros, bet ir privačios iniciatyvos, kurioms būtų taikomas konkrečių formų koordinavimas ir stebėjimas.

Pats opiausias klausimas buvo karinė ir sveikatos kontrolė. Karinė kontrolė, apimanti apsaugos nuo radioaktyvių medžiagų ir atliekų naudojimo branduoliniams ginklams priežiūrą, remiantis tarptautinės įstaigos rengiamomis ataskaitomis ir patikrinimais, turėtų būti atliekama stebint ir atsekant medžiagas visose jų apdorojimo ir transportavimo stadijose. Kita vertus, sveikatos kontrolė, remiantis Europos direktyvomis, iš esmės būtų valstybių narių pareiga.

P. Wigny teigė, kad derybomis suformuotos Euratomo nuostatos priimtinos, nors patenkina ir ne visus lūkesčius.

G. Gozard aptarė institucinius aspektus��. Komisija turėjo mažiau galių negu EAPB aukščiausio lygio institucija, tačiau dabartinėje derybų stadijoje šios galios buvo didesnės negu propaguojamos delegacijos vadovų pranešime. Be to, Komisijos vaidmenį stiprino balsavimo Taryboje sistema, kuria vadovaujantis vykdomosios valdžios pasiūlymus buvo galima patvirtinti arba atmesti en bloc didžiąja balsų dauguma, tačiau iš dalies juos keisti buvo galima tik vieningai. Be to, Taryba po pereinamojo laikotarpio įgytų teisę balsuoti kvalifikuota balsų dauguma, vadovaudamasi sistema, kurią G. Gozard išsamiai paaiškino.

Jis taip pat išsamiai išdėstė derybų dėl Teisingumo Teismo, kuris būtų bendra trijų Bendrijų institucija, pažangą. Vienintelė pažymėtina pareiškėjo išsakyta pozicija dėl šios institucijos buvo nesutikimas į Teismą įtraukti ekspertų. Nors derėtų skatinti išklausyti ekspertų nuomonę, juos įtraukus, Teismas virstų hibridine įstaiga, sudaryta iš teisėjų ir ne teisėjų; tai turėtų pavojingų padarinių, kurie jo kalboje nebuvo įvardyti.

Asamblėjos klausimu jis džiaugėsi, kad buvo pasirinkta viena bendra Asamblėja trims Bendrijoms; tai būtų ne dabartinė institucija, bet nauja, apimanti EAPB Asamblėją. Kita vertus, jis apgailestavo, kad Asamblėjos galios nebuvo išplėstos, kaip buvo siūloma

eapb bendrosios asamblĖjos Įtaka romos ...Šie archyviniai dokumentai – svarbus istorinis...

Documents