darnaus vystymosi strategija - tirazui

ISSN 2029-1558

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR

PRAKTIKA

MOKSLO DARBAI

/ Tęstinis leidinys /

1(4)

2010 VILNIUS

Atsakingasis redaktorius prof. dr. Imantas Lazdinis Recenzentai:

Prof. habil. dr. Vygandas Paulikas, Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Politikos katedros vedėjas Doc. dr. Valdas Špakauskas, Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakultetas

Leidinys apsvarstytas Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Aplinkos poli-tikos katedros 2010 m. spalio 21 d. posėdyje (protokolo Nr. 1APK - 3) ir rekomenduotas spausdinti, ir Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto tarybos 2010 m. spalio 28 d. posėdyje (protokolo Nr. 1PV – 12) ir rekomenduotas spausdinti.

Spausdinama pagal autorių pateiktus rankraščius.

© Mykolo Romerio universitetas, 2010

DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA /Mokslo darbai | 3

TURINYS

Romualdas Juknys. Atsinaujinančių energijos išteklių plėtros galimybės darnaus vystymosi kontekste................... 4 Imantas Lazdinis, Aušra Šaltenytė. Augalų genetiniai ištekliai Lietuvoje: apsauga ir valdymas........................................................ 11 Gintautas Tiškus. Bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo strategija ir praktika............................................... 17 Pranas Mierauskas. Saugomų teritorijų valdymo efektyvumo vertinimas ir jo taikymo Lietuvoje praktikos apžvalga.........................................................................................................................................30 Kęstutis Navickas. Organizacijos darnos vertinimo modelio kūrimas....................................................................... 43 Giedrė Brazdauskaitė, Mikas Balkevičius. Darnaus vystymosi kompetencijų formavimas organizacijų pirkimuose: žinių, įgūdžių ir vertybių integralumo svarba......................................................................................................... 53 Ieva Kapačiauskaitė. Nevyriausybinių veikėjų vaidmuo globaliame aplinkos apsaugos valdyme: ar egzistuoja privatus valdymas?....................................................................................................................... 63 Rapolas Liužinas, Ieva Paunksnytė, Alina Krevš. Fitoremediacijai selekcionuotų augalų biostimuliavimo procesų tyrimai.................................... 71 Paulo Pereira, Xavier Ubeda, Jorge Mataix-Solera, Artemi Cerda. Forest management using prescribed fires: opportunities and barriers...................................... 81

Karolis Jankevičius,

| DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA /Mokslo darbai 4

ATSINAUJINANČIŲ ENERGIJOS IŠTEKLIŲ PLĖTROS GALIMYBĖS DARNAUS VYSTYMOSI KONTEKSTE

Romualdas Juknys

Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedra Vileikos g. 8, LT-44404 Kaunas

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjamos su atsinaujinančių energijos išteklių sparčia plėtra susijusios

darnaus vystymosi problemos. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, plečiant atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) naudojimą, būtina vadovautis ekologinio efektyvumo principu ir pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančioms alternatyvoms ir į itin menką lygumų šalių upių energetinį potencialą bei neadekvačiai didelius užliejamus ypatinga biologine įvairove pasižyminčių upių slėnių plo-tus. Pateikiamas hidroenergetikos, vėjo energetikos ir kogeneracinio biomasės deginimo ekonominio ir ekologinio efektyvumo palyginimas. Nurodoma, kad norint pagaminti tą patį kiekį elektros energijos kaip viena šiuolaikiška sausumos vėjo jėgainė, reiktų pastatyti net šešias vidutinio dydžio mažąsias hidroelektri-nes ir užtvindyti apie 360 ha, o viena šiuolaikiška vėjo jėgainė jūroje atstoja 20 vidutinio dydžio mažųjų HE ir gali išgelbėti nuo užtvindymo virš 1200 ha išskirtinę ekologinę ir kultūrinę vertę turinčių upių slėnių. Apželdant tokį pat plotą apleistų žemių trumpos rotacijos energetinėmis plantacijomis, galime gauti beveik dvigubai daugiau energijos, nei užtvindant hidroenergetikos poreikiams itin vertingą gamtos ir kultūros paveldą.

Reikšminiai žodžiai. Darnus vystymasis, energetika, atsinaujinantys energijos šaltiniai, hidroelektri-

nės. ĮVADAS Visa civilizacijos istorija gali būti traktuojama

kaip antropocentrinio ir ekocentrinio požiūrių į vi-suomenės raidą kova. Antropocentrinio arba domi-navimo požiūrio esmę sudaro nuostata, kad žmogus yra aukščiau gamtos ir gali ją pertvarkinėti savo nuožiūra taip, kad turėtų kuo didesnę naudą. Eko-nomikos augimas paprastai traktuojamas kaip svar-biausia antropocentrinių nuostatų įgyvendinimo priemonė, o kalbant apie naudą žmonėms, didžiau-sias dėmesys skiriamas materialiai naudai, kurios pagrindinis kiekybinis matas – sukurtos produkcijos kiekis (BVP).

Pagal ekocentrinį požiūrį, žmogus traktuojamas kaip neatsiejama gyvosios gamtos, kurioje visos gyvų organizmų rūšys yra svarbios, dalis. Ekocent-rinis požiūris pagal savo esmę yra antimaterialistinis ir į pirmąją vietą iškeliamos dvasinės bei kultūrinės vertybės. Holistinis pasaulio suvokimas, kai į pasau-

lį ir žmogų jame žiūrima kaip į vieningą visumą, kurioje materialios vertybės turi derėti su dvasinė-mis ir neužgožti jų, sudaro ekocentrinio požiūrio pagrindą. Šio požiūrio šalininkai žmogaus ir gamtos santykius dažnai pernelyg suidealizuoja, ir tai ap-sunkina šių idėjų praktinį įgyvendinimą (Baker et al., 2002, Juknys, 2008).

Pagal ekocentrinio ar antropocentrinio požiūrių vyravimą žmogaus ir gamtos santykius, vystantis civilizacijai, galima suskirstyti į keletą etapų. Pir-masis žmogaus ir gamtos santykių etapas, kuris tęsėsi iki pramonės epochos pradžios, dažnai trak-tuojamas kaip žmogaus gyvenimo harmonijoje su gamta periodas, nors iš tiesų tai buvo etapas, kai gamta diktavo žmogui savo sąlygas, o žmogus jos prisibijojo, dažnai ją sudievindavo ir bandė kiek įmanydamas prie jos prisitaikyti. Šio etapo esmė - gamta tai šventovė, ir jis vertintinas kaip ekocentri-nis civilizacijos vystymosi etapas.


Antrasis žmogaus ir gamtos santykių etapas sietinas su I.Niutono atradimų sąlygotu mechanisti-niu pasaulio suvokimu, kuris lėmė gamtos užkaria-vimo pasaulėžiūros susiformavimą. Šio etapo esmė grynai antropocentrinė - gamta ne šventovė, o dirb-tuvės, kurias žmogus gali pertvarkyti savo nuožiūra. Sparčiai vystantis mokslui ir technikai, žmogaus galimybės keisti ir pertvarkyti gamtą taip išaugo, kad jis pasidarė pajėgus tikrąja to žodžio prasme nuversti kalnus, atkariauti sausumą iš jūros ar at-virkščiai – sausumą paversti įvairaus dydžio ma-riomis ar jūromis, pakeisti upių tekėjimo kryptį ir t.t. ir t.p.

Tačiau jau septintajame praeito amžiaus de-šimtmetyje žmonija vis aiškiau pradėjo suvokti gamtos prievartavimo ir jos kardinalių pertvarkymų keliamą grėsmę pačiam žmogui. 1972 metais Stok-holme vykusioje pirmojoje Jungtinių tautų konfe-rencijoje aplinkos ir vystymosi klausimais buvo aiškiai konstatuota, kad žmogaus galimybės veikti bei keisti gamtinę aplinką pasiekė pavojingus mas-tus ir gerokai viršija žmogaus galimybes numatyti tolesnes šių veiksmų pasekmes, kurios dažnai būna visiškai netikėtos ir kelia grėsmę pačiam žmogui, todėl būtina šį poveikį kontroliuoti ir reguliuoti.

Žlugus viltims, kad mokslo ir technologijų pa-žanga suteikia galimybę išspręsti visas dabarties ir ateities žmonijos problemas, atsiradusią ideologinę tuštumą sėkmingai užpildė darnaus vystymosi idėja. Taip prasidėjo trečiasis žmogaus ir gamtos santykių etapas, kurį būtų galima pavadinti žmogaus ir gam-tos santykių harmonizavimo etapu. Jo esmė - žmo-gus ir gamta, lygiaverčiai partneriai.

Nors darnaus vystymosi koncepcija pagal G. H. Brundtlantd ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“ (1987) pateiktą apibrėžimą atrodo antropocentriškai ir jame pagrindinis dėmesys skirtas dabartinių bei ateinančių kartų žmonijos poreikiams tenkinti, bet faktiškai joje buvo pabandyta suderinti šiuos du, atrodo, nesuderinamus požiūrius (antropocentrinis ir ekocentrinis), ir šis kompromisas visai neblogai pavyko. Tai nulėmė šios ataskaitos populiarumą ir joje paskelbtų darnaus vystymosi nuostatų priimti-numą įvairiems visuomenės sluoksniams. Ekono-minio sektoriaus atstovams ataskaitoje išdėstytos nuostatos atrodė priimtinos todėl, kad ekonomikos augimą traktavo kaip būtiną darnaus vystymosi komponentą, o žmonės ir organizacijos, besirūpi-nančios aplinkos būkle ir jos problemomis, ataskai-toje irgi rado tai, ko norėjo, nes aplinkos apsaugai joje iš tiesų skiriama daug dėmesio.

Toks visapusiškas darnaus vystymosi idėjų pa-laikymas sudarė galimybes darnaus vystymosi nuo-statas nedelsiant perkelti į daugelio valstybių ir įvai-rių tarptautinių organizacijų programinius doku-

mentus, kurie, nežiūrint įvairių kliūčių, gana sėk-mingai įgyvendinami, nors tai vyksta žymiai lėčiau, nei norėtųsi.

Aiškinant pačios G.H.Brundland ataskaitos ir joje suformuluotų darnaus vystymosi nuostatų po-puliarumą, dažnai atkreipiamas dėmesys į tai, kad šis dokumentas pasirodė labai tinkamu laiku ir tin-kamoje vietoje. Viena vertus, kaip jau minėta, šio dokumento pasirodymas sutapo su iliuzijų, kad mokslo ir technologijų pažanga suteikia žmogui galimybę be jokių papildomų rūpesčių (žemės eko-loginis talpumas, augimo ribos ir pan.) išspręsti visas dabarties ir ateities problemas, žlugimu. Kita vertus, šio dokumento pasirodymas sutapo su ko-munizmo ideologijos, kuri nemažai pasaulio gyven-tojų daliai atrodė kaip šviesi visuomenės ateities perspektyva, galutiniu krachu. Akivaizdu, kad tokią ideologinę tuštumą reikėjo užpildyti.

Po 1992 metų Rio de Žaneiro viršūnių susiti-kimo darnaus vystymosi koncepcija laikoma priim-tiniausiu tolesnės žmonijos raidos modeliu, o Euro-pos Sąjunga pelnytai pripažinta šio proceso pasauli-niu lyderiu.

1. AUGIMO RIBOS – VIENA SUDĖTINGIAUSIŲ DARNAUS VYSTYMOSI PROBLEMŲ Šio straipsnio įvade minėtoje G.H. Brundtland

ataskaitoje ekonomikos augimas traktuojamas kaip būtina darnaus vystymosi sąlyga ir nurodoma, kad tik ekonomikos augimas gali užtikrinti sėkmingą skurdo ir aplinkos problemų sprendimą. Šioje ata-skaitoje pateikiami net konkretūs ekonomikos au-gimo tempai, kurie darnaus vystymosi požiūriu būtų pageidautini aprėpiamoje perspektyvoje. Kaip antai, besivystančiose šalyse rekomenduojama palaikyti 5-6 proc., o išsivysčiusiose šalyse beveik dvigubai mažesnį (2-3 proc.) bendrojo vidaus produkto meti-nį prieaugį.

Nemaža dalis specialistų šiuo klausimu laikosi kitokio požiūrio. Itin daug dėmesio augimo ir dar-naus vystymosi problematikai buvo skirta vienoje Romos klubo finansuotų mokslinių ataskaitų „Au-gimo ribos“ (Meadows et al., 1972), kuri susilaukė itin didelio pasaulinio rezonanso. Minėtoje ataskai-toje paskelbtų idėjų šalininkų nuomone, atsižvel-giant į tai, kad žmonių skaičius žemėje ir gamtos išteklių naudojimo mastai bei aplinkos teršimas jau yra pasiekę, o kai kuriais atžvilgiais net viršija Že-mės ekologinio talpumo ribas, tolesnis ekonomikos augimas darnaus vystymosi požiūriu yra nepriimti-nas. Todėl, svarstant tolesnes darnaus vystymosi perspektyvas, dažnai rekomenduojama laikytis nu-linio augimo koncepcijos, o kai kurie autoriai, la-


biau išsivysčiusioms šalims rekomenduoja laikytis netgi neigiamo ekonomikos augimo, tai yra ekono-minio aktyvumo mažėjimo strategijos, ir apsiriboti vien kokybiniais pokyčiais (Richardson, 2002) .

Daugumos specialistų nuomone, nulinio eko-nomikos augimo etapas yra ateities perspektyva, tačiau vieningai sutariama, kad išsivysčiusiose šaly-se esminiai gamtos pertvarkymai iš principo priešta-rauja darnaus vystymosi koncepcijai (Constanza et.al., 1991; Drezner, 2006). Kita vertus, tenka pri-pažinti, kad iš viso nekeičiant gamtos, tolesnis vi-suomenės vystymasis irgi yra sunkiai įmanomas. Todėl vienas svarbiausių darnaus vystymosi teorijos ir praktikos klausimų yra toks – kokią dalį dar išli-kusio gamtos kapitalo (miškai, pelkės, pievos, van-dens telkiniai ir pan.) galima pakeisti žmogaus su-kurtu kapitalu, tai yra miestais, gyvenvietėmis, ke-liais, dirbtiniais vandens telkiniais ir t.t., tai yra ko-kios yra realios augimo ribos (Čiegis, 2002; Get-chev, 2005).

Pagal labiausiai paplitusį požiūrį, darnaus vys-tymosi esmę sudaro trys lygiaverčiai komponentai - visuomenė, ekonomika ir aplinka (1 pav.).

Tačiau pastaruoju metu vis dažniau keliamas klausimas – ar šios trys kolonos iš tiesų yra lygia-vertės. Juk visuomenė ir ekonomika negali egzis-tuoti be gamtinės aplinkos, o gamtai visuomenė ir ekonomika ne tik nėra būtinos, bet dažniausiai daro jai neigiamą poveikį. Be to, iš pirmojo paveikslo matyti, kad šie darnaus vystymosi „rūmai“ neturi pamato, užtikrinančio jo stabilumą. Todėl bandoma darnaus vystymosi „pastatą“ projektuoti kiek kitaip (2 pav.).

Pagal 2 pav. pateiktą darnaus vystymosi „rū-mų“ schemą, augimo ribų klausimas gali būti su-formuluotas taip - kiek gali padidėti darnaus vysty-mosi statinio “nešančiosios” kolonos ir kiek gali suplonėti jo pamatas (sumažėti gamtinio kapitalo), kad pastatas nenugriūtų?

Laikantis darnaus vystymosi nuostatų, bendras požiūris yra toks - išsivysčiusiose šalyse, kokioms,

be abejo, priskirtina ir Lietuva, gamtinių aplinkos komponentų pakeitimo žmogaus sukurtais kompo-

nentais galimybės iš esmės jau yra išsemtos. Todėl ES teisėje (Bendroji vandens politikos direktyva, NATURA 2000 reglamentas ir pan.) yra aiškiai apibrėžti tie išimtiniai atvejai ir principai, kuriais vadovaujantis, tai gali būti padaryta:

-Gamtinių aplinkos komponentų pakeitimų antropogeniniais priežastys turi būti labai svarbios visuomenės (ne atskirų verslo grupių!) interesams.

-Pakeitimai leidžiami tik tada, kai nėra jokių kitų aplinkosauginiu požiūriu palankesnių ir te-chniškai įmanomų bei finansiškai pateisinamų al-ternatyvų reikiamai naudai gauti.

2. ATSINAUJINANČIŲ ENERGIJOS IŠTEKLIŲ EKONOMINIS IR EKOLOGINIS EFEKTYVUMAS Kuo spartesnis vietinių atsinaujinančių energi-

jos išteklių įsisavinimas ir energijos importo maži-nimas yra vienas svarbiausių Lietuvos darnaus vys-tymosi uždavinių. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ne visos atsinaujinančių energijos išteklių rūšys Lietuvoje yra perspektyvios, ir visų pirma tai pasakytina apie hidroenergetiką, kurios ekonominis efektyvumas lygumų šalyse, lyginant su kitomis atsinaujinančių energijos išteklių rūšimis – vėjo, biomasės, sekliosios geoterminės energijos ir kt., yra labai menkas, o neigiamas poveikis aplinkai neadekvačiai didelis.

Dabartiniu metu veikiančios 84 mažosios HE pagamina tik pusę procento Lietuvai reikalingos elektros energijos. Kadangi elektra sudaro 15,9 proc. bendro Lietuvoje sunaudojamo energijos kie-kio, reiškia, kad šių elektrinių indėlis į bendrą su-naudojamos energijos balansą sudaro viso labo 0,075 proc.

Vertinant neigiamą užtvankų poveikį aplinkai, dažnai bandoma apsiriboti vien žuvų migracijos

1 pav. Trys pagrindinės darnaus vystymosi kolonos

2 pav. Gamtinė aplinka – darnaus vystymosi pamatas


problemomis. Iš tiesų šios problemos yra didžiulės ir užtvankų statyba sąlygoja drastišką vertingiausių žuvų rūšių nykimą. Būtina prisiminti, kad vykdant masinę melioraciją, Lietuvoje buvo pastatyta beveik 1200 užtvankų. Be to, apie 300 užtvankų buvo pas-tatyta ežeruose ant ištekančių iš jų upių, taip sutrik-dant visų didesnių Lietuvos ežerų biologinę ir geo-loginę apykaitą. Taigi, dabartiniu metu Lietuvoje stovi apie 1500 užtvankų (!), ir pagal užtvankų kiekį ploto vienetui mes neabejotinai pirmaujame visoje

ES. Iš 3 pav. pateikto žemėlapio, kur pažymėtos tik aukštesnės nei trijų metrų užtvankos, matyti, kad beveik visos Lietuvos upės užblokuotos užtvanko-mis ir vertingiausioms migruojančioms žuvims pa-siekiamos nerštavietės liko tik Minijos ir Jūros ba-seinuose bei Neries aukštupyje, o apie 80 proc. Lie-

tuvos teritorijos priskiriama prarastų upių basei-nams.

Tačiau lygumų kraštuose žuvų migracijos bar-jerų sukūrimas yra tik palyginti nedidelė bendro hidroenergetikos neigiamo poveikio aplinkai dalis. Pagal oficialius Aplinkos apsaugos agentūros duo-menis, vidutinis mažųjų hidroelektrinių klasei pri-skiriamų hidroelektrinių tvenkinio plotas viršija 70 ha. Atmetus buvusios vagos plotą gaunasi, kad vie-nai tokiai hidroelektrinei įrengti vidutiniškai reikia

užtvindyti per 60 ha išskirtine biologine įvairove ir ypatinga ekologine bei kultūrine verte pasižyminčių upių slėnių, o įrengiant minėtas 84 hidroelektrines, buvo užtvindyta virš 5000 ha ypatingos vertės teri-torijų.

Nors didžiosios hidroelektrinės yra efektyves-nės už mažąsias ir užliejami plotai tam pačiam

3 pav. Užtvankų įtaka vertingiausių žuvų galimybėms pasiekti nerštavietes (iš Aplinkos apsaugos agentūros leidinio „Lietuvos gamtinė aplinka, būklė, procesai ir raida“, 2008)


energijos kiekiui pagaminti gerokai mažesni, tačiau ir šių elektrinių padaroma ekologinė žala lygumų kraštuose yra neadekvati gaunamai naudai. Kaip antai, jei būtų pastatyta prieš penkerius metus pla-nuota Alytaus HE, būtų buvę užtvindyta ir sunaikin-ta apie 15 tūkst. ha miškų, daugiamečių pievų bei ariamų žemių, įskaitant nemažą dalį saugomų terito-rijų, padaryta nepataisoma žala Nemunui, o paga-minamos elektros būtų užtekę vos pusei tuometinio Alytaus medvilnės kombinato reikmių patenkinti.

Kertinis darnaus vystymosi principas, apibrė-žiantis darnią ekonomikos ir aplinkos sąveiką, yra ekologinio efektyvumo principas. Populiariai jo esmė tokia – “iš mažiau pagaminti daugiau”. Tai reiškia, kad pasirenkant būdus numatomai naudai pasiekti, pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesnį neigiamą poveikį aplinkai darančioms, tai yra kuo taupiau gamtos išteklius naudojančioms alternaty-voms.

Ekologiniu požiūriu daug palankesnių bei eko-nominiu požiūriu efektyvesnių nei hidroenergetika atsinaujinančių energijos šaltinių Lietuvoje yra pa-kankamai. Visų pirma tai vėjo energetika ir kogene-racinis biomasės deginimas. Tam, kad pagamintume tą patį kiekį elektros energijos, kaip viena šiuolai-kiška sausumos vėjo jėgainė, reiktų pastatyti net šešias vidutinio dydžio mažąsias hidroelektrines ir užtvindyti apie 360 ha, o viena šiuolaikiška vėjo jėgainė jūroje atstoja 20 vidutinio dydžio mažųjų HE. Reiškia, įrengus vieną vėjo jėgainę jūroje, ga-lima išgelbėti nuo užtvindymo virš 1200 ha išskirti-nę ekologinę ir kultūrinę vertę turinčių upių slėnių.

Lyginant hidroelektrinių ir biomasės deginimo efektyvumą gaunasi, kad apželdindami tokį pat plo-tą apleistų žemių trumpos rotacijos energetinėmis plantacijomis, galime gauti beveik dvigubai daugiau energijos, nei užtvindant hidroenergetikos porei-kiams itin vertingą gamtos ir kultūros paveldą. Be to, yra nepakankamai išnaudojamų biomasės rezer-vų, kai nereikia nieko nei papildomai sėti, nei pjauti - tai javų šiaudai. Tam, kad gauti tą patį energijos kiekį, kiek gaunama iš vieno ha statant mažąsias hidroelektrines užtvindyto ploto, tereikia sudeginti dviejuose hektaruose susidarančius šiaudus, t.y. norint pagaminti tokį energijos kiekį, koks dabar pagaminamas mažosiose hidroelektrinėse, reiktų energetikai panaudoti mažiau nei vieną proc. šiau-dų. Pagal pasaulinę patirtį be žalos žemės ūkiui energetikos poreikiams galima panaudoti iki 20 proc. šiaudų.

Neskaitant žymiai didesnio energetinio efekty-vumo ir nepalyginamai mažesnio poveikio aplinkai, vėjo energetika ir biomasės deginimas turi ir kitą didžiulį privalumą, lyginant su hidroenergetika. Kai neišvengiamai bus atrasti ar sukurti nauji, ekono-

miškai efektyvesni ir aplinkai palankesni energijos šaltiniai, savo resursus atitarnavusios vėjo jėgainės gali būti išmontuotos ir perdirbtos ar parduotos tre-čiosioms šalims, ir neliks nei ženklo, kad jos čia stovėjo. Energetinių plantacijų teritorijos, nuėmus jų derlių, taipogi gali būti suartos, rekultivuotos ir naudojamos žemės ūkio ar kitokioms reikmėms. Tuo tarpu hidroenergetikos poveikis aplinkai yra negrįžtamo pobūdžio, ir sykį patvindytose teritorijo-se jau niekada nebežaliuos miškas ar žemės ūkio kultūros.

Įvertinus didelį neigiamą hidroenergetikos po-veikį aplinkai ir sukūrus bei patobulinus kitus atsi-naujinančios energetikos šaltinius, bent kiek inten-syvesnė hidroenergetikos plėtra civilizuotose šalyse baigėsi jau praeito amžiaus septintame dešimtmety-je, o pastaraisiais metais ES šalyse hidroelektrinių pagaminamos elektros kiekis vis mažėja, kai kurio-se šalyse jos palaipsniui stabdomos ir demontuoja-mos, o lygumų šalyse hidroelektrinės iš viso seniai nebestatomos.

Šių metų vasarą Energetikos ministerija baigė rengti Nacionalinę atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategiją, kuri buvo patvirtinta Vyriausybėje ir pateikta ES atsakingoms institucijoms. Pagal šią strategiją numatyta atsinaujinančių energijos ištek-lių indėlį į bendrą galutinės energijos balansą iki 2020 metų padidinti iki 23 procentų, o elektros ga-myboje – iki 21 proc.

Atsižvelgiant į lygumų šalims būdingą didelį neigiamą hidroenergetikos poveikį aplinkai ir į spe-cialistų rekomendacijas bei į pagrindines atsinauji-nančių energijos išteklių plėtros Europos Sąjungoje tendencijas, šioje strategijoje daugiausia orientuo-jamasi į itin sparčią vėjo jėgainių ir biomasės pa-naudojimo energetinėms reikmėms plėtrą. Hidroe-nergetiką numatoma plėtoti labai nuosaikiai, iki 2020 metų padidinant mažųjų hidroelektrinių įreng-tąją galią nuo dabartinių 26 MW iki 40 MW, o di-džiųjų (virš 10 MW) hidroelektrinių plėtra iš viso neplanuojama.

Mažųjų hidroelektrinių plėtra, pagal Vyriausy-bės nutarimą (2010.01.28.) turi būti orientuojama ne į naujų užtvankų statybą, o į esamų hidroturbinų modernizavimą, modernių hidroturbinų įrengimą ant esamų užtvankų ir nepatvankinių bei kitų aplin-kai palankių technologijų naudojimą.

Turint omenyje itin sparčią technologinę pa-žangą fotoelementų gamybos srityje, saulės energe-tika turėtų tapti konkurencinga jau per artimiausius 3-4 metus, todėl netolimoje ateityje turėtų susidaryti galimybė žymiai padidinti saulės energijos panau-dojimą elektros ir šilumos gamybai. Žymiai dides-nis, nei numatyta strategijoje, proveržis vėjo energe-tikoje galėtų būti pasiektas, neatidėliojant sukūrus


teisinius mechanizmus vėjo jėgainių statybai Balti-jos jūroje.

IŠVADOS 1. Atsižvelgiant į tai, kad Žemė yra uždara si-

stema ir jos ekologinis talpumas ribotas, vienas svarbiausių darnaus vystymosi klausimų – kokios yra žmonijos ir ekonomikos augimo ribos. Laikantis darnaus vystymosi nuostatų, išsivysčiusiose šalyse gamtinių aplinkos komponentų pakeitimo žmogaus sukurtais komponentais galimybės iš esmės jau yra išsemtos. Todėl ES teisėje gamtinių komponentų (miškų, pelkių, upių ir kt. ) sunaikinimas leidžiamas tik išimtinais atvejais, kai gamtinių aplinkos kom-ponentų pakeitimų antropogeniniais priežastys yra labai svarbios visuomenės (ne atskirų verslo grupių) interesams ir kai nėra jokių kitų aplinkosauginiu požiūriu palankesnių ir techniškai įmanomų bei finansiškai pateisinamų alternatyvų reikiamai nau-dai gauti.

2. Ekologiniu požiūriu daug palankesnių bei ekonominiu požiūriu efektyvesnių nei hidroenerge-tika atsinaujinančių energijos šaltinių Lietuvoje yra pakankamai. Visų pirma tai vėjo energetika ir koge-neracinis biomasės deginimas. Tam, kad pagamin-tume tą patį kiekį elektros energijos, kaip viena šiuolaikiška sausumos vėjo jėgainė, reiktų pastatyti net šešias vidutinio dydžio mažąsias hidroelektrines ir užtvindyti apie 360 ha, o viena šiuolaikiška vėjo jėgainė jūroje atstoja 20 vidutinio dydžio mažųjų HE ir gali išgelbėti nuo užtvindymo virš 1200 ha išskirtinę ekologinę ir kultūrinę vertę turinčių upių slėnių.

3. Lyginant hidroelektrinių ir biomasės degini-mo efektyvumą, gaunama, kad apželdinant tokį pat plotą apleistų žemių trumpos rotacijos energetinė-mis plantacijomis, galime gauti beveik dvigubai daugiau energijos, nei užtvindant hidroenergetikos poreikiams itin vertingą gamtos ir kultūros paveldą. Be to, yra nepakankamai išnaudojamų biomasės rezervų, kai nereikia nieko nei papildomai sėti nei pjauti - tai javų šiaudai. Tam, kad gauti tą patį ener-gijos kiekį, kiek gaunama iš vieno ha statant mažą-sias hidroelektrines užtvindyto ploto, tereikia sude-ginti dviejuose hektaruose susidarančius šiaudus, t.y. norint pagaminti tokį energijos kiekį, koks dabar pagaminamas mažosiose hidroelektrinėse, reiktų energetikai panaudoti mažiau nei vieną proc. Lietu-vos ūkiuose susidarančių šiaudų.

4. Nors didžiosios hidroelektrinės yra efekty-vesnės už mažąsias ir užliejami plotai tam pačiam energijos kiekiui pagaminti gerokai mažesni, tačiau ir šių elektrinių padaroma ekologinė žala lygumų kraštuose yra neadekvati gaunamai naudai. Jei būtų

pastatyta prieš penkis metus planuota Alytaus HE, būtų buvę užtvindyta ir sunaikinta apie 1,5 tūkst. ha miškų, daugiamečių pievų bei ariamų žemių, įskai-tant nemažą dalį saugomų teritorijų, padaryta nepa-taisoma žala Nemunui, o pagaminamos elektros būtų užtekę vos pusei tuometinio Alytaus medvilnės kombinato reikmių patenkinti.

5. Plėtojant atsinaujinančius energijos šaltinius, būtina vadovautis ekologinio efektyvumo principu, ir pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesnį nei-giamą poveikį aplinkai darančioms, tai yra kuo tau-piau gamtos išteklius naudojančioms alternatyvoms ir atsižvelgti į ES šalių senbuvių patirtį, kur spar-čiausiai auga vėjų jėgainių parkai ir plečiamas ko-generacinis biomasės deginimas.

6. Atsižvelgiant į itin sparčią technologinę pa-žangą fotoelementų gamybos srityje, saulės energe-tika turėtų tapti konkurencinga jau per artimiausius 3-4 metus, todėl netolimoje ateityje turėtų susidaryti galimybė žymiai padidinti saulės energijos panau-dojimą elektros ir šilumos gamybai. Žymiai dides-nis, nei numatyta strategijoje, proveržis vėjo energe-tikoje galėtų būti pasiektas, neatidėliojant sukūrus teisinius mechanizmus vėjo jėgainių statybai Balti-jos jūroje

LITERATŪRA

1. Baker S. et al. 2002. The theory and practice of su-stainable development in EU perspective. In:The po-litics of sustainable development. Routledge, London and New-York, p. 1-42.

2. Costanza R., Daly H. E., Bartolomew A., 1991. Go-als, agenda and policy recomendationsfor ecological economics. In: Ecological Economics, The science and management of sustainability. Columbia univer-sity press, New-York, p. 1-21.

3. Čiegis R. 2002. Tolydi plėtra ir aplinka:ekonominis požiūris.Aldorija, Vilnius. 692 p.

4. Dresner S. 2006.The principles of sustainability. Earthscan, London. 200 p.

5. Getchev, R. 2005. Sustainable development, econo-mic aspects. University of Indianapolis press, US.262 p.

6. Gibson R. et al., 2005. Sustainable development, cri-teria and processes. Earthscan, London. 254 p.

7. Juknys R. 2008. Darnus vystymasis, mokomoji kny-ga. VDU leidykla, Kaunas. 234 p.

8. Lietuvos gamtinė aplinka, būklė, procesai ir raida. 2008. Aplinkos apsaugos agentūra, Vilnius. 175 p.

9. Meadows D. et al., 1972. The limits to growth. Earth Iceland, London. 464 p.

10. Our common future. 1987. WCED. Oxford universi-ty press, Oxford, 372 p.

11. Richardson D. 2002. The politics of sustainable de-velopment. In:The politics of sustainable develop-ment. Routledge, London and New-York, p. 43-60.


SUSTAINABILITY OF RENEWABLE ENERGY SOURCES

Romualdas Juknys

Summary Data on economic and ecological efficiency of

different renewable energy sources (hydropower, wind and biomass) are presented in the article. Ta-king into account that Lithuania is extremely plain country, hydro-energy potential of rivers is very low and areas of flooded forests and grasslands with exclusive biological diversity are very big and it cause inadequate to obtained benefit ecological losses. General installed capacity of 84 small sta-tions consist only 26 MW, and they produce only 0.5 percent of necessary electricity, however total flooded area occupies more than 50 sq. km (5000 ha) of green areas and arable lands. In order to make proper choice and decision on further deve-lopment in the sustainable manner, eco- efficiency of different renewable energy sources should be

taken into account, and energy sources with lower environmental impact should be preferred. Atten-tion is driven that one modern onshore wind power station can produce six times more electricity than one small hydropower station and can save from flooding about 350 ha of areas with exclusive bio-logical diversity. Current fast development of of-fshore wind power technologies allow to reach hig-her energy productivity and one such station can substitute even 20 small hydropower stations and to save more than 1200 ha of green areas. In Lithua-nia there are a lot of abandoned agricultural lands, and establishment of short rotation energy planta-tions is other promising option of local renewable energy sources. According to approximate evalua-tion, from 1 ha of planted short rotation energy plantations could be produced almost two times more energy than from the same area of flooded for small hydropower needs land.

Keywords. Sustainable development, energy,

renewable energy sources, hydroelectric power stations

.


AUGALŲ GENETINIAI IŠTEKLIAI LIETUVOJE: APSAUGA IR VALDYMAS

Imantas Lazdinis, Aušra Šaltenytė

Mykolo Romerio universiteto Aplinkos politikos katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama biologinės įvairovės svarba, genetinių išteklių apsaugos organi-

zavimas Lietuvoje. Analizuojama biologinės įvairovės Lietuvoje ypatumai, jos apsauga. Remiantis teisės aktų, susijusių su šalies genetinių išteklių apsauga, analize, daroma išvada, kad, nors yra pakankamai bio-loginės įvairovės apsaugą reglamentuojančių teisės aktų, tačiau jos valdyme dar yra taisytinų dalykų.

Reikšminiai žodžiai: genetiniai ištekliai, biologinė įvairovė, apsauga. ĮVADAS Gamtoje nėra nieko nereikalingo ir netikslingo,

visos jos rūšys yra vienodai reikalingos ir svarbios, kadangi jos kartu su abiotiniais faktoriais formuoja ekosistemas, atliekančias įvairias aplinkosaugines funkcijas. Dauguma jų suformavo ir palaiko tinka-mas gyvybės egzistavimo sąlygas, gamtinės aplin-kos stabilumą, taip pat palaiko jos sugebėjimą prisi-taikyti natūraliai kintančioms aplinkos sąlygoms. Žmogaus evoliucijos procese vyko įvairūs techno-loginiai ir socialiniai procesai, darę ir tebedarantys didžiulį poveikį ekosistemoms ir tuo pačiu visai biologinei įvairovei. Vystantis žemdirbystei, didžiu-liai plotai natūralių ekosistemų buvo paversti žemės ūkio naudmenomis, miško sodinimas, gyvulių ga-nymas, urbanizavimas pakeičia daugumą ekosiste-mų tipų, o likusios ekosistemos sumažėjo, o kartais tapo ir atskirtos viena nuo kitos. Tokiu būdu susi-lpnėjo rūšių tarpusavio ryšiai, o kartais ir visai nu-trūko, sukeldami jų išnykimo grėsmę. Todėl atsira-do būtinybė saugoti biologinę įvairovę. 1992 metais Jungtinės Tautos, suvokdamos biologinės įvairovės svarbą ir jai kylantį pavojų, priėmė Biologinės įvai-rovės konvenciją, kuria Pasaulio bendruomenė įsi-pareigoja saugoti biologinę įvairovę [1]. Turi būti saugoma ne tik gyvuojanti atitinkamose ekosiste-mose ir natūraliose buveinėse (in situ) biologinė įvairovė arba genetiniai ištekliai, bet ir esanti ne jų natūraliose buveinėse (ex situ). Konvencijoje taip

pat kalbama ne vien tik apie biologinės įvairovės apsaugą, tačiau taip pat ir apie tausojantį jos naudo-jimą. Ji įpareigoja, kad kiekviena ją pasirašančioji šalis, siekdama išsaugoti biologinę įvairovę, turi sukurti saugomų teritorijų arba teritorijų, kuriose būtina taikyti specialias biologinės įvairovės apsau-gos priemones, sistemas. Be to, siekiant išsaugoti ar stabiliai naudoti biologinę įvairovę, turi būti regu-liuojamas arba racionaliai naudojamas biologinių išteklių naudojimas.

Lietuvos Respublika Biologinės įvairovės kon-venciją ratifikavo 1995 m. liepos 3 d. [14], tuo pa-čiu pripažindama ir neįkainojamą biologinės įvairo-vės vertę ir tai, kad ekosistemų ir buveinių išsaugo-jimas yra labai svarbus visų pirma kilmės šalyje. Konvencijoje teigiama, kad biologinės įvairovės išsaugojimas yra bendra visos žmonijos pareiga, o kiekviena valstybė turi atsakyti už jos teritorijoje esamų biologinių išteklių naudojimą ir apsaugą. Lietuva, ratifikavusi Biologinės įvairovės konvenci-ją, įsipareigojo parengti šalies biologinės įvairovės studiją, strategiją ir jos įgyvendinimo veiksmų pla-ną. Tai ir buvo padaryta 1997 metais [8]. Ši strategi-ja ir veiksmų planas parengtas dvidešimčiai metų, tačiau dauguma priemonių buvo numatyta tik pen-keriems metams. Taigi, po penkerių metų turėjo būti parengtas naujas veiksmų planas, tačiau, deja, to nepadaryta iki šiol. Veiksmų plane buvo numaty-tos ir priemonės, padėsiančios išvengti miškų eko-sistemų degradacijos: racionaliai naudojant ir atku-


riant miškus, formuojant ir palaikant jų optimalią struktūrą bei teritorinį išsidėstymą.

Lietuva nuosekliai laikosi visų tarptautinių įsi-pareigojimų. Be Biologinės įvairovės konvencijos, šalis yra ratifikavusi Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos, Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos išsaugojimo, Migruo-jančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo ir kitas konvencijas bei tarptautinius susitarimus. Be svar-biausių su biologinės įvairovės apsauga susijusių Lietuvos Respublikos įstatymų (Aplinkos apsaugos, Aplinkos monitoringo, Miškų, Saugomų teritorijų, Jūros aplinkos apsaugos, Augalų apsaugos, Me-džioklės), biologinės įvairovės apsaugai mūsų šalyje užtikrinti yra skirti ir keli specialūs teisės aktai – Laukinės augalijos, Laukinės gyvūnijos ir Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymai [11]. Juos įgyvendinant, sudaroma Lietuvos raudonoji knyga, steigiamos saugomos teritorijos, vykdomos įvairios apsaugos programos.

Tyrimo tikslas – atlikti nacionalinių genetinių išteklių būklės bei jų apsaugos reglamentavimo analizę, išnagrinėti jų valdymo privalumus bei trū-kumus.

Tyrimo objektas – Lietuvos biologinė įvairo-vė, jos apsaugos būdai bei genetinių išteklių valdy-mo ypatumai.

Tyrimo metodai – su tema susijusios moksli-nės literatūros, teisės aktų, duomenų analizės bei apibendrinimo metodai.

1. BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ LIETUVOS RESPUBLIKOJE Lietuvos biologinę įvairovę sudaro virš 20 000

gyvūnų, 6 000 grybų, 1 800 augalų rūšių [15]. Iš jų 768 rūšys (254 gyvūnų, 339 augalų, 112 grybų ir 63 kerpių rūšys) yra priskiriamos retoms ir nykstan-čioms, todėl jos kaip itin saugomos ir įrašytos į Lie-tuvos raudonąją knygą [16]. Siekiant išsaugoti gam-tos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvai-rovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvy-rą, subalansuotą gamtos išteklių naudojimą ir atkū-rimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moks-liniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), yra steigiamos saugomos teritorijos [7].

Yra daugybė biologinės įvairovės išsaugojimo būdų: galima siekti palaikyti sąlygas, tinkančias rūšių egzistavimui, galima bandyti atstatyti nyks-tančių rūšių populiaciją, atkurti rūšis ten, kur jos anksčiau gyveno, galima bandyti pašalinti egzotines rūšis iš aplinkos, kurią jos užkariauja. Taip pat ga-

lima bandyti atkurti aplinkos sąlygų kompleksą toje vietovėje, iš kurios rūšys buvo išstumtos, bandyti atkurti buvusį dirvožemio, paveikto erozijos, pro-duktyvumą. Galima ir dirbtinai sudaryti rūšies eg-zistavimui palankias sąlygas ir jose jas veisti, sie-kiant apsaugoti jas nuo išnykimo. Gali būti naudo-jami įvairūs būdai, ir visi jie turi būti nukreipti į biologinės įvairovės išsaugojimą.

2010 m. rugpjūčio 19 d. nacionalinis saugomų teritorijų tinklas Lietuvoje užėmė 1,02006074 mln. ha (15,62 proc.). Jį sudarė 6 rezervatai (3 – gamti-niai, 2 – kultūriniai, 1- rezervatinė apyrubė), 261 valstybinis draustinis, 111 savivaldybių draustinių, 515 saugomų gamtos paveldo objektų (iš jų 157 gamtos paminklai), 3 atkuriamieji sklypai, 5 nacio-naliniai parkai, 30 regioninių parkų, 1 biosferos rezervatas, 28 biosferos poligonai [17]. Daugiau kaip pusę šalies nacionalinių parkų teritorijos sudarė miškai (57 proc.), o regioniniuose parkuose – 43 proc. teritorijos [6], todėl, turint omeny tai, jog miš-kuose sukaupti didžiausi biologinės įvairovės ištek-liai, jų apsaugai turi būti taikomi ir kai kurie speci-finiai reikalavimai.

Aplinkos apsauga yra vienas iš Europos Sąjun-gos politikos prioritetų. Įgyvendinant ES reikalavi-mus dėl laukinių paukščių ir buveinių apsaugos, šalyje įsteigtas ir plėtojamas europinės svarbos sau-gomų teritorijų tinklas „Natura 2000“ [8]. Europos Sąjungos aplinkos apsaugos direktyvos (Paukščių ir Buveinių direktyvos) yra pagrįstos dviem pagrindi-nėmis nuostatomis: „Natura 2000“ saugomų terito-rijų tinklu ir rūšių apsauga jų natūraliose buveinėse. Direktyvomis yra saugoma virš 1 000 europinės svarbos gyvūnų ir augalų rūšių ir virš 200 buveinių tipų (miškų, pievų, šlapynių ir kt.). Šiuo metu Euro-pos Sąjungos šalyse yra išskirta 25 000 „Natura 2000“ teritorijų, kurios iš viso užima daugiau ploto, negu bet kuri viena šalis narė. Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ – Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų, skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natū-ralius buveinių tipus ir gyvūnų bei augalų rūšis Eu-ropos Bendrijos teritorijoje. Šis saugomų teritorijų tinklas yra didžiausias pasaulyje ir yra vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos aplinkosauginės poli-tikos laimėjimų.

Lietuvos nacionalinėms saugomoms teritori-joms ar jų dalims taip pat gali būti suteikiamas Eu-ropos Bendrijos svarbos specialių saugomų teritori-jų statusas:

1) buveinių apsaugai svarbios teritorijos, kurio-se siekiama palaikyti ar atkurti natūralių buveinių tinkamą apsaugos būklę, prisidėti prie Europos eko-loginio tinklo „Natura 2000“ sukūrimo;


2) paukščių apsaugai svarbios teritorijos, kurio-se siekiama išsaugoti natūralias paukščių rūšių bu-veines, laukinių paukščių rūšių populiacijas jų pa-plitimo arealuose, atkurti sunaikintus laukinių paukščių rūšių biotopus, išsaugoti migruojančių paukščių rūšių perėjimo, šėrimosi, mitybos, poilsio ir migracijų susitelkimo vietas.

Lietuvoje Europos Bendrijos svarbos buveinių ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos parenkamos remiantis moksliniais buveinių tipų ir saugomų lau-kinių gyvūnų ir augalų rūšių populiacijų tyrimais. Kriterijus, pagal kuriuos vietovės parenkamos šioms teritorijoms steigti, nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Buveinių apsaugai svarbių teritorijų ap-saugos režimas nustatomas teritorijų planavimo dokumentų bei planų sprendiniais bei subalansuo-tomis priemonėmis: išsaugojimo (konservacinėmis), prevencinėmis, vertinimo priemonėmis, nustatan-čiomis projektų poveikį šioms svarbioms teritori-joms. Europos Bendrijos svarbos buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų tvarkymo ypa-tumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai.

Paukščių apsaugai svarbiose teritorijose yra draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomoms paukščių rūšims, jų buveinėms, perėji-mo, mitybos, šėrimosi, poilsio ir migracijų susitel-kimo vietose. Jei buveinių ar paukščių apsaugai svarbioje teritorijoje nustatytas saugomų teritorijų režimas neužtikrina tinkamos saugomų buveinių ir rūšių būklės, teisės aktais, saugomų teritorijų tvar-kymo planais ir projektais arba apsaugos sutartimis su žemės, miškų ar vandens telkinių savininkais ir valdytojais yra nustatomos papildomos išsaugojimo (konservacinės) priemonės. Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijose yra draudžiama arba ribojama veikla, galinti turėti neigiamą poveikį saugomoms natūralioms buveinėms, rūšių buvei-nėms ir saugomoms augalų bei gyvūnų rūšims. Lei-džiama tik tokia veikla, kuri užtikrina tinkamą bu-veinių ir rūšių būklę. Tokia veikla turi būti vykdo-ma atsižvelgiant į konkrečius buveinių tipus ar rūšis ir remiantis teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) gamtotvarkos planais [7].

Bendras „Natura 2000“ teritorijų skaičius Lie-tuvoje 2010 m. liepos mėn. 22 d. buvo 488, o jų plotas, įvertinus šių teritorijų persidengimą, buvo 826868 ha. Tai sudarė 13,0 proc. šalies ploto [17].

Vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos tikslų, susijusių su miškų ūkiu, yra mūsų natūralios aplin-kos ir miško paveldo apsauga, kad būtų išsaugota biologinė įvairovė, atkurti pažeisti miškai, užtikrin-tas miškų ir miškų ūkio atliekamų aplinkosauginių funkcijų vaidmuo, prisitaikant prie klimato pokyčių

ir mažinant jų pasekmes. Akivaizdu, kad vien įsteigtos saugomos teritorijos negali sėkmingai da-ryti įtakos klimato kaitai ir biologinės įvairovės nykimui. Tai galima pasiekti tik esant sveikoms visoms ekosistemoms tiek saugomose, tiek ir ne-saugomose teritorijose. Ir šiame procese turi daly-vauti visa visuomenė. Todėl reikalavimas saugoti rūšis nesaugomose teritorijose taip pat yra ne ma-žiau svarbus laimėjimas [9].

Miškai ir jų ekosistemos Lietuvoje pradėjo formuotis labai seniai, maždaug prieš milijoną me-tų. Šis procesas vyksta ir dabar, kartu darydamas didžiulį poveikį rūšių įvairovei, nacionaliniam kraš-tovaizdžiui bei taip pat ir tautinei savimonei, kuriai gerokai pakenkė ilgi okupacijos metai. Sumažėjo žmonių pagarbus elgesys su aplinka ir miškais, ta-čiau miškai ir dabar yra labai svarbūs visuomenei. 2010 m. sausio 1 d. miško žemės plotas buvo 2159,8 tūkst. ha ir užėmė 33,1 proc. šalies teritorijos [14]. Pagal funkcinę paskirtį miškai yra skirstomi į grupes. Miško žemės plotai, priklausantys I miškų grupei (rezervatiniai miškai), sudarė 25,9 tūkst. ha 1,2 proc.), II miškų grupei (specialios paskirties miškai) – 262,4 tūkst. ha (12,2 proc.), III miškų grupei (apsauginiai miškai) – 337,8 tūkst. ha (15,7 proc.), IV miškų grupei (ūkiniai miškai) – 1524,2 tūkst. ha (70,9 proc.) [6].

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, mažėja or-ganizmų rūšių, gyvenančių senuose ir džiūstančiuo-se įvairių rūšių medžiuose, virtuoliuose, stuobriuose ir kitose joms reikalingose gyvenamosiose vietose. Todėl vienu iš Lietuvos miškų ūkio politikos ir jos įgyvendinimo strategijos [9] tikslų yra natūralių ir artimų natūraliems miškų inventorizacija, jų apsau-gos režimo patikslinimas ir naujų saugomų teritorijų steigimas, biologinės įvairovės išsaugojimas, retų ir nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių bei jų buveinių apskaitos ir apsaugos tobulinimas. Šiam tikslui Švedijoje buvo sukurta kertinių miško buveinių koncepcija ir atlikta šių buveinių inventorizacija Lietuvoje. Kertine miško buveine gali būti nepa-žeistas miško plotas, kuriame dabar yra didelė tiki-mybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar sau-gotinų specializuotų buveinių rūšių. Šiuo metu yra Lietuvoje yra išskirta 17, 6 tūkstančių kertinių miš-ko buveinių [11].

2. LIETUVOS GENETINIŲ IŠTEKLIŲ VALDYMAS Kiekviena šalis jos teritorijoje augančių augalų,

gyvūnų ar bet kokių kitų naudingų gyvų organizmų genofondą laiko svarbiu nacionaliniu turtu. Lietuvos Respublikos Seimas 2001 metais priėmė Augalų nacionalinių genetinių išteklių įstatymą [2], kuriuo


reglamentuojamas augalų nacionalinių genetinių išteklių kaupimas, saugojimas ir naudojimas, sie-kiant užtikrinti tausojantį augalų nacionalinių gene-tinių išteklių naudojimą, apsaugoti juos nuo nioko-jimo, nykimo ar visiško sunaikinimo, išsaugoti bio-loginę įvairovę. Bendra atsakomybė už augalų ge-netinių išteklių kaupimą ir saugojimą pavesta Lietu-vos Respublikos aplinkos ministerijai. Prie jos yra sudaryta nuolatinė augalų nacionalinių genetinių išteklių komisija, kuriai pavesta spręsti šalies augalų nacionalinių genetinių išteklių atrinkimo, saugoji-mo, naudojimo ir atkūrimo klausimus. Siekiant iš-saugoti augalų nacionalinius genetinius išteklius in situ, yra steigiami genetiniai draustiniai, išskiriami genetinių išteklių plotai ar sėkliniai medynai, atren-kamos populiacijos, pavieniai medžiai ar jų grupės. Šiuo metu Lietuvoje yra išskirti 156 pagrindinių medžių rūšių genetiniai draustiniai, 209 sėkliniai medynai, 1945 rinktiniai medžiai [5]. O norint sau-goti augalų nacionalinius genetinius išteklius ex situ, yra įveisiamos lauko kolekcijos bei įrengiamos augalų genetinės medžiagos saugyklos. Be to, yra priimtas Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas [4], reglamentuojan-tis su natūralioje gamtinėje aplinkoje gyvenančių ar laikinai esančių, migracijos ar kitu metu pastebimų ar aptinkamų saugomų laukinių gyvūnų, augalų ir grybų apsauga susijusius visuomeninius santykius. Lietuvos Respublikos saugomomis gyvūnų, augalų ir grybų rūšimis, vadovaujantis mokslinių tyrimų duomenimis, yra skelbiamos nykstančios, pažei-džiamos, retos arba endeminės rūšys. Iš Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo dar yra išskiriamos griežtai saugomos rūšys, kurių nykimo tendencijos yra nepalankiausios ir šių rūšių radviečių ar augaviečių išsaugojimo poreikis yra didžiausias. Saugomų rūšių apsauga užtikrina-ma, taikant įvairias saugomų rūšių apsaugos būklę palankiai veikiančias ir jų išsaugojimą užtikrinan-čias priemones.

2004 m. įsteigtas Lietuvos augalų genų bankas [3], kuriam pavesta organizuoti ir koordinuoti auga-lų nacionalinių genetinių išteklių išsaugojimo ir tyrimo darbus bei saugoti augalų genetinę medžia-gą. Visi augalų genetiniai ištekliai yra skirstomi į 5 grupes: žemės ūkio (lauko augalų), miškų, žemės ūkio (sodo ir daržo augalų), dekoratyvinių ir vaisti-nių – aromatinių. Genetiniai ištekliai, turintys eko-loginę, selekcinę bei ekonominę svarbą Lietuvos Respublikai, yra atrenkami ir Aplinkos ministro įsakymu įtraukiami į augalų nacionalinių genetinių išteklių centrinę duomenų bazę. Šiuo metu naciona-linių genetinių išteklių statusas jau yra suteiktas 17 lauko kolekcijų, 3 genetiniams sklypams, 3 sėkli-niams medynams, 624 žemės ūkio (lauko) auga-

lams, 235 vaistiniams ir aromatiniams augalams, 101 dekoratyviniam augalui, 304 miško medžiams, 312 sodo ir daržo augalų, 239 pavieniams medžiams ir jų grupėms [3]. Atskiroms mokslo ir studijų insti-tucijoms ar jų padaliniams yra suteikta teisė koordi-nuoti jų kaupimą, tyrimą, išsaugojimą ir naudojimą pagal augalų grupes. Lietuvos žemdirbystės institu-tas koordinuoja žemės ūkio (lauko) augalų kaupimą, tyrimą išsaugojimą ir naudojimą, Lietuvos miškų institutas – miško augalų, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas atsakingas už sodo ir daržo augalų genofondą, Vilniaus universitetas - dekora-tyvinių augalų, o Botanikos institutas – už vaistinių aromatinių augalų genofondą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1798 reorganizavo Lie-tuvos žemdirbystės institutą, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutą ir Lietuvos miškų institu-tą, sujungdama juos į valstybinį mokslinių tyrimų institutą „Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų cent-rą“ [12]. Centro steigėja – Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Reorganizavimo tikslas – sutelkti turi-mus agrarinių ir miškų mokslų žmogiškuosius ir materialiuosius tyrimų ir eksperimentinės plėtros išteklius, kad būtų sudarytos sąlygos kuo veiksmin-giau naudoti šį potencialą svarbioms šaliai žemės ir miškų ūkio problemoms spręsti, racionaliau naudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas pagal mokslo ir kitas programas. Centro veiklos tiksluose, tarp kitų, minimas ir siekis „plėtoti augalų genetinius išteklius, augalų sėklininkystę, saugoti augalų bioį-vairovę ir aplinką... bei ...Lietuvos Respublikos au-galų genofondo tyrimus“, tad yra pagrindo manyti, jog tokia reorganizacija padės saugoti nacionalinius genetinius išteklius.

Panašiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1800 „Dėl Vilniaus universiteto Ekologijos instituto, Geologi-jos ir geografijos instituto ir Botanikos instituto reorganizavimo“ buvo reorganizuoti šie institutai, sujungiant juos į valstybinį mokslinių tyrimų insti-tutą „Gamtos tyrimų centrą“. Centro steigėjas – Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Reorganizavimo tikslas - sukurti šiuolaikinę mokslinių tyrimų inf-rastruktūrą esamų ir buvusių ekosistemų ir darnaus vystymosi tyrimams, studijoms ir aplinkosaugos technologijoms plėtoti bei sutelkti bendrai veiklai aukščiausiosios kvalifikacijos Lietuvos specialistus, kad būtų sudarytos sąlygos kuo efektyviau naudoti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros poten-cialą Lietuvai svarbiems uždaviniams spręsti, su verslo, valdžios ir visuomenės atstovais bendradar-biauti, mokslo žinioms skleisti ir diegti į visas vi-suomenės gyvenimo sritis. Šio centro mokslinės


veiklos kryptys, nors tiesiogiai neminima augalų genetinių išteklių išsaugojimo būtinybė, be kitų, taip pat susiję su „...aplinkos kokybės būklės, gamtinių ekosistemų, buveinių, rūšių, bendrijų, populiacijų struktūros, funkcionavimo, jautrumo, pažeidžiamu-mo, genetinės įvairovės, adaptacijų, mikroevoliuci-jos globalios kaitos ir antropogeninio poveikio są-lygomis dėsningumų ir mechanizmų tyrimais, Lietu-vos gamtos ir biologijos išteklių būklės, kaitos tyri-mais ir prognoze, išsaugojimo, atkūrimo ir tvaraus naudojimo moksliniu pagrindimu...“, tad manytina, jog šis reorganizavimas taip pat nepažeis Lietuvos augalų genų banko tikslų. Be to, tas faktas, jog abie-jų šių mokslinių tyrimų centrų steigėjas yra Lietu-vos Respublikos Vyriausybė, leidžia tikėtis, kad šiems centrams suteikiamas aukštesnis statusas ir jų uždaviniams vykdyti bus skiriamas pakankamas finansavimas. Tik svarbu, kad ir Aplinkos ministeri-ja, kuriai pavestas augalų genetinių išteklių valdy-mas (kaupimas, tyrimas ir išsaugojimas), neliks nuošalyje, sprendžiant šį svarbų klausimą.

