Download - Spalva architektūroje
SPALVA
ARCHITEKTŪROJE
Donatas Cesiulis
2013
2
TURINYS
01_ĮVADAS; 3. (darbo tikslas, klausimai, struktūra)
02_SPALVOS SĄVOKA IR FUNKCIONAVIMO PAGRINDAI; 4. (spalvos funkcionavimo principas, informacijos perdavimas, sąryšis su šviesa, taikymas architektūroje)
03_SPALVOS TAIKYMO ARCHITEKTŪROJE METODAI; 8. (tyrimo aspektai ir metodai)
-Gamtos spalva (pirminė medžiaga, technologinis apdorojimas, gamybinis procesas); 8.
-Struktūrinė spalva (sistema, modulis, kompozicija); 14.
-Cheminė spalva (dominantė, tinkavimas, spinduliavimas). 20.
04_KURSINIO PROJEKTO SPALVINIAI SPRENDIMAI; 26. (tipologinis spalvos atitikmuo, naudojamos medžiagos, SPALVOS ir jų tonai)
05_IŠVADOS; 28.
06_NAUDOTA LITERATŪRA. 29.
3
01_ĮVADAS (darbo tikslas, klausimai, struktūra);
Darbo tikslas:
Ištirti spalvos įtaką pastato struktūrai ir nustatyti kokiais principais ji daro įtaką pastato tektonikai
ir kompleksiškumui. Išskirti sąsają tarp statybos metodo ir spalvos panaudojimo.
Keliami klausimai:
-Kokia yra spalvos architektūroje paskirtis?
-Ar spalva gali turėti stipraus struktūrinio ir tektoninio taikymo pagrindo architektūroje?
-Kokiu būdu ji siejasi su pastato struktūros detalėmis (konstrukcijomis, medžiagų gamybos
procesu, dizaino ir projektavimo sprendimais)?
Darbo struktūra:
Išskiriamos trys pagrindinės spalvos taikymo architektūroje grupės (gamtos, struktūrinė, cheminė).
Nagrinėjami pavyzdžiai kurių duomenimis analizuojamos spalvos taikymo būdų savybės ir
gaunamo poveikio įtaka architektūros struktūrai.
Šis darbas yra atsiskaitymas už Architektūros magistro studijų modulį ARARM11203 - statinių
architektūra: kompleksiškumas ir tektonika. Jame aptariama spalva jos esminiu pobūdžiu (fizinės
savybės), bet svarbiausia – orientuojamai į jos sąsaja su architektūra. Šio darbo ketvirtajame
skyriuje pateikiama dalis susieta su vykdytu kursiniu projektu, kur aptariami spalvos taikymo
principai architektūrinio objekto lygmenyje.
Spalvos architektūroje tema yra itin aktuali šiandieną. Vis dažniau spalviniai sprendimai apsiriboja
atsitiktiniu kompoziciniu sprendimu, kuris nesuteikia architektūros objektams ar miesto audinio
dariniams svarbesnės informacijos, svarbos ar reikšmingumo. Spalvos taikymas yra įgimta
žmogaus savybė. Spalva padeda mums atskirti objektus, reiškinius ir gamtoje yra randama visur.
4
02_SPALVOS SĄVOKA IR FUNKCIONAVIMO PAGRINDAI (spalvos funkcionavimo principas, informacijos perdavimas, sąryšis su šviesa, taikymas architektūroje);
- SPALVOS FUNKCIONAVIMO PRINCIPAS:
Tai ką mes kasdienėje kalboje vadiname spalva galima būtų apibūdinti ganėtinai sudėtingesnėmis
fizikos teorijos sąvokomis. Prigimtinė spalvos forma yra banga. Tai nėra materialus objektas,
spalva neužima tūrio ir negali būti apčiuopiama. Masę ir formą gali turėti tik objektai pasižymintys
tam tikromis spalvinėmis savybėmis [2.]. Toliau pateikiamas fizikinis spalvos apibrėžimas: ,,
Spalva – pojūtis, kurį žmogui formuoja specifinė spalvinės regos sistemos organizacija. Spalva
taip pat yra objektų ar šviesos šaltinių savybė. Spalva nusako atspalvio vietą spektre.“
(http://lt.wikipedia.org/wiki/Spalva).
- INFORMACIJOS PERDAVIMAS:
Pirminė spalvos egzistavimo paskirtis – informacijos perdavimas. Spalva informuoja apie
besikeičiantį orą, sugedusius maisto produktus, paros laiką ir kitokius kasdieninius gyvenimo
procesus. Spalva itin paplitusi biologiniame pasaulyje. Kiekvienas gamtos organizmas pasižymi
specifinėmis ir tik jam būdingomis spalvinėmis savybėmis. Stebėdamas aplinką žmogus iš jos gali
išskirti kiekvieną, net ir patį smulkiausią, jos elementą, padedant spalvai, tonams ir šviesai. Spalva
yra neobjektyvus suvokimo metodas. Priklausomai nuo objektų išsidėstymo vienas kito atžvilgiu,
spalvų suvokimas mūsų smegenyse keičiasi, tam kad atskirti du šalia stovinčius mėlynus objektus,
mūsų smegenys pradeda manipuliuoti matomu vaizdu, tokiu būdu padedant atskirti atskirus
objektus iš aplinkos.
Gebėjimas skirti spalvas ir tokiu būdu identifikuoti objektus aplinkoje yra būtinas kiekvieno gyvo
organizmo išgyvenimo principas. Būtent dėl to kiekviena gyvybės forma turi tam tikro išsivystymo
lygio regos aparatą. Mažiausios gyvybės formos dažniausiai naudojasi kitokio lygmens jutimo
receptoriais, kadangi jų mastelio aplinkoje (mūsų – žmonių suvokimo lygmeniu), kur aplinka
suvokiama plokštumomis ir objektais, spalva praranda prasmę. Spalva, mums artimomis
sąvokomis, yra suprantama žmogaus mastelyje. Mūsų funkcionavimo terpė pasižymi specifinėmis
mastelio, proporcijų ir dydžių savybėmis.
5
Moksliškai nustatyta, jog spalva taipogi gali stipriai veikti žmogaus jausmus, savijautą ir psichinę
būklę. Kadangi spalvos nėra tiesiog estetinis vizualus fenomenas, jos turi savybių keisti kitas
aplinkos ar organizmų daleles.
