dažniausiai pasitaikančios arklių kanopų ligos: jų priežastys,hoof wall cracks), it‘s...
TRANSCRIPT
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Greta Užupytė
Dažniausiai pasitaikančios arklių kanopų ligos: jų priežastys,
diagnostika ir gydymas
The most common types of equine hoof diseases, their causes, diagnosis
and treatment
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Lekt. Kęstutis Maslauskas
Kaunas, 2016
2
DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai pasitaikančios arklių kanopų
ligos: jų priežastys, diagnostika ir gydymas“.
1. Yra atliktas mano paties (pačios).
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)
3
SANTRAUKA
Dažniausiai pasitaikančios arklių kanopų ligos: jų priežastys, diagnostika ir gydymas
Greta Užupytė
Magistro baigiamasis darbas
Tiriamojo darbo tema: dažniausiai pasitaikančios arklių kanopų ligos: jų priežastys, diagnostika ir
gydymas. Darbe išanalizuojama literatūra apie dažniausiai pasitaikančias arklių kanopų ligas (laminitą,
kanopos sąnario osteoartritą, varlės kaulo sindromą, kanopinių kremzlių sukaulėjimą bei kanopos
sienelės įtrūkimus), šių ligų diagnostikos principus bei gydymo galimybes. Taip pat išanalizuojama
informacija apie LSMU Stambiųjų gyvulių klinikoje buvusius pacientus, sirgusius kanopų ligomis,
nustatomas amžius, kuomet dažniausiai pasitaiko kanopų ligos, kurios ligos yra dažnesnės bei kurios
lyties arkliai kanopų ligomis serga dažniau. Darbe surinkta ir pateikta infomacija apie 56 sirgusius
įvairių veislių arklius.
Darbo tikslas: Išanalizuoti literatūrą apie dažniausiai pasitaikančias arklių kanopų ligas, jų
priežastis diagnostiką ir gydymo galimybes bei įvertini šių ligų pasireiškimo priklausomybę nuo įvairių
veiksnių.
Tyrimų rezultatai: dažniausia kanopų liga arklių tarpe buvo varlės kaulo sindromas (39,29 proc.).
Pagal lytį eržilai sirgo dažniau (62,5 proc.) negu kumelės (37,5 proc.). Visos kanopų ligos dažniausiai
pasitaikė amžiaus grupėje, kurią sudarė arkliai nuo 4 iki 15 metų amžiaus.
Raktiniai žodžiai: arklys, kanopų ligos, diagnostika, gydymas.
4
SUMMARY
The most common types of equine hoof diseases, their causes, diagnosis and treatment
Greta Užupytė
Master’s Thesis
Subject of the thesis: the most common types of equine hoof diseases, their causes, diagnosis and
treatment. In this thesis literature about the most common horse hoof diseases (laminitis, osteoarthritis
of the distal interphalangeal joint, navicular syndrome, ossification of the cartilages of the hoof and
hoof wall cracks), it‘s diagnostic principles and treatment options is analyzed. Information about
patients with hoof disorders in LUHS Large animal clinic is analyzed, addressing the age at which hoof
disorders most frequently manifest, which disorders are more frequent and wich gender horses have
disorders more frequently. The information presented in this thesis is collected from 56 sick horses of
various breeds.
The aim of the research: to analyze the literature about most common horse hoof disorders, their
causes, diagnosis and treatment possibilities and to assess its manifestation dependence on various
factors.
Results of the research: most common hoof disorder amongst horses was navicular syndrome
(39,29 percent). By gender stallions were sick more frequently (62,5 percent) than mares (37,5
precent). All the hoof disorders were most common in the age group made up from horses who were 4
to 15 years of age.
Key words: equine, hoof diseases, diagnosis, treatment.
5
TURINYS
ĮVADAS .................................................................................................................................................... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA .......................................................................................................... 7
1.1. Arklio kanopos anatomija ........................................................................................................... 7
1.2. Laminitas .................................................................................................................................... 8
1.3. Kanopos sąnario osteoartritas ..................................................................................................... 9
1.4. Varlės kaulo sindromas ............................................................................................................. 11
1.5. Kanopinių kremzlių sukaulėjimas ............................................................................................ 13
1.6. Kanopos sienelės įtrūkimai ....................................................................................................... 14
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ........................................................................................... 16
3. REZULTATAI ................................................................................................................................. 17
4. REZULTATŲ APTARIMAS .......................................................................................................... 22
5. IŠVADOS......................................................................................................................................... 24
LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................................... 25
6
ĮVADAS
Arklys nuo senų laikų naudojamas įvairiose srityse: darbui, sportui, varžyboms, kaip
kompanionas bei dekoratyvinis gyvūnas. Sakoma, kad arklio kanopos yra 4 pridėtinės jo širdys.
Kanopa yra sudėtingas mechanizmas, kurio veiklai sutrikus arklys kenčia skausmus, šlubuoja bei
praranda savo sportinę ar darbinę galią. Sėkmingam gydymui bei arklio jėgų atstatymui svarbu
teisingai diagnozuoti bei gydyti kanopų ligas ir užkirsti joms kelią. Kanopų ligos išsivysto kuomet
arkliai patiria traumas, yra netinkamai šeriami bei laikomi netinkamomis sąlygomis, netinkamai
kaustomi. Taip pat reikšmės gali turėti paveldimumas.
Darbo aktualumas: šiuo darbu norima atskleisti dažniausiai pasitaikančių arklių kanopų ligų
priežastis, nes žinant priežastis lengviau užkirsti kelią ligoms bei pakeisti ligos vystymosi eigą, jeigu
arklys jau serga. Taip pat aptariamos diagnostikos galimybės – naudojant įvairesnes diagnostikos
priemones lengviau diferencijuoti kanopų susirgimus, kai kurie iš jų yra panašūs vieni į kitus, todėl
svarbu tyrimus atlikti kryptingai. Gydymo veiksmingumas yra svarbus tiek arklių savininkams tiek
patiems veterinarams. Svarbu žinoti kuo daugiau įmanomų gydymo būdų ir pasirinkti tinkamiausią
atsižvelgiant į ligos pažengimo laipsnį, klinikos, kurioje gyvūnas gydomas, galimybes bei pačių
savininkų galimybes.
Darbo tikslas: Išanalizuoti literatūrą apie dažniausiai pasitaikančias arklių kanopų ligas, jų
priežastis diagnostiką ir gydymo galimybes bei įvertini šių ligų pasireiškimo priklausomybę nuo įvairių
veiksnių.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti literatūrą apie dažniausiai pasitaikančias arklių kanopų ligas.
2. Ištirti kurios arklių kanopų ligos pasireiškė dažniausiai LSMU Stambiųjų gyvulių klinikų
pacientų tarpe.