Augalų genų banko Dekoratyvinių augalų ko-ordinacinis centras yra įkurtas Vilniaus universiteto Botanikos sode. Nors jis yra didžiausias Lietuvoje (bendras plotas 199 ha), ir jame sukaupta daugiau-siai augalų rūšių (apie 10 000 pavadinimų), tačiau, turint omenyje šalies universitetų finansines gali-mybes, gali atsitikti, jog nacionalinių genetinių iš-teklių kaupimui, tyrimui, išsaugojimui ir naudoji-mui bus skiriama nepakankamai finansavimo, ir Botanikos sodas gali būti pastūmėtas komercializa-vimo link. Tokiu atveju gali susilpnėti ar visai išsi-derinti nacionalinė augalų genetinių išteklių apsau-gos grandinė.

Be to, nemažai augalų sukaupta ir kitų šalies universitetų botanikos soduose, tačiau jų veikla gali būti komplikuota dėl tos pačios priežasties – išskai-dyto pavaldumo, blogo koordinavimo bei neužtik-rinto finansavimo, todėl turi būti ieškoma būdų, kaip tobulinti ir kuo geriau organizuoti šalies gene-tinių išteklių valdymą.

IŠVADOS 1. Gamtoje visi biologinės įvairovės kompo-

nentai – tokie, kaip gyvūnų, augalų ir mikroorga-nizmų bendrijos – kartu su abiotiniais faktoriais formuoja ekosistemas, atliekančias įvairias aplinko-saugines funkcijas, todėl visos rūšys yra vienodai reikalingos ir svarbios. Lietuvos biologinę įvairovę sudaro virš 20 000 gyvūnų, 6 000 grybų, 1 800 au-galų rūšių.

2. Vienas iš būdų išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (verty-bes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti

kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, subalansuotą gamtos išteklių naudojimą ir atkūrimą, sudaryti są-lygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objek-tus (vertybes) yra saugomų teritorijų steigimas. Na-cionalinis saugomų teritorijų tinklas Lietuvoje uži-ma 1,02006074 mln. ha (15,62 proc.). šalies teritori-jos.

3. Europos Bendrijos svarbos saugomų terito-rijų bendras tinklas „Natura 2000“, susidedantis iš buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų, yra skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natū-ralius buveinių tipus ir gyvūnų bei augalų rūšis Eu-ropos Bendrijos teritorijoje. Bendras „Natura 2000“ teritorijų skaičius Lietuvoje yra 488, o jų plotas, įvertinus šių teritorijų persidengimą, buvo 826868 ha. Tai sudarė 13,0 proc. šalies ploto.

4. Miškai ir jų ekosistemos vaidina labai svar-bų vaidmenį saugant biologinę įvairovę. Lietuvoje šiuo metu yra 2159,8 tūkst. ha ir užima 33,1 proc. šalies teritorijos.

5. Vienu iš Lietuvos miškų ūkio politikos ir jos įgyvendinimo strategijos tikslų yra natūralių ir artimų natūraliems miškų inventorizacija, jų apsau-gos režimo patikslinimas ir naujų saugomų teritorijų steigimas, biologinės įvairovės išsaugojimas, retų ir nykstančių augalų ir gyvūnų rūšių bei jų buveinių apskaitos ir apsaugos tobulinimas. Šiuo metu yra Lietuvoje yra išskirta 17, 6 tūkstančių kertinių miš-ko buveinių.

6. Šiuo metu Lietuvoje yra išskirti 156 pagrin-dinių medžių rūšių genetiniai draustiniai, 209 sėkli-niai medynai, 1945 rinktiniai medžiai. Augalų na-cionalinių genetinių išteklių išsaugojimas ir tyrimo darbų organizavimas ir koordinavimas bei augalų genetinės medžiagos saugojimas pavestas Lietuvos augalų genų bankui.

7. Visi šalies augalų genetiniai ištekliai yra skirstomi į 5 grupes: žemės ūkio (lauko augalų), miškų, žemės ūkio (sodo ir daržo augalų), dekora-tyvinių ir vaistinių – aromatinių.

8. Atskiroms mokslo ir studijų institucijoms ar jų padaliniams yra suteikta teisė koordinuoti jų kau-pimą, tyrimą, išsaugojimą ir naudojimą pagal auga-lų grupes. Lietuvos žemdirbystės institutas koordi-nuoja žemės ūkio (lauko) augalų kaupimą, tyrimą išsaugojimą ir naudojimą, Lietuvos miškų institutas – miško augalų, Lietuvos sodininkystės ir daržinin-kystės institutas atsakingas už sodo ir daržo augalų genofondą, Vilniaus universitetas - dekoratyvinių augalų, o Botanikos institutas – už vaistinių aroma-tinių augalų genofondą.

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. reorganizavo Lietuvos žemdirbystės institutą, Lie-


tuvos sodininkystės ir daržininkystės institutą ir Lietuvos miškų institutą, sujungdama juos į valsty-binį mokslinių tyrimų institutą „Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centrą“. Yra pagrindo manyti, jog tokia reorganizacija padės saugoti nacionalinius genetinius išteklius.

10. Panašiai 2009 m. buvo reorganizuoti Vil-niaus universiteto Ekologijos institutas, Geologijos ir geografijos institutas ir Botanikos institutas, su-jungiant juos į valstybinį mokslinių tyrimų institutą „Gamtos tyrimų centrą“. Kadangi šių abiejų centrų steigėjas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, šiems centrams suteikiamas aukštesnis statusas ir jų uždaviniams vykdyti bus skiriamas pakankamas finansavimas. Tik svarbu, kad ir Aplinkos ministeri-ja, kuriai pavestas augalų genetinių išteklių valdy-mas (kaupimas, tyrimas ir išsaugojimas), neliks nuošalyje, sprendžiant šį svarbų klausimą.

11. Nors Augalų genų banko Dekoratyvinių augalų koordinacinis centras, įkurtas Vilniaus uni-versiteto Botanikos sode, yra didžiausias Lietuvoje ir jame sukaupta daugiausiai augalų rūšių, tačiau, turint omenyje šalies universitetų finansines gali-mybes, gali būti, kad nacionalinių genetinių išteklių kaupimui, tyrimui, išsaugojimui ir naudojimui bus skiriama nepakankamai finansavimo, ir Botanikos sodas gali būti pastūmėtas komercializavimo link.

12. Nemažai augalų sukaupta ir kitų šalies uni-versitetų botanikos soduose, tačiau jų veikla gali būti komplikuota dėl tos pačios priežasties – išskai-dyto pavaldumo, blogo koordinavimo bei neužtik-rinto finansavimo, todėl spręstinas klausimas dėl jų statuso pakeitimo.

LITERATŪRA

1. Biologinės įvairovės konvencija (http://www.am.lt/-LSP/files/BIkonvencija.pdf), prisijungta 2010-04-30.

2. Lietuvos Respublikos augalų nacionalinių genetinių išteklių įstatymas. Valstybės žinios, 2001, Nr. 90.

3. Augalų genų bankas. Interneto svetainė http://www.agb.lt/apie_mus.htm; prisijungta 2010-04-30.

4. Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas. Valstybės žinios, 2009, Nr. 159-7200.

5. Baliuckienė A., Dapkūnienė S., Šveistytė L., Aukš-taitis J. Lietuvos augalų nacionaliniai genetiniai iš-tekliai (In situ). Akademija, 2009.

6. Lietuvos miškų ūkio statistika 2009. Aplinkos minis-terija, Valstybinė miškotvarkos tarnyba, Kaunas, 2009.

7. Saugomų teritorijų įstatymas // Valstybės žinios, 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902.

8. Bioįvairovė. Internetinė Aplinkos ministerijos priei-ga. http://www.am.lt/VI/index.php#a/6806; prisi-jungta 2010-05-03.

9. Biodiversity. Internet link of European Comission - http://ec.europa.eu/environment/nature_biodiversity/index_en.htm

10. Lietuvos miškų ūkio politika ir jos įgyvendinimo strategija. Aplinkos ministerijos internetinė prieiga. http://www.am.lt/VI/index.php#a/4997, prisijungta 2010-05-03.

11. Lazdinis I. Biologinės įvairovės apsauga //Aplinkos politika ir valdymas (vadovėlis), Mykolo Romerio universitetas, Vilnius, 2008, p. 93-105.

12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1798 „Dėl Lietuvos žemdirbys-tės instituto, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto ir Lietuvos miškų instituto reorganizavi-mo“, http://www.mi.lt/info/LRV%20nutarimas.doc, prisijungta 2010-05-04.

13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1800 „Dėl Vilniaus universiteto Ekologijos instituto, Geologijos ir geografijos insti-tuto ir Botanikos instituto reorganizavimo“. http://www.botanika.lt/LRV_nutarimas_2009.12.23_Nr.1800.doc, prisijungta 2010-05-04.

14. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenų bazė, duomenų lentelė Nr. M5020101.

15. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos tinklala-pis - http://www.am.lt/VI/index.php#a/6806. Prisi-jungta 2010-08-23.

16. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio13 d. įsakymas Nr. 504 „Dėl į Lietuvos raudo-nąją knygą įrašytų saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“ // Valstybės žinios, 2010, Nr. 20-949.

17. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos tinklalapis - http://www.vstt.lt/VI/index.php#r/74. Prisijungta 2010-08-23. PLANT GENETIC RESOURCES IN

LITHUANIA: PROTECTION AND MANAGEMENT

Imantas Lazdinis, Aušra Šaltenytė

Summary This study analyses importance of biological

diversity, organization of genetic resources protec-tion in Lithuania. Peculiarities of biological diversi-ty, its protection are been analyzed in this paper as well. With reference to legal acts, connected with national genetic resources protection, is been conc-luded that, although is enough legal acts, regulating biological diversity protection, there is much to be changed in its management.

Keywords: genetic resources, biological diver-

sity, protection


BENDROJO IR SPECIALIOJO TERITORIJŲ PLANAVIMO STRATEGIJA

IR PRAKTIKA

Gintautas Tiškus

Mykolo Romerio universiteto Aplinkos politikos katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius, El. paštas [email protected]

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjama bendrųjų ir specialiųjų planų rengimo sistema, teisinės nuostatos

ir praktika. Analizuojamos pasirinktos bendrųjų planų charakteristikos, siūlomas naujas bendrųjų planų rengimo modelis. Nagrinėjamos Žemės, Saugomų teritorijų ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymų specialiųjų planų rengimo nuostatos, jų genezė nuo pirmosios iki aktualios redakcijų. Siūlomi nau-ji specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo modeliai, jų alternatyvos.

Reikšminiai žodžiai. Teritorijų planavimas, bendrasis planavimas, specialusis planavimas. ĮVADAS Teritorijų planavimas yra vienas iš efektyviau-

sių valstybės valdymo instrumentų, leidžiantis kryp-tingai organizuoti visų rūšių veiklą planuojamoje teritorijoje. Teritorijų planavimo dokumentų paskir-tis – sudaryti prielaidas ilgalaikei, darniai ir tvariai valstybės ir jos ūkio plėtrai, užtikrinant būsto, dar-bo, paslaugų, socialinės ir sveikatos apsaugos bei kokybiškos aplinkos reikmių tenkinimą, kartu iš-saugant ir tinkamai bei racionaliai naudojant šalies gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Teritorijų pla-navimo dokumentų rengimo procesas ilgai trunkan-tis ir brangus, todėl, naudojant šį instrumentą, būti-na aiški ir skaidri valstybės politika bei atitinkama teisinių dokumentų sistema, leidžianti atsakingai naudoti tiek materialinius, tiek ir žmoniškuosius išteklius. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas1, reglamentuojantis teritorijų planavimo procesą, įsigaliojo nuo 1996 m. sausio 1 d. 2004 m. parengta nauja įstatymo redakcija, vėliau keista ar papildyta dar apie 20 įstatymo straipsnių. Sukaupta pakankama planavimo patirtis, rengiant visų rūšių ir lygmenų teritorijų planavimo dokumentus, todėl būtina įvertinti, ar Teritorijų planavimo įstatymo (toliau tekste - TPĮ) ir kitų įstatymų, įtakojančių teritorijų planavimo procesą (Žemės įstatymas,

1 Žin., 1995, Nr.107-2391; 2004, Nr.21-617.

Saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamojo kultū-ros paveldo apsaugos įstatymas), nuostatos ir plana-vimo praktika atitinka valstybės ir visuomenės reikmes, ar šis instrumentas tikrai naudojamas ra-cionaliai.

Tyrimo tikslas – išnagrinėti bendrųjų ir specia-liųjų planavimo dokumentų rengimą reglamentuo-jančių teisės aktų nuostatas bei planų rengimo prak-tiką integruoto teritorijų planavimo kontekste. Pasi-ūlyti optimalų planavimo modelį.

Tyrimo objektas – bendrojo ir specialiojo teri-torijų planavimo dokumentai bei jų hierarchinė ir utilitarinė vieta teritorijų planavimo sistemoje.

Tyrimo metodas – teritorijų planavimą regla-mentuojančių teisės aktų nuostatų ir jų raidos anali-zė, pasinaudojant autoriaus asmenine patirtimi ren-giant teisės aktų projektus bei dalyvaujant teisinės sistemos rengimo procese.

1. BENDRASIS TERITORIJŲ PLANAVIMAS TPĮ bendrasis teritorijų planavimas apibrėžia-

mas kaip – kompleksinis planavimas teritorijos erd-vinio vystymo politikai, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetams bei svarbiausioms tvarkymo priemonėms nustatyti (2 straipsnio 2 dalis). Bendra-sis planas – teritorijų kompleksinio planavimo do-kumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų plana-

| DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA /Mokslo darbai

18

vimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai. Valstybės ir ap-skrities teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir už-davinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei ap-saugos principai, vadinamas bendruoju (generali-niu) planu (2 straipsnio 1dalis2). Bendrojo planavi-mo objektai tiek pirmojoje (1995 m.), tiek ir antro-joje (2004 m.) TPĮ redakcijose nesikeitė. Tai:

- valstybės teritorija (parengtas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas3);

- apskrities teritorija (parengti Vilniaus ir Šiaulių apskričių bendrieji planai, kitų apskričių bendrieji planai baigiami rengti4);

- savivaldybės teritorija arba jos dalys (mies-tai ir miesteliai). Parengti beveik visų rajono savi-valdybių ir miesto savivaldybių bendrieji planai5. Miestų ir miestelių planų parengta mažai.

Turime keturis skirtingo sprendinių konkretiza-vimo lygio (detalumo) bendruosius planus, kurių planavimo uždaviniai yra nustatyti atitinkamose bendrųjų planų rengimo taisyklėse (tvarkos apra-šuose). Šiuo atveju svarbus yra ne pats skaičius, o tai, kad planuojame tą pačią teritoriją skirtingais sprendinių konkretizavimo lygiais, todėl nagrinėsi-me, ar tikrai visi TPĮ numatyti bendrieji planai yra reikalingi. Rengiamus bendruosius planus galima pavaizduoti grafiškai (1 paveikslas).

1 pav. TPĮ numatytų rengti bendrųjų planų rengimo

schema kur: 1 – Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis (generalinis) planas; 2 – apskrities teritorijos

bendrasis (generalinis) planas; 3 – savivaldybės teritorijos bendrasis planas; 4 – miesto ar miestelio

bendrasis planas.

2 Žin., 2004, Nr.21-617. 3 Žin., 2002, Nr.110-4852. 4 Prieiga per internetą:

<http://www.am.lt/VI/index.php#a/7633, 2009 m. gegužės 6 d. 21 val.

5 Prieiga per internetą: <http://www.am.lt/VI/index.php#a/7557, 2009 m. gegužės 6 d. 21 val

Analizuodami pateiktą schemą, dėmesį kreip-sime į tris bendruosius planus charakterizuojančius parametrus:

1) planuojamos teritorijos dydį ir administra-cinę sandarą;

2) sprendinių konkretizavimo (detalumo) lygį; 3) plano paskirtį, įvertinant sprendinių reikšmę

(valstybinės reikšmės, apskrities reikšmės, savival-dybės reikšmės).

Naudodami pasirinktas charakteristikas, įver-tinsime kiekvieno iš TPĮ numatytų rengti bendrųjų planų vietą planavimo sistemoje ir planų rengimo būtinumą.

1.1. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis (generalinis) planas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis (ge-

neralinis) planas yra nacionalinio lygmens doku-mentas, rengiamas visai valstybės teritorijai (TPĮ, 4 straipsnio 3 dalis). Įvertinant planuojamos teritorijos dydį, brėžiniai parengti M1:400000, nustatant teri-torijos tvarkymo reglamentą apsiribota tik stambių teritorinių struktūrų (arealų) bei urbanistinio ir gam-tinio karkasų, kultūros paveldo ir rekreacinių terito-rijų bei pagrindinių susisiekimo ir inžinerinės inf-rastruktūros sistemų išskyrimu. Toks sprendinių konkretizavimo lygis yra pakankamas planavimo tikslui pasiekti. Lietuvos Respublikos Seimas, tvir-tindamas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą (2002 m. spalio 29 d. nutarimas Nr.IX-1154), nurodė ir plano paskirtį – Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas yra privalomas formuo-jant regioninę politiką, rengiant ūkio šakų plėtros strategijas ir programas bei teritorijų planavimo dokumentų projektus (nutarimo 3 straipsnis). Nors teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai TPĮ pagal jų paskirtį ir svarbą nėra suskirstyti į lygme-nis, tačiau, straipsnio autoriaus manymu, tai būtina padaryti. Įvertinant institucijų kompetencijas ir pa-reigą teritorijų planavimo dokumentų sprendinius įgyvendinti (TPĮ 12 straipsnio 1 ir 2 dalys), teritori-jų planavimo dokumentų sprendinius galima su-skirstyti taip:

- valstybinės reikšmės sprendiniai (įgyvendi-nami valstybės biudžeto lėšomis, o įgyvendinimu rūpinasi valstybinės institucijos);

- savivaldybės reikšmės sprendiniai (įgyven-dinami savivaldybės biudžeto lėšomis, o įgyvendi-nimu rūpinasi savivaldybės institucijos);

- fizinio ar juridinio asmens reikšmės spren-diniai (įgyvendinami privačiomis lėšomis, o įgy-vendinimu rūpinasi tuo suinteresuoti fiziniai ar juri-diniai asmenys).

2

1 3

4


Siūlomas sprendinių svarbos nustatymas įgalin-tų aiškiai ir skaidriai įvertinti lėšų reikmes ir už teri-torijų planavimo dokumento sprendinių įgyvendi-nimą atsakingus asmenis.

Taikant siūlomą sprendinių svarbos nustatymo metodą, aiškiai matyti, kad už Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinių įgyvendinimą yra atsakingos valstybinės institucijos, kurioms šis planas ir yra skirtas. Tai svarbiausias dokumentas valstybės valdymo institucijoms, priimančioms Lie-tuvos Respublikos lygmens sprendimus, susijusius su teritorijos naudojimu, tvarkymu ir apsauga6, to-dėl šio dokumento būtinumu abejoti netenka.

1.2. Apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas Nors nuo 2010 metų liepos 01 dienos apskričių

viršininkų administracijos buvo panaikintos, tačiau straipsnis buvo parengtas dar iki tol ir TPĮ reikala-vimai buvo taikomi ir joms, todėl, manome, tikslin-ga ir tai panagrinėti. Apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas (toliau tekste – Apskrities BP) yra regiono lygmens dokumentas, rengiamas apskri-ties teritorijai. Kadangi Lietuvoje buvo 10 apskričių, turėjo būti parengta 10 apskrities teritorijos bendrų-jų planų (patvirtinti Vilniaus ir Šiaulių apskričių bendrieji planai). Svarbus momentas yra tas, kad apskrities teritorijoje buvo po kelias savivaldybes, kurioms pagal TPĮ savo ruožtu turėjo būti rengiami savivaldybės teritorijos bendrieji planai. Apskrities BP brėžiniai rengiami M1:100000, todėl sprendinių konkretizavimo lygis (detalumas) santykinai mažas, įgalinantis tik šiek tiek detalizuoti Lietuvos Respub-likos teritorijos bendrajame (generaliniame) plane nustatytą teritorijos tvarkymo reglamentą (planavi-mo tikslai ir uždaviniai nustatyti Apskrities teritori-jos bendrojo (generalinio ) plano rengimo taisyklė-se7). Už Apskrities BP sprendinių įgyvendinimą buvo atsakingas apskrities viršininkas, kurio kom-petencijos buvo nustatytos Apskrities valdymo įsta-tyme8. Kadangi apskrities valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės insti-tucijas turėjo organizuoti Vyriausybė (Apskrities valdymo įstatymo 1 straipsnis), Apskrities BP sprendiniai turėjo būti priskirti valstybinės reikšmės sprendiniams. Taigi, apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano paskirtis analogiška, kaip ir Lie-tuvos Respublikos teritorijos bendrojo (generalinio) plano, tačiau šiuo atveju Apskrities BP reikalingu-mu tenka abejoti. Analizuojant patvirtintus apskri-

6 Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas. Lietu-vos Respublikos aplinkos ministerija, Vilnius, 2004, p.8.

7 Žin., 2004, Nr.83-3029. 8 Žin., 1996, Nr.126-2938.

čių teritorijų bendrųjų (generalinių) planų sprendi-nius, lengva pastebėti, kad jie atkartoja Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo (generalinio) plano sprendinius, praktiškai nekeičiant teritorijos tvar-kymo, naudojimo ir apsaugos reglamento. Šią prie-laidą patvirtina ir tai, kad iš 10 apskričių patvirtintus bendruosius planus turėjo tiktai dvi, ir šis faktas menkai įtakojo apskričių teritorijose esančių savi-valdybių teritorijų bendrųjų planų rengimo procesą, kurio metu buvo vadovautasi šalies bendruoju pla-nu. Valstybės teritorijų planavimo politikos nuosta-tas rengiamuose savivaldybės teritorijos bendruo-siuose planuose apskrities viršininkas galėjo užtik-rinti ir dalyvaudamas TPĮ numatytose planavimo procedūrose (planavimo sąlygos, derinimas, tikri-nimas), todėl rengti Apskrities BP nebuvo būtiny-bės.

1.3. Savivaldybės teritorijos bendrasis planas Savivaldybės teritorijos bendrasis planas (toliau

tekste – Savivaldybės BP) yra rajono lygmens do-kumentas, rengiamas savivaldybės teritorijai. Brėži-niai rengiami M1:50000, todėl juose galima atspin-dėti žymiai konkretesnius bendrojo plano uždavi-nius, numatytus savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimo taisyklėse (5 punktas9). Svarbus bendrojo plano aspektas yra tas, kad tai - savivaldy-bės politiką teritorijų naudojimo, tvarkymo ir ap-saugos klausimais nustatantis dokumentas, įgalinan-tis koordinuotai ir kompleksiškai vykdyti Vietos savivaldos įstatyme10 numatytas savivaldybių funk-cijas (įstatymo antrasis skirsnis).

Nors Savivaldybės BP yra skirtas savivaldybės teritorijos plėtros politikai nustatyti, tačiau šio plano sprendiniai pagal reikšmę gali būti visų jau aptartų kategorijų. Didesnioji dalis sprendinių yra savival-dybės reikšmės, tačiau bus ir valstybinės reikšmės sprendinių bei fizinio ar juridinio asmens sprendi-nių. Dėl šių priežasčių, rengiant sprendinių įgyven-dinimo programas ir planuojant lėšas, sprendinius pagal reikšmę siūloma išskirti (atskirai įvardinti valstybinės reikšmės sprendinius).

Savivaldybės BP kaip savivaldybės politikos formavimo ir funkcijų vykdymo dokumento priva-lomumas nekelia abejonių.

1.4. Miestų ir miestelių bendrieji planai Miestų ir miestelių bendrieji planai (toliau te-

kste – BP), kaip ir Savivaldybės teritorijos BP, pri-

9 Žin., 2006, Nr.145-5559. 10 Žin., 2008, Nr.113-4290.


20

skiriami rajono lygmeniui. Įvertinant tai, kad mies-tas gali turėti savivaldybės statusą (Vilnius, Kaunas ir kt.), savivaldybės centro statusą (Utena, Molėtai, Varėna ir kt.), taip pat būti savivaldybės teritorijoje esančiu vienu iš kelių miestų, tarp atskirų BP yra skirtumų, kurie turi reikšmės BP rengimui.

BP brėžinių mastelis parenkamas pagal miesto ar miestelio dydį, jo administracinį statusą, planuo-jamos teritorijos ypatumus, planavimo tikslus ir uždavinius (Miestų ir miestelių teritorijų bendrųjų planų rengimo taisyklės, 31 punktas11). Tai 1:25000, 1:10000, 1:5000 ar 1:2000 mastelis, įgalinantis gan tiksliai nustatyti planuojamos teritorijos tvarkymo reglamentą, tačiau mastelio skalė plati, todėl miestų ir miestelių BP rengimo ypatumus būtina išnagrinė-ti.

Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme12 gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves (1 straips-nis). Miesto gyvenamosioms vietovėms priskiriami miestai, kaimo gyvenamosioms vietovėms - mieste-liai ir kaimai. Matome, kad miestas ir miestelis yra priskiriami skirtingiems gyvenamosios vietovės tipams, tuo tarpu TPĮ šis skirtumas nėra įvertintas. Miesteliams numatyta rengti BP (9 straipsnis), o tam pačiam gyvenamosios vietovės tipui priskiria-miems kaimams numatyta rengti detaliuosius planus (19 straipsnio 1 dalies 2) punktas). Įvertinant tai, kad miestelio ir kaimo gyventojų skaičius panašus, planuojama teritorija nėra didelė, straipsnio auto-riaus nuomone, miestelių BP rengimo reikia atsisa-kyti kaip nepagrįsto. Svarus argumentas būtų ir tai, kad miestelio ir miesto gyventojų skaičius gali skir-tis net 1000 kartų. Miesteliui priskiriamos komplek-siškai užstatytos vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 tūkst. gyventojų, miestais laikomos gyvena-mosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų (tradiciniuose miesteliuose ir miestuose gyventojų gali būti mažiau13). Statistikos departa-mento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2008 m. Vilniuje gyveno 544206, Kaune – 355986, Utenoje – 32577, Birštone – 3172, Virbalyje – 1250, Kavarske – 692, Panemunėje – 318 gyventojų (visos gyvenamosios vietovės turi miesto statusą). Miestelio ir kaimo plėtros klausi-mus galima reguliuoti, rengiant detaliuosius planus. Alternatyvus pasiūlymas būtų rengti ir tvirtinti miestelio ar kaimo detaliojo plano koncepcijas, ku-rios vėliau gali būti detalizuojamos, rengiant konk-rečių sklypų detaliuosius planus.

11 Žin., 2006, Nr.145-5559. 12 Žin., 1994, Nr.60-1183. 13 Žin., 1994, Nr.60-1183 (3 straipsnis).

Miestams, turintiems savivaldybės statusą, bendruosius planus, kaip plėtros politikos formavi-mo dokumentą, rengti būtina. Tas pat pasakytina ir apie miestus, turinčius savivaldybės centro statusą. Kitų miestų, esančių savivaldybės teritorijoje, ben-drųjų planų rengimo būtinumas gali būti nustato-mas, rengiant savivaldybės teritorijos bendrąjį pla-ną. Šiuo atveju galimos dvi alternatyvos:

- rengti bendrąjį planą, apjungiant bendrojo plano rengimo etapo stadijas (TPĮ 10 straipsnio 1 dalis);

- rengti detaliojo plano koncepciją. Kurią alternatyvą pasirinkti priklausys nuo

miesto plėtros galimybių ir reikmių, kitų aplinkybių (nekilnojamojo kultūros paveldo, kurorto statuso ir kt.).

Dauguma miestų BP sprendinių yra savivaldy-bės reikšmės, tačiau gali būti ir valstybinės reikšmės sprendinių. Kiti sprendiniai – fizinio ar juridinio asmens reikšmės.

1.5. Skyriaus apibendrinimas Nors TPĮ pateikti bendrojo teritorijų planavimo

uždaviniai (7 straipsnio 2 dalis) nėra išskirti pagal rengiamų bendrųjų planų lygmenis, skirtumas tarp rengiamų planų yra akivaizdus. Siekiant suteikti tam tikriems planams aukštesnį hierarchinį statusą, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas ir apskrities teritorijos bendrasis planas įvardinti kaip generaliniai planai. Tam tikri skirtumai tarp BP įvertinti tik bendrojo teritorijų planavimo procese (TPĮ 10 straipsnio 1 dalis) bei vykdant privalomas planavimo procedūras (teritorijų planavimo viešu-mas, derinimas, tikrinimas), tačiau to akivaizdžiai nepakanka. Įvertinant tai, kad planavimas yra bran-gus ir ilgai trunkantis procesas, bendrųjų planų reikmė turi būti akivaizdi, o procesas optimalus.

Kadangi TPĮ galioja jau 12 metų ir per tą laiką buvo sukaupta pakankama planavimo praktika, ga-lima kritiškai įvertinti TPĮ nuostatas, siūlant optima-lesnius sprendimus. Visų pirma reikia atkreipti dė-mesį į BP rengimo politinį aspektą, aiškiai skiriant valstybės politiką nustatančius bendruosius planus ir savivaldybės politiką nustatančius bendruosius planus. Valstybės politikai nustatyti teritorijų tvar-kymo, naudojimo ir apsaugos klausimais pakanka Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo (generali-nio ) plano. Apskrities teritorijos bendrojo (genera-linio) plano, kaip perteklinio, reikia atsisakyti. Ap-skrities teritorijoje esančių savivaldybių teritorinio ar struktūrinio integravimo klausimai gali būti sprendžiami rengiant specialiuosius (jie gali būti įvardinti kaip struktūriniai) planus. Formuojant sa-vivaldybės politiką teritorijos naudojimo, tvarkymo


ir apsaugos klausimais, pakaktų savivaldybės terito-rijos (rajono ar miesto) bendrojo plano bei savival-dybės centrų bendrųjų planų. Kitų miestų plėtros nuostatos gali būti aptartos savivaldybės teritorijos bendrajame plane (rengiant atskirus brėžinius ar aiškinamajame rašte). Toks sprendimas pasiteisintų, nes teritorijų planavimo dokumento rengimo proce-so metu atliekant esamos būklės analizės stadiją, planuojama teritorija nagrinėjama kaip visuma.

Miestelių bendrųjų planų būtina atsisakyti kaip perteklinių, vietoj jų rengiant detaliuosius planus (koncepcijas).

Įvertinus atliktą bendrųjų planų rengimo anali-zę ir siūlymus, gautą sistemą galima pavaizduoti grafiškai (2 paveikslas).

2 pav. Siūloma bendrųjų planų rengimo schema, kur: 1 – Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis

(generalinis planas); 2 – savivaldybės teritorijos bendrasis planas; 3 – miesto savivaldybės ar

savivaldybės administracinio centro bendrasis planas. Įvertinant visus tyrimo metu pateiktus siūly-

mus, turime tokią schemą (3 paveikslas).

3 pav. Planavimo schema kur: 1 – Lietuvos respublikos teritorijos bendrasis(generalinis) planas; 2 – savivaldybės

teritorijos bendrasis planas; 3 – miesto savivaldybės ar savivaldybės administracinio centro bendrasis planas;

4 – apskrities specialusis(struktūrinis) planas; 5 – miestelio detalusis planas (koncepcija).

2. SPECIALUSIS TERITORIJŲ PLANAVIMAS Specialusis teritorijų planavimas – atskiroms

veiklos sritims reikalingų teritorijų erdvinio organi-zavimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimas (TPĮ 2 straipsnio 28 dalis). Specialusis planas (projektas) – teritorijų planavimo dokumen-tas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptis, priemonės ir rei-kalavimai (TPĮ 2 straipsnio 27 dalis). Iš pateiktų sąvokų matome, kad specialusis planavimas yra sektorinis, skirtas kurios nors veiklos uždaviniams spręsti. Tuo tarpu bendrasis planavimas yra komp-leksinis planavimas, o bendrasis planas – komplek-sinio planavimo dokumentas (žiūrėti 2 dalies te-kstą). Tai reiškia, kad planuojant teritoriją, nagrinė-jama ne kuri nors viena veikla, o praktiškai visos veiklos, kurių rezultatai ar pasekmės turi teritorinę išraišką (tiesiogiai ar netiesiogiai įtakoja teritorijos naudojimą, tvarkymą ir apsaugą). Logiška manyti, kad parengus (ar rengiant) bendrąjį planą, reikmės papildomai rengti specialiuosius planus nėra, išsky-rus tam tikrus specifinius atvejus, kai specialiaisiais planais reglamentuojama veikla nėra preliminariai žinoma ar bendruosiuose planuose jos neįmanoma atspindėti dėl objektyvių priežasčių (sprendinių konkretizavimo lygio ir kt.). Kitas atvejis, kai spe-cialiųjų planų rengimas yra logiškai pagrįstas - ben-drųjų planų nebuvimas. Deja, praktikoje taikant TPĮ ir teritorijų planavimo procesą įtakojančių įstatymų nuostatas (Žemės įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsau-gos įstatymas), yra daug chaoso, kuris atsirado, ren-giant įstatymų naujas redakcijas. Įstatymais įteisinta daugybė specialiojo planavimo dokumentų, daugu-ma kurių niekados nebuvo ir nebus rengiami, kiti nėra būtini, o yra ir tokių, kurie net neturi teritorijų planavimo dokumentams privalomų požymių (jais nenustatomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentas) ir gali būti vertinami tik kaip žemėla-piai. Kitas svarbus aspektas yra tas, kad rengiant tai pačiai teritorijai daugybę specialiųjų planų, sunku išvengti interesų konflikto, užtikrinti interesų balan-są skirtingoms plėtros sritims. Nėra įmanoma taikyti integruotos plėtros principą – vienu metu ir lygio-mis teisėmis. Be to, yra supainiota ir planų hierar-chija, kai specialieji planai tampa svarbesni už ben-druosius.

Toliau nagrinėsime įstatymų nuostatų dėl spe-cialiųjų planų rengimo genezę bei numatytų rengti specialiųjų planų būtinumą.

2

4

1

3 5

1 2

3


22

2.1. Pirmosios įstatymų, įtakojančių ir reglamentuojančių teritorijų planavimą, redakcijos Kadangi Žemės įstatymas14, Saugomų teritorijų

įstatymas15 ir Nekilnojamojo kultūros paveldo ap-saugos įstatymas16 buvo priimti anksčiau, nei Teri-torijų planavimo įstatymas17, pravartu panagrinėti tuo metu galiojusius teritorijų planavimą reglamen-tavusius teisės aktus. Svarbiausiu dokumentu laiky-tinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimas Nr.161, kuriuo buvo patvirtin-ti Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laiki-nieji nuostatai (toliau tekste – Nuostatai18). Nuostatų 4 straipsnyje nustatyta, kad teritorijų planavimas yra bendrasis ir specialusis. Bendrasis teritorijų plana-vimas nagrinėja, prognozuoja ir reguliuoja kraštot-varką Lietuvos Respublikos teritorijoje, savivaldy-bių ar jų grupių (regionų) teritorijose, taip pat mies-tuose ir kaimo gyvenvietėse. Specialusis teritorijų planavimas nagrinėja ir reguliuoja ūkio šakos ar infrastruktūros teritorinį plėtojimą, specialios pa-skirties teritorijų ar kraštovaizdžio kompleksų tvar-kymą (žemėtvarką, miškotvarką, rekreacinių bei saugomų teritorijų tvarkymą, komunikacijų išdės-tymą). Nuostatuose teritorijų planavimo dokumentai buvo skirstomi į valstybinės reikšmės (5.1. punk-tas), regioninės reikšmės (5.2. punktas) ir vietinės reikšmės (5.3. punktas) planus. Nors nuostatuose buvo numatyta teorinė galimybė (praktikoje reali-zuota nebuvo) rengti gana daug specialiųjų planų įvairiuose planavimo lygmenyse, tačiau buvo nusta-tytas aiškus bendrųjų planų hierarchinis prioritetas prieš specialiuosius. Nuostatų 9.2. punkte numatyta, kad Statybos ir urbanistikos ministerija pasirinktinai kontroliuoja, ar specialiojo bei savivaldybių ren-giamo teritorinio planavimo dokumentai atitinka bendrojo teritorinio planavimo dokumentų ir Lietu-vos Respublikos teritorijos tvarkymo generalinio plano nuostatas. Nagrinėjant planų hierarchiją, svarbus momentas buvo ir tas, kad valstybinės reikšmės teritorijų planavimo dokumentams buvo priskirti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Pane-vėžio, Neringos, Druskininkų ir Birštono miestų generaliniai planai (Nuostatų 5.1.4. punktas).

Žemės įstatymo pirmojoje redakcijoje nėra straipsnių ar jo dalių, skirtų teritorijų planavimo dokumentams aprašyti. Tekste, atskiruose straips-niuose, minimi žemėtvarkos projektai ir specialios

14 Žin., 1994, Nr.34-620. 15 Žin., 1993, Nr.63-1188. 16 Žin., 1995, Nr.3-37. 17 Žin., 1995, Nr.107-2391. 18 Žin., 1993, Nr.10-251.

paskirties teritorijų planai, tačiau tik fragmentiškai, todėl galima teikti, kad įstatymo nuostatos į teritori-jų planavimo reglamentavimą neįtakojo.

Panaši situacija ir pirmosiose Saugomų teritori-jų bei Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymų redakcijose. Juose taip pat nėra konkrečių straipsnių, skirtų teritorijų planavimo dokumentams aprašyti, o patys dokumentai minimi fragmentiškai (parkų teritorinio planavimo dokumentai, teritorinio planavimo dokumentai).

Išanalizavus buvusią teisinę bazę, galima teigti, kad Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinieji nuostatai, iki priimant Teritorijų planavi-mo įstatymą, buvo svarbiausias teritorijų planavimą reglamentuojantis dokumentas, kurio nuostatos ne-prieštaravo kitiems teritorijų planavimo procesą įtakojusiems įstatymams.

Teritorijų planavimo įstatymo pirmoji redakcija įsigaliojo nuo 1996 m. sausio 1d. Įstatyme specialu-sis planavimas apibrėžiamas kaip – planavimas vie-nos ar keleto veiklos sričių bei žemės naudmenų plėtros ir tvarkymo programoms, sąlygoms ir sprendiniams parengti (TPĮ 2 straipsnio 4) punktas). Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad spe-cialiojo planavimo dokumentai gali būti šie:

1) žemėtvarkos projektai ir schemos; 2) miškotvarkos projektai; 3) vandentvarkos projektai; 4) rezervatų bei draustinių planai; 5) nacionalinių ir regioninių parkų, draustinių

schemos; 6) saugomų kraštovaizdžio objektų, gamtos ir

nekilnojamųjų kultūros paminklų apsaugos projek-tai;

7) gamtinių, socialinių ir kitų išteklių naudo-jimo ir apsaugos, gamtinio karkaso schemos;

8) turizmo ir rekreacijos plėtojimo schemos ir projektai;

9) ryšių, energetikos, susisiekimo ir kitų inf-rastruktūros objektų išdėstymo ir sistemų plėtojimo schemos bei projektai;

10) kurortų, vandenviečių, aplinką teršiančių objektų sanitarinių apsaugos zonų projektai.

Šis sąrašas nėra baigtinis, nes palikta galimybė rengti ir kitus reikalingus specialiojo planavimo dokumentus(12 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šioje TPĮ redakcijoje specialiųjų planų statusas nėra iki galo aiškus, nes atskiruose straipsniuose pateikiamos skirtingos specialiųjų planų galiojimo nuostatos, kurios specialiųjų planų organizatorių buvo skirtingai interpretuojamos. TPĮ 12 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad specialiojo planavimo do-kumentai gali būti bendrųjų ar detaliųjų planų sudė-tinės dalys, taip pat juose gali būti apibrėžtos spe-cialiosios sąlygos bendriesiems ir detaliesiems pla-


nams rengti. Šiuo atveju nėra aišku, ar kalbama apie jau parengtus ir patvirtintus specialiuosius planus, kurių sprendiniai integruojami į bendruosius ar de-taliuosius planus, ar šiuose planuose iš viso nenag-rinėjamos specialiaisiais planais jau reglamentuotos sritys.

Visgi galima teigti, kad hierarchinis prioritetas (viršenybė) buvo numatytas bendriesiems planams. TPĮ 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad specialiojo planavimo dokumentų sprendiniai turi neprieštarauti galiojantiems bendriesiems planams, o to paties straipsnio 3 dalyje teigiama, kad specialiojo plana-vimo dokumentai neatstoja bendrojo plano ar deta-liųjų planų.

Apibendrinant galima teigti, kad įstatymo nuo-statos dėl specialiojo planavimo, nors ir gan neaiš-kios, tačiau duotuoju teritorijų planavimo laikotar-piu Lietuvos sąlygomis buvo priimtinos. Nors įsta-tyme buvo įteisintas bendrųjų planų rengimo priva-lomumas (7 straipsnio 1 dalis), tačiau šis procesas beveik nevyko, todėl dalį plėtros problemų buvo galima išspręsti per trumpesnį laiko tarpą, rengiant specialiuosius planus.

2.2. Aktualios įstatymų įtakojančių ir reglamentuojančių teritorijų planavimą redakcijos Šioje dalyje nagrinėsime aktualias įstatymų re-

dakcijas, specialiojo planavimo nuostatų genezės prasme.

Nauja Žemės įstatymo redakcija19 įsigaliojo nuo 2004 m. vasario 21 d. Įstatyme specialiajam planavimui skirtas VII skyrius Žemėtvarka, taip pat straipsniai kituose skyriuose. Žemėtvarkos doku-

19 Žin., 2004, Nr.28-868.

mentų sistemą (37 straipsnio 1 dalis) galima pa-vaizduoti grafiškai (4 paveikslas).

Iš schemos matome, kad sistemą sudaro 3 tipų žemėtvarkos dokumentai, kurių vienas dar skirsto-mas į 4 potipius. Viso Žemės įstatyme yra numatyta rengti šešis skirtingų tipų teritorijų planavimo do-kumentus. Tai gan didelis skaičius dokumentų vie-nos srities veiklai planuoti, todėl būtina įvertinti numatytų planų rengimo reikmes.

Įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad žemėtvarkos schemos rengiamos pagal kaimo gy-venamųjų vietovių žemės naudmenų tvarkymo ben-drąsias gaires bei prioritetus. Galima teigti, kad tai politiką nustatantis dokumentas, todėl jo nuostatos pilnai gali būti atspindėtos savivaldybės teritorijos bendrajame plane. Tai patvirtina ir įstatymo 38 straipsnyje išvardinti galimi žemėtvarkos schemų sprendiniai (administracinių vienetų ribų ir miestų, kaip gyvenamųjų vietovių, ribų pakeitimai; kaimo gyvenamųjų vietovių ribų nustatymas; teritorijos zonavimas pagal ūkinės veiklos kryptis; gamtinio karkaso lokalizavimas; vietinės reikšmės kelių tink-lo išdėstymas ir papildymas ir kt.).

Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai rengiami įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka. Juose nu-matoma: kraštovaizdžio formavimo priemonės; žemės ūkio veiklai reikalingų ir numatomų statinių bei įrenginių išdėstymas; pagrindinių vidaus kelių, kurių reikia žemės ūkio veiklai, išdėstymas; melio-racijos statinių statyba, rekonstrukcija ir remontas, žemės plotai, kuriuos tikslinga apsodinti mišku,

ūkių žemėvaldų ribos ir kita. Numatomi plano sprendiniai pilnai gali būti numatyti kaimo teritori-jos detaliajame plane. Šiandieninis kaimas - tai ne vien žemės ūkis, kuriame dirba tik apie 50 procentų kaimo gyventojų, bet ir rekreacija, smulkus bei vi-dutinis verslas. Be to, kaimo plėtros žemėtvarkos projekto organizatorius yra savivaldybės administ-

Žemės reformos žemėtvarkos projektai

Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai

Žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektai

Žemės konsolidacijos projektai

Specialiojo planavimo žemėtvarkos dokumentai

Žemėvaldų projektai (planai)

Kaimo plėtros žemėtvarkos

projektai

Žemėtvarkos schemos

4 pav. Žemėtvarkos sistemą sudarančių specialiojo planavimo dokumentų schema.


24

racijos direktorius, planą tvirtina irgi savivaldybės institucija, todėl nėra jokios objektyvios reikmės tai pačiai teritorijai rengti du beveik identiškus teritori-jų planavimo dokumentus.

Žemės reformos žemėtvarkos projektai ren-giami Žemės reformos įstatymo20 nustatytais atve-jais ir tvarka. Kadangi žemės reforma tebevyksta, šių specialiųjų planų nenagrinėsime, darydami prie-laidą, kad jie dar būtini.

Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo pro-jektai rengiami tais atvejais, kai Nekilnojamojo tur-to registre įregistruotus žemės sklypus reikia pada-lyti, atidalyti, sujungti ar atlikti jų amalgamaciją, taip pat formuojant naujus žemės sklypus valstybi-nėje žemėje (37 straipsnio 6 dalis). Kadangi šių planų rengimo atvejų numatyta gana daug, juos vienareikšmiškai vertinti sunku. Atskirais atvejais, jei akivaizdžiai nėra viešo intereso, pertvarkant jau suformuotus žemės sklypus, vietoj teritorijų plana-vimo dokumentų galima rengti žemės sklypų ribų planus (ne teritorijų planavimo dokumentus). Teri-torijų planavimo dokumentų rengimą gali įtakoti ir tai, ar pertvarkomuose sklypuose bus numatoma nauja statyba, ar ne. Galimi atvejai, kai vietoj spe-cialiųjų planų bus privaloma rengti detaliuosius planus (TPĮ 22 straipsnis). Formuojant naujus že-mės sklypus, teritorijų planavimo dokumentai reika-lingi.

Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atve-jai numatyti Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Svarbi šio straipsnio nuostata yra ta, kad veikla, būtina visuomenės poreikiams tenkinti, turi būti numatyta patvirtintuose specialiuose ar detaliuose planuose, parengtuose Teritorijų planavimo įstaty-mo nustatyta tvarka. Jei teritorijų planavimo doku-mentas jau parengtas ir patvirtintas, nėra reikalo šį procesą dubliuoti. Jei reikia išspręsti techninius klausimus, susijusius su žemės paėmimu, tai galima padaryti ir be teritorijų planavimo dokumento. Že-mės paėmimo visuomenės poreikiams projektas prie teritorijų planavimo dokumentų neturi būti priski-riamas.

Žemės konsolidacijos projektų rengimo tikslai, straipsnio autoriaus nuomone, beveik tapatūs žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų tikslams. Šiuo atveju skiriasi tik planuojamos teritorijos dydis ir pertvarkomų sklypų naudotojų skaičius. Raciona-liausia būtų rengti vieno tipo dokumentą, pvz. že-mėvaldų projektą (planą), konkrečiai įvardinant planavimo tikslą (sklypų pertvarkymas, naujų skly-pų formavimas, konsolidacija).

Apibendrinant Žemės įstatyme numatytą že-mėtvarkos dokumentų sistemą, galima teigti, kad

20 Žin., 1991, Nr.24-635.

numatytų rengti specialiųjų planų kiekis yra per didelis. Įvertinant tai, kad yra numatyta dalį reorga-nizuojamų apskričių funkcijų perduoti savivaldy-bėms, būtina optimizuoti ir egzistuojančią žemėt-varkos dokumentų sistemą. Siūloma specialiųjų planų schema pateikiama (5 paveikslas).

5 pav. Siūlomas specialiojo planavimo žemėtvarkos dokumentų sistemos modelis

Nauja Saugomų teritorijų įstatymo redakcija21

įsigaliojo nuo 2001 m. gruodžio 28 d. Saugomų teritorijų planavimui skirtas šio įstatymo 28 straips-nis, kuriame numatyti 6 specialiųjų planų tipai (6 paveikslas).

Siekdami įvertinti dokumentų rengimo reikmes, išnagrinėsime kiekvieną iš įstatyme numatytų spe-cialiųjų planų tipą.

Saugomų teritorijų tinklų schemos rengiamos saugomų teritorijų sistemos arba jos dalių plėtros bendrajai politikai nustatyti (28 straipsnio 2 dalies 1) punktas). Iš apibrėžties matyti, kad tokios sche-mos sprendiniais turėtų būti jau įsteigtos saugomos teritorijos, tai yra pažymima esama būklė. Šiuo at-veju planavimas nevyksta, o pati schema yra ne teritorijų planavimo dokumentas, o elementarus žemėlapis, kuriame pateikta informacija apie sau-gomas teritorijas. Kadangi pats planavimas nevyks-ta, tai nėra jokio pagrindo ir atlikti privalomas pla-navimo procedūras. Šis specialiojo plano tipas ne-gali būti priskirtas teritorijų planavimo dokumen-tams.

Gamtinio karkaso ir (ar) ekologinio tinklo for-mavimo schemos rengiamos kraštovaizdžio ekolo-ginio stabilumo ir biologinės įvairovės išsaugojimo bendrajai teritorinei sistemai nustatyti (28 straipsnio 2 dalies 2) punktas). Kadangi gamtinis karkasas, kaip urbanistinio karkaso atsvara ( vienas iš atrami-nių funkcinių karkasų) ir esminė funkcinė struktūra yra privalomai nagrinėjamas, rengiant visų lygmenų bendruosius planus, papildomai rengti specialiojo planavimo dokumentą nėra būtina.

21 Žin., 2001, Nr.108-3902.

Specialiojo planavimo žemėtvarkos dokumentai

Žemėvaldų projektai (planai)

Žemės reformos žemėtvarkos [projek-

tai


Ekologinės apsaugos zonų tinklų schemos ren-giamos regioninę svarbą turinčių ekologinės apsau-gos (apsaugančių) teritorijų plėtrai reguliuoti (28 straipsnio 2 dalies 3) punktas). Ekologinės apsaugos zonos apibrėžiamos kaip teritorijos, kuriose nusta-tomi veiklos apribojimai, norint apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką, nuo galimo neigiamo poveikio (2 straipsnio 10 dalis). Ekologi-nės apsaugos zonos ir jų ribos nustatomos Vyriau-sybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pareng-tuose specialiuosiuose ir bendruosiuose planuose (18 straipsnio 5 dalis). Skaitant įstatymo tekstą, reikia suprasti, kad pačios ekologinės apsaugos zo-nos nėra savarankiškas planavimo objektas, jos nu-statomos kitos veiklos rūšį reglamentuojančiuose specialiuosiuose planuose ar bendruosiuose planuo-se, kas yra logiška. Tuomet ekologinės apsaugos zonų tinklų schemos bus tik jau nustatytų zonų že-mėlapis (esama būklė), tad šio specialiojo plano tipo prie teritorijų planavimo dokumentų priskirti nėra pagrindo.

Saugomų teritorijų ir jų zonų ribų planai ren-giami, steigiant naujus valstybinius rezervatus, vals-tybinius parkus, draustinius, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijas arba keičiant jų ribas bei nustatant funkcinio prioriteto (konservacinio, rek-reacinio, ekologinės apsaugos ir kt.) zonų ribas (28 straipsnio 2 dalies 4) punktas). Tai vienas iš realiai rengiamų specialiųjų planų tipų, tačiau šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ribos ir zonos gali būti nustatytos, tik įvertinus saugomų teritorijų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendinius, tai yra kitą tai pačiai teritorijai rengiamą specialųjį planą. Akivaizdu, kad, rengti saugomai teritorijai du

planus, kurių sprendiniai vienas kitą tiesiogiai įtako-ja, nėra racionalu. Be to, šie planai turi būti rengia-mi vienu metu, kas reiškia procedūrų, laiko ir lėšų sąnaudų dubliavimą. Šių planų rengimo siūloma atsisakyti, saugomų teritorijų ribas ir zonas nusta-tant saugomų teritorijų tvarkymo planuose.

Saugomų teritorijų tvarkymo planai (planavimo schemos) rengiami saugomų teritorijų naudojimą ir apsaugą reguliuojančioms kraštovaizdžio tvarkymo zonoms bei jų reglamentams, gamtos ir kultūros paveldo teritorijų kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarkymo kryptims bei priemonėms, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės inf-rastruktūros kūrimo bei kitoms tvarkymo priemo-nėms nustatyti (28 straipsnio 2 dalies 5) punktas). Šie specialieji planai yra parengti beveik visiems valstybiniams parkams, tad planavimo praktika yra pakankama, kad būtų galima įvertinti ne tik plano reikalingumą, kuris abejonių nekelia, bet ir doku-mentų sprendinius. Straipsnio autoriaus nuomone, šio tipo specialiųjų planų sprendiniai nėra suderinti su Saugomų teritorijų įstatyme nustatytais saugomų teritorijų steigimo tikslais (3 straipsnis), tai yra, reglamentuojamos veiklos sričių yra daugiau, nei būtina specialiojo planavimo dokumentams (žiūrėti straipsnyje pateiktus specialiojo planavimo apibrė-žimus). Kadangi saugoma teritorija yra savivaldy-bės teritorijos, kuriai rengiamas bendrasis planas, dalis, dažni interesų konfliktai, nustatant teritorijos plėtros politiką. Šiuo atveju specialieji planai, tvirti-nami Vyriausybės, tampa hierarchine prasme vir-šesni už bendruosius, kuriuos tvirtina savivaldybės tarybos. Tokia praktika nėra teisinga. Negali būti

Saugomų teritorijų specialiųjų planų tipai

Saugomų teritorijų ir jų zonų ribų

planai

Ekologinės apsaugos zonų tinklų schemos

Saugomų teritorijų gamtotvarkos ir(ar)

paveldotvarkos projektai

Gamtinio karkaso ir (ar) ekologinio tinklo formavimo

schemos

Saugomų teritorijų

tinklų schemos

Saugomų teritorijų tvarkymo

planai(planavimo schemos)

6 pav. Saugomų teritorijų įstatyme numatyti saugomų teritorijų specialiųjų planų tipai


26

konkurencijos tarp skirtingų rūšių teritorijų plana-vimo dokumentų.

Saugomų teritorijų gamtotvarkos ir (ar) pavel-dotvarkos projektai rengiami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai saugomose teritorijose ar jų dalyse nustatyti (28 straipsnio 2 dalies 6) punktas). Kadangi teritorijų planavimo dokumentų sprendi-niai yra įgyvendinami ne tiesiogiai, o per kitos veik-los projektus (statybos, tiesybos, apželdinimo ir kt.), tikėtina, kad šis specialiojo plano tipas (šio specia-liojo plano rengimo praktikos nėra) nėra teritorijų planavimo dokumentas. Apibendrinant Saugomų teritorijų įstatyme numaty-tų rengti specialiųjų planų tipų analizę, galima tei-gti, kad esama sistema nėra racionali ir gali būti optimizuota. Įstatyme numatyti rengi 3 iš 6 saugo-

mų teritorijų specialiųjų planų tipai iš esmės neturi teritorijų planavimo dokumentams būdingų požy-mių (juose fiksuojama arba esama padėtis, arba numatoma konkreti veikla teritorijų planavimo do-kumentų sprendiniams įgyvendinti). Siūloma rengti tik vieną specialiojo planavimo dokumentą, pilnai galinti išspręsti numatytus planavimo tikslus (7 pa-veikslas).

Nauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsau-gos įstatymo redakcija22 įsigaliojo nuo 2005 m. ba-landžio 19 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo ap-saugos ir teritorijų planavimui skirtas įstatymo 22 straipsnis Šio straipsnio 3 dalyje išskirti šie nekilno-jamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų tipai (8 paveikslas).

22 Žin., 2004, Nr.153-5571.

Saugomų teritorijų ir jų zonų ribų planai

Saugomų teritorijų tvarkymo planai(planavimo schemos)

Saugomų teritorijų ri-bų, zonų ir tvarkymo

planai

7 pav. Apjungus du specialiųjų planų tipus siūlomas rengti Saugomų teritorijų ribų, zonų ir tvarkymo planas

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų tipai

Saugomų vietovių ir apsaugos zonų tvar-

kymo planai (planavimo schemos)

Kultūros pa-veldo teritori-jų ir apsaugos zonų ribų pla-

nai

Saugomų objektų ir vietovių

žemėvaldų planai

Saugomų objek-tų paveldotvar-

kos planai

Kultūros paveldo

tinklų sch-emos

8 pav. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų tipai


Analogiškai, kaip ir saugomų teritorijų atveju, išnagrinėsime kiekvieną iš nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų tipų.

Kultūros paveldo tinklų schemos rengiamos kultūros paveldo objektų, jų teritorijų, apsaugos zonų, vietovių, jų apsaugos zonų sistemos arba jos dalių plėtros bendrajai politikai nustatyti (22 straipsnio 3 dalies 1) punktas). Iš apibrėžties matyti, kad tokios schemos sprendiniais turėtų būti (doku-mento rengimo praktikos nėra) kultūros paveldo objektai, jau įregistruoti kaip nekilnojamosios kultū-ros vertybės, su nustatytomis jų teritorijomis ir ap-saugos zonomis, tai yra pažymima esama būklė, o pats planavimas nevyksta. Šios schemos yra tik informacija (žemėlapis). Tam, kad tokį žemėlapį sudaryti, nėra reikalingos privalomosios planavimo procedūros, todėl šių schemų priskirti teritorijų pla-navimo dokumentams nėra pagrindo.

Kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ri-bų planai rengiami skelbiamų saugomais kultūros paveldo objektų ir steigiamų saugomomis vietovių teritorijų, apsaugos zonų riboms nustatyti (22 straipsnio 3 dalies 2) punktas). Tam, kad nustatyti kultūros paveldo teritorijų apsaugos zonas, būtina žinoti objekto paveldosaugos reikalavimus, tai yra turi būti parengti saugomų objektų paveldotvarkos projektai. Šie projektai rengiami paveldosaugos reikalavimams ir konkrečių tvarkymo priemonių sistemai kultūros paveldo objektuose, jų dalyse ir apsaugos zonose nustatyti ar pakeisti (22 straipsnio 3 dalies 5) punktas). Taip pat galimas atvejis, kai apsaugos zonų ribas bus galima nustatyti, tik paren-gus saugomų vietovių ir apsaugos zonų tvarkymo planus (22 straipsnio 3 dalies 3) punktas). Šie planai rengiami saugomų vietovių, jų apsaugos zonų pa-veldosaugos reikalavimams nustatyti ar pakeisti. Tačiau saugomos vietovės (2 straipsnio 30 dalis) yra steigiamos Saugomų teritorijų įstatymo nustaty-ta tvarka, o tai reiškia, kad ir planuojamos jos turi būti Saugomų teritorijų planavimo įstatymo nustaty-ta tvarka.

Saugomų objektų ir vietovių žemėvaldų planai rengiami žemės sklypams formuoti, istorinėms po-sesijoms įteisinti, pertvarkyti, paimti, konsoliduoti, taip pat naudojimo sąlygoms (tikslinei paskirčiai, apribojimams, servitutams ir pan.) nustatyti (22 straipsnio 3 dalies 4) punktas). Šių planų rengimo tikslas ir apibrėžtis analogiška Žemės įstatyme (2 straipsnio 29 dalis) numatytiems žemėvaldų projek-tams (planams). Jei šio tipo planai rengiami saugo-mai vietovei, tai jie turi būti rengiami, vadovaujan-tis Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis.

Apibendrinant Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme numatytų rengti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų tipų

nagrinėjimą, galima teigti, kad numatyti specialiųjų planų tipai ir planavimo tikslai tikrai nėra optima-liausias variantas norimam tikslui pasiekti. Įstatymo nuostatose daug painiavos, numatytas rengti planų kiekis milžiniškas (kultūros vertybių registre yra įregistruota arti 12000 objektų), todėl šių planų ren-gimas praktiškai nevyksta. Daugeliu atveju šių pla-nų neverta rengti ir todėl, kad paveldosaugos reika-lavimus galima numatyti, rengiant bendruosius ir detaliuosius teritorijų planavimo dokumentus ar saugomų teritorijų specialiuosius pla-nus(urbanistiniai / architektūriniai draustiniai). Ne-kilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų rengimo siūloma atsisakyti (9 paveikslas).

9 pav. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos

specialiųjų planų integravimo į kitus teritorijų planavimo dokumentus schema

2.3. Skyriaus apibendrinimas Atlikus Žemės įstatymo, Saugomų teritorijų

įstatymo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsau-gos įstatymo nuostatų dėl specialiojo planavimo dokumentų rengimo analizę, galima konstatuoti, kad numatytų rengti specialiųjų planų kiekis yra nepagrįstai didelis, jų rengimo tikslai nėra iki galo aiškūs, o kai kurie iš numatytų rengti specialiųjų planų net neturi teritorijų planavimo dokumentams būdingų pažymių (sprendinių). Susidaro įspūdis, kad numatytų rengti planų skaičiumi buvo bandoma suteikti svarumo planuojamai sričiai, nekreipiant dėmesio į tai, kad teritorijų planavimas yra ne ūkio sektorius, bet efektyvus valstybės valdymo instru-mentas. Juo kryptingai ir kompleksiškai organizuo-jama visų rūšių veikla planuojamoje teritorijoje. Planavimas negali vykti dėl planavimo, planų ren-gimo reikmė turi būti akivaizdi, o jų kiekis planuo-jamai teritorijai minimalus.

Bendrasis planas (visi lygmenys)

Saugomų teritorijų specialusis planas

Detalusis planas Paveldosauginiai reikalavimai


28

Aktuali Teritorijų planavimo įstatymo redakci-ja23 įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. Deja, šioje redakcijoje, atsižvelgiant į anksčiau priimtų Žemės ir Saugomų teritorijų įstatymų nuostatas, specialiųjų planų rengimo reikmė ir jų hierarchinis statusas yra nepagrįstai sureikšminti. Daugeliu atvejų specialieji planai tapo svarbesni už bendruosius planus tik to-dėl, kad juos tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota ins-titucija, tuo tarpu kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių (miestų ir miestelių) bendruosius planus tvirti-na savivaldybės taryba. Straipsnio autoriaus nuo-mone, specialieji planai gali būti rengiami tik išskir-tiniais atvejais, kai planuojamos veiklos neįmanoma reglamentuoti, rengiant bendruosius ar detaliuosius planus, arba tais atvejais, kai valstybei būtina greitai ir efektyviai įgyvendinti jos strateginės svarbos tiks-lus.

Apibendrinat atliktą tyrimą, galima teigti, kad teritorijų planavimo sistema palaipsniui prarado kompleksinio ir integruoto planavimo požymius, įsigali žinybinio, sektorinio planavimo tendencijos, planavimas tapo proceso, o ne reikmės įrankiu.

IŠVADOS ir PASIŪLYMAI 1. Planuojant teritorijas, būtina taikyti integ-

ruoto teritorijų planavimo modelį, kai teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentas nustatomas, rengiant minimalų skaičių būtinų teritorijų planavi-mo dokumentų.

2. Ministerijos, įgyvendindamos sektorines politikas, turi daug aiškiau suprasti teritorijų plana-vimo strategiją, veiksmai turi būti koordinuoti, kad papildytų vieni kitus, o ne prieštarautų vieni ki-tiems.

3. Būtina peržiūrėti teritorijų planavimą reg-lamentuojančių ir įtakojančių įstatymų nuostatas, optimizuoti visą teritorijų planavimo sistemą ir at-skirų teritorijų planavimo dokumentų rūšių rengimo procesą.

4. Rengti tik tuos specialiuosius planus, kurių sprendinių negalima numatyti bendruosiuose ar detaliuosiuose planuose, arba tais atvejais, kai vals-tybei būtina greitai ir efektyviai įgyvendinti jos stra-teginės svarbos tikslus.

5. Planų hierarchijos prasme suteikti prioritetą bendriesiems planams, o ne specialiesiems, nepri-klausomai nuo juos tvirtinančios institucijos statuso.

6. Kompleksiškai peržiūrėti Teritorijų plana-vimo, Žemės, Saugomų teritorijų ir Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymų nuostatas, reglamentuo-

23 Žin., 2004, Nr.21-617.

jančias specialiųjų planų rengimą, teikti pasiūlymus dėl šių įstatymų keitimo.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstaty-mas(Žin., 1995, Nr.107-2391; 2004, Nr.21-617).

2. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (Žin., 1994, Nr.34-620; 2004, Nr.28-868).

3. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr.63-1188; 2001, Nr.108-3902).

4. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros pavel-do apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr.3-37; 2004, Nr.153-5571).

5. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas (Žin., 1996, Nr.126-2938).

6. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (Žin., 2008, Nr.113-4290).

7. Lietuvos Respublikos teritorijų administracinių vie-netų ir jų ribų įstatymas (Žin., 1994, Nr.60-1183).

8. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas (Žin., 1991, Nr.24-635).

9. Apskrities teritorijos bendrojo (generalinio) plano rengimo taisyklės) (Žin., 2004, Nr.83-3029).

10. Savivaldybės teritorijos bendrųjų planų rengimo taisyklės (Žin., 2006, Nr.145-5559).

11. Miestų ir miestelių bendrųjų planų rengimo taisyklės (Žin., 2006, Nr.145-5559).

12. Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinieji nuostatai (Žin., 1993, Nr.10-251).

13. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas (Žin., 2002, Nr.110-4852).

14. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilnius, 2004, p. 8.

15. Prieiga per internetą: <http://www.am.lt/VI/index.php#a/7633, 2009 m. gegužės 6 d. 21 val.

16. Prieiga per internetą: <http://www.am.lt/VI/index.php#a/7557, 2009 m. gegužės 6 d. 21 val.

STRATEGY AND PRACTICE OF COMPREHENSIVE AND SPECIAL

TERRITORY PLANNING

Gintautas Tiškus

Summary Territory planning is one of the most effective

state administration tool, with allows to organize purposely all types of activities in planned territory. The article deals with general planning system pro-vided in Territory planning law. By selection of parameters characterizing comprehensive plans


(size of the planned territory, the level of details and the purpose of plan) the attempt was made to set the place for comprehensive plans in arrangement, usage and protection policy of municipal and state territories along with requirements for plan prepa-ration, considering planning practice. The alterna-tive comprehensive planning system model is pro-posed, which waves the preparation of comprehen-sive plans for counties and tows.

In regards to the problem of the special plan-ning, it is noted that the numbers of such plans to be prepared is unjustifiably high. Because of this, complex and integrated planning model is losing its features and tendencies of departmental and secto-ring planning are taking over and planning beco-mes the tool of process instead of tool of usage. While analyzing the goals of special plans to be

prepared in accordance with the land, Protected areas and Immovable culture heritage protection laws, essential mistakes of non-compliance with planning theory are revealed when documents not containing fundamental territory planning features (solutions) are named as such. Proposal is made to decrease the number of special plans to the mini-mum with priority given to the comprehensive and detail plans. Suggestion is made to prepare special plans just in case, when planned area cannot be regulated by the solutions provided in comprehensi-ve or detail plans or in case, when state requires fast and effective implementation of its strategic task.

Keywords. Territorial planning, comprehensive

planning, special planning.


30

SAUGOMŲ TERITORIJŲ VALDYMO EFEKTYVUMO VERTINIMAS IR JO TAIKYMO LIETUVOJE PRAKTIKOS APŽVALGA

Pranas Mierauskas Mykolo Romerio universiteto Aplinkos politikos katedra Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius E - paštas: [email protected]

Santrauka. Saugomų teritorijų skaičius ir jų užimamas plotas kasmet didėja, todėl jų valdymas ir efek-

tyvumo vertinimas tampa vis aktualesne problema. Saugomų teritorijų valdymo efektyvumo vertinimas yra vykdomas daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Straipsnyje yra aptariama Tarptautinės gamtos ap-saugos sąjungos (IUCN – WCPA) vertinimo sistema, jų taikymo ypatybės, taip pat kai kurios nacionalinės vertinimo metodikos. Darbe yra analizuojamas atliktas Lietuvos saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimas ir aptariamas jo išvadų ir rekomendacijų įgyvendinimo progresas.

Reikšminiai žodžiai: saugomos teritorijos, valdymo efektyvumo vertinimas, gamtotvarka, biologinė

įvairovė. ĮVADAS Saugomų teritorijų kiekis ir užimamas plotas

pasaulyje kasmet didėja. Pasaulio gamtosaugos mo-nitoringo centro duomenimis per pastaruosius pen-kiasdešimt metų saugomų teritorijų kiekis ir plotas išaugo daugiau nei šimtą kartų (WCMC, 1996). Dėl to didėjant saugomų teritorijų plotams iškyla dau-giau problemų dėl jų tvarkymo. Pirmieji mėginimai pradėti rengti planus ir tikslingai tvarkyti JAV na-cionalinius parkus siekia apie 1930 metus (Wright, 1996). Kiek vėliau saugomos teritorijos pradėtos tvarkyti Europoje. Augant žmonių ūkinėms veik-loms didėjo neigiamas poveikis saugomoms teritori-joms, todėl imtasi jas tvarkyti, parengiant įvairius tvarkymo planus. Saugomos teritorijos būdavo stei-giamos ir tvarkomos įvairiose šalyse skirtingai, tad buvo imtasi suskirstyti saugomas teritorijas pagal apsaugos režimą į atskiras kategorijas. Pasaulyje saugomų kategorijų sistema formavosi ne vienerius metus. Pirmieji bandymai suskirstyti pasaulio sau-gomas teritorijas į kategorijas ir sukurti sistemą buvo padaryti 1933 m. Faunos ir floros apsaugos tarptautinės konferencijos metu Londone, o vėliau (1962, 1972) sistema buvo tobulinta Pasaulio parkų konferencijose (Philips, 2007). Šios, kaip ir 1978 m.

Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) bei Pasaulio gamtosaugos monitoringo centro pasiūly-tos saugomų teritorijų kategorijos nebuvo visuotinai pripažintos. Viena iš priežasčių buvo ta, kad nepa-vyko suvienodinti tvarkymo uždavinius, kad būtų galima pasiekti vienodus tvarkymo rezultatus ir keistis patirtimi. Tik 1994 m. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga generalinėje asamblėjoje patvirti-no šešias saugomų teritorijų tvarkymo kategorijas, jų pavadinimus pagal tvarkymo principus, taip pat steigimo tikslus (IUCN, 1994). Nuo šiol saugomos teritorijos pradėtos visuotinai tvarkyti pagal jų iškel-tus įsteigimo tikslus. Būtina pažymėti, kad tvarky-mo reikalavimai nebuvo primesti standartai, kurių privaloma buvo laikytis. Bendri steigimo uždaviniai ir tvarkymo principai palengvino patirties apsikei-timą tarp įvairių pasaulio šalių bei prisidėjo prie biologinės įvairovės išsaugojimo tikslų įgyvendini-mo (SCBD, 2004).

Planingas ir adaptyvusis saugomų teritorijų tvarkymas buvo pradėtas taikyti ir anksčiau, tačiau susisteminus tvarkymo uždavinius pagal saugomų teritorijų kategorijas atsirado galimybė palyginti gautus rezultatus ir pasiekimus. Daugelyje šalių buvo rengiami įvairūs tvarkymo, ypač gamtotvarkos planai. Juose buvo numatoma planų tvarkymo veik-


lų įgyvendinimo peržiūra. Remiantis daugelio planų peržiūromis nustatyta, kad planų įgyvendinimas dažnai nėra efektyvus, išteklių sunaudojimas yra didelis, o pasiekti rezultatai yra neadekvatūs. Dėl to įvairios organizacijos pradėjo taikyti ne tvarkymo veiklų peržiūras, o sistemingą saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimą, taip pat gamtosau-ginį auditą. Vieni iš pirmųjų saugomų teritorijų tvarkymo vertinimai buvo pradėti apie 1980 m. (Thorsell, 1982). Australijoje Laukinės gamtos tar-nyba ir Kvinslando nacionalinis parkas 1990 m. atliko Fazerų salų Pasaulio gamtos paveldo vietovės tvarkymo efektyvumo vertinimą (Hockings, 1998). Nuo 1990 m. Tarptautinė gamtosauginė organizaci-ja (The Nature Conservancy) ir JAV Tarptautinė vystymo agentūra (USAID) pradėjo Lotynų Ameri-kos šalių saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimą (TNC, 2004). Tuo tarpu Europoje saugo-mų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimą viena iš pirmiausių pradėjo taikyti Europos saugomų teri-torijų asociacija „Eurosite“ (Eurosite, 1996). Atski-rose šalyse vykdomi vertinimo darbai skatino sukur-ti tarptautinę vertinimo sistemą. 1992 m. Tarptauti-nės gamtos apsaugos sąjungos organizuojamame IV Pasaulio parkų kongrese buvo priimtas sprendimas parengti saugomų teritorijų tvarkymo (valdymo) efektyvumo vertinimo sistemą. Šios sąjungos Sau-gomų teritorijų programos (IUCN – WCPA) eksper-tai parengė saugomų teritorijų tvarkymo efektyvu-mo vertinimo sistemą ir metmenis, kurio pagrindu buvo rengiamos tarptautinės ir nacionalinės metodi-kos (Hockings, Stolton, Dudley, 2000). Tokiu būdu saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimo metodikos buvo sukurtos daugelių organizacijų ir taikomos įvairiose šalyse. Vis tik vienose šalyse buvo laikomasi IUCN – WCPA vertinimo sistemos, kitos sukūrė nacionalines metodikas. Lietuvoje sau-gomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimas buvo paremtas IUCN – WCPA sistema ir atliktas 2004 – 2005 metais (Ahokumpu ir k.t., 2006).

Saugomų teritorijų valdymo ir tvarkymo sąvo-kos skiriasi. Valdymas apima tiek politinius, teisi-nius valdymo aspektus, saugomų teritorijų steigimą, projektavimą, administravimą, tiek įvairiapusį teri-torijų tvarkymą, priežiūrą ir kontrolę. Tuo tarpu saugomų teritorijų tvarkymas yra siauresnė sąvoka, apimanti įvairius teritorijų tvarkymo aspektus (iš-teklių naudojimą, teritorijos plėtrą, žemėnaudą, gamtotvarkos, rekreacines ir kitas veiklas) bei kitas susijusias veiklas, planavimą, mokslinius tyrimus, stebėseną bei kontrolę (Lockwood, 2010; Borrini – Feyerabend et al, 2006). Vienais atvejais vertinimas apima visus valdymo aspektus, kitais daugiau tvar-kymo. Lietuvių kalboje valdymo ir tvarkymo termi-nai dažnai sutapatinami ir naudojami kaip sinoni-

mai, todėl kiekvienu atveju reikalinga patikslinti, kokios veiklos yra nagrinėjamos. Šiame darbe yra nagrinėjami abu aspektai.

Pagrindinis šios darbo tikslas – išanalizuoti saugomų teritorijų valdymo efektyvumo vertinimo sistemas užsienio šalyse ir išnagrinėti jo taikymo praktiką Lietuvoje. Tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai: 1) apibendrinti saugomų teritorijų val-dymo efektyvumo praktiką, taikomą užsienio šaly-se; 2) remiantis teisės aktais įvertinti saugomų teri-torijų tvarkymo efektyvumo vertinimo taikymo ga-limybes Lietuvoje; 3) apžvelgti saugomų teritorijų valdymo efektyvumo vertinimo patirtį Lietuvoje; 4) išanalizuoti saugomų teritorijų tvarkymo po atlikto vertinimo progresą 2006–2009 m. laikotarpyje.

Straipsnyje taikyti sisteminės analizės, loginis, lyginamasis, teisės dokumentų analizės ir kiti meto-dai. Nagrinėtos saugomų teritorijų administracijų metinės veiklų ataskaitos, apžvelgta saugomų terito-rijų valdymo praktika. Išvados pagristos medžiagos analizės rezultatais.

1. SAUGOMŲ TERITORIJŲ TVARKYMO EFEKTYVUMO VERTINIMO SAMPRATA IR JO TAIKYMAS Tvarkymo problemas pastebėdavo tarptautinės

organizacijos, ypač nevyriausybinės, atskiri moksli-ninkai ir gamtosaugininkai, taip pat įvairios saugo-mų teritorijų organizacijoms finansinę pagalbą tei-kiančios organizacijos. Pastarosioms būdavo aktua-lu, ar jų suteikta pagalba prisideda prie saugomų teritorijų efektyvaus tvarkymo ir tuo pačiu biologi-nės įvairovės išsaugojimo, ar lėšų panaudojimas yra adekvatus tvarkymo rezultatams, ar procesai yra skaidrūs. Taip pat buvo svarbu nustatyti, ar gauti rezultatai yra įvertinami, ar į tai atsižvelgiama ir koreguojami ne tik tvarkymo veiksmai, bet ir pla-nai, t.y. ar tvarkymas yra adaptyvus (Hockings, et al, 2000; Meffe, Caroll, 1994; Sutherland, 2000). Be to, dažnai saugomų teritorijų administracijos siek-davo sužinoti, ar jų tvarkymo veikla yra efektyvi, jei ne – kas būtina koreguoti. Tokiu būdu pradėta ver-tinti saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumą. Jo pirminis tikslas buvo pagerinti saugomų vertybių išsaugojimą tinkamai tvarkant saugomas teritorijas. Tai yra ne tik parodyti tvarkymo spragas, bet ir tei-giamą patirtį, ko pasėkoje galima dalintis patirtimi iš įvairių saugomų teritorijų, esančių skirtingose pasaulio šalyse.

Saugomų teritorijų valdymo efektyvumo verti-nimas - tai procesas, kurio metu yra įvertinama, kaip saugoma teritorija yra tvarkoma atsižvelgiant į jos steigimo tikslus ir uždavinius, į parengtą tvar-kymo planą, kaip yra naudojami tvarkymui skirti


32

ištekliai, koks yra poveikis saugomiems objektams. Tvarkymo planai taip pat gali būti vertinami, kaip jie yra tinkamai parengti atsižvelgiant į steigimo tikslus. Efektyvumui įvertinti yra pasirenkami verti-nimo kriterijai bei juos atitinkantys indikatoriai (Hockings et al, 2000).

Saugomų teritorijų valdymo efektyvumo verti-nimo objektas yra ir jis apima:

• Saugomų teritorijų valdymo ir atskirų sau-gomų teritorijų suprojektavimą: vertinamas terito-rijų pakankamumas šalies ar regiono mastu, t.y. ar jų pakanka įgyvendinti iškeltus tarptautinius, šalies, regiono tikslus biologinei įvairovei bei kitoms ver-tybėms išsaugoti, atskirų teritorijų struktūra (dydžiai ir formos, vidinė fragmentacija, funkcinė struktūra), atskirų teritorijų išsidėstymas vienų kitų atžvilgiu, apsauginių zonų buvimas, teritorijų vientisumas /esami ir galimi ekologiniai koridoriai). Netinkamas teritorijų suprojektavimas turi dideles pasekmes tolimesniam teritorijų tvarkymui ir vertybių išsau-gojimui, todėl yra svarbu tai įvertinti ir tinkamai koreguoti;

• Saugomų teritorijų tikslų ir uždavinių iš-kėlimą, veiklų suplanavimą bei jų įgyvendinimą: vertinama, kaip planuose yra iškelti tikslai ir užda-viniai, kaip jie ir atitinkami veiksmai yra įgyvendi-nami, koks yra jų atlikimo poveikis buveinėms ir rūšims, ar yra pasiekta, kad jų būklė gerėtų, rūšių gausumas stabilizuotųsi ar didėtų, ar yra pasiekti numatyti rezultatai ir pan. Taip pat yra vertinamas lankytojų valdymas, saugomų teritorijų poveikis vietiniams gyventojams;

• Tvarkymo atlikimo tinkamumą: vertinama, ar tvarkymo veiksmai yra atliekami tinkamai, ar tvarkant yra atsižvelgiama į besikeičiančias aplin-kybes/sąlygas, t.y. yra adaptyvus; taip pat yra verti-nama, koks yra indėlis į veiksmų įgyvendinimą (pvz.: ar vyksta darbuotojų mokymai, organizacinių pajėgumų stiprinimas), socialinis kontekstas (pvz.: ar tvarkant yra bendradarbiaujama su suinteresuo-taisiais asmenimis). Visumoje - vertinama tvarkymo proceso sėkmė.

Saugomų teritorijų vertinimas gali būti atlie-kamas keliuose lygmenyse ir detalume. Vertinimas gali būti skubus, tai yra daroma trūkstant laiko ir išteklių. Jis gali būti atliekamas tiek visai sistemai, tiek individualioms teritorijoms. Šis vertinimas nėra detalus, bet galima gauti pakankamai objektyvius rezultatus apie tvarkymo efektyvumą. Detalus verti-nimas dažniausiai apima atskirų vietovių tvarkymo veiklų veiksmingumą, poveikį atskiriems saugo-miems objektams, t.y. nukreiptas konkretiems gau-tiems rezultatams įvertinti. Šis vertinimas yra pa-remtas detalia vietovių stebėsena (monitoringu), užima daug laiko ir išteklių, tad rezultatai yra objek-

tyvesni nei skubaus vertinimo. Be skubaus ir deta-laus yra taikomi įvairaus lygmens tarpiniai vertini-mai. Vertinime gali skirtis ne tik detalumas, lyg-muo, bet ir uždaviniai, ir apimtis, procesas, vertinto-jai ir jų pajėgumai, užsakovai, vertinimo pasikarto-jimo dažnumas ir pan. Tai priklauso ne tik nuo laiko ir išteklių, bet ir įvairių aplinkybių (politinių, admi-nistracinių ir t.t.).

Saugomų teritorijų valdymo (tvarkymo) efek-tyvumo vertinimas skiriasi nuo gamtosauginio audi-to, bet išlaiko būdingus tiek jam, tiek vertinimui bendrąja prasme, bruožus. Visuotina prasme verti-nimas yra sistematiškas ir objektyvus pasiekimų tyrimas, analizavimas ir įrodymų ieškojimas pagal išlanksto pasirinktus kriterijus, standartus, paramet-rus, esamas teisines normas ar veiklos bei proceso tikslus ir uždavinius (Mierauskas, 2009). Vertinimo tikslas yra pagerinti ar patobulinti vertinimo objekto (strateginio dokumento, proceso, veiklos ir pan.) turinį ir įgyvendinimo pažangą. Vertinimo išvados yra savotiškas vadovas tolesnei veiklai ar procesams plėtoti, ypač tai praverčia sprendimus priimantiems asmenims. Vertinimas skiriasi nuo kasmetinės veik-los peržiūros, veiklos stebėsenos (monitoringo), inspektavimo. Visų vertinimo formoms yra būdingi svarbiausi šie etapai: pasirengimas vertinti, vertinto-jų grupės sudarymas, vertinimo procesas, ataskaitos rengimas, vertinimo rezultatų ir rekomendacijų pri-statymas. Gamtosauginis auditas - tai formalizuotas procesas, kurio metu vertinama, ar gamtosaugos programose, gamtotvarkos ar kituose tvarkymo pla-nuose tinkamai nustatyti tikslai, uždaviniai, parinkta veiklų strategija, suplanuoti veiksmai, apsaugos priemonės, jų įgyvendinimo efektyvumas, poveikis aplinkai. Auditoriui būtinas nustatyta tvarka išduo-tas auditoriaus sertifikatas. Taigi, tvarkymo efekty-vumo vertinimas yra supaprastinta, mažiau formali-zuota gamtosauginio audito forma. Jų abiejų tikslai ir vertinimo procesas yra panašūs, išskyrus tai, kad auditą gali atlikti nustatyta tvarka išduotus sertifika-tus turintys asmenys ar organizacijos. Dėl to gamto-sauginis auditas yra taikomas kur kas rečiau nei tvarkymo efektyvumo vertinimas. Paprastai gamto-sauginius auditus atlieka valstybinės institucijos, galinčios ir pajėgios tai atlikti. Australijoje naciona-linių parkų auditus atlieka valstybinė Audito tarny-ba pagal Nacionalinių parkų ir laukinės gamtos tar-nybos parengtą vertinimo sistemą (Hockings et al., 2009). Tuo tarpu Lietuvoje valstybinių parkų val-dymo ir apsaugos bei Natura 2000 steigimo pro-blemoms vertinti auditą atliko LR Valstybės kontro-lė (LR Valstybės kontrolė, 2006, 2005), bet nesant parengtam vertinti formatui (vertinimo sistemai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 709 “Dėl saugomų teritorijų planavimo dokumentų


rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo patvirtinimo” gamtosauginis auditas yra apibrėžiamas kaip proce-sas, per kurį vertinama, ar gamtotvarkos plane tin-kamai nustatyti tikslai, uždaviniai, tvarkymo ir ap-saugos priemonės, ar tvarkymo ir apsaugos priemo-nės tinkamai įgyvendinamos, ar gamtotvarkos plano vykdytojas tinkamai naudoja tvarkymo ir apsaugos priemonėms įgyvendinti skirtas lėšas ir kitus ištek-lius (Žin. 2004). V.Motiekaitytė ir A.Juknevičiūtė siūlo taikyti gamtosauginį auditą tikslu minimizuoti neatitikimus tarp numatytų priemonių ir atliktų dar-bų ir tai pagerintų atliekamų darbų kokybę, efekty-viau panaudotų išteklius, įvestų daugiau skaidrumo (Motiekaitytė, Juknevičiūtė, 2010), tačiau autorės savo darbe nepasiūlo vertinimo sistemos.

Visumoje saugomų teritorijų valdymo (tvarky-mo) efektyvumo vertinimo pagrindinis tikslas ir uždaviniai yra pagerinti tvarkymą taip, kad būtų greičiau, efektyviai, veiksmingiau ir mažesniais ištekliais pasiekti iškelti saugomoms teritorijoms steigimo tikslai, sumažintos grėsmės, pagerinta sau-gomų objektų būklė ir sukuriama tinkama apsaugos būklė, pagerinamas atskirų teritorijų valdymas, su-kuriamos prielaidos gerinti gamtotvarkos politika šalies ar regiono mastu (Hockings et al, 2006). Už-daviniai yra pasiekiami, kai yra:

• Analizuojamos priežastys, sukeliančios tvarkymo problemas;

• Peržiūrimi nustatyti tvarkymo prioritetai; • Atliekamas veiklos ir poveikio tvarko-

miems objektams monitoringas; • Įvertinami ir aptariami tvarkymo ir valdy-

mo rezultatai; • Vykdomas bendradarbiavimas tarp saugo-

mų teritorijų administracijų ir suinteresuotųjų as-menų.

Saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo ver-tinimą galima traktuoti ne tik tai, kad jis parodo tvarkymo silpnybes, bet ir privalumus. Pradiniai jo siekiai buvo padėti saugomų teritorijų administraci-joms efektyviau jas tvarkyti, tačiau vėliau jie apėmė daugiau klausimų. Vertinimas suteikia naudą ir pri-valumus ne tik pačioms saugomų teritorijų admi-nistracijoms ar atsakingoms valstybinėms instituci-joms, bet ir pagerina įvaizdį tarp suinteresuotųjų asmenų ir visuomenėje. Pagrindiniai jo privalumai būtų šie:

• Adaptyvaus tvarkymo proceso užtikrinimas; • Efektyvesnis išteklių paskirstymas ir panau-

dojimas; • Patirties apsikeitimo tarp atskirų saugomų

teritorijų pagerinimas; • Atsiskaitomybės pagerinimas; • Valdymo skaidrumo padidinimas;

• Bendradarbiavimo tarp suinteresuotųjų as-menų ir visuomenės pagerinimas;

• Saugomų teritorijų administracijų darbuoto-jų, tvarkančių teritorijas, paskatinimas ir palaiky-mas.

Vis tik vienas iš svarbiausių aspektų yra adap-tyvaus tvarkymo užtikrinimas. Adaptyvus tvarky-mas yra suprantamas kaip kartojamas (cikliškas) planavimo ir įgyvendinimo peržiūros ar net reviza-vimo procesas, siekiant operatyviai pakeisti tam tikrus gamtotvarkos veiksmus, nustačius, kad jie yra nepalankūs gamtos objektų išsaugojimui, t. y. ne visada suplanuoti norimi veiksmai yra palankūs buveinių ar rūšių išsaugojimui (CMP, 2007; CMS, 2008; Sutherland, 2000; Meffe, Caroll, 1994). Jis yra viena iš svarbiausių adaptyviosios gamtotvarkos dalių. Adaptyviosios gamtotvarkos principai turi būti įtraukti jau į rengiamus tiek gamtotvarkos (kompleksinius, buveinių ir rūšių apsaugos), tiek kitus tvarkymo planus. Rengiant gamtotvarkos pla-nus visada yra tam tikras rizikos laipsnis, kad su-planuoti veiksmai bus neadekvatūs buveinių ar rūšių išsaugojimo atžvilgiu, juolab kad dažnai parenkant tvarkymo veiksmus yra naudojami ekologiniai mo-deliai, remiamasi mokslinėmis hipotezėmis, prakti-ka iš kitų tvarkomų vietovių. Tokiu būdu parengti tvarkymo veiksmai yra testuojami gamtoje, o adap-tyvusis planavimas leidžia sekti veiksmų įgyvendi-nimo sėkmingumą ar klaidas. Neretai planuojant pasitaiko klaidų, kurių reikėtų išvengti, dėl to atsi-gręžus į tai, kas suplanuota ir atlikta galima pastebė-ti neatitikimus ir klaidas tiek planavime, tiek įgy-vendinime. Tokiu būdu vykdant veiklos monitorin-gą, vertinant veiksmus, koreguojant parengtus pla-nus galima tobulinti gamtotvarkos veiklas, o toks ciklinis procesas yra adaptyviojo tvarkymo priva-lumas.

Nemažiau svarbūs yra ir kiti vertinimo aspek-tai. Efektyvesnis išteklių paskirstymas ir panaudo-jimas leidžia veiksmingiau įgyvendinti iškeltus už-davinius. Kaip rodo praktika, nėra nė vienos šalies ir saugomų teritorijų administracijos, kuriai pakaktų lėšų teritorijų tvarkymui. Paprastai esant daugiau lėšų ir kitų išteklių paprastai galima įgyvendinti daugiau uždavinių, atitinkamai mažiau lėšų – ma-žiau uždavinių. Vis dėlto dažnai saugomose lėšos ir kiti ištekliai yra dažnai naudojami netinkamai, todėl vertinimas yra instrumentas tinkamesniam išteklių paskirstymui ir panaudojimui. Atskaitomybė ir val-dymo skaidrumas padeda ne tik valstybinėms ir finansinėms institucijoms vertinti įgyvendinamas veiklas, bet ir suinteresuotiesiems asmenims bei visuomenei.


34

2. GLOBALI SAUGOMŲ TERITORIJŲ TVARKYMO EFEKTYVUMO VERTINIMO SISTEMA Saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo ver-

tinimo poreikis augo įvairiose šalyse. Atskiros šalys parengė skirtingus vertinimo kriterijus ir metodus. Dėl to visuotinai priėmus saugomų teritorijų klasifi-kavimo sistemą pagal tvarkymo kategorijas (IUCN, 1994) iškilo būtinybė parengti vieningą saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimo sistemą (formatą). Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos Saugomų teritorijų komisijos (IUCN – WCPA) eks-pertai parengė saugomų teritorijų tvarkymo efekty-vumo vertinimo sistemą (formatą), kuri gali būti globaliai taikoma. Pirminis siekis buvo parengti globalią metodiką, kurią galėtų taikyti visose šalyse, tačiau jo buvo atsisakyta dėl įvairios nacionalinių saugomų teritorijų valdymo specifikos, įstatyminės bazės, gamtosaugos politikos. Sukurta vertinimo sistema nebuvo standartizuota metodika, bet reko-mendacijos, kuriose buvo aptarti svarbiausi princi-pai ir vertinimo kriterijai, o kiekviena šalis ar orga-nizacija jais remiantis galėjo pasirengti specifines vertinimo metodikas, taikomas skirtingame lygme-nyje ir detalume (Hockings, et al., 2000). Tokiu būdu IUCN – WCPA vertinimo sistema galėjo būti lengvai taikoma skirtinguose žemynuose, regionuo-se ar šalyse, o vertinimo rezultatai lengvai palygi-nami ir apibendrinami.

IUCN – WCPA sistema buvo paremta vertini-mo viso tvarkymo ciklo procese. Tvarkymo ciklas susideda šešių stadijų (elementų):

• Kontekstas apima saugomos teritorijos būklę, saugomas vertybes, grėsmes tiek teritorijoje, tiek išorėje, saugomų teritorijų valdymo politiką, tvar-kymo strategijas, taip pat suinteresuotuosius asme-nis, įtakojančius tvarkymo veiklas (t.y. situaciją, kurioje yra teritorija vertinimo metu);

• Planavimas yra saugomų teritorijų steigimas, jų suprojektavimas, steigimo tikslų ir uždavinių iškėlimas, saugomų objektų išsaugojimo strategijos parengimas, konkrečių veiklų numatymas;

• Indėlis – tai reikiamų resursų (žmogiškųjų, finansinių, materialinių ir pan.) įdėjimas į tvarkymo procesą;

• Procesas – tai tvarkymo veiksmai, siekiantys įgyvendinti suplanuotus tikslus ir uždavinius; jo metu yra numatomi būdai, kaip tai pasiekti;

• Rezultatai yra gautas tvarkymo metu produk-tas (pvz.: sutvarkytos buveinės, įrengtas pėsčiųjų takas, atlikti tam tikri veiksmai ir pan.). Gauti rezul-tatai gali prisidėti arba neprisidėti prie tikslų ir už-davinių įgyvendinimo, t.y. gauti teigiami (palan-

kūs), neigiami (nepalankūs) arba neturintys jokio poveikio;

• Pasiekimai yra gauti rezultatai, kurie užtik-rina tikslų ir uždavinių įgyvendinimą (pvz.: sustab-dytas ekosistemos degradavimas, rūšies apsaugos būklė tapo palanki, užtikrintas stabilus rūšių gau-sumas ar sustabdytas jų nykimas ir pan.).

Šie šeši elementai dažnai yra sugrupuojami į tris temines grupes: tvarkymo suprojektavimas (kontekstas, planavimas), tinkamu-mas/pakankamumas (indėlis, procesas) ir rezultatų pateikimas (rezultatai, pasiekimai). Tai padeda lengviau suprasti vertinimo procesą (1 lentelė). Kai kuriais atvejais (stingant laiko ir lėšų) vertinimas gali būti atliekamas pagal tris temas, mažiau ar ne-sigilinant į elementus, o kai kuriais yra vertinami tik keli elementai, pvz.: indėlis ir rezultatai, planavimas ir rezultatai ir pan. Pastaruoju atveju vertinimas yra nepilnavertis ir neatspindi, ar teritorija yra tinkamai tvarkoma (Leverington et al., 2010a, b).

1 lentelė. Supaprastinta IUCN – WCPA saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimo schema

(Hockings et al, 2006).

Tem

os

Teritorijos suprojek-tavimas

Tinkamu-mas/pakankamu-

mas Pateikimas

Ele

-m

enta

i Kon-tekstas

Plana-vimas Indėlis Proce-

sas Rezulta-

tai Pasie-kimai

Ver

tinim

o kr

iteri

jai

Svarba Grėsmės Pažei-džia-mumas Apsau-gos politika Suinte-resuotų-jų asmenų įsiparei-gojimai

Saugomų teritorijų teisinė sistema ir politika Sistemos ir atskirų teritorijų suprojek-tavimas Tvarky-mo planavi-mas

Siste-mos ir atskirų teritori-jų tvar-kymo ištekliai

Tvar-kymo vyk-dymo tinka-mumas

Tvarky-mo rezultatai Gauti produk-tai ir paslau-gos Rezulta-tų patei-kimas

Tvar-kymo povei-kis iškel-tiems tiks-lams pasiekti Tvar-kymo tikslų pasie-kimo lygmuo

Ver

tinim

o fo

kusa

s

Teritori-jos būklė

Tinka-mumas

Eko-nomiš-kumas

Veiks-min-gumas

Efekty-vumas

Efek-tyvu-mas Tinka-mumas

Parengta IUCN – WCPA vertinimo sistema yra

universali ir lanksti, ji gali būti taikoma tarptautiniu mastu, įvairiose šalyse ar regionuose, priklausomai nuo esamo poreikio ar užsakymo. Sukurta sistema nėra unikali, jos kūrime buvo naudota įvairiose or-ganizacijose ir šalyse naudota praktika. Kiekvienas subjektas lengvai gali pritaikyti kriterijus saviems poreikiams, tad ir rezultatus gali interpretuoti skir-tingai, tačiau jie gali būti palyginami globaliu mas-tu.


3. SAUGOMŲ TERITORIJŲ TVARKYMO EFEKTYVUMO VERTINIMO METODIKOS Šiuo metu taikomos saugomų teritorijų tvarky-

mo efektyvumo vertinimo metodikos yra skirtingos ne tik tarp šalių, bet ir kartais jų viduje, kai jas taiko skirtingos institucijos. Pasaulyje yra naudojama nemažai metodikų, dalis iš jų yra parengtos pagal IUCN – WCPA vertinimo sistemą, kita dalis – sava-rankiškos. Dalis taikomų metodikų yra naudojamos globaliu mastu, kitos yra nacionalinės. Vieni auto-riai globaliu mastu išskiria apie 40 skirtingų meto-dikų (Leverington et al., 2008), kiti net 70 (Nolte et al., 2010). Toks skirtingas metodikų skaičius yra todėl, kad įvairūs autoriai skirtingai traktuoja meto-dikų klasifikavimą – skirtingas metodikų variacijas pripažįsta kaip savarankiškomis metodikomis. Be to, ankstesnių autorių nebuvo atlikta detali Europos šalių metodikų analizė, dėl to buvo nustatyta naujų. Dabartinių metu saugomų teritorijų efektyvumo vertinimo metodologija nėra pilnai susiformavusi, tikriausiai todėl yra tiek skirtingų metodikų ar jų variacijų. Kiekvienu atveju reikia remtis individua-liu šaltiniu ir taip bus išvengta netikslumu.

Dalis pasaulyje taikomų metodikų remiasi IUCN – WCPA vertinimo sistema, kitos turi speci-finius vertinimo principus ir kriterijus. Vienos me-todikos yra pritaikytos greitam ir mažai išteklių reikalaujančiam vertinimui, kitos apima detalų ver-tinimą, paremtą moksliniais tyrimais, studijų, moni-toringo atlikimu ir reikalaujantį daug išteklių ir lai-ko. Taip pat skiriasi ir vertinimo būdai: jungtinis, išorės ir vidinis vertinimas (savianalizė). Jungtinis vertinimas apima išorės specialistų, saugomų terito-rijų administracijų darbuotojų ir suinteresuotųjų asmenų dalyvavimą (pvz.: RAPPAM vertinimas), išorės – tik ekspertus iš kitų organizacijų (pvz.: Eu-ropos Diplomas, PAN parkų asociacija), vidinis – savianalizę atlieką saugomų teritorijų darbuotojai, kuriems vadovauja ir rezultatus vertina išorės eks-pertai (pvz.: Vokietijos gamtos parkų kokybės ver-tinimas). Vertinimo metodikas galima suskirstyti į šias grupes:

• Greitasis vertinimas. Vertinimas vyksta si-stemiškai pagal pasirinktą metodiką, dažniausiai pagal IUCN – WCPA vertinimo sistemą. Šis meto-das reikalauja nedaug laiko ir išteklių, jis neapima saugomų teritorijų stebėsenos (monitoringo) rezul-tatų. Dažniausiai yra naudojami klausimynai, verti-nime dalyvauja tiek saugomų teritorijų darbuotojai, tiek suinteresuotieji asmenys, taip pat dažnai ir išo-rės ekspertai. Vertintojai nėra specialiai apmokyti (pvz.: baigę tam tikras universitetines studijas, kur-sus ir pan.), tik pateikiamos reikalingos instrukcijos

ir tam tikslui apmokomi prieš vertinimo procesą. Rezultatus analizuoja jungtinė ekspertų grupė. Šiam vertinimui priskiriamos RAPPAM, Pasaulio banko ir Pasaulio gamtos fondo (WWF) ir kitos metodi-kos.

• Detalusis vertinimas. Vertinimas vyksta tiek pagal IUCN – WCPA, tiek savas metodikas. Jo me-tu yra analizuojami saugomų teritorijų monitoringo rezultatai, taip pat jie gali būti vykdomi vertinimo metu. Prieš pradedant vertinimą jo dalyviai tam tikslui yra apmokomi. Tai daugiau laiko ir išteklių reikalaujantis vertinimas. Yra taikomi jungtinis arba išorinis vertinimas. Šią metodiką taiko Pasaulio paveldo vietovėms vertinti, Vokietijos nacionalinių parkų kokybės ir standartų vertinimas, Vokietijos biosferos rezervatų vertinimas ir pan. Greisvaldo universiteto biologinės įvairovės valdymo projektas atliko detalius mokslinius tyrimus globaliniame lygmenyje, vertindamas biosferos rezervatų tvar-kymo efektyvumą, todėl šis akademinis vertinimas yra vienas iš detaliausių.

• Patikra - tai trečiosios šalies vertinimas ir jį atlieka nepriklausomi ekspertai. Pavyzdžiui, PAN parkų asociacijos nepriklausomi ekspertai vertina, kaip saugomos teritorijos atitinka jų nustatytus Pa-rkų kokybės kriterijus; Europos Tarybos ekspertai vertina, ar saugoma teritorija atitinka nustatytus kriterijus ir jai gali būti suteiktas Europos Diplomas.

• Savianalizė. Vertinimą atlieka pačios sau-gomos teritorijos darbuotojai, vadovaujant išorės ekspertams, kurie taip pat atlieka rezultatų analizę. Toks metodas buvo taikomas Vokietijos gamtos parkų kokybės vertinime.

• Saugomų teritorijų aplinkosaugos vadybos sistemų vertinimas pagal tarptautinius ISO 14001 standartus. Vertinimas atliekamas tose sau-gomose teritorijose, kuriose yra įdiegtos aplinko-saugos vadybos sistemos (AVS) arba ruošiamasi įdiegti. Vadybos sistemos yra įdiegiamos atlikus pirminę aplinkos (vietovės, teisinio konteksto, or-ganizacijos valdymo, tvarkymo veiklų, aplinkosau-gos) būklės analizę. Įdiegus saugomose teritorijose sistemą jos yra sertifikuojami kaip aplinkos kokybės standartus atitinkančios. Tai turi daug panašumų su organizacijose (pvz.: pramonės įmonėse) įdiegia-momis ir vertinamomis AVS. Tokia metodika buvo taikyta Italijos parkų kokybės vertinime, Tenerifės (Ispanija) saugomų teritorijų vertinime.

• Saugomų teritorijų valdymo vertinimas darnaus vystymosi kontekste. Valdymas vertina-mas pagal darnaus vystymosi indikatorius, atsižvel-giant į aplinkos, ekonomikos ir socialinius aspektus, taip pat į saugomų teritorijų indėlį į regioninę plėtrą.


36

Šis vertinimas buvo atliktas kai kuriose Italijos ir Ispanijos saugomose teritorijose.

Pažymėtina, kad pastarieji du vertinimai nėra dažnai taikomi. Plačiausiai pasaulyje taikomas grei-tasis vertinimas. Greitai atlikti vertinimai ne tik reikalauja mažiau išteklių ir laiko, bet jų vertinimo rezultatai yra suprantami tiek specialistams, tiek politikams, suinteresuotiesiems asmenims ir visuo-menei. Tuo tarpu detalus moksliniais kriterijais pa-remtas vertinimas užima daugiau laiko ir išteklių, jų rezultatai yra suprantami tik specialistams. Saugo-mų teritorijų valdymas yra aktuali ir specifinė sritis ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, todėl vi-suomenės saugomų teritorijų priimtinumas ir požiū-ris prisideda prie globalių tikslų įgyvendinimo. Tuo tarpu visuomenės nepalaikymas yra trukdys, o kai kurių gamtosaugininkų nuomone net grėsmė sau-gomoms teritorijoms.

Dėl didelės saugomų teritorijų tvarkymo meto-dikų įvairovės yra neįmanoma nors ir bendrais bruožais apžvelgti net Europoje taikomas. Tarptau-tinės „PAN Parkai“ organizacijos naudojama „Sau-gomų teritorijų patikros sistema“ apima ne tik tvar-kymo efektyvumo vertinimą, bet ir lankytojų val-dymą, darnaus turizmo aspektus, suinteresuotųjų asmenų dalyvavimą tvarkyme (PAN Parks, 2008). Gera patirtis yra Vokietijoje, kur buvo taikomos kelios metodikos. Visų pirma tai Europos parkų asociacijos EUROPARK „Vokietijos nacionalinių parkų kokybės kriterijai ir standartai“ (2008), Vo-kietijos gamtos parkų asociacijos (VDN) „Gamtos parkų kokybės vertinimas“ (Koster, Wilken, 2008). 2004 m. Suomijoje atliktas saugomų teritorijų tvar-kymo efektyvumo vertinimas buvo paremtas IUCN – WCPA vertinimo sistema bei jos pagrindu sukurta globaliu mastu taikoma RAPPAM metodika (Gilli-gan et al., 2005). Lietuvoje saugomų teritorijų efek-tyvumo vertinimas buvo atliktas remiantis Suomijos patirtimi (Ahokumpu ir k.t., 2006) pagal RAPPAM metodiką, tad ją trumpai apžvelgsime.

Greitasis saugomų teritorijų tvarkymo vertini-mas ir jo prioritetų nustatymas yra plačiausiai pa-saulyje taikoma metodika (angl. trumpinys RAP-PAM). Ji yra pagrista Pasaulio banko ir Pasaulio gamtos fondo (WWF) atliktais saugomų teritorijų tvarkymo vertinimais daugelyje šalių (Ervin, 2003). Ši metodika yra taikoma tiek saugomų teritorijų sistemai, tiek individualiai teritorijai vertinti. Šiuo metu šią metodiką jau taikė 40 šalyse. Tai pakan-kamai lengvas ir greitai atliekamas metodas, galintis įvertinti svarbiausias tvarkymo kryptis, tvarkymo efektyvumo tobulinimą ir tolesnių prioritetų nusta-tymą. Toks vertinimas galimas su nedideliais finan-siniais ištekliais, be to greitai ir lengvai apmokomi vertintojai. Gauti rezultatai tinkami pateikti tiek

politikams ir valdininkams, tiek saugomų teritorijų administracijoms. Vertinimu galima nustatyti, kaip saugomų teritorijų sistema funkcionuoja visumoje, kaip yra vykdomos įvairios veiklos, kokios yra grėsmės, kaip galima tobulinti ir koreguoti valdymo ir tvarkymo veiklas.

RAPPAM metodika yra pagrįsta IUCN – WCPA vertinimo sistema ir pritaikyta naudoti pa-sauliniu mastu ir yra universali. Jos naudojantis galima nustatyti saugomų teritorijų svarbiausius valdymo (tvarkymo) aspektus:

• tvarkymo stiprybes ir silpnybes; • grėsmių ir poveikių apimtis, pobūdžius ir

pasiskirstymą teritorijoje; • teritorijos ekologinę ir socialinę svarbą bei

pažeidžiamumą; • konkrečių teritorijų apsaugos prioritetus; • tolesnes veiklas tvarkymo efektyvumui ge-

rinti. Šia metodika galima palyginti vieną teritoriją

su kita pagal esamą infrastruktūrą ir išteklius, įnašus ir rezultatus, esamą valdymą ir valdymo spragas. Svarbiausia yra tai, kad galima įvertinti visą saugo-mų teritorijų sistemą, nustatyti neatitiktis iškeltiems tikslams ir pateikti strateginius patobulinimus poli-tiniu, valdymo ir tvarkymo lygmenimis.

RAPPAM vertinimo procesas susideda iš šių penkių etapų: vertinimo apimties nustatymo, atskirų saugomų teritorijų esamos informacijos vertinimo, klausimyno parengimo ir jo platinimo, gautų duo-menų (informacijos) analizavimo, rekomendacijų ir tolesnių veiklos žingsnių nustatymo. Išskirtinis me-todikos bruožas yra tai, kad darbinių susirinkimų metu vertinimo procese dalyvauja valstybės tarnau-tojai, saugomų teritorijų darbuotojai ir suinteresuo-tieji asmenys, jie analizuoja rezultatus ir teikia pasi-ūlymus dėl tolesnio valdymo ir tvarkymo patobuli-nimo ir prioritetų nustatymo. Tokius darbinius susi-tikimus, į kuriuos atvyksta vertinimo organizatoriai, teritorijas administruojantys darbuotojai ir įvairūs suinteresuotieji asmenys, rekomenduojama organi-zuoti saugomose teritorijose. Vertinant atskiras sau-gomas teritorijas pagrindinis dėmesys kreipiamas į esamas grėsmes, tikslų ir uždavinių įgyvendinimą, į tai, kaip prie jų prisideda ne tik darbuotojai, bet ir vietos bendruomenės. Taip pat nustatomas saugomų teritorijų poveikis vietos bendruomenėms. Pareng-tos tvarkymo tobulinimo rekomendacijos, kaip buvo minėta, nebūna išsamios dėl vertinimo metodikos specifikos. Vertinant sistemą analizuojami gauti rezultatai iš saugomų teritorijų, taip pat atsižvel-giama ir į daugiau aspektų. Vertinant sistemą ap-žvelgiamas valstybinių, mokslo ir savivaldos insti-tucijų, nevyriausybinių organizacijų bei vietos ben-


druomenių indėlis į saugomų teritorijų valdymą ir tvarkymą, konfliktų tarp administracijų ir vietos bendruomenių ir suinteresuotųjų asmenų sprendi-mus. Abiem vertinimo atvejais sudaromi klausimy-nai, kuriuose yra klausimų pagal nustatytus indika-torius. Atsakymai yra vertinami 4 balų sistema. Vertinamas efektyvumas, padarytas tvarkant sau-gomas teritorijas: 0 – nėra pasiekta/atlikta, 1 – ne-žymiai, 2 – gerai, 3 – l. gerai (artima optimaliai si-tuacijai). Duomenys yra analizuojami pagal siūlo-mus IUCN – WCPA vertinimo sistemos elementus (kontekstas, suprojektavimas, indėlis, progresas, rezultatai, pasiekimai). Tokiu būdu išanalizavus gautus rezultatus galima įvertinti saugomų teritorijų sistemos ar individualios teritorijos tvarkymo efek-tyvumą, esamus trūkumus, pateikti rekomendacijas tolesniam tvarkymui. Atlikus pakartotiną vertinimą galima įvertinti ne tik dabartinę tvarkymo būklę, bet ir pasiektą progresą.

RAPPAM metodika taikoma įvairiose šalyse su skirtinga aplinkosaugos politika ir prieinamais re-sursais, skirtingais požiūriais į saugomas teritorijas ir tradicijomis. Dėl to ji turi būti gana universali ir lanksti. Ją gali taikyti ir asmenys, neturintys specia-lių vertinimo įgūdžių, ir tai yra privalumas. Metodi-kos trūkumas yra tai, kad ji neatskleidžia gilių sau-gomų teritorijų valdymo ir tvarkymo problemų, taip pat rekomendacijos ir išvados yra pakankamai ben-dros. Vis dėlto vertinimo rezultatai reikalingi atsa-kingoms institucijoms tikslinant saugomų teritorijų uždavinių formulavimą, tobulinant valdymą, suinte-resuotųjų asmenų ir bendruomenių bei nevyriausy-binių organizacijų įtraukimą į teritorijų tvarkymą, išteklių paskirstymą ir kt. Atlikti vertinimai vienoje šalyje yra pamokantis pavyzdys taikant ir tobulinant metodiką kitose šalyse. Apskritai metodika taikytina nesant pakankamai žmogiškųjų ir finansinių ištek-lių, taip pat laiko tam uždaviniui atlikti.

4. SAUGOMŲ TERITORIJŲ TVARKYMO EFEKTYVUMO VERTINIMO TAIKYMO GALIMYBĖS IR PRAKTIKA LIETUVOJE 4.1. Saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimo teisiniai aspektai. Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įsta-

tyme (2001) teritorijų tvarkymo efektyvumo verti-nimas nėra numatytas, tačiau tai yra nustatyta Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 709 “Dėl saugomų teritorijų planavimo dokumentų ren-gimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo patvirtinimo” (Žin., 2004). Apraše yra apibrėžiamas tvarkymo efektyvumo vertinimas kaip supaprastintas gamto-

sauginio audito procesas, per kurį vertinami tik gamtotvarkos plane nustatyti tikslai, uždaviniai, tvarkymo ir apsaugos priemonės ir tinkamas jų įgy-vendinimas. Jame numatyta galimybė atlikti sau-gomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimą. 48 straipsnyje konstatuojama, kad „gamtotvarkos planų parengimo ir įgyvendinimo tinkamumui, tvarkymo efektyvumui nustatyti gali būti atliekamas gamto-sauginis auditas arba tvarkymo efektyvumo verti-nimas. Gamtosauginis auditas arba tvarkymo efek-tyvumo vertinimas atliekamas įgyvendinant gam-totvarkos planus“. Šiuo atveju gamtosauginis audi-tas arba tvarkymo efektyvumo vertinimas gali būti atliekamas tvarkymo veikloms įvertinti, t.y. kaip veiklos yra įgyvendinamos pagal parengtus gamtot-varkos planus. Tačiau nėra numatyta atlikti gamtot-varkos planų atitikimo iškeltiems saugomų teritorijų tikslams ir uždaviniams įgyvendinti tinkamumo vertinimą, taip pat ir tvarkymo adaptyvumo taiky-mą. 50 straipsnyje yra numatyti atvejai, kada gam-tosauginis auditas privalomas būti atliekamas: teri-torijoje yra gamtotvarkos planų prioritetinių objek-tų, audito reikalauja finansavimą suteikusi instituci-ja, tvarkymo darbai kainuoja daugiau nei 300 tūkst. litų, planuojama tvarkyti valstybinį ar biosferos rezervatą bei jo dalį. 52 straipsnyje yra nustatyta, kad gamtotvarkos planą rengėjai negali atlikti audi-to, taip pat numatyta, kokios organizacijos gali už-sakyti atlikti gamtosauginį auditą ar tvarkymo efek-tyvumo vertinimą. Apraše yra įpareigota Aplinkos ministerija nustatyti gamtosauginio audito ir tvar-kymo efektyvumo vertinimo tvarką bei vykdytojų kvalifikacijos reikalavimus.