Fizikinis spalvos absorbavimo procesas (nr.1)
María L. F. de MATTIELLO, Colour and light in architecture, AIC 2004
- SĄRYŠIS SU ŠVIESA:
Spalvos suvokimas yra neįmanomas be šviesos. Sklindantys šviesos spinduliai atsimuša į objektą.
Didžioji dalis spalvų spektro sugeriama, o atspindėta į aplinką spalva pasiekia mūsų regą, kur
smegenyse apdorota informacija suvokiama kaip tam tikras spalvinis tonas. Įdomu tai, jog
smegenys spalvos dažnius naudoja dvejoms paskirtims. Visų pirma spalva skirta vizualinio
rezultato formulavimui, kuris skirtas mūsų sąmoningai veiklai. Tačiau spalvos pernešama
informacija taip pat reguliuoja mūsų pasamoninės veiklos rezultatus [4.]. Spalvų tamsėjimas esant
šviesos trūkumui, stimuliuoja atpalaiduojančius ir mieguistus jausmus mūsų organizmui, tokiu
būdu perspėjant apie artėjančią naktį (žr. iliustracija nr.1).
Spalva taipogi glaudžiai siejasi su kitomis svarbiomis architektūrinėmis priemonėmis kaip forma,
tekstūra ir faktūra. Visos šios esminės vizualaus suvokimo savybės sudaro visuminį vaizdą kuriame
ir yra suvokiami architektūriniai objektai, miesto kompoziciniai dariniai ir kitokie aplinkos bei
erdvės organizavimo elementai (žr. iliustracija nr.2). Todėl priimant spalvinius sprendimus
architektūroje svarbu suvokti platesnį mastelį ir vienos meninės priemonės taikymo erdvėje
pasekmes bendroje pastato estetinėje išraiškoje.
6
-SPALVINIS SUBJEKTYVUMAS:
Spalva egzistuoja tiktai žmogui, tuo tarpu realioji aplinka yra bespalvė. Spalva egzistuoja tik
tuomet, kai atsiranda stebėtojas. Kiekvienas organizmas turi skirtingo pobūdžio regėjimo organus,
dėl ko ir spalvos suvokimas yra grynai subjektyvus reiškinys [5.]. Tarp žmonių neretai pasitaiko
regos sutrikimų kurie iškreipia gaunamą spalvinę informaciją arba iš vis jos neperteikia. Net ir be
tokių išskirtinių atvejų spalvinis subjektyvumas yra akivaizdus, kadangi didelės dalies žmonių akys
pasižymi tam tikrais spalvinio suvokimo niuansais, to pasakoje primerkęs skirtingas akis žmogus
vaizdą mato skirtingoje toninėje skalėje.
Spalvinis subjektyvumas taipogi akivaizdus keičianti atmosferos sluoksniui. Apsiniaukus visos
spalvos įgauna tamsius tonus, tuo tarpu giedrame ore spalvos priartėja prie savo pirminių tonų
verčių. Skirtingais kampais krentantys saulės spinduliai sukuria skirtingų tonų atspalvius lyginant
rytinį apšvietimą su vakariniu. Dėl tokios priežasties gausus spalvinis sprendimas architektūroje
būna retas, kadangi atsiranda pavojus pažeisti erdvinius ar tūrinius sprendimus priklausomai nuo
kintančios aplinkos savybių.
- TAIKYMAS ARCHITEKTŪROJE:
Spalvos taikymas architektūroje egzistavo nuo pačios žmonijos senovės. Net ir pačios
primityviausios gentys sugebėjo išgauti pigmentines medžiagas iš paprasčiausių, aplinkos
paviršiniuose sluoksniuose randamų, uolienų [3.]. Didžioji dalis objektų spalvą įgaudavo natūraliai,
dėl statyboje naudotų medžiagų. Mums artimesnis spalvinio panaudojimo pobūdis prasidėjęs nuo
uolų piešinių vėliau peraugo į pastatų fasadų dekorą ir galiausiai šiandieną naudojamas praktiškai
kiekvienos objekto statyboje. Kaip bebūtų keista, nepaisant kanonizuotų architektūrinių periodų
Toliau referate nagrinėjamas spalvos taikymo būdas, pagal jos išgavimo ir tektoninio
panaudojimo principus. Išskiriamos trys pagrindinės spalvos taikymo architektūroje principų
grupės: gamtos spalva, struktūrinė spalva, cheminė spalva. Kiekviena iš šių grupių skaidoma į
papildomus tris taikymo pobūdžius, kuriose aptariama kaip išgaunama spalva, kaip ji atspindi
pastato tektoninę struktūrą, koks jos poveikis erdvės organizavime.
7
02_SPALVOS TAIKYMO ARCHITEKTŪROJE METODAI (gamtos spalva, struktūrinė spalva, cheminė spalva);
- GAMTOS SPALVA:
Spalva išgaunama iš gamtinių medžiagų ir nėra modifikuojama. Į šią kategoriją patenka iš
natūralių gamtinių medžiagų išgaunami spalviniai sprendimai. Pagrindinės sprendimų grupės:
Pirminė medžiaga, technologinis apdorojimas, gamybinis procesas;
- P I R M I N Ė M E D Ž I A G A
Šioje grupėje nagrinėjami objektai pastatyti iš natūralių gamtinių ir chemiškai nepakeistų
medžiagų. Daugiausiai – molio ir žemės architektūra. Tokie objektai spalvą įgauna per juose
panaudotą medžiagą. Puikus tokios technikos pavyzdys,, Djenne“ mečetė Malyje. Tokiu principu
gauta spalva nėra žmogaus sprendimo pasekmė, ji atsiranda dėl natūralių gamtinių sąlygų.
8
Naudojamos spalvos:
Natūraliomis medžiagomis statomuose objektuose spalviniai koloritai priklauso tik nuo
Vietoje randamų medžiagų savybių. Spalva papildomai neapdorojama ir pigmentas nėra
išgaunamas. Priklausomai nuo klimato zonos ir žemės paviršiaus nuosėdų molio ir žemės
architektūros objektai gali skirtis tonais ir atspalviais. Dominuoja šviesiai rudi, rausvi ir smėlio
spalvos tonai. Kadangi medžiaga yra natūrali, todėl ir objekto spalva yra tikrosios cheminės
sudėties.
Spalvos taikymo pobūdis:
Dėl specifinės statybos technikos tokie objektai pasižymi paviršinėmis spalvinėmis savybėmis.
