1

Tarp savæs ir pasaulioSocialiniø mokslø habilituotas daktaras

Lietuvos MA narys profesorius Romualdas GRIGAS,klausinëjamas Liudviko GIEDRAIÈIO,

aptaria lietuviø tautos bûklæ ir plëtros kelius.

Pirmiausia, naivuolis, iðsakau savo sieká: ðiuo po-kalbiu su Jumis norëèiau prisidëti prie paieðkø, kaip mû-sø tauta galëtø iðlikti, uþtikrinti saviteigà, neiðtirpti kos-mopolitizmo poveiky, neprarasti tautinio savitumo, pil-navertiðkai evoliucionuoti kultûra, iðsiaiðkinti, kokie tamkliuviniai. Sakau, tai prasminga (bent jau paèiam)... Daþ-niausiai raðot �nacionalizmas�. Man knieti tarti ir suprasti� �tautiðkumas�. Ar Jums tie þodþiai tapatûs?

Nacionalizmo sàvoka, paplitusi Vakaruose, ið esmësten tapatinama su tautiðkumo sàvoka. Jûsø provokuo-jamas, að áþvelgèiau ir skirtumø atspalvius. Savo tau-tiðkumà mes labai natûraliai siejame su etnokultûrostapatybe, su skausmu ir gintimi, kurie istorijos mumsbuvo primesti. O Vakaruose nacionalizmas turi sàðau-kà su ðiek tiek neigiama tautiðkumo interpretacija, sudominavimo pozicija, su tautinës bendruomenës sie-kimu atsiribot, atskirt save nuo globalinio pobûdþio pro-cesø. Ten nacionalizmas netgi siejamas su ðovinistinejo atmaina, pagimdþiusia nacizmà, faðizmà...

Tautiðkume neáþvelgiu atsiribojimo, uþsisklendimo,o juo labiau � ðovinizmo atspalvio. Ir, manau, daugeliuimûsø tai pirmiausia ðventos savigynos, iðlikimo þodis.O nacionalizmas � tikrai lyg ir nepasitikëjimà kelia...

Jûs teisus. Tas sàvokas reikëtø grieþèiau skirt, ne-tapatint, nesgi ir tautos sàvoka nëra tapati nacijossàvokai.

Visa tai suplakus, � po to ir tautiðkumas smerkia-mas uþ nacionalizmo (suprask � beveik ðovinizmo)ydas... Norëèiau, kad Jûs, kaip sociologas, nusakytu-mët ðiø dienø tikrovës Lietuvoje veiksnius, maþinan-èius mûsø nutautëjimà, tirpimà, ir veiksnius po Nepri-klausomybës paskelbimo, tebesàlygojanèius já. Á ku-rià pusæ krypstam?

Nacionalizmo, vadinkim, tautiðkumo, pasireiðkimasLietuvoje dabar visai kitokio pobûdþio, nei buvo prieðpusðimtá metø. Anksèiau jis rëmësi istorine, kultûrinepraeitimi, etnokultûra, siekimu iðlikti, o ypaè � gamtosjutimu. Juk esam, gal teisingiau � buvom paskutiniaigamtameldþiai Europoje, tad, ðalia kalbos, ryðys su

gamta buvo vienas ið pagrindiniø veiksniø, sàlygojusiømûsø autentiðkumà. Neatsitiktinai lietuvis, persikëlæs ákità teritorijà, po dviejø kartø faktiðkai nutautëja. Ne taipkaip þydas, kuriam jo iðsiveþtas talmudas (autentiðkosdvasinës kultûros iðraiðka) leidþia ir tûkstantmeèius ið-likti þydu svetimoj aplinkoj. Ðiandien tolstame nuo tra-diciniø veiksniø, maitinusiø mûsø tautiðkumà.

Bet esama ir naujo proceso, vadintino biurokratiniutautiðkumu: susiformavo savarankiðka valstybë, ir na-tûralu, kad visos valstybinës biurokratinës, ekonomi-nës struktûros ir jø subprojektai skrupulingai bylinë-jasi, kad iðsaugotø savo niðà ne tik viduje, bet ir iðori-nio pasaulio atþvilgiu: siekia uþsitikrinti savo egzista-vimo sàlygas. Biurokratinis nacionalizmas palengvi-na bylinëjimàsi. Tai ðiandien vienas ið galingiausiøveiksniø, teigiama prasme veikianèiø ir tautiðkumà. Tikjame nebër dvasinio prado. Tai gal labiau instrumen-tinis tautiðkumas.

Kitas veiksnys, palaikantis tautiðkumà, � pasaulyjeimama ilgëtis komunitarizmo, arba � bendruomenið-kumo. Kol egzistavo komunistinis ar socialistinis pa-saulis, Vakaruose buvo prisibijoma kalbëti apie ben-druomeniðkumà. Bet dabar áþvelgiama, kad socializ-mas davë ir ðio to teigiamo: skatino bendruomeniðku-mà. Ten, kur pakankamai iðplëtotas bendruomeninisgyvenimas, neabejotinai iðlieka galimybë iðsaugoti irpraeities kultûrà, nes tik bendruomeniðkai gyvenant yrareikalingi, praktikuojami kultûros simboliai. Pasidaliju-sieji monadomis, siekiantys autonomiðkumo � kultû-riðkai nebesusisiekia, bendrumo ieðko tik dël naudos.Taigi � reabilituojamas bendruomeniðkumas, kuriamtautinis veiksnys � labai svarbus.

Treèias dalykas � ne tik Lietuvoj, bet ir Vakaruoseðiandien stinga socialinës tvarkos. O yra du keliai arbabûdai socialinæ tvarkà palaikyti: natûralus, savaiminis,sàlygojamas bendruomeniðkumo bei kultûros, ir � or-ganizuotas � teisësaugos, ástatymdavystës, biuro-kratiniø institucijø plëtojimo kelias. Mûsø senojo kaimoþmonës, remdamiesi tradicijomis, neraðyta teise, nuo

2

vaikelio iki senelio � þinojo, kaip tvarkytis, elgtis, kaipneuþgauti, neáþeisti kito. Ðiandien mes atsidûrëm ásta-tymø dþiunglynuose, kurie nuolat pleèiasi, formuoja netik teisëjø, valdininkø valstybæ, bet dar ir chaosà: nie-kas nebesusigaudo �punktø� pinklëse, ástatymai nuo-lat taisomi, tad þmogui belieka ignoruoti juos, o valsty-bei, savo ruoþtu, � stiprinti valdininkø, o ypaè represináaparatà... Èia ir vël prisimenamas tautiðkumas, kuriopamatas, visø pirma, � kultûra, dvasinis gyvenimas, et-nokultûros nuostatos, vertybës, efektyviausiai civilizuo-janèios þmoniø elgsenà.

Iðeitø, kad etnokultûros vertybës � perspektyvios?!Taip, jos perspektyvios. Tautiðkumui atsiveria erd-

vë, visø pirma kaip efektyviai priemonei socialinei tvar-kai palaikyti. Antra vertus, ðiandieninë civilizacija, kurifokusuojama á vartojimà, naudos siekimà, amerikonið-kojo pobûdþio individualizmà, � lyg nevaldomas lëktu-vas, vis greièiau lekia, bet niekas neþino kur: praran-damas egzistencijos prasmingumas. Tà lemia dvasi-nio gyvenimo stygius. Èia ir vël atsiveria galimybës:sustiprinus tautinës kultûros pradà, telkti ne tik ben-druomeniná gyvenimà, bet ir teigti savo buvimo pasau-lyje prasmæ. Ðalys, kurios remiasi tautine kultûra, eg-zistencinio beprasmiðkumo problemø neturi.

Tokie veiksniai globaliniu mastu palaiko tautiðkumovertæ, jo socialiná perspektyvumà.

Dabar � apie veiksnius, kurie já ardo.Civilizuota visuomenë, tampanti pasauline, labiau

linkusi remtis organizuota tvarka, o ne natûraliàja. Ei-nant ðiuo keliu, ardomas etnokultûrinis autentiðkumas,tautiðkumas. Antra: taip savaime sparèiai plëtojasi su-pranacionalinës, t.y. virðtautinës politinës, ekonominës,finansinës, vadybos struktûros, plinta vadinamoji infor-macinë visuomenë, formuojanti virðtautinæ, pasaulio pi-lieèio, savimonæ. Deja, ðiandien pasaulis toks, kurio at-eitá lemia ne mûsø norai, bet procesai, kuriø þmonësiðties nebepajëgûs efektyviai valdyti. Taigi ir tautos, ypaènegausios, siekdamos iðsaugoti savo autentiðkumà,priverstos elgtis ne taip, kaip norëtø, bet kaip jas ver-èia nepavaldþios aplinkybës. O ðitaip � pakimba tuðtu-moj ir pats civilizacijos prasmingumas. Ir vël þvilgsniskrypsta á pradþià...

Mano vaikystës draugo motina dabar pasakytø: �Ak,� baisu...� O kaip Jûs matot Lietuvà tame kontekste?

Lietuvos padëties dramatizmà sàlygoja pirmiausiatai, kad mûsø ekonominæ, visuomeninæ struktûrà le-miantys politikai dar nemàsto strateginëm kategorijom.Nesuvokia, kad nekreipiant dëmesio á tautiná pradà, tau-tos autentiðkumà, nesuprantant valstybës kaip priemo-nës puoselëti tautiðkumà, � pati valstybingumo idëjalieka beprasmë. Juk galim bûti kokios nors supervals-tybës protektoratu ir visai saugiai bei pasiturinèiai gy-

vent. Mes bylinëjomës dël nepriklausomybës ne tam,kad kuo greièiau iðsiþadëtume autentiðkumo, bet kadValstybës dëka sustiprintume tautos gyvybingumà, ágy-tume ne tik modernø, bet ir savità veidà. Maþø tautølikimà lemia pirmiausia intelektualinë kultûra. Tuo tar-pu net aukðtosioms studijoms pas mus ðiandien ski-riama 7 kartus maþesnë dalis (skaièiuojant nuo nacio-naliniø pajamø) nei Japonijoj ir 5 kartus maþesnë neiTurkmenijoj. Nematome rimtesnio, konstruktyvesniodialogo tarp màstanèios inteligentijos ir politikø... AnotArnoldo Toinbi�o, vieno ið þymiausiøjø pasauly istorikøteoretikø, � civilizacijø, tautø likimas priklausydavo nuovadinamosios kûrybinës maþumos, � aktyviausios, pa-sionariðkiausios, ieðkanèios naujø idëjø (skirtingai nuostereotipinius veiksmus atkartojanèios daugumos). Ne-atsitiktinai sukrëtimø laikais prieðø jie pirmiausia sunai-kinami, iðtremiami ir pan. Mûsø aukðtosios mokyklostautinës savimonës ðiandien tikrai neugdo, visos idë-jos daþniausiai aklai kopijuojamos ið Vakarø. Vël jau-èiama masinë energingiausio jaunimo migracija. Ne-turim savo valstybingumo teorinës koncepcijos. Tëraskubëjimas ástoti á ES ir NATO, nesusimàstant apie nei-giamus to padarinius, ávardijant tik teigiamus. Nema-tom savo istorijos, likimo skirtybiø nuo neturëjusiø ne-laisvës ðaliø. Nesuvokiam: mûsø sàlygomis, kad iðlik-tume, reikalingas kitoks poþiûris, ypatingas dëmesystautinei savimonei, tradicijoms ir daug kam kitam.

Cituodamas A.Smithà, teigiat, kad tautiðkumo patva-rumà sàlygoja trys veiksniai: ilgalaikës etninës tradici-jos, nauji pasaulietiniai idealai bei modernizacija ir � tøsocialiniø padariniø ypatingas pobûdis. Pirmasis � aið-kus, bet labai rûpëtø, kad iðdëstytumët kitus du, ma-nau, itin svarbius, nes siejamus su naujumu, net mo-dernumu.

Paimkim kaip pavyzdá kad ir Japonijà. Èia viskas�kvepia� moderniu japoniðkumu � nuo tradicinës sim-bolikos iki moderniausios ðiuolaikinës vadybos, gamy-bos organizavimo. Kiekvienas kaimas ir net miestas �su savo etnokultûrine savimone. Vietos tradicijos neið-nyko, natûraliai ásiliejo á naujausias struktûras, ágavomodernybës veidà... Japoniðkoji etnokultûra pajëgi sa-vaip permalti viskà, kas modernu, net grynai technolo-ginio pobûdþio sprendimus...

Rûpëtø bûtent mûsø, tautiðkai dauþytø uþdauþytø,bûklë...

Taip, Lietuva buvo nuolat svetimðaliø darkoma: lie-tuviðkumà griovë lenkai, katalikø Baþnyèia, griovë ca-ras, bolðevikai, griovë vokieèiai... Iðmokom ir mes, kassava, griaut, nebrangint. Ta bacila ypaè uþkrëtus jau-nàjà kartà, auklëtà sovietinës barbarystës dvasia. Ið-trûkome á laisvæ ir pasijutome lyg ið aptvaro iðlëkæs ver-ðelis, svaigstantis laisve, nebeiðmanàs, kaip besidar-

3

kyti, iðsikerojo anarchizmas... Esam tarsi þemës dre-bëjimo srity: ið vienos pusës mus kankina dar sovieti-nis mentalitetas, ið kitos � nepaprastas skubëjimas �pa-sivyti Europà�, o ið treèios � paèios Europos postmo-dernizmo juodoji banga � jusliniø, materialiniø porei-kiø suabsoliutinimas, egocentrizmas, egoizmas, pasi-reiðkiàs net politikos, ne tik ekonomikos srityse. Tai liu-dija, kad dar ilgai galim egzistuoti ðio nesvarumo, ne-patvarumo bûsenoj...

Jûs daug raðot apie tautà iðtikusià �socialinæ erozi-jà�. Rûpëtø toji sritis, kuri, anot Jûsø, �paplauna� tautosvienybës idëjà, tikëjimà tautiðkumo, net Nepriklausomy-bës idealø neprilygstama verte. Komunizmas subyrëjodël þmogaus ir tautø teisiø nepaisymo. Vakarai iðgyve-na esà savos civilizacijos ir kultûros krizæ, �kaip libera-lizmo iðkovotø individo ar grupës prioritetiniø teisiø ágy-vendinimo rezultatà�. Mes jauèiam dvelkiant ið ten dva-siniø poreikiø menkumu, sumaterialëjimu, savanaudið-kumu... Bet � kà daryt? Ar naivu bûtø klausti apie savøjøetniniø vertybiø aktualizavimo galimybes ir prasmæ?..

Pateiksiu vienà pavyzdá. Mokslø akademijoj susitiki-mo su buvusiu Vilniaus meru R. Paksu metu paklausiau,kas Vilniuje numatyta bendruomeniðkumui ugdyti. Atsa-kymo esmæ meras suvedë á negyvybingas gyvenamø-jø namø bendrijas ir talkø organizavimà. Supratau, kadniekas giliau, esmingiau nesuvokia kelio, vedanèio priemûsø etniniø vertybiø: viskas pamirðta, suniokota. Në-ra suvokimo, kad etnokultûrinës vertybës, bendruome-niðkumas, jø aktualizavimas turëtø, galëtø susiðaukt suðiandienos þmoniø praktinëm reikmëm. Etnokultûros

vertybës tebesuvokiamos pir-miausia kaip festivalinës arbamuziejinës. O tai nevaisingaskelias. Net Kultûros ministe-rija daugiausia dëmesio ski-ria profesionaliajam menui irlabai menkà � etnokultûrineisavitaigai. Kitas pavyzdys �su buvusiu ðvietimo ministruZ. Zinkevièiumi. Vadybos sri-ty jis gal ir nebuvo águdæs, betvisu uolumu siekë lietuvið-koms mokykloms ákvëpti lie-tuvybës dvasià. Ir staiga � pa-ðalintas. Dabar ten ramiau.Ðtai ir visa valstybës politika.

Kodël � taip?Að galiu atsakyti tik filoso-

fiðkai. Anot garsaus ispanø fi-losofo Ortegos I Gaseto, kar-tu su demokratija á arenà ið-eina vidutinybë. Ji yra tokia

rëksminga, kad iðmintingesná ir, natûralu, � santûresná,nustumia. Bet vidutinybë gyvena tik ðia diena. Ji nesu-geba màstyti strateginëm kategorijom; nepajëgi numa-tyti, koká aidà sukels jos veiksmai ateity. Tautos likimoperspektyva modernioj civilizacijoj teoriniu sociofiloso-finiu lygmeniu ðiandien nesidomima. Neturim në savokultûrinës sociopolitinës, valstybingumo koncepcijos.O manyèiau, kad pati Valstybë turëtø telkti tokias pa-ieðkas. Prieð keletà metø profesoriaus V. Antanaièio irInþinieriø sàjungos pirmininko R. Zanevièiaus iniciaty-va po MA pastoge buvo suformuotas Nacionaliniø pro-gramø forumas, iðsakyta daug idëjø dël nacionaliniøprogramø rengimo, dalis jø sieta bûtent su tais daly-kais, apie kuriuos kalbame. Bet Valstybës institucijostam intelektualø judëjimui liko abejingos, ir po pusan-trø metø bûtas entuziazmas iðkriko...

Viskas aiðku... A. J. Greimas yra iðsakæs mintá, esàgalima ir reikia ieðkoti, kaip demistifikuoti kurià ideolo-gijà tik su sàlyga, kad bus pateikta nauja, leidþianti þmo-gui arba tautai gyventi. Tariu sàvokà �ideologija�, many-damas, kad þmogui, tautai � vis tik reikia turëti bent jauvienà þodá, ið kurio negalima bûtø tyèiotis. O Lietuvojðiandien net �lietuvis� nebepajëgiama iðtarti oriai, pa-garbiai, o vis su iðsidarkymu � �lietuvaièiai� ir pan. Gijei pripuolusieji á televizijos ar radijo studijà taria þodá�tauta�, � bûtinai su paðaipos, beveik paniekos gaida...

Arba � su muziejiniu, priplëkusiu akcentu...Kur to prieþastys?Manau, tai kyla ið mûsø kai kuriø inteligentø bei po-

litikø noro áveikti tariamà provincializmà, pademonst-

Paðnekovai: (ið deðinës) prof. Romualdas Grigas ir þurnalistas Liudvikas Giedraitis.R.Virkuèio nuotrauka.

4

ruoti savo �modernybæ�, vadinamàjà europinæ màsty-senà. Prisigyvenom jau ir iki to, kad konferencijose, ákurias atvaþiuoja du trys uþsienieèiai, visi praneðimaiskaitomi anglø kalba ir � be vertëjo. Lygiai taip, kaipsovietiniais laikais bûdavo su rusø kalba, jei ásimaiðæsbent vienas rusas. Gëda ir nejauku jaustis vël paþe-mintu, atsidûrusiu super �jaunesniojo� brolio padëty.Taip tauta vël praranda galimybæ ne tik plëtoti savo kal-bà, kultûrà, modernëti, bet ir jaustis lygiaverte...

Bet gal �tauta�, �tautiðkumas� � jau tikrai nebepa-þangu, nemodernu, neperspektyvu...

Prieð porà trejetà metø � kankinausi prie ðio klausi-mo. Ðiandien esu ásitikinæs, kad kalbëti apie tautinæ sa-vimonæ, tautos autentiðkumo moderniajame pasaulyjeiðsaugojimà, modernizavimà � tikrai perspektyvu ir tie-siog � privalu.

Kaip Jûs pagrástumët tautiðkumo paþangumà?Civilizacija, kaip ir gamta, patraukli, ádomi tik ávairo-

ve. Jei vystosi monistine, suvienodëjimo kryptimi, � jiiðsigimsta, praranda prasmingumà. Tik ið ávairovës at-siranda savaiminis gyvybingumas, bûtinas átampos. Beávairovës gæsta ir civilizacijos, ir þmonijos, ir atskiro þmo-gaus kûrybinës galios. Antra � galvokim apie tvarkà,kurios siekia kiekvienas socialinis organizmas ir, pa-prasèiausia, negali be jos egzistuot. Bûtina pusiausvy-ra tarp organizuotos ir natûralios tvarkos. O natûralitvarka, kaip jau kalbëjome, siejama tik su bendruome-niðkumu, jo pagrindine atmaina � tautiðkumu. Na, darsu religingumu. Taèiau religingumas ðiandien ne itinperspektyvus, technologija, pasaulio paþinimas trans-formavo religinæ sàmonæ, ji pati turi atgimti, áveikti savokanonus, pradëti aiðkinti visai kitoká Pasaulá, Absoliutà,Sàmonæ. Tad mums belieka pasikliauti pirmiausia tau-tiðkumu ir juo grindþiamu bendruomeniðkumu.

Mûsø tautiðkumo, etninës kultûros versmë � kaimas.Ar ðiai versmei iðsekus, Jûsø poþiûriu, iðseks ir etno-kultûrinis atsinaujinimas?

Mûsø tautos savimonës, etnokultûros savitumo ið-takos siejamos bûtent su kaimu. Nors miestas, inteli-gentija, aiðku, taip pat lëmë tam tikrà tautinës savimo-nës modernesnæ atmainà. Deja, mûsø kaimui ir ðiais,jau Nepriklausomybës, laikais suduotas, kaip sakoma,smûgis þemiau juostos: vienu ypu sugriovus kolektyvi-nius koncentruotus ûkius, buvo pakenkta ne tik ûkinin-kavimo ar þmoniø uþimtumo, bet ir socialinës tvarkos,bendruomeniðkumo, o tuo paèiu ir etnokultûros tæsti-numo prasme. Viskà dauþëme jau savo rankomis, ne-susimàstydami apie ateitá...

Paminëjot miestà, kaip �tautinës savimonës moder-nesnæ atmainà�. Taèiau miestas daþniau ávardijamas kaipkosmopolitizuojantis, jame �mes� ir �svetimi� esà bevil-tiðai supanaðëja, susilieja. Miestas ardàs bendruome-

ninæ sàmonæ... Ar bûtinai � ðitaip? Gal tai tik mûsø toksmiestas � tautiðkai miðriø, tuo bûdu suluoðintø, susveti-mëjusiø þmoniø samplaika? Ar jame etnokultûrinës ver-tybës � tikrai neperspektyvios? Juk, atrodytø, miestas �savaime bendruomenë...

Japonijos arba Izraelio miestai, sakytum, �super�tautiniai, nes ten tautiðkumas gyvas tautos gyvense-noje, jos dvasioje, ir ta dvasia atsispindi visur. O mûsømiestai � arðiai kosmopolitizuoti sovietø ir dabar � mû-sø paèiø rankomis. Mûsø sostinëje turëtø labiau jaus-tis, kad esi savo tautos centre. Taip esama valstybëse,kurios organizuojamos tautos pagrindu ir kurios egzis-tuoja tam, kad tauta iðliktø ir modernizuotøsi.

Bet gal mes ðito jau nebepajëgiam? A. Maceina yraraðæs, esà prarastas mûsø tautinio pasaulëvaizdþio per-teikimo laikas.

A. Maceina, manyèiau, turëjo omeny okupacijos lai-kotarpá, kai susiformavo beveik dvi kartos, kurioms ne-buvo natûraliai skiepijama tautinë savimonë. O jeigu irbuvo � tik savigynos prasme, kaip savigynos bûdas.Ðiandien � tarsi nëra prieð kà gintis, tad ir tautinës savi-monës ugdymo bûtinumas nesuvokiamas.

Esat raðæs, kad civilizacijos þlugdavo ne tiek iðori-niø jëgø veikiamos, kiek dël prarastø saviraidos, savi-generacijos savybiø, nesugebëjimo deramai reaguoti áiððûkius, naujas sàlygas, iðorinio pasaulio átakas. Kaipávertintumët Lietuvos bûklæ ðiuo poþiûriu?

Ið tiesø, vietoj �civilizacijos� èia galima tarti ir �tau-tos�. Tas iðorinis pasaulis, jo metami iððûkiai mûsø kon-kreèiu atveju dabar � ES. Ðtai ji rekomenduoja mumsadaptuoti per 20 tûkstanèiø teisiniø aktø, atsiradusiøvisai kitoj terpëj. Ogi teisinis aktas gali bûti veiksmin-gas, jei paremtas vietos gyventojø kultûriniu brandu-mu, supratimo lygiu ir jei tas supratimas atsiranda dëlsavo gyvenimo reikmiø. Primetamà teisiná aktà sten-giamasi apeit. Todël bûtina didinti policininkø, kontro-lieriø skaièiø. O tai savo ruoþtu susijæ ne tik su chaososklaida, bet ir su nepasitikëjimu teisëtvarka, net � vals-tybingumu. Kad taip neatsitiktø, bet koká iðorinio pa-saulio iððûká reikia �perleisti� per savo etnokultûriniomàstymo, savo elgsenos, galimybiø prizmæ ir tik tadaásileist. Bet jei dvasia palauþta, � bet kokia transforma-cija tapatybës iðsaugojimo, modernizavimo prasmetampa pavojinga. Ðiuo poþiûriu mûsø saviraidos, savi-generacijos perspektyva � iðties gana blanki...

Kokià lietuviø tautos dvasià ðiandien matote? Esampratæ visokiom blogybëm kaltinti valdþià, bet kokia poNepriklausomybës paskelbimo, Jûsø akimis, atsivërëpati �liaudis�?

Pirmiausia reiktø skirti sàvokas �tauta� ir �liaudis�...Jeigu kalbësime apie pastaràjà, tai ji pakankamai egois-tiðka, netgi savanaudiðka, susiskaldþiusi, nesiekianti ir

5

net nesugebanti deramai sàveikauti. Na, o kalbant kon-kreèiø þmoniø, individø atþvilgiu � mums trûksta nau-josios, t.y. moderniosios bûties filosofijos. Ið èia tassaviþudybiø, neprisitaikymo prie aplinkybiø ir moder-niø ligø paplitimas. Mûsø þmogui ðiandien labai stingaintensyvesnio, turiningesnio dvasinio gyvenimo � jis ga-na greit palûþta negandos valandà. Tà dvasinio gyve-nimo skurdumà ið dalies paveldëjom ið sovietmeèio, iðdalies � ir dabar nelabai siekiam atstatyt: esam neini-ciatyvûs, nebendruomeniðki.

Èia ir vël rûpëtø priminti apie etnines vertybes. Tuolabiau, kad jø iðstûmimas á muziejø, savitumo �nukaino-jimas�, kiek supratau ið Jûsø pavyzdþio apie Japonijà,nepalankus ne tik dvasingumui, dorovingumui ugdyti,bet ir ekonomikai plësti.

Pasaulio ekonomistø neginèijamai nustatyta, kad neinvesticijos didþiàja dalimi lemia ekonomikos sukles-tëjimà, bet intelektas ir jo sàlygojama inovacija. O jukvisa tai tiesiogiai susijæ su dvasios reiðkiniais ir su �koherentiðkumu, kai þmogus màsto ne tiek apie save,kiek apie þmoniø bendruomenæ, savo tautà, jos likimà.Japonai neatsitiktinai ekonominiu poþiûriu klesti � jøkalboje net sàvokos �að� nëra, ten �að� reiðkia �manodalis�. Mes toká bendruomeniðkumà esam praradæ. Ogal në neturëjom: LDK buvo perdëm kosmopolitinëvalstybë su gerokai slavizuota kultûra, mes, lietuviai,teturëjom politinæ valdþià ir átakà. Dvideðimt tarpukariometø � akimirka istorijos poþiûriu, tad lietuvis nëra taipsuaugæs su savo valstybës, valstybingumo idëja, kaipkad lenkas, vokietis ar rusas. Ið èia ir kitokios blogybës:mûsø valdþios þmogus iðkreipia valstybingumà, siekiadominuot virð savo pilieèiø, na o pilietis tada � spjaunaá valdininkà, pataikydamas ir á Valstybës institucijas...Atsiranda tautos ir valstybës susiprieðinimas. Patys ma-tome: formuojasi valdininkø valstybë. Visa tai tiesiogiaisusijæ ir su tautos likimu. Ðiandien Lietuvoj turim �ðvel-niojo despotizmo� ir kosmopolitiniø idëjø apkrëstà Vals-tybæ (valdininkijos asmeny) � sau, o ið kitos pusës �tautà � su savo neiðgirstu laisvës ilgesiu, nesugebëji-mu ja pasinaudoti, su kanèiomis ir dþiaugsmais, su idë-jomis ir praeitimi, su etnokultûriniu iðskydimu...

Jau daug amþiø ta tauta � tirpsta. Bet lietuviðkumoatsparumas ir dabar, atrodo, labai abejotinas...

Taip, tai sietina ir su mûsø pilieèio, ypaè jaunojo,tautinës savimonës nunykimu: jam to tarsi nereikia...O tie, kas galëtø ugdyti dvasià, dienraðèiai ir kita � per-dëm neutralûs, netgi kosmopolitiðki, uþsiëmæ sensaci-jø vaikymusi. �Patriotas� jiems tikrai atrodo kaip �idio-tas�. Ir Valstybës mastu tautiðkumas prisimenamas tik-tai per ðventes, nesuvokiamas kaip bûties, egzistenci-jos, mûsø bendruomeniðkumo dalykas.

Bet esama gal gilesniø prieþasèiø? Jûs nevengiat

raðyti apie �baltiðkàjá substratà�. Esà jau Gedimino laið-kuose atsispindi baltams bûdingas visuminës Darnosdvasiniame ir socialiniame gyvenime siekimas. Anot Ge-dimino, visi garbina Dievà savaip, bet ið esmës � vienàir tà patá... Taigi: visuotinis pakantumas, nesivaidymasne dël dvasiniø reikalø... Tokia �universalizmo ideologi-ja� mûsø tautinëje tradicijoje daug agresyvesniø kaimy-nø apsupty, sakau, ir pasmerkë mus istoriniam, anot Jû-sø, �dûlëjimui�... Nebent ðios dienos sàlygomis, kai lygir atslûgæs tiesioginis svetimøjø pavojus, ðitokio �baltið-kojo substrato dvasia� galbût gali bûti mums iðganinga� bent jau kaip dvasinis pagrindas tvarkytis viduje...

Atsakymà galima bûtø pakreipti ir kitaip: yra istorið-kai pavargusios, atbuvusios savo laikà tautos (kaip mû-sø), kuriø ateitis ne itin perspektyvi. Ir jaunos (kaip ru-sø), neiðnaudojusios savo ekspansyvumo potencialo.Lietuvybë � baltiðkosios kultûros medþio bene pasku-tinë skiedra. Linkæs manyti: esam sena tauta, kuri savoistoriná vaidmená lyg ir atlikusi. Pakankamai sparèiaitirpstam, kaip sakët, ir toliau. Arba � reikia ryþtingai keistiValstybës ideologijà, politikà, pradët atvirai kalbëti apiebûtent savo tautos interesus. Jei tarpukario laikotarpisbûtø turëjæs tæstinumà � be karø, sovietinio kataklizmo� manau, tauta tikrai dar bûtø sukaupusi pakankamaisavitumo, ávalstybinto autentiðkumo, savo ekonominá,politiná, filosofiná potencialà. Bet � viskas sugriuvo. Irdabar niekas, deja, tuo rimèiau nebesidomi. Liko tikatskiri gabalai ir fasadiniai elementai. Ir dar � inteligen-tø padûsavimai...

Bent Jûs, atrodo, tikrai suinteresuotai domitës. Galjau teko iðgirst ir kaltinimà etnocentrizmu?

Esama tokio poþiûrio á mane. Ypaè ið jaunesniøjøtarpo, kurie skuba tapti pasaulio pilieèiais... Bet ne taisvarbiausia... � Nëra instituciniø mechanizmø (ar suin-teresuotumo), kurie uþtikrintø panaðiø idëjø sklaidà. Esutam tikra prasme vienas, bet ne izoliuotas. Jauèiu dau-gelio þmoniø ir dalies akademinio jaunimo poreiká tu-rëti lietuviø tautos bûties, perspektyvos modernesnæmokslinæ interpretacijà studijø pavidalu.

O etnocentrizmà mes turëtume suprasti ne kaip aikð-tingà atsiribojimà nuo pasaulio, nuo iðoriniø procesø,bet kaip atnaujintos savigynos nuo kosmopolitizmo bû-dà; kaip siekimà paþadinti savyje didesná gyvybingu-mà, tautiná orumà bei savimonæ. Toká etnocentrizmà esuávardijæs ðvelniuoju. Daþnai kolegoms kartoju: kodëlmums nevalia ðnekëti apie lietuviðkumà, jei apie savotautiðkumà visai atvirai, garsiai kalba ir þydas, ir len-kas, ir rusas. O mums esà � nepritinka, paðaipumoteverta. Tai mûsø gëda.

Sakau � liga.Taip, provincialumo, kultûrinio nebrandumo, politi-

nio nepilnavertiðkumo liga.

6

Kaip, Jûsø poþiûriu, ið tokios padëties reikëtøkapstytis?

Daþniau reikëtø apie tai kalbëti, rengti vieðus pokal-bius, forumus; telkti ta tema besidominèius mokslinin-kus bei politikus. Sustruktûrinus ðià supersudëtingà irpolitiðkai jautrià problemà, derëtø po vienà jos elementà� vieðai gvildenti. Gal � laðas po laðo...

Bandydamas teoriðkai nubrëþti tautos ateities, kaipsakot, trajektorijas, ávardijat du galimus kelius: 1. �... ci-vilizuotas neprievartinis iðnykimas kosmopolitiðkëjanèio-je kultûroje, supranacionaliniame krikðèioniðkame Eu-ropos superetnose�; 2. �... dideliø pastangø reikalau-jantis dramatiðkas nuolatinës pusiausvyros tarp etno-kultûrinio savitumo ir visuotinës, bendracivilizacinës kul-tûros (kurià ið dalies iðreiðkia Europos superetnosas)ieðkojimas.� Turint omeny, kaip Jûs sakët, pakirstà lie-tuviø tautos etnokultûriná gyvybingumà, nunykusias sa-viteigos ðaknis, � vis tik � ar galimas ir antrasis kelias?

Visa mûsø ligðiolinë ðneka, kiek suprantu, ið esmës,� buvo bûtent ieðkojimas atsakymo á ðá klausimà. Galë-èiau tik susumuot, kà jau kalbëjæs: reikia keisti Valsty-bës politikà, ideologijà � be skrupulo, be susikausty-mo, be provincinio nepilnavertiðkumo teigti savo tau-tos interesus, Valstybæ kaip tautos raiðkos ir perspek-tyvos rûbà, ieðkoti, kaip ðvelninti atsiradusá ir ásitvirti-nantá prieðtaravimà tarp tautos ir Valstybës.

Raðët, kad esama ir treèio tautos saviteigos kelio �palingenezinio...

Tai reiðkia, kad tauta valstybingumu átvirtina labai aið-kø savo savitumà, etnokultûriniø struktûrø tæstinumà.Tà matom, kaip jau esu minëjæs, Japonijoj, Izraely... Mo-dernizacija èia nesugriauna tautinës savimonës etno-kultûrinio autentiðkumo, kuris pasireiðkia per funkcio-nuojanèias modernias struktûras. Tarp jø iðlaikoma di-naminë pusiausvyra. Kultûrinis palikimas transformuo-jamas, atsiliepiant á modernizacijos metamus iððûkius.Bet tam labai svarbu, kad bûtø iðsaugotos etnokultû-ros vertybës. Matyt, neatsitiktinai Jûs atkakliai këlët klau-simà apie jø aktualizavimà. Deja, ið gyvosios, praktikuo-jamos etninës kultûros mes turim tik fragmentus, kuriederamu laipsniu neveikia nei ekonominiø, nei politiniø,nei informaciniø ir net � religiniø struktûrø, o tëra lygmaskaradinis þaidimas, tad ir palingenezinis tautos sa-viteigos bûdas, bent jau ðiandien, sakyèiau, ne mums.

O vis tik � beprasmiðka ðnekët apie etnokultûros ver-tybiø aktualizavimà?..

Esam perdaug paþeisti kosmopolitizmo, supranacio-nalizmo, ir nemanau, kad tautoje atsirastø tokiø geraiorganizuotø intelektualiniø jëgø, etnokultûriniø struktûrø,kurios sugebëtø áneðti pataisas á mûsø modernios vals-tybës funkcionavimà � valstybës, kuri pati �skuba� ið-tirpti Europos superetnose. Tarpukario Lietuva, manau,

dar galëjo eiti palingeneziniu keliu, nes tuo metu buvogajos savitos etninës struktûros, itin stipri tautinë savi-monë, sparèiai kaupësi modernizuotas intelektas. Tosstruktûros galëjo suaugti ir su Valstybës naujø laikø prag-matinëm funkcijom. Bet dabar, kai ðitaip nesuvaldomaisparti gyvenimo kaita, kai nëra tvarkos ne tik socialinia-me gyvenime, bet ir màstyme... Neturiu tokio tikëjimo.

Jûsø raðtuose daþnai ðmësèioja posakis �Maþøjø tau-tø teisiø ir laisviø deklaracija�. Kas tai yra? Kas tokiassumanë?

Prieð keletà metø esu paskelbæs publikacijø, ðne-këjæs konferencijose, tarptautiniuose seminaruose, gvil-denæs maþøjø, istorijos ypaè skriaustø tautø iðskirtinæpadëtá � tada ir pasiûliau bûtent tokiø tautø teisiø ir lais-viø deklaracijos idëjà. Jos siekis � iðsaugoti teisæ á iðli-kimà, pilnavertá evoliucionavimà. Nes jei tauta nusilpu-si, o evoliucionuoti priversta pagal taisykles, primeta-mas didþiøjø tautø, nuëjusiø normalø evoliucijos kelià,tai didþiosios visad uþslëgs, net ir nesàmoningai uþ-slopins maþàsias. Tai dësninga.

Kokios sàlygos, iðimtys, anot Jûsø Deklaracijos, tu-rëtø bûti numatytos tokiems kaip mes?

Þmogaus teisiø ir laisviø deklaracija, Jungtiniø Tautøpriimta 1998 metais, neabejotinai paspartino demokra-tijos ir liberalizacijos procesus. Betgi ðiandien jau mato-me � ji iðugdë ir ypatingà egoizmà, individualizmà. Ma-nau, pribrendo naujo tarptautinio dokumento bûtinybë,ðákart � uþtikrinanèio etnokultûrø ávairovæ, tolygø vysty-màsi visiems ir � kad demokratizacijos procesas pereitøjau ir á tautiniø individualybiø, tautø kaip iðskirtiniø, etno-kultûriniø subjektø raiðkà, plëtrà moderniame pasauly-je. Tada ir pati civilizacija ágytø kitoká prasmingumà... Bettarptautiniu mastu apie tai niekas kol kas neðneka. Neð-nekama, nesidomima ðia idëja ir pas mus...

Anot ðios idëjos, kokie bûtø tautiniø maþumø, tar-kim, Lietuvoje padëtis?

Pirmiausia akcentuoèiau tautiniø maþumø lojalumàValstybei, titulinei tautai, kurios teritorijoje gyvenama.Tai ne nuolankumas, ne paklusnumas Valstybës ásta-tymams, o pagarba, reiðkiama tos tautos kultûriniampaveldui ir daþniausiai dramatiðkam jos istoriniam liki-mui. Reiktø, kad tautinës maþumos þmogus Lietuvojegerai suvoktø tà skausmingà istorijos kelià, kurá nuëjolietuviai, atstatæ savo valstybæ. Ir � kad tas suvokimassuformuotø pagarbà valstybingumo idëjai, o ne vieniðoriná lojalumà ástatymui ar Konstitucijai. Per tapusiusmums artimais kitatauèius þmones galëtume palaikytnormalesnius, platesnius ryðius ir su jø istorinëmis të-vynëmis, plëtoti visuomeninæ diplomatijà, kultûrinius ry-ðius. Bet mûsø tautinës maþumos ðiandien linkusiosgyventi uþsisklendusios, plëtoti, ðvelniai tariant, ne vi-sai palankias mums idëjas ir tendencijas.

7

Tarkim, save vadinantys lenkais labai aiðkiai ir drà-siai ðneka apie savo lenkiðkumà Lietuvoj...

... net ir Lietuvoj...O mes netgi Lietuvoj...... nedrástame...... apie savo lietuviðkumà � nedrástame balsu kalbë-

ti... Kaþkoks pasmerktumas...Ir � visose srityse taip. Net � Baþnyèioje. Daugely

ðaliø tautiðkumas buvo ir yra susiliejæs su Baþnyèiosveikla, jos ideologija. Bûtent Baþnyèios veikiamos su-siformavo lenkø, rusø ir ypaè þydø ir daugelis kitø tau-tø... Tik mûsø katalikybë labai ilgai buvus prieðinga lie-tuvybei, gaila, ir dabar tautiðkumo baruose neraiðki. Tenkalbama apie maldà, iðpaþintá, nuodëmæ, religingumà,atgailà, � bet religinis ritualas beveik nesusietas su tau-tiðkumu. O juk Romos kurija ðiandien ne tik leidþia, betir siûlo per Baþnyèià eksploatuoti etnokultûrà, tautinæsavimonæ, tuo paèiu sustiprinant ir paèios Baþnyèiosbei þmogaus gyvybingumà.

Melskimës ten ir melskimës...Taip, mums taip svarbios pasaulietinës veiklos, ypaè

stiprinant socialinæ organizacijà, ten menkai teáþvelg-tume...

Sakykit, ar Jûsø mokslinei minèiai Atgimimo laikai �ið tikrøjø Atgimimo?

Man asmeniðkai � taip. Að ið tikrøjø jauèiu didþiulæerdvæ savo minèiai. Atvirai pasakius, net pagalvoju, kadsusiformavo kaþkoks astralinis mano palydovas, ma-nø minèiø, idëjø konglomeratas, kuris neleidþia nei naktáramiai uþmigt, nei dienà ramiai bût, sekina jëgas, ir aðjau priverstas nuolatos galvot, kaip sustiprint savo fizi-ná gyvybingumà, kad galëèiau realizuot nors dalelæ sa-vo sumanymø. Taip, dvasiná atgimimà að labai gyvaijauèiu. Jauèiu, kad kaip asmenybë � privalau sieti savesu socialine realybe, tautos likimo uþsakymu.

Prieð keletà metø galbût ðito �uþsakymo� nevilty blað-këtës: �...negalia � kultûra � politinë veikla � negalia...�Ar tas jausmas iðlikæs ir ðiandien?

Ko gero... Kultûra, mokslinë mintis ir ðiandien atsie-tai funkcionuoja nuo politikos. Visø mûsø egocentristi-nis susiskaldymas � visuotinis. Nëra deramo susikal-bëjimo. Kas turi jëgà, tas linkæs goþti visus kitus, o nestengiasi sudaryti sàlygas silpnesniems visoms jëgomsiðsiskleisti ir darniai reikðtis, kaip tai bûdinga brandþiosdemokratijos sàlygomis.

Ar jûsø balsas iðgirstamas, ar turit kokios praktinësátakos valdþios vyrø galvoms, � ðtai kad ir tuo nuolati-niu siûlymu ne tik adaptuoti visuotinai pripaþintas so-ciologines koncepcijas, bet � kurti ir plëtoti savas, ku-rias diktuoja bûtent lietuviø tautos istorinës, etnokultû-rinës aplinkybës? Juk skelbiatës atstovaujàs taikoma-jai sociologijai.

Atgimimo pradþioj á bet kurià Lietuvos vietà atvaþia-væs, rasdavau didþiules auditorijas. �Þinija� net parda-vinëdavo bilietus mano þodþiui iðklausyti, ir visada su-sirinkdavo ðimtai. Bet dabar to niekam nebereikia. Uþ-slinko apatijos, nusivylimo metas. Todël telkiu save ra-ðydamas knygas, nors jø leidyba, platinimas � labaiskausmingas dalykas: viskuo reikia rûpintis paèiam, pa-galiau ir teorinë mintis, susieta su tautos bûtimi, ðian-dien nëra populiari. Tarkim, studija �Tautos likimas�, ku-rioje stengiausi apraðyti lietuviø tautos socialinæ orga-nizacijà, jos bûvá � taip ir liko neiðplatinta.

Sakykit, ar tikrai neiðgyvensim, jei patys vengsimmàstyt bûtent apie savo tautà, vengsim remtis bûtentsavo etnokultûrine patirtimi, praturtindami jà bendrakul-tûrinëmis vertybëmis? Ar taip klausiu?

Savaime aiðku, kad turim bûti atviri ne tiek sveti-moms átakoms, kiek supratimui to, kas ir kaip vykstapasaulyje. Tik gerai suvokæ objektyvius procesus, mo-këdami derinti tautiðkumà su atvirumu ir pilietiðkumu,galime susigaudyti, kokià vietà tame pasaulyje galëtu-me turëti patys. Ir kad tà procesà praturtiname savoautentiðkumu, savastimi, individualybe. Tai, pagaliau,reikðminga ir bendram þmonijos kultûros vyksmui, neskiekvieno proceso gyvybingumas gæsta, jei jis tampavienmatis, monotoniðkas. Postmodernizmo bûvis pri-paþásta polifoniðkumà, ávairovës svarbà... Beprasmisvalstybingumas, jei jis netarnauja savito veido iðsau-gojimui, savitam indëliui á civilizacijos aruodà...

Savo klausimu að dar norëjau áteigti labai paprastà iraiðkià tiesà: niekas mûsø kultûros neiðplëtos, neáteisins,neapgins, neáteiks jos, �savitos gëlelës�, tai poniai �þmo-nijai�, jei patys neugdysim, patys neginsim (naivu ðne-kët) � jokia europa, jokia amerika. Ir man apmaudu, nesatrodo, kad ðiandien labai maþai apie tai ðnekama, ma-þai ðnekanèiøjø apie tai...

Ðventà, þmogaus gyvenimo prasmës vertà darbàdirbat...

Between the self and the world

The member of the Academy of ScienceRomualdas GRIGAS interviewed by LiudvikasGIEDRAITIS discussed the problem on she stateand the development of Lithuanian nation.

Lithuania, over the long years of its oppression had neverhad an opportunity for its natural evolution, moreover, it wasalways loosing its most creative intelligentsia during theyears of upheavals; and even nowdays, under the favour-able conditions of Independence, the statehood is not com-prehended as a means for strenghtening vitality of the na-tion as well as for fostering its national self-consciousnessbecause of the impetuous spread of cosmopolitism.

The perspective of self-regulation and self-expressionof the nation is very gloomy. The purposeful state policy forthe development of Lithuanian nation�s spirit (in a sense ofnationality) is necessary.

8

Þmogus, bûdamas gamtos dalis, aplinkinæ gamtà darpaverèia ir savo vidinio pasaulio dalimi. Todël viskas pasau-lyje yra �kultûrinë aplinka�, net þvaigþdëtas dangus. O Lai-kas, lyg ðienpjovys þolæ, ðià kultûrinæ aplinkà paverèia isto-rija. Tie kuklûs senovës kultûros likuèiai, kuriuos Laikas tei-kësi iðsaugoti kaip dovanà mums, ir yra vadinamoji istorinëaplinka. Ar sugebam ávertinti ðià dovanà? Ar sugebam ir arnorim ðá lobá iðsaugoti? Ar suprantam, kad mes tik tarpinin-kai, kad turtà turim perduoti ateinantiems po mûsø, o neiððvaistyti tuðtybëms? Taèiau tas turtas kartu ir þinia bûtentmums. Ar bent pamëginame jà suprasti? Kà mes èia ruoðia-mës statyti, jei nieko taip ir nesupratome?

I. Istorinë aplinkaKas yra istorinë aplinka? Juk visa aplinka ðiaip jau yra

istorinë: istorija � tai praeitis, o vietø be praeities nëra. Netatvykæs á sau naujà vietà, kurios praeities neþino, þmogusatsineða kartu senosios vietos istorijà: savo kilmæ, protëviøatsiminimà, vietovardþius ir senø vietø dievus. Mes susiku-riame savo pasaulëvaizdá ir neðamës já su savimi visur, kurtik keliaujame. Kæstutis kartu su savo dvaru perkelia naujonvieton ir Trakø vardà, o buvæ Trakai tampa Senaisiais Tra-kais. Iðvis Tëvynæ praradusieji savo senojo miesto vardà ne-ðiojasi su savimi tiesiog kaip miesto sinonimà.

�Eidamas Trojà matau, nors ir maþà, ir Pergamà gyvà,Atvaizdà tikro Pergamo, ir Ksantu pramintà upelá,Baigiantá dþiûti, ir Skajiðkiø vartø staktas iðbuèiuoju�.1

Kaip sako Benevolo, �kad ir kur þmogus gyventø ar dirb-tø, já visada supa istorijos persmelkta aplinka�. 2

Net gamta nëra atskirta nuo kultûros, todël nëra atskirtaji ir nuo istorijos. Gamtinis kraðtovaizdis, vos tik þmogauspaliestas, liaujasi buvæs tik gamta. Pavyzdþiui, Vilnios þioèiøsaloje ásikûrus Vilniui, ji ið vien gamtinio tampa dar ir urba-nistiniu bei kultûriniu reiðkiniu � kultûros sala tarp laukø irmiðkø. Vilnia tampa ðio pirminio Vilniaus natûralia, gamtine,�Dievo duota� riba, riba tarp savo, þmogiðko, ir �laukinio�pasauliø, ji apibrëþia miestà, suteikdama jam vietà ir vardà.Ðitaip upë tampa kultûros istorijos dalimi. Vilniui pleèiantis,panaðiai ásikultûrina Vingrë, atskirdama nuo iðorinio pasau-lio magdeburginá viduramþiø Vilniø. Pasirinkdami jà riba,þmonës padarë jà kultûros dalyve. Ne tiek svarbu, ar paver-të jà gynybiniu grioviu, ar statë per jà tiltus, ar mirkë jojeodas; uþtenka, kad ði kukli upelë tapo Vilniaus riba � vientuo ji amþinai ásiraðë á mûsø kultûros istorijà.

Net nuoðali gamta gali patekti á istorijà dël ávykiø, kuriejoje vyko arba nevyko, o buvo prasimanyti, ásivaizduojami,pagaliau netgi dël to, kad nieko neþinoma joje ávykus � vien

dël savo paslaptingumo. Girios nuo senovës Lietuvos kul-tûrai yra tokios svarbios, kad netgi tapo Lietuvos simboliu �bûtent giriose slepiasi máslinga Lietuvos dvasia. Miðkø dei-vë, sakoma, perspëjusi: �Lietuva yra miðkuose! Kirskit mið-kus; iðkirsite miðkus � nebus Lietuvos�.3 Ir katalikø kunigasAntanas Baranauskas Lietuvà vaizduoja kaip miðkà. GiriøLietuva lyg motina priglaudþia bëdai iðtikus � bûtent èia Të-vynës gynëjø miðko broliø namai. Kaip ir ðventyklos, giriospriima ir gina visus bëglius. Giria ir yra ðventykla (tarp kitko,þodis giria indoeuropieèiø arijø kalboje reiðkia ðventyklà).Tai dvasiø pasaulis, Vieðpaties sodas, ramybës buveinë.

Naikindami gamtà, naikiname kultûros pirmavaizdþius.Naktinis didmiesèiø apðvietimas nustelbia net þvaigþdþiøspindesá, ir naujosios kartos auga atskirtos nuo þvaigþdëtodangaus. O kaip tik jame dvasinio pasaulio, �dvasios me-dþio� ðaknys. Nebesuprantama jau mums ir senøjø moky-mø poetinë kalba, ákvëpta dangaus, ir nors tebekartojamesenus ðventus þodþius, jø prasmë nebepasiekia mûsø. Pra-rasdama vidiná ryðá su gamta, kultûra kartu praranda ne tiksavo paèios ðaknis, bet pameta ið akiø ir þmogaus gyveni-mo prasmæ apskritai.

II. Kas kuria istorijà?Kartojame sàvokas �istorinis paveldas�, �amþinosios ver-

tybës� ir pan., bet nebematome, kas uþ jø slypi. Bûtent Lai-kas yra aukðèiausias teisëjas, bûtent jis kuria ðio pasaulioistorijà. Viskà laiko Laikas. Bet kokie ávykiai tampa istorija,bet kokios vertybës tampa paveldu tik laiko dëka. Ne þmo-gus kuria paveldà, greièiau jau paveldas kuria þmogø.

�Dievas tarë: Að � Laikas, didysis pasauliø griovëjas�(Bhagavadgyta 11.32). �Viskà laikau Að, kaip suvertus per-lus laiko siûlas� (Bhagavadgyta 7.7).4

III. Kuo vertinga istorinë aplinka?1. Istorinë aplinka � tai lyg programa mûsø proto kom-

piuteriui. Bûtent ji þmogø padaro kultûrine bûtybe. Ji sutei-kia mums argumentus, akstinus ir tikslus, nurodo gaires,pagal kurias randame savo vietà civilizacijoje, lemia mûsøkultûrinæ tapatybæ, saugo mûsø kultûrinius ávaizdþius, da-bartinio ir bûsimo mûsø elgesio slaptàsias prieþastis.

2. Istorinë aplinka � tai kartø kartomis kauptas mûsø dva-sinis turtas. O kuo mes dvasiðkai turtingesni, tuo didesnis,erdvesnis mûsø pasaulis.

3. Istorinë aplinka � tai galimybë susitikti skirtingiems am-þiams. Tik susitaikæ su savo aplinka, susitaikome ir su savoistorija, ir tik susitaikæ su savo istorija, galime susitaikyti susavo likimu ir galiausiai su Dievu.

STATYBA ISTORINËJE APLINKOJEAlgis STALGYS

9

4. Istorinë aplinka � tai kontekstas, kuriame kalba dabar-tis, o juodviejø pokalbis kaip tik sukuria ateitá. Kiekviena naujameninë, filosofinë, politinë ar ûkinë nuostata atsiranda kaipatsakas. Jeigu nelieka istorinës aplinkos, nelieka laiko, ir vi-suomenë gráþta á laikø pradþià � sulaukëja.

5. Suëmusi savin skirtingus laikotarpius, istorinë aplinkakartu atskleidþia pasaulio ávairovæ ir begalybæ, todël þadinavaizduotæ ir savaime prapleèia sàmonæ.

6. Trimaèiam pasauliui istorinë aplinka suteikia ketvirtàjá� laiko � matmená, ir pasaulá savaime pradedame suvoktinebe kaip gatavø daiktø sandëlá, o kaip augantá ir vaisiusduodantá medá, nuolatiniame judesyje; ne kaip statulà, o kaipðoká. Kiekvienas reiðkinys, kartu ir kiekviena tauta su savokultûra nepaliaujamai kinta, mainosi � �pasaulis mirga�, anotVvedenskio. Tautos istorinis paveldas � tai jos atspirtis ir at-skaita ðitame nepaliaujamam ðurmuly, savo ávairove kartuatveriantis pasirinkimo laisvæ.

7. Ið senovës mus pasiekæ þenklai � tai kalba, kurià iðgir-dæ tik ir atpaþástam pasaulá kaip �savà�. Ðia kalba mes tik irsusikalbam � tiek su praëjusiais amþiais, tiek vienas su kitu.

8. Þvaigþdës, pagal kurias keleivis randa kelià ir suþinolaikà, kurios nustatë kalendoriø ir vogèia lemia mûsø liki-mus, � irgi �istorinë aplinka�, pati seniausia istorinë aplinka.Þvaigþdëtasis nakties dangus á mus þiûri ið milijardø metøpraeities, todël iðties ir þvaigþdës yra mûsø �kultûrinis pa-veldas�, aukðèiausias dvasinio paveldo ávaizdis.

IV. Statyba istorinëje aplinkojeModernistai savo polinká griauti kultûriná paveldà teisi-

na tuo, esà �visada viskas buvo griaunama ir perstatinëja-ma�. Tai paprasèiausiai melas. To, kas buvo vertinama,niekas niekada negriovë. Visa kultûros istorija � tai vie-nas iðtisas mûðis prieð griaunamàsias jëgas, uþ kultûrosðventybiø iðsaugojimà. Ðio ðventojo karo simbolis mumsgalëtø bûti pasaka apie Saulës iðvadavimà, graikø pavers-ta Trojos mitu: jie praranda visà kariuomenæ, bet iðgelbstisavo Elenutæ. Taip pat ir trojënai: Enëjas palieka auksà irþemæ, bet iðveda tautà, iðsineða tëvà, iðsaugo protëviø die-vus ir tëvynës atminimà. Visos be iðimties kultûros gyvosbesàlygiðku savøjø vertybiø, savo dvasiniø ðaltiniø gyni-mu. Joks graikas niekad neiðdavë Demetros paslapties.Klestinti Roma paèiame savo vidury (ant Palatino kalvosðalia Didþiosios Motinos ðventyklos) kaip didþiausià bran-genybæ saugojo maþà, ið ðakø pintà, moliu drëbtà trobelæ� Casa Romuli, legendinio Romos ákûrëjo namus. Krikð-èionys du tûkstanèius metø saugo nepakitusià savo Ðven-tojo raðto raidæ ir dvasià.

Senovës likuèiai su didþiausiu vargu tepasiekia mus prolaiko mësmalæ, o mes, uþuot priëmæ juos kaip brangiausiusiðvargusius pasiuntinius, dar ir iðniekiname bei pribaigiame.O juk tai tikri mûsø civilizacijos kariai, per stebuklà iðlikæ gy-vi ir parëjæ praneðti, kad nuostoliai milþiniðki, bet kariuome-në vis dar didvyriðkai laikosi! Argi neturëtume jø nuprausti iraprengti, ir pasiûlyti garbingiausià vietà prie mûsø stalo?

V. Statybos istorinëje aplinkoje kriterijaiSupratimas, kad istorinæ aplinkà kuria Laikas, duoda

mums vertinimo matà: istorinë aplinka vertinga paèiu savo

istoriðkumu, bûtent tuo, kad yra sena. Ið èia ir atitinkamasbet kokios statybos istorinëje aplinkoje vertinimas:

1. Bet kokia statyba istorinëje aplinkoje turi bûti vertina-ma pagal tai, ar ji gina senumà, ar já naikina.

2. Istorinë aplinka turi bûti suvokiama kaip daugiasluoks-nis daugelio laikotarpiø palikimas.

3. Svarbu ne tik tai, kiek ir kaip istorinë aplinka atstovau-ja vienam ar kitam laikmeèiui, bet ir tai, kad ji sukurta visosjø sekos.

4. Istorinë aplinka yra vientisas kûnas, perpintas ne visa-da lengvai pastebimais prasminiais ryðiais, todël net maþasásikiðimas gali sukelti nepageidaujamus pokyèius visoje ap-linkoje ir lemti atitinkamà naujà jos vystymàsi.

5. Istorinë aplinka iðaugo ið gamtinës aplinkos, ir per am-þius jiedvi suaugo á vienà neperskiriamà kûnà, todël reikiasaugoti jø visumà. Viena vertus, gamta tapo istorinës aplin-kos dalimi, uþtat jà reikia saugoti ne tik kaip gamtinæ, bet irkaip istorinæ vertybæ. Kita vertus, istorinë aplinka tebeliekagamtos dalimi, ir nereikia ið jos atimti teisës atsinaujinti taip,kaip be paliovos atsinaujina pati gamta � ið naujos medþia-gos, bet senomis formomis.

6. Projektuotojas, prieð ásikiðdamas á istorinæ aplinkà, tu-rëtø sugebëti jà ávertinti � suprasti, kà esminio turi ði vieta.Tik tada jis galës savo ásikiðimu tas esmines vertybes paryð-kinti ar bent nepakenkti joms. Taèiau ávertinti istorinæ aplin-kà galima tik istoriniu poþiûriu, tik laike. Uþuot rëmusis vienðiuolaikiniu groþio bei prestiþo supratimu, vertëtø iðvysti vi-sà ávairiø laikø poþiûriø bei skoniø grandinæ. Ir paèiam áverti-nimui reikia laiko, todël pokyèiai istorinëje aplinkoje turëtøbûti lëti � spartuoliðkø statybø entuziazmas èia kenkia.

7. Senovës paveldas daugiasluoksnis, todël bet kokioásikiðimo atveju iðkyla klausimas, kuriam sluoksniui teikti pir-menybæ. Ið tikrøjø èia turi lemti konkreèios vietos ypatybës.Istorinio paveldo, kaip ir gyvo þmogaus, vertæ sudaro nepanaðumas á kurià nors pasaulio áþymybæ, o savitumas. Am-þiaus poþiûriu, istorinës vertybës � kaip ir draugai: branges-nës tos, kurios senesnës. Odminiø skvero atvejis: neiðma-nëliai ekspertai ðioje vietoje teikia pirmenybæ XIX a. pabai-gos � XX a. pradþios urbanistinei aplinkai, kuri kitur gal irbûtø vertinga, taèiau èia tëra antraeilë ar treèiaeilë vertybë.Iðskirtinë bûtent ðios vietos vertybë yra senasis, kunigaikð-èiø Lietuvos sluoksnis. Tai mûsø Valstybës lopðys, Lietuvosdidþiojo kunigaikðèio pilis ir dvasinis centras, jø gynybiniaiátvirtinimai (dalis skvero tiesiog priklauso piliai). Èia buvoimperijos sostinë, valdovø dinastijos tëviðkë. Èia ir legendi-nis Ðventaragio slënis su senøjø karaliø kapais, ir paskutinësenojo tikëjimo, �pagonybës� tvirtovë Europoje.

VI. Statybos istorinëje aplinkojeuþdaviniai ir galimybësAr statyba istorinëje aplinkoje pajëgi jà dargi pasendinti,

juk �senumo� þmogus negali sukurti? Tikrai, medþiagiðkai�senumo� sukurti mes negalime. Taèiau galime:

1) atkurti senoviðkumà. Galime atgaivinti senuosius pavi-dalus � kaip grojame senàjà muzikà, þiûrime senus filmus, skai-tome senas knygas, ðokame senus ðokius. Taip galëtume atsta-tyti ir senus namus, kvartalus, gatves, atkasti senas upiø vagas,iðkuopti tvenkinius, senoje vietoje atsodinti medá ar sodà;

10

2) atidengti laiko paslëptà senàjà medþiagà � freskas,senàjá mûrà, grindiná; apskritai senuosius sluoksnius � ar-chitektûrinius, urbanistinius, prasminius;

3) atkurti senàjà paminklo aplinkà. Aplinka yra sudëtinëbet kokio daikto, kûrinio dalis; þmogus viskà suvokia lygin-damas, taigi kontekste. Vieniðas senas namas tëra vienassenas namas, o senas namas senoviðkoje gatvëje � tai jausena gatvë. Modernistø numylëtas �kontrasto principas� iðtikrøjø iðryðkina gretimo paminklo senumà, bet iðryðkina jánepalankiai, kaip gremëzdiðki statiniai Ðnipiðkëse prieðaisbuvusá �Tëvynës� kino teatrà. Jie �kontrasto principu� taipiðryðkino aplinkiniø, ið anksto apdairiai apleistø namø senu-mà, kad rûpestingiems miesto tëvams beliko juos tik pri-baigti ir ðitaip visai �panaikinti problemà�. Dar blogiau, kadðitoks pabrëþtinas naujoviðkumas neiðvengiamai griaunagatvës ir visos vietovës senoviðkumà ir taip sumaþina josbendrà vertæ. Pakeista aplinka iðkreipia paminklo suvokimà,taip sumenkindama ir patá paminklà. Taip, iðgriovæ karalið-kàjà Vilniaus pilá, uþkariautojai jos vietà apstatë aplink pa-statais, imituodami aikðtæ, ir iki ðiol dirbtinai pabrëþiami �aikð-tës poreikiai� tampa dingstimi tolesniam Pilies naikinimui;

4) atgaivinti senàjà statinio funkcijà. Kultûrinis paveldas� tai ne tik sienos ir jø pagraþinimai, bet ir gyvenimas tarpjø: pavyzdþiui, senoji vienuolyno paskirtis ir èia tvyrojæs ra-mus susikaupimas. Vienuolynuose ne vieta nei kalëjimams,nei �ausø�nosies�gerklës� ligoninëms, nei tokioms garbin-goms kultûros ástaigoms kaip Kultûros vertybiø apsaugosdepartamentas. �Sàvininko tæstinumas�, jeigu tik jis ámano-mas, irgi yra paminklo vertës dalis;

5) atkurti, kiek ámanoma, senàsias miesto struktûras: pa-þeistà gatviø tinklà, kvartalø ir sklypø ribas, pastatø planus,gatviø ploèius, sankryþø formas, jurisdikcijø, Pilies, miestoribas;

6) naudoti bûdingas konkreèiai vietai statybines medþiagas;7) sugràþinti senuosius gatviø, atskirø namø vardus;8) nuþymëti ið istorijos þinomas upeliø, ðaltiniø, kalnø ir

giraièiø ribas dabartinëje aplinkoje;9) galø gale � atgaivinti senuosius statybos bûdus, su-

menkusius paproèius, apskritai atitinkamà gyvenimo ir pa-saulio suvokimà, kurá laikome sau vertingu. Visuomenæ kar-tais iðtinka ávairûs �greito pagerinimo� uþdegimai, visokiemodernizmai, karingi chunveibinø perversmai, taikios hipiøbei jaunøjø profesionalø �revoliucijos� ir pan. Senovës pali-kimas � tai tas stebuklingas vaistas, kuris sugràþina pakri-kusiai visuomenei atmintá, vadinamàjà Tradicijà, o kartu irramybæ. Senamiestis galëtø bûti jos architektûrinis pavyz-dys, pavyzdinis urbanistinis tikro gyvenimo �vienetas�. Se-namiesèiai teuþima maþytæ ðiuolaikiniø miestø ir didmiesèiødalá � visuomenei iðties nederëtø taupyti jø sàskaita, juobakad ádëjimai èia galø gale ðimteriopai atsiperka.

VII. Iðvados:1. Visa þmogø supanti aplinka plaèiausia prasme yra kul-

tûrinë, istorinë � net laukinë gamta, net þvaigþdëtas dan-gus. Þmogaus mintys paverèia jà savo pasaulio dalimi, oLaikas � istorija.

2. Neistorinës aplinkos iðvis nëra, todël vietos, kurias mespabrëþtinai vadiname istorinëmis, nusipelno ypatingos glo-

bos. Laikas ir be mûsø pagalbos viskà naikina � mums be-lieka apsispræsti, kam visø pirma skirti savo kuklià globà.

3. Istorinë aplinka, net ir siauresne prasme, � tai visa kul-tûrinio paveldo ávairovë, o ne vien tik �graþûs� pastatai. At-skiri istorinës aplinkos elementai kartu tik didina vienas kitovertæ. Taigi svarbu saugoti, iðryðkinti ir, kiek ámanoma, at-kurti visumà. Todël aplinkos istorinio paveldo klausimus turispræsti ne slaptosios architektø tarybos, o daugelio ávairiau-siø kultûros srièiø þinovai drauge. Be to, istorinës aplinkosvertinimas nuolat kinta, todël bûtini nuolatiniai vieði aptari-mai, ið esmës � nuolatinis vieðas aptarimas.

4. Senovës paveldas daugiasluoksnis, todël prieð ásiki-ðant, visad iðkyla klausimas, kuriam sluoksniui teikti pirme-nybæ. Jei neiðvengiamai tenka rinktis, visø pirma saugoki-me tai, kas ðioje vietoje ypatinga � ypatingai sena, ypatingaigarbinga, ypatingai graþu, ypatingai savita.

5. Pagrindinis statybos istorinëje aplinkoje vertinimo kri-terijus turi bûti � ar prisidës ji prie vietos istoriðkumo.

6. Ypaè reikðmingoje istorinëje aplinkoje derëtø atsisa-kyti net sàvokos �nauja statyba�. Bet kokià statybà èia turë-tume vertinti kaip atstatymà, atkûrimà tø aplinkos daliø, ku-rios sudaro jos istorinæ vertæ: urbanistinës struktûros, archi-tektûriniø formø, valdø ribø, áprastø ðioje vietoje statybosbûdø bei medþiagø, netgi senosios gyvensenos. Bet kokieistorinës aplinkos pakeitimai turi bûti itin lëti ir remtis giliaisbei iðsamiais moksliniais tyrimais.

7. Saugokime ne tik istorinës aplinkos kûnà, bet ir dvasià.

NUORODOS:

1. Vergilijus. Eneida III 349�352.2. Benevolo L. Europos miesto istorija. � Vilnius: Baltos lankos,

1998. � P.231.3. Jucevièius L.A. Raðtai. � Vilnius, 1959. � P.88.4. Á lietuviø kalbà ið sanskrito versta autoriaus.

Pagal praneðimà, pateiktà tarptautiniam seminarui �Statybaistorinëje aplinkoje� 1998 m. spalio 23�24 d.

BUILDING IN HISTORICAL ENVIRONMENT

Algis STALGYS

In the article, the significance of historical environmentarousing special conditions for building is stressed by theauthor. First and foremost, the main valuable thing of thehistorical environment is the historicity itself, and, for thisreason, new establishments might be absolutely ignored.And if they are needed all the same, it is necessary to takeinto account not only the fashion of the contemporary ar-chitecture but also the spirit of the concrete historical en-vironment, in particular, which reached us from the past.The spirit of the past is the only context in which we com-prehend our existence. If we destroyed our historical envi-ronment and its spirit we would lose our developmentalstages and would found ourselves as if at the beginning ofall the past times. We would become savages the task ofwhose would be to start everything from the beginning. Ina wider sense, nature with its starry heaven belongs tothis historical environment as well, for it was already seenas such by our forefathers.

Thanks God, we are unable to �renovate� heaven sofar, although we are trying to hide ourselves from it by elec-tric lighting in our streets.

11

Algimanto KUNÈIAUS nuotrauka. Ið ciklo �Reminiscencijos�, Vilnius, 1978 m.

12

Straipsnio tikslas: nustatyti, ar pagrástai tapatinami bal-tø �þalèiø dievas� ir �gydymo dievas� Auðautas. Darbas pa-remtas lietuviø mitologijos ðaltiniø ðiuo klausimu kritine ap-þvalga. Iðvada: nors kai kurie autoriai linkæ Auðautà vadin-ti �þalèiø dievu�, o ir antikinis �gydymo dievas� Eskulapassusijæs su þalèiais, vis dëlto tiesioginio pakankamai átikina-mo tokios tapatybës liudijimo ðaltiniuose, regis, nëra.