3. Išanalizuoti kanopų ligų pasiskirstymą pagal lytį LSMŲ Stambiųjų gyvulių klinikų pacientų
tarpe.
4. Išanalizuoti, kurioje amžiaus grupėje pasireiškė daugiausia kanopų ligų.
5. Išanalizuoti, kuriose amžiaus grupėse dažniausiai pasireiškė individualios kanopų ligos.
7
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Arklio kanopos anatomija
Arklio kanopą galima suskirstyti į dvi pagrindines struktūras: išorinę ir vidinę. Išorinė dalis saugo
krauju aprūpintą vidinę dalį. Šios dvi dalys dirba kartu sugerdamos sutrenkimus kiekvieną kartą arklio
kanopai atsitrenkiant į žemę.
Nors išorinės dalys nuolat auga, jos nėra jautrios. Jas aprūpina tos pačios kraujagyslės, kurios
aprūpina ir vidines kanopos dalis.
Išorinę kanopos dalį sudaro raginė siena, padas ir varlė. Tai yra vienintelės kanopos dalys,
turinčios kontaktą su išore.(1) Vidinę kanopos dalį sudaro distalinis pirštakaulis, antrojo pirštakaulio
distalinė dalis, kanopos sąnarys, kanopinės kremzlės, distalinis seizamoidinis (varlės) kaulas, varlės
kaulo bursa, skaidulinis intarpas.(2) (1 pav.)
1 pav. Arklio kanopos anatomija(3)
Raginė siena yra tvirtas ir kietas apsauginis gaubtas, sudarytas iš keratinizuotų epitelio ląstelių.
Šios ląstelės tvirtai susiglaudusios tarpusavyje, vamzdelio formos, išsidėsčiusios vertikaliai. Varlė –
elastinis, pleišto formos darinys, esantis pėdos apačioje. Ji sudaryta iš 50 proc. vandens ir atlieka
amortizatoriaus funkciją. Padas uždengia visa apatinę kanopos dalį, padeda arkliui einant palaikyti
sukibimą su žeme.(1,4) Jis taip pat saugo vidines kanopos dalis. Skirtingų arklių pado storis skiriasi,
8
tačiau paprastai jis yra plonesnis už kanopos sieną.(4) Jungtis tarp kanopos sienos ir pado vadinama
baltąja linija.(5)
Vidinės kanopos dalys jungiasi su išorinėmis lapelių (laminae) pagalba. Lapeliai yra labai maži ir
tarpusavyje tvirtai susijungę, jie laiko distalinį pirštakaulį kanopoje. Išgaubta distalinio pirštakaulio
forma leidžia paskirstyti arklio svorį per visą kanopos sieną.(1) Skaidulinis intarpas užpildo ertmę virš
kulno. Jis padeda sugerti smūgius ir kiekvieną kartą kanopai atsirėmus į žemę paskatina kraujo
pasiskirstymą jos struktūrose. Lateralinės kremzlės padeda skaiduliniam intarpui atlikti šias funkcijas.
Jaunų arklių šios kremzlės yra labai lanksčios, o vėliau tampa fibrininėmis. Dėl traumos šios kremzlės
gali kalcifikuotis.(4)
1.2. Laminitas
Laminitas – arklių ir retais atvejais galvijų liga, pasireiškianti kanopų plokštelių pažeidimu, o
kliniškai – stipriu šlubavimu, ypač priekinėse kanopose.(6) Vidinės kanopos sienos paviršius yra
susilankstęs į plokšteles, panašias į lapelius, tam, kad padidėtų prisitvirtinimo tarp kanopos ir distalinio
pirštakaulio paviršiaus plotas. Arklys serga laminitu kuomet yra pažeidžiamas šis prisitvirtinimo
aparatas. Neesant distalinio pirštakaulio tinkamo prisitvirtinimo prie kanopos vidaus, arklio svoris ir
judėjimo jėgos stumia distalinį pirštakaulį žemyn ir tolyn nuo kanopos sienos. Arterijos, venos ir nervai
nutraukiami ir sutraiškomi, ir, šalia plokštelių patologijos, pažeidžiamas apynagės gyvuonis ir padas.
Ilgainiui net pats distalinis pirštakaulis gali patirti dorsalinio krašto nusidėvėjimą ir lizę.(7)
Priežastys. Žinoma, kad laminitas turi sudėtingą ir daugiafaktorinę etiologiją, kuri yra
kraujagyslinės, uždegiminės, metabolinės endokrinologinės ir/ar trauminės/mechaninės kilmės.(8)
Laminitas nėra pirminė liga, bet paprastai pasireiškia kaip pasekmė 4 skirtingų klinikinių subjektų:
1. Ligos, susijusios su sepsiu/endotoksemija
2. Papildomas svoris užkrautas ant galūnės dėl traumos priešingoje galūnėje
3. Kušingo liga senesniems arkliams
4. Arklių metabolinis sindromas, įskaitant su ganykla susijusį laminitą.(9)
Dažniausiai laminitą sukelia metaboliniai susirgimai arba sisteminės uždegiminės ligos.(10)
Diagnostika. Nors daugeliui arklių pasireiškia sunkus šlubavimas, tačiau tiems, kurių šlubavimas
yra silpnesnis jis gali būti ne toks tipiškas, tačiau nurodantis pėdų skausmą. Kuomet arklys stovi ramiai,
jis gali laikyti galines kojas neįprastai toli po kūnu ir gali nuolat perkelinėti svorį tarp galūnių.
Paprastai, tačiau ne visada, pasireiškia kliniškai reikšmingas digitalinio pulso padidėjimas. Ūmiu atveju
paveikta pėda gali būti karšta. Pėdos spaudimas ar perkusija, ypač piršto srityje, paprastai sukelia
skausmą.
