14

D i d i k a i . Biržų–Dubingių šakos Radvilos atstovavo ap­tariamo laikotarpio Biržų kunigaikštystės (toliau – BK) bajoriš­kosios visuomenės ir visos lokalinės visuomenės elitui. Jam priklausė Radvilų šeimos nariai (žmonos, vaikai) ir visi XVI a. pabaigos ir XVII a. pirmosios pusės giminės lyderiai ir kartu BK savininkai – Kristupas I Radvila Perkūnas, Kristupas II Radvila, Jonušas II Radvila. BK visuomenės elitui jie priskirtini ne tik dėl savo neformalaus socialinio statuso (buvo didikai), bet ir dėl to, kad buvo kunigaikštystės savininkai. Paradoksalu, tačiau Radvi­los tarsi ir buvo BK visuomenės nariai, nes jiems priklausė pati kunigaikštystė. Kita vertus, tarsi ir ne, kadangi čia gyvendavo ne visuomet, lankydavosi įvairiuose dvaruose, taigi vienu metu buvo įvairių jų valdomų lokalinių visuomenių struktūrų viršūnė­je. Tarp BK visuomenės socialinės struktūros dalyvių Radvilos buvo mažiausiai laiko kunigaikštystėje praleidžiantys asmenys. Tą lėmė bent trys svarbūs veiksniai: dinamiška Radvilų karinė ir politinė veikla; BK geografinė padėtis (šiauriausia valda); topografiškai plačiai išsidėsčiusios gausios jų valdos. Pastarųjų turėjimas ir poreikis užtikrinti tinkamą jų administravimą teikė galimybę ir tuo pat metu vertė didikus dažnai keisti rezidavimo vietas ir nuolat keliauti per įvairius dvarus.

Komunikaciniai Radvilų gyvensenos horizontai buvo platūs ir neišsiteko BK erdvėje. Radvilų vieta BK socialinių ryšių siste­moje pirmiausia aiškintina siuzereniniu ir patronaciniu vaidme­niu ir įtaka konstruojant ir lemiant kitų visuomenės narių kon­taktų galimybes ūkinėje, administracinėje, bažnytinėje, karinėje plotmėse. Normatyviniai Radvilų sprendimai minėtose sferose buvo tarsi nematoma ranka, reguliuojanti ar bent mėginanti re­guliuoti lokalinės visuomenės gyvenimą ir jame susiklosčiusius tarpgrupinius ir tarpinstitucinius ryšius. Regimas veiksnys buvo asmeninis Radvilų santykis su šia valda. Atskleisti asmeninius kontaktus yra svarbu, nes pastarieji dažnai paveikia ir kitas komunikacijos formas. Asmeninę Radvilų ir BK santykio dimen­siją atspindi pačių didikų pasisakymai apie šią jų latifundijos dalį, jų dėmesys BK, palyginti su kitomis giminės valdomis, rezidavimo ir lankymosi BK dažnumas ir aplinkybės.

Istoriografijoje yra mėginta aiškintis didikų giminių pagrindi­nių rezidencijų problemą. Neabejojama, kad kiekviena žymesnė giminė turėjo tam tikrą reprezentacinį dvarą, kuriame gyvendavo dažniausiai ir kuris galėjo būti ordinacijos centras. Lenkų istorikai (T. Vasilevskis (Wasilewski), U. Augustyniakas (Augustyniak) ir kt.) svarbiausiomis Biržų Radvilų rezidencijomis Ukmergės pa­viete laikė Alantą, Papilį, Svėdasus, Upytės paviete – Biržus. Tačiau, anot K. Mikockos­Rachubowos, XVII a. didikų gyvenime ėmė vykti pagrindinės rezidencijos atsitraukimo nuo senųjų valdų centrų procesas. Net dvaro rūmų turėjimas sostinėje neišspren­dė tos problemos. Dvaras Varšuvoje ar Vilniuje buvo Izoliuotas nuo ūkinio užnugario, kurį sudarė tėvoninės valdos, taigi dvaro gyvenimas mieste darėsi vis brangesnis. Problema buvo spren­džiama superkant dvarelius šalia sostinės, taip pat pernešant pagrindines rezidencijas, dažnai esančias periferijoje, arčiau sienos su Lenkija ar tiesiog į Karūną. Taip, tyrinėtojos teigimu,

Deimantas Karvelis

Radvilų Birûų kunigaikötystės bajoriökoji visuomenė XVI a. pab. ˇ XVII a. vid.

Nesvyžiaus Radvilos perkėlė savo dvarą iš Nesvyžiaus į Bialą, Biržų Radvilos iš Biržų ir Kėdainių į Zabludovą ir Orlę, Sapiegos iš toli rytuose esančio Čerejų dvaro į Semiatyčius. Seni dvarai prižiūrėti tik prestižo ir nuosavybės apsaugojimo sumetimais, didikai retai juose gyvendavo1. Manytume, kad tokie svarstymai nėra paremti kompleksiniais empiriniais tyrimais. Pagrindinės re-zidencijos sampratą įmanu pagrįsti tik ištyrus didikų santykius su visomis lokalinėmis dvarų visuomenėmis ar bent sudarius tikslius Radvilų gyvenimo itinerariumus. Didikų ryšių su savo valdomis rekonstrukcija galėtų tapti vienu iš dvarų svarbumo nustatymo būdų. Biržų Radvilų atveju tai kol kas nėra padaryta. Dėl šios priežasties čia ne keliama pretenzija nustatyti, kiek Biržai Ra­dviloms buvo centrinė, kiek periferinė rezidencija, o siekiama apibūdinti Radvilų tiesioginio sąlyčio su BK apraiškas.

Asmeninis Radvilų santykis su Biržų valda. Artimą Radvilų santykį su BK ir jos centru Biržais pirmiausia lėmė tai, kad ši valda jiems buvo tikra gimtinė. Jonušas II Radvila buvo gimęs Papilio dvare2. Kristupas I ir Kristupas II mėgdavo dokumentuose apibrėžti šią valdą kaip tėviškę, tėvų lizdelį ir pan3. 1636 m. Kris­tupas II rašė būsimajam pilies architektui, kad nori nedelsdamas kuo geriau restauruoti ir fortifikuoti šį savo lizdą4. Savo testamen­te vadino Biržus ir pilį pirmaeile brangenybe5. Pradiniai užmojai laidoti šeimos narius Biržuose taip pat rodė gana sentimentalų jų požiūrį į BK. Nors Radvila Perkūnas buvo palaidotas Vyžuonų bažnyčioje6, tačiau jo troškimas, išsakytas 1599 m. rugpjūčio 4 d. testamente, buvo, kad jo palaikus priglaustų Biržų pilies mūrinės bažnyčios rūsys. Visi trys BK savininkai, nepaisant nepaprastai didelių giminės valdų, išsimėčiusių ne tik po etninę Lietuvą, bet ir po Baltarusiją, Palenkę, plotų, susiklosčius tam tikroms planuotoms ir atsitiktinėms aplinkybėms, noriai apsistodavo BK, nors šis jų rezidavimas paprastai nebūdavo ilgalaikis.

Boguslavo Radvilos teigimu, jo protėviai niekada neturėjo nuolatinės rezidencijos7. Kristupas I Radvila Perkūnas, nors tei­siškai kunigaikštystę valdyti gavo 1584 m., jos reikalais rūpinosi jau nuo 1571 m. Kristupas I dažniau nei jo pirmtakai (Jurgis ir Mikalojus Rudasis) reziduodavo Biržuose8. Išskirtume du daž­nesnio Radvilos Perkūno buvimo BK periodus: 1) 1571–1582 m. Tuo metu Radvila dažnai lankėsi šioje pasienio valdoje dėl dviejų priežasčių. Pirma, teritoriškai plėtė tėvo jam patikėtą Biržų valdą, galutinai suformuodamas BK ribas. Antra, atvykdavo į šį regioną dėl vykstančio LDK karo su Maskva: iš Biržų, Parovėjos rašyti jo laiškai 1579 m. sausį ir vėliau9; 2) 1586–1600 m. Šiuo laikotarpiu Radvilos rezidavimą BK nulėmė naujas faktorius. Į Biržus jį vis dažniau patraukdavo didžiojo LDK etmono funkcijos ir naujos gy­nybinės tvirtovės reikalai (1586–1589 m. statyba, 1591–1600 m. fortifikacinis išplėtimas), kartais svarba nenusileidžiantys politinei veiklai. Štai 1598 m., tuoj po Vilniaus seimelio, skubėjo į Biržus pažiūrėti pilies mūrų10. Leono Sapiegos ir kitų dignitorių laiškai tuo metu jam buvo adresuojami į Biržus11. Beveik be pertraukų 1600 m. nuo vasaros iki vėlyvo rudens (spalio – lapkričio mėn.) praleido BK (Biržuose, Papilyje ir N.Radviliškyje)12. Radvilos norą Livonijos karo išvakarėse apsigyventi Biržuose ir rūpintis pilies

15

ir kariuomenės reikalais labai palankiai vertino L. Sapiega13. Ra­dvilos Perkūno žmona Kotryna Tenčinska su dukra taip pat ne kartą rezidavo Biržuose14.

Kristupas II Radvila buvo dažniausiai BK rezidavęs Ra­dvila. Jo dėmesys BK buvo prioritetinis, palyginti su kitomis jo valdomis. Kristupo II Radvilos dvaro politikoje bet kokiu disku­tuotinu klausimu (svarbiu – dėl dvaro pastatų statybos, gynybinių įtvirtinimų ar lokaliu – dėl špitolės) Radvilų latifundijų sistemoje BK visuomet eidavo pirmu numeriu15. Anot Kristupo II, Biržai buvo gera ir naudinga valda16. Laiškai, rašyti iš įvairių BK vietų 1604–1640 m., rodo, kad, be Biržų, dažnai lankydavosi Papi­lyje, kartais Nemunėlio Radviliškyje, Parovėjoje, Salamiestyje17. Papilio dvare dažnai gyveno jo šeima, gimdavo vaikai, vykdavo jų krikštynos18. Radvilos atvykimas į Biržus padarydavo dvaro visuomenės gyvenimą dinamiškesnį: suaktyvindavo klientūros veiklą ir ekonominius valdų kontaktus. Dvaro išlaidos išaugda­vo, nes Biržų seniūnas turėdavo papildomai apsirūpinti maistu, gėrimais ir kitais atvykstančiam didikui ir jo palydai būtinais dalykais. Štai 1605 m. Kristupo II atvykimo proga pirkta 12 neiš­fermentuoto midaus, kurį paprastai gerdavo tik didikai, statinių19. 1605 m. visą pavasarį Radvila praleido Biržuose ir Salamiesty­je20. iš 1609 m. Salamiesčio dvaro išlaidų rejestrų matyti, kad Kristupo II buvimo Salamiestyje kartu su svečiais metu nemažai papildomų lėšų išnaudota perkant silkių, sviesto, sūrių, darant alų, taip pat šunų maistui, suvalgyta 11 kiaulių, 6 jaučiai, 20 avių, 61 žąsis, 14 ančių ir t.t21. Kadangi Radvilos gyvenimas reziden­cijoje būdavo gana brangus, Biržų seniūnas nuolat teiraudavosi patrono, kada jis žada atsilankyti ir kiek ketina užsibūti, kad galėtų tinkamai pasiruošti, pavyzdžiui, kad spėtų pagaminti alų ir midų,22 arba prašydavo kitų didiko klientų pagalbos pasiruošti23. Prieš Radvilos atvykimą į konkretų dvarą, pavyzdžiui, Papilio, Užnerio valdų urėdininkas rašydavo laišką to dvaro valdytojui, kad šis galėtų ruoštis kunigaikščio apsilankymui ir apsigyveni­mui24. Urėdininkas nerdavosi iš kailio, kad galėtų tinkamai sutikti Radvilą25. 1613 m. dvariškis rašė, kad kunigaikščio atvykimui su

svečiais ruošiamasi kruopščiai, tik nežinia, ar pavyks apsirūpinti tinkamai, nes trūksta alaus ir midaus, o prancūziško ir vengriško vyno esančios tik trys statinės, be to, nelabai gero26.

Kristupą II, kaip ir jo pirmtaką, dažniau lankytis BK vertė visų pirma Livonijos karo įvykiai ir Biržų pilies fortifikaciniai darbai. 1616 m. Biržuose Radvila praleido beveik dvi savaites, atvykęs po Vilniaus konvokacijos27. 1638 m. vasarą, vykstant generalinei pilies restauracijai, Radvila vietoje planuotos savaitės praleido Biržuose daugiau nei mėnesį28. Dažnas Kristupo II rezidavimas BK ne mažiau sietinas taip pat su rezidenciniu­rekreaciniu Bir­žų pilies, Papilio ir Parovėjos dvarų pobūdžiu. Jis mėgo leisti laiką BK. Vykdamas į Užnerio valdas, jo paties žodžiais tariant, visuomet ketindavo apsigyventi niekur kitur, kaip tik Biržuose29. Atvykdavo čia per svarbesnes šventes, pavyzdžiui, Velykas30.