4.2. Lietuvos saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimo praktikos apžvalga. Lietuvos saugomų teritorijų efektyvumo verti-

nimas buvo atliktas 2004-2005 m. laikotarpiu įgy-vendinant Phare projektą “Valstybės saugomų teri-torijų tarnybos institucijų gebėjimų stiprinimas ir valdymo modernizavimas” (Ahokump ir k.t.., 2006). Vertinimą atliko tarptautinis konsorciumas: Suomi-jos valstybinė gamtosaugos agentūra (Metsahalli-tus), Lietuvos žemės ūkio universitetas, konsultaci-nės firmos COWI SA ir Savcor Indufor. Taikyta “Greitojo saugomų teritorijų tvarkymo ir prioritetų nustatymo metodika - RAPPAM ” (Ervin, 2003), taip pat atsižvelgta į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN - WCPA) rekomendacijas. Verti-nimas buvo atliktas tiek sisteminiame, tiek atskirų saugomų teritorijų lygmenyse. Saugomų teritorijų vertinime dalyvavo 3 užsienio ir 4 Lietuvos eksper-tai. Vertinimas vyko dviem etapais: iš saugomų


38

teritorijų administracijų buvo surinkta reikalinga informacija ir parengiamas klausimynas. Pagal RAPPAM metodiką klausimynas buvo sudarytas atsižvelgiant į Lietuvos specifiką, įtraukiant krašto-vaizdžio vertinimo aspektus. Klausimynai buvo išsiųsti 190 respondentų (saugomų teritorijų direkci-joms, savivaldos institucijoms, miškų urėdijoms, regioniniams aplinkos apsaugos departamentams, apskričių viršininkų administracijoms, ministeri-joms ir valstybinėms institucijoms, moksliniams institutams ir nevyriausybinėms organizacijoms. Respondentai esamą būklę vertino pagal 4 balų si-stemą: bloga, patenkinama, gera, labai gera. Daly-vaujantys atskirų saugomų teritorijų vertinime jų darbuotojai buvo apmokomi seminarų metu.

Pagrindiniai vertinimo tikslai – 1) atlikti insti-tucinių ir administracinių trūkumų analizę ir įvertin-ti saugomų teritorijų išsaugojimo ir tvarkymo porei-kius; 2) įvertinti tvarkymo efektyvumą remiantis tarptautinėmis gairėmis, kad būtų galima nustatyti Lietuvos saugomų teritorijų direkcijų pasiekimus ir kokios yra saugomų teritorijų sistemos problemos.

Uždaviniai: 1. Įvertinti, kaip saugomų teritorijų sistema

įgyvendina jai iškeltus uždavinius bioįvairovės, kraštovaizdžio ir kultūros paveldo vertybių apsau-goje;

2. Įvertinti, kaip saugomų teritorijų sistema įgyvendina jai iškeltus socialinius uždavinius, suku-riant darnią gyvenamąją aplinką (socialiniais – eko-nominiais aspektais) bei palankias sąlygas žmonių gyvenimui, taip pat kaip visuomenė supranta sau-gomas vertybes ir kaip jomis gali naudotis;

3. Įvertinti, kaip ES Buveinių ir Paukščių di-rektyvų reikalavimai yra integruoti į saugomų teri-torijų tvarkymą.

Įgyvendinant projektą buvo siekiama, kad jo rezultatai galės pasitarnauti saugomų teritorijų tvar-kymo tobulinime šiose srityse:

• Saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo prioritetų nustatyme;

• Veiksmingesniame ir skaidresniame ST planavime;

• Efektyvesniame ST tvarkymo proceso su-kūrime ir įgyvendinime;

• Tinkamesniame Buveinių ir Paukščių direk-tyvų įgyvendinime;

• Tobulinant ST valdymo atskaitomybę ir skaidrumą;

• Didinant visuomenės sąmoningumą ST tvarkyme ir išteklių valdyme, jos paramą ir aktyvu-mą;

• Kasdieninių vertinimo priemonių ir metodų naudojimo skatinime.

Vertinimo rezultatai, išvados ir rekomendacijos buvo apsvarstytos su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, saugomų terito-rijų tarnybos darbuotojais bei suinteresuotaisiais asmenimis. Projekto rezultatai yra publikuoti ir prieinami visuomenei (Ahokumpu ir k.t., 2006).

4.3. Lietuvos saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimo išvadų progreso analizė Projekto “Valstybės saugomų teritorijų tarny-

bos institucijų gebėjimų stiprinimas ir valdymo mo-dernizavimas” (Ahokump et al., 2006) vertinimo išvados ir rekomendacijos apėmė šias temas: naujos saugomų teritorijų vizijos, tikslų ir pagrindinių už-davinių apibrėžimą, vidaus organizacijos ir darbo metodų stiprinimą, bendradarbiavimo ir ryšių tobu-linimą, biologinės įvairovės išsaugojimo gerinimą, aiškių rodiklių rinkinio saugomų teritorijų valdyme taikymą. Remiantis minėta projekto ataskaita gali-ma apibendrinti pagrindines vertinimo išvadas ir apžvelgti padarytą progresą 2006 – 2009 m. laiko-tarpyje (2 lentelė). Progresas buvo vertinamas iša-nalizavus saugomų teritorijų veiklų ataskaitas (VSTT, 2009-2006). Buvo įvertinta sekančiai: pro-greso nėra, progresas nežymus, progresas iš dalies pasiektas, pasiektas progresas (išvada įgyvendinta).

2 lentelė. Pasiektas progresas remiantis pagrindinėmis

vertinimo išvadomis (2006 – 2009 m. laikotarpyje). Apibendrintos

išvados

Išvadų įgyvendi-

nimas

Progreso charakterizavimas

Nėra sukurtos saugomų teritorijų vizijos ir pa-rengtos valdymo strategi-jos.

Progreso nėra

Saugomų teritorijų strategi-ja neparengta, aiškios vizijos nėra. Nėra pareng-tos saugomų teritorijų plėtros koncepcijos.

Menkas suinteresuotųjų žinybų (pagrindinių partnerių) supratimas apie saugomų teritorijų vykdomas veiklas ir perspektyvas.

Progresas nežymus

Jungtinės parkų tarybos yra neaktyvios, suinteresuoti partneriai menkai domisi parkų valdymo problemo-mis, o daugiau išteklių ir teritorijos naudojimu. Menkas ST administracijų indėlis, kad partnerių suinteresuotumas būtų didesnis ir veiklos būtų labiau skaidresnės, daugiau prieinamos visuomenei. Rekreacijos skatinimas nėra priemonė veiklų skaid-rumui didinti.

Neužtikrinamas visų lygių darbuotojų dalyva-vimas visame saugomų teritorijų tvarkymo procese.

Progresas iš dalies pasiektas

ST administracijų darbuo-tojai aktyviai įsijungia į tvarkymo veiklas, tačiau planavimo procese jų dalyvavimas yra apribotas. Būtina, kad darbuotojai atliekantys tvarkymo veik-las aktyviai dalyvautų planavime. Vertinimo


Apibendrintos išvados

Išvadų įgyvendi-

nimas

Progreso charakterizavimas

laikotarpiu planus rengia konsultacinės organizaci-jos, o ST darbuotojai daly-vauja duomenų rinkime, bet menkai planavimo procese.

Nepakankamas darbuo-tojų darbo našumas ir horizontalusis bendra-darbiavimas tarp saugo-mų teritorijų administra-cijų.

Progresas iš dalies pasiektas.

Buvo organizuojama eilė pasitarimų tarp atskirų ST darbuotojų, kurių metu keičiamasi patirtimi, bet nepakankamai atskirų ST darbuotojai bendradar-biauja tarpusavyje. Nevyko apmokymų darbo našumui didinti.

Saugomų teritorijų daugiafunkciškumas nėra užtikrintas pakankamais ryšiais ir informacijos keitimusi tarp suintere-suotųjų partnerių, sau-gomų teritorijų administ-racijos nepakankamai informuoja suinteresuo-tuosius partnerius ir visuomenę apie atlieka-mas veiklas.

Progresas nežymus

Ryšiai tarp suinteresuotųjų institucijų yra nepakanka-mi, bet ir nededama pas-tangų tam pagerinti. Tar-pinstitucinio bendravimo problema yra tipiška ne tik ST sistemoje. Trūksta publikacijų apie kasmetines ST veiklas, kaip, pvz. “Sau-gomų teritorijų būklė”. Įkurti informaciniai centrai tik supažindina visuomenę su ST veiklomis, o nepatei-kia jų būklės vertinimo.

Nepakankamas dėmesys biologinės įvairovės apsaugai, ypač oficialios duomenų bazės apie saugomas rūšis nebuvi-mas.


Sukurta saugomų rūšių informacinė duomenų bazė, bet ji neefektyviai išnaudo-jama ir yra nepakankamas jos teisinis statusas. Nėra atnaujinta Biologinės įvairovės strategija ir veiksmų planas. Skiriami menki ištekliai tvarkymo veikloms, tuo tarpu yra santykinai dideli planavimo veikloms.

Nepakankama įstatyminė bazė, galinti apsaugoti nykstančias rūšis ir pašalinti esamas grės-mes.


Papildytas saugomų gyvū-nų, augalų ir grybų rūšių įstatymas, parengtas sau-gomų rūšių apsaugos planų rengimo ir šių planų tvirti-nimo tvarkos aprašas. Nesant tinkamam duomenų apie saugomas rūšis regla-mentavimui, reali saugomų rūšių apsauga yra neefekty-vi, nes esami teisiniai dokumentai neapsaugo konkrečių augaviečių ar gyvūnų radviečių.

Nepakankamas aiškių tvarkymo rodiklių tai-kymas.

Progreso nėra

Nacionaliniai tvarkymo efektyvumo vertinimo rodikliai nesukurti, be to, netaikomi ir esami tarptau-tiniai rodikliai.

Apibendrinus projekto išvadas ir atliktą saugo-

mų teritorijų ataskaitų analizę galima teigti, kad per pastaruosius penkis metus Lietuvos saugomų terito-rijų sistemoje įvyko daug esminių pokyčių tvarky-mo srityje, kurie priartino prie tarptautinių tvarky-mo reikalavimų (Biologinės įvairovės konvencijos Saugomų teritorijų programos, IUCN – WCPA re-komendacijų, Natura 2000 tvarkymo reikalavimų).

Tačiau yra keletas esminių neatitikimų tarptauti-niams įsipareigojimams. Visų pirma, Lietuvos sau-gomų teritorijų sistema pagal Saugomų teritorijų įstatymą ne pilnumoje atitinka tarptautines kategori-jas. Klasifikavimas atitinka IUCN kategorijas tik zonavimo lygmenyje, tai yra pažymėta ir projekto ataskaitoje (Ahokumpu ir k.t., 2006). Saugomų teri-torijų tvarkymas yra menkai susietas su regionine plėtra, menkai atsižvelgiama į suinteresuotųjų as-menų, taip pat visuomenės socialinius – ekonomi-nius interesus. Šiuo metu yra taikomos griežtos ap-ribojamo pobūdžio priemonės, tačiau netaikomos arba menkai taikomos kompensacinės ir skatinimo priemonės.

4.4. Lietuvos saugomų teritorijų direkcijų veiklos efektyvumo didinimo koncepcijos vertinimas 2009 metais Aplinkos ministro įsakymu (2009-

04-17, Nr. D1-204) ministerija suformavo darbo grupę dėl saugomų teritorijų direkcijų veiklos efek-tyvumo didinimo (Saugomų teritorijų..., 2009). Darbo grupės tikslas buvo išnagrinėti esamą sau-gomų teritorijų administravimo sistemą, apsaugos ir tvarkymo bei kontrolės organizavimą, išteklių val-dymą ir pateikti efektyviausią administravimo mo-delį, didinantį veiklų efektyvumą ir mažinantį val-dymo išlaidas. Šis vertinimas yra tiesiogiai susietas su saugomų teritorijų tvarkymu, todėl yra nagrinė-jamas šiame darbe. Darbo grupė išnagrinėjo esamą saugomų teritorijų ne tik administravimo, bet ir viso valdymo kontekstą. Pateiktoje ataskaitoje yra kons-tatuojama, kad yra remiamasi Phare projekto “Vals-tybės saugomų teritorijų tarnybos institucijų gebė-jimų stiprinimas ir valdymo modernizavimas” (Ahokump ir k.t.., 2006) vertinimo išvadomis ir rekomendacijomis.

Darbo grupė išnagrinėjusi esamą saugomų teri-torijų valdymo kontekstą pasiūlė šiuos 4 saugomų teritorijų administracijų pertvarkos variantus (mode-lius): vidinis pertvarkymas, dalinis centralizavimas, dalinis regionalizavimas, pilnas regionalizavimas. Vidinis pertvarkymas numatė tik vidinius saugomų teritorijų administravimo pakeitimus, sutaupant valdymo išteklių, tačiau nekeičiant teritorijų tvar-kymo principų. Dalinis centralizavimas turėjo apim-ti dalinę Valstybinės saugomos teritorijų tarnybos ir saugomų teritorijų administracijų struktūrinę pe-rtvarką (centralizuojamas finansų valdymas, viešųjų pirkimų organizavimas), bet, kaip ir pirmajame va-riante, nebūtų keičiami teritorijų tvarkymo princi-pai. Daliniame regionalizavime būtų pertvarkoma visų saugomų teritorijų administracijų struktūra, direkcijos sugrupuojamos į 6 regionus ir valdymas


40

perduodamas 5 saugomų teritorijų administraci-joms. Šiuo atvejų pertvarka turėtų įtakos teritorijų tvarkymui, nes administracijų svarbiausieji specia-listai (ekologai, biologai, kraštotvarkininkai, pavel-dosaugininkai ir pan.) būtų daugiau lokalizuoti cent-ruose. Pilname regionalizavimo variante būtų suku-riamos 4 – 6 regioninės direkcijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija bei esamų administra-cijų pagrindu padaliniai (nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų). Šiuo atveju būtų daugiau funkcijų perduota regioniniams padaliniams, saugomų terito-rijų sistema decentralizuota. Panaši valdymo refor-ma buvo atlikta Estijoje, Suomijoje, Lenkijoje, o eilėje vakarų Europos valstybių ji yra jau senai su-kurta. Saugomų teritorijų valdymo regionalizavimas yra XXI amžiaus Europoje iššūkis (Mose, Weixlbaumer, 2007). Šiuo atveju teritorijų tvarky-mo, monitoringo, mokslinių tyrimų ištekliai būtų sukoncentruoti keliuose regionuose, kurie būtu pa-jėgesni spręsti esamas problemas. Dabartiniu metu teritorijų tvarkymo ištekliai yra valstybinėje saugo-mų teritorijų tarnyboje ir dalis pajėgumų yra nepro-porcingai išdėstyti atskirose administracijose. Esa-mas didelis saugomų teritorijų centralizuotas val-dymas apsunkina teritorijų tvarkymą, neskatina vietinių iniciatyvų ir bendradarbiavimo tarp admi-nistracijos darbuotojų ir visuomenės bei vietinių bendruomenių. Tai buvo pažymėta minėto Phare projekto ataskaitoje (Ahokump ir k.t., 2006).

Išanalizavusi saugomų teritorijų kontekstą, ad-ministravimo galimus variantus, darbo grupė pasiū-lė pasirinkti pirmąjį direkcijų pertvarkymo variantą – vidinį pertvarkymą. Šiuo atvejų saugomų teritori-jų sistemos administravimas ir valdymas nepakito, atlikti tik nežymūs vidiniai pertvarkymai, kurie ne-didina saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo. Galima daryti prielaidą, kad šį pasirinkimą lėmė ir tai, kad komisijos sudėtis buvo sudaryta iš asmenų, neturinčių tikslo daryti valdymo pokyčius ir iš as-menų, palaikančių valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovų nuomones.

IŠVADOS 1. Įgyvendinant Biologinės įvairovės konvenci-

jos šalių septintosios konferencijos susitarimą, sau-gomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimas yra įtraukiamas į nacionalinius teisės aktus ir strate-ginius dokumentus. Tuo tikslu atskiros šalys naudo-ja skirtingas vertinimo metodikas, tačiau dauguma jų remiasi IUCN – WCPA vertinimo sistemos prin-cipais. Visų saugomų teritorijų tvarkymo efektyvu-mo vertinimas yra atliekamas pagal saugomų terito-rijų steigimo ir tvarkymo tikslus.

2. Lietuvos Respublikos teisės aktai apibrėžia saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimą, tačiau dar nėra numatyta jo taikymo tvarka. Esamas teisinis reglamentavimas leidžia vertinti tvarkymo veiklas pagal parengtus gamtotvarkos planus, tačiau pačių planų tinkamumo vertinimas nėra numatytas. Vertinant Lietuvos Saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumą nėra numatytas vertinimas pagal sau-gomų teritorijų steigimo ir vertinimo tikslus.

3. Išanalizavus atliktą Lietuvos saugomų terito-rijų tvarkymo efektyvumo vertinimą buvo nustatyti svarbiausi tvarkymo trūkumai ir pasiekimai. Įverti-nus pateiktų pagrindinių vertinimo išvadų ir reko-mendacijų įgyvendinimo progresą, nustatyta pasta-rųjų ketverių metų pažanga saugomų teritorijų tvar-kyme, kuri labiau atitinka tarptautinius reikalavi-mus.

4. Atlikus Lietuvos saugomų teritorijų sistemos administravimo efektyvumo vertinimą, nustatyta, kad sistemos pertvarka atlikta neefektyviausiu pe-rtvarkos būdu. Saugomų teritorijų sistemos valdy-mas išlieka centralizuotas ir neatitinka Europos sau-gomų teritorijų regioninės plėtros gairių.

LITERATŪRA

1. Ahokumpu A., Brueggemann J., Gulbinas Z., Koti-maki T. 2006. Lietuvos saugomų teritorijų tvarkymo efektyvumo vertinimas. Phare projekto „Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos institucijų gebėjimų stip-rinimas bei valdymo modernizavimas“ ataskaita. 121 p.

2. Borrini – Feyerabend G., Johnston J., Pansky D. 2006. Protected Areas Governance. In: Lokwood M., Worboys G.L., Kothari, A. Managing Protected Areas: a global guide. London: Earthscan, 2006, p. 116 – 144.

3. CMP. 2007. Open Standards for the Practice of Con-servation. [žiūrėta 2010-09-20] <http://www.conser-vationmeasures. org/wp-content/uploads/2010/04/-CMP-_Open_Standards_Version_2.0.pdf>.

4. CMS. 2008. Management Planning for Nature Con-servation Sites: core principles. Wales, 84 p.

5. Ervin J. 2003. WWF Rapid Assessment and Prioriti-zation of Protected Areas Management (RAPPAM) Methodology. Gland: WWF. 50 p.

6. EUROPARK Germany. 2008. Quality Criteria and Standards for German National Parks: developing a procedure to evaluate management effectiveness. Berlin: EUROPARK Foundation.

7. Eurosite. 1996. Site Conservation Assessment (Au-dit): for protected and managed natural and semi – natural areas, 43 p.

8. Gilligan B., Dudley N., Fernandez de Tejada A., Toivonen H. 2005. Management Effectiveness Eva-luation of Finland‘s Protected Areas. Metsahallitus, ser.A 147, 175 p.


9. Hockings M., Cook C.N., Carter R.W., James R. 2009. Accountability, reporting or management imp-rovement? Development of state parks assessment system in New South Wales, Australia. Environmen-tal Management, 43, p. 1013 – 1025.

10. Hockings M., Stolton S., Leverington F., Dudley N., Courrau J. 2006. Evaluating Effectiveness: a Framework for Assessing Management Effective-ness of Protected Areas. IUCN: Gland – Cambridge, 105 p.

11. Hockings M., Stolton S., Dudley N. 2000. Evalua-ting Effectiveness: a Framework for Assessing the Management of Protected Areas. IUCN: Gland – Cambridge, 121 p.

12. Hockings, M. 1998. Evaluating Management of Protected Areas: Integrating Planning and Evalua-tion. Environmental Management, 22(3), p. 337 – 345.

13. International Union for Nature Conservation (IUCN). 1994. Guidelines for Protected Areas Ma-nagement Categories. Gland: IUCN/CNPPA.

14. Leverington F., Costa K.L., Pavese H., Lisle A., Hockings M. 2010a. A Global Analysis of Protected Area Management Effectiveness. Environmental Management, 46, p. 685 – 698.

15. Leverington F., Kettner A., Nolte Ch., Marr M., Stolton S., Pavese H., Stoll – Kleemann S., Hoc-kings M. 2010b. Protected Areas Management Ef-fectiveness in Europe: overview of European metho-dologies. Bonn: Bundesamt fur Naturschutz., 152 p.

16. Leverington F., Hockings M., Pavese H., Costa K.L. Courrau J. 2008. Management Effectiveness Evalua-tion in Protected Areas – a Global Study: Overview of Approaches and Methodologies. University of Queensland et al., Australia, 188 p.

17. Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymas. Valstybės žinios. 2001, Nr. 108-3902.

18. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė. Saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000“ steigimas Lietuvoje. Valstybinio audito ataskaita, 2006.

19. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė. Valstybi-niai parkai: kontrolės ir tvarkymo funkcijų derini-mas, siekiant išsaugoti kraštovaizdį. Valstybinio au-dito ataskaita, 2005.

20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 709 „Dėl saugomų teritorijų stra-teginio planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Valstybės žinios. 2004, Nr. 93-3409.

21. Lookwood M. 2010. Good governance for terrestrial protected areas: a framework, principles and perfor-mance outcomes. Journal of Environmental mana-gement. 91, p. 754 – 766.

22. Koster, U., Wilken, T. German Nature Parks‘ Quality Campaign – context, criteria and experience. Natur und Landschaft, 2008, 8(1), p. 105 – 107.

23. Meffe G.K., Carroll C.R. 1994. Principles of Concervation Biology. Sinauer Associates, Inc., 600 p.

24. Mierauskas P. 2009. Gamtotvarka. V.: Lietuvos gamtos fondas, 2009, p. 260.

25. Mose I.; Weixlbaumer N. 2007. A new paradigm for protected areas in Europe? Protected areas and re-gional development in Europe: towards a new model for the 21st century. Aldershot: Ashgate Pub.ltd., 3 – 19.

26. Motiekaitytė V., Juknevičiūtė A. 2010. Gamtosaugi-nio audito vaidmuo gamtotvarkos procese. Sociali-nių mokslų studijos. 3 (7), p. 145 – 161.

27. Nolte Ch., Leverington F., Kettner A., Marr M., Nielsen G., Bomhard B., Stoll – Kleemann S., Hoc-kings M. 2010. Protected Areas Management Effec-tiveness in Europe: a review of application, methods and results. Bonn: Bundesamt fur Naturschutz, 67 p.

28. PAN Parks Verification Manual. PAN Parks Foun-dation, Goyr, Hungary. 2008. 14 p.

29. Phillips A. 2007. The History of the International System of Protected Areas Categorisation. Parks, vol. 14, no 3.

30. Saugomų teritorijų direkcijų veiklos efektyvumo didinimo koncepcija. Aplinkos ministerija. Darbo grupės ataskaita. Vilnius. 2009.

31. Secretariat of the Convention on Biological Diversi-ty (SCBD). 2004. Biodiversity Issues for Considera-tion in the Planning, Establishing and Management of Protected Area Sites and Networks. Montreal, SCBD, (CBD Technical series Nr. 15), 164 p.

32. Sutherland W. 2000. The Conservation Handbook: research, management and policy. Blackwell Scien-ce, 278 p.

33. The Nature Conservancy (TNC). 2007. Conservation Action Planning: development strategies, taking ac-tions and measuring success at any scale. Arlington, VA: The Nature Conservancy, 127 p.

34. The Nature Conservancy (TNC). 2004. Measuring Success: the parks in Peril site consolidation score-card manual. Arlington, VA: The Nature Conservan-cy, 56 p.

35. Thorsell J.W. 1982. Evaluating effective manage-ment in protected areas: an application to Arusha na-tional park, Tanzania. Proceedings of World Natio-nal Park Congress. Gland: IUCN.

36. World Conservation Monitoring Centre (WCMC). 1996. Assessing Biodiversity Status and Sustainabi-lity. Cambridge: World Conservation Press.

37. Wright G.R. 1996. National Parks and Protected Areas: their Role in the Environmental Protection. Blackwell Science, 470 p.


42

EVALUATION OF MANAGEMENT EFFECTIVENESS OF PROTECTED AREAS AND ITS APPLICATION TO

LITHUANIAN PRACTICE

Pranas Mierauskas Summary Growing number and area of protected areas

causes a lot of management problems. To fulfil their objectives there is a need to improve management effectiveness. This article describes the IUCN –

WCPA Management Effectiveness Evaluation Framework, international and national methodolo-gies. The paper discusses application of evaluation of protected areas management effectiveness to Lithuanian protected areas. It is discussed the re-sults and conclusions of the evaluation report and assessed a progress of the implementation of the conclusions in the management of Lithuanian pro-tected areas.

Key words: protected areas, evaluation of ma-

nagement effectiveness, nature management, biodi-versity

.


ORGANIZACIJOS DARNOS VERTINIMO MODELIO KŪRIMAS

Kęstutis Navickas Šiaulių universitetas Vilniaus g. 88, Šiauliai

Santrauka. Straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai organizacijos darnos vertinimo modeliai, jų galimi

sąryšiai su keturiais darnos komponentais. Remiantis keturiais pagrindiniais darnos komponentais, su-konstruojamas organizacijos darnos vertinimo modelis ir pateikiamas išsamus modelio aprašymas. Atlikta sugeneruoto organizacijos darnos vertinimo modelio analizė parodė, kad organizacijos darnos vertinimas gali būti realizuojamas, įvykdžius devynis žingsnius. Praktiškai išbandytas organizacijos darnos vertinimo modelis parodė, kad juo įmanoma matuoti organizacijų vidinę ir išorinę darną bei kiekvieno organizacijos vitalinio, socialinio, antropogeninio ir ekonominio darnos komponento veiksmingumą.

Reikšminiai žodžiai: organizacijos darnos vertinimas, darnus vystymasis, darni organizacija, darni

organizacinė aplinka, dirbtinis neuroninis tinklas, vitalinis darnos komponentas, socialinis darnos kompo-nentas, antropogeninis darnos komponentas, ekonominis darnos komponentas.

ĮVADAS Mokslinė problema ir naujumas. Išnagrinėję

organizacijų darnų vystymąsi nagrinėjančių moksli-ninkų darbus pastebime, kad yra nemažai nuveikta šioje srityje, tačiau mokslinėje literatūroje skiriama labai mažai dėmesio kiekybiniam organizacijos darnos vertinimui. Lietuvoje organizacijų darnos vertinimo problematika nebuvo išsamiai nagrinėja-ma moksliniuose tyrimuose.

Realiame pasaulyje veikianti organizacija, vyk-dydama jai pavestas funkcijas, generuoja daugybę įvairaus pobūdžio duomenų. Nagrinėjant tokios organizacijos darną ar atskirus organizacijos darnos komponentus, susiduriame su kiekvieną organizaci-jos darnos komponentą aprašančiais duomenimis, kurių analizė yra sudėtingas uždavinys, ypač kai atskirų organizacijos darnos komponentų duomenys atspindi sudėtingą ir kompleksinį reiškinį - visos organizacijos darną. Organizacijos darna dažniau-siai yra apibūdinama dideliu multikomponentinių rodiklių ir rodiklių reikšmių kiekiu. Mokslinėje lite-ratūroje yra priimtina organizacijos darnos kompo-nentą aprašančius duomenis vadinti daugiamačiais duomenimis.

Už organizacijos darną atsakingiems asmenims labai svarbu iš turimų daugiamačių duomenų gauti reikiamą informaciją, kuri padėtų suvokti organiza-cijos darnos lygio pasiskirstymą, t.y. organizacijos darnos pasiskirstymą atskiruose organizacijos dar-

nos komponentuose, bei atitinkamo organizacijos darnos lygio priežastis. Panaudojus saviorganizuo-jančių dirbtinių neuroninių tinklų vizualizavimo metodus šis uždavinys tampa paprastesniu.

Baltijos jūros regiono Darbotvarkėje 21 yra pa-brėžiama, kad kiekvienam ūkio subjektui yra būtina saugoti ir valdyti gamtos išteklius kaip ekonominio ir socialinio vystymosi pagrindą. Dėl šios priežas-ties reikia nuolatos vertinti savo organizacijos dar-ną.

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje tvirtinama, kad bendrasis darnaus vystymosi strate-ginis tikslas – suderinti aplinkosaugos, ekonominio ir socialinio vystymosi interesus, užtikrinti švarią ir sveiką aplinką, efektyvų gamtos išteklių naudojimą, visuotinę ekonominę visuomenės gerovę, stiprias socialines garantijas ir per strategijos įgyvendinimo laikotarpį (iki 2020 metų) pagal ekonominius, so-cialinius ir gamtos išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius pasiekti esamą ES valstybių vidurkį, o pagal aplinkos taršos rodiklius neviršyti ES leistinų normatyvų, įgyvendinti tarptautinių konvencijų, ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klima-tui, reikalavimus.

Įvertinant bendrą Lietuvos darnaus vystymosi siekio decentralizaciją, yra būtina, kad kiekvienos privataus ir viešojo sektoriaus organizacijos subjek-to su darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimu susiję asmenys vadovautųsi ne tik pastoviais kieky-biniais nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje


44

pateiktais darnaus vystymosi rodikliais, bet ir nau-dotų kiekybinio pobūdžio organizacijos darnos ver-tinimo modelius.

Matematinė statistika ilgą laiką buvo bene vie-nintelis duomenų analizės instrumentas. Tačiau matematinės statistikos metodai sėkmingai taikomi tik iš anksto suformuluotoms hipotezėms tikrinti. Be to, dauguma specializuotų statistikos programų remiasi tradicine statistine paradigma, kurioje pa-grindinis dėmesys skiriamas vidutinėms imties cha-rakteristikų vertėms. Visos panašaus pobūdžio pro-blemos ženkliai paskatino mokslininkus ieškoti nau-jų duomenų gavybos technologijų. Duomenų gavy-bos pažangios programinės įrangos, veikiančios artificinių neuroninių tinklų pagrindu, leidžia atrasti ryšius milžiniškuose duomenų masyvuose tarp skir-tingų rūšių duomenų. Duomenų gavybos technolo-gijų dėka įmanoma patvirtinti empirinius stebėji-mus, grupuoti, apdoroti ir modeliuoti didelius duo-menų kiekius, išskiriant duomenyse esančias neži-nomas schemas ir jas naudojant tolimesnėje veikloje (Rotman M.J., 1995).

Dzemydienė D. (2006) teigia, kad dirbtinio in-telekto mokslo šaka yra šiuolaikinių kompiuterinių sistemų vystymosi perspektyva. Dirbtino intelekto metodai leidžia supaprastinti sudėtingus organizaci-jų darnaus vystymo procesus ir juos efektyviai val-dyti, tačiau ekspertinis darnaus vystymo rodiklių vertinimas išlieka svarbiausia šio pobūdžio metodų taikymo sąlyga.

Kaip alternatyvą šiandieniniams organizacijos darnaus vystymosi modeliams pateikiame darnios organizacinės aplinkos modelį, kuris, tikėtina, orga-nizacijos darnaus vystymosi ekspertams padės lengviau vykdyti tikslines organizacijos darnų vys-tymą skatinančias intervencijas.

Tyrimo tikslas - sugeneruoti organizacijos darnos įvertinimo modelį.

Tyrimo objektas – organizacijos darnos verti-nimas.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, organizacijos darnos vertinimo modelių analizė, organizacijos aplinkų analizė, daugiamačių organi-zacijos duomenų transformavimo į dvimatę erdvę analizė.

1. PAGRINDINIŲ DARNOS KOMPONENTŲ IDENTIFIKAVIMAS Pasaulio mokslinėje literatūroje egzistuoja gausybė

darnaus vystymosi apibrėžimų, išreiškiančių savitą mokslininko požiūrį į darnų vystymąsi, tačiau nuosek-liai išnagrinėjus darnaus vystymosi koncepcijas, pas-tebimi tokie bendri ir visuotinai priimtini jų kompo-nentai:

* esminių žmogaus poreikių patenkinimas; * ekologinio integralumo skatinimas. * galimybės patenkinti kitus žmogaus nemate-

rialius poreikius; * teisingumo ir socialinio saugumo užtikrinimas; * tolerancija kultūrinei įvairovei; Visas darnaus vystymosi koncepcijas pagal eko-

loginio, socialinio ir ekonominio darnos komponento svarbą visam organizacijos ar tam tikro teritorinio vie-neto darniam vystymuisi būtų galima suskirstyti į tris pagrindines grupes:

* Ekologinio darnos komponento prioritetiza-vimo koncepcijos (apima biologinių bei fizinių siste-mų stabilumą, biologinės įvairovės (angl. biodiversi-ty) išsaugojimą, norint užtikrinti pusiausvyrą gamtoje, klimato stabilumą, maistingų medžiagų pakartotinį panaudojimą, upių baseinų apsaugą, ekologinių sistemų elastingumą globaliu mastu ir gebėjimą adaptuotis prie vis spartesnių biosferos pokyčių. Remiasi C. Holling koncepcija, kuri teigia, kad pirminis ekonominės plėt-ros uždavinys - išsiaiškinti įvairiai ekonominei veik-lai gamtinių sistemų ribas.

* Socialinio-kultūrinio darnos komponento pri-oritetizavimo koncepcijos (apima lygybės tarp atskirų žmonių tautų ir kultūrinės įvairovės išsaugojimo užtikrinimą, pražūtingų konfliktų galimybės suma-žinimą, ryšį tarp plėtros bei vyraujančių socialinių normų. Atsakomybė už planetą reikalauja globalaus solidarumo ir globalaus kultūrinio pagrindo. Tai turi būti siejama ir su vietinių sąlygų ir galimybių pažini-mu bei vietinių žmonių atsakomybe.

* Ekonominio darnos komponento prioritetiza-vimo koncepcijos (apima pakankamo ir stabilaus eko-nominio augimo reikalavimus: finansinio stabilumo išsaugojimas, žemi ir pastovūs infliacijos tempai, ge-bėjimas investuoti ir novatoriškumas, tinkamas gam-tos išteklių paskirstymas erdvėje tarp regionų ir laike tarp dabarties ir ateities, ūkinės veiklos suderinamu-mas su ekosistemų produktyvumu. Remiasi R. Solow išplėtota kapitalo pakeičiamumo teorija bei R. Hicks-E. Lindahl maksimalių pajamų, kurios gali būti gautos išsaugant būtinas turto (kapitalo), atnešančio naudą, atsargas kitoms kartoms, koncepcija. Išplėsta kapitalo sąvoka, skiriant keturias pagrindines jo formas: a) žmogaus sukurtą kapitalą (angl. man made capital), kuriam priklauso mašinos, įrenginiai, pastatai ir pan.; b) gamtinį kapitalą (angl. natural capital), apimantį visas atsinaujinančias ir neatsinaujinančias ekologines prekes bei paslaugas, cirkuliuojančias ir necirkuliuo-jančias rinkose, ir labai glaudžiai susijusį su aplinkos funkcijomis; c) žmogiškąjį (intelektinį) kapitalą (angl. human capital), apimantį individo žinias, gebėjimus, kompetenciją, prisidedančius prie asmeninės gerovės kūrimo ir dažniausiai suprantamą kaip investicijas į švietimą, sveikatos saugą, asmenybės ugdymą bei tobu-


linimą; d) socialinį / organizacinį kapitalą (angl. so-cial capital), t. y. socialinę struktūrą bei kultūrinių vertybių sistemą, sudarančią bet kurios bendruomenės ar visuomenės funkcionavimo pagrindą ir skatinančią kooperaciją tarp grupių ir jų viduje. Ekonominės plėt-ros metu kintant kapitalo rūšių naudojimui neišven-giamai sutapo ir gamtinio bei antropogeninio regulia-vimo sistemos).

Tinkamai suderinti aukščiau pateiktas darnaus vystymosi koncepcijų grupes ir panaudoti kaip bendrą darnaus vystymosi instrumentą, kurio pagalba būtų įmanoma siekti darnaus vystymosi, yra labai nelengvas uždavinys, nes visi darnaus vystymosi komponentai turi būti vertinami vienodai (Čiegis R.,2008). Nėra vie-ningo, visiems mokslininkams priimtino darnos komponentų sąrašo, nes kiekvienas mokslininkas pateikia vis savitas darnos sudedamąsias dalis. Ne-žiūrint į tai, negalima nepastebėti, kad egzistuoja visuotinai priimtini 3 darnos komponentai: aplinko-sauga, socialinis ir ekonominis vystymasis. Čiegis R. 2008 teigia, kad vykdant darnaus vystymosi politi-ką, reikėtų įvertinti ir organizacinius (institucinius) matmenis, nes efektyvios, tinkamai funkcionuojančios institucijos yra darnaus vystymosi pagrindas. Taigi, šiuo atveju galima būtų suformuoti savitą darnos komponentų tetraedrą, sudarytą iš keturių lygiaver-čių komponentų. Tenka pripažinti, kad kiekvienas darnos komponentas atitinkamai veikia vitalinę ap-linką, todėl egzistuoja negatyvių padarinių tikimy-bė.

Daugelis mokslininkų pripažįsta, kad organiza-cijos daromo poveikio vitalinei aplinkai atskyrimas nuo organizacijos ekonominio vystymosi dažniau-siai laikomas labai svarbiu veiksniu, siekiant orga-nizacijai darnos (Cole, M.A. 1999; Sun, W.J. 2000; Matthews E., Amann Ch., Bringezu S., Fisher – Kowalskim M., Huttler W., Kleijn R., Moriguchi Y., Ottke Ch., Rodenburgd E., Rogich D., Schutz H., van der Voet E., Weisz H. 2000). Klasikinėje darnaus vystymosi doktrinoje akcentuojama, kad darnaus vystymosi modelio esmę sudaro trys lygia-verčiai komponentai: aplinkosauga, socialinis ir ekonominis vystymasis. Aplinkosaugos komponen-tas laikomas svarbiausiu, sudarančiu visų kitų dar-naus vystymosi komponentų egzistencijos pagrindą. Išnagrinėjus aplinkos ir aplinkos apsaugos apibrė-žimus, matyti, kad egzistuoja pakankamai platus klasikinio darnaus vystymosi modelio aplinkosau-gos komponento konsolidacinis laukas, kuris apjun-gia gyvąją ir negyvąją gamtines bei antropogeninę aplinką į vieną darnaus vystymosi komponentą. Siekiant sumažinti darnaus vystymosi komponento konsolidacinį lauką, akcentuojant gamtinės (vitali-nės) aplinkos svarbą, yra būtina iš klasikinio dar-naus vystymosi modelio aplinkosaugos komponento

ekstrahuoti du naujus - vitalinės bei antropogeninės aplinkos komponentus. Be to, viešojo sektoriaus organizacija, kaip gyva ir dinamiškai besikeičianti vitalinė ir antropogeninė sistema, nuolatos išgyvena sudėtingus pokyčius, kuriuos apibendrintai galima padalyti į dvi grupes, atitinkančias dvi kaitos kryp-tis, – vitalizaciją ir antropogenizacĳą. Egzistuojan-čios dvi jėgų grupės – vitalinės ir antropogeninės – keičia organizaciją šiuolaikinės visuomenės aki-vaizdoje.

Įvairios gamtinės ar žmogiškosios jėgos skir-tingai paveikė šiandienines organizacines aplinkas. Gamtiniai klimato ir biologinių jėgų deriniai sufor-mavo žmogų - organizacijos darbuotoją-organizacijos kūrėją bei jo gyvavimui būtiną orą, maistą, drabužius ir vandenį, biologinės prigimties dekoracijas ir kitus resursus. Žmogaus veikla orga-nizacijoje sukūrė organizacijos buveinę, padalinius, mobilias ar stacionarias darbo vietas, energiją, inf-rastruktūrą ir kt. Iš čia seka, kad įvertinus visus aukščiau pateiktus argumentus, dviejų naujų organi-zacijos darnos komponentų ekstrahavimas iš klasi-kinių ekonomikos ir aplinkosaugos darnos kompo-nentų leistų suformuoti daug platesnį požiūrį į orga-nizaciją, kaip į sudėtingą, stochastinėmis savybėmis pasižyminčią daugiakomponentę sistemą bei suda-rytų tvirtas prielaidas tikslesniam organizacijos dar-nos įvertinimui ir organizacijos darnos pasiskirsty-mui tarp darnos vitalinio, socialinio, antropogeninio ir ekonominio komponentų.

Aiškumo dėlei 1 pav. pavaizdavome siūlomų organizacijos darnos komponentų derinį:

1 pav. Organizacijos darnos komponentai Šaltinis: sudaryta autoriaus.


46

Pažvelgus į 2 pav. pavaizduotus siūlomus darnos komponentus, matyti, kad tolygus visų darnos kompo-nentų konsolidavimas galėtų tapti naujo organizacijos darnos modelio pagrindu.

Viešojo ar privataus sektoriaus organizacija yra sudėtinga multidimensinė struktūra, kurioje nuola-tos vyksta įvairūs kiekybiniai ir kokybiniai poky-čiai. Organizacijų darnus vystymasis gali būti sti-muliuojamas reguliuojamų, planuojamų ar savaimi-nių intervencijų, kurios formuojasi organizacijos viduje ir išorėje bei gali būti nukreiptos į organiza-cijos vidinėje aplinkoje funkcionuojančius darbuo-tojus ar organizacijos išorinėje aplinkoje veikian-čius klientus, tiekėjus ir bendruomenės narius.

Remiantis Brownlie , D.T. (1987) suformuotu organizacinės aplinkos modeliu, kuriame aiškiai pateikiamas skirtingų organizacinės aplinkos kom-ponentų suskirstymas į lygius, ir mūsų sukurtu dar-nios organizacinės aplinkos modeliu, galime išskirti vidinės ir išorinės darnos lygius. Nagrinėjant ir ver-tinant organizacijos darną dviem skirtingais lygme-nimis, galima nustatyti vidinės bei išorinės organi-zacinės aplinkos darną, kuri yra glaudžiai susijusi su vidinėje ir išorinėje aplinkose funkcionuojančiais komponentais. Be to, toks organizacijos darnos nag-rinėjimas skirtingais lygmenims leidžia pateikti tikslesnius atitinkamo organizacijos darnos lygio argumentus.

2. ORGANIZACIJOS DARNOS PASISKIRSTYMAS Natūraliomis sąlygomis funkcionuojanti orga-

nizacija yra veikiama įvairių vidinių ir išorinių fak-torių, kurie sudaro pagrindą atitinkamam organiza-cijos vitalinio, socialinio, antropogeninio ir ekono-minio veiksmingumo lygio formavimuisi. Darnus organizacijų vystymasis gali būti apibrėžtas ir kaip nuolatinio organizacijų aplinkos apsaugos, ekono-minio ir socialinio veiksmingumo didinimo proce-sas (Staniškis J., Arbačiauskas V., Stasiškienė Ž., 2008). Atitinkami, tam tikru laiko momentu užfik-suoti organizacijos darnos komponentų veiksmin-gumo lygiai gali būti charakterizuojami kokybinė-mis, kategorinėmis ar skaitmeninėmis reikšmėmis, kurių visuma sudaro organizacijos darnos pasiskirs-tymo kombinaciją. Bet kokiu atveju pasirinktas skaitmeninis organizacijos darnos komponentų veiksmingumo lygio determinavimas sudaro prie-laidas tikslesniam organizacijos vitalinio, socialinio, antropogeninio ir ekonominio veiksmingumo lygio determinavimui bei palyginimui. Reikia pabrėžti, kad dažnai mokslinėje literatūroje sutinkama įvairių organizacijos darnos komponentų veiksmingumo kategorijų, kurios savaip apibūdina organizacijos

darnos komponentų veiksmingumo lygius. Kaip vienos iš populiariausių organizacijos darnos kom-ponentų veiksmingumo kategorijų yra „aukštas”, „normalus” ar „žemas” tam tikro organizacijos dar-nos komponento veiksmingumas. Iš čia išplaukia, kad tam tikrame laiko momente užfiksuotas visų organizacijos darnos komponentų „normalus” veiksmingumo lygis sudaro pagrindą idealios (eta-loninės) organizacijos darnos būklės formavimuisi. Deja, tenka pripažinti, kad stochastinėje aplinkoje veikiančioms organizacijoms tokia darnos būklė yra niekuomet nepasiekiama dėl dviejų pagrindinių priežasčių: tam tikrą organizaciją supančios sto-chastinės aplinkos prigimties bei iš anksto sufor-muoto darnos tikslo re-korekcinių savybių egzista-vimo. Nežiūrint į šiuos neigiamus faktorius, pasitai-ko, kai tam tikros organizacijos daugumos organi-zacijos darnos komponentų veiksmingumas yra arti „normalaus” organizacijos darnos etalono veiks-mingumo lygio.

Bet kurio iš organizacijos darnos komponentų užfiksuota „aukšta” veiksmingumo kategorija mums parodo, kad tam tikra organizacija savo veikloje yra per daug orientuota į dominuojantį darnos kompo-nentą kitų darnos komponentų sąskaita. Dažniausiai pasitaiko „aukštas” organizacijos ekonominis veiksmingumas, kuris parodo, kad organizacija per daug yra orientuota į ekonominį vystymąsi. Dėl tokios susiklosčiusios situacijos nukenčia visi kiti organizacijos darnos komponentai, kuriuose galimai egzistuoja didelė aplinkosauginio, socialinio ar ant-ropogeninio pobūdžio problemų egzistavimo tiki-mybė.

Aiškumo dėlei žemiau esančiame paveiksle pa-teikiame organizacijos darnos etalono vizualizaciją:

2 pav. Organizacijos darnos etalono vizualizacija

Šaltinis: sudaryta autoriaus. Pažvelgus į 3 pav. pavaizduotą organizacijos

darnos etaloną, pastebime proporcingą organizaci-


jos darnos pasiskirstymą tarp organizacijos vitali-nio, socialinio, antropogeninio ir ekonominio dar-nos komponentų. Iš čia seka, kad šiuo atveju yra fiksuojamas „normalus” kiekvieno organizacijos darnos komponento veiksmingumas, tarp kurių susi-formuoja absoliuti darna, sudaranti organizacijos darnos etalono pagrindą.

Realybėje dažnai pasitaiko ekonominio darnos komponento dominavimas. Tuomet yra registruo-jamas aukštas organizacijos ekonominio darnos komponento veiksmingumo lygis, kuris yra pavaiz-duotas žemiau esančiame paveiksle:

3 pav. Aukšto organizacijos ekonominio veiksmingumo vizualizacija

Šaltinis: sudaryta autoriaus.

Pažvelgus į 4 pav. pavaizduotą organizacijos aukšto ekonominio veiksmingumo vizualizaciją, matyti absoliučiai dominuojantis ekonominis veiksmingumas, kuris sudaro pagrindinę visos or-ganizacijos nedarnos priežastį. Be to, iš pateikto paveikslo aiškiai matyti, kad organizacijos vitalinis, socialinis ir antropogeninis veiksmingumas yra „normalus”.

3. ORGANIZACIJOS DARNOS VERTINIMO MODELIŲ APŽVALGA Pasaulyje egzistuoja daug į darnų organizacijos

vystymosi didinimą orientuotų globalinių ir lokali-nio lygmens iniciatyvų, susitarimų, indeksų, stan-dartų ar koncepcinių darnos determinavimo mode-lių, tačiau dauguma iš jų yra orientuoti tik į vieną ar kelis darnos komponentus. Be to, dažnai pasitaikan-tys kokybinio pobūdžio darnos rodikliai negali iden-tifikuoti atskirų darnos komponentų veiksmingumo lygių ir bendro vidinės ar išorinės organizacijos darnos lygio. Iš čia tampa sunku nustatyti atitinka-mo organizacijos darnos lygio priežastis bei tarpu-savyje palyginti tam tikras panašaus pobūdžio orga-nizacijas.

Čiegis ir Grunda (2007) teigia, kad literatūroje galima rasti daug įvairių organizacijoms skirtų stra-tegijų, modelių, kuriais jos skatinamos vertinti or-ganizacijos darną, tačiau pasigendama lengvai pri-taikomo, unifikacinėmis savybėmis pasižyminčio kiekybinio pobūdžio organizacijos darnos vertinimo modelio

Mokslininkas Wilson M. (2003) sugeneruoja koncepcinį darnios organizacijos modelį, kuris efek-tyviai konsoliduoja keturias koncepcijas: organiza-cijos darnų vystymąsi, organizacijų socialinę atsa-komybę, suinteresuotųjų šalių teoriją, organizacijų atskaitingumo teoriją:

1 lentelė. Darnios organizacijos komponentai

ORGANIZACIJOS DARNA

Dar-naus vys-tymo-si pa-grin-dimas orga-niza-cijoje

Siekia tikslų re-miantis visuomenės nuomone

Veik-los filoso-fija susiju-si su socia-line, eko-nomi-ne, aplin-kosau-gine atsa-komy-be

Vady-ba orien-tuota į suin-tere-suotų šalių porei-kius

Viešos veiklos ataskaitas pagrin-džiantys etiniai argumen-tai

Kon-cepci-ja

Darnus vystymasis

Socia-linė atsa-komy-bė

Suin-tere-suotų šalių teorija

Atskai-tingumo teorija

Dis-cipli-na

Eko-no-mi-ka

Eko-logi-ja

So-cio-lo-gija

Verslo etika

Vady-ba

Verslo teisė

Šaltinis: Wilson, M. “What is it and where does it

come from?”. Ivey Business Journal, March/ April, 2003. Pažvelgus į 1 lentelėje pavaizduotą darnios or-

ganizacijos modelį, matyti nuosekli koncepcinė tranzicija ir sąryšis su mokslinėmis disciplinomis, tačiau lieka neaišku, su kokiomis organizacinėmis aplinkomis šis modelis jungiasi.

Čiegis ir Grunda (2007), išnagrinėję daug įvai-rių darnaus vystymosi koncepcijų, išskiria tokius pagrindinius darnaus vystymosi modelius:

„Natūralaus žingsnio“ modelis. Identifikuota darnaus verslo ir darnios organizacijos teorinė sam-prata, apibrėžiama darni organizacija, jos ryšiai su išteklių prieinamumu, bei naudojimu, taikant „ištek-


48

lių piltuvėlio“ modelį ir skatinant žiūrėti į dabartinę situaciją iš ateities perspektyvos;

Jungtinių Tautų Pasaulinio Susitarimo socia-liai atsakingo verslo modelis;

Galen vadybos modelis. Pagal šią koncepciją vadybos tikslai suskirstomi į tris valdymo lygmenis: normatyvinį, strateginį ir operatyvinį. Organizacijos veikla yra pagrįsta organizacijos ateities vizija, o tikslingai pritaikant šią vadybos koncepciją darnaus vystymosi valdymui tam tikroje organizacijoje, ji veikia pagal darnios organizacijos suformuotą vizi-ją.

UNCTAD darnaus verslo modelis. ICC verslo chartija už darnų vystymąsi, IISD darnaus verslo principai (suskirstyti į tris dalis: vidinę darną, išorinį patikimumą ir savo išteklių išnaudojimą).

4. KORPORATIVINĖ SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ 1999 m. Pasaulio ekonomikos forumo metu JT

generalinis sekretorius Kofi Annanas pirmą kartą pristatė savanoriškais principais grįstą iniciatyvą - Pasaulinį susitarimą, kuris šiandieną yra išaugęs į didžiausią savanorišką organizacijų korporatyvinės socialinės atsakomybės (angl. Corporate social responsibility – CSR) iniciatyvą. Šia iniciatyva sie-kiama išlaikyti vientisumą ir autoritetą, kurios pa-galba galima numatyti tam tikrus kokybės užtikri-nimo mechanizmus ir pateikti pažangos įrodymus.

Pagrindinis Pasaulinio susitarimo tikslas yra skatinti organizacijas veikti atsakingai: nedaryti žalos aplinkai, bendruomenei, kitoms organizaci-joms ir bendromis pastangomis su JT, valdžios ins-titucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis dalyvauti socialinių ir aplinkos apsaugos problemų sprendime, prisidėti prie visuomenės raidos ir eko-nomikos augimo. Iš pagrindinio Pasaulinio susita-rimo tikslo išplaukia du esminiai uždaviniai:

1. Padėti įmonėms įdiegti Pasaulinio susitari-mo principus į įmonės verslo strategiją.

2. Skatinti bendradarbiavimą ir partnerystę tarp įvairių sektorių, valstybėje ir už jos ribų, sie-kiant universalių pasaulio plėtros tikslų.

Mokslinėje literatūroje sutinkama įvairių kor-poratyvinės socialinės atsakomybės apibrėžimų. Dažniausiai naudojamas toks korporatyvinės socia-linės atsakomybės apibrėžimas: korporatyvinė so-cialinė atsakomybė – įsipareigojimas prisidėti prie bendruomenės gerovės per savanorišką atsakingą veiklą ir paaukojant organizacijos resursus (Kotler PH., Lee N., 2005).

R. Matkevičienė , 2010, remdamasi Horne, D.M. ir kt. 2008 teigia, kad, derindamos du korpo-ratyvinės socialinės atsakomybės veiklos tipus, or-

ganizacijos siekia būti suprastos ir vertinamos kaip atsakingi piliečiai, kurie rūpinasi bendruomene. Organizacijos naudojasi korporatyvinės socialinės atsakomybės teikiamais privalumais ir galimybė-mis, įrodydamos suinteresuotiesiems verslo organi-zacijų atsakomybę ir atskaitomybę.

5. PASAULINĖ ATSKAITINGUMO INICIATYVA Ši savanoriška darnaus vystymosi veiksmin-

gumo ataskaitų iniciatyva pirmą kartą buvo pasiūly-ta 1999 m. Pasaulinės atskaitingumo iniciatyvos (angl. Global Reporting Initiative) – nepriklausomo tarptautinio suinteresuotųjų šalių tinklo, remiamo Jungtinių Tautų Aplinkos Apsaugos Programos (angl. UNEP). 1999 m. buvo išleista pirmoji Pasau-linio atskaitingumo rekomendacija (angl. G3 guide-lines), kuria galėjo pasinaudoti bet kokia organiza-cija, nepriklausomai nuo jos dydžio, veikos pobū-džio ar vietos, kadangi Pasaulinio atskaitingumo rekomendacijos buvo kuriamos dalyvaujant dauge-liui pasaulio šalių.

Apie 1800 tarptautinių įmonių iš 60 pasaulio šalių yra užregistravusios ir publikavusios savo dar-nos ataskaitas. Švedijoje nutarta, kad 55 šalies vy-riausybės valdomos valstybinės įmonės nuo 2009 m. rengtų ataskaitas pagal Pasaulinio atskaitingumo rekomendacijas.

Šalia Pasaulinio atskaitingumo rekomendacijos, yra pateikiami priedai šiems sektoriams: viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, elektros energijos tiekėjai, finansinės paslaugos, telekomu-nikacijos, kelionių organizatoriai, automobilių ga-myba, oro uostai ir kt. Pasaulinės atskaitingumo iniciatyvos rodikliai nenurodo būtino darnos lygio, bet tik rekomenduoja, kaip pateikti informaciją apie ekonominius, darbuotojų ir darbo sąlygų, atsako-mybės už gaminį ir paslaugas bei socialinius aspek-tus. Pasaulinio atskaitingumo rekomendacijas suda-ro principai, rekomendacijos ir standartinės darnaus vystymosi veiksmingumo ataskaitos pateikimo for-mos. Organizacijos iš sąrašo gali pasirinkti sau tin-kamus rodiklius. Iš viso yra rekomenduojama apie 70 pagrindinių ir papildomų rodiklių, kurie detali-zuojami rodiklių protokoluose su detaliais paaiški-nimais, sudarymo metodika, rodiklių taikymo ribo-mis ir kitomis techninėmis nuorodomis.

6. EUROPOS DARNIOS MIŠKININKYSTĖS MODELIS Siekiant užtikrinti vieningą Europos miškų dar-

naus vystymosi valdymą, 1990 m. buvo įkurta Eu-ropos miškų apsaugos ministrų konferencija (angl.


Ministerial Conference on the Protection of Forests in Europe – MCPFE arba FOREST EUROPE). Europos miškų apsaugos ministrų konferencijos tikslas yra bendromis pastangomis formuoti vienin-gą Europos miškų darnaus vystymosi strategiją, pasiūlant specifines unifikuoto pobūdžio rekomen-dacijas bei miško darnaus vystymosi rodiklių rinki-nius. Į Europos miškų apsaugos ministrų konferen-ciją yra pakviesti įvairių Europos šalių aukščiausio politinio lygmens asmenys, kurie yra atsakingi už nacionalinio miško ūkio plėtros strategijų formavi-mą bei įgyvendinimą. Šiuo metu konferencijai pir-mininkauja Norvegijos atstovai.

1992 m. Rio de Žaneire įvykusi Jungtinių Tau-tų konferencija dėl aplinkos ir vystymosi (angl. Uni-ted Nations Conference on Environment and Deve-lopment – UNCED), kurios metu, be kitų svarbių dokumentų, buvo pasirašyti ir miškininkystės prin-cipai. 172 šalys, pasirašiusios miškininkystės prin-cipus, įsipareigojo paruošti moksliškai pagrįstus kriterijus ir rodiklius darnaus miško ūkio įgyvendi-nimo procesui sekti ir kontroliuoti. Europos šalys įsitraukė į darbo procesą, ir 1993 m. Helsinkyje (Suomija) įvykusios Europos miškų apsaugos mi-nistrų konferencijos (angl. Ministerial Conference on the Protection of Forests in Europe - MCPFE) metu buvo suformuotos bendrosios rekomendacijos,

skirtos darniam Europos miškų vystymui. 1998 m. Lisabonoje (Portugalija) Europos miš-

kų apsaugos ministrų konferencijos (angl. Ministe-rial Conference on the Protection of Forests in Eu-rope - MCPFE) metu buvo nuspręsta patvirtinti Europos darnios miškininkystės rodiklių (angl. Pan-European Indicators for Sustainable Forest Mana-gement) rinkinį (Lisbon Resolution L2, Annex 1 "Pan-European Criteria and Indicators for Sustai-nable Forest Management", Lisabona 1998.). Per 2001-2002 m. įvairiose Europos vietose buvo su-rengti darbiniai seminarai, kurių metų buvo sutarta dėl Europos darnios miškininkystės rodiklių korek-cijų. Viso šio periodo darbo rezultatai buvo api-bendrinti 2002 m. Vienoje (Austrija) įvykusio Eu-ropos miškų apsaugos ministrų asociacijos ekspertų susitikimo metu. Be to, buvo patvirtintas atnaujintas Europos darnios miškininkystės rodiklių rinikinys (Improved pan-European indicators for sustainable forest management. As adopted by the MCPFE expert level meeting Vienna, Austria, 2002).

7. ORGANIZACIJOS DARNOS VERTINIMO MODELIO KŪRIMAS Išnagrinėję įvairius organizacijų darnos verti-

nimo modelius bei siekdami pavaizduoti supapras-

4 pav. Organizacijos darnos vertinimo modelis Šaltinis: sudaryta autoriaus.


50

tintą organizacijos darnos vertinimo procesą sukū-rėme savitą organizacijos darnos vertinimo modelį, kurį pavaizdavome 4 pav. Pažvelgus į 4 pav. pa-vaizduotą organizacijos darnos determinavo modelį matyti, kad supaprastintą tam tikros organizacijos darnos determinavimo procesą galime suskirstyti į 9 pagrindinius etapus. Modelio centrinėje dalyje (ant-rame modelio etape) vizualizuojama intervencija į organizacijos vidinę ir išorinę aplinką, kuriose iden-tifikuojamos vitalinės, socialinės, antropogeninės vidinės ir išorinės aplinkos sudaro pagrindą darnios organizacinės aplinkos kūrimui.

Lyginamųjų organizacijų kohortos suformavi-mas yra pirmasis organizacijos darnos determina-vimo proceso etapas, kuriame realizuota modelio įėjimo funkcija. Formuojant lyginamųjų organizaci-jų kohortą, yra labai svarbu atsižvelgti į tą pačią organizacijų kohortą patenkančių organizacijų teisi-nę formą, veiklos teritoriją, pagrindinį veiklos tiks-lą, darbuotojų skaičių ir kt., nes būtų nekorektiška lyginti tarpusavyje valstybės biudžetinę įstaigą su privačia individualia įmone ar kelis tūkstančius dar-buotojų turinčią, keliose užsienio šalių rinkose vei-kiančią įmonę su keliasdešimt darbuotojų turinčia, vietinėje rinkoje funkcionuojančia uždarąją akcinę bendrovę. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad lygina-mųjų organizacijų kohortos formavimo tikslumas yra glaudžiai susijęs su organizacijos darnos deter-minavimo tikslumu, todėl siekiant minimalizuoti organizacijos darnos pasiskirstymo tarp darnos komponentų ir darnos rezultatų iškraipymus, į lygi-namųjų organizacijų kohortos formavimo procesą reikia atkreipti ypatingą dėmesį.

Darnos lygmenų ir komponentų identifikavi-mas yra antrasis (tarpinis) organizacijos darnos de-terminavimo proceso etapas, kuriame pateikiami du darnos lygmenys ir keturi darnos komponentai pa-rodo, kokiais lygiais bus vykdomas organizacijos darnos determinavimo procesas ir tarp kokių orga-nizacijos darnos komponentų bus identifikuojamas darnos pasiskirstymas. Šiuo atveju mes tirsime tik išorinę organizacijos darną. Antrame organizacijos darnos determinavimo proceso etape nuo vidinės organizacinės aplinkos pradedama laipsninė inter-vencija į stipriais intrasinerginiais ryšiais susijusius vidinės darnos vitalinį, socialinį, antropogeninį ir ekonominį komponentus. Iš ekonominio darnos komponento vykdomas perėjimas į stipriais intrasi-nerginiais ryšiais susijusius vidinės darnos vitalinį, socialinį, antropogeninį ir ekonominį komponentus. Iš išorinės organizacinės aplinkos ekonominio dar-nos komponento pereinama į antrą modelio etapą.

Rodiklių generavimas yra trečiasis (tarpinis) organizacijos darnos determinavimo proceso etapas. Šiame etape yra realizuota darnaus vystymosi tyrėjų

ar už organizacijos darnų vystymąsi atsakingų spe-cialistų rodiklių generavimo funkcija. Reikėtų pasi-rinkti visuotinai pripažintus ir daugeliui organizaci-jų priimtinus absoliutinius, santykinius ar kitokio tipo rodiklius. Mūsų atveju didesnio rodiklių skai-čiau pasirinkimas leistų tiksliau įvertinti organizaci-jos darną, tačiau tai pareikalautų daugiau laiko są-naudų ir sukeltų įvairias, su duomenų gavimu susi-jusias problemas. Rekomenduotina kiekvienam dar-nos komponentui parinkti po 5-10 informatyvių santykinio tipo rodiklių, tuomet bus mažesnė tiki-mybė susidurti su duomenų gavimo problemomis ir bus išlaikomas pakankamas organizacijos darnos determinavimo tikslumas. Be to, ekspertams bus lengviau įvertinti mažesnį rodiklių skaičių ir bus fiksuojami mažesni rodiklių reikšmingumų skirtu-mai. Tinkamai parinkti santykiniai organizacijos darnos rodikliai sudarys prielaidas lengvesniam bei tikslesniam organizacijos darnos įvertinimui.

Organizacijos darnos etalono sukonstravimas yra ketvirtasis organizacijos darnos determinavimo etapas. Šio organizacijos darnos determinavimo etapo metu tam tikro kokybinio ar kiekybinio meto-do pagalba, panaudojus lyginamųjų organizacijų kohortos darnaus vystymosi komponentų rodiklių duomenis, yra sukonstruojamas hipotetinis organi-zacijos darnos etalonas. Sukonstruotas tik tam tikrai lyginamųjų organizacijų kohortai būdingas (priimti-nas) organizacijos darnos etalonas yra aprašomas tokiu pačiu daugiamačių darnios organizacinės ap-linkos duomenų kiekiu. Be jokios abejonės, tam tikros lyginamųjų organizacijų kohortos darnos eta-lonas gali būti naudojamas kitose suformuotose organizacijų kohortose, tačiau tai reikia daryti labai atsargiai.

Rodiklių reikšmingumų nustatymas yra penkta-sis organizacijos darnos determinavimo etapas, ku-ris turi penkis subetapus: rodiklių reikšmingumų nustatymo metodo parinkimą, anketos sudarymą, ekspertų selekciją, ekspertų apklausos organizavimą ir ekspertų nuomonių suderinamumo tikrinimą. Re-komenduotina, kad pirmame ir penktame subeta-puose naudojamų metodų pasirinkimas turėtų ne tik kiekybinę, tačiau ir kokybinę argumentaciją. Prieš pradedant ekspertų selekcijos vykdymo procesą, būtų tikslinga turėti ekspertų selekcijos kriterijus, pagal kuriuos būtų atrenkami ekspertai. Vieni iš svarbiausių ekspertų selekcijos kriterijų yra jų patir-tis, mokslinė kvalifikacija.

Rodiklių reikšmių nustatymas yra šeštasis or-ganizacijos darnos determinavimo etapas, kuris turi du subetapus: rodiklių reikšmių nustatymo metodo parinkimą ir rodiklių reikšmių aprašo suformavimą. Atliekant tam tikrai lyginamųjų organizacijų kohor-tai priskirtų organizacijų darnos komponentų rodik-


lių reikšmių nustatymo procedūras, rekomenduotina naudotis skaičiavimo rodiklių reikšmių nustatymo metodu, nes šio metodo pagalba rodiklių reikšmės nustatomos, remiantis statistiniais duomenimis ar įvairiomis matematinėmis formulėmis. Reikėtų at-kreipti dėmesį, kad, vykdant tam tikros lyginamųjų organizacijų kohortos darnos etalono organizacijos darnos komponentų rodiklių reikšmių nustatymą, reikėtų pradėti nuo normatyvinio rodiklių reikšmių nustatymo metodo, o nesant galimybei, rodiklių reikšmes nustatyti remiantis tam tikrais normatyvi-niais dokumentais, teisės aktais, visuotinai priimto-mis nuostatomis ar rekomendacijomis naudoti skai-čiavimo ar ekspertinį metodus.

Darnos pasiskirstymo tarp darnos komponentų vizualizacija yra septintasis organizacijos darnos determinavimo etapas, kuriame, panaudojus savior-ganizuojančių dirbtinių neuroninių tinklų vizualiza-vimo metodus, yra sugeneruojama unifikuota at-stumų matrica (sutrumpintai: U-matrica) (angl. uni-fied distance matrix), kurios reikšmės pateikiamos saviorganizuojančių neuroninių tinklų žemėlapyje. Kiekvienam išorinės ir vidinės organizacijos darnos komponentui yra sugeneruojamos atskiros unifikuo-tos atstumų matricos, kurių pagalba galima identifi-kuoti kiekvienos organizacijos vidinį ir išorinį vita-linį, socialinį, antropogeninį ir ekonominį veiks-mingumą arba, kitaip tariant, identifikuoti organiza-cijos vidinės bei išorinės darnos pasiskirstymą tarp organizacijos darnos vitalinio, socialinio, antropo-geninio ir ekonominio komponentų.

Darnos vizualizacija yra aštuntasis organizaci-jos darnos determinavimo etapas. Natūraliomis są-lygomis veikiančiai bei daugybės vidinių ir išorinių stochastinės bei deterministinės prigimties jėgų vei-kiamai organizacijai pasiekti absoliutų darnos lygį yra sudėtinga, tačiau daugiamačių darnios organiza-cinės aplinkos duomenų vizualizavimo metodų pa-galba gautos skirtingos darnos struktūrų vizualizaci-jos mums leidžia tarpusavyje palyginti organizacijų darnos pasiskirstymus tarp keturių vidinių ir keturių išorinių darnos komponentų, bendrus darnos lygius ir identifikuoti mažiau darnias bei labiau darnias organizacijas. Atliekant daugiamačių organizacijos darnos komponentų palyginimą tarpusavyje ir su daugiamačio organizacijos darnos etalono darnos komponentais yra įmanoma identifikuoti organiza-cijos vidinę, išorinę ar bendrą darną.

Išvadų parengimas yra devintasis organizacijos darnos determinavimo proceso etapas, kuriame rea-lizuota modelio išėjimo funkcija. Šiame etape api-bendrinamos visų ankstesnių darnos determinavimo proceso etapų dėka gautos naujos žinios, kurios padeda priimti atitinkamus sprendimus teigiamai skatinant organizacijos darną.

Mūsų aukščiau pateiktas ir apibūdintas organi-zacijos darnos determinavimo modelis, be jokios abejonės, neatskleidžia visų tam tikros organizacijos darnos determinavimo proceso metu vykstančių šalutinių faktorių (atitinkamų sprendimų priėmimas, atsakingų asmenų paskirstymas į grupes, užduočių paskyrimas, koordinavimo veiksmai, pradinės in-formacijos surinkimas ir t.t.), tačiau šio modelio pagalba mes galime identifikuoti supaprastintą or-ganizacijos darnos determinavimo procesą.

IŠVADOS 1. Pasaulyje egzistuoja daug į darnų organizaci-

jos vystymosi didinimą orientuotų globalinių ir lo-kalinio lygmens iniciatyvų, susitarimų, indeksų, standartų ar koncepcinių darnos determinavimo modelių, tačiau dauguma iš jų yra orientuoti tik į vieną ar kelis darnos komponentus. Be to, dažnai pasitaikantys kokybinio pobūdžio darnos rodikliai negali identifikuoti atskirų darnos komponentų veiksmingumo lygių ir bendro vidinės ar išorinės organizacijos darnos lygio. Iš čia tampa sunku nu-statyti atitinkamo organizacijos darnos lygio prie-žastis bei tarpusavyje palyginti tam tikras panašaus pobūdžio organizacijas.

2. Baltijos jūros regiono „Darbotvarkė 21” 7.2.3 punkte yra pabrėžiama, kad darnus vystymasis pats savaime nėra objektyvus ir tai, kad darnus vys-tymasis apima visuomenės vystymąsi apskritai, interesų bei uždavinių konfliktas yra neišvengiamas. Tai vienas iš sunkiausių klausimų, kurį reikia iš-spręsti. Pastangos būtinos visuose lygiuose, siekiant išvengti sprendimų, kurie yra priešingi darnaus vys-tymosi tikslams. Kur tik įmanoma, būtina visur ieš-koti „laimiu-laimiu“ situacijų, pavyzdžiui, išteklių efektyvesnio panaudojimo srityje – ypač neatsinau-jinančių išteklių, pakeičiant juos atsinaujinančiais šaltiniais, mažinant taršą, emisijas bei didinant ant-rinį panaudojimą ar žaliavų perdirbimą.

3. Kaip vieną iš „laimiu-laimiu“ situacijų gali-ma būtų pateikti organizacijos darnos vertinimo modelio suformavimą. Praktiškai išbandytas mode-lis patvirtino, kad jis gali būti naudojamas, vertinant vidinį ir išorinį organizacijų vitalinį, socialinį, ant-ropogeninį ir ekonominį veiksmingumą bei organi-zacijų darną.

4. Organizacijos darnos įvertinimo modelis nė-ra bet kokiai organizacijos darnos problemai tinkan-ti sprendimo priemonė; jis yra koncepcinis įrankis, su kuriuo kryptingai dirbantys darnaus vystymosi ekspertai galėtų tapti įžvalgesniais ir pasiekti geres-nių rezultatų valdant organizacijos darną.


52

LITERATŪRA

1. Baltijos jūros regiono Darbotvarkė 21. Patvirtinta Septintame Baltijos jūros valstybių tarybos Ministrų susitikime Nyborge, No 1/98. 1998. http://www.ee/baltic21; [žiūrėta 2010 04 10].

2. Brownlie , D.T. Environmental analysis , in M.J. Baker (ed.), The Marketing Book . London: Heine-mann.1987.

3. Cole M. A. Limits to Growth, Sustainable Develop-ment and the Environmental Kuznets Curves: an Examination of the Environmental Impact of Eco-nomic Development. // Sustainable Development. Nr. 7. 1999.

4. Čiegis R. Gamtinių išteklių ir aplinkos ekonomika. Klaipėda.2008.

5. Čiegis R., Grunda R. Įmonės transformavimo į dar-nią įmonę procesas. Organizacijų vadyba: sistemi-niai tyrimai, Nr. 44, 2007.

6. Darbotvarkė 21: subalansuotos plėtros veiksmų pro-grama. Rio deklaracija: apie aplinką ir plėtrą. (2001) Vilnius: LR aplinkos ministerija, http://www.am.lt/VI/index.php#a/1128; [žiūrėta 2010 04 10].

7. Dzemydienė, D. Intelektualizuotų informacinių si-stemų projektavimas ir taikymas. Vilnius : Mykolo Romerio universitetas, 2006.

8. Holling C. S. (Ed.). Adaptive Environmental Asses-sment and Management. New York. 1978.

9. Horne, D.M.; Ferrell, O. C.; Ferrell, L. Business and Society. A Strategic Approach to Social Responsibi-lity. 3rd ed. Boston: Houghton Mifflin Company, 2008.

10. Improved pan-European indicators for sustainable forest management. As adopted by the MCPFE expert level meeting. Viena, 2003 http://timber.unece.org/fileadmin/DAM/publications/improved-indicators-sfm.pdf; prisijungimo laikas 2010-08-29.

11. Kotler P., Lee N. Corporate Social Responsibility. New York: Wiley, Shakespare William, 2005.

12. Matkevičienė R. Korporatyvinės socialinės atsako-mybės raiška verslo organizacijų veikloje: nesocia-liai atsakingą veiklą vykdančių organizacijų sociali-nės atsakomybės veikla // INFORMACIJOS MOKSLAI. Nr. 52, 2010.

13. Matthews E., Amann Ch., Bringezu S., Fisher – Kowalskim M., Huttler W., Kleijn R., Moriguchi Y., Ottke Ch., Rodenburgd E., Rogich D., Schutz H., van der Voet E., Weisz H. (2000). The weight of na-tions: material outflows from industrial economies. Washington.

14. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija. (2004) Vilnius: Aplinkos ministerija, http://www.am.l-t/VI/index.php#r/916; [žiūrėta 2010 04 10].

15. Rotman M.J. Data mining – a practical approach to database marketing. (1995). IBM.

16. Solow R. M. Intergenerational equity and exhaustible resources / Rev. Econ. Stud. Symp. 1974.

17. Staniškis, J., Arbačiauskas, V., Pivoras, T. Progress in the Process of Sustainable Industrial Development in Lithuania. Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba, Nr.3 (37), 2006.

18. Sun J. W. Demateralization and Sustainable Deve-lopment. // Sustainable Development. Nr. 8.2000.

19. Sustainability Reporting Guidelines & NGO Sector Supplement. Global Reporting Initiative, Amsterda-mas 2010. http://www.globalreporting.org/NR/rdonlyres/19B9E00D-299D-4F3C-A5A7-6B9650EDC532/4263/ReportingGuidelinesNGOSectorSupplement1.pdf ; prisijungimo laikas 2010-08-29.

20. Wilson, M. “What is it and where does it come from?”. Ivey Business Journal, March/ April, 2003.

THE CREATION OF THE SUSTAINABLE ORGANIZATION EVALUATION

MODEL

Kęstutis Navickas Summary The article analyses the general organizations

sustainability evaluation models, their possible re-lations to four sustainability components and possi-bilities of dimensions’ integrations into artificial neural network. Referring to the features of artifi-cial neural network, we designed the artificial intel-ligence model of sustainability evaluation where we provided the visualization of present indicators of every sustainability dimension condition. The pe-rformed analysis of artificial intelligence model of sustainable development environmental dimension showed that the use of this model in practice would be possible to measure organizations sustainability and organizations efficiency of social sustainability component, anthropogenic sustainability compo-nent, economical sustainability component.

Keywords: organization sustainability measu-

rement, sustainable development, sustainable orga-nization, sustainable organizational environment, self organizing artificial neural network, vital su-stainability component, social sustainability com-ponent, anthropogenic sustainability component, economical sustainability component.

DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA /Mokslo darbai |

53

DARNAUS VYSTYMOSI KOMPETENCIJŲ FORMAVIMAS ORGANIZACIJŲ PIRKIMUOSE: ŽINIŲ, ĮGŪDŽIŲ IR VERTYBIŲ

INTEGRALUMO SVARBA

Giedrė Brazdauskaitė1, Mikas Balkevičius2

1 Mykolo Romerio universitetas Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius

2 Vilniaus pedagoginis universitetas Studentų g. 39, LT-08106, Vilnius

Santrauka. Darnaus vystymosi kompetencijų formavimas organizacijos pirkimuose yra stipri prielaida

darnaus vystymosi efektyvumo didinimui, kadangi vystymosi procesas turi adaptuoti ir integruoti tausojan-čius vartojimo ir gamybos modelius. Tiek viešo, tiek privataus sektoriaus organizacijos gali ženkliai sustip-rinti savo indėlį į darnų vystymąsi, taikant aplinkosauginius ir socialinius kriterijus savo pirkimuose ir to-kiu būdu leisti formuotis naujoms produktų rinkoms, kurios skatina visuomenės gerovę ir aplinkosauginį tausojimą. Šis darniųjų pirkimų procesas reikalauja daug naujų, struktūrizuotų žinių bei naujų kompetenci-jų formavimo pirkimus atliekantiems asmenims. Straipsnyje akcentuojama, kad šiame procese yra svarbus konstruktyvus požiūris į kompetencijų formavimą, pasižymintis kompleksine žinių, įgūdžių ir vertybių integ-ralumo dinamika.

Šis straipsnis - tai konceptuali įžvalga į naujų kompetencijų, reikalingų pirkimų specialistams, forma-vimo dinamiką, siekiant akcentuoti esminius kompetencijos formavimo aspektus. Straipsnio tikslas - sufor-muoti kompetencijas, reikalingas darniųjų pirkimų vykdymui, įvertinant žinių, įgūdžių ir vertybių svarbą. Darbe taikyti sisteminės analizės, dokumentų analizės, metodinės ir mokslinės literatūros analizės metodai.

Reikšminiai žodžiai: darnus vystymasis, darnieji pirkimai, kompetencija. ĮVADAS Darnus vystymasis reikalauja gilių pokyčių

žmonių mąstyme ir suvokime, gilios transformaci-jos ekonominėse ir socialinėse struktūrose, taip pat esminių pokyčių gamyboje ir vartojime. Viena iš pagrindinių mūsų kasdienybės veiklų yra pirkimas. Perka tiek individualūs asmenys, tiek viešas sekto-rius, tiek verslo įmonės. Nesvarbu, ar kalbame apie didelę tiekimo grandinę, ar apie kasdieninį nežymų pirkimą, tačiau šie įvairiapakopiai pirkimų sprendi-mai turi ženklų poveikį tiek aplinkos išsaugojimui, tiek visuomenės ir ateinančių kartų gerovei. Pirki-mai, paremti darnaus vystymosi principais, yra vie-nas ir pagrindinių ilgalaikės visuomenės vystymosi ideologijos įgyvendinimo procesų.

Pažymėtina, kad šalys, anksti pradėjusios pero-rientuoti savo ekonomiką prie darnios plėtros priori-

tetų, įgyja ilgalaikį konkurencinį pranašumą su ki-tomis šalimis, kadangi investicijos į darnią plėtrą skatina ekologija ir socialinėmis inovacijomis grįstų technologijų diegimą ir futuristinį projektavimą į ateities rinkas. Vis plačiau įgyvendinami darnaus vystymosi principais paremti pirkimai tiek viešame, tiek privačiame sektoriuose sudaro palankesnes sąlygas darniai transformacijai, orientuotai į visuo-menės gerovę ir ateities kartų poreikius. Šis naujas darniųjų pirkimų ciklas leis transformuotis rinkai, kadangi taikant aplinkosaugos ir socialinius kriteri-jus vis daugiau pirkimų, nuosekliai daugės tokiais kriterijais paremtų produktų, kas leis tausoti gamtos išteklius, mažinti aplinkos taršą ir spręsti socialines problemas. Didėjanti paklausa sukurs naują verslo aplinką, kurioje prekių gamintojai ar paslaugų teikė-jai daugiau dėmesio skirs kriterijus atitinkančių produktų kūrimui ir inovacijoms.


54

Šiandien organizacijose darbuotojų žinios ir sugebėjimai tampa pagrindiniu konkurencinio pra-našumo pagrindu, todėl nauji darniųjų pirkimų pro-cesai suponuoja naujų kompetencijų poreikį, sie-kiant parengti tokius pirkimų specialistus, kurie geba įvertinti ne tik kainos ir kokybės santykį, bet taip pat pritaikyti socialinius ar aplinkosauginius kriterijus. Pirkimai, paremti darnaus vystymosi principais, reikalauja daug naujų žinių, įgūdžių ir vertybinės orientacijos, todėl šis straipsnis - tai kon-ceptuali įžvalga i naujų kompetencijų, reikalingų pirkimų specialistams, formavimo dinamiką, sie-kiant akcentuoti esminius kompetencijos formavimo aspektus. Straipsnio tikslas - suformuoti kompeten-cijas, reikalingas darniųjų pirkimų vykdymui, įver-tinant žinių, įgūdžių ir vertybių svarbą. Darbe taiky-ti sisteminės analizės, dokumentų analizės, metodi-nės ir mokslinės literatūros analizės metodai.

1. DARNIEJI PIRKIMAI: KONCEPCIJOS APŽVALGA Šiame straipsnyje yra vartojama sąvoka “dar-

nieji pirkimai” (angl. sustainable purchasing). Ta-čiau ši terminija nėra vieninga ir daugelis moksli-ninkų vartoja skirtingus terminus: pirkimų socialinė atsakomybė (Carter, 2005), socialiai atsakingi pir-kimai (Webb et al., 2008), atsakinga rūpyba (Allen, 2006), atsakingi pirkimai tiekimo grandinėje (Ma-loni et al., 2006), etiniai pirkimai (Wells, 2004). Lietuvoje ir ES šiuo metu yra taikomas „žaliųjų pirkimų” terminas, tačiau šiame straipsnyje tikslin-gai pasirinktas terminas „darnieji pirkimai” (angl. sustainable purchasing), kadangi pirkimai gali ap-imti ne tik aplinkosauginį, bet ir socialinį aspektą, t.y. apart ekonominio aspekto, integruoti kitas dvi darnaus vystymosi dimensijas.

Pažymėtina, kad Lietuvoje ir ES šiuo metu yra vykdomi žalieji pirkimai, t.y. akcentuojamas aplin-kosauginis aspektas. Žaliasis pirkimas apibrėžiamas kaip pirkimas, kai perkančioji organizacija įtraukia vieną ar kelis aplinkosaugos kriterijus į viešojo pir-kimo sąlygas, pasirinkdama prekes, paslaugas ir darbus ne tik pagal jų kainą ir kokybę, bet ir daromą mažesnį poveikį aplinkai vienoje, keliose ar visose produkto būvio fazėse, taip skatindama kurti kuo daugiau aplinkai palankių produktų. Pasauliniu lyg-meniu žalieji pirkimai pirmą kartą minimi 2002 m. Johanesburge vykusio pasaulio aukščiausiojo lygio susitikime darnaus vystymosi įgyvendinimo plane, skatinančiame atitinkamas visų lygmenų valdžios institucijas, priimant sprendimus, atsižvelgti į dar-naus vystymosi aspektus ir remti tokias pirkimų strategijas, kurios skatina aplinkai palankių prekių bei paslaugų sklaidą. 2004 m. priimtos ES Viešųjų

pirkimų direktyvos (direktyva 2004/17/EB, direkty-va 2004/18/EB) įtvirtino ir papildė teisinį kontekstą. Šių direktyvų nuostatose konkrečiai nurodomos galimybės įtraukti aplinkosaugos kriterijus į techni-nes specifikacijas, atrankos ir sutarčių sudarymo procedūras bei sutarties vykdymo sąlygas.

Privataus sektoriaus pirkimų praktikoje vis dar nėra plačiai standartizuotų pirkimų normų, vieningo reglamentavimo ir būdinga ad hoc praktika. Šiuo metu daugėja tarptautinių korporacijų, kurios turi savo reglamentuotą socialiai atsakingų pirkimų po-litiką ir konkrečias pirkimų politikos kryptis, kurios yra suderintos su organizacijos strateginiais tikslais. Tokia pirkimų praktika privataus sektoriaus veikloje dažnai priskiriama įmonių socialinės atsakomybės veiklai kartu su bendra veiklos strategija. Įmonių socialinė atsakomybė yra sąvoka, kurią pasitelkda-mi, verslininkai savanoriškai įtraukia socialinius ir aplinkosauginius klausimus į savo įmonių veiklą ir į santykius su suinteresuotosiomis šalimis. Įmonių socialinės atsakomybės evoliucija prasidėjo nuo filantropijos (pasyvaus rėmimo esant prašymui), pereinant prie strateginio rėmimo, susijusio su vers-lo interesais, kuris vėliau transformavosi į strateginę įmonės partnerystę su visuomene bei išaugo į darnų verslą, kuris darnaus vystymosi principus integruoja į verslo procesus ir veiklos strategiją. Dažnai aplin-kosauginiai ar socialiniai kriterijai įmonės praktiko-je yra taikomi tiekimo grandinės valdyme, t.y. tiek konkrečių produktų specifikacijoms, tiek pačių tie-kėjų atrankai. Pavyzdžiui, dažna praktika yra tiekė-jus vertinti ne tik pagal jų kuriamų produktų savy-bes, bet ir pagal paties tiekėjo veiklos įvertinimą (darbo taisyklių laikymąsi, žmogaus teisių skatini-mą ir t.t.). Verslo subjektų praktikoje įžvelgiamos dvi pagrindinės verslo darnumo strategijos koncep-cijos: proceso valdoma ir rinkos valdoma darnumo strategija. Proceso valdomos darnumo strategijos yra kuriamos tam, kad įmonės sumažintų kaštus per pagerintą aplinkosauginį ar socialinį našumą, t.y. per atliekų valdymo sistemas, išteklių taupymą ir t.t. Rinkos valdomos strategijos yra kuriamos, siekiant sukurti įmonėms konkurencinį pranašumą, kuris sukuriamas ekologiškai ar socialiai diferencijuojant produktus nuo rinkoje esančių konkurentų produktų, informuojant klientus apie jų aplinkosauginę ar so-cialinę vertę. Abiejų šių darnumo strategijų kon-tekste pirkimai - strateginis procesas, integrali įmo-nių socialinės atsakomybės įgyvendinimo dalis, kuri suponuoja naujų kompetencijų svarbą pirkimų spe-cialistams.

Viešo sektoriaus pirkimų politika nebūtinai at-spindi šiuo metu plėtojamą privataus sektoriaus pirkimų politiką, kadangi tokia praktika turi skirtin-gus argumentus: viešasis sektorius tiesiogiai tarnau-


55

ja darnaus vystymosi interesams, privačios įmonės politika - strateginiams prioritetams. Privatus sekto-rius, plėtodamas savo socialinę atsakomybę, dažnai prioritetą teikia tiek aplinkosauginiams, tiek sociali-niams reikalavimams, tokiems, kaip sąžininga pre-kyba (angl. Fair Trade) ar pirkimo praktika iš ma-žumas atstovaujančių organizacijų (angl. Minority purchasing), todėl privataus sektoriaus poreikis gali itin skirtis nuo viešo sektoriaus krypčių ir suponuoti savų unikalių kompetencijų poreikį.

2. KOMPETENCIJOS SĄVOKOS ANALIZĖ Kompetencijos sąvoka – viena dažniausiai ti-

riamų ir vartojamų sąvokų šiandienos vadybos, edukologijos mokslų, o taip pat profesinio rengimo, karjeros, žmogiškųjų išteklių mokymo srityje. Tai lemia keletas priežasčių: ekonominė bei socialinė globalizacija, spartus informacinių technologijų vystymasis bei su juo susijęs informacinės visuo-menės kūrimas, dar gerai žinomas „žinių visuome-nės” (EC, 2000) vardu. Informaciją vertinanti vi-suomenė kuria naują poindustrinės epochos ekono-miką - žinių ekonomiką, kuri, remdamasi esamai sukurtais techniniais, technologiniais pajėgumais, sugeba greitai transformuoti žinias į materialų pro-duktą, panaudojamą pramonėje, edukacinėje, vady-binėje praktikoje. Todėl naujų kompetencijų, galin-čių padidinti efektyvumą, atradimas – vienas svar-biausių šiuolaikinės ekonomikos, o kartu šiuolaiki-nės visuomenės vystymo akcentų.

Kompetencijų plėtra – sudėtingas reiškinys, nes jis visada susijęs su asmeninės motyvacijos raiška. Kompetencija – tai sugebėjimas praktinėse situaci-jose taikyti pagrindinius tam tikro turinio principus ir technikas (Good, 1959). Siebenhuner (2007) pa-žymi, kad kompetencijoje svarbų vaidmenį vaidina asmens požiūriai ir vertybės, kurios įtakoja asmens plėtros procesus, gebėjimą tobulėti. Daugelis Lietu-vos ir užsienio mokslininkų sutinka, kad struktūriš-kai kompetenciją sudaro trys komponentai – žinios, įgūdžiai ir vertybės (dar įvardinamos kaip požiū-riai), o pačią kompetencijos sąvoką įvardina kaip meistrišką įgūdžių taikymą kintančiose situacijose (Lepaitė, 2001), meistriškumo sintezę (Butkienė et al. 1996, Jakavičius 1998), įgytu bendruoju gebėji-mu, grindžiamu žiniomis, patirtimi, vertybėmis ir polinkiais (Bitinas, 2000), specifine profesinio stan-darto struktūrine dalimi (Pūkelis, 2008). Bendriau-sia prasme kompetencija reiškia tam tikrą asmens patirčių, žinių, gebėjimų, bruožų, vertybių, asmens paties įvaizdžio bei socialinių vaidmenų visumą (Parry 1996; McLagan 1998). Tuo pačiu terminai - įgūdžiai, gebėjimai ir bruožai, - vartojami ir kvalifi-

kacijos sąvokai apibūdinti. Kvalifikacijos terminas dažnai vartojamas įgūdžiams, reikalingiems įvai-riems uždaviniams ir funkcijoms įgyvendinti orga-nizacijoje. Taip pat kvalifikacijos terminas naudo-jamas itin specifiniuose kontekstuose, tuo tarpu kompetencijos sąvoka daugiau susijusi su organiza-cijos pagrindinių gebėjimų įvardinimu ir plėtra. Įvairūs kompetencijų modeliai padeda organizaci-joms priimti konceptualius ir suderintus sprendimus tokiose srityse, kaip žmogiškųjų išteklių vadybos sistemos, įskaitant karjeros perorientavimą, įdarbi-nimą, organizacinį mokymąsi, karjeros valdymą, veiklų tobulinimą ir įvairias kompensacines siste-mas. Kompetencijų modeliai dažnai yra reglamen-tuojami kompetencijų standartuose, kuriuos sudaro tam tikros žinios ir įgūdžiai, reikalingi efektyviai vykdyti konkrečias veiklas, užtikrinant veiklos ko-kybę.

Taip pat egzistuoja kompetencijos organizaci-niu lygmeniu, t.y. organizacinės kompetencijos, kurios susiję su daugybe įgūdžių ir technologijų, įgalinančių organizaciją teikti pridėtinę vertę klien-tui, taip didinant savo darbo efektyvumą. Organiza-cijose išskiriamos pagrindinės, privalomos ir pasi-renkamosios, diferencijuotos kompetencijos. Priva-lomos kompetencijos yra tos, kurių įgyvendinimas kuria tiesioginę pridėtinę vertę, pasirenkamosios – suteikia organizacijai daugiau konkurencinių prana-šumų, tokių, kaip mokslinė reputacija ir t.t. (Praha-lad, 1990).

Kompetencijos sąvoka yra aktuali darnaus vys-tymosi tikslų įgyvendinime, nes struktūrizuotas požiūris į kompetencijos formavimą sudaro prielai-das parengti tokius pirkimų specialistus, kurie sėk-mingai integruoja darnaus vystymosi principus į savo veiklą. Naujų kompetencijų formavimas ak-centuoja ne tik naujos informacijos įsisavinimą, bet ir gilesnį jos suvokimą, pritaikymą bei įvertinimą vertybiniu požiūriu. Pavyzdžiui, pirkimų specialis-tui atliekant darniuosius pirkimus, reikalinga ne tik suvokti taikomus aplinkosauginius ar socialinius kriterijus, bet taip pat mokėti juos pritaikyti pasiū-lymų formavime, pasiūlymų įvertinime ir sprendi-mų priėmime. Tai suponuoja, kad pirkimų specialis-tams reikalingos ne tik konkrečios, suprantamos žinios, bet ir konkretūs įgūdžiai, kurie leidžia opti-maliai organizuoti darniųjų pirkimų procesą. Be to, šalia žinių ir įgūdžių konteksto yra svarbus pirkimų specialisto vertybinis, motyvacinis savęs vertinimas. Pirkimai, kurie remiasi darnaus vystymosi princi-pais, dažnai reikalauja įvairių alternatyvų pasvėri-mo, sąlyginio vertybinio įvertinimo, t.y. prioritetų tam tikroms vertybėms nustatymo ir jų taikymo sprendimų priėmimo metu.


56

Norint apibrėžti vieningą kompetencijos mode-lį, reikia nustatyti modelio taikymo ribas, nes dau-gelis mokslininkų (Adam, 2007; Boam et al., 1992; Sultana, 2009) pripažįsta, kad kompetencijos sąvo-ka yra komplikuota dėl jos daugiareikšmiškumo. Visuotinis kompetencijos modelis apima tokius komponentus, kaip sisteminis mąstymas, gebėjimas modeliuoti įvairias situacijas, naudojimasis patirtimi ir žiniomis, taip pat labai geras vykstančių procesų išmanymas (Heyse et al., 2004). Kompetencijų for-mavime yra svarbus tiek analitinis, tiek konceptua-lus mąstymas. Analitinis mąstymas yra problemų sprendimą apimanti kompetencijos funkcija. Ją su-daro gebėjimas atlikti ir sistemiškai organizuoti informaciją, tiriant įvairias problemas, siekiant gauti racionalias, pagrįstas išvadas. Konceptualus mąsty-mas – kita kompetencijos raiškos sritis, kurią sudaro gebėjimas susieti įvairias aplinkas, gebėjimas orien-tuotis kompleksinėse situacijose. Tiek analitinis, tiek konceptualus mąstymas lemia sprendimo priė-mimo gebėjimus spręsti problemas bei konstrukty-viai įvertinti sprendimo tikslingumą ir logiką. Pir-kimų kontekste yra svarbios techninės arba funkci-nės kompetencijos, kurios išreiškia individo žinių ir gebėjimų lygį tam tikroje srityje, šiuo atveju darnių-jų pirkimų įgyvendinime. Tačiau šiame diskurse taip pat aktualios etinės kompetencijas, kurios iš-reiškia gebėjimą veikti moraliai, įgyvendinant ati-tinkamas vertybes, priimant sprendimus su veikla susijusiose situacijose (Cheetham et al., 1996).

Kompetencijų formavimo modelių gali būti įvairių, tačiau sąlyginai yra išryškinami trys pagrin-diniai pakopiniai elementai: kas žinoma ir suvokia-ma, kas mokama pritaikyti ir adaptuoti ir kas skati-na tokią elgseną ir motyvuoja. Todėl darniųjų pir-kimų kompetencijų formavimui mes analizuosime tris pagrindinius modelio elementus: žinias, įgū-džius ir vertybes. Žinios tai - tikrovės pažinimo re-zultatas, teikiančios žodinės ar simbolinės informa-cijos apie daiktus, reiškinius, jų tarpusavio ryšius. Įgūdžiai įvardijami kaip mąstymo ir daiktinės, prak-tinės veiklos automatizuoti veiksmai ir reikalauja praktinio adaptavimo, t.y. pratybų (Jovaišas, 1993). „Aš“ koncepcija – kitas kai kurių užsienio moksli-ninkų (Spencer et. al 2007; Blassi, 2008) išskiria-mas kompetencijos komponentas. Jis akcentuoja kompetencijoje „Aš“ identiteto reikšmę, kuri labai daug nulemia, atliekant bet kokią veiklą. Moksli-ninkai pripažįsta (Blasi, 2008), kad asmenybės iden-titetas nulemia jo veiklos charakteristikas. Todėl jis yra neatskiriama kiekvienos kompetencijos struktū-rinė dalis. Kiti mokslininkai (Lepaitė et al., 2003) vietoje „Aš“ koncepcijos, bruožų ir motyvų, įtraukia atskirą vertybių ar požiūrių komponentą. Pirmieji du kompetencijos komponentai, žinios ir įgūdžiai

atspindi išorinę, lengvai pastebimą kompetencijos pusę. Sunkiau pastebima, vertinama bei prognozuo-jama yra „paslėptoji“ kompetencijos dalis, susijusi su pačia asmenybe, jos bruožais, jos identitetu, po-žiūriais, elgesio motyvais. Darnaus vystymosi prin-cipais paremtų pirkimų kontekste asmenybės identi-tetas bei vertybinė orientacija yra itin svarbūs as-pektai, kadangi sprendimų priėmimas dažnai reika-lauja sprendimų priėmėjo normų, įsitikinimų ir ver-tybių pasvėrimo, pavyzdžiui, kokiai alternatyvai skiriamas didesnis prioritetas: pelnui, aplinkosaugai ar darbuotojų gerovei. Šiame kontekste yra svarbios individualizmo ir kolektyvizmo koncepcijos, ka-dangi, siekiant įgyvendinti aplinkosauginiais ar so-cialiniais kriterijais paremtus pirkimus, būtina ori-entuotis į aplinkos tausojimą, bendruomenės gerovę (kolektyvizmą) ir stengtis išvengti individualizmo, t.y. išimtinės asmeninės naudos, pelno siekimo. Motyvas kaip asmens elgesio paskata konkrečioje situacijoje leidžia pagrįsti tam tikro veiksmo pasi-rinkimą, argumentuojant jo būtinumą. Darnaus vys-tymosi principais paremtų pirkimų kontekste svarbu įvertinti sprendimų priėmėjo motyvaciją taikyti tam tikrus kriterijus: ar motyvacija yra išorinė, t.y. įmo-nės vidaus politikos reikalavimai, ar motyvacija yra taip pat vidinė, t.y. sprendimų priėmėjui yra asme-niškai svarbūs taikomi kriterijai. Šioje diskusijoje galime daryti prielaidą, kad tiek organizacijos poli-tikos, tiek individo asmeninio (vertybinio, įsitikini-mų, nuostatų, motyvacijos) lygmens prioritetų sude-rinamumas ir atitikimas laiduoja efektyvų darniųjų pirkimų įgyvendinimą. Asmenybės bruožai priski-riami prie kompetencijos biosocialinių komponentų, kuriuos žmogus dalinai paveldi, o kartu gali juos koreguoti socializacijos procese. Asmenybės kom-petencijos biosocialinėms savybėms formuoti tai-komos įvairios strategijos, kurios dažniausiai pri-klauso nuo požiūrio į pačių vertybių prigimtį. To-dėl, vadovaujantis naujuoju požiūriu į kompetenci-jos formavimą, kuris grindžiamas šiuolaikinės di-daktikos, psichologijos, edukologijos moksliniais tyrimais, verta vadovautis konstruktyvistiniu požiū-riu, kuris atskleidžia asmens kompetencijos forma-vimo procesą kaip holistinį reiškinį, kuriam turi įtakos tiek biologiniai, tiek socialiniai veiksniai.

3. ŽINIOS KAIP SUDĖTINĖ DARNIŲJŲ PIRKIMŲ KOMPETENCIJOS DALIS Žinios gaunamos, kai asmuo gauna tam tikrus

duomenis iš aplinkos, juos susistemina į informaci-ją, kurią gali panaudoti tam tikrai veiklai įvykdyti. Taigi, žinios turinio požiūriu yra tam tikru būdu susisteminta, išmokta informacija, kuria vadovau-jantis, žmogus gali priimti atitinkamą sprendimą.


57

Žinios įtvirtinamos giliau atliekant tam tikras kogni-tyvines operacijas, kurių metu yra pasirengiama atitinkamai veiklai. Taigi, asmens praktinę veiklą nulemia žinios, jų gilumas bei elgesio motyvacija, kuri pastiprina ar susilpnina tam tikro veiksmo pasi-reiškimą. Collin (1997) parodo skirtumą tarp dekla-ratyvių žinių (žinoti ką) ir procedūrinių žinių (žinoti kaip), t.y. žinių įgijimas turinio aspektu (detalių faktinių žinių) turi prisidėti prie procedūrinių žinių kūrimosi, kurios susijusios su žinių panaudojimu tam tikrose situacijose. Aukštesnis kompetencijos lygis charakterizuojamas didesnių žinių procedūriš-kumo laipsniu, taigi, aukštesniame lygyje žinios yra transformuojamos į įgūdžius.

Pirkimų kompetencijų formavimo kontekste ži-nios ir informacija užima itin svarią vietą, kadangi įvairių kriterijų taikymas ir procedūrų operacionali-zavimas reikalauja daug žinių ir efektyvaus infor-macijos apdorojimo. Aplinkosauginiais ar sociali-niais kriterijais paremti pirkimai yra sąlyginai nauja veikla, kuri vis plačiau integruojama į organizacijos procesus, ir apima vis platesnį spektrą taikomų inst-rumentų, todėl naujos informacijos apdorojimas ir naujų žinių formavimas yra daug intelektinių pas-tangų reikalaujantis uždavinys. Šiuo metu produktų atrankai taikomi vis sudėtingesni, standartizuoti reikalavimai, todėl pirkimų specialistai turi siste-mingai papildyti turimas žinias, gebėti jas sistemati-zuoti. Privataus sektoriaus pirkimų specialistams iššūkį meta dar sudėtingesni uždaviniai tiekimo grandinės valdyme, kai aplinkai draugiškos ir socia-liai proaktyvios verslo korporacijos taiko itin aukš-tus reikalavimus savo potencialiems tiekėjams, to-dėl įmonių internacionalizacijos ir rinkų plėtros kontekste pirkimų kompetencijos - sudėtinis organi-zacijos konkurencingumo elementas. Tokią proak-tyvią praktiką galime pastebėti daugelyje tarptauti-nių Švedijos korporacijų, kurios taiko itin aukštus, griežtai struktūrizuotus reikalavimus savo tiekė-jams, todėl vien tik dialogo pradėjimas su tokios korporacijos pirkimų skyriumi reikalauja aukšto pasirengimo ir žinių.

Kitas svarbus aspektas, formuojant žinias, rei-kalingas pirkimams, yra informacijos prieinamu-mas. Pirkimai, paremti darnaus vystymosi princi-pais, yra sąlyginai naujas reiškinys, todėl informaci-jos prieinamumas yra vienas iš pagrindinių elemen-tų žinių formavime. Kai kurios privataus sektoriaus organizacijos turi reglamentuotus pirkimų gidus, aiškiai apibrėžtas pirkimų procedūras ir sprendimo priėmimo svertus. Didelį indėlį į informacijos priei-namumą įneša tiek viešo sektoriaus, tiek tarptauti-nės nevyriausybinės organizacijos, parengiančios pirkimų gidus, procedūras ir informacijos sąvadus. Daugelis instrumentų yra pritaikyti konkrečioms

produktų kategorijoms, pavyzdžiui, popieriui, biuro įrangai ir t.t. Be to, mokslinėje literatūroje pažymi-ma, kad pirkimų procedūros yra itin procesinio po-būdžio ir gali būti lanksčiai pritaikomos tiek vie-šam, tiek privačiam sektoriuje. Kadangi šiandien daug kriterijų ir procedūrų yra reglamentuota vie-šame sektoriuje, tai netrukdo jau suformuotus krite-rijus taikyti privataus verslo praktikoje, nes pirkimų operacionalizacija yra itin panaši. Tai leidžia priva-čiam sektoriui profesionaliai įvertinti ir reglamen-tuoti savo pirkimų procedūras ir taikomus kriterijus, žinoti, kaip palyginti produktus ir pagal kokius vi-suminius svertus priimti pirkimų sprendimą. Kitas svarbus informacijos šaltinis yra produktų žymėji-mas, leidžiantis pirkėjui operatyviai nustatyti pro-dukto savybes. Aplinkosauginis žymėjimas yra in-formatyvus instrumentas, kuris skatina kryptingą pirkėjo elgseną. Žymėjimas gali būti savanoriškas ar privalomas. Pavyzdžiui, ES reikalauja privalomo žymėjimo energijos suvartojimui tam tikrų produktų kategorijoms, kaip oro kondicionieriams, šaldytu-vams ir t.t. Visi savanoriški ES „Eko“ žymėjimai yra suvedami į Žaliąjį katalogą, kad pirkėjai galėtų lengvai identifikuoti aplinkosauginius standartus atitinkančius produktus. Tokios informacinės siste-mos itin palengvina pirkimų procedūras ir leidžia operatyviau įvertinti produktų prieinamumą. Be to, pagrindinės ženklų techninės specifikacijos gali būti labai naudingos, rengiant technines pirkimų specifi-kacijas, nors etiniu aspektu, ypač viešo sektoriaus pirkimuose, dažnai yra nesąžininga reikalauti, kad tiekėjai pateiktų produktus, kurie turi konkretų eko-loginį ar socialinį ženklinimą, nes tai skatina konku-rencinį neskaidrumą. Todėl žymėjimo sistemos gali tarnauti tik kaip efektyvus pirminis informacijos šaltinis, nustatant kriterijus konkrečiai produktų kategorijai.

Žinios nėra statiškas reiškinys, o reikalaujantis intelektinės veiklos, leidžiančios informaciją pa-versti į žinias, o žinias - gilesniu suvokimu ir gebė-jimu taikyti. Pirkimų kriterijų informacinis atsimi-nimas negarantuoja kokybiško ir efektyvaus pirki-mų kriterijų taikymo, kadangi būtina gebėti infor-maciją susisteminti, kategorizuoti, savaip prioreti-zuoti bei mokėti ją iš naujo įvertinti ir atsirinkti. Bloom (1956) linkęs išskirti žinias ir jų įgijimo ly-gius: atgaminimas, suvokimas, taikymas, analizė, sintezė, vertinimas. Marzano (2000) analizuoja ži-nias pagal informacijos protinių procedūrų ir psichinių procedūrų lygmenis, taip akcentuodamas daugiau psichinių galių įtaką asmens žinių įgijimo procese, t.y. dar labiau praplečia mokymosi tikslų taksonomiją, pabrėždamas įsitikinimų, emocijų, psichinių procesų vaidmenį pažinime (1 pav.).


58

1 pav. Marzano (2000) mokymosi tikslų taksonomija.

Aš sistema Įsitikinimai apie

žinių svarbą Įsitikinimai dėl žinių

efektyvumo Emocijos susiju-sios su žiniomis

Metakognytivinė sistema Tikslų

nustatymas

Žinių įgy-vendinimo

monitoringas

Monitoringas aiškumo

Monitoringo tikslumo

Kognityvinė sistema Žinių atga-minimas:

atsiminimas

Suvokimas: vientisumo reprezenta-

cija

Analizė: Atrinkimas Klasifika-

vimas Klaidų ana-

lizė Apibendri-

nimas Specifika-

vimas

Žinių panaudo-jimas

Sprendimų pri-ėmimas

Problemų spren-dimas

Eksperimenta-vimas

Atradimas

Žinių dimensija Informacija Intelektinės procedū-

ros

Analizuojant asmens kompetencijos formavimo

problemą, svarbu apsibrėžti žinių grandinės pagrin-dinius komponentus, kuriuos galima būtų naudoti šio darbo tikslams pasiekti. Kaip pastebi Krikščiū-nas (2008), žinių grandinė – hierarchinio pobūdžio, kurio žemutinėje pakopoje yra duomenys, aukštes-niojoje - informacija (2 pav.). Iš pateiktų Bloom (1956), Anderson ir Krathwohl (2000), Marzano (2000) mokymosi tikslų taksonomijos, žinių grandi-nės pagrindinius komponentus galima nagrinėti turinio požiūriu (išskiriant tokius komponentus, kaip duomenys, faktai, informacija bei žinių dimen-sijos kaip faktinės, konceptualios, procedūrinės, metakognityvinės) ir įgijimo proceso požiūriu (iš-skiriant asmens kognityvinius gebėjimus, tokius kaip atgaminimas, suvokimas, analizė).

2 pav. Krikščiūno (2008) žinių hierarchinė grandinė

Samprata Įgyjimo

procesas Rezultatas

Duomenys Neapdoroti žaliaviniai faktai

Tiesos sieki-mas

Atsimini-mas

Informacija Reikšmingi, naudingi duo-menys

Formos ir funkcionalumo suteikimas

Supratimas (informaci-jos bankas)

Žinios Aiškus infor-macijos suvo-kimas, prie-monė veikti, interpretuoti

Analizė ir sintezė

Suvokimas (žinių ban-kas)

Pirkimų kompetencijų formavimo kontekste ži-nių ir informacijos klasifikavimas gali suponuoti tam tikrus metodologinius principus, kaip sisteminti turinį, kaip formuoti analitines užduotis, kaip kon-ceptualiai formuoti pažinimą, kadangi pirkimams taikoma informacija yra įvairialypė, plataus kon-teksto, greitai besikeičianti ir reikalauja sistemingo, analitinio pažinimo modelio. Kadangi dažnai dar-niųjų pirkimų atsakomybė yra priskiriama organiza-cijos pirkimų skyriui, darbuotojai gali neturėti pa-kankamos kompetencijos ir žinių vykdyti tokio po-būdžio pirkimus, nes iki šiol vadovavosi kainos ir kokybės santykiu. Todėl nepakankamas individo gebėjimas suvokti tiek naujų pirkimų specifiką, tiek pačią politiką yra stiprus iššūkis veiklos efektyvu-mui. Tyrimai suponuoja, kad pirkimų specialistai gali net vengti atlikti darniuosius pirkimus, kadangi jie nesupranta reikalavimų ar nežino kaip juos tai-kyti. Mokslininkai taip pat pažymi, kad šis nepa-kankamumo jausmas gali kilti dėl pirkimus atlie-kančio asmens entuziazmo stokos ar intelektinio supratimo trūkumo. Aplinkosauginių ar socialinių kriterijų taikymas reikalauja daug įžvalgos, todėl informacijos apdorojimas ir įsisavinimas yra esmi-niai procesai kompetencijų formavime (New, S. et al., 2002).

Pirkimus atliekantiems darbuotojams reikėtų suteikti būtinų socialinių, aplinkosaugos, teisės ži-nių, kurios yra reikalingos sprendžiant, kokius krite-rijus ir kokia apimtimi efektyviausia įtraukti į pir-kimo procedūrą, gebėti įvertinti, ar šie veiksniai nustatyti tinkamai ir jais remiantis bus pasirinktas optimaliausias pasiūlymas, atitinkantis pe-rkančiosios organizacijos prioritetus. Todėl šiame kontekste būtina formuoti taksonomiškai integralias žinias, kurios leistų pirkimų specialistams suvokti darniųjų pirkimų pridėtinę vertę bei jų platesnę reikšmę. Žinių formavime išskiriami šie pagrindi-niai suvokimo lygmenys:

• suvokti darnaus vystymosi koncepciją, jos vertybinę ideologiją, jos daugiapakopį valdymą pasauliniu, regioniniu, nacionaliniu ir vietiniu lyg-meniu bei darnaus vystymosi priemonių operacio-nalizaciją;

• suvokti darnaus vystymosi koncepciją priva-taus sektoriaus veikloje kaip organizacinio vystymo, veiklos optimizavimo, konkurencinio pranašumo kūrimo mechanizmą;

• suvokti pirkimuose taikomų aplinkosauginių ar socialinių kriterijų specifiką, jų taikymo metodo-logiją bei pridėtinę vertę organizacijos tikslams.


59

4. ĮGŪDŽIAI KAIP SUDĖTINĖ DARNIŲJŲ PIRKIMŲ KOMPETENCIJOS DALIS Įgūdis – antrasis kompetencijos komponentas,

dažniausiai minimas bendrajame kompetencijos modelyje ir apibūdinamas kaip automatas (Laužac-kas, 2008), mąstymo ir daiktinės, praktinės veiklos automatizuotas veiksmas (Jovaiša, 2007), išlavintas gebėjimas (Pūkelis, 2009). Įgūdžiais vadinami spe-cifiniai ekspertiniai gebėjimai, kurie yra išmokstami bei panaudojami darbo aplinkoje. Gebėjimas api-brėžiamas galia valdyti tam tikrus įgūdžius, asme-nybės bruožus tam tikroje situacijoje, kurioje suku-riama tam tikra vertė (Hogan et al. , 2003; Jackson et al., 2003).

Galton (1962) analizavo intelektualinius gebė-jimus kaip bendrąjį reiškinį, aiškinant jį kaip inte-lektinį greitį, gebėjimą atskirti, diferencijuoti. Įgū-džių formavimas pirkimų kompetencijų formavimo kontekste yra itin reikšmingas etapas, reikalaujantis daug specifinių žinių, išlavinto gebėjimo taikyti kriterijus ir rinkti informaciją. Pavyzdžiui, pagal Lietuvoje taikomą žaliųjų pirkimų politiką, siekiant atlikti aplinkosauginiais principais (žaliaisiais) pa-remtą pirkimą, būtina įvertinti, ar įsigyjamas pro-duktas ar paslauga nesunaudoja mažiau gamtinių išteklių ir mažiau teršia aplinką, ar jam gaminti ir naudoti suvartojama mažiau energijos, ar jo kūrimui panaudojami atsinaujinantys, aplinkai draugiški efektyvūs energijos ištekliai bei ar jis tinkamas pe-rdirbimui ar antriniam naudojimui. Šiame procese turi būti įvertinta visa produkto ar paslaugos gyva-vimo ciklo perspektyva, t.y. gamybos, tiekimo, var-tojimo ir sunaikinimo. Todėl pirkimų specialistai turi žinoti, ne tik kaip užklausti informacijos, bet kaip šią informaciją apdoroti ir integruoti į spren-dimų priėmimo procesą, todėl įgūdžių kontekste galėtume išskirti tokias pirkimų kompetencijas:

• gebėti surinkti reikiamą aplinkosauginę ir so-cialinę informaciją, reikalingą vykdyti darniuosius pirkimus;

• gebėti ją suvokti, analizuoti; • gebėti nustatyti probleminius veiksnius ir

rasti optimalius sprendimo būdus; • gebėti sistemingai įvertinti skirtingas pirkimų

alternatyvas, jų poveikį aplinkosauginiu ar sociali-niu aspektais;

• gebėti nustatyti esminius sprendimo priėmi-mo argumentus ir įvertinti sprendimą bendros orga-nizacijos strategijos kontekste;

• gebėti formuluoti pirkimų pasiūlymus, pa-rengti produktų specifikacijas ar reikalavimus tiekė-jams;

• gebėti sistemingai ir pagrįstai įvertinti gautus pasiūlymus;

• gebėti efektyviai vykdyti pirkimų procedūrą, užtikrinant aiškumą, skaidrumą ir informatyvumą;

• gebėti įvertinti pirkimų efektyvumą ir nusta-tyti galimas tobulinimo gaires;

• gebėti sistemingai tobulinti pirkimų procedū-rų kokybę.

Kiekviena iš minėtų kompetencijų turi savo kintančių gebėjimų skalę, kaip pavyzdžiui, specifi-kacijų parengimas. Specifikacijose turi būti patei-kiami konkretūs reikalavimai, kuriais remiantis ga-lima vertinti pasiūlymus. Neaiškios ir neapibrėžtos specifikacijos neišvengiamai lems neaiškiai struktū-rizuotus pasiūlymus, ir bus gana sudėtinga juos įvertinti, palyginti ir priimti sprendimą. ES pasiū-lymuose, kaip formuoti aplinkosauginių pirkimų specifikacijas, pateikiamos tokios gebėjimų forma-vimo gairės (European Commission, 2004):

• gebėti ieškoti aplinkosaugos charakteristikų pavyzdžių duomenų bazėse arba tarp įvairių ekolo-ginių ženklų;

• gebėti remtis kitų organizacijų „geriausia praktika“;

• gebėti taikyti moksliškai pagrįstą „raidos cik-lo išlaidų apskaičiavimo metodą“;

• gebėti naudoti į vykdymą orientuotas arba funkcines specifikacijas, skatinančias naujoviškus „žaliuosius“ pasiūlymus;

• gebėti įvertinti aplinkosaugos veiksmingumo aspektus, pavyzdžiui, žaliavų naudojimą, darnius gamybos metodus (jei tai reikšminga galutiniam gaminiui ar paslaugai), energijos vartojimo efekty-vumą, atsinaujinančios energijos rūšis, emisijas, atliekas, galimybes perdirbti, pavojingas chemines medžiagas ir t. t..

Gebėjimas veikti įvairialypėje, besikeičiančioje aplinkoje – kita aktuali specialisto kompetencija, kuri būtina, siekiant giliau suprasti ir priimti atitin-kamus sprendimus. Tai reikalauja platesnio kon-teksto supratimo apie puoselėjamą ideologiją, jos sąsajas su socialinėmis ir ekonominėmis instituci-jomis, pirkimų politikos įvertinimo tiek organizaci-jos strategijos, tiek visuomenės vystymosi plotmėse, todėl pirkimų specialistams būtinos platesnės paži-nimo kompetencijos:

• gebėti vykdyti pirkimų politiką, įvertinant tiek platesnį organizacijos strateginį kontekstą, tiek visuomenės vystymosi tendencijas ir gaires;

• gebėti integraliai įvertinti vidinę organizaci-jos sistemą, kurioje yra veikiama, t.y. suprasti orga-nizacijos struktūrą, kultūrą, normas, formalias ir neformalias taisykles, lūkesčius, moralės kodeksus ir kitus organizacinius konstruktus;


60

• gebėti integraliai įvertinti organizacijos ap-linką, t.y. gebėti integruoti į sprendimų priėmimą suinteresuotųjų pusių interesus (pirkėjų, tiekėjų, nevyriausybinių organizacijų ir t.t.), visuomenės lūkesčius ir viešosios politikos prioritetus;

• gebėti identifikuoti tiesioginius ir netiesiogi-nius darniųjų pirkimų veiklos padarinius tiek orga-nizaciniame, tiek platesniame pasaulinio vystymosi lygmenyse.

5. VERTYBINĖS NUOSTATOS IR MOTYVACIJA KAIP SUDĖTINĖ DARNIŲJŲ PIRKIMŲ KOMPETENCIJOS DALIS Kompetencijos koncepcija kartu apima asme-

nybės požiūrių, normų, įsitikinimų, nuostatų, verty-bių dimensiją. Tačiau aiškių metodologinių gairių, kaip patikimai tirti, matuoti, prognozuoti asmens elgesio vertybinę dimensiją trūksta. Nemažai šiuo-laikinių moralės psichologų (Navarez et.al, 2008) vartoja kompleksinės etinės kompetencijos, morali-nio charakterio sąvokas, siekiant visapusiškai at-skleisti reiškinio esmę. Tiek Lietuvos (Lepaitė et al., 2003), tiek užsienio autoriai (Lind, 2005) pripažįsta, kad, be žinių ir įgūdžių, būtina įvertinti asmeninių nuostatų ar vertybių lygmenį. Asmens dorovinės nuostatos atspindi asmens pasirenkamų elgesio ver-tybių išraišką. Dorinių vertybių tyrimas – kompli-kuotas, reikalaujantis redukcionizmo į tam tikrus asmenybės charakterio bruožus, todėl dažniausiai mokslininkų tiriamos vertybinės orientacijos, dori-nės nuostatos, požiūriai ir įsitikinimai. Kai kurių mokslininkų (Aramavičiūtė et al., 2007) darbuose dažnai pateikiama vertybių internalizavimo sąvo-kos. Vertybių internalizacijos koncepcijoje vertybės traktuojamos kaip amžinos ir nekintamos, turinčios transcendentinę prigimtį. Individas, ateidamas į pasaulį, perima jas, joms tampant asmens charakte-rio bruožais. Toks požiūris dalinai eliminuoja žmo-gų kaip vertybių kūrėją, konstruotoją. Konstrukty-vistinis požiūris į vertybes atskleidžia vertybes žmogaus - savo gyvenimo kūrėjo kontekste. Verty-bių konstravimas ir rekonstravimas – nuolatinė žmogaus kūrybinė veikla, kuri daugiausiai priklauso nuo epochos kultūros, ekonomikos, mokslo pasie-kimų bei kitų veiksnių. Tokiu būdu išryškėja nauja-sis konstruktyvistinis požiūris, kuris teigia, kad ver-tybės nuolat kinta, todėl svarbu yra sutarti, kas yra mums svarbiausia dabar. Todėl pirmuoju atveju, traktuojant vertybių transcendentinę prigimtį, aiški-nant transcendentinių vertybių internalizavimo pro-cesą, daugiau linkstama į vertybių „perdavimo“ ir perėmimo procesą, kurio metu mokytojas, kaip ver-

tybių teikėjas, perduoda vertybes mokiniui, jį auk-lėdamas. Antruoju atveju, pasitelkiant šiuolaikinės didaktikos reikalavimus, daugiau sudaromos sąly-gos besimokančiajam pačiam atrasti tam tikras ži-nias, vertes be prievartos, pasitelkiant kritinį mąs-tymą bei taikant problemų sprendimo metodus.

Vertybių konstravimo ir rekonstravimo kon-cepcija yra ypatingai svarbi darnaus vystymosi tem-atikoje, kadangi aplinkosauginių ar socialinių prin-cipų taikymas reikalauja prisitaikymo prie naujos ideologijos, nes darnus vystymasis yra įvardijamas kaip visuomenės ideologija. Jeigu pirkimų specialis-tas išimtinai orientuojasi į individualizmą ar pelno siekimą, jam gali būti nepriimtinas aplinkosauginių ar socialinių vertybių prioritetizavimas kainos at-žvilgiu ir tikėtina, kad pirkimų procedūrą jis įvyk-dys techniškai, nesigilindamas į savo veiklos povei-kį ar galimą naudą. Tuo tarpu pirkimo procesas bus ženkliai produktyvesnis, jeigu sprendimus priims asmuo, kurio asmeninės nuostatos ir vertybės atitin-ka principus, taikomus atliekamiems pirkimams, pavyzdžiui, gamtos išsaugojimas ir tausojimas. To-dėl šiame procese yra svarbu įvertinti vertybių konstravimo ir rekonstravimo galimybes, ugdant darbuotojų kompetencijas ir skatinant į darnų vys-tymąsi orientuotą organizacinę kultūrą. Svarbu ak-centuoti, kad organizacijose sprendimus priima ne organizacijos, o žmonės, dirbantys organizacijose, todėl darbuotojai veikia kaip filtrai, kurie pagal savo vidinius rėmus (vertybes, įsitikinimus ir t.t.) filtruo-ja ir savaip interpretuoja organizacijos veiklos poli-tiką.

Mokslinėje literatūroje pažymima, kad indivi-dualus suinteresuotumas yra itin svarbus aspektas aplinkosauginiais ar socialiniais kriterijais parem-tuose pirkimuose (Bansal, 2003). Sąsaja tarp dar-buotojų vertybių ir pirkimų efektyvumo buvo pat-virtinta Drumwright (1994), kuris nustatė ryšį tarp darbuotojų vertybių ir atsakingų pirkimų praktikos. Tikėtina, kad darbuotojui, kurio asmeninės vertybės atitinka pirkimuose taikomus principus, bus leng-viau ir efektyviau atlikti pirkimus, kadangi jo verty-binė orientacija skatina ne tik žiūrėti į procesą pro-fesionaliau, bet taip pat geriau suvokti patį procesą ir jo tikslingumą. Pavyzdžiui, jeigu pirkimus atlie-kantis asmuo yra išimtinai orientuotas į pelno sie-kimą ir jam neaktualios organizacijos puoselėjamos aplinkosauginės ar socialinės vertybės, jam bus su-dėtinga priimti sprendimą, balansuojant tarp kainos ir poveikio aplinkai ar visuomenei įvertinimo. Tikė-tina, kad tokio asmens vidinė logika suponuos kai-nos prioritetizavimą. Be to, toks pirkimus atliekantis asmuo taip pat neturės vidinės motyvacijos plėsti savo žinias ir gilintis į darniųjų pirkimų specifiką. Todėl darbuotojų asmeninės vertybės - pagrįsta


61

prielaida efektyviam darniųjų pirkimų vykdymui. Šiame kontekste pirkimų specialistams galime su-konstruoti papildomas kompetencijas, sąlygojančias turimos vertybinės orientacijos įvertinimą:

• Gebėti įvertinti, ar asmeninės vertybės, nuo-statos ir įsitikinimai netrukdo efektyviai vykdyti pirkimus pagal darnaus vystymosi principus;

• Gebėti suvokti naujai taikomą ideologinę ori-entaciją ir konstruktyviai ją plačiau pažinti, puoselė-ti reikiamą motyvaciją.

IŠVADOS 1. Kadangi darnus vystymasis yra kompleksi-

nis, įvairiakontekstis procesas, pirkimų specialis-tams brėžiama nauja darbotvarkė prisitaikyti prie teigiamų ar netgi neišvengiamų šios dienos realijų ir savo veikloje taikyti aplinkosauginius ar socialinius kriterijus. Nors šiandien tokiais kriterijais paremtų pirkimų praktika yra itin skirtinga tiek tarp sektorių, tiek tarp valstybių, nauji pirkimų reikalavimai tam-pa vis sistematiškesne ir populiaresne praktika tiek viešame, tiek privačiame sektoriuose. Todėl ši veik-los naujovė suponuoja naujų kompetencijų poreikį, kurios leistų pirkimų specialistams įvertinti produk-tus ar paslaugas pagal jų poveikį aplinkai ir visuo-menei, o produkto ar paslaugos tiekėjus - pagal jų veiklos specifiką.

2. Šis straipsnis - tai konceptuali įžvalga į naujų kompetencijų, reikalingų pirkimų specialistams, formavimo dinamiką. Šiame straipsnyje buvo kon-ceptualiai pristatytas kompetencijų formavimo mo-delis ir aptarti argumentai, kodėl šių kompetencijų ugdymas turėtų pasižymėti integralia kompleksine dinamika, susidedančia iš žinių, įgūdžių ir vertybių bei įvertinta šių elementų svarba. Straipsnyje akcen-tuota, kad žinių formavimui didelę reikšmę turi in-formacijos prieinamumas, gebėjimas tinkamai ją apdoroti, kas sąlyginai leidžia suformuoti tinkamus įgūdžius, kaip praktikoje taikyti aplinkosauginius ar socialinius kriterijus, kaip priimti sprendimus, ver-tinant santykį tarp kainos ir poveikio aplinkai ar visuomenei, kaip įvertinti tiekėjo profilį ir t.t.

3. Pirkimus atliekančio asmens vertybinė orien-tacija - sudedamasis kompetencijos elementas, už-tikrinantis pirkimų politikos suderinamumą su as-menine vidine motyvacija. Kadangi darnus vysty-masis yra paremtas visuomenės ideologiniais prin-cipais, ideologinė refleksija individualiame lygme-nyje yra stipri paskata efektyviam pirkimų valdymui ir skatinimui. Todėl šiame straipsnyje buvo sufor-muotos darniųjų pirkimų kompetencijos, atsižvel-giant ne tik į žinių ir įgūdžių plotmę, bet ir į verty-bių, asmeninių nuostatų, motyvų dinamiką. Visų šių

trijų lygmenų ugdymo sistemingumas sudaro prie-laidas efektyviai ugdyti kompetencijas, būtinas pir-kimams darnaus vystymosi kontekste.

LITERATŪRA

1. Abbot, J., Dahmus, S. Assessing the Appropriateness of Self-managed Learning // The Journal of Mana-gement Development. 1992, Vol. 11, No.1, p. 50–60.

2. Allen, B. In pursuit of responsible procurement // Summit. 2006, Vol. 9, No. 4, p.7.

3. Aramavičiūtė V. Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda. 2005, Vilnius: Gimtasis žodis, p. 45-47.

4. Bansal, P. From Issues to Actions: The Importance of Individual Concerns and Organizational Values in Responding to Natural Environmental Issues // Or-ganization Science. 2003, 14(5), p. 510-527.

5. Boam, R., Sparrow, P. Designing and achieving competency. 1992, London: McGraw-Hill.

6. Cheetham, G., Chivers, G. Towards a holistic model of professional competenceí // Journal of European Industrial Training. 1992, Vol. 20, p. 20-30.

7. Collin, A. Learning and Development. // In I. Beardwell and L. Holden (Eds) Human Resource Management: A Contemporary Perspective. 1997, London: Pitman, p. 282-344.

8. Conger, J.A., Xin, K. Executive education in the 21st century //Journal of Management Education. 2000, Vol. 24, No.1, p. 73–101.

9. Conger, J.A. Training leaders for the twenty-first century // Human Resource Management Review. 2001, Vol. 3, No. 3, p. 203–218.

10. Drumwright, M.E. Socially responsible organizatio-nal buying: environmental concern as a nonecono-mic buying criterion // Journal of Marketing. 1994,Vol 58, No. 3, p.1–19.

11. European Commission. Buying green! A handbook on environmental public procurement. 2004. http://ec.europa.eu/environment/gpp/pdf/ buy-ing_green_handbook_en.pdf.

12. Good C. V. Dictionary of Education. 1959, London: Mcdraw-Hill Book Company.

13. Hernez-Broome, G., Hughes, R.L. Leadership Deve-lopment: past, present, and future // Human Resour-ce Planning. 2004, Vol. 27, No.1, p. 24–32.

14. Hogan, R.,Warrenfeltz, R. Educating the Modern Manager //Academy of Management Learning and Education. 2003,Vol. 2, No.1, p. 74–84.

15. Jackson, S., Farndale, E., Kakabadse, A. Executive development: meeting the needs of top teams and boards // Journal of Management Development. 2003,Vol. 22, No.3, p.185–265.

16. Jucevičienė, P., Lepaitė, D. Kompetencijos sampra-tos erdvė // Socialiniai mokslai. 2000, Nr. 1(22), p. 44-50.

17. Kriščiūnas K.,. Staniškis J. K, Tričys V. Mokslinė veikla: šiuolaikinės tendencijos. 2008, Šiauliai: Šiau-lių universiteto leidykla.


62

18. Lepaitė, D. Kompetencija kaip ugdymo tikslas: pa-grindinių skirtumų profesinio vidurinio ir aukštojo mokslo lygmenyse metodologinis pagrindimas // So-cialiniai mokslai. 2001, Nr. 2(28), p. 39-43.

19. Maloni, M. E., Brown, M. J. Corporate Social Res-ponsibility in the Supply Chain: An Application in the Food Industry // Journal of Business Ethics. 2006, Vol. 68, No. 1, p.35-52.

20. McLagan, P.A. What is a Competency // Training. 1998, June, p. 58–64.

21. New, S., Green, K., Morton, B. An analysis of priva-te versus public sector responses to the environmen-tal challenges of the supply chain // Journal of Public Procurement. 2002, Vol. 2(1), p.93-105.

22. Nucci, L., Narvaez, D. Handbook of Moral and Cha-racter Education. 2008, New York: Routledge.

23. Parry, S.B. The Quest for Competencies // Training. 1996, July, p. 46-56.

24. Prahalad, C.K., Hamel G. The Core Competence of the Corporation. // Harvard Business Review. 1990, Vol. May-June, p. 79-91.

25. Premkumar, G., Ramamurthy, K., Saunders, C.S. Information Processing View of Organizations: An Exploratory Examination of Fit in the Context of In-terorganizational Relationships // Journal of Mana-gement Information Systems. 2008, Vol. 22(1), p. 257-294.

26. Rifkin, K.I., Fineman, M. & Ruhnke, C.H. Develo-ping Techical Managers – First You Need a Compe-tency Model // Research Technology Management. 1999, March/April, Vol. 42, No.2, p. 53–57.

27. Marzano, R. J., Kendall, J. S. Designing & assessing educational objectives: Applying the new taxonomy. 2008, CA: Corwin Press.

28. Siebenhüner, B., Arnold, M. Organizational learning to manage sustainable development // Business stra-tegy and the environment. 2007, No.16, p. 339-353.

29. Sternberg Robert J,. Grigorenko Elena L. The Psy-chology of Abilities, Competencies, and Expertise. 2003, London: Cambridge University Press, p. 32-40.

30. Viitala, R.Perceived development needs of managers compared to management competency models // The Journal of Workplace learning. 2005, Vol.17, No.7, p. 436 – 451.

31. Webb, D. J., Mohr, L. A. Harris, KE. A re-examination of socially responsible consumption and

its measurement // Journal of Business Research. 2008, Vol. 61, No. 2, p. 91.

32. Wells, D. How Ethical Are Ethical Purchasing Poli-cies // Journal of Academic Ethics. 2004, Vol. 2, No. 1, p.119-140.

COMPETENCE BUILDING FOR SUSTAINABLE ORGANIZATIONAL

PURCHASING: ASSESSING IMPORTANCE OF INTEGRATING KNOWLEDGE,

SKILLS AND VALUES

Giedrė Brazdauskaitė, Mikas Balkevičius Summary Competence building for sustainable purcha-

sing capacities is argued to be a key factor for the effectiveness of sustainable development since the process is targeted at sustainable production and consumption patterns. Both the private and the pub-lic sector may have high contributions towards su-stainable development by applying social and envi-ronmental criteria to their purchasing practices, thus promoting the development of new markets based on social welfare ant environmental sustai-nability. Nevertheless, sustainable purchasing calls for new competence building capacities for purcha-sing staff which is based on constructive approach and assessment of knowledge, skills and values.

This article is a conceptual insight into compe-tence building for purchasing staff by emphasizing the key underlying elements of knowledge, skills and values. The objective of the article is to identify competencies necessary for sustainable purchasing by assessing the importance of knowledge, skills and values. The article employs the following re-search methods: systemic conceptual analysis, do-cument analysis, literature review.

Keywords: sustainable development, sustainab-

le purchasing, competence.


NEVYRIAUSYBINIŲ VEIKĖJŲ VAIDMUO GLOBALIAME APLINKOS APSAUGOS VALDYME: AR EGZISTUOJA PRIVATUS VALDYMAS?

Ieva Kapačiauskaitė

Mykolo Romerio universiteto Aplinkos politikos katedra Ateities g. 20, Lt - 08303 Vilnius

Santrauka. Atsiradus žinioms apie blogėjančią, o kartais ir grėsmingai besikeičiančią aplinkos būklę,

pasaulio gyventojai ėmė aktyviau reaguoti ir stengėsi suvaldyti kylančias problemas. Pokyčiai pastebimi globaliame aplinkosaugos valdyme. Vienas jų – gausėjantis veikėjų, dalyvaujančių aplinkosaugos valdyme, skaičius. Dalyvių gausėjimas pasireiškia ne tik jų skaičiaus didėjimu, bet ir veikėjų įvairovės atsiradimu. Vis daugiau į aplinkos politikos formavimą, jos įgyvendinimą ir stebėseną įsitraukia skirtingų socialinių grupių atstovų – mokslo, verslo, nevyriausybinių organizacijų ir plačiosios visuomenės. Politikai ir politi-nių sprendimų priėmėjai kartais vengia prisiimti atsakomybę už nepakankamą ūkinės veiklos kontroliavimą. Kartais atvirkščiai – šias problemas ir jų sprendimą jie mato kaip puikią galimybę padidinti palankių rin-kėjų skaičių. Per pastaruosius trisdešimt metų aktyvėja ir aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų veikla, kurioje susivieniję žmonės stengiasi įtakoti esamą aplinkos valdymo politiką, vykdo švietėjišką ar prevencinę veiklą ir kt. Visuomenė taip pat vis dažniau įsitraukia į vietinį valdymą ar į aplinkosauginių problemų sprendimą. Mokslo bendruomenė savo ruožtu analizuoja vykstančius procesus ir atlieka supažin-dinimo ar patariamąjį vaidmenį. Tačiau pastarųjų dvidešimties metų fenomenas yra verslo atstovų įsitrau-kimas į aplinkosaugos valdymą. Straipsnyje analizuojamas nevyriausybinių veikėjų, tiksliau verslo atstovų, įsitraukimas. Pateikiamas pavyzdys, kuomet verslo partnerystė veikia vietoje valstybinio susitarimo ir netgi užpildo vyriausybinių veikėjų paliktas spragas. Aktualūs klausimai: ar egzistuoja privatus aplinkos valdy-mas ir ar jo sukurtos schemos gali pakeisti vyriausybinį valdymą tarptautinėje erdvėje?

Reikšminiai žodžiai: aplinkos apsaugos valdymas, nevyriausybiniai veikėjai, privatūs veikėjai, nevy-

riausybinių veikėjų vaidmuo. ĮVADAS Nuo priešistorinių laikų žmonės keičia aplinką,

kurioje gyvena. Jau keletą šimtmečių aplinka yra keičiama visos planetos mastu. Pirmą kartą per pla-netos istoriją aplinkos pasikeitimai globaliu mastu kyla kaip žmogaus veiklos pasekmė. Mokslininkų jau vartojamas terminas Antroposcena (angl. Ant-hroposcene), žymintis naujos eros pradžią, kuri pra-sidėjo su industrine revoliucija ir kurioje vyraujanti žmogaus veikla turi ypatingai didelį poveikį Žemės ekosistemai. Anglies dioksido koncentracija atmos-feroje pakilo vienu trečdaliu nuo industrinės revo-liucijos laikų, pakilo ir globali vidutinė temperatūra Žemėje. Stratosferos ozono mažėjimas siejamas su chloro-fluoro-angliavandenilių (CFC) išmetimų

didėjimu nuo 1920 m., kuomet pastebėta didėjanti ultravioletinių spindulių radiacija. Galima vardinti ir daugiau vykstančių procesų, tačiau šis straipsnis skirtas analizuoti ne jiems, o žmogaus kovai su šiomis pasekmėmis. Ši kova arba aplinkos proble-mų valdymas prasidėjo žymiai vėliau, tik supratus, jog pasekmės yra globalios, o jų sukelti pokyčiai gali būti negrįžtami ir pražūtingi žmonijai.

Nuo 1970-ųjų, kai Jungtinių Tautų surengtos Stokholmo konferencijos metu aplinkosauginiai klausimai buvo įtraukti į pasaulinę darbotvarkę, globalus aplinkos valdymas ir politika vystėsi itin sparčiai. Moksliniuose straipsniuose autorių anali-zuojama šios sistemos kaita. Autorių F.Bierman, L.Gulbrandsen, A.Najam, P.Pattberg, I.J.Visseren-Hamakers ir kt. pastebimas ryškėjantis fenomenas


64

yra nevyriausybinių veikėjų atsiradimas valdyme, kuris prasidėjo tik nuo 1990 m. Nuo tada nacionali-nės ir tarptautinės nevyriausybinės organizacijos (NVO), verslo organizacijos ir mokslo bendruome-nės vis dažniau kuriasi aplinkos valdymo tikslais. Ne tik padidėjo šių veikėjų skaičius, bet ir jų įvairo-vė, nulemta skirtingų interesų ar skirtingų būdų įtakoti valdymo sistemą (Lipschutz, 2006; Najam et al., 2006). Naujos formos, tokios kaip privatūs tai-syklių kūrėjai ar viešos-privačios partnerystės orga-nizacijos, veikia miškų valdymo srityse ar jūrų bio-loginės įvairovės apsaugoje, pvz., Forest Stewardship Council, Marine Stewardship Council (Biermann&Pattberg, 2008; Lemos&Agrawal, 2006). Naujos organizacijos ir institucijos prisiima naujus vaidmenis ir atsakomybes – kai kurios tarp-tautinės organizacijos turi didesnę autonomiją nuo vyriausybių, o nevyriausybinės organizacijos vis dažniau dalyvauja, formuojant politiką ir jos įgy-vendinime (Biermann&Pattberg, 2008).

Skirtingi autoriai dažniau analizuoja bendrai vieno ar kito režimo (angl. regime) vystymąsi, pvz., klimato kaitos režimo, jūrų ir vandenynų apsaugos ar bioįvairovės (Krasner, 1982; Keohane, 1982; Young, 1980; Young, 1982). Kiti – dažniausiai poli-tikos mokslų atstovai – analizuoja valstybinio ir tarptautinio aplinkos valdymo santykį (Rosenau ir Czempiel, 1992). Treti kaip fenomeną analizuoja viešo ir privataus sektorių partnerystę, gilindamiesi į organizacijų vidinius procesus (Selsky ir Parker, 2005). Tyrimai, skirti analizuoti privačių veikėjų dalyvavimo aplinkos valdyme prielaidas, nėra atlik-ti. O kartu mokslinėje literatūroje nėra rašoma ir apie empirinius tyrimus, analizuojančius privačių veikėjų dalyvavimo aplinkos valdyme prielaidas.

Pirmojoje straipsnio dalyje analizuojami poky-čiai globaliame aplinkos valdyme. Pateikiama skir-tingų veikėjų, dalyvaujančių valdyme, ir jų bendra-darbiavimo formų analizė. Dėmesys skiriamas vers-lo atstovų įsitraukimui į aplinkos valdymą. Antrojo-je dalyje pateikiamas pavyzdys, kuomet tarptautinė organizacija, įkurta išimtinai privačiomis iniciaty-vomis, pakeitė žlugusį tarpvyriausybinį susitarimą. Pavyzdys iliustruoja privačių veikėjų sukurtą val-dymo schemą, kuri yra taikoma visame pasaulyje.

1. GLOBALŪS APLINKOS POKYČIAI ŽEMĖS PLANETOJE Norint analizuoti veikėjus, dalyvaujančius ap-

linkos valdyme globaliu mastu, pirmiausia reiktų trumpai aptarti globalias aplinkos problemas. Čia būtina paminėti 2009 metų pabaigoje baigtą tyrimą, kurį atliko 29 mokslininkai, vadovaujami Švedijos karališkojo universiteto, Stokholmo „resilience“

centro (angl. Stockholm Resilience Centre, angl. resilience – atsparumas, gebėjimas atgauti jėgas). Projekte dirbo daugiausiai fizinių ir socialinių mokslų atstovai. Tyrime teigiama, kad nors Žemės planeta yra patyrusi daugybę labai ryškių aplinkos pasikeitimų, jos aplinka buvo pakankamai stabili paskutinius 10 tūkst. metų. Šis periodas, vadinamas Holocenu, patyrė žmogaus civilizacijos atsiradimą, vystymąsi ir klestėjimą. Tačiau per paskutinius 100 metų pokyčiai vyksta nenatūraliais tempais. Tyrimo rezultatas – nustatytos planetos ribos (angl. planeta-ry boundaries). Tokių ribų nurodyta devynios, kurių peržengimas reikštų grėsmę saugiam žmonijos gy-vavimui. Mokslininkų teigiama, kad trys ribos jau peržengtos.

1 pav. Planetos ribos, kuriose žmonių gyvenimas yra saugus (Rockstrom et. al., 2009)

Kaip matome iš 1 paveikslo, devynios planetos

ribos, kuriose žmonių gyvenimas saugus, yra: • biologinės įvairovės nykimo riba; • klimato kaitos riba; • azoto ir fosforo ciklo riba; • vandenynų vandens rūgštėjimo riba; • žemės naudmenų pasikeitimo riba; • gėlo vandens sunaudojimo riba; • ozono nykimo riba; • aerozolių išmetimo į atmosferą riba; • cheminės taršos riba (Rockstrom et. al.,

2009). Saugaus gyvenimo planetoje ribos vizualiai bu-

vo pavaizduotos vėjų rožės principu. Kiekviena ši riba buvo pagrįsta mokslinėmis žiniomis ir apskai-čiuota skirtingais metodais. Kol kas tik cheminės taršos ir taršos atmosferos aerozoliais paskaičiavi-mui trūksta žinių ir duomenų, tad nėra kiekybinio vertinimo. Kaip matome, trys ribos yra peržengtos, ir tai gali būti, tiksliau, neabejotinai yra, grėsmė saugiam žmonių gyvavimui planetoje. Biologinės


įvairovės nykimo tempas, sutrikdytas azoto ciklas ir klimato kaita buvo įvardinti kaip didžiausios globa-lios aplinkosauginės grėsmės.

Turėdami tokias žinias, planetos gyventojai pradėjo reaguoti į jau egzistuojančias ir kylančias globalias problemas dar prieš 40 metų, vykdydami globalią aplinkosaugos politiką, įvairias nevyriau-sybines veiklas ir užimdami skirtingas pozicijas problemų sprendimo atžvilgiu. Plačiau apie šiuos pasikeitimus pateikiama sekančiame skyriuje.

2. PASIKEITIMAI APLINKOS APSAUGOS VALDYME: NAUJOS MOKSLINĖS PROBLEMOS Atsiradus žinioms apie besikeičiančią, o kartais

ir grėsmingai blogėjančią aplinkos būklę, pasaulio gyventojai ėmė aktyviau reaguoti ir stengėsi suval-dyti kylančias problemas. Taigi, pokyčiai pastebimi ir globaliame aplinkosaugos valdyme. Mokslininkų analizuojamus pagrindinius pokyčius globaliame aplinkos valdyme galima skirstyti į tris pagrindines kryptis: dalyvių gausėjimas, finansavimo padidėji-mas ir norminių aktų skaičiaus daugėjimas (Motie-kaitytė, Kapačiauskaitė, 2009).

Dalyvių gausėjimas pasireiškia ne tik jų skai-čiaus didėjimu, bet ir veikėjų įvairovės atsiradimu. Vis daugiau į aplinkos politikos formavimą, jos įgyvendinimą ir stebėseną įsitraukia skirtingų gru-pių atstovų – mokslo, verslo, nevyriausybinių orga-nizacijų ir plačiosios visuomenės.

Finansavimo padidėjimas sąlygotas didėjančių tarptautinių organizacijų biudžetų, naujai sukuriamų finansavimo mechanizmų, tokių kaip Pasaulio ap-linkos fondas (angl. Global Environmental Fund). Staigus norminių aktų skaičiaus didėjimas prasidėjo po 1992 metų įvykusios Rio konferencijos, kuomet vyko aplinkosauginių tarptautinių sutarčių kūrimas ir pasirašymas. Kartu padaugėjo sutarčių ne aplin-kos valdymo srityje (pvz., bankininkystėje), tačiau kurios turi realią įtaką aplinkos būklei. Pvz., Pasau-lio Prekybos Organizacijos, Tarptautinės finansų korporacijos (Pasaulio banko grupės narys) pinigų skolinimo politika reikalauja atsižvelgti į darnaus vystymosi tikslus. Netgi yra ir privačių bankų, vyk-dančių panašią politiką.

Šie pokyčiai kelia nemažai probleminių klau-simų. Skaitant Vakarų ar Azijos mokslininkų straipsnius, kuriuose analizuojamas besikeičiantis globalus aplinkos valdymas, galima pastebėti, jog visose analizėse vyrauja panašios probleminės tem-os. Šias temas aiškiai išskyrė ir apibrėžė prof. F. Biermann (2007). Pagrindinės išskiriamos moksli-nės problemos, kylančios dėl besikeičiančios situa-cijos aplinkos valdyme, yra penkios:

• architektūra (angl. architecture); • adaptacija (angl. adaptiveness); • atsiskaitomumas (angl. accountability); • padalinimas ir priėjimas (angl. allocation and

access); • atstovavimas (angl. agency). Žodžiu „architektūra“ yra apibrėžiamos institu-

cijos, dalyvaujančios aplinkos apsaugos valdyme. Mokslininkų analizuojamos atskiros valstybinės ar nevyriausybinės aplinkosauginės institucijos ir jų ryšys su kitomis institucijomis, dirbančiomis aplin-kos apsaugos srityje (pvz., klimato ir biologinės įvairovės) – persidengiančios politinės dienotvar-kės, neefektyvi veikla ir kt. Nėra aiškus ir šių insti-tucijų santykis su kitų sričių institucijomis (pvz., PPO, PSO, kt.). Kaip minėta anksčiau, vis dažniau ne aplinkos apsaugos valdymo srities atstovų veikla turi įtakos gamtinei aplinkai ir jos valdymui. Anali-zuojama tokios veiklos įtaka valdymui ir jos povei-kis.

Adaptacijos politikos tema atliekami tyrimai apima klausimus, dažniausiai susijusius su klimato kaita. Ši tema itin aktuali mažų salų ar priekrančių gyventojams, kurie klimato kaitą jaučia jau šiandien ir nebediskutuoja apie jos egzistavimą, o rengia ir vykdo adaptacijos politiką. Aliaskoje jau šiandien dėl kylančio vandens lygio yra užtvindomi ištisi tradiciniai kaimai. Jungtinių Amerikos Valstijų vy-riausybei tenka užduotis – rasti saugią gyvenamąją vietą klimato pabėgėliams (angl. climate refugees) (Maldonado, 2009). Tokių problemų sprendimas negali būti paliktas „nenumatytų atvejų“ vadybinin-kams (angl. emergency management). Tai yra šalies mastu kylanti problema, ir jos sprendimui rengiama atskira politinė darbotvarkė. Su ta pačia problema susiduria ir mažosios vandenynų salos, pvz., Mal-dyvai, kurie yra žemiausia šalis pasaulyje ir kur maksimalus natūralus žemės lygis yra 2,3 m virš jūros lygio. Per pastarąjį šimtmetį čia jūros lygis pakilo apie 20 cm. Salos turi beveik 400 tūkst. gy-ventojų, kurie gali tapti dar vienais klimato pabėgė-liais. Šalies prezidentas Mohamed Nasheed jau yra paskelbęs, kad ieško naujų žemių, kur iškelti gyven-tojus. Europoje tas pats laukia ir Nyderlandų, tik juose gyvena ne 400 tūkst. gyventojų, o beveik 17 mln. Taigi, mokslininkų analizuojam valdymo pro-cesai, skatinantys prisitaikymą prie kintančių aplin-kos sąlygų. Analizuojamas gebėjimas staigiai rea-guoti į tam tikro masto nelaimes. Tačiau jeigu vi-same šalies ar regiono valdyme yra stagnacija ir sistema nėra pasiruošusi, tai menkiausia nelaimė gali turėti skaudžių pasekmių. Analizuojami ir val-dymo sistemos atributai, didinantys gebėjimą adap-tuotis.


66

Atsiskaitomumo terminas įvedamas, kuomet kalbama apie veiklos legalumą ir atsiskaitymą. Ša-lies viduje šis procesas dažniausiai yra kontroliuo-jamas – kiekviena institucija yra kažkam atskaitin-ga, ir tai teisiškai leidžiama. Tačiau tarptautiniuose susitarimuose galioja ir kitokia praktika. Ne visada iki galo aišku, ar ataskaitose deklaruojama veikla šalies mastu iš tiesų vykdoma. Dažnai, kol nėra tiesioginio konflikto, šalies negalima nubausti už sutarties nesilaikymą. Tad analizuojami klausimai apima šių mechanizmų analizę. Kitas itin svarbus klausimas - atsiskaitomumas ir legalumas nevyriau-sybinių organizacijų, dirbančių aplinkos apsaugos srityje. Tarkim, privačia iniciatyva atsiradusi orga-nizacija „Globali ataskaitų iniciatyva“ (angl. Global Reporting Initiative) kasmet iš privačių įmonių gau-na ataskaitas apie jų veiklos įtaką gamtinei ir socia-linei aplinkai. Vis tik lieka neaišku, kas skaito ata-skaitas, koks jų tikrinimo mechanizmas? Čia galima grįžti prie „žaliojo plovimo“, kuomet įmonė gali skelbtis, kad ji veiklą vykdo pagal darnos principus, tačiau niekas negali atsakyti, ar tai yra tiesa.

Terminais „padalinimas“ ir „priėjimas“ yra dis-ponuojama, kuomet kalbama apie gamtinius ištek-lius ir jų paskirstymą. Teorinis klausimas – kas yra teisingas išteklių paskirstymas? Ar ekonomiškai turtingos šalys turi teisę į išteklius, neatsižvelgiant į padarinius ekonomiškai silpnesnėms šalims? Skir-tingos disciplinos skirtingai traktuoja šį fenomeną. Kaip pavyzdį imkime gėlą vandenį. Teisininkų ana-lizėse ši tema dažnai susiveda į žmogaus teisių ana-lizę, ir teisė naudoti gėlą vandenį yra traktuojama kaip žmogaus teisės. Tačiau ekonomistai tai laiko rinkos produktu. Vadybos ir politikos atstovų anali-zuojami valdymo mechanizmai, užtikrinantys sąži-ningą išteklių padalinimą ir galimybė šiuos mecha-nizmus perkelti į globalųjį lygmenį.

Paskutinė mokslinė tema yra apibrėžiama kaip atstovavimas. Analizuojami aplinkos valdyme daly-vaujantys dalyviai: vyriausybiniai ir nevyriausybi-niai. Čia kyla klausimai, kaip įvertinti jų dalyvavi-mo reikšmę aplinkos valdymo sistemai? Koks yra jų tarpusavio santykis? Kaip šie veikėjai įgauna val-dymo galią? Ir vėl grįžtama prie teisėtumo klausi-mo, pvz., nevyriausybiniai veikėjai nėra renkami demokratišku būdu, tad ar jų vykdoma aplinkosau-ginė veikla yra teisėta ir teisinga?

Visos aptartos temos dominuoja mokslininkų darbuose, analizuojančiuose globalaus aplinkos valdymo pasikeitimus. Šis straipsnis prisideda prie paskutiniosios temos – atstovavimas. Toliau patei-kiama privačių veikėjų, dalyvaujančių aplinko ap-saugos valdyme, analizė ir jų įtaka valdymui ben-drai.

3. PRIVATŪS VEIKĖJAI APLINKOS APSAUGOS VALDYME Žinant šiuos pokyčius, reikėtų grįžti prie pirmo-

jo pastebėjimo – gausėjančio dalyvių skaičiaus. Politinių sprendimų priėmėjai ir įgyvendintojai kar-tais vengia prisiimti atsakomybę už nepakankamą ūkinės veiklos kontroliavimą ar net būna skeptiški mokslininkų įvardintoms problemoms. Kartais būna atvirkščiai – šias problemas ir jų sprendimą jie mato kaip puikią galimybę padidinti palankių rinkėjų skaičių. Per pastaruosius trisdešimt metų aktyvėja ir aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų veik-la, kurioje susivieniję žmonės stengiasi įtakoti esa-mą aplinkos valdymo politiką, vykdo švietėjišką ar prevencinę veiklą ir kt. Visuomenė taip pat vis daž-niau įsitraukia į vietinį valdymą ar į aplinkosauginių problemų sprendimą. Mokslo bendruomenė savo ruožtu analizuoja vykstančius procesus, supažindina visuomenę, siūlo sprendimus. Tačiau pastarųjų dvi-dešimties metų fenomenas yra verslo atstovų įsi-traukimas į aplinkosaugos valdymą.

Verslo veikėjų dalyvavimas globaliame aplin-kos valdyme pasireiškia per šių dalyvių įsitraukimą į tarptautinių organizacijų veiklą, investavimo poli-tiką, kuomet investuojama tik į aplinkai draugiškus projektus ar per vidinę įmonės politiką, kuomet, vykdant veiklą, vadovaujamasi darnaus vystymo principais. Vis daugiau kompanijų suvokia, kad jų ateities verslas priklauso ir nuo aplinkos būklės atei-tyje. Pavyzdžiui, stambi baldų pramonės įmonė „Ikea“ investavo per 1,5 mln. eurų į darnios miški-ninkystės propagavimą – mokymus ir kitą švietėjiš-ką veiklą. Beje, tokie mokymai buvo vykdomi ir Lietuvoje 2007-2008 metais. (http://wwf.panda.org/) Tuo tarpu visame pasaulyje garsi Coca-Cola kompanija viešai įsipareigojo mak-simaliai sumažinti vandens vartojimą savo gamybos procese, tuo būdu sumažinti taip vadinamą „van-dens pėdsaką“ (angl. water footprint). Tokie papras-ti pavyzdžiai rodo, jog privatus sektorius skiria vis didėjantį dėmesį aplinkos problemoms.

Privačių veikėjų dalyvavimas aplinkos valdyme neapsiriboja organizacijų vidaus politikos pakeiti-mais. Šių veikėjų dalyvavimas globaliame aplinkos valdyme pasireiškia institucionalizuota (angl. insti-tutionalized) forma per tarptautines organizacijas, kurias įkuria privataus sektoriaus atstovai. Tokios organizacijos veikia per ataskaitas apie veiklos ap-linkosauginius veiksnius ar sertifikavimo mecha-nizmus bei įvairius vadybinius standartus (Pattberg, 2005). Tai iš esmės yra tam tikrų taisyklių, principų ar nurodymų visuma, kurių laikosi organizacijai priklausančios įmonės, tuo būdu užtikrinančios, jog įmonės veikla vykdoma aplinkai draugišku būdu.


Dažniausiai tokios organizacijos veikia nepriklau-somai nuo vyriausybinių politikų, be to, dažnai tai-syklės numato ir griežtesnius reikalavimus nei to reikalaujama tarpvyriausybinėse sutartyse.

Toks privataus sektoriaus įsitraukimas į tarp-tautinį aplinkos valdymą yra ganėtinai naujas feno-menas. Nacionaliniu lygiu privačios įmonės daly-vauja susikūrusiose organizacijose dėl daugelio priežasčių ir motyvų. Dažnai, dalyvaudamos tarp-tautinėse organizacijose ir vykdydamos įsipareigo-jimus, tarkim, keisti vidinius įmonės procesus, kad sumažėtų išteklių naudojimas ar tarša, įmonės įgyja pranašumą vietinėje rinkoje. Tačiau tarptautiniame lygmenyje, kur veikia globalūs konkurentai, kom-panijų ar įmonių motyvai dalyvauti tarptautinėje aplinkosaugos erdvėje gali būti kitokie. Dažnai įmonės įsitraukia į dalyvavimą, kad sumažintų ne-užtikrintumą arba dėl sąmoningo suvokimo, kokios skaudžios aplinkos problemos gali kilti ar kyla dėl jų veiklos. Pirmiausia, toks įsitraukimas į privačių įmonių sukurtų organizacijų veiklą demonstruoja privataus sektoriaus norą turėti unifikuotus ir stabi-lius standartus (DeSombre, 2000). Antra, vyriausy-binės iniciatyvos, kuriomis bandoma išspręsti glo-balias aplinkos problemas, tokias, kaip klimato kai-ta, ozono sluoksnio mažėjimas ar biologinės įvairo-vės nykimas, yra organizuojamos globaliu lygiu – čia yra analizuojamos problemos, kuriami valdymo mechanizmai. Dėl to nemažai pramonės atstovų suvokia, jog jie yra ignoruojami tarptautinėse disku-sijose, arba tiksliau, jie patys rizikuoja, jas praleis-dami ir jose nedalyvaudami. Taigi, suvokia, kad gali jas įtakoti ir kartais netgi gauti teigiamos naudos (Pulver, 2002). Galiausiai ir, tikriausiai, dėl didelio nusivylimo nepasisekus kai kurioms oficialioms tarpvyriausybinėms deryboms globalaus aplinkos valdymo srityje, vis dažniau pastebima privataus sektoriaus veikėjų iniciatyva vystomi privatūs val-dymo modeliai arba jie kuriami partnerystėje su kitais visuomenės atstovais. Tokie grynai privatūs arba mišrūs valdymo modeliai dažnai yra savano-riški ekologinio ženklinimo ar sertifikavimo proce-sai, kurie ypač dominuoja miškininkystės ir chemi-jos sektoriuose (O’Neill, 2009), ir vis dažniau to-kios iniciatyvos kyla kituose žemės ūkio ar gamy-bos sektoriuose – žuvininkystėje, palmių aliejaus, kavos ar kt. gamyboje.

Taigi, bendrai veikėjus, dalyvaujančius aplin-kos apsaugos valdyme, galime išskirti į dvi pagrin-dines grupes: vyriausybiniai ir nevyriausybiniai. Pastarieji mokslinėje literatūroje išskiriami į: nevy-riausybines organizacijas, kaip visuomenės dalyva-vimas, ir privačias iniciatyvas (2 paveikslas).

2 pav. Veikėjai, dalyvaujantys aplinkos apsaugos valdyme

Iš antro paveikslo matome, kad toks veikėjų

skirstymas atskleidžia susidarantį „dalyvių trikam-pį“. Globaliame aplinkos valdyme dalyvaujantys veikėjai yra: vyriausybiniai arba kitaip – valstybė; visuomeniniai arba visuomenės iniciatyvos – pilie-tinė visuomenė; ir privačios iniciatyvos – verslas. Šis trikampis atspindi skirtingų veikėjų, dalyvaujan-čių globaliame aplinkos valdyme, santykį.

Dalyvių trikampis gali būti skaidomas į keletą dalių, iš kurių matyti visi veikėjai, dalyvaujantys aplinkos valdyme, ir jų bendradarbiavimo formos (3 paveikslas). Trečiajame paveiksle pateikiamas desk-riptyvinis esamo dalyvių santykio modelis.

3 pav. Veikėjai, dalyvaujantys aplinkos apsaugos valdyme (pagal Abbott & Snidal, 2009)

Toks dalyvių išsidėstymas ir gausa nebuvo pas-

tebima nuo globalaus aplinkos valdymo pradžios. Pagal Abbott ir Snidal 2009 metais pateiktą studiją, iki 1985 metų globaliame aplinkos valdyme dalyva-vo iš esmės tik vyriausybiniai veikėjai (3 paveiksle trikampio viršūnė). Tarp 1985 – 1994 metų aplinkos apsauga susirūpino ir privačių kompanijų atstovai


68

bei nevyriausybinės organizacijos. Šių dalyvių skai-čius ėmė augti, ir po 1994 metų nevyriausybinių veikėjų iniciatyvų skaičius (NVO ar privačių įmo-nių, o ypatingai jų partnerystės forma, 3 paveiksle trikampio apačia) viršijo valstybinių veikėjų, daly-vaujančių globaliame aplinkos valdyme, skaičių.

Kaip matome iš 3 paveikslo, galime atskirti da-lyvių bendradarbiavimo formas, kurios pažymėtos skirtingomis spalvomis. Trikampio kraštuose turime grynas trijų tipų veiklos formas: valstybinė, visuo-meninė ir privati (3 paveiksle juoda spalva). Tačiau dinamiškame ir vis labiau dalyvavimu grindžiamoje aplinkos apsaugos valdymo politikoje šie veikėjai bendradarbiauja, taip sukurdami naujas formas. Valstybė gali sudaryti bendradarbiavimo sutartį su pilietinės visuomenės ar verslo atstovais – taip atsi-randa vieša-privati partnerystė (3 paveiksle žalia spalva). Arba bendradarbiauti gali visi trys veikėjai, kuomet stiegiama taip pat vieša-privati partnerystė (3 paveiksle centrinis trikampis). Nevyriausybiniai veikėjai savo ruoštu gali bendradarbiauti tarpusavy-je – taip pilietinė visuomenė bendradarbiauja su verslu (3 paveiksle raudona spalva). Būtent tokia partnerystė, o kartais grynos verslo iniciatyvos, ir yra vadinama privačiu aplinkos apsaugos valdymu.

Pateiksiu keletą pavyzdžių. International Union for Conservation of Nature (IUCN) yra viena di-džiausių aplinkosauginių organizacijų, kurią įkūrė pilietinės visuomenės atstovai kartu su vyriausybių atstovais. Jie atlieka mokslinius tyrimus, prižiūri ir vykdo darbus vietovėse bei suburia valdžios ir ne-vyriausybinius atstovus, vietos bendruomenes ir Jungtinių Tautų atstovus bendram darbui – vystyti ir įgyvendinti strategijas, pasidalinti gerąja patirtimi. Global Environment Facility (GEF) - geriausias pavyzdys, kuomet vykdoma vieša-privati partnerys-tė tarp visų trijų trikampio veikėjų. Tai - nepriklau-soma finansinė organizacija, jungianti 182 vyriau-sybių atstovus, nevyriausybinių organizacijų ir vers-lo atstovus. Organizacija teikia paramą ekonomiškai silpnoms šalims, vykdant biologinės įvairovės iš-saugojimo, klimato kaitos, vandens užtikrinimo, žemės degradacijos mažinimo ir kt. projektus. Pas-kutinės formos – privačios iniciatyvos, kuomet pi-lietinė visuomenė bendradarbiauja su verslu, - ge-riausias pavyzdys yra organizacijos, sertifikuojan-čios veiklą ar gaminius miškininkystės sektoriuje, pvz. Forest Stewardship Council (FSC), Program-me for the endorsment of Forest Certification Sch-emes (PEFC) ir kt. Atskirai verslo iniciatyva buvo įkurta keletas taip vadinamo apskrito stalo organi-zacijų buveinių išsaugojimui: Roundtable on Su-stainable Palm Oil (RSPO), Roundtable on Respon-sible Soy (RTRS).

Bendrais bruožais, visus dalyvius galime atskir-ti pagal kelias savybes. Visų pirma, ir turbūt, svar-biausia, paminėti šių veikėjų išteklių šaltinius (Lin-der and Vaillancourt Rosenau 2003). Valstybės po-litika, pvz., biologinės įvairovės išsaugojimo, kli-mato kaitos strategijos ar konvencijos įgyvendini-mas, vykdoma iš surinktų mokesčių. Tuo tarpu vi-suomenės iniciatyvos – nevyriausybinės organizaci-jos – veiklą dažniausiai vykdo iš paramos lėšų, pvz., Greenpeace, Baltijos aplinkos forumas, Friends of Earth ir kt. Paskutinė veikėjų forma – privačios verslo iniciatyvos – veiklą vykdo iš savo pajamų. Pvz., World Business Council for Sustainable Deve-lopment, kuris jungia apie 200 privačių įmonių, teikiančių paramą ekonomiškai silpnoms šalims. Interneto amžiuje reikia paminėti ir šių veikėjų in-ternetinių tinklalapių nuorodas: valstybinių iniciaty-vų tinklalapiai paprastai žymimi www.gov; visuo-menės iniciatyva sukurtų organizacijų (dažniausiai NVO) – www.org, o privataus verslo – www.com (Allan 2005).

Pastebint vis didėjantį dalyvių, dalyvaujančių aplinkos valdyme, skaičių, kyla nemažai klausimų, į kuriuos dar nėra atsakyta. Visų pirma, ne visada aiškus yra šių dalyvių tikslas. Akivaizdu, jog ne visi dalyviai yra tikrieji gamtos mylėtojai ir prisideda prie jos išsaugojimo grynai dėl pačios gamtos ar žmogaus sveikatos. Kartais, prisidengę gamtos sau-gojimu, įmonės vykdo „žaliąjį plovimą“ (angl. green washing), kurį kitos organizacijos bando de-maskuoti, o mokslininkai bando atrasti būdus, kaip sustabdyti šį reiškinį. Kitas svarbus klausimas yra – koks šių iniciatyvų tikrasis poveikis aplinkai? Nėra to vienintelio būdo pamatuoti veiklos efektyvumui. O kartais veikla, kuria siekiama sumažinti ar likvi-duoti poveikį aplinkai, gali sukelti ir atvirkštinį pro-cesą. Trečia, ir bene svarbiausia, koks šių dalyvių poveikis visai aplinkos apsaugos valdymo sistemai? Ar naujų nevyriausybinių veikėjų atsiradimas sil-pnina, ar stiprina valstybinį valdymą? Čia diskusiją plėtoja ne tik politikos ar viešojo administravimo mokslininkai, bet taip pat ir teisės atstovai.

4. PRIVATUS APLINKOS APSAUGOS VALDYMAS IR JO ĮTAKA GLOBALIAM VALDYMUI Po 1992 metais vykusio Pasaulio viršūnių susi-

tikimo darnaus vystymo tema Rio mieste buvo pri-imta Agenda 21, Biologinės įvairovės konvencija, Dykumėjimo konvencija ir kt. Tačiau Miškų kon-vencija taip ir nebuvo pasirašyta. Dėl jos teksto su-sikirto taip vadinamų ekonomiškai turtingųjų Šiau-rės ir skurdžiųjų Pietų šalių nuomonės. Nors tekstas buvo derinamas ilgai, tačiau konsensusas nebuvo


pasiektas, o to rezultatas – beatodairišką miškų nai-kinimą sustabdyti ir jų išsaugojimą turėjusi užtikrin-ti konvencija nebuvo priimta. To pasekmėje 1993 metais Kanadoje 126 dalyviai iš 26 šalių: nevyriau-sybinių organizacijų atstovai, miškų augintojai, pir-kėjai ir gamintojai, susirinko apsvarstyti naują idėją. Buvo svarstoma medienos sertifikavimo schema. Idėja – sertifikuoti medieną per visą jos gyvavimo procesą – nuo auginimo iki galutinio produkto, taip užtikrinant darnų medienos auginimą, legalų miško kirtimą, sąžiningus atlyginimus medienos pardavė-jams, supirkėjams ir galutinio produkto gaminto-jams, kurie žinotų, jog jų produkcija gaminama iš legaliai kirstos medienos. Tuo būdu vartotojas, pirkdamas produktą, taip pat žinotų, jog jo pirkinys neprisidėjo prie miškų naikinimo, o kartu ir prie biologinės įvairovės mažinimo. Taip buvo įkurta didžiausia pasaulyje medienos sertifikavimo organi-zacija, minėta anksčiau – Forest Stewardship Coun-cil (FSC). Dabar jau yra sukurta ir daugiau sertifi-kavimo schemų, tačiau FSC išlieka didžiausia glo-bali organizacija, kurios taisyklės, norint gauti serti-fikatus, yra pačios griežčiausios. Šiandien FSC standartu sertifikuota 120 mln. ha miškų 81-je pa-saulio šalyje (FSC, 2010). Daugiausia miškų sertifi-kuota Europoje ir Šiaurės Amerikoje, atitinkamai 46, 66 % ir 36,57 % visų sertifikuotų miškų ploto. Pietų Amerikoje ir Karibuose bei Azijoje sertifikuo-ta mažiau - 8,4 % ir 2,71% atitinkamai. FSC akredi-tuotos sertifikavimo organizacijos sertifikavo dau-giausiai tropinių miškų, kurių destrukcija yra di-džiausias pavojus biologinės įvairovės ir buveinių nykimui (Gullison, 2003). Viso FSC sertifikuoti miškai sudaro 5% pasaulio brandžių miškų (FSC, 2010a).

Šios organizacijos istorija yra pateikiama dau-gelio autorių darbuose (Gullison, 2003; O’Neill, 2009; Pattberg, 2005; Visseren-Hamakers, 2007). Tai - klasikinis pavyzdys, kaip privataus sektoriaus iniciatyva buvo nuspręsta prisidėti prie miškų išsau-gojimo, o kartu ir užpildyti vyriausybių paliktą spragą – nepasirašytą pasaulinę miškų konvenciją. Vien tik sertifikuotų plotų skaičius rodo, jog organi-zacija veikia sėkmingai, ir jos veikla prisideda prie darnaus miškų valdymo ir jų išsaugojimo. Čia gali-ma padaryti išvadą, kad privati iniciatyva, inicijuota vietoj nepasirašytos miškų konvencijos, yra privati aplinkos apsaugos valdymo schema, pakeitusi vy-riausybinį susitarimą.

Prie šios išvados verta paminėti faktą, jog Mek-sikos Vyriausybė priėmė miškų įstatymą, kurio pa-grindas yra FSC darnios miškininkystės principai – principai, kuriuos būtina įgyvendinti, norint tapti sertifikuotu produkcijos tiekėju ar gamintoju. Čia peršasi išvada, kad privati iniciatyva gali ne tik pa-

keisti tarpvyriausybinį susitarimą, bet ir įtakoti na-cionalinę politiką, pasiūlydama jai valdymo mecha-nizmus, pritaikomus viešajame sektoriuje.

IŠVADOS • Vienas esminių pasikeitimų globaliame ap-

linkos valdyme yra didėjantis valdyme dalyvaujan-čių veikėjų skaičius.