Spalva išgaunama plokštumos paviršiumi, ko pasakoje bet kurioje vietoje per medžiagą atliktas
pjūvis duos tokį patį spalvinį rezultatą. Tokiame objekte spalviniai tonai yra amžini, tol kol stovi
pats statinys. ,,Djenne“ mečetė yra kasmet atnaujinama nauju molio sluoksniu. Vykstant
šventiniams ritualams molis yra transportuojamas iš tinkamos teritorijos ir tuomet yra drebiamas
ant šventyklos fasado paviršiaus, tokiu būdu taipogi atnaujinant ir pastato spalvą.
Spalvos fizikinės savybės:
Dėl stiprios gamtinės prigimties objektai pastatyti iš natūralių medžiagų pasižymi stipria reakcija į
klimatą ir paros metą. Kaip ir visa mus supanti gamtinė aplinka tokie objektai keičia savo spalvine
savybes priklausomai nuo apšvietimo pobūdžio (žr. analogas 01 illiustr.2). Dėl objekto spalvinio
tapatumo su aplinka, tokie statiniai susilieja su gamtiniu kontekstu ir veikia kaip foninio pobūdžio
elementai panoramose (žr. analogas 01 illiustr.1). Jie neveikia kaip dominantės , bet labiau
niuansiškai išsiskiria iš aplinkos.
Spalvos tektoninės charakteristikos:
Pastato spalvos perduodama informacija – objektas pastatytas iš tos pačios medžiagos kaip ir
žemė ant kurios jis stovi, todėl jis pasižymi panašiomis savybėmis. Spalva šiuo atveju atskleidžia
tikrąją pastato tektoninę charakteristiką. Tokia architektūra pasižymi bene ryškiausiomis
tektoninėmis charakteristikomis, kadangi dažniausiai statyboje nenaudojami jokie tarpiniai ar
papildomi konstrukciniai elementai.
9
- T E C H N O L O G I N I S A P D O R O J I M A S
Šioje grupėje nagrinėjami objektai pastatyti iš natūralių gamtinių medžiagų, kurios buvo vienaip
ar kitaip technologiškai apdorotos, pvz.: tašyti akmenys arba medis. Spalva tokiuose objektuose
išgaunama per techniškai apdorotą statybos medžiagos paviršių. Tai yra gamtos ir žmogaus
technologijos sintezė architektūroje. Tokio objekto pavyzdys yra P. Zumthor projektuotas terminių
vonių kompleksas, kurio fasadai dengti tašytų akmenų trinkelėmis.
Naudojamos spalvos:
Panašiai kaip ir prieš tai nagrinėtoje grupėje, šiame spalvos taikymo metode tonai ir atspalviai
varijuoja priklausomai nuo naudojamos medžiagos. Spalva yra sąlygojama akmens arba medžio
cheminių charakteristikų ir juos veikiančios aplinkos. Veikiami drėgmės, temperatūros ar erozijos
akmens tipo medžiagos gali įgauti šviesiai rudus, smėlio spalvos ir įvairaus spektro pilkų tonų
spalvas. Taipogi tokios uolienos kaip bazaltas gali turėti įgimtus melsvus rausvus atspalvius,
10
būdingus plitų technologijoms. Skirtingose klimato zonose augantys medžiai pasižymi skirtingais
rusvais toniniais atspalviais, kurie gali būti papildomai keičiami techniškai apdorojant jų pjautinį
profilio paviršių. Kiekvieno elemento spalvinė charakteristika kartu su tekstūra ir faktūra skiriasi
niuansiškai, sukuriant atsitiktinumo ir gamtinės dinamikos estetiką (žr. analogas 02 illiustr.1).
Spalvos taikymo pobūdis:
Šioje grupėje objektų spalva išgaunama per medžiagos mechaniškai apdorotą pjūvio plokštumą.
Šioje vietoje spalvos naudojimas skiriasi nuo prieš tai nagrinėto principo, kur spalva buvo
išgaunama paviršiumi. Šiame metode paviršiaus ir pjūvio spalvos skiriasi, kadangi pjūvio vietoje
medžiaga praranda apsauginį oksidacijos sluoksnį kuris atidengia vidinę akmens struktūrą.
Medienoje paviršiaus ir pjūvio paviršiaus spalvinis skirtumas yra itin pastebimas. Tam kad išlaikyti
originalią medžio spalvą jo konstrukciniai lementai gali būti impregnuojami arba kitaip
apsaugojami nuo atmosferos poveikio. Ąžuolo mediena gali būti naudojama neapdribta ir
išsaugoti savo natūralų paviršių ir spalvą ilgą pastato eksploatavimo periodą.
Spalvos fizikinės savybės:
Natūralių medžiagų objektas pasižymi stipria reakcija į apšvietimo intensyvumo svyravimus. Kaip ir
prieš tai nagrinėtame ,,Djenne“ mečetės pavyzdyje čia objektai stipriai veikiami aplinkos. Dėl šiuo
atveju pakitusios medžiagos struktūros tokio statiniai spalviškai išsiskiria iš gamtinio peizažo.
Apdorotos medžiagos statyba pasižymi niuansiniais spalviniais kaitos momentais ir nepaisant
objekto ir aplinkos spalvinių skirtumų, tokie statiniai suvokiami kaip kraštovaizdžio niuansiniai
elementai. Neutralaus tono plokštumų paviršiai gali būti lengvai apšviečiami dirbtine šviesa, tokiu
būdu suteikiant jiems įvariusias spalvas (žr. analogas 02 illiustr.2).
Spalvos tektoninės charakteristikos:
Dėl stipraus sąryšio su statybinėmis medžiagomis ir aplinka, iš vietoje randamo akmens pastatyti
objektai perteikia ne tik tektoninę informacija, bet ir pasakoja apie vietos konteksto ypatumus ir jo
pobūdį. Iš natūralių medžiagų pastatytas objektas suteikia stebėtojui informacijos apie savo
sudėtį. Žmogus matydamas medžiagą ir jos spalvinę gamą gali pasąmoniškai spręsti apie objekto
paskirtį ar vidaus mikroklimato sąlygas.
11
- G A M Y B I N I S P R O C E S A S
Šioje grupėje nagrinėjami objektai pastatyti statyti iš gamybinio proceso apdorotų medžiagų.