9
Klinikiniai požymiai paprastai yra diagnostiniai, išskyrus tuos arklius, kurių pažeidimai nėra
tokie sunkūs arba pažeidimui esant tik galinėse kojose, kuomet pagal šlubavimo charakteristiką galima
įtarti pėdų skausmą, tačiau nebūtinai būdingą laminitui.(7)
Geros kokybės rentgeno nuotraukos, parodančios distalinio pirštakaulio judėjimo pakitimus
kanopoje, suteikia svarbios diagnostinės informacijos ir padeda prognozuoti ligos eigą, taigi
rentgenografija turėtų būti naudojama visais laminito atvejais.(11) Svarbiausios sritys matomos
lateralinėje bei dorsopalmarinėje/plantarinėje projekcijose.(9)
Gydymas. Priešuždegiminė terapija išliko pagrindinis farmakologinis laminito gydymo
komponentas. Nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai naudotini dėl uždegiminių procesų,
pasireiškiančių ir prieš ir po šlubavimo pasireiškimo laminitu sergantiems arkliams. Agresyvus ir
apdairus nesterodinių priešuždegiminių preparatų naudojimas indikuotinas arkliams, kuriems gresia
laminitas (pvz. sergantiems kolitu, peršertiems grūdais) iki maždaug 48 – 72 valandų po to, kai
gyvūnas nerodo sisteminio uždegimo/toksemijos požymių.(9)
Kanopų apkarpymu turėtų būti siekiama paskirstyti arklio svorio ir pagrindo jėgas per visą pado
paviršių, tuo atpalaiduojant kanopos sienos lapelius. Kanopų apkarpymas taip pat turėtų kiek įmanoma
išlyginti distalinį pirštakaulį, daugumoje atvejų tai reiškia perteklinio kulno pašalinimą.(12)
1.3. Kanopos sąnario osteoartritas
Osteoartritas, dar vadinamas degeneruojančia sąnarių liga, yra dažna įvairių tipų arklių
problema.(13) Tai yra kompleksinis susirgimas, kuris sukelia degeneraciją visose sąnario dalyse. Šis
procesas gali prasidėti veikiant mechaniniams, biologiniams ir biocheminiams faktoriams.(14)
Sportiniams bei pasirodymų arkliams osteoartritas paprastai pažeidžia plataus judėjimo diapazono
sąnarius, o arkliams, kurie naudojami mažiau įtemptai veiklai – siauro judėjimo diapazono
sąnarius.(13)
Priežastys. Sąnarių traumos yra fizinio audinių pažeidimo, kurį sukelia mechaninė apkrova,
pasekmė. Tai gali pasireikšti dėl nenormalios apkrovos sveikai kremzlei arba normalios apkrovos
nesveikai (pažeistai) kremzlei.(13)
Pirminio kanopos sąnario osteoartrito priežastis yra ūmi arba pasikartojanti trauma. Traumos
sukelia sąnario kapsulės plyšimą arba tiesiogiai pažeidžia sąnario kremzlę ir pokremzlinį kaulą.
Antrinis osteoartritas gali pasireikšti dėl kitų šlubavimą sukeliančių būklių, tiesiogiai arba
netiesiogiai paveikiančių kanopos sąnarį (tokių kaip varlės kaulo liga, varlės kaulo lūžiai, distalinio
pirštakaulio sąnariniai lūžiai, distalinio pirštakaulio pokremzliniai cistiniai pažeidimai ir kt.).(9)
10
Diagnostika. Kanopos sąnario osteoartrito atveju paprastai stebimas sąnario patinimas, tačiau šis
simptomas gali būti stebimas ir tuomet, kai sąnarys yra sveikas. Esant stipriam patinimui sąnarinė
kapsulė gali smarkiai sustorėti, dėl to pasireiškia kietas, kartais skausmingas patinimas virš briaunos
gyvuonies.(9) Lenkimo metu sąnarys būna skausmingas esant pažengusiam osteoartritui.(9,13)
Šlubavimas yra nepastovus ir priklauso nuo ligos sunkumo, ar ji pirminė ar antrinė ir nuo pažeistų
galūnių skaičiaus.
Galutinė osteoartrito kanopos sąnaryje diagnozė nustatoma rentgenologiškai, tačiau esant
ankstyvai ligos stadijai pakitimai rentgeno nuotraukoje gali būti nepastebėti. Pilna kanopos
rentgenografija leidžia atmesti kitas galimas problemas.(9)
Gydymas. Svarbu įsidėmėti, kad gydymas, sutelktas į skausmo malšinimą nebūtinai gydo
pirminį susirgimą ir net gali jį neigiamai paveikti.(15) Osteoartritas nėra liga, kurią galima pilnai
išgydyti. Gydymas sutelkiamas į ligos progresavimo lėtinimą ir simptomų malšinimą. Visų terapinių
procedūrų tikslas yra užkirsti kelią laipsniniam sąnarinės kremzlės nusidėvėjimui.(13)
Arkliai sergantys pirminiu kanopos sąnario osteoartritu paprastai gydomi vidusąnarinių
medikamentų ir korekcinio kaustymo kombinacija. Predisponuojantys faktoriai, tokie kaip
mediolateralinis ir dorsopalmarinis kanopos disbalansas turėtų būti sutvarkyti tam, kad sumažėtų
pasikartojančios sąnario traumos. Uždegiminio proceso slopinimui sąnaryje efektyvesni preparatai,
leidžiami tiesiogiai į sąnarį negu sisteminiai vaistai. Vaistų parinkimas priklauso nuo šlubavimo
sunkumo ir trukmės bei nuo rentgenologinių pakitimų sunkumo.
Antrinio osteoartrito kanopos sąnaryje gydyme paprastai koncentruojamasi į pagrindinę,
simptomus sukeliančią priežastį. Pirminio susirgimo gydymas naudingas siekiant sustabdyti problemų
kanopos sąnaryje pablogėjimą.(9)
Sisteminiam sąnarių skausmo gydymui naudojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU).
Jie slopina enzimą ciklooksigenazę (vienas iš enzimų, atsakingų už arachidoninės rūgšties vertimą
prostaglandinais).(13,15) Taip pat, be ciklooksigenazės slopinimo, NVNU veikia ir kitus uždegiminius
procesus, pavyzdžiui mažina edemą, slopina sąnarių prisipildymą skysčiu.(13)
Lokalaus gydymo pagrindas – vidusąnarinės kortikosteroidų injekcijos. Šis gydymo metodas yra
kontraversiškas, tačiau dauguma gydytojų sutinka, kad, kortikosteroidus naudojant protingai,
atsižvelgiant į naudojimo dažnumą, intervalus bei dozę, nauda nusveria žalą.(13,15) Kortikosteroidai
didžiausią įtaką esant uždegimui daro slopindami prostaglandinų gamybą.(13)
11
1.4. Varlės kaulo sindromas
Varlės kaulo sindromas (dar vadinamas varlės kaulo liga) yra lėtinis susirgimas, pasireiškiantis
priekinių kojų šlubavimu bei susijęs su skausmu, kylančiu iš distalinio seizamoidinio (varlės)
kaulo.(7,16) Šis susirgimas taip pat paveikia ir varlės kaulo raiščius, sausgysles bei bursą. Ligą
apibūdina degeneraciniai struktūros, kompozicijos ir mechaninės funkcijos pokyčiai kremzlėje,
pokremzliniame kaule bei kituose varlės kaulą supančiuose audiniuose.(9,17) Nors galinės kojos taip
pat gali būti paveiktos, tačiau tai yra reta, ši liga laikoma priekinių kojų problema. Kadangi ligą sukelia
degeneraciniai procesai ji dažniausiai paveikia vidutinio ir vyresnio amžiaus arklius.(9)
Priežastys. Varlės kaulo sindromo išsivystymo mechanizmas nėra pilnai išaiškintas.(16) Ligą
gali predisponuoti paveldimumas (kojos bei pačio varlės kaulo forma), kanopos disbalansas,
netinkamas ar nereguliarus kaustymas, treniruotės ant kieto paviršiaus.(9) Labiausiai tikėtina varlės
sindromo priežastis – nenormalios, nefiziologinės biomechaninės jėgos, kurios įtakoja audinių
degeneraciją.(9,16,18) Nenormali apkrova varlės kaului gali būti dėl per didelio krūvio normalios
struktūros pėdai arba normalaus krūvio netinkamos struktūros pėdai. Skausmas ir šlubavimas kyla iš
varlės kaulo bei jį supančių minkštųjų audinių struktūrų.(9)
Diagnostika. Varlės kaulo sindromu sergantiems arkliams pasireiškia progresuojantis, lėtinis,
vienpusis arba abipusis priekinių kojų šlubavimas, kuris gali stiprėti laipsniškai (dažnesnis atvejis) arba
prasidėti ūmiai.(7,9)
Atliekant diagnostinę anesteziją nustatoma, ar šlubavimas kyla iš pėdos, tiksliau – palmarinės jos
dalies. Antro ir trečio pirštakaulio sąnario anestezija palengvina šlubavimą esant varlės kaulo
sindromui, tačiau varlės kaulo bursos anestezija yra specifiškiausias nervų blokas kurį galima
panaudoti lokalizuojant skausmą. Šio bloko atlikimui reikalinga rentgenologija tinkamos injekcijos
vietos patvirtinimui, todėl šis būdas taikomas retai.(9)
Rentgenologija, nepaisant trūkumų, išlieka pirminė varlės kaulo sindromo diagnostikos
priemonė. Degeneraciniai pakitimai kaule gali būti nepastebėti net ir esant ligai nes rentgeno
nuotraukoje jie matysis tik tuo atveju, kuomet kaulo tankis bus pakitęs bent 40 proc.(9,18) Taigi
pakitimų kaule nebuvimas nereiškia, kad skausmas kyla ne iš jo bei nebūtinai reiškia minkštųjų
kanopos audinių problemą.(9)
Kompiuterinė tomografija yra geriausias būdas patologijai varlės kaulo žievėje ir trabekulėse
aptikti ir įvertinti. Daugelis kaulo pakitimų, matomų naudojant kompiuterinę tomografiją yra
nepastebimi rentgenologiškai.(9,18) Šis diagnostikos būdas palengvina ankstyvą ir tikslesnę varlės
kaulo sindromo diagnostiką, tačiau yra brangus ir reikalauja bendrosios nejautros.(9)
12
Magnetinis rezonansas tampa vis lengviau pasiekiama arklių, sergančių varlės sindromu,
diagnostikos ir vertinimo priemone.(9,19) Minkštuosius audinius, kremzlę bei kaulą galima įvertinti
itin tiksliai. Šiai procedūrai nėra būtina anestezija, ją galima atlikti ir stovinčiam arkliui, tačiau geresnės
kokybės rezultatai gaunami gyvūną anestezavus.(9)
Gydymas. Dauguma gydymo metodų vis dar koncentruojasi į skausmo ir klinikinių simptomų
malšinimą, o ne patologinio proceso slopinimą, spaudimo varlės kaulo sričiai mažinimą ir
degeneracinių procesų varlės kaule bei bursoje stabdymą. Varlės kaulo sindromo gydymo metodai
skirstomi į nechirurginius ir chirurginius. Jauni arkliai ir arkliai su nestipriai išreikštais klinikiniais
simptomais dažnai yra puikūs kandidatai konservatyviam gydymui, kuris susideda iš poilsio, tinkamo
kaustymo bei medikamentinės terapijos.
Vienas dažnai ignoruojamas gydymo komponentas yra poilsis. Besitęsianti įtampa varlės kaului
bei aplinkiniams audiniams veda prie struktūrinių pažeidimų ir visiško išsekimo.(17) Trumpas poilsio
laikotarpis taip pat padeda prisitaikyti prie korekcinio kanopų apkarpymo bei pakaustymo.
Rekomenduojama nenaudoti arklio darbui iki pirmo pasagų keitimo. Visiško poilsio periodas turėtų
trukti 3 savaites, po to dar 3 savaites skiriama kontroliuojama vaikščiojimo treniruotė. Tolesnis fizinis
aktyvumas priklauso nuo atsako į paskirtą gydymą.(9)
Korekcinis kaustymas ir apkarpymas yra pagrindinė konservatyvaus varlės kaulo sindromo
gydymo dalis. Jo tikslai:
Atstatyti normalų kanopos balansą;
Pataisyti kanopos problemas, tokias kaip palindę užpenčiai, ilga priekinė kanopos dalis;
Sumažinti biomechanines jėgas, veikiančias varlės kaulą ir aplinkinius audinius;
Sustiprinti paramą kulnams;
Apsaugoti pažeistas kanopos vietas.(9,17)
Pritaikius korekcinį kaustymą reikalingas 2 – 3 savaičių adaptacinis periodas kol skausmas bus
numalšintas.(9,20) Pagerėjimas paprastai pastebimas 6 savaičių bėgyje.(9)
Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU) varlės kaulo sindromo gydyme naudojami daug
metų.(17,20) Jie skiriami dėl nuskausminančių ir uždegimą mažinančių savybių, tačiau veiksmingi tik
tol, kol yra naudojami. Šlubavimas grįžta nutraukus vaistų vartojimą.(17) Tačiau NVNU dažnai
skiriami kai gyvūnas kenčia skausmą ir šlubavimas yra stiprus ir kuomet nėra galimybės jam suteikti
poilsį gydymo pradžioje.(9)
13
Vaistų injekcijos į kanopos sąnarį arba varlės kaulo bursą skiriamos kaip papildomas gydymas.