Lietuviø sakmëse sutinkamas �þalèiø karalius� ar �gy-vaèiø karalius�, pasirodantis su karûna ant galvos. Jis ga-li bûti tiesiog sakmiø personaþas, bet gali, tarkime, pri-klausyti ir �Eglës þalèiø karalienës� Þilvino mitologiniamlaukui, taèiau dabar mums svarbesnë galimybë pasiaið-kinti, ar galime atrasti koká nors lietuviðkà �þalèiø dievà�.Kad þalèiai gerbti ir kad jø kultas egzistavo, abejoniø ne-kyla, taèiau ar egzistuoja � ne kaþkoks superþaltys, betdievas � þaltys, þalèiø dievas? Ðià problemà nuþymëtø tiekeventualus Þilvino dieviðkumas, tiek þalèiø kultas, tiek �visø pirma � J. Dlugoðo pateikiama informacija.

J. Dlugoðas, apraðinëdamas lietuviø dievus pagal in-terpretatio romana principà, sako, kad lietuviai garbinæVulkanà, manydami já slypint ugnyje, Jupiterá � þaibe, Dia-nà � miðkuose, Eskulapà � gyvatëse ir þalèiuose.1 AnotDlugoðo, Eskulapas èia turëjæs gydymo funkcijà, kaip irGraikijoje bei Romoje.2 Ið dalies lietuviø þalèiø kultà suEskulapu gretina Pilypas Kalimachas3 (bet apie tai þe-miau). Tiesioginës nuorodos, kas tai bûtø per dievas, Dlu-goðas nepateikia. Galëtume prisiminti prûsø religijà, kurEskulapà matome 1530 m. Sambijos vyskupø konstituci-nio sinodo nutarimuose: Aesculapius ten paaiðkina treèiuo-ju tarp iðvardytø prûsø dievø minimo Auðauto (Ausschauts)vardà.4 Auðautas religijos ir mitologijos ðaltiniuose mini-mas daþnai, laikomas gydymo, ligoniø ir sveikøjø dievu,netgi ið nuodëmiø iðlaisvinanèiu dievu.5 Pagal K. Bûgosetimologijà, Auðautas � tai dievas, kuris nuðauna, atitoli-na ligas.6 J. Lasickis Auðautà vadina Auscutus,7 kas galëtøbûti siejama su kusti, atkusti �atgyti�, �papilnëti� ir pan.

Vis dëlto Auðautas su þalèiais tiesiogiai nesiejamas,bent jau ðaltiniuose tokiø atvejø nepasitaiko, tiesa, T. Nar-butas teigia, esà Auðlavá (Auszlawis, lituanizuota Auðauto

Eskulapas ir AuðautasLietuviø ir prûsø gydymo dievo problema

Gintaras BERESNEVIÈIUS

MOKSLO DARBAI ISSN 0236�0551 LIAUDIES KULTÛRA. 1999/3 (66)

forma) lietuviai garbino kaip didelá þaltá,8 taèiau tai tikprielaida. Nors sveikatos ir þalèio sàsajos lietuviuose ap-skritai þinomos,9 Auðauto�Auskuto atveju jos neiðryðkë-ja. Atitinkamai tektø manyti, kad nors Auðautas ir pri-mintø Eskulapà, o gal ir Eskulapo�Asklepijaus tëvà Apo-lonà (galimas ligos �nu-ðovimo� funkcijas plg. su Apolo-no strëlëmis), neturime galimybës Þilvinà, o ir patá þalèiøkultà sieti su Auðautu. Kita vertus, Auðautas labai ádo-mus personaþas, vien jau dël to, kad sàraðuose jis pakilæsá treèiàjà vietà � A. J. Greimas já netgi tapatina su Anda-jumi/Andoju,10 � be to, kiek galima spræsti ið þemiau pa-teikiamo liudijimo, turi autoritetà kitø dievø tarpe.

�Sûduviø knygelë�, apraðinëdama prûsø apeigas, at-liekamas po nederlingos, pernelyg drëgnos vasaros, ap-raðo, kaip apeigoms vadovaujantis þynys, virðaitis, krei-piasi á dievus, o pirmuoju � á �didájá geràjá dievà� Auðau-tà, idant tasai papraðytø Grubrijaus, Perkûno, Ðvaistikoir Pilnièio kitais metais bûti maloningesniais: �Und derWourschkaiti bittet den grossen gütigen Gott Auschau-ten, dass er bitten wolt die götter als Grubrium, Parku-nen, Swayxtixen und Pilniten, Ine vorbas im künfftigenJare genediger zu sein�.11

Tokia tarpininkavimo funkcija rodytø, kad Auðautosantykiai su kitais dievais yra geri ir gal net pagrásti tamtikra hierarchine virðenybe (?) ar paremti kaþkokiais ge-netiniais, �ðeimyniniais� ryðiais. Kaip matysime þemiau,Auðautas�Auðveitis viename ðaltinyje lyginamas su Satur-nu, o tai galëtø nurodyti á jo kaip pilnatvæ, pertekliø tei-kianèiojo reikðmæ. Tokie Auðauto atributai, tokios funk-cijos I. J. Hanuðà XIX a. viduryje paskatino Auðautà, jovadinamà Auðve, tapatinti su persø Mitra ir paversti kos-miniu tarpininku, bene svarbiausiàja lietuviø�prûsø pan-teono dievybe, susieti jà su Saule ir padëti á patá panteo-no centrà.12 Nors Auðauto � tarpininkautojo funkcija ið-ties regima, ji nëra aiðkiau apibrëþta. Tiesa, jeigu pavyk-tø parodyti, kad Auðautas siejamas su þalèiais (o tai iðprincipo yra ámanoma), jo tarpininkavimo funkcijà jei nepaaiðkintø, tai stipriai praplëstø, tarkime, lietuviø kreipi-masis á þaltá kaip á �dievø siuntinëlá�13 arba J. Bretkûnoliudijimas, kad sûduviai gyvates ir þalèius laikæ dievø pa-

13

Gintaras Beresnevièius. ESKULAPAS IR AUÐAUTAS

siuntiniais.14 Tuo tarpu T. Narbutas tiesiai sako, jog �þal-tys laikytas namø dievu ir drauge gydytoju, arba Auðlaviu� dievaièiu, kurá garbino to gyvo ðliuþo pavidalu.15 Kitojevietoje T. Narbutas vis dëlto kiek sudvejoja: �Auðlavis(Auszlawis). Nusilpusiø, ligoniø, sveikstanèiø dievaitis, mi-tinis gydytojas. Atrodo, lietuviai garbino já kaip didelá þal-tá�.16 Taigi, net T. Narbutas, tiesà sakant, neturi kuo pasi-remti ir net jis, visada turintis po ranka kokià neaiðkiàsakmæ ar sudegusá rankraðtá, iðtaria �atrodo�. P. Dundu-lienë, þalèiams skyrusi nedidelæ monografijà, taip pat þal-èiø dievo klausimu neapsisprendþia iki galo, jos knygosskyrius taip ir pavadintas: �Þalèio ir gyvatës dievybës klau-simu�,17 nes aiðkaus þalèio dievo ar þalèiø dievo vis dëltonëra, nors uþuominø ar ávairiausio perskaitymo galimy-biø esama. Bet nei jëzuitø ataskaitø dievai Pagirniai (jie,be abejo, tie patys þalèiai), nei kitur ðaltiniuose parodo-mas þalèiø dieviðkumas (dieviðkumà supainiojant su sak-ralumu) ðio klausimo neiðsprendþia. Tiesa, P. Dundulie-në atkreipia dëmesá á J. Totoraièio paminëtà �visø þalèiødievaitá� Ragá, kuriam degintos aukos, kurio stabas sto-vëjæs ant kalvos, kuris (kartu su kitais þalèiais) tarpinin-kavo giesmëmis kreipiantis á Dievà.18 Ir vis dëlto paskuti-nysis liudijimas, jei, tarkime, bûtø autentiðkas, nurodytø ádieviðkà tarpininkavimà � þaltys yra tarpininkas tarp þmo-niø ir dievybës, � tai ið esmës patvirtintø kai kuriuos mumsþinomus dalykus, taèiau nepatvirtintø Auðautà esant ir die-viðkuoju gydytoju, ir tarpininku, ir þalèiø dievu drauge.Nebent pradëtume iðvedþiojimus apie raguotas, t.y. ka-rûnuotas gyvates bei þalèius, prisimintume Patrimpà, ka-rûnuotà javø varpomis, etc.

Eskulapo atitikmens klausimas

Kai J. Dlugoðas kalba apie Eskulapà, jis visø pirmaiðvardija daugelá antikiniø realijø, jas èia verta pacituoti:�Garbino jie ir girias, kurias laikë nelieèiamomis ir ma-në, kad kirviu jas paliesti yra bedieviðka ir pragaiðtinga:kiekvienam, kuris kirviu jas paliesdavo, ir iðniekindavo,ðëtonas gudrumu ir suktumu, Dievui leidþiant, paþeisda-vo rankà, aká, kojà ar kurià kità kûno dalá, kad savuosiusgarbintojus iðlaikytø ðventvagiais, ir tik sudeginæ kaip au-kà avinukà ar verðiukà, jie jam ásiteikdavo ir atgaudavoprarastà sveikatà. O miðkuose manë gyvenant miðkø die-và Silvanà bei kitus dievus, kaip kad sakoma poeto eilë-raðtyje �Dievai taip pat ir miðkuose gyveno�, ir gyvatesbei þalèius. O juk gyvatës pavidalo dievas Eskulapas buvolaivu atgabentas á Romà ið Graikijos ir Epidauro, kad ati-tolintø smarkiai ðëlstanèià maro epidemijà. Ðie ir kiti pa-naðûs ðventi daiktai rodo, kad jie [lietuviai], jeigu yra irne visai tokie patys kaip romënai bei italai, tai bent gero-kai juos mëgdþioja�.19

Èia matome Dlugoðà ieðkant antikiniø realijø, ir tonepastebëti negalima. Eskulapas jam tiesiog savaime ið-plaukia ið atminties, kalbant apie lietuviø gerbtus þalèius,ir nelabai aiðku, ar ið jo antikinio apsiskaitymo atminties,ar jis atsimena kaþkoká realø lietuviø dievà, primenantáEskulapà. Antra vertus, Dlugoðas, artëdamas prie þalèiøir Eskulapo sàsajø, iðties iðvardija realius dalykus, t.y. ðven-tas giraites ir ðventais laikomus þalèius, jis pastebi, kad uþtokios giraitës paþeidimà buvo galima prarasti rankà arpan. Èia Dlugoðas gali remtis sau þinomais ðaltiniais (plg.Jeronimà Prahiðká), iðties, giraitës bûdavo priþiûrimos irsergstimos; bet ðiaip ar taip, prieð imdamas kalbëti apieþalèius ir Eskulapà, jis pamini ðventvagio laukianèià baus-mæ; lygiai tas pat matoma ir XVII a. jëzuitø vizitacijø do-kumentuose: þalèius áþeidus galima susilaukti ligos ar ne-laimës.20 Þodþiu, tiek giraitës, tiek þalèiai yra sakralybësapraiðkos, hierofanijos, ir galima manyti, kad Dlugoðasne be reikalo po ðventøjø giraièiø ir jø paþeidëjø laukian-èiø bausmiø apraðymo mini þalèius ir Eskulapà. Tad gali-ma bûtø manyti, kad jis iðties priartëja prie apraðomo ob-jekto, bet vis dëlto ðuolis nuo þalèiø prie Eskulapo mumslieka másle.

Kitoje vietoje Dlugoðas jau visiðkai neabejodamas ra-ðo: �garbino dievà Vulkanà ugnyje, Jupiterá � þaibe, Dia-nà � miðkuose, Eskulapà � gyvatëse ir þalèiuose�.21 Ta-èiau ir èia lietuviðkasis dievas Eskulapas visiðkai aiðkiainëra patvirtinamas, fragmentà galima suprasti ir taip, kadjame kalbama apie antikinëms tautoms bûdingà þalèiøgarbinimà, kuris tik perkeltine prasme galëtø bûti supran-tamas kaip Eskulapo kultas.

Toliau apie lietuviø Eskulapà tarsi uþsimena jau mi-nëtas Pilypas Kalimachas, nors ir jis greièiau tik patvirti-na mûsø hipotezæ, jog Dlugoðas lietuviðkàjá Eskulapà të-ra veikiau prasimanæs, nei taip ávardijæs konkretø lietu-viø dievà. Jis, ið esmës naudodamasis panaðiais ðaltiniais,kaip ir Dlugoðas, nuosekliau dësto savo mintis ir apie lie-tuvius praneða ar, tikriau tariant, samprotauja: �ið pra-dþiø jie neturëjo jokio ypatingo dievo, taèiau [...] dievuëmë laikyti tai, kas jiems sukeldavo pagarbos jausmà, tai-gi � kaip mums þinoma � garbino miðkelius, akmenis, nuo-ðalias vietas, eþerus ir ávairiausius padarus, betgi daugiau-sia þaltá, jø kalba vadinamà gyvate�; ir toliau paaiðkina,kad lygiai taip pat elgësi persai, egiptieèiai, graikai, o poto taria, �kad þalèiø kultà randame ir romënø apeigose,mat Eskulapà jie garbino kaip þaltá�.22 Trumpai tariant,Eskulapas lietuviø dievø sàraðuose atsiranda tik apiben-drinant þalèiø kulto reiðkinius, o �dievo Eskulapo�, kaþ-kokio konkretaus þalèiø dievo ir kartu gydytojo, èia ne-matome. Arba � neáþiûrime.

Taigi, laikinos iðvados bûtø tokios: 1. J. Dlugoðo teigi-nys apie lietuviø Eskulapà ðiuo atveju neárodo þalèiø dievo

14

egzistavimo. 2. Prûsø Auðautas, pasirodantis ir lietuvið-koje terpëje, nors ir yra dievas gydytojas, gydantis dievas,neturi aiðkiø sàsajø su þalèiais. 3. Nors prûsø Auðautasatlieka tarpininkavimo funkcijà, lygiai kaip jà atlieka irþaltys (þalèiai), nors teoriðkai lauktina, kad Auðautas (Aus-kutas, Auðlavis), kaip kad Eskulapas, bûtø susijæs su þal-èiais, ðaltiniuose tokios sàsajos nematome.

A. J. Greimo versija

Jai èia bûtø galima skirti kiek daugiau vietos. AnotGreimo, lietuviø Andajus, jo vadinamas Andojumi, nuoanduo �vanduo�, funkciðkai atitinka Namo dievà (taipGreimas aiðkina Nunadievá), Ipatijaus metraðtyje ir Dlu-goðo paminëtà kaip Aesculapius, t.y. kaip Eskulapà.23 AnotGreimo, tai lietuviø dievo suvereno apibûdinimas.24 Toksëjimas logiðkai pasiteisina, taèiau tik priëmus tokias prie-laidas: a) Andajus ir Eskulapas � tas pats dievas (Dlugo-ðas to nenurodo, Eskulapà jis pamini paskutiniuoju, nepirmuoju, tuo tarpu Greimas tiesiai ðauna: �Dlugoðo duo-ta jo romëniðkoji interpretacija � Aesculupius�25); b) An-dajus, t.y. Andojas � tai �Vandojas�, nes tik tada atsiran-da galimybë su juo sieti þaltá (plg. mitologines þalèio/sli-bino ir pasaulio pagrindø, pirmapradþiø vandenø sàsa-jas), taèiau prielaida Andajø esant �Vandojumi� tëra la-bai netvirta; c) visi þalèiø kulto reiðkiniai, � tai Andajaus�Eskulapo (t.y. Dangaus Dievo) kulto apraiðkos, bet ðalti-niai galimybës taip nuspræsti nesuteikia. Yra dar kitø ðioshipotezës klampyniø, taèiau pakanka ir to, kas pastebëta.

N. Vëlius, komentuodamas Dlugoðo iðvardintus die-vus ir mëgindamas jiems rasti atitikmenis, pasielgia labaisimptomiðkai: �Dlugoðo minimi lietuviø dievai panaðûs ámetraðtyje minimus Mindaugo garbintus dievus. Dlugo-ðo Jupiteris daugmaþ atitinka Ipatijaus metraðèio Nuna-dievá (Dievà) ir Diviriksà (Perkûnà), Vulkanas � Teliave-lá, Diana � Medeinà�.26 Taigi Vëlius Eskulapo net nepa-mini � tikriausiai manydamas, kad tai vis dëlto Dlugoðoper spëriai apibendrinant pagamintas dievas.

Ðiaip ar taip, Eskulapo klausimas yra Scheinprobleme,fantomas. J. Dlugoðo duomenys, viena vertus, iðkelia lie-tuviø Eskulapà. Antra vertus, tie patys jo duomenys Es-kulapo bylà ir uþverèia � kad ir kokia stora ji bûtø.

NUORODOS:

1. Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai / Parengë N. Vëlius. �T. 1. � Vilnius, 1996. � P. 557, 578.

2. Ten pat. � P. 555, 576.3. Ten pat. � P. 602, 604.4. Mannhardt W. Letto�Preussische Götterlehre. � Riga, 1936.

� P. 233.

5. Ten pat. � P. 243, 245, 249, 266�269, 290, 295, 299, 362, 423,509�510, 532, 577 ir t.t.

6. Bûga K. Rinktiniai raðtai. � Vilnius, 1959. � T. 2. � P. 98.7. Mannhardt W. Min. veik. � P. 290, 291, 295.8. Narbutas T. Lietuviø tautos istorija. � T. 1. � Vilnius, 1992. �

P. 114.9. Beresnevièius G. Sielos fenomenologijos ávadas // Lietuvos

kultûros tyrinëjimai. � Vilnius, 1995. � P. 82�83.10. Greimas A. J. Tautos atminties beieðkant. � Vilnius, Chica-

go, 1990. � P. 395 ir kt.11. Mannhardt W. Min. veik. � P. 249.12. Lietuviø mitologija / Parengë N. Vëlius. � T. 1. � Vilnius,

1995. � P. 114�121.13. Balys J. Lietuviø tautosakos skaitymai. � T. 2. � Tübingen,

1948. � P. 75.14. Bretkûnas J. Rinktiniai raðtai. � Vilnius, 1983. � P. 27.15. Narbutas T. Min. veik. � P. 154.16. Ten pat. � P. 114.17. Dundulienë P. Þalèiai lietuviø pasaulëjautoje ir dailëje. �

Vilnius, 1996. � P. 158�164.18. Totoraitis J. Senovës liekanos ir lietuviø mythologiðki atsi-

minimai // Lietuviø tauta. � T. 2. � Kn. 2. � Vilnius, 1908. �P. 196�200.

19. Baltø religijos... � P. 555, 576.20. Lebedys J. Lietuviø kalba XVII�XVIII a. vieðajame gyve-

nime. � Vilnius, 1976. � P. 199, 205, 212 ir kt.21. Baltø religijos... � P. 557, 578.22. Ten pat. � P. 602, 604.23. Greimas A. J. Min. veik. � P. 395.24. Ten pat. � P. 431.25. Ten pat. � P. 170.26. Baltø religijos... � P. 544.

Aesculapius and Auðautas

Gintaras BERESNEVIÈIUS

The statements from the sources of the Baltic my-thology on the so-called god of snakes or grass-snakes,and, on the other hand, on the �healing god� Auðautascalled by the name of Aesculapius by some of the au-thors are critically reviewed in the article. The attemptis to ascertain whether the question being possed onthe identity between the �god of grass-snakes� andAuðautas is really well-grounded. It turned out that thereis not a single direct evidence testifying to the fact thatAuðautas was the �god of gras-snakes�. All the supposi-tions of this kind are made with reference to J. Dùugoszwhose witnessing, however, is not clear enough, and itis versatile in its meaning. Thus, the answer to the ques-tion has not been found yet.

Kultûros ir meno institutasTilto g. 4, LT-2001 Vilnius

Gauta 1999 04 06Áteikta spaudai 1999 06 07

MOKSLO DARBAI

15

Straipsnio objektas � lietuviø vasaros saulëgráþos ðventë,reliktine sukrikðèioninta forma tradiciðkai ðvæsta iki XX a.pr. kaip Joninës (Ðv. Jono Krikðtytojo diena), kuri iki ðiolnëra buvusi vertinta mitiniu poþiûriu. Ði svarbi, labai sudë-tinga metinë ðventë turi daug mitiniø ir apeiginiø elementø,ið kuriø svarbiausieji yra kupolinës þolës, rugiø rasa, gyva-èiø karaliaus karûna, raganø sàskrydis Ðatrijoje, paparèioþiedas, uþtekanèios Saulës ðokis ir kt. Visi ðie dalykai dau-giau ar maþiau susijæ su ugnies mitologija � mitiniø vaizdi-niø visuma, ávairiomis formomis reprezentuojanèia ugniessavybes. Ðio straipsnio tikslas � aptarti vienà mitiná ansam-blá, susijusá su sinkretiniu kupolio (kupolës) vaizdiniu, ku-riame glûdi mitinis ugnies turinys. Kupolis suprantamas kaipþolynas, apeiginis stulpas, dievybë (kurios ugninis charakte-ris identiðkas Perkûnui) ir, pagaliau, � pati ðventë. Aptariantmitines ðios sinkretinës sàvokos reikðmes ir atskleidþiant,kaip po figûratyvine þolynø, vainikø ir deganèiø stebuliø kau-ke slepiasi Kupoliø ðventës dievybë, naudojamasi struktûri-niu�semiotiniu metodu.

1. Kupolis � þolynas

Vienas ið senøjø saulëgráþos ðventës pavadinimø yraKupolës, � ðiuo vardu ji minima 1262 m. Ipatijaus kroni-koje (êîóïîëü), 1670 m. M. Pretorijaus �Prûsijos ádomy-bëse� (Kupoles) (1; 566). Gyvojoje kalboje kupolia vadi-nama �jaunimo geguþinë rugiø lauke Sekminiø antràjà die-nà�, kupolis � �pasilinksminimas�, kupoliauti reiðkia �apieJonines su dainomis rinkti gëles, þoles; linksmintis per Jo-nines� (LKÞ VI 928�929). Kupoliais (kupolëmis, kupoli-nëmis þolëmis) vadinami ir þolynai, skinami per Jonines(ðv. Jono iðvakarëse) (LKÞ VI 928). Kupoliu tampa betkokia tuo metu nuskinta þolë, plg.: �Prieð Jonines tà dienànuo pusdieniø eina mergos, moterys rauti kupoliø � taiþolës, kokie mëlynaþiedþiai ir daug kitø� (LTR 853/10);�Eiti tà dienà á laukà þoliø rinkti vadinasi �kupoliauti� (2;31). Tai leidþia þodá kupolë traktuoti kaip epitetà, apibûdi-nantá ypatingà Joniniø þoliø mitiná statusà. Kupolinës þo-lës turi mitinæ galià � jos teikia sveikatà: �Gëlelës, surink-tos ið laukø prieð ðv. Jonà, gydo visokias ligas� (B1LKÐ222), taip pat apsaugo nuo sloguèiø, raganø ir velniø, gali�nukreipti kenksmingas piktø dvasiø átakas� (3; 73). Ku-poliø mitine galia domisi taip pat ir demoniðkasis pasaulis

ISSN 0236�0551 LIAUDIES KULTÛRA. 1999/3 (66) MOKSLO DARBAI

Kupolës: ðventë ir dievybëDaiva VAITKEVIÈIENË

� �laumës raganos ir visokie nelabieji (...) pakerëja ar ki-taip atima þoliø gydomàjà ir þavëjamàjà galybæ� (B1LKÐ221). Konkurencija tarp þmoniø ir raganø apibûdintinadviem prieðingomis programomis, kurioms ágyvendintinaudojami stebuklingi augalai: (1) kenkimo programa:�Raganos ðv. Jona naktá vaikðèiaja po laukø ir barsta to-kias þolas, kur karvëm pienà atim� (LMD I 318/235), �Kal-ba þmonës, kad ðv. Jono rytø raganos su kultuvëmis velëjavisokias þoles ir ðaukia karves visokiais vardais. Jei pasi-taiko tuo metu galvijai lauke ir atitinka karviø vardai, su-gadina ir atima uþvardytom karvëm pienà� (LTR 949/15);ir (2) �gynybos� programa: �Joniniø ðventë � dëliai þyniøapsigynimo� (IMLT 355), �Nuo Joniniø þoliø piktos dva-sios nusvylanèios nagus, dël to seni þmonës Joniniø þolë-mis kaiðo namø pastoges, tvartus, þodþiu, visur, kur tikgalëtø áeiti piktos dvasios� (4; 286). Ðiø prieðingø progra-mø sandûra yra vienas ryðkiausiø Kupoliø ðventës bruoþø.Galimybë keisti bûsenas, pasinaudojant mitinëmis þolë-mis � kupoliais, liudija du potencialius mitiniø verèiø per-skirstymo modelius. Demoniðkøjø bûtybiø tikslas yra pa-sisavinti, perimti teigiamas mitines vertes (sveikatà, galià,karviø pienà � tai, kas mitiðkai suprantama kaip laimësdalis, dalia arba laimë � 5; 206�207) ir jas pakeisti neigia-momis (ligomis, nelaimëmis). Visa ði veikla gali bûti pa-vadinta magine (kenkimo) praktika (6). Þmoniø, renkan-èiø kupolius, tikslai yra kitokie � jie siekia apsisaugoti nuokerø, perimti kupoliø teikiamas sveikatos galias. Pagrin-diniai kupoliavimo tikslai gali bûti iðdëstyti schema:

siøsti nelaimæ ágyti laimæ

raganos þmonës(maginë praktika) (ritualinë praktika)

atimti laimæ atsikratyti nelaimës

Þmoniø veiksmus, kuriuos galima apibûdinti kaip apei-ginius, pavadinome ritualine praktika. Kupolëms suteikia-ma sakrali prasmë � todël jos, pavyzdþiui, nuo senø laikøðventinamos baþnyèioje (7): �Su þalëmis ðvæstamis, su ka-napëmis, su usnëmis, su dilgelemis, su natrinemis, kuriasþales jie ðvæsdava diena S. Jana krikðtitaja (...). A vadinda-va tas þales kupalamis� (8), �Melagënø apyl. ðv. Jono die-noje surinktas þoles ir ðvencia� (LTR 2278/133). Ðiuos teks-tus, liudijanèius, kad kupolës ðventinamos baþnyèioje, pa-pildo A. Juðkos uþraðyta daina:

16

MOKSLO DARBAI

Tos þoleles yr naudingos,Nuo Kupoliaus paðventintos,*Kupoliau, ðventas Jonai!

JLD 1248

Antra vertus, þoliø sakralumas gali bûti suprantamaskaip jø prigimtinë savybë � kupolës ðventos dël to, kadyra iðaugintos arba nuskintos sakraliø bûtybiø:

Oi, kupola, kupoùëli, kupola!Kas tavá sëjo, kas tavá ravëjo?...Mënulis sëjo, saulaùë ravëjo,...Ðventas Jonas Kupola iszrovë isz paszakneliø.

VolL 229

Ðventasis Jonas neða þoles ir latviø Joniniø (Janiø)dainose:

Tu, Jânîti, Deiva dçls, Tu, Janyti, Dievo sûnau,Kam tu kâpi kalniòâ? Kam tu kopi á kalnelá?Kam tu kâpi kalniòâ, Kam tu kopi á kalneláZâïu nasta mugurâ? Su þoliø neðuliu ant peèiø?

Tdz 53345

Latviø Joniniø dainos ir paproèiai gerokai papildo irprapleèia kupoliø bylà. Anot latviø Janiø tyrinëtojos B.Senkevièios, �Jânis tautasdziesmâs mainâs ar Dievu unnosaukts pa Dieva dçlu. Pie cilvçkiem zemes virsû no de-besu kalna viòð nokâpj Jâòu vakarâ un nâk �savus bçrnusapraudzît� (�Liaudies dainose Janis kaitaliojasi su Dievuir vadinamas Dievo sûnumi. Janiø vakarà jis nusileidþianuo dangaus kalno á þemæ �aplankyti savo vaikø�) (9; 53).Savo veþime Janis atveþa Janiø þoliø, taip pat, kaip lietu-viðkose dainose veþimu veþamos kupolës, plg.:

Ai, Jânîti, Dieva dçls, Ai, Janyti, Dievo sûnau,Kas tave vezume? Kas gi tavo veþime?Jâòa zâles, papârdîtes, Janiø þolës, papartëliai,Tâs mane vezume. Tie mano veþime.

Tdz 53286

Kupole, kupolele!Kur tave weþe?� Biraj[s] þyrgialajs,� Gelaþyniejs ratais.

BBK 158

Janis teikia stebuklingus ðventus þolynus (turinèius mi-tinæ vertæ, susijusius su laimës sàvoka), bet ir pats reiðkia-si kaip þolynas � jam �no kâjâm ziedi bira� (�nuo kojøþiedai byra�, Ld 23416), o Janio galva mëlyna kaip gëlë:

Lîgo, Jânîti, Lyguo, Janyti,Zilgalvîti! Mëlyngalvyti,Zila tava galviòa Mëlyna tavo galvelëKâ rudzu puíîte. Kaip rugiagëlelë.

Ld 23536

Janis daþnai apibûdinamas kaip turintis mëlynà gal-velæ, mëlynus dantis (Ld 23230), jis rengiasi mëlynais rû-bais. �Mëlyngalvyte� (zilgalvîte) latviðkai vadinamas krû-minis kûpolis (Melampyrum nemorosum) (9; 24). Lietu-viðkai jis vadinamas kûpoliu, Jonio þolëmis, kunigaþole(LBÞ 217). Kûpolis (Melampyrum) yra iðskirtinis dievið-kasis augalas, kuriuo þemëje pasireiðkia Kupoliø ðventësdievybë. Kas kita yra kupoliai �gëlës, þolës (ppr. vaista-þolës), surinktos Joniniø naktá� (LKÞ VI 928), kurios ste-buklingos tik vienà dienà (�Ðv. Jono iðvakarëse per dienàiki saulës nusileidimo, sako, sveikata didesnë þolëse�, ES102/57), kuomet jomis vaikðèioja dievas, plg.:

Te staigâjði Jâòa bçrni, Èia vaikðèiojo Janio vaikai,Te zâlîtes kaisîjuði, Èia þoleles kaiðiojo,Nâc, Jânîti, sçtiòâ Eikð, Janyti, á namus,Pa zâlçmi laipodamas. Þolëmis laipiodamas.

Ld 23482

Þolynai tampa kupoliais tik tuomet, kai ant jø ið dan-gaus nuþengia dievas. Átikëtina, kad jø ðventinis pavadi-nimas kilæs ið eventualaus dievo vardo � Kupolis (plg. �Tosþolelës (...) nuo Kupoliaus paðventintos�, JLD 1248). Ðiuovardu vadinamos ir atskiros vietovës, pavyzdþiui: Kupo-lis, Kupolio kalnas (Ringailiai, Kaiðiadoriø r., VK), Kupo-linë bala (Uþupës k., Këdainiø r., VK), Kupoliai (pieva;Gitënø k., Panevëþio r., VK). Galima spëti, kad ðie vieto-vardþiai þymi ne tik kupoliavimo (þoliø rinkimo ir vaiðiø),bet ir Kupolio kaip dievo garbinimo vietas.

2. �Stabai�

Vienas ið svarbiausiø Kupoliø ðventës atributø yra þo-lynais apipinta kartis. Kaip raðo M. Pretorijus, �nadru-viai, skalviai, o taip pat þemaièiai turi paprotá, pabaigæsëjà, per Jonines, ant ilgos karties virðuje riðti ávairiausiøþoliø kuokðtà, dþiaugsmingai iðkelti kartá ir pritvirtinti jàprie tvoros stulpo arba prie vartø, pro kuriuos veð javus.Tokià kartá jie vadina Kaupole (10). Ádomu, kad latviøJanis taip pat lokalizuojamas vartø stulpo virðûnëje arbaapaèioje:

Jânîts sita vaºa bungu Janytis muða vario bûgnàVârtu stabu galîòâ, Vartø stulpo virðuje:Lai sanâca Jâòa bçrni, Te sueina Janio vaikai,Lai atnesa Jâòu zâles; Te suneða Janiø þoles,Lai atnesa Jâòu zâles, Te suneða Janiø þoles,Lai Jânîti daudzinâja. Te Janytá garbina.

Tdz 53916

Kur, Jânîti, tu dzîvoji Kur, Janyti, gyvenaiLîdz ðitam Jânîðam? Iki ðitos Janio ðventës?Vârtu staba maliòâ, Prie vartø stulpo,Zem pelçka kamentiòa Po pilku akmenëliu.[akmentiòa].

Tdz 53946* Kursyvas citatose � straipsnio autorës.

17

Daiva Vaitkevièienë. KUPOLËS: ÐVENTË IR DIEVYBË

Karties, arba stulpo, puoðimas þolëmis yra viena ið re-liginio garbinimo formø, stulpà traktuojant kaip dieviðkosmanifestacijos vietà. �Prûsijos ádomybëse� M. Pretorijusapraðo dar vienà analogiðkà apeigà, matytà Þemaitijoje:�Netoli akmens buvo iðkelta aukðta kartis (...), ant kuriosbuvo iðtemptas oþkos kailis, o virð jo galvos pritaisytas di-delis ávairiausiø javø ir þoliø kuokðtas. (...) Oþkos kailá vai-dilutis (Weydelutt) pasiëmë sau uþmokesèiu uþ savo dar-bà, o þoles, buvusias ant stiebo, labai taupiai visiems iðda-lino� (1; 539�540). Nuo aukðèiau minëtos kaupolës þolëstaip pat nurenkamos: �Jie nuima tà kuokðtà nuo karties irdalá þoliø, ið kuriø padarytas kuokðtas, deda á javus (...).Dalá tokiø þoliø jie pasideda vaistams� (1; 540�541). To-dël þoliø riðimà ant kaupolës reikëtø vertinti kaip ritualà,kurio metu þolëms suteikiama sakralinë galia.

Taèiau yra ir kitokios prigimties �stabø�: ant kartiesgali bûti konstruojama demoniðka antropomorfinë bûty-bë, tikëtina, ið Moriø ir Gavënø draugijos, � nes tik taipámanoma paaiðkinti, pavyzdþiui, toká pasakymà: �Eik tu,ðv. Jono kopûle (baidykle)!� (LKÞ VI 355). Ði antropo-morfizacija atspindi antràjà kaupolës prasmës pusæ � kal-bama ne apie pozityviàsias vertes (laimæ, sveikatà, groþá,vaisingumà), bet apie negatyviøjø verèiø paneigimà. Kaipir þoliø rinkimo srityje, ðià pusæ iðreiðkia raganos (mini-mos Prûsø Lietuvoje ir Uþnemunëje, prie Latvijos sienosir Latvijoje), plg.: �Dar ðiandien panemuniais, pamariais,kalnuose ir kalvose Joniniø vakare deginamos �raganos�...Jaunuoliai ant aukðtos karties uþtaiso smalotà baèkà, pri-kimðtà piuvenomis ir kita kuo (...) �Raganos�, linksmaidainuojant ir þaidþiant, sudeginamos dël to, kad niekamnebûtø kenksmingos... Ðiaudinës lëlës... kai kuriose srity-se á Joniniø lauþus mëtomos dar ðiandie� (BlLKÐ 219);�Sakydavo þmonës, kad Joniniø vakare, deginant stebu-læ, kartu sudeginamos raganos. Mat, raganas sudeginus,karvës daugiau pieno duodavo, ir derlius geresnis bûda-vo� (ES 189/31). Galima manyti, kad �raganos� yra ant-roji kaupolës reikðmës versija, kadangi, anot Davainio�Silvestraièio, reikalingos dvi kartys: �Toje dienoje prieððventà Jonà pritaiso stabà, arba stulpà. (...) Prineða antkalno þoliø, dobilø, þirniukø, panavijø, visokiø gvazdikø,razëtø, jurginø, mëtø, liniukø ir kitokiø þoliø nuo pievos.Anþuolo ðakeles su lapais, á didelá apskrità vainikà supin-tas, pakabina prie tos karties. Ant kitos karties uþmaujastebulæ smaluotà ir degina per visà naktá� (11; 47). Kupo-liø ðventë reiðkiasi dviguba apeigine orientacija � sakra-laus �stabo� (kaupolës, eventualios Kupolio manifestaci-jos) iðaukðtinimu ir demoniðkojo (kopûlës, raganø) sunai-kinimu. Visa tai atliekama su tam tikromis apeigomis, ku-riose derinami ritualiniai veiksmai ir apeiginës dainos,plg.: �Unter Gesang eine lange Stange mit ihnen [Blu-men � D. V.; von Mädchen � D. V.] umwunden wird (...)Diese Stange (kopólis) wird (...) aufgerichtet und wac-

ker, aber nur von Mädchen, unter Gesang von Johannis-liedern zwei Nächte und einan Tag über ununterbrochenbewacht (...) so wird er dann unter Gesang wieder ent-kleidet und (...) so geweihten Pflanzen wird eine beson-dere Kraft zur Abwendung des schädlichen Einflussesböser Geister zugeschrieben� (�[Mergaitës] dainuodamos[gëlëmis] apipina aukðtà kartá (...). Toji kartis (kopólis)pastatoma (...) ir sàþiningai vien tik mergaièiø, dainuo-janèiø Joniniø dainas, dvi naktis ir vienà dienà nepertrau-kiamai saugoma (...). Vëliau dainuojant kartis nupuoðia-ma. (...) taip paðventintiems þolynams priskiriama ypatin-ga jëga nukreipti kenksmingas piktø dvasiø átakas�) (12).

3. Kupolis � Perkûnas

Apþvelgus apeiginá kupolio kontekstà, matyti, kad ðisþodis iðreiðkia ávairialypá religiná sinkretizmà � juo vadi-nama ir ypatingos þolës, ir dievybë, teikianti joms sakrali-næ galià, ir apeiga, susijusi su stebuklingomis þolëmis �kupoliø �þoliø� rinkimas bei ðventinimas ant kupolio �kar-ties�. Tokio sinkretizmo pagrindà bent ið dalies gali at-skleisti kupolio reikðmiø tyrimas.

Þodis kupolis etimologiðkai susijæs su veiksmaþodþiukûpëti, kupëti. Ðio þodþio reikðmës turi kelias semantinestendencijas. Pirmiausia kûpëjimas susijæs su tam tikra per-virðio reikðme, pavyzdþiui, kûpëti reiðkia �bëgti per krað-tus, kilti� (apie skystá), �gerai augti, virsti ið dirvos� (apiejavus), �bûti ko nors per daug, per virðø eiti� (LKÞ VI924). Ði reikðmë iðsirutulioja ið pamatinës reikðmës �kilti(á virðø)�, pavyzdþiui, vanduo virdamas kyla á virðø ir lie-jasi per kraðtus (�Vanduo verdamas (...) kûpa�, LKÞ VI924). Etimologiðkai kûpëjimas susijæs su garavimu ir kvë-pavimu (oro arba vandens kilimu á virðø ir þemyn). Lietu-viø kûpëti, latviø kûpçt �rûkti; garuoti�, prûsø kupsins �mig-la�, rusø êèïåòü (senovës slavø kypeti) �virti, kunkuliuo-ti�, sanskrito kûpyati �uþvirti; pykti� kildinama ið tos pa-èios ðaknies kaip ir kvëpuoti � pagrindas yra indoeuropie-èiø prokalbës *kuçp- : *kûp- �garuoti, virti� (13; 445). Vi-sais atvejais � nusakant kvëpavimà, garavimà, verdanèiovandens kunkuliavimà ir kilimà á virðø svarbus tam tikrasterminis aspektas � kilimà á virðø lemia ðiluma, ugnis (ðisdalykas V. N. Toporovui leidþia lietuviø Kupoles, rusø IvanKupalà sieti su ugnimi � 14; 29). Be nusakytøjø reikðmiø,þodis kûpëti turi dar vienà specifinæ sietinà su ðiluma reikð-mæ � kûpëti taip pat yra �kilti, rûgti�: �Duona pradëjokûpët� (LKÞ VI 924), �Pienas rûgdamas kupsta� (LKÞVI 937), �Kopûstai apraugti kûpa� (LKÞ VI 924), �Kadalus dirbdamas pradeda kûpoti ir putoti, tad reikia nu-semti� (LKÞ VI 929).

Rûgimas (nuo ðilumos, ugnies priklausantis kilimas)mitiniame màstyme siejamas su Perkûnu (15; 56�58). Ma-noma, kad Perkûno griausmas rûgina saldø pienà, plg.:

18

�Perkûnas sugriovë, i pienas sugyþo teðmeny� (LKÞ IX853). Perkûnaine vadinama �varðkë, gaunama pakaitinuspasukas�, �rûgæs pienas� (LKÞ IX 833). Plaèiai þinoma,kad �Perkûno ugnis [reikia] gesinti rûgðèia, o ne vandeniu�(BlPLLT 794), �Jei Perkûnas trenkia á namus ir juos uþde-ga, tai gaisrà galima gesinti tik rûgusiu pienu ir barðèiø rûgð-timi (rasalu), o vandeniu negalima uþgesinti (BlPLLT 784).Perkûnas, apsireiðkiantis griausmu ir ugnimi, turi �kelia-màjà� galybæ, arba �kylanèià�, á virðø nukreiptà jëgà, ku-rià specifiniu aspektu reprezentuoja rûgimo procesas � mi-tine Perkûno galia �kupa� duona, alus, pienas ir t.t. O Lat-vijoje duona, alus ir sûris � trys su rûgimu susijæ valgiai �yra privalomi apeiginiai Janiø ðventës patiekalai: �Ja Jâòadienâ saimniece neizien sieru, tad viòas govis piemeklçskâda slimîba� (�Jeigu Janio dienà ðeimininkë nesuslegiasûrio, tai jos karves uþpuls kokia nors liga�, LTT 11511).Raugintais patiekalais vaiðinamas ir pats Janis:

Kâ mçs Jâni mielosim, Kuo mes Janá vaiðinsim,Pa gadskârtu atnâkuðu? Vienà kartà metuose atëjusá?Sieru, alu plâcenîðus Sûrá, alaus, paplotëliøCelsim Jâòa galdînâ. Dësim ant Janio stalelio.

Ltdz 14607 (6)

Todël neturëti ðiø valgiø per ðventæ reiðkia paþeisti reli-gines normas:

Laimît� kliedza, Laimît� brçcaZem ozola stâvçdama:Redzçj� svçtkus sagaidâm,Alutiòu netaisâm.

Tdz 53175

Laimelë ðaukë, Laimelë rëkëPo àþuolu stovëdama:Matë ðvenèiø laukianèius,Aluèio nedaranèius.

Janis savo ðventei pats daro alø:

Jâòa bçrni alu prasa; Janio vaikai alaus praðo,Kur bij man alu òemt? Kur man reiktø alaus imti?Nu vçl Jânis raugu lika, Ðtai jau Janis raugà dëjoVasku cimdi rociòâ. Su vaðkinëm pirðtinëm.

Ld 23427

Vaðko pirðtinës iðreiðkia ugniná Janio aspektà � vað-kas latviø dainose paprastai siejamas su þvakëmis ir ugni-mi. Taip Janis priartëja prie Perkûno � �ugningo dievo�(5; 342) � ir gali bûti interpretuojamas kaip kalendorinëPerkûno manifestacija. Ir Janis, ir Perkûnas ðventës me-tu atlieka tokià paèià funkcijà � uþdega ugná:

Pçrkons ðíîla uguntiòu Perkûnas skëlë ugnelæSausas egles galotnç: Sausos eglës virðûnëje �Dieva dçli samirkuði Dievo sûnûs suðlapoJâòu zâles lasîdami. Janiø þoles rinkdami.

LTdz 14811

Sit, Jânîti, vara bungas, Muðk, Janyti, vario bûgnus,Sakur Jâòu uguntiòu, Uþkurk Janiø ugnelæ,Lai sanâk Jâòa bçrni Tegul sueina Janio vaikaiJâòa svçtkus nosvinçt. Janio ðventæ ðvæsti.

LD 32896

Kai Perkûnas griaudþia, þaibuoja ir lietus lyja, yra sa-koma, jog tai padebesiais veþioja vandens kubilà. Kai van-dená iðpilia, tai pasidaro lietus, o kibirkðtys, iðskeltos ratøir arkliø kanopø, tai þaibai. (BlPLLT 482).

Latviø Janis vazduojamas panaðiai kaip Perkûnas �abiejø jø þirgai skelia ugná:

Jânîts kola kumeliòa Janytis kaustë þirgeláAr târûda pokavim, Plieninëmis pasagomis,Lai Jânîðam guni ðkîla Kad Janyèiui skeltø ugnáTimsu nakti staigâjût. Tamsià naktá keliaujant.

LTdz 15519

Ir Janis, ir Perkûnas gali bûti iðreikðti ið dangaus kren-tanèios þarijos pavidalu:

Kalçjs kala debesîs, Kalvis kalë danguje,Ogles bira Daugavâ. Anglys biro Dauguvon,Pçrkons un zibens.20 Perkûnas ir þaibas.

Es redzçju melnu ogli Að regëjau juodà angláPie debess zvçrojam. Padangëj þëruojant.Krît zemç, melnâ ogle, Krisk þemyn, juoda anglie,Krît apîòu dârziòâ! Krisk apyniø darþelin!...Iekrît Jâòa dârziòâ, Ákrisk Janio darþelin,Lai aug tâdi apenîði Tegul auga tokie apyniaiKâ Jânîða cepurîte. Kaip Janyèio kepurytë.

LTdz 15338

Matome, kad þëruojanti anglis, vaizduojanti þaibà, ska-tina apyniø augimà � jie bus tokie dideli, kaip Janio ke-purë, o ji � plati kaip dangus:

Vai, Jânîti, Dieva dçls, Vai, Janyti, Dievo sûnau,Tavu platu cepurîti! Tavo plati kepurëlë!Visa plata pasaulîte Visas platus pasaulisApakð tavas cepurîtes. Po tavàja kepurële.

Ld 23510

Gigantiðkø apyniø vaizdas vël primena alaus darymoprocedûrà. Alus, kaip jau minëjome, rûgsta dël á virðø ky-lanèios ugninës jëgos, kuria pasiþymi Perkûnas. Todëlalaus darymas yra danguje þinomas darbas � alø rauginaDievas, apie tai praneða ne kas kitas, o Perkûno oþelis,kurio mekenimas reiðkia artëjanèià perkûnijà:

Kiku kiku, mee mee!Að nuëjau ant ponà dievà,Atradau dievà alø darant.Að nepasakiau �padëkdievs�, �Dievs man� iðvijo ið dangaus, �Me, me!

BrKT 223

MOKSLO DARBAI

19

Galima ásivaizduoti, kad bûtent Dievo alus yra atga-benamas ðventës metu:

Visu gadu Jânîts brauca, Visus metus Janis keliavo,Nu atbrauca ðovakar: Atkeliavo ðávakar:Zeme dimd, rati rîb; Þemë dunda, ratai darda.Kâ nu zeme nedimdçs � Kaipgi þemë nedundës �Alus muca vezumâ. Alaus statinë veþime.

Tdz 53226

Dainø duomenis papildo istoriniai ðaltiniai. Kaip 1599m. raðë jëzuitas P. Kulesijus, Latvijoje, ðvenèiant Janius,Perkûnui buvo aukojamas oþys, juodas gaidys ir viðta, tai-pogi alus. Po to ðis maistas iðdalinamas ritualo dalyviams,o visi kaulai ir aukojimui naudoti indai sudeginami (17;775, 630). Alus, kuriuo latviø dainose vaiðinamas Janis,èia vaizduojamas kaip apeiginis Perkûnui skirtas gërimas.Tai leidþia Perkûnà traktuoti kaip potencialø Kupoliø ðven-tës dievà. Latviø dainose pagrindinis ðventës dievas veikiakrikðèioniðkojo Janio vardu, o lietuviø tautosakoje regi-me ðv. Jonà � senovinio Kupolio transformacijà (anot J.Balio, �Kupolium vadinamas pats ðv. Jonas� � 8; 108). Api-bûdinant Perkûno ir Kupolio santyká, galima hipotezë, kadKupolis yra viena ið Perkûno iðraiðkø tam tikru metu, ana-logiðkai, kaip, pavyzdþiui, Pergrubis yra pavasarinis Per-kûnas (krikðèionybës �paverstas� ðv. Jurgiu � 5; 453�466).Todël nenuostabu, jog bûtent Perkûnas kontroliuoja, kadðventës dienà nebûtø dirbama � kaip ir Perkûnui skirto-mis Ledø dienomis (5; 461): �Jono dienà nereik dirbti,nes tada tà metà kruða laukus bei javus nepaiðkadij. Kuriedirb, tiem kruða javus tankiai sumuð� (IMLT 22). Perkû-nas yra ugnies ir dangaus dievas, tad ir jam skirti aukoji-mai susijæ su ugnimi (pavyzdþiui, aukojamø gyvuliø kau-lai sudeginami). M. Valanèius raðo ir apie visos aukos su-deginimà (galbût dël XIX amþiui bûdingo aukojimo su-pratimo), bet ypatingas dëmesys buvo skirtas kaulams:�Pradëjo aukas, arba apieras, dievui Perkûnui deginti, ne-ðiojo namon kaulus sudegintøjø ant garbës dievø gyvuliø,vildamos, jog tie kaulai paskalsins javø brandà� (19; 87).

Aukø deginimà per Jonines paþymi ir etnografiniaiðaltiniai:

Per ðventø Jonø kûrë ugnis, atduodinëjo ponu Jëzusukvolø, aþukûrë lauþø ir degino baronëlá. Tuos pelanus pa-parinkdavo � itai ðventi pelanai

Tai cik girdëjau toká kalbø ið þmoniø. Ja paskiau baro-nëlá nedegino, tik tep kûrë po kryþium gali kiemo lauþø(LTR 2919 (89)).

Kad nekristø kruða ir netrenktø þaibai, á deganèià ug-ná [per Jonines � D. V.] mesdavo kiauðiniø. Aukodavo irgyvuliø (BlLKÐ 217�218).

[Jonas] � itai vasarinë ðventë, kad duot Dievas uraþe-jø, kad javas iðaugtø. Pie mus vynø ùëjo, medø ùëjo ugnin(LTR 2919 (90)).

Átikëtina, kad aukojimas ugniniam dievui Perkûnuiásivaizduotas kaip aukos deginimas, taip, kaip, sakysim,vandens dievybëms aukojama skandinant, atiduodantvandeniui �doná� � �duonos, sûrio ar pinigø (...) Seniau,neatidavæ vandeniui doná, ne tik nesimaudydavo, bet neineidavo, nei vaþiuodavo per upæ, nors ir tiltu� (5; 87).Todël Perkûnui aukojamas gërimas pilamas á ugná, plg.XVII a. D. Fabricijaus tekstà, apraðantá Perkûnui skir-tas apeigas: �Ðaukiasi Perkûno, t.y. griausmo dievo, vi-sø pirma ápildami jam kauðà alaus, kurá apneðæ tris kar-tus apie ugná ir jà palaistæ, pagaliau á jà iðpila, maldau-dami Perkûnà, kad siøstø lietø ir vandená� (21; 94).

Atnaðaujant aukà per ugná (kuri, kaip vedø dievas Ag-nis, nugabena aukà dievams), auka nebûtinai sudegina-ma visa � prieðingai, daþniau minima aukos dalis, analo-giðkai kaip, ðvenèiant javø ðventæ, dievui Nosolum skiria-mas tik aukojamo oþio kraujas, kuris iðpilamas á upæ (22).Þmonëms paprastai tenka valgomoji aukos dalis, taip pat�ðventi pelenai� ir sakralià vertæ turinèios anglys. Latviaitiki, kad �Jâòu (...) ugunskura pelnos Dieviòð naudu ber�(�Á Janiø (...) lauþo pelenus Dievas barsto auksà�) (LTR11500). Todël ðventinio lauþo pelenai panaudojami ir kaipmaginë priemonë. �Sudegusiø malkø anglis þmonës mëgs-ta iðbarstyti po savo laukus, kad derlius bûtø geras�(BlLKÐ 621). �Daþâs vietâs Leiðmalç Jâòu dienas rîtâ lo-pus dzina pâri ugunskura pelniem. Tâpat pârogïotus ko-ka gabalus nesa mâjâs un aizbâza aiz jumta paþobeles, laipasargâtu çku no ugunsgrçka un zibem spçriena� (�Nevienoje vietoje Leiðmalëje Janiø dienos rytà per lauþo pe-lenus varë gyvulius. Taipogi suanglëjusius medþio gaba-lus neðësi namo ir kiðo pastogëje, kad apsaugotø pastatànuo gaisro ir perkûnijos� (9; 74). Tokia apeiginë praktikadar kartà paliudija iðskirtinai �ugniná� Joniniø ðventës po-bûdá. Kaip jokios kitos ðventës metu, per Kupoles ypaèreikðminga ugnis � tai ir lauþai, ir stebulës, ir ugninis pa-parèio þiedas, ir ypatinga ryto saulë.

Apibûdindami vienà ðventei bûdingà ugninæ dievybæ,pabandëme parodyti, kaip ávairiomis formomis � liepsna,pelenais, anglimis, ðiluma, ðviesa, kilimu á virðø, rûgimoprocesu � galima iðreikðti vientisà ugnies mitologijà.

Taigi senosios lietuviø saulëgráþos ðventës kupolio vaiz-dinys � sinkretinis: kupoliu (kupole) vadinamas ir þoly-nas, kuriame ásikûnija ðventës dievybë, ir apeiginis stul-pas, kuris ðventës metu puoðiamas þolynais, ir, pagaliau,pati ðventë. Apeigos su kupoliais � mitinë augalø katego-rija, á kurià áeina visi tà dienà þydintys ir skinami augalai,� turi dvejopà paskirtá: jomis siekiama ágyti teigiamas mi-tines vertes (sveikatà, laimæ) ir iðvengti nepageidaujamødalykø (ligø bei kerø). Þodþiai kupolis, kupëti etimologið-kai susijæ su ugnies ir ðilumos efektais � kilimu á virðø,virimu, garavimu, liejimusi per kraðtus. Terminis aspektas

Daiva Vaitkevièienë. KUPOLËS: ÐVENTË IR DIEVYBË

20

leidþia Kupoliø ðventës dievybæ sieti su þaibo ugnies die-vu Perkûnu ir hipotetiðkai laikyti Kupolá kalendoriniu Per-kûno aspektu.

ÐALTINIAI IR JØ SANTRUMPOS:

BBK � Bibliotekininkystës ir bibliografijos klausimai. Þukas V.Lietuviø liaudies dainos (Ið Lenkijos rankraðtynø). � T. 1. �Vilnius, 1961.

BlLKÐ � Balys J. Lietuviø kalendorinës ðventës. � Vilnius, 1993.BlPLLT � Balys J. Perkûnas lietuviø liaudies tikëjimuose // Tau-

tosakos darbai. � T. 3. � Kaunas, 1937.BrKT � Birþø kraðto tautosaka / Parengë K. Aleksynas. � Vilnius,

1982.ES � Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraðtynas.IMLT � Ið Maþosios Lietuvos tautosakos / Surinko J. Banaitis, J.

Bruoþis, D. Jagomastas, E. Jankutë, A. Vilmantienë ir kt. Spau-dai parengë J. Balys // Tautosakos darbai. � T. 3. � Kaunas, 1937.

JLD � Lietuviðkos dainos / Uþraðë Antanas Juðka. Tekstus pa-ruoðë A. Mockus, melodijas paruoðë J. Èiurlionytë ir V. Pal-tanavièius. � T. 1�3. � Vilnius, 1954.

LBÞ � Lietuviðkas botanikos þodynas / Sudarë botanikos þodynokomisija, vadovaujama doc. L. Vailionio. � 1 d. � Kaunas, 1938.

LD � Barons K., Visendorfs H. Latvju Dainas. � S. 1. � Jelgavâ,1894; S. 2�6. � Pçterburgâ, 1903�1915.

Ld � Latvju dainas. Pamatdziesmas doc. L. Bçrziòa sakopojumâ.� S. 1�6. � Rîgâ, 1928�1932.

LKÞ � Lietuviø kalbos þodynas. � T. 1�18. � Vilnius, 1968�1998.LMD � Lietuviø mokslo draugijos rankraðèiai Lietuviø literatû-

ros ir tautosakos instituto Lietuviø tautosakos rankraðtyne.LTdz � Latvieðu tautasdziesmas. Sakârt. O. Ambainis, A. An-

celâne, K. Arâjs un citi. � S. 1�6. � Rîgâ, 1979�1993.LTR � Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto Lietuviø tauto-

sakos rankraðtynas.LTT � Latvieðu tautas ticçjumi. Sakrâjis un sakârtojis prof. P.

Ðmits. � S. 1�4. � Rîgâ, 1940�1941.LTt � Lietuviø tautosaka, t. 5. Smulkioji tautosaka. Þaidimai ir

ðokiai / Medþiagà paruoðë K. Grigas. � Vilnius, 1968.Tdz � Tautas dziesmas: Papildinâjums Kr. Barona �Latvju

dainâm�. Prof. P. Ðmita redakcijâ. � S. 1�4. � Rîgâ, 1936�1939.VK � Lietuviø kalbos instituto Abëcëlinë lietuviø vietovardþiø ið

gyvosios kalbos kartoteka.VolL � Volteris E. Lietuviðka chrestomatija. � T. 1�2. � Sankt Pe-

terburg, 1903�1904.

NUORODOS:

1. Mannhardt W. Letto�preussische Götterlehre. � Rîgâ, 1936.2. Katkus M. Raðtai / Paruoðë A. Þirgulys. � Vilnius, 1965.3. Bezzenberger A. Das Johannisfest der Litauer // Altpreussis-

che Monatsschrift. � Bd. 12. � 1875.4. Buraèas B. Lietuvos kaimo paproèiai / Parengë A. Degutis, V.

Jankauskas, V. Milius. � Vilnius, 1993.5. Greimas A. J. Tautos atminties beieðkant: Apie dievus ir þmo-

nes. � Vilnius�Chicago, 1990.6. Magine (kenkimo) praktika straipsnio autorë vadina maginius

veiksmus, kuriais siekiama priversti kà nors daryti /nedaryti ar-ba prievarta kà nors ágyti/atimti; plaèiau þr.: Vaitkevièienë D.Tikëjimø struktûros klausimu // Tautosakos darbai. � 1998, t.8 (15), p. 93�94.

7. Liaudiðkø tradicijø elementus baþnytinëse apeigose straipsnio

autorë laiko transformuota, kitos religijos rëmuose gyvuojan-èia inkorporuotø senøjø apeigø forma.

8. 1573 m. Wolfenbüttelio bibliotekos Postilë, þr. BlLKÐ, 219�220.9. Senkçvièa B. Jâòi � vasaras sauglrieþi. � Stockholm, 1969.

10. Prätorius M. Deliciae Prussicae oder Praussische Schaubüch-ne. MA CBR F. 129�1338. Ið rankraðèio ðifravo ir ið vokieèiøkalbos vertë E. Kraðtinaitis. Kn. 4, sk. 7, § 16; Mannhardt W.Min. veik. � P. 540.

11. Kudirka J. Joninës. � Vilnius, 1991.12. Uþraðë precentorius Schultze Lazdënuose, Maþojoje Lietu-

voje 1832 m. Apraðymas paskelbtas: Bezzenberger A. Das Jo-hannisfest der Litauer // Altpreussische Monatsschrift. � 1875.� Bd. 12. � P. 71�73.

13. Karulis K. Latvieðu etimoloìijas vârdnîca. � T. 1. � Rîga, 1992.14. Èâàíîâ Â. Â., Òîïîðîâ Â. Í. Êóïàëà // Ìèôû íàðîäîâ

ìèðà (ýíöèêëîïåäèÿ). � Ò. 2. � Ìîñêâà, 1992.15. Plaèiau þr.: Vaitkevièienë D. Duonos gimimas // Tautosakos

darbai. � V., 1998. � T. 9 (16).16. Latvieðu tautas dzîvesziòa 2: daba, debesis, dievîbas. Sakârt.

A. Rudzîte. � Rîgâ, 1990.17. Straubergs K. Latvieðu buriamie vârdi. T. 2. Kaitçðana un dzie-

dinâðana. � Rîgâ, 1941.18. Balys J. Joniniø arba kupoliavimo dainos // Gimtasai kraðtas.

� Ðiauliai, 1943, Nr. 31.19. Valanèius M. Raðtai. � T. 1. � Vilnius, 1972.20. Balys J. Lietuviø liaudies pasaulëjauta tikëjimø ir paproèiø

ðviesoje. � Chicago, 1966.21. Ið lotynø kalbos vertë E. Ulèinaitë. Cit. ið: Laurinkienë N.

Senovës lietuviø dievas Perkûnas kalboje, tautosakoje, istori-niuose ðaltiniuose. � Vilnius, 1996.

22. Ið XVI a. jëzuitø praneðimø. Þr.: Lebedys J. Lietuviø kalbaXVII�XVIII a. vieðajame gyvenime. � Vilnius, 1976; t. p.: Grei-mas A. J. Min. veik. � P. 487�490.

The Kupolës:the holiday and the deity

Daiva VAITKEVIÈIENË

The image of kupolis in the ancient Lithuanian holi-day of the summer solstice is syncretic: the name ofkupolis (kupolë) is given to the plant in which the deitylives, the ritual pole decorated with plants and flowersis also called by the same name, and, finally, the holidayitself bears the name of the same kind. The ritual withkupoliai is a mythical category of plants. The plants thatare in blossom or are cut on that day have a two�foldmeaning: positive mythical values are acquired (health,happiness) as well as undesirable matters (deseases,witchcraft) are avoided through them. By their etymol-ogy the words kupolis, kupëti are related to the effectsof heat � rising upward, boiling, evaporation, flowingover the edge. Considering the aspects of the term thedeity of the Kupolës holiday might be related toPerkûnas, the God of fire and lightening.

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutasAntakalnio 6, 2055 Vilnius

Gauta 1999 03 22Áteikta spaudai 1999 06 07

MOKSLO DARBAI

21

�Þmogus pasikorëlës vestuvëse�:paproèiai mitologinëje sakmëje ir tikrovëje

Edita KORZONAITË

Tikslas � atskleisti, kaip realûs paproèiai atsispindi kon-kreèiame tautosakos kûrinyje. Objektas � mitologinë sakmë�Þmogus pasikorëlës vestuvëse�. Tyrimo metodas � struktûri-nis semantinis (taikomas folkloriniam tekstui). Gretinant kû-rinio detales su paproèiais � istorinis apraðomasis bei lygina-masis. Iðvada: pasirinktoji mitologinë sakmë, ið pirmo þvilgs-nio atrodanti visiðkai atitrûkusi nuo tikrovës, turi sàsajø sutradicine lietuviø kultûra, realiais paproèiais.

Daugelis folkloristø mitologines sakmes tyrinëja tradi-ciðkai � stengiasi apþvelgti mitiniø vaizdiniø kilmæ bei rai-dà, nusakyti mitiniø bûtybiø vardus, iðvaizdà, jø atliekamusveiksmus. Prof. B. Kerbelytë pasiûlë naujà folkloro tekstotyrimo metodà � struktûriná semantiná. Juo remiantis aið-kinamas þmogaus teigiamas, neigiamas ar neutralus elge-sys, kurá tyrinëjant, atsiskleidþia folkloro tekste susikertan-tys fantastiniai ir realûs paproèiø, apeigø, tikëjimø elemen-tai. Folkloristë, remdamasi kai kuriomis mitologinëmis sak-mëmis (apie Joniniø metu raganaujanèias, berno stebimasant ðluotø skraidanèias moteris ir merginas, á dvësenà álin-dusá velnià), aiðkina paproèiø átakà ðiems kûriniams, pa-proèiø nunykimo prieþastis, elgesio vertinimo kitimo pro-blemas (1). Norëtøsi eiti bûtent tuo keliu.

Straipsnio objektas � mitologinë sakmë �Þmogus pasi-korëlës vestuvëse�, kurios atskiras detales aktualu gretintisu tam tikrais baltø paproèiais. Lietuviø literatûros ir tau-tosakos instituto Lietuviø pasakojamosios tautosakos ka-talogo kartotekos (LPTK) skyriuje �Mitologinës sakmës.Velniai� yra daugiau nei keli ðimtai jos variantø, kuriuostyrinëjant struktûriniu semantiniu metodu iðryðkëja elemen-tø stabilumas ir kintamumas. Sakmës apraðymas toks: mu-zikantas kvieèiamas á dvarà pagroti vestuvëse. / Þmoguseina nakvoti á jaujà/uþeina á dvarà praðyti nakvynës � tensuvaþiuoja vestuvininkai. Muzikantas/þmogus mato ðokan-èius ponus ir vienà merginà � savo paþástamà/giminaitæ. Grá-þæs namo suþino, kad tà naktá matyta mergina pasikorë/mirë. � 1.1.2.12. / Muzikantas sutinka groti dvare/þmoguseina á dvarà, rytà pasijunta esàs pelkëje. � 1.2.1.8.; 1.1.2.12.Uþ grojimà muzikantui duoda pinigø � rytà randa arkliomëðlà. � 1.3.0.6./1.1.2.12. Muzikantas uþgroja: �Juozapas,Jëzus ir Marija, graþi mûsø kompanija� � dvaras dingsta. �

1.1.1.17. / Muzikantas pasitepa aká tuo, kuo tepasi ponai,mato ne dvarà, o raistà. � 1.1.2.7. / Kai jaunoji dalina dova-nas, muzikantas pakiða kojà, pakabinamas uþ kojos. �1.1.1.8. / Muzikantas gauna þarijø, kurias iðmeta. � 1.2.2.7.(Neiðmestos þarijos virsta auksu. � 1.3.0.6.). / Muzikantaspamato velnià ir pasisako já matàs. � 1.2.1.16. Velnio pa-klaustas, kuria akimi já mato, muzikantas pasako � kairià-ja, ir velnias iðduria tà aká. � 2.2.1.1 (2, 136�137). Dëmesápatraukia vestuviø atlikimo vieta, apeiginis nuotakos ðok-dinimas, muzikanto kvietimas á vestuves, grojimas, uþmo-kestis muzikantui, nuotaka su uþriðtomis akimis. Tai ganastabilios kûrinio detalës, kurias gretindami su laidotuviø irvestuviø paproèiais, taikysime istoriná apraðomàjá bei lygi-namàjá metodus, padësianèius perteikti istoriniuose ðalti-niuose ir etnografinëje medþiagoje rastà informacijà bei pa-lyginti analogiðkus faktus.

Pirmoji mus dominanti kûrinio detalë � þmogaus stebi-mø vestuviø vieta: puikus namas, rûmai, dvaras, miðko tro-belë, kuri, sveèiui iðtarus tam tikrus þodþius, vestuvininkamspaðokus ar þmogø apdovanojus rankðluosèiu, dvyliktà va-landà, sugiedojus gaidþiui arba auðtant pranyksta, ir stebë-tojas pasijunta esàs miðke, pelkëje ar prie pelkës, baloje,durpyne, raiste ir t.t. Gráþæs á namus, jis suþino, jog matytojinuotaka � tànakt ið gyvenimo pasitraukusi mergina/mote-ris, kurià, pasirodo, tada á savo tarpà priëmë mitinës bûty-bës � velniai: �Jam buvo pasakyta, kad jaunoji buvo pasiko-rusi ir velniai dþiaugiasi besilinksmindami su jos dûðia� (3).�Pakaruokliai linksminosi, nes padaugëjo jø kompanija� (4).Viename sakmës variante paminima, jog vestuvës keliamoslaidojimo vietoje: �Veselninkai ðûkaudami, juokdamiesi, kly-kaudami praûþæ pro ðalá ir pasukæ tiesiai á miðkà senkapiølink� (5). Tai skatina paþvelgti á realiø laidojimo apeigø atli-kimo vietà. Þiniø, jog lietuviai ir kiti baltai savo artimuosiuslaidodavo miðke, turime istoriniuose ðaltiniuose. Sembosvyskupas Michaelis Junge XV a. pirmoje pusëje uþdraudëatlikti bet kokias pagoniðkas apeigas miðkuose, prie mil-þinkapiø ir kapø, prûsø kalba vadinamø getais (Geten), ar-ba kapinynais (6; 484). Pasak keliavusio po Lietuvà prancû-zø didiko Ghilleberto de Lannoy, seniau baltai savo miru-siuosius degindavo miðkeliuose, netoli laidojimo vietos (6;512), o 1428 m. Rygos provincijos susirinkimo nutarimuose

ISSN 0236�0551 LIAUDIES KULTÛRA. 1999/3 (66) MOKSLO DARBAI

22

pabrëþiamas ðio kraðto valstieèiø atkaklumas laikytis stab-meldþiø paproèiø, pagal kuriuos jie esà pamindami ðventaskapines savo mirusiuosius laidojo miðkinguose, þvëriø gy-venamuose plotuose bei kitose nepaðventintose vietose, kurpagonybës laikais buvo palaidoti jø tëvai ir bièiuliai (6; 616).Lenkø istoriko Jano Dlugoszo þiniomis, þemaièiø ðeimosmiðkuose turëjo atskiras savo ugniavietes (7; 47). EtnologëR.Merkienë teigia, kad tik �XVI a. pab. lietuviai visai nu-stojo laidoti alkuose ir miðkuose, buvo tam vieta ant ðvento-riaus, o nuo 1795 m. jau atskirose paðventintose kapinëse�(8;17). Þiniø, liudijanèiø apie saviþudþiø laidojimo ritualoar apeigø atlikimo vietos iðskirtinumà, istoriniuose ðaltiniuo-se aptikti nepavyko, nors etnologës A.Vyðniauskaitës þo-dþiais, �þmonës nevienodai þiûrëjo á visus, mirusius nenatû-ralia mirtimi <�>. Jiems nebuvo keliama ðermenø� (9;456). Kadangi �kapinës bûdavo laikomos ðventa vieta, <�>saviþudþiams, nekrikðtytiems kûdikiams laidoti dvasininkøliepimu bûdavo atitveriamas atskiras kampelis. <�> Ka-pinëse tokios vietos nesant, saviþudþiai (10; 524), �ne savamirtimi mirusieji bûdavo laidojami ðalia kapiniø, prie tvo-ros� (11; 155). Etnologo V. Miliaus duomenimis, tokiemskapinëse akmenø eile atitverdavo atskirà kampelá, kurá þe-maièiai vadindavo muzikantø kapais (12; 40�41). �Pakaruok-liø palaidojus kartais bûnà sugràþtai, neva kitø, anksèiau mi-rusiø, bet ne pakaruoklio minëti. Pakaruoklio vardo neminánei ðermenø, nei sugràþtø maldose� (13; 164).

Pravartu prisiminti, jog mitologinëse sakmëse saviþu-dþiø vëlës pasirodo jø mirties vietoje (14). Vëlæ iðvysta irvestuves stebintis þmogus: �Jis iðsivedë jaunàjà paðokti. Vie-nu sykiu dingo muzika, pasidarë tamsu, tylu. Kaip ðokopolkelæ, taip abu ir stovi glëby. Uþsidegë degtukà paþiûrëti� jis apsikabinæs kluone pasikorusià mergà� (15). �Ant sie-nos kabo graþus smuikas. Jam pazvalijo juo pagroti. Jis su-ëmë kà tai ðalta. Tuo kartu visa prapuolë, liko tamsu. Uþ-degæs degtukà, daboja �<�> o èia ne smuikas, o pasiko-rusi jo sesuo� (16).

Kitas mus dominantis sakmës elementas � apeiginis ðo-kis. Kûrinyje mitinio pasaulio atstovas ðoka su antropomor-finá pavidalà turinèia mirusiàja, ið gyvenimo pasitraukusianeáprastomis aplinkybëmis: prieð kelis mënesius mirusianuo perðalimo, paskendusia, neseniai ar prieð pat vestuvespasikorusia. Tas ðokimas nëra suvokiamas kaip lemtingas,bet tik kaip nepageidaujamas, priverstinis veiksmas: �Mu-zikantas pamatë, kad ti vestuves. Jaunoji visa suðilus, ðla-pia, kruvinom aðarom rauda, o ponaièiai tusa ir tusa jø�(17), vestuvininkai �ðokina, tàso, drasko vienà mergà, lygMazuriðkiø Agotà� (18), jaunàjà �lenciûgais suriðæ ir ðoki-na� (19). Taigi þmogus patenka á vestuves, kur stebi apei-gas, atliekamas jaunojo pusëje, parsiveþus á namus marèià.(Aptiktas tik vienas variantas, kuriame muzikantas praðo-mas pagroti �vestuvëse jaunosios pusëj� (20).) �Privaþiavomaþà lûðnelæ ir praðosi senutës, kad priimtø nakvynës. Ðisutiko, bet sakë, kad bus sûnaus vestuvës� (21), �Palauk,

tuoj marèià parvëdluos� (22), �Nuëjæs á trobikæ, rado vel-nienæ besëdinèià. Ji sako negalinti priimti, nes sûnus par-ves tokià moteriðkæ�(23) ir t.t. Apie apeiginá jaunosios ðok-dinimà uþsimenama gana menkai: �veselninkai, vis po dususikabinæ, eina ðokdami pro muzikantà á kità kambará�(24; 318), �ðoko nematytus ðokius� (25). Iðskirtinas dauge-lyje uþraðymø pasikartojantis elementas � jaunosios ðokissu visais ten esanèiais vyrais: �bernø marios ðoka ir ðokdi-na jø kaimo mergà� (26), �priëjo daug bernø, o merga tikviena, jà visi ðokina� (27) ir t.t. Taigi akivaizdus apeiginioveiksmo (ðokio) paminëjimas mitologinëje sakmëje. Paieð-kokime analogijø etnografiniuose vestuviø apraðuose. Ry-tø ir Pietryèiø Lietuvoje marti bûdavo ðokdinama atvyki-mo á vyro namus vakarà po vakarienës (28; 369). V. Krëvës� Mickevièiaus apraðytose dzûkø vestuvëse jaunojo pusëjevakare, �kai mergos baigia vaiðintis, vyriausias jaunojo �bro-lis� veda jaunamartæ ðokti. <�> Jaunamartei ðokius ati-darius, eina ðokti ir kiti, bet pirmàja pora iðeina jaunasis sujaunàja� (29; 83). Suvalkijoje, pabaigus dovanø dalinimoapeigas, visi eina ðokti. �Pirmiausia marti paðokina vaikinotëvelá ir visus vaikino giminaièius vyrus. O vaikinas ðokinamarèios motinà ir visas moteris ir merginas, savo þmonosgiminaites. Tada ðoka abu jaunavedþiai� (30; 60). Plateliø,Alsëdþiø, Ylakiø apylinkëse po svoèios pietø bei jaunosiosdovanø dalinimo prasidëdavæ ðokiai, pasilinksminimai. �Ðo-kius pradeda kuris lauktuvininkø (þinoma, vyresnis), iðves-damas jaunàjà ðokti, jei vainiksegis patsai neiðveda. Jauna-jai �ðokius atidarius�, eina ðokti ir kiti, tik pirmàja poraiðeina jaunavedþiai, kartais ir kiti� (31; 112). Ðios etnogra-finës þinios rodo, jog mitologinëje sakmëje jaunosios ðok-dinimas vyro namuose atvykimo á juos vakarà neprieðta-rauja realiø vestuviø tradiciniam ritualui.

Ðokis kaip laidotuviø ir mirusiøjø paminëjimo ritualodalis paliudytas daugelyje istoriniø ðaltiniø, etnografiniø ap-raðø ir net archeologine medþiaga. M. Gimbutienës duo-menimis, Ibsterio megalitiniuose kapuose Orkniuose, Ðko-tijoje, aptikta ekskarnacijà liudijanèiø radiniø. �Tos ypatin-gos kaulø gràþinimo protëviams dienos tapdavo linksmaðvente <�>. <�> be abejo, buvo grojama ir ðokama. De-ja, mes neturime jokio ðokio atvaizdavimo ant Orkniø kapøkeramikos � (32; 6). Ðokis buvo laidotuviø dalis Sardinijospoþemiuose (Monte d�Accodi Ozierio periodas, VI-as a. pr.Kr.). Halðtato periodo laidojimo keramikoje (Soprano va-za) vaizduojamas laidotuviø ir medþioklës ritualø atlikëjøðokis, o ðalia � grojantis lyra. Analogø randama ir vidurioMadagaskare (Merinoje), kur kaulø gràþinimas protëviamsdþiaugsmingai ðvenèiamas su muzika ir ðokiais (32; 6).

Etnografijos duomenimis, iki XX a. bûta tikëjimo, kadmirusiø suþieduotiniø (merginos ar vaikino) laidojimas tu-ri bûti ypatingas. Tokiø laidotuviø ceremonija � lyg vestu-vës, kuriø metu dainuojamos vestuvinës dainos, ðokami ðo-kiai. XIX a. antrosios pusës autoriai, pateikæ þiniø apie lie-tuviø paproèius, tvirtina, jog ðokta laidotuviø ritualo pa-

MOKSLO DARBAI

23

baigoje, sugráþus ið kapiniø á namus. Anot E. Lemke�s, Prû-sijos lietuviai XIX a. antroje pusëje po laidotuviø keldavoilgas ir triukðmingas vaiðes, kuriø metu uþgrodavo muzikair prasidëdavo ðokiai (33; 279). Panaðiai raðo ir A. Zwe-chas. Esà laidotuvës � didþiausia lietuviø ðventë, kurios me-tu po iðkilmiø kapuose muzikantai uþgroja linksmas melo-dijas ðokiams (34; 173). Turime þiniø, susietø ir su konkre-èia Lietuvos vietove, kurioje laidotuvës baigdavosi ðokiais.XX a. 4-o deðimtmeèio etnografiniame apraðe raðoma, jogBirþø apylinkës katalikai esà nesilaiko katalikams deramøpaproèiø: palaidojæ mirusájá, giminës, kaimynai, paþástamiskuba á namus, kur ðvenèiama ir dainuojama. �Pasakojoman vienas padorus ûkininkas, <�> kokioje tai kaimyni-nëje Birþø parapijoje vienos pakasynos baigësi ðokiais� (35;6). Laidotuviø choreografijos pëdsakø aptinkama ir balta-rusiø, latviø folklore. Karpatuose, kur gerai iðliko ávairiosapeigos, net ðiais laikais laidotuvës baigiasi ðokiu (36; 6).Daugpilio apylinkëse vyravusius laidojimo paproèius per-teikia XIX a. antrosios pusës autorius E.Volteris. Pasak jo,laidotuviø dalyviai po laidojimo sugráþdavo á namus kuopuikiausiai nusiteikæ: dainuodami ir ðûkaudami, o jau èiauþgrodavo muzika ir prasidëdavo ðokiai (37; 380).

�Mirusiøjø paminëjimo� (38) apraðymuose ðokis mini-mas jau XVI a. autoriaus A. Guagnini�o darbe: lietuviaiant kapø artimøjø savo bei giminiø su pienu, midumi, alu-mi vaikðèiojo ir ten uþ mirusiøjø vëles vaiðes këlë su ðokiais(39; 78). Tokie paproèiai autoriaus uþraðymo metu gyvavæÞemaitijoj, parubeþëj su Kurðu (39). Karaliauèiaus sena-miesèio tarybos narys R. Lubenau, 1585 metø gruodþio 20dienà iðvykæs ið Königsbergo á Rygà, uþsukæs á Klaipëdà,vëliau tæsë savo kelionæ per Kurðà, ir �neaiðku, kaip tolinuo Klaipëdos� (40; 28), Kalëdø metu miðke stebëjo vieti-niø gyventojø pagoniðkas mirusiøjø paminëjimo apeigas,kuriø metu buvo atgabenta tuðèia statinë alaus, á jà dauþo-ma dviem lazdomis bei visà naktá ðokama aplink stalà (41;419�420). Prûsijos istoriko K. Schutzo liudijimu, prûsai�gimtuves ir atminus ðventë su valgiais ir gërimais, su þai-dynëmis, giesmëmis ir ðokiais, be jokio liûdesio þenklo, sudþiaugsmu ir linksmybe� (42; 303). XIX a. Baltarusijoje mi-rusiøjø minëjimo dienomis artimieji, lankydami kapus, rau-dodavo, o paskui, skomorochams pradëjus groti, imdavoðokti, ðokinëti, delnais ploti, dainuoti, tuo sukeldami di-dþiulá cerkvës pasipiktinimà. Lenkø tyrinëtojas R. Borðev-skis 1843 m. stebëjosi, kad, baigæ melstis kapuose, jauni irseni ðokdavo karèemoje iki paskutinio prakaito, ir jødþiaugsmas perþengdavo saiko ribas (36; 17). Remiantis pa-teiktais faktais, perðasi prielaida, jog þmogus, atsitiktinaipatekæs á miðkà, galëjo stebëti atliekamas laidojimo ar mi-rusiøjø paminëjimo apeigas.

Mitologinëje sakmëje pastebime ir realiø vestuviø ritu-alo elementø atspindþius: muzikanto kvietimà, grojimà, uþ-mokestá muzikantui, jo apdovanojimà, jaunosios ilgà buvi-mà uþriðtomis akimis.

Groti vestuvëse muzikantas gali bûti pakviestas savo na-muose: �Vienà vakarà pas kaimo smuikininkà atëjo juodasvyras ir papraðë groti� (43), �Apie Dvinskà gyveno muzi-kantas. Kartà du vyriðkiai já nusiveþë vestuvësna pagroti�(44), arba atsitiktinai kelyje: �Ir sutiko ponaitá, kuris pa-klausë ar negalësià grieþti� (45). Kartais pats muzikantasuþklysta á namus, kuriuose laukiama parveþamos nuotakos.Sakmëje muzikantà kvieèia (jei jis pats neuþklysta) vyras/ponaitis/ponas/þmogus. Be to, muzikantas (46) ar muzikan-tai (47) ðiose vestuvëse groja daþniausiai smuiku (48), re-èiau � armonika (49). Etnografinëje medþiagoje, pasakV. Krëvës � Mickevièiaus, Dzûkijoje �tiek mergos, tiek ber-no pulke turi bûti muzikantai, kuriø nusamdymu rûpinasi�broliai�. Jei �jaunasis� ne bernas, bet naðlys, jo pulke �mu-zikonto� nebûna� (29; 34). Zervynose iki Antrojo pasauli-nio karo muzikantus samdë tëvai (50; 715), Gervëèiuose�seniau muzikantus samdydavo tik jaunojo pusë, jaunasisjuos atsiøsdavæs pas jaunàjà� (51; 174�175). Ðiaurës RytøLietuvoje (Dovydø sodþiuje, Joniðkio vls.) �visose vestuvë-se pakakdavo tik vieno smuikininko, kurá pasisamdydavojaunasai. Kad kità kartà bûdavo jaunosios koks svirplelis �bûdavo, o ne � tai ir jaunojo muzikanto pakakdavo� (52;174). Pasak J. Èepëno, Aukðtaitijoje �jaunasis savo vestu-vëms samdydavo muzikantus. Jei vesdavo koks senas nað-lys, tai uþtekdavo vienos armonikos, bet jaunas pasisamdy-davo maþiausiai du smuikus� (53; 2). Marijampolëje �ves-tuvës buvo, galima sakyti, dvilypë drama: jaunikis turëjosavo pulkà ir muzikantà (ar muzikantus), nuotaka � savo�(54; 28), o juos uþpraðydavo tie, kas vestuves keldavo: jau-nasis, jaunosios tëvas (55; 36). Þemaièiuose muzikantaispasirûpindavo daþniausiai jaunosios tëvai (31; 70). Taigi aið-ki detalë � muzikantu ar muzikantais pasirûpindavo jauna-sis arba jaunojo pusë, �broliai�. G. Kirdienës teigimu, smui-kà iðskirti ið kitø muzikos instrumentø, kuriais grota vestu-vëse, galima tik sàlygiðkai, nes jau ankstyvuosiuose apraðy-muose nurodoma grieþus ansambliais. XIX a. pab. � XX a.pr. Dzûkijoje grieþta daugiausia vienu smuiku. XX a. pr.smuikuota ir dviese viename pulke. Nuo 5-ojo ðio amþiausdeðimtmeèio vis dar grota dviem, trim smuikais arba dviemsmuikais ir cimbolais, smuiku ir armonika ir t.t. (56; 15)Suvalkijoje buvo populiarios ávairios vestuviø muzikantø�kapelijos�. Grota daþniausiai armonika ir bûgneliu, ban-donija ir bûgnu, dviem smuikais ir bosu (55; 361). Taigi visdëlto galime iðskirti ir kità pasakojamosios tautosakos kû-rinyje atsispindinèià realiø paproèiø detalæ � vieno ar keliømuzikantø grieþimà smuiku.

Kitas mus dominantis daugumos sakmës variantø duo-muo � uþmokestis, kuris gali bûti atiduodamas muzikantuiprieð apeigas (�Ponaitis jam atkëlë vartus, uþmokëjo� (57),apeigø metu (�Ten kas áeina, tas jam pinigus duoda� (58),�muzikantui meta po auksiná pinigà� (59), �vis paberia pi-nigø� (60) arba pasibaigus apeigoms (po ðokiø atneðë �mu-zikantui rieðkes auksiniø� (61), �Pasibaigë veselë, pons uþ-

Edita Korzonaitë. �ÞMOGUS PASIKORËLËS VESTUVËSE�

24

mokëjo uþ grajymà� (62). Dzûkijoje dar gyvas paprotys mu-zikantams atlyginimà uþ grojimà vestuvëse patiems susi-rinkti per pirmaryèius. �Jie eina prie kiekvieno sveèio iðeilës, pirmiausia sveikindami jaunuosius, pirðlá, svoèià, opaskui ir visus kitus vestuviø sveèius �labo ryto�. Sveikin-dami pagroja marðà arba tai, ko kas pageidauja� (63; 47).V. Miliaus duomenimis, dar XX a. 7�àjá�8-àjá deðimtme-èius muzikantams ðeimininkai labai daþnai nemokëdavo,pinigus uþ grojimà susirinkdavo patys muzikantai (64; 276).Kupiðkyje á vestuves kviesti maþiausiai trys muzikantai, kiek-vienam mokëta atskirai. �Be to, muzikantai gaudavo ið sve-èiø vienà kità pinigëlá. <�> Muzikantais labai rûpinda-vosi, kad jie bûtø gerai vaiðinami ir pailsëtø, nes be muzi-kos nëra linksmumo� (65; 231). A. Vyðniauskaitë darbe�Vestuvës ið Kauno mariø dugno� mini, kad po uþgërø pir-ðlys apeidavo visus sveèius su kepure rankoje, surinkdamaspinigus muzikantams uþ grojimà. Taip buvo daroma tiekjaunosios, tiek jaunojo pusëje (66; 25). Suvalkijoje muzi-kantai su ðeimininku ið anksto suderëdavo tam tikrà sumà,kurià daþniausiai susirinkdavo grodami marðus. Jei sude-rëtos sumos ið sveèiø nesurinkdavo, ðeimininkas privalëda-vo sumokëti (55; 36). Þemaitijoje muzikantams pakakda-vo to, kà sumesdavo vestuvininkai bei ðokëjai (31; 114). Taigimitologinëje sakmëje muzikantui uþmokama ávairiu laiku,o realiose vestuvëse muzikantas ar muzikantai uþmokestádaþniau susirenka patys.

Uþmokesèiu galima laikyti ir sakmëje minimà muzikantoapdovanojimà daiktu � jaunosios bandomà uþmesti ant mu-zikanto peties ar kaklo rankðluostá. V. Krëvës �Mickevièiausteigimu, jaunamartæ paðokdinæs vyriausias jaunojo �bro-lis� apdovanojamas juosta, o muzikantai � rankðluosèiais(67; 35) arba drobës stuomenimis (29; 83). Pietø ir Piet-ryèiø Lietuvoje ðokdinusiam dieveriui ir muzikantui mar-ti dovanodavo po rankðluostá (9; 371). Druskininkø apy-linkëse dar XX a. 6-ajame deðimtmetyje, paskelbus mar-èios ðokdinimà, jos svoèia atsistodavo su rankðluosèiaisrankose. Paðokusi su kiekvienu jaunikio pabroliu jo uþ-praðytà ðoká ir dovanojamu rankðluosèiu nuðluosèiusi ðo-këjui veidà, marti dovanà uþkabindavo jam ant kaklo. Pas-kutiná apdovanodavo muzikantà (9; 37). A. Vyðniauskai-tës teigimu, tai atsilyginimas uþ paslaugà: �jaunoji dova-nodavo graþø raðtuotà rankðluostá muzikantui uþ grojimàapeiginiam jos ðokdinimui� (68; 67).

Sakmëje áspëjimas, kad þmogus apdairiai elgtøsi rank-ðluosèio dovanojimo metu, rodo, jog èia realiø apeigø ele-mentas turi kità prasmæ. Áspëjimo esama daugelyje varian-tø: �Ponas perspëjo, kad þmogus neleistø jaunajai uþdëtiabrûso ant kaklo, o duotø kojà� (69), �kai jaunoji dës juos-tas visiems ant kaklo, þmogus atkiðtø kojà� (70). Toks þmo-gaus poelgis ið pirmo þvilgsnio atrodo kiek ðokiruojantis,bet iðgelbsti jam gyvybæ: �jis atkiðo kojà ir pasijuto ðiaudøgráþte uþ kojos pakartas� (71). �Jei tas bûtø dasileidæs ðali-kà uþmest ant kaklo, bûtø irgi pasikoræs� (72) ir t.t. Taip

pat apdovanojamas ir muzikantas (73). Tokiu pat bûdu pa-vyksta ir jam iðsigelbëti: �Ta uþdëjo rankðluostá ant kojos irpakabino já po balkiu� (74). Apdovanojimo prasmë sak-mëje tarsi atvirkðèia: uþuot pagerbus ar padëkojus kësina-masi á gyvybæ, be to, pastebima, kad vestuviø apeigose do-vanojami daiktai (rankðluostis, juosta, ðalikas), muzikan-tui gráþus á savo pasaulá, virsta nepatraukliais, netinkanèiaisvestuvëse liepskûre, toðimi ir pan. (Þinomas tik vienas va-riantas, kuriame þmogus, apdovanotas drobule, parsineðajà á namus. Ði drobulë pasirodo besanti ið neseniai palaido-tos merginos kapo.) Ketinimà sveèià apdovanoti rank-ðluosèiu traktuosime kaip siekimà pakarti. Pabandysime áðá veiksmà paþvelgti aptariamosios mitologinës sakmës beipaproèiø kontekste. Merginos ar moters pasikorimas antrankðluosèio minimas keliuose variantuose: �staiga jis<�> pamatë <�> Elþbietà pasikorusià ant rank-ðluosèio�(75), �iðgirdo, kad Ona ant rankðluosèio pasiko-rus� (76). Vestuviø apeigose ant rankðluosèio kariamas pir-ðlys. Kupiðkyje �baigiant raðyt testamentà, moterys neriapirðliui uþ kaklo abrûsà� (77; 225), �kas nors atneða vade-les, uþriða jas uþ sijos arba perkiða per aukðtiná, paleidþiavilkstà ir áneria pirðlá per pusiaujà ar uþ kojø� (78; 351).Pasak A. Juðkos, �budelis su stumenimi, arba su abrusu,dutu nu jaunosios (kurs stumu, arba abrusas tànk pirðluj)uþmeta jamjam ant kakla ir uþnëræs velk ið krikðtasula àntkartuvës karti dvare po ðaka liepos, arba kokia kita me-dþio� (79; 77). Þemaitijoje �gudriajam pirðliui ábrukus sa-vo rankðluostá kiðenën ir paslëpus, jaunieji vyrai, koriko va-dovaujami, velka uþnertu ant kaklo rankðluosèiu per kie-mà, spardydami, muðdami, rëkdami prie medþio �pirðlá� �ðiaudø iðkamðà <�>. Privilkæ prie reikiamos vietos ir rank-ðluostá pakeitæ virve, pakelia keli vyrai sukibæ �melagá� antsausos, o ne ant þalios ðakos� (80; 77). Rankðluosèiu pir-ðlys ir iðgelbëjamas. Kupiðkyje �moèia paprastai iðgelbstijá, apdovanodama rankðluosèiu, bet �budeliai� vis vien pa-karia pirðlio �pavaduotojà� � ðiaudinæ iðkamðà� (81; 7). Ði-laliðkiai po visø dokumentø paskelbimo taip pat remdavopirðlá karti, taèiau atbëgdavo jaunoji, uþmesdavo jam antkaklo savo austà rankðluostá ir iðgelbëdavo (82; 115). Pa-sak P. Butëno, marti, pamaèiusi kariamà pirðlá, ðoka jo va-duoti: uþmeta jam ant peèiø dovanà (rankðluostá), ir pir-ðlys paleidþiamas (52; 184). A. Vyðniauskaitë jaunosios uþ-kabinamà ant pirðlio kaklo rankðluostá interpretuoja kaipkaltës jam atleidimà (63; 49). Pirðlys yra ir latviø, ir visøslavø tautø vestuviø paproèiuose, bet ádomu, kad jo kori-mà teþino vien lietuviai. Pirðlio korimas labiausiai buvo gy-vas uþnemunieèiø ir þemaièiø vestuvëse, ið kur jis pastarai-siais laikais paplito visoje Lietuvoje (10; 509). Sakmëje rank-ðluosèio dovanojimà galima susieti su nuotakos atsidëkoji-mu uþ grojimà, taèiau muzikanto perspëjimas liudija, kaddovanojimo apeiga artima ir pirðlio baudimo veiksmui. Skir-tumas tik tas, kad vestuvëse pirðlys kariamas simboliðkai, osakmëje muzikantas vos nepakariamas ið tikrøjø.

MOKSLO DARBAI

25

Keliuose tautosakos kûrinio variantuose kartojasi jau-nosios �aklumas�, uþriðtos akys. �Sená pasodino uþ staliu-ko. Po valandos ðalia jo pasodino bobà uþriðtomis akimis�(83) ir t.t. Jaunosios akiø uþriðimà aptinkame jau �Sûduviøknygelëje�, kurioje raðoma, kad á vyro pusæ atvykusiai jau-najai uþriðamos akys, lûpos patepamos medumi, ji prive-dama prie kiekvienø namuose esanèiø durø, á kurias turispirti. Tuo metu jaunoji apiberiama ið maiðo semiamais grû-dais, ðá veiksmà palydi tam tikri þodþiai. Po to jai nuriða-mas nuo akiø raiðtis, visi sëda prie stalo, valgo, geria, ðokaiki vëlaus vakaro (41; 256). Toká pat paprotá, nuotakos uþ-riðtomis akimis vedþiojimà po namus, durø palietimà deði-ne koja mini ir T. Narbutas, pateikdamas ðiø apeigø metusakomas oracijas (84; 342). (A. Vyðniauskaitës pastebëji-mu, T. Narbutas, apraðydamas vestuviø apeigas jaunojo pu-sëje, �beveik paþodþiui pakartoja �Sûduviø knygelæ� (40;130).) R. Zienkiewiczius darbe �O oroczyskach i zwycza-jach Ludu Pinskiego oraz o charakterze jego piesni� (1835m.) apraðo Vievio apylinkëse matytas tuteiðiø vestuves iratkreipia dëmesá á nuotakos ilgà buvimà uþriðtomis akimis:prieð vakarienæ ji uþriðtomis akimis buvo veþama á jaunikionamus, ir tik pasitikus jaunikio tëvams, palaiminus jaunuo-sius, prieð sugultuves jai akys atriðamos (36; 10). A. Vyð-niauskaitës teigimu, ðilutiðkiø lietuviø vestuvëse jaunosiosnamuose �vidurnaktá marèià nuvainikuodavo. Tam jà su jau-nikiu pasodina viduryje stubos, uþriða akis. <�> Padai-navusi marti nusiima vainikà ir atiduoda já nematydamakam� (85; 104). Taigi sakmës jaunoji su uþriðtomis akimisprimena realius vestuviø apeigø veiksmus. Sakmës perso-naþas ne visada mato nuotakà su uþriðtomis akimis, bet ðidetalë nëra pasakotojo iðmonë norint sustiprinti paslaptin-gumo áspûdá, o pastebëta realybëje.

Mitologinës sakmës bei vestuviø apeigø elementø pana-ðumas ar net tapatumas liudija ðio kûrinio glaudø ryðá supaproèiais. Sakmë, kuri atrodo fantastiðka ir kurios perso-naþà � vestuviø sveèià ar muzikantà galima átarti buvus ne-pakankamai blaivø, vis dëlto turi sàsàjø su tradicine kultû-ra, ypaè paproèiais. Taip lietuviø mitologinëje sakmëje ðaliafantastiniø elementø vienu ar kitu aspektu iðkyla lietuviø(ar kitø baltø) iki XX a. antrosios pusës ið dalies ar visiðkaipamirðti ðeimos paproèiai. Tautosakos kûrinyje vaizduoja-mø paproèiø tikrumu neabejojama, jø gyvavimà liudija is-toriniø, etnografiniø, archeologiniø ðaltiniø duomenys.rankraðtis.

NUORODOS:

1. Kerbelytë B. Þmogus sakmëse // Liaudies kultûra. � 1992, Nr.4,p.13�14; Mythology and Customs: Possibilities of Compari-son // Folklore in the Identification Processes of Society. � Bra-tislava, 1994. � P. 27�32; Pienà atimanèios ir ant ðluotos skrai-danèios raganos: fantastika ir tikrovë // Tautosakos darbai: tau-tosakos kûrinio nagrinëjimas. Lietuviø folkloristikos palikimas.�V., 1997. � Nr.VI�VII(XIII�XIV). � P. 61�75; Pasakos ar mi-tai? // Darbai ir dienos. � K., 1998, Nr.6(15), p. 145�151.

2. Kerbelytë B. Liaudies sakmiø tipai: struktûrinë�semantinë lie-tuviø liaudies sakmiø klasifikacija: rankraðtis.

3. LTR 2454 (133).4. LTR 1418 (868).5. LTR 2496 (132).6. Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai / Sudarë N. Vëlius. � V.,

1996. � [T.]1: Nuo seniausiø laikø iki XV amþiaus pabaigos.7. Kraðtas ir þmonës: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai apra-

ðymai (XIV � XIX a. ) / Parengë J. Jurginis ir A. Ðidlauskas. �V., 1988. � 2-asis papild. leid.

8. Merkienë R. Mirties ir gyvenimo kryþkelëje // Moteris. � 1990,Nr. 11/12.

9. Vyðniauskaitë A. Laidotuvës // Lietuviø ðeima ir paproèiai /A.Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. � V., 1995.

10. Vyðniauskaitë A. Ðeimos buitis ir paproèiai // Lietuviø etno-grafijos bruoþai. � V., 1964.

11. Vyðniauskaitë A. Laidotuviø paproèiai Lietuvoje XIX a. � XXa. pirmaisiais deðimtmeèiais // Ið lietuviø kultûros istorijos. �K., 1961. � [T.] 3.

12. Milius V. Etnografinis þvilgsnis á kapines // Mokslas ir gyveni-mas. � 1976, Nr.11.

13. Èilvinaitë M. Laidotuviø paproèiai // Gimtasai kraðtas. � 1940,Nr. 2.

14. Lietuviø pasakojamosios tautosakos katalogo kartoteka. Mi-tologinës sakmës. Vëlës. 1.3.0.7.

15. LTR 3864 (6) , 3150 (151).16. LTR 3242 (53).17. LTR 2424 (15).18. LTR 1714 (775).19. LTR 5051 (143).20. LTR 961 (277).21. LTR 1528 (16)22. LTR 1936 (89).23. LTR 4827 (94).24. Ið gyvenimo vëliø bei velniø / Surinko J.Basanavièius. � Chi-

cago, 1903.25. LTR 1580 (499).26. LTR 4437 (6).27. LTR 415 (44).28. Vyðniauskaitë A. Vedybos // Lietuviø ðeima ir paproèiai /

A.Vyðniauskaitë, P. Kalnius, R. Paukðtytë. � V., 1995.29. Krëvë � Mickevièius V. Dzûkø vestuvës // Mûsø tautosaka. �

K., 1930. � [T.]2.30. Þemaitienë U. Suvalkieèiø vestuvës / Redagavo J. Balys. �

Cleveland, 1953.31. Mickevièius J. Þemaièiø vestuvës // Mûsø tautosaka. � K., 1933.

� T.7.32. Gimbutienë M. Laidojimo paproèiai senojoje Europoje // Liau-

dies kultûra. � 1991, Nr. 5.33. Lemke E. Volkstumliches in Ostpreussen. � Mohrungen, 1887.

� Bd. 2.34. Zwek A. Litauen. Eine Landes � und Volkshunde. � Stut-

tgart, 1898.35. Atis. Lavonus þiurkës lanko: nors plaèiai nepaplitæs, bet neti-

kæs paprotys // Ûkininkas � Vyrø Þygiai. � 1939, Nr. 12.36. Urbanavièienë D. Apeiginis judesys laidotuvëse ir mirusiøjø

paminëjimuose // Liaudies kultûra. � 1992, Nr. 4.37. Âîëüòåð Ý.À. Ìàòåðèàëû äëÿ ýòíîãðàôèè ëàòûøñêîãî ïëå-

ìåíè Âèòåáñêîé ãóáåðíèè. � Ñàíêò�Ïåòåðáóðãá, 1890.� ×.1.38. Minëtø apeigø priskirimas mirusiøjø paminëjimams yra kiek

sàlygiðkas, kadangi pats A. Guagnini�s konkreèiai jø atlikimo

Edita Korzonaitë. �ÞMOGUS PASIKORËLËS VESTUVËSE�

26

laiko nenurodo ir tuo palieka visiðkà laisvæ tyrinëtojø inter-pretacijai. Pavyzdþiui, J. Basanavièius jas priskiria ðermenims(Basanavièius J. Rinktiniai raðtai. � V., 1970. � P.316�317.),P. Dundulienë bei D. Urbanavièienë � mirusiøjø paminëji-mams (Dundulienë P. Lietuviø etnografija. � V., 1982. � P.327 ir Urbanavièienë D. Min. veik. � P.16).

39. Gwagnin A. Z kroniki sarmacyi europskiej A.Gwagnina z We-rony: opisanie Polski, W. Ks. Litewskiego, ziemie Ruskiej, ze-mie Pruskiej, ziemie Intflantskie, ziemie Þmudzkiej / wyda-nie K.J. Turowsiego. � Kraków, 1860.

40. Vyðniauskaitë A. Lietuviai IX a. � XIX a. vidurio istoriniuoseðaltiniuose.�V., 1994.

41. Mannhardt W. Letto � Preussische Gotterlehre // Magazindes Lettisch � Literarischen Gessellschaft. � [Bd.] XXI. � Ri-ga, 1936.

42. Rerum prussicarum historia.� Gedani, 1769.� lib. 1. � 8.). Ci-tuota ið: Basanavièius J. Rinktiniai raðtai. � V., 1970.

43. LTR 874 (346).44. LTR 3164 (360).45. TR 1531 (327), LTR 829 (5).46. LTR 874 (346), 43 (2), 2367 (211) ir kt.47. LTR 2633 (79), 1531 (327) ir kt.48. LTR 874 (346), 43 (2), 2367 (211), 2633(79), 1531 (327) ir kt.49. LTR (277), 829 (5), 2294 (139) ir kt.50. Kulikauskienë V. Vestuviø paproèiai // Zervynos: monografija.

� V., 1965.51. Karaliûtë E. Vestuviø paproèiai // Gervëèiai: monografija. �

V., 1983.52. Butënas P. Vestuviø apeigos // Tauta ir þodis. � 1924. � [ Kn.] 2.53. Èepënas J. Vestuvës // Gimtinë. � 1997, Nr. 1.54. Ðlekys V. Marijampolieèiø vestuvës // Liaudies kultûra. � 1993,

Nr. 1.55. Vilys G. Muzikantai ir ðeimininkës � samdomi suvalkieèiø ves-

tuviø veikëjai // Liaudies kultûra. � 1996, Nr.2.56. Kirdienë G. Dzûkø vestuviø smuikavimo paproèiai // Liau-

dies kultûra. � 1997, Nr.2.57. BsV P. 317, LTR 795 (35), 2009 (46), 267 (6) ir kt.58. LTR 5096 (36).59. LTR 462 (54).60. LTR 829(5).61. LTR 4545 (401).62. LMD I 315 (9), LTR 3835 (1683), 4542 (138), 1418 (868).63. Vyðniauskaitë A. Lietuviø ðeimos tradicijos. � V., 1967.64. Milius V. Punskieèiø vestuviø paproèiai // Liaudies kûryba I. �

V., 1969.65. Dulaitienë (Glemþaitë) E. Kupiðkënø senovë: etnografija ir

tautosaka. �V., 1958.66. Vyðniauskaitë A. Vestuvës ið Kauno mariø dugno // Liaudies

kultûra. � 1989, Lapkr./ Gruod.67. Krëvë � Mickevièius V. Dzûkø vestuvës // Liaudies kultûra. �

1990, Nr.5�6.68. Vyðniauskaitë A. Lietuviø vestuviø dovanø semantika // Kul-

tûros barai. � 1991, Nr. 10.69. LTR 1714 (775).70. LTR 1992 (95).71. LTR 1427 (172), LTR 914 (639), 462 (447) ir kt.72. LTR 4060 (125).73. LTR 914 (639), 3785 (212).74. LTR 914 (639).75. LTR 2458 (132).76. LTR 4850, 1502 (10).

77. Buraèas B. Kupiðkënø vestuvës // Tautosakos darbai. � 1935,Nr. 1.

78. Buraèas B. Lietuvos kaimo paproèiai. � V., 1993.79. Juðka A. Svotbinë rëda Velunyèiu lietuviu suraðyta par Anta-

nà Juðkevièæ 1870 metuse. � Kazanë, 1880.80. Mickevièius J. Þemaièiø vestuvës // Liaudies kultûra. � 1990,

Nr. 3.81. Skrodenis S. Paproèiø ir mitø pasaulis // Kultûros barai. � 1968,

Nr. 8.82. Statkevièius Vl. Ðilaliðkiai: darbai ir paproèiai. � V., 1992.83. LTR 267 (11).84. Narbutt T. Dzieje staroýytne narodu litewskiego. � Wilno, 1835.

� T. 1.85. Vyðniauskaitë A. Ðilutiðkiø lietuvininkø vestuvës // Mûsø krað-

tas: Lietuvos kraðtotyros draugijos leidinys. � 1995, Nr.1 (6).

�Human being in the wedding ofhanged woman�: customs in the mythological

legend and in reality

Edita KORZONAITË

The majority of folklorists accept the traditional in-vestigation method of mythological legends � the atten-tion is drawn to the personages of the mythical world.The folklorist Bronislava Kerbelytë has taken into ac-count the person existing in the legend and presentedthe structural�semantic research method for the inves-tigation of the folklore text which helps to distinguishbetween person�s positive, negative and neutral behav-iour. When trying to understand the reasons for man�sactions, it becomes clear that the majority of the actionsrefer to usual habits, rites and beliefs. Thus, we can findactual elements as well as fantastic ones in the creativework which seems completely fantastic at the very firstsight. The research work deals with the mythologicallegend Human being in the wedding of the hangedwoman in which stable details of diverse variants oughtto be collated with family customs. First and foremost,the place of the ritual at the wedding coincides with thatof the funeral rites which were propagated by the Baltsin the 15th century. In the legend, the ritual dance ofthe wedding conforms with the appropriate ritual of theactual wedding, funeral or the commemoration act ofthe dead, and, for this reason, the question is beingpossed that actual acts performed at the funeral, or onthe event of the commemoration of the dead could havebeen observed by man. The elements of the actual wed-ding, such as � the invitation of a musician, the playing,the payment to the musician and the award for him, abride with blindfold eyes � are transformed into the folk-lore work. Thus, the conclussion is that the chosenmythological legend is closely related to the traditionalculture as well as to its customs.

Vytauto Didþiojo universitetasDonelaièio 52, Kaunas

Gauta 1998 06 17Áteikta spaudai 1999 06 07

MOKSLO DARBAI

27

Objektas: Stasio Paliulio hipotezë, jog iðskirtiniai sutartiniømelodikos bruoþai � intonacinë sandara ið neuþpildytø tercijøbei balsø derinimas sekundomis � galëjo susiformuoti dël in-strumentiniø sutartiniø, puèiamø dviem daudytëmis, poveikio.

Tikslas: S. Paliulio hipotezæ patvirtinti XV�XIX a. raðytiniuo-se ðaltiniuose aptinkamais duomenimis bei XX a. moksliniø ty-rinëjimø iðvadomis. Palyginti vokaliniø instrumentiniø sutarti-niø derminæ sandarà ir, remiantis jos bruoþais, árodyti instru-mentinæ polimodalumo kilmæ.

Faktø gretinimo bûdu prieita iðvados: daudyèiø garsaeilioátaka sutartiniø derminei sandarai yra buvusi didesnë, negu ikiðiol manyta.

Ðiaurës Rytø Lietuvoje gyvavo vokalinës sutartinës ir jomslabai artimos puèiamaisiais instrumentais atliekamos specia-liai jiems sukurtos kompozicijos � instrumentinës sutartinës.Bûta ir giedotojams bei pûtëjams bendro repertuaro. Kai ku-rios sutartinës buvo atliekamos ir balsais, ir instrumentais, t.y.giedotos ir pûstos daudytëmis bei skuduèiais. Atlikëjai ðiektiek keisdavo sutartiniø kompozicijas, atsiþvelgdami á instru-mentø ar balsø technines galimybes, taip pat ir balsais imi-tuodavo instrumentiná atlikimo bûdà arba vokaliná atlikimobûdà � instrumentais. �Seniau sutartines giedodavo kaip gro-te grodavo linus raudamos�; �Sakydavo moterys: pagiedosimkokià sutartinæ. Kaip grote grodavo jos visos keturios�(1; 382,396). Nors vokaliniø ir instrumentiniø atlikimo bûdø sàveikabuvo abipusë, taèiau didesná poveiká sutartiniø melodikai vistik turëjo jø atlikimas instrumentais. Puèiamøjø instrumentødermës, intonacijos ir ritmo formulës labai paveikë vokaliniøsutartiniø melodikà.

Duomenø apie sutartiniø pûtimà daudytëmis ir skuduèiaissurinkta nevienodai. Maþiausiai þinoma apie sutartiniø pûti-mà daudytëmis, nes tuo metu, kai pradëta intensyviai uþraði-nëti instrumentinæ liaudies muzikà, ðie instrumentai buvo jaubeveik iðnykæ. Apie 1930�1939 metus, kai S. Paliulis rinko duo-menis apie lietuviø liaudies puèiamuosius instrumentus, dau-dyèiavimo tradicija buvo bemirðtanti. Kai kurie senieji muzi-kantai dar turëjo iðsaugojæ po vienà instrumentà, taèiau dvie-jø daudyèiø komplekto, reikalingo sutartinëms pûsti, S. Pa-liuliui nebepavyko aptikti.

�Nykstant sutartinëms, pritilo ir daudytës, nebevartoja-mos jos sugedo ir liko uþmirðtos. Jei moterys, prisiminusiosjaunas dienas, dar uþtûtuodavo sutartinæ, tai vyrai daudytë-

Daudyèiø garsaeilio átaka sutartiniøderminei sandarai

Austë BAREIKYTË�NAKIENË

mis jau nebeatsiliepdavo� (1; 33). �Bakðënø muzikantas Va-siliauskas (g. 1847 m.) turëjo pasidaræs daudytæ, kurià laikëpo þabø krûva, kad neperdþiûtø. Kartas nuo karto padaudy-èiuodavo kokià sutartinës melodijà, taèiau nebebuvo kas an-tra daudyte jam pritartø� (2; 91).

Puèiamø daudytëmis sutartiniø jau nebebuvo galima uþra-ðyti, tad S. Paliulis iðnaudojo paskutinæ galimybæ � rekonstra-vo daudyèiø repertuarà, remdamasis atlikëjø prisiminimais.Rinkinio �Lietuviø liaudies instrumentinë muzika� pastabosepaþymima, kad garsiausias Sviliø kaimo skudutininkas ir ragøpûtëjas S. Valackas (g. 1834 m.) tvirtino, esà seniau daudytë-mis pûsdavo sutartines �Gegutë sode�, �Ryto rytelio�, �Kupo-lio roþe� ir kt. Galvokø kaimo giedotoja V. Naðlënienë (g. 1851m.), pasak Paliulio, �tikra sutartiniø specialistë�, prisiminë, kadne tik giedamos, bet ir daudyèiuojamos bûdavo sutartinës�Obelyt, graþulyt�, �Lioj ðokeila�, �Ko siûdi, ko liûdi� ir kt.Neretai daugelio atlikëjø liudijimai sutapdavo: vabalninkietisM. Paliulis (g. 1848 m.) ir kiti atlikëjai tvirtino, kad daudytë-mis pûsdavo sutartinæ �Sadûto tûto�. Remdamasis tokiais se-nøjø giesmininkø ir muzikantø teiginiais, S. Paliulis daudyèiørepertuarui priskyrë apie 50 sutartiniø (1; 185�206).

Rekonstruodamas daudyèiø repertuarà, S. Paliulis atsiþvel-gë ne tik á pastabas, bet ir á sutartiniø derminæ sandarà. Tassutartines ið tiesø galima pûsti daudytëmis, nes jos susideda iððiais instrumentais iðgaunamo natûralaus garsaeilio garsø, t.y.atitinka ðiø instrumentø darnà.

Straipsnyje �Daudyèiø poveikis sutartiniø muzikai� (2; 87�95) S. Paliulis apraðë giedamø bei puèiamaisiais instrumen-tais atliekamø sutartiniø sàveikà ir iðkëlë originalià hipotezæapie polimodalaus derinimo kilmæ. Jo nuomone, polimodaliàderminæ sandarà vokalinës sutartinës galëjo perimti ið dau-dytëmis atliekamø sutartiniø. Ðá teiginá jis motyvavo tuo, jogpolimodaliø sutartiniø melodijos sudarytos ið natûraliojo gar-saeilio garsø, o bûtent natûraliøjø garsø eilë ir iðgaunama pu-èiant daudytes. S. Paliulio nuomone, ten, kur buvo puèiamosdaudytës, gyvavo ir polimodalios sutartinës, o ten, kur daudy-tës iðnyko ir vokaliniø ir instrumentiniø sutartiniø sàveika nu-trûko, sutartiniø melodika perëmë vokalinei muzikai bûdin-gas monomodalias dermes. Ði S. Paliulio hipotezë kol kasyra vienintelë prielaida apie galimà polimodalumo kilmæ. Ðiaiprielaidai pagrásti trûksta etnomuzikologijos duomenø, taèiauji atrodo patikima, nes remiasi nekintanèiais muzikos akusti-kos dësniais.

ISSN 0236�0551 LIAUDIES KULTÛRA. 1999/3 (66) MOKSLO DARBAI

28

Daudyèiø garsaeilis nepriklauso nuo muzikanto, nes yrasàlygojamas muzikos akustikos dësniø. Puèiant daudytes, ne-galima iðgauti nieko kito, tik natûralø garsaeilá, kurio tonaiiðsidëstæ aukðtëjanèia tvarka: nuo pagrindinio tono pirmàjávirðtoná skiria oktava, nuo ðio antràjá virðtoná � kvinta, treèiàjá� kvarta, po to � tercijos, vëliau � tonai ir pustoniai:

Atliekant sutartines, daþniausiai naudojami 4, 5 ir 6 virð-toniai, vienas nuo kito nutolæ tercijø intervalais. Pereinamai-siais garsais ðiø intervalø uþpildyti neámanoma, todël daudy-èiø sutartiniø melodijos sudarytos ið neuþpildytø tercijø.

Daudyèiø komplektà sudaro dvi skirtingo ilgio daudytës,derinamos ið klausos pagal kokios nors sutartinës melodijà.Derindami ilgesniàja daudyte pûsdavo pirmàjà sutartinës par-tijà, pvz.:

Tuomet trumpesniàja daudyte ieðkodavo antrosios parti-jos aukðèio:

Antràjà daudytæ trumpindavo tol, kol jos garsas pasiek-davo reikiamà aukðtá (1; 31). Kaip matome, daudytes sude-rindavo taip, kad vieno instrumento garsaeilyje susidaranèiustarpus uþpildytø kito instrumento iðgaunami garsai. Du gar-saeiliai buvo tarsi suneriami:

Ið dviejø sekundos derinimo daudyèiø garsaeiliø galimasudaryti tokias 4, 5 ar 6 garsø dermes:

Bûtent tokios dermës ir bûdingos daudyèiø sutartinëms.Paprasèiausiose sutartinëse kiekviena daudyte iðgaunami tik-tai du garsai. Bet tai � tarsi kompozicijos pradedantiesiems.Daþniausiai viena daudyte iðgaunami du, o kita � trys garsai:

PIM 154

PIM 177

Daudyèiø sutartiniø derminë sandara iðties ádomi: kiekvie-nas balsas atskirai juda konsonansiðkais tercijø intervalais, ta-èiau tarp balsø nuolat susidaro disonansiðki sekundø interva-lai (todël ðios sutartinës vadinamos sekundinëmis). Daudyèiøsutartinës ne tik polimodalios, bet ir poliritmiðkos. Jø ritmaskomplementinis: jei viename balse iðlaikoma ilgesnë ritminëvertë, tai kitame bûtinai atsiranda smulkesniø ritminiø verèiø,taip balsø ritmo formulës nuolat papildo viena kità. Papras-èiausiø sutartiniø daudyèiø pûtëjai tarsi þaidþia dviem ritmoformulëmis: pradþiai vienas tæsia ilgesnius garsus, o kitas juossusmulkina, tada kitas tæsia, o pirmasis smulkina ir t.t.:

Sudëtingesnës sutartinës sudarytos ið daugiau ir ávaires-niø poliritminiø kombinacijø:

PIM 135

PIM 140

Dvi ritmo formulës visuomet derinamos taip, kad, skam-bant abiems kartu, susidarytø bendras aðtuntiniø judëjimas.

Nors mûsø nagrinëjamos polimodalios ir poliritminës su-tartinës buvo uþraðytos tiktai ið giedotojø, nekyla abejonës,kad jos galëjo bûti puèiamos ir daudytëmis. Ðios kompozici-jos gali bûti ir vokalinës, ir instrumentinës, netgi labiau in-strumentinës, nes visos jø iðraiðkos priemonës yra sàlygotospuèiamøjø instrumentø prigimties.

Daudyèiø sutartiniø tekstas paprastai yra tik vieno pos-mo, daþnai neturi jokios prasmës, sudarytas vien ið garsaþo-dþiø. Tai greièiau ne tekstas, bet ritmo þymëjimo bûdas. Liau-dies muzikantai muzikiniu raðtu nesinaudojo, tad daudyèiøsutartiniø ritmo formulës buvo nusakomos skiemenimis, pvz.:pirmosios partijos ritmas �sa�dû��to tû�� to�, o antrosios par-tijos � �tû��to sa�dû��to�. Taip ðias formules bûdavo leng-viau ásiminti.

MOKSLO DARBAI

29

S. Paliuliui pavyko uþfiksuoti labai senos tradicijos pabai-gà. Apie tai, kad lietuviai pûtë du ilgus trimitus, minima XVIa. ðaltiniuose, trimitø pûtimas ne kartà minimas ir vëliau, ta-èiau jeigu S. Paliulis nebûtø iðsiaiðkinæs, kas buvo atliekamatais instrumentais, mums bûtø likæ tik jø paminëjimai, o dau-dytëmis atliekamos muzikos pavyzdþiø taip ir neturëtume.

Kuklias etnomuzikologijos þinias apie lietuviø trimitavi-mà ðiek tiek galime papildyti XVI�XIX a. ðaltiniuose aptin-kamais duomenimis, atrodo, gana patikimais ir nuosekliais.Ilgi mediniai trimitai net penketà kartø minimi Stryjkowskiokronikoje �Kronika Polska, Litewska, Þmodzka I WszystkiejRusi Macieja Stryjkowskiego�, iðspausdintoje Königsberge1582 m. (3). Ðios kronikos IV knygos IV skyriuje �O Staro-dawnych Ceremoniach Ruskich, Polskich, Zmodzkich, Litew-skich, Liflandskich i Prusskich Obywatelow Baùwochwalcow�trimitø pûtimas paminëtas dievui Ziemiennik�ui skirtø apeigøapraðyme: �a w tràby dùugie i êonki i mænêowie huczà a takêei spiewajà, jeden drugiemu gæbe ku gæbie rozdziewiwszy�, taippat dievui Pergrubijui skirtø apeigø apraðyme: �potym jedzà ipijà, spiewajàc i grajàc na tràbach dùugich przez caùà noc�; irdar treèiàjá kartà pasakojime apie laidojimo paproèius: �przypogrzebenie umarlych, w tràby grajà, spiewajàc� (3; 148�150).Stryjkowskis tikina tuos trimitus ne kartà pats girdëjæs Lietu-voje ir aplinkiniuose kraðtuose.

Ypaè vaizdþiai trimitø pûtimas, kurá Stryjkowskis sakosipats girdëjæs, pavaizduotas Ziemienniko ðventës apraðyme:�Áþymiausia anuometinë pagoniø ðventë buvo toji, kurià irðiandien dar liaudis kai kur tebeðvenèia Lietuvoje, Þemaièiuo-se, Livonijoje, Kurðe ir Rusios kai kuriose apygardose. Ji bû-davo spaliø mënesio pradþioje, kada jau visi javai nupjauti,suimti ir á klojimà suveþti. Tada jie keldavo sudëtinæ puotà, ákurià susimesdavo visi, kartais ið trijø ar net keturiø kaimø.Sueina, bûdavo, á vienus namus su paèiomis, su vaikais, sutarnais, stalà apdengia ðienu, arba kitur staltiese, ant jos pa-deda kelis kepalus duonos, ant kampø stato keturis dideliusindus alaus. Tada atveda telià ir telyèià, avinà ir avá, oþá ir oþ-kà, teká ir kiaulæ, gaidá ir viðtà, þàsinà ir þàsá ir dar kitø gyvu-liø, tinkamø valgyti, ir paukðèiø naminiø, vis po patinà ir pa-telæ. Visus juos pagal savo apeigas kaip aukà savajam dievuiZiemiennikui uþmuða. /�/ Ðitai padaræ, ano aukai uþmuðtogyvulio ir paukðèiø mësà verda, kepa ir troðkina, o susëdæ priestalo valgo, bet pirmiausia kiekvieno patiekalo ir paukðèio ga-baliukà atplëðæs jø þynys arba burtininkas meta po stalu, antkrosnies, po suolais ir á kiekvienà trobos kertæ sakydamas:�Èia tau, o Ziemiennikai, dieve mûsø! Teikis mûsø aukas pri-imti, o tuos patiekalus maloningai valgyti�. Taip jie valgo irgeria ligi apsirijimo, ðaukdamiesi to Ziemienniko sulig kiek-vienu patiekalu ir gëralu, ir triûbas ilgas puèia griausmingaidûduodami, ir moterys, ir vyrai; taip pat ir dainuoja nasrusvienas prieð kità iðþiojæ; o tose jø puotose ir ðventëse að daþ-nai lankiausi Livonijoje, Kurðe, Þemaitijoje ir Lietuvoje apieSuviekà, Abelius, Subaèiø, Pasvalá, Basenborkà, miesteliuoseanapus Sokolovo, Moisos ir kitur, kur prisiþiûrëjau keistø pa-goniðkø þyniavimø, nes tose apylinkëse dar ir dabar maþai te-þino apie Dievà� (4; 273�274).

Ádomu, kad nuo trimitø pavadinimo Stryjkowskis netgi kil-dino Lietuvos vardà. �Kronikos� III knygos I skyriuje jis tiki-na, kad ið romënø kilæs kunigaikðtis Kernius pavadino kraðtàanapus Vilijos �Trimitø krantu� � Littus tubae, kadangi gir-dëjo anapus upës puèiant trimitus: �Potym gdy wedùug swegoobyczaju na dubasnych albo êmodzkich tràbach nad Wiliàmieszkajàc grawali, Kiernus /�/ nazwaù brzeg Wiliej rzeki nadktorym Êmodê byla osiadle ùacinskim jænzykem Littus Tubae,jakoby rzekù: Brzeg træbny; a prosci ludzie, oniej swojej ossa-dy nie umiejàc tak zwac ùacinskim jæzykiem Littus Tubae zwalijà Littuba potym Lituwa� (3; 86). (M. Birþiðkos nuomone,trimitø pûtimo vaizdiná Stryjkowskis greièiausiai bus nukëlæsá praeitá ið savo laikø (5; 25). Atrodo, lietuviø trimitavimasStryjkowskiui paliko iðties didelá áspûdá. VI knygos X skyriujetrimitø pûtimo detale jis pagyvina ir pasakojimà apie Erdviloþygá á Naugardukà. �A tak Erdziwiù xiàþæ, sprawiwszy siæ zÞmodzkim, Kursowskim i Litewskim wojskiem, zszykowalwszystkich i rosprawiù w uphy porzàdnie, choràgwie i tràbac-zow z dùugimi þmodzkimi tràbami na swych miejscach, a osob-no oboz z kolas skrypiàcych postawiwszy� (3; 235).

Ilgus medinius trimitus ir dainavimà XVI a. apraðo ir A.Gvagninis veikale �Sarmatiae Europeae descriptio�, iðleista-me 1581 m. : �Taip pat jie turi medines gana ilgas dûdas, ku-rias pûsdami sugroja keistà ir nesuderintà melodijà, kartaisvienas kartu puèia dvi dûdas ir sugroja kaþkà harmoninga�(6; 94). Tarp kitø liaudies instrumentø trimità mini ir J. Bret-kûnas psalmiø vertime (7; 135). Z. Slaviûno apibûdinimu, visitrys XVI a. autoriai � M. Stryjkowskis, A. Gvagninis ir J. Bret-kûnas � pateikia tà patá faktà, �taèiau kiekvienas já papildo,iðkeldamas atskirus to fakto momentus, ið ko susidaro kon-kretesnis vaizdas: a) trimitai buvo ilgi, mediniai, b) jais gro-jant iðgaunami keisti, nedarnûs garsai, c) vyrai ir moterys átarpà dainuodavo� (8; 31).

Labai panaðûs paminëjimai aptinkami ir XVII a. ðaltiniuo-se. T. Lepnerio etnografiniame veikale �Der Preusche Lit-tauer�, paraðytame 1690 metais, sakoma: �Jie turi ypatingàrûðá trimitø arba trombonø, kuriuos jie vadina trûba. Pasta-rosios yra ið vidaus tuðèios, ið kamðtmedþio iðskobtos, á galàplatesnës ir apvalios, ið virðaus berþo þieve storai apvyniotos,daugiau kaip sieksnis ilgumo. /�/ Du vaikinu vienodai puèiatokias jø trûbas ir iðgauna gana skambø garsà� (6; 177). M.Praetoriaus knygoje �Deliciae Prussicae oder PreussischeSchaubühne�, uþbaigtoje 1668 metais, raðoma, jog �lietuviaitrimituodavo mediniais trimitais, o vyrai ir moterys á tarpàdainuodavo� (8; 31). Kaip matome, trimitø pûtimas ir daina-vimas á tarpà ðaltiniuose iðties apraðomas daugybæ kartø. Tai-gi tokia tradicija neabejotinai gyvavo, todël kyla klausimas,ar negalëjo ji iðlikti iki naujesniø laikø.

Senøjø ðaltiniø þinias apie trimitø pûtimà, surandant jamatitikmenø lietuviø liaudies muzikoje, bandyta patvirtinti jauXIX amþiuje.

Ko nors panaðaus á Stryjkowskio apraðytà trimitavimà irdainavimà lietuviø liaudyje ieðkojo XIX a. istorikas SimonasDaukantas, surinkæs didelá pluoðtà liaudies dainø ir dalá jøpublikavæs rinkinyje �Dainës þemaièiø�. Ðio rinkinio prakal-

Austë Bareikytë�Nakienë. DAUDYÈIØ GARSAEILIO ÁTAKA SUTARTINIØ DERMINEI SANDARAI

30

boje jis pripaþino, jog Þemaitijoje �tø gadyniø dainø�, kurio-se bûtø galima regëti �ðaðuolëlá gilios senovës�, jam, deja, ne-bepavyko aptikti. Kaip labai svarbø faktà Daukantas nurodë,jog �senasis Kiauleikis, medinèius Laukþemës puðyno 137 me-tus turás amþiaus savo, pirm keleriø metø miræs, metuose 1834pasakojo, jog jam dar atmenamai liuobëjusi jaunuomenë kieksubatos vakarà susirinkusi á vienà kiemà, nuo saulës uþsileidi-mo ligi saulës patekëjimo dainiuoti daines, kuriø vienà pos-mà mediniais trûbais, o vadinamais trimièiais pûtusys, antràposmà dainavusys. Tas yra dar stebuklingu, jog pagal jo (am-þinà atilsá) pasakojimo motriðkos á trûbus pûtusios, o vyrið-kieji dainiavusys� (9).

Labai panaðiai trimitavimo tradicijos pabaigà Þemaitijo-je konstatavo ir jo amþininkas S. Stanevièius rinkinyje �Day-nas þemaycziu�, iðleistame Vilniuje 1829 m., kaip retenybæádëjæs vienà sutartinæ: �Yra tai viena ið dainø sutartiniø, ku-rios neseniai Þemaièiuose ið mados ir tikslo iðëjo. Jø palaikaiLietuvoj dar uþsiliko. Prie tø dainø bûdavo trimitai arba ilgostrûbos statinës ið medþio, kurios vël kaip ir dainos sutartinë-mis vadinos. Tos trûbos dabar nëra paþástamos ir nuo senøjøtiktai atmenamos� (10; 125).

Vienintelës S. Stanevièiaus paskelbtos sutartinës melodi-ja yra trimitiniø intonacijø, taigi ji iðties galëjo bûti puèiamadaudytëmis. Nuo vëliau Aukðtaitijoje uþraðytø sutartiniø ji ski-riasi tuo, kad nëra sekundinë, abi jos melodijos dalys tos pa-èios dermës.

XIX a. mokslininkai S. Daukantas ir S. Stanevièius pir-mieji senuosiuose ðaltiniuose minimà trimitavimà ir dainavi-mà susiejo su Ðiaurës Rytø Lietuvoje iðlikusiomis vokalinë-mis ir instrumentinëmis sutartinëmis, taèiau tai buvo tik spë-lionë, nes tuo metu dar nedaug buvo uþraðyta sutartiniø.

Iðsamiø duomenø apie ðiaurës aukðtaièiø sutartines pir-màkart pateikë ið ðio kraðto kilæs Adolfas Sabaliauskas leidi-nyje �Þiemiø�rytieèiø lietuviø tautinë muzika ir muzikos in-strumentai�, iðleistame 1911 m. Jis taikliai apibûdino savitasaukðtaièiø polifonines giesmes: �Yra kita lietuviø dainø rû-ðis, kuri vadinas giesmës. /�/ Yra tai dvi melodiji, kuri einaðalimais viena kitai arba teisingiaus pinasi tarp savæs, vieny-damosi kontrapunkto pamatu. Abi melodiji eina labai arti vie-na kitos, daþniausiai sekundoje. /�/ Giesmiø plotis nedide-lis, daþniausiai penki diatoniðki tonai. Kiekviena ið abiejø gies-mës melodijø kilnojasi natûraliðkuose tonuose iðimtinai ter-cijø intervalais. Jei viena, sakysim, turi do � mi � sol, tai antrare � fa� (11; 7). Jis pastebëjo ir tai, jog giesmëms bûdingaspentachordas vyrauja ir ðio kraðto instrumentinëje muzikoje:�Pûsti ragais giesmes yra tam tyèia padarytos dvi ilgos triû-bos, ilgumo lig 5 pëdø, tinkamai suderintos, kurios vadinas

daudytës. Viena imama trys tonai, antra � du�. �Tà penkia-stygá pentachordà pavadinèiau pamatiniu lietuviø liaudies mu-zikoje: penkios stygos kankliuose, pamatinës dûdos skuduèiøir ragø taip pat penkios, ir sutartinës giesmës daþniausiai su-statytos ant penkiastygio� (11; 13).

Tuo metu, kai A. Sabaliauskas rinko vokalines ir instru-mentines sutartines, Ðiaurës Aukðtaitijoje jos tebebuvo gie-damos, puèiamos ragais ir skuduèiais, taèiau daudytëmis jaunebebuvo trimituojamos. XX a. pradþioje Aukðtaitijoje, pa-naðiai kaip prieð ðimtà metø Þemaitijoje, trimitavimo tradici-ja buvo nutrûkusi, ðiuos instrumentus teprisiminë seni þmo-nës. Kaip raðë Sabaliauskas, �senieji muzikos instrumentailabai retai bevartojami. Uþ deðimties metø vargiai kas juossodþiuje beuþeis� (12; 8). Bûtent po deðimties metø ÐiaurësAukðtaitijoje liaudies muzikà ëmë uþraðinëti S. Paliulis ir, rem-damasis senø þmoniø prisiminimais, rekonstravo prieð keliasþmoniø kartas iðnykusiø daudyèiø repertuarà.

Atlikëjai pagiedodavo S. Paliuliui daudyèiø sutartines bal-sais, teigdami, jog anksèiau jos bûdavo ir trimituojamos, taigiatrodë, jog giedojimas yra pirminis, o trimitavimas � antrinis.Taèiau, ásigilinæs á sutartiniø derminæ sandarà ir ásiklausæs áatlikëjø pastabas, mokslininkas nusprendë, jog tuomet, kaidaudytës tebegyvavo, galëjo bûti atvirkðèiai � trimitavimas ga-lëjo bûti pirmiau atliekamas, o giedojimas � tik já atkartojant.Pasak mokslininko, kol buvo gyva daudyèiø pûtimo tradicija,trimitinës intonacijos skambëjo giedotojø ausyse ir buvo at-kartojamos balsais. �Trimitai sutartinei duodavo melodijà. /�/Giesmininkai kûrë þodþius, o trimitininkai trimitavo tam teks-tui melodijas pagal savo instrumentø galimybes, þinoma, tiknatûraliojo garsaeilio intervalais. Prie to priprasdavo giesmi-ninkai. Jø ausyse skambëjo trimitø intervalai, ir savo jausmusir mintis iðliedami muzikos garsais, jie melodijas vingiavo pa-gal daudyèiø garsaeilá. /�/ Ðitaip sutartinëse ásitvirtino natû-raliojo garsaeilio intervalai. Giesmininkai nuo jø nenukryp-davo, kai sutartines kurdavo ir giedodavo jau ir be instrumentøpritarimo� (2; 95).

S. Paliulis pastebëjo, kad ðiaurinëje sutartiniø arealo da-lyje, Birþø kraðte, kur ilgiausiai iðsilaikë trimitavimo tradici-ja, giedamø sutartiniø dermës atitinka trimitiniø instrumen-tø dermes (2; 89). Tai átikinamai liudija Birþø kraðte uþraðy-tos sutartiniø melodijos, publikuotos A. Sabaliausko rinkiny-je �Lietuviø giesmiø ir dainø gaidos�, iðleistame 1916 m. Visøðiø sutartiniø melodijos juda natûraliojo garsaeilio interva-lais. A. Sabaliausko uþraðytose sutartinëse natûrali tercija,esanti ðiek tiek siauresnë uþ didþiàjà tercijà, 110-yje melodijøuþraðyta kaip didþioji, o 39-ose melodijose � kaip maþoji. Ma-tyt, vienais atvejais giedotojai intonuodavo tercijà kiek pla-èiau, o kitais � siauriau:

SG 451

MOKSLO DARBAI

Andante

31

SG 553

Anot S. Paliulio, �galima tik stebëtis, kaip sutartiniø giesmi-ninkai buvo pamëgæ natûraliojo garsaeilio intervalus� (2; 93).

Pietiniame areale, Ukmergës kraðte, kur, S. Paliulio nuomo-ne, daudytës iðnyko anksèiau nei ðiaurëje, giedotojai daþnainukrypsta nuo natûralaus garsaeilio intervalø. Balsais, skirtin-gai nei daudytëmis, galima intonuoti ne tik tercijas, bet ir kito-kius intervalus, tad giesmininkai pakeièia tercijø slinktis sekun-dinëmis, ðvelnina trimitø intonacijas, iðgiedodami ávairius perei-namuosius ir pagalbinius garsus. Pietiniame areale gyvuojan-èios sutartinës yra tarsi vokalizuotos sutartiniø atmainos:

SlS 569

Daudyèiø garsaeiliai: Garsaeiliø supanaðëjimas:

Kaip matome, daudyèiø sutartiniø balsø garsaeiliai neturibendrø tonø, o giedamø sutartiniø balsus sieja bendri tonai.Taip pirmoji ir antroji melodijos dalys susilieja ir sudaro vien-tisesnæ, dainingesnæ linijà.

S. Paliulis pastebi, jog rytiniame sutartiniø areale, Zarasøkraðte, heterofoninës sutartinës beveik nepatyrë daudyèiø mu-zikos átakos (2; 941), jø melodijoms bûdingos visai kitokiosvokalinës prigimties dermës:

SlS 506

Taigi ðiaurinëje sutartiniø arealo dalyje vokalinës sutarti-nës tiksliai atkartoja trimitiniø instrumentø dermes, pietinë-je dalyje yra nuo jø ðiek tiek nukrypusios, o rytinëje dalyjevokaliniø ir instrumentiniø sutartiniø sàveika beveik nepa-stebima.

Ðiuos S. Paliulio teiginius patvirtina ir nauji mokslo duo-menys. Pagal paskutinæ sutartiniø klasifikacijà, pateiktà M.Boiko studijoje �Die litauischen Sutartinës. Eine Studie zurbaltischen Volksmusik�, atsiþvelgiant á polifonijos tipà ir der-minæ sandarà, sutartinës suskirstytos á unisonines, hetero-fonines, polifonines monomodalias bei polifonines polimo-dalias sutartines (13; 90�101). Polimodaliøjø sutartiniø gar-saeiliai neturi bendrø tonø arba yra susieti bendrais tonais.Kaip galime ásitikinti, þvelgdami á toje paèioje studijoje pa-teiktus þemëlapius, polimodalios sutartinës, kuriø balsai ne-turi bendrø tonø (kaip jø neturi ir dvi sekunda suderintosdaudytës), paplitusios plote, kuriame sutartinës buvo atlie-kamos puèiamaisiais instrumentais.

Toks plotø sutapimas leidþia dar tvirèiau teigti, jog poli-modalià sandarà vokalinës sutartinës perëmë ið instrumenti-niø. Gretimuose sutartiniø arealo plotuose, kur neuþfiksuotajø atlikimo puèiamaisiais instrumentais, vyrauja kitokios san-daros sutartinës. M. Boiko pastebi, jog polifoninës polimo-

Austë Bareikytë�Nakienë. DAUDYÈIØ GARSAEILIO ÁTAKA SUTARTINIØ DERMINEI SANDARAI

Polifoniniø polimodaliø sutartiniø paplitimasPolifoninës polimodalios sutartinës

Bendras sutartiniø plotas

Instrumentiniø sutartiniø paplitimasInstrumentinës sutartinës

Bendras sutartiniø plotas

32

dalios sutartinës sudaro didþiausià ir stilistiðkai vieningiausiàsutartiniø grupæ. Stilistiðkai vieningà grupæ sudaro ir hetero-foninës, tuo tarpu monomodalios sutartinës vargu ar gali bûtiávardintos kaip vieno stiliaus, nes yra labai ávairios, daþnai at-rodo lyg atsitiktinës (14; 110).

Daudyèiø sutartines puèiant skuduèiais, sutartiniø me-lodijose taip pat atsirasdavo derminiø pokyèiø. Vienà garsàturinèiais instrumentais sutartines pûsdavo du þmonës: vie-nas pûsdavo pirmàjá, treèiàjá ir penktàjá skudutá, kitas � ant-ràjá ir ketvirtàjá. Vienas pûsdavo tris tercijø intervalais sude-rintus garsus, kitas � du tercija nutolusius garsus. Taigi pû-tëjai skuduèiø komplektà pasidalindavo taip, kad jø garsaiiðsidëstytø, tarsi puèiant dvi daudytes. Taèiau skuduèiø deri-nimas ne visiðkai atitikdavo natûralø garsaeilá, nes natûra-lioji darna nesusidarydavo savaime, aukðèio skirtumus tarpinstrumentø pûtëjams reikdavo nustatyti ið klausos. Todëlsekundø intervalai skuduèiø sutartinëse daþnai iðsidëstæ ki-taip nei daudyèiø sutartinëse.

PIM 24

Kaip raðë A. Sabaliauskas, �skuduèiai derinami sekundo-mis, bet pasitaiko, kad vienas arba kitas tarpas esti kartaisdidesnis, kartais maþesnis. /�/ vyrai, pradëdami skuduèiuoti,ypaè keturines giesmes, kartais ilgai mëgina, kol prirenka tin-kamus giesmei skuduèius� (14; 9).

Nukrypimø nuo komplementinio ritmo etalono atsirasda-vo pritaikant daudyèiø sutartinëms giesmiø tekstus. Siekiant�sutalpinti� tekstà, daþnai buvo pakeièiamas pirmosios sutar-tiniø partijos, rinkinio, ritmas, � daudyèiø sutartinëms bûdin-gas ritmo formules pakeièiant lygiø aðtuntiniø grupëmis.

SlS 1648

Kaip matome, giedant tekstà, atsiranda papildomø ver-èiø, vietoj sinkopës atsiranda lygiø aðtuntiniø grupë.

Panaðûs ritmo kitimo reiðkiniai pastebimi ir tais atvejais,kai tekstas pradedamas giedoti ne nuo pirmo, o nuo antro pos-mo, pavyzdþiui, sutartinëse: �Jei sadût, sadoutyt� (SlS 1370),�Jei dagil, dagilël� (SlS 1360), �Lelijël, lelijël� (SlS 1461):

SlS 1461

Lelijël, lelijël, Lioi lelijeila,Lelijël, tatato. Lioi tatateila.

Kas ti kert�, kas ti rumè�, Lioi lelijeila,Lelijël, tatato? Lioi tatateila.

Brolis kerta, brolis rumèia, Lioi lelijeila,Lelijël, tatato. Lioi tatateila.

Budavoj� aukðtø svirnø, Lioi lelijeila,Lelijël, tatato, Lioi tatateila.

Be skiedeliø, be kerteliø, Lioi lelijeila,Lelijël, tatato. Lioi tatateila.

Ir t.t.

Pirmasis ðios sutartinës posmas sudarytas ið refreniniø þo-deliø, kuriais nusakomas daudyèiø sutartiniø ritmas (autorësnuomone, tai originalus daudyèiø sutartiniø ritmas). Jis yranuo pradþios iki galo komplementinis. Taèiau tolimesniuoseposmuose ritmo pieðinys pakinta: giedant siuþetiná tekstà, pir-minës ritmo formulës pakeièiamos lygiø aðtunti-niø grupëmis. Taip rinkinio ritmas tampa panaðus á kito stilis-tinio sluoksnio � refreniniø giesmiø ritmà.

Kaip þinome, refreninës giesmës yra sudarytos ið lygausritmo eiluèiø, kuriø pabaigose pridurti refrenai.

PIM 236

Sutartiniø areale tokiø vienbalsiø giesmiø nëra daug, nes,ásigalëjus polifoniniam stiliui, dauguma jø buvo �sutartinizuo-tos�; jø melodijos ir tekstai panaudoti kaip medþiaga sutarti-niø kûrimui.

Taigi Ðiaurës Rytø Lietuvoje vyko ádomi vokalinës ir in-strumentinës muzikos sàveika, ir tik ðios sàveikos dëka èiasusiformavo savitas sutartiniø stilius. Autorës nuomone, vo-kalinës ir instrumentinës kilmës melodijos ðiame areale ga-lëjo jungtis dël keleto joms visoms bendrø savybiø: siaurosapimties dermiø, vienodos metrikos ir panaðios (ið ketvirti-niø bei aðtuntiniø sudarytos) ritmikos.

Teisus buvo S. Paliulis, teigæs, jog polimodalià sandarà vo-kalinës sutartinës perëmë ið instrumentiniø. Jo teorija, jog po-limodalios sutartinës buvo sukurtos puèiant dvi skirtingo deri-nimo daudytes, átikinama, nes paremta muzikos akustikos dës-niais. Instrumentinæ polimodalumo kilmæ patvirtina ir tai, kadpolimodalios sutartinës buvo paplitusios tame paèiame plote,kuriame gyvavo ir daudytës. Aplinkiniuose plotuose, kuriuosedaudytës nebuvo puèiamos, gyvavo kitø tipø sutartinës.

Polimodalumo paplitimo plote, Birþø, Vabalninko, Papi-lio, Obeliø, Ukmergës ir Kupiðkio apylinkëse, buvo vartoja-mas ir terminas �sutartinë� (14; 9). Dabar galima apibrëþtiðio termino reikðmæ. �Sutartinë� � tai suderinta giesmë, ku-rios balsø tarpusavio santykis tiksliai nustatytas, kurios balsai�sutaria�. Tai, jog �sutarti� reiðkia derëti, liudija atlikëjø pa-stabos, pavyzdþiui, �Pûsdavo penkiom triûbom � daudytëm.Ilgos bûdavo, toðim apvyniotos. Graþiai ápûsdavo. Daudytëm

MOKSLO DARBAI

=132

33

labai tarydavo�. (Anastazija Balaiðienë � Ðilaikaitë, gim. 1852m. Aboniø k., Ðimoniø vls.) (4; 388, 394). Derëjimu ðioje mu-zikoje laikomas disonansas. Aðtrûs sàskambiai iðryðkina bal-sø polifoniná judëjimà ir poliritminá þaismà, todël sutartiniøbalsai pinami taip, kad tarp jø nuolat susidarytø sekundos sà-skambiai. Disonansinæ vertikalæ sukurti padeda ypatinga su-tartiniø dermë (dviems balsams paskirstyta penkiø garsø ei-lë): vienam balsui tenka 1, 3 ir 5 garsas, kitam � 2 ir 4. Lai-kantis ðios dermës ir pinant balsus pagal sutartiniø polifoni-jos taisykles, balsai nuolat disonuoja, sutaria. Tobulai ði der-më iðgaunama puèiant daudytes, taèiau pakankamai tiksliaijà galima atkartoti ir balsais bei skuduèiais. Bûtent mokëji-mas suderinti balsus, �sutaryti� buvo sutartiniø pûtimo beigiedojimo technikos pagrindas.

SANTRUMPOS:

PIM � Lietuviø liaudies instrumentinë muzika / Sudarë ir paruoðëStasys Paliulis. � Vilnius, 1959.

SG � Lietuviø dainø ir giesmiø gaidos. Lietuvos Ðiaurës Rytuosesurinko A. Sabaliauskas. � Helsinkai, 1916.

SlS � Sutartinës. Daugiabalsës lietuviø liaudies dainos / Sudarë irparuoðë Z. Slaviûnas. � Vilnius, T. 1, 2. � 1958, t. 3. � 1959.

NUORODOS:

1. Lietuviø liaudies instrumentinë muzika. Puèiamieji instrumen-tai / Sudarë ir paruoðë S. Paliulis. � Vilnius, 1959.

2. Paliulis S. Daudyèiø poveikis sutartiniø muzikai // Muzika. �1984, Nr.4.

3. Kronika Polska, Litewska, Þmodzka i Wszystkiej Rusi MaciejaStryjkowskiego. � Warszawa, 1846: �træby� (P.150), �træbydùugie� (P.148,149), �træby dùugie þmodzkie� (P.253), �træby du-basnyje albo þmodzkie� (P. 85).

4. Lietuviø mitologija. � T. 1. � Vilnius, 1995.5. Birþiðka M. Lietuviø dainø literatûros istorija. � Vilnius, 1919.6. Jonynas A. Lietuviø folkloristika. � Vilnius, 1984.7. Bretkûnas J. Biblia. D.VI. Psalteras ing Lietuwiszkà Lieszuwá. �

1580.8. Slaviûnas Z. Polifoniniø sutartiniø geografinio paplitimo pro-

blema // Liaudies kûryba. T. 2. � Vilnius, 1974.9. Dajnes Þiamajtiu pagal þodiu dajnininku iszraszytos. Pirmasis

pëdelis. � Petropilie, 1846. � P. 9. Naujas leidimas: DaukantasS. Þemaièiø tautosaka. T.2. � Vilnius: Vaga, 1984. � P. 370. (Tàpatá faktà Daukantas paliudija ir �Bûde senovës kalnënø ir Þe-maièiø� 1845 m. Naujas leidimas: Daukantas S. Bûdas senovëslietuviø, kalnënø ir þemaièiø. � Vilnius: Vaga, 1988. � P. 66.)

10. Daynas þemaycziu. Surynktas ir yszdutas par Symona Stane-wicse Wylniuje, 1829 m. Naujas leidimas: Stanevièius S. Dai-nos Þemaièiø. � Vilnius, 1954.

11. Sabaliauskas A. Apie Þiemiø�rytieèiø lietuviø tautinæ muzikàir muzikos instrumentus. � Vilnius, 1911.

12. Lietuviø dainø ir giesmiø gaidos. Lietuvos Ðiaurës Rytuose su-rinko A. Sabaliauskas. � Helsinkai, 1916.

13. Boiko M. Die litauischen Sutartinës. Eine Studie zur baltis-chen Volksmusik. Dissertation. � Hamburg. 1996.

14. Sutartinës. Lietuviø daugiabalsës dainos / Sudarë ir paruoðë Z.Slaviûnas. � T. 1. � Vilnius, 1958.

The Correlation between Vocal andInstrumental �Sutartinës�

Austë BAREIKYTË�NAKIENË

The paper discusses the theory suggested by Stasys Paliulis(1902�1996) and exposed in his article �Daudyèiø poveikissutartiniø muzikai� (The Impact of Daudytës (long wooden trum-pets) on the Music of Polyphonic Songs) that the modes of vocalsutartinës were influenced by those of instrumental ones.

In the years 1930�1939, when Paliulis was engaged in thecollection of instrumental folk music, the chances to recordthe polyphonic songs performed by daudytës were lost due tothe fact that the tradition was almost extinct and the instru-ments were already unfit for the performance. As a last resortPaliulis reconstructed the repertoire of daudytës from thememory of the performers. With reference to the performers�statements that �Gegutë�, �Àþuolëlis� and other polyphonicsongs used to be not only sung but also performed withdaudytës, the repertoire comprised fifty polyphonic songs. Thisreconstruction seems reliable for the voices of all sutartinësfollow the sounds of natural overtones� scale of daudytës.

Vocal polyphonic songs recorded in northeastern part ofLithuania feature a great diversity in their polyphonic struc-ture: the voices of some sutartinës are almost the same whilethose of others are slightly different, but, in other cases, theyare completely distinct. The most polyphonic sutartinës arepolymodal and polyrhythmical. Their voices move along withscales, which do not have any common tones. Both voices ofthe jump along third intervals surpassing the tones which be-long to another voice. The rhythm formulae of voices also en-rich one another; provided one voice maintains a longer rhyth-mic value, the other voice, in that case, necessarily receivessome smaller values.

From the author�s viewpoint polymodal and polyrhythmicalsutartinës were probably created in the process of two �daudytë performance rather than singing. Polymodality couldbe resulted by the performance with two daudytës of differentlenght (e.g. by daudytë in C and in D) obtaining overtones 4, 5and 6. These overtones recede in third intervals and it is thirdleaps that are peculiar to polymodal polyphonic songs.

As stated by Paliulis, as long as the daudytës� tradition wasalive, the modes based on a natural overtones� scale rung inthe singers� ears which would then be repeated by voices. Withthe extinction of daudytës, the singers started to reject themodes and intonations of instrumental nature. A lot ofsutartinës were recorded in which the voices no longer only�jump� along third intervals and the spaces between these in-tervals are frequently filled in by transitional sounds.

The style of polyphonic songs is not pure but, on the con-trary, it is rather mixed. Many a trait was taken up by poly-phonic songs from monophonic songs or instrumental music.The author assumes that different music styles of northeasternLithuania could have readily interlaced owing to several com-mon features, namely, the modes of a narrow scale, the periodsof equal length as well as their similar rhythmical patterns.

Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas,Antakalnio 6, 2055 Vilnius

Gauta 1999 01 15Spaudai áteikta 1999 06 07

Austë Bareikytë�Nakienë. DAUDYÈIØ GARSAEILIO ÁTAKA SUTARTINIØ DERMINEI SANDARAI

34

Straipsnio objektas ir tyrimo problema: sapno samprata, sap-no kilmës ir prigimties teorijos tradicinëje intelektualinëje indøkultûroje. Darbo tikslas: remiantis pirminiais sanskrito ðaltiniaisbei kritine literatûra iðtirti ir apibendrinti ávairias sapno kilmësteorijas indø tradicijoje. Tyrinëjimo metodas: struktûralistinis�tipologinis bei filosofinis�fenomenologinis. Tyrimo iðvados: vie-ningos sapno kilmës sampratos indø kultûroje nëra. Skirtingassapno sampratas lemia skirtingas paèios proto prigimties bei hie-rarchiðkos sàmonës sàrangos aiðkinimas advaita�vedantos irsankhja�jogos filosofinëse mokyklose.

Visais laikais ir visø tautø þmones magino slëpiningassapno fenomenas. Taèiau akademinio Vakarø mokslo pasau-lyje sapno prigimtimi rimèiau susidomëta tik XIX a. pabai-goje. Nuo seniausiø laikø ðis reiðkinys traukë indø màstyto-jø dëmesá, kurie yra palikæ labai gausiø ir ádomiø samprota-vimø ðia tema. Manome, kad indø samprotavimai gali bûtiádomûs ðiuolaikiniø psichologiniø, filosofiniø ir kultûrolo-giniø sapno prigimties tyrinëjimø kontekste. Ðioje studijojenesigilinsime á tai, kaip sapnas buvo suvokiamas senojoje Ve-dø kultûroje ir koks vaidmuo jam skiriamas paèiuose Vedøtekstuose, samhitose, � tai jau tyrinëta ne vieno Indijos irVakarø mokslininko: A. M. Esnoul, E. Abegg, J. Singh, U.Mishra, K. Das Gupta, T. Elizarenkova.1 Mes gi dëmesá nu-kreipsime á klasikiniø filosofiniø, religiniø bei medicinos mo-kyklø poþiûrá á sapnus, apþvelgdami VIII a. pr. Kr. � X a.indø literatûrà.

Visø pirma reikia turëti omenyje, jog senovës Indijoje ða-lia tradiciniø mokslø, medicinos, astronomijos ir kt., psicho-logijos kaip atskiros disciplinos nebûta. Tradicinës indø idë-jos apie sàmonës prigimtá apskritai yra, viena vertus, glau-dþiai susijusios su konceptualiais metafiziniais samprotavi-mais, kita vertus, su ámantriomis introspekcinëmis pratybo-mis, pasitelkiant ávairius joginës meditacijos, savianalizës irsavikaitos metodus. Atsiþvelgiant á tokià sàmonës prigimtiestyrinëjimø specifikà, tradicinë indø psichologija daþniausiaivadinama mano-vidyâ, paþodþiui �mokslas apie protà, ar sà-monæ�. Neatsitiktinai tad garsus indø kultûros þinovas A. Co-omaraswamy ávairiø kultûrø tradicinæ psichologijà siûlo va-dinti ne �mokslu apie sielà�, o pneumologija, nes, pasak jo,�empirinis mokslas, C. G. Jungo þodþiais tariant, uþsiima tikþmogaus �sielos ieðkojimais�, tuo tarpu metafizinis mokslasesmiðkai yra sielos iðsiþadëjimas�.2 Psichologija, kaip ir me-

Sapnø prigimties teorijosindø kultûroje

Audrius BEINORIUS

tafizika, medicina ar menai, klasikinëje indø kultûroje yra svar-bûs tiek, kiek jie tarnauja soteriologinei dominantei.

Vienas esmingiausiø indiðkojo mentaliteto ypatumø, pa-sak garsaus indø kultûros tyrinëtojo H. Nakamuros, � tai ne-buvimas grieþtos ribos tarp objektyvaus, arba juslëmis pati-riamo, pasaulio ir subjektyvaus, arba vaizduotës, sapnø, fan-tazijos pasaulio.3 Individo santykis su tikrove Indijoje ávardi-jamas psichologinëmis sàvokomis, psichiniø procesø katego-rijomis. Senoji indø mitologija stebina be galo turtinga vaiz-duote, totaliai ignoruojanèia bet kokius objektyvaus pasauliodësningumus ar dësnius. Bûtent Indijoje uþgimë ávairios filo-sofinës tradicijos, skelbianèios, kad iðorinis pasaulis tëra sap-nà primenanti iliuzija (mâyâ) arba tiesiog mûsø psichikos pro-jekcija. Bûtent Indijoje ávairios soteriologinës doktrinos nu-ðvitimà, galutiná iðsivadavimà ir net mirtá vadina prabudimu(prabudhyate). Tad neatsitiktinai tokiame kontekste ypatingodëmesio susilaukia bûtent sapno tema.

Sanskrito daiktavardis svapna (m.) turi dvi reikðmes: tai ir�sapnavimas� kaip procesas, ir �sapnas� kaip sapnavimo tu-rinys. Ðis daiktavardis padarytas ið veiksmaþodþio ðaknies svap-�miegoti�, �sapnuoti� ir, beje, �mirti�.4 Tai paaiðkina, kodëlAtharvavedoje sapnø valdovas yra dievas Jama, kuris kartuyra mirties bei �ano pasaulio� valdovas. Kita vertus, apibûdi-nant sapnà daþnai naudojamas veiksmaþodis s�j-, kuriuo nu-sakomi ávairûs kûrybos, raiðkos bei vaisingumo procesai: kur-ti pasaulius, kalbëti (kurti þodþius), iðlieti sëklà (kurti naujàþmogø), ásivaizduoti ar sapnuoti (kurti vaizdinius).

Analizuodami iðorinio pasaulio realumo klausimà ir sà-monës bei proto prigimtá, indø filosofai paprastai mini pen-kis sàmonës lygmenis: bûdravimo, sapno, gilaus miego be sap-nø, alpulio ir mirties. Aptardamos ðiø sàmonës lygmenø san-tyká, visos tradicinës indø mokyklos ypatingà dëmesá teikiabûtent sapno prigimties analizei, nors ir skirtingai aiðkinda-mos jo kilmæ. Sapno prigimties aiðkinimas kinta priklauso-mai nuo metodologinës perspektyvos, kurioje jis analizuoja-mas � fiziologinës, filosofinës, psichologinës ar mistinës reli-ginës. O tai, kad netgi tai paèiai mokyklai atstovaujantys ávai-rûs màstytojai skirtingai interpretuoja sapno kilmës teorijasarba pritaria iðkart kelioms, paprastai aiðkinama konkreèiudiskusijos kontekstu, oponentø nuostatomis ir, be abejonës,individualios patirties skirtumais.

Apibendrintai galime iðskirti septynias sapnø kilmës ir pri-gimties teorijas:

MOKSLO DARBAI ISSN 0236�0551 LIAUDIES KULTÛRA. 1999/3 (66)

35

1. prezentacinë, arba organinë;2. reprezentacinë, arba atminties;3. iðsipildymo sapnø teorija;4. pranaðingø sapnø teorija;5. telepatinë;6. �sapno sapne� teorija;7. keliavimo sapne teorija.

Patyrinëkime ðias teorijas nuodugniau.1. Pirmosios, prezentacinës teorijos atstovai teigia, jog sap-

nai � ne atmintis ar prisiminimas, o tam tikra pozityvi percep-cija, kurios metu atitinkami objektai suvokiami tiesiogiai, bejusliø tarpininkavimo (aparokµasaÇvedanâ). Tvirtinama, jogsapno vaizdiniai (beje, jie vadinami tiesiog �objektais�, kaipir ovyje) yra atsakomøjø proto reakcijø á konkreèius fiziologi-nius organinius pokyèius, sukeltus ankstesnës patirties (sky-rium, ir ankstesniø gyvenimø patirties), padarinys.

Njajos mokyklos atstovo Udajanos (V a.) nuomone, mie-gant juslës netampa visiðkai indiferentiðkos ávairiems dirgik-liams, todël á juos reaguodamas protas susikuria atitinkamusvaizdinius. Ðridhara, pavyzdþiui, teigia, kad paþinimas sapnenepriklauso nuo ankstesnio paþinimo bûdraujant, tai grynøjøproto kûriniø (manomâtraprabhâva) paþinimas. Ðia prasmesapno ir budinti sàmonës panaðios, nes abi aktyviai formuojagyvà, tiesioginæ percepcijà, tik objektyvø jusliná turiná sapneatstoja paties proto kûrybinë galia (kalpanâ). Komentuoda-mas Gaudapados Karikoje plëtotà iliuzijos prigimties temà,autoritetingiausias vedantos mokytojas Ðankara (VIII a.) sa-ko, kad sapno metu mes tiesiogiai patiriame objektus, pavyz-dþiui, dramblá ar kalnà, tik jie èia suþadinti mentalinio akty-vumo, todël nëra objektyvûs, o tik vidiniai, iliuziðki.5 Seniau-sioje ið Upaniðadø, Brihadaranjakoje, vëlgi tvirtinama, kad�individai patys sukuria juntamus sapno objektus dël stimu-

liuojanèio praeities samskarø poveikio�(B�h. U. Ð. Bh. 4.3. 10). Buddhistai ir vai-ðeðikos mokyklos atstovai sapnà apibû-dina kaip anubhava, t.y. kaip tiesioginámentaliná paþinimà. Aitareja Aranjako-je apibûdinant sapnà naudojama sàvokapratyakµa�darúanâni, t.y. �regëjimo paty-rimas� (Aitareya ÂraËyaka III. 2.4).

Ajurvedos medicinoje teigiama, jogsapnus suþadina ávairios intraorganinësperturbacijos (dhâtudoµa).6 Iðskiriamostrys prigimtinës psichosomatinës tenden-cijos, dar vadinamos temperamentais,kaip ir viduramþiø Galeno medicininëjetipologijoje. Psichosomatinë oro kokybëvadinama vâta (vëjuota), ji valdanti vi-sus dinaminius kûno procesus, pradedantsmegenø ir baigiant nervø veikla. Psicho-somatinë ugnies kokybë, pitta (kaitra),siejama su ávairiomis transformacinëmisfukcijomis, o vandens kokybë, kapha(drëgmë), � su sekrecijø veikla. Vienos

kurios nors ið ðiø biologiniø funkcijø sutrikimas sukeliàs ati-tinkamo pobûdþio sapnus � dominuojant oro kokybei, sap-nuojami sapnai, susijæ su skraidymu, erdvës pojûèiu; domi-nuojant vandens kokybei, plaukiama per upes ir pan.; domi-nuojant kaitros kokybei, sapnuose vyrauja ugnies, kaitros po-jûèiai. Tokie sapnai vadinami doµaja svapna �ið sutrikimo gi-mæ sapnai�. Kaip þinoma, tradicinë Tibeto medicina, nûnaisparèiai populiarëjanti Vakaruose, irgi ypatingà reikðmæ tei-kia trims biologinëms funkcijoms, siejamoms su penkiais ele-mentais.7 Pasak mahajanos buddhistø, sapnai daþniausiai at-spindi tris didþiàsias, persikûnijimo grandinæ lemianèias ydas(doµas): aistrà, neapykantà ir sumaiðtá.

Tantrinëje indø tradicijoje sakoma, kad egzistuoja subti-lus mentalinis kanalas (manovahâ nâdî), kuris sielà (jîva), lo-kalizuojamà virðugalvyje (sahasrâra cakra), jungia su protoèiakra (manaúcakra), lokalizuojama smegenyse. Miegant, nu-rimus juslinei percepcijai, suaktyvëja viena ið mentalinio ka-nalo atðakø, vadinama sapno kanalu (svapnavahâ nâ¶î).8 Tai-gi prezentaciniai sapnai aiðkinami kaip proto kûriniai, jamesant �svapnavaha nadëje�.

Taèiau èia á akis krenta du svarbûs dalykai. Pirma, paþy-mima, jog sapno turinys atitinka budraus patyrimo turiná, bûd-ravimo logikà, todël, �nors mentaliniai vaizdiniai ir kyla ið ið-oriniø reiðkiniø, o iðoriniai reiðkiniai � ið sàmonës, taèiau kiek-vienas savo lygmenyje jie yra realûs� (Ch. U. Ð. Bh. 8. 5.4).Kitaip tariant, abu ðie patyrimo lygmenys vienodai iliuziðki(agantuka). Bet tai jau advaitiðkos metafizikos sritis...

2. Kita sapnø kilmës teorija, reprezentacinë, dar yra va-dinama reprodukcine, kadangi ji teigia, jog sapnø turinioesmë � tai anksèiau patirtø iðoriniø objektø prisiminimas pa-sàmoniniø áspûdþiø pavidalu (saÇskârapâÏava), arba tø ob-jektø reprezentacija, atgaminimas (anubhûta) sapnuojanèioindivido prote. Taigi ði sapnø kilmës teorija ypatingà vaid-

Majos sapnas. Kuðanø periodas, Gandhara; skalûnas, 25,5x39 cm. Nju Delio nacionalinismuziejus, Nr. 59.533/6. Perspausdinta ið: Êëàññè÷åñêîå èñêóññòâî Èíäèè

ñ 3000 ã. äî í.ý. äî ÕIÕ â. í. ý. � Ëåíèíãðàä, 1987. � Ð. 26.

Audrius Beinorius. SAPNØ PRIGIMTIES TEORIJOS INDØ KULTÛROJE

36

mená suteikia atminèiai (sm°ti samvedana). Atmintyje sly-pinèios pasàmoninës tendencijos Patandþalio jogos mokyk-los psichologijoje skiriamos á dvi pagrindines grupes: veik-los palikti áspaudai vadinami karmâúayas, o visi ávairûs paty-rimai � j¹ânâúayas. Tad sapno patyrime atsispindi ankstes-niø patyrimø sankaupos, nuspalvintos vienokiais ar kitokiaisemociniais terðalais (kleúas).

Ajurvedos Caraka-saÇhita sapnus apibûdina kaip �to, kasregëta, girdëta, jausta ir ásivaizduota, atkûrimas�.9 Vaizduotë(parikâlpita) glaudþiai siejama su atmintimi, pastarajai patei-kiant medþiagà. Anot jogaèiaros buddhistø, vaizduotei duo-menis pateikia ðeðios �sàmonës� (parâv�tti-vij¹ânas), regos,klausos, jutimo, uoslës, skonio ir màstymo (mano) �sàmonës�,kurioms miegant, savaiminis màstymas (manas) pradeda kurtisapno vaizdinius, pasitelkdamas �sàmonës saugykloje� (âla-ya-vij¹ana) pasilikusius áspaudus (saÇskâras).

Ðankara remiasi ðia teorija sapnà skirdamas nuo patyri-mo bûdraujant: �sapno vaizdiniø ðaltinis yra atmintis (citta),o bûdros vaizdiniø � tiesioginis patyrimas� (B. S. Ð. Bh. 2.2.29),arba �sapnas nëra nauja patirtis, daþniausiai tai tik ankstes-nës patirties prisiminimas� (B°h. U. Ð. Bh. 4.3.9). Taèiau, ka-dangi kai kuriø sapnø turinio dël jø fantastiðkumo negalimalaikyti tiesioginiu bûdros patyrimo atgaminimu, ávedama at-minties pateiktais objektyviais patyrimais besiremianèios pro-to kûrybinës vaizduotës sàvoka (kalpanâ). O tai, kas bûtentatrenkama ið atminties saugyklos kûrybinës vaizduotës dar-bui, lemia ad�ÅÏa, �neregimas� � karmiðkai determinuotas se-lektyvumo principas. Manoma, jog ði kûrybinë sapno sàmo-nës galia rodo didesnæ jos laisvæ nuo savo turinio ir liudijasapno autonomiðkumà. Kita vertus, tai, kad sàmonë sapnobûsenoje yra ne tik kûrëjas, bet ir joje vykstanèiø procesø ste-bëtojas, reiðkia, jog ji pati juos �apðvieèia� (bhâsati): �Sap-nuodamas jis maþai kà ima ið iðorinio pasaulio (sarvavât), jisatmeta net savo [jusliná] kûnà ir pats sukuria [sapno kûnà],savo spindesiu pats save apðviesdamas, � taip jis sapnuoja. Jispats tampa ðviesa� (B°h. U. Ð. Bh. 4.3.9). Taigi, pripaþástantsapno sàmonës kûrybingumà ir jos laisvæ nuo savo turinio,siekiama árodyti savimonës tæstinumà ávairiuose patyrimo lyg-menyse. O sapno sukurti vaizdiniai, kaip ir bûdros patyrimopalikti pasàmoniniai áspaudai, lieka prote arba, kaip já vadinavedantistai, �vidiniame organe� (anta£kâraËa). Ðios samska-ros gali sukelti ne tik sapnus, bet ir iliuzijas (bhrânti) ar haliu-cinacijas (vibhrânti) bûdraujant.

Ádomu pastebëti, jog senovës Indijoje vyko arðûs debatai:jei sapnai yra sensorinës percepcijos atgaminimas, ar gali tuo-met nuo gimimo aklas þmogus sapnuoti konkreèius fiziniuspavidalus (rûpa), kuriø niekad nematë? Daþniausiai teigia-ma, jog negali, iðskyrus nebent tuos atvejus, kai sàmonës sau-gykloje stipriai aktualizuojamos praeitø gyvenimø vizualinëssamskaros.10

3. Organinë ir atminties teorijos akcentuoja atitinkamaidvi vidinio mentalinio organo (anta£kâraËa) funkcijas (v°ttis)� jusliná protà (manas) ir atmintá (citta), tuo tarpu treèioji,iðsipildymo sapnø teorija, � sietina su atpaþástanèiosios sà-monës, tarkim, aumens (buddhi) veikla. Ði teorija tvirtina, kad

sapnai yra mentalinis troðkimø (kâma) iðsipildymas (prârthi-ta). Kitaip tariant, iðorinei jusliø veiklai nurimus, protas ap-silpsta (durbâla), ir sapno turiná pagal pasàmoninius áspau-dus (saÇskâras) stimuliuoja bei konstruoja troðkimai(vâsanâs). Anot Brihadaranyaka upaniðados: �Kas turi troð-kimø, tas sapnuoja, kas jø neturi � ne� (B�h. U.3.3.19). Advai-ta-vedantos filosofijos kontekste ðie iðsipildymo sapnai � taiaistrø ir prisiriðimø nuspalvinto proto (manas) veiklos pasi-reiðkimas. Ðankara sako: �nurimus jusliø veiklai, siela [jîva,t.y. individualioji sàmonë] sukuria subtilø troðkimø kûnà ir,aumens nuðviesta, formuoja sapnà� (B.S.Ð. Bh. 3.2.4).

Esminë iðsipildymo sapnø ypatybë esanti ta, jog jie, norsir nevalingi (na saÇkalpiki), tiesiogiai atspindi ir ákûnija indi-vido siekius bei jo vertybes. �Sapnai sukelia dþiaugsmà arskausmà, destis geri ar blogi yra sapnuojanèiojo darbai� (B.S. Ð. Bh. 3.24.). Taèiau esminis veiksnys, lemiantis sapnø pa-tyrimo kokybæ � tai neiðmanymas ir troðkimas (Ch. U. Ð. Bh.6.8.1.). Todël, pavyzdþiui, Ðankaros nuomone, individo pasà-moniniø tendencijø kokybë bendrais bruoþais atitinka mora-liná jo veiklos ir patyrimo bûdraujant atspalvá, nes ið tikrøjøþmogø �sudaro troðkimai. Kokie jo troðkimai, tokie ir siekiai,kokie jo siekiai, tokie ir darbai, kokie jo darbai, tokie ir vai-siai� (B¨h. Up. 4.4.5). Toks sapno, kaip iðsipildymo ir atpildo,pobûdis paaiðkina, kodël visoje dvasinëje indø tradicijoje in-dividas atsako ne tik uþ bûdravimo, bet ir uþ savo sapnø mo-ralæ, todël ið jogo reikalaujama nenusiþengti netgi sapne.

4. Labai plaèiai visoje Indijos kultûroje paplitusi prana-ðingø sapnø (havika) samprata. Tokie sapnai kartais siejamisu neásisàmoninta praeities patirtimi, kartais tiesiog su ateiti-mi. Juos pripaþásta visø mokyklø atstovai, tarp jø ir skeptikailogikai njajikai. Pranaðingais sapnais prisodrinti senøjø Ve-dø, istoriniø mitologiniø sakmiø Puranø, garsiøjø epøMahâbhârata ir Ramayana puslapiai. Vienas populiariausiøbuddhistø vaizduojamojo meno siuþetø � Buddhos motinosMajadevës sapnas apie baltà dramblá, áþengusá jon pro deðináðonà. Ðá sapnà iðminèiai interpretavo iðpranaðavus gimsiantnaujà dvasiná pasaulio valdovà.

Theravados buddhistai pranaðingø sapnø galimybæ pagrin-dþia tuo, jog sapnuojant susilpnëja racionalaus proto (mano-vij¹âna) kontrolë ir stipriau pasireiðkia aiðkiaregystës suge-bëjimai (siddhi), todël daþnai ði sapnø teorija vadinama tie-siog aiðkiaregystës vardu. Milindhaphanoje netgi teigiama, jogtik pastarieji sapnai ir tëra teisingi, o visi kiti � beverèiai.11

Indø Ajurvedos medicinos enciklopedija Caraka-saÇhitâ(V a. pr. Kr.) irgi mini ðià sapnø prigimties teorijà, vadinda-ma jà prognostine, todël sakoma, kad gydytojas privalo klau-sinëti ligonio, kà ðis yra sapnavæs. Ðiame tekste sakoma, kaddaþnai sapnai gali bûti artëjanèios ligos ar mirties poþymis,taèiau perspëja, kad pernelyg ilgi ar trumpi, susapnuoti dienàar vos uþmigus sapnai nëra pranaðingi. Kita vertus, medici-nos tekstuose mirtá pranaðaujantys sapnai aiðkinami ir fizio-logiðkai. Teigiama, jog prieð mirtá mentalinis kanalas (mano-vahâ nâ¶î) uþpildomas viena ið trijø prigimtiniø biologiniø sub-stancijø (prak¨ti), vâta, pitta ar kapha, kurios ir lemia prana-ðingà sapno pobûdá.

MOKSLO DARBAI

37

Tradicinëje indø astrologijoje Jyotiúa-vedanga (IV a. pr.Kr.) teigiama, jog astrologas, dar prieð susitikdamas su klien-tu, privalo atkreipti dëmesá á savo sapnus, kurie jam gali pa-teikti svarbios informacijos apie klientà.12 Èia svarbu tai, kadsapnuotojas sapnuojàs þenklus, reikðmingus ir kitiems jo ðei-mos, kastos ar religinës bendruomenës nariams. Kitaip sa-kant, jis sapnuoja ne tik sau, bet ir kitiems.

Anot Ðankaros, geri ar blogi (dharma, adharma) darbailemia atitinkamai gera arba bloga þadanèius sapnus, kurie tuo-met yra laikomi þenklais (sucaka£): �sapnai tampa gerø arblogø ateities [ávykiø] þenklais� (B. S.Ð.Bh. 3.2.4). Sankhja-jogos filosofinëje mokykloje sapnø interpretacijos siejamossu vienos ið trijø gunø, ar kokybiø, � skaidros (sattva), tamsos(tâmas) ir vitaliðkumo (rajas) � dominavimu. Bûtent tai le-mià prognostiðkai palankius (úubha) sapnus. Taèiau nepaisantpranaðingos sapnø tiesos, jø þenklai absoliuèios tikrovës at-þvilgiu nëra realûs.

Yra vienas bendras iðsipildymo ir pranaðingø sapnø bruo-þas � etiðkai neigiami troðkimai ir jø paskatinti atitinkami po-elgiai sukelia skausmingus ir bloga þadanèius (aðubha) sap-nus. Ir toks sapnø teisingumas grindþiamas kosminiu morali-nio teisingumo principu � karman, galiojanèiu tiek bûdrau-jant, tiek sapnuojant.

5. Telepatiniai ar dievø (devas) ákvëpti sapnai Vakaruosedaþniausiai vertinami kaip �prietarai�. Taèiau tradicinës in-dø religijos mini daug ávairiø objektyviai egzistuojanèiø bû-tybiø, kuriø nesutinka redukuoti vien á asmeninës psichikosprocesus.

Vedantos tradicija mini septynis aukðtesnius ir septynis þe-mesnius uþ mûsiðká pasaulius, su kuriais ámanomas ryðys. The-ravados buddhizmas iðskiria net trisdeðimt vienà dievø lyg-mená (devalokas), apimanèius troðkimø �erdvæ� (kama-dhâtu),pavidalø �erdvæ� (rûpa-dhâtu) ir subtilios bûties be pavidalø�erdvæ� (arûpa-dhâtu). Ðià telepatinæ, ar telepsichinæ, teorijàbuddhologas S. Z. Aungas apibûdina kaip dvasiniø bûtybiøátaigà ar minèiø perdavimà sàmonei.13 Tantrinë praktika in-tensyviai kreipiasi á vadinamàsias globojanèias dievybes (iµÏadevata). Daþnai tokia ðirdyje vizualizuojama dievybë, kaip mo-kytojas, sapne tampa tam tikros informacijos ðaltiniu.

Ypatingas dëmesys buvo skiriamas tokiø telepatiniø sap-nø alegorijø bei simboliø aiðkinimui, daþniausiai juos vis dël-to suprantant tiesiogiai. Sapnø turinio interpretacijai skirtas68-as Atharvavedos skyrius, be kita ko, prisodrintas ávairio-mis mantromis, uþkalbëjimais bei uþkeikimais, taip pat beneátakingiausias Dþagatvedos (XII a.) sapnø simboliø sàvadasSvapnacintamâËi.

Panaðiai aiðkinama ir daugelis audiovizualiniø haliucinaci-jø. Teigiama jas esant piktø dvasiø rakðasø, danavø, piðaèiø irkt. apsëdimais. Pavyzdþiui, pagal ávairius epilepsijos (apasmâra)poþymius skiriama dvylika ligoná veikianèiø dvasiø.

Telepatinis sapnø pobûdis aiðkinamas tam tikromis sàmo-nës ypatybëmis, pasireiðkianèiomis tiek bûdraujant, tiek ir mie-gant. Unikalus indø psichologijos bruoþas, sureikðmintas Ad-vaita vedantos filosofijoje, � tiesioginio sàmonës sàlyèio suiðorës objektais (sâkµatkâra) pripaþinimas. Ðis sàlytis ávykstàs

sàmonei atsiskiriant nuo kûno (úarîramadhyât), prisiartinant(prâpya-kâri) prie objekto ir tiesiog priimant jo pavidalà (pa-sak VivarâËa mokyklos) arba tiesiog já persmelkiant (pasakVaèaspaèio mokyklos).14 Tai reiðkia, jog sàveikaudama su ið-orës objektu sàmonë persimaino (v°tti) ir pati ágauna jo pa-vidalà. Uþuot konstravæs objektà ið pavieniø diskretiðkø po-jûèiø, protas �pagauna� já iðsyk visà ir pats �tampa� tuo ob-jektu. Pats savaime protas neturi jokio pavidalo, taèiau ágau-na bet kurià jusliø jam pateiktà formà, kaip kad lydytas ðvi-nas ágauna tokià formà, á kurià áliejamas. Ðiedu indiðkosiosepistemologijos ypatumai � proto priartëjimas prie objektobei jo transformacija � ir paaiðkinà telepatijos galimybæ tiekbûdraujant, tiek ir sapnuojant. Pavyzdþiui, Madhusudana Sa-rasvati teigia, kad ir sapnuodamas protas transformuojasi,pats ágaudamas sapnuojamø objektø pavidalus, arba kad jislipdo tuos pavidalus ið savo �neiðmanymo�, t.y. ið nesàmo-ningumo (avidyâ).15

6. Ðeðtà grupæ sudaro vadinamieji �sapnai sapne� (svap-nântika j¹âna). Daugelis tradiciniø indø sapno tyrinëtojø(Praðastapada, Ðridhara, Ðamkara Miðra) paþymi, jog sap-nas sapne skiriasi nuo paprasto sapnavimo. Pirmasis yra sap-navimo atkûrimas, todël vadinamas reprezentaciniu, o ant-rasis, primenantis tiesioginá jusliná patyrimà, � prezentaci-nis. Kitaip tariant, ankstesnio sapno prisiminimas paliekaprote áspaudus, kurie savo ruoþtu suþadina sapnà sapne. To-dël daþnai ðiø sapnø rûðis laikoma reprezentaciniø sapnørûðies porûðiu.

Kai kurios indø mokyklos sapno sàmonæ skiria á tris arbaketuris patyrimo lygmenis. Pavyzdþiui, Kaðmyro ðaivizmo tan-trinë tradicija. Todël kalbama apie sapnavimà ovyje (svapna-jâgrat), sapnavimà sapne (svapnasthana-svapna), sapnavimàmiegant be sapnø (svapna-suÅupti) ir transcendentiná sapna-vimà (svapna-turîya), kai sapne iðgyvenami gilûs ekstatiðki pa-tyrimai.16 Ðie lygmenys faktiðkai yra bandymas stratifikuotiávairius sàmoningumo sapne lygmenis. Panaðûs sapno lygme-nys skiriami ir tibetiðkoje dzogèeno mokyklos sapnø jogoje(rmi-lam).

7. Galiausiai yra dar vienas sapnø patyrimo aiðkinimas,artimas ðiuolaikinei parapsichologinei out of body experienceteorijai. Seniausioje ið upaniðadø, Brihadaranjakoje, kalba-ma apie tai, jog savastis pasiþymi sugebëjimu bûti kartu ir ðia-me, ir anapusiniame, ir tarpiniame, t.y. sapno, pasauliuose.Bûdama sapno pasaulyje, savastis regi abu � ir ðá, ir anà pa-saulius. Sakoma, jog �nemirtingoji savastis (âtman) sapno me-tu (svapnasthane), apsigaubusi spindesiu, kaip paukðtis ið liz-do iðskrenda ið savo kûno ir pasiekia tolimiausias vietas. Patinemiegodama ji þvelgia á mieganèiuosius� (B°h. U. 4.3.9�14).

Perspëjama, jog negalima staiga paþadinti taip sapnuo-janèio þmogaus, nes tuomet jo siela gali paklysti ir neberastikelio atgal. Kitaip tariant, toks sapnavimas suvokiamas kaipsàmoninga kelionë á ar po anapusiná pasaulá. Panditas Dvida-ganga netgi teigia, kad maþø vaikø sapnai yra ne tiek sensori-nës patirties atkûrimas, kiek dar neseno buvimo aname pa-saulyje atspindys, o senø þmoniø sapnai jau turá pomirtiniogyvenimo aname pasaulyje elementø.17 Vëlesnëje advaitos

Audrius Beinorius. SAPNØ PRIGIMTIES TEORIJOS INDØ KULTÛROJE

38

tradicijoje minimas subtilusis kûnas (sûkÅma úarîra), kuris mie-gant gali atsiskirti nuo fizinio kûno (sthûla úarîra) ir nukaktinet á paèià pasaulio sielà (hiraËyagârbha). Buddhistinë joga-èiaros mokykla mini mentalinæ sàmonæ (mano-vij¹âna), kuri,kaip vedantistø subtilusis kûnas, irgi gali atsiskirti nuo fiziniokûno ir klajoti po pasaulá.18

Realø subtiliø sapno objektø egzistavimà pripaþásta ir teis-tinë indø tradicija, Ramanudþios vedanta. Jos atstovas Ðrini-vasa teigia, kad sapno objektus sukuria tas pats vienintelisVieðpats (Îðvara), todël jie yra ne maþiau realûs, nors ir neil-galaikiai.

Kita svarbi tema, ypaè hinduizmo ir buddhizmo tantrinë-se mokyklose, � tai manipuliacija sapnu. Ði tema glaudþiaisyja su vaizduotës, vizualizacijos reikðme indø dvasinëse prak-tikose. Kokio nors objekto, reiðkinio ar bûsenos vizualizacijair sàmoninga, tæstinë identifikacija su juo ðiaip jau yra esmi-nis tantriniø psichotransformacijø elementas, siekiant ávaldytisavo sapnus. Indijoje esama joginiø technikø, mokanèiø net-gi materializuoti sapno objektus, iðnaudojant ðiam reikaluiitin svarbià ribinæ bûsenà tarp sapno ir bûdros. Paþengæs jo-gas jø pagalba mokosi, kaip, esant reikalui, sapnuotus reiðki-nius paversti tikrove. Mokytojas dvasines instrukcijas moki-niui gali suteikti tiesiog ateidamas á jo sapnus arba mokinio�sapno kûnà� pasiimdamas su savimi.

Tantriniø iniciacijø esmë � tam tikro sàmonës turinio irnaujos patirties sëklø (bîjas) perdavimas, �persodinimas� mo-kiniui. Kaðmyro ðaivizmo patriarcho Abhinavaguptos (X a.)parengtoje tantrizmo enciklopedijoje Tantrâloka (�Tantrosspindesys�) raðoma, kaip iniciacijos metu mokytojas ir moki-nys drauge miega prie apeiginës ugnies ir sapnuoja tà patásapnà, nes jiedu turi tà paèià sàmonæ.19 Tokia, sakyèiau, okul-tinë sapno reikðmë � labai sudëtinga tema, ir Indijoje ji yrane raðytinës, o þodinës, asmeninës perdavos sritis. Dar ir da-bar Indijoje daugelio dvasiniø mokyklø mokytojai naudojasiðia sapno galia ir domisi mokiniø patyrimais sapne. Mokiniamskeliamas reikalavimas pasiekti toká sàmoningumo lygmená,jog net sapne taptø ámanoma tam tikra mantrø kartojimo arvizualizacijos joginë praktika. Minimos ávairios mantros, ku-rios padeda valdyti sapno patyrimø pobûdá. Daþniausiai krei-piamasi ir á sapnø valdovæ Svapneðvaræ.

Kalbant apie sapno sampratà indø kultûroje, bûtina at-siþvelgti ir á minëtà sàmonës lygmenø schemà, á jø santykiosu vadinamuoju objektyviu pasauliu bei miegu be sapnøypatybes.

Advaita vedantos filosofinëje tradicijoje, remiantis auto-ritetinga Mandûkja Upaniðada, bûdros, sapno ir miego be sap-nø sàmonës tipologizuojamos pagal neiðmanymo, nesàmonin-gumo (avidyâ) ir regimojo pasaulio iliuzijos silpnëjimo laips-ná. Bûdravimas charakterizuojamas kaip iðorinis sàmoningu-mas (bahiúpraj¹â£), jusliø pagalba paþástant ir tapatinantis suobjektyvaus pasaulio objektais. Sapno sàmonë apibûdinamakaip subtiliø vidiniø, mentaliniø objektø paþinimas (pravivik-tabhuk anta£praj¹â£), apmalðus iðoriniø jusliø veiklai. Kitaiptariant, jei bûdros metu individas, susitapatinæs su iðorinio

suvokimo objektais, pamirðta savo tikràjà esmæ, tai sapno me-tu, apmalðus iðorinio pasaulio suvokimui, sàmonë �minta� vieniðorinio pasaulio objektø paliktais mentaliniais pëdsakais arvaizdiniais (kevala vâsanâ), o tai reiðkia, kad sumaþëja dvasi-nio neiðmanymo (avidyâ) laipsnis. Panaðiai gilaus miego besapnø metu nelieka ne tik iðorinio, bet ir vidinio vaizduotëspasaulio. Taip sàmonë, iðlikdama savyje budri, panyra á gilømiegà ir, tapusi epistemologiðkai nediferencijuota gryna sà-mone (praj¹ânaghana£ � Mâ˶. U. 5), pereina á potencialøabsoliuèios sàmonës bûvá. Gilus miegas be sapnø (nidrâ) tadsuteikia absoliuèios tikrovës paþinimo galimybæ. Kad sàmo-në jame visiðkai neiðnyksta, anot Gaudapados, liudija tai, kadpakirdæ ið tokio miego mes vis dëlto konstatuojame nieko ne-sapnavæ (G. K. 1.13.).

Taigi nors Ðankara, kaip ir Gaudapada, pripaþásta sapnoir bûdros iliuziðkumà þvelgiant ið paramârthikâ lygmens, ta-èiau jis áþvelgia ir daugiau ðiø bûsenø skirtumø empiriniamelygmenyje. Pirmas akivaizdus skirtumas � tai negalëjimas sap-ne naudotis kûno organais, todël sapne neámanoma tiesio-giai veikti (sâkµatkâriya) (B. S. Ð. Bh. 3.2.3; G. K. Ð. Bh. 2.15.).Bûdros patyrimas juslëmis susijæs su iðorinio pasaulio objek-tais (arthasaÇyoga), todël bûdraujanèiojo mintys turi atspirtá(âlambana), tuo tarpu sapnai yra �asmeniðki�, jø vaizdiniaiyra mentaliniai ir nebûtinai susijæ su iðoriniu pasauliu. Kitassvarbus skirtumas � tai sapno laisvë nuo laiko, erdvës ir prie-þastingumo dësniø (niyama). Sapno laikas irgi yra mentalinis(cittakâla), todël sapnai yra antlaikiðki (atyantacâla), o bûd-ros patyrimai � laikiðki (stiracâla) (B. S. Ð. Bh. 2.2.3; G. K. Ð.Bh. 2.2; 2.14).

Kita vertus, Mandûkja Upaniðada liudija, jog ðiø trijø sà-monës bûsenø hierarchiðkumas grindþiamas dar ir autono-mijos kriterijumi. Bûdros sàmonë ne tik yra per jusles nukreip-ta á iðoriná pasaulá, bet ir glaudþiai susijusi su juo (sthûlab-huk). O sapno sàmonës patyrimas bejuslis. Didesnæ sapno sà-monës autonomijà rodo ir tai, kad bûdraujanèios sàmonës sà-lygø � erdvës, laiko ir prieþastingumo � paþeidimas sapne nëkiek nestebina. Be to, nors sapno turiná ir veikia ið bûdravimolikæ áspûdþiai, vis dëlto sapno vaizdiniø kûrëjas yra pats sub-jektas. Kita vertus, Ðankara paþymi, kad sapno sàmonë nëravisiðkai autonomiðka, nes priklauso nuo tebeveikianèio kito-kio prieþasties ir pasekmës dësnio � karmos (karman): �sap-no kûriniai sukelia sapnuojanèiam dþiaugsmà ar baimæ pri-klausomai nuo jo gerø ar blogø darbø� (B. S. Ð. Bh. 3.2.4).

Tas pats autonomiðkumo kriterijus skiria ir sapno sàmonænuo gilaus miego sàmonës, kurios turinys jai lieka neþinomas,iðskyrus patá poilsio pojûtá, dël kurio vedantistai jà vadina �pa-laimos sklidina ir palaima mintanèia� (ânandanâyo hyânan-dabhuk � Mâ˶. U. 5). Gilaus miego sàmonë visai nesusijusinei su jusliniu patyrimu bei kûno veikla, nei su vaizduote, otiesiog �ilsisi nuo rûpesèiø, kuriuos sukelia proto susidvejini-mas á paþástantájá subjektà ir paþinimo objektà� (Mâ˶.U. Ð.Bh. 5), todël jos autonomiðkumo laipsnis pranoksta pirmøjødviejø. Taèiau ir gilus miegas dar nëra absoliuti laisvë, nesjame vis dëlto dar iðlieka neiðmanymo dualizmas. O trans-cendentinë sàmonë (turîya) vadinama visarege (sarvad°k), nes

MOKSLO DARBAI

39

ji, visai neveikiama avidjos, kartu nejuèia dalyvauja kiekvie-name paþinime. Ið esmës turija nëra tik ketvirtoji pakopa hie-rarchinëje sàmonës sistemoje, bet pati grynoji, absoliuti Sà-monë kaip tokia.

Tantrinë hatha jogos tradicija kiekvienà ið ðiø keturiø sà-monës lygmenø lokalizuoja konkreèioje kûno dalyje: bûdrau-janèià sàmonæ � bamboje, ar manipura èiakroje; sapno sàmo-næ � kakle, viðudha-èiakroje; besapnio miego � ðirdyje, ana-hata èiakroje; ir galiausiai absoliuèià, transcendentinæ sàmo-næ, turijà � virðugalvyje, sahasrara èiakroje.20 Buddhistø tan-tros aiðkina, jog tam tikra psichoenergetinë subtancija bodhi-citta juda aukðtyn ir þemyn pagrindiniu kûno kanalu ir, pri-klausomai nuo savo padëties, generuoja atitinkamà sàmonësbûsenà. Sapnà atitinka kaklo lygmuo.21 Ávairias sàmonës bû-senas, tarp jø ir sapno, jogai pasiekia meditacijomis ávaldyda-mi kvëpavimà (prâËayama), jo pagalba iðsaugodami sàmonin-gumà, sàmonës tæstinumà visuose lygmenyse. Anot Mandûk-ja Upaniðados, kiekvienas ið keturiø sàmonës lygmenø sieti-nas su ðventos mantros AUM atskiromis raidëmis, todël jasbalsu medituojant suþadinama atitinkama sàmonës bûsena.Raidë A atitinka bûdraujanèià sàmonæ, U � sapno, o M � gi-laus miego be sapnø. Pati mantra AUM siejama su ketvirtàja,transcendentine sàmone.

Kitas sàmonës lygmenø hierarchiðkumo modelis patei-kiamas Taittirija Upaniðadoje (Tait. Up. 2.1�9). Joje minimipenki sàmonës apvalkalai ar kûnai (koúas), kurie atitinkatris sàmonës lygmenis. Ði hierarchinë sistema pradeda gru-biausiu, netobuliausiu patyrimo lygmeniu ir kyla ligi patiessubtiliausio, aukðèiausio þmogui ámanomo bûvio. Þemiau-sias ðioje hierarchijoje yra �maisto�, ar materialusis, apval-kalas (annamayakoúa), kuris atitinka bûdraujanèià sàmonæ,susitapatinusià su fiziniu kûnu (sthûla úarîra). Pastaràjá kû-nà pranoksta subtilusis kûnas (sûkµma úarîra), atitinkantissapno sàmonæ ir susidedantis vëlgi ið trijø apvalkalø: vitali-nio, gyvybinës energijos apvalkalo (prâËamayakoúa), men-talinio apvalkalo (manomayakoúa) ir intelektinës áþvalgos,ar atpaþinimo, apvalkalo (vij¹anamayakoúa). Galiausiai Upa-niðada mini patá subtiliausià ir skaisèiausià apvalkalà � pa-laimos (ânandamayakoúa), kuris atitinka gilaus miego sà-monæ ir dar vadinamas prieþastiniu, kauzaliniu kûnu (kâraËaúarîra), nes kaip tik ðiame sàmonës lygmenyje prasideda ne-iðmanymas, traktuojamas kaip visø minëtø apvalkalø ir kû-nø bei su jais susijusiø sàmonës ribotumø prieþastis. Komen-tuodamas ðià Upaniðadà, Ðankara atkreipia dëmesá á tai, jogegzistencinës frustracijos prieþastis yra klaidingas sàmonëstapatinimasis su jà dengianèiais apvalkalais ar kûnais. �Visøklaidø prieþastis, � sako jis, � tai tapatinimasis su ávairiaiskûnais... Iðorinius kûnus, kurie nëra tikroji sàmonë, laiky-dami savimi, nukrypstame nuo Brahmano, kurio esmë � sà-monës pilnatvë. Atmetus visas mintis apie tapatumà su betkokiais kûnais, panyrama á savæs kaip grynosios sàmonës kon-templiavimà� (Tait. Up. Ð. Bh. 2.5.1.).

Gilus miegas be sapnø advaitos tradicijoje aiðkinamas kaiplaikinas individualios sielos (jîva) susitapatinimas su tikràjasavastimi (âtman). Ðio susitapatinimo prieþastis � jusliø ir pro-

to vykdomos klaidingos projekcijos (abhyâsa) sustabdymas.Gilaus miego bûsenoje neiðmanymo (avidyâ) sukelti apribo-jimai � laikas, erdvë, prieþastingumas, troðkimai, karminës sà-lygos � sugráþta á latentiná ar potencialø bûvá. Todël ði bûsenaapibûdinama kaip tokia �sàmonës sutelktis� (praj¹ânaghâna),kurioje susilydo bûdravimo ir sapno patirtis.

Gilaus miego bûsenà vertindamas kaip mentaliai neakty-vià ir nediferencijuotà, nedualistinæ, Ðankara visgi nesutinkajos laikyti nesàmoninga. Remdamasis Upaniðadø tekstais, jistvirtina, jog tai ne tik sàmoninga bûsena, bet ir pasiþymintiypatinga palaima (ânanda) bei giedra (samprâsada). �Gilausmiego bûsenoje [þmogus] patiria ramybæ, todël ji vadinamadidþiàja giedra� (B°h.U. Ð. Bh. 4.3.15). Tai bûsena, kurioje �sie-la visiðkai susitapatina su aukðèiausia sàmoningàja savastimi(praj¹enâtma), nors neþino nieko nei iðorëje, nei viduje�(B°h.U. Ð. Bh. 4.3.21). Teigiama, jog pabudus ið tokio gilausmiego iðlieka palaimos ar gero poilsio jausmas, nors juslësbei protas ir buvo neveiklûs. Tai aiðkinama tiesioginiu, nejus-liniu, nementaliniu, patyrimu, kuris ámanomas tik giliam miegeiðtirpus egocentriðkajam �að� (ahaÇkara-v°tti).

Gilaus miego bûsenà advaitistai tapatina su personifikuo-tu Brahmanu (Îúvara) ir su viena ið joginio patyrimo pakopø,kognityvine kontempliacija (savikalpa samâdhi), bei lokali-zuoja jà ðirdies srityje.22 Skirtumas tik tas, jog pabudæs ið gi-laus miego individas nepamena nieko, be palaimingos nedu-alumo bûsenos, ir lieka savo neiðmanymo ribose, o samâdhiágalina pozityvø dvasiná paþinimà, kurio dëka iðsiverþiama iðfenomenalios egzistencijos panèiø. Taèiau ir ðis proverþis darnëra visiðkas dvasinis Iðsivadavimas. Advaitiðkos soteriologi-jos poþiûriu, aukðèiausia, transcendentinës sàmonës pakopa,kurioje sulydomos visos prieðybës ir galutinai nutraukiamiprieþastiniai saitai, yra vadinamasis nekognityvinis samadhis(nirvikalpa samâdhi).

Skirtingai nuo pirmø trijø sàmonës lygmenø, ketvirtasis(turîya, caturtha, paþodþiui �ketvirtas�) � tai grynosios, abso-liuèios sàmonës realizacija (anuvedâna), vainikuojanti feno-menalios sàmonës hierarchijà. Todël ji ir nevadinama �bûse-na� (avasthâ), o tiesiog �ketvirtuoju�. Èia transcenduojamasne tik bûdravimo ir sapno suvokimas, bet ir gilaus miego �ne-suvokimas� ir galutinai sunaikinama sàmonæ gaubianti neið-manymo skraistë bei jos sukurtas dualizmo áspûdis. Jei gilausmiego sàmonëje neiðmanymo (avidyâ) uþdëtos ribos � laikas,erdvë, prieþastingumas, troðkimai, karminës sàlygos � yra la-tentiniame, potencialiame bûvyje, tai transcendentinë sàmo-në visiðkai áveikia ðias dimensijas ir jau nebesitapatina nei suapvalkalais (koúas), nei su jokiais iðorinio, objektyvaus, ar vi-dinio, subjektyvaus pasaulio patyrimais. Tokia sàmonë vadi-nama visrege (sarvad°k), nes ji slypi uþ visø trijø aptartø sà-monës lygmenø veiklos, taèiau visus juos transcenduoja, to-dël ir �ketvirtàja� ji vadinama tik paþymint eiliðkumà.

Turija � tai tikras dvasinis Iðsivadavimas (mokÅa), ji trans-cenduoja ne tik þmogiðkàjà egzistencijà (lokavyâvahâra), betir tokias aukðtesnes vediðkos kosmologijos sritis, kuriose visdar veikia karmos dësnis, kaip �dangûs� (svarga) ir net �die-vø pasaulis� (deva-loka).

Audrius Beinorius. SAPNØ PRIGIMTIES TEORIJOS INDØ KULTÛROJE

40

Taigi vedantiðkoji sàmonës lygiø schema suteikia virðeny-bæ aukðtesniems ir subtilesniems sàmonës kûnams bei apval-kalams, pabrëþdama sàmonës nukreiptumo á vidø (niv°tti)reikðmæ, o viso blogio ðaltiniu laikoma ekstravertinë sàmo-nës orientacija (prav°tti). Prieðingai advaitai, sankhja jogos fi-losofinë tradicija nuvertina gilaus miego be sapnø bûsenà, lai-kydama jà tamsos (tamaguËa) vieðpatija, kurioje sàmonë es-miðkai visai nebeveikia, uþgæsta.23 Ði mokykla akcentuoja kaiptik bûdraujanèios valios praktinæ reikðmæ, ágalinanèios indi-vidà racionaliai veiklai ir nuteikianèios objektyviai vaisinges-nei sàmonës orientacijai. Taèiau abi ðios prieðingos sàmonëshierarchijos tik papildo viena kità. Objektyvistinë sankhja jo-gos mokyklos orientacija daugiau susijusi su praktinëmis bûd-raujanèios sàmonës galimybëmis, o subjektyvistinë vedantosorientacija reikðminga teoriðkai, nes atskleidþia fenomena-laus sàmonës patyrimo transcendentiná pagrindà. Abiejose ðio-se mokyklose absoliuti sàmonë pranoksta visas objektyvumoir subjektyvumo distinkcijas, kuriomis ið esmës tik pasinau-dojama kaip sutartinëmis sàmonës apraiðkø apraðymo kate-gorijomis. Tad sapnas tëra tarpinë sàmonës bûsena, savotið-kas langas tarp kasdienio bûdravimo ir grynosios transcen-dentinës sàmonës.

ÐALTINIØ SUTRUMPINIMAI:

B°h. Up. � B°hadâraËyaka UpaniµadCh. Up. � Chândogya UpaniµadMand. Up. � Mâ˶ûkya UpaniµadTait. Up. � Taittirîya UpaniµadG. K. � Gaudapados Kârikâ Mandûkja upaniðadaiÐ. Bh. � Ðankaros komentarai (bhâµya)B. S. � Badarajanos Brahma-sûtraY. S. � Patandþialio Yoga-sûtra

NUORODOS:

1. Esnoul A. M. Les songes et leur interpreation dans l�Inde // Sourcesorientales II. Les songes et leur intepretation. � Paris, 1959. � P. 209�247; Abegg E. Indische Traumtheorie und Traumdeutung // Asiatis-che Studien. � 1959, Nr. 1�4, S. 5�34; Sinha J. Indian Psychology,Vol. I�III. � Delhi, 1986; Mishra U. Dream Theory in Indian Thought// Allahabad University Studies Vol. 4. � 1940; Das Gupta K. TheShadow World. A. Study of Ancient and Modern Dream Theories. �Delhi, 1971; Åëèçàðåíêîâà Ò. ß. Î ñíàõ â Ðèãâåäå è Àòõàðâàâåäå// Sthapakaúraddha. � Ñàíêò-Ïåòåðáóðã, 1997. � Ñ. 209�211.

2. Coomaraswamy A. On the Indian and Traditional Psychology orRather Pneumology // Selected Papers ed. by. R. Lipsey, Vol. I�II.� Princeton Univ. Press, 1977 � I. 333.

3. Nakamura H. Ways of Thinking of Eastern Peoples: India-China�Tibet�Japan. � East�West Center Press: Honolulu, 1964. � P. 130.

4. Monier�Williams M. A Sanskrit�English Dictionary. � Oxford, 1899;Delhi, 1995. � P. 1280.

5. Gau¶âpâda Kârikâ ÚaÊkara Bhâµya 2.1.6. Caraka�SaÇhitâ, Text with english translation, Vol. I�IV // Chau-

kambha orientalia, 1994, Vol. I, Ch. V., Indriyasthâna.7. Plaèiau þr. Dagthon J. G. The Importance of Astro�Science in Tibetan

Medicine // Tibetan Astronomy and Astrology. � Dharamsala, 1995.8. Seal B. N. Positive Science of the Ancient Hindus. � Longmans

Pub., 1935. � P. 221�223.9. Caraka�SaÇhitâ. � P. 506.

10. Þr. Èiandrakantos komentarus Vaiðeðika�sûtrai (IX. 2.7) ir Sureðva-

ros Vârttika Br. U. Ð. Bh. (4.3.6): Mishra U. Dream Theory in In-dian Thought. � Allahabad University Studies, Vol. 4, p. 298�299.

11. Milindapanho. The Questions of King Milinda / tr. from pali by T.W. Rhys�Davids. � Oxford, 1894. � Vol. II. � P. 158.

12. Þr. Varâhamihira�s B°hat SaÇhitâ / ed. and translation by M. Ra-makrishna Bhat. � Delhi, 1981. � Vol. I. � P. 23.

13. Þr. Aung S. Z., Rhys Davids C. A. F. Compendium of Philosophy.Being a Translation now made for the first time from original paliof the Abhidhammattha�Sangha. � London: Pali Text Society, 1910.

14. Ði teorija pilniausiai iðdëstyta vëlyvosios advaitos sistemintojo Dhar-maradþios Ardhvarindros traktate Vedanta Paribhasa 1. 18.

15. Siddhântavindu by Madhusudana Sarasvati. � Poona. � P. 107.16. Mishra U. Min. veik. � P. 304.17. Ið: Das Gupta K. Min. veik. � P. 74.18. Þr. Wayman A. Significance of Dreams in India and Tibet // Bud-

dhist Insight. � Delhi, 1990. � P. 409.19. Úrî Tantrâloka of Úrî Abhinava Guptapâdâcârya with two Commen-

taries // Yoga�tantra granthamâlâ / ed. by Dr. Paramhans Mishra. �Varanasi, 1992. � Vol. I. � Ch. 1.

20. Eliade M. Yoga: Immortality and Freedom. � New York, 1958. � P. 128.21. Þr. Wayman A. Buddhist tantras. � Samuel Weiser: N. Y., 1973. � P. 84.22. Akaúe ca h°di praj¹a£ � Gau¶âpâda Kârikâ 1.2.23. Prasada R. (ed.) Pâta¹jali�s Yoga Sûtra with the Commentary of

Vyâsa and the Gloss of Vâchaspati Miúra. � Delhi: Oriental Rep-rint, 1982. (1.10). Beje, tamsai sapnas prilyginamas ir Vedose. Pa-vyzdþiui, Rig Vedoje sakoma: �Kas tave sapno tamsa kvailina?...�(vas tvâ svapnena tamasâ mohayitvâ � RV X. 162.6).

The theories on the nature of the dreamsin the culture of India

Audrius BEINORIUS

The attention is drawn to the fact that exceptionallyrich investigations on this subject done by the representa-tives of the Eastern tradition and by the Indian scholars, inparticular, are usually ignored through the studies in theWest. The field of the current studies on the unconsciousand dreams could be provided with a rather useful materialthrough the philosophical interpretation of dream anddreaming in Indian culture.

In the article, the nature of dreams in classical Indianculture from the 8th century B. C. to the 10th century A. D.is discussed. With reference to the Sanskrit sources of philo-sophical religions (especially of Advaita�Vedanta, Bud-dhism, Sankhya � Joga) and medical schools an attempt ismade to classify the different theories of dreams into sevenclasses applying the method of structural � typological aswell as of phenomenological investigation. Philosophicalanalysis of different states of consciousness in the Advaita�vedanta school reveals that the dream and the waking real-ity are not strictly opposed against each other because thedream is considered to be a reality of a special kind. At thesame time the dream consciousness is the window betweenwaking and transcendental consciousness. Vedantic conceptof dream and dreaming is related to the unique feature ofAdvaita epistemology, i.e. the cognizing mind approachesthe object and transforms itself by adopting its shape.

Kultûros ir meno institutasTilto g. 4, LT 2001 Vilnius

Gauta 1999 01 04Spaudai áteikta 1999 06 07

MOKSLO DARBAI

41

Algimanto KUNÈIAUS nuotrauka. Ið ciklo �Reminiscencijos�. 1979 m.

42

Rato simbolika.Du pavyzdþiai

Dainius RAZAUSKAS

1. Kûno ratas

Á ratà þiûrint kaip á kaitos, judëjimo, takumo (tekinis, rat-lankis) ir rimties, pastovumo (stebulë) darnià jungtá, t.y. kaipá ðios jungties apibendrintà ávaizdá, simbolá, þmogaus kûnasirgi tam tikra prasme yra �ratas�. Status stuburas � tai jo stoví,tvirta aðis, o minkðtieji audiniai, mësa, perpinta kraujagyslë-mis, ir juolab pats skystas, takus kraujas � kûno �tekinis�, �rat-lankis�, padengtas odos �padanga�. Kraujas ne tik takus, betir netvarus: iðtekëjæs ið kûno, jis bemat sukreða ir mirðta �nelyginant ratas, nusprûdæs nuo aðies. Mësa bei kiti minkð-tieji audiniai irgi suyra santykinai greitai. Tuo tarpu stubur-kaulis, apskritai griauèiai, kaulai ir palaidoti iðlieka ðimtme-èius, o kartais net tûkstantmeèius. Tokia ratà menanti sanda-ra ðiaip jau bûdinga ne tik þmogaus kûnui. Ðtai kad ir slyva:jos centre � kietas, tvirtas, neperkandamas kauliukas, o ap-link já � minkðta, sultinga, slidi, ap-taki �mësa�.1

Ðia prasme galima palyginti ir þodþius stebulë �rato dalis,kurioje sukasi aðis�, stabulë �t.p.�, stabulys �1. stebulë� bei �2.stulpas�, toliau staburys �stagaras�, stabur-galis = stubur-galisir galiausiai stuburas �2. medþio kamienas, stuobrys, 3. augalostiebas�, �5. // ðiaip koks stulpas�, o visø pirma, þinoma, � �1.per nugarà einanti pagrindinë skeleto dalis /.../� (LKÞ XIII733, 613, 614, 1006, 1007). Visi ðie þodþiai kartu su stabaras,stabas, stabdyti bei pan. remiasi ta paèia pirmine ide. ðaknimi*stâ- �sto(vë)ti� (Fraenkel 890, 891, 928; Karulis II 281, 301;Pokorny 1011, 1013; Ôàñìåð III 762). Tos pat ðaknies ir sans-krito sthânu-, paþodþiui �stulpas, stabaras, stabas� (Mayrho-fer III 526�527, 528), kuriuo hindø tantrizme vadinamas die-vo Ðivo bei þmogaus jogo stuburas (Kramrisch 119). Ið tikrø-jø aðis, ant kurios uþmauta stebulë, yra tarsi rato �stuburas�.

Kartu akivaizdus dar vienas artimas prasmës atspalvis, bû-dingas rato stebulës bei kûno stuburo atstovaujamam pasto-vumui, tvarumui, tvirtumui. Já atskleidþia tokie þodþiai kaipstabarëti reikðme �2. darytis nekintamam, nekaitomam�, o po-draug ir su-stabarëti �2. pasidaryti sustingusiam, nebeprogre-suoti�, stabaris �sudþiûvæs, be sulèiø�, stabas reikðmëmis �5. pa-ralyþius, apopleksija, 6. podagra, 7. stabligë�, á stabà pavirsti�sustingti� (LKÞ XIII 603, 604) bei pan. Bûdingà ðio prasmësatspalvio kraðtutinumà, maksimumà, iðsipildymà mena paly-ginimas: �N u s t ë b a u iðsigandæs, s u s t o j a u k a pn e g y v a s, negalëdamas pakrutint nei rankø, nei kojø� (Vo-

sylytë 171). Savo ruoþtu mirties simbolis yra kaulai, griauèiai,uþtenka prisiminti skeletà, turbût vienà ið pagrindiniø, áspû-dingiausiø mirties bei mirusiojo ávaizdþiø.

Kita vertus, kartu su V. Toporovu �galima prisiminti esmi-ná kraujo ryðá su gyvybine galia, kurios neðëju jis laikomas vi-sur � pradedant mitopoetiniais vaizdiniais apie þmogø bei gy-vybæ ir baigiant ðiuolaikine medicina� (Òîïîðîâ. ÈÑßÒ 49;plg. Becker 119 ir kt.). Biblijos þodþiais, �gyvybë kiekvienogyvûno yra jo kraujas� (Kun 17.14).

Kartu turint galvoje lietuviø kalbos þodþiø gyvybë, gyvatair gyvatë etimologiná tapatumà (Buck 195; Fraenkel 155; Sa-baliauskas. LKL 199; Zinkevièius II 240), þmogaus kûno stu-burà bei griauèius apraizgiusá kraujagysliø tinklà simboliðkaigalima prilyginti gyvatei, apsirangiusiai aplink medþio stubu-rà, kamienà (plg. Razauskas 11�19). Taip nustatome dar vie-nà paplitusá ir nemaþiau talpø, �ratà� simboliðkai atitinkantáávaizdá. Medþio horizontalus pjûvis iðties mena ratà: kamie-nas, stuburas � tai stebulë; ðakos � tai stipinai; o laja � ratlan-kis, tekinis, stuburà apsivijusi gyvata. (plg. Òîïîðîâ.Êð 19).

Ið tikrøjø visa, kas amþina, pastovu, tvirta, neiðjudinama,kam simboliðkai atstovauja rato stebulë ir kûno ar medþio stu-buras, yra, þinoma, patikima, taèiau nelabai gyva. Ir atvirkð-èiai: gyvybë, gyvata yra nepaprastai lanksti, permaininga, ne-su-stabdoma, nesuturima, slidi kaip gyvatë, uþtat kartu nepa-tikima, nenuspëjama, �klastinga� � kaip kad toji angis, kuriRojaus sode sugundë Ievà gyvenimui, lëmusiam jos su Ado-mu nuopuolá á ðá  k û n i ð k à, materialø pasaulá.

Kita vertus, gyvenimo prieðingybë mirtis kartu menad v a s i à. Anas, mirusiøjø pasaulis yra bûtent dvasiø, dvasi-nis pasaulis, o jo lietuviðkas pavadinimas dausos tiesiog yravienos ðaknies ir su veiksmaþodþiu dvësti, ir su daiktavardþiudvasia; plg. latviø dvçst �dvësti� ir dvçsele �siela� (Bûga I 553�554; Fraenkel 115; Karulis I 244; Sabaliauskas.LKL 84). �Be-veik ðventvagiðka lyginti, taèiau savo forma latviø kalbos þo-dis, reiðkiantis �siela�, yra artimiausias lietuviø kalbos þodþiuidvëseliena� (Sabaliauskas.IKJ 311). Ðia prasme ir dvësti reið-kia ne ðiaip sau stipti, mirti, bet esmiðkai �dvasëti�. A. Patac-ko ir A. Þarskaus þodþiais, �áveikæs  m i r t i e s  virsmà, þmo-gus, vis labiau skaistëdamas, kyla á  d v a s i n æ  bûtá� (Patac-kas, Þarskus. GV 10�13).

Savo ruoþtu ne tik mirtá, bet ir dvasià mena kaulai. Kau-lai, kadangi yra �uþ kitas kûno dalis sàlygiðkai kietesnë ir pa-tvaresnë medþiaga, todël laikyta a u k ð t e s n e i  b û t y b e ipriklausanèia dalimi� (Becker 112). Platonas tiesiog kaulusStraipsnio Ryto rato ritimai (Liaudies kultûra. � 1998, Nr. 3) tæsinys.

43

sieja su siela, gr. psychç, pvz: �Tuos kaulus, kuriuose sielosesama daugiausia, jis [Kûrëjas � D. R.] apklojo ploniausiumësos sluoksniu, o turinèius savyje maþiausiai sielos � sto-riausiu ir nepaprastai tankiu. /.../ Ðtai kodël ðlaunø, blauzdø,dubens, þasto bei dilbio kaulai, taip pat visi kiti kaulai, netu-rintys sunarstymø ir savo smegenyse slepiantys maþai sielos,taigi stokojantys gebëjimo màstyti, buvo dosniai padengti më-sa; ir atvirkðèiai, tai, kas savyje slepia protà, uþklota þymiaiplonesniu jos sluoksniu� (Platonas 133). Uþtat, A. J. Greimoþodþiais, �gyvuliø aukojimo atveju Graikijoje, kaip turbût irLietuvoje, laikomasi bendro principo: gyvuliø mësa skiriamaþmonëms valgyti, tuo tarpu dievams atitenka pati aukos esen-cija, jos ekstraktas � dûmai ir kvapai. Iðimtá èia sudaro tiktaikaulai, ypaè stambieji kaulai, kurie Graikijoje stropiai atski-riami nuo mësos ir sudeginami dievams. Lietuvoje tuo tarpu,kiek tai galima spræsti ið nesistematizuotø duomenø, kaulaikartais /.../ bûdavo ámetami á ugná ir sudeginami, o kitais atve-jais � kai aukojama Þemës dievybëms � uþkasami: atrodo,kad vienoks ar kitoks ritualas priklausë nuo dievybës, kuriaibuvo aukojama�. Toliau: �aukojimas juk yra valgio dalinima-sis su dievais, kuriø daliai paprastai priklauso dûmai ir kau-lai�. Taip pat �kaulø likimas vaidina lemtingà rolæ mirusioþmogaus bûklei nustatyti�, ir velionio �kaulø palaidojimas netik padeda fiksuoti vëlæ, iðlaikyti jos ryðá su buvusiuoju gyve-nimu, bet kartu ir lokalizuoja, �apgyvendina� jà netoliese�(Greimas 407�408, 460, 409). Sulig tradicine latviø pasaulë-þiûra irgi, �jei kûnas nepalaidotas su reikiamomis apeigomisbei tinkamoje vietoje, tai p r i e  k a u l ø  ar netoliese pasi-lieka siela. Siela klaidþioja a p i e  k a u l u s  ir vaidenasi�(ME II 192) ir pan.

Kaulø ryðys su dvasia ar siela, kaip kad matyti ir ið Plato-no citatos, didele dalimi pagrástas tuo, kad bûtent kauluoseslypi kûniðkasis �dvasios laidininkas� � smegenys: tiek apskri-tai kaulø smegenys, tiek stuburo smegenys, visø kûno nervøaðis � ðakoto medþio kamieno pati ðerdis, � tiek galiausiai gal-vos smegenys kaukolëje. Ið tikrøjø mësos daugiausia ant tøkaulø, kuriuose maþiausia smegenø, proto, sielos: galvos sme-genis gaubianti kaukolë maþne tik oda aptraukta, o dubenskaulus apatiniame stuburo gale dengia storiausias visame kû-ne mësos minkðtimas � uþpakalis.

Taigi oda yra nelyginant ratlankio padanga. Kaip, beje, irmedþio þievë � plg. liet. karnâ �2. berþo þievë, toðis�, bet ir �3.tekinio geleþinis lankas� (LKÞ V 309). Mësa, raumenys, krau-jas � pats ratlankis, skaidulø, sausgysliø stipinais pritvirtintasprie griauèiø, kaulø, galiausiai stuburkaulio. Kaulai, ypaè stu-buras yra bûtent stebulë, o smegenys � aðis, pati �rato siela�.Kad ir kokià kûno dalá imtume � stuomená, galvà, rankà, pirð-tà, � visur pjûvyje rasim tà patá �ratà�: vidury smegenys, gau-biamos kaulo, apipinto kraujagyslëmis ir apaugusio ávairausstorio mësa, dengiama odos, Be to, paþeidus smegenis, kad irkoks stiprus bei sveikas bûtø, kûnas nebepajuda � nusprûdæsnuo aðies geriausias ratas tenusirita nebent iki artimiausiogriovio. Kita vertus, tvirtai uþmautas ant aðies, ratas ilgai ið-lieka �gyvas�, rieda, tekinis teka � kûne vyksta gyvybæ laiduo-janti ir liudijanti kraujo, medþiagø apy-taka, savotiðka kraujoapeiga aplink stuburà, gyvatos ritimai aplink dvasià � aplinkPasaulio medá besiranganti gyvatë.

2. Spalvø ratas

Mësos, kraujo ryðá su gyvybe, o kaulø � su dvasia papildobûdinga atitinkamø spalvø simbolika. Kraujas ádëm raudo-nas, o kaulai � balti.

Kraujo spalva neretai atsispindi net paèiuose jo pavadini-muose. Ðtai sen. indø rudhirã- reiðkia ir �raudonas�, ir �kruvi-nas� bei tiesiog �kraujas�, sen. islandø roðra- �(uþmuðto, paau-koto gyvulio) kraujas�, rusø ðóäã tarmëse � �kraujas�, ir visiðie þodþiai giminiðki lietuviðkiesiems rudas, raudas, raudonas(Buck 206; Fraenkel 705; Mayrhofer III 67; Pokorny 872�873;Äàëü IV 108; Ôàñìåð III 459, 513). Kraujas � tai gyvybë,todël iðtekëjæs uþmuðto gyvulio ar nuþudyto þmogaus kraujasmena gyvybæ apleidþiant kûnà, taigi reiðkia mirtá � ne miru-siøjø pasaulá, ne dvasiø ir vëliø buveinæ, kaip antai kaulai, betmirtá kaip patá ávyká. Uþtat �raudona spalva, liepsnos ir krau-jo spalva, simboline prasme ambivalentiðka kaip ir pastarieji;teigiama: gyvenimo, meilës, ðilumos, didþiulës aistros ir vai-singumo spalva; neigiama: karo, griaunamosios ugnies jëgos,pralieto kraujo, neapykantos spalva� (Becker 211). Viena iðtokio ambivalentiðkumo apraiðkø, pavyzdþiui, yra ta, jog krikð-èioniø �kardinolai neðioja raudonus drabuþius, kad primintøkankiniø kraujà. � Taip pat ðëtonas, pragaro valdovas, ir ið-tvirkëlë Babelë apsirengæ raudonai: visa naikinanèios praga-ro ugnies jëgos ar nesuvaldomo gaðlumo ir aistrø iðraiðka�(Becker 211). V. Turnerio þodþiais, �dviprasmybë, ambivalen-tiðkumas, dvi prieðingos reikðmës kartu � ðtai kas bûdinga rau-donai spalvai /.../. Raudona � tai skiriamoji kraujo bei mësosspalva, kûno spalva. Todël ji mena agresijà bei kûniðkuosiusgeismus�, kaip antai Ievà sugundþiusi gyvatë. �Vyras þudo,moteris gimdo, ir abu ðie veiksmai susijæ su kraujo simboli-ka� (Òýðíåð 90). Raudona mena veiksmà, vyksmà, virsmà,permainà, kaità, judëjimà, tëkmæ, (kraujo) apy-takà tiesiogi-ne ir paèia plaèiausia perkeltine prasme.

Apskritai, pasak G. Beresnevièiaus, �meilë ir þudymas,gyvybë ir mirtis drauge gyvuoja jau nuo paleolito, kai þmo-gus suprato, jog gyventi jis gali tik þudydamas þvëris. Þudy-mas ir lytinis aktas buvo to paties fenomeno dalys, jie gimi-ningi. Abiejø lyèiø organø sàveika lytiniame akte asocijavo-si su þudymu, smeigimu á þvërá. Þaizda ir vulva iðoriðkai pa-naðios. Þvëris, kaip ir moteris, yra gyvybës ðaltinis, þvëristeikia maistà, moteris � kûdiká. Medþiodamas ir mylëdamasmoterá vyras elgësi taip pat� (Beresnevièius 28). Plg. rus.îxóòà �medþioklë�, bet kartu ir �ruja�, ir apskritai �aistra,noras� � ið õîòéòü �norëti� (Lemchenas II 586; Äàëü II 773;Ôàñìåð III 176). Visø ðiø kraðtutiniø gyvybës, gyvenimoreiðkiniø (plaèiausia prasme � valgymo ir meilës) bendrasvardiklis vienas: tai �raudonas� alkis, geismas, aistra � �krau-jo troðkimas� ir �kraujo balsas�. Tokia semantika tebeatsi-spindi ir kalboje. Jà, pavyzdþiui, liudija tokie þodþiai kaipsanskrito rúdhyate �geidþia, uþvaldo� ðalia minëto rudhirã-�raudonas, kruvinas; kraujas� (Êî÷åðãèíà 546) bei lietuviø3 raudyti �mëgti� ðalia 1 raudôti �raudonai daþyti� (LKÞ XI251). Ir, þinoma, �kà nors perdaþyti ar nudaþyti raudonaireiðkia atnaujinti  g y v y b æ� (Rubenis 62).

Tuo tarpu lietuviø kalbos þodis baltas remiasi ide. ðakni-mi *bhâ- reikðme �ðviesti, spindëti�, kaip ir sen. indø bhôti

44

�spindi�, bhâla- �spindesys�, graikø phaînein �ðvytëti, spindë-ti�, phãos �(dienos) ðviesa, spindesys�, phãlios �ðviesus, bal-tas� bei kt. (Buck 1054; Fraenkel 32; Karulis I 99, 104; Mayr-hofer II 493�494, 496�497; Pokorny 104�105, 118�119,Ôàñìåð I 149). Ir atvirkðèiai, lietuviðkiesiems ðviesus, ðvie-sa giminiðki þodþiai daugelyje kalbø þymi bûtent baltà spal-và, pvz.: sen. ind. úvùta- �ðviesus, baltas�, Avestos spaçta- �bal-tas�, gotø hweits, anglø white, vok. weiss �baltas� bei kt. (Buck1054; Fraenkel 1044, 1046; Karulis II 340; Mayrhofer III 404�406; Pokorny 628�629; Ôàñìåð III 576). Balta spalva aki-vaizdþiai mena ðviesà � taip pat ir perkeltine, dvasine pras-me. Balta spalva � tai �ðviesa, nuðvitimas, skaistumas, ne-kaltybë, dievotumas, ðventumas, dvasinis autoritetas. Bal-tas apdaras reiðkia skaistumà, nekaltybæ arba dvasios triumfàant kûno�, taèiau �Rytuose, kaip ir senojoje Graikijoje beiRomoje, baltâ buvo gedulo rûbø spalva� (Rubenis 60). Þo-dþiu, baltâ � tai �ðviesos, tyrumo ir tobulumo spalva�, o kar-tu �balta spalva buvo daþniausia aukojimui iðrinktø gyvuliøspalva [plg. dievams aukojamus baltus gyvuliø kaulus � D.R.]. Kunigas daþnai dëvi baltà drabuþá kaip aliuzijà, jog ðispalva simbolizuoja dvasià ir ðviesà, tuo paèiu motyvuotas irkrikðèioniø ðventøjø bei angelø vaizdavimas su baltais dra-buþiais; naujai pakrikðtytieji taip pat dëvëdavo baltà drabu-þá; apsireiðkiantis Kristus esàs �baltu kaip sniegas� apdaru/.../. Taèiau baltâ, kaip prieðprieða gyvybës spalvai raudonai,yra ir dvasiø, vaiduokliø spalva� (Becker 35). Plg. apie kau-lus besivaidenanèià mirusiojo vëlæ. Lietuvoje �dar XIX a.ákapiø ir gedulo spalva buvo balta. Nuo tø laikø ir likæs pa-protys, vaizduojant numirëlá, rengtis baltai ar gaubtis baltapaklode�, taèiau ir ðiuo atveju �balta spalva simbolizuojanaujos bûties tarpsnio pradþià, o juoda � þemiðko gyvenimopabaigà� (Patackas, Þarskus. MV 82; remtasi: Èilvinaitë).

Pagaliau �bãlta kaip ið Dievo trykðtanti ðviesa /.../ kartuyra tikrumo bei tiesos poþymis� (Òýðíåð 88), taigi dvasiostvirtybës, atsparumo permainø vëjams þymuo, kaip kad ir kû-no stuburas bei rato stebulë.

Galima nebent pridurti, kad liet. ðviesa bei kiti jam gimi-niðki �bãlta� reiðkiantys ávairiø kalbø þodþiai galiausiai remia-si ta paèia ide. ðaknimi, kaip ir liet. ðve¹tas, rus. ñâÿòóé �ðven-tas� bei kt. (Karulis II 337; Òîïîðîâ. ÈÑßÒ 31�32; t.p. ÎÐ37; t.p. *SVÆT- 215�216; t.p. ßÊ 29; apie Avestos sp�nta- =liet. ðventa- kaip dangiðkàjà, dieviðkàjà Ðviesà þr.: Corbin 271).

Taigi kaulas, stuburas � bãlta, o mësa, kraujas � raudóna.Simboliðkai siela � bãlta, o kûnas � raudóna; dvasia � bãlta; ogyvybë � raudóna. Dangus, Dievas � bãlta, o þemë, pasaulis �raudóna. Juolab kad, viena vertus, pats lietuviø kalbos þodisdievas, kaip ir jo indoeuropietiðkasis provaizdis *deiÙos �dan-gaus ðviesos dievas, ðviesus dangus�, remiasi ide. ðaknimi *dei-�skaisèiai spindëti, ðviesti� (Buck 1464; Bûga I 182; Fraenkel93�94; Karulis I 216; Maþiulis I 192; Pokorny 185�186; Saba-liauskas.LKL 72; ir kt.), sinonimiðka ide. ðakniai *bhâ- �ðvies-ti, spindëti�, ið kurios kilo liet. baltas. Kaip tik pastarosios ðak-nies þodþiu savo ruoþtu, pasitelkiant dargi poetiná sàskambá,Upaniðadose pavadinama aukðèiausioji dievybë Brahmanas,skr. brãhman-: �Jis kartu yra bhâmanî �ðviesa, spindesys�, ka-dangi ðvyti visuose pasauliuos� (ChU 4.15.4 // Radhakris-hnan.PU 416; þr. Mayrhofer II 495). O kita vertus, raudonâ,

raudâ, rudâ rûdâ � tai motulës Þemës kraujas, gyvybës ðalti-nis, pajëgus net mirusájá prikelti naujam gyvenimui, kaip irkapan = Þemës gimdon barstoma ochra (raudoni daþai). �Pa-laidojimai su ochra yra visuotinai paplitæ ir kai kur tæsësi ikipat ðio amþiaus. Taigi èia regime visuotiná tikëjimà gyvybæ tei-kianèiomis motinos þemës galiomis, kurios kraujas pajëgussugràþinti gyvenimà. Kaip kad gausus kraujo praradimas le-mia mirtá, taip þemës kraujas gali sugràþinti gyvybæ� (Boshier58; plg. Eliade 97�101; ir kt.). Be to, þemë sukasi aplink sau-læ, ðá dangiðkàjá ðviesos ðaltiná, nelyginant rato ratlankis apiestabilià, stovià stebulæ. Todël galima sakyti, jog stebulë sim-boliðkai yra balta, o ratlankis, tekinis � raudonas.

Paþvelgus á paèià þemæ kaip á ratà, galima tarti, kad ugni-në þemës ðirdis � tai stebulë, o skysta, tekanti, raudona magma,þemës plutoje sustingusi á rûdà, � tekinis. Pati þemës pluta,juoda, tàsyk prilygtø rato padangai. Motina Þemë paprastaiir vaizduojama raudonos, tamsiai raudonos iki juodumo arbatiesiog juodos spalvos, �tai bûdingos jos spalvos� (Jung. PAK159). Taigi turime dar vienà, ribinæ, spalvà � juodà.

Juoda spalva lyg ir nebepriklauso paèiam ratui, nebent tiek,kad þymi ir atstoja ribà, kur ratas susilieèia su �neratu�, orga-nizmas � su jam svetima aplinka, kosmosas � su chaosu. Ratostebulë mena bet kokios sistemos ar organizmo stabilø atra-mos taðkà, vientisumo aðá, o tekinis � jos gyvà apytakà,(apy)kaità, judëjimà. Juoda spalva tekiná dengianèiai padan-gai tinka dar ir todël, kad bûdvardis liet. júodas, kai kuriøkalbininkø (K. Jauniaus, S. Karaliûno) nuomone, etimologið-kai kaip tik syja su veiksmaþodþiu jud¸ti ir toliau, negana to,su jãuti �rausti, versti, maiðyti, netvarkà daryti, jaukti jovalà�(LKÞ IV 322) (Êàðàëþíàñ 129�137; þr. Karulis I 357; Ma-þiulis II 34). Juoda spalva tad savaime mena nedarnø, padri-kà, aðies nebevaldomà judëjimà, sàmyðá, netvarkà, jovalà, dum-pá � bûtent chaosà.

Taigi �juoda arba mëlynai juoda yra chaoso spalva� (Ru-benis 61). Ratas tarsi aplimpa dumblu, apsitraukia plonu dum-blo sluoksniu, kuris ir pridengia já nuo viso likusio dumblyno.Lyg suragëjæs, nejautrus, negyvas ðarvas vëþlá. Juoda spalvamena �tamsà, pirmykðtá chaosà, mirtá. Kaip gedulo spalva �prieðingai negu viltá skelbianti balta spalva � susijusi su nusi-vylimo skausmu� (Becker 99). Bãlta � tai dausos, dvasios val-dos, dvasinis pasaulis, galiausiai pati Dvasia, áveikusi mirtá.Júoda � tai dvasià iðleidæs negyvas kûnas, maita, palaikai, at-liekos. Tai ið apytakos rato iðtekëjusio, gyvastá, sielà praradu-sio, atðalusio kraujo kreðulys. Nuo aðies nusprûdæs, á griovánusiritæs ratas.

Apskritai �juodo simbolika reiðkia norimà arba nenorimàþûtá visko, kas juda, alsuoja ir yra savistovu.2 Bãlta ir raudóna,prieðingai, mena aktyvias bûsenas. Jiedu laikomi �turinèiaisgalios� �, ir ðitokia �trimis spalvomis iðreiðkiama patirtis yrabendra visai þmonijai� (Òýðíåð 92, 103). �Juoda spalva be-veik visur laikoma nakties, mirties, gedulo spalva; raudonareiðkia kraujà, ugná, aistrà; balta � ðvarà, ðviesà ir dþiaugsmà�(Becker 258). �Trijø spalvø raudona�juoda�balta sistema yrapagrindas jau ankstyvojo paleolito uolø tapyboje, todël visið-kai patikimai gali bûti laikoma bûdinga homo sapiens rûðiainuo pat archeologiðkai paliudytos jo gyvavimo pradþios�(Èâàíîâ. ÖÑ 167).

45

Turbût vienas ryðkiausiø ðios �trijø spalvø sistemos� pa-vyzdþiø bûtø senovës indø �gunos�, gunã-, paþodþiui �pluoð-tas; kokybë, ypatybë�. Trys gunos persmelkia visà indø pasau-lëþiûrà nuo pat Vedø laikø: tai baltoji guna sattvã-, paþodþiui�esatis, esmë�, þymi rimtá, ðviesà, skaistumà, skaidrø protà, sà-moningumà, nuðvitusià dvasià; raudonoji rãjas-, paþodþiui�raudonas�, þymi energijà, judëjimà, aistrà, nerimà; juodojitãmas-, paþodþiui �tamsa�, þymi inertiðkumà, nepaslankumà,vangà, tingulá, irimà (bûtent chaotiðkà ardantá �Brauno judë-jimà�). Ið trijø gunø �pluoðtø� suverptas ir suaustas visas ðispasaulis, tiek negyvoji gamta, tiek gyvos bûtybës, tiek galiau-siai þmogus, jo kûnas ir siela. Kiekvienà ðio pasaulio reiðkinásudaro visos trys gunos, taèiau nevienodu santykiu. (Þr.: BhG14.5�18 // Bukontas 447�449; Radhakrishnan. BhG 316�322,344; taip pat: Khanna 117, 133; Kramrisch 79�83; Êî÷åðãèíà193, 236, 536, 680; Òîïîðîâ.ÃÓ 340�341). Negyvojoje gam-toje vyrauja tãmas-, gyvoji gamta su savo �dþiungliø ástaty-mais� ákûnija rãjas- gunà, o þmogus dël jam bûdingos sàmo-nës atstovauja sattvã- gunai. Kitaip sakant, sàmonës, dvasiosdëka þmogus yra santykinai baltas santykinai raudonø gyvû-nø bei þvëriø ir juodø mineralø, akmens, þemës atþvilgiu. Pa-èioje þemëje deimantai, skaidrûs kristalai, visos ðviesios, bliz-ganèios medþiagos ákûnija sattvã- gunà; rûda, molis (ið kuriokaip tik Dievas nulipdë gyvø bûtybiø ir þmogaus kûnus) beipan. � rãjas- gunà; o dumblas, purvas, juodþemis � tãmas-.Þmonës irgi skirtingu laipsniu �balti�, �raudoni� ir �juodi�,destis kokia guna juose vyrauja: sàmonë, aistra ar buitinis bruz-dëjimas bei tingulys � poreikis suprasti, paþinti, ðviestis; po-reikis ásitvirtinti, ágyti galios ir valdyti; ar paprasèiausia dva-sios tamsa, akla tamsybë.

Pagal tai, kuri �spalva� vyrauja, þmonës indoeuropieèiøtradicijoje, pavyzdþiui, buvo skirstomi á tris luomus: balti þy-niai, raudoni kariai ir juoda prastuomenë, tamsuomenë. V.Ivanovo þodþiais, �hierarchinë indoeuropieèiø spalvø simbo-lika nustatoma aukðèiausiajam (þyniø) luomui priskiriant baltàspalvà, antram pagal reikðmæ visuomenës luomui � kariø �raudonà, kitas spalvas (daþnai mëlynà ar þydrà) taikant þe-mesniesiems luomams. Ði simbolika pakankamai aiðkiai atsi-spindi, viena vertus, indoiranënø, o kita vertus, keltø tradici-joje, plg. kad ir identiðkà baltà tiek brahmanø, tiek druidøspalvà� (Èâàíîâ.ÖÑ 166). Èia minëta mëlyna spalva atsto-ja juodai.3 Indijoje net patys luomai nuo seno vadinami þo-dþiu vãrËa-, paþodþiui �spalva, atspalvis� (Êî÷åðãèíà 567).Kariai jau Rig Vedoje vadinami �raudonaisiais� arba �rau-daisiais�, �rudraudoniais� (Åëèçàðåíêîâà 667). (Plg. Ant-rojo pasaulinio karo �raudonuosius� vienoje pusëje ir �rud-marðkinius� kitoje.) Keltuose þodis *roudh-, sen. airiø rúad�raudas� bûdingai reiðkë ir �didvyris, galingas karys, karalius�;daþnai raudonumà pabrëþia net patys airiø karaliø vardai, kaipantai Ross Rúad, Roth-rúad, Rúadchind, Rúadgal, tiesiog Rúad,ypaè ásidëmëtinas Rúad-ri, paþodþiui �raudasis karalius� arba,lietuviðkai, *Raud-rikis (dël antrojo dëmens baltiðkumo þr.Maþiulis IV 23, 26). (Plg. sen. ind. rãjas- gunà ir rôjan- �kara-lius� � skirtingø, nors gal ir susijusiø ðaknø þodþiai, þr. Mayr-hofer III 34 bei Pokorny 855). Panaðiai þyniø, dainiø (druidø,filidø) varduose daþnai pasitaiko dëmenys reikðmëmis �bal-tas� ar �ðviesus�, kaip antai Find Fili, Findoll su sen. airiø find

�baltas� ir pan. (Êàëûãèí 92�94; Êàëûãèí, Êîðîë¸â 43).Net Afrikoje tarp juodaodþiø �baltumas � tai visuomeniðkoþinomumo, vieðo pripaþinimo spalva�, todël �baltumas arba�skaistumas� /.../ reiðkia pripaþintà socialiná statusà� (Òýðíåð88, 89). Balti þyniai iðties yra tautos, visuomenës dvasia irstuburas, o narsios ir kilnios ðirdies kariai � jos raudona gyvy-binë galia ir karðtas kraujas.

Tos paèios trys spalvos ávairiais santykiais sudaro ir vienoþmogaus skirtingas bûsenas. Uþsikuitimas, bloga nuotaika, pri-slëgtumas, tingulys, aptemæs protas � tai júoda. Aistra, ver-þlus potraukis, jaudulys, judesys, postûmis, energija, galia �raudóna. Ákvëpta ramybë, aiðkumas, proto praskaidrëjimas,nuðvitimo valandëlë � bãlta.

Susikaupimui, sutelktam protiniam ar ðiaip dëmesio rei-kalaujanèiam darbui atitinkamai palankiausias rytas, pirmojidienos pusë, diena. Popiet, pavakary, vakare darosi vis sun-kiau iðlaikyti sutelktà dëmesá, susikaupti, nusëdëti, noris ver-èiau bëgti á þmones ir veikti, kalbëtis, bendrauti, �gyventi�. Irpagaliau naktá apleidþia jëgos, uþvaldo nuovargis, protas irkûnas apsunksta ir traukia gultis, susmukti, atsipalaiduoti beiuþsimirðti.

Èia vël gráþtame prie �gamtos ritmø�, bûtent prie �pa-ros rato�. Iðties diena yra balta � þodis diena, beje, remiasita paèia ide. ðaknimi *dei- �skaisèiai spindëti, ðviesti�, kaip irdievas (Buck 991; Bûga I 122; Fraenkel 93; Karulis I 215;Maþiulis I 189; Pokorny 183�186; Sabaliauskas. LKL 47; irkt.).4 Naktis � juoda, o vakaras � raudonas. Tokia spalvø sim-bolika, kadangi tiesiog akivaizdi, irgi yra visuotinë. Visamepasaulyje �baltumas mena dienos ðviesà� (Òýðíåð 88), irsaulë paprastai visur laikoma balta (ten pat; Rubenis 60).Ðtai Lietuvoje �uþtekanti Saulë lyginama su balta karve /.../.Pavyzdþiui, apie Tvereèiø sakoma: �Balta karvë subliovë �visas tvoras iðgriovë� � (Dundulienë 14). Kaip saulëtekio me-tas, baltas yra tad ir rytas. Kita vertus, þaros prieð saulei pa-tekant ir nusileidus � raudonos. Pasak N. Vëliaus, �prieð-prieða juoda�balta visai pagrástai gali bûti gretinama su nak-tis�diena. Toks gretinimas padeda nustatyti ir ðiø prieðprie-ðø tarpines grandis. Perëjimas ið dienos ðviesos á nakties tam-sà ir atvirkðèiai yra vakaro ir ryto brëkðma, þara. /.../ O vaka-ro ir ryto þarai bûdinga daugelis spektro spalvø, ið kuriø vy-raujanti yra raudona. Todël tarpinë spalva tarp juodos ir bal-tos galëjo bûti raudona /.../. Kad raudona spalva lietuviø liau-dies (kaip ir daugelio kitø indoeuropieèiø) buvo vidurinëprieðprieðos juoda�balta spalva, patvirtina mûsø tautosakair etnografinë medþiaga. Lietuviø liaudies pasakose, uþkal-bëjimuose daþniausiai pasitaiko ðios trys spalvos: juoda�rau-dona�balta arba mëlyna�raudona�balta (mëlyna spalva sa-vo reikðme daþnai atitinka juodà). Þr. lietuviø liaudies pa-sakà �Ragana praryja siuvëjëlæ�, kurioje raganos diena � bal-tas raitelis ant balto þirgo, naktis � juodas raitelis ant juodoþirgo, o auðra � raudonas raitelis ant raudono þirgo; pasakà�Naðlaitë ðulinyje�, kurioje mergaitëms daþniausiai siûlomosmëlyna, raudona ir balta dëþutë; kai kuriuos pasakos �Eþyskaraliaus þentas� variantus, kuriuose jaunikis eþys pas kara-liø atjoja pakaitomis tai ant raudono, tai ant mëlyno, tai antbalto gaidþio; dainà �Plaukia antelë, plaukia sieroji�, kuriojediena � balto ðilko tinklas, naktis � juodo, o auðra � raudono;

46

uþkalbëjimus apie baltà, mëlynà bei raudonà roþæ ir daugelákitø lietuviø tautosakos kûriniø� (Vëlius 36�37). Plg. liet.raudâ reikðme �3. þara, paðvaistë�, pvz.: �Jei ra÷dos greit pa-juosta, gali bûti kità dienà lytaus�; �Auðros rauda, paþaras�;�Ðiaurëje buvo didelës raudos� ir pan. (LKÞ XI 247). Prieð-auðriø rauda � nelyginant pasruvæs gimdyvës kraujas, prieðsaulei gimstant ið juodos þemës, juodos nakties; o vakarorauda � lyg mirtina kraujuojanti þûstanèios dienos þaizda.Prisiminkime minëtà kraujo ambivalentiðkumà: �Vyras þu-do, moteris gimdo, ir abu ðie veiksmai susijæ su kraujo sim-bolika� (Òýðíåð 90). Raudø kraujais pasruvusi, raudonagali bûti laikoma ir pati saulë (Becker 211; Rubenis 62;Òýðíåð 88, 94), taèiau ðis raudonis � ne jos prigimtinë spal-va, o tik atmosferos sluoksnio, laikinai jà apniaukusiø þe-mës miglø padarinys, tik dalinis aptemimas prieð panyrantið visiðkai baltos ðviesos á visiðkai juodà tamsà ir vël iðnyrantið jos, tik tarpinë spalva, tarpinë bûklë tarp nepridengto sa-vaiminio saulës spindesio danguje ir visiðkai jà uþstojusios,�prarijusios� þemës.

Saulë danguje, diena � tai pats Dievas, pati Dvasia; vidi-niame pasaulyje � pati þmogaus Siela, skaisti ir laisva, nuðvi-tusi Sàmonë. C. G. Jungas perpasakoja savo pokalbá su vie-nos Meksikos indënø genties vadu: �Kartà man sëdint ant sto-go su Ochwiay Biano prieðais tekanèià saulæ, jis, rodydamas ásaulæ, tarë: �Ar tas, kuris ðtai dabar kyla, � ne visø mûsø Të-vas? Kas gali tvirtinti kitaip? Kaip gali bûti kitas Dievas? Nie-kas negali be saulës� � (Jung. MDR 279). Ið tikrøjø �saulë � netik visos saulës sistemos centras bei aðis, bet ir visokerioposenergijos bei paèios gyvybës þemëje ðaltinis�, todël hinduiz-mo simbolikoje �saulë kaip dangaus ðviesulys � tai Saulës dievokûnas, didi vidinës dvasinës Saulës apraiðka� (Avalon 77). NetVakaruose �galø gale saulë ir protas susiejami taip glaudþiai,jog vëlyvosios antikos soliarinës ir sinkretinës teologijos virs-ta racionalistinëmis filosofijomis: saulë paskelbiama pasau-lio protu� (Eliade 112). XIX a. persø iðminèiaus Baha Ula-cho þodþiais, �þmogaus siela prilygsta saulei, o visi kiti pasau-lio daiktai � jo kûnui. /.../ Þmogaus siela � tai saulë, kuri ap-ðvieèia ir maitina jo kûnà. Tik ðitaip galima suprasti, kas taiyra siela� (Ïåçåøêÿí 70). Kai kuriose Afrikos tradicijose�þmogus moteryje uþsimezga á jà pataikius ryto saulës spin-duliui�, o �saulës spindulá ir þmogaus sielà þymi vienas ir taspats þodis� (Èâàíîâ. ÀÌ 88).5

Savo ruoþtu naktis þemëje � tai sielà prarijæs, uþvaldæs irnustelbæs kûnas; lavonas, prisikëlæs neilgam gyvenimui pasi-glemþtos, ákalintos ir pavergtos sielos sàskaita; bedvasë kru-tanti, spurdanti, kuðanti maita, þemës dulke buvusi ir þemësdulke virsianti. �Viskas, kas atsiranda poþemyje ar ið viso þe-mës viduriuose, yra Velnio reikalas ir jam priklauso� (Grei-mas 402). Reikia pastebëti ir tai, kad, pavyzdþiui, prûsø cawx(*kauks) �velnias� bei liet. kaukas �3. velnias� (LKÞ V 420)yra, ðiaip ar taip, bendraðakniai su lietuviø kûnas (Buck 199;Karulis I 436, 444; Maþiulis II 150, 169, 183; plg. Sabaliaus-kas. LKL 145, 166, 178, 195).

O saulëtekis bei saulëleidis, rytas bei vakaras � tai ðis �mar-gas pasaulis�, ið tamsos ir ðviesos sumieðtas; blogiausiu atveju� juodas pasidavimas kûniðkumui, buitiniam materializmui,nesàmoningumui, tamsai, vergystei, kasdienybës inercijai, t.y.

nusiritimas, latviðkai riets �saulëleidis�, vakaras; geriausiu � bal-tas gyvenimas su rytu, nuolatinë kova uþ dvasià, uþ sàmonin-gumà, uþ laisvæ, tiesà ir ðviesà; taigi � ristynës �galynëjimasis,imtynës, grumtynës� (LKÞ XI 964) �su velniu� uþ savo sielà.

Pasaulëvaizdis priklauso nuo sàmonës bûsenos, kurioje pa-saulis regimas. �Juodoje� bûsenoje, tarsi pro tamsius akinius,pasaulis atrodo kaip neáþvelgiamas chaosas. �Raudonoje� ið-ryðkëja tam tikra tvarka, taèiau þemë atrodo tebesanti pasau-lio bamba, aplink kurià visa kas sukasi, net ir saulë (kaip kad�normaliame� gyvenime, kur áprasta manyti, jog galva sukasiaplink pilvà, ir viskas priklauso nuo pinigø). Ir tik iðvydus tik-rovæ nuðvitusiu, skaidriu �Koperniko þvilgsniu�, paaiðkëja, jogvisas ðis margas pasaulis kartu su juodàja þeme tarsi rato teki-nis su padanga ið tikrøjø sukasi apie saulæ � baltàjà stebulædangaus vidury � pasaulio stuburà. Kaip tik ðiuo, �Koperni-ko� poþiûriu, kalbamos trys spalvos atitinka tris pagrindinesrato dalis: stebulë � bãlta; stipinai arba ir ratlankis � raudóna;ratlankis arba veikiau padanga, kas jau iðvis uþ rato � júoda.

Taigi trys spalvos sudaro ratà. Ir ðiaip jau toks spalvø iðsi-dëstymas ratu � visiðkai áprastas, savaime suprantamas daly-kas. Uþtenka ásivaizduoti koká nors ðviesos ðaltiná, ugná, þibu-rá, þvakæ tamsoje: kuo ðviesa ryðkesnë, tuo ji baltesnë paèia-me vidury, o blankdama toliau á ðalá � rausta, kol galiausiaivisai iðtirpsta juodoje tamsoje. Saulës ratas � tik pats iðkal-bingiausias pavyzdys.

PASTABOS:

1. Tarp kitko, ir pats þodis �centras�, t.y. centrum lotynø kalbojeyra reiðkæs �(vaisiaus) kauliukà� (Äâîðåöêèé, Êîðoëüêîâ153). Lotyniðkasis þodis atsirado ið graikiðko kéntron �akstis,geluonis, aðmuo, centras�, ðis � ið veiksmaþodþio kentéô �smei-giu, duriu, geliu�, o tos pat ðaknies graikø kontós reiðkia �virps-tis, strypas, kartis, stiebas� (Ten pat; Äâîðåöêèé 934, 968;Pokorny 567), taigi mena stuburà.

2. Nenoriu sutikti su ásivyravusia tarp kalbininkø nuomone, esàlietuviø þodis savistovus yra neteiktinas, nes nusiþiûrëtas nuoatitinkamai sudaryto tos pat reikðmës rusøñàìîñòîÿòåëüíûé (LKÞ XII 259; Pupkis 255). Nemanau,kad vietoje jo siûlomi þodþiai savarankiðkas bei nepriklauso-mas já atstoja.

Dël darybos, tai lygiai taip pat sudarytà þodá turi ir sans-kritas: sva-stha- �sveikas, linksmas, psichiðkai sveikas�(Êî÷åðãèíà 765). Negana to, ðis sanskrito þodis = lietuvið-kajam savi-stovus ne tik pagal sandarà, bet ir pagal abiejødëmenø etimologijà (Mayrhofer III 526, 566), vadinasi, yrajam net artimesnis uþ rusiðkàjá ñàìî-ñòîÿòåëüíûé su kitoskilmës pirmuoju dëmeniu. Plg. ir skr. sva-sthatâ �sveikata, ger-bûvis, ramybë� (Êî÷åðãèíà 766) = potencialiam liet. *savi-stata lietuviðkàjá bûdvardá atitinkanèia reikðme �savistovumoteigimas, tvirtinimas, gynimas� ar pan. � dël reikðmës plg. sta-tytis �20. rodytis kokiu, vaizduoti save kuo� ir �25. palaikyti,ginti, uþ-stoti� (LKÞ XIII 689) bei pan.; dël darybos plg. savi-staba, savi-raiðka bei pan. ir, kita vertus, nuo-stata, aki-statabei pan. (Galëtø bûti ir *sau-stata: plg. sau-stovus � LKÞ XII255.) Palyginimo su sanskritu gana, kad bûtø galima èia átartibendraindoeuropietiðkà darybos modelá, o toks modelis, netjeigu istoriðkai þodá savistovus ir laikytume nusiþiûrëtu (ko,

47

beje, ðiuo atveju grieþtai árodyti nebeámanoma), vis dëlto liu-dytø já tebuvus uþmirðtà arba, maþø maþiausiai, galintá gy-vuoti pilnaverèio naujadaro teisëmis. Plg. puikiai prigijusá sà-þinë, vartotà jau M. Maþvydo (Sabaliauskas. LKL 285), aptin-kamà tarp M. Petkevièiaus �Katekizmo� (XVI a.) �graþiø lie-tuviðkø þodþiø� (Zinkevièius III 199), taèiau irgi aiðkinamàesant nusiþiûrëtà, per slaviðkus ar germaniðkus atitikmenisiðsiverstà ið lot. conscientia (Fraenkel 768; Sabaliauskas. IKJ303; t.p. LKL 218). Nors ir ðiuo atveju tokiam aiðkinimui ga-lima rimtai paprieðtarauti. Plg. sanskrito saÇ-j¹ô arba saÊ-j¹ô �susiþinojimas, savæs þinojimas, sàmonë� (Radhakrishnan.PU 200, 247; Êî÷åðãèíà 679), abiem dëmenimis etimolo-giðkai sutampantá su lietuviø sà-þinë ir juolab sãn-þinë beisãn-þinia (LKÞ XII 141) (Fraenkel 753�754, 1310�1311;Mayrhofer I 429; III 434; Pokorny 376�377, 902�903; bei kt.).Negana to, atitinkamai sudarytas ir senovës airiø þodis coim-gne < *kom-g�en-®o-. Ðio sen. airiø coimgne atitikimas su sen.indø saÇj¹ô �gali bûti interpretuojamas kaip nuoroda á ati-tinkamà indoeuropietiðkà tradicijà� (Êàëûãèí 26).

Dël semantikos, tai savaiminio stovëjimo, stovëjimo savopaties galiomis prasmë yra tiesiog nepakeièiama. Ji remiasiarchajiðku visuotiniu �stovëjimo�, �statumo� kaip pilnaver-tës bûties � galios paèiam sau bûti � ávaizdþiu, atsispindinèiupagaliau net lytinëje simbolikoje (pastaràja prasme �savisto-vumas� itin ðmaikðèiai skiriasi nuo �savarankiðkumo�).

Mûsø atveju bûdvardis savi-stovus ypatingas dar ir tuo, kadjo antrasis dëmuo savaime mena bûdvardþius pa-stovus bei tie-siog stovus �I. nekintantis, pastovus, 2. tvirtai stovintis /.../, 3.nejudantis, stovintis, 4. statmenas, vertikalus� (LKÞ XIII 921�922), giminiðkus, kaip matëme, daiktavardþiams stebulë bei stu-buras (þr. Ryto rato ritimai // Liaudies kultûra. � 1998, Nr. 3).

3. Apskritai �mitologiniuose vaizdiniuose epitetas �mëlynas� me-na objektà priklausant poþeminiam pasauliui. Be to, senovësRusioje mëlyna spalva þymëjo visà tamsiàjà spektro dalá�(Àëåêñàíäðîâ 170). Latviø kalboje �juodas� reiðkia bûdvar-dis melns, tiesiog bendraðaknis su lietuviø m¸lynas; etimolo-giniai atitikmenys taip pat yra galø melinus �juoda spalva�,sen. indø malinã- �juodas, tamsus, neðvarus�, gr. mélas �juo-das�, molônô �(su)tepu� bei kt. (Buck 1055, 1058, 1083; Fra-enkel 430�431; Karulis I 580; Mayrhofer II 598; Maþiulis III125; Pokorny 720�721; Sabaliauskas.IKJ 120; LKL 175;Ôàñìåð II 563). Pagaliau net �Ðiaurës Amerikos indënai,kaip ir daug Afrikos genèiø, jauèia mëlynos ir juodos spalvøgiminystæ� (Òýðíåð 96), taigi jà galima laikyti visuotine.

4. Ðalia liet. diìvas ir dienâ plg. atitinkamai sen. ind. déva- �die-vas� ir dîna- �diena�, taip pat dyau- �dangus, dangaus dievas� ir�diena� (Mayrhofer II 41, 63�64, 70; taip pat þr. literatûrà teks-te prieð nuorodà).

Tarp kitko, lietuviø Dievas ir *Diena galëjo bûti dieviðko-ji pora � plg. romëniðkàjà etimologiðkai tapaèià dievø vardøporà Dianus (Jupiterio atitikmuo arba atstovas) ir Diana; grai-kiðkàjà Dzeuso (kilm. Diós) ir Dionës porà; juolab kad VedøDyaus galëjo bûti laikomas ir vyriðkos, ir moteriðkos lyties(Frazer 163; Keith 61, 95). Taip pat plg. giminiðkà su gr. Zeusetruskø griausmavaldþio vardà Tina, Tinia, italikø *Dinus �Ju-piteris� ið ide. *din- �diena kaip spindinèio dangaus ávaizdis�(Pokorny 186; Òîïîðîâ.ÁÄ 91).

5. Grynai poetiðkai, tiesiog ádomumo dëlei plg. (skirtingos kilmës!)liet. saulë ir vid. angl. soule (Buck 1088), angl. soul �siela�.

Paèioje lietuviø kalboje þodá saulë savo ruoþtu galima po-etiðkai suskaidyti (apie panaðiø skaidymø tradiciðkumà, archa-jiðkumà þr., pavyzdþiui, Êàëûãèí 31�59) á dëmenis sau- ir -lë,pirmàjá siejant su sangràþiniu ávardþiu sau, sav-æs arba savybi-niu sav-as (plg. sau-valia = savi-valë � LKÞ XII 228 ir pan.),taip pat su veiksmaþodþiais sav-ëti �bûti savais, artimais� (LKÞXII 249), sav-inti bei pan., o antràjá laikant, tarkim, veikëjopavadinimo priesaga (þr.: Ambrazas 119). Taigi Sau-lë poetið-kai iðties gali reikðti maþdaug tai, kas C. G. Jungo buvo pava-dinta vokiðkai das Selbst, angl. Self ir lietuviðkai paprastai ver-èiama þodþiu Savastis, � bûtent tikràjà þmogaus Sielà.

LITERATÛRA IR ÐALTINIAI:

Ambrazas S. Daiktavardþiø darybos raida. Lietuviø kalbos veiks-maþodiniai vediniai. � Vilnius, 1993.

Avalon A. The Serpent Power. � Bombay, 1918.Becker U. Simboliø þodynas. � Vilnius, 1995.Beresnevièius G. Sakralinis karo matmuo // Kultûros istorijos ty-

rinëjimai 3. � Vilnius, 1997.BhG � Bhagavadgyta, Bhagavadgîtâ.Boshier A. The Religions of Afrika // Arnold Toynbee, Arthur

Koestler, and others. Life after Death. � London, 1976.Buck C. D. A dictionary of Selected Synonyms in the Principal

Indo-European Languages. � Chicago, 1949.Bûga K. Rinktiniai raðtai. � T. I�III. � Vilnius, 1958�1961.Bukontas � Bhagavadgyta / Vertimas á lietuviø kalbà: Alfonsas

Bukontas // Pasaulinës literatûros biblioteka. Senovës rytøpoezija. � Vilnius, 1991.

ChU � Chândogya Upaniµad.Corbin H. Spiritual Body and Celestial Earth. From Mazdean

Iran to Shî�ite Iran. � London, 1990.Èilvinaitë M. Sarginimo, marinimo ir laidotuviø paproèiai // Gim-

tasai kraðtas. � Ðiauliai, 1943, Nr. 31.Dundulienë P. Lietuviø liaudies kosmologija. � Vilnius, 1988.Eliade M. Ðventybë ir pasaulietiðkumas. � Vilnius, 1997.Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. � Heidel-

berg, Göttingen, 1962�1965.Frazer J. G. The Golden Bough. A Study in Magic and Religion.

� London, 1995.Greimas A. J. Tautos atminties beieðkant. Apie dievus ir þmo-

nes. � Vilnius, Chicago, 1990.Jung C. G. MDR � Memories, Dreams, Reflections. � The Fon-

tana Library, 1974; PAK � The Psychological Aspects of theKore // Essays on a Science of Mythology by C. G. Jung andC. Kerényi. � Bollingen Series XXII, 1969.

Karulis K. Latvieðu etimoloìijas vârdnîca. � T. I�II. � Rîga, 1992.Keith A. B. The Religion and Philosophy of the Veda and Upa-

nishads. � London, 1925; Delhi, 1989.Khanna M. Yantra. The Tantric Symbol of Cosmic Unity. � Lon-

don, 1997.Kramrisch S. The Presence of Úiva. � USA: Princeton University

Press, 1992.Lemchenas � Rusø�lietuviø kalbø þodynas / sudarë Ch. Lemche-

nas. � T. I�IV. � Vilnius, 1982�1985.LKÞ � Lietuviø kalbos þodynas. � T. I�XVIII. � Vilnius, 1956�1997.Mayrhofer M. Kurzgefasstes etymologisches Wörterbuch des Al-

tindishen. A Concise Etymological Sanskrit Dictionary. � T.I�III. � Heidelberg, 1956�1976.

48

Maþiulis V. Prûsø kalbos etimologinis þodynas. � T. I�IV. � Vil-nius, 1988�1997.

ME � Mitologijos enciklopedija. � T.I. � Vilnius, 1997; Mitoloìijasenciklopçdija. � T. II. � Rîga, 1994.

Patackas A., Þarskus A. GV � Gimties virsmas. � Vilnius, 1990;MV � Mirties virsmas. � Vilnius, 1990.

Platonas. Timajas. Kritijas / Ið graikø kalbos vertë, ávadà ir pa-aiðkinimus paraðë Naglis Kardelis. � Vilnius, 1995.

Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. � T.I. � Bern, München, 1959.

Pupkis � Kalbos praktikos patarimai /sudarë Aldonas Pupkis. �Vilnius, 1985.

Radhakrishnan. BhG � The Bhagavadgîtâ / with an IntroductoryEssay, Sanskrit Text, English Translation and Notes by S. Rad-hakrishnan. � London, 1956; PU � The Principal Upani©ads /edited with introduction, text, translation and notes by S. Rad-hakrishnan. � London, 1968.

Razauskas D. Gyvybës medis // Liaudies kultûra. � 1997, Nr. 6.Rubenis � Senâs zîmes un simboli / sastâdîjis Andris Rubenis. �

Rîga, 1990.Sabaliauskas A. IKJ � Ið kur jie? Pasakojimas apie þodþiø kilmæ.

� Vilnius, 1994; LKL � Lietuviø kalbos leksika. � Vilnius, 1990.Vëlius N. Senovës baltø pasaulëþiûra. Struktûros bruoþai. � Vil-

nius, 1983.Vosylytë � Lietuviø kalbos palyginimø þodynas / sudarë K. B. Vo-

sylytë. � Vilnius, 1985.Zinkevièius Z. Lietuviø kalbos istorija. � T. I�VI. � Vilnius, 1984�

1994.Àëåêñàíäðîâ À. À. Êóëüòîâûå êàìíè ïñêîâñêîé çåìëè â

áàëòèéñêîé ïåðñïåêòèâå // Dangaus ir þemës simboliai. �Vilnius, 1995.

Äàëü Â. Òîëêîâûé ñëîâàðü æèâîãî âåëèêîðóññêîãî ÿçûêà.� Ò.I�IV. � Ìîñêâà, 1981�1982.

Äâîðåöêèé � Äðåâíåãðå÷åñêî�ðóññêèé ñëîâàðü / ñîñòàâèëÄâîðåöêèé È. Õ. � Ìîñêâà, 1958.

Äâîðåöêèé, Êîðîëüêîâ � Ëàòèíñêî�ðóññêèé ñëîâàðü / ñîñòà-âèëè Äâîðåöêèé È. Õ. è Êîðîëüêîâ Ä. Í. � Ìîñêâà,1949.

Åëèçàðåíêîâà � Ðèãâåäà. Ìàíäàëû I�IV / èçäàíèå ïîäãîòî-âèëà Ò. ß. Åëèçàðåíêîâà. � Ìîñêâà, 1989.

Èâàíîâ Âÿ÷. Âñ. ÀÌ � Àíòðîïîãîíè÷åñêèå ìèôû // ÌÍÌ.� Ò. I; ÖÑ � Öâåòîâàÿ ñèìáîëèêà â ãåîãðàôè÷åñêèõ íà-çâàíèÿõ â ñâåòå äàííûõ òèïîëîãèè. (Ê íàçâàíèþ Áåëî-ðóññèè) // Áàëòî�ñëàâÿíñêèå èññëåäîâàíèÿ 1980. � Ìîñê-âà, 1981.

Êàëûãèí Â. Ï. ßçûê äðåâíåéøåé èðëàíäñêîé ïîýçèè. �Ìîñêâà, 1986.

Êàëûãèí Â. Ï., Êîðîë¸â À. À. Ââåäåíèå â êåëüòñêóþ ôè-ëîëîãèþ. � Ìîñêâà, 1989.

Êàðàëþíàñ Ñ. Ê ýòèìîëîãèè ëèò. júodas �÷¸ðíûé� //Ýòèìîëîãèÿ 1975. � Ìîñêâà, 1977.

Êî÷åðãèíà Â. À. Ñàíñêðèòñêî-ðóññêèé ñëîâàðü / èçäàíèå3-å, èñïðàâëåííîå è äîïîëíåííîå. � Ìîñêâà, 1996.

ÌÍÌ � Ìèôû íàðîäîâ ìèðà. Ýíöèêëîïåäèÿ. � Ò. I. �Ìîñêâà, 1980; Ò. II. � Ìîñêâà, 1982.

Ïåçåøêÿí Í. Òîðãîâåö è ïîïóãàé. Âîñòî÷íûå èñòîðèè èïñèõîòåðàïèÿ. � Ìîñêâà, 1992.

Òîïîðîâ Â. Í. ÁÄ � Áàëòèéñêèå äàííûå î áîáðå âìèôîëîãè÷åñêîé ïåðñïåêòèâå (îïûò ðåêîíñòðóêöèè) //

Dangaus ir þemës simboliai. � Vilnius, 1995; Ãó � Ãóíà //ÌÍÌ. � Ò. I; ÈÑßÒ � Èç ñëàâÿíñêîé ÿçû÷åñêîé òåðìèí-îëîãèè: èíäîåâðîïåéñêèå èñòîêè è òåíäåíöèè ðàçâèòèÿ// Ýòèìîëîãèÿ 1986�1987. � Ìîñêâà, 1989; Êð � Êðóã //ÌÍÌ. � Ò. II; ÎÐ � Î ðèòóàëå. Ââåäåíèå â ïðîáëåìà-òèêó // Àðõàè÷åñêèé ðèòóàë â ôîëüêëîðíûõ è ðàííåëè-òåðàòóðíûõ ïàìÿòíèêàõ. � Ìîñêâà, 1988; *SVÆT � Îáîäíîì àðõàè÷íîì èíäîåâðîïåéñêîì ýëåìåíòå â äðåâíå-ðóññêîé äóõîâíîé êóëüòóðå � *SVÆT // ßçûêè êóëüòóðûè ïðîáëåìû ïåðåâîäèìîñòè. � Ìîñêâà, 1987; ßÊ � ßçûêè êóëüòóðà: îá îäíîì ñëîâå�ñèìâîëå // Áàëòî�ñëàâÿíñ-êèå èññëåäîâàíèÿ 1986. � Ìîñêâà, 1988.

Òýðíåð Â. Ñèìáîë è ðèòóàë. � Ìîñêâà, 1983.Ôàñìåð Ì. Ýòèìîëîãè÷åñêèé ñëîâàðü ðóññêîãî ÿçûêà. �

Ò. I�IV. � Ìîñêâà, 1996.

Symbolics of the wheel.The two examples.

Dainius RAZAUSKAS

The article consists of two sections. In the first sec-tion called �The body�wheel� the wheel is symbolicallyequalized to human body: the marrow corresponds tothe axis, bones, and the backbone to the hub, ribs andfibres to spokes, the soft tissues as well as the circulat-ing blood (Lith. apy-taka) to the rim (Lith. tekinis), and,eventually, the skin to the tyre of the wheel. Besides,bones symbolicaly mean death, the world of spirits, thatis, the Spirit (Lith. dvësti �to die, to croak� � dvasia�spirit�) while the blood means the vital power, vitality.

The second section of the article called �The wheelof colours� begins with the remark of bones being whiteand the blood being red. The white colour also sym-bolizes spirituality, that is, the spirit while the red col-our is the indication of vitality as well as of passion;besides, it is indicative of the bloody birth and death(in the sense of the act itself � but not of the �world ofthe dead� which is of white colour).

Consequently, according to an appropriate symbo-lics of the colours more various phenomena could becompared as well, for example, the periods of the day:day is of white colour, sunrise and sunset are red, andnight is black. The third colour, black, is the symbol ofpure corporealness, inanimate matter, of a dead andspiritless flesh. Such symbolics of the three colours isfrequent in India as well as throughout the whole ofthe world. As a separate case the colours might corre-spond to three social estates (those of priests, warriorsand farmers) etc. These three colours form the wheel,that is, the white colour corresponds to the axis andthe hub, the red to spokes, and the black colour corre-sponds to the tyre or to everything that is outside the�wheel�, outside the �cosmos�, i.e. to the �chaos�. It isevident in any instance of light. Likewise, the Coperni-can solar system is also the �wheel�.

49

IÐ GUDIJOS

Stereotipas �svastikos� simbolá tapatinti su atitinkamufaðistinës ideologijos bei praktikos aksesuaru � suprantamaspsichologinis stabdys � gerokai apsunkino ðio archajiðkosiosindoeuropieèiø pasaulëþiûros elemento tyrinëjimus ne tikBaltarusijoje bei buvusioje TSRS, bet ir visoje Europoje beiAmerikoje ir privertë nutylëti turtingà daiktinæ medþiagà.Tuo tarpu ðá simbolá derëtø nagrinëti konkreèiame istorinia-me kontekste, atsiþvelgiant ir á etninius, religinius bei psi-chologinius veiksnius.

Kaip þinoma, svastika (patá terminà mes pasisavinome iðsanskrito svastika-) yra nepaprastai senas simbolis, gausiaiaptinkamas visos Pietinës Azijos tautø ornamentuose bei rað-tuose. Itin bûdingas jis ir ten gyvavusioms religijoms. Hin-dai ir dabar já plaèiai tebenaudoja. Pavyzdþiui, hindø ekstre-mistai bûtent svastikomis primena apie save musulmonøkvartaluose.

Reikia turëti galvoje, jog hinduizmas � tai brahmanizmotransformacijos, ávykusios apie I m. e. tûkst. vidurá, padari-nys. Savo ruoþtu brahmanizmas � tai Vedø religijos, iðpaþin-tos atsikrausèiusiø Pietø Azijon arijø genèiø, ir vietiniø gy-ventojø dravidø tikëjimø sintezë. VI a. pr. m. e. kaip alter-natyva brahmanizmui iðsirutuliojæs buddhizmas irgi pasië-më svastikà sau uþ atributà. Kaip tik buddhistai kartu su sa-vo religija iðplatino ðá simbolá po Kinijà bei Japonijà,1 juoreikðdami pasveikinimà ir palinkëjimà gero. Taigi, juolab ne-sant faktø, liudijanèiø svastikà vartojus dravidus, galima tvir-tinti, kad ji Indijon buvo atsineðta indoeuropieèiø.

Be to, svastika sutinkama ne tik indoiranënø bei jiemsartimose srityse. Reèiau, bet pasitaiko ðis simbolis ir Afriko-je. O Ðiaurës Amerikos þemyne svastika iki pat Antrojo pa-saulinio karo buvo vienas ið svarbiausiø indënø navahø or-namento elementø. Toká svastikos paplitimà galima paaið-kinti ðio simbolio kilme ið visuotinai paplitusio kryþiaus, su-sijusio su ugnies iðgavimu. Tam, kad kryþium sudëti pagaliailaikytøsi, iðoriniai jø galai bûdavo uþlauþiami, taigi visa to-kia konstrukcija ágaudavo �kabliø kryþiaus� pavidalà. Kaikuriø Australijos genèiø ugnis ðitaip iðgaunama iki ðiol.2 Ga-limas daiktas, tokios pat kilmës ir baltarusiø ornamento sim-bolis . Funkciðkai susijusi su ugnies iðgavimu, svastikatad yra soliarinis þenklas, simbolizuojantis saulæ ir apskritaiugná, kuri, senoliø ásitikinimu, yra bûtent saulës dalelë.

�SVASTIKA� KAIP KOSMOLOGINISSIMBOLIS IR ETNINIS POÞYMIS

Alegas DZIARNOVIÈIUS, Ala KVIATKOUSKAJA

Veikiausiai dar prieð suskylant indoeuropieèiø vienybeisusiformavo dviejø pavidalø svastikos: 1) tiesiog kryþius su ávienà ar kità pusæ (pagal laikrodþio rodyklæ arba prieð) sta-èiu kampu uþlauþtais galais; 2) ið vieno taðko �iðaugusios�keturios þmogaus kojos.3

Antikoje svastika pasirodo ant kai kuriø graikiðkø vazø,sicilietiðkø monetø. Pas krikðèionis svastika pateko dviemkeliais: ið antikinio pasaulio ir ið vietiniø Vakarø Europosreligijø. Neatsitiktinai svastika jau III m. e. a. gerbta Maþo-sios Azijos krikðèioniø,4 pieðta katakombose, kuriose gyve-no pirmosios Romos krikðèioniø bendruomenës. Krikðèio-nys ðá simbolá perëmë �gama kryþiaus� vardu, crux gammata� jame buvo áþvelgiamos keturios galais sujungtos graikið-kos raidës �gama� � ir suteikë jam iðganingosios Dievo ma-lonës reikðmæ (pamatas � ta pati saulë, visam kam þemëjeteikianti gërá ir gyvastá). Bûtent ðia reikðme svastika gausiaipasirodo Vakarø Europos viduramþiø meno paminkluose:XII�XIV a. bronziniuose antkapiuose, kunigø apdaruose irt.t. Taèiau arði tarpkonfesinë kova bei atitinkamø klasikiniøformø kryþiaus kanonizavimas svastikà iðstûmë.

Viduramþiais svastika buvo paplitusi ir musulmonø ðaly-se. Pavyzdþiai � ornamentas su svastika Ðirdaro medresëjeSamarkande bei jos atvaizdai ant Aukso ordos monetø (Tak-tamyðo 1380�1390 metø anoniminis atspaudas, Giulistanas).5

Nauja susidomëjimo svastika banga Europoje prasidëjoXIX a. Klasicizmà pakeitusi eklektika siekë suderinti ávai-rius praëjusiø epochø bruoþus, ir ne visuomet atsitiktinai. Ávaizduojamojo meno sistemà, tik jau su maþesne ideologinepotekste, tapo átraukta ir svastika, visø pirma pradëta nau-doti maþosiose architektûros formose, dekore ir dekoraty-viniame taikomajame mene. Be to, eklektikai bûdingi, o taivisiðkai suprantama, ávairesni svastikos tipai, pavyzdþiui, �ða-kotasis (ãàëiíàâû) kryþius�, kitados paplitæs tarp galø(ãàëà¢).6 Tipiðkas pavyzdys � namas Nr. 13 Perðamaiskosgatvëje Mogiliove.7

Po 1917 m. Vasario revoliucijos Laikinoji vyriausybë,pareiðkusi ketinimà rûpintis liaudies gerove, nutarë pasi-telkti tam tikslui ir senàjá soliariná simbolá. Jo atvaizdas pa-sirodë ant vadinamøjø dûmkø � kupiûrø po 250 bei 1000rubliø.8 Po spalio ávykiø, pinigø klausimui iðkilus visu aðtru-mu, taèiau esant silpnai materialinei bazei, buvo nuspræsta

50

IÐ GUDIJOS

kol kas toliau leisti tokius paèius, kaip ir Laikinosios vy-riausybës, popierinius piniginius þenklus. Panaudotos net-gi tos paèios spausdinimo staklës, tie patys antspaudai.9 Ikipat 1921 m. liepos tebespausdintos ir �dûmkos� su svasti-ka. Tarybø valdþios nuomone, tokia simbolika neprieðta-ravo revoliucijos tikslams. Ðios kupiûros buvo iðimtos ið apy-vartos tik iki 1922 m. spalio. Svastikos bûta ir ant tø kupiû-rø, kuriø kliðes Laikinoji vyriausybë paruoðë ateièiai, 1918-iesiems metams. Tarybø valdþia jas pradëjo spausdinti 1919-aisiais. Soliarine simbolika buvo paþymëtos abi stambiau-sios ðios serijos kupiûros � po 5000 ir 10 000 rubliø, paleis-tos apyvarton 1920 m. gruodyje Liaudies komisarø tarybos1919 m. spalio mënesio dekretu.10

Kaip tik tuo metu Europoje pakilo susidomëjimas indo-europieèiø klausimu ir, savo ruoþtu, arijiðka simbolika. Tailiudija ir pasirodþiusi K. Jaegerio knyga �Dël kabliø kryþiausistorijos bei simbolikos�,11 kurioje apþvelgiama visa anks-tesnë svastikos raida.

Antrame XX a. ketvirtyje svastikos likimas smarkiai pa-sisuko. Kurdami savo ideologijà vokieèiø naciai kartu rûpi-nosi ir simbolika bei ritualais. Siauriems ideologiniams tiks-lams buvo panaudojamos ir mokslo þinios. Taip tapo suab-soliutinta viena ið etnografijos mokslo darbiniø hipoteziø,indoeuropieèiø protëvyne spëjanti esant Ðiaurës Vokietijà.Prancûzø raðytojas bei sociologas J. A. Gobineau ir angløgermanofilas H. S. Chamberlenas dar XIX a. antroje pusëjesukûrë arijø rasës teorijà, pasak kurios, vokieèiai esà tikriejisenosios indoeuropieèiø protautës, jos nordiðkojo elito pa-likuonys.12 Visa tai ir davë pagrindà vokieèiø faðistams svas-tikà padaryti savo partijos simboliu. Paskui ji tapo átrauktair á valstybiná herbà, atsirado ant kariuomenës vëliavø. Taipprasidëjo svastikos diskreditacija, kurios europieèiø akysejau nereabilitavo në faðizmo karinis sutriuðkinimas. Matyttodël, kad apskritai simbolio poveikis þmogaus psichikai daugstipresnis uþ idëjø bei lozungø poveiká. �Freudo�marxizmo�mokyklos atstovas Reichas toká pasàmoniná svastikos povei-ká aiðkino tuo, kad ji esà simbolizuojanti lytiðkai susijungu-sius du kûnus. Jo nuomone, ðiuo simboliu naciai veikë masi-nës psichologijos gelminá, pasàmoniná lygmená.13

Senovëje svastikos bûta paplitusios ir tarp baltø, o ge-riausiai, itin iðraiðkingais dekoratyviniais pavidalais jà ið-saugojo latviai.14 Gausiai svastika baltø naudota dekoraty-vinëje taikomojoje dailëje: metalo dirbiniuose, audiniuo-se, droþyboje. Dar anksèiau ðis þenklas kaltas akmenyse,kuriø funkcinë paskirtis ne visiðkai aiðki. Esama duomenø,jog tokiais akmenimis galëjo bûti þymimos þemës valdos.15

Gana pagrástas atrodo tvirtinimas, jog atitinkamai iðdësty-ti ðie akmenys galëjo atlikti ðventyklos funkcijas,16 kur bû-davo atnaðaujama, tuokiamasi.17 Senieji latviai svastikà pa-þinojo kaip �ugnies kryþiø�, latviø mitologijoje priskiria-mà aukðèiausiam baltø dievui Perkûnui (lat. Pçrkons, pr.Percunis), kuriam ji nenusileido ir savo populiarumu.18 Svas-tikos ornamentas paèiomis ryðkiausiomis lytimis gyvavo lat-viuose iki pat XX a. Vienas ið tokio simbolikos pastovumo

1 pav. Svastikos pavidalo atspaudas ant puodynës dugno, XI�XII a., Zas-lavlis, piliavietë: ØòûõࢠÃ. Â. Ãîðîäà Ïîëîöêîé çåìëè. � Ìèíñê, 1978.� Ñ. 125. � Ðèñ. 53:19.

2 pav. T. p., XI�XII a., Volkovyskas, piliavietë: Çâÿðóãà ß. Ã. ÄðåâíèéÂîëêîâûñê. � Ìèíñê, 1975. � Ñ. 71. � Ðèñ. 25:17.

3 pav. Puodynës dugnas su svastika, XIII a., Kastykiø k., Vileikos raj., Mins-ko apsk., pilkapis: Çâÿðóãà ß. Ã. Âåðõíåå Ïîíåìàíüå â IÕ�ÕIII ââ. �Ìèíñê, 1989. � Ñ. 102. � Ðèñ. 58.

4 pav. T. p., XII�XIII a., Perevozo k., Glybocko raj., Vitebsko apsk., pilka-pis: Äó÷ûö Ë. Ó. Êóðãàí ¹ 11. � Medþiaga neskelbta.

5 pav. Matrica su svastika, XII�XIII a., Maskavyèiø k., Breslaujos raj., Vi-tebsko apsk., piliavietë: Äó÷ûö Ë. Ó. Áðàñëà¢ñêàå Ïààçåð�å ¢ IÕ�ÕIIIñòñò. � Ìåíñê, 1991. � Ñ. 62. � Ìàë. 35:2.

6 pav. Molinis verpstukas su svastika, I m. e. tûkst. pirmoji pusë, Malyðkiøk., Vileikos raj., Minsko apsk., piliavietë: ÌiòðàôàíࢠÀ. Ð. Æåëåçíûé âåêñðåäíåé Áåëîðóññèè. � Ìèíñê, 1978. � Ñ. 81. � Ðèñ. 30:16.

7 pav. Svarelis su svastika ið pirklio kapo, XI a. pradþia, Drazdovo k., Tala-èinsko raj., Vitebsko apsk., kapavietë: Ëÿ¢êî Â. Ì. Òîðãîâûå ÑâÿçèÂèòåáñêà â Õ�ÕVIII ââ. � Ìèíñê, 1989. � Ñ. 13. � Ðèñ. 2.

8 pav. Plytelë su svastikos atspaudu, XII a., Polockas, statybinë medþiaga:ØòûõࢠÃ. Â. � Medþiaga neskelbta.

9 pav. Svastikos pavidalo atspaudas ant puodynës dugno, XIV�XVI a., Loc-kas, Valoþisko raj, Minsko apsk., piliavietë: Ñàãàíîâè÷ Ã. Ì., Áîõàí Þ. Ì.Äðåâíåïîëîöêîå êàìåííîå çîä÷åñòâî // Áåëîðóññêèå äðåâíîñòè. � Ìèíñê,1967. � Ñ. 291. � Ðèñ. 4:3.

10 pav. Puodynë su svastika ant ðono, III tûkst. pr. m. e., Naèios k., Varana-vo raj., Gardino apsk., palaidojimas, atrado Øóêåâi÷ Â. À.: Ñïèöèí À. À.Ìîãèëüíèêè ñ êàìåííûìè êèñòàìè â Âèëåíñêîé ãóá. // Èçâåñòèÿ èìï.Àðõåîëîãè÷åñêîé êîìèññèè. � Âûï. 12. � ÑÏá., 1904. � Ñ. 27. � Ðèñ. 3.

11 pav. Kaktos papuoðalas ið spaustiniø skardeliø su svastika, XII�XIII a.,Kukliø k., Varanavo raj., Gardino apsk., akmenø kapas: Êâÿòêî¢ñêàÿ À. Â.

12 pav. Liejimo formelë su svastika, I-ojo m. e. tûkst. treèias ketvirtis, Ukliøk., Breslaujos raj., Vitebsko apsk., gyvenvietë: Øàäûðà Â. I. Medþiaga ne-skelbta.

13 pav. Ðukos su svastika, t.p., piliavietë, t. p.

51

IÐ GUDIJOS

Baltarusija priklauso Pabaltijo istoriniam kultûriniamregionui. Savo ruoþtu svastikos ant ávairiausiø radiniø èiaþinomos nuo seniausiø laikø. Pavyzdþiui, V. A. Ðukevièiausakmenø kape ties Naèios gyvenviete aptikta molinë urna.Urnos aukðtis siekë 8,3 cm, plotis � 12, 3 cm, o ornamentàsudaro keturios sveikos ir dvi dalinës (t.y. su viena kryþmabe galø) svastikos (10 pav.). Þinomos svastikos ir ant verps-tukø, randamø ankstyvojo geleþies amþiaus gyvenvietëse (pa-vyzdþiui, ties Malyðkiais bei Taimanavu � 6 pav.). Mûsø at-veju Taimanavo radinys ypaè svarbus, nes atstovauja Ada-mensko gyvenvietës tipo kultûrai, iðkilusiai Zarubinecø irvietinës baltiðkos Dnepro�Dauguvos kultûrø sàveikoje.23

Svastikos priskyrimas jai turi mums iðimtinæ reikðmæ. Kurkas daugiau radiniø su svastikomis viduramþiø archeologi-niuose paminkluose (þr. 1 þemël.). Kaip matyti ið pavyzdþiø,svastikos atvaizdai pasitaiko ant kuo ávairiausiø daiktø � ke-ramikos dirbiniø (daþniausiai ant puodynës dugno), verps-tukø, papuoðalø ir t.t.

Baltarusijoje susiklostë ypatinga padëtis. Pirma, svastikaaptinkama tik grynai baltiðkuose palaidojimuose. Antra, Zas-lavlyje rastas keraminio dirbinio dugnas su svastikos pavida-lo atspaudu; keraminiai dirbiniai su svastikomis taip pat þi-nomi ið Volkovysko, Losko bei pilkapiø ties Kastykiais (Vi-leikos raj.); svastikos atvaizdas matyti ant XI a. pirmosiospusës svarelio (7 pav.). Jau B. Rybakovas pagrástai árodë, jogtokie atspaudai � tai meistrø þymës,24 vadinasi, veikiausiaijie atspindi vietinæ dailës tradicijà. Paþymëtina, kad ir savoprasmæ svastikos simbolis Baltarusijoje iðlaikë iki pat Naujø-jø laikø, kà liudija svastikos pavidalo atspaudai ant XVII a.pirmosios pusës plytø ið Ðventosios Dvasios cerkvës Vorðoje.

Genetiðkai susijusi su svastika ir atitinkama trijø ðakøfigûra � ugnies bei namø þidinio þenklas. Ties Polocku rastatrikampë bronzinë plokðtelë ið XIII a. ketvirto deðimtmeèiosu kaip tik tokiu ornamentu � trimis uþsuktomis áraiþomis.

XIX a. Polesëje svastikas etnografai yra pastebëjæ anttrobø lëkiø, ant krikðèioniðkø atvaizdø.

Baltarusiø liaudies mene ant rankðluosèiø bei prijuos-èiø, paprastai iðsiuvinëta raudonais medvilniniais siûlais,svastika aptinkama iki pat XIX a. vidurio. Tokie siuvinëji-mai þinomi ið Mogiliovo, Lunineco apskrièiø. XIX a. pabai-goje ðis þenklas randamas iðaustas ant dvinyèiø rankðluosèiø.Tokie rankðluosèiai þinomi ið dabartiniø Minsko bei Gardi-no apylinkiø (V. Fadzejevos informacija, Baltarusijos moks-lø akademija, Etnografijos ir folkloro institutas).

Ádomiø pastebëjimø leido padaryti ir baltarusiø ornamen-to analizë. J. Siargejenka iðskyrë tris lokalines sritis (2 þe-mël.): pietvakariø (riba � linija per Vysokoje, Pruþanus, Be-riozà, Lagiðinà, Luninecà, Pinskà), ðiaurës rytø (riba � linijaper Rosonus, Polockà, Vitebskà, Leznà) ir Vidurio Baltaru-sijos, uþimanèià visà likusià ðalies teritorijà.26 Kitiems orna-mento motyvams visose trijose srityse ið esmës sutampant,pastebima þymi svastikos bei kryþiaus pastorintais rombið-kais galais persvara ðiaurës rytø srities ornamentuose, o piet-vakariø srityje svastika iðvis nepasitaiko.

2. þemël. Lokalinësornamento zonos pagalJ. Siargejenkà:

� ðiaurësrytø

� VidurioBaltarusijos

� pietvakariø

1. þemël. Radiniø susvastika Baltarusijojepaplitimas.

paaiðkinimø galëtø bûti tas, kad, vokieèiams pavergus lat-viø gentis, visa pastarøjø tautinë kultûra susitelkë bûtentliaudies kûryboje, rutuliojusioje (o visø pirma � siekusiojeiðsaugoti) tradicinio liaudies meno laimëjimus. Baltijos pa-mary rasti keramikos dirbiniai su kalendoriniais þenklais19

liudija, kad svastika baltø naudota ir uþ kalendoriná þen-klà. Dël paties svastikos pavadinimo, tai latviuose bûta bentkeleto jo atmainø. Tai ir �ugnies kryþius�, ir �Perkûno kry-þius�, ir deivës �Laimos kryþius�.20 Esama net klasifikaci-jos, sulig kuria svastika, nukreipta pagal laikrodþio rodyk-læ, � tai laimës (t.y. Laimos) kryþius, o nukreipta prieðin-gai, prieð laikrodþio rodyklæ, t.y. kairën, � ugnies kryþius,bûtent svastika.21 Nors ugnis ir ðiaip susijusi su Laima: ug-nies þidinyje koja judinti nevalia � galima iðmuðti Laimaiaká. Nakèiai ið ugnies reikia iðimti akmenëlius � kad Lai-mai bûtø minkðta miegoti.22 Be to, latviø liaudies prieþo-dis byloja, jog �viena pliauska nedega�, � ugná dera kûren-ti kryþmai viena ant kitos sudëtomis malkomis.

Kitokia padëtis slavø srityse. Nepaisant þymiø mitologi-niø bei kalbiniø paraleliø su indoiranënais, svastikø èia ga-na reta, o aiðkiai iðreikðtø ðio simbolio pavyzdþiø, taip pla-èiai þinomø baltuose, neaptinkama iðvis.

52

IÐ GUDIJOS

Palyginus archeologinæ bei etnografinæ medþiagà darosiaiðku, kad svastika paplitusi kaip tik ten, kur labiausiai te-bebuvo jauèiamas baltiðkasis substratas (ypaè Polocko þe-mëje). Kadangi I ir II m. e. tûkstantmeèiø sandûroje slavøsvastika bevartota menkai, galima manyti, jog meistras, sa-vo keraminá dirbiná uþantspaudavæs ðiuo þenklu, arba patsbuvo baltas, arba itin artimai susijæs su baltø kultûra. Tradi-cinis liaudies ornamentas susiklostë bûtent vietinës baltø tra-dicijos ir slaviðkø reminiscencijø sàveikoje. Ornamento tipølokalizacija, ið svastikos paplitimo arealo kone visai paðali-nusi pietvakarinæ sritá, kai kuriø tyrinëtojø kaip tik laikomàslavø protëvyne, patvirtina tokias iðvadas.

Baltai, susidarant baltarusiø etnosui, áneðë didþiulá indë-lá. Taigi senoji svastika Baltarusijos teritorijoje � baltø kul-tûrinës tradicijos (o kartu ir pagonybës) simbolis.

Apibendrinant galima pasakyti, jog svastika, kitados pri-klausiusi visai indoeuropieèiø bendrijai, vëliau perëjo atski-rø indoeuropieèiø tautø þinion, kuriø buvo vartojama ne-vienodai aktyviai. Ðiam simboliui suteikiama prasmë kai kurkito ir net deformavosi. Nepaisant didelio paplitimo, svasti-ka tam tikrais atvejais gali bûti laikoma etniniu poþymiu.Baltarusijos teritorija tam pavyzdys.

Ið gudø (baltarusiø) kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS

Versta ið: Àëåã Äçÿðíîâi÷, Àëà Êâÿòêî¢ñêàÿ.�Ñâàñòèêà� ÿê êàñìàëÿãi÷íû äû ýòíàâûçíà÷àëüíû

ñûìáîëü // Êðû¢ÿ. � Ìåíñê, 1994, ¹1, ñ. 75�88.

NUORODOS:

1. Ýíöèêëîïåäè÷åñêèé ñëîâàðü Áðîêãàóçà è Åôðîíà. � Ò.ÕÕIÕ. � Êí. 57. � ÑÏá., 1900. � Ñ. 71�72.

2. Íåéõàðäò À. À. Çàãàäêà �ñâÿòîãî� êðåñòà. � Ìîñêâà,1963. � Ñ. 10; Íåéõàðäò À. À. Ïðîèñõîæäåíèå êðåñòà. �Ìîñêâà, 1975. � Ñ. 8.

3. Ýíöèêëîïåäè÷åñêèé... � Ñ. 71�72.4. Ramsay W. M. Studies in the History and Art of the Eastern

Roman Provinces. � London, 1906. � P. 18�33.5. ßíèíà Ñ. À. Ìîíåòû Çîëîòîé Îðäû èç ðàñêîïîê è ñáîðîâ

Ïîâîëæñêîé àðõåîëîãè÷åñêîé ýêñïåäèöèè íà Öàðñêîìãîðîäèùå â 1959�1962 ãã.

6. O czi Kryýa w czasach przedchrzeúcijañskich. � Warszawa,1890. � S. 84�85.

7. V. Kalinino informacija, uþ kurià autoriai jam nuoðirdþiai dë-koja.

8. Kowalski M. Znaki pieniæýne ZSRR. 1917�1982. � Warsza-wa, 1983. � S. 47�49. [Nuo dûmâ, rus. äôìà � Rusijos parla-mento, paleisto bolðevikø, pavadinimas. � D. R.]

9. Ãóñàêîâ À. Ä. Î÷åðêè äåíåæíîãî îáðàùåíèÿ Ðîññèèíàêàíóíå è â ïåðèîä Îêòÿáðüñêîé ñîöèàëèñòè÷åñêîéðåâîëþöèè. � Ìîñêâà, 1946. � Ñ. 109.

10. V. Rabcevièiaus informacija, kuriam autoriai reiðkia padëkà.11. Jaeger K. Zur Geschichte und Symbolik des Hakenkreuzes. �

Leipzig, 1921.12. Ëåìåøîíîêñ Ä. Ïðîêëÿòèå // Ðîäíèê. � Ðèãà, 1988, ¹ 6,

ñ. 55.

13. Òàðàñîâ Ê. Å., Êåëüíåð Ì. Ñ. �Ôðåéäî�ìàðêñèçì� î÷åëîâåêå. � Ìîñêâà, 1989. � Ñ. 123.

14. Ëåìåøîíîêñ Ä. Min. veik. � Ñ. 57.15. Ýíèíüø Ã. ×òî ñêðûâàþò ïèñüìåíà? // Ðîäíèê. � Ðèãà,

1989, ¹ 1, ñ. 36�38.16. Âèêñ È. Çíàêè íà êàìíÿõ // Ðîäíèê. � Ðèãà, 1988, ¹ 6, ñ.

32�33.17. Ýíèíüø Ã. Min. veik. � Ñ. 39.18. Ëåìåøîíîêñ Ä. Ten pat.19. Ðûáàêîâ Á. À. ßçû÷åñòâî äðåâíèõ ñëàâÿí. � Ìîñêâà,

1981. � Ñ. 323.20. Ýíèíüø Ã. Çàãàäêè çíàêîâ // Ðîäíèê. � Ðèãà, 1988, ¹ 1,

ñ. 34, 37�38.21. Klçtnieks V. Senku raksti. � 1964. � L. 108.22. Ãðàâèòèñ Â. Õîðîøî çàáûòîå ñòàðîå // Ðîäíèê. � Ðèãà,

1990, ¹ 3, ñ. 35.23. Ìèòðîôàíîâ À. Ã. Æåëåçíûé âåê ñðåäíåé Áåëîðóññèè.

� Ìèíñê, 1978. � Ñ. 117�118.24. Ðûáàêîâ Á. À. Ðåìåñëî Äðåâíåé Ðóñè. � Ìîñêâà, 1984.

� Ñ. 176.25. Øòûõîâ Ã. Â. Äðåâíèé Ïîëîöê IÕ�ÕIII ââ. � Ìèíñê,

1975. � Ñ. 69.26. Ñåðãååíêî Þ. Ã. Î ëîêàëüíûõ îñîáåííîñòÿõ áåëîðóñ-

ñêîãî íàðîäíîãî îðíàìåíòà // Ýòíîãåíåç áåëîðóñîâ. Òåçè-ñû äîêëàäîâ íà êîíôåðåíöèè ïî ïðîáëåìå �Ýòíîãåíåçáåëîðóñîâ� 3�6 äåêàáðÿ 1973 ã. � Ñ. 184�185.

FROM BELARUS

�Swastika� as cosmological symboland ethnical sign

Aleg DZIARNOVICH,Ala KVIATKOUSKAYA

In the second half of this century the investiga-tions on the sign of swastika were burdened becauseof it being related with the Second World War Ger-man Nazism. However, the sign itself is exception-ally old and archaic; it has nothing in common withthe ideology or practice of the 20th century. Its nameis of the Sanskrit origin. It came from India and asearly as the beginning of our era spread throughoutthe whole of Asia together with the Buddhism,moreover, it was known to the ancient inhabitants ofAmerica. It is supposed that swastika was brought toIndia by Aryans, that is, by the ancient Indo�Euro-peans. To this day, swastika in folk ornamentationhas been preserved by distinct Indo�European peo-ples, and it is also widespread in some areas of Eura-sia. First and foremost, the Balts and Latvians par-ticularly should be mentioned among them. It turnedout that the spread of the sign of swastika in the ter-ritory of the present Belarus is indicative of the den-sity as well as of the influence of the Baltic substra-tum upon the formation of the ethnicity of Belarus.Thus, swastika might be considered the ethnical sign.The present Belarus is the example of this.

53

IÐ GUDIJOS

Viduramþiø liaudies kultûrà Lietuvos Didþiosios Kuni-gaikðtystës teritorijoje tirti gana sunku dël raðytiniø ðaltiniø,atspindinèiø tos �folklorinës�, �nebyliosios� daugumos veik-là, stygiaus. Tad ypatingà vertæ turi �burtininkø�, �raganø�bylos, kurios iðliko to meto �miestø� knygose.

Noras tirti tradicinæ magijà, burtininkavimà neatsitikti-nis, nes tà sritá �visada sàlygoja pasaulio aiðkinimo sistema�(1; 162), tad ji padeda tiksliau suprasti viduramþiø visuome-nës mentaliná modelá.

Burtininkavimo terminas plaèiàja prasme nusako bet ko-kius maginius veiksmus, nepriklausomai nuo jo subjekto(burtininkas, raganius, þiniuonis), pritaikymo objekto (oras,derlius, sveikata ir t.t.) bei tikslo lauþyt ar gerinti esamà tvar-kà. Burtininkas � þmogus, sugebantis atlikti tokius veiksmus.

Ikikrikðèioniðkais laikais maginë veikla, kuri turëjo sàly-goti darnø, pilnavertá þmoniø kolektyvø gyvavimà kosminiøvertybiø sistemoje, be abejo, buvo þiniø, palaikanèiø ryðá sudievais, reikalas. Ankstyviausiais viduramþiais aukðèiausio-jo þynio vaidmená galëjo perimti genties ar jø junginio pa-saulietinis valdytojas (kunigaikðtis). Ðá teiginá visiðkai patvir-tina þymiausio krivièiø kunigaikðèio Vseslavo Briaèislavovi-èiaus (Vseslav Briaèislavoviè), 1044�1101 metais valdþiusioPolocke, gyvenimas ir veikla. Net pats jo atëjimas á pasaulásiejamas su maginiais veiksmais: �Já gi pagimdë motina nuoburtø� (ot volchovanija � 2; 37). Jo veiklos pobûdis nenu-ginèijamai ágalina apibûdinti kunigaikðtá kaip burtininkà. By-linoje �Volch Vseslavoviè� (þodis volch ðiame kontekste aið-kinamas ir kaip þinys, ir kaip kunigaikðtis � L. G.), kuriosveikëjo tapatumas kunigaikðèiui Vseslavui nenuginèijamas(3; 43�44), randame þiniø, kaip Vseslavas Briaèislavovièiussëmësi þynio �gudrybiø�:

O ir buvo Volchas deðimties metøTuo metu pasisëmë Volchas iðminties:O ir pirmos iðminties mokësi �Pavirsti kilniuoju sakalu.Kitos tai iðminties mokësi jis, Volchas �Pavirsti vilku pilkuoju,Treèios tai iðminties mokësi Volchas �Pavirsti bëru tauru � auksaragiu.

(4; 162)

Esybës, kuriomis mokëjo pasiversti kunigaikðtis, bylinojeminimos neatsitiktinai. Jos liudija apie Vseslavo maginæ ga-lià atstovauti visoms pasaulio sandaros sferoms. Natûralu,

BURTININKAVIMAS KRIVIÈIØ ÞEMËSETrumpa istorinë apþvalga

Uladzimeras LOBAÈIUS

kad Vseslavo Briaèislavovièiaus valdymo metais stabmeldið-kos tradicijos krivièiø þemëse nebuvo persekiotos, kaip kadKijeve, Novgorode, Rostovo�Suzdalës þemëse. Tad þinomasXII a. krikðèionybës skelbëjas Kirilas Turovskis (Kiriil Turovs-kij) su kartëliu pastebi, kad vietiniai gyventojai, �palikæ Dievà,(...) ieðko prakeiktøjø bobø burtininkiø�. Valdantiesiems vislabiau krikðèionëjant, þyniai palaipsniui buvo iðstumti ið vieðogyvenimo, bet fiziðkai sunaikinti nebuvo, ir tai lëmë magijosþiniø perdavimo nepertraukiamumà. Naujomis sàlygomis,ypaè kaimo bendruomenëse, kriviai ágavo naujus vardus(�vedliai�, �þiniuonys�, �raganiai�...), bet savo � tarpininkøtarp Dievo ir þmoniø pasauliø � funkcijas ið esmës iðsaugojo.

Deja, XII�XV amþiais raðytiniø þiniø apie burtininkavi-mà krivièiø þemëse labai skurdu, bet XVI�XVII amþiø teks-tai jau átikinamai patvirtina, kad ikikrikðèioniðkoji praktika,stabmeldiðkas mentalitetas dar buvo akivaizdûs. Taip Miko-la Gusovskis (Mikola Gusovskij) �Giesmëje apie stumbrà�(1523 m.) pastebi:

Mûsø kraðtas � keisèiausiø stebuklø ir másliø prieglobstis:

Ar taip panorëjo dievas, kad laisvëj viskas jameIr augtø, ir þûtø, ar tai kaþkieno burtøJëga èia viskà uþmetë � neþinau.Daþnai su nerimu galvoju: kuo gi paaiðkintiJëgà, kurià jame ágavo uþkeikimai ir þolës,Giesmës ir þodþio magija? Nëra mums atsakymo.Ir turi pripaþinti: mes dar vaikaiKrikðèioniø pasaulyje ir tikim Medëjos pasakomis.

(5; 130)

Vakarø Europoje burtininkavimas aiðkintas pirmiausiakaip nusikaltimas prieð Baþnyèià, o burtais uþsiimanèius as-menis teisë inkvizicijos teismai, miriop pasiuntæ tûkstanèiusþmoniø: pavyzdþiui, vien nedideliame vokieèiø miestely Kved-lenburge vienà dienà buvo sudegintos 133 raganos (6; 49).

Aplinkiniams kenkusiø burtininkø þiauraus baudimo at-vejø bûta ir krivièiø þemëse, bet teismuose vadovautasi daþ-niausiai tradicinës (neraðytos) teisës normomis. Ðia prasmebûdingas burtininkø teismas, 1615 metais ávykæs Magûnø kai-me Breslaujos paviete (krivièiø ir lietuviø kultûrø sàveikossrity). Minëto kaimo valstieèiai átarë Sofijà Sunian, Jurgelioþmonà, ir jos sûnø Gasiulá, kuriuos liudininkai kaltinæ: �Oko gi tu, Gasiuli, prie gyvuliø, vaikðèiojanèiø po laukà, gyva-te nuogas ant pilvo ðliauþioji? Tai ne á gera! Tu, matyt, turë-jai gyvulius gadinti ir uþburti!� (7; 547).

54

IÐ GUDIJOS

Netrukus buvo nustatytas ir dar vienas átariamasis � Tume-lis Pavlovièius Daradundënas. Ðio kaltë buvo ta, kad kilæs iðgalingos burtininkø giminës, kurios �daugiau nei trisdeðimt(!) asmenø sudeginta uþ burtininkavimà� (7; 547). Bûtina pa-stebëti, kad viduramþiais kilmë ið burtininkø giminës buvorimtas kaltës árodymas (8; 31). Dar ir ðiandien Baltarusijoskaime esama tikëjimo, kad itin galingi burtininkai negali mirti,savo jëgos neperdavæ vaikams ar giminaièiams. Archajiðkasteismo Magûnuose elementas � átariamieji iðbandyti vande-niu. Manyta, kad kaltæ ar nekaltumà gali paliudyti aukðèiau-sios ðventos galios, tarp kuriø ir vanduo. Taigi iðbandymasbuvo pagrástas ásitikinimu, kad vanduo, kaip �ðvari, ðventa�stichija, atstumia, negali priimti �juodøjø, piktøjø� jëgø.

�Kad ásitikintø sprendimo tikrumu, visi valdininkai, pa-ruoðæ valtá (...) suriðæ juos tris, po vienà nuleido á vandená.Dukart ámesti, jie nenuskendo, todël valdininkai ir nuspren-dë, kad visi trys � kalti ir visi trys � burtininkai. Po to visi(...), kad ásitikintø, ar teisûs, iðrinkæ... Janutá Paðkená, apiekurá þinojo esant teisø þmogø, suriðo já ir kaip tuos tris nu-leido á vandená. Ir ðtai Janutis Paðkenis, nuleistas á vandená,bemat ëmë grimzti á dugnà (...) já vos iðgelbëjo. Ir visi pra-kalbo, kad jis nekaltas, o tie trys kalti� (7; 547).

Tokio árodymo ir kaltinamøjø prisipaþinimo su kaupu uþ-teko, kad burtininkai bûtø nuteisti sudeginti. Taip prakti-kuota visoj Europoj ir buvo pagrásta ikikrikðèioniðkus laikussiekianèiu tikëjimu, kad ugnis � galingiausia apvalanèioji sti-chija. Tarp baltarusiø toks ásitikinimas iðliko ir XX a.: �jei kànori apvalyti, meta á ugná� (9; 26). Ádomu ir tai, kad Gasiulábei Tumelá á ugná metë pririðæ prie kopëèiø, nes manyta, kadbûtent kopëèiomis siela greièiau pateks á dangø (10; 221).

Breslaujos bylos iðskirtinis bruoþas (palyginti su panaðiombylom Vakarø Europoje) buvo tas, kad èia nuteistøjø artimiau-si þmonës nebausti (nei turto atëmimu, nei kitaip). Ðtai Tume-lio þmonai su sûnumi ir dukra, iðgavus ið jø paþadà, kad �ne-kerðys ir nekerës nei Magûnø kaime, nei kitur þmonëse� (7;549), buvo ásakyta tik persikelti pas giminaièius á Drukðius.

Ið Breslaujos bylos suþinome ir apie labai sudëtingà ma-ginio veiksmo (burtininkavimo) mechanizmà. Sofija Sunianprisipaþásta, kad �burtus� (drobiná maiðelá su kanapiø grû-dais) gavo ið Daradundëno �uþ kraujo nuleidimo darbà�. Ðimoteris, matyt, ir anksèiau kerëjo, tik silpniau: buvo þiniuo-në. Ádomu, kad tie �burtai� � ne tik medþiaginës priemonës,ágalinanèios maginá poveiká, bet ir tam tikras þinojimas (grei-èiausiai � magijos þodiniø formuliø), kuriø pagalba jie �at-gaivinami� ir pasiunèiami norimu bûdu. �Ne visada jie (bur-tai � U. L.) matomi, bet per metus kartà du matomi ðliau-þiantys ir vienà kartà jie spieèia kaip bitës. Ir mes apðeriam irapnuodijam vienà kartà per metus, nes raganavimui yra sa-vas laikas (...). Ir gadinau að gyvulius jaunaty (mënulio fazë �U. L.) barstydama po þolæ ðienapjûtëj� (7; 548). Tai anaiptolneatsitiktiniai þodþiai, �nes magija, bûdama neatskiriama pa-saulio apytakos dalis� (1; 164), priklauso ne nuo þmogauságeidþiø, bet pirmiausia nuo visatos ritmø. Dauguma burti-ninkavimo atvejø paprastai sutapo su reikðmingiausiomis se-nojo tikëjimo ðventëmis (Kupoliø, Kalëdø, Velykø...), kai su-

aktyvëja kova tarp nedarnos, griaunanèiøjø jëgø ir logoso(kosminës darnos). Neatsitiktinis ir burtininkavimas jauna-ty. Mûsø protëviø ásitikinimu, ir gamtai, ir sociumui mënulisturi visai realø poveiká (ðito neneigiama në ðiandien). Bet di-dþiausia jo jëga � augimo fazës metu. Tad ir magijos veiksmai(burtai kreipiantis á jaunatá, bûrimai ðvieèiant jaunaèiai ir pan.)tada paveikiausi. Tà patvirtina ir Fiodorovskis, esà raganosgali raganauti tik jaunaty arba per Kupoles (10; 81).

Burtininkø gretinimas su chtoniðkomis ar nakties bûty-bëmis (rupûþe, gyvate, pelëda ir t.t.) yra bendraeuropietið-kas, tad neatsitiktinai tai minima ir krivièiø (baltarusiø) ðal-tiniuose. Pavyzdþiui, uþkalbant uþkerëtà gyvulá sakoma: �Priekarvutës sëdu, nieko nebijau � nei gyvaèiaus burtininko, neigyvatës burtininkës� (11; 60).

Ðiuo atveju bûdingas yra mënulio ir gyvatës sugretinimas:�Mënuo (jaunas) � tai gyvatës iðèiulpta saulë� (12, 235). Beto, tikëta, kad �gyvatës ágeltieji jaunaty retai pagydavo� (13;199). Gasiulio nuogumas, gyvûniðki judesiai, naktis � visa tailiudija jo ryðá su gamtos, chaoso pasauliu, prieðingu kultûrossferai. Neatsitiktinai gebëjimà suprasti þvëriø, paukðèiø, me-dþiø kalbà liaudis priskiria bûtent burtininkams (10; 90).

Breslaujos byla patvirtina ir dar vienà iðskirtiná, krivièiøteritorijoj bûdingà poþymá: skirtingai nei Vakaruose, kur Baþ-nyèia moterá matë kaip galimø nuodëmiø indà, nelabojo ar-timiausià padëjëjà ir raganà (to iðdava � deðimtys tûkstanèiøinkvizicijos sudegintø, nukankintø moterø), krivièiø þemësestipriausi (�uþsigimæ�, �paveldëjæ�) burtininkai, þiniuonys bu-vo vyrai. Ðtai keli pavyzdþiai. Maksimo Znako (!) inkvizicijosteisme Gardine (1691 m.) paaiðkëjo, kad jis buvo mokytas�geriausio vyriausiojo burtininko Rasolo, galëjusio pasiøstiligà, atimti karviø pienà, turëjusio þoliø, kuriø pagalba galëjopasiteisinti prieð teismà, kad ir kuo nusikaltæs� (14; 6).

Pinsko apylinkëse (1699 metø byla) visagaliais burtinin-kais garsëjo Griðka Ðtupakas, Kirilas ir Chviodaras Adamo-vièiai (Griðka Ðtupak, Kirill i Chviodar Adamovièi). Pasta-rieji mokëjæ pagadinti gyvulá, mirtinai apraganauti kiekvienàþmogø, uþkalbëti taip, kad girnos paèios maltø grûdus, kadmuzikantui nebegrotø dûda (dûdmaiðis). Bûdinga, kad po-nas Duboveskis, kuriam priklausë ðie valstieèiai, taip ir neið-davë jø teismui, matyt, bijodamas burtø kerðto (22; 513�514).

Minsko paviete 1622 metais �nusikaltimo vietoje� buvosulaikytas burtininkas Borisas Slavikovièius (Boris Slaviko-viè), kuris per Rasas (!), �prirovæs rugiø su stiebais ir ðakni-mis, praskëlæs mietà drebuliná nemaþà ir á tà mietà tø rugiøidëjæs... po kapu... uþkasë...� (22; 263), turëdamas tikslà uþ-leisti ant lauko ðeimininko � Fiodorovièiaus � bëdà. Teismodokumentuose ypaè atkreiptas dëmesys á tai, kad Slavikovi-èius burtininkavimo iðmokytas nuo senø laikø ir ne pirmàkartà tuo uþsiimàs.

Visame Polocke garsëjo burtininkas Vasilis Brykunas (Va-silj Brykun), prieð kurá teisme 1643 metais liudijo 15 þmoniøir kuris galëjæs, þiûrëdamas á dangø, ið vienos vietos á kitàpermesti veþimà malkø (16; 342�346).

Perpratæ daugybæ magijos bûdø, burtininkai, be abejo, netik kenkë, bet daþnai ir padëdavo þmonëms, net ir intymioj

55

IÐ GUDIJOS

srity. Pavyzdþiui, ponia Feresova, ðeðias savaites po vestuviøneturëjusi lytiniø reikalø su vyru, kreipësi á �visose apylinkë-se� þinomà burtininkà Karpà. Ðiam uþteko tik kartà pliaukð-telëti jaunavedei per strënas, ir abu sutuoktinius apëmë tokiaaistra, kad jau nebetvërë në iki savo lovos nusigauti (17; 516).

Padëtis, kai stipriausi burtininkai, þiniuonys buvo vyrai,krivièiø þemëse iðsilaikë ir XIX, ir net XX a. Aukðèiausioskokybës, �uþsigimæ� burtininkai paprastai buvo bitininkai,piemenys, malûnininkai, kalviai, taip pat muzikantai (daþniau-siai dûdmaiðininkai) � þmonës, nuolat turëjæ ryðá su pagindi-nëmis stichijomis (ugnimi, vandeniu...), apskritai � su gamtair, be abejo, bent kiek paþinæ ðventumà. Stipriausieji ið ðiøtarpininkø aptarnaudavo labai plaèias apylinkes. Áþymaus þi-niuonio Tito Staroseljskio (Tit Staroseljskij, � Vialiþo pavie-tas) paslaugomis kasmet tarp 1910�1920 metø pasinaudoda-vo apie 600 þmoniø, atvaþiuodavusiø net 150�200 km. Tarpjø bûta ne tik valstieèiø, bet ir miestieèiø, ir net dvarininkø(17; 19). Burtø tradicija nenutruko ir po Antrojo pasauliniokaro. 1960�1970 metais burtininko Dalmano (Glubokoje kai-mas) pagalbos þmonës atvaþiuodavo ið 5�6 gretimø rajonø irnet ið Latvijos. Miorðèinoj po karo garsëjo burtininkas Droz-das (Drozd), kuris, vietiniø liudijimu, mokëjo gydyti beveiknuo visø ligø, turëjo neátikëtinø telepatijos sugebëjimø, galë-jo, priðaukæs liûtá su kruða, sunaikinti rugiø laukus.

Iki ðiol Beðenkovièiø rajone þmonëms padeda ið savo pro-tëviø þiniuonystæ paveldëjæs Senis Makaras (Ded Makar).Galima bûtø vardinti deðimtis ir ðimtus labiau ar maþiau þi-nomø þiniuoniø ir burtininkø, kurie iki ðiø dienø gyvena kiek-viename Krivièiø Padvinës kaime. Burtininkavimo, magijostradicijø pastovumas vienos giminës rëmuose, perimamu-mas �vyrø linija� verèia manyti, kad krivièiø þemiø burtinin-kai (þiniuonys) yra palikuonys tø senøjø þyniø, kriviø, kurie,ásigalint krikðèionybei, neiðnyko be pëdsakø, o formaliai pa-keitæ statusà, liko gyvais tarpininkais tarp þemës ir dangaus,þmoniø ir visatos.

Ið rusø kalbos vertë Liudvikas GIEDRAITIS

NUORODOS:

1. Ãóðåâè÷ À. ß. Ïðîáëåìû ñðåäíåâåêîâîé íàðîäíîé êóëü-òóðû. � Ìîñêâà, 1981.

2. Àïîâåñöü ìiíóëûõ ÷àñîó // Áåëàðóññêàÿ ñòàðàæèòíàÿëiòåðàòóðà. � Ìiíñê, 1990.

3. Ðûáàêîâ Á. À. ϸòð Áîðèñëàâîâè÷. Ïîèñê àâòîðà �Ñëîâàî ïîëêó Èãîðåâûì�. � Ìîñêâà, 1991.

4. Ñåðäöà èç êðåïêîãî áóëàòà. � Ìîñêâà, 1990.5. ÃóñîØñêi Ì. Ïåñíÿ ïðà çóáðà // Áåëàðóñêàÿ ñòàðàæèòíàÿ

ëiòàðàòóðà. � Ìiíñê, 1990.6. Ëîçèíñêèé Ñ. Ðîêîâàÿ êíèãà Ñðåäíåâåêîâüÿ // ß. Øïðåí-

ãåð, Ã. Èíñòèòîðèñ. Ìîëîò âåäüì. � Ìîñêâà, 1992.7. Ãiñòîðûÿ Áåëàðóñi ó äàêóìåíòàõ i ìàòýðûÿëàõ. Ò. I. �

Ìiíñê, 1936.8. Êàíòîðîâè÷ ß. Ñðåäíåâåêîâûå ïðîöåññû î âåäüìàõ. �

Ìîñêâà, 1990.9. ÑåðæïóòîØñêi À. Ïðûìõi i çàáàáîíû áåëàðóñàØ ïàëÿøó-

êîØ. � Ìiíñê, 1930.

10. Federowski M. Kud Biaùoruski. T. 1. � Kraków, 1897.11. Çàìîâû. � Ìiíñê, 1992.12. Äîáðîâîëüñêèé Â. Í. Ñìîëåíñêèé ýòíîãðàôè÷åñêèé ñáîð-

íèê. ×. I. � Ñàíêò Ïåòåðáóðã, 1891.13. Íèêèôàðîâñêèé Í. ß. Ïðîñòîíàðîäíûå ïðèìåòû è ïîâåðüÿ,

ñóåâåðíûå îáðÿäû è îáû÷àè, ëåãåíäàðíûå ñêàçàíèÿ î ëèöàõè ìåñòàõ. � Âèòåáñê, 1897.

14. Jodkowski Józef. O czarowniku Znaku na inkwizycji w Grod-nie w 1691 r. � Lwów, 1932.

15. Àêòû, èçäàâàåìûå Âèëåíñêîþ àðõåîãðàôè÷åñêîþ êîìèñ-ñèåþ. (ÀÂÀÊ). Ò. ÕVIII. � Âèëüíî, 1891.

16. Àðõåîãðàôè÷åñêèé ñáîðíèê äîêóìåíòîâ, îòíîñÿùèõñÿ êèñòîðèè Ñåâåðî�Çàïàäíîé Ðóñè. Ò. I. � Âèëüíî, 1867.

17. Øëþáñêi À. Ìàòýð�ÿëû äëÿ âûâó÷ýííÿ ôàëêë¸ðó i ìîâûÂiöåáø÷ûíû. ×. I. � Ìiíñê, 1927.

FROM BELARUS

Practising magic in the areas of Krivichi(Balto-Slavik substratum of Belarus)

A short historical commentary

Uladzimer LOBACH

The term of witchcraft in a wider sense means magicacts that are not dependent on the subject, object or theattempt to change the established order either into worseor better. The sorcerer is a man who practises magic and iscapable of doing magic acts.

Throughout the pre-Christian period the magic activi-ties was the matter of prophets due to which human com-munities� harmonious existence was to be ensured in thesystem of cosmic values.

With the Christianity prophets were gradually banishedfrom public life, however, they were not physically dam-aged, and the uninterruptedness of magical knowledge wassecured by this. Under new conditions the Kriviai (Lith.pagan prophets) were renamed and called by the names ofleaders, wisards and the like. In spite of that their functionas a mediator between people and God was preserved.

The knowledge from the written sources on the witch-craft of the 12th � 15th centuries in the areas of the Krivichiis very scanty, nevertheless, the texts of the 16th�18th cen-turies testify to the fact that the mentality caused by theancient faith was vital there.

In Western Europe people used to be convicted ofwitchcraft in inquisitorial courts; the most frequent andsevere penalty would be burning at the stake.

In the areas of the Krivichi magicians were also con-victed, however, the courts most frequently preserved tra-ditional (unwritten) legal standards. From written sourcesthe law�case of sorcerers of 1615 is known. It was held atthe village of Magûnai, Breslauia (on the boundary betweentwo cultures � those of the Krivichi and Lithuanians). Thislaw-case is indicative of the fact that diffirently from thewhole Europe the relatives of the convicts in Belarus usednot to be punished. One more distinctive feature could bementioned � in the areas of the Krivichi the most powerfulmagicians were males but not females. The situation didnot change throughout the 19th century, and even up untilthe 20th century � the Krivichi magicians, most frequentlymales, included beekeepers, shepherds, millers, mountain-eers and musicians as well.

56

KITOS KULTÛROS

Nepilnameèiø santuoka

Tyrinëjant visuomenines struktûras islame, visø pirmaiðkyla du tarpusavyje susijæ klausimai: 1) nepilnameèiøsantuoka ir 2) prievartinë santuoka. Nepilnameèiø san-tuoka, regis, reikðtø suþadëtuves, t.y. tam tikrà formaliàsutartá, paèià santuokà atidedant vëlesniam laikui. Toká�vaikø apvesdinimà� turbût geriausiai paaiðkina noras ði-taip suartinti ðeimas ir uþsitikrinti socialinæ integracijà.

Esant nelygiam lyèiø santykiui ir musulmonø rasi-niams skirtumams, suprantamas tiek socialinës integra-cijos poreikis, tiek aukðtas lytinës iðtikimybës bei skais-tybës vertinimas. Galima suprasti ir tai, kodël islamasnenustatë santuokai jokiø amþiaus apribojimø. Iðanksti-nis susitarimas galëjo bûti padarytas ir labai jaunameamþiuje, bet pats santuokos áteisinimas paprastai ávyk-davo tik tada, kai abi pusës jau bûdavo pasirengusiosvedybiniam gyvenimui, o tai, be kita ko, priklausë ir nuopsichologinës bûklës. Ðiaip ar taip, �nepilnameèiø san-tuokos� galimybë nereiðkia, kad ji vyravo. Nebuvo ji irkurios nors vienos bendruomenës, srities ar laikotarpioypatybë. Pavyzdþiui, Abisinijoje VI a. buvo iðleistas ásta-tymas, liepiantis prievartines vedybas tarp krikðèioniø irpakrikðtytø þydø. Sekant ástatymu, në vienas vaikinas armergina, vyresni nei 13 metø, negalëjo likti nesutuokti.

ÐEIMOS STRUKTÛRA ISLAMEHammûdah �ABD al-�ATI

Motyvas tas, kad tokios ankstyvos vedybos esà �lemsgreità bendruomeniø susiliejimà�.

Ávairiais laikotarpiais nepilnameèiø santuokos ásivyrau-davo tarp paèiø þydø: ðtai VII a. antroje pusëje jaunikisdaþnai nebûdavo vyresnis kaip 10 metø, o nuotaka darjaunesnë. Pagal romënø ástatymà, vyras galëjo vesti tikbûdamas 14-os metø, o moteris � 12-os. Ðis ástatymasbuvo perimtas Baþnyèios ir kai kuriose ðalyse, áskaitantkai kurias Jungtiniø Valstijø sritis, iðliko iki dabar. Anglijo-je atitinkamo amþiaus vaikø santuokos �galiojo, ir net betëvø sutikimo, iki 1753 metø�.

Toks visuotinis gana tvarus reiðkinys nepaaiðkinamasjokia atskira kultûra ar epocha. Tokiai santuokai turëtø bûtikaþkokios bendros prieþastys. Kad ir kokios jos bûtø, is-lamas, regis, reikalauja, nekalbant apie suþadëtuviø am-þiø, kad tikroji santuoka bûtø atidëta iki abi pusës ið tikrø-jø subræs vedybiniam gyvenimui, maþø maþiausiai lytið-kai. Ðiaip ar taip, ástatymas reikalauja, kad visi vedybiniaisusitarimai bûtø padaryti nepilnameèiø naudai. Sutarti kànors jiems nepalankaus draudþiama ástatymo. Saugoda-mas bûsimus sutuoktinius nuo neteisingø sutarèiø isla-mas nustatë atitinkamus reikalavimus. Pirma, nepilname-èiø santuoka negalioja be globëjo dalyvavimo ir sutikimo.Ðiuo atþvilgiu islamas sutinka su visomis dabartinëmis beisenovës religijomis ir teisinëmis sistemomis. Antra, isla-

Dr. Hammûdah �Abd al-�Ati (mirë 1976) iðsilavinimà gavo Alazharo universitete Kaire (al Azhar �kompetentingiausia islamo pasaulio aukðtoji mokykla). Vëliau tæsë mokslus Kanadoje bei JAV. Todël ir jodarbuose jauèiamos dvi átakos: islamiðkoji, kaip praktikuojanèio musulmono, ir vakarietiðkoji, kaip XX a.þmogaus, gavusio iðsilavinimà vadinamosios Vakarø civilizacijos mokslo centruose. Pats dr. Hammûdah�Abd al-�Ati ðiø átakø anaiptol nelaiko prieðingomis. Problemos suprieðinant ðias dvi gyvensenas ir pasau-lëvokas kyla dël neteisingo faktø interpretavimo ar tiesiog nesupratimo.

Knygoje �Ðeimos struktûra Islame�, eidamas per ávairius istorinius laikotarpius, autorius bando at-skleisti vienokias ar kitokias ámanomas musulmoniðkos ðeimos motyvacijas. Nuolat remdamasis duome-nimis bei kitø tyrinëtojø mintimis apie pirmuosius islamo amþius, dr. Hammûdah �Abd al-�Ati stengiasikuo objektyviau nuðviesti idealø islamiðkosios ðeimos modelá. Autorius supranta, kad idealas skiriasinuo tikrovës, todël perspëja dël galimø nesusipratimø, kurie daþniausiai kaip tik ir kyla dël netikusiostikrovës kaltinant idealà. Jo nuomone, tai ir yra pagrindinë prieþastis tos prarajos, kuri ásivaizduojamaesanti tarp vakarietiðkosios ir musulmoniðkosios ðeimos. Knygoje ir skiriama ypaè daug dëmesio tam,kas krikðèioniðkai vakarieèiø sàmonei atrodo nesuprantama: daugpatystës, ávairiø rûðiø skyrybø, socia-linës lygybës bei kitiems klausimams. Islamiðkoji ðeima knygoje gan iðsamiai aptariama tiek idealiuoju,tiek realiuoju atþvilgiais.

57

KITOS KULTÛROS

mas nepatiki ðios atsakomybës bet kokiam tëvui ar glo-bëjui per se, o tik tam, kuris, be tëvystës, dar turi tam tik-ras kvalifikacijas, pakankamas, esant normalioms sàly-goms, kad uþtikrintø sprendimo sàþiningumà ir apskritaiprasmingumà. Treèia, islamas, daugelio teisininkø nuo-mone, suteikia nepilnameèiams vadinamàjá pilnametys-tës pasirinkimà (angl. option of majority). Nepilnametis,pasiekæs lytinës brandos amþiø, tampa laisvas patvirtintiarba panaikinti iðankstiná santuokos kontraktà, sudarytàjo ar jos vardu dar nesulaukus pilnametystës. Visos kartuðios priemonës, atrodo, reiðkia nepilnameèio interesus beigerovæ galø gale esant pagrindiniu ástatymo tikslu. Netgitie teisininkai, kurie nepripaþásta �pilnametystës pasirinki-mo� teisës, reikalauja, kad niekas kitas, o tik atitinkamoskvalifikacijos tëvas ar senelis bûtø ágaliotas nepilnameèiovardu sudaryti santuokos kontraktà. Remiamasi prielai-da, kad tëvas, kuris kartu yra kvalifikuotas globëjas, sa-vaime darys, kas jo globotiniui geriausia. Taigi greièiautai tikrai ne tëvo valdþios vaikui átvirtinimas, o bûtent pas-tarojo interesø apsauga � net ir tuo atveju, kai neigiama�pilnametystës pasirinkimo� teisë.

Brolio ir sesers tarpusavio santykiai

Brolio ir sesers tarpusavio santykiø musulmonø pa-saulio ðirdyje (Arabijoje � E.R.) ankstesniais laikais ir da-bar bendra apþvalga atskleidþia kai kuriuos ádomius mo-delius bei kontrastus. Nuo pat seniausiø laikø tokie santy-kiai èia kai kada pasiþymëjo konkurencija, pavyduliavimubei prieðiðkumu. Broliø (seserø) konkurencija átraukdavoir tëvus, kurie ðiaip jau paprastai bûdavo palankiausi jau-niausiajam savo vaikui.

Ðiuos santykius, be viso kito, dar sunkino ir daugpa-tystë. Pavyzdþiui, þinoma, kad net ir nûdien ViduriniuoseRytuose konkurencija tarp broliø (seserø) tebëra gyva, sà-moninga, tyèinë, o kai kuriose ðeimose net ið anksto pa-rengta, kad vaikas �stotø prieð konkurentus jau bûdamassubrendæs�. Gali bûti, kad protëviø manyta, esà �konku-rencinio streso iðbandymas dar ðeimos rate yra geriau-sias bûdas paruoðti sûnø gyvenimui, o tai tik á gera�.

Visgi broliø ir seserø tarpusavio santykiai, ypaè bûtentbrolio ir sesers, daþniausiai buvo giliai draugiðki. Esamaðaltiniø, anot kuriø, brolis broliui buvo tikras pagalbinin-kas, sàjungininkas ir uþtarëjas. Taigi apskritai broliø soli-darumas, tarpusavio atjauta bei iðtikimybë, tapæ net prie-þodþiais, buvo aukðtas idealas, visuomet siektinas ir ágy-vendintinas. Koranas, pavyzdþiui, kalba apie tikinèiuosiuskaip apie brolijà ir á kiekvienà musulmonà atskirai kreipia-si kaip á kiekvieno kito musulmono brolá. Tai rodo, kadbroliðko ryðio, ðiaip ar taip, bûta stipraus, jaudinanèio, ve-danèio á susitelkimà. Koranas kvieèia þmones bûti vienaskitam broliais, o jeigu brolybë jiems ir jø protëviams ne-bûtø nieko reiðkusi, toks kvietimas atsimuðtø á kurèias au-sis. Esama netgi raðytiniø liudijimø, kad prieðislaminiais

laikais broliai a) mylëjo savo seseris ir jø vaikus, b) dalin-davosi su seserimis savo turtu, c) nenorëdami samdytijaunø nepatyrusiø aukliø, vesdavo naðles ir ðiaip iðsisky-rusias moteris, kad jos galëtø geriau pasirûpinti savo nau-jojo vyro seserimis, d) paisydavo savo seserø norø, o kar-tais net patys juos ávykdydavo ir e) savo seseris visoke-riopai saugodavo. Seserys savo ruoþtu neretai broliamsbûdavo meilesnës nei vyrams, ir apskritai kraujo ryðiai lai-kyti stipresniais nei vedybiniai ásipareigojimai.

Taèiau islame brolystës ryðiai buvo pertvarkyti ir vietojkai kuriø senøjø ágijo naujø prasmiø. Pati brolybës sam-prata buvo praplësta taip, kad apimtø tikinèiøjø visumà.Tikëjimo brolybë buvo iðkelta virð kraujo brolybës, norspastarosios ir nepakeitë. Broliø ir seserø tarpusavio san-tykiams irgi pritaikytas islamo brolybës principas, norskiekvienas brolis ir sesuo vis dëlto liko uþ save þmonëmsir Dievui atsakingas pats. Iðkilus neiðsprendþiamam kon-fliktui tarp þmogaus ryðio su Dievu ir ryðio su gimine, dva-sios reikalai eina pirm visko.

Kraujo broliai ir seserys tarpusavyje dalinasi visais sa-vo laimëjimais ir pralaimëjimais, pavyzdþiui, ið mirusio gi-minaièio, tëvo ar motinos paveldëtà turtà. Panaðiai ðel-piant skurstantá giminaitá atsakomybë tenka visiems. Dëlbendros ðalpos ir atsakomybës teisininkai ið esmës su-taria, kai kurie tik skiria lytis, vyro dalá padvigubindami.

Atsiþvelgiant á broliø ir seserø tarpusavio ásipareigoji-mus, priimta, kad ðie vienos kartos giminiø ryðiai turi bûtivaldomi globos, meilës ir lygybës principais, kà ir liepiaKorano bei pranaðo Muchamedo priesakai. Teisininkai ne-sutaria tik dël konkretaus ðiø principø pritaikymo. Kai ku-riø islamo teisës mokyklø tvirtinama broliðkà meilæ suda-rant visiðkai apibrëþtoms, grieþtai nustatytoms brolio ir se-sers atsakomybëms vienas kito atþvilgiu, galiojanèioms,kol tik reikalinga kokia nors parama. Tai esanti tiesiog re-liginë moralinë musulmono pareiga padëti varge savo bro-liui ar seseriai. Nesugebëjimas ðios pareigos ávykdyti netik kad rodo nedëkingumà bei nepagarbà kraujo ryðiamsir bus baudþiamas Atpildo dienà, bet yra baustinas ir èia,dabar. Kitø (teisiniø � E. R.) mokyklø broliðka meilë inter-pretuojama tiesiog kaip uþuojautos, atidumo bei pagar-bos jausmas, visai nebûtinai turintis paklusti kokiam norsnustatytam privalomos globos modeliui ir toli graþu neat-stojamas bylinëjimosi. Vargðai � tai visos visuomenës at-sakomybë, kurios negalima uþkrauti vien tik jø broliamsbei seserims.

Santuokos formos prieðislaminëje Arabijoje

Be mums áprastø, prieðislaminëje Arabijoje vienu arkitu metu dar praktikuotos tokios santuokos bei nesan-tuokinio sugyvenimo formos:

1) Santuoka pagal kontraktà. Ðiuo atveju vyrai pirðda-vosi per moterø tëvus ar globëjus. Pirðlyboms pavykus,bûdavo toliau deramasi dël kraièio dydþio ir sudaroma

58

KITOS KULTÛROS

santuoka. Ðitaip sudaryta santuoka galiojo su visomis tei-sinëmis, turtinëmis ir vedybinëmis pasekmëmis.

2) Istibda sugyvenimas (þmonø skolinimas). Vyrai kar-tais leisdavo savo þmonoms sugyventi su kitais kuo norsypatingais vyrais, ðitaip tikëdamiesi sau ypatingø palikuo-niø. Mat palikuonys tokiu atveju bûdavo priskiriami ne bio-loginiam, o socialiniam tëvui, ðeimos vyrui, nors jis ir ne-turëjo lytiniø ryðiø su savo þmona tuo metu, kai ji sugyve-no su kitu, biologiniu vaiko tëvu.

3) Mut�ah santuoka bûdavo sudaroma konkreèiam lai-ko tarpui uþ tam tikrà vyro uþmokestá moteriai. Veikiausiaiji buvo bûdinga atvykëliams ir keliautojams.

4) Slaptas ásimylëjëliø sugyvenimas. Tais laikais tiekvyrams, tiek ir moterims buvo priimta gyventi kartu slaptabe jokio santuokos kontrakto kiek tik jie to norëdavo. Ta-èiau tokiems jø santykiams syká iðëjus á vieðumà, jie buvolaikomi gëdingais ir nedelsiant nutraukiami.

5) Santuokiniai mainai. Vyras galëjo iðkeisti savo þmo-nà ar dukterá á kito vyro þmonà ar dukterá. Jokio papildo-mo uþmokesèio ar kraièio nereikalauta.

6) Perkamoji santuoka. Gan áprasta buvo ásigyti þmo-nà ið jos tëvo ar buvusio globëjo uþ tam tikrà kainà. Tokiapraktika turëjo tam tikrø egzogaminiø pasekmiø: arabaidaþnai delsdavo iðtekinti savo dukras uþ savo genties ri-bø, ir niekas kitas jø negalëjo átikinti, tik dukters rankossiekianèiojo pasiûlyta aukðta kaina. Arabai lengviau su-tikdavo iðleisti savo dukteris uþ aukðtà kainà pasiûlyti ga-linèio jaunikio dar ir dël to, kad rûpinosi jø ateitimi ir ma-në, jog tokio vyro þmona bus kur kas saugesnë ir susi-lauks daugiau globos.

7) Grobiamoji santuoka. Kai kuriø tyrinëtojø nuomo-ne, tai tiesiog ankstesnë perkamosios santuokos forma,nors ðis santuokos istorijos klausimas yra vienas karð-èiausiai diskutuojamø.

8) Paveldimoji santuoka. Naðlæ mirusio vyro ápëdinispaveldëdavo kartu su turtu. Jam norint vesti naðlæ, jokiosnaujos iðpirkos mokëti nebereikëjo. Taèiau ápëdinis galë-jo naðlæ iðtekinti ir uþ kito vyro, tokiu atveju pats gauda-mas atitinkamà iðpirkà. Jis taip pat turëjo teisæ iðvis nebe-leisti naðlei tekëti, o taip ir palikti jà naðle.

9) Maqt santuoka. Buvo priimta sûnui vesti savo tëvonaðlæ arba moterá, su kuria tas iðsiskyrë, jeigu ji nebuvo jomotina.

10) Santuoka uþ atitarnavimà. Kai kuriose gentyse ga-liojo paprotys, pagal kurá jaunikis, nesugebantis sumokë-ti uþ savo suþadëtinæ reikiamos kainos, galëdavo uþ þmo-nà jos tëvams atitinkamà laikà atitarnauti.

11) Errebu santuoka. Kai semitas nesusilaukdavo sû-naus, jis galëjo ávaikinti jaunà vaikinà ir netgi apvesdinti jásu viena ið savo dukterø, su ta sàlyga, kad jaunuolis pra-tæs jo ðeimos vardo linijà.

12) Bandomasis sugyvenimas. Kai kuriose gentyse vai-kinams ir merginoms buvo leidþiama kartu pagyventi darprieð vestuves. Jeigu jiedu vienas kitam tikdavo, bûdavo

sudaroma santuoka. O jeigu ne, në viena pusë neturëjojokiø ásipareigojimø.

13) Nesantuokinis sugyvenimas. Vyrui buvo galima tu-rëti tiek suguloviø, kiek tik jis sugebëdavo jø iðlaikyti. Ne-santuokinis sugyvenimas tarp semitø, ypaè tarp hebrajø,klestëjo kartu su daugpatyste dël dviejø pagrindiniø prie-þasèiø. Pirma, bevaikës þmonos neretai paèios norëda-vo, kad jø vyrai sangulautø su vergëmis, kurios tokiu at-veju tapdavo jø �bendraþmonëmis�. Jos bûdavo ásitikinu-sios, kad vergë net norëdama negalëtø varþytis su laisvamoterimi dël vyro meilës ir palankumo. Vergei suguloveipagimdþius, vaikas priklausydavo ne savo tikrajai moti-nai, o jos ðeimininko þmonai � pastaroji prisiimdavo tieksocialiná, tiek prigimtiná motinos vaidmená. Antra prieþas-tis � ekonominë. Daugpatystë brangiai kainavo, tik turtin-gieji galëjo jà sau leisti. Kur kas ekonomiðkiau buvo laiky-ti meiluþes ir raðkyti tuos paèius saldþius meilës vaisius.

Daugpatystë

Ðeimos struktûra islame, tiesà sakant, negali bûti trak-tuojama kaip daugpatystë. Veikiau tai panaðu á iðplëstinæir branduolinæ ðeimà. Daugpatystë èia nei bûtina, nei drau-dþiama � ji paprasèiausiai leidþiama. Didele dalimi viskaspriklauso nuo paties individo padorumo bei sàþinës, taippat nuo konkreèiø socialiniø aplinkybiø. Islame nëra nie-ko, kas daugpatystæ nurodytø esant besàlygiðka taisyklearba jà kategoriðkai draustø. Taèiau syká daugpatystei at-siradus, atitinkamos perspektyvos turi bûti kaþkaip sutik-tos. Tai kartu gali bûti islamo poþiûrio á visuomenës gyve-nimo lytis bei jø pasikeitimus pavyzdys. Islamas susidûrësu jau gyvuojanèia daugpatyste, nors kiek ji tuomet buvopaplitusi, tiksliø þiniø nëra. Ið galimø ástatyminiø sprendi-mø jos atþvilgiu islamas pasirinko leidimà su iðlygomis.Daugpatystë nebuvo nei panaikinta, nei ignoruojama, neiskatinama. Tai faktas, taèiau ðio fakto interpretacijos tarptyrinëtojø skiriasi. Gali kilti klausimas, ar islamas áteisinotokià tam tikromis iðlygomis apribotà daugpatystæ kaipadaptacijos mechanizmà? O gal daugpatystës nebuvoámanoma nei su ðaknimis iðrauti, nei visai besàlygiðkailiberalizuoti paprasèiausiai dël dalies gyventojø protestobei pasiprieðinimo pavojaus? Kitaip sakant, ar islamui buvoið prigimties bûdingas, ar tik parankus kompromisinis ðiosproblemos sprendimas, uþuot daugpatystæ besàlygiðkaiuþdraudus ar besàlygiðkai áteisinus, ir ar tai apskritai bûtøbuvæ ámanoma? Iðsamiam atsakymui trûksta þiniø apieprieðislaminës Arabijos visuomës struktûrà. Vis dëlto ðio-ká toká parengtiná paaiðkinimà galime pasiûlyti.

Permainø, islamo padarytø tø laikø tikëjimuose bei vi-suomeninëse struktûrose, perspektyvoje atrodo tiesiogneátikëtina ribotà daugpatystæ leidus tik dël to, kad kitaippasielgti nebuvo ámanoma. Esama pakankamai svariø ar-gumentø, kad, manydamas esant bûtina ar labiau tinka-ma pasielgti kitaip, islamas bûtø galëjæs taip ir pasielgti.

59

KITOS KULTÛROS

Nuo savo tiesos teigimo islamo nebûtø sulaikæs në pavo-jus daliai gyventojø nepritarsiant vienokiam ar kitokiamgrieþtesniam sprendimui pakeisti status quo. Tiesà sakant,net patys islamo mokymo pagrindai pirmaisiais metais bu-vo sutikti su pajuoka, panieka ir net atviru pasipiktinimu,taèiau kad ir koks stiprus buvo gyventojø pasiprieðinimas,jis neprivertë islamo atsisakyti savo tikslø. Dar daugiau,kada tik islamas sumaþindavo ar panaikindavo vienà arkità savo reikalavimà, jis tai darë anaiptol ne dël kokionors masinio nepasitenkinimo ar pasiprieðinimo, o vei-kiau tiesiog dël pasikeitusiø aplinkybiø ir naujø sàlygø.Tokie pakeitimai reiðkë perfrazuoti atitinkamà Korano pos-mà nauju bûdu, jei ir ne geresniu uþ senàjá, tai bent jau neprastesniu.

Daugvyrystë

Daugvyrystës klausimu taip pat ginèijamasi. Kai ku-rie tyrinëtojai tvirtina, kad tokia santuoka prieðislaminëjeArabijoje buvo gana plaèiai paplitusi ir kad kai kurie jospëdsakai tebebuvo þymûs ásigalint islamui. Tokia nuo-monë paprastai siejama su teorija apie palaipsná mat-riarchato perëjimà á patriarchatà. Ðios teorijos argumen-tø analizë bei kitø tyrinëtojø duomenys, regis, verèia da-ryti iðvadà, kad tokia santuokos forma nei buvo visuoti-në, nei apskritai atstovavo kokiai nors istorinei vystymo-si pakopai. Daugvyrystë, panaðu, ásivyrauja tokiomis sà-lygomis kaip: labai didelis vyrø ir moterø skaièiaus skir-tumas, lytinio pavydo stoka, pasibaisëtinas neturtas, vi-suotinai pripaþástama bendra nuosavybë, pagarbus po-þiûris á lytinius santykius ir þemas moterø darbo naðu-mas. Neátikëtina, jog visos ðios sàlygos galëtø visuome-nëje tverti pakankamai ilgai, kad spëtø susiklostyti pa-stovi, institucializuota daugvyrystë. Net jei kuri nors iðjø, pavyzdþiui, skurdas, ásivieðpatauja, kitos, tokios kaipvyriðkas pavydas, veikiausiai kliudys daugvyrystei visuo-menëje ásigalëti. Ðiaip ar taip, visokio palaidumo, lytinio�svetingumo� ar net lytinio �komunizmo� kai kuriose vi-suomenëse bûta dël ávairiausiø prieþasèiø. Taèiau tai vi-sad iðimtys, kurios netampa institucializuota, abipusiaisásipareigojimais sutvirtinta santuoka.

Daugvyrystës mastas prieðislaminëje Arabijoje tad nëraaiðkus. Matriarchato bûta, taèiau tarp jo ir daugvyrystësgrieþto prieþastingumo nustatyti negalima. Moteriðkos ly-ties kûdikiø þudymas, skurdas, lytinis palaidumas � taip,bet ne tokiu mastu, kuris nulemtø daugvyrystæ kaip insti-tucializuotà santuokà. Ta garbës, iðdidumo bei gëdos sam-prata, kuri, kaip manoma, yra bent ið dalies atsakinga uþmoteriðkos lyties kûdikiø þudymà, ðiaip jau nëra daugvy-rystei palankus veiksnys. Kita vertus, ji neuþkerta kelio at-skiriems atvejams. Árodymø, jog daugvyrystës bûta, yra.Jeigu moteris gyvendavo su ne daugiau nei deðimèia vy-rø, jai pagimdþius visi bûdavo sukvieèiami (në vienam ne-buvo galima atsisakyti), ir praneðama naujiena. Moteris

pati paskelbdavo, kuris bus naujagimio tëvu. Tai rodo, kadmoteris turëjo pakankamai galios spræsti ir priversti vyruslaikytis jos sprendimo. Taèiau kaip tik todël tikëtina, kadtik labai nedaug moterø galëjo bûti tokioje padëtyje. O irpraneðimai apie tokius atvejus sudaro áspûdá, kad anaip-tol ne bet kokie vyrai turëdavo intymius santykius su vie-na ir ta paèia moterimi, ir kad tokiø santykiø tikroji prie-þastis, galimas daiktas, buvo aukðtos kilmës ieðkojimas.

Kitu daugvyrystës atveju, taip pat þinomu prieðislami-nëje Arabijoje, kai vyrø skaièius virðijo deðimtá, tokie san-tykiai buvo laikomi prostitucija. Moteriai pagimdþius, to-kiu atveju vaiko kilmei nustatyti bûdavo kvieèiami fiziono-mai, kuriø sprendimas ávardintajam buvo privalomas. Á to-kio pobûdþio santykius ásileidusios moterys, kaip þinomaið ðaltiniø, laikytos atstumtyje ir nepagarboje. Daþniausiaitai buvo ne arabø kilmës vergës. Arabës tokioje padëtyjeatsidurdavo labai retai. Esama duomenø, kad kai kurieðeimininkai pasipelnymo tikslais verste versdavo vergesuþdarbiauti prostitucija. Ðiaip ar taip, kad ir bûta tokioslytinio elgesio formos, jà vargu ar galima laikyti santuo-kos rûðimi.

Ðeimos planavimas. Gimstamumo kontrolë

Verta atkreipti dëmesá ir á kai kuriuos kitus svarbius ve-dybinio gyvenimo aspektus, pavyzdþiui, tokius kaip abor-tai bei kontraceptinës priemonës, susijusius su ðeimosplanavimu bei gimstamumo kontrole. Ðis klausimas susi-laukë didelio susidomëjimo tarp ðiuolaikiniø ðeimos tyri-nëtojø, taip pat tarp �socialiniø inþinieriø�, susirûpinusiøpernelyg sparèiu gyventojø skaièiaus augimu. Tai gananaujas reiðkinys, pagimdytas keleto tarpusavy susijusiøveiksniø. Ðiaip jau klasikinis musulmonø mokslas ðiuoklausimu domëjosi vien akademiniais ar asmeniniais su-metimais, o ne dël gyventojø pertekliaus ir demografinëskrizës. Pirmiausias jo rûpestis buvo, ar tai yra teisëta, arneteisëta.

Atsiliepdama á opius kai kuriø á bëdà patekusiø musul-monø klausimus, dabartinë valdþia klasikinæ religinæ dok-trinà apibendrino maþdaug taip. Pirma, neginèytina, kadabortas jau iðsivysèius gemalui religiniu poþiûriu draudþia-mas ir baudþiamas � jei gemalas pasirodo besàs gyvas,skriaudëjas turi uþ tai sumokëti krauju; kitu atveju skiria-ma maþesnë bauda. Taèiau bet kuriuo atveju ðitoks poel-gis Dievui esàs atgrasus, todël nusikaltëlis anksèiau arvëliau vis tiek susilauks Jo bausmës. Gemalas akivaiz-dþiai subræsta baigiantis ketvirtajam mënesiui nuo pasto-jimo. Antra, jei pasirodo, kad abortas � vienintelis bûdasiðgelbëti moters gyvybæ, jis laikomas teisëtu remiantis �ma-þesnio blogio� taisykle. Taèiau, treèia, teisininkai nesuta-ria dël aborto teisëtumo pirmuosius keturis mënesius popastojimo. Kai kurie, remdamiesi tuo, kad toks abortasjokiam þmogui gyvybës neatima, nes þmogaus gemalassubræsta tik nuo ketvirto mënesio, tvirtina já esant teisëtu.

60

KITOS KULTÛROS

Kiti � draustinu, nes tai vis dëlto bûsimo þmogaus, tik kitupavidalu, sunaikinimas.

Dël ðeimos planavimo valdþios nuspræsta, kad gims-tamumo planavimà reikia skirti nuo gimstamumo riboji-mo, t.y. laisvà individualø pasirinkimà nuo ástatymiðkai pri-valomo draudimo. Riboti gimstamumà ástatymiðkai visiemsbe iðimèiø, t.y. drausti gimdyti, prieðtarauja Dievui, gam-tai ir þmogaus prigimèiai. Taèiau laisvas, individualus ðei-mos planavimas dël ekonominiø bei sveikatos prieþasèiøástatymø leidþiamas, nes neprieðtarauja nei Dievui, nei pri-gimèiai. Ið tikrøjø islamo ástatymai ðitokià ðeimos planavi-mo formà, regis, kaip tik ir skatina. Viena vertus, Koranasmaitinimo krûtimi, t.y. þindymo laikà nustato ne maþiaunei du metus. Kita vertus, Pranaðas [Muchamedas] per-spëjo neþindyti vaiko nëðèiai motinai. Ðiedu priesakai abukartu netiesiogiai reiðkia bûtinybæ reguliuoti nëðtumà ir,vadinasi, imtis kokiø nors kontraceptiniø priemoniø. Beto, teisininkai sutaria, kad yra leistina abipusiu sutuokti-niø sutikimu vengti nëðtumo tuo atveju, jei bûsimam vai-kui gresia kurio nors ið tëvø paveldima liga.

Ádomu pastebëti, kad musulmonø mokslininkø tokianuostata nëra vieningai priimta. Be to, toli graþu nëravisuotinis kontraceptiniø priemoniø naudojimas. Vis dël-to, kad ir lëtai, tendencija sekti ðiuolaikine praktika, kiekji neprieðtarauja musulmoniðkajai doktrinai, regis, tarpskirtingø gyventojø sluoksniø auga. Prieþasèiø tam yradaug ir ávairiø. Paèià religinæ doktrinà vieni mëgina �at-statyti�, kiti tiesiog perinterpretuoja. Paskutiniaisiais de-ðimtmeèiais religinë valdþia dar dvejojo vieðai skatinti ðei-mos planavimà, net jei pati asmeniðkai já praktikavo. Odabar jau, kas vos kà tik buvo atliekama patyliukais, skel-biama atvirai ir kuo plaèiausiu mastu. Didëja ir ekonomi-nis bei politinis spaudimas. Tarptautinis susirûpinimasdël gyventojø skaièiaus sprogimo susilaukë ir daugeliomusulmonø, tiek aukðtø, tiek eiliniø, dëmesio. Pagrindi-nës politinës nuostatos bei vyriausybiniai nutarimai pa-siekia visuomenæ kur kas nuosekliau bei sistemiðkiau.Gyventojø skaièiaus augimà, be to, veikia ir tai, kad þy-miai sumaþëjo ávairiø epidemijø. Kai kuriø tradiciniø gims-tamumui palankiø veiksniø vaidmuo musulmonø gyve-nime irgi praranda savo reikðmæ.

Atrodo gana paradoksalu, kad islamà, ðiaip jau, kaipmatëme, neprieðtaraujantá ðeimos planavimui, iðpaþástatautos, kuriø gimstamumo koeficientas pats aukðèiau-sias. Kaip neseniai pastebëjo Kirkas, ðiuolaikinio musul-mono giminiø skaièius 1) yra bûdingai didelis, 2) nero-do jokiø kitimo poþymiø ir 3) apskritai yra aukðtesnis neikitose didþiøjø religijø tautose. Ideologiðkai neutralus arnetgi palankus islamo nusistatymas ðeimos planavimoatþvilgiu, regis, yra perkrautas Kirko vadinamaisiais ben-draisiais faktoriais bei �ypatingais musulmonø bruoþais�,kaip tik ir lemianèiais aukðtà gimstamumo koeficientà.Bendrieji faktoriai yra ðtai kokie: a) dël ávairiø sumetimølabai vertinami sûnûs; b) islamas, kaip ir kai kurios kitos

religijos, liepia tuoktis ir daugintis; c) islamui bûdingauþkariavimø bei kultûrinio vieðpatavimo tradicija ir d) il-ga kariniø konfliktø su Vakarais bei pasiprieðinimo Vaka-rø átakai istorija, o bûtent Vakarai musulmonams yra su-sijæ su ðeimos planavimo ideologija bei gimdymo kon-trolës technika; e) musulmonams nesvetimos tokios fa-talistinës temos kaip Dievo globa, Dievo rûpestis, natû-ralus gimstamumas bei pan. �Ypatingiems musulmonøbruoþams� Kirkas priskiria a) santuokos institutà su átei-sinta poligamija ir lengvomis skyrybomis bei ankstyvo-mis vedybomis; b) pabrëþiamà lytiðkumà bei prieðiðku-mà celibatui; c) jaunø iðtekëjusiø, neraðtingø ir neturin-èiø þodþio ðeimoje moterø þemà padëtá. Ðiø trijø veiks-niø átaka gimstamumui tiesiog proporcinga nëðtumø skai-èiui vaisingu gyvenimo santuokoje laikotarpiu.

Nors ðie pastebëjimai ðiaip jau yra teisingi, jie vis dël-to padaryti veikiau remiantis tradiciniais istoriniais apiben-drinimais nei konkreèia dabartine padëtimi. Gal ir tiesa,kad daugelis musulmonø paprasèiausiai tebegyvena tar-si praeityje, ásitvëræ senøjø tradiciniø ðablonø, taèiau tie-sa ir tai, kad kai kurie ðiuolaikines kontraceptines priemo-nes átaria esant �netikëliø Vakarø� produktu. Vis dëlto di-dþiausia musulmonø bëda yra jø tamsumas ir neiðmany-mas. Daugelis paprasèiausiai nieko nëra girdëjæ apie jo-kià tautinæ ar tarptautinæ gyventojø skaièiaus problemà,niènieko neþino apie ðiuolaikines apsisaugojimo priemo-nes, nenutuokia, nei kur jø ásigyti, nei kaip jomis naudo-tis. Kiti savo ruoþtu nesusigaudo, kà jø religija leidþia arnet pataria, o kà draudþia. Nors ðiaip jau visa tai paaiðkë-ja ir ið Kirko perteiktos islamo religinës doktrinos kaip pri-tarianèios gimstamumo kontrolei bei jo iðvados, jog �mu-sulmonø tradicinë kultûra bei gyvenimo bûdas, nesant jo-kio savanoriðko gimimø skaièiaus ribojimo ðeimoje, sa-vaime yra palankûs aukðtam gimstamumui�.

Ar ðeima � religinis vienetas?

Gan intriguojanèiai skamba tai, kad ðeima gali ir ne-bûti �religiniu vienetu�. Nors islamas reglamentuoja ðei-mos nariø teises ir pareigas, nepanaðu, kad jis, bent jauið pradþiø, reikalautø jø iðpaþinti vienà religijà. Ðeimosnariams suteikiamos teisës ir nurodomos pareigos nepri-klausomai nuo to, kokio jie yra tikëjimo. Tai lieèia tiek krau-jo, tiek vedybinius ðeimos ryðius.

Pirmuoju atveju, pavyzdþiui, vieno ið tëvø ir vaiko san-tykiams, islamo priesakai tokie, tarsi abu bûtø musulmo-nai. O jei jie abu yra nemusulmonai, islamas iðvis nesiki-ða á jø ðeimyninius santykius, nebent jie patys kreiptøsipagalbos á musulmonø autoritetus ir iðtikimai laikytøsi is-lamo ástatymø. Jei jie abu yra musulmonai, tai ástatymasjiedviems abiems ir taikomas. Taèiau jeigu vienas iðpaþás-ta islamà, o kitas ne, islamo ástatymas pirmiausia kreipia-si á musulmonà. Nors, kad pastarasis galëtø ávykdyti savomusulmoniðkas priedermes kito atþvilgiu, ðio teisës taip

61

KITOS KULTÛROS

pat turi bûti atitinkamai apibrëþtos. Pavyzdþiui, musulmo-nas tëvas yra atsakingas, be kita ko, ir uþ vaiko iðlaikymà,o musulmonas vaikas � uþ tëvø iðlaikymà tam tikromisypatingomis aplinkybëmis. Kad ásigaliotø ði musulmonotëvo religinë pareiga vaikui, kuris nëra musulmonas, pas-tarasis taip pat turi bûti ápareigotas tëvo atþvilgiu. Tëvoatsakomybë uþ vaikà uþtikrinama vaiko atsakomybe uþtëvà. Taigi, pagal bendrà abipusiðkumo principà, islamoástatymas taikomas ir vaikui, kartu suteikiant jam teisæ ápaveldëjimà. Suprantama, jog tokie teisminiai formalumaitampa reikðmingi tik iðkilus konfliktams, kuriø ðeimos vi-duje iðspræsti nebeámanoma. Kadangi ðeima yra �visuo-menës làstelë� par excellence, o jos nariai skatinami tvar-kyti savo reikalus, kol tik ámanoma, privaèiai, tai gali susi-daryti áspûdis, kad tokio pobûdþio vieðos bylos yra retos.Vis dëlto visiðkai jø iðvengti neámanoma, todël, kad ir ko-kia gyvybinga teisinë sistema bûtø, ji turi bûti joms pasi-rengusi. Taigi islamo ástatymas dël tëvo ar motinos ir vai-ko abipusiø teisiø ir pareigø á jø religinius skirtumus, net áreliginá prieðiðkumà neatsiþvelgia. Tëvui ir motinai musul-monams islamas liepia elgtis su savo vaiku musulmonið-kai net ir tuo atveju, kai vaikas neseka jø tikëjimu. Savoruoþtu vaikas musulmonas raginamas elgtis su savo tëvuir motina visada tik taip, kaip jiems esant musulmonams.Tam tikros abipusës pareigos bei natûralus prisiriðimas iðprigimties bûdingi tëvø ir vaikø tarpusavio santykiams. Is-lamo poþiûriu jie turi bûti ugdomi neatsiþvelgiant á religi-nius skirtumus. Vienintelë sàlyga yra ta, kad ðie santykiainetrukdytø ðeimos nariui musulmonui atlikti kitas jo pa-reigas ir kad ðeimos narys nemusulmonas nebûtø atvirai,aktyviai prieðiðkas islamui.

Tie patys principai taikomi ir vedybiniams ðeimos san-tykiams, t.y. santykiams tarp þmonos ir vyro, nes islamasleidþia ir tarpreligines santuokas. Vyras musulmonas galivesti moterá nemusulmonæ ið �Knygos þmoniø� tarpo, t.y.judëjà arba krikðèionæ. Á tokiø tarpreliginiø santuokø kaikurias detales esama skirtingø poþiûriø, taèiau jø èia ap-tarti mes negalësime. Ðiaip ar taip, kas dël þmonos teisiøir pareigø, religiniai skirtumai nëra esminiai tol, kol san-tuoka tæsiasi. Nemusulmonës þmonos padëtis në kiek neprastesnë uþ þmonos musulmonës padëtá. Vis dëlto, jeiatsitinka taip, kad þmona nemusulmonë pergyvena savovyrà musulmonà, jo turto ji nepaveldi, kaip ir jis nepaveldijos prieðingu atveju. Bûtø akivaizdi religinë diskriminaci-ja, jei ta pati taisyklë negaliotø ir jos vyrui. Kadangi ta patitaisyklë galioja abiems, lytinës ar religinës diskriminaci-jos klausimas retai teiðkyla. Tiesà sakant, pagrindinë pa-veldëjimo taisyklë islame yra ta, kad religijos skirtumas jápanaikina. Islame skirtingos tikybos ðeimos nariai neturipaveldëjimo teisës. Vaikas musulmonas nepaveldi savotëvø nemusulmonø turto, o musulmonai tëvai � savo ne-musulmono vaiko turto. Kita vertus, kol nenutrûksta san-tuoka, tol galioja ir abipusës teisës bei pareigos, nepai-sant vyro ir moters religiniø skirtumø.

To, kas pasakyta, gana, kad taptø akivaizdu, jog ðei-ma islame nebûtinai yra religinis vienetas, nors ðeimosnariams islamas nustato vienodas teises ir pareigas net irtuo atveju, kai jie nëra vieno tikëjimo.

Tokia nuostata ne tik atskleidþia musulmoniðkos ðei-mos struktûrà, bet yra uþuomina ir á paties islamo prigim-tá. Ið tikrøjø, kodël gi islamas nepareikalavo ðeimos religi-nës vienybës kaip sàlygos jos nariø teisiø ir pareigø lygy-bei? Pamëginsime tai bent ið dalies paaiðkinti.

Tokia sàlyga skatintø religiná spaudimà ar net religinæprievartà, taigi islamas paprasèiausiai atmeta jà kaip ir betkokià kità prievartà skatinanèià. Koranas pakankamai átai-giai tvirtina, kad jokios prievartos religijoje neturi bûti, nestiesa ir taip aiðkiai skiriasi nuo paklydimo. Tas, kas tiki Dievu(Allah), savaime susilaukia tikriausios, didþiausios para-mos. Ðeimos nariø religinës vienybës reikalavimas aki-vaizdþiai prieðtarautø tokiai tikëjimo ir sàþinës laisvei, to-dël musulmonui yra visiðkai neásivaizduojamas. Paradok-sas, bet ðitokià nuostatà galima interpretuoti ir kaip tikràpasitikëjimà, ir kaip silpnumà. Silpnumo þenklu gali bûtilaikoma tai, kad islamas neva nesugebëjo ar neiðdrásomesti atviro iððûkio ðeimos ryðiams, pareikalaudamas josnariø religinës vienybës, juolab prievartinës. Taèiau toksatviras iððûkis galëjo sukelti apskritai paniekà ðeimos ry-ðiams bei paskatinti juos nutraukti, o tai veikiau kaip tikvestø á dar didesná skaidymàsi nei á vienybæ. Kita vertus,galima manyti islamà buvus toká tikrà savo vidiniu gyvybi-niu ryðiu, kad jokie giminystës ryðiai jam neatrodë pavo-jingi, todël jis galëjo be baimës juos suderinti ir ðitaip pa-lenkti sau. O tai kaip tik rodytø tikrà pasitikëjimà.

Be silpnumo ir tikro pasitikëjimo, ámanoma dar ir tre-èia galimybë: religinë vienybë buvo tiesiog savaime su-prantama, ir neiðkilo jokiø rimtø bylø ar nesusipratimø,kad jà iðmëgintø. Vos tik religiniai skirtumai atsiranda, jaisiðkart uþsiimama, tad religija netampa grësme ðeimos vie-nybei ir jai neprieðtarauja. Prieðingai, ji netgi prisideda prieðeimos vienybës þiûrëdama, kad neatsirastø pagrindo ðiaikirstis su religija ar trukdyti ðeimos nariui musulmonui at-likti savo pareigas.

Negana to, islamas tokià nuostatà priëmë, galimasdaiktas, kaip tik dël to, kad primintø, jog ðeimos vienybë,nors yra lemiama, anaiptol nenustelbia ar bent jau netu-rëtø nustelbti savo kolektyvizmu jà sudaranèiø individø.Ðeimos kolektyve asmenybë turi vystytis ir augti, o ne nu-grimzti ir paskæsti. Siekiant iðvengti autaritarizmo, apati-jos ir susvetimëjimo, svarbu rasti tokius þmones integruo-janèius mechanizmus, kurie kolektyvui ir asmenybei leis-tø sugyventi ir teikti abipusæ naudà. Ðeimos nariø virðreli-ginës tarpusavio teisës ir pareigos kaip tik ir yra vienas iðmechanizmø, ágalinanèiø toká sugyvenimà. Kita vertus, in-divido sàþinë turi bûti laisva nuo kolektyvo totalinës kon-trolës. Reikalingi tam tikri neginèytini principai, apibrëþian-tys erdvæ pilnaverèiam asmenybës vystymuisi. Vienas iðtokiø islamo primygtinai teigiamø principø � tai tiesioginë

62

KITOS KULTÛROS

individo atsakomybë Dievui, jo orientacija á tai, kas ap-skritai virð asmens ir visuomenës, ko dëka tik ir ámanomaasmeniniø ásitikinimø ir visuomenës reikalavimø darna. Taiislamo asmeninio gyvenimo idealas. Ne viena Korano pa-straipa ragina þmogø atiduoti Dievui, kas Dievo, ir þmo-gui, giminei ar kt., kas þmogaus, t.y. skirti ávairius atsako-mybës ir lojalumo lygius. Paèia savo esme Koranas tvirti-na, kad pati pirma þmogaus atsakomybë � tai atsakomy-bë Dievui ir kad niekas kitas galø gale neatsako uþ þmo-gø, tik jis pats. Taèiau pirminë þmogaus pareiga Dievuijokiu bûdu nepateisina abejingumo ar net pikto artimui irmusulmoniðkø pareigø artimiesiems vengimo. Visai prie-ðingai, tikras þmogaus ryðys su Dievu daro já gerà ir ðir-dingà nepaisant jokiø religiniø skirtumø.

Taip pat gali bûti ir taip, kad islamas nereikalavo ðei-mos nariø religinës vienybës todël, kad ji labai sunkiaipasiekiama. Þmonës turi bûti visuomeniðki, sugebëti su-tarti vienas su kitu, kad ir kuo skirtøsi, o ágyjamas tokssugebëjimas visø pirma namuose. Galimas daiktas, isla-mas netgi ketino per ðeimà ugdyti humanistines tarpusa-vio santykiø nuostatas. Dievà suvokiant neatskiriamu kas-dieninës tikrovës dalyviu, religija gali labai praturtinti pri-gimtinius ðeimos ryðius. Iðkilus nuomoniø skirtumams ku-riuo nors esminiu klausimu, reikia nepamirðti atsakomy-bës Dievui ir nepainioti jos su þmoniø tarpusavio teisëmisbei pareigomis. Atsakomybë uþ savo tikëjimà ar netikëji-mà bûsimuoju gyvenimu tenka paèiam asmeniui. Þmo-gus yra visuomeniðka bûtybë, o gyvenimas visuomenëjene tik duoda, bet ir reikalauja, todël tam tikros visuomeni-nës teisës ir pareigos turi bûti iðsaugotos nepriklausomainuo asmeninio tikëjimo ar netikëjimo.

Santuokos sàlygos

Taigi Koranas apibrëþia santuokà kaip dvigubà forma-lià sutartá, viena vertus, tarp abiejø þmoniø, kita vertus,tarp þmoniø ir Dievo. Norint, kad ji galiotø, turi bûti paten-kintos tam tikros sàlygos. Kai kurios ið tø sàlygø lieèiapaèià sutartá, o kai kurios � jà sudariusiøjø asmenybes.Detalës ir nemaþi nuomoniø skirtumai intriguoja. Èia juostegalësime aptarti tik bendrais bruoþais.

Dël santuokos jau sutarus, laukiama tiesaus nedvi-prasmiðko pasipirðimo, á kurá atsakoma sutikimu. Ir pasi-pirðti, ir duoti sutikimà reikia þodþiu, jei abu suþadëtiniaiasmeniðkai dalyvauja, o kitu atveju, raðtu. Tai ne visai taspat, kas tik áregistruoti jau ávykusá kontraktà, � procedûra,kuri, regis, ávesta jau vëlesniais laikais grynai administra-ciniais sumetimais. Sutartis turi bûti sudaroma þodþiais,tiesiog iðvestais ið pagrindinio santuokos þodþio arba jamartimais. Iðskyrus ypatingà ðiitø atvejá, sutartyje neturi bûtinë uþuominos á laikinumà ar koká nors terminà, nes taiprieðtarautø paèiai santuokos kaip amþinos sàjungos es-mei. Bûsimø palikuoniø teisëtumui uþtikrinti turi dalyvautibent du liudininkai. Sutartyje aptariamas ir jaunosios krai-

tis bei jaunikio dovanos jaunajai. Jei kraièio dydis sutarty-je nenurodomas, jis apskaièiuojamas pagal tam tikrus tra-dicinius standartus. Abiem atvejais jaunoji savo kraitá jau-nikiui perduoti gali savo nuoþiûra dalimis ar in toto.

Su liudininkais savaime susijæs ir vieðumo klausimas.Negana to, kad santuoka yra amþina, ji turi bûti vieðai gar-sinama. Mëginimas santuokà iðlaikyti paslaptyje, kai ku-riø teisininkø manymu, nutraukia sutarties galiojimà. Kititvirtina sutartá tebegaliojant, tik slaptumas esàs nepateisi-namas religiniu poþiûriu, todël smerktinas. Tai reiðkia, Jef-fero þodþiais tariant, kad �musulmonø bendruomenei iðesmës labai svarbios su santuoka susijusios ceremoni-jos�. Bûtent vieðumas skiria teisëtà santuokà nuo netei-sëtos. Tai turbût ir yra prieþastis, kodël Pranaðas pritarëvestuviø iðkilmëms ir net sankcionavo jø apeigose tradi-cinæ muzikà bei dainas.

Iðtekanti moteris, suprantama, turi bûti laisva nuo betkokiø santuokiniø ryðiø. Kitaip sakant, sudaromos san-tuokos metu ji turi bûti neiðtekëjusi. Jeigu ji naðlë arbaiðsiskyrusi, tai turi bûti nenëðèia. O jeigu ji laukiasi, tai pri-valo palaukti, kol pagimdys, ir tik tada po kurio laiko galivël iðtekëti. Taip pat turi bûti pasibaigæs �laukimo laikas�,nustatytas laikotarpis, kurá naðlei ar iðsiskyrusiai moteriaiiðtekëti neleidþiama. Taip pat nevalia paþeisti kraujo gimi-nystës bei globos ryðio draudimø. Moteris turi bûti tikintiar priklausyti �Knygos þmonëms�, vadinasi, nebûti san-gulavusi bei neiðtikima. Jeigu ji yra padariusi tokiø nusi-þengimø, tai jai neleistina, kai kuriø teisininkø nuomone,iðtekëti net uþ savo sugulovo. Kai kuriø teisës mokykløpoþiûriu, në vienam ið jø tokiu atveju neleistina tuoktis netantrojo kraujo giminystës bei globos ryðio ribose. Pavyz-dþiui, moteriai negalima iðtekëti uþ savo sugulovo tëvo arsûnaus, o jam � vesti sugulovës motinà ar dukterá. Neiðti-kimybë ir paleistuvystë nëra tik nuodëmë, bet lemia ir as-meniniø laisviø bei visuomeniniø teisiø apribojimus. Jeimoteris suaugusi, sveiko proto ir laisva, santuoka nega-lioja be jos sutikimo. Kitaip sakant, nesant teisëto globë-jo, iðtekëti gali tik pilmametë ir sveiko proto moteris. Taippat kiekvienai ið pusiø turi bûti þinoma kitos tapatybë.

Jeigu jaunoji yra musulmonë, tai ir jaunikis turi bûtimusulmonas. Jeigu jis, sudarant santuokà, jau yra vedæs,jo þmona turi nebûti tokio laipsnio nuotakos giminë, kurisdraustø jam abi jas turëti uþ þmonas. Pavyzdþiui, drau-dþiama vesti þmonos seserá, dukterëèià arba tetà. Taip patbendras þmonø skaièius turi nevirðyti keturiø. Taigi kol ga-lioja teisëta santuoka su keturiomis þmonomis, naujos san-tuokos sudaryti negalima. Nesant teisëto globëjo, kad san-tuoka galiotø, vyras irgi turi bûti pilnametis, sveiko protoir duoti savo laisvà sutikimà.

Ið anglø kalbos vertë Egdûnas RAÈIUS

Versta ið: Hammûdah �Abd al-�ATI. The FamilyStructure in Islam. � American Trust Publications, 1977.

63

SKAITYMAI

Kadangi jau esame turëjæ progø uþsiminti apie �Pa-saulio centrà� bei ávairius jo simbolius, dabar sugráþtameprie ðios itin reikðmingos senosiose tradicijose sàvokos tiktam, kad atkreiptume dëmesá á kai kurias su juo susijusiasprasmes. Ðiuolaikiniam þmogui ði sàvoka savaime jau ne-besuþadina to, kà joje matë senoliai. Èia, kaip ir apskritaisimbolikoje, daug kas jau tapo uþmirðta, o atitinkama màs-tysena daugumai mûsø amþininkø pasidarë suvis svetima.Labiau nei kada anksèiau paplitæs, tiesiog visuotinis neið-manymas juolab yra dingstis kai kuriuos dalykus priminti.

Centras visø pirma yra visa ko ðaltinis, pradþios tað-kas, o kaip taðkas � beformis ir bedydis, taigi nematomasir todël juolab vienintelis vertas pirmapradþio Vienioávaizdis. Visa kas radosi ið jo, jam spinduliuojant, kaipkad ir vienetas, pats në kiek nesikeisdamas, sudaro visusskaièius. Ðiodvi � geometrinë ir skaièiø � simbolikos èiavisiðkai tolygios, tad galima naudotis jomis abiem, kuosklandþiausiai pereinant nuo vienos prie kitos. Bet ne-reikia pamirðti, kad abiem atvejais kalbame bûtent apiesimbolikà: aritmetinis vienetas � tai ne pats metafizinisVienis, o tik jo ávaizdis. Kita vertus, tai ne savavaliðkasávaizdis, nes tarp abiejø galioja tikra analogija, kurios dëkaVienio idëjà tampa ámanoma ið bet kokios kiekybës ið-kelti á transcendencijà. Tas pat pasakytina ir apie centrà,irgi nesunkiai iðkeliamà ið geometrinës erdvës ir virstan-tá atitinkamu Vienio simboliu. Simboliðkai tad centro tað-kas þymi patá Pradà, grynàjà Bûtá, o erdvë, kurià ðis savospinduliavimu pripildo ir kuri pati galiausiai yra ðio spin-duliavimo (Pradþios fiat lux) padarinys, nes be jo tebûtøvien �stoka� ir niekis, � tai bûtent pasaulis paèia plaèiau-

CENTRO IDËJA SENOVËSTRADICIJOSE

René GUÉNON

sia ðio þodþio prasme, t.y. visø apreikðtàjà bûtá sudaran-èiø bûtybiø ir bûsenø visuma.1

Paprasèiausias kalbamo ávaizdþio pavidalas bûtø tiesiogtaðkas apskritimo centre (1 pav.): taðkas þymi Pradà, o ap-skritimas � pasaulá. Ðios figûros istoriná amþiø nustatytivisiðkai neámanoma, nes ji daþnai aptinkama ir ant prie-ðistoriniø radiniø. Nëra abejoniø, jog tai vienas ið tiesio-giai su Pirmaprade tradicija susijusiø þenklø. Kartais tað-kà juosia ne vienas, o keletas koncentriðkø apskritimø, ku-rie tokiu atveju þymëtø skirtingas apreikðtosios bûties pa-kopas ar lygmenis, iðrikiuotus hierarchiðkai sulig atstumunuo Prado vidury. Taðkas apskritimo centre dar laikomas� ir, matyt, buvo laikomas nuo senø senovës � saulës ávaiz-dþiu, kadangi saulë fiziniame pasaulyje iðties yra jo cen-tras arba �ðirdis�. Uþtat iki pat mûsø laikø ði figûra iðlikokaip áprastas astrologinis bei astronominis saulës þenklas.Kaip tik todël turbût daugelis archeologø, kur tik aptikæ ðásimbolá, bûtinai priskiria jam soliarinæ reikðmæ, nors ið tik-røjø jo prasmë nepalyginti platesnë ir gilesnë. Jø papras-tai pamirðtama, jei apskritai kada þinota, jog saulë visosesenovës tradicijose pati tëra simbolis � bûtent �Pasauliocentro�, dieviðkojo Prado simbolis.

Centro ir apskritimo, o kartu jø þymimø dalykø tarpu-savio santyká gana aiðkiai iðreiðkia tai, kad apskritimas ne-ámanomas be centro, tuo tarpu centras nuo apskritimo vi-siðkai nepriklauso. Dar tiksliau bei iðkalbingiau ðá santyká

René Guénonas, vadinamojo tradicionalizmo pradininkas, S. H. Nasro þodþiais, �neabejotinai vienadidþiausiø ðio amþiaus figûrø, kurios ðlovë su laiku tik auga�, gimë 1886 m. Prancûzijoje, kataliko archi-tekto ðeimoje. Jau vaikystëje ne pagal metus iðsivystæs, jis uþtat buvo ne koks mokinys. O dvideðimtvieneriø bûdamas iðvis metë akademines matematikos bei filosofijos studijas ir atsidëjo �okultiniams�mokslams. 1909 m. pasirodë pirmoji atitinkamo pobûdþio R. Guénono publikacija, kurioje iðkart atsi-skleidë autoriaus gili metafizinë áþvalga bei hinduizmo Advaitos iðmanymas. Vëliau autorius pats apiesave yra pasakæs: �uþ visa, kas að intelektualine prasme esu, esu skolingas Rytams ir tik Rytams�. Behinduizmo, R. Guénonas taip pat gilinosi á islamiðkàjá ezoterizmà bei kinø daoizmà. Bûtent islamas irtapo jo pasirinktàja religija, nors iki pat gyvenimo pabaigos (1951 m.) jis tebemûvëjo þiedà su iðraiþytusanskrito skiemeniu AUM, þyminèiu hinduizme mantriná aukðèiausios Dievybës vardà.

1 pav. 2 pav. 3 pav. 4 pav. 5 pav. 6 pav.

64

SKAITYMAI

iðreiðkia spinduliai, sklindantys ið centro ir pasibaigiantysapskritime. Spinduliø skaièius gali bûti ávairus, nes ið tik-røjø jø yra begalybë, kaip ir apskritimo taðkø, kurie yra nekas kita kaip tø spinduliø galai. Bet ðiaip jau tokioms figû-roms parenkami savaime simboliðkai reikðmingi baigtiniaiskaièiai. Paprasèiausia ið jø teturi keturis spindulius, dali-nanèius skritulá á keturias lygias dalis, t.y. du tarpusavyjestaèius skersmenis, sudaranèius kryþiø apskritime (2 pav.).Pastarosios figûros bendra prasmë iðlieka ta pati, kaip irpirmosios, prisideda tik keletas papildomø reikðmiø: ap-skritimas, juo sukantis katra viena kryptimi, èia dar sim-bolizuoja pasaulio, arba kosminius, ciklus, kuriø teorijaypaè iðplëtota hinduizmo doktrinoje. Kryþiaus ðakø galaisiðskirtos apskritimo dalys tokiu atveju þymi bet kokio at-skiro ciklo periodus ar fazes. Pats toks ciklas gali bûti kuoávairiausio masto, kiek tik norima ilgas arba trumpas. Pa-vyzdþiui, vien þemiðkoje bûties darnoje iðskiriami keturiparos laikai, keturios mënulio fazës, keturi metø laikai irdar, sulig indiðkàja, Centrinës Amerikos, antikine graikøbei lotynø tradicijomis, keturi þmonijos amþiai. Èia tik pa-èiais bendriausiais bruoþais priminëme kai kurias kalba-mo simbolio prasmes, tiesiogiai betgi susijusias su tuo, kàpastebësime toliau.

Ið figûrø su didesniu spinduliø skaièiumi ypaè paþymë-tini ðeðiø bei aðtuoniø stipinø �ratai� (3 bei 4 pav.), vidu-ramþiais dar vadinti �keltiðkais ratais�. Abi ðios figûros, oypaè antroji, itin daþnai sutinkamos ir Rytø ðalyse, visø pir-ma Chaldëjoje be Asirijoje, taip pat Indijoje (kur toks ra-tas vadinamas �èiakra�, cakra) bei Tibete. Tuo tarpu ðeðiøstipinø ratui artimas yra vadinamasis �chrizmonas�,2 ku-ris skiriasi tik tuo, kad �spinduliø� galai jame apskritimudaþniau neapibrëþiami. Prieðingai nei mûsø laikais ápras-ta manyti, ratas anaiptol nëra tik �soliarinis� þenklas; visøpirma � tai apskritai pasaulio simbolis, ir nesunku supras-ti, kodël. Antai Indijoje nuolat kalbama apie simboliðkà�daiktø ratà� arba �gyvenimo ratà�, kuris kuo tiksliausiaiatitinka ðià reikðmæ. Taip pat ir budddhistø �darnos ra-tas�, kurio sampratà jie, kartu su daugeliu kitø, perëmë iðankstesniø doktrinø ir kuris, bent jau pradþioje, buvo ne-atskiriamai susijæs su ciklinëmis teorijomis. Reikia pridur-ti, kad ir Zodiakas ásivaizduojamas kaip ratas, paprastaisu dvylika stipinø, ir kad sanskritiðkai jis vadinamas tie-siog �þenklø ratu� � sulig pirmine þodþio râúi, kuriuo bû-tent vadinti Zodiako þenklai, reikðme.3

Ratas taip pat glaudþiai susijæs su ávairia gëlës þiedosimbolika, o atskirais atvejais galima kalbëti net apie visið-kà tapatybæ.4 Tokiø gëliø kaip, pavyzdþiui, lotoso, lelijosarba roþës þiedai,5 be kita ko (nes tai daugiareikðmiai sim-boliai), irgi þymi iðreikðtàjá pasaulá, taigi iðties turi panaðiàprasmæ. Gëlës þiedas ðiaip jau savaime primena spinduliøapsuptà centrà ir apskritai yra �centriðka� figûra, o kaiptik tai ir ágalina já tapatinti su ratu.6 Hindø tradicijoje pa-saulis kartais vaizduojamas kaip lotoso þiedas su centreiðkilusiu ðventuoju kalnu Meru, þyminèiu aðá.

Taèiau gráþkime prie centro simbolikos, nes iki ðiol te-atskleidëme tik vienà, paèià pirmàjà ið jos prasmiø, kuriosdëka jis simbolizuoja Pradà. Antroji centro simbolio pras-më bûtø ta, kad jis yra bûtent vidurys, taðkas, lygiai nuto-læs nuo visø apskritimo taðkø ir kiekvienà skersmená dali-nantis lygiai perpus. Anksèiau minëjome centrà esant pir-mesná uþ apskritimà, kurio paties savaime, be centro spin-duliavimo, iðvis negali bûti; dabar gi paþvelkime á jau esan-èio apskritimo centrà � kaip á Pradà, veikiantá kûrinijosðirdyje. Vidurys tarp dviejø kraðtutinumø, kuriems atsto-vauja du prieðingi apskritimo taðkai, � tai vieta, kur á tuo-du kraðtutinumus vedanèias dvi prieðingas tendencijasneutralizuoja, taip sakant, tobula pusiausvyra. Kai kuriosislamo ezoterinës mokyklos, kryþiui teikianèios aukðèiau-sià simbolinæ reikðmæ, jo centrà vadina �Dievo vieta� (al-maqâm al-ilâhî) ir supranta kaip taðkà, kur jungiasi visosprieðybës, kur iðsisprendþia visi prieðtaravimai. Atskiru at-veju tai reiðkia bûtent pusiausvyrà, o pusiausvyra galiau-siai ir yra darna. Pusiausvyra ir darna � tai tiesiog vieno irto paties dalyko du atþvilgiai. Turi ðis simbolis dar ir treèiàatþvilgá, susijusá su dora (nors ne tik), � tai teisingumo idë-ja. Prie to, kas pasakyta, galima tad pridurti ir Platono api-brëþimà, anot kurio, gëris � tai vidurkis tarp dviejø kraðtu-tinumø. Ir Tolimøjø Rytø tradicijos, tik kur kas platesneprasme, nuolat kalba apie �nejudamà vidurá�, taðkà, ku-riame �reiðkiasi dangus�, o sulig hindø doktrina, kiekvie-nos bûtybës ir net kiekvienos bûsenos viduryje slypi patsaiAukðèiausiasis, Pradas.

Pusiausvyra tad savaime yra paties neiðjudinamojoPrado atspindys pasaulyje. Ðiuo poþiûriu apskritimas þy-mi judëjimà, sukimàsi aplink centrà, kuris vienintelis ðia-me judëjime nedalyvauja. Pats rato pavadinimas (lot. ro-ta) savaime mena rotacijà, o ði rotacija kaip tik ir simbo-lizuoja visa ko pasaulyje nepaliaujamà kaità. Ðiame vi-suotiniame judëjime tëra vienas vienintelis nejudantis irstovus taðkas � tai centras. Èia mes sugráþtame prie jauuþsimintos cikliðkumo sampratos. Bet kokio ciklo eiga,arba apskritimo sukimasis, yra tam tikra seka, tiek bû-tent laiko, tiek ir bet kuria kita prasme, o stovusis cen-tras simbolizuoja Amþinybæ, kurioje visa kas tobulai estivienukart. Apskritimas suktis tegali aplink centrà � pa-naðiai ir bet kokios permainos, paèios savaime tuðèios bû-ties, neiðvengiamai mena tam tikrà nekintamà pradà ana-pus kaitos. Tai tas pats Aristotelio �nejudamas judinto-jas�, irgi simbolizuojamas centro. O kadangi visa, kas es-ti pasaulyje, kas juda ir kinta, paèia savo bûtimi visiðkaipriklauso nuo ðio nejudamo Prado, tai ðis nejudamas Pra-das, vadinasi, yra kartu ir �pirmasis judintojas�, ir tas,kuris visuotiná judëjimà toliau veda bei nukreipia, kitaipsakant, daro já dësningà. Pasaulio darnos palaikymas ðiaprasme yra tad ne kas kita kaip jo pirminio sukûrimo tà-sa. Pasak hinduizmo, ðis Pradas � tai visa ko �vidinis su-derintojas� (antaryâmî), nes veda visa kà bûtent ið vidaus,glûdëdamas visa ko slapèiausiame vidury, t.y. centre.

65

SKAITYMAI

Vietoj besisukanèio aplink centrà apskritimo galimekalbëti ir apie besisukanèià aplink aðá sferà � simbolio pras-më iðlieka ta pati. Tai paaiðkina toká reikðmingà ir taip pa-plitusá senovës tradicijose �Pasaulio aðies� ávaizdá. Pasta-rojo prasmë ið esmës nesiskiria nuo �Pasaulio centro�, ne-bent tik tuo, kad centro simbolis nejudamo Prado funkcijàatspindi kiek tiksliau uþ visus kitus ámanomus jo atitikme-nis. Aplink savo aðá sukantis sferai, ar tat bûtø þemës, ardangaus sfera, nejudantys joje iðlieka du taðkai � jos po-liai, t.y. aðies galai, arba taðkai, kuriuose aðis kerta rutuliopavirðiø. Kaip tik todël polius yra dar vienas centro idëjosatitikmuo. Poliø simbolika, kartais ádëm sudëtinga, uþtatirgi sutinkama visose tradicijose ir, reikia pasakyti, vaidi-na joje gana reikðmingà vaidmená.

Viena ið áspûdingiausiø figûrø, priklausanti mûsø ap-tariamiems vaizdiniams, yra svastika (5 ir 6 pav.) � ið es-mës �poliaus þenklas�. Naujøjø laikø Europoje jos tikrojiprasmë, regis, iki ðiol liko neatskleista. Mëginant paaið-kinti ðá simbolá sukurta fantastiðkiausiø teorijø, jame netgiáþiûrëtas pirmykðtis ugnies iðgavimo árenginys! Taèiau jeisvastika ir turi tam tikrà ryðá su ugnimi, tai visai dël kitøprieþasèiø. Daþniausiai svastika vadinama �soliariniu� þen-klu, kuriuo ji irgi tëra tapusi veikiau atsitiktinai ir tik ne-tiesiogiai. Galëtume èia nebent pakartoti tai, kas pasakytaapie ratà ir apskritimo centrà. Arèiausiai tiesos yra tie, kaslaiko svastikà �judëjimo� simboliu, nors ir tokia interpre-tacija tebëra nepakankama, nes èia reikia kalbëti ne apiebet koká judëjimà, o bûtent apie sukimàsi aplink nejuda-mà centrà arba aðá. Ir bûtent stovusis taðkas vëlgi yra patiðio simbolio esmë. Visos kitos jo prasmës iðplaukia kaiptik ið ðitos vienintelës. Centras visa kà ágalina judëti, o ka-dangi judëti reiðkia gyventi, tai ir svastika, vadinasi, kartusimbolizuoja gyvenimà arba, tiksliau, gyvybæ þadinanèià irpalaikanèià Prado funkcijà, neatskiriamai susijusià su visapasaulio darna.

Palyginæ svastikà su ábrëþtu á apskritimà kryþiumi (2pav.) pamatysime, kad ðiedu simboliai ið esmës lygiaverèiai.Tik svastikoje judëjimà þymi ne apskritimas, o kryþiaus ða-koms statmenos atkarpos jø galuose. Ðios atkarpos menaapskritimo liestines, kartu nurodanèias atitinkamø jo tað-kø judëjimo kryptá. Apskritimas simbolizuoja pasaulá, to-dël tuo, kad jis èia tik numanomas, labai aiðkiai pabrëþia-ma, jog svastika yra ne paties pasaulio, o veikiau tik Pradojam daromo poveikio simbolis.7

Svastikà siejant su besisukanèia aplink savo aðá sfera,pavyzdþiui, dangaus sfera, jà reikia laikyti ðio sukimosi pro-jekcija á ekvatoriaus plokðtumà, o centro taðkas tokiu at-veju bus ne kas kita kaip aðies projekcija toje paèioje jaistatmenoje plokðtumoje. Svastikos þymima sukimosi kryp-tis ðiaip jau tëra antraeilës reikðmës dalykas. Tikrovëje ap-tinkamos abi mûsø pavaizduotosios lytys,8 ir nëra jokio rei-kalo áþvelgti tarp jø kokià nors opozicijà.9 Þinoma, kai ku-riø ðaliø atskalûnai, ðizmatikai galëjo kartais ir tyèia pasi-rinkti prieðingos krypties þenklà nei ásivyravæs tuose ra-

tuose, nuo kuriø jie siekë atsidalinti, ðitaip iðoriðkai pa-brëþdami savo antagonizmà. Taèiau tai jokiu bûdu nepa-lieèia esminës simbolio prasmës, kuri kiekvienu atveju ið-lieka ta pati.

Svastika toli graþu nëra iðimtinai rytietiðkas simbolis,kaip kad kartais tikima. Ið tikrøjø tai vienas ið plaèiausiaipaplitusiø þenklø, aptinkamas maþne visur, pradedant To-limaisiais Rytais ir baigiant Tolimaisiais Vakarais, kur jisnuo seno paþástamas vietinëms Ðiaurës Amerikos tautoms.Ðiuo metu jis ypaè tebevartojamas Indijoje ir Centrinëjebei Rytø Azijoje, ir tik èia, regis, tebëra þinoma jo tikrojiprasmë, nors neiðnyko jis visai ir Europoje.10 Lietuvoje beiKurðe valstieèiai iki ðiol braiþo ðá þenklà ant savo trobø.Be abejo, giliausios þenklo prasmës jie jau nebesuvokia,matydami jame tik vienà ið savotiðkø saugos talismanø, betkeisèiausia yra tai, kad vadina já sanskritiðku vardu svasti-ka.11 Senovëje ðis þenklas buvo ypaè paplitæs tarp keltø irprieðhelëninëje Graikijoje.12 Taip pat Vakaruose, kaip pa-stebëjo M. Charbonneau-Lassay13, svastika buvo viena iðankstyvøjø Kristaus emblemø ir kaip tokia vartota iki patViduramþiø pabaigos. Kaip ir taðkas apskritimo vidury beiratas, ðis þenklas neginèijamai siekia prieðistorinius laikus,o mes savo ruoþtu atpaþástame jame, be maþiausios abejo-nës, vienà ið Pirmapradës tradicijos pëdsakø.

Neiðsemtos dar mûsø ir centro prasmës. Nors visø pir-ma jis yra pradþios taðkas, betgi kartu ir pabaigos. Visaradosi ið centro ir á centrà galiausiai sugráð. Kadangi visakas esti Prado ir tik Prado dëka, tarp jø turi bûti tam tikraspastovus ryðys, kurá savo ruoþtu iðreiðkia centrà su apskri-timo taðkais jungiantys spinduliai. Ðie spinduliai gali bûtiabiejø krypèiø: visø pirma nuo centro apskritimo link, opaskui � nuo apskritimo atgal á centrà. Turime, taip sa-kant, dvi tarpusavy papildomas iðcentrinio ir ácentrinio ju-dëjimo fazes, kurias galima palyginti su atitinkamomis kvë-pavimo fazëmis, ypaè turint galvoje hinduizmo doktrinomsáprastà simbolikà. Ne maþiau iðkalbinga analogija ir ðir-dies fiziologinë veikla: kraujas ið ðirdies pasklinda po visàorganizmà, ðitaip palaikydamas jo gyvybæ, o paskui sugráþ-ta ðirdin, kurios kaip organizmo centro funkcija tad iðsa-miai ir tobulai atspindi tà bendrà vaizdiná, kurá turëjomesusidaryti apie centrà paèia plaèiausia prasme.

Kiekviena bûtybë, bûdama priklausoma nuo Prado vi-sa kuo, kas ji yra, sàmoningai ar nesàmoningai bûtinai ver-þiasi á já sugráþti. Ðis siekis sugráþti á centrà kuo ávairiausio-se tradicijose iðreiðkiamas atitinkama bûdinga simbolika.Turime omeny ritualinæ orientacijà, kuri, grieþtai kalbant,yra ne kas kita kaip kryptis á dvasiná centrà, þemiðkàjá, ap-èiuopiamàjá tikrojo �Pasaulio centro� atvaizdà. Krikðèio-niðkøjø baþnyèiø orientacija � tai tik vienas atskiras visomsreligijoms bendro dësningumo atvejis. Islame tokia orien-tacija (qiblah) suprantama kaip materializuota pati ta in-tencija (niyyah), taip sakant, kuri visas bûtybës jëgas krei-pia á dieviðkàjá Pradà.14 Nesunku bûtø parinkti ir daugiaupavyzdþiø.

66

Nemaþai dar galima bûtø pasakyti ðiuo klausimu, irmes, be abejo, dar ne kartà prie jo sugráðime vëliau, tamkartui apsiribodami ðiomis trumpomis uþuominomis.

Apibendrinant galima nebent pridurti, jog centras,kaip visa ko pradas ir pabaiga, � tai, sulig gerai þinomasimbolika, alfa ir omega. Dar tiksliau � pradþia, vidurysir galas, visus ðiuos tris atþvilgius kartu iðreiðkiant vienuskiemeniu AUM, kurá Charbonneau-Lassay gretino suKristaus emblema ir kurio sàsajos su svastika tarp Ludu-no [Loudun] karmelitø vienuolyno þenklø mums atrodoitin iðkalbingos.15 Ið tikrøjø ðis simbolis, kur kas talpesnisnei �alfa ir omega�, tiesiog neiðsemiamas prasmiø, yra �vieno ið turbût labiausiai stulbinanèiø sutapimø dëka �bendras senajai hindø tradicijai ir krikðèioniðkajam vi-duramþiø ezoterizmui, ir abiem atvejais tai kartu dar Þo-dþio simbolis par excellence, Þodþio, kuris ið tiesø ir yratikrasis �Pasaulio centras�.

Ið anglø kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS

Versta ið: Guénon R. Fundamental Symbols.The Universal Language of Sacred Science / Transl.by Alvin Moore, Jnr. � Quinta Essentia: Oxford and

Northampton, 1995. � P. 45�53.

PASTABOS:

1. [Itin graþiai tokia samprata tebeatsispindi lietuviø kalboje,kurioje savaime pa-saulis mena visa, kas po saule, t.y. kà pa-siekia saulës ðviesa, jos �spinduliavimas�. Saulæ ásivaizduo-jant centre (kaip kad ir astronominëje Koperniko sistemo-je), pasaulá tad savaime þymi apskritimas. Þr. tekstà toliau.� D. R.]

2. [Angl. chrismon, kitur dar chrism, pranc. chrisme. Turima gal-voje viena ið Kristaus monogramø, sudaryta ið dviejø pirmøjøgraikiðko Kristaus vardo raidþiø: X (chi) ir P (ro). Jau anksty-vosios krikðèionybës laikais ji tapo paèios krikðèionybës sim-boliu, o nuo imperatoriaus Konstantino laikø vaizduojama antsarkofagø, Eucharistijos indø, þibintø bei kitø daiktø. Ilgà lai-kà XP gyvavo ir tiesiog kaip �geras þenklas�, siejamas su visaikitos kilmës graikø þodþiu chrçstós �naudingas, palankus, ge-ras, gera lemiantis�. Kartais abi raidës bûdavo sukryþiuojamosir apibrëþiamos apskritimu, taip gaunant figûrà, iðties prime-nanèià ðeðiø stipinø ratà. [Þr.: Becker U. Simboliø þodynas. �V., 1995. � P. 122; Cirlot J. E. A Dictionary of Symbols. � Lon-don, 1971. � P. 46; Krikðèioniðkosios ikonografijos þodynas /sudarë Dalia Ramonienë. � Vilnius, 1997. � P. 164; MetfordJCJ. Dictionary of Christian Lore and Legend. � London, 1983.� P. 156.). � D. R.]

3. Verta paþymëti, kad antikiniø Vakarø simbolikos �likimo ra-tas� labai artimas tiek �darnos ratui�, tiek Zodiako ratui, norsið pirmo þvilgsnio tai gali ir neatrodyti akivaizdu.

4. Be kitø ðios tapatybës pavyzdþiø, kalbant apie viduramþius,aðtuoniø stipinø ratà ir aðtuoniø þiedlapiø gëlës þiedà mato-me iðkaltus kits prieð kità viename skulptûriniame akmenyjesenos Ðinono baþnyèios fasade, datuotinos, ko gero, Karolin-gø laikais.

5. Lelijos þiedas yra ðeðiø þiedlapiø, o lotoso, labiausiai paplitu-siuose atvaizduose, � aðtuoniø, taigi abu jie prilygsta atitinkamai

ðeðiø ir aðtuoniø stipinø ratams. Dël roþës, tai jos þiedlapiøskaièius ávairuoja, kartu ðiek tiek keisdamas simbolio prasmæar bent jau suteikdamas jai skirtingus atspalvius.

6. Chrizmono (kitaip dar labarum) figûroje ið Merovingø lai-kø, kurios reprodukcijà pateikë Charbonneau-Lassay (Reg-nabit. � 1926, March, p. 298), centrinë roþë yra ðeðiø þiedla-piø, orientuotø pagal chrizmono ðakas, o pats chrizmonasapvestas apskritimu, kuo aiðkiausiai liudijanèiu jo tapatumàðeðiø stipinø ratui.

7. Tà patá galima bûtø pasakyti ir apie chrizmonà rato atþvilgiu.8. Sanskritas teturi vienui vienà þodá svastika visoms kalbamo

simbolio atmainoms, Terminas sauvastika, kurá kai kas taikovienai ið lyèiø skirti nuo kitos (kuri tad viena tesanti bûtentsvastika), ið tikrøjø tëra ið daiktavardþio svastika padarytasbûdvardis, þymintis kà nors, kas susijæ su ðiuo simboliu ar joprasmëmis.

9. Tas pat pasakytina ir apie kitus simbolius, skyrium ir apie Kon-stantino chrizmonà (arba labarum), kuriame raidë P kitàsykyra apversta. Bûta nuomoniø já tada esant Antikristo þenklu.Kartais toks poþiûris gal ið tikrøjø ámanomas, bet kitais atve-jais (pavyzdþiui, katakombose [kur gyveno pirmieji Romoskrikðèionys � D. R.]) su juo akivaizdþiai negalima sutikti. Pa-naðiai �keturiø þenklas�, kuris, be to, yra to paties chrizmonomodifikacija, irgi gali bûti pasuktas á vienà arba á kità pusævisiðkai nesiejant to su kokiu nors gildijø tarpusavio varþymu-si ar noru iðsiskirti ið kitø, nes abi lytys aptinkamos ir tos pa-èios gildijos þenkluose.

10. Mes èia nekalbame apie suvis dirbtiná svastikos panaudojimàkai kuriose Vokietijos politinëse grupuotëse, kur ji visiðkaisavavaliðkai paversta antisemitizmo þenklu � ta dingstimi, kadji neva priklausanti vadinamajai arijø rasei, kas yra grynasprasimanymas. [Straipsnis raðytas treèiajame ðio amþiaus de-ðimtmetyje. � D. R.]

11. Lietuviø kalba, negana to, apskritai ið visø Europos kalbø yraartimiausia sanskritui. [Skr. svastika-, kaip priimta aiðkinti,padarytas ið sanskritiðko lamës palinkëjimo su-asti, neturin-èio lietuviø kalboje tiesioginio atitikmens (nekalbant apie ati-tinkamø veiksmaþodþio formø sutapimà: skr. asti = liet. es-ti), taigi ðá þodá laikyti esant lietuviðkos kilmës, kaip kad lyg irplaukia ið autoriaus uþuominos, nëra jokio pagrindo. Kita ver-tus, abejotinas pats faktas já ðitaip Lietuvos kaime nuo senovadinus. Net jeigu jis ir tikrai panaðiai vadintas, tai veikiaukokiu ne daugiau nei skambesiu artimu þodþiu, kaip antailietuviø ðvaistíkas, prûsø Swaixtix, t.y. Svaikstikas ar pan., norsir tokios prielaidos, be specialiø tyrinëjimø, þinoma, tik pirð-tu ore raðytos. � D. R.]

12. Esama ávairiø svastikos atmainø, pavyzdþiui, su uþapvalintaisgalais (dviejø sukryþiuotø S pavidalo), kaip kad ant galiðkømonetø. Be to, ið svastikos yra kilæ ir kai kurios jau tik deko-ratyvinës paskirties figûros, kaip antai �graikiðkas raktas� ar-ba meandra.

13. Regnabit. � 1926, March, p. 302�303.14. Þodá intencija èia reikia suvokti tiesiogine, etimologine reikð-

me: ið lot. in-tendere �tempti á, link�.15. [Ðtai turimi galvoje Charbonneau-Lassay þodþiai: �Penkio-

likto ar ðeðiolikto amþiaus pabaigoje Luduno [Loudun] vie-nuolyno vienuolis brolis Guyotas iðpaiðë koplyèios laiptinëssienas iðtisa eile ezoteriniø Jëzaus Kristaus emblemø, tarpkuriø nesyk pasitaiko ir keletas rytietiðkos kilmës, tokiø kaipsvastika bei sauvastika, AUM ir Nukryþiuota gyvatë� (Reg-nabit. � 1926, March). � Angliðkojo leidimo red. past.]

SKAITYMAI

67

KNYGOS

Lietuvos sakralinësdailës studijos

Pastaraisiais metais pasirodþiusios trys �Lietuvos sakra-linës dailës katalogo� 1-ojo tomo knygos (Vilnius, 1996�1998), kuriø kiekvienoje pristatoma apie 200 kultûros verty-biø, padeda uþpildyti didelæ spragà mûsø meno istorijoje irsuteikia galimybæ susipaþinti su sakraliniu menu, sukauptumûsø provincijoje, kurios vaidmuo bendroje lietuviø kultû-ros raidoje nepakankamai ávertintas.

Lietuvos sakralinë dailë � tai viena ið vertingiausiø mûsømeninio palikimo daliø, padedanti susivokti, kas mes esa-me Europos kultûros þemëlapyje, ið kur ateiname ir koká dva-siná turtà ið amþiø gûdumos atsineðame. Tai suprato Lietu-vos ðviesuomenë dar XX amþiaus pradþioje. Pradëta rinktikryþius ir skulptûras keliaujant po Lietuvà. Tarpukario laiko-tarpiu ásteigtas Baþnytinio meno muziejus (1935). Tik, deja,tuo metu muziejui vadovaujant A. Valeðkai, buvo daugiausiakaupiami liaudies meno eksponatai. Kaip raðë P. Galaunë,tai buvo �lengviausias bûdas ðios rûðies eksponatams rinkti[...] ir lengvesnis bûdas juos parodai paruoðti: nei juos tai-syti bei restauruoti reikia, nei lauþyti galvà dël jø kilmës, tiks-lios metrikos ir kt.� (Galaunë P. Baþnytinio meno paroda //Dailës ir kultûros baruose. � Vilnius, 1970. � P. 269). Tokia A.Valeðkos nuostata këlë P. Galaunës nepasitenkinimà � ne tiktodël, kad neámanoma ásivaizduoti baþnytinio meno be pro-fesionaliosios dailës, bet ir dël to, kad baþnyèia dar XIX am-þiuje kovojo su lietuviø liaudies menu.

Dabartinio sakralinës dailës katalogo autoriai gerokaipraplëtë lietuviðkà baþnytinio meno sampratà, skirdami ne-maþa dëmesio profesinës dailës kûriniams � ne vien tapy-bai, skulptûrai, bet taip pat taikomosios dailës dirbiniams,monstrancijoms, relikvijoriams, kielikams, þvakidëms, dal-matikoms, arnotams, kapoms ir kt., þymesniems antkapi-niams paminklams.

Katalogà parengë Kultûros ir meno instituto Baþnytinësdailës skyriaus moksliniai bendradarbiai, pasikvietæ talkonarchitektûros tyrinëtojus ið Kauno, ið Architektûros ir staty-bos instituto. Knygose atspindëtas Vilkaviðkio vyskupijos Ma-rijampolës, Vilkaviðkio ir Lazdijø dekanatø dailës ir architek-tûros paveldas. Tai bûsimo daugiatomio visos Lietuvos sak-ralinës dailës katalogo pradþia, tai pirmosios kregþdës, ku-rios skelbia, kad prasidëjo rimtas enciklopedinis baþnytiniomeno tyrinëjimas. Ðis katalogas � tai mokslininkø paramaLietuvos Baþnyèiai, kuri suinteresuota paþinti ir saugoti sa-vas kultûros vertybes, vykdant 1971 m. Dvasininkijos reikaløÐventosios Kongregacijos instrukcijà.

Reikia pabrëþti autoriø kolektyvo profesinæ brandà ir pa-siðventimà rimtoms religinio meno studijoms. Jie nesitenki-na vien Kultûros vertybiø registro duomenimis, o nuvykæ ávietà apþiûri ir ávertina baþnyèiø meniná turtà, taip pat ir antka-pinius paminklus, neretai atrasdami nemaþai naujø vertybiø.

Svarbu tai, kad ðiø mokslininkø surinkta medþiaga papildokultûros vertybiø registre sukauptà informacijà. Meno kûrináanalizuojant patikslinama autorystë, epocha, ikonografija.Daug dëmesio skiriama meninei vertei nustatyti. Betarpiðkaityrinëjant sakraliná menà, padeda profesinë intuicija, dailësistorijos þinios, archyviniai ðaltiniai, kitø tyrinëtojø iðvados irsurinkti vietiniø gyventojø pasakojimai. Atrinkti tik tie religi-nës paskirties kûriniai bei taikomosios dailës dirbiniai, ku-riems gali bûti taikomi meno kriterijai.

Priëmus Nekilnojamøjø kultûros vertybiø apsaugos ásta-tymà (1994), keièiasi kultûros vertybiø registro sudarymo tvar-ka ir paèiø vertybiø hierarchija, taèiau jø meninë vertë iðliekanepakitusi. Todël teisingai pasielgë katalogo autoriai, nenu-rodydami kultûros vertybës numerio ðiame registre. Tuo la-biau, kad didelë dalis apraðomø kultûros objektø ðiø nume-riø dar neturi, nes jie yra paèiø leidinio autoriø atrasti ir iðtyri-nëti tiek, kiek reikalauja katalogo pobûdis.

Ðiandien, laikant rankose tris sakralinës dailës katalo-go knygas, jau galima teigti, kad susiklostë gerai apgalvo-ta leidinio struktûra. Medþiaga suskirstyta pagal vyskupi-jos dekanatus, surikiuojant abëcëlës tvarka geografines vie-toves. Treèiojoje knygoje jau nurodyta jø vieta Lietuvos þe-mëlapyje, o tai labai naudinga tiek vietiniams keliautojams,tiek turistams ið uþsienio. Kultûros paveldo objektai apra-ðyti áprasta, meno istorijoje nusistovëjusia tvarka. Pristato-ma architektûra � interjeras bei jo priklausiniai (altoriai, var-gonai, baldai, monumentaliosios ir molbertinës dailës kûri-niai). Akcentuojama profesionalioji dailë, o po to supaþin-dinama su vertingiausiu liaudies meno palikimu. Kiekvienokultûros paveldo objekto pristatymas prasideda kûrinio met-rika, kurioje nurodytas autorius, sukûrimo data, medþiaga,technika, matmenys. Vertinga ávairiais poþiûriais tai, kadpaskutiniajame leidinyje yra visø apraðomø meno vertybiønuotraukos. Tai pravers ir kûriniø dingimo atvejais, nusta-tant kaltininkus. Pristatant kûriná, daugiausia vietos skiria-ma jo apibûdinimui � bendram vaizdui, meninëms savy-bëms ir meninei vertei. Apie reikðmingesnius kûrinius ilgesniir iðsamesni tekstai, apie maþiau vertingus � glaustesni irtrumpesni. Kai kuriuos apraðymus lydi trumpos biografi-jos � kûriniø autoriø arba þymiø asmenybiø, turëjusiø vie-nokià ar kitokià átakà ðiems kûriniams atsirasti. Pabaigoje

Jono Jakimavièiaus nuotrauka.

68

nurodoma bibliografija, archyviniai bei kiti ðaltiniai. Kiek-vienos knygos gale pridëtas vartojamø dailës terminø þo-dynas. Reikia deramai ávertinti Kultûros ir meno instituto Baþ-nytinës dailës skyriaus nuopelnus kuriant lietuviðkà dailësterminijà.

Profesionalus architektûros ir meno kûriniø apibûdinimasbei ávertinimas, jø pateikimo �Lietuvos sakralinës dailës ka-talogo� knygose bûdas, naujø kultûros paveldo objektø at-radimas liudija, kad tai rimtas mokslinis darbas. Pakanka-mai iðsami ir susisteminta baþnytinës dailës publikacija � ne-ákainojamas þiniø ðaltinis, pirmiausia vietos gyventojams, mo-kytojams ir mokiniams, kuriuos ðios knygos skatins gerbti irmylëti savo kraðto kultûrinæ praeitá ir religines tradicijas. Smal-sius turistus leidinys sudomins Lietuvos baþnyèiose sukaup-tomis meno vertybëmis, o svarbiausia � suteiks daug vertin-gos konkreèios informacijos Lietuvos meno istorijos tyrinë-tojams ir paskatins juos imtis platesniø mûsø kultûros rai-dos apibendrinimø.

Katalogo autoriai, apraðydami kultûros paveldo objektus,stengësi nustatyti meno mokyklas ir ðalis, ið kuriø kûriniaiatkeliavo á Lietuvà arba ið kur atvyko jø autoriai, kûræ gyven-dami Lietuvoje, alsuodami mûsø kultûrinës aplinkos oru. Lei-dinyje akivaizdþiai parodoma, kaip á lietuviø kultûrà ásiliejoskirtingø ðaliø (Lenkijos, Italijos, Vokietijos) meninë patirtis.Todël paþintis su Vilkaviðkio vyskupijos sakralinës dailës ob-jektais padeda mums suvokti Lietuvos menà vienos ar kitosepochos Europos kultûros kontekste. Ligðioliniai teiginiaiapie mûsø kultûros vakarietiðkà pobûdá, neretai pagrásti me-nine nuojauta, ágyja konkretesná, patikimesná pagrindà.

Tiesa, ðià problemà spræsti nëra aptariamojo katalogoautoriø tikslas. Taèiau pateikdami ganëtinai iðsamø geogra-fiðkai apibrëþtos erdvës baþnytinio meno vaizdà, apþvelg-dami iðlikusius dailës kûrinius, nustatydami jø sukûrimo lai-kà, stiliø, meno mokyklà, pagaliau ir autoriø (kai tai ámano-ma), ðio tæstinio leidinio rengëjai átikinamai parodo, kokie kul-tûros sluoksniai gyvavo Lietuvoje, kaip jie vienas su kitu su-sijæ. Konkreèiø kultûros paveldo objektø menotyriniai apra-ðymai pateikia vertingà faktinæ medþiagà bûsimiems Lietu-vos meno istorijos autoriams, siekiantiems apibendrinti dai-lës plëtros ypatybes bei iðsiaiðkinti, kaip brendo Lietuvos dai-lë ir architektûra, kokiame meniniame kontekste, kokiø ðaliøtradicijø veikiama ir kaip keitësi ðalies kultûrinë situacija, au-go ir tvirtëjo vietos meistrø � profesionalø ir tautodailininkø �kûryba. Ðia prasme itin vertingos kataloge skelbiamos glaus-tos þymiausiø meno meistrø biografijos.

Palyginæ tris knygas, pastebime nuolatiná autoriø rûpestátobulinti leidiná: kuo geriau pateikti tekstinæ ir vaizdinæ me-dþiagà, kad skaitytojas gautø kuo daugiau svarbios infor-macijos, kuri turi bûti aiðki, glausta, profesionali. Informaci-jos, kuria galëtø naudotis ir profesionalas, ir mëgëjas, turis-tas. Antrosios ir treèiosios knygos gale pateikiama pavar-dþiø rodyklë, kuri gali praversti dirbant mokslinio tyrinëjimodarbà. Èia paminëti ir þymûs meno meistrai, ir iðkilûs dvasi-ninkai, asmenys, nusipelnæ kultûros paveldui bei turëjæ reikð-mingà statusà savo epochoje (kunigaikðtienës, karo vadai,generolai).

Remiantis leidiniu, galima daryti pagrástas iðvadas apieikonografiniø tipø paplitimà Lietuvos dailëje. Paaiðkëja, kad

Vilkaviðkio dekanate populiariausias yra Ðvè. Mergelës Ma-rijos, o po jos � Jëzaus Kristaus atvaizdas. Daþnai pasitaikoÐv. Petro, Ðv. Juozapo, Mykolo Arkangelo ir Ðv. Pauliaus at-vaizdai. O Lazdijø dekanate uþtikrintai �pirmauja� Jëzus Kris-tus, po jo � Ðvè. Mergelë Marija. Labai mylimi Ðv. Antanas,Ðv. Jurgis, reèiau vaizduojama Ðv. Dvasia ir Ðv. Juozapas.Beje, autoriai atliko nemaþà darbà, patikslindami bei nusta-tydami ne vieno vaizduojamojo personaþo ikonografijà, kuriLietuvos kultûros paminklø sàraðe (didþioji jo dalis sudarytasovietmeèio laikais) neretai yra klaidinanti, nes tuo metu me-notyros specialistai stokojo þiniø apie religinæ simbolikà.

Sugretinus visas tris knygas, galima pamatyti, kaip tobu-lëjo kultûros vertybiø apraðymai. Pirmajame leidinyje buvoryðki nevienoda autoriø profesinë kompetencija bei áþvalga,skirtingas teorinio màstymo lygis ir raðymo stilius. Vienø ið-vados buvo dràsesnës, labiau argumentuotos, pagrástos pla-tesniu kultûros kontekstu. O kiti autoriai �klaidþiojo� kûrinioiðoriniø poþymiø labirintuose, labiau pasikliaudami stilistiniøbruoþø suvestine. Tuomet gelbëjo tik tai, kad buvo nustatytavieninga straipsnio medþiagos pateikimo metodika bei josdëstymo seka, kad ieðkota artimø vertinimo kriterijø (nors jieniekur nebuvo paaiðkinti). Todël minties nelygumai ne visa-da krito á akis, ypaè neprofesionalams. O treèiojoje knygojematyti darnûs, nusistovëjæ kûriniø meninio vertinimo princi-pai. Galbût lëmë ir vadovo kieta ranka.

�Lietuvos sakralinës dailës katalogas� ið tiesø dþiuginaðirdá ir aká, malðina informacijos alká. Ir norom nenorom pra-dedi svajoti apie ateitá. Kaip bûtø gerai, kad ðá darbà galëtødirbti ne viena keliø tyrinëtojø grupë, o kelios, maþiausiaipenkios, kurios galëtø vienu metu aprëpti visus Lietuvos re-gionus � Þemaitijà, Aukðtaitijà, Suvalkijà, Dzûkijà ir MaþàjàLietuvà (gali bûti pasiskirstyta ir kitaip � vyskupijomis). No-rëtøsi sulaukti leidinio apie visos Lietuvos sakraliná menà.Nejaugi tai neámanoma?! Tuo labiau, kai þinai, kad artëja Lie-tuvos vardo tûkstantmeèio jubiliejus ir krikðèionybës istori-jos atmintinø datø paminëjimas.

Nijolë TUMËNIENË

BOOKS

Studies on the Lithuanianecclesiastical fine arts

Nijolë TUMËNIENË

Three books of the first volume of Catalogue ofthe Lithuanian ecclesiastical fine arts (Vilnius, 1996�1998) are being annotated. Around two hundred cul-tural values fixed in the bishopric of Vilkaviðkis arepresented in each of the books. Much attention is paidto the works of the professional fine arts (painting,sculpture) by the authors of the catalogue. The mostvaluable church articles, clothes and gravestones inrespect of the artistic view point are presented as well.The catalogue was compiled by the research fellowsof the Institute of Culture and Art in companionshipwith the investigators of the Institute of Architectureand Building.

KNYGOS

69

KONFERENCIJOS

Tradicija ir dabartisTokiu pavadinimu 1999 m. vasario 26 d. Klaipëdos universiteto Menø fa-

kultete vyko mokslinë konferencija, skirta þymaus liaudiðkos muzikos puoselë-tojo, kompozitoriaus, profesoriaus Jono Ðvedo 90-osioms gimimo metinëms.Konferencijà organizavo Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Liaudies muzi-kos katedra. Joje dalyvavo þymûs mokslininkai ið Sankt Peterburgo, Vilniaus,Kauno, Klaipëdos universiteto Menø fakulteto Liaudies muzikos, Chorvedybosir Dainavimo katedrø bei Humanitariniø mokslø fakulteto Baltø kalbotyros iretnologijos katedros pedagogai.

Pirmasis praneðëjas prof. A. Vyþintas pateikë ádomios, dar neskelbtosmedþiagos apie J. Ðvedo asmenybæ, perskaitë praneðimà tema �Lietuviø etni-nës instrumentinës muzikos esminiai bruoþai ir jø ðiandieninë raiðka� (Nacio-nalumo ir denacionalumo problema). �Tyrinëdami etninæ instrumentinæ muzikàbei muzikavimo tradicijas, remdamiesi senøjø atlikëjø patirtimi, bandome su-vokti jos esminius bruoþus, tam tikrà ritualiðkumo bei sakraliðkumo pobûdá beiautentiðkàjà atlikimo manierà, galinèià turëti daug reikðmës ðiuolaikinei prakti-kai. Suprantama, jog autentiðkumo esmë yra pagrásta ðimtmeèiais susiklosèiu-siais dësningumais, apie kuriuos turëtø daugiau galvoti ðiø laikø liaudies muzi-kos interpretatoriai. Ðiandieniniai mëginimai koncertø metu ar net televizijoslaidose sutartines eklektiðkai derinti ðalia polkø, valsø, marðø ar ðokiø � yratikras nesusipratimas. Deja, pastaraisiais deðimtmeèiais taip buvo ir dabar taipyra, formaliai atliekant ne vien sutartiniø þanro, o ir apskritai liaudies instru-mentinæ muzikà scenoje. Vadinasi, etniniø instrumentø vartotojams privalu rem-tis á archajiðkuosius klodus, stengtis rasti raktà á savo etnoso stiliø, o ne lygiuo-tis á europinæ vëlyvøjø laikø, vadinamàjà klasikinæ, kultûrà. (Beje, ir ði kultûraartëja prie savo krizës...) Mes dar apèiuopiame tai, ko nebeturi Vakarø Euro-pos tautos. Praradæ savo orumà ir originalumà, galime bûti pasmerkti iðtirptikosmopolitinëje kultûroje. (Ðis procesas negailestingai vykdomas!) Atspara te-gali bûti etninës vertybës bei sutelktos visø ugdytojø � mokslo ir praktinës veik-los þmoniø pastangos� � sakë A. Vyþintas.

Toliau profesorius gvildeno ðiandieninio atlikëjø repertuaro, liaudies in-strumentø orkestro instrumentarijaus, etninës muzikos, tradiciniø instrumentøiðlikimo svarbà...

A. Merkelienë praneðime �Juozas Þilevièius � lietuviø liaudies muzikos in-strumentø rinkimo, tyrinëjimo ir klasifikavimo pradininkas�, apþvelgusi gausiàmokslinæ literatûrà ir paties J. Þilevièiaus spausdintus darbus apie lietuviø liaudiesinstrumentus, teigë, kad J. Þilevièiaus darbai nepraranda aktualumo ir ðiandien.L. Augënaitë praneðime �Jono Ðvedo kûrybos átaka liaudies instrumentø orkest-ro raidai� iðsakë mintá, kad klasikinëmis normomis pagrástas instrumentø naudo-jimas bei funkcijø nustatymas lëmë atotrûká nuo liaudies muzikavimo tradicijø,taèiau tai buvo istoriðkai dësningas instrumentinës muzikos raidos kelias. V. Va-doklienë praneðime �Jono Ðvedo harmonizuotø lietuviø liaudies dainø bruoþai�analizavo J. Ðvedo harmonizuotas lietuviø liaudies dainas, groþëjosi jø tekstais.Praneðëja teigë, kad J. Ðvedo harmonizuotos lietuviø liaudies dainos pagrástos�tûravojimu�, tercijø laipsniðka harmonija. Anot paties J. Ðvedo, �liaudinës har-monijos ðaknys glûdi visø pirma paèiø liaudies melodijø sandaroje... Harmoni-zuojant liaudies ar liaudinæ melodijà, jokiu bûdu negalime nesiskaityti su liaudiesdabartine harmonine kultûra (tonalinio plano vystymu, balsø vedimu, sàskambiøjutimu bei jungimu). Nereikia pamirðti, kad ta kultûra yra ið vienos pusës susijusisu praeitimi, o ið kitos � su bendràja mûsø nacionaline kultûros raida... Bûtinaskaitytis su dabar veikianèiais liaudies sàmonëje gyvenanèiais ir besivystanèiaisharmoninio jautimo sugebëjimais�.

Doc. N. Tetenskienës praneðimas �Profesionalaus kankliø repertuaro rai-da� buvo skirtas ðiuolaikiniø kankliø repertuaro nagrinëjimui. Praneðëja, pra-dëjusi nuo pirmøjø J. Ðvedo 1948�1952 m. paraðytø 27 melodijø etiudø ir bai-gusi A. Bruþo 1995 m. paraðyta siuita kanklëms �Medþiø oðimas�, teigë, kadper pastaruosius penkis deðimtmeèius, kanklëms plaèiai skambant, labai pa-didëjo atlikimo jomis galimybës. Kanklës tapo profesionaliø muzikantø instru-mentu. Tai paskatino kompozitorius sukurti nemaþai sudëtingø ávairios formos

kanklëmis skambinti kûriniø, kuriems bûdingas liaudiðko muzikavimo ir ðiuolai-kinës muzikos ryðys. Kankliavimas kankliø muzika, kaip liaudies instrumenti-nës muzikos þanras, ásitvirtino ðiandieninëje lietuviø muzikinëje kultûroje. Doc.V. Alenskas praneðime �Liaudies muzikanto, instrumento ir muzikos ryðys�teigë, jog folkloro ansambliai, nepaisant kai kuriø nedideliø, nesunkiai iðven-giamø kûrybiniø nesëkmiø, yra populiarûs, mëgstami paèiø dalyviø ir klausyto-jø. Nepraranda populiarumo ir kaimiðkø kapelø muzikantai. Liaudies instru-mentø orkestrø reikalai ðiuo poþiûriu kur kas prastesni. Tik graþios gamtosprieglobsèio ir kûrybingø asmenybiø dëka ávyksta þiûrovø gausos susilaukian-tys koncertai Vilniaus Kalnø parke Dainø ðvenèiø metu. Bet èia tuomet susi-renka bene visi Lietuvoje gyvuojantys liaudies dainø ir ðokiø ansambliai...

Doc. I. Nakienë praneðimà paskyrë vaikø folkloro ansambliø problemomsaptarti. Autorë siûlo ásteigti etnomokyklà prie Klaipëdos universiteto Liaudiesmuzikos katedros, kuri: 1) organizuotø praktinio darbo su folkloro ansambliaisseminarus (liaudiðkas dainavimas, muzikavimas, liaudies choreografija); 2)rengtø kasmetines folkloro tyrinëjimo ir pateikimo konferencijas; 3) populiarin-tø gerø kolektyvø ar pavieniø atlikëjø patyrimà (straipsniai spaudoje, koncer-tai�paðnekesiai su tautosakos pateikëjais). Etnomokykloje galëtø glaudþiai ben-dradarbiauti Menø fakulteto Liaudies muzikos, Choreografijos, Muzikos peda-gogikos, Humanitariniø mokslø fakulteto Lietuviø kalbotyros ir etnologijos ka-tedrø pedagogai, magistrantai ir studentai (atviros paskaitos, moksliniø darbøpristatymas, naudojimasis folkloro kabinetø fondais ir kt.).

Armonikø tipo instrumentus nagrinëjanti doc. V. Kaknavièiûtë praneði-me �Pradþiamoksliø vaidmuo armonikininkø tradicijoje� analizavo liaudies mu-zikantø grojimo manierà, pateikë akordø bandonijoms lentelæ. L. Petroðienëpraneðime �M. Klingerienë, A. Maþeiva, A. Deivelaitis � Klaipëdos kraðto tau-tosakos pateikëjai� teigë, jog tai ryðkiausi, labiausiai þinomi ir geriausiø dainøkraitá sukrovæ Klaipëdos kraðto dainininkai, aptarë jø ádainuotas dainas, patei-kë rinkinius, kuriuose jos publikuotos.

V. Taratunina praneðime �Liaudiðkø tradicijø problemos mokant smuiko�nagrinëjo liaudies smuikininkø grieþimo bûdus, stiliø, pateikë muzikantø pa-vardþiø, ið kuriø áraðø Liaudies muzikos katedros studentai mokosi liaudiðkosmuikavimo paslapèiø. S. Filipovos praneðime �Pastabos apie interpretacijà�girdëjome autorës samprotavimus, kaip reikëtø interpretuoti vienos ar kitosepochos, vieno ar kito kompozitoriaus kûriná.

Doc. dr. A. Motuzas praneðime �Signaliniai puèiamieji instrumentai � tri-mitai Lietuvos katalikø ir protestantø apeigose� teigë, jog trimitai nuo pat krikð-èionybës ávedimo Lietuvoje buvo labai svarbûs tiek katalikiðkose, tiek protes-tantiðkose apeigose. Dabartis þymiai pakoregavo trimitø vaidmená Lietuvos mu-zikinëje kultûroje. Todël atrodo, jog jø funkcionavimas lietuviø krikðèioniðkoseapeigose svarbus ne tik folkloristikai, bet ir ðiuolaikinio gyvenimo praktikai. Nû-dienos lietuviø kompozitoriai domisi ðiø signaliniø puèiamøjø muzikos instru-mentø skambëjimu. Trimitai po sunkiø ateizmo metø vël gráþta á religines ðven-tes bei apeigas. Pradëti ir moksliniai tyrinëjimai apie jø funkcionavimà krikðèio-niðkose apeigose.

Praneðimà �Apie instrumento vaidmená profesionalioje liaudies muzikantoveikloje� perskaitë sveèias ið Sankt Peterburgo, vienas þymiausiø ðiø laikø in-strumentologø prof. habil dr. I. Macijevskis. Jis taip pat atsakë á daugelá konfe-rencijos dalyviø klausimø.

Taigi konferencijoje aptartos svarbios, aktualios repertuaro, liaudies in-strumentø orkestro instrumentarijaus, smuiko ir armonikø tipo instrumentø liau-diðko grojimo manieros, vaikø folkloro ansambliø, etninës muzikos, tradiciniøinstrumentø iðlikimo, liaudiðko muzikavimo ir ðiuolaikinës muzikos ryðio beikitos ðiø dienø problemos.

Vytautas TETENSKAS

CONFERENCES

The tradition and the present

A brief review on the conference held on February 26, 1999, in theKlaipëda University for commemorating the 90th anniversary of the birth ofJonas Ðvedas, a composer, professor and fosterer of folk music, is done byVytautas Tetenskas. For the most part, the problems considering the execu-tion of the authentic folk creation on the stage were discussed.

70

Dainos Rasos ðventëje

Nors ramuvietiðkoji Rasos ðventë gimë �laiku ir vieto-je�, iki ðiol jà norisi vertinti kaip kultûros stebuklà. Trisde-ðimt metø � jau pakankamas laikas, kad bûtø galima kal-bëti apie Rasos tradicijà: apie ðios ðventës esmës vizijà,nusistovëjusius apeigø ciklo kontûrus, na ir apie Rasosdainø repertuarà. Kaip daþniausiai bet kurioje tradicinëjeðventëje su tam tikru veiksmø scenarijumi, taip ir èia dai-nomis (ar apskritai muzika) pabrëþiami svarbiausi ðven-tës momentai, jos þymi ir sureikðmina apeigø ciklo gran-dis, jø kaità. Antra vertus, kaip ir bet kurioje kitoje rekonst-ruotoje �postfolklorinëje� ðventëje, susiduriama su ta pa-èia problema: negausios gyvojoje tradicijoje iðlikusios Ra-sos (Joniniø) dainos (pavyzdþiui, tik 15 poetinio tekstotipø 1972 m. kalendoriniø dainø kataloge � Misevièienë V.Lietuviø liaudies dainø katalogas (I). Darbo dainos. Ka-lendoriniø apeigø dainos. � Vilnius: Vaga, 1972) nepaten-kina visø poreikiø, kuriuos diktuoja platus veiksmø sce-narijus. Todël èia pritaikomos ir kitø þanrø, kitokià origina-lià paskirtá turëjusios dainos. Ðiame straipsnyje ir norëtu-me apþvelgti Rasos dainø repertuaro savitumus. Patei-kiamos daugiau ne rekomendacijos, kaip formuoti ðá re-pertuarà, o kai kurie pastebëjimai ið patirties. Be abejo,repertuaras pasirenkamas kas kartà ðiek tiek kitoks ir ki-taip, jis priklauso nuo veiksmø eigos, ðvenèianèiøjø po-reikiø, skonio ir t.t. Matyt, reikëtø atkreiptidëmesá á du dalykus: pirma, svarbu ási-gilinti, pajausti ir tikëti tuo, kà mums reið-kia vienas ar kitas veiksmas � tada dai-na �atsiras� savaime (t.y. dainos tekstas,nuotaika neprieðtaraus veiksmo kon-tekstui); antra, nors ir kokie bûtume dva-singi, tikrai nepakenktø nuovoka apieoriginalià dainos paskirtá senojoje tradi-cijoje (uþtenka prisiminti vadinamøjø Vë-liniø dainø pavyzdá). Kartais nenutuo-kiant apie originalià dainos paskirtá (daþ-niausiai taip bûna nusiklausius ið antri-nio ðaltinio), jà lengva estetizuoti, dirbti-nai �susakralinti� � tada rezultatas atro-do komiðkai (þr.: Ambrazevièius R.Transfer of Traditional Singing in FolkGroups: Rules of Change // Etninë kul-tûra ir tapatumo iðraiðka. � Vilnius: Moks-lo aidai, 1999.)

Be senosios tradicijos Joniniø dainø,dabartinëje Rasos ðventëje, atsiþvelgiant

á jø originalià paskirtá ir metø laikà, geriausiai tinka parugi-nës dainos bei sutartinës (skambëdavo lankant javus). Beto, èia tarsi �atiduodama duoklë� ir kitoms, artimoms me-tø ciklo dainoms, kuriø jau lyg ir nëra galimybës panau-doti pagal originalià paskirtá. Panaðiai, kaip per Jorës ðven-timà derinamos Jurginiø, sûpuoklinës dainos, lalavimai,net Uþgavëniø repertuaras, taip per Rasà prisimenamos,pavyzdþiui, ðienapjûtës, rugiapjûtës dainos. Tiesa, ne kartàteko pasidþiaugti, kaip ðienapjûtës dainos dera ruoðian-tis ðventei � ðienaujant bûsimo veiksmo aikðtelæ.

Apskritai dainas Rasos ðventei tenka rinktis pagal po-etinio teksto tematikà. Daugiausia tai vestuviø dainos,artimiausios þmogaus � gamtos virsmo paralelëmis. Ka-dangi akcentuojama kosmologinë (vasaros solsticijos)Rasos semantika, labai mëgstamos dainos, kuriose mi-nima dangiðkoji ðeima arba pavieniai dangaus kûnai.Veiksmo apeigiðkumà, sakralumo pojûtá sustiprina teks-tai, kuriuose gausu ávairios simbolikos. Jeigu dainø teks-tai labai aiðkiai asocijuojasi su specifinëmis situacijomis,kurios neatitinka Rasos ðventës veiksmo, kartais links-tama praleisti dalá teksto (pavyzdþiui, þmogaus ðakà gre-tinant gamtos ir þmogaus paraleles rugiapjûtës vakarodainose ir pan.). Daþnai konkreèià situacijà atitinka tikteksto pradþia (pavyzdþiui, tekstas prasideda kreipiniu á

Ritualinis apsiprausimas prie ðventës vartø(kairëje � �Intako� vadovas Rytis Ambrazevièius).

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

71

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

medá ar kitokiu jo paminëjimu, o paskui �nusivysto� ne-aktualia linkme).

Jau minëjome, kad repertuaro pasirinkimas, be abe-jo, priklauso ir nuo Rasos rengëjø skonio, ðventës sam-pratos. Labiau akcentuojantys apeiginæ ðventës aðá pri-vengia buitiðkesniø tekstø (pavyzdþiui, meilës dainø, norsið pirmo þvilgsnio pagal tematikà profaniniame lygmeny-je jos ir labai tiktø), gyvojoje tradicijoje itin populiariø dai-nø, per harmonizacijà susiformavusio bendralietuviðko re-pertuaro. Ieðkoma specifiniø poetiniø ir muzikiniø tekstø,kaþkuo ypatingø, �sakraliniø�, ne tiek nuvalkiotø. Taip patesama lyg ir �bendraðventinio� repertuaro, t.y. tokio, ku-ris prisimenamas ávairiais kalendorinio ciklo momentaisar ðiaip ypatingomis progomis (pavyzdþiui, sutartinë �Di-jûto kolnali�, rugiapjûtës pabaigtuviø daina �Ðalia keliojievaras stovëjo�.)

Naujajame Rasos, atgaivintos miestieèiø folklorininkøpastangomis, repertuare supuolusios ávairiø regionø dai-nos. Aiðku, jei ðventës dalyviai � vieno kraðto ar vieno kai-mo þmonës, jie galëtø iðsiversti ir su savo lokalinës tradi-cijos repertuaru.

Toliau pateikiame dainø, jø motyvø, tinkamø Rasosðventei, apþvalgà. Ji nepretenduoja á iðsamumà; kaip jauminëjome, tai nëra metodiniai nurodymai, o asmeninëspatirties rezultatas, kuris skaitytojams, besiruoðiantiemsðvæsti Rasà, galbût pasitarnaus kaip �sufleris�. Prideda-me ir keletà paruginiø dainø, sutartiniø (iðskyrus �Ta ta ta,oi tu puðele�.) Tikslias jø metrikas ir variantø santraukasgalima rasti Lietuvos muzikos akademijos Muzikinio fol-kloro archyve.

PRIE VARTØ

Tematika: vartai.Pavyzdþiui, paruginë sutartinë �Tu þilvitëli� (ir kitos, taip

pat sûpuoklinës, su motyvu �pro vienus vartelius saulutëteka, pro antrus � mënulis leidþias, pro treèius � sesulælydi� ar pan.), rugiapjûtës daina �Apëjo saulutë aplinkuizarià� (apskrido sakalas aplinkui sodà. Paklausë sakalasgeguliø, pro kur áskristi sodan... Paklausë bernelis mer-geliø, pro kur ájoti dvaran � tegu atkelia vartelius...), nakti-goniø daina �Po tëvelio vartais balti dobilëliai� (mergelëpraðë bernelio atiduoti vainikëlá), rateliai su motyvu �ati-darykit vartelius�.

Jeigu prie vartø paþymima ðventës pradþia, naudoja-mas ir atitinkamas repertuaras (þr. toliau).

PRIE KUPOLËS

Tematika priklauso nuo to, kokia reikðmë suteikiamaðiai ðventës daliai: kartais kupolë naudojama tik metantvainikus, kartais ji þenklina ðventës pradþià. Antruoju at-veju, be dainø kupolës tematika (�Oi ta ta, kupalia graþi�,�Kupolio roþe, kur buvai, Jonai� ir pan.), tinka ávairios gru-pei reikðmingos, suburianèios dainos (ðeimos � �Kur eisiu

eisiu� (kur bûsiu bûsiu, vis Lietuvos neuþmirðiu), �Kas pomano sodelá vaikðèiojo�; þr. taip pat dainas prie aukuro)bei rateliai (�Kieno ten sode darþelis�, �Ðoks tëvelis ðoki-ná�, �Graþi mûsø ðeimynëlë�, �Vaikðèioj pova po dvarà�,�Kupolio roþe, kupolijyte� ir kita).

Ðventës pradþios momentas paþymimas nebûtinai priekupolës (prie vartø; áëjus á ðventës vietà pro vartus ir kitur)� tada ten persikelia ir ðis repertuaras.

KUPOLIAVIMAS

Tematika: vosilka, kupolë ir pan.Tai Joniniø ir paruginës dainos (�seselës þolynus skina,

vainikà pina...�): �Sëjau vosilkà, vosilkëlæ�, �Kupolële, kastave rovë�, �Ðvento Jono vakarëlá� (pina vainikus) ir t.t.

Daþnai tikima, jog þolynus dera rinkti jau po saulëslaidos, prieblandoje � tik tada jie ágyja magiðkø galiø. Ren-kama tylomis. Tada pateiktas repertuaras tinka ruoðiantisðventei � pinant vainikus, puoðiant vartus.

SAULËS PALYDËJIMAS

Tematika: saulës laida, dangiðkoji ðeima (kosmologi-nës paralelës), vakaras.

Ðiuo ðventës momentu bene mëgstamiausia, �priva-loma� Joniniø daina �Eina saulelë aplinkui dangø�.

Rasos vartai.

72

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

Rugiapjûtës dainos: �Leidosi saulë� (vakaruosna, at-sidzyrëjo ryteliuosna), �Leiskis leiskis, saulele�, �Oi tekabëga vakarinë þvaigþdelë� (visas þvaigþdeles kvietë, ne-kvietë tik mënulio), �Uþsileido raudona saulelë uþu kal-no� (atjojo jaunas mandras bajoraitis, atneðë vainikà iraukso þiedà), �Rûta þalioji, jau vakaras vakarëlis�, dainossu motyvu �saulelë stulpavojo ant trijø stulpeliø�, rugia-pjûtës sutartinës �Lioj sodailio, vokaro�, �Saulala sadina�.Kai kurios rugiapjûtës dainos dël aiðkiø asociacijø su dar-bo veiksmais ir apskritai vasaros pabaigos kalendorinesituacija dainuojamos reèiau.

Aviþapjûtës dainos: �Vakarinë þvaigþdelë visà dangøiðvaikðèiojo�, �Iðlëk, sakale� (jau vëlus vakarëlis).

Vestuvinës, meilës, naðlaièiø ir kitos dainos: �Jau sau-lutë leidos� (artyn vakarëlis, uþdengë ðviesumà tamsusdebesëlis), �Saulelë raudona� (vakaras netoli), �Saulutënusileido� (mënulis uþtekëjo), �Jau sutema temela� ir t.t.

PRIE AUKURO

Tematika: èia jà sunkiausia apibrëþti. Kadangi tai benesakraliausia ðventës dalis, folklorininkai paprastai pasirenkatoká repertuarà, kuris ðvenèianèiai grupei yra sakralus, kaþ-kuo ypatingas, vienijantis. Dominuoja motyvai apie àþuolà(aukuro vietà mëgstama pasirinkti ðalia àþuolo kaip ðven-to medþio; þr. dainas su àþuolo motyvu eitynëse), ugná,sutartinës. Prie aukuro pagerbiamas protëviø atminimas,todël èia natûraliai ásikomponuoja patriotinës, karinës dai-nos, ypaè tos, kuriø simbolika raiðkesnë ir gausesnë, teks-tas meniðkesnis (pavyzdþiui, �Visi bajorai á Rygà jojo� (�Lie-tuvos broliai á vainà jojo�) ir pan.), naðlaièiø dainos (�Oipûdymai pûdymai�, �Ëjau per laukà � þali ruguèiai�, �De-ga ugnis uþ eþerø� ir t.t.), dainos, kuriose ryðkus daliosmotyvas (pavyzdþiui, ðeimos daina �Putinëli raudoniau-sias�), taip pat tos ðeimos dainos, kuriose gërimasi arti-maisiais ir jø darbais (þr. dainas prie kupolës).

VAIÐËS

Tematika: alus, vynas, apynys, bitë, stalas, vaiðinimasis.Ðventës dalis, kuriai dainø rasti bene paprasèiausia.

Pirmiausia, be abejo, tinka paèios vaiðiø dainos, labiau tos,kuriose akcentuojamas vaiðinimosi apeigiðkumas. Mëgs-tamos �Kur mano tëvelis gërë� (ulioj, bitele), �Alutá gëriau�,�Oi dû dû dû dû� (padariau alutá grynø aviþø), �Ko dûmoji,apynëli� ir t.t. Labai tinka ir paruginës sutartinës, dainosvaiðinimosi, apynëlio tematika, pavyzdþiui, �Augo apynë-lis tëvelio pakluonëj� (eis apynëlio rëkðti, darys alutá).

Vestuviø dainos: sutartuviø � �Gëriau alutá, saldø mi-dutá� ir kitos (dël artimos tematikos ir paskirties sutartuviødainos apie vaiðinimàsi dainuojamos apskritai per vaiðesir senojoje tradicijoje; analogiðkai èia tinka ir krikðtynø dai-nos; sutartinë �Stalali rymo� ir pan.); þiedynø � �Gëriaualutá geltonà�; pasëdo � �Sëdi broliai uþ stalelio� ir kitospagal tematikà; gaubtuviø � �Apynëli þaliasai�.

�Linksmojoje dalyje�, aiðku, neapsieinama be ðokiø.

EITYNËS (JAVØ, MEDÞIØ LANKYMAS)

(�Ëjimo� dainos ir sutartinës uþpildo ir persikëlimus iðvienos ðventës vietos á kità, pavyzdþiui, einant prie aukuro).

Tematika: javai, medþiai, þolynai, miðkas, giria, tiltas irkiti lankymo �marðruto� objektai; taip pat þr. dainas, nau-dojamas plukdant vainikus.

Tokiø dainø lietuviø muzikiniame folklore apstu. Pir-miausia èia tinka paruginës dainos ir sutartinës, kadangijø paskirtis ir ankstesnëje tradicijoje buvo analogiðka. Jo-se gausu tekstø apie ávairius þolynus, medþius: ðalavijà,mieþelá, pelûnà, sarbinèiulà, þilvitá, eglelæ, putinà, ðermukð-ná ir t.t.; apie rugiø lankymà (�Eisiu á laukelá� ir pan.).

Rugiapjûtës dainos: �Augo linas ðalia kelio�, �Oi eglu-te eglute� (ko vëjelis jà taip siûravo), �Oi tu eglele� (�Turë-ja liepa, liaj siudijo�; iðsiûbavo devynias ðakas, deðimtàvirðûnëlæ. Visas devynias vëtrelë palauþë), �Skraidþiojograþi maþa paukðtelë� (po þalià girelæ) ir pan.; �Pûtë vë-jas àþuolà, àþuolëlá�; pabaigtuviø � �Ðalia kelio jievarasstovëjo�, �Vai tu rugeli, tu þiemkentëli�; sutartinës � �Ei-sim broliai (sesës), daunoj� (atlyja lietus � jie slëpsis poàþuolu, liepele...), �Tamsumai tamsumai nakteliø�.

Aviþapjûtës dainos: �Ant kalno, ant aukðtojo� (kurap-këlës lesinëjo. Atlëkë sakalëlis, pabaidë kurapkëles...),�Àþuolas su liepele ðalia kelio stovëjo�.

Kitø darbø dainos: linø darbø dainos (apie lino gyve-nimà), medþioklës � �Vaikðèiojau, vaikðèiojau� (po þalià

Eitynës prie aukuro.

73

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

Papuoðtas kupolës medis. Palydima �aplink dangø einanti� vakaro saulë.

Nuotraukos ið Ryèio Ambrazevièiaus asmeninio archyvo � �Intako� folkloro ansamblioRasos ðventë prie Merkmenø eþero (netoli Ðilainiðkiø k., Ceikiniø apyl., Ignalinos r.). 1996 m.

girelæ; pamatë, nuðovë... zuikelá), �Augo klevelis aukðèiau-sias� (klëstë ðakeles plaèiausias).

Vestuviø dainos: ávairios pirðlybø dainos (bernelis jojapas mergelæ), jaunojo sutiktuviø dainos �Tai graþiai þydiðile putinëlis�, �Àþuolëli þalialapi� (tenestovi ðalia kelio:atpuèia ðiaurës vëjas, atlyja skaudus lietus); vainiko átei-kimo � �Kalne klevelis stovëjo�; jaunosios graudinimo ��Kalbino vëjelis liepelæ�, �Tu eglute, tu þalioji�; iðvaþiavi-mo á jungtuves � �Skyniau skyniau skynimëlá�, �Ër pajau-ga þalë lëipa� (èia pateikiame dabar tarp folklorininkø po-puliariausio þemaitiðko varianto pradþià) ir kitos; sugráþi-mo ið jungtuviø � �Ar þiba þiboruþiai�; iðvaþiavimo pas jau-nàjá � �Vai ûþkit gauskit, girios medeliai� (�Oi tu eglele,girios dukrele�), �Að keleliu keliavau� (kaip þiedelis rita-vau. Girdþiu, ðaukia tëvelis, moèiutë, brolelis...), �O kurað gëriau uliavojau� (kalneliai alavëlio, akmenëliai sidab-rëlio, teka upelë þalio vyno); sugultuviø � �Oi tu kleveli(àþuolëli, liepele...), þalias medeli� (bernelis þada kirsti,daryti linginëlæ mergelei linguoti) bei kitos dainos su ðiuomotyvu; prikeltuviø � �Aukðtas dangus, ðviesios þvaigþ-

dës� (ðvieèia keliasberneliui joti pas mer-gelæ); gaubtuviø ��Ar að nesakiau tau,seserële� (neik per li-nø laukelá).

Karinës dainos: �Gale lauko àþuolëlis auga� (po juolovelë, lovelëj bernelis), �Þalioj girioj, lygioj lankoj� (apiesûnø, pavirtusá àþuolu), �Àþuolëli, þalias medi�, �Nesprok,þalias arþuolëli�, �Oi ant kalno, ant aukðtojo� (stovi baltakarûnëlë), �Ant kalno klevelis stovëjo�.

Ðeimos dainos: �Tu putine raudonasai� (kur þiemelæþiemavojai), �Oi pelûn pelûn�, naðlaièiø � �Augo liepelëþalioj girelëj� (nukris lapeliai � atþels ir kiti, numirs moèiu-të � nebus jau kitos; ir kitos ðakos), �Iðsiaugo àþuolëlisþalioje girelëj� (kosmologinës paralelës).

Jaunimo dainos: �Tu eglute, tu þalioji� (kodël þiemà ne-þaliuoji), �Oi tu pinavija�, �Ðermukðnëli, greitai auki� (obe-lële, dar palauki), �Bepigu augti àþuolëliui vidury girelës�(ðakos: àþuolëlis � bernuþëlis, liepuþëlë � merguþëlë).

Meilës dainos: �Tu giruþe, tu þalioji mano� (að vaikð-èiojau, paklydusi buvau), �Erðkëtëli garbuonëli�, �Eisiu gi-relën pasiulioti� (sau panaitëlës pasiieðkoti), �Tupi gegu-þëlë lakðtingaluþëlë� (ant putinëlio þiedo, stovi brolelis antpervazëlio tilto).

VAINIKØ PLUKDYMAS

Tematika: vainikas, upë, eþeras, marios, laivas.Darbo dainos: ðienapjûtës � �Oi bëda bëda� (mariø

nendrelei); linø darbø � �Linelius roviau� (rankas mazgo-jau, nuskandinau þiedelá á mareliø dugnelá. Atjos bernelis,iðims þiedelá); naktigoniø � motyvas: mergelë miego ne-

miegojo, atëjo bernelis, nuë-më vainikà nuo galvelës;skalbimo � �Pas ðaltà ðaltinë-lá� (skalbë mergelë tris drobe-les), �Að neprastas tëvelio sû-nelis� (�Oi gi graþus Palangosmiestelis�; verkia merga rûtøvainikëlio); medþioklës ��Plaukë pylelë, plaukë siero-ji� (per eþerëlá. Uþmes tinklà,pagaus vaikus); daug þvejødainø, pavyzdþiui, �Augo antkalno juodos avietëlës�, �Oikilo kilo� (oi ir iðkilo ið Gilijosmiestuþio geltonasis laivu-þis), �Oi kur tu buvai, bernytimano� (ar ant jûrø maruþëliøþuveliø paþvejot).

Vestuviø dainos: pirðlybø� �Ant eþerëlio rymojau�; su-tartuviø � �Pas moèiutæ au-gau� (vargo nepaþinau, vai-nikëlá pyniau, ant galvelës dë-jau. Iðtiko ðiaurus vëjas ir nu-pûtë vainikëlá); mergvakariodainos vainiko tematika ��Lëk, sakalëli, per eþerëlá�(kosmologinës paralelës);

74

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

1. Sëjau vosilkøIr raspyliau. / 2 k.

2. Aukie, vosilka,Vosilkëùe, / 2 k.

3. Duokie, vosilka,Rugeliam augtie. / 2 k.

4. Rugeliam augtieIr þydëtie, / 2 k.

5. Rugiam þydëtieIr prispëtie. / 2 k.

6. Duokie, vosilka,Rugelius pjaucie. / 2 k.

7. Rugelius pjausme,Pëdelius riðme, / 2 k.

8. O vosilkëùáVainikan pinsme, / 2 k.

9. Vainikan pinsme,An galvos dësme. / 2 k.

KTR 120 (83). Tvereèius, Ignalinos r.

1. Þalias þalias þolynëlis,Èiûta èiûtela, èiûta èiûtela.

2. Buinas darþi apynëlis,Èiûta èiûtela, èiûta èiûtela.

3. Aisim mes gi, sesutelas,Èiûta èiûtela, èiûta èiûtela,

4. Apynëlio pasraðkycie,Èiûta èiûtela, èiûta èiûtela.

5. Kur mes dësim nusiraðkæ,Èiûta èiûtela, èiûta èiûtela?

6. Mes nuneðim pravaruosin,Èiûta èiûtela, èiûta èiûtela,

7. Ir nudësim katiluosin,Èiûta èiûtela, èiûta èiûtela.

8. Pasdarysim mes aluco,Èiûta èiûtela, èiûta èiûtela,

9. Supraðysim mes svetelius,Èiûta èiûtela, èiûta èiûtela.

10. Gersim linksmai, uliavosim,Èiûta èiûtela, èiûta èiûtela,

11. Linksmas daineles dainuosim,Èiûta èiûtela, èiûta èiûtela.

KTR 12 (69). Antanai, Adutiðkio apyl., Ðvenèioniø r.

vainiko áteikimo � �Pynësi vijosi vainikas�, �Subatëlës va-karëlá� (pynë mergelës vainikëlá ið trijø þolynëliø), �Kalneklevelis stovëjo� (mergelë laukia bernelio, atneðanèio vai-nikëlá) ir kitos; sugráþimo ið jungtuviø dainos vainiko te-matika, pavyzdþiui, �Pûtë vëjelis, lauþë ðakeles� (augo duk-relë pas motinëlæ. Jai nerûpëjo rytelá kelti, darbelin eiti �tik vainikëlá neðioti), �Auðrelë auðo, moèiutë klausë� (kurdukrelë dëjo vainikëlá) � tarp folklorininkø populiarus va-riantas ið L. Rëzos rinkinio �Jau auðt auðruþë�; iðvaþiavi-mo pas jaunàjá � �O kai að sëdau á veþimëlá� ir kitos; mar-èios sutiktuviø � �Oi augo augo þalias puðynas� (upë te-këjo, pats puðá kirsiu, mergelæ perkelsiu); sugultuviø ��Lëk, sakale, an mariø�; ypaè mëgstama gaubtuviø daina�Bëg upelë vingurdama� (neð vainikà linguodama), �Oitoli toli mano mergelë� (per girià upë tekëjo, ant krantoieva þydëjo. Seselë rinko ievos þiedus, pynë vainikà, me-të á upelá); marèpieèio � �Plaukiau per jûres� (ar nepri-plauksiu jaunø dieneliø? � priplaukë tik rûtà ir lelijà (arpan.). Kas jas sëjo, kas ravëjo? Mënuo sëjo, saulë ravëjo,lietus palaistinëjo).

Kitos dainos: jaunimo � �Mano sesë bajorë� (þalias rû-tas skynë, vainikëlá pynë); meilës � �Anoj pusëj eþero�,�Uþ jûrø, uþ mariø, uþ vandenëliø�, �Ðiandien gersim, ulia-vosim� (þalnieriai mergelëms vainikëlius nusagstys).

SAULËS SUTIKIMAS

Tematika: tekanti saulë, auðra, dangiðkoji ðeima (kos-mologinës paralelës), rytas, rasa.

Mëgstamiausios, berods, �Uþteka teka ðviesi saulelë�(ketino laumë alø daryti, visø þvaigþdeliø susipraðyti), �Uþ-teka sauluþë aplinkui danguþá�, sutartinës �Kas ten tekaper dvarelá�, �Ryto rasa krito� ir pan.

Darbo dainos: rugiapjûtës sutartinës �Kas ten teka perdvarelá� (uosilëli uosile; saulë riduolëlë), �Þvilgso raselëant baro�, �Ëjau rytelia, èiûta�; medþioklës daina �Auðtauðrelë, tek saulelë� (atjoja trys berneliai, vienas atneðaðilko skarà, kitas � vainikëlá, treèias � aukso þiedà).

Vestuviø dainos: jaunojo sutiktuviø � �Gieda gaideliai,ryliuoja� (auðta auðrelë, zariuoja) ir kitos; jaunosios ieð-kojimo � �Ðvento Jono rytelá� (ieðko bernas þirgelio); su-gráþimo ið jungtuviø � �Auðrelë auðo, moèiutë klausë� (kurdukrelë dëjo vainikëlá), pavyzdþiui, L. Rëzos variantas �Jauauðt auðruþë�; iðvaþiavimo pas jaunàjá � �Uþteka sauluþëaplinkui danguþá�; marèios sutiktuviø � �Beauðtanti auð-relë, betekanti saulelë�.

Kitø þanrø dainos: ðeimos � �Uþ eþero saulë teka� (neik,sesute, uþ þalnieriaus), �Auðta auðrelë kaip gelumbëlë�(teka saulelë kaip ritulëlis; dukters mirtis); naðlaièiø � �Okas ten auðta� (saulë nuraðkys paparèio þiedà, vargas nu-maldys siratas); meilës � �Anksti rytà rytelá� (kodël raso-tas þirgelis, miglotas vainikëlis) ir kitos ðios tematikos dai-nos; karinë daina �Auðta auðrelë, ðviesi pazarëlë�.

Rytis AMBRAZEVIÈIUS

75

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

1. Kø prisëdo koseliø,Kø prisëdo kosyteliø,Èiûtela.

2. Net berþelis nulinko,Net berþelis nulinko,Èiûtela.

3. Un ataina strielèelis,Un ataina strielèelis,Èiûtela.

4. Katrø ðauti kuoseùá,Katrø ðauti kuoseùá,Èiûtela? �

5. Kurios raibos plunksneùës,Kurios raibos plunksneùës,Èiûtela,

6. Kurios gelsvos kojeùës,Kurios gelsvos kojeùës,Èiûtela. �

7. Tai to ðauti kuoseùë,Tai to ðauti kuoseùë,Èiûtela.

1. Skrendz bitela,Sadula gadula,Bitela,Sadula gadula.

2. Lygan laukan,Sadula gadula,Bitela,Sadula gadula.

3. Þalion pievon,Sadula gadula,Bitela,Sadula gadula.

1. Lylia lyliutë,Aime, sesutëla.

2. Lylia lyliutë,Putinëlio rëkðti.

3. Lylia lyliutë,Dai kur dësim pasrëðká?

4. Lylia lyliutë,Dai nuneðim namulio.

8. Net suolalis nulinko,Net suolalis nulinko,Èiûtela,

9. Kø prisëdo mergeliø,Kø prisëdo mergeliø,Èiûtela.

10. Un ataina bernelis,Un ataina bernelis,Èiûtela.

11. Kurio imt man mergeùë,Kurio imt man mergeùë,Èiûtela? �

12. Kurios gelsvos kaseùës,Kurios gelsvos kaseùës,Èiûtela,

13. Kurios laibas balselis,Kurios laibas balselis,Èiûtela.�

14. Tai to imti mergela,Tai to imti mergela,Èiûtela.

KTR 12 (36). Motiðkë, Adutiðkio apyl., Ðvenèioniø r.

4. Un dobila,Sadula gadula,Bitela,Sadula gadula.

5. Balti koriai,Sadula gadula,Bitela,Sadula gadula.

6. Saldus medus,Sadula gadula,Bitela,Sadula gadula.

KTR 12 (77). Motiðkë, Adutiðkio apyl., Ðvenèioniø r.

5. Lylia lyliutë,Prirëdysim motuùá.

6. Lylia lyliutë,Graþi mûsø motuùë.

7. Lylia lyliutë,Dai kaip dangujsauliutë.

Pastaba: vienas pulkas pagieda posmà, kitas tuos paèius þodþius pakartoja.

KTR 11 (136). Jakeliai, Adutiðkio apyl., Ðvenèioniø r.

1. Ta ta ta-a,Oi tu puðele,Oi tu þalioji,Ta ta ta to.

2. Ta ta ta-a,Kas tave sëjo,Graþiai ravëjo,Ta ta ta to.

3. Ta ta ta-a,Saulelë sëjo,Mënuo ravëjo,Ta ta ta to.

4. Ta ta ta-a,Juodas debesisPalaistinëjo,Ta ta ta to.

5. Ta ta ta-a,Liepë anytaÞlugtelæ þlugtie,Ta ta ta to.

6. Ta ta ta-a,Að ne untelaÞlugtelà þlugtie,Ta ta ta to.

7. Ta ta ta-a,Liepë anytaBaltai iðvelët,Ta ta ta to.

8. Ta ta ta-a,Að ne dukrelëBaltai iðvelët,Ta ta ta to.

9. Ta ta ta-a,Liepë anytaSausai iðgráþti,Ta ta ta to.

10. Ta ta ta-a,Að ne kuolelisSausai iðgráþti,Ta ta ta to.

11. Ta ta ta-a,Liepë anytaAukðtai pakarti,Ta ta ta to.

12. Ta ta ta-a,Að ne paukðtelëAukðtai pakarti,Ta ta ta to.

13. Ta ta ta-a,Liepë anytaSausai iðdþiovinti,Ta ta ta to.

14. Ta ta ta-a,Að ne vëjelisSausai iðdþiovinti,Ta ta ta to.

15. Ta ta ta-a,Liepë anytaGraþiai sumogliuoti,Ta ta ta to.

16. Ta ta ta-a,Að ne moglelisGraþiai sumogliuoti,Ta ta ta to.

KTR 99 (162). Daumilai, Ðvenèioniø r.

76

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

THE REALITY OF ETHNIC ACTIVITIES

Songs at the Rasa holiday

Rytis AMBRAZEVIÈIUS

The experienced folklorist Rytis Ambrazevièiusshares his views on the question what songs are mostsuitable for singing at the Rasa holiday. Since thenumber of the authentic songs of the Rasa holiday isnot very great in the current tradition, his proposal isto focus on the subject matter corresponding to theaction performed during the holiday. Folk songs aswell as the sutartinës which were performed duringthe rituals of reaping the rye, or at the time of hay-making are suitable for the Rasa holiday. Heavenlybodies and gates, as well as trees and the like are glo-rified in them.

1. Kas keliu aina,Keliu keliauna,Dobile, dobiliuti,Þaliasai þolynëli.

2. Kas pieva aina,Pieva pievauna,Dobile, dobiliuti,Þaliasai þolynëli.

1. I Sesutala maþoji,II Sadulia gadulia.

2. I Graþus tavo vainikas,II Sadulia gadulia.

3. I Ar tu pati nupynei,II Sadulia gadulia.

1. Karðtas mieþelis,Ta ta ta.

2. Sëkite mani,Ta ta ta.

3. Jauni brolaliai,Ta ta ta.

4. Pjaukite mani,Ta ta ta.

5. Jaunos sasaùës,Ta ta ta.

6. Kulkite mani,

1. Aplink þilvytëlá, dobile,Dobiliutëli, dobile,

2. Vaikðèioj trys panelas, dobile,Dobiliutëli, dobile,

3. Þolynëlius rinko, dobile,Dobiliutëli, dobile,

4. Vainikëlá pynë, dobile,Dobiliutëli, dobile,

5. In galveùës dëjo, dobile,Dobiliutëli, dobile.

KTR 120 (51). Tvereèius, Ignalinos r.

3. Kas dirva aina,Dirva dirvauna,Dobile, dobiliuti,Þaliasai þolynëli.

4. Kas eþia aina,Eþia eþiauna,Dobile, dobiliuti,Þaliasai þolynëli.

KTR 25(2). Adutiðkis, Ðvenèioniø r.

Ta ta ta.

7. Visi susiedeliai,Ta ta ta.

8. Daryte ið mani,Ta ta ta.

9. Saldø alutelá,Ta ta ta.

10. Gerkite mani,Ta ta ta.

11. Visi susiedeliai,Ta ta ta.

(Trejinë)

KTR 144 (53). Antanai, Adutiðkio apyl., Ðvenèioniø r.

4. I Ar sasuùá papraðei,II Sadulia gadulia.

5. I Man sasaùë nupynë,II Sadulia gadulia.

6. I Un galveùës uþdëjo,II Sadulia gadulia.

KTR 11(134). Jakeliai, Adutiðkio apyl., Ðvenèioniø r.

77

ÞMONËS PASAKOJA

Daug linksmø ir liûdnokø Birþø kraðto istorijø Alfredas An-drijauskas (g. 1921 m.) girdëjo ið savo motinos Eufrozinos(�Abrozinos�) Ratkevièiûtës�Andrijauskienës ir senelës (�ma-tutës�) Onos Katkûnaitës�Ratkevièienës. Daugelis tø pasa-kojimø siekia laikus dar iki Pirmojo pasaulinio karo, o gal netXIX ðimtmetá. Dirbdamas vargonininku, chorvedþiu, bibliote-kininku, Alfredas Andrijauskas visa tai uþraðinëjo. Susidarëneplona knyga. Bibliotekininkës Graþinos Cijûnëlytës dëkarankraðtis pasiekë ir mûsø redakcijà. Pasirinkome keliolikaepizodø, kuriuos ir siûlome skaitytojams. Manome, ádomu buspaskaityti apie tai, kas prieð daugelá deðimtmeèiø nutikoDaudþgiriuose ir aplinkiniuose kaimuose netoli Pabirþës.

DaudþgirieèiaiDaudþgiriø kaime ûkininkø valakininkø tebuvo vienas

kitas, dauguma maþaþemiai, vertæsi daugiausia amatais �staliai, raèiai, kalviai, o latvis Krûminis, kurá pravardþiavoJanka, buvo malûnininkas. Gasparas Ratkevièius � daili-dë. O moterys � siuvëjos, audëjos, mezgëjos.

Ir Ona Katkûnaitë buvo iðsimokiusi siûti, bet vasarà nuopat maþens eidavo tarnauti. Pirmiausia ganë pas tetulæ Bud-riûnienæ. Kaimynystëje ganë Rozalija, Gasparo sesuo. Perpietus sugindavo ir kartu valgydavo, kà bûdavo ásidëjusios.Teta Budriûnienë kepdavo gerà duonà, o Rozalijos mama �prastø miltø, su aðakomis. Mergaitës sumerkdavo duonà ávandená ir þiûrëdavo, kurios duona geresnë. Jei duona skæs-davo, � tai buvo gerø miltø, o jei plaukydavo, � tai aðakinë.

�Staèiabaèkio� ðirdisGasparas, kaip ir jo sesuo Rozalija, nebuvo meilus.

Þmonës vadindavo tokius �staèiabaèkiais�. Tai daugelio bir-þieèiø (o gal ir visø lietuviø) þymë � rodytis blogesniais neiyra. Gasparas, nors ir nemeilus, bet turëjo jautrià, mylinèiàðirdá. Dar vaikas kai buvo, ganë Juostavièiuose pas gimi-nes. Atëjusi jo aplankyti mama apriðo jam suþeistà pirðtà.Paskui ilgai, nors pirðtas jau seniai uþgijo, jis tà raiðtelá visneðiojo ir neðiojo. Arba, kai Ona iðkrito ið sûpuokliø � visibernai iðlakstë, o jis parneðë jà á namus.

Kai dar Onos mama buvo gyva, tai Gasparas iðimdavoið duonos riekës minkðtimà ir paduodavo mamai, o patssuvalgydavo pluteles. Kai baba jau gulëjo ant lovos, jis vi-sada prieð valgant klausdavo Onà: �Ar jau babai davei val-gyti? Jai pirmiausia reikia duoti�.

Kreivi Lazausko keliaiLazauskas, dar vaikas bûdamas, daugiau iðdykavo nei

mokësi, o kai uþaugo, tai mëgdavo gerti, bet ne dirbti. Girtasdainuodavo: �Viena cibë ant galvos, nëra kûtëj në vienos�.(Cibë � avelë arba oþka, taip pat kepurë ið avikailio.) Norsir neturtingas, ir prasigëræs, bet turëjo pulkà vaikø. Kai vie-nas ið jø mirë, tai palaidojo savo darþe. Pradþioj lydëjo tàvaikà á kaimo kapines, prie Tatulos upës. Tëvas sëdëjo ve-þime prie karstelio, o giedotojai vaþiavo prieky. Dar neiðva-þiavus ið kaimo, tik þiûri � nebër nei karstelio, nei tëvo. Uþkelio posûkio pamatë já begráþtantá namo.

� Kam að durnas træðiu svetimà þemæ! � sakë.Tà vaikà palaidojo darþe. Motinai verkiant vaiko, jis juo-

kësi: �Matykit, kokio èia turto pasigedo�. Bet netrukus poto pats kartà vaþiavo girtas ið Birþø, iðkrito ið ratø, pataikëpravëþon ir prigërë. Matutë pasakë: �Koks gyvenimas, toksir mirimas�.

Ir su pagaliais, ir po kailiniaisTrybai tarpusavy nesugyveno. Kartà vyras iðpeikë pus-

rytá, tai Trybienë su visu padaþu viskà iðpylë lauk. Kai jinainumirë ðiltine, tai vyras dþiaugësi galësiàs kità vesti. Deja,tà paèià dienà ir jis apsirgo ir mirë. Juos kartu tà paèiàdienà palaidojo. Kai gyvi buvo, jie net susimuðdavo. KartàTrybas primuðë nëðèià þmonà. Kai atëjusi matutë norëjo jàuþstoti ir ëmë barti vyrà uþ toká þiaurumà, tai Trybienë jàiðplûdo, kam ji kiðantis ne á savo reikalus: �Mes dienà supagaliais, o naktá � po vienais kailiniais!�

Kodël ponia be auskarøPonas buvo vokietis, baronas Ropas (þmonës sakyda-

vo � Ruopas). Kai vaþiuodavo á Gulbinus (ten prie Gulbinøeþero buvo kitas jo dvaras), daþnai uþsukdavo pas tetuðá.Ponia, nors buvo ið Vokietijos vesta, bet mokëjo lietuvið-kai. Sekmadieniais ji surinkdavo moteris, kurios nebûdavoiðëjusios á baþnyèià ir skaitydavo joms pamokslus. Buvograþi, bet nemëgdavo sveèiø. Uþtat ir pas jà ponios neva-þiuodavo. Rengdavosi kukliai. Kartà, kai jos kaþkas paklau-së, kodël neneðiojanti auskarø, jinai atsakë: �Visa, ko þmo-gui reik, Dievas sutvërë. Jei bûtø reikëjæ auskarø, jis bûtøpadaræs ausyse skylutes�.

Kai duona dar aðakinë buvoAlfredas ANDRIJAUSKAS

78

ÞMONËS PASAKOJA

Daktaro patarimaiKartà per mënesá atvaþiuodavo á Daudþgiriø dvarà gy-

dytojas vokietis. Ateidavo pas já, visokiomis ligomis skøs-damiesi, ir Daudþgiriø kaimo þmonës. Jis visiems sakyda-vo: norint nesirgti, reikia galvà laikyti ðaltai, kojas ðiltai, opilvà valniai, t.y. laisvai.

Mes ne prastesniNors tetuðis nebuvo nei ponas, nei baronas, bet visa-

da, anot Abrozinos, �eidavo ið didþio�. Kur nors per vestu-ves visi meta �ant uþugiriø� po 5 kapeikas ar dar maþiau, otetuðis � rublá! Kartà vaþiuoja Rygoj Abrozina, jos vyras irtetuðis á baþnyèià tramvajumi, nusipirkæ bilietus stovëti uþ15 kapeikø. �Kiek kainuoja sëdimos vietos?� � klausia þen-tà. �Penkias kapeikas brangiau�. �Ðe, paimk! Kà � mes pras-tesni, kad turim stovëti?�

Priglausk elgetàIðgirdæs, kad Daumënø kaime jaunoji Dobilienë iðvaro,

net ðunimis uþpjudo elgetas, kunigas Darguþis persirengëelgeta, pasiëmë á rankas lazdà, krepðá ir pro Gerkiðkiø kal-nus, palei Tatulà, patraukë á Daumënus. Kaimà pasiekë jautemstant. Lazdele pasiramsèiuodamas, o kai kada ir apsi-gindamas nuo uþpuolusiø ðunø, uþeidavo á kiekvienà kie-mà. Priëjæs Roþëno namus, tol kovojo su didþiuliu ðunimi,kol ðeimininkas neiðëjo apginti.

Dobilo namus pasiekë sutemus. Virtuvëje jau degë lem-pa. Visa ðeimyna valgë vakarienæ. Pasisveikinæs, palinkë-jæs �Skalsink, Dieve�, pasipraðë nakvynën.

� Tai kad pas mus daug þmoniø � ðeimyna didelë. Nërakur paguldyti, � teisinosi Dobilienë.

� Gal tada bent pavalgyti gauèiau...� Sriubos dar yra likæ, � tarë tarnaitë, paþvelgusi á puo-

dà ir á ðeimininkæ.� Tai kad ðuo dar nelakintas.Po ðiø Dobilienës þodþiø elgeta apsisuko ir þengë prie

durø.� Palauk, dëduli. Galësi kamarëlëj, mano lovoj, pernak-

voti, � tarë tarnaitë. � O að pasitaisysiu èia, virtuvëje.Ir nuvedë ji elgetà á savo kamarëlæ.� Aèiû, dukrele. Ar negalëtum uþdegti èia man lempe-

lës? Noriu apsitvarkyti.Mergaitë uþdegë lempelæ ir paliko elgetà vienà. Taèiau

toks nepaprastas elgetos praðymas suþadino smalsumà,net átarimà. Tad iðeidama paliko duris truputá praviras ir ste-bëjo, kà tas elgeta darys. Ir pamatë! Pirmiausia jis iðsiëmëtokià nemaþà knygà ir padëjo jà ant stalelio. Paskui nusivil-ko tà suplyðusá apsiaustà ir liko su ilgu, juodu drabuþiu �visai tokiu, kokiu vilkëdavo kunigëlis.

Nusigandusi mergaitë nubëgo pas ðeimininkus:� Eikit, þiûrëkit! Ar tik ne mûsø kunigëlis?Ðeimininkai, bernas ir net piemuo sulëkë prie durø, o

ðeimininkas paþvelgë pro plyðelá.� Vaje tu mano! Tikrai � kunigëlis!Ðeimininkai puolë buèiuoti rankø, atsipraðyti, bet kuni-

gëlis nesileido.

� Tai ðitokie jûs krikðèionys! Kunigus gerbiat, o pavar-gëliø në ðuns vietoj nelaikot!

Ir nors abu Dobilai kvietë pernakvoti seklyèioje, bet ku-nigëlis, pasakæs visiems labanakt, iðëjo.

Prieð Kalëdas, ant kûtësVienas bernas per iðpaþintá kunigui pasako nelengvà

nuodëmæ. Tas kone ðaukia:� Kaip tau þemë neprarijo!� Tai kad, dëde, ant kûtës, ðiauduos...� Ir kaip tavæs griaustinis nenutrenkë?� Prieð Kalëdas, dëde.

Ar ðventieji vaiðinasi?Èepulionienë ið Jagaudþiø naiviai meldþiasi á Marijà: �Tur

barunkà. Duoè Tau, Motinyt, tik kad að pati labai noriu�.Kita vël moteris, gailëdamasi Nukryþiuotojo, atneðda-

vusi po kryþiumi kà tik turëdama geriausio. Atneðusi tuosvalgymus sakydavusi: �Kiek valgymø Tau prineð, o Tu nëkiek neini riebyn, vis toks pat blogas, liesas�.

Pasirodo, tuos valgymus pasiimdavusi naktá viena ne-turtinga moterëlë.

Ðilkinis þentasGraþuolis ið Vabalninko vedë Krûminaitæ. Jos motina,

uþëjusi pas Abraziutæ, gyrësi, rodydama bûsimojo þentoðvarkà:

� Tai gausiu þentà! Ðilkinis pamuðalas!Abraziutë atsakë: ðilkinis ne taip svarbu, kad tik bûtø

geras.Po vestuviø jaunieji tuoj iðsikëlë á Rygà. Ten begyven-

dami, susilaukë dviejø vaikø. Suþinojæs, kad viena senmer-gë turi banke daug pinigø, �ðilkinis þentas� pametë þmo-nà, vaikus ir susidëjo su ta. Vienà vakarà, kai sugyventinësnebuvo namie, jis apsirengë jos drabuþiais, nuëjo á bankà,iðëmë jos pinigus ir iðbëgo Amerikon. Paliktoji verkë nepinigø, bet netekusi �tokio graþaus vyro�:

� Koks jis graþus! Jei sugráþtø, að jam dar daugiau duo-èiau pinigø.

Mylime ne Motiejø, o armonikàMotiejus buvo muzikantas. Ne tik grodavo, bet ir dainuo-

davo. Tos jo dainos buvo nerimtos, kartais tiesiog blevyz-gos, ir Abraziutë imdavo bartis. Ðiaip jis buvo linksmas, þmo-niø mylimas � ypaè merginø, mëgstanèiø ðokti ir dainuoti.Kad jis nepasikeltø á puikybæ, jos daþnai primindavo: �Mesne tave, Motiejau, mylim, o tik tavo armonikà�. Nors, kaibuvo jaunesnis, tai meilës ir jam tekdavo, ne tik armonikai.Su viena mergina net dël uþsakø buvo nuëjæ pas klebonà.Bet ðis juos iðvijæs, nes mergaitë buvusi klebono giminaitë,o jis � tik �vargðas kriauèiukas ir nerimtas muzikantas�.

Kai klebonas neleido savo giminaitës, Motiejus labainuliûdo. Iðgërë porà puslitriø ir atsigulë naktá ant sniego,kad suðaltø. Tik ar naktis buvo neðalta, ar degtinë ðildë,bet rytà nubudæs pajudino kojà, rankà � nenuðalæ. Nusi-spjovë ir, nuëjæs á smuklæ, dar iðgërë.

79

ÞMONËS PASAKOJA

�Kai Motiejus tik atëjo, ðviesi saulë uþtekëjo�, � dainuo-davo merginos ir tuojau primindavo: �Tik nemanyk, kadmes tave mylim. Mums reikia ne tavæs, o tik tavo armoni-kos�. Jis tada turëjo dvi armonikas ir bûgnà. Parëjæs rytà iðvakaruðkø, miegodavo beveik visà dienà. Ir vis miego bû-davo maþa. Sakydavæs, kad miegas lygus bagoèiui: kuodaugiau turi, tuo daugiau nori.

Nuëjæs kur nors á sveèius, sakydavo: �Sveiki gyvi jûs, arnelaukiat mûs?� O sëdæs prie stalo ir pradëjæs valgyti, vëlmokëdavo: �Ar ðiaudai, ar vilnos, bil tik þarnos pilnos�. Ge-riant alø uþdainuodavo: �Sveika, broga, nebûk bloga! Ëjaiper triûbas, eisi per mano zûbus. Buvai kubiluos, bûsi ma-no viduriuos.� Eidamas namo po vaiðiø, prisimindavo: �Dau-gel buva sutvërimø ir visokiø sudëjimø: vienas sparneliuskiloja, kitas vargiai tik ropoja�. Prie ðiø pastarøjø turbût pri-skirdavo ir save, nes muzikantà �koþnas myl, dvi stiklineskartu pyl, kad tik numylëtø, dainuoti pradëtø.� O dainø, ar-monika palydimø, buvo be galo daug. Bet visas jas virðijodaina, tapusi Motiejui tarsi himnu: �Kur muzikonta gimims,ten yr linksms gyvenims. Aðë sava liuosa gera nemainyèant pona dvara. Tol skumb, tol skumb. Linksms gyvenims.�

Laiðkas ið AmerikosIðlikæs yra ádomus Jono Devaièio laiðkas motinai ið Ame-

rikos. �Að, tamstos sûnus Jonas, paraðysiu keletà þodeliømûs mielai motinëlei. Mes, sûnus Jonas, mano þmona Onair duktë Povilina, kloniojamës labai þemai�.

Raðyta rusiðkom raidëm. Pirmame puslapyje � eilëraðtis:

Ið tolimos svetimos ðalelësRaðau á brangià tëvynëlæPasveikindamos kuo namieliausiaTëvelá ir motinëlæ.

O kaip að jûsø pasiilgau,Kaip trokðtu pamatyti!Negal iðreikðti mano þodeliai,Në laiðkas apraðyti.

Rodos pavirtæs maþa þuvelePerplaukèia gilià jûrà,Kurios platumas, baisus didumasMane nuo jûsø skiria.

Kad að galëèia oru lekiotiDrauge su maþais paukðteliais,O tai að lëkèia dienà ir naktáAplankyti tëvelius.

Bet man neduota þuvies smarkumoNë sparnø maþø paukðteliø,Tiktai man duota jautri ðirdelëIr rûpestinga galvelë.

Jûs, tëveliai, að neuþmirðiuIki gyvas að bûsiu,Visada mislia pas jus lieksiu,Per laiðkelá kalbiesiu.

Eilëraðèio paraðtëje áraðyta data: 13 sentabr. 1909.

Labiausiai rûpëjo sodasVokieèiams per Pirmàjá pasauliná karà okupavus Lietu-

và ir dalá Latvijos, á Rygà ëmë plûsti pabëgëliai. Mieste ëmëtrûkti maisto. Kai po metø kitø vokieèiai uþëmë Rygà, tadadaug miestieèiø ëmë bëgti á kaimà. Ir Abrozina su visa ðei-ma pasitraukë á tëviðkæ.

Pakely bëgliai buvo apgyvendinti viename dvare. Siau-të ligos, ir prievarta buvo skiepijama. Trûko maisto � ir taspats buvo labai prastas: balandø sriuba ir riekë aðakinësduonos. Bet Abrozina siûdavo dvariðkiams ir taip uþsidirb-davo bent maistui.

Kai pasiekë Daudþgirius, jau buvo ruduo. Tetuðis jaubuvo miræs, bet jo sodintas sodelis buvo pilnas obuoliø irkriauðiø. Matutë pasitiko dþiaugsmo aðaromis. �Mano vai-keliai�, � verkdama ji vis kartojo. Atëjo Jankos Onytë ir at-neðë pilnà puodynæ pieno. Badas jau nebegrësë.

Bet mergaitëms labiausiai rûpëjo senelio sodintas so-das � skynë ir valgë saldinius ir geltonus antaninius obuo-lius, sultingas dideles kriauðes. Jos pirmà kartà matë ir sky-në vaisius tiesiog nuo medþio � obuolius ir kriauðes! NetJedziûtë, kuri sirgo priemeèiu, pamirðusi karà ir bombar-davimus, dþiaugësi, tarsi patekusi á rojø. Kità pavasará jimirë, o jos paskutiniai þodþiai buvo:

� O, kaip norëèiau dar pagyventi. Dar norëèiau grûðniøpavalgyti.

Tai buvo juoko Zupei!Senoji Ramonienë visada prastai valgydavo ir vilkëda-

vo. Kai kartà pas juos merga ið kito kaimo atvedë karvæpas jautá visa graþiai iðsipuoðusi, senoji nusistebëjo: �At-ëjo kaip á baþnyèià!� O kai marti ruoðësi eiti á miðparus ap-sivilkus graþià suknelæ, senoji juokësi:

� Mat á miðparus, kad tu papûstum, � jai suknià rûpiparodyti, o ne miðparai.

Kartais jos net susibardavo. Ramonas tada sakydavo:�Jau barasi, ar tik nepradës muðtis! Ot bus tada Zupei juoko!�

Kas toji Zupë, jis ir pats neþinojo, taèiau abi moterysimdavo juoktis. O kità kartà, iðgirdæs jas barantis, sugalvo-jo apgauti:

� Eikit, þiûrëkit, moterytës, � kaip vyras paèià muða!Tos iðbëgo griûdamos á laukà, o jis parodë á gaidá, be-

peðantá viðtà.

PEOPLE NARRATE

When course-grained flour wasused for making bread

Alfredas Andrijauskas (b. 1921) recorded a greatmany of funny and sad stories on various happen-ings in Northern Lithuania, not far from the town ofBirþai. The stories were told by his mother and grand-mother. Most frequently, these are the stories of theperiod up until the First World War.

TURINYS:

Tarp savæs ir pasaulio. Habilituotas daktarasprofesorius Romualdas GRIGAS, klausinëjamasLiudviko GIEDRAIÈIO, aptaria lietuviøtautos bûklæ ir plëtros kelius ............................................................................................ 1 �

Algis STALGYS. Statyba istorinëje aplinkoje ..................................................... 8 �

MOKSLO DARBAI

Gintaras BERESNEVIÈIUS. Eskulapas ir Auðautas ........................ 12 �Daiva VAITKEVIÈIENË. Kupolës: ðventë ir dievybë ...................... 15 �Edita KORZONAITË. �Þmogus pasikorëlës vestuvëse�:

paproèiai mitologinëje sakmëje ir tikrovëje ................................. 21 �Austë BAREIKYTË�NAKIENË. Daudyèiø garsaeilio átaka

sutartiniø derminei sandarai ........................................................................................ 27 �Audrius BEINORIUS. Sapnø prigimties teorijos

indø kultûroje .............................................................................................................................................. 34 �

Dainius RAZAUSKAS. Rato simbolika. Du pavyzdþiai ............. 42 �Ið Gudijos. Alegas DZIARNOVIÈIUS,

Ala KVIATKOUSKAJA. �Svastika� kaipkosmologinis simbolis ir etninis poþymis ......................................... 49 �

Ið Gudijos. Uladzimeras LOBAÈIUS. Burtininkavimaskrivièiø þemëse. Trumpa istorinë apþvalga .................................. 53 �

Kitos kultûros. Hammûdah �ABD AL��ATI.Ðeimos struktûra Islame ...................................................................................................... 56 �

Skaitymai. René GUÉNON.Centro idëja senovës tradicijose ....................................................................... 63 �

Knygos. Nijolë TUMËNIENË.Lietuvos sakralinës dailës studijos ................................................................ 67 �

Konferencijos. Vytautas TETENSKAS.Tradicija ir dabartis ......................................................................................................................... 69 �

Etninës veiklos realijos. Rytis AMBRAZEVIÈIUS.Dainos Rasos ðventëje .......................................................................................................... 70 �

Þmonës pasakoja. Alfredas ANDRIJAUSKAS.Kai duona dar aðakinë buvo ...................................................................................... 77 �

LIETUVOS KULTÛROS MINISTERIJA

LIETUVOS LIAUDIESKULTÛROS CENTRAS

LIAUDIES KULTÛRA 1999 Nr. 3 (66)Þurnalas leidþiamas nuo 1988 metø,kas du mënesiai

REDAKCIJOS ADRESAS:

Barboros Radvilaitës 8, 2600 Vilnius

REDAKCINË KOLEGIJA:Habil. dr. Simas KARALIÛNAS, Lietuviø kalbos

institutas, Antakalnio 6, 2055 Vilnius

Zita KELMICKAITË, Lietuvos muzikosakademija, Gedimino pr. 42, 2001 Vilnius

Dr. Ingë LUKÐAITË, Lietuvos istorijos institutas,Kraþiø 5, 2001 Vilnius

Habil. dr. Nijolë LAURINKIENË, Lietuviøliteratûros ir tautosakos institutas,Antakalnio 6, 2055 Vilnius

Juozas MIKUTAVIÈIUS, Lietuvos liaudieskultûros centras, Barboros Radvilaitës 8,2600 Vilnius

Prof. habil. dr. Vacys MILIUS, Lietuvos istorijosinstitutas, Kraþiø 5, 2001 Vilnius

Dr. Alë POÈIULPAITË, Lietuvos liaudieskultûros centras, Barboros Radvilaitës 8,2600 Vilnius

Dr. Daiva RAÈIÛNAITË�VYÈINIENË, Lietuvosmuzikos akademija, Gedimino pr. 42,2001 Vilnius

Doc. dr. Krescencijus STOÐKUS, Vilniausuniversitetas, Didlaukio 27, Vilnius

Prof. habil. dr. Angelë VYÐNIAUSKAITË,Antakalnio 83-22, 2040 Vilnius

VYRIAUSIOJI REDAKTORË

Dalia RASTENIENË tel. 61 34 12

SKYRIØ REDAKTORIAI:

Dainius RAZAUSKAS� bendrieji kultûros klausimai,tel. 61 31 61

Vladas MOTIEJÛNAS � etnologija,tel. 61 31 61

Liudvikas GIEDRAITIS � folkloras,tel. 61 31 61

Juozas ÐORYS � etninës veiklosrealijos, tautodailë, tel. 61 31 61

Beatrièë RASTENYTË � korektorë,tel. 61 31 61

Ramûnas VIRKUTIS � fotografasMaketas Martyno POCIAUSReziumë á anglø kalbà vertë

Sigita JURKUVIENË

© ¥Liaudies kultûra´

Steigimo liudijimas Nr. 152Pasiraðyta spaudai 1999 06 07Formatas 60×90/8Rinkta kompiuteriu. 10 sp. l.Tiraþas 1070 egz. Uþsakymas 968.Kaina: prenumeratoriams 4,57 Lt.Pardavimui � sutartinë

Lietuvos liaudies kultûros centrasBarboros Radvilaitës 8, 2600 Vilniushttp://neris.mii.lt/heritage/lfcc/lfcc.htmlemail: lfcc@lfcc.ltSpausdino AB ¥Spauda´Laisvës pr. 60, 2056 Vilnius

Linos MATULIONYTËS pieðiniai.Popierius, guaðas, akvarelë.

Ramûno VIRKUÈIO nuotraukos

VIRÐELIUOSE: