Download - ŠVENTŲ KŪČIŲ TRADICIJOS
ŠVENTŲ KŪČIŲ TRADICIJOS
Štai prasidėjo pirmasis žiemos mėnuo, o kartu su juo ir laukimo
laikotarpis – Adventas, kurio pabaigoje – pačios gražiausios metų
šventės – Kūčios bei Kalėdos.
Advento dvasia primena Kristaus laukimo džiaugsmą.
Advento keliu leidžiamės vis giliau į rimtį, į darną, į susitaikymą su savimi, kitais žmonėmis ir su Dievu.
Kalėdas pradedame švęsti iš vakaro šventa Kūčių vakariene.
Prieš sėsdami prie stalo visi turėdavo nusiprausti. Taip buvo sukuriama sakralinė aplinka, kad ne tik švariu kūnu, bet ir švaria sąžine pradėtume naują, skaistų gyvenimo etapą.
Pamažu artėja šventas vakaras. Prie Kūčių stalo paprastai renkamasi
patekėjus Vakarinei žvaigždei. Pagal seną tradiciją prie bendros Kūčių
vakarienės stalo būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę.
Prieš dengiant Kūčių stalą, po balta staltiese paklojama šieno – paruošiama „kūtelė“ Viešpačiui.
Ant stalo padedamas kryžius
Žvakė
Kalėdaičiai, parnešti iš Bažnyčios
Svarbiausias kalėdinių papročių akcentas yra kalėdaičio laužymas.
Kai Kūčių vakare laužome kalėdaitį, pasižadame dalytis vieni su kitais Dievo malonėmis, meile,
rūpesčiais, džiaugsmais, nešioti vieni kitų naštas. Todėl kalėdaičio laužymas palydimas paties Jėzaus išmokyta „Tėve mūsų“ malda.
Visi nurimę laukia ženklo. Ir jis pasirodo – užteka Betliejaus
žvaigždė.
„ Aš pasaulio šviesa“(Jn 8,12) –
prabyla Jėzus.
Atverkime širdis – jau laikas!
Paruoškime MEILEI vietą prie stalo. Priglauskime prie širdies tuos, kurie nuo mūsų kentėjo, pamilkime mūsų
nemylinčius.
Tai ir bus mūsų didžiausias stebuklas,
kurį mums šiąnakt dovanoja Kūdikėlis
Jėzus.
Parengė tikybos mokytoja metodininkėDaiva Adomaitienė