Manoma, kad tai sumažina uždegiminį atsaką sąnaryje bei aplinkinėse struktūrose. Šioms injekcijoms
naudojami kortikosteroidai, vieni arba kartu su hialuronu.(9,17)
Palmarinė piršto neurektomija paprastai yra kraštutinis gydymo būdas, naudojamas nepadėjus
kitiems gydymo metodams. Ji turėtų būti atliekama kartu su korekciniu kanopos apkarpymu bei
kaustymu degeneracinių pokyčių, susijusių su varlės kaulo sindromu, sulėtinimui.(9) Ši procedūra
laikoma paliatyvia, nes ji tik palengvina skausmą, susijusį su liga, bet nestabdo pažeidiminių procesų
progresavimo. Neurektomiją atliekant paprasčiausiu giljotinos metodu desensibilizacija trunka
ilgiausiai ir yra mažesnė neuromos išsivystymo tikimybė. Pooperacinė priežiūra yra labai svarbi šios
procedūros sėkmei. Arkliai 1 mėnesį laikomi garduose ir vedžiojami tik pririšti, naudojami
palaikomieji tvarsčiai.(17)
1.5. Kanopinių kremzlių sukaulėjimas
Kanopinių kremzlių sukaulėjimas yra būklė, kuri pasireiškia ir stabilizuojasi ankstyvame
amžiuje.(21) Šios kremzlės palaiko plantarinį kanopos paviršių. Vienos ar abiejų kremzlių kanopoje
sukaulėjimas gali sukelti šlubavimą. Sukaulėjusios kremzlės gali įtakoti raiščių bei distalinio
pirštakaulio traumą. Traumos į šias vietas bei pačias sukaulėjusias kremzles dažniausiai ir sukelia
šlubavimą šio patologinio proceso atveju. Sukaulėjimas paprastai prasideda kremzlės pagrinde ir
plečiasi proksimaliai arba gali kilti iš atskiro sukaulėjimo centro. Lateralinis sukaulėjimas dažniausiai
būna platesnis už medialinį.(22)
Priežastys. Iškart po gimimo kremzlės būna hialininės, bet po to palaipsniui pakinta į fibrinines
kremzles. Ankstyvame arklio gyvenimo periode kremzlės turėtų prisitaikyti prie darbo krūvio, t.y. prie
kūno svorio ir sudėjimo. Dėl to priekinėse kojose kremzlės būna platesnės. Manoma, kad prie kremzlių
sukaulėjimo prisideda šie faktoriai: kanopos ir kūno dydis, svoris, darbo krūvis ir aplinka. Kai kuriose
veislėse taip pat nustatytas paveldimumo faktorius.(21) Pasak kitų šaltinių, sukaulėjimo priežastys gali
būti: kanopos sutrenkimas, dėl kurio traumuojamos kremzlės, prasta kremzlės forma (ypač siauras
pagrindas) bei netinkamas kanopų apkarpymas bei kaustymas.(9)
Diagnostika. Kremzlių sukaulėjimas arkliams gali pasireikšti kanopų skausmu.(23) Šlubavimas
gali pasireikšti kaip klinikinis simptomas, tačiau nebūtinai. Rentgenologija paprastai padeda nustatyti
kremzlių sukaulėjimo apimtį. Sukaulėjimas kartais gali atrodyti kaip kremzlės skilimas, tačiau tai yra
reta, taigi reikia įdėmiai vertinti rentgeno nuotraukas.(9) Tinkamiausia nuotrauka kremzlių
sukaulėjimui įvertinti – dorsopalmarinė.(23)
14
Gydymas. Jei manoma, kad šlubavimą sukelia kanopinės kremzlės rekomenduojamas
konservatyvus gydymas susidedantis iš poilsio, 1 proc. natrio diklofenako tepalo vietiniam gydymui ir
NVNU. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į kanopos disbalansą. Chirurginis kremzlių pašalinimas
nerekomenduojamas. Jei šlubavimas išlieka, galima atlikti palmarinę piršto neurektomiją, tačiau
dažniausiai to neprireikia, užtenka konservatyvaus gydymo bei tinkamo kaustymo ir poilsio.(9)
1.6. Kanopos sienelės įtrūkimai
Kanopos sienelės įtrūkimai yra gana dažna arklių problema, dėl kurios sumažėja arklių sportiniai
pasiekimai, kartais pasireiškia šlubavimas.(24) Jie apibūdinami atsižvelgiant į vietą, ilgį, gylį bei
kraujavimo ar infekcijos buvimą ar nebuvimą.(9,25) Dažnai pažeidimas būna gilesnis negu atrodo iš
pirmo žvilgsnio, todėl ypač svarbu įdėmiai apžiūrėti pažeistą kanopą tam, kad būtų išvengta
komplikacijų. Ketvirčio ir kulno įtrūkimai paprastai būna sunkiausi nes pažeidžiamos kanopos
plokštelės.(9)
Priežastys. Netinkamas kanopų apkarpymas ir kaustymas gali būti viena iš priežasčių,
sukeliančių įtrūkimus. Taip pat juos gali įtakoti visiška nepriežiūra (peraugusios kanopos).(9,26)
Įtrūkimus predisponuoja ankstesnės kanopos sienelės traumos, plona jų sienelė, išsausėjusios kanopos
tampa trapios ir lengviau pažeidžiamos. Taip pat įtrūkimas gali atsirasti esant kitoms kanopų ligoms,
kurios pažeidžia jų struktūrą, sukelia sienelės atsiskyrimą.
Diagnostika. Diagnozuojama vizualiai aptikus įtrūkimą. Jei iš jo sunkiasi kraujas ar pūlingas
eksudatas reiškia, kad įtrūkimas yra gilus. Kraujo sunkimasis tik arkliui pasportavus taip pat reiškia
gilų pažeidimą, siekiantį jautrias plokšteles.(9)
Gydymas. Tinkamas kaustymas ir kanopų apkarpymas yra pagrindinis gydymo komponentas,
kartais daugiau nieko daryti nereikia (jei arklys nenaudojamas sunkiam darbui arba varžyboms). Jei yra
galimybė, reikia suteikti arkliui poilsį.
Įtrūkimo stabilizavimas nėra reikalingas, tačiau kuomet arklys šlubuoja, įtrūkimas didėja arba
reikia naudoti gyvūną darbui ar varžyboms tai gali būti svarbi gydymo dalis. Šio metodo tikslas –
stabilizuoti aplink įtrūkimą esančią kanopos sieną. Tam naudojami varžtai ir įvairios plokštelės ar
vielos, kurios pritvirtinamos skersai įtrūkimo. (2 pav.)
15
2 pav. Kanopos įtrūkimo sutvirtinimas naudojant plokšteles ir vielas.(27)
Šis metodas yra plačiai naudojamas ir efektyvus, tačiau yra tikimybė, kad varžtais bus pažeistos
jautrios kanopos plokštelės. Didžiausia tokios komplikacijos rizika yra arkliams su plonomis kanopų
sienelėmis ir įtrūkimais arti kulno.
Kitam stabilizavimo metodui naudojama nerūdijančio plieno viela arba sintetinės medžiagos ir
įtrūkimas susiūnamas. Tam kanopoje išgręžiamos skylės (taip pat svarbu nepažeisti gilesnių
sluoksnių).(26)
Norint stabilizuoti įtrūkimą nerizikuojant pabloginti arklio būklės galima naudoti
polimetilmetakrilato užpildymą. Šis metodas gali būti naudojamas vienas arba kombinuojamas su kitais
stabilizavimo metodais. Svarbu gydomą kanopą apsaugoti nuo purvo ir per didelės drėgmės nes tai gali
apsunkinti gijimą.(25,26)
16
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Informacija apie arklių kanopų ligas buvo surinkta naudojantis gyvūnų klinikų veiklos
informacine sistema „GYKIS“. Surinkta informacija nuo 2013 metų sausio mėnesio iki 2015 metų
lapkričio mėnesio. Tiriami įvairių veislių žirgai: Prancūzų ristūnai, Holšteinai, Lietuvos sunkieji,
Amerikos ristūnai, Trakėnai, Latvijos jojamieji, Lietuvos jojamieji, Lenkijos jojamieji, Hanoveriai bei
mišrūnai.