• Aplinkos valdyme dalyvauja vis daugiau ne-vyriausybinių veikėjų, o tuo pačiu ir privačių verslo atstovų.

• Akivaizdu, kad egzistuoja privatus valdymas, kuris įtakoja tarpvyriausybinį aplinkos apsaugos valdymą. Kartais šis valdymas atlieka oficialios valdžios funkcijas.

• Lieka neatsakyti klausimai: kodėl kyla priva-čios iniciatyvos? Ar tai teisinga/teisėta? Ar tai efek-tyvu? Ar tai gali pakeisti valstybinį valdymą?

Pastaba: Šis straipsnis parašytas COST veiklos IS0802 “Globalaus aplinkos valdymo pasikeitimai: rizikos ir galimybės” sudėtyje. Veiklos atstovai Lie-tuvoje Politikos ir vadybos fakultetas, MRU.

LITERATŪRA

1. Abbott, K. W., Snidal, D. (2009) The Governance Triangle: Regulatory Standards Institutions and The Shadow of the State. Knygoje: “The politics of global regulation” pagal Mattli W., and Woods, N. (eds.). Princeton University Press.

2. Allan, J. A. (2005) Water in the Environment/Socio-Economic Development Discourse: Sustainability, Changing Management Paradigms and Policy Responses in a Global System. Government and Opposition, 181–199.

3. Biermann, F. (2007) ‘Earth system governance’ as a crosscutting theme of global change research. Global Environmental Change 17, pp. 326–337.

4. Biermann, F. and Pattberg P. (2008) Global Environmental Governance: Taking Stock, Moving Forward. Annual Review of Environment and Resources. 33:277–94. Palo Alto, USA.

5. DeSombre, E. R. (2000) Domestic Sources of International Environmental Policy: Industry, Environmentalist, and U.S. Power. Cambridge MA: MIT Press.

6. Forest Stewardship Council (FSC) (2010) Global FSC certificates: type and distribution. FSC, Bonn.

7. Forest Stewardship Council (FSC) (2010a) oficialaus puslapio 2009 m. duomenys: www.fsc.org. Paskutinį kartą žiūrėta 2010 kovo 22.

8. Gullison, R.E. (2003) Does forest certification conserve biodiversity? Oryx, 37 (2), 153-165.

9. Young, O. R. (1980) International Regimes: Problems of concept formation. World politics, 32 (3): 331-356.


70

10. Young, O. R. (1982) Regime dynamics: the rise and fall of international regimes. International Organization, 36 (2): 277-298.

11. Motiekaitytė, V., Kapačiauskaitė, I. (2009) Globalaus aplinkos valdymo pokyčių atspindžiai Europos Sąjungos politiniame procese. Darnaus vystymosi strategija ir praktika : mokslo darbai / Mykolo Romerio universitetas. ISSN 2029-1558. [T.] 1(3), p. 4-11.

12. Keohane, R. O. (1982) The demand for international regimes. International organization, 36 (2): 325-356.

13. Krasner, S. D. (1982) Structural causes and regime consequences: regimes an intervening variables. International organization, 36 (2) 185-206.

14. Lemos, C. M. and Agrawal, A. (2006) Annual Review of Environment and Resources. Vol. 31:297–325. Palo Alto, USA.

15. Linder, S. H. & Vaillancourt Rosenau, P. (2002) Mapping the Terrain of the Public-Private Partnership. In P. Vaillancourt Rosenau (Ed.), Public-private policy partnerships. Cambridge: Massachusetts Institute of Technology, 1-18.

16. Lipschutz R.D. (1996) Global Civil Society and Global Environmental Governance: The Politics of Nature from Place to Planet. State Univ. NY Press, Albany.

17. Maldonado, J. K. (2009) Climate-influenced forced displacement: guidelines for addressing a socially constructed disaster. Paper presented at the 2009 Amsterdam Conference on Earth System Governance, Amsterdam.

18. Najam, A., Papa, M. and Taiyab, N. (2006) Global Environmental Governance. A reform agenda. International Institute for Sustainable Development, Winnipeg, Canada.

19. O’Neill K. (2009) The Environment and International Relations. Cambridge university Press.

20. Pattberg, P. (2005) The Institutionalization of Private Governance: How Business and Nonprofit Organizations agree on Transnational Rules. Governance. An International Journal of Policy, Administration, and Institutions, Vol. 18, No. 4.

21. Pulver, S. (2002) Organizing business: Industry NGOs in the Climate Debates. Greener Management International, 39: 55-67.

22. Rockström, J., W. Steffen, K. Noone, Å. Persson, F. S. Chapin, III, E. Lambin, T. M. Lenton, M. Scheffer, C. Folke, H. Schellnhuber, B. Nykvist, C. A. De Wit, T. Hughes, S. van der Leeuw, H. Rodhe, S. Sörlin, P. K. Snyder, R. Costanza, U. Svedin, M. Falkenmark, L. Karlberg, R. W. Corell, V. J. Fabry, J. Hansen, B. Walker, D. Liverman, K. Richardson, P. Crutzen, and J. Foley (2009) Planetary boundaries: exploring the safe operating space for humanity. Ecology and Society 14(2): 32.

23. Rosenau J. N. And E. Czempiel et al., Eds. (1992) Governance without Government: order and change in world politics. Cambridge University Press.

24. Selsky, J. W. & Parker, B. (2005) Cross-sector partnership to address social issues: Challenges to theory and practice. Journal of Management, 31 (6): 849-873.

25. Visseren-Hamakers, I. J. (2007) Partnerships in forest governance. Global Environmental Change, 17 (3-4): 408-419.

THE ROLE OF NON-GOVERNMENTAL ACTORS IN ENVIRONMENTAL GOVERNANCE: DOES PRIVATE

GOVERNANCE EXIST?

Ieva Kapačiauskaitė Summary In recent years many private actors emerged in

global environmental governance. This appearance reveals through participation in transnational or-ganizations, sustainable private investments or in-ternal companies’ policies. A growing number of companies are realizing that the future of their bu-siness depends on the future of their environment. For instance, to secure long-term wood supplies, IKEA has invested some 1.5 million Euro in promo-ting sustainable forestry in Europe. The Coca-Cola Company has committed to neutralizing its water footprint worldwide. These simple examples show that the awareness of private sector towards envi-ronmental conservation is increasing.

The institutionalized form of private actors in global environmental governance is through trans-national organizations, resulting from a variety of norm and rule systems on the global level, from reporting schemes to certification and various ma-nagement standards. And it mostly exists outside the international setting. The impact of these private actors on world politics has changed. They became more significant at the international system and they started to set up rules that exist mainly outside of it. (Pattberg, 2005) The main focus of this paper is the role of these private initiatives in global bio-diversity governance. The paper analyses the rela-tionship between state, public society and private sector. And also gives one case analyses when pri-vate sector creates its own rules to secure environ-ment, which substitute official transnational gover-nance.

Keywords: environmental governance, non-

governmental actors, private actors, the role of non-governmental actors


FITOREMEDIACIJAI SELEKCIONUOTŲ AUGALŲ BIOSTIMULIAVIMO

PROCESŲ TYRIMAI

Rapolas Liužinas, Ieva Paunksnytė

VšĮ „Grunto valymo technologijos“ Antakalnio 42, LT-10304 Vilnius

Alina Krevš

Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas Hidrobotanikos laboratorija Žaliųjų ežerų 49, LT-08406 Vilnius

Santrauka. Įvertintas biostimuliatorių (vitaminų – tiamino, riboflavino, kalcio pantotenato, nikotino

amido, piridoksino, biotino, ciankobalamino) ir mikroelementų (Zn, Mn, J, B, Cu, Co) komplekso, o taip pat Chlorella sp. suspensijos poveikis žemės ūkio kultūrų (žieminių rugių, kviečių, vasarinių rapsų) sėklų dygi-mo energijai, daigumui, šaknų sistemos vystymuisi. Vitaminų – mikroelementų kompleksas rugių ir kviečių sėklų dygimo energiją padidina ne mažiau 4%, o chlorelės suspensija: rugių – 55-56%, kviečių – 41-73%. Vitaminų – mikroelementų kompleksas vasarinio rapso sėklų dygimo energiją padidino 17-23%, o chlorelės suspensija – 8-12%. Bandymams naudoti biostimuliatoriai nevienodai veikia augalo šaknų sistemą ir ant-žeminę (fotosintetinę) jo dalį. Šaknų sistema stimuliuojama labiau, nei žalioji augalo dalis. Gauti prelimi-nariniai bandymų rezultatai rodo šios krypties tyrimų perspektyvumą.

Reikšminiai žodžiai: fitoremediacija, vitaminai, mikroelementai, rizosfera, biostimuliavimas. ĮVADAS Šiuolaikinė gamyba neįsivaizduojama be poli-

merų, plastikų, pesticidų, paviršinio aktyvumo me-džiagų, ploviklių ir daugelio kitų medžiagų. Pirmau-jančią padėtį kuro ir energetikos ūkyje užima nafta ir jos produktai. Nerūpestingai naudojant šias dau-giatonažines medžiagas, teršiama aplinka – dirvo-žemis, vanduo, oras. Iškyla rimtas pavojus ekosis-temų gyviems organizmams, o taip pat žmogaus sveikatai.

Visuomenė jau seniai susirūpino šia grėsme ap-linkai. Sveikai gamtinei aplinkai atkurti ir išsaugoti kuriama ištisa sistema apsauginių priemonių, spar-čiai plėtojamas aplinkosaugos mokslas ir technolo-gijos. Šiuo metu aplinkai apvalyti nuo teršalų nau-dojama daug būdų. Jie priklauso fiziniams, chemi-niams ir biologiniams (mikrobiologiniams) meto-dams. Prie pastarųjų metodų priskiriama fitoreme-diacija. Tai būdas teršalų toksiškumui sumažinti

arba juos pašalinti iš dirvožemio ir vandens (Nichols, 1997; Macek, 2000; Trapp, 2000; Chai-neau, 2000), naudojant aukštesniuosius (žiedinius) augalus (žolinius bei sumedėjusius).

VšĮ „Grunto valymo technologijos“ („GVT“) teršalams iš aplinkos šalinti vartoja įvairius meto-dus. Daug dėmesio skiriama fitoremediacijai. „GVT“ kartu su Botanikos instituto specialistais geobotanikais (Liužinas ir kt., 2003, Januška ir kt., 2003) ištyrė naftos produktais užterštoje teritorijoje augančius induočius augalus. Užregistruota 271 šių augalų rūšis. Tačiau labiau užterštoje teritorijos dalyje (kai teršalo – mazuto koncentracija siekia kiek daugiau kaip 5000 mg/kg sauso grunto) aptikti tik 38 rūšių augalai. Tai Calamagrotis epigejos (smiltyninis lendrūnas), Carex arenaria (smiltyninė viksva), Carex hirta (plaukuotoji viksva), Elytrigia repens (paprastasis varputis), Leymus arenarius (smiltyninė rugiaveidė), Poa compressa (plokščioji miglė), Artemisia campestris (dirvinis kietis), Cir-

Karolis Jankevičius,


sium arvense (dirvinė usnis), Convolvus arvensis (dirvinis vijoklis), Equisetum arvense (dirvinis asiūklis), Tanacetum vulgare (paprastoji bitkrėslė), Tussilago farfara (ankstyvasis šalpusnis). Kai ku-rios šių rūšių tinka naudoti fitoremediacijos reika-lams. Nustatyta, kad labiau užterštame grunte for-muojasi monodominantinės, gana retos taršai atspa-rių augalų rūšių grupuotės.

Čia aptartus savaiminius (laukinius) augalus plačiau panaudoti naftos produktais užterštam grun-tui valyti yra sudėtinga, nes šie augalai yra prisitai-kę augti tik tam tikromis dirvožemio sąlygomis. Nuspręsta atrinkti aukštesniuosius augalus – žemės ūkio kultūras, pasižyminčias geba augti taršalais (tam tikros koncentracijos) užterštame dirvožemyje (Jankevičius, Liužinas, 2003).

Atlikta serija bandymų, teršalu naudojant naf-tos produktus. Ištirtos šios žemės ūkio kultūros: Lupinus lutens (geltonžiedis lubinas), Festuca pra-tensis (tikrasis eraičinas), Linum sativum (linas), Medicago sativa (liucerna), Poa trivialis (pievinė miglė), Trifolium repens (baltasis dobilas), Avena sativa (avižos), Vicia sativa (vikiai), Secale cereale (žieminiai rugiai) ir kai kurie kiti augalai.

Bandymuose, kai teršalo (mazuto) koncentraci-ja siekė 5000 – 6000 mg/kg sauso grunto, išryškėjo atspariausi mazutui augalai: avižos, vikiai, avižų ir vikių mišinys, o taip pat žieminiai rugiai. Tinka-miausi mazutu užteršto grunto valymo užbaigimui yra žieminiai rugiai. Jie sudygsta esant 1-2 º C dir-vožemio temperatūrai. Jiems sudygti nereikia daug drėgmės. Pakenčia didelius šalčius.

Bandymai taip pat parodė, kad teršalams, jų poveikiui atsparūs yra (tiek savaiminiai, tiek kultū-riniai) tie augalai, kurie turi gerai išvystytą, stiprią šaknų sistemą. Tokioje sistemoje yra didelis ekstra-celiuliarinis proteolitinis aktyvumas. Fermentai pro-teazės, skaidydami dirvožemio organinius jungi-nius, atpalaiduoja azotą, kuris tampa lengviau priei-namas tiek augalui, tiek jo šaknų sistemos – rizosfe-ros mikroorganizmams, kurie savo fiziologine – biochemine veikla teigiamai veikia augalo augimą. Augalų šaknys pasižymi fosfataziniu aktyvumu. Jo dėka rizosferoje padidėja tirpių, augalui lengvai prieinamų fosforo junginių.

Tokiu būdu priemonių, užtikrinančių augalų šaknų sistemos optimalų vystymąsi, paieškos tampa svarbia užduotimi ne tik tenkinant fitoremediacijos poreikius, bet ir sprendžiant žemės ūkio kultūrų derlingumo didinimo klausimus. Per pastaruosius kelis dešimtmečius (Блузманас, 1969; Багинскас и др., 1969; Дагис и др., 1969; Меркис и др., 1969) ir dabar aktyviai tiriamas priešsėjinis žemės ūkio kultūrų (kur kas mažiau - miško kultūrų) sėklų ap-dorojimas (mes jį vadiname dygstančių sėklų katali-

zės procesų stimuliavimu), siekiant suaktyvinti au-galų augimą, jų fotosintezės galias, ir gauti didesnį biomasės ir grūdų derlių. Gausiuose eksperimenti-niuose darbuose (laboratorijos ir lauko sąlygomis) naudotos įvairios poveikio priemonės: šiluminis, radiacinis sėklų apdorojimas; jų dalinis džiovini-mas; ištirtas mikroelementų tirpalo poveikis; naudo-ti biogeniniai stimuliatoriai – gintaro, nikotino rūgš-tis, giberelinai; aukštos įtampos elektros srovė ir kitokios priemonės. Šių eksperimentinių darbų gau-sa yra gerai suprantama. Juk derliaus padidinimas net keliais procentais siūlo milžinišką ekonominį efektą, kadangi žemės ūkio kultūros sudaro maisto ir pašarų pagrindinį fondą (Богданов, 2004).

Iš šių gausių tyrimų, atliktų įvairiose šalyse, ga-lima padaryti tokią išvadą – kai kurie panaudoti stimuliatoriai teigiamai veikia sėklų dygimo energi-ją, tačiau tokių stimuliatorių panaudojimo technolo-gija nėra parengta ir įdiegta.

Ko pasigendama aptartuose tyrimuose? Sėklų dygimas (išskiriame keturias sėklų dygimo fazes – tarpsnius) prasideda brinkimu. Toliau vyksta gema-lo aktyvacija. Ji pasireiškia fermentų ir maisto me-džiagų atpalaidavimu. Po aktyvacijos seka mitozė, kai pradeda dalytis ir daugintis šaknelės ląstelės. Ketvirtoji dygimo fazė – šaknelės prasiveržimas pro luobelę.

Visos dygimo fazės yra svarbios, tačiau fer-mentinė (gemalo aktyvacija) veikla ypač reikšmin-ga, užimanti dominuojančią poziciją. Sėklos, su-brandintos net tame pačiame lauke (priklausomai nuo dirvožemio fizikinių – cheminių savybių) gali turėti nevienodą fermentų atskirų komponentų kie-kį. Jei sugebėsime likviduoti šių fermentų kompo-nentų deficitą, užtikrinsime optimalų sėklos dygimą bei jos dygimo energiją.

Į sėklų aktyvacijos fermentų sudėtį (sudaro jų sudėtinę dalį – kofermentus) įeina tokie vitaminai, kaip tiaminas (B1), riboflavinas (B2), pantoteno rūgštis (B5), nikotino rūgštis (PP), piridoksinas (B6). Nei viename literatūroje aprašytų eksperimentų neteko aptikti, kad prieš sėją sėklos būtų apdorotos nurodytu B grupės vitaminų kompleksu. Dažniau-siai naudoti vienas (tiaminas) arba du vitaminai (tiaminas kartu su nikotino rūgštimi). Mūsų many-mu, naudotinas penkių vitaminų kompleksas. Tas pats pasakytina apie mikroelementus. Tyrimuose sėklų daiginimui naudoti cinkas (Zn), kobaltas (Co), boras (B), dažniausiai pavieniai mikroelementai, kombinacijos mikroelementai + vitamininės me-džiagos eksperimentuose nenaudotos. Tuo tarpu į sėklos oksidacinių – redukcinių fermentų sudėtį (vadinami kofaktoriais) įeina tokie mikroelementai, kaip Zn, Mn, Cu, Co, J, B, Mo. Optimizuojant sėk-los dygimą, juos visus, mūsų manymu, dera naudo-


ti. Nepakankamą vitaminų ir mikroelementų rinki-nio panaudojimą veikiant dygstančias sėklas laiko-me esminiu nurodytų tyrimų trūkumu.

Tyrimų tikslas: sukurti veiksmingą žemės ir miškų ūkio pagrindinių kultūrų dygstančių sėklų katalizės procesų stimuliavimo būdą, tinkamą nau-doti gamybiniams reikalams (išplečiant jo panaudo-jimo galimybes).

Užduoties sprendimo esmė yra ta, kad dygstan-čių sėklų katalizės procesų stimuliavimui panaudo-jami septyni mikroelementai ir penkios vitamininės medžiagos, įeinančios į dygstančios sėklos oksida-cinių – redukcinių fermentų sudėtį (tas patikrinta, optimizuojant mitybinę terpę naftą oksiduojantiems mikroorganizmams (Liužinas – GVT terpė, 2009).

Užduotis sprendžiama dviem būdais: grūdų dy-gimas stimuliuojamas tirpalu, į kurio sudėtį įeina tam tikros koncentracijos mikroelementų ir vitami-nų mišinys – tai vienas būdas; antras – grūdų daigi-nimo stimuliavimo būdas pagrįstas Chlorella vulga-ris (paprastosios chlorelės) panaudojimu, kai aug-dama savo biomasėje, akumuliuoja biologiškai ak-tyvius junginius (vitaminus, mikroelementus, ami-norūgštis, indolo junginius), dalis šių junginių išski-riami į aplinką (į terpę, kurioje kultivuojama chlore-lė). Chlorelė dėl savo vertingų savybių plačiai pa-naudojama praktikos reikalams. Naudojama nuote-kų biologinio valymo įrenginiuose (Oswald, 1992), kaip maisto papildas (Becker, 1992), akvakultūroje (LoraVilchis et al., 2004), pigmentų gamyboje (Jon-son, 1991), medicinoje, žemės ūkyje (Spolaore et. al., 2006).

1. TYRUMŲ METODAI Tyrimuose buvo naudojami žieminių rugių

„Duoniai“, kviečių, vasarinių rapsų (Brassica napus L.) sėklos. Sėklų apdorojimui panaudoti 7 B grupės vitaminai (B1, B2, B3, B5, B6, B8, B9, B12, biotinas) ir mikroelementai. Sėklos (10 g rugių ir kviečių grūdų ir 4 g rapsų sėklų) buvo mirkomos (24 val.) 10-12 ml vandens (kontrolė) ir 10-12 ml įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų koncentracijų tirpale.

Naudojami terminai: sėklų dygimo energija, kuri nustatoma (migliniams), baigiantis 3-iai parai, ir bendras sėklų daigumas, kuris nustatomas (migli-niams), baigiantis 6 – 7 parai.

Bandymų schema: Kontrolė – sėklos mirkomos vandentiekio van-

denyje; 1 variantas – sėklos mirkomos minimalios vi-

taminų ir mikroelementų koncentracijos tirpale : Mikroelementų sudėtis, g/l: ZnSO4×6H2O 0,001 MnSO4×4H2O 0,001

KJ 0,001 H3BO4 0,001 CuSO4×5H2O 0,0002 CoCl2×6H2O 0,0002 Vitaminų sudėtis, mg/l: Tiaminas (B1) 0,04 Riboflavinas (B2) 0,04 Kalcio pantotenatas (B5) 0,064 Nikotinoamidas (PP, B3) 0,136 Piridoksinas (B6) 0,04 Biotinas 0,00056 B12 0,00006 2 variantas – sėklos mirkomos vidutinės vita-

minų ir mikroelementų koncentracijos tirpale (kon-centracija 5 kartus didesnė negu 1 variante).

3 variantas – sėklos mirkomos didžiausios vi-taminų ir mikroelementų koncentracijos tirpale (koncentracija 5 kartus didesnė negu 2 variante).

Antro etapo bandymai atlikti, panaudojant chlorelės suspensiją (biomasę kartu su terpe, kurioje buvo auginamas žaliadumblis) dygstančių sėklų stimuliavimui. Chlorelė pradžioje buvo auginama Tamijo (Tamiya) terpėje (Упитис, 1983).

Tamiya terpės sudėtis (g/l): KNO3 5,0 K2HPO4 1,25 MgSO4×7H2O 2,5 FeSO4×7H2O 0,003 Mikroelementai (g/l): H3BO4 2,86 MnCl2×4H2O 1,81 ZnSO4×6H2O 0,222 MoO3 176,4 mg/10 l NH4VO2 229,6 mg/10 l Į 1 l mitybinės terpės įneštas 1 ml mikroele-

mentų tirpalo. Terpė buvo autoklavuojama 120 oC temperatūroje 30 min.

Kadangi dažnai po autoklavinimo iškrisdavo nuosėdos, vėliau buvo naudota Mileu Lefevre – Czarda terpė, kurioje dumblis buvo auginamas iki bandymų.

Terpės sudėtis, g/l: Ca(NO3)2×4H2O 0,04 KNO3 0,1 KH2PO4 0,04 MgSO4×7H2O 0,03 Mikroelementai, mg/l H3BO4 60 ZnSO4×6H2O 60 CuSO4×6H2O 30


CoCl2 23 Mn(NO3) ×4H2O 60 C6H8O7 ×4H2O 60 (NH4)6Mo7O24 ×4H2O 60 C6H5FeO7×5 H2O 1,625 g/l FeSO4×7 H2O 0,625 g/l FeCl3×6 H2O 0,625 g/l Į 1 l mitybinės terpės įnešta 0,5 ml mikroele-

mentų tirpalo, pH 7,1±0,1. Sterilizacija 120 oC tem-peratūroje 30 min.

Chlorelė buvo auginama 250-500 ml kolbose steriliomis sąlygomis termostate, esant 24 oC tem-peratūrai ir 1700 liuksų dieniniam apšvietimui. Nu-statant chlorelės vystymosi kaitą, fotoelektrokolo-rimetru buvo matuojamas ląstelių optinis tankis. Sėklų apdorojimui panaudotas biomasės kiekis bu-vo įvertinamas pagal orasausės biomasės svorį. Pri-klausomai nuo auginimo laikotarpio, 1 litro terpėje buvo 0,8–3,0 g orasausės chlorelės biomasės. Sie-kiant palyginti chlorelės, esančios skirtingose vys-tymosi stadijose, stimuliuojantį poveikį, dumblio suspensija buvo imta po 6, 15, 20, 26, 30, 60 jo au-ginimo parų.

Chlorelės suspensija sėklos buvo stimuliuoja-mos 24 val., po to daiginamos Petri lėkštelėse trimis pakartojimais ant vandentiekio vandeniu sudrėkinto filtrinio popieriaus, esant 20 oC temperatūrai. Buvo įvertinta: dygimo energija, daigumas; po 7– 10 au-ginimo parų želmenų aukštis ir šaknelių ilgis; nusta-tomas želmenų ir šaknų žalios ir orasausės masės svoris. Tyrimo rezultatai apdorojami matematinės statistikos metodais.

Rezultatams patvirtinti buvo atlikti test-organizmų (rugių, kviečių, rapsų) auginimo bandy-mai vandens kultūros sąlygomis. Iš 2 serijų bandy-mų (bandymai su mikroelementų –vitaminų mišiniu žinomos koncentracijos ir su chlorele) buvo atrink-tas vienas variantas su mikroelementais - vitaminais (vidutinė mikroelementų ir vitaminų koncentracija) ir du chlorelės variantai – chlorelė 15 ir 30-je augi-nimo paroje. Šių variantų turiniu buvo stimuliuoja-mos sėklos. Po 24 val. stimuliavimo sėklos buvo daiginamos ant sudrėkinto vandeniu filtrinio popie-riaus Petri lėkštelėse 4 – 5 paras. Po to daigai buvo auginami vandens kultūros sąlygomis. Augalams auginti buvo panaudota Knopo mitybinė terpė.

Knopo mitybinės terpės sudėtis (g/l): Ca(NO3)2, bevandenis 1,00 arba Ca(NO3)2×4H2O 1,44 KNO3 0,25 KH2PO4 0,25 MgSO4, bevandenis 0,25 arba MgSO4×7H2O 0,123 KCl 0,075 FeCl3, 5% tirpalas 1 lašas

Bandymo eigoje 1-2 kartus per parą terpė buvo maišoma, ją prapučiant kompresoriumi. Po 14 augi-nimo parų terpė buvo pilnai atnaujinama. Bandymų pabaigoje buvo fiksuojamas želmenų aukštis, šaknų ilgis, biomasės (antžeminės ir šaknų) svoris.

2. REZULTATAI 2.1. Dygstančių sėklų stimuliavimo bandymai, pagrįsti vitaminų ir mikroelementų komplekso panaudojimu Tyrimai pagrįsti prielaida, kad mikroelementų

ir vitaminų kompleksas optimizuoja sėklų dygimą. Siekiant patvirtinti šią prielaidą, pirmame darbų etape buvo atlikti grūdų dygimo stimuliavimo mik-roelementų ir vitaminų kompleksais bandymai.

Bandymai parodė, kad vitaminų ir mikroele-mentų mišiniu paveiktos sėklos greičiau sudygsta, o jų daigumas yra didesnis, nei kontrolinių sėklų. Esant kontrolinių rugių ir kviečių sėklų daigumui ne mažesniam nei 85%, veikiant vitaminų ir minerali-nių medžiagų mišiniu, vidutinis daigumas padidėjo iki 4%. Taip pat nustatyta, kad skatinantis mažų mišinio koncentracijų (pagrindinių mikroelementų koncentracija 0,0001%, vitaminų – 0,04–0,136 mg/l) poveikis grūdų daigumui buvo šiek tiek sil-pnesnis.

Po 7 sėklų daiginimo parų buvo išmatuotas želmenų aukštis ir šaknų ilgis. Vizualiai kontrolinių ir paveiktų vitaminais ir mikroelementais želmenų aukštis skyrėsi nežymiai, tačiau eksperimentiniuose variantuose želmenys, ypač kviečių, buvo vieno-desnio aukščio. Tai parodė ir želmenų aukščio ma-tavimo rezultatai – nukrypimai nuo vidurkių buvo mažesni eksperimentiniuose variantuose, lyginant su kontrole (1 lentelė). Atlikti kiekviename variante 60-ies želmenų aukščio matavimai parodė, kad mi-nimalios ir vidutinės vitaminų-mineralinių medžia-gų koncentracijos neturėjo poveikio vidutiniam želmenų aukščiui. Tik variante su didžiausia mik-roelementų ir vitaminų koncentracija kviečių ir ru-gių želmenys buvo aukštesni.

1 lentelė. Vitaminų ir mineralinių medžiagų įvairių kon-centracijų poveikis kviečių ir rugių vidutiniam želmenų

aukščiui ir šaknelių ilgiui, po 7-ių daiginimo parų

Variantai Daigų aukš-tis, cm % Šaknų ilgis,

cm %

Kviečiai (60 vnt. vidurkis) Kontrolė 13,21±1,21 100 11,70±1,43 100 1 varian-

tas 13,45±1,07 102 12,62±1,13 108

2 varian-tas

13,49±0,91 102 12,64±1,11 108



cm %

3 varian-tas

14,25±0,25 108 12,74±1,40 109

Rugiai (60 vnt. vidurkis) Kontrolė 12,47±1,67 100 11,48±2,09 100 1 varian-

tas 12,4±1,25 100 12,99±1,57 113

2 varian-tas

12,09±1,25 100 13,37±2,02 116

3 varian-tas

13,15±1,25 105 12,20±1,69 106

Analizuojant kviečių ir rugių šaknelių vysty-

mosi tyrimų rezultatus išryškėjo, kad šaknelėms vitaminų ir mineralinių medžiagų mišinio stimu-liuojantis poveikis pasireiškia labiau, negu želmenų augimui. Sėklų, stimuliuotų vitaminų ir mineralinių medžiagų mišiniu, šaknelės vystosi geriau ir pa-grindinės šaknies ilgis buvo didesnis, nei kontroli-niame variante, kur sėklos buvo mirkomos vanden-tiekio vandenyje (1 lentelė). Pavyzdžiui, kviečių pagrindinės šaknelės vidutinis (60-ies šaknelių vi-durkis) ilgis, kai sėklos veikiamos minimaliomis ir vidutinėmis mišinio koncentracijomis, buvo 12,64 cm, kai veikiamos didžiausia mišinio koncentracija – 12,74 cm, tuo tarpu kontrolinio varianto – 11,70 cm.

Po 7-ių sėklų daiginimo parų kartu su želmenų aukščio ir šaknų ilgio matavimais buvo įvertintas želmenų ir šaknelių (žalios ir orasausės masės) svo-ris. Tyrimų rezultatai parodė, kad kviečių želmenų ir šaknelių orasausis svoris eksperimentiniuose va-riantuose vidutiniškai padidėjo atitinkamai 7 ir 8 %, rugių – 11 ir 12 % lyginant su kontrole (2, 3 lente-lės).

2 lentelė. Vitaminų ir mineralinių medžiagų įvairių kon-centracijų poveikis daigų svoriui po 7-ių daiginimo parų

(35 daigų svoris)

Žalia masė Orasausė masė Variantai daigų

svoris, g % daigų svoris, g %

Kviečiai Kontrolė 3,90 100 0,45 100 1 variantas 4,19 107 0,47 104 2 variantas 4,25 109 0,49 109 3 variantas 4,20 108 0,48 107

Rugiai Kontrolė 2,81 100 0,34 100 1 variantas 4,03 143 0,40 118 2 variantas 3,66 130 0,36 106 3 variantas 3,78 134 0,37 109

3 lentelė. Įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų koncentracijų poveikis kviečių ir rugių šaknelių svoriui

(po 7-ių daiginimo parų)

Žalia masė Orasausė masė Variantai 25 šaknelių

svoris, g % svoris, g %

Kviečiai Kontrolė 3,29 100 0,28 100 1 varian-tas

3,65 111 0,30 107

2 varian-tas

3,75 114 0,30 107

3 varian-tas

3,30 100 0,31 111

Rugiai Kontrolė 3,72 100 0,20 100 1 varian-tas

3,75 101 0,22 110

2 varian-tas

3,80 102 0,23 115

3 varian-tas

3,75 101 0,22 110

Sėklų dygimo ir augimo priklausomybės nuo

mūsų eksperimente naudotos vitaminų ir minerali-nių medžiagų mišinio koncentracijos dviejų bandy-mų serijų analizė parodė, kad daugelyje atvejų ge-riausias efektas buvo pasiektas naudojant vidutines ir didžiausias vitaminų ir mineralinių medžiagų mišinio koncentracijas (2 ir 3 variantai), t.y. pagrin-dinių mikroelementų koncentracija didesnė nei 0,0001 %, vitaminų – didesnė nei 0,04–0,08 mg/l.

2.2. Dygstančių sėklų stimuliavimo bandymai, pagrįsti Chlorella sp. biomasės ir terpės panaudojimu Chlorelė sintetina platų įvairių fiziologiškai ak-

tyvių medžiagų spektrą, jų tarpe auksinus, fenoli-nius junginius, vitaminus (Melnikov, Manankina, 1991; Metting, 1992). Vitaminų kiekis chlorelės ląstelėse yra didesnis, negu mielėse, ir panašus, kaip makrofituose (Odincova, Šlapkauskaitė, 1975). E. Odincovos ir G. Šlapkauskaitės duomenimis, chlo-relės susintetintų ir išskirtų į terpę vitaminų kiekis skyrėsi, priklausomai nuo dumblio vystymosi stadi-jos. Didžiausias vitaminų kiekis sintetinamas loga-ritminėje dumblio vystymosi stadijoje, o jų išskyri-mas į terpę didžiausias pirmame dumblio vystymosi etape iki 10 parų. Mūsų tyrimų rezultatai rodo, kad auginant dumblį Mileu Lefevre – Czarda terpėje, 24 o C temperatūroje ir 1700 liuksų dieniniame apšvie-time, intensyvus jo vystymasis vyksta iki 30 parų, o po to stebimas perėjimas į stacionarinę vystymosi stadiją ( 1 pav.).


0

0.1

0.2

0.3

0.4

0.5

0.6

0.7

0 6 10 15 20 30 35 40 60

paros

optinis tankis

1 pav. Chlorelės vystymosi dinamika

Siekiant palyginti chlorelės, esančios skirtingo-

se vystymosi stadijose, stimuliuojantį poveikį, dumblio suspensija buvo imta po 6, 15, 26, 30 ir 60 jo auginimo parų. Didžiausias chlorelės poveikis kviečių ir rugių daigumui buvo stebimas pirmose grūdų dygimo stadijose. Pirmą parą chlorelės (au-gintos 15, 26, 60 parų) suspensija apdorotų kviečių grūdų sudygo 41–73%, rugių grūdų – 52–56% dau-giau nei kontrolėje. Nuo antros paros skirtumai tarp eksperimentinių ir kontrolinių variantų ženkliai su-mažėjo, tačiau išliko. Apdorojus rugių ir kviečių sėklas 15, 26, 60 parų augintos chlorelės suspensija, jų daigumas po 7 parų vidutiniškai padidėjo 4,7%. Tuo tarpu chlorelė, auginta 6 paras, nepadidino sėk-lų daigumo, matyt, dėl mažos dumblio biomasės.

Vizualiai ir pagal vidutinius 60-ies želmenų aukščio matavimo rezultatus, chlorelės paveiktų kviečių želmenų aukštis beveik nesiskyrė nuo kont-rolinių. Tuo tarpu rugiai, stimuliuoti chlorelės su-spensija (ypač dumblio auginto 6 ir 15 parų), augo geriau, jų daigai buvo stambesni ir aukštesni, lygi-nant su kontrole (4 lentelė). Daigų masė buvo di-desnė variantuose, kai sėklos buvo stimuliuotos 15 ir 26 parų augintos chlorelės suspensija (5 lentelė). Šaknelių svoris skirtinguose variantuose labai kito, tačiau visumoje buvo didesnis, negu kontrolėje (6 lentelė).

4 lentelė. Chlorelės poveikis vidutiniam kviečių ir rugių daigų aukščiui ir šaknelių ilgiui (po 7-ių auginimo parų)


cm %

Kviečiai Kontrolė 9,65±0,8 100 9,60±1,09 100 Chlorella sp. (6 p.)

9,56±0,73 99 9,91±0,93 103

Kontrolė 10,30±0,85 100 10,07±1,19 100 Chlorella sp. (15 p.)

10,35±0,71 100 10,87±0,95 108


11,06±0,81 107 11,98±1,41 120


cm %

Kontrolė* 14,07±0,9 100 13,26±1,22 100 Chlorella sp. (60 p.)*

14,29±0,82 102 14,0±1,38 106

Rugiai Kontrolė 9,98±1,26 100 10±1,53 100 Chlorella sp. (6 p.)

11,38±0,94 114 10,15±1,51 102


10±1,32 109 11,14±1,19 110


10,63±1,57 104 12,93±1,38 109

Kontrolė* 13±1,24 100 12,78±2,15 100 Chlorella sp. (60 p.)*

13,39±1,23 103 14,21±1,69 111

5 lentelė. Chlorelės (augintos 6, 15, 26, 60 parų) metabolitų poveikis kviečių ir rugių daigų svoriui

Žalia masė Orasausė masė

Variantai daigų svoris, g % daigų

svoris, g %

Kviečiai Kontrolė (30 augalų)

2,04 100 0,29 100

Chlorella sp. (6 p.)

2,08 102 0,30 103

Kontrolė (30 augalų)

2,52 100 0,38 100


2,62 104 0,42 110


1,99 100 0,28 100


2,40 121 0,34 121


5,04 100 0,63 100


5,02 100 0,63 100

Rugiai Kontrolė (30 augalų)

2,0 100 0,25 100


2,03 100 0,25 100


2,38 100 0,33 100


2,76 116 0,37 112


2,40 100 1,08 100


2,83 118 1,24 121


3,20 100 0,43 100


3,10 97 0,41 95


6 lentelė. Chlorelės (augintos 6, 15, 26 ir 60 parų) metabolitų poveikis šaknelių svoriui

Žalia masė Orasausė

masė Variantai g % g %

Kviečiai (30 augalų) Kontrolė 1,75 100 0,21 100 Chlorella sp. (6 p.) 1,89 108 0,23 109 Kontrolė 2,04 100 0,24 100 Chlorella sp. (15 p.) 2,24 110 0,30 125 Kontrolė 1,80 100 0,22 100 Chlorella sp. (26 p.) 2,63 146 0,31 142 Kontrolė (50 auga-lų)

5,42 100 0,45 100

Chlorella sp. (60 p.) 5,82 107 0,48 107 Rugiai (30 augalų)

Kontrolė 1,64 100 0,15 100 Chlorella sp. (6 p.) 1,79 109 0,17 113 Kontrolė 1,71 100 0,16 100 Chlorella sp. (15 p.) 1,80 105 0,18 112 Kontrolė 1,68 100 0,16 100 Chlorella sp. (26 p.) 1,93 115 0,17 107 Kontrolė (50 auga-lų)

3,32 100 0,24 100

Chlorella sp. (60 p.) 3,33 115 0,26 108

2.3. Biostimuliatorių poveikis augalų želmenų augimui hidroponikos sąlygomis Eksperimentiniuose variantuose sėklos buvo

veikiamos vidutinės vitaminų ir mikroelementų koncentracijos tirpalų ir augintos 15 ir 30 parų chlo-relės suspensijoje. Daigai po 5 parų daiginimo Petri lėkštelėse buvo auginami vandens kultūros sąlygo-mis. Tyrimų rezultatai pateikti 7 ir 8 lentelėse. Iš pateiktų duomenų matyti, kad chlorelės suspensija bei vitaminų ir mineralinių medžiagų mišinys kvie-čių ir rugių želmenų masę, ypač rugių, eksperimen-tiniuose variantuose padidino, palyginti su kontroli-niu variantu. Kai rugių sėklos buvo stimuliuotos 15 parų augintos chlorelės suspensija, o taip pat viduti-nės vitaminų ir mikroelementų koncentracijos miši-niu, jų želmenų tiek žalia, tiek orasausė masė padi-dėjo apie 1,5 karto, palyginti su kontrole. Šaknų vystymosi tyrimų rezultatų analizė parodė, kad kviečių ir rugių, stimuliuotų chlorelės suspensija, šaknys buvo ilgesnės negu kontrolėje 1,2 ir 1,4 kar-to, stimuliuotų vitaminais ir mikroelementais – 1,2 ir 1,6 karto (6 lentelė). Stimuliuotų chlorelės su-spensija kviečių ir rugių šaknų žalia masė padidėjo 1,3 ir 2,4 karto, stimuliuotų vitaminais – 1,8 ir 2,3 kartus (7 lentelė). Chlorelės (augintos 15-30 parų) ir vitaminų-mineralinių medžiagų skatinančio povei-kio palyginimas parodė, kad naudojant sėklų apdo-

rojimui abu būdus, daugelyje atveju gauti rezultatai mažai skyrėsi. Sėklų dygimo ir daigų augimo pri-klausomybės nuo mūsų eksperimente naudotos įvai-riose augimo stadijose esančios chlorelės analizė parodė, kad geriausias efektas buvo pasiektas, nau-dojant 15–30 parų auginto dumblio suspensiją.

7 lentelė. Kviečių ir rugių vidutinis želmenų aukštis ir

šaknelių ilgis hidroponikos sąlygomis (po 25-ių auginimo parų)

Variantai Želmenų aukštis, cm % Šaknų ilgis,

cm %

Kviečiai (25 augalų vidurkis) Kontrolė 30,02±3,23 100 11,53±3,17 100 Chlorella sp. (15 parų)

30,39±2,73 101 13,69±2,84 119

Chlorella sp. (30 parų)

29,41±3,18 98 11,92±2,15 103

Vitaminai (2 varian-tas)

29,53±3,15 98 13,99±2,55 121

Rugiai (25 augalų vidurkis) Kontrolė 23,52±3,12 100 11,08±2,62 100 Chlorella sp. (15 parų)

23,77±3,65 101 15,07±4,01 136

Chlorella sp. (30 parų)

22,09±3,62 94 15,73±5,17 142

Vitaminai (2 varian-tas)

24,14±2,55 103 17,47±5,74 158

8 lentelė. Kviečių ir rugių želmenų ir šaknelių svoris

hidroponikos sąlygomis (po 25-ių auginimo parų)

Želmenys Šaknys

Varian-tai

Žalia ma-sė, g

ora-sausė masė,

g

% Žalia ma-sė, g

ora-sausė masė,

g

%

Kviečiai (25 augalai) Kontrolė 7,51 1,07 100 1,42 0,35 100 Chlorel-la sp. (15 parų)

7,92 1,18 110 1,71 0,38 109

Chlorel-la sp. (30 parų)

7,92 1,15 107 1,94 0,37 106

Vitami-nai (2 varian-tas)

7,72 1,10 103 2,61 0,37 106


Želmenys Šaknys

Varian-tai

Žalia ma-sė, g

ora-sausė masė,

g

% Žalia ma-sė, g

ora-sausė masė,

g

%

Rugiai (25 augalai) Kontrolė 4,97 0,64 100 1,22 0,24 100 Chlorel-la sp. (15 parų)

7,55 0,96 150 2,92 0,39 163

Chlorel-la sp. (30 parų)

5,40 0,73 114 2,17 0,34 142

Vitami-nai (2 varian-tas)

7,10 0,93 145 2,77 0,31 129

2.4. Rapsų sėklų priešsėjinio stimuliavimo bandymai Rapsas (Brassica napus) – bastutinių (Brassi-

caceae) šeimos vertinga aliejinė kultūra. Rapsų alie-jus yra naudojamas maistui ir pramonei. Susirūpi-nus pasaulyje senkančių energijos šaltinių problema bei suklestėjus biokuro gamybai, rapsai tapo ypa-tingai paklausūs kurui gaminti. Rapsų, kaip pagrin-dinės biodyzelino gamybos žaliavos, reikės Lietu-voje ir užsienyje įsteigtoms biokuro gamykloms. Perdirbus rapsus, lieka rapsų išspaudos, kuriose yra nemažai riebalų bei baltymų, todėl jos yra aukštos kokybės gyvulių pašaras. Augant rapsų paklausai, yra aktualus jų produkcijos pagerinimas ir derlin-gumo padidinimas. Literatūros šaltiniuose yra duo-menų apie rapsų sėklų stimuliavimo bandymus, naudojant fizikinius būdus (Poželienė ir kt., 2006). Mes laboratorinėmis sąlygomis ėmėmės tirti vasari-nių rapsų sėklų dygimo stimuliavimą, panaudojant priešsėjiniam sėklų apdorojimui vitaminų-mineralinių medžiagų tirpalą bei chlorelės suspensi-ją.

Dviejų bandymų serijų vidutiniais duomenimis, po 2-jų parų apdorotų mikroelementais - vitaminais sėklų sudygo 17-23%, o apdorotų chlorelės suspen-sija – 8–12% daugiau, negu kontrolėje. Po 4 parų sėklų daigumas eksperimentiniuose ir kontroliniame variantuose buvo panašus.

Po 10 auginimo parų Petri lėkštelėse ir 25 parų hidroponikos sąlygomis vidutinis rapsų daigų aukš-tis eksperimentiniuose variantuose buvo panašus arba net kai kuriais atvejais mažesnis, negu kontro-liniame. Tačiau daigų svoris eksperimentiniuose variantuose buvo didesnis. Trijų bandymų viduti-niais duomenimis, daigų, stimuliuotų chlorelės su-

spensija, orasausis svoris buvo didesnis 17%, stimu-liuotų mikroelementais - vitaminais 22%, nei kont-rolėje (rapsų sėklos buvo daiginamos 10 parų Petri lėkštelėse). Auginant daigus ilgesnį laikotarpį hid-roponikos sąlygomis, jų masės skirtumai tarp kont-rolinių ir eksperimentinių variantų buvo mažesni (5-7%) (9 – 12 lentelės). Hidroponikos sąlygomis iš-ryškėjo, kad dauguma daigų (apie 80%) po 25 augi-nimo parų kontroliniame variante ir variante, kai sėklos buvo apdorotos mikroelementais - vitami-nais, turėjo po 3 lapus, tuo tarpu variante, kai sėklos buvo apdorotos chlorelės suspensija, buvo didesnis skaičius daigų (vidutiniškai 60%), turinčių, 4 lapus. Šiuo atveju chlorelės paveikti rapsų daigai vystėsi sparčiau.

Panašiai, kaip ir miglinėms kultūroms, rapsų šaknelėms vitaminų – mineralinių medžiagų mišinio bei chlorelės suspensijos stimuliuojantis poveikis pasireiškia labiau, negu želmenims. Auginant rap-sus hidroponikos sąlygomis, vidutinis šaknų ilgis vitaminų-mikroelementų ir 15 parų augintos chlore-lės poveikyje buvo 1,2 karto didesnis, negu kontro-lėje. Buvo didesnė ir jų masė, lyginant su gautais parametrais kontrolėje.

9 lentelė. Chlorelės ir mikroelementų - vitaminų poveikis

vidutiniam rapsų daigų aukščiui ir šaknelių ilgiui (po 10-ies daiginimo parų Petri lėkštelėse, 100 vnt.

vidurkis)

Variantai Daigų aukštis, cm % Šaknų

ilgis, cm %


3,75±0,52 101 7,52±1,12 121


3,76±0,71 102 6,36±1,36 102

Vitaminai 1 variantas

3,96±0,67 107 6,85±1,81 110


4,17±0,63 113 7,42±1,71 119


3,63±0,52 98 6,57±1,36 106

10 lentelė. Chlorelės ir mikroelementų - vitaminų

poveikis vidutiniam rapsų daigų aukščiui ir šaknelių ilgiui po 25-ių daiginimo parų hidroponikos sąlygomis

Variantai Daigų aukštis, cm % Šaknų

ilgis, cm %


7,28±0,59 93 5,7±1,2 118


6,56±0,99 84 4,73±0,9 98


7,9±0,82 101 5,65±1,4 117


11 lentelė. Chlorelės ir mikroelementų - vitaminų poveikis rapsų daigų ir šaknelių svoriui (po 10-ies

daiginimo parų, 40 vnt.)

Želmenys Šaknys

Variantai Žalia masė,

g

ora-sausė masė,

g

% Žalia masė,

g

ora-sausė masė,

g

%

Kontrolė 1,79 (100%)

0,15 100 0,68 (100%)

0,06 100


1,74 (97%)

0,19 127 0,82 (120%)

0,07 117


1,97 (110%)

0,2 133 0,74 (109%)

0,08 133


1,84 (103%)

0,19 127 0,85 (148%)

0,06 100


1,82 (102%)

0,18 120 0,66 (97%)

0,07 117


1,83 (102%)

0,18 120 0,85 (125%)

0,08 133

12 lentelė. Chlorelės ir mikroelementų - vitaminų poveikis rapsų daigų ir šaknelių svoriui po 25-ių

daiginimo parų hidroponikos sąlygomis

Želmenys Šaknys

Variantai Žalia masė, g

orasau-sė

masė, g% Žalia

masė, g

orasau-sė

masė, g%

Kontrolė 3,01 (100%)

0.20 100 0,12 (100%)

0,05 100


3,42 (114%)

0.22 110 0,23 (192%)

0,08 160


3,21 (107%)

0.21 105 0,19 (158%)

0,06 120


3,51 (117%)

0.21 105 0,24 (200%)

0,08 160

IŠVADOS

1. Įvertintas biostimuliatorių (vitaminų – tiami-

no, riboflavino, kalcio pantotenato, nikotino amido, piridoksino, biotino, ciankobalamino) ir mikroele-mentų (Zn, Mn, J, B, Cu, Co) komplekso, o taip pat Chlorella sp. suspencijos poveikis žemės ūkio kul-tūrų (žieminių rugių, kviečių, vasarinių rapsų) sėklų dygimo energijai, daigumui, šaknų sistemos vysty-muisi.

2. Nustatytas stimuliuojantis vitaminų ir mik-roelementų komplekso (kai vitaminų koncentracija didesnė nei 0,04 – 0,08 mg/l, o mikroelementų – 0,0001%) bei chlorelės suspensijos poveikis tirtų kultūrų dygimo energijai (biostimuliatoriai dalyvau-ja dygstančių sėklų aktyvacijos fazėje, kai pradeda veikti visi mechanizmai, dalyvaujantys gemalo au-gimo pradinėje fazėje).

3. Vitaminų - mikroelementų kompleksas rugių ir kviečių sėklų dygimo energiją padidina ne mažiau 4%, o chlorelės suspensija rugių – 52 – 56%, kvie-čių – 41 – 73%. Vitaminų – mikroelementų komp-leksas vasarinio rapso sėklų dygimo energiją padi-dino 17 – 23%, o chlorelės suspensija – 8 – 12%.

4. Vitaminų – mikroelementų bei chlorelės su-spensija nevienodai stimuliuoja augalo šaknų siste-mą ir antžeminę jo dalį. Šaknų sistema stimuliuoja-ma labiau negu augalo antžeminė dalis.

5. Biostimuliatorių poveikis priklauso nuo sti-muliavimą sukeliančių junginių koncentracijos, augalo sėklų rūšies ir jų daigumo (mes bandymus atlikome su elitinėmis didelio daigumo sėklomis).

LITERATŪRA

1. Becker, E. Microalgae for human and animal con-sumption. In: Borowitzka M., Borowitzka I (eds.). Microalgal Biotechnology. Cambridge, 1992, p. 222-256.

2. Chaineau, C. H. Morel, J. C. Oudot, J. Biodegrada-tion of Fuel Oil Hydrocarbons in the Rizosphere of Maize. J. Environm. Qual. 29, 2000, p. 569-578.

3. Jankevičius, K. Liužinas, R. Kmita, M. Fitoremedia-cija – grunto sunkiųjų angliavandenilių biovalymas, p. 290-302. Kn: Aplinkos biologinis valymas, 2003, 343 p.

4. Januška, V. Lugauskas, A. Paškevičius, A. Repeč-kienė, J. Aukštesniųjų augalų panaudojimas grunto biovalymui, p. 275-284, Kn.: Aplinkos biologinis valymas, 2003, 343 p.

5. Johnson, E. An, G. Astaxanthin from microbial sources. Crit. Rev. Biotechnol, 11, 1991, 297-326.

6. Liužinas, R. Jankevičius, K. Rašomavičius, V. Gu-džinskas, Z. Sinkevičienė, Z. Augalų panaudojimas grunto užterštumui vertinti, p. 260-275. Kn.: Aplin-kos biologinis valymas, 2003, 343 p.

7. Liužinas, R. Jankevičius, K. Paškevičius, A. Repeč-kienė, J. Naftą oksiduojančių mikroorganizmų terpės gavimo būdas ir tuo būdu gauta terpė, patentas LT-5587 B, 2009, p.19.

8. Lora-Vilchis, M. Robles-Mungaray, M. Doctor, N. Food value of four microalgae for juveniles of Lions paw scallop Lyropecten subnodosus. J. World Aquaculture Soc., 35, 2004, p. 297-303.

9. Macek, T. Mackova, M. Kas, J. Exploitation of Plants for the Removal of Organics in Environment Remediation. Biotechnology Advances, 18, 2000, p. 23-24.

10. Metting, B. Microalgae in agriculture. In: Borowitzka M., Borowitzka I (eds.). Microalgal Bio-technology. Cambridgy, 1992, p. 288-304.

11. Nichols, T.D. Wolf, D.C. Rogers, H.B. Beyronty, C.A. Reynolds, C.M. Rhizosphere Microbial Popula-


tions in Contaminated Soils. Water, Air, Soil Pollut., 95, 1997, p. 165-178.

12. Oswald, W. Microalgae and waste-water treatment. In: Borowitzka M., Borowitzka I (eds.). Microalgal Biotechnology. Cambridge, 1992, p. 305-328.

13. Poželienė, A. Lynikienė, S. Specialus rapsų (Brassi-ca napus L.) sėklų apdorojimas. Žemės ūkio mokslai. 2, 2006, p. 37-41.

14. Spolaore, P. Joannis-Cassan, C. Duran, E. Isambert, A. Commercial applications of microalgae. Journal of Bioscience and Bioengineering. 101, 2006, p. 87-96.

15. Trapp, S. Aspekte der Phytoremediation organischer Schadstoffe. UWSF-2 Umweltchen Okotox, 12, 2000, p. 246-255.

16. Багинскас, Б. Жемайтис, А. Влияние микроэлементов на урожай зелёной массы в заливных лугах реки Нямунас. Стимуляторы роста организмов, Вильнюс, 1969, с. 87 – 88.

17. Блузманас, П. Влияние тиамина и никотиновой кислоты на прорастание семян некоторых овощных культур. Стимуляторы роста организмов, Вильнюс, 1969, с. 95-96.

18. Богданов, Н. М. Предпосевное электроaктивирование семян кормовых культур: Автореф. дисс. … канд. техн. наук. Чебоксaры. 2004.

19. Дагис, И. Канцевичюте, Э. Бобелите, Г. Каваляускас, Д. Влияние гетероауксина и гибберелловой кислоты на осмотическую силу корней. Стимуляторы роста организмов, Вильнюс, 1969, с. 29 – 30.

20. Мельников, С. Мананкина, Е. Хлорелла. Физиологически активные вещества и их использование. Минск, 1991, 77 л.

21. Меркис, A. Путримас, A. Марчюкайтис, A. O возможном механизме действия в β – индолил уксусной кислоты в процессе стимуляции роста растений. Стимуляторы роста организмов, Вильнис, 1969, с. 54 – 56.

22. Одинцова, Е. Шлапкаускайте, Г. Биосинтез и выделение витаминов одноклеточной

водорослью хлореллой. Доклады Академии наук ССР, Москва, 1975, с. 715-719

23. Упитис, В. Макро-и микроэлементы в оптимизации минерального питания микрводорослей. Рига, 1983, 237 с.

SELECTED FOR FITOREMEDIATION PLANTS BIOSTIMULIATION PRO

CESSES STUDY

Rapolas Liužinas, Karolis Jankevičius, Alina Krevš, Ieva Paunksnytė

Summary This study reflects impact of the biostimulants

such as a complex of vitamins (thiamine, riboflavin, calcium pantothenate, nicotinamide, pyridoxine, biotin, cobalamin) together with microelements (Zn, Mn, J, B, Cu, Co) as well as Chlorella sp. suspen-sion on the shooting energy of the cereal crops (winter ryes, wheats, summer rapes) seeds and its germinating power and development of a roots sys-tem. There was found that this complex of vitamins-microelements increased shooting energy of ryes and wheat no less than in 4%, and the suspension of chlorella: in 55-56 % of ryes, in 41-73% of wheat. Complex of vitamins-microelements increased the shooting energy of summer rapes in 17-23% and suspension of chlorella in 8-12%. Impact of these biostimulants on the plant’s roots system and its over ground part (photosynthetic) was different. Roots system was stimulated more than a green part of the plant. Results of this preliminary study showed that such direction of the trial was perspec-tive.

Keywords: fitoremediation, vitamins, mikroe-

lements, rhizosphere, biostimulation


FOREST MANAGEMENT USING PRESCRIBED FIRES: OPPORTUNITIES AND BARRIERS.

Paulo Pereira1,2, Xavier Úbeda2, Jorge Mataix - Solera3, Artemi Cerda4

1 Mykolas Romeris University, Vilnius, Lithuania 2 Barcelona University, Barcelona, Spain 3 Miguel Hernández University, Elche, Spain 4 Valencia University, Valencia, Spain Email: [email protected]

Summary. Fire shaped for million years earth ecosystems. With exception of the polar and wet regions

there is no ecosystem that was not visited by the fire. Thus fire is natural element of the landscape and it is not possible understand world evolution without consider fire behaviour. Also, fire is controlled by man since much time ago, for food choice, cooking, hunt, protection from the predators, communication with between communities, agriculture, cattle, but especially to survive until our days. Nevertheless, in present time, urban societies forgot or do not recognized the role of fire in the ecosystems, leading to unmeasured and unknown forest fire exclusion and suppression. This attitude is increasing the vulnerability of forest to fires occurrence. The mentioned above in conjunct with the lack of forest management, land-use changes, climate change and criminal hand is contributing to the occurrence of large wild land fires with tremen-dous impacts on society. Facing this problems, we as fire researchers, propose the forest management ba-sed on prescribed fires, due many clear advantages, especially, fuel reduction, inexistence of coercive ef-fects on the ecosystems, restitution of nutrients to the soil and re-introduction of fire in the ecosystems. This means that we have an opportunity to manage with sustainability our landscapes. However, many barriers to the implementation of prescribed fire as tool to landscape management especially in the society and in the authorities.

Keywords: Fire, earth ecosystems, fire exclusion and suppression, wild land fires, prescribed fires, op-

portunities, barriers INTRODUCTION Wild land fires are a pervasive, persistent and

recurrent phenomenon that affects forests around the globe. The earth is affected by fire for more than 400 million years (Silurian). It appears in the geolo-gical record immediately after the emergence of terrestrial plants (Figure 1). With the exception of the Polar and Wet Regions, there is no environment that was not visited by the fire. The origin of fire is attached to the origin of plants, which provide two fundamental variables for their existence, oxygen and fuel. The heat (third element), was available all over earth history, especially due the action of vol-canoes, meteorite impacts or lightning. Also, fire has been burning ecosystems for millions of years, shaping global biomes and distribute plants across

the landscape, managing and maintaining the struc-ture and function of fire prone communities (Bond and Kelley, 2005, Pausas and Keeley, 2009; Bowman et al., 2009). From this we can understand the importance of fire in ecosystems distribution, evolution, and how they could be adapted to their effect.

It is not possible understand world evolution without consider fire, because fire has a great influ-ence on ecological and evolutionary consequences for biota, including humans. Fire is a strong evolu-tionary force and is one of the first tools that hu-mans used to re-shape their world. Also man has influenced fire regimens and as consequence affec-ted the sustainability of several ecosystems (Bond and Kelley, 2005; Pausas and Keeley, 2009). As Bond and van Wilgen (1996) mentioned “In the


part of the world where we live, ecology can not be studied without the reference to fire“.

Fire is an essential disturbance that recycles nu-trients, regulates succession by selecting and rege-nerating plants, maintains diversity, reduces bio-mass, controls insect and diseases populations, trig-gers and regulates interactions between vegetation and animals and maintains biological and biogeo-chemical processes. In addition, fire is not conside-red good or bad, rather is an important ecological factor that produces variable effects (Keane et al., 2002).

There are important evidences that man cont-rols fire since 790 kyr Before Present (BP) in the Near East (Thieme, 1997, Goren-Inbar et al., 2004). Paleoecological records showed clearly that man used fire for food choice, cooking, hunt, protection from the predators, communication with between communities etc., since the lower paleolithic in ma-ny parts of the world, as in Mediterranen (Naveh, 1974, Trabaud, 1981; Ronen, 1998, Karkanas et al., 2007; among others), Northern Europe (Gowlett, 2006), Easthern Europe and Caucasus (Doronichev, 2008), Siberia (Agdjanian, 2006), China (Liu et al., 2009), Africa (Kozlowski, 2006; Rolland, 2010) and had an important impact on the human diffusion during the middle Pleistocene (Alperson-Afil and Goren-Inbar, 2006). The dominance and use of fire can be considered as a breakthrough invention, which allowed man to cook, protect from wild ani-mals, and have light, heat and latter to manipulate physical properties of the materials for the produc-tion of ceramic and metals (Brown et al., 2009). In some extend is very likely that the fire helped man to survive and exist in our days.

Since the Last Glaciar Maximum (21 000 B.P),but especially from the beginning of Holocene period, fire regimen and as long-term ecological process, has changed due changes in climate, vege-tation and human practices (Whithlock, 2001, Car-caillet et al., 2002; Power et al., 2008). Some stu-dies suggested that fire frequency increased in between 8000-7900 cal. yr B.P., which is related with climatic changes and increase of agricultural activities during the Neolithic (due the increase of slash-and-burn practices and animal husbandry), that contribute clearly to the openness in central and southern Europe (Tinner et al., 2005, Colombaroli et al., 2008, Vescovi et al., 2010, Gil-Romera et al., 2010, among others). In North America, paleoeco-logical studies show that between 12 000-11 000 cal yr B.P., the fire activity increased and these changes are consistent with increasing temperature (Huerta

et al., 2009, Prichard et al., 2009, Walsh et al., 2010, among others). Across the world, many stu-dies supported the idea of increased fire frequency since the early Holocene, as in South America (Cordeiro et al., 2008, Rull, 2009, Behling and Saf-ford, 2010), Africa (Rucina et al., 2009), Asia (Miehe et al., 2008, Turner et al., 2010) Oceania (Denham and Haberle, 2008, Fletcher and Thomas, 2010). The fire frequency was especially higher during dry periods. From the exposed, fire from natural or human causes has shaped landscapes and influence ecosystems distribution across the entire world.

Prior to 1850, fire was currently applied to imp-rove fields for agriculture and in landscape mana-gement, in Europe and by native populations in the discovered “new world”, and became less frequent since then (Pederson et al., 2005; McDadi and Heb-da, 2008, Granström and Niklasson, 2008; Bird et al., 2008, Fesenmyer and Christensen, 2010, among others). Since the beginning of the previous century, fire was started to be viewed as a disease in the eco-systems. This attitude leads to a fire suppression and protection of forests against fire, forgetting their importance in forest ecology. This position against fire induce change the fire regimens, leading to a great accumulation of fuels, changing forests com-position and species abundance (Baker, 1992, Shang et al., 2007). Among other effects, the pre-sent fire suppression and fire exclusion is the inc-reasing vulnerability and number of catastrophic wild land fires as pointed out by several studies (Minnich and Chou, 1997, Keeley et al., 1999, Ste-phens, 1998; among others). Vaillant et al. (2009) pointed out that the effective fire suppression and land use during the 20th century, have changed fo-rest structure and increased fuel loadings in many United States forests, enhancing the risk of wildfire occurrence. Fire is becoming less frequent and more severe, and nowadays, wildfires tend to be large, intense and severe due the biomass loading, multi-layer stand structure, high connectivity between biomass at the plot and landscape levels (Keane et al., 2002). Baker (1992) defend that landscapes su-bjected for several decades to fire suppression and fire exclusion, allowing only the reinstatement of the natural fire regimen, lead to a coercive accumu-lation of fuel and that may result in abnormal wild land fires. Also, Keeley et al. (1999) affirm that large fires in California are an artefact of modern times and they are a consequence of the policy against the fire role in ecosystems.


In addition to the policy against the fire, in the second half of the XX century, socio-economical changes occurred in rural areas. Great part of the population migrated to urban areas and abandoned the traditional activities in the countryside. This abandonment of rural areas leads to an accumula-tion of biomass in forests. This lack of management leaded to an increase of the number of fires and burned area. Also, the recent expansion of new ur-banizations into forested areas, inhabited by people with a short knowledge of traditional practices of forest management increase the risk of exposition to wildfire effects and destruction of human properties (Pausas and Vallejo, 1999, Badia et al., 2002, Mar-tinez et al., 2009, Mataix-Solera and Cerdà, 2009). Other factors can be implicated in the increase of wildfires, as the occurrence of warmer and drier meteorological conditions, due climate change, which will increase the length of fire season, severi-ty and frequency (Potter, 1996, Piñol et al., 1998, Pereira et al., 2005) (Figure 2). Many studies su-pported the idea that climate change will increase forest wildfire risk, burned area, severity, and regi-men, affecting coercively ecosystems dynamic and resilience, not only in fire-prone biomes as Mediter-ranean (Fried et al., 2004, Moriondo et al., 2006, Westerling and Bryant, 2008, Carvalho et al., 2010), but also in Boreal (Flannigan et al., 2000, 2005, Tymstra et al., 2007), Tropical (Golding and Betts, 2008), Steppe (Pitman et al., 2007), and Mountain forests (Hemp, 2009). In the present, but especially in the future, wild land fires risk and effects, are and will be a global problem.

The socio economical changes and climate change are inducing important changes in the forest vulnerability to wildfire occurrence. In addition the land use planning and polices are increasing the exposure of men and their properties to wildfire effects. In the first instance, the lack of understan-ding about the role of fire in the ecosystems and the massive protection of forest and fire suppression are exposing them a high wildfire risks. This paper aims to expose the opportunities and the barriers of forest management with prescribed fire.

Figure 2. Causes of forest fires

Figure 1. Qualitative schematic of global fire activity through time based on pre-Quaternary distribution of charcoal, Quaternary and Holocene charcoal records, and modern satellite observations in relation to the appearance of certain vegeta-

tion types and of the genus Homo. Dotted lines indicate periods of uncertainty. (Adapted from Bowman et al. (2009).


1.PRESCIBED FIRE vs WILD LAND FIRE Fire effects on landscape are not equal, depend

especially of the biophysical conditions of the bur-ned area (topography, exposition, aspect, soil pro-perties, nutrient status, ecosystem development, age, plant composition, meteorological conditions during the fire (temperature, humidity and wind), temperature and severity reached, and climate pat-tern after fire occurrence, especially precipitation). From the mentioned we can expect a great hetero-geneity in the effects of local conditions in fire ef-fects on the ecosystems, and their response. Recent-ly Cerdà and Bodi (2007) mentioned that “if there is something that we learned in the last tree decades in the research of fire effects on soil properties is their heterogenic response”

For millenniums men has used fire to shape the landscape according his needs. These controlled fires aims to input nutrients on soils and enhance soil fertility. Presently, prescribed fires are widely applied to forest management and accomplish plan-ned management objectives (Tiedemann et al., 2000, Piatek and McGill, 2010). They are applied between autumn and spring with intervals between 2 to 5 years to reduce the amount of under storey shrubs and herbaceous vegetation, hence the amount of potential biomass available to burn in a potential summer wildfire. The reduction of com-bustible will decrease the wildfire risk, severity, size and damage. In addition, prescribed fires due low temperatures, usually release few nutrients per event (Fernandes and Botelho, 2003, Carter and Foster, 2004, Piñol et al., 2005, Vaillant et al., 2009, Arkle and Pilliod, 2010). The decrease of dead fuels and residues will increase the openings for tree planting and/or natural recover, visibility in the fo-rest, access for recreational proposes. In addition, prescribed fires are viewed as a tool to landscape restoration, re-introducing, species or habitats, re-duce and control pest problems, control invasive species, increase ecosystem health, sustainability by enhancing diversity and productivity, and maintain significant aspects of the natural disturbance regi-men in fire-prone ecosystems (Vose, 2000, DiTo-maso et al., 2006, Boer et al., 2009). Nevertheless, from all the mentioned objectives, the reduction of wildfire occurrence is the most important, especial-ly near urban areas, where human properties can be affected.

In opposition, wild land fires are unplanned and unwanted fires that include grassland fires, bush fires and forest fires, which can be consequence of natural (lightening, volcanoes) and human causes and have tremendous impacts on ecosystems de-

pending on the temperature reached, ecosystem affected and the consequent severity and human properties. All years, around the world, from Aust-ralia to California, passing for Siberia and Europe, wild land fires are responsible for thousands of eco-nomic losses, beside the great inversion on fires suppression policies. The European Commission in 2008, after the 2007 fire season mentioned the following idea in the report “We should seriously ask ourselves what is going wrong after decades of investigation in fire causes, after having put so ma-ny efforts in fire prevention and fighting, at local, regional, national and Community level. Something is apparently going wrong and we need to investi-gate in the reasons for that rather than spending efforts in un-coordinated actions realised here and there”. The figure 3 shows the number of forest fires and burned area in European Union members at 1990-2008.

Almost 10 million of hectares were burned in all period and approximately 1 500 000 number of fires. On average, almost 500 000 of forest are bur-ned every year. There is a high inter-annual variabi-lity in the number of forest fires across European Union countries, but especially in the burned area and this is of main importance because there are several years were forest fires do not affect a larger area and others were their effects are substantial. This variability is connected with spring precipita-tion, summer meteorological conditions (high tem-perature, low relative humidity and east, southeast circulations), temperature and humidity (especially observed in southern Mediterranean countries), dif-ferent between years, as mentioned in several stu-dies (Pereira et al., 2005, Trigo et al., 2006; Good et al., 2008; Hoinka et al., 2009). The large decrease of the burned area in 2008 in the Mediterranean European Union countries was due the occurrence of rainy periods during summer season, reducing the vegetation flammability (European Commis-sion, 2008), also observed in previous years by Pau-sas (2004). Throughout all period, we observed a slight decrease of the total burned area and a small increase in the number of forest fires. However in the year of 2009, the summer forest fires destroyed again thousands of hectares of forests across Euro-pean Union countries, more than in 20081.

Until September 7th 233529 ha of forest were burned (Camia et al., 2009). The worst case was observed in Greece, where many lives were lost. The correlation between both variables is positive but not significant at a p<0.05 (figure 3). This weak

1http://www.eea.europa.eu/highlights/forest-fires-in-southern-

europe-destroy-much-more-than-trees


relation shows that the total burned area do not de-pend on the number of fires (direct human causes), and probably depend of other variables, as meteoro-logical conditions (as mentioned above) and/or the lack of forest management.

Every year European Union and their mem-ber’s expend many thousands in fire protection, suppression and in the effects of forest fires in hu-man properties. However, the majority of this mo-ney is spent in fire suppression and expensive equipments rather than be focused on forest mana-gement and development for fire prevention measu-res, to avoid the occurrence of severe and destructi-ve forest fires (Amil, 2007). In 2003-2006 the Eu-ropean Union implement a financial framework of 65 million Euros where only 9 million were used for forest fire prevention (European Commission, 2006).

Interesting is the fact that much more money is expended in recover burned areas (e.g. planting new trees) and help populations, than in an effective fire prevention. For example, after 2007 fires, Greece received from the European Union 1.2 Billion Eu-ros2.

Regarding the mentioned policies towards fire effects mitigation we can understand that other op-

2http://www.alertnet.org/thenews/newsdesk/L29904939.htm

tions should be considered in order to decrease this catastrophic trend in burned land and in expenses as consequence of summer wild land fires. It is very likely that the forest management with the applica-tion of prescribed burns is a good option to forest

management especially to fuel reduction as the rural societies had practiced until the first half of the pre-vious century. However, the topic in discussion, “managing forests with fire, in order to protect fo-rests from fire” can somehow dubious, and require justifications of the advantages of this treatment. Find solutions are of the major importance because in the last 40 years at least in the Mediterranean environment we could not manage fire. At contrary, beside the social, technological and economical development, nowadays, forest fires currently put in danger lives and human properties (Mataix-Solera and Cerdà, 2009).

2.PRESCRIBED FIRES EFFECT ON ECOSYSTEMS Soils Prescribed fires are low intensity fires which

normally, affects only litter and soil surface. Tem-perature increases near the surface are greatest, and they are least downward in the soil. Also soil is a bad energy conductor, especially when it is dry,

0

20000

40000

60000

80000

100000

120000

1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008

Years

Num

ber

of fo

rest

fire

s

0

100000

200000

300000

400000

500000

600000

700000

800000

900000

Bur

ned

Are

a (h

a)

Number Burned Area (Ha)

Total Mean± SD CV% Correlation Burned area (ha) (1990-2008) 9015380 474493.68±184697.47 38.92 0.24, p >0.05 Number of fires (1990-2008) 1447085 76162.37±15026.71 19.72

Figure 3. Number of forest fires and burned area in European Union members (1990-2008). SD (standard devia-tion) and CV% (Coefficient of variation). Source (European Commission, 2008).


thus the main effects of fire may be limited to the ± 5 cm bellow surface. In wet soils, the heat is con-ducted more rapidly via soil water. Nevertheless, temperatures do not surpass the boiling point until the grater part of the water evaporates. The figure 4 shows a simple scheme of the fire impacts on soil. At landscape scale we can expect a heterogeneous effect within fire and between fires as consequence of the different soil moisture and fire temperatures and between fires (DeBano et al., 1979, Neary et al., 2005). These different impacts of temperatures on soil will induce diverse effects on soil properties.

Fire affects soil organic matter and carbon (C) (normally their amounts are highly correlated), re-ducing their quantity and changing their characteris-tics. Soil organic matter one of the main soil com-ponents that improve their physical, chemical and biological properties. Also plays an important role in aggregate stability acting as a particles cement agent increasing their structural stability (Almend-ros et al., 1988, Mataix-Solera, 1999, González-Peréz et al., 2004, Garcia-Corona, 2004, Knicker, 2007).

Figure 4. Model of the effect of temperature in soil

profile.

Source: Neary et al. (2005)Fire intensity and severity are the main factors that affect soil organic matter. There is a very good relationship between temperature increase and destruction of soil organic matter (Neary et al., 2005). However, after low temperature and severity prescribed fires, beside the organic matter combustion is frequently observed an augment in their content (Úbeda, 2001, Gimeno-Garcia et al., 2000, DeMarco et al., 2005). This inc-rease is due the incorporation of semi-pyrolised ash, rich in C (Mataix-Solera and Guerrero, 2007), that when produced at low temperatures can have a hig-her % C than the unburned sample (Pereira, 2010). This enrichment in C is due the formation of Black Carbon at reduced and mean temperatures (Certini, 2005). A similar dynamic is observed in Nitrogen (N) content, because the behaviour is very similar with C, as pointed out by several studies (Blanken-ship and Arthur, 1999, DeLuca and Zouhar, 2000, Arocena and Opio, 2003).

The amount of organic matter in soils has im-portant implications in soil aggregate stability. This variable is of major importance because have a great influence on soil permeability, air circulation and vulnerability to erosion. Soil structure will de-termine the spatial distribution of solid matter and pores, occupied with water or air. These characteris-tics will influence also soil chemical and biological properties (Mataix-Solera and Guerrero, 2007). Ac-cepting this, after a prescribed fire the amount of organic matter can be higher; it is expectable that soil aggregate stability would be high as described by Mataix-Solera and Guerrero (2007). The increa-se of aggregate stability will act as a defence against soil erosion.

Normally after a prescribed fire, due the orga-nic matter combustion, the soil cover is reduced and the exposition of soil to erosion is higher. This vul-nerability depends especially of the temperature and severity observed, forest affected topography and hydrologic regimen post-fire.

During prescribed fires, as we mentioned abo-ve, the temperatures are reduced, hence the impacts on soil cover are low. Pereira (2010) observed that the mass loss increases with the temperature and there are important differences between species. In general, Pinus species loose more mass than Quercus species, at the same temperature. Thus they are more flammable and vulnerable to fire temperatures. Beside this reduction, in prescribed fires tree crown is not affected, hence, protect soil to rain drop impacts. Also, the ash distributed in soil surface, protect it from the erosion until the vegeta-tion could cover all area. Nevertheless, the hydrolo-gical evolution post fire and the topography of the


burned plot will dictate the time and spatial distribu-tion of ash cover. There is a lack of studies about the effects ash in soil erosion after prescribed fires. Recently some studies were carried out in areas affected by forest fires (Woods and Balfour, 2007, Cerdà and Doerr, 2008). We recognize that to un-derstand soil processes after a fire, it is of major importance know ash properties after prescribed fire. This is a gap that recent studies want to fill (Pereira, 2010). Nevertheless, the major impact of the prescribed fire in soil properties is observed in the first two years as pointed out by Lasanta and Cerdà (2005) (Figure 5).

Figure 5. Ratio burnt 1/control and burnt 2/ control for

five key parameters A) erosion rates, B) runoff coefficient, C) sediment in concentration, D)

Suspended sediment in concentration and (e) solute concentration from the year after the fire to 7-8 years

later (Source: Lasanta and Cerdà, 2005)

Soil pH and electrical conductivity also increa-sed after a prescribed fire due the mineralization induced by fire and ash incorporation on soil profile (Lorca and Úbeda, 2004, Mataix-Solera and Guerre-ro, 2007). The organic matter mineralization indu-ces also a major availability of nutrients for trans-port. Ash is particularly rich in Calcium, Magne-sium, Potassium and Phosphorous (Etiégni and Campbell, 1991) ready to be transported inducing an increase of these nutrients in soil profile (Aroce-na and Opio, 2003 Úbeda et al., 2005, Úbeda and Outeiro, 2009), without damage soil profile and/or their basic functions, fundamental for plant growth.

Immediately after a prescribed fire, due forest floor combustion and higher temperatures near soil surface there is a decrease of micro organisms (Ma-cadam, 1989). This impact depends upon fire inten-sity, severity, changes induced in soil profile, envi-ronmental conditions post- prescribed fire and af-fects differently microbiological groups (Mataix-Solera and Guerrero, 2007). Low temperatu-re/severity prescribed fires might not be coercive impacts in microbial populations. Ahlgren and Ahlgren (1965) founded that immediately after a prescribed fire that the micro organism activity dec-reases, increasing abruptly in the first rainfall after the burning. The authors attribute this increase to the leaching of ash minerals, raising soil pH and thus a high microbiological activity (Macadam, 1989). More information about effects of prescribed fires and fire in soil microbiology is available in a recent bibliographic revision made by Mataix-Solera et al. (2008).

Vegetation For aesthetic reasons, prescribed fires could not

have the better impact on landscape and in plants. We can think that since the prescribed fires destruct the under story and herbaceous vegetation, plants are damaged and can not survive. Away from ro-mantic views, but from an ecological point of view, the plants create strategies of protection and adapta-tion to fire effects. Is in Mediterranean environ-ment, where fire has a millennial presence that stu-dies about plant strategies against fire are well deve-loped (Trabaud and Galtié, 1996, Barberis et al., 2003, Úbeda et al., 2006, Pausas, 2006, among others), but also in other ecosystems across the world, as in Micronesia (Climent et al., 2004), bo-real (Donato et al., 2006), among others.

Normally vegetation can resist or adapt to the effects of prescribed fires (Haase and Sackett, 1998, Green et al., 2010, among others). For example the cork oak (Quercus suber) bark protects the trunk


from the temperatures. This specie is a fire resistant specie since can re-sprout after a fire as many others in Mediterranean ecosystem as the Quercus coccife-rae or the Stauracanthus genistoides. The cork oak bark protects the stem buds allowing the specie to re-sprout (Figure 6, a and b). This capacity is inhe-rent to plant evolution, and response to fire distur-bance (Lloret, 2004).

Figure 6. A) Quercus suber branch and B) Stauracanthus genistoides resprouted after a fire. Nevertheless, other strategies were developed

by plants to adapt to fire effects. For example, pine trees have a strategy of evasion that consists in spread their seeds in soil surface. During a fire, the temperatures reached provoke the opening of pine cones allowing the seeds transport throughout the smoke. This seeds will be redistributed in soil su-rface, and permit a dispersion of the specie across the landscape. Considering that prescribed fires do not reach high temperatures, is very likely that the great majority of the seeds could survive, germinate and promote specie distribution, as confirmed by several studies (Peters and Sala, 2008, Hancock et al., 2009). Also, some pine species, as Pinus pinas-

ter, had developed thick barks that protect the tree against the temperatures (as Quercus suber), rea-ched during fires (Figure 7), and others can even re-sprout, as the example of Pinus cannarensis.

Figure 7. Pinus pinaster trees affected by fire

The recover of the re-sprouters and seeders is

different after the fire. Normally re-sprout species recover faster than seeders because they maintain some biomass alive, even bellow ground, and thus recover quickly after a fire. One good example of this behaviour is the Quercus cocciferae that re-sprouts vigorously after a fire. The recuperation of non-re-sprouting species is slower and depends on the fire interval, forest maturity, seed longevity and resistance to fire (Malanson and Trabaud, 1988, Pausas and Vallejo, 1999). Seeders need light to germinate. Considering that during a prescribed fire tree crown is not affected, light conditions in soil surface do not change substantially, thus seeders development can be affected, and favour re-sprouting species.

A)

B)


3. OPPORTUNITIES AND BARRIERS PRISCRIBED FIRE APPLICATION IN FOREST MANAGEMENT Considering the role of fire in ecosystems evo-

lution, we can not suppress fire from the forests and in some way extinguish them hopelessly. Doing this, we are increasing the risk of high severity wildfires the ones that induce great environmental, social and economical losses. In addition, we are interfering in forest ecological process, without know the effects of this impact. It is very likely that our “unmeasured” forest protection against fire have more disastrous effects on ecological processes, than if they burn, respecting the normal fire regi-men. This can be observed as a paradox. It is alrea-dy understandable from the science and fireman the important role of fire in the ecosystems. We know that exclusion and suppression is not the solution by the mentioned above and elsewhere in this work. Thus European projects concerning this problem have been recently developed as the “fire paradox”3 that gives importance to the role of fire in the eco-systems and as tool to forest management and de-fence against wild land fires. Also in Spain, since 2007, we have a thematic network called “Fuego-red”4, which meets more than 100 researchers form Spanish, Portuguese and other European and inter-national institutes that studies fire effects on soil properties. The results obtained supported the idea also that prescribed fires do not change coercively soil properties, and their periodic application can be even advantageous.

We understand also that nowadays, fire more than an ecological problem is a social and economi-cal problem, and the response of the authorities against this so called “catastrophe” is the totally exclusion of fire in the forests.

As fire researchers we propose the protection of our forests against wild land fires, applying control-led prescribed fires, “fight fire with fire”. The scien-tific background allows us to affirm that it is a good tool. First, from a management point of view it re-duces the amount of combustible reducing the oc-currence of wild land fires. Presently the great ac-cumulation of dead and dry fuel in the forests is one of the main causes that trigger the occurrence of high severity wildfires. Second because is a low-cost technique, less expensive, economically and for the environment, than others currently used as clear-cutting, pruning, etc., frequently done with heavy

3 For detailed information consult: http://www.fireparadox.org/ 4 For detailed information consult: http://sites.google.com/site/fuegorednet/home

machinery that tillage soil and have tremendous and unwanted impacts in soil erosion. In addition, the organic matter mineralization induced by fire, inc-reases the amount of nutrients for plant growth. Prescribed fires can also restore landscape, invasive species control, and increases a higher biodiversity, as mentioned by several studies (Brockway et al., 2002, Emery and Gross, 2005, among others) and maintain the ecological role of fire in ecosystems.

For the mentioned the forest management with prescribed fires gives an excellent opportunity to develop a sustainable protection and management of our forests. Moreover, avoid high expenses in fire suppression mechanisms that are in the majority of the cases, inefficient to combat wild land fires. It is a truly and effective tool of prevention and not di-rect combat, that very often cost many lives.

Nevertheless, away from the ecological pe-rspective and the comprehension of the fire role in the ecosystems, there are many barriers that obstruct the application of prescribed fire to manage the fo-rests. The present urban societies have a lack of knowledge about ecosystem fire dependency for their evolution. Also very frequently we have a “romantic” view of our forests as untouchable pla-ces. We are forgetting that many ecosystems that we have today evoluted with many disturbances, including the fire, caused by men or not.

From a legislative point of view, in many countries is not allowed the practice of prescribed fires as management tool, because authorities and society in general have a vision of the fire as “the devil”, and not as one of the four elements of life. We can affirm even that we have a short memory and do tot recognize, very often, that fire helped us to exist.

The opinion of fire as a diabolic thing is shaped by the ignorance of the media that create the idea in the public opinion that fire is a catastrophe to the environment. Frequently we saw from diverse parts of the world images and interpretations of wild land fires that destroy everything, without scientific ba-ses, leading to a negative feedback in public opinion of what is the fire. This is a very serious question since information as images or interpretations that will manipulate the public opinion perception and thus the legislative options, these ones probably much influenced by stronger lobbies that want fire suppression policies to prevail. In the table 1 are summarized the main opportunities and barriers to prescribed fire application.


Table 1. Opportunities and barriers for prescribed fires use.

Opportunities Barriers

Low impacts in the envi-ronment Reduced expenses Establish or re-establish fire ecological role in the ecosystems Increase biodiversity Protect forests from wildland fires Avoid great expenses in fire suppression Effective tool of preven-tion and not direct com-bat, that cost many lives

Lack of understanding of fire role in ecosystems and their dependence “Romantic” view of fo-rests as untouchable pla-ces Inexistence of legislation that allows the use of prescribed fires as forest management The view of fire as “the devil” The role of media in information about fire without scientific support Lobby of fire suppression interests

CONCLUSIONS 1.Fire makes part of earth history, no matter we

accept it or not, before and after man impact on the landscape. Plants to adapt to this disturbance, deve-loped strategies to survive and men learn to use it to shape their world and survive as specie.

2. Nevertheless, in the recent times, fire has be-en observed as a disease in the environment, society and economy and lost their importance to man, as landscape management tool as it was prior to 1900/1950. This fire suppression option and/or po-licy lead to an increase of combustible in the fo-rests. Together with climate change, changes in socio-economical patterns (rural exodus, lack of forest management, etc), changes in land use (in-dustrial plantations, urbanisations in forested areas), lack of perception of urban communities of danger and how to behave in a forest and criminal hand, we have the perfect formula to produce high and disast-rous wild land fires that cause enormous social and economical losses.

3. We must listen our ancestors, and re-learn how to manage and protect our landscapes from wild land fires. The application of prescribed fires is an effective management tool that has reduced im-pacts on the ecosystems, reduce the wildfire risk, return the nutrients to the soil and fire role in the ecosystems.

4. We have the opportunity to make a correct forest management, that still have many barriers, as the public and governmental perception of what is

the fire. Fire was, it and will be in the future a bad master or a good servant, the choice is in our hands.

REFERENCES

1. Agdjanian, A.K. The dynamics of bio resources of the Palaeolithic man, using the example of north-western Altai mountains, Paleontological Journal, 40(4), 2006, p. S482–S493.

2. Ahlgren, I.F., Ahlgren, C.E. Effects of a prescribed fire on soil micro organisms in a Minnesota jack pine forest, Ecology, 46(3), 1965, p. 304–310.

3. Almendros, G., Martin, F., González-Vila, F.J. Effects of fire on humic and lipid fractions in a district xerochrept in Spain, Geoderma, 42, 1988, 115–127.

4. Alperson-Afil, N., Goren-Imbar, N. Out of Africa and into Euroasia with controlled use of fire: evidence from Gesher Benot Ya’Aqov, Israel, Archaeology, Ethnology & Anthropology of Eurasia 4(28), 2006, p. 63–78.

5. Amil, M.L.C. Forest fires in Galicia (Spain): Threats and challenges for the future, Journal of Forest Economics, 13, 2007, p. 1–5.

6. Arkle, R.S., Pilliod, D.S. Prescribed fires as an ecological surrogate for wildfires: a stream and riparian perspective, Forest Ecology and Management, 259, p. 2010, 893–903.

7. Arocena, J.M., Opio, C. Prescribed fire-induced changes in properties of sub-boreal forest soils, Geoderma, 113, 2003, p. 1–16.

8. Badia, A., Saurí, D., Cerdan, R., Llurdés, J.C. Causality and management of forest fires in Mediterranean environments: an example from Catalonia, Global Environmental Change Part B: Environmental Hazards, 4(1), 2002, p. 23–32.

9. Baker, W. Effects of settlement and fire suppression on landscape structure, Ecology, 73(5), 1992, p.1879–1882.

10. Barberis, A., Dettori, S., Filgheddu, M.R. Management problems in Mediterranean cork oak forests: post fire recovery, Journal of Arid Environments, 54, 2003, p. 565–569.

11. Behling, H., Safford, H.D. Late Glacial and Holocene vegetation, climate and fire dynamics in the Serra de Orgaos, Rio de Janeiro, south-eastern Brazil, Global Change Biology, 16(6), 2010, p. 1661–1671.

12. Bird, R.B., Bird, D.W., Codding, B.F., Parker, C.H., Jones, J.H. The “fire stick farming” hypothesis: Australian aboriginal foraging strategies, biodiversity, and anthropogenic fire mosaics, PNAS, 105(39), 2008, p. 14796–14801.

13. Blankenship, B.A., Arthur, M.A. Soil nutrient and microbial response to prescribed fire in an oak pine ecosystem in Easthern Kentucky, In: J.W. Stringer and D.L. Loftis (eds) Proceedings, 12th central hardwood forest conference; 1999 February 28-March 1-2; Lexington, KY. Gen. Tech. Rep. SRS-


24. Asheville, NC: U.S. Department of Agriculture, Forest Service, Southern Research, 1999, 39–47.

14. Boer, M.M., Sadler, R.J., Wittkuhn, R.S., McCaw, L., Grierson, P.F. Long-term impacts of prescribed burning on regional extend and incidence of wildfires–Evidence from 50 years of active fire management in SW Australian forests, Forest Ecology and Management, 259, 2009, p. 132–142.

15. Bond, W.J., Keeley, J.E. Fire as a global herbivore: the ecology and evolution of flammable ecosystems, Trends in Ecology and Evolution, 20(7), 2005, p. 387–394.

16. Bond, W.J., van Wilgen, B. Fire and plants, Chapman & Hall, 1st Edition, London, 1996, p.263.

17. Bowman, M.J.S., Balch, J.K., Artaxo, P., Bond, W.J., Carlson, J.M., Cochrane, M.A., D’António, C.M., DeFries, R.S., Doyle, J.C., Harrisson, S.P., Johnston, F.H., Keeley, J.E., Krawchuk, M.A., Kull, C.A., Marston. J.B., Moritz, M.A., Prentice, C.I., Roos, C.I., Scott, A.C., Swetnam, T.W., van der Werf, G.R., Pyne, S.J. Fire in the earth system, Science, 324, 2009, p. 481–484.

18. Brockway, D.G., Gatewood, R.G., Paris, R.B. Restoring fire as an ecological process in short grass prairie ecosystems: initial effects of prescribed burning during the dormant and growing seasons, Journal of Environmental Management, 65, 2002, p. 135–152.

19. Brown, K.S., Marean, C.W., Herries, A.I.R., Jacobs, Z., Tribolo, C., Braun, D., Roberts, D.L., Meyer, M.C., Bernatchez, J. Fire as an engineering tool of early modern humans, Science, 325, 2009, p. 859–862.

20. Camia, A., San-Miguel-Ayanz, J., Boca, R., Giovando, C., Whitmore, C., Kucera, J., Libertà, G. European forest fire information system Newsletter, Joint Research Centre – Institute for Environment and Sustainability, 2009, p. 27.

21. Carcaillet, C., Almquist, H., Asnong, H., Bradshaw, R.H.W., Carrión, J.S., Gaillard, M.J., Gajewski, K., Haas, J.N., Haberle, S.G., Hadorn, P., Müller, S.D., Richard, P.J.H., Richoz, I., Rösch, M., Sánchez Goñi, M.F., von Stedink, H., Stevenson, A.C., Talon, B., Tardy, C., Tinner, W., Tryterud, E., Wick, L., Willis, K.J. Holocene biomass burning and global dynamics of the carbon cycle, Chemosphere, 49, 2002, p. 845–863.

22. Carter, M.C., Foster, C.D. Prescribed burning and productivity in southern pine forests, Forest Ecology and Management, 191, 2004, p. 93–109.

23. Carvalho, A., Flannigan, M.D., Logan, K.A., Gowman, L.M., Miranda, A.I., Borrego, C. The impact of spatial resolution on area burned and fire occurrence projections in Portugal under climate change, Climatic Change, 98, 2010, p. 177–197.

24. Cerdà, A., Bodi, M. Erosión hídrica en suelos afectados por incendios forestales, In: Mataix-Solera, J. (ED) Incendios forestales, Suelos y Erosión Hídrica, 2007, Caja Mediterráneo, 2007, p. 71–118.

25. Cerdà, A., Doerr, S.H. The effect of ash and needle cover on surface runoff and erosion in the immediate post-fire period, Catena, 74(3), 2008, p. 259–263.

26. Certini, G. Effects of fire on properties of forest soils: a review, Oecologia, 143, 2005, p. 1–10.

27. Climent, J., Tapias, R., Pardos, J.A., Gil, L. Fire adaptations in the Canary Islands pine (Pinus canarensis), Plant Ecology, 171, 2004, p. 185–196.

28. Colombaroli, D., Vannière, B., Emmanuel, C., Magny, M., Tinner, W. Fire-vegetation interactions during the Mesolithic-Neolithic transition at Lago dell’Accesa, Tuscany, Italy, The Holocene, 18(5), 2008, p. 679–692.

29. Cordeiro, R.C., Turcq, B., Suguio, K., Oliveira da Silva, A., Sifeddine, A., Volkmer-Ribeiro, C. Holocene fires in east Amazonia (Carajás), new evidences, chronology and relation with paleoclimate, Global and Planetary Change, 61, 2008, p. 49–62.

30. DeBano, L.F., Rice, R.M., Conrad, C.E. Soil heating in chaparral fires: effects on soil properties, plant nutrients, erosion and runoff. Res. Paper PSW-145, 1979, p. 21.

31. DeLuca, T.H., Zouhar, K.L. Effects of selection harvest and prescribed fire on soil nitrogen status of ponderosa pine forests, Forest Ecology and Management, 138, 2000, p. 263–271.

32. DeMarco, A., Gentile,A.E., Arena, C., DeSanto, A.V. Organic matter, nutrient content and biological activity in burned and unburned soils of a Mediterranean marquis area of southern Italy, International Journal of Wild land Fire, 14, 2005, p. 365–377.

33. Denham, T., Haberle, S. Agricultural emergence and transformation in upper Waghi valley, Papua New Guinea, during the Holocene: theory method and practice, The Holocene, 18(3), 2008, p. 481–496.

34. DiTomaso, J., Brooks,M.L., Allen, E.B., Minnich, R., Rice, P.M., Kyser, G.B. Control of invasive weeds with prescribing burning, Weed Technology, 20, 2006, p. 535–548.

35. Donato, D.C., Fontaine, J.B., Campbell, J.L., Robinson, W.D., Kauffman, J.B., Law, B.E. Post-wildfire logging hinders regeneration and increases fire risk, Science, 20, 2006, p. 352.

36. Doronichev, V.B. The lower paleolithic in Eastern Europe and the Caucasus: A Reappraisal of the data and new approaches, Paleo Antropology, 108, 2008, p. 107–157.

37. Emery, S.M., Gross, K.L. Effects of timing of prescribed fire on the demography of and invasive plant, spotted knapweed Centaura maculosam, Journal of Applied Ecology, 42, 2005, p. 60–69.

38. Etiégni, L., Campbell, A.G. Physical and Chemical characteristics of wood ash, Bio resource Technology, 37, 1991, p. 173–178.

39. European Commission. Forest Fires in Europe 2005, European Communities, 2006, p. 53.


40. European Commission. Forest Fires in Europe 2007, European Commission, report nº8, 2008, p. 77.

41. Fernandes, P.M., Botelho, H.S. A review of prescribed burning effectiveness in fire hazard reduction, International Journal of Wildland Fire, 12, 2003, p. 117–128.

42. Fesenmyer, K.A., Christensen, N.L. Reconstructing Holocene fire history in a southern Appalachian forest using soil charcoal, Ecology, 91(3), 2010, p. 662–670.

43. Flannigan, M. D., Amiro, B. D., Logan, K. A., Stocks,B. J., Wotton, B. M. Forest fires and climate change in the 21st century, Mitigation and Adaptation Strategies for Global Change, 11, 2005, p. 847–859.

44. Flannigan, M. D., Stocks, B. J., Wotton, B. M. Climate change and forest fires, The Science of the Total Environment, 262, 2000, p. 221–229.

45. Fletcher, M.S., Thomas, I. A Holocene record of sea level, vegetation, people and fire from western Tasmania, Australia, The Holocene, 20, 2010, doi. 10.1177/0959683609351903.

46. Fried, J. S., Torn, M.S., Mills, E. The impact of climate change on wildfire severity: A regional forecast for northern California, Climatic Change, 64, 2004, p. 169–191.

47. Garcia-Corona, R., Benito, E., de Blas, E., Varela, M.E. Effects of heating on some soil physical properties related to its hydrological behaviour in two north-western Spanish soils, International Journal of Wild land Fire, 13, 2004, 13, 2004, p. 195–199.

48. Gil-Romera, G., Carrión, J.S., Pausas, J.G., Sevilla-Callejo, M., Lamb, H.F., Fernández, S., Burjachs, F. Holocene fire activity and vegetation response in south-Eastern Iberia, Quaternary Science Reviews, 29(9-10), 2010, p. 1082–1092.

49. Gimeno-Garcia, E., Andreu, V., Rubio, J.L. Changes in organic matter, nitrogen, phosphorous and cations in soil as result of fire and water erosion in Mediterranean landscape, European Journal of Soil Science, 51, 2000, p. 201–210.

50. Golding, N., Betts, R. Fire risk in Amazonia due to climate change in the HadCM3 climate model: Potential interactions with deforestation, Global Biogeochem. Cycles, 22, 2008, GB4007, doi:10.1029/2007GB003166.

51. González-Pérez, J. A., González-Vila, F. J., Almendros, G., Knicker, H. 2004. The effect of fire on soil organic matter – a review, Environment International, 30, 2004, p. 855–870.

52. Good, P., Moriondo, M., Giannakopoulos, C., Bindi, M. The meteorological conditions associated with extreme fire risk in Italy and Greece: relevance to climate model studies, International Journal of Wild land Fire, 17(2), 2008, p. 155–165.

53. Goren-Inbar, N., Alperson-Afil, N., Kislev, M. E., Simchoni, O., Melamad, Y., Ben-Nun, A., Werker, E. Evidence of hominine control of fire at Gesher

Benot Ya’Aqov, Israel, Science, 304, 2004, p. 725–727.

54. Gowlett, J. A. J. The early settlement of northern Europe: Fire history in context of climate change and social brain, C.R. Paleovol, 5, 2006, p. 299–310.

55. Granström, A., Niklasson, M. Potentials and limitations of human control over historic fire regimes in boreal forest, Philosophical Transactions of The Royal Society Sec. B, 363, 2008, p. 2353–2358.

56. Green, S.R., Arthur, M.A., Blakenship, B.A. Oak and red maple seedling survival and growth following periodic prescribed fire on xeric ridge tops on the Cumberland Plateau, Forest Ecology and Management, 259, 2010, p. 2256–2266.

57. Haase, S. M., Sackett, S.S. Effects of prescribed fire in giant sequoia-mixed conifer stands in sequoia and Kings Canyon National Parks. In: Pruden, T. L. and Brennan, L.A. (eds) Fire in ecosystem management: shifting the paradigm from suppression to prescription, 1998, p. 236–243.

58. Hancock, M. H., Summers, R.W., Amphlett, A., Willi, J. Testing prescribed fire as a tool to promote Scots pine Pinus Sylvestris regeneration, European Journal of Forest Research, 128(4), 2009, p. 319–333.

59. Hemp, A. Climate change and its impact on the forests of Kilimanjaro, African Journal of Ecology, 47(1), 2009, p. 3–10.

60. Hoinka, K.P., Carvalho, A., Miranda, A.I. Regional-scale weather patterns and wild land fires in central Portugal, International Journal of Wild land Fire, 18, 2009, p. 36–49.

61. Huerta, M.A., Whitlock, C., Yale, J. Holocene vegetation–fire–climate linkages in northern Yellowstone National Park, USA, Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology, 271(1-2), 2009, p. 170–181.

62. Karkanas, P., Shahack-Gross, R., Ayalon, A., Bar-Matthews, M., Barkai, R., Frumkin, A., Gopher, A., Stiner, M.C. Evidence for habitual use of fire at the end of the Lower Palaeolithic: Site-formation process at Qesam Cave, Israel, Journal of Human Evolution, 53, 2007, p. 197–212.

63. Keane, R. E., Ryan, K. C. Veblen, T. T., Allen, C.D., Logan, J. A., Hawkes, B. The cascading effects of fire exclusion in Rocky mountain ecosystems, In: Baron, J. S. and Ehrlich, P. R. (eds) Rocky Mountain Futures, An Ecological Perspective, Washington, Chapter 7, 2002, p. 133–152.

64. Keeley, J. E., Fortheringham, C. J., Morais, M. Re-examining fire suppression impacts on brush land fire regimens, Science, 284, 1999, p. 1829–1832.

65. Knicker, H. How does fire affect the nature and stability of soil organic nitrogen and carbon, Biogeochemistry, 85, 2007, p. 91–118.


66. Kozlowski, J. K. Early human migrations: Incipient stages of old world peopling, Diogenes, 53(9), 2006, p. 9–22.

67. Lasanta, T., Cerdà, A. Long term erosion responses after fire in central Spanish Pyrenees. 2. Solute release, Catena, 60(1), 2005, p. 81–100.

68. Liu, W., Wu, X., Li, Y., Deng, C., Wu, X., Pei, S. Evidence of fire use of late Pleistocene humans from the Huanglong cave, Hubei province China, Chinese Science Bulletin, 54(2), 2009, p. 256–264.

69. Lloret, F. Régimen de incendios y regeneración. In: Valladares, F. (ed) Ecología del bosque mediterráneo en un mundo cambiante, Ministerio de Medio Ambiente, 2004, p. 101–126.

70. Lorca, M., Úbeda, X. The effects of a prescribed burning on soil (Prades Mountains, Northeast Iberian Peninsula), Geophysical Research Abstracts, Vol. 6. 2004, 03179

71. Macadam, A. Effects of prescribed fire on forest soils, B.C. Min. For. Research Report 89001-PR, 1989, p.15.

72. Malanson, G. P., Trabaud, L. Vigour of post-fire re-sprouting by Quercus coccifera L., Journal of Ecology, 76, 1988, p. 351 – 365.

73. Martinez, J., Vega-Garcia, C., Chuvieco, E. Human-caused wildfire risk rating for prevention planning in Spain, Journal of Environmental Management, 90(2), 2009, p. 1241–1252.

74. Mataix-Solera, J. Alteraciones físicas y químicas y biológicas en suelos afectados por incendios forestales. Contribución a su conservación y regeneración, 1999, PhD thesis, p. 330.

75. Mataix-Solera, J., Cerdà, A. Incendios forestales en España. Ecosistemas terrestres y suelos. In: Cerdà, A. and Mataix-Solera, J. (eds) Efectos de los incendios forestales sobre los suelos en España, Estado de la cuestión visto por los cientificos españoles, Càtedra de divulgación de la ciencia, Universitat de València, 2009, p. 27–53.

76. Mataix-Solera, J., Guerrero, C. Efectos de los incendios forestales en las propiedades edáficas. In: Mataix-Solera, J. (ed), CEMACAM, 2007, p. 5–40.

77. Mataix-Solera, J., Guerrero, C., García-Orenes, F., Bárcenas, G. M., Torres, M. P. Forest fire effects on soil microbiology. In: Cerdà, A. and Robichaud, P.(eds) Fire effects on soils and restoration strategies, Science Publishers. Enfield (USA), 2009, p. 133–175.

78. McDadi, O., Hebda, R.J. Changes in historic fire disturbance in a Garry oak (Quercus garryana) meadow and Douglas-fir (Pseudotsuga menziesii) mosaic, University of Victoria, British Columbia, Canada: A possible link with first nations and Europeans, Forest Ecology and Management, 256, 2008, p. 1704–1710.

79. Miehe, G., Kaiser, K., Co, S., Xiquan, Z., Jianquan, L. Geo-ecological transect studies in northeast Tibet (Qinghai, China) reveal human made mid-Holocene environmental changes in the upper

yellow river catchments forest to grassland, Erdkund, 62(3), 2008, p. 187–199.

80. Minnich, R. A., Chou, Y. H. Wild land fire patch dynamics in the Chaparral of southern California and northern Baja California, International Journal of Wild land Fire, 7(3), 1997, p. 221–248.

81. Moriondo, M., Good, P., Durao, R., Bindi, M., Giannakopoulos, C., Corte-Real, J. Potential impact of climate change on fire risk in the Mediterranean area, Climate Research, 31, 2006, p. 85–95.

82. Naveh, Z. The evolutionary significance of fire in Mediterranean region, Vegetació, 29(3), 1975, p. 199–208.

83. Neary, D. G., Ryan, K. C., DeBano, L. F. Wild land Fire in Ecosystems: Effects of fire on soil and water, Gen. Tech. Rep. RMRS-GTR-42-vol.4 Ogden, UT:U.S. Department of Agriculture, Forest Service, Rocky Mountain Research Station, 2005, p. 250.

84. Pausas, J. G. Changes in fire and climate in the Eastern Iberian Peninsula (Mediterranean Basin), Climatic Change, 63(3), 2004, p. 337–350.

85. Pausas, J. G. Simulating Mediterranean landscape pattern and vegetation dynamics under fire regimes, Plant Ecology, 187, 2006, p. 249–259.

86. Pausas, J. G., Keeley, J. E. A Burning Story: The role of fire in the history of life, Bioscience, 59(7), 2009, p. 593–601.

87. Pausas, J. G., Vallejo, V. R. The role of fire in Mediterranean ecosystems, In: Chuvieco, E. (ed) Remote sensing of large wildfires in the European Mediterranean basin, Springer Verlag, 1999, p. 3–16.

88. Pederson, D.C., Peteet, D. M., Kurdyla, D., Guilderson, T. Medieval Warming, Little Ice Age, and European impact on the environment during the last millennium in the lower Hudson Valley, New York, USA, Quaternary Research, 63, 2005, p. 238–249.

89. Pereira, M. G., Trigo, R. M., da Camara, C.C., Pereira, J. M. C., Leite, S. M. Synoptic patterns associated with large summer forest fires in Portugal, Agricultural Forest Meteorology, 129, 2005, p. 11–25.

90. Pereira, P. Efeitos da intensidade de fogo nas caracterististicas fisicas e quimicas das cinzas das especies vegetais mediterraneas e o seu impacto na qualidade da água, 2010, PhD thesis (Deposited).

91. Peters, G., Sala, A. Reproductive output of ponderosa pine in response to thinning and prescribed burning in western Montana, Canadian Journal of Forest Research, 38(4), 2008, p. 844-850.

92. Piatek, K. B., McGill, D. W. Perceptions of private forest owners in west Virginia on the use of prescribed fire in Forestry, Small-scale Forestry, 9, 2010, p. 227–241.

93. Piñol, J., Beven, K., Viegas, D. X. Modelling the effect of fire exclusion and prescribed fire on


wildfire size in Mediterranean ecosystems, Ecological Modelling, 183, 2005, p. 397–409.

94. Piñol, J., Terradas, J., Lloret, F. Climate warming, wildfire Hazard, and wildfire occurrence in coastal eastern Spain, Climatic Change, 38, 1998, p. 345–357.

95. Pitman, A. J., Narisma, G. T., McAneney, J. The impact of climate change on the risk of forest and grassland fires in Australia, Climatic Change, 84, 2007, p. 383–401.

96. Potter, B. E. Atmospheric properties associated with large wildfires, International Journal of Wild land Fire, 6(2), 1996, p. 71–76.

97. Power, M. J. et al. Changes in fire regimes since the last glacial maximum: an assessment based on a global synthesis and analysis of charcoal data, Climate Dynamics, 30(7-8), 2008, p. 887–907.

98. Prichard, S. J., Gedalof, Z., Oswald, W.W., Peterson, D. L. Holocene fire and vegetation dynamics in montane forest, North Cascade Range, Washington, USA, Quaternary Research, 72(1), 2009, p. 57–67.

99. Rolland, N. The earliest hominid dispersals beyond subs Arian Africa: A survey of underlying classes, Quaternary International, 2010, doi:10.1016/j.quaint.2010.02.011 (In press)

100. Ronen, A. Domestic Fire as Evidence for language, In: T. Akazawa, K. Aoki and O. Bar-Yosef (eds) Neandertals and Modern Humans in Western Asia, Springer, 1998, p. 439–447.

101. Rucina, S. M., Muiruri, V. M., Kinyanjui, McGiness, K., Marchant, R. Late Quaternary vegetation and fire dynamics in Mount Kenya, Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology, 283(1-2), 2009, p. 1–14.

102. Rull, V. New palaeoecological evidence for potential role of fire in the Gran Sabana, Venezuela Guayana, and implications for early human occupation, Vegetation History and Archeobotany, 18(3), 2009, p. 219–224.

103. Shang, Z., He, H. S., Lytle, D. E., Shifley, S.R., Crow, T. R. 2007. Modelling the long-term effects of fire suppression on central hardwood forests in Missouri Ozarks, using LANDIS, Forest Ecology and Management, 242, 2007, p. 776–790.

104. Stephens, S. L. Evaluation of the effects of silvicultural and fuels treatments on potential fire behaviour in Sierra Nevada mixed-conifer forests, Forest Ecology and Management, 105, 1998, p. 21–35.

105. Thieme, H. Lower Palaeolithic hunting spears from Germany, Nature, 385, 1997, p. 807–810.

106. Tiedemann, A. R., Klemmedson, J. O., Bull, E. L. Solution of forest health problems with prescribed fire: are forest productivity and wildlife at risk, Forest Ecology and Management, 127, 2000, p. 1–18.

107. Tinner, W., Conedera, M., Ammann, B., Lotter, A. F. Fire ecology north and south of the Alps since

the last ice age, The Holocene 15(8), 2005, p. 1214–1226.

108. Trabaud, L. Effects of past and present fire on the vegetation of French Mediterranean region, Gen. Tech. Rep. PSW-58. Berkeley, CA: Pacific Southwest Forest and Range Experiment Station, Forest Service, U.S. Department of Agriculture; 1982, p. 450 – 457.

109. Trabaud, L., Galtié, J.F. Effects of fire frequency on plant communities and landscape pattern in the Massif des Aspres, Landscape Ecology, 11(4), 1996, p. 215–224.

110. Trigo, R.M., Pereira, J. M. C., Pereira, M. G., Mota, B., Calado, T. J., DaCamara, C., Santo, F. E. Atmospheric conditions associated with exceptional fire season of 2003, International Journal of Climatology, 26, 2006, p. 1741–1757.

111. Turner, R., Roberts, N., Eastwood, W.J., Jenkins, E., Rosen, A. Fire, climate and origins of agriculture: micro-charcoal records of biomass burning during the last glacial-interglacial transition in Southwest Asia, Journal of Quaternary Science, 25(3), 2010, p. 371–386.

112. Tymstra, C., F., Flannigan, M. D., Armitage, O. B., Logan, K. Impact of climate change on area burned in Alberta’s boreal forest, International Journal of Wild land Fire, 16, 2007, 153–160.

113. Úbeda, X. Influencia de la intensidad de un quemado sobre algunas propiedades del suelo después de un incendio forestal, Revista de Edafologia, 8, 2001, p. 41–49.

114. Úbeda, X., Lorca, M., Outeiro, L. R., Bernia, S., Castellnou, M. Effects of prescribed fire on soil quality in Mediterranean grassland (Prades Mountains, north-east Spain), International Journal of Wild land Fire, 14, 2005, p. 379–384.

115. Úbeda, X., Outeiro, L. R. Physical and Chemical effects of fire on soil. In: Cerdà, A. and Robichaud, P.(eds) Fire effects on soils and restoration strategies, Science Publishers. Enfield (USA), 2009, p. 103–133.

116. Úbeda, X., Outeiro, L. R., Sala, M. Vegetation re-growth after a differential intensity forest fire in Mediterranean Environment, Northeast Spain, Land Degradation and Development, 17, 2006, p. 429–440.

117. Vaillant, N.M., Fites-Kaufman, J. A., Stephens, S. L. Effectiveness of prescribed fire as a fuel treatment in Californian coniferous forests, International Journal of Wild land Fire, 18, 2009, p. 165–175.

118. Vescovi, E., Ammann, B., Ravazzi, C., Tinner, W. A New Late-Glacial and Holocene record of vegetation and fire history from Lago del Greppo, northern Apennines, Italy, Vegetation History and Archeobotany, 19(3), 2010, p. 219–233.

119. Vose, J. M. Perspectives on using prescribed fire to achieve desired ecosystem conditions, In: Keith Moser, W. and Moser, C.F. (eds) Fire and forest ecology: innovative silviculture and vegetation


management. Tall Timbers Fire Ecology Conference Proceedings, 2000, p. 12–17.

120. Walsh, M. K., Pearl, C. A., Whitlock, C., Bartlein, P. J., Worona, M. A. An 11 000-year-long record of fire and vegetation history at Beaver Lake, Oregon, central Willamette Valley, Quaternary Science Reviews, 29(9-10), 2010, p. 1093–1106.

121. Westerling, A. L., Bryant, B. P. Climate change and wildfire in California, Climatic change, 87(Suppl 1), 2008, p. S231–S249.

122. Whitlock, C. Variations in Holocene fire frequency: a view from the western United States, Biology and Environment, 101B(1-2), 2001, p. 65–77.

123. Woods, S. W., Balfour, V. N. The effect of ash on runoff and erosion after a severe forest wildfire, Montana, USA, International Journal of Wild land fire, 17(5), 2007, p. 535–548.

DARNAUS VYSTYMOSI STRATEGIJA IR PRAKTIKA Mokslo darbai

1(4)

ISSN 2029-1558

SL 585. 2010 12 29. 9,78 leidyb. apsk. l. Tiražas 100 egz. Užsakymas

Išleido Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius Puslapis internete www.mruni.eu

El. paštas [email protected] Spausdino UAB „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13 b, Vilnius

Puslapis internete www.kopija.lt; Elektroninis paštas [email protected]

darnaus vystymosi strategija - tirazui

Documents