Šiame procese spalva iš medžiagos yra išgaunama gamybos procese pvz.: degamos plytos arba
keramika. Kaip mūro statybos pavyzdys pasirenkamas žemiau pateikiamas mūrinės fermos
konversijos projektas, kuriame galima pastebėti naujo ir seno būro technologinių procesų įtaką
gaunamai plokštumų spalvai.
Naudojamos spalvos:
Technologinio gamybos proceso gaminiai pasižymi įvairaus toninio spektro raudonais ir gelsvais
bei smėlio atspalviais. Gaminio spalva priklauso nuo medžiagos cheminės sudėties, bet
svarbiausiai nuo gaminio formavimo proceso. Degamos plytos arba keramika keičia spalvą
priklausomai nuo degimo trukmės. Ilgiau degami gaminiai įgauna tamsesnius ir sodresnius
atspalvius, tuo tarpu šviesūs ir išblukę elementai dažniausiai būna konstrukciškai silpnesni arba
defektuoti. Pastato spalva susideda iš atskirų pavienių gaminių elementų ir jų skiedinio visumos.
12
To pasakoje, mūriniai objektai savo spalvinėmis charakteristikomis yra unikalūs skirtinguose
kultūriniuose regionuose, kur per ilgą amžių susiformavo specifinės gamybos tradicijos. Ypač
didelis spalvinis skirtumas jaučiamas tarp senovės mūrinių objektų ir naujai suprojektuotų
struktūrų (žr. analogas 03 illiustr.1).
Spalvos taikymo pobūdis:
Naudojant keramikinius produktus spalva išgaunama per medžiagos išorinį paviršių, kuris
kontaktuoja su aplinka. Plytos ir keramikos plokštės yra nevienalyčiai gaminiai. Jie pasižymi
perforacija, kintančiu profiliu ir spalvą kurti gali tik galutiniu apdorojimo sluoksniu. Šiandieną
dažniausiai keramikos gaminiai taikomi tik išorinėse pastato laikančiosiose sienose. Kadangi tokie
gaminiai yra ganėtinai brangūs, o įmonių kurios užsiima tokiais žaliavų gamybos procesais nėra
daug, dažniausiai apsiribojama fragmentiniais mūro fragmentų panaudojimais. Senovėje mūro
technologija buvo laikoma pažangiausiu ir patvariausiu statybos būdu. Čia viensluoksnė mūro
siena turėjo gerokai svarbesnės reikšmės kasdieniame žmonių gyvenime. Spalvinis tokios
plokštumos paprastumas, bei artimi gamtai tonai kurdavo specifišką pastatų interjerą bei gatvių
išklotinių fasadus.
Spalvos fizikinės savybės:
Mūro arba keramikos fasadų plokštumos pasižymi keleriopu sukuriamu vizualiniu spalviniu efektu.
Šis skirtumas pasireiškia kuomet stebėtojas žiūri į objektą iš skirtingo atstumo. Esant arti
stebėtojas suvokia atskiras plytas, jų spalva ir tonus, o taip pat ir skiedinio atspalvį kaip atskirus
elementus. Tačiau iš tolo, dėl regos niveliavimo savybių, tokie objektai įgauną vieną bendrą, visus
struktūrinius atspalvius apjungiantį toną (žr. analogas 03 illiustr.2). Pvz.: plytos sienoje gali būti
sodrios raudonos spalvos, tačiau jeigu tinko kiekis yra didelis, o jis pats yra šviesus, tuomet žiūrint
į tokį objektą iš tolo sodri raudona spalva taps šviesesnio tono vientisu raudonu atspalviu.
Spalvos tektoninės charakteristikos:
Plytų arba keramikos spalva tiesiogiai perduoda tokio statybos gaminio konstrukcines savybes.
Priklausomai nuo atspalvio ryškumo ir sodrumo galima spręsti apie plytą sudarančių dalelių
tankumą, jų tarpusavio ryšius ir bendrą gaminio paskirtį ir kokybę. Spalviškai identifikuojami mūro
sienos elementai suteikia informacijos apie statybos principą ir technologiją. Tokia konstrukcinė
sistema yra aiškiai perskaitoma, o ir ji pati paremta paprastais apkrovų perdavimo principais.
13
- STRUKTŪRINĖ SPALVA:
Šiame etape nagrinėjama spalva kuri yra išgaunama iš pigmentų ir naudojama kaip dažai.
Pateikiamuose pavyzdžiuose ji taikoma tikslingai, pagrindžiant kompoziciniais dėsniais, kurie giliai
susiję su specifinės kultūros erdvės organizavimo filosofija ir svarbiausiai – tektoninėmis statybos
charakteristikomis. Pagrindinės šio skyriaus nagrinėjamos spalvų taikymo grupės:
Modulis, sistema, kompozicija
- S I S T E M A
Šioje grupėje nagrinėjamas sisteminsis spalvos taikymo modelis. Šią technologiją geriausiai buvo
išvystę senovės egiptiečiai. Jų spalviniai sprendimai, priešingai nuo aukščiau aptartų metodų, yra
išskirtiniai kanono taikymu architektūroje ir tuo pačiu spalvos naudojime. Senovės egiptiečiai
paklojo tvirtus pamatus tolimesnei struktūrinei spalvos taikymo architektūroje technikai.
14
Naudojamos spalvos:
Pagrindinės spalvos naudotos Senovės Egipto šventyklų fasadų puošyboje buvo: žalia, raudona,
balta, juoda, geltona ir mėlyna. Buvo naudojamos grynos spalvos be atspalvių. Spalva turėjo gilią
simbolinę prasmę dažniausiai siejamą su pomirtiniu pasauliu ir dievais. Spalvą egiptiečių
architektūroje galima laikyti kaip svarbų architektūrinį elementą.
Spalvos sukeliamas poveikis stebėtojui:
Kiekviena spalva pasižymi savybe kuri vadinama spinduliuojančia energija. Stipriausiai ji juntama
grynose, spektro spalvose. Norint suprast kaip spalva gali veikti mūsų regos organus, galima būtų
atlikti nedidelį eksperimentą. Jeigu žiūrėtumėme į plakatą tolimoje gatvės pusėje, pirmiausia mūsų
akis aiškiai išskirtu tam tikras spalvas, kai kurios būtu mažiau apibrėžtos, o kai kurios visai
nesuprantamos. Eidami artyn pamatytumėm, kad spalvos suvoktos tolimiausiame atstume yra
būtent grynosios, spektrinės arba joms artimos spalvos. O mažiau suprantami buvo tam tikru
spalvų atspalviai.
Dauguma egiptiečių naudotų spalvų yra artimos grynosioms spektro spalvoms. Kadangi
šventyklos buvo statomos gerai matomose vietose, su ilgomis alėjomis vedančiomis iki jų, tokių
spalvų panaudojimas jų fasaduose galėjo užtikrinti galimybę pastebėti pačias šventyklas ir taip pat
fasaduose esančius atskirus spalvinius elementus.
Spalvos padėtis fasade:
Spalva šventyklų fasaduose buvo naudojama visame jų paviršiuje. Pateiktoje šventyklos pilonų (žr.
analogas 05 illiustr.1) iliustracijoje matome šventyklos pilonų spalvinimo pavyzdį. Jame galim
išskirti dvi pagrindines spalvinių elementų grupes: hieroglifai ir šventyklos fasado plokštumos
šoninės kraštinės bei hieroglifų pagrindų linijos. Hieroglifai - šie elementai užimą didžiąją dalį
šventyklos fasado. Išsidėstę po jį tolygiai. Elementai spalvinami pagal griežtus kanonus. Tuo tarpu
jų fonas, sienos paviršius ant kurios naudoti šie grafiniai elementai, spalvinamas nebuvo.
Antra grupė – fasado plokštumos šoninės kraštinės ir hieroglifų pagrindų linijos. Tai grupė
sudaryta iš linijinių elementų ir raštų. Šie elementai išsidėstė fasado plokštumos viršuje apačioje ir
šoninėse briaunose Labiausiai spalva išskirta šventyklos fasado viršaus linija. Ten panaudota
15
didžiausia spalvų įvairovė, tuo tarpu kitose fasado dalyse vyrauja iš kelių arba vienos spalvos
susidedantys linijiniai elementai.
Šventyklos Pilajuje svarbu pastebėti jog hieroglifai ir spalvoti raštai dengia visus paviršius įskaitant
ir kolonas. Tiek kolonos tiek fasadų sienos turi spalvotais raštais išskirtus pagrindus ir viršūnes.
Tarp šių skirtingų polių išsidėstę visi hieroglifai – pagrindinė informacija. Pagrindo juostoje
figūruoja žalia ir ruda spalvos, tuo tarpu viršutinėje dalyje gausiausiai naudojama mėlyna ir
raudona. Spalvos taikoma vienodai tiek ant kolonų, t.y. lenkto paviršiaus tiek ant plokštumos, tiek
ant konstrukcinių elementų neišskiriant jokių vietų kurių nereikėtų spalvinti. Padengiamas visas
paviršius.
Didžiulė hieroglifų gausa fasade atliko pasakojimo funkciją. Toks spalvos išdėstymas fasade
primena tarsi didžiulį knygos lapą, kuriame tekstas yra įrėminamas ir taip apjungiamas į lapo
visumą. Toks spalvos išdėstymas primena brėžinius. Linijiniai elementai išdėstyti tarsi plokštumos,
ant kurių išdėstomi hieroglifai (žr. analogas 05 illiustr.2).
Atspalvių modeliavimas:
Egiptiečiai nenaudojo skirtingų spalvos tonų ar pereinamų atspalvių. Tačiau panagrinėjus
iliustraciją galima pastebėti jog Visos hieroglifuose ir linijiniuose elementuose panaudotos spalvos
tarsi susilieja į tam tikrus bendrus atspalvius.
Tai tarsi dviguba hieroglifų funkcija. Žiūrint iš arti jie yra suvokiami kaip atskiri elementai turintis
informacinę paskirtį, nuspalvinti individualiai, o žiūrint iš toli jie susilieja ir suteikia šventyklos
fasadams bendrą vientisą atspalvį. Šiame bendrame vaizde išryškėja linijinių elementų svarba.
Šventyklų viršutinės, apatinės fasadų linijos ir briaunos yra tarsi apjungiantys atspalvius elementai,
kurie nustato spalvos ribas.
16
-M O D U L I S
Šią grupę sudaro matematiniu moduliu pagrystos kanoninės spalvos taikymo architektūroje
technikos. Labiausiai šią tecnolgoiją buvo ištobulinę senovės graikai, kurie tšią technologiją dalinai
perėmė ir patobulino iš egiptiečių spalvinio kanono. Graikų sprendimai buvo tiesiog neatsiejami
nuo tūrinės ir urbanistinės architektūros projektavimo, ir tiesiogiai išreikšdavo tektoninę objekto
charakteristiką.
Naudotos spalvos:
Pagrindinės spalvos naudotos Senovės Graikijos šventyklų fasadų puošyboje buvo : tamsiai ir
šviesiai mėlyna, ruda, ochra, žalia, raudona, geltona, juoda ir taip pat naudotas auksas. Daugelis iš
šių spalvų taip pat buvo naudojamos ir Senovės Egipte. Graikai naudojo tik šias grynas spalvas, be
atspalvių visai kaip ir egiptiečiai. Spalva naudota tik kaip antraeilis ir papildantis architektūrą
17
elementas. Spalvos vieta fasade, jos taikymas ir naudojimas turėjo tam tikras tik graikų kultūrai
būdingas taisykles.
Spalvos fizikinės savybės:
Taip pat kaip ir egiptiečių, graikų šventyklos buvo statomos taip kad jas būtų galima pastebėti
įvairiuose, kartais netgi labai tolimuose matymo taškuose. Todėl spalva taip pat kaip ir Egipto
architektūroje suteikdavo galimybę išryškinti ir išskirti šventyklas jas suvokti ir pastebėti iš didelių
atstumų. Tokie objektai veikdavo kaip urbanistinės dominantės.
Spalvos padėtis fasade:
Pateiktame Dzeuso šventyklos Olimpijoje (žr. analogas 04 illiustr.1). pavyzdyje galime matyti kur
graikai taikė spalvą šventyklos fasade. Priešingai negu egiptiečiai, kurie spalvą naudojo visame
šventyklų fasado paviršiuje graikai spalvindavo tik tuos elementus kurie neatlikdavo konstrukcinės
funkcijos. Kolonų bazės, liemenys, architravas, ir frizas nebuvo spalvinami, nes bet kokia spalva
atsiradusi ant architektūrinio elemento mažina jo konstrukcinės svarbos įvaizdį.
Spalvos gausa tam tikruose fasado elementuose varijuodavo nuo penkių skirtingų spalvų iki
vienspalvių linijų, priklausomai nuo to kokios konstruktyvinės reikšmės ir svarbos būdavo
elementas ar detalė. Gausiausiai spalvinami grynai dekoratyvinės paskirties elementai tokie kaip
metopos. Mažiausiai spalva varijuodavo dorėninio orderio kapiteliuose ir lentynėlėse.
Palikdami konstruktyvinius elementus nenuspalvintus, graikai sustiprindavo statinės jėgos
vyravimą ir pojūtį šventyklų fasaduose [1.].
Tonų ir atspalvių modeliavimas:
Pateiktoje spalvų paletėje (žr. analogas 04 illiustr.2). pastebime vieną dėsnį - kuomet dvi skirtingos
grynos spalvos atsiranda šalia, jos konfliktuoja. Tačiau mažinant jų dydį ir pridedant naujų
elementų priešiškumas tarp spalvų ima mažėti. Jeigu šis procesas būtų tęsiamas toliau šios dvi
spalvos susilietų į bendrą atspalvį. Egiptiečių spalviniai elementai taip pat susiliedavo į visuminį
atspalvį, tačiau jis buvo atsitiktinis ir priklausė nuo panaudotų hieroglifų rūšies. Graikai ištobulino
šią sistemą. Tam tikrais skaičiavimais kurdavo skirtingas spalvų kombinacija. Šitaip nuspalvinti
architektūriniai elementai įgauna du pavidalus. Priklausomai nuo to iš kokio atstumo į juos yra
18
žiūrima jie gali būti suvokiami kaip atskiri, susidedantys iš kelių grynų spalvų arba visi kartu
sudarantys bendrą atspalvį [1.].
Šį principą graikai taikė lentynėlių, dekoratyvinių elementų spalvinime ir taip pat korintiniame
kapitelyje (žr. analogas 04 illiustr.3). Tokiuose smulkiuose elementuose panaudotą spalvą iš toli
suvokti būtu labai sunku ar net neįmanoma, tačiau sukuriant bendrą toną jie tarsi įgauna naują
prasmę ir pavidalą [1.].
Spalvos formavimas šviesos pagalba:
Tam tikro dydžio elementų spalvinimas vientisa spalva gali atrodyti šiurkščiai palyginti su šalia
esančiais smulkesniais elementais. Graikai naudojo labai svarbią tono modeliavimo priemonę –
šviesą. Spalvos įgauna tonus priklausomai nuo šviesos kritimo kampo į plokštumą. Vientisuose
rudos spalvos plotuose panaudotas reljefas, kurio pagalba išgaunami skirtingi rudos spalvos tonai.
Taip mažinamas kontrastas su šalia esančiais smulkiais elementais.
-K O M P O Z I C I J A
Į šią spalvos taikymo architektūroje grupę patenka objektai, kuriose spalva taikoma grynai
kompoziciniu pobūdžiu. Šiandieninėje kanonų nevaržomoje architektūroje dominuoja estetinė
idėja ir konceptualus jos perteikimas architektūrinėje estetikoje. Dėl tokių aplinkybiu spalva
taikoma laisvai ir nevaržomai kuriant estetinio pobūdžio kompoziciją. Žemiau pateiktame
,,MUSAC“ pavyzdyje spalva stipriai siejasi su muziejaus ekspozicijų organizavimo ideologija.
Naudojamos spalvos:
Naudojamų spalvų spektras yra praktiškai neribotas. Šiandieninėmis technologijomis išgaunamas
ir specifikacijose reglamentuojamas didelis palvų kiekis. Spalvinės skalės praplečiamos įvairiomis
medžiagų apdorojimo arba tinko tepimo ar purškimo technikomis.
19
Spalvos padėtis fasade:
Spalvos organizavimas objekto plokštumose priklauso tik nuo meninės architekto idėjos.
Pateiktame ,,MUSAC“ pavyzdyje (žr. analogas 06 illiustr.1) spalva perteikiama pastato pagrindinė
idėja – pastatas yra skirtas tiktai šiuolaikinių menininkų darbų eksponavimui. Toks unikalus
organizacinis sprendimas atspindimas kontrastingame ir gausiai spalviškai apdorotame tūryje.
Nagrinėjamame pavyzdyje spalva naudojama tik centrinėje struktūros dalyje, kur formuojama
viešoji erdvė ir pagrindinis įėjimas į objektą.
Priešingai negu prieš tai analizuotuose senovės Graikijos ir Egipto pavyzdžiuose čia spalva
taikoma atsitiktiniu metodu ir veikia tik kaip lokali dominantė (išskirtinis teritorijos objektas).
Spalvos tektoninės charakteristikos:
Spalva šiame pavyzdyje stipriai siejasi su bendra objekto kompozicine struktūra. Iš pirmos
pažiūros atsitiktinis kontrastuojančių spalvų raštas pasižymi loginėmis sekomis ir branduolių
formavimusi, panašiai kaip ir matoma aksonometrinė muziejaus struktūra (žr. analogas 06
illiustr.2). Šiame pastate spalva skirta filosofinės ir kultūrinės idėjos eksponavimui panaudojant
pastato fasadų plokštumas.
20
Šiuo atveju pati spalva neperduoda konstrukcinės pastato charakteristikos ir veikia tik kaip fasado
plokštumo estetinis apipavidalinimas. Spalvinti fasadai pažymi įėjimą į pastatą ir aktyviai formuoja
lauko viešąją erdvę. Likusi pastato struktūra dengiama baltais plastikinio stiklo lakštais.
- CHEMINĖ SPALVA:
Šiame etape nagrinėjama cheminėmis priemonėmis pagaminta spalva (dažai klasifikuojami,
taikomi pramoniniu būdu). Ši kategorija būdinga tik šiuolaikinės architektūros epochai. Spalva čia
naudojama kaip fasado ar kitų plokštumų padengimo priemonė (formuojant išorinį, užbaigiamąjį
konstrukcinės sistemos sluoksnį). Pagrindinės grupės:
Dominantė, tinkavimas, spinduliavimas
- D O M I N A N T Ė
Šioje kategorijoje apžvelgiami urbanistiniame projektavime taikomi spalvos panaudojimo
metodai. Remiamasi R. Krier projektiniais pasiūlymais ir kitokia urbanistinio projektavimo teorine
medžiaga.
21
Spalvos padėtis fasade:
Spalvos padėtis urbanistiniu požiūriu turi didelės svarbos bendrai miesto struktūrų tektonikai.
Panašiai kaip ir architektūriniame objekte spalva čia gali būti naudojama objektų išskyrimui,
identifikavimui, grupavimui, skaidymui ir pan.. Objektai ir kompleksai gali būti dažomi ištisine
vienalyte spalva, gali būti išskiriamos jų funkcinės grupės, jų erdvės formavimo charakteristikos
arba pastatas tiesiog gali būti išskiriamas kaip bendramiestinė arba lokali dominantė (žr. analogas
07 illiustr.2).
Spalviniai akcentai ir sprendimai gali būti taikomi pastato plokštuminiame lygyje, arba atskirų jo
detalių (tokių kaip langinės ar cokoliai) dažyme, tokiu būdu kuriant unikalų gatvės erdvės
charakterį.
Spalvos tektoninės charakteristikos:
Spalva urbanistiniame projektavime visų svarbiausia tampa svarbiu erdvės kūrimo principu.
Kuriant spalvinius akcentus galima formuoti žmonių srautus, judėjimo krypti, intereso taškus ir t.t.
(žr. analogas 07 illiustr.1). Spalvinė pastatų fasadų charakteristika kuria išskirtines gatvių, miestelių
ar kaimų viešųjų gatvių erdvių išklotines, kuriose atsispindi vietos tradicijos ir kultūra. Spalva gali
pasakyti daug apie vietovėje randamas medžiagas, mikroklimatą ir jo poveikį pastatams ir taip pat
žmonių požiūrį į savo aplinką.
Spalva urbanistiniame projektavime kalba ne apie konkrečių pastatų ir objektų tektonines
savybes, tačiau apie miesto kaip visuminio darinio struktūrą. Dėl vis retesnių kompleksinių miesto
vystymosi procesų spalva bendroje miesto struktūroje naudojama padrikai, jos nesusiejant į
bendrą loginę struktūrą, galinčia padėti išreikšti atskiras urbanistinių struktūrų dalis ir teikti
nuolatinę informacija miesto gyventojams. Mąstant apie individualių objektų spalvinius
sprendimus negali būti pasiekiamas visuminis kokybiškas spalvinis miesto sprendimas.
22
- T I N K A V I M A S
Šioje grupėje nagrinėjami tinkavimo pavyzdžiai. Tinkas yra moderniausias dažų naudojimo
variantas. Priešingai negu senovės civilizacijos, kurios išgaudavo pigmentus iš gamtinių medžiagų,
tinkas yra kuriamas gamyklose iš cheminių priemonių ir priemaišų. Spalva vėliau taikoma objektų
fasadų ir plokštumų estetiniams sprendimams. Tokio metodo pavyzdys - ,,Barcelona Forum“ ,
kuriame spalva taikoma naudojant interjero kompozicinės sekos logiką.
Naudojamos spalvos:
Šiandieninių chemijos pramonės technologijų pagalba galima išgauti įvairias spalvas bei jų
atspalvius vidaus ar pastato išorės apdailai. To pasakoje spalvos pasirinkimo galimybės yra beveik
neribotos. Spalvos yra organizuojamos į unifikuotą spalvinę paletę – RAL (spalvinis standartas
taikomas Europoje). Spalvos pasirinkimas papildomai praplečiamas dažymo metodų ir galutinio
užbaigimo pasirinkimų gausa. Tinkas gali būti tepamas, purškiamas arba liejamas. Tinko paviršius
gali būti užbaigiamas matiniu, blizgančiu arba pusiau blizgiu paviršiumi (žr. analogas 08 illiustr.1).
23
Spalvos taikymo ypatumai:
Šiandieninėje architektūroje dėsningų krypčių ir ideologijų nėra. Dominuojančio individualizmo ir
subjektyvios išraiškos architektūrinė kultūra leidžia priimti individualius ir kiekvienam projektui
išskirtinius sprendimus, priešingai negu kanonizuotos senovės graikų ar egiptiečių spalvos
taikymo technikos. Dažniausiai pasitaikantis spalvinis sprendimas – architektūrinės idėjos
išreikšime arba akcentavime. Pateiktame ,,Barcelona Forum“ pavyzdyje architektai kuria tamsaus ir
prieblandoje skendinčio tūrio įvaizdį (naudojama tamsiai violetinė fasado medžiaga), kuris yra
sugriaunamas lankytojui įžengus į viešuosius tualetus, kurie išdažyti ryškia citrinine spalva (žr.
analogas 08 illiustr.2). Tokios spalvinio sprendimo pasekmė – emocinė patirtis.
Spalvos kompleksiškumas:
Tinkuojamos plokštumo taikomos kompoziciškai gali atspindėti skirtingas objekto patalpų grupes,
organizuoti žmonių judėjimo srautus pastato viduje. Nors tinkas dažniausiai naudojamas tik kaip
konstrukcijos priedanginė priemonė, jis gali pasitarnauti išreiškiant pastato struktūrą
- S P I N D U L I A V I M A S
Šiame skyriuje nagrinėjamas spalvos išgavimo šviesos technologijomis metodas. Spinduliavimas
yra toks spalvos taikymo būdas, kuomet tonai ir atspalviai išgaunami šviesos technologijomis. Tai
gali būti: LED technologijos, šviesinės lempos, žibintai ir šviestuvai. Tokie elementai gali būti
montuojami tiesiogiai ant pastato (pastatas šviečia pats) arba pozicionuojami šalia, tokiu būdu tik
apšviečiant pastato paviršių iš šono (pastatas yra apšviečiamas).
Naudojamos spalvos:
Šviečiančių fasadų objektai pasižymi galimybe panaudoti įvairaus spektro spalvas. Dėl elektroninio
fasado pobūdžio spalva gali būti keičiama, manipuliuojama, kuriami spalviniai raštai ir kitokios
grafinės projekcijos (žr. analogas 09 illiustr.1).
Spalvos padėtis fasade:
Šiame taikymo metode spalva gali užimti tam tikras dalis objekto fasado. Nuo nedidelių
24
fragmentų iki pilno tūrio iliuminacijos. Šios technologijos taikymas priklauso tiktai nuo estetinių
siekiamybių ir nepasižymi priežastingumo ar logikos savybėmis. Dėl to tektoninės pastato
charakteristikos šiame metode yra neaktualios.
Spalvos fizikinės savybės:
Šviečiantis objektas stipriai išsiskiria iš savo aplinkos. Toks objektas visuomet kuria gerokai
efektyvesnį akcentavimo rezultatą negu prieš tai skyriuose aptarti pastato kaip dominantės
spalviniais sprendimai. Priklausomai nuo naudojamų technologijų objektas gali išlaikyti savo
spalvą net ir šviesiuoju paros metu, tačiau didžiausias efektas pasiekimas be pašalinės saulės
šviesos. Spalvinis spinduliavimas yra vienintelė technologija, kurioje spalvai išgauti nereikalingas
natūralus apšvietimas.
Spalvos tektoninės charakteristikos:
Daugiausiai tokia spalvine technologija pasižymintys pastatai būna aukštos technologinės
stilistikos, kur konstrukciniais elementais, estetiškai ar funkciškai, stipriai manipuliuojama.
Šviečiantys elementai paneigia bet kokias tradicines tektonines pastato įvaizdžio kūrimo
priemones.
25
03_KURSINIO PROJEKTO SPALVINIAI SPRENDIMAI (tipologinis spalvos atitikmuo, naudojamos medžiagos, SPALVOS ir jų tonai);
- TIPOLOGINIS SPALVOS ATITIKMUO:
Dėl pastato tipologinės paskirties (parodų ir konferencijų centras) stengiamasi kurti neutralaus
spalvinio tono erdvę kurioje dominuotų parodų eksponatai (žr. iliustracija nr.3). Pamatinės sienos
dažomos baltai, jos yra pagrindinės foninės plokštumos. Tuo tarpu betoninės sijos paliekamos
neapdorotos, su įgimtu spalviniu tonu ir tekstūra. Išskirtine spalva dažomas koncertų salės tūris
(RAL 3020), tokiu būdu pabrėžiant šio objekto išskirtinumą ir branduolinį pobūdį bendroje pastato
struktūroje.
Objekte bandoma išreikšti konstrukcinius elementus. Grindų ir lubų dangos sukuria tamsias
dėmes. Lubų erdvė su laikančiosiomis konstrukcijomis, inžineriniais įrenginiais ir apšvietimo
elementais sudaro tamsią, tinklu dengtą terpę. Tokiu būdu žiūrovas iš interjero aplinkos lengvai
išskiria šviesias pastato sienas ir sijas, o tuo tarpu likusios plokštumos susilieja į tamsią visumą.
Išorės plokštumos dengiamos neutralaus tono betono plokštėmis. Tūris projektuojamas stiprioje
gamtinėje aplinkoje, kuri savo spalvomis ir dienos metu besikeičiančiu apšvietimu veikia pastato
fasadų plokštumas ir manipuliuoja jas niuansiniais betono atspalviais.
Interjero spalvinis sprendimas (nr.3)
Autoriaus schema
26
- NAUDOJAMOS MEDŽIAGOS, SPALVOS IR JŲ TONAI:
Pastato medžiaginiame sprendinyje dominuoja monolitinis ir surenkamas betonas. Monolitiniai
elementai naudojami pagrindiniuose laikančiuose struktūros fragmentuose, o surenkamos betono
plokštės naudojamos padengti išoriniam fasado sluoksniui. Pirmasis, pamatinis betono sluoksnis
dažomas purškiamais dažais RAL 9016, kadangi šių elementų plokštumos veiks kaip pagrindinis
eksponatų fonas. Betoninių sijų paviršius papildomai neapdorojamas (žr. iliustracija nr.4). Sijų ir
sienų susikirtimo vietose montuojami medinės kamštinės tarpinės. Stogo elementai aptraukiami
juodai dažytu metaliniu tinklu, už kurio matomos stogo laikančiosios sijos ir vėdinimo bei
komunikacijų agregatai. Pastato grindys liejamos iš kaučiuko. Plintusai ties sienomis formuojami iš
liejamos kaučiuko medžiagos betarpiškai sujungiant su grindų plokštuma.
04_IŠVADOS
Spalva labai stipriai veikia architektūrinę pastato struktūrą. Gamta naudoja spalvą perteikti
informacijai. Dažomi atskiri elementai suteikia galimybė organizmams orientuotis aplinkoje Taip
pat ir spalviškai išreikšti konstrukciniai elementai gali suteikti pastatui tektoninio artikuliuotumo.
Architektas, sistemiškai ir logiškai taikydamas spalvą, gali pasiekti kompleksiškesnių ir išsamesnių
architektūrinių sprendimų. Betikslis spalvos komponavimas nesuteikia papildomos architektūrinės
vertės objektams, nes jis nesukuria svarbios informacijos. Toks būdas neperteikia pastato
koncepcijos, ko pasakoje žmogus jį identifikuoja kaip beprasmį ir paviršutinišką.
Su pastato kompleksiškumu spalva siejasi per informacijos perdavimo terpę. Tinkami sprendimai
tik tokie, kurie suteikia tam tikros informacijos stebėtojui. Dažniausiai spalvą objektams suteikia
pati gamta, vykstant natūraliems gamtiniams ir medžiagų apdorojimo procesams.
Spalva yra stipriai susijusi su kitomis architektūrinėmis išraiškos priemonėmis, o labiausiai su
šviesa. Kadangi tik šviesos dalelių pagalba stebėtojas gali suvokti spalvinius pastato sprendimus.
Spalvos sąvoka galima traktuoti įvairiai, ko pasakoje riba tarp šviesos ir spalvos pasidaro labai
neryški, apsiribojanti monochrominiu ir polichrominiu objekto pobūdžiu.
27
05_NAUDOTA LITERATŪRA
[1.] Leon V Solon, Architectural Polychromy, Part1, Part2, Part3, Part4, New York, The Architectural
Record, 1924;
[2.] Edmundas Stasiulis, Forma architektūroje, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010, (121 –
129psl.);
[3.] Almantas Samalavičius, Idėjos ir struktūros architektūros istorijoje, Vilnius: UAB Kultūros barai,
2004;
[4.] María L. F. de MATTIELLO, Colour and light in architecture, AIC 2004;
[5.] Frank H. Mahnke, Color in Architecture — More Than Just Decoration,
http://archinect.com/features/article/53292622/color-in-architecture-more-than-just-decoration,
2013.03.10.