Surinkta informacija apie 56 arklius, per pasirinktą laikotarpį sirgusius kanopų ligomis.
Pagal amžių arkliai suskirstyti į 5 grupes:
1 grupė: kumeliukai iki 1 metų amžiaus;
2 grupė: metinukai nuo 1 iki 2 metų amžiaus;
3 grupė: jauni arkliai nuo 2 iki 4 metų amžiaus;
4 grupė: suaugę arkliai nuo 4 iki 15 metų amžiaus;
5 grupė: seni arkliai nuo 15 metų ir vyresni.
Rezultatų patikimumas skaičiuotas naudojantis „Statistical Package for the Social Sciences“
(SPSS) programa. Rezultatas laikomas patikimu kuomet rodiklis yra 0,7 ir daugiau. Kuo patikimumo
rodiklis arčiau 1 – tuo rezultatas patikimesnis.
17
3. REZULTATAI
Iš 56 arklių, sirgusių kanopų ligomis 7 sirgo laminitu (12,5 proc.), 22 varlės kaulo sindromu
(39,29 proc.) ir po 9 arklius kanopinių kremzlių sukaulėjimu, osteoartritu ir kanopos sienelės įtrūkimu
(po 16,07 proc.) (3 pav.).
3 pav. Arklių kanopų ligų kiekio pasiskirstymo dažnumas (n=56)
Arklius suskirsčius pagal lytį nustatyta, kad kanopų ligomis sirgo 62,5 proc. eržilų (35 arkliai) ir 37,5
proc. kumelių (21 arklys) (4 pav.).
4 pav. Kanopų ligų pasiskirstymas pagal lytį (n=56)
7
22
9 9 9
0
5
10
15
20
25
Laminitas Varlės kaulo
sindromas
Kremzlių
sukaulėjimas
Osteoartritas Kanopos
sienelės
įtrūkimai
Lig
ų s
kaič
ius
62.50
%
37.50
% Eržilai
Kumelės
18
Suskirsčius indvidualių kanopų ligų pasireiškimo dažnumą pagal lytį nustatyta, kad laminitas
pasireiškė 4 eržilams ir 3 kumelėms, varlės kaulo sindromas – 12 eržilų ir 10 kumelių, kremzlių
sukaulėjimas - 6 eržilams ir 3 kumelėms, osteoartritas – 5 eržilams ir 4 kumelėms, o kanopos sienelės
įtrūkimai 8 eržilams ir 1 kumelei (5 pav.).
5 pav. Individualių ligų pasiskirstymas pagal lytį (n=56)(p=0,833)
Arkliai buvo suskirstyti į grupes pagal amžių:
1 grupė: kumeliukai iki 1 metų amžiaus;
2 grupė: metinukai nuo 1 iki 2 metų amžiaus;
3 grupė: jauni arkliai nuo 2 iki 4 metų amžiaus;
4 grupė: suaugę arkliai nuo 4 iki 15 metų amžiaus;
5 grupė: seni arkliai nuo 15 metų ir vyresni.
Nustatytas kanopų ligų pasireiškimo dažnumas įvairiose amžiaus grupėse. 1 ir 2 amžiaus grupėse
nustatyta po 1 atvejį (po 1,79 proc.), 3 amžiaus grupėje nustatyta 11 atvejų (19,64 proc.), 4 amžiaus
grupėje 41 atvejis (73,21 proc.), o 5 amžiaus grupėje nustatyti 2 kanopų ligų atvejai (3,57 proc.) (6
pav.).
4
12
65
8
3
10
34
1
0
2
4
6
8
10
12
14
Laminitas Varlės kaulo
sindromas
Kremzlių
sukaulėjimas
Osteoartritas Kanopos
sienelės
įtrūkimai
Lig
ų s
kaič
ius
Eržilai
Kumelės
19
6 pav. Ligų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes (n=56)
Laminitas amžiaus grupėse pasiskirstė tarp 3 ir 4 grupių: 3 grupėje laminitu sirgo 3 arkliai
(42,86 proc.), o 4 grupėje – 4 arkliai (57,14 proc.) (7 pav.).
7 pav. Laminito pasiskirstymas amžiaus grupėse (n=7)
Varlės kaulo sindromu taip pat sirgo arkliai iš dviejų amžiaus grupių: 3 grupėje sirgo 3 arkliai
(13,64 proc.), o 4 grupėje sirgo 19 arklių (86,36 proc.) (8 pav.).
1 1
11
41
2
0
10
20
30
40
50
1 grupė 2 grupė 3 grupė 4 grupė 5 grupė
Lig
ų s
kaič
ius
0 0
3
4
00
1
2
3
4
5
1 grupė 2 grupė 3 grupė 4 grupė 5 grupė
Sirg
usi
ų a
rklių
ska
ičiu
s
Laminitas
20
8 pav. Varlės kaulo sindromo pasiskirstymas amžiaus grupėse (n=22)
Kanopos kremzlių sukaulėjimu 1, 3 ir 5 amžiaus grupėse sirgo po 1 arklį (po 11,11 proc.), 2
amžiaus grupėje sirgusių arklių nebuvo, 4 amžiaus grupėje sirgo 6 arkliai (66,67 proc.) (9 pav.).
9 pav. Kanopinių kremzlių sukaulėjimo pasiskirstymas amžiaus grupėse (n=9)
Osteoartritu sirgo 3, 4 ir 5 amžiaus grupės arkliai: 3 grupėje sirgo 1 arklys (11,11 proc.), 4
grupėje sirgo 7 arkliai (77,78 proc.), 5 grupėje sirgo 1 arklys (11,11 proc.) (10 pav.).
0 0
3
19
00
5
10
15
20
1 grupė 2 grupė 3 grupė 4 grupė 5 grupėSir
gu
sių
ark
lių
sk
aič
ius
Varlės kaulo sindromas
10
3
6
1
0
2
4
6
8
1 grupė 2 grupė 3 grupė 4 grupė 5 grupėSir
gu
sių
ark
lių
sk
aič
ius
Kanopinių kremzlių sukaulėjimas
21
10 pav. Osteoartrito pasiskirstymas amžiaus grupėse (n=9)
Kanopos sienelės įtrūkimai 2 amžiaus grupėje pasireiškė 1 arkliui (11,11 proc.), 3 amžiaus
grupėje 3 arkliams (33,33 proc.) ir 4 amžiaus grupėje 5 arkliams (55,56 proc.). 1 ir 5 amžiaus grupėse
kanopos sienelės įtrūkimų nepasitaikė (11 pav.)
