Rašinys pagal Vinco Krėvės apsakymą „Skerdžius“

Skerdžius Lapinas – senojo Dzūkijos kaimo šviesuolis

1921 metais Vincas Krėvė parašė nuostabų apsakymą „Skerdžius“, kuris įėjo į rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“. Šiame rinkinyje surinktos paprastų „šiaudinėj pastogėj“ gyvenančių kaimo žmonių gyvenimo istorijos, aprašyti jų džiaugsmai ir vargai. Apsakyme „Skerdžius“ autorius pasakoja skaitytojams apie nepaprastą žmogų Lapiną, kuris skiriasi nuo kitų kaimo žmonių ne tik savo charakteriu ir įpročiais, bet ir savo požiūriu į senovę ir dabartį. Skerdžius Lapinas – senojo Dzūkijos kaimo gyventojas, seniausias žmogus kaime. Jis „stiprus, nors žemo“, „drūtas, kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas“. Pagirių kaime, anot rašytojo, yra dar vienas „gyventojas“, kuris labai panašus į senį. Tai – Grainio liepa: „žalia, išsišakojusi, nubujojusi, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia“. Jų gyvenimai persipynę ir vienas nuo kito neatsiejami. Šis nepaprastas žmogaus ir medžio ryšys, paralelė tarp žmogaus ir gamtos vedama per visą kūrinį. Kaime Lapinas visiems reikalingas. Kadangi skerdžius – vyriausias piemuo, tad jo darbas su vaikais, piemenukais, ganyti karves po pievas, laukus, miškus. O savo darbą Lapinas stengiasi atlikti kaip gali geriau. Piemenukai ir kiti kaimo vaikai nė per žingsnį nuo jo nepasitraukia, mat skerdžius Lapinas visada jiems atneša iš miško aukšliukų, dūdelių ir kitokių lauktuvių. O skerdžius vaikams pripasakoja visokių istorijų apie laumes, miškinius ir monus, pripasakoja, primeluoja, kad po to vaikai net tamsoje sėdėti bijo, vieni į lauką patamsyje nenori išeiti. Padeda skerdžius ir kaimo moterims: parneša joms trūkžolių, skujinių, kitų miško gėrybių. Visos moterys jam dėkingos ir kiekviena atsidėkoja, kaip gali, net savotiškai rungiasi tarpusavyje, kuri skaniau pavalgydins senuką. Vyrai mėgsta pašiepti skerdžių, jis kaimo žmonėms atrodo kitoks, nei visi Pagirių kaimo gyventojai, keistuolis ir tiek. Lapinas, sako V.Krėvė, irgi myli vienus ir kitus, bet savotiška, „skerdiška meile“: jam malonu, kai „vaikai pešasi kaip mėšlyne žvirbliai“, kai šunys riejasi, žodžiu, kai kaime „verda“ gyvenimas. Bene gražiausia ir patraukliausia skaitytojui skerdžiaus savybė – meilė gamtai. Myli Lapinas senus miškus, nepaliestus žmonių rankų. Patinka jam stiprūs, išdidūs medžiai. Žino jisai, kad miškai – namai žvėrims ir paukščiukams. Visa tai „Dievulio duota“ ir niekas neturi teisės kirsti miškų, net ir Grainis negali nukirsti savo liepos, kurią taip myli Lapinas. Štai ką skerdžius sako vienam kaimo vaikui: „Ne sodinti girios reikia, bet mylėti... Sakai – žmonėms miškas reikalingas, o kerta žydai, kad juos visus iki vienam velniai išnešiotų!“ Lapinui nesuprantamas ir nepriimtinas materialinių turtų siekimas, noras uždirbti kuo daugiau pinigų. Skerdžiaus Lapino gyvenimas glaudžiai susietas su Grainio liepa: „Kai aš dar mažas buvau, man viena čigonė delne išskaitė, kad aš mirsiu, kai Grainio liepa nulūš. O ji dar stipri, visus medžius prastovės“, išdidžiai kalba Lapinas, matyt, net pats neabejodamas savo žodžių teisingumu. Taigi matome, kad senukas ruošėsi dar ilgai gyventi ir netgi norėjo vesti... Tik mergos tinkamos nerado – visos per daug senos. Kiti vyrai jam pavydi ir vienas jų, Lapino paklaustas, kaip gyvenąs, netgi sako Lapinui: „Senstu, štai ir viskas! Betgi tu, [skerdžiau] kaip buvai, tokis ir dabar: nei tu sensti, nei tu nieko.“ Vieną dieną po ginčų Grainis nusprendžia nukirsti liepą. Bet nukirtęs ją, jis ir pats nežino, kodėl taip padarė: „Grainis stovi su kirviu ir krapšto galvą, patsai nežinodamas, kam jisai nukirto liepą. Kad jis, rodos, galėtų, iš naujo liepą pakeltų, pastatytų ją ant seno kelmo...“. Naujosios kartos atstovas – Grainis - nejaučia jokio ryšio su gamta, su ką tik be reikalo nupjautu medžiu. Kai Lapinas pamato tai,ką padarė Grainis, jis pasidaro liūdnas, paniuręs ir sako: „ Jau kad žmonės tokių medžių, kaip liepa, nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau, negu tokiais laikais gyvenus!“ Vos kelioms dienoms praėjus skerdžius Lapinas miršta. Vieni sako, kad Lapinas mirė nuo sunkios ligos, kiti sako, kad nuo senumo... O kažkas mano, kad „jis kažką žinojo“. „Nemirsiu, - kalbėjo, - kol liepa stovės. Nesurojo Grainis ją nukirsti, kad jisai mirė“, - sako V.Krėvė. Kaimas netenka seniausio kaimo šviesuolio. Moterims sunkiau seksis ūkyje, vaikams bus sunkiau ganyti karves, kaime pasidarys liūdniau... Bet, mano manymu, ne tai svarbiausia. Kaimas neteko žmogaus, kuris mylėjo, gynė ir saugojo tai, ką Dievulis davė: medžius, miškus, gamtą, senovės tikėjimą, tėvų iš kartos į kartą perduodamus papročius ir tradicijas. Ir kuo mažiau pasaulyje lieka tokių žmonių, kaip skerdžius Lapinas, tuo greičiau mes prarasim viską, ką turim gyvo ir gražaus, tai yra viską, kas mus supa.