Mažametė Kristupo II dukra kunigaikštytė Elžbieta (1622–1626)31, nors palaidota Vyžuonose32, netrumpą savo ligos laiką (bent Iki 1624 m. balandžio) tikrai praleido Biržuose. Tikėtina, kad ji ir gimė Biržuose, nes tėvas buvo išleidęs specialią instrukciją, pavesdamas Biržų seniūnui K. Skrobavičiui organizuoti dvariškių, turinčių nuo 1622 m. gruodžio 17 d., Radvilai išvykus į Livoniją, rūpintis Elžbieta, palydą. Instrukciją trylikai dvariškių, liekančių prie Halškos, surašė D. Naborovskis33. Seniūnas laiškuose nuo­lat informuodavo Radvilą apie dukters sveikatą34. Didikų šeimai Biržų pilis ir dvaras buvo svarbi rezidavimo vieta. Kristupas II Radvila, išvykdamas į karines Livonijos ir Smolensko kampanijas, žmoną Oną Kiškaitę ir vaikus, paprastai atskirtus vienus nuo kitų35, dažniausiai palikdavo Biržuose arba Papilyje36. Aplinkinių valdų urėdininkai turėdavo kartu su žmonomis dažnai lankyti Radvilienę37. Dažna Onos Kiškaitės gyvenimo vieta buvo Biržų pilis. Nors ji galėdavo dienai nuvykti į Papilį, Salamiestį, Saločius, Nemunėlio Radviliškį, tačiau ilgiau užsibūti minėtose vietose ar leistis į tolimesnes keliones už BK ribų, pavyzdžiui, į Vyžuonas, Alantą ar Kėdainius, be asmeniško vyro leidimo negalėjo38. Vis dėlto, 1631 m. Kristupui II išvykus į Minską, Ona Kiškaitė ištisas keturias savaites gyveno Papilio dvare, po to nuvyko į Vyžuo­

Biržų kunigaikštystės žemėlapio fragmentas, M 1:12 000. Sudarė Juozapas Narūnavičius­Naronskis, 1645

16

nas39. Po 1637 m. generalinės restauracijos pilis neturėjo prarasti rezidencinės reikšmės. Svarbiausių planuojamų patalpų sąraše paminėti išliekantys ankstesni kambariai gyventi JKŠ, kunigaikš-tienei ir jos tarnaitėms40. Biržų rezidencija traukė Radvilienę la­biau nei rūmai Vilniuje, net ir nepaisant nepalankių aplinkybių. Štai 1640 m. gegužės 5 d. ji ketino sirgdama vykti iš Alantos į Biržus, nors juose dar nebuvo dvaro gydytojo Dovydo Deteleve­so ir reikalingų vaistų, o pilies rūmų teritorijoje vyko intensyvūs statybos darbai. Atvykus gydytojui, planavo pasilikti pilyje ištisą mėnesį41. Nors vėliau jos sveikatos būklė labai pablogėjo, birželio 2 d. vis tiek atvyko į Biržus ir apsigyveno pilyje42.

Svarbus didikų šeimos narių traukos objektas nuo XVI a. pabaigos BK buvo garinės Biržų pirtys (cieplice), įrengtos gre­ta Smordonės mineralinių šaltinių (Likėnų apylinkėse)43, kurias dvaro gydytojai ne kartą naudojo medicinos tikslais. 1611 m. BK seniūnas rūpinosi namo ten statyba. Biržų stikliui nesugebė­jus deramai atlikti langų įstiklinimo darbų, amatininkai kviesti iš Vyžuonų ir Alantos44. 1627 m. BK seniūnas Radvilos pavedimu rūpinosi įsigyti iš vieno žemininko tuščią žemę greta Smordo­nės, kad galėtų joje pastatyti specialų namelį atvykstantiems gydytis. Jau kitais metais Ona Kiškaitė­Radvilienė čia taisė savo sveikatą45. Tarp Kristupo II ir jo žmonos ne kartą kilo nesutarimų dėl dažnų didikės kelionių į pirtis, kurios neplanuotai pareika­laudavo papildomų dvaro lėšų46. Minėtose pirtyse gydėsi ir Boguslavas Radvila, 1667 m. S. Nezabitauskiui jis rašė, kad pasilieka kol kas Biržuose dėl silpnos sveikatos47.

Jonušas II Radvila savo kūdikystę (nuo 1612 m. gruodžio 2 d. bent Iki 1614 m. rugpjūčio) praleido Papilyje48, kur buvo glo­bojamas motinos ir prižiūrimas gydytojo, atvykstančio tikriausiai iš Biržų49, o vaikystės metais ne kartą su motinos dvaru gyveno Biržuose (1617 m., 1622 m.)50. Tapęs BK savininku, skyrė nema­žai dėmesio valdai, nors ir ne taip dažnai, kaip tėvas, rezidavo joje. Vis dėlto yra žinomas ne vienas jo apsilankymo Biržuose 1640–1655 m. atvejis51. iš kitų Biržų–Dubingių Radvilų giminės atstovų minėtinas Radvilos Perkūno sūnus LDK taurininkas Jo­nušas I Radvila, kurio buvimo BK atvejų istoriografija nemini52. Tačiau šaltiniai liudija, kad Jonušas I mažiausiai tris kartus, ir visus neatsitiktinai, buvo apsilankęs Biržuose. 1604 m. pavasarį, atvykęs į Lietuvą, greičiausiai tėvo laidotuvių reikalų vedinas, apsistojo Biržuose53. Pasibaigus Zebžydovskio rokošui, 1609 m. pirmoje pusėje, prieš emigruodamas į užsienį, Jonušas I kartu su būriu savo klientų kurį laiką gyveno pas brolį Kristupą II Bir­žuose54. 1611 m. vasarą vėl svečiavosi pas brolį Biržuose55.

Boguslavas Radvila, tėvui esant gyvam, BK lankėsi retai. T. Vasilevskio sudarytas jo itinerariumas mini tik vieną jo buvi­mo kunigaikštystėje faktą – 1637 m., kai po seimo Varšuvoje jis nuvyko į Biržus susitikti su Kristupu II ir apžiūrėti vykstančių pilies restauracinių darbų, prie kurių ir pats prisidėjo. Dažniau BK (Biržuose, Salamiestyje, Panemunėje) lankėsi 1661–1668 m., kai buvo jos savininkas56. Jo žmona dažnai rezidavo BK, ypač Papilio dvare. XVII a. viduryje nuolat gresiantis pavojus piliai versdavo dažniau rinktis Papilį nei Biržus. Štai 1656 m. dvariškis H. Estka rašė Radvilai, kad kunigaikštienės ir jos dvaro palydos išlaikymas daug pigesnis gyvenant savose valdose, o ne svetimose, o ji jau seniai norinti vykti į Papilį. Pabrėžė, kad tik dėl karinių veiksmų BK kunigaikštienė pastaruoju metu jokiu būdu nebenori vykti į Biržus ir Papilį, bet ir nenori pasilikti Šeduvoje, tapusioje grafo Magnuso valda, todėl nusprendė vykti į Kėdainius57. Dvaro kliento laiškas rodo, kad B. Radvilos šeimos rezidavimo maršrutuose BK nebuvo atsitiktinis regionas. Tų pačių metų rugsėjį kunigaikštienė vykdama iš Kuršo Papilyje praleido keletą savaičių58.

Biržai anaiptol nebuvo provincijos užkampis, į kurį tik kar­tais ūkiniais reikalais atvykdavo valdos savininkas. Radvilos pasižymėjo svetingumu keliaujantiems į Livoniją ir Kuršą, to­dėl jų rezidencijoje įvairiomis progomis apsilankydavo nemažai svečių59. 1631 m. Kristupo II instrukcijoje Biržų dvariškiams at­randame tokį punktą: Svečius priimti ir pagerbti tinkamai60. Po 1637–1640 m. restauracijos pilyje atsirado specialios patalpos svečiams. Matyt, jos paakino J. Naronovičių­Naronskį, 1645–1655 m. tarnavusį Biržų Radvilų dvaruose ir ne kartą besilankiusį Biržų pilyje, savo klasikiniame veikale aprašant piliai būtinus pastatus tarp pirmaeilių objektų išskirti svečių namus61. Aišku, ne kiekvienas, pravažiuojantis per Biržus, būdavo priimamas pilies rūmuose ar dvare62. Svetingumas pirmiausia buvo skirtas Radvilų pažįstamiems, bičiuliams ir šiaip aukštiems valstybės pareigūnams – dignitoriams. 1598 m. vykdamas į Livoniją, pilyje buvo apsistojęs Lvovo arkivyskupas, specialiai užsukęs į Biržus pasižiūrėti Radvilos Perkūno tvirtovės. Biržų seniūno buvo malo­niai priimtas, susipažino su pilimi, bažnyčia, arsenalu63. 1605 m. Žemaitijos seniūnas, dėl nepravažiuojamų kelių negalėdamas nuvykti iš Bauskės į Pasvalį, užsuko į Biržus. Pernakvojo mieste, o kitą dieną dvaro seniūnas aprūpino jį maistu, pašarais, aprodė pilies fortifikaciją, pavaišino pusryčiais dvare, tolimesnei kelionei į Kupiškį ir Vilnių parūpino arklių ir vežimą64. 1609 m. jis su žmona net tris savaites viešėjo Biržuose ir gydėsi vietos garinėse pirty­se65. Tais pat metais, jodamas iš Livonijos, čia nakvojo Jonušas Kiška66. 1613 m. per Kalėdas Petras Goraiskis, vykdamas į Rygą ir atgal, abu kartus nakvojo Biržuose. Nors apsistojo mieste pas vaitą, tačiau turėjo galimybę pasisvečiuoti ir pilyje, kurioje buvo įleistas visur, išskyrus kunigaikščio iždinės kambarį67. 1629 m. pilyje lankėsi pats Kuršo hercogas Jokūbas Ketleris68.

Vienas svarbių Radvilų rezidavimo ir dažno svečių lanky­mosi BK motyvų buvo ypatinga didikų kasdienybės ir laisvalaikio dalis, kūrusi tiesioginių Radvilų kontaktų su kitais BK visuomenės atstovais, ypač valstiečiais, galimybes, – medžioklė. BK teritorija tiko jai idealiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, joje buvo trys didžiu­

Kristupas I Radvila Perkūnas (1547–1603), Biržų kunigaikštis. Hiršo Leibovičiaus kolek­cija, XVIII a.Vilniaus universiteto biblioteka, Grafikos kabinetas

17

lės girios (Biržų, Salamiesčio, Papilio). Radvilos rūpinosi valdos giriomis, dvaro administracijoje turėdami specialų urėdą – Biržų girininką. Šis prižiūrėjo, kad niekas savavališkai nekirstų miško ir nemedžiotų69. 1638 m. kaimų bendruomenių vaitams Radvi­la pavedė prižiūrėti žvėrių, zuikių, žuvų užtvankose apsaugą70. Analogiškai Radvila elgėsi Slucko kunigaikštystės girių atžvilgiu, liepdamas vietiniams urėdininkams rūpintis, kad visos girios būtų uždarytos, niekas nešaudytų žvėrių ir paukščių71.

Antra, XVII a. pirmoje pusėje Radvilos turėjo sukūrę savo­tišką zoologijos sodą – žvėryną. Istoriografija aiškina tokių didi­kų žvėrynų XVI–XVIII a. steigimą aristokratiškos mados ir elito gyvenimo orientalizacijos įtaka72. Tačiau ne paskutinį vaidmenį vaidino ir praktiniai Radvilų dvaro poreikiai – dažnos medžioklės ir reguliarus didiko stalo aprūpinimas žvėriena. Netiesa, kad Biržų Radvilų žvėrynas buvo Širvenos ežero saloje73. Motyvą tokiai ne­pagrįstai hipotezei suteikė T. Makovskio Biržų miesto raižinyje pa­vaizduoti neaiškios paskirties pastatai minėtoje saloje74. 1645 m. J. Naronskio BK žemėlapyje jis pažymėtas prie Rovėjos upės šalia Parovėjos dvaro. 1615 m. instrukcijoje taip pat pasakyta, kad erdvus Biržų žvėrynas kuriamas tarp Astravo ir Parovėjos dvarų šalia vieškelio75. Žvėrynas pradėtas kurti 1613 m., turbūt dėl to, kad giriose ėmė mažėti žvėrių. Biržų seniūnas rašė, kad Biržų girioje sunku ką nors sumedžioti, kadangi giroje žvėrių nebėra, o per visą žiemą sumedžioti tik 5 briedžiai. Dvariškis tikino Radvilą, kad medžioti Papilio giroje nėra prasmės dėl žvėrių stygiaus, o meškos sumedžioti nebeįmanoma: Nežinau, ar Papily-je galėsite džiaugtis medžiokle, nes kalbama, kad girioje nebėra žvėrių76. Vieta žvėrynui buvo parinkta netoli Parovėjos (dėl to dar vadintas Parovėjos žvėrynu77). Tai buvo aptvertas miškingas ir saugomas žemės plotas, iš dviejų pusių apsuptas vandens telkinių78, kuriame laikyti įvairių rūšių gyvūnai. Skirtas buvo daž­noms didiko medžioklėms. Astravo dvaro valstiečiai dalyvavo žvėryno įkūrimo darbuose (tokiuose, kaip miško kirtimas, pylimų kasimas, medienos vežimas). 1615 m. darbai dar nebuvo baigti, nes Kristupas II Radvila instrukcijoje urėdininkams liepė žvėryną

plėsti. Iki pat XVII a. vidurio žvėrynas buvo nuolat papildomas nauja gyvūnija. Šaltiniai mini, kad briedžiai buvo gabenami net iš Liubčios, Dubingių79, medžiokliniai šunys, baltieji zuikiai, kana­rėlės Radvilos pavedimu – iš Kuršo ir Rygos80. 1621 m. Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius iš Verkių netgi atsiuntė stumbrą. Stumbrai žvėryne minimi jau 1617 m81. 1640 m. žvėryne buvo 8 briedžiai, nemažai elnių82. Biržų žvėrynas, kaip rodo J. Naronskio žemėlapio informacija, egzistavo bent iki Jonušo Radvilos laikų. Apie jo gyvavimą Boguslavo Radvilos laikais duomenų nėra.

Nemažas dėmesys Radvilų dvare buvo skiriamas medžio­klinių šunų priežiūrai. Kristupas II pats gerai išmanė šią sritį: žinodavo savo medžioklinius kurtus vardais, skyrė šunų veisles83, siųsdavo juos kaip dovanas svarbiems asmenims84. iš Kuršo ku­nigaikščių Radvilos dažnai pirkdavo žirgus ir medžioklinius šunis. 1605 m. Užnerio valdų pajamų ir išlaidų rejestre randame tokį įrašą: Jo Šviesybės Kuršo kunigaikščio vokiečiui, atgabenusiam šunis, sumokėta 4 kapos grašių85. Štai 1636 m. Svėdasų seniūnas Kristupo II paliepimu pirko du žirgus už 500 ir 700 auksinų86. Iš ten Radvilos taip pat stengdavosi užverbuoti arklių prižiūrėto­jus, kuriais Kuršas garsėjo. 1631 m. Kristupas II pavedė klientui pasamdyti metams tokį žmogų, tarnaujantį Kuršo kunigaikščio dvare, kad šis atvyktų į Biržus. Jei pastarasis nenorėtų, siekta įkalbėti jį paimti prižiūrėti keletą Radvilos žirgų87. Organizuojama didiko medžioklė sukeldavo ant kojų visą dvarą ir aplinkinių kaimų gyventojus besiruošiant Radvilos ir jo svečių atvykimui. Medžio­klės metu kaip žvėrių varovai dalyvaudavo apylinkių valstiečiai. Ši jų funkcija buvo gana svarbi, kadangi, trūkstant varovų, me­džioklė iš viso galėjo neįvykti. Stingant vietinių valstiečių, galėjo būti pritraukiami valstiečiai iš kaimyninių valdų. 1608 m. briedžių medžioklės Papilio girioje metu ketinta naudotis Biržų ir Salamies­čio valstiečiais88. Valstiečiai buvo pasitelkiami ir aprūpinant Biržų žvėryną naujais gyventojais. 1620 m. Kristupas II, siųsdamas bajorą Kašycą su dviem briedžiais iš Liubčios į Biržus, įsakė, kad visų kelyje esančių valdų urėdininkai, be pašarų ir pastočių, duotų jam taip pat pėsčių valstiečių briedžiams ginti89.

Kristupas II Radvila (1585–1640), Biržų kunigaikštis. Hiršo Leibovičiaus kolekcija, XVIII a.Vilniaus universiteto biblioteka, Grafikos kabinetas

Jonušas Radvila (1612–1655), Biržų kunigaikštis. Hiršo Leibovičiaus kolekcija, XVIII a. Vilniaus universiteto biblioteka, Grafikos kabinetas

18

B a j o r a i . XVI–XVII a. LDK socialinės istorijos tyrimuose taikoma bajorijos struktūros tipologizacija galutinai nėra nusisto­vėjusi. Tačiau galima aiškiai skirti kelias grupes, minimas beveik visų autorių, – tai stambūs žemės savininkai (didikai), alodiniai žemės savininkai ir laikytojai, neturėję baudžiauninkų, žemės laikytojai pagal leno teisę ir asmenys, neturintys žemės, bet kilę iš aukščiau paminėtų sluoksnių90. BK pirmuosius reprezentavo Radvilos ir jų šeima, visus likusius – dvarų pareigūnai (klientai) ir bajorai žemininkai91. BK bajoriškosios visuomenės pagrindą sudarė smulkioji bajorija arba bajorai žemininkai (ziemiane), turėdavę įvairaus dydžio (nuo kelių iki keliasdešimties valakų) valdeles. Tai buvo specifinis kunigaikštystės, suformuotos ne iš didelių palivarkų, bet superkant nedidelius nusigyvenusių Upy­tės ir Ukmergės pavietų bajorų dvarelius, bruožas. Radvilos sie­kė sukurti kompaktišką nedidelių palivarkų sistemą (vidutiniškai žemininkai turėjo 4–5 valakų), kad BK teritorijoje neliktų valdovo žemininkams ar šiaip bajorams priklausančių „salų“. Tuo ypač pasižymėjo Kristupas I, 1596–1601 m. supirkęs nemažai žemių Biržų apylinkėse92. 1591 m. BK, anot Biržų seniūno, vyravo smulkioji bajorija, gyvenusi ištuštėjusiose valdose93. Radvilos rūpinosi vakuojančiais palivarkais Užnerio valdose ir skatino tuščių žemių apgyvendinimą bajorais tiek, kad leisdavo žemi­ninkui, savavališkai apsigyvenusiam tuščioje žemėje, netrukdo­mai naudotis ja iki mirties94 ir net neapdėdavo prievole piliai95. Radvilos siekė ne tik, kad BK nebūtų tuščių neapgyvendintų valdų, bet kad palivarkuose netrūktų jų valdytojų ir laikytojų. Jei tik dvaro administracija pastebėdavo potencialią palivarko vaka­vimo galimybę, iškart mėgindavo ją pašalinti. Štai 1609 m. Biržų seniūnas, turėjęs nuolat informuoti patroną apie tuščius Užnerio dvarelius, rašė apie Radvilos klientą Stanislovą Skrobavičių, turintį du palivarkus prie Biržų ir Papilio. Koresponduojančių dėmesį Skrobovičius patraukė tuo, kad buvo senyvo amžiaus, bet neturėjo vaikų. Dar gyvam esant valdos laikytojui, Radvila jau ieškojo jai naujo šeimininko96. Tautinė žemininkų struktūra buvo pakankamai marga: vokiečiai, totoriai ir lietuviai.

Koks galėjo būti BK žemininkų skaičius? V. Senkievičius (W. Sienkiewicz), specialiai tyrinėjęs XVI–XVIII a. LDK bajorus žemininkus, abėcėliniame priklausomų žemininkų sąraše tarp biržiečių paminėjo tik 7 gimines97. iš tikrųjų, vien XVII a. pir­mosios pusės šaltiniai fiksuoja nepalyginti daugiau žemininkų, turėjusių valdeles BK. 2–3 dešimtmečių žemininkų inventoriai mini apie 40 skirtingų pavardžių (neskaičiuojant karininkų ir miestiečių palivarkų provincijoje). XVII a. pirmosios pusės BK valdų inventoriai ir 1645 m. BK žemėlapis, žymintis ir įvardi­nantis žemininkų valdas, leidžia identifikuoti net 155 žemininkų gimines, įskaitant totorius ir bajorus vokiečius. išskirtinos šios žemininkų giminės, kurių atstovai per 2–4 kartas laikė žemes BK ir nuolat papildydavo Radvilų klientūros gretas – Dombskiai, Golginovičiai, Levošinskiai, Mickievičiai, Polačkos, Pšezdziec­kiai, Skrobavičiai, Slepščai, Tynkauzai, Tulevičiai, Vechmanai.

BK žemininkai laikė žemės valdas ir buvo didikų Radvilų vasalai. Šaltiniuose jie dažniau įvardijami ne kaip Radvilos, bet tiesiog kaip Biržų žemininkai ar Papilio žemininkai, skirtingai nuo Radvilų jurisdikcijai nepavaldžių karaliaus arba valdovo žemininkų. BK bajorijos, užsidariusios smulkiuose palivarkuose ir pasižymėjusios didelėms privačioms valdoms – kunigaikštys­tėms – būdinga teisine bajorų priklausomybe nuo didikų (šiuo atveju tiesiogiai nuo BK dvarų administracijos)98, vidinių kontaktų galimybės labiausiai priklausė nuo topografinio valdos išsidės­tymo, jos dydžio ir turimų pavaldinių skaičiaus bei gebėjimo verstis palivarkiniu ūkiu, o išorinių – nuo jos dalyvavimo valstybės

karinėse programose (visuotinės šaukimo prievolės atlikimas) ir visuomeniniuose reikaluose (išvykos į pavietų seimelius)99. Da­lyvavimo visuomeniniame gyvenime ribas ir ryšių galimybes la­biausiai lėmė turimos teisės (ypač žemės valdymo), įpareigojimai ir disponuojamo turto dydis. Socialinių kontaktų tankis žemininko gyvenamojoje erdvėje buvo tuo didesnis, kuo platesnes ekono­minės, karinės ir politinės veiklos galimybes turėjo bajoras.

Valdų inventoriuose, deja, nepavyko aptikti nė vieno BK valdos žemininkams skirtų nuostatų (ustawa) pavyzdžio100, kas leistų aiškiau apibrėžti jų santykį su laikoma žeme, teisinę priklausomybę, karinės tarnybos vykdymo sąlygas, finansines prievoles, tačiau šiuo atveju galima pasinaudoti analogiškais išlikusiais kitų Biržų Radvilų valdų etninėje Lietuvoje nuosta­tais žemininkams. Tinkamiausi tam, manytume, yra 1647 m. ir 1653 m. nuostatai Alantos valdos žemininkams, lietę tuo pat metu Vyžuonų, Svėdasų, Salų ir Šetekšnų valdų bajorus101. Pir­miausia todėl, kad Radvilų ūkinės ir administracinės politikos principai visoje jų valdų sistemoje buvo beveik identiški. Antra, todėl, kad aukščiau minėtos valdos, kaip ir BK, priklausė tai pačiai Užnerio dvarų sistemai, o vėliau (XVII a. pab. – XVIII a.) netgi įėjo į BK sudėtį. Žemininkai atlikdavo didikui tris prievo­les – karinę tarnybą (kartais žirginę), nuo turimų valdelių mokėjo činšą, vežiojo korespondenciją.

Valdų administravimas ir agrarinio ūkio vystymas. Ūkiniai bajorijos interesai ir kaimiško gyvenimo kasdienybė kūrė vietinių ryšių su kitomis socialinėmis grupėmis prielaidas. Taigi bajorija nebuvo visiškai izoliuota gimtajame valsčiuje ar palivarke102, galėjo turėti iki keliolikos kaimų ir palivarkų, vystydami žemės, tvenkinių, prekybos mediena ūkius. Į aktyvius ūkinius kontak­tus buvo įtraukiami ne tik per baudžiauninkų priežiūrą, bet ir per kasdienių ekonominių sprendimų priėmimą. Ypač kalbant apie agrarinės produkcijos realizavimą tolimesnėse rinkose. Pati palivarko technologinė konstrukcija buvo komunikatyvaus pobūdžio – ūkis, kuriantis produkciją rinkai103. Artimiausiems kaimynams ir miesteliuose realizuodavo produktus, įsigytus minėtose rinkose. Smulkūs žemininkai sudarydavo dvarų kli­entelės apačias, paklusdami dvarų seniūnams ir vykdydami įvairius ūkinius įpareigojimus, pvz., prižiūrėdami dvaro tven­kinius arba plytinės, stiklo dirbtuvės darbą104. Tokie smulkūs bajorai, arba vadinamoji užusienių bajorija, dirbanti žemę savo rankomis arba turinti palyginti nedaug priklausomų valstiečių, turėjo artimesnius kontaktus su pastaraisiais nei dvarų klientū­ra. Kasdieniai interesai vertė žemininką susidurti su valstiečiu pavaldiniu arba valstiečiu kaimynu lygiais arba beveik lygiais pagrindais105. Kai kurie žemininkai vertėsi vien palivarkiniu ūkiu. Pavyzdžiui, žemininkas Jendžejevskis užstato teise Latvijos vai­tystėje (Papilio valda) laikęs keturis kaimus (iš viso 33 valakai), kuriuose gyveno 23 valstiečių šeimos, atliekančios jam lažo, dėklos prievoles, niekada neatliko karinės prievolės106.

Žemininkų išsidėstymą kunigaikštystėje lemdavo dvaro sprendimai, susiję su palivarkų steigimo politika. Žemininkai tie­siog turėdavo keltis gyventi į dvaro administracijos jiems nurody­tas vietas107. Disponavimas žeme buvo komplikuotas. Žemininkui pačiam nebuvo lengva išsilaisvinti nuo leno teisės ir įgyti amžino naudojimosi žeme teisę, kartu įgyjant visas bajoriškas privilegi­jas. Negalėjo patys asmeniškai spręsti dėl žemių, kurias turi, pardavimo, neturėdami atskiro raštiško Radvilos leidimo108. Tuo pat metu Radvilų dvaro ir jo teismo jurisdikcijos buvo atitraukiami nuo pavieto teismų orbitos, išskyrus kriminalines bylas. išties, Upytės ir Ukmergės pilies ir žemės teismų knygose labai retai pasitaiko bylų, kuriose atsakovai, juolab ieškovai, būtų BK bajorai

19

žemininkai. Minėtuose teismuose BK žemininkai atsidurdavo tik aiškindamiesi santykius su kitų valdų žemininkais.

Tiesioginiai kasdieniai kontaktai su valdovo žemių žeminin­kais buvo galimi tada, kai BK žemininko palivarkas ribojosi su karaliaus žemininko valda. Tai lietė BK teritorijos pasieniuose že­mes turinčius žemininkus ir turtingesnius BK bajorus, turėjusius papildomų žemių už kunigaikštystės ribų ar įsigijusių valdas iš nusigyvenusių karaliaus žemininkų, geografiškai išsidėsčiusias BK teritorijoje. 1594 m. Papilio bajoro Jurgio Žabos žemė ribojosi su karaliaus žemininkų Žukų valda109. 1612 m. Klauso Melderio našlė, valdžiusi BK 20 valakų ir turėjusi papildomą 6 valakų palivarką Pamūšyje (Upytės pav.), konfliktavo su greta žemę tu­rinčiu karaliaus žemininku Petraškevičiumi (Petraszkiewicz), kuris savavališkai naudodavosi Melderių palivarko žemėmis. 1619 m. Jonas Daugėla Striška iš Upytės pavieto žemininko Kaspero Visockio už 124 kapas grašių nusipirko Vabališkių dvarelį prie Apaščios upės, besiribojusį su jo laikomomis žemėmis110. Tas pats Striška, anksčiau kaip vestuvinę dovaną padovanojęs du­krai Elenai Biržų valdelę Kirkilų lauke, po šios vyro Vaitiekaus mirties siekė išsaugoti jos vientisumą, nes ji turėjo atitekti velionio giminėms Upytės pavieto žemininkams Michnevičiams (Mich­niewicz). Už 340 kapų grašių išpirko minėtą valdą – Mankūnų kaimą prie Apaščios ir Smordonės ežero111 .

Karo tarnyba. Karo tarnyba buvo svarbiausia bajorijos prie­volė. Ją atliekantys buvo atleidžiami nuo kitų įpareigojimų. BK bajorija šiuo aspektu nesiskyrė nuo kitų regionų LDK bajorų, kuriems visuotinio šaukimo prievolės pagrindas kalbamu laiko­tarpiu buvo žemės nuosavybė112. Tvirtovėse žemininkai gaudavo po pusę valako žemės, atlaisvintos nuo visų prievolių, be to, gaudavo aprangą ir ginkluotę. Už tai kas dešimt savaičių turėjo eiti sargybą pilyje, o, reikalui esant, t. y. iškilus karo pavojui kunigaikštystėje arba susiklosčius tam tikriems didiko militaris­tiniams poreikiams (pvz., vykdyti karo žygį už BK ribų Livoni­jos, Smolensko, Moldavijos kampanijose), atlikti karinę tarnybą kavalerijos daliniuose. Tarnybos trukmė su žemininkais būdavo sutariama, o, terminui pasibaigus, didikas jiems turėjo mokėti grynaisiais113. Bajoro santykis su karine tarnyba priklausė nuo jo statuso lokalinėje visuomenėje, karinių nuopelnų ir ekonominių santykių su didiku pobūdžio. Pavyzdžiui, žemininkas Stanislovas Dombskis (Dąmbski), ištikimai tarnavęs Radvilai Perkūnui, po to jo sūnui, buvo atleistas nuo tarnybos, tačiau ir toliau atvykdavo į ją savo valia. Tai aiškintina bajoro noru pakelti savo ekonominę poziciją (iki tol Dombskis turėjo tik 2,5 valako), siekiant gauti daugiau valdų leno teisės pagrindu, kurios paprastai buvo teikia­mos už karinę tarnybą. Vis dėlto žemininkai dažniau vengdavo tarnybos, teisindamiesi, kad karo tarnyba nėra įrašyta sutartyje. Štai 1612 m. BK seniūnas rašė Radvilai apie bajorą, atsisakiusį vykti į karinę tarnybą, motyvuojantį tuo, kad yra įpareigotas tik prižiūrėti dvaro ūkį, o ne tarnauti vykdamas su kariuomene ar į seimus114. Žemininkai vengdavo karinės tarnybos ir dėl to, kad ji ekonomiškai nepasiteisindavo ir geriausiu atveju žygio dalyviui atnešdavo materialinių nuostolių. Tikėtina, kad žemininkų karinės tarnybos vykdymui neteiktas ypatingas dėmesys, turbūt dėl to, kad tai nebuvo aukštos kovinės parengties vėliavos115.

Tačiau karo tarnyba, greta tokių faktorių, kaip santykis su žeme, teisinė priklausomybė, finansiniai įpareigojimai, buvo di­džiausią komunikacinį potencialą turėjusi Biržų Radvilų valdose gyvenusių bajorų žemininkų egzistencijos dalis.116Karo prievolė buvo privaloma visiems žemės laikytojams, pirmiausia kiekvienam bajorų luomo tarnui ir urėdininkui117. Ji iš esmės identifikuotina su gynybinėmis prievolėmis Biržų piliai – dalyvavimu tvirtovės ar­

senalo apsaugoje118, fortifikaciniuose pilies darbuose, kariniuose patikrinimuose ir surašymuose (popis), arsenalo ir pilies sargy­boje119 taikos metu ir šių objektų gynyboje karo metu120, vėliavi­ninko funkcijų atlikimu121, Radvilos šeimos narių pilies rūmuose apsauga122, kurios tarp BK žemininkų įpareigojimų Radviloms buvo prioritetinę vietą. Per Biržų dvaro administraciją Radvilos informuodavo žemininkus apie jų prievolės vykdymo pareigą ir apie jos nevykdymo pasekmes123. Paprastai buvo statomas vie­nas žirgas nuo penkių valakų. Žemininkai, turėję mažiau žemės, turėdavo „susidėti“ kartu su kitais smulkesniais kaimynais ir taip pat statyti žirgą. Vykdami į surašymą, žemininkai privalėjo pri­sistatyti artimiausios valdos urėdininkui. Į surašymą suvažiavus kelių apylinkių žemininkams, iš jų buvo formuojama viena vėliava. Rotmistras tarp vietos bajorų išrinkdavo vyresnįjį124.

1606 m. Biržų žemininkai statė 23 žirgus kazokiškai. XVII a. 3 dešimtmečio žemininkų, stačiusių žirgus husarišku būdu, in­ventorius atskleidžia, kad pagal Radvilos ordinaciją turėjo būti statomi 29 žirgai (lietuviai 12, totoriai 11, vokiečiai 5). Atrodytų, nedidelis raitelių skaičius aiškintinas ne atskiros BK vėliavos kūrimu, bet pilies įgulos, kuri niekada nebuvo labai skaitlinga, papildymo poreikiu125. Radvilų Slucko pilies analogija patvirtina pastarąją prielaidą. 1621 m. prie Slucko pilies įgulos buvo pri­dedama tik po 10 žemininkų žirgų iš vietos kunigaikštystės126.

Kunigaikštystės žemininkų ryšys su pilimi, lėmęs dažną bajoro išvykimą iš savo palivarko, buvo gana glaudus ir ne­nutrūkstamas. Prievolės piliai buvo bene vienintelės, nuo kurių Radvilos neatlaisvindavo arba atlaisvindavo išskirtiniais atve­jais. Tokie atvejai galėjo būti: dideli bajoro nuopelnai ilgametėje tarnyboje didikui; valdos priklausymas evangelikų reformatų bažnyčios dvasininkui; valdos priklausymas mirusio dvaro kli­ento našlei. 1638 m. Kristupas II atlaisvino Biržų žemininką Aleksandrą Steponavičių (Stefanowicz, Stephanowicz), turintį Legailės palivarką (N. Radviliškio valda), nuo činšo ir kitų že­mininkams įprastų prievolių, išskyrus tarnybą piliai127. Jau nuo XVI a. antros pusės net ir padovanodami iki gyvos galvos kokį palivarką užsitarnavusiam bajorui, Radvilos neatleisdavo nuo karinės prievolės. 1584 m. Stanislovas Dombskis gavo valdyti Draviškių palivarką (Salamiestis), įsipareigodamas nuo kiekvie­nų 5 valakų statyti po žirgą su kazokiška ginkluote. Šią prievolę BK Radvilai Rudajam atliko dar jo tėvas Valentinas Dombskis128. 1591 m. Kristupas I Radvila, suteikdamas žemininkui Severinui Levošinskiui du kaimus (15 valakų) prie Nemunėlio, dovanojimo rašte pažymėjo, kad: jis privalo reikalui esant statyti 3 žirgus kartu su gerai ginkluotais raiteliais (…) taip kaip ir kiti žeminin-kai, taip pat visuomet privalo atvykti į Biržų pilies gynybą (…). Be to, turi dirbti pilies restauraciniuose darbuose kartu su kitais mūsų žemininkais129. 1613 m. Kristupas II suteikė iki gyvos galvos Papilio žemininkui K. Polačkai palivarką prie Apaščios su karinės tarnybos atlikimu ir činšo mokėjimu. Po žemininko mirties palivarkas turėjo būti vėl prijungtas prie Papilio val­dos130. 1641 m. Jonušas Radvila patvirtino BK žemininkui Jonui Vechmanui 10 valakų palivarką Panemunėje, išlaisvindamas jį nuo visų prievolių piliai, išskyrus karinę tarnybą po mūsų vėliava131. 1655 m. Jonušas Radvila, už ilgametę tarnybą do­vanodamas bajorui Vilhelmui Silberkingui vieną Papilio valdos palivarką, atleido jį nuo visų prievolių, išskyrus tai, kad Biržų pilies užpuolimo atveju turi vykti į gynybą pats arba pasiųsti kokį tarną132. Nuo karo tarnybos prievolės Radvila neatleisdavo netgi žemę suteikęs laikinai naudoti kokiam nors protestantų dvasininkui. 1644 m. Jonušas Radvila, duodamas Melikėnų kaimą Panemunėje kunigui Balceriui Paremijui, pažymėjo, kad

20

šis (…)mūsų iždui nemokės jokių mokesčių ir nevykdys jokių prievolių, išskyrus karinę tarnybą, statydamas vieną žirgą Biržų kunigaikštystės žemininkų surašymuose133. Atleisti žemininką nuo karo prievolės Radvila galėjo tik laikinai ir išimtinais atve­jais. 1613 m. Kristupas II atleido K. Pšezdzieckį (Przezdziecki) nuo karinių surašymų ir visų prievolių nuo Hermaniškių valdelės BK Penemunėje, atsižvelgdamas į senyvą žemininko amžių. Pastarojo palikuonys jau turėjo atlikti karo prievolę taip, kaip ir kiti BK bajorai134. 1631 m. dėl senyvo amžiaus didikas atleido nuo prievolės totorių Dusajų Suleimanovičių135.

Negalintieji tiesiogiai atlikti karinės tarnybos, t. y. atvykti į stovyklą su žirgu ir kazokiška arba husariška ginkluote, turėjo mokėti piniginį žirginės mokestį. Įprastą žirginę (1 kapą nuo 1 valako) mokėti turėjo visi žemininkai tuomet, kai nebuvo karinės tarnybos poreikio. 1606 m. nevykstantiems į žygį Biržų žemi­ninkams toks mokestis buvo lygus 2 kapoms grašių už turimą statyti vieną žirgą136. BK žemininkai už turimą žemę Radviloms arba mokėjo pinigus, arba ėjo karinę tarnybą, arba darė ir viena, ir kita. Kadangi tarnyba buvo individuali, inventoriuose buvo įvardijama, kurie žemininkai ją atlieka. 1610 m. Papi­lio inventoriuje, greta kitų Radvilos valdos žemininkų, nemažai žemės turintys Andrius Overkavičius (Owierkowicz) (9 valakus) ir Kristupas Polačka (11 valakų) pažymėti kaip karo prievolinin­kai137. Prievolės atlikimo taisyklės buvo panašios, kartais tiesiog identiškos, t. y. bendros visiems138. Vienas žirgas dažniausiai buvo statomas vieneriems metams nuo penkių valakų139. Kartais nereikėdavo statyti žirgo nuo tuščių valakų140.

Neatsižvelgiant į prievolę dalyvauti karo žygiuose, taikos metu dalis tarnaujančių žemininkų gyvendavo Biržų pilyje141, kitiems kunigaikščio vardu nuolatos buvo nurodoma būti pasi­ruošusiems susirinkti iš savo dvarelių į karinius patikrinimus142 arba pirmu šaukimu atvykti į pilį143. Kariniai žemininkų surašy­mai arba patikrinimai vykdavo kur nors netoli Biržų, pavyzdžiui, 1612 m. vyko Parovėjoje arba pačiuose Biržuose. Jų rezultatus Biržų seniūnas atskiru dokumentu nusiųsdavo Radvilai144. Alantos žemininkų nuostatuose užfiksuota, kad turi atvykti į surašymus į dvarus kartą per metus su geru žirgu, geru kardu, pora pistoletų ir karabinu. Surašymo metu žemininkai buvo ne tik registruojami, bet ir privalėjo dalyvauti parengiamuosiuose kariniuose darbuose, tokiuose, kaip patrankų eksploatacija, palapinių priežiūra ir pan. Buvo pavedami prižiūrėti rotmistrams ir privalėjo jų klausyti. Ro­tmistrai iš žemininkų išrinkdavo vyresniuosius. Negalintieji atvykti į surašymą dėl ligos turėjo vietoje savęs atsiųsti ką nors kitą. 1622 m. Andrius Overkavičius, sirgdamas ir negalėdamas vykti į surašymą, siuntė savo sūnų145. Geografiniai žemininkų karinės prievolės atlikimo horizontai šiaurėje siekdavo Livoniją ir Kuršą, o pietų ir pietryčių kryptimi nuo BK nesiekdavo toliau Vilniaus146. Aišku, tai nelietė bajorų, priklausiusių artimiausiai Radvilų klientū­rai ir turėjusių daug platesnes judėjimo galimybes nei eiliniai BK bajorai. Štai 1641 m. Jonušas Radvila už ilgametę tarnybą jo tėvui suteikė bajorui Samueliui Komorovskiui didžiausią Salamiesčio valdos Čipiškių palivarką. iš valdos patvirtinimo rašto sužinome, kad Komorovskis keliolika metų nuolat lydėjo Kristupą II Maskvos, Livonijos kampanijose, seimų Varšuvoje metu147.

Livonijos kare BK žemininkai buvo dažnai naudojami. 1605 m. vasarą Radvilos dvariškis Stanislovas Dombskis kartu su Biržų seniūnu, surinkę kunigaikštystės bajorus, nužygiavo su jais į Kuršą, ketindami pastoti kelią švedams, tačiau, iš vietinių vokiečių sužinoję, kad švedų prie Mintaujos nėra, grįžo į BK, tik pasiuntę keletą žemininkų kazokų žvalgybiniais tikslais į Rygą148. Po to Radvilos klausė, ar žygiuoti su jais į Ukmergę. Kalbant apie

bajorų norą atliekant karinę tarnybą dalyvauti Radvilų ir visos valstybės karinėse kampanijose, BK nebuvo išimtis, palyginti su kitais LDK regionais. Bajorai ne tik vengdavo, bet dažnai nebūdavo ir techniškai gabūs atlikti šią prievolę. Tai ypač iš­ryškėjo Livonijos karo metais. 1613 m. Biržų seniūnas pranešė Radvilai, kad žemininkai, turėję atvykti pas kunigaikštį į stovyklą, išsisukinėja nuo tarnybos, remdamiesi įvairiomis priežastimis. Anot jo, bajoras S. Levošinskis teigė turįs Jonušo I Radvilos tarpininkavimu gautą Kristupo II raštą, atlaisvinantį jį nuo karinės tarnybos iki gyvos galvos, Fronckievičius tikino negalįs vykti dėl ligos ir pan.149 1633 m. Kristupas II bandė išsiaiškinti priežas­tį, kodėl ilgamečio BK seniūno J. Striškos sūnus Sebastijonas neatvyko į karinį surašymą. Striška laiške bandė užstoti savo sūnų, turintį valdelę prie Biržų. Aiškino, kad sūnus labai sunkiai serga, kad jį gydyti Vilniuje atsisakęs dvaro gydytojas Dovydas Detelevesas ir kad ieškos gero mediko Mintaujoje. Striška prašė didiko malonės, primindamas jam ilgametę Striškų giminės tar­nystę jo dvaro aplinkoje150. Neatvykimą į karinį surašymą galėjo nulemti ir bajoro šeimos narių ligos151. 1610 m. S. Filipovskis, vienas pagrindinių BK valdytojų tuo metu, savo neatvykimą į karinį surašymą aiškino tuo, kad neturi nei žirgų, nei ekipuotės. Tikino didiką, kad stengsis nupirkti naujų žirgų, nors tai gana sunku152. 1615 m. BK seniūnas informavo Radvilą, kad visi žemi-ninkai, kurie buvo paskirti vykti paskui JŠ, išvyko, išskyrus poną Levošinskį, neturėjusį kuo aprūpinti ant žirgo siunčiamą tarną. Jis liko namuose, tik davė 10 auksinų153. 1618 m. iškilus švedų įsiveržimo pavojui ir renkant žemininkus į pilį, susirinko nedaug paklusnių bajorų. Daugelis žemininkų, vokiečiai ir visi kiti, su jais ir ponas Budnas (Beniašas Budnas – aut. past.), išvykus iš Biržų JKŠ (Kristupui II Radvilai – aut.past.), ir valandos pilyje neišbu-vo. Nekreipdami dėmesio į daugkartinius raštiškus ir žodinius revizorių ir valdų administratorių perspėjimus, akivaizdžiai vengė atlikti savo prievolę154. 1626–1627 m. Biržų seniūnas ne kartą rašė Radvilai apie žemininkus, turinčius atvykti į karinę stovyklą prie Biržų, tačiau nenorinčius tarnauti, dezertyruojančius tiek kelyje, tiek iš stovyklos. K. Skrobavičius tvirtino, kad, paakinti švedų baimės, BK žemininkai bėga, nepaisydami nei jo malda-vimų ginti Biržus, nei grasinimų, nei savo bajoriškos prievolės155. 1663 m. BK žemininkai atsisakė vykti su tam tikru pavedimu į Lvovą, aiškindami pilies komendantui, kad negalintys šiuo metu atlikti tarnybos piliai nuo savo valdų, kadangi šios yra nualin­tos. Be to, konstatavo, kad taip toli apskritai neprivalantys vykti, motyvuodami tuo, jog Jonušo Radvilos patronato laikais, jeigu tekdavo vykti su didiku iki Moldavijos ar kitur dideliu atstumu, visuomet gaudavo kelionės pinigų (strawne pieniądze). Dvaro administracija aiškino žemininkams, kad jie turi vykti ne ten ir ne tada, kai patys nori, bet ten ir tada, kai Ponas nori“156.

Karinės tarnybos vengimu galima laikyti ir bajorų neatvy­kimą į karinius surašymus. XVII a. pirmosios pusės inventoriuje užfiksuoti 6 BK žemininkai ir 11 totorių, praleidusių karinį pati­krinimą. Tik 6 iš jų turėjo rimtas priežastis neatvykti (vienas tuo metu vežė Radvilos laiškus, 4 tarnavo didiko stovykloje, vienas nuvyko į surašymą Švobiškyje)157. 1612 m. J. Daugėla Striška aiškino Radvilai negalįs atvykti į karinį surašymą, kadangi jam vykstant iš Rygos prie N. Radviliškio krito jo žirgas158. Kad karinių surašymų vengimai nebuvo pavieniai atvejai, o reguliarus reiš­kinys, patvirtina instrukcijos urėdininkams, įpareigojančios juos surinkti dvaro tarnų ir žemininkų raštiškus pasižadėjimus paklusti Radvilai, šiam išvykus į užsienį159. Alantos žemininkai netgi skun­dėsi Jonušui Radvilai, kad rotmistras vertė juos vykti į surašymą Biržuose tankiau nei kartą per metus. Jie reiškė nepasitenkinimą

21

tuo, tvirtindami, kad tokia praktika pažeidžia pačio Radvilos jiems suteiktą ordinaciją. Žemininkai vengdavo mokėti ir žirginės mo­kestį. Iš tokių pinigai buvo išieškomi prievartos būdu160.

Politinė veikla. Politinės veiklos erdvę ar sąlytį su ja BK bajorijos gyvenime reprezentavo galimybė dalyvauti lokaliniame parlamentarizme ir bendruose ATR seimuose. Pirmu atveju tai reiškė bajorijos lankymąsi Ukmergės ir Upytės pavietų, kuriems priklausė BK teritorija, seimeliuose. Antru atveju – teorinę gali­mybę bajorui būti išrinktam seimelio atstovu į seimą arba vykti į jį Radvilos palydoje dvaro kliento statusu. III Lietuvos Statu­tas numatė teisę kiekvienam pavieto bajorui dalyvauti seimely­je, svarstančiame ne tik valdovo instrukcijoje numatytus, bet ir lokalius klausimus, tačiau jokia teisė primygtinai nevertė bajorų dalyvauti savo pavieto seimelyje161. Dėl pastarosios priežasties sunku nustatyti konkrečių seimelių dalyvių skaitlingumą ir regi­oninę sudėtį. Privačios valdos bajorų veiklą politinių ryšių aplin­koje keblu aiškintis ir dėl kitų priežasčių: ne kiekviename ATR seime apskritai būdavo Upytės ir Ukmergės seimelių atstovų, gana skurdi minėtų pavietų seimelių išlikusių instrukcijų bazė. Pats Radvila sudalyvaudavo seimeliuose asmeniškai, arba jo nurodymu aktyviai veikdavo jo agentai. Neatsitiktinai Ukmergės seimelis Vilniaus vaivadijoje ir Upytės seimelis Trakų vaivadijoje kalbamu laikotarpiu traktuojami kaip proradviliški162. Seimeliuose, siųsdamas laiškus per savo bajorus, žinomus paviete163, Radvila mėgindavo paveikti vietos bajorų opiniją. XVII a. buvo įprasta, kad BK seniūnas vykdavo į Panevėžyje vykstantį Upytės seimelį vykdyti Radvilos interesų. Prieš tai būdavo gavęs iš didiko ats­kirus nurodymus, kurių vedinas turėdavo siekti, kad atitinkami Radvilos punktai būtų įtraukti į seimelio instrukciją. Po to laiškais raportuodavo didikui apie seimelio nuotaikas, nutarimus, apie Radvilą palaikančius pavieto bajorus164. 1604 m. J. Sicinskis tiki­no Radvilą, kad šio raštu atsiųsti punktai perduoti Upytės pasiun­tiniams į seimą, pridurdamas, kad pats šiuo metu nenorėtų vykti į seimą dėl daugybės ūkinių rūpesčių165. Pagal Jūsų Kunigaikš-tiškos Galybės įsakymą buvome seimelyje prie Panevėžio, kuris

dėl nesaugumo vyko lauke, – rašė patronui K. Skrobavičius, pridurdamas, kad BK bajorų seimelyje buvo mažai, išskyrus kelis urėdininkus166. 1618 m. Upytės pakamarė M. Vizgirdas, turėjęs lydėti Radvilą į seimą Varšuvoje, teigė norintis vykti, ta­čiau prašė atleisti jį nuo šios pareigos, aiškindamas būtinybe tuo metu vykti į dėdės laidotuves167. 1613 m. BK dvariškis rašė Radvilai, kad negalėjo atvykti pas jį į Alantos dvarą, kadangi tuo metu kartu su kitais turėjo ruoštis artėjančiam Upytės pavieto seimeliui. Apgailestavo, kad vietos bajorai atsainiai žiūri į karinių surašymų klausimo svarstymą artėjančiame seime, nesirūpina tinkamų sąlygų įrašymu į konstituciją, nepaisydami galimų liūdnų padarinių, t. y. valdų netekimo už nustatytų karinės prievolės sąlygų nevykdymą168. 1614 m. Upytės pavieto bajorai susirinko į seimelį Panevėžyje. Jame turėjo būti BK atstovų, nes vienas dvariškis iš Papilio informavo Radvilą apie minėto seimelio tu­rinį. Nagrinėtas visuotinio šaukimo klausimas, tartasi, ar verta, ar ne žygiuoti prie sienos169. Nė vienas BK bajoras ar dvariškis neužėmė urėdo, aukštesnio nei pavieto, lygmens170.

BK bajorų abejingumą pavietų seimeliams galėjo lem­ti ir tai, kad jiems rūpimus lokalius klausimus pakankamai gerai tvarkė ordinacinė BK kaip privačios valdos teisė. Be to, šaltiniuose yra užuominų apie BK bajorų bandymus savo iniciatyva burtis vietoje, nevykstant į pavietų teisminius cen­trus (Panevėžį ir Ukmergę). Taip 1657 m. BK žemininkai, ne­dalyvaujant Radvilai, susirinkę į seimelį (sejmik swój mieli), tarėsi, ką galėtų iš savo tarpo pasiųsti į seimą su prašymu, kad valdovas kunigaikščio jiems anksčiau iki gyvos galvos suteiktas laisves patvirtintų amžinai171.

APIBENDRINIMAS

BK socialinis elitas didikai Radvilos, būdami kunigaikš­tystės savininkai ir turėdami visišką ordinacinę valdžią šioje teritorijoje, teoriškai turėjo neribotas komunikacijos su kitais lokalinės visuomenės dalyviais galimybes. Jų kontaktų su ki­tais nevaržė socialinės, prievolinės, teisinės, religinės, ūkinės,

Biržai Vilniaus, Trakų ir dalies Minsko vaivadijų žemėlapyje. Fragmentas, M 1: 800 000. Sudarė N. Sanson d’ Abbeville, Paryžius, 1659

22

judėjimo valdoje kliūtys. Radvilų „įsiliejimas“ į BK visuomenės ryšių tinklą priklausė tik nuo jų pačių sprendimų ir valios. Ne­tiesioginis didikų dalyvavimas BK gyvenime reiškėsi normaty­vinių taisyklių valdos gyventojams nustatymu, nuo jų priklausė pastarųjų komunikacinės galimybės socialinėje­ekonominėje ir bažnytinėje sferose. Tiesioginis Radvilų buvimas lokalinės vi­suomenės erdvėje atsispindėjo jų lankymesi ir gyvenime BK, o šis priklausė nuo to, kiek joje buvo didikų gyvenimo būdą ir poreikius atliepiančių ir juos į BK pritraukiančių veiksnių. Tokių būta gana nemažai – rezidencinis (šeimų rezidavimas vietos dvaruose; svečių priėmimai Biržų pilyje; kontaktų su Kur­šo kunigaikščiais palaikymas), rekreacinis (medžioklės vietos giriose; asmeninio žvėryno įkūrimas); medicininis (gydymasis Biržų garinėse pirtyse), administracinis­ūkinis (dvarų klientūros vadyba); karinis (pilies statybos, išlaikymo ir eksploatavimo reikalai; etmono funkcijų vykdymas), galop sentimentalus asme­ninis (gimtinės savivoka, giminės šakos tituliatūros aspiracijos). Jie buvo būdingi visiems žinomiems Biržų–Dubingių Radvilų šakos atstovams iki XVII a. vidurio (ypač Kristupui I, Kristupui II, Jonušui II, mažiau Jonušui I, Boguslavui). Radvilų buvimas BK nereiškė dažnų tiesioginių jų kontaktų su kitais sluoksniais, didikai retai dalyvavo masiniuose visuomenės susibūrimuose, išskyrus pamaldas bažnyčioje. Jų bendravimo ratas valdoje apsiribodavo dvaro aplinkos žmonėmis, kalvinistų dvasininkais ir bajorais žemininkais. Būtent jie turėjo progą susipažinti su didiko gyvenimo būdo artefaktais (dvaro etiketo manieromis; apranga; stalo kultūra ir kt.), gauti autentišką informaciją apie įvykius ir žmones valdose, kuriose patys nėra buvę. Radvilų susidūrimai su pilies įgulos kareiviais, miestiečiais, valstiečiais, tautinių mažumų atstovais buvo epizodiniai. Kita vertus, laikinas didiko rezidavimas ir su juo susiję praktiniai gyvensenos aspek­tai, vietos sociumui pridėdami papildomų rūpesčių (pavyzdžiui, BK valstiečiai dalyvaudavo visose didiko medžioklės vyksmo grandyse, tokiose, kaip žvėryno įrengimas; žvėrių dideliais ats­tumais lydėjimas; varovų funkcija; pastotės), kartu kūrė pa­pildomas socialinės komunikacijos prielaidas: reziduojančiųjų materialinio aprūpinimo poreikis intensyvino rezidencinių dvarų ūkinius ryšius su kitomis Radvilų valdomis ir prekybinius ry­šius su Ryga; padažnėdavo dvariškių migravimas; dėl gausių administracinių pavedimų suaktyvėdavo dvarų klientelės veikla; pagausėdavo korespondencijos srautai; nuolat iškylantis didikų žmonų ir vaikų palydos kadrų klausimas teikė socialinio avanso galimybę vietiniams; individualūs didikų poreikiai pritraukdavo į BK atskirų sričių specialistus (gydytojus; amatininkus; arklinin­kus ir kt.), kurie kitomis aplinkybėmis čia nesilankytų.

Bajoriškąją dalį BK visuomenės struktūroje sudarė kelios demografine, turtine ir profesine prasme netolygios bajorų gru­pės – stambūs bajorai (valdos savininkai didikai Radvilos) ir smulkūs bajorai (tarnybiniai bajorai arba dvaro klientelė ir bajo­rai žemininkai). Vyravo bajorai žemininkai, kurių giminių skaičius nuo XVI a. pabaigos iki vidurio išaugo nuo 40 iki 155. Kai kurios jų nenutrūkstamai tarnavo Biržų Radviloms XVII a. per kelias bajorų kartas nuo XVI a. antrosios pusės (Vechmanai, Slepščai, Tynkauzai, Mickevičiai, Dombskiai, Golginavičiai, Levošinskiai, Skrobavičiai, Tulevičiai ir kt.). Bajorų žemininkų vyravimas Biržų ir N. Radviliškio valdose aiškintinas jų atliekamos karinės prievo­lės svarba. Bastioninė Biržų pilis ir N. Radviliškis kaip pasienio forpostas reikalavo atitinkamo žmonių kontingento, galinčio užti­krinti fortifikacinių objektų veiklą. Biržų kunigaikštystės teritorinė konstrukcija (palivarkų topografinis išsidėstymas), pagrįsta tiks­linga Radvilų žemėvaldine politika, buvo labai palanki megztis

kontaktams kunigaikštystės viduje tarp bajorų žemininkų. Tai ryšku keliais aspektais. Pirma, Radvilos praktikavo paribio (pa­sienis su Kuršu ir Livonija) palivarkų dalinimą dvaro klientams, pasižymintiems rezultatyviu karinės prievolės vykdymu. Tai buvo papildomas saugiklis BK visuomenės susiklosčiusio ryšių tinklo stabilumui užtikrinti. Kita vertus, Radvilos, panaudodami finan­sinius ir dvaro jurisdikcijos svertus, siekė, kad topografiškai BK teritorijoje neliktų jų jurisdikcijai nepavaldžių valdovo žemininkų laikomų valdų, „tuščių“, niekieno neapgyvendintų valdų ir ypač stambių (keliasdešimties valakų apimties) palivarkų. Tokia Kris­tupo I ir Kristupo II Radvilų politika kūrė prielaidas BK bajorų kaimyninei sanglaudai ir nuolatiniams ūkiniams kontaktams. Ūkis, karyba ir politinė veikla iš esmės buvo svarbiausios BK bajorijos gyvensenos pusės, nulėmusios kontaktų su kitomis socialinės grupėmis pobūdį.

Leninės arba retais atvejais paveldimos žemės turėji­mas, priklausymas agrarinei BK visuomenės daliai ir palivarkų, orientuotų į produkcijos rinkai kūrimą, administravimas reiškė, kad vietos bajorams buvo būdinga aktyvi ūkinė komunikacija. Pastaroji turėjo du matavimus: lokalinį (santykiai su savo bau­džiauninkais; palivarko ūkinės veiklos vadyba) ir išorinį (agra­rinės produkcijos realizavimas Biržų, Rygos, Kauno, Kuršo ir Livonijos miestų bei kt. rinkose; kontaktai su kitų valdų bajo­rais žemininkais, kurių žemės ribojosi su BK bajorų valdomis). Žemininko socialinių­ekonominių kontaktų dažnis būdavo dar didesnis, jei jis priklausydavo Radvilų dvaro klientelei ir buvo atsakingas už įvairų dvaro veiklų (malūno, plytinės, stiklo dirb­tuvės, tvenkinių) priežiūrą ir funkcionalumą.

Ribotos disponavimo turima žeme teisinės galimybės ir tiesioginis pavaldumas Biržų dvaro teismo jurisdikcijai lėmė tai, kad lankymasis Panevėžyje ar Ukmergėje, t. y. dažniausiose Upytės ir Ukmergės pavietų teismų posėdžių vietose, nebuvo dažnas reiškinys. Pavietų teismų bylose BK bajorai „pasiro­dydavo“ tik įsivėlę į kriminalines istorijas ar žemių ribų ginčus su kitų valdų bajorais.

Reikšminga bajorų gyvensenos dalis buvo karinė tarnyba, kurią jie atlikdavo kaip žemės turėtojai ar laikytojai. BK žemi­ninkai privalėdavo statyti žirgus kazokišku, rečiau husarišku būdu (vienas žirgas nuo 5 apgyvendintų valakų) privačiai Biržų Radvilų kariuomenei arba atlikti prievolę piliai. Negalintieji atlikti karinės prievolės turėjo mokėti žirginės mokestį. Realus karinės prievolės vykdymas reiškėsi įvairiomis tendencijomis. Bajorai, įvairių pasiteisinimų vedini (rūpestis dvaro ūkiu; senyvas žemi­ninko amžius; liga; Radvilų raštai, atleidžiantys nuo tarnybos; žirgų ar ekipuotės stygius; didiko laiškų gabenimas; ekonomi­niai sunkumai), vengdavo karo prievolės. Realus karo tarnybos vengimas labiau buvo susijęs su nenoru atitrūkti nuo palivarki­nio ūkio ritmo ir tuo, kad dalyvavimas kariniuose veiksmuose di­džiajai daliai bajorijos neatnešdavo apčiuopiamos materialinės naudos. Pastaroji lietė tik pavienius bajorus, artimus Radvilų dvaro klientelei (valdų bei BK urėdų suteikimas; normatyvinis atleidimas nuo karo prievolės už ilgametę tarnybą).

Komunikacinė karinės prievolės architektonika BK bajorus pirmiausia traukė į Biržų pilį, nes daugelis prievolės formų buvo tiesiogiai susijusios su patarnavimu joje (pilies, arsenalo ir didiko šeimos narių apsauga; dalyvavimas fortifikaciniuose darbuose; pagalbiniai darbai prie arsenalo). Be to, bajorai reguliariai būda­vo šaukiami į karinius surašymus, kurie vykdavo Biržuose arba Parovėjoje. Bendros BK žemininkų vėliavos formavimas surašy­mų metu telkė Biržų, Papilio, Salamiesčio ir N. Radviliškio bajorus kariniam bendravimui. Dalyvavimas karinėse LDK kampanijose

23

(Livonijos, Smolensko, Moldavijos), kurioms vadovaudavo BK savininkai, užimantys etmonų urėdus, BK žemininko gyvensenos arealą plėtė didžiausiu atstumu. Karinės kvalifikacijos įgijimas, pažintis su karybos naujovėmis teikė didesnių galimybių panau­doti naujus gebėjimus BK sąlygomis.

BK bajorai teoriškai turėjo visas galimybes dalyvauti lokali­niame parlamentarizme. BK teritorinė priklausomybė Ukmergės ir Upytės pavietams reiškė, kad vietos bajorai turėjo teisę vykti į šių pavietų seimelius. Tačiau realiai politinės informacijos apy­takos procese dalyvaudavo tik nedidelė jų dalis. Radvilos (ypač Kristupas II ir Jonušas) pasitelkdavo BK seniūnus ir kitų BK dvarų urėdininkus kaip savotiškus tarpininkus­agentus, turėju­sius tiesioginiu (asmeninis dalyvavimas) ir netiesioginiu (kores­pondencinė įtaka) būdu paskatinti Radvilai palankių sprendimų priėmimą seimeliuose ir teikti informaciją apie seimelio eigą. Nors Ukmergės ir Upytės seimeliai traktuotini kaip proradviliš­ki, tai nereiškia, kad juose buvo daug Radvilų valdų, taigi ir BK, bajorų. BK bajorų politinį neaktyvumą pavieto lygiu galėjo nulemti keletas veiksnių: pasitenkinimas privačios valdos or­dinacine teise, gerai tvarkančia lokalius klausimus; galimybė burtis vietoje, nevykstant į pavieto centrą; laiko stoka dėl ūkinės veiklos užimtumo. Galimybė BK bajorui pasiekti Varšuvos seimą taip pat buvo gana menka. Praktiškai ji lietė pavienius asmenis, arba turinčius tiesioginę didiko protekciją, kurios dėka galėjo būti išrinkti seimelio atstovu į seimą, arba tarnaujančius didiko keliaujančiame dvare, lydinčiame patį Radvilą į seimą.

Teigtina, kad politinės veiklos nulemtų ryšių iki galo re­konstruoti ir daryti gilesnių išvadų neleidžia šaltinių specifi­ka ir jų stygius (išlikusiose seimelių instrukcijose ir laiškuose tarp seimelio pasiuntinių BK bajorai neminimi; bajorų politinio aktyvumo tema korespondencijoje gana marginali; seimelių dienoraščiai neišliko).

1 Mikocka­Rachubowa K. Rezydencje magnackie w Wielkim Księstwie Li­tewskim w XVII wieku, Przegląd Wschodni, 1997, t. IV, z. 3, s. 523–545.

2 Kotlubaj E. Życie Janusza Radziwiłła, Wilno I Witebsk, 1859, s. 21.3 Augustyniak U. Testamenty ewangelikow reformowanych w Wielkim

Księstwie Litewskim, Warszawa, 1992, s. 82, 97.4 1636. IX. 17. Alanta. K.Radvila G. Pirkui, KBB, l. 28.5 i syn z upominania mego ojcowskiego niech tego postrzega aby mie-

jscu tamtemu, jako kljenotowi najprzedniejszemu, coraz większych pr-zybywało ozdob, 1619.VIII. 15. Dokudovas. K. Radvilos testamentas, Augustyniak U. Testamenty (...), s. 161.

6 Rimša E. XVII a. Radvilų karstai Kėdainiuose, Lietuvos Istorijos metraštis 1984 metai, Vilnius, 1985, p. 28.

7 Augustyniak U. Dwór I klientela (…), 2001, s. 66.8 Biržų dvaro teismo (…), p. 10.9 1579. I. 4. Biržai., I. 11. Biržai, I. 14. Parovėja, K. Radvila – Radvilai

Rudajam, AR, dz. IV, t. 22, kop. 288.10 radbych nadbieżał do Bierż najrzeć na murowanie swe, 1598. I. 14. K.

Radvila L. Sapiegai, ADS, t. 1, s. 172.11 Tyszkiewicz E. Birże, St.–Petersburg, 1869, s. 35.12 Lulewicz H. Radziwiłł Krzysztof zwany Piorunem, PSB, t. XXX, 1987,

s. 272; Herbst S. Wojna Inflancka 1600–1602, Warszawa, 1938, s. 43; 1600. VII. 24, VIII. 24 K. Biržai, K. Radvilos raštai dėl BK valdų, BNIA, f. 694, ap. 1, b. 189, l. 18, 20; 1600. X. 3. Papilys, X. 15. K. Radvilos laiškai sūnui ir nežinomam asmeniui, AR, dz. IV, t. 22, kop. 293.

13 “ześ WKM raczył ruszyć ku Birżom chcąc tam mieszkać, bardzo to dobrze WKM uczynić raczył”, 1600. VII. 13. L. Sapiega K. Radvilai, ADS, s. 248.

14 1591. X. 4. Kojdanovas. K. Radvila dėdei, BJ, rkps. 90/52. 15 AR, dz. XI, nr. 37, l. 27, 182, 184; Augustyniak U. Testamenty (…),

s. 146.16 1610. II. 10. Papilys. K. Radvila S. Pukštai, AR, dz. IV, t. 22, kop. 298.

17 AR, dz. IV, kop. 297–329; dz. V, t. 257, nr.11399; MAB RS, f. 31, b.1209;LVIA, f. 716, ap.3, b. 3, l.14.

18 K. Radvila kviečia brolį Jonušą į sūnelio krikštynas, 1612. XII. 26. Papilys.K. Radvila J. Radvilai, AR, dz. IV, kop. 298, l. 66–67.

19 PAN, nr. 4335, l. 26v.20 Wisner H. Krzysztof II (…), s. 15.21 MAB RS, f. 256, b. 3002, l. 11v, 14v, 15, 19, 20v – 23.22 1609. VII. 31, 1612. VI. 18. Biržai, K. Patrikoskis K. Radvilai, AR, dz. V, t.

257, nr. 11399.23 “racz WXM roskazać Panu Conradowi I Panu Progulbickiemu aby

tam obmyslili skąd Inąd potrzeb wszelakich na wychowanie WXM (…) do Birż”, 1604. VI. 19. Upytė. J. Sicinskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 384, nr. 15523.

24 1615. XII. 21. Vilnius. Piuro K. Radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.25 “na szczęsliwy przyjazd WXM gotuie się jako mogąc”, 1614. III. 14.

Papilys, B. Makarskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 191, nr. 9098.26 1613. X. 2. Biržai. K. Skulimovskis K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 14530.27 1616. III. 21 Biržai. J. D. Striška K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 15250, l. 39.28 1638. VI. 24. Biržai, K. Radvila A. Pšipkovskiui, AR, dz. IV, kop. 326.29 1638. XII. 3. Zabludovas. K. Radvilos laiškas nežinomam adresatui,

MAB RS, f. 148, b. 4, l. 102.30 1617. III. 20. Vilnius. Beženskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 17, nr. 637, l. 69.31 Augustyniak, teisingai patikslinusi Elžbietos gimimo datą, pateikė

klaidingą nuorodą į archyvinį šaltinį. – Augustyniak U. Instrukcja Bogusława Radziwiłła dla opiekunów jego córki, Ludwiki Karoliny, ORP, 1992, t. XXXVI, s. 217.

32 Jarosz A., Jarczykowa M., Kondolencyjne listy (…), s. 149. 33 1622. XII. 16. Biržai. K. Radvilos Instrukcija (ordinaria), AR, dz. XI, nr. 37,

l. 350.34 1623. V. 11, VI. 28, 1624. III. 24, IV. 24. Biržai. K. Skrobavičius K. Radvi­

lai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.35 Augustyniak U. Dwory kobiece I dziecięce w Wielkim Księstwie Litew­

skim w XVII wieku, Magazin Historyczny, 1995, nr. 4, s. 11.36 1622 m. ? . Biržai. Kotryna Radvilaitė tėvui K. Radvilai, BN, Rkps. 4838,

l. 203.37 XVII a. I p. b. v. K. Radvilos Instrukcija Bžozovskiui, AR, dz. XI, nr. 37, l.

259.38 1631. X. 20. Biržai. K. Radvilos Instrukcija, BNIA, f. 694, ap. 3, b. 6.39 1631m. Biržų valdos pajamos ir išlaidos, BNIA, f. 694, ap.2, b. 456, l.

29v.40 KBB, l. 42.41 1640. IV. 28. Alanta. A. Modževskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 210, nr.

9875, l. 64; 1640. V. 5. J. Penkalskis K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 11557/I.42 1640. V. 8. Alanta., 1640. VI. 4. Biržai. a. Modževskis K. Radvilai, AR, dz.

V, t. 210, nr. 9875, l. 70, 80.43 w polu Łukiańskim nad Cieplicami, AR, dz. XXVII, nr. 25, l. 14.44 do domu w cieplicach, 1611. V. 27. Biržai. K. Patrikoskis K. Radvilai, AR,

dz. V, nr. 11399, l. 11.45 cieplice według rozkazania WXM same żródło opatrzę porządnie,

1627. III. 16. Vyžuonos. K. Skrobavičius K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 14507; –a po tygodniu wody ciepliczney”,1628. XII. 13. Biržai. K. Skrobavičius K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 14507.

46 Jarczykowa M. Papirowe materie Piotra Kochlewskiego. O działałnośći pisarskiej sekretarza Radziwiłłów birżańskich w pierwszej połowie XVII w., Katowice, 2006, s. 36–37.

47 1667. IX. 8. Biržai. B. Radvila S. Nezabitauskiui, AR, dz. IV, kop. 72, l. 2–3.

48 1613. III. 9, IV. 19, 1614. I. 23. Papilys, 1614. III. 26. Biržai, K. Patrikoskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 257, nr. 11399; 1614. III. 1. Papilys. K. Skulimovs­V, t. 257, nr. 11399; 1614. III. 1. Papilys. K. Skulimovs­kis K. Radvilai, AR, dz. V, t.360, nr. 14530; 1613. III. 16, IV. 9. Papilys, B. Makarskis K. Radvilai ,AR, dz. V, t. 191, nr. 9098.

49 Visneris H. Jonušas Radvila (1612–1655). Kėdainių šešėlyje, Vilnius, 2000, p. 13.

50 Wisner H. Dzieciństwo Janusza Radziwiłła, Przegląd Wschodni, 1997, t. IV, z. 3, s. 548, 550.

51 MAB RS, f. 25, b. 167; LNB, f. 93, b. 177, 879; PAN, nr. 6149, l. 3; LNM, R – 4005, l. 12, 15; AR, dz. IV, t. 16, kop. 187.

52 Žr. Jonušo I Radvilos biogramas – Wasilewski T. Radziwiłł Janusz, PSB, t. XXX, 1987, s. 202–208; Kotlubajus E. Radvilos, Vilnius, 1995, p. 132–137.

24

53 1604. VI. 19. Upytė. J. Sicinskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 384, nr. 15523.54 MAB RS, f. 256, b. 3002, l. 16.55 1611. V. 29. Vyžuonos. K. Radvila J. Radvilai, AR, dz. IV, kop. 299.56 Radziwiłł B. Autobiografia, Warszawa, 1979, s. 20, 237–258.57 bowiem X[ię]żna JM dawno declarowala, gdyśmy do Popiela na mies-

zkanie namawiali, zabiegając p[ie]n[ią]znym roschodom, które w cudzej mieszkając majetności wielkie być muszą, 1656. IV. 27. Šeduva. H. Estka B. Radvilai, AR, dz. V, nr. 3610.

58 X[ię]żna JM Pani W[ojewo]dzina wileńska z Kurlandyei ultimis diebus Augustis wyjechawszy y niedziel kilka w Popielu zmieszkawszy, tu do tego czasu w Wiżunkach residuie, w których dotąd byla moskiewska załoga,1656. IX. 17. Vyžuonėliai. H. Estka B. Radvilai, AR, dz. V, nr. 3610

59 różnie gośćie, których w tym roku wiele bywało, gdy się do Bierż czasu trwogi do XJM na posłanie XJM, 1608 – 1609– Salamiesčio dvaro išlaidų rejestras, MAB RS, f. 256, b. 3002, l. 13v.

60 BNIA, f. 694, ap. 3, b. 6, l. 131.61 gmachy dla goscia, AR, dz. IVa, ks. 1b, l. 42; dom goscinny – pokojow 4,

sien 1 dla gosci, przyjaciol, Naronowicz–Naroński J., Budownictwo (...), s. 236.

62 iż ta majętność na gościncu leży, gdzie I tacy I owacy się przewijają. Przeto wiedz kogo do dworu (…) przypuszczać I tego strzedz, aby do-mowi miastem się niebawili I w niepotrzebne gadki I w nowiny z prze-jezdnymi nie wdawali się, AR, dz. XI, nr. 37, l. 258; niechętnych I niewia-domych wystrzegać się, BNIA, f. 694, ap. 3, b. 6, l. 131.

63 1598. XII. 9. Biržai. J. Sicinskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 384, nr. 15523.64 1605. II. 10. Biržai. S. Voinovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 445, nr.

17733.65 1609. VII. 31. K. Patrikoskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 257, nr. 11399.66 MAB RS, f. 256, b. 3002, l.16.67 1614. I. 2. Alanta. K. Patrikoskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 257, nr.

11399.68 Арбузов Л. А. Очерк истории Лифляндии, Эстляндии и Курляндии,

СПб, 1912, c. 204–205.69 1638. X. 11. K. Radvilos instrukcija J. Penkalskiui, AR, dz. IVa, ks. 1b, l.

80v; LVIA. f. 716, ap. 3, b. 44, l. 12–13; MAB RS, f. 25,b. 167, l. 282.70 AR, dz. XI, nr. 37, l. 232.71 1621. VIII. 1. K. Radvilos instrukcija S. Kristupui, BNIA, f. 694, ap. 3, b.

6, l. 151v.72 Zarys historii gospodarstwa wiejskiego w Polsce, Warszawa, 1964, t. II,

s. 226–227.73 Čerbulėnas K. Medžioklė senovės Lietuvoje, Mokslas ir gyvenimas,

1969, nr. 5, p. 40.74 Trečiokas E. Apie Makovskį, senovės Biržus ir dar kai ką, Biržiečių žodis,

1982. VI. 12, p. 4.75 Instrukcijos (…), p. 9.76 1605. II. 10. S. Voinovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 445, nr. 17733; 1613.

XII. 2. Biržai. K. Skulimovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 360, nr. 14530.77 AR, dz. IVa, ks. 1b, l. 44v.78 1613. I. 20. Biržai. K. Skulimovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 360, nr.

14530.79 AR, dz. XI, nr. 37, l. 36.80 PAN, nr. 4335, l. 26v; AR, dz. V. t. 191, nr. 9098.81 instrukcijos (…), p. 9; zubrowie barzo się chędogo chowaią, 1617. IX. 1.

Biržai. L. Barčikovskis K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 374.82 1640. IV. 3. J. Penkalskis K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 11557/I.83 Antai klientas, ieškodamas patrono pavedimu šuns, klausia Radvilos,

kokios konkrečios medžioklinio šuns veislės šis pageidauja: czyli tych, co zwierza po puszczy gonią, czyli takich, co to są męcznymi do szar-pania niedwiedzia – 1625. VIII. 5. J. Černikas K. Radvilai, AR, dz. V. t. 62, nr. 2653, l. 9.

84 odesłał nam od WM szlachetny Krzysztof Skrobowicz troje psow z roskazania WM, ktore my I wdzięczne przyjmujemy, 1620. VIII. 17. Gar­dinas. V. Vaza K. Radvilai, Listy Władysława IV (…), s. 20.

85 PAN, nr. 4335, l. 26v.86 1636. I. 29. Svėdasai. A. Bokša K. Radvilai, AR, dz. V, t. 26, nr. 1101, l. 47.87 1631. VIII. 5. Papilys. K. Radvila K. Tynkauzui, BNIA, f. 694, ap. 4, b.

2001, l. 61–61v.88 1608. XI. 22. Papilys. P. Modževskis K. Radvilai, AR, dz. V. t. 210, nr.

9878.

89 1620. V. 8. Liubčia. K. Radvila J. Lipnickiui, P. Modževskiui, A. Steckie­vičiui ir B. Makarskiui, AR, dz. XI, nr. 37, l. 36.

90 Mączak A. Szlachta, EHGP, 1981, t. 2, s. 364–365; Kiaupienė J. Mes, Lietuva. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (vieša-sis ir privatus gyvenimas), Vilnius, 2003, p. 62–70; Дмитриев М. В. Польская шляхта в XVI–XVIII вв., Европейское дворянство XVI–XVIII вв.: границы сословия, ред. Ведюшкин В. А. , Москва, 1997, c. 192–215.

91 BK bajorijos vidinė struktūra, manytume, buvo labai artima Žemaitijos regiono bajoriškajai visuomenei, kurią sudarė stambūs dvarininkai, smul-kūs žemės savininkai (apylinkių šlėkta), smulkūs žemės nuomininkai, tar-nybiniai bajorai – žr. G. Błaszczyk pateiktą tipologizaciją Żmudź w XVII I XVIII wieku. Zaludnienie I struktura społeczna, Poznań, 1985.

92 sprawy przykupna poddanych gruntów do zamku Birżańskiego u róż-nych osób, AR, dz. XXVII, nr. 25.

93 wszystko drobna szlachta, 1591. V. 17. Biržai. J. Sicinskis K. Radvilai, AR, dz. V. t. 384, nr. 15523.

94 AR, dz. XI, nr. 37, l. 29.95 1603 m. vokiečiui Klausui pabėgus ir palikus Kiemėnų užusienį, pasta­

rasis iškart buvo atiduotas naudotis žemininkui Jonui Stojeckiui, PAN, nr. 4333, l. 9.

96 1609. VII. 31. K. Patrikoskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 257, nr. 11399.97 Dombskius, Giegiedzkius, Golginovičius, Molskius, Slepščus, Tynkau­

zus, Vechmanus, Sienkiewicz W. Ziemiane zależni w Wielkim Księstwie Litewskim od połowy XVI do połowy XVIII w., Warszawa, 1982 (daktaro disertacijos mašinraštis Varšuvos universiteto bibliotekoje, nr. 198), s. 239, 245, 246, 286, 312, 319, 327, 329.

98 Sienkiewicz W. Bojarzy–szlachta I ziemiane w dobrach prywatnych w Wielkim Księstwie Litewskim w pierwszej połowie XVI wieku, ZH, t. XLVIII, 1983, z. 4, s. 61.

99 Bystron J. S. Dzieje obyczajów (…), t. 1, s. 171.100 Nors šaltiniai liudija, kad tokių dokumentų būta, pvz., 1613 m. – Papilio

žemininkų,– BNIA, f. 694, ap. 4, b. 5902, l. 51.101 1647. Nuostatai Alantos valdos žemininkams, AR, dz. XXV, nr. 2976, l.

19–26.102 Wyczanski A. Wieś polskiego Odrodzenia, Warszawa, 1969, s. 114.103 Rutkowski J. Co to były folwarki w dawnej Polsce ?, Idem. Wieś europej­

ska póżnego feudalizmu, Warszawa, 1986, s. 239–241.104 Papilio seniūnas įpareigojo vietos žemininką Marmakavičių (Marmako-

wicz) prižiūrėti tvenkinį ir registruoti kvituose kiekvieną sugautą žuvelę, 1624. X. 16. B. Makarskis K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 9098; 1645– BK se­niūnas nurodė, kad N. Radviliškio dvaro stiklo dirbtuvės darbui prižiūrėti reikia skirti žemininką arba miestelėną, AR, dz. XXV, nr. 3505, l. 23.

105 Dziedzic S. Wieś I dwór. Wpływy, powinowactwa I kontakty kulturowe, Dziedzictwo. Ziemiane polscy I udział Ich w życiu narodu, Kraków, 1995, s. 114.

106 MAB RS, f. 25, b. 166, l. 7–7v .107 Instrukcijos (…), p. 20–21.108 żadnej dispozycji temi dobrami handlowania przedawania czynić nie będą

mogli bez osobliwego listownego konsensu naszego, 1647m. J. Rad vilos nuostatai Alantos žemininkams, AR, dz. XXV, nr. 2976, l. 21–22.

109 1594. VI. 14. Papilys. K. Patrikoskio raštas Radvilai, BNIA, f. 694, ap. 4, b. 696 – 2, l. 18v.

110 1619. IV. 22. Biržai. Valdos pardavimo raštas, Up. Ž. T. 1619–1622, f. SA, b.15244, l. 141v.

111 (…) nie chcąc tey majętności birżańskiej rozrywać według dawnego ograniczenia oney, Up. ž. t. 1619–1622, f. SA, b.15244, l. 147.

112 Tyla A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinės kariuomenės organizavimas XVI a. pabaigoje – XVII a., Lietuvos TSR MA darbai. A serija, 1980, t. 1, p. 69–78.

113 Augustyniak U. Dwór I klientela (...), 2001, s. 47–48, 50; 114 Augustyniak U. W służbie (…), s. 73–74.115 Wisner H. Wojsko (…), cz. I, s. 119.116 Sienkiewicz W. Ziemiane zalezni (...),s. 80.117 Augustyniak A. Podlaska klientela (...), s. 89. 118 1615 m. arsenalo priežiūra buvo patikėta Biržų žemininkui Slepščui,

1615. VIII. 12. Alanta. K. Skulimovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 360, nr. 14530.

119 Pilies sargybai nuolatos reikėdavo bent po 10 žemininkų, BNIA, f. 694, ap. 3, b. 6.

25

120 1641. IV. 4. Liubčia, 1648. X. 8. Zabludovas, 1650. II. 25. Vilnius, J. Ra­dvilos laiškai – Instrukcijos Biržų miestui, LNM, R–4005, l. 13v, 15v–16; MAB RS, f. 25, b. 167, l. 290.

121 1645 m. Hermanas Moras už leno teise laikomą 4 valakų Veseliškių pa­livarką (Nemunėlio Radviliškis) prievolę piliai turėjo vykdyti surašymo ar karo žygio metu atlikdamas pilies pėstininkų vėliavininko funkcijas, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 1374, l. 3; MAB RS, f. 25, b. 167, l. 166.

122 BNIA, f. 694, ap. 3, b. 6, l. 131–132.123 strony ziemian y praw Ich trzeba serio postąpić, żeby kożdy wiedział

jakie ma prawo I tym Ich postraszyć ? IV. 4. Doliatyčiai. K. Radvila J. Penkalskiui, BNIA, f. 694, ap. 3, b. 6, l. 35.

124 1647. Alantos valdos inventorius, AR, mf. Nr. 15150, l. 23–25.125 MAB RS, f. 25, b. 166, l. 5; 1606. VI. 11. Biržai. S. Dombskis K. Radvilai,

AR, dz. V, nr. 2883.126 1621. VIII. 1. K. Radvilos instrukcija tarnams, BNIA, f. 694, ap. 3, b. 6,

l. 151.127 “okrom powinność na zamek Birżański”, 1638.II.1. Kojdanovas. K. Rad­

vilos raštas, BNIA, f.694, ap.1, b.166, l. 3.128 1584. XII. 18. Vilnius. K. Radvilos raštas, MAB RS, f. 256, b. 2971 ; VUB

RS, f. 7, Up. p. t. 1610–1615, l. 336–336.129 1591. XII. 2. Biržai. K. Radvilos raštas, MAB RS, f. 256, b. 2954.130 1613. X. 28. Biržai. K. Radvilos raštas, BNIA, f. 694, ap. 4, b. 696–2, l.

17v–18.131 1641. XII. 31. Biržų pilis. J. Radvilos raštas, MAB RS, f. 31, b. 843.132 1655. VI. 13. Vilnius. J.Radvilos raštas, LVIA, f. SA, nr. 15196, l. 264.133 1644. XII. 23. Biržai. J. Radvilos raštas, MAB RS, f. 25, b. 167, l. 117.134 1613.I. 20. Papilys. K. Radvilos raštas, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 13.135 1631. XI. 28. Biržai. K. Radvilos raštas, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 25.136 1606. VI. 11. Biržai. S. Dombskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 65, nr. 2883.137 “na służbie wojennej konnej do łaski XJM”, AR, dz. XXV, nr. 3232, l. 77,

92–93.138 przykładem Inszych ziemian w służbie woiennej I konnej podległych,

1639. X.16. Vilnius. A. Stravinskio rašto kopija, AR, dz. V, nr. 11577/II, l. 175 – 176.

139 1604 m. Vaitiekus Mickevičius nuo 5 valakų Šklariškių palivarko statė 1 žirgą kazokiškai, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 1374, l. 3; Vaitiekus Fronckevičius, Pavlovičius, Mickevičius, Petras Slepščas, Martynas Slepščas nuo savo 5 valakų palivarkų statė po 1, Hevertas Vechmanas nuo 10 valakų – 2, Levošinskiai nuo 15 valakų – 3 žirgus, XVII a. p.p. Kristupo II Radvilos žemininkų Inventorius, MAB RS, f. 25, b. 166, l. 10v.

140 XVII a. pradžioje Nemunėlio Radviliškio žemininkas Overkavičius nuo 10 turimų valakų palivarko privalėjo statyti tik vieną žirgą husariškai, nes 4–5 valakai buvo neapgyvendinti, AR, dz. V, t.257, nr. 11399.

141 1623. V. 11. Biržai. K. Skrobavičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.

142 1613. XI. 20. Biržai. K. Skulimovskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 360, nr. 14530.

143 1621. VI. 10. Biržai.– Piuro K. Radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.144 1612. IV. 28. Papilys. A. Steckevičius K. Radvilai, AR, dz. V, t. 374, nr.

15061; 145 1622. IV. 20. Biržai. BK žemininkų privilegijų surašymas, LVIA, F. 716,

AP. 3, B. 3, L. 17.146 1609. X. 15. Biržai. K. Radvilos raštas S. Dombskiui, MAB RS, f. 256,

b. 2972.147 1641. VII. 15. Vilnius. J. Radvilos raštas S. Komorovskiui, MAB RS, f.

31, b. 176.148 1605. VIII. 28. Biržai. S. Dombskis K. Radvila, AR, dz. V, t. 65, nr. 2883.149 1613. III. 9. Papilys. K. Patrikoskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 257, nr.

11399.150 1633. V. 12. Liubčia. J. D. Striška K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 15250, l.

110–111.151 K. Siesickis aiškino Radvilai, jog neatvyko į pavieto surašymą (do gro-

mady powiatowej) dėl vaikų ligos, tačiau vietoje savęs pasiuntė posūnį kartu su 4 žirgais, 1614. III. 15. Siesikai. K. Siesickis K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 14358.

152 –starać się jednak będę, Ile koni będę mógł dostać kupić, o które bar-zo trudne, że ku tey potrzebie WXM osadzę”, 1612. IV. 21. Lygumai. S. Filipovskis K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 3748.

153 1615. I. 29. Biržai. K. Patrikoskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 257, nr. 11399.

154 1618. IV. 4. Biržai. J. D. Striška K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 15250, l. 56.155 1627. I. 1. stovykla prie Biržų. K. Skrobavičius K. Radvilai, AR, dz. V, t.

359, nr. 14507.156 1663. VII. 22. Biržai. K. Karlikas B. Radvilai, PAN, nr. 4011, l. 85.157 LVIA, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 41.158 1612. IV. 29. Vyžuonos. J. D. Striška K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 15250,

l. 6.159 AR, dz. XI, nr. 37, l. 26.160 1615 m. Biržų seniūnas surengė išpuolį prieš bajoro Tulevičiaus

palivarką, siekdamas priversti sumokėti žirginę, kurios anas nemokėjo dėl tariamo skurdo, 1615. I. 29. Biržai. K. Patrikoskis K. Radvilai, AR, dz. V, t. 257, nr. 11399.

161 Rachuba A. Wielkie Księstwo Litewskie (…), s. 75–76, 92.162 Kołodziej R. Pierwszy sejm z 1637 roku, Toruń, 2004, s. 79; Augustyniak

U. W służbie (...), s. 177, 178, 194–204.163 Pvz., J. Sicinskį (XVII a. 2–3 deš.) ar K. Skrobavičių (XVII a. 3–5 deš.),

turėjusius Upytės paviete nemažai valdų.164 1623 m. buvęs BK seniūnas informavo Radvilą apie Žemaitijos seimelio

eigą, pats jame nebuvęs, tačiau informaciją gavęs iš seimelio maršalkos P. Šiukštos, 1623. IV. 29. Kėdainiai. J. D. Striška K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 15250, l. 71; 1664. XI. 29. Zabludovas. B. Radvila D. Kosciuškai, AR, dz. IV, t. 3, nr. 25, l. 202; list na sejmik upitski przedsejmowy doszedł mnie, z którym da Bog na tym zgromadzeniu byc umysliłem, gdzie upra-szać będę, aby dessideria WXM do Instructiej powiatowej włożone były, 1666. I. 27, II. 7, VII. Biržai. D. Kosciuška B. Radvilai, MAB RS, f. 148, b. 2, l. 16, 30–32.

165 1604. XII. 15. Upytė. J. Sicinskis K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 15523.166 1630. IX. 20. Parovėja. K. Skrobavičius K. Radvilai, AR, dz. V, nr.

14507.167 1618. I. 15. Panevėžys.– Vizgirdas K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 17581.168 Jednoż te Ocasi w powiecech, które jako WXM wiesz IX. 8 przypadaią

trudnią mię, bo ten powiat Upitski widzę nie jest wyięty s tego y panowie urzędnicy, którym to należy chcą tych Ocasów pilnować y jako baczę już się niektórzy sam na to gotuią.(…). Rad nierad muszę się tam z dru-giemi stawić, 1613. VIII. 17. Lygumai. S. Filipovskis K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 3748.

169 obywatele Upitscy złożyli sobie zjazd, 1614. III. 1. Papilys. K. Skulimo­vskis K. Radvilai, AR, dz. V, nr. 14530.

170 Wisner H. Kilka uwag (…), s. 33.171 1657. IV. 28. Mintauja. K. D. Striška B. Radvilai, AR, dz. V, t. 379, nr.

15252.

Deimantas KarvelisThe noblemen socieTy in biržai Duchy of The raDziwill family in The enD of The 16Th cenTury anD The miDDle of The 17Th cenTury

Summary The Radziwills of Biržai­Dubingiai branch represented the noblemen

society and all the local elite of Biržai Duchy of that period.The members of the Radziwill family (wives, children) and all the lead­

ers of the family of the end of the 16th century and the first half of the 17th century and at the same time the owners of Biržai Duchy – Kristupas I Radvila Perkūnas, Kristupas II Radvila, Jonušas II Radvila – belonged to it. Not only because of their informal social status (they were noblemen), but also because they were the owners of the Duchy.

The noblemen part in the structure of Biržai Duchy society consisted of several unequal groups of nobility in demographic, property and pro­fessional sense – important noblemen (the owners Radziwills) and petty noblemen (manor clientele and noblemen landholders).

It can be said that the lack of sources and their specificity do not allow making deeper conclusions.

D. Karvelis, doc., dr. Lietuvos edukologijos universitetas

T. Ševčenkos g. 31, LT­03111, Vilniusdeimantas.karvelis@vpu.lt

Gauta 2013 10 10Atiduota spausdinti 2013 10 22