11 pav. Kanopos sienelės įtrūkimų pasiskirstymas amžiaus grupėse (n=9)
0 0
1
7
1
0
1
2
3
4
5
6
7
8
1 grupė 2 grupė 3 grupė 4 grupė 5 grupė
Sir
gu
sių
ark
lių
sk
aič
ius
Osteoartritas
0
1
3
5
00
1
2
3
4
5
6
1 grupė 2 grupė 3 grupė 4 grupė 5 grupė
Sir
gu
sių
ark
lių
sk
aič
ius
Kanopos sienelės įtrūkimai
22
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Dažniausiai diagnozuota kanopų liga buvo varlės kaulo sindromas. Šios ligos dažnumą galėjo
įtakoti tai, kad ji pažeidžia keletą struktūrų, o tai įtakoja stipresnį skausmo pasireiškimą ir sukelia
problemas savininkams, sumažėja arklio darbo krūvis, taigi jie yra labiau linkę kreiptis į veterinarą.
Šios ligos išsivystymą įtakoja keletas faktorių (netinkamai susiformavęs varlės kaulas, netinkama
kanopų priežiūra, per didelis krūvis), liga gali išsivystyti veikiant tik vienam iš jų, taigi tikimybė ja
susirgti padidėja esant bent vienam faktoriui.
Kanopinių kremzlių sukaulėjimas ne visada sukelia šlubavimą ir skausmą, jis dažniau atsiranda
dėl kitų struktūrų pažeidimų, taigi net esant kremzlių sukaulėjimui jis gali likti nediagnozuotas. Tai
galėjo įtakoti mažesnį skaičių arklių, kuriems buvo diagnozuota ši liga.
Ne tokią dažną osteoartrito diagnozę galėjo įtakoti jo simptomai. Šlubavimas osteoartrito atveju
gali būti nepastovus, taigi šeimininkai gali būti nemotyvuoti kreiptis į gydytoją.
Laminitas bei kanopos sienelės įtrūkimai taip pat buvo diagnozuojami rečiau. Laminitas dažnai
pasireiškia kaip antrinė liga, taigi pirma kreipiamas dėmesys į pirminį susirgimą. Gydant kanopos
sienelės įtrūkimus gali užtekti kalvio pagalbos, į veterinarijos gydytojus kreipiamasi rečiau.
Išanalizavus ligų dažnumą tarp lyčių buvo nustatyta, kad eržilai kanopų ligomis serga dažniau
negu kumelės. Didesnis eržilų sergamumas taip pat įtakojo ir didesnį jų sergamumą kiekvienos
individualios ligos atveju. Ryškesnis skirtumas tarp individualių ligų lyties atžvilgiu buvo kanopos
sienelės įtrūkimas. Tai galėjo įtakoti traumos, kurias eržilai patiria dėl savo temperamento, nors nėra
žinoma, ar tarp eržilų buvo kastratų, taigi ši prielaida gali būti neteisinga. Literatūroje minima, kad
kanopinių kremzlių sukaulėjimas dažniau pasireiškia kumelėms(9), Pasak P. Alford, S. Geller et al.
laminitas taip pat dažniau pasireiškia kumelėms.(28) Gauti rezultatai to nepatvirtina, tačiau tai galėjo
įtakoti maža imtis.
Pagal amžių daugiausia susirgimų kanopų ligomis buvo 4 amžiaus grupėje (arkliai nuo 4 iki 14
metų amžiaus). Buvo pasirinktas platus amžiaus diapazonas, taip pat šią arklių grupę sudaro
darbingiausi arkliai - didesnė traumų tikimybė, taigi ir susirgimų, įtakotų traumos buvo daugiau, lėtinės
ligos gali pasireikšti vėlesniu gyvenimo laikotarpiu. Suskirsčius arklius į smulkesnes amžiaus grupes
rezultatai būtų informatyvesni. Ligos diagnozavimo amžius nebūtinai atskleidžia susirgimo amžių, ne
visada kreipiamasi į veterinarus pastebėjus pirmuosius ligos simptomus.
Tai, kad laminitu nesirgo 1 ir 2 amžiaus grupės arkliai įtakoja mažesnis arklio svoris (esant
traumai vienoje galūnėje kitai tenka ne toks didelis krūvis), jie negalėjo sirgti Kušingo liga. 3 ir 4
grupės arklių kanopos jau turi išlaikyti didesnį svorį, taip pat jų mityba turi didelės įtakos susirgimui
23
laminitu. Literatūroje pateikiama informacija, kad tikimybė susirgti ūmiu laminitu padidėja arkliui
sulaukus 5 metų amžiaus, o lėtiniu – 10.(28) Rezultatai iš dalies atitinka minimus literatūroje.
Varlės kaulo sindromas paveikia vidutinio ir vyresnio amžiaus arklius, tarp 4 ir 15 metų
amžiaus(9), tyrimo rezultatai tai patvirtina. Šios ligos sukeltas šlubavimas dažniau būna lėtinis, tai taip
pat gali įtakoti amžių, kuomet arklys diagnozuojamas.
Kanopinių kremzlių sukaulėjimas buvo diagnozuotas visose amžiaus grupėse išskyrus 2. Šios
ligos atveju sunkiausia įvertinti, kada liga prasidėjo, nes ji nebūtinai sukelia nepageidaujamus ir aiškiai
pastebimus simptomus. Taigi vyresni arkliai galėjo jau turėti sukaulėjusias kremzles keletą metų, tačiau
tik kilus antriniams susirgimams buvo diagnozuotas sukaulėjimas. Literatūroje minima, kad šis
susirgimas arkliams pasireiškia ankstyvame amžiuje.(21)
Kanopos sąnario osteoartritas taip pat dažniausiai pasireiškė 4 amžiaus grupėje. Tai yra darbingas
arklio amžius, tenka didesnė apkrova jo sąnariams, taigi didesnė traumų, kurios įtakoja pirminį
osteoartritą, tikimybė. Osteoartrio pradžia pasak S.W. Pierce yra 4 – 6 arklio gyvenimo metai.(29)
Tyrimo rezultatai atitinka literatūroje pateiktą informaciją.
Kanopos sienelės įtrūkimai pasireiškė 2, 3 ir 4 amžiaus grupėse, daugiau 3 ir 4. Kanopos sienelės
įtrūkimai dažniau pasireiškia vėlesniame amžiuje, nes juos įtakoja visiška arklio nepriežiūra, kuomet
kanopos perauga, anksčiau persirgtos kanopų ligos, traumos. Visų šių predisponuojančių faktorių
pasireiškimas yra dažnesnis vyresnio amžiaus arkliams.
24
5. IŠVADOS
1. Dažniausiai pasireiškusi arklių kanopų liga buvo varlės kaulo sindromas (39,29 proc.), toliau
sekė kanopinių kremzlių sukaulėjimas, osteoartritas ir kanopos sienelės įtrūkimai (po 16,07
proc.) bei laminitas (12,5 proc.).
2. Pagal lyti eržilai, sergantys kanopų ligomis sudarė 62,5 proc., o kumelės 37,5 proc.
3. Pagal amžių daugiausia kanopų ligomis sirgo arkliai nuo 4 iki 15 metų amžiaus (73,21 proc.),
toliau sekė arkliai nuo 2 iki 4 metų amžiaus (19,64 proc.), arkliai nuo 15 metų ir vyresni (3,57
proc.), kumeliukai iki 1 metų amžiaus bei metinukai nuo 1 iki 2 metų amžiaus sirgo vienodai
dažnai (po 1,79 proc.).
4. Visos kanopų ligos dažniausiai pasireiškė 4 amžiaus grupėje (arkliai nuo 4 iki 15 metų amžiaus).
Laminito atveju ši amžiaus grupė sudarė 57,14 proc. sergančiųjų, varlės kaulo sindromo atveju
86,36 proc., kanopinių kremzlių sukaulėjimo atveju 66,67 proc., osteoartrito atveju 77,78 proc.,
kanopos sienelės įtrūkimų atveju 55,56 proc.
25
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Blackwell SE. The Equine Foot: Anatomy, Trauma Effects, Illnesses. In North American
Veterinary Conference; 2007; Orlando.
2. König HE, Liebich HG. Veterinary Anatomy of Domestic Mammals. New York: Schattauer; 2014.
p. 653-663.
3. Eqeuine Pain Matters. http://www.equinepainmatters.com/res/img/my-horse/diagram-hoof.gif.
Prieiga per internetą 2015 m. lapkričio 23 d.
4. Aspinall V, Cappello M. Introduction to Veterinary Anatomy and Physiology; 2009. p. 197-198.
5. Dyce KM, Sack WO, Wensing CJG. Textbook of Veterinary Anatomy. 4th ed.: Saunders; 2010. p.
609.
6. Blood DC, Studdert VP. Saunders Comprehensive Veterinary Dictionary. 2nd ed. Great Britain:
Harcourt Publishers Limited; 1999.
7. Ross MW, Dyson SJ. Diagnosis and Management of Lameness in the Horse. 2nd ed. United States:
Elsevier Saunders; 2011.
8. Wylie C, Collins S, Verheyen K, Newton J. Risk factors for equine laminitis: A systematic review
quality appraisal of published evidence. The Veterinary Journal. 2012;(193): p. 58-66.
9. Baxter GM, Stashak TS, Belknap JK, Parks A. Lameness in the Extremities. In Adams and
Stashak's Lameness in Horses. 6th ed. Colorado: Blackwell Publishing, Ltd.; 2011. p. 475-558.
10. Diver TJ. Clinical Application of Current Research Findings Toward the Prevention and Treatment
of Acute Laminitis in Horses With Systemic Inflammatory Diseases: An Internist's Perspective.
Journal of Equine Veterinary Science. 2010; 30(9): p. 517-524.
11. Pollitt CC. Equine Laminitis Current Concepts. 2008 May.
12. Orsini JA. Clinical Updates I-Laminitis. Journal of Veterinary Science. 2010; 30(9): p. 455-459.
13. Marais J. Current Therapy for Degenerative Joint Disease in the Horse: Part 1. Equine Health
Update. 2011 June; 13(2): p. 28-33.
14. Laverty S. An update on osteoarthritis. In 15th ESVOT Congress; 2010; Bologna. p. 218-220.
15. Weeren R. Management of chronic pain in equine osteoarthritis - advances in drugs and delivery
routes. In 51st British Equine Veterinary Association Congress BEVA; 2012; Birmingham. p. 140.
26
16. Bentley VA, Sample SJ, Livesey MA, Scollay MC, Radtke CL, Frank JD, et al. Morphologic
changes associated with functional adaptation of the navicular bone of horses. Journal of anatomy.
2007 November; 211(5): p. 662-672.
17. Waguespack RW, Hanson RR. Treating Navicular Syndrome in Equine Patients. Compendium:
Continuing Education for Veterinarians. 2011 January; 33(1).
18. Rijkenhuizen AB. Navicular disease: a review of what's new. Equine Veterinary Journal. 2006
January; 38(1): p. 82-88.
19. Dyson S, Murray R. Magnetic resonance imaging evaluation of 264 horses with foot pain: the
podotrochlear apparatus, deep digital flexor tendon and collateral ligaments of the distal
interphalangeal joint. Equine Veterinary Journal. 2007 July; 39(4).
20. Schoonover MJ, Jann HW, Blaik MA. Quantitative comparison of three commonly used treatments
for navicular syndrome in horses. American Journal of Veterinary Research. 2005 July; 66(7): p.
1247-1251.
21. Hedenström UO, Olsson U, Holm AW, Wattle OS. Ossification of ungular cartilages in front feet
of cold-blooded trotters--a clinical radiographic evaluation of development over time. Acta
Veterinaria Scandinavica. 2014 October; 56(1).
22. Dyson SJ, Murray RC. Injuries Associated With Ossification of the Cartilages of the Foot. In
Annual Convention of the AAEP; 2010; Baltimore. p. 152-165.
23. Jones LE, Dyson SJ. Radiological characterisation of ossified ungular cartilages of the foot. In
British Equine Veterinary Association Congress BEVA; 2014; Manchester. p. 162.
24. O'Grady SE. How to Manage a Quarter Crack. In Annual Convention of the AAEP; 2010;
Baltimore. p. 141-147.
25. Moyer W. Hoof Crack Repair - Simplified Approach. In The North American Veterinary
Conference; 2005; Orlando. p. 266.
26. Carter GK, Maki J. Hoof Cracks and Wall Defects. In Annual Convention of the AAEP; 2010;
Baltimore. p. 522-526.
27. Clyde Vet Group Equine Hospital. http://www.clydevetgroup.co.uk/equine/images/figure-6.jpg.
Prieiga per internetą 2015 m. gruodžio 3 d.
28. Alford P, Geller S, Richrdson B, Slater M, Honnas C, Foreman J, et al. A multicenter, matched
case-control study of risk factors for equine laminitis. Preventive Veterinary Medicine. 2001; 49(3-
4).
27
29. Pierce SW. Age for Onset of Osteoarthritis. Arthritis & Degenerative Joint Disease